370 nr58 web

2017 rugsėjis #58

Rimtai ir nerimtai: postsovietinė mada Visa griaunanti krizė Apie motiną ir gimtinę

Beata Tiškevič: mėgstu turėti daug laisvo laiko

Mindaugo Šernos nuotr. Feisbuke: @Fotografas Mindaugas

A.Tereškinas: gyvename moralinių, politinių ir religinių davatkų šalyje

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

Kančios pornografija „Aš esu gėjus“, – atsistojęs iš savo vietos pilnai salei drąsiai rėžia žmogus, kuris iš tiesų yra visai ne toks. „Aš irgi esu gėjus“, – nedrąsiai ištaria moteris, kuri tikrai nepriklauso seksualinėms mažumoms.

Ir taip pamažu visa salė atsistoja ir prisipažįsta, kad yra gėjai.

Drabužių dizaineriai, stilistai, floristai, šokėjai, aktoriai, dainininkai, režisieriai... Apie daugelio jų seksualinę orientaciją puikiai žino arba bent numano tiek žiniasklaida, tiek visuomenė. Bet ar pamenate dar bent vieną savo seksualinę orientaciją viešai deklaravusį žinomą žmogų, be šviesaus atminimo politiko ir žurnalisto Roko Žilinsko, popdainininko Ruslano Kirilkino ir jaunojo kino režisieriaus Romo Zabarausko? Beje, pastarasis ne tik nebijo kalbėti viešai, bet ir kitus privertė tai daryti prieš metus išleistoje knygoje „Lietuva atsiskleidžia. 99 LGBT+ istorijos“. Knyga nesulaukė pernelyg didelio atgarsio žiniasklaidoje ir visuomenėje, kaip buvo galima tikėtis.

Bet galbūt tai, kad feisbuke nemirguliavo prakeiksmai knygos autoriui su necenzūrine leksika, kaip tik ir demonstruoja šiokią tokią visuomenės brandą? Arba mano socialiniame burbule neliko vietos tokiems tipams, kurie absoliučiai negali priimti jokios informacijos apie LGBT+...

Beje, Romas neseniai feisbuke prisipažino, kad knygoje esančias istorijas pats cenzūravo išbraukdamas pačius jautriausius dalykus. „Tai padariau siekdamas apsaugoti knygos herojus, kurie dažnai taip viešai kalbėjo pirmą kartą. Nenorėjau manipuliuoti ir įgaunant pasitikėjimą išgauti kuo atviresnius pokalbius, kurių pašnekovai vėliau gailėtųsi. Yra ir kita priežastis. Nesinorėjo, kad mūsų istorijos būtų tokios, kokios dažnai pateikiamos bulvarinėje žiniasklaidoje: skandalingos, persmelktos tragiškumo arba provokacijos.

Tai galima pavadinti kančios pornografija, nes už galimybę sulaukti viešos empatijos turi parduoti savo kaip aukos pozicijos pasakojimą. Bet juk žmogus niekada nėra vien tik auka. Jis dar turi ir savo pomėgius, požiūrį į gyvenimą, svajones, draugus... Man norėjosi perteikti tą žmogiškumą, kuris žiniasklaidoje dažnai pasimeta“, – rašė R.Zabarauskas.

Ir tai turbūt esminė priežastis, kodėl žinomi žmonės taip bijo pasakyti tuos tris stebuklingus žodžius: „Aš esu gėjus (lesbietė, transvestitas, transseksualas).“ Tiek mažai, o kartu ir tiek daug. Net ir pačių bul-

NUMERIO BENDRADARBIAI: Liucija Adomaitė Filosofuojanti mados žinovė

Marius burokas Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

GODA DAPŠYTĖ Tamsta mokslų daktarė, jaunosios kartos teatro kritikė

Tai trumputis kvailoko Holivudo filmo su laiminga pabaiga epizodas. Pavadinimo ir kitų siužeto vingrybių neprisimenu, nes tokius filmus dažniausiai žiūriu gamindama pietus, vakarienę arba valydama grybus. Na, kai nieko rimto negali žiūrėti, bet norisi, kad kažkas fone bambėtų.

O dabar pamėginkite įsivaizduoti panašią situaciją realybėje. Lietuvoje, XXI a. Be šansų, ar ne? Turiu daugybę bičiulių, kurie priklauso vadinamosioms seksualinėms mažumoms. Visi jie – be proto talentingi, išvaizdūs, kruopščiai besirūpinantys tiek savo išore, tiek vidumi. Didžioji dalis jų – daugiau ar mažiau pripažinti menininkai ar popkultūros pasaulio atstovai, turintys mažesnę ar didesnę gerbėjų armiją. Ir – didžiulę auditoriją, nes yra nuolat apsupti žiniasklaidos dėmesio, kurie seka kiekvieną, atsiprašant, pirstelėjimą.

#58 EDVINAS GRIN Rašo iš Kauno ir apie Kauną

Jorė JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

SANDRA KLIUKAITĖ Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

AUKSĖ PODOLSKYTĖ Kino žinovė ir mylėtoja

variškiausių žiniasklaidos priemonių žurnalistai, ko gero, nepultų iš karto po šio prisipažinimo klausinėti, su kuo ir kada jie TAI darė, apsidžiaugę klikus ar žiūrovus generuojančia žinia.

Tačiau paskui apie tai primintų kiekviename žingsnyje, prie prisipažinusiojo nuolat kabindami etiketę „seksualinės orientacijos neslepiantis (-i)“ arba garsiai spėliodami, su kuo tas drąsuolis yra užmezgęs santykius.

Tai ir žaidžia visi toliau tas slėpynes, o mūsų visuomenė ir toliau homofobiškėja. Beje, ne be rusų propagandistų pagalbos. Sakysite, kuo čia jie dėti? Įsijunkite rusų kanalą, pažiūrėkit bent vieną TV laidą ar žinias ir suprasite. Jie net naują terminą sugalvojo – „Gejropa“...

Ir tai veikia, patikėkit. „O kodėl Jurga tuos py....us palaiko?“ – tokia fraze rusų kanalus dievinanti giminaitė įvertino mano nuotrauką feisbuke iš Amsterdame vykusių „Pride“ eitynių, kurioje įsiamžinau su dviem aukštais transvestitais. Ji gyvena provincijoje ir transvestitus matė nebent per televiziją, tačiau vis tiek „žino“, kad tai yra absoliutus blogis.

O dabar įsivaizduokite: Vilnius, Gedimino prospektas, 2050ieji. Mieste vyksta gėjų paradas. Visi atsipalaidavę, garsiai groja muzika. Užuot burnojęs ant eitynių dalyvių, kad šie trikdo eismą, iš autobuso iššokęs ūsuotas pagyvenęs vairuotojas prisijungia ir ima šokti kartu su parado dalyviais. Fantastika, ar ne?

Pamatę tokį vaizdą Amsterdamo eitynėse su bičiuliu čiupome telefonus ir ėmėme filmuoti. O paskui draugas liūdnai konstatavo: „Turbūt nesulauksime to laiko, kai panašų vaizdą bus galima pamatyti Vilniuje.“ Įdomumo dėlei pridursiu, kad mano bičiulis nepriklauso seksualinėms mažumoms. Be to, jis jau ir nebe jaunuolis – už poros metų sukaks keturiasdešimt.

Esu įsitikinusi, kad „37O“ skaitytojų tolerancija taip pat neturi ribų. Dėl šios priežasties rašome ir ateityje rašysime apie tuos LGBT+ bendruomenės narius, kurie aktyviai veikia kultūros lauke ir nebijo kalbėti apie tai, kas svarbu. Šį kartą šnekučiuojamės su sociologijos profesoriumi, Lietuvos mokslo premijos laureatu ir kultūros tyrinėtoju Artūru Tereškinu, kuris mūsų žurnalo skaitytojams pristato naują savo knygą „Nesibaigianti vasara“. Skyrėme vietos ir „LGBT+“ festivaliui „Kreivės“.

Be to, šiame numeryje rasite interviu su JAV gyvenančiu režisieriumi Tomu Vengriu, kuriantį jo paties prisiminimais apie Lietuvą paremtą filmą „Gimtinė“, aktoriaus Mariaus Repšio įspūdžius iš „Šventojo“ filmavimo užkulisių, rašytojos amplua išmėginusios Beatos Tiškevič pamąstymus apie naują gyvenimo etapą ir daug kitų straipsnių. Šiltų ir prasmingų rudens akimirkų su „37O“. Iki pasimatymo spalį!

MINDAUGAS ŠERNA INTRIGUOJANČIO VIRŠELIO AUTORIUS

JURGA TUMASONYTĖ Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protamS

TOMA VIDUGIRYTĖ Rankas ir smegenis apšilti bandanti naujokė

KAROLIS VYŠNIAUSKAS Klauso muziką, kad jums nereikėtų

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „37O“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 14, 15, 16, 18, 20, 22, 23, 24, 26, 28, 30, 32, 34 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kauno.diena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 10 000 37O už reklamų turinį neatsako #58, rugsėjis, 2017 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> Žirklės >> Žirklės

A.Tereškinas: gyvename moralinių, politinių ir religinių davatkų šalyje

Rašė Jurga Tumasonytė Nuotraukos Eglės Navickaitės

Sociologijos profesorius, Lietuvos mokslo premijos laureatas ir kultūros tyrinėtojas Artūras Tereškinas parašė pirmąjį Lietuvoje sociologinį romaną „Nesibaigianti vasara“ apie vyrų meilę ir seksą. Erotiniame kūrinyje ne tik daug meilės ir seksualinio gyvenimo memuarų, bet ir kultūrinių nuorodų – į kino filmus, literatūrą, sociologų, filosofų darbus. Greitai pasirodysiančios knygos proga kalbamės apie atvirumą, sekso etnografiją bei radikalią kultūros, kurioje gyvename ir veikiame, kritiką.

4 // © 37O

– Kaip gimė idėja parašyti romaną „Nesibaigianti vasara“? Ir kodėl būtent tokį romaną, kurio, kaip teigiama knygos pradžioje, visi veikėjai yra fiktyvūs?

– Šią idėją nešiojausi jau seniai. Kaupiau užrašus ir iš savo asmeninės patirties, ir savo sociologinių tyrimų, ypač su gėjais vyrais, ir iš skaitytų mokslinių ir grožinės literatūros knygų. Labiausiai šį romaną įkvėpė du autoriai – prancūzų rašytojo Renaud Camus sekso knyga „Seksualiniai nuotykiai: 25 susidūrimai“ (1981) ir amerikiečių menininkės Chris Kraus intelektualinis romanas „Aš myliu Dicką“ (I Love Dick, 2006).

Amerikiečių Denniso Cooperio ir Samuelio R.Delany romanai – man taip pat labai reikšmingi alternatyvios literatūros pavyzdžiai, kuriais visada žavėjausi, nors šių autorių įtaką gal ir sunku pastebėti romane „Nesibaigianti vasara“. O romano pradžioje įrašytas sakinys apie tai, kad visi veikėjai, gyvi ar mirę, yra fiktyvūs – įprasta praktika anglakalbėse knygose. Tai daroma dėl teisinių priežasčių. Be abejo, kai kurie mano knygos charakteriai gali priminti gyvenime sutiktus žmones ar tam tikrus socialinius tipažus, šmėsčiojančius viešajame gyvenime, tačiau kartu jie yra ir mano vaizduotės dirbiniai.     .

– Kuriate ryškius miestų, kuriuose gyvena ar apsistoja veikėjai, charakterius. Kokiu tikslu pasirinkote aprašyti konkrečias gatves ir atpažįstamas viešas vietas, o ne abstraktų miestą, galintį būti bet kur?

– Mano manymu, kiekvienas miestas, kaimynystė, gatvė, parkas turi savo erotinį charakterį, dėl to gana detaliai juos aprašinėju. Galima sakyti, kad esu miesto vujaristas, stebintis, kas vyksta slaptose ir ne tokiose slaptose jo vietose. Konkrečios miestų vietos suteikia seksualiniams kontaktams ir susidūrimams, aprašytiems knygoje, savitą spalvą, toną ir tekstūrą. Rašydamas romaną visada turėjau galvoje miestų seksualumo tyrinėtojo Henningo Becho mintį, kad miestai – tai nepažįstamųjų pasaulis, erdvė su savita logika ir seksualumu. Kadangi miestas – didžiulis nuolat judančių žmonių telkinys, mes erotizuojame daugybę kasdienių miesto patirčių – anonimiškumą, vujarizmą, ekshibicionizmą, judėjimą, pavojų, triukšmą ir pan. Kaip galėjote pastebėti romane, skirtinguose miestuose seksas ir seksualiniai kontaktai patiriami specifiniais būdais.

– Knygoje daugybė citatų, skaitytų knygų, matytų filmų ir klausomų dainų žodžių. Kodėl pasirinkote tokią strategiją?

– Šią strategiją naudoju tam, kad paaiškinčiau pagrindinio veikėjo elgesį, jo prarastos meilės ilgesį ir vis naujus erotinius nuotykius. Viena vertus, mano knyga yra erotinis romanas, tačiau, kita vertus, tai ir intelektualinis romanas, kuriame meilė ir seksas mėsinėjami nešališko tyrėjo skalpeliu. Knygų citatos, dainos, filmai, serialai romane sudaro tirštą foną, aiškiai apibūdinantį pagrindinio veikėjo emocinį ir intelektinį gyvenimą. Kartu ši rašymo strategija – būdas įtraukti į knygą radikalią kultūros, kurioje gyvename ir veikiame, kritiką.

– Turite tabu, kurio niekada neperžengtumėte net fikcijoje?

– Fikcijoje tabu neturiu. Manau, kad tai galima matyti ir šiame romane.

– Pagrindinis knygos veikėjas sako, kad seksą galima suvokti kaip atskirą kultūrą, vertą tyrimo. Kiekvienas gali

rinktis – stebėti ją iš šalies ar dalyvauti pats. Moksliniais terminais kalbant, tai seksualumo etnografija. Ar kiekvienas, užsiimantis seksu jau yra seksualumo etnografas?

– Nemanau, kad kiekvienas užsiimantis seksu yra seksualumo etnografas, nors neabejoju, kad visada gali toks tapti. Čia reiktų pridėti, kad tradicinis antropologinis ar etnografinis tyrimas yra grįstas ilgalaikiu ir intymiu kontaktu su skirtingos kultūros ar subkultūros žmonėmis. Kaip rašo šiuolaikiniai antropologai, ar etnografas užsiima seksu su vienos ar kitos kultūros atstovais, yra jo asmeninis pasirinkimas, tačiau tradicinėje etnografijoje seksas yra laikomas tabu. Manoma, kad šis tabu padeda išlaikyti ribą ar net atstumą tarp tyrėjo ir tiriamųjų. Tačiau šiuolaikinė etnografija yra gerokai prieštaringesnė, joje viskas gali potencialiai tapti tyrimo duomenimis. Ypač sudėtinga ir dviprasmiška yra seksualumo etnografo ar tyrėjo padėtis, nes jo paties seksualinė patirtis yra neišsemiamas etnografinio žinojimo šaltinis. Kad ir kokią metodologiją naudotum, seksualumo tyrimas yra visada kontroversiškas; istorijoje nemažai pavyzdžių, kai seksualumo tyrėjai yra kritikuojami kaip ištvirkę ir nedori (kad ir daug kam žinomas Michelis Foucault). Tačiau dabar išspausdinama vis daugiau mokslinių darbų, kuriuose gilinamasi į antropologo ar etnografo seksualumą, sekso ir tyrimo santykį. Viena mano mėgstamiausių yra Timo Deano knyga „Beribis intymumas“ (2009), kurioje jis aprašo nesaugiu seksu užsiimančių vyrų subkultūrą. Kaip teigia pats autorius, vienas svarbiausių jo tyrimo metodų buvo nesaugus seksas su šios subkultūros dalyviais. Knygą išspausdino prestižinio Čikagos universiteto leidykla.

  

– Romane nemažai kalbama apie pasikartojančią gėdą ir gėdinimą, lydinčią vyrus, santykiaujančius su vyrais. Iš kokių gelmių ji dažniausiai kyla? Ir kokius matote gėdos neutralizavimo būdus mūsų šalyje?

– Gėda kyla iš kelių dalykų. Pirmiausia, mūsų valstybė nėra pripažinusi intymaus elgesio pliuralumo. Neturime net paprasčiausio partnerystės įstatymo. Nemaža dalis piliečių yra teisiškai neapsaugoti; teisiškai jie yra antrarūšiai, pvz., gyvenantys ne santuokoje, LGBT žmonės ir pan. Kita vertus, valstybė net nesuteikia normalaus priėjimo prie seksualinės informacijos. Čia turiu galvoje lytinį švietimą. Kol neišmoksime atvirai ir be gėdos jausmo kalbėti apie seksą ir skirtingas seksualumo formas, tol politinė retorika bus perpildyta gėdinimo. Labai lengva esantiems valdžioje gėdinti antrarūšius piliečius, tyčiotis iš jų ir kurti vis naujus draudimus. Gėda kyla iš nelygybės, neteisingumo pojūčio, kurį dažnas patiriame savo kasdieniame gyvenime. Nesu tikras, ar įmanoma ją neutralizuoti, nors žmonės randa įvairių būdų tai padaryti, pvz., dažnai gėda paverčiama patyčiomis, neapykanta, įvairiomis fobijomis ir moralinėmis panikomis. Ne tik jūs, bet ir emocijų tyrėjai klausia, kaip paversti gėdą teigiama emocija, nors patenkinamų atsakymų nežinau. Vienas būdų yra išversti gėdą kita puse, kaip drabužį prieš skalbiant. Tai reiškia, kad būtina visais įmanomais būdais nukreipti toksišką gėdą į pačius etatinius gėdintojus – tuos, kurie gėdina silpnesnius, pažeidžiamesnius, kenčiančius. Kiekvieną įmanomą minutę reikia gėdinti visokius užkalnius, tapinus, širinskienes, verygas, gražulius ir karbauskius.

– Kaip romano kontekste suvokiate sąvoką „ištikimybė“?

– Ištikimybė – tai susitarimo tarp dviejų, trijų ar keturių vienas kitą mylinčių žmonių reikalas. Įdomiau būtų klausti, kodėl kai kurie iš mūsų nesugebame būti ištikimi. Ar tai kyla iš nusivylimo, asmeninių nesėkmių, nesugebėjimo palaikyti patenkinančius ilgalaikius tarpasmeninius santykius? O galbūt mūsų nebetenkina visuotinai aprobuotos intymumo formos? Remdamasis savo romanu galėčiau pasakyti, kad neištikimybę dažnai skatina nenumaldomas noras perkurti save, išgyventi galingas emocijas, kurias slopina gyvenimas poroje, įgyvendinti slaptas fantazijas.

– Ar rašydamas įsivaizdavote savo kūrinio tikslinę auditoriją?

– Skirtingai nuo komercinės literatūros autorių, apie tikslinę auditoriją labai daug nemąsčiau. Skaitančiųjų knygas vis mažėja, tačiau vis dar optimistiškai viliesi, kad būsi įdomus smalsiems, socialinių ir seksualinių normų nenuvargintiems žmonėms. Manau, kad mano knyga geriau parašyta nei E.L.James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, nors būtų naivu tikėtis šio erotinio bestselerio sėkmės.

Rašydamas romaną visada turėjau galvoje miestų seksualumo tyrinėtojo Henningo Becho mintį, kad miestai – tai nepažįstamųjų pasaulis, erdvė su savita logika ir seksualumu.

– Manau, kad jūsų romanas bus vertinamas labai dviprasmiškai. Ir atsiras nemažai „moralių žmonių“, kurie romanu piktinsis. Ar numanote, kaip reaguotumėte į jų kritiką?

– Žinau, kad gyvename moralinių, politinių ir religinių davatkų šalyje. Šios davatkos užima gana įtakingus postus Seime ir kitose valstybinėse institucijose. Tačiau manau, kad bijodamas davatkų tu tik išduodi save. Davatkos yra ciniškos, jos nuolat manipuliuoja, meluoja sau ir kitiems. Jos ir jie vaidina šventuolius, tačiau, palikę savo sutuoktinius ar sutuoktines, užsiima seksu oro uostų tualetuose ar Paryžiaus gėjų saunose. Todėl vargu ar būtų verta reaguoti į jų kritiką. Vis dėlto mano knyga yra grožinės literatūros kūrinys, o davatkoms ribos tarp socialinės tikrovės ir kūrybos neegzistuoja.

Jos visada pasirengusios, kaip buvusi Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, nusišlapinti į kultūros ministrų lėkštes, kad tik nebūtų rodomi tokie spektakliai, kaip Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, ar atsigulti kryžiumi, kad užtvertų kelią žiūrovui į Andreso Serrano fotografijos „Myžalų Kristus“ peržiūrą. Tiesą sakant, didesnė mano kaip mokslininko gyvenimo dalis buvo skirta tyrinėti seksualumo vietą mūsų gyvenimuose, dekonstruoti seksualinį hipokritiškumą, priešintis erotofobijai. Romanas „Nesibaigianti vasara“ – natūrali šių pastangų tąsa.      .

– Ko palinkėtumėte savo kūriniui?

– Palinkėčiau, kad jį skaitytų kuo įvairesnė publika. Labai norėčiau, kad tai būtų ta knyga, kuri padėtų skaitantiesiems įsivaizduoti alternatyvius socialinius ir ekonominius santykius, leidžiančius mums patirti skirtingas intymumo ir geismo formas. Norėčiau, kad ji griautų toksiškas normas, kurios verčia mus kentėti, ir leistų įsivaizduoti naujų socialinių santykių ir gyvenimo būdų orientyrus. Žinau, kad tai šiek tiek utopinis noras, bet svajoti nedraudžiama.

>>>>Žirklės Žirklės

Rašė Auksė Podolskytė Nuotraukos Vilijos Buivydės

Su režisieriumi Tomu Vengriu susitikę prie Vilniaus katedros kolonų, pasukome jam simboliškos vietos link, į Tilto gatvėje įsikūrusį viešbutį ir restoraną „Senatoriai“. Pagalvoju, kad niekada čia nebuvau ir, ko gero, nesugalvočiau apsilankyti.

Apie motiną ir gimtinę T

omas prisimena, kad kaskart atvykęs į Lietuvą rytais čia su tėčiu valgydavo varškėčius. Iš švelnaus padavėjos tono suprantu, kad šį puikiai lietuviškai kalbantį klientą ji gerai atsimena. Susitikome pasikalbėti apie jo pirmąjį pilnametražį filmą „Gimtinė“ („Motherland“), kuris turėtų pasirodyti 2018-ųjų pradžioje. Tomui besiskundžiant prastu oru filmavimo metu, pokalbio nuotaiką palaiko lauko terasoje girdimi vasariški Lotynų Amerikos ritmai. Perklausydama mūsų pokalbį ir girdėdama muzikinį foną, šypsausi.

T.Vengris gimė JAV. Jo tėvai – emigrantai iš Lietuvos, todėl, kaip ne kartą yra sakęs (tai pakartoja ir interviu metu), Amerikoje visada buvo lietuvis, o Lietuvoje jaučiasi lyg amerikietis.

T.Vengris nebuvo iš tų, kurie iškart žinojo, kad užaugę nori dirbti kino industrijoje. Režisierius turi politinių mokslų bakalauro laipsnį, tačiau supratęs, kad kinas jį traukia labiausiai, Amerikos kino institute Los Andžele įgijo laisvųjų menų magistro laipsnį režisūros srityje. Ten studijuodamas 2013 m. sukūrė „Kaliforniją“ – trumpametražį filmą apie lietuvių emigrantų gyvenimą Los Andžele, kuris buvo vienas iš prestižinių Studentų akademijos apdovanojimų finalininkų JAV. Kito jo sukurto trumpametražio filmo „Voveraitė“ premjera įvyko 2015 m. Tarptautiniame Berlyno filmų festivalyje.

6 // © 37O

– Tomai, kaip kilo mintis kurti „Gimtinę“? Ar prisimeni tą dieną?

– Idėja gimė per pokalbį su draugu 2015 m. Kalbėjausi su amerikiečiu, kuris yra filmų platintojas. Pradėjau pasakoti prieš akis iškilusius pirmosios kelionės į Lietuvą atsiminimus. Nors buvau labai mažas, bet atsimenu, kaip mes atvežėme pilną lagaminą lauktuvių, tarp kurių buvo kramtomosios gumos dė-

žių. Tada nesupratau, kodėl mes vežamės tiek daug kramtomosios gumos į Lietuvą. Tačiau kai su sese išsinešėme jos į kiemą, kilo beveik muštynės. Tada supratau, kad Lietuva – tarsi kitas pasaulis. Ne toks, apie kurį man pasakojo tėvai. Visa tai išdėsčius draugui, jis man iškart pasakė: „Čia filmas!“ Supratau, kad grįžimas į tėvynę galėtų būti filmo pagrindu. Pradėjau suprasti, kad

vakariečiams Lietuva atrodo įdomi.

Keista kurti filmą, kurio pagrindas yra mano gyvenimas. Žinoma, filme vargu ar kas iš mano šeimos atpažintų tuos momentus, nes rašant scenarijų pasakojimas pakrypo sava vaga ir pasikeitė.

Neįprasta, kad kam nors gali būti įdomus mano gyvenimas.

– Kas vyko po pokalbio su draugu?

– Pradėjau kalbėtis su mama ir sese apie tą kelionę. Supratau, kokia svarbi ji buvo mamai, nes norėjo, kad mums patiktų jos gimtinė, kad jaustume vienybę su Lietuva. Mama atsiminė, kad žiūrėjo į mūsų akis, kai mes karštą 1992 m. vasarą važiavome pro Vilniaus rajonus. Ji pasakojo, kaip išpūtę akis pro langą žiūrėjome, kai kažkoks girtuoklis sysioja. Mes pasibaisėjome, todėl išsigandusi ji mus išvežė į kaimą.

Mano sesuo kitaip nei aš žiūri į Lietuvą. Mano atsiminimai tik labai smagūs. Kai pradėjau suprasti kelionės intensyvumą mamai, suvokiau grįžimo į namus, kurių nebėra, temos universalumą. Iš to ir išsivystė idėja. Iš pradžių scenarijuje buvo brolis, sesuo ir mama.

Tačiau vėliau supratau, kad svarbiausia yra mamos ir berniuko santykis, kurio fone – Lietuva, kaip ir berniukas, žengianti pirmuosius žingsnius nepriklausomybės keliu. Plėtodamas

Keista kurti filmą, kurio pagrindas yra mano gyvenimas. Žinoma, filme vargu ar kas iš mano šeimos atpažintų tuos momentus, nes rašant scenarijų pasakojimas pakrypo sava vaga ir pasikeitė.

scenarijų, jį perskaityti siunčiau amerikiečiams draugams. Tai buvo labai įdomus procesas, nes galėjau matyti, kas jiems įdomu.

– Kokie esminiai klausimai keliami filme?

– Nežinau (juokiasi ir tyli). Kai rašai, visa tai pereini. Iš esmės pagrindas yra santykis tarp berniuko ir motinos. Dėl to filmas tampa universalus, kuriame berniukas pirmąkart pamato savo motiną kaip žmogų. Kai kuriems žmonėms tai niekad neatsitinka. Pamato, kad ji turėjo norų, jaunystę, seksualumą, kitų dalykų. Viską matome berniuko akimis, tačiau mamos istorija viską stumia į priekį. Mes matome tik tai, ką supranta jis. Visa kita galima atmesti.

Manau, kad 1992 m. Lietuva pastiprina filmą.

– Kuriose vietose filmavote?

– Daugiausia už Vilniaus, nes pagal turimą biudžetą negalėjome apgyvendinti visos komandos. Pagal scenarijų buvo numatyta daug lokacijų – viena pamaina, kur reikėjo nuvažiuoti į Kauną, keturios pamainos – dvare netoli Anykščių, viena pamaina buvo prie Palangos. Ten dirbo mažesnės sudėties komanda, apsistojome viešbutyje.

– Naktinės pamainos taip pat buvo sunkios. Nepagalvojau, kokios trumpos naktys būna vasarą. Sunku, kai tamsa trunka 6 valandas. Iš pradžių maniau, kad didžiausias iššūkis bus darbas su vaikais aktoriais. Tačiau su pagrindiniais veikėjais, trylikamečiu berniuku ir dvylikamete mergaite, nebuvo jokių problemų. Naktinėje pamainoje šiek tiek pavargdavo, tačiau tik tiek. Abu niekad nevaidinę. Berniuką atsivežėme iš Kanzaso, o mergaitė studijuoja fortepijono specialybę M.K.Čiurlionio menų mokykloje.

– Girdėjau, kad buvo sudėtinga rasti Kovo vaidmens atlikėją. Gal papasakotum plačiau, kaip radote Matą Metlevskį?

– Taip, labai ilgai ieškojome berniuko.

Na, iš tiesų, tai netiesa (šypsosi). Aktorių atrankos režisierė jį pasiūlė patį pirmą. Tuo metu mes ką tik buvome gavę finansavimą. Prodiuserė pasakė atrankos režisierei, kad reikės ieškoti aktoriaus. Visiškai sutapimas, kad ji kaip tik tuo metu buvo kaime, kur viešėjo jos draugės sūnėnas iš Amerikos. Tai vyko prieš dvejus metus, kai Matas dar buvo per mažas, tačiau jį nufilmavo. Toliau ieškojome per Amerikos lietuvių bendruomenę, per parapijas. Buvo fainų vaikų, bet vis kažkas kliūdavo – tai per mažas, tai per didelis. Sunku rasti berniukų be vaidybinės patirties, kurie norėtų vaidinti, nes jaunuoliai dažniausiai nori sportuoti ar užsiima kuo nors kitu.

Galiausiai grįžome prie pirmojo kandidato, kuris turėjo kažką įdomaus ir elgėsi natūraliai. Keletą kartų pakalbėjus per skaipą, išskridau į Kanzasą, kur dvi dienas praleidome kartu.

Režisierius Tomas Vengrys (dešinėje) ir aktorius Darius Gumauskas.

– Filmavimai jau baigėsi. Kokie tavo įspūdžiai? Kaip sekėsi dirbti su lietuvių komanda?

– Oras mums buvo labai nepalankus.

Gal tai mano kaltė, nes neturiu filmavimo patirties Lietuvoje, o scenarijuje numačiau eksterjerus ir saulėtą vasarą. To nebuvo. Mane įspėjo, bet aš neįsivaizdavau, kiek blogai gali būti.

Mėgstu improvizuoti, ne viską darau pagal scenarijų, todėl maniau, kad išsisuksime. Turėjau šansą parodyti tai. Pavyzdžiui, pagal planą berniukas ant kranto turėjo mėtyti akmenis į Joninių vainikėlius, kurie plaukdami turėjo užsikabinti už šakų. Tačiau per pusantro mėnesio tiek lijo, kad kranto nebebuvo ir rąstų nesimatė, nes vanduo pakilo 1 m. Dailininkas, jo komanda ir net operatorius šoko į vandenį traukti medžio, kuris buvo įstrigęs kažkur kitur, ir jį su akmenimis pritaisė. Aš stovėjau ir galvojau, kad Amerikoje tikrai joks dailininkas nešoktų į vandenį traukti kažkokio rąsto. Niekad to nebūtų! Ne vienas sakė, kad komanda buvo labai gera, puikiai nusiteikusi, nors buvo daug sunkių naktinių pamainų. Visi dirbo savo darbus ir dar papildomai.

– Su kokiais kitais sunkumais susidūrėte?

– Filme vaidina žymūs Lietuvos aktoriai: Severija Janušauskaitė, Darius Gumauskas, Dainius Gavenonis. Kaip su jais dirbai?

– Yra keletas dalykų. Labai noriu, kad idėjos vaidmeniui ateitų iš paties aktoriaus. Žinoma, aš turiu susirašęs visą istoriją, kas, kaip ir kodėl, tačiau aktoriams to nenoriu pasakyti. Noriu, kad jie patys sugalvotų savo versiją, nes ji įdomesnė. Mėginu suteikti jiems laisvės tiek prieš, tiek per filmavimą. Manau, kad kine išgauti natūralumą yra sunkiausias dalykas, nes nuo kameros nepabėgsi. Teatro aktoriai yra pripratę vaidinti, kai jiems aiškiai pasakoma, ką daryti. Su Matu buvau pasiruošęs dirbti, nes jis neturėjo patirties, galvojau, kad gal nesupranta, kaip vyksta filmavimai. Bet kai jis pradėjo matyti, kaip aš su kitais aktoriais dirbu, pats pradėjo teikti pasiūlymus. Nustebino, nes net mokykloje nevaidinęs.

– Kartu su tavimi dirbo operatorius Audrius Kemežys, greitai pradėsi dirbti su

garso režisieriumi Karliu Auzanu, dirbusiu filme „Apsimetėliai“ („Teesklejad“, 2016), su režisieriumi Vitalijumi Manskiu. Ar sunku buvo surinkti šią komandą?

– Komandos prodiuserė Uljana pateikė galimus variantus. Nežinau, kaip ji visus apgavo (juokiasi). Stipri komandos sudėtis yra jos nuopelnas. Keletą mėnesių turėjome pasiruošti – pradėjome suprasti, kaip kas dirba. Žinau, kad bent jau Audriui (operatorius A.Kemežys – aut. past.) šis darbas buvo kitoks, kitokio stiliaus. Man buvo būtina daug rečiau filmuoti, nei jis yra pripratęs, dėl keleto priežasčių. Kai dirbi su vaikais, negali pusę dienos vieno kadro kurti, nes jiems greitai pasidaro nuobodu.

Reikia greitai filmuoti, keisti rakursą, dar pafilmuoti, kad nebūtų monotonijos. Jam tai buvo naujas dalykas, tačiau, manau, dirbti nauju tempu ir stiliumi buvo įdomu.

– Minėjai, kad daug kalbėjaisi su mama ir sese. Kaip dar ruošeisi? Kokią medžiagą analizavai?

– Kalbėjausi su daug pažįstamų lietuvių. Skambindavau ir prašydavau papasakoti apie pirmą bučinį, apie pirmą kartą, kai paragavo alkoholio. Bandžiau traukti detales. Žiūrėjau įvairią archyvinę medžiagą – nuo „YouTube“ nesąmonių, tuometinės muzikos iki LRT archyvinės medžiagos, kur yra kažkokio vokiečių turisto 1992 m. vasaros medžiaga. Kai žiūri, tuomet ir pats prisimeni tuos laikus. Prieš pusantrų metų vakarieniavau su Jonu Jurašu (Lietuvos teatro režisierius – aut. past.) ir jo žmona Aušra, jie pasakojo apie tuos laikus. Su jais susipažinau Amerikoje – J.Jurašas man buvo dėdė, išmokęs mėtyti baudas. Kai idėja sukasi galvoje, tuomet kiekviena detalė kažką sako. Pavyzdžiui, su Uljana (filmo prodiuserė Uljana Kim – aut. past.) susitikus „Neringos“ restorane, prisiminiau, kai pirmą kartą apsilankiau tame restorane. Taip pat skaičiau Svetlanos Aleksejevič knygą. Girdėjau gerų atsiliepimų, todėl pamaniau, jog nepakenks paskaityti prieš atskrendant, kad dar geriau suprasčiau tą laikmetį. Skaityti jos knygą buvo panašu į visus mano įrašytus pokalbius skaipe, nes žmonės pasakoja aštresnius to laikmečio atsiminimus.

– Ar jau turi minčių kitiems projektams?

– Yra daug idėjų ir norų, tačiau yra du, kurie mane labiausiai domina. Vienas lietuviškas, kitas be šalies. Kai baigiau magistrantūros studijas, turėjau savo komandą, su kuria kūrėme idėjas, tačiau iš Los Andželo išvykau montuoti į Teksasą. Ten atsirado darbo pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti. Po visų patirčių daug išmokau, todėl norėčiau Lietuvoje filmuoti antrą kartą. Manau, kad išeitų geriau.

Rašė Liucija Adomaitė Nuotraukos Ernestos Miksės

Apie postsovietinę mados estetiką kalbėta pakankamai, bet diskusija vis netyla.

Užsienio straipsniai jau daugiau nei metus mirga pasakojimais apie tai, kaip maroziški treningai yra naujos kartos hitas, kaip kirilica aprašinėti nutįsę džemperiai puošia Niujorko gatvės stileivas, o nubyrėjusi daugiabučio laiptinė yra puikiausia lokacija hipsteriškai mados fotosesijai.

Rimtai ir nerimtai: postsovietinė mada 8 // © 37O

M

ane žavi tai, kad mada, kaip meno šaka, sugeba kalbėti savo kartai nebijodama būti suparalyžiuota jautrių reakcijų dėl tokios gan tiesmukos terminologijos, istorinių kompleksų ar viešos cenzūros kirčių. Čia susiduriame su visiškai nauju komercinės patirties fenomenu – mados trendu kaip būdu stoti į akistatą su praeitimi. Atrodo, kad šį trendą galime atrasti ir Lietuvoje, tik tam reikia gerai paskrolinti.

Postsovietinis įvaizdis ir moderni jo interpretacija Postsovietinė estetika iš esmės ateina iš sovietinei darbo klasei būdingo buitinio peizažo. Blokinių namų laiptinės tarsi molbertai įrėmina nubyrėjusias sienas, kuriose džiaugsmingai ulbauja urbanistinė poezija: „Russian Mafia: New World Order“, „Русский pенессанс“ („Rusiškas renesansas“), „Спаси и cохрани“ („Išgelbėk ir išsaugok“), „саша ❤ ленy“ („Saša ❤ Leną“). Interjere karaliauja kilimai ant sienų, tulpių formos šviestuvai, monolitiškos sekcijos lyg parduotuvių vitrinos, pristatančios rinktinę „Kaunas“ ar ištisas impozantiškų servizų eiles. Tačiau tokiam iš pažiūros žaismingam vaizdui būdinga ir gili, sakytum, egzistencinė melancholija. Lyriškumas gerai pagautas jau postsovietiniame 1997-ųjų filme „Брат“ („Brolis“), kurio aktorius ir režisierius Sergejus Bodrovas, sukūręs filmą „Seserys“, tragiškai žuvo Kaukazo kalnuose. Legendinis rašytojas Michailas Bulgakovas savo apsakyme „Šuns širdis“ taip pat nagrinėjo žmogiškosios ribos kontūrą. Čia prisiliečiame prie mistiškojo rusiškosios sielos koncepto, dar vadinamo „Русская душа“ („rusiška širdis“). Sakoma, kad terminą sukūrė „Mirusių sielų“ autorius Nikolajus Gogolis ir literatūros kritikas Visarionas Belinskis, o vėliau išpopuliarino tokie legendiniai rašytojai kaip Fiodoras Dostojevskis ir Levas Tolstojus. Dar dabar terminas naudojamas apibūdinti rusiškosios sielos atvirumą, nuoširdumą ir tikrumą.

Moderni sovietmečio interpretacija gerokai skiriasi nuo tradicinio jos peizažo. Kol grupė „T.A.T.U“ skanduoja „Nas nie dagoniat!“ iš magės gretimame bute, popkultūra drąsiai lipdo jau visai šviežią postsovietinės interpretacijos natiurmortą. Jaunas žmogus sąmoningai tolsta nuo pernelyg sudėtingo istorinio, politinio, ideologinio fono.

Postsovietinėje mados sampratoje kalbama apie grynai vizualinį, t.y. estetinį, efektą, kurį norint išgauti tenka sužaisti nelengvą ikonografinį žaidimą. Mados fotografė Turkina Faso pakomentavo, kad toks kūrybinio naratyvo pasirinkimas yra savotiškas traumos atkūrimas, kurią dizaineriai tarytum įsiuva į savo kolekcijų drabužius ir istorijas: „Kai dirbame su tais senais simboliais, jie sukelia savotišką skausmą. O tai leidžia mums sukurti pačius naujoviškiausius ir labiausiai įtraukiančius dizainus.“ Toks nostalgiškai meniškas požiūris į kūrybą paaiškina tradicinį skausmo ir kūrybiškumo santykį. Kita vertus, šis santykis naudingas tik tam, kad sukurtų kažką, kas priverstų mus aikčioti.

Svarbiausia – humoras Pasaulinėje industrijoje vietinis identitetas pamažu tirpsta vis vienodėjančiame mados verslo horizonte. Tai, kas ligi šiol buvo tipiška tik kai kurioms sovietinio bloko šalims, pavydžiui, kirilica,

šiandien jau puikuojasi ant džemperių, marškinėlių ir kitų street-wear drabužių, dievinamų pasaulio mados sostinėse. Tokį susižavėjimą galima aiškinti ir tuo, kad tokių mados namų kaip „Vetements“, „Balenciaga“, „Gosha Rubchinskyi“ ar Arturo Lomakino „Forget Me Not“ kolekcijos spinduliuoja labai specifinę, beveik atsiskyrėlišką energiją, kuri Vakaruose užaugusiam vaikui gali atrodyti kaip uždraustas vaisius, parvežtas iš Rytų Europos. Bet į tai nereikėtų žiūrėti pernelyg rimtai. Tokia komercinė meno šaka kaip mada negali sau leisti praleisti net pačios absurdiškiausios verslo idėjos. Tai tiesiog neapsimokėtų. Dauguma jaunųjų dizainerių ir kūrėjų, dirbančių su postsovietine estetika yra gana jauni, gerai žinantys sovietinės imperijos griūtį, žmonės. Ieškodami šviežio įkvėpimo, jie yra priversti žiūrėti į savo praeitį ir vaikystę, kuri, nors sudėtinga istoriniame kontekste, yra gan natūrali asmeniniuose prisiminimuose. Praeitis tampa sunkiai išvengiama dizainerių identiteto dalimi.

Stereotipinio grožio idėja nebėra aktuali šiuolaikiniame pasaulyje.

Reikia turėti omenyje, kad postsovietinės estetikos bangai didelę įtaką padarė ne tik šiuolaikinių trash ir jau žurnale aprašyto ugly stilių eksperimentai, bet ir apskritai – vintažo sugrįžimas. Turime išmokti pasitelkti humorą. Galbūt tokie postsovietinio stiliaus šešėliai gali sukelti

rezonuojančių reakcijų bangą, bet mada dievina kraštutinumus. Bet koks pasipiktinimas ar nesupratimas bus greitai suvalgytas, o kitoje kolekcijoje mes ir vėl matysime podiumu einant treninguotus skustagalvius modelius. Tokiam įvaizdžiui didelę įtaką padarė visuomenės nedraugais laikyti marozai, britiškai dar vadinami chavs, prancūziškai – racailles, rusiškieji gopniki ar serbiški dizelasi. Treningas, kaip agresijos simbolis gatvės aprangoje, buvo puikiai iliustruotas garsiajame Mathieu Kassovitzo filme „La Haine“. Tai, kad Vakarai pamilo būtent tokį simbolį iš daugelio yra ir atsitiktinumas, ir svajonė pabūti nuo pavadžio nutrūkusiais, keistais europiečiais. Šiandien apie postsovietinės mados trendą kalbu su Ernesta Mikse, alternatyvaus butiko „Black Pagan Vintage“ kuratore ir pačių keisčiausių įvaizdžių kūrėja. „Black Pagan Vintage“ – tai tokia vizualinė koncentracija, pilna kultinių praėjusio amžiaus devintojo ir dešimtojo dešimtmečių elementų, kurią reikėtų dozuoti atsargiai. Greičio akiniai čia susilieja su degančios liepsnos aplikacijomis, lakiniai rožiniai aukštakulniai, siekiantys šlaunis, pagyvina nailoninius adidasinius treningus, o pasikartojantys kačių vaizdeliai neduoda ramybės. Ernestos „Kunstkabinett“ (liet. „Įdomybių kabinetas“) treniruoja madistų skonį it netiuninguotas retro turnikas. Jos eklektiškoje selekcijoje atsiskleidžia postmoderni mados vizija, gebanti postsovietinę trash ar net marozišką estetiką prikelti naujam, išlaisvintam iš prietarų, stilingam kvėpavimui.

– Ernesta, tavo instagramo profilio ir butiko „Black Pagan Vintage“ interne-

te sunku nepastebėti. Kaip nusprendei kuruoti tokį ryškų vintažinį, postsovietinės estetikos įkvėptą butiką?

– Dėkoju už komplimentą. Paprasčiau tariant, prekiauju vintažiniais drabužiais. Nuo pat paauglystės ieškojau įdomesnių dalykų dėvėtų drabužių parduotuvėse ar tiesiog persiūdavau mamos drabužius. Mano šeimoje buvo keletas siuvėjų, todėl visada buvau apsupta drabužių. Taip laikui bėgant ši veikla tapo ne tik hobiu, bet ir verslu. Suprantu, kad dabar vyksta nemažai diskusijų apie postsovietinę estetiką, šią estetiką pavadinčiau dabartinės mados tendencija, tačiau aš apie savo darbą taip nemąstau. Tiesiog naudojuosi intuicija, kas man gražu, ir taip atrenku drabužius.

– Nesunku pajusti tavo alternatyvų, savitą skonį. Aplink dauguma merginų vis dar nori būti tiesiog gražios, bet globaliame mados kontekste to nebeužtenka, o išties ir nereikia. Akivaizdu, kad nesieki įtikti. Ar Lietuvoje apskritai randi pirkėją?

– Džiaugiuosi, kad grožio samprata keičiasi. Stereotipinio grožio idėja nebėra aktuali šiuolaikiame pasaulyje. Ačiū internetui, kad galiu pasiekti pirkėją, esantį bet kurioje pasaulio vietoje. Esu gavusi kelis užsakymus ir iš pirkėjų Lietuvoje, bet, žinoma, visi klientai yra iš užsienio šalių.

– Žiūrint į tavo darbus prieš akis iškyla savotiška ciniška realija, kurioje susipina prieštaringi, mūsų šalies istorijai taip pat gerai pažįstami elementai – čeburekai, klijonkės, chruščiovkės, kilimai ant sienų, tigriniai krepšiai, abibas ir pan. Kokia apskritai yra tavo mados vizija?

– Aš gimiau ir užaugau Panevėžyje. Manau, kad tuo viskas pasakyta. Gyvenant Panevėžyje mačiau visą treningų kultūrą. Kartu norėjosi nuo viso to atsiriboti, bet, manau, iš to ateina įkvėpimas su ironijos prieskoniu. Treninginės kelnės su aukštakulniais, atrodo, ironiška, bet kartu labai gražu!

10 // © 37O

– Papasakok apie treningų kultūrą plačiau.

– Treningai Panevėžyje ir aplinkoje, kurioje augau, buvo ir yra labai normalus kasdienis dalykas. Net mano mama namie dėvi „Adidas“ kelnes. Šiek tiek stebina, kad šiuolaikinėje aukštojoje madoje treningai užima tokią svarbią vietą. Nežinau, ar tai ironiška, ar ne, bet gali būti, kad treningai yra geras klasikinis stilius. Aš visada labai džiaugiuosi radusi vintažinį „Adidas“ treningą, nes žinau, kad jis atgims kažkuriame pasaulio krašte iš naujo. Šią vasarą važiavau pro kaimą, neprisimenu dabar pavadinimo, ir pamačiau vaikiną, dėvintį nerealų vintažinį „Adidas“ treningą, labai norėjau sustoti ir iš jo perpirkti tą grožį, bet labai skubėjau ir tiesiog nuvažiavau. Labai įdomi mados paralelė yra ta, kad lietuviškame kaime ir didžiausiuose mados miestuose galime pamatyti visiškai tą patį stilių.

– Atrodo, kad pasaulyje alternatyvios mados kryptys jau seniai paliko individualios išraiškos pozicijas ir persikėlė į haute-couture podiumus Paryžiuje, Londone, Niujorke. Kodėl, tavo nuomone, Vakarams tokia įdomi alternatyvi mada, o šiuo atveju ir postsovietinio palikimo estetika?

– Mada visada ieško kažko nauja ir įdomaus. Žmonės pavargo nuo blizgučių ir atsigręžia į gatvės madą ir subkultūras. Tai nėra naujiena, panašiai buvo ir su praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio grunge ar aštuntojo dešimtmečio punk kultūromis. Man labai įdomu kuruoti savo butiką, nes galiu žvelgti į dabartinę madą iš praeities perspektyvos.

– Virtuali insta-mada, dar vadinama trash estetika, yra ypač populiari postsovietinėse šalyse. Sakyčiau, ši veikia tarsi koks manifestas absurdo kasdienybei, o galbūt yra gyvas paminklas dabarties ir praeities neatitikimo kuriozams. Koks tavo požiūris į trash ir kaip tai atsiskleidžia tavo vizijoje?

– Manau, kad trash madoje yra kažkiek ironizuojamas. Aš pati naudoju nemažai jo elementų, bet ne dėl ironijos, man tai gražu ir žaisminga.

– Ar yra šansų kad mes, kaip buvusi sovietų imperijos šalis, šią stilistiką imsime vertinti objektyviai? Galbūt dar vis esame sukaustyti praeities vaiduoklių, kompleksų, nepriteklinės simbolikos baimės, o euroremontinį ar minimalistinį „Ikea“ stilių dar neseniai laikėme savotišku langu į vakarietišką svajonę ar skandinavišką gerovę?

– Kalbant apie dizainą ar madą, tai, kas ateina iš sovietinio periodo, nebūtinai reiškia, kad yra blogai ar negražu. Pati turiu tikrai nemažai daiktų ir drabužių iš tų laikų, kurie yra puikūs dizaino pavyzdžiai. Istorijos nepakeisi, reikia ją žinoti ir tik tada galėsime žiūrėti objektyviai į dabartį. Švietimas ir edukacija atveria duris į supratimą, kad nebūtinai euroremontas yra tik gerai, o sovietinė lempa – šiukšlė, ir atvirkščiai.

– Ko gero, nesuklysiu pasakydama, kad esate artima garsiam fotografui Andrew Miksiui. Internetas kužda, kad kartu taip pat daug keliaujate ir dirbate. Ar darote įtaką vienas kito pasaulėjautai, darbams, estetikai?

– Taip, žinoma, kartu praleidžiame nemažai laiko. Andrew darbai yra puikūs.

Tačiau dirbame ir kuriame atskirai.

– Pabaigoje populiarus klausimas – ko-

kie tavo stiliaus must have?

– Šis klausimas dažnai priverčia nusišypsoti. Labai nemėgstu vaikytis tendencijų, labiau ieškau savitumo. Bet kokiu atveju turiu šių metų vasaros must have. Prieš kelias savaites pas mane į studiją užklydo katinas, tupėjo man ant kelių savaitę, kol parsinešiau namo. Taigi mano šios vasaros must have – priglausti benamį kačiuką.

Labai įdomi mados paralelė yra ta, kad lietuviškame kaime ir didžiausiuose mados miestuose galime pamatyti visiškai tą patį stilių.

>> Skaitykla

Rašė Marius Burokas

Gabija Grušaitė Stasys Šaltoka: vieneri metai „Lapas“, 2017

Šis romanas – 30-mečiams ir ne tik.

Jis – pasaulio piliečiams: lietuviams, keliautojams, laisvai samdomiems darbuotojams, socialinių tinklų gyventojams, mūsų brave new world piliečiams.

Pirmasis Gabijos Grušaitės romanas „Neišsipildymas“ pasirodė 2010-aisiais, jame ji kalbėjo savo, tuometinių

Maja Lunde Bičių istorija

Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė. „Tyto alba“, 2017

pradžių nepastebimas įvykis gali visiškai neatpažįstamai pakeisti pasaulį. Ji rašo apie bites, apie jų nykimą ir mirtį, apie tylią ir kvapą gniaužiančią kovą už mūsų visų ateitį. Romano veiksmas padalytas į tris dalis: jis vyksta praeityje (XIX a. Vidurio Anglijoje), dabartyje (2007 m. JAV) ir ateityje (Kinijoje, 2098-aisiais). XIX a. mokslininką apsėda mintis sukurti naują ir patogų avilį bitėms. XX a. bitininkas išgyvena, kad jo šeimos darbo nenori perimti sūnus, negana to, visame pasaulyje ima masiškai mirti bitės. 2098 m. pasaulyje bičių jau seniai nelikę, Žemę siaubia badas ir karai, o likę sodai ir daržai apdulkinami rankomis. Taip šeimos gyvenimo kronika supinama su fantastiniu pasakojimu, trileris su svarstymais apie žmonijos ateitį. Ir nors Majos Lunde knyga gana niūri, vietomis net beviltiška, tačiau autorė pabaigoje palieka mažytį vilties spindulėlį.

20-mečių, kartos vardu. Prabėgo beveik dešimt metų ir buvę entuziastingi nuotykių bei gyvenimo prasmės ieškotojai kiek pavargo, įsisuko į rutiną, sulaukė 30-ies ir gyvenimo krizės.

O ką daro šiuolaikinis, krizės apimtas hipsteris? Jis viską meta ir bėga, dažniausiai į trečiąjį pasaulį. Toks ir pagrindinis romano veikėjas Stasys Šaltoka, kuris 29-ąjį gimtadienio rytą nubunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per instagramo filtrus. Pašaipūnas, ironikas ir savo vidinį gyvenimą kruopščiai slepiantis Stasys išvyksta į Bankoką, o ten kartu su dviem naujais draugais (rusu ir britu) leidžiasi į avantiūrą – persikelia į Malaiziją filmuoti dokumentinio filmo.

Vieniems šis romanas pasirodys pretenzingas, jame aprašomos problemos laužtos iš piršto, kiti nutars, kad ir taip panašių nuotykių kasdien prisiskaito feisbuko sienoje ir prisižiūri instagrame. Treti skaitys tai kaip egzotiką. Na, bet taip ir turi būti.

G.Grušaitė gana taikliai užčiuopia pasaulio klajoklio gyvenimo būdą, interesus, kalbą ir žodyną. Beje, ir rašo ji angliškų žodžių gausiai pripildyta lietuvių kalba (tiesa, angliški intarpai čia atrodo organiškai, natūraliai). „Stasys Šaltoka“ – tikrai neblogas vadovas po mūsų jau beveik virtualių tapusį, medijų sukonstruotą pasaulį.

Antiutopija mūsų neramiais laikais tapo vienu populiariausių žanrų. Jų esama visokių – nuo pačių niūriausių, kuriose vaizduojamas nusiaubtas, sužvėrėjusių žmonių pilnas pasaulis, iki gana švelnių, kuriose parodoma, kaip žmonės stengiasi sugyventi, atkurti tai, kas prarasta, ištaisyti klaidas. „Bičių istorija“ – pirmoji norvegų scenaristės ir knygų vaikams autorės knyga suaugusiesiems. Joje autorė parodo, kaip iš pažiūros nereikšmingas ir iš

Kęstutis Navakas Gero gyvenimo kronikos

Mario Vargas Llosa Penki kampai

Kęstutis Navakas pastaruoju metu pasižymi tiesiog antgamtišku produktyvumu.

Jis rašo viską: esė, straipsnius, poeziją, romanus, apysakas, laiškus. O tai, ką parašęs, nuolat papildo, perdėlioja ir knyga išleidžiama iš naujo.

Mario Vargas Llosa – vienas iš tų literatūros klasikų, kurie, regis, buvo amžinai, rašo jau kelis šimtmečius, o pasirodžius naujam romanui, kas nors neišvengiamai paklausia: „Ar jis dar gyvas?“ Taip, gyvas arba, kaip sako anglakalbiai, alive and kicking.

„Tyto alba“, 2017

„Gero gyvenimo kronikos“ – taip pat perleidimas. Ši knyga pirmą kartą pasirodė 2005 m., sulaukė entuziastingų recenzijų, buvo pagerbta premijomis ir perkama it bandelės. Tiesa, tai perleidimas, bet ne pakartojimas – knyga papildyta dešimčia tekstų, pasak autoriaus, „rašytų toje pačioje komercinių kioskelių epochoje (1994–1996)“.

K.Navakas puikiai moka bet kokią situaciją paversti fantasmagorija, anekdotu, nuotykių, literatūrine pasaka. Jis rašo šmaikščiai, kandžiai ir tikrai juokingai.

Knygoje pilna mums pažįstamų kultūros ir meno žmonių, visuomenės veikėjų, tai tikros, tik per nenustygstančią autoriaus vaizduotę perleistos, gyvenimo kronikos.

12 // © 37O

Negana to, praėjusio amžiaus paskutinis dešimtmetis dabar ateina į madą (ačiū Rimantui Kmitai) ir ši tema kurį laiką bus labai įdomi ir paklausi: tuo metu gyvenusieji bohemišką, studentišką ar paprastą gyvenimą prisimins realijas, o jaunesnieji pasiskaitys apie egzotišką „viskas galima“ kičo ir Gariūnų laikmetį.

Iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė. „Sofoklis“, 2017

Naujasis jo romanas „Penki kampai“ – švelnia pornografija paskanintas moralistinis trileris apie parsiduodančią žiniasklaidą ir supuvusią politiką. Trumpai tariant, tai, kas visada aktualu.

Svarbu ir tai, kad knyga nėra lengvabūdiška ir tuščiavidurė: autorius sugeba supinti tokį tankų literatūros ir kultūros aliuzijų tinklą, kad viską išgliaudyti sugebėtų tik itin apsiskaitęs visažinis. O kartu tai visiškai netrukdo skaityti tų aliuzijų nežinantiesiems.

Na, ir, žinoma, tai knyga Kaunui, apie Kauną, kauniečiams – tai miesto kultūrinio gyvenimo kronika, o K.Navakas – vienas geriausių ir pastoviausių to gyvenimo stebėtojų bei dalyvių.

Autorė rašo aiškiai, paprastai, pernelyg nedramatizuodama, jos veikėjai įtikinami, o trys pasakojimai pabaigoje labai logiškai suvedami į vieną – viskas susiję. Negana to, perskaitę knygą į bites žvelgsite visai kitaip.

Šantažas, erotiniai turčių žmonų nuotykiai, bulvarinė žiniasklaida, žmogžudystės, politinės intrigos – Peru M.V.Llosos romane iškyla kaip korumpuota, kiaurai perpuvusi valstybė. M.V.Llosa ironiškai ir su pasišlykštėjimu aprašo paskutinįjį XX a. dešimtmetį, kai Peru valdė prezidentas Alberto Fujimori (kuriam rašytojas 1990 m., beje, pralaimėjo rinkimus, nes pats kėlė savo kandidatūrą į šalies prezidentus) ir Vladimiras Montesinosas. „Penkiuose kampuose“ rašytojas parodo visą Peru visuomenės pjūvį – nuo grietinėlės iki skurdžių kvartalų, nuo apšiurusių redakcijų iki valstybės saugumo užkaborių, nuo prašmatnių butų iki landynių ir apšnerkštų barų. Nemažai romano veikėjų – tikri asmenys, tik pridengti perregimais pseudonimais. O kai kurie visai niekuo nepridengti.

M.V.Llosa garsėja kaip geras stilistas, mokantis tvirtai supinti pasakojimą, derinti įvairius registrus ir požiūrio kampus. Ši jo meistrystė niekur nedingo, tačiau kartais, įsileidęs moralizuoti, demaskuoti ir šaipytis, autorius paaukoja pasakojimą, pereina į plokščią žurnalistinį stilių, todėl romanas nelygus ir vietomis gana paviršutiniškas. Kita vertus, skaitymo malonumas traukinyje ar lėktuve jums vis tiek garantuotas.

>> Ir šviesa telydi

Bendras vardiklis Tekstas ir nuotraukos Giedrės Steikūnaitės

Pas mus dar tik kalasi solidarumo judėjimų daigai – savanoriška ir neapmokama veikla reikalauja laiko, energijos, finansų. Gresia nervų tąsymu, nusivylimu, konfliktais – ir ne tik su piktais praeiviais gatvėje, bet ir savoje socialinėje aplinkoje, kai nesulauki palaikymo, supratimo iš artimųjų, o draugai pasirodo esantys kitoje barikadų pusėje arba jokioje.

V

eiklos rezultatai dažnai nenuspėjami, negarantuoti. Tad kam mums to reikia? Kam vargintis kovojant už kitų laisvę? Apie tai kalbamės su Tibeto rėmimo grupės nariu, VšĮ „Tibeto namai“ vadovu ir VU Orientalistikos centro lektoriumi Vyčiu Vidūnu, viena iš pilietinio judėjimo „Solidarūs su Palestina“ įkūrėjų Gabriele Tervidyte ir „Vakarų Sacharos asociacijos“ nariu Povilu Junu.

14 // © 37O

Tibetas / 1950 m. Kinija įsiveržė į gamtos išteklių gausų Tibetą (gėlo vandens, metalų, dujų, naftos telkiniai) ir jį okupavo tikindama, kad ši teritorija buvo „išvaduota“ ir yra „civilizuojama“.

40 tūkst. Kinijos karių akivaizdoje Tibeto vadovai buvo priversti pasirašyti pripažįstantys Kinijos valdžią, tačiau tibetiečiai iki šiol priešinasi okupacijai, kasdieniam smurtui ir jų identiteto naikinimui.

Palestina / 1948 m. Palestinoje įsikūrus Izraeliui, ištremta apie 700 tūkst. žmonių, sunaikinta apie 500 kaimų ir gyvenviečių. 1967 m. okupavus likusią Palestinos dalį – Vakarų Krantą, Jeruzalę ir Gazą, keli milijonai palestiniečių šiandien gyvena didžiuliame kalėjime, kuriame neigiama jų kultūra, istorija ir tapatybė. Remiamas JAV, Izraelis nepaiso daugiau nei 100 Jungtinių Tautų rezoliucijų, smerkiančių jo vykdomus žmogaus teisių pažeidimus okupuotoje Palestinoje.

Vakarų Sachara / Buvusi Ispanijos kolonija Šiaurės Afrikoje, Maroko okupuojama nuo 1975 m. Gausi natūralių išteklių, iš kurių pelnosi okupacija: milžiniški fosfatų klodai, vienos žuvingiausių Afrikos pakrančių ir, tikėtina, dujų bei naftos telkiniai. Daugiau nei 150 tūkst. Vakarų Sacharos gyventojų gyvena pabėgėlių stovyklose kaimyniniame Alžyre. Kad jie negrįžtų, Marokas okupuotą teritoriją apjuosė beveik 3000 km ilgio nuolat patruliuojama smėlio-akmenų ir siena.

– Kodėl Lietuvai reikia žinoti, kas vyksta, regis, taip toli nuo mūsų? Juk bėdų patys turime kaip musmirių sezono metu.

Vytis: Tai pamatinis apsisprendimo, laisvės klausimas. Tibetiečiai stipriai rėmė mus (1990 m. pavasarį Dalai Lama oficialiai pasveikino Lietuvą paskelbus nepriklausomybę), išryškino Lietuvos matomumą pasaulyje. Tuo metu mūsų net nebuvo žemėlapyje: kaip dabar pasaulio žemėlapiuose niekas nepiešia Tibeto kontūrų, taip ir mūsų niekas nepiešė. Kai ėjome lauk iš to konclagerio (SSRS), buvo daug tokių, kurie sakė: pala pala, o ką mes valgysime, kai rusai uždarys visus resursus? Ačiū Dievui, nugalėjo kita linija: iš SSRS išėjome be kompromisų ir dabar matome rezultatus. Kaip sako vienas mitologijos specialistas: „Esminis klausimas yra toks: kas tave valdo – pilvas ar galva?“ Kol mus ves pilvas, jis niekad sotus nebus. Galva turi galvoti apie bendrus reikalus. Jeigu save pozicionuojame kaip

valstybę, mums turi rūpėti valstybiniai reikalai, ir tai susiję su mūsų suvereniteto klausimu.

Dažnai sulaukiame priekaištų, kad savo akcijomis už Tibetą kaišiojame pagalius į ratus geriems santykiams su Kinija. Žinoma, reikia palaikyti prekybinius, ekonominius ryšius, tačiau kartu turime ir teisę, ir moralinę pareigą priminti apie negerus dalykus. Viskam yra savos platformos. O kiekvienas atsisakymas kalbėti, nuolaidžiavimas stipriajam yra suvereniteto praradimas.

Nepaisant ekonominių saitų, reikia išlaikyti savo stuburą ir poziciją, nors tai ir labai sunku. Juokauju: kur yra Lietuvos ir Kinijos siena? Privalome būti budrūs ir žinoti, su kuo turime reikalą: jei prekiauji su politiniais režimais, turi suvokti, kad ateis laikas ir būsi statomas į vietą, kad galėtum ir toliau prekiauti.

Klausimas, norime tai daryti ar ne. Jei norime, atminkime, kad prisitaikymo kelias atveda prie nepriklausomybės

Jeigu save pozicionuojame kaip valstybę, mums turi rūpėti valstybiniai reikalai, ir tai susiję su mūsų suvereniteto klausimu.

O visuomeniniai judėjimai turi savo veiklos būdus, nors kartais, kai į Tibeto palaikymo akciją tesusirenka 20 žmonių, ta kova atrodo beviltiška. Vis dėlto susitikimo su Dalai Lama metu pilna „Siemens“ arena rodo, kad žmonių, kuriems tai rūpi, yra ir daugiau. Ne kiekvienam Tibetas yra toks svarbus, kad žmogus pradėtų veikti. Jis prijaučia, bet neateina. Tačiau kažkurią dieną ateis.

biausią tiesą: jei šalia esančiam nėra gerai, mums irgi nebus gerai.

Povilas: Dauguma klausimų, susijusių su Vakarų Sachara ir ją okupavusiu Maroku, svarstomi ES lygiu. Mes turime vieną balsą ES taryboje, mūsų atstovai renkami į Europos Parlamentą.

Lietuvai svarbu išlaikyti savo poziciją, remiančią JT Saugumo Tarybos 1991 m. rezoliucijoje numatytą, bet dar neįgyvendintą referendumą dėl Vakarų Sacharos suverenumo. Kitas svarbus dalykas – Kėdainių trąšų gamykla „Lifosa“ yra viena didžiausių fosfatų iš Vakarų Sacharos importuotojų pasaulyje.

Ar nederėtų Lietuvai uždrausti importo iš okupuotų teritorijų?

– Kokių sunkumų kyla organizuojant veiklą ir kokiais pasiekimais galime pasidžiaugti?

Gabrielė: Mūsų, kaip ir daugelio kitų tarptautinės bendruomenės žaidėjų, vaidmuo turėtų būti nepriklausomo arbitražo, kuris nesileidžia vedamas įtakos, politinių ir finansinių interesų, geba vertinti realią situaciją, o ne pasiduoti tiems, kas gražiau suokia. Jei matome vienos tautos tragediją, matykime ir kitų. Jau seniai laikas atsisakyti „lygūs ir lygesni“ mąstymo, jis tik žaloja ir skaldo. Kas yra pranašumo svertas – galingesni ginklai ar rūpestis žmonėmis? Jei ir toliau žaisime savo smėlio dėžėje įtikėję, kad tik mūsų laisvė ir nepriklausomybė yra svarbi, darysime sau meškos paslaugą ignoruodami svar-

Gabrielė: Nuo mažens mama mokė, kad viskas yra vienis. Šios tiesos gilumą atrandu iki šiol. Tikiu, kad viskas – mes, gamta, gyvūnija – esame vientisas organizmas ir jokia jo dalis neturi sirgti ar skaudėti, jokia dalis neturėtų naudoti savo pražūtingos galios prieš kitą. Net smulkiausiu lygiu – kaimyno su kaimynu – esame nutolę, susvetimėję, atbukę. Kaip galiu žiūrėti į kažkieno skausmą ir nereaguoti? Kaip mes – besiformuojanti, pilietiškėjanti valstybė – galime atsiriboti nuo to, kas vyksta už mūsų sienų?

Manęs dažnai klausia, kodėl gelbėju ne Lietuvos, o Palestinos vaikus, nors patys klausiantieji negelbsti jokių vaikų ir nesupranta, kad mūsų valstybė, turėdama visus įrankius, potencialą ir resursus, renkasi negelbėti nieko, stato pastatus vietoj asmenybių. Mano galva, nesvarbu, kurios spalvos, religijos ar paso žmogų priimi kaip savą, kuriame pasaulio krašte dirbi ir kam atiduodi savo energiją, žinias, patirtį, svarbu, kad atiduodi.

Povilas: Dažnai nerimaujame dėl savo suverenumo saugumo. Mūsų pilietinis ir nacionalinis interesas – aiškiai pasakyti, kad mums su okupaciniais režimais yra ne pakeliui. Net gūdžioje girioje būtų sunku atsiriboti nuo išorinio pasaulio.

Tos „svetimos“ problemos gali bet kada tapti daug artimesnės. Paprastai tariant, kaip šauksi – taip atsilieps: jei mus ištiks bėda, juk tikėsimės pagalbos tiek iš arti, tiek iš toli. Be to, negalime pamiršti, kad Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino Islandija, nors mūsų problemos 1991 m. daugeliui islandų galėjo atrodyti labai svetimos.

– Kaip konkrečiai galime būti naudingi, koks mūsų vaidmuo?

Vytis: Tibetiečiai nori išsaugoti unikalią savo kultūrą ir gamtą – Tibetas yra labai svarbi sritis, daranti įtaką gamtos procesams didelėje Azijos dalyje ir iš dalies visame pasaulyje.

Lietuva, dalyvaujanti galingose politinėse platformose, turi palaikyti Tibetą, priminti, kad jis yra, nepaisant Kinijos bandymų apsimesti, neva šis klausimas išspręstas. Tie tragiški jau 150 susideginimo atvejų liudija, kad tibetiečiai turi ką pasakyti, o mes privalome juos palaikyti. Tai galima daryti tokiuose forumuose kaip ES Parlamentas ir Taryba. Būtų gerai, kad mūsų Seime vėl pradėtų veikti Tibeto palaikymo grupė.

Karolio Kavolėlio (BFL) nuotr.

praradimo. Taip jau yra nutikę. Mūsų pozicija dėl pasaulio reikalų turi būti skambi ir garsi.

Vystykime bendradarbiavimą tarp organizacijų – projektais, vizitais, kultūra, gilinkimės į tai, kas slypi už antraščių ir stereotipų, pažinkime ir gebėkime atskirti, kur žmonės, o kur geopolitiniai žaidimai. Eikime žiūrėti filmų, klausyti paskaitų, vienykimės į organizacijas, organizuokime renginius. Svarbiausia – netylėti ir nemanyti, kad užtenka paspausti patinka feisbuke ir tapsite atsakingu piliečiu.

Povilas: Didžiausios kliūtys yra žinių trūkumas ir abejingumas. Daugelis lietuvių mažai žino apie Vakarų Sacharą ir nesupranta, kad šios okupuotos šalies situacija labai panaši į tą, kurioje Lietuva buvo prieš 30 metų.

Vytis: Mūsų grupės užduotis yra išlaikyti dėmesį, svarbu rodyti Tibetą įvairiomis formomis, kultūriniais renginiais – nebūtinai su politiniu atspalviu.

Nerimą kelia kitas dalykas – pastaraisiais metais išsikerojęs viešas Tibeto klausimo marginalizavimas: Tibetas, o kartu ir mūsų veikla, brukama į gyvenimo paraštes. Ir tai nėra Kinijos agentų veiksmai, šis procesas kyla pas mus. Plinta nuostata, kad Tibetas yra rakštis… Štai užmezgėme puikius santykius su Kinija, vykdome prekybą per Klaipėdos uostą, o jei prikišime Tibetą, Kinija pyks. Tie žmonės su vėliavėlėmis esą nenormalūs, reikia jais pasidomėti… Čia grįžtu prie klausimo: kur yra Lietuvos ir Kinijos siena? Kur mūsų suverenitetas, kiek laisvai galime reikšti savo nuomonę ir kada pagaliau suvoksime visuomeninį judėjimą kaip vertybę?

Pastaraisiais metais policijos veiksmai tampa korektiškesni, kartais susiduriame su keistomis provokacijomis, kurias vadinu sovietiniu reliktu. Tai vis išlenda ir nemaloniai nuteikia. Vasarą Lietuvoje lankantis aukštam Kinijos pareigūnui, organizavome protestus. Laikomės visų normų, per pagarbų atstumą iškeliame plakatus, bet vieną judėjimo dalyvį policija sulaikė už tai, kad jis ne vietoj perėjo gatvę – tą nedidukę prie prezidentūros, kur nuolat zuja žmonės. Vaikiškas pretekstas. Kai prieš kelerius metus iš Kinijos į Keną atvažiavo pirmasis tranzitinis traukinys, jį pasitiko visa politikų delegacija su ministru priešaky. O mums liepė stovėti nuošaliau perone, tik nepasakė, kad ten eina geltona pasienio linija, kurios negalima kirsti be specialaus leidimo. Tad suvarė mus už geltonosios linijos ir tada sulaikė už jos kirtimą. Galbūt tai tam tikrų politinių sluoksnių inspiruojamas dalykas, neva žmones reikia kontroliuoti, kad jie per daug nesireikštų. Ši tendencija man kelia didžiausią nerimą, nes tai nepriimtina šalyje, kuri yra laisva, turėtų būti laisva.

Tibeto rėmimo grupei didžiausias pasiekimas būtų Tibeto derybos su Kinija dėl autonomijos teisių, tačiau čia mūsų poveikis ir galimybės nedidelės. Mes veikiame Tibeto kultūros sklaidos erdvėje: Užupyje, įveikę nemažą pasipriešinimą, turime Tibeto skverą. Jis jau tapo Vilniaus geografijos dalimi, jį lanko gidai su turistų grupėmis. Atidengėme lentelę su skvero pavadinimu tibetiečių kalba, kuria užrašyta ir Užupio Konstitucija. Norime pastatyti informacinius stendus – puoselėjame tai, ką esame pasiekę. Taip formuojame ašį, apie kurią vyksta ir kitos kultūrinės raiškos formos. O Dalai Lamos vizitų nelaikau mūsų judėjimo pasiekimais. Tie vizitai yra dovanos Lietuvai, o mums – įkvėpimas dirbti toliau.

Gabrielė: Jokiam judėjimui Lietuvoje niekada nebuvo lengva. Juk kai dantis sukandę mūsų tėvai kovojo už galimybę kalbėti apie laisvę, niekas nežadėjo, kad kelias bus it plunksnelė! Kai prieš keliolika metų Lietuvoje pradėjo kilti LGBT+ judėjimas – oho, kiek neapykantos ir agresijos teko patirti atviriems žmonėms. Dabar jau palyginti lengviau.

Kiekvienas daigelis turi atlaikyti didžiules audras ir nepalūžti, o augti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Labai sunku atsilaikyti prieš galingus, pinigingus ir įtakingus. Prieš tuos, kurie tiki savo išskirtinumu ir diktuoja savas taisykles, kol nulenkę galvas klausomės. Nusvyra rankos, kai protingi, išsilavinę žmonės renkasi tylos ir ignoravimo kelią, nes nesusitvarko su savo baimėmis ir tyliai mano, kad jei nusuks galvą į kitą pusę, viskas praeis. Jei tylėsime, kai galime padėti įvairiems žmonėms aplink save, negalime tikėtis, kad ištikus sunkumams kas nors pakels akis į mūsų pusę.

Feisbuke: @LietuvaTibetui / @VakaruSachara / @Solidarus.Palestina

>> KLAUSYKLA

Visus albumus galite išgirsti „Spotify“, „Lithuanian Hip-Hop“ vinilą įsigyti – „Vinilo studijoje“ Vilniuje ir kitose muzikos įrašų parduotuvėse

Rašė Karolis Vyšniauskas

Viešųjų ryšių specialistai muzikantus išmokė muziką pristatyti garsiai. Įrašei albumą – siųsk dainas radijo stotims, kurk klipus, dalyk interviu, na, bent jau spaudos pranešimą išsiųsk. „Brand New“ neįvykdė nė vieno iš punktų. Tiesiog feisbuke parašė, kad turi naują albumą – pirmą po aštuonerių metų pertraukos. Ir klausytojai lengvai pamišo.

Rugsėjo ALBUMAI.

Nes viešieji ryšiai nėra viskas. Jeigu suspaustum muzikos pasaulį iki pačios jo esmės, liktų vienintelis dalykas, kuris išties rūpi: ar gebi rašyti dainas, ar ne. „Brand New“ geba fenomenaliai.

Debiutavę, kaip tuo metu atrodė, dar viena ankstyvų 2000-ųjų poppankiška grupė, jie nusprendė, kad vien garsiai groti ir rėkti negana. Atitrūkę nuo juodų akių ir kirpčių emo kultūros (kuriai išties niekada ir nepriklausė – vis dar atrodo kaip nuobodžiausi bičai gatvėje), jie pavertė šias tris raides meno forma.

Ilgos karjeros metu pasirinkę būti industrijos šešėlyje, bet maitinę klausytojus tuo, kas svarbiausia, – muzika, jie tapo labiau kultu nei muzikos grupe. Dauguma nežino, kas yra „Brand New“, didelė dalis paklausiusiųjų nesupranta, bet likusieji atiduos paskutinius dolerius, kad patektų į jų koncertus.

BRAND NEW Science Fiction

„Science Fiction“ grupės mitologiją tik dar labiau sustiprina. Klausytis šio albumo – it eiti pas psichoanalitiką. Ne veltui įžanginė daina, vaiduokliška „Lit Me Up“ prasideda paciento, įveikusio 400 valandų intensyvią terapiją, balso įrašu.

Grupės vokalistas Jesse Lacey pats patyrė depresiją ir apie ją rašo atvirai. Be-

Procrastinate! Music Traitors

Vasaros pabaigoje įvyko tai, ko nesitikėjo niekas: „Brand New“ albumas „Science Fiction“ pakilo į pirmąją vietą Amerikoje. Pirmas toks atvejis nuo 2000-ųjų grojančios Niujorko emo grupės istorijoje. Kartu ir pirmas nepriklausomoje įrašų kompanijoje išleistas albumas, šiemet pakilęs taip aukštai.

ne radijiškiausias albumo kūrinys „Can’t Get It Out“ kalba, kaip sirgdamas tiesiog negali ištraukti to spyglio, esančio viduje ir trukdančio judėti į priekį. Kad ir kaip norėtum. Iš kitų dainų autorių, kurie rašo apie savo psichines problemas, Jesse išsiskiria kūrybiškumu. Jo žodžius gali skaityti it prozą. „Brand New“ paradoksas visada buvo, kad jų muzikos klausytis yra savotiškai… smagu. Jų dainos gydo, o ne laidoja. „Science Fiction“ albume – ypač.

Jos melodingos, skirtingos ir žaismingos kaip jokiame kitame „Brand New“ įraše lig šiol. „Desert“ yra fankiškiausia grupės daina, neįsivaizduojama jokiame kitame grupės albume, „Could Never Be Heaven“ – gražiausia šiemet parašyta baladė, gigantiška „Same Logic / Teeth“ – pavyzdys, kaip grupė geba rašyti ilgas, kelių dalių emo operas (prisiminkite „Limousine“ ar „Good To Know That If I Ever Need Attention All I Have To Do Is Die“). Grupės albumą „The Devil And God Are Raging Inside Me“ galima laikyti emo muzikos viršūne, o „Science Fiction“ yra lygiavertis jo partneris. „Science Fiction“ – galbūt paskutinis „Brand New“ albumas. Tai būtų praradimas. Niekas šiandien negroja taip – laimingi žmonės, įsigiję bilietus į tuos kelis „Brand New“ koncertus Europoje.

Bet jeigu grupė išties nueis savo keliais, „Science Fiction“ yra geriausia įsivaizduojama pabaiga.

Geriausia daina: „Same Logic / Teeth“ 100

LITHUANIAN HIP-HOP LP Rinkinys

LCD SOUNDSYSTEM American Dream

Vinilo studija

THE WAR ON DRUGS A Deeper Understanding

Columbia

Atlantic

16 //

Paradoksas, kad nuo vinilo scratchinimo garso neatsiejamas lietuviškas hiphopas niekada nebuvo išleistas šiuo formatu. Klaida taisoma: Valdas – „Dee“ iš hiphopo dueto „Dee & Kamy“ sujungė jėgas su „Vinilo studija“ (šiemet jie perleido Teisučio Makačino ir „Saulės laikrodžio“ klasikinius vinilus) ir taip atsirado „Lithuanian Hip-Hop“, pirmoji lietuviško hiphopo kompiliacija patefonui. Didžiausias klausimas sudarant bet kokią kompiliaciją – ką palikti už grotuvo ribų. Faktas, kad visiems neįtiksi, bet kai kurie pasirinkimai stebina: čia nėra nei esminės naujojo lietuviško hiphopo grupės, areną surinkti gebančių „Lilo ir Innomine“, nėra ir „Tie geresni“ bernų ar traperio „Micro One“. Kita vertus, hiphopo bendruomenė nėra vieninga ir sujungti visus į vieną vinilą nerealistiška. Pagarba „Dee“, kad surinko tiek. Didesnė problema, kad kompiliacija apnuogina lietuviško hiphopo užsišaldymą laike. Nėra didelio skirtumo tarp to, kas skamba prieš dešimt metų išleistoje CD kompiliacijoje „Ultimatumas“, ir to, kaip dainos skamba čia. Lietuviškas hiphopas vis dar atrodo sukaltas pagal vieną formulę: panašus instrumentalas, panašūs posmeliai, panašūs priedainiai. Pasaulinės hiphopo tendencijos daugiau dėmesio skirti instrumentalui, o ne žodžiams, ritmus įvairinti įsileidžiant kitų žanrų garsus čia tarsi nepageidaujamos. Išskyrus kelis pavyzdžius, kaip Mesijaus ir „Munpauzn“ #TuTeroristas ar panašus į Drake „Meandi“ R&B, kompiliacija skamba stebėtinai monotoniškai. Kartais ir senojoje mokykloje gali atrasti kažką naujo, kaip žodžių žaidėjų „Jama & W“ kūrinys „Tamsiai šviesiai“, skrodžiantis lietuvių tautinę savimonę. Bet tokių pavyzdžių vis mažėja. Prieš Rugsėjo 1-ąją feisbukas juokavo: „Kodėl Lietuvos reperiai negalėtų būti mokytojais?

Nes niekas jų neklauso.“ Norint, kad pokštas nevirstų tiesa, lietuviškam hiphopui reikia išmokti keistis.

2011-aisiais paskelbti apie išsiskyrimą ir po penkerių metų sugrįžti nėra taip buka kaip SEL „paskutinių koncertų“ cirkas. Bet vis dėlto „LCD Soundsystem“ gerokai surizikavo savo reputacija, taip greitai vėl grįžę į sceną. Jie tam turėjo rimtą priežastį: anot grupės lyderio Jameso Murphy, pats Davidas Bowie jam patarė vėl groti (J.Murphy dirbo prie paskutinio D.Bowie albumo „Blackstar“). O kai D.Bowie duoda patarimą, turi įsiklausyti. J.Murphy sugrįžo. Jam reikėjo scenos. Bet ar 2017-aisiais scenai reikia „LCD Soundsystem“? Savo superritmingu, ironiškų žodžių šokroku grupė nustatė diskotekų muzikos standartą praėjusiam dešimtmečiui (prisiminkite „Daft Punk Is Playing In My House“). Bet šiandien J.Murphy yra 47-erių tėvas ir vyninės Niujorke savininkas.

Ar jis vis dar turi ką pasiūlyti šokiams? Naujasis grupės albumas „American Dream“ duoda dvejopą atsakymą.

Viena vertus, gera girdėti naujas grupės kompozicijas.

Standartas nesumenkintas. Kita vertus, naujienos skamba it iš stalčiaus paimtos neišleistos senosios dainos. Grupė tarsi užsišaldė laike ir šiandieniame šokių muzikos kontekste skamba senstelėjusiai. Nėra esminio skirtumo tarp „LCD Soundsystem“ debiutinio, tuomet laiką pralenkusio albumo 2005-aisiais, ir „American Dream“, išskyrus tai, kad J.Murphy žodžiai tapo tamsesni, o polėkio kūriniuose – mažiau. Jų dainos, primenančios „Talking Head“ kūrybą, yra tokios universalios, kad grupei patikėta būti pagrindine grupe „Coachella“ festivalio scenoje. Ir ten juos matyti gera. Šokių muzika neturėtų būti tik 20-mečių EDM prodiuserių reikalas. J.Murphy yra dešimtimis galvų kūrybingesnis. Tačiau klausant „American Dream“ nepaliauja kankinti mintis, kad jis galėtų padaryti kažką gerokai radikalesnio.

Reta dabarties roko grupė turi tokį atpažįstamą skambesį kaip iš Filadelfijos kilę „The War On Drugs“. Išgirsti pirmąsias naujojo albumo „A Deeper Understanding“ natas ir žinai, kad čia jie: nostalgiški, pulsuojantys ir keistai romantiški. Bet kartu grupės muzika, rodos, tokia girdėta. „Juk čia Springsteenas!“, – manysi išgirdęs ir būsi teisus. „The War On Drugs“ idealiai dera greta devintojo dešimtmečio roko – ne tik Boso, bet ir „Dire Straits“ ar net Bryano Adamso, kai šis nebūna per daug dramatiškas (retai). Tuo pat metu „A Deeper Understanding“ skamba labai šviežiai. Šios dainos užpildo kambarį, galvą ir širdį. Įrodymas, kad geriausia muzika jau sukurta, o dabarties grupės ją tik perkuria? Galbūt. Tačiau taip mąstydami nuvertintume Adamo Granducielo, grupės lyderio, talentą. Jis yra vienas mūsų dienų gitarų herojų. Studijos technika jam ne mažiau svarbi už dainų žodžius ar melodijas. Jo rašomos dainos daugiasluoksnės, ypač protingai parašytos ir išjaustos. Tokios, kad, norint atlikti jas gyvai, jam reikia penkių muzikantų komandos. Būti muzikos genijumi yra ir dovana, ir prakeiksmas. Susiklosčius kitoms aplinkybėms, A.Granducielo karjera galėjo pasukti Kevino Shieldso keliu, kai šis 20 metų neįrašė naujo „My Bloody Valentine“ albumo, nes vis nebuvo patenkintas tuo, ką girdėjo. Mums pasisekė, kad A.Granducielas iš studijos retkarčiais išlenda ir pasidalija su pasauliu kuo nors tokiu kaip „A Deeper Understanding“. Šis albumas duoda gilesnį supratimą apie daugelį dalykų.

Vienas jų – kad roko muzikai viskas yra gerai.

Geriausia daina: „Jama & W“ – „Tamsiai šviesiai“

Geriausia daina: „Other voices“

Geriausia daina: „Holding On“

© 37O

0° kisielius kefyras

70

100

79

100

92 100

70 100 absentas

spiritas

>> Svetur

Suvokti ir patirti fotografiją Rašė Jorė Janavičiūtė Nuotraukos Tomso Harjo

Tomas Mrazauskas – knygų dizaineris, gyvenantis Berlyne, neseniai įkūręs fotoknygų leidyklą „Brave Books“. Leidykla išleido dvi knygas: Michalo Iwanowskio „Clear of People“ ir Arnio Balcaus „Victory Park“, o rugsėjo viduryje pasirodys trečioji – Rosemarie Zens „As the Eye Wanders“. Susitikome Berlyno Vedingo rajone prie sumuštinių ir kalbėjomės apie savilaidą, fotoknygas ir tai, kas jose svarbiausia.

– Kaip atvykote į Berlyną?

– Autobusu. Taip galima daugiau bagažo pasiimti (šypsosi). Man Vilniuje trūko iššūkių, įdomesnių darbų, tad persikėliau į didesnį miestą. Greitai bus penkeri metai, kai aš gyvenu čia.

Kitas dalykas – sklaida. Kuruojant leidybos programą, nuolat bendraujant su blogeriais, knygynais, galerijomis lengviau pritraukti dėmesio naujoms knygoms.

– Teigiate, kad fotoalbumai yra kas kita nei fotoknygos. Kuo jie skiriasi?

– Galima sakyti, kad albumo erdvė labiau naudojama reprodukuoti ir eksponuoti fotografijoms. Vis dėlto knygas ar literatūrą esame labiau įpratę skaityti, tai nėra vien tik ekspozicija. Fotoknygoje pasakojama istorija, kuriama nuotaika, atmosfera ir tai daroma pasitelkiant tiek fotografiją, tiek dizainą.

– Primena kiną – vaizdai veikia kartu ir pasakoja istoriją.

– Taip, fotoknygos nereprezentuoja, o pasakoja vizualias istorijas. Kartais laikomasi priešingos strategijos – Balčius savo knygoje norėjo išvengti bet kokio naratyvo. Norėdamas išvengti naratyvo pirmiausia jo ieškai ir suradęs nukreipi žiūrovo dėmesį kita kryptimi. Ambicingas sumanymas. Jį norėjosi pastiprinti dizaino sprendimais, taip knygoje atsirado paslėptos erdvės bei kelios fotografijos, kurias galima išimti ir perkelti į kitą vietą, pakabinti ant sienos ar išvis išmesti.

18 // © 37O

„Victory Park“ serija fotografuota viename Rygos parke, kurio centre – paminklas sovietų armijai. To parko istorija spalvingesnė už Žaliąjį tiltą, kiekviena valdžia ten ką nors statė, griovė, šaudė, sodino, šventė. Visų įvykių niekaip nepavyktų sujungti į logišką seką. Naratyvo nėra, bet parkas yra. Arnis bando perprasti mūsų postsovietinį identitetą ir, man rodos, jam pavyko.

Fotoknygose mane labiausiai domina požiūris, istorijos pateikimo kampas. Iwanowskio šeima kilusi iš Vilniaus – fotografo senelis kartu su broliu sovietų armijos buvo išsiųsti į karo belaisvių stovyklą Kalugoje netoli Maskvos. Broliai pabėgo iš lagerio, pėsčiomis grįžo į Vilnių, bet šeima jau buvo pasitraukusi į Vroclavą.

Po beveik 70 metų Michalas, radęs senelio brolio nubraižytą žemėlapį, nuėjo tą patį atstumą nuo Kalugos į Vroclavą. Taip sukurta jo peizažų serija „Clear of People“.

– Ar dizaineris yra fotoknygos bendraautoris?

– Nelaikau savęs autoriumi. Man knygos autorius yra fotografas. „Brave Books“ knygų metrikose mano pavardės nėra išvis, na būtų beprotiška: leidėjas, sudarytojas ir dizaineris yra Mrazauskas. Rašau: sudarytojas ir dizaineris yra „Brave Books“, o tai yra visi žmonės, kurie prisidėjo kuriant knygą.

Svarbu rezultatas, o ne autorystė.

– Fotografija būna galerijoje, internete, knygoje. Kuo skiriasi jos veikimo būdai skirtingose erdvėse?

– Knygą galima pasiimti iš lentynos ir atversti kada tik panorėjus, nereikia laukti parodos ar keliauti į galeriją kur nors toli. Taip, fotografijų gausu internete, bet kiekvienas prietaisas, kiekvienas ekranas spalvas rodys savaip. Knyga yra kas kita. Jei išleista gyvo autoriaus, jis greičiausiai matė, kas yra

Kas daro knygą gerą?

Turbūt emocinio intelekto užtaisas. Turinys, kurį iš dalies suvoki, o iš dalies patiri. Ir dar knyga yra labai gera erdvė kelti klausimams.

Marco Eckardto nuotr.

– Kada ir kaip prasidėjo „Brave Books“?

– Prieš pusantrų metų. Norėjosi kurti erdvę jauniems, pradedantiems fotografams. Pirmą knygą leidžiantys fotografai paprastai būna atviresni paieškoms. Vertinu klasikinę fotografiją, bet visada norėjau dirbti su jaunomis idėjomis. Šiandien spauda (ar leidyba apskritai) nebėra joks elitinis dalykas, fotografai patys leidžia knygas. Pradedančiajam savilaida yra puikus būdas parodyti savo darbus platesnei auditorijai, tad norėjosi su jais dalytis patirtimi ir padėti išvengti klaidų, kurias jau darė kiti.

atspausdinta, greičiausiai jam patinka, todėl turime tiksliai autoriaus sumanymą perteikiantį kūrinį, kuris yra tokio dydžio, tame popieriuje, taip įrištas.

– Kodėl žmonės perka fotoknygas? Kodėl jos jiems reikalingos?

– Man atrodo, kad fotoknyga jaudina žmogų, kelia emocijas. Kas daro knygą gerą? Turbūt emocinio intelekto užtaisas. Turinys, kurį iš dalies suvoki, o iš dalies patiri. Ir dar knyga yra labai gera erdvė kelti klausimams.

>> ŪSAI

Laisvų žmonių miesto muziejaus direktorius

– Tai vienas iš dalykų, kurį šiuo metu gvildename su ekspertais. Ieškome, kokie yra tie esminiai Kauno istorijos aspektai. Aišku, vienas iš jų yra tarpukario modernizmas, bet galima rasti ir daugybę kitų. Tiek pažvelgus ir į tą patį LDK laikotarpį, reikia pastebėti, kad nuo XV a. pradžios Kaunas buvo laisvų žmonių miestas, jis turėjo savivaldą, laisvi miesto žmonės sprendė, kaip miestas turi atrodyti, kokia linkme turi vystytis. Ši dvasia tikrai išliko. Ir šiandien pažvelgus į Kauną galima matyti, kad čia gyvena laisvi žmonės.

– Dažnai miesto muziejai, atrodo, yra skirti užsienio svečiui, bet ne pačiam miestiečiui. Kaip manai, ko trūksta, kad muziejus būtų patrauklus ir lankomas pačių kauniečių? Koks turėtų būti jo turinys, kad būtų aktualus miesto bendruomenei, ne tik užsieniečiui?

– Kai gryninome muziejaus veiklos modelį, išskyrėme tris prioritetines lankytojų grupes: mokinius, šeimas ir miesto svečius. Gal miestiečius pritrauktų jau minėtas bendruomenės įtraukimas. Kai jie jaus, kad tai jų gyvenimo dalis. Svarbu, kad muziejus apimtų ir miesto aktualijas, ritmą, kuriuo mes šiandien gyvename. Dabar muziejuose perteikiama tik istorija ir labai dažnai ji pateikiama nepatraukliomis formomis. Tai ir atbaido miestiečius nuo jų lankymo. Jei žmonės jaustų, kad muziejus yra jiems kaip vieta, kur jie gali geriau suvokti save ir supančią aplinką, susidomėjimas labai išaugtų. Kalbant apie užsienio svečius, labai svarbu leisti jiems pažinti tiek Kauno, tiek Lietuvos valstybės ypatumus.

Norisi kurti ir pasiūlyti tokį unikalų turinį, kad miesto svečias, grįžęs į Berlyną ar Barseloną, galėtų pasakyti: va, tame Kauno muziejuje mačiau kažką tikrai labai įspūdingo.

– Ar, praėjus keliems vadovavimo mėnesiams, jauti spaudimą parodyti darbo rezultatus? Ir kaip sekasi?

– Spaudimas yra natūralus, nemažai kas paklausia. Elgiuosi pagal planą – pirmiausia imuosi pokyčių viduje, dirbu su personalu, tik tada pokyčiai išorėje galės veikti tikrai efektyviai. Aš buvau tam pasiruošęs. Atėjau galvodamas, kad nebus lengva, bet ėmiausi šito darbo su dideliu ryžtu. Jaučiu atsakomybę, bet ne baimę. O atsakomybė skatina į artėjančius pokyčius žiūrėti su džiaugsmu.

–

Kalbėjosi Edvinas Grin Nuotrauka Indrės Vailionytės

Koks jausmas būti Kauno miesto muziejaus direktoriumi, kai tau 24-eri, esi vilnietis, o Kauną pirmą kartą aplankei tik sulaukęs pilnametystės? Naujasis Kauno muziejaus direktorius Gabrielius Sužiedėlis laužo visus stereotipus ir puikiai tvarkosi. Ką gali žinoti, gal Liudo Mažylio atrastas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas šio jauno profesionalo dėka pateks būtent į Kauno muziejaus ekspoziciją.

– Tau 24 metai ir esi Kauno muziejaus direktorius. Kaip tai nutiko?

– Pabaigęs studijas dirbau viešosios politikos srityje. Atrodė, kad mano ateitis visiškai aiški. Tačiau nors ir dirbau viešojoje politikoje, pagrindinė akademinė kryptis man buvo ir yra politinė filosofija. Ketinau stoti į magistrantūrą ir toliau siekti akademinės karjeros. Planai pasikeitė, kai mano draugė pamatė skelbimą, kad Kauno miesto savivaldybė ieško Kauno muziejaus direktoriaus ir pasiūlė man užpildyti paraišką. Pagalvojau: kodėl gi ne? Aišku, tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Ši pozicija iš esmės susieja visas man patinkančias sritis – Kauno ir likusio pasaulio istoriją, filosofiją ir koncepcijų formavimą, viešąją politiką. Tikrai myliu šį miestą.

Dar prieš tapdamas muziejaus direktoriumi, su drauge galvojau apie persikraustymą į Kauną. Šis darbas turbūt yra kaip tik man.

20 // © 37O

– Mintyse programavai Kauną kaip tašką, kuriame kažkada atsidursi?

– Mano antroji pusė yra kaunietė, tad jau keletą metų čia lankausi labai dažnai. Tačiau turiu pabrėžti, kad iki tol, kol sukako 19–20 metų, buvau vienas iš daugelio vilniečių, kurie Kauną pamatydavo tik važiuodami į Palangą.

Visą laiką matydavau tik tuos pilkus Šilainių daugiabučius. Viskas ten atrodydavo taip baisu, o dar tas vilnietiškas folkloras, kaip Kaune viskas negerai ir panašiai. Kad ir kaip gėda būtų prisi-

pažinti, pirmą kartą į Kauną atvykau, kai buvau jau studentas. Pamačiau Senamiestį, Centrą ir iš karto susižavėjau miestu. Ėmiau lankytis čia vis dažniau, tyrinėjau miestą, daug apie jį skaičiau.

Vaikščiodavau po gatves, stengdavausi pamatyti vis kažką naujo. Ir dabar labai daug vaikštau. Būtent dėl to ir galvojau čia persikelti, dar nė negalvodamas apie direktoriaus pareigas. Kaunas man atrodo būtent toks miestas, kuriame aš norėčiau būti.

– Turbūt blogiausia, ką, susitikę akis į

akį, gali padaryti vilnietis ir kaunietis, – pradėti lyginti šiuos du miestus. Bet nevenkime šio klausimo. Kokių skirtumų pastebi?

– Labai mėgstu pabrėžti vieną aspektą, kurį pastebėjau jau seniau, galbūt prieš porą metų. Kaune žmonės yra daug labiau atsipalaidavę, daug labiau džiaugiasi gyvenimu, galbūt taip labai neskuba. Jiems geriau ramiau pereiti gatve, negu lėkti ir nepavėluoti. Vilnius – skubantis karjeristų miestas. Pagyvenus Vilniaus centre, dabar gyvenant Kauno centre, tie skirtumai labai matyti. Čia, Kaune, viskas tarsi plaukia sava vaga.

– Koks turėtų būti šiuolaikinis muziejus?

– Siaurinčiau klausimą: koks turėtų būti šiuolaikinis miesto muziejus?

O miesto muziejus, kaip ne kartą esu pabrėžęs, pirmiausia turėtų būti skir-

tas miesto bendruomenei. Toks, kuris traukia miestiečius ir leidžia jiems tapti ne tik muziejaus, bet ir miesto dalimi.

Kaune, atrodo, žengiama šia kryptimi.

Atrodo, vis dėlto dar trūksta daugybės žingsnių, kad tai būtų įgyvendinta.

Prieš formuodamas viziją, aš labai blaiviai ją įvertinau, nesistengiau perspausti ar pasiūlyti kažko, ko nemaniau galįs sukurti. Kartu aš nenoriu visko kurti vienas. Siekiu įtraukti Kauno istorikus, kultūros srities atstovus, muziejininkus, menotyrininkus, architektus, kitus specialistus, su kuriais diskutuoju, konsultuojuosi, kartu kuriame viziją.

Muziejuje turi atsispindėti ne tik praeities įvykiai, bet ir tam tikros aktualijos. Idealiausia, jei praeities įvykiai būtų susieti su tuo, kas aktualu ir šiandien.

Tarp istorijos ir dabarties. Kad istorija netaptų kažkokiu vadovėliniu objektu, ji turi būti naudojama kaip įrankis siekiant suvokti tam tikrus raidos procesus. Tam, kad suvoktume, kas esame mes, kad galėtume formuoti tam tikrą identitetą. Mano manymu, didžiausia bėda yra tai, kad Kaunas šiuo metu neturi kažkokios ryškios istorinės tapatybės. Kaunas išgyveno daugybę įvairių laikotarpių, tačiau negalėčiau sakyti, kad jie visi jungiasi į kažkokią aiškią liniją, kad būtų aišku, kas miestas yra ir kuo bus ateityje.

–

Vis dėlto, kaip manai, koks galėtų būti Kauno identitetas?

2022-aisiais Kaunas bus Europos kultūros sostine (KEKS). Ar muziejus tam ruošiasi?

– Manau, kad, susiklosčius tokiai situacijai, 2022 m. apskritai yra puiki paspirtis išsikelti uždavinius ir tikslus, žengti daug drąsiau ir daug toliau, nes tai labai svarbus miestui įvykis. Kauno muziejus gali puikiai prie to prisidėti. KEKS atstovai taip pat prisideda prie muziejaus pertvarkos diskusijų, teikia rekomendacijas. Jau esame įsitraukę į bendradarbiavimo projektus, labai dėl to džiaugiamės, tai puiki proga.

– Kuo norėjai būti užaugęs? Negi muziejaus direktoriumi?

– Nesvajojau būti nei direktoriumi, nei prezidentu. Kalbant atvirai, kokių 5–6 metų svajojau būti policininku arba kareiviu. Bet, aišku, vėliau interesai keitėsi. Norėjau būti ir architektu, ir istoriku.

Kaunas man atrodo būtent toks miestas, kuriame aš norėčiau būti.

– Ką veikia Gabrielius, kai nusivelka kostiumą ir nekuria muziejaus pertvarkos plano?

– Domiuosi daugybe veiklų, aišku, kiek leidžia laikas. Šoku lindihopą, užsiimu analogine fotografija. Gaila, kad turbūt nuo tada, kai pradėjau vadovauti muziejui, nespėjau užfiksuoti nė vieno kadro, bet gal dar pavyks. Sugalvojau, kad reikės pasiimti fotoaparatą einant į darbą. Laisvalaikiu daug skaitau, klausausi muzikos, groju keliais instrumentais. Stengiuosi, kiek įmanoma, domėtis istoriniais tyrimais, neatsilikti profesijos srityje.

– Šių metų vienas svarbiausių įvykis – Liudas Mažylis atrado Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Ar tai įeis į Kauno muziejaus istoriją? O gal papildys ir ekspoziciją?

– Aktualijos, kaip minėjau, yra labai svarbus muziejaus aspektas. L.Mažylio atradimas yra puikus to aktualumo pavyzdys. Manau, kad atnaujinant ekspoziciją tikrai skirsime tam dėmesio, ypač valstybės šimtmečio kontekste. O jei tik leis galimybės ir galėsime užtikrinti saugos reikalavimus, tikrai mielai priimsime Aktą eksponuoti ir parodyti visuomenei.

>> Po pasaulį

Lietaus žemėje Nuotraukos ir tekstas Auksės Podolskytės

Kavos aparatas purškia, čiužena laikraščių puslapiai, šilta. Už lango atsidaro krautuvėlės, atvežamos prekės.

Santjago de Kompostelos senamiestis, Zona vieja, dar tik bunda. Atsiveria durys ir į kavinę įžengia keli šviesiaplaukiai vyrai su lazdomis rankose ir kuprinėmis ant pečių. Piligrimai, pagalvoju. Priešais mane viena po kitos ant baro išsirikiuoja keturios lėkštelės, kur po minutės garuoja café con leche, arba kava su pienu, populiariausias karštasis gėrimas Ispanijoje.

V

yresnio amžiaus padavėjas su manimi nedaugžodžiauja, tik tarsteli: „Uno cincuenta.“ Sumoku pusantro euro ir mūsų bendravimas baigiasi, o tuo metu prie naujų lankytojų puodelių pričiuožia lėkštutė su krūva palmeritas sausainių. Pusryčiai Ispanijoje dažniausiai saldūs ir, palyginti su sočia kiaušiniene, kuklūs. „Buenos días“, – sakau sau, diena prasideda. Begurkšnodama kavą pagalvoju, kad žmonės čia, Santjage, kurį vietiniai sutrumpintai vadina lyg Čilės sostinę arba tiesiog Kompostela, turi laiko išgerti kavos. Mieste nėra nė vieno didžiojo kavos išsinešti tinklo, todėl gatvėje popieriniais puodeliais ginkluotų praeivių nepamatysi. Žmonės įpratę kavos gėrimu mėgautis – tai proga susitikti su draugais, pakeliui į darbą stabtelėti ir perversti laikraštį (vyresni žmonės vis dar perka ir skaito popierinę spaudą) ar pabūti vienam su savomis mintimis. Ar tai pasipriešinimas šiuolaikinėms madoms? Nemanau, greičiausiai tiesiog malonus įprotis ir būdas socializuotis, kurio nesinori keisti net ir tada, kai regiono ir apskritai šalies ekonomikos situacija nėra gera. Praėjusiais metais Galisijos gyventojų nedarbo rodiklis buvo aukščiausias iš visų Šiaurės regionų (Astūrija, Kantabrija ir Baskija), tačiau vis tiek mažesnis nei šalies pietinėje dalyje, Kanarų salose ar Afrikos žemyne esančioje Seutoje.

22 // © 37O

Pradžia Ispanijos šiaurės širdyje – Santjago de Komposteloje – praleidau kiek daugiau nei dešimt mėnesių, savanoriavau. Kiekvieną dieną šiltuoju laikotarpiu, arba turistų sezonu, girdėdavau ar matydavau atžygiuojančius piligrimus – išvargusius, dainuojančius, permirkusius nuo lietaus. Kadangi gyvenau San Pedro rajone, mano manymu, jaukiausioje miesto dalyje, besiglaudžiančioje prie senamiesčio, žygiuotojus sutikdavau nuolat – eidama į šalimais esančią kepyklą, laukdama autobuso stotelėje ar tiesiog besižvalgydama pro balkoną. Šv.Jokūbo kelią nuėję piligrimai mieste ilgai neužtrunka. Visas jėgas atidavę pakeliui, per porą dienų atsigauna ir traukiniu ar lėktuvu keliauja namo. Vieną dvejus metus po pasaulį keliaujančią moterį, ėjusią dalį Kelio, buvau priėmusi keletui dienų apsistoti pas save, po to Keliu ėjo mano draugai. Greitai persisotinusi piligrimystės nusprendžiau, kad tol, kol čia gyvensiu, prie žygiuotojų būrio tikrai neprisijungsiu. Galisijos regionas yra kur kas daugiau nei tik El Camino de Santiago, kaip kad Ispanija yra daugiau nei paelija, sangrija, korida, siesta ir flamenkas. Ispanija yra labai skirtinga, kiekvienas regionas – lyg atskira šalis. Užtenka prisiminti tai, kad čia yra keturios oficialios kalbos. Rašydama

„kalba“ būtent ją, o ne dialektą, turiu omenyje. Geriau nesuklysti – vietiniai kaipmat įsižeis. Jei nors kiek suprantate ispaniškai, gana greitai pastebėsite, kad gatvių pavadinimai, meniu ir įvairios iškabos šiame šiaurės rytuose esančiame regione parašyti ne bendrine kalba, o kita. Žmonės čia vartoja vietinę galisų kalbą. Apie baskų ar už nepriklausomybę aršiausiai kovojančių katalonų kalbą daugelis yra girdėję, tačiau galisų, esu tikra, girdėta nedaugeliui. Gallego stipriai primena portugalų.

Joje gausu garso „š“, kuris rašomas „x“, prie daugelio bendrinės ispanų kalbos žodžių pridedama priesaga „iño”. Vietiniai draugai visuomet sakydavo, kad supranta portugališkai. Susikalbėjimas vyksta šitaip: portugalai kalba portugališkai, o galisai – galisų kalba. Priežastis ta, kad anksčiau Galisijos regionas ir Šiaurės Portugalija buvo viena valstybė, kur visi kalbėjo viena kalba.

Vietiniai iki šiol jaučia simpatiją kaimynei ir būtent ten vyksta atostogauti. Be to, Portugalijoje pigiau. Portas, iki kurio nuo Santjago nuvažiuoti automobiliu galima per keletą valandų, dažnai tampa vieta praleisti savaitgalį, o Madeira, Lisabona ar Portugalijos pietūs ilgesnių atostogų taškais.

Ne tik kalba sieja galisus ir portugalus, bet ir melancholiškas ilgesys, vadinamas saudade. Portugalai sentimentus tam, kas buvo, arba tam, kas toli, yra plačiai apdainavę. Nostalgiškiems

Prisitaikyti prie vietos gyvenimo būdo reiškė perimti tam tikrus įpročius, pavyzdžiui, vėliau keltis, vėlai grįžti namo ar dažnai lankytis kavinėse ir baruose.

jausmams žmogui, kurio nebėra, vietoms, kurios toli, ateičiai, kuri neaiški, ar įvykiui, kuris nebepasikartos, apibūdinti galisai naudoja žodžius saudade ir morriña. Abu jie yra sinonimai, tačiau morriña nurodo į ilgesį tėviškei ar tai, kas su ja susiję. Nemaža dalis galisų skirtingais laikotarpiais

neatsiejama nuo tapas, vieno ar kelių kąsnių užkandžių, kurie, akcentuoju, Galisijoje ir dar keliuose Ispanijos regionuose prie gėrimų tradiciškai yra nemokami. Prie kavos patiekiamas puraus biskvitinio pyrago gabalėlis (isp. bizcocho esponjoso) ar, tarkime, dvi churros, apibarstytos cukrumi. Prie gaiviųjų ar alkoholinių gėrimų įprastai atnešama sūdytų žemės riešutų, alyvuogių ar bulvių traškučių. Tačiau restoranuose ar užkandinėse tapas būna kur kas kūrybiškesnis ar sotesnis užkandis – nedidelė lėkštelė avinžirnių troškinio, ispaniško mėsos, žuvies ar daržovių pyrago (isp. empanada) gabalėlis. Kai kuriose užeigose tapas galima pasirinkti ar, be abejonės, nusipirkti. Užkandis, persmeigtas mediniu pagaliuku, turi kitą pavadinimą – pinchos. Taigi po poros gėrimų ir keleto užkandžių dažnai net nevakarieniaudavau. Maistas čia labai svarbus, prie stalo praleidžiama nemažai laiko, todėl ir suvalgoma daug.

emigravo į Lotynų Ameriką, Europą, o vėliau į kitas Ispanijos vietoves dėl sunkių gyvenimo sąlygų regione, todėl sąvokos apibūdina tais laikais atsiradusią vidinę būseną. Išvykę vyrai paliko savo vaikus ir žmonas, kurios, kaip rašė žymi vietos poetė Rosalia de Castro, tapo gyvų ir mirusių našlėmis.

Adaptacija Apsiprasti ir pasijusti „vietine“ Santjage nebuvo labai sunku. Ilgainiui gatvėse atsirado pažįstamų veidų, mintinai žinojau netgi išmaldos prašytojus. Šiame nedideliame beveik 100 tūkst. gyventojų turinčiame mieste man svarbiausia buvo išmokti bendrinę (kastilų) kalbą, nes daugelis gyventojų angliškai kalba taip, kad pašnekėti daugiau, nei kaip kam sekasi, nepavyksta, nekalbant apie vyresnius žmones, kurie apskritai dažnai kreipiasi vietine kalba (galisų). Iki dabar prisimenu tą kartą, kai pirmąkart atvykau į centrą, kuriame savanoriavau. Nepaisant šlykštaus oro tą dieną, mano būsimas kolega, kuris turėjo kalbėti angliškai, iš tikrųjų vargiai galėjo papasakoti, ką veiksiu.

Pastaraisiais metais šios kalbos mokosi visi, kas netingi. Tuo pati įsitikinau suaugusiesiems vesdama pasikalbėji-

mus anglų kalba ir keletą mėnesių privačiai šios kalbos mokydama vaikus.

Mano jauniausia mokinė buvo trimetė, o vyriausias – virš 70 metų pensininkas. Anglų kalbos stovyklos, „Baby English“ užsiėmimai, papildomos pamokos – organizuojama labai daug veiklų vaikams, skirtų susipažindinti su anglų kalba. Apskritai, ispanai į savo atžalų išsilavinimą ne tik investuoja nemažai pinigų, bet ir apkrauna kita popamokine veikla. Pamenu, kaip aštuonmetė Carmen sakė neturinti laiko ateiti į centre mano organizuojamus užsiėmimus, nes kiekvieną dieną po pamokų lanko būrelius. Su kitos aštuonmetės mama susitarėme, kad anglų kalbos pamoką vesiu vienąkart per savaitę, nes kitomis dienomis jos duktė Carlota užsiėmusi. Tai tik keli pavyzdžiai.

Prisitaikyti prie vietos gyvenimo būdo reiškė perimti tam tikrus įpročius, pavyzdžiui, vėliau keltis, vėlai grįžti namo ar dažnai lankytis kavinėse ir baruose.

O kaip nesilankysi, kai net kaimeliuose yra bent po vieną kavinę, o mieste jų pilna ant kiekvieno kampo! Čia niekas neina į svečius (jei ir ateina, tai nenusiauna batų), nes susitinkama kavinėse ir baruose. Ispanijos kavinių kultūra

Pastebėjimai Po kurio laiko priėjau išvadą, kad tarp Galisijos ar netgi visos Ispanijos šiaurės pakrantės galima rasti panašumų su Lietuva. Iki šiol taip manau. Įsivaizduokite ispanišką Lietuvos versiją: žaluma ir miškai lieka, tik pridėkite šiek tiek daugiau ir aukštesnių kalvų, vandenyno gaudesio ir didesnių kriauklių pakrantėse. Žmonės palyginti su Andalūzijos gyventojais, kur kas santūresni, svetimų žmonių taip paprastai neprisileidžia. Žiemą čia šaltoka, tačiau sniego nėra, o jei būna, tai pasninga valandą ir lengvu baltu sluoksniu padabinta katedra ar senamiestis kaipmat atsiduria socialiniuose tinkluose. Kiekvienas sutiks, kad Galisijoje oras kaprizingas, – regioną galima vadinti lietaus žeme. Todėl pagrindinis aksesuaras mieste yra skėtis. Kai kas gali nustebti kavinėse, parduotuvėse, bankuose ir kitur išvydęs specialius stovus – dėklus skėčiams, kai kur jie netgi rakinami. Užraktas ne veltui, mat skėčius paprasta supainioti.

Apskritai geriausia į šią apsaugą nuo lietaus daug neinvestuoti. Vietiniai Galisiją vadina vieta „onde a choiva é arte“ (liet. kur lietus yra menas). Menas ar ne menas, keliaujančiajam ne taip svarbu. Faktas, kad Santjago de Kompostela yra vienas lietingiausių miestų Europoje, aktualesnis. Tik nereikia baimintis. Oras mieste keičiasi labai daž-

nai: po lietaus pasirodo saulė, o po to gali būti, kad pakapsės ir vėl. Juokinga, tačiau vos išvykus iš miesto oro sąlygos kaipmat pasikeičia. Taigi oro kaprizai įveikiami.

Prieš atvažiuodama į Galisiją maniau, kad vasaros savaitgalius galėsiu leisti maudydamasi. Deja, naiviai apsirikau.

Nors iki vandenyno nuvažiuoti galima per pusvalandį, tačiau vanduo jame ledinis. Dažniausiai visą laiką leisdavau ant smėlio, tačiau nė karto nenusivyliau, nes paplūdimių ir pakrančių grožis pakeri. Tiesa, nuvažiuoti iki kai kurių paplūdimių galima tik automobiliu, todėl iki šiol žymusis Playa de las Catedrales paplūdimys taip ir liko neaplankytas. Šiaurės rytuose esančio regiono žaluma hipnotizuoja. Miškai, kur medžiai apraizgyti vijokliais, atrodo tarsi neįžengiamos girios iš filmų. Žinomiausias ispanų režisierius Pedro Almodóvaras, kurio patys ispanai nemėgsta, dalį savo naujausios juostos, kurią praėjusiais metais rodė Lietuvos kino teatrai, filmavo Galisijoje. Komentuodamas filmą „Chuljeta“ (Julieta, 2016) jis sakė, kad Galisijos peizažas dėl turimo dramatiškumo ir stiprybės yra lyg atskiras filmo veikėjas. Žiūrint šį filmą man kaipmat sukilo prisiminimai. Redes miestelyje filmuodamas P.Almodóvaras sudėjo nemažai Galisiją reprezentuojančių ženklų: parodė atšiaurų mažakalbių vietinių charakterį, į svetainės lentynas sustatė vietinę „Sargadelos“ keramiką, o vieną iš pagrindinių veikėjų, kaip tuo metu regione buvo įprasta, pavertė žveju. Nuo Franko diktatūros laikų (jis, beje, kilęs iš Galisijos) vyraujančios nuostatos, kad regionas agrarinis ir atsilikęs, o jo gyventojai – kaimiečiai, dar gajos.

Tiesa, anksčiau pagrindinės veiklos regione buvo žvejyba ir žemdirbystė, tačiau laikui bėgant situacija pasikeitė.

Apskritai kiekvieno regiono gyventojai randa, kaip pašiepti likusius. Pavyzdžiui, baskams dėl anksčiau teroristinės organizacijos ETA įgyvendintų sprogdinimų ir ginkluotų išpuolių vis dar retkarčiais priklijuojama teroristų etiketė. Visus stereotipus apie Andalūzijos, Baskijos ir Katalonijos gyventojus gana gerai atskleidžia dvi populiarios ispaniškos komedijos „Ispaniška afera“ (Ocho apellidos vascos) dalys. Kalbama, kad trečiojoje sagos dalyje gali būti pašiepiama Galisija.

>> Raidžių dėlionės

Beata Tiškevič: mėgstu turėti daug laisvo laiko Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Neringos Rekašiūtės

Aktorės Beatos Tiškevič talentų ir profesijų sąraše greit galėsime rašyti ir žodį „rašytoja“, nes šią vasarą ji pasinėrė į kūrybą ir visas gyvenimiškas patirtis sudėjo į pirmąją savo knygą pavadinimu „Vyvenimas“.

Apie ką ji? Beata pasakoja, kad dar būdama maža mergaitė norėjo kalbėti apie tai, kas ją skaudina ir atrodo nesąžininga. Regis, augant šio noro ne tik nepamiršo, bet ir įgyvendina kalbėdama jai svarbiomis ir aktualiomis temomis radijo laidose, feisbuke bei būsimoje knygoje.

– Esi televizijos ir radijo laidų vedėja, aktorė, rašytoja, dar dalyvauji socialiniame projekte „Moterys kalba“, dirbi ir komunikacijos agentūroje. Kaip viską spėji? Ar lieka laiko sau?

– Dalies darbų atsisakiau. Iš komunikacijos agentūros išėjau dėl to, kad norėjau turėti daugiau laisvo laiko ir erdvės savo pačios kūrybai. Šį sezoną projektų televizijoje taip pat neturiu. Iš dviejų radijo laidų pasilikau vieną. Vaidinu dviejuose spektakliuose. Socialiniams projektams irgi paskelbiau pertrauką. Tad čia tikriausiai tik iš šalies viskas taip įspūdingai skamba. Gyvenime viskas atrodo paprastai – aš mėgstu turėti daug laisvo laiko, tylos akimirkų, dienų, kai nereikia nieko daryti ir niekur eiti. Nemėgstu skubėti ir būti nuolat užimta – tai tokia iliuzija, kuri man asocijuojasi su bėgimu nuo pačios savęs. Nieko gero.

– Ką šios veiklos davė ir kuo jos svarbios tau kaip asmenybei?

– Čia labai plati tema. Manau, kad tai, kas esu dabar, yra daugelio šių veiklų rezultatas. Turiu daugiau patirties, žinių, drąsos, paprasčiau žiūriu į daugumą dalykų – vien dėl to, kad išdrįsau save realizuoti vienur ar kitur.

– Kam šiuo metu skiri daugiausia laiko?

– Daugiausia laiko šiuo metu skiriu savo kūrybai ir vidiniam kūrėjui. Daug svarstau, ką norėčiau kurti, kaip, kokios temos man įdomios. Kalbuosi su savo baimėmis, vidiniais drakonais, bandau atsikratyti nuostatų, kurios atėjo ne iš manęs, o iš aplinkos, identifikuoti tas, kurios trukdo, ir mandagiai jų paprašyti palikti mano galvą ramybėje (šypsosi).

– Šią vasarą parašei knygą pavadinimu „Vyvenimas“. Kada ir kaip atsirado pirmoji mintis parašyti knygą?

– Prieš kelerius metus. Supratau, kad gyvenime sukaupiau nemažai patirties, kuria norėčiau pasidalyti su žmonėmis. Bandžiau tai daryti feisbuke, laidose, bet niekur tai netilpo! Suvokiau, kad tai turi būti knyga. Bet tai atidėliojau – nepatogu, nedrąsu, keista, kvaila.

Man labai padėjo sekėjai, kurie labai dažnai užsimindavo, kad norėtų perskaityti mano knygą. Mano draugų nenuilstamas tikėjimas manimi taip pat labai drąsino. Be to, sutikdavau daug žmonių, kurie man pagiežingai sakydavo: „Smagu tau, kad taip pasisekė gyvenime“, jaunos merginos man rašė laiškus, kaip norėtų būti mano vietoje.

Supratau, kad čia yra šioks toks neaiškumas – užsimaniau žmonėms papasa-

koti, kas mane suformavo, kokias kliūtis man teko įveikti tam, kad būčiau ten, kur esu šiandien.

– Dažnai sakoma, kad knygose atsispindi dalis rašytojo pasaulėžiūros, jausmų ar išgyvenimų. Kas sudėta tavo knygoje?

– Ten sudėtas mano vyvenimas. Parašiau viską, ką maniau, kad privalu perduoti ar įgarsinti žmonėms.

– Ar neišgyvenai to jausmo, kad rašydama tarsi atidavei dalelę savęs?

– Aš ne dalelę atidaviau – o labai labai didelę dalį. Iš dalies jaučiuosi dabar tuščia. Bet gamtoje nuolatos vyksta tėkmė – po viską sušaldančios žiemos vis tiek pražysta gėlės. Taip ir žmogaus kūrybinis šaltinis – jeigu negailėdamas pasidaliji, sukuri, atiduodi, kurį laiką išgyveni tuštumą, kuri vėliau ima gražiai ir vaisingai pildytis naujomis temomis, mąstymu, žanrais.

– Sakei, kad rašei visą vasarą. Kas buvo sudėtingiausia kūrybiniame procese?

– Sudėtingiausia buvo tiesiog imti ir rašyti. Tai truko ilgiausiai. Kelerius metus dėliojausi mintyse sakinius, pasakojimus, istorijas, tad, kai pagaliau pasiryžau tai daryti, man nebuvo abejonių ar spėlionių, apie ką rašyti. Buvo puikių dienų, kai švytėdavau iš laimės nuo to, ką parašiau. Ir sunkesnių, kai atrodė, kad viskas, ką rašau, yra šūdas. Bet, pasikalbėjusi su draugais, kurie irgi ku-

ria, supratau, kad tai natūrali kūrybinio proceso kreivė. Tik kai pats esi jos blaškomas, tai priimti reikalinga didelė valia ir stiprybė.

– Kada prasidės knygos pristatymo renginiai ir galėsime matyti ją knygynų lentynose?

– Jau išsirinkau leidyklą. Džiaugsiuosi, jeigu knyga pasirodys lapkritį ar gruodį.

– Ko tikėjaisi rašydama savo knygą?

– Tikiuosi, kad ji paskatins žmones kalbėtis tarpusavyje mano paliestomis temomis. Norėčiau, kad atsirastų daugiau atvirumo ir taikos, savęs bei kitų priėmimo. Norėčiau, kad žmonės, perskaitę knygą, sugalvotų su kuo nors susitaikyti ir pajustų paprastą meilės viskam,

Kai buvau maža mergaitė, labai norėjau kalbėti apie tai, kas mane skaudina, kas atrodo nesąžininga, o kai užaugau, gavau mikrofoną ir eterį ir, manau, kad puikiai vykdau tos mergaitės misiją.

kas vyksta ar įvyko, jausmą. Aišku, labai labai noriu, kad parduotume tiražą. Tai reikštų, kad aktualu, reikia, smagu! Labai džiaugčiausi, jeigu žmonės man pasakytų: „Tai, ką tu parašei, man yra labai artima“ arba „Tai pakeitė mano požiūrį į vieną ar kitą dalyką.“ – Ką paminėtum kaip didžiausią savo pasiekimą profesinėje veikloje? O ką įvardytum kaip didžiausius gyvenimo pasiekimus?

– Profesinėje veikloje, manau yra du didžiausi pasiekimai – kad visiškai įveikiau scenos baimę ir kad pagaliau parašiau knygą. O gyvenimo pasiekimai – kad pagaliau išmokau plaukti ir kad aplink mane yra nuostabūs, šilti žmonės, su kuriais jaučiuosi saugi, rami bei mylima. Nežinau, ar aš pritraukiau, ar jie kažkaip patys atėjo.

– Ar panašiai įsivaizdavai savo ateitį prieš, pavyzdžiui, dešimt metų arba kai buvai maža mergaitė?

– Aš visada buvau žmogus, turintis didelių svajonių. Kai buvau maža mergaitė, labai norėjau kalbėti apie tai, kas mane skaudina, kas atrodo nesąžininga, o kai užaugau, gavau mikrofoną ir eterį ir, manau, kad puikiai vykdau tos mergaitės misiją.

– Kokius planuoji kirus projektus po knygos išleidimo?

– Toliau planuose – dvasinė ramybė ir vingiuotas kūrėjo kelias (šypsosi).

>> už kadro

Visa griaunanti krizė Rašė Auksė Podolskytė

Sulaukęs gerų kritikų atsiliepimų, susišlavęs 6 statulėles apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ ir apkeliavęs užsienio kino festivalius, režisieriaus Andriaus Blaževičiaus debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Šventasis“ („The Saint“, 2016) rugsėjo 22 d. pasirodo Lietuvos kino teatruose. Iki šiol filmą pamatyti galėjo tik nedaugelis žiūrovų – Lietuvoje vienas seansas buvo surengtas kino festivalyje „Kino pavasaris“. Filme pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Marius Repšys pasakoja, kad „Šventasis“ – daugiau nei tik filmas apie krizę. Anot jo, tai alternatyva, perspjovusi visus.

– Scenoje esi dešimt metų. Tavo karjerai buvo labai svarbus Vandalo vaidmuo „Išvaryme“. Kaip manai, kokią vietą užims Vyto vaidmuo?

– Tašką užsidėsiu, bet kine kitaip nei teatre. Gali puikiai suvaidinti, tačiau tai labai daug ko nelemia, kad po to tave daugiau kur kviestų. Po „Išvarymo“ visi pamatė spektaklį ir kvietė: „Matėme tave „Išvaryme“. Norime, kad dalyvautum mūsų projekte ir elgtumeisi taip, kaip ten.“

F

ilmo veiksmas rutuliojasi 2008aisiais. Lietuvos provincijos miestelyje su šeima gyvenančiam Vytui – apie 30. Devynerius metus jis dirba mechaniku, kol vieną dieną jį ir grupelę kolegų atleidžia iš darbo.

Iškart pasireiškia krizės griaunamoji galia – braška šeimos pamatai, prasideda vidiniai konfliktai, kyla finansinių sunkumų, plinta depresyvios nuotaikos, keičiasi vertybės.

– Ar dažnai eini į kiną?

– Aš turiu du vaikus. Dar nusipirkau kalbančią Žako papūgą. Tai, sakykim, kad namuose trys vaikai (juokiasi). Be to, man labai patinka šachmatai. Tad, nors norėčiau, bet kinui laiko nelieka. Dabar, matyt, kad „Viaplay“ užsisakysiu. Ten yra labai gerų dalykų, pasistengsiu žiūrėti.

– Mariau, filme juntama religijos tema – tiek pavadinime, tiek jo siužete. Žinau, kad esi tikintis. Nuo kada? Gal šis filmas sustiprino tavo tikėjimą?

– Tikėjimas – keistas dalykas. Kiekvienas žmogus tiki savaip. Nemanau, kad reikia eiti į bažnyčią, kad tikėtum. Gali tikėti ir namie, net stipriau nei tas, kuris vaikšto į bažnyčią. Kažkada buvau Amerikoje pas brolį, jis – pastorius.

Būdamas ten patekau į labai tikinčių žmonių ratą ir nuo to laiko aš visai kitaip pradėjau žiūrėti į šitą reikalą.

– Kai randi progą, kokį filmą renkiesi?

– Stengiuosi pažiūrėti lietuviškus filmus, bet labai dažnai nusiviliu. Ne dėl to, kad aš išpuikęs. Lietuvoje nėra kino mokyklos. Nėra kas mokytų kine vaidinti, režisuoti ar montuoti kiną. Galima sakyti, kad visi savamoksliai. Andrius labai domisi kinu – skaito, daug žiūri, mokosi iš kitų. Nemanau, kad jis daug išmoko akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) – aut. past.). Lietuvoje net nėra tokių, kurie gerai rašytų scenarijus. Dabar man labai nepatinka, kad mūsų kine filmus „kepa“ – per du mėnesius parašo scenarijų, per dvi savaites nufilmuoja, per mėnesį sumontuoja ir rodo. „Šventojo“ scenarijų rašė 3–4 metus, mėnesį filmavome ir metus montavome.

– Nusivylęs, be vilties. Tai savybės, apibrėžiančios tavo personažo Vyto būseną. Kaip jį kūrei? Apie kokias jo charakterio savybes mąstei?

– Prieš filmavimą ir jo metu išgyvenau labai smarkią asmeninę krizę. Tai buvo gyvybės ir mirties klausimas. Tada mano tikslas buvo nusifilmuoti. Tačiau ši būsena labai tiko filmui. Kalbant apie personažą, jis paprastas bičas, be jokių ambicijų, truputėlį plaukiantis pasroviui, priklausantis pilkai masei.

– Koks jis? Melancholiškas? Draugiškas? Ar geras žmogus?

– Jis visoks: kartais romantiškas, kartais piktas ar niūrus. Žmogus juk nebūna vien blogas. Apskritai žmogus yra geras, tačiau ateina momentas, kai jam nesiseka, kažkas jį išmuša iš vėžių, tuomet jis tampa kitoks. Aš nekūriau vienaplanio vaidmens. Kurdamas personažą turi galvoti apie kelis planus – koks jis gali būti esant vienai ar kitai situacijai, kokios muzikos klausosi, kokį maistą mėgsta, kokią kavą geria. Yra labai gera Davido Sucheto knyga. Jis 25-erius metus vaidino Erkiulį Puaro ir apie tai, kaip kūrė šį personažą, parašė knygą. Pasakiška! Aprašė kiekvieną detalę: kaip eina, kokį vyną geria jo personažas. Tai man labai įdomu.

26 // © 37O

– Minėjai, kad ir pats buvai patekęs į krizinę situaciją, todėl suprantu, kad kurdamas personažą daugiausia rėmeisi asmenine patirtimi. Galbūt vaidmeniui teko kaip nors papildomai ruoštis, pavyzdžiui, ką nors skaityti?

– Ne, tuo metu aš nieko neskaičiau, tik smarkiai sportavau. Kai filmavimai užtrukdavo ilgiau, visąlaik nervindavausi, kad negaliu nueiti į sporto salę (juokiasi).

„Šventasis“ yra kaip Nekrošiaus spektaklis.

Prieš ir filmavimo metu išgyvenau labai smarkią asmeninę krizę. Tai buvo gyvybės ir mirties klausimas.

– Filmavimai vyko ne tik Vilniuje, bet ir Markučiuose, Lentvaryje. Kaip sekėsi ten? Ar nebuvo jokių incidentų?

– Ne, yra buvę baisiau. Na, nebent, kai filmavome Fabijoniškėse. Ten policiją kviesdavo, pro langą rėkdavo, kad susidoros, ir pan. Kartais tekdavo nutraukti filmavimus, nes žmonėms trukdė lempų šviesa.

– Su Andriumi dirbai ne pirmą kartą.

Esate draugai?

– To labai norėčiau (juokiasi). Mūsų ryšys yra labai glaudus ir geras. Juo kaip režisieriumi aš visiškai pasitikiu. Visuomet sutariame puikiai, nebūna jokių konfliktų. Suprantu, ką jis nori pasakyti, mane jis irgi supranta. Andrius yra labai lankstus.

– Ar ateityje dar dirbsite kartu?

– Aš esu tik aktorius (juokiasi). Esu nuo visų priklausomas. Kaip šuo. Jeigu mane pakvies, žinoma, kad sutiksiu.

– Ar kol kas tokių kvietimų nėra?

– Jis minėjo, kad turi vieną vaidmenį, bet sakė, kad labai mažą.

– Nuo filmavimo praėjo nemažai laiko.

Kiek kartų matei filmą? Kaip keitėsi tavo požiūris po kiekvienos peržiūros?

– Mačiau du ar tris kartus... Manau, kad du. Kai žiūri į save ekrane, vertini visai kitaip. Žiūriu, kaip vaidinau. Filmas yra gilus. Nėra vienaplanis, yra antras dugnas, tai gerai. Lietuvos kine tai reta. Jis yra daugiau nei tik apie krizę.

– Ar esi patenkintas rezultatu?

– Jau perskaitęs scenarijų mačiau, kas ten bus. Suvaidinęs ir pamatęs filmą, gavau tai, ko tikėjausi. Tikrai nebuvo taip, kad sakyčiau: „Galvojau, kad bus vienaip, o yra…“ Nes yra buvę, kai su Andriumi filmavome vieną diplominį trumpametražį. Buvo labai prastai nufilmuotas, mane nuvylė. Bet „Šventasis“ ne. Ši alternatyva perspjovė visus.

– Ar lauki rugsėjo 22-osios, kai filmas bus pradedamas rodyti kino teatruose?

– Žinoma, laukiu. Man įdomu, ką galvos žiūrovai, nes filmas labai išreklamuotas – 6 gervės, Metų filmas. Daugelis kažko tikisi. Bet tai nėra pramoginis filmas. Jame yra ir juokingų, ir graudžių vietų, bet jis neskirtas pramogai. Kaip yra „Domino“ teatras ir Nekrošiaus, tai

– Kokie lietuviški filmai tau paliko didžiausią įspūdį?

– „Riešutų duona“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Zero“, „Zero II“, „Redirected / Už Lietuvą!“... Galiu pasakyti, kas labai nepatiko. Ai, gal ne (juokiasi). „12 kėdžių“ – pats blogiausias filmas (juokiasi). Taip tikrai negalima daryti, bent iš pagarbos tam romanui. Tai yra tiesiog neetiška.

– Tačiau pats juk esi filmavęsis ir komerciniuose projektuose. Pavyzdžiui, Tado Vidmanto. Kaip save motyvuoji?

– Su T.Vidmantu aš seniai pažįstamas, su juo smagu dirbti. Be to, idėja buvo visai įdomi. Bet ten bėda buvo ta, kad visi susirinkę žmonės skirtingi, mes neturėjome jokių repeticijų – kaip bus, taip bus. Vienas vienaip juokauja, kitas subtilesnis, trečias persistengia. Man atrodo, kad ten nesuėjo galai.

– Ką dabar veiki? Ir kokie artimiausi planai?

– Dabar dar atostogauju, bet šiandien repetuosiu pas Saulių Baradinską, vaidinsiu jo filme. Televiziniai projektai – dar klausimas. Žinoma, toliau vaidinsiu ir repetuosiu teatre.

>> eiti ar neiti Rašė Jūratė Juškaitė Nuotrauka Laimos Stasiulionytės

KINAS

Vilniuje prasideda LGBT* festivalis „Kreivės“. Rengėjai pristato vaizdinių ir renginių spektrą, kuriame dūžta popkultūros išpopuliarintos dėžutės ir aiškios kategorijos. Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“ startuoja rugsėjo 14 d. ir siūlo ilgąjį savaitgalį su kokybiška LGBT* kultūra – filmais, kūrybos skaitymais, kreivu vakarėliu ir menininko iš Ukrainos paroda. Įėjimas į renginius – auka nuo 1 cento. Apie šių metų „Kreivių“ naujoves ir renginius kalbamės su festivalio organizatoriais Alvyda Šinušaite ir Augustu Čičeliu.

Festivalis, kurio dėmesio centre – „LGBT“* patirtys – Trumpinys LGBT – lesbietės, gėjai, biseksualai, translyčiai – Lietuvoje daugeliui jau pažįstamas. Lietuviškai save vadinate LGBT* festivaliu, o kalbėdami apie festivalį anglų kalba naudojate ir žodį queer. Koks skirtumas tarp šių terminų ir kodėl vartojate abu?

Augustas: Trumpinys LGBT yra gana varžantis, jis pasiūlo aiškiai įrėmintas, mažai lanksčias kategorijas. Ne visi translyčiai ir neheteroseksualūs žmonės į tas keturias raides telpa ar nori tilpti – žmonių patirtys kur kas įvairesnės. LGBT* (su žvaigždute) leidžia jiems patiems apibrėžti savo tapatybę, pabrėžia seksualinių, lyčių tapatybių ir išraiškų spektrą.

Alvyda: O angliškas terminas queer yra platesnis nei LGBT. Norėtume festivalį ir lietuviškai taip vadinti, tačiau sunku rasti gerą vertimą tiek dėl queer istorinio konteksto, tiek dėl jo reikšmės daugiasluoksniškumo. Seniau anglų kalboje žodis queer reiškė keistuolį pačia blogiausia prasme ir buvo naudojamas neheteroseksualiems žmonėms apibūdinti – būti pavadintu queer reiškė būti nepaprastai pažemintam. Prieš maždaug 50 metų, prasidėjus LGBT judėjimui JAV, nuspręsta atsiimti šį žodį ir pradėti jį naudoti kaip tiesiog įprastą žodį apibūdinti neheteroseksualiems žmonėms. Taip jis pamažu įgavo priešinimosi heteronormatyvumui – įsivaizdavimui, kad heteroseksualumas yra viena teisinga orientacija, ideologija – prasmę, kuri vėliau dar labiau išsiplėtė. Šiandien queer dažnai reiškia ir priešinimąsi bet kokiam normatyvumui – bandymui sudėlioti žmones į dėžutes, ir kapitalizmo kritiką.

Augustas: Taip atsispirdami nuo queer idėjos, 2014 m. pirmą kartą surengėme „Kreives“. Pats žodis „kreivės“ mums atrodo gerai atspindintis queer dvasią – ne toks ankštas kaip LGBT*, net ir su žvaigždute, mažiau įrėminantis.

28 //

Alvyda: Dar pridėčiau, kad nepaisant to, jog turime nemažai festivalių, kurių ekranuose kalbama ir LGBT* temomis, norisi turėti tokį, kuriame platus queer patirčių spektras būtų dėmesio centre. „Kreivės“ siekia pristatyti besijungiančių, susikertančių, prasilenkiančių LGBT* žmonių įvairovę.

© 37O

– „Kreivės“ vyks jau ketvirtą kartą. Savo komunikacijoje bandote artėti link queer. Ką dar naujo siūlysite auditorijai?

Augustas: Šiemet pirmą kartą rengiame konkursinę trumpametražių filmų programą ir įsteigėme publikos apdovanojimą. Kai atrinkinėjome filmus praėjusiais metais, filmų kūrėjai programai pasiūlė apie 1 200 trumpametražių filmų. Beprotiškai daug! Tarp jų buvo daug prastos kokybės filmų, bet buvo ir nepaprastai įdomių bei originalių. Supratome, kad jauniems, talentingiems režisieriams trumpametražiai filmai yra startinė galimybė sukurti kažką įdomaus ir būti už tai įvertintiems, turint labai mažai pinigų. Mums erdvės suteikimas queer kūrėjams, kurių idėjos dėl savo nestandartiškumo ir nesitaikymo prie popkultūros standartų niekada nepritrauks didelių pinigų ir didžiųjų kino festivalių dėmesio – vienas svarbiausių festivalio tikslų. Šiais metais nusprendėme gauti iš žiūrovų atsakymą, kas jiems patinka, įsteigdami publikos apdovanojimą.

Tiek dėl žmonių, kurie ateina į mūsų festivalį, tiek dėl savęs pačių – kad suprastume, kaip žmonės vertina tai, ką atrenkame ir žiūrime ne vieną kartą.

– Neretai trumpametražiai filmai, ypač LGBT* tematikos, bent jau man asocijuojasi ne tik su menku biudžetu, bet ir su ne itin aukšta menine kokybe. Kokius reikalavimus keliate savo atrinktoms „trumpikėms“?

Alvyda: Klausimas dėl LGBT* tematikos filmų kokybės ir atrankos mums visada iškyla. Kai kurie filmai kelia svarbias problemas ar siūlo naujų idėjų, bet menine prasme galbūt nėra tokie stiprūs. Arba atvirkščiai – meninė forma įdomi, bet idėjos plėtotės kartais pritrūksta. Tačiau į tai žiūrime kaip į pranašumą ir galimybę pritraukti skirtingais dalykais besidominčias auditorijas. Mums, organizatoriams, be galo smalsu, kaip filmus – juos atrinkinėdami praleidome ne vieną bemiegę naktį – įvertins ir „Kreivių“ žiuri nariai, kurioje šiais metais yra ir „Sangailės vasarą“ režisavusi Alantė Kavaitė.

– Kokie jūsų pačių favoritai?

Augustas: Šiais metais daugiau dėmesio skiriame translytiškumui ir patirtims, kurios yra susijusios su lyties tapaty-

bėmis. Tam turime specialią programą „Transpektyvos“. Vienas šios programos filmų „Panelė Rosewood“ šiek tiek šokiruodamas, bet kartu labai jautriai pateikia translytiškumo temą ir pasakoja apie tai, kaip kartais nelengva būti savimi. Kartu pagrindinė filmo veikėja akcentuoja empatiją ir norą suprasti, įsijausti. Kitas mano labai mėgstamas filmas – režisieriaus Bruce La Bruce „Misandristės“. Daug kam šis filmas gali pasirodyti belekoks, bet iš tikrųjų jis yra labai apgalvotas. Ankstesniuose savo filmuose Bruce La Bruce labai dažnai jungdavo meninio filmo estetiką ir gėjų pornografiją, šį kartą jis savo dėmesį sutelkė į moteris. Kai kurie interneto puslapiai šį filmą įtraukė į geriausių lesbietiškų filmų dešimtuką, bet „Misandristės“ yra labai specifinė juosta, man atrodo, ji gali ir labai patikti, ir labai nepatikti.

Alvyda: O aš papasakosiu apie tai, kas man yra įstrigę iš konkursinės programos. Rodysime filmą iš Vengrijos „Graži figūra“, kuris ne tik kalba apie lyties išraiškos ir lyties suvokimo klausimus, bet kartu žiūrovui pasiūlo pažvelgti ir į pasmerktą, socialiai nepriimtiną jausmą, kai mokyklos valytoja įsimyli mokinę. Aš filmus dažnai vertinu galvodama apie tai, kaip jie mane emociškai veikia. „Graži figūra“ yra vienas tų, kuris paliko norą svarstyti, o kaip tas žmogus toliau gyvena.

– Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“ yra ne tik kino festivalis. Kokie renginiai vyks ne kino teatro salėje?

Augustas: Galima sakyti, kad rugsėjo 14–18 d. savo lankytojams siūlome ilgąjį savaitgalį. Ketvirtadienį, rugsėjo 14 d., atidarydami festivalį pakviesime ir į menininko iš Ukrainos Antono Kayuko parodą „Vaidmenyse“. Pasitelkdamas 1954–1956 m. Lietuvoje leisto žurnalo „Kinas“ iliustracijas, Antonas svarsto, kaip kultūrinės klišės veikia viešą nuomonę, ją formuoja, o pakeitus kontekstą, abstraktūs draugystės, darbo ir kitų situacijų kadrai iš kultinių kino juostų gali įgyti visai naują reikšmę. Ją bus galima pamatyti iki festivalio pabaigos „Skalvijos“ kino centre. Penktadienį vyks kreivas vakarėlis kartu su kolektyvu „Gender Wrongs“ – Vilniuje besitreniruojančia queer krepšinio komanda, kuri organizuoja vakarėlius iki paryčių, o už surinktas aukas keliauja į queer krepšinio turnyrus. Sekmadienį kviesime į nakvynės namus „Jamaika“, kur „Kreivuose skaitymuose“ skaitysime tiek savo, tiek kitų kūrybą.

Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“ vyks rugsėjo 14–18 d. kino centre „Skalvija“ ir kitose Vilniaus erdvėse.

>> eiti ar neiti

Teatro sezono startui – „Sirenos“ Rašė Goda Dapšytė

Jau tapo įprasta, kad teatro sezono pradžią Vilniuje žymi ne premjeros, o tarptautiniai renginiai. Didžiausias jų – jau keturioliktąjį kartą vyksiantis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, šiemet prieš spektaklius kviečiantis išsijungti ne tik mobiliuosius telefonus, bet ir išankstines nuostatas.

Į Vilnių atvežamo, Latvijoje sukurto spektaklio režisierius iš Rusijos Kirilas Serebrenikovas garsėja kaip inovatyvus ir talentingas teatro bei kino kūrėjas, šiais metais jis tapo Europos teatro sąjungos prizo už „Naująją teatro realybę“ laureatu. Šiuo metu Europos šalių dienraščiuose ir televizijose bene dažniausiai minimu menininku jis tapo ne dėl šio įvertinimo.

K.Serebrenikovas neseniai buvo suimtas ir šiuo metu gyvena namų arešto sąlygomis. Režisierių oficialusis Rusijos režimas kaltina valstybinių lėšų švaistymu, teigdamas, kad prestižiniam Rusijos teatro apdovanojimui „Auksinė kaukė“ nominuotas jo spektaklis niekada nebuvo sukurtas ar rodytas. Režimo kritikai teigia, kad toks likimas režisierių ištiko dėl visada atvirai išsakomos Kremliaus kritikos ir tokiais iš piršto laužtais kaltinimais siekiama susidoroti su valdžiai nepatogia režisieriaus asmenybe. Tad „Sirenos“ taps viena iš retų galimybių susipažinti su šio režisieriaus kūryba.

P

rovokuojančio teatro apologetės „Sirenos“ neretai sostinės publikai pristato socialinio, dokumentinio ir kitas susimąstyti priverčiančias bei žiūrovo kėdėje atsipalaiduoti neleidžiančias teatro formas ir neįprastus spektaklius, kurie turėtų bent šiek tiek išjudinti susirinkusiųjų įsitikinimus.

Atrodo, kad šių nuostatų festivalio rengėjai ketina laikytis ir šiemet.

Svečių programa Bene daugiausia nuostabos ir klausimų turėtų kelti monospektaklio MDLSX veikėja(s). Na, bent jau (ir, atrodo, kad vis dar) Lietuvoje (jei klystu, tai tuo geriau). Italų trupės MOTUS pristatomas spektaklis MDLSX, kurio pavadinimas, kaip nesunku atspėti, šifruotinas „middle sex“ (lietuviškai „vidurinioji lytis“) – tai Cal asmeniniai prisiminimai ir praeities liudijimai. Spektaklyje vaidina vietoje nenustygstanti aktorė Silvia Calderoni.

Atrodo, kad spektaklis balansuoja ties realybės ir fikcijos riba, nes žiūrovams nepasakoja personažo istorijos, tačiau nepateikia ir autentiškos aktorės patirties, tad klausimas, kiek spektaklyje fikcijos, o kiek realybės, lieka neatsakytas kaip klausimas, ar scenoje vyras, ar moteris, bei dar vienas klausimas, kodėl mums tai vis dar taip stipriai rūpi.

Ne mažiau klausimų turėtų sukelti, o gal ir atsakymų pateikti kitas „Sirenų“ užsienio programos akcentas – „NACHLASS, kambariai be žmonių“. Šveicarų teatro „Vidy“ ir unikaliosios vokiečių teatro grupės „Rimini Protokoll“ bendras darbas – tai pasirengimui mirti skirta instaliacija. Vienas naujausių Lietuvoje ne pirmą kartą spektaklius pristatančių dokumentinio teatro kūrėjų darbas – tai pasakojimas be žmonių, bet apie žmones, tai pokalbiai apie mirtį, kalbant apie gyvenimą.

Svantensonams iš Malmės. Ši pjesė pirmą kartą Lietuvoje pristatyta dar 2005 m., bet didesnio dėmesio tuomet nesulaukė. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį ji pastatyta arba viešai perskaityta žiūrovams Anglijoje, Slovėnijoje, JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, net Naujojoje Zelandijoje.

Lietuviškosios „Sirenos“ Lietuviškąją festivalio programą sudaro aštuoni dramos spektakliai ir viena opera. Pastaroji, greta naujausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Oskaro Koršunovo teatro ir Artūro Areimos teatro spektaklių, bene labiausiai intriguoja. Apie

„Artimas miestas“. Kristapo Kalno nuotr.

„Teatro atminimo akmenys“. Felixo Grünschloßo nuotr.

„MDLSX“. Renato Mangolin nuotr.

30 //

30 //

© 37O

© 370

Tiems, kuriuos domina istorija, turėtų patikti kitas vokiečių dokumentinio teatro kūrinys „Teatro atminimo akmenys“.

Režisierius Hansas Werneris Kroesingeris kartu su dramaturge Regine Dura, pasitelkę Karlsrūhės valstybinio teatro dokumentus, rekonstravo antisemitinės diskriminacijos procesus, kai po 1933 m. iš teatro buvo atleisti aktoriai ir kiti kūrybinio personalo darbuotojai, po to sekė suėmimai, tremtis, savižudybės, koncentracijos stovyklos ar slapstymąsis emigracijoje. Žiūrovų akivaizdoje atgis vis dar aktualios ir vis dar labai skaudžios istorijos pamokos apie greta esančiųjų žiaurumą ir kančią.

spektaklio „Gyvenimo imitacija“. Spektaklyje gvildenama ne pati poetiškiausia situacija: vyras, atvykęs iškeldinti vienišos moters, netikėtai susiduria su kliūtimis ir yra priverstas atsigręžti į savo sąmonę. Be to, po truputį ima aiškėti, kokias tamsias paslaptis slepia apleistas butas ir su kuo teks susidurti naujiems jo gyventojams. Apsilankysiančiųjų spektaklyje laukia kvapą gniaužiantis netikėtumas, ir tai jums garantuojame.

Nevertėtų praleisti ir hiperrealistinio vengrų režisieriaus Kornélio Mundruczó

Na, o bene didžiausia šių metų programos intriga – Latvijos nacionalinio

dramos teatro spektaklis „Artimas miestas“ pagal garsiausio šiuolaikinio lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Realios žinutės laikraštyje apie moterį, gyvenusią dvigubą gyvenimą jūros tiltu sujungtose Malmėje ir Kopenhagoje, įkvėpta pjesė pasakoja apie porą, pasiekusią amžių, kai, pasak pjesės autoriaus, svajoti tampa pavojinga, ir jei iki tol neišmokai derinti svajonės su realybe, tavęs laukia didelės problemos. Taip, pasak dramaturgo, atsitiko šios pjesės herojams Svantei ir Anikai

prekybos centro kasininkes pasakojančia šiuolaikine opera „Geros dienos“ išgarsėjęs damų trio – kompozitorė Lina Lapelytė, dramaturgė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė – pristatys atostogautojų istorijas operoje „Saulė ir jūra“. Scenoje atkuriama smėlėto paplūdimio atmosfera, o iš poilsiautojų pasakojimų konstruojamas visuotinės ekosistemos choras. Unikalus dokumentikos ir fikcijos, realizmo ir poezijos derinys pirmajam šio trio darbui operai „Geros dienos!“ pelnė 6 prestižinius apdovanojimus, kūrinys pristatytas pasauliniuose muzikos, teatro ir operos festivaliuose JAV, Kinijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Portugalijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Todėl galima tikėtis, kad naujasis jų darbas savo kelionę po festivalius ir teatrų sales dar tik pradeda. Tad vertėtų paskubėti ir būti vienais pirmųjų, išgirdusių šį netradicinį chorą.

Nuostatas išjungti ir iššūkius priimti festivalis „Sirenos“ kviečia rugsėjo 28 – spalio 13 d., visą festivalio programą ir informaciją apie bilietus rasite www.sirenos.lt

>> eiti ar neiti

Parodos

Paminkliniai eksperimentai Kaune Nuotrauka iš asmeninio archyvo Kalbėjosi Edvinas Grin

Paulina Eglė Pukytė – menininkė, rašytoja, eseistė, 11-osios Kauno bienalės kuratorė.

Ji sąmoningai renkasi neefektingas, beveik nematomas menines strategijas ir išnaudoja atsitiktinumus, ji veikia kaip meno ir gyvenimo tarpininkė, kultūrinės patirties vertėja ir transliuotoja, reabilituojanti tai, kas tarsi nereikšminga ir nerimta, bet žiauriai žmogiška.

Netrukus Kaune prasidėsiančioje bienalėje ji kartu su solidžia menininkų komanda pasikėsins į viešas miesto erdves ir paminklus.

– Kaip gimė idėja šių metų bienalę skirti paminklų permąstymui ir viešoms erdvėms?

– Pastaraisiais metais paminklų klausimas gerokai suaktualėjo ne tik Lietuvoje (nugriovus Žaliojo tilto skulptūras, kurios net nebuvo paminklai, bet kažkodėl visuomenės akyse ėmė ir staiga jais tapo, ginčijantis dėl paminklo Jonui Basanavičiui, reikalaujant statyti raitelį Lukiškių aikštėje, planuojant masinį paminklinimą Lietuvos šimtmečiui), bet ir kituose Europos, Afrikos, artimųjų Rytų miestuose. Kas galėjo tikėtis, kad net Jungtinėse Valstijose prasidės paminklų griovimas ir karštos diskusijos, kas geriau: nugriauti ar palikti? O gal turėtume manyti atvirkščiai – kodėl to nevyko iki šiol? Kodėl tik dabar? Arba kodėl kaip tik dabar?

32 //

32 //

© 37O

© 370

– Esate rašytoja, kuratorė ir kultūros kritikė. Laviruojate tarp skirtingų me-

– Teigiate, kad jūsų tikslas, jog su meno kūriniais susidurtų atsitiktiniai praeiviai, ne tik kultūros vartotojai. Todėl Kauno bienalėje šiemet išvysime daug kūrinių viešose miesto erdvėse, specialiai pritaikytų miestui ir jo erdvėms. Ar nemanote, kad po Kauną apsupusių aktualijų dėl medžių kirtimo, „Kauno akcentų“, gatvės meno konkursų, toks ėjimas bus interpretuojamas kaip dar viena nedemokratiška intervencija į miesto kūną. Galbūt to ir siekiate?

– Jau minėjau interviu „7 meno dienoms“, bet pakartosiu ir čia, nes klausiate apie medžius, – dabar manau, kad geriausia būtų buvę atvežti į 11-ają Kauno bienalę vieną vienintelį kūrinį – Josepho Beuyso „7000 ąžuolų pasodinimas“. Jis buvo skirtas 7-ajai parodai „Documenta“ Kaselyje 1982 m., po to išplito ir į kitus miestus. Deja, bienalė nėra greito reagavimo renginys.

Tikrai nesiekiu nedemokratiškos intervencijos į miesto kūną. Jau anksčiau pastebėjau, kad daug kas painioja šiemetę Kauno bienalę su „Kauno akcentais“, nors šie projektai neturi nieko bendra, išskyrus ėjimą į viešąsias erdves. Bet mano parodos tikslas yra visai kitoks, sakyčiau, net priešingas. Mano kuruojama paroda nesiekia pristatyti mieste naujų objektų, prie kurių būtų galima tiesiog nusifotografuoti, atvirkščiai, kviečia atidžiau įsižiūrėti į įvairias Kauno vietas, į užmirštą istoriją, į Kaune esančius ir nesančius paminklus.

– Kokios jūsų, kaip kuratorės, strategijos ir tikslai?

– Vienas iš svarbių kuratorinių šios parodos tikslų – praplėsti visuomenės akiratį paminklų klausimu, skatinti kitokių, šiuolaikiškesnių, konceptualesnių, aktualesnių paminklų galimybę. Todėl pakviečiau menininkus siūlyti kuo įvairesnes paminklinimo strategijas. Norėčiau, kad mieste egzistuotų paminklai, kurie būtų tam tikra siekiamybė, kad jie atsivertų tik tiems, kuriems yra reikalingi. Siekiu, kad su menu ne tik susidurtų, bet ir jį patirtų žmonės, kurie paprastai nesilanko šiuolaikinio meno parodose.

Mes, Lietuvoje, regis, jau viską, ką atseit reikėjo, nugriovėme, viską, kas prieš tai buvo nugriauta, atstatėme, tad sunku suprasti, kodėl naujieji, dabar statomi paminklai yra lygiai tokie pat kaip tie nugriautieji ir kodėl mūsų nepasiekia kitur seniai egzistuojančios šiuolaikiškesnės paminklinimo idėjos ir strategijos? Kodėl net abstraktūs paminklai, nekalbant jau apie konceptualius, plačiajai publikai atrodo įžeidžiantys ir netinkami įamžinti tokioms abstrakčioms idėjoms kaip laisvė? Ar paminklai labiau padeda prisiminti, ar kaip tik užmiršti? Ką reikėtų prisiminti, o ką palikti ramybėje?

– Kokius fizinius ar menamus paminklus labiausiai norisi sugriauti ar pastatyti?

– Labai geras klausimas. Iškart pradėjau galvoti: ką čia tokio šlykštesnio norėčiau nugriauti, juk tikrai turėtų būti ką. Bet taip ir nesugalvojau. Tiesą sakant, man nesinori paminklų nei griauti, nei statyti. O mums, atrodo, vis dėlto reikia paminklų. Tačiau matant, kokių paminklų pageidauja plačioji publika, darosi nyku. Todėl ši bienalė skirta paminkliniams eksperimentams, net provokacijoms. Atsiras paminklai Jurgiui Mačiūnui, Adomui Mickevičiui, Emmai Goldman, „Didžiosios akcijos“ Kauno gete aukoms, tremtiniams, bet jų nestatysime..

ną su vietos tyrimų atvykusiais menininkais turėjau puikią progą susipažinti su miestu artimiau (nors esu čia lankiusis ir vaikystėje pas gimines, ir kai dėsčiau Kauno dailės institute), ir tuo labai džiaugiuosi. Be to, tai mano mamos vaikystės miestas, įvairiausių jos istorijų veiksmo vieta. Visi kūriniai bus įvietintos instaliacijos, taigi sukurti ne tik specialiai Kaunui, bet ir specialiai konkrečioms viešoms erdvėms. O pasigilinti į Kauną leidau ir patiems bienalės menininkams. Žinoma, labai įsigilinti jie neturėjo nei laiko nei galimybių, bet man kaip tik buvo įdomus jų nekaltas (be išankstinio nusistatymo) žvilgsnis į šį miestą – ką pirmiausia pastebės, kas jiems atrodys svarbu, kas keista, kas kvaila. Be to, kai kuriuos menininkus kviečiau dėl jų jau esamo ryšio su Kaunu, pavyzdžiui, Dainius Liškevičius gimė Kaune, Jonas Oškinis gimė ir gyvena Kaune, britės Jenny Kagan tėvai gimė ir užaugo Kaune ir iš jo per plauką išsigelbėjo. Šiems menininkams Kaunas neabejotinai yra svarbus.

Ar paminklai labiau padeda prisiminti, ar kaip tik užmiršti? Ką reikėtų prisiminti, o ką palikti ramybėje?

dijų, bet kalbate susijusiomis temomis.

Kokios jų jums svarbiausios? Ar pasitelkiate skirtingas meno sritis, nes viena neįmanoma išsakyti visų turimų idėjų?

– Manau, kad menininkui labai svarbu kartais išeiti iš savo komforto zonos, imtis dar neišbandytų dalykų, rizikuoti. Kita vertus, nesu linkusi imtis to, kur nemanau esanti kompetentinga. Kuruoti Kauno bienalę man buvo didelis iššūkis, niekada nebūčiau pati sugalvojusi to daryti. Bet dabar labai džiaugiuosi, kad priėmiau šį kvietimą. Ėmiausi jos kaip savo meninio projek-

to. Skirtingos medijos suteikia kitokių, naujų galimybių, praplečia regos lauką, pasiūlo ir idėjų. Bet manau, kad visa mano kūrybinė veikla yra neišvengiamai persmelkta mano stiliaus, ir tie, kurie žino mano kūrybą, šioje bienalėje taip pat atpažins mano prisilietimą.

– Gyvenate tarp Londono ir Vilniaus. O šiemet esate pakviesta kuruoti Kauno bienalę. Koks jūsų santykis su Kaunu?

Pasirinkta tema reikalauja giliau išmanyti vietinį kontekstą. Su kokiais sunkumais susidūrėte?

– Važinėdama ir vaikščiodama po Kau-

– Ko tikėtis ir nepraleisti šių metų bienalėje?

– Šių metų bienalės kūriniai bus įvairiausiose Kauno vietose, jų ieškoti teks su žemėlapiu, kuris bus bienalės tinklalapyje ir parodos leidinyje. Su kūriniais galbūt susidursite ir netyčia, netikėtai.

Jei kur nors ant namo sienos, durų, šaligatvio pamatysite mūsų oranžinę elipsę, žinokite, kad greta yra bienalės kūrinys. Didžiausias mūsų projektas bus Karo muziejaus sodelyje – jo vargu ar nepastebėsite, bet bus ir tokių, kuriems pamatyti reikės nemažai atidos ir šiek tiek pastangų. Kada nors po rugsėjo 15-osios praeikite pro Prisikėlimo bažnyčią 3 val., 12 val. – Demokratų gatve. Prisėskite „Sodros“ laukiamajame A.Mickevičiaus gatvėje, nusipirkite ką nors „Aibės“ parduotuvėje Vilijampolėje, pastovėkite prie Laisvės al. 29-ojo namo, pasivaikščiokite palei žydų kapinių tvorą Žaliakalnyje ir pirmuoju geležinkelio stoties peronu. A.Mapu gatvėje gausite užduotį, o Santakoje – pranešimą Morzės signalu (jei turite išmanųjį telefoną, galėsite ten jį ir iššifruoti). Būtinai aplankykite Sophie Calle parodą Kauno paveikslų galerijoje ir perskaitykite jos užrašytus Rytų Berlyno gyventojų žodžius – berlyniečiai visai tokie patys kaip mes.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Asfaltas vėsta, grįžtame į miestą. Daugiau betono, daugiau metalo, daugiau benzino kvapo. Miesto architektūra susimaišiusi su žmonėmis.

Urbanistika, kurią pratęsia mūsų kasdien nešiojami daiktai. Cemento juvelyrika, telpanti tarp pirštų, kultiniai marškinėliai su gatvės mados ikonomis, industrinis varžtelis boltas ir aštri juvelyrika senamiesčio deivėms ir dievams bei interneto paranojos įkvėpta drabužių kolekcija, padedanti užsimaskuoti mieste, lyg tikras miesto kamufliažas. .. . .

Marškinėliai „EGYBOY“

LIETUVA / AUSTRALIJA Diz. Egidijus ir Remigijus Praspaliauskai www.egy-boy.com

Kultiniai „Egyboy“ marškinėliai su didmiesčių dievais – vokiečių dizaineriu Karlu Lagerfeldu, pankuojančia fašioniste Anna Wintourpunk, fluorescenciniu Andy Warholu, legendiniu dailininku PaCemento juvelyrika „CELSIUS 273“

Aštri juvelyrika „NO MORE“

–273 °C. Temperatūra, kurią pasiekus, išnyksta bet kokia gyvybės forma. Tyla ir amžinybė.

Be vandens, be menkiausios egzistencijos užuomazgos. Sterili būsena, neturinti laiko, minčių, bet kruopščiai sauganti savyje slapčiausias visatos paslaptis ir įkvepianti kurti miestų utopijas. „CELSIUS 273“ – tarp betoninių gatvių ir žmonėse besiveržiančių ugnikalnių sukurti miestų eskizai, telpantys tarp pirštų. Daug laipsnių, cemento ir dar keleto slaptų ingredientų juvelyrika – tai miestų architektūra, telpanti delne.

Aštri juvelyrika nuodėmingiems žmonėms, senamiesčio deivėms ir dievams. Vamzdžiai ant pirštų, išlieti iš šalto sidabro. Kryžius, kuris neapsaugos nuo pragaro velnių, bet velniškai gerai atrodys. Iš naujo nubrėžtas sidabrinis Bermudų trikampis, toks pats pavojingas ir paslaptingas, tik dabar ant krūtinės. Prancūziška porelė auskarų. Su tokiais trofėjais miestas tavo. Jokio drovumo, nes NO MORE juvelyrika seksualumą perkėlė į kitą lygį.

LIETUVA Diz. Gerda Liudvinavičiūtė FB: CELSIUS 273

LIETUVA Diz. Ugnė Martinaitytė www.ohmy.lt

„Egyboy“ nuotr.

LIETUVA Diz. NO MORE www.nomoreaccessories.com

NO MORE nuotr.

Vaido Jokubausko nuotr.

Drabužių kolekcija „Data-Paranoia“

blo Picasso ir kitais kultūros veikėjais, įskaitant smurfu virtūsį 2Pac ir Jėzaus statulą, šokinėjančią per virvutę. Gatvės menas ateina su 2017ųjų kolekcija „Let the beast control your body!“.

MANFRED+CRACCO laikrodis ŠVEICARIJA www.laikrodziucentras.lt

Stilingi ir skrupulingai ištobulinti minimalistinio stiliaus MANFRED+CRACCO laikrodžiai – naujovė Lietuvoje. Laikrodžių spalvų įvairovė su gausybe keičiamų dirželių užtikrins galimybę papildyti kiekvieno įvaizdį derinant tiek su oficialia, tiek ir laisvalaikio apranga. Šveicariška kokybė ir minimalistinis idealumas traukte traukia pasimatuoti, o pasimatavus – per amžius nešioti. Šio laikrodžio ilgaamžiškumą užtikrina safyrinis stikliukas, plieninis korpusas, šveicariški komponentai ir „Laikrodžių centro“ suteikiama 24 mėnesių garantija.

Aksesuarai „B URBAN.“

LIETUVA Diz. Kęstutis Navickas, Arūnas Paulauskas FB: B Urban.

34 // © 37O

Technologijos. Ateitis. Privatumas. Baimė. Kameros… Jūs matote jas visur, stebinčias, pasiklausančias, įrašančias. Miestas žino viską apie jus.

Internetas žino viską apie jus. Neįmanoma kontroliuoti informacijos. Bet kas gali jumis manipuliuoti. Šalutinis interneto efektas. Norisi ištrinti save. Taip ištinka XXI a. paranoja, tapusi esmine drabužių kolekcijos, skirtos tikriems miesto nomadams, idėja.

Nuo sporto iki mados – tik vienas smūgis. Geriausias visų laikų mūsų šalies badmintonininkas Kęstutis Navickas, vos badmintono raketę ir plunksnelę padėjęs į šalį, kartu su verslo partneriu Arūnu Paulausku sukūrė unisex urbanistinio stiliaus aksesuarų liniją „b urban.“ Kelių skirtingų spalvų metalo (juodos, sidabro ir aukso) varžtelis boltas, pakabintas ant odinės virvutės, tapo minimalistiniu pakabuku, dabinančiu tiek vaikinų, tiek merginų drabužius.

OHMY nuotr.

Deimantės Dubauskaitės nuotr.

BEYOND JWLRY

LIETUVA Diz. Silvijus Martinėlis FB: MartinelisAndCo www.martinelis.com

Papuošalai sukurti iš meteoritų, nukritusių iš dangaus. Autentiška kosmoso materija Silvijaus Martinėlio rankose virsta unikaliais, vienetiniais papuošalais. Meteoritas puikiai dera su tauriaisiais metalais bei deimantais. Rafinuotumas ir minimalizmas susijungia S.Martinėlio kūryboje, įkvėptoje architektūros, pramoninio dizaino, modernios muzikos. Minimalizmas atspindi visatos darną ir pabrėžia asmens grožį.

Kviečiame atrasti nežemiškos kilmės papuošalus juvelyrikos studijoje „Martinėlis & Co“, įsikūrusioje Vilniuje.

Karolio Milaševičiaus nuotr.