Page 1

2016 m. gegužės 7 d. Nr. 194

Žurnalistai ir psichologinės traumos Krentant bomboms — tiesiogiai iš Sirijos Lietuva, Rytų Europos Holivudas

Eteryje — radijo teatras

Kas augins žurnalistų etiką

tema

KUR TIRIAMOJI ŽURNALISTIKA? UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

1


2


Nanook - tai medijų agentūra, vienijanti šiuolaikinės žurnalistikos atstovus ir įvairių sričių kūrėjus. Smalsaujame, reaguojame ir keliaujame, patiriame ir pasakojame jums. Mes - patyrę fotožurnalistai, multimedijų projektų kūrėjai bei dokumentinių pasakojimų profesionalai, taip pat atliekantys įvairius kūrybinius projektus.

www.nanook.lt

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

3


Redakcijos

žodis

D

idžiausia gyvenimo kliūtis yra laukimas: jis priklauso nuo rytojaus ir žudo šiandieną“, – yra pasakęs Seneka. Ir iš tiesų: kasdien vis laukiame ir tikimės, kad kita diena bus geresnė. Tikimės, kad kažkas vietoje mūsų

išspręs problemas, išsiaiškins tiesą, padarys pasaulį gražesnį. Bet ar gyvendami tik laukimu nežudome šiandienos? Jaunoji žurnalistų karta ateitimi nerizikuoja ir drąsiai priešinasi

beprasmiam laukimui, keičia, ką keisti pajėgia. O pajėgia ne taip ir mažai. Būtent dėl to šiuolaikinės žiniasklaidos padangėje vis daugiau pragiedrulių: šalia komercializuotų sensacingų naujienų

Verčiau žvaigždutėmis (tik kokybės, o ne elito) vertintume žurnalistų analitiškumą ir kūrybišką temos nagrinėjimą, prisimintume tai, ką jau užklojo užmaršties dulkės. Drąsaus ir principingo žurnalistinio darbo pavojai, paslaptingasis radijo teatras, amžinos etikos ir moralės vertybės, Universiteto ir gyvenimo dėstytojai. Tad nupūskime tas dulkes ir vėl prikelkime tai, kas teikia peno kūrybai ir tiesos troškimui. O Jūs – verskite leidinio puslapius ir keliaukite po vilties ir jaunatviškų idėjų kupiną žurnalistų pasaulį. Ir nustokite laukti – esamasis laikas daug įdomesnis.

atsiranda kokybiškos tiriamosios žurnalistikos, tradicinius informacijos kanalus papildo asmeniniai tinklaraščiai, populiarėja studentų ir žurnalistikos absolventų startuoliai, prie kurių sklaidos ir žinomumo šiame „Universiteto žurnalisto“ numeryje prisidedame. Pastarieji teikia ypač daug vilties. Sutikite, skvarbus ir kritiškas žvilgsnis per studento prizmę daug gaivesnis nei žiniasklaidos senbuvių aprašomos elito „žvaigždutės“.

Evelina Želvytė


Turinys

6

Žiniasklaida vakar ir šiandien: faktai ir komentarai LAURA ČIGINSKAITĖ

Universiteto žurnalistas 2016 m. gegužės 7 d. Nr. 194

10

EVELINA ŽELVYTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos studijų programų mokomasis leidinys. Leidžiamas nuo 1977 m. balandžio 20 d.

13

Redaktorė Džina Donauskaitė dzina.donauskaite@kf.vu.lt

16

Autoriai Vasarė Butkutė Patricija Babrauskaitė Marija Lariščeva Lina Stonkutė Laura Čiginskaitė Kristina Kurilaitė Kornelija Mykolaitytė Karolina Panto Karina Urbanavičiūtė Indrė Jurčenkaitė Gertrūda Katiliūtė Evelina Želvytė Danielė Patapaitė Aušra Jurgauskaitė Auksė Podolskytė Augustinas Šulija Alina Jodko

20

Fotografė Miglė Galvonaitė Spaustuvė UAB „Petro ofsetas“ Tiražas 500 EGZ. © Vilniaus universitetas, 2016 Redakcija: Maironio g. 7, Vilnius Tel. (8-5) 219 3036 „Universiteto žurnalisto“ straipsnius naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama.

Ar tikrai Lietuvoje nėra tiriamosios žurnalistikos? VASARĖ BUTKUTĖ

Psichologinės traumos: kita žurnalistų darbo pusė ALINA JODKO

Fotožurnalistika: galingas tiesos ir laisvės ginklas PATRICIJA BABRAUSKAITĖ

24

Informaciniame kare paliaubomis nekvepia

ANALITINĖS ŽURNALISTIKOS STUDENTAI

26

Žurnalistų laisvalaikis: ar lieka jam laiko?

LAURA ČIGINSKAITĖ ir DANIELĖ PATAPAITĖ

30

Marija Epifanova: „Protestuoti pasidarė nebelinksma“ KARINA URBANAVIČIŪTĖ

33

Viršelis Algimantas Bakšys (baksys.lt) Dailininkas maketuotojas Algimantas Bakšys (baksys.lt)

Žiniasklaidos etiką augins naujasis kodeksas

Universitetinė žurnalistikos mokykla žymi dialogo tradiciją BIRUTĖ RUTKAUSKAITĖ

36

Tinklaraščių gyvavimo istorija: sparčiai išgarsėję, greitai neišnyks KORNELIJA MYKOLAITYTĖ

38

Teatras be bilietų

42

Lietuva, Rytų Europos Holivudas

44

Antraščių smurtas ir romantika

46

Žiniasklaidos kaleidoskopas

49

In memoriam

KAROLINA PANTO

MARIJA LARIŠČEVA

GERTRŪDA KATILIŪTĖ

INDRĖ JURČENKAITĖ

AUŠRA JURGAUSKAITĖ


Žiniasklaida vakar ir šiandien faktai ir komentarai

LAURA ČIGINSKAITĖ

Iliustracijų autorė — Elona Sketerskaitė

Nutekintuose Panamos dokumentuose – garsios pabėgėlių į mokesčių rojų pavardės 2015 metų balandį buvo nutekinti Panamos dokumentai, tai kol kas didžiausias duomenų nuotėkis istorijoje, daugiau nei 2,6 terabaito informacijos. Palyginti su „WikiLeaks“ paviešintų duomenų skandalu, tai yra 153 kartus daugiau informacijos. „15 min.lt“ tyrimų skyriaus redaktorius Šarūnas Černiauskas pastebi, kad paskutiniojo „WikiLeaks“ skandalo metu buvo nutekinta tik diplomatinė korespondencija – tai, ką JAV diplomatai žino ar girdėjo, ne visa informacija buvo faktai. „Panamos dokumentų atskleidimo atvejis – kitoks. „Mossack Fonseca“ (Panamos teisinių paslaugų įmonė, kurios dokumentai buvo nutekinti, - aut. past.) duomenyse – konkretūs klientai, konkrečios įmonės ir, svarbiausia, konkretūs sandoriai. Būtent per sandorius, vykusius ofšorinių įmonių priedangoje, demaskuota Vladimiro Putino aplinka, Islandijos premjeras ir daugelis kitų įtakingų žmonių: nuo politikos iki sporto. Tai ne tik parodymas, kad kažkas turi verslą lengvatinio apmokestinimo jurisdikcijoje – tai parodymas, kas su tuo verslu buvo daroma. Ir tai ne kartą prasilenkė su skaidrumo, moralumo ir teisėtumo standartais“, - pasakoja Š. Černiauskas. Atskleisti Panamos dokumentai padeda plėtotis tiriamajai žurnalistikai, tačiau iškyla ir tam tikros rizikos. „Nerimą kelia neatsakingos žurnalistikos pavyzdžiai, stebimi ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Bandoma gauti prožektorių šviesos, iš pliko fakto darant skandalą, kad vienas ar kitas žmogus turi ofšorinę įmonę. Toks skandalinimas neturint pakankamai apčiuopiamos informacijos, ne tik kenkia žiniasklaidos prestižui, bet ir kelia skaitytojų sumaištį“ - pastebi „15 min.lt“ tyrimų skyriaus redaktorius Š. Černiauskas.

6


Dekriminalizuotas įžeidimas Nuo 2015 metų liepos 1 dienos įžeidimas išbrauktas iš Baudžiamojo kodekso. Atsakomybė už valstybės tarnautojų įžeidimą perkelta į Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, o privataus asmens įžeidimas sprendžiamas teismuose privataus kaltinimo tvarka. Advokatė Liudvika Meškauskaitė pastebi, kad kaltinimai dėl įžeidimo dažnai būdavo pateikiami siekiant pašalinių tikslų, pavyzdžiui, norint sutrukdyti asmenims dirbti valstybės tarnyboje. Advokatė įsitikinusi, kad baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą buvo neadekvati bausmė: „Jeigu žmogus kažkuo įsitikinęs ir reiškia savo nuomonę – turi susilaukti atsakomybės, tačiau nebūtinai toji atsakomybė turi būti pati griežčiausia, o baudžiamoji atsakomybė yra išskirtinė ir turi būti taikoma tik kraštutiniais atvejais“. Teismų praktika rodo, kad dėl įžeidimo keliamos bylos dažnai būna nepagrįstos, didžiąja dauguma atvejų kaltinamieji būna išteisinti, tai buvo viena iš priežasčių, padėjusių nuspręsti, kad įžeidimas nebūtų laikomas kriminaliniu nusikaltimu. Seimo priimtas sprendimas – kompromisinis. Įžeidimas – dekriminalizuotas, tačiau už šmeižtą vis dar gresia baudžiamoji atsakomybė. L. Meškauskaitė teigia, kad procesas dar nėra baigtinis: „Artimiausiu metu turėtų būti peržiūrėtos Civilinio kodekso normos, nes dabar už įžeidimą galbūt liko per mažai atsakomybės. Aš galvoju, kad ateityje turėtų būti dekriminalizuotas ir šmeižtas, ir tos kraštutinės atsakomybės turėtų nelikti“. 2015 metų vasarį Generalinės prokuratūros parengtoje apžvalgoje buvo analizuojami 46 Europos Tarybos narių duomenys, iš jų aštuoniose valstybėse: Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Ukrainoje, Rusijos Federacijoje, Rumunijoje, Juodkalnijoje, Gruzijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje ir Armėnijoje šmeižtas ir įžeidimas buvo dekriminalizuoti.

Įžeidimas teismų praktikoje

2012 m. 2013 m. 2014 m.

Bylos

Kaltinamieji nuosprendžiai

287 284 289

74 54 90

Lenkijoje priimtas laisvę varžantis Žiniasklaidos įstatymas 2015 metų gruodžio mėnesį Lenkijos parlamentas priėmė Žiniasklaidos įstatymo pataisas, kuriomis atrišamos rankos Vyriausybei kištis į visuomeninio transliuotojo veiklą. Anot žurnalisto Rimvydo Valatkos, tiesioginis valdžios kišimasis į didelės ir galingos informavimo priemonės veiklą yra tinkamas tik autoritarinei valstybei, bet ne demokratinei. Jis taip pat pastebi, kad Lenkijos visuomeninis transliuotojas visada buvo labiau pažeidžiamas, nes jo valdymo principas artimesnis prancūziškajam, kai kiekviena valdžios šaka į valdybą (tarybą) skiria savo žmones, tad perimti kontrolę ir anksčiau nebuvo sunku (Lietuvoje yra kitoks modelis, nes po keturis narius į LRT tarybą skiria Prezidentas, Seimas (du opozicija ir du valdančioji dauguma) ir visuomeninės organizacijos. Kadangi jų rinkimų laikas nesutampa, taip pat ir LRT tarybos narių parinkimo laikas nesutampa, praktiškai neįmanoma, kad viena partija perims LRT kontrolę). R. Valatka kritiškai vertina visuomeninio transliuotojo padėtį Lenkijoje ir įžvelgia atsiradusias didesnes grėsmes: „Iki šiol visos Lenkijos valdžios partijos laikėsi nuostatos nesikišti į visuomeninio transliuotojo darbą. Dabar kišimasis – daugiau nei akivaizdus. Pataikavimas valdančiajai partijai „Įstatymas ir teisingumas“ ir J. Kaczynskiui matomas plika akimi. Žurnalistika traukiasi iš ekrano ir radijo, vietoj to prasidėjo partinė propaganda.“

Televiziją žiūri dauguma Lietuvos gyventojų, tačiau susidomėjimas menksta TNS LT atliktas tyrimas „Establishment Survey“ parodė, kad 95 proc. Lietuvos gyventojų žiūri televiziją. Anot Linos Petraitienės, TNS LT medijų departamento projektų vadovės, televizijos žiūrėjimas net ir labai išsivysčiusiose rinkose išlieka vienu populiariausių laisvalaikio praleidimo būdų. Nepaisant didelio susidomėjimo televizija, TNS LT tyrimų duomenimis, 2015 metais beveik dvigubai padaugėjo Lietuvos gyventojų, turinčių televizorių, tačiau jo nežiūrinčių (2015 m. – 3,6 proc., ankstesniais metais – apie 1,5 proc.). Lietuvoje būdinga ir kita tendencija – didėja procentas žmonių, teigiančių, kad televizijos nežiūri apskritai. 2015 metais tokių buvo 5,3 proc., o 2014 metais – 3,2 proc. L. Petraitienė atkreipia dėmesį, kad minimi skaičiai atspindi paties respondento deklaruojamą žiūrėjimą: „Turbūt teko viešojoje erdvėje susidurti su pareiškimais, kad žmogus visai nežiūri TV, bet su smulkiomis detalėmis pasakoja, „kokią nesąmonę vakar rodė TV“. Tad, statistiką susijusią su žmonėmis, kurie teigia apskritai nežiūrintys televizijos, reikėtų vertinti kritiškai, nes tokie jų pareiškimai gali būti formuojami viešosios nuomonės ar, kitaip tariant, mados nežiūrėti televizijos.“ 7


LRT metai be reklamos Praėjo jau vieneri metai, kuriuos Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija gyveno be komercinės reklamos. LRT tarybos pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius Žygintas Pečiulis sako, kad daliai auditorijos reklamos atsisakymas sukėlė teigiamų emocijų, tačiau yra ir kita dalis, kuri reklamos pasigenda. „Vieni iš principo nemėgsta reklamos, kitiems tiesiog patogiau žiūrėti reklamos pranešimų nepertraukiamas laidas. Tačiau dalis auditorijos jos pasigenda, nes ji yra informacijos rūšis, siūlanti produktą, paslaugą, pranešanti apie nuolaidas. Įpratusieji prie buvusio programos ritmo, pasigenda pertraukėlių,“ — sako Ž. Pečiulis. Didelių sunkumų, su kuriais susidurta atsisakius komercinės reklamos, nebuvo. Anot LRT tarybos pirmininko, problemų kilo tiesiogiai transliuojamose laidose, kuriose pauzės yra būtinos, pavyzdžiui, išlydint ar pasitinkant laidos svečią, taip pat norint pakeisti mizansceną. Pastebima, kad išnykus reklamos intarpams, sumažėjo laikas, skirtas laidų anonsavimui. Ženklesnių auditorijos pokyčių, atsisakius reklamos, LRT tarybos pirmininkas teigia nepastebintis: „LRT televizija, žvelgiant į reitingus, yra trečioje vietoje, vertinant pagal labiau išsilavinusią ir daugiau uždirbančią auditoriją – pirma“.

Širvintose įsikūrė vienintelė nuo vietinės valdžios nepriklausoma žiniasklaidos priemonė Žiniasklaidos priemonę „Širvis“ sukūrė Širvintų rajono vaikų globėjai, nepakentę naujai išrinktos valdžios su Darbo partijai priklausančia mere Živile Pinskuviene priešakyje savivalės ir priklausomos nuo politinės partijos žiniasklaidos skleidžiamo melo. 2015 metų rugpjūčio 31 dieną įkurtas internetinis, o gruodžio 2-ąją pradėtas leisti ir spausdintinis laikraštis. „Širvio“ vyriausioji redaktorė Andželika Bagočiūnienė teigia, kad tenka susidurti su nemažais sunkumais: „Pirmieji iššūkiai buvo iš savivaldos, ypač merės laikraščio, kuriame mūsų pirmasis reklaminis popierinis laikraštis buvo pavadintas tualetiniu popieriumi su abėcėle, taip pat nuolatos pabrėžiama, kad „Širvyje“ rašo žurnalistai-kabutėse, ir pagrindinis sunkiausias dalykas – merė uždraudė su „Širvio“ žurnalistais bendrauti visiems savivaldybei pavaldžių įstaigų vadovams ir visiems savivaldybės darbuotojams. Be to, pradžioje niekada nė į vieną laišką, raštu mums taip pat nebuvo atsakoma, o mūsų elektroniniu paštu siunčiami laiškai įvardijami kaip brukalai.“ Dabar, anot vyriausiosios redaktorės, po kelių kreipimųsi į Seimo kontrolierių, į laiškus pradėta atsakyti, tačiau tiesūs klausimai kartais vis dar ignoruojami. Kiti sunkumai – lėšų trūkumas, reklamos stoka. Visgi Andželika Bagočiūnienė išlieka pozityvi ir kol kas teigia, kad svarbiausias leidinio tikslas yra išsaugoti nepriklausomybę, kai niekas neišlaiko, nediktuoja, nevaldo ir nereguliuoja. Visa „Širvio“ komanda dirba savanoriškais pagrindais ir yra piliečių žurnalistikos pavyzdys. Niekas iš redakcijos, išskyrus „Širvio“ bendradarbę Aldoną Azaravičienę, iki žiniasklaidos priemonės įkūrimo neturėjo žurnalistinės patirties. Jos įgyti per konsultacijas ir mokymus padėjo ir Vilniaus universiteto žurnalistikos ekspertai.

2015 metais sparčiausiai augo kino ir interneto reklamos apimtys „Nuo 2002 metų, kai buvo pradėta matuoti interneto skydelių reklama, jos biudžetas išaugo 35 kartus“, - sparčias interneto reklamos augimo apimtis įvardija Giedrė Juronienė, TNS LT reklamos monotoringo vadovė. Anot jos, reklamos kine augimas yra spartus tik su išlygomis – kino reklama užima palyginti nedidelę reklamos rinkos dalį, todėl ir augimas fiksuojamas spartesnis. G. Juronienė pastebi, kad reklamos internete augimui įtakos turėjo tai, kad nuo 2015 m. jos atsisakė nacionalinis transliuotojas LRT. Prognozuojama, kad 2016 metais sparčiausias reklamos augimas išliks internete – jis planuojama sieks apie 10 proc.

8

LAURA ČIGINSKAITĖ


Nuo 2016 m. sausio angliškas šaltinis apie Lietuvą „The Lithuanian Tribune“ tapo prieinamas tik prenumeratoriams 2009 metais įsteigtas angliškai naujienas apie Lietuvą ir Baltijos regioną publikuojantis interneto laikraštis nuo sausio tapo prieinamas tik prenumeratoriams. Anot „The Lithuanian Tribune“ redaktoriaus Ruslano Iržikevičiaus, sprendimas apmokestinti turinį buvo priimtas sekant pasaulinės kokybiškos žiniasklaidos tendencijomis. R. Iržikevičius tvirtina, kad toks interneto laikraščio verslo modelis veikia. „Prenumeratorių sulaukiame ir jų nuolat daugėja. Žinoma, prenumeratorių niekada nebus per daug. Žinant kitų leidinių patirtį tam, kad įsibėgėtų šis verslo modelis, reikalingas laikas“, - teigia „The Lithuanian Tribune“ redaktorius. Redaktorius patvirtina, kad sulaukia kritikos dėl pasirinkto finansavimo modelio. „Kalbant su kai kuriais lietuviais dažnai girdimas nusistebėjimas: kodėl, juk yra tiek daug informacijos apie Lietuvą angliškai už dyką! Žinoma, taip kalba žmonės, kurie tiesiog maudosi informacinėje jūroje, bet kai staiga „išjungi“ lietuviškus informacijos srautus apie Lietuvos įvykius, situacija pasikeičia dramatiškai. Tada supranti, kad nėra ta informacijos jūra apie Lietuvą tokia jau plati ir gili“, - dažnam lietuvišką informaciją besirenkančiam skaitytojui nepastebimą trūkumą akcentuoja R. Iržikevičius.

Seimas siūlė skirti kriminalines bausmes už informacijos iš uždarų teismo posėdžių viešinimą Balandžio 14 dieną Seimas priėmė sprendimą skirti kriminalines bausmes už informacijos iš uždarų posėdžių viešinimą, tačiau šias Baudžiamojo kodekso nuostatas vetavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Žurnalistas Dainius Sinkevičius Seimo priimtą sprendimą vadino žudikų, prievartautojų, žagintojų ir kitų nusikaltėlių svajone. „Priimdamas Baudžiamojo kodekso pataisas Seimas pasitarnavo tik nusikaltėliams – jie jau seniai svajoja, kad apie jų padarytus baisius nusikaltimus nerašytų interneto dienraščiai ar laikraščiai, nerodytų televizijos laidos“, – kritikavo D. Sinkevičius.

2015 metų spalį priimtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos Šios Visuomenės informavimo pataisos – viena iš priemonių kovoti su skleidžiama propaganda arba antivalstybinės informacijos skelbimu. Visuomenės informavimo pataisos įtvirtino galimybę karo atveju vykdyti cenzūrą. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojo doc. dr. Andriaus Šumino nuomone, šio sprendimo negalima vertinti vienareikšmiškai „Tai yra slidus reikalas. Visada, kai kalbame apie žodžio laisvę, suprantame, kad cenzūra yra negatyvus dalykas. Visi pirmenybę teikiame savikontrolei, o ne cenzūrai. Visgi reikėtų į tai pažvelgti šiek tiek platesniu kontekstu, prisiminti tai, kas vyko Ukrainoje, kur prisidengiant žodžio laisve buvo vykdomos įvairios informacinės atakos. Nors sutinku, kad su šia nuostata reikia būti atsargiems, nes ji gali tapti įrankiu blogiems tikslams“, - pataisas komentuoja doc. dr. A. Šuminas. Kita svarbi Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtinta nuostata – žiniasklaidos priemonei skelbiančiai antivalstybinę informacija gresia baudos ar net visiškais uždarymas. Anot doc. dr. A. Šumino, akivaizdu, kad turime imtis priemonių, nes žodžio laisvė negali prasilenkti su atsakomybe: „Įrankių turėjimas yra labai svarbus, jeigu yra kažkokios žiniasklaidos priemonės, kurios vykdo antivalstybinę veiklą, jos turi atsakyti už savo veiksmus.“ Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė teigia, kad įsigaliojusios Visuomenės informavimo pataisos skirtos kraštutiniams atvejams. Svarbu, kad taikymas šios normos vyktų remiantis akivaizdžiais įrodymais. Tai yra kovos su agresyvia sistemine propaganda priemonė“, - pataisų esmę įvardija A. Žilinskienė. Akivaizdžių įrodymų būtinybę, taikant šias nuostatas, įžvelgia ir doc. dr. A. Šuminas: „Yra posakis, kad peiliu gali pjaustyti duoną, bet gali ir nužudyti žmogų. Pataisų paskirtis yra aiški ir labai svarbi, tačiau reikia suprasti, kad tam tikrais atvejais yra grėsmė, kad jomis gali būti pasinaudota ir ne itin gerais tikslais.“

Įžvelgiama ir kita neigiama pusė: nusikaltimų aukos taip pat būtų negalėjusios kalbėti apie neviešą posėdį. „Net jeigu nusikaltėlis netramdomas tyčiosis ar išgalvotais pasiteisinimais apie padarytą nusikaltimą niekins savo auką. Nes jeigu nukentėjusieji apie tai prabils viešai – sulauks baudžiamosios atsakomybės. Iš nukentėjusiojo taps tokiu pačiu nusikaltėliu. Ir vien tik dėl to, kad savo širdgėlą išliejo visuomenei“, – pastebėjo D. Sinkevičius. Prezidentė šių pataisų nepasirašė, tačiau Seimas žada svarstyti kitą Baudžiamojo kodekso pataisą, neleisiančią viešinti informacijos iš teismų, jei ji būtų susijusi su nepilnamečiais asmenimis. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

9


Žiniasklaidos etiką augins naujasis kodeksas Garbinga žiniasklaidos kova ringe su politikų ar komerciniu spaudimu už auditorijos teisę būti informuotai neįmanoma be etikos ir moralės principų. Nors sakoma, kad jie – amžini ir nesenstantys, taip pat sutinkama, kad net etika turi žengti koja kojon su naujovėmis. Toks žingsnis žengtas vasario 29 dieną priėmus naująjį Visuomenės informavimo etikos kodeksą. EVELINA ŽELVYTĖ

REALIOS PRAKTIKOS ATSPINDYS Naujasis kodeksas parengtas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pagrindu. Pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, pokyčių būtinybę parodė laiko patikrinta praktika. Viena svarbiausių naujovių – aiškus žurnalistikos atribojimas nuo partinės priklausomybės. Kodekso 23 straipsnyje nurodoma, kad „Žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu partijų veikloje. <...>“. 10


„Per pastaruosius dešimt metų buvo ne vienas atvejis, kai tiek politikai, tiek žurnalistai migravo į gretimą sritį – politikai tapdavo pusiau žurnalistais, žurnalistai – pusiau politikais“, – situaciją komentuoja D. Radzevičius ir priduria, kad toks etikos standartų nepaisymas suvoktas jau seniai, tik kodekse ši nuostata buvo įvardijama abstrakčiau. Pasak jo, šios dvi profesijos jau savaime yra nesuderinamos, nes politikai siekia valdžios, o žurnalistai turi kritikuoti valdžią, todėl svarbu šią takoskyrą nubrėžti ir kodekse. Taip pat naujajame žiniasklaidos savireguliacijos dokumente smulkiau detalizuojama, kaip nerašyti apie savižudybes, patobulintas 10 straipsnis, nurodantis, kad jokiomis aplinkybėmis žurnalistai neprivalo derinti galutinio kūrinio varianto su pašnekovais, patikslinta rekomendacija dėl „kuo daugiau nuomonių“ pateikimo – dabar prašoma „ne mažiau kaip dviejų skirtingų tarpusavyje nesusijusių nuomonių“. Naujasis kodeksas įpareigoja jo nurodymų laikytis viešojoje erdvėje, tiek socialinėje, tiek bet kur kitur. Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė sako, jog visuomenė žurnalistą mato kaip visumą, todėl norėdami pelnyti auditorijos pasitikėjimą, žurnalistai savo vaidmens neturi

„Mes neturime kito pasirinkimo kaip paspausti antraštę. Lygiai taip pat perverčiame laikraščio puslapį, bet to veiksmo nevadiname pervertimo kultūra“, – teigia A. Žilinskienė. Ji priduria, kad šiai sąvokai suteikiamas neigiamas atspalvis dėl interneto medijos naujumo.

pamiršti net ir socialiniuose tinkluose. „Jeigu žurnalistas viešojoje erdvėje vartoja necenzūrinių žodžių, kritikos ad hominem, tai, be abejo, menkina pasitikėjimą tiek juo, tiek jo rašomais tekstais, galiausiai pačia žiniasklaidos priemone, kurioje tekstai publikuojami“, – sako A. Žilinskienė.

tik pavieniai žurnalistai. Vis dėlto, LRT radijo žurnalistės Audros Čepkauskaitės teigimu, naujajame kodekse liko ir nemažai ginčytinų vietų. Abejonių kelia 7 straipsnis, nurodantis, kad informacija turi būti renkama „tik etiškais ir teisėtais būdais“. Pasak A. Čepkauskaitės, tai nėra palanku tiriamajai žurnalistikai. „Yra atvejų, kai įrašinėjimas slaptai galėtų būti pagrindžiamas viešu interesu, taip pat ir informacijos rinkimas nenurodžius savo tapatybės ar neprisistačius žurnalistu“, – komentuoja A. Čepkauskaitė ir argumentus iliustruoja pavyzdžiu: „Estų žurnalistė Laura Malena įsidarbino Talino parduotuvėje „Maxima“ ir surinko medžiagą apie sunkias pardavėjų sąlygas. Ji nebūtų galėjusi atlikti tyrimo ir parašyti svarbaus straipsnio nepažeisdama reikalavimo prisistatyti.“ , – sako žurnalistė. A.Čepkauskaitės nuomone, pataisymų reikėjo ir 24 straipsniui (LŽLEK – 27), pagal kurį „žurnalistas neturi teisės priimti dovanų, mokamų kelionių ir atostogų bei kitokio įsiteikimo, kuris gali pakenkti jo nepriklausomumui“. „Manau, kad išlyga „kuris gali pakenkti jo nepriklausomumui“ yra perteklinė – vienas kolega yra sakęs, kad dovanų kompiuteris nepakenkė jo nepriklausomumui, todėl esą tai nėra etikos pažeidimas. Jei šios išlygos nebūtų, žurnalistai, kurie keliauja kartu su aukšto rango politikais už viešus pinigus, turėtų bent jau viešai tai deklaruoti“ , – teigia A. Čepkauskaitė. Žiniasklaidos etika bei viešasis interesas rūpi ne tik visuomenės informavimo sričiai priklausančioms organizacijoms. Žmogaus teisių stebėjimo instituto advokacijos vadovės Mėtos Adutavičiūtės teigimu, rengiant naująjį kodeksą nebuvo atsižvelgta į instituto siūlymus, tad jam trūksta socialinės, žmogaus teisių dimensijos. „Matyti pastangos kovoti su tabloidine žiniasklaida ir jos formuojamais skandalų žurnalistikos principais, tačiau nėra skirta pakankamai dėmesio tam, kaip žiniasklaidoje nušviečiamos įvairios visuomenės grupės, kurios yra labiau pažeidžiamos, marginalizuotos“, – sako M. Adutavičiūtė ir pateikia konkrečių pavyzdžių.

ETIKA INTERNETE – MISIJA ĮMANOMA Be minėto žurnalistų įpareigojimo etiškai elgtis ir socialinio tinklo paskyroje ar tinklaraštyje, naujajame kodekse interneto žiniasklaidai skirta ir daugiau dėmesio. 17 straipsnyje akcentuojama, kad „<...> Ištaisius klaidas internete, privalu nurodyti, kad kūrinio turinys buvo pakeistas ir/ ar papildytas“. Dešimtmetį galiojusioje redakcijoje buvo kalbama tik apie netikslios ar klaidingos informacijos tikslinimą tradicinėse visuomenės informavimo priemonėse. A. Žilinskienė, paklausta, ar galimybė internete greitai ištaisyti klaidą, lemia žiniasklaidos etikos augimą, ar, priešingai, gali padėti nuslėpti paskleistą melagingą informaciją, ilgai nedvejoja. Jos manymu, tai – didelis privalumas. „Spaudoje ar televizijoje neįmanoma greitai pakeisti įrašų dėl technologinių dalykų, todėl archyvuose lieka klaidinga informacija. Internetas užtikrina, kad archyvuose liktų tik teisingi faktai“, – sako A. Žilinskienė. Galimybė greitai keisti interneto žiniasklaidos turinį leidžia ne tik ištaisyti klaidas, bet ir keisti antraštes, bandant sudominti skaitytoją. Tai dažnai pavadinama klikų (paspaudimų) kultūra ir įvardijama kaip vienas didžiausių pavojų žiniasklaidos etikai. Skandalingų antraščių skelbimas, jų nesutapimas su publikacijų turiniu, apgauna skaitytoją, todėl pripažįstamas neetišku elgesiu. Kodekso 8 straipsnis nurodo: „Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi įsitikinti, kad skelbiamos antraštės, anonsinė medžiaga, nuotraukos, grafika, garso ar vaizdo įrašai ir citatos neiškreipia kūrinio ir neklaidina informacijos vartotojo“. Vis dėlto A. Žilinskienė nepritaria pačiai paspaudimų kultūros sąvokai ir teigia, kad tokį informacijos vartojimą lemia technologijos.

PRIIMTAS SKUBOTAI? Taip, kaip kartais per greitai sprendžiama apie tekstą iš jo antraščių, kai kurių specialistų nuomone, per greitai priimtas ir naujasis kodeksas. Nors viešojoje erdvėje pasigirdo kalbų, jog ne visi žurnalistai buvo informuoti dėl būsimų pokyčių, kodekso rengimo darbo grupės pirmininkė VDU profesorė Audronė Nugaraitė sako, kad suinteresuotiems asmenims buvo tiesiog neįmanoma nežinoti apie metus trunkantį procesą. „Kolegos ir suinteresuoti visuomenės atstovai bei organizacijos buvo informuoti visomis patogiomis formomis – nuo atskiros elektroninės dėžutės teikti siūlymams iki kelis kartus rengtų viešų susitikimų. Be to, net ir nežinant apie dokumento rengimą, kilus problemai galima kreiptis į Visuomenės informavimo etikos komisiją“, – komentuoja A. Nugaraitė ir priduria, kad taip pasielgė

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

11


Žmogaus teisių stebėjimo institutas į Visuomenės informavimo etikos komisiją kreipėsi 2016 m. sausio 14 d. dėl neetiškos publikacijos viename iš didžiųjų naujienų portalų (lrytas.lt buvo išspausdinęs publikaciją „Kaip atpažinti kekšę?“). Kreipimesi buvo pažymėta, kad tuo metu dar galiojusi senoji kodekso redakcija neatspindi Vyrų ir moterų lygių galimybių ir Lygių galimybių įstatymuose įtvirtintų lygybės principų ir nekalba apie viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareigą neskleisti diskriminaciją lyčių pagrindu skatinančios ar lyčių pagrindu žeminančios bei įžeidžiančios informacijos. Taip pat buvo pasiūlyta naujajame kodekse įtvirtinti nuostatas, numatančias, jog tokios informacijos sklaida yra neetiška ir prieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d., kuri įpareigoja viešosios informacijos skleidėjus vadovautis lygybės, pakantos bei pagarbos žmogui principais. „Kreipimąsi siuntėme trims institucijoms, atsakymo sulaukėme iš Lygių galimybių kontrolierės tarnybos ir Žurnalistų etikos inspektorės tarnybos, kuri ėmėsi tyrimo savo iniciatyva, tačiau iš komisijos atsakymo negavome“, – situaciją komentuoja M. Adutavičiūtė. Ji priduria, kad vis dar pasitaiko atvirai diskriminaciją, kartais

Žurnalistų elgesys socialiniuose tinkluose - taip pat vertintinas žurnalistinės etikos požiūriu, sako Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė. Olgos Posaškovos nuotr.

net ir neapykantą tam tikrų grupių atžvilgiu kurstančių straipsnių, o kodekse įtvirtintos nuostatos yra per siauros ir neatspindi visos problematikos. Situaciją tik apskunkinti gali tai, kad iš žiniasklaidos savireguliacijos dokumento išbrauktas buvęs 55 straipsnis, draudęs kurstyti neapykantą. Šis draudimas lieka įstatymuose, tačiau, A. Čepkauskaitės nuomone, jį svarbu nurodyti ir Etikos kodekse.

NE TIK ĮSTATYMŲ GALIA Akivaizdu, jog etikos ir moralės normų vien įstatymais įtvirtinti neįmanoma. A. Čepkauskaitės nuomone, žiniasklaidos savitvarka labiausiai priklauso nuo to, kaip aktyviai skundžiasi žmonės. „Apie pažangesnį žurnalistų bendruomenės požiūrį į etiką pasakojo kolegos iš Ukrainos – kadangi Ukrainoje (kaip ir Lietuvoje) daugelis pažeidimų yra sisteminiai, pasikartojantys, būdingi ne vienam leidiniui, Etikos komisija rengė vizitus į redakcijas, siekdama paskatinti žurnalistus, žiniasklaidos savininkus ir vadybininkus atkreipti dėmesį į konkrečias problemas“, – pasakoja A. Čepkauskaitė. Ji priduria, kad svarbus ne tik naujasis kodeksas, bet ir naujoji Etikos komisija. „Etikos komisija prižiūri, kaip laikomasi Etikos kodekso, bet stebėtojas irgi turėtų būti stebimas. Nuolatinė vieša Etikos komisijos sprendimų analizė padėtų tiek žurnalistams, tiek visuomenei geriau suprasti, kas šiandieninėje Lietuvos žurnalistikoje ir žiniasklaidoje veikia prastai ir kaip tai galima būtų pagerinti“, – samprotauja A. Čepkauskaitė. Žurnalistės nuomone, tikroji savireguliacija – kolegų kritika, o ji naujajame kodekse ribojama. 51 straipsnis nurodo, kad „Viešosios informacijos rengėjai turėtų vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika“. „Kritika, klausimų dėl mūsų darbo kėlimas žurnalistų bendruomenėje yra ypač skatintinas dalykas. Ar ji pagrįsta, ar ne, dažnai išaiškėja būtent todėl, kad kritika išsakoma, į ją atsakoma, plėtojamos diskusijos“, – sako A. Čepkauskaitė. 12

EVELINA ŽELVYTĖ

D. Radzevičiaus nuomone, žiniasklaidos etikos augimui pirmiausia reikia laiko, nuoširdaus noro ir suvokimo. „Žurnalistų profesinėje bendruomenėje kokybiniai pokyčiai yra akivaizdžiai įvykę. Galbūt pokyčių dar reikėtų žiniasklaidos verslui. Tie žiniasklaidos verslo savininkai ir vadovai, kurie suvokia reputacijos ir profesinių standartų vertę, laimi, tie, kurie nesuvokia, save pasmerkia bankrotui“, – teigia žurnalistų sąjungos pirmininkas ir pateikia konkrečių pavyzdžių: „Du kadaise didžiausi buvę dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ buvo daug kartų pripažinti neetiškais, vienu metu savireguliacijos netgi paskelbti už etikos ribų. Tai buvo signalas, kad jų verslui gresia pavojus. Kokią situaciją matome dabar? „Respublika“ apskritai netgi nebėra dienraštis“, – įžvalgomis dalijasi D. Radzevičius. Atsakingo žiniasklaidos verslo svarbą pabrėžia ir A. Nugaraitė. Ji priduria, kad svarbi ir informaciniu požiūriu raštinga visuomenė. Na, o kaip visuomenei seksis prižiūrėti žiniasklaidą, o žiniasklaidai – vadovautis naujuoju kodeksu – parodys laikas. Daugiau nei dešimtmetį gyvavęs kodeksas jau užleido vietą naujajam. Kada pokyčių prireiks pastarajam – nuspręs pati viešosios informacijos rengėjų bendruomenė. Viena jos atstovių A. Čepkauskaitė sako, jog kodekso „galiojimo laikas“ turėtų būti penkeri metai. „Skirtingai nei įstatymai, kurie kuo geresni, tuo ilgiau veikia netaisomi, Etikos kodeksas yra žurnalistų, plačiau – viešosios informacijos rengėjų – savitvarkos susitarimas. Geriau, kai vis atsinaujinanti bendruomenė vis peržiūri ir pasitaiso savo taisykles“, – apibendrina žurnalistė.


Ar tikrai Lietuvoje nėra tiriamosios žurnalistikos? Sakoma, kad geros žurnalistikos atveju bent vienas asmuo – fizinis ar juridinis – norėtų, kad tyrimas neišvystų dienos šviesos. Jeigu publikacija visiems patinka ir visi šypsosi – tai ne žurnalistika, o viešieji ryšiai. Tiriamoji žurnalistika – nepatogi, demaskuojanti, keičianti nusistovėjusią ydingą tvarką ir verčianti kaltuosius sukti akis į šalį. Tiriamąja žurnalistika turėtų užsiimti kiekviena save gerbianti redakcija. Tačiau daugelis ekspertų, žiniasklaidos komentatorių teigia, kad Lietuvoje tiriamosios žurnalistikos tiesiog nėra.

AUKSO AMŽIUS Birutė Davidonytė, ne vieną įtakingų žmonių nelegalių statybų atvejį ištyrusi DELFI Grynas.lt žurnalistė, pripažįsta, kad anksčiau ir pati taip manydavo. „Taip, jeigu lyginsimės su tuo, ką daro pasauliniai dienraščiai ir kokio lygio yra jų tyrimai, gali pasirodyti, kad Lietuvoje tiriamosios žurnalistikos tėra užuomazgos. Tačiau dabar matau labai daug perspektyvų, šviesos žurnalistikoje, nes pastaruoju metu mes tyrimų prasme labai sustiprėjome“, - sako ji. 15min.lt Tyrimų skyriaus žurnalistas Skirmantas Malinauskas kalba dar užtikrinčiau ir sako, kad pastarasis laikotarpis – Lietuvos tiriamosios žurnalistikos aukso amžius. „Kaip dabar, tikrai niekada nebuvo“, - teigia jis. „Niekada nebuvo kelių stiprių žiniasklaidos priemonių, kurios nepriklausytų nuo vieno didelio reklamos užsakovo, akcininkų, kurie turi verslo interesų. Dingsta straipsnių pardavimo kultūra, o jeigu vienas leidinys bus nutildytas, tą patį straipsnį išspausdins kitas. Dabar atsiranda šauni sinergija, kai tu gali daryti tai, kas iš tikrųjų svarbu ir žmonės pradeda po truputį tai vertinti.“

VASARĖ BUTKUTĖ

Pasak Šarūno Černiausko, 15min.lt Tyrimų skyriaus vadovo, anksčiau tiriamąja žurnalistika nebuvo bandoma užsiimti sistemingai – kartas nuo karto pasirodydavo keli tyrimai, kurie paskęsdavo informaciniame sraute. Dėl to ir atsirado niša tiriamajai žurnalistikai, kurią pastaruoju metu pavyksta užpildyti geru, rimtu, nuolat atnaujinamu turiniu, patinkančiu auditorijai.

RIMTI STRAIPSNIAI APSIMOKA Kaip pastebi B. Davidonytė, žiniasklaidos versle labai svarbu greitis – reikia publikuoti kokybišką straipsnį kuo mažesnėmis laiko sąnaudomis, o tyrimai gali užtrukti kelias savaites ar ilgiau. Žinoma, paprastai žurnalistai, kaip ir daugelis žmonių, daro kelis darbus, rengia kelias temas vienu metu. Vis dėlto užsiimti tiriamąja žurnalistika interneto dienraščiams apsimoka ir finansiškai: tokios publikacijos sulaukia vis daugiau auditorijos paspaudimų. „Nebėra taip, kad žurnalistas rašo apie rimtus dalykus vien dėl prestižo – nepaisant to, kad niekas neskaito. Ne, žmonėms tai įdomu, tai būna patys skaitomiausi tekstai. Būna daugybė komentarų, žmonėms rūpi, jiems skauda.“ UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

13


Nebėra taip, kad žurnalistas rašo apie rimtus dalykus vien dėl prestižo. Ne, žmonėms tai įdomu, tai būna patys skaitomiausi tekstai. Būna daugybė komentarų, žmonėms rūpi, jiems skauda.

Skirmantas Malinauskas išreiškė viltį, kad galbūt kada nors Lietuvoje žiniasklaidos ir žurnalistų situacija bus dar geresnė: „Aš labai nuoširdžiai tikiu, kad ateis laikas, kai mūsų pragyvenimo lygis bus šiek tiek didesnis ir netgi nepriklausomas žurnalistas, taip kaip Vakaruose tinklaraštininkai, galės gyventi iš savo darbo užsiimdamas tiriamąja žurnalistika.“

TIRIA TAI, KAS AKTUALU SKAITYTOJAMS Kaip gimsta geriausi žurnalistiniai tyrimai? Pasirodo, straipsnių temas diktuoja ne kas kita, o auditorija. Būtent ji B. Davidonytei ir padėjo plėtoti straipsnių ciklus apie nelegalias statybas. Iš pradžių tebuvo vienas pranešimas apie gyvenamųjų namų kvartalą Kamšos draustinyje, tačiau po to užplūdo dar daugiau laiškų su panašiais atvejais. Po kiekvieno straipsnio žurnalistė sulaukdavo iki 10 laiškų. „Žmonės sujudo. Daug metų jie neturėjo, į ką kreiptis, nebuvo žurnalistų, kurie nuolatos rašytų apie nelegalias statybas. O dabar, kai pradėjau jas tirti, žmonės pradėjo dalintis informacija apie visus atvejus, kokius tik žino, net atvažiuoja susitikti. Mane tai nustebino, nes maniau, kad Lietuvoje gajus mąstymas, jog jeigu kam nors ką nors praneši, vadinasi, skundi. Būtent – esi skundikas, o ne darai gerą darbą“, - teigė žurnalistė. Panašią patirtį atskleidžia ir S. Malinauskas. „Neša, neša žmonės kompromatus, velka segtuvais...“, – juokias jis. Tačiau į tuos segtuvus žurnalistas ranka nenumoja.

INFORMACIJOS KLODAI INTERNETE „Galiu pasakyti, kad maždaug trečdalis to, ką man pasakoja, virsta rimtais tyrimais ir tekstais – kažkas nepasitvirtina, kažko negali įrodyti. Kartais būna, kad išgirstu įdomų pasakojimą, bet pasakau, kad negaliu to įrodyti. Jeigu jau pasirašau savo pavarde, prisiimu atsakomybę, tuomet turi būti mano teiginius pagrindžiantys dokumentai ar kiti įrodymai“, – teigė S. Malinauskas Anot B. Davidonytės, kuo daugiau dirbi, tuo daugiau pažinčių atsiranda. Žmonės pradeda žurnalistu pasitikėti, jiems atsiranda

14

VASARĖ BUTKUTĖ

viltis ir jie rašo: „Žaviuosi jūsų kova, pagaliau prispaudėte statybų inspekciją, valdininkus, pagaliau kažkas vyksta!”. Tuomet nebegali sėdėti rankas sudėjęs, nes jauti atsakomybę – kaip tu naktimis miegosi? Šarūnas Černiauskas sako, kad neblogai ieškoti medžiagos ir temų straipsniams internete: „Pats esu mėgėjas mirkti internete. Tiesiog žvejoju, ir taip žvejodamas kartas nuo karto ką nors randu. Mirkstu, kapstausi, randu siūlo galą ir išvynioju. Tačiau, be abejo, žmonių teikiama informacija irgi labai svarbi – džiugu tai, kad jie mato, jog esame tie, į kuriuos galima kreiptis.“

TARP KŪJO IR PRIEKALO Dažnai žurnalistas, darydamas tyrimą, sprendžia jau klasikine tapusią dilemą – kas svarbiau: įstatymai ar visuomenės interesas? Visiems žurnalistams žinomas Visuomenės informavimo etikos kodeksas ir kiti žurnalistinę veiklą reguliuojantys dokumentai tam tikrais aspektais riboja tiriamosios žurnalistikos veiklas – draudžia rinkti informaciją neprisistačius, neleidžia užtikrinti absoliučios šaltinio apsaugos, teigia, kad yra nelegalu filmuoti slapta kamera ir panašiai. Tad kai prieinama riba, ar galima ją peržengti? Anot Skirmanto Malinausko, etikos kodekso taip stipriai sureikšminti, kaip dažnai daroma, nereikėtų – net ir pats Lietuvos Žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius yra sakęs, jog tai – daugiau rekomendacinio pobūdžio dokumentas. Todėl, jeigu tikrai reikia kažką nufilmuoti ir supranti, kad to reikalauja visuomenės interesas, niekada negalvoji apie kodeksą – tiesiog darai tai, ką reikia padaryti. Su šiomis mintimis sutinka ir B. Davidonytė. Kalbėdama apie nelegalias statybas, ji pripažįsta, kad galbūt kartais galėjo neetiškai pasielgti, tačiau kai yra nelegaliai užtverta tvora, teritorijoje keli statiniai ir statybų inspekcija ten nevažiuoja, nes sako, kad jiems reikia įrodyti, kad ten užsiimama kažkuo nelegaliu, tuomet ką daugiau gali daryti, jei ne nuskraidinti į teritoriją „droną“ (bepilotį sklandytuvą su kamera – red. past.), padaryti nuotraukų ir publikuoti – tada bent jau inspekcija nuvažiuoja.

REIKIA IŠMANYTI ETIKĄ Teismų bijoti irgi nereikėtų. „Grasinimų paduoti į teismą būna beveik po kiekvieno teksto. Rašydamas tokius tekstus, kurie susiję su įtakingais verslininkais, supranti, kad turi galėti už kiekvieną savo žodį duoti ranką nukirsti. Bet kai atsakingai rašai, tai jie nelabai turi, prie ko prikibti. Jeigu turiu institucijų atsakymus, cituojamus dokumentus, žemėlapius, nuotraukas ir visa kita, tai kaip jie man gali pasakyti, kad mano publikacijoje kažkas yra klaidingo, kad pažeidžiau etiką, kai išaiškinau, kad tie verslininkai užsiėmė nelegalia veikla?“, - teigė Grynas.lt žurnalistė.

SENO SUKIRPIMO ŽINIASKLAIDA SUPUVO Visi kalbinti tiriantieji žurnalistai sutartinai teigė, kad norint, jog tiriamoji žurnalistika darytų dar didesnį poveikį, būtų dar skaitomesnė, turi pasikeisti visuomenės kartos. Turi atsirasti masė žmonių, kurie gebėtų kritiškai mąstyti ir reaguoti, kurie pasakytų, kad jau pakanka nekokybės,.


Dabar, anot pašnekovų, visuomenė yra abejinga ir tai iš esmės yra socialinė, kultūrinė problema, kurią reikia spręsti. „Dabartinis pasyvumas yra žudantis, nes daugelis dalykų iš tikrųjų pasikeistų dėl žurnalistinių tyrimų, jeigu tik visuomenė reaguotų. Aš nesakau, kad žmonės turi eiti į gatves ir daužyti ministrų langus, bet jie turi reaguoti ir tai, pavyzdžiui, turi atsispindėti politiniuose reitinguose. Tarkime, Vijūnėlės dvaro istorijos ašis yra socialdemokratų partija, o ji reitinguose praktiškai nenukentėjo. Tai rodo, kad visuomenė yra abejinga“, - teigė 15min.lt Tyrimų skyriaus žurnalistas Šarūnas Černiauskas. Anot žurnalisto, visuomenės abejingumą palaikė seno sukirpimo žiniasklaida. Nors šiandien ji supuvo, pasekmes jaučiame iki šiol.

TIRIAMOSIOS ŽURNALISTIKOS ATEITIS – JAUNOJI KARTA Kita vertus, šiuo metu auganti ir besimokanti jaunesnė žurnalistų karta jau kitokia: užaugusi kitokioje valstybėje, kitokioje santvarkoje ir neturinti vyresnėms kartoms būdingo skepticizmo, kad „niekas nepasikeis“, kad „visi žurnalistai nupirkti“. Pasak B. Davidonytės, jauni žurnalistai jau ugdyti kitaip ir yra nieko nebijantys – eiti prieš valdžią, stoti prieš įtakingus, turtingus žmones, prieš politikus, institucijas, reikalauti iš jų atskaitomybės, klausti kodėl yra taip, o ne kitaip. „Senoji karta galbūt išties prisibijo eiti, klausti reikiamų klausimų iš reikiamų žmonių, analizuoti, logiškai sieti faktus ir pasiaukojančiai dirbti. Man atrodo, kad kuo daugiau ateis jaunų, principingų, turinčių visišką netoleranciją įstatymų pažeidimams žmonių į žurnalistiką, kurie neturės iliuzijų, kad „ai, gal viskas gerai, gal nieko tokio, visi taip daro“, tuo labiau tiriamoji žurnalistika klestės“, - savo nuomonę išsakė žurnalistė.

AUGANTIS TIRIAMOSIOS ŽURNALISTIKOS POVEIKIS Esminis tiriamosios žurnalistikos tikslas yra pakeisti ydingą sistemą, išmėžti lauk visuomenės interesą paminančius asmenis Kalbėdama apie nelegalias statybas, kurias tiria, B. Davidonytė sako, kad tiriamosios žurnalistikos pergalės, nors ir mažos, tačiau pasiekiamos. „Vien tai, kad 10 metų niekas nematė statybų Trakuose, o žurnalistės spaudžiamos institucijos nuvažiavo ir patikrino, jau yra laimėjimas. Taip, teismų procesai gali užtrukti daug metų, tačiau kai pradedi rašyti, tai bent kažkas pradedama daryti, nes iki tol niekas nežinojo, niekas nematė. Didžiulė galia yra viešumas ir žmonių pilietiškumas.“

Kuo daugiau ateis jaunų, principingų, turinčių visišką netoleranciją įstatymų pažeidimams žmonių į žurnalistiką, kurie neturės iliuzijų, kad „ai, gal viskas gerai, gal nieko tokio, visi taip daro“, tuo labiau tiriamoji žurnalistika klestės.

Su DELFI Grynas.lt žurnaliste sutinka ir kolegos iš 15min. lt Tyrimų skyriaus. Kas liečia verslo temas, kai kuriais atvejais valstybės institucijos būna tiesiog priverstos reaguoti. Yra buvę, kad po Š. Černiausko ar S. Malinausko straipsnių buvo atleisti žmonės. Buvo ir tokių, kurie pasitraukė patys, nes suprato, kad sulauks dar daugiau klausimų. Apskritai poveikis yra. Galbūt jis nėra toks didelis, kaip kartais įsivaizduojame. Nesvarbu, kad dirbant, knaisiojantis, rašant praktiškai apie tą patį dalyką 5 kartą pradedi abejoti, ar verta tai daryti, juolab, kad beveik iš anksto žino, ką žmonės pakomentuos po straipsniu. Tačiau galbūt kažkas pasikeis 6 kartą. Ir tuomet atsakymas bus – buvo verta. Kol yra temų, kol yra neskaidrumo, kol auga žmonių sąmoningumas ir kol yra bent minimalus poveikis – tol tiriamąja žurnalistika užsiimti ne tik verta, bet ir būtina.

Grynas.lt žurnalistė Birutė Davidonytė nelegalias statybas saugomose teritorijose atskleidžia fotografuodama bepiločiu sklandytuvu-„dronu".

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

15


Psichologinės traumos kita žurnalistų darbo pusė

Karai, stichinės nelaimės, savižudybės, smurtas, katastrofos – daugeliui žmonių retai tenka susidurti su tokiais įvykiais akis į akį, tačiau yra profesionalų, kuriems tai kasdienybė. Tarp jų – ir žurnalistai, operatoriai bei fotografai. Jie, rinkdami informaciją, rizikuoja patirti ne tik fizines, bet ir psichologines traumas.

ALINA JODKO

16

Nuolatinė įtampa darbe, skubėjimas, spaudimas, ypač atliekant žurnalistinius tyrimus, nerimas dėl informacijos ir šaltinių saugumo. Visa tai – rizikos veiksniai, kurie gali turėti ilgalaikių pasekmių psichologinei žurnalisto sveikatai. Kiek mes esame saugūs dirbdami savo darbą?


KĄ BYLOJA MOKSLAS... Nors mokslinių tyrimų šia tema nėra atlikta labai daug, o ir ištirtųjų skaičius palyginti nedidelis, aišku, kad didžiausią psichologinių traumų riziką patiria karo žurnalistai. JAV psichiatrų atliktu tyrimu atskleista, kad iš 140 karo žurnalistų daugiau negu pusė patyrė vienokius ar kitokius psichologinius sutrikimus. Kitu tyrimu aiškintasi, kaip žurnalistai dorojasi su traumomis ir stresu. Išsamiai apklausus 31 Kanados žurnalistą paaiškėjo, kad tie, kurie jau yra susidūrę su traumuojančiais įvykiais, linkę vengti vėl į juos patekti. Veikia ir psichologinis apsaugos mechanizmas, pasireiškiantis vengimo strategija. Korespondentai pripažino melavę redaktoriams, jog juos kamuoja košmarai, sąmoningai vėlavo atvykti į įvykio vietą arba tiesiog atsisakydavo dirbti su tam tikromis temomis, vykti į karo zonas. Juodasis humoras, emocijų ir prisiminimų kontrolė, sportas ar kita fizinė veikla, susikoncentravimas į techninius žurnalistinio pasakojimo aspektus bei alkoholio ar kitų medžiagų naudojimas siekiant atsipalaiduoti – tai dažniausi žurnalistų įvardyti būdai dorotis su traumuojančia patirtimi. (International Journal of Psychology. Apr2011, Vol. 46 Issue 2, p 127-135. 9p. M.Buchanan, P.Keats: Coping with traumatic stress in journalism: A critical ethnographic study)

ŽURNALISTO ATSIRIBOJIMAS NUO ĮVYKIO – ILIUZIJA

Iš 140 karo žurnalistų:

28,6%

21,4%

stereotipas, kad tik silpni ar psichiškai nestabilūs žmonės susiduria su potrauminiu stresu. Žurnalistai, pavyzdžiui, stengiasi atrodyti šalti ir objektyvūs. Tačiau E. Kazlauskas teigia, jog „kartais [trauminiai įvykiai] yra tiek baisūs, kad paveiktų beveik bet ką“. Koks stiprus bebūtų - patyręs smurtinį nusikaltimą, tapęs nužudymo liudininku, buvęs karo veiksmų zonoje arba, pavyzdžiui, susidūręs su Černobylio katastrofa – žmogus liks paveiktas. Deja, dėl egzistuojančių stigmų, dažnai nesikreipiama pagalbos. „Į potrauminių tyrimų centrą žmonės ateina praėjus maždaug trejiems metams po traumos. Taip atsitinka todėl, kad pradžioje žmogus mano, jog normalu stresu reaguoti į sukrečiantį įvykį, kelias savaites, mėnesius ar net metus jaudintis dėl to, kas įvyko. Jis tikisi, kad galbūt tai praeis, kad laikas viską užgydys. Bet laikas nebūtinai išgydo,“ – teigia psichologas. E. Kazlauskas pastebi, jog apskritai žmonės vengia kreiptis į specialistus, nes jaudinasi dėl to, ką pagalvos aplinkiniai. Be to, ir patys jaučiasi nepatogiai. „Juk aš ne beprotis,“ – mąsto. Lietuvoje rinkta statistika rodo, kad iki 80 proc. žmonių bent kartą gyvenime susiduria su giliai sukrečiančiais įvykiais, tačiau potrauminio streso sindromas išsivysto palyginti nedidelei daliai. Visoje visuomenėje tokių žmonių yra nuo vieno iki dviejų procentų. Tačiau tam tikrų profesijų specialistai, įskaitant ir žurnalistus, patiria didesnę potrauminio streso sindromo riziką.

14,3%

Patyrė potrauminio streso sindromą Susirgo depresija Piktnaudžiavo alkoholiu ar psichotropinėmis medžiagomis POTRAUMINIO STRESO SINDROMAS GALI IŠTIKTI BET KURĮ Kaip teigia Vilniaus universiteto psichotraumatologijos ekspertas doc. dr. Evaldas Kazlauskas, žmonijos istorija yra karų ir nelaimių istorija. Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų pastebėta, kad dalis karių ir civilių, nepatyrusių jokių fizinių sužalojimų, vis tiek elgiasi neįprastai – tampa dirglūs, prastai miega, jiems yra labai sunku grįžti atgal į mūšio lauką. Tai paskatino specialistus pradėti tirti, kodėl jie, nors ir nesergantys depresija ar šizofrenija, vis tiek yra psichologiškai paveikti. Šių tyrimų rezultatas tas, kad 1992 metais Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) į tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK) įtraukė potrauminio streso sindromą. Tai sutrikimas, kurį patiria žmonės susidūrę su ypač sukrečiančiais įvykiais. Egzistuoja

Dalis žurnalistų mano, kad gali atsiriboti nuo įvykių – tarsi pasistatyti sieną. Tačiau psichologas įžvelgia dilemą. „Jūs, žurnalistai, siekiate būti objektyvūs. Norite pateikti tiesą tokią, kokia ji yra; išklausote įvairias puses. Tačiau kai žurnalistas paveikiamas traumos, jam yra labai sunku išlikti nešališkam. Istorijos įtraukia. Iliuziška tikėti, kad įmanoma išlikti neutraliam ir šaltam kalbant, pavyzdžiui, su mama, kuri autoįvykyje neteko dviejų savo vaikų. Taip pat jūs, kaip žurnalistai, esate mokomi, kad objektyvumas ir nešališkumas yra idealai, kurių reikia siekti. Todėl tuomet, kai įsitraukiate, įsijaučiate ir esate sukrečiami, dilema iškyla neišvengiamai: kaip tai pripažinti, juk profesiniai standartai to nesiūlo? Psichologijos praktikoje yra kitaip. Mes esame mokomi, ką daryti, jeigu pokalbis įtraukia taip, kad paveikia mus pačius – einame pas kolegas pasitarti, turime paramos sistemą, kuri padeda įveikti sunkumus.“

KAS PALENGVINA PSICHOLOGINES KANČIAS Kodėl vieniems žmonėms yra lengviau susidoroti su sukrečiančiais įvykiais negu kitiems? E. Kazlausko teigimu, esama duomenų, kad žmonės lengviau įveikia sunkumus, kai gauna paramos iš šeimos narių ir artimųjų. Visgi labai svarbu, kad artimųjų palaikymas nepadarytų žalos. „Kartais artima aplinka gali veikti ir neigiamai, kai nėra atjautos, supratimo, kuomet žmogus yra perdėtai prašomas kalbėti,“ – sako psichologas. „Kai kalbame apie profesines grupes – žurnalistus, gydytojus, policijos pareigūnus, kariškius – tai tikėtina, kad žurnalistai, ypač laisvai samdomi žurnalistai, nedažnai gauna socialinės ar psichologų paramos, galbūt dirba po vieną, galbūt netgi konkurencinėmis sąlygomis – turėdami apie įvykį pranešti pirmi. Iš įvairių profesinių grupių tyrimų žinome, kad žmonės bando patys sau padėti. Tokia

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

17


savipagalbos priemone neretai tampa lengvai prieinamas alkoholis. Problema ta, kad jis turi tik laikiną pagerėjimo efektą, o ilgalaikėje perspektyvoje gali sukelti problemų. Be to, traumos sukeltas nerimas vartojant alkoholį vis tiek nepraeina,“ – aiškina E. Kazlauskas. Kita psichologo įvardinama problema yra aplinkinių baimė kalbinti traumą patyrusį žmogų, nes manoma, jog tai gali dar labiau sužeisti. Bet tuomet žmogus atsiduria tokioje situacijoje, kad nebeturi kam išsipasakoti. Žinoma, spausti žmogų išsipasakoti irgi nėra gera išeitis: „Jeigu labai nedaug laiko praėjo po to, kas įvyko, – gerai yra paklausti, kas įvyko, bet jeigu žmogus nenori pasakoti, gerai yra leisti jam ir nepasakoti. Trauminiai sukrėtimai gali būti tiek stiprūs, kad žmogui gali būti sunku pradžioje apie tai kalbėti. Kalbinti ar ne – sudėtingas klausimas į kurį negaliu vienareikšmiškai atsakyti. Tačiau sakyčiau, kad – taip, mes turime išgirsti aukas“.

KAIP KALBINTI SUKREČIANČIŲ ĮVYKIŲ LIUDININKUS? Psichologas pastaruoju metu pastebi vis didesnį susidomėjimą žurnalistikos ir traumos tema. „Sakyčiau, šioje temoje yra du aktualūs aspektai. Vienas – kaip sukrečiantys įvykiai – teroro aktai, užpuolimai, mirtys – paveikia pačius žurnalistus. Kitas dalykas – kaip teisingai kalbėtis su traumas patyrusiais žmonėmis, kaip korektiškai pranešti apie įvykį.“ Specialistas nori atkreipti žurnalistų dėmesį į tai, kad žmonės, patyrę sukrečiančius įvykius, kelias dienas gali būti šoko būsenos ir jiems gali būti labai sunku kalbėti apie savo jausmus ir tai, ką patyrė. „Jeigu žmogus yra sukrėstas, gali būti, kad jis yra jautresnis, dirglesnis ir gali jaustis piktas dėl to, kas įvyko, gali kaltinti kitus. Taip pat mes žinome, kad vienas iš potrauminio streso požymių yra vengimas – taigi, žurnalistų įkyrus dėmesys gali kaip tik pabloginti situaciją“. Tačiau tuoj pat E. Kazlauskas prisimena neseniai vykusią mokslinę konferenciją, kurioje teko pabendrauti su kolege iš Norvegijos, tyrinėjusia žudynių Utiojos saloje atvejį. Ji kalbėjosi su išgyvenusiais jaunuoliais. Paaiškėjo, kad praktiškai visi išgyvenę jaunuoliai davė interviu žurnalistams. „Paparastai mes siekiame apsaugoti nukentėjusiuosius ir mums yra įprasta, kad vietoje aukų su žiniasklaida kalba atstovai spaudai. Tačiau anas atvejis buvo unikalus. Utiojoje nukentėję jaunieji politikai, kaip politikai, buvo pratę bendrauti su žiniasklaida ir anksčiau. Tad galbūt jiems ši komunikacija buvo savotiškas traumos įveikos būdas“, – svarstė psichologas.

GYDYMAS „PSICHOLOGINE CHIRURGIJA“ Kada dėl pasikeitusios būklės sunerimusiam žmogui ateina laikas kreiptis į psichologą? E. Kazlauskas sako, kad jeigu praėjus mėnesiui po trauminio įvykio vis dar nuolat apie jį galvojama, sapnuojama arba sunku miegoti, tai ženklas, jog verta susitikti su būklę galinčiu įvertinti specialistu. Taip pat jei nuolat kyla pyktis, nuolat nervina aplinkiniai, sunku sukaupti dėmesį, jeigu įsiveliama į daugiau konfliktų negu įprastai, jei vengiama grįžti į įvykio vietą. Kreipusis psichologas įvertins, ar tai potrauminis stresas, ar normali reakcija į sukrėtimą.

18

ALINA JODKO

Svarbu pasigilinti į tai, kaip kalbinti potrauminio streso sindromą išgyvenančius šaltinius, sako trauminės psichologijos ekspertas Evaldas Kazlauskas. E. Kurausko nuotr.

Laiku neieškant pagalbos dėl išaugusio nerimo ir streso, vėliau gali prasidėti kitos problemos – galima susirgti depresija, atsirasti fizinių sveikatos sutrikimų; kalbant apie socialinius padarinius padaugėja skyrybų, pablogėja tarpasmeniniai santykiai, atsiranda sunkumų darbe, traumuoti žmonės dažniau keičia darbus ir dažniau tampa bedarbiais. „Vienas dalykas, kurį žinome iš tyrimų, yra tas, jog psichologinių traumų atveju labiau padeda psichologinai gydymo metodai, o ne medikamentiniai būdai. Taip nėra, kad gali duoti žmogui tabletę ir sukrėtimas praeis.Yra daug tyrimų, kurie rodo, kad psichologiniai būdai, pokalbiai su specialistu gali padėti. Tik tiek, kad vieno pokalbio nepakanka,“ – E. Kazlausko teigimu, gali prireikti nuo 8 iki 20 apsilankymų. Jis taip pat priduria, jog pokalbiai būna gana nelengvi: „Tačiau perspėjame žmogų, kad grįšime prie sukrėtusio įvykio. Galime metaforiškai pasakyti, kad tasai pokalbis yra savotiška „psichologinė chirurgija“, nes yra žaizda, kurią mes turime vėl atverti. Tikėtina, kad žmogus niekam anksčiau apie ją dėl patirto siaubo ar gėdos. Naudodami tam tikrus metodus, žmogų paruošiame, atveriame, ir kalbame apie tai, kaip sukrėtimas jį paveikė, kaip jam gyventi toliau. Mes nesiūlome žmogui trauminio įvykio pamiršti, kaip tik pabrėžiame, jog tai yra jo asmeninės istorijos dalis, o gyvenimas nesustoja“.


NEĮMANOMA PAMIRŠTI, BET ĮMANOMA PASVEIKTI Paklausiu specialisto, ar įmanoma visiškai pasveikti. „Tai - sudėtingas klausimas, esame Lietuvoje tyrinėję politinius kalinius ir tremtinius ir galime pasakyti, kad žmonės ir po 50 metų vis dar patiria košmarų, susijusių su tremtimi. Kartais pasekmės gali išlikti labai ilgai ir gana smarkiai pakeisti žmogų – jeigu kalbame apie ilgalaikę seksualinę prievartą, jeigu žmonės buvo pagrobti ar tapę įkaitais, karo belaisviais. Bet džiugi žinia yra ta, kad sukurti pagalbos būdai yra veiksmingi ir priklausomai nuo traumų, apie 70-80 procentų žmonių gali padėti. Ir tikrai bent pusei žmonių, kurie ateina pas psichologus, jau nebebūna potrauminio streso, bet netgi tiems, kuriems dar lieka kažkokių pasekmių, vis tiek pagerėja gyvenimo kokybė, žmonės gali geriau savo emocijas kontroliuoti, pagerėja santykiai, žmogus labiau supranta, kas su juo vyksta.“ Visiškai pamiršti didelių sukrėtimų, matyt, neįmanoma, tačiau su specialistų pagalba galima gyventi toliau, žiūrėti į ateitį, patirti teigiamų emocijų, ne tik verkti ir liūdėti.

Aušra Šiaulytė mano, kad būtina mokytis valdyti emocijas ir ugdyti drąsą. Vidmanto Balkūno nuotr.

NEIGIAMOS NAUJIENOS NESUSARGDINS Ar gali trauminiai įvykiai, atspindimi žiniasklaidoje, paveikti auditoriją? Negatyvios informacijos srautas medijose yra toks didelis, kad galėtume sakyti, jog visi esame traumuoti. „Amerikos psichiatrų asociacijos teigimu, jeigu žmonės su trauminiais įvykiais susiduria tarpininkaujami žiniasklaidos, auditorijos atžvilgiu jie nėra traktuojama kaip trauminiai įvykiai. Traumos įmanomos tik tada, kai asmuo asmeniškai susiduria – kaip žurnalistas savo darbe, arba žmogus, sužinojęs apie artimajam nutikusią nelaimę“, - sako jis. Be to, anot psichologo, traumuoti gali tik tai, kas vyksta čia ir dabar. „Esame bendradarbiavę su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, su istorikais, kurie tyrinėdami KGB bylas susiduria su labai baisiais dalykais – liudijimais, kaip žmonės buvo luošinami, kankinami. Žinoma, kad prisiskaitę kraupių istorijų iš archyvų, jie grįžta namo ir apie tai galvoja. Tačiau nepastebėjome, kad tai lemtų potrauminio streso sindromo išsivystymą“, - kalba E. Kazlauskas.

ŽURNALISTĖS PATIRTIS: ĮTAMPA – ĮPRASTINĖ BŪSENA Prieš kelerius metus Vilniaus universitete žurnalistikos studijas baigusi Aušra Šiaulytė šiuo metu dirba televizijoje – kriminalinių naujienų rubrikoje. Paklausta, ar daug įtampos patiria darbe, žurnalistė atsakė: „Nemeluosiu sakydama, kad žurnalistai įtampą patiria nuolat, tačiau daugiau ar mažiau, tai įprastinė būsena. Kartais toji įtampa tik suteikia daugiau energijos, viską imi daryti greičiau, imi uždavinėti aštresnius klausimus, o ir tekstą pavyksta parašyti įdomesnį. Negatyvios emocijos - visai kas kita, bet man, kaip „teismų mergaitei“ (taip kartais vadina kolegos), tai nėra svetima. Stebint itin sunkių nusikaltimų bylų nagrinėjimą, būna, kad viskas viduje užverda. Susipina pyktis ir gailestis. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kaip mama, užauginusi vieną vienintelę dukrą, ją randa kraujo klane. Ji verkdama teisme bando nupasakoti detales – vėl viską mintyse atgamina iš naujo, vėl ir vėl išgyvena skausmą. Sunkiausia, kad ir tu, nors ir kaip besistengtum, negali likti abejingas. Supranti, kad tai yra tikra. Ir prokurorą esu mačiusi byloje pravirkusį“. A. Šiaulytė sako, kad, dirbama kriminalinių naujienų rubrikoje, susiduria ne tik su skaudžiomis istorijomis. „Kartais „herojai“ teisme bando gąsdinti, grasinti, apstumdo operatorių. Dažnai būni labai arti žmonių, kurie apie gyvenimą mąsto visai kitaip“ – pasakoja ji. Su tokia įtampa ir stresu žurnalistei susidoroti labiausiai padeda artimi ir mylimi žmonės. Taip pat mergina turi daug įvairios veiklos: „Knygos, filmai, fotografija, muzika, o aš dar ir tapyti mėgstu. Stresui tikrai nereikia palikti vietos tarp tiek daug gėrio.“ Jeigu reikėtų ką nors patarti būsimiems kolegoms A. Šiaulytė teigia, jog specialaus recepto neturi. „Bet jeigu jau nuspręsite eiti šiuo keliu, tai praktikuokitės valdyti emocijas ir ugdykite drąsą, o visa kita ateis su laiku.“

DIDELĖ PATIRTIS: PADEDA AR KENKIA? Yra dalis žmonių, kurie iš karto reaguoja patyrę traumą ir reakcijos būna stiprios, tačiau praėjus keliems mėnesiams įtampa nuslūgsta. Kita dalis žmonių, kurie iš pradžių, regis, net nereaguoja, po kiek laiko, ypač atsiradus kokiam nors streso dirgikliui, vėl pradeda galvoti apie tai, kas įvyko. Ir egzistuoja tik labai nedidelė dalis žmonių, kuriuos trauminiai įvykiai veikia mažai. Psichologas E. Kazlauskas teigia, kad atsakymų į visus klausimus, kaip ir kodėl, traumų psichologijos sritis dar neturi. „Pavyzdžiui, policijos pareigūnas. Jis mokytas, kaip dirbti, ir jo tas darbas labai nepaveikia, net kai susiduria su smurtiniais įvykiais. Jis dirba vienerius metus, antrus, penktus... Ir galų gale gali įvykti taip, kad po septynerių ar aštuonerių metų susisumuos visi trauminiai įvykiai, ir tas žmogus, kuris atrodė nepaveikiamas, vis tiek pradės jausti didesnį stresą. Taip pat ir su žurnalistais – juos trauminis įvykis nebūtinai paveiks pačią pirmąją dieną. Taigi kuo ilgiau dirbsi tokį darbą, tuo didesnė tikimybė, kad jausi didesnį stresą – taip teigiama vienoje iš teorijų. Kitoje gi priešingai – kuo ilgiau dirbi, tuo lengviau išmoksti susidoroti su stresu. Taigi mokslas dar negali tiksliai atsakyti į visus klausimus“.

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 19


Ši fotografija jaunam sirų žurnalistui Baraa Al Halabi pelnė tarptautinį pripažinimą. Atsiėmęs apdovanojimą Paryžiuje, jis išskubėjo atgal į karo siaubiamą gimtinę.

fotožurnalistika galingas tiesos ir laisvės ginklas „Aplinkybės privertė mane mesti mokslus ir užsiimti filmavimu. Mano tikslas yra pasauliui parodyti, kas iš tiesų vyksta Sirijoje“, – sako kasdien iš sukilėlių teritorijos pasaulį informuojantis 24-metis fotožurnalistas Baraa Al Halaby. Šiaurinėje šalies dalyje Alepo mieste dirbantis vaikinas teigia pavojingos karo reporterio veiklos ėmęsis todėl, kad prezidento Basharo Al Assado valdžia atkirto sirus nuo išorinio pasaulio ir cenzūruoja informaciją. PATRICIJA BABRAUSKAITĖ

20

Nuotraukos — B. Al Halabi, AFP.


DARBAS AGENTŪROJE NETEIKIA GARANTIJŲ

„Sunku išlikti neutraliu, kai aplink vyksta baisūs dalykai, žūva savi žmonės. Apskritai, prisistatyti žurnalistu yra nesaugu: suseks, susidoros“, – kalba B. Al Halaby.

RYŠYS NELEGALIU INTERNETU Prasidėjus revoliucijai 2011-aisiais, Sirijoje buvo įvesta griežta cenzūra, namai atkirsti nuo interneto ryšio. Žurnalistu pradėjęs dirbti B. Al Halaby prieigą gavo, tačiau neteisėtai – interneto ryšys tiekiamas iš Turkijos, o jo kaina siekia neadekvačiai didelę sumą – 1500 JAV dolerių už 50 GB per mėnesį. Nemažai Sirijos žurnalistų pasitraukė į Europos šalis ar Turkiją. Pastarojoje įsikūrusios redakcijos bendradarbiauja su šalyje likusiais pilietiškais žurnalistais, tačiau turi elgtis labai atsargiai. Jei bent kuri nors paviešins žurnalistų buveinės Sirijoje adresą, tikėtina, su žurnalistais bus susidorota. „Iškart ką nors nufilmavęs turi greitai bėgti iš įvykio vietos, kad nesusektų“, – pasakoja B. Al Halaby. „Kartą, kai filmavau, pradėjo kristi bombos – teko staigiai viską mesti ir dingti. Tą kartą praradau savo kamerą ir diktofoną“, – apie gyvenimą ir darbą krentant Rusijos ir režimo bomboms pasakoja fotografas.

Nuo 2014-ųjų sausio jaunas žurnalistas bendradarbiauja su viena garsiausių naujienų agentūrų pasaulyje AFP (Agence France-Presse). Jai siunčia vaizdus iš karščiausių konflikto taškų, kurias vėliau publikuoja viso pasaulio spauda. Pasak siro, toks laisvai samdomas darbas, net jei medžiaga atitenka vienai didžiausių naujienų agentūrų pasaulyje, neužtikrina saugumo. Baraa neturi darbo sutarties, o jei fotografuodamas pakliūtų į agresorių rankas – agentūra nebūtų įsipareigojusi derėtis dėl jo išlaisvinimo, mirties atveju – nekompensuotų jo šeimai finansiškai. „Jie mums nesuteikia jokių socialinių garantijų, nerūpi mūsų gyvybė darbo metu. O juk visi suprantame, kad kiekviena diena dirbant tokį darbą yra rizikinga. Naujienų agentūrų vadovybėms svarbios tik mano nufotografuotos nuotraukos“, – teigia B. Al Halaby. Paklaustas, ar verta rizikuoti gyvybe ir dirbti žurnalisto darbą, kai kasdien gresia mirtis, žurnalistas atsakė, kad tai buvo sąmoningas jo pasirinkimas. „Rizikuoju savo gyvybe tik tam, kad informuočiau pasaulį apie mūsų situaciją. Vien tam, kad kiti žinotų tiesą. Be to, pabaigęs darbą, matau naudingą rezultatą – visi suinteresuoti ir patenkinti“, – sako jis. Fotografo darbas karo metu yra ypač sudėtingas: tenka susidurti su priekabiavimu, vagystėmis gresia mirtis. „Turi nuolat suktis. Daug žurnalistų buvo smarkiai sužeisti ar žuvo vien dėl to, kad dirbo savo darbą“, – pasakoja siras, atsimindamas, kad prarado ne vieną savo kolegą.

GERIAU ŽURNALISTU NEPRISISTATYTI Karo aplinkybėmis išlaikyti objektyvumą – tikras iššūkis. „Sunku išlikti neutraliu, kai aplink vyksta baisūs dalykai, žūva savi žmonės. Apskritai, prisistatyti žurnalistu yra nesaugu – suseks, susidoros“, – kalba B. Al Halaby. Iki karo pradžios Baraa buvo informacinių technologijų studentas. Pirmuosius fotožurnalistikos žingsnius pradėjo, kai fotografavo taikias Arabų pavasario Sirijoje demonstracijas. Jam yra tekę dirbti ir gyvai siunčiant vaizdus iš įvykio vietos – jie buvo filmuoti išmaniuoju telefonu naudojant „Bambuser“ programėlę. Kai taikios demonstracijos peraugo į revoliuciją bei pilietinį karą, jaunas fotografas ėmė fiksuoti kadrus iš konfliktinių taškų, bombardavimų bei susirėmimų.

Vos pilnametystės sulaukęs informacinių technologijų studentas Baraa Al Halabi apie žurnalistiką nesvajojo. Tačiau prasidėjus karui suprato, kad pranešti pasauliui apie tai, kas vyksta Sirijoje, yra jo pareiga.

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

21


Dirbant žurnalistinį darbą Sirijoje, žurnalistu geriau neprisistatyti.

NAMAI, TAPĘ SUPERVALSTYBIŲ KOVOS LAUKU

DARBAS PRIPAŽINTAS PASAULINIU MASTU

Jau šeštus metus metus besitęsiančio konflikto Sirijoje virveles tampo supervalstybės: Jungtinės Valstijos ir Rusija, Iranas, kitos galingos arabų šalys, remiančios skirtingas barikadų puses. Užsitęsęs konfliktas milijonus Sirijos žmonių išvijo iš namų, dalis jų leidosi ieškoti geresnio gyvenimo Europoje. Paties Baraa 21-erių brolis gavo prieglobstį Švedijoje. „Nuo to laiko jo dar ir nemačiau“, – prasitaria jis. „Sirija tapo pelke, kurioje murkdosi supervalstybės, demonstruodamos savo jėgą“, – aštriai konstatuoja vietinis žurnalistas. Pasak jo, Rusijos intervencija pakeitė Sirijos konflikto eigą: „Rusai atnešė siaubą Sirijos žmonėms, bombardavo viską, kas papuolė. Tai ir buvo vienas iš pagrindinių motyvų, kodėl mūsiškiai bėgo iš namų – jie buvo didžiausias agresorius“, – teigė B. Al Halaby, pridūręs, kad po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kovo vidury liepė Rusijos armijai atsitraukti, pajuto palengvėjimą – žmonės jautėsi kiek saugiau. Dabar Alepo bombardavimas ir vėl atsinaujino.

Už unikalius kadrus tiesiai iš karštųjų taškų fotografas Baraa buvo pripažintas tarptautiniu mastu – gavo FIPCOM (Fujairaho Tarptautinės fotožurnalistikos konkurso) apdovanojimą, kuris jam įteiktas Paryžiuje. Konkurso svetainėje skelbiama, kad apdovanojimo tikslas – parodyti, jog fotožurnalistika nėra tik profesija ar prekyba, bet ir kritiškas žvilgsnis į supantį kultūrinį bei politinį pasaulį. B. Al Halaby sako, kad atsiėmęs apdovanojimą neketino pasilikti Europoje. „Negalėjau pasilikti, reikėjo skubėti namo, kur laukia

22

PATRICIJA BABRAUSKAITĖ

savi“, – nors ir atgal į kovos lauką, bet noriai, siekė grįžti siras. Laureatas teigia, kad pripažinimo pasauliniu lygmeniu nesureikšmina: „Man iš tikrųjų tas apdovanojimas yra visai nesvarbus, man svarbiau savo darbais parodyti pasauliui, kas iš tikrųjų vyksta Sirijoje.“ Kartu su Baraa Al Halaby darbais, kiti šio 2015-ųjų konkurso laureatai užfiksavo tokius įvykius kaip Ebolos viruso protrūkį Vakarų Afrikoje ar ukrainiečių kovas su separatistais Maidano aikštėje. Kiekvienas prizininkas iš konkurso organizatorių gavo po 3000 eurų piniginį prizą.


Sukilėlių teritorijoje dirbantis B. Al Halabi pasauliui liudija apie čia nuo režimo ir jo sąjungininkų bombų kenčiančius civilius.

Milijonai sirų dėl karo priversti bėgti iš namų. Palyginti nedidelė dalis jų geresnio gyvenimo ieško Europoje. B. Al Halabi nuotrauka, AFP. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 23


Informaciniame kare paliaubomis nekvepia Tyrimą atliko Indrė Daukšaitė, Auksė Podolskytė, Kristina Kurilaitė, Justina Steiblytė, Lina Stonkutė, Augustinas Šulija, Jogintė Užusienytė, Vida Kuzmickaitė

Apie Siriją skaitydami šalies žiniasklaidą lietuviai daugiausia sužino iš Rusijos šaltinių. Prie tokios išvados priėjo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Analitinės žurnalistikos magistro studijų programos studentai, išanalizavę, kokius šaltinius pranešdami apie Rusijos įsitraukimo į Sirijos karą aktualijas naudoja populiarios Lietuvos žiniasklaidos priemonės.

Nepaisant to, kad Lietuvos visuomenės informavimo politikos strategai pabrėžia būtinybę per žiniasklaidos priemones ugdyti visuomenės kritinį mąstymą ir atsparumą propagandai, kyla abejonių, ar populiarioji šalies žiniasklaida visuomet pajėgi tą daryti. Analitinės žurnalistikos magistrantai, naudodami raktinius žodžius, atrinko 2015 m. rugsėjo 25 - lapkričio 5 dienomis pasirodžiusias Delfi.lt, Ru.delfi.lt, Lrytas.lt, Tv3.lt, Ekspertai.eu, Faktai.lt, Lrt.lt publikacijas ir LRT televizijos bei radijo reportažus, susijusius su Sirijos karu ir Rusija. Iš viso kiekybinio tyrimo metodu analizuota 160 publikacijų. Suskaičiuota, kokiais žiniasklaidos šaltiniais remiamasi, kokie asmenys dažniausiai cituojami, kas yra iliustracijų šaltiniai, kokių dėsningumų galima pastebėti. Tyrimo rezultatai parodė, kad 59 proc. publikacijų apie Sirijos ir Rusijos santykius buvo parengtos naudojantis Rusijos informacijos ir žiniasklaidos šaltiniais. Iš Rusijos žiniasklaidos priemonių daugiausiai buvo remiamasi Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti”, „Komsomolskaja pravda”, naujienų agentūra „TASS” bei Newsru.com. Iš Rusijos informacijos šaltinių daugiausiai cituojamas Rusijos prezidentas V. Putinas, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas, Rusijos Gynybos ministerijos atstovai. 37 proc. arba 56 publikacijose buvo remtasi vien tik Rusijos žiniasklaidos ir informacijos šaltiniais, t. y. jokių kitų šaltinių nebuvo.

24

Kyla esminis klausimas: ar Lietuvos žiniasklaidai vertėtų pasitikėti Rusijos žiniasklaidos šaltiniais, kai žinoma komplikuota šalies spaudos laisvės padėtis? Ar galima pasitikėti, kai žinome apie milijonus, kurie išleidžiami specialioms žiniasklaidos priemonėms, pavyzdžiui, visame pasaulyje transliuojamam televizijos kanalui „RT” („Russia Today”) išlaikyti? Ir nejau nėra alternatyvių žiniasklaidos priemonių, kuriomis galima pasitikėti? Anot profesoriaus Gintauto Mažeikio, faktų ir vertybių, ideologijų ir sisteminių tikslų neskyrimą, per mažą vadovavimąsi patikimumo kriterijais bei vis dar išliekantį didelį rusų kalbos mokėjimo rodiklį mūsų šalyje būtų galima įvardyti kaip pagrindines priežastis, kodėl Lietuvos žiniasklaidos priemonės, rašydamos apie su Rusija susijusias naujienas naudojasi Rusijos šaltiniais. „Anglų ar vokiečių kalba apie, pavyzdžiui, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos įvykius rašoma palyginti mažai, informacija vėluoja, todėl ir remiamasi rusakalbe ir dažnai labai iškreipta, nepatikima informacija”, - teigia G. Mažeikis. Jis sako, kad to išvengti būtų galima aktyviau bendradarbiaujant su Ukrainos, Lenkijos bei su Rusijos opozicijos žiniasklaida, ieškant tiesioginių kontaktų su Turkijos (ar kitos konflikto vietos) žiniasklaida.


Rasta publikacijų, kuriose Rusijos žiniasklaidos ir informacijos šaltiniais remtasi 100%:

57%

Ekspertai.eu ir Faktai.lt

38%

Delfi.lt

25%

Ru.delfi.lt

0,3%

40 iš 71 publikacijos

5 iš 13 publikacijų

3 iš 12 publikacijų

43%

Lrytas.lt

27%

15min.lt

23%

Tv3.lt

3 iš 7 publikacijų

3 iš 11 publikacijų

4 iš 17 publikacijos

Lrt.lt 1 iš 29 publikacijų

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 25


Žurnalistų laisvalaikis ar lieka jam laiko?

Žurnalisto darbas – pilnas iššūkių. Dalis jų ne tik profesiniai, tačiau ir asmeniniai – kaip suderinti darbą ir laisvalaikį, asmeninį gyvenimą ir karjerą? Greitas tempas, dinamiškumas, neplanuotos situacijos ir netikėti iškvietimai – tokia žurnalisto kasdienybė. Galbūt todėl dažnam žurnalistui sunku suprasti, kur yra toji riba, kada baigiasi darbo diena ir prasideda laisvalaikis. LAURA ČIGINSKAITĖ

UGNĖ KARALIŪNAITĖ DELFI.lt žurnalistė Dar nuo žurnalistikos studijų laikų man įstrigusi kažkurio (gaila, kad nepamenu) dėstytojo pasakymas, kad žurnalistika – gyvenimo būdas, o ne darbas. Panašiai kartais jaučiuosi ir aš. Dirbant internetiniame laikraštyje su aktualijomis visada jautiesi „ant laido“, nes niekada nežinai – kas ir kada nutiks ir gali tekti vėl sėsti prie kompiuterio. Džiaugiuosi, kad kartais sugebu „atsijungti“ nuo darbo ir telefoną padėti į šalį.

DANIELĖ PATAPAITĖ

Kadangi mano darbas daugiausiai yra sėdimas, laisvalaikį stengiuosi praleisti aktyviai, judėdama: lankau Zumbos treniruotes, žiemą lipu ant snieglentės, vasarą – ant ilgalentės. Manau, kad žurnalistui yra būtinas kuo platesnis pasaulio matymas, todėl visas savo atostogas praleidžiu keliaudama. Nors gal ir nebūdama žurnaliste tą daryčiau. Ar pavyksta suderinti darbą su asmeniniu gyvenimu? Kažkaip bandau, bet kartais pagalvoju, kad kai kurių kitų specialybių žmonėms tai yra lengviau. Bent jau dabartinio mano darbo specifika yra tokia, kad sunku prognozuoti, kada tu baigsi darbo dieną, kartais tenka atšaukti susitikimus su draugais ar planus namuose. Kartais ir išėjus iš darbo vis dar sunku „atsijungti“ nuo minčių apie darbą - ko nespėjai padaryti, ką reikės daryti rytoj, kam skambinti, kieno lauki atsakymo ir dar daug kitų minčių.

26


AUDRONĖ URBONAITĖ „Lietuvos ryto“ žurnalistė, rašytoja Labai mėgstu toli vaikščioti – ypač po apleistas vietoves, kur nėra arti žmonių. Laukais galiu be kelių takelių nubristi kilometrų kilometrus. Bet nemėgstu to daryt su kitais. Kai eini su kitais, reikia kalbėtis, o kalbėjimas trukdo galvoti. Ypač smagu per pusnis vienai bristi žiemą - vėjas ir sniegas pilną galvą pripusto idėjų. Bet šitas pomėgis – labiau rašytojiškas bruožas, o ne žurnalistės lemtis. Šitaip viena bastytis baisiai bijau – kad kas nors neužpultų, todėl visada nešuosi garsų švilpuką ir akinančios šviesos žibintuvėlį. Esu skaičiusi, kad tampytis su savimi dujų balionėlį neverta, nes plėšikai dažniausiai spėja juo į akis papurkšti tam, kurį puola. Atsiskyrėlės laisvalaikis turi pliusų – jautiesi viena visoje žemėje ir niekas negali duoti „vertingų" komandų. Karjeros ir asmeninio gyvenimo nepavyksta suderinti. Todėl visiems meluoju skirtingus dalykus: šeimai sakau, kad man reikia dirbti; darbe sakau, kad tuoj mirsiu; vaikams sakau, kad išskridau į komandiruotę; meilužiui - kad praėjo susižavėjimas. O pati einu į skaityklą arba bastausi ten, kur nieko nėra. Visi visada yra įsitikinę, kad tiesa man neduota. Kartais grasina nušauti. Bet kaip jie be manęs? Numirtų iš nuobodulio.

INDRĖ MAKARAITYTĖ Žurnalistė ir redaktorė

BIRUTĖ DAVIDONYTĖ GRYNAS.lt žurnalistė

Laisvo laiko ne tiek ir daug. Ir visą, kurį turiu, stengiuosi praleisti su vaikais. Daug keliaujame po Lietuvą ir už Lietuvos ribų, bendraujame su draugais ir artimaisiais.

Dirbant žurnalistinį darbą, laisvalaikio nėra itin daug, tenka dirbti ir vakarais, ir savaitgaliais, kartais ir po darbo eiti į įvairius susitikimus su šaltiniais. Todėl stengiuosi kiekvieną laisvą minutę skirti artimiems žmonėms: šeimai, draugams. Kita laisvalaikio dalis, kai norisi tiesiog nieko neveikti ir ilsėtis: skaityti knygas ar žiūrėti filmus, bet ir tai pavyksta ne itin dažnai.

Ar sunku suderinti šeimą ir darbą? Šis iššūkis yra vienodai svarbus visiems be išimties dirbantiems ir šeimas turintiems žmonėms. Bet kai susidėlioji, kas yra svarbiausia, būna lengviau. Galėčiau sakyti, kad aš aukoju savo asmeninį laisvalaikį šeimai, bet čia žodis „aukoju“ nelabai tinka. Man būtų smagu galbūt leisti laiką vakarėliuose, priėmimuose, žiūrėti filmus ar eiti į koncertus, bet jei ten negalima su vaikais, dažniausiai aš ir neinu. Net jei gaunu viliojančių pasiūlymų. Dabar – vaikų auginimo metas, jiems dar manęs reikia, tai tuo labai džiaugiuosi ir stengiuosi išnaudoti kiekvieną akimirką. O darbas yra darbas. Jei reikia dirbti vakare, kai vaikai tikisi mane matyti namie, jiems nėra sunku paaiškinti, kad man reikia dirbti. Kitą sykį aš specialiai pasilieku netikėtą laisvą popietę vaikams, kaip kompensaciją už „pradirbtą“ vaikų laiką. Taip pat užsiimu juvelyrika. Bet to net nevadinčiau jo laisvalaikiu. Tai jau toks hobis-darbas. Laiką tam specialiai susiplanuoju.

Suderinti darbą su asmeniniu gyvenimu pavyksta sunkiai, ypač, jeigu labai myli savo darbą ir tau labai rūpi matomos problemos, tuomet gali dirbti ir beveik paromis. Grįžus iš darbo, vakarui parsinešu krūvas dokumentų, kuriuos turiu perskaityti ir įsigilinti, kad galėčiau užduoti teisingus klausimus teisingiems žmonėms. Iš tiesų, bent jau pastaruoju metu pritariu frazei, kad žurnalistas - tai žmogus, kuris turi nedaug asmeninio gyvenimo. Bent jau man nuolatos viskas susiklosto taip, kad didžioji dalis laisvalaikio ir yra darbas, tačiau dėl to nesiskundžiu. Priešingai – aš labai mėgstu savo darbą, tai, ką darau ir esu labai užsidegusi, niekas manęs neverčia dirbti per naktis. Kartais pats taip pasirenki. Šiuo metu darbas ir yra mano gyvenimas.

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

27


AURIMAS PEREDNIS „Žinių radijo“ laidų vedėjas, žurnalistas Mano laisvalaikis yra trys maži vaikai. Man atrodo, kad mano darbas ir yra laisvalaikis. Poindustrinėse visuomenėse išsitrina ribos tarp darbo ir poilsio. Pasakyti, kas yra darbas, o kas – poilsis, – labai sunku. Pavyzdžiui, atvažiuoja pas mane draugas šeštadienį vakare, bet kas dešimt minučių vis tiek žvilgteli į telefoną, o ten įjungtas elektroninis paštas, facebook’as ir panašiai. Sunku atrasti laisvo laiko vien pramogoms. Gyvenu kaime, todėl mėgstu išlįsti į lauką. Su vaikais pažaidžiame futbolą, su sūnumi – šachmatais. O kai randu laiko sau – skaitau knygas, gerus straipsnius. Manau, kad skaitymas labai svarbus. Taip pat peržiūriu laidas, kurių vedėjai yra mano žurnalistiniai autoritetai. Turiu 11 laidų per savaitę, vaikai dar maži. Jų vežiojimas (į darželius ar kitur) užima itin daug laiko, tad ir laisvalaikio lieka ne itin daug. Labai mėgstu plaukioti, bet tam laiko irgi nebelieka.

REGINA KUBERTAVIČIENĖ Fotožurnalistė, dėstytoja Laisvalaikio pomėgių turiu daug: tapau, dainuoju, rašau eilėraščius ir...kopiu į viršūnes (esu kalnų turistė ir alpinistė). Taip atitrūkstu nuo įtempto savo gyvenimo tempo – rašymo ir pedagoginės veiklos. Į kalnus keliauju beveik kas metai nuo tos dienos, kai pirmą kartą išėjau į tikrą turistinį žygį su universiteto žygeivių klubu. Tiek mano tėvai, tiek mano šeima priėmė tokią, kokia esu: baisi nenuorama, todėl ir pasirinkau fotožurnalisto profesiją. Šeima karjerai nemaišė, joje brendo mano asmenybė. Esu tipiškas dvynys, turiu, tarsi Karlsonas, tą energetinį motoriuką, kuris skatina domėtis visa kuo, kas vyksta šiame pasaulyje. Teko dalyvauti visuose nepriklausomybės kūrimosi įvykiuose, argi galėjo būti kitaip? Žurnalisto darbas yra toks, kad negali būti žodžio: n-e-g-a-l-i-u. Čia labai tiktų mano dėstytojo, šviesios atminties Jono Bulotos, pamokymas: išvarė pro duris – įlipk pro langą, išmetė pro langą – įlįsk pro kaminą. Vaikai sakė, kad jų vaikystė buvo linksma – pasiimdavau drauge: su dukrele gerai paplaukiojau baidarėmis Lietuvos upėmis, o su sūnumi prieš pora metų buvome Pietvakarių Pamyre...

BERTA TILMANTAITĖ Fotožurnalistė, startuolio „Nanook“ įkūrėja

Darbo nuo laisvalaikio nelabai atskiriu - nuolat keliauju ir dirbu pakeliui. Tikru laisvalaikiu turbūt vadinčiau laiką be kompiuterio, nardymą, plaukimą, filmų ir serialų žiūrėjimą, knygų skaitymą, laiką su svarbiais žmonėmis, kai mintys nesisuka apie darbus ir nereikia skubėti kažko padaryti. Tik šitaip nedažnai pasitaiko. Darbas su asmeniniu gyvenimu yra labai susipynę ir takoskyros beveik nėra. Viskas susiderina savaime, pagal tai, kaip susidėlioju prioritetus. 28

LAURA ČIGINSKAITĖ ir DANIELĖ PATAPAITĖ


SKIRMANTAS MALINAUSKAS 15min.lt žurnalistas Mano tipinė diena - 6.30 keliuosi ir vežu vaikus į mokyklą ir darželį, keliauju į darbą, kuriame būnu iki 18-19 val. Kartą per savaitę budžiu iki 22 val., bet tada pradedu dirbti vėliau. Grįžus namo, sakau „labas“ žmonai, pažaidžiu su vaikais, vakarieniauju. Juos guldom - žiūriu į laikrodį ir matau skaičius „22:00“ arba „22.30“. Iki žadintuvo skambėjimo liko 8 valandos. Medikai sako, kad būtent tiek reikia miegoti, bet kas jų klauso? Turiu dar bent porą valandų per kurias galiu... pažiūrėti filmą, paskaityti knygą, net išeiti pasivaikščioti, nors jau vakaras. Taip pat, šį laiką galiu skirti piešimui - tai mano hobis. Laiko pomėgiams nelieka daug, o dar skaičiuojant visus skambučius po darbo ir karts nuo karto namie baigiamus tekstus, laisvalaikio lieka dar mažiau. Savaitgaliai, atostogos ir valstybinės šventės – dienos, kai visą laiką galiu skirti šeimai. Tiesa, jei į šį klausimą atsakinėtų mano žmona, tai tikrai pasakytų, kad man tai sunkiai sekasi. Manau, tai vienas iš šios profesijos bruožų - visą laiką įjungtas budėjimo režimas. Profesija ilgainiui tampa gyvenimo būdu, o šeima priversta prie jo prisiderinti. Dar vienas mano atrastas dalykas svarbu ne kiek, o kaip savo laiką su artimaisiais ir draugais leidi.

JURGA BALTRUKONYTĖ „HAPPY 365“ žurnalo redaktorė

PAULIUS ŠIRONAS LRT žurnalistas

Prieš metus pradėjus savo verslą ir nėrus į leidybinę veiklą, gyvenimas virto visišku chaosu. Jame neįmanoma išskirti laisvalaikio ir darbo, nes viskas yra susipynę. Kadangi pati sau esu darbdavė, galiu dirbti iš bet kurios pasaulio vietos, šią žiemą tai buvo Kanarų sala Fuerteventūra. Buvo labai sunku save tramdyti, atsisakyti vandens pramogų ir paliepti: „Jurga, darbo valandos, marš dirbti!“ Mano laisvalaikis yra sportas (patinka slidinėjimas, irklentės, banglentės, šokiai, aerobika), susitikimai su draugais, kelionės (nors jos dažnai būna darbinės, bet visas jas dievinu). Kai rengiame numerį, maždaug tris savaites dirbame be jokių pramogų, be laisvadienių. Neskaičiuojame, kiek valandų, nebežinome, kokia savaitės diena. Būna, kad susinervini, kodėl tau niekas nekelia ragelio, nesiunčia tekstų, o, pasirodo, šiandien Velykos... Paskui išeini „minutėlei“ į miestą ir viskas baigiasi smagiu vakarėliu su draugais.

Panardęs po naujienas LRT radijuje bei televizijoje ir darbų, kuriuos turiu padaryti neatidėliodamas, laiko laisvalaikiui turiu ne tiek ir daug. Dirbdamas žiniose, nuo naujienų iš esmės neatitrūkstu ir po darbo. Visada viena ausis ar akis seka, kas svarbaus vyksta. O turėdamas laisvų valandų, stengiuosi jas išnaudoti kuo įvairesniems dalykams. Jeigu turiu daugiau jėgų, tada po truputį ruošiuosi artėjantiems skaitymo vakarams ar renginiams, kuriuos vesiu. Jeigu jų greitai neplanuoju, tada kartais įninku į rimtas knygas, klasikinę muziką, parodas ar spektaklius, o kartais užsinoriu roko ar šokių per visą naktį.

Darbą su asmeniniu gyvenimu pavyksta suderinti tik todėl, kad kartu su vyru Algiu Kriščiūnu sukamės tame pačiame chaose. Jis fotografuoja ir maketuoja mūsų žurnalą „HAPPY365“, kurio redaktore aš esu, jis iliustruoja mano parašytas knygas vaikams ir suaugusiems, jis apipavidalina mūsų kartu organizuojamus renginius. Jis supranta, kad dažnai vakarais nebūnu namie, nes arba einu į renginius, arba juos organizuoju, arba mano pašnekovai gali susitikti tik po darbo. Standartinis vyras to nepakęstų. Mes viską darome kartu - tai ir padeda, ir džiugina, ir nervina.

Būna, kad tiesiog išeinu pasivaikščioti į miestą, parką - puikus būdas suprasti, kuo žmonės gyvena kasdienybėje. Turiu keletą gerų draugų ir nors susitinkame ne itin dažnai, tačiau susitikimai būna ilgi, įdomūs, linksmi ir kartu gilūs. Vis aplankau artimuosius. Šiltuoju sezonu kartais kur nors iškeliauju į užsienį, o daugiausiai laiko praleidžiu mylimoj sodyboj, toli nuo miestų, drauge su saviškiais, kartais atkeliauja draugų, giminių... Ten smegenys ilsisi - dirba tik raumenys ir dūšia. Suderinti karjerą ir asmeninį gyvenimą pavyksta sunkiai, bet darau, kas įmanoma. Turi žmogus sau pripažinti, kad be darbo laisvalaikis gal net apkarstų, prarastų savo vertę, o darbas be laisvalaikio būtų sustingęs ir negyvas... Darbo turi būti daugiau, bet nors mažiukas laisvalaikis - būtinas, kad jaustumei gyvenimo pulsą, neprarastumei jausmų ir humoro.

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 29


„Novaja Gazeta-Baltija“ pirmiausia skirta rusakalbiui Lietuvos, Latvijos ir Estijos skaitytojui. Konstantino Rubachino nuotr.

Marija Epifanova: „Protestuoti

pasidarė nebelinksma“

Skleisti informaciją, priešingą peršamai valdžios. Ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos bijoma kelti. Įvertinti riziką ir jos lydimą rezultatą. Tai – propagandai oponuojančių žurnalistų kasdienybė. Apie Baltijos šalis Rusijos naujienų kontekste, informacinio karo grėsmes bei pasipriešinimą primetamoms dogmoms kalbėjome su „Novaja gazeta – Baltija“ redakcijos vadove Marija Epifanova. KARINA URBANAVIČIŪTĖ

30


„Novaja gazeta“ padalinys Baltijos šalims Taline atidarytas prieš pusmetį. Kodėl priimtas toks sprendimas? Teisiškai mūsų „Novaja gazeta“ yra nepriklausoma žiniasklaidos priemonė, turime licenciją, leidžiančią mums naudotis visa Rusijos ir kitų padalinių „Novaja gazeta“ medžiaga. Tačiau esame atskira žiniasklaidos priemonė, mūsų įkūrėja yra estų įmonė. Įsikūrėme Taline, nes ten gyvena mūsų direktorius. Iš principo, didžioji dalis mūsų darbo vyksta internetu, bendraujame ryšio priemonėmis. Dėl to nesame linkę sakyti, kad mūsų leidinys įsikūręs Taline – taip, ten įsteigta įmonė, tačiau komanda proporcingai pasiskirsčiusi visose Baltijos šalyse. Ko gero, viskas prasidėjo nuo mūsų direktoriaus Olego Kofmano. Jis yra senas Rusijos „Novaja gazeta“ redakcijos draugas, prieš porą metų išleidęs knygą apie karą Gruzijoje. Prieš 2 metus jis ir pasiūlė sukurti laikraštį Baltijos šalims. Iš pradžių net neturėjome konkretaus vaizdinio, kaip viskas turėtų atrodyti. Planavome, kad tai bus popierinis laikraštis, o paskui nusprendėme, kad verčiau kursime tinklapį. Baltijos šalyse – daug rusiškai kalbančių gyventojų, o būtent jiems skirto leidinio nebuvo.

Man atrodo, kad dėmesys Rusijai dažnai yra perdėtas. Kartais žiniasklaidos priemonės dirbtinai skatina susidomėjimą, nes tokios naujienos didina reitingus.

Kiek žmonių jus skaito, kokia tai auditorija? Auditorija dar tik formuojasi, bet jos branduolį sudaro 10-15 tūkst. skaitytojų. Lojalių skaitytojų, mano nuomone, šiuo metu nėra daug. O štai žmonių, kurie užsuka paskaityti konkretaus mūsų publikuoto teksto tam tikra tema, yra kur kas daugiau. Viskas priklauso nuo temų bei jų geografinio pasiskirstymo. Būna tokių temų, kurios aktualios visoms trims Baltijos šalims. Tačiau būna temų, labai svarbių Latvijos gyventojams, bet lietuviams ir estams jos bus ne tokios įdomios. Tai dar vienas įdomus dalykas, su kuriuo susidūrėme. Iš pradžių turėjau iliuziją, kad skaitytojams Baltijos šalyse bus įdomu viskas apie šį regioną, tačiau ji greitai išsisklaidė. Pavyzdžiui, lietuviams dažniau yra įdomesnės žinios apie Rusiją, o ne Latviją ir Estiją. Taigi, nusprendėme, kad tinklapį dalinsime į skirtingas dalis – „Novaja gazeta“ Lietuvai, Latvijai ir Estijai atskirai.

Rusijos gyventojams aktualios naujienos iš Baltijos valstybių? Taip. Štai neseniai NTV transliavo išsamų reportažą apie tai, kaip Batijos šalyse reguliariai vyksta nacių eitynės, kaip čia klesti fašistinė ideologija. Iš tikrųjų, domėjimosi yra, ir vėlgi – tai pakankamai logiška. Yra daug giminiškų, kultūrinių saitų tarp Baltijos šalių ir Rusijos. Čia vyksta festivaliai, kultūros renginiai, literatūros skaitymai. Tad kultūriniai ryšiai tikrai egzistuoja. Ekonominiai taip pat, gal labiau būdingi Latvijai ir Estijai, bet vis tiek – verslas, prekyba, turizmas. Visa tai susiję, šiuos ryšius reikėtų kuo labiau puoselėti. Tačiau jeigu pažiūrėtume į Rusijos valstybinių kanalų transliuojamą informaciją – ten akcentai sudėlioti visiškai kitaip. Dabar Baltijos šalims skiriama daugiau dėmesio, negu anksčiau, bet žmonėms pasakojama ne apie kultūrinius įvykius, o nuosekliai formuojamas iškreiptas Baltijos šalių kaip priešių įvaizdis.

Paminėjote, kad lietuviams labiau aktualios naujienos iš Rusijos, negu artimesnių kaimynių. Kodėl, jūsų manymu, taip yra? Man atrodo, kad dėmesys Rusijai dažnai yra perdėtas. Kartais žiniasklaidos priemonės dirbtinai skatina susidomėjimą, nes tokios naujienos didina reitingus. Tai uždaras ratas. Žinoma, viena vertus, tai gerai – naudinga žinoti, kas vyksta pašonėje, juolab, kad Rusija yra kaimyninė šalis, vykdanti agresyvią užsienio politiką, o didelio kaimyno agresyvi politika įpareigoja kreipti į tai dėmesį. Kita vertus, kartais šalies vidaus problemos perdėm aiškinamos pasitelkiant su Rusija susijusį pateisinimą. Pavyzdžiui, neseniai įvykusi, kiek kvailoka istorija su mokytojų streiku ir ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus pareiškimu [jog pedagogų streikui dėl darbo užmokesčio įtakos turi Rusija – red. past]. Na, jis atsiprašė – suprantama, reikėjo ką nors pasakyti. Tačiau pats faktas, jog susiklosčiusią padėtį jis bandė aiškinti Maskvos įtaka - iškalbingas. Kodėl buvo pasakyta būtent tai? Todėl, kad Lietuvoje atsiradęs įprotis negatyvius vidinius procesus aiškinti Maskvos daroma įtaka. Šis įprotis būdingas ir žiniasklaidai.

Kalbant apie nuo politikos nutolusius žmones – Rusijos kultūros, visuomenės veikėjus. Ar jie viešai vertina dabartinę geopolitinę situaciją, išsako savo nuomonę? Prieš porą metų Rusijoje viskas buvo kiek kitaip. Žmonės buvo labiau apolitiški, nes egzistavo tam tikras stabilumas. Jie suprato, kad galbūt turi mažiau teisių ir laisvių, palyginti su kitomis valstybėmis. Kai 2008 metais prezidentu tapo Dmitrijus Medvedevas, dauguma žmonių, inteligentų, menininkų su juo siejo liberalizacijos viltis. Tačiau 2011-aisiais tapo aišku, kad reformos buvo laikinos. Tuomet prasidėjo masiniai protestai, žmonės išėjo į gatves. Dauguma kultūros veikėjų palaikė šį sąjūdį – pirmą kartą po Sovietų Sąjungos žlugimo žmonės pajuto maišto bangą. O paskui ta banga nuslūgo. Dėl daugelio priežasčių. Pasirodė, kad protestais nieko nepasieksi. Buvo priimami sugriežtinti įstatymai. Jei žmones sulaikydavo mitinguose 2011 metų pradžioje, jiems duodavo 3000 rublių baudą arba patupdydavo į areštinę, daugiausiai penkiolikai parų. Bendrai paėmus – kas yra penkiolika parų? Žinoma, nelabai malonu jas praleisti areštinėje. Bet pakenčiama. O dabar mitinguo-

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

31


jančius žmones uždaro keleriems metams. Keliamos baudžiamosios bylos. Situacija pasikeitė – protestuoti pasidarė nebelinksma. Supranti, kad išėjęs į protestą gali gauti ne porą smūgių policininko lazda, o realų baudžiamąjį nuosprendį, kuris sugadins visą gyvenimą. O paskui kilo Ukrainos konfliktas, Krymo aneksija. Įvyko visuomenės skilimas, toks, kokio dar nėra buvę. Opozicijos veikėjai, intelektualai – jie taip pat pasidalino į „už“ ir „prieš“. Krymo klausimas apsunkino paprastą žmogišką bendravimą. Atsirado aktyviai palaikančių valdžios veiksmus. Yra ir tokių, kurie toliau priešinosi, ir dėl to jiems iškyla nemažai problemų. Ryškiausias pavyzdys būtų Andrejus Makarevičius. Jis po koncerto Ukrainoje atvirai pasisakė prieš karą – ir štai, Rusijoje labai žinomas ir mylimas dainininkas tapo pagrindiniu įvairiausių istorijų herojumi. Yra Maskvoje tokia jaunuolių grupė, kuri mėgsta miesto centre kabinti plakatus „Tautos priešai“ ir panašiai. Ant tų plakatų reguliariai atsiduria A. Makarevičiaus portretas. Ta pati situacija su Lija Achidžakova – aktore, kurią visi dievina. Jai skambina kažkokie žmonės, prašo komentaro, apverčia jį aukštyn kojomis ir publikuoja. Nusipelniusi Rusijos atlikėja patiria gėdingas atakas. Taigi dauguma kultūros žmonių Rusijoje supranta, kad jeigu nori toliau užsiimti savo kūryba, turi tiesiog tylėti. Pastaruoju metu netyla diskusijos dėl vykstančio informacinio karo. Kaip smarkiai jo poveikį jaučia „Novaja gazeta“? Mes tą karą jaučiame, nes patys teikiame informaciją. Bet stengiamės jame nedalyvauti – žinome taisykles, bet laikomės atokiai. Baltijos šalyse bandome nesusikoncentruoti ties Rusija, rašome apie tai, kas vyksta čia. Čia Putino nėra, čia savi politikai, savi įstatymai, savos problemos. Todėl mes rašom būtent apie tai. Kalbant apie įvykius Rusijoje – mes kaip dirbome, taip ir dirbame. Bet situacija, žvelgiant informacijos vartotojų akimis, atrodo kiek kitaip. Praėjus porai mėnesių po Krymo aneksijos užėjau į didelį knygyną Tverės gatvėje Maskvoje. Jo viduryje visuomet būna stendas su perkamiausiomis, naujausiomis knygomis. Anksčiau ten buvo sudėti detektyvai, nauja grožinė literatūra. O dabar tas stendas užsipildytas istoriniais romanais, studijomis apie Krymą, apie Sovietų Sąjungos griūtį, apie Ukrainą. Kaip visos tos knygos buvo parašytos per tris mėnesius? Kodėl būtent dabar tie istorikai nusprendė susidomėti Krymu? Niekas apie tai rimčiau nesusimąsto – taip tokia informacija ir pasiekia savo tikslą. O kaip Jūs vertinate informaciją apie Rusiją, pasirodančią vietinėje žiniasklaidoje? Informacinis karas visada abipusis. Čia baimių yra daugiau, todėl Rusija kartais būna perdėtai demonizuojama. Mano nuomone, nevertėtų taip aktyviai formuoti priešo įvaizdžio. Kaip paprastam skaitytojui atskirti Kremliaus suformuotą nuomonę nuo tiesos? Reiktų vadovautis atskyrimo principu, vadinamuoju news and views (liet. naujienos ir nuomonės). Jeigu matai reportažą apie nacistų eitynes Baltijos šalyse – pasižiūrėk internete, patikrink. Jeigu ieškai informacijos skirtingose žiniasklaidos priemonėse – susigaudysi ir sugebėsi atsirinkti. Todėl mano patarimas būtų skaityti kuo daugiau skirtingų šaltinių ir ugdyti kritinį mąstymą. Svarbiausia mokėti atsirinkti faktus, visa kita yra lukštas – jį galima priimti arba ne. 32

KARINA URBANAVIČIŪTĖ

„Novaja gazeta“ dažnai meta iššūkį oficialiajai Rusijos valdžios politikos linijai. Dėl to gyvybe yra tekę sumokėti jūsų žurnalistams. Kaip sekasi jūsų žurnalistams Rusijoje dirbti pastaruoju metu? Aš pasakysiu tai, ką į panašų klausimą atsakė mūsų redaktorius – tai vienintelis klausimas, į kurį mes neatsakinėjame. Jeigu pasakysime, kad nebijome – tai bus netiesa. O jeigu pasakysime, kad dirbti pavojinga – ar tai reikš, kad mes turime atsisakyti tų tyrimų, kuriuos darome? Mes suprantame riziką, jos lygis aukštas. Čia, Baltijos šalyse, jis nėra toks juntamas. Rusijoje aš dirbau politikos skyriuje – baisiausia, kas man yra nutikę, tai, kad Vladimiras Žirinovskis parašė laišką redaktoriui ir prašė mane atleisti. Pasijuokėme ir tiek. Kalbant apie mūsų kolegas, kurie vykdo įvairius tyrimus – jie yra aukšto lygio profesionalai. Tas pats taikoma ir specialiesiems korespondentams karštuosiuose taškuose. Redakcija daro viską, kad apsaugotų savo žurnalistus. Ar teisinga vadinti „Novaja gazeta“ opoziciniu laikraščiu? Taip paprastai sakoma, bet iš tikrųjų yra kiek kitaip. Yra valdančiosios partijos ir yra opozicinės partijos, jos turi savo informacijos priemones, kurios palaiko tų partijų politiką. „Novaja gazeta“ ta prasme negali būti opozicine, nes ji nepalaiko jokios partijos. Mes esame nepriklausoma masinės komunikacijos priemonė. Žurnalistas turi būti kritiškai nusiteikęs politikų atžvilgiu – ypač tų, kurie yra valdžioje. Bet kadangi Rusijoje valdžioje esanti partija jau ilgą laiką nesikeičia, mes kaip ir atsiduriame opozicijoje. Tačiau stengiamės būti normalia, nepriklausoma žiniasklaidos priemone – tokia, kokios visos turėtų būti. Su kokiais sunkumais susidūrėte įkurdami naują leidinį? Susidūrėme su viskuo, su kuo susiduria nauja žiniasklaidos priemonė. Man, pavyzdžiui, buvo sunkiau ir dėl to, kad nesu vietinė. Jeigu būčiau gimusi čia – aš suprasčiau, kokios temos yra labiausiai aktualios mano skaitytojams. Aš geriau pažinčiau juos, nes tai būtų mano mokyklos draugai, kaimynai, kolegos, tėvų draugai ir taip toliau. Bet aš atsidūriau visiškai nepažįstamoje aplinkoje. Taip, ta aplinka yra pakankamai atvira, lengvai įsileidžia naujoves. Žurnalistikos srityje dirbantys žmonės, išgirdę mūsų idėją, buvo ypač susidomėję. Bet vis tiek, pradėjęs kurti tinklapį supranti, kad jis turi pasiūlyti ką nors naujo, išsiskirti. Labai svarbi yra autorių paieška – 95 procentų tinklapio sėkmės priklauso nuo jų. Taigi, mano užduotis buvo surasti geriausius žurnalistus, juos sudominti ir įtikinti rašyti mums. Kokie yra jūsų ateities planai ir perspektyvos? Galbūt pasirodys popierinis „Novaja gazeta – Baltija“ variantas? Popierinis leidinys bus, aš palaikau tą idėją. Tiesiog norėtųsi kuo geriau pasiruošti – finansiškai, techniškai ir intelektualiai. Mes suprantame, kad kuriant popierinį laikraštį atsiranda ir nemažai atsakomybės. Mes jos nebijome, tačiau norime įsitikinti, kad galime įgyvendinti visus savo planus – ir jie bus pradėti įgyvendinti pakankamai greitai.


Anot Komunikacijos fakulteto dekano prof. dr. Andriaus Vaišnio, prie žurnalistikos studijų tradicijos kūrimo prisideda kiekvienas studentas – keldamas klausimus, savarankiškai ir per dialogą ieškodamas atsakymų. Elijaus Kniežausko nuotr.

Universitetinė žurnalistikos mokykla žymi dialogo tradiciją Žurnalistikos studijos Vilniaus universitete (VU) daugeliui šiandienos Lietuvos žiniasklaidininkų buvo pirmasis žingsnis profesiniame kelyje. Apie Universiteto vaidmenį kuriant studijų ir šalies profesionaliosios žurnalistikos tradicijas su Komunikacijos fakulteto dekanu, VU Žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto pirmininku prof. dr. Andriumi Vaišniu kalbėjosi Birutė Rutkauskaitė. BIRUTĖ RUTKAUSKAITĖ

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 33


Dabar, kai Lietuvos nepriklausomybė persirito per ketvirčio amžiaus ribą, ar galime kalbėti apie Lietuvos universitetinių žurnalistikos studijų tradiciją? Apie vieną žurnalistikos studijų tradiciją būtų sudėtinga kalbėti – kaip ir apie kiekvieną socialinių studijų ar mokslo kryptį, arba lauką, šaką. Analizuodamas žurnalistikos studijų programų raidą, skirstau studijas iki Sąjūdžio ir vėliau. Permainas lėmė ne vien tik Sąjūdžio, kaip judėjimo ir tinklo, atsiradimas, bet ir metai, kada pradėjo keistis politinė aplinka visoje Lietuvoje. Iki 1989 metų Vilniaus universitete studijos galėjo būti vykdomos tik remiantis labai stipriu ideologiniu pamatu – ypač humanitariniuose, socialiniuose moksluose. Žurnalistika, beje, anksčiau būdavo priskirta humanitarinėms studijoms, dabar – socialinėms, taigi ir šiuo požiūriu vienos tradicijos nebėra. Kintančiame pasaulyje, ypač glaudžioje medijų sąveikoje, kaip yra dabar, pirmiausia vis iš naujo peržiūrimi vertybiniai procesai. Esmė šių peržiūrų – dvejopa: profesinių reikalavimų kaita (pačios žiniasklaidos sistemos visumos) ir Universiteto vidaus kaita, nes mokslo vadyba, studijų organizavimas yra nuolat atnaujinami. Nėra šiandien to Universiteto, kurį baigiau – todėl, kai bendraamžiai klausinėja apie Universitetą, jie klaidingai formuluoja teiginius iš kitų laikų patirties, bet tai natūralu. Kas kuria tradiciją? Iš vienos pusės ateinantis visuomenės narys – pretendentas į studijas, žmogus su dar nesuformuotomis profesinėmis vertybėmis. Studijų metu jis jas perpranta. Tačiau galbūt tik baigdamas studijas jis suvoks, kad ir jis kūrė Universitetą, jo akademinio dialogo tradiciją. Universitetas ir pats keičiasi kartu su studentu, plėtodamas dialogą. Nes studentas ateina tam, kad užduotų klausimus ir parodytų, ką jis sužino. Kitas yra konteksto aspektas, kurį nulemia teisės aktai ir priežiūrinės institucijos su nekūrybinga biurokratija, ekonominės, politinės sąlygos Lietuvoje, taip pat ir išorinė žiniasklaidos sistema su savo poreikiais, nustatytais kriterijais, kuriuos nulemia atitinkamas visuomenės interesas gauti jai svarbią informaciją. Iš auditorijų poreikio susikūrusi žiniasklaidos sistema parodo mums savo poreikį: ką ji priima, kokius standartus ji siūlo diegti. Tuo metu mes Universitete, analizuodami Lietuvos ir užsienio situaciją, pirmiausia teoriniu aspektu, turime vis iš naujo įvertinti, kas tai yra universitetinės žurnalistikos studijos apskritai ir atskirai – kokia pirmos pakopos ir kokia antros pakopos žurnalistikos studijų programos paskirtis. Ar bakalauro studijų programoje pagrindą turi sudaryti technologinės žinios? Turbūt ne. Nes universitetinių studijų pamatas pirmiausia yra mentalinis. Naujausia technika nuolat sensta, ją žmogus greitai perpranta, bet ar taip greitai jis išugdo kritišką objektyvų požiūrį, formuojamą žinių pagrindu? Žurnalistika, kaip viešosios erdvės sritis, turi ir skleidžia tam tikrą filosofiją. Universitete esame tam, kad, suteikdami žinių ir nubrėždami gaires, kurstytume dialogą ir formuotume žiniasklaidos filosofiją. O filosofija turi turėti vertybinius pagrindus, kurie klojami skaitant sudėtingas knygas ir ieškant konfliktų genezės. Mūsų vertybinis požiūris gali nesutapti su tam tikros žiniasklaidos priemonės deklaruojamomis arba paneigiamomis vertybėmis: kritikos laukas ir yra filosofijos kūrimo vieta. Taigi kalbant apie nuolat kintančio

34

BIRUTĖ RUTKAUSKAITĖ

Universitete svarbiausiu studijų kokybės veiksniu visuomet buvo, yra ir bus dialogas.

Universiteto tradiciją, studijų ir mokslo sąveikos tradiciją, mūsų tikslas yra žiūrėti, kokios mes patys laikomės filosofijos, kaip mes atsakome į klausimus apie žiniasklaidos sistemos problemas, ar atsakome, ir kada mes apskritai pasakome, kad žiniasklaida turi ir neišsprendžiamų problemų – tiesiog jas reikia išmanyti, žinoti ir, atėjus į sistemą, bandyti jas spręsti, suvokiant, kad jos, tos problemos, yra ilgalaikės: susijusios su etika, savininkyste, įvairiais socialiniais konfliktais, kurie labiausiai ir domina visuomenę, žiniasklaidos darbuotojus, mus pačius. Keldami tikslą rengti aukštų kompetencijų specialistą, nubrėžiame uždavinius pritraukti ir kelias dešimtis (apie 50) kompetentingų dėstytojų, derinti dalykų teoriją ir praktiką.


Kaip šie uždaviniai susiję su pastarąjį dešimtmetį vykusiais bakalauro žurnalistikos studijų programos atnaujinimais? Bakalauro studijų programa atnaujinama labai intensyviai. Per pastaruosius dešimt metų ji atnaujinta iš esmės 4 kartus. Pagrindinis mūsų uždavinys – nagrinėti, kas yra žiniasklaidos sistemos pasaulyje nauja ir perprasti pokyčių tendencijas, taip pat matyti, kaip pasikeičia Universitetas. Studijų programos komitete nuolat svarstome, kaip turi būti organizuojamos studijos, kurias lemia ne tik rinkos poreikis, bet ir Universiteto galimybės ir iššūkiai tenkinti programos darbuotojų ir studentų poreikius. Tai – tarsi du susiliečiantys indai, kurie yra nuolat stebimi. Tačiau tai vyksta dėl to, kad Universitetas savo idėjos prigimtimi yra senesnis už bet kurią kitą struktūrą (išskyrus šeimą). Jis nuolat atsinaujina stebėdamas, tirdamas, diskutuodamas ir – tai svarbiausia – skatindamas diskutuoti; jis nemėgsta skubos, bet ir nėra mokykla, kuri suteiktų absolventui žinių visam laikui. Todėl socialinių studijų srityse kintančių technologijų aspektas tiek svarbus, kiek padeda perprasti iššūkius. Žurnalistikoje esminis dalykas – išmokti įvertinti šaltinį ir atrinkti informaciją. Jeigu žiniasklaidos sistema turi konceptualias klasikines taisykles (kalbant apie elektroninio ar popierinio laikraščio struktūrą, naujumo paieškas, auditorijos dėmesį ir kt.) tam, kad nedelsiant praneštų žinią, tai Universiteto klasikinis iššūkis yra atrasti ir apmąstyti tai, kas bus aktualu rytoj: aukštoji mokykla kinta, stengdamasi žiūrėti į ateitį, nors išoriniam pasauliui dažnai taip ir neatrodo. Mes prie struktūrų nesame taip prisirišę organizacine prasme. Dirbantieji Universitete stebi ir svarsto, ieškodami nuolatinio atsakymo „kodėl“: jie irgi kinta išeidami ir sugrįždami (antai Audrius Lelkaitis – džiaugiuosi – vėl ateis dirbti su studentais po ilgesnės kūrybinio darbo „pertraukos“), skaitydami ir patardami kitiems – tai milžiniškas iššūkis ir gyvenimo nuopelnas rūpintis jaunų žmonių kompetencija. Todėl sakome ir žurnalistikos studentams: jūs baigiate ne Žurnalistikos institutą ar Komunikacijos fakultetą – jūs baigiate Universitetą, nes čia yra parengiamas jūsų diplomas: jūs Universiteto struktūroje turite laisvai judėti, turite rinktis dalykus, turite gyventi gyvenimą ir pagal tvarkaraštį, ir įgyvendinti idėjas už tvarkaraščio ribų. Dešimtys žurnalistikos absolventų palieka Universitetą įgiję apmąstymo patirties – nepaisant, kad kai kurie iš jų sau sako: aš pats protingas tapau. Galbūt. Universitetas žiūri, ką jis privalo pakeisti, kad studentas jau rytoj turėtų pažangesnes sąlygas, nei kartais yra rinkoje. Mes negalime žinoti visų darbdavių, pas kuriuos rytoj pateks absolventas, elgsenos: kokias jie sudarys jam sąlygas ne tik ekonominiu, bet ir vertybiniu aspektu. Todėl turime per žingsnelį būti priešaky stebėdami rinką: ji dabar taip stipriai priklausoma nuo pinigų ir interesų, kad jaunam žmogui reikia būti itin atkakliam. Universitete laikomės tokios pozicijos, kad gebėjimas mąstyti, o ne tik gebėjimas dirbti su naujausia technika, yra pagrindinė žmogaus ir žurnalistikos profesionalo vertybė. Taip, Komunikacijos fakultetas dabar įsigijo moderniausios įrangos Baltijos šalyse, įrengėme naujas vaizdo ir garso studijas. Laikau tai pasiekimu, nes kapitalinis remontas kainavo daug pastangų, bet ar tai iš tiesų yra svarbiausias studijų kokybės veiksnys? Ne. Universitete svarbiausiu studijų kokybės veiksniu visuomet buvo, yra ir bus dialogas apie naujausius iššūkius visuomenėje, apie žmogaus, gebančio objektyviai vadovautis žiniomis, misiją viešojoje erdvėje – apie tai, kas buvo praeityje, ką mes pavel-

dėjome, iš ko mes galime spręsti, kas bus ateity. Žurnalistikos atveju yra svarbu, kaip rinkti informaciją, kaip ją apdoroti, bet esmė – ne to mechanika, o kaip protingai, patraukliai, įdomiai tai padaryti. Tai yra Universiteto misija; nesame amatų mokykla, todėl nedidiname priėmimo skaičiaus, nors tai daryti ne kartą skatino ir Universiteto vadovai, ir Vyriausybės pareigūnai. Taigi egalima atskirti ir supriešinti teorinio ir praktinio parengimo? Lietuvoje dabar populiaru teigti, jog neva verslas iš universiteto negauna ar nepakankamai gauna gerų specialistų. Kiekviena studijų šaka turi savo ryšį su verslu, įmonėmis. Taip suabsoliutinti negalima: nepadoru priešinti verslo ir universiteto sakant, kad universitetas turėtų tarnauti įmonėms ir tik vykdyti jų užsakymus. Tada žmogus universitete tampa medžiaga, įrankiu tam tikrai įmonei, o jis turi turėti pasirinkimą tarp verslo struktūrų ir turėti idėjų, kad galėtų ateiti ir prisitaikyti prie tam tikros įmonės standartų, kartu pasiūlydamas savo idėją. Kad jis suprastų ir net tai suvoktų, jam reikalingos bendrosios žinios – tuomet galėtų įsisavinti tuos standartus, kuriuos pateikia darbdavys. Nėra buvę taip, kad dabartinis kurios įmonės išdidus vadovas praeityje iš karto buvo itin išmintingas vos baigęs studijas ir po jų neaugęs, kad būtų galėjęs iš karto atlikti bet kokį praktinį uždavinį. Vis dėlto rinkoje ir universitete, praktikoje ir teorijoje, gali skirtis profesinės etikos dalykų suvokimas. Universitete nuolat formuojame ir nagrinėjame žurnalistikos etikos standartus, nes vertybinės normos mums yra labai svarbios – jos yra sudėtinė kiekvieno programos dalyko dalis. Žurnalistikos istorija rodo, kad tiriamoji žurnalistika, kylanti iš visuomenei reikalingo tiesos sakymo, turi stiprų vertybinį pamatą: pavyzdžiui, Amerikoje XIX a. tokie žurnalistai buvo apibūdinti „mėžikais“ – mat taip jie atrodė auditorijai atskleisdami nusikaltimus, kurių negalėjo „pamatyti“ teisėsauga. Tačiau gali atsitikti taip, kad nueisite pas darbdavį ir jis pasiūlys jums kokį nors etiškai nepriimtiną kompromisą. Sutiksite su juo ar ne – tai bus jūsų pasirinkimas, sužinos visuomenė apie tai ar ne, taip pat jums spręsti. Tačiau atėję iš Universiteto žinosite, kaip galima pasirinkti ir mokėsite argumentuoti – Universitete juk buvote verčiami tokio pobūdžio problematiką nagrinėti? Juk ir apie atlyginimus, mokėtus redakcijų vokeliuose, esame perspėję – bet tik susidūrus su tuo reiškiniu jaunas žmogus gali rinktis: piktintis ar nutylėti. Kitaip tariant, laikome savo atsakomybe su studentu diskutuoti apie paribius. Neteisinga būtų jam teigti: štai, žiūrėkite, egzistuoja Etikos kodeksas, jūs tik juo vadovausitės ir viskas bus gerai. Tada studentas ateis į redakciją naiviai manydamas, kad taip ir yra visoje žiniasklaidos sistemoje, kad bet kuri užduotis yra teisinga ir jos neverta vertinti savo profesinės sąžinės balsu. Etikos normų požiūriu pasaulis juk yra labai margas, bet, tarkime, šaltinių atžvilgiu žurnalistas turi būti vienodai reiklus ir „paslaptingas“. Mes nesiūlome ieškoti kompromiso etikos ir vertybių klausimais: gyvybės vertė, pakantumas pasirinktam asmenybės gyvenimui ir teisingumas turi būti prioritetai žurnalistui – tai yra objektyvaus darbo pamatas. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 35


Tinklaraščių gyvavimo istorija sparčiai išgarsėję, greitai neišnyks

Pirmieji tinklaraščiai Lietuvoje atsirado prieš 16 metų. Per tą laiką jie išgyveno kaitą ir šiandien interneto dienoraščius kuriantys žmonės sako, jog jie ne tik suteikia galimybę išreikšti požiūrį ir susirasti bendraminčių, bet ir pasiūlo skaitytojui profesionalų ir kokybišką turinį.

KORNELIJA MYKOLAITYTĖ

Lietuvoje savo skaitytoją atranda įvairios tematikos tinklaraščiai – ir kulinarijos mėgėjai, ir besidomintys politika. Nemažai tinklaraštininkų turi rėmėjų, jie kviečiami į konferencijas ir susitikimus. Internetiniams dienoraščiams neabejingi ir garsūs žmonės: kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson, rašanti apie maisto kultūrą; edukologė ir verslininkė Austėja Landsbergienė, aptarianti švietimo ir vaikų auklėjimo problemas, ekonomistė Aušra Maldeikienė, komentuojanti politiką ir kultūrą; publicistas ir laidų vedėjas Andrius Tapinas, vertinantis šių dienų aktualijas.

TINKLARAŠTIS – GALIMYBĖ BENDRAUTI IR TOBULĖTI Paklaustas, kodėl rašo, Rokiskis.popo.lt tinklaraščio autorius Ričardas Savukynas teigia, jog smagu dalintis savo mintimis ir gauti naujų idėjų ir minčių iš bendravimo su skaitytojais. „Man įdomu, ką mąsto kiti žmonės ir koks jų požiūris. Juk nemąstantis žmogus – kaip bulvė. Jei kažkaip galima priversti žmogų pradėti mąstyti, žinoma, kad verta tai pamėginti“, – teigia jis.

36

„Žinių radijo“ žurnalistas Aurimas Perednis (Aurimoblogas.lt) teigia, kad tinklaraštis suteikia galimybę bendrauti su kolegomis, pasidalinti svarbiomis idėjomis, pasidžiaugti darbo pasiekimais. Taip pat interneto dienoraštis veikia kaip archyvas. „Tinklaraštyje pasidalinu perskaitytu dokumentu ar statistiniais duomenimis, o vėliau, kai tos informacijos prireikia darbe, susirasti būna labai paprasta“, – mintimis dalijasi jis. Taip pat, pasak A. Perednio, tinklaraštis tarsi parodo, kad auditorijai žurnalistas yra atviras ir laisvai pasiekiamas. „Noriu, kad žmonės žinotų, jog su manimi galima bendrauti ne tik radijo laidose, bet ir kitokioje aplinkoje“, – pažymi A. Perednis. „Galima sakyti, kad tinklaraštis atvėrė man kelią iš regioninės žiniasklaidos į nacionalinę“, – teigia vyriausiasis „Druskininkų naujienų“ redaktorius Romas Sadauskas, kurio tinklaraščio tekstus nuo 2012 metų pradėjo publikuoti interneto dienraštis DELFI.lt. „Tinklaraštyje talpinu tekstus, kurie jau 15 metų išspausdinami „Druskininkų naujienų“ redaktoriaus skiltyje. Pasirinkau tokį publikavimo būdą, nes tuo metu buvo savotiškas tinklaraščių rašymo bumas, kuris įtraukė daugelį aktyvių visuomenininkų – nuo ministrų iki namų šeimininkių“, – teigia jis.


Vidutinę algą tinklaraštininkas tikrai gali užsidirbti iš reklamos ir įvairių projektų.

TINKLARAŠTININKAI VERSUS ŽURNALISTAI Didžiosios Britanijos žurnalistas, kino ekspertas Michaelis Gubbinsas, dirbęs leidiniuose „The Times“, „The Guardian“, o dabar rašantis apie kiną bei vedantis diskusijas ir seminarus, 2013 metais vykusiame festivalyje „Kino pavasaris“ sakė, jog kokybiškai rašantis tinklaraštininkas gali būti vadinamas žurnalistu. A. Perednis su tuo nesutinka. „Mano vedamas radijo laidas pasiklauso 50 tūkst. žmonių, o tinklaraštį paskaito apie 1 tūkst. Tačiau pastebiu kitą dalyką – skaitytojai ieško autentiškos nuomonės, asmeninio požiūrio. Jiems įdomu, ką žinomi žmonės galvoja apie emigraciją, patriotizmą. Rašydamas atskleidžiu savo požiūrį, nes kaip žurnalistas to padaryti negaliu – vesdamas laidas noriu būti korektiškas ir neperšu savo nuomonės“, – pasakoja jis. R. Sadauskas mano, kad tinklaraštininkai su išlygomis gali būti vadinami žurnalistais, nors dažnai jų turinys būna labai mėgėjiškas. „Visgi Lietuvos žiniasklaidoje tiek daug nekokybiško turinio ir propagandos, kad daugumos populiarių tinklaraštininkų kūryba kartais atrodo labiau atitinkanti Visuomenės informavimo įstatymą nei kai kurie „Respublikos“ ir „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupių produktai“, – teigia žurnalistas. Tinklaraštininkui Dariui Vainilavičiui, interneto dienoraštį Radiocool.lt kuriančiam jau 10 metų, atrodo, kad tinklaraštininkai gali būti rimti konkurentai žurnalistams, nes dažnai jie rašo iš idėjos, o ne dėl uždarbio. Taip pat jie gali skirti daugiau dėmesio kokybei, o ne kiekybei. „Tinklaraštininkas, turintis skaitytojų auditoriją, yra žiniasklaidos atstovas, nes jo mintys yra pasiekiamos platesnei auditorijai, ne tik draugų ratui“, – aiškina D. Vainilavičius.

TINKLARAŠČIAI DABAR IR VĖLIAU Pasak informacinių technologijų eksperto Džiugo Paršonio, anksčiau kūrusio tinklaraštį Nezinau.lt, interneto dienoraščiai nuo 2005-2008 metų gerokai pasikeitė. „Seniau įrašų komentaruose vyko įdomios ir gilios diskusijos, o dabar tokias atrasti sunku. Diskusijos sutrumpėjo taip smarkiai, kad socialiniuose tinkluose penki žodžiai per dieną jau yra per daug, todėl šiandien neaišku, kur internete galima padiskutuoti neskubant, pasveriant argumentus, išvengiant sensacingumo“, – teigia jis. Paklaustas, ar kada nors lietuviai iš tinklaraščių galės gauti ne tik moralinę, bet ir finansinę naudą, D. Paršonis mano, jog uždirbti iš šios veiklos galima ir dabar. Tereikia sukurti tinklaraštį, kurio įrašai būtų apie vieną dalyką (kulinariją, technologijas ir kt.), ir auditorijos (bent jau 10 tūkst. skaitytojų per mėnesį). „Vidutinę algą tikrai galima uždirbti iš reklamos ir įvairių projektų. Tik pajamos nėra tokios stabilios kaip dirbant darbą, kur yra fiksuotas darbo užmokestis“, – aiškina D. Paršonis. D. Paršonio manymu, Lietuvos ir užsienio tinklaraščiai skiriasi tuo, jog Lietuvoje dėl santykinai mažesnės erdvės neišsiskyrė brandesnė auditorija su jai skirtomis svetainėmis. Taip pat – lietuviams tinklaraštininkams sunkiau tvarkytis su nekultūringais komentatoriais. „Nekultūringų asmenų apstu visur – ir čia, ir užsienyje, tačiau Lietuvoje labai sudėtinga nuo jų atsitverti ir tuo pačiu išsaugoti galimybę naujiems skaitytojams atrasti tinklaraštį“, – mano ekspertas. Pasak D. Paršonio, Lietuvos tinklaraštininkai turėtų rašyti apie tuos dalykus, kuriems žiniasklaida nenori arba negali skirti laiko. Tai gali būti tinklaraštis apie rajoną, kuriame gyveni, arba specifinę temą (savų vaikų ugdymą, virtuvės eksperimentus, technologijas, žaidimus). Arba galima rašyti kitaip: apie politiką su humoru, socialines problemas, tačiau tai, anot eksperto, sudėtingas išbandymas.

AR SOCIALINIAI TINKLAI TRUKDO TINKLARAŠČIAMS? Socialiniai tinklai šiuo metu tarp internautų yra populiaresni, negu tinklaraščiai. Paklaustas, ar tinklaraščiai vis dar atrodo efektyvi terpė savo nuomonei išsakyti, R. Savukynas teigia, jog taip: tinklaraštis yra ta vieta, kurioje informacija gali būti pasiekiama iš skirtingų vietų – iš „Facebook“, „Twitter“ ir kitų. Kitokia yra D. Vainilavičiaus nuomonė. Jis pabrėžia, jog tinklaraščiai kai kuriais aspektais turi daugiau pranašumų nei socialiniai tinklai. „Kai kurie mano seniau rašyti tekstai vis dar sulaukia susidomėjimo, skaitytojai juos randa per paeiškos sistemas. Jei būčiau rašęs į „Facebook“, jie seniai būtų užmiršti. Socialiniai tinklai labiau tinka turiniui, kuris kitą dieną nebūna nei aktualus, nei įdomus“, – teigia jis.

Žiniasklaidininko rašomas tinklaraštis rodo, kad auditorijai žurnalistas yra atviras ir laisvai pasiekiamas.

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

37


Teatras be bilietų SPEKTAKLIO AKTORIAI RUOŠIASI – PASKUTINĮ KARTĄ PRABĖGOMIS PERSKAITO EILUTES, ATSIKRENKŠČIA IR... ĮJUNGIA ŠVIESAS. Tiksliau, vieną šviesą, bylojančią, kad mikrofonai veikia ir metas pradėti vaidinimą. Radijo teatro aktoriai nemato savo klausytojo, šis nemato aktorių, jų ryšys – subtilus. Važiuodamas automobiliu, sėdėdamas virtuvėje, gulėdamas KAROLINA PANTO

Pauliaus Markevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos

38

paplūdimyje, vienintelis adresatas girdi viską. Tik jam į ausį pasakojamas veiksmo siužetas, veikėjų išpažintys, tik jis girdi kvėpavimo intensyvumą, jaučia kūno judesius, balso kaitą. Ir visa tai girdi dykai.

Išmaniuoju telefonu skenuokite QR kodus ir klausykitės garso įrašų


Pirmąjį radijo spektaklį – Liudo Giros „Beauštanti aušrelė“ – lietuviai išgirdo dar 1927-aisiais, o per beveik devyniasdešimt metų radijas ištransliavo tūkstančius vaidinimų. Kodėl šiandien apie radijo teatrą girdime tiek nedaug? Galbūt praėjusio amžiaus scenarijai dabar atrodo pernelyg nuobodūs ir šabloniški? Galbūt šiuolaikinis klausytojas trokšta dinamikos ir dar neatrastų garsų?

APIE NIŠAS KALBAMA NEDAUG Į Vilniaus universiteto radiją „Start FM“ grįžtančios radijo teatro ir literatūros skaitymų laidos „Bilietų nėra“ vedėjas Gytis Kapsevičius teigia, kad šis žanras taip pat reikalauja atsako iš klausytojo. „Tarkime, tas pats pasakojimas, parodytas scenoje, žiūrovą atpalaiduoja nuo darbo kurti vizualią aplinką savo galvoje, nes ji jam prieš akis. Jis gali kreipti dėmesį į detales, personažų santykius ar kitus aspektus. Klausydamas garso, žmogus šalia dramatinių peripetijų dar turi pats savo galvoje piešti vaizdą, judesius – tai jau sunkiau ir per ilgą laiką netgi vargina. Daug lengviau be pertraukų išžiūrėti trijų valandų filmą nei išklausyti trijų valandų radijo spektaklį.“ Kitaip tariant, pagrindinis skirtumas – radijo teatro ar kitos garso produkcijos klausytojas tiesiogine to žodžio prasme neturi, kur dėti akių. „Šiais laikais vizualus vaizdas svarbus praktiškai visur, o radijas nuo to atitrūksta. Kol klausai, gali daryti praktiškai ką nori, tiesa, pabandykite klausytis pasakojimo ir dar dirbti kokį papildomą protinį darbą, kad ir atsakinėti į laiškus. Mintis greitai pasimeta“, sako pašnekovas. Pasak G. Kapsevičiaus, radijo teatras – tai savotiška niša. „Apie nišas viešojoje erdvėje paprastai kalbama nedaug - ar tai būtų lietuviškas metalas, motobolas, ornitologija, kendo, šešėlių teatras, egzotiniai muzikos instrumentai ar kas nors kita. Apie tai daug neišgirsi, tačiau kas tai žino ir mėgsta, puikiai praleidžia laiką.“

GARSŲ DAR NESIBAIDO Radijo teatras gal ir pritilo, apie jį garsiai netrimituojama, tačiau mikrofonai dar neišjungti. „Šiuolaikinis žmogus, nepaisant visko, kas sakyta anksčiau apie vizualiką, garsu perduodamos informacijos irgi nesibaido. Didėja audio knygų pardavimai, tinklalaides (skaitmeninio formato muzikines laidas arba pokalbius, parsisiunčiamus iš interneto, - aut. past.) šiandien klauso net tie žmonės, kurie prieš penkerius metus nežinojo tokio žodžio“, - pasakoja G. Kapsevičius. Nuo 2014-ųjų žiemos radijo „Start FM“ eteryje gyvuoja laida „Bilietų nėra“, kurią G. Kapsevičius įkūrė kartu su kurso drauge Rasa Kregždaite. Pašnekovo teigimu, jau trečią sezoną transliuojama laida gal ir nesuburia didžiulės auditorijos, tačiau yra klausoma. „Mūsų manymu, garsiniai pasakojimai lygiavertiškai gali sudominti ir tą „šiuolaikinį žmogų“, - sako laidos vedėjas.

Spektaklio režisierius Paulius Markevičius pasakoja, kad kūrinys parinktas neatsitiktinai. „Kiekvienas „Bilietų nėra“ laidų sezonas turi savo temą. Antroji tema, kurios ciklui priklauso ir „Metamorfozė“, buvo „Individas“. Šia tema ieškojome įvairių asmenybių, kuriančių, esančių ar griaunančių sistemas, o gal net ir sistemos sužalotų. Vieną rytą vabalu pavirtusio Gregoro Zamsos gyvenimo istorija yra žinoma ir daugelio skaityta dar mokykloje, tad tokios medžiagos kėlimas į audio formatą kėlė šiek tiek jaudulio, bet taip būna ir prieš pradedant dirbti su kiekviena medžiaga, svarbiausia kuo greičiau to jaudulio atsisakyti ir dirbti“, - sako pašnekovas. Kaip literatūros kūrinį tinkamai perteikti klausytojui? Padeda tinkamai parinktų ištraukų ir garsų dermė. „Kai kuriose adaptacijose paliekame tik dialogus, atsisakydami pasakotojo, taip pat garsai, kuriais kuriame pasirinktos adaptacijos foną, atmosferą ar specifiką – jie varijuoja nuo gyvų instrumentų iki elektroninės muzikos moduliacijų. Pritaikyti literatūros kūrinį nėra sudėtinga, kai žinai, kurios temos bendram darbui yra reikalingos, kurios tik padedančios, šalutinės, sustiprinančios pagrindinę mintį. Kai turi tokius rėmus – lengviau išminti taką, kuriuo eisi iš knygos į radijo formatą. Žinoma, tai nėra lengvas ir greitas darbas. Dažnai daugiau nei pusę laiko, per kurį sukuriama laida, praleidžiame prie teksto analizės“, - teigia P. Markevičius.

TIESIOGINIO ETERIO DIRIGENTAS Siekdama geriau perteikti istorijos chaotiškumą, laidos komanda šį spektaklį pirmą kartą kūrė tiesioginiame eteryje. „Buvome užėmę beveik visą „Start FM“ studijos erdvę – išsidėstėme trijuose kambariuose prie mikrofonų, kurdami Zamzos namų geografiją. Kaip režisierius, tuomet buvau panašus į dirigentą su ausinėmis – stoviu už stiklo, visus stebiu, klausau ir galiu tik rankomis mojuot – kam reikia paskubėti, kam garsiau šnekėti, kam mikrofono atstumo neužmiršti ir panašiai. Tai buvo labai įdomus potyris“, prisimena režisierius. Tai, jog režisierius negali išleisti nė vieno pašalinio garso, gali atrodyti labai kebli padėtis – ne tik negali tiksliai paaiškinti, ko reikalauji iš aktoriaus, bet ir išmuštį jį iš skaitymo atmosferos. Be to, gyvas eteris nedėkingas ir dėl nežinomybės – kai kurių sprendimų gali tekti atsisakyti dėl laiko stokos, techninių galimybių ar kitų niuansų.

KNYGOS METAMORFOZĖ Tai, jog radijo teatras vis dar domina šiuolaikinį žmogų, patvirtina ir laidos „Bilietų nėra“ kūrybinės komandos spektaklis „Metamorfozė“. Jis šių metų vasario pabaigoje Didžiojoje Britanijoje vykusiame tarptautiniame radijo teatro festivalyje „Kita salos pusė“ (angl. „Another part of the Island“) sutiktas labai palankiai ir laimėjo antrąją vietą. Spektaklio pagal Franco Kafkos novelę „Metamorfozė“ siužetas vyksta dviejose erdvėse – vabalu pavirtusio veikėjo Gregoro kambaryje ir jo šeimos kambariuose.

„Metamorfozė“

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 39


KAI STUDIJA VIRSTA LABORATORIJA... Vaidinimas radijo eteryje kuriamas pasitelkiant balsą ir garsą, tačiau ką daryti, kaip išgauti reikiamą atmosferą, detalių visumą, kuri perteiktų emocijas? Ar tai sudėtinga? „Svarbu visus pavienius garsus tinkamai sudėti į krūvą, į bendrą visumą“, - pasakoja Paulius Markevičius. „Vieną sunkiausių tokių atmosferų pavyzdžių prisimenu laidas pagal Hermanno Hesės „Stepių vilką“. Jos buvo įrašinėjamos labai skirtingose vietose, priklausomai nuo scenų, kurios buvo reikalingos. Jei veiksmas vyko kieme – skaitėme kieme, su garsais, kurie mus supo; jei veiksmas keldavosi į kavinę – įrašinėdavome ten. Niekada negalėjai žinoti, kokie tiksliai garsai bus aplink tave, reikėjo gyvai reaguoti į erdvę. Šiuo metu ruošiamės įrašinėti radijo serialą „Šiaurės miestelis“, serialo veiksmas taip pat turi labai plačią geografiją, o pirmąsias serijas klausytojai galės išgirsti jau rudenį. Radijo koliažas „Robotai skaito Vydūną“ išskirtinis savo procesu – visi garsai sukurti kompiuteriu, nebuvo aktorių, skaitančių tekstus, šį darbą darė kompiuterinės programos ir sintezatoriai. Šį procesą

laiką studijoje buvau vienas. Tai visiška priešingybė „Metamorfozei“, kuomet studija ūžė kaip avilys, sunku net apsisukti buvo – tokie kraštutinai skirtingi darbai ir tampa kažkuo išskirtiniai. Tiesa, čia buvo sunku pavaizduoti žmogaus virsmą vabalu. Esu labai dėkingas šį vaidmenį kūrusiai Indrei Liutkevičiūtei. Indrė – puiki aktorė, su ja malonu dirbti, ji nuolat turi idėjų ar pasiūlymų ir mūsų bendras kūrybinis dialogas padėjo išspręsti šį uždavinį. Tiesa, negalėčiau pasakyti, ar Gregoras Zamza – pirmasis Indrės kurtas vyriškas personažas, bet pavaizduotį vabalo virsmą jai pavyko puikiai“, radijo eterio iššūkiais dalijasi režisierius. Įsijungę radijo imtuvą, tikimės išgirsti nepriekaištingą dikciją ir ausiai malonų balsą. Radijo aktoriaus balsui tokie reikalavimai netaikomi – svarbiausia prie mikrofono neįsitempti. „Šiandien ieškome gyvo balso, tokio, kurį atpažįstame. Tam tikrose istorijose reikalingos pačios keisčiausios aktoriaus balso variacijos – studija virsta eksperimentų laboratorija, kurioje ieškome, kaip išgauti kuriamos fikcijos ypatybes“, - sako P. Markevičius.

galėčiau įvertinti kaip vieną vienišiausių, jį kurdamas beveik visą

Radijo spektakliai transliuojami ir tiesiogiai.

40 KAROLINA PANTO


RADIJO TEATRO RENESANSAS? Atrodo, kad radijo teatras jis suteikia tokias neribotas galimybes, jog jį užmiršti ar apleisti tiesiog nedovanotina. Režisierių P. Markevičių labiausiai žavi, kad radijo spektaklis leidžia keliauti garsu. Paklaustas, kokie jo mėgstamiausi radijo spektakliai, Paulius pirmiausia įvardija Arturo Bumšteino garso vaidinimą „Audiokaukas“, Laurie Anderson istorijas, „Shazbot“ radijo variacijas. „Įdomios tos sritys, kurios pina įvairius žanrus, stilius – pradėjęs klausyti archeologinės radijo dokumentikos, gali netyčia kelionę baigti post-punk vakarėlyje Berlyne. Tikra, labai privatu ir bendra tuo pat metu“, - sako režisierius. „Man sunku atskirti, kas yra radijo teatras, o kas nėra. Ar skaitomi eilėraščiai gali būti radijo spektaklis? O garsai be teksto? Aš žiūriu į šį žanrą labai plačiai, todėl nemanau, kad jis yra nepopuliarus. Lietuvoje atsiranda labai įvairias garso formas kuriančių menininkų – laukiu jų darbų, kad šis žanras ne vien egzistuotų, bet žygiuotų į priekį tvirtu žingsniu“, - teigia režisierius. Šiai nuomonei pritaria ir ilgametė LRT radijo teatro redaktorė Vida Morkevičienė. Ji teigia, kad kiekviena žmogaus dvasinio gyvenimo meninė išraiška gyvuos tol, kol egzistuos pats žmogus. „Galvodama apie radijo teatro meną, jo specifiką, dažnai prisimenu Andrėjaus Tarkovskio ir Tonino Gueros pokalbį, kuomet Tarkovskis paprašė jam, kaip aklajam, papasakoti filmo pabaigą, kadrą po kadro. Tačiau, kaip sakė vienas poetas, „išsakyta mintis yra melas…“ Manau, radijo teatro esmė ir yra ta, kad reikia surasti tą tiesą ir sugebėti ją pasakyti ne tik aklajam, bet ir negirdinčiajam“, - sako pašnekovė.

„Bilietų nėra“ laidos

„Robotai skaito Vydūną“

„Stepių vilkas“. II dalis

Kurti — taip pat smagu, kaip ir klausyti.

„Nevskio prospektas“

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 41


Vilniuje nufilmuoti galima daug epochų. Akimirka iš serialo „Karas ir taika“ kūrimo senamiestyje.

Lietuva, Rytų Europos Holivudas 2015-aisiais Lietuvoje buvo filmuojamas rekordinis skaičius užsienio filmų. Kino pasaulio žemėlapyje išryškėjome 2014-aisiais įvedę pelno mokesčio lengvatas Lietuvoje kuriantiems užsienio filmų gamintojams. MARIJA LARIŠČEVA

Dėl to, anot naujienų dienraščio „Hollywoodreporter.com“, Lietuva patenka į penketuką Rytų Europos šalių, kuriose kurti filmus geriausia. Kaip tvirtina Lietuvos kino centras, tai didina pasaulinį šalies prestižą ir patrauklumą. Be to, per praėjusiuosius metus užsieniečiai į kino ir ją aptarnaujančias industrijas šalyje įliejo apie 12 mln. eurų. Tai – beveik šešiskart daugiau, nei šalies kino kūrėjams per metus paskirstė valdžia. 42

NEĮKAINOJAMA PATIRTIS „Reikia džiaugtis, kad pasaulio kino grietinėlė ateina į Lietuvą. Tai – nuostabu“, – sako režisierė Vera Glagoleva. „Lietuvoje labai graži gamta, žmonės ir architektūra, o Vilnius turi tiek įvairių epochų architektūros paminklų, kad galima filmuoti filmus apie viską“, – jai antrina scenaristas, filmuko „Smešariki“ kūrėjas Pavlas Vedernikovas.


BBC žiūrovai Lietuvoje filmuotame seriale „Karas ir taika“ išvydo Gedimino pilies bokštą.

BBC Lietuvoje filmuotame seriale „Karas ir taika“ masinėse scenose filmavęsis jaunas vaizdo režisierius Andrejus Vinogradovas sako, kad bendradarbiavimas padėjo įgyti naujos patirties. „Filmavausi sprogimų scenose, padėjau kaskadininkams, tai neįkainojama“, – komentavo jis. Anot Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedros lektorės Neringos Ramanauskės, Lietuvos ir užsienio kino kūrėjų bendradarbiavimas yra abiem pusėms naudingas. „Kino industrija yra verslas, o versle pagrindinis siekis yra pelnas. Taigi jeigu tai ne vyriausybinis projektas, o laisva verslininkų valia kuriamas produktas, iš jo tikimasi užsidirbti“, – sakė ekonomistė. „Ir uždirbs jie galbūt sutaupę, radę čia egzotišką aplinką, įdomiu akcentu kalbančius europietiškos išvaizdos aktorius. O mes - vaidindami, aprūpindami kino komandą. Todėl čia išnaudojamųjų nėra“ – pridūrė ji.

PIGIAI PARSIDAVINĖJAME? Visgi – ką reiškia žodis „sutaupę“ – ar jis tik nėra simptomas to, kad pasauliui prisistatome kaip pigių kultūros darbuotojų darbo jėgos šalis? „Geriau gauti mažus pinigus, nei iš viso negauti jų, juk tiesa?“uždavė retorinį klausimą režisierė V. Glagoleva. „Stebėjau lietuvius ir galiu pasakyti, kad vienas iš jų charakterio bruožų, kuris sukelia šypseną, – jiems atrodo, kad visi nori iš jų užsidirbti, bet tai – netiesa“, - aiškino P. Vedernikovas. Tačiau kuriant „Karą ir taiką“ bendradarbiavęs A. Vinogradnovas mano, jog Lietuva patraukli ne dėl gamtos ar kitų dalykų, o būtent todėl, kad pigi. „Žinoma, įžvelgiu pliusų – mums apsimoka nuomoti techniką, patalpas filmavimui. Be to, labai patraukli galimybė užsidirbti studentams, bedarbiams apskritai – šie žmonės gauna galimybę nesunkiai derinti darbą su kita veikla ir per mėnesį užsidirbti vidutinę lietuvišką algą. Masinės scenos – puiki galimybė pajusti kiną ir papramogauti – juk šiaip gyventojai moka pinigus už pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais ar 3D kiną. O šičia gali viską patirti filmavimo procese, tai yra labai smagu. Kita vertus, tikrai esama minusų. Man teko daugiau pabendrauti su „Karo ir taikos“ scenaristais. Šie tikino, kad svetur tiek išleidus, kiek išleido Lietuvoje, nufilmuoti tų scenų neišeitų. Taigi mus Vakarų kino industrija išnaudoja, nes čia filmuoti labai pigu“, – sakė jis.

NE DĖL PINIGŲ, O DĖL PRESTIŽO Vis dėlto P. Vedernikovas sako, jog pritraukti Holivudą reikia ne dėl finansų, o dėl prestižo: „Užsieniečiai galėtų filmuoti trumpametražius filmus, tokius kaip „New York, I love you“ ar „Paris, I love you“. Tai tikrai nėra dideli pinigai. Tačiau finansai vėliau būtinai patys ateis, natūraliai“. „Anglų ligonio“ režisierius Anthonny Minghella (Entonis Mingela) interviu Lietuvos žiniasklaidai yra sakęs, jog filmas gyvena savo gyvenimą, nepriklausomai nuo aplinkos, kuriame jis filmuojamas – aplinka režisierius gali manipuliuoti kaip tinkamas ir tiek, kad žiūrovas lengvai gali apsigauti. Šiuo požiūriu, šalies viešinimas kine tampa abejotina nauda. Jaunas režisierius A. Vinogradnovas prisimena Gedimino kalno filmavimą: „Įsivaizduokite – per laukus ir šilą žengia caro armija, pasitikdama prancūzų pajėgas. Mes matome kalną, o ant jo – Gedimino pilį...“ – juokiasi režisierius. „Kam reikia – tas pastebės, tokie ir viešieji ryšiai“.

ŠALIES KINO FINANSAVIMAS IŠLIEKA MENKAS Kino industrijų tyrėjas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius Audrius Dabrovolskas mano, kad nepaisant to, jog Lietuva tampa patrauklia filmavimo aikštele pasaulinio garso kūrėjams, opia problema išlieka lėšų šalies kūrėjų kinui generavimas. „Iš Lietuvos kino centro sužinome, kad pernai kino kūrėjai paliko savo milijonus viešbučiuose, restoranuose, nežinia, kiek tiksliai skyrė čia samdytiems darbuotojams, tačiau mums turėtų rūpėti, kaip tie pinigai perskirstomi ir kaip galime padaryti tam įtakos“, - sako A. Dabrovolskas. Pasak jo, nedidukės Estijos kino industrija skiria triskart daugiau lėšų šalies kino kūrėjams, o Lietuvoje jau penkerius metus finansavimas neperkopia 3 mln. eurų per metus. Taigi vien džiūgauti dėl pelno mokesčio lengvata besinaudojančiųjų neužtenka – reikia ir suplanuoti, kaip tai išnaudoti Lietuvos kino industrijos labui.

2015 metais mokestine lengvata pasinaudojo 7 šiuo metu jau pagamintų užsienio kino kompanijų filmų projektai, kurių gamybos išlaidos Lietuvoje sudarė beveik 12 mln. eurų.

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 43


Fotografas Yannas Le Pepe pabrėžia smurto šeimoje dangstymą, prie kurio prisideda artimieji, žiniasklaida ir tarnybos.

Antraščių smurtas ir romantika GERTRŪDA KATILIŪTĖ

Moterų vaizdavimas žiniasklaidoje iki šiol yra žurnalistinių eksperimentų rezultatas. XX a. žiniasklaida ir ypač televizija moterį vertė nuolankia namų šeimininke, besirūpinančia mama ir žmona. Įsitvirtinus naujoms technologijoms ir pradėjus reklamuoti įvairias prekes, moters įvaizdis transformavosi iš religingos žmonos į pašėlusios viliokės. Tuo metu iškilo žmogaus sudaiktinimo ir grožio kulto problema.

Šiandien viena iš temų, be kurių neapsieina žiniasklaida – tai moterų patiriamas smurtas. Gausėja pranešimų, organizuojama viešinimo kampanijų, siekiant padėti smurtą patiriančioms moterims. Tačiau kaip tai turi būti daroma, kad turėtų naudos – žurnalistai ir visuomenės veikėjai nesutaria.

LIETUVOS MOTERIS: TARP JAV IR AFGANISTANO Pasak publicistės ir filosofės Nidos Vasiliauskaitės, kartais atrodo, jog žiniasklaida bando formuoti moters įvaizdį tarp JAV ir Afganistano: naivių namų šeimininkių ir hiperseksualizuotų barbių kultūrų. Tai pasireiškia, anot jos, tiek skelbiant abstraktų pranešimą apie moterų įvaizdžio keitimą, tiek ir mėgaujantis britų mokslininkų parūpinamos „tiesomis“ apie žmogaus redukuojamumą į lytinius hormonus gyvenimo būdo, pramogų ar mokslo populiarinimo rubrikose. 44

Rašydami straipsnius apie moterų patiriamą smurtą ir kitas įvairias problemas, žurnalistai moterį vis dar sudaiktina, panaudodami ją teksto patrauklumo didinimui. Be to, smurtiniai santykiai žiniasklaidoje netgi romantizuojami. Pasak labdaros ir paramos fondo „Frida" direktorės Daivos Baranauskės, žmonėms atrodo, kad šalia meilės visada turi būti smurtas: „Tokį suvokimą esame gavę ir iš didžiųjų meno kūrinių. Otelas pasmaugė Dezdemoną, Ofelija nusiskandino, Romeo ir Džiuljeta nusižudė – šalia meilės visuomet vaizduojama tragedija“. Lietuvos žurnalistai dažnai nesivargina gilintis į temą, vartoja įvairias klišes ( pvz:„Auklėjo kirviu savo moterį“, „Išprievartavo ir nužudė savo mylimąją“). D. Baranauskė pabrėžia, kad problema yra ne tik tekstuose, bet ir iliustracijose, kurios būna ironiškos, seksualios ir visai neatitinkančios situacijos.


VERTĖTŲ PASIGILINTI Į SMURTINIŲ SANTYKIŲ TEORIJĄ Smurtas prieš moteris prasideda ne nuo pirmojo smūgio. D. Branauskės teigimu, fizinės jėgos panaudojimas – tai ribinis taškas. „Egzistuoja, vadinamasis smurto ratas. Moteris iš pradžių patiria psichologinį smurtą, kuris jai dažnai atrodo tik paprastas rūpinimasis ar pavydas. „Aš tave taip myliu, gal neik su savo draugėmis, „Tu tokia graži, gal nesivilk to trumpo sijono į darbą“ – moters asmeninės ribos pamažu siaurėja ir tuomet, kai ji nori jas praplėsti, dažniausiai ir prasideda fizinis smurtas. Vėliau padėtis trumpam pagerėja, o po kelių savaičių ar mėnesių vėl pasikartoja“, – smurto raidą komentavo labdaros ir paramos fondo „Frida“ direktorė. Anot ekspertės, rašydami smurto temomis, žurnalistai dažnai nesuvokia smurtinių santykių teorijos, retai kalbina ekspertus, nebendradarbiauja su organizacijomis. D. Baranauskė taip pat mano, kad rašant smurto tema geriausiai konsultuotis su specialistais. „Nukentėjusios moterys gali papasakoti savo istoriją, bet nei teoriniu lygmeniu, nei lyčių diskurso požiūriu, jos komentuoti paprastai negali“, – tikino D. Baranauskė. Labdaros ir paramos fondo „Frida“ direktorės teigimu, problemiška tai, kad žurnalistai beveik niekada po savo straipsniais nepublikuoja pagalbos kontaktų. Lietuvoje veikia specializuotos pagalbos centrai, suteikiantys smurto aukoms pagalbą ir tokie kontaktai ypač aktualūs toms, kurios neskuba kreiptis į policiją.

AR KAMPANIJOS PRIEŠ SMURTĄ VEIKSMINGOS? Lietuvos publicistės ir filosofės Nidos Vasiliauskaitės teigimu, rašant ir kalbant apie moterų patiriamą smurtą ir apskritai formuojant moters įvaizdį, pirmiausia reiktų atsisakyti paties sukurto moters paveikslo: „Reiktų rodyti ir kalbinti ne moteris, bet konkrečius žmones: specialistes, tarnautojas, politikes, atlikėjas, sportininkes. Nereikia mėginti kiekvieną individą rėminti specifiniais klausimais ar epitetais priklausomai nuo jo lyties“.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje gausu ne tik straipsnių apie moterų patiriamą smurtą, bet ir įvairių viešųjų ryšių ir reklamos kampanijų. Sudėtinga pasakyti, kuriais būdais yra veiksmingiau kelti į viešumą šią problemą. Tačiau pasak N. Vasiliauskaitės, galima pagrįstai kelti hipotezę, kad viešųjų ryšių kampanijos turi veikiau atvirkščią poveikį, nes užgauliai traktuoja publiką kaip dresuotiną Pavlovo šunį, netiesiogiai tyčiojasi iš idėjos, kuriai viešinti yra sukurtos ir pačios remiasi stereotipais, kurių pagrindu tas smurtas ir nutinka.

SVARBIAUSIA VIEŠINTI PROBLEMAS DIDELIU MASTU Vis dėlto penkios aktyvistės, įkūrusios pilietinę iniciatyvą „Moterys kalba“, mano, jog socialinės kampanijos padeda viešinti informaciją apie problemą kur kas efektyviau, nei pavieniai žiniasklaidos straipsniai. Jos gali paskatinti moteris ištrūkti iš smurto rato, patikinti jas, kad šiame kelyje jos yra ne vienos. Kaip sako viena iš aktyvisčių fotografė Neringa Rekašiūtė, jų komandos vidinis varikliukas – tai nepasitenkinimas esančia situacija ir siekis suteikti moterims daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos ir meilės sau. Kuriamas projektas „Superherojės“ – tai projektas apie moteris, išsivadavusias iš smurtinių santykių ir kenksmingos aplinkos. Jos fotografuojamos kaip herojės su specialiai joms sukurtais kostiumais pagal kiekvienos individualią „super galią“. Šis projektas ne vienintelis toks. Prieš kelis mėnesius buvo nufilmuotas vaizdo įrašas #mūsųdaug, kuriame kalbėta apie seksualinę prievartą ir smurtą. Juo internete pasidalino net užsienyje žymūs žmonės, pavyzdžiui, JAV aktorius Ashtonas Kutcheris (Ashtonas Kučeris).

Skambučiai į „Pagalbos moterims liniją“ 2015 metais 138

161 Jeigu bendraudama su partneriu (tiek sutuoktiniu, tiek draugu) patiriate įtampą, vyksta dažni konfliktai, o jūs vis dar abejojate, ar tai smurtas ir/ar neapsisprenžiate, ką daryti, paskambinkite „Frida“ konsultantei 865052858 arba parašykite el. paštu info@frid.lt

Pagalbos moterims linija 8 800 66366 emocinė parama telefonu kasdien, visą parą pagalba@moteriai.lt

623 201

268 Santykių problemos Vienatvė Neigiamas savęs vertinimas Smurtas artimoje aplinkoje Savižudybės rizika

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 45


Žiniasklaidos kaleidoskopas 2015-05-12

2015-05-13

2015-05-14

2015-05-14

Naujienų agentūra BNS dalį naujienų pradėjo publikuoti nemokamai.

Soc. tinklas „Facebook“ pradėtas naudoti kaip pagrindinis naujienų sklaidos kanalas – net devynios žiniasklaidos bendrovės (tarp kurių – „BBC News“, „The New York Times“, „The Guardian“, „Spiegel“) operatyvią informaciją pirmiausia pradėjo publikuoti savo „Facebook“ paskyrose, o tik paskui – interneto svetainėse.

VŠĮ „Kantri medija“, vadovaujama verslininko Dariaus Gudelio, nusipirko Druskininkų savivaldybės biudžetinės įstaigos leisto savaitraščio „Mano Druskininkai“ akcijas. Lapkritį D. Gudelis jas perleido leidinio redaktorei Laimai Rekevičienei.

„Novaja Gazeta“ žurnalistė Elena Milašina, baimindamasi dėl savo saugumo, po to, kai publikavo straipsnį apie paauglę, priverstą tekėti už žymiai vyresnio policijos vadovo, pasitraukė iš Čečėnijos.

2015-10-15

2015-10-05

2015-09-28

2015-09-22

2015-09-02

Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pradėjo veikti opozicinio Rusijos leidinio „Novaja

Elektroninė amerikiečių dienraščio „The New York Times“ versija pasiekė pasaulio žiniasklaidos

Estija pirmoji iš Baltijos šalių ėmė transliuoti kanalą rusų

Seimas pritarė prezidentės Dalios Grybauskaitės veto Visuomenės informavimo įstatymo pataisai,

Interneto dienraščio Bernardinai. lt redaktorius Andrius Navickas tapo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos

gazeta“ interneto laikraščio versija Baltijos šalims.

rekordą – surinko milijoną prenumeratorių.

kalba ETV+.

leidžiančiai politinėms partijoms valdyti periodinės žiniasklaidos priemones.

nariu. A. Navicko pareigas redakcijoje perėmė žurnalistas Donatas Puslys.

2015-10-26

Pradėjo veikti plėtinys „Siūlyk antraštę“. Jo paskirtis – galimybė didžiųjų žiniasklaidos svetainių vartotojams keisti publikacijų antraštes. Nuo 2016-ųjų kovo mėn. plėtinys veikia tik Alfa.lt dienraštyje. Kitos žiniasklaidos įmonės (UAB „15min“, UAB „Delfi“ ir UAB „Lietuvos rytas“) pareikalavo plėtinį išjungti, motyvuojant tuo, kad jis prieštarauja Autorių ir gretutinių teisių įstatymui.

2015-12-29

2015-12-30

2016-01-01

Žurnalistų gynybos komitetas išplatintoje ataskaitoje skelbia – 2015-aisiais islamistų grupuotės, tokios kaip džihadistai ar „al Qaeda“, nužudė 28 žurnalistus.

Lenkijos parlamentas priėmė Žiniasklaidos įstatymo pataisas, pagal kurias visuomeninio radijo ir televizijos vadovus skiria ir atleidžia iždo ministras.

Rusijoje įsigaliojo Visuomenės informavimo priemonių įstatymo redakcija, draudžianti užsienio kapitalo juridiniams ar fiziniams asmenims valdyti daugiau nei 25 proc. žiniasklaidos įmonių akcijų. Tai nulėmė Švedijos koncerno „Modern Times Group“, Lietuvoje valdančio TV3 ir „Viasat“ platformas, pasitraukimą iš Rusijos rinkos.

2016-03-08

2016-03-07

2016-03-07

2016-03-04

Į Trakų rajone vykusį Vilniaus Rusijos forumą nepateko neakredituoti Rusijos valstybinio kanalo „Rossija“ žurnalistai.

Jungtinėje Karalystėje pasirodė pirmasis nacionalinio dienraščio „The New Day“ numeris, neturintis elektroninės versijos.

Įsigaliojo Visuomenės informavimo etikos kodeksas, kurį priėmė Visuomenės informavimo etikos asociacijos nariai, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų organizacijų atstovai.

Valstybė perėmė Turkijos laikraščio „Zaman“, atvirai kritikuojančio prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą, kontrolę.

46

Parengė INDRĖ JURČENKAITĖ

LIETUVOJE

PASAULYJE


2015-05-19

2015-06-11

2015-06-15

2015-06-16

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė atsakyti į Latvijos televizijos LTV žurnalisto Gundaro Redero užduotus iš anksto nesuderintus klausimus.

Rusijos televizija NTV iš darbo atleido vokietį žurnalistą Konstantiną Goldencvaigą, už tai kad jis Vokietijos kanalui ZDF papasakojo apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino, nepakviesto į Didžiojo septyneto susitikimą, reakciją į tai.

Maskvos vyriausybė nutarė skirti 12 mln. rublių (apie 200 tūkstančių eurų) užsienio žiniasklaidos paramai.

Seimas, atsižvelgdamas į Visuomenės informavimo etikos asociacijos teikimą, Žurnalistų etikos inspektore paskyrė naujienų agentūros ELTA generalinę direktorę Gražiną RamanauskaitęTiumenevienę.

2015-08-29

2015-06-30

2015-06-24

2015-06-16

Pradėjo veikti katastrofų, karo žurnalistams skirtas plėtinys „Reporta“. Plėtinys nuolat tikrina žurnalisto buvimo vietą,

Savaitraščio „Veidas“ redaktoriumi ir UAB „Veido Periodikos Leidyklos“ direktoriumi tapo Rimvydas Valatka. 2016-ųjų kovą R. Valatka paliko šias

„WikiLeaks“ paviešino įslaptintus dokumentus apie Jungtinių Amerikos Valstijų vykdytą trijų

Europos Žmogaus Teismų Teismo Didžioji kolegija pripažino, kad Estijos naujienų

praneša apie ją adresatams, jei reikia – išsiunčia „SOS“ signalą ir išjungia telefoną.

pareigas teigdamas, kad „neįmanoma išleisti žurnalo be pinigų“.

Prancūzijos prezidentų – tarp jų ir Francois Hollande‘o – šnipinėjimą.

portalas Delfi yra atsakingas už skaitytojų komentarų turinį.

2016-01-04

2016-01-19

2016-02-01

2016-02-06

Prancūzų dienraščio L‘Obs žurnalistė Ursula Gauthier, paviešinusi kritišką publikaciją apie Pekino vyriausybę, neteko darbo akreditacijos ir buvo išprašyta iš Kinijos.

Kultūrinės žiniasklaidos atstovai surengė protesto akciją „Pernykštis sniegas“. Tokiu būdu jie siekė atkreipti Vyriausybės dėmesį į kultūrinių leidinių finansavimo klausimą ir paspartinti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą surengti konkursą dėl paramos lėšų paskirstymo.

Antrasis pagal populiarumą Estijos interneto dienraštis Postimees.ee panaikino anoniminių komentarų galimybę.

Naujienų agentūros BNS vadovu tapo UAB „15min“ generalinis direktorius Tomas Balžekas.

2016-02-29

2016-02-25

2016-02-24

Specialiųjų tyrimų tarnyba žiniasklaidos įmonės UAB „Lietuvos rytas“ akcininkui ir direktoriui Gedvydui Vainauskui pareiškė įtarimus dėl prekybos poveikiu. Įtariama, kad G. Vainauskas, siekdamas daryti įtaką Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos sprendimams, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkui Rolandui Paksui siūlė kyšį.

Mirė žurnalistas, „Amerikos balso“ bendradarbis, Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Romas Sakadolskis.

Nepriklausomi analitikai, atstovaujantys piliečių žurnalistikos iniciatyvai „Bellingcat“ ištyrė laisvai prieinamus šaltinius ir paskelbė ataskaitą apie rusų karinių pajėgų brigadą, kuri 2014-ųjų liepą priešlėktuvine gynybos sistema „Buk“ numušė keleivinį Malaizijos lėktuvą.

UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

47


2016-03-16

2016-03-21

2016-03-26

2016-03-29

Rinkos tyrimų bendrovė TNS LT Žiniasklaidos tyrimų apžvalgoje skelbia, kad televizijos reklamos trukmė, lyginant 2014-ų ir 2015-ų metų duomenis, paaugo 6,7 proc., radijo – 2,9 proc.. Laikraščiuose reklamos plotas mažėjo 9,8 proc., žurnaluose – 2,1 proc.

Rusijos Teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dviejų žurnalistų nužudymo byloje ir nuteisė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sraigtasparnių pilotę Nadiją Savčenko 22 metams kalėjimo.

Pasirodė paskutinis popierinis „Independent“ dienraštis. Leidinio savininko Jevgenijaus Lebedevo teigimu, „turime rinktis – valdyti tolesnį spaudos nuosmukį arba žengti tvirtą žingsnį į skaitmeną“.

Įgaliota Latvijos institucija naujienų laikraštį Sputniknews.lv įvardijo propagandos priemone ir sustabdė jo veikimą šalies teritorijoje.

2016-04-02

2016-04-01

2016-03-30

Svetainėje Orangestreetnews. com devynmetė amerikietė Hilde Kate Lysiak pirmoji pranešė apie kaimynystėje įvykdytą nusikaltimą – žmogžudystę. Vietiniai reporteriai į įvykio vietą nevyko.

Amerikiečių dienraštį „The Denver Post“ po 14-os metų karjeros paliko redaktorius Gregas Moore‘as.

Valstybės saugumo departamentas ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamentas parengtame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime kaip prorusiškas ir antivakarietiškas žiniasklaidos priemones mini interneto svetaines Ekspertai.eu, Ldiena.lt, Ssauskas.lt, Revoliucija.org, Slfrontas.lt, Sarmatas.lt, Versijos.lt, Laisvaslaikrastis.lt. Kaip įrankis propagandai skleisti įvardijamas multimedijos projektas „Sputnik“, kurį naujienų agentūra „Rossija segodnia“ ketina įgyvendinti laikraštyje Baltnews.lt.

2016-04-03

2016-04-19

2016-04-20

Viešumoje pasirodė pirmosios „Panama papers“ tyrimo (prie kurio prisidėjo ir „15min.lt“ redakcija), susijusio su tokiais asmenimis kaip Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Rusijos premjeras Deividas Kameronas, Argentinos futbolininkas Leonelis Messi, britų bankininkas Nigel‘as Cowie (Naidželas Kauvis) ir kiti, publikacijos, atskleidžiančios galimai neteisėtą šių asmenų veiklą. Dėl paviešintos informacijos balandžio 5-ąją atsistatydino Islandijos premjeras Sigmunduras Davidas Gunnlaugssonas.

LRT taryba pirmininku antrajai kadencijai perrinko Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorių Žygintą Pečiulį.

Pagal Pasaulio žiniasklaidos laisvės indeksą, matuojamą organizacijos „Reporteriai be sienų“, Lietuva iš 31-os vietos nukrito į 35-ą, tačiau aplenkė tokias šalis kaip Didžioji Britanija, Prancūzija ar JAV.

2016-06-16

2016-05-02

2016-04-26

LRT radijui – 90 metų.

15min.lt atsisakė anoniminių komentarų galimybės. „Geriau turėti 10 komentarų, kurie turi savo veidą nei 100-ą, besidrabstančių purvais ir sakančių tai, ko realiame gyvenime iš tiesų vartotojai nesakytų“, – teigia UAB „15min“ vadovas Tomas Balžekas ir priduria, kad komentarai 15min.lt generuoja tik apie 3 proc. visų puslapių atvertimų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo Seimo priimtas Baudžiamojo kodekso pataisas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už neviešų teismo posėdžių medžiagos atskleidimą ir viešą jos paskelbimą.

48 INDRĖ JURČENKAITĖ


In memoriam

Autorės nuotr.

Vilniaus universitete susirinkus buvusiems Romo Sakadolskio studentams, kolegoms, draugams dėstytojo atminimui pagerbti, nuskambėjo tokia mintis:

Dabar bakalaurinio darbo rašyti pas Romą Sakadolskį nebegalime. Tačiau galime rašyti apie jį.

AUŠRA JURGAUSKAITĖ

Kokia nepaprasta atsakomybė būtų tai daryti. Kaip reikėtų pasverti kiekvieną sakinį, kiekvieną tezę, kiekvieną žodį; jį išgryninti vadovaujantis tuo, kuo vadovavosi jis – kad tas darbas taptų informacijos šaltiniu ateities kartoms. O vadovavosi jis tiesa. Tiesos ieškojimu. Skepticizmu išankstiniams nusistatymams. Pagarba žmogui ir žodžiui. Ir dar, tikriausiai, daug kuo, kas tiesiog nebetilptų į šį tekstą ir ko, deja, nebegalime paklausti. Ir kaip skaudu yra tuomet, kai nebespėji užduoti tų klausimų, kurių seniau užduoti nedrįsai, o dabar tai daryti yra per vėlu. Nors jų kyla labai daug.

Juk žurnalistų darbas ir yra klausti. Kaip jis pats sakydavo, vienas esminių klausimų, į kurį atsakymą gauti sunkiausia – kodėl. „Kodėl?“ – tai klausimas, kurį Romas būtų uždavęs Dievui, jei dar tebegyvendamas žemės karalystėje, būtų galėjęs iš jo paimti interviu. Įvairių formų „kodėl?“ Taip jis sakė prieš dvejus metus, Vilniaus senamiestyje, netoliese Žurnalistikos instituto pasivaikščiojime su žurnalistu Ryčiu Zemkausku. Įraše dar galima matyti, kaip jis šypsodamasis sveikinasi su studentais. Romas buvo ir yra labai jų vertinamas. UNIVERSITETO ŽURNALISTAS 49


Kodėl? Nes savo aistra žurnalistikai sugebėdavo uždegti kitus. Nes jis tiek stengdavosi viską išdėstyti paskaitų metu, kad po jų net likdavo šlapias nuo prakaito. Nes jis gebėjo suprasti studentus. Nes jo namų durys visada buvo jiems atviros. Nes, kaip balandžio 9-ąją dar kartą ir dar gausiau artimiesiems, bičiuliams, kolegoms ir draugams susibūrus Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje negalėjusi dalyvauti savo laiške dalinosi išeivijos mokslininkė, lietuvių literatūros tyrinėtoja Violeta Kelertienė, jei atėję studentai pasiskolinti knygos pasilikdavo ir pasikalbėti – tai jam būdavo didelė šventė. Nes, kaip tos pačios popietės metu pasakojo ir viena jo buvusi studentė Laura Urbonavičiūtė, jis padėdavo 24 valandas per parą. Apie 8-9 tūkstančiai. Maždaug tiek knygų apie lituanistiką, sociologiją, istoriją, politiką ir kitus mokslus sukaupė Sakadolskiai. Kur rašant bakalaurinį darbą bus galima pasiskolinti Romo knygų dabar, jo žmona Emilija šiandien sako dar tiksliai nežinanti, tačiau su žurnalistikos ir komunikacijos mokslais susijusias knygas, kurios sudaro apie ketvirtadalį visos bibliotekos, planuoja atiduoti Vytauto Didžiojo universitetui, kuriame jis dėstė pastaruoju metu ir kuris žada atidaryti atskirą jo vardo skaityklą. Nemažai knygų Romas Sakadolskis yra dovanojęs ir Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų skaityklai. O kur Romo Sakadolskio parašyta knyga? „Romas buvo užsidegęs išleisti žurnalistikos vadovėlį. Tik nuogąstavo, kad neturės jėgų ištesėti pažadą. Neturėjau nė minties, kad tai bus paskutinis mūsų pokalbis“, – savo laiške įspūdžiais iš paskutiniojo jųdviejų susitikimo praėjusio spalio pradžioje dalinosi buvęs „Margučio“ radijo žurnalistas Leonas Narbutis. „Deja, šio sumanymo jam pačiam nepavyko įgyvendinti. Tačiau manau, kad visa tai išvys dienos šviesą ir bus labai pravartu ne tik studentams, bet ir profesionalams, siekiantiems atnaujinti žinias“, – sakė profesorė Audronė Nugaraitė. Kokį pamatą mokomajai knygai turime šiandien? Turime paskaitų konspektus. Jo mokslinius darbus, įvairius interviu – darytus jo ir su juo pačiu. Turime ir Romo Sakadolskio tekstus, jo laidų įrašus... Jo tinklaraštį „Žurnalistikos laboratorija“. „Ši svetainė skirta studentams, kuriems dėstau kursus apie žurnalistiką, tačiau laukiami visi, kas domisi šia profesija. Kurti svetainę paskatino ant darbo stalo besikaupianti medžiaga, kurios laikymas vien sau pasirodė beprasmis. Tai, kas skelbiama gali būti tikslinama, papildoma, atnaujinama ir kitais būdais keičiama.“ – pats laboratorijos idėją paaiškino jis. Laboratorijos idėją Romas Sakadolskis atsivežė iš JAV, ji turėjo išaugti ir tarnauti keliems tikslams. Pirma, laboratorijoje turėjo būti sudarytos galimybės studentams domėtis žurnalistikos praktika, daryti tyrimus ir stebėti medijų kismą; antra, joje nuolat turėjo būti

atliekama žurnalistikos stebėsena ir tyrimai; trečia, laboratorija turėjo būti naudinga ir profesionaliems žurnalistams, kurie būtų galėję ten rasti naujausios literatūros, matyti tyrimų rezultatus, pateikti savo įžvalgų. Turime ir senų laiškų. „Kurso „Informacinė žurnalistika“ egzaminas įvyks birželio 9 d. Visi kviečiami. Įėjimas nemokamas :)“, – taip apie artėjusį atsiskaitymą jis pranešė paskutiniesiems savo studentams Vilniaus universitete. Galbūt ir trumpąsias žinutes? Juk informacijos šaltiniais gali būti daug skirtingų dalykų. Jis pats taip sakė – „Informaciniai šaltiniai: sms žinutės, socialiniai tinklai, draugai, internetas, TV, radijas, spauda...“, – cituoju iš savo stropių pirmakursiškų užrašų. Draugai. Įvairių žmonių, įvairiais gyvenimo etapais sutikusių Romą, prisiminimai. Vienas tokių žmonių, taip pat kalbėjusių Šv. Jonų bažnyčioje – žurnalistas Rytas Staselis. „Profesinė sąžinė su manim iki šiol bendrauja Romo balsu. Tuo, „Amerikos balsas“ iš Vašingtono“. Ir bendrauja jam jau išėjus. Paklausite: „na, ir kaip bendravimas?“. Aš atsakyčiau... pokalbiai su sąžine niekada nebūna malonūs. Jie visada būna sunkūs. Jie dažniausiai trukdo dirbti sklandžiai, lengvai“, – dalinosi jis. Supratimas, kad buvai „Amerikos balsas“ iš Vašingtono“ studentas, bičiulis, kolega, artimasis – įpareigoja. Įskiepija norą dalintis jo veiklos liudijimais, perduoti jo skleistą, sukauptą išmintį ir žinojimą ateities kartoms, kad nei jo mokymai, nei darbai nenueitų veltui. Ir kad kažkurią dieną ateityje Lietuvoje įsitvirtintų tokia žiniasklaida, kokios viziją matė jis. „Pateiksiu dar vieną pavyzdį, kuris man teikia vilties: vienu metu kartu su kolege Rita Miliūte skatinome šiek tiek jaunesnius kolegas, kurie nepažinojo Romo, ir nebuvo tokie laimingi būdami jo studentais, nueiti į jo paskaitas ir paklausyti, ką jis universitete dėsto. Kartais jie grįžę pasidalindavo tokiu įspūdžiu: „Ko čia kliedit dėl to Sakadolskio? Nieko aš čia naujo neišgirdau. Nieko naujo, ko nebūčiau girdėjęs iš jūsų“. Gal tai tik rodo, kad Romo išgyvenimai, rūpesčiai, bemiegės naktys – nebus ir nėra beprasmiai, jeigu išties, mes, jo mokiniai, jau savo mokiniams, galime išdėstyti tuos dalykus, kurie buvo svarbūs jam“, – toliau pasakojo R. Staselis. Ar kas nors ryšis rašyti bakalaurinį darbą apie Romo Sakadolskio veiklą? Tai išties būtų nemažas, tačiau prasmingas, iššūkis. Bet laukia ir didesnis. Kaip sakė Gintė Damušytė, žurnalistė, bendradarbiavusi su Romu jam dirbant „Amerikos balse“ JAV: „Yra iš tikrųjų dar daug dalykų, kuriuos būtų galima papasakoti apie Romą, bet tam reikia atskiros knygos. Ir ne vienos“.

Žurnalistas visur yra laikinas. Laikinumas yra vienas iš svarbiausių dalykų, kurį mes turime patys apie save suvokti. 50

Romas Sakadolskis


UNIVERSITETO ŽURNALISTAS

51


52

Profile for Universiteto žurnalistas

Universiteto žurnalistas Nr. 194  

Universiteto žurnalistas Nr. 194  

Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded