Page 1

Ne su tautinių mažumų atstovais yra problema Naujos rusakalbių bendruomenės

Balsas, užgniaužtas „tėvynės labui“

Jaustis kaip namie nesunku

tema

Ta u t i n ės b e n d r i j o s L i e t u v o j e

Nr. 196 2017 KOVA S

Rusų bendruomenė ateityje vis labiau asimiliuosis


Išplėstinis redaktoriaus žodis

R

edaktoriaus žodis tradiciškai būna trumpas. Jis atlieka greito „kelionės vadovo“ po leidinį funkciją. Visgi yra temų, dėl kurių sudėtingumo negalima apsiriboti vos keliomis pastraipomis. Supratau tai formuodamas šį žurnalo numerį, vartydamas pateiktus tekstus, įsiskaitydamas į juos, stebėdamas juose atspindėtas nuomones ir tai, kaip tos nuomonės formuoja netikėtus tarpusavio dialogus ar atspindi nesutarimus ir amžinus ginčus. Tautinių bendrijų gyvenimas – visada sudėtinga tema. Pats žodis „bendrija“ suponuoja kalbėti apie tam tikrą žmonių grupę. Ar ši grupė yra atvira, ar uždara, – priklauso nuo jos narių pozicijų, net nuo tradicijų, kurios formuojasi grupės viduje. Kartais naudojamas kitas žodis tautinėms bendrijoms apibūdinti – „mažumos“, parodantis, kad tos grupės yra potencialiai pažeidžiamos. Pokalbiuose apie etnines bendrijas – nesvarbu, kuriuo lygiu tie pokalbiai bebūtų plėtojami – taip pat apstu aštrių briaunų. Jeigu bendruomenė yra pakankamai atvira – ji turi galimybę sėk­ mingai praeiti integracijos kelią, tačiau čia pat svarbu aptarti, kur yra riba tarp integracijos ir asimiliacijos? Jeigu bendruomenė yra uždara – jos likimas būna dar sudėtingesnis. Tokios bendruomenės užsisklendžia savyje, apsišarvuoja įsivaizduojamuoju kiautu, pačios save uždaro į improvizuotą getą. Svarbus klausimas yra ir tai, kaip ir kiek dominuojanti visuomenės dalis yra pasirengusi priimti šalia gyvenančias tautines bendrijas. Galbūt net svarbesnis klausimas yra, ar visuomenė norėtų, kad minėtos bendrijos gyventų ne tik „šalia“, bet „kartu“? Skirtumas tarp minėtų žodžių ne vien lingvistinis, bet ir psichologinis. Lietuva ilgą laiką didžiavosi, kad jos tautinių bendrijų integracijos strategija yra sėkmingesnė, nei kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, kur, pavyzdžiui, tebeegzistuoja „nepiliečių“ problema. Visgi šiandien akivaizdu, kad nusiraminta buvo pernelyg anksti. Dirbant su tautinėmis bendrijomis reikia nuolatinio dėmesio. Ką gali reikšti atsainus požiūris į šį klausimą, parodė tragiški įvykiai Ukrainoje 2014 metais, kai Kremlius pasinaudojo Krymo rusakalbe bendruomene pusiasalio aneksijos įgyvendinimo ir jos legitimacijos tikslams. Abipusės baimės, nepasitikėjimas – visa tai gali sutrukdyti tautinėms bendrijoms įsilieti į mūsų šalies pilietinę visuomenę, tapti jos ramsčiu, o kartu stiprinti tebeegzistuojančius socialinius iššūkius. Todėl tikimės, kad šis leidinys leis geriau susipažinti su Lietuvos tautinėmis bendrijomis (pirmiausiai – rusakalbės mažumos atstovais) bei iškels klausimus, kurių aptarimas ir sprendimas bus svarbus harmoningai Lietuvos visuomenės raidai.

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

3


Išplėstinis redaktoriaus žodis

Galima dar kartą pakartoti – šiame leidinyje daugiau klausimų, nei atsakymų... Jie remiasi skirtingų ekspertų ir tautinių bendrijų atstovų nuomone. Būtent nuomonių įvairovė yra tai, nuo ko prasideda tiek kokybiška žiniasklaida, tiek plačiau – dia­ logas, kuriame gali būti rastas sutarimas. Perskaitę šį leidinį jūs galėsite sužinoti, kaip į integracijos klausimus žiūri didžiausio rusakalbio naujienų portalo vyriausiasis redaktorius Olegas Jerofejevas ir Vilniaus universiteto mokslininkas Pavel Lavrinec. Pamatysite, kodėl Lietuvoje nori likti studentai iš Baltarusijos ir kokių stereotipų pinklėse yra įstrigęs romų įvaizdis. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis papasakos šio leidinio skaitytojams apie naująją emigrantų iš Rusijos bangą, kuri formuoja naujos kartos bendruomenę ir Lietuvoje, o kitose publikacijose bus pristatyti ir keli minėtos bangos atstovai. Jauniausios šio leidinio autorės, dešimtmetės Jaunųjų žurnalistų klubo atstovės Liepos Rimkutės, parengtame interviu su Druskininkų „Atgimimo“ pradinės mokyk­los mokytoja Edita Žukauskiene perskaitysite apie tuos sunkumus, kurių atsiranda dėl „užsieniečių vaikų“ lietuviškose klasėse, kas parodo, jog dalis mokytojų nėra pasirengę kitataučių vaikų integracijai, o apsiprasti su tamsiaodžio vaiko buvimu klasėje jiems prireikia net „kokios savaitės“. Tai tik dar kartą išryškina tiek egzistuojančių, tiek potencialių problemų gaires. Kalbėti apie jas – pirmas rimtas žingsnis jų sprendimo link. Dr. Viktor Denisenko

4

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6


TURINYS Leidinį remia Lietuvos kultūros taryba

Universiteto žurnalistas 2 0 1 7 kova s Nr. 196 Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos studijų programų mokomasis leidinys. Leidžiamas nuo 1977 m. balandžio 20 d. Vyr. redaktorius Valius Venckūnas valius.venckunas@kf.vu.lt Numerio redaktorius Viktoras Denisenko viktor.denisenko@kf.vu.lt

Žvilgsnis iš vidaus

6

Evelina Knutovič

12 18

Kalbos redaktorės Giedrė Petreikienė Birutė Simanavičienė

26

Redakcija Maironio g. 7, Vilnius Tel. (8-5) 219 3036

© Akademinė leidyba, 2017 © Vilniaus universitetas, 2017 „Universiteto žurnalisto“ publikacijas naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama.

Naujieji atvykėliai Naujos rusakalbių bendruomenės: atvykimas, integracija, skirtumai Valdemaras Šukšta

Viršelis ir maketas Silva Jankauskaitė

Tiražas 500 egz.

Božena Karvelienė: Kol nebus užauginti mūsų maži vaikai, pokyčių nebus Daumantė Baranauskaitė

22

Spaustuvė UAB „Petro ofsetas“ Naujoji Riovonių g. 25 C, LT-03153 Vilnius, Lietuva www.petroofsetas.lt

Doc. dr. Pavel Lavrinec: Ne su tautinių mažumų atstovais yra problema, o su lietuviais Gabrielė Ūbaitė

Autoriai Daumantė Baranauskaitė Gabija Damaškaitė Darius Jarašiūnas Evelina Knutovič Justina Rimkutė Liepa Rimkutė Valdemaras Šukšta Gabrielė Ūbaitė

Iliustracijos Karolina Daniusevičiūtė

Olegas Jerofejevas: Rusų bendruomenė ateityje vis labiau asimiliuosis

Balsas, užgniaužtas „tėvynės labui“: rusų politinio migranto Vsevolodo Černozubo istorija Gabija Damaškaitė

30

Konstantinas Rubachinas: „Labiausiai noriu, kad mano asmeninė kova dabar vyktų tarp kūrybos džiaugsmo ir kūrybinės kančios“ Darius Jarašiūnas

34

Baltarusė: Lietuvoje jaustis kaip namie nesunku Justina Rimkutė

38

Kitas požiūris Užsieniečiai vaikai lietuviškoje klasėje Liepa Rimkutė

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

5


Žvilgsnis iš vidaus

Olegas Jerofejevas:

Rusų bendruomenė ateityje vis labiau asimiliuosis Kaip keisis rusų bendruomenė Lietuvoje? Ar Lietuvos rusų partijos atstovauja šios tautinės mažumos interesams? Kas yra „naujieji Rusijos emigrantai“? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Ru.delfi.lt vyr. redaktorius Olegas Jerofejevas.

Ž

urnalistė Anastasija Aleksejenko interviu radijui „Echo Moskvy“ tvirtino, kad apie rusus Lietuvoje reikia kalbėti ne kaip apie rusų tautybės bendruomenę, o kaip apie rusakalbius gyventojus. Jos manymu, poreikio jungtis į rusų bendruomenes nėra. Kaip komentuotumėte tokią nuomonę? Visų pirma, terminas „rusakalbiai gyventojai“ yra platesnis. Jis gali apimti ne tik rusų, bet ir kitų tautybių žmones, pavyzdžiui, baltarusius ir ukrainiečius, net lietuvius, kurie supranta, kalba rusiškai. Bet tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų priklauso būtent rusų bendruomenei. Tai pasireiškia noru lankyti rusų kultūros renginius ar balsuoti už Lietuvos rusų interesams atstovaujančias partijas.

6

2017

Evelina Knutovič

Nepaisant to, vienareikšmio atsakymo į klausimą, ar reikia jungtis į tokias bendruomenes, nėra. Viena vertus, jei tai būtų reikalinga, tą pajustų tokių bendruomenių lyderiai. Jie bandytų kurti didesnio masto projektus. Palyginti su labiau susivienijusia Lietuvos lenkų bendruomene, rusų bendruomenė turi nebent Lietuvos rusų sąjungą, kuri, mano manymu, atstovauja rusakalbių pensininkų interesams. Ar tai reiškia, kad Lietuvos rusų sąjunga neatlieka savo funkcijų? O gal tokių sąjungų ar politinių partijų iš viso nereikia? Jeigu jos egzistuoja, vadinasi, yra reikalingos. O tokia sąjunga kaip Lietuvos rusų sąjunga jungia rusų bendruome-

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6


Žvilgsnis iš vidaus

Olegas Jerofejevas. Nuotr. iš asmeninio archyvo

nei priklausančius pensininkus. Stebiu, kas dalyvauja jų organizuojamuose renginiuose, ir nesu tikras, ar jaunimas galėtų jais susidomėti. Nemanau, kad gavę rinkimų teisę jauni žmonės eis už juos balsuoti. Vis dėlto dalis visuomenės mano, kad kitos partijos negalės padėti jiems rūpimais klausimais, jaučiasi atstumta, neatranda savęs kitose politinėse srovėse, todėl greičiausiai ir balsuoja už Lietuvos rusų sąjungą. Yra ir tokia partija kaip Rusų aljansas, kuri susijungė su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS). Rusų aljansas tam tikrais klausimais turi radikalesnę nuomonę negu Lietuvos rusų sąjunga. Tai, kad ši partija susijungė su LLRAKŠS, rodo, jog vis dėlto Rusų aljansas politinio potencialo turi labai nedaug arba jis nėra iki galo išvystytas. Anksčiau minėta A. Aleksejenko aiškina, kad kultūros renginiai Lietuvos rusams labiau atitinka vyresnių žmonių interesus. Neva daug kalbų

mokantis jaunimas iš plataus įvykių spektro gali pats išsirinkti tai, kas jį domina. Ar sutinkate su šia nuomone? Taip, visiškai sutinku. Kaip pavyzdį pateiksiu renginį „Rusijos diena Vilniuje“ (rus. „День России в Вильнюсе“). Nors renginys yra labiau masinio pobūdžio, jame lankosi daugiausia pensinio amžiaus žmonių. Atvyksta į renginį ir dalis jaunimo, tačiau jo yra mažiau. Dabartinis jaunimas renkasi nacionalinio lygio projektus, kurie atitinka jų interesus, ir kalba čia neturi didelės reikšmės. O gal reikėtų daugiau kultūros renginių apskritai? Aišku, popmuzikos atlikėjai iš Rusijos į Lietuvą atvyksta dažnai... Tačiau popmuzikos atlikėjų iš Rusijos pasirodymai nėra skirti tik Lietuvos rusams. Tokie koncertai – tik verslas, savotiška ekonominė politika, į kurią įtraukiami dainininkai. Galbūt tai yra dalis kultūros politikos tos valstybės, iš kurios atvyksta atlikėjai. Prodiuseriai

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

7


Žvilgsnis iš vidaus

mato, kad pasirodymai yra puikus būdas pasipelnyti. Atlikėjai vyksta ne tik į Lietuvą, bet ir į kitas Baltijos šalis. Jei pasirodytų duomenų, jog N. Baskovo koncertus finansuoja Rusijos kultūros ministerija ar kokia kita ministerija, tada galėtume kelti klausimą, ar tai kultūros renginys, skirtas rusų diasporai, tačiau tokių duomenų kol kas niekas neskelbė. Čia reikia akcentuoti, kad tai masiniai renginiai, vargu ar juos galima pavadinti tikru kultūros renginiu. Kitas klausimas – kokius renginius organizuoja pati Lietuvos rusų bendruomenė? Manyčiau, jog daugiausia dėmesio skiriama kultūrai – rengiamos ekspozicijos, veikia muziejai ir ansambliai (pvz., Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus Markučiuose, folkloro ansamblis „Arinuška“), šokio studijos. Aišku, šiuo atveju tokia „kultūrinė pasiūla“ galėtų būti didesnė. Visuomenė į tai reaguotų teigiamai ir norėtų apsilankyti naujuose kultūros renginiuose. Aš, kaip tautinės mažumos atstovas, norėčiau, kad Lietuvoje vyktų daugiau kokybiškų pasirodymų, kuriuose galėtų dalyvauti ne tik rusų bendruomenės atstovai, bet ir visi, kas tuo domisi. „Rusijos diena Vilniuje“ man asmeniškai

8

2017

nelabai patinka, nes ten ne rusų kilmės žmonių – vos vienas kitas. Susidaro įspūdis, tarsi tai būtų renginys „rusai rusams“. Kitų tautybių atstovai užsuka tik žvilgtelėti, kas čia iš viso vyksta. Būtų puiku, jei dalyvautų visa įvairių tautybių visuomenė. Kita vertus, organizatoriai bando parodyti, kad „Rusijos diena“ yra skirta ne tik rusams, pavyzdžiui, kviečia kolektyvų iš Baltarusijos. Vis dėlto renginys nekelia susidomėjimo, galbūt dėl politinių priežasčių. Susidaro įspūdis, kad visuomenėje spėjo susiformuoti stereotipas, jog rusai žiūri tik Kremliaus finansuojamus televizijos kanalus ir klausosi tik popmuzikos atlikėjų iš Rusijos. Kiek toks požiūris yra teisingas? Manyčiau, vieno teisingo atsakymo šiuo atveju taip pat nėra. Viena vertus, dalis informacijos apie rusakalbius žmones yra grindžiama tyrimais. Jie rodo, jog ta dalis visuomenės, kuri dažniausiai žiūri Kremliaus kontroliuojamą televiziją, palaiko Rusijos valdžios poziciją dėl Krymo užgrobimo. Kita vertus, aš priklausau tai rusakalbių bendruomenei, kuri stebi platesnį žiniasklaidos priemonių spektrą ir nepalaiko Krymo užgrobimo (ir mano,

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

Su kolegomis iš rusakalbio leidinio „Ekspress-Nedelia“ Delfi.lt redakcijoje. Iš kairės į dešinę: Aleksandras Maceina, Jurijus Stroganovas, Olegas Jerofeevas. Domanto Pipo nuotr.


Žvilgsnis iš vidaus

jog dėl to dar kils daug bėdų ir pačioje Rusijoje). Tokių kaip aš Lietuvoje yra nemažai. Pagal ankstesnius tyrimus Lietuvos visuomenėje vyravo nuomonė, kad rusai, gyvenantys Lietuvoje, iš principo nemėgsta konfliktuoti, su jais galima greitai susitarti. Po kilusio konflikto su Ukraina požiūris į rusus galėjo pasikeisti, tačiau asmeniškai pats to nepajutau. Galbūt Vilnius yra toks miestas, kuriame žmonės nėra pratę rodyti savo nepasitenkinimo šiuo klausimu. Su šeimos nariais kalbu rusiškai, bet nepastebėjau, kad dėl to kas nors būtų į mane kreivai pažiūrėjęs, manydamas, jog jei kalbu rusiškai, vadinasi, palaikau V. Putiną. Kartais iš tikro noriu prieštarauti žiniasklaidoje skelbiamoms nuomonėms ir aiškinimams, neva visi rusai Lietuvoje dievina V. Putiną ir laukia, kol šis užims šalį. Mano manymu, jaunoji karta sėkmingai integravosi, bet dar daugiau jos atstovų emigravo. Procentiškai rusų emigrantų išvyksta iš Lietuvos daugiau negu kitų tautybių atstovų. Teoriškai Lietuvoje liko tik pensininkai ir integravęsi žmonės bei dar nesubrendęs jaunimas. Nėra tokios masės žmonių, kurią galima būtų laikyti pavojinga šalies saugumui. Aišku, jie gali simpatizuoti

Rusijos veiksmams, bet nieko daugiau. Kita vertus, Kremliaus propaganda yra paveiki, matome, ką socialiniuose tinkluose skelbia atvykę į Vokietiją gyventi rusai, kurie staiga tampa Rusijos patriotais ir deklaruoja lojalumą Kremliui. Taip yra dėl to, kad peršama nuomonė, jog visur yra blogai, bet mes, t. y. Kremlius, galime tau padėti, nes pas mus yra gerai. Tik kažkodėl tie lojalūs Putino valdžiai žmonės į Rusiją negrįžta.

Klausantis pašnekovų...

Andriaus Ufarto nuotr.

Užsiminėte, kad rusų bendruomenei priklausantis jaunimas emigruoja, todėl ji mažėja. Gal galėtumėte apie tai papasakoti daugiau? Rusų Lietuvoje mažėja, kaip mažėja Lietuvos piliečių apskritai, – tai ne tik rusų bendruomenės, bet ir kitų tautybių žmonių Lietuvoje problema. Jaunimas nori įgyti išsilavinimą ir dirbti užsienyje. Jei valdžia sugalvos būdų, kaip emigrantus grąžinti į šalį, bus puiku. Kitu atveju prognozės nėra labai optimistiškos. Tiesa, drįsčiau teigti, kad emigracijos procesas rusų bendruomenėje yra ryškesnis negu kitose diasporose. Procentiškai rusų emigruoja galbūt daugiau negu lietuvių. Mano manymu, lenkų tautybės piliečių išvyksta mažiau

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

9


Žvilgsnis iš vidaus

nei rusų. Aiškinčiau tokį teiginį tuo, jog dauguma lenkų Lietuvoje tiesiogine to žodžio prasme turi jiems priklausančią žemę, gimines, nuo vaikystės gyveno šioje šalyje. O didelė dalis rusų tautybės piliečių į Lietuvą atvyko tik po Antrojo pasaulinio karo. Aišku, turime sentikių religinę bendruomenę, kurios atstovai čia gyvena jau keletą amžių, tačiau tai tik maža rusų diasporos Lietuvoje dalis. Noriu pasakyti paprastai: žmogui, neturinčiam nuosavo vasarnamio ar prosenelių žemės, paprasčiau susikrauti daiktus ir vykti ieškoti laimės svetur. Kita vertus, į Lietuvą atvyksta vadinamieji „naujieji Rusijos emigrantai“. Tai žmonės, dėl politinių priežasčių ieškantys prieglobsčio mūsų šalyje. Kaip manote, ar tokių emigrantų bus daugiau? Tokių emigrantų skaičius priklauso nuo politinės situacijos Rusijoje. Kol kas ji krypsta bloga linkme, todėl manau, kad imigrantų iš Rusijos bus daugiau. Tiesa, neaišku, kiek jų liks Lietuvoje, o kiek vyks į kitas šalis. Dalis atvykėlių lieka čia, nes geografiškai Lietuva yra arčiau Rusijos negu kitos šalys. Liekantieji tiki, kad situacija gimtinėje keisis. Abejoju, ar politinių imigrantų atvyks tiek daug, kad visuomenėje bus pradėta kalbėti apie naująją rusų Lietuvoje diasporą. Tiesą pasakius, mes juos pastebime, nes į mūsų šalį atvykę žurnalistai ir politiniai imigrantai yra labai veiklūs. Tokie jie buvo ir gyvendami Rusijoje. Jų aktyvumas mūsų santūrios visuomenės fone atrodo gan įspūdingai. Gal dėl to susidaro įspūdis, kad jų Lietuvoje yra gana daug. Aišku, dalis rusų atvyksta į Lietuvą ir dėl ekonominių priežasčių, pavyzdžiui, dėl Rusijai skirtų sankcijų. Visuomenėje galima išgirsti nuomonę, kad jaunoji karta stengiasi paslėpti savo rusišką kilmę, t. y. atsisako tautinės tapatybės. Ar taip yra iš tiesų? Sakyčiau, toks reiškinys tikrai egzistuoja, nors nesu tikras, ar jį galima vadinti

10

2017

masiniu. Mano aplinkoje tokių žmonių labai mažai. Pažįstu šeimų, kurių atžalos pradėjo lankyti mokyklas, kur dėstoma lietuvių kalba, ir integracijos procesas ten vyko ne taip sklandžiai, kaip tikėjosi tų vaikų tėvai. Kilo psichologinių problemų. Gaila, bet šiuo atveju, kiek pamenu, taip vyko dėl mokytojų požiūrio į tautinių mažumų vaikus. Bet nedrįstu teigti, kad tai masinis reiškinys. Pažįstu daug šeimų, kuriuose vaikai asimiliavosi. Galų gale šalyje gyvena ir mišrių šeimų, kurių atžalos labiau linkusios save priskirti lietuvių tautai. Turiu pripažinti, kartais ir pats savęs klausiu, ar iš tikrųjų esu rusas, ką reiškia būti rusu ir ką reškia būti rusu Lietuvoje. Taip pat manau, jog mano pasaulėjauta skiriasi nuo to, ką jaučia Latvijos ir Estijos rusai. Kuo skiriasi rusai Lietuvoje nuo savo tautiečių kitose Baltijos šalyse? Manau, rusų kalba kitose Baltijos šalyse yra turtingesnė, taisyklingesnė. Lietuvoje tokia kalba – prabanga, nes mūsų šalies piliečiai, kalbėdami rusiškai, kalbą „maišo“ su lenkų ir lietuvių kalbomis. Lietuvos rusų bendruomenė nėra tokia radikali valdžios atžvilgiu kaip Latvijoje ar Estijoje. Latvijoje pagal

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

Delfi.lt rusiška redakcija priima svečius: su žinomu rusų rašytoju Viktoru Šenderovičiumi. Delfi.lt nuotr.


Žvilgsnis iš vidaus

būtų skelbiama ir komentuojama jų gimtąja kalba. Mus skaito ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Estijos, Didžiosios Britanijos ir JAV piliečiai. Galima sakyti, jog tik pusė auditorijos yra iš Lietuvos. Didžiausias portalo pranašumas – skelbiamos naujienos ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių, pvz., Rusijos, Baltarusijos ar Ukrainos. Bandome sudominti ir miestų gyventojus, skelbdami naujienas iš atskirų gyvenviečių, pvz., žiniomis iš Visagino pritraukiame šio miesto auditoriją.

tautinę sudėtį daugiau rusų, todėl ir nepatenkintų šalies valdymu daugiau. Lietuvoje rusai labiau linkę vadinti save šios šalies piliečiais. Galbūt taip yra todėl, kad atgavus nepriklausomybę tautinės mažumos įgavo vadinamąją „nulinę“ šalies pilietybę, t. y. visi tuo metu Lietuvoje gyvenę žmonės savaime tapo šios šalies piliečiais. Latvijoje klausimas dėl pilietybės suteikimo ten gyvenantiems rusams nėra iki galo išspręstas. Lietuvos rusai, tiek dirbantys, tiek pensininkai, labiau domisi savo pačių aplinka. Latvijoje ir Estijoje gal labiau atkreipiamas dėmesys į tai, kas vyksta Rusijoje. O kartais tarsi tikimasi, jog, iškilus bėdai, tautiečiams šiose šalyse padės Rusijos valdžia. Kaip Jūs, rusiškosios portalo Delfi.lt versijos vyr. redaktorius, įsivaizduojate savo skaitytojus? Manau, jog paaugliai sudaro nedidelę tiek mūsų portalo, tiek pagrindinės Delfi.lt versijos, auditoriją, nes jų orientacija – socialiniai tinklai. Apskritai didžiausią Ru.delfi.lt auditorijos dalį sudaro vyresni nei 30 metų skaitytojai. Nors Lietuvos rusai puikiai moka valstybinę kalbą, tai nereiškia, kad jie negali turėti portalo, kuriame visa informacija

Ar netrūksta žiniasklaidos kanalų, skirtų Lietuvos rusakalbei bendruomenei? Manau, kuo jų daugiau, tuo geriau. Būtų puiku, jei internete atsirastų vieta, kur būtų galima diskutuoti įvairiomis temomis, bandyti spręsti įvairias visuomenėje kylančias problemas. Teigčiau, kad valstybė galėtų prisidėti prie tokių iniciatyvų skatinimo. Viena vertus, dažnai tvirtinama, jog visi šalies rusakalbiai lengvai pasiduoda Kremliaus skelbiamai propagandai, kita vertus, aiškinama, kad kurti atsvaros jai nereikia, nes ir taip pakanka įvairių šaltinių. Pripažįstama, jog propaganda yra blogai, tačiau su ja kovoti piliečiai paliekami vieni. Kokia ateitis laukia rusų bendruomenės Lietuvoje? Viena vertus, dėl senstančios visuomenės dalis bendruomenės tiesiog pasens ir išeis Anapilin. Vidutinio amžiaus žmonės ir dalis jaunimo tiesiog ištirps visuomenėje, t. y. asimiliuosis. Manau, tų, kurie vadins save rusais, šalyje po 20 metų liks apie 3 procentai. „Naujieji Rusijos emigrantai“, likę Lietuvoje, sėkmingai integruosis į visuomenę, nes jų požiūris yra globalesnis, negu kelis dešimtmečius čia gyvenančių rusų. Bendruomenė, nepaisant jos mažėjančio skaičiaus, išliks, tačiau turime pripažinti, kad ji vis labiau asimiliuosis. ◀

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

11


Žvilgsnis iš vidaus

Doc. dr. Pavel Lavrinec:

Ne su tautinių mažumų atstovais yra problema, o su lietuviais Gabrielė Ūbaitė

Vilniaus universiteto docentas dr. Pavel Lavrinec mano, kad nėra universalaus recepto, kuris parodytų, kaip praktikuoti tautinę kultūrą. Jo požiūriu, tautiškumas yra kompleksinė sąvoka, kurioje kiekvienas žmogus gali rasti sau artimą suvokimo aspektą, o toks reiškinys kaip diskriminacija kartais atsiranda ne dėl tyčinių vienos ar kitos žmonių grupės veiksmų, bet dėl elementarių ekonominių priežasčių. Šios mintys tapo leitmotyvu kalbantis su P. Lavrinec apie Lietuvoje per amžius gyvenančių etninių bendrijų praeitį, dabartį ir ateitį.

K

aip galėtumėte apibūdinti tautiškumą? Kokie elementai, Jūsų manymu, sudaro šią

sąvoką? Ši sąvoka labai sudėtinga. Mūsų laikais akcentuojama tautinė savimonė, bet ji nebūtinai turi sietis vien su folkloro ar tautosakos elementais – archajiniais dalykais. Pavyzdžiui, man Rusų kultūros centro veikloje labai patiko tai, kad turėjau galimybę palaikyti tendenciją, jog rusų tautybė nebūtų tapatinta tik su liaudies šokiais ar dainomis. Iš tikrųjų rusų kultūra yra aukšto tipo, tai miesto kultūra: simfoninių koncertų, profesionalios tapybos. O kažkur ten – kažkur giliai – ir slypi tautos dvasia. Taip pat

12

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

nepavadinčiau savęs kultūros istoriku, bet tenka dėstyti studentams, tad galiu paaiškinti, kur slypi rusiškumas Kazimiro Malevičiaus ar Vasilijaus Kandinskio tapybos darbuose ir kuo šie autoriai skiriasi nuo jų kolegų Vakaruose. Kaip įprasta rusams, jie turėjo kažkokių universalių, kosminių tikslų. Jiems menas buvo ne tik menas kaip toks, bet ir būdas pertvarkyti pasaulį, žmogų, žmoniją – utopinis mąstymas. Tad ir šią sąvoką galime laikyti iš dalies utopine. Ar šiais laikais svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Universalių receptų tikrai nėra. Manau, neįtikinsi eilinio žmogaus, kad būtina


Žvilgsnis iš vidaus

Pavel Lavrinec. Gabrielės Ūbaitės nuotr. išlaikyti tautinę tapatybę. Kadangi toks žmogus, kuris priklauso tautinių mažumų bendruomenei, pagalvos: jei savo vaiką vesiu į lietuvišką darželį, jis geriau mokės lietuvių kalbą, pritaps prie lietuvių, mokysis lietuviškame universitete (kadangi universitetinis mokslas kitomis kalbomis labai ribotas), – taigi geriau auklėti vaikus kaip tikrus lietuvius. Nėra lengva priversti skaityti rusiškas knygas, specialiais būdais artinti prie rusų kultūros, švęsti tradicines šventes. Sunku paaiškinti, kokia iš to nauda, nes dabar pragmatinis amžius. Bet nebūtina atsisakyti savo šaknų ir priimti kažką svetima, juk galima viską suderinti. Taip pat ir su kalbomis. Kalba nėra obuolys, kurį suvalgysi ir nebeliks, o išmokęs vieną ar net kelias svetimas kalbas, tapsi tik turtingesnis. Vienos tradicijos, vienos kultūros išmanymas ar kalbos mokėjimas nebūtinai turi išstumti visa kita – juk nuo to žmogus tampa tik įdomesnis. Ar tautinės bendruomenės Lietuvoje turi galimybių išreikšti savitumą? Kaip tai gali būti daroma?

2017

Seniau veikė Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas, kuriame teigiama, kad galima viešai demonstruoti savo tautinę tapatybę, švęsti šventes. Esu laimingas, kad neteko susidurti su sunkumais, tačiau kiti žmonės teigia, esą atgimimo pradžioje gatvėse ir parduotuvėse nedrįsdavo kalbėti rusiškai. Iš žiniasklaidos žinomi konfliktai tarp medicinos darbuotojų, policininkų ir rusiškai, lenkiškai kalbančių asmenų. Manau, kad tokie incidentai yra pavieniai ir reikalauja atskiro tyrimo. Taigi svarbiausia nebijoti gatvėse kalbėti savo kalba, viešai švęsti tautines šventes. Artėjant Kalėdų laikotarpiui, noriu pasakyti, kad būtų smagu, jei Vilniaus Kalėdų eglutė Katedros aikštėje būtų pradėta nupuošti tik po stačiatikių Kalėdų, kad būtų palaukta, kol atšvęs visi. Taip pat labai gražu, kai Tautinių bendrijų namai ar atskiros organizacijos rengia šventes, renginius ir festivalius. Manyčiau, tas, kas tikrai nori, ras būdų išreikšti savitumą: leis laikraštį, kurs interneto portalą, parengs reportažų apie savo kultūrą. Aišku, yra tokių dalykų, kurių mes nelabai skiriame. Tarkime,

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

13


Žvilgsnis iš vidaus

Pavel Lavrinec yra Rusų filologijos katedros vedėjas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas. Baigė Vilniaus 8-ąją vidurinę mokyklą. 1985 m. baigė Vilniaus universiteto rusų kalbos ir literatūros studijas. Kartu su filosofu ir orientalistu Vladimiru Korobovu Lietuvoje sukūrė unikalų avangardinės rusų literatūros puslapį  „Indoeuropietiškas diktantas“, vėliau vadovavo XIX–XX a. Baltijos šalių rusų literatūrai skirtam projektui „Baltijos archyvas“. Parašė knygas apie Lietuvos rusų literatūrą XIX–XX a., žydų kilmės rusų poetą, lietuvių poezijos vertėją ir propaguotoją Eugenijų Škliarą bei daugiau kaip 80 mokslinių straipsnių, apžvalgų, recenzijų, paskelbė archyvinės medžiagos publikacijų.

valstybiniai ir tautiniai simboliai: lenkai švenčia savo šventes dažnai iškabindami vėliavas, bet mums iš karto kyla įvairių asociacijų. Yra tokių ginčytinų dalykų, ar tai mūsų Lietuvos lenkų (ar rusų) šventė, o gal tiesiog užsienio valstybės įsikišimas į mūsų vidaus gyvenimą. Kokios tautinės bendrijos vyravo XIX a. Vilniuje? Akivaizdu, kad XIX amžiuje čia buvo dvi pagrindinės tautybės – žydai ir lenkai. Pradedant nuo kontrreformacijos, visas bajorijos, miestiečių ir šlėktų sluoksnis iš tikrųjų nutautėjo ir vyravo lenkų kultūra. Net A. Mickevičius save vadino „litvinu“, nes aiškiai jautė esąs ne toks lenkas kaip Varšuvoje ar Krokuvoje, bet kita vertus, vos porą žodžių jis parašė lietuviškai. Tiesiog priklausė lenkų kultūrai su tam tikru atspalviu. Beje, nuo XIX amžiaus pradžios augo rusų valdininkų, karininkų sluoksnis. Tikslius skaičius galima rasti Juozapo Franko atsiminimuose. Ypač dėl Vilniaus universiteto įtakos mieste buvo gana daug vokiečių, prancūzų ir italų, bet jie nesudaro gausesnio sektoriaus. Koks požiūris į tautines bendrijas vyravo mūsų kraštuose XIX a.? Galima būtų pasakyti, kad etnografines

14

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

apybraižas apie lietuvius rusų kalba pradėta rašyti tik XX amžiaus pradžioje. Tačiau faktas, kad po Liublino unijos Lietuva tiesiog dingo, asimiliavosi, sulenkėjo ir tik paskui prierašuose buvo paaiškinama: tik valstiečiai išlaikė savo lietuvybę, ir jeigu tu nori pažinti tikrą lietuvį, turi važiuoti į kaimą, kur dar šnekama lietuviškai, dainuojamos tautinės dainos, laikomasi tradicijų. Taigi toks ir buvo įsivaizdavimas, kad lietuvių tauta tėra etnografinis reiškinys, tarsi praeities tauta, kurios liekanų dar galima rasti kaimuose. Neverta pamiršti lietuvių, kurie gyveno miestuose. Jie laikė save lietuviais, bet stengėsi dainuoti lenkiškas dainas. Mes suprantame, kad lenkų kalba buvo daugiau prestižo, mokslo, bažnyčios kalba, vos ne oficialioji, nors ir nelabai valdžios toleruojama. Dėl vadinamųjų dvylikos Vilniaus apaštalų buvo pradėta kova už lietuvybę Vilniuje. Galima aptikti įdomių, kartais linksmų istorijų: Petras Vileišis savo darbininkams papildomai mokėjo, kad jie vasarą ateitų į Bernardinų sodą specialiai su savo žmonomis, atsisėstų skirtingose vietose ir garsiai vienas su kitu kalbėtųsi lietuviškai. Kad visi žinotų, jog Vilniuje vis dar yra lietuvių. Bet tai buvo būtent mažumos kova dėl savo pripažinimo, mažumos, kuri siekė priminti savo egzistavimą.


Žvilgsnis iš vidaus

Kuo panašios tautinės bendruomenės XIX a. ir dabar? Ryškiausias panašumas yra aiškus prisirišimas prie savo kalbos ir savo kultūros. Taip pat manau, kad būtent lenkai XIX amžiuje ir dabar yra labiau organizuoti negu kitos bendruomenės. Lygiai taip pat kaip ir žydai. Ir šiais laikais žydų bendruomenės organizacija Lietuvoje tebėra vieninga, bet, žinoma, ne visada priima visus žydus ir ne visiems jų interesams atstovauja. Ar Lietuvos valstybė, Jūsų manymu, deda pakankamai pastangų dėl bendrijų integracijos? Pradedant nuo 1989–1990 metų, iš esmės visų tautinių mažumų atstovai turėjo galimybę integruotis į Lietuvos visuomenę teisine, politine prasme. Visi, kas norėjo, tapo Lietuvos piliečiais, gyveno pagal Lietuvos įstatymus, taigi teisinė integracija įvyko. Ekonominė integracija buvo ir iki tol, kadangi piliečiai turėjo darbą, pragyvenimo šaltinį. Teoretikai aiškina, kad yra keturi santykių su kita kultūra tipai: integracija, asimiliacija, kultūra, izoliacija. Manau, kad Lietuvoje galima rasti visų šių tipų pavyzdžių. Tarkime, kažkas yra formaliai Lietuvos pilietis, bet politiniame, visuomeniniame gyvenime nedalyvauja, lietuvių kultūra nesidomi, gyvena savo izoliuotoje saloje. Man atrodo, normalu, kai žmogus, kad ir kokios tautybės jis būtų, tiesiog nesidomi kultūra, – juk nepriversi skaityti Maironį. Reikalauti, kad mūsų kultūrinės vertybės būtų vienodos, visų pripažintos – tiesiog neįmanoma. Iš tikrųjų į klausimą dėl integracijos aš pažiūrėčiau kitaip. Maždaug prieš dešimt metų kai kurie politologai ar sociologai rašė nacionalinės demografinės politikos strategiją. Deja, taip nieko ir neišėjo, nes šis teisinis dokumentas įstrigo Seime ir jo komitetuose. Pagrindinė tos koncepcijos idėja ir tikslas buvo sukurti ateities Lietuvos tautą, kuri apimtų lietuvius ir tautinių mažumų atstovus. Į naują darinį turi integruotis lietuviai taip

pat kaip ir lenkai ar karaimai. Tikroji integracija būtų, kai lietuviai jungtųsi su rusais ar lenkais. Turi vykti abipusis geranoriškas judėjimas. Problema kyla ne dėl tautinių mažumų atstovų, o dėl lietuvių, juk mes visi turime spręsti. Dar reikia mums nueiti ilgą kelią, kad lietuvių visuomenės lyderiams, politikams tikrai rūpėtų žydų, lenkų, rusų reikalai. Tuomet pamatysime, kas yra tikroji integracija. Kodėl, Jūsų manymu, dalis Lietuvoje ilgai (nuo sovietmečio) gyvenančių tautinių bendrijų narių taip ir neišmoko lietuvių kalbos? Gyvenimiškai tai suprantama ir pateisinama. Kam reikėjo – tas ir išmoko. Man sunku įsivaizduoti universiteto dėstytoją Lietuvoje, kuris nekalbėtų lietuviškai. Kaip jis dėstys ir rašys savo mokslinius darbus? Kas dalyvauja politiniame, visuomeniniame, kultūriniame gyvenime ir nori būti išgirstas, išmoksta lietuviškai. Bet puikiai galima įsivaizduoti vyresnio amžiaus žmogų, kuris gyveno nelietuvių aplinkoje, – kaimynai jo kalbą supranta. Visas jo gyvenimo ratas uždaras: vaistinė, turgus, parduotuvė. Savo aplinkoje jis susišneka ir daugiau jam nieko nereikia. Kartais asmenys išeina iš tokios pažįstamos aplinkos ir tuomet prasideda konfliktai, kadangi kiti jo gali nesuprasti. Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į vieną fenomeną, kad gausesnės tautos menkai moka kitų kalbų. Viešbučių, kavinių darbuotojai, mokslininkai yra poliglotai, tačiau, tarkim, eilinis prancūzas vargu ar kalbės kokia kita kalba. Tai labai būdinga ir rusams. Mažesnės valstybės turi didelį privalumą mokėdamos kelias kalbas, kadangi yra net priverstos mokėti ne vien savo kalbą. Kaip manote, ar keičiantis geopolitikai keisis požiūris į tautines mažumas? Mano nuomone, požiūris į lenkus ar rusus priklauso nuo santykių su Lenkija ir Rusija. Prasidėjus konfliktams tarp

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

15


Žvilgsnis iš vidaus

Nuo XIX a. pradžios Vilniuje augęs rusų skaičius paliko pėdsaką. Rusiškomis iškabomis mirgantis Šv. Jurgio (dabar – Gedimino) prospektas XX a. pradžios atviruke. LMAVB

atvirukų kolekcijos nuotr.

Europos Sąjungos ir Rusijos, įtampa padidėjo, ekonominiai santykiai pablogėjo, žiniasklaida formavo nuomonę, kad rusai įtartini, ne visai savi. Kai kurie tautinių mažumų lyderiai bando apeliuoti į savo istorinę tėvynę. Tačiau norisi tikėtis, kad galiausiai Europoje geopolitinė padėtis pasikeis taip, kad iš to laimės ir tautinės mažumos. Kokios tautinės bendruomenės Lietuvoje šiuo metu yra aktyviausios ir kokia veikla joms būdinga? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad labai organizuotos yra žydų ir lenkų bendruomenės. Kalbant apie lenkus, toks vaizdas susidaro ypač dėl tokių eskaluojamų klausimų kaip mokyklos, „lenkiškų“ raidžių vartojimas pasuose, gatvių pavadinimų užrašai ir t. t. Reikėtų pripažinti, kad Lietuvos lenkų sąjunga ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija labai aktyvios, organizuotos ir turi tam tikrose vietovėse masinę paramą. To nepasakytume apie visas kitas tautines mažumas. Kita jau minėta tautinių mažumų bendruomenė yra žydai. Jos atstovai, kurie liko Lietuvoje, puikiai integravosi,

16

2017

nepriekaištingai šneka lietuviškai, visi dirba lietuviškose įstaigose. Skaičiau vieną daktaro disertaciją apie Grigorijaus Kanovičiaus – vieno įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų – kūrybą. Disertacijoje teigiama, kad žydai – nykstanti mažuma Lietuvoje, tarsi atminties tautinė grupė. Man atrodo, kad jai svarbu įtvirtinti atsiminimus apie savo praeitį Lietuvoje. Pastaraisiais metais lietuviai prie jų labai prisideda, vykdo sušaudymo vietų įamžinimo, ženklinimo darbus. Jie stengiasi išsaugoti žydų istorinį, kultūrinį palikimą muziejuose, bibliotekose, leisdami knygas, rengdami parodas, rodydami ekspozicijas. Taigi pagrindinis žydų tautinės bendruomenės tikslas – atminimo išsaugojimas. Kiek, Jūsų manymu, kalbos apie „rusų tautinės mažumos diskriminaciją Lietuvoje“ atitinka tikrovę? Kas tokiu atveju gali būti vertinama kaip diskriminacija? Yra sisteminių diskriminacijos formų. Vienas iš pavyzdžių – tai rusų kalba leidžiami vadovėliai. Mokinių, kurie lanko rusiškas mokyklas, yra nepaly-

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6


Žvilgsnis iš vidaus

Reikia atsižvelgti į kito žmogaus ypatybes, jeigu norime, kad tas žmogus dalyvautų mūsų visuomenėje taip pat kaip daugumos atstovai. Su švietimo problema susidūrė ir tautinių mažumų dvyliktokai, kuriems buvo suvienodintas valstybinis lietuvių kalbos egzaminas. Buvo aiškinama, kad tai padėtų rusų ir lenkų mokyklų abiturientams integruotis į Lietuvos aukštąjį mokslą, kad jų lygis nesiskirtų nuo kitų lietuvių. Iš karto kyla klausimas, ar buvo atlikti tyrimai, ar tikrai rusų mokyklose lietuvių kalbos lygis toks, kad dėl jo abiturientas negalės sėkmingai studijuoti? Ir tai galima vertinti kaip bandymą pakenkti rusakalbių mokiniams, kad jie surinktų mažesnį balą. Apskritai manau, kad kuo aukštesnis bus Lietuvos ekonomikos lygis, tuo mažiau konfliktų bus darbo, konkurencijos srityse. Tarpukaris kaip tik tą parodė: kilus ekonomikos krizei, iš karto prasideda tautinių grupių konkurencija dėl vietos ekonomikoje.

Vilniaus Didžioji sinagoga XX a. pradžioje (po Antrojo pasaulinio karo nugriauta), vienas išnykusių ypatingos Vilniaus žydų kultūros pavyzdžių. J. Bułhako nuotr.

ginamai mažiau, tad vadovėlių tiražai taip pat labai maži. Kuo mažesnis tiražas, tuo knyga brangesnė. Kiek aš suprantu, vadovėlių komplektas rusų mokiniui kainuoja brangiau negu lietuviui. Deja, mūsų ekonomika taip veikia, kad nėra kompensuojamas visas skirtumas. Galiu pridurti, kad, pažiūrėjus į mokyklų tinklą Vilniuje, lietuvių mokyklų daugiau, o rusų ir lenkų mažiau. Praktiškai statistiniam rusui iki savo mokyklos važiuoti kur kas toliau negu lietuviui. Tai lemia ekonominė, subjektyvi situacija, dėl kurios rusų mokiniai šiek tiek kenčia. Ar galima apskritai sakyti, kad visi lygūs? Ne, kadangi faktiškai – nelygūs; niekas nesiekia diskriminuoti, bet diskriminacija atsiranda savaime.

2017

Kokios tautinių bendruomenių Lietuvoje ateities perspektyvos? Pradedant nuo Atgimimo laikų, buvo gąsdinama, kad tautinių mažumų bendruomenės išnyks, asimiliuosis. Manau, nėra universalaus recepto, kaip praktikuoti tautinę kultūrą etnografine prasme. Tarkim, aš visiškai neįsivaizduoju savęs dainuojančio liaudies dainas ar šokančio liaudies šokius. Tiesiog tokie dalykai man nėra aktualūs, juk dabar XXI amžius, pilnas medijų, šiuolaikinės komunikacijos priemonių. Nereikia bijoti prarasti savo tautinę tapatybę, kadangi ji, taip pat kaip ir visi kiti dalykai šiame pasaulyje, keičiasi. Esu labai optimistiškai nusiteikęs ir manyčiau, kad tam tikru pavidalu tautinės mažumos visada išliks, tik galbūt bus kitokios. Vienas rusų rašytojas sakė, kad kultūra labai ekologiška, pati kaip augalas ras sau būdą kur nors prasiveržti ir klestėti. O specialiai galvoti, kokia ji turi būti ir kaip ją konstruoti, tiesiog nėra prasmės. ◀

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

17


Žvilgsnis iš vidaus

Božena Karvelienė: Kol nebus užauginti mūsų maži vaikai, pokyčių nebus

DAUMANTĖ BARANAUSKAITĖ

18

2017

Nusistovėję stereotipai ir priešiškas išankstinis požiūris – du pagrindiniai dalykai, trukdantys romų tautybės žmonių integracijai visuomenėje. Tačiau bent dalis šios stigmatizacijos priežasčių glūdi nusistovėjusiose romų tradicijose, todėl ir inicijuoti pokyčius bendruomenė turėtų pati, o tikėtis pagalbos ar gailesčio iš išorės – beprasmiška. Tokios nuomonės laikosi Božena Karvelienė, Romų integracijos namų vadovė ir ilgametė parduotuvės vedėja, su kuria kalbamės apie vieną labiausiai atskirtų žmonių grupių Lietuvoje.

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6


Žvilgsnis iš vidaus

Božena Karvelienė. asmeninio archyvo NUOTR.

Budapešte, su Graikijos ir Vengrijos romų bendruomenių atstovais ir romų vėliava – stipinuotu ratu dangaus ir žemės fone. asmeninio

archyvo NUOTR.

K

okias romų tradicijas turite omenyje? Ankstyva santuoka. Mergaitės greitai subręsta, keturiolikos penkiolikos pradeda draugauti su vaikinais, ir jei tarp merginos ir vaikino yra lytiniai santykiai – jis būtinai turi ją vesti. Nes jei vaikinas išsiaiškins, kad per vestuves ji nebėra mergaitė – bus didžiulis skandalas ir gėda merginos šeimai. Kita vertus, daug kas stebisi, kad romų mergaitės išteka būdamos itin jaunos, bet kasdien dirbdama parduotuvėje matau, kaip vaikšto jaunos girtos nėščiosios, kurios pagimdo vaikus ir numeta į prieglaudą. Tie vaikai kenčia. Romės nepalieka jų ir negeria, nesivolioja neblaivios pakampėse. Tad išeina, kad tėvai išrenka porą vaikams? Būna, žinoma. Romų bendruomenėje yra taip, kad apie tą meilę negalvoji – myli jį ar ne. Žinai, kad ištekėsi, ir save užprogramuoji, kad jau jį myli, nors iš tiesų tos meilės gal ir nėra. Bet žinai, kad turi būti žmona, nes taip pasakė. Paskutiniu metu, jei patinka vienas kitam, nėra ką daryti, – tėvai susitaria. O šiaip, jei tėvams patiko kažkokia mer-

gina, paklausia sūnaus, jis tyli – reiškia, gerai. Dažniausiai tėvai tarpininkauja. Kaip kinta Lietuvos romų situacija šiandien? Situacija keičiasi į bloga. Romams labai sunku įsidarbinti, net tiems, kurie labai nori dirbti. Darbdaviai itin nenori įdarbinti romų tautybės žmonių ir nepasitiki jais dėl vyraujančių stereotipų. Tie mitai nuolat mus lydi. Iki šiol važiuodama troleibusu matau, kaip mane išvydę žmonės ima slėpti rankines. Tai „juodai“ atsibodo, kartais norisi bėgti ir rėkti. Prie to, kad tave laiko vagimi, priprasti neįmanoma. Kartais sėdi, žiūri į vieną tašką, ir jauti, kad šalia buvęs žmogus atitolo nuo tavęs, nors sėdi tvarkingai apsirengusi ir turi tą patį rankinuką, dėl kurio taip pat nerimauji, kad kas nors gali pavogti. Kas daroma ne taip, kad ši situacija vis blogėja? Blogai, kad mūsų visuomenėje apskritai vaikams aiškinama, jog imigrantai negeri, čigonai blogi. Kaip tik reikia vaikui aiškinti apie tautybių įvairovę. Visuomenei reikėtų stengtis labiau pasitikėti žmonėmis, kurie yra kitataučiai

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

19


Žvilgsnis iš vidaus

ar imigrantai. Romai tokie pat žmonės: yra ir gerų, ir nedorų asmenų, negalima suabsoliutinti. Žinau romę merginą, kuri labai nori dirbti, bet neįsidarbina dėl savo tautybės, tokių atvejų daug. Ir man darbo pokalbio metu yra tiesiogiai pasakę: ,,Mes čigonų nepriimsime“. Dvylika metų ieškojau tokių darbdavių, pas kuriuos dirbu: kurie pasitikėtų manimi. Kitas žmogus per tiek metų palūžtų. Vis tiek pasiekiau, ko norėjau, ir laimėjau. Ar su atskyrimu susiduria ir vaikai? Esu dirbusi mokykloje. Direktoriaus, mokytojų elgesys su romų ir kitais vaikais skiriasi, yra išankstinis nusistatymas: ,,Esi romas, tau tų pamokų nereikia, mes tau ir neužduosim, vis tiek nevaikščiosi, tu eisi vogti“. Būna, vaikas 3–4 klasėje, ir nepažįsta nė vienos raidės. Bet jis vis tiek perkeliamas į kitą klasę. Svarbiausia mokinio krepšelis ir pilna klasė. Kartą pasiėmiau moksleivių sąrašą: pamačiau daug romų vaikų, kurie buvo jau 8–9 klasėje, nors gyvena nebe Lietuvoje. Jie nelanko mokyklos, bet yra sąrašuose, perkeliami į aukštesnes klases. Pamenu situaciją, kai vienas vaikinas grįžo iš užsienio, ir čia, Lietuvoje, jis dvyliktoje klasėje, nors nė vienos raidės normaliai nemoka. Kartais, jei vaikas ilgai nelanko mokyklos, socialiniai darbuotojai važiuoja

20

2017

ne tiesiogiai pas šeimą, o į Romų visuomenės centrą. Anksčiau, kai mano broliai eidavo į mokyklą, mokytoja, šiems nepasirodžius, pati atvažiuodavo į namus teirautis. Tai buvo seniai. Dabar tai niekam nerūpi – puikiai žinoma, kad yra socialiniai darbuotojai, dirbantys su romais, tad mokyklos atstovai skambina jiems: pasako, kas nedalyvavo pamokose, tada jau mes skambiname tėvams aiškintis, kur vaikas. Mokyklos darbuotojai vengia važiuoti į taborą. Tai labiau nenoras, o ne baimė. Ar po tokių įvykių imtasi priemonių? Kažkaip visi moka gražiai kalbėti, kad ,,darysim“, nors iš tikrųjų niekas nieko nedaro. Naudinga, nes romų tėvai neis ir nepakovos dėl savo vaikų. Tėvams svarbiausia, kad vaikai lankytų mokyklą, o ką jie ten veikia – kai patys be išsilavinimo – tai ir nesupranta. Nežino, kad reikia tikrinti namų darbus. Ar pačioje romų bendruomenėje jaučiamas susiskaldymas? Iš kai kurių žmonių pusės jaučiamas, bet labai juos suprantu. Man jie niekada nebus žemiau už mane. Jie mano giminės, galima sakyti – mano kraujas. O jie galvoja, kad esu kažin kas, ir elgiasi kitaip: ,,Va, tu jau nebe čigonė“, nes išėjau iš taboro.

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

Neigiamas taboro įvaizdis tapo stereotipu, slegiančiu Lietuvos romų bendruomenę.

Redo Vilimo nuotr. / Fotobankas


Žvilgsnis iš vidaus

Ko reikia, kad romų padėtis visuomenėje keistųsi? Kol nebus užauginti mūsų maži vaikai, pokyčių nebus. Mergaitei 14–15 metų, ir ji jau teka. Tikiuosi, kad auganti karta anksti nekurs šeimos, baigs mokslus, norės dirbti, galbūt sukurs savo verslą ar dirbs romų organizacijose, kuriose yra galimybių išvažiuoti dirbti į užsienį. Budapešte yra galimybė studijuoti. Daug vaikų, ypač mergaičių, norinčių kažko pasiekti, apie vedybas net neužsimena. Ir nemanau, kad mums kažkas turi padėti. Jei mes romai – kodėl kažkas turi mus gelbėti? Esi sveikas žmogus, kodėl negali padėti sau. Jei lietuvis matys, kad labai nori dirbti ir pasiekti kažko gyvenime, – jis tave priims į darbą. Ankstyva santuoka reiškia pasitraukimą iš mokymosi sistemos? Taip. Žinau, yra šeimų, kai jaunuoliai susituokia ir lanko mokyklą, nes nori mokytis, ir tėvai juos motyvuoja. Bet dažniausiai tokiu atveju jaunimas ,,iškrenta“ iš mokymosi sistemos, nes reikia stengtis dėl šeimos. Todėl taip skiriasi vyro ir moters padėtis šeimoje? Labai retas atvejis, kai vyrai leidžia savo moterims dirbti ir šioms rinktis tai, kas joms patinka. Man atrodo, kad

taip ir liks. Jos prižiūri namus, vaikus, yra šeimininkės. Bet juk joms reikia ir išeiti į visuomenę, būti laisvoms. Nors su vyru kažkur išeiti, o ne tarp keturių sienų sėdėti. Jūs palikote Kirtimus, kiti ten pasilieka. Kaip manote, kodėl? Kartais žmogus pripranta būti tame pačiame rate ir bijo kažką gyvenime keisti, galvoja: ,,Ai, aš čigonas, manęs vis tiek niekas nepriims, tai nieko nekeisiu“, o ir esą tradicijos pasikeis. Tai nesąmonė. Kas, Jūsų manymu, labiausiai diskredituoja romų bendruomenę? Didžiausią įtaką visuomenei daro žiniasklaida: ji prisidėjo prie to, kad visuomenė nekenčia romų. Daugumos tekstų neįmanoma skaityti, o laidų žiūrėti. Tabore yra nuostabių dirbančių žmonių, bet rodo tik narkotikus. Geroji pusė nerodoma. Anksčiau atvažiuodavo komanda filmuoti apie romų gyvenimą, tradicijas. Kodėl to negalima padaryti dabar? Galiu pasakyti, kad galėtume ir mes, romai, pasikeisti, kad apie mus kitaip kalbėtų. Žinome, kas dabar apskritai su romais darosi: dauguma kalėjimuose arba užsienyje. Reikia noro tiek iš romų, tiek iš visuomenės. ◀ B. Karvelienė (antra iš dešinės) mokymuose Strasbūre. asmeninio archyvo NUOTR.

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

21


N au j i e j i at v y k ė l i a i

Naujos rusakalbių bendruomenės: atvykimas, integracija, skirtumai

Valdemaras Šukšta

Pastaraisiais metais pastebima, kad Baltijos šalyse pagausėjo rusakalbių imigrantų. Ypač didelis srautas buvo 2014 metais. Atvykstama ne tik iš Rusijos, bet ir iš Baltarusijos, Ukrainos. Pagrindinės emigravimo priežastys susijusios su Rusijos vykdoma politika, demokratijos slopinimu, tačiau išvykti skatina ir ekonominiai veiksniai. Lietuva – rusakalbiams palanki valstybė atvykti ir likti, neprarasti savo tapatybės, vertybių ir tęsti savo darbus.

je esantiems giminaičiams, pažįstamiems. Taip pat Lietuva žinoma kaip antikremliška šalis, o tai, anot pašnekovo, imponuoja imigrantams. Tai rodo, kad Lietuvoje yra stipri politinė valia, aiški kryptis demokratijos, žmogaus teisių bei laisvių Kuo Baltijos šalys patrauklios ir patogios atvylink. Tokie dalykai labiausiai patrauklūs nepritakėliams? Vilniaus universiteto Tarptautinių sanriantiesiems V. Putino politikai. tykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) Dar vienas svarbus aspektas, pasak pašnedėstytojas, politologas Vytis Jurkonis teigia, kad kovo, yra tai, kad Lietuvoje palankiai žiūrima į yra kelios dedamosios. Pirmiausia – palankus gerusakalbius. Tai gali lemti pasirinkimą emigruoti ografinis atstumas, susisiekimas. Į Baltijos valstybūtent į Lietuvą, o ne, pvz., į Latvibes iš minėtų šalių vyksta nemažai ją, kurioje 2014 metais buvo kiek įvairaus transporto, taip pat patogu Didžiuosiuose daugiau nei 30 procentų rusakalbių. atvykti automobiliu. Kitas dalykas – miestuose, ypač „Dėl didelės rusakalbių proporcijos kalba. Vilniuje, Rygoje, Latvijoje jie gali būti laikomi natū„Didžiuosiuose miestuose, ypač jeigu nemoki anglų ralia grėsme latvių tapatybei, kalbai, Vilniuje, Rygoje, jeigu nemoki anglų o Lietuvoje tokių problemų nesukykalbos, laisvai galima susikalbėti kalbos, laisvai galima la“, – akcentuoja politologas. rusų kalba. Jeigu moki angliškai – iš susikalbėti rusų kalba V. Jurkonis skuba priminti ir viso idealu. Dviejų kalbų visiškai kiek mažiau žinomus istorinius fakpakanka. Be to, atvykėlis nesijaučia tus: „Lietuva priimdavo pabėgėlius iš Rusijos dar kaip atvažiavęs į visiškai kitą pasaulį, nes yra tam prieš keletą amžių. Kalbu apie sentikius, mūsų tikrų bendrų kultūrinių bruožų“, – sako V. Juršalyje iki šiol yra jų bendruomenė. Kai kas galbūt konis. žino ir ambasadoriaus J. Baltrušaičio pavyzdį – Į Lietuvą atvykti skatina ir teigiamas požiūris kaip jis gelbėjo rusų intelektualus prieš Antrąjį į valstybę. V. Jurkonis pabrėžia, kad naujieji emipasaulinį karą“. grantai palankiai atsiliepia apie Lietuvą gimtinė-

Balt i jo s ša lys a rtimos tiek ge o gr af i n iu, tiek kultūriniu aspe kt u

22

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6


N au j i e j i at v y k ė l i a i

Gr i e ž t ė jant ys reik a l av im a i ne s tabd o noro lik ti ir tęst i savo ve i kl ą VU TSPMI dėstytojo teigimu, rusakalbiai, atvykę į Lietuvą, daugiausia susiduria su biurokratinėmis problemomis: žmogui ne iš Europos Sąjungos valstybės sudėtingiau įsidarbinti, gauti leidimą gyventi šalyje. „Pastaruoju metu griežtėja leidimo gyventi Lietuvoje reikalavimai. Atvykėliui reikia daug kartų įrodyti, kad jis ne nusikaltėlis, ypač rusų demokratams, kuriems sukurtos išgalvotos bylos. Tokiems žmonėms paprasčiausia yra prašyti politinio prieglobsčio“, – sako V. Jurkonis. Vis dėlto Lietuva nėra „tarpinė stotelė“ rusakalbiams atvykėliams. Anot pašnekovo, jie linkę likti čia, nes jiems tai patogu tiek kultūriniu, tiek geografiniu aspektu. Rusakalbiams integruotis padeda organizacijos, kurios rūpinasi pabėgėliais. Be Migracijos departamento, V. Jurkonis akcentuoja nevyriausybinių organizacijų – tokių kaip „Caritas“, „Raudonasis kryžius“ – veiklą. Į Lietuvą atvykstama ir dėl socialinių, ekonominių priežasčių. Kaip geriausią pavyzdį pašnekovas mini kompiuterinių žaidimų verslus, kuriuos išskėstomis rankomis pasitiko viešoji įstaiga „Investuok Lietuvoje“. Imigrantai Lietuvoje užsiima skirtingais darbais, tačiau dažniausiai jie nori tęsti savo Vytis Jurkonis. Asmeninio archyvo nuotr. ankstesnes veiklas. „Verslo migrantai perkelia verslą ir toliau jį vykdo. Yra tokių, kurie dirbo logas“, siekiančią sujungti skirtingas rusakalbių žurnalistais, tad jie ir toliau dirba žurnalistais. bendruomenes. V. Jurkonio teigimu, atvykėliai Nesvarbu, kurioje vietoje, – svarbu, kad būtų patys įsilieja į veiklas ir organizuointerneto prieiga, leidžianti tęsti darja renginius – susitikimus su rašybą. Yra ir dalis dirbančių paprastus Rusakalbiai, tojais, politologais, žurnalistais. darbus, kad galėtų išlaikyti šeimą“,  – atvykę į Lietuvą, Įdomią pastabą V. Jurkonis išsako V. Jurkonis. Jis taip pat pridudaugiausia susiduria sako apie atvykėlių požiūrį į švieria, kad kai kurie atvykėliai kuria su biurokratinėmis timą. Čia gimusius vaikus emiLietuvoje naujus projektus: taip keli grantai iš Rusijos yra linkę leisti į buvę rusiško laikraščio „Novaja gaproblemomis lietuviškas mokyklas. „Nepasitizeta“ žurnalistai įsteigė Baltijos šakima rusakalbių mokyklomis, nes lims skirtą portalą „Novaja gazeta  – manoma, kad joms gali daryti įtaką ambasadų Baltija“, o viena buvusi portalo Grani.ru darbuotojai arba vykdomos programos, kurios žurnalistė kartu su vyru Vilniuje įkūrė rusakalgali būti susijusios su Kremliumi“, – sako V. Jurbį vaikų darželį. konis. Visgi jis akcentuoja, kad jeigu atvyksta Lietuvoje rusakalbiams netrūksta ir kultūrinio šeima su jau paaugusiais vaikais, juos patogiau dėmesio, vyksta įvairūs renginiai, koncertai, veileisti į rusakalbę mokyklą, nes vaikai tiesiog dar kia bendruomenės ir organizacijos. Kaip pavyznemoka lietuvių kalbos. dį pašnekovas pateikia iniciatyvą „Rusijos dia­

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

23


N au j i e j i at v y k ė l i a i

Kitų valstybių, 462

Be pilietybės, 15

Ukrain

Nigerijos, 30 Šri Lankos, 31 Jungtinės Karalystės, 33 Armėnijos, 34 Pakistano, 35 Kazachstano, 36 Azerbaidžano, 36 Australijos, 36 Ispanijos, 41 Irano, 48 Prancūzijos, 52 Italijos, 58 Lenkijos, 61 Indijos, 86 Gruzijos, 87 Vokietijos, 92 Rumunijos, 93 Latvijos, 149

Rusijos

Baltaru

Latvijo

Rumun

Ukrainos,

1149

Vokieti

Gruzijo

Indijos

Lenkijo

Italijos

Prancū Irano

Ispanij

Austra

Azerba

Rusijos Federacijos,

696

Baltarusijos

Kazach

Pakista

Armėn

Jungtin

Šri Lan

387

Nigerij

Kitų va

Be pilie

Į Lietuvą imigravę užsieniečiai pagal tautybę, 2015 m. Europos migracijos tinklo duomenys

At v ykę rusa k a lb ia i yr a k itoki e, ne i jau gy v ena ntiej i Lietuvoj e 2015 metais rusakalbiai (rusai, baltarusiai, ukrainiečiai) sudarė beveik 7 procentus Lietuvos gyventojų. Dalis Lietuvoje atsidūrė sovietmečiu, dalis – dar anksčiau atvykusių žmonių palikuonys. Tačiau tarp atskirų – susiformavusių anksčiau ir besiformuojančių dabar – rusakalbių bendruomenių galima rasti nemažai skirtumų. „Žmonės, nuo sovietmečio gyvenę Lietuvoje, šiandien yra labiau veikiami Kremliaus propagandos, negu naujai atvykę rusų demokratai. Pastarieji bėga nuo Putino režimo, jie aiškiai žino, kas darosi Rusijoje, kokie žmogaus teisių pažeidimai ten vykdomi. Pastaraisiais metais apie tai kalbama nedaug, kaip ir apie Rusijoje vykstančias represijas – dėmesį nuo to atitraukia karas Ukrainoje. Tačiau žmonėms, kurie bėga nuo represijų, nereikia televizoriaus, kuris jiems papasakotų, kas vyksta Rusijoje“, – sako V. Jurkonis.

24

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

Anot jo, vietinė rusakalbių bendruomenė Lietuvoje nelabai gilinasi į Rusijos politinės arenos įvykius, o atvykėliai gali papasakoti apie situaciją šioje šalyje daugiau nei žiniasklaida. Politologas taip pat akcentuoja, kad Maskva daro stiprų spaudimą visoms savo medijoms, todėl Lietuvą daugiau pasiekia būtent ta informacija, kuriai įtakos turi Kremlius. Kitas aiškus skirtumas – požiūris į Lietuvą. Kaip minėta, naujieji rusakalbiai migrantai atvyksta į Lietuvą dėl jos teigiamo įvaizdžio, kuris neišblėsta ir atvykus čia. „Naujieji emigrantai savaime jaučia dėkingumą, nes Lietuva suteikė jiems prieglobstį ar leidimą gyventi. Jie patys stengiasi integruotis į šalies visuomenę. Tuo tarpu tie, kas gyvena Lietuvoje nuo sovietmečio, valstybę vertina kritiškai. Neretai šie žmonės jaučiasi ką nors praradę per Nepriklausomybės metus, todėl žiūri į Lietuvą kaip į valstybę, kuri jiems yra skolinga“, – akcentavo pašnekovas. ◀


Profesionali knygĹł leidyba www.aleidyba.lt


N au j i e j i at v y k ė l i a i

Balsas, užgniaužtas „tėvynės labui“: rusų politinio migranto Vsevolodo Černozubo istorija

Gabija Damaškaitė

26

2017

Už lango siautėjant atšiauriems lietuviškiems orams, su Vsevolodu Černozubu susitinkame jaukioje ir šiltoje „Bulkinėje“ stoties rajone. Pašnekovas yra politinis pabėgėlis iš Rusijos, tačiau toli gražu neprimena likimo nuskriausto, bejėgio vyro. Atvirkščiai – šis žmogus spinduliuoja inteligencija ir pasitikėjimu savimi. Kadangi prieš tai niekada nesu turėjusi galimybės gyvai bendrauti su pabėgėliu – žmogumi, kurį aplinkybės privertė palikti gimtąją šalį, iki tol vadovavausi tik visuomenėje įsigalėjusiais stereotipais. Šis pokalbis iš esmės pakeitė požiūrį tiek į šiuos žmones, tiek į vyraujančią sistemą, kuri ne visada yra teisinga, o kartais – netgi negailestinga.

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6


N au j i e j i at v y k ė l i a i

V.

Černozubas daug metų užsiima visuomenine veikla ir atvykęs į Lietuvą toliau ją tęsia. Pašnekovas užsimena, kad laisvalaikiu mėgsta žiūrėti kino filmus, taip pat domisi kultūra ir istorija. Jis turi aukštąjį psichologijos studijų srities išsilavinimą, kurį įgijo Maskvos valstybiniame humanitariniame universitete. Dar ankstyvoje jaunystėje pašnekovui teko patirti blaškymąsi tarp atskirų tautų. Nors V. Černozubas gimė Rusijoje, po tėvų skyrybų su motina persikėlė gyventi pas senelę į Ukrainą, ten jis praleido didžiąją dalį paauglystės. Atėjus laikui studijuoti, V. Černozubas įgyti aukštojo išsilavinimo grįžo į Rusiją, čia galutinai subrendo jo politinis ir visuomeninis nuovokumas, atsirado ryšiai, nuvedę prie įvykių, privertusių iš naujo ieškoti saugios vietos po saule.

Judėji mas „So lidarno st“ „Solidarnost“ (liet. „solidarumas“) – rusų liberalusis demokratinis politinis judėjimas, prasidėjęs 2008 m. gruodžio 13 d. Šį judėjimą sudarė gerai žinomi liberalų demokratijos opozicijos nariai, tarp jų – šachmatų pasaulio čempionas Garis Kasparovas bei garsus rusų politikas ir visuomenės veikėjas Borisas Nemcovas, kuris buvo nužudytas 2015 metų vasario mėnesį Maskvos centre. Kaip valdžios oponentai, ši organizacinė struktūra 2011–2012 metais Maskvoje rengė seriją viešų protestų bei mitingų. V. Černozubas buvo vienas šių protestų organizatorių. 2012 m. gegužės 6 d., likus dienai iki naujai išrinkto prezidento Vladimiro Putino inauguracijos, Bolotnajos aikštėje įvyko didelis mitingas. Ši demonstracija laikoma viena didžiausių protesto akcijų Rusijoje nuo pat 1990-ųjų. „Jos dalyviai buvo išvaikyti, sumušti, buvo pradėtos baudžiamosios bylos“, – prisimindamas gegužės 6-osios įvykius, teigia V. Černozubas. Dauguma organizatorių, tarp jų ir pašnekovas, paliko šalį, kad nesusilauktų kaltinimų šioje byloje. „Dauguma pasitraukė į Portugaliją, Šveicariją, Suomiją, Vokietiją, pats pirmiausia išvykau į Ukrainą, nes oficialiai esu tos valstybės pilietis“, – prisimena jis.

Is tori ni a i keliai at ved ė į Lie tu vą Paklaustas, kodėl tolesniam gyvenimui pasirinko Lietuvą, pašnekovas atsakė, jog jį paskatino turimi ryšiai su šia šalimi: tiek dabartiniai, tiek

Vsevolodas Černozubas. Gabijos Damaškaitės nuotr.

istoriniai. „Žmonės įprastai važiuoja ten, kur ką nors pažįsta, turi kokių nors ryšių. Yra istorinių kontaktų tarp teisių gynimo judėjimų, čia buvo įkurta Lietuvos Helsinkio grupė, čia buvo suimtas Sergejus Kovaliovas (sovietų disidentas, žmogaus teisių gynėjas – G. D.)“, – teigė V. Černozubas. Kaip vieną iš esminių aspektų jis paminėjo tinkamą infrastruktūrą, kuria nesunku susitvarkyti reikiamus dokumentus, prisitaikyti prie naujosios gyvenamosios aplinkos. Pašnekovui viena didžiausių kliūčių, trukdančių visiškai adaptuotis lietuvių visuomenėje, yra kalbos barjeras. Tai šiek tiek stebina, turint omenyje rusakalbių, gyvenančių Vilniaus mieste, skaičių (2012 metų duomenimis, net 14 procentų miesto gyventojų). Toliau pašnekovas paaiškino, kad su kalbos barjeru susiduria ne tiek kasdienėje, buitinėje aplinkoje, kiek kultūriniame gyvenime: „Anksčiau bendravau su dailininkais, rašytojais, apskritai kultūrinė aplinka man yra labai svarbi ir dėl šios priežasties jaučiuosi šiek tiek izoliuotas. Gyvename uždaroje kultūrinėje gru-

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

27


N au j i e j i at v y k ė l i a i

Pakeliui į Bolotnajos aikštę. Kadras iš filmo „Putinas visam laikui?“

pėje, pavyzdžiui, aš negaliu nueiti į teatrą, nes ten reikia suprasti įvairius niuansus“. Kultūrinė erdvė – ne vienintelė terpė, kurioje pašnekovas tvirtino jaučiantis izoliaciją: „Aš jaučiu izoliaciją kaip humanitarine, politine veikla užsiimantis žmogus. Plačiąja prasme aš rašau įvairius straipsnius ir man kalba labai svarbi“. Šiuo atveju kalbos barjero aspektas yra didžiausia pašnekovo įvardijama kliūtis.

„Li etuva – ne Šved ij a“ Šiuo metu V. Černozubas dirba ir pats save visiškai išlaiko, nes, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, išmokos politiniams imigrantams mokamos tik vienus metus ir yra bedarbio pašalpos dydžio – 100 eurų. Akivaizdu, kad šeimai išlaikyti, susimokėti už būsto nuomą bei komunalines paslaugas tokios sumos nepakanka. Pašnekovas teigė, kad atvykus į Lietuvą jam nemažai padėjo ir jį rėmė tėvai bei draugai, o ieškotis būsto teko pačiam, nes valstybė tokio pobūdžio paslaugų neteikia. V. Černozubas tokią paramos sistemą laikė savaime suprantama, lygindamas Lietuvos ir ekonomiškai stipresnių šalių lygį: „Žinoma, čia ne Švedija, pajamų lygis nėra toks aukštas. Žmonės kalba: „Kodėl atvažiavęs imigrantas turėtų gauti daugiau už vyresnio amžiaus žmogų, išėjusį į pensiją?“ Žinoma, čia yra logikos“. Pašnekovas nesiskundė tokia ekonomine padėtimi,

28

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

atvirkščiai, nereikalaudamas iš valstybės paramos, stengėsi savo jėgomis atsistoti ant kojų ir sukurti sau ir savo šeimai gerovę.

N au ji i m i g r a n ta i – k i tok i e Sovietiniais laikais į Lietuvą plūstelėjo rusų banga: buvo siunčiamos karinės pajėgos, įvairių sričių specialistai. Didelė dalis darbuotojų ir karininkų išėję į pensiją liko gyventi Lietuvoje dėl geresnių pragyvenimo sąlygų, nei likusioje SSRS dalyje. Šie žmonės sudarė nemažą ir reikšmingą bendruomenę, kurią galime laikyti savo šalies tapatybės dalimi. Paklaustas, kuo sovietinis rusų imigrantas skiriasi nuo šiandieninio, V. Černozubas atsakė, jog didžiausias skirtumas – susisiekimo galimybė. „Jų situacija buvo tokia, kad jie išvažiuodavo jau visam laikui. Negalėjo taip laisvai bendrauti su artimaisiais, nebent laiškais, o šiais laikais bendravimas daug paprastesnis, lengva susisiekti su artimaisiais internetu“.

A kt y v i b en d ru omen i n ė v ei kl a Pasak V. Černozubo, rusų bendruomenė yra gana glaudi, nuolat vyksta renginiai bei įvairūs užsiėmimai. Pavyzdžiui, spalio 14–15 d. vyko Laisvosios Rusijos forumas, pašnekovas buvo vienas iš jo organizatorių. Į šį forumą susirinko


N au j i e j i at v y k ė l i a i

žinomų Rusijos demokratų, žmogaus teisių gynimo aktyvistų, pilietinės visuomenės atstovų. Jame dalyvavęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius viename iš interviu teigė: „Malonu Vilniuje matyti rusų demokratus, kuriems nuoširdžiai rūpi Rusijos, gyvenančios taikoje su savo kaimynais, ateitis“. Forume buvo diskutuojama tokiomis temomis kaip agresija Rytų Ukrainoje, tebesitęsiantis konfliktas Sirijoje, taip pat aptartos Rytų ir Vakarų santykių perspektyvos. Kasdienybei paįvairinti naujoji emigrantų bendruomenė rengia įvairius teminius vakarus, knygų pristatymus. Tokie susitikimai, pasak pašnekovo, rengiami nuolat ir tai sustiprina ryšį tarp bendruomenės narių. Naujoji rusų bendruomenė taip pat padeda leisti naują internetinį leidinį rusų kalba „Novaja gazeta – Baltija“, kuris turi tiesioginį ryšį su rusišku laikraščiu „Novaja gazeta“. Šis leidinys skirtas visuomeninėms bei politinėms aktualijoms aptarti. Kaip teigia pašnekovas V. Černozubas, „kai atsiranda konkretus darbas, tikslas – žmonės vienijasi“.

At e i t į mato Lietuvoj e Paklaustas apie ateities planus, V. Černozubas nusišypso ir atsako: „Tai sunkus, egzistencinis klausimas. Čia galima kalbėti apie filosofiją, apie Dievą, apie dar kažką“. Tačiau perkeldamas klausimą į kasdienę plotmę pripažįsta, jog savo ateitį visgi mato Lietuvoje. Pagrindinė tokios vizijos priežastis – didelis rusų imigrantų skaičius šioje šalyje. Be Lietuvos sostinės Vilniaus, kaip didelius rusų bendruomenės susitelkimo taškus pašnekovas įvardija du Europos miestus: Berlyną ir Rygą. Vilnių pašnekovas laiko artimiausiu sau dėl mažesnio visuomenės susiskaldymo Rusijos klausimu: „Lietuviai turi savo poziciją apie tai, kas vyksta Rusijoje. Čia apie tai garsiai kalbama. Latvijoje yra palyginti didesnis visuomenės susiskaldymas, rusai nemėgsta latvių, latviai nemėgsta rusų, pusė už Putiną, pusė prieš Putiną“. Taigi Lietuvoje pašnekovas randa daugiau bendraminčių ir turi didesnę laisvę išreikšti mintis bei poziciją, o tai skatina sieti savo ateitį būtent su šia šalimi.

Protesto akcija Bolotnajos aikštėje. Vsevolodas Černozubas antras iš kairės. Deniso Bočkariovo nuotr.

„...dau gel i s į tav e n ež i ū r i k aip į i mi gr a n tą a r ba pa b ėgėl į “ Kalbant apie pabėgėlius, kurių tema pastaruosius kelerius metus yra bene dažniausiai eksploatuojama spaudoje bei viešojoje erdvėje, egzistuoja tam tikri stereotipai. Aš pati ilgą laiką jais vadovavausi, nes straipsnių antraštės rėkte rėkė: „likimo nuskriaustieji“, „nelaimėliai“, „arti skurdo ribos“, kartais net – „nusikaltėliai“, „prievartautojai“, „ieškantys lengvo gyvenimo“. Pabėgėlio portretas daugumos akyse iškilo būtent toks: tai žmogus, nesugebantis savęs išlaikyti ir savimi pasirūpinti, greičiausiai kilęs iš trečiosios šalies, gyvenantis svetimomis, mums nepriimtinomis vertybėmis, ieškantis pagalbos ir lengvo pragyvenimo, turintis visuomenės išlaikytinio statusą. Kitais žodžiais tariant, ne kalinys, bet visuomenės jau nuteistas. Visgi ne į visus pabėgėlius žiūrima vienodai. Pasak V. Černozubo, rusų ir ukrainiečių kilmės imigrantams lengviau prisitaikyti Lietuvos visuomenėje dėl panašumo į čionykščius gyventojus: tiek fiziškai, tiek kultūriškai. Jis teigia, kad dauguma nežiūri į jį kaip į politinį pabėgėlį, tačiau ši situacija taip pat turi dvi medalio puses. „Viena vertus, gerai, kad žmonės į tave nežiūri kaip į pabėgėlį, tačiau politine prasme – žmonės nejaučia to, kad mes čia atvažiavome ne kurti verslo ar mokytis, o dėl to, kad pas mus šalyje yra didelių politinių problemų“, – šiek tiek ironiška gaidele teigia jis. ◀

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

29


N au j i e j i at v y k ė l i a i

Konstantinas Rubachinas: Labiausiai

noriu, kad mano asmeninė kova dabar vyktų tarp kūrybos džiaugsmo ir kūrybos kančios

Darius Jarašiūnas

Konstantinas Rubachinas – gamtosaugininkas, poetas ir rašytojas, kuris dėl savo ekologinės iniciatyvos „Apginkime Chopiorą“ tėvynėje sulaukė politinio persekiojimo. Siekdamas išsaugoti laisvę, jis paliko Rusiją ir 2015 metais gavo politinį prieglobstį Lietuvoje. Gyvendamas Vilniuje K. Rubachinas tęsia aktyvią veiklą, siekdamas demaskuoti Europos ryšius su korumpuotais Rusijos politinio režimo atstovais. Kita jo gyvenimo aistra – kūryba.

R

usiškame romanse „Po Užbaikalės laukines stepes“ apdainuojamas liūdnas caro režimo tremtinio likimas. Laikai kiti, bet paralelės panašios. Kaip atrodo Jūsų istorija? Gimiau Rusijos centre, Belgorodo rajone, Gubkino mieste. Baigęs mokyklą išvykau į Voronežą, iš kur kilęs

30

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

mano tėvas, senelis, prosenelis. Įstojau į Voronežo universiteto Žurnalistikos fakultetą. Mokiausi ir užsiiminėjau kultūrine veikla, literatūra, muzika. Baigęs universitetą išvykau į Peterburgą, įstojau į socialinės filosofijos aspirantūrą. Apgynęs disertaciją išvykau dirbti į Maskvą. Įsidarbinau televizijoje – „Pirmajame kanale“. Netrukus televizija


N au j i e j i at v y k ė l i a i

pradėjo vykdyti „vieningą“ politiką, darbas pasidarė neįdomus. Išėjau dirbti į Transporto ministeriją. Čia po truputį prasidėjo mano aktyvesnė politinė veikla, įsitraukiau į visuomeninius judėjimus. Mokėjau fotografuoti, domėjausi socialiniais projektais ir pradėjau daryti fotoreportažus. Per šį laikotarpį paruošiau fotografijų ciklą „Dešimt protesto metų Rusijoje“. Aktyviai dalyvavau fotografuojant politinius įvykius ir jų atgarsius gatvėse. Nenutraukiau ir ryšių su gimtine. Nebuvo vasaros, kad būčiau negrįžęs į Chopioro draustinį, ten vežiau ir savo draugus. Visi Peterburgo laikotarpio bohemos bičiuliai aplankė šį draustinį. Ten rasdavome prieglobstį nuo miesto ir triukšmo. 2012 metais sužinojome, kad paskelbtas konkursas išgauti nikelį šalia Chopioro draustinio, šį konkursą laimėjo Rusijoje registruota tarptautinė kompanija. Kilo didelis pasipriešinimas ir mes kartu su draugais nusprendėme protestuoti, kad šis industrinis projektas neįvyktų. Su draugais iš Voronežo 2012 m. kovo 27 d. suorganizavome pirmą mitingą, aktyviai įsijungė ir žmonės, kurie pradėjo rengti atskirus pasipriešinimo piketus. Kodėl Jums Chopioras toks svarbus? Žvelgiant į fotografijas susidaro įspūdis, kad Chopioro draustinis – vienos pelkės. Chopioras užima trečdalį Dono baseino, tai šimtus kilometrų nudriekusi upė. Chopioras – viena švariausių upių Europoje. Čia vienintelė vieta pasaulyje, kur dar veisiasi kurmėnai. Statant šachtas visas šis gamtos turtas būtų sunaikintas. Jeigu prasidėtų nikelio gavyba, būtų naudojamas upės vanduo ir ši teritorija paprasčiausiai išdžiūtų. Visas šis juodžemio regionas – vienas derlingiausių pasaulyje – būtų sunaikintas. Draustinis, jo brangiausia dalis, yra penkiasdešimties kilometrų ilgio ir penkiolikos kilometrų pločio, ir būtent ten planuojama vykdyti pagrindinius nikelio išgavimo darbus.

Mūsų judėjimas kreipėsi į mokslininkus, kurie atliko skaičiavimus, kad gruntinio vandens lygis sumažės penkiasdešimties kilometrų spinduliu. Nors ruošiamos gavybos šachtos nuo draustinio nutolusios keturiolika kilometrų, tačiau požeminė nikelio gavyba iš esmės bus vykdoma pačioje draustinio teritorijoje. Geologai atliko tik geologinius tyrimų darbus, gal per anksti buvo sukeltas triukšmas? Pradėjus nikelio išgavimą, po žeme susikaupusios radioaktyvios medžiagos būtų pajudintos ir iškeltos į paviršių. Kai kuriose vietose radioaktyvios medžiagos išsilaisvino tik pradėjus geologinius gavybos žvalgymus, atgal jų jau nesugrąžinsi. Nuodingos medžiagos iš giluminių sluoksnių patenka į viršutinius. Radioaktyvūs elementai jau apnuodijo gyventojų geriamojo vandens šulinius. Noriu akcentuoti, kad tai atsitiko net nepradėjus esminių nikelio išgavimo darbų. Kaip į šį pasipriešinimą nikelio gavybai reagavo regiono valdžia? Iš karto buvo aišku, kad nikelį išgaunanti kompanija ir valdžia buvo nepasiruošusios pasipriešinimui, tinkamai neįvertino mūsų nusiteikimo protestuoti. Jiems atrodė, kad žmonės patriukšmaus ir išsiskirstys. Bet mes pradėjome organizuotą, kryptingą pasipriešinimą, informavome gyventojus apie mūsų surinktus mokslinių tyrimų duomenis, leidome laikraštį, kuriame aiškinome, kokia žala bus padaryta gamtai, aiškinome mūsų poziciją šiuo klausimu. Žmonės rinkosi į tūkstantinius mitingus. Į pirmą mitingą susirinko apie 17–20 tūkstančių žmonių, tačiau valdžia apsimetė, kad nieko nevyksta, teigė, kad, jeigu gyventojai nenorės – tai čia jokia nikelio gavyba ir neįvyks. Iš tiesų jie melavo. Kai pasirodė pirmieji geologai – kazokai juos tiesiog pasitiko su bizūnais. Tai buvo ne politiniai, Kremliaus prijaukinti kazokai, o

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

31


N au j i e j i at v y k ė l i a i

matydami šią betvarkę, patys ėmėsi iniciatyvos. Surinkome šimtą tūkstančių regiono gyventojų parašų, reikalaujančių sustabdyti nikelio gavybą ir išsaugoti Chopioro draustinį. Šiuos su kompanijos vykdoma nusikalstama veika susijusius dokumentus viešai ir tiesiogiai perdaviau V. Putinui. Tačiau po savaitės prieš mane buvo sukurpta baudžiamoji byla.

Konstantinas Rubachinas.

Asmeninio archyvo nuotr.

vietiniai, iš kartos į kartą paveldėję šį vardą. Po minėtų susidūrimų prasidėjo teismai. Tai buvo pirmas priešpriešos etapas. Kaip įvykiai klostėsi toliau? Geologai buvo nusiteikę rimtiems kasinėjimams, susivežė techniką, apsaugą. Tada kompanijos apsaugos darbuotojai užpuolė protestuotojus. Šią tarpusavio kovą pateikėme vietinei, valstybinei ir tarptautinei žiniasklaidai. Trejus metus kasdien spausdinome straipsnius apie vykdomą Chopioro draustinio naikinimą. Netrukus žmonės, neapsikentę valdžios abejingumo, atėjo ir tiesiogine žodžio prasme nušlavė nuo žemės paviršiaus šią geologų įrengtą tyrimų aikštelę. Visi kompanijos žmonės ir geologai išsilakstė, apsaugos darbuotojai nesikišo, o tyrimams reikalinga įranga buvo sudeginta. Kompanija patyrė dviejų milijonų JAV dolerių nuostolį. Kartu su žurnalistais nufilmavau tuos įvykius, paruošėme reportažus apie gyventojų pasipriešinimą. Išvykau į Maskvą pranešti, kad liaudis pradėjo riaušes, nes žmonės apimti nevilties. Nuvežėme į sostinę neteisėtų tos kompanijos darbų sąrašą. Vietinė teisėsauga tik pasirašinėjo, kad veiksmai yra neteisėti, tačiau nieko nedarė, o žmonės,

32

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

Ar bandėte į savo veiklą įtraukti Rusijos stačiatikių cerkvės atstovus? Jie įtakingi, rūpinasi ne tik sielų ganymu, bet aktyviai išreiškia savo nuomonę pasaulietiniais klausimais, o Rusijos valdžia dažniausiai įsiklauso ir remia bažnyčios poziciją. Kaip čia pasakius, Rusijos cerkvė – valdžios prostitutė. Jos tarnai yra įžūlūs ir trigubai melagingi. Jie tokie patys valdininkai, kaip ir visi kiti, tik prisidengę šventumo fasadu. Tai visiškas pragaras. Triguba nuodėmė prostituciją laikyti savo dorybe. Gėda žiūrėti. Jie tik trukdė: vartė kryžius, kuriuos mes statydavome draustinyje, nešventino jų, o jeigu koks popas pašventindavo, tuojau jį apšaukdavo atskalūnu. Teigė, kad negalima protestuoti, kad „valdžia duota dievo“ ir pan. Akivaizdu, kad šiandien pradėti kovą Rusijoje su valdžia, V. Putino aplinka ir ten klestinčiais oligarchais tolygu pasmerkti save persekiojimui, teismams ar politinio bėglio likimui. Ar Jūs tai supratote? Aš užėmiau principingą poziciją, kuri buvo tokia: jeigu projektas būtų sustabdytas – neprieštarautume, kad visa garbė už tai atitektų V. Putinui, o aš pasitraukčiau iš aktyvios politinės kovos prieš valdžią. Buvau pasiryžęs trauktis iš jos mainais už tai, kad būtų išvengta žalos gamtai, žalos, kuri būtų juntama tūkstančius metų. Noriu, kad suprastumėte – mes nebuvome prieš V. Putiną, tik prašėme sustabdyti gamtos draustinio naikinimą.


N au j i e j i at v y k ė l i a i

Prieš Jus buvo imta kurpti byla, išrašytas orderis Jums suimti. Kaip sugebėjote likti laisvėje? Tą dieną man du kartus pasisekė išvengti suėmimo. Po to visą mėnesį turėjau slapstytis Rusijoje. Buvo sudėtinga situacija. Man padėjo žmonės, kurie žino, kaip elgtis tokiose situacijose. Kreipiausi pagalbos į juos, jie sutvarkė dokumentus, su kuriais galėjau saugiai kirsti sieną. Išvykau į ne Europos Sąjungos valstybę, ten vėliau gavau Lietuvos vizą. Ar prisimenate savo pirmą dieną Vilniuje? Atskridome į Vilnių naktį, apsigyvenome viešbutyje, ryte pasivaikščiojau po miestą, apsižvalgiau, pavalgiau. Taip ir likau. Metus laukiau ir sekiau įvykius Rusijoje, stebėjau, kaip vyksta mano baudžiamosios bylos procesas. Situacija ten nė kiek nesikeitė, tuomet paprašiau politinio prieglobsčio. Jį man suteikė 2015 metais. Kodėl pasirinkote Lietuvą? Čia politinius pabėgėlius iš Rusijos normaliai priima, žino, kokia situacija susiklostė mano gimtoje šalyje. Taip pat pagalvojau, kad būtent čia galiu pradėti aktyvią kovą su korupcija Rusijoje bei nusikalstamų V. Putino grupuočių veikla Europoje. Tuo ir užsiimu – rašau straipsnius, sukūriau dokumentinį filmą apie minėtų grupuočių veiklą, parašiau pareiškimus skirtingų šalių, kuriuose jos veikia, teisėsaugos organams. Remiantis mano pareiškimais, ikiteisminiai tyrimai pradėti Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje. Kova su Rusijos valdžia, jos oligarchais panaši į Sizifo triūsą. Vaizdžiai tariant, akmuo kasdien nusirita žemyn ir kasdien jis tampa vis sunkesnis – ar toks palyginimas tinka Jūsų istorijai? Niekas nenueina veltui, svarbiausia – tikslas. Pirmiausia, Sizifas stiprina ir treniruoja raumenis, įgyja naujos patirties. Tokioje situacijoje jau galima

Ekologinio tyrimo metu Chopioro draustinyje. Paskui sekioja policija, K. Rubachino žodžiais tariant – „Šiaip sau, dėl visa ko“. Asmeninio archyvo nuotr.

nusibrėžti naujas gaires, apsispręsti, ką daryti toliau. Mano atveju sprendimas buvo toks: jeigu negaliu kovoti tėvynėje, tai savo žinias ir patirtį nukreipsiu į kovą su šios nusikalstamos grupuotės veiklą Europoje. Parodžiau, kad Europa daugeliu atveju padeda V. Putinui, priimdama pinigus iš jo aplinkos. Vienur pinigai yra „išplaunami“, kitur vyksta „inertiškas“ bendradarbiavimas dar nuo sovietinių laikų. Yra ir nauji projektai, kurie skatina korupciją Rusijoje. Didžios kultūros – tai ne tik didieji mąstytojai, iškilūs dvasios kūrėjai, bet ir kovotojai, jų idealai. Ar turite didelę svajonę? Mano svajonės susijusios su asmeniniais poreikiais ir siekiais. Svajoju baigti rašyti knygą, kurią pradėjau, noriu, kad ji būtų sėkminga. Tai didelė svajonė, nes rašyti – labai sudėtingas ir rimtas darbas. Tai bus didelės apimties tekstas. Jis gana asmeniškas, sakyčiau, netgi privatus, tačiau norisi, kad jis būtų susijęs ir su epocha, su realiais žmonėmis. Kitaip tariant, nors tekstas intymus, bet siužetas yra globalus ir platus. Norisi, kad viskas atsispindėtų kaip vandens laše. Dabar labiausiai noriu, kad mano asmeninė kova vyktų tarp kūrybos džiaugsmo ir kūrybos kančios. ◀

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

33


N au j i e j i at v y k ė l i a i

Baltarusė: Lietuvoje jaustis kaip namie nesunku „Namai“ – subjektyvi sąvoka, tai gali reikšti šaknis, tėvų namus, o kitiems namai ten, kur mylimas žmogus. Vieni namais laiko fizinę vietą, kurioje gyvena, o kiti gyvendami svetur ilgisi tikrųjų namų. Apie „namų“ sąvoką ir pojūčius gyvenant svetur kalbėjomės su Elena Mikhailava. Elena atvyko į Lietuvą studijuoti, tačiau po studijų metų nusprendė likti Lietuvoje, o dabar Vilnių laiko savo namais.

K

aip nusprendėte atvykti į Lietuvą ir čia studijuoti? Studijas Lietuvoje pradėjau labai spontaniškai. Atvykau į Lietuvą palaikyti draugės, kuri ketino studijuoti kultūros paveldą ir turizmą Europos humanitariniame universitete (EHU). Tada ir nusprendžiau sudalyvauti atrankoje. Pirmoji vieta, kur ketinau studijuoti tarptautinį turizmą, buvo Baltarusijos universitetas. Tai buvo bene konkurencingiausias fakultetas ir studijų programa Baltarusijoje. Taigi dėl viso pikto nusprendžiau pateikti prašymą ir į EHU, pažiūrėti, kas nutiks.

34

2017

JUSTINA RIMKUTĖ

Buvau priimta į abi programas, tačiau Baltarusijoje negavau stipendijos, o EHU buvau 6-oji iš 100 kandidatų, taigi gavau finansavimą ir nusprendžiau studijuoti Lietuvoje. Kuo skiriasi Lietuvos ir Baltarusijos švietimas? Negaliu atsakyti labai asmeniškai, nes nesu studijavusi Baltarusijoje. Be to, EHU universitetas, kuriame studijavau, negali būti priskirtinas tipiniam baltarusiškam ar lietuviškam universitetui, tad sunku lyginti. EHU studentų grupės mažesnės, nei Baltarusijos universi-

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6


N au j i e j i at v y k ė l i a i

Elena Mikhailava. Asmeninio archyvo nuotr. tetuose, – tai suteikia galimybę artimiau bendrauti su dėstytojais. Turėjome daugiau seminarų, nei paskaitų – daugiau praktikos, nei teorijos. Manau, kad EHU universitete yra kiek glaudesnė bendruomenė. Be to, neturėjome tipinių Baltarusijos universitetams dalykų – fizinio lavinimo, ideologijos, saugumo. Mūsų studijų programa buvo labiau vakarietiška, akcentuota į kritinį mąstymą, mokslinių publikacijų skaitymą ir jų vertinimą. Kiek metų gyvenate Lietuvoje? Studijas Lietuvoje pradėjau 2007 metais. Taigi Vilniuje gyvenu daugiau nei 9 metus. Jau turiu nuolatinio gyventojo statusą, esu išlaikiusi 2 lygio lietuvių kalbos egzaminą ir Konstitucijos egzaminą. Kas labiausiai stebino atvykus į Lietuvą? Ar sutinkate su tuo, kad lietuviai nedraugiški? Man labai patinka, kad lietuviai tikrai myli savo istoriją, tradicijas, kalbą.

2017

Lietuvių yra 3 milijonai, o baltarusių 10 milijonų, tačiau Lietuvoje žmonės labiau saugo savo identitetą. Tai puikiai įrodo faktas, kad labai nedaug baltarusių vartoja savo gimtąją kalbą kasdien. Niekada nemačiau agresyvių ar nedraugiškų lietuvių. Ir tikrai nesvarbu, kokia kalba kalbu – rusų, anglų ar lietuvių. Ar sutiktumėte su tuo, kad baltarusių ir lietuvių mentalitetas labai panašus? Taip, manau, kad mes labai artimi. Mūsų mentalitetas ir kultūra panašūs, dėl panašios istorijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Beje, išmokau niekada nediskutuoti apie LDK laikus ir kunigaikščius, karalius ir sostines su lietuviais. Taip yra dėl to, kad mokykloje istorijos mus išmokė vienaip, o čia moko visai kitaip – iš savo perspektyvos. Mūsų išmokta informacija nesutampa. Ar buvo sunku integruotis? Kas buvo sunkiausia?

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

35


N au j i e j i at v y k ė l i a i

Baltai-raudonaibaltos Baltarusijos vėliavos Sąjūdžio mitinge Vingio parke, 1990 m. kovo 7 d. Nuo tada Lietuvos ir Baltarusijos keliai smarkiai išsiskyrė. Romualdo Požerskio nuotr.

Kalbą išmokti buvo nelengva, tačiau sulaukiau daug palaikymo ir supratimo iš draugų. Pirmiausia mano žodynas buvo labai siauras, tačiau su vietiniais susišnekėdavau. Nors nekalbu tobulai, lietuvių kalbą vartoju kasdien. Kartais mano lietuviai draugai šypteli, kai kalbėdama darau klaidų, bet žinau, kad esu gerbiama už tai, jog šneku jų gimtąja kalba. Pirmus dvejus metus, kol gyvenau čia, Lietuvoje, turėjau tik baltarusius draugus, ir tai buvo sunku, nes mano draugų ratas buvo mažas. Maždaug 2009 metais pradėjau lankyti gatvės šokių užsiėmimus, ten sutikau žmonių iš Panevėžio ir tik jų dėka išmokau lietuvių kalbą ir integravausi į vietinių žmonių socialinį gyvenimą. Kiti dalykai – transportas, teisiniai reikalai ir kita – niekada nekėlė sunkumų. Kiekvienais metais turėjau teikti prašymą tam, kad gaučiau leidimą gyventi čia, tačiau tai irgi nesukėlė man papildomų problemų. Niekada nejaučiau ypatingo tėvynės ilgesio, nes Baltarusija yra labai netoli ir lengvai pasiekiama – tik kelios valandos traukiniu. Galiu bet kada aplankyti savo šeimą, kaip ir jie mane. Kaip baltarusių bendruomenė padėjo Jums integruotis Lietuvoje? Nesu labai įsitraukusi į baltarusių bendruomenės veiklą. Galima sakyti, jog tai labiau EHU bendruomenė. Kai studijavau, buvau labiau įsitraukusi. Dabar susitinku su kurso draugais ir kartais kuriame bendrus projektus, tačiau didžioji dalis bendramokslių

36

2017

grįžo į Baltarusiją ar išvyko kitur. Iš mano grupės gyventi Lietuvoje liko tik 2 žmonės. Bet, žinoma, padedame vieni kitiems ir pažįstame vieni kitus labai gerai. Dabar labiau priklausau rusakalbių bendruomenei Lietuvoje – su jais taip pat turime bendrų projektų. Be to, tarp lietuvių taip pat jaučiuosi puikiai. Man nerūpi žmogaus tautybė ar kalba, svarbiau turėti bendrų interesų ar tiesiog būti atviru ir pozityviu žmogumi. Lietuvą laikote savo namais? Taip, Lietuvoje jaučiuosi kaip namuose. Dirbu čia jau 5 metus, esu susituokusi

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6


N au j i e j i at v y k ė l i a i

su žmogumi, kurį pažįstu 6 metus. Man patinka čia gyventi. Kai atvykau čia – prasidėjo mano naujas asmeninis gyvenimas. Tai lėmė mano didesnį prisirišimą prie šios šalies ir noro gyventi čia. Žinau, kad esu baltarusė ir mano šaknys ten. Mano kultūra ir vertybės, su kuriomis užaugau, yra Baltarusijoje. Tačiau Vilnius yra mano namai. Ko trūksta Lietuvoje? O ko Baltarusija galėtų pasimokyti iš Lietuvos? Manau, kad lietuviai turėtų išmokti labiau linksmintis. Kai atvyksta mano draugai, nesvarbu, tai darbo diena ar savaitgalis, jie klausia: „Kur visi

žmonės? Ar lietuviai išvis egzistuoja?“ Žinau, kad Vilnius turi spalvingą naktinį gyvenimą. Mieste būna pilna žmonių per tokias šventes kaip Kaziuko mugė, gyvos muzikos diena, bet vis vien gaunu šiuos klausimus iš šalies svečių. Baltarusiai iš lietuvių galėtų pasimokyti labiau gerbti savo gimtąją kalbą ir būti kūrybiškesni. Žinau, kad baltarusiai mėgsta visur dalyvauti, tačiau jiems trūksta vietų, kur būtų galima nueiti. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mėgstu Vilnių. Nors miestas mažas, čia visada yra daug pasirinkimų, kur nueiti: renginiai, kino teatrai, meno galerijos… Čia visada kas nors vyksta. ◀

2017

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

37


K i ta s p o ž i ū r i s

Užsieniečiai vaikai lietuviškoje klasėje

Liepa Rimkutė

Man 10 metų, mokausi Vilniaus Jėzuitų gimnazijos 5 klasėje ir lankau Jaunųjų žurnalistų klubą. Neseniai pati buvau pradinukė, tad neįsivaizduoju klasės, kurioje mokytųsi lietuviškai nekalbančių mokinių. Tačiau tokių klasių Lietuvoje jau yra! Kalbėjausi su būtent tokius vaikus mokančia mokytoja. Pokalbis įrašytas telefonu, o mano pašnekovė − Druskininkų „Atgimimo“ pradinės mokyklos mokytoja Edita Žukauskienė.

K

aip jautėtės, pamačiusi savo klasėje kitų tautybių vaikų? Iš pat pradžių buvo labai keista, po to apsipratau. Šiais metais į pirmą klasę atėjo tamsiaodis berniukas. Jis kalba lietuviškai, bet vaizdas buvo labai keistas. Vaikai prie jo buvo pripratę, nes kartu su juo lankė darželį. Vaikams tai nebuvo staigmena, bet man tai buvo tikrai kažkas netikėta. Reikėjo truputį laiko, kokios geros savaitės, kol apsipratau su vaizdu, nes visi buvo baltaodžiai, o jis tamsiaodis. Todėl išryškėjo skirtumai.

Ar sunku dirbti su lietuviškai prastai kalbančiais vaikais? Taip, labai sunku. Tokie vaikai sunkiai suvokia temą, apie kurią yra kalbama, jiems sunku patiems kalbėti. Taip pat sunku atlikti užduotis, jiems reikia papildomos pagalbos. Tiesiog jiems reikia nuolat aiškinti ir jų gebėjimai yra silpnesni negu kitų mokinių. Kaltas kalbos barjeras. Kokių nepatogumų kyla tokiame darbe? Tai nepatogumas ir yra toks, kad dėmesį dažnai atitrauki nuo kitų mokinių ir skiri būtent tam vaikui. Tada visa klasė atsiduria tarsi nuo-

38

2017

šaly. Taip pat nukenčia kiti vaikai, kurie gali mokytis ir dalyvauti pamokoje aktyviau. Jie tiesiog gauna mažiau dėmesio. Ar vaikai laisvai jaučiasi tarp kitų tautybių bendramokslių? Jeigu į klasę dabar ateitų kitokio gymio ar tautybės vaikas, žinoma, visi į jį žiūrėtų kaip į kokį nors keistuolį. Tai nereiškia, kad jie ignoruotų, tačiau reikėtų laiko priprasti. Dabar jie jau būna apsipratę, nes lankė kartu darželį. O mokyti yra sunku, nes kai kurie vaikai nekalba lietuviškai. Turėjau mokinį, kuris buvo lenkų tautybės ir visiškai nieko nesuprato lietuviškai. Visą pamoką turėjau versti į rusų kalbą. Jam pačiam buvo labai sunku ir man buvo labai sunku, ir visiems mokiniams buvo labai sunku, nes pamokoje jie girdėjo ir rusų, ir lietuvių kalbas. Ar smagu mokyti mūsų gimtosios kalbos iš kitų šalių kilusius vaikus? Sunku, jeigu jie nekalba lietuviškai arba nesupranta. Tokiems vaikams būna skiriama viena pamoka per savaitę papildomai mokytis lietuvių kalbos, tačiau to per maža. Apmaudu, kad mišrias šeimas su užsieniečiais sukūrę mūsų tautiečiai na-

U n i v e r s i t e t o ž u r n a l i s ta s N r . 1 9 6

muose bendrauja tik užsienio kalba, o vaikų nemoko kalbėti lietuviškai. Tačiau yra ir tokių vaikų, kurie grįžta iš užsienio turėdami lietuvių kalbos pagrindus. Ar anksčiau esate turėjusi tokios patirties? Ne, anksčiau tokios patirties neturėjau. Ir mokyti pradinuką paprasčiausių lietuvių kalbos žodžių, aiškinti jų prasmę tiesiog nereikėjo. Tačiau dabar pastebiu, kad daugiau tėvų grįžinėja iš užsienio ir parsiveža vaikus, kurie yra mokyklinio amžiaus, bet labai prastai kalba arba visai nekalba lietuviškai. Todėl situacija ir yra tokia, kad tokių vaikų vis daugėja mokykloje. Kaip manote, ar ateityje tokių klasių bus daugiau? Gal tokių specifinių klasių ir nebus, nemanau, kad dėl keleto užsieniečių vaikų bus formuojamos atskiros klasės. Tiesiog tokie vaikai integruojasi į bendrojo ugdymo klases. Jie yra tolygiai paskirstomi po klases ir mokosi kartu su kitais. Taigi sunkiau ir pačiam mokytojui, ir vaikams. Jiems reikia laiko, kol jie išmoksta lietuvių kalbą ir gerai bendrauja su mokytojais ir bendraamžiais. ◀


Knyga skiriama tiems, kurie informaciją vertina taip pat rimtai, kaip maistą. Filme Super didelis Aš (angl. Super Size Me) parodoma, kas nutiko, kai žmogus visą mėnesį be pertraukos valgė tik greitųjų restoranų maistą. Pasekmės sveikatai buvo liūdnos. Įdomu, kas nutiktų žmogui, kuris ilgą laiką vartotų tik abejotinos kokybės informaciją? Geriausiu atveju būtų galima tikėtis intelektinės dehidratacijos.

www.aleidyba.lt Ieškokite knygynuose ir leidykloje

Universiteto žurnalistas Nr. 196  

2017 m. kovo leidimas

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you