Užrašai

text

1

text

1

Užrašai Vilius Stakėnas 2018

Jokios teisÄ—s nesaugomos.

Niekas nedraudĹžiama.

3

Turinys Imbroglio Kiekviena diena gera Aikštė Tikrai nebūtina Tai, kas svarbiausia Reikia Du požiūriai Knygos Išplėstos akys Vasara Ar neišnyko Akys sudrėko Žiniasklaida Dvasios kūriniai Muzikos klausymas ... vėjas nepamiršo Surasti galima Žiūrėjimas į lietų Dienų bėgimas Tai, apie ką Apie moliūgus Travelling along Tikrosios šeimos Naktį buvo Trikdžiai laikrodžio Grafo Morikonio Viena plyta Spindesys

...7 ...8 ...8 ...9 ...9 ...10 ...10 ...10 ...11 ...13 ...13 ...14 ...15 ...17 ...17 ...18 ...18 ...19 ...21 ...21 ...22 ...24 ...25 ...26 ...27 ...28 ...29 ...29

Keli sakiniai apie Ežiukai rūke Pasauli, tavo akys Moteris Vabaliuko mįslė Gyvybės kariai Trys moterys Knygos iš maišelio Tarsi keliaučiau A ir B Nepasitikiu Skaitmeninės erdvės Kaip upė srūva Moteris pasveikino Aukojimas Kas lieka?

Didžiausias Atverti, saugoti Toks gyvenimas Tikra tamsa Atsiminimai apie Nesulituokite Nes negalėjo kitaip Pašauktųjų liūdesys Graikiškas miestas Iš mano draugo Sverto dėsnis Skaitymas Mums dar toli Šimonėlis iš Biliūnų Daug šviesos

...31 ...31 ...33 ...34 ...35 ...36 ...37 ...37 ...39 ...39 ...40 ...41 ...41 ...42 ...43 ...44 ...44 ...45 ...45 ...46 ...47 ...47 ...48 ...49 ...49 ...51 ...51 ...54 ...54 ...55 ...55

4 Mėnulio veidas Vasario 16 Jausmai Apie varpų skambesį Ištikimybė Svarbiausias mokslas Neregima linija Svajonių vieta Vakaro užrašai Mąstymo projektas ... ugnis, kurioje Siauras lieptas Kelionė 4a Po tylos skliautu Veda ir Milanas Penkiolika Eglės Subtilus džiaugsmas Epikteto lempelė Senais takais Vėliavos ženklai Sunkios durys Vieną kartą Fado Boružės visata Joninės Nuožulni turėjimo Kam visa tai?

Diogenas Žiūrėjau

...57 ...57 ...58 ...58 ...59 ...60 ...60 ...61 ...63 ...64 ...65 ...66 ...67 ...69 ...70 ...71 ...72 ...73 ...74 ...75 ...76 ...78 ...79 ...80 ...82 ...82 ...83 ...83 ...83

Nes dar nebuvo Ar mums tikrai Auksinis sakinys Švytėjimas Paveikslai Eskizai ir bažnyčios Nušvitimas Rūgštus obuoliukas Mintys ir nuosavybė Labirintas Vieną dieną Staigūs judesiai Kokie gražūs Katytė Loterijos bilietas Mano tyrimai Mažos durelės Spindinčios eilutės Rieduliai ir Prisiminimas Sodrumas Dvi Mandelštamo Kodėl profesoriai Žiemos garsai Alyvos, obelys Vaikų mirtys Skuode Variniai skydai Vėjas Ironija ir naivumas

...84 ...85 ...85 ...85 ...88 ...88 ...89 ...90 ...90 ...90 ...91 ...91 ...92 ...92 ...93 ...93 ...94 ...94 ...95 ...95 ...96 ...96 ...97 ...97 ...98 ...98 ...98 ...99 ...99

5

Rimai ir nerimai

...101 Regėta

...131

Pavasaris rugpjūtis Ką girdėjau Baltas puslapis Pažvelk iš šono Eidamas prisirinkau Sodybos Sugrįžau iš tėvynės Pasilenkiau slėnyje upė gera būti vasaros popietės Žmogus Baltas katinas Liepų alėja Vieną dieną tyla Sugėlė širdį Pirmoji naktis Pasikartojau Nuotraukos šuliny Saulėtas vanduo Užsidegė Debesis storapilvis Alyvos žydi medžio šakos Sniego skraistė

...102 ...103 ...104 ...105 ...106 ...107 ...109 ...110 ...111 ...112 ...113 ...114 ...115 ...117 ...118 ...119 ...120 ...121 ...122 ...123 ...124 ...125 ...126 ...127 ...128 ...129 ...130

...133 ...134 ...135 ...136 ...137 ...138 ...139 ...140 ...141 ...142 ...143 ...144 ...145 ...146 ...147 ...148 ...149 ...150 ...151 ...152 ...153 ...154

Tokios raudonos Sugeria žingsnių Tolimas rytas Ar jiems lengviau Meiliai žvelgiame Spalvos Neklausk Galvoju, apie tai Save kiek Budėjimo Skulptūrėlė Ir vėlei bus Upės vanduo Dabar ši bažnytėlė Kas gi yra Kelias iš Kriklinių Rytas Akmuo išvagotas Tiek baltumo Peteliškė Šaligatvio plytelės Vietos, kuriose

8

„Kiekviena diena yra gera diena“ Ummonas (864-949) prie žodžių įmantrybių įprantama, prie loginės ekvilibristikos taipogi, visa tai nustoja stebinti. Imi netgi įtarti, kad už to žioji tuštuma. Ir staiga nustembi suradęs tylią budistinę išmintį, tokią paprastą kaip medžio lapų šlamesys… Tai ne loginė formulė, ne etinė norma, kurią norima įteigti. Tai lyg paprasta lazda, praverčianti ilgame kelyje. Tik reikia ją ištarti ne kaip išvadą vakare, bet kaip palinkėjimą sau ryte, kai leidiesi į kelią.

P

Aikštė rįsta akmens plokštėmis, todėl joje negali išaugti net menkiausias žolės stiebelis. Ir vis dėlto – aikštė yra geriausia vieta auginti ir augti. Joje mezgasi ir auga žmonių ryšių ir minčių tinklas, kuris virsta gyvenimu.

Dažnai ateinu ar atvažiuoju dviračiu į aikštę šiaip sau. Joje beveik nesutinku pažįstamų žmonių, nes visi mano pažįstami tapo rimtais žmonėmis ir nevaikšto be tikslo. Perėjus aikštę dažnai atrodo, kad užsimezgė kažkokios naujos, sunkiai nusakomos, tačiau juntamos gijos. Galbūt jos nutrūks ir išnyks kaip kokie voratinkliai. O gal įsikibs tarsi šaknys, subrandins mintį, jausmą ar sakinį, su kuriuo nebesiskirsiu...

G

9

Tikrai nebūtina ūti ten, kad ten būtum. Kur būnu visą dieną, net nežinau.

Kartais būnu mažas su tėvais, užmiršęs, kad jie jau seniai žemėje, kartais džiaugiuosi saulės spinduliais, atokaitoje šildančiais mano senus kaulus, pamiršęs, kad dar tebesu stiprus ir sveikas.

Tikrai nebūtina žinoti, kas yra gyvenimas, kad gyventum. Bet būtina mokėti juoktis, verkti ir tylėti taip, kad iš tos tylos išaugtų didelė jėga, kartu tokia gležna ir naivi kaip patvory pirmasis pavasario pienės žiedas.

B

Tai, kas svarbiausia as svarbu, kas ne. Kas reikšminga, kas nelabai. Grupavimas ir lyginimas. Ir nuolatinis nerimas, kad nesilaikai tų grupavimo taisyklių.

Tai europietiška tradicija. Ji sukūrė vartojimą ir nuolatinį nepasitenkinimo jausmą. Taip pat sukūrė automobilius, centrinį šildymą ir sveikatos apsaugą. Be viso to mes pražūtume. Taigi ar galima neigti ir priešintis tam, kas sukūrė tai, kuo naudojiesi?

Ar tai ir yra svarbiausias tikslas – naudotis, vartoti, ieškoti naujų įspūdžių ir nuolat nerimauti? Ir vėl surandu tą tylią budistinę išmintį, kurios taip sunku laikytis: svarbiausia susilieti su dabarties akimirka.

K

10

Reikia tumtelėjimo, suribuliavimo. Mintis gali skristi, žodis plastėti. Tačiau reikia, kad pakeltų gūsis, šuoras. Kur jo ieškoti, iš kur tikėtis? Iš pasaulio... Iš pažįstamų žmonių, iš nepažįstamų, su kuriais tik prasilenki. Iš žodžių, kuriuos ištarusių lūpų linijos jau seniai ištirpo.

S

Du požiūriai olitinės partijos, religiniai judėjimai (mormonai juodais kostiumais karštą vidurdienį Arkikatedros aikštėje), įvairios bendruomenės: mes parodysime jums tikrąjį kelią, išspręsime jūsų problemas.

Vakarietiškas požiūris: sutelkti pastangas, jėgas, jas prieš ką nors nukreipti ir įveikti (ispanų konkistodorai ir dvasininkai prieš Pietų Amerikos civilizacijas).

Rytietiškas: ženk žingsnį į šalį, sutelk dėmesį į savo kvėpavimą, į save ir laimėsi visą pasaulį.

P

Knygos nygos kaip ledo lytys... Nes ir lytys, ir knygos plaukia, pradingsta ir vėl atsiranda. Geriau sakyti knygos klajoja. Nugrimzta laiko srovėje ir vėl iškyla. Tiesa, yra knygų, kurios daugiau panašios į ledo lytis nei kitos. Net ne į lytis, bet aisbergus.

Retas jų pasigenda, bet visi žino, kad jie yra. I. Kanto „Grynojo proto kritika“, pavyzdžiui, yra viena tokių knygų.

Kodėl svarstau apie knygas? Todėl, kad buvau knygų mugėje. Po jos sales klajoja žmonės, o lentynose rymo knygos. Įsivaizduoju, kad

K

11 jos plaukia. O gal geriau manyti, kad skrenda? Ne, ne apie visas taip tinka sakyti. Yra knygų, kurios atrodo lyg sunkūs krovininiai laivai. Ką gi jos gabena? Nutaisę rimtą, net iškilmingą miną galėtume tarti – mūsų civilizaciją... O kitos – paskalas, užslėptas pretenzijas ir tuštybę. Netgi pavojingus ginklus gali gabenti knygos. Tačiau knygos be mūsų yra bejėgės ir nebylios kaip tos ledo lytys. Šviesos šaltiniai, kuriuos galime įjungti arba ne, įrankiai, kuriais galime pasinaudoti. Prisiminiau, rodos, Kafkos: „knyga, tai kirvis, kuriuo galime prakirsti vienatvės ledą“. „Tyto albos“ leidyklos lentynos ir prekystaliai atrodė nutūpti margaspalvių paukščių. Tai Jurgos Ivanauskaitės knygos. Jos buvo guviai perkamos. Pagalvojau: geriau jau šioje mugėje jos knygų iš viso nebūtų. Galbūt tada vietoje pirkimo karštligės žmonės pajustų tuštumos, kurį lieka išėjus žmogui, šaltį.

Išplėstos akys nt viaduko, virš Molėtų plento myniau dviratį Giedraičių link. Dar nebuvo atlėgęs apmaudas dėl nepavykusio fotografinio žygio. Buvau sumanęs fotografuoti PekinoParyžiaus kelionės senomis mašinomis dalyvius. Žinojau, kad jie važiuos iš Smailių į Dubingius. Remdamasis šiuo faktu sukūriau estetikos požiūriu nepriekaištingą teoriją. Kur gi gali važiuoti tie romantikos riteriai? Žinoma, kad turi pervažiuoti medinį tiltą, po to – pravažiuoti paežere dailiai išlenktu keliu pilies kalno papėdėje, o aš – užėmęs idealią padėtį su savo tobulu fotoaparatu turėjau kurti tobulus paveikslus: ežero rimtis, rymančios ąžuolų šakos ir mašinos iš praėjusio amžiaus kelio vingyje...

Pusvalandį palaukęs tų nuostabių vaizdų pradėjau galvoti, kad kažkas čia ne taip. Šitaip ir atsidūriau ant viaduko virš Molėtų plento.

A

12 Jei tikėčiau angelais sargais ar globėjais (pasižiūrėjęs W. Wenderso filmą, tiesą sakant, šiek tiek patikėjau!), pamanyčiau, kad manasis, stebėdamas mano pastangas, šyptelėjo ir kaip mat sugalvojo, kaip išsklaidyti apmaudo liekanas.

Tuo pačiu metu kaip ir aš ant viaduko atsidūrė pilka mašina. Ji sustojo, ir pravėrusi dureles mane pasveikino Živilė. Živilė yra dailininkė, o taip pat Dailės akademijos dėstytoja. Kad ji yra gera dailininkė, žinau iš kelių matytų parodų ir jos kūrinių reprodukcijų. Tačiau aš retkarčiais ją prisimenu visai ne dėl to. Viena vertus, prisimenu ją kaip romantiškos mano praeities tikrumo įrodymą. Kad kažkada vakarais mokiausi danų kalbos šiaip sau, be konkretaus tikslo, kad buvo toks danas Ebbe Flatau, kuris mus mokė, kad Pilies gatvė ne visada buvo kavinių ir restoranų gatve, kad užsukdavome į skurdžias šių dienų akimis užeigas tiesiog pasikalbėti.

O kita vertus, prisimenu ją dėl labiau nei daugelio žmonių išplėstų akių. Tai mano būdas atpažinti žmones, su kuriais turiu kažką bendro (arba bent jau taip galvoju).

Išplėstos akys yra dabar labai retas reiškinys. Kiekvienas gali tuo įsitikinti. Išplėstos akys tai pasirengimas įsileisti pasaulį. O taip pat pasirengimas jį nušviesti spinduliu, kuris gimsta iš sielos judesio. Štai tokia paprasta, naivi ir beveik teisinga yra mano išplėstų akių teorija. Živilė važiavo savo studentų Dubingiuose lankyti. Šiek tiek pasikalbėjome. Aš nudžiugau, kad jos akys vis dar tebėra išplėstos.

Apmaudas visiškai išgaravo, o mano angelą sargą irgi, matyt, pagavo geras ūpas ir jis sugalvojo dar vieną staigmeną.

Po kiek laiko mane pradėjo viena po kitos lenkti senos mašinos su Pekino-Paryžiaus kelionės dalyviais...

13

Vasara, niekas nevyksta ik čeža kelias po dviračio ratais, tik praūžia rūpesčių prigrūstos mašinos, tik vėjas siūbuoja pakelės krūmokšnius, tik saldžiai kvepia jazmino krūmas, tik pramaišiui su raudonomis aguonomis banguoja mėlynų lubinų laukas, tik laukia autobusų stotelėje baltagalvė moteris, sunėrusi rankas, kurios rūpinosi, nuglostė pusę pasaulio, tik slenka debesų kalvos, šaukiamos tik joms tegirdimo balso, tik noksta vyšnios sodybų soduose, krebžena langų stiklus, tik arklys pakėlęs galvą žvelgia į tolius, tik sudulka baltas vieškelis, tik pasaulio pakrašty palinkę žygiuoja miškai, tik kerpės ant senų kryžių maldo jų rūstį, tik laukų akmenys grimzta į žemę, tik vėjas šiaušia ežero paviršių, tik bangelės muša į krantą, vis tas pats garsas ar skiemuo, lyg vanduo atkakliai bandytų kažką prisiminti ir ištarti, tik Mandelštamo eilutės mano klausoje: ... viskas jau buvo, saldus tik atpažinimo mirksnis

T

Ar neišnyko svajotojų gentis? os genties būtybių rasi visuose laikuose, visose šalyse. Simonas Daukantas, 1814 metų rudenį pėsčiomis iškeliavęs į Vilnių, o vėliau – į Lietuvos istorijos glūdumas – buvo svajotojas. Nielsas Henrikas Abelis, nakties valandomis parimęs virš rankraščių, bandydamas įskelti algebrinių lygčių paslapties kiautą, Vincentas van Goghas, pasiryžęs išgelbėti šachtų juodadarbių sielas, buvo svajotojai. Ir daugybė nežinomų, beveik nepalikusių ženklo žmonių... Tai vis senųjų laikų žmonės, jų gyvenimai bėgo žemės, dangaus ir dvasios tyloje.

Paskui atsirado mašinos ir pasaulis prisipildė mechaninio triukšmo. Tačiau toks triukšmas vieni niekai – jis netrikdo svajotojų dvasios tylos. O dar vėliau atsirado internetas, ir kartu su jo stebuklais – skaitmeninio triukšmo bangos, kurios braunasi ir į svajotojų tylą.

T

14 Interneto komentarai, vox populi. Ten, kur baigiasi kažką geresnio teigiantis tekstas, prasideda nešvaraus triukšmo banga. Motyvai panašūs: jeigu apie dėstytojus – tai jie nieko neišmano, pasenę, atsilikę; apskritai – Lietuva atsilikusi šalis, nieko mums neduodanti, neatitinkanti mūsų poreikių ir neprilygstamos vertės, kuri spinduliuoja iš dažniausiai suveltų, „smūgiuojančių“ žodžių prikaišiotų sakinių...

Kartais atrodo, kad vienintelė likusi svajonė – kad pasaulis šoktų pagal mūsų dūdelę.

Akys sudrėko... artais žvelgi nuo Tauro kalno į anapus upės kylantį modernųjį Vilnių lyg į naujų, veržlesnių, modernesnių laikų ženklą. Lyg pats stovėtum ant jų slenksčio.

Vidurdienį prasiskverbė saulė. Santūri pilkos dalykiškos dienos šypsena. Sunkūs debesų luitai pavirto pilkų garbanotų dangaus avių banda, kuri tylomis slinko link horizontų. Pasirodė, tarsi aplenktų stiklinius dangoraižius kaip kokias kliūtis. Ir man jie pasirodė tarsi kliūtys. Iškilę aukščiau bažnyčių bokštų, aukščiau melancholiškai vilnijančių Vilniaus kalvų, jie bylojo visai kitokį gyvenimą. Daugybėje tų stiklinių bokštų patalpų susitelkę šimtai žmonių. Jie gyvena jau tarsi nebe Žemės gyvenimą. Kad pamatytų medį ar paliestų akmenį jie turi į ją sugrįžti. Tiesa, jie gali matyti visa, kas Žemėje vyksta – šiuolaikinės informacinės technologijos! – tačiau tik tiek, kiek liudijimai apie Žemės gyvenimą paverčiami skaitmeninės erdvės objektais.

Vieni iš tokių skaitmeninės erdvės kūrinių – videoklipai. Apie ką jie? Žmonės laksto juose, keičiasi, veikia, tačiau ne tai, ką iš tikrųjų žmonės veikia. Jie nuostabūs, jie išradingai sugalvoti, jie kelia juoką ar nuostabą, tačiau tai ne meno kūriniai. Tai dirgikliai. Ir tie dangoraižiai anapus upės, kurie man šiandien pasirodė tokie atgrasūs, yra ne naujos pažangos simboliai, tik laikmečio, kuriame gyvenimą, kaip

K

15 didelių vertybių ieškojimo nuotykį pakeis vis naujų dirgiklių vaikymasis, pranašai. Tačiau nėra būtina žiūrėti nei televizijos reklamų, nei klipų, ir nebūtina klausyti visų pranašų. O iš tų dangoraižių žmonės vis dar gali nusileisti ant Žemės...

O aš nusileidau nuo Tauro kalno, kad aplankyčiau Prospekto fotografijos galeriją. Joje A. Aleksandravičiaus akimis pamatytas Juozo Miltinio teatras Panevėžyje. Tiksliau jo žmonės, seni ir jaunesni aktoriai.

Aktoriai irgi gyvena ne visai ant Žemės. Jie gyvena ant scenos. Tačiau Žemės gyvenimą – sutelkdami metus ir dešimtmečius į kelias valandas, kad svarbiausia esmė neišsibarstytų tarp tikrovėje neišvengiamų pauzių ir nukrypimų.

Bet Aleksandravičiaus fotografijose scenos nėra. Yra tik nedidelio miesto žmonės, kokiais aktoriai tampa nulipę nuo scenos. Be ypatingo dvasingumo ženklų veide, labai paprasti ir kasdieniai. Truputį net drovūs, jokios teatralams kartais būdingos arogancijos. Lyg sakytų – na taip, aš nesu nei labai žymus, nei nusipelnęs, tačiau tai, ką darau, yra mano gyvenimas. Toks jau susiklostė likimas...

Kartais fotografui pavykdavo nuspausti mygtuką tuomet, kai žmogų prieš objektyvą aplankė mintis ar prisiminimas. Tai matyti iš spindinčių, lengvai sudrėkusių akių… Ir aš nejučia pradėjau galvoti apie savo gyvenimą. Toks jau susiklostė likimas... Turiu jo klausyti.

Galbūt jūs turite daugiau energijos, daugiau gabumų ir ambicijų, norite tapti turtingesniais ar įžymesniais... O aš turiu savo likimą.

Noriu likti jam ištikimas kaip tie Panevėžio teatro žmonės.

Ir mano akys sudrėko, o kartu tapo akylesnės. Skubėjo praeiviai, o aš ėjau iš lėto tarsi vis dar būčiau parodos salėje. Užtekdavo vienos žvilgsnio akimirkos, kad pajusčiau praeivio veide įrašytą jo gyvenimo prasmės ženklą…

16

Žiniasklaida įpakuoja pasaulį ėra laiko, galimybių ir noro praplėšti daugelį pakuočių, gilintis, kas viduje. Teroro aktas Irake – žuvo 40 žmonių...

Katastrofa Ispanijoje ... Jeigu kurtum asmeninį santykį su kiekvienu sužinotu faktu, nebeliktų laiko gyventi.

Vilniuje. Žuvo 5 žmonės. Eilutė nelaimių sąraše. Neturėjau jokio asmeninio santykio su šia tragedija, kol neperskaičiau vieno iš žuvusiųjų pavardės – R. Audiejaitis. Mano ryšio su jo gyvenimu gija – kelios fotografijos. Vieną jų pats sukūriau: studentas sėdintis ant „Littera“ knygyno langinės pilkšvos rudens dienos pavakary. Laukė kažko. Laukiantys žmonės dažnai žvalgosi aplinkui, žvilgsnis lyg paukštis lankantis atsitiktines vietas blaško laukimo nuobodį. Tačiau tas jaunas žmogus laukė kitaip. Jo laukimas buvo sutelktas ir kartu gležnas kaip atokioje vietoje išaugusio medelio kantrybė. Tada nežinojau, kad tas laukiantis studentas aklas, nežinojau ir pavardės. Fotografija nelabai pavyko: gal trūko šviesos, o gal mano susikaupimo.

Vėliau perskaičiau, kad Didžiosios gatvės fotografijos galerijoje surengta aklo fotografo paroda. Šitaip ir sužinojau apie R. Audiejaitį, turėjusį keistą troškimą fotografuoti nematant pasaulio. Jo paroda tikrai darė įspūdį – spontaniškumu, visišku įprastinių požiūrių į kadro struktūrą ignoravimu. Kitaip juk ir būti negalėjo – juk jis tiesiog nukreipdavo objektyvą į garsus. Galbūt jį jaudino galimybė nematant parodyti kitiems. Įsivaizduoju jį laukiantį: iš kur pasigirs balsas, kas sušlamės... Gal ir mirtis jį užklupo laukiant, klausant kaip vis didėja artėjančios karščio bangos ūžesys...

N

17

Dvasios kūriniai uvokus, kad išsigelbėjimo nėra, visi kūriniai, kuriuos įkvėpė dvasia, tampa neapsakomai žavūs: nuo darbo įdiržusiais pirštais išaustas drobinio audeklo raštas, kelios sentimentalaus eilėraščio eilutės, geniali koncerto fortepijonui su orkestru partitūra...

S

Muzikos klausymas pirmadienio rytą uosa ant upės turėklų – įdėmiai pažiūrėjo. Nepailstantis galingas upės kūnas. Smulkus lietus, lyg būtų nuo jo apgirtę, spindi žibintai... Pilkas rytas sklidinas rūstaus džiaugsmo.

Džiaugsmas lyg ugnis kyla iš prieš porą šimtų metų ant popieriaus pabraižytų juodų taškų ir brūkšnelių. Kas vedžiojo to žmogaus ranką, kas siautė jo dvasioje?

Anapus upės kyla stikliniai dangoraižiai, švyti reklamos ir kiti neonai, primena artėjančias Kalėdas. Lango stiklas nubertas virpančiais lietaus lašais. Tyliu, nes viskas aplinkui skamba, kyla ir krinta, suvokia ir pamiršta, baigia ir vėl pradeda, nutyla ir vėl siaučia.

Viskas vienodai iškilminga: skubantis praeivis, šviečiantis spaudos kioskas, baltas ilgas koridorius...

K

18

....vėjas nepamiršo... iek daug matau iš karto, kad nežinau nuo ko pradėti. Vaizdai šmėkšteli ir išnyksta. Lyg žiūrėčiau pro kaleidoskopo vamzdį. Vaikystėje mokėjome jį pasigaminti iš stiklo juostelių, popieriaus ir spalvotų butelių duženų. Buvo nuostabu, kaip iš tokių paprastų dalykų gali susikurti įstabios formos, persiliejančios viena į kitą.

Kodėl klausydamasis kaip ūžčioja žiemiškas vėjas, prisiminiau tą vaikystės žaislą? Vėjas atginė man šį prisiminimą. Ir gena kitus. Vaikystėje buvau keistokas. Tačiau kartu ir apdairus – mokėjau paslėpti tą keistumą nuo kitų akių. Ūžčiojant vėjui prisiminiau, kad tokiais žiemiškais vakarais kartais išeidavau iš namų ir ilgai klampodavau per pusnynus, kur akys veda... Vėjas man priminė tai šiąnakt. Vėjas buvo mano draugas, jis nepamiršo. Bežvaigždė naktis, užpustytų laukų plynės, vienas kitas žiburys, tolimo miesto pašvaistė. Kodėl prisimenu visa tai šįvakar?

Jaučiu pavojų – vėjas pusto ne tik sniegą, vėjas pusto nuožmų liūdesį, į kurį galima įklimpti. Galbūt ta pavojaus nuojauta gindavo mane ir vaikystėje – geriau jau sniegynai, geriau jau žvarbus vėjas nei tos bežadės liūdesio bangos. Jos ir dabar artėja, tik negaliu pasitraukti nuo jų į nakties sniegynus. Viliuosi, galbūt tai tik ilgesio bangos...

T

Surasti galima bet kurioje vietoje radedu dieną lyg būčiau aukso ieškotojas. Turėsiu patirti ilgos kelionės nuobodulį, abejones, monotoniją... Tačiau žinau, kad tas darbas būtinas, kitaip nieko nesurasiu. O surasti galiu bet kurioje vietoje. Šiandien per paskaitą tiesiog pažvelgiau į ant grindų gulinčią kempinę lentai valyti. Ji buvo sausa, pilna baltų kreidos dulkių.

P

19 – Koks keistas daiktas! - netikėtai pagalvojau. Kempinė sugalvota lentai valyti. Kreida – pakviesta iš tūkstantmečius glūdėjusių klodų, kad ant žalios lentos paliktų keistus pėdsakus – simbolius, raides.

O kiek amžių truko, kol palengva susikūrė jų formos, kol simboliai sukaupė prasmę? O kaip mano ranka išmoko tų subtilių judesių – brėžti raides, kaip aš išmokau tarti paslėptus jose garsus?

Pajutau, kad kiekviena mano mintis, kiekvienas sugebėjimas yra ir mano, ir ne mano. Suvokiau, kad negalima elgtis su gerai žinomomis sąvokomis, ženklais atsainiai, lyg su pabodusiais daiktais.

Aš nesu čia tarsi pasiuntinys, kurio paskirtis – nugabenti supakuotus krovinius į vietą, nepasidomėjus, kam jie reikalingi. Esu šios kultūros paveldėtojas, o ne tarpininkas. Turiu elgtis su paveldėtomis vertybėmis taip kad jos nenubluktų, neprarastų savo vertės ir žavesio...

Pasijutau pralobęs. Pastangos pagaliau davė vaisių. Galbūt rytoj išauš rūškanas rytas ir aš vėl pasijusiu praradęs visa, ką turėjau. Ir vėl pradėsiu nuo pradžių. Tarsi apsėstas aukso karštligės...

Žiūrėjimas į lietų ėl to apgailestauju: yra buvę, kad man siūlė perskaityti tą ar kitą knygą, bet aš neperskaičiau. Atsisakyti siūlomo skanėsto – jokia nuodėmė. Tačiau jei tau siūlo ką nors perskaityti, vadinasi, kažkas žmogų sujaudino ir jis norėjo perduoti tą bangą, nors kiek sujudinti pasaulį. Bet tapai siena, kuri tą bangą sustabdė...

Bet dabar tokių siūlymų beveik nesusilaukiu. Kai mano bendradarbis M. pasakė, kad tikriausiai patirsiu malonumą perskaitęs knygą, kuri jam patiko, ir ją paskolino, buvau dėkingas. Pradėjau skaityti tą patį vakarą autobuse (tai turbūt vienintelė prabanga, kuria naudojuosi – vaikščioti pėsčiomis arba važinėti autobusais).

D

20 Tačiau patyriau kažką vertingiau nei malonumą – katarsį... Katarsis šiaip jau yra graikiškas žodis, reiškiantis nušvitimą, sukrėtimą... Šį žodį paprastai naudojame, kai norime atrodyti protingesni ar daugiau žinantys, nei iš tikrųjų esame... Knygą „Balta ant juodo“ vienu pirštu baksnodamas kompiuterio klaviatūros klavišus parašė Ruben David Gonzalez Gallego, ispanės sūnus, užaugęs Tarybų Sąjungoje. Užaugęs vaikų namuose, be motinos, tačiau su cerebriniu paralyžium. Tai reiškė gyvenimą be rankų ir kojų, gyvenimą tarp svetimų žmonių. Jeigu jis būtų aprašęs tik savo kančias, knyga galėtų sukelti gailestį, tačiau ne katarsį. Tačiau knyga yra apie kitus, kuriuos jis augdamas matė. Noriu atpasakoti tik vieną epizodą apie tuos – kitus.

Pedagoginio instituto studentai – vaikų namų „šefai“, tokia jau socialistinės visuomenės ugdymo „priemonė“. Jau vakaras, studentė norėtų išeiti, nes „reikia fiziką paruošti ir matematiką“. Genka, kuriam jau aštuoniolika metų, bet „svėrė kokius dešimt kilogramų <...> ir negalėjo vaikščioti, nes jam buvo blogai su skydliauke, jis neaugo“, sako: „O tu padiktuok sąlygas“. Ir studentė padiktavo, o Genka padiktavo sprendimus. Tiesiog gabus buvo vaikinas.

Studentė apsidžiaugė ir paklausė: „O kodėl į institutą nestoji? Ten pirmūnu būtum“. „Į institutą priima tik vaikštančiuosius“, atsakė Genka. Studentė greitai susirinko viską ir išėjo. O Rubenas nušliaužė į vietą prie paradinių durų, kur mėgdavo žiūrėti į lietų. „Bet tą kartą mano vieta prie durų buvo užimta. Sunkiai remdamasi į staktą stovėjo ta pati studentė ir godžiai, užsiplėšdama, rūkė. Ir verkė.

Aš neprisimenu, kaip ji buvo apsirengusi. Atsimenu tik batelius su kulniukais. Ji buvo labai graži. Man atrodė, kad tokios gražios merginos aš niekada daugiau nebepamatysiu. Ji rūkė ir verkė. Paskui pribaigė cigaretę ir žengė į lietų. Be apsiausto ir skėčio. Daugiau ji pas mus nebeatėjo.“ Jei kas sakytų, kad tai banalus, o gal ir išgalvotas epizodas – nei kiek neprieštaraučiau. Tačiau nenustočiau jaudintis išgyvendamas jį vėl ir vėl. Tikriausiai todėl, kad kažkoks spindulys iš pačios gyvenimo gelmės prasimušė iki manęs, kai skaitydamas tą knygą pamiršau saugotis.

21

Dienų bėgimas

A

tsiverčiau puslapį ir perskaičiau kelias vieno gana žymaus poeto eilutes:

Visur tas pats beprasmis dienų bėgimas kai dvasią ir kūną sukausto amžinoji miruolių mūza - beprasmybė Kas yra tikrai, mano manymu, beprasmiška tai rašyti apie beprasmišką dienų bėgimą. Tai savotiškas verkšlenimas, kad suaugusieji nežaidžia su vaikais. Beje, vaikai retai verkšlena, jeigu jie gyvena savo gyvenimą, kupiną įspūdžių ir žaidimų. Verkšlena tie išlepinti vaikai, kuriems mažai jų gyvenimo, jiems dar reikia ir žiūrovų.

Gyventi be vertintojų ir žiūrovų - štai dieta, kuri gali išgydyti nuo banalių eilučių.

Tas tris eilutes aš perrašyčiau taip: dienų bėgimas sugelia dvasią ir kūną kaip šaltas šaltinio vanduo

Tai, apie ką nekalbame aktis – tai tik Žemės šešėlis, jaukus Žemės užantis, kuriame ji slepia mus, savo vaikus, gina nuo kosminio abejingumo.

Manai, kad daug reiškia tie keli kamuolėliai, keli grūdeliai – mūsų erdvėlaiviai – išskraidinti link Marso? Manai, kad daug reiškia vaikų aitvarai padangėje, ar popieriniai laiveliai?

Iš erdvių nesulauksi atsakymo, net supratingos užuojautos... Mūsų naivios religijos su viltimi amžinai gyventi nejuntant nei alkio,

N

22 nei šalčio, nei graužiančio nerimo... O tas nerimas, galbūt ir yra, kas brangiausia – kažkoks kosmiškumo įrodymas, nuojauta, kad neįmanomas paskutinis prieglobstis?

Senosios Azijos tautos, pragmatiški europiečiai išgalvojo paskutinę instanciją, kad nerimas nekliudytų siurbti naftos, tiesti kelių, plėtoti pramonių... Išgalvojo atostogas, kad atgautų jėgas ir „pamatytų pasaulio“.

Senovės budistų išminčius prasėdėjo devynis metus nusisukęs į sieną, nes jam nepakako kelionės į kitą žemyną, į bruzdančius miestus, upių slėnius, į kalnus. Jis buvo išnykęs, jis sklandė anapus žvaigždynų, ką jis patyrė, ką sužinojo?

Kasdien gyvenu, prisitaikau prie jūsų taisyklių, o kartais net būnu pagirtas. Silpnumo akimirka, kai pajunti malonumą sugebėjęs šiek tiek pasistiebti virš žemės. Stiprumo akimirka, kai neprisitaikai, ir nusišypsai širdies gilumoje, lyg būtum tik žaidėjas, nepagavęs tau mesto kamuolio.

Didžiausia dovana, kurią man teikia gyvenimas - entuziazmo bangos. O kad tokia banga pakylėtų mane paskutiniąją valandą!

Apie moliūgus is labiau traukia tyli budistinė išmintis. Keliaudamas į pilką rūko skraistę įsisupusį rytą, galvojau apie moliūgus, kurie susipyko ir ėmė smarkiai ginčytis. Tada atėjo mokytojas ir iš pradžių liepė jiems pakvėpuoti: giliai įkvėpti ir iškvėpti. O po to liepė kiekvienam paliesti viršugalvį. Šitaip moliūgai užčiuopė virkščias ir suprato, kad jomis jie visi susiję su tuo pačiu kamienu, su tomis pačiomis šaknimis.

Viskas su viskuo susiję... Pilkas rūkas, drėgnas grindinys, ant jo keli medžių lapai. Dar visai neseniai jie liepsnojo rudens ugnimi, o dabar guli ant šaligatvio ir mindomi kojų tirpsta, jau kone susiliejo su grindiniu. Viskas susilieja... Balandžių būrys virš Aušros

V

23 vartų. Prieš kelias dienas mačiau juos sutūpusius palangėje, snaudžiančius... Fotografavau. Dabar jie su manimi susiję. Galbūt panaudosiu tą nuotrauką, galbūt ją kas nors išvys ir prisimins Vilniuje praleistas dienas. Viskas su viskuo susiję, viskas susilieja. Priešais mane žingsniuoja moksleivė, balta kepuraitė. Jos rankoje matematikos vadovėlis, kurį aš rašiau. Ji nežino, kaip jos valandos susiję su manosiomis, praleistomis prie rašomojo stalo. Ir niekada nesužinos, nors ji prieš mane vos už keleto žingsnių...

Apypiečiu ėjau Tauro kalno parko taku. Abipus – žemė nuklota medžių lapais. Storas sluoksnis, lapai jau pradeda ruduoti. Atrodo lyg bangos. Vėlyvo rudens bangos. Kvapas. Drėgmės prisigėrusių lapų kvapas. Galvoju, kaip jį nusakyti. Ir vėl prisimenu budistinę išmintį: paragavęs arbūzo skiltelę geriau sužinosi, kas yra yra arbūzas, nei perskaitęs apie jį šimtus knygų. Nėra žodžių, kurie pasakytų, kaip kvepia drėgni klevų lapai. Tačiau aš vis tiek ieškau – ne žodžių, kurie pakeistų pojūtį, bet žodžių, galinčių pažadinti išgyvenimą, kuris derėtų prie to kvapo. Traukiu į krūtinę drėgną parko orą vėl ir vėl. Ir ateina į galvą mintis – vienatvė, taip tai vienatvė, bet ne jauno žmogaus vienatvė, pilna nuobodulio ir noro jos nusikratyti, taip pat ne seno žmogaus vienatvė, ir ne beviltė vienatvė, slegiama neišperkamos kaltės. Vienatvė, kuri lydi keleivį, jau praėjusį ilgą kelią, žinantį, kad nebesugrįš atgal ir neatitaisys savo klaidų ir nesusipratimų, tačiau taip pat žinantį, kad kelias dar tolimas ir reikia jį visą nueiti...

Prospekto fotografijos galerijoje Saldūno fotoparoda „EU“. Fotografijos, kurios išnyko, palikę plokštumoje tik spalvos ir formos „kodą“. Erdvioje salėje esame du lankytojai. Antrasis kalbasi su salės šeimininke. Rusiškai, balsas tylus, kiek prikimęs... O sakiniai, o sakiniai, dieve, kada aš girdėjau žmogų šitaip kalbant? Tai sakiniai, kuriuos gali pasakyti tik žmogus, ilgus vakarus ir naktis rymojęs prie knygų. Bet ne tam, kad palypėtų kokiomis nors akademinėmis kopėtėlėmis vieną pakopą aukštyn, kad galėtų žvilgtelti į kitus iš aukšto. Tos valandos buvo pilnos ilgesio pradrėksti kasdienybės audinį ir žvilgtelti ten, kur... Kur kas? Jis sako: „menininkai mus veda kažkur“. Aš nematau jo veido, net nesistengiu pažvelgti, tik jaučiu,

24 kaip tie moliūgai, savo virkščią, ir žinau, kad aš su tuo nepažįstamu žmogumi esu susijęs...

Gedimino prospekte – muzikantai... Melodija dar labiau išgrynina manyje atsiradusį kosminį jutimą. Bet žvilgsnis užkliūva už plakato, kuriame šypsosi šoumenas Valinskas su gražuolėmis. Iškart pajuntu stiprų norą nebūti susijusiu su tuo savimi pasitikinčiu, iš prasto skonio banalybių savo sėkmę sukūrusiu žmogumi.

Kad atsikratyčiau nemalonaus įspūdžio, užsuku į „Vartų“ galeriją. Kelių salių sienos nukabinėtos dailininko iš Danijos paveikslais, o tiksliau – paveikslėliais, o dar tiksliau – spalvotomis vizijomis ar sapnais... Upėmis plaukia žuvys, dangumi paukščiai, bibliniai žmonės keliauja kalvomis, žūsta ir paimami į dangų... Tie spalvoti taškeliai yra jo gyvenimo akimirkos, kurios dabar susilieja su manosiomis...

Travelling along the Colorado river iekur neišėjau šį ramų sekmadienį, kuris prasidėjo tyliu lietaus šnaresiu, po to – nusibraukęs dulksną santūriai nusišypsojo ir vėl surimtėjo, bet neapsiniaukė. Turėjau ruoštis paskaitoms, į kurias dauguma studentų, nesiruošia, žinoma užsukti.

Neapmaudauju dėl to. Jeigu jau privalai kažkam ruoštis, ruoškis lyg norėtum nustebinti save.

Tačiau niekur neišeiti nėra gerai. Būtinybės verčiamas nori užbaigti kažkokį darbą, išplėtoti idėją... Bet idėjos neįvaldysi jėga.

Jeigu junti, kad kažkas priešinasi, kad eini tarsi apie akliną sieną, verčiau ženk kita kryptimi ir nusikratyk apmaudą. Gal vėjas, gal saulės spindulys, o gal vidinė, iš kažinkur pakilusi melodija pašnibždės burtažodį, kurs atvers dabar nematomas tau duris...

Bet ir žinodamas tai, likau namuose. Tik atsiverčiau knygą ir paskaičiau vieną Saint-Exupery puslapį iš „Naktinio skrydžio“. Apie tai, kaip lakūnas skrenda per Patagoniją ir mato, kaip artėjant vakarui kalvos meta ilgus šešėlius tarsi rėžia juodas vagas auksinėje

N

25 vakaro plynėje. Užsisvajojau apie atšiaurias plynumas, tolius, į kuriuos drįsta iškeliauti tik išrinktieji. Kaip Paulius Narmontas...

Staiga prisiminiau, kaip šį rudenį prasilenkiau su juo senamiesčio gatvelėje. Jo žvilgsnis užkliudė manąjį... Tuos, kurie renkasi savo likimą, visada atpažinsi, nors ir trumpam su jais susidūręs. Kažkas blyksteli, primena didžiąsias tavo gyvenimo akimirkas... Ar tokių būta, tiesą sakant?

Užsivajojau. Pradėjau vaizduotis akmeninius kalnus, vėjo nugairinto akmens kalnus, apie slėnį jų papėdėje, kuriuo teka Kolorado upė. Kanjonas vingiuoja, jį kerta tamsūs kalnų šešėliai, kalnai tyli, o upė šniokščia. Kalnai tarsi bežadžiai kareiviai, jų kojas plauna srovė. Kareiviai viename krante, kareiviai kitame. Raudonasis kanjonas ir srovė čia raudona. O štai ledynas. Balta skraistė ant akmeninio veido...

Tikrosios šeimos narys ažinau jį iš tolo. Jo eisena, gestai dvelkė kažkokiu drovumu.

Ypač tas atvirukų su priklijuotais sausais žiedais laikymas rankoje kiek prispaudus prie šono. Ir dar tas žvilgsnis... Jis užkalbina žmones ir siūlo jiems įsigyti atvirukų ir šitaip paremti judėjimą „už tyrą ir sveiką šeimą“. Kai jį eilinį kartą susitinku, pasikalbame. Ir šįkart paklausiau – kaip sekasi? Jis pradžiugo, atsakė, kad gerai. Neseniai buvusi didelė konferencija „Forum Palace“ rūmuose. Buvo atvažiavęs judėjimo įkūrėjas. Kas toks? Moonis...

Pagaliau sužinojau, kam atstovauja tie kuklūs misionieriai keliaujantys gatvėmis su savo atvirukais. Munistai... Nesusilaikiau neišreiškęs nustebimo, net savotiško nusivylimo, lyg būčiau išvydęs siūlus, kurie priverčia lėles judėti. Pasakiau: „Man gaila jūsų...“ Jaunuolio džiaugsmas staiga užgęso, jis paklausė: kodėl? Paskubomis atsisveikinau. Žingsniuodamas ėmiau galvoti, kas traukia žmones

P

26 į to neabejotinai energingo, neabejotinai veiklaus, neabejotinai neaiškių siekių turinčio žmogaus įtakos ratą. Dideli fondai, paskaitos apie tikrąją šeimą prabangiuose rūmuose... Ne tai. Be abejonės, bendrumo, žmogiško artumo, šilumos ilgesys. Jie susirenka ir klauso tikriausiai banalių tiesų. Ne tai svarbu. Jie jaučiasi saugesni, pranašesni už mus, nepažįstančius tikrojo kelio. Aš pasakiau „Man gaila jūsų...“ O jam, grįžtančiam į savojo tikėjimo išpažinėjų šeimą galbūt gaila manęs keliaujančio į rudeninę prietemą, į šaltą ir tyrą kaip versmės vanduo vienatvę.

Naktį buvo nedidelė šalna šaušo, ir saulė palengva pradėjo tirpdyti baltą, lengvą šalnos audinį kol jis pavirto spindesiu. Spindėjo kelio grindinys, šaligatviai. Taip spindi moterų lūpos, arba nuo vyno taurės lengvai apsvaigusių žmonių akys. Ėjau pro Arkikatedrą. Virš varpinės – padūmavęs dangus, dūmų juosta, tarsi kažkas būtų uždegęs deglą. Žemaitijos gatvėje gyvenantis juodas katinas nuo vėsos buvo apatiškas ir net nebandė perbėgti man kelią. Laissez faire – šįryt jis nusprendė nesikišti į pasaulio reikalus. Chemijos fakulteto kavinėje mano ausyse suskambėjo grigališkasis choralas ir pasaulis prisipildė šventumo. Tarsi šventoji judėjo bufetininkė, tarsi šventoji – trapi mergaitė, kavinės darbininkė. Stalai, indai ir paveikslai spindėjo tarsi altoriai. Meldžiausi kiekvienu judesiu, kiekvienu garsu. Grigališkasis choralas baigėsi ir vėl grįžau į kasdienį pasaulį, tačiau jame dar buvo likę kažkas iš buvusio švytėjimo.

Staiga tvirtai apsisprendžiau nedalyvauti žinomo žmogaus jubiliejaus iškilmėse. Jaučiausi, lyg būčiau įtrauktas į paslaptingas apeigas, kurių nevalia nutraukti. „Sendamas žmogus netampa protingesnis“, – perskaičiau šiandien laikraštyje žymaus režisieriaus mintį. Tačiau be abejonės – aktoriaus meną sendamas žmogus įvaldo vis geriau ir geriau. Aktoriaus menas tai įsigyvenimas į vaidmenį.

I

27 Tačiau kai nėra žiūrovų, nebūtina būti aktorium. Todėl ir vertinu vienatvę, tada galiu būti niekuo. Tiesiog išnykstu, pamirštu net savo vardą. Tampu ankstyvos šalnos spindėjimu, arba džiazo motyvu, arba snaudžiančiu pakraigėje miesto balandžiu. Tačiau laikas imtis darbo – imu kreidą ir dėstau matematiką...

Trikdžiai laikrodžio mechanizme ryžkelė, šviesoforas, raudona šviesa, laukiantys žmonės...

Ar nepasirodė kada, jog šitas miestas tai didelis laikrodis, o žmonės – jo ratukai? Kievienas žino kaip jam suktis, netgi turi šiokius tokius argumentus, kodėl reikia suktis būtent taip... Tačiau nežino, kodėl sukasi, rieda kiti ratukai, ir kokia viso to sukimosi prasmė. Dar didesnis panašumas į laikrodžio mechanizmą pasirodo žiūrint į automobiliais užtvenktas gatves. Praeiviai atrodo mažiau žiną savo sukimosi šiame didžiuliame laikrodyje prasmę ir tikslą, o vairuotojai daugiau. Gal todėl, kad mašinos juda greičiau, be to – iš geležies.

Tačiau kartais atsiranda trikdžių. Kaip šią saulėtą rudens popietę Antakalnio gatvėje. Ant juodo asfalto guli moteris. Ją ką tik partrenkė mašina. Jau atvažiavo policija, ėmė reguliuoti eismą. Iš abiejų pusių susidarė mašinų eilės. Laikrodžio ratukai pradėjo trūkčioti, sklandus judėjimas sutriko. O moteris guli ant asfalto. Galbūt ji sužeista, ir žmonės nedrįsta jos judinti, kol neatvažiuos gydytojai. Jie netrukus atvyks ir laikrodžio ratukai vėl judės kaip judėję.

Didysis meistras kaip mat pataiso kiekvieną gedimą. subyrėjusiai detalei visada randa pakaitalą. Netgi tokiai, kuri ima dėtis pačiu laikrodžiu. Prisimenate Staliną? Ar kokį nors Mao? Mane stulbina, kad visos tos detalės, visi ratukai sukasi taip, lyg tvirtai žinotų savo tikslą. Tikslas, pergalė – vakarų civilizacijos vėliava. Ši vėliava man įtartina. Net Kristus turėjo tikslą. Prisimename

K

28 juk: „Aš atėjau skelbt ne taikos...“ Kitos religijos irgi siekia pergalės. Tai man atrodo pernelyg žemiška. Todėl aš tiesiog apstulbau, kai perskaičiau, jog pagrindinė budizmo taisyklė – padėti kiekvienai gyvai būtybei.

Kokiuo didžiu ir naiviu kosmiškumu dvelkia šie žodžiai!

Grafo Morikonio ašaros ietuva lanko savo akmens sodus. Tų akmenų šešėliuose – mirusieji. Sunkus lietuvių buvimas kartu, sunkūs antkapių paminklai. Mes vis norime kažkam įrodyti, kad mylėjome tuos, kuriems mūsų rūpesčio dabar nebereikia. Jei mirusiesiems ir reikia mūsų šilumos, tik tos, kurią sukuriame savo atsiminimuose.

Atleisk mums mūsų kaltes... Nežinau kodėl, bet labiau tikiu likimu, nei atleidimo galimybe. Tarsi būčiau iš tos Graikijos, kurios seniai nebėra. Visokios mintys kyla galvoje ir neleidžia susitapatinti su jokia tradicija. Karštai tikiu idėjomis, dvasiniais sąjūdžiais ir instinktyviai bijau bet kokių institucijų su jų apeigomis ir taisyklėmis.

Kai fotografavau Svedasų bažnyčios šventoriuje jaunas vyriškis, grėbstęs lapus priėjo ir užkalbino. Jis – muziejininkas iš Anykščių.

Pradėjome kalbėtis apie šį kraštą, apie senus dvarus ir apleistus vieškelius. Senas vieškelis veda iš Svedasų į Salas, kurias pardavęs grafas Morikonis verkė. Jam buvo taip gaila tos ežerų apsuptos vietos. Paskui gatvėje užkalbino vietinis girtuoklis, paklausė, ką fotografuoju ir pats kažkaip patylom atsakė – provinciją... Galvojau, kad paprašys pinigų, tačiau nepaprašė, ir aš jam pajutau savotišką pagarbą. Paskutiniai orumo likučiai, kaip tas skurdžių vėlyvo rudens dienų spindesys.

L

29

Viena plyta turėjo likti

ˇ

imto molinių pilnavidurių pytų turėjo užtekti. Židiniui rūsyje, kurio tikriausiai niekam nereikia. Tačiau yra specialiai tam židiniui išmūrytas kaminas. Prieš dešimt metų. Mūrijant tą kaminą svajota apie traškančią židinyje ugnį. Be to matematinis nuoseklumas: negaliu atsisakyti, net ir praradęs ryšį. Su tomis svajonėmis.

Dirbome kartu su sūnum. Skaičiavimų, ar užteks plytų rezultatai buvo optimistiniai – viena plyta turėjo likti. Teorija buvo be priekaištų. Forma, inžineriniai sprendimai: naujos sudėties skiedinys, etc. Dėjau paskutinį plytų vainiką virš ugniai skirtos erdvės. Ir tada židinys sujudėjo. Plytos nusprendė kristi į ertmę, skirtą karštai liepsnai. Konstrukcija subiro.

Kaip jūs jaučiatės, kai apvilia medžiagos, mintys, sprendimuose išryškėja klaidos lyg didelės žiojinčios juodos skylės? Užsidegate ryžtu viską ištaisyti? Ar norite kuo greičiau pamiršti nesėkmes? Ar apima apmaudas, kad nepavyko sumanymo greitai ir ir tiksliai pabaigti?

O aš važinėdamas dviračiu pramokau keleto egzistencinių dalykų.

Vienas jų toks – važiuodamas stengiuosi nenorėti niekur nuvažiuoti.

S

Spindesys eatsimenu, kad ruduo šitaip spindėtų. O ir spindėti jau lyg ir nebėra kam. Laukai rudi lyg lapės kailis, medžiai nuogi.

O jų šakos – tarsi aštrūs pieštukai braižo erdvę, iš kurios ir sklinda šis spindesys. Dangaus spalva gryna, saulė akinanti. Jos spindulių spiečiai krinta į miesto stiklus, lūžinėja ir byra. Pilnas miestas spindulių nuolaužų.

Pilni keliai spindinčių automobilių. Jie gaudžia ir lekia. Palyginus su saulės spinduliais geriau tiktų sakyti – rėplioja. O automobiliuo-

N

30 se žmonės. Akimirkai man pasirodo toks keistas tas žmonių lėkimas keliais iš miesto į miestą. Lyg rutuliukai riedėtų iš anksto sukurtais latakais, apsaugoti ir nuo dangaus ir nuo žemės. Miestuose mes atsitveriame nuo Visatos, ir keliuose taip pat. Rutuliukai lekiantys saugiais labirintais. Tačiau vienas kelias nutrūks ties praraja ir rutuliukas pajus tikrą kritimo svaigulį...

Miesteliai, kaimai ir kaimeliai. Medžiai, trobos, šunys, kaimo žmonės, plaukiantys ant dviračių baltais vieškeliais. Laukuose dar gali matyti besiganančius arklius. Žalia žolė vis dar spindi neįtikėtinai. Tiek spindesio šį rudenį, tiek spindesio. Pakelėje jau nebegyvenamas namas su išpjaustytomis raštais langinėmis. Čia kadaise gyveno kaimo fotografas. Jį irgi jaudino pasaulio spindesys. Dangun kyla melsvas deginamų lapų dūmas.

Kelinta diena nešiojuosi kelias eilutes, bet nežinau, ką iš jų padaryti: fotografijų ciklą, eilėraštį, ar tik skubotą įrašą popieriaus skiautėje: Tas ruduo kasmet lyg paskutinis paskutinis deglas po kovos paskutinis žodis iš krūtinės balsas neįmanomos gėlos

31

Keli sakiniai apie Leibnicą agaliau diena, per kurią neturiu nieko žūtbūt parengti: nei užduočių, nei paskaitos, nei parašyti kokio teksto. Tiesiog galiu atverti užuolaidas (prancūziškai persiennes, šį žodį išmokau skaitydamas Bodlerą), pažvelgti kaip už horizonto tvinsta aušros marios ir atversti knygą, kurios visai nebūtina skaityti.

Pasirinkau paskaityti apie Leibnizą:

P

„Leibniz ist unermüdlich tätig gewesen und hat sehr viel veröffentlicht.“ Man dabar svarbesnė pirmoji sakinio dalis: „ist unermüdlich tätig gewesen“. Lietuviškai tai reiškia maždaug štai ką – darbavosi nepailsdamas. Palengva skaitydamas ilgus, žaviai monotoniškus (lyg kokie gerai temperuoti klavyrai) sakinius radau žodį, ties kuriuo parimau ir įsigalvojau: Wissensdurst. Lietuviškai tai reikštų maždaug žinojimo (ne žinių) troškulį. Žinojimo troškulys – atrodo, kad dabartinės kalbos žodžiais reiškiama kažkokia archaiška sąvoka kaip, tarkime, kraičio skrynia.

Visiškai nebesutinku žmonių, kurie tiesiog trokštų žinoti. Studentai ateina (jei ateina) į paskaitas ne todėl, kad trokštų kažką sužinoti. Tiesiog tokios yra taisyklės. Žmonės mokosi, bet ne todėl, kad juos kankina žinių troškulys, bet tikėdamiesi atlygio. Straipsniai ir knygos rašomi irgi ne iš troškulio, bet dažnai montuojami kaip kokios atramos ar sutvirtinimai – karjeros, nuomonės, padėties. Prisiminiau, kaip vienas mano kolega tiesiog su pasididžiavimu pasakojo, kaip jis mokykloje nesimokė kai kurių dalykų! Žmonės nori prasiblaškyti, parodyti save, ką nors nugalėti, tačiau taip retai – tiesiog ką nors naujo, visiškai naujo, sužinoti. Nesitikėdami nei atlyginimo nei naudos. Nauda! Štai dar viena sąvoka, prieš kurią mus verčia priklaupti. O aš galvoju, kad ši sąvoka tokia pat tuščiavidurė, kaip Donelaičio paminklas prie centrinių Universiteto rūmų. Jei netikite – prieikite ir pabelskite Donelaičiui į nugarą.

Kad pats sau nenusibosčiau baigsiu rašyti, tačiau dar vieną sakinį – Leibnizo laikų liudininko žodžius noriu užrašyti:

32 „Wie ein Strassenrauber fast wurde der bedeutendste Gelehrte seiner Zeit begraben“.

Galbūt pasakyta su apgailestavimu, kad veiklos sklidinas gyvenimas neatneša pasaulyje naudos. Tačiau žinojimo troškulio apimti žmonės dažnai nė nežino, kas ta nauda yra.

Ežiukai rūke as vos gali regėti – kybančias tarp dangaus ir žemės – medžių galvas. Medžiai vaiduokliai pilkame rūke. Žinojimas – jie realūs, dabar kamienai drėgni ir šalti, įsupti į tylą. Šitaip – tarsi medžių galvos iš rūko – išnyra prisiminimai, tarsi susapnuoti pavidalai. Bendrakeleiviai autobuse, kad ir išsivadavę iš rytinio snaudulio irgi pilkame rūke. Niekas nežino, ką išvys, kai išsisklaidys pilkos ryto ir vaivorykštinės įsivaizdavimų miglos.

Plaukiu gatvėmis supamas rūko draikanų ir garsų: Skriabin, Rachmaninov, Madelaine Peyroux, Bartok, Diana Krall, vėl Rachmaninov, Raselė iš Dangaus... Shuffle mode.

Juodas katinas dėbteli į mane ir nusprendžia perbėgti man kelią.

Jis eina taip, lyg kažką žinotų ir norėtų pažadinti mane, priminti kažką svarbaus. Ir aš einu šiandien taip, lyg kažką žinočiau, ir žmonės atkreipia į mane žvilgsnį... Bet aš toks pat kaip jie, o gal jie tokie kaip aš – ežiukai pilkame rūke...

J

33

Pasauli, tavo akys pasikeitė o šalnos – švaros įspūdis. Švara laukuose, švara danguje – jokių miglų, judesių, tik ramios šaltos žvaigždės tarsi akys – nejudrios, stebinčios. L. Bessono filmo „Subway“ herojus sako merginai: „Tavo akių spalva pasikeitė“. „Ar tau tai nepatinka?“ „Ne...“ Pasauli, tavo akių spalva pasikeitė. Ar man tai nepatinka? Nežinau, tu nesi tam, kad man patiktum. Aš nesu tam, kad tau patikčiau. Mes stebime vienas kitą ir naudojamės vienas kito silpnybėmis.

Arba dosnumu. Arba užmaršumu. Tačiau niekada neatleidžiame didelių klaidų.

Rytas, kelionė troleibusu, dvi studentės draugės priešais. Viena snaudžia atrėmusi galvą į draugę. Miegui apsėmus sielą veidas tampa minkštas, vaikiškas, kiek bejėgis. Jos draugė žiūri priešais save, ji pasirengusi visiems išbandymams ir netikėtumams.

Senyvas vyriškis, seniai nesiskutęs, suglamžyti rūbai, tačiau veide – kad ir apleisti, nykstantys, tačiau buvusio dvasingumo ženklai. „Ar išlipdamas negalėčiau atiduoti bilieto?“ Jis nesisėda, kantriai laukia, kol atiduosiu. Dovanojau jam keletą minučių ramybės – kol nuvažiuos į tikslą galės būti ramus, kad nebus išlaipintas... Jeigu įlips Griežtųjų Kontrolierių komanda ir pasuks link jo, jis galės su drovia šypsena ištiesti jiems bilietą...

Ant spindinčio ryto saulėje varpinės bokšto trys figūrėlės, atrodo lyg kokios skruzdės. Mane apima entuziazmas: ne, tu man neprimesi savo taisyklių, pasauli, kurio akys pasikeitė. Aš visuomet rasiu landą tavo įstatymuose, tavo reglamentuose, ir tu tai žinai... O mano pralaimėjimas niekada netaps tavo laimėjimu. Ir tu tai žinai. Tu kuri man kliūtis, o aš gudrauju ir išvengiu tavo spąstų, nes toks mūsų žaidimas, įkvėptas gaivios ir nesimentalios kaip pirmoji šalna meilės...

P

34

Moteris su pinavijomis inia balkšvai rausvų pinavijų iš juodo celofaninio maišo ant akmeninės sienos prie troleibuso stotelės. Kotas prie koto, galva prie galvos, o prie pinavijų – nuo metų balkšva moters galva. Šįryt moteris išskynė savo gėlyną, rankos dar jaučia lapų drėgmę. Ji čia dabar – miesto centre – su viltimi iškeisti tuos vešlius žiedus į kelis metalinius ar popierinius pinigus, kol dar nepabiro vainiklapiai, kol dar neprarado gaivaus atspalvio.

M

Tačiau tai nelengva. Moteris kantriai laukia, lyg žvejys užmetęs meškerę. Laukti gali tekti ilgai, nes tos žuvys, kurias galėtų patraukti tos balkšvai rausvos pinavijų galvos yra labai retos. Žmonės skuba į darbus, arba skuba, kad įrodytų sau, jog turi kur skubėti. Reikia sulaukti praeivio, kurio žvilgsnis, užkliuvęs už tų, tarsi atsisveikinant prisiglaudusių viena prie kitos pinavijų, pažadintų giliai nugrimzdusį prisiminimų klodą. Tas praeivis turėtų prisiminti, kokie vėsūs ir švelnūs – lyg moters oda – yra pinavijų žiedlapiai, kokį gaivų salsvą kvapą jie skleidžia, kaip atskleidę visą savo grožį jie blunka ir galop vos pajudinti byra žemėn. Tas praeivis turi pajusti stiprų norą panardinti veidą žiedų gelmėn ir traukti širdin jų kvapą, ir pasinerti praėjusio laiko gelmėn, ir pajausti savo motinos rankas, kadaise puoselėjusias tokias gėles vien tik sau, vien tik tam, kad vakaro tyla saldžiai kvepėtų…

Taip tai aš esu toks praeivis, galimas šios moters laimikis. Tačiau esu per lėtas – kol suvokiau gydančią tų pinavijų jėgą savo sielai, troleibusas, kuriuo keliauju jau seniai pasuko už kampo, ir pinavijas regi vien tik mano vidinės akys. Sudie, seniai nužydėjusios pinavijos, ačiū, kad prisiminėt mane...

35

Vabaliuko mįslė ano darbo kambaryje pakampiais gyvena keletas vorų, langinių plyšiuose – keletas mažų tylių vabaliukų. Visi sugyvename taikiai, kits kitam netrukdome. Tylos pomėgis, atrodo, visiems mums bendras. Be to, aš pritariu musių persekiojimo ideologijai, kurios laikosi vorai, o juodus vabaliukus, primenančius senamadiškus automobiliukus gerbiu dėl jų ramaus atsidavimo likimui – niekur jie neskuba, nebėga slėptis – tebūnie, kam lemta būti! Kaip tik toks mažas juodas vabaliukas ir patraukė mano dėmesį, kai pakėlęs akis nuo darbo pažvelgiau pro langą.

Vabaliukas ropojo lango stiklu aukštyn. Kaip jis sugebėjo keliauti neslysdamas – jo egzistencinė paslaptis. Bet visų įstabiausia jo kelionėje buvo jo kopimo trajektorija. Kiek paropojęs aukštyn jis apsukdavo maždaug pusės centimetro spindulio ratą priešinga laikrodžio rodyklės judėjimui kryptimi, o sugrįžęs į tą patį tašką vėl šiek tiek pasistūmėdavo aukštyn ir vėl sukdavo ratą... Galėjai pamanyti, kad kopimas teikia jam neapsakomą malonumą, kurį jis dar norėtų prailginti. Kodėl jis kopė šitaip? Štai mįslė, štai klausimas, į kurį aš niekada nerasiu atsakymo. Tas vabaliuko šokis man atrodė tarsi mįslinga tikrovės šypsena: ši mįslė yra pati menkiausia, kurią galėčiau užminti, bet jeigu įveiktum ją – suprastum pasaulį.

Bet neįminsi... Kas iš to, kad žinai daug žodžių ir sąvokų. Tai tik tuščiaviduriai kiautai…

Kartais man atrodo, kad gyvename ne mums sukurtame pasaulyje – jame turėjo gyventi būtybės, kurios žino, kas pasaulis yra, kaip jis veikia, kokią turi prasmę, kaip jį reikia tausoti... Bet gyvename mes, tiesiog atsitiktinai suradę tuščius namus.

M

36

Gyvybės kariai inų archeologai 1974 metais nustebino pasaulį. Jie atkasė dviejų tūkstančių metų senumo kinų armiją. Keli tūkstančiai natūralaus dydžio molinių statulų mena didžiulę bevardžių karių armiją, gynusią imperatoriaus Qin Shi Huango ir jo imperijos gyvybę.

Vieną jau įpusėjusios vasaros popietę Vilniuje aš netikėtai atsidūriau prieš panašią gyvybės karių rikiuotę. Šviesioje didelėje patalpoje jų buvo keli šimtai. Jie tiesiog stovėjo ir tylėjo. Įvairaus ūgio, įvairaus amžiaus. Vienų veidai platūs, kampuoti – lyg augalotų petingų vyrų, kitų – moteriški ovalai. Dauguma jų buvo gruboki, tačiau buvo ir mergaitiškai švelnių. Kai kurie pailgi lyg irklo mentės, kai kurie apvalūs lyg pilnatys. Vieni pajuodę nuo darbo, kiti švarūs, vieni sudilę, nusmailėję, kiti dar putlūs. Vieni laiko kirvarpų pagraužti, kiti pagailėti... Jie tiesiog stovėjo ir tylėjo. Ir aš tylėjau, vis aiškiau suvokdamas, kokiems kariams esu dėkingas už savo krašto gyvybę.

Kas gi tie kariai, kurių tyli rikiuotė sukėlė man tokį dėkingumo ir graudulio priepuolį? Menininkas Saulius Vaitiekūnas surinko keletą šimtų senų ližių (tokių medinių kastuvų duonos kepalams į duonkepę krosnį pašauti), sustatė juos lyg žmones ir pavadino savo instaliaciją „Bon Voyage“. Esu tikras, kad nei vienas iš tų senų kareivių, dar kartą pašauktų į rikiuotę iš atokių kaimų sodybų, nesupranta nei žodžio prancūziškai. Tapo kiek gaila, kad juos čia taip sustatė – lyg kokios egzotiškos šalies būtybes, pridėję paaiškinimą civilizuota kalba, kurios jie negali suprasti. Apėjau tą nebylią rikiuotę kelis kartus, įsižiūrėdamas į jų plokščius veidus ir bandydamas pamatyti tai, ką jie kadaise atspindėjo. Po to ištariau pusbalsiu vienintelį žodį, kurį jie galėjo suprasti: sudie! Sudie senoji moline krosnie, sudie dideli ir maži, motinos rankų nuglostyti duonos kepaliukai, sudie motinos rankos, sudie praeitie, su kuria mes niekada galutinai neišsiskirsime...

K

37

Trys moterys kaip degtukai auko keliukas: dvi lygiagrečios vėžės, viduryje želia žolė.

Ties keliuko vingiu – ąžuolas, jo kūnas pažemėje išdegęs, iš tolo juoduoja ertmė. Joje tilptų keli žmonės. Storomis šios ertmės sienomis kyla syvai, būtini galingai ąžuolo gyvybei. Ir žaliuoja ąžuolas, ir plaukia dangumi balti debesys, ir saldžiai kvepia neseniai nušienauta lanka.

Ji ir jis – palengva lauko keliuku, tylomis, tačiau jausdami vienas kitą. Tylomis ant stataus upės kranto. Upės vanduo tyras.

Pievos viduryje – saulės laikrodžio stulpas. Ir dar keturi keliautojai po ramią šeštadienio popietę. Vyras ir trys jo moterys: žmona ir dvi dukros. Mama apsirengusi lyg paauglė, o dukros – jaunesnė ir vyresnė kaip Pepės ilgakojinės. Visos trys rudaplaukės – lyg užžiebti degtukai. Vyresnioji mergaitė nusileidžia prie upės ir bando nufotografuoti žaidžiančius laumžirgius. Jaunesnioji gaudo varlikes ir deda į maišelį.

Jiedu pakyla eiti. Takelis kyla paupiu, palei jį aukšti žolynai, dilgėlės.

– Kaip greitai bėga gyvenimas, – tyliai ištaria ji. Didelė sraigė įsikibusi į alksnio lapą. Krantas status, tikras skardis.

– Galvoju, kad nebepasveiksiu, – tarsi sau vėl sako ji.

Abu tyli ir žiūri į žemai po kojomis šniokščiančią upę. Ar po daugelio metų jie atmins šią ramią popietę, šią švelnią dar jaunos vasaros šypseną? Kas ją jiems primins, išskleis atmintyje? Gal tos trys rudaplaukės moterys - tarsi įžiebti degtukai?

L

Knygos iš maišelio

S

uskambo durų skambutis. Mūsų skambučio balsas tylus, melodingas, neįkyrus. Vistiek – išgirstu kelis jo į tylą pabertus garsus ir mane apima nerimas. Tai dėl mano vaizduotės,

38 suprantu, ką ji sako: tai skambina tavo likimas, pakelsi telefono ragelį ar atversi duris – ir visa, kuo dabar gyveni, taps nereikšminga, visa pasikeis taip, kaip nė nenumanai. Šįkar durų skambutį paspaudė ne likimas, bet maždaug mano ūgio vyriškis. Jo veide ir akyse buvo tas nenusakomas blausus švyėjimas, iš kurio pažinsi žmones, linkusius gyventi vidinį dvasios gyvenimą. Jis pavadino mane ponu ir pasiūlė pirkti vertingą knygą – storą ir išsamų sodininko vadovą. Neketinau jo pirkti. Mano sodas nėra vertas tokios storos mokslingos knygos. Tada vyras iš kito maišelio ištraukė dar vieną puošnią knygą – žinyną apie viską. Ir tos neketinau pirkti. Tiesiog nejaučiu didelio pasitikėjimo nei visažiniais niekada neabejojančiais žmonėmis, nei jų žinių aruodais.

Taigi nuvyliau kuklų leidyklos darbuotoją, išsirengusį į savaitgalio ekspediciją kilniu tikslu – nešti knygas į skaitytojais galinčių tapti vartotojų mases. Uždariau duris ir pajutau nesmagumo jausmą. Žinau, ką reiškia parašyti, parengti ir išleisti knygą. Ir žinau, ką reiškia jausmas, kai knygos niekam nereikia. Autoriaus mažiausiai gaila. Jeigu jis tikras autorius, tai rašė knygą lyg sau. Jis laukė minties, džiaugėsi, kai išvydo jos kontūrus, jis rinko tinkamus žodžius, šypsojosi, o gal ir verkė, jis keitėsi kartu su knyga, jis buvo atlygintas. Tada knygos ėmėsi kuklūs leidyklos darbuotojai: rinkėjai, maketuotojai ir redaktoriai. Jie gerbė autorių, bet gerbė ir gramatikos taisykles, kartais jiems būdavo sunku sugrįžti prie teksto, kartais jis atrodė jiems nesuprantamas, bet jie tikėjo, kad kažkam jis bus svarbus ir būtinas. Jie bijojo palikti klaidų, juos spaudė terminai, bet pagaliau knyga pasirodė. Žmonės imdavo ją į rankas, vartydavo, nepastebėdami daugybės tos knygos bruožų, patobulinimų ir atradimų, kuriais džiaugėsi leidyklos darbuotojai, ir dėdavo atgal į lentyną…

Susigriebiau, kad vaizduojuosi paikystes. Juk prie to priprantama. Tiesiog pasitraukiau iš leidybos dar nespėjęs priprasti.

39

Tarsi keliaučiau pėsčiomis kys liečia žodžius, tarsi paukštės strykčiotų pakrantėje – nuo akmenėlio ant akmenėlio. Tai vadinama skaitymu. Bet aš nenoriu skaityti. Aš noriu gyventi. Metų metus mokiausi skaitydamas gyventi, bet ne kažin kiek išmokau. Viena paguoda, kad žmonės ir gyvendami ne visada išmoksta gyventi.

Gal liautis skubėjus? Tarsi keliaučiau pėsčiomis vis pasidairydamas, atsigręždamas atgal – kaip vaikystėje palei pasruvusį pavasario upelį... Kai susiduriu su nesuprantamu žodžiu ar negrabia jų sąvarta galiu pagalvoti – šiukšlynas! – ir keliauti sau.

Bėda, kad nebemoku užsimiršti. Ne todėl, kad neturėčiau kantrybės ar laiko. Įprotis gyventi tarsi lydėtų žvilgsniai. Gal ir nepikti, tačiau su lūkesčiu gelmėje: na, šįkart jis tikriausiai suklups, nesusidoros, ir mes galėsime pagaliau susidaryti apie jį galutinę nuomonę!

Vis dėlto kartais – nors ir trumpam – įstengiu gyventi tarsi keliaučiau patvinusio vaikystės upelio pakrante ir tada būnu laisvas ir pavojingas, nes savo pavasarine laisve griaunu pasitikėjimą savimi tų žvilgsnių, kurie mane lydi...

A

A ir B irmasis susirinkusiems kalbėjo B – profesorius, žymus literatūros kritikas. Įgudusio sėjėjo mostu pabėrė į salę saują sklandžių frazių: apie tai, kokia yra iškili rašytojo A kūryba, ir kokia sena juos sieja draugystė, su ginčais dėl tikrojo meno, suprantama. Tarsi gyvus pažįstamus B priminė A knygų herojus, ko jie siekė ir kodėl kankinosi. Rašytojui A nebuvo smagu viso to klausyti. Jis jautė lyg ir kokią slaptą baimę ar pavydą ilgamečiam savo draugui, taip gerai įvaldžiusiam sklandžių sakinių bėrimo meną. Šitaip rašytojas A nemokėjo... Jis, tiesa, mylėjo žodžius, kaip kad skulptorius myli akmenis, kartais susižeisdamas į juos rankas.

P

40 O kartais A jausdavo prieš tuos žodžius lyg ir kokią kaltę – lyg žodžiai kaip akmenys žiūrėtų į jį su nebyliu priekaištu: kam jis čia juos taip lyg kokiai parodai sustatė?

Kai B pagaliau nurodė tikrąją A vietą literatūros pasaulyje, buvo duotas žodis ir pastarajam. A atsistojo, patrynė rankas lyg vis dar nežinodamas nuo ko pradėti. Tačiau pradėjo – mintys, kuriomis A pastaruoju metu gyveno, ėmė palengva rikiuotis, rinktis viešam pasirodymui tinkamą apdarą ir sklisti salės erdvėn.

Kažkoks nelabai aiškus nerimas, nesupratimas, lyg kokia kirvarpa, ėmė smelktis į visą A galvojimą pastaraisiais metais. Taip sunku pasidarė nuvokti bent kryptį kurlink juda visas tas gyvenimas, kuriame tiek daug dabar kovojama, varžomasi – dėl ko? A nebejuto nei jėgų, nei noro, nei prasmės dėl ko nors varžytis. Tačiau tuo pat metu juto lyg ir kokią baimę, kad toks galvojimas jį nustumia į silpnųjų pusę, į pusę tų, kuriems lemta ne tiek dalyvauti gyvenime, kiek jį stebėti (žinoma, ačiū ir už tai!). Tad jis ir bandė mintimis, kurios taip nerangiai telkėsi jam padėti, įteigti klausytojams, kad gabumai ir sėkmė tai ne vienintelis gerbtinas ir vertintinas dalykas, kad kiekvienas silpnesnis irgi turi kažką, kas nepasiekiama stipriajam, sėkmės palytėtam ir iškeltam. Kalbėdamas A kartais įstrigdavo, rankos pamiršdavo, kaip joms reikia laikytis, o akys sublizgėdavo lyg nuo kokios netikėtai iškritusios rasos...

Bet taip juk visada būna žmonėms, kurie niekaip neišmoksta to tikslaus ir kartu kiek atsainaus sėjėjo mosto: paimi žodžių saują ir žeri...

Nepasitikiu pokalbiais ai kalbi, neišvengiamai imi stengtis, kad tave suprastų. Kitaip nebūtų prasmės kalbėti. Tas stengimasis dažniausiai iškreipia jausmą. Imi naudoti šabloniškas frazes, argumentus, kuriais nespėjai įtikėti. Tiesiog nėra laiko, nes gilios pauzės yra

K

41 tarsi duobės, kuriose gali prasmegti visa šneka. Todėl nepasitikiu pokalbiais, kaip nepasitikiu fotografijomis, kuriose matyti žmonės, žinantys, kad juos fotografuoja. Tūkstančiai metų civilizacijos, o žmonėms taip pat sunku atskleisti save kaip ir anksčiau. Mūsų nuomonės apie vieni kitus pagrįstos spėliojimais, prielaidomis, kurių negalima patikrinti...

Kartais žmonės sugeba tai padaryti – kai klauso vien tik savęs ir sumokėję už tai gyvenimo kainą kaip van Goghas.

Skaitmeninės erdvės entuziastas ai aš. Man skaitmeninė erdvė suteikia iliuziją, kad savastis gali išlikti nereikalaudama niekieno dėmesio, neatimdama laiko ir neįkyrėdama. Kai galvoju – jaučiuosi pernelyg užsidaręs, kai kalbu – tampu pernelyg viešas, pretenzingas, ne toks, koks esu iš tikrųjų. Daugelis sako, kad naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis paprastumas skurdina žmonių kalbą. Argumentų tokiai nuomonei pagrįsti apstu – elektroninių leidinių komentarai (vox populi). Tačiau galimas ir kitas požiūris – technologijos tai geresni įrankiai siekti tobulos saviraiškos.

Taigi galvoju, kad skaitmeninė erdvėje gali skleistis ir išlikti mūsų savastis. Nors ir trumpam. Kaip kad snaigių savastis išlieka tol, kol jos sūkuriuodamos iš debesies nukrinta ant žemės.

T

Kaip upė srūva...

A

štuntą metų dešimtį pradėjusi moteris brenda per patižusį sniegą savo gimtinės laukais, paupiais... „Kasdienybės paįvairinimas“, – sako ji. „Mano kasdienis akiratis – tik šimtas

42 metrų į priekį“. Ji žvalgosi po laukus, prisimena sodybas, kurios kadaise čia buvo. „Tenai gyveno mano draugė“, – prisimena ji. „Dabar jau mirusi,“ – priduria. Ji klausosi paukščių ir traukia širdin drėgną gaivų pavasario orą. „Parašiau eilėraštį“, - sako ji. „Paminėjau ir tas pempes, ir tuos miškelius“. Ji neketina niekam to eilėraščio rodyti, nesiūlo nei paskaityti, nei įvertinti. Jai tai nesvarbu. Ji tiesiog lieja meilę savo gimtajam kraštui, kuriame pragyveno visą gyvenimą, ramų ilgesį ir liūdesį. Ir todėl ji mano akyse yra tikroji kūrėja, daug tikresnė už daugelį pretenzingų kūrinių autorių. Ir man visai nesvarbu, kad sau gal jos kūrinyje aš ir nedaug rasčiau įdomaus ir vertingo. Svarbu, kad jos kūrybos paskatos yra tyros. Tikroji kūryba prasideda tada, kai žmogus nenori niekuo nei išsiskirti, nei nustebinti, nei pelnyti palankumą. Širdies pilnumas – štai tikrosios kūrybos ištakos.

Kaip upė kad srūva, atspindėdama krantus ir dangų, nežinodama nei savo vertės, nei vardo, nesirūpindama – girdi kas nors ar ne jos tylią melodiją, taip srūva šviesus šios moters gyvenimas.

Ir kai aš apie visa tai vakaro valandą galvoju, tokia ryški, saldžiai skaudi šviesa randasi iš mano minčių, kad, atrodo, ir nebuvau dešimtis metų gyvenęs, o regiu pasaulį pirmąkart. Ir norisi kartu ir šypsotis, ir verkti... Kadangi esu vienas ir galiu nedėvėti jokios kaukės - tai ir darau...

Moteris pasveikino... nkstų rytą pustuštėje Polocko gatvėje, Užupyje. Dulkinas šaligatvis, gnaibantis šaltas vėjas. Priešais – moteris, vieniša praeivė. Viena iš tų, kurių lengva nepastebėti, bet pastebėjus – sunku greitai pamiršti. Panašiai galima nepajusti skurdo kvapo, tačiau pajutus – žinok, jis aplankys ir vėl.

Ne, ta moteris skleidžia ne skurdo kvapą. Ji dvelkia susitaikymo, kad gyvenime nieko gero nebebus, tyla. Tai moteriškas kvapas –

A

43 vyrų gyvenimai retai grimzta tyliai. Užtenka žvilgterti akies krašteliu kad pamatyčiau: amžinai prieblandoje skendintį jos vienišą būstą, kuriame sensta jos veidas, tapdamas kasdien vis blyškesnis ir blyškesnis. Numintos, tačiau švarios grindys (darbas visada teikia prasmės iliuziją), tylios kaip ir jų šeimininkė gėlės, su kuriomis ji kalbasi pusbalsiu.

Moteris priartėja ir kažkaip romiai pažvelgusi į mane pasveikina: – Labas rytas!

Ne, aš jos nepažįstu, matau pirmą kartą. Atsakau, prasilenkiu, o manyje – siela, ar koks sentimentalus senas griozdas – ima suptis tarsi užkliudytas vėjo. Nes mane persmelkė supratimas, kodėl ankstų rytą išėjo į gatvę toji moteris ir kodėl mane pasveikino. Kai pasijuntame gyvenimo nuskausti – tarsi nereikalingi paspirti šunyčiai, – ar nežvelgiame į savo amžininkus – brolius ir seseris, grimztančius ant to paties laiko lyties – ne, ne užuojautos ar pagalbos ieškodami, bet vien tik žvilgsnio, dėmesio akimirka reiškiamo supratimo, solidarumo ženklo?

Laimei, ne pirma diena gyvenu ir žinau, kaip pavojinga leisti pasauliui save įsiūbuoti. Žingsnis po žingsnio – taukšt taukšt – tarsi plaktuku užkalčiau atsivėrusią pavojingą ertmę...

Aukojimas aigiau žiūrėti filmą apie tai, kaip Andrejus Tarkovskis kūrė „Aukojimą“. Tais pačiais 1986 metais, kai filmas buvo baigtas, jis mirė.

Dokumentiniame filme yra ir „Aukojimo“ filmavimo vaizdų, ir Tarkovskio monologų. Apie kūrybos pradžią jis pasakė taip: „Pirmiausia turi atsakyti į pagrindinį klausimą: kokia žmogaus gyvenimo prasmė?“ Ir atsakė maždaug taip: išskleisti savo dvasingumą. Po to jo dar paklausė, ar tikite, kad esate nemirtingas? Jis linktelėjo galva ir atsakė itališkai: questo sicuro, tikrai taip.

B

44

Kas lieka? as lieka, kai nebelieka dienos? Kas lieka, kai žmogus baigia darbą, kūrinį? Žmogus vėl lieka vienas. Kūriniai ir darbai nutolsta lyg sulankstyti ir paleisti pasroviui laiveliai. Gal vis dėlto kažkas lieka? Prisiminimų, žodžių audinys... Štai ir veju jį gilų vakarą iš savo balso, iš skaitmeninės atminties bitų.

Drėgnas vėjas, šlapias kelias, nei lietaus lašai, nei snaigės. Miestas. Žmonės žino, kur važiuoti, kur eiti... Miestas, lyg neregimas visus mus susiejęs voratinklis. Norime tikėti, kad jis tvirtas, kad nenutrūks nei viena gija. Iš toli, iš aukštai, iš erdvės, kurią skrodžia vien tik klajoklės elektromagnetinės bangos, jo nematyti. Nematyti ir Žemės dulkelės. Galbūt nėra kam žiūrėti.

Net pilką ir liūdną dieną įmanoma prikelti paslapties jausmą... ir nusigąsti.

K

Didžiausias džiaugsmas oks didžiausias žmogui prieinamas malonumas? Arba džiaugsmas, jeigu norite. Žinoma, priklauso nuo amžiaus.

Dabar esu tokio amžiaus, kad atrodo, kad didžiausią džiaugsmą sukelia galimybė atitaisyti ... ne, ne klaidą, bet kaltę.

Apie tai, kas yra kaltė, prirašyta kalnai knygų. O man šiuo metu atrodo, kad kaltu tampi tik tada, kai nepadedi gyvai būtybei, kuriai tikrai reikia pagalbos. Ir nesvarbu, kodėl nepadėjai. Kai kaltė ima slėgti, protas bejėgis. Nusisuki nuo jo ir esi pasirengęs prašyti stebuklo. Ir kartais stebuklas įvyksta, pasaulis leidžia tau atitaisyti ir nusimesti kaltę. Tuomet protas skuba tai paaiškinti. Bet džiaugsmas toks didelis, kad nesiklausai proto balso.

K

45

Atverti, saugoti ir tikėtis ankos norėtų veikti, bet jos savo valios neturi. Jos imasi darbo, kai tarsi Hermis, Olimpo žinių nešėjas, pribūna kvietimas pradėti veikti.

Mūsų Olimpas: jame viena per kitą byloja mintys ir nieko negali nuspręsti. Galop mintims pritilus pasigirsta tylus balsas, tarsi iš šono: kokia prasmė šito darbo? Šitų pastangų? Šito gyvenimo?

Dažnai nei karinga Atėnė, nei valdingas Dzeusas nieko negali į tai atsakyti. Bet visada nugali nuomonė, kad reikia veikti neatsakius į visus klausimus. Kad veikti geriau, nei neveikti. Turėti geriau, nei stokoti. Nors niekas nežino kodėl, ir todėl niekas nedrįsta pašiepti to abejojančio balso: kokia viso to prasmė?

Bet ir pats žodis „prasmė“ miglotas. Labiausiai tikėtina, kad jis turi kažką giminingo su „saugoti“. O gal su „atverti“? „Atverti“ ir „saugoti“? „Atverti“, „saugoti“ ir „tikėtis“?

Viena žinau, žodis „prasmė“ nėra giminingas žodžiui „atrodyti“.

R

Toks gyvenimas... aune nusižudė penkiolikmetė moksleivė. Žinią pranešė laikraščiai ir interneto žiniasklaida. Ką turėtume jausti mes, kurie niekada nematėme nei tos mergaitės, nežinome nei priežasties, nei aplinkybių? Kaip turime priimti visą tą liūdnų, svarbių, nereikšmingų žinių, plūstančių į mūsų sąmonę, srautą? Mes jas tiesiog registruojame. Daugiau nieko. Miršta bendradarbis, palydime, o rytojaus dieną vėl jaučiamės taip pat lyg mūsų bendradarbio nė būti nebuvę. Kitaip neįmanoma? Toks gyvenimas? Ir iš tiesų, jeigu gydytojas įsijaustų į kiekvieno ligonio nelaimę, netektų jėgų gydyti. Jeigu ilgai apraudotume išėjusius, neturėtume laiko veikti.

Veiksmas lyg vaistas, lyg išsiblaškymas. Bet ar tikrai reikia visada ką nors veikti? Ar daugiau reiškia geriau?

K

46 Dabar aš galvoju, kad dažnai imamės išorinės veiklos, kad išvengtume vidinės. Vidinė veikla, tai ryšių su tikrove kūrimas, įsisimelkimas į ją. Ir kai dabar aš susitelkiu ties tuo sausu pranešimu apie mergaitės mirtį, kai galvoju apie jos vaikišką veidą ir rankas, jaučiuosi lyg žvelgčiau į juodą prarają ir žinau, kad reikia tylėti.

Tikra tamsa ėlyvas vakaras ar gili naktis – mieste nėra tikros tamsos.

Lempos gelsva šviesa apšviečia gatves, net ir naktį žiba vienas kitas langas, kelyje artėja ir tolsta automobilio akys.

Net ir priemiesčiuose tikros tamsos nėra, nes virš miesto tvyro blausi šviesa ir išgyveni veikiau šviesos stygių nei tamsos pojūtį.

Tačiau toli nuo miestų – kaimuose ir nedideliuose miesteliuose pasibaigus dienai nusileidžia tikra tamsa. Kad ją tikrai pajustum, neturi trikdyti joks žmonių gyvenimo garsas. Gali ūžauti vėjas, šniokšti lietus... Tamsa nelygu tamsai. Tačiau viena nekinta – tikroje tamsoje jautiesi visiškai vienas. Tiesa, gali pasirodyti, kad iš tamsos į tave nukreipta daugybė žvilgsnių, kad daugybė neregimų lūpų bando kažką pasakyti, bet tai kito pasaulio žvilgsniai, ir kito pasaulio šnabždesiai. Kito pasaulio, su kuriuo niekada neužmegsi jokio ryšio, kurio niekada nesuprasi.

Tokioje tamsoje išgirsti savo širdį, tarsi tiksintį laikrodį. Tamsoje nugrimzdusį laikrodį, kurio dūžiai nežinia, ką skaičiuoja.

V

47

Atsiminimai apie sugrįžimą į Lietuvą ūsų kompiuteriai, fotoaparatai, videokameros – nuostabūs.

Kadangi jie tokie geri, kartais kone tobuli, norime dar geresnių. Įsižiūrime: vaizdas nepakankamai ryškus, matyti spalvinis triukšmas, objektyvas nespėja fokusuoti judesio. Ir staiga vaizdo ryškumas, garso kokybė tampa svarbiau už patį vaizdą ir garsą. Žiūrėjau 1971 metais rankine kamera sukurtą Jono Meko filmą „Atsiminimai apie sugrįžimą į Lietuvą“. Mūsų akimis žiūrint nėra ten jokios kokybės. Kamera šokčioja šen ir ten, fiksuoja kas papuola, viskas plaukia, viskas išblukę. Tiesą sakant, ir filmo struktūrai, jei kas norėtų, galėtų išsakyti daug sunkiai paneigiamų priekaištų.

O vis dėlto, vis dėl to – koks gyvas, koks žmogiškas tas filmas.

Kamera virpa, vaizdai šokinėja, o su jais šokinėja mūsų širdys.

M

Nesulituokite... erskaičiau sename laikraštyje straipsnį apie kunigą Algirdą Mykolą Dobrovolskį, tėvą Stanislovą (1918-2005). Sunkiai sirgdamas 2005 metais Paberžėje atlaikė paskutines mišias, o birželio 23 dieną mirė. Jo priesakas, kurį išsakė per paskutines mišias buvo toks: nesulituokite paliegusio kūno su dvasia, kuri turi visada išlikti šviesi. Kalintas, persekiotas, nutremtas sunkiam darbui į Intos anglių kasyklas, net ir Nepriklausomybės laikais buvo menkinamas... Bet išlaikė sielos sveikatą, niekada nenuleido rankų...

Skaitė Rilkę... Šviesi dvasia, didžio grožio jausmas.

P

48

Nes negalėjo kitaip as skatina žmones veikti? „Pinigai arba garbės troškimas“, – paaiškino man kartą vienas profesorius, galbūt pasiteisindamas, kad negali nepaklusti visuotinam dėsniui. Gali būti, kad šie motyvai vyrauja. Tačiau jie man atrodo vaikiški, nors stumtų į priekį ir garbaus amžiaus žmones.

Juk ne visi garbaus amžiaus žmonės yra brandūs.

Anie motyvai man atrodo vaikiški todėl, kad jų esmė – mėgdžiojimas, noras pasirodyti. Nepaneigsi, kad tai būdinga vaikystei.

Tačiau yra dar vienas, mano nuomone, vienintelis vertas pagarbos veiklos akstinas. Tą veikti verčiančią jėgą Martinas Lutheris suformulavo lakoniškai: „Ich kann nicht anders“ („Negaliu kitaip“).

Darau tai, nes kitaip negaliu, kad ir kas būtų. Tai tikrą, autentišką būtį skleisti verčianti vidinė jėga, kuriai nerūpi, mato, vertina kas nors ją, ar ne. Šios keistos mintys man kilo perskaičius amerikiečių fotografės Vivian Maier gyvenimo istoriją. Iš tiesų žmonės net nežinojo, kad ji fotografė. Ji buvo vaikų auklė, iš šio darbo gyveno. Fotografė ji buvo tik sau. Jokiame žurnale nebuvo išspausdinta nei viena jos nuotrauka, nesurengta nei viena paroda.

Vienas nekilnojamo turto agentas aukcione kone atsitiktinai įsigijo jos negatyvų rinkinį. Kai po poros mėnesių nutarė peržiūrėti, ką slepia tos juostos, atrado Vivian Maier išsaugotą prabėgusių dienų pasaulį. Vivian Maier archyvą sudaro apie 100 tūkstančių negatyvų.

Juose – gatvės istorijos, prilygstančios ar pranokstančios žymiausių šio žanro meistrų kūrinius. Vivian Maier visą gyvenimą jas gaudė savo Rolleiflex – nerangiu mūsų akimis žiūrint fotoaparatu. Nes negalėjo kitaip.

Fotografijos padarė negatyvų pirkėjui tokį didelį įspūdį, kad jis metė darbą nekilnojamo turto prekyboje ir atsidėjo Vivian Maier kūrybos sklaidai. Jis irgi, matyt, negalėjo kitaip.

Veikdami dėl garbės ar pinigų žmonės sukuria gerų, riboto galiojimo ar vertės kūrinių. Ribas pranoksta tie, kas veikia negalėdami kitaip.

K

49

Pašauktųjų liūdesys rospekto fotografijos galerijoje surengta Izraelio fotografės Lea Golda Holterman paroda „Toros berniukai“.

Vos paauglystę praaugusių jaunuolių nuotraukos. Jie stovi arba sėdi. Žiūri tiesiai į objektyvą. Tobulas paprastumas. Tobulas apšvietimas. Kai kurie portretai stilizuoti pagal klasikinės tapybos pavyzdžius. Vaikinai netgi dėvi apykakles kaip Rembranto paveiksluose. Keliose fotografijose yra apnuoginto kūno.

Viskas labai paprasta, jokių įmantrybių ir puošmenų. Paslaptis glūdi kitur. Visų vaikinų veiduose ta pati rimtis ir tiesiog nežmoniškas liūdesys. Niekada neteko regėti tokių akių. Iš jų sklindantis liūdesys vienija jaunuolius labiau nei panaši apranga, kepuraitės ar žydiškos plaukų sruogos. Tai ne pasmerktųjų, o pašauktųjų liūdesys, kylantis iš suvokimo, kad esi niekas, dulkė Dievo akyse, kad neturi savo kelio, kad Dievas pats vienas nusprendė neatšaukiamai.

Toks liūdesys turėjo spindėti Abraomo, vedančio aukoti savąjį Izaoką, akyse. Arba Mozės, kai jis suprato, kad tėra įrankis, kad nieko neturi savo. Neturi jokios reikšmės nei tavo laimėjimai, nei džiaugsmai, nes esi pašauktas ir jau nebeturi savęs.

Išeini į gatvę, pats sklidinas tos rimties, tačiau žinai, kad tas pašauktųjų liūdesys tau nepasiekiamas ir nesuvokiamas ir galbūt slapčia džiaugiesi dėl to...

P

Graikiškas miestas ūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtųjų metų vasario 7 dieną Lietuvos spaudos padangėje pasirodė naujas paukštis – laikraštis „Šiaurės Atėnai“. Pirmajame jo puslapyje trys redaktoriai – Arvydas Juozaitis, Saulius Stoma ir Saulius Šaltenis – paskelbė manifestą. Pakiliais ir abstrakčiais žodžiais reiškiamų minčių esmę galima nusakyti maždaug taip

T

50 – Atėnai yra Europos pradžia, Lietuva pasirengusi grįžti į Europą.

Iš Oskaro Milašiaus vizijų kildinamas pavadinimas slepia užuominą, kad ne tik pasirengusi grįžti, bet ir įgyti bent dalelę tos reikšmės, kokią turėjo ne dabartiniai, bet anie – antikos Atėnai.

Redaktorių trijulė neilgai laikėsi kartu. Po mėnesio pasitraukė Arvydas Juozaitis, vėliau – Saulius Stoma. „Šiaurės Atėnų“ laikraštis tebegyvuoja. Tik vargu ar kas jame dar įžvelgia tas prasmes, kurias pirmajame puslapyje išdėstė jo kūrėjai.

Galbūt kokiuo nors abstrakčiu požiūriu galima palyginti, pavyzdžiui, Vilnių su antikiniais Atėnais, tačiau gyvenimo būdų ir požiūrių į gyvenimą mieste tikrai nesulyginsi.

Atėnuose, kaip ir daugelyje kitų senosios Graikijos miestų, viešasis gyvenimas gatvėse, aikštėse ir turguose buvo savaime suprantama žmogaus gyvenimo tąsa. Nevaikščioti į agorą (turgų) sužinoti ir aptarti naujienų bei pareikšti savo nuomonės buvo maždaug tas pats, kas mūsų laikų žmonėms neskaityti laikraščių ar nenaršyti po internetą. Žinoma, ir Atėnuose buvo uždarų, į asmeninį gyvenimą linkusių žmonių. Juos graikai vadino „idiotes“. Šis žodis tuomet nereiškė nei pajuokos, nei menkinimo, kaip nereiškia mūsų žodis „atsiskyrėlis“. Antikos graikui atsidūrusiam Pilies gatvėje visi žmonės tokie atrodytų, išskyrus, galbūt, „kunigaikštį Vilgaudą“, kurs vaikščiodamas su alaus buteliu rankoje skardžiu balsu reiškia savo pažiūras ir mintis.

Tačiau vieną dieną Vilnius iš tiesų tampa panašus į antikinį miestą, nes daugelis žmonių išeina bendrauti ir rodyti savo sugebėjimus... Pirmasis gegužės šeštadienis – gatvės muzikos diena. Pati gražiausia, nuoširdžiausia ir mažiausiai miestui kainuojanti šventė.

Antikinių Atėnų dvasią sukūrė Solonas, Periklis, Sokratas... O Vilnių vienai dienai graikišku miestu pavertė Andriaus Mamontovo sumanymas.

51

Iš mano draugo laiško š taip pat nesuprantu, kodėl ekonomikos „normalus“ ciklas yra augimas. A. Šliogeris yra kažkada klausęs: „... kur mes nueisime, ir ko mes siekiame su ta paranojiška gamyba [...] prekių, kurių nemažos dalies niekam nereikia, ir niekas niekada nenupirks?“ Vienintelis racionalus paaiškinimas tikrai yra tik toks, kad augimo reikia, ten, kur nežmoniškai atsilikta, siekiant kažkaip išlyginti tai, kas yra „per daug“ ir „nieko“.

Vyresniuose žmonėse pastebiu gyvenimo sukrautą ramybės kraitį.

Tėvai yra tokie. Džiugina ir ramina mane mamos ir tėvo „mažieji triumfai“. Paskambinęs klausiu, kas naujo, kas gero. Mama atsako: „ ... tėvas parnešė malkų, pakūrė ugnį, baigiu išvirti valgyti, sėsim pusryčių...“ Nevertos dėmesio smulkmenos? Bet aš sušylu nuo mamos balso ir nuo įsivaizdavimo, kaip ten viskas vyksta – tėvas dėl sąnarių problemų sunkiai vaikšto – beveik tik su lazdele, mamos rankos nuo kaimo darbų sugrubusios... Įsikalbėjus dažnai iš mamos išgirstu „...nesiplėšykite, pailsėkite, pasidžiaukite gyvenimu, suspėkite pamatyti jį – jis labai greitai prabėga.“ Tik dabar pradedame suprasti. Ir ne apie gyvenimo trumpumą aš čia sakau. Apie tai, kad reikėtų susimąstyti, kodėl mes kartu su mažais vaikais švepluojame ir elgiamės su jais kaip su žaislais (o ne bendraujame oriai), kodėl išleisdami į darželį sakome „nepasiduok, duok atgal“ (o ne „būk draugiškas ir orus“), kodėl leidžiame kurti ir jaunimui rodome „bojevikus“ (o ne filmus apie tikrus džentelmenus)? Gal žmonija sunkiai suvokiamų statistinių savireguliacijos dėsnių (kaip skruzdėlyno) vedama eina savęs dalinio naikinimo linkme dėl galimų demografinių problemų?

Tokių beprasmybės suvokimo epizodų būna ir gana tęstinių. Bet mes nieko nedarome, kad tą pakeistume.

Linkėjimai, Pranas

A

52

Sverto dėsnis rchimedas nustatė sverto dėsnį. Jis nurodo, kur turi būti įrengta atrama, kad svoriai, padėti sverto galuose liktų pusiausvyroje. „Duokite man atramos tašką ir aš pajudinsiu Žemę“, – pajuokavo šis didis žmogus.

Archimedo atrasto sverto dėsnio lygtį galime rasti vadovėliuose.

Kita vertus, kiekvienas žmogus visą gyvenimą ieško savojo pusiausvyros dėsnio ir retas, galbūt, jį randa. O rasti jį nepaprastai svarbu.

Suradęs savąjį sverto dėsnį žmogus gali kaip Archimedas pajudinti ir iškelti savo gyvenimą. Kur? Turbūt į tas aukštumas, nuo kurių matyti, koks nuostabus yra pasaulis.

Senyva moteris, jai jau aštuoniasdešimt penkeri. Pasiramsčiuodama lazdele palengva eina namo. Saulėtas tylus birželio rytas. „Ravėjau daržą“, – sako ji. „Buvo taip ramu ir gera.“ Ji nėra geros sveikatos, buitis irgi nėra labai patogi. Bet ji niekada nesiskundžia.

Ji priima gyvenimą kaip dovaną, kuria reikia džiaugtis ir gėrėtis. Jos gėrėjimas yra veiklus, ji nespėlioja, kiek jai liko metų, bet planuoja darbus: šiandien aus, rytoj eis į bažnyčią ir skaitys, po to lesins vištas. Ji išsprendė sverto pusiausvyros uždavinį ir todėl yra laiminga.

Kai žinai sprendimą, amžius laimei netrukdo.

Taigi svertas. Ant vieno galo – tai, ką turime, ant kito – kas esame. Kai sakau: „Koks nuostabus kūrinys!“ – reiškiu jausmą, kurį pažadino ne tik paties kūrinio jėga arba „svoris“, bet ir tas neregimas „svoris“, kurį pats sukūriau – sugebėjimas įžvelgti darną, tiesą ir paslaptį.

Kurios pusės „svoriui“ didinti turėčiau dėti daugiau pastangų?

Turėti ar būti – amžinas įvairiais požiūriais keliamas klausimas.

Turėti pirmiausia – šis sprendimas dažniausias. Iš tikrųjų, turimi daiktai, tarsi sfinksai, rodos, gina ir saugo mūsų būtį. Tačiau žvilgterkime atidžiau, ar tie sargai kartais jos nesugeria ir nesunaikina?

Turtas yra slidus, juo reikia nuolat rūpintis, jis kelia nerimą. Jei turėčiau vertingą paveikslą, reikėtų jį saugoti, tikriausiai jį paslėpčiau, o tada veltui pragaištų mano sugebėjimas juo džiaugtis.

Tačiau gyvename visuomenėje, kur „turėti reikia daugiau“ yra

A

53 savaime suprantama ir priimtina aksioma. Pavyzdžiui, bendrasis vidaus produktas turi augti. Aš nelabai suprantu kodėl. Žinoma, kai ką suprantu: kadangi yra daug skurdo, daugeliui trūksta būtinų gyvenimui dalykų, tai ūkio augimas suteikia viltį, kad ir tie, kam trūksta būtiniausių dalykų, juos turės. Tačiau įsivaizduokime, kad gyvename taip, kaip gyvena, tarkime, švedai ar norvegai – turime visko, kas svarbiausia. Ar ūkis ir gamyba vistiek turi augti? Man būtų atsakyta vienareikšmiškai – žinoma, taip. Tačiau aš nesu tuo tikras. Jeigu daugiau daiktų reikštų prasmingesnę, tauresnę būtį, aš neabejočiau. Tačiau didėjant svoriui ant „turėti“ pusės, svoris ant „būti“ pusės automatiškai nedidėja. Prisimenu žmones, kuriems automobilis ir laidinis telefonas buvo prabanga, o dabar kai kam vienas telefonas ir vienas automobilis šeimoje reiškia nepriteklių. Man atsakys, kad visa tai suteikia daugiau galimybių bendrauti ir keliauti. Bet aš nesuprantu daugelio paprastų dalykų. Pavyzdžiui, kad daugiau kalbėti, reiškia daugiau bendrauti. Jei taip, tai daugiausia bendrauja nepaliaujamai girgsinčios žąsys. Taip pat nesuprantu, kodėl reikia bastytis po tolimus svetimus kraštus, kurių nesuvoki...

Nebent tikintis, kad pakeliavęs geriau suprasi save ir savo kraštą.

Mano mintys nereiškia jokio vertinimo. Aš tiesiog bandau pasakyti, ko nesuprantu. Tačiau ko gero, suprantu, kodėl žmonės nori turėti daugiau. Jie naudoja turtą kaip savo vilčių saugyklas. Dabar man to nereikia, bet gal prireiks. Arba mano vaikams. Taigi amžinas ruošimasis ir laukimas, kad vieną dieną mano turto prireiks gyvenimo pusiausvyrai sukurti. Aš ir pats kai ko turiu perdaug.

Pavyzdžiui, daugelyje knygų mano lentynose lyg kokios senai praėjusių vasarų gėlės džiūsta viltys, kad perskaitysiu tuos puslapius ir jie mane pakeis.

Mes, europiečiai, esame graikų civilizacijos įpėdiniai. Darbas ir veikla yra mūsų gyvenimo esmė. Nuolat kuriame „svorį“ – ant šio ar kito sverto galo. Ten – daiktai, čia – daugiabriaunis kristalas, o gal tik spindulių, šviesos ir šešėlių pynė – aš. Kur geriausia vieta atramai, teikiančiai gyvenimui pusiausvyrą?

Niekada nevėlu nuspręsti.

54

Skaitymas engiu straipsnių ir kitų tekstų, parašytų ilgais painiais sakiniais su daugybe tarptautinių žodžių. Negaliu atsikratyti įtarimo, kad jų autoriai neįstengė ar nesistengė aiškiai suvokti ir surikiuoti savo minčių bei tikisi, kad aš už juos tai padarysiu.

Jeigu autorius nori ką nors man pasakyti, tepasako paprastai ir aiškiai. Aš ir be jo turiu dėl ko sukti galvą.

V

Mums dar toli ai šuo laka skystį, jo smakras ir skruostai sušlampa. Kai laka katė – niekada. Masačusetso technologijos instituto, Prinstono ir Virdžinijos universitetų mokslininkai pagaliau suprato kodėl. Jų atradimą „Times“ žurnalas įtraukė į įdomiausių 2010 mokslo naujienų dešimtuką. Tiesa, dešimtuoju numeriu. Šunys: liežuvis išgaubiamas kaip šaukštas ir įtraukiamas vidun.

Smakras, žinoma, šlapias. Katės: sulenkia liežuvėlį dvigubą kaip juostelę, lyžteli paviršių ir staiga užlenkia, kad skystis įskrietų į burną. Jos padaro keturius tokius judesius per sekundę! Ir neišlaisto nei lašelyčio!

Toli dar mums iki jų traukos jėgų, inercijos ir skysčių judėjimo dėsnių išmanymo!

K

55

Šimonėlis iš Biliūnų kaimo ntrasis Lietuvos televizijos kanalas kartais parodo didžius žmones. Būtina sąlyga, kad kas nors, kad ir ne visai pelnytai, pavadintų žmogų didžiu – jis turi kuo nors kitus pranokti. Šimonėlis iš Biliūnų kaimo, kurį filmavo Lietuvos televizija, pronoksta kitus savo kaimo gyventojus savitu požiūriu į gyvenimą. Jam atrodo, kad užuot skandinus liūdnas kaimo gyvenimo valandas aluje, geriau drožinėti velnius. Šimonėlis yra žilabarzdis smulkaus sudėjimo senukas sutaršytais žilais plaukais. Jam visai nerūpi, kas apie jį ką mano ir kaip jį parodys. Šimonėlis yra Šimonėlis, jam rūpi drožti velnius. Paklaustas, ar negalėtų išdrožti ir Dievo, jis atsako paprastai – ne, negalėtų.

Kodėl?

– Nes Dievas yra Dievas, – paprastai paaiškina Šimonėlis.

Ar savo velnių jis neparduodąs? Ne, tvirtai atsako Šimonėlis. Neparduoda ir neparduosiąs. Paskui kiek patylėjęs ir, matyt, pamanęs, kad jo atsakymas gali būti nesuprantamas, paaiškina: – Jeigu parduočiau, ką tada parodyčiau?

– Nebent nebeturėčiau, ką valgyti, – priduria dar kiek pagalvojęs.

Taigi Šimonėlis yra išmintingas žmogus. Jis žino, kiek jam reikia, ir neketina parduoti savo meno, kad turėtų nors trupinėliu daugiau.

A

Daug šviesos dešiniajame Neries krante ežinau, ar Vilniui tikrai reikia Guggenheimo šiuolaikinio meno muziejaus. Galbūt jis pritrauktų į sostinę daug turistų, kurie čia išleistų daug pinigų ir pakeltų miesto ekonomiką. Nežinau.

Tačiau žinau, kokio muziejaus mums tikrai reikia dešiniajame Neries krante. Ir tas muziejus jau yra – Nacionalinė dailės galerija. Kas

N

56 lankėsi tame pastate seniau, kai čia buvo revoliucijos muziejus, tikrai nustebs. Dabar čia tiek erdvės ir tiek šviesos... Šiuo metu ypatingai daug šviesos yra toje salėje, kurioje rodomi Algimanto Švėgždos viso gyvenimo darbai. Ne tik darbai. Šalia paveikslų galime perskaityti menininko mintis ir pastabas apie savo gyvenimą ir darbą.

Du dešimtmečius jis kovojo su sunkia liga ir be paliovos dirbo. Jo žodžiais tariant, jis nesiekė sukurti meninių kūrinių, o tiesiog kalbėjosi su savimi. Brandos metais jis piešė ir tapė pačius paprasčiausius daiktus: svogūną, rugio stiebą, šakelę, virvutę...

– Kai pažįstami pamatę mano darbus atnešdavo kokį daiktą ir sakydavo – nupiešk, žiūrėk, koks įdomus, aš nusivildavau, likęs nesuprastas, – rašė dailininkas. – Aš netyrinėjau daiktų, aš siekiau visai ko kito.

Pokalbiui su kitais reikia įdomių ir sensacingų temų, o pokalbiui su pačiu savimi pakanka bet ko. Sudžiūvusio krūmo lapelio, po lietaus spindinčio akmeninio grindinio, rugio stiebo, bet ko... Po pokalbių su kitais dažnai pajuntame tuštumą ir maudulį, o kalbėdamas su savimi visada turtėji. Nes priartėji prie būties, prisipildai.

Tikri kūriniai visada atsiranda iš žodžių pačiam sau – ne apie šlovę ar pinigus, bet apie gyvenimą ir mirtį. Kūriniai kaip indai, saugantys kūrėjo pokalbius su savimi.

Gyvenimo ir mirties gelmė visur ta pati. Jei nejauti jos čia pat, šalia savęs, nerasi ir užjūriuose ir užsieniuose. Tuščias, alinantis blaškymasis...

Nežinia, ar daug žmonių apsilankys salėje, kur dabar plevena menininko dvasia ir išgirs, ką jis pats sau kalbėjo. Kūrėjo balsas visada tylus, tik tie, kurie parduoda ar griauna šaukia garsiai. Tačiau pastarųjų balsai nuslopsta, o kūrėjo – lieka.

Išeinant iš salės – staigmena. Tik dabar pastebėjau: mano prieš dešimt metų parašytos knygos viršeliui panaudotas Algimanto Švėgždos paveikslas!

57

Mėnulio veidas ažkada žmonės žiūrėjo į Mėnulį kaip į švytintį nakties dievo veidą. Dabar mes žinome – tai tik Saulės spindulių apšviestas Žemės palydovo paviršius. Ar dėl šio žinojimo sumenko reginio paslaptis?

Neskubėkime spręsti. Galbūt net išaugo.

K

Vasario 16 yto šaltyje tekėjo saulė – didelė, raudona. Iškėliau trispalvę ir grįžau į savo kambarį. Į ekraną, į mažą pasaulio veidrodį atkeliavo žinia – mirė Justinas Marcinkevičius.

Prieš pusantro mėnesio nusileido tylos gaubtas ir atskyrė jį nuo mūsų pasaulio, kuriame tebegyvena ir gyvens daug jo žodžių. Pagalvojau šitaip sausio pirmąją dieną ant Gedimino pilies kalno, kai pūgai siaučiant žmonės žiūrėjo į kylančią svarbiausiąją šalies vėliavą. Skaitė jo eilėraštį. Kažkada išgyvento jausmo įspaudas gyveno savo gyvenimą.

Kai dabar galvoju apie Justiną Marcinkevičių, vis atklysta į galvą vienas žodis – „paskutinis“. Paskutinis, kurs sugebėjo ir siekė kalbėti už kitus. Už kitus, už daugelį, kurie jautė, bet negalėjo, nerado tinkamų žodžių. Paskutinis, kuris tikėjo ir sakė, kad visos būtinos tiesos, visi būtini žodžiai yra paprasti.

Kaip skiriasi tai nuo dabarties viešojoje erdvėje skelbiančių savo žodžius! Žodžius, kurių paskirtis – liudyti, rodyti pasauliui unikalią asmenybę, neprilygstamą jos originalumą. Žodžius, kovos su kitais ginklus...

Justinas Marcinkevičius išėjo, o jo vardas tapo vėliava. Vėliava, kuri telks tuos, kurie tiki ir jaučia, kad Lietuva – jos laukai, vandenys, dangus, praeitis ir ateitis – yra jų gyvenimas, jų likimas.

R

58 Atsiras ir kitaip galvojančių žmonių, kurie talentingai išreikš kitokią jauseną – gyvenimas ir likimas ten, kur patogu, kur lengva, kur nieko netrūksta. Tokių nuomonių gausu komentarų pievose. Tebūnie ir tokia vėliava. Nekovosiu prieš ją. Bet po šia vėliava nebūsiu.

Jausmai tsisveikinimo su Justinu Marcinkevičium dienomis buvo daug nuoširdžių jausmų. Jie sklido iš žmonių žodžių, atsispindėjo veiduose. Žmonių sielos – indai. Daugelis pajuto, kiek daug juose yra poeto žodžių. Buvo ir piktų, tulžingų nuomonių. Jos irgi iš jausmo – slepiamos širdgėlos, kad sielos indai tušti.

A

Apie varpų skambesį ilhelm Meisters Wanderjahre. Vilhelmo Meisterio kelionių metai. Taip vadinasi Johano Wolfgango Gėtės romanas. Keista knyga, ją, matyt, nedaugelis mūsų dienų skaitytojų perskaitytų iki galo. Įsivaizduoju kaip Gėtė ją kūrė. Buvo jau senyvas, labai gerbiamas žmogus. Nustatytomis valandomis ateidavo į erdvų kabinetą, kuriame jau laukdavo sekretorius, sunerdavo rankas už nugaros ir palengva vaikščiodavo po patalpą reikšdamas paruoštas ir apgalvotas, o kartais netikėtai kylančias mintis. Minčių jam kildavo daug. Orių minčių, apie svarbius dalykus, kaip ir dera jau turinčiam vietą Olimpe klasikui. Štai, pavyzdžiui, įsiskaičiau į trijų eilučių sakinį:

W

„Visai nebūtina, kad tikras dalykas įsikūnytų; užtenka jau to, kad jis lyg dvasia tvyro aplinkui ir sukelia mumyse

59 bendrumo jausmą, panašiai kaip rimtas ir malonus varpų gaudesys, pripildantis orą.“ Nežinia, apie ką galvojo Gėtė, diktuodamas šiuos žodžius. Skaitydamas juos aš pagalvojau apie prieš dvidešimt metų dar neįsikūnijusį nepriklausomybės siekį ir bendrumo dvasią. Po to tas siekis įsikūnijo – kiekvienam savaip. Vieniems – savo žemės hektaruose, kitiems – automobilių prekyvietėje, gerai nuo gyvenimo darganų apsaugotoje politinių žaidimų aikštelėje, prie prekybos centro kasos aparato, žuvies apdorojimo įmonėje Norvegijoje, tiesiog kelionėje nuo konteinerio prie konteinerio... Labai įvairiai įsikūnijo.

O varpų gaudimas, kaip sakė Gėtė, tikrai išnyko. Tiesa, yra krepšinis – religija, suvienijanti tautą. Religija tai religija... Kai kas prisimena, ką apie religiją sakė kiti kandūs klasikai – opiumas liaudžiai.

Taigi išnykęs varpų gaudesys. Taip ir turėjo būti. Tačiau niekas, net garsas neišnyksta be pėdsako. Gal vis dėlto ne tiek išnyko tas didingas gaudesys, kiek pasidalijo ir apsigyveno mažesniuose varpeliuose, kurie nulieti iš gero, neaižėjančio, nerūdijančio metalo.

Jeigu nori – girdi: yra daug tylaus varpų skambesio aplinkui. O jeigu kartais negirdi, pats juk gali bandyti patyliukais skambėti!

Ištikimybė idurdienis, šlapdriba, Naujoji Vilnia, kryžkelė. Mašinų sraute – greitosios pagalbos automobilis. Iš paskos bėga juodas šunytis. Bėga šuoliuodamas, iš visų jėgų stengdamasis neatsilikti. Vairuotojai spaudžia signalus, bando

V

nubaidyti.

Seku akimis. Greitosios pagalbos mašina jau ant kalvos, iki jos maždaug kilometras. Dar įžvelgiu juodą tašką, šunytis neatsilieka.

60

Svarbiausias mokslas yvenimo prasmė – laimė, visa kita antraeiliai dalykai.

Taigi iš visų mokslų svarbiausias – kaip būti laimingam...

Būti laimingam laukiant, žiūrint pro langą, skaitant knygą, rašant laišką, valgant obuolį, riekiant duoną, kasant žemę, pildant anketą, tylint ar kalbant, sergant lengvai, sergant nepagydomai, patiriant nesėkmes, girdint pagyrimus, girdint įžeidinėjimus, dirbant monotonišką darbą, padedant kitiems, nesulaukiant pagalbos, jaučiant dėkingumą, skausmą ar nuovargį, nieko nesitikint, turint vilčių, žiūrint į pilką dangų, drebant nuo šalčio, galvojant apie save, galvojant apie kitus, išgyvenant sėkmingus metus, giliai tikint ir abejojant, jaučiant kaltę ir žinant tiesą...

Už šio mokslo laimėjimus neteikiami vardai ir neskiriamos premijos, šio mokslo didvyriai dažniausiai nežinomi, tačiau vis viena – tai svarbiausias mokslas.

G

Neregima linija iekiančius žmones skiria plonytė neregima linija. Vienoje pusėje tie, kurie nori save iškelti, kitoje – save pamiršti. Pirmiesiems visada dar ko nors trūksta, antriesiems – užtenka arba net per daug. Pirmieji duoda skaičiuodami, antrieji net nepastebėdami.

S

61

Svajonių vieta ūzos yra menų globėjos, o muziejus – jų būstas. Tokia antikinė graikiška žodžio „muziejus“ prasmė. Žodžiai yra tarsi keliaujantys per amžius veidrodžiai: paviršius, t.y., skambesys mažai keičiasi, o prasmė – atspindžiai paviršiuje gali pasikeisti neatpažįstamai. Nes veidrodžiai atspindi, tai kas yra. Štai ir žodis „muziejus“ – dar tais pačiais antikiniais laikais, vos pasibaigus Aleksandro Didžiojo pasaulio užkariavimo žygiams, buvo naudotas ne neregimų mūzų, bet gyvo kūno ir kraujo būtybių – visokių mokslų tyrinėtojų ir dėstytojų subūrimo vietai vadinti.

Kalbu, žinoma, apie Ptolemajų įsteigtą Muzeioną Aleksandrijoje.

Jam pavadinti mūsų kalboje yra kitas, gerokai tinkamesnis žodis – universitetas. O mes muziejais vadiname praeities tyrinėjimo ir laiko bangų nenuplautų praeities daiktų ir kūrinių telkimo vietas. Tie daiktai saugomi dažniausiai po stiklais lyg būtų sklidini paslaptingos užkrečiančios galios. Galbūt taip ir yra.

Vieną šeštadienį panūdau aplankyti Lietuvos nacionalinį istorijos muziejų. Istorijos muziejai yra, matyt, menkai lankomi. Tiesa, mokytojai veda į juos vaikus, vaikai greitai prabėga sales šiek tiek klausydami aiškinimų, bet daugiausia galvodami arba pusbalsiu aptardami ką veiks, kai šis privalomas renginys pasibaigs.

Aiškinimus ir aš nelabai mėgstu. Jaučiuosi tarsi apytuštis indas, į kurį skubama pripilti žinių. Tos gerbtinos pastangos nėra labai vaisingos: viena vertus, nesu visiškai tuščias indas, todėl didelė dalis to, kas pilama, išsilieja pro šalį. Kita vertus, prie to, ką matau, nelabai įstengiu priklijuoti nei minimų datų, nei vardų, nei faktų.

Tačiau istorijos muziejus gali būti nuostabi vieta, jeigu pats surasi jos paskirtį ir prasmę. Muziejus yra tarsi muzikos kūrinių gaidų saugykla, o tu – jos lankytojas – esi ir instrumentas, ir atlikėjas. Eini nuo vieno daikto prie kito, ir kol stovi ir tylomis žiūri, girdi savyje daugiabalses melodijas. Žiūri į daiktą – tai praeities laiko gaidos, kurias skaitai remdamasis sava patirtimi: tuo, ką pats išgyvenai, matei ir girdėjai.

M

62 Štai tūkstantmečiai daikteliai iš pilkapio: apyrankės, metaliniai žiedeliai... Meistras išmoningai suvijo metalinių gijų raštą, nušveitė ir nublizgino. Pats grožėjosi savo darbu. Po to žiedą pamatė moters akys, nušvito. Ten, kur dabar žioji tuštuma, buvo pirštas. Galbūt moteris iškėlė ranką prieš šviesą ir žiedas suspindo. Koks buvo kitas rankos judesys? Ar ji palietė vyro ranką, gal veidą? Neišsemiama vaizdinių gelmė, svajonių gelmė... O tiesa... tiesa nebeatkuriama, ji išsiskaidė ir išsisklaidė, kaip išsisklaido kiekvienas laiko dildės dilinamas daiktas.

O štai sunki geležinė iždo skrynia. Meistras kalė geležį, paprastesnius darbus patikėdamas pagalbininkams, kūrė išmoningą užraktą (braižė ant popieriaus ar lentos?), laikė jo mechanizmą paslaptyje.

Atjodavo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės pareigūnai patikrinti, ar viskas bus atlikta laiku, rišdavo arklius prie dirbtuvės, žvangindami pentinais eidavo į vidų. Paskui vežė keliais arkliais kinkytoje karietoje, iš abiejų pusių jojo apsaugos raiteliai siūbuodami balne, ant iečių plazdėjo vėliavėlės... Ar taip buvo? Buvo ne taip, žinau.

Bet man nė motais. Aš atėjau į muziejų sužinoti ne tai, kaip buvo, bet kaip galėjo būti.

Matau ilgą, rūdžių nepaliestą kalaviją. Jis ilgas ir platus, ant ašmens – vokiški įrašai. Negaliu visko įskaityti, tik paskirus žodžius, vienas jų – Gott, Dievas. Kalavijas pagamintas Vokietijoje. Magistratas nusprendė jį užsakyti, buvo pasiųsti įgaliotiniai. Jie parvežė ir parodė susirinkusiems magistrato nariams. Iškėlė, mostelėjo. Ašmenys švystelėjo kaip spindulys.

Tai – miesto budelio kalavijas. Žiūriu į rankeną, įsivaizduoju ranką, kuri ją stipriai sugniaužia, iškelia. Budelis susikaupia tiksliam kirčiui. Įsivaizduoju, kaip nevalingai į lentas įsikimba pasmerktojo rankos...

Ant sienos įrėmintas 1794-95 metų sukilimo atsišaukimas lietuvių kalba. Pageltęs popierius, du didoki smulkiu šriftu parašyti puslapiai. „ ... kožnas tekovoja už savo gyvenimą...“ Galima žvilgterti ir nueiti, bet galima sustoti ir įsigalvoti. Dviejų šimtų metų senumo dokumentas, bet skaitai ir supranti – ir kalbą, ir kvietimo stoti į kovą aistrą, vilties pažadą. Kažkas rašė ir braukė, vis padažydamas

63 plunksną rašalinėje, skaitė kitiems, taisė... Galop sutarė, pasirašė, gabeno į spaustuvę, tarėsi. Spaustuvėje galbūt slapčia rinko, spaudė, dėjo į šūsnį dažais kvepiančius lapus. Gabeno, platino, skaitė...

Kas nemokėjo skaityti, klausė kitų, prašė perskaityti dar kartą, nemiegojo naktį, vartėsi nuo šono ant šono, dūsavo, laukė aušros...

Taigi, kas yra muziejus? Svajonių vieta...

Vakaro užrašai idesnę dienos dalį praleidi dėžutėje. Dėžutės sienas susikuri pats, tiksliau – tos sienos visada su tavimi. Esi žmogus-dėžė. Neseniai skaičiau Kobo Abės knygą tokiu pavadinimu. Galbūt todėl ir galvoju apie dėžę.

Dėžė uždaro tave įprastinių įpročių ir reakcijų kiaute. Nesusitinki su kitais žmonėmis, nesusiduri su reiškiniais tokiais, kokie jie yra...

Susiduri su savo susikurtomis schemomis.

Norėčiau sugebėti išlaikyti šviežią, praeities dar nesuformuotą žvilgsnį į visa, su kuo susitinku. Kartais tai pavyksta. Kai nieko nesitiki ir būni pasiruošęs, kaip būna pasiruošęs vandens paviršius.

Jis viską atspindi, jis pasiruošęs sujudėti nuo menkiausio dvelktelėjimo.

Leisk savo mintims pintis taip, tarsi nevaldytum jų, tarsi būtum tik stebėtojas. Leisk žodžiams rikiuotis kaip paukščiams, o ne kaip tavo valdomiems kareiviams. Ką išgirsi, ką pamatysi, kur jie tave nuves?

Matau lauką, kurio gale – medžiai, už jų slėnis, jo negaliu įžvelgti.

Slėnyje telkiasi vakaro prieblanda, dangus virš medžių ūkanojasi, greitai į tuos minkštus debesis panirs saulė. Trumpam dangus virš medžių nusidažys raudonai, po to sutems.

Kiek jau kartų matyta. Pasakytum – banalu. Tačiau gamtoje nieko nėra banalaus. Banalu – tai, kas matyta, kas daug kartų girdėta, kas pabodę – šį žodį sugalvojo tie, kas nesugeba įsigilinti. Įprastai

D

64 besileidžianti saulė, kylantis vėjas, tai ne banalybė, tai kosmosas.

Jei nesugebi išgyventi paprastų dalykų, esi žuvęs. Kartais bėgdamas nuo banalybės daraisi juokingas. Banalu vadintis vardu ir pavarde? Žmonės prisirašo titulų ir vardų. Tuos vardus jiems prirašo kiti, tačiau jų pomėgis kelia šypseną. Kai girdžiu, kai ką nors pristato pirmiausia išvardydami visus akademinės hierarchijos titulus, man pasivaidena povas, iškilmingai išskleidžiantis savo uodegą.

Tačiau aš viską suprantu. Gyvenimas kelia nerimą, nes kai sukaupi dėmesį ir susimąstai, supranti, kad nėra už ko užsikabinti. Viskas trapu, paslaptinga, neaišku. Nuo kylančio nerimo reikia slėptis.

Lengviausia slėptis išorėje, kad ir po pareigomis ar titulais ar tradicijomis. Sunkiausia pasiryžti ir leistis į kelią, kuris veda kažkur į tave patį, į gilumą. Ta giluma iš tikrųjų ne tavo, nežinia kas ją sukūrė, nežinia, ką gali joje surasti. Argi aš sukūriau šiuos sakinius, kuriuos ką tik užrašiau? Argi žinojau, kad jie manyje yra? Ar buvau skaitęs?

Galiu galvoti ir galvoti, rašyti ir rašyti. Tačiau jau minėjau, kad gerbiu monotonišką kosmoso tvarką, paklūstu jo ritmui ir einu miegoti... Kur būsiu, kai miegosiu? Tai tokia banali gyvenimo būtinybė, tokia paslaptis, kad staiga net pabūgau...

Mąstymo projektas es esame, kad ieškotume tiesos. Kokios tiesos? Ne, ne tiesos. Ieškoti tiesos pavojinga. Ieškodami jos žmonės randa stabus, kurie juos pavergia. Bet juk neįmanoma ieškoti neieškant! Mes esame, kad ieškotume, ko verta ieškoti!

M

65

... ugnis, kurioje sudegsime abai seniai, gal prieš trisdešimt metų, pilkame kalendoriaus lapelyje radau eilėraštį. Eilėraštis buvo ilgas.

Išmokau jį atmintinai. Eilėraštis prasidėjo taip:

L

Lietuva - akmuo prie slenksčio seno Ir lietaus lašelis debesy.

Lietuva - ugnis, kurią kūrenam Ir kurioj sudegsime visi.

Eilėraštis nugrimzdo manyje kaip akmuo. Kartais, pergyvenimų sūkurių išjudintas jis iškildavo, ir lūpos tylomis pakartodavo: ... ugnis, kurią kūrenam, Ir kurioj sudegsime visi.

2010 metų gegužės dešimtą dieną, šviesią pavasario dieną, ievų žydėjimo dieną vėl prisiminiau tas eilutes, vėl nejučia pakartojau, po daugelio metų... Kai sužinojau, kad jas sukūręs žmogus mirė.

Jonas Strielkūnas.

Gerai važiuoti dviračiu Biržų link. Lygūs keliai ir nuo Rokiškio, ir nuo Kupiškio pusės. Kai važiuodamas nuo Rokiškio privažiuoju Papilį ir pamatau link miestelio bėgantį vieškelį pagalvoju – pas Binkį. Kitoj vietoj yra kelelis pas Sruogą, ir pas Janonį yra. Sakau sau: gyveno, šildė, leido žodį į popieriaus pievą. Žinau, kad kai vėl važiuosiu, ir iš toli pamatysiu Vabalninką ištarsiu – Strielkūnas. Matydavau jį kartais Vilniaus gatvėse. Eidavo vienas, atrodė – klausosi vien jam girdimų melodijų, vejasi žodį, kurs lyg žaltvykstė, žada kažką, kviečia sekti.

Jono Strielkūno lyrika paprasta, jaunesnieji kartais pašiepdavo jo ištikimybę ketureiliui, baladei. „Lietuvos ryte“ šiandien parašyta – ketureilis buvo Jono Strielkūno tvirtovė. Gal tvirtovė, o gal likimas.

Ne visiems pakanka drąsos ir išminties priimti savo likimą, nebėgti, neišsisukinėti, nemėgdžioti. Žmonės dairosi vieni į kitus, ieško

66 kur geriau, nori turėti tai, ką kitas turi, dabintis, kuo kiti dabinasi.

Ir lieka nepatenkinti, neišsipildę. Nieko nėra geriau, kaip būti savo vietoje, savam likime, savo kelyje...

Pauliaus Širvio atminimui skirtame eilėraštyje Jonas Strielkūnas parašė: Keičias laikas, keičias žmonija, Skęsta amžiai ugnyje ir dūmuos.

Bet išlieka mūsų kraujyje Amžinas aukštaitiškas graudumas.

Graudumas, prie kurio nelimpa įmantrybės, kurs nebijo būti, koks yra. Gal po Širvio jis jautėsi privaląs išrašyti jį savo baladėse...

Strazdas, Vienažindis, Miškinis, Širvys, Strielkūnas... Kas po jų išdrįs tą lygumų ir kalvelių kraštą pavadinti savo likimo žeme ir atliepti jos linijas, spalvas ir godas neįmantriais, širdies sušildytais žodžiais? Globalinių įtakų, ironijos, instaliacijų, ciniškų komentarų laikais...

Siauras lieptas uradau siaurą lieptelį, kuriuo Buda susisiekia su Kristum. Buda: padėk kiekvienai gyvai būtybei. Kristus: ką padarėte vienam iš mano mažiausiųjų brolių, man padarėte.

Pirmasis priesakas paprastesnis ir aiškesnis. Tik ar įmanoma jo laikytis? Kaip aš galiu padėti šiam ropojančiam vikšrui?

Neužmindamas jo tyčia!

S

67

Kelionė 4A maršruto autobusu iš Naujosios Vilnios į sostinę evintą valandą ryto prie Naujosios Vilnios pašto skyriaus jau lūkuriavo keletas senyvų žmonių. Dar dvi minutės iki darbo pradžios, o aš jau penktas eilėje! Aišku, kad nepavyks atsiimti laiško ir suspėti į fakultetą. Palauksiu vis dėlto...

Durys atsidarė ir žmonės neskubėdami suėjo į vidų.

– Ar yra pinigų?

– Ne, dar nėra!

Ir aš atsidūriau pirmas prie langelio, o senukas ir kelios jo bendraamžės nė kiek nenusivylę, kad kol kas negaus pensijų, susėdo ant suoliuko priešais. Atrodė lyg pilkų paukščių būrelis...

– Galėčiau vėliau ateiti, bet nėra ką veikti namuose...

– Senatvė – vienatvė, sunku...

– Šiandien vežu tūkstantį sūnui.

– Viską vaikams, viską vaikams...

Laiškas jau mano rankose ir aš skubu drėgmės kvapo prisigėrusia Naujosios Vilnios gatve palei geležinkelio linijas. Ūkteli traukinys, snieguotų kalvų fone paskui baltą šunį eina žmogus. Naujoji Vilnia yra slėnyje, čia nėra skubos, nėra veržimosi nei į aukštį, nei į tolius.

O kur čia labai prasiverši, kas laukia po visų siekių ir audrų? Senatvė – vienatvė...

Iš Mickūnų atvažiuoja 4A maršruto autobusas. Jis apypilnis. Teisingiau būtų palaukti mikroautobuso, kuris per 13 minučių nugabentų mane iki Aušros vartų. Tačiau aš, pasidavęs lėto gyvenimo ir lėtų minčių tėkmei, renkuosi ilgesnį kelią: nuo kryžkelės ties pravoslavų cerkvele žemyn link užtvankos, po to vingiuotu keliu į Rokantiškių kalvą. Nuo jos sostinė jau beveik ant delno.

Autobusas pildosi kiekvienoje stotelėje. Vis daugiau žmonių ir pokalbių. Kažkur ties apleistomis kapinėmis sužinau apie skiltį darbo sutartyje, kur parašyta, kad darbuotojas, nesutinkantis su darbdavio pasiūlytu mažesniu atlyginimu, gali būti iš karto atleistas. Taip

D

68 pat sužinau, kad atlyginimus išmokėti delsęs darbdavys pats įsigijo mašiną ar tik ne už 150 tūkstančių. Tada sūnui trūkusi kantrybė ir jis išvyko į užsienį. Mickūniečiai kalba apie gyvenimą ir darbą Airijoje, Londone...

O štai ir užtvanka, o prieš ją – nakvynės namai. Stotelėje didelis būrys pilkų žmonių, kuriems reikia kažkur vykti, o kryptys tik dvi.

Tiesa, anksčiau buvo ir trečia – per užtvankos tiltą, bet jis jau keli metai uždarytas dėl blogos būklės.

Vairuotojas kamuojasi bandydamas uždaryti duris, galop jos užsidaro, nes dalis nakvynės namų gyventojų susitaiko su lemtimi, kad neįsibraus. Padėtis nepavydėtina, autobusas pro užtvanką važiuoja maždaug kas valanda. Lieka dvi galimybės – minti per skystą sniegą šalikele arba tempti dar vieną valandą nakvynės namų kiemo patvoryje.

Bet aš važiuoju. Visi keleiviai labai arti vienas kito. Jauna mergina supintais į daugybę kaselių plaukais pastebi ties durimis užspaustą senutę. Siūlo užleisti vietą. Senutė ginasi – nepraeisiu. Keleiviai ir keleivės aplinkui ima drąsinti ir raginti – praeisi, praeisi... Ir tikrai, sutelktomis pastangomis senutę pavyksta pasodinti. Pokalbiai sugrįžta į savo vėžes.

Dar vienas didžiulis keblumas – kaip pažymėti bilietą. Vyriškis bando ir šiaip, ir taip – patys pabandykite įstumti popierėlį į žymėjimo aparato plyšį, kai jį užstojo kieno nors ranka ar nugara.

Geranoriškai nusiteikę moterys siūlo mesti tas bergždžias pastangas ir važiuoti veltui. Vyriškis nusileidžia.

Jau riedame pakalnėn. „Rudens“ stotelė, keli žmonės išlipa, o vietoje jų įsibrauna kontrolierė. Šiaip jau jos neatskirsi nuo kitų keleivių, jeigu ne pareigūnės kortelė. Kontrolierė imasi darbo. Vyriškis – pirmoji jos auka. Talonėlis nežymėtas – mokėk baudą. Vyriškis neprieštarauja, jis – senas nakvynės namų bendruomenės narys – jau seniai atprato prieštarauti. Tačiau prabyla geraširdės moterys, gal todėl, kad pasijuto kaltos.

– Ar kontrolierė nemato, koks pilnas autobusas? Dauguma keleivių iš kito, pakely sugedusio autobuso. Vairuotojas sakęs, kad naujų talonų nebereikia.

69 – Aš kontrolierė, o ne autobuso parko dispečerė, iš kur man žinoti?

Tačiau tas vyras esąs tikrai ne iš ano autobuso.

Vis dėlto kontrolierės ryžtas deramai atlikti savo pareigas gerokai atslūgsta. Tuo labiau, kad kalba pakrypsta link krizės laikų gyvenimo sunkumų: nedarbas, mažos pensijos...

– Jeigu neturi darbo, tai ir nevažiuok. Sėdėk sau namuose, – dar bando ieškoti racionalių argumentų kontrolierė. – Aš manai, daug gaunu? Už tuos 600 litų galima pragyventi?

Po šio prisipažinimo kontrolierė visiškai susitapatina su mumis, keleiviais, kurių sąžiningumą turėtų tikrinti. Pokalbiai vėl nusistovi, kaip ramūs neskubrios srovės sūkuriai.

O štai ir stotelė prie turgaus. Beveik visi išlipa. Buvę mano bendrakeleiviai patraukia turgaus link. Aš žingsniuoju priešinga kryptimi. Laimei, dar ne turgus yra mano vieta gyvenimui pelnyti. Kelionė į sostinę baigėsi. Taip pat aštriai, kaip dabar pavasarinę drėgmę, jutau tikro gyvenimo kvapą.

O jeigu koks geraširdis kaimynas būtų pavėžėjęs savuoju automobiliu? Ką būčiau patyręs? Tikėtina, kad per „Lietaus“ radiją būčiau išklausęs keletą Natalijos Zvonkės dainų... Neginčiju estetinės jų vertės, bet ar būtų kilęs noras apie jas parašyti?

Po tylos skliautu irš pasaulio – rudenės tylos skliautas. Kelias bėga paupiu, beveik atkartoja upės vingius. Vanduo juodas, šaltas, švarus, jo balsas vos girdimas. Kitoje kelio pusėje – arimas iki paskliautės miškų. Ruda garbanota rudens galva – ąžuolas. Trobos tolumoje. Jų langai lyg vaikų akys – smalsios ir kiek baikščios. O štai ir vaikas raudonmūrio apgriuvusio dvaro kieme. Jis žiūri į mane, sveikindamas kilsteli ranką. Esu vienintelis keleivis vieškelyje. Einu iš vienos vietos į kitą. Iš tikrųjų tai tik regimybė. Teisus Zenonas Elėjietis: judėjimas tik regimybė, jo nėra.

V

70 O jeigu ir yra, tai prasmės nedaug. Tačiau gali būti augimas, yra nykimas. To neužginčysi paradoksais. Šalta rudens tyla kaip bažnyčios. Šventovėje nedera mąstyti. Mintys visada drumsčia, kelia nerimą. Galvoji, lyg meti tinklą, norėdamas kažką sugauti. Bet ką sugauni, tas nuvilia. „Mąstau, vadinasi, esu“, – tarė Dekartas ir tikriausiai tuoj pat suabejojo. Dabar ruduo. Šaltas tylos kupolas. Ir mano žodžiuose nėra judesio ir nerimo. Žodžiai lyg atspindžiai šaltame upės vandenyje. Ąžuolas. Arimas.

Debesys. Kelias. Sutemos...

Veda ir Milanas aip vadinasi du mano draugai. Gal kiek ir per drąsu sakyti, kad jie yra mano draugai, tačiau susitikę mes visada pasikalbame. Jie pasidalija su manimi svarbiausiais savo įspūdžiais. Taigi esame bent jau geri pažįstami. Veda yra vyresnė už Milaną. Kartą paklausiau, kiek?

– Viena vasara, – atsakė ji.

Pagalvojau: gera mintis. Kas iš to, kad reiškiame savo amžių metais ir mėnesiais? Daug prasmingiau reikšti jį didžiaisiais savo potyriais ir išgyvenimais. Kiek esu vyresnis už jį? Dviem didžiuliais džiaugsmais ir viena širdgėla. Arba viena stebuklinga vasara...

Vasara, kuri greitai prasidės, Vedai bus gal penktoji, o gal šeštoji.

Tai nesvarbu. Laimingi žmonės neskaičiuoja nei metų, nei pinigų.

O šiandien tokia diena, kad negali būti nelaimingas. Saulė, balti debesų kamuoliai, ir jų mama leido užeiti į mano kiemą. Kieme aš darbuojuosi – deginu sausas šakeles ir šiukšles. Veda ir Milanas susižavėję žiūri, kaip ugnelė šoka, kaip kyla balkšvi dūmai. Kai ugnis prityla, Veda įmeta popieriaus lapą. Staiga ji kažką prisimena ir susirūpinusi klausia: – Ar popieriui neskauda, kai jis dega?

– Ne, neskauda, popierius negyvas, – nuraminu.

T

71 - O žaislai, žinok, gyvi... Jiems skauda, kai juos mėto, lamdo.

Aš sutinku. Milanas įsidilgina. Pučia paraudusį pirštą, bet neverkia.

– Ir kodėl gi tos dilgėlės yra pasaulyje?

Nežinau ką atsakyti. Tokie klausimai man per sunkūs.

– Jūsų mama tikriausiai viską žino, – bandau išsisukti.

– Ne, ne viską, – rimtai atsako Milanas. – Dievulis viską žino.

Ir tai tiesa. Vedai ir Milanas turi dar ir sesutę – mažąją Martą.

Veda padeda mamai ją globoti, šitaip ji mokosi rūpintis kitais.

– O žmoną tu kada nors turėjai? – parūpstu jai ir aš.

– Ir dabar turiu.

– Ar tau ji padeda?

– Padeda, – paskubu nuraminti.

– Tada gerai...

Taip ir darbuojamės šnekučiuodamiesi apie tai, kas svarbiausia pasaulyje: dviračius, vabalus, žoles, spalvotus pieštukus, plasteliną, katinus, šunis, mamas, mažų vaikų įpročius... Kai išsiskiriame, aš dar galvoju: nebuvau visai teisus sakydamas, kad popieriai negyvi.

Gyva viskas, ką nors vieną akimirką lietė mūsų širdis.

Penkiolika Eglės Mėlinauskienės fotografijų as buvo galima peržiūrėti Fotografijos galerijos antrojo aukšto prieblandoje. Ar lankytojui atėjus šviesa galerijoje bus įjungta, ar ne, sprendžia pirmajame aukšte prie staliuko sėdinti mergina. Ją supa tušti rėmeliai, pardavimui skirtos tapytojų drobės ir nuobodulys. Gerai, kad ji neįjungė šviesos, kai vaikščiojau nuo vienos fotografijos prie kitos. Jos tyliai glūdėjo prieblandoje, sujungtos į visumą parodos pavadinimo: „Diagnozė“.

Diagnozė reiškia ligos nustatymą. Jeigu tik taip suprastume šį žodį, ne visos fotografijos rastų po juo vietą. Tačiau galime prisiminti

J

72 ir platesnę, graikiškąją žodžio reikšmę: diagnosis tai pažinimas. Pažinimas, atodanga to tyliuose šešėliuose skendinčio gyvenimo sluoksnio, kurio nematome, kai miname savo dienų takus...

Berniukas, išskleidęs rankas lyg sparnus, kad atitrūktų, pakiltų iš savo ligos, iš savo tikrovės... Tėvas ir sūnus ant ligoninės lovos tylėdami žvelgia pro langą. Labai sunki jų tyla ir labai sunkios mintys... Dar du berniukai plikai nuskustomis galvelėmis, kurios, rodos, tuoj susiglaus, priartės traukiamos užsimezgusios draugystės jėgos...

Moteris, įsikniaubusi į pagalvės tamsą, kurioje ieško išeities, jėgų susivokti ir atlaikyti užgriuvusios tiesos svorį... Dar vienas ligonėlis, galbūt kažko klausiantis jaunos savo mamos, o jai taip sunku pažvelgti sūnui į akis, ir taip sunku išlyginti tarpuakyje susitelkusią kančios raukšlę... Paauglys ligos išdžiovintomis rankomis pasilenkęs žaidžia kriauklelėmis, žvelgia į jas matydamas margą pasaulį, kuriame gyveno, ar gyvens? Du chirurgai operacinėje žvelgiantys pro langą į miesto tolius. Dar minutė ir jie atsigręš, žengs į prietaisais ir įrankiais užpildytą operacinės erdvę prie ant stalo užmigdyto žmogaus... Jauna mergina baltu chalatu baltoje kambario erdvėje užklupta... ko? Minčių, prisiminimų, svajonių, ieškanti išeities? Du žmonės koplyčioje, greta, tačiau labai toli vienas nuo kito ir galbūt pirmą kartą taip arti Dievo... Vaiko akys, sklidinos... ne, ne klausimų, bet nuovargio ir išmintingo susitaikymo su lemtimi...

Subtilus džiaugsmas eigu jautiesi einąs savo keliu, jeigu nemeluoji nei sau, nei kitiems, žmonių pašaipa, atsainumas, prasta nuomonė apie tave gali būti subtilaus džiaugsmo šaltinis.

Tiesiog džiaugiesi dovanota, o gal užauginta laisve: niekas nesukliudys matyti, ką matai, jausti, ką jauti, būti kuo esi. Išsilaisvinai netgi iš būtinybės atrodyti!

J

73 Dar šiek tiek pastangų ir, atrodo, tolstojiškai susitaikysi su mirtimi!

Epikteto lempelė piktetas nerakino savo trobelės durų, nes joje tiesiog nebuvo ką vogti. Tačiau kai filosofas mirė, ir jo kuklūs daiktai išsibarstė, atsitiko taip, kad vienas turtuolis už 3000 drachmų įsigijo molinę Epikteto lempelę.

Vadinasi, net ir tuomet, kai Epiktetas beveik nieko neturėjo, jo nerakinamoje trobelėje būta didelių vertybių! O kiek kainuotų koks nors Epikteto daiktelis šiandien?

Tad kaip gi atsitiko, kad tas turtuolis, turėjęs, žinoma, ir aukso, ir sidabro, įžvelgė lempelėje didelę vertybę, už kurią nepagailėjo didžiulių pinigų? Juk tą menką daiktelį galbūt net ne Epiktetas pagamino... Jeigu lempelė būtų tarnavusi kam nors kitam, į ją nebūtų verta net pažiūrėti. Kas gi suteikė tam daiktui vertę? Epiktetas?

Kaip? Uždegdamas vakarais ir gęsindamas, skaitydamas prie jos ir rašydamas? Nuo to ta lempelė tikrai netapo dailesnė. Priešingai – galbūt suskilinėjo ir aprūko.

Taigi būdama šalia filosofo lempelė neįgijo didesnės vertės kaip daiktas, ji netapo nei gražesnė, nei naudingesnė. Daiktas liko daiktu, netgi prastesniu. Tad kas gi atsitiko?

Daiktų būtis, kaip sako filosofai, neįžvelgiama, daiktai rymo patys sau. Tačiau tas abejingas rymojimas nėra mums priešiškas – daiktai leidžia mums jais naudotis kuriant ryšius. Jie netgi leidžia juos kaupti ir galvoti, kad padidinta nuosavybė suteikia mūsų gyvenimui daugiau prasmės. Tačiau daugiau prasmės gali suteikti sukurti ryšiai. O daugiau prasmės mes beveik visi ilgimės, netgi tada, kai išjuokiame tą naivų ilgesį. Juk kartais būna, kad turtingas žmogus, kuris gyveno gėrėdamasis savo sukaupta nuosavybe staiga imasi kokio nors visai jam nenaudingo sumanymo... Kodėl? Nes pajuto, kad

E

74 jo turtas tuščias, jis nėra ryšio mazgas...

Turtingam Epikteto lempelės pirkėjui visai nereikėjo to menko, nevertingo daikto. Vertybė yra Epikteto gyvenimas, ir su juo žmogus norėjo sukurti ryšį. Kodėl Epikteto gyvenimas – vertybė, o to turtuolio, visuomenės nuomone – itin pasisekęs gyvenimas – ne? Žmogus jautė, kad jo gyvenimas nėra autentiškas, tai tik vienas iš daugelio gyvenimų pagal pavyzdį variantas.

O Epikteto gyvenimas yra vienintelis toks. Epiktetas gyveno ne pagal pavyzdį, o pagal prigimtį. Gyventi pagal prigimtį reikia drąsos, o pagal pavyzdį – šiek tiek nuovokos, šiek tiek pastabumo, šiek tiek sėkmės...

Tačiau vis dėlto – kam ta aprūkusi molinė lempelė? Ar nebūtų geriau, jeigu tas žmogus būtų kūręs ryšį su Epikteto gyvenimu studijuodamas jo raštus, gilindamasis į jo mintis? Epiktetas tik pasijuoktų iš pagarbos jo daikteliams. O gal ir ne...

Tokie jau tie žmonės: sąmoningai ar ne siekdami dvasinių vertybių jie nori, kad durelės į jas būtų konkrečios, daiktiškos.

Ar norėčiau turėti Epikteto lempelę? Žvilgelėjau į šalį: regis, turiu ją – smilksta tarp monitoriaus ir išorinio standžiojo disko...

Senais takais ai į širdį pabeldžia seno knygų medžiotojo patirtis, išeinu į seniai mintus takus: lankau knygynus. Nebedaug jų išliko senose vietose. Pats mieliausias širdžiai – antikvarinis knygynas Trakų gatvėje jau seniai užkariautas. Kurį laiką dar laikė naujas pozicijas Pylimo ir Trakų gatvės kampe, bet jas užleido. O Trakų gatvėje išstūmęs Katalikų leidyklos knygyną įsitvirtino airių baras. Tačiau ant sienos dar tebėra senas garbingas užrašas: taip kartais užkariautojai pasisavina užkariautos ir išnykusios senos giminės herbus.

K

75 Tačiau aš ne apie pasitraukusius į užmarštį knygynus, tuos senamadiškus mūsų tylius džiaugsmus gabenusius laivus. Aš apie knygas, kurių ir dabar pilni naujųjų knygynų triumai. Viršutiniame denyje – naujienos. Pasižiūriu jas. Puslapiai suguldyti tarp viršelių: priekiniuose – ryškūs pavadinimai, galiniuose – glaustos vilionės.

Autoriai įžymūs, kūriniai pelnę apdovanojimus, o knygų herojai – neramios būtybės, dažnai įvykdę kokius nors nusikaltimus, kartais žudikai-maniakai, jeigu teisuoliai – tai bent jau patys tiria kokius nors nedorus darbus. Atsidūstu ir padedu knygą atgal.

Vis viliuosi vieną dieną paėmęs naują knygą perskaityti maždaug tokį jos aprašymą: „Knygos autorius, kaip ir jo herojai, gyvena paprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą, tačiau jų pastangos suprasti save ir pasaulį tokios nuoširdžios ir įtaigios, kad skaitytojas jaučiasi pats jose dalyvaujantis, ir, kas žino, gal daugelis jų taip ir nepasiekė paskutinio puslapio, nes parimo ties atversta knyga, pasiklydę mintyse apie save ir savo gyvenimą...“

Vėliavos ženklai smeninė laisvė ir egocentrizmas - du europiečio vėliavos ženklai. Asmeninė laisvė turtina, o egocentrizmas skurdina. Patyrinėkite ir nustebsite suvokę, kiek mažai žmonių nuoširdžiai domisi kitų darbais. Ir kaip dažnai kūrinį, kuriame žmogus neįžvelgia savo vardo ar atspindžio, jis linkęs laikyti menkaverčiu.

Išties, ar nebūtų geriau, jeigu knygų, mokslo atradimų, meno kūrinių autoriai iš viso nebūtų atskleidžiami? Tačiau tai būtina, tai vienintelis būdas kūrybai atsilaikyti prieš prekybą. Kitaip gausi prekybos kariuomenė kaip mat įvestų savo stovį ir pavergtų, tuos kurie kuria. Tačiau kai tie, kurie kuria, irgi įstoja į prekybos kariauną, tai irgi pavergimas.

A

76 O kai įpranta save vertinti labiau nei savo ar kitų kūrinius? Tai jau dvasios negalia.

Sunkios durys, sunkus ryšulėlis urys juodos, aukštos, storos ir sunkios. Lengvai stumteliu, nepasiduoda, švysteli mintis – uždarytos. Bet jos veriasi. Už jų - dar vienos durys: juodos, aukštos, storos ir sunkios. Jeigu ne užrašas „Stumti“, dėl tų durų juodumo ir sunkumo pasijustum nepageidaujamas įsibrovėlis. Tačiau užrašas padrąsina, ir aš veriu duris, o pro jas patenku į apytamsę erdvę.

Stalino epochos pastatų aukštumas – valstybės galios simbolis. Valstybės galia neregimais paukščiais sklandė aukštų kambarių apyblandose, akylai stebėdama mirtingųjų judesius ir pagal savo užgaidas rinkosi aukas. Dabar jų nebėra, o tose pačiose apyblandose glaudžiasi prisiminimai tų, kuriuos valstybės galia lepino ar geležiniais nagais gniaužė. Akimirkai įsivaizduoju dulkinuose užkaboriuose dūlančius paukščių griaučius: kažkada gąsdinę, jie nusilpo ir mirė iš bado. Buvusiuose KGB rūmuose dabar Ypatingasis archyvas, teismo ir kitokios įstaigos. Budėtojų kabinos prie plačių aukštų laiptų tebėra, tačiau jose – nebe rūstūs sargybiniai, aštriais žvilgsniais varstantys lankytojus. Vienoje jų – mergina skaitanti knygą, kitoje – vyriškis žiūri televizorių. Praeiviai jiems nerūpi.

Ko aš ieškau tuose rūmuose, kurių architektai koridorius ir kambarius suplanavo tokius aukštus, kad žmonės juose nei akimirkai nepamirštų, kad jie ne vieni, kad viršum jų – nepermaldaujama valstybės galia?

Savo motinos jaunystės pėdsakų.

Randu juos. Jie surinkti ir susegti į du bylos tomus. Bylų viršeliai – minkšto rusvo kartono, o puslapiai prirašyti violetiniu rašalu pri-

D

77 mena blyškią ir bekrauję paskutinius metus beveik nebegyvenančio Brežnevo odą.

Taigi surandu motinos jaunystės metų ženklus: arešto orderį, kelis tardymų protokolus, ir parengtinio tyrimo išvadą. Tardymo protokolai – vos kelių puslapių, atrodo, lyg draugiškų pokalbių santraukos. Sužinau ne tik tardymų datas, bet ir tikslų laiką. Vienas jų prasidėjo be dešimt minučių vienuoliktą nakties, o baigėsi – dešimt po pirmos. Jo metu mano motina tardytojui, lyg tarp kitko prisipažino, kad nemėgsta tarybų valdžios, kad 1945 metų vasarą paskaitė pažįstamo mokytojo atneštą laikraštį „Laisvės kelias“, o be to – mokytojo paprašyta duotą ryšulėlį (tiesa, nepažiūrėjusi kas ten yra, nes maniusi, kad negerai liesti svetimus daiktus) nunešusi pažįstamam vaikinui. Tokiam prisipažinimui, žinoma, penkių minučių – per akis.

Deja, apie ką daugiau kalbėta tą ilgą nakties valandą, nebesužinos niekas. Štai tas ryšulėlis, matyt, labiausiai ir patiko tardytojui. Parengtinio tyrimo išvadose, skirtose aukštesniajai instancijai, jis ir buvo parinktas kaip pagrindinis mano motinos aštuonioliktos gyvenimo vasaros ženklas. O aukštesnioji instancija turėjo nustatyti, koks gi to ryšulėlio svoris. Aukštesnioji instancija – Karinis tribunolas buvo įsikūręs Archangelske ir turėjo daug įvairių svėrimo ir matavimo darbų. Kad jo nariai galėtų greitai susidoroti su subtiliu ryšulėlio svėrimo uždaviniu, buvo trumpai ir labai tiksliai aprašyta aštuoniolikmetės merginos asmenybė: ji esanti nusiteikusi prieš tarybų valdžią, o be to – kilusi iš valstiečių-buožių. Verta atkreipti dėmesį į labai tiksliai vartojamas sąvokas: apie mano motiną parašyta „iš valstiečių-buožių“, o apie kai kuriuos kitus grupinės bylos dalyvius tiesiog „iš buožių“.

Septyniolikos lietuvių, kaltinamų kurstymais aktyviai veikti prieš tarybų valdžią, bylų svėrimo ir matavimo darbus Karinis tribunolas Archangelske vykdė maždaug po pusmečio. Pirmąjį, parengtinį posėdį vedė trys justicijos majorai, o paskutinįjį – lemiamąjį irgi trys: majoras, kapitonas ir seržantas. Taigi, galime sakyti, net Karinis tribunolas pademonstravo savotišką demokratijos sampratą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad mano motinos ryšulėliui, padėtam ant

78 teisingumo svarstyklių atsverti, majoras, kapitonas ir seržantas parinko mažiausiąjį iš turimų svorių: penkis metus kalėjimo. Tačiau ryšulėlis svėrė vis dėlto daugiau. Pridėjus dar du metus teisių atėmimo, svarstyklės beveik išsilygino. Kad pusiausvyra būtų garantuota, dar buvo pridėta viena plunksnelė: turto konfiskavimas.

Pavydėtinai tiksliai atliktas darbas! Netgi po Stalino mirties, pakartotinai peržiūrėjus bylą, buvo nutarta, kad pasverta buvo teisingai, ir jo rezultatai nėra keistini. Štai kokio svorio ryšulėlį mano motina vieną 1945 metų vasaros dieną sugebėjo panešti savo gimtojo kaimo takais!

Vieną kartą, paskutinę akimirką nuomet, kad pamatytum bendralaikius žmones, turėjai sulaukti įvykio, kuris suburtų juos į viešos saviraiškos aikštę – renginio, susirinkimo, bendro darbo erdvę. Tiesa, visada buvo žiniasklaidos spindulys, sutelktas į tinkamai parengtus, nugrimuotus ir prie teisingos politikos priderintus žmones.

Dabartinės technologijos gali sukurti ne žiniasklaidos spindulį, bet žiniasklaidos šviesą, kurioje galėtum matyti, su kuo esi tau dovanotoje kelionėje laiko upe žemyn. Tokios šviesos telkinių gali surasti, tačiau dėmesį labiau traukia ryškūs spinduliai, kurie kaip anuomet sutelkti į tam tikrą žmonių sluoksnį. Tik jis kitoks – jo atstovai nėra nei parengti, nei priderinti – svarbiausia, kad būtų jauni ir judrūs, spalvingi, paviršutiniški. Visai nebūtina, kad atkakliomis pastangomis jie būtų sukūrę savo gyvenimo spindesį, reikiamą spindesį sukuria jiems žiniasklaidos spindulys, tarsi atsitiktinai išplėšęs juos iš „realybės“ („banalybės“) šou. Bet kartais šioje viešos apžvalgos aikštėje trumpam pasirodo kitokie žmonės. Jie ateina tarsi aristokratai iš savo didžiojo paveldo klodus saugančių pilių, kad tarsteltų vieną kitą žodį, žvilgtertų ar vien tik kandžiai nusišypsotų.

A

79 Toks buvo Algimantas Masiulis, aktorius, dailininkas, didžiosios kultūros luomo žmogus. Jau buvo. Dar šeštadienį jam rūpėjo draugo įspūdžiai apie Paryžiaus dailę, o antradienį jis jau buvo anapus gyvenimo drobės. Jis išėjo iš savo namų, iš iš savo meno pilies, iš savo kūrybos. Štai šitaip: iš savo kūrybos reikia išeiti tik vieną kartą ir tik paskutinę akimirką.

Fado tsirėmiau į Mokytojų kiemelio mūro sieną ir žvilgterėjau aukštyn. Aukštas sienas dengė vijokliai, langų stačiakampiai rymojo sodrioje žalumoje lyg ežerėliai. Pro vieną jų į kiemo dugne besibūriuojančius žmones žvelgė moteris. Neturėjau fotoaparato, todėl galėjau kurti tobulus tikrovės vaizdus nesirūpindamas nei įrankio nuostatomis, nei fokusavimu. Tobulai iškirpau paveikslą mažo berniuko, bėgančio su mėlynu žaisliniu kalaviju, jį vijosi mama – „Aronai!“ Žvilgterėjau ir sukūriau nuostabų jaunos padavėjos – tikriausiai vasarai įsidarbinusios moksleivės – portretą: jos veide atsispindėjo nerimas, noras viską padaryti gerai ir šiek tiek nuovargio. Po to – senas sukumpęs kanklių meistras su prie pilko languoto švarko priderinta kepure – jis pasitiesė ant grindinio laikraštį ir atsisėdo. Dangumi su padraikytais balkšvais debesimis praskriejo juodų varnų eskadrilė.

O kiemelio pasieniu scenos link nusiyrė juodų muzikantų vorelė, palydėta suošusios plojimų bangos. Muzikantai pasislėpė už scenos, tik garso operatorius – panašus į stambią bulvę portugalas – patikrino aparatūrą ir taip pat dingo. Pranešėja pasveikino „gausiai susirinkusius“, padėkojo rėmėjams ir prasidėjo tai, kas išviliojo mane iš atokaus priemiesčio. Fado vakaras.

Kas yra fado? Neaprėpiamo liūdesio persmelktas portugalų bliuzas, mano kelių muzika... Jeigu norite etimologiškai – fado tai likimas. Trys juodi vyrai (Pedro Almendoeira, Pedro Pinhal, Paolo

A

80 Paz) tyliai įėjo į sceną ir susikaupė prie savo instrumentų. Pedro Pinhal padėjo galvą ant savo gitaros šono ir užsimerkė, tarsi klausytų tylaus savo mylimosios balso. Scenoje sutemo ir nušvito Joana Almendoeira: juoda ilga suknia nusagstyta raudonomis rožėmis, rausva scenos šviesa pleveno ant veido. Subangavo fado.

Jei įsivaizduosite save neaprėpiamo bekraščio vandenyno pakrantėje, jei išgirsite ramų jo alsavimą, jeigu įsivaizduosite, kad nieko daugiau nėra tik jūs ir jis – jūsų likimas – pajusite, kaip banguoja fado. Kad atsiduotų šiam bangavimui Almendoeira dainavo prisimerkusi, kartais, išgyvenant, matyt, dramatiškesnius motyvus, tarpuakyje susitelkdavo įtampos raukšlelės, išsilygindavo ir vėl nušvisdavo šypsena – ypatinga fado šypsena, spindinti ilgesio ir žinojimo šviesa. Net trumpam dingus scenos šviesai bemaž nepritemo – dėl tos fado šypsenos. Scenoje dainininkė judėjo, o gal bangavo, kartais atsigręždavo į gitaristą ir dainavo lyg jam vienam, bet jis – tarsi susikaupęs ties sudėtingais savo įrankiais meistras – grojo nepakeldamas galvos, gal tik akimirkai, kad sviestų juodų akių žaibą.

Prabėgo dvi fado valandos. Išėjau į apytamsę gatvę. Kotrynos bažnyčios kiemelyje būrelis vienuolių rudais abitais užkandžiavo pasišviesdami ant suoliuko pastatyta žvake. Kaip tamsuoja būties gelmė visur!

Boružės visata os gentyje priimta dėvėti linksmą, spalvingą rūbą. Boružė neskubėdama ropinėja, ropščiasi į grumstą, į žolės stiebelį, aikčioja iš susižavėjimo išvydusi pievos margumyną, skėsčioja sparneliais, lekia nuo žiedo prie žiedo, patyliukais saviškai niūniuodama. Įsivaizduokime, kad taip.

Visas boružės gyvenimas prabėga toje pačioje pievoje. Joje ji pergyvena negandingas savo gyvenimo valandas – liūtis, vėjus, nesuvokiamų galingų milžinų įsibrovimus, ir vėl džiovina sparnelius, ir

J

81 vėl ropinėja, lakioja – kiek gali, kiek lemta. Ta nedidelė pieva – tai boružės visata. Visko joje yra, visko gana boružės gyvenimui – ir spalvų, ir kvapų, ir polėkių, ir negandų. Šitaip aš pagalvojau perskaitęs dailininko ir rašytojo Jono Mackonio atsiminimų knygą „Boružės odisėjos“. Gavau ją iš autoriaus sūnaus rankų, ir ne bet kur, bet Jono Mackonio paveikslo „Paskutinė metų duona“ šviesoje. Šitas asketiškas pilkų tonų paveikslas, vaizduojantis motiną, dedančią ant stalo savo vaikams paskutiniąją metų duoną, pašvietė man tarsi kuklios ir didingos lietuvybės altorius ir patvirtino bei sutvirtino mano tikėjimą. Kuo? Mano šalimi, boružės visata... Kiek daug gijų joje supinta, sumazgyta kiekviename kampelyje! Šičia dainuota ir raudota, svaigta nuo spalvų ir kvapų, vargta ir tikėta, vaikai auginta – jie riedėjo gimtais takais takeliais, o po to – į pasaulį ir garbingai – už lietuvybę – į kalėjimus, tremtis. Sūnus, duktė nelaisvėj – motina tyli, atėjo žinia, kad ištrūko – motina dainuoja. Epiški laikai!

Ir aš įsitraukiau į „boružės odisėjas“, braižiau savojo suvokimo erdvėj jos skrydžių trajektorijas, gilinausi į likimų susipynimus, šypsojausi, žavėjausi lengva ir žaisminga praėjusio gyvenimo boružės visatoje apmąstymų nuotaika... Nei pasmerkimų, nei graudenimų žeidusiems ir žalojusiems kitus ir save – tik gailestis į svetimą dumblą įmynusiems... Ir jo būta iki valios boružės visatoje! Tikras ir šviesus gyvenimas! O kur tos šviesos paslaptis? Ogi ištikimybėje dzūkės motinos priesakui – tik žiūrėk, vaikeli, kad per tave kiti neverktų.

Tai jums ne mūsų knyginė, logika paramstyta ir užkamšyta išmintis! Tai visais dzūkų šilų kvapais pasmilkyta, skaidriomis ašaromis pašventinta ištarmė, gelmė, kurioje regi tautos gyvenimo patirtį, tokiais paprastais, ant lūpų tirpstančiais žodžiais išsakyta – žemuogių skonio!

82

Joninės iūtis Pilkos ietys, smingančios į žemę, pilkos kulkos.

Griausmingas balsas aukštybėse virš debesų. Ir vėl – nuskaidrėjęs dangaus kraštovaizdis, palengva slenkantys balti dangaus kupranugariai. Spindinti pavakarė. Lietaus lašai ant sodriai žalių obels lapų. Užsimezgę obuoliukai – kekėmis.

Joninės. Proga žmonėms susiburti. Žmonės gražūs, kol vieni, nes jų veiduose atsispindi savastis. Kai susiburia – atspindi vienas kitą ir susidaro vienoda, pilka kasdienybė. Dar ta būtinybė kažką kalbėti – reikšti buvimo patirtį. Buvimo patirtis svarbi fizinei būčiai, o dvasinei – tik išgyvenimų patirtis. Mūsų kalba mobilizuota buities reikalams tvarkyti. Žodžiai – kalbos kariuomenės eiliniai, besiilgintys laisvės, galimybės tapyti pasaulį.

L

Nuožulni turėjimo plokštuma usipirkome naujus baldus. Norite pažiūrėti? – Taip. (Iš tikrųjų – ne.) – Iškasėme tvenkinį, įleidome žuvų. Eime, pažiūrėsime. – Gerai. (Iš tiesų – man nerūpi.) – Vos keli žingsniai ir gali žvejoti. – Labai patogu. (Beveik kaip traukti žuvis iš akvariumo.) Žmonės rodo vieni kitiems, ką turi. Tai vadinama bendravimu.

Rašau be ironijos. Žinau: širdies gelmėje jie jaučia – tai nesvarbu.

Tie turėjimai – tik piešiniai ant nuožulnios plokštumos. Bet bijo sau prisipažinti. Juk beveik visi bijome esminių savo buto ar namo pertvarkų. Bet kartais ryžtamės.

N

83

Kam visa tai? ajudinau šūsnį – pabiro senų dokumentų, užrašų lapeliai, senos fotografijos... Ėmiau sklaidyti, it rūkas ėmė kilti graudulys. Susitvardžiau ir ėmiau galvoti – kam visa tai? Kam saugome tas pamirštų, pasikeitusių ar mirusių žmonių nuotraukas, atsitiktinius vaizdus, vaikų veidus? Kad paliudytų, kad tiems žmonėms, kurie dabar neatpažįstamai pasikeitė, kuriems mes tiek mažai berūpime, kažkada buvome svarbiausieji autoritetai, globėjai? Žiūrinėjau tuos praeities ženklus kiek sutrikęs, nerasdamas paaiškinimo. Paskui prisiminiau žiaurios pasakos motyvą: nešamas į mišką vaikas barstė grūdelius, tikėdamasis kad jie nužymės jam kelią atgal...

P

Diogenas uprantu filosofą su žibintu ieškojusį žmogaus. Tai tebuvo vienas pirmųjų meno istorijoje performansų. Diogenas buvo išmintingas. Jis žinojo: nors žmonių nesimato – jų yra.

Toks tikėjimas yra svarbesnis už tikėjimą Dievu.

S

Žiūrėjau

ˇ

iūrėjau į rytinės rasos lašus ant sausmedžio lapų. Vargu ar žiūrėdamas į kokias nors įstabias užsienio katedras būčiau patyręs daugiau malonumo ir pilnatvės. Lapai švelniai sūpavosi, jų paviršiaus gyslų raizginys žadino žalių lygumų, išraižytų keliais vaizdinį, rasos lašai spindėjo, tarsi padidinamieji stiklai ryškino lapų audinį. Man niekur nereikėjo iš-

Z

84 keliauti, kad pasijusčiau esąs pasaulio centre, svarbiausioje vietoje.

Svarbiausia ir įdomiausia vieta ten, kur jauti paslaptį ir ryšį.

Nenoriu keliauti į jokias vietas, su kuriomis manęs niekas nesieja.

Jeigu per sekundę atsidurčiau Alpėse ar Andalūzijoje, tikriausiai pajusčiau nuobodulį. Kelionės į svetimus kraštus, į egzotiškas šalis man atrodo beprasmės. Prasmingos tik kelionės į save. Galbūt kada nors pajusiu ryšį su Andalūzija (gal jis gims iš perskaitytos eilėraščio eilutės ar fotografijos), tada ten iškeliausiu. Tačiau tai nebus kelionė į Andalūziją. Tai bus kelionė į save. Prisiminiau vieno pramogų pasaulio žymūno nuomonę apie kelionę į egzotišką šalį: „Iš pradžių viskas stebino, bet po savaitės jau nusibodo“. Kiekvienam sava skurdo rykštė: vieni jos vejami rausiasi savartynuose, kiti – važiuoja į safari ar į taigą meškų šaudyti.

Nes dar nebuvo interneto arp seno sąsiuvinio puslapių radau motinos laiškų pluoštelį. Mokyklinio languoto sąsiuvinio lape perskaičiau:

T

Taip ir gyvenu laukimu, laukiu, laukiu, vis žiūriu į geležinkelį iš įpratimo, nors ir žinau, kad neateisit be laiko. Lik sveikas, mielasis. Mes su tavimi visi lyg ir pasikalbėjom.

Sudie, mama.

Mano motinos jau seniai nebėra. Tikra laimė, kad mano vaikystės ir jaunystės laikais nebuvo nei elektroninio pašto, nei mobiliųjų telefonų. Užtat iš praeities tebegaunu mielų žmonių laiškus.

85

Ar mums tikrai gaila? ntraštė LR (08.05.07): „Lietuvė turtus susikrovė Londone ir Kipre“. A. A. – 26 metų mergina iš Širvintų, kuri po studijų VPU išvyko į Londoną. Mergina nusprendė, kad už nedidelį atlyginimą dirbti istorijos mokytoja – ne jai. Dabar mergina atvirai sako: „Gaila, kad Lietuva prarado tokį žmogų kaip ji“. A. A. su partneriu Londone atidarė barą ir nusprendė jame tvarkytis kitaip nei britai. Jie pritaikė keletą gudrybių.

Pirmoji – futbolo transliacijos buvo rodomos be tam reikalingos licenzijos. Antroji – sekmadieniais pasiūlyti klientams nemokamų užkandžių. Jie būdavo smarkiai pasūdomi, kad baro lankytojams norėtųsi kuo daugiau gerti.

Ar mums tikrai gaila, kad praradome tokį žmogų?

A

Auksinis sakinys š „Lietuvos ryto“ (2008.09.09, 11 psl.): Kristina Badaraitė sako nesirengianti grįžti į savo gimtąjį Panevėžį: „O ką aš ten veikčiau? <..> Nenoriu važiuoti ten ir kelti gyvenimo lygio. Noriu gyventi ten, kur tas lygis jau pakeltas.“ Juk tai ikiistorinių laikų klajoklių genčių mąstysenos atšvaitas mūsų amžiuje! Lyg tūkstantmetės civilizacijos būte nebūtų!

I

Švytėjimas utobuse pagalvojau: kažin kaip jam ten. Atvažiavęs sužinojau – mirė. Vytautas Kernagis. Užsirašiau į sąmonę sausą faktą, kad nesukliudytų savitvardai. Darbas,

A

86 paskaitos – turėjau laikyti save valios gniaužtuose. Tačiau žinojau, kad reiks sugrįžti prie to trumpo sakinio: Vytautas Kernagis mirė. Kaip išminuotojai žino, kad teks sugrįžti prie laikinai saugykloje patalpinto sprogmens.

Kaip gamta susidoroja su netikėtos nelaimės ženklais: sprogimų duobėmis, įgriuvomis? Ji visiškai pasitiki žole. Žolė, užmaršties žolė palengva užkloja, tai kas rėžė akį, raižė širdį. Žmonės irgi pasikliauja užmaršties žole. Tai įprasta, todėl, matyt, protinga. Gaivališki jausmai, liūdesys, o po to – pergalingoji užmaršties žolės kariauna. Bet aš stengiuosi jai priešintis. Pasikliovimas gydančiu laiku, kaip man atrodo, žeidžia žmogaus orumą. Aš noriu gydytis darbu, minties darbu. Noriu ieškoti savitvardos sunkiu darbu savo akmens, savo minčių skaldykloje... Ko tikuosi, ko noriu? Kažkokių tvarių gyvenimo pagrindų, kuriais galėčiau pasikliauti, kurie tarnautų kaip įrodymai, kad gyvenu savo gyvenimą, o ne aplinkybės gyvena manimi vaidmenį, kurio esmės negaliu suprasti? Galbūt turiu šiek tiek tikėjimo, kad galima susikurti tam tikrus pamatus, kuriais įstengsiu iki galo kliautis. Gal būt. Tačiau niekada negali žinoti kaip bus. Todėl ne tai svarbiausia. Svarbiausia išsaugoti orumą dabar. O išsaugoti orumą reiškia nedangstyti ir nelieti savo liūdesio paviršutiniškais paguodos žodžiais, bet susivokti. Susivokti, kas įvyko pasaulyje, ir kas tavyje.

Kas gi įvyko? Vytautą Kernagį ištiko visų žmonių lemtis. O kuriame nors kitame pasaulio krašte tokia lemtis iš karto gal ištiko šimtą žmonių. Visiškai nekaltų žmonių, žuvusių galbūt per sprogimą. Tačiau tai man tik skaičiai, ir jeigu pradėčiau samprotauti apie tas mirtis, mintys būtų nelabai tikros. O štai dėl Kernagio suskaudo. Kodėl? Kad jis buvo puikus artistas, turėjo gerą balsą? Ne. Kai mirė Pavarotis, kuris galbūt nepalyginamai talentingesnis žmogus, aš tik perskaičiau žinią ir tiek.

Mus skaudina tik tų žmonių netektys, kurie yra su mumis susiję.

Susiję kuo? Juk visi esame susiję su visais. Žmonės, kaip ir dangaus kūnai, ne visi įstengia patys švytėti.

Tačiau. kai jie gyvena šalia kitų, kurie kažkaip sugeba švytėti savaime, jie ir patys ima šiek tiek švytėti. Už tą galimybę jie būna

87 „beprotiškai fantastiškai“ dėkingi. Kernagis švytėjo. Ir kai jo neliko, daugelis pajuto, kad patys neteko savojo švytėjimo židinio. O žmogui švytėti būtina, arba bent jau būtina stengtis, nes kitaip teks susitaikyti su pralaimėjimu. Su pralaimėjimu, kokiuo, prieš ką? Yra daugelis žmonių, kurie jaučiasi laimingi galvodami apie būsimą pergalę, kurią jiems garantuoja jų tikėjimo tiesos. Tebūnie jie laimingi iki galo. Ne visiems lemta tokiais būti ir savo laimės kortą atiduoti į aukštesniųjų jėgų rankas. O aš manau, kad tik vienokia žmogaus pergalė yra įmanoma šiame absurdiškai surėdytame pasaulyje – iki galo išlaikyti žmogišką orumą neturint jokios vilties.

Vytauto Kernagio mirtis sukėlė man dvasinį skausmą, kurį dabar stengiuosi gydyti. Ne todėl, kad jis buvo puikus artistas ir jo balsas nutilo. Anaiptol, juk gyvename šiuolaikinių technologijų amžiuje.

Tiesiog savajam švytėjimui palaikyti teks skirti daugiau pastangų.

Panašų skausmą jutau prieš kelis metus, sužinojęs, kad mirė akla mergaitė, kurį sirgo kraujo vėžiu, tačiau mokėsi, stengėsi gyventi taip, lyg jai būtų buvę skirti ilgi gyvenimo metai. Ji man irgi buvo žmogiško orumo absurdiškos lemties akivaizdoje gynėja, tikro gyvenimo pavyzdys, mano didvyrė. Po to ji mirė. Taip turėjo būti.

Aš susidorojau su jos mirtimi. Aš paverčiau jos gyvenimą savo dvasios legenda. O legendos yra energijos, yra šviesos šaltiniai. Šitaip aš įveiksiu ir Kernagio mirtį. Įprasminsiu ją ne banalios paguodos žodžiais, bet vidiniu dvasios darbu.

Pasijutau geriau. Tačiau pajutau ir nuovargį. Darbas minčių skaldykloje sunkus. Nuovargis nejučia silpnina valios gniaužtus. Ir vėl juntu lyg potvynio bangą atriedant liūdesį. Tikiuosi niekas neperskaitys šių eilučių iki galo. Tikriausiai gersiu raudoną vyną. Raudonas vynas varo ašaras...

88

Paveikslai atau paveikslus nuolat. Galiu valandų valandas žiūrėti, kaip lyja. Tiesiog perrašiau fotografo Eisenstadto žodžius. Na ir kas? Tuos pačius žodžius, įžvalgas ir nuomones žmonės kartoja kasdien. Kai matai paveikslus nuolat, net nesinori fotografuoti. Tik kartais, tarsi pabudęs iš sapno, sutelki paveikslą į objektyvą ir nuspaudi mygtuką. Galbūt tame vaizde, kurį išsaugojai, per kelis metus subręs prasmė, kurios dabar net nenumanai.

M

Eskizai ir bažnyčios uslapiai, kuriuos dažnai vartau – iš Pascalio „Pensees“, iš Camus „Carnets“. Tai neužbaigtų tekstų, užrašų knygelių puslapiai. Galima sakyti – tai nuojautų, jausmų ir idėjų nuotraukos, paliktos subręsti. Todėl šie tekstai primena fotografijų knygas. Fotografijos visada neužbaigtos, jos rodo kažkokią kryptį ir nedaug ką paaiškina. Užtat galima pačiam paėjėti keliu. Kokiuo keliu? Savo jausmo keliu... Ta galimybė jaudina. O ar daug ką jaudina tobuli, užbaigti kūriniai? Pavyzdžiui, didingos katedros, genijaus energijos sklidinos marmuro skulptūros?

Stebina ir stulbina tai tikrai... O jas pamatę grįžtame namo ir užsikaičiame arbatos. Negi imsi statyti bažnyčią?!

P

89

Nušvitimas nygų mugėje, žvelgdamas iš antro aukšto žemyn, patyriau nušvitimą. Galėčiau pasakyti katarsį, tačiau vengiu svetimžodžių, ir vos kokiam kitos kalbos žodžiui pasiprašius, visad žvilgteliu į atmintį, ar nerasiu tą patį reiškiančio lietuviško žodžio.

Taigi – nušvitimas. Jeigu jis ir susijęs su knygų muge, tai tik netiesiogiai. Pati knygų mugė man įdomi ne savo tiesiogine paskirtimi, bet galimybe pamatyti, kokių žmonių esama mano tėvynėje. Šiuo požiūriu knygų mugė, Kaziuko mugė, Joninių šventė ... man vienodai vertingos. Nušvitimai įvyksta dėl staigaus aplinkos pasikeitimo.

Esu jų patyręs, pavyzdžiui, kad ir dantų gydytojos laukiamajame...

O didvyriškieji mano laikai!

Taigi žvelgdamas į šurmuliuojantį knygų mugės pasaulį staiga pajutau, kad nebeturiu jokių vertinimo kriterijų. Tas senyvas žmogus pageltusia veido oda, tos jauniklės moksleivės, lyg paukštės sutūpusios ant grindų ir lyg paukštės saviškai čiauškančios, ta fotografija, tas užrašas, tas vaizdas, ta senyva, vos metro ūgio moteris, kuriai knygos pakeičia visą pasaulį, tas pamestas lankstinukas, tas pusbalsiu kažkieno ištartas žodis ... visa tai man atrodo vienodai įdomu, vienodai stebuklinga... Nebematau jokių pasaulio modelių, jokių konstrukcijų, jokių saitų... Gyvenimas tiesiog alsuoja kaip jūra! Paskui pagalvojau: gal panašiai būna priartėjus mirčiai? Viskas tampa vienodai vertinga, arba priešingai – vienodai tolima, svetima... Ir nelieka jokių pareigų, jokių sutarčių, jokių taisyklių, tik jausmas, lyg grimztum į gelmę...

K

90

Rūgštus obuoliukas opūstuose rauginto obuoliuko skonis pažadino tolimos vaikystės prisiminimą ir kartu prikėlė neaprėpiamą lyg baltas sniego laukas liūdesį.

Iš netoliese buvusių Baisiųjų Namų retkarčiais ateidavo žmonės: apskurę, bėdini, svarbiausia – nesveikos galvos. Užeidavo moterėlė ir atnešdavo tų rūgščių obuoliukų. Niekada nevalgydavau jų, nes baisėjausi tais namais, ir obuoliukai atrodė lyg kokie apkrėsti.

Tie žmonės dabar bevardžiuose senuose kapuose vidur lauko. Ir tos moterėlės nebėr. O aš prisiminiau jos obuoliukus ir supratau, ko ji ateidavo – užuovėjos, buvimo su žmonėmis šilumos... Prisiminiau – po kelių dešimčių metų! Ir sugėlė širdį: kodėl nepaėmiau tų obuoliukų, nepadėkojau, nepradžiuginau bedalės?

K

Mintys ir nuosavybė intys yra tarsi šaknys, kuriomis mes įaugame į gyvenimą. Naujoje vietoje jaustumeisi svetimas, neįsišaknijęs, net jei turėtum, kur gyventi. Įsišaknyji mintimis, jos kuria ryšius. Mintimis įaugame į gyvenimą, nuosavybe – grimztame.

M

Labirintas artais gyvename, tarsi klaidžiotume po labirintą karštligiškai ieškodami išėjimo: savaitgalio, atostogų, darbų pabaigos... Žmonės, su kuriais susiduriame irgi apsėsti panašių įtampų bei baimių, ir nerimo ūkas tampa dar

K slogesnis.

91 O labirinto kūrėjas jį galbūt sugalvojo tik tam, kad patirtume malonumą klaidžiodami po jį, ir kiekviena jo vieta tokia pat gera, kaip ir išėjimas!

Vieną dieną ieną dieną teks viską prarasti. Prirašytus puslapius, ir netgi tuščius – šviečiančius balta vilties, galimybės šviesa, įvairiais metais, įvairiose vietose įsigytas knygas – lyg tylius paukščius, laukiančius, kol atkreipsiu į juos dėmesį, visus garsus ir vaizdus, kurie kadaise sugėrė akimirkos prasmę.

Norėčiau, kad visa tai toltų ir tiltų palengva, kaip tilsta daugelio instrumentų orkestras, kad ryškėtų vienas pagrindinis skaidrus motyvas, ties kuriuo galėčiau susitelkti. Kad jis tirptų lyg rami išmintinga, kartu šviesi ir viltinga šypsena, švelnus judesys, palydintis į didžiąją tylą.

V

Staigūs judesiai ąmonė juda šuoliais. Prisiminkime iš Tolstojaus: seno ąžuolo, pavasarį išleidusio lapus, reginys ir Bolkonskis akimoju nusprendžia: – Ne, gyvenimas nesibaigia, kai tau trisdešimt vieneri...

Vakar ėjau gatve ir apimtas noro tylėti kaip tyli pilkas rudens dangus, tiesiog būti be jokių sumanymų ir siekimų, nusprendžiau užverti šiuos užrašų puslapius. O šiandien stojo žiema. Ir prieš išeidamas ilgai žiūrėjau, kaip sninga ir pusto. Pasivaideno, kad galvojimas tai irgi pustymas: mintys kaip sniego skiautės kartais lekia viena kryptimi, kartais sukasi ratu, po to sugula, ir nebeįžvelgsi nei

S

92 vienos formos, tik balto sluoksnio švytėjimą. Nusišypsojau po tokių įsivaizdavimų ir nebenorėjau užverti užrašų.

Kokie gražūs nepradėti kūriniai... risimenu sceną iš Pasolinio filmo. Tapytojas žvelgia į sieną, ant kurios turi nutapyti freską. Sako sau: „Taip gera svajoti kūrinį, kad nesinori net pradėti...“ Juk svajojimas – jau kūryba, galbūt pati gražiausia jos dalis. Lengvas svaigulys tik nujaučiant būsimą formą... Kūrinys dar nepradėtas, dar negali pats sau gyventi, todėl negali ir tapti svetimu, ar net išduoti. Tiesa, norėtųsi pažvelgti iš arčiau, pamatyti nors vieną ryškesnę liniją. Tačiau tai įmanoma: parašyk sakinį be pradžios, be aiškios vietos, kaip žaltvykslę, vedančią artyn, tačiau greitai išblėstančią, arba nubrėžk vieną kitą liniją... Kai baigsi, kūrinys vistiek taps tau beveik nebereikalingas. Tad kam pradėti iš viso? Yra vis dėlto viena aplinkybė. Kai dirbsi, taigi keliausi ilgu sunkiu keliu, ims tarsi tų neišžvalgytų vietų dvasios, vaidentis naujų kūrinių pavidalai ir formos, ir vėl galėsi apie juos svajoti...

P

Katytė ą – ją priglaudžiau ir išgydžiau, atsilygina dosniai – moko mane gyventi: žiūrėti ilgai ir įdėmiai, kol išaiškėja mįslės, arba apima miegas, arba būties palaima, tada ji murkia, o aš klausausi, kaip šniokščia laikas, kaip atkakliai laikos prieš srovę išmintinga žuvis – manoji širdis.

J

93

Loterijos bilietas kaičiau apie XIV amžių istorijos knygoje. Iš pradžių prapliupo ilgos liūtys. Paskui užėjo šalčiai. Prasidėjo badas ir ligos. Po to įsišienavo maras. Ir ilgas betikslis alinantis visas šalis karas. Valstiečių maištai ir žiaurūs jų malši-

S

nimai... Štai toks loterijos bilietas teko to amžiaus žmonėms. Ir niekam nebuvo leista traukti dar kartą!

Mano tyrimai uolatinis susiskaidymas, susidvejinimas. Darbo, kasdienių rūpesčių nesuvokiame kaip savasties. Kelionės nesuvokiame kaip savasties, todėl vairuotojai bei keleiviai pikti ir nekantrūs. Ilgimės laiko, kuris tik mums priklausytų, todėl būtų skirtas tik savasčiai skleisti. Kai toks laikas ateina, jį gožia susidvejinimo šešėlis. Juntame nerimą, kad laikas praeis, o viltys neišsipildys. Tačiau kokios viltys? Fizikai mąsto, kaip pasiekti, kad kūno neveiktų gravitacijos jėgos. Aš irgi jau daug metų atlieku teorinius ir praktinius tyrimus: kaip pasiekti, kad būčiau dabartyje neveikiamas įtampų, kurių šaltiniai – praeities ir ateities poliuose.

Gyvenimo mokytojai siūlo meditaciją, susikaupimą, rimtį. Tačiau aš norėčiau išsaugoti emocijas, kūrybos judesį! Daugybei žmonių tai yra pavykę. Tačiau būdami kūrybos judesyje jie neturėjo kada dėstyti savo patirties. Svarbiausias tiesas visada turi atrasti pats!

N

94

Mažos durelės apnavau, kad turiu eiti į karą. Prisimenu neviltį, nes supratau, kad karas bus ilgas, ir tikriausiai jame žūsiu.

Sapnuose išgyvenimai gilesni ir tikresni. Tikrovėje sunku pajausti, ką reiškia ilgi karo metai prieš akis. Visi bandymai – tik žaidimai, nes neįmanoma atitrūkti nuo dabarties.

O sapne tos dabarties paprasčiausiai nėra.

Iš tikrųjų – išgyvenimas to, ko nėra, dar nėra, ar jau buvo – tai sapnavimas. Meno kūriniai tarsi mažos durelės į sapnus.

S

Spindinčios eilutės yrika – kaip gėlo vandens versmė. Ji teka, gaivina gyvenimą. Gali būti nepastebima, užgožta žolynų ir medžių, tačiau jos buvimas vis tiek juntamas. Kartais ji išeina iš savo krantų, kartais visai nuslūgsta.

Yra žmonių – gyvenimo keleivių, kurie mena, ilgisi tų paslaptingų tyrų srovių, suteikiančių jiems jėgų gyventi. Knygos yra tik sąnašos, lyrika gyva ir be jų. Jos srovė ištrykšta iš garso, iš vaizdo, gesto, šešėlio... Yra rašytojų – malūnininkų, kuriems lyrikos upė krauna naudą, „gausina aruodus“. Tačiau „aruodų gėrybės“ suplėksta, sunyksta, o kokio nors amžino nelaimėlio lyg tarp kitko vėjui pašnibždėtos eilutės keliauja per amžius ir nenustoja spindėti...

L

Pasvydo, pasvydo Aušra žvaigždė pasvydo, pasvydo.

Beveik nieko nėra šiose Strazdelio eilutėse, o kartu tiek visko!

95

Rieduliai ir burbulai ažnai prisimenu Kanto žodžius: „Du dalykai stebina mane: žvaigždėtas dangus ir moralinis dėsnis manyje“. Žmonės sugrįžta iš kelionių su visažinystės aureole, pranašumo prieš sėsliuosius jausmu. Tie Kanto žodžiai – keleivio, sugrįžusio iš ilgo ir atkaklaus mąstymo žygio – ne su įspūdžių ir suvenyrų bagažu, bet su neįmenamos paslapties nuojauta. Moralinis dėsnis arba sąžinė reiškia, kad žmogus lyg kamuolys ritasi (ar kyla) per amžius, daug ką išbarstydamas, tačiau ir rinkdamas – į vidinį nesunaikinamą branduolį. Tačiau būna žmonių, kuriuos vargiai pavadinsi rieduliais iš praeities. Jie lyg muilo burbulai gyvuoja šią akimirką, švyti, žėri, skrajoja – nes tai įmanoma, jei nejunti Kantą stebinusio branduolio sunkumo. Jie žavūs spalvingi, malonu į juos žiūrėti. Tačiau užuovėją žmonės renčiasi iš riedulių...

D

Prisiminimas ažiuojant autobusu namo pasivaideno vaikystė. Grįžtu vėlyvą vakarą iš miestelio. Kai autobusas sustos, liksiu tamsoje vienas. Turėsiu pereiti sniego lauką. Girdėsiu tik savo kvėpavimą ir sniego gurgždesį po kojom. Paskui pamatysiu namų žiburį. Tobulai paprastas jausmas: esu vienas ir grįžtu namo.

V

96

Sodrumas as užsiima skaitmenine fotografija, žino kaip keisti spalvų sodrumą. Akys ir sąmonė – nuolat įjungti vaizdų kūrimo ir analizės instrumentai. Tačiau kas gi reguliuoja sodrumo nuostatą?

Troleibusui riedant nuo Meno mokyklos link Mindaugo tilto, pajutau, kad mano pojūčių sodrumo reikšmė pasislinko į didesniųjų pusę. Ekskavatorius ant laukinio kapitalizmo sunaikinto Kosciuškos gatvės namo griuvėsių akimirkai tapo priešistorės gigantiško gyvūno siluetu. Pilkas grindinys sušvito lyg veidrodis atspindėdamas medžių kamienus. Lietaus lašai krisdami į balą skleidė ratilus lyg gėlių žiedus ir prieš išnykdami skambteldavo. Laikrodis prie Mindaugo tilto kažkodėl šypsojosi, o dangoraižiai anapus upės pusbalsiu šnekučiavosi. Balta staltiesėlė, kavos puodukas ir cukrainė kavinėje, į kurią užsukau, apstulbino tobulu švytėjimu. Mergina prie gretimo staliuko išsiėmė ausinukus ir paklausė, ar aš jai ką sakiau. Ne, aš niekam nieko nesakiau tik tylomis džiūgavau. Kas gi įjungia mūsų pojūčių sodrumą, už ką tas atlygis, dovana? Nežinau, bet neaiškiai jaučiu: kad gautum tą dovaną, turi prieš tai pereiti pilką nerimo ir įtampos zoną.

K

vi Mandelštamo eilutės, bet mano perrašytos

D

Ir sudegė diena, kaip baltas lapas, žiupsnelis pelenų, truputis karščio...

97

Kodėl profesoriai neina į gatves? okia diskusija užsimezgė Delfyje. Pagalvojęs ir aš suformuluočiau savo nuomonę, tačiau tai nėra labai įdomu. Įdomiau stebėti, kokie tautiečių tipažai joje atsiskleidžia.

Viena nuomonė mane sudomino:

T

Kvailiai tie destytojai ir tiek. Normalioje valstybeje jie jau seniai i gatves butu iseje O cia-durneliai. Ateina i paskaitas su nutrintais batais, net batu neisgali nusipirkti. Tfu!

Kitaip tariant žmogus su nutrintais batais bevertis. Atpažįstu gentį: jo gentainiai prieš kokį šimtą metų šaipėsi iš keistuolio Kirkegaardo Kopenhagoje, mėtė akmenis į apskurusį van Goghą... Tačiau kartu aš kiek ir pritariu šio komentaro autoriui: sunku žiūrėti į žmogų, kuris atitinka tavo skurdo kriterijus. Štai todėl aš niekada nežiūriu TV į realybių šou žvaigždes. Be garso dar šiaip taip įmanoma, bet kai pagarsini, skurdas ima tiesiog akis badyti!

Žiemos garsai e svečias žiema, ne durų skambutis praneša, kad ji jau čia.

Kiekvienas savaip sužino, kad ji atėjo. Žiemos artumą pajuntu, kai naktį po grindimis išgirstu tylų, bet atkaklų skrebenimą; tai lauko pelė, nujausdama šalčius bando susirasti prieglobstį; kai panašiai kaip pelė ima krebždėti šildymo vamzdžiais tekėdamas vanduo; kai išgirstu šuns lojimą – be įniršio ar pagiežos, tarsi savo balsu bandytų save sušildyti; kai apima rimtis, panaši į susitaikymą su lemtimi.

N

98

Alyvos, obelys ėl alyvos, vėl obelys... Prisiminiau, kaip mano senelė, baigdama dešimtąjį savo gyvenimo dešimtmetį tarė: Atrodo, tarsi negyventa...

V

Vaikų mirtys Skuode alti karstai, balti veidai, atgręžti į tamsą. Suvokus tai ne kaip laikraštinę, o kaip gyvenimo tiesą, visos smulkmenos sudega kaip šiukšlės.

B

Variniai skydai eržas ryto tyloje. Geltoni lapai lyg variniai skydeliai už kurių stovi miniatiūriniai kariai. Raudoni tekančios saulės spinduliai atsispindintys nuo tų skydų. Pūsteli vėjas, kariai sujuda, nurieda prislopintų balsų banga.

Jeigu nebūtų buvę tikrų karių ir tikrų skydų, kuriuose prieš prasidedant mūšiui atsispindėjo tekančios saulės spinduliai, nebūtų ir šio mano įsivaizdavimo. Praeitis lyg klajokliai debesys, metantys šešėlius, skleidžiantys dulksną, paberiantys liūtį, prabylantys tolimų griausmų grumėjimu...

B

99

Vėjas ai vienas žmogus kalba, o kitas klauso, tarp jų visada pučia galingas vėjas. Niekada negali žinoti, ar ištarti žodžiai pasieks klausą, o jei pasieks – iš kur atklydę. Imu stebėtis, kaip žmonės iš viso išgirsta vienas kitą. Ir pats jaučiuosi gyvenąs tuo, ką atneša vėjas...

K

Ironija ir naivumas ūs galite pertvarkyti savo būsto erdves, išmesti senus paveikslus, baldus suskaldyti į malkas, jų gėlėtus apmušalus paversti skudurais kojoms valyti, tačiau negalite išardyti nei grindų, nei stogo, nei sienų...

Ironija, kartais pereinanti į cinizmą, yra ardymo, pertvarkymo įrankis. Žmonės žavisi, kai juo mikliai naudojamasi. Panašiai žavimės pavojingais cirko artistų žaidimais su peiliais. Tačiau ar jis tinka kūrybai, kasdieniam augimui skatinti? Mintys, sklidinos susižavėjimo, paslapties nuojautos, kartais naivumo, man atrodo vertesnės už ironijos peilių žvilgesį.

J

102

Pavasaris kaip išsiilgtas uostas.

Kieno tyli svajinga pranašystė į klevo delną švelnų susiklostys, naivi ir išmintinga kaip vaikystė?

Graudumas po ilgų nuožmių sniegynų.

Dvi moterys, pražilę tartum pienės.

Pasaulio motina apnuogina krūtinę, ir šviečia žiedas ar ištryškęs pienas.

Pasaulis kartais ošia tartum sodas, ir paslaptys pražysta jo šešėliuos.

O pulsas, ritmas - laikrodis vienodas suklumpa ir skubėti ima šuoliais.

Ir praeitis iš judesio, iš miego, tarsi fontanas ima lietis, trykšti.

Ir virš žmonių, kurie nemato nieko pakimba vakarykštė vaivorykštė.

103

rugpjūtis pievoje užvertęs galvą žvalgo dangų akmuo įšilo vasaros delnuos į jį iš lėto ropščias skruzdėlė o ąžuole užsnūdę vėjo paukščiai piliakalnyje glūdi baltų kaulai kuriuos nubaltinti galėtų saulė ir ašara suvilgyti galėtų akys ir į istoriją įterpti žodžiai bet kaulus apkabinus laiko žemė o žemę apkabinus laiko saulė o vasara mūs širdis apkabino ir mes nustojame galvoti apie laiką

104

Ką girdėjau nesudėjau į žodžius.

Ir kam sudėti? Šnekučiuodamies praėjo metai, žmonės, vėjai, lietūs...

Aš tylėjau ir žiūrėjau, kartais įtemptas lyg lankas.

O krūtinėj šokinėjo voveraitė tankiai tankiai…

105

Baltas puslapis būgnelis čeža žodžiai krisdami: tikslas, kalnas, darbas, kelias...

O paskui pabirę kelios raidės…

Bėk, ugnele, pagailėk jų, apkabink!

106

Pažvelk iš šono: ką matysi?

Vyriškis žvelgia debesin: nuo jo lėktuvas lyg pelytė pabėgti stengiasi tolyn.

Pažvelk iš šono: pasiklydo tas vyras vasarų keruos?

O gal apsvaigo gėręs midų dienų laimingų pagiriuos?

Ir ką gi rūpi pamatyti akims stebėtojo rūstaus?

Tiktai - ar spės dangaus pelytė pabėgt nuo genančio lietaus!

107

Eidamas prisirinkau blyškių skiaučių, neaiškių nuojautų vasario dienos paveikslui.

Tunelyje - graffiti, moteris gedulingų gėlių krepšelis ne, ne rašytojai, kažkam užgęsusiam, mediniame priemiesčio namely.

Drėgnas sniegas, aštrus varveklis.

Benamė vargiai stojasi, prarūkytas, pragertas gyvenimas.

Bet iš paskutinių orumo likučių padėka už pagalbą.

Pajudėjo staiga ir ritasi tartum sniego riedmuo pakalnėn:

108 bus pavasaris didelė drobė, ištapysiu ją, išgyvensiu visus skaistumus ir nuopuolius švaistūniškai ir džiaugsmingai, neprotingai, bet išmintingai, netaisyklingai, nedovanotinai, lengvabūdiškai, dorybingai...

Skaidrūs polėkiai, skrydžiai, nuopuoliai, susivys į žėruojantį kamuolį, kad nežmoniškai geltų širdį, kai jis šokčios tolyn riedėdamas, tarsi vaikiškas sviedinukas.

109

Sodybos laukų vidury, geltonos, mėlynos, žalios, arba lietaus debesų spalvos, kitos pajuodę nuo laiko.

Laikas tarsi lietaus dulksna, negirdėti, kaip krinta.

Medžiai sargybiniai, budrūs gandrai, sargūs kudloti šuneliai.

Sodybos laukų vidury, tokios trapios ant žemės delno.

Tvirtovės.

110

Sugrįžau iš tėvynės: jazminų ten debesys plauko, ten vieškeliai teka, bangavimas pievų saldus, ir vargas prie kelio, erškėtis ten dulkinas auga, paglosto jį vėjas, ir kartais nuplauna lietus.

Jau daugelį metų minu aš takus į tėvynę, grimztu, kaip tylėdamas grįžta į žemę akmuo...

Ten guodžia viens kitą žolynai galvom susipynę, virš tų, kas tylom susigėrė kaip andai nušniokštęs vanduo.

111

Pasilenkiau prie žemės su žole, kai šiltas vėjas pūtė, ir išgirdau, kaip žemė ištarė balsu: - Esu visatos dulkė, niekieno duktė, žibutė, pagairėje galaktikos gaisų.

Ir aš į skiemenis suskaidžiau sąvoką ,,turėti‘‘, į trupinius sutrynęs leidau jų garsus...

Atskrido paukštė ir pradėjo giesmę lieti, o gal kartojo vien: esu, esu, esu…

112

slėnyje upė apykaklė ant milžino kaklo debesis ant kalvos kepurė atsistos surauks antakius sududens ir užsidegs purienos paupių slėnių ugnys

113

gera būti po stiklo gaubtu ganyti mintis, neįleisti piktų žodžių, jie šiepia dantis, laigo po sniegą, o vasaris tai rauda, tai vėl užmiega

114

vasaros popietės prisiminimas koplyčia laukų vidury sutręšę pastoliai debesų galvos rieda nuo miško pienių pievoj rupšnoja arklys kelią pergyvenę vartų kolonos mano minčių ratilai virš laikų gelmės ant smėlio dugno Pavlovo respublika

115

Žmogus, bet pusė dievo, pražilęs ir barzdotas, plevent prikėlė giesmę virš marių vandenų.

Ir kol pasauly dienos auš ir užgęs gaisuotos girdėsime jo balsą iš laiko sutemų.

Jis pievose miegojo ir ežerus išbraidė, degtinę kartais gėrė nejausdamas gėdos, ir spiečių pranašysčių klajot pasaulin leido, o mes jas atpažįstam - tai dukterys Gedos.

Jis tautą kartais keikė, tačiau labai mylėjo, tamsus pagonių dievas, nežinantis ribos, dainų ir pranašysčių, ir daug giesmių sudėjo žinodamas - lietuviai po jo mirties giedos.

Jisai visiems prisakė naujus dievus pamiršti, juokingas toks ir keistas kaip Mozė ant kalvos, vardų neatsiminti, į tautą atsiversti ir visados vadintis žmonėm iš Lietuvos.

116

Ir krito žemėn žodžiai, prasmė jų susipynė su ošimu pušyno, su bičių dūzgimu, išmokė nesakyti, kad Lietuva - tėvynė, įpratino tylėti, kaip tyli likimus.

Iš ką iš iš

jų aš sužinojau, ir nerimas atslūgo, pasakyt turėsiu, kai stosis valanda ateities tolybių nepermanomo rūko, laiko vandenyno tarsi naktis juoda.

Ne mano šitos akys, ir kraujas šis ne mano, lig valiai prisigėręs ir džiaugsmo, ir gėlos, tesugrįžtie atgal jis, iš kur atisroveno, į amžinąją versmę gyvosios Lietuvos.

117

Baltas katinas danguj uodega ištirpo, kol į katiną žiūrėjau, jis pele pavirto.

O pelė paskui į sraigę, sraigė vėl į paukštį, o paskui lietus pradėjo švelniai žemę prausti.

Dieną ant mažų ratukų išvežė minutės, ir tamsiam danguj pražydo šviesulių žibutės.

118

Liepų alėja, kelio gija tirpsta tolių ūke.

Su saule kėliausi, kad budėčiau, būčiau su ja laike, kuris yra šio kelio tiesė, Dievo paleista strėlė.

Seku ją, bet tuoj sušnabždėsiu: ,,Sudie...‘‘

119

Vieną dieną suvaikėjau ir eiles rašyt pradėjau.

Tik nėra kam jų skaityti, nebent pilkajai katytei.

Laukiu, ką gi pasakys.

Ji išplėtusi akis tyli ir iš lėto minga.

Nusprendžiau, kad jai patinka.

Ir rašau jai apie sniegą, truputėlį apie nieką, apie pilką lauko pelę, apie jos nelengvą dalią, apie virš apie apie

tai, kaip mėnuo karo žmonių taikos ir karo, vėją, apie lietų, tai, kaip žmonės rieda

kol sustoja lyg raidelės ir daugiau neklausia kelio.

Viskas būna parašyta, tik nėra kada skaityti.

120

tyla nuausta iš balsų tyliai ilgiuosi visų savo vaikystės aušros motinos žvilgsnio giedros šulinio seno svirties vaiko tyros širdies

121

Sugėlė širdį Vaižganto mirtis.

Balandžio rytas nenorėjo brėkšti.

Po to prapliupo spindulių liūtis į Lietuvos istoriją įrėžti.

O Lietuva! O tolimi laikai prieš išdavystę, nuodėmę ir kraują!

Tu baltagalvį Vaižgantą laikai lyg paukštį-giesminininką savo saujoj vis giedantį giesmes pragiedrulių.

Laikų tyloj girdžiu jo šviesų balsą, šypsausi, nerimauju ir gailiu, o kartais būna tartum jausčiau kaltę už tuos, kuriuos parklupdė netiesa, kurie tylėjo vengdami prabilti...

O jis giedojo - tebūnie šviesa!

Nes iš tamsos negalima pakilti.

122

Pirmoji naktis kalnely, pirmoji diena tamsi.

Vienatvė juoda, begalė, rasa ant akmens vėsi.

Sujudino klevo vėjas rudens belapes šakas.

Sustojęs ir patylėjęs nutolo taku kažkas.

123

Pasikartojau tolimų miškų melsvas sargybas ir rytą saulės tekančios didingą veidą, ir baltus vieškelius per kalnus, pro sodybas, tais vieškeliais srovenantį iš amžių baltą laiką.

Pasikartojau atminties paukščius, jie suka ratus viršum paminklų, ilsisi šešėliuos, ir kryžius laukuose pasikartojau, klūpo ir meldžiasi prie jų išnykę kaimai, žydi gėlės.

Pasikartojau baltagalvį Vaižgantą Malaišiuos, rugių laukuos banguojančiuos lyg žodžiuos lietuviškuos. Su kregždėm žodžiai skraidė, su bitėm dūzgė ir su liepom ošė.

Pasikartojęs vasarą ilgai tylėjau klausydamas kaip apie savo ašį pasaulis sukosi ir smiltimis byrėjo pavirtę dienos ir jas vėjas nešė.

124

Nuotraukos šuliny nuskendęs veidas.

Diena vakarop švelni leidžias, nenusileidžia.

Kregždžių juodi taškai vasaroj prilipinti.

Anapus tylūs laikai ir tokios bežodės mintys.

Gaila, kad šiapus esi langelio nuotraukos ankšto.

Anapus diena šviesi, o šiapus iš lėto temsta.

125

Saulėtas vanduo ežerėly, po spindulius siuva žuvytės, jas vaikosi dvyniai - šešėliai ir niekaip negali pavyti.

Pakrantėj rugpjūtis tylus, kelionėn ilgon pasiruošęs.

Atodūsis mano gilus: - Sudie. Susitiksim. Tikiuosi...

126

Užsidegė, užsidegė tenai ir šviečia klevas - raudonai.

Toks stebuklingas žiburys manoms akims atidarys pasaulį, kuriame regiu save su motina jauna sykiu beeinant per auksinį javo lauką, ir tėvą, kurs galulaukėje laukia, ir žydinčią baltom ramunėm pievą, ir vidury tos pievos žilą Dievą, ir baltą gandrą, sukantį ratu žydram danguj tarp debesų baltų.

Ir pajuntu, kad nieko nebijau, nes ten kur troškau, ten ir atėjau.

127

Debesis storapilvis, gauruota galva pažiūrėt nusileido kokia Lietuva.

Margašonė karvutė pažiūrėjo aukštyn, ir nuolankią jos būtį numazgojo liūtis.

Ganos upė žuvelės šaltoje srovėje, žiūri gluosnis senelis pasilenkęs į jas.

Skrieja vėtra virš miestų betoninių lizdų.

Gieda pusbalsiu giesmę iš vardų užmirštų.

128

Alyvos žydi.

Ką daryti?

Galvoti?

Džiaugtis?

Verkti?

Ne! Akis išplėsti ir dairytis, ir debesį, ir vėją vytis, metus užmiršti, ir lapkritį su pilko skurdo rudine, nuo nerimo slogaus pagyti, karalium tapti ir laikyti pasaulį virpantį delne.

129

medžio šakos nubraižė danguj paslaptingus ženklus ir vanduo suvilnijo atodūsį vėjo užrašė koks sklandus judesys koks sukimasis Žemės tylus apie įsmeigtą Dievo į erdvę nematomą ašį

130

Sniego skraistė ant Žemės akių.

Naktis pasilenkusi virš laukų.

Tylos ir vienatvės joks žiburys netrikdo, joks girių žvėris.

Tiek laiko prisnigo, jo pusny miega mano tėvai vieni.

Sniegas sugūra laikas - ne.

Tėvai pabunda mano sapne. Žinau, jie toli už metų kalnų.

Bundu ir sakau: - Jau, einu...

133

okios raudonos plytos, taip dailiai susiūtos, kieno rankos neatsimena kelnės pamanys: kuo čia gėrėtis? Angelas pučia baltą trimitą, mergaitė girdi ir šoka, vyrenieji klauso graudenimų, apmąsto nuodėmes, o tarp apmąstymų prisimena, ką dar nuveikti turguje. O tie balti šventieji abipus durų – jie sustingę savame baltume, jie sustingę laike, kurs praėjo, o paukštis skrenda dangum ir galvoja: gal to laiko nė būti nebuvo, kaip nebuvo ilgosios kelionės į Lietuvą, vasaros žemę. O Rūpintojėlis šventoriuj bando kažką prisiminti, bet negali, ir negali paklausti, o geraširdiškas, pilkas, kasdienis dangus visus mus sparnais apglėbęs, o aš leidžiu kilti mintis į dangų, leidžiu kaip muilo burbulus, jaučiuosi toks lengvas, toks lengvas ir niekam nebūtinas, kad net neatsimenu vardo.

T

134

ugeria žingsnių garsus šaligatvių plokštės, o durų rankenos delnų šilumą, langai sugeria mūsų atvaizdus, o pakelės medžiai sužino mūsų mintis, keliai saugo dviračių vėžes, ir debesys meta žvilgsnį į mūsų gyvenimą. O tas gyvenimas vis gerėja, senos nudaužytos šaligatvių plokštės su visais žingsnių atminimais seniai sąvartyne, o gal sutrintos į dulkes, sukūrentos senos išklibusios durys, mūsų delnų šiluma išsisklaidė su dūmu, o langai irgi pakeisti – stiklai sudaužyti, gal duženos dar ką ir saugo: viena rankos atspindį, kita šypsenos šukę, kur? Galbūt po žemėm, o gal lydymo krosnyje persikūnijo į kitus pavidalus, dviračių vėžių, beje, irgi niekas nebeatsimena, mes nė motais naujai išlietam asfaltui. Tik debesys, kurie kaip anuomet oriai ir abejingai plaukia skliautu tarsi metų metus prasnaudę, kartais dirsteli žemėn, lyg ieškotų pažįstamų.

S

135

olimas rytas su vyturių varpeliais, mažomis širdelėmis tyloje, kuri gaubė erdvę lyg varpas, o erdvėje tvyrojo rūkas, atrodė lyg gimsta, labai iš lėto, tačiau vis dėlto gimsta, mintis, o gal tiktai vėjas, bet vėjas irgi mintis, taki, neturinti aštrių kontūrų, kurie galėtų sužeisti, saulė skendėjo miegančiam vandeny, po saulę nardė žuvytės, kartais iššokdavo iš vandens pažvelgti į kitą pasaulį, kaip mes kartais iššokame į svetimus kraštus arba į kosmosą. O rytas, rytas, kurį atsimenu, bet kiek daug rytų, kurie nuriedėjo lyg žvirgždo akmenėliai nuokalnėn, į užmarštį. Nereikia per daug prisiminti, nereikia užsimerkti, diena skaisti, bus ramus vakaras, iš nakties išnirs rytas. Bet visos tos išmintys nepagydo, prisimeni arba lauki, lyg visa būtis yra tik tam, kad prisimintum, o kai kam atrodo, kad būtis yra tam, kad galvotum, kodėl ji yra, ta būtis, bet laimei, esu nebejaunas ir suprantu, kad galvojimu būties nesukursi, bet gali pabudinti širdgėlą lyg užsimiršusią ugnį.

T

136

r jiems lengviau, ar ramiau tapus kultūros paminklu po, rodos, nepabaigiamų kelionių dulkėtais vasaros vieškeliais, braidymų pavasario arimais paskui plūgą ir dardėjimų per gruodą vežimais? Vartai, tiesa, apynauji, neištrupėję plytos, bet argi svarbu, kokie vartai, jeigu negali pro juos niekur išeiti? Išeiti į plynus laukus, skrydžiu juos tebematuoja senas kadaise regėtas varnas, išeiti į pievas guldyti pradalgių, išeiti prie upės nusiplauti dulkiną veidą. Nebegalite išeiti neišeinamai kaip gyvieji...

O tos „Semeniškių idilės“, išdainuotos į vakarus nunešto vyro! Įnoringas tas laiko vėjas, jis suvelia viską į vieną: lietų ir dulkes, žmones ir gyvulius, dundesį ir dainavimą, ilgesį ir išprotėjimą, jis išdžiovina mums veidus ir širdis sustabdo lyg senus nebespėjančius laikrodžius.

A

137

eiliai žvelgiame į paukštį, kuris rytoj bus patiektas į stalą, pievoje laigo ėriukas, ant stalo jau guli peilis, šviesa krinta pro langą, peilio ašmenys žvilga, peilis guli, ėriuko kraujas suka ratus, niekas nesielvartauja, niekas nemato, kaip traukiasi laikas, tarsi guminis, kaip laigo ėriukas, kaip kraujas artėja prie peilio.

Kvailas ėriukas, tačiau protingas, kvailos antys nebijo žmonių, nes protingos, nes protinga yra negalvoti... Lyg ne mes, o antelės būtų geriausiai supratę Kristaus žodžius apie paukščius ir leliją.

M

138

palvos tai daiktų burtai, daiktų esmė – mus užburti, ne vien tik mus, visus, kas turi sąmonę, gebėjimą pasiduoti kerams: paukščius, žvėris, žmones, galbūt ir žuvis, medžius ir augalus, ką čia gali žinoti? Spalvos yra daiktų burtai, daiktai negali neskleisti kerų, mes negalime likti jiems abejingi, patys galėtume būti tokie kerėtojai, bet esame perdaug sąmoningi ir kartais tampame burtų naikintojais, labiau neprotingais negu daiktai, kurie neturi proto nustoti skleisti pasaulyje burtus.

S

139

eklausk, kam skambina varpai, jie skambina tau – kaip gražiai pasakyta, deja, pernelyg iškilmingai, perdaug puošniai, kad tiktų kasdieniam gyvenimui, kuris tęsiasi po mirties: tėvo, motinos, draugo, o gal tik prieraišaus katinėlio. Iš tikrųjų, varpų skambesys palydi, o kartu ir pasveikina tuos, kurie greitai užpildys tuštumą žavesiu ar melancholija, pasveikina, kas mumyse staiga ūgtelėjo, jeigu tikrai niekas, tai bent jau mirties šešėlis...

N

140

alvoju apie tai, ką matau? Veikiau matau tai, apie ką galvoju. Šitaip geriau, nes niekada nepabosta nei tas pats medis, nei takas, juo du kartus neisi galvodamas vėlei tą patį, taigi būdamas vėl tuo pačiu – mano kompiuterio klaviatūros paviršium praslinko Herakleito šešėlis. Štai vaizdas iš mano namų balkono, kažkurią žiemą, jau praradusią įniršį ar rūstumą, ji melancholiškai skleidžia melsvus šešėlius, vaikiškai žaidžia sniego figūromis, kurias greitai sugurins suspindusi saulė ir iš miego pabudintas vėjas. Išpuoštos obelys, papuošti varteliai, o tako link jų nematyti, sniegas manajam sklype, sniegas kaimyno, baltas lyg popieriaus lapas, bet aš jame regiu tiek ženklų, tiek prasmių, galėčiau rašyti ištisą dieną lyg būčiau Tristamas Šendis. Turiu pasakyti, jeigu tikrai tai daryčiau, neslopinčiau besigrūdančių žodžių į viešumos šviesą, jei leisčiau byloti jiems apie visa tai, ko apstu kiekvieno gyvenime – viltis, pokalbių nuotrupas, jausmų bangeles arba sūkurius, matytus žmones, girdėtus paukščių balsus, taptų nevaldomai liūdna, jausminga, o galgi net ašaringa... Tai negirtina, žinoma, tačiau ir šiek tiek naudinga, tarsi psichiatro kušetė... O! Rodos pasivaideno kaimyno sode Natašos, mūsų kaimynės šešėlis! Bet ji juk negali ateiti į sodą, virš jos dabarties – švelnus sniegas ir melsvas dangaus atspindys, o jo gelmėje akimirkai šmėsteli paukštis.

G

141

ave kiek suprantame, kitus – vos ne vos, o paukščius, žvėris ir augalus tik dedamės supratę, kartais gerumo pagauti vadiname mažaisiais broliais, bet ne mums suvokti, kodėl ir kaip jie yra, kaip gyvena be mitų, įsivaizdavimų: atlekia tūkstančius mylių, kad pragyventų vasarą, išperėtų jauniklius, skrenda atgal, kol gali, kol nepagriebė priešas, o kai nebegali – miršta, taip paprastai, kad net pavydu – be jokios graužaties ir netgi vilties apie amžinąjį gyvenimą.

S

142

udėjimo šimtas ir šešios dešimtys metų, aušrų ir saulėlydžių, liūčių ir pūgos šuorų, šimtas ir šešios dešimtys metų žingsnių garsų: čežėjimo su rudens medžių lapais, taukšėjimo su liūčių lašų šauktukais, žvilgsnių, slystančių žemėn arba dangop, imperijų ir valstybių, karų ir kitos sumaišties, kuri tik žmonių galvose nenurimsta, šimtas ir šešios dešimtys metų, kurie susigėrė į sieną, o kiek susigėrė į mus, nejaugi visiškai nieko, jei niekas nekrusteli širdyje, kai valandėlei sustojam, apgaubia tyla ir žemė apkabina mums kojas.

B

143

kulptūrėlė, ženkliukas, atvaizdas ant monetos, ant vėliavos, plaikstomos vėjo, simbolis, atrama ir paguoda, lemtis, mirties ir likimo raitelis iš amžių tankmės, iš girių, laukymių, šuoliais pro lūšnas ir rūmus, vargetas ir turtuolius, gimstančius, mirštančius, kenčiančius ir laimingus, pro neteisybę, žiaurumą, skleisdamas viltį, kuri nesipildo, žygeivis, nešantis žinią, kurios prasmė išsisklaidė, bet gana patikėti, nes vienas tikėjimas veda nesidairant atgal, o gal dairantis, įžvelgiant, ką norim matyti...

S

144

r vėlei bus pavasaris ... manęs jau neberasi ... Salomėja, Salomėja! Pasaulyje tebeklaidžioja tie žodžiai, kaip nemarūs, pasiklydę paukščiai... Žodžiai, kurie netgi neskamba, nesklinda ore, o atklysta tarsi tyros bangos.

Pavasaris neturi kuo puikuotis, vien tik saule, dangaus mėliu ir debesimis, kaip jaunystė – vien tik savo lakumu, neslegiamu praeities ir patyrimų svorio. Vėjas žaidžia beržo šakomis, jam pakanka, kaip lazdos pakanka vaikui, ji kaip žirgas jį lakdina po pasaulį, didelį ir skaistų. Ne, ne sunkią mintį neša vėjas, tik nerūpestingą giesmę, juoko nuogirdas, nuvogtą bučinį. Vėjas nudžiovino laukus, išgulėtus sniego, namų sienas, įdrėkintas lietaus ir rūkų, vėjas šluoja kelius, stumdo debesis, ir jie slenka, kartais švelniai prisiliesdami vienas prie kito, kartais susiliedami, sklidini oraus žinojimo, kad jų kelionei nėra pabaigos...

I

145

pės vanduo žalsvas, vanduo srūva, srūva lengvas pavasario oras, medžiai, krūmai ir pievelių žolė vėlei atgimsta, o viso to atgimimo apsiausti vyksta mūsų gyvenimai, jau įsipareigoję, įsirėminę sąmoningai arba nesąmoningai ir dar neįsipareigoję, bet švelniai lenkiami vienon kryptin. Nieko nepadarysi. Rūstaus veido vienuolė įpratusi prie ilgų klūpojimo ir maldos valandų, juntanti džiaugsmą, kad vėl nesusvyravo, ištvėrė, jauna moteris, pilna rūpesčių, kad gyvenimas slinktų sklandžiai, be trikdžių, jos dukra dar gali džiaugtis šventiškąja būtim, o ištikimas šeimos draugas šuo, kokia gi jo pažiūra į gyvenimą? Praeities nebėra, dabartis nulemta, ateitis dar nėra, o gal ir nebus ... gera tiesiog būti su niekuo itin nesutapus... Nors ką čia gali žinoti, gal šią dabartį jis laiko sukandęs ir narsiai dėl jos kovotų.

U

146

abar ši bažnytėlė skendi tamsoje, danguj pribarstyta žvaigždžių lyg dulkių, žemę kloja sniegas, sausas sniegas, jisai grikšėtų po praeivių žingsniais, bet jie nepasirodo tuščiam kelyje, kurs vingiuoja į tamsą, abipus jo stovi trobos, šerkšnoti medžiai, medžiai miega giliu miegu kaip miega akmenys ar tie, nebetrokštantys jau pabusti, bažnyčioje tyla gilesnė netgi už dangų, šventuosius gaubia šaltis, tamsa, šventi paveikslai tyloje įšalo, susigūžė vargonai ir altorius įsikniaubė į savąjį šventumą lyg žvaigždės tylų, tolimą ir šaltą kaip kapinaitės šiąnakt, kur vardai, sniegais užkloti amžinajam miegui, ir atmintis sustingusi pavirto spindesiu, tyla, kurią sutrikdo kartais tolimas beviltis šuns lojimas... O aš galvoju apie tamsų langą, apie išsiuvinėtą jo užuolaidėlę, apie medinę lovą, moterį, kurios sudžiūvęs kūnas kaip tos statulos gaužiasi į šaltį, o lėtas kraujas nieko nesapnuoja ir šventume tarsi lede nurimsta...

D

147

as gi yra rūpintojėlis, kurį išlaisvintą iš medžio sutiksi tai šventoriuj, tai prie kapo, tai ant namų palangės? Argi Kristus? Jei būtų Kristus, tai nujaustumei gedėjimą, šiek tiek kartėlio, susigraužimo, nevilties dėl paklydimų, dėl žmonių, kartu pasikliovimą lemtimi ir ryžtą. Tačiau dažnai rūpintojėlis susimąstęs, giliai nugrimzdęs į prisiminimus ir neatrodo benorįs byloti, mokyti ar teisti. Ir atrodo, kad rūpintojėliai vaizduoja Kristų, jeigu jis nebūtų buvęs jaunas nukryžiuotas, jei būtų daug gyvenęs ir nuėjęs ilgą kelią žemėje kartu su žmonėmis, jei būtų džiaugęsis ir vargęs ir pasenęs ir gal šiek tiek suabejojęs ar tikrai jį pasiims į dangų.

K

148

elias iš Kriklinių į platųjį pasaulį. Dabar pati pavasario pradžia, laukai po sniegu, jį lediniu luobu, treškančiu po kojom, uždengė saulėtas šaltis. Ledo luobas ir ant vieškelio, o medžiai nuogutėliai, šakos – lyg žmogaus kraujagyslės, lyg senkantys gyvi upeliai. Tiesą sakant, šiuo metu naktis, ir iš viso nieko nematyti. Dangus tarsi gili duobė, tolumoje sodybos langas lyg spingsulė, iš kažkur atsklinda save sušildyti mėginančio šunies lojimas. Kriklinių laukai ir vieškeliai, aš ne vaikystę atmenu žiūrėdamas į juos, menu brandos metus, savuosius sūnus ir jų jauną motiną, kažko gailiuosi, už kažką sau priekaištauju. Galų gale nurieda ašaros ir drumsčia mano žvilgsnį. Galėčiau pasiteisinti, kad ašaras sukėlė galvojimas apie tą seną moterį, kuri šiuos vieškelius ir šiuos laukus mylėjo, išvaikščiojo, visus vargus išbrido... Apie tą seną moterį, kuri dabar mirties prisilietimo laukia kambarėlio tamsoje, galvodama, kad ji tai vartai, pro kuriuos jos sielą nusineš paskutinysis atodūsis, lengvutis vėjas.

K

149

ytas prieš ilgą kelionę dviračiu iš Pasvalio į Vilnių. Mėnulio pjautuvas, Aušrinė, rasa, tyla, į miško glūdumas sugrįžta žvėrys, žmonės atėmė jų dieną, pripildė bruzdesio, jų rūpesčių balsų... Tik naktį dar išnyra ta pirmykštė, neužvaldyta žvaigždžiaskliautė karalystė, į paupius, rasotas pievas ir laukymes išeina žvėrys. Naktis vėl dvelkia laisve ir pavojais, žvėries ir paukščio vienatve, po pievas į rūką įsisupę braido deivės. Einu per rasą grimzdamas į rūką, juntu žvėries vienatvę kaip alsavimą, širdies dunksėjimą, kaip tamsią lemtį.

R

150

kmuo išvagotas gyslų, kuriomis tekėjo kuriančios gamtos jėga, nirtumas. Veikiau laikas, milijonai metų. Kiek gyvių, kiek akių regėjo riedulį? Seniai išnykusių grėsmingų dinozaurų, paukščių, briedžių, voverių, vilkų, žmonių... Akmuo tvaresnis už jų būtį nes negyvas. Gyvybė tai judėjimas, lakumas, kol nurimsta amžinajam tvarume, negyvybės rimtyje.

Dabar žmonės akmenį pasitelkė, kad liudytų, primintų prispaudimą, laisvės ilgesį ir mirtį, Smilgių kaimo valstiečio Juozo Vadapalo širdį, sukilimo aistrą ir teisybės viltį.

A

151

iek baltumo danguje, žemėje... Turėtų atsirasti baltumo ir žmonėse, bent jau vienas baltai apsirengęs vyras su baltomis pirštinėmis, baltais ūsais, ak, kad išsiskirtų iš dangaus ir tilto baltumo, tebūnie geltona skrybėlė... Po to tegu baltais, bet ne nuotakos, tai būtų tikra banalybė, drabužiais tegu praeina moteris, pasirišusi po kaklu geltoną skarelę su išsiuvinėtomis rugiagėlėmis, po to tegu prabėga mergaitė, tesuplazda vėjyje jos suknelė, juokas, o po to testoja trumputėlė baltos tylos minutė, tegu sušlama lėkdamas dangun baltų balandžių debesėlis...

Jau seniai buvau Pasvalyje, šioje baltoje vietoje, jau ta diena seniai danguje, kaip ir atmintys apie Pasvalio įkūrimą ir pirmąją mokyklą, ir Marių Katiliškį...

T

152

eteliškė: net nesmagu, nes galbūt tai visai ne peteliškė, o kokios nors senos giminės drugys, turintis skambų lotynišką vardą. Mano akys regi sparnus lyg vilnonę skarą su švelniais pūkeliais, o sąmonė negailestingai supaprastina: peteliškė.

Lyg nebūtų kelių šimtų rūšių drugių ir peteliškių mūsų pievose, daugiau nei tautų. Peteliškė ilsisi ant išilusios seno namo sienos, o mane ima gaubti nuostaba, kone su nevilties priemaiša – pragyvenau nemažai metų, o kiek mažai tesužinojau apie šį pasaulį! Jame šimtai peteliškių rūšių, tūkstančiai paukščių, ir visi randa sau vietos... kol žmonių galvose neatsiranda abstrakčios idėjos, jų pavojingumą ne iškart pajausi, kol jos neįsikimba į niekuo dėtus žodžius, iš žodžių susilipdo kalbos, raštai, kuriuos dėl įtaigos galios žmonės pavadina tiesomis... Ir aš staiga pagalvoju: jeigu imčiau skirti bent keletą drugių rūšių, galbūt bent smilties smiltimi prisidėčiau prie žmonių kaltės atpirkimo...

P

153

ˇ

aligatvio plytelės – žmonių pagamintos, upė, kurioje atsispindi spalvoti rudens medžiai – gamtos kūrinys, lyg žmonės į vandenį žvelgiantys balandžiai irgi gamtos vaikai, bet juk žmonės – taip pat gamtos rate, kuris iškelia iš nebūties ir vėl į ją nugramzdina. Tik mes kartais bandome sutrikdyti to rato ritmą – stengiamės tai paspartinti, tai sulėtinti... Protingiausia – atsiduoti ir priimti, kas lemta, kaip šie melancholiški balandžiai.

S

154

ietos, kuriose buvojau, vietos, kurių nelankiau ir nebelankysiu... Žmonės, apkeliavę pusę (o gal ir du trečdalius) pasaulio tik apgailėdami nusišypsotų sužinoję, kiek mažai esu keliavęs. Keliauti žmones skatina įvairūs norai, ilgesiai, troškimai.

Gerai keliauti pajutus, kad prislėgė kasdienybės nuovargis, keliaujant jis išsibarsto, išsisklaido. Gerai iškeliauti tikintis, kad kelionėje pasikeisi... Apie tokią kelionę galima parašyti puikią knygą netgi nepaminint nei vienos aplankytos vietos. Gerai iškeliauti ieškant šventumo: senovės paminklų vietose, muziejuose, tiesiog ten, kur vyko kažkas didingo. Į tokią kelionę labai sunku išsiruošti, nes reikia pasirengti ilgomis dvasinio darbo valandomis. Be tokio pasirengimo keliauti neverta, nes nei tiesa, nei grožis, nei šventumas nėra radiniai, tai augmenys pasirodę po ilgo dvasios kūrybos darbo valandų.

Bet gana apie keliones, nepradėsiu jų menkinti ... juk kelionių tarnybos daugeliui pelno duoną.

V

155 O štai mano kelionės įspūdžiai: iš nuošalios sodybos Pyvesos srovės pašonėje per lauką link rudenėjančio miško, vasarą menančio debesies ir balto vieškelio, kuris bėga pamiške link Moliūnų, toliau šakojasi – viena šaka veda į Kriklinius, Vilkiškius ir Pumpėnus, o kita – į Pasvalį.

Praleidau sodyboje keletą valandų. Sodyba sena, už jos senas sodas. Niekas čia nebegyvena ... tiesa, tikriausiai tebegyvena žaltys, kurį karštomis vasaros dienomis matydavau išlindusį iš po pamatų.

Galbūt po akmenimis tebegyvena rupūžės, o į aplūžusį inkilą pavasariais tebeatskrenda varnėnai. Galbūt aplanko čia gyvenusių, bet jau seniai mirusių žmonių sielos, kas žino... Senoje skrynelėje radau jų gyvenimo ženklų – mokesčių, pyliavų kvitus – prie visų valdžių...

Rašau ... staiga pasijutau pasiilgęs – nesikeičiančio, melancholiško upelės balso, vėjo šniokštimo senose obelų galvose...

Išėjau tuomet – kaip tvaskėjo žalia ganyklų žolė! „Ganyklos...“ – tariausi žinąs, ką sau mąsto laukai, „... dabar mes ganyklos, šį rudenį, gal kitą, gal dešimt metų, ar penkiasdešimt – vis viena akimirksnį, o paskui ... “ Mano kelionės tiek nedaug kainuoja, tik kūno novargį, bet kartais apstulbina labiau nei atsiradus Romoje prie Koliziejaus. Tas sodrus laukų žalumas, tas baltas debesis, tas rudenėjantis miškas, tas vieškelis... O paskui! O paskui!

Kas man atsiuntė tą skaistų regėjimą, tą sukrėtimą, tas staiga pradėjusias riedėti ašaras? Menkoje rugsėjo apygalio kelionėje iš senos sodybos link balto vieškelio...

text

1

text

1