Tempus fugit by Vilius Stakenas

Tempus fugit Vilius Stak nas

Vilnius 2015

Laikas suneš tuos žodžius mano rank užut kiuosna taip jam matyt reik jo

__________________ Tempus fugit __________________ Anuomet, Sibire, prie Jenisiejaus, malkyn apsupty, Litovkoj, sikib s šuns gaurus, dar anks iau baugioje pokario tyloj, pradžios mokyklos kambary, ži r damas, kaip saul s spindulys šokdina dulkes, kai buvau jaunas vyras, kai k liau miškais kvepian ius r stus, ant akmens pamat vidury plyno lauko, dar anks iau kai kirpau I pasaulinio karo spygliuot viel , kai stov jau pavieškely, ži r damas, kaip nudulka graf karietos, kai per šal ius pratryn s eket lango stikle, ži r jau p g imperijos šalty, prie ruso,

_________________________________________________2

_________________ Tempus fugit

______________

kai klausiau kaip seimeliai klega taut respublikos aikšt se, kai pl dau krauju, nuo ieties ar kalavijo, kai nežinojau už k , ir dar anks iau, dar anks iau, prie Romos ciesoriaus, Graikijoj ar Egipte, Afrikos pamišk j, žaisdamas su šakele, kai motina kurst linksm traškan i ugn , visada žinojau tempus fugit.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Užversti XIX amžiaus puslapiai. Storos odiniais viršeliais knygos. Rodos, juntu t puslapi kvap . Raidži virvel s, vienas kitas sudži v s žiedelis, rašalo d m s, o gal ir ašar . Ir tie jausm protr kiai, revoliucij aušros, dekretai, graibstomi rank , š vi aidai, parako melsvas d melis, dainos, žirg prunkštimas, kardai ir š kiai, balti marškiniai, kokardos, dirž rankos, dulk ti veidai, ilgos suknios, skryb l s, pirštin s, sunkiai kalv linguojantis kinkinys, taip tolima ir naivu, kad net norisi verkti.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Esu toks susaistytas, lyg mus , kliuvusi voratinkl . Vaikyst s ežeras laiko mane pririš s, žilvitis lauko viduryje prie kelio, pro j vis tebevažiuoju dvira iu, du bevardžiai kapeliai taip r pestingai užkloti švelnia žol s skraiste, lyg motina b t pasir pinusi savo vaik miegu. Esu toks susaistytas, kad negaliu iškeliauti. Svetim krašt žvilgsniai atrodo tokie tušti, lyg vert kiaurai nieko neatspind dami. Tod l ir esu namis da, svajotojas, tinginys, baikšti d zgianti mus , bijanti išsilaisvinti.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

... riedu vieškeliu ... Tas pats pos kis tiek kartotas, kad tapo abstrakcija. M lynoji ,,Šiaur s stotel ”: mergina savo muzikos vilnyse. Technologijos atitolina nuo drovi pavasario pažvelgim . Pilkuose debes kamuoliuos dar n ra vyturi . ,,Everything is writable”. Sylvia Plath. Man - dar viena vasario diena. Sylvia Plath strigo 1963 met vasar . Niekas nepaaiškins kod l. Kod l iš jo mano globotas Slapukas per didžiausius sausio šal ius? Katin lis didel mis žaliomis akimis tikrais li desio ežerais. Dažnai nugrimzdavau juos, ____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

tik damasis kažk suprasti. Dabar riedu žvyruotu vieškeliu, dairydamasis rusvas kalvas. Po pernykšte žole pavasario slaptaviet s. V l pasirodys žalioji nenugalima kariauna. Juodas šunelis tyrin ja pasaul uostin damas žem s grumst . Jis visiškai teisus paslaptis žem s grumste. Tiesiog svaigstu galvodamas: štai takas Visat , išsivadavimas iš apgail tin voratinkli . Ir v l galvoju apie Slapuk : kaip jis iš jo, tarsi suprasdamas mirti - tai tiesiog išeiti Visat . Galb t iš ties supranti, kai visiškai negalvoji. Kaip aš dabar - riedu vieškeliu, o mintys ganosi, kaip išmano. ____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Karaliai, kardinolai, karo vadai, aukšti pareig nai, j purpuriniai apsiaustai, kar nos ir puošnios kepur s, aukso žiedai, deimant aštrios akel s. Vis dar regime jus praeities šeš liuos, tik jau be žado, tokius pat bej gius kaip išdži vusio drugio sparneliai tarp pageltusi knygos puslapi , o juk kraujas vir ir kankino aistros, ir piktadaryst s juodos d m s spind jo sumišai su kilnumo blyksniais, Kas jums iš to, kad minime, j s vardus ir darbus, beje, lygiai taip pat kaip žem s dreb jimus ir potvynius ne žvelgdami priežasties, kuri juos suk l . ____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

,,Pasaulis sukurtas ne tam, kad apie j galvotum”. Alberto Caeiro, Fernando Pessoa veidas. Ne aš pirmas tai sugalvojau. Pasaulis sukurtas tam, kad jame b tum, taip stipriai, kad net nesuprastum, jog jame b ni. Taip stipriai, kaip pien , prasimušusi pro šaligatvio plokšt .

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Vaiko mestas akmuo: akimirka skrydžio kaupiantis žem s ilgesiui. Tiek ilgesio prisirinko mano žodžiuose, žingsniuose ir tyl jime. Sutinku žmones: ir jie palink po ilgesio nešuliu.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Virtau mintimi, tuštuma, abstrak i form šeš liais. Kuo dar galiu pavirsti? V ju, glus iojan iu prie medži , taršan iu debes gaurus, lenktyniaujan iu su kregžd m, sald gaudes pinan iu melancholišk žiog muzik , tolimo traukinio aid , žmoni balsus iš anapus miško, o gal apskritai iš anapus.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Vidurvasary aplank senas prisiminimas. Stagarai ir papuv lapai, nei vienas žolynas-žvalgas dar nemosavo ietim. Reg jau vargan drug apiplyšusiais sparneliais, blaškom dr gno v jo, bandan io j prikelti. Rodos, tebematau j , nors aplinkui jau siau ia žalia vasaros švent su smulku iais žiog varpeliais, žolyn lingavimais takt , ir kregždži lenktyn m. Staiga prie varteli išvydau Mirt ir pasijutau laimingas. Ji man kaip motina, sauganti nuo blogo ir pikto, ji vos regimu mostu nuveja mano r pes ius, sugražina man jauk pasaul lyg vaiko pamest kamuol . ____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Menu juodas aitrias ievos uogas, pikt rud skruzd l , ropojan i po marškiniais, dar menu kelio dulkes minkštas, šildytas saul s. Tai k menu – gr žinu, bandau gr žti - atsimušu tyl , sustoju, v l gyvenu priek , neperregim r k , esu stengdamasis nelaukti, esu stengdamasis neveikti, kad netrikdy iau atsargaus valand tipenimo tarsi laukini balandži .

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

šveln s šeš liai ant sienos susipyn tams s žolynai mano nam krebždesiai paukšt praslysta už lango tarsi užuomina ši akimirk esu toks laisvas toks nesvarbus pa iam sau kad rodos gal iau mirti taip saldžiai ir nuolankiai kaip vysta jazmino žiedas

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kalvel s jau kei ia spalv : žalia sumišai su pilkai rusva. Serbent šakel s palengva tiesia delnus. Rytas, žvelgiu pro lang . Šalti ir skaidr s lašai, gird jau, naktis raudojo. Žol , serbentas, juodas varn nas, jie neapm sto j gos ver ian ios b ti. Jau manau, kad galvojimas joks pranašumas, tiesiog tampi vis li dnesnis ir li dnesnis, ir vis mažiau b ni.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Prabundu ir pamatau žvaigžd . O kartais - žalias katino akis. sitais s ant mano kr tin s, žvelgia tarsi šulin . Tylinti žvaigžd ir jaukiai murkiantis katinas mano išminties mokytojai. Nesu sumanus mokinys, bet iš l to imu suprasti: koks esu amžinas, bevardis, nežinomas, b tinas, nepakei iamas laiko rašt dygsnys.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Nuo ankstyvo ryto jau skaitau Švent Rašt . Iš pradžios, iš vidurio, arba nuo galo. Kartais pradedu nuo žvaigžd s kambario lange, arba debesies skiaut s, o kartais nuo katino sapno, kur jis man murma, pasilenk s virš veido. Nesuprantu jo sapno, bet apsimetu, kad klausau. Šitaip prasideda mano diena. Aš dirbu, galvoju, kalbu, minu dvirat , valgau, žiopsau, tyliu, svajoju, ir vis laik skaitau Švent Rašt . O k daugiau gyvenime veikti?

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Arklys ganosi pieni pievoj, pien s spindi, nušvie ia arklio nelaisv . Arklys ramus, jis kinkuoja galv , tarsi iš baim s prad ti galvoti. Aš nekinkuoju galvos ir tod l spie iasi mintys: apie arklio nelaisv , žuvusius jo gentainius, žmoni karuose, priverstinoje tarnyboj. Apie tai, kad beveik ne manoma myl ti nuožmi žmoni gent . Nebent pavienius žmones, lyg paukš ius, atstumtus piktos gimin s.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Rašau ir rašau, taip pel optimist mala kojyt mis kritusi puodyn . Taip seniai kritau bedugn li desio ertm , li desys vis kyla ir kyla, o aš rašau ir rašau, taip pel mala kojyt mis.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kol s d jau prie darbo stalo, miškas išaugo iš medely i . Beržai augaloti, pušys kaimyn nebesimato. O kas iš mano darb išaugo, iš t juod raidži s kly i ? Gal ver iau b iau sodin s mišk , užuot trupin s žodžio grumst ? Et, nesigail k, kas pra jo, ver iau paklausyk istorij v jo apie tuos, kas buvo, d savo ir iš jo lingo, arijo, ado, r jo!

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Dangus toks tylus ir pilkas. Ramyb pilka. Lyg b t tyliai lyg vilkas iš j s kažkas. Tikrai - diena iš jo, patyliukais užv r duris. Ir v jo saujoj spurd jo narsus vyturys. Giedojo, staiga nuš iuvo, giesm s nebaig s, staiga, lyg b t šird kliuvus, pilkoji bit – kulka.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Keliavau dvi dienas. Sodybos ži r jo prisimerk baltom langin m. Kvie i laukuos braid saul . Gandrai rymojo poromis ar pavieniui kaip žmon s. Kapinai i kryži šeš liuos svajojo mirtis apsupta medži ošimo, mieguisto žiog ež jimo. žuolas pakely su užrašu ,,Šventas” išaug s iš gil s, gyvyb s paukš io kiaušinio. Tokios tvirtos jo kojos, raumeningos ištiestos rankos, saldumo sklidinas balsas žem sispyrusio pusdievio.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kai keliauju vieškeliais, neišvaizdžiais laukais, kalbuosi visi supranta lietuviškai: medžiai ir paukš iai, debesys ir ežerai, pievos, kalvos, laukai, net ir tos vietos, kurioms valdytojai uždraud kalb ti: ,,Privati valda”. Bet ramun sau šypsosi, varn nas primerkia ak : jau senatv su lig b reliu keliauja priva i j vald su keli metr sklypelio nuosavyb s dokumentais pavargusiam nuo valdymo.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Užpali kapinait s pušyne vasaros vidurys saul ta šeš liuota tyla ant Broniaus Radzevi iaus kapo mirtis yra penktasis met laikas išlaisvinantis nuo naštos.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Raudoni m ro namai Žeimely. J akyse - met dulk s. Gr d mašinos, laukuose kerta kvie i galvas. Raudon nam akys blausios, be atspindži , atsiminim . Galb t jie kampuose, tamsiose pal p se. Rugpj tis, m lynos mišk juostos, raiš iai m s akims. Tylu. Lyg po šaudymo.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Theodoro Grotuso žuolo žiev s klost se Theodoro Grotuso žodžiai, galb t atod siai, juodos neviltys. Kelio kaspinu urzgia mašinos. Kažin ar daug k medis prisimena iš pastar j met ? Juk žmon s nebesišneka su paukš iais ir medžiais. Neberenka žodži kaip vasaros puokš i , beria lyg žvyr ir tiek. Theodoro Grotuso žuolas, žem s ir dangaus laikytojas, j paslap i serg tojas, galb t ir m s , žmoni , šiek tiek. ____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

lauko keliukas išdži vusios duob s, akmen liai dvi v ž s sustoja prie kapinai i varteliai apr dijusi rankena takas abipus medžiai akmenin s pagalv s prisišlieti g li galvel ms v jas ošia gandras sklendžia virš javo auksinio vilnijimo baltas purus debesis sklendžia virš gandro žydras dangaus delnas joki likimo linij

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Pasvalys, Rokiškis, Kupiškis ir Anykš iai, vasaros gatvel se tvyro tyla ir kažkoks drovumas. Baltos nameli langin s g l tos skarel s, l ti žingsniai, noriu matyti tai v l ir v l, neturiu laiko svetimiems kraštams, nepabosta tie patys jausmai tarsi vanduo ir duona.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Pavasaris, vasara lankym dienos. Aplankysiu akmenis laukuose, perskaitysiu dylan ius sen kryži užrašus, išvaikš iosiu žvyrkelius, jais lingavo sukil liai, valstie iai, vargetos ir bedaliai, laiko ir žemi šeimininkai taipogi, klausysiuos debesis ganan io v jo, gaudžian io miško, vienintel vasar šven ian io paukš io.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Antanas Kalanavi ius vargdien eil raš i bitel taip arti knygos avilys per mirties geluon .

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Saul s gija apvijo, sug l karš iu. Liejas tyla iš lelij tauri tuš i . Melsvas tylus šeš lis gulas minties. Kap kaubur liai užž l mano genties. V jas vardus išpust padebesiais. Žinau, iš sapno pabusti teks su visais. Žiedlapiai sklando po or , žodis ropin ja žeme. Dar pabuvoti noriu, tavo, pasauli, delne.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Rimantui Pagaliau aplankiau tave, Rimantai, po trij met . Kiek kart prošal l kiau dvira iu, pagalvodamas, gal matai? Po trij met . Takelis toks baltas baltas link atminties. G li taurel s pripiltos saldaus puš ošimo. Ir taip saldžiai d zgia trys mal n liai melsvas, geltonas, raudonas virš Rapoliuko tavo kaimyno miego.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Tarsi pro r k žiogas prisisapnavo. Be vienos kojel s, šlubas. Gal per smagiai smuikavo? Prie seno klevo jis tuomet tup jo. Gal poteriavo, nes žiog diev tik jo? Neb ra to žiogo. Seniai pražuvo. Ko gi vaidenas man, ko gi vien tik tai, kas jau buvo?

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Sugr žau sekmadien : veranda, skil stiklai, seniai netaisyti laipteliai, g lynas po jazminu, liepa, alyvos, ievos, saul kasdieniam kely, smig dang baltuoja bažny ios bokštai, kelelis pro sod , sena kriauš , laukin karti obelait , sukibusios šakos, vežim v ž s ir lengvos dulk s, sekmadienin senel s skarel nykstanti už kalnelio, takas per pievas, geležinkelio b gi peiliai, plentas, b relis žmoni , baltas bukanosis autobus lis, tebeveža žmones prošal, prošal pro mano akis. .................... Ir amžinoji šviesa jiems tešvie ia. ____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kalbos šaka. Nunok sultingi žodžiai. Kalbos dirva. Šiurkštus žodžio paviršius. Akmens kietumas. V jo sparnas. Kai riedu keliu pernykštis sudži v s lapas. Esu iš ties pernykštis, užupernykštis, užuužupernykštis... Tik negaliu pasilikti vykusi dien prieb goj. Dvelkia laikas, priešinuosi, laikaus kalbos, k ištariu ir rašau kieta, šiurkštu, gelian iai šalta, graudu ir spalvota.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Švelniai švelniai žol pragysta, palenkta naujagimio v jo, apie tai, kas bujoja ir vysta, apie tai, kas pra jo. Ateities mintys vengia, gr žta, kelio dulkes v stan ias braido, primiršta spindi vaikyst naivumu rugiag l s veido. Vyturi skambesys, atliepia vanduo, bangel nub ga, ištušt j namai, bet liepa tebesaugo mirusi mieg .

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Draudžiu min iai teigti daugiau nei v jo g sis, obels pumpuras skleidžias šnabžd damas: b siu. Nelaužau ir negen ju savo sielos, lai tyliai auga, sakau vien: virsk v ju, apgaubk pasaul ir saugok.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Skaidri srov , bangel s riba, sm lio dugne vikrios žuvyt s. Skliaute juodas taškas - vanagas kybo lyg r pestis, kurio negali nuvyti. Vasaros pieva, skarel g l ta. Skruzd l s po šapel - b ga sekund s. Kregžd s pažem karpo, artina liet , šeimininkas griaustinis kosteli, pabunda.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Pj klo, kandan io med balsas. Pagiežingas balsas smerkia pasaulio nederm , kr m susipynim , sen medži k nus, sausas šakas išsukiotais nuo šal i pirštais. Kažin ar tai pj klo balsas? Veikiau jau m s , nepatenkint , kad visko tr ksta: per mažai gyvuli ž na skerdyklose nuo elektros šoko. Elektrošokas pakeit peil didi civilizacijos pergal ! Per mažai visko: mašin ir l ktuv , pramog , malonum ir, beje, laiko... Tik proto visiems užtenka. Kai visko gana tuomet per mažai stygiaus. Ir iš tikr j - kažko mums tr ksta. Kitaip negi griautume, grobtume ir žudytume per viešpaties amžius? ____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kartais garbiname k r j nor dami jam siteikti. Garbinti nemoku, bet sugebu žav tis! Kaip linguoja žolynas, kartu su juo šeš lis, ta žuvel , ta skruzd l , tas voratinklis, tas žiedas vienas iš milijon milijon stebukl , atiman i man žad ! Tikriausiai esu paikas, naivus, sentimentalus, kvailas. Bala nemat ! Niekam nenoriu patikti. Užtat koks b nu laimingas, kai šitaip svaigstu iš džiaugsmo, neatsimindamas k r jo, bet blausiai jausdamas - jam patinka! ____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Delsiu ir dvejoju, neištariu nei žodžio, kurgi jie t no lyg pabaidyti žvirbliai? Aš tik nor jau, kad jie b t teisingi, nepaneigiami kaip akmuo, sakm s lyg li ties balsas. Tarsi pats steng iau kažk sužinot iki galo! Tarsi gal iau tur ti tiesos skiautel ! Nusišypsojau - mano mintys tr kin ja ir virpa, išlaiko tik vien akimirk rasos laš , jame saul s blyksn . Ir žodžiai m dairytis, taisydamies plunksnas, m ginti balsus nebijodami b ti paikais. ____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Eilu i bryd s iššnabžd tos Brodskio pieštuko. Pajut krebždes sukl sta snaudžian ios kat s. Achmatova nujaut genij iš keli žodži kvapo. Žodžiai veliasi gni žt mis, pieni p kais, sustingsta stiklo kristalais, j s klos krinta krauj , aštriomis šaknimis sikimba, pražysta vainiklapiais, švelniais lyg Antikos marmuras.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Diena po dienos

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Rugiai Lukiški aikšt je Rugiai mieste, sutrik lyg kaimie iai, nematantys lauk , riboja žvilgsn sienos. Sustoj aikšt j vienas kit lie ia tarsi eilut s amžinos poemos. Tuš ia erdv , joje akmens paminklas st ksojo svyran ios imperijos sargyboj, nuodingas kulk s klas sl p ginklai, kol laiko smiltys juos l tai užsnigo. Virš aikšt s žvalgosi bažny ia pasistiebus kaip Vytis kunigaikš i v liavoj šuoliuoja, ir šiugždasi rugiai ir duonos riek diržusiuose delnuose sapnuoja.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Bažny ios prietemoje Kristus su eršk iais ir jam nuo kryžiaus pasitraukt neleidžia. Toksai graudumas lyg aš pats ilg iaus dangaus, kur debesys ir paukš iai žaidžia. Jeruzale, keliai lauk dulk ti, ir akmenys lyg Dievo žodžiai sunk s, išleidai s n amžinai kent ti visuos pasaulio kryžkeliuos ir vingiuos. Ir tie lašai keli sudži v kraujo rom no ieties smaigalio pralieti, ir kryžius lyg šeš lis, ir augo tau kar na galv , tas eršk tis. Aš negaliu nei melstis, nei tik ti, kai nugrimztu tavo laiko gyl . Ni rus rom nas tiesia savo iet ir tu ant kryžiaus pranašingai tyli.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Nulyt skliaut v jas nudžiovino ir varin ja baltas aveles skabyti m lyn dangaus žolyn , raškyti m s giedras dieneles. Tu paslapties nepamatei, numynei, ži r damas lyg neregys tolyn, nesupratai, k obelis laukin nor jo tau praeinan iam primint. Brandina tavo kraujas tams vaisi , jame sapnai, svajon s ir tiesa, sug rus met švies prisiglausti smiltim bežade žem s delnuose.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Pieni nieks nesodina, nelaisto ir netausoja, bet jos kiekvien pavasar pievose skardžiai kvatoja, taip linksmai ir laimingai, kad ir žmogui be r pes io b ti noris, išsibarstyti kaip pieni galvel s išsibarsto po or .

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Paupiu Geda su šuneliu vaikštin jo. Kur Geda, kur jo šunelis, kur j atspindžiai pasid jo? Žalsvi Neries vandenys tiek, atrodo, žino, bet nei vienam neatsiliep , neprabilo, nepavadino.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Sakinys, kad prasm nešt , l tas, paprastas lyg b ris, kad keli atsigr žt man iš delno atsig r s. O prasm - toksai ryšelis žagar , traški sausuoli , kad sušil iau prie ugnel s aš ir j s, manieji broliai.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Ruduo nuraško riešut , paglosto kat , pasveikina šermukšn , pagiria karolius, pašiaušia vanden , obels šakas pakrato, ir man pamoja tartum b t brolis. Tikrai, lyg brolis: m s j gos senka, ir žvilgsniai lyg po griausmo nugiedr ja. Abu jau žinome, kad nieko tokio rimto n ra, ko negal tum leisti v jais. Kaip medžiai ošia ir pav jui leidžia sausus lapus lyg drugelius spalvotus, taip šiugžda man iš delno šitos raid s apie dienas b tas, o gal sapnuotas. Ruduo - ant pievos tako paukš io plunksna, ir savo praeit kuprotas voras nešas, o v jas siau ia ir padang drums ia, ir liejasi rudens geltonas dažas.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Tiek žodži išg riau, laš jo j kek s melsvais li desiais. Juos vienišos širdys išliejo eil raš i raštais tamsiais. J nuodu mane apsvaigino šnabžd jimai l p karšt , ir, rodosi, myniau likim ištirpusi toliuos kart . Buvojau tuos klystkeliuos, vingiuos, kur jau nebesiekia mirtis, kur myli, ir meldžias, ir ilgis kar ia amžinybe girti.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

toks r kas regis pravirks diena ko jai gaila? ko negana? gal t šviesi valand jai r ke gimusiai nelemt ?

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Iš mano noro b ti kitaip nei visada prasideda eilut raidži rieke juoda saldus tas žodžio kvapas soti gimta kalba ir prirašytas lapas lyg duona su pluta

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kiekvien dien prisimenu br kšn , kuris mane lyg žod užbrauks, nesukeldamas nei triukšmo, nei garso aštraus. Nor iau b ti ramus, ir tyliai visus palikti, t valand , kada mane pakvies, miglose palengva išnykti, kaip lapel nešam srov s.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Yra nežinomi poetai, juos žodžiai supa lyg balandžiai skverely sen moterišk su mieži kruop maišeliu. J nieks kely neatpaž sta, ir raštai j vard nesaugo, ta iau eil raš iai spalvoti jiems kartais kyla nuo deln . Jie miršta nieko nepalik , bet iki galo išsipild , ir rimtas Dievo sekretorius rašo knygon j vardus.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kažkas š vakar lieting ties juoda nežinia svyruoja, ir jo gyvyb kaip ugnel nuo v jo g žiasi baugi. Kažkas temp s klaus girdi, kaip uždanga juoda art ja, ir šlamesys jos susilieja su nuobodžiais lietaus balsais. Ir nerimas prie lango stiklo prispaudžia blyšk savo veid , ir ateities n ra, ir tikslo, ir net žvaigžd s danguj n ra.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Diena po dienos - kaln , balt aukojimo ugn . Diena po dienos - gelm , tyl , laik bedugn . Diena po dienos - prie l p gyvenimo svaigi taur , diena po dienos - nesuklupti ant gyvyb s lieptelio siauro. Diena po dienos gird ti kaip šaukia. Pirmyn ar atgal? Diena po dienos tik ti, kad keli veiksiu. Gal.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Tai sniego balta prijuost , tai žiemken i skara. T vyn - ji džiaugtis ir guostis, gyventi ir mirti yra. J tyli dangus ir kalnas, j žaidžia m s vaikai, lieti jos guodžiant deln , kai juod duon raikai. Ji yra, kad guost ir ošt mintys ties jos gelme, kad palyt t mums skruost ašaros šiluma.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Juodas vienišojo kraujas ir juoda kalt . Jam rankas vienatv laižo lyg juoda kat . Jam saulel ryt teka su juoda skara. Ir lietus vardus jam sako t , kuri n ra. Jis nebeskai iuoja met , riedan i tolyn. Eina ten, kur takas veda, priebland šalin.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Daiktai turi savo paslaptis. Ši storasi l drob prisig rusi sen rank šilumos, duslaus medini stakli balso. Ši storasi l drob . Ši iš tyli galvojim išausta drob . Galvojim apie jaunyst s rytme ius ir sunki rudens negali , karš iuojan io vaiko akis, sukepusias l pas, pilk mirties šeš l . Pilka storasi l drob , prisig rusi sen rank šilumos, d luojanti pilkam pavakary šviesoje mano buvimo.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Poet atod siai gelstan iuos puslapiuos, pašaukimo, naivumo, likimo karštis atv s s. Ar lie ia rankos ir akys, ar taria l pos žodžius, kurie tuomet atrod tokie švies s? Kiti žmon s, kito kelio ir žodžio mol minko, klauso, kaip skamba puš ir lietaus stygos, ir tokios tylios ir pilkos tarsi paminklai tos mirusi poet eil raš i knygos. Kai jas vartau, kai droviai prabyla, juod sudžiovint jausm eilut s, sakau sau: tiek bals , tiek likim susivijo tyl pasaulio sapn , iš kurio nesinori pabusti.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Sodybos po medžiais, lang akys, per šird - balto vieškelio vingis, akmuo, žuolo raumeningos rankos, vanagas po debesimi susting s. Vakaro tyli valand tapau š paveiksl , mano spalvos - žodžiai, drob - sr vantis laikas, v jas nuo tamsos karaliaus apsiausto, kurs pasaul ant delno lyg žaisl laiko.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kur leidžiasi saul ? Už ano miško, anos kalvos. Kur užmiega pasaulis? Tavo akyse, tavo delnuos. Kur išaušta rytas? Tavo žodžiuose, tavo mintyse. Kuo pasaulis gyvas? Tavo širdimi, tavo tiesa.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Atv r medžiai lap delnus eil raš iams rašyti, kad žvaigžd s atsidar langus tur t k skaityti. Kad v jo pirštai juos vartyt , kaip varto partit ras, ir kad lakštingalos pragyst šviesiom kolorat rom.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

kol kraujo tvinksniai žod sumuš klausau neramus s puojas gyvenimas prieš akis k jo vilnys išmes pasakys? lyg akmen liai žvilg s bangoj atried s atspindžiai blaus s iš praeities ne j ilgiuosi trokštu rengiuos kelion s lemtingos sunkios ir ilgos

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Prie vieškelio žem j giliai guli anno dominum sukil liai po lauk akmeniu senu kryželiu atmenu gailiu j li dn aki paskutin žvilgsn mano kraujas atmena tvinksi

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Baltos slyvait s, kas jus nuk l nuo dangaus skliauto balti debes liai?

Ir upelis linksmas dainuoja sau vienas, ir prie veido tinka upeliui purienos.

Ant dienos delno v jas si buoja, tos šviesios galvos taip saldžiai galvoja!

Štai taisosi plunksnas varn nas-kaimynas, ir žodžiai paklusn s eilut pinas.

Obelait s liaunos, šveln s lapeliai, pumpur lis kraunas smagus kaip žiogelis.

Paukšteliai vaikos, šnekas kvatoja, bet keleivis laikas eina, nesustoja.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Pal p s langas, voro tinklas, pakyla pilkos dulki kandys, anos b ties u탑mig ginklai pjautuvas, verpst , peilis, dalgis. Lyt j s peil dilo delnas, miglota m nesiena virto, o r dys grau탑ia tyliai plien , ir j dantukai god탑iai girg탑da.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kartais žod imu kaip žolel ir išgydyti naiviai viliuos blaus nerim , sielos negali ir maudim kalt s nebylios. Kai žinai, kad sugr žt ir pakeisti nei akimirkos nebegali, kai žinai, kad n ra kam atleisti, ir n ra, ko taip skaudžiai gaili.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Lygumos, miškeliai atmena dvarelius, karietas, lenk šnekt , sukil lius. Lietuvius, kur tausojo savo li dnas dainas, saul , kuri sustojo ilgindama dienas.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Krebžda lietaus plunksnel eil raš ius - vien taškai. Prisimena ir gelia neišsi sti laiškai. Paskui palengva nutyla ir g la, ir staigi li tis, skaisti vaivorykšt kyla, lyg linksmo dievo mintis.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Šalt , pilk sausio tyl dosniai lieja mums dangus. Pusbalsiu lietus prabyla, vaikšto, tikrina stogus. Up rie ia pilk ving , plaukia ram s ratilai, lyg kadaise sud tingi, bet nutol reikalai. O ramyb - lyg apsiaustas! Aš ir pats esu lietus, krinta mane pasaulis, o gal aš j krentu...

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kas kaupia, tas beprasmiškai išblaško, k dosniai dovanoja jam diena. Man dang s ryt siun ia tartum laišk su parašte vakare m lyna. Ir aš rašau eilut po eilut s, renku žodžius, dedu ištiktukus, kad jie lyg blausios Paukš i Tako dulk s spind t man pro atminties kus.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Jau viskas pasakyta apie liet lietus nuplaus jausmus, nuplaus skausmus ir aš per liet vietoj pakyl t jausm rašau apie namus. Esu ne vienas - kert je pel , ant stalo ni riai tyli telefonas, o po ranka - kukli min i eil , nugludint lyg graikiškos kolonos. Palang kalbina lietaus lašus, o dur sn duriuojantis skambutis kol kas tylus, bet kart jis pabus, ir pats pab g s savo balso kr ptels. Tarytum teismo nuosprend perduos: turiu išeiti paskutin kart , surink s kuprin daiktus tuos, kuriuos iš tikro pasiimti verta. O k paimti? Mintys tik pravers, jei teks kitur, kitaip gyvent prad ti. O jei belaikis kelias atsivers, bus kam jo pradžioj tyliai pastov ti. ____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Aš d l šviesos beveik einu iš proto, kai suvokiau, kokia gili tamsa mane lyg juodas pelenas užklot , jeigu ne žvaigžd s j s akyse. Jeigu ne šiltas tarsi up balsas gyvybei mano b tinas vanduo, kuris mane iš širdg l prikelt , sunki lyg pilkas, varganas ruduo. Kai vis dažniau galvoju apie bang iš tolumos, kur baigiasi šviesa, man vis skais iau kiekvienas bruožas skamba, kur reg jau j s veiduose. Ir kai rikiuoju savo žod naiv , ir kai save pašiepdamas tyliu, aš spindes kiekvieno j s veido tarsi stebukl vaikiškai myliu.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Lyg šuo išalk s - nuo žmogaus prie kito stengiuosi paži r ti akis kiekvienai šviesiai aukštakilmei knygai gal pagail s, supras ir atsakys. Bet savo žvilgsn nusuka šal kieti viršeliai - puošn s sakiniai su žodži deimant blizgiom akel m tarptautini kelioni pirkiniais. Ir v l ver iu pageltus viršel , aplaistyt kava, šiek tiek vynu, ir mano akys atsitraukt negali nuo negudri dain , o gal dien . Regiu, kaip saul slepiasi už miško, kaip kyla-leidžias kartos po kart , kaip gilumoj dangaus žvaigžd ištyška, ir visk v l žinau ir suprantu.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kas - balandis? Tik pasiruošimas, dr gnas sniegas, šaltas ilgesys, žvaigžd s aštrios, šalnos sidabrin s, toliuose su k s traukinys. Pamišk j žibuokl s - žydros skiaut s, žem sodriai kvepianti, juoda, pažadas galop sapnuoti liautis, dar neištes tas niekada.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Iškeistum popieri v j , sniego skiaut šias raides? Ži r k, kaip p gos siuvin ja paskutines žiemos odes. Ži r k, kaip dang s dosniai beria raides iš m lyn deln , ir kaip trumpai tos žvaigžd s tveria beveik kaip žodis ,,gyvenu“.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Žmogus su inkilu. Geltonas autobusas. Iš juodo debesies baltai pasnigs. Diena nusišypsos ir atsidusus už horizonto temstan io išnyks. Perdaug lengvai minut s šiandien klojos. Ar dirbau nežinau, ar tik žaidžiau, ar lyg užuomarša nejausdamas pavojaus ties paribiu akivaro braidžiau.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Eilut Mandelštamas savo kojom išmindavo po didmies i gatves, ir j po savo galva pasiklojo, ir Sibiro žvaigžd ms nusišypsojo, o v jas egli išp t bures.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Miesteliai, tiksliau - puskaimiai, pravažiuoti auštant, arba dienojus. Šienas šalikel j, paukš i b rys viršum darž , trašk s runkeli lapai glosto šeš liais diržus žem s veid , pikt , atkakl lyg laikas skruzdži gyvenim . Šuo tingiai sulos, vaikas išb gs tak . Po vieškelio r v asfalto juoda prabanga. Juodi kapinai i akmenys, liep šeš li ošimas. Kapo tvarkytoja ravi menkas žoleles, perdaug panašias gyvenim . ____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Nudaužyti šaligatvio dantys, kasdienin pilka šypsena. Ir žol - tartum noras gyventi, kai gyvenimo, rodos, gana. Kokiom galiom ji atsistoja, ir kokios sklidina vilties? Ir kokius tu žodžius sau kartoji, ir kieno tu remies peties?

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Melsvo horizonto linkiu susižeid s lyg peiliu, likt namuos ir kantriai dirbti negaliu. Ten keliai, pušynai, kalvos, up s vandenys l tos, ir dangus - lyg t vo delnas ant karš iuojan ios kaktos.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Up j raibuliuoja Ĺžiburiai, miestas Ĺži ri sau veid . Miest drums ia s kuriai proto, jausmo, vaido. Akmeniniai m s n riniai mes tarp j lyg v jas, ilgesingais oĹĄiantis sapnais, pats save nupjov s, pasis j s.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Dega langas

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Klev laiškais ir v l ruduo kartojas, žiog rankel s nenulaiko stryko, ir pilnatis blausias žvaigždes skai iuoja, o gal dienas, kurias gyventi liko. Ir aš kartojuosi, v l kryžkel j esu, v l nežinau, k ši nakt pasirinkti, ar popierini šiugždes bals , ar ilgesingo v jo drumst slinkt . Jis, prisig r s rudenio gars , ant b gi m nesienoje užmiega, bet traukinio pažadintas švies šil virš n m rytus nub ga. Kas bluosto nesud s, bud s, ištvers, išvys, kaip švelniai horizontas blykšta, ir gal naivi aušra pamiršt privers slogut sielos pilk , vakarykšt .

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Šiurkštus balsas, rankos sugrub , pilkas apsiaustas, akys pilkos, brenda lapkritis per pilk up , vis nem giamas kaip vilkas. Pilk akmen v ju paglosto, v jas nežada nieko, neguodžia, vienišas varnas iš medžio bokšto pranašauja li des ir gruod . Pilkas lapkritis dien sukarpo, ilgina nakt dr gn , nuobodži . Ir aš jo užuomin kliautis darbu suprantu iš pus s žodžio.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Paskutin saul s auks nežinomas žemes debesynai iš t vyn s palinguodami nuneš. Pilnas m nuo lyg skenduolis blausiai spindi gelm je, dunda traukinys ir šaukia sp jim tamsoje. O virš miesto lyg žarij didis ir r stus kažkas m sto sunki savo mint , šildo grumban ias rankas.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kokios tuš ios ruden gatv s, kokios pilnos šaltos vienatv s! Vien tik skiemenis šnabžda v jas, ir li tis viena vaikštin ja, tarsi b t akla mano veid lie ia pirštais, raid po raid s neskub dama skaito ir žino mano praeit ir likim .

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Naktis jau ilgesn už dien , ir džiaugsm praaugo mintis, kad žingsn palydi kiekvien tyli kaip šeš lis mirtis. Ir žmon s v l atmintis renka, ir užmarštis randa mene, ir ilgisi guodžian ios rankos beribiam dangaus ekrane.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kalnai, kalneliai debesis augina, žolynai baigia savo s klas s ti, ir iš dr gn mišk šeš li minios paežer n išeina pastov ti. Kiek šis akmuo nugrimzdo, kiek iškilo, kol vasara margom skarom mojavo? Jau tuoj skaitysiu laiko rašt tyl rugs jy iš geltono lapo klevo, kai žem tyli, kai iš tolo girdis skardus tarsi Kasandros gerv s klyksmas, kai paskutin kart m s akis pagirdys dangaus delnuos suspindus vaivorykšt .

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

kraujo lašai sniege, up , dangus švininis, miesto bokštai r ke taip, tai t vyn ryto aušra gaili, saul s laidos auksin s, tyl s žmon s kely taip, tai t vyn vis daug ja tylos svorio, o gal likimo, susitaikymo, atgailos taip, tai t vyn

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Pasikalb damos kaip ses s apie pra jusius metus keliavo vis dien ž sys dangum tolimus pietus. Miškai ir up s skryd sek , ir mojo žmon s prie nam , ir vakaras nušluost ak skvernu apsiausto sutem . Aš bendro li desio pagautas, pats nežinodamas kod l, ilgai rašiau ant lapo skiaut s du skiemenis trumpus – sudie...

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Pakyla ir linkteli saul vakarus, šiaur , pietus, kad imt skamb ti pasaulis, kad krist žem lietus, kad šviest , skard t , skamb t , saul ta nauja valanda, kad b t trumpam nugal tas tas žodis tamsus – niekada.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Mano dievo akys pilkos, balsas jo tykus. Pilk r b apsivilk s brenda per laukus. Pasiži ri, atsid sta, iš pilk aki pilkos ašaros išspr sta lietumi sunkiu. J ma iau daugyb kart eidamas keliais. Bet neišdr sau ištarti jei gali, atleisk.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Dr gm ore, tarsi alsuot kovas, bet tai tik sausio negalia. Vandens klan nesveikas blizgesys, žiema karš iuoja, kosti ir gr sina aštriais varvekliais lyg žv ris užguitas. Ir dienos tokios sklidinos laukimo, sisen jusios gyvenimo ligos. Iš jos dar niekas niekad nepagijo, tik susitaik ir galb t išmoko pajusti palengv jim mažyt , kada keleivis kartais pasirodo tarsi dangus beribiam kelyje.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

skai iau medžio žiev j lyg juodos vagos suartos ten, kur stovi, stov k, b k medis, ne kardas tyliai sišaknyk šviesi b ties bedugn , pab k ir išnyk, akimirkai virt s ugn

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Ne, ne žem jungia, bet dangus. Žem gundo, skiria ir naikina, o dangus visiems toks pat baugus tarsi ne sp jamas likimas. Jis tas pats virš prot vio galvos, ir virš b sim j aini kapo, ir jame kažkas be paliovos baltus, judan ius paveikslus tapo.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Pavasario purvinas darbas nugremžti pusnis ir ledus. Negreit dar gležni ir atsarg s lauk želmen liai pabus. O žem bus v l atkovota, v l dži gaus žalia kariauna, ir t sis šviesi ir spalvota, ilga ir laiminga diena. Bet dienos kaip pilnatys dyla, ir pergal s blunka spalva, ir v l nenumaldomai kyla gauruota likimo galva.

____________________

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

kol gyvas lyg lašas ant smilgos kol v jas virš pievos pap s galvojau gyvenimas ilgas žinau jau koks kraujas skubus

____________________

100

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Vis dar nenutyla tavo balsas, vis dar nepraeina žodži skonis, vis dar maudžia, tartum b iau kaltas, nesuprat s tavo meil s duonos. Antr dien dang s baigia snigti, saul tartum gintaras nušvito, tarsi pažadas, kad turi dygti, kas iš tavo saujos dosniai krito.

____________________

101

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

išeiti pus j darbo, nepabaigti ir nepad ti taško paskutinio, svajoti ateit , dabartimi apsvaigti, nei baim s, nei troškim netur ti, šeš ly dievo veido akmeninio išvysti skruzd , tempian i šapel , suvokti šviesiai savo kukl keli ir v l išmokti džiaugtis ir li d ti

____________________

102

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Koks rytas! Potvynis aušros padangi kiem semia, mano mintys kaip miškas bunda: ošia medžiai, pab gusi staiga suklykia paukšt . Prisiminiau: šiandien tave matysiu anapus tos li dnos bedugn s up s. Mes, b reliu ant kranto susirink , ži r sime, kaip tu iš l to tolsti, žinodami - sugr š tas juodas keltas pavieniui mus tyli šal kelti.

____________________

103

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Š ryt iškrito sniegas, sniegas - švelnus, tylus. Žmon s eina, palieka p dsakus negilius sniego baltoj paklot j, bevard ženkl tautoj, eiti, dainuoti, sapnuoti ateit pašauktoj.

____________________

104

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Aš nepranokau prot vio prie laužo pro liepsn žvelgian io tolimus laikus. Prisilietimas šilto žem s delno, ir ilgesys tas pats, ir tylintis dangus, ir klausimas, kur lyg mol minkau, ženklai ir švelniai švytintys veidai, paveld ti atsakymai, paminklai su rašais, kuri ne skaitai.

____________________

105

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Sakau sau: laiko r kas telkiasi, daros v su. Pro lang - atvirukas pasaulis be gars . Saul rytais iš miško, paukš iai savo keliais, žmon s savo tiksl su r pes iais nebyliais. Jau nebegalvoju, nebeieškau ties . Galb t tiktai sapnuoju, o gal ir tikrai esu.

____________________

106

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Supratau, kai iškrito iš rank knyga gyvenimas tai vaikyst s nepagydoma liga. Ir v jus gaudai, ir lydi debesis akimis, ir dangus vis dar žydi žvaigždži raid mis. Ir patyliukais ni niuoji vis tas pa ias gaidas, ir atsimerk s sapnuoji stebuklingas vietas.

____________________

107

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Nebemaniau, kad tai ir v l ateis,snapeliais žodžiai beldžiasi lang , ir aš kasdienio laiko trupiniais apynak iais juos maitinu iš delno. Nebemaniau, kad taip neber p s nei sve ios šalys, žmon s, nei kelion s, kad taip aistringai trokšiu dabarties pilkos šviesos tarsi dangaus malon s. Nebemaniau, kad taps nebesvarbu tai, kas prad ta, b tinai užbaigti. Kad vienas pelnas iš vis darb r p s – gyvenimu apsvaigti.

____________________

108

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Trapus miniati rinis Kantas su rašymo plunksna prie stalo. Bet mintys – tik br žiai kalto ant juodo pasaulio metalo. Bet viltys – tik sklendžiantis p kas, ir jo nesuriši sparn . Gyvenimas lyg akmenukas boluoja ant ištiesto delno.

____________________

109

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Idalijai paskutiniais garsais juodos natos žem s grumstais byr jo aš vis klausau tai apie mus tie lietaus balsai apie mus - v jo kaip jaunos kojos lengvos paukšt s b giojo kaip širdys šauk širdg las rinko kovojo kaip sunkiai rankos keli br zgynuose skyn kaip pasišauk amžinai priglausti t vyn ____________________

110

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Paskutin sekmadien plauk vasaros debesys, skland vienišas vanagas, ir tyl jo lemtis. Paskutin sekmadien lietuje po vaivorykšte aš tyl damas kalbinau andainykš ius metus.

____________________

111

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Henrikui Jasi nui, aukštai iui per akmenis aukštupy šoka Šventoji gelian i srov mena kojos brastoje

žem s tamsoje medžiai šaknimis susipyn nebeatskirsi sparnai ar našta t vyn

kalnai kalnuoja v juoja v jai debesys gri va nebeatskirsi kas yra bus kas buvo

____________________

112

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Ar buvo tai, kas buvo? Liet s šnar jo, up s šniokšt , debesys griuvo. V jas dulkes ir snieg k l , dienos byr jo variniai pinig liai. Lengva širdimi leidai iš delno. Kur jie ried jo, pradingo, k pelnei? Ar jau regi pagil jusi b t ? Ar tapo šviesiau tyl ti ir b ti?

____________________

113

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Saul ritasi raudona, šneku iuojas su laukais, kur t vai augino duon savo vasar laikais. D jo motina ant stalo riek rank šviesoje, leidžias praeitin be galo spindinti plona gija. Saul gr žta ir aplanko m s t višk s takus, kur šviesoj myl t rank buvo vargas nesunkus.

____________________

114

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

raiša katyt sugipsuota koja ryto prieblandoj prie dur juod aki žvilgsniu d koja už pusry ius vilkdama koj bilsnoja laiptais tams užkamp lind ti lig vakaro kaip žmon s saugiame sielos kamputy

____________________

115

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Sutikau Sokrat puotoje, dulkiname lentynos u탑kampy. Jis g r blaiv damas, gyveno svaigdamas. Pavirt s rieduliu ritasi per am탑ius.

____________________

116

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

brašk damas ratas gramzdina dien tams , vaikyst s v jas, ošiantis sapno kr mas, pavasario polaidis, švie iantis tako molis, suplak put debes šniokšdamos skaidrios srov s, vyturiai ir purienos, vandenys, pemp s balsas, kor to sniego kepur , kelias namo.

____________________

117

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Juodos raid s, tarsi pel laikas prab go puslapiu. Iš kažkieno vienatv s išplukdytas gintaras, jame sustingo ilgesio vabzdys.

____________________

118

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Balsai, žingsniai girdis, nesusilies takai. Kalbinu savo šird , klausin ju ilgai. Debesis neša liet , tariu vardus. Lietaus ašaros rieda, ruduo. Iš rudens nesugr ši giliai bridai. Ruden žvaigžd s blyškios, tyl s veidai. Teka up ir v jo li dna daina. Nesuskubai, nesp jai gana.

____________________

119

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kartais širdis b na tokia didel , kad b tina j atiduoti, nes negali ištverti nežmoniško jos sunkumo. Šitaip Šepka išraiž medži k nuose savo šird , nepakeldamas jos dangaus nerimo, džiaugsmo, atsiminim svorio.

____________________

120

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Vasaros v jo balsas buvo saldus. Debesimis kvep jo, pievom ir ežerais. Vasaros v jui kap medžiai iš lap supyl . Krito šaltas lietus. O medžiai tyl jo ir tiek.

____________________

121

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Aš buvau toks rimtas, net beveik supyk s. Žaid katin lis ant grind išdyk s.

Raid s išsilaksto tarsi vabal liai, ir virš balto lakšto plaukia debes liai.

Rudomis akel m mane ži r jo: - Gal jau tu senelis? rodos, klausin jo.

Tai prisiminimai kai buvau dar vaikas, ir ant kiemo tako klausin jau sraig :

Ne, dar ne senelis. Dar lazdos nereikia. Bet, deja, knygeli akys ne veikia.

- Kur jinai iš jo? K namely neša? Papt! Ir nulaš jo debes lio ašara.

____________________

122

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Juod aki žvilgsnis: pro žvaigždži dulkes, iš žem s grumsto, sm lio smiltel s, užž lusio ežero, rož s blakstien . Rašau, b gu nuo jo sunkumo, lyg vaikas nuo debesies. Bet n ra pastog s, n ra dur , kuri neatvers lietus.

____________________

123

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Aklieji savo b ty, j šildo mintys, žibintai, kurie nešvie ia. Aklieji savo b ty, ji tokia tanki, kad net neturi šeš li . Pavidalai kyla ir dingsta, nežinia, kas buvo žmogus, v l , sapnas, atmintis ar skai ius.

____________________

124

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Juozas Degutis vyras dideliais sais su pajuokavimais mok matematin s fizikos, patylom pasitrauk , dar pavaikš iojo, pagrybavo ir iš jo patylom

____________________

125

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Rimai lyg kyr s sug rovai mano mint graibsto už skvern . Tiktai vien žod tarti noriu gyvenu. Tarsi dievdirbys kiekvien raid užrašau išdrodždamas šventai, kaip gyvenimas per mano šird sr va spinduliuodamas keistai

____________________

126

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Tolimo traukinio dundesys. Ritmingi širdies d žiai. Traukinio nematyti rodos, jis lekia dangumi šalto rytinio m lio skliautu žarstydamas didelius žalsvo stiklo kristalus, juos rasdavau eidamas pab giais mokykl , žali mokykl pilka skarele, išpl stom geraširdiškom akimis, ži rin i tak nuo geležinkelio tebelaukian i m s .

____________________

127

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Vitai Vaivorykšt tyli, šnar damas krinta lietus, žolynai atsigeria, paukš iai balsus atgaivina, ir gieda pakil vienintelius savo metus, ir spindi dangus, ir t vyn rytoj augina. Ir sukas pasaulis, ir trupina m s laikus mal nas dulkes, ir dulk mis dienos pabyra, bet kartais pavirsta tos dulk s aukso kus ir viršum gyvenim tarsi vaivorykšt tvyro. Auginantys auga, augimas prie darbo sunkus palinkus, bet vienas tik darbas brandina, ir randa, ir rodo, ir tiesia, ir mina takus ir m s dienas t vyn s vaivorykšt pina.

____________________

128

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

K aš galvojau pabaigoj žiemos, k mirštant žiemai, nenumirštant? Virš mano, tavo tvenkiasi galvos lyg r pestis visatos laikas tirštas. Lyg r kas - savo žvilgsn skandinu, bet ateitis lyg ledas nesiduoda. Kas laukia žemi , miest ir žmoni , k v jai žada, skais ios žvaigžd s rodo? Pusnynuose, sodyboj užsnigtoj mirtis ši nakt žmog pabu iavo. Kai ryto saul k l si - tyloj lyg laiko dulk s snaig s spinduliavo. O spinduliuojanti šalta laik g la, ji met metais skverbias mums šird . Žinau, ko noriu - liet mintis tylias, reg t jas tirpstant ir pamilti mirt .

____________________

129

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Einu l tai, nešuosi tave, aikšte, suvynioj s tarsi rietim drob s, v liavas ir žmones, kurie ia vaikš iojo, š kius skandavo arba tyl jo droviai. Elgeta prie akmens, menu, stov davo žilas, vyrai ir moterys už Lietuv badavo, kiek bals ir dain skamb jo ia ir nutilo panir praeities, aikšte, gilum tavo. Nieko nenoriu užmiršti, neprarandu, nepalieku, esu lyg antikos graikas sklidinas likimo, ir dabarties skalsi juodos duonos riek , ir praeities vynas mano šird svaigina. Tyl dama, aikšte, manyje svaigiai oši jausmais, jie lyg v jas šnabžda, gaudžia lyg varpas, žmon s ant tavo delno, debesys dang gožia, ir v liav v jas plaiksto lyg laisv s vard .

____________________

130

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Eugenijui Gil ja ir g l ja sraunuma kasdienius spindesius suliedama r m . O, stabi gyvenimo drama, kurioj mes patys pinam sau kar n ! Tie rašai joje, keisti ženklai ne mums sp ti, koki prasm rodo džiaugsm b t j skaist s spinduliai, auksin s smiltys iš b ties aruod . Ne rašmenys išlieka, bet kryptis, jinai - šviesa klaj n - neprapuola. Ir daug myl jusi, daug troškusi širdis tvaresn už akmens nebyli uol .

____________________

131

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Obeliai - ežeras ir debesys jame lyg valtys tyliai plaukia. Nameliai akimis nustebusiom tarsi išlydi, tartum laukia. Ten sl niais up atvingiuoja, ir gluosniai jon šakas sumerk . Ir nežinia - vanduo dainuoja, ar mena k ir gailiai verkia.

____________________

132

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Žvirblis nukre ia šerkšn , kyla m lyn dang . Katino m lynos akys ir ilgesingas žvilgsnis. Katinas myli žvirbl , jo kaulelius tarp dant , švelnut les plunksneles, karšt ž rint krauj . Katinas myli pasaul , visai kaip žmon s, beje, tik ne taip nuožmiai, katiniškai, pasotinamai.

____________________

133

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Pilkas v jas, kovo diena, blaško snaigi b rel baug . Laukuose fig r l viena mina keli tolim dang . Vis gilyn tyl brendu, suklystu, kai metus skai iuoju. V jo šunys sukas ratu, pusto p dsakus mano koj . Nei kryptis nesvarbu, nei šviesa, danguje debes skulpt ros. Ir didi bežad tiesa, lyg alsavimas tolimas j ros.

____________________

134

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Pabeld širdin širdis sukluso. Pirmoji diena, kai neb siu. Lietaus sušnar s atod sis lengvas. Laikys kol išbl s akis mano langas. Vis dar bijau tos šaltos rankos, kuri palies - jau, eime, užtenka.

____________________

135

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Nesitraukia žiema, li desio baltas guolis. Neišbrendamai medis j puol s. Medis v jo delne, tyliai gaudžia jo šakos. Guodžia medžio mane pramintas takas.

____________________

136

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kalvos banguoja, linguoja, dainuoja, moja žaliomis skaromis. Esu akmuo tau po kojom, v jas, žaidžiantis medžio šakomis. Pieni galvut s užsidega, švie ia, degina mano rankas, o kad taip skaidriai rašyti gal iau kaip upelis rašo bangas! Jis sr va po ievom, apteka akmenis, tyška, murma šviesius džiaugsmus, vilioja, kvie ia, rodo ir aiškina krypt amžinus namus.

____________________

137

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Metai lingavo lyg debesys, lyg kupranugariai su nešuliais. Aš irgi tempiau save sunk nešul b tin daikt : žinojim , pro i , ginkl , žaidim , bergždži svajoni , ne vykusi vyki , neb t regini . Metai lingavo pro šal , priešinga kryptimi nei aš, pakeleiviai nueidavo kas sau, o aš priek , priek , nuokaln ir kaln , naktimis nusimeti nešulius, neb ni, kad ryt ir v l išeitum baimingai kr p iodamas, skai iuodamas kelio stulpus... Kelion tur t sunk ti, nešuliai vis did ti, bet kart pajutau, kad išmokau palengvinti keli , k gijau, k nešuosi: tik jimus, rankius, ginklus išmokau paversti formas, ____________________

138

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

besvorius pavidalus, nejausti naštos sunkumo, kaip debesys kad nejau ia, vandens, kur neša, kaip giliavanden s žuvys nejau ia vandenyno sl gio, kaip žmon s, išard tvirtov , kur gyn si nuo pasaulio, ištirpsta ir išsisklaido, užuot galyn j si su gyvenimu, sutampa su juo, išnyksta, numiršta saldžia atgimimo mirtim. Kaip gera nustoti b ti sikibus savo vard , kaip gera save pajusti žem s grumstu ir v ju, žiedlapiais kristi žem n, jausti save kaip debes , kartais kaip tyl žod , dar neužgimus žod , daig iš gilumos.

____________________

139

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Matematikas Ernestas Markšaitis m go galvoti. Bet galva veikiamos kli tys stokojo tikrumo, j nejausdavo k nas. Matematikas Ernestas Markšaitis m kopti kalnus. Pam go snieguotas virš nes, kartais tikriausiai sutikdavo besileidžian i mirt . Galb t mirtis kalnuose meil s ženklas. Juk kalnai didingi ir r st s, ir j meil - nežmoniška. Bet Ernesto mirtis at jo iš sl nio. Žmoni išauginta mirtis, skurdžiuose miestuose ir kaimuose, puolusi mirtis, prijaukinta, parsidavusi karalien , praradusi kilm , vard ir aistr , mirtis samdin . ____________________

140

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Skaruli bažny ios šventoriuj g r jausi paukšteliu. kv ptai paukštelis giedojo: balsu, sparnais, k neliu. Jo giesm s buvo pilnas oras, susiliejusios su šviesa. Yra, nes tikiu ir noriu, ir gyvenimas, ir tiesa.

____________________

141

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Laukas, rugiai, vasarojus, tempta kelio styga. Arkli ir artoj kojos braid vagas. Kur dabar tie artojai, kur tie bajorai pikti? Saul kasmet kartojas, bet žmon s kiti. Kadaise Perk nas vald debesis ir žaibus, Patrimpui už skals valg d kojo žmogus. Laukuose, pamišk m braid barzdoti balt dievai, paupiais laum s žaid apsir d r kais baltai. Kada prie up s sustoji, nurimsti, siklausai, iš gilios balt senov s atsklinda balsai. ____________________

142

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Griaudžia, kaip griausdavo andais. Perk nas buvo apsukrus senis, nei jis vald žaibus, nei k , mok davo apsimesti. Antraip nebegriaust jam mirus. Niekas nežino, kaip mir senieji balt dievai. Galvoju - kaip žv rys: paseno, paliego, nulindo tankumynus. Ži r davo didel m akim iš eglyn . Žmon s vis dar ateidavo, vog iom, paslap ia, kad kunigai nematyt . Atnešdavo duonos riek , kieto s rio kampel . Dievai net neprisiartindavo, jiems buvo g da d koti. Takai palengva užž l , šventi žuolai suseno, žmon s išrov kelmus. Diev neb ra. Tik užsispyr up s nieko nenori žinoti meldžiasi dien nakt . ____________________

143

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Žodis nesugers alyv kvapo, žodis gali li des sugert. Kartais norisi balt lap j kaip žydr atmint pamerkt. Kad kažkas paliest j surad s lyg tarp lap g l - akimis, ir susim styt : kur tie metai, žmon s su džiaugsmais ir godomis.

____________________

144

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Dvirat minu kaln , kartais išminu žodžius, juos glaudžiu ant savo delno tarsi patiklius paukš ius. Kaip iš tolo jie atklydo laiko, kraujo gilum , kaip ramina, kaip jie gydo savo prisilietimu!

____________________

145

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Nebegaliu atid ti žvirbli irškimo, saul s d m s ant sienos šiltos. Mano akys visk d kodamos ima ir nesidairo priek , nei atgalios. Mano žodžiuose n ra nieko, kas neb t taip paprasta ir aišku, kaip rasa, žol . Sakau: lietus lijo, dr gnas v jas p t , bet labiausiai m gstu tyl t. Tyl t, kaip tyli s j jas, kai gr d beria, kaip tyli paukšt vaikus glausdama. Kaip tyli žem , kai li t geria, kaip tyli kraujo lašas virsdamas ta žeme.

____________________

146

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Alyv kvapo prisig r s v jas merginos už paranki - vaikštin ja. K šnabžda ausis joms v jo l pos? Pavydo pilnos liepos galvas supa. Numirt nusprend s iš didžiulio aukš io žem užsimerk s krinta paukštis, už debesies užkli na, krist nustoja. Kas skuba, laukia, tyli, kas sapnuoja... Kiek kart tai ma iau ir pats kritau kiek kart ? Kiek kart g riau t g rim kart ? Užtat žinau k veikti: pasikliauju v ju, alyvom apsvaigstu ir gatv m šlitin ju....

____________________

147

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Jaunos, senos, lieknos, kuprotos žydi obelys - visos baltos. Ar pražysta pavasar žmon s? Kas sužydi: akys, l pos, gal balsas? Ne, balsu lakštingalos žydi tankm je užsimerkusios, pilkos pila savo bals skaist , švytint vakaro tyl .

____________________

148

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Balsas žv relio gailus: kod l, už k at m t pievas, miškus m s namus. Visur – akmuo, geležies audra, kod l silpnesniems už jus žem je vietos n ra?

____________________

149

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Nepranašauju. Svetim klaid netaisau. Kuriu pasaul pirmiausia sau. Su sniego spindesiu, rasota žole. Kartais su ilgesiu, ironijos str le. Esu taip nik s, kad nesvarbu, ar bent šapelis liks koks iš mano darb .

____________________

150

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Tyl ti savo balsu. Tyliu vien žod esu. Sunk žod , piln g los, lengv lyg sparnas, v jo spalvos. Nešu j išk l s ir jo laikaus V liav žem s, gyvenimo ir dangaus.

____________________

151

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Tu prakiurusi valtie, viltie, sunkias vanduo tamsus. Ir šm suoja žodis sudie visuose balsuos. Bet koksai stabus spindesys, kai išdr sti ištart – niekada lyg pažvelgt tau akis amžinai nebyli visata.

____________________

152

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Meistro diržusios rankos, kad b t šviesu iškerta lang laiko tamsoj. Kai tyli dang s, ir svyra galva, paži r k – dega langas meistro širdies spalva.

____________________

153

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Ugnel spraga židiny ir degina mintis juodas. Tod l taip lengva s siuviny rikiuot eil raš io raides. Ir jaukiai krebžda sakinys, kur žinau atmintinai: karšta gyvenimo ugnis, tokie lengvu iai pelenai.

____________________

154

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kada sutemsta ir nutyla triukšmas, jie patylom lyg kat s priart ja. Ir aš jau iu, kaip jie aplinkui stovi, ir mano žvilgsnio neramaus išvengia. Aš nežinau, kokiais vardais juos šaukti, kod l jie renkas, iš man s ko tikis. Tiktai girdžiu, kažkas giliai alsuoja, lyg iš tolybi b t atskub j s. J iš tamsos išskirti ne stengiu, ir nežinau – jie žmon s ar vaiduokliai, ar pamirštos, bet neatleistos kalt s. ____________________

155

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Lietus barbena vienu pirštu. M nulis rieda vienodu ratu. Kat gaudo uodeg , aš gaudau save. Visi mes pagauti laiko srov je. Kaip sugebu taip ir plaukiu su medžiais, žvaigžd mis, vabalais ir jumis sykiu.

____________________

156

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kam šviesios viltys, kam n ra paguodos. Kam švent , kam kart lis juodas. Kam pergal ir skais ios g l s, kam nevilties ni rus šeš lis. Kam ateities spalvota vaivorykšt , kam akyse tik dienos vakarykšt s. Kam begalinis atviras pasaulis. Kam pilkos sienos ir d mel saul s. Bet spindulys, tai Dievo pirštas, burtas, ir tu pasaulyje nesi beturtis. ____________________

157

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Rašydamas aš išsipildau, kaip up s tek damos išsipildo, kaip erdvynais tekantis v jas. Išsipildymas, kai išeini visat , iš ankštumos, iš nelaisv s, kai prarandi ir gyji, kaip prarandamas tariamas žodis, bu inys, rankos mostas, kaip ašaros, kai verki, kaip daina, kai dainuoji, kaip prarandama neb ties prieb ga, kai gimsta bevardis žmogus.

____________________

158

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Vienos vasaros parašt s

____________________

159

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Nežinia, ar budi kalvos tos, ar miega, debesies per ežer plaukia baltas sniegas, švelnios tarsi v jo tie prisilietimai atmintys pabunda. Šit balt galv debesies reg jau prieš daugyb met plaukian i pav jui. Išsigand s paukštis kažinko suriko kaip kadais. Baltos kelio dulk s tam krante pakilo suklusau pražystant žod savo tyl . Virš vandens to, kelio, virš to žalio lauko aš ir j s kažinkur plaukiat, plaukiat, plaukiat...

____________________

160

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Peronas tuš ias. Lentvario stotis raudon plyt , ir niaukstosi ir pyksta, pilksta vis dangus. Nor iau kad prabiltumei ir lytum, lytum, lytum ant aikš i ir keli , paminkl ir stog . Ant mano žodži ir min i , ir tamp bereikšmi , atsiminim , ilgesi ir vizij keist ir dulkino dabar, ta iau skaistaus paveikslo, kur mano akyse kadais suk rei tu.

____________________

161

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Lauk kantryb semia miestelius kaip senas išmintingas vandenynas, tylias gatves ir medžio vartelius ir saulyje sirpstan ius vyšnynus. Kai tuos žodžius iš l to man sakai, kai liepžiedžiai atokaitoje skleidžias, regiu: iš praeities jav pulkai kalv atšlait m leidžias leidžias. Banga kantryb s ar ranka švelni palaikanti slap iom, jei vertas, kol nesudygsta nerimas ugnies pas tas akis atvertas.

____________________

162

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

senos kl tys patams j dargan li i ir v j laužyti seni klevai keistas li dnas išdidumas traškios žol s baltas d mas vasarovidžio danguj sugr žin m lynum senos akys užsimerkia ir išlauk daugel met gr žta žol s takus rašmenys keisti prapuola up s t km je rašyti ir klev šakom braižyti v jo puslapiuos tuš iuos

____________________

163

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Aviet s uoga – raudona kepurait , dobilo balta pašiaušta galvel . Žem rodo dosn švelnumo krait , savo tyliu grožiu saldžiai gelia. Melsvas akmuo laukuose – kaip jis saldžiai tyli, kaip v jyje viršum jo pasilenkia žolynas, pasilenkia akimirkai ir v l pakyla, kaip žmogus prie žuolo, kuris daugiau už j žino.

____________________

164

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Gyvyb kerp s tyli ant akmens priklydusios maitina žem s dulk s. Žolynas gležnas grumsis lig rudens su v j g siais: kelsis - gulsis. Nors kraujo lašas gyslomis tek s žemyn, širdis bud s ir vilsis, ir rankos tiek laikysis, kiek reik s, ir duris užkaltas belsis.

____________________

165

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Viršum r m prezidento baltas debesis tyl jo, prezidentas maiš kav ir v liav ži r jo. Buvo tiksliai suskai iuotos jo darbotvark s minut s, ir net dulk s neišdr so t pt ant jo juodos eilut s. Prezidentas apie šal m st , g r kav karšt : koki priemoni išrasti, ir daugiau iš jos išspausti, k nupirkti ir parduoti, kaip išpl st koncerno rink , ir išsaugoti paket akcij , kurios j rinko. Kiek d ti gamyb , prekyb ir reklam , koki dal užrašyti turto seseriai ir mamai. Debesis ilgai tyl jo ir min i smulkum kent , m lynavo ir juodavo ir iš l to formas keit , pasiryžo ir miest lyg r stus desantas leidos, tarsi vikingo bejausmio buvo debesies to veidas. Okupavo jis iš karto prospektus, gatves ir aikštes, moteris, vaikus ir vyrus karo paskelb belaisviais,

____________________

166

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

žingsniais drebino al jas ir r s ius š kius skandavo, ir nepaklusniems gr mojo ir sakymus klijavo, ir prezidento r mus kryžmin paleido ugn , v liav grubiai sudrask ir dienotvark sutrukd , ir pas jo pilk baugi švies akis ir protus, ir prik l keist džiaugsm nesuprasti ir bijotis, mesti nuosavyb s našt , darbus stropiai suplanuotus ir ži r ti dangaus vien spindin ius nulytus plotus.

____________________

167

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kur glaud s smulkios mintys, j ros gausmas šiandien, užl žta bangos ir nurimsta akyse. Gyvenimas yra kieti krantai ir laisv s švent gird jau v j ir vandens balse. Gyvenimas - kantryb , man šiurkšti žol pasak , ir b ti ia, ir netur t vilties, ir aš ir tu esi tik menkas takas nežini iš praeities. Tik j ros gausmas vien, kur glaud s mintys smulkios, atsiritantis iš gelm s. Ir aš ir tu - tik gintarin s dulk s, tik nuojautos giesm s.

____________________

168

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Laiškai sulenkti, sutrinti, sudulk j , kažkas ia jausm pilna sauja pas jo... Užmiršo, nutolo, nutilo, pradingo gyveno, myl jo ir buvo laimingas, o gal kal jim pilk pateko, gal buvo nušautas, susirgo, apako... Ir guli ir tyli tarp dulki laiškai: - Bu iuoju tave, pasir pink vaikais...

____________________

169

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Ko aistros ranka nesmaug , kas su velniu nekovojo, kas lyg v liav sutrypus tarsi vaikas neraudojo, kas valia lyg plieno pan iais savo k no nerakino, min i skaudžius eršk ius karšto veido nenardino, ar reg s, kaip skais iai švie ia debesis - dangaus v l , ir iš l to atsitiesia koj sutrypta žol ?

____________________

170

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Trys mergait s mokykl - iauška jos beveik kaip paukšt s, pilkas šaltkalvis dep - jo veide sunki tyla. Spaudžiasi prie lango stiklo virpanti rasos šviesel , s kuriuojantis tarp m s laikas lyg pilka migla. Išsigandus susig žus su savim širdis vis šneka, kai pro šal sodai slenka, tebeskendintys sapnuos, ir žili pilki plaukai tie junta sunki laiko rank , junta kart l ir svor stebuklingos dovanos. Akyse naivi nameli ryto li desys mieguistas, obelys lyg senos moters taikiai rymo ant tvoros. Ak, visuomene pilkoji, priemiestini autobus , pilko darbo ir kantryb s, ankstyvos pilkos aušros...

____________________

171

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Lietaus skiemenys ir žodžiai šnara graudžiai ir nuobodžiai, ir veidais prie mano lango spaudžiasi pilk stikl . Aš, nu j s pus kelio, pajutau, kaip skaudžiai gelia ne, ne šird ir ne siel , o pavargusias rankas. Ne, nelaik rankos darbo, ne nuo jo šiandien pavargo, ne, ne darbas slegia sunkiai, o besvoris ilgesys. Lietui lyjant rankos žino, kad, deja, neapkabino, nepamojo, nepaglost , kad dabar v lu jau guosti, tuos kur praeity ištirpo lyg li dna lietaus migla.

____________________

172

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Keistos atmintys iš ryto susivijo tylumos: didmiestis, ankstyvas metas, vidurys r s ios žiemos, svetima šalis, bet žodžiai skamb s, aišk s nors keisti viking kalbos, Europos kanotam pakrašty. Akmenin s r m kojos, sunk s vartai užverti, smulkios snaig s s kuriuoja, varpo gaudžianti šerdis, miegantys sidabro indai, jie šiandien nepabus, ir istorijos lyg up s srauto jausmas stabus. Klauso bronziniai karaliai šiaur s j ros gaudesi , j ra plakasi šal , virsta bangos debes . Ir to v jo ir tos j ros susipynusiuos balsuos keist muzik gird jau kv pimo ir tiesos.

____________________

173

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Juodas skurdo augalas al joj, senos rankos ir malda tyli. Nors glaudei, bet p t amži v jai, ir išpl š barst pakely. Net valstyb s v jy tam pranyko, baltus kaulus užneš sm liu, ir užd jo skurdo tau vainik , kur ži r damas tyliu.

____________________

174

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Akimirkai uždegs susid rimas keli gars , jie blykstel s ore, ir tarsi šuo pavar i - senas rimas lig gatv s kampo palyd s tave. Ta iau sustabd s prastin slinkt minties v že išduobta nuožulnia, gal si v jo lemt pasirinkti, kurs niekuomet nesako taip ar ne. Tik kre ia žiedlapius ir žaidžia liep lapais, alsuoja moterims plaukus ir balsu nei šnabžda k žad damas, nei sako, tiktai kartoja svaigdamas: esu.

____________________

175

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

man kartais rodos išgirstu kaip tyliai raudi ir tavo akyse regiu maldavim išpirkti tyliu prasm s gyvenimu ir skriaud apvylusi tave ir apvilt j jaun mirt

____________________

176

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Vaik balsai iš t pavar i išb g dingo laikuose nei žaislo, p dsako, nei vardo išbr žto nepalik ia. Dr gm iš šimtame i m r kažin k užmiršta atvers, ir debesis lyg seno smuiko blausus šeš lis tyliai verks.

____________________

177

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Mano slaptas menas pasiklysti, kur žmon ms ir paprasta ir aišku, ir akim nustebusiom išvysti spindint gyvenimo paveiksl . Nuostabos mald neišliejus tylomis prieš jo didyb b ti, ir prie jo ugnies prisilyt jus nors kelioms akimirkoms pabusti.

____________________

178

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Užgyja karo išmalti keliai, iš širdg los tik mažas randas lieka. Senatv nakt d sauja giliai ir juokiasi maži vaikai per mieg . Maža mergait - motina tava javuos, ir ritas ritas gelsvos bangos. Ir tas dangus, ir v jas, ir kalva, ir kelio dulk s tarsi aukso brangios. Jeigu tur jau k didaus - tiktai t ašar , kur krisdama spind jo, kada gyvenimas švelnus l tai lyg baltas paukštis prieš akis praskriejo.

____________________

179

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

K aš galvoju apie ruden ? Kad pats j iš l to nyru. Lyg voro neišlaiko svorio darb ir žodži tinklas, dryksta, yra. Nesu jausmingas ir neklausiu kelio, ar kelias mena mano kojas. Gyvenimas lyg kamuolys suvytas motinos vyniojas. Aš vertinu senus žodžius, lie iu nelyg j pavirši . Ne vienas aš tyliu, su jais, o žodžiai nieko nepamiršo. Ruduo jiems mena veidus tuos, kurie išbl so, su žeme sutapo, ir nieks neatmena, tik žodžiai, j kadaise karšt l p kvap . ____________________

180

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Rudens šnabždesiai

____________________

181

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Toks konkretus rugs jo šnabždesys, prikim s balsas, ieškantis paguodos, ekscentriška išpažintis, ir nuojaut šeš lis juodas. Taip lapai, v jo genami šnabžd jo grindiniu lyg l pos. O paukš iai l k erdv mis, Rudens v juotom erdv mis, Ir v juos supos.

____________________

182

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Taip li dna tik ruden b na, tik ruden šitaip šviesu. Dangus atsiklaupia prie miesto, ant delno pasiima mus. Ir ilges savo miglot paleid s pav jais žvalgai dangaus pad mavusius plotus su tolstan iais gervi pulkais.

____________________

183

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Šalto v jo pirštai neskub s glamon ja debes vangiai. Kalva kr ptel jo, pab go, up susirang . Ateina žiema iš erdvyn , neapr piam , beaistri , skrieja ten žvaigžd s ir nežino priežasties savo gaisro.

____________________

184

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Vis dien , Dangau, žvelgiau Tau veid . Pakilo saul iš gilum , gilumas nusileido. Nub go lengvas šypsnys erdv mis, vos sujudo. Supratai: neištv r su Tavimi mintys – užsn do.

____________________

185

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Lietus lietuviškai prabilo, miškai atsak . Tik tiek t vakar gird jau, ir to pakako. Ir molio grumst , kurs ant tako tylus gul jo, ir virš šiloj migl drumst labai myl jau.

____________________

186

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Gyventi band pagal kodeks girtuoklis li dnas tris dienas, ta iau už lango m kos ti rugs jis ir graudžias dainas dainuoti v jas. Tada prad jo godžiai gerti girtuoklis li dnas naktimis: t skaist m nes , t nakt , tas tolimas žvaigždži akis. Ir žvaigžd s m tyliai kristi lyg šiltos ašaros po koj , ir vyro akyse vaikyst skaisti darsyk pasikartojo. ____________________

187

______________________

_________________ Tempus fugit

Suprasti tai tapti. Ties gatv s kampu aš v liava miesto vienatv s tampu, ant grindinio aikšt s nutrypto. Ši vien akimirk tu manimi alsuoji, džiaugiesi, žvelgi, gyveni, ir praeit man atsiverti geni iš m r , iš bokšt ir kript .

____________________

______________

Aš vien akimirk ši ia buvau: myl jau, tyl jau, klausiau, alsavau ir tav j šird gird jau. Kiti jau ateina, kiti ia gyvens, buvau tiktai blyksnis ant kardo ašmens, ir virp jau.

188

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kol praeis pilka minut , sikibt tvirtai b t aš nor jau. Kur tiesa? Vakarop Paukš i Tak gervi voros nukrypavo, ir ruduo sisi bavo, m žaisti pavojingai manimi. Koks žiaurus jausm žaidimas! Ne manoma nurimus glaustis ties buities krantu. Bet tiesos atsiv rimas tartum duona ir druska: dirbti, degti ir pavirsti amžina taika. ____________________

189

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kas didu - tas veltui. Virš mišk ži r jau plauk saul s skraist pav jui. Brauk pilk dulksn , li des miglot nuo mišk - blakstien ašarot .

____________________

190

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kas duodasi lengvai - išduoda. Brangu tik kas per varg juod gyta sunkiai, bet ir tai tarytumei gelm krinta su atminim s kuriais, ir ar gyventa, negyventa nebežinai tikrai.

____________________

191

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Akimirka, kada prasm aplinkui atsimerkia t kstan iais aki , neklauskite, kod l nebegaliu kalb t ir nieko neveikiu. Prabyla m rai, medĹžiai ir daiktai, sugniauĹžia gerkl graudulys mus, ir aĹĄ galiu tada klausyt tiktai, kaip stengiasi pasaulis guosti mus.

____________________

192

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Tiek ruoštasi, ta iau nebuvo lengva palikti mylimuosius ir išeiti. Ir paskutin valanda prie lango atrod lyg balta mergait . Nebuvo li dna, tik pasaulis slydo, ir akys godžiai skaudži švies g r . Balta mergait atsiduso, nusigr žo, l tai iš jo ir duris užv r .

____________________

193

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

AmĹžinas ruoĹĄimasis gyventi, viltys, r pes iai ir tri sas. O gyvenimas ateina kart ir neranda m s . Ties durim pastovi ir pro lang dirsteli, bet nieko nepamato. Ir kvietim rankoje suglamĹžo, taip ir nesurad s adresato.

____________________

194

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kaip jausmai arba liga praeina, taip ir tai praeis: nesir pinimas šio pasaulio reikalais. Papras iausias bilsmas duris: šitaip r pes iai kasdieniai gr š. Tiktai žodžiai prastiniai pad v ti, kartais suokalbiškai ims spind ti.

____________________

195

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Balsai iš kavini , bar , restoran , balsai gintarinio rugs jo. Pavarg nuo meil s, pavarg nuo dram , intrig ir pinkli , vil i ir roman , v j save pasis j . Rugs jo balsai tartum lapai šiugždena beraš i žiemi ver iami, ir tyli miškai, ir gyvenimai mano ruden s ugnies siau iami.

____________________

196

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

St kso miestai tartum sp stai m rams, medžiams ir žmon ms. Juos palikti apsispr sti vienas kitas te stengs. O dangus virš j lyg knyg tams s lapai atverst , šviesuli blausi prisnig tartum žodži užmiršt .

____________________

197

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Tik d mas melsvas viršum šilo, tik debesys dangaus pilki. Diena nuli do ir pritilo, diena susikaup savy, ir vakarop pravirko tyliai, ir v r s širdg la gyva žvaigždyn dulk m ir nusviro nuo sielvart sunki galva.

____________________

198

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Toliuos visada daugiau šviesos, laim s, talento ir džiaugsmo, pažado, vilties, tiesos, muzikos ir v j gausmo. Viršum Kyviški dabar regiu: l ktuv lis tartum paukštis mažas dangumi pabalusiu tykiu raito sau viraž !

____________________

199

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Vis brutaliau išvaro dien sutemos, ir lieka vis kažkas neišsakyta. V l žvaigžd s danguje susirenka ir tyli žvelgdamos viena kit . O vidury juodos nakties bekrašt s žmogus šviesulius užvert s galv stovi. Bet atsid sta v lei nieko nesuprat s ir gr žta atgalios šilt trob .

____________________

200

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Tuo vieškeliu žmon s ir dienos nešventiškos vaikštin jo, apie paprastus darbus galvojo, skareles linines ryš jo. Kai mirusias jas suguld , užklojo g l ta lanka, atsiduso vieškelis, peržegnojo diržusia ranka.

____________________

201

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

debesys viršum bažny ios žodži nerandu b iau aklas nematy iau jei mirtie ne tu

____________________

202

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Turi pats kalb ti už senus baldus, nes jie taip nuseno, nukaršo, o gal tiesiog nusisuko nuo m s , visai nusivyl m s geb jimu suprasti j šimtme iais kaupt išmint . Turi pats žodis po žodžio atkurti sakm , kuri parašyta ant šio subraižyto stalo paviršiaus. Li dn sakm apie ši ia rymojusias sunkias nudirbtas rankas, vakarienes su garuojan iomis sriubos l kšt mis, l takalbius žmones, nuaid jusias kadaise dainas, jauno juoko protr kius ir seniai užmirštas širdg las. Man prireik šitiek laiko, kolei permaniau vis šio seno baldo patirt . Ir tod l persp ju tave: negaišk. Anokia ia išmintis, tai tik aitrus pra jusio šimtme io li desio nuodas.

____________________

203

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

T vakar laukas auksinis spind jo, ir buvo tyku. Ir leidosi saul gimtin s pakaln n taku. O 탑vaig탑d s lyg g l s kvep ti prad jo, dangus lyg lanka, gelton ramuni pris ta r pestinga ranka.

____________________

204

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Knygos buvo per puošnios, ir žodžiai perdaug išsir d , jie ž ruojant li des pirštin tomis rankomis liet . Jis paliko knygas ir išsireng pavojing savo sielos kelion , ne sp jamus jos labirintus. Ir atgal nesugr žo, nes nieks nesugr žta atrad s savo tolim keli , ir lemt herojaus balad s.

____________________

205

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Neviltyje širdys sunkiai tyli tartum šimtme iai akmenyse. Vien rusena širdg la nebyl akyse. Aš sid m jau tavo l pas, pilnas pilko nuovargio raukšles, ir tarsi iš seno atviruko tyloje parimusias g les. Niekas tau kovoti nepad jo, ta ramyb buvo netvari. Niekas taip myl ti nemok jo, kad stengtum atsigr žt, sugr žt. Ir motyvas daugelsyk kartotas, v l kartosis, žeis, ir žeis, ir žeis: praeitis lyg sapnas susapnuotas su neryškiai spindin iais veidais.

____________________

206

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Sena daina lyg gele탑is pro r dis su탑ibo, ir praeitis lyg vandenys sujudo, pasiry탑o. Ta iau per jaunos buvo l pos, per gle탑nos g l s. Ir senas skausmas nepabudo, neprisik l .

____________________

207

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Rugpj io apygaly dienos gatv se lyg vis dar jaunos, vis dar kerin ios moterys, ta iau jau su li desio atšvaitu gestuose ir g l t drabuži klost se, auksinio li desio, kur taip myliu, renku lyg med savo akis ir šird . Taigi rugpj io apygalio dienoj, kai gatv s dar pilnos turist ir paj riuose nurudusio jaunimo, ma iau miesto centre vyr , kurs neskub damas jo, buvo aukštas ir sulys s, visai nuplikusiu pakaušiu, nosim išdži vusiame veide taip panašia erelio snap . Keistas paukštis! Jis jo nesidairydamas, lyg jau nebepriklausydamas šitam pasauliui, nešinas tik mažyte rankine per pet , nes nieko jam nereik jo. O ko gi jam gal jo reik ti, kurs taip gerai žinojo, kad nieko tur ti ne manoma? Senas ir silpnas paukštis, ta iau jis nek l gailes io. Anaiptol, veikiau pagarb pasirinkusiam savo keli ir oriai sutinkan iam visus jo išbandymus. Buvau j užmirš s iki pat rudens dargan . Per šlapi akmens grindin jo kelios moterys, nešinos g l mis. Už jau bažny i ir aš. Jis ia buvo pašarvotas. Bet neišvydau nei g li , nei karsto. Vien tik muzika gaud erdv j... O, kad visi gal tume ja pavirsti!

____________________

208

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

rokiškio bažny ia garbei jo daug mald jis pamiršo tik ne tai kaip šepka raudo jo

____________________

209

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Ta gatve, kur vitrinos, g l s balkonuos mano motin var ešelonuos. O jaunyst išspr do iš šit vor , už sargybini slapst si nugar , ir j m rai priglob . Voros met , dien . Kai einu ji vis stovi.

____________________

210

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Mintis kamuojasi be žodži švies galv keldama. Gal tau aš per r stus atrodžiau, neatjau iau ir nepaguodžiau... Ta iau ta amžina viltis, kad atsivers pasaulio skliautas, ta iau ta amžina lemtis tik tis, viltis, apsigauti.

____________________

211

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Jaunas miegas kritusi gilus, jie po m ĹĄio mirtinai pavargo, susigniauĹž rankos nebegali pails t nuo karo darbo. Kaip srovena vandenys giliai mirusieji klausosi ir girdi, kaip apgieda v jyje Ĺžol greit mirt .

____________________

212

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Pa iam neišvaizdžiausiam Žem s kampely surasi žol , sikibusi dirvos tams , atsir musi diding jos j g , ir krintant žvaigžd ms, kulkoms ir žmon ms apkurtus akmen , ir dang , kur siži r j s skaitysi tau skirtus žodžius, pažad b ti užklotam žvaigžd ta jo v liava.

____________________

213

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kur bažny ios kunigaikš iai r bais ir žiedais spind jo, li dnas Kristus iš paveikslo tik ži r jo. Jis per dargan ir purv su žmogum per lauk jo, bet tasai iš savo skurdo pakeleivio nereg jo.

____________________

214

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Sutrinka žem s grumstas šviesoje ir paslapties didžiosios neišduoda. Ir veltui sp ji, kur gi ta j ga, ži r damas žem s sauj juod . Nejau šios skurdžios dulk s tai daigai, kurie pasaul spindint išvysto? It iš tylios šalies si sti laiškai, tau menantys, kad prival si gr žti.

____________________

215

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Žvaigždynai spind jo, ir sutemos liepose oš . Bet jis negal jo, bet jis negal jo, bet jis negal jo myl t to nepaprasto grožio. Nes grožis j skaudino didis, skaistus ir neaiškus, ir g l akis jam tarsi ne skaitomas laiškas.

____________________

216

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

kai kal prie kryžiaus kai kaulai trešk jo kai kraujas ir prakaitas veidu tek jo kai buvo mirties ilgesys begalinis ir kapo v sos ir drobul s linin s

____________________

217

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kolon grynas skambesys, skaidrus gilios žydryn s balsas, ir paukš io lengvas judesys iš širdg l vis prikels mus. Akimirk tarp varpo d ži širdis sugr š skais i pradži ... O žaibo grožis, žaibo grožis! Net lapai ims virp t, net lapai ims virp t, net lapai ims virp t ant medži .

____________________

218

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Tiek laisv s, kiek amžius leidžia. Mes, žuvys, spinduliais žaidžiam, o laikas žaidžia tinklais. Kol saul neparaudo. Paraus - užsimes ant pe i tinkl ir namosna tams nuneš.

____________________

219

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Ryto valandos v l supleĹĄk jo, palik pilk eilu i - Ĺžiupsnel pelen . Nei tu Ĺžinai, kod l ta liepsna siplieskia, nei kod l nuslopsta. Nei styga pati save temp , nei pati gali skamb ti.

____________________

220

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Statyb balad s

____________________

221

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Žod dulkin ir pilk , kukl žod iš statyb sodinu prie savo stalo, leidžiuosi su juo deryb , puošmen jis neapken ia, salsv niekina barok , gerbia griežt vertikal , niekada nedaro broko tartum s rama betono jis stengs laikyti prasm , kol gyvensim, kol pasensim, arba nuovok prarasme. Ir regiu veide jo raukšl , gili raukšl , ženkl ryžto, priesaik t s t nors niekad atgalios neatsigr žtum.

____________________

222

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Ir sapnuoja sienos plytos skryd , kaip iš rank l k rankas, lyg atsiminim ryšk , did , jo visam gyvenimui užteks. Kaip užgauti nieko nenor jo, kai iš mosto šveisdavo kažkas, kaip mažai tada plyta tik jo galutin viet susirast. Mena plytos lyg keln s veid , atmintys atplaukia iš toli, kaip sustojo plytos fasad tartum žmon s Baltijos kely.

____________________

223

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Pasakojimas Tadui apie kaminus Mielas Tadai, ar žinai, k gamina kaminai? Gal manai d l debes j prim ryta visur? Šit kamin per liet ir per snieg stat t tis. Šliauž plyt sikand s ir n maž neišsigand s. Su kaimynu nutinkavo, kaip kareiviai rizikavo. Ir per p g , ir per liet r ksta kaminas iš l to. O viduj už stalo jaukiai s di t tis: rašo-brauko. ____________________

224

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Mano rankiams Tais laikais, kai žmon s troško laisv s ir erdvi nam , pasikliauti aš išmokau ranki paprastumu. Štai plaktukas, k jis, kaltas, štai rulet s uodega, ši ia pastatas iškeltas prakaito s raus j ga. Kukliai tyli k jo mas , armat ros geležis, ir kastuvas sunkiai kas s užmokes io neprašys. Jie pabaig darb sunk miega mieg lyg mirtis, vien gird dami, kaip dunksi namo didel širdis.

____________________

225

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kelnei Nors plokštum aš ploviau švelniai, vis viena raukšl s išryšk jo. Pavargdavo tikriausiai keln , tik niekam sk stis nenor jo. Be poilsio tik kr t , kr t ji skiedin ant plyt tiršt , pratus dirbti ir tyl ti ji nepasak man, kad miršta. Tik paskutin kart plytai išlygino ji dailiai guol , nul žo ir ant žem s krito, tarytumei ant keli puol .

____________________

226

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Plaktukui

Kur jie išeina, elegantiškai, kai darbo m šiai pasibaigia, plaktukai tartum leitenantai, jauni, visuomet pasitemp ? Kur padeda jie savo galvas, kur juos užkloja pilkos dulk s, ar jie sapnuoja m s delnus, atleidžia išdavystes smulkias? sapn kart jis at jo, ir supratau staiga pakird s: aš pats - tik rankis k r jo, plaktukas rankoje demiurgo.

____________________

227

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Kirviui Nieks nežino, kad tu geraširdis, kad esi mažum l drovus, pad j jau tylusis, kirvi, darbininke tu nereiklus. Na ir kas, kad tu kartais puoli pasip tusias r st šakas. Bet atsigula kirvis, ir žolei net gležniausi jai ne k s. Kai guli tu šitaip nebyliai, ties medžiu vešlioje žol je, pajuntu, kaip palengva kyla, kažin koks graudulys gerkl je. Kiek jau ranki žem j buvo nesavom kalt mis kalt , kiek atšipo, sul žo, supuvo, neišdr s prabilt kaip ir tu.

____________________

228

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Guls iukui

Guls iuk aš tuomet tur jau, apakus viena akim ir pilk . Jis nuolat tyl jo, nors dirbo ilgai su manim. Jam skaudinau šird ne kart , kai si l s fasado kreivavo. Jis žodžio man pikto ištarti nedr so, ta iau nemelavo. Lig šiolei prisimenu ak nukrypusi laipsniais keliais. Nuli dus ji buvo ir sak : kitaip negaliu aš, atleisk. O pilkas, teisingas kareivi, užmig s po darbo r sy! Gyventi be melo kaip reikia taurus pavyzdys man esi!

____________________

229

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Nivelyrui J s, rodos, buvot užsienietis, keistom pradingot aplinkyb m. Ne visos tikdavo jums vietos, ir ne visi jums žmon s tiko. J s r s iai pro monokl žvelg t, komandos buvo trumpos, sausos: - Ši plyt b tina pakelti, o šit sakau suspausti. Aš suprantu, juk j s atsak t už nulin ir pirm lyg . Dalykiškos ir griežtos akys m s darb r s iai smigo. Galb t savo gr žot šal , galb t kitais keliais pasukot... Ar dar prisimenat liepsnel , tamsoj jums švietusi degtuko?

____________________

230

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Ji k dik neš ant rank Vilnijos l šnyn madona. Atrod , kad žengia dang , kai maiš me pilk beton , kai d jome plyt prie plytos, ir prakaito laist m lašais, bet nieks, kad žvilgsniu j palydi, neprisipažino viešai. L šnel jos perp sta v j , pajuodo rudens lietuje. dang jaunyst iš jo, ir m s madona su ja.

____________________

231

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Dienomis-naktimis padalytas m s laikas - šachmat lenta. Ir nor tumei žti lig ryto, ir žinai, kad dvasia nebe ta. Ir žinai - padalyta teisyb tiems, kas tvirtina taip ir kad ne, ir galiausia tylos ir kantryb s valanda pasikliauji dosnia. Panašus man žiedlapi snieg m s laikas tyliu sklendimu. Ir art jant didij mieg pasitikt tiems, kas dirbo, ramu.

____________________

232

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Laikas suneš … 1 … Anuomet … 2 … Užversti … 4 Esu toks … 5 … riedu vieškeliu … 6 … Karaliai … 8 … Pasaulis sukurtas … 9 … Vaiko mestas … 10 … Virtau mintimi … 11 … Vidurvasary aplank … 12 … Menu juodas … 13 … šveln s šeš liai … 14 … Kalvel s … 15 Prabundu … 16 … Nuo ankstyvo ryto … 17 … Arklys ganosi … 18 … Rašau … 19 … Kol s d jau … 20 Dangus … 21 … Keliavau … 22 … Kai keliauju … 23 … Užpali kapinait s … 24 … Raudoni m ro … 25 … Theodoro Grotuso … 26 … lauko keliukas … 27 … Pasvalys, Rokiškis … 28 … Pavasaris, vasara … 29 … Antanas Kalanavi ius … 30 … Saul s gija … 31 … Rimantui … 32 … Tarsi pro r k … 33 … Sugr žau sekmadien … 34 … Kalbos šaka … 35 … Švelniai švelniai … 36 … Draudžiu min iai … 37 … Skaidri srov … 38 … Pj klo, kandan io … 39 … Kartais garbiname … 40 … Delsiu ir dvejoju … 41 … Eil raš i bryd s … 42

____________________

233

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Diena po dienos … 43 … Rugiai Lukiški aikšt je … 44 … Bažny ios prietemoje … 45 … Nulyt skliaut … 46 … Pieni nieks nesodina … 47 … Paupiu Geda … 48 Sakinys … 49 … Ruduo nuraško … 50 … Tiek žodži … 51 … toks r kas … 52 … Iš mano noro … 53 … Kiekvien dien … 54 … Yra nežinomi … 55 … Kažkas š vakar … 56 … Diena po dienos … 57 … Tai sniego balta … 58 … Juodas vienišojo … 59 … Daiktai … 60 … Poet atod siai … 61 … Sodybos po medžiais … 62 … Kur leidžiasi … 63 … Atv r medžiai … 64 … kol kraujo tvinksniai … 65 … Prie vieškelio … 66 … Baltos slyvait s … 67 … Pal p s langas … 68 … Kartais žod … 69 … Lygumos, miškeliai … 70 … Krebžda lietaus … 71 … Šalt , pilk sausio … 72 … Kas kaupia … 73 … Jau viskas pasakyta … 74 … Aš d l šviesos … 75 … Lyg šuo išalk s … 76 … Kas – balandis? … 77 … Iškeistum popieri … 78 … Žmogus su inkilu … 79 … Eilut Mandelštamas … 80 … Miesteliai … 81 … Nudaužyti šaligatvio … 82 … Melsvo horizonto … 83 … Up j raibuliuoja … 84 Dega langas … 85 … Klev laiškais … 86 … Šiurkštus balsas … 87 … Paskutin saul s auks … 88 … Kokios tuš ios … 89 … Naktis jau ilgesn … 90 … Kalnai, ____________________

234

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

kalneliai … 91 … kraujo lašai … 92 … Pasikalb damos kaip ses s … 93 … Pakyla ir linkteli saul … 94 … Mano dievo akys … 95 … Dr gm ore … 96 … skai iau medžio žiev j … 97 … Ne, ne žem … 98 … Pavasario purvinas darbas … 99 … kol gyvas … 100 … Vis dar nenutyla … 101 … išeiti pus j darbo … 102 … Koks rytas! … 103 … Š ryt iškrito … 104 … Aš nepranokau … 105 … Sakau sau … 106 … Supratau … 107 … Nebemaniau … 108 … Trapus miniati rinis … 109 … Idalijai … 110 … Paskutin sekmadien … 111 … Henrikui Jasi nui … 112 … Ar buvo tai … 113 … Saul ritasi … 114 … raiša katyt … 115 … Sutikau Sokrat … 116 … brašk damas ratas … 117 … Juodos raid s … 118 … Balsai, žingsniai … 119 … Kartais širdis … 120 … Vasaros v jo balsas … 121 … Aš buvau toks … 122 … Juod aki žvilgsnis … 123 … Aklieji savo b ty … 124 … Juozas Degutis … 125 … Rimai lyg kyr s … 126 … Tolimo traukinio … 127 … Vitai … 128 … K aš galvojau … 129 … Einu l tai … 130 … Eugenijui … 131 … Obeliai … 132 … Žvirblis nukre ia … 133 … Pilkas v jas … 134 … Pabeld širdin … 135 … Nesitraukia žiema … 136 … Kalvos banguoja … 137 … Metai lingavo … 138 … Matematikas Ernestas … 140 … Skaruli bažny ios … 141 … Laukas, rugiai … 142 … ____________________

235

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

Griaudžia … 143 … Žodis nesugers … 144 … Dvirat minu … 145 … Nebegaliu atid ti … 146 … Alyv kvapo … 147 … Jaunos, senos … 148 … Balsas žv relio … 149 … Nepranašauju … 150 … Tyl ti savo balsu … 151 … Tu prakiurusi valtie … 152 … Meistro diržusios … 153 … Ugnel spraga … 154 … Kada sutemsta … 155 … Lietus … 156 … Kam šviesios viltys … 157 … Rašydamas … 158 Vienos vasaros parašt s … 159 … Nežinia, ar budi … 160 … Peronas tuš ias … 161 … Lauk kantryb … 162 … senos kl tys … 163 … Aviet s uoga … 164 … Gyvyb kerp s … 165 … Viršum r m … 166 … Kur glaud s … 168 … Laiškai sulenkti … 169 … Ko aistros ranka … 170 … Trys mergait s … 171 … Lietaus skiemenys … 172 … Keistos atmintys … 173 … Juodas skurdo … 174 … Akimirkai uždegs … 175 … man kartais rodos … 176 … Vaik balsai … 177 … Mano slaptas menas … 178 … Užgyja karo … 179 … K aš galvoju … 180 Rudens šnabždesiai … 181 … Toks konkretus … 182 … Taip li dna … 183 … Šalto v jo … 184 … Vis diena, Dangau … 185 … Lietus lietuviškai … 186 … Gyventi band … 187 … Suprasti tai tapti … 188 … Kol praeis ____________________

236

______________________

_________________ Tempus fugit

______________

… 189 … Kas didu … 190 … Kas duodasi lengvai … 191 … Akimirka … 192 … Tiek ruoštasi … 193 … Amžinas ruošimasis … 194 … Kaip jausmai … 195 … Balsai iš kavini … 196 … St kso miestai … 197 … Tik d mas … 198 … Toliuos visada … 199 … Vis brutaliau … 200 … Tuo vieškeliu … 201 … debesys … 202 … Turi pats kalb ti … 203 … T vakar … 204 … Knygos buvo … 205 … Neviltyje širdys … 206 … Sena daina … 207 … Rugpj io apygaly … 208 … rokiškio bažny ia … 209 … Ta gatve … 210 … Mintis kamuojasi … 211 … Jaunas miegas … 212 … Pa iam neišvaizdžiausiam … 213 … Kur bažny ios … 214 … Sutrinka žem s … 215 … Žvaigždynai spind jo … 216 … kai kal … 217 … Kolon grynas … 218 … Tiek laisv s … 219 … Ryto valandos … 220 Statyb balad s … 221 … Žod dulkin … 222 … sapnuoja … 223 … Pasakojimas Tadui … 224 … Mano rankiams … 225 … Kelnei … 226 … Plaktukui … 227 … Kirviui … 228 … Guls iukui … 229 … Nivelyrui … 230 … Ji k dik neš … 231 … Dienomis-naktimis padalytas … 232 ______________________________________________ ____________________

237

______________________