Page 1

2015 m. gegužės 7 d. Nr. 193

E. Snowdeno dokumentai ir Lietuva Atsvaros Rusijos propagandai beieškant Kiek pilietiška piliečių žurnalistika?

Srauni užsakomųjų straipsnių upė

Skaitmeniniame slėnyje

tema

KARIKATŪROS GALIA UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

1


2


UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

3


Redakcijos

žodis

B

ijoti juoko – vadinasi, nemylėti tiesos“, – prieš šimtmetį godojo rusų romanistas Ivanas Turgenevas. Na, mes, žurnalistai, tiesą mylime ir juoko „ nebijome, net jei jis nukreiptas į mus pačius. Ant viršelio besipuikuojantis pasimetęs ir nieko nespėjantis apdriskęs žonglierius – šiandieninis žurnalistas. Laiko stoka, menkas atlyginimas, socialinių tinklų konkurencija – tai tik keli dalykai, kuriais šiandien tenka žongliruoti ketvirtosios valdžios atstovams. O ant žemės liūdnai lieka gulėti originalumas, kruopštus darbas bei žurnalistiniai tyrimai. Visuomenei ir politikams ūžiant, jog žiniasklaida geba rašyti vien apie naują Marytės suknelę ar pakeistą plaukų spalvą, mes, nors ir pasijuokę iš savęs, kokybiškos žiniasklaidos neskubame laidoti. Šiame ,,Universiteto žurnalisto“ numeryje svarstysime ir klausime: ar ginklas gali nugalėti karikatūristo pieštuką? Satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ tragedija prikėlė seną, bet kurį laiką pamirštą klausimą: kas yra saviraiškos laisvė ir kur jos ribos? Žvilgtelsime ir į Lietuvą: kas iššlavė karikatūras iš žurnalų viršelių? Gal jau metas mūsų karikatūristams pasismailinti pieštukus ir grįžti su trenksmu?

Mūsų viršelio herojaus – žonglieriaus – apiplyšę batai – aliuzija į ironišką ir teisingą Rimvydo Valatkos pastabą apie vargšus žurnalistus – kelia klausimą: o kam tas vargšas žurnalistas šiandien išvis reikalingas? Juk ,,Twitteryje“ galite paskaityti, ką šiandien aptarė Didžiosios Britanijos parlamentas, kokią poziciją palaiko mūsų prezidentė karo Ukrainoje atžvilgiu, o ,,Facebooke“ pasigrožėti nauju šalies vadovės selfįu. Interneto dienraščių skiltys ,,Pilietis“, „Bendraukime“, „Įkrauk“ irgi vis labiau pučiasi, tad ima atrodyti, jog dabar visi gali pasakyti: ,,Je suis žurnalistas“. Ar taip yra, atsakymo jums nepateiksime. Kita vertus, akivaizdu – nestudijuotume žurnalistikos, jei taip manytume. Galbūt mini tyrimas – analitinis straipsnis apie Edwardo Snowdeno paviešintus dokumentus, liečiančius Lietuvą, privers ir jus, gerbiamas skaitytojau, taip manyti. Intrigos paaitrinimui užsiminsiu – ką pasakytumėte sužinoję, jog galbūt kažkur už vandenyno prie darbo stalo kiurksantis saugumo agentūros darbuotojas įrašinėja pačius asmeniškiausius jūsų pokalbius? Tad jūs – skaitykite, o mes ir toliau žongliruosime. Tikėkimės, jog greit tapsime tikrais akrobatais ir mums iš rankų nebeiškris tai, kas svarbiausia.

Aistė Pagirėnaitė

4


Turinys 6

Kaleidoskopas

8

Karikatūros galia Lietuvoje blėsta INDRĖ JURČENKAITĖ

12

Pieštukas prieš šautuvo vamzdį

14

Atsvaros Rusijos propagandai beieškant

KARINA URBANAVIČIŪTĖ

ROKAS NAVICKAS

16

Ar atsisveikinote su teise į privatumą?

Universiteto žurnalistas 2015 m. gegužės 7 d. Nr. 193 Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos studijų programų mokomasis leidinys. Leidžiamas nuo 1977 m. balandžio 20 d. ,,Universiteto žurnalisto“ redaktorė dr. Džina Donauskaitė dzina.donauskaite@kf.vu.lt Redakcinės kolegijos pirmininkė Aistė Pagirėnaitė

28

Žurnalistika ir technologijos GABIJA KARLONAITĖ

Autoriai Karolina Augevičiūtė Patricija Babrauskaitė Indrė Jurčenkaitė Jūratė Juškevičiūtė Indrė Kaminckaitė Gabija Karlonaitė Mantas Krasnickas Aistė Marčiulaitytė Rokas Navickas Danielė Patapaitė Brigita Gertrūda Ragickaitė Lukrecijus Tubys Karina Urbanavičiūtė Monika Visockytė Evelina Želvytė

30

Besivejant klikus

Kalbos redaktorė Indrė Jurčenkaitė

34

„Taip“ ir „Ne“ politiškai angažuotai žurnalistikai

LUKRECIJUS TUBYS IR AISTĖ PAGIRĖNAITĖ

12

Sveikinimų koncertai, kirzių aiškinimas ir šou „Twitteryje“ MANTAS KRASNICKAS

25

Ar piliečių žurnalistika tikrai pilietiška? EVELINA ŽELVYTĖ

DANIELĖ PATAPAITĖ

INDRĖ KAMINCKAITĖ

37

Srauni užsakomųjų straipsnių upė JŪRATĖ JUŠKEVIČIŪTĖ

40

Skaitmeniniame slėnyje MONIKA VISOCKYTĖ

42

Linkėjimai Vilniaus universiteto žurnalistikos studentams

BRIGITA RAGICKAITĖ IR AISTĖ MARČIULAITYTĖ

44

Kritikos būklė — kritinė

46

Knyga apie Arvydą Sabonį

49

Emilio Vėlyvio evoliucija gero skonio sąskaita

KAROLINA AUGEVIČIŪTĖ

Viršelis Vincas Bareikis Dailininkas maketuotojas Algimantas Bakšys (baksys.lt) Fotografė Akvilina Morkūnaitė Spaustuvė UAB Standartų spaustuvė Tiražas 500 EGZ. Vilniaus universitetas, 2015 Redakcija: Maironio g. 7, Vilnius Tel. (8-5) 219 3036 ,,Universiteto žurnalisto” straipsnius naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama.

PATRICIJA BABRAUSKAITĖ

AUDRIUS DABROVOLSKAS

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

5


žinias dos K 2014-05-05

2014-05-06

2014-05-08

2014-05-30

Estijos verslininkas Margusas Linnamae, kuriam netiesiogiai priklauso bendrovė „Media Holding“, valdanti naujienų portalą 15min.lt, įsigijo 55 proc. BNS akcijų.

Teismas įmonei ,,15 min“ skyrė 50 tūkstančių litų baudą už Lrytas.lt ir dienraščio ,,Lietuvos rytas“ straipsnių kopijavimą.

Kinijos valdžia naudojo suklastotus kaltinimus prieš garsią žurnalistę Gao Yu (Gao Ju). Ji buvo apkaltinta nutekinusi slaptą valstybės dokumentą užsenienio žiniasklaidai. Kinijos valdžia nepatvirtino, kurį dokumentą nutekino žurnalistė, tačiau žurnalistės advokatas mano, kad tai gali būti „Dokumentas nr. 9“, kuriame pateikta Kinijos vyriausybės pozicija prieš ekonomines reformas siekiant išlaikyti ideologinę kontrolę ir užkirsti kelią demokratijos, pilietinės visuomenės ir spaudos laisvės plitimo idėjas.

Susijungė ,,15min“ ir ,,Žurnalų leidybos grupė“.

PASAULYJE LIETUVOJE

2014-10-11

2014-10-09

2014-09-18

Žurnalo ,,Baltijskij mir“ regioninis redaktorius Andrejus Solopenko, Estijos rusų tėvynainių koordinacinės tarybos narys Aleksandras Kornilovas ir ,,Litovskij kurjer“ redaktoriaus pavaduotojas Anatolijus Ivanovas įkūrė interneto žiniasklaidos priemonę pavadinimu ,,Baltnews“, skirtą Lietuvos, Latvijos ir Estijos rusakalbių bendruomenėms.

Seimas antrą kartą atmetė siūlymą neleisti bankų ir savivaldybių įsteigtoms bendrovėms ar įstaigoms turėti žiniasklaidos priemonių. Parlamentarai nesutiko svarstyti Visuomenės informavimo įstatymo pataisų, kuriomis siūlyta uždrausti bankų ir savivaldybių įsteigtoms įmonėms ar įstaigoms būti viešosios informacijos rengėjais ar jų dalyviais.

Rusijos pietinėje dalyje buvo užpulta grupė BBC žurnalistų, tyrusi pranešimus apie žuvusius rusų karius, slapta dislokuotus netoli Ukrainos. Neidentifikuoti asmenys suplanuota ataka sumušė žurnalistus, sugadino kamerą ir ją pasiemė. BBC praneša, kad šis įvykis aikšus bandymas stabdyti naujienų pranešimus.

2014-10-20

2014-11-10

2014-11-25

2015-01-07

Pradėjo veikti naujas buvusios lenta.ru vyriausiosios redaktorės Galinos Timčenko projektas – interneto svetainė meduza.io. „Mes pasisakome už informacijos skleidimo laisvę. Mes nepaisome pareigūnų ir stambaus verslo interesų <...>, o faktais paremtą žurnalistiką keliame aukščiau nuomonėmis grįstos žurnalistikos. Mes rašome tik apie tai, kas iš tiesų svarbu“, –

Rusija įkūrė naują valstybės finansuojamą užsienio naujienų tarnybą, kuri turės mesti iššūkį „agresyviai propagandai“ iš Vakarų ir suteikti „alternatyvų paaiškinimą“ pasaulio įvykiams. Naujoji naujienų tarnyba „Sputnik“ yra sukurta valstybei priklausančios naujienų agentūros „RIA Novosti“ ir radijo „Golos Rosiji“ pagrindu. Programų vedėjo Dmitrijaus Kiseliovo vadovaujama tarnyba transliuos naujienas užsienio kalbomis per radiją bei internetu.

Seimas priėmė Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis numatyta, kad nebeliks Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos. Ją pakeis Visuomenės informavimo etikos asociacija ir jos įsteigta Visuomenės informavimo etikos komisija.

„Charlie Hebdo“ praėjus savaitei po išpuolio išleido savaitraščio numerį, kurio viršelyje pranašo Mahometo karikatūra. Vadinamasis „išgyvenusiųjų“ numeris išėjo 8 mln. tiražu – tai rekordas Prancūzijos žiniasklaidos istorijoje.

dosko

rašoma projekto tinklalapyje. 2015-04-23

2015-04-15

2015-04-13

2015-04-08

Žiniasklaidos UAB „Delfi“ pertvarko savo leidžiamo žurnalo „Panelė“ koncepciją, leidinį palieka jo redakcija su vyriausiąja redaktore Jurgita Baltrukonyte priešakyje. Žurnale dirbti liko tik dizaineris. Nauja leidinio koncepcija startuos nuo birželio.

Rusijos komunikacijų cenzūros institutas ,,Roskomnadzor“ paskelbė apie internetinių memų draudimą internetinėje erdvėje. Anot agentūros, memai sukuria tikrovės neatitinkančius ir net žeminančius viešų valstybės asmenų įvaizdžius.

Už karo ir neapykantos kurstymą Lietuvoje trims mėnesiams nuspręsta stabdyti rusiško kanalo ,,RTR Planeta“ retransliavimą. Rusija situaciją vertina neigiamai ir kreipėsi į Europos Komisiją bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją.

Rusijos žurnalistai prisipažino, jog paliaubų metu yra priversti patys išgalvoti tragiškus įvykius okupuotame Donecke: apšaudymus, susirėmimus ir taikių gyventojų žūtis. Viename iš graudžių televizijos NTV siužetų pasirodė pranešimas apie Donecko Petrovsko rajono apšaudymą, per kurį neva žuvo 10 metų mergaitė, o dar penki žmonės buvo sužeisti. BBC žurnalistai išsiaiškino, jog istorija buvo laužta iš piršto.

6


sklai2014-06-11

2014-06-23

2014-08-13

2014-08-26

Viešosios informacijos rengėjas UAB „Respublikos leidiniai“ pripažintas skleidęs melagingą ir šališką informaciją. Tokį sprendimą priėmė Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė reaguodama į Tolerantiško jaunimo asociacijos skundą.

Egipto teismas nuteisė du ,,Al Jazeera English“ žurnalistus 7 metams, o trečiąjį – 10 metų kalėjimo. Jie buvo apkaltinti skelidę klaidingą ir keliančią grėsmę Egipto saugumui informaciją apie islamistų protestus dėl 2013 m. neteisėtai nuversto prezidento Mohammedo Morsi (Mohameto Morsio).

The Washington Post” reporteris Wesley Lowery (Veslis Loveris) buvo sulaikytas, kai bandė pranešti apie riaušes Fergusone. Neramumai kilo, kai baltaodis policininkas nušovė neginkluotą juodaodį paauglį. Riaušių raminti į miestą buvo atsiųsti JAV nacionalinės gvardijos kariai.

Lietuvos nevyriausybinės organizacijos atsisakė bendradarbiauti su „Piervyj Baltijskij kanal“.

2014-09-08

2014-09-11

Buvęs Vladimiro Romanovo verslo partneris Eimuntas Silvestras Akromas įsigijo ,,Diena Media News“, dienraščius ,,Kauno diena“ ir ,,Klaipėda“ leidžiančios bendrovės, kontrolinį akcijų paketą.

,,RIA Novosti“ paskelbė, kad buvęs JAV žvalgybininkas Edwardas Snowdenas (Edvardas Snoudenas) nebus deportuotas į Jungtines Valstijas, jeigu jis atvyks į Šveicariją duoti parodymų prieš Nacionalinio saugumo agentūrą (NSA). Šveicarų

2014-09-05

2014-09-03

UAB ,,Delfi“ direktoriumi tapo Vytautas Benokraitis.

Pastebėtos kibernetinės atakos prieš DELFI informacines sistemas. Programišiai atakavo tekstą „Prezidentės komandoje – naujos pavardės“.

Kaleikopas generalinis prokuroras domisi E. Snowdeno parodymais prieš NSA atliekant tyrimą dėl JAV vykdomo sekimo užsienio šalyse.

2015-01-08

2015-01-14

2015-01-31

2015-02-23

Lietuvos žurnalistai ir politikai rinkosi prie Prancūzijos ambasados į akciją „Aš esu Charlie“, skirtą žodžio laisvei palaikyti ir pareikšti užuojautą bei solidarumą su žuvusiais karikatūristais Paryžiuje. Su susirinkusiais bendravo ir užuojautas priėmė Prancūzijos ambasadorė Maryse Berniau.

Ginkluoti užpuolikai įsiveržė į Prancūzijos satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ biurą. Žudynių metu žuvo 12 žmonių, tai buvo kruviniausias išpuolis Prancūzijoje nuo 1961 metų. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė Jemeno „al Qaeda“.

Džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“ (IS) įvykdė egzekuciją Japonijos žurnalistui Kenji Goto. Prieš savaitę „Islamo valstybė“ buvo įvykdžiusi egzekuciją kitam japonui įkaitui Harunai Yukawai (Harunai Jukavai). Tąkart teroristai reikalavo 200 mln. dolerių už jų paleidimą. Kenji Goto nužudymas – iš serijos IS propagandai filmuotų įkaitų nukirsdinimų, kurie prasidėjo 2015 m. rugpjūtį, kuomet auka tapo amerikiečių karo žurnalistas James Foley (Džeimsas Folis).

Latvijos žiniasklaida pranešė, kad naujienų tarnyba „Sputnik“ planuoja plėstis į Latviją ir čia ieško žurnalistų.

2015-03-30

2015-03-16

2015-03-13

2015-03-02

Pranešta, kad nuo balandžio iš 15min.lt atleidžiamas vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka. Taip pat 15min.lt keičia redakcijos struktūrą, kurioje atsiranda leidėjo pozicija. Ją užims dabartinis įmonės vadovas Tomas Balžekas.

Viena žinomiausių Meksikos žurnalisčių Carmen Aristegui (Karmen Aristegi) buvo atleista iš radijo stoties ,,MVS Radio“ už tai, kad atskleidė galimą interesų konfliktą, susijusį su pirmąja šalies dama. Skandalas susijęs su kelių kelių milijardų dolerių vertės namo įsigijimu iš nacionalinio infrastruktūros projekto rangovo. Žurnalistės atleidimas susilaukė Meksikos žmonių kritikos, nes buvo įtariama, jog buvo politiškai motyvuotas.

Delfi TV“ gavo licenciją ir žada rodyti net 1000 tiesioginių transliacijų.

Švedijos koncerno MTG valdomas televizijos kanalas ,,TV3“ perėmė interneto portalų grupei „Tipro Group“ priklausiusius Balsas.lt grupės portalus.

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

7


Karikatūros galia Lietuvoje blėsta Teroro išpuolis satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje pažadino pasaulį ir privertė kaktomuša susidurti su saviraiškos laisvės problema. Keli brūkštelėjimai baltame popieriaus lape tapo pretekstu atimti gyvybę.

Kol visuomenė dalijosi į stovyklas ir matavo menininko atsakomybės ribas, „Charlie Hebdo“ ir toliau spausdino aštrias karikatūras. INDRĖ JURČENKAITĖ

8

Tuo metu Lietuvoje satyros spalvos beveik išbluko. Sovietmečiu leistas humoro žurnalas „Šluota“ tikriausiai nugulė palėpėse, o 2002 metais atgijęs internete – nesulaukė didelio susidomėjimo. Karikatūristų darbai išsibarstė po virtualią erdvę, o spaudoje suklestėjo fotografija. Karikatūrų autorius humorografas Kazys Kęstutis Šiaulytis teigia, jog skaitmeninės technologijos palengvino saviraišką, tačiau karikatūrą nustūmė į paraštes: „Dabar vizualikos – kokios tik nori. Ji pasiekiama lengvai, nemokamai, be jokių pastangų ar prenumeratų. Karikatūrų sukuriama daugiau, tačiau jos prapuola vaizdinės informacijos gausoje.“


K. K. Šiaulyčio humorografinis autoportretas.

Visada galvojau, kodėl sovietai leido humoro žurnalus. Juk tai – Trojos arklys, bet iki šiol neradau atsakymo.

Stereotipiška manyti, jog žurnalistas yra asmuo, kuris rašo, tačiau nuo tos akimirkos, kai karikatūristo darbas išpublikuojamas visuomenės informavimo priemonėje, jo autorius tampa žurnalistu. Viena iš profesionalaus žurnalisto siekiamybių – objektyvumas. Ar karikatūra gali būti objektyvi? Subjektyvumą galima aptikti muzikoje, poezijoje, o karikatūra – visada objektyvi. Įmanoma nupiešti ir subjektyvią, tačiau nemanau, kad ji bus kam nors įdomi. O kaip Jūs susidomėjote karikatūra? Mokydamasis Naujosios Akmenės vidurinėje mokykloje sudalyvavau žurnalo „Moksleivis“ paskelbtame humoristinių piešinių konkurse – laimėjau ir užsikabinau. Konkursų daugėjo. Keletą karikatūrų pabandžiau nusiųsti tam pačiam „Moksleiviui“ ir savaitraščiui „Kalba Vilnius“. Gavau honorarą – net nedrįstu sakyti – 4 rublius. Žinoma, siunčiau ne dėl honoraro – nežinojau, kad už tai pinigus moka. O kai stojau į Šiaulių dailės fakultetą, tarp to paties amžiaus studentų buvau jau gana žinomas karikatūristas.

Pirmąsias karikatūras nupiešėte vaikystėje. Galbūt tai lėmė aplinka? Taip. Vizualus pasaulis aplink mane buvo labai platus. Prieš pradėdamas piešti karikatūras, liejau akvarele, iš enciklopedijos kopijavau žymių žmonių veidus, piešiau gatvės draugų portretus. Nuo mažens mane traukė vizualinė raiška: knygos, žurnalai... Tėvai prenumeravo „Šluotos“ žurnalą – dar nemokėjau skaityti, o jau varčiau. Šis ir kiti panašūs žurnalai iš užsienio, lenkiškas humoro žurnalas „Szpilki“, vokiškas – „Eulenspiegel“, čekiškas – „Dikobraz“, rusiškas – „Krokodil“, buvo savotiškas langas į kitokią vizualiką, atsvara nuobodiems ideologiniams laikraščiams, tokiems kaip „Tiesa“ ar „Komjaunimo tiesa“ – nesvarbu, kuriais metais juos skaitysi – temos – tos pačios, nuotraukos – tos pačios – gal tik Brežnevas pasikeitęs – apdovanotas dar vienu medaliu. Istorikas Arūnas Streikus teigia, jog sovietinės valdžios institucijos 1956–1989 metais vykdė ideologinę cenzūrą ir stengėsi kontroliuoti menininko kūrybos procesą. Tuo metu Jums teko dirbti humoro žurnale „Šluota“. Kaip cenzūra veikė satyros meną? Ar teko su ja susidurti? Tiesiogiai valdžia į menininko veiklos procesą nesikišo. Be abejo, kiekvieną „Šluotos“ numerį nešėme cenzoriui, tačiau, kol aš ten dirbau, tik vieną kartą teko keisti teksto ištrauką, bet ne karikatūrą. Galite sakyti: „buvo vidinė cenzūra, autoriai nekovojo“. Bet „Šluota“ – ne tam skirta erdvė. Jeigu norėjai imtis antisovietinių veiksmų, darei tai kitur ir kitaip. Vis dėlto atėjus metui ir „Šluota“ tapo kovinga – 1988–1992 metais žurnalas publikavo šimtus satyrinių piešinių, pašiepiančių komunistines pažiūras. Kokią funkciją karikatūra atliko sovietmečiu – ji tarnavo socialistinei ideologijai ar priešingai – turėjo tokią pačią reikšmę kaip ezopinė kalba? Ideologijai tarnavo laikraščiai „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“. Humoro žurnalui „Šluota“, Komunistų partijos nuomone, nevertėjo vykdyti ideologijos. Žinoma, sulaukėme siūlymų dėl piešinių temų, bet tai – ne ideologija. Menininkas – karikatūristas, žurnalistas, rašytojas – turi pakilti virš ideologijos. Jeigu nepakyla ir kiekvieną kartą ieško sąsajų su ja, jis – menkas menininkas. Jis – ideologijos tarnas, kuris atsiriboja nuo daugelio temų. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

9


Ideologija užpildo tuštumą. Kai žmogus neturi prieigų prie meno, kai negali įsimylėti arba neturi, ką mylėti, kai nemato gamtos, tada jis sugalvoja ideologiją.

Kaip karikatūristas sprendžia vidinę dilemą – nepiešia kūrinio, kuris prieštarauja jo įsitikinimams, ar atsiriboja nuo savo nuomonės ir tik stengiasi išpildyti užsakovo pageidavimus? Sovietmečiu buvo ši dilema. Kadangi neturėjome teisės savarankiškai politikuoti, taip vadinamas politines karikatūras piešėme pagal užsakymus. Imdavomės Maskvos spaudoje aptartų temų, kurios buvo savotiškai aprobuotos. Gaudami tokius užsakymus, stengėmės žaismingai išspręsti situaciją ir sukurti dviprasmybę. Pavyzdžiui, piešdami bombas ir lėktuvus, ant jų rašėme „US“, o tai galima suprasti dvejopai – „USA“ arba „USSR“. Čia lyg jaunatviškas disidentizmas, kurio tuo metu netrūko. Apskritai kalbant, žurnale išjuokėme kolūkinę santvarką – apsileidimą, netvarką – tik aiškiai to neįvardijome. Visada galvojau, kodėl sovietai leido humoro žurnalus. Juk tai – Trojos arklys, bet iki šiol neradau atsakymo. Kaip pasikeitė menininko darbas, kai tapome nepriklausomi? Mūsų nepriklausomybė sutapo su kompiuterinės epochos pradžia. Iš karto po jos tekstų rinkimo mašinas – kelių šimtų metų senumo technologiją – pakeitė kompiuteriai. Sovietmečiu savarankiškai kažką spausdinti ir platinti buvo draudžiama, o atsiradus kompiuteriui, internetui, kitoms skaitmeninėms technologijoms, Lietuvoje padaugėjo leidinių. Dabar kiekvienas gali tapti tinklaraštininku ar spaudos fotografu, o karikatūristai įgavo galimybę reikštis internete. Aš pats ir vėl pradėjau piešti karikatūras, nes internete radau įdomią erdvę – terpę, kurioje daugelis domisi karikatūra, diskutuoja arba patys piešia. Menininkams reikalingas nuolatinis dialogas, kuris skatintų kurti. Nemaža dalis informacijos internete – paviršutiniška, o karikatūros idėja neturėtų būti patiekta ant lėkštutės. Kita vertus – kiekvienas menininkas nori, kad jo kūrinį ragautų. Kaip rasti pusiausvyrą? Karikatūros esmė – Ezopo kalba ir paradoksai. Negerai, jei karikatūra visiškai neaiški, tačiau ji neturi būti tiesmuka. Karikatūra turi priversti skaitytoją mąstyti – tai ir yra šio meno žavesys.

10 INDRĖ JURČENKAITĖ

O karikatūristas prieš piešdamas pagalvoja, ar jo darbas bus suprastas? Aš negalvoju ir visai tuo nesirūpinu. Be abejo, galbūt supranta ne visi. Yra skaitytojų, kurie mėgsta karikatūras su žodžiais – perskaito ir tada supranta humorą. Jiems regimoji kultūra – svetima. Žmonės yra nutolę nuo vizualinių atradimų, jie nesidomi ir patys save uždaro į narvą. Jie nepastebi to, ko negali įvardinti ir mato tik tai, ką žino. Visiškai suprantama, kad daugelis aplinką stebi „dalykiškai“ – žemdirbys, žiūrėdamas į peizažą, mato kur dirbamas, o kur nedirbamas laukas. Menininko uždavinys – atrasti, atskleisti ir papasakoti visa kita – tai, kas paslėpta ir randama tik praėjus meno vartus.


Šių metų pradžioje ginkluoti islamistai užpuolė satyrinio Prancūzijos savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakciją ir nužudė 12 žurnalistų. Reaguodamas į šį įvykį Jūs nupiešėte keletą karikatūrų. Papasakokite, kokią žinią jos siunčia? Nepalaikau žmonių, kurie piktinasi tuo leidiniu ir karikatūristais, o ne teroristais. Žodžio laisvė yra neginčijama. Lietuvoje atsirado ne vienas žmogus, kuris sakė: „aš nesu Charlie“. Mūsų visuomenė – nebrandi. Ji spaudą suvokia tik kaip ideologinę tribūną ir menininkui užkabina etiketę. Ji nesupranta, kad kūrėjas turi teisę išreikšti savo nuomonę – paprasčiausiai piešti, o ne skleisti ideologines pažiūras. Mes nežinome, kodėl karikatūristas vaizduoja tam tikrą motyvą, humoristinę ar groteskinę situaciją. Jis žaidžia simboliais, kuria kompoziciją, vizualinį poveikį, intrigą, tačiau tai nereiškia, kad menininkas tyčiojasi, seka kažkokią ideologiją, nekenčia Alacho ar islamo. Tai nusprendžia žiūrintysis – atsineša ideologinę naštą ir jos veikiamas priima sprendimus. Karikatūra neatsiejama nuo istorinio konteksto. Koks jis šiandien? Apie ką kalbėtumėte Jūs? Lietuvoje nėra tikros žodžio laisvės. Nors cenzūros kontoros nebeveikia, spauda laisva tik iš pirmo žvilgsnio. Ji paviršutiniškai arba ideologizuotai kalba apie niekus, o atsakingos, meninės kalbos labai nedaug. Spaudą finansuoja partijos, reklamos užsakovai, ideologizuoja leidinių savininkai... O atsikratyti ideologijos – įmanoma? Ideologija užpildo tuštumą. Kai žmogus neturi prieigų prie meno, kai negali įsimylėti arba neturi, ką mylėti, kai nemato gamtos, tada jis sugalvoja ideologiją. Taip lengviau – kai turi išankstinį atsakymą. Bet Lietuvos visuomenė keičiasi, o liguistai ideologizuotų žmonių mažėja. Jaunimas tikrai kitoks. Jis priešinasi ideologijai ir nenori būti toks kaip visi. Jis – laisvas ir nori atrasti savo pasaulį. Grįžkime prie karikatūros. XX-jame amžiuje leisto „Šluotos“ žurnalo tiražas viršijo 100 tūkstančių vienetų. Dabar tokio žurnalo neturime, o internete karikatūristų bendruomenė nėra labai aktyvi. Kodėl karikatūra nebedomina visuomenės ir kokia jos ateitis? Net ir sovietmečiu, nepaisant „Šluotos“, spauda ignoravo karikatūrą – redaktoriai tikriausiai bijojo, nežinojo, kaip ją suvaldyti. O dabar vizualikos – kokios tik nori. Ji pasiekiama lengvai, nemokamai, be jokių pastangų ar prenumeratų. Karikatūrų sukuriama daugiau, tačiau jos prapuola vaizdinės informacijos gausoje. Karikatūra, kaip reiškinys, traukiasi ir ji niekada nebebus tokia populiari.

Reaguodamas į teroro išpuolį satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje K. K. Šiaulytis nupiešė tris karikatūras: „Satyra ir humoras“, „Terorizmo prigimtis“ ir „Išsakė nuomonę apie žodžio laisvę“.

Daugiau K. K. Šiaulyčio darbų KESTUTIS-GALERIJA .BLOGSPOT .COM

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

11


Pieštukas prieš

šautuvo vamzdį

„Kova už žodžio laisvę”. Cartooningforpeace.org nuotr.

KARINA URBANAVIČIŪTĖ

Po kraupių žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje Paryžiuje Prancūzų institutas Lietuvoje (Institut Français) eksponavo parodą „Šaržai už taiką“ („Cartooing for peace/Dessins pour la paix“). Joje – ne tik daugybė kontraversiškai vertinamo satyros žurnalo „Charlie Hebdo“ viršelių, bet ir įvairių šalių karikatūristų darbai socialinėmis ir politinėmis temomis. 2015 m. sausio įvykiai, kai 12 žmonių žuvo nuo teroristinės grupuotės „al-Qaeda“ pasiųstų smogikų kulkų, privertė darkart apsvarstyti riziką, su kuria susiduria žurnalistai net ir pakankamai saugiose Vakarų šalyse. Tragiškas įvykis padėjo įsisąmoninti žodžio laisvės kainą bei paskatino toliau narplioti skirtingų kultūrų susidūrimo problemas. Surinktais menininkų darbais taip pat stengtasi atkreipti visuomenės dėmesį į opiausias šių laikų problemas bei užčiuopti trapią ribą, skiriančią pašaipą ir įžeidimą.

ŠMAIKŠČIAI PAVAIZDUOTA NEJUOKINGA TIESA

Ryškios spalvos. Aštrios formos. Paveiksliukai, kurių perteikiamos emocijos nėra labai malonios, o temos – noriai diskutuojamos. Parodos salėje lankytojas susiduria su daugybe pasaulinių problemų iš karto – jį pasitinka sužeistos planetos šauksmas, ant pečių nusileidžia religinės nesantaikos svoris, širdį suvirpina mintys apie vaikus, žūvančius kariniuose konfliktuose Sirijoje. Keista, nors karikatūrose nupiešti juokingi vaizdeliai, kvatojimo, prunkštimo ar tvardomo kikenimo nesigirdi. Suraukti antakiai, susikaupę žvilgsniai, pašnibždomis skaitomi prancūziški tekstai. Kad suprastum, kas parašyta, nereikia turėti aukšto lygio kalbos žinių – šaržai prabyla patys už save. Prabyla apie moterų patiriamą smurtą. Nenagrinėjamos jo atsiradimo priežastys – susikoncentruojama ties pačia problema. Kiekviename stende pateikta statistika dar labiau sustiprina karikatūros žinią. Faktas, jog daugiau moterų miršta nuo patirto smurto negu nuo vėžio, maliarijos ar per eismo įvykius kartu sudėjus, priverčia į problemą pažvelgti rimčiau. Štai čia atsiranda priešprieša – kūriniai, kurie pateikia temą pašaipiai ir juokingai, nuteikia labai rimtiems apmąstymams. 12

AR IŠ VISKO GALIMA JUOKTIS?

Iš pirmo žvilgsnio vaikiškai pavaizduoti žmonės, įvykiai ar reiškiniai iš tikrųjų yra tapę šiuolaikinio pasaulio bėdomis, su kuriomis kovoja daugybė pasaulinių organizacijų. Viena iš jų – Nobelio taikos premijos laureato Kofi Annano (Kofi Anano) ir laikraščio „Le Monde“ (pranc. „Pasaulis“) karikatūristo Plantu įkurta pelno nesiekianti organizacija „Šaržai už taiką“, kurios paroda surengta po žudynių pačioje „Charlie Hebdo“ redakcijoje, paskui – Danijoje. Aplankiusi Vilnių, ji toliau keliauja po pasaulį. Anot Prancūzijos kultūros atašė Lysianne Caron (Lizien Keron), dažnai šaržu perteikta problema sulaukia daugiau dėmesio. Piešinys, kuriame problema pavaizduota ironiškai, kartais net kraupiai, priverčia žmones mąstyti labiau, negu žodžiais išsakyta nuomonė. Labai daug dėmesio parodoje skiriama terorizmui bei religinei nesantaikai. Būtent šie glaudžiai susiję dalykai iškėlė realią grėsmę iki šiol buvusiai žodžio laisvei – to patvirtinimu tapo išpuolis „Charlie Hebdo“ satyrinio žurnalo redakcijoje šių metų sausio 15-ąją bei pasikėsinimas į karikatūristo Larso Vilkso gyvybę Danijoje, Kopenhagoje vasario 14 – ąją. „Svarbiausias klausimas, kurį norėjome užduoti šia paroda – ar iš visko galima juoktis“, – teigė L. Caron.


RIZIKA IR KLIŪTYS

Prancūzijoje, kurią sudrebino vienas baisiausių teroristinių išpuolių šalies istorijoje, akivaizdus karas nevyksta. Jo forma kur kas subtilesnė ir pavojingesnė – tai kova už žodžio laisvę. „Charlie Hebdo“ žurnalo karikatūristų žudynės sukėlė daugybę grandininių reakcijų, sutelkė prancūzų tautą bei viso pasaulio žurnalistų bendruomenę. Šūkis „Je suis Charlie“ (pranc. „Aš esu Charlie“) tapo susivienijimo už žodžio laisvę bei kovos prieš terorizmą simboliu. Tačiau mažai kas pagalvoja, jog masinis judėjimas prasidėjo nuo iš pažiūros juokingų, nekenksmingų piešinukų. „Žurnalistai, nepaisant grėsmių, vyksta į karo zonas, ir atlieka savo darbą. Tačiau kur kas baisiau, kai jie žūva savo šalies viduje“, – sakė L. Caron. „Žurnalistai ir karikatūristai dažnai susiduria su nepagrįstais kaltinimais bei grasinimais“, – antrino Prancūzų instituto stažuotoja Adeline Chauveau (Adelin Šuvo). Abi pašnekovės sutarė, jog sunku pasakyti, kodėl žmonės kartais nesupranta tikrosios šaržo reikšmės. Be jokios abejonės, karikatūra apie gėlo vandens stygių sukels mažiau šurmulio negu piešinys apie konfliktą Izraelyje. Pirmuoju atveju pastebimos reakcijos nebus, tačiau antruoju galima sukelti antisemitinių nuotaikų. Anot vieno iš organizacijos „Šaržai už taiką“ įkūrėjų karikatūristo Plantu, „negerbdami mes turime būti pagarbūs“ (angl. „We have to be respectful in disrespect“). Nepaisant neigiamų atsiliepimų apie atliekamą darbą, kuriantį dailininką turi riboti jo paties moralinės normos. Karikatūristas neturėtų atsiliepti nepagarbiu elgesiu į netinkamą savo darbų vertinimą ir klaidingą jų interpretavimą. Galima pastebėti, jog daugumos parodoje eksponuojamų darbų autoriai pasirašo slapyvardžiais. Tai būdinga beveik visiems karikatūristams. Gali pasirodyti, jog tai yra asmeninės apsaugos priemonė, tačiau A. Chauveau teigė, jog kiekvieno karikatūristo pseudonimo istorija yra skirtinga ir nevertėtų jų traktuoti kaip bandymo apsisaugoti. „Negalima atmesti galimybės, jog pseudonimas yra būdas apsisaugoti nuo smurto, tačiau galbūt dailininkas pasirinko tokį slapyvardį todėl, jog jį taip vadino draugai – kiekvieno karikatūristo istorija skirtinga“, – sakė ji.

BANDYMAS PERLIPTI ĮSTATYMŲ SIENĄ

Negalima pamiršti ir to, kad karikatūristo juokas gali būti ribojamas įstatymų. Cenzūra, kiti žodžio laisvės suvaržymai yra viena sunkiausiai įžvelgiamų problemų, nes žiniasklaidos vartotojai dažnai nejaučia, kad jiems yra suteikiama paslaugios valdžios rankos pakoreguota informacija. Apie pasisakymo laisvės ribojimą šalyse, kur jis egzistuoja, dažniausiai nekalbama – dėl paties draudimo. Karikatūristai, be užuolankų reiškiantys savo mintis aktualiomis temomis, yra spaudos chuliganai, aštriais pieštuko galais nurodantys į dalykus, kuriuos teisėsaugos bei valdžios organai yra linkę nuslėpti. Todėl dailininko darbe kartu su galia keisti padėtį atsiranda ir nemaža rizika. „Karikatūrų piešimas yra tarsi žaidimas su sprogmenimis“, – portalo „The Guardian“ po „Charlie Hebdo“ įvykių surengtoje konferencijoje sakė britų karikatūristas Stieve Bell (Stiv Bel). Galima ginčytis ir sakyti, jog mažas juokingas piešinėlis laikraštyje nepateikia problemos sprendimo. Galbūt taip ir yra. Tačiau jis tampa tuo akstinu, kuris sukelia žmonėms minčių, priverčia mąstyti apie tai, kas šiaip sau jų galvose neatsiranda. Yra daugybė galimų šaržo interpretacijų – vieną piešinys gali įžeisti, kitas įžvelgs jame realią problemą ir susimąstys, o trečias galbūt sugalvos, kaip galima būtų pagerinti esamą padėtį. Tačiau karikatūros interpretacijos dažnai priklauso nuo jos temos. Daugiausiai viešų diskusijų sukelia karikatūros apie rasinę, religinę nelygybę. Taip nutiko ir „Charlie Hebdo“ atveju, kai perspausdinta danų karikatūra, vaizduojanti pranašą Mahometą, sukėlė pasipiktinimo bangą ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio musulmonų bendruomenėje. Taigi, viena didžiausių karikatūristui kylančių pavojų yra likti nesuprastam.

KARIKATŪROS VIETA ISTORIJOJE

Anksčiau manyta, jog karikatūros kilo iš Egipto, graikų bei romėnų kultūrų ir plėtojosi kaip meno rūšis viduramžiais. Tačiau Ruano universiteto dėstytojas doc. Pascal Dupuy (Paskal Diupiuy) savo paskaitoje „Karikatūros istorijos vingiuose: ketveri grafinės pajuokos amžiai“ teigė, jog šiuolaikinė karikatūra atsirado XV, XVI amžiuose. Karikatūros nebuvo populiarios kol nebuvo išrasta spausdinimo technologija. Parodoje „Šaržai už taiką“ buvo pristatyti Irako,

Maroko, Ispanijos karikatūristų darbai, tačiau vienas stipriausių šios meno rūšies tradicijų turi Prancūzija. Anot Lysianne Caron, Prancūzijoje karikatūros tradicijos yra ypač stiprios, nes prancūzų charakteriui būdinga drąsiai kalbėti apie dalykus, kurie garsiai nediskutuojami, ir reikšti savo nuomonę. P. Dupuy taip pat pateikė pavyzdžių iš Anglijos, kurioje savo nuomonę žmonės galėjo išsakyti ypač laisvai.

ŠARŽO KELIAS Į LAIKRAŠČIO PUSLAPIUS

Karikatūrų kultūros pagrindas – žmonių bruožų transformacija. Nupieštas žmogus turi būti atpažįstamas, bet tuo pačiu metu jo bruožai yra iškraipyti. Iš pradžių žmonės buvo vaizduojami su gyvūnų kūno dalimis. Renesanso laikais menininkai, norėdami suprasti tikrąją grožio prigimtį, žmogaus veide ieškojo netobulumų ir juos išryškindavo. Iš pradžių veidų deformavimas buvo laikytas dailininkų kaprizu, tačiau ilgainiui karikatūros išpopuliarėjo tarp aukštuomenės – iki tol, kol karikatūrose neatsirado politinių motyvų. Dailininkai Prancūzijoje, Anglijoje pradėjo šaipytis iš karalių, kitų valdžios atstovų, buržua bei verslininkų. Karikatūristų taikinyje atsidūrė įtakingiausi visuomenės sluoksniai – minkštakūniai. Piešiniuose atsispindintis politinis, socialinis diskursas sukeldavo pasipiktinimo bangas – dažniausiai nepasitenkinimą reiškė tie, iš kurių buvo šaipomasi. Atsirado labai daug žodžio laisvę ribojančių įstatymų. „Kuo daugiau draudimų, cenzūros įstatymų buvo išleidžiama, tuo daugiau karikatūrų buvo piešiama“, – pasakojo P. Dupuy. Ypač aktyviai karikatūristai buvo represuojami XX amžiuje. Šaržų atsiradimo bangas sukeldavo lemtingi įvykiai (karai, revoliucijos) ir dailininkai tapo žmonėmis, kurie išsakė didžiosios visuomenės dalies poziciją. „Atsiveria nauja erdvė, kurioje galima išsilieti“, – teigė istorikas. Tai lėmė dar didesnį karikatūros populiarumą, jos buvo pripažintos kaip atskiras meno žanras ir pradėjo plisti visame pasaulyje. Todėl galima sakyti, jog karikatūra ir dabar yra priemonė besti pirštu į pasaulio bėdas bei išreikšti nuomonę, kurią reikšti garsiai yra vengiama. Vargu, ar pasirinkus tiesos kelią įmanoma išvengti aukų – tai rodo tiek istorija, tiek neseni įvykiai Paryžiuje. Tačiau be jokios abejonės, jei vis dar atsiranda žmonių, pakeliančių pieštuką kovai su rimtesniais ginklais – tai daryti verta.

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

13


Elijaus Kniežausko nuotr.

Atsvaros

Rusijos propagandai beieškant

ROKAS NAVICKAS Briuselyje kovo pabaigoje darbą pradėjo profesionalūs viešųjų ryšių ir komunikacijos specialistai, kursiantys detalų planą kovai su trečiųjų šalių propaganda. Europos Sąjungos lyderiai tikisi, kad vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikai Federica Mogherini (Federika Mogerini) planą pateiks birželio mėnesį. Akivaizdu, kad Europos Sąjunga deda pastangų spręsti informacinio karo problemą, tačiau ne taip greitai, kaip norėtų Baltijos šalys. Būtent jų visuomenėms aiški strategija yra aktuali, nes Kremlius nuolat didina lėšas skirtas propagandos mašinai kurti.

PROPAGANDINIO GINKLAVIMOSI VARŽYBOS

Be to, Rusija trukdo ar mažina finansavimą neįtikusioms šalies žiniasklaidos priemonėms, atleidžia žurnalistus, o ištikimiems propagandos kūrėjams net ir smunkant šalies ekonomikai negaili milijoninių investicijų. Vien 2015 metais globaliai anglų kalba transliuojančiam „Russia Today“ televizijos kanalui Maskva skirs bent 400 mln. JAV dolerių. Politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto doktorantas Viktoras Denisenko teigia, kad vienu iš Rusijos naudojamų metodų informaciniame kare siekiama priversti auditoriją abejoti patikimos informacijos patikimumu. „Kartais Rusijos propaganda net neslepia to, kad ji meluoja (naratyvas būna primityvus ir lengvai demaskuojamas), tačiau jos tikslas – sukurti iliuziją, kad meluoja visi, o kai meluoja visi - nelieka pasitikėjimo”, - aiškina politinės retorikos ekspertas. 14

Nuo Šaltojo karo pradžios Europos valstybės bando išsiaiškinti, kaip kovoti su dezinformacijos skleidėjais ir juos remiančiais asmenimis, tačiau efektyvių sprendimų nepavyko rasti iki šiol. Dabar ES viena svarbiausių užduočių – sumažinti priešiškos propagandos sklaidą.

Žinomas britų žurnalistas Edwardas Lucasas (Edvardas Lukasas) teigia, kad Europos Sąjunga neturėtų varžytis su kaimyne dėl to, kuri daugiau lėšų skirs žiniasklaidos priemonėms. „Vien tik paprastomis investicijomis neįmanoma pasiekti reikšmingų rezultatų. Būtina analizuoti, kokių tikslų siekiama skleidžiant propagandą. Tada yra galimybė rasti efektyvių problemos sprendimo būdų“, – įsitikinęs apžvalgininkas.

ĮRANKIS – ŽURNALISTAI

Pasak E. Lucas’o, investuoti pinigus ir kurti naujus televizijos kanalus, skirtus kovai prieš propagandą nėra tinkamiausias pasiūlymas, naudingiau būtų skirti lėšas tiriamajai žurnalistikai. „Toks sprendimas leistų tirti, kaip veikia Vakarų propagandinė žiniasklaida, parodyti Rusijos valstybės kontrolę ir įtaką įmonių savininkams, redaktoriams ir žurnalistams. Pravartu pasinaudoti Ukrainos patirtimi, nes yra žurnalistų, komunikacijos specialistų, labai gerai suprantančių, kaip veikia propaganda, toje pačioje Rusijoje yra, todėl būtų naudinga specialistų žinias perteikti Rytų Europos žiniasklaidos atstovams“, – savo pastebėjimais dalijosi žurnalistas. Tuo metu Komunikacijos fakulteto mokslininkas V. Denisenko teigiamai vertina televizijos kanalo rusakalbiams Baltijos šalių gyventojams steigimo idėją. Jai taip pat pritaria Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas doc. dr. Nerijus Maliukevičius. „Jei Europos Sąjunga ar Amerika nuspręs finansiškai paremti naujus televizijos kanalus, tai bus naudinga kovojant su propaganda. Mūsų tautinės bendruomenės neturi gyventi kitoje informacinėje erdvėje, kurią sukuria Rusijos žiniasklaida“, – mano politologas.


„Reikia aiškintis, kodėl žmonės žiūri propagandinius kanalus, kas lemia tokį jų sprendimą. Mokslininkų rekomendacijos turėtų padėti spręsti politinio saugumo klausimus“, – sakė N. Maliukevičius.

PURVINI PINIGAI IR VERTYBIŲ STOKA

N. Maliukevičiaus teigimu, parsiduoti Kremliui ir dirbti propagandinėje žiniasklaidoje žurnalistus motyvuoja didesni atlyginimai, požiūris į profesiją ir moralinių vertybių trūkumas. E. Lucasas įsitikinęs, kad žurnalistų sprendimą dirbti Rusijos žiniasklaidoje lemia naivumas, nuoskaudos ir paprasčiausias nesuvokimas, kur jie dirba ir kokį produktą kuria. Anot žurnalisto, dažniausiai propagandinėje žiniasklaidoje dirba tie, kurie ką tik baigė universitetą. Vieniems žmonėms atrodo, kad tai yra puiki karjeros pradžia, o kitiems nepasiseka įsidarbinti populiariausiuose televizijos kanaluose, todėl ieškoma alternatyvų. „Yra ir tokių žurnalistų, kurie suvokia, kad prisideda prie propagandos kūrimo, tačiau jie parsiduoda dėl geresnio užmokesčio, jaučia neapykantą Amerikai, nepalaiko Vakarų vykdomos politikos, todėl nori kritikuoti ir parodyti, kokia netikusi Vakarų valdymo sistema, kiek daug problemų patiria žmonės“, – tvirtina E. Lucasas.

REIKALINGI TYRIMAI IR ANALIZĖ

V. Denisenko atkreipia dėmesį, kad viena iš esminių valstybės politikos užduočių šiandien yra ugdyti piliečių gebėjimą kritiškai vertinti žiniasklaidos pranešimus, atskirti patikimą informaciją nuo nepatikimos. „Mūsų visuomenė nėra labai atspari propagandai. Mokyti kritiškai mąstyti reikia nuo mokyklos suolo. Kritinio mąstymo skatinimas praverstų apskritai – ir ne tik propagandinio puolimo atveju“, - teigia V. Denisenko. N. Maliukevičiaus teigimu, ypač valdžios atstovams svarbu imtis veiksmų tik įvertinus situaciją. „Akademinė bendruomenė turi įvertinti esamą situaciją, vykdyti socialines apklausas. Reikia aiškintis, kodėl žmonės žiūri propagandinius kanalus, kas lemia tokį jų sprendimą. Mokslininkų rekomendacijos turėtų padėti spręsti politinio saugumo klausimus“, – sako N. Maliukevičius. Šiuo metu diskutuojama, ar vertėjo Lietuvoje nutraukti „RTR Planeta“ kanalo transliaciją, ar tai apskritai gali būti veiksmingas sprendimas valdant propagandos grėsmę. Tuo abejoja ir Estijos bei Latvijos žurnalistai susiduriantys su panašiomis Rusijos propagandos problemomis. Ir tai nepaisant aplinkybės, kad kitose Baltijos šalyse rusų tautinė mažuma yra gausesnė. Estų verslo interneto dienraščio „Aripaev“ vyriausiasis redaktorius Meelis Mandelis (Milis Mandelis) įsitikinęs, kad tai dar labiau eskaluoja problemą, skatina rusų tautinės mažumos neapykantą prieš tos šalies vadovybę ir motyvuoja žiūrėti propagandinių televizijos kanalų laidas.

„Valdžios su tautinėmis mažumomis turi nuolat bendrauti, tačiau ne tik prieš rinkimus į valstybės ar Europos Sąjungos parlamentą. Būtina išklausyti kitataučių nuomonę ir atsižvelgti į jų siūlymus. Kitu atveju, didėja tautinių mažumų neapykanta, o Maskva tuo gali lengvai pasinaudoti, siekdama sukelti rimtą konfliktą“, – įspėja vyr. redaktorius. Žurnalistui antrina tiriamosios žurnalistikos centre „Re:Baltica“ dirbanti garsi latvių žurnalistė Inga Springe (I.ngaSpringė). Ji sako, kad propagandinių kanalų draudimas yra tik laikina priemonė, kuri veikia labiau kaip perspėjimas, tačiau nepadeda pasiekti reikšmingų pokyčių. Nutraukiant kanalų transliacijas, neįmanoma apsaugoti žmonių nuo dezinformaciją skleidžiančių informacijos šaltinių. Tautinės mažumos visada turės galimybę rinktis kitas alternatyvas, draudimai laisvai rinktis televizijos kanalus paskatins galvoti, kad valstybė nesirūpina kitataučiais, tai sukels pyktį ir norą izoliuotis.

NEPRIKLAUSOMOS ŽURNALISTIKOS VILTYS

„Kitataučiai turi jaustis savo šalies dalimi, suprasti, kad valstybė stengiasi jais pasirūpinti ir suteikti reikiamą pagalbą. Vis dėlto dabar matome visai kitokį vaizdą, politinės partijos tik blogina situaciją ir didina nesantaiką. Politikai privalo sukurti sąlygas, kad padidėtų nepriklausomų ir laisvų žiniasklaidos priemonių tautinėms mažumos, informacija būtų prieinama visiems“, – aiškina Inga Springe. M. Mandelis stebisi, kodėl Baltijos šalyse nėra transliuojamas nepriklausomas rusų televizijos kanalas „Dožd“. Jis neabejoja, kad tokius TV kanalus reikėtų leisti transliuoti Baltijos valstybėse, nes kuo daugiau bus alternatyvų tautinėms mažumoms, tuo sparčiau mažės propagandos sklaida. Latvijos ir Estijos žurnalistai I. Springe ir M. Mandelis sutinka, kad kurti savo televizijos kanalus kitataučiams yra gerokai per brangu, daug naudingiau būtų versti nacionalinių transliuotojų laidas į rusų kalbą ir stengtis sudominti žmones nauju turiniu. Žurnalistas E. Lucasas apibendrina: „Norint sumažinti propagandos sklaidą būtina aiškinti kylančias sąmokslo teorijas, gerinti darbą tikrinant faktus, kurie gali neatitikti tikrovės, reikalingos investicijos į kokybišką žurnalistiką tam, kad būtų kuriama atsvara vis didesnį finansavimą gaunančiai propagandinei žiniasklaidai“.

Investicija į tiriamąją žurnalistiką – žingsnis teisingų sprendimų link“, – pabrėžia E. Lucasas. T. Vinicko/DELFI nuotr. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

15


Ar atsisveikinote

su teise į privatumą? E . S N O W D E N O D O K U M E N TA I I R L I E T U VA

LUKRECIJUS TUBYS

AISTĖ PAGIRĖNAITĖ

Baltijos jūros dugnu tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestas šviesolaidinio tinklo kabelis leidžia užtikrinti spartų internetą. Tačiau yra įtarimų, kad juo gali naudotis saugumo tarnybos, rinkti ir dalytis informacija apie privatų asmenų gyvenimą.

,,SURINKTI VISKĄ“

Tai aiškėja iš Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) ir Švedijos nacionalinės radijo signalų saugojimo agentūros (FRA) pasirašyto susitarimo, kurį nutekino buvęs NSA darbuotojas Edwardas Snowdenas (Edvardas Snoudenas). Jame rašoma, kad Jungtinėse Valstijose esanti NSA, bendradarbiaudama su kitomis valstybėmis, renka viso pasaulio žmonių duomenis ir juos saugo milžiniškose talpyklose. Tokiu principu veikianti bene didžiausia žvalgybos agentūra informaciją renka ne apie įtartinus asmenis, o viską, kad vėliau, atėjus reikalui, būtų galima atsekti veiklos motyvus.

16

NSA yra JAV vyriausybinė organizacija, besirūpinanti pasauliniu informacijos stebėjimu, rinkimu ir apdorojimu žvalgybos ir kontržvalgybos tikslams. Formaliai įkurta 1952-aisiais prezidento Harry Trumano (Hario Trumeno), ji iš pradžių buvo slepiama nuo visuomenės. Organizacija yra atsakinga ir už JAV vyriausybės ryšių ir informacinių sistemų apsaugą nuo įsiskverbimo ir kibernetinių atakų. Agentūra taip pat įgaliota įgyvendinti savo tikslus naudojant slaptas priemones, tarp kurių – įsilaužimas į elektronines sistemas ir galimas kenkimas naudojant ardomąją programinę įrangą. Šaltojo karo metais sukurta ,,ECHELON” programa, kurioje kartu su NSA dirbo tokio pat tipo Didžiosios Britanijos, Kanados, Australijos ir Naujosios Zelandijos organizacijos (taip pat žinomos kaip UKUSA grupė arba ,,Penkios akys”), buvo sukurta tam, kad galimai stebėtų didelę dalį civilių perduodamo duomenų srauto telefonu ir faksu. 1999-aisiais BBC pranešė gavusi patvirtinimą iš Australijos vyriausybės, jog egzistuoja pasaulinis šnipinėjimo tinklas, kuris ,,leidžia pasiklausyti kiekvieno telefono pokalbio ar perskaityti kiekvieną elektroninį laišką bet kur planetoje“. Didžioji Britanija ir JAV buvo įvardintos kaip pagrindiniai šios programos veikėjai. ,,ECHELON” sulaukė daug kritikos iš UKUSA nepriklausančių šalių, ypač dėl veiklos, kuri susijusios ne su nacionaliniu saugumu, bet su politiniu ir pramoniniu šnipinėjimu.


NSA taip pat yra galimai įtraukta į šantažo planavimą naudojant ,,SEXINT“ (duomenų rinkimą apie galimų taikinių seksualinę veiklą internete). 2013-aisiais su E. Snowdenu bendradarbiavęs žurnalistas Glennas Greenwaldas (Glenas Grynvaldas) savo straipsnyje, publikuotame ,,The Huffington Post“, rašė, jog remiantis visiškai slaptu NSA dokumentu, agentūra stebėjo ir rinko duomenis apie seksualinę veiklą internete, kad vėliau tai panaudotų asmenų, kurie įtariami mėginantys radikalizuoti aplinkinius kurstančiomis kalbomis, reputacijos sunaikinimui. Asmenys, apie kuriuos buvo renkama informacija, nebuvo padarę jokio nusikaltimo ir nebuvo niekuo kaltinami. G. Greenwaldas ,,surinkti viską“ strategiją, įdiegtą buvusio NSA direktoriaus Keith B. Alexanderio (Kyto Aleksanderio), įvardija kaip modelį išsamaus, visą pasaulį apimančio informacijos archyvavimo, kuriuo ne vienerius metus užsiima NSA.

,,VISUOMENĖ TURI NUSPRĘSTI“

,,Aš nenoriu gyventi visuomenėje, kuri užsiima tokiais dalykais”,- 2013-aisiais interviu ,,The Guardian” apie kalbėjo E. Snowdenas. Tuomet trisdešimtmetis NSA darbuotojas atsisakė puikiai apmokamo darbo Havajuose, kur buvo vienas NSA centrų, ir pasirinko bėglio gyvenimą. Nors JAV vyriausybė E. Snowdeną laiko valstybės išdaviku, kitur į jį žiūrima kaip į teisybės gynėją ir pavyzdį kitiems: E. Snowdenas yra apdovanotas ne vienu tarptautiniu apdovanojimu (,,Didžiojo brolio“, ,,IQ“ ir kt.). Paviešinus slaptus NSA dokumentus, informacinių technologijų specialistui iš pradžių teko slapstytis Honkonge, šiuo metu jis – Rusijoje. 2012-aisiais ,,The Guardian” žurnalistas G. Greenwaldas gavo anoniminį pranešimą apie įslaptintus dokumentus, kuriais anonimas (tuomet pasirašęs ,,Cincinatu”) norėtų pasidalinti. Neilgai trukus E. Snowdenas susisiekė ir su dokumentinių filmų kūrėja Laura Poitras, kurią pasirinko pamatęs jos filmą apie NSA vidaus informatorių William Binney. 2013-ųjų balandį E. Snowdenas pradėjo bendradarbiavimą su G. Greenwaldu ir L. Poitras. Tai, ką atskleidė paviešinti NSA dokumentai, susilaukė viso pasaulio dėmesio. Pirmiausia buvo atskleista programa ,,PRISM“, kuri, turint teismo leidimą, suteikia galimybę prieiti prie amerikiečių ,,Google“ ir ,,Yahoo“ paskyrų. Taip pat buvo paviešinti duomenys apie NSA skambučių bazę: slaptą teismo nurodymą komunikacijų bendrovei ,,Verizon“ perduoti NSA milijonus amerikiečių telefoninių pokalbių įrašų kasdien bei Prancūzijos piliečių, tarp kurių aukšto lygio verslininkai ir politikai, internetinių ir telefoninių pokalbių sekimą. Buvo atskleista, jog NSA renka milijonus elektroninių laiškų, seka gyventojų internetinės paieškos turinį bei nustato mobiliųjų telefonų buvimo vietas. NSA, jos atitikmuo Didžiojoje Britanijoje GCHQ bei CŽV šnipinėjo asmenis, žaidžiančius kompiuterinius žaidimus ,,Second life“ ir ,,World of Warcraft“, nes agentūros įtarė, jog šie žaidimai gali būti naudojami kaip teroristinių ryšių centrai. E. Snowdenas atskleidė, jog NSA iš visiškai slapto ,,juodojo biudžeto“ mokėjo privačioms technologijų kompanijoms, kad gautų prieigą prie komunikacijos tinklų. Agentūroms buvo skirta 52 milijardai dolerių vien 2013-ųjų finansiniams metams. NSA pareiškimas pavadintas ,,SIGINT Strategy 2012-2016“ patvirtino agentūros planus tęsti šnipinėjimo veiklos plėtimą.

NSA strategijos tikslas – ,,galimybė šnipinėti bet ką, bet kada, bet kur “.

L. Poitras ir žurnalistas Jamesas Risenas straipsnyje, publikuotame ,,The New York Times“, atskleidė pagrindinį NSA strategijos tikslą – ,,ženkliai padidinti pasaulinio tinklo įvaldymą“ ir ,,įgauti galimybę šnipinėti bet ką, bet kada, bet kur“. Kodėl E. Snowdenas ryžosi rizikuoti viskuo ir atskleisti šią informaciją? Versijų yra įvairių: vieni įžvelgia galimą bendradarbiavimą su JAV varžovėmis Rusija bei Kinija, kiti įtaria buvusį NSA darbuotoją tai padarius dėl pinigų. Pats E. Snowdenas interviu ,,The Guardian“ ironiškai atsakė į šiuos kaltinimus: ,,Jei būtumėte mano vietoje – gyventumėte privilegijuotą gyvenimą Havajuose ir uždirbtumėte galybę pinigų, – kas turėtų nutikti, kad viską mestumėte?“ Tame pačiame interviu E. Snowdenas atskleidžia vieną iš savo poelgio motyvų: ,,Sėdėdavau darbo vietoje ir stebėdavau, kas vyksta. Tuomet susimąstydavau: tai visuomenė turi nuspręsti, ar tokia politika ir tokios programos yra priimtinos, ne vyriausybė“. E. Snowdeno atskleista informacija sukūrė įtampą tarp JAV ir kelių artimų jos sąjungininkių: Brazilijos, Prancūzijos, Meksikos, Kinijos, Vokietijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos ir kitų valstybių. Vokietijos kanclerė Angela Merkel tuomet pareiškė, jog ,,šnipinėjimas tarp draugų“ yra ,,nepriimtinas“. Dabar ima aiškėti, jog NSA galimai domina ir Baltijos regiono šalių, tarp jų Lietuvos, gyventojų asmeniniai duomenys.

ĮSIPAREIGOJO TEIKTI ŽVALGYBINĘ INFORMACIJĄ

2013 metų pabaigoje atskleista, kad FRA tų pačių metų balandžio

18 dieną pasirašė dokumentą, kuriame įsipareigojo NSA teikti unikalią žvalgybinę informaciją apie Rusiją. Apie tai pirmasis prakalbo Švedijos nacionalinis transliuotojas SVT. Dokumente minimas ir Baltijos regionas, tiksliau – The Baltic, neišskiriant konkrečių valstybių. Taip pat rašoma, kad JAV ir Švedijos tarpvalstybinis bendradarbiavimas prasidėjo 1954 metais. 2011 metais Švedijos FRA, būdama „ypatingai kompetentinga, techniškai inovatyvi ir patikima partnerė“, suteikė priėjimą prie informacijos, einančios kabeliu Baltijos jūros dugnu, kartu dalindamasi unikalia žvalgybine informacija apie Rusijos politikus ir energetiką. Antrame puslapyje rašoma, kad NSA Švedijai teiks techninę pagalbą, mokymus, o Švedija išduos žvalgybinę informaciją apie Rusiją ir Baltijos regioną. Dokumente minima, kad šis šalių susitarimas yra ypatingai slaptas dėl Švedijos oficialios neutraliteto pozicijos. Tiriamosios žurnalistikos atstovas iš Škotijos Duncanas Campbellas (Dankanas Kempbelas), tyrinėjęs šnipinėjimo programas, teigia, kad Švedija yra viena didžiausių „Penkių akių“ – anglakalbių valstybių Kanados, Naujosios Zelandijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Australijos – žvalgybos tarnybų partnerių. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

17


Section 1(1) and (2) SFS 2008: 717 (foreign policty terrorism etc)

Section 1(3) SFS 2008: 717 (auxiliary operations)

Government and agencies give general directions Sections 4(1) and 5

Government gives general directions Section 4(2)

Report to client

Record Database Section 4, SFS 2007: 261

FRA defines search concepts subject to Court approval

Targeting Database with search concepts Section 6, SFS 2007: 261 Interaction point controlled by the Inception for Defence Intelligence

Filtering

Content data

Analysis Database Section 3, SFS 2007: 261 Source Database Section 2, SFS 2007: 261

Traffic data

Communication in cables crossing the borders

Jo teigimu, Švedija yra suteikusi NSA bei Didžiosios Britanijos žvalgybos agentūrai GCQH priėjimą prie po Baltijos jūra esančių kabelių informacijos. Programos kodinis pavadinimas – „Sardine“. Anot Opendemocracy.net svetainėje paskelbtos analizės, FRA renka ne tik komunikacijų metaduomenis (techninius duomenis, kurie gali atsakyti į klausimus kas, kur, kada ir pan., plačiau apie juos kiek vėliau), tačiau ir jų turinį. Metaduomenys, pasak žurnalistų, yra saugomi 18 mėnesių. Publikacijoje rašoma, kad FRA nėra numačiusi tiesioginių taikinių. Duomenys masiškai saugomi pagal įstatymą. Tai skirta įeinančioms ir išeinančioms iš Švedijos, o ne vidinėms komunikacijoms. Anot žurnalistų, po informacijos rinkimo į žvalgybininkų rankas patenka ne visi, o tik atrinkti duomenys. Taip pat elgiasi ir NSA: surenkama viskas, o vėliau, kai reikia, išsitraukiama. Puikus pavyzdys galėtų būti A. Merkel sekimas trejus metus prieš einant pareigas ir daugiau nei šešerius metus po to.

GALIMA SEKTI NET PREZIDENTĄ

Apie Švedijos bendradarbiavimą su NSA yra kalbėję ir Europos Parlamento nariai. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas yra paskelbęs, kad FRA „renka ir gauna duomenis iš optinių skaidulinių (šviesolaidinių – aut.) kabelių, kurie kerta Švedijos sienas ateidami iš Šiaurės ir Baltijos valstybių bei Rusijos ir jais yra perduodami duomenys JAV. Be to, ši agentūra, manoma, perima ir reguliariai stebi Norvegijos telefonijos ir interneto kabelius, einančius per Švedijos teritoriją, taip pat perima mobiliųjų telefonų duomenis ir skambučius iš kitų Šiaurės šalių, kai signalas perduodamas per Švedijos GSM linijas.“ Švedijoje taip pat įdiegta vadinamoji „Xkeyscore“ programa. Remiantis EP komiteto turima medžiaga, „Xkeyscore“ programa sudaro galimybę NSA analitikams be išankstinio leidimo naršyti milžiniškose duomenų bazėse, apimančiose milijonų žmonių elektroninius laiškus, pokalbius internetu ir naršymo istorijas, taip pat jų metaduomenis. Ši programa apibūdinama kaip plačiausiai siekianti NSA sistema, galinti apimti „beveik viską, ką tipinis vartotojas veikia internete.“ LUKRECIJUS TUBYS ir AISTĖ PAGIRĖNAITĖ

Signal Environment Database Section 5, SFS 2007: 261

Transfer to partners

Transfer of all cable communication Chapter 6 section 19(a), SFS 2003: 689

18

Kaip FRA valdo komunikaciją ir informaciją. Šaltinis: Klamberg (2010).

Database for Open Sources

E. Snowdenas, komentuodamas „Xkeyscore“ programą sakė, kad „sėdėdamas prie savo darbo stalo turiu galimybę sekti bet ką. Nuo jūsų […] iki federalinių teisėjų ar netgi prezidento, jei turiu jo asmeninio elektroninio pašto adresą.“ Anot Švedijos žurnalistų, FRA atstovas spaudai Fredrikas Wallinas (Fredrikas Valinas) atsisakė komentuoti, kaip ši sistema yra naudojama praktiškai. Į FRA kreipėmės ir mes. Sulaukėme atsakymo, kuriame teigiama, kad FRA bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais, tačiau nei kokios tai valstybės, nei kokios programos naudojamos, neatskleidžiama.

LIETUVOJE INTERNETAS SAUGUS?

Šviesolaidinio tinklo kabelis, jungiantis Lietuvą ir Švediją,

nutiestas 1997 metais. Prie Švedijos taip pat prisijungusios Latvija, Estija, Suomija, Lenkija. Prašyta pateikti daugiau informacijos, Susisiekimo ministerijos atstovė Dalia Perednienė pasakė, kad kabelis ministerijai nepriklauso. Žurnale „Submarine Fiber Optic Communications-Systems: SFOCS“ 1997 metais paskelbta, kad kompanija Ericsson parūpino keletą šviesolaidinio tinklo kabelio sistemų, tarp kurių ir Švedijos-Lietuvos. Sistemos buvo įdiegtos privačių kompanijų „Telia AB“ bei AB „Lietuvos telekomas“ bendromis jėgomis. Tai patvirtinęs TEO LT atstovas spaudai Audrius Stasiulaitis nurodė, kad „TEO LT“ priklauso „TeliaSonera“ grupei, optinio kabelio jungtis tarp Lietuvos ir Švedijos yra „TeliaSonera“ nuosavybė. Ši bendrovė prižiūri, eksploatuoja ir atnaujina duomenų perdavimo sistemas“. Pasak jo, jungtis „leido sutrumpinti duomenų perdavimo kelią iki Švedijos tinklų. Iki šiol ši linija yra plačiai naudojama interneto, duomenų ir balso paslaugoms.“ „TEO LT“, kaip ir telekomunikacijų bendrovė „Omnitel“, yra valdomi tos pačios Švedijos-Suomijos kompanijos „TeliaSonera“. Pastaroji 2008 metais perkėlė savo elektroninių laiškų serverius iš Švedijos į Suomiją, siekdama užtikrinti vartotojų iš Suomijos informacijos saugumą dėl Stokholmo šnipinėjimo.


Paklaustas apie saugumo reikalavimus šiam kabeliui, Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjas Rytis Rainys tikino, kad kabelis buvo nutiestas privačiomis lėšomis, tad RRT nedalyvauja jo kontroliavime. „Tai privataus kapitalo investicija ir viską sprendė kompanijos. Kontrolės RRT nevykdė ir iki šiol nevykdo. Nelabai matome poreikio, nes tiek saugumo, tiek patikimumo prasme pagal interneto ryšio infrastruktūrą Lietuva yra lyderis ne tik Europoje […] dėl šviesolaidinės optikos pateikimo vartotojams“, – sako R. Rainys. Anot jo, jungtis su Švedija tikrai nėra vienintelė, panašių jungčių yra keliolika. Valstybės saugumo departamentas (VSD) yra įspėjęs, kad tiek telefoninės komunikacijos, tiek internetas nėra saugūs, o „šiuolaikinės technologijos leidžia žvalgybos tarnyboms vykdyti slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą kitų valstybių teritorijoje. Užsienio žvalgybos tarnybos taip pat turi tokias galimybes Lietuvoje“.

DALINASI ŽVALGYBINE INFORMACIJA

Dokumentai rodo, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, yra šnipinėjimo taikinys, o internetinė jungtis suteikia technines galimybės tai atlikti. Svarbus klausimas, ar tai vyksta su Lietuvos žvalgybos tarnybų žinia. Britų žurnalistas Edwardas Lucasas (Edvardas Lukasas), knygos apie E. Snowdeną bei žvalgybos tarnybas autorius, teigia, kad Švedijos ir NSA bendradarbiavimas yra normalus „ir kadangi Rusija turi glaudų ryšį su Baltijos valstybėms, noras išsiaiškinti, kas ten vyksta, skamba logiškai.“ Buvęs NSA darbuotojas Thomas Drake‘as (Tomas Dreikas) taip pat tikino, kad Lietuva, kaip ir Švedija, turėtų būti priskirta prie Trečiųjų šalių pagal NSA skirstymą. Kitas NSA darbuotojas, agentūroje dirbęs apie 40 metų, Williamas Binney (Viljamas Binis) pažymėjo, kad Baltijos šalys tapo Europos Sąjungos ir NATO dalimi prieš jam išeinant iš NSA. „Taigi nežinau šių šalių ryšio. Kadangi jos yra NATO, jų bendradarbiavimas tikrai vyksta bent jau dalijantis žvalgybine informacija. […] Manau, jos yra dar trys šalys, įtrauktos į masinį informacijos rinkimą šviesolaidinio tinklo kabeliais“, – laiške teigia W. Binney. Buvęs VSD darbuotojas Kastytis Braziulis tikina, kad informacijos dalybos ne visada vyksta labai sklandžiai. „Kolaboravimas yra. Informacijos suteikimas priklauso nuo to, koks yra pasitikėjimo lygis. Mano įsitikinimu, kartais gali prašyti informacijos ir negausi. Tačiau jis nėra toks didelis, kaip galėtume įsivaizduoti“, – sako jis. 2014 metų pabaigoje pasirodžiusi JAV Senato ataskaita apie CŽV kalėjimus Europoje iškėlė dar daugiau klausimų apie valstybių saugumo tarnybų bendradarbiavimą. Parlamentinio tyrimo vadovas, Seimo narys Arvydas Anušauskas tikino, kad apie kalėjimus iš politikų praktiškai niekas nežinojo. „Nei apie juos, nei apie turinį, nei apie veiksmus politikai apskritai nebuvo informuojami. Netikėti prezidento Brazausko ar Adamkaus pasakymais nebuvo pagrindo“, – „Žinių radijui“ tuomet sakė A. Anušauskas.

Šie politiko žodžiai sustiprina su E. Snowdenu dirbusio žurnalisto G. Greenwaldo teiginius, kad politikai laikomi tokios svarbios, tarpvalstybinės informacijos užribyje. Jo teigimu, interviu metu su vienu NSA pareigūnu paaiškėjo, jog tarp valstybių pasirašytos sutartys egzistuoja be politikų, parlamento narių žinios. „Nesvarbu, kokia partija belaimėtų, valstybių partnerystė tęsiasi ta pačia forma, kaip ir anksčiau. […] Taip yra dėl to, kad niekas, be žvalgybos agentūrų, nežino, kad tie susitarimai egzistuoja“, – sakė jis.

„NEKOMENTUOSIME“

„Universiteto žurnalistas“ kreipėsi į Lietuvos institucijas bei politikus, prašydamas pasidalyti savo žiniomis bei įžvalgomis apie Lietuvos vaidmenį masinio šnipinėjimo veikloje. Anot Ryšių reguliavimo tarnybos Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjo R. Rainio, tarp ekspertų iki šiol diskutuojama, kaip Lietuva turėtų sureaguoti į atskleistus dokumentus. Jis taip pat rekomendavo kreiptis į Krašto apsaugos ministeriją. Krašto apsaugos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus vedėja Viktorija Cieminytė atsakė, kad „pastaruoju metu stebima suaktyvėjusi informacinė veika, kuria siekiama sumenkinti pasitikėjimą sąjungininkais ir nutekinant žurnalistams sufalsifikuotus dokumentus. Jūsų pateiktos informacijos nekomentuosime.“ Užsienio reikalų ministerija, paprašyta pakomentuoti NSA ir FRA susitarimą, atsakė, kad „nekomentuoja neaiškios kilmės ir nepatikrintos informacijos.“ Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Andrius Mazuronis pareiškė, kad „tokius dalykus komentuoti būtų ne visai rimta“. „Svetimų valstybių dokumentai, ant kurių neva yra grifas „visiškai slaptai“ ir kurie kažkokiu būdu atsiranda kažkieno rankose, jau dalykas pakankamai nepatikimas“, - sakė jis. Papasakojus, kad dokumentai yra paviešinti, juos galima rasti internete, ir kad apie juos jau yra kalbėta, bet tik ne Lietuvoje, A. Mazuronis atsakė, kad nekomentuos dokumentų, dėl kurių autentiškumo nėra tikras, ir išsakė nuomonę, kad slaptųjų tarnybų veikimo būdai „viešumoje turėtų būti aptarinėjami kaip galima mažiau ir tik esant tikrai rimtai būtinybei.“ Komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas atsisakė atnaujinti savo poziciją ir, į klausimą raštu, sureagavo tuo pačiu 2013 metais išsakytu komentaru: „Vis tiek visa ta informacija eina iš E. Snowdeno. Kaip mes bežiūrėsim, jis dabar yra Rusijoje. Rusijai yra naudinga tam tikra tokia Vakarus kompromituojanti, statanti į nepatogią padėtį, situacija. Kiek žinau, nei Švedijos gynybos ministrė, nei kiti oficialūs asmenys tos informacijos nekomentuoja ir pabrėžia, kad jie yra partneriai su JAV, jų santykiai yra geri. Kokių tai kitų duomenų mes tikrai neturime, tik stebime Švedijos reakciją, ir kol kas tiek”. Kita NSGK komiteto narė, buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė per savo padėjėją Seime atsakė, kad „Snowdeno įvykdytų nusikaltimų nekomentavo, nekomentuoja ir nekomentuos.“ Prašyta paaiškinti, ką turėjo omeny sakydama „nusikaltimai“, atsakė, kad „valstybės paslapčių išdavimas yra nusikaltimas“. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, komentuodama E. Snowdeno dokumentų paviešinimus, 2013 metų liepos mėnesį tikino, kad lauks atsakymų. „Jie [ JAV] yra atviri bendradarbiauti, atviri paaiškinti ir tai yra svarbu tolesniam kooperavimuisi, turint omeny abiejų regionų žvalgybinį darbą, nukreiptą prieš terorizmą. Žinoma, duomenų apsauga yra ypač svarbi ir būti apsaugotiems yra mūsų prioritetas, tad čia mes laukiame konkrečių atsakymų.“ UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 19


Siekdami išsiaiškinti, ką dabar mano Prezidentūra, išsiuntėme užklausimą su prašymu pakomentuoti anksčiau apkalbėtus dokumentus. Sulaukėme atsakymo elektroniniu paštu, kad „Prezidentūra nepatvirtintos informacijos nekomentuoja.“ Anot naujienų portalo faktai.lt vyriausiojo redaktoriaus Artūro Račo, nenoras komentuoti viešojoje erdvėje yra suprantamas dėl siekio išlaikyti gerus santykius su JAV. „Manau, kad tai galbūt […] bėda visų mažų valstybių. […] Didžiausia stipriausia valstybė, kuri labiausiai yra nukentėjusi nuo teroristų grėsmės, naudodamasi savo įtaka ir galia, įkalba savo mažesniuosius partnerius. […] Mažesnės valstybės, ypač Rytų Europos, tam tikra prasme tenkina JAV saugumo poreikius ir tenkinimai ne visada galbūt mums atrodo teisėti. Mes tiesiog vykdome užsakymą. […] Mes gal savanoriškai atsiduodame šiai įtakai, nes reikėjo užtarimo iš JAV, kai stojome į NATO ir prieš Rusiją, kuri ateitų į pagalbą mums“, – kalbėjo žurnalistas, manantis, kad „galbūt savanoriškai užleidžiame pozicijas žmogaus teisių srity, kad galbūt gautume saugumą kitom sritims.“

AR LIETUVAI PRIREIKS E. SNOWDENO?

Šie 2013-aisiais atskleisti dokumentai parodė apie Vakaruose dominuojančią tendenciją mažinti teisę į privatumą. Jei prieš tai Lietuvoje tokių didelių atgarsių nebūta, pastaraisiais mėnesiais pastebimas valdžios organų vienkryptis judėjimas privatumo mažinimo link. Rugsėjo mėnesį Ryšių reguliavimo tarnyba nusprendė iki gruodžio mėnesio įpareigoti visus elektroninių ryšių teikėjus teikti srauto duomenis, kitaip vadinamus – metaduomenimis. Tikinama, kad duomenys yra reikalingi „siekiant efektyviai, iš pirminių šaltinių, nustatyti saugumo incidentų faktus, aplinkybes ir vertinant viešųjų ryšių saugumo ir vientisumo būseną.“ Gavę nurodymus iš Ryšių reguliavimo tarnybos, keli elektroninių ryšių teikėjai kreipėsi į Asmens duomenų apsaugos inspekciją, ar šis prašymas nepažeidžia žmogaus teisių. Inspekcijos direktorius Algirdas Kunčinas tvirtino, kad pažeidžia, nes tai nėra tik techniniai, bet ir asmens duomenys, ir kad tokią informaciją gali gauti tik specialiosios tarnybos su motyvuotu teismo sprendimu. Net jei tai būtų tik techniniai duomenys, jie irgi pažeistų privatumą. Techniniai metaduomenys – tai duomenys, kurie atsako į klausimus kas, kur, kada ir pan. Susisteminta ir išanalizuota didelė duomenų suma ne tik leistų pasakyti apie jūsų kasdienes veiklas internete, tačiau netgi ir gyvenimo būdą – kada keliatės, kada išjungiate kompiuterį, kada prisijungiate prie tam tikrų tinklalapių, kiek laiko praleidžiate ten, kuriuos portalus skaitote. Deepakas Jagdishas (Dypakas Džagdišas) ir Danielis Smilkovas yra Masačiusetso technologijų instituto absolventai, sukūrę programą „Immersion“, kuri, išanalizavusi jūsų elektroninio pašto duomenis, parodo, kiek daug iš tiesų galima apie jus pasakyti vien iš jūsų el. pašto metaduomenų. Iliustracijoje elektroninių laiškų tinklo pavyzdys – su kuo labiausiai susirašinėjama, su kuo mažiau, kam parašoma vos

20

LUKRECIJUS TUBYS ir AISTĖ PAGIRĖNAITĖ

„Įstatyme yra spraga, kuri leidžia sekti bet kurį žmogų neturint tam rimto pagrindo“,- teigia buvęs saugumietis K. Braziulis.

kartais. Taip pat kada buvo išsiųstas pirmasis laiškas, pavyzdžiui, kaimynui, ir kiek korespondencijų yra atlikta iš viso. Šį tinklą galima valdyti pagal laiką (juosta iliustracijos apačioje) ir tokiu būdu aiškintis veiksmų motyvus, kapstyti, kam ir kada buvo rašoma. Tarkime, jei esate žurnalistas, parašęs straipsnį, kuriame nenorėjote įvardinti šaltinio, pagal šiuos metaduomenis galima nustatyti, kas galimai yra jūsų šaltinis. Anot RRT Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjo R. Rainiaus, raštu buvo prašoma metaduomenų, susijusių tik su į arba iš Lietuvos serverių einančia informacija, tad, jei jūsų elektroninis paštas yra Google serveryje (Gmail), tie duomenys apie jus teoriškai nebūtų perduodami. Po kilusio ažiotažo Ryšių reguliavimo tarnyba atsisakė šios idėjos ir šiuo metu ieško alternatyvos. R. Rainys tikino, kad „pačių tikslas yra daryti kompromisus dėl asmens duomenų, dėl privatumo. Tai yra vertybes, kurios yra aukščiau, nei pats kibernetinis saugumo klausimas. Jei tuo suabejojama – full stop. Reikia ieškoti kitų būdų.“ Praėjusių metų pabaigoje taip pat buvo svarstomas Kibernetinio saugumo įstatymas. Jame Vidaus reikalų ministerija siekė įrašyti punktus, leidžiančius be motyvuoto teismo sprendimo ne tik atjungti dviem paroms internetą, tačiau ir gauti minėtuosius metaduomenis. Vos prieš pat įstatymo priėmimą buvo atlikti esminiai pakeitimai, sugriežtinantys privačių duomenų teikimą policijai.

TARNYBŲ DARBAS UŽ TAMSINTŲ STIKLŲ

2013-ųjų pradžioje buvo priimtas naujas Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Anot buvusio VSD darbuotojo K. Braziulio, jis atvėrė didesnio šnipinėjimo masto galimybes. Dabar, jei pareigūnas nori sekti žmogų, jis turi gauti informacijos, kad žmogus galimai daro, padarė ar rengiasi padaryti nusikaltimą. Pateikus ją, gaunamas vadovo, prokuroro ir teismo leidimas. „Įstatymas leido sekti žmogų be rimto pagrindo“, – komentuoja K. Braziulis minėdamas leidimą pareigūnams klausytis asmens pokalbių 24 valandas „neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui.“


„Jei žmogus, susijęs su nacionaliniu saugumu, jo pokalbių galima klausytis. Ką reiškia susijęs? Jei žmogus važinėja į Baltarusiją, Rusiją ar bendrauja su tais, kurie važinėja, jie visi – „rizikingi“, potencialūs sekimo objektai. VSD vadovas teigė, kad tie žmonės yra praktiškai vaikščiojančios grėsmės. Ką reiškia? Kad jie yra tyrimų objektai. Įstatyme yra spraga, pagal kurią galima sekti bet kurį žmogų neturint tam rimto pagrindo“, – komentuoja K. Braziulis. Jis atkreipė dėmesį, kad klausantis vieno žmogaus pokalbių, įrašomi ir jo pašnekovai, nors teismo leidimas būtų tik vieno žmogaus vardu. Anot Vidaus reikalų ministerijos viešųjų ryšių skyriaus, Lietuvoje kriminalinę žvalgybą vykdo šios institucijos – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Muitinės departamentas, Policijos departamentas, Kriminalinės policijos biuro ir teritorinės policijos įstaigos, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Vadovybės apsaugos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Kalėjimų departamentas ir laisvės atėmimo vietos. Taip pat Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos ir Valstybės saugumo departamentas, kai jų padalinai atliks kriminalinės žvalgybos veiklas. Anot pašnekovo, kiekviena jų turi savo duomenų bazes. K. Braziulis taip pat tvirtina, kad informacija nėra ištrinama, jei ja buvo pasidalinta: „Informacijos nereikia naikinti, jei ją panaudoji, tarkime, nusiuntei į užsienį, davei Ministrui pirmininkui, Prezidentei. Tada nebeturi teisės duomenų panaikinti.“ Komentuodama saugyklų klausimą, Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė teigia, kad „siekiant užtikrinti informacijos saugumą, duomenys apie saugyklas, patekimą į jas, taikomas apsaugos priemones, duomenų bazes, yra nevieši, todėl neteiktini. Tokia praktika yra įprasta ir egzistuoja visose pasaulio valstybėse.“

NEAIŠKŪS SEKIMO MASTAI

Buvusio saugumiečio teigimu, problemų yra ir su teismų darbu: sankcija paprastai suteikiama trims mėnesiams, per tą laiką pareigūnas turi nustatyti, ar yra atliekamas nusikaltimas, ar ne, tačiau dažnai tyrimai užsitęsia. „Blogybė ta, kad neparašomas konkretus pažeidimas, kurį galimai daro asmuo ir kurį siekia pareigūnas užfiksuoti. Juk negali žmogus daryti nusikaltimo penkerius metus, jei tiek laiko klausomasi. Teisėjas turėtų paklausti: ką išgirdai per 3 mėnesius? Jei neradai, ko ieškojai – ate“, – komentuoja K. Braziulis. Anot jo, neapibrėžti konkretūs nusikaltimai suteikia galimybė sekti be pagrindo. Taip pat jam kyla klausimas, kas turi kompetenciją vertinti, ar asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Skaidrumo specialiųjų tarnybų darbe pasigenda ir Mykolo Riomerio universiteto Skaitmeninių technologijų instituto profesorius teisės mokslų daktaras Darius Štitilis. „Man visuomet kildavo klausimų, kaip Generalinė prokuratūra prižiūri specialiąsias tarnybas. Apie patikrinimų rezultatus nėra jokios viešos informacijos. Ne apie tai, kad seka kažką konkretaus, bet kaip yra naudojami mokesčių mokėtojų pinigai, koks procentas pasiklausymo, kiek iš to gimsta tam tikrų bylų“, – sako D. Štitilis, tikindamas, kad demokratinėse Vakarų valstybėse aiškiai nusakomi, kokie sekimo mastai, o pas mus atsiranda spekuliacijos, nes nėra patikimos informacijos.

Teisininką taip pat domina, kaip yra įgyvendinta Konstitucijoje įrašytas sakinys, kad „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.“ Jo teigimu, dažnai prokuroras kreipiasi teikdamas motyvuotą prašymą, o teisėjas uždeda spaudą „sutinku“. „Kaip teisininkas manau, kad motyvuotas sprendimas būtų, jei teismas išdėstytų savo motyvus. Tai visąlaik man kliūva“, – teigia jis.

NEŽINOSI – NEAPSKŲSI

Paklausta, ar yra vykdoma kokia nors teismų sprendimų kontrolė, Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vedėja Živilė Navickaitė-Babkin atsakė, jog „iš esmės taip. […] Teoriškai įstatymuose šią teisę turi ir asmuo (pvz., kurio pokalbių pasiklausyti prašoma), bet realiai nežinodamas, juk neapskųsi. Apskundimas galimas po to, kai paaiškėja vykdomos/vykdytos priemonės – pvz., nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Teismas gali pripažinti taikytas priemones nepagrįstais, neleistinais įrodymais.“ Ši situacija Lietuvos praktikoje yra pasitaikiusi visai neseniai. 2014-ųjų lapkritį buvo nuspręsta, kad Teisingumo ministerija turės sumokėti po 1000 Lt dviem naujienų agentūros BNS darbuotojams, kurie kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo už neteisėtą jų pokalbių pasiklausymą. „Rugpjūčio mėnesį du BNS darbuotojai kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydami atlyginti ne teismo tvarka žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų. Abu pareiškėjai prašė sumokėti po 1000 litų neturtinei žalai atlyginti. Teisingumo ministerija, įvertinusi su prašymais pateiktą medžiagą, su jų tokiais prašymais sutiko“, – tada DELFI teigė teisingumo ministro patarėjas Sergejus Tichomirovas. Anot buvusio BNS vyriausiojo redaktoriaus A. Račo, šis pavyzdys rodo, kad teisinėje srityje yra didžiulė betvarkė. „Teisėjai, kurie turi stovėti žmogaus teisių sargyboje, turi stabdyti specialiųjų tarnybų norą pasinaudoti jiems įstatymo suteiktomis galimybėmis, jie turi būti užkarda. BNS atvejis parodė, kad teisėjas nesidomi, nežiūri į argumentus. Kaip kitaip suprasti, kad teisėjas leido pasiklausyti darbuotojų, kurie 3 metai nebedirba BNS? Jam nerūpi, jam neįdomu, ko jo prašo, neanalizuoja faktų, argumentų. Jam atneša, jis pasirašo. Tai vienas atvejis, kai sužinojome, o kiek tokių, kurių nežinome?“ – klausia A. Račas. Anot Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėjos Elenos Martinonienės, „2013 metais kriminalinės žvalgybos tyrimuose slaptas sekimas sankcionuotas 1049 kartus. 2 prašymus atmetė prokurorai, 2 teismai.“ Tai reiškia, kad daugiau nei 99 procentais teismas sankcionuoja privačių telefonų pasiklausymus. Paklausta, ar tai reiškia, kad 2013 metais Lietuvoje pagal pateiktų prašymų skaičių buvo sekti 1049 asmenys, E. Martinonienė tikino, kad asmenų gali būti ir daugiau. VSD vadovas Gediminas Grina interviu „IQ“ 2013-ųjų rugsėjį sakė, kad turint omeny dabartines technines galimybes, nuskaityti galima praktiškai viską. „Kiekvienas turėtų žinoti, kad beveik viskas, kas paleidžiama į virtualią erdvę, gali būti nuskaityta, suskaičiuota ir suarchyvuota.“ Po šio tyrimo paaiškėjo nemažai spragų, susijusių su privačios informacijos apsauga, dėl kurių kontroliuojančios institucijos, tikėtina, žino apie mus daug daugiau, negu mes manome. Tik ar tai paskatins jas veikti ir užkirsti kelią ydingai praktikai?

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

21


Sveikinimų koncertai, krizių aiškinimas ir

šou „Twitteryje“ Ta i — di p lom at i ja

„Nuoširdžiai linkiu sėkmės ir stiprybės Latvijai, perimant pirmininkavimą Europos Tarybai“ – pasirašo Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. „Ačiū, Linai, už patarimus ir paramą ruošiantis pirmininkavimui. Taip pat sveikinu Lietuvą įsivedus eurą! Laimingų 2015-ųjų!“ – atsako Latvijos Užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius.

MANTAS KRASNICKAS

ŽURNALISTŲ MAISTAS

Šis pokalbis vyksta ne telefonu, ne elektroniniu paštu ir ne prie kavos puodelio. Šie malonūs pašnekesiai – vieši. Jie vyksta „Twitteryje“. Socialinėje erdvėje, kurioje diplomatiniai pokalbiai, diskusijos ar palinkėjimai jau tapo įprastu reiškiniu. Tai vieta, kurioje tave gali matyti šimtai, tūkstančiai ar net milijonai žmonių, priklausomai nuo to, kiek „sekėjų“ (followerių) turi. O dauguma politikų jų turi nemažai, patikėkite.

Tokie politikų tweet`ai dažnai tampa ir žurnalistinių straipsnių įkvėpimo šaltiniu. Dažnai galima rasti rašinių, kurių pagrindinis šaltinis yra būtent politiko paskelbta žinutė „Twitteryje“. Štai, pavyzdžiui, interneto dienraštyje 15min.lt nugulė straipsnis apie tai, kad Ukrainos prezidentas Petro Porošenka „Twitteryje“ sveikina Dalią Grybauskaitę gimimo dienos proga. Savo žinutėje jis rašo: „Siunčiu šilčiausius sveikinimus. Mes visada būsime dėkingi už jūsų ryžtą saugant Ukrainos suverenitetą“. Taip pat žinutėje paminima, kada D. Grybauskaitė švenčia gimtadienį ir kad Aukščiausioji Ukrainos akademinė taryba Lietuvos prezidentę sausį paskelbė metų žmogumi. Dar vienas įdomus pavyzdys – Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus minčių, paskelbtų „Twitteryje“, pavertimas žinute interneto dienraštyje. 15min.lt sukurpė neilgą rašinėlį apie tai, kad L. Linkevičius socialiniame tinkle išreiškė pasipiktinimą Rusijos teikiama „humanitarine pagalba“ Ukrainai. Visą publikaciją be įžangos (leed`o), sudaro vos trys neilgi sakinukai bei dvi iliustracijos, kuriose matomi L. Linkevičiaus tweet`ai. Štai taip paprastai „twitteriškoji“ diplomatija atsiranda ne tik šio socialinio tinklo naudotojų, tačiau ir internetinių naujienų skaitytojų akiratyje. Tai išties lengvas, paprastas ir, kas svarbiausia internetiniame naujienų konvejeryje, labai greitas naujienų kurpimo būdas, nereikalaujantis nei daug laiko, nei jėgų. 22

SUTALPINK, KAD GUDRUS

Nors „Twitteryje“ skelbti savo mintis, nuomonę ar bet ką, ko tik širdis geidžia, gali neribotai, tačiau vienas dalykas tave būtinai išmuš iš vėžių: tavo žinutė negali būti ilgesnė nei 140 simbolių (su tarpais)! Tam, kad susidarytumėte geresnį vaizdą, prieš tai buvęs sakinys, kurį parašiau, turi 236 spaudos ženklus, reiškia, jeigu norėčiau jį paskelbti „Twitteryje“, reikėtų nukirpti beveik pusę. Toks suvaržymas, o galbūt vienas esminių „Twitterio“ bruožų gali pasirodyti keistas, tačiau ilgiau panagrinėjus šį socialinį tinklą, tokios taisyklės įgauna žavesio: nebėra „romano“ ilgio pranešimų, viskas glausta, trumpa, neperdėta, nelieka daugžodžiavimo ir pilstymo iš tuščio į kiaurą, kas labiausiai erzina skaitant politikų pranešimus „Facebook`e“ ar tiesiog klausantis jų kalbų.

SVEIKINIMŲ KONCERTAS

Kaip galima matyti straipsnio pradžioje cituotame Lino Linkevičiaus ir Edgaro Rinkevičiaus susirašinėjime, neretai socialinė erdvė tarnauja ne tik kaip diskusijų, pranešimų ar svarbių naujienų vieta, bet ir kaip sekmadienis sveikinimų koncertas. Štai, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos prezidentės (40 tūkst. sekėjų) sveikinimas: „Sveikinu visus Japonijos žmones su Nacionaline diena“. Atrodytų, nieko čia ir bloga, tačiau tikslas aiškus – reklama prieš rinkėjus bei savo vardo gerinimas pasauliniu lygiu.


Labiau panagrinėjus Prezidentės profilį, gali susidaryti nuomonė, kad daugiau nieko ji ir neveikia. Gruodžio 9-oji: sveikina Europos Komisijos prezidentą ir Latvijos prezidentą su gimimo diena. Gruodžio 10-oji: sveikina princą Albertą ir princesę Charliną susilaukus Monako dvynių.

Labiau panagrinėjus Prezidentės profilį, gali susidaryti nuomonė, kad daugiau nieko ji ir neveikia. Gruodžio 9-oji: sveikina Europos Komisijos prezidentą ir Latvijos prezidentą su gimimo diena. Gruodžio 10-oji: sveikina princą Albertą ir princesę Charliną susilaukus Monako dvynių.

GĖDA BŪTI BRITU

Twiplomacy.com – interneto svetainė, nagrinėjanti „Twitterį“. Joje galima apžiūrėti labiausiai sekamas konkrečios valstybės arba organizacijos paskyras, nagrinėti statistiką, pamatyti populiariausius norimos anketos įrašus. Ties populiariausiais įrašais šiek tiek stabtelėkime. Populiariausias Dalios Grybauskaitės įrašas „Twitteryje“, paskelbtas 2014 metų rugpjūčio 30-ąją, ačiū Dievui, nėra sveikinimas gimimo dienos proga. Jame rašoma: „Ukraina atakuojama dėl jos europietiško pasirinkimo. Tai ne tik Ukrainos teritorijos, bet ir Europos Sąjungos bei jos vertybių gynimas“. Nenuostabu, kad būtent toks įrašas buvo pasidalintas beveik pusantro tūkstančio kartų ir sulaukė didžiulio palaikymo. Nedaug nuo Prezidentės atsiliko ir Linas Linkevičius. Jis savo populiariausiame įraše rašo: „Su dideliu liūdesiu ką tik sužinojau apie Lietuvos garbės konsulo Luhanske Mykolo Zeleneko pagrobimą ir žiaurų nužudymą. Tai padarė Luhanske esantys teroristai.“ Šis įrašas pro akis nepraslydo ir Latvijos Užsienio reikalų ministrui Edgarui Rinkevičiui. Jis pasmerkė tokius teroristų veiksmus ir pareiškė užuojautą nužudytojo šeimai. Tada nutariau panagrinėti kitų valstybių politikų populiariausius įrašus. Apsidžiaugiau, kad esu lietuvis. Tikrai. Užsukęs į Didžiosios Britanijos Ministro pirmininko Davido Camerono paskyrą (876 tūkst. sekėjų) ir pamatęs populiariausią jo įrašą neištvėriau nesusijuokęs. Jame ne tik įrašas, bet ir nuotrauka. Joje – Ministras pirmininkas pozuojantis su mažų, spiegiančių mergaičių numylėtiniais – grupe „One Direction“. Įraše politikas džiaugiasi galėjęs pagelbėti grupei ir suradęs vietą filmuoti muzikinį klipą.

Taigi, po pasivaikščiojimų tarp populiariausių kai kurių politikų įrašų, galiu drąsiai teigti, kad Lietuvos politikai populiarumą pelno už tai, už ką politikas ir turi jį pelnyti. Žinoma, nėra blogai būti visuomeniškam ir parodyti žmonėms savo pomėgius ar kitą veiklą, bet kai tavo nuotrauka su saldžiabalsiais mergaičių numylėtiniais tampa populiariausia, manau, laikas daryti išvadas, nes tampi panašus jau nebe į politiką, o geriausiu atveju į pramogų pasaulio žvaigždę.

PASAULINĖ „TWITTERIŠKA“ ŠLOVĖ – IR LIETUVOJE

Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos (URM) ir užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus paskyros yra tarp daugiausiai abipusių ryšių „Twitter“ socialiniame tinkle turinčių pasaulio diplomatinių paskyrų, rodo twiplomacy.com tyrimas, atliktas 2014-ųjų metų lapkričio pradžioje. Rezultatai rodo, kad Lietuva „Twitteryje“ užsukusi neblogą diplomatijos varikliuką. Ką čia varikliuką! Beveik visą variklį! Tyrimo duomenimis, Lietuvos URM paskyra yra aštunta pagal tai, kiek jos sekamų ir ją sekančių diplomatinių paskyrų sutampa. L. Linkevičiaus paskyra šiame sąraše 45.

POPULIARUMAS AUGA

Twiplomacy.com taip pat tikina, kad „Twitterio“ populiarumas auga. Ir ne tik tarp paprastų mirtingųjų, bet ir tarp diplomatų. Šiuo metu „Twitteryje“ veikia 227-ios žinomų politikų paskyros, iš jų 76-iose pasaulio lyderiai patys rašo žinutes. Tarp aštuonių didžiųjų pasaulio valstybių, septyni vadovai turi paskyrą, o iš dvidešimties svarbiausių pasaulio ekonomikai valstybių vyriausybių šiame tinkle yra devyniolika. Tyrimo autorių nuomone, „Twitter“ tinklas yra unikali proga ir mažesnių pasaulio šalių vadovams tapti svarbesniais ir perduoti savo pranešimus tiesiogiai savo kolegoms prezidentams, premjerams ar užsienio reikalų ministrams. Kroatijos vyriausybės ir Islandijos užsienio reikalų ministerijos puslapiai – tai pavyzdys, kai paskyros užsiprenumeravo atitinkamai 195 ir 142 politikų puslapius, tikintis sulaukti atgalinio ryšio iš įtakingiausių pasaulio valstybių lyderių.

„FOLLOWERIAI“ – DAR NE DIPLOMATIJA

Apie politiko diplomatiškumą „Twitteryje“ toli gražu negalime spręsti pagal jį sekančių žmonių skaičių. Nedraugiškumu ir atgalinio ryšio nebuvimu labiausiai pasižymi „draugiškosios“ Jungtinės Amerikos Valstijos. Prezidentas Barakas Obama turi net 52 milijonus sekėjų, tačiau abipusių ryšių su kitais diplomatais, net ir tais, kurie seka jį, JAV prezidentas nepalaiko. Jis seka vos dvi diplomatines paskyras. Garbė būti sekamam paties Obamos teko buvusiam Norvegijos premjerui, o dabar NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui ir Rusijos ministrui pirmininkui Dmitrijui Medvedevui. Šiltais „twitteriškais“ santykiais nepasižymi ir kitos dvi svarbios JAV paskyros: Baltųjų rūmų paskyrą seka net 132 pasaulio politikai, tačiau patys @WhiteHouse seka vos tris pasaulio politikus. Oskaras už nedraugiškumą atitenka Valstybės departamentui. Paskyrą @StateDept seka 99 politikai iš viso pasaulio, tačiau pats departamentas neseka NĖ VIENOS paskyros, kuri priklauso politikui. Gėda, gėda, gėda... Daugiausiai komunikuojantis „Twitterio“ politikas yra Ugandos ministras pirmininkas Amama Mbabazi. Net 96 proc. šio politiko 23


įrašų sudaro atsakymai į žmonių klausimus. Įdomiai elgiasi Švedijos užsienio reiklų ministras. Šis yra susikūręs atskirą „Twitterio“ paskyrą „Ask Carl Bildt“ (angl. „klausk Karlo Bildto“), kurioje atsakinėja į kitų „Twitter“ vartotojų klausimus. Čia galima daryti išvadą, kad „twitteriškuoju“ diplomatu dar nevadiname to, kas turi milijonus sekėjų, nes, kaip matome, daugybę seklių turinčios paskyros ne visada pasižymi atgaliniu ryšiu, o vienakryptis bendravimas – anaiptol ne diplomatija.

BET AR VISA TAI GERAI?

Apžvelgėme diplomatų paskyras, paskaitėme pranešimų, išanalizavome mažiausiai ir daugiausiai komunikuojančius diplomatiškuosius „laido riterius“. Tačiau iš viso to kyla, bent jau man, aktualiausias klausimas: „ar tokia diplomatijos forma yra gera? O gal tai tik šou elementas?“ Kaip interviu portalui LRT.lt sakė JAV konsulate Kazachstane dirbantis diplomatas Tristramas Perry (Tristramas Peris), jei „Twitteris“ tebūtų mada, kuri ateina ir ilgainiui išnyksta, diplomatai tuo nesinaudotų, tačiau tai yra dar vienas būdas, dar vienas kanalas, kuriuo galima komunikuoti tiek tarpusavyje, tiek su žmonėmis. Diplomatai mato, kad žmonės jungiasi į socialinius tinklus ir aktyviai dalyvauja jų veikloje, tad politikai daro tą patį. Diplomato darbas yra sudaryti sąlygas valstybėms komunikuoti tarpusavyje, o „Twitteris“ tokią galimybę suteikia. Prie „Twitterio“ diplomatijos skatinimo prisideda ir žiniasklaida, akylai sekdama visus pranešimus ir vieną po kito rašydama žinutes naujienų portaluose. Atsiradus „Twitteriui“ ar kuriam kitam socialiniam tinklui, nereiškia, kad nebeliko susitikimų ar pokalbių už uždarų durų, tiesiog pasirodė kur kas lengvesnis, paprastesnis ir platesnis bendravimo būdas ne tik tarp pasaulio politikų, tačiau ir unikali galimybė politikams pasiekti piliečius bet kuriame pasaulio kampelyje, diskutuoti ir komunikuoti, kas prieš dešimtmetį atrodė nesuvokiama. „Twitteris“ ir kiti socialiniai tinklai taip pat panaikino ilgai gyvavusį modelį, kai politikai komunikavo tik susitikdami ar kalbėdami susitikimuose, politikų pokalbių ar bendravimo visuomenė nematė, matė tik tai, ką jiems pateikdavo žiniasklaida. Dabar politikai gali komunikuoti viešai, visiems matant ir girdint, gali diskutuoti tarpusavyje, įtraukdami ir paprastus piliečius. Visa tai – socialinių medijų nuopelnai.

APIBENDRINKIME

Peržvelgęs apie šimtą „Twitterio“ profilių, perskaitęs begalę pranešimų, apžvelgęs tyrimus ir susipažinęs su įvairiomis nuomonėmis, galiu padaryti savo išvadas apie diplomatiją „Twitteryje“. Žmonės jungiasi į „Twitterį“, ten seka ne tik naujienas (kurias šiame tinkle sužinai greičiau nei lietuviškoje žiniasklaidoje), bet ir politikus, kurie savo ruožtu neatsilieka ir dalį diplomatijos perkelia į viešąją erdvę. Ne visada tai būna diplomatiška, ne visada tai būna politiška ir ne visada tai yra noras bendrauti, bet kartais būna ir, manau, kad jei diplomatai „Twitterį“ naudos ne tik sveikinimams, ne tik savireklamai, bet ir diplomatiniams santykiams, diskusijoms ir svarbiems pranešimams, tada „Twitterį“ galėsime vadinti visaverte diplomatijos dalimi, kurioje labiau nei bet kur kitur galima artimai bendrauti. Galiu pridurti, kad žurnalistų dėmesys „Twitteryje“ vykstančiai diplomatijai neabejotinai skatina politikus aktyviau įsitraukti į šią viešą komunikacijos erdvę, kuri susiaurina ne tik geografinius, bet žmoniškuosius atstumus tarp pasaulio išrinktųjų ir tokių kaip aš ir tu. Taip pat atsiprašau griežtosios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos už vartotą žodyną, tačiau „twitteriškosios“ diplomatijos reveransų nepavadinsi nei, kaip kad VLKK pakomisė siūlo, tauškalais, nei čiulbesiais.

„Followinkite ir būkite followinami, dalyvaukite ir stebėkite dalyvavimą, klauskite ir Jums galbūt bus atsakyta“, – M. Krasnickas.

@Grybauskaite_LT

Joyeux Anniversaire to Mr. JeanClaude Juncker @JunckerEU ! Best birthday wishes from #Lithuania @LithuaniaMFA

President @Grybauskaite_LT: #Germany – Lithuania’s important #security partner. lrp.lt/en/presscentr.... #NATO #AirPolicingMission @Grybauskaite_LT

Greetings to all people of #Japan on the #NationalDay! @LinkeviciusL L. Linkevičius yra aktyviausia Lietuvos politinė asmenybė „Twitter“ tinkle.

24 MANTAS KRASNICKAS

I join UN SC Ban Ki-moon in urging the world not to forget #Chibok girls. International community must fight #BokoHaram


Ar piliečių žurnalistika tik ra i

pilietiška?

EVELINA ŽELVYTĖ

Vis dažniau greta profesionaliosios žurnalistikos darbų žiniasklaidoje galime išvysti piliečių parengtą medžiagą. Įvairių visuomenės aktualijų komentarai, gyvenimo istorijos ar įspūdžiai po matytų filmų – visa tai domina tiek Lietuvos, tiek užsienio interneto dienraščių auditoriją.

KIEKVIENAS NORI BŪTI IŠGIRSTAS

Pagrindinis dėmesio žiniasklaidoje siekiančių piliečių tikslas – papasakoti apie tai, kas įdomu ir aktualu būtent jiems. Delfi.lt „Piliečio“ redaktorė Kamilė Baubinaitė sako, kad piliečiai bendradarbiauja norėdami išbandyti savo rašymo sugebėjimus, įgyti patirties, kuri padėtų ateityje, norint studijuoti ar ieškant darbo. Be to, neretai piliečiai pradeda rašyti tada, kai neranda reikiamos informacijos arba priešingai – mano, kad turima įdomi informacija pravers kitiems. Vytauto Didžiojo universiteto istorijos doktorantė Ugnė Marija Andrijauskaitė, publikuojanti tinklaraštį „(ne)nuobodi istorikė“, teigia, kad imtis šios veiklos ją paskatino noras visuomenei parodyti, jog istorijos mokslas yra įdomus. „Atlikdama įvairius tyrimus, ypač skaitydama senąją spaudą, atrandu įdomybių: nuo straipsnio – balandžio 1-osios išdaigos apie atidarytą Aleksoto funikulierių 1933-iaisiais iki senų fotografijų iš kasdienio žmonių gyvenimo Lietuvoje. Noriu, kad tai pamatytų kuo daugiau žmonių“, – sako ji. Neretai visa piliečių žurnalistika prilyginama dienoraščiams, kuriuose žmonės dalijasi savo patirtimi ir įspūdžiais. Vienintelis

Hheartland.org nuotr.

skirtumas – pakitusi auditorija, mat anksčiau dienoraščiai buvo rašomi sau, o dabar – bet kas gali juos tinkle skaityti. Taigi kyla klausimas: žmonės rašo vedami pilietinių idėjų, noro aktyviau dalyvauti savo šalies politiniame gyvenime, ar visgi todėl, kad neturi kam išsipasakoti?

PILIETIŠKUMAS AR DIENORAŠTIS?

Vilniaus universiteto žurnalistikos studijų programos ketvirtakursė Ieva Motiejūnaitė atlikdama darbą „Piliečių žurnalistikos raiška Delfi.lt, Lrytas.lt, BBC ir CNN“ pastebėjo, kad skirtingose piliečių žurnalistikos platformose gvildenamos skirtingos temos. 15min.lt „Įkrauk“ labiau orientuotas į įvykinę informaciją, Lrytas. lt „Bendraukime“ – į socialines problemas ir asmenines patirtis, Delfi. lt „Pilietis“ publikuoja tiek vieno, tiek kito tipo informaciją“, – įžvalgomis dalijasi I. Motiejūnaitė. Atlikusi 2014 m. publikacijų analizę, ji pastebėjo, kad pilietiškos temos (apie politiką, socialinius reikalus) Delfi.lt rubrikoje „Pilietis“ sudaro maždaug ketvirtadalį visų temų, Lrytas.lt „Bendraukime“ – trečdalį. Svarbu paminėti, kad „Bendraukime“ dažnai kuria projektus prieš savižudybes, smurtą, narkotikų vartojimą ir kitas socialines problemas, todėl tai gali lemti didesnį tokių publikacijų skaičių.

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 25


APIE SANTYKIUS PILIEČIAI NEDISKUTUOJA

Tuo metu K. Baubinaitė pastebi ir kitų dėsningumų. „Jei visuomenėje aktyviai kalbama kokiu nors pilietiniu klausimu, apie tai dažniau rašo ir skaitytojai. Tai galėtų iliustruoti ir tekstų apie šauktinius pavyzdys, kai paskelbus žinią apie grąžinamą karo prievolės tarnybą, rubriką užplūdo tekstai apie tai, geras ar blogas šis sprendimas“, – sako ji. I.Motiejūnaitė atkreipė dėmesį, kad BBC ar CNN piliečių žurnalistikoje apskritai nerandama temų apie žmonių tarpusavio santykius ar renginius. Čia daugiausia tik pilietiškos temos. Tiesa, BBC šiuo metu neturi piliečių žurnalistikos projekto, bet naudoja piliečių medžiagą integruodami ją į profesionalias publikacijas.

PILIEČIŲ FOTOGRAFIJA

Neretai apie tam tikrą įvykį žmonės pirmiausia praneša atsiųstomis ar socialiniuose tinkluose pasidalintomis fotografijomis. Būtent vaizdinė medžiaga redakcijoms tam tikrais atvejais leidžia patikrinti informaciją. Simboliška, kad kasmet vykstančiuose „Sony World Photo“ profesionalų varžybose šiais metais pirmą kartą įsteigtas apdovanojimas ir mobiliuoju telefonu darytoms fotografijoms. Nors profesionalūs fotografai taip pat kartais fotografuoja mobiliaisiais, tačiau ši nominacija labiau atskleidžia vis didėjančią piliečių žurnalistikos svarbą. Profesionali fotoreporterė Berta Upė Tilmantaitė (ji pati laimėjo konkurso profesionalų sekcijoje) įsitikinusi, kad toks apdovanojimas yra natūralus žingsnis, kadangi mobiliaisiais telefonais padaromų nuotraukų skaičius šiuo metu gerokai lenkia nuotraukų, darytų fotoaparatais, skaičių. Pasak jos, nors piliečių žurnalistai dažnai aplenkia profesionalus laiko atžvilgiu, tačiau niekada jų nenukonkuruos.

Į piliečių rubrikas skaitytojai rašo ir norėdami įgyti žurnalistinės patirties, teigia redaktorė K. Baubinaitė. Asmeninio arhcyvo nuotr. „Piliečių darytos nuotraukos svarbios dėl to, kad jie jas padaro greičiau, nei fotografai atvyksta į įvykio vietą. Vis dėlto, neišmanydami darbo specifikos, neprofesionalai gali pateikti neteisingą įvykio ar istorijos interpretaciją – neparodyti tam tikrų svarbių aspektų, vadovautis stereotipais ir juos gilinti savo darbuose, būti pernelyg subjektyvūs“, – savo įžvalgomis dalijasi vaizdo ir fotografijų pasakojimus kurianti žurnalistė. Be to, kartais kyla klausimas, ar piliečiai fotografuoja norėdami pranešti apie tam tikrą problemą, ar tiesiog matydami įdomų reginį ir tikėdamiesi, jog socialinėje erdvėje jis bus populiarus. B. U. Tilmantaitė taip pat priduria, kad profesionalūs fotografai pasakoja istoriją, pateikia ne tik vaizdą, faktą, bet ir kontekstą, yra atsakingi už tai, ką ir kaip fotografuoja, tad viską daro sąmoningai ir apgalvotai. Žurnalistikoje eksperimentuojantiems piliečiams to dar reikėtų išmokti.

Piliečių žurnalistikos temos interneto dienraščiuose Politika

20

Tarpusavio santykiai 15

Kriminalai Pramogos

10

Skundai Sportas

5

Socialinės problemos Renginiai Kita

0 DELFI.LT

LRYTAS.LT

CNN.COM

Duomenys iš bakalauro žurnalistikos studijų programos studentės Ievos Motiejūnaitės tyrimo.

26 EVELINA ŽELVYTĖ

BBC.COM


Piliečių žurnalistika skatina profesionalius žurnalistus tobulėti, ieškoti naujų formų, būdų pranešti apie skaitytojams aktualias temas.

ŽURNALISTAS AR NE – SĄLYGOS TOS PAČIOS?

Ne mažiau svarbu ne tik mokytis, siekti profesionalumo, bet ir pasinaudoti jau sukurtomis galimybėmis. Panašu, kad piliečiai rašydami apie aktualias problemas neskuba keliauti į Seimą jau, beje, išmintu taku. Praėjo jau šešeri metai nuo dienos, kai tinklaraštininkas Liutauras Ulevičius Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme laimėjo bylą prieš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliariją ir Teismas patenkino tinklaraščio autoriaus skundą, kuriuo jis prašė įpareigoti Seimo Ryšių su visuomene skyrių jį akredituoti ir išduoti nuolatinį leidimą įeiti į Seimo rūmus. Byla tapo pirmuoju Lietuvos teismų praktikos precedentu, sprendusiu klausimą, kas gali būti pripažintas žurnalistu. Šiandien, pasak Seimo kanceliarijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo Artūro Zeleniako, tinklaraščių kūrėjų prašymų akredituoti Seime nesulaukiama. Vis dėlto, jeigu tinklaraščio autorius kreiptųsi į Seimo kanceliariją, prašydamas suteikti akreditaciją rinkti informaciją apie konkretų įvykį Seime, jo prašymas dėl vienos dienos leidimo suteikimo būtų svarstomas. Kaip pabrėžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime, akreditaciją teikianti institucija turi kiekvienu konkrečiu atveju atskirai įvertinti akreditacijos prašančio internetinio tinklaraščio autoriaus veiklos pobūdį ir jo vykdomas funkcijas. Minėtoje byloje nurodoma, kad sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas. Akivaizdu, kad riba tarp profesionalaus ir mėgėjiško informacijos rinkimo, apdorojimo ir platinimo kartais labai trapi. Tad, ko gero, piliečiams vertėtų pamėginti peržengti tą ribą, nebent tas pilietiškumas dingsta tada, kai reikia įdėti daugiau darbo...

MĖGĖJIŠKA ŽURNALISTIKA: KODĖL VERTA?

Nors piliečių žurnalistikos skeptikai randa daugiau šios platformos trūkumų (neobjektyvu, šališka, neprofesionalu...) nei privalumų, tačiau akivaizdu, kad mėgėjai žurnalistai pasidalina informacija, ne tik įdomia auditorijai, bet ir naudinga pačioms redakcijoms. „Piliečiai itin operatyviai praneša apie įvykius, tad taip redakcijoms tampa nemokama papildoma darbo jėga. Be to, Lietuvos naujienų portalų redakcijos savo reporterius turi ne visuose šalies miestuose, tad piliečiai leidžia aprėpti platesnį informacijos iš kitų miestų lauką“,– teigia I. Motiejūnaitė.

Nuotraukomis irgi galima iškreipti tikrovę, todėl mėgėjai niekada neišstums profesionalų, įsitikinusi B. U. Tilmantaitė. Asmeninio archyvo nuotr. Piliečių žurnalistai ypač svarbūs įvairių katastrofų, kraupių įvykių metu. Žurnalisto, buvusio BBC plėtros vadovo Nic Newman moksliniame straipsnyje „Socialinių tinklų ir jų įtakos naujienų žurnalistikai augimas“ (angl. „The Rise of Social Media and its Impacton Mainstream Journalism“) analizuojami 2009 m. rinkimų protestai Irane, kurių metu atsiskleidė, kaip visuomenės sprendimą gali veikti interneto vartotojų sukaupta ir į socialinius tinklus įkelta medžiaga. Gyventojai mobiliaisiais telefonais įamžindavo žiaurius kruvinų protestų vaizdus, įkeldavo juos į socialinius tinklus, kartais net siųsdavo CNN ir BBC. Būtent iraniečių aktyvumas bei jų skelbiamos informacijos prieinamumas leido pasauliui išgirsti neatrinktą, nepagražintą ir nenuslėptą informaciją apie įvykius, o tai paskatino susirūpinti padėtimi Irane. Delfi.lt „Pilietis“ redaktorė pabrėžia ir tai, kad nereikėtų manyti, jog piliečių skleidžiama informacija netikrinama ir melaginga. „Ne visi skaitytojai slepia savo tapatybę – elektroniniu paštu ar telefonu galima su jais susisiekti, gauti trūkstamos informacijos, galų gale, pasiteirauti antros pusės nuomonės. Jei to padaryti nepavyksta, o kyla įtarimų apie informacijos tikrumą, ji nėra publikuojama“,– aiškina K. Baubinaitė. Ji prisimena ir situaciją, kai buvo pranešta apie nuo vieno iš Vilniaus dangoraižių nušokusį parašiutininką. „Šiuo atveju buvo kreiptasi ne tik į informaciją atsiuntusį skaitytoją, bet ir į pareigūnus, aplink įsikūrusių įmonių darbuotojus – deja, niekas apie tokį nutikimą nežinojo. Tai, kad informacija teisinga, patvirtino fotografas, atsiuntęs neįtikėtino įvykio nuotraukų. Jas gavę ir įsitikinę faktų tikrumu, naujieną publikavome“, – sako K. Baubinaitė. Svarbu ir tai, kad piliečių žurnalistika skatina profesionalius žurnalistus tobulėti, ieškoti naujų formų, naujų būdų pranešti apie skaitytojams aktualias temas. Galiausiai, net jei piliečių tekstai ar fotografijos kartais yra pramoginio, laisvalaikio pobūdžio, skelbiama informacija subjektyvi, o pagrindinis rašymo tikslas – asmeninė nauda, mėgėjišką žurnalistiką vis tiek galima vadinti pilietiška. Juk nebūtina diskutuoti politinėmis ar socialinėmis problemomis, svarbiausia – skatinti skaitytoją mąstyti, domėtis, analizuoti. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

27


ir

Žurnalistika technologijos revoliucija ryja savo vaikus ? Suskaičiuoti nacionalinius Lietuvos dienraščius jau pakanka vienos rankos pirštų. Bet ir tie, kaip prognozuojama, gyvuos neilgai. Anot „Future Exploration Network“, spausdinti laikraščiai Lietuvoje išnyks 2032 m. GABIJA KARLONAITĖ

Ryšių su visuomene specialistas Andrius Kasparavičius sako, kad leisti popierinius dienraščius šiandienos pasaulyje nebėra logiška – ant pjedestalo lips žurnalai. Rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės TNS LT duomenimis, 2013 m. vienkartinis žurnalų tiražas Lietuvoje dvigubai lenkė laikraščių ir siekė 3,8 mln. Žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius tinklaraštininkas Aurelijus Katkevičius sako, kad šiandien dėl informacijos perkrovos žurnalistai tampa nebe skleidėjai, o siaurintojai.

SAMDYS SIAURAI SPECIALIZUOTUS ŽURNALISTUS

„Žurnalistas – kaip koks žinių someljė. Degustuoja įvarius šaltinius ir pateikia klientui tai, ko, jo manymu, klientas nori. Tai, ko gero, net stipriau nei tradiciniai įpročiai išlaikys žiniasklaidą“, - profesijos išlikimo garantiją įvardija žurnalistas A. Katkevičius. Pašnekovas įsitikinęs, kad išliks ir stiprės nišinės žiniasklaidos priemonės. „Net ir portalų lygmeniu bandymai apžioti viską yra pasmerkti pražūčiai. Jie anksčiau ar vėliau turės suktis,“ – teigia jis. Taip esą yra todėl, kad šiandien žmogaus santykis su informacija yra kitoks nei anksčiau: žmogus dėl jį pasieksiančio informacijos srauto sprendžia pats. Naudodamas RRS ar kitokią prenumeratą, veikdamas per socialinius tinklus, kiekvienas susikuria patogią ir patinkančią informacinę erdvę. „Todėl skaitytojui reikia suteikti informacijos pagal įvairius pjūvius, iš kurių jis galėtų modeliuoti savo informacinę aplinką. Tad žiniasklaida niekur nedings, tačiau išliks nišiniai žiniasklaidos kanalai, net ir siaurai specializuoti. Tą, beje, rodo ir mūsų „Bonnier“(tarptautinės žiniasklaidos korporacijos, kuri yra ir „Verslo žinių“ savininkė – red. past.) patirtis visame pasaulyje“, - teigia žurnalistas.

NEBEPRENUMERUOJA NET VIEŠŲJŲ RYŠIŲ AGENTŪROS

Tuo metu Vilniaus universiteto lektorius A. Kasparavičius pastebi, kad šviesesnę ateitį turi žurnalai. „Žurnalas turi savo gyvenimo laikotarpį, jis gyvena savaitę arba mėnesį. Jo kitoks vartojimo būdas. Pirmiausia nurašyčiau dienraščius. Jie išnyks greičiausiai arba pavirs į kitą formą“, - prognozuoja pašnekovas, kuris žiniasklaidos pokyčius iliustruoja ir asmenine vartojimo patirtimi. 28

„Mes, viešųjų ryšių agentūra (pašnekovas vadovauja agentūrai „Komunikacija ir konslultantai“ – red. past.), neprenumeruojame spaudos jau apie 10 metų. Visgi nemokamai gauname dienraščius „Lietuvos žinios“ ir „Verslo žinios“. Ryte šiuos laikraščius padedu ant stalo, o kitą dieną pakeičiu naujais. Jie praguli visą dieną nė karto nepaliesti“, - sako jis. A. Kasparavičiaus nuomone, dienraščiai vis dar spausdinami tik iš inercijos, o atsisakyti popierinio varianto bijoma dėl grėsmės prarasti dalį skaitytojų.

SPAUDOS REDAKTORIAI NUSIVYLĘ SKAITYTOJAIS

Interneto žiniasklaidos asociacijos vadovė Aistė Žilinskienė sako, kad internetu naujienas sužinoti yra patogiausia. „Natūralu, kad aktualijas norime sužinoti realiu laiku, to negali spausdintinė žiniasklaida. Spauda, kaip forma, šiandien skirta lėčiau kintančioms žinioms, gilesnei analizei, išliekamosios vertės turintiems darbams“, - perspektyvą mato pašnekovė. Lietuvos dienraščių redaktoriai taip pat sutinka, kad dienraščių turinys keisis, nes tik tai gali garantuoti spausdintų leidinių išlikimą. „Leidinių periodiškumas mažės neišvengiamai, bet visiškai neišnyks, nes visada bus žmonių, kuriems reikia kitokios skaitymo kokybės”,

- laikraščių išlikimo garantiją įvardija interneto dienraščio „Lrytas. lt” vyriausiasis redaktorius Liudas Dapkus. Dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiasis redaktorius ir direktorius Ramūnas Terleckas sako, kad spaudos egzistavimą palaiko įpročiai ir protingi žmonės. „Skaityti darosi vis sunkiau, kadangi žmonės priprato prie koncentruotų žinių. Kitaip sakant, prie sumuštinio vietoje sočių pietų. Visi valgo sumuštinius ir piktinasi, kad pilvai dideli ir smegenys truputėlį išsitiesusios“, - iliustruoja žiniasklaidos vartotojų įpročius dienraščio redaktorius.

KAIP KINIŠKA PARDUOTUVĖ?

„Lietuvos žinių“ vadovas teigia, kad nacionalinių dienraščių turinys yra kokybiškesnis nei didžiųjų interneto dienraščių. „Mūsų didieji portalai yra kaip kiniška parduotuvė: ten visko labai daug ir pigu. Gal ten ir gerų dalykų yra, bet kažkodėl truputį smirda,


Profesionalus žurnalistas tinklaraštininkas Aurelijus Katkevičius įsitikinęs, jog ateitis priklauso siaurai specializuotiems žurnalistams. Akvilinos Morkūnaitės nuotr.

todėl apsisuki ir išeini.”, – Lietuvos interneto dienraščius griežtai vertina Ramūnas Terleckas. Pasak jo, spausdinta žiniasklaida atsirenka ir filtruoja, kas yra svarbu. Tuo metu pašnekovas A. Kasparavičius tradicinių ir naujųjų medijų santykį vadina ne konkurenciniu, o evoliuciniu. „Laikraštis jau yra nesąmonė, nes tai lėtas ir brangus būdas skleisti žinias, kai tos pačios žinios skleidžiamos čia ir dabar kiekvieno kišenėje esančiame išmaniajame telefone“, - aiškina jis. „Konkurenciją taip pat matau tarp žurnalistų ir paprastų žmonių gebėjimo bei noro rašyti. Čia atsiranda spaudimas, nes aš, kaip vartotojas, galiu rinktis: skaityti straipsnį apie Zuoką, arba Zuoko blogą ir politologų komentarus“, - alternatyvą žiniasklaidos priemonėms pažymi viešųjų ryšių specialistas. Jis įžvelgia alternatyvos tradicinei žiniasklaidai pranašumą: „Visi žiniasklaidos kanalai yra visuomeniniai arba komerciniai. Tai labai stiprūs rėmai, kurie laiko informavimo priemones, o piliečių žiniasklaidoje gali atsirasti įvairių rašytojų, kurie vadovaujasi visiškai skirtingais interesais.“

NESI INTERNETE — TAVĘS NĖRA

„Verslo klasės“ redaktorius A. Katkevičius mato socialinių tinklų

teikiamų pasirinkimo galimybių ne tik informacijos vartotojams, bet ir profesionaliems jos kūrėjams, ypač žurnalistams. „Verslo klasėje“ turiu 40 autorių, kurie pastarąjį dešimtmetį atėjo iš tinklų. Palyginimui: 1985 m., kai dirbau „Literatūroje ir mene“, ten buvo ribotas skaičius autorių ir ribotas kiekis ekspertų, kuriems skambindavome klausti nuomonės. Dabar atsivėrė didžiulis spektras, kuriame iš karto matai, ar žmogus raštingas. Bet kokį pasaulio ekspertą gali pasiekti iš karto, tiesiog uždavęs klausimą jo tinklaraštyje“, - interneto teikiamas galimybes vardija žiniasklaidos profesionalas. Anot jo, ne tik socialiniai tinklai maitina žiniasklaidą ir ne tik žiniasklaida maitina socialinius tinklus. Tai – abipusis procesas. „Vienas informacijos, talentų ir idėjų apytakos laukas. Tai reikia suvokti ir džiaugtis, o ne liūdėti“, - kalba žurnalistas. Interneto žiniasklaidos ekspertė A. Žilinskienė taip pat pažymi, kad siekiant didesnės auditorijos, internetas yra neišvengiamas pasirinkimas.

MIELIAU DIRBTŲ SU VADYBININKAIS

„Spaudai prisitaikyti ir išlikti galimybių nėra, bet redakcijos išliks, jeigu nebijos keistis“, - tikina viešųjų ryšių specialistas A. Kasparavičius. Jo nuomone, pastarosios permainos Lietuvos interneto dienraščiuose, pavyzdžiui – R. Valatkos atleidimas iš 15min.lt, yra kartų kova, kuri veda tiesiai į sveiką ateities žiniasklaidą. „Mąstančios redakcijos keičiasi. Portalo „15min“ konfliktas yra akivaizdus kartų konfliktas, kuriame abi pusės teisios. Manau, kad Rimvydas Valatka susidūrė su perspektyviais vadybininkais, kurie jam pradėjo diktuoti sąlygas. Tai sveika, tai vyksta teisingoje žiniasklaidoje, nes ir „15min“ ir „Delfi“ yra pavyzdinės žiniasklaidos priemonės, o jų vidaus problemos yra tikros problemos, ne pseudo įvykiai“, - sako pašnekovas.

VISADA BUS, KAS PASAKOS ISTORIJAS

Tuo metu žurnalistas A. Katkevičius žiniasklaidos kanalų likimą lygina su muzikos laikmenomis.   „Kasetė, CD ir vinilinės plokštelės buvo išstumtos „iTunes“ ir kitų elektroninių formatų, muzikos platinimo programų, kaip „Spotify“. CD ir kasetė turbūt mirė negrįžtamai, bet vinilas atranda rinką, vinilinių plokštelių pardavimai auga. Bet tai yra greičiau savotiško antikvaro požiūris. Greičiausiai kažkas panašaus darysis su žiniasklaida“, - spaudos likimą prognozuoja pašnekovas. Jis pabrėžia, kad žiniasklaidos kanalų keitimasis nekeičia pačios žiniasklaidos esmės: „Visa tai tik įrankiai. Nuo neandertaliečių laikų esmė nė kiek nepakito - vienas iš kertinių žmonių ilgesių, kažkodėl neįtrauktų į Maslovo piramidę šalia saugumo ir giminės pratęsimo, yra įspūdžių troškimas. Todėl, kiek bus gyvas žmogus, tiek bus gyvas ir istorijų pasakotojas. Kad ir kaip tu jį pavadintum: ministreliu, bardu, kunigu, žyniu ar žurnalistu, istorijų pasakotojas bus visada. O ar istorijos bus papasakotos holograma, tiesiogine transliacija, už ausies implantuotu čipu, ant akies tinklainės, ant popieriaus ar grafičiu ant sienos, čia tik kanalo klausimas.“

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 29


Besivejant

klikus DANIELĖ PATAPAITĖ

Skaitytojai spaudžia straipsnį po straipsnio: „Fantastiškas kūno formas pademonstravo prie palmės kamieno“, „Interneto visuomenę apstulbinusi nuotrauka byloja apie M. Šalčiūtės moterišką brandą“, „Paparacių pričiupta bikinio kelnaites nusimaunanti Ala Pugačiova įelektrino atmosferą“... Tai publikacijos sulaukusios komentarų, peržiūrų ir, žinoma, paspaudimų (vadinamųjų klikų (angl. click – spragtelėjimas)). O būtent jie ir yra pateikiami kaip svetainės populiarumo rodiklis. Juk redaktorius negali būti kvailas. Jis privalo daryti viską, kad tinklapis išliktų, todėl vadovaujasi paprasta matematika: sensacinga antraštė = daug klikų = didelė reklama = daugiau pajamų. O kai daugiau pajamų, rodos, visiems geriau. Tik ne žiniasklaidos turiniui.

Skaitytojai spaudžia straipsnį po straipsnio: „Fantastiškas kūno formas pademonstravo prie palmės kamieno“, „Interneto visuomenę apstulbinusi nuotrauka byloja apie M. Šalčiūtės moterišką brandą“, „Paparacių pričiupta bikinio kelnaites nusimaunanti Ala Pugačiova įelektrino atmosferą“... Tai publikacijos sulaukusios komentarų, peržiūrų ir, žinoma, paspaudimų (vadinamųjų klikų (angl. click – spragtelėjimas)). O būtent jie ir yra pateikiami kaip svetainės populiarumo rodiklis. Juk redaktorius negali būti kvailas. Jis privalo daryti viską, kad tinklapis išliktų, todėl vadovaujasi paprasta matematika: sensacinga antraštė = daug klikų = didelė reklama = daugiau pajamų. O kai daugiau pajamų, rodos, visiems geriau. Tik ne žurnalistikos kokybei.

KLIKŲ MANIJOS PRADŽIA

Pradėkime nuo pavyzdžio dar prieš internetinę žiniasklaidą. Istorikas Robertas Darntonas atsimena 1960 – uosius metus, kai dirbo rašytoju ,,New York Times”: „Mes rašėme vienas kitam“, straipsnio kokybė buvo vertinama kolegų ir viršininkų, nes patys žurnalistai tik abstrakčiai suprato savo skaitytojų auditoriją. Laiškai skirti redakcijai dažniausiai būdavo atidedami į šalį. O tada viskas persikėlė į internetą... Pasak naujienų etnografės Angèles Christin (Angelės Kristin), žurnalistai turėjo prisitaikyti prie visų technologinių naujovių: sukurti naują praktiką ir patobulinti esamą. Taigi pradėjo vykti diferenciacija tarp spausdinto ir internetinio žodžio. Atsirado grįžtamasis ryšys – interneto redakcijos pradėjo gauti daug atsiliepimų iš savo skaitytojų. Tai skatino tolimesnę interneto žiniasklaidos raidą: sekamas laikas, kada gaunama daugiausiai klikų, kiek žmonių paspaudžia „patinka“ bei kiek „tweet‘ų“ sulaukia publikacija. Redakcijos savo veiklą pradėjo koreguoti pagal šių skaičiukų analizę. 30

ŽURNALISTAS - RATU BĖGANTIS ŽIURKĖNAS

Daugumos reakcija į šią naują madą buvo kritiška. Žurnalistai tapo lyg žiurkėnai, bėgantys ant ratelio ir nepaliaujamai bandantys pavyti tinkamą klikų skaičių. Mokslininkai analizavo neigiamą šios kultūros efektą. Juk būtent ši manija yra atsakinga už žurnalistinio turinio degradaciją. Sensacingos antraštės, geriausių picerijų sąrašai, žavingi kačiukų filmukai neprisideda prie visuomenės lavinimo bei išprusimo. Žinoma, norint gauti kokybišką informaciją, reikia už ją mokėti. To žmonės daryti yra nepasirengę. „Sumokėkite žurnalistams deramą atlyginimą – jie jums parengs ir puikios analitinės medžiagos, ir tyrimų“,– sakė žurnalistas Karolis Vyšniauskas „Universiteto žurnalisto“ suorganizuotos viešos diskusijos apie klikų kultūrą internete metu. Jo teigimu, šiandien žurnalistai nėra laimingi ir motyvuoti: turi padaryti daug greitų tekstų už nedidelį atlyginimą. O ir skaitytojai nėra patenkinti gaunama medžiaga. Žurnalistas tiki, kad jei kiekvienas skaitytojas per mėnesį savo skaitomo interneto žiniasklaidos kanalo redakcijai paaukotų bent po 3 eurus – situacija pasikeistų iš esmės.

KALTI NE REDAKTORIAI, O VERSLO MODELIS

Bet ar pokyčiams pasirengusios internetinių žiniasklaidos priemonių redakcijos? K. Vyšniauskas teigia: „Dažnai gražūs norai kurti kokybišką žiniasklaidą internete atsiremia į tai, ant kokio finansinio modelio ši žiniasklaida pastatyta. Daugelis objektyviai vertingų tekstų nėra vertingi finansiškai – jie bus neskaitomi. Ir visa tai tik dėl to, jog internete galioja visai kitokios taisyklės. Virtualioje aplinkoje atranka labai paprasta: žurnalistui suteikiama tik viena galimybė parašyti gerą, skaitomą darbą norima tema. Jei tasai darbas nelabai skaitomas, daugiau progų tokiai temai nebesuteikiama.“ Pasak žurnalisto, gali redakcijai pasiūlyti straipsnį apie būsimą Čiurlionį, bet greičiausiai redaktorius pasakys: „tai tikrai puiki tema, bet neimkime jos – niekas neskaitys“. K. Vyšniauskas patyrė ir neprofesionalių žurnalistinių antraščių problemą. Jis rašė publikaciją apie populiarios „Gangnam Style“ dainos


UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

31


32


ir atlikėjo PSY kultą: ,,Pavartojau terminą „dekonstruojam“ Gangnam Style. Bandžiau išnarplioti, kas ir kaip, kodėl ta daina tapo tokia populiari”. Savo publikacijos viename sakinyje K. Vyšniauskas atlikėją PSY lyg tarp kitko palygino su Minedu: esą žmonės, kuriems įdomūs tokie atlikėjai, paprastai laiko jų personažus pokštu, pasilygina ir jaučiasi geresni. ,,Tarp Minedo ir PSY pamačiau tam tikrą paralelę, ir to pakako, kad tas vienas sakinys atsidurtų antraštėje. Ji populiariame interneto dienraštyje skambėjo taip: ,,Reperio PSY ir jo „Gangnam Style“ išpopuliarėjimą galima palyginti su Minedu Lietuvoje“, - prisimena žurnalistas. Tokia redakcijų logika: Minedo vardas yra gerai žinomas, šis žurnalisto pasirinktas palyginimas sukėlė tam tikrą kontraversiją. Nors tekstas buvo visai ne apie tai. Šiandien ir daugiau pavadinimų nebeatitinka straipsnio turinio, nėra tikslūs. Siekiamybe tampa antraštė, kuri pagriebtų skaitytoją. Ir tikslas pasiektas: skaitytojas paspaudė! ,,Nekritikuoju redaktorių – kritikuoju sistemą”,– sako K. Vyšniauskas. Ir tikrai, ar galime teisti interneto žiniasklaidą už tai, jog ji nori būti skaitoma ir populiari?

REDAKTORĖS UŽUOJAUTA

Dėl to žiniasklaida nėra pačios geriausios būklės: interneto dienraščiai konkuruoja skambiomis antraštėmis, o kokybiškai žiniasklaidai prisitaikyti sunku. Juk dabar siekiama surinkti kuo daugiau paspaudimų, nes jie (kaip tiražas spaudoje) reklamos užsakovams pateikiami kaip esminis rodiklis. Nueinanti žurnalo ,,Panelė” vyriausioji redaktorė Jurga Baltrukonytė teigia, kad tikrai žurnalistikai su paspaudimų logika konkuruoti neįmanoma. ,,Užjaučiu būsimus žurnalistus – vis mažėja vietų, kur reikės kūrybos, žurnalistai taps tiesiog gudriais sukčiais, žinančiais, kada kokią nesąmonę pakišti žmogui. Jūsų planuojamos parašyti sėkmingos karjeros istorijos vilksis dugnu, bet užtat spuogų gydymas dantų pasta (neturintis jokio medicininio pagrindo) ar „kodėl seksas ant virtuvės stalo garantuoja moterišką kūdikio lytį“ plauks padebesiais”,- sako ji. Tam didelio talento nereikia, nors – J. Baltrukonytė ironiškai priduria – kad tam reikia bent atminties. Kad ,,netyčia jaunų žvaigždučių tėvų nesumaišytum su senstelėjusiais meilužiais (nors nuo to klikų tik dar labiau padaugėtų...)” Ar tai kelias į žurnalistikos tradicijos mirtį? Žurnalistas K. Vyšniauskas tiki, kad žurnalistika niekada nemirs, nes žmonėms niekada nedings noras dalintis informacija. ,,Internete menksta žurnalistikos, kaip šią profesiją mes supratome anksčiau, reikšmė.

Buvusi ,,Panelės” redakcijos komanda: Jurga, Orijus ir Agnė. ,,Vis dar sergame tikrosios žurnalistikos liga”. Algio Kriščiūno. nuotr.

Dabar žurnalistas dažnai tėra žmogus, dedantis kablelius skaitytojų laiškuose ar žiūrintis, kas ką parašė „Facebook“, ir tai perkopijuojantis. Į žurnalistiką dažnas ateina norėdamas pakeisti pasaulį, dirbti vardan visuomenės. Dabar jis ar ji dirba dėl skaičiukų straipsnio skaitomumo eilutėje. Vadinti tai žiniasklaidos mirtimi būtų per skambu, bet lūkesčių neišsipildymu – dažnai taip”, – teigia K. Vyšniauskas.

NEBELIEKA VIETOS NET „PANELEI“?

Balandžio mėnesį žiniasklaidą sukrėtė garsaus, jau dvidešimt vienerius metus leidžiamo žurnalo ,,Panelė” redakcijos pasitraukimas. Jo priešakyje – ir leidinio kūrėja, vyriausioji redaktorė Jurga Baltrukonytė. Visus kamavo klausimas: kas nutiko? Kodėl? KAIP? Žinia sutikta su didele nuostaba: juk šis žurnalas vienas iš populiariausių Lietuvoje. Išdrįstame kelti hipotezę: skirtingai nei daugumoje glamūrinių žurnalų, ,,Panelėje” visuomet vyriausiosios redaktorės dėka būdavo ir žurnalistikos. Ji nesivaikė pigių paspaudimų. Šiandien ta ,,Panelė”, kuri yra internete, visiškai nepanaši į spausdintinę ,,Panelę”. Ar redakcijos pasitraukimas gali būti susijęs su paspaudimų logika? Ar savininkai siekia paspaudimų, o žurnalo kūrybinė grupė nori išlaikyti ir kokybės kartelę? Hipotezę J. Baltrukonytė nei patvirtino, nei paneigė, tik sakė, jog be galo džiaugiasi, kad yra tokių, kurie skaito jos mintis. Taigi po truputį aiškėja tendencija – žurnalai, interneto žiniasklaidos projektai, kurie nenori parsiduoti reklamai ir kurti pigių straipsnių, gali pradėti nykti. Tik ar žurnalistikai pasišventę žmonės gali leisti, kad taip nutiktų? ,,Mes, buvusi „Panelės“ komanda, vis dar sergame tikrosios žurnalistikos liga ir ruošiame naują projektą, kuris pasirodys gegužės pabaigoje. Kadaise mane mokė, kad žurnalistika – gyvenimo būdas (tada net nebuvo minties apie klikus) – ir aš tuo tikėjau. Tuo gyvenau. Ir dar truputį tuo tikėsiu (net jei klikų bus nedaug). Koks iš to verslas? Nežinau. Kol kas – pagaliau! – tai vėl mano gyvenimo būdas.“, - pasakoja J. Baltrukonytė - „Kai neskaičiuoji valandų, kai herojų ieškai per atostogas; kai esi laiminga, jei pavyksta gauti interviu, net jei tai kainuoja šimtą pinigų; kai Daktarų pilaitėje užpjudo šunimis; esi pasiruošusi eiti į Venesuelos kalėjimą nuoga (vyksta tokia itin nemaloni lankytojų apžiūros procedūra, ieškant narkotikų)”. Rodos, kad paspaudimų kultūra gali užverbuoti internetą, bet ne tikrą žurnalistą. Dėl to ir ,,Panelės” nueinanti vyriausioji redaktorė pokalbį baigė trimis žodžiais: ,,Myliu tave, žurnalistika!”

KIEKVIENĄ LIGĄ REIKIA ,,IŠGULĖTI“

Daugybė mados tendencijų ateina ir praeina. Tad gal tiesiog reikia į visą šią paspaudimų kultūrą pažvelgti pro pirštus ir palaukti, kol žiniasklaida vėl pradės atlikti tikrąsias savo funkcijas. Juk žmonės prisivalgę nesveiko maisto ir pamatę, į ką dėl jo virto, dažnai grįžta prie kokybės. K. Vyšniauskas tiki, kad vieną dieną žmonės atsikąs klaidinančių antraščių ir po jomis besislepiančių dažnai beverčių tekstų. ,,Manau, kad žmonių savigarba, noras nešvaistyti laiko nugalės, ir jie tiesiog nusisuks nuo tų žiniasklaidos priemonių, kurios dirba ne dėl jų, o dėl paspaudimų”,- sako K. Vyšniauskas. Tad pigių publikacijų, antraščių, kurios rėkia ,,spausk mane”, banga taip pat turėtų nuslopti, bet... (Visada yra bet). Žiniasklaida yra dvilypė. Ji yra ir viešoji gėrybė, ir prekė. Norėdamos išsilaikyti internetinėje plotmėje, redakcijos turi rasti lėšų. Logiškas ir tradicinis būdas – reklama. Tačiau norint išsaugoti žurnalistinį turinį, teks strategams kurti naujų būdų, kaip tai padaryti. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 33


Bandymas derinti žurnalisto ir politiko profesijas dažnai sukuria interesų konfliktą. pininggapura. wordpress. com iliustr.

„TAIP“ ir „NE“ politiškai angažuotai žurnalistikai Žurnalistų darbas – informuoti visuomenę apie aktualias temas ir įvykius. Tačiau žvelgiant per istorijos prizmę, tampa aišku, kad tų temų ir įvykių smaigalyje visuomet atsidurdavo politika.

INDRĖ KAMINCKAITĖ

Pasak Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) dekano prof. dr. Andriaus Vaišnio, tyrinėjančio žurnalistikos istoriją ir politikos komunikaciją, politinė istorija yra persunkta kovų dėl įtakos visuomenės nuomonei, todėl žurnalistikos istorijos pagrindinė ašis buvo ir yra žiniasklaidos bei valdžios santykių problema. Žurnalistikos sąsajos su politika ryškios ir šiomis dienomis. Dažnai prabylama apie žiniasklaidos priemonių ar atskirų autorių šališkumą. Turint omenyje istorinį kontekstą, kai Lietuvos žiniasklaida ir žurnalistai aktyviai dalyvavo valstybės kūrimo procesuose, kyla klausimas, ar šiandien žurnalistų įsitraukimas į politiką yra problema.

KRITIKA – NEBŪTINAI DĖL POLITINIO ŠALIŠKUMO

Žurnalistikos bakalauro studijų programos vadovas A. Vaišnys teigia, kad žurnalistas yra politiškai angažuotas ta prasme, kad nuolat dalyvauja vertindamas įvykių informaciją. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad politikus ir valdžią kritikuojanti žurnalistika yra politiškai šališka. „Žiniasklaidos išsakoma kritika apskritai – politikos, teatro, literatūros – savaime ir iš prigimties atspindi visuomenės interesą išryškinti reiškinių, asmenybių ar įvykių reikšmę.“ – sako profesorius. – „Svarbiausia, kad būtų laikomasi žurnalistikos pamatiniu akmeniu laikomo objektyvumo principo“. A. Vaišnys politinio angažuotumo problema žurnalistikoje laiko du kraštutinumus – panegiriką (pozityvaus įvaizdžio formavimą) arba problemos, įvykio nutylėjimą, reiškiantį šališkumą viešai nežinomų interesų labui. 34


Prof. dr. A. Vaišnys įvardija tik vieną situaciją, kuri leidžia žurnalistui tapti politinės partijos nariu – kai žurnalistas dirba partiniame leidinyje. Elijaus Kniežausko nuotr.

Nagrinėjant žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių darbus, matyti, kad vienas angažuotumas nelygus kitam. Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininko Dainiaus Radzevičiaus nuomone, galima išskirti keletą žiniasklaidos politinio angažuotumo lygių. „Politinių pažiūrų turėjimas, kai jos nepropaguojamos, yra neutraliausia stadija. Priklausymas partijai – maksimalus nusižengimas“, – komentavo D. Radzevičius.

PARTIEČIAMS — PARTINĖ SPAUDA

Kalbant apie D. Radzevičiaus rimčiausiais nusižengėliais laikomus žurnalistus – politinių partijų narius, oficiali LŽS pozicija jų atžvilgiu yra negailestinga: profesionalus žurnalistas negali priklausyti jokiai partijai. D. Radzevičiaus nuomone, žurnalistai, priklausantys politinėms partijoms, yra „propagandistai, iškreipiantys rinką ir standartus“. „Politika ir žurnalistika – skirtingos barikadų pusės. Politika – valdžia, žurnalistika – valdžios kontrolė“, – skirtumus dėstė LŽS pirmininkas. Anot jo, šios dvi profesijos tarpusavyje yra nesuderinamos, o bandymas jas derinti sukuria interesų konfliktą. Šiai nuomonei pritaria ir LŽS pirmininko studijų kolega, kadaise žurnalistinį darbą dirbęs buvęs sostinės savivaldybės meras Artūras Zuokas. „Žurnalistas, be abejo, negali būti jokios partijos narys“, – griežtą poziciją dėstė A. Zuokas. Prof. A. Vaišnys įvardijo tik vieną situaciją, kuri leidžia žurnalistui tapti politinės partijos nariu – kai žurnalistas dirba partiniame leidinyje. VU KF dekanas teigia, kad jei egzistuoja kitokios sąsajos su politinėmis partijomis nei tiriamosios, pažintinės ar stebimosios, tuomet žurnalistas turi keisti profesiją – pavyzdžiui, įsidarbinti politiko atstovu ar verslo įmonės komunikacijos skyriuje. O jeigu žurnalistas politine tematika visiškai nieko nekuria? Ar ir tuomet jis negali priklausyti politinei partijai? Iš pirmo

žvilgsnio gali atrodyti, kad tokiu atveju tai visiškai neturi reikšmės. Iš tiesų, jei žmogus rašo apie baletą, argi svarbu – priklauso politinei partijai ar ne? KF Žurnalistikos instituto programos lektorius Adomas Taraskevičius tvirtina: jei žurnalisto kuriama medžiaga yra ne politinės tematikos, tada jo priklausymas politinei partijai netrukdo profesinei veiklai. „Jei, pavyzdžiui, jis rašo apie mokslinius atradimus-išradimus, dailės parodą, naują spektaklį, kelionių reportažus, kultūros paveldo objektus, kurie politika ar politiniu šališkumu net nekvepia, ar tokiu atveju galima žurnalistą teisti, kad jis yra neetiškas?“, – svarsto A. Taraskevičius. VU KF dekanas A. Vaišnys yra tokios pat nuomonės. Tačiau pabrėžia, kad kiekvienas žurnalistas yra politikos komunikacijos dalyvis (net kai rašo apie baletą). Anot A. Vaišnio, ir sporto, meno, verslo problematika yra susijusi su politika, tad net rašymas šiomis temomis, kai priklausoma politinei partijai, gali lemti tam tikrą politinį šališkumą.

DEKLARUOTI PAŽIŪRAS – GARBINGA

Pasitaiko atvejų, kai žmogus aktyviai reiškiasi abiejose srityse – ir politinėje žurnalistikoje, ir politikoje. Dėstytojas A. Taraskevičius, pasisakantis už minėtųjų profesijų atskyrimą, teigia, kad jų dubliavimosi atveju būtina įvykdyti vieną sąlygą – viešai deklaruoti priklausymą politinei partijai. Vilniaus universiteto lektorius, šiais bei 2011 metais dalyvavęs savivaldybių tarybų rinkimuose, teigia, kad jei toks dubliavimasis egzistuoja, nereikia to slėpti. „Daug blogiau, kuomet bandoma atstovavimą partijai nuslėpti, tačiau tai kokiu nors būdu perteikiama per rašinius ar laidas“, – įsitikinęs Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikloje dalyvaujantis A. Taraskevičius. Su tokiu požiūriu sutinka ir A. Zuokas, teigiantis, jog žurnalistas, atstovaujantis politinės partijos interesams, bet tai slepiantis, yra kur kas blogiau nei politinei partijai priklausantis ir tai deklaruojantis žiniasklaidos atstovas. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 35


Griežtai prieš žurnalistikos ir politikos dubliavimąsi pasisakantis D. Radzevičius vis dėlto profesinės mirties nuosprendžio politikuojantiems žurnalistams neskelbia. „Neatmenu galimybės, kad žurnalistas, aktyviai dalyvaujantis politinėje veikloje, gali nepažeisti objektyvumo ir nešališkumo principų. Ypač jei jis remiasi tam tikromis profesinėmis nuostatomis“, – išlygą pasakė LŽS pirmininkas, kurio vadovaujamoje organizacijoje yra ir buvusių žurnalistų, pasukusių į didžiąją politiką. Deklaruoti reikia ne tik priklausymą politinei partijai, bet ir savo politines pažiūras, jei jos aiškiai reiškiamos žurnalisto kuriamoje medžiagoje – tokios nuomonės laikosi D. Radzevičius. A. Taraskevičius sakosi manąs, jog „žurnalistai gali būti politiškai aktyvūs – jie balsuoja už tam tikras partijas, turi politinius įsitikinimus. Problema – kaip akivaizdžiai jie juos demonstruoja. Ar geriau yra nuslėpti ir neakivaizdžiai juos reikšti, ar viešai deklaruoti?“. „Pažiūrų deklaravimas ir įvardijimas yra vienas iš garbingos žurnalistikos požymių“, – lyg atsakydamas į A. Taraskevičiaus klausimą „Universiteto žurnalistui“ teigė LŽS pirmininkas. Jis taip pat pridūrė, kad realizuojant politines pažiūras, svarbiausia nepiktnaudžiauti. Kaip pavyzdį LŽS pirmininkas paminėjo Rimvydą Valatką, šalyje užsitarnavusį profesionalaus žurnalisto vardą, nors ir viešai deklaruojantį, kad yra liberalių pažiūrų, kurias reiškia ir savo žurnalistikoje.

ŠALIŠKUMAS SUDARO SĄLYGAS KORUPCIJAI

Kyla klausimas: ar viešas politinių pažiūrų deklaravimas ir jų reiškimas žurnalistinėje medžiagoje neprieštarauja objektyvumo principui? Tekstus ar reportažus, kuriuose aiškiai dėstomi autoriaus įsitikinimai, galima laikyti vertinamųjų žanrų kūriniais. Kita vertus, kaip teigia A. Zuokas, egzistuoja plona riba, vertinamųjų žanrų tekstus skirianti nuo nuomonių žurnalistikos. Buvęs sostinės savivaldybės meras teigia, kad šiais laikais žurnalistai dažnai nueina lengviausiu keliu ir įvykius aprašo kaip nuomonę. „Šiandien mūsų žiniasklaida yra pametusi orientyrus ir yra kaip ežiukas rūke. Nuomonių žurnalistika formuoja paviršutinišką žiniasklaidą – jai duodama sukramtyta informacija, todėl nebereikia galvoti“, – mąstė A. Zuokas. VU žurnalistikos programos dėstytojas A. Taraskevičius taip pat sutinka, kad politiškai angažuota žiniasklaida turi neigiamos įtakos visuomenei, kadangi jai pateikiama „suvirškinta“ informacija. Juolab, kad, anot A. Taraskevičiaus, mūsų visuomenė nėra pakankamai išprususi ir negali atskirti, kur yra angažuota, o kur nepriklausoma žurnalistika. Šiek tiek kitokios nuomonės yra A. Vaišnys, teigiantis, kad žiniasklaida pirmiausia tenkina informacijos vartotojo interesą. A. Zuokas, samprotaudamas, kokia, jo nuomone, turėtų būti žiniasklaida, tvirtino, kad norėtų ją regėti kaip savarankišką verslą, nepriklausomą nuo politikų ar verslo grupių, nes tik tada ji gali būti nepriklausoma. Pasak buvusio Vilniaus mero, kadaise dirbusio žurnalistinį darbą, įvairūs politiniai sprendimai apriboja žiniasklaidos nepriklausomumą. Tam iš dalies prieštarauja VU Žurnalistikos programos vadovas, teigdamas, jog nuo XIX a. žiniasklaida yra apskritai laisvas verslas, tenkinantis visuomenės interesą gauti informaciją.

36 INDRĖ KAMINCKAITĖ

A. Taraskevičius: jei žurnalistas rašo apie mokslą, meną ar kultūrą, tada priklausymas politinei partijai netrukdo jo profesinei veiklai. Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau A. Taraskevičius pabrėžia, kad žiniasklaidos nepriklausomumas dažnai yra žlugdomas, o tai daro būtent angažuotoji žurnalistika. Anot jo, nepriklausomos žiniasklaidos priemonės dažnai dalyvauja nelygiavertėje konkurencinėje kovoje ir joms nepaprastai sunku kovoti su įsišaknijusiomis savivaldybių ir valstybės įstaigose interesų grupėmis, politikų tiesiogiai ar netiesiogiai remiama, taip pat ir jiems nuosavybės teise priklausančia spauda. „Yra konkrečių atvejų, kai žiniasklaidos priemonės yra dirbtinai sukuriamos, kad atstovautų ir šlovintų tam tikrą politinę jėgą – Kėdainių, Švenčionių, Druskininkų, Varėnos atvejai. Savivaldybė pati ar per kokią nors savo įstaigą nutaria leisti laikraštį, du ar daugiau kartų viršijantį nepriklausomo vietinio laikraščio tiražą, mat pastarasis per daug kritikuoja valdžią. Suprask – nekritikuok – sušelpsim ir tave. Kažkoks nesusipratimas...“,– konkrečiais pavyzdžiais dalijosi lektorius, dirbęs regioninėje žiniasklaidoje. Pasak jo, tokie veiksmai – aiškiai matomas siekis užmušti nepriklausomą žiniasklaidą. Taigi galima įžvelgti įvairių politiškai angažuotos žurnalistikos pasekmių, tačiau žurnalistams aktyviai dalyvaujant politikoje rizika sugriauti nepriklausomo kritiško stebėtojo ir informacijos skleidėjo reputaciją, tokią svarbią žiniasklaidos misijai demokratiškose valstybėse, yra milžiniška. Dėl to svarbus leidėjų ir redaktorių vaidmuo – jie turi žinoti apie vadovaujamų žurnalistų komandos narių angažavimąsi į politinius interesus ir siekti atitinkamai subalansuoti turinį, nes šališka žurnalistika pamina auditorijos pasitikėjimą visos žiniasklaidos profesionalumu. O žiniasklaidininkams, kuriuos įtraukia partinė veikla, geriausia rimtai apsvarsčius pasirinkti, kuris pilietiškumo kelias jiems atrodo labiausiai prasmingas – kopimas į didžiosios politikos ar į ketvirtosios valdžios viršūnę.


Srauni

užsakomų jų straipsnių upė

A. Solomino nuotr.

JŪRATĖ JUŠKEVIČIŪTĖ

Regioninė spauda, nors per krizę ir dėl technologijų kaitos sublogusi, vis dar aprūpina gyventojus svarbia, bendruomeniškumą puoselėjančia informacija. Vis dėlto jos kokybės vertinimų esama įvairių – kritikai teigia, esą ji itin priklausoma nuo vietos valdžios bei verslo užsakymų, o profesionalios žurnalistikos bei visuomenės intereso gynimo joje – skirtingai, nei nacionalinėje spaudoje – maža.

Šių dienų spaudos pagrindinės pajamos atkeliauja iš reklamos. Reklamos pakete – ir populiarumo Lietuvoje neprarandantis žanras: užsakomasis straipsnis. Toks straipsnis forma panašus į nepriklausomą žurnalistinį tekstą. Ir spausdinamas jis greta nepriklausomų žurnalistinių kūrinių. Tik kritiškas, išsilavinęs, įstatymus išmanantis ir atidžiau tekstų kilmę laikraštyje mėgstantis nagrinėti skaitytojas gali suprasti, kuris straipsnis parengtas ne atsižvelgiant į auditorijos informacinius poreikius, o į reklamos užsakovų norus.

TIKI UŽSAKOMŲJŲ STRAIPSNIŲ GALIA

Remiantis Reklamos įstatymu, visi ne redakcijų parengti tekstai privalo būti žymimi užsakymo numeriu, o paslėpta reklama – pvz., užsakomasis straipsnis, nepažymėtas užsakymo numeriu, – griežtai draudžiama. Bendrovė „Reklamos tyrimai“ 2008 m. sausį vykdė reprezentatyvią apklausą „Užsakomųjų straipsnių vertinimas“, kurios metu apklausė 500 gyventojų. Apklausos duomenys rodo, kad 66,3 proc. skaitytojų teigia atpažįstantys užsakytus straipsnius, o 55,7 proc. apklaustųjų sako, kad atpažįsta ir nepažymėtus užsakytus straipsnius. Tarp užsakomuosius tekstus atpažįstančių skaitytojų 37 proc. juos vertina neigiamai. Dar daugiau – 43,3 proc. skaitytojų – neigiamai vertina nepažymėtas užsakytas publikacijas. Vis dėlto daugiau kaip pusė respondentų užsakomųjų blogai nevertina, todėl jų paklausa išlieka gana didelė. Ar užsakomųjų daugiausia regioninėje spaudoje? Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių asociacijos direktorė Rasa Navickienė tuo abejoja. Pasak jos, joks tyrimas, rodantis, kad nacionalinė žiniasklaida nuo valdžios ar verslo užsakymų yra

priklausoma mažiau, nei regioninė, atliktas nebuvo. „Neseniai baigėsi savivaldos rinkimai, tai politinės reklamos tikrai buvo daugiau regioninėje spaudoje, bet tai − natūralu“, − teigia asociacijos, vienijančios Lietuvos rajonų ir miestų laikraščius, vadovė.

VERSLIOJI ŽURNALISTIKA

O kol tyrimų stinga ir neplėtojamos gilesnės diskusijos apie visuomenės informavimo užsakomaisiais straipsniais etiką, internete galima rasti daugybę įmonių, siūlančių paruošti užsakomuosius straipsnius šalies žiniasklaidai. Savo paslaugas dažnai jos vadina „žurnalistų paslaugomis“. Vienoje svetainėje net pateikiami patarimai, kaip rašyti kuo panašesnę į nepriklausomą žurnalistinį straipsnį publikaciją. Užsakomieji straipsniai skirstomi į kelias grupes: standartiniai pranešimai spaudai, šviečiamieji straipsniai bei produktų apžvalgos, reportažai iš įvairių parodų ar renginių. Štai kaip pateikiama informacija apie standartinį užsakomąjį pranešimą: „Nors pranešimai spaudai standartiškai laikomi labiau informacine žinute žurnalistams, nei galutiniu straipsniu skaitytojams, tačiau realybėje žurnalistai dažnai neturi jokių laisvo laiko išteklių gilintis į tokius tekstus papildomai ir sprendžia paprastą dilemą – ar pateiktas pranešimas spaudai iškart tinkamas publikacijai, ar jį apskritai reikėtų atmesti, kaip bevertį informacine prasme“.   Šviečiamieji  užsakomieji straipsniai svetainėje apibūdinami kaip ugdantys būsimus klientus. Tokiu straipsniu turi būti pateikiama informacija apie įmonės naujoves, naudojamas technologijas ir panašiai. Esą tokia publikacija taptų netiesiogine reklama, o savotišku indėliu į naujus klientus. Tačiau paminima, kad tokie straipsniai nėra populiarūs, nes verslininkai taupydami investuoja tik į tiesiogines reklamas ir užsakomuosius straipsnius. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

37


NEIGIA ŽALINGĄ REKLAMINIŲ STRAIPSNIŲ ĮTAKĄ

„Klaipėdos“ vyriausiasis redaktorius Saulius Pocius tikina, kad kiekviename jo redaguojamo dienraščio numeryje reklamos kiekis skiriasi − tai priklauso nuo savaitės dienos. „Tikriausiai daugiausiai reklamos skelbiame pirmadieniais ir šeštadieniais, nes tomis dienomis mūsų tiražas būna didžiausias, − tikina S. Pocius ir priduria, kad „Klaipėda“ yra vienintelis dienraštis regione, išeinantis ir pirmadieniais. − Reklaminių pozicijų gali būti nuo 10 iki 30 procentų“. Užsakomųjų straipsnių kaina įmonėje „Diena Media News“, kuriai priklauso „Klaipėda“ bei „Kauno diena“, priklauso nuo vietos laikraštyje arba svetainėje, – gali skirtis dvigubai ar daugiau. Reklamos skyriaus kainų lentelėje rašoma, kad žurnalisto paslaugos reklamai kainuoja nuo 173,77 iki 289,62 eurų priklausomai nuo pageidaujamos publikacijos ploto.   Skirtingai nei Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių asociacijos direktorė R. Navickienė,  „Klaipėdos“ redaktorius S. Pocius tikina, jog reklamos kiekis regionuose visuomet didesnis, mat būtent čia reklamos užsakovai pastebi didžiausią naudą: „Tikriausiai taip yra dėl to, kad vadinamoji „nacionalinė spauda“ palengva marinama, išlieka tik regioninė. Be to, nacionalinė spauda, tiksliau – jų savininkai, save seniai sukompromitavo, nes turėjo gerokai per daug ekonominių ir įtakos interesų“, – aiškina jis.   R. Navickienė pastebi, kad šiuo metu žiniasklaida kraustosi į internetą − didžioji reklamos dalis – taip pat, todėl ji sako nematanti reklamos užsakovų grėsmės išskirtinai tik regioninių laikraščių turiniui.  „Žinoma, jei užsakomaisiais straipsniais perlenkiama lazda, tuomet tai atsiliepia turinio kokybei. Tad kiekvienas leidinys turėtų nusibrėžti aiškias ribas tarp leidinio turinio ir reklamos bei užsakomųjų straipsnių. Laikraščiai privalo aiškiai atskirti  užsakomąsias publikacijas, kad skaitytojas suprastų, jog tai − ne redakcijos žurnalistų kūrinys“, – sako ji.

ĮKYRŪS KLIENTAI

„Palyginti su situacija prieš porą ar trejetą metų − reklamos regioninėje spaudoje tikrai daugėja. Tačiau dabar jos yra mažiau nei prieš krizę“, − sako dienraščio „Suvalkietis“ redaktorius Gintaras Kandrotas. Jo vadovaujamo laikraščio viename numeryje užsakomieji straipsniai sudaro apie 5–10 proc. laikraščio ploto. Reklaminių straipsnių įkainiai tokie pat kaip ir įprastos reklamos – tarkime, pirmajame puslapyje už kvadratinį centimetrą prašoma 1,74, o paskutiniajame − 1,01 eurų. G. Kandrotas įsitikinęs, jog reklama „Suvalkietyje“ nedaro įtakos profesionaliam turiniui: „Jei skaitytojas mato, kad tai reklama, jokių problemų kilti neturėtų. Aišku, jei tos reklamos būtų tiek, kad

37%

63%

38 JŪRATĖ JUŠKEVIČIŪTĖ

2008-aisiais atlikti tyrimai parodė, jog tik 37 prc. užsakomuosius straipsnius atpažįstančių žmonių juos vertina neigiamai.

„Klaipėdos“ vyr. redaktorius S. Pocius teigia, kad reklamos regioninėje spaudoje visuomet daugiau, nes čia reklamos užsakovai įžvelgia daugiausiai naudos. Asmeninio archyvo nuotr. ji išstumtų savus rašinius, tada kyla grėsmė, kad skaitytojai, nusivylę laikraščio turiniu, jo nepirks, neprenumeruos.“ Redaktorius nurodo, kad redakcija rengdama bet kokias publikacijas visuomet laikosi visais žurnalistams galiojančiais teisės aktais. Kalbinti redaktoriai sako visuomet pažymintys reklaminius straipsnius skiriamaisiais ženklais ar užsakymo numeriu. „Kai klientas būna įkyresnis, o tokių, prašančių užsakomo straipsnio niekaip nežymėti, irgi pasitaiko, tada tokius rašinius žymime specialiu ženkliuku, kuris yra parodytas laikraščio metrikoje“, − G. Kandrotas nesileidžia į kalbas apie užslėptą reklamą savo redaguojamame dienraštyje. „Suvalkiečio“ redaktorius užsimena, jog kartais reklamos pageidavimų būna tiek, kad nenorėdamas dienraščio paversti reklaminiu leidiniu yra priverstas prie laikraščio apimties pridėti papildomą spaudos lanką. Mažeikių rajono laikraščio „Santarvė“ vyriausioji redaktorė Audronė Malukienė atskleidžia, kad reklama užima apie 20–30 proc. jos redaguojamo leidinio. Užsakomieji straipsniai sudaro net 40 proc. reklamai skirto ploto. „Užsakomųjų straipsnių gausa labiausiai susijusi su Europos Sąjungos finansuojamų projektų viešinimu“, − sako A. Malukienė ir priduria, kad užsakomieji straipsniai gali kelti grėsmę leidinio turinio kokybei tik tada, kai skaitytojas neatskiria, kur yra leidinio kuriamas turinys, o kur − reklama. Redaktorė neslepia, jog „Santarvės“ redakcija ir pati užsakovams gali pasiūlyti „žurnalistų paslaugas“: norint, kad šios redakcijos žurnalistas parengtų užsakomąjį straipsnį, kuris būtų publikuojamas „Santarvėje“, užsakovas turėtų sumokėti nuo 20 iki 60 eurų.  

UŽSAKYMŲ KULTŪRA KURSTOMA IR ES PINIGAIS

ES finansuojamų užsakomųjų straipsnių praktiką tyrusi žurnalistė Inga Janiulytė sutinka, jog ES remiamų projektų viešinimas – vienas svarbiausių regioninės žiniasklaidos pajamų šaltinių. „ES nustatė, jog viešinimas yra privaloma kiekvieno projekto dalis ir tam visada turi būti skirta lėšų eilutė. Į viešinimo sąvoką įeina įvairiausios priemonės: nuo renginių iki reklamos, nuo lentelės iki bukleto“, − teigia Europos Sąjungos projektų viešinimo įtaką žiniasklaidos kokybei tyrusi I. Janiulytė.   Žurnalistė pastebėjo, kad  Lietuvoje susiformavo užsakomųjų straipsnių kaip bene pagrindinių viešinimo priemonių kultūra. Ja


Užsakomąją informaciją kuriant pačiam žurnalistui jis arba tampa paslaugos tiekėju, arba balansuoja: bando išlaikyti

„Suvalkiečio“ redaktorius G. Kandrotas įsitikinęs, jog tol, kol skaitytojas atpažįstą reklamą − ji nedaro jokios įtakos profesionaliam turiniui. Asmeninio archyvo nuotr. esą siekiama nušauti du arba net tris zuikius − pranešti visuomenei ir paremti žiniasklaidą, taip užmezgant vertingų pažinčių ar net užsitarnaujant ilgalaikį žiniasklaidos palankumą. „Tarp žiniasklaidos ir užsakovų susiformuoja kliento ir paslaugos pardavėjo santykiai. Vyksta tūkstantinės ar net milijoninės vertės konkursai − savotiškos pyrago dalybos. Susitarimų ir pinigų cirkuliacija skatina valdžios, žiniasklaidos ir viešųjų ryšių agentūrų tarpusavio priklausomybę, ryšį, kuriuo reikiamu atveju gali pasinaudoti bet kuri iš priklausomų pusių, ir kuris kartu daro jas pažeidžiamas“, – silpnąsias tokios visuomenės informavimo politikos praktikos puses pabrėžia I. Janiulytė.  I. Janiulytė kaip geriausią kliento ir paslaugos teikėjo santykių pavyzdį įvardina žemės ūkio ir aplinkos apsaugos sferas, kurios pastaruoju metu buvo tapusios pagrindinėmis užsakomosiomis temomis. Ji taip pat įžvelgia tam tikrą paradoksą −  užsakomąjį straipsnį ar laidą rengiant viešųjų ryšių specialistui, žurnalistas netenka laikraščio ar eterio erdvės, galimybės užsidirbti. Tačiau užsakomąją informaciją kuriant pačiam žurnalistui jis arba tampa paslaugos tiekėju, arba balansuoja: bando išlaikyti nepriklausomumą ir žurnalistikos standartus, tačiau nebeturi laiko pastebėti aktualių temų.  

NAUJA KARTA PAKEIS YDINGĄ PRAKTIKĄ?

Su užsakomųjų straipsnių kultūra regionuose per kasmet atliekamą praktiką yra tekę susidurti ir žurnalistikos studentams. Nors reklaminių straipsnių rašymas nėra žurnalistų amatas, pasitaiko, kad redakcijos studentams skiria ir tokių užduočių. Antrame žurnalistikos kurse studijuojanti Viktorija Šopytė vasarą atliktą pirmąją praktiką regioninėje spaudoje prisimena su nuoskauda. „Turėjau užduotį parašyti apie kaimo bendruomenės šventę ir tik nuvykusi į šventę sužinojau, kad tai bus užsakomasis straipsnis“, – patirtimi dalijosi ji. Nors studentė ir jautėsi apgauta, straipsnį parengė, nes lankėsi renginyje ir turėjo tam medžiagos. „Rašiau kaip bet kurį kitą pranešimą. Redakcija nepateikė jokių išskirtinių reikalavimų, nors tai ir buvo užsakomasis tekstas“, − teigia jaunoji žurnalistė. Vilniaus universiteto dėstytoja lekt. dr. Jolanta Mažylė, rengianti studentus atlikti praktikas regioninėje spaudoje, sako, kad žurnalistikos studentai jau po pirmo kurso puikai supranta, kokios yra žurnalisto pareigos, išmano sistemą ir prašymams parengti užsakomąjį tekstą yra atsparūs.

nepriklausomumą ir žurnalistikos standartus, tačiau nebeturi laiko pastebėti aktualių temų.

56%

44%

„Reklamos tyrimų“ 2008 m. atliktas tyrimas parodė, kad net 56 proc. neatpažįsta paslėptos reklamos.

Pasak dėstytojos, yra pasitaikę, kai studentai sulaukia redaktorių prašymų parengti užsakomuosius darbus, tačiau tokie atvejai itin reti: „Trišalė praktikos sutartis tarp studento, redakcijos vyriausiojo redaktoriaus ir fakulteto dekano labai aiškiai reglamentuoja praktiką, kuri yra neatsiejama žurnalistikos bakalauro studijų programos dalis. O vadovaujantis šios sutarties nuostatomis nei studentas gali rašyti užsakomąjį tekstą, nei redaktorius turi teisę to reikalauti iš praktikanto.“ Studentams praktikos metu susidūrus su užsakomųjų straipsnių problema lekt. dr. J. Mažylė rekomenduoja susisiekti su Universiteto praktikos vadovu. „Studentai turi du praktikos vadovus – vieną redakcijoje – redaktorių ar žurnalistą, kitas praktikos vadovas yra Universiteto dėstytojas. Tad iškilus netikėtiems galvosūkiams mūsų studentams praktikos metu jie visada gali padėti,“ – kovoti už kokybišką žurnalistiką susidūrus su panašiais atvejais patarė dėstytoja. Susirūpinę dėl išlikimo, šiandien regioniniai laikraščiai kartais daro kompromisų žurnalistikos etikos klausimais: regioninių laikraščių laiveliai sparčiai nešami reklamos ir užsakomųjų straipsnių upės. Rasti būdų pakeisti nusistovėjusią ydingą praktiką – ateities žurnalistikos profesionalų užduotis. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 39


Skaitmeniniame

slėnyje

MONIKA VISOCKYTĖ

Prieš ketverius metus kartu su sutuoktiniu įkūrusi skaitmeninį žurnalą „Lamų slėnis“, jo vyriausioji redaktorė Algė Ramanauskienė skaičiuoja, kiek kliūčių pavyko įveikti. Kuriant tokio pobūdžio žurnalą, teko grumtis su skeptišku investuotojų požiūriu, taip pat pažaboti baimę, kad skaitymo baksnojant į kompiuterio ekraną lietuviai nepripažins. Perpratusi Lietuvoje naujos verslo srities subtilybes, A. Ramanauskienė stebisi, kodėl, kai keliai atviri, šiandien turime tiek nedaug skaitmeninės spaudos.

Internetinis žurnalas „Lamų slėnis“ yra sukaupęs ketverių metų patirtį. Jums tai daug ar mažai? Ir daug, ir mažai. Tai nedidelis laikas įsibėgėti verslui. Metus tiesiog bandėme kurti verslą, dar be jokių intencijų. Vėliau pradėjome ieškoti investuotojų, kreipėmės į programos „Startup Highway” kūrėjus, nuo tada prasidėjo rimtas įdirbis, kuris tęsiasi jau pora metų. Kita vertus, per šį laiką atlikome nemažą darbą. Pajamas žurnalo leidybai gauname vien iš reklamos užsakymų, tad šioje srityje išties nemažai nuveikėme. Pradžioje buvo sunku, reikėjo įrodyti klientams, kad tai rimtas elektroninis žurnalas. Atrodo, mums pavyko. Greta auginome auditoriją. Per šį laiką prie mūsų prisijungė iki 70 tūkst. skaitytojų. Paminėjote, kad dalyvavote programoje „Startup Highway“ ir verslas įsibėgėjo. Kaip tokia programa gali padėti skaitmeninės žiniasklaidos verslui? Tai pradedančiųjų verslų akseleratorius. Trijų mėnesių intensyvūs mokymai, bendravimas su lektoriais, verslo planų rašymas. Vėliau programos kūrėjai padeda ieškoti investuotojų. Kad mūsų verslas įsivažiuotų ir judėtų, reikėjo lėšų. Viskas kainuoja: reklama, žmonių samdymas, įmonės išlaikymas. Jei pasirenki, kad nori su kažkuo verslą dalintis ir ieškoti investicijų, tokios programos yra geriausias išsigelbėjimas. Ypač jauniems žmonėms, nes gauni daug kontaktų. Šia prasme mokymai mums buvo neįkainojami. Kai baigėme programą, mes radome investuotoją. Toks ir buvo mūsų pagrindinis tikslas. 40

Kokie didžiausi iššūkiai laukė Jums kuriant skaitmeninį žurnalą? Prasibrauti iki žmonių sąmonės. Kad jie suvoktų, jog tokio pobūdžio spauda Lietuvoje yra nauja, bet įdomi. Kilo daugybė klausimų: kas tai, ar tai žurnalas, portalas, rimta, ar nerimta? Įrodėme, kad esame rimti. Žmonės suprato, kad gali būti visai smagu skaityti žurnalą internete. Diegiant bet kokią naujovę, svarbu ją pasiūlyti laiku. Kartais mums atrodo, kad mes per anksti išleidome elektroninį žurnalą. Lietuvai jo dar nereikėjo, nors dabar, po trejų metų, matome viską truputį šviesiau. Labiausiai mums pagelbėjo socialiniai tinklai, tai jais naudodamiesi užauginome skaitytojus. Užsienyje pasiteisino bendri projektai su populiariais tinklaraštininkais. Apie 65 procentai mūsų skaitytojų atranda „Lamų slėnį“ per tokius projektus. Tai buvo didelis darbas. Su kiekvienu rašytoju kontaktavome asmeniškai. Sakėte, kurdama „Lamų slėnį“, turėjote tobulo žurnalo idėją. Kokia ji buvo? Norėjosi unikalaus turinio. Lietuva maža šalis, žmonių nedaug, sunku rašyti naujus, dar negirdėtus dalykus. Norėjosi neatrastų perliukų, paprastų žmonių nuostabių gyvenimo ir sėkmingos veiklos istorijų. Pateikdama tokius pavyzdžius, norėjau įkvėpti skaitytojus, paskatinti juos niekada nebijoti imtis ko nors nauja. O patį žurnalą įsivaizdavau kaip patrauklų vizualų produktą. Vizualumas man buvo labai svarbus, bet jį būtinai turėjo papildyti kokybiškas turinys.


Šiandien verslininkė žurnalistė Algė Ramanauskienė ketina daugiau investuoti į globaliai auditorijai skirtą skaitmeninio žurnalo „Llamas‘ Valley“ versiją. Jurgitos Kunigiškytės nuotr.

Ar kurdami lietuvišką žurnalą iš karto pagalvojote ir apie anglišką jo variantą? Turėjome viziją, kad lietuviškas „Lamų slėnis“ bus kaip atspirties taškas toliau kurti, bandyti, kaupti biudžetą, kurį paskui būtų galima investuoti į tarptautinį produktą, į anglišką žurnalą. Žinoma, kad užsienyje matome daug platesnes galimybes, didesnę rinką. Apskritai, ten yra įdomiau. Turite sukaupusi patirties žiniasklaidoje, dirbote spaudos žurnaliste. Ar galite išskirti, kokius kelius spaudai atveria skaitmeninio verslo galimybės? Pirmiausia, skaitmeninis žurnalas neturi tiražo, kuris riboja spaudą. Mūsų auditorija gali išsiplėsti kas mėnesį, nes pasiekiamumas didesnis. Be to, mūsų neriboja žurnalo apimtis, galime plėsti turinį. Galime dėti didelio formato nuotraukas, o kur dar interaktyvūs dalykai. „Lamų slėnio“ turinyje pateikiamos nuorodos, kurias paspaudus galima keliauti į kitą puslapį, parduotuvę. Mes galime naudoti video, animaciją. Visos šios galimybės dar labiau išsiplečia, kai kalbame apie planšetiniam kompiuteriui skirtą versiją. Tai visai kita patirtis nei skaitant atspausdintą žurnalą. Kaip veikia skaitmeninio žurnalo redakcija? Šiuo metu turime keturių žmonių komandą: vyriausiąją redaktorę, dizainerį, maketuotoją, reklamos pardavimų vadybininką ir žmogų, atsakingą už komunikaciją. Laisvai samdome žurnalistus ir fotografus. Iš pradžių žmonės patys siūlėsi prisijungti, jiems, matyt, patiko idėja ir jie norėjo prisidėti. Kai kurių jau tikslingai ieškojau pati, pavyzdžiui, Paryžiuje gyvenančio fotografo. Jį suradau pasinaudojusi socialiniais tinklais, įdėjau skelbimą į Facebook`ą ir taip atradau. Kuo skiriasi skaitmeninės leidybos situacija Lietuvoje ir užsienyje? Lietuvoje ypač skaitmeninės leidybos tendencijos labai vėluoja, gal net keletą metų. Man keista, kad mes jau ketverius metus leidžiame žurnalą ir kol kas esam vienintelis toks skaitmeninis

žurnalas Lietuvoje. Tikėjau, kad jų atsiras daugiau, bet gal žmonės nelabai tiki idėja, tuo, kad ji gali būti sėkminga ir versli? O pasaulyje skaitmeninių žurnalų yra nemažai. Faktas, kad visi žurnalai žengia į skaitmeninę sferą. Nemanau, jog tai reiškia, kad popierius išnyks. Atvirkščiai, dabar matau beprasidedančią naują žurnalų bangą: stori, gražūs popieriniai žurnalai, panašūs į albumus. Juos labai sunku sukurti, jie daug kainuoja, nes yra vertingi. Tačiau šalia to klesti skaitmeninė leidyba ir iš jos uždirbamos didelės pajamos, nes galima vykdyti skaitmeninę komerciją. Tai šiuo metu yra didžiausias leidėjų pajamų šaltinis. Apie šį verslo reiškinį atliekama daug tyrimų ir, galima pastebėti, kad didžiausios pasaulyje leidybinės kompanijos uždirba ne iš žurnalų pardavimų ar tradicinių reklamos sprendimų, bet iš skaitmeninės komercijos. Kiek teko tuo domėtis Lietuvoje, leidybinės grupės orientuojasi į skaitmeninę sferą, tačiau čia viskas vyksta daug lėčiau. Ir kokybės lygis, manau, dar ne toks kaip pasaulyje, bet kada nors ir pas mus viskas ateis.

Kodėl žmonės netiki, kad tokia skaitmeninė spauda gali būti versli? Žiniasklaida yra labai sudėtingas, kompleksiškas verslas. Tai sudėtinga sritis. Privalai išmanyti daug. Reklama, komunikacija... Kad visos sritys drauge sugrotų ir būtų pelningos, reikia investuoti. Kai ieškojome investuotojų „Lamų slėniui“, supratome, jeigu žmogus ne iš žiniasklaidos srities, jam sudėtinga suvokti, kaip vyksta žiniasklaidos verslas. Idėja patinka, mintis įdomi, bet per daug neaiškumų ir noras investuoti dingsta. Atrodo, kad šiandien jau niekas nebekelia klausimo dėl to, ar ilgainiui internetas pakeis spaudą. Tarsi ir taip aišku. O Jūsų požiūris kitoks... Spauda niekada neišnyks, gal kiek keisis savo forma, bus priversta keisti turinį. Tikiu, jog spaudoje atsiras rimtesnių tyrimų, įžvalgų, asmeninės nuomonės. Nemanau, kad vienintelis sprendimas spaudai – skaitmeninis verslas. Galima ieškoti ir kitokių sąsajų. Greta kurti portalą, ieškoti įdomių turinio sprendimų. Bet kuriuo atveju, aš tikiu, kad žmonės visuomet jaus malonumą rankose laikydami popierių. Tačiau į internetą žengiame juk ne vien dėl to, kad taip patogiau skaitytojams. Pačiai žiniasklaidai, veikiausiai, tai yra taip pat patogiau. Taip, pirmiausia dėl to, kad mažesnės sąnaudos. Spaudos sąnaudos milžiniškos, o kur dar platinimas. Iš tiesų nematau priežasčių, kodėl skaitmeninis variantas galėtų būti nepatogus. Nebent, jei skaitytojas nesinaudoja internetu, bet ir dėl to nesutikčiau. Kartą pabandžius galima suprasti, kaip tai paprasta. Kaip bendraujate su „Lamų slėnio“ skaitytojais? Daugiausiai per socialinius tinklus, nes iš ten ir ateina didžioji mūsų auditorijos dalis. Su skaitytojais palaikome artimą ryšį. Dar naudojamės Google Analytics programa. Čia matome duomenis, kaip skaitytojai mus atranda, iš kur jie ateina. Esame darę skaitytojų apklausas. Tam, kad geriau juos pažintume. Aštuoniasdešimt procentų mūsų skaitytojų yra moterys nuo dvidešimt penkerių iki keturiasdešimt penkerių metų, gyvenančios didmiesčiuose. Norėtųsi skaitytojų ratą plėsti, pritraukti daugiau žmonių iš provincijos. Bet gal dar per anksti, internetas Lietuvos provincijoje dar tik skinasi kelią. O kas skaito anglišką „Lamų slėnį“? Tai irgi daugiausia moterys. Kol kas didžiausios mūsų rinkos yra JAV, Didžioji Britanija ir Skandinavija. Pirmosios dvi „Lamų slėnį“ renkasi dėl to, kad turinys pateikiamas anglų kalba, o Skandinavija dėl to, kad jiems artimos mūsų pateikiamos interjero, dizaino temos. Ar nenutiks taip, kad sutelkus dėmesį į tarptautinį žurnalą, nebeliks lietuviško „Lamų slėnio“? Taip būti gali, bet svarstome ir kitų galimybių. Norėtume suburti stiprią komandą, kuri leistų lietuvišką žurnalą, o mes atsidėtume angliškam. O gal lietuvišką versiją parduosime, nors dar kurį laiką šį žurnalą tikrai kursime. Esate sakiusi, kad jei nusprendėte imtis skaitmeninio žurnalo, būkite pasiruošę prisiimti atsakomybę. Ką turėjote omenyje? Turėjau omenyje verslo atsakomybę. Juk dirbi ne vienas, o su komanda. Esi atsakingas prieš ją. Mums dažnai atrodo, kad galėjome pasirinkti kur kas lengvesnių verslo sferų, bet kai ėmėmės darbo, žinojome, kas laukia, todėl negalime skųstis. Nors ir nėra lengva, tai yra smagus, nenuobodus ir nuolat besikeičiantis darbas. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 41


Linkėjimai

Vilniaus universiteto žurnalistikos studentams

Visi žurnalistikos studentai nori būti tokie, kaip jie – žinomi žurnalistai ir rašytojai, kuriuose jaunuoliai mato išsipildžiusias savo svajones. Kad būtų drąsiau judėti pirmyn ir siekti savo tikslų, mūsų idealai ir autoritetai siunčia nuoširdžius linkėjimus ir dalinasi patarimais. BRIGITA RAGICKAITĖ

AISTĖ MARČIULAITYTĖ

Virginija Majorovienė ŽURNALO „MOTERIS“ REDAKTORĖ

Andrius Tapinas ŽURNALISTAS

Linkiu išsirinkti sferą, kurioje, studijuodami žurnalistiką, galėtumėte labiausiai tobulėti. Nesvarbu, kas tai būtų: sportas, medicina, kultūra ar ekonomika. Jei tapsite tos srities žurnalistu-specialistu, bus gerokai lengviau rasti darbą, nes būsite pasikaustę – pasiskaitę, pasidomėję, pasimokę. Universitete jus mokys apie viską, todėl svarbu ypatingai gerai išmanyti kažkurią sferą. Tad išsirinkite ir tobulėkite.

Delfi.lt, 15min.lt, alkas.lt ir asmeninių archyvų nuotr. 42

Linkėčiau nepatekti į ratą tų kolegų, kurių šalinasi skaitytojai, žiūrovai, klausytojai. Norėčiau matyti Jus – kūrybiškus, aistringus, mylinčius, šviesius, dėl žurnalistikos galvas pametusius savo profesijos fanus. Juk Jūs ir esate toji ateitis, Jūsų rankose – Žurnalistikos fakelas. Liepsnokite, švieskite, dekite, įžiebkite ugnį ten, kur vėjas nešioja pelenų plėnis, – užgesusiose laužavietėse kartais galima rasti rusenančių žarijų. Būkite tie, kurie įkvepia gyvenimui, o ne skandina. Žurnalistams palinkėčiau neužleisti kėdžių neišsilavinusiems veikėjams iš gatvės. Perimtos Jūsų darbo vietos – ne didžiausia bėda. Liūdniau, kad šie uolūs bet kokių vyresnybės užgaidų vykdytojai netrunka perimti Jūsų profesinio vardo, – bet koks rašeiva šiandien gali apsiskelbti žurnalistu. Dabarties grimasa: studijų neragavęs „žurnalistas“ rašinyje šaiposi iš žolelių pardavėjo, įsivardinusio „gydytoju“. Saugokite savo brangią etiketę. Ją išterlioti – paprasta, o išvalyti – beveik neįmanoma.


Andrius Užkalnis KOMENTATORIUS

Vytautas V. Landsbergis RAŠYTOJAS

Labai linkėčiau pakeisti žurnalistiką į kilnesnę, gražesnę pusę, kuri padėtų žmonėms išgyventi, o ne gąsdintų ir rodytų, kaip blogai gyvenasi. Labai ilgiuosi tokios žurnalistikos, kuri būtų kartu, o ne mokytų kovoti ir niekinti – nežaistų žemais žmonių instinktais.

Studijuodami žurnalistiką turbūt jau žinote,ką norėtumėte veikti po studijų. Įsivaizduojate idealų darbą – pavyzdžiui, daug žmonių nori rašyti keliaudami aplink pasaulį arba skaityti žinias televizijoje. Studijoms pasibaigus gyvenimas tokius žmones dažniausiai „sukramto“. Žmonės nueina ten, kur galima daug užsidirbti. Reikia niekam neleisti „sukramtyti“ jūsų gyvenimo svajonės. Tikslas, dėl kurio jūs pasirinkote žurnalistikos studijas, po jų baigimo taip pat turi pasilikti jūsų galvoje ir širdyje. Nebūtinai jūs iš karto turėsite idealų darbą, bet svajonės negalima pamiršti, ją reikia puoselėti ir prisiminti, kad jūsų gyvenime yra didysis tikslas.

Vytaras Radzevičius KELIAUTOJAS IR ŽURNALISTAS

Linkiu, kad visada dirbtumėte savo mėgstamiausią darbą – tokį, kokį norėtumėte dirbti. Susikurkite savo gyvenimą, pilną kūrybiškumo ir iššūkių.

Irena Smetonienė KALBININKĖ

Ateityje žurnalistus norėčiau matyti išsilavinusius, protingus, rašančius ne tai, ką liepia koks užsakovas, o tai, kas būtina. Žurnalistų rankose yra labai didelė galia: jie formuoja žmonių nuomonę bet kuriuo klausimu, jie yra pavyzdys, kaip reikia kalbėti ir rašyti, todėl kalbą turi pakelti į aukščiausią lygmenį, naudotis visomis jos išgalėmis, o ne susinti. Būsimiems žurnalistams linkiu mokytis ir studijuoti, nes universitete jiems sudarytos pačios geriausios sąlygos tai daryti.

Algimantas Čekuolis

KOMENTATORIUS

Daug skaityti geros anglosaksų žurnalistikos. Išmokti rašyti galima tik skaitant – kokybiška žurnalistika yra pats geriausias universitetas.

Mantvydas Leknickas

POETAS

Manau, jog žurnalistą greitai paveikia pinigai ir įtaka, todėl linkiu nepasiduoti ir neprarasti entuziazmo – tai yra svarbiausia. Kitas dalykas yra atrasti, kas tave labiausiai „vežtų“ būnant žurnalistu – linkiu, kad žmogus, skaitydamas tavo rašytus straipsnius, jaustųsi taip, lyg skaitytų nepaprasto žurnalisto darbą.

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 43


Poetas M. Burokas teigia, kad užsiimti kritika šiandien paprasčiausiai neapsimoka. Asmeninio archyvo nuotr.

Kritikos būklė — kritinė Kultūros kritika kaip žurnalistikos žanras šiandien – retas svečias pagrindinėse Lietuvos žiniasklaidos priemonėse. Visuotinio skubėjimo nežinia kur amžiuje kritika kaip susikaupimo reikalaujantis tekstas, provokuojantis skaitytoją mąstyti, nėra populiarus.

TAI – NE LAISVALAIKIO PRAMOGA

Apskritai dėmesio kultūrai – palyginti

KAROLINA AUGEVIČIŪTĖ

44

su politinėmis aktualijoms ar pramogomis – didžiosios šalies žiniasklaidos priemonės skiria nedaug. Įsitvirtinus televizijai ir internetui, kultūrinė spauda tapo viena iš žiniasklaidos nišų. Joje leidinių gausu. Gal net per daug atsižvelgiant į tai, kiek mažai yra ištikimų skaitytojų – svarsto vertėjas, literatūros kritikas Laimantas Jonušys. „Pas mus sakoma, kad daug yra gerai, nes štai, pavyzdžiui, Latvijoje kultūros savaitraščio nelikę jau nė vieno. Bet užtat dienraščio „Diena“ ketvirtadieninis kultūros priedas savo apimtimi didesnis už „Šiaurės Atėnus!“ – tai, kad artimi kaimynai kultūros neišstūmė į paraštes, pabrėžia vertėjas. Tačiau Lietuvoje kritika ir populiarioji žiniasklaida suka skirtingais keliais. Taip, viena vertus, yra todėl, kad kritikas turi daug laiko skirti refleksijai, rašymui, taisymui. Gera recenzija nėra vienadienis produktas: reikia gilaus teorinio išmanymo, daug praktikos, kad gebėtum įžvelgti kuo daugiau požiūrio

kampų. Tuo metu populiariajai žiniasklaidai būdingas skubėjimas. Kitas dalykas – teigia Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Regimantas Tamošaitis – „iniciatyva sotus nebūsi“. „Nemanau, kad kritika gali būti hobis, neįpareigojantis malonaus poreikio tenkinimas laisvalaikiu,“ – sako jis. Akademikai, menininkai, žurnalistai šiaip ar taip turi, ką veikti, o užsiimti papildoma veikla, kuri dažniausiai – ir neatlyginama arba tik menkai – motyvacijos nedaug. Jam antrina ir rašytojas, literatūros apžvalgininkas Marius Burokas: „Paprasčiausiai neapsimoka. Dauguma turi galybę kitų darbų, nebeliko tęstinės kritikos tradicijos, nėra kritikus vienijančių institucijų, jiems skirtų renginių.“ Anot dienraščio „Lietuvos rytas“ bei Lrytas. lt kultūros skilties redaktoriaus Ramūno Gerbutavičiaus, kritikos nedaug, nes geros kritikos sąnaudos yra didesnės palyginti su tuo, kiek grąžos bent jau trumpuoju laikotarpiu teikia rezultatas. „Todėl be valstybės paramos kritikos žanras greičiausiai visai išnyktų“, - teigia jis.


KRITIKO DUONA

„Kritika gali būti visokia: objektyvi ir subjektyvi, racionali ir emocinga, sistemiška ir impresionistiška, universalios reikšmės ir asmeniškos vertės“, – vardija R. Tamošaitis. Be abejo, daugeliui atrodys, kad pasitikėti galima tik objektyvia, argumentuota, teoriškai pagrįsta kritika. Tačiau čia pat pašnekovas brėžia ribą tarp profesionalo ir mėgėjo ar žurnalisto: „Profesionaliam kritikui gresia pavojus būti atitrūkusiam nuo skaitančiojo žmogaus, nes kartais vertybės, matuojamos tik kritikui svarbiomis klasikos normomis ar standartais, gali būti nebegyvybingos“. Štai dar viena kritikos trūkumo priežastis – profesionalai nemoka pateikti informacijos taip, kad ji būtų suprantama ir priimtina ne tik patiems kūrėjams, bet ir paprastiems skaitytojams, susidomėjusiems, pavyzdžiui, šiuolaikiniu menu. Žurnalistas Juozas Keliuotis yra pabrėžęs kritikos svarbą žurnalistikoje. Pasak jo, kritika, vertinanti meno kūrinius ir kultūrinius reiškinius, taip pat tų kūrinių autorius, padeda siekti profesionalumo. O ar teisybė, kad, kaip teigė rašytojas Levas Tolstojus, kritikais tampa tie, kurie nepajėgia tapti menininkais? Dažnu atveju tai būna tiesa, teigia R. Tamošaitis: „nes kūryba įvyksta, o kritika yra taikoma“. Anot literatūros eksperto, kritikai retai sugeba ką nors sukurti, nors kūrybą ir išmano: gilus teorijos išmanymas riboja kelius į kūrybą, nes tai, kas taikoma kritikoje, netaikoma kūryboje ir atvirkščiai. Tokio paaiškinimo neatmestų ir L. Jonušys, tačiau jis pastebi, kad, pavyzdžiui, apie literatūrą bene įdomiausiai yra rašę patys rašytojai: Vladimiras Nabokovas, Milanas Kundera, Josifas Brodskis. Ir Lietuvoje kritikais dažnai tampa rašytojai. Bet mūsų šalyje greičiau dėl to, kad daugiau nėra kam. Todėl, kaip teigia L. Jonušys, kyla problemų: šalis maža, o rašytojai dažnai nelinkę būti pernelyg kategoriški kolegų atžvilgiu.

SINDROMAS „BAISU SUSIPYKTI“

Kritikuoti – tai ne vien peikti arba girti. Visgi Lietuvoje tai kartais pamirštama. Pyktis nesinori, o susipykus – labai smagu įgelti, nepaisant tikrosios kūrinio vertės. Kaip pastebi M. Burokas, iš dalies esame „pusbrolių šalis“: „Kritikai reikia drąsos ir supratimo, o jo dažnai nebūna. Ir kritika turi būti ne linkusi į asmeniškumus, bet tiksli ir nešališka. Dabar suabejojus kokio žinomesnio autoriaus darbu kyla tikra atsirašinėjimų, komentarų, pykčio ir nuoskaudų audra.“ Anot M. Buroko, kiekvienam menininkui, kūrėjui dera sužinoti apie savo klaidas ir silpnybes, tik ne visi nori tai priimti. Todėl retai kada rašomos viešos griežtesnės recenzijos: bijoma susipykti su kolegomis. M. Burokui pritaria Lrytas.lt kultūros skilties redaktorius R. Gerbutavičius teigdamas, kad kritika šiandien yra tapusi reklama, nes mažoje Lietuvoje niekas esą nenori ieškoti priešų. Tad esama tam tikro paradokso – nepaisant to, kad didžiosios žiniasklaidos priemonės kritiką yra apleidusios, platforma, nors ir nišinė, reikštis kritikai yra: valstybė nemažai finansuoja kultūrinės spaudos. Tad kodėl ji lieka neišnaudota?

NAUJĄ SKAITYTOJŲ KARTĄ TEKS UŽSIAUGINTI

Neišvengiamai kyla įtarimas – gal kritika tiesiog neaktuali žiniasklaidos auditorijai? Ar jai rūpi, kas ir ką kritikuoja? Ir kad tai daro ne reklama, ne mėgstama pramogų skiltis ir ne draugas, o kritikas? Apskritai, vis vengiama žodžio „kritikas“, nes jis turi

Mūsų šalyje kritikui gresia tapti savotišku Don Kichotu, kuris turi būti pasiruošęs atlaikyti neigiamą požiūrį į save ir sykiu rašyti gerą kritiką.

neigiamą atspalvį, o ir žmonės tų, kurie kritikuoja, nemėgsta. Neva geriau visokie „-logai“: literatūrologai, sociologai, politologai ir panašiai. Tad kritikui gresia tapti savotišku Don Kichotu, kuris turi būti pasiruošęs atlaikyti neigiamą požiūrį į save ir sykiu nepasiduoti bei kovoti dėl tikslo. Savaitraščio „Literatūra ir menas“ literatūros kritikos ir publicistikos redaktorė Emilija Visockaitė nelinkusi dramatizuoti: kultūrininkai esą dažnai patys neišnaudoja galimybių atsiverti platesnei auditorijai ir taip užauginti naujų kultūros vartotojų, o sykiu ir ieškančių kultūros kritikos kūrinių kad ir nišiniuose leidiniuose. „Mūsų kultūra, rimta literatūra ar, tarkime, klasikinė muzika retai linkusios reklamuotis, o pasirodymas delfyje ar lietrytyje suvokiamas kaip reklama. Tarsi nenorima tapti masiniu reiškiniu, verčiau užsidaryti tik su elitu“, – sako ji. Kaip reikšmingus pavyzdžius E. Visockaitė įvardija Kristinos Sabaliauskaitės knygas ir Dalios Ibelhauptaitės kuriamas operas. Anot pašnekovės, tai reti Lietuvos kultūros reiškiniai, kurie tapo masinės žiniasklaidos auditorijos domėjimosi objektu. Tokių galėtų būti daugiau, jei tik būtų įdedama daugiau pastangų.

KOKIOS PROGNOZĖS?

Tad ką daryti, kad kritika taptų auditorijos poreikiu? Greičiausiai reikėtų ieškoti naujų kalbėjimo būdų, naujų iniciatyvų ir naujų vietų kritikai reikštis. Štai R. Tamošaitis nusistebi: „Net mūsų kalbėjime kritika, šiaip nurodanti visuomenės kultūrinio sąmoningumo lygmenį, tampa tiesiog „produktu“, kuris šiaip mums nelabai reikalingas, tačiau dėl padorumo kartais apie jį prisimename, kad visai nepavirstume į kiaules. Kritikos „produktai“, su kuo jie valgomi?“. Greičiausiai vieno, universalaus atsakymo į šį klausimą nėra. Tačiau galime įsivaizduoti paradoksalią situaciją: kritika kaip produktas dulka parduotuvės lentynose, tačiau visada žinai, kad kažkur ji turi būti. Nes kartais norisi. Ir kai jau pagaliau susiruoši jos ieškoti, bet nerandi, greičiausiai susimąstai: „Ai, kitą kartą nebegaišiu laiko“. Kad taip nenutiktų, kritiką kaip žurnalistinį žanrą reikia gaivinti. Arba pripažinti, kad kritikai komercinėje sistemoje yra tiesiog nereikalingi. Arba?... UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 45


Knyga apie

ARVYDĄ SABONĮ Dokumentinio kūrinio rašymo užkulisiai

A. Sabonis „Žalgiryje“ 1983 m. RIA Novosti nuotr. 46


PATRICIJA BABRAUSKAITĖ

3000 skaitytojų jau turi knygą apie legendinį krepšininką Arvydą Sabonį savo namų bibliotekose. Pirmasis tiražas tirpo akyse, tad knygynus jau pasiekė antrasis papildymas. Dokumentinė knyga „A.Sabonis. 11 skyrių iš didžiausio lietuvio gyvenimo“, kuri buvo parengta krepšininko artėjančio 50-čio proga, tarsi įprasmina jo žygdarbius ir laimėjimus. Knygą parašiusi žinoma žurnalistų pora Laisvė Radzevičienė ir Vytaras Radzevičius sukūrė itin ryškų, marškinėlius su 11 numeriu dėvinčio 2,20 m ūgio krepšinio milžino, pasaulio ir olimpinio čempiono, portretą. Vis dėlto pati liko nuošalyje. Kaip atrodo dokumentinės knygos kūrybinio proceso užkulisiai, su kokiais sunkumais tenka susidurti rašytojams stengiantis pralaužti su žurnalistais ne itin kalbų A. Sabonį?

INFORMACIJOS PAIEŠKA – TARSI LOTERIJA

„Knygai kalbinome ne vieną žmogų. Kartais iš tų susitikimų panaudoji vos vieną sakinį, o jie trunka po keletą valandų“,– per savo žurnalistinę karjerą šimtus žvaigždžių iš Lietuvos ir užsienio kalbinusi L. Radzevičienė patikino, kad rasti autentišką informaciją nėra lengva. Didelę žurnalistinę patirtį turinti knygos autorė L. Radzevičienė su žiniasklaida dirba nuo 1989-ųjų. Ji teigė, kad supratimas ateina su metais, o patirtis leidžia išrinkti tai, kas galėtų būti įdomu ne tik tau pačiam, bet ir skaitytojui. Pasak bendraautorės L. Radzevičienės, apie A. Sabonio sportinius pasiekimus, rezultatus prirašyta ir taip daug, o rungtynių statistika yra kruopščiai išnagrinėta specialistų, todėl buvo pasirinktas sprendimas rašyti apie krepšininką kaip asmenybę. „Mums buvo įdomi pati jo sėkmės istorija, asmenybė ir begalinis užsispyrimas, pakėlęs iki krepšinio dangaus“,– knygos idėją apibūdino autorė. Knygos informacijos šaltinių būta pačių įvairiausių: tiek iš spaudos, tiek iš interneto. Bendraautoriai senų knygų ieškojo tėvų spintose, senais leidiniais prekiaujančiuose knygynuose. „Tikras lobis pasirodė esantis visai šalia – Vytaro draugo Martyno Starkaus tėtis Jonas iš savo namų rūsio atvilko storą aplanką, kuriame buvo susegta galybė publikacijų vien tik apie Arvydą“,– apie kiek netikėtus pastūmėjimus kurti užsiminė L. Radzevičienė. Dokumentinio žanro kūrinys yra žymiai didesnės apimties negu paprastas straipsnelis ar reportažas. Bendraautorė papasakojo, kad dėl šios priežasties ir darbo kambarys pavirto dokumentų, straipsnių, senų knygų, nuotraukų ir įrašų saugykla. „Keista, kad tai nenervina, nors paprastai galiu dirbti tik prie tvarkingo darbo stalo“,– sukurtą darbinę atmosferą knygos rašymui apibūdino L. Radzevičienė. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

47


„T ikras lobis pasirodė esantis visai šalia – Vytaro draugo Martyno Starkaus tėtis Jonas iš savo namų rūsio atvilko storą aplanką, kuriame buvo suseg ta galybė publikacijų vien tik apie Arvydą“,– apie kiek netikėtus pastūmėjimus kurti užsiminė L. Radzevičienė. „Kartais iš susitikimų su pašnekovais knygoje panaudoji vos vieną sakinį, nors tikrovėje jie trunka ir po keletą valandų”, - dalijosi L. Radzevičienė. Asmeninio archyvo nuotr.

A. SABONIO VIENUOLIKA

Kiekvienas sportininkas turi ritualų, sėkmę nešančių skaičių. A. Sabonio mėgiamiausias skaičius buvo ant jo krepšinio marškinėlių įspausti du vienetai. Sutapimas ar ne, tačiau knygos bendraautoriai įžvelgė vieną netikėtą sąsają – per savo karjerą kartu su Lietuvos rinktine A.Sabonis pelnė 1001 tašką. Simbolinė knygos koncepcija taip pat paremta skaičiumi, kurį krepšininkas vilkėdavo žaidimo aikštelėje. Iš viso knygoje yra 11 skyrių. „Mes labai ilgai galvojome kaip ją rašyti ir galiausiai apsisprendėme, kad ji turi būti parašyta su nuo Sabo neatsiejama simbolika – skaičiumi 11. Todėl knygą padarėme būtent 11 skyrių, kur viskas išdėstyta chronologiškai ar bent jau daugmaž pagal tematiką“,– savo sprendimą argumentavo knygos autorė L. Radzevičienė. Taip pat krepšininkas buvo užsispyręs visur kur galima naudoti šį skaičių derinį. „Pasakojama, kad Portlande namą šeimai jis pirko tokį didelį tik todėl, kad jis stovėjo 11 numeriu pažymėtame sklype. Taip pat 2011 metų 11 mėnesio 11 dieną Arvydas surengė šventę naujojoje Kauno „Žalgirio“ arenoje“,– apie simboliką papasakojo knygos bendraautorė L. Radzevičienė. „Jis netgi buvo pasakęs savo žmonai Ingridai, kai jie dar nebuvo susituokę, kad ves tik tuomet, jei ji turės batelius, kurių kulnas bus 11 centimetrų aukščio“,– šmaikščia istorija pasidalino L. Radzevičienė.

NUO PRISIMINIMŲ IKI KURIOZINIŲ ISTORIJŲ

Knygoje visi 11 skyrių išdėstyti chronologiškai: Sabo vaikystė, karjera „Žalgiryje“, Olimpiados bei NBA. Neapsieita be asmeninio gyvenimo epizodų: kaip jis auklėjo savo vaikus, kur paslėpė sužadė48 PATRICIJA BABRAUSKAITĖ

tuvių žiedą nuo savo žmonos Ingridos ar kodėl vaikystėje mėtė pro langą lėkštes. „Kai jis nusprendžia kalbėti, tik spėk gaudyti juokelius ir gyvą emociją“,– apie A. Sabonio savitą humoro jausmą prisiminė bendraautorė. Taip pat dokumentinėje knygoje apstu skaudžių gyvenimo momentų, kuomet Achilo sausgyslės trauma grėsė profesionalaus krepšininko karjeros pabaiga. Apie tai, kokios unikalios operacijos buvo atliktos bei kokia dramatiška ir tikra meilė tarp Ingridos Sabonienės ir Arvydo. L. Radzevičienė teigė, kad jos vaidmuo kūrybiniame procese buvo atskleisti Arvydo gyvenimą, nuotaikas bei nuotykius, o jos vyras Vytaras gilinosi į krepšininko karjeros aukštumas. „Viena be Vytaro niekaip nebūčiau įveikusi to krepšinio“,– pajuokavo bendraautorė ir kartu patikino, kad kooperavimasis buvo labai svarbus dokumentinės knygos kūrybiniam procesui. Nors ir autorė džiūgavo, kad jai pavyko pralaužti A. Sabonio iškalbos ledus, tačiau teigė, kad jo asmeniškos figūros knygoje vis tiek trūksta. „Nežinau, ar taip būna kitiems, bet kai aš paskutinį kartą skaitau knygos maketą, man atrodo – imčiau viską ir iš naujo perrašyčiau“,– kiek dvejodama dėstė savo įžvalgas ji. Ir pridūrė, kad, ko gero, tobulumui niekada ribų nėra. Tačiau galbūt tuom kūrinys ir yra autentiškas, kad nepakartosi jį parašyti taip pat? Taip žodžių veltui nešvaistančio krepšinio fenomeno A. Sabonio istorija ir asmeniškos paslaptys buvo apipavidalintos dokumentinėje knygoje „A.Sabonis. 11 skyrių iš didžiausio lietuvio gyvenimo“. Dokumentiniame kūrinyje yra autentiškai pateikiami istoriniai pasiekimai, o jų išliekamoji vertė yra neįkainojama, nes Lietuvos sporto legendos – mūsų istorija ir džiaugsmas.


Emilio Vėlyvio

evoliucija

gero skonio sąskaita

AUDRIUS DABROVOLSKAS

2014 metai Lietuvos kino industrijai buvo išskirtiniai: žiūrimiausių kino filmų dešimtuke atsidūrė net keturi lietuviški filmai. Tai gali būti priežastis džiaugtis, kad šalyje formuojasi ėjimo į kiną tradicija ir kino žiūrėjimo kultūra. O gal net paslapčiomis tikėtis, jog ateityje mūsų kino režisieriai sukurs meniniu požiūriu kažką vertingesnio nei „Niekas nenorėjo mirti“ ar „Jausmai“. Kita vertus, kirba ir abejonė, kad lietuviškų filmų žiūrėjimas viso labo tėra tam tikras auditorijos vartotojiškumo požymis: ieškodama pramogų, ji tiesiog rinkosi tai, kas buvo prieinama.

LIETUVA IR KRIMINALINIS PASAULIS

2014 metais Lietuvos ir užsienio kino teatruose pasirodęs Emilio Vėlyvio kino filmas „Redirected/ Už Lietuvą“ tapo žiūrimiausiu ir kol kas daugiausiai pajamų uždirbusiu lietuvišku kino filmu. Šis režisieriaus darbas – jau nebe pirmas sulaukęs didelės komercinės sėkmės. Tokiu buvo ir 2010 metais daugiausia lėšų uždirbęs „Zero 2“. Abu yra kriminalinio žanro filmai, kurie piešia Lietuvos visuomenės socialinę, ekonominę ir politinę būklę. Sykiu juose pateikiama ir visuomenės kritika, filmais neigiami egzistuojantys stereotipai ir mitai. Kalbėdami apie Lietuvos visuomenę, filmai formuoja ir lietuvių žiūrovų individualią bei kolektyvinę sąmonę, suvokimą apie įvairius reiškinius. Ar ,,Zero 2“ ir ,,Redirected“ populiarumas turi įtakos auditorijos tapatinimuisi su filmuose pateikiamomis situacijomis, herojais, anti-herojais? Ar populiarumas rodo, jog mes atpažįstame save kriminaliniame turinyje, jis mums artimas, jį suprantame? Nors režisierius teigė norintis sugriauti tam tikrus mitus apie Lietuvą, bet iš tiesų Emilio Vėlyvio darbai greičiau plėtoja ir patvirtina egzistuojančius mitus, nei juos griauna.

KRIMINALŲ VERPETE

Pavyzdžiui, tiek prieš 9 metus, tiek ir dabar, kai regime blogąjį policininką (aktorius Donatas Šimukauskas), perkantį garso aparatūrą iš gatvės nusikaltėlių filme ,,Zero“, parduodantį policijos atributiką dar kitiems nusikaltėliams filme ,,Zero 2”, Lietuvos policininko įvaizdis nėra pasikeitęs, o filmuose tik patvirtinama, jog tokių policininkų esama.

E. Vėlyvio kino filmas „Redirected/ Už Lietuvą“ tapo žiūrimiausiu ir kol kas daugiausiai pajamų uždirbusiu lietuvišku kino filmu. Filmo kadras. Pauliaus Makausko nuotr.

Pirmajame kino režisieriaus E. Vėlyvio trumpametražiame filme „Matvaju“ (2005) policininkai vaizduojami kaip nusikaltėliai, besislepiantys už įstatymo sergėtojų uniformų. Jie, partrenkę žmogų, ir manydami, jog jis nebegyvas, nepraneša apie šį įvykį, o nuveža jį ir išmeta į šiukšlių konteinerį. Vėlesniuose filmuose „Zero“, „Zero 2“ ir „Redirected“ parodomas išsamesnis policininko portretas. Kino filme „Zero. Alyvinė Lietuva“ vis dar regime vienpusiškai atskleidžiamą blogą policininko įvaizdį: aktoriaus D. Šimukausko personažas pažeidžia įstatymus pirkdamas nelegaliu būdu įgytą garso aparatūrą. Kino filme „Zero 2“ šis personažas išlieka, bet atsiranda gerojo policininko įvaizdį reprezentuojantis herojus, kurį vaidina aktorius Kęstutis Jakštas. Šis įvaizdis taip pat yra sąlyginis, kadangi gerasis policininkas yra priverstas bendradarbiauti su mafijos atstovais (aktoriai Saulius Siparis ir Ramūnas Rudokas) ir filmo pabaigoje netgi gauna finansinį atlygį už pagalbą.

GERAS POLICININKAS, BLOGAS POLICININKAS

Naujausiame „Redirected/ Už Lietuvą“ tie patys aktoriai, kurie ankstesniuose filmuose vaidino tarsi skirtingas moralines vertybes turinčius policininkus (D. Šimukauskas ir K. Jakštas), parodomi kaip neutralūs, kasdienį įstatymų priežiūros darbą atliekantys pareigūnai; išskyrus vieną, kuris naktimis užsiima nelegalia veikla (aktorius Vilius Tumalavičius). Simboliškas ir dar vienas aspektas, kurį verta akcentuoti. Tai – nuvertinama policininko uniforma. ,,Zero 2“ filme D. Šimukausko UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 49


personažas ją parduoda nusikaltėliams tuo ne tik pažeisdamas įstatymus, bet ir diskredituodamas Vilnių kaip 2009 metų kultūros sostinę. ,,Redirected“ filme policininkų uniforma tiesiog lengvai atitenka atvykėliams iš Didžiosios Britanijos naktinio vakarėlio metu. Tokia režisieriaus interpretacija policijos instituciją parodo kaip moraliai degradavusią. Bet tuo pačiu toks vaizdavimas nėra visai be pagrindo – ko gero, bet kas iš auditorijos galėtų nusipirkti arba kitais būdais gan lengvai gauti policininkų atributiką. Taigi kino filmuose besikeičiantis policininkų įvaizdis, kurį galima pavadinti tiesiog išsamesniu, bet ne kardinaliai pakitusiu, atskleidžia policijos kaip visuomenės sergėjimo ir įstatymų užtikrinimo institucijos moralinį dviprasmiškumą. Viena vertus, tokį policininkų įvaizdį galima vertinti kaip režisieriaus siekį pabrėžti realybėje egzistuojantį gyvenimą ir situacijas, kurios negali būti vertinamos vienareikšmiškai tik kaip juoda arba tik kaip balta. Kita vertus, gerojo, blogojo ar neutralaus policininko įvaizdį galima traktuoti kaip skirtingas gyvenimo situacijas, kurios reikalauja priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Ir jį vertinti paliekama auditorijai.

MONTAŽAS, UŽSIENIO GARSENYBĖ IR REKLAMA

Žiniasklaidos teoretiko Deniso McQuailo teigimu, kultūrinės ir estetinės turinio savybės turi mažiau reikšmės atkreipiant auditorijos dėmesį nei tokių asmeninių ir socialinių poreikių kaip atsipalaidavimas, laiko leidimas su kitais patenkinimas. Prie Holivudinės kino produkcijos pripratusiam žiūrovui pramoga ir atsipalaidavimas gali būti pagrindiniai kriterijai, kuriais remdamasis jis rinksis žiūrėti filmus kino teatre arba privačioje erdvėje. Tuo metu vienas iš pagrindinių medijų tikslų visuomenėje ir yra suteikti pramogą, kuri padės pailsėti ir sumažinti socialinę įtampą. Tad iš pirmo žvilgsnio klausimas, kodėl lietuvių auditorija rinkosi ir vis dar renkasi žiūrėti tokius filmus kaip ,,Redirected“, ,,Valentinas už 2rų“, ,,Lošėjas“ ir ,,Kaip pavogti žmoną“ yra lengvai atsakomas. Šie filmai viešojoje erdvėje buvo pristatyti patraukliai siekiant paskatinti vartojimo poreikį. ,,Redirected“ anonsas ,,Youtube“ socialiniame tinkle arba kitose žiniasklaidos priemonėse tikrai atkreipė dėmesį savo tiksliu montažu, kuriame greitai besikeičiantys vaizdai, būdingi veiksmo ir kriminalinių filmų žanrui, jau netgi nepabrėžiant to, jog anonse pasirodo įžymus Didžiosios Britanijos kino aktorius Vinnie Jonesas, ir galėjo sukelti tokią reakciją: „oho, koks geras montažas, atrodo patraukliai ir netgi tai lietuviškas filmas, kuriame vaidina dar ir užsienyje žinomi aktoriai, tuomet reikia būtinai nueiti.“

KINO SALĖJE – IŠ PATRIOTIZMO?

Geriausiu 2014 metų lietuvišku ilgametražiu vaidybiniu filmu vis dėlto buvo pripažintas ,,Lošėjas“. Verta pripažinti, jog šis filmas yra meniškesnis nei ,,Redirected“, bet jam dar toloka iki arthouse stiliaus, geriausiu atveju tai tik pretenzija į arthouse tipo filmą. Tačiau, nemažai prie ,,Lošėjo“ sėkmės Lietuvos kino teatruose prisidėjo tai, jog šis filmas buvo pristatomas įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose (San Sebastiano, Varšuvos ir kituose). ,,Valentinas už 2rų“ tebesinaudojo pirmosios dalies žinomumu ir galėjo patraukti lietuviškais „aktoriais“ Vaidu Baumila, Skaiste Jasevičiūte, Agne Jagelavičiūte, Mindaugu Stasiuliu. ,,Kaip pavogti žmoną“ – komedija, kurioje pasirinktas dar neišnaudotas „keturių aktorių“ vaidybos lietuviškų serialų maniera naratyvas. Visgi jis net iš tolo idėjiniu lygmeniu neprimena Romano Polanskio ,,Kivirčo“ („Carnage“ 2011). Bet žiūrovus sudomino. 50 AUDRIUS DABROVOLSKAS

Kino auditorija Lietuvoje gali būti vertinama ir kaip patriotiška, kuriai nėra svarbu, kokio meninio lygio filmai sukuriami ir pristatomi, svarbu, kad tik būtų lietuviški arba sukurti Lietuvoje. Juk lengviau įsivaizduoti, koks bus kino filmas, kuriame vaidina publikai žinomi lietuvių aktoriai. Tačiau, toks vertinimas nėra išsamus ir daug daugiau apie auditorijos poreikius atskleidžia pakitusi vartotojų informacinė elgsena, kurią lėmė skaitmeninių technologijų įsigalėjimas visuomenės gyvenime.

LENGVAI VIRŠKINAMŲ FILMŲ FENOMENAS

Taigi verta išskirti internetą ir tokius socialinius tinklus kaip ,,Facebook“, ,,Youtube“, kurie tikrai palengvino įvairios informacijos, kartu ir apie kino filmus, sklaidą. Tapo paprasčiau ir lengviau surasti, kuriame kino teatre ir kelintą valandą vyksta kino seansai; kada filmai bus išleisti ir prieinami kino teatre, DVD formatu ar tiesiogiai internetu. Taip pat internetas suteikė galimybę dalintis nuomone su kitais kino mylėtojais net neišeinant iš namų, o tai svarbu aktyviems visuomenės nariams, kuriems svarbus grįžtamasis ryšys. Ir tai tik viena medalio pusė, nes atpigo ir skaitmeninės technologijos, kuriomis galime kurti audiovizualinį turinį ir juo dalintis taip pat jau paminėtuose ,,Facebook“ ir ,,Youtube“. Skaitmeninės technologijos leidžia visuomenei būti aktyviai, kurti ir platinti turinį įvairiomis formomis. Tokiu būdu sukuriamos galimybės patenkinti informacinius/pramoginius poreikius, o juos auditorijai yra svarbu patenkinti, nes egzistuojanti informacinė ir technologinė aplinka paveikia kiekvieną visuomenės narį, norintį funkcionuoti joje. Todėl auditorija, norėdama patenkinti poreikius, skaito įvairius informacinius pranešimus žiniasklaidoje, žiūri vaidybinius ir dokumentinius filmus dažnai neatsižvelgdama į turinio kokybę. Be abejo, informacinių poreikių patenkinimas sukelia ir auditorijos fragmentaciją. Ji skaidosi į skirtingus segmentus, tačiau didesnei daliai būdingas nekritiškumas informacijos atžvilgiu, todėl turint įdirbį ir atitinkamus išteklius galima nesunkiai pasinaudoti auditorijos meninio išsilavinimo spragomis ir pasiūlyti jai tokį produktą, kuris lengvai virškinamas, nes visada tokio paties skonio.

ĮKALINTAS REŽISIERIUS?

Rašant apie Emilį Vėlyvį, svarbu pabrėžti per pastaruosius dešimt metų jo nueitą kūrybinį kelią. Tikrai ne kiekvienam kino režisieriui tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje pavyksta pereiti nuo trumpametražių iki ilgametražių filmų ir dar sulig kiekvienu uždirbti pakankamą pelną būsimų kino projektų įgyvendinimui. Tik ar ne pernelyg nemeniškai ir pernelyg suprantamai masinei auditorijai pateikiama visuomenės kritika nėra tik naudojimasis visuomenės pramoginių poreikių patenkinimo funkcija? Ja, be abejonės, lengvai galima disponuoti pasinaudojant skaitmeninėmis technologijomis. Ar tai nėra tiesiog žaidimas su auditorija, tam tikra manipuliacija? Jai pasakoma, kad aš jus pakritikuosiu ir jūs ateikite to pažiūrėti. O iš tikrųjų nieko naujo nepasakoma – auditorija tik pasinaudojama, siekiant uždirbti, net nesistengiant pakeisti požiūrio į kiną, į turinį, suformuoti skonio. Nes, greičiausiai tikima, kitu atveju ji tiesiog neateis. Ir nesuteiks galimybių uždirbti bei toliau reprodukuoti E. Vėlyvio minčių. Kita vertus, nors eidama į šiuos filmus auditorija ir netobulina savo meninio suvokimo, bet ar susiformavę jos pramoginiai poreikiai neįkalina ir paties režisieriaus, kuriam tiesiog privaloma atsižvelgti į įsitvirtinusį masinio žiūrovo meninį skonį?


UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

51


52

Profile for Universiteto žurnalistas

Universiteto žurnalistas Nr. 193  

2015 gegužės 7 d.

Universiteto žurnalistas Nr. 193  

2015 gegužės 7 d.

Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded