Page 1

Argumentų kalba – mūsų darbo priemonė Belaukiant pabėgėlių

Iš karo zonos į mokyklos suolą

Pašnekesiai apie pabėgėlius

tema

Pa b ėg ėl i a i – t o l i a r a r t i ? Leidinį remia

2017 m. spec. leidimas Nr. 195

Užvestas, bet nesuteptas integracijos variklis


Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR) – pasaulinė organizacija, skirta pabėgėlių, priverstinai perkeltų bendruomenių ir asmenų be pilietybės gyvybėms gelbėti, teisėms apsaugoti ir geresniai ateičiai kurti.

• Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra veikia 128 šalyse • Įkurta po Antrojo pasaulinio karo, 1950 m., norint padėti milijonams europiečių, kurie prarado savo namus ir turėjo bėgti. • Šiandien – po 66 metų – Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra rūpinasi pabėgėlių saugumu ir jiems padeda visame pasaulyje. • 1954 ir 1981 m. gavo Nobelio taikos premijas. • 1955 m. pradėjo veiklą Lietuvoje. • Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūrą palaiko garsūs pasaulio žmonės: aktorė Cate Blanchett yra gerosios valios ambasadorė, aktorė Angelina Jolie – specialioji pasiuntinė. • 2016 m. inicijavo kampaniją #WithRefugees (#SuPabėgėliais). 1 451 467 žmonės jau palaiko šią kampaniją! Palaikyk ir tu! http://www.unhcr.org/refugeeday/lt/ • Daugiau apie mus: www.unhcr.org

twitter.com/refugees

youtube.com/UNHCR

facebook.com/ UNHCR

instagram.com/UNrefugees


Redaktoriaus žodis

G

reitos informacijos amžiuje išlaikyti skaitytojo dėmesį būna itin sunku. Nedaug temų išlieka aktualios po kelių dienų. Tokioje situacijoje tenka kalbėti apie informacinę madą. Tarp „madingų“ temų šiandien atsidūrė ir pabėgėlių klausimas. Tai reiškia, kad šia tema itin daug kalbama. Tačiau mados aspektas turi ir kitą pusę – tai dažnai yra gana paviršutiniškas kalbėjimas, paremtas stereotipiniu požiūriu. Kartais pamirštama ir tai, kad pabėgėlių problema neatsirado vakar. Ji yra žmonijos istorijos dalis. Dideli sukrėtimai visada priversdavo žmones palikti savo namus, ieškoti saugesnės užuovėjos. Tačiau pripažįstama, kad šiandien šis reiškinys pasiekė rekordinį mastą. Globali pabėgėlių problema atsirito ir į mūsų regioną. Europos Sąjungoje kalbama apie būtinybę solidarizuotis, padėti Pietų Europos valstybėms suvaldyti šią krizę, todėl pabėgėliai šiandien tampa išbandymu kiekvienai iš susivienijusios Europos valstybių. Taip pat ir Lietuvai. Tai išbandymas, susijęs su mūsų vertybine orientacija, su visuomenės atvirumu, su gebėjimu priimti ir suprasti Kitą. Naivu būtų tikėtis, kad šis išbandymas gali būti lengvai įveiktas, juo labiau kad pats žodis „pabėgėlis“ mūsų viešojoje sferoje tampa vis labiau mitologizuotas. Kartais galima stebėti iš tikrųjų absurdišką situaciją, kai žmonės išsako nuogąstavimus ir baimes dėl pabėgėlių, akyse neregėję nė vieno iš jų. Šio „Universiteto žurnalisto“ numerio tikslas yra apžvelgti ir išsklaidyti stereotipus, susijusius su pabėgėlių tema. Jo puslapiuose „kalba“ ne tik specialistai ir ekspertai, bet ir patys žmonės, kurie buvo priversti palikti savo gimtuosius namus ir ieškoti išsigelbėjimo svetur. Norėjome parodyti, kad pabėgėlių pasaulis yra labai įvairialypis. Šiame leidinyje jūs rasite ne tik istorijas žmonių, kilusių iš Sirijos ar Etiopijos, bet ir straipsnį apie buvusią žurnalistę iš Rusijos, kuri kartu su šeima rado naujus namus Vilniuje. Todėl būtina suprasti, jog pabėgėliai iš esmės yra ne tik žmonės, kuriems oficialiai suteiktas minėtas statusas (nors būtent šiai kategorijai tradiciškai skiriamas didžiausias dėmesys). „Pabėgėliais“ šiandien tampa visi tie, kas priverstas palikti savo gimtąją šalį dėl politinių ar saugumo priežasčių. Dar vienas svarbus aspektas, kurį būtina minėti – pabėgėliais tampama ne savo noru. Kiekvienas bėgantysis nuo karo baisumų, nuo represinės politinės sistemos ar nuo kitų jo gyvybei gresiančių pavojų būtų laimingas, jeigu aplinkybės susiklostytų kitaip ir jam nereikėtų leistis į kelionę, ieškoti oficialaus ar neoficialaus prieglobsčio svetimoje žemėje. Būtent ši mintis dažniausiai pasimeta pokalbiuose apie pabėgėlius ir jų integraciją. Dr. Viktoras Denisenko


„Bet kuriam Lietuvos skaitytojui ši knyga turėtų atverti pasaulį, esantį už iškabų spindesio, kad šis susimąstytų apie išnaudojimą, paniekinimą, nepakantumą demokratinėse mūsų – iš pažiūros laisvų žmonių, kurie laikosi teisingų įstatymų, – visuomenėse.“ Prof. Andrius Vaišnys Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas

Išleido Vilniaus universiteto leidykla

www.aleidyba.lt Ieškokite knygynuose ir leidykloje


TURINYS Leidinį remia UNHCR – Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuras

Universiteto žurnalistas 2017 m. spec. leidimas Nr. 195 Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos studijų programų mokomasis leidinys. Leidžiamas nuo 1977 m. balandžio 20 d. „Universiteto žurnalisto“ redaktorius lekt. Valius Venckūnas valius.venckunas@kf.vu.lt Leidinio redaktorius dr. Viktoras Denisenko viktor.denisenko@kf.vu.lt Autoriai Jorūnė Andrikonytė Daumantė Baranauskaitė Sandra Kindiuk Aistė Pagirėnaitė Audronė Rudenkienė Reda Stangytė Eglė Stankevičiūtė Rūta Viskantaitė Greta Zalonskytė Kalbos redaktorės Giedrė Petreikienė Birutė Simanavičienė

Situacija

6

Rūta Viskantaitė

12

Maketas Silva Jankauskaitė Spaustuvė [spaustuvė] Redakcija Maironio g. 7, Vilnius Tel. (8-5) 219 3036 © Akademinė leidyba, 2017 © Vilniaus universitetas, 2017

JT Pabėgėlių agentūros atstovė: Argumentų kalba – mūsų darbo priemonė Daumantė Baranauskaitė

Portretai

18

Eskedar Maštavičienė: Stengiuosi būti naudinga šaliai, kuri man tapo namais Eglė Stankevičiūtė

20

Julija Bašinova apie žurnalistiką ir vaikų ugdymą: abu dalykai reiškia reformas Sandra Kindiuk

24 30

Pašnekesiai apie pabėgėlius

Audronė Rudenkienė

Jie atrodo malonūs, bet turėtų būti atviresni kitiems Jorūnė Andrikonytė

Viršelis Silva Jankauskaitė Iliustracijos Karolina Daniusevičiūtė

Užvestas, bet nesuteptas integracijos variklis

Integracija

32

Iš karo zonos į mokyklos suolą: kaip pabėgėlių vaikai prisitaiko Lietuvoje?

Aistė Pagirėnaitė, Reda Stangytė

38 „Belaukiant pabėgėlių“. Pokalbiai teatre Greta Zalonskytė

„Universiteto žurnalisto“ publikacijas naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama.

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

5


Situacija

Užvestas, bet nesuteptas

integracijos variklis Senajame žemyne dėl imigrantų srauto jau antri metai negęsta karštos diskusijos apie tai, kas yra europietis, kas yra svetimšalis ir kaip tai suderinti. Valdžios atstovai kuria įvairias integracijos programas, bet jas vykdančios ar stebinčios organizacijos žalia vėliava nemojuoja. Pabėgėliai susiduria su kalnu problemų. Lietuva – ne išimtis.

Rūta Viskantaitė

Nenori painiotis Istorija kartojasi. I tūkstantmetį po Kristaus barbarai įsiveržė į Romos imperiją ir ją „pribaigė“, taip pakeisdami pasaulio žemėlapį. XIX a. apie 50 mln. europiečių išplaukė išnaudoti „neribotų galimybių“ už Atlanto. O štai XXI a. pradžioje pasaulį vėl sukrėtė milžiniška emigracija − į Europą plūstelėjo žmonės, bėgantys iš karo bei neramumų krečiamų Sirijos, Irako, Afrikos šalių. Jungtinių Tautų duomenimis, 2015 m. atvyko apie 1 mln. pabėgėlių. Kiek jų žuvo pakeliui – niekas tiksliai nepasakys.

6

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

Dabar pagrindinis srautų ribojimo įrankis yra susitarimas su Turkija. Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro direktorius, sako, kad dar šių metų pradžioje kasdien į Europą atvykdavo daugiau kaip 2 tūkst. žmonių. Šiuo metu srautas vos perkopia 100 per dieną. Dabar Turkijoje yra apie 3 mln. atvykėlių, o Europos Sąjunga (ES) jiems išlaikyti skiria milijardines dotacijas. Vis dėlto šis kompromisas yra trapus, tad bet kuriuo metu gali žlugti. „Jei Turkija vėl leis pabėgėliams nekliudomai kirsti šalies teritoriją ir keliauti tolyn į Europą, jei neveiks nelegalių migrantų su-


Situacija

Į Europą iš neramių kraštų bėga ištisos šeimos. Lukasz Z nuotr./ Shutterstock.com Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas grąžinimo į Turkiją mechanizmas (kuris kol kas dr. Karolis Žibas įsitikinęs, kad negalima išskirstringa), ateityje atvykstančiųjų srautai gali ir vėl ti pačios aktualiausios pabėgėlių problemos. „Jei išaugti. Juolab kad Turkija reikalauja iš ES sparimsime kalbą – ji susijusi su darbu, sveikatos tinti derybų dėl stojimo į organizaciją eigą, libepriežiūros paslaugų prieinamumu. Jei imsime ralizuoti vizų režimą Turkijos piliečiams, bet karpastarąją rinką – ji susijusi su psichine būkle. Vistu nesutinka keisti nedemokratiškų teisės aktų ir kas yra susiję“, − konstatuoja specialistas. užtikrinti žiniasklaidos, žodžio laisvės“, − dėsto Vis dėlto Gintarė Skuodytė, Vilniaus arkivyskupolitologas. Kitas ES susitvarkyti padedantis įrankis yra pijos „Caritas“ Užsieniečių integracijos programos imigrantų kvotos. Lietuva įsipareisocialinės integracijos koordinatorė, gojusi per dvejus metus priimti 1 105 Didžiausia problema tikina, jog dabar didžiausia problema – būsto paieška. Šeimininkai kitataučius, išmokyti juos lietuvių dabar – būsto dažniausiai nenori išnuomoti buto kalbos, padėti susirasti darbą bei gypaieška. Šeimininkai pabėgėliams, juolab nepageidauja, venamąją vietą. Integracijos programa dažniausiai nenori kad jie deklaruotų ten gyvenamąją prasideda nuo Pabėgėlių priėmimo išnuomoti buto vietą. „Tad jie sugalvoja visokiausių centro Rukloje. Perkelti asmenys pirpabėgėliams verslo planų. Pvz., skambina viena miausia atvyksta į centrą. Ten praleipabėgėlė, pasakoja, kad jau išsinuodžia tris mėnesius, kol gauna leidimą mos būstą, bet šeimininkė pasakiusi, esą kiekvieną gyventi Lietuvoje. Jei viskas klostosi gerai, vėliau mėnesį reikės mokėti 100 eurų daugiau. Klausia, jie keliauja į kurią nors savivaldybę. Savivaldyar tai tiesa. Aiškinu, kad ne. „Tave nori apgauti, bėje integracija trunka 12 mėnesių, bet laikotarpį nesutik“, − patirtimi dalijasi „Caritas“ darbuotoja. galima pratęsti esant tam tikroms sąlygoms (paG. Skuodytė prisimena dar vieną nutikimą. vyzdžiui, vieniša mama augina kūdikį). Tačiau „Ieškojau būsto dviem vaikinams iš Afganistano. viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo Susitariau su vienu šeimininku dėl apžiūros laižvilgsnio. Kiekviena minėta sritis yra didelis iško, bet kai jis sužinojo, kad vaikinai iš Artimųjų šūkis čia atvykusiems žmonėms.

Leidinį remia

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

7


Situacija

Tarp pabėgėlių yra nemažai vaikų. Ververidis Vasilis nuotr. / Shutterstock.com

Rytų, susitikimą atšaukė. Paklausiau kodėl, o jis sako: „Nagi žinote, kokie dalykai pasaulyje dedasi, aš nenoriu niekur painiotis“, − nemalonią istoriją pasakoja koordinatorė. Šiuo metu per pirmuosius šešis integracijos mėnesius savivaldybėje vieno pabėgėlio būtiniausioms išlaidoms (būsto nuomai, maistui, drabužiams) skiriami 204 eurai, dviejų – 306 eurai, trijų – 408 eurai. Likusius mėnesius finansinė parama sumažėja ir atitinkamai siekia 102, 204 ir 306 eurus. Jei asmenų šeimoje daugiau negu trys, už kiekvieną papildomą šeimos narį skiriamas 51 euras, po šešių mėnesių savivaldybėje suma nukrenta iki 26 eurų. Yra nustatytos ir išmokų ribos: nepaisant to, kiek yra asmenų, viena šeima per mėnesį daugiausia gali gauti 510 eurų. Taigi emigrantai, vos atvykę į Lietuvą, turi pradėti intensyvias darbo paieškas. G. Skuodytė sako, kad ši problema išsprendžiama šiek tiek lengviau. „Mūsų darbo paieškos specialistė palaiko ryšius su įmonėmis. Pasitaiko kompanijų, kurios net praneša, kad turi laisvų darbo vietų. Jei pabėgėlis bent šiek tiek moka kalbą, galimybės rasti greičiau ir geresnį darbą yra daug didesnės. Jei nemoka − daug durų užsidaro“, − dėsto specialistė.

8

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

Pirminė pažintis su lietuvių kalba įvyksta Pabėgėlių priėmimo centre. Emigrantai, kurie nori likti Lietuvoje, per 96 valandas (tiek laiko trunka kursai šioje vietoje) turi išmokti pasisveikinti, prisistatyti, nusipirkti maisto bei drabužių, apibūdinti sveikatos būklę, pakalbėti apie dienos darbus, pasiteirauti kelio. Tai yra pradinio – A1 – lygio temos. Persikėlę į savivaldybę pabėgėliai toliau tęsia mokslus – kursai čia trunka 190 valandų, siekiama aukštesnio lygio – A2. Didžiausia problema čia ta, kad kursų valandų skaičius griežtai reglamentuotas, o kiekvieno atvykėlio galimybės mokytis yra skirtingos. „Didelės įtakos turi psichologinė būsena, amžius, turimas išsilavinimas“, − aiškina K. Žibas. Taigi tikėtina, kad kalbos greičiau išmoks tie, kurie geba bendrauti rusiškai ar angliškai, negu tie, kurie šneka tik gimtąja kalba. Reikia specialistų, galinčių komunikuoti arabiškai. Deja, tokių labai trūksta.

Netolerancija Liepos mėnesį Pilietinės visuomenės institutas pristatė bendrovės „Sprinter tyrimai“ atliktą apklausą dėl imigrantų priėmimo Lietuvoje. Duomenys rodo, kad 5 proc. respondentų tam pritaria besąlygiškai, 49 proc. pritaria su tam tikromis


Situacija

Su pabėgėliais susiję daug subjektyvių baimių. Artūro Morozovo nuotr.

„Caritas“ darbuotoja įsitikinusi, kad daug išlygomis (pavyzdžiui, tai gali būti tik pabėgėliai neigiamos įtakos turi žiniasklaida. „Kiek matau, nuo karo ar persekiojimų, bet ne ekonominiai pavisos antraštės apie pabėgėlius yra neigiamos. bėgėliai), 46 proc. visiškai nepritaria. Pastarųjų Trūksta gerų integracijos pavyzdžių, matome tik baimės susijusios su subjektyviai suvokiama ekoblogus dalykus“, − konstatuoja specialistė. nomine skriauda (valstybei labai brangiai kaiK. Žibas mano, kad visuomenė geriausiai panuos imigrantų išlaikymas, išaugs konkurencija siruošia emigracijai, kai susiduria su ja tiesiogiai, darbo rinkoje) bei saugumo iššūkiais (padidės įgyja patirties. Kol vietos bendruomenė nemato teroristinių išpuolių grėsmė ir nusikalstamumo įvairovės proceso atnešamos naudos, lygis). Integracija tol tokia visuomenė linkusi palaikyG. Skuodytė prisimena ne vieną ti socialinį atstumą nuo kitų etninių atvejį, kai tautiečiai pasakė nemalonėra socialinis grupių. Taip pat reikia aiškios valsnių dalykų apie imigrantus. „Kartą eksperimentas. tybės vizijos ir geros komunikacijos ėjau su dviem juodaodžiais vyrišTai procesas, kuris apie tai, kur šalis dalyvauja, kam kiais ir praeivis leptelėjo: „Na, tai niekada gyvenime reikalingas solidarumas. „Kol valjau pradėjo šitie rinktis“. Kitą kartą nesibaigs. Su juo džia nekomunikuos, tol visuomenė lydėjau nėščią moterį iš Eritrėjos į reikia dirbti gali ir nesuprasti, kad emigracija yra polikliniką apžiūrai. Priėjo prie manuolatinė šiuolaikinių valstybių būnęs slaugė ir sako: „Jėzau, kokie jie klė, kad per ilgą laiką su geromis investicijomis man baisūs!“ O moteris su šeima stovi šalia, jie tai gali atsipirkti“, − dėsto Etninių tyrimų centro kalba lietuviškai, nes trejus metus čia gyvena. darbuotojas. Tikrai supranta žodžius „baisus“, „jie“, „man“. Spalio viduryje du nepažįstami jaunuoliai Pastebėjau, jog tokias replikas dažniausiai laido Rukloje užsipuolė sirę ir irakietę. Viena jų ėjo vyresni žmonės. Iš jaunimo panašių žodžių nesu mažamečiu vaiku. To paties mėnesio pabaigirdėjau. Manau, kad jie sutinka daug kitataučių goje vietiniai paaugliai apmėtė akmenimis savo universitete, nemažai keliauja po užsienį, tad jų bendraamžius iš Sirijos. K. Žibas įsitikinęs, kad požiūris kitoks“, − svarsto pašnekovė.

Leidinį remia

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

9


Situacija

Pabėgėliai bando pasiekti Europos krantus rizikuodami gyvybe. Malcolm Chapman nuotr./ Shutterstock.com

tai rodo keletą dalykų. „Pirma − integracijos procesui nebuvo gerai pasirengta. Tai, ką po įvykių nusprendė daryti ministerijos ir pati Rukla, reikėjo daryti prieš metus. Kai mieste gyvena kelios šeimos, yra viena, bet kai mieste gyvena 15 ir daugiau šeimų, – visai kas kita. Ir vėl nedirbame prevencinio darbo, tik gesiname gaisrą. Visada vėluojame. Antra – nereikia būti naiviems ir tikėtis, kad tokių dalykų neįvyks. Taip būna ir Švedijoje, ir Vokietijoje. Į nepatenkintų žmonių veiksmus reikia reaguoti ramiai, o ne emociškai. Trečia – pabėgėlius būtina įspėti, jog gali atsirasti priešiš-

10

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

kų žmonių, kad jiems reikia reaguoti adekvačiai, nenaudoti smurto prieš smurtą. Tai aiškia socialine kalba turi pasakyti Ruklos darbuotojai, kurie, deja, ne visi gali komunikuoti“, − akcentuoja pašnekovas. Ekspertas svarsto, ar apskritai Rukla yra tinkama vieta pirminiam integracijos procesui. „Kažin ar miestelis, įsikūręs miške, kuriame įrengta karinė bazė, kur skraido malūnsparniai ir šaudo tankai, pats geriausias pasirinkimas. Manau, jog yra vietų, kur sociokultūrinės terpės integracija yra geresnė. Galbūt finansus, kurie skirti Ruklai,


Situacija

44 proc. balsavimo teisę turinčių Vengrijos piliečių. Galiausiai ES neigiamus jausmus aiškiai parodė šių metų birželio 23 d. – britai nacionaliniame referendume nusprendė išstoti iš ekonominės bendrijos. Jie nori sumažinti emigraciją iš ES bei kitų šalių, taigi čia galima įtraukti ir pabėgėlius.

Trūksta ryžto

reikėtų skirti savivaldybėms, kur pritarimas emigracijai didesnis, kur išsilavinimas aukštesnis, kur aplinka atviresnė“, − mąsto specialistas. Lietuviai ne vieninteliai demonstruojantys didelį priešiškumą imigrantams. Štai birželį Bulgarijos valdžia paskelbė, kad tvers spygliuotą tvorą palei visą sieną su Turkija. Vengrai taip pat pradėjo tokias statybas pasienyje su Kroatija ir Slovėnija. Spalio mėnesį referendume jie pareiškė nepritariantys priverstinėms ES pabėgėlių paskirstymo kvotoms. Tiesa, referendumas laikomas neįvykusiu, nes vietoj reikiamų 50 proc. savo valią išreiškė

Leidinį remia

Akivaizdu, kad Lietuva integracijos procesui pasiruošė nekaip. Tam, jog situacija pagerėtų, reikia stiprios politinės valios. Tai reiškia, kad būtina sukurti aiškią viziją, kurios laikytųsi ir siektų valdžios vyrai ir moterys. „Reikia suvokti, kuo pabėgėlius laikome: žmonėmis, kurie čia gyvens, kurių vaikai čia gyvens, ar svečiais, kurie pabus ir išvažiuos. Būtina atsižvelgti į Lietuvos demografinę padėtį. Esame tarp trijų greičiausiai nykstančių populiacijų pasaulyje. Mano nuomone, rūpindamiesi sociokultūriniais ištekliais, populiacija, darbo rinka, turime į pabėgėlius žiūrėti iš ilgalaikės perspektyvos“, − teigia K. Žibas. Pašnekovo įsitikinimu, po vizijos išgryninimo turi atsirasti ilgalaikė strategija ir priemonių planas, kuris būtų stabiliai finansuojamas ne tik iš europinių fondų, bet ir iš valstybės biudžeto. Taip pat reikia rengti institucijas, mokyti specialistus kalbų bei tarpkultūrinės kompetencijos. „Integracija nėra socialinis eksperimentas. Tai procesas, kuris niekada gyvenime nesibaigs. Su juo reikia dirbti“, − rėžia pašnekovas. Europoje yra nemažai gerų integracijos projektų. K. Žibo nuomone, Švedija labai stipri politinių bei pilietinių imigrantų teisių srityje. Ispanija ir Portugalija išsiskiria tuo, kad turi stiprių one stop shop agentūrų. Tai vieno langelio principas, kai žmogus vienoje institucijoje gauna visas paslaugas: socialines, psichologines, teisines. Estijoje įvyko stiprus pokytis, kai pabėgėliai buvo pradėti integruoti tiesiai į savivaldybes. „Kiekviena šalis turi pavyzdžių, kaip reikėtų daryti ir kaip nereikėtų daryti. Mes galime pasimokyti ir iš gerų dalykų, ir iš blogų“, − konstatuoja Etninių tyrimų centro darbuotojas. Kilusi imigrantų banga sukrėtė pasaulį. Integracijos variklis tiek Lietuvoje, tiek kitose ES valstybėse dar nedirba sklandžiai. Tam nebuvo tinkamai pasirengta, o kalbos mokymo, būsto ir darbo paieškos bei netolerancijos problemos – ne vienos dienos reikalas. Būtinas kompleksiškas priemonių planas, kurio pagrindinė dalis – politinė valia. ◀

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

11


Situacija

JT Pabėgėlių agentūros atstovė:

Argumentų kalba – mūsų darbo priemonė

DAUMANTĖ BARANAUSKAITĖ

Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuras – pabėgėlių agentūra, teikianti pagalbą pabėgėliams visame pasaulyje. Teikiama įvairiapusė pagalba: nuo pastogės, maisto ir vandens suteikimo iki ilgalaikių sprendimų siekimo, tokių kaip integracija ar perkėlimas į kitą vietą. Biuro Lietuvoje atstovė Renata Kuleš pasakoja apie darbą rūpinantis pabėgėlių klausimais ir sako, kad nauja pradžia svetimoje aplinkoje pabėgėliams nelengva, mat dėl kalbos barjero ir išankstinio visuomenės nusistatymo susiduriama su sunkumais.

K

okia yra Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro Lietuvoje pagrindinė veikla? Susidaro įspūdis, kad organizacijos veikla Lietuvoje nėra plačiai žinoma. Organizacija Lietuvoje veikia nuo 1995 metų, tačiau tiesa, kad ji nėra labai žinoma plačiajai visuomenei. Esame pasaulinė organizacija, visame pasaulyje žinoma kaip UNHCR, JT pabėgėlių

12

2017

agentūra. Tai specializuota Jungtinių Tautų organizacija, kurios vadovą skiria JT Generalinė Asamblėja. Tarp kitko dabar naujai paskirtas Jungtinių Tautų būsimasis vadovas Antonio Guterres vadovavo mūsų organizacijai iki 2016 metų. Organizacijos tikslai yra apsaugoti pabėgėlius ir siekti geresnės ateities pabėgėliams, šalies viduje perkeltiems asmenims bei asmenims be pilietybės.

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5


Situacija

Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro Lietuvoje atstovė Renata Kuleš. Algio Jakšto nuotr.

Kokį mastą apima organizacijos veikla? Dabar mūsų organizacija veikia 128 pasaulio valstybėse, joje įdarbinta apie 10 tūkstančių žmonių. JT pabėgėlių agentūra sukurta 1950 metais, kad koordinuotų tarptautines pastangas ir ieškotų ilgalaikių sprendimų pabėgėliams Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Vėliau organizacijos mandatas buvo išplėstas, ir dabar ji veikia visame pasaulyje. Ši organizacija du kartus tapo Nobelio taikos premijos laureate. 1954 metais pirmoji Nobelio taikos premija buvo skirta už pagalbą Europos pabėgėliams, o 1981 metais skirta antroji premija už pagalbą pabėgėliams visame pasaulyje. Dabar pasaulio mastu organizacijos padaliniams numatomi labai skirtingi tikslai: nuo gyvybiškai svarbios pagalbos vandeniu, pastoge ir maistu iki ilgalaikių sprendimų, tokių kaip integracija ir perkėlimas. Mūsų veiklą palaiko ir organizacijai padeda tokios aktorės kaip Angelina Jolie, kuri yra mūsų organizacijos Nepaprastoji įgaliotinė, ir Kate Blanchett, kuri visai neseniai formaliai tapo mūsų organizacijos Gerosios valios ambasadore. Šiais

Leidinį remia

Pabėgėlių agentūra sukurta 1950 metais, kad koordinuotų tarptautines pastangas ir ieškotų ilgalaikių sprendimų pabėgėliams Europoje po Antrojo pasaulinio karo.

2017

metais didžiulio pasaulinio palaikymo sulaukė Pabėgėlių rinktinė, kuri dalyvavo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Ko siekiate savo veikla Lietuvoje? Savo veikla Lietuvoje siekiame užtikrinti, kad su prieglobsčio prašytojais būtų tinkamai elgiamasi šiems atvykus į priėmimo centrus, skatiname teisingos ir veiksmingos prieglobsčio procedūrų raidos, suteikdami aukštos kokybės teisinę pagalbą, skatindami pabėgėlių integraciją bei mažindami asmenų be pilietybės skaičių. Dirbame ir praktiniu, ir politiniu lygmeniu. Kiek žmonių sudaro komandą Lietuvoje? Lietuvos biuras yra priskiriamas prie vienų mažiausių UNHCR biurų pasaulyje, jame įdarbinti tik 2 asmenys. Iki 2014 metų tai buvo mažiausias biuras, nes jame dirbau viena. Lietuvos biuras laikomas UNHCR Regioninio biuro Šiaurės Europai, kuris yra Stokholme, Švedijoje, dalimi. Biuras Vilniuje suteikia galimybę jaunimui atlikti praktiką ir įgyti pasaulinės organizacijos darbo patirties.

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

13


Situacija

UNCHR tikslai yra apsaugoti pabėgėlius ir siekti jiems geresnės ateities. Artūro Morozovo nuotr.

Kokią galią turite šalies mastu pabėgėlių klausimais? 1951 metų konvencija dėl pabėgėlių statuso mums suteikia konvencijos nuostatų priežiūros funkciją, taigi stebime, kaip valstybės įgyvendina įsipareigojimus dėl pabėgėlių ir apie tai informuojame Jungtines Tautas. Taip pat bendradarbiaujame su valdžia ir patariame dėl tarptautinių bei ES įsipareigojimų ar standartų įgyvendinimo. Taigi esame lyg tarptautinių standartų Lietuvoje advokatai, kurie taip pat, identifikavus tam tikras spragas sistemoje, organizuoja tų klausimų aptarimus, seminarus bei mokymus. Su kokiomis įstaigomis įprastai bendradarbiaujate? Profesinėje srityje esame labai žinoma organizacija, nes itin aktyviai dirbame su Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijomis bei kitomis panašiomis įstaigomis ir organizacijomis. Glaudūs ryšiai mus sieja su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, kurie yra

14

2017

mūsų ilgamečiai partneriai Lietuvoje. Gali būti keista, bet taip pat vis dar prisidedame remdami NVO Lietuvoje finansiškai, nors ES įprasta, kad tai daro valstybė. Ar komisaro valdyba dirba tiesiogiai su pabėgėliais? Konsultuojame pabėgėlius ir suteikiame jiems informaciją, nukreipiame ten, kur jie gali gauti pagalbą. Susitinkame ir bendraujame su pabėgėliais, tačiau tiesiogiai materialinės pagalbos pabėgėliams neteikiame, kitaip nei, pavyzdžiui, šalia konflikto zonos esančiose šalyse. Už prieglobsčio procedūrą ir sprendimus atsakingas Migracijos departamentas. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija bei Vilniaus Caritas yra nevyriausybinės organizacijos, galinčios pabėgėliui tiesiogiai suteikti pagalbą, jei tam turi išteklių. Už priėmimo, procedūrų kokybę atsako Vidaus reikalų ministerija, už integraciją – Socia­linės ir darbo apsaugos ministerija.

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5


Situacija

Už prieglobsčio suteikimą yra atsakinga valstybė. Artūro Morozovo nuotr.

Glaudžiai bendradarbiaujate su Vyriausybe, nevyriausybinėmis organizacijomis, valdžios institucijomis. Kaip skiriasi visų šių organų įsitraukimas į veiklą pabėgėlių klausimais? Valstybė atsakinga už prieglobsčio (tarptautinės apsaugos suteikimą), tai reiškia, asmens priėmimą bei pirminių procedūros veiksmų atlikimą pasienyje, policijos įstaigoje ar Užsieniečių registracijos centre Pabradėje. Vėliau procedūros, kurios tikslas – nustatyti, ar galima asmenį saugiai grąžinti namo, kur negrėstų pavojus ar persekiojimas, pereina Migracijos departamentui, kuris ir priima sprendimą dėl apsaugos. Tai gali būti leidimai laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje. Galime pasidžiaugti, kad turime galimybę būti išklausyti Lietuvoje įvairiuose lygmenyse, norime, kad į mūsų rekomendacijas būtų labiau įsiklausoma, tačiau tam, matyt, reikia daugiau laiko. Visuomenėje neretai JT standartai vis dar yra kažkas tolimo, su ES reikalavimais viskas žymiai paprasčiau.

Leidinį remia

Kartais atrodo, kad stumiame akmeninę sieną, tačiau jei tai sistemingai darome keletą metų, ji pasiduoda.

Ar yra tekę iš institucijų sulaukti nenoro bendradarbiauti? Taip, institucijos kartais labai jautriai reaguoja į kritiką ir į kardinaliai skirtingas nuomones, kurių mūsų darbe nemažai. Taigi visko teko paragauti: pakelto tono ir grasinimų ar ignoravimo. Pabėgėlių klausimas vis dar labai jautrus Lietuvoje. Kadangi noras ieškoti sprendimų pabėgėliams taip pat labai dažnai priklauso ir nuo paties dirbančiojo šioje srityje požiūrio, Lietuvos kontekste tai nėra labai lengvas darbas. Kartais atrodo, kad stumiame akmeninę sieną, tačiau jei tai sistemingai darome keletą metų, ji pasiduoda. Kartais norisi labai greitų rezultatų, bet, matyt, mūsų srityje taip nebūna. Progresas yra, bet tai labai ilgo ir sistemingo darbo vaisius, skirtingai nei kai kurie pakeitimai pabėgėlių nenaudai, kaip, pavyzdžiui, pagalbos pabėgėliams sumažinimas perpus. Kokie realūs organizacijos darbai pabėgėlių klausimams Lietuvoje spręsti?

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

15


Situacija

Tik 6 proc. iš 65 milijonų asmenų, kuriems reikia tarptautinės bendruomenės pagalbos, yra Europoje. Didžioji dalis jų – nepasiturinčiose šalyse. Artūro Morozovo nuotr. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje pavyko sustiprinti nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą su valstybės institucijomis, sutarti dėl pasienio (pabėgėlių priėmimo sąlygų ir procedūrų) stebėsenos, pagerinti prieglobsčio procedūrų kokybę, sąlygas Užsieniečių registracijos centre. Inicijavome įstatymo pakeitimus, kad visi pabėgėliai su leidimais laikinai gyventi, kaip ir Lietuvos gyventojai galėtų naudotis vienodomis socialinėmis garantijomis Lietuvoje. Ar turite realią galią keisti pabėgėlių situaciją šalyje? Mūsų įrankis yra diplomatija: negalime priversti pakeisti kažko, jei tam nepritaria tie, nuo kurių priklauso sprendimų priėmimas. Negalime šalies valdžios priversti elgtis taip ar kitaip, nes neturime prievartos priemonių. Tačiau diplomatija yra tai, ką galime naudoti, argumentų kalba yra mūsų priemonės.

16

2017

Mūsų įrankis yra diplomatija: negalime priversti pakeisti kažko, jei tam nepritaria tie, nuo kurių priklauso sprendimų priėmimas.

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

Kokią pabėgėlių situaciją matote Lietuvoje? Kaip ji kinta? Lietuvoje, palyginus su kitomis šalimis, pabėgėlių nėra daug. 1997–2015 metais Lietuva priėmė vos apie 1 000 žmonių. 2016 metais perkelti 168 asmenys iš Graikijos ir Turkijos, kuomet pasaulyje pabėgėlių yra 21 milijonas, kai Libanas, Jordanija ir Sirija pasidalija apie 5 milijonus pabėgėlių iš Sirijos. Tik 6 proc. asmenų iš 65 milijonų, kuriems reikia tarptautinės bendruomenės pagalbos, yra Europoje, didžioji dalis jų – nepasiturinčiose šalyse. Kai dėl krizės daugelyje šalių pabėgėlių skaičius sparčiai didėjo, ypač 2015 metais Švedijoje ar Vokietijoje, Lietuvoje šis skaičius sumažėjo perpus. Asmenų, siekusių prieglobsčio Lietuvoje, buvo vos apie 300. Lietuva gana jauna prieglobsčio valstybė, jei ją lyginsime su Prancūzija ar Švedija, kurios 1951 metais pasirašė konvenciją, o Lietuva dėl jos įsipareigojo tik 1997 metais. Pabėgėlių Lietuvoje buvo nuo 1997 metų, tik tie klausimai nebuvo įdomūs


Situacija

didžiajai daugumai Lietuvos gyventojų, politikų bei žiniasklaidos atstovų. 2015 metais prasidėjus krizei, kai daugiau pabėgėlių atvyko į Europą, šis klausimas tapo aktualesnis. Kaip pabėgėliams sekasi integruotis ir su kokiomis kliūtimis jie įprastai susiduria? Pabėgėliams nėra lengva: jie nemoka kalbos, dažniausiai negali patvirtinti savo kvalifikacijos, susiduria su neigiama visuomenės nuomone, kai ieško būsto bei darbo, taigi pradžia labai sudėtinga. Valstybės parama yra minimali ir, ko gero, šiuo metu neužtikrina pabėgėlių pagrindinių poreikių (būsto, maisto, kelionių), jei asmuo nesuranda darbo, iš kurio galėtų ir nuomą padengti, ir maisto nusipirkti. Tai gali būti priežastis, dėl kurios asmenys traukiasi iš Lietuvos: nemato čia savo ateities ir galimybių išlaikyti savo šeimas. Reikia plano, kad jie čia, kaip ir lietuviai, norėtų likti. Iki 2017 metų pabaigos Lietuva įsipareigojo priimti 1 105 pabėgėlius. Kaip vertinate šį skaičių ir kokia reali tikimybė įvykdyti įsipareigojimą? Sprendimas yra svarbus, nes tai yra pabėgėlių krizės sprendimo dalis, kuriai reikėjo ES šalių solidarumo. Manau, kad dedamos pastangos ir bus siekiama įsipareigojimą įvykdyti, tačiau tai lieka dar dideliu iššūkiu, nes iki šių metų lapkričio mėnesio priimti tik 172 asmenys. Mūsų organizacija ragina valstybes dėti daugiau pastangų, paspartinti perkėlimo procesus, nekelti papildomų sąlygų ir kuo greičiau įvykdyti įsipareigojimus. Taip pat dirbti dėl pabėgėlių integracijos. Kaip apskritai įvertintumėte pabėgėlių situaciją pasauliniu kontekstu? Patį pabėgėlių iššūkį galima vadinti pasaulinio masto iššūkiu. JT Generalinėje Asamblėjoje šių metų rugsėjo 19 d. pasaulio šalių vadovai, įskaitant Lietuvos, priėmė deklaraciją, kuria

Leidinį remia

Pabėgėliams nėra lengva: jie nemoka kalbos, dažniausiai negali patvirtinti savo kvalifikacijos, susiduria su neigiama visuomenės nuomone. Rod Waddington nuotr. šalys įsipareigojo gerinti pabėgėlių ir migrantų ateitį. Taigi turime didžiausią mūsų laikų pabėgėlių krizę, kuriai kitų priemonių, tik viso pasaulio solidarumas, jau nepakako. Koks lietuvių požiūris į pabėgėlius ir kas turi įtakos formuojamam požiūriui? Požiūris yra dažniau neigiamas, nei teigiamas. Atviresni yra didesnių miestų gyventojai, ten pabėgėliai jaučiasi geriau. Kadangi pabėgėlių yra mažai ir tiesioginio kontakto su jais turi labai nedaug asmenų, didžioji dalis Lietuvos gyventojų susidarė neigiamą nuomonę iš žiniasklaidos, taip pat vis dar yra nemažai baimių. Visus kviečiu nepasiduoti baimėms ir linkiu, kad vertybės tas baimes nugalėtų. ◀

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

17


P o r t r e ta i

Eskedar Maštavičienė:

Stengiuosi būti naudinga šaliai, kuri man tapo

namais

Eglė Stankevičiūtė

Jau 9 metus Lietuvoje gyvenanti pabėgėlė iš Etiopijos greitai čia pritapo: sukūrė šeimą, verslą, o laisvalaikiu prisideda prie įvairių iniciatyvų ir kovoja prieš patyčias bei diskriminaciją. Paklausta, ar Lietuva jai tapo namais, Eskedar net nedvejodama atsako: „Lietuvą savo namais laikau jau labai seniai“.

31

metų Eskedar į Lietuvą atsikraustė prieš beveik dešimtmetį, kai dėl politinių neramumų paliko gimtinę. Lietuvoje atvykėlė baigė Finansų vadybos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, buvo atidariusi moteriškų drabužių parduotuvę „Matihana“, o šiuo metu dėsto Socialinių mokslų kolegijoje bei su lietuviu vyru augina tris vaikus: Haną, Matijų ir Masają. „Prieš atvykdama čia, neturėjau kokios nors nuomonės apie Lietuvą, mažai apie ją žinojau. Vienintelis dalykas, kurį žinojau apie Lietuvą, tai, kad ji buvo Sovietų Sąjungos dalis, o vėliau išsikovojo laisvę. Tai sužinojau per istorijos ar geografijos pamoką vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje. Kai tik atvykau, žinoma, pastebėjau, kad čia šalta, pilka. Iš pradžių lietuviai pasirodė labai nedraugiški, niekas nesišypsojo, nes atvykome žiemos metu, – pirmuosius įspūdžius prisimena Eskedar. – Vėliau gyvendama čia supratau, kad niekas nesišypsojo, nes buvo per šalta. Iš išorės lietuviai atrodo nelabai draugiški, bet užsukęs pas juos į svečius, pamatytum, kad iš tikrųjų jie labai linksmi, malonūs ir svetingi“. Dabar Eskedar Maštavičienę sunku isivaizduoti gyvenančią svetur. Lietuvoje ji – žinomas,

18

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

veiklus žmogus. Etiopė atstovauja VšĮ „Gerovės svertai“ ir prisideda prie jos organizuojamos iniciatyvos „Padovanok suknelę, padovanok šventę“. Šios akcijos tikslas yra padėti moterims pasijusti ypatingai gražioms ir moteriškoms, padovanojant joms gražią suknelę. Etiopė taip pat konsultuoja anglų kalbos kursuose „Language consultant Matihana“. Eskedar nuomone, visi užsieniečiai, gyvenantys Lietuvoje, turėtų bandyti prisitaikyti prie šalies ir jos kultūros: „Pabėgėliai būtinai turi stengtis integruotis į visuomenę. Ne tik pabėgėliai, bet ir tie, kurie turėjo galimybę gimti čia ir gyventi Lietuvoje labai daug metų. Kalba vis tik yra kultūros dalis, galinti pagerinti tavo santykį su visuomene. Žinoma, kad žmonės turi stengtis. Ypač tie žmonės, kurie sugeba greitai mokytis. Man lietuvių kalbą išmokti buvo labai sudėtinga, tai tikrai nelengva kalba, bet ir labai graži bei spalvinga“. Etiopė teigia, kad daugelis lietuvių bijo pabėgėlių tik dėl žiniasklaidos išpūsto burbulo. Jos manymu, politinės partijos, kurios skelbia, kad „išvaikys pabėgėlius“ formuoja neigiamą visuomenės nuomonę apie atvykėlius. Visgi Eskedar įsitikinusi, kad patys užsieniečiai yra atsakingi


P o r t r e ta i

už savo įvaizdį visuomenėje ir turi patys stengtis gerinti jį: „Iš tiesų kiekvienas žmogus kariauja savo karą ir mes kiekvienas esam atsakingi už savo įvaizdį visuomenėje, aš taip pat jaučiuosi atsakinga už aplinkinių nuomonės formavimą“. „Stengiuosi būti naudinga Lietuvai, šaliai, kuri man tapo namais. Jeigu visi taip pat darytumėme, man atrodo, visuomenės nuomonė po truputį ir keistųsi. Tačiau prie to turi prisidėti ir politikai, vis tiek reikia teikti informaciją ir didinti žinias apie šią situaciją. Negalime tiesiog uždaryti durų ir nematyti, nežinoti. Ypač šiais laikais, kai informacija yra visur, galime viską patys sužinoti. Reikia tik būti žmogumi, suprasti ir palaikyti“. Neseniai Lietuvoje patyrusi rasistinį išpuolį, kurio metu buvo išvadinta užgauliais žodžiais, Eskedar Maštavičienė nusprendė netylėti ir kreipėsi į teismą. 36 metų vyriškis, apvardžiavęs ir įžeidinėjęs kitatautę – Jungtinėje Karalystėje dirbantis emigrantas, trumpam grįžęs į Lietuvą. Eskedar teisme atleido nusikaltusiam vyriškiui, o prisiteistus pinigus skyrė „Jaunimo linijos“ paramos fondui, kuris neretai padeda patyčias patiriantiems žmonėms. Vis dėlto Eskedar dėl vieno žmogaus klaidų nesiruošia kaltinti visos tautos. Etiopė mano, kad Lietuvoje kitų rasių atstovai nėra labai diskriminuojami. Ji taip pat teigia, kad čia pabėgėlių tema nelabai aktuali, nes kitataučių Lietuvoje kol kas nėra daug: „Lietuviams ne taip svarbu, ar tu pabėgėlis, svarbiausia, kad esi kitoks nei dauguma“. Kalbėdama apie Lietuvos ir Etiopijos kultūrų poveikį jos gyvenimo būdui ir vertybėms, Eskedar pasakoja: „Mano gyvenime buvo daug stotelių. Gyvenau ne tik Lietuvoje bei Etiopijoje, bet ir Libijoje, ir Maltoje. Kai per tiek daug pereini, susiformuoja tam tikros vertybės. Kad ir kur mes gyventumėme, kad ir kokia kalba kalbėtume, žmonės yra žmonės. Tik gyvenimo būdas išmoko mus. Juk negimstame turėdami kultūrą, o išmokstame jos iš savo tėvų ir visos bendruomenės. Man atrodo, kad aš pati keisdama gyvenimo vietą keičiuosi. Prarandu kai kurias savo kultūros dalis ir kartu įgyju naujų“. Paklausta apie sukauptų skirtingų vertybių, kultūrų ir tradicijų įtaką jos vaikų auklėjimui, Eskedar atsako: „Manau, kad auklėdama savo vaikus stengiausi surinkti viską, ką žinau ir viską, ką patyriau. Iš to bandau sudėti, mano nuomone, tinkamiausią vaikų auklėjimo būdą, tradicijas ir kultūrą“.

Leidinį remia

Eskedar Maštavičienė. asmeninio archyvo nuotr.

Jau beveik dešimtmetį Lietuvoje gyvenančios ir puikiai čia įsikūrusios etiopės ateities planai, kaip ir daugumos jaunų žmonių, nėra tiksliai apibrėžti. „Kalbant apie tai, kas bus, niekas niekada negali tiksliai pasakyti. Aš esu iš labai labai toli ir iš tiesų niekada negalvojau, kad atsidursiu čia, Lietuvoje. Vaikystėje, jaunystėje ar būdama studente galvojau, kad visą gyvenimą liksiu savo gimtinėje, tačiau taip neįvyko. Buvau priversta išvykti iš savo šalies. Taigi, kalbant apie Lietuvą, galioja tas pats. Galime bandyti viską planuoti, bet likimas turi savo planą žmogui. Gali būti, kad aš liksiu Lietuvoje, gali būti, kad už Lietuvos ribų, bet tai, kad ši šalis visada liks mano gyvenimo dalimi, aš galiu garantuoti“. ◀

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

19


P o r t r e ta i

Julija Bašinova apie žurnalistiką ir vaikų ugdymą:

abu dalykai reiškia reformas

SANDRA KINDIUK

Iš Maskvos į Vilnių persikėlusi Julija Bašinova yra patenkinta gyvenimu Lietuvoje. Rusijoje ji ir jos vyras dirbo žurnalistais ir aktyviai kovojo prieš politinį režimą. Čia jie gyvena kiek kitokį, ramesnį, gyvenimą. Pora Lietuvoje atidarė vaikų darželį, todėl visą savo laiką skiria jam ir trims savo vaikams. Šeima pakeitė ne tik gyvenamąją vietą, bet ir darbo pobūdį, tačiau jų veiklos tikslas liko toks pat. Moteris sutiko pasidalyti savo, kaip buvusios Rusijos žurnalistės ir aktyvistės, atsiminimais ir pasakojimu apie naują gyvenimą Lietuvoje.

J

„Sniego revoliucijoje“, 2011 m. asmeninio archyvo nuotr.

20

2017

ulija su vyru nutarė išvažiuoti iš savo gimtinės po Krymo aneksijos. Tuo metu jie galutinai suprato, kad pasilikti nebėra prasmės, nes pakeisti susiklosčiusios padėties nebeįmanoma. Žmonės, kuriems rūpėjo nuomonės laisvė ir tvarkingas politinis gyvenimas, nebegalėjo pasilikti propagandos ir suvaržymų kupinoje valstybėje. „Tikros politikos Rusijoje nebuvo ir nėra, bent jau nuo Vladimiro Putino atėjimo į valdžią. Nėra net partijų pasirinkimo. Labai sunku partiją užregistruoti – tai beveik neįmanoma. Jeigu ir pasiseka, vis tiek tos partijos nariai niekada nepatenka į Dūmą. Piliečių nuomonė neįdomi, valdžia viską padaro taip, kaip jai naudinga“, – sakė Julija.

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5


P o r t r e ta i

Žurnalistų pora kartu su kitais Rusijos aktyvistais dalyvaudavo įvairiuose mitinguose, protesto akcijose ir eisenose. 2011 metais vadinamojoje „Sniego revoliucijoje“, kur žmonės protestavo prieš korupciją ir teisinės valstybės nebuvimą, jie dar turėjo vilties ką nors pakeisti. „Po daugybės metų tylos į aikštes suplūdo dešimtys tūkstančių žmonių. Kai atrodė, kad visi rūpinasi tik buitiniais dalykais ir savo atlyginimu, įvyko piliečių sujudimas. Mums su vyru tai buvo daug žadantis protestas, mes patikėjome, kad dar gali kas nors pasikeisti. Tačiau prasidėję įvykiai Ukrainoje galutinai atvėrė mums akis“, – pasakojo žurnalistė. Rusijoje yra drąsių žurnalistų, kurie priešinasi žmonių „smegenų plovimui“ ir kritikuoja režimą. Julija iki išvažiuojant į Lietuvą dirbo internetiniame leidinyje Grani.ru, vienoje iš tokios pozicijos besilaikančių žiniasklaidos priemonių. Čia dirbę žmonės gana drąsiai rašydavo opozicinio protesto temomis, į viešumą iškeldavo tai, apie ką daugelis kalbėti tiesiog bijojo. 2014 metais buvo priimti įstatymai, leidžiantys užblokuoti ar uždrausti valdžios nurodymams nepaklususius visuomenės informavimo šaltinius. Taip atsitiko ir su minėtu internetiniu leidiniu. Jis egzistuoja ir dabar, tačiau laikosi švelnesnės politikos ir pakeitė pavadinimą – Graniru.org. Tiesa, šį leidinį galima pasiekti visur, išskyrus Rusiją. Iš čia svetainė prieinama nebent „aplinkkeliu“. Entuziastų, norinčių kelti problemas į viešumą ir rašyti ne propagandinėmis temomis, nepaisant valdžios „kvėpavimo į nugarą“, buvo ir yra ne vienas. Nepaisant to, pagrindinė nepriklausomos žiniasklaidos autoritarinėse valstybėse problema – pinigai: „Nepriklausomam leidiniui buvo sunku išsilaikyti, nes jo finansiškai neremdavo jokios institucijos ar įmonės. Niekas nenorėdavo tokiuose leidiniuose pirkti reklamos.

Leidinį remia

2012 m. Protestas, skirto palaikyti grupės „Pussy Riot“ nares. asmeninio archyvo nuotr.

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

21


P o r t r e ta i

Žurnalistai čia dirbdavo už centus, kartais net nemokamai. Žinoma, pasitaiko žmonių, kurie patys aukoja pinigus tokio pobūdžio žiniasklaidos priemonėms, tačiau to dažniausiai nepakanka, kad puslapis ilgai gyvuotų“, – teigė J. Bašinova. Žurnalistai, dar gyvendami Maskvoje, turėjo tris mažus vaikus, ir tai viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių šeimą emigruoti. Jie nebenorėjo ilgiau gyventi ir auginti savo atžalų šalyje, kurioje skleidžiama propaganda ir varžoma žmonių nuomonės laisvė. „Mes nenorėjome auginti vaikų šalyje, kurioje net mokyklose skleidžiama propaganda. Norėjome, kad jie augtų demokratiškoje ir laisvoje šalyje, kur atsižvelgiama į jų poreikius ir nuomonę“, – sakė Julija. Galutinai nusprendę palikti gimtinę ir pradėti naują gyvenimą, jie ilgai nedvejojo – išvyko į Vilnių. Miestą šeima pasirinko neatsitiktinai, čia jie dažnai atvažiuodavo „paturistauti“. Vilnius jiems visada atrodė labai gražus, ramus, tinkamas auginti vaikus ir pradėti verslą. „Viskas susiklostė savaime ir natūraliai. Miestas mums puikiai tiko, čia galėjome greičiau integruotis ir pradėti verslą, nes čia gyvena nemaža dalis rusiškai kalbančių žmonių. Nusprendėme daryti tai, ką sugebame geriausiai. Auginame tris vaikus, turime pakankamai patirties – taigi atidarėme vaikų darželį rusakalbiams. Sprendimui, žinoma, įtakos turėjo ir darželių trūkumas“, – prisiminė moteris. Julija su vyru džiaugiasi nepabijoję permainų ir emigravę iš Rusijos. Moteris prisipažįsta, kad meilė Maskvai taip pat visada išliks, nes ten ji praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, ten taip pat įvyko daug gražių ir nepamirštamų dalykų. Bet viskas, kas buvo teigiama, nublanko prieš politinį ir ekonominį režimą. „Aišku, Lietuvoje irgi yra dalykų, kuriuos reikėtų spręsti. Ir su Prezidente, ir su Seimu, ir su ekonomika nėra viskas gerai. Tačiau gyventi Lietuvoje tikrai ge-

22

2017

Grani.ru redakcijoje. asmeninio archyvo nuotr.

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5


P o r t r e ta i

riau nei Rusijoje“, – pripažįsta J. Bašinova. Demokratiška ir nesuvaržyta visuomenė į Lietuvą persikėlusiai šeimai – didžiausios vertybės. Taip pat juos džiugina tai, kad prireikus piliečiai nesunkiai gali susisiekti su valdžios įstaigomis ir išspręsti kilusias problemas. Juliją žavi ir lietuvių temperamentas: „Man lietuviai apskritai atrodo labai rami tauta. Tai žmonės, kurie nešneka garsiai, turbūt taip yra auklėjami jau nuo vaikystės. Dabar, kai nuvažiuojame į Maskvą, atrodo, kad visi rėkia, nors anksčiau to nepastebėdavome. Žmonės Lietuvoje ne tokie konfliktiški“. Žurnalistė prisipažįsta, kad per dvejus metus, kai gyvena Vilniuje, parašė tik vieną žurnalistinį straipsnį. Jis buvo skirtas mirusiam draugui pagerbti. Nors ir pasiilgsta rašymo, šiuo metu yra labai užsiėmusi verslo reikalais ir šeima, be to, koją kiša ir kalba. „Aš suprantu, ką lietuviškai kalba ar rašo. Pati intensyviai mokausi lietuvių kalbos, jau galiu šiek tiek kalbėti ir rašyti, tačiau to žurnalistiniam darbui nepakanka. Manau, kad žurnalisto kalba turi būti labai taisyklinga ir turtinga“, – pasakojo J. Bašinova. Julija sako, kad mokytis lietuvių kalbos išties labai sunku: „Besimokydama supratau, kad tai yra labai sena, išsaugota kalba. Be gimtosios rusų, dar moku anglų kalbą, tačiau lietuvių, palyginti su ja, – labai sudėtinga. Įdomu tai, kad kartais pastebiu ir tam tikrų panašumų su rusų kalba“. Žurnalistika šiai aktyviai kovotojai už nuomonės laisvę reiškia labai daug, kaip ji pati sako, – gyvybę, laisvę, tiesą, saviraišką, o kartais net svarbias reformas. Maskvoje nueitas žurnalistės ir aktyvistės kelias įsirėžė giliai ir primins nuveiktus darbus visą gyvenimą. Julija tiki, kad pasaulį reikia pradėti keisti nuo vaikų, būtent todėl ji mėgaujasi tuo, ką daro dabar. Tai gal ir ne žurnalistika, bet taip pat reiškia gyvybę, laisvę, tiesą, saviraišką, o gal net ir reformas. ◀

Mes nenorėjome auginti vaikų šalyje, kurioje net mokyklose skleidžiama propaganda. Norėjome, kad jie augtų demokratiškoje ir laisvoje šalyje, kur atsižvelgiama į jų poreikius ir nuomonę.

Leidinį remia

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

23


I n t e gr a c i j a

Pašnekesiai apie

pabėgėlius Paskambinusi Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Užsieniečių integracijos programos vadovei Ilmai Skuodienei paklausiau, ar galėčiau apsilankyti Pabėgėlių centre ir pasikalbėti su jo gyventojais. „Jie nebenori su Jumis, žurnalistai, kalbėtis, – sako darbuotoja, – jie nebenori būti baisių antraščių ir neigiamą nuomonę formuojančių straipsnių herojais. Dauguma pabėgo iš karo siaubų kamuojamos tėvynės, išgyveno artimųjų, draugų netektis, dėl karo prarado viską, ką buvo susikūrę. Kiti buvo persekiojami valdžios dėl savo įsitikinimų, bauginami ir kankinami. Jie tikrai daug išgyveno, todėl šiandien nori tiktai ramybės“.

24

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

Valdonė Rudenkienė


Integracija

Ekskursija po valstybės pažinimo centrą su savanoriais Prezidentūroje.

R

emiantis Ženevos pabėgėlių konvencija, pabėgėlis – tai asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietybę turi, ribų. Tai visas kompleksas aplinkybių, leidžiančių asmeniui įgyti pabėgėlio statusą. Tarp jų teisės aktuose įvardijama ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai neigiama aplinka, dėl kurios asmuo apsisprendžia palikti savo šalį. Tiesa, šiomis dienomis tenka skaityti įvairių istorijų. Skirtumai tarp pabėgėlių ir ekonominių migrantų jose išnyksta, o tai, „Caritas“ darbuotojų teigimu, tikrai nepadeda integracijos procesui. Labiausiai joms neramu dėl vaikų: juk žodis „pabėgėlis“ tapo etikete, bylojančia apie prastą kokybę. Tai sukelia papildomų sunkumų mokykloje, poliklinikoje, gatvėje, ieškant buto, darbo, galiausiai draugų. Visų pabėgėlių problemų vienu sakiniu apibūdinti neįmanoma. Viena „Caritas“ atstovių, Ilma, telefonu užsi-

Leidinį remia

Caritas nuotr.

mena, kad atvykėlių iš kaimyninių šalių (Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos) ir tolimesnių kraštų (Sirijos, Afganistano, Irako ir pan.) integracija yra visiškai skirtinga. Visų pirma dėl kultūrinių, religinių ir kalbos skirtumų. – Ar Jūs įsivaizduojate, kaip jaučiasi žmogus, pavyzdžiui, atvykęs iš Sirijos, nemokantis kalbos, niekada negyvenęs Europoje, neturintis draugų, nerandantis savo bendruomenės? O dar kai juos pasitinka neigiamai nusiteikusi visuomenė? Integracija pasunkėja dvigubai! Užuot jiems padėję, dar labiau viską aštriname, pristatydami juos neigiamame kontekste. Pamenate draugiškąjį Basirą? – Ilma turi omenyje afganistanietį, kuris prieglobsčio prašė vaizdo įrašu, motyvuodamas, kad dėl bendradarbiavimo su Lietuvos kariais savo šalyje gali būti nužudytas. – Šiandien jis nebenori su niekuo kalbėtis, prašo įslaptinti jo telefono numerį ir tiesiog palikti jį ramybėje. Sutariame su Ilma, kad artimiausiu metu pati pas juos apsilankysiu.

2017

Ar Jūs įsivaizduojate, kaip jaučiasi žmogus, nemokantis kalbos, niekada negyvenęs Europoje, neturintis draugų, nerandantis savo bendruomenės?

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

25


Integracija

Stalo žaidimų vakaras su savanoriais iš Ispanijos. Caritas nuotr.

26

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

„Caritas“ dienos centre mane pasitinka jo darbuotoja Neringa, buvusi savanorė, pati pusę metų globojusi irakiečių šeimą. Įskaitant ją, pagal užsieniečių integracijos programą šiuo metu imigrantais rūpinasi dešimt darbuotojų. Asmenų, turinčių pabėgėlio statusą, yra 180. Jie atvyko iš įvairiausių šalių: kaimyninių Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, tolimųjų – Afganistano, Sirijos, Irako, Eritrėjos ir kitų. Su jais šiandien dirba socialinės darbuotojos, psichologai, net meno terapijos specialistas. – Kodėl meno? – klausiu. – Nes dauguma atvykę iš karo siaubą išgyvenančių šalių, patyrę prievartą, fizinių ir psichologinių kančių, nekalba užsienio kalbomis, – kantriai aiškina Neringa. – Tik per meno terapijos kursus labai atsargiai pradeda atskleisti savo emocijas ir išgyvenimus. Dauguma jų turi ne tik rimtų sveikatos problemų – jie patyrė ir fizinių, ir psichologinių traumų. Centras jiems teikia įvairias konsultacijas – teisines, socialines, vaikų teisių, imigracijos, buto, darbo paieškų klausimais. Tik atvykus daugumą ištinka didelis kultūrinis šokas. Neretai juos tenka mokyti netgi socialinių įgūdžių. – Natūralu, juk jie nelabai supranta ir apie mūsų valiutą, jiems daug kas atrodo pigu, todėl kartais nepagrįstai išlaidauja: važiuoja taksi, nes atrodo, kad keletas eurų nėra daug. Paaiškinus, kiek tai būtų jų valiuta, jie išsigąsta, – šypteli Neringa. – O kaip juos priima lietuviai? – klausiu. – Pabėgėliai nedaug su kuo bendrauja – yra gana uždari. Dažniausiai tam trukdo kalbos barjeras. Dauguma čia atvažiuoja nemokėdami jokios užsienio kalbos, todėl bendravimas su aplinkiniais tampa labai ribotas. Dar dirbant savanore, mano pagrindinis tikslas buvo mažinti socialinę atskirtį. Mes jiems buvome tarsi tiltas nuo tos terpės, kurioje jie gyveno. Žmonės, dėl karo ar kitų politinių priežasčių atvykę pas mus, labai sunkiai adaptuojasi. Jie neigia išvykę visam laikui, tikisi sugrįžti, stengiasi kas dieną bendrauti su savo šalyje likusiais


Integracija

Vėliavų spalvinimo vakaras.

Leidinį remia

Caritas nuotr.

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

27


Integracija

Nenustoja persekioti ir sunkiausiai nusikratomas mitas – kad visi pabėgėliai tėra ekonominiai migrantai.

28

2017

giminaičiais. Jie labai bendruomeniški ir itin svetingi. Juk pagal jų religiją – „svečias į namus – Dievas į namus“. Mano globota krikščionių šeima turėjo bėgti iš Irako šiaurėje įsikūrusio miestelio, nes ISIS karaliavo vos septyniasdešimt kilometrų nuo jų. Todėl jiems, ne musulmonams, grėsmė buvo ypač didelė. Jie turėjo viską palikti ir išvykti, o tai, patikėkite, išties nelengva. Nepaisant visų negandų, tai ypač draugiška šeima, o šeimos galva kartą netgi grojo liutnia viename Vilniaus muzikiniame klube su Jurgiu Didžiuliu. Pasidalyti patirtimi sutinka ir Akvilė, kita centro darbuotoja: – Pabėgėlio kelias nėra lengvas. Ir nebūtinai Lietuvoje. Juk tenka palikti viską – namus, draugus, artimuosius. Žinote, kokia daugelio jų didžiausia svajonė? Grįžti į savo šalį. Tiesa, jie kol kas nesupranta, kad grįžti galbūt jau ir nebebūtų kur – miestai sugriauti, namų nebėra. O kur dar visi sunkumai, kuriuos jiems tenka patirti naujoje aplinkoje, – nėra artimųjų, nemoka kalbos, pinigų labai mažai, kartais jų ir iš viso nebūna. Ir tas laikinumo klausimas, juk daugelis gauna tik laikiną leidimą gyventi. Pasak „Caritas“ darbuotojų, integracijos programa trunka nuo vienų iki trejų metų. Jai pasibaigus, pabėgėliai turi tvarkytis savarankiškai, o požiūris į juos juk išlieka tas pats. Nenustoja persekioti ir sunkiausiai nusikratomas mitas – kad visi pabėgėliai tėra ekonominiai migrantai. – Ar žinote, kad pabėgėliui išsinuomoti būstą Lietuvoje beveik neįmanoma? Dauguma žmonių pabėgėlį sieja su netvarka ir asocialumu. Bet tai netiesa. Jie tikrai labai tvarkingi. Nevartoja alkoholio, ypač rūpinasi savo vaikais, todėl neteisinga, kad kartais priskiriami socialinės rizikos šeimoms. Juk tokiomis dažniausiai tampama būtent dėl alkoholio ir vaikų nepriežiūros. Tiesa, darbą susirasti nėra labai sunku. Darbdaviai mielai samdo juos nekvalifikuotiems darbams atlikti, o ir patys pabėgėliai dėl to labai neliūdi, žino, kad kol gerai išmoks kalbą, tai yra vienintelė galimybė užsidirbti.

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

– Kaip dėl mokyklų ir darželių? – klausiu. – Dėl darželių būna įvairiai, juk ir patys lietuviai ne visada juos gauna, – nusišypso Akvilė. – Na, o mokykla yra privaloma. Tačiau, kaip ir su visais paaugliais, kartais iškyla sunkumų, ypač jeigu jie nelankė mokyklos savo šalyje arba perkėlimo laikotarpiu. Kartais tenka padirbėti, kol „įsivažiuoja į režimą“. – Mūsų žmonės dažnai baiminasi nusikaltimų, – užsimenu. – Be reikalo. Neturime informacijos, kad pabėgėliai būtų padarę kokį nusikaltimą. Tiesa, administracinę tvarką kartais pažeidžia, na, pavyzdžiui, sugalvoja pasivažinėti be bilietėlio, – mirkteli pašnekovė. – Bet juk kam nepasitaiko. Akvilė papasakoja, kad centre savanore dirba ir sirė Farah. Moko anglų kalbos. Pasiteirauju, ar galėčiau ją pakalbinti. – Klauskite jos pačios. Ji taip pat ne kartą nukentėjo nuo iškreiptos informacijos, todėl nežinau, ar sutiks. Na, bet galit palaukti, ji bus čia po pusvalandžio. Akvilė mandagiai atsisveikina. Laukdama Farah, matau keletą besišnekučiuojančių jaunuolių. Pasisveikinu angliškai. – Jie ir lietuviškai moka, – šūkteli man Neringa, vis užsukanti šnektelėti su lankytojais. Iš tiesų, jaunas septyniolikmetis afganistanietis, vos paklaustas, puikia lietuvių kalba paaiškina, kokie dalykai jam labiausiai patinka mokykloje. – Tu labai gerai kalbi lietuviškai, – sakau jam. – Ačiū. Bet jūsų gramatika sudėtinga, – nuleidžia galvą jis. Pajuokauju, kad mums ir patiems ji nelengva. Nusijuokiam. Vaikinui išskubant į anglų kalbos pamoką, šūkteliu pavymui: – Ar tau patinka mokykloje? – Taip, visi labai draugiški. – O čia gyventi? – Labai! – dar spėja atsakyti jaunuolis. Sulaukiu Farah, apie pusmetį čia gyvenančios jaunos sirės, kuri laisvu nuo darbo metu savanoriauja centre.


Integracija

– Tu dirbi? – klausiu, kai išgirstu jos istoriją apie tai, kaip su bendradarbiais ragavo lietuviško maisto. – Taip, vienoje tarptautinėje kompanijoje. Jiems reikėjo žmogaus, mokančio arabų kalbą. – O kaip jautiesi mūsų šalyje? – Žinote, mes visi ką tik atvykusieji patiriame stresą, juk viskas kitaip – kalba, kultūra, galiausiai klimatas, – ramiai dėsto Farah. – Tačiau jaunų žmonių integracija kur kas lengvesnė. Pavyzdžiui, aš moku anglų kalbą, esu išsilavinusi, žinau, kad jei niekur neįsitvirtinsiu, tiesiog galėsiu stoti į universitetą. Visai kitaip yra šeimoms su mažais vaikais. Dauguma jų turi po penkis šešis. Reikia kažkaip gyventi. Pašalpos nėra didelės, o be kalbos įsidarbinti... Na, patys suprantant. Labai trūksta vertėjų, kurie mokėtų anglų ir arabų kalbas ir galėtų mus mokyti. Pasibaigus integracijos programai, reikia susirasti butą ir darbą. Jūsų šalis nėra pasiruošusi padėti. Ne todėl, kad nenorėtų, bet todėl, kad dar negali. Ir tai suprantama. Jums sunku užtikrinti kokybišką atvykėlių integraciją, ypač palyginus su ekonomiškai stipresnėmis šalimis. Daugumai atvykėlių reikia rimtos medicininės pagalbos. Taip, jie gauna būtinąsias paslaugas, tačiau to neužtenka. Išgyventi iš pašalpų didelei šeimai tikrai labai sunku. Matėt, kiek jų išvažiuoja? Tikrai ne todėl, kad norėtų pasipelnyti, kuo dažnai būname kaltinami. Kartais žmonės tiesiog neturi ko valgyti. Tiesa, tie, kurie bėga, dar nesupranta, kad tai nelegalu ir jiems teks grįžti. O tada jau ir visos pašalpos iš jų bus atimtos. – O kaip lietuviai? Ar draugiški? – klausiu. – Viskas gerai. Jūsų šalyje jaučiuosi saugi. Niekada neteko patirti jokių patyčių. Tiesa, palyginti su tais miestais, kuriuose teko gyventi, Vilnius mažas. Bet labai ramus. Dažnai einu po jį pasivaikščioti. Stebėdama vieną po kito ateinančius įvairių tautybių žmones mąstau, kiek lengviau viskas yra mums, čia gimu-

Leidinį remia

Jauniems žmonėms integruotis yra lengviau. shutterstock.com

Labai trūksta vertėjų, kurie mokėtų anglų ir arabų kalbas ir galėtų mus mokyti.

2017

siems ir augusiems. Atvykėliams vietinių reikalavimai visada griežtesni. Ir nors visą laiką kalbėjomės maloniai, atsisveikindamos „Caritas“ darbuotojos vis dar baiminasi, net kelis kartus primena nepainioti pabėgėlių su ekonominiais migrantais. Joms keista, kad centro gyventojai, tapę ne vienos išpūstos istorijos dalyviais, neprarado kantrybės ir draugiškai bendravo su dar viena žurnaliste. Juk nuo kiekvieno žurnalisto ir jo išplatintos istorijos priklauso, kiek priekabiai visuomenė žiūrės į pabėgėlius. Žurnalistai, istorijos ir visuomenės nuomonė dar gali keistis, o žmonėms, su kuriais šiandien kalbėjau, ką nors pakeisti beveik neįmanoma. Grįžti atgal jie nebegali, nes dažniausiai jau nebėra kur. ◀

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

29


P o r t r e ta i

Jie atrodo malonūs, bet kitiems

turėtų būti atviresni JORŪNĖ ANDRIKONYTĖ

Kas tie „jie“ ir kokiems „kitiems“ tūrėtų būti atviresni? „Jie“ – tai žmonės ČIA. „Kiti“ – taip pat žmonės, tik su kitokia istorija: bėgdami nuo sprogstančių bombų ir nenutylančių šūvių TEN, jie atsidūrė ČIA. Atrodo, kad pabėgę nuo gyvenimo su nuolatine įtampa ir nežinia, ČIA jie turėtų rasti ramybę ir saugumą. Deja, taip nėra. TEN nerimą ir baimę kėlė nesibaigiantis karas ir nuolat didėjantis aukų skaičius, ČIA – smerkiantys žvilgsniai, įžeidžiantys komentarai ir pikti vietinių žmonių veidai. TEN žmonės bijojo to, ką žino. ČIA bijoma to, kas nepažįstama, o labiausiai – jų, nes jie iš TEN.

T

aigi, kokie jie? Skirtingi, kaip ir mes. Kiekvienas gyvena, dirba ir svajoja kitaip. Kiekvienas – išskirtinis. Išskirtinis yra ir Radvanas Eidas. Žurnalistas, pabėgęs iš TEN ir atvykęs ČIA. Pasak Radvano, jis niekada neplanavo atvykti ČIA ar į kokią kitą šalį, bet labai tikėjosi nukeliauti į Airiją, kur galėtų laisvai kalbėti ir bendrauti su žmonėmis anglų kalba, kuria jis iš tiesų kalba labai gerai. Prieš atvykdamas Radvanas pusantrų metų praleido Turkijoje, kur dirbo anglų kalbos mokytoju mokyklose itin pažangiems mokiniams. Vėliau grįžo prie savo profesijos – žurnalistikos. Po kurio laiko išvyko į Graikiją, o iš ten atkeliavo ČIA. Atrodo, Radvanas visada žino, ko nori. Dar būdamas septyniolikos jis pradėjo dirbti. Pirmiausia vaikiną sekretoriumi įdarbino naftos kompanija, esanti Deir ez Zore, jo mieste, TEN. Darbdaviai įžvelgė vieną svarbiausių bruožų – entuziazmą, taip pat puikias anglų kalbos žinias, ko jiems iš tiesų labai reikėjo. Vėliau buvo darbas turizmo, klientų aptarnavimo srityse. 2004 metais, kai mieste pradėtas leisti oficialus laikraštis, Radvanas išbandė žurnalistikos sritį ir atrado profesinį

30

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

pašaukimą. Taip pat jis turi įvairių pomėgių: laisvalaikiu mėgsta skaityti ir analizuoti, žaisti šachmatais. Tikisi, jog netrukus, kai turės laisvesnio laiko, galės grįžti prie mėgstamos veiklos – sporto. Paklaustas, ką šiuo metu veikia ČIA, Radvanas atvirai atsako, kad itin daug veiklos neturi. Dalyvauja konferencijose, diskusijose, integracijos projekto iniciatyvoje – šiokios tokios pastangos nušviesti paskutinius įvykius, pakeisti išankstinį nusistatymą. Tą, su kuriuo jie, iš TEN, sutinkami Ruklos pabėgėlių centre. Anot Radvano, kartais viskas kone pereina į puolimą. Išsamų pasakojimą apie tai ir visą jo kelionės iš TEN į ČIA istoriją galima rasti internete, kartu su kitais straipsniais šia tema. Paklausiau, kokie jo prisiminimai iš TEN. Atsakė, kad gimtinė niekada nepasitraukė iš jo minčių – jis nuolat domisi ir galvoja apie likusiųjų gyvenimą pastaruoju metu. Nes visi – tiek linksmi, tiek liūdni – prisiminimai nuolatos keliauja su mumis, kur bevyktume. „Žinoma, visi pabėgėliai vieną dieną grįš į savo gimtinę. Aš tikiu tuo. Vieni ar kiti, čia ar kitur… Jie grįš į savo šalį. Ypač mūsų atveju. Kai karas pasibaigs, šaliai reikės kiekvieno pastangų padėti ją atstatyti. Kas


P o r t r e ta i

Kokie ateities planai? Nieko konkretaus. Esą daugiau tai padarys, jei ne jos vaikai? Kiekvienas niekas nėra aišku, ir apskritai pabėgėliai negali atliks savo vaidmenį.“ turėti svajonių ar planų ateičiai. Viskas yra valĮ ateitį TEN Radvanas žvelgia su dideliu podoma daugybės kitų dalykų, kurie diktuoja jų zityvumu. Kiek kitokias emocijas sukelia klausiplanus ar netgi svajones. „Jie gali siekti savo svamas apie gyvenimą ir visuomenę ČIA. Vaikinas jonių, bet tai nereiškia, kad garantuotai jas išpilneslepia, kad atvyko gerai nusiteikęs, atviras dys“, – štai taip temą apibendrina visiems ir darė daug, kad užmegztų Gimtinė niekada Radvanas. Kol kas jį veda optimizsantykius su vietiniais žmonėmis: „Aš nepasitraukė iš jo mas, ir vienintelis dalykas, už kunetgi užsimerkiau prieš visus išanksrio galima užkliūti, – etiketė „Jis tinius nusistatymus ir sektantiškumą, minčių – jis nuolat nors su tuo buvau sutiktas. Stengiausi domisi ir galvoja apie iš TEN“. Kodėl matome tokį didelį skirįtikinti save, kad bus tik tam tikras lailikusiųjų gyvenimą tumą tarp gyvenimo TEN ir ČIA? kotarpis ir tai praeis, ir vėliau viskas pastaruoju metu. Taip, kai kurie skirtumai akivaizbus daug geriau, bet atrodo, kad netdūs – TEN baisu, ČIA ramu. TEN gi jeigu ir įvyks kažkoks pasikeitimas, Radvanas galėjo uždirbti, rašyti ir žaisti šachmatai tikrai užtruks“. Taip, žinoma, buvo ne jam tais, bet tam sutrukdė karas. ČIA karo nėra, tavienam – bėgdami nuo karo, iškankinti netekčiau ramybės Radvanui irgi. Tik todėl, kad yra čių, palikę artimuosius už tūkstančių kilometrų skirtumas tarp tų dviejų žodžių, klijuojantis etižmonės vis dar turi susidurti su pagrindine bėda, ketes, brėžiantis liniją tarp „jų“ ir „kitų“ – vieninkurią kelia perskyra tarp ČIA ir TEN. „Kita vertelis skirtumas, trukdantis gyventi. tus, aš toliau rodysiu pagarbą bet kuriai šaliai ir TEN – tolima karo iškankinta valstybė Sirija. jos žmonėms, kurioje būsiu. Iš tiesų tai yra mūsų ČIA – nuo to atskirta Lietuva. Du žodžiai, o skirkultūra, visi mes taip elgiamės“, – ir vėl prasitumas tarp jų tampa kliūtimi viskam. ◀ smelkia Radvano optimizmas.

Leidinį remia

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

31


Integracija

Iš karo zonos į mokyklos suolą: kaip pabėgėlių vaikai prisitaiko Lietuvoje?

REDA STANGYTĖ

AISTĖ PAGIRĖNAITĖ

Šiandien Vilniaus Šeškinės pradinėje mokykloje tylu. Nors pradinei mokyklai tokia ramybė atrodo neįprasta, paaiškinimas paprastas – vaikai atostogauja. Mažame mokyklos koridoriuje stoviniuoja tik keli pradinukai, atvesti į papildomus užsiėmimus: „Aš labai laukiau atostogų, jau norėjau pailsėti“, – porina mokyklos darbuotojai šviesiaplaukė mergaičiukė, rankoje glamžydama rausvą kepuraitę. Atėjusi jauna, besišypsanti mokytoja įleidžia mažylius į klasę. Tėvai pasiruošia laukti ir bando įsitaisyti ant miniatiūrinių suolų, stovinčių palei koridoriaus sienas.

32

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5


Integracija

Č

ia sėdime ir mes. Laukiame, kol kitame koridoriaus gale baigsis mokyklos darbuotojų pasitarimas. Šiandien aptariama daug svarbių klausimų, tad diskusijos verda ilgai. Vienas iš jų – kaip padėti septynerių metų mergaitei iš Afganistano, kuri šią mokyklą pradėjo lankyti nuo rugsėjo mėnesio. „Mokyklos psichologės nuomone, mokslo metų pradžioje mergaitė negali būti apkrauta per didele specialistų pagalba. Viskas turi vykti natūraliai, mergaitei turi būti sukurta jauki namų aplinka. Dabar, rudens atostogų metu, mes pasikvietėme mergaitės tėtį ir aptarėme pirmųjų dviejų mėnesių situaciją. Psichologė pasiūlė organizuoti mergaitei užsiėmimus, kurie turėtų vykti po atostogų, kur bus teikiama papildoma pagalba“, – pasakoja mokyklos direktorė Diana Slepakovienė. Naujiena, kad jų mokykloje mokysis mergaitė pabėgėlė, mokyklos vado-

vę pasiekė pavasarį. Vilniaus Šeškinės pradinė mokykla buvo trečioji, į kurią kreipėsi „Caritas“ darbuotojos. Mergaitė buvo priimta, nes šeima įsikūrė mokyklai priskirtoje aptarnaujamoje teritorijoje. Kaip teigia direktorė D. Slepakovienė, iš Afganistano atvykusiai šeimai buvo pasiūlyta ir galimybė vesti mergaitę į rusakalbių mokyklą, nes rusiškai kalba ir mergaitės tėtis, ir mama. Tačiau tėvai norėjo, kad mergaitė mokytųsi lietuviškoje mokykloje, nes šeima savo ateitį mato Lietuvoje.

Pabėgėlę mokykloje priėmė šiltai D. Slepakovienė pasakoja, kad vos tik sužinojusi šį sprendimą, mokykla ėmė ruoštis priimti naują moksleivę, mat patirties šioje srityje dar neturėjo: „Pasirinkome mokytoją, labai gerai kalbančią rusiškai, kad galėtume iškart užmegzti

Nuo rugsėjo mėnesio šią mokyklą pradėjo lankyti ir septynerių metų mergaitė iš Afganistano. A. Pagirėnaitės ir R. Stangytės nuotr.

Leidinį remia

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

33


Integracija

Pirmąją dieną tėtis buvo klasėje kartu su dukra, bet pamatęs, kad mergaitė svetimoje aplinkoje jaučiasi neblogai, antrąją dieną jau paliko atžalą mokytojos globai. A. Pagirėnaitės ir R. Stangytės nuotr.

artimesnį kontaktą. Taip pat konsultavomės su Vilniaus lietuvių namų direktoriumi, nes jie turi praktikos tokių vaikų ugdymo srityje, bei Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus specialistais“. Birželio mėnesį vyko pirmasis būsimųjų pirmokų tėvų susirinkimas, į kurį atvyko ir pabėgėlės mergaitės tėtis. „Pirmojo susitikimo metu daugelis tėvų jau buvo pažįstami, jų vaikai anksčiau lankė tuos pačius darželius, tad jie atkreipė dėmesį į nematytą, šiek tiek kitokios išvaizdos tėvelį“, – pasakoja Roma Stacevič, vyresnioji pradinių klasių mokytoja. Anot jos, viskas vyko labai natūraliai, nebuvo jokių ypatingų pristatymų, būsimų moksleivių tėvai patys suprato situaciją. Jie iki šiol teiraujasi mokyklos direktorės ir mokytojos, kaip sekasi atvykėlei mergaitei, domisi, ar ji jau pramoko lietuvių kalbos. Prasidėjus parengiamosioms pamokoms, buvo matyti, kad mergaitei patinka būti kitų vaikų apsuptyje, prisimena R. Stacevič. Pirmąją dieną tėtis buvo klasėje kartu su dukra, bet pamatęs, kad mergaitė svetimoje aplinkoje jaučiasi neblogai, antrąją dieną jau paliko atžalą mokytojos globai. Nors iš

34

2017

kitos šalies persikėlusi mergaitė dar tik pradeda mokytis lietuvių kalbos, tačiau noriai bendrauja su visais bendraklasiais. „Tarp vaikų kalbinis bendravimas nėra toks svarbus. Mergaitė moka keletą žodžių rusiškai, tad kartais bando pasakyti ir juos. Ji man rodo ženklais, kūno kalba bando paklausti, koks vieno ar kito vaiko vardas. Pavyzdžiui, ji pamato, kad nukrito kurios nors klasės draugės daiktas. Ji nori į ją kreiptis vardu, bet jo dar nežino, tad klausia manęs. Aš pasakau vardą, ir ji tik tuomet kreipiasi į tą mergaitę“, – aiškina pirmaklasių mokytoja. Atvykėlę šiltai priėmė ne tik pirmokų tėvai, bet ir patys bendraklasiai. „Mergaitės ją globoja: prieš einant į lauką patikrina, ar ji šiltai apsirengusi, o lauke kviečia kartu žaisti“, – pasakoja R. Stacevič. „Taip yra ir dėl to, kad mergaitė labai mažytė, smulkutė, kitos bendraklasės už ją žymiai aukštesnės“, – mokytojai antrina direktorė D. Slepakovienė. Pasak R. Stacevič, kartais mergaitei neužtenka kantrybės išklausyti visas penkias pamokas – dėl kalbos barjero ji dar ne viską supranta: „Kartais ne viską parašo, ką aš jai liepiu, kartais tiesiog piešia sąsiuvinyje. Kai būna liūdna, kal-

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

Pirmąją dieną tėtis buvo klasėje kartu su dukra, bet pamatęs, kad mergaitė svetimoje aplinkoje jaučiasi neblogai, antrąją dieną jau paliko atžalą mokytojos globai.


Integracija

bina suolo draugą ar bando klausti kitų vaikų vardų, dairosi. Taip ir vyksta darbas klasėje“.

Šv i eti mo sistema band o p risitaiky ti Tokių istorijų Lietuvoje daugės, nes praėjusiais metais mūsų valstybė įsipareigojo priimti 1 105 pabėgėlius per dvejų metų laikotarpį. Šiuo metu, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pagal Europos Sąjungos kvotas į Lietuvą yra perkelti 172 pabėgėliai, iš jų – 90 vaikų. Ona Čepulėnienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistė, pripažįsta, kad Lietuvos švietimo sistemai tai yra iššūkis. Kol kas dar ieškoma geriausių būdų, kaip sėkmingai į ją įtraukti pabėgėlių vaikus: „Turime situaciją, kai į Lietuvą atvyko pirmieji vaikai, neturintys nuoseklaus mokymosi patirties. Tai reiškia, kad dalis vaikų dėl jų šalyse vykstančių konfliktų neturėjo galimybės nuosekliai lankyti mokyklos“. Vienas iš sprendimo būdų galėtų būti vaiko brandumo mokyklai įvertinimo testas. Jeigu jį atlikus paaiškėtų, kad vaikas, nors ir yra sulaukęs 7-erių ir pagal šalies įstatymus turėtų eiti į mokyklą, vis dėlto jai dar nėra pakankamai brandus, jis galėtų eiti į parengiamąją grupę. Visgi čia susiduriama su sunkumu  – Lietuvoje trūksta specialistų, kurie galėtų atlikti testą gimtąja atvykėlių kalba. „Brandumo mokyklai nustatymo testai yra adaptuoti mūsų kultūrai, mes žinome, kaip mūsų šalyje gyvenantys septynmečiai sprendžia tam tikras užduotis, kaip atsakinėja į klausimus. Taip galima pasakyti, ar šešiametis tam tikras užduotis jau sprendžia kaip septynmetis, ar ne. Kai atvyksta vaikas iš kitos kultūros, tiesiog negalima jam duoti atlikti testą per vertėją, nes dalis užduočių yra žodinės. Dėl to įvertinimas tampa kur kas sunkesnis“, – pasakoja psichologas doc. dr. Evaldas Kazlauskas.

Leidinį remia

Specialistas taip pat aiškina, kad gali pasitaikyti atvejų, kai pabėgėlių gimtinėje veikianti švietimo sistema ryškiai skiriasi nuo mūsiškės (pavyzdžiui, gali skirtis amžius, nuo kurio vaikai privalo eiti į mokyklą). Vis dėlto E. Kazlauskas sako manantis, kad pabėgėlių vaikus į Lietuvos švietimo sistemą reikia įtraukti pagal visiems galiojančias taisykles: „Jeigu norim socialiai įtraukti šiuos vaikus, jie turi nuo septynerių ir eiti į mokyklą. Jei bus laukiama, kol vaikas bus vyresnis, jam bus dar sunkiau įsitraukti, pavyzdžiui, jei 10-ies metų vaikas bus atvestas į pirmą klasę. Tada jis labai skirsis nuo bendraamžių. Turi būti ta pati fizinės raidos stadija, kad vaikai galėtų sėkmingai integruotis“. O. Čepulėnienė pasakoja, kad Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldus Ugdymo plėtotės centras šiuo metu kuria pabėgėlių vaikams skirtą ugdymo modelį, remdamasis kitų valstybių, kurios su pabėgėlių vaikais dirba jau ne vienerius metus, patirtimi. Tikslios datos, kada modelis bus parengtas, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė sako negalinti įvardyti: „Mes turime paraleliai dirbti ir su mokyklomis, kurios priims tuos vaikus. Tai vėlgi konsultacijomis čia pat vietoje, apsitarimo su ekspertais būdu, bendromis pastangomis padėsime pabėgėlių vaikus priimančioms mokykloms“.

Lietuvoje trūksta specialistų, kurie galėtų atlikti testą gimtąja atvykėlių kalba.

Svar b u i šm ok y t i l i e t u v i ų k al b os Šiuo metu ne tik rengiamas pabėgėlių vaikų ugdymo sistemos modelis, bet ir tobulinama jau esama lietuvių kalbos mokymo sistema. Pavyzdžiui, spalio mėnesį buvo paskelbtas Prezidentūros siūlymas suintensyvinti lietuvių kalbos kursus suaugusiems pabėgėliams – 96 val. išdėstyti ne per tris, o per vieną mėnesį. Kaip teigia O. Čepulėnienė, toks intensyvus mokymosi procesas, kuomet žmogus panardinamas į kalbą, gali būti tinkamas ne visiems atvykėliams: „Teoriškai išdėstyti per trumpesnį lai-

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

35


Integracija

Mokymosi procesas suintensyvėtų, jei mokykloje būtų daugiau atvykėlių iš kitų šalių. Michael swan nuotr.

ką yra neblogai, bet kaip tai praktiškai įgyvendinti, nėra aišku. Tai didelė ir intensyvi dozė informacijos. Žmonės juk yra patyrę stresinių išgyvenimų, gal jie visai nenori nieko girdėti“. Lietuvių kalbos mokymo dilemos sprendžiamos ir Šeškinės pradinėje mokykloje. Pagal ugdymo planą turi būti suplanuotos papildomas veiklos, skirtos pabėgėlio moksleivio lietuvių kalbai tobulinti. Tai gali būti valandų skyrimas mokyklos nuožiūra arba neformalusis ugdymas. „Mergaitės atveju pasirinkome neformalųjį vaikų švietimą. Įkurtas „Gudručių“ būrelis pirmokams, kuriam vadovauja pati mokytoja R. Stacevič, jame mergaitė galės lavinti savo kalbos įgūdžius bei loginį mąstymą. Mergaitei taip pat pasiūlyta lankyti lėlių teatrą. Įsikūnijęs į lėlę, net ir nedrąsus vaikas gali prakalbėti“, – pasakoja mokyklos direktorė. Anot jos, mokymosi procesas suintensyvėtų, jei mokykloje būtų daugiau atvykėlių iš kitų šalių: kai surenkama bent penkių vaikų grupė, gali būti orga-

36

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

nizuojamas papildomas lietuvių kalbos mokymas. Jei vienoje mokykloje grupės surinkti nepavyksta, ji gali būti kuriama visos savivaldybės mastu. Vilniaus savivaldybėje kol kas tokios grupės suburti nepavyko, bet jei ji atsirastų, mergaitė iš Afganistano galėtų papildomai mokytis lietuvių kalbos ir integracijos procesas vyktų greičiau.

R e i k al i n g a v i sapu sė pag al ba Kol atvykusysis nemoka lietuvių kalbos, jam sunku suteikti specialistų – psichologo, logopedo ar socialinio pedagogo – pagalbą. Anot Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro, psichologinė pagalba pabėgėliams pirmiausia yra teikiama užsieniečių priėmimo ir registracijos centruose. Atvykėliams vaikams, pradėjusiems lankyti bendrojo lavinimo mokyklas, psichologinę pagalbą gali teikti mokyklos psichologas, tačiau čia vėl susiduriama su kalbos barjeru, dažnai apsunkinančiu pagalbos teikimą.


Integracija

Nežinia, ar šiuo metu Europoje naudojami psichologinės pagalbos metodai tinka atvykėliams iš kitokios kultūros. Michael swan via Attribution Engine. Michael swan nuotr.

Kartais pasitelkiamas vertėjas, bet tai trukdo užtikrinti konfidencialumą, neatsiranda tinkamas santykis tarp paciento ir psichologo. Panašius sunkumus įvardija ir E. Kazlauskas. Jo teigimu, jei psichologinės konsultacijos metu pasitelkiamas vertėjas, žmonės yra linkę ne taip lengvai atsiskleisti, ne itin nori dalytis savo asmeninėmis problemomis. Keblumų kelia ir nežinojimas, ar šiuo metu Europoje naudojami psichologinės pagalbos metodai tinka atvykėliams iš kitokios kultūros. „Mes nežinome, ar mūsų specialistų teikiama psichologinė pagalba tiktų, pavyzdžiui, mergaitei iš Afganistano. Turime profesionalių, gerų psichologų, kurie žino, kaip padėti Lietuvos vaikams, o dirbant su pabėgėliais gali reikėti kitokių metodų“, – aiškina psichologas. Šeškinės pradinės mokyklos direktorė pastebi, kad įprastai specialistų pagalba teikiama po pamokų, tačiau tėvai su tuo nesutinka, mat mergaitei ir taip sunku išbūti penkias pamokas mokykloje. Pasitarus su Vaiko gerovės komi-

Leidinį remia

sija ir tėvais, mokyklos psichologė ir kiti specialistai su mergaite bendraus pamokų metu. „Kol kas bus sunku teikti pagalbą, kol mergaitė dar nesupranta kalbos, bet galima bendrauti naudojantis įvairiais žaidimais ar žaislais, pasitelkti tam tikrus specialius metodus“, – planais dalinasi D. Slepakovienė. Šio straipsnio autorės bandė prakalbinti ir mergaitės iš Afganistano tėtį. Jis pats atsisakė kalbėti – sakė esąs pavargęs nuo žurnalistų dėmesio, be to, jo dukra į lietuvišką mokyklą eina dar tik keletą mėnesių, tad, jo teigimu, anksti kažką komentuoti šia tema. Visgi jis neprieštaravo, kad su mumis bendrautų Šeškinės pradinės mokyklos atstovės. Prieš mūsų interviu jos susitiko su mergaitės pabėgėlės tėčiu. Direktorė pasidalijo pokalbio metu išsakytais tėvo nuogąstavimais: „Jūs supraskit, kaip man sunku, aš pirmą vaiką į mokyklą leidžiu“. Tėvą nuramino direktorės išsakyti žodžiai: „Visiems tėvams sunku leisti pirmą vaiką į mokyklą, o jūs dar ir valstybę pakeitėte. Aš Jus puikiai suprantu“. ◀

2017

Jei psichologinės konsultacijos metu pasitelkiamas vertėjas, žmonės yra linkę ne taip lengvai atsiskleisti, ne itin nori dalytis savo asmeninėmis problemomis.

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

37


Integracija

„Belaukiant pabėgėlių“. Pokalbiai teatre.

Greta Zalonskytė

38

2017

Prieš daugiau nei metus Lietuvos nacionalinis dramos teatras po spektaklių kvietė į diskusijas „Auditorija tiria“, o pernai, pradėdamas naują sezoną, pristatė kitą diskusijų ciklą – „Pokalbiai NE apie teatrą“. Diskusijos, kurias veda žurnalistas ir režisierius Karolis Kaupinas, paremtos mums aktualiomis temomis. Neatsitiktinai praėjusių metų spalio 24 d. ciklas pradėtas visiems rūpima ir daug klausimų keliančia imigracijos tema.

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5


Integracija

Š

is diskusijų ciklas skirtas ne tik tai visuomenės daliai, kuri lankosi teatre, bet ir tai, kuri domisi aktualijomis, yra atvira politikai, kultūrai, pilietinio gyvenimo aspektams. Pirmajame susitikime kalbėta pabėgėlių tema, tuo metu buvusia ir tebesančia aktualijų viršūnėje. Diskusijos pavadinimas „Belaukiant pabėgėlių“ daro užuominų į mūsų visuomenę: ar mes tinkamai pasiruošę, kaip įveikti esamas problemas? Visa tai atskleisti ir išsiaiškinti padėjo diskusijos moderatorius K. Kaupinas bei diskusijos dalyviai: istorikas Aurimas Švedas, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos teisininkė Eglė Samuchovaitė, islamo tyrinėtojas

Leidinį remia

2017

Egdūnas Račius, portalo Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys, Lietuvos traumų psichologijos asociacijos prezidentas, psichologas Evaldas Kazlauskas.

P i r m i au si a , k a d į si l e i st u m e k i tą , t u r i m e i šsi ai šk i n ti , k as pat ys e sa m e „Kazys Pakštas, 28 metų Fribūro studentas, vėliau – Lietuvos geografijos mokslo kūrėjas, savo kurso draugui rašė: „Lietuvoje vienam ketvirtainiam kilometrui priklauso 50 gyventojų, o jeigu visi šalies turtai būtų produktyviai ir

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

39


Integracija

Pirma „Pokalbių NE apie teatrą“ diskusija buvo skirta pabėgėliams. LNDT nuotr.

Pirmoji Lietuva per savo egzistavimo laiką didėjo ir išaugo 22 procentais, antroji – tais pačiais 22 procentais sumažėjo.

40

2017

intensyviai naudojami, tai kiekviename ketvirtainiame kilometre galėtų gražiai pragyventi apie 100–150 žmonių. Kol Lietuvos gyventojų tankumas susilygins su mūsų kaimynų, tol ji bus svetimos ir vakaringos kolonizacijos objektu. Tačiau tarpukario Lietuvos gyventojų skaičius išaugo daugiau negu penktadaliu, o kolonizacijos Lietuva vis tiek neišvengė“. Vėliau K. Pakštas pripažino, kad žmonių trūkumas po truputį virsta į alkanų burnų perviršį, itin neatsparų raudonajai agitacijai ir todėl pavojingą Lietuvos valstybei. Tad pirmoji Lietuva per savo egzistavimo laiką didėjo ir išaugo 22 procentais, antroji – tais pačiais 22 procentais sumažėjo. Pirmoji kelis kartus daugiau gimdė nei antroji, antroji kelis kartus labiau žudosi ir nepalyginamai labiau emigruoja nei pirmoji. Ką daryti, kad maža valstybė sustiprėtų, išaugtų?“,– retorišku klausimu diskusiją pradėjo jos vedėjas K. Kaupinas. Nagrinėdamas Lietuvos visuomenės problemas, moderatorius teigė, kad „Lietuvos gyventojų nuomonė svyruoja

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

nuo „kaip mums pasikeisti, kad jie atvyktų?“ iki „ir gerai, ir nereikia čia jų“. Akivaizdu, kad lietuviai šiuo klausimu pasiskirstę į dvi pozicijas, tačiau verta prisiminti, kad dėl geografijos, dydžio ir ekonomikos Lietuva nėra migrantų ir pabėgėlių tikslas. Prieš įsileisdami kitus, patys turime išsiaiškinti, kas mes, ar galime sutarti dėl to, kaip gyvename, kad galėtume pasakyti, kaip tapti vienu iš mūsų, ir ką reiškia integruotis Lietuvoje. Tokių retorinių klausimų, kurie buvo aptariami diskusijoje, pažėrė K. Kaupinas.

P otr au m i n i s str e sa s – L i e tu vos v i su om e n ė s i r i m i g r a n t ų pr i e ša s Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos traumų psichologijos asociacijos prezidentas, psichologas Evaldas Kazlauskas apibūdino, kokios problemos kankina Lietuvos visuomenę ir tuos, kurie atvyksta į svetimą šalį. Psichologas teigė, kad ištikusios istorinės traumos keičia požiūrį


Integracija

ir į kitataučius. „Atlikę apklausas pamatėme, kad ta Lietuvos visuomenės dalis, kuri patyrė daugiau psichologinių traumų, yra apdairesnė ir turi daugiau išankstinių neigiamų nuostatų, susijusių su kitataučiais. Dar daugiau – mes tyrinėjome, kaip potrauminis stresas siejasi su požiūriu į socialinius pokyčius. Matome, kad asmenys, kurie patiria daug potrauminių stresų, neigiamai vertina pokyčius. Jie yra labiau už stabilumą“, – sakė diskusijos dalyvis. Dažniausiai net nesusimąstome, kad kalbėdami apie pabėgėlius kalbame apie tokius asmenis, kurie atvyksta iš konflikto zonos jau turėdami potrauminio streso požymių. Tai ne tik kultūrų susidūrimas, bet ir integracija žmonių, kurie yra labai pažeisti, kurie yra trapūs, kurie yra labai atsargūs, kurie galbūt kamuojami nuolatinių košmarų, negali pasitikėti kitais žmonėmis. Tam, kad būtume pasirengę priimti imigrantus, pirmiausia turėtume kalbėti apie pabėgėlių psichologiją ir jų psichologinius poreikius savo visuomenėje. Prisiminkime, kad XX amžius Lietuvos visuomenei buvo labai skausmingas: nesėkmingas tapatybės paieškų laikas, sunkiai skynėmės kelią į pripažinimą, savęs pristatymą pasauliui ir, žinoma, sunkiai sekėsi išgirsti, kuo mes skiriamės iš kitų. Tokie veiksniai ir suformavo baikščią lietuvių tautą. Anot E. Kazlausko, „mes ieškom savęs ir dažniausiai save suprantam, ir surandame prisimindami tą XIX amžiaus ir tarpukario tapatybės kūrimo modelį, kai tu užsidarai apgultoj tvirtovėj ir žiūri pro bokšto langus į priešais tave plytintį pasaulį nerimastingomis, baimės kupinomis akimis. Gyvenant apgultos tvirtovės suvokimu, sunku išgirsti kitą, suprasti jį“. Nuo Pirmojo pasaulinio karo, pirmosios sovietų okupacijos, Antrojo pasaulinio karo, holokausto, antrosios sovietų okupacijos Lietuva neteko daugybės intelektualų, jie buvo išvežti į Sibirą, nužudyti ar priversti emigruoti. Daug kartų nukraujavusi, daugybę traumų patyrusi ir apie 50 metų negalėjusi apie tas traumas kalbėti Lietuvos visuo-

Leidinį remia

menė duso, nes nepajėgė išsakyti savo jausmų, emocijų. „Iš traumų psichologijos žinome, kad vienas iš būdų įveikti traumas yra apie jas kalbėtis. Iš tiesų, atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad daugelis tai nutylėdavo, prabilo tik atgavus nepriklausomybę, ir staiga visi suprato, kodėl mamos ar tėčiai kartais verkdavo, kodėl jausdavosi visi įsitempę, nesaugiai. Yra daugybė dalykų, apie kuriuos mes ir dabar nekalbame“, – teigė Lietuvos traumų psichologijos asociacijos prezidentas. Tačiau diskusijos klausytojas iš auditorijos sakė, kad potrauminį stresą galėtų sumažinti į integracijos procesą įtraukiami jauni žmonės, nes jie – lyg socialinis inkaras visuomenėje. Jie aktyvesni, atviresni kitoms kultūroms, nes jiems patiems tai įdomu. Klausytojo nuomone, vaikai gali padėti ir suaugusiesiems įsitraukti į integracijos procesą. Kyla klausimas, ar mes bijome kitų kultūrų. Diskusijos dalyvių manymu, Lietuvos visuomenėje apstu dvasinės sveikatos bėdų, ir gali būti, kad tai apsunkina imigrantų priėmimą.

Dažniausiai net nesusimąstome, kad kalbėdami apie pabėgėlius kalbame apie tokius asmenis, kurie atvyksta iš konflikto zonos jau turėdami potrauminio streso požymių.

Kok i a pa b ė g ė l i ų i n te g r aci j a L i e tu voj e i r . . . a r j i apsk r i ta i vy k sta? Integraciją daugelis suvokia skirtingai. Vieniems – tai įsiliejimas į visuomenę, kitiems – prisitaikymas ir savo tapatybės neišlaikymas, tretiems – visai nesuprantama sąvoka. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos teisininkė Eglė Samuchovaitė teigia: „Man integracija ir tai, kaip ji vyksta, susijusi su elementaria pagarba žmogaus teisėms. Visiškai nekreipiant dėmesio į tai, kokia tavo tautybė, kokia tavo religija ar koks tavo statusas. Man tai pirmiausia yra pagarba žmogui ir tik vėliau visi kiti procesai“. Tam pritaria ir psichologas E. Kazlauskas, teigdamas, kad imigrantai yra žmonės iš kitokios kultūros, reikalaujantys ir kitokių poreikių, bet tai neturi formuoti išankstinių nusistatymų, tačiau, kaip akivaizdu Lietuvos

2017

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

41


Integracija

Esminis klausimas – ar mes bijome kitų kultūrų? LNDT nuotr.

Imigrantui svarbiausia išsiaiškinti, kur jam gyventi, dirbti, kaip suprasti kalbą, kada jam mokytis

42

2017

visuomenėje, į pabėgėlius žiūrima kaip į tam tikrą kategoriją – jie, tie, anie. Pagal teisės aktus, integracija pagrįsta paslaugomis, kalbos mokymais, profesiniu orientavimu, įdarbinimu, būsto klausimu, švietimu, bet svarbiausia yra žmogiškasis veiksnys, kai integracija tampa pastangos, kad tie žmonės pradėtų jaustis mūsų visuomenės dalimi, bet kartu išsaugotų ir savo tapatybę. Taigi kokia imigrantų integracija Lietuvoje? Į integraciją skeptiškai žiūrintis islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius teigia, kad „perkelti asmenys negauna teisės gyventi Lietuvoje, jie iš solidarumo yra atvežami čia, jie ir neturi būti integruoti. Valstybė nėra to numačiusi, tai ką mes čia norime integruoti?“ Diskusijoje kalbėta apie prastą pabėgėlių integracijos strategiją Lietuvoje – akcentuota, kad žmogui, nemokančiam kalbos, patyrusiam traumų, per mažai laiko ir per menka parama, kad jis atsistotų ant kojų ir galėtų kalbėti apie įsitraukimą į visuomenę. Imigrantui svarbiausia išsiaiškinti, kur jam gyventi, dirbti, kaip suprasti kalbą, kada jam mokytis – visa tai kelia didžiulių sunkumų integracijos kelyje. Vienos iš ryškiausių priežasčių, kodėl Lietuvoje stringa pabėgėlių integracija, – tai savivaldybių nežinojimas, kad jų aplinkoje gyvena imigrantų, ir per staigus bandymas įtraukti imigrantą į

U n i v e r s i t e t o ž ur n a l i s t a s N r . 1 9 5

visuomenę. „Pabėgėliai 3–4 mėnesius yra mokomi lietuvių kalbos, pagal teisės aktus siekiama, kad jie jos išmoktų vos ne C1, C2 lygiu, tačiau per tokį trumpą laiką išmokti kalbą yra labai sunku, ypač tiems, kurie ką tik atvyko į svečią, nepažįstamą šalį ir dar patyrę potrauminį stresą“,– teigia E. Samuchovaitė.

S ė k m ė s r e ce p tas – v i su om e n ė s e t i k a i r į žvalg u m as Diskusijai artėjant į pabaigą, ne vienam kilo klausimas: „Ką daryti, kad integracija būtų sėkminga?“ Portalo Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys akcentavo, kad vienas svarbiausių aspektų yra etika: „Kuo daugiau matyti tuos žmones, nesusikurti nuostatų, kad jie apiplyšę ir panašiai. Jie taip pat turi iPhone telefonus!“ Jam antrina ir istorikas A. Švedas, sakydamas, kad šiandien mus apibrėžia sėkmės istorijos, ir labai svarbu matyti ne tik save, bet ir kitus, – turime įžvelgti jų sėkmės istorijas, kuo jie gali mus praturtinti, kaip gali padėti kurti mūsų kasdienybę. Šis darbas nėra žiniasklaidos atsakomybė, tai yra mūsų pačių pastangos mokytis pažinti kito žmogaus gerąsias, įdomiąsias spalvas. „Nusiteikimas – dalis sėkmės istorijos“, – mano A. Švedas. ◀


LeidinÄŻ remia


Profesionali knygĹł leidyba www.aleidyba.lt, info@aleidyba.lt

Universiteto žurnalistas Nr. 195  

2017 m. specialus leidimas

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you