Page 1

Socialinių tinklų cenzūra yra bergždžias dalykas Ryšiai su visuomene versus žurnalistika

Baltarusija: kur žurnalistika – kalinė iki gyvos galvos

Dovydas Pancerovas ir karo romantika

tema

A r ži n i a s k l a i d a m i r šta ?

2017 gegužės 7 d. Nr. 197

Nurodymas, kokią informaciją skleisti, – kišimasis į vieną pagrindinių žurnalisto teisių


Redakcijos žodis

Ž

moniją į priekį visada varė žinių troškimas. Išradimai, kelionės, filosofinės idėjos – viskas turėjo vieną tikslą – praplėsti žinojimo ribas. Vienu iš didžiausių lūžių istorijoje buvo rašto atsiradimas, kuris leido viską užfiksuoti ir žinias perduoti ateities kartoms. Vėliau žodžiui plisti dar greičiau padėjo spausdinimo mašinos. Atsiradęs radijas gąsdino, bet kartu ir skatino žmones burtis klausyti naujienų, žinių, kurios sklido daug greičiau negu anksčiau. Televizija atvėrė pažinimo langą, o internetas pavertė bet kokias žinias prieinamomis vos keliais paspaudimais. Vis dėlto dabar žiniasklaida susiduria su sunkumais – atsiranda melagingų naujienų, kurių naikinimas internete tarsi don kichotiška kova su vėjo malūnais. Žurnalistai vis dažniau patenka į ryšių su visuomene pinkles, kurios daugeliui atrodo tarsi lengvesnis kelias. Kai kuriuos žurnalistų darbus dabar atlieka robotai. Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta, kad tikroji žurnalistika ir pati žiniasklaida miršta, o po kelerių metų jos nebeliks. Bet ar taip teigti ne per drąsu? Žurnalistikos istorija yra ilga ir didi, todėl, kaip sakė Lietuvos fotografijos istorikas, žurnalistas dr. Virginijus Juodakis: „Nežinodamas praeities tu nežinosi, kas tu esi“. Šiame leidinyje mes, žurnalistikos studentai, apžvelgėme žiniasklaidos istoriją ir atkreipėme dėmesį į dabarties problemas, kurios veda išnykimo link. Tai atsispindi ir viršelyje, kuriame profesionali žiniasklaida yra iškelta ant pjedestalo ir tarsi artefaktas eksponuojama muziejuje. Rankos, laikančios telefonus, – šiuolaikinės visuomenės atspindys, kurioje kiekvienas gali akimirksniu perduoti žinią. Šviesa, kuri apgobia žurnalistiką, ne tik rodo jos svarbą, bet ir primena, kad profesionali žiniasklaida nepaskęs užmaršties, tamsos rūke. Tad verskite šio leidinio puslapius ir nesiruoškite dar žiniasklaidos laidotuvėms. Kviečiu jus, skaitytojai, skaitant šį numerį pažinti žiniasklaidos priešus, baimes ir – svarbiausia – pažinti save pačius. Eglė Zubriūtė

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

3


Universiteto žurnalistas 2 0 1 7 g e gužė s 7 d. Nr. 197  Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos studijų programų mokomasis leidinys. Leidžiamas nuo 1977 m. balandžio 20 d.

Vyr. redaktorius Valius Venckūnas valius.venckunas@kf.vu.lt Redakcinės kolegijos pirmininkė Eglė Zubriūtė Autoriai Algimantė Ambrulaitytė Martyna Bajorinaitė Laura Čiginskaitė Viktorija Juškauskaitė Karolina Mikoliūnaitė Žygimantas Mitkus Andrius Murauskas Valdemaras Šukšta Viktorija Vaserytė Evelina Želvytė Kalbos redaktorės Aistė Brusokaitė Rūta Bartelytė​ Giedrė Petreikienė Viršelis Justina Čiačytė

TURINYS 6

Spaustuvė UAB „Petro ofsetas“ Naujoji Riovonių g. 25 C, LT-03153 Vilnius, Lietuva www.petroofsetas.lt Tiražas 500 egz.

Redakcija Maironio g. 7, Vilnius Tel. (8-5) 219 3036 © Akademinė leidyba, 2017 © Vilniaus universitetas, 2017 „Universiteto žurnalisto“ publikacijas naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama.

Žygimantas Mitkus ir Valdemaras Šukšta

10

Dylanti riba

14

Ryšiai su visuomene versus žurnalistika

20

Viktorija Vaserytė

Eglė Zubriūtė, Laura Čiginskaitė

Tiriamoji žurnalistika Lietuvoje: kam kišti pirštus į ugnį? Algimantė Ambrulaitytė

24

Politologas Lauras Bielinis: socialinių tinklų cenzūra yra bergždžias dalykas Martyna Bajorinaitė

30

Maketas Silva Jankauskaitė Iliustracijų dailininkė Renata Palivonaitė

Spaudos grėsmės besikeičiančiame pasaulyje

Liudvika Meškauskaitė: nurodymas, kiek ir kokią informaciją skleisti – kišimasis į vieną pagrindinių žurnalisto teisių Viktorija Juškauskaitė

34

Baltarusija: kur žurnalistika – kalinė iki gyvos galvos Valdemaras Šukšta

38

Dovydas Pancerovas ir karo romantika

44

Žiniasklaida praėjusiais metais

46

Algimantė Ambrulaitytė

Parengė Laura Čiginskaitė ir Evelina Želvytė

Žurnalistikos studijos: nuo draudimų iki laisvės

Karolina Mikoliūnaitė ir Andrius Murauskas

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

5


Spaudos grėsmės besikeičiančiame pasaulyje

Žygimantas Mitkus

Valdemaras Šukšta

Balandžio pradžioje Švedijos ambasadoje suorganizuota nedidelė konferencija. Iš viso pavadinimo – „Spaudos laisvė demokratinėje visuomenėje“ – jos turinį visiškai atitiko, turbūt, tik pirmasis žodis, jei jį taikysime ne vien „popierinei“, bet ir internetinei spaudai. Konferencijos tonas buvo kaip niekada nervingas, baimingas ir pesimistinis. Tiek atskiruose pranešimuose, tiek diskusijoje lyg ir sutarta: taip, šiandien Lietuvoje žiniasklaida laisva, bet tai – tik dalis daug didesnio ir niūresnio vaizdo.

6

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7


P

irmą kartą per savo gyvenimą jaučiu, kad demokratija yra pavojuje“, – du kartus tą patį konferencijos vakarą pakartojo Christina Jutterström, Švedijos nacionalinės televizijos vadovė, buvusi laikraščių „Dagens Nyheter“ ir „Expressen“ vyriausioji redaktorė, ir viena žymiausių šalies žurnalisčių. Ji turėjo omenyje Europą ir Ameriką užkariauti bebaigiantį populizmą, pasireiškiantį, be kita ko, nenutrūkstančiais bandymais riboti nacionalinių transliuotojų autonomiją, politikų pastangomis daryti kuo daugiau įtakos viešajam diskursui, melagingų naujienų fenomenu. Pranešėjų iš Lietuvos tonas buvo ne ką švelnesnis: „Yra tokia motyvacija varžyti žiniasklaidos laisvę. Nuolat reikia budėti ir stengtis, kad to nebūtų. Norėtųsi, kad, atvirkščiai, būtų bandymų žiniasklaidą puoselėti, nes Lietuvoje ji nėra dar tokia stipri“, – teigė Vilniaus universiteto docentas Deimantas Jastramskis. Jo pranešime politiniai pavojai pasipildė ekonominiais: krizės metu žiniasklaidos pajamos sumažėjo 40 proc. ir sunkiai atsitiesia, vidutinė žurnalisto alga – 15 proc. mažesnė už šalies vidurkį, o autorinės sutartys, pagal kurias dirba daugelis žurnalistų, nesuteikia visų socialinių garantijų. Finansiniai aspektai turi įtakos ir žiniasklaidos laisvei. Lietuvoje valstybė yra svarbus reklamos užsakovas, o prieš kiekvienus rinkimus tos reklamos rinką okupuoja įvairios partijos. Žiniasklaidos gyvavimas tampa vis labiau priklausomu nuo politinio faktoriaus, ir natūraliai kyla klausimas, ar artimiausiu metu nepasieksime pavojingos ribos. Švedų pavyzdys lyg ir galėtų nuraminti – jų žiniasklaidą valstybė ne kartą bandė kontroliuoti, tačiau kaskart šalis atsitiesdavo ir grįždavo prie pamatinių laisvių. Deja, Lietuva neturi du su puse šimtmečių siekiančios tradicijos (pirmas pasaulyje žiniasklaidos laisvės aktas pasirašytas Švedijoje 1766 m.) Lygiai taip per pastaruosius du su puse dešimtmečio Švedijos žiniasklaidos laisvės indeksas išliko stabilus ir aukštas, kuo mūsų valstybė pasigirti negali: šalis svyruoja, laikas nuo laiko pavojingai priartėdama prie ribos, nuo kurios žiniasklaida būtų laikoma tik iš dalies laisva. Šiek tiek vilties C. Jutterström replikos apie demokratiją kontekste suteikia Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Audronės Nugaraitės pastebėjimas. Ji siūlo į problemą, bent jau Lietuvos

Christina Jutterström: „Šiandien sužinojau, kad į Lietuvos žiniasklaidos bendroves įsitraukia vis daugiau ir daugiau politikų, ir aš manau, kad pagrindinis jų interesas nėra pinigai. Pagrindinis šių politikų interesas – galia, kurią suteikia žiniasklaida. Tai labai pavojinga valstybės demokratijai.“ Algio Padoros nuotr.

mastu, pažvelgti iš kitos pusės: nepaisant visko, mūsų šalies žiniasklaida yra laisva. Ji nėra gožiama, į jos veikimą nėra tiesiogiai kišamasi, o būtent toks poveikis masinio informavimo priemonėms pirmiausia ženklina grėsmes demokratijai. 1996 m. Visuomenės informavimo įstatymas, panaikinęs Žiniasklaidos kontrolės departamentą, patiems baisiausiems dalykams kelią visiškai užkerta. Tačiau vien pasitikėti įstatymu nepakanka, didžiausius iššūkius dabar kelia ne tiek politiniai, kiek technologiniai veiksniai, prie kurių neprisitaikius kyla grėsmė kokybei.

Doc. dr. Deimantas Jastramskis. E. Babelio nuotr.

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

7


Džiugas Paršonis: „Kartais mes turime daugiau nuostolių, skaudulių ir nelaimių, dėl to, kad vengiame pripažinti realybę.“ Algio Padoros nuotr.

Vilija Butkuvienė: „Spręsdamas ką skaityti, skaitytojas pirmuoju klausimu kelia – kas yra nemokama?“ Algio

Kuklus, bet reikšmingas bandymas situaciją gerinti – organizacijos „Transparency international“ Lietuvos skyriaus iniciatyva – „Stirna. info“, kurios svetainėje skelbiama Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijos turima informacija apie Lietuvos žiniasklaidos priemonių savininkus. Projektas veikia jau keletą metų, tačiau tik neseniai pradėtas pildyti duomenimis apie savininkų sąsajas su politinėmis jėgomis – dalyvavimą rinkimuose ir pan. Konferencijoje jį pristačiusi organizacijos atstovė Rugilė Trumpytė iškilmingai

parodė sąrašą politikų ir valstybės tarnautojų, valdančių bent dalį kokios nors žiniasklaidos priemonės. Tame sąraše – 26 pavardės. C. Jutterström šis reiškinys šokiravo. Lietuvos regioninės žiniasklaidos atstovams, dalyvavusiems konferencijoje, tik priminė kasdienybę. Konferencijos diskusijoje Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos vicepirmininkė Vilija Butkuvienė akcentavo – regioninė žiniasklaida yra savotiškas pagrindas, nuo kurio prasideda visos šalies žiniasklaidos piramidė. Tačiau būtent regionuose pastebima didžiausia

Padoros nuotr.

Dovilė Trumpytė: „Pirmuosius iniciatyvos metus žmonės skambindavo į biurą ir dalindavosi įspūdžiais supratę, kodėl jų daug metų skaitomas laikraštis rašo būtent taip, kaip rašo.“ Algio Padoros nuotr.

8

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7


vietos politikų įtaka masinio informavimo priemonėms. Liūdniausia, anot V. Butkuvienės, kad visuomenėje politikų kontroliuojama regioninė žiniasklaida nėra suprantama kaip negerovė: „Man atrodo, mes iki galo neįvykdėme savo žurnalistinės misijos ir nesugebėjome dalies mūsų skaitytojų įtikinti ir parodyti, ką reiškia visiškai apmokėta žiniasklaida“, – sakė asociacijos vicepirmininkė. Tai nėra vienintelis dalykas, kaltę dėl kurio galima priskirti pačiai žiniasklaidai. Atkartodamas A. Nugaraitės nuogąstavimus, kad prisitaikymas prie naujausių medijų žiniasklaidai yra didelis iššūkis, diskusijoje dalyvavęs žurnalistas Džiugas Paršonis pridūrė – jei pati žiniasklaida tų medijų mažiau bijotų, problemų jos nebekeltų. Socialiniai tinklai ir visi juose vykstantys procesai – dar viena kasdienybė, prie kurios žurnalistams teks priprasti. Facebook su melagingas naujienas į viršų keliančiais algoritmais nėra

vienadienis reiškinys, jis niekur nedings, todėl turime rasti būdus, kaip gyvenant šalia jo išlaikyti žurnalistikos pamatuose esančius principus. Kaip papildydama teigė Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininkė Vaiva Žukienė – galų gale apsispręsti, žurnalistika yra verslas ar misija. Ši dilema, be abejo, nėra tikra: tapusi vien verslu žurnalistika nebebūtų žurnalistika. Tad ar galima pasakyti, kad spręsdama šią dilemą priešingai, spaudžiama politikos ir verslo įtakų, ekonomiškai sekinama žurnalistika miršta? Anot C. Jutterström – tikrai ne. Jai tiesiog iškyla daugiau iššūkių nei iki šiol. „Pasaulio įvykių akivaizdoje, žurnalistikos misija šiuo metu yra kaip niekada svarbi, – sako švedė. – Manau, šiuo metu globaliai vyksta didžiausias per visą mano gyvenimą visuomenės virsmas. Mes neturime bijoti, kad negalime išspręsti problemų, su kuriomis susiduriame.“ ◀

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

9


Dylanti riba Viktorija Vaserytė

Žurnalistika ir ryšiai su visuomene eina koja kojon. Pastarieji pasirūpina, kad žiniasklaidos atstovų pašto dėžutės nuolat būtų kupinos idėjų naujoms temoms. Skaitytojai ne visada atskiria, kuris straipsnis atstovauja viešajam, o kuris – tik privačiam interesui. Žmonės, ilgus metus dirbę žurnalistais, nusprendžia išbandyti save kitur ir pereina į kitą barikadų pusę. Visi šie reiškiniai – sėkmingo dviejų priešingų profesijų bendradarbiavimo ar konflikto padarinys?

Pabuvę pro kuro r ais, paband o advo k atau ti Žurnalisto esminis darbo principas turėtų būti visuomenės, o ryšių su visuomene atstovo – privataus intereso gynimas. Šios veiklos viena nuo kitos aiškiai atskirtos Visuomenės informavimo įstatyme ir jokiu būdu negali būti painiojamos – tas pats asmuo negali vienu metu būti ir žurnalistu, ir ryšių su visuomene atstovu. Žurnalistė, Lietuvos visuomenės ir politikos veikėja Dalia Kutraitė-Giedraitienė žurnalisto

10

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

ir ryšių su visuomene atstovo pozicijas lygina su teisėje dominuojančiais prokuroro ir advokato terminais: „Prokurorai gina viešąjį interesą ir kaltina tą, kuris jį pažeidžia. Žurnalistai taip pat – nelaiko savęs gėrio ir grožio dainiais, o dažniausiai yra kovotojai ir visokių blogybių kilnotojai. Kas būtų, jeigu jie užimtų advokato poziciją ir imtų ginti nusikaltėlius?“ Vis dėlto Lietuvoje yra buvę, kad žurnalistas po darbo „prokuratūroje“ laisvu laiku bandė „advokatauti“. Nesenas pavyzdys – 2015 m. buvusios radijo stoties „Lais-


Dalia KutraitėGiedraitienė. A. Didžgalvio/ Delfi.lt nuotr.

pusę pereiti buvo sunku, tačiau aš sugebėjau save įtikinti, kad ryšių su visuomene atstovai nedaro nieko bloga. Mes neginame neteisėtų sprendimų. Mūsų užduotis – paaiškinti savo klientui, kad prieš visuomenę reikia būti atviram ir nebandyti Ar g al i ma apeiti tai, kažko nutylėti“. Pašnekovo teigimu, dirbti savik as neapein ama? valdybėje jam padeda patirtis, įgyta televizijoje, nes čia išmoko suprasti, kada žmogus nesako Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus patarėjas tiesos arba bando išvengti reporterio: „Visuomet Aleksandras Zubriakovas atmeta bet kokią gakartoju, kad už žurnalisto stovi visa visuomenė, limybę vienu metu dirbti dviejose priešingose kuri kelia tuos pačius klausimus, tad būtina išprofesijose: „Įsivaizduokite, kad esate ekonoeiti ir paaiškinti, pripažinti klaidą mikos žurnalistas, o įmonė, kurios interesui atstovaujate laisvu laiku, Tas pats asmuo negali – žmonės supras, jie linkę atleisti. Kita vertus, jeigu bėgsi nuo kamesuklysta ar patenka į skandalą. Revienu metu būti ir ros, visi manys, kad kažką slepi“. R. daktorius jus siunčia apie įmonę daryti reportažą. Kaip jūs tai pada- žurnalistu, ir ryšių su Šimašiaus patarėjas, prieš imdamas visuomene atstovu. atstovauti savivaldybės interesams, rysite?“ – klausia jis. A. Zubriakovas dirbo politikos žurnalistu. Jo teiginepateisina šios galimybės net tuo mu, tai palengvino „persiprogramavimo“ proatveju, jeigu žmogaus žurnalistinė veikla nutocesą – seniau kalbindamas politikus jis ne kartą lusi nuo ekonomikos aktualijų. D. Kutraitė-Giepagalvodavo, kad į vieną ar kitą klausimą pats draitienė pritaria, kad teisiškai tokia veikla yra atsakytų geriau. negalima, tačiau teigia žinanti, kad praktikoje toD. Kutraitė-Giedraitienė, prieš tapdama ryšių kių variantų tikrai yra. A. Zubriakovo nuomone, su visuomene atstove, Lietuvos televizijoje vedė žmogus gali nebent „migruoti“ iš žurnalistikos pokalbių laidą, tad, jos žodžiais tariant, užsiėmė į ryšius su visuomene arba atvirkščiai. Tokia ir švelniąja žurnalistika. Dėl to pereiti į ryšius su jo paties patirtis – prieš tapdamas R. Šimašiaus visuomene, o dar vėliau – į politiką sunku nebupatarėju, septynerius metus dirbo TV3 žinių vo. Labiau dėmesį pašnekovė atkreipė į tai, kad tarnyboje. Jis prisimena, kad seniau kritiškai dalis žurnalistų nusivylę savo profesija išeina žiūrėdavo į kolegas, kurie, palikę žurnalistiką, dirbti į ryšius su visuomene, ir tampa ne įmonės išeidavo tarnauti privatiems interesams, tačiau atstovais spaudai, bet spaudos atstovais įmonėpats gavęs tokį pasiūlymą suprato, kad pakeitęs je. „Toks žmogus, atėjęs į įmonę, visą laiką taip profesiją nusikaltimo nepadarys. „Į kitą barikadų voji banga“ žurnalistas Audrys Antanaitis tuo pačiu metu patarinėjo naujai išrinktam Darbo partijos pirmininkui Valentinui Mazuroniui.

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

11


Aleksandras Zubriakovas.

Tomo Vinicko/ Delfi.lt nuotr.

ir jaučiasi žurnalistu, kuriam teko laimė sukiotis kažkokioje institucijoje, ir viską žinoti. Jiems kada nors baisiai kyla noras apie tai papasakoti savo kolegoms“, – kalba D. Kutraitė-Giedraitienė.

G al i my bė pamat y ti savus i š šal i es Perėjimas anapus ribos žurnalistui gali būti naudingas ir tuo, kad į savo profesiją bei jos atstovus pažvelgia iš šono. D. Kutraitė-Giedraitienė sako, kad didžiausias žurnalistų ydas ji pradėjo matyti tapusi ryšių su visuomene atstove, bet dar pastebimesnės jos tapus Seimo nare. Ryškiausi žurnalistų bruožai – negeranoriškumas bei nekritiškas, inertinis mąstymas: „Jeigu koks nors kolega iš kitos radijo stoties ar televizijos puola kažkokį viešą asmenį, tai visi kiti bėga iš paskos net nespėję paklausti savęs: „O kodėl mes tai darome?“ Šios profesijos atstovai per skubėjimą ar dėl kitų priežasčių padaro daug klaidų, tyčia arba netyčia paskleidžia netikslų faktą, dėl kurio nukenčia politikas. Jam tenka atlaikyti kitų žurnalistų puolimą, bandyti pasiaiškinti, kad jis nedalyvavo tam tikrame posėdyje ar nepasakė užrašytų žodžių. Atstovavimas ryšiams su visuomene, D. Kutraitės-Giedraitienės nuomone, yra sudėtingesnis darbas nei žurnalisto – pirmieji turi kurti komunikacijos strategiją, formuluoti žinutes, svarstyti, kaip efektyviausiai pasiekti tikslinę auditoriją, panaudoti kūrybiškas priemones, o pastarieji,

12

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

deja, didelę dalį kokybės paaukoja dėl kuo greitesnio informacijos publikavimo. Aleksandras Zubriakovas savo praktikoje pritaikė atvirkščią variantą – tapęs patarėju pasinaudojo tuo, kokį jų vaizdinį matė prieš ateidamas dirbti į savivaldybę. Jo pasakojimu, ryšių su visuomene atstovai ne visada supranta, su kuo reikia tartis, norint, kad įmonei aktualus straipsnis pakliūtų į žiniasklaidos priemonę – „Pasitaiko, kad politikos žurnalistas sulaukia skambučio iš atstovo spaudai su pasiūlymu atvykti ir parašyti straipsnį apie, pavyzdžiui, darželio atidarymą“, – pateikia pavyzdį R. Šimašiaus patarėjas. Taip pat ryšių su visuomene atstovams vis dar trūksta suvokimo, kas yra žinių tarnyba, kokie reportažai jai yra įdomūs, kuri informacija gali būti transliuojama nemokamai. Įgytą praktiką A. Zubriakovas sako naudojantis dabartiniame darbe – kreipiasi tik į tuos žiniasklaidos atstovus, kuriems informacija apie savivaldybės veiklą ir projektus yra aktuali.

Part n e r i a i ar op on e n tai ? Šiandien vartotojams sunku atskirti, kuri publikacija žiniasklaidoje pasirodė žurnalisto, o kuri – ryšių su visuomene atstovo dėka: didžiuosiuose naujienų portaluose užsakomosios informacijos žymė nekrenta į akis, spaudoje taip pat dažniausiai vartojamos mažos raidelės straipsnio pabaigoje. D. Kutraitės-Giedraitienės nuomone, kai informacija iš abiejų šaltinių susilieja


vienoje žiniasklaidos platformoje, skaitytojui atskirti, kur yra kas, tampa neįmanoma. Didelę įtaką tam padarė neseniai atsiradę turinio rinkodaros projektai, kai ryšių su visuomene specialisto parengtas straipsnis ne tik reklamuoja tam tikrą įmonę, bet tuo pačiu metu analizuoja tam tikrą jai aktualią problemą – toks kūrinys atrodo tarsi žurnalisto darbas. „Ir pati esu susidūrusi su tokiais atvejais, kai redaktorius sako – „Mes jums honorarą sumokėsime“, o aš sakau: „Nereikia, gi tai – mūsų viešieji ryšiai“, – prisimena D. Kutraitė-Giedraitienė. Kalbant apie tai, kokius žurnalistikos ir ryšių su visuomene santykius byloja toks ribos dūlėjimas, pašnekovų pozicijos išsiskiria. A. Zubriakovas įsitikinęs, kad šių dviejų specialybių atstovai gali sėkmingai bendradarbiauti. Tiesa, kaip pavyzdį jis naudoja savo darbovietę – savivaldybę, kurios interesai yra kiek kitokie nei komercine

veikla užsiimančių įmonių: „Šios organizacijos privalumas yra tai, kad ji taip pat, kaip ir žurnalistai, stoja viešojo intereso pusėn ir stengiasi, kad Vilniaus miesto savivaldybės gyventojams čia būtų gera“, – tikina ryšių su visuomene atstovas. Tuo metu D. Kutraitė-Giedraitienė sutinka, kad riba tarp žurnalistikos ir ryšių su visuomene šiandien yra labai plona, tačiau priduria, kad nors specialybių atstovai turėtų bendradarbiauti, vis dėlto jie yra oponentai. Jos teigimu, tarp žurnalistų vis dar yra išlikęs neigiamas požiūris į atstovus spaudai, ir didelę dalį siūlomos informacijos jie laiko nepatikima. Taip pat žurnalistai reaguoja ir į ryšių su visuomene atstovo pasiūlymą suteikti jam reikalingą informaciją, išvengiant įmonės vadovo ar kito atsakingo asmens trukdymo. „Prokurorai nesidžiaugia advokatais, nes tai sujaukia jų kaltinimus“, – šypteli buvusi žurnalistė. ◀

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

13


Ryšiai su visuomene versus žurnalistika Šiuolaikinio pasaulio greitis verčia žurnalistus kuo operatyviau skelbti informaciją. Skubėdami žurnalistai vis dažniau pasitiki ryšių su visuomene teikiama informacija, tačiau ar tokia tendencija neveda prie viešųjų ryšių pergalės ir žiniasklaidos mirties? Į šį klausimą kovo 29 dieną Komunikacijos fakulteto Vaizdo ir garso kūrybos židinio TV studijoje bandė atsakyti Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, LRT radijo žurnalistas Edvardas Kubilius, energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno patarėja viešiesiems ryšiams Aurelija Vernickaitė bei komunikacijos specialistas ir viešųjų ryšių įmonės įkūrėjas Artūras Jonkus. Pateikiame jų diskusijos ištrauką.

Eglė Zubriūtė

14

2017

Laura Čiginskaitė

E. Kubiliau, ar tiesa, kad žurnalistai vis dažniau pasikliauja viešųjų ryšių informacija ir jie tampa pagrindiniu informacijos šaltiniu? E. Kubilius: Aš manau, kad nebūtinai. Tai labai priklauso nuo žiniasklaidos priemonės politikos ir nuo to, kiek ji turi resursų. Jeigu tu esi žurnalistas tinginys, tai tau viešieji ryšiai yra išsigelbėjimas. Jeigu tu esi žurnalistas, kuris aiškiai apsibrėžia, kad eis ginti viešojo intereso, viešieji ryšiai lieka antroje pozicijoje. Aš manau, kad viskas priklauso nuo redakcijos politikos. Jeigu mes dabar žiūrėtume į žiniasklaidos tendenciją, ji yra prastėjanti žurnalistikos prasme.

E. Kubilius: Portaluose, manau – taip. Kitose žiniasklaidos priemonėse – klausimas.

Iš esmės, tendencija, kad vis dažniau žiniasklaidoje pasirodo viešųjų ryšių pranešimai, yra pastebima?

Pats žurnalistas turi būti kritiškas ir negalima vertinti neigimai to, kad viešieji ryšiai labai svarbūs šiandien?

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

Jūsų nuomone, kokia pagrindinė priežastis lėmė tai, kad žiniasklaidos priemonės renkasi tokį kelią? E. Kubilius: Yra dvi pagrindinės priežastys. Viena iš jų – taip yra tiesiog paprasčiau, nes už žurnalistą kai kuriuos organizacinius klausimus išsprendžia viešųjų ryšių agentūros arba atstovai spaudai. Kita vertus, aš nenoriu neigiamai vertinti viešųjų ryšių. Kartais jie pasiūlo iš tiesų gerų idėjų, iškelia problemą. Priklauso nuo to, į kurią pusę žurnalistas pasuks ar pakreips ją.


Eglės Zubriūtės nuotr.

E. Kubilius: Aš manau, kad turi skaityti viską, domėtis viskuo, o ką pateikti kaip viešą žurnalistikos produktą, kaip tu jį toliau išvystysi, čia jau žurnalisto ir žiniasklaidos priemonės atsakomybė. D. Radzevičiau, ar tuo atveju, jei vis dažniau pagrindinis informacijos šaltinis yra viešųjų ryšių pranešimai, ar galime tikėtis išsaugoti žurnalistinį objektyvumą? D. Radzevičius: Aš asmeniškai skirstau visą žiniasklaidos turinį į dvi kategorijas: viena, kuriai man lengviausia atstovauti ir sakyti, kad tai yra žurnalistika. Tai pagal aiškius principus apdorota, perdirbta, pertvarkyta, iš įvairių šaltinių surinkta informacija. Ji pateikta tokia forma ir tokiu būdu, kad greičiausiai tai bus panašu į tiesą. Antra – visas kitas turinys, kuris dažniausiai susijęs su tuo, kad kas nors nori save kaip nors parodyti – tai reklama ar šiaip koks nors garsus dainininkas. Čia – daugybė kitokio turinio, kuris veikia kitokiais principais, dažniausiai jie nulemti būna kažkokio intereso – tai nėra nei gerai, nei blogai. Šie turiniai yra labai arti vienas kito šiandieną ir, jeigu imsime žiniasklaidos platformas, tai žurnalistikos kiekybine prasme yra mažiausiai televizijoje, ir

apskritai yra daugybė televizijos kanalų, kurie su žurnalistika nieko bendro iš viso neturi. Tada galime imti interneto erdvę, kurioje yra daug duomenų bazių, šiaip kažkokių interesų puslapių, dienoraščių ir ko tik nori. Yra profesionalios žiniasklaidos priemonės – tai portalai, kurie stengiasi bent gabaliuką skirti profesionaliai žurnalistikai, bet ir tai būna aplipinta pramogom ir reklama. Ir dar daugiau to yra toje žiniasklaidos rūšyje – spausdintinėje žiniasklaidoje, todėl kad ten apriboti resursai, ten iš tikrųjų puslapių yra mažiau, tai brangi technologija. Ten stengiamasi, dar palaikyti pagrindinį turinį žurnalistišką, aišku, išgyvenant iš reklamos. Čia nėra nei gerai, nei blogai, bet bendrame turinyje žurnalistikos, aišku, kad mažėja ir greičiausiai palyginti su kitu turiniu mažės. Nuoširdžiai sakau tą todėl, kad visi kiti išmoko daryt tai, ką anksčiau mokėjo tik žurnalistai. Ne ką blogiau filmuot, filmus padaryt, koncertus ir parašyt tekstą. Visi tiesiog moka komunikuoti. A. Vernickaitė: Gal tai nėra blogai, nes konkurencija verčia stiebtis? D. Radzevičius: Aš nuo to ir pradėjau, kad skirstau turinį į dvi dalis, tik anksčiau, deja, bet monopolis priklausė redakcijoms, tradicinėms žiniasklaidos priemonėms ir tai buvo viena iš dvide-

2017

Jeigu tu esi žurnalistas, kuris aiškiai apsibrėžia, kad eis ginti viešojo intereso, viešieji ryšiai lieka antroje pozicijoje.

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

15


šimto amžiaus didžiausių bėdų. Dvidešimt pirmame amžiuje galime drąsiai sakyti, kad monopolis iš tikrųjų dingo, su retomis išimtimis. Atimtas iš žurnalistų monopolis privertė didžiąją dalį jų labiau mąstyti, kuo jie turi išsiskiri. Tai, mano nuomone, yra pozityviausia. Viešieji ryšiai, socialiniai tinklai skatina žiniasklaidą pasitempti ir, jei nori išlikti, turi skleisti kokybę? D. Radzevičius: Aš taip nesakiau. Realiam gyvenime aš manau, kad daugeliu atvejų yra priešingai, todėl kad žurnalistika yra laisva profesija ir joje yra daug visokių žmonių, o jie bet kurioje verslo veiklos srityje nuoširdžiai siekia palengvinti sau darbą, rasti kuo daugiau šaltinių, pavyzdžiui, žurnalistai siekia kuo greičiau, objektyviau, informatyviau ir paprasčiau surinkti informaciją. Savaime tai leidžia šiek tiek atsipalaiduoti ir nekurti originalaus turinio. Žurnalistas turi išsiskirti ir neatrodyti kaip viešųjų ryšių specialistas.

Edvardas Kubilius. Eglės Zubriūtės nuotr.

16

2017

A. Vernickaite, o jūsų nuomone, ar yra pagrįsta karts nuo karto nuskambanti baimė, kad viešieji ryšiai išstums žurnalistus? A. Vernickaitė: Aš net nežinau, pavyzdžiui, aš esu migrantė iš žurnalistikos į viešuosius ryšius. Į žurnalistiką aš žiūriu kaip į didelę savo meilę. Labai daug mano kolegų, su kuriais aš anksčiau dirbau žiniasklaidoje, jie irgi kartu migravo į viešuosius ryšius. Dabar pastebiu, kad ne jaunosios kartos žurnalistai, o vyresnieji, kurie liko žiniasklaidoje, jie yra labai profesionalūs, stiprūs, jie nusipelno didelės pagarbos. Kita vertus, aš pastebėjau, kad ir viešųjų ryšių asmenys, kurie dirba dabar su politikais, ateina į valstybines institucijas – tai žmonės, kurie turi sukaupę daug kompetencijų, patirtį, žinių. Aš net nežinau ar kažkas kažką iš čia gali išstumti. Vietos ir profesionaliai žurnalistikai, ir profesionaliems viešiesiems ryšiams visada buvo, yra ir užteks. Tai, kad galbūt labai dažnai nueinama tuo paprastesniu keliu, yra nulemta paprastų dalykų – mes gyvename labai dinamiškoje aplinkoje, nedaug kam galime skirti dėmesio. Problema egzistuoja, bet kad kažkas kažką išstums, aš to nematau. Kaip tik labai džiaugiuosi, jog ten, kalbant apie žurnalistus, dabar yra toks branduolys, sudarytas iš stiprių

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

Dainius Radzevičius.

Eglės Zubriūtės nuotr.


Aurelija Vernickaitė.

Eglės Zubriūtės nuotr.

Vietos ir profesionaliai žurnalistikai, ir profesionaliems viešiesiems ryšiams visada buvo, yra ir užteks.

žmonių, kurie žurnalistikos kartelę yra pakėlę į gerą lygį, bet omenyje turiu kokybišką žiniasklaidą. D. Radzevičius: Jei žiūrėtume kiekybine prasme, kokio turinio yra daugiau, aišku, žurnalistikos natūraliai negali būti tiek daug ir geros. A. Vernickaitė: Ir tai yra normalu. D. Radzevičius: Šiandien bet kuris žmogus, bet kuri kompanija gali ir iš tikrųjų kuria savo viešųjų ryšių, savo komunikavimo strategiją, kuria turinį ir kuria jį savo bendruomenėms, klientams, partneriams, samdo tam darbuotojus. Normali žurnalistika yra tada, kai kalbi apie rimtus dalykus, apie svarbiausias temas. Jas reikia pakapstyti, nes neužtenka tik vieno sakinio. Pačiam žmogui reikia bandyti ragauti įvairaus turinio, nes tai yra mūsų pačių tobulėjimo dalykas todėl, kad mes siurbiame informaciją iš aplinkos, ją absorbuojame ir naudojame. Jei žmonės skaitytų tikrą žurnalistiką nuo ryto iki vakaro, tada mes gyventume depresyviame pasaulyje, nes žurnalistikos misija kalbėti apie problemas. Ar galima sakyti, kad tarp žurnalistikos ir viešųjų ryšių yra draugystė? A. Jonkus: Negalima ieškoti nei draugystės, nei priešų. Esminis dalykas, nuo ko aš pradedu kalbėti su savo

2017

studentais universitetuose, kai kalbame apie komunikaciją – reikia atskirti komunikacijos rūšis. Čia yra vienas iš fundamentalių dalykų, kurių praktikoje esame labai stipriai neatskyrę, ypač kai mes šnekame apie Europinius fondus ir jų naudojimą, viešinimo kompanijas. Tai labai aiškūs chrestomatiniai pavyzdžiai, kuo skiriasi reklama ir viešieji ryšiai. Reklama kontroliuoja turinį, laiką, plotą, o viešieji ryšiai nekontroliuoja nei laiko, nei ploto, nei turinio. Viešieji ryšiai kuria naujienas, kurios turi praeiti per žiniasklaidos filtrą ir, jeigu jos praeina, jos tampa dalimi tų naujienų, kurios išeina žiniasklaidoje kaip naujienos. Tai tai yra esminis skirtumas, kas yra reklama ir kas yra viešieji ryšiai, kokios yra vadovėlinės tiesos. Realiame gyvenime labai stipriai skiriasi, tačiau, jeigu mes to apibrėžimo nesilaikome, mes pradedame maišyti terminus ir pradedame šnekėti, nesuprasdami apie ką šnekame. Pavyzdžiui, yra tekstinė reklama, jeigu mes nusiperkame straipsnį laikraštyje arba portale, tai nėra viešieji ryšiai, tai yra reklama, nes tai kontroliuoja ir turinį, ir laiką, ir plotą. Dėl to šitas atskyrimas yra labai svarbus ir, aš manau, kad didelę meškos paslaugą padarė Lietuvos valdžios, kurios įtvirtino sistemą Europos sąjungos projektų viešinimo, būtent sumaišyda-

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

17


mi tas sąvokas „reklama“ ir „viešieji ryšiai“ į vieną ir padarydami mišinį. Kitas dalykas, kuris atsitiko, iš tikrųjų blogas, per europinių projektų viešinimą, kad, jei mes sutariame, kad žiniasklaida yra sarginis demokratijos šuo, tai tu negali viena ranka tą šunį šerti, o kita ranka bandyti daryti blogus darbus ir tikėtis, kad tas šuo nuo tų blogų darbų apsaugos. Šito nebūna. Jeigu tu viena ranka maitini žurnalistą pinigais, kuriais yra užsakomi straipsniai, nereikia tikėtis, kad jis atliks savo darbą, kurį jis kaip žurnalistas turėtų atlikti. Čia yra akmuo ne į žurnalistų daržą, bet daugiau į žiniasklaidos priemonių savininkų daržą. Šitie dalykai yra sumaišę sąvokas mūsų galvose, ką mes vadiname žurnalistika, kas yra viešieji ryšiai ir kas yra reklama. Kai visa tai susimaišo, tai priešprieša tarp viešųjų ryšių ir žiniasklaidos yra tokia didelė. Iš tikrųjų, chrestomatiškai, viešieji ryšiai yra būtent naujienų kūrimas ir, jeigu žiniasklaidos priemonės filtrą naujiena praeis, tai reiškia, kad tu esi geras komunikacijos specialistas, tu žinai, kaip žiniasklaida dirba, tu žinai, kad tai yra naujiena, kad tai tikrai bus paimta. Tai, aš manau, yra esminis ir fundamentalus dalykas. D. Radzevičius: TNS tyrimai rodo, kad lietuviai labai intensyviai per dieną skaito, žiūri, klauso televiziją ar radiją. Žmogus daugmaž supranta, kas vyksta pasaulyje atskirais gabalėliais, tačiau, jei paklaustum, iš kur tai žinai, jis net neatsimintų ar jis tai girdėjo per radiją, ar televiziją. Kitaip tariant – jis nežino šaltinio. Aš manau, kad reikia sąžiningai pasakyti, kad verslas ir daugybė kitų organizacijų, kurios labai norėjo būti tokie pat patikimi kaip žurnalistai, jie stengiasi kopijuoti televizinius, radijo, spaudos produktus, kurie atrodo kaip žurnalistika tik dėl to, kad žmonės greičiausiai labai pasitiki. Pavyzdžiui, „Žinių radijuje“ yra laida, kurią veda Žilvinas Šilėnas. Laida, kurios normalus žmogus kaip žurnalistikos neturėtum klausytis iš viso, nes tai

18

2017

yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovas, kuris turi aiškią laisvos rinkos filosofiją ir jis daro laidą, kurioje vertina gerus ir blogus valdžios darbus. Jis yra laidos vedėjas, radijo stotyje, kuri vadinasi „Žinių radijas“, kuri save pozicionuoja kaip žinių ir žurnalistikos stotį, bet ši laida neturi nieko bendro nei su žiniomis, nei su žurnalistika. Tai yra geriausiu atveju viešųjų ryšių, blogesniu, aš manyčiau, toks neaiškus subproduktas, kuris dažnai gali būti įdomus, ten padaro įdomių pokalbių, pasikviečia svečią, duoda interviu, beveik kaip žurnalistas kalbina, paspaudžia ką nors, vertina gerus ir blogus darbus, bet iš tikrųjų tai yra visiškas subproduktas ir, su visa pagarba tokiems produktams, jie iš tikro yra kūrybinis projektas, bet aš drįstu pasakyti, kad šitaip sujaukiamos žmonių smegenys. Galbūt net nepagalvojant nieko blogo, bet realiai iškraipydami visą tą rinką, mes gauname kitą rezultatą, kai vėliau jau suprantame, jog po kiek laiko mūsų galutinis klientas lieka suklaidintas. A. Jonkau, žvelgiant iš viešųjų ryšių atstovo pozicijos, gal galite trumpai apibūdinti, kokie pagrindiniai iššūkiai dabar kyla žurnalistui? A. Jonkus: Aš manau, jog pagrindinis dalykas yra, kad mūsų dabartinė žiniasklaida, ypač internetinė, turėtų būti labai suinteresuota pritraukti pačius jauniausius vartotojus ir turėti ten turinio vaikams ir juos mokyti pažinti tikruosius šaltinius. Jeigu jie to nedarys, būtent socialinių tinklų platformos jų neišmokys atsirinkti šaltinių ir čia jau yra ne žurnalistų, bet žiniasklaidos priemonių savininkų klausimas, ar jie investuoja į tai, ar jie iš tikrųjų pradės kurti turinį. Jei ji nemokys, nepradės redukuoti, tai tas procentas žmonių, kurie tikės viskuo, kas parašyta socialiniuose tinkluose, išaugs beveik šimtu procentų ateityje. Tai čia vienas iššūkis, kuris yra susijęs su žiniasklaidos savininkais. Žurnalistams, kaip ir visose kitose šio ir ateinančio amžiaus profesijose,

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

Žurnalistams, kaip ir visose kitose šio ir ateinančio amžiaus profesijose, esminis dalykas – kritiškas protas.


esminis dalykas – kritiškas protas. Jeigu žurnalistas išėjęs iš žurnalistikos studijų programos neturi tos nuostatos, kad jis visgi dirba sarginio šuns darbą, tai reiškia, kad jis jau neturi tikrojo žurnalistinio darbo pašaukimo, nes jis turi būti tas gate keeper‘is (vartininkas – red. past.), kuris realiai patikrina, ar tai yra naujiena, ar nėra. Kritiškas protas yra vienas iš esminių dalykų tiek kietiems darbininkams jų sferoje, tiek žurnalistikoje. Jeigu šito neturėti, jeigu, sakykim, eiti lengviausiu keliu, jeigu priimti tą produktą, tai natūralu, kad galutinis žurnalistinis produktas bus nekokybiškas. Ar žurnalistai pritaria A. Jonkaus nuomonei, ar įžvelgia kitų iššūkių? A. Kubilius: Dar pridėčiau darbo tempą. Man žinios būna kas pusvalandį, kai aš dirbu radijuje. Yra komanda, kuri dirba, yra sukurta sistema, ji iš esmės veikia, bet vis tiek tu esi tas žmogus, kuris priima akimirkos sprendimą. Tai yra didžiulė rizika, nes kartais būna, jog nesi visiškai tikras, kad tas faktas, kurį praneši pirmą bus teisingas ir tai – didžiulė rizika. Kartais dėl operatyvumo tikrai tenka pasiduoti tempui ir paskelbti, o po to tikslinti. Ačiū Dievui, bent aš per savo praktiką nesu paskelbęs visiškos nesąmonės. Minimalių klaidelių būna, bet mes tai matome ir internetiniuose puslapiuose, kur žurnalistai tiesiogiai iš spaudos konferencijos rašo ir kažką supranta negerai. Tai aš prie viso to, kas buvo kalbėta, pridėčiau būtent tempą ir sugebėjimą išlaikyti kritinį mąstymą ir kartais net stabtelėti, nes jis ir to greito informacijos srauto pastūmimas į šoną 2-3 minutėms gali būti esminis. A. Jonkus: Aš manau, reikia pripažinti, kad mūsų žiniasklaida tikrai dar yra sveika, nes, prisiminkime Vokietijos kariuomenės atvejį Rukloje, kai buvo bandoma padaryti netikras naujienas. Tai nepavyko, nepaisant to, kad buvo bandoma pasinaudot tuo, jog žiniasklaida dirba labai greitai. Iš tikrųjų tai parodo,

jog nėra dar blogai pas mus Lietuvoje, kad žiniasklaida ant visiško supuvusio jauko nekimba. A. Vernickaitė: Institucijų viešųjų ryšių darbas irgi yra geras, nes yra numatomos tokios galimos grėsmės, į jas reaguojama ir žinoma, kaip jas atremti. Manau, kad čia abipusis darbas: žurnalistai neužsikabina, o būtent komunikacijos žmonės, jie nuspėja, kokios grėsmės gali būti ir ką daryti, kad joms užkirstų kelią.

Artūras Jonkus. Eglės Zubriūtės nuotr.

D. Radzevičiau, ar įžvelgiate tokią riziką, kad žurnalistų vieną dieną nereikės ir jų vietą užims socialiniai tinklai ir viešųjų ryšių atstovai, arba apskritai – robotai? D. Radzevičius: Didžiąją dalį to, ką anksčiau darydavo tik žurnalistai, jau dabar daro visos kitos technologijos. Aš nematau čia iš viso didelės problemos, nes, man atrodo, žurnalistai yra išlaisvinti iš daug sunkaus darbo. Žurnalistai išskirtinai turi tikrinti, taisyti klaidas ir išlaikyti subalansuotą informaciją, nes visi kiti komunikuoja tik gerai ar tik blogai, meluoja. Žurnalistikoje tyrimas ir analitika niekada nebuvo atšaukti ir tol, kol tai laikysis, bus žurnalistika. Ateityje žurnalistai tik tuo ir užsiims, todėl kad kitos grupės yra okupuotos verslo, politikų. ◀

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

19


Tiriamoji žurnalistika Lietuvoje: kam kišti pirštus į ugnį?

Kurį laiką kalbama, kad tiriamosios žurnalistikos užuomazgas jau galima matyti ir Lietuvoje. Tai žurnalistikos aukštasis pilotažas, būtinas demokratinėje valstybėje, siekiančioje skaidrumo. Tačiau yra labai mažai žurnalistų, kurie būtų suinteresuoti užsiimti tyrimais, ir tik keliose redakcijose investuojama į šią žiniasklaidos sritį. Kur yra priežastys, kad tiriamoji žurnalistika – ne kasdienybė, o greičiau prabanga Lietuvos žiniasklaidoje?

Algimantė Ambrulaitytė

20

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7


Šarūnas Černiauskas. Vidmanto Balkūno/15min nuotr.

„ O k am to reikia?“ 15min.lt Tyrimų skyriaus vadovas Šarūnas Černiauskas kalbėdamas apie tai, kodėl šiandieninėje žiniasklaidoje tiek mažai tyrimų srityje besispecializuojančių žurnalistų, negali išskirti vienos priežasties. Priežasčių yra daug. Viena jų – aukštojo mokslo kokybė. Anot Š. Černiausko žurnalistais dirbti ateina žmonės, kurie žino, ką nori daryti, kaip tai turi atrodyti, tačiau ne visuomet geba patys tai padaryti. Atsakydamas Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro programos vadovas doc. dr. Mantas Martišius teigia, kad ilgą laiką tiriamosios žurnalistikos nereikėjo, tad ir studijų programa yra suinteresuota paruošti būtent aukštos kokybės reporterius, gebančius atsirinkti, apdoroti ir pateikti informaciją. Anot pašnekovo, dar ir šiomis dienomis kitokio poreikio mažai, nes Lietuvoje yra vos kelios redakcijos, investuojančios į tyrimų sritį. Žurnalistai, norintys specializuotis šioje srityje, turi galimybę pabaigę bakalaurą stoti į magistrantūros studijas, kuriose vienas iš tikslų – formuoti gebėjimus atlikti žurnalistinius tyrimus. Š. Černiauskas taip pat priduria, kad redakcijų požiūris į jauną žmogų ne visada būna geras,

mat praktikantams ar naujokams skiriami rutininiai darbai – „dengti srautą“, nepriklausomai nuo to, kur jie patys save įsivaizduoja. „Redakcijos didelės, o srautininkų visiems reikia. Taip prarandamas potencialas“, – teigia pašnekovas. Šią padėtį lemia tai, kad tiriamoji žurnalistika nėra pelninga. Ji labai brangi, informavimo priemonių redakcijos ir vadovai neskiria tam pakankamai lėšų. Net jei tiriamosios žurnalistikos straipsniai kuriam laikui ir „iššoka“ į priekį pagal skaitomumą, tų pačių rezultatų komerciškai orientuotas tekstas pasiektų su kelis kartus mažesnėmis sąnaudomis. Situaciją spalvingai iliustruoja „Laisvė TV“ įkūrėjas Andrius Tapinas: „Įsivaizduokit, tyrimas trunka mėnesį laiko. Tarkim, skaitomumas 150 000 – tai yra geras skaitomumas. Dabar tekstas apie „Penkias paslaptis, kaip nusidažyti nagus“ – 100 000. Mažiau. Per kiek jį parašė? Per penkias minutes. O dabar pažiūrėkim į sąnaudas. Tam 150 000 pasiekti reikia laiko, reikia pinigų, reikia nervų, reikia teisininkų paslaugų ir panašiai. Parašyti postą apie nagus – nieko nereikia“, – teigia A. Tapinas. Anot jo, portalams ir televizijoms, visa tai logiškai pasvėrus, daug labiau apsimoka padaryti

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

21


Birutė Davidonytė. Šarūno Mažeikos/Delfi nuotr.

mažiau kainuojančią laidą, kuri bus žiūrimesnė ir atneš daugiau finansinės naudos, nei rimtas tyrimas. Iš to atsiranda vadovų ambicijų ir noro trūkumas. Redakcijos dažnai kelia sau klausimą: „O kam to reikia? Kam tas vargas?“, nes su tyrimais ateina daug papildomų bėdų, kurios reikalauja moralinio stiprumo ir sugebėjimo įtikinti akcininkus, kad tai yra verta. Š. Černiauskas tam pritaria – jo teigimu „pagal grynąją vertę portalui, vienas srautininkas sugeneruoja daugiau clickų nei kokie trys tyrėjai.“ Aukštos kvalifikacijos žurnalistai brangiau kainuoja, jų darbas rizikingesnis. Pašnekovo teigimu, vienintelė apčiuopiama priežastis, kodėl redakcija galėtų investuoti į tiriamąją žurnalistiką – tai kelia jos prestižą.

Pr al ai m i ko m e rci n e i ž i n ia s k l ai dai Žurnalistė Birutė Davidonytė, ilgą laiką portale Delfi.lt rašiusi nekilnojamojo turto temomis ir ištyrusi ne vieną įstatymo pažeidimą, atkreipia dėmesį į dar vieną priežastį: priešingai nei užsakomaisiais straipsniais, tiriamosios žurnalistikos tekstais jų herojai dažniausiai nėra patenkinti. Neretai istorija keliauja į teismą – kiekvienas nori ginti savo teises, ypač jei atskleidžiama su įstatymais prasilenkianti veikla. Tačiau teisme viskas gali nesibaigti. Žiniasklaida išgyvena iš reklamos, tyrimo objektu ta-

22

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

pęs įtakingas asmuo padarys viską, kad jo valdomų įmonių reklamos žiniasklaidos priemonė negautų, kas gali smarkiai apkarpyti jos biudžetą. „Kam reikia, kad, pavyzdžiui, TV3 tirtų kokius nors „Achemos“ neskaidrius dalykus? Galbūt ji yra reklamos davėjas arba šiaip turi įtakos žmonėms, kurie žino reklamos davėjus. Vienas kitas skambutis ir tu gali likti be trečdalio biudžeto. Turi būti labai morališkai stiprus, kad įtikintum savo akcininkus, kad tai buvo verta“, – tiesiai šviesiai rėžia A. Tapinas. Pašnekovų teigimu, problemos yra ne tik pačioje žiniasklaidoje, tačiau susiduriama ir su skaitytojų pasyvumu. Maža visuomenės dalis, pasak Š. Černiausko, analizuoja ir domisi rimtesnėmis temomis. „Taip, yra ir visuomenės problema. Maža šalis, maža rinka. Tokiomis sąlygomis svarbus kiekvienas, kuris domisi tyrimais, juos perskaito, pažiūri, pasidalina. O tokių nėra daug. Dauguma žmonių – pasyvūs informacijos vartotojai, nenorintys vargintis analizuojant sudėtingesnes istorijas. Atviras klausimas, kieno didesnis nuopelnas – atbukusios visuomenės ar žiniasklaidos, kuri nemaža dalimi prie to atbukimo prisidėjo? – atsidūsta 15min.lt tyrimų skyriaus vadovas. – Būtų labai smagu matyti labiau išprususią ir daugiau mąstančią visuomenę, kuri savaime diktuotų poreikį kokybiškesnei žurnalistikai. Bet čia kalta ir valstybė su nevykusia švietimo politika, ir ta


Andrius Tapinas. Kiril Čachovskij/Delfi nuotr.

pati žiniasklaida, kuri labai mėgsta nusipiginimą naudoti kaip lengviausią kelią pelno link.“ Dar viena bėda, anot jo, yra žurnalistai „su polinkiu valytis kojas į auditoriją“. „Tokie veikėjai žiniasklaidą naudoja kaip smegenaplovę ir diskredituoja visą žurnalistiką. Ir po to padorūs žurnalistai turi įrodinėti, kad jie tuo pačiu daiktu nesmirda“, – priduria Š. Černiauskas.

Pro b le m os pe r v i e ną d i e ną n e i šs pr e n dž ia m os Badyti pirštais kaltinant kažkurią vieną pusę yra labai paprasta, pripažįsta pašnekovai. Tačiau jie sutaria – už šiandieninę situaciją atsakinga ne viena ir net ne dvi pusės. Pradėti reikia nuo žiniasklaidos. Andrius Tapinas teigia, kad šiandieninei žiniasklaidai trūksta tam tikrų taisyklių ir principų – turi būti idealizmo ir pinigų mišinys, o ne likti vien tik pinigai, nes su tokiu principu kokybė niekada neaugs: „Jei turėsim taisykles ir principus, ko niekada nedaryti dėl pinigų – užsakomieji straipsniai, paslėpta reklama ir visi kiti dalykai – tai tada ta žiniasklaidos kokybė po truputį pradės augti. Bet kol kas aš nesu toks labai didelis optimistas dėl bendros kokybės augimo, nes mes matome tiek netikrų naujienų problemas, tiek visus kitus dalykus.“ B. Davidonytė šiuo klausimu yra nusiteikusi optimistiškai: „Jeigu žmonės nepasitiki žinias-

klaida, jos kokybe, tai kalti ne žmonės, o kalta žiniasklaida. Dabar vyksta ir kartų pasikeitimas – ateina nauji, jauni žurnalistai, kurie užaugę jau kitokioje šalyje, yra drąsūs, atsakingi, principingi, nebijo kalbėti tiesos. Aš manau, kad labai daug problemų, kurios anksčiau buvo žiniasklaidoje, tiesiog išsispręs – nebeliks tam tikruose dienraščiuose interesų gynimo ar politinio pamušalo.“ Ne taip šviesiai į ateitį žvelgia Š. Černiauskas. Jis primena, kad problema sunkiai išsprendžiama, nes yra sisteminė. Keisti požiūrį ir judėti kita linkme turėtų trys pusės: žiniasklaida, visuomenė ir valstybė, kuri privalo atkreipti daugiau dėmesio į švietimo politiką. A. Tapinas prie to paties pamini ir reklamos davėjus – dėdami savo turinį ir mokėdami pinigus atsakingumu nepasižymintiems portalams, verslininkai skatina jų gyvybingumą. Prisimenant mažą tiriamąja žurnalistika užsiimančių žiniasklaidos priemonių skaičių B. Davidonytė pabrėžia, kad pernelyg jį padidinti būtų tiesiog nepraktiška – visi žurnalistai tyrimais neužsiims. Tačiau nors ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje tiriamoji žurnalistika sudaro mažą žurnalistikos dalį, ji yra nepaprastai svarbi. Gera kryptimi valstybę galima atgręžti tik pirma atsigręžus į problemas. „Viešumas yra didelis ginklas ir, man atrodo, yra labai svarbu kelti problemas į viešumą ir taip siekti pokyčių“, – sako žurnalistė. ◀

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

23


Politologas Lauras Bielinis: socialinių tinklų cenzūra yra bergždžias dalykas

Martyna Bajorinaitė

Pastaruoju metu melagingos naujienos (angl. fake news) žiniasklaidoje tapo itin ryškiu, daug diskusijų sukėlusiu fenomenu. Komunikacijos tyrėjai, ekspertai neretai melagingas naujienas įvardija kaip manipuliaciją, propagandą, kuri gali paveikti ar net iš esmės keisti visuomenėje vykstančius politinius, socialinius procesus. Kaip vienas pavyzdžių, dažnai minimi praėjusiais metais vykę JAV prezidento rinkimai. Reaguodamas į šią situaciją, socialinis tinklas „Facebook“ ėmėsi veiksmų: atsirado galimybė pranešti apie netikras naujienas, klasifikatoriuje pažymint įtarimą keliančius pranešimus kaip fake news. Tačiau ar tai netaps cenzūra? Politologas, socialinių mokslų daktaras Lauras Bielinis skeptiškai vertina bet kokius bandymus kontroliuoti žiniasklaidoje pasirodančius melagingus pranešimus.

P

o praėjusiais metais Lietuvoje ir pasaulyje vykusių rinkimų imta diskutuoti apie žiniasklaidoje pasirodančių melagingų pranešimų įtakas. Ar tikslinga tai laikyti svarbiu reiškiniu, turint omenyje, kad pačios žiniasklaidos įtaka ne visada yra tokia didelė, kaip atrodo, ar žiniasklaidos

24

2017

priemonių atstovai norėtų, kad būtų? Na, iš tikrųjų fake news nėra kažkieno išsigalvojimas arba nesąžiningų žurnalistų bandymas patraukti mūsų dėmesį. Iš dalies, tai gali būti propagandinis triukas ar bandymas įtikinti tada, kai neįmanoma pateikti realių faktų. Kita vertus, mes turėtume suvokti ir tai, kad

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7


Lauras Bielinis. Asmeninio archyvo nuotr.

Prielaidų vartojimas yra fake news pagrindas.

šiandien žiniasklaida ištirpsta įvykių ir įvykių interpretacijų sraute ir praranda tą kontūrą (labai aiškų, suprantamą jos funkcijų derinį), kurį turėjo XX amžiuje. Šiandien žiniasklaidos užduotis (didžiąja dalimi) yra tiesiog išlikti, o ne realizuoti save, arba išlikti per kažkokį kitokį savęs realizavimą. Todėl tas fake news fenomenas yra ne tiek sąmoningas žiniasklaidos siekis pritraukti kitų klausytojų dėmesį savo atžvilgiu, kiek pasimetimas informacijos srautuose. Kalbant apie politiką, klaidinga manyti, kad žiniasklaida yra labai objektyvi (nors aš, tiesą sakant, nežinau, kas yra objektyvumas), neutrali politiko atžvilgiu. Deja, ji negali išlikti nepažeidusi kurios nors žinios objektyvumo arba tiesos perteikimo sąlygos, nes pats politikas, kalbėdamas apie reiškinį, jį vertindamas, yra absoliučiai subjektyvus ir ne visada teisingas to reiškinio, problemos atžvilgiu. Žiniasklaida gi, persakydama, interpretuodama politiką, daro tam tikras paklaidas ir mes matome seką vienas paskui kitą

2017

einančių informacinių blokų, kurie po truputį iškreipia situaciją ir paverčia ją panikos, pavojaus arba visiško pasimetimo situacija kurios nors konkrečios problemos sprendime. Netikros naujienos plinta socialiniuose tinkluose, ten veikia tam tikri algoritmai, kurie seka mūsų perskaitytas naujienas tam, kad vėliau sraute matytume tik panašias į jas, įskaitant ir melagingas, kurios gali būti stipriai politiškai angažuotos. Kaip manote, ar ši socialinių tinklų įtaka reali? Sunku pasakyti. Matyt, tai dar reikia ištirti. Iš vienos pusės, bet kuri žinia, kurią aš asmeniškai gaunu, nesvarbu teisinga ar melaginga, daro poveikį, iškreipia ar sustiprina požiūrį į vieną ar kitą politinį objektą. Ar tai veikia rinkėją? Klausimas. Labai dažnai rinkėjas išreiškia savo vertinimą atitinkamam mainstream‘ui, egzistuojančiam žiniasklaidos lauke arba socialiniuose tinkluose, bet kada jis daro realų veiksmą, t. y. balsuoja, jau nebūtinai remiasi

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

25


Vidutiniškai, proc. 50

40

30

20

10

0

Tiesiogiai

Per nuorodą

Per paiešką

Į melagingų naujienų svetaines

Iš soc. tinklų

Į populiariausias naujienų svetaines

Kaip matote šių naujienų plitimą Lietuvos kontekste? Aš nemanau, kad mes esame kažkuo išskirtiniai. Kaip ir visame normaliame pasaulyje, turiu galvoje vakarų pasaulį, pas mus irgi šie procesai yra gana intensyvūs. Dabar žinios, informacijos srautai tampa neišvengiama ir, tikriausiai, privaloma gyvenimo sąlyga. Mes be to jau negalime.

nerimauti. Nerimo ir baimės jausmas visuomenėje iš tikrųjų labai dažnai sukeliamas štai tokių melagingų naujienų, ypač blogųjų naujienų, kurių mes nemokame atskirti. Na, tiesa, informacinio raštingumo prasme mes galime atrasti tam tikrų mechanizmų, kurie leidžia tuoj pat susigaudyti situacijoje, nes labai dažnai tie, kurie skleidžia fake news, kad teisiškai apsaugotų save, skelbdami žinią įterpia kokį raktinį žodelį, tokį kaip „galbūt“, „galimai“, „gali būti“, „manoma“ ir panašius. Jei randame tokį žodį, galime būti tikri, kad tai, kas ten sakoma nėra nei tiesa, nei netiesa. Tai tiesiog yra prielaida. Pavyzdžiui, teigiama, kad ateityje kažkoks virusas sunaikins pusę žmonijos. Prielaidų vartojimas yra fake news pagrindas.

Kokias išskirtumėte didžiausias politines, socialines grėsmes, visuomenės pokyčius, kuriuos Lietuvoje galėtų sukelti netikros naujienos? Aš esu įsitikinęs, kad didžiausios grėsmės susijusios ne su kažkokiomis politinėmis pasekmėmis, jos tik po to sekantys veiksniai. Pirmiausia, fake news poveikis yra psichologinio pobūdžio. Mes staiga imame kažko bijoti,

Kaip su šiais padariniais reikėtų tvarkytis? Įbauginta visuomene lengva manipuliuoti. Žinoma. Įbaugintas žmogus nustoja būti žmogumi. Jis jau yra valdomas instinkto ir tada tikrai su juo daug lengviau susitvarkyti, bet mes visų žmonių neišmokysime būti labai protingais. Tiesiog tie, kurie tą sugeba, mokės išspręsti šią problemą, o tie, kurie to

tuo, ką jis išgirdo iš trečių informacijos šaltinių ir žiniasklaidos, o tuo, kiek kandidato teiginiai yra jam asmeniškai naudingi, atitinka jo asmenines vertybines orientacijas, ideologinius siekius. Labai dažnai tai nesutampa su fake news arba tų informacinių srautų dominavimu, kuris užima rinkėjo pasąmonę, kai jis skaito arba žiūri žiniasklaidą.

26

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

Iš kur JAV interneto vartotojai patenka į populiariausias ir melagingų naujienų svetaines? Social

Media and Fake News in the 2016 Election/ Alexa duomenys.


nesugeba, ir nesugebės. Bet jeigu mes visiems pakelsime jų intelekto lygį, kultūrinį išsilavinimą, daug daugiau bus tų, kurie išspręs šias problemas. Žmonės daug greičiau pamatys, kad tai yra tiesiog versija, bet ne tiesa. Kaip manote, kiek efektyvūs bandymai kontroliuoti netikras naujienas? Ar technologiniai blokavimai, skundai socialiniuose tinkluose neįgalins cenzūros? Man atrodo, kad ypač socialinių tinklų cenzūra yra bergždžias dalykas dėl dviejų priežasčių. Pirma, mes negalime formalizuoti šios cenzūros, t. y. negalime įvesti kažkokių technologinių algoritmų, kurie atmestų arba nepraleistų tam tikrų žodžių, žodžių junginių ir panašiai. Bet kokį žodžių junginį galime pakeisti metafora, palyginimu, kas, ko gero, gali tapti net stipresniu dalyku. Antra, jei konkretūs žmonės sėdėtų ir tikrintų, tada turėtų būti pusė visuomenės, tikrinančios kitą pusę visuomenės, kas, vėlgi, yra fiziškai neįmanoma. Aš manau, kad cenzūra kaip reiškinys šitoje situacijoje yra praktiškai neįgyvendinamas dalykas, turint omenyje informacijos srautų gausą ir technologines galimybes, kurios leidžia

tą informaciją dauginti. Tą mes aiškiai matome rytuose – Rusijoje, Kinijoje, kur bandoma griebtis cenzūros, bet nieko neišeina. Ar informacinis raštingumas galėtų tapti viena iš išeičių? Sutinku, kad informacinis raštingumas yra privalomas dalykas, tačiau mes turėtume apskritai susimąstyti, koks yra šios sąvokos turinys, ką mes turime omenyje, sakydami „informacinis raštingumas“. Jei tai – gebėjimas atrinkti arba pajusti, pamatyti kas yra tiesa, o kas – melas, na atsiprašau, tai yra be galo sudėtinga. Aš nemanau, kad tą žmogus gali padaryti. Kita vertus, mano galva, informacinio raštingumo sąlyga paprasčiausiai yra žmogaus intelektualinių savybių ugdymas, kurios reikalingos normaliam, išsivysčiusiam žmogui. Nes, kada mes kalbam apie švietimą ir raštingumą, ar turime omenyje tai, kad žmogus privalo žinoti, jog Žemaitė, Vaižgantas yra geri rašytojai, o kažkas kitas ne? Na atsiprašau... Švietimo ir aukštojo mokslo sistema turi daugiau orientuotis į asmenybės ugdymo problemas, nes, suteikdami žmogui technines žinias, gebėjimą atskirti vieną faktą nuo kito, mes jį klaidinam. Praeis

2017

Kai kurios socialiniuose tinkluose pasklidusios melagingos naujienos yra tiesiogiai susijusios su Lietuva. Autorės nuotr.

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

27


nedaug laiko ir to, ką šiandien galim atskirti, rytoj negebėsime net suvokti, kad tai apskritai egzistuoja. Lygiai taip pat svarbus ir žiniasklaidos priemonių atstovų, žurnalistų ugdymas. Kiek žinau, žurnalistai šiandien labai mažai supažindinami su humanitarine mokslo puse – filosofija, etika. Jie tik iš dalies, labai paviršiumi tai paliečia, jei išvis to mokosi. O tai – labai svarbu. Kokius dar efektyvius būdus išskirtumėte, kurie padėtų išvengti melagingų naujienų keliamų pavojų? Manau, kad mes tikrai nepasieksime rezultato, jei bandysime kažkaip teisiškai apriboti, formalizuoti žinių teikimą, informacijos sklaidą, nes tai bus tiesiog didelės sąnaudos, kurios atneš nulinį rezultatą, ypač šiuolaikinėje situacijoje. Kitas dalykas, kuris, ko gero, daugiau ekonominis negu kultūrinis ar psichologinis – žiniasklaidos funkcionavimas. Šiandien žiniasklaida vadovaujasi komerciniais principais – ji skleidžia tokias žinias ir toleruoja tokio tipo informaciją, kuri yra fake news lygmens ne todėl, kad ji pati sumenkėjo ir degradavo, o todėl, kad tai šansas gauti pelną, kuris pasiekiamas per skaitytojų dėmesį. Tai yra dėmesio ekonomika. Jei žiniasklaidą traktuosime tik kaip verslo subjektą, tai ji ir gaus tą savo pelną, naudodama visus verslui tinkamus dalykus. Fake news, visokie šoką keliantys reportažai, gąsdinimai ir panašiai tampa pelningu dalyku, nes pritraukia dėmesį. Taigi reikia permąstyti ir ekonomines žiniasklaidos funkcionavimo galimybes. Kaip tą padaryti aš nežinau, neturiu atsakymo. Koks visuomeninio transliuotojo vaidmuo nepatikimos, melagingos informacijos lauke? Jam kaip ir nereikia vaikytis pelno, skleidžiant menkavertę ar apgaulingą informaciją. Na visuomeninis transliuotojas pelno atžvilgiu yra laisvesnis. Jis ir demons-

28

2017

truoja, kad sugeba mažiau vadovautis ta fake news logika. Nors ir čia mes pastebime tokių apraiškų: jam taip pat reikia pritraukti dėmesį, nukonkuruoti privačius transliuotojus, todėl visuomeninis transliuotojas taip pat neišvengiamai, kartas nuo karto, įpuola į tą situaciją, kada pasinaudoja tokiu dalyku kaip fake news technika. Bet, iš tiesų, finansavimo formos pakeitimas sukuria tokią situaciją, kada žiniasklaidos priemonės tampa solidesnės ir mažiau griebiasi tokių priemonių kaip melagingas informavimas. Kaip Jūs matote netikrų naujienų fenomeną ateityje: jos išnyks, įgaus naują formą, taps normaliu, neatsiejamu žiniasklaidos reiškiniu? Aš manau, kad ateityje, ko gero, fake news fenomenas nebebus toks aktualus kaip šiandiena. Nes, kaip ir visose srityse, taip ir informacijos skleidime (kalbu apie žiniasklaidos funkcionavimą) visuomenė pavargsta nuo vieno ir to paties. Su laiku visuomenė ir pavargs, ir pripras, ir, tokiu būdu, užsiaugins „storą odą“, išmoks jei ne išvengti, tai bent jau nematyti ir negirdėti to informacinio triukšmo, kuris nėra tiesa. Todėl, manau, kad ateityje mes pamatysime kažkokias naujas formas, kurios, galbūt, bus visiškai mums neįprastos, kitaip teiks informaciją arba priešingai – atsiras technologijos, kurios leis mums atsiriboti nuo tokios informacijos, kuri mums yra neįdomi, mūsų neliečia, yra mums nereikalinga. Turint omenyje, kad socialiniais tinklais naudojasi vis daugiau žmonių, ar pranašaujate netikroms naujienoms pabaigą? Aš nemanau, kad fake news liks tokios formos, kokios yra dabar. Tačiau kokia bus ta nauja forma – sunku pasakyti. Nelabai prieš dvidešimt metų įsivaizdavome ir tokį reiškinį kaip socialiniai tinklai.

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

Praeis nedaug laiko ir to, ką šiandien galim atskirti, rytoj negebėsime net suvokti, kad tai apskritai egzistuoja.


Dar XVII amžiuje Europoje jiems atsiradęs dėmesys nemąžta ir dabar. Kelis šimtus metų jie buvo ir iki šiol tebėra įvairių šalių knygos istorikų mokslinio domėjimosi objektas, juos, kaip ypatingas knygas, jau XVII amžiuje pradėjo rinkti, o nuo XVIII amžiaus kolekcionuoja viso pasaulio bibliofilai. Ši knyga sumanyta kaip lengvai prieinamos, glaustos informacijos apie spaudos pirmagimius – XV amžiuje Europoje spausdintas knygas – šaltinis. Šias knygas vadiname inkunãbulais.

www.aleidyba.lt Ieškokite knygynuose ir leidykloje

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

29


Viktorija Juškauskaitė

Liudvika Meškauskaitė: nurodymas, kiek ir kokią informaciją skleisti – kišimasis į vieną pagrindinių žurnalisto teisių „Jeigu informacijos ribojimas atitinka trijų pakopų testą ir yra proporcingas, tai – ne cenzūra, o teisinės informacijos ribojimas, egzistuojantis demokratinėje visuomenėje. Mes neturime galvoti, kad galime skleisti informaciją apie absoliučiai viską“, – sako žiniasklaidos teisės specialistė Liudvika Meškauskaitė. Teigiamų naujienų žiniasklaidoje ji taip pat pasigenda, tačiau mano, jog valdžia negali nurodinėti žurnalistams per prievartą. 30

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7


K

aip šiuolaikinėje žiniasklaidoje suprantamas toks atgyvenęs informacijos kontrolės mechanizmas kaip cenzūra? Cenzūra atsiranda tada, kai informacija yra ribojama be teisinio pagrindo, siekiant ją nuslėpti, iškraipyti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnį, cenzūra mūsų šalyje yra draudžiama. Tačiau dažnai tiek praktikai, tiek teoretikai, tiek žurnalistai, tiek visuomenė cenzūrą painioja su teisiniu informacijos ribojimu. Demokratinėje visuomenėje informacija gali būti ribojama pagal griežtas taisykles, kurias žiniasklaidos teisėje vadiname trijų pakopų testu. Tai reiškia, kad informaciją riboti galima griežtai, laikantis trijų sąlygų. Jei bent vienos iš jų nesilaikoma, tai nebus teisinis informacijos ribojimas, tai – cenzūra. Pirma sąlyga – bet koks informacijos ribojimas turi būti numatytas įstatyme. Ne instrukcijoje, ne poįstatyminiame teisės akte. Vis dėlto net ir įstatyme įtvirtintas draudimas negali būti savitikslis. Tas informacijos ribojimas turi turėti konkretų tikslą, tie tikslai yra apibrėžti Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio antrojoje

dalyje. Ten nurodyta, kokį gėrį saugant galima riboti informaciją – čia jau antroji sąlyga. Galima riboti informaciją, siekiant apsaugoti moralę (pavyzdžiui, Lietuvoje yra draudžiama pornografija) arba žmogaus teises – privatumą, garbę ir orumą. Trečioji sąlyga: apribojimas, nors ir numatytas įstatyme geru tikslu, turėtų būti būtinas demokratinei valstybei. Be to, tiek žiniasklaida, tiek pats žurnalistas turi keturias pagrindines teises: gauti informaciją (greičiau nei paprastas asmuo), akredituotis prie įvairių institucijų, išsaugoti ir neatskleisti informacijos šaltinių, bei turėti redagavimo laisvę.

Liudvika Meškauskaitė. Kiril Čachovskij/

Delfi.lt nuotr.

Žiniasklaidos teises reguliuojančios nuostatos bei įstatymai dažnai prilyginami cenzūrai. Kaip vertintumėte tokį požiūrį? Cenzūra – įstatyme nenumatytas informacijos filtravimo mechanizmas, kuris neatitinka tų trijų pakopų testo, kurį minėjau anksčiau. Jeigu informacijos ribojimas atitinka trijų pakopų testą ir yra proporcingas, tai – ne cenzūra, o teisinės informacijos ribojimas, egzistuojantis demokratinėje visuomenėje.

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

31


Mes neturime galvoti, kad galime skleisti informaciją apie absoliučiai viską. Žurnalistai, parašę tekstą, jį pateikia redakcijai. Ten jį redaguoja, taiso klaidas, keičia sakinių tvarką. Ar tokie veiksmai gali būti laikomi „cenzūravimu“? Gramatikos, skyrybos, stiliaus klaidos – bendriniai dalykai, kurie jokiu būdu nėra cenzūra. Bet jeigu redaktorius iš esmės iškreipia žurnalisto mintis, tai jau bus vienos iš keturių žurnalisto teisių – redagavimo laisvės – pažeidimas. Jei redaktorius iškreipia žurnalisto mintis, tai – vidinė visos redakcijos problema. Ją žurnalistas turėtų spręsti per savo profesinę sąjungą ar etikos savireguliavimo institucijas. Redagavimo laisvė priklauso tam žmogui, kurio vardu tekstas yra parašytas. Jei tekstą pasirašo redakcija – jie gali tvarkyti tekstą taip, kaip nori. Jei savo pavarde pasirašo pats žurnalistas, jis turi reikalauti teisių įgyvendinimo. Tai kur tada yra riba tarp cenzūros ir cenzūros nebuvimo? Be pagrindo ribojama informacija – cenzūra. Jei žmogus gali laisvai reikšti mintis, cenzūros nėra. Jei atsiranda in-

32

2017

formacijos kontrolė arba jos ribojimas, pavyzdžiui, žurnalistui neleidžiama rašyti jo pasirinktomis temomis, tai – neproporcingas ribojimas. Cenzūra gali būti įvesta valdžios, kaip „rusų laikais“, bet gali būti ir privati. Pavyzdžiui, aš jus reklamuoju, bet reikalauju rašyti apie mane tik gerai. Gali būti ir redaktoriaus cenzūra – nurodymas, apie ką ir kaip rašyti. Patys žurnalistai turi išsikovoti sau teises, kad jų mintys ir žodžiai būtų laisvi. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė Dovilė Šakalienė kovo mėnesį pasiūlė įstatymų pataisas, kuriomis žiniasklaida būtų įpareigota ne mažiau nei pusėje skelbiamo turinio nurodyti teigiamą informaciją. Kaip vertinate tokį seimo narės norą? Žmogus, kuris išmano teisinius pagrindus, tokių dalykų negali sugalvoti. Įstatyme numatyti, kiek procentų rašyti gero ar blogo, prasilenkia su įgytais teisės pagrindais. Kaip tokia forma galima išreikšti rūpestį? Iš kitos pusės, kaip pilietė suprantu tokį Seimo narės norą. Pas mus tiek žiniasklaidoje, tiek gyvenime daug negatyvo. Man asmeniškai taip pat nemalonu skaityti naujienas, kai pirmajame puslapyje pranešama tragedija.

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

Valstiečių ir žaliųjų frakcijos narė Dovilė Šakalienė įregistruotas pataisas atsiėmė praėjus keturioms dienoms. Domanto Pipo/Delfi.lt nuotr.


Norėčiau, kad būtų daugiau pozityvo, bet to negalima reguliuoti įstatymu. Tai reikėtų daryti švelniomis formomis: organizuoti apvalius stalus, konferencijas, kalbėtis su žiniasklaida, kuri ir pati galėtų (per savireguliavimo institucijas) skatinti žurnalistus skleisti daugiau pozityvesnės informacijos. Jei valdžia nurodys žiniasklaidai, kokią informaciją skleisti ir kiek jos turėtų būti, įsikiš į pagrindinę žurnalisto teisę – redagavimo laisvę. Pavyzdžiui, Skandinavijoje atskiros žiniasklaidos priemonės priėmė įstatymus, jog pirmajame puslapyje nebūtų skelbiamos kriminalinės naujienos. Jei valdžia nori daugiau geros informacijos – reikia įtikinėti, bet ne imtis prievartos. Žurnalistai ir kiti asmenys, sužinoję tokią D. Šakalienės pasiūlytą „naujieną“, nuomones garsiai reiškė tiek socialiniuose tinkluose, tiek naujienų portaluose. Ar tokie siūlymai turi galimybę įsigalioti? Įstatymai įsigalioja, jei Seimas juos priima. Toks bandymas Seime – ne pirmas. Jau lankėmės pas prezidentę Dalią Grybauskaitę. Tačiau tą kartą buvo vetuotos civilinio kodekso 2.24 straipsnis „Asmens garbės ir orumo gynimas“. Tokie D. Šakalienės siūlymai rodo,

kad Seimo nariai nesusigaudo teisiniuose dalykuose, juos pačius reikia mokyti. Jei žmonės nesupranta ir balsuoja, tai, be abejo, gali priimti įstatymus. Bet jei taip nutiktų, visada yra galimybė kreiptis į Konstitucinį teismą, kuris tikrai atmestų tokį įstatymą. Ar egzistuoja įstatymų spragos, kuriomis pasinaudoję atitinkami asmenys gali inicijuoti (iš nemokšiškumo ar siekdami naudos) procesus, kurie baigtųsi realiais žiniasklaidos suvaržymais? Teisė yra tam tikra priemonė – jei naudoji taip, kaip priklauso, tai atneša tik teigiamus dalykus. Tačiau ja galima ir piktnaudžiauti. Jei taip atsitinka, gali atsirasti neigiamos pasekmės ir žiniasklaidai. Pavyzdžiui, iškėlus konkrečiai žiniasklaidos priemonei 120 bylų, jai tikrai atsirastų neigiamų pasekmių. Ką žiniasklaida turėtų daryti, jei kažkas panašaus nutiktų? Tada reikėtų teisinėmis priemonėmis gintis. Manau, kad Lietuvoje žiniasklaida (kiek tai liečia jos interesus) yra gana solidari. Žiniasklaida susivienytų, be to, ji turi savo profesines sąjungas, savireguliavimo institucijas ir jų pagalba reikėtų gintis, jei panaši situacija įvyktų.

Seimo narių Dovilės Šakalienės, Zenono Streikaus ir Roberto Šarknicko parengtos pataisos skelbė: „Visuomenės informavimo priemonės turinyje turi būti ne mažiau kaip 50 procentų teigiamos (pozityvios) informacijos ir ji pateikiama informacinės programos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose.“ UŽ nuotr.

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

33


Baltarusija:

kur žurnalistika –

kalinė iki gyvos galvos Remiantis „Freedom house“ tyrimu, Baltarusijoje žiniasklaida yra viena iš labiausiai suvaržytų pasaulyje. 2016 metais mūsų šalies pietryčių kaimynė užėmė 197 vietą iš 202 pagal žiniasklaidos laisvę, lyginant su 2015 metais padėtis tik pablogėjo. Šįmet Baltarusijoje praūžus protesto bangoms, o kartu – ir areštams, nemažai buvo sulaikyta ir žurnalistų, ypač tų, kurie tiesiogiai transliavo įvykius pasitelkdami socialinius tinklus. Režimas tokius žurnalistus kaltina chuliganizmu, taiko represijas. Apie žiniasklaidos ir žurnalistikos padėtį Baltarusijoje, technologijų svarbą ir populizmo įtaką kalbėjau su Aliaksandru Herasimenka – baltarusiu, Vestminsterio universiteto doktorantu. Gimtinėje dirbęs žurnalistu, vėliau jis vykdė aktyvistinę veiklą dėl Baltarusijos piliečių teisių ir laisvių iš užsienio. Tai jis daro iki šiol.

34

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

Valdemaras Šukšta


Aliaksandras Herasimenka.

Asmeninio archyvo nuotr.

Redaktoriai vengia publikuoti turinį, kuris gali išprovokuoti įspėjimus iš valdžios. Niekas nežino už ką ir kada gaus įspėjimą, tai yra nei formalu, nei argumentuota. Tai sukelia daug streso žurnalistams, kadangi bet kurią akimirką priemonė gali netekti leidimo veikti, sako A. Herasimenka.

S ov i e tm e č i o tr ad i c i j ų tą sa

Ž i n ia s k l ai da pati sav e c e n zū ru o ja „Aš visuomet sakau, kad Baltarusija yra unikalus atvejis, iliustruojantis politikos ir žiniasklaidos blogybes. Esu įsitikinęs, kad būtent žiniasklaidos situacija šalyje yra vienas iš pavyzdžių, padedančių suprasti, kas vyksta Baltarusijoje“, – sako A. Herasimenka. Labiausiai žiniasklaidos laisvės ribojimas yra siejamas  su politiniu režimu, kuris egzistuoja daugiau nei 20 metų. Įtvirtindamas autoritarizmą šalyje, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka kartu įtvirtino ir visišką žiniasklaidos kontrolę. Pasak A. Herasimenkos, labiausiai yra suvaržytos tradicinės priemonės: spauda, televizija, radijas. Režimas iki šiol neprikišo nagų prie internetinės informacijos priemonių. Ironiška, kad Baltarusijos konstitucijoje teigiama, kad cenzūra yra draudžiama. „Iš esmės, visa cenzūra šalyje yra neoficiali. Pavyzdžiui, priimami įstatymai, kurie leidžia valdžiai gan smarkiai kontroliuoti žiniasklaidą ir žurnalistus. Informacijos ministerija gali du kartus įspėti žiniasklaidos priemonę. Jei abu įspėjimai nutiko per vienerius metus, žiniasklaidos priemonė gali netekti registracijos. Todėl norėdamos išvengti perspėjimų, žiniasklaida pati save cenzūruoja“, – aiškino A. Herasimenka. Jis priduria, kad įspėjimai gaunami ne dėl turinio, o dėl komentarų, kuriuos reiškia vartotojai.

Anot pašnekovo, pirmiausia, Baltarusija nesugebėjo išsivaduoti iš sovietmečio palikimo – dabartinis autoritarinis režimas savotiškai pratęsė tarybinių laikų tradicijas. Ta pati Informacijos ministerija veikia panašiu, jeigu ne tokiu pačiu principu, kaip ir sovietinė žiniasklaidos reguliavimo sistema. Pašnekovas pabrėžia, kad posovietinėse šalyse bene visos valstybinės institucijos pakeitė savo funkcionavimą ir pavadinimą, o tuo tarpu Baltarusijoje pokyčiai yra minimalūs. Dar vienas sovietinis palikimas Baltarusijos žiniasklaidoje – propaganda. „Anksčiau komunistų partijos, marksistinių idėjų propaganda buvo naudojama išlaikyti sovietinį režimą. Baltarusijoje dabar galioja tos pačios propagandos taisyklės, tik šįkart siekiama išlaikyti Lukašenkos režimą. Valstybinė televizija yra kupina netikrų, absurdiškų naujienų, ypač apie vidinius šalies įvykius. Visas valdžios aparatas, kuriam pavaldi ir tradicinė žiniasklaida, orientuojasi į gražių, bet kvailų netikrų naujienų kūrimą“, – teigia A. Herasimenka.

„ S o ciali n iai par a z itai “ Komentuodamas nesenus protestus gimtinėje, A. Herasimenka pabrėžia naujų technologijų, tokių kaip Facebook live tiesioginio transliavimo galimybės svarbą, tačiau kartu tai yra ir pretekstas Baltarusijos teisėsaugai suimti žurnalistus. Anot pašnekovo, Baltarusijos valdžia nepripažįsta kritikos. Už ją žurnalistams prilipinama „socialinių parazitų“ etiketė. Deja, tai ne vienintelis represijų ir kitų susidorojimo būdas, taikomas šioje šalyje.

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

35


Protestų metu 2017 m. kovą Baltarusijoje buvo sulaikomi ir žurnalistai. Amnesty International nuotr.

„Kraštutinė represijos priemonė, žinoma, yra smarkiai išpopuliarėjo socialiniai tinklai, o ypač nužudymas, kurių kartais pasitaiko. Tačiau de– vaizdo įrašų platformos. rėtų atkreipti dėmesį, kad Baltarusijoje tai nėra „Pavyzdžiui, Minske „Youtube“ yra populiataip paplitę kaip, tarkime, Rusijoje ar Meksikoje, riausia socialinė medija. Regionuose tai antroje vietoje. Įvairaus amžiaus žmonės kur žurnalistų nužudymo atvejai masiškai jungiasi prie internetinių dažnesni. Baltarusijoje žurnalistus Ironiška, kad platformų ir tampa politiškai akdažniausiai sulaiko kelioms valanBaltarusijos tyviais piliečiais. Be to, išaugo ir doms areštinėje, o jos nedaug kuo konstitucijoje vaizdo tinklaraščių skaičius. Vaizdo skiriasi nuo kalėjimų“, – sako A. Herasimenka. teigiama, kad cenzūra įrašai, tiesioginės transliacijos buvo pagrindinės informacijos priemoŽurnalistai neretai gauna pinigiyra draudžiama. nės protestų metu“, – kalba A. Henes baudas, kurios, kaip ir įspėjimai, rasimenka. būna nepagrįstos. Jie taip pat atleiAnot jo, Baltarusijoje praktiškai nėra taikomi džiami iš darbo, ypač po to, kai bando kritikuoti apribojimai internetui bei skaitmeninėms mevaldžios institucijas. Pasitaiko atvejų, kai žurnadijoms. Režimas dėmesį yra sutelkęs į tradicinę listai, kurie buvo sulaikyti ar gavę įspėjimų, semediją, o A. Herasimenka mano, kad valdžia bekami. A. Herasimenka tai įvardina kaip dar vieveik nesinaudoja internetu, todėl nekvaršina sau ną iki šiol išlikusią sovietinius laikus menančią tradiciją. galvos dėl to. Jis teigia, kad tai gali būti susiję – prezidentas A. Lukašenka taip pat nesinaudoja nei socialiniais tinklais, nei internetu apskritai. I nte r n e ta s – valdž i os nagų Kita vertus, A. Herasimenka mano, kad įrankiai, n e pali e s ta e r dv ė kurie naudojami sekti ir tramdyti teroristus internetinėje erdvėje, patekę į režimų, kaip Baltarusija, A. Herasimenkos mokslinio tyrinėjimo sritis yra rankas, gali būti naudojami prieš pačius piliečius. socialinių medijų aktyvizmas nedemokratinėse „Šiais įrankiais galėtų būti sekami ir stebimi aplinkose. Baltarusijos atveju jis pastebi pokyįvairūs politiniai aktyvistai, opozicija, žurnačius, kuriuos atnešė technologijos. Išplitus interlistai. Tai, kas Vakaruose naudojama užtikrinneto vartojimui bei atsiradus galimybei pigiai iš ti piliečių saugumą, autoritarinėse šalyse gali Kinijos nusipirkti išmanųjį telefoną, Baltarusijoje

36

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7


būti panaudota užtikrinant režimo saugumą“, – svarsto pašnekovas.

P o pu liz m a s n e užgoš žo dž i o l ai s v ė s p oj ūči o Ar plintančios populistinės jėgos gali taip paveikti žiniasklaidą ir žurnalistiką, kad jos paseks Baltarusijos pavyzdžiu? A. Herasimenka juokauja, kad tuomet baltarusiai nesijaus tokie vieniši. Tačiau komentuodamas situaciją Europoje, jis teigia, kad tai neįmanoma. Vienas iš faktorių, suteikiančių savotišką apsaugą žiniasklaidos priemonėms – rinkos ekonomika. „Pavyzdžiui, pastaraisiais metais suprastėjo žiniasklaidos padėtis Vengrijoje. Tačiau Vengrija neprieis prie baltarusiško spaudos modelio, nes ten yra žiniasklaidos rinka. Kad situacija taptų kaip Baltarusijoje, šalys turėtų sugriauti kone visą sistemą, kuri buvo pastatyta per paskutinius 20–30 metų“, – teigia A. Herasimenka. Jis taip pat nemano, kad populizmas atneš žiniasklaidos varžymus. Anot pašnekovo, žmonės

žino žodžio laisvės skonį, todėl pajutusi grėsmę, visuomenė kovotų prieš tai. A. Herasimenkos teigimu, žurnalistai turėtų nuolat būti budrūs ir stebėti politinius sprendimus, susijusius su žiniasklaida. „Tai galioja kone visoms šalims, tiek Lietuvai, tiek, pavyzdžiui, Jungtinei Karalystei. Pastarojoje šalyje taip pat būta įvairių įstatymų projektų, kurie galėjo vienaip ar kitaip neigiamai paveikti žiniasklaidos laisvę, bet žmonės ėmėsi veiksmų, kad taip nenutiktų“, – aiškino A. Herasimenka. Pasak baltarusio, ypač paaštrėjus Ukrainos ir Rusijos santykiams, šalys ėmė skirti daugiau dėmesio savo saugumui. Tačiau investicijos gynybos sektoriui neturi užgožti dėmesio ir kitoms svarbioms sritims, kurios išlaiko šalies tvarumą. „Žinoma, mes turime būti savo šalies patriotais, tačiau reikia suprasti, kad be stiprių demokratinių institucijų, tarp kurių žiniasklaida yra viena iš pagrindinių, valstybės niekada nebus visiškai saugios. Todėl reiktų skirti dėmesį ne tik krašto apsaugai, tačiau ir žodžio, spaudos laisvės saugojimui“, – aiškina A. Herasimenka.

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

37


Dovydas Pancerovas ir

karo romantika

Algimantė Ambrulaitytė

38

2017

Žurnalisto Dovydo Pancerovo „Kiborgų žemės“ pirmasis tiražas buvo išparduotas dar nesibaigus knygų mugei, kurioje knyga pristatyta. Karas žmones masina – puslapiuose ir ekranuose jis atrodo patraukliai, jaudinančiai. Žiniasklaida prisideda įtvirtindama tokį romantišką įvaizdį, nes reportažus kuriantys žurnalistai patys ne visada jam atsispiria. Ar gali būti kitaip? Kas labiausiai sukrečia veiksmo filmų išugdytą žurnalistą, susidūrusį su karo realybe? Apie knygą ir patirtis Ukrainoje nusprendžiau paklausti paties D. Pancerovo.

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7


A

r būtų galima interpretuoti, kad Jūsų knygos pagrindinė mintis ir siunčiama žinutė skaitytojui buvo ta, kad kare nėra ko romantizuoti? Taip, pagrindinė šios knygos mintis ir buvo tokia – parodyti, jog karas nėra romantiškas dalykas. Gali pritempti ir sakyti, kad savo valstybę ginantys žmonės, pasišventimas, savanorystė yra jautrūs dalykai, kurie yra taurūs, bet pati situacija, kad esi priverstas aukoti savo gyvybę dėl valstybės, nėra romantiška. Aš rašiau, kad ir didžiausios karo legendos vis tiek yra kuriamos ant žmogiškumo pamatų. Jeigu patekai į tokią situaciją, kai tau reikia demonstruoti savo ištikimybę valstybei arba kokioms nors vertybėms, tai jau savaime nėra romantiška. Visada sakau, kad knygoje yra fizinė kelionė per Ukrainą ir tokia moralinė kelionė nuo mano karo romantizavimo iki to, kaip dabar jį suprantu.

įtaką Jums padarė jo tekstai – ar pasikeitė pats suvokimas? Man jis nepadarė tokio įspūdžio, kad kare nėra nieko romantiško. Aš jį turbūt kitaip supratau. Man buvo įdomu tiesiog skaityti apie karių kasdienybę, kaip atrodo gyvenimas apkasuose. Tas pats banalus filmas „Gelbstint eilinį Rajaną“, mano kartos vaikinams, mes tuo metu buvome 16-17 metų, turbūt labiausiai patiko ne dėl idėjos, o dėl išsitaškiusių mėsų, galvų, dėl realybės tokios. Tai tam tikro romantizavimo visuose kūriniuose apie karą matau. Ir

Visada romantizavau karą, tačiau perskaičius E. M. Remarko knygą „Vakarų fronte nieko naujo“ visiškai pasikeitė mano požiūris. Jūs minėjote, kad Remarką skaitėte nuo pat vaikystės, tačiau į Ukrainą važiavote dar vis romantizuodamas karą. Kokią

Tonenkos gyvenvietėje šalia Donecko oro uosto. 2014 m. rudenį ir žiemą tai buvo vienas iš karščiausių taškų. Vidmanto

Balkūno/15min nuotr.

Dovydas Pancerovas. 2014 metų vasaris, prieš pat pergalės paskelbimą. Vidmanto Balkūno/15min nuotr.

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

39


netgi savo turbūt. Aš įsivaizduoju, kad jaunam žmogui, kuris skaitė mano knygą, vis tiek gali atrodyti, kad visai būtų įdomu patirti savo kailiu. Būtent dėl tos priežasties man Remarkas neišmušė karo romantizavimo. Priešingai, jis prisidėjo prie to, kad aš karą įsivaizdavau labai įdomų, romantišką įvykį. Tai kas tada Ukrainoje išmušė? Pagrindinis dalykas tas, kai susitinki su savo bendraamžiais, kurie yra visiškai tokie patys, kaip ir tu, gyvenantys tais pačiais dalykais: nuo feisbuko, „Twitter“ iki kompiuterinių tų pačių žaidimų, amerikietiškų serialų. Jų visa aplinka yra tokia pati kaip ir mano, skirtumas tik tas, kad jie ukrainiečiai, o aš esu lietuvis. Ir kai supranti, kad tu su jais kalbi, ir jie jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo tokio kaip prieš tai, kai jie pateko į karą, tai labai sukrečia. Manęs nuolat klausia, kas buvo baisiausia Ukrainos kare. Jie visi įsivaizduoja, kad matyti lavoną ar kažkokie sprogimai yra baisiausias dalykas. Ne. Baisiausia yra tas lėtas suvokimas, kokias žaizdas karas palieka širdyje, žmogaus viduje. Ir tos žaizdos nėra matomos.

40

2017

Knygoje yra aprašomas toksai personažas, mano bendraamžis, mes net ūgio vienodo esame – aš jį mačiau tais laikais, kai jis tarnavo ir dabar, kai jau nebetarnauja: matyti, kad žmogus yra pasimetęs, ieškantis gyvenimo prasmės ir jau pasenęs. Tas realus prisilietimas prie tam tikra prasme prarastosios kartos priverčia suvokti, kad karas daug atima. Kas padeda tokiam žmogui išgyventi fronte? Padeda pasitikėjimas kitais žmonėmis ir žinojimas, kad ir kas nutiktų, tu neliksi vienas, kažkas tavęs grįš paimti,

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

Marjinkos priešakinių linijų apkasuose. 2016 metų kovas. Vidmanto

Balkūno/15min nuotr.

D.Pancerovas su fotografu V. Balkūnu, kelionė iš fronto į Kijevą Ukrainos rėmėjų mikroautobuso krovinių skyriuje. Vidmanto Balkūno/15min nuotr.


Charkovo mieste gyvenančios savanorės mezga maskuojantį tinklą kariams fronte. Jos tai daro savanoriškai, jau trejus karo metus. Vidmanto

Balkūno/15min nuotr.

D.Pancerovas žiūri pro žiūronus į Rusijos armijos karių pozicijas šalia Marjinkos gyvenvietės, Donecko srityje. 2016 metais tai buvo karščiausias fronto taškas. Vidmanto

Balkūno/15min nuotr.

kažkas tau padės. Tai yra nepaprastai svarbus dalykas – suvokimas, kad esi ne vienas. Turbūt dėl to yra tas posakis, kad su vienu ar kitu žmogumi eičiau arba neičiau į žvalgybą. Tas posakis tarsi reiškia, kad su kažkuo galėčiau išgyventi atsidūręs kritinėje situacijoje. Kitas dalykas, kas padeda išgyventi, yra viltis, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Viltis yra motyvacija, o motyvacija yra svarbi norint išgyventi fronte. Teko bendrauti su daug skirtingų karių, kurie turi vilties, kad karas gali baigtis ir jie daro prasmingą dalyką – motyvacija yra daug aukštesnė ir jie daug lengviau priima visokius išbandymus, jie tarsi žino, dėl ko tai daro, o kariai, kurie neturi vilties, geria ir skandinasi toje situacijoje.

ir galvoji – viskas, aš tapsiu savanoriu, išvažiuosiu į frontą, tai yra vienaip. Įsivaizduoji, kad ten bus baisu, šaudys, bet supranti, dėl ko tą darai ir tai atrodo prasminga. Kiek man teko matyti, pasaulėjauta jau pasikeičia įlipant į autobusą, kuris veža į frontą. Viskas pasąmonėje pradeda keistis, nes pradedi suprasti, kad viskas yra tikra. Tai nebėra tiktai karas, siaučiantis tavo galvoje. Kada

Kai norime sukurti sau viltį, mes romantizuojame. Ar teigimas, kad kare nėra nieko romantiško ar didvyriško, neatima iš žmogaus tos vilties? Kad tai, ką jis daro, yra verta daryti dėl savęs ir Tėvynės? Ne. Man atrodo, kad yra vienas svarbus momentas. Tiek paprasti žmonės, tiek savanoriai romantizuoja karą iki tol, kol ten neatsiduria. Kada tu esi namie

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

41


tenai jau atsiduri: pirmam apšaudyme, pamatai pirmuosius žuvusiuosius, aš manau, kad mintyse svarbesniu dalyku tampa išgyvenimas, būtent, tie šalia tavęs esantys žmonės, o ne vertybės ir pasiaukojimas dėl valstybės. Tiesiog nebegalvoji apie tai. Žmogus negali, man taip atrodo, vienu metu turėti kelių labai svarbių motyvacijų. Pagrindinė motyvacija, dėl ko žmonės tenai toliau kariauja, yra šalia esantys žmonės. Taip, pasiaukojimas dėl valstybės yra deklaruojamas, yra apie tai kalbama, tačiau vienaip ar kitaip pagal emocijų stiprumą atsiduria antrame plane. Karo romantizavimo išardymas, man atrodo, greičiau padeda susidaryti teisingą įspūdį ir stengtis labiau. Aš neklausiu apie baisiausius įvykius Ukrainoje, tačiau būtų įdomu išgirsti išgyvenimus, kurie tikrai pasiliks ilgai atmintyje. Tų išgyvenimų buvo kelių rūšių. Vieni tokie įvykiniai – esu aprašęs knygoje Ukrainos namų šturmą. Tai buvo antrą dieną, kai atvykome į Maidaną. Mes su kolega Vidmantu Balkūnu per savo kvailumą patekome į pastato šturmą. Sukilėliai šturmavo pastatą, kuriame

buvo užsibarikadavę pareigūnai. Mes šokome į patį epicentrą, aš visiškai netikėtai gavau garsinę granatą po kojomis, paskui mane apliejo vandeniu. Tuo metu buvo apie minus dvidešimt penki, ir pradėjau šalti, maniau, kad man nušals koja, reikės medikų pagalbos. Dar buvo toks įspūdingas dalykas, kai Maidano pergalės naktį aš stovėjau prie scenos ir paskambino iš Lietuvos ryto televizijos žurnalistė Goda Pečiulytė. Ji paprašė tiesioginiame eteryje papasakoti, ką aš aplink matau. Pradėjau kalbėti, ir man tuo metu po kojomis numetė karstą su lavonu. Aš jai sakau: „Man po kojomis guli lavonas“. Ji nesuprato, ką aš norėjau pasakyti ir numetė ragelį, nutraukė transliaciją. Tai irgi buvo toksai visiškai netikėtas įvykis. Kitas įvykis turbūt buvo, kai mes paskutinėje kelionėje į Ukrainą, prieš metus, su V. Balkūnu sėdėjom troboje, kuri yra už penkių šimtų metrų ar kilometro nuo Rusijos pozicijų ir labai gerai matoma priešams. Jie naktį į mūsų trobą pradėjo šaudyti povamzdinėmis granatomis. Supranti, kad tos povamzdinės granatos nėra labai super pavojingas ginklas – aišku, jei sprogtų šalia, būtų blogai, bet būti tokioje izoliuotoje situacijoje,

Viltis yra motyvacija, o motyvacija yra svarbi norint išgyventi fronte.

Tankistų, kurie dengė Donecko oro uosto kiborgus, gyvenamosios patalpos Peskų miestelyje. 2014 metų spalis. Vidmanto Balkūno/15min nuotr.

42

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7


ankštokoje patalpoje ir jausti, kaip dreba sienos, nėra labai malonu. O tarp emociškai labai stiprių nutikimų turbūt buvo tos žmonių istorijos. Tai nėra įvykiai, tai yra toks iš lėto besiartinantis sukrėtimas.

Taip. Žinoma. Tas sveiko proto balsas, opozicija, aiškinanti, kad karas yra tik kraštutinė priemonė, nebeveikia. Aš, aišku, negaliu absoliutinti ir teigti, kad Rusijoje visi tokie yra, bet bent jau tos pagrindinės televizijos – tenai yra netgi atskiri kanalai, kurie rodo vien apie Antrąjį pasaulinį karą – turi kažkokią įtaką.

Sakykite, ar Rusijos visuomenė nori karo su Ukraina? Nesu sociologas ir nesu matęs tyrimų, bet manau, kad bent jau dalį, ypač tame pačiame Donbase, paveikė tas kalbėjimas apie Antrojo pasaulinio karo didvyrius. Reikia suprasti, kad kai gyveni čia, Vilniuje, gali siekti žurnalistės karjeros ar savo svajonių, tau tikrai nesinori eiti kariauti – turi savo gyvenimą. Kai gyveni Donbaso regione, Donecke ar Luhanske, iš esmės neturi jokių perspektyvų, tai gal kariauti neatrodo pats blogiausias dalykas – tapsi didvyriu, būsi toks kaip tie žmonės iš Antrojo pasaulinio karo filmų, kuriuos rodo tau kiekvieną dieną.

Norėčiau užduoti klausimą, kurį turbūt girdite dažniausiai, tačiau dar niekur neteko matyti konkretaus atsakymo: ar sulauksime knygos tęsinio? Ir ar dar apsilankysite Ukrainoje? Tęsinio bent jau dabar neįsivaizduoju. Artimiausiu metu nesiruošiu lankytis Ukrainoje. Nežinau, gal tenai pradės keistis situacija ir tada būtų natūralu, kad aš išvažiuočiau dirbti savo žurnalistinį darbą – gal tokiu atveju. Bet neplanuoju. Dėl antros knygos jau esu spaudžiamas ir turiu idėją. Greičiausiai, kad knyga vienaip ar kitaip bus. Bet bus ne apie Ukrainą.

Ir čia veikia paprasčiausias karo romantizavimas.

Ir ne apie karą? Ir ne apie karą. ◀

2017

2014 m. sausis, atsitiktinis susitikimas su Andriumi Kubiliumi Kreščiatiko gatvėje, Maidane. Vidmanto

Balkūno/15min.lt nuotr.

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

43


Žiniasklaida praėjusiais metais Parengė Laura Čiginskaitė ir Evelina Želvytė

2016-06-03  Lietuvoje pradėjo veikti pirmas nemokamas aukštos raiškos (HD) nacionalinės aprėpties kanalas – LRT TELEVIZIJA HD.

2016-06-12  LRT radijas paminėjo savo 90-metį.

2016-09-11  Žurnalistas Andrius Tapinas įkūrė internetinę televiziją „Laisvės TV“. Jos šūkis: „Tikrai laisva. Tikrai nepriklausoma“.

2016-10-05  Liudas Dapkus paliko naujienų portalą Lrytas.lt.

2017-03-06  Ramūnas Šaučikovas tapo naujienų portalo 15min.lt ir naujienų agentūros „BNS Lietuva“ direktoriumi.

2017-02-26  Donaldas Trumpas nutarė nedalyvauti tradicinėje vakarienėje su Baltuosiuose rūmuose dirbančiais žurnalistais.

2017-02-25  Į JAV Baltųjų rūmų atstovo spaudai Seano Spicerio spaudos konferenciją neįleista daug CNN, „New York Times“, „Politico“, „Buzzfeed“ ir kitų tarptautinių žiniasklaidos priemonių žurnalistų. Tuo metu prezidentui Donaldui Trumpui palanki žiniasklaida nepatyrė jokių trikdžių.

2017-02-16  LRT pradėjo transliacijas iš naujos TV studijos.

2017-03-17  Parduota TV3 žiniasklaidos grupė. Ją įsigijo JAV fondų valdymo bendrovė „Providence Equity Partners“.

2017-03-17  Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga registravo Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis žiniasklaida būtų įpareigota pateikti bent 50 proc. pozityvios informacijos. Praėjus kelioms dienoms pataisų projektas atsiimtas.

2017-03-17  JAV žiniasklaidos milžinė „21st CenturyFox“ įsigijo 61 proc. Jungtinės Karalystės televizijos įmonės „Sky“ akcijų už 13,4 mlrd. eurų. Pasak „Fox“ savininkų, „Sky“ verslas patrauklus dėl sėkmingo mokamo turinio platinimo Didžiojoje Britanijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse – tokio kaip „Premier“ lyga ar populiaraus TV serialo „Sostų karai“ skirtingose platformose.

2017-03-28  Edmundas Vaitekūnas dar vienai ketverių metų kadencijai paskirtas vadovauti Lietuvos Radijo ir televizijos komisijai (LRTK).

44

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7


2016-11-15  Jonavoje pradėtas leisti savaitraštis „Jonavos žinios“. Tai penktasis spaudos leidinys, leidžiamas 43 tūkst. gyventojų turinčiame rajone.

2016-11-16  Trims mėnesiams sustabdytas rusiško kanalo „RTR Planeta“ retransliavimas Lietuvoje.

2016-12-20  Panaikintos Civilinio kodekso pataisos, galėjusios apriboti teisę kritikuoti viešuosius asmenis, tarp jų – ir politikus.

2016-12-30  Dėl popieriaus trūkumo sustabdyta seniausio Venesuelos dienraščio „El Impulso“ leidyba.

2017-02-13  Teisingumo ministerija uždraudė „Pirmais Baltijas Kanāls“ vartoti Lietuvos vardą prekių ženkluose, naudojamuose televizijos programoje „Lietuvos laikas“ ir rusų kalba transliuojamoje programoje „Litovskoje vremia“.

2017-01-18  Paskelbta, kad 2018 m. Pjongčango žiemos ir 2020 m. Tokijo vasaros olimpines žaidynes transliuos TV3 grupės kanalai – TV3, TV6, interneto portalas TV3.lt

2017-01-10  Norvegija atsisakė FM radijo tinklo.

2017-01-01  Čekijoje atsidarė kovos su Rusijos propaganda centras.

2017-04-03  „Transparency international“ Lietuvos skyrius (TILS) paskelbė, kad 26 Seimo, savivaldybių tarybų nariai, valdininkai pernai Lietuvoje valdė 57 skirtingas žiniasklaidos priemones.

2017-04-03  Siekiant kovoti su socialiniuose tinkluose plintančiomis netikromis naujienomis (angl. fake news) įkurta internetinės žiniasklaidos tyrimams skirta organizacija „News Integrity Initiative“ (Sąžiningų naujienų iniciatyva).

2017-04-04  Tautvydas Mikalajūnas paskirtas portalo Lrytas.lt direktoriumi, kuris nuo pernai spalio eina ir portalo redaktoriaus pareigas.

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

45


Žurnalistikos studijos:

nuo draudimų iki laisvės

Į pirmąjį žurnalistikos studijų kursą Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete studentai buvo suburti jau 1949 m. Kokia tuomet buvo žurnalistika ir kaip pakito jos šiuolaikinės studijos, pasakoja buvę profesoriai ir studentai, Komunikacijos fakulteto dekanas.

Karolina Mikoliūnaitė

46

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

Andrius Murauskas


nos specialybės į kitą. Žurnalistikos disciplinos pradėtos skaityti tik ketvirtame kurse. Baigus studijas man suteikta literatūrinio darbuotojo kvalifikacija.

Bronius Raguotis

Lietuvos žurnalistikos pedagogas, spaudos ir literatūros istorikas bei kritikas doc. dr. Bronius Raguotis buvo pirmosios žurnalistų laidos studentas. Baigęs studijas ir gavęs paskyrimą, pradėjo dirbti spaudoje ir dėstyti VU žurnalistams. Gerokai vėliau tapo Spaudos žurnalistikos katedros vedėju. Daugiau nei tris dešimtmečius Vilniaus universitetui atidavęs žurnalistas dalijasi savo prisiminimais (dar daugiau jų yra publikuota autoriniame docento straipsnyje ,,Žurnalistikos tyrimų” žurnale 2010 m.). Kodėl nusprendėte studijuoti ką tik atsiradusią žurnalistikos studijų programą? Bent pusė mano bendrakursių manė, kad žurnalistas važinėja po užsienį, rašo ir gerai uždirba. Man pačiam nebuvo skirtumo studijuoti lituanistiką ar žurnalistiką. Įstojau, nes studijų programa buvo nauja, o jauną žmogų traukia nežinomybė. Pirmais studijų metais lituanistikos ir žurnalistikos dalykų programos beveik nesiskyrė: tiek žurnalistams, tiek lituanistams dėstė tie patys dėstytojai, buvo įmanoma nesunkiai pereiti iš vie-

1952 m. Universitete įkurta Žurnalistikos katedra. Kai baigėte studijas, likote paskirtas joje dirbti. Kas tuomet pasikeitė? Norėčiau pasakyti, jog niekada nėra buvę tokios demokratiškos atmosferos katedroje, kaip jai vos susikūrus. Mes visi buvome skirtingų charakterių, skirtingų politinių pažiūrų, bet rasdavome bendrą kalbą. Mano studijų laikais dėstė teisininkai, agronomai, lituanistai. Įkūrus katedrą daugėjo neetatinių darbuotojų žurnalistų, kurie turėjo darbo patirties laikraščiuose. Studijų programoje atsirado daugiau disciplinų – Lietuvos istorija, žurnalistikos istorija, kurią dėsčiau. Tuo metu visi buvo spaudos žurnalistai. Studentai buvo skirstomi į raiškas pagal interesus: kultūros, propagandos ar žemės ūkio ir pramonės. Populiariausia buvo kultūra, o žemės ūkio beveik niekas nenorėdavo rinktis. Bėgant metams atsirado skirstymas pagal spaudos, radijo ir televizijos raiškas. Bet turiu pastebėti, kad niekada studentų neskirstėme tik pagal jų asmeninius sugebėjimus. Iš prigimties vieni yra linkę dirbti greitai, todėl jiems labiau tinka būti reporteriais. Kiti mėgsta ilgiau rašyti tekstą, todėl puikiai tinka dirbti žurnaluose.

Apie Žurnalistikos institutą Žurnalistikos studijoms Vilniaus universitete – kone 70, tačiau pirmos ir antros pakopos studijų sistemai – 20 metų. Per pastaruosius 10 metų Žurnalistikos bakalauro studijų programa iš esmės pertvarkyta tris kartus. Mokslinių tyrimų darinys – Žurnalistikos institutas Komunikacijos fakultete veikia 25 metus, 1991 m. įsteigtas katedros statusu vietoje buvusių Spaudos žurnalistikos ir Radijo ir televizijos žurnalistikos katedrų, uždarant Fotolaboratoriją, Periodinės spaudos tyrimų laboratoriją ir laikraštį „Universiteto žurnalistas“ (atkurtas 2006 m.)

Kaip manote, ar šiuolaikinė žurnalistika yra nepriklausoma? Juk dabar nebėra tokios cenzūros kaip sovietmečiu. Bet, manau, kad objektyvi žurnalistika negali egzistuoti iš principo, jei ji yra verslas. Interesai, bet kokiu atveju, yra neišvengiami.

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

47


Kaip ir kodėl pradėjote dėstyti žurnalistams? Mane pakvietė dirbti į Žurnalistikos katedrą, pavaizduoti dėstytoją. Kodėl pavaizduoti? Buvo reikalingas žmogus, kuris galėtų dėstyti fotografiją, radiją ir televiziją. Aš buvau toks barbė tridarbė – visus tuos dalykus šiek tiek žinojau, todėl mane ir pakvietė.

Virgilijus Juodakis

Reikėjo viską įsirašyti ranka, o kad būtų greičiau, mokėmės stenografijos – greitaraščio.

48

2017

Pirmasis Lietuvos fotografijos istorikas, žurnalistas, ilgametis Vilniaus universiteto pedagogas doc. dr. Virgilijus Juodakis šių metų pradžioje pristatė memuarų knygą ,,Tarp žmonių. Atsiminimai”. Joje nemažai dėmesio skiriama Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedrai, kuri kuravo 5 metų trukmės žurnalistikos studijas; jas baigęs V. Juodakis buvo priimtas į katedrą. Kokia buvo žurnalistikos studijų programa tuomet, kai buvote studentu? Vientisosiose studijose mus mokė veikti, rašyti, aiškino, kaip rinkti medžiagą, kaip ją apdoroti. Buvo gvildenami lietuvių kalbos, ypač stiliaus klausimai – stilistiką dėstė prof. dr. Juozas Pikčilingis, dėstyta užsienio, rusų, lietuvių spaudos istorija, nes nežinodamas praeities tu nežinosi, kas tu esi, kokios yra tendencijos; todėl tik žinodamas, kas buvo, gali pakartoti arba kažką patobulinti. Reikia turėti omenyje, kad telefonas buvo tik laidinis ir ne visur, diktofonų taip pat nebuvo. Reikėjo viską įsirašyti ranka, o kad būtų greičiau, mokėmės stenografijos – greitaraščio. Labai įdomus kursas buvo ,,Probleminė korespondencija”. Dabar moko tiriamosios žurnalistikos – tas pats dalykas, tik pavadinimas pakeistas.

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

Kokią prisimenate Žurnalistikos katedrą? Oi, Dieve mano, tai buvo vienas iš Universiteto kampelių, kur laisvai šnekėjome, laisvai svarstėme, dėstytojai nesivaržė. Praktiškai tai buvo: ,,Vyručiai ir mergaitės, galvokite ir žinokite, ką galima rašyti ir ko negalima rašyti”. Vat ir viskas. O ko nebuvo galima rašyti? Labai mažai buvo galima kritikos rašyti ir kritikuoti, jei kas nors Maskvoje ministerijose arba komunistų partijos Centro komitete negerai. Kaip ir dabar dažnai žurnalistas paklausia, o atsakymo negauna, ir tada būdavo taip. Yra mokslo, fizikos, biochemijos, lazerių paslaptys. Žurnalistas yra priverstas ne tik landžioti tarp tų skylių ir susižinoti, bet dar ir žinoti, ką galima ir ką negalima. Pamenu, buvo užėjusi tokia mada surasti kunigą, kuriam būtų galima įgnybti. Šiais laikai labai daug ką galima. Bet kas iš to, kaip statė trobas vidury miško, taip ir stato. Vyksta amžina kova. Naujausioje Jūsų knygoje yra atskiras skyrelis apie 1986 metais baigusią žurnalistikos laidą. Kuo ji Jums tokia išskirtinė? Buvau šio kurso kuratorius, su buvusiais studentais bendraujame iki šiol. Mano aštuoniasdešimtmečio proga Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys suorganizavo gražią šventę Rotušėje. Tą dieną beveik visa 1986 m. baigusi žurnalistų laida suvažiavo ir mane užspaudė savo prašymais parašyti prisiminimų knygą. Vėliau


pagalvojau, kad iš tikrųjų reikia ir po truputį pradėjau, ne tiek jiems, kiek savo vaikams. Taip atsitiko, kad knygos išleidimą finansavo buvę studentai. Taigi jeigu nebūtų šventės Rotušėje ir jei studentai nebūtų išsireikalavę, nebūčiau aš nieko ir parašęs. Kokius pagrindinius skirtumus įžvelgiate tarp žurnalistikos studijų programos tuomet, kai dėstėte fotožurnalistiką, ir dabar? Kai aš atėjau į Universitetą studijuoti fotografijos, tikrai reikėjo daug ką žinoti: kaip pasigaminti ryškalą, kaip fotografuoti, kaip ryškinti juostelę. Technologijoms pagerėjus, vargai din-

go. Šiandien tereikia paspausti vieną mygtuką ir viskas. Tačiau fotografijos pradžiamokslio galima buvo išmokti daug kur. Po truputį išsirutuliojo mintis, kad reikia keisti požiūrį, nes meninė fotografija nereikalinga žurnalistikoje. Reikėjo apibrėžti, kas yra fotožurnalistika. Taip išsivystė ištisa teorija apie žanrus, jų sistemą. Fotožurnalistikos galima mokytis nemokant fotografuoti, nes visų pirma reikia turėti supratimą apie skirtingus žanrus. Kitas dalykas, etatiniai darbuotojai sudaro įstaigos stuburą. Anksčiau labai daug jų dirbo redakcijose, dabar daugiau yra pamąstančių, pafilosofuojančių, retai kuris dirbęs redakcijoje.

Mano laikais buvo vienas nedidukas kambariukas su keliomis senomis iš vietos nepajudinamomis televizijos kameromis. E. Bučelytė. V. Radžiūno nuotr.

,,Manau, kad žurnalistika yra tas mokslas, kurį kremti visą gyvenimą”, – sako ilgametė LRT televizijos žurnalistė Eglė Bučelytė. Ji prisipažįsta, kad augdama žurnalistų šeimoje, kurioje kasdien netildavo diskusijos įvairiomis temomis, namuose buvo prenumeruojama ir skaitoma kone visa įmanoma spauda. Baigusi mokyklą, net nedvejodama įstojo į žurnalistikos studijas ir jas baigė 1986 m.

Ar tuomet, kai stojote į Žurnalistikos katedrą, buvo didelė konkurencija? Kiek pamenu, buvo numatyta priimti apie 40 studentų. Įstoti bandė dvigubai daugiau, tačiau pavyko mažiau nei 30-čiai. Mat Lietuvių kalbos egzaminą žodžiu vertino Aldonas Pupkis – mūsų studijų laikais pats baisiausias „kirvis“. Taip nutiko, kad jo „filtro“ neįveikė tiek daug stojančiųjų, kad tuometinis Žurnalistikos katedros vedėjas doc. dr. Liubomiras Viktoras

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

49


Žeimantas per kitus egzaminus nešiojo kavutes dėstytojams, prašydamas nebesukirtinėti, antraip nebus surinktas pirmas kursas. Kokius prisimenate Bronį Raguotį ir Virgilijų Juodakį? Bronių Raguotį pamenu gana miglotai. Teliko labai rimto, intelektualaus ir ramaus žmogaus įspūdis. O Virgilijus Juodakis ne tik dėstė fotografijos pagrindus, bet ir buvo mūsų kurso kuratorius. Be galo atsidavęs fotografijai, jos teorijai žmogus. Pamenu linksmą, uždegantį idėjomis ir griežtą dėstytoją, kuris pastebėdavo bet kokį netikrumą tavo darbe, bandymą praslysti ar išsisukti. Kokią pamenate Radijo ir televizijos žurnalistikos katedrą? Per daug skambu tai vadinti katedra. Mano laikais buvo vienas nedidukas kambariukas su keliomis senomis iš vietos nepajudinamomis televizijos kameromis. O pratybos – tai žinių ar kokio kito skaitomo pranešimo parengimas ir nusifilmavimas tomis kameromis. Tik tiek televizinės praktikos ir turėjome iki ateidami dirbti į televiziją.

Žiniasklaidoje dirbate daugiau nei 30 metų, kokie įvyko esminiai pokyčiai? Užrašų knygutę ir tušinuką pakeitė planšetės, spausdinimo mašinėlę – kompiuteris. Atsirado išmanieji telefonai, o prieš tris dešimtmečius vienu stacionariu telefonu redakcijoje naudodavosi keli žurnalistai. Nepaprastai pagreitėjo žinios pateikimo tempas. Vis dėlto, pastebiu, kad dažnai šis tempas neleidžia žurnalistui atsiskleisti – skubėdamas neretai nuslysta paviršiumi. Neretam svarbu patekti į ekraną, svarbiau, kaip atrodysi, o ne tai, ką praneši. Kaip sovietmečiu buvo ribojama žurnalistika? Ne itin daug sovietmečiu ir dirbau, bet tuometinę cenzūrą puikiai žinau. Karjeros pradžioje, pagal grafiką tarp reporteriavimo teko darbuotis „Panoramos“ išleidime. Viena iš pareigų būdavo nešti laidos aplanką su visais reportažų ir informacijų tekstais derinti redakcijos vadovui. Pro pastarojo akis nepraslysdavo joks bažnyčios pavadinimas, jokia teigiama užuomina apie ne sovietinius laikus ar panašiai. Pavyzdžiui, nebuvo leidžiama rodyti bažnyčių kryžių, tokius filmuotus vaizdus tekdavo iškirpti.

Spaudoje daugiau nei trisdešimt metų dirbantis žurnalistas Rytas Staselis, apie žurnalistikos studijas nedaugžodžiauja. Pasak pašnekovo, laikai keičiasi – tradicinę popierinę spaudą keičia išmaniosios technologijos, kurios palengvina informacijos vartojimo procesą. Po Sąjūdžio suvažiavimo, 1988 m. buvo įsitraukęs į ,,Universiteto žurnalisto” laikraščio pertvarkymą, pasinėrė į kintančią žurnalistiką.

Rytas Staselis. Bernardinai.lt nuotr.

50

2017

Kaip prisimenate studijas VU Istorijos fakulteto žurnalistikos katedrose? Studijos buvo naudingos, tik laikmetis keistas ir komplikuotas. Jau buvo prasidėjęs Sąjūdis, leidžiama nauja spauda, o mes vis dar mokėmės senoviškos spaudos.

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7


Daug metų dirbote tradicinėje spaudoje. Pastaruoju metu vis daugiau laikraščių mažina tiražus, keliasi į internetą arba visai užsidaro. Kaip manote, kokios yra spausdintos spaudos perspektyvos ateityje? Liūdnos. Manau, laikui bėgant vieni spausdinti laikraščiai išnyks anksčiau, kiti vėliau. Jei persitvarkytų regioninė spauda, ji turėtų daugiau šansų išlikti. Man asmeniškai popierius tapo absoliučiai bevertis, nebeliko jokių sentimentų. Informacijos vartojimo ir atsirinkimo požiūriu internetas yra daug patogesnis. Užsienyje socialiniai tinklai pamažu perima žiniasklaidos auditoriją. Manoma, kad galiausiai žiniasklaidą pakeis vadinamoji ,,piliečių žurnalis-

tika”. Ar taip iš tiesų gali nutikti? Kol kas nematau ir nemanau, kad ateityje bus perimta. Tradicinė žiniasklaida laikosi tam tikros faktų patikros ir etikos taisyklių. Kas būdinga tradicinei žiniasklaidai, nebūtinai būdinga arba visai nebūdinga piliečių žurnalistikai. Ko gero, žurnalisto specialybė neišnyks, bent jau iki mano pensijos tikrai. Kaip bus toliau, velnias žino. Kaip manote, ar šiuolaikinė žurnalistika yra nepriklausoma? Ko gero, taip. Didelių apribojimų aš nematau. Man atrodo, kad didžiausias cenzorius šiuo metu yra auditorijos skonis ir poreikis. Jeigu jis prastas tada ir žiniasklaida yra prasta, nes auditorijai reikia įtikti.

Man pasirodė beprasmiškas dalykas studijuoti tų laikų dogmatiškus mokslus – politinę ekonomiją, agronomiją... Vėliau studijas tęsiau mokydamasis neakivaizdiniu būdu, tačiau jų taip ir nebaigiau.

Antanas Sutkus

Fotomenininkas Antanas Sutkus, prisimindamas žurnalistikos studijas, buvo skeptiškas. Nors studijų nepabaigė, tačiau tapo fotoreporteriu, o vėliau – vienu garsiausių Lietuvos fotografų. Septintame dešimtmetyje dirbo savaitraštyje ,,Literatūra ir menas” bei ,,Tarybinė moteris”. Kodėl nusprendėte studijuoti žurnalistiką? Jaunystė, idealizmas... Atrodė, kad tapus žurnalistu – kaip Tadas Blinda, galėsi už teisybę kariauti, gyvenimą sutvarkyti. Idealizmas ir nieko daugiau. O kodėl tuomet nebaigėte studijų? Žurnalistiką studijavau labai trumpai.

Bet fotoreporteriu vis tik dirbote; ar sovietinėje spaudoje fotografai turėjo daug laisvės? Laisvė yra toks dalykas – kiekvienas jos pasiima kiek pajėgia. Kaip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas sakydavo: „Yra šviesos ir tamsoje.“ Aš pradėjau dirbti atšilimo laikotarpiu, kai fotografija dar nebuvo laikoma menu. Vilniuje spausdindavome savaitraštį „Literatūra ir menas“. Jame talpindavome nuotraukų etiudus – tokias vadinamąsias nuotaikos fotografijas. Vėliau su R. Rakausku išleidome fotoknygą ,,Vilniaus šiokiadieniai” ir aš pamažu krypau meno link. Dar po kelerių metų su V. Juodakiu įkūrėme Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Nors žurnalistikos diplomo neįgijau, visada buvau žurnalistų apsuptyje. V. Juodakis vis atsivesdavo studentus į fotomenininkų sąjungą.

2017

Laisvė yra toks dalykas – kiekvienas jos pasiima kiek pajėgia.

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

51


Andrius Vaišnys. Š.Mažeikos/Delfi.lt nuotr.

Su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanu prof. dr. Andriumi Vaišniu kalbėjomės apie žurnalistikos studijų programos kaitą ir žurnalistikos ateities perspektyvas. Profesorius 10 metų vadovavo Žurnalistikos bakalauro studijų programos komitetui – nuo 2006 m., kai buvo tapęs Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktoriumi. Kokie žurnalistikos studijų programos pokyčiai įvyko atgavus Nepriklausomybę? 1991 m. Spaudos žurnalistikos katedra ir Radijo ir TV žurnalistikos katedra buvo sujungtos į vieną – Žurnalistikos institutą. Būtų įspūdinga, jeigu tai būtų buvę galima pavadinti plėtra, bet iš tikrųjų mokslo sistemoje, kai vietoje dviejų mokslinių darinių įkuriamas vienas ir dar atleidžiama dalis darbuotojų, reiškia siaurinimą. Deja, tuo metu institutas buvo interpretuojamas tik kaip amato mokykla, o ne tyrimų centras. Pirmą esminį studijų programų, skirtų įstojusiems, atnaujinimą 2007 m. padėjo atlikti Skirmantas Valiulis ir Žygintas Pečiulis, nemaža dalimi ir Linara Bartkuvienė; rėmėmės kelių užsienio aukštųjų mokyklų patirtimis – Australijos, Lenkijos, Vokietijos. Prieš penkis metus fakultete apskritai reformavome studijų vadybą: remiantis Universiteto ir fakulteto norminiais dokumentais, ji atskirta nuo mokslo vadybos – studijų

52

2017

programų komitetai savarankiškai vadovauja studijoms ir atsiskaito Tarybai. Per pastaruosius devynis metus patobulinome žurnalistikos ir kūrybos pramonės studijų infrastruktūrą: parengus projektus, atlikti kapitaliniai pastatų remontai – 2007 m. ir 2008 m. Bernardinų 11 (Obsto namuose) ir 2015 m. – Maironio g. 7; auditorijų Saulėtekio al. 9; ankstesnių laikų absolventai, čia kartas nuo karto rengiantys susitikimus, neatpažįsta pasikeitusių patalpų. 2012 m. VU centriniuose rūmuose atidaryta Žurnalistikos ir medijų skaitykla – gali lankytis ir absolventai. 2016 m. atidarėme Vaizdo ir garso kūrybos židinį. Šiais metais, vykdant Senato nutarimą, pagal naujus fakulteto nuostatus institutas taip pat bus pertvarkytas, bet iš Universiteto ,,žemėlapio” nedings – turėtų išsiplėsti subūrus keletą šios šakos tyrėjų grupių. Tikiu, kad susigrąžinsime ir tą demokratišką atmosferą, kurią dar aptikau 1988–1989 metais Broniaus Raguočio vadovautoje Spaudos žurnalistikos katedroje, manau, kad ją formuos jaunieji žurnalistikos mokslų daktarai. Ar norint dirbti žurnalistu privalu įgyti žurnalistinį išsilavinimą? Teisiškai Lietuvoje žurnalistu tikrai gali būti bet kas, nes taip yra nustatęs įstatymų leidėjas. Kaip suprantu, jam 1996 m. padėjo taip formuluoti ir žiniasklaidos sistemos žinovai, kai kurie to meto Universiteto docentai. Gaila. Dabar net ir komentarų autoriumi-analitiku galima tapti labai greitai, nepaisant net kalbos, stiliaus, tarties ir patirties. Ne tik žurnalistikos, bet ir kitų studijų programų studentai praktiką atlieka žiniasklaidoje. Kaip vertinate tokią situaciją? Tai nulėmė aukštojo mokslo sistema, nes politikų valia atsirado daug aukštųjų mokyklų, jose lengviausia buvo sukurti socialinių mokslų studijų programas, o dabar studentai ieško vietos. Kai R. Pavilionis jau buvo tapęs Seimo komiteto vadovu – keisti buvo sudė-

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7


KVIEČIAME APLANKYTI VILNIAUS UNIVERSITETO

BOTANIKOS SODĄ!

Kviečiame aplankyti didžiausią plotu ir turtingiausią Lietuvoje augalų kolekcijomis * Vilniaus universiteto botanikos sodą. Čia (dendrologinėse, žolinių dekoratyvių

augalų, pomologinėse, natūralių ir indukuotų mutantų kolekcijose) auginama virš 10 500 pavadinimų augalai. Gausiausios ir įspūdingiausios kolekcijos – rododendrų, alyvų, lianų, bijūnų, jurginų ir svogūninių gėlių. Vilniaus universiteto botanikos sodas įdomus ir kaip paveldo objektas. Kairėnuose yra IV – V a. kapinynas ir pilkapis, čia rasta vertingų žalvarinių dirbinių. Nuo XVI a. įsikūręs dvaras, priklausė Isaikovskiams, Sapiegoms, vėliau Lopacinskiams – jų valdomas dvaras tapo svarbiu Vilniaus visuomenės gyvenimo centru: veikė orkestras ir mėgėjų teatras, lankėsi menininkai, vyko ir politinės diskusijos. Iki mūsų dienų išlikusi jo ūkinė dalis (malūnas, arklidės, ratinė) bei senasis angliško stiliaus parkas su tvenkiniais. Vingio skyrius mena jėzuitų valdyto Lukiškių dvaro laikus, išlikę dalis pastatų, tvora. Sode galima užsakyti ekskursiją ar edukacinę programą, rezervuoti vietą šventei ar konferencijai, pajodinėti bei pasivažinėti karieta. Sodas dirba visus metus. Daugiau informacijos http://www.botanikos-sodas.vu.lt/

*

* * * *

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

53


Žurnalistika negali mirti, žurnalisto negalima pakeisti sėdint socialiniuose tinkluose.

tinga: universitetų pristeigta, panašių studijų programų – irgi; beje, žurnalistikos studijos iki tol net buvo įsteigtos kitose aukštosiose mokyklose Seimo valia. Laikui praėjus jos apmirė, tačiau juk buvo išleista valstybės lėšų. Niekam nerūpėjo, kad žmonės jas baigę neras sau vietos rinkoje. Antai 2008 ir 2009 m. sulaukiau primygtinių pasiūlymų didinti valstybės vietų skaičių žurnalistikos studijose, bet nesutikau. Manau, kad žurnalistikos, o ne kitų studijų programų studentams, turėtų būti suteikta pirmenybė, pavyzdžiui, pasirinkti praktikos vietą LRT žiniasklaidos priemonėse, nes tai atitinka valstybės patvirtintus studijų norminius dokumentus. Kaip galima aukštojoje mokykloje įskaityti studento praktiką, kuri neatitinka studijų programos tikslo, aprašyto ją akredituojant? Gal kitos studijų programos turėtų pasiieškoti kitos praktikos vietos arba jų studentas turėtų čia, mūsų fakultete, susirinkti bent dalį kreditų. Kaip manote, ar žiniasklaidos prestižas menksta? Raštingumas yra labai sumenkęs ir kai kurios redakcijos tai palaiko, nes juk pasirodo publikacijų su elementariomis stiliaus, skyrybos ar gramatikos klaidomis, deja – ir faktų klaidomis.

VU Istorijos-Filologijos fakulteto kiemelis. Šiame fakultete 1949 m. pradėta dėstyti žurnalistika.

54

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

Redaktoriai juk kuria prestižą. Jeigu jie priima mažai raštingą žmogų ir jeigu jo tekstai yra publikuojami, tai tikrai nėra prestižiška. Štai šiandien skaitau kad ir tokį sakinį: „Vilnių ir Kaliningradą skiria 390 km, o, turint omenyje tai, kad vasarą nemaža dalis tautiečių patraukia į Lietuvos pajūrį, šis atstumas dar labiau sumažėja“. Kaip Jūs manote, ar žiniasklaida miršta? Žiniasklaida tikrai nemiršta. Mano įsitikinimu, žurnalistiką reikėtų regėti naujoje platformoje, kur raštas, vaizdas ir garsas sulydomi. Žurnalistika negali mirti, žurnalisto negalima pakeisti sėdint socialiniuose tinkluose. Sėdėdami ten žurnalistui esame tiesiog šaltinis. Norėdami sužinoti, kas šiuo metu pasaulyje yra aktualiausia, veikiausiai, vėl imsime už tai mokėti. Neblogai. Tai jau vyksta kitose žiniasklaidos rinkose. Dėl to galėsime tikėtis geresnės kokybės, nes per pastaruosius keliolika metų žiniasklaidos kokybė yra suprastėjusi – vartotojai ,,ištvirko“, nes apsiprato, kad už produktą gali nebemokėti, tačiau turi teisę priekaištauti. Sudėtingiausia įvertinti regioninės žiniasklaidos perspektyvą – ji juk negali būti atsieta nuo auditorijos, kuri juda iš Lietuvos arba bent į Vilnių.

Patalpos Maironio g. 7 (tuo metu – Tiesos g. 7), paskirtos Žurnalistikos institutui 1987 m.


Profesionali knygĹł leidyba www.aleidyba.lt


56

2017

U n i v e r s i t e t o Ĺž u r n a l i s ta s N r . 1 9 7

Universiteto žurnalistas Nr. 197  

2017 m. gegužės 7 d.