370 nr59 web

2017 spalis #59

Leonas Somovas apie šeimą, muziką ir ramybę Dirbtinis intelektas ir menas: kuris kurį pričiups Atsisveikinimas su idealizmu, susitaikymas su netobulumu Igno Jonyno „Nematoma“: Išsipildžiusi svajonė yra ne kas kita kaip košmaras Kas tas podkastas?

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

Apie (ne) sugaištą laiką ai buvau paauglė, labiau mėgau ne saulėtas, o lietingas dienas. Mano vasaros (ir rudens savaitgaliai) buvo parduotos, nes su broliu turėjome talkinti tėvams ūkyje: ravėti daržus, grėbti šieną, padėti šerti gyvulius, nuimti daržovių derlių ir t.t.

Lietingomis dienomis lauko darbų dirbti nereikėjo, todėl visą laiką galėdavau skirti mėgstamiausiems užsiėmimams – knygų skaitymui ir muzikos klausymui.

Pasaulis tikrai nesugriūva, jeigu išjungi kompiuterį, telefoną ir, pavyzdžiui, nueini į spektaklį (ačiū „Sirenoms“ už tai, kad atvežė beprotiškai fantastišką spektaklį „Nachlass, kambariai be žmonių“), o po jo dar spėji į protų mūšį, kuriame šiuolaikinėmis technologijomis apskritai draudžiama naudotis.

Nieko svarbaus nepraleidi ir tuomet, kai su mama kepi obuolių pyragą, užuot sekęs naujienų srautus portaluose ar feisbuke. O koks džiaugsmas yra apsikabinti iš netikėtumo žadą praradusią močiutę, kurią, spjovęs į visus be galo svarbius reikalus, aplankai nepranešęs iš anksto!

Esu įsitikinusi, kad netgi paplepėjimas su drauge apie širdžiai mielus dalykus, telefonus uždarius rankinėse, duoda daugiau naudos sielai negu beprasmis (neretai) brausinimas telefone ar kompiuteryje, stebint ne tiek jau tau ir svarbių žmonių gyvenimų nuotrupas.

Ne, jokiu būdu neskatinu atsisakyti šiuolaikinių technologijų. Tačiau jau ne pirmą kartą sau ir kitiems mėginu įrodyti, kad už naujienų srautą feisbuke ar por-

Jonas braškys („gINTARINIAI AKINIAI“) Klauso muziką, kad jums nereikėtų

GODA DAPŠYTĖ

Marijus gailius Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

EDVINAS GRIN Rašo iš Kauno ir apie Kauną

Jorė JANAVIČIŪTĖ

Viešėdama pas mamą lietingą spalio sekmadienį prisiminiau tas nerūpestingas dienas, o kartu ir anuomet skaitytas knygas, klausytus muzikos įrašus ir netgi skonį tos aromatingos amerikietiškos vaisinės arbatos (jos atsiųsdavo JAV gyvenantis dėdė), kurią gerdavau stebėdama lange lietaus lašų šokį. Ir pasidarė labai liūdna supratus, kad tokių dienų mano, jau subrendusios moters, gyvenime dabar yra labai mažai.

Ir net nežinau, ką kaltinti, kad beveik neberandu laiko pomėgiams (koncertams, spektakliams, knygoms ir t.t.), susitikimams su artimaisiais. Nuolat besisukančią darbų karuselę? Nesibaigiantį naujienų srautą portaluose? Feisbuką? Televiziją?

NUMERIO BENDRADARBIAI:

Tamsta mokslų daktarė, jaunosios kartos teatro kritikė

K

Kartais pati neatsistebiu, kaip anuomet viską suspėdavau – gerai mokytis tiek vidurinėje, tiek muzikos mokyklose, lankyti visus būrelius, kokie tik provincijos mokykloje buvo prieinami, taip pat ir krepšinį.

Be to, rasdavau laiko filmams žiūrėti (juos rodydavo miestelio kultūros namuose), diskotekoms, koncertams (į rajono centro kultūros namus tais laikais gana dažnai atvykdavo populiarios lietuviškos grupės).

Regis, tada vadovavausi šūkiu „No time to waste“, kuris puikavosi ant mano mėgstamiausių marškinėlių, už keliasdešimt centų įsigytų dėvėtų drabužių parduotuvėje.

#59 Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

SANDRA KLIUKAITĖ Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

AUKSĖ PODOLSKYTĖ KINO MYLĖTOJA, NESPJAUNANTI IR ANT KITŲ MENO SRIČIŲ

Deimantė tamutytė Malonumą paskęsti idėjose jaučianti akyvistė

JURGA TUMASONYTĖ

taluose yra kur kas įdomesnių ir svarbesnių dalykų, todėl kartais verta tiesiog pamiršti apie telefonų ar kompiuterių egzistavimą.

O labiausiai džiaugiuosi, kad šiame technologijų amžiuje nelieka nepastebėtas popierinis „37O“ – jūs neįsivaizduojate, kaip smagu girdėti nusiskundimus, kad žurnalo kopijų neliko vienoje ar kitoje platinimo vietoje, todėl reikia didinti tiražą. Taip, novatoriškumu leidybos srityje mūsų neapkaltinsi, tačiau kalbant apie žurnalo turinį, turbūt niekas neišdrįs mūsų pavadinti atgyvenusiais. Ačiū žurnalo bendraautoriams, kad suspėja sekti ir analizuoti svarbius kultūros įvykius, padeda atrasti skaitytojams naujas meno formas ir reiškinius, kurie neapsieina be naujų technologijų įtakos. Štai Karolis šiame numeryje pamėgino paaiškinti, kas yra podkastai. Jis pats jais taip susižavėjo, kad su bendraminčiais ėmė kurti podkastą „Nyla“ ir, deja, nebeturi laiko rašyti muzikinių albumų apžvalgų (jį šiame svarbiame poste keičia Jonas Braškys iš „Gintarinių akinių“). Kita žurnalo bendraautorė Deimantė domėjosi, kaip dirbtiniam intelektui sekasi kurti meną. Edvinas rašė apie naują elektroninę Salomėjos Nėries versiją, kuri netrukus bus įdiegiama interaktyviame spektaklyje-ekskursijoje „Salomėjos genomas“.

Rasite ir interviu su vienu geriausių šalies muzikos prodiuserių Leonu Somovu, neseniai knygą „Trumpametražiai“ išleidusia poete Indre Valantinaite, naują filmą kuriančiu režisieriumi Ignu Jonynu ir kt. kūrėjais. Tradiciškai pristatome naujausių spektaklių recenzijas, knygų apžvalgas, taip pat rasite rekomendacijas „Nepatogiam kinui“. Gero skaitymo ir negaiškite laiko niekams!

Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protamS

TOMA VIDUGIRYTĖ RANKAS IR SMEGENIS APŠILTI BANDANTI NAUJOKĖ

KAROLIS VYŠNIAUSKAS KULTŪRISTAS

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „37O“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 12, 14, 16, 18, 19, 20, 22, 24, 26, 28, 30, 32, 33, 34 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #59, spalis, 2017 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> Žirklės >> Žirklės

Leonas Somovas apie šeimą, muziką ir ramybę

Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Leono Somovo ir iš asmeninio herojaus archyvo

Itin Lietuvoje vertinamas dainų kūrėjas ir prodiuseris Leonas Somovas ilgą laiką buvo tamsioji dueto su Juste Arlauskaite-Jazzu pusė: beveik nedalijo interviu, retai lankėsi madinguose vakarėliuose. Rugsėjį vieno televizijos šou veidu tapęs Leonas patikina, kad viešumos vengė sąmoningai. „Šiandien jaučiuosi stiprus ir turintis ką pasakyti, pasidalyti patirtimi“, – sako jis.

4 // © 37O

– Esi ne tik atlikėjas, bet ir prodiuseris.

Kaip paskirstai laiką prodiusavimui ir savo paties projektams? Kam teiki pirmenybę?

– Įvairiai. Vienais metais prodiusavau nemažai albumų. Dabar skaičiaus tiksliai neprisiminsiu, gal net šešis. Kurti muziką kitiems artistams ir su jais koncertuoti man patinka, bet kartais tiek daug noriu aprėpti, kad tenka save stabdyti, nes paros laiko pritrūksta ir

nukenčia mano asmeniniai projektai.

Tokiais atvejais sulėtinu tempą ir koncentruojuosi į savo mėgstamiausią stilių bei žanrą. Praeitais metais su švedais „Highly Sedated“ išleidome albumą „All we have is now“, taip pat išsileidome albumą ir su Juste (J.Arlauskaite-Jazzu – aut. past.). Na, o dabar toks metas, kai norisi ko nors naujo, naujų garsų, naujų veidų. Per pastaruosius metus jauni atlikėjai žaibiškai ištobulėjo ir kartais

pribloškia net mane patį. Kadangi jau nebereikia priimti visų darbų iš eilės ir galiu nieko nevaržomas rinktis, su kuo dirbti, išsikėliau pagrindinį tikslą – susikurti darbinę aplinką tarp žmonių, su kuriais gera ne tik kurti, bet ir bendrauti. Manau, labai svarbu sutapti mentaliai ir būti nuolatos suinteresuotiems bendriems tikslams. Būtent šiems dalykams šiandien teikiu pirmenybę.

– Ar lengvai apsipratai su nauju – „Lietuvos balso“ mokytojo – vaidmeniu?

Juk reikia mokėti mokyti, kartais nebijoti kritiką išsakyti.

– Iš pradžių labai bijojau, naktimis prieš pirmąjį filmavimą sunkiai užmigti sekėsi. Kadangi nieko panašaus nesu patyręs, vis mąsčiau apie įvairias situacijas, kurios gali susidėlioti eterio metu. Tačiau nuo pat pirmos laidos viskas ėjosi labai natūraliai. O pozity-

vi visos komandos energija stipriai atpalaiduoja net kai filmuotis tenka visą dieną. Šiame projekte aš būnu savimi, toks, koks esu namuose, darbe ar parke su vaikais. O mokiniams stengiuosi atiduoti visą savo patirtį ir žinias. Manau, geriausia kritika yra įžvelgti ir skatinti jų gerąsias savybes, būtent tokiu principu blogosioms tiesiog nebelieka vietos.

– Ką tau davė „Lietuvos balsas“ ir kas labiausiai įsiminė?

– Įspūdį man paliko tai, kad čia ne tik gyvai dainuojama, bet ir akompanuojama, nors dažnai televizijose to vengiama. Kokybę rodo ir tai, kad viena iš mano dalyvių Paulina Paukštaitytė pateko į pasaulinio balso „The Voice“ įspūdingiausių aklųjų perklausų vaizdo kompiliaciją. Kaip ir sakiau nuo pat pirmų filmavimo dienų, stengsiuosi atrinkti geriausiuosius ir galiu drąsiai teigti, kad šiemetiniame „Lietuvos balse“ mano dalyviai yra stipriausi.

Prisipažinsiu, skeptiškai žiūrėjau į televizijos projektus, tiesą sakant, nežiūrėjau ir pačios televizijos. Todėl „Lietuvos balsas“ man buvo atradimas visomis prasmėmis. Projekte mane nustebino labai jauni ir talentingi dalyviai. Taip pat sutikti žmonės: linksmai leidome laiką su Donatu, susipažinau su Džordana, o su Inga dabar bendraujame net šeimomis.

priekyje, mokėjo žodžius ir dainavo kartu. . Man tai labai didelis įvertinimas.

   

– Galbūt tai susiję ir su Lietuvos muzikine rinka? Ji nėra tokia didelė, mažiau galimybių, nėra tiek daug klausytojų.

– Kaip ir sakai, rinka nėra didelė. Kai projektas užauga į šiek tiek didesnį, pristatai albumą didžiuosiuose miestuose, tai yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, ir tavęs jau klausia, kada kitas albumas. Didesniems projektams, kai biudžetas išauga, mažesni organizatoriai nepajėgia mokėti norimų honorarų ir kitur pristatyti tokį kokybišką projektą su geru apšvietimu, daugybe muzikantų, didele technine grupe tampa nebeįmanoma. Mažoje rinkoje esi priverstas šiek tiek greičiau atsinaujinti.    .

Ateina momentas, kai pats pajauti ribas, tada reikia truputį pailsėti bei sumažinti intensyvumą ir tai visiškai natūralu. Jei būsi visur, tada žmonėms labai greitai atsibosi. Visiškai sveika yra tiesiog pailsėti, pakvėpuoti. Darėme taip ir su Juste, ir kituose projektuose: turi išlikti ta racionali intriga, žmonės turi norėti ateiti į tavo koncertus.

– O kiek muzikos versle svarbus užnugaris arba pažintys ir vadyba?

– Manau, kad tai labai svarbu. Aš asmeniškai nenoriu rūpintis ir galvoti apie techninius, organizacinius dalykus, nes turiu visiškai fokusuotis į kūrybą, todėl man geriau turėti savo vadybą. Tada nereikia sukti galvos dėl derybų ar leidybos. Aš galiu visą dėmesį skirti kūrybai. Vadybininkas gali būti ir užnugaris, ir įkvėpėjas. Jam turi būti svarbus ryšys su artistu. Jeigu vadyba neatlieka savo darbo, artistas negauna to, ko tikisi, nejaučia stipraus užnugario, tada gali nukentėti pati kūryba.

Galbūt ankstesniuose etapuose, kai tik pradedamas naujas projektas, dažniausiai vadybininkų negali turėti, nes tai kainuoja, bet tai normalu. Kai projektas užauga, tuomet atsiranda ir suinteresuoti žmonės, kurie nori padėti jį vystyti.

– Tikriausiai pastaruoju metu sulauki nemažai dėmesio iš žiniasklaidos ir gerbėjų.

– Visuomet smagu, kai tau parodomas dėmesys dėl tavo atlikto darbo, o ne dėl to, kokią kepurę šiandien dėvi. Mes daug dirbome, kad turėtume šiandieninį produktą, o kai jį ir teigiamai įvertina, negaliu nesidžiaugti. Kurį laiką vengiau viešumos. Sukūrėme su Žemyna šeimą ir norėjome kuo daugiau privatumo. Nesinorėjo, kad mano veidas taptų populiaresnis už tai, ką aš sukuriu. Šiandien jaučiuosi stiprus ir turintis ką pasakyti, pasidalyti patirtimi.

– Kur ieškai įkvėpimo kūrybai?

– Mėgstu fotografuoti. Fotografija man yra hobis, kuris irgi atima daug laiko, bet man tai padeda truputį pakeliauti mintimis, pabūti su savimi, paieškoti naujų dalykų ir kurį laiką visai negalvoti apie muziką. Iš to pasaulio grįžtu pailsėjęs ir vėl pasineriu į garsų gamą.

– Be „Lietuvos balso“, dar įrašinėji solinį projektą, taip pat koncertuoji ir įrašai dainas su J.Arlauskaite-Jazzu, o kur dar „Highly Sedated“. Kur labiausiai jautiesi save realizuojantis?

– Pastaruoju metu daugiausia dirbu su švedais „Highly Sedated“ ir mūsų tikslas yra kurti bei gyvai atlikti pasaulinio lygio elektroninę šokių muziką.

Būtent toks muzikinis žanras man yra labai artimas, todėl stengiuosi ir daug didžėjauti. Jau šį rudenį su „Highly Sedated“ ir Steve Angello ruošiame naują kūrinį, duetą, kuris pasirodys naujame Steve’o albume. Tai bus vienas iš stipresnių mūsų išleistų kūrinių. Po šio žingsnio organizuojame kūrybinę stovyklą. Važiuosime į Šiaurės Švediją, į miškus. Išsinuomojome namą, kuriame ketiname susikaupti, įvertinti darbus, nuspręsti ir pagalvoti, kaip norėtume atrodyti ateityje. Dvi savaites gyvensime kartu ir kursime. Mums tai svarbus įvykis. Taip pat noriu išleisti daugiau kūrinių savo, Leono Somovo vardu. Galbūt sukursiu keletą kūrinių su kitais atlikėjais. Šiais metais planuoju paruošti naują albumą, o jei pasiseks – ir išleisti.

– Beje, kokią vietą tavo gyvenime užima sportas, knygos, filmai ar serialai? Turi mėgstamiausius?

– Užsiimu joga, bet tai jau praeitas etapas. Dar mėgstu gaminti maistą, žiūrėti serialus. Mėgstu „Fargo“, „Westworld“, „House of Cards“, „Better Call Saul“, „Rick & Morty“. Galėčiau išvardyti ir daugiau, bet būtų labai ilgas sąrašas (šypsosi). Vis labiau man atsipalaiduoti padeda knygos. Šiuo metu skaitau Peterio Hoego knygą „Tylioji mergaitė“. Taip pat esu perskaitęs daug Rytų išminties, gyvenimo filosofijos knygų.

Bet jeigu sąžiningai, pastarąjį pusmetį esu tiek įnikęs į darbus, kad pomėgiams lieka labai mažai laiko.     .

– Koks buvo „Highly Sedated“ raktas į sėkmingą startą užsienyje?

– Su „Highly Sedated“ mes turime stiprų užnugarį. Mūsų įrašų kompanijos vadovą S.Angello elektroninės muzikos pasaulyje labai vertina ir gerbia.

Buvo labai geras jausmas, kai pastarąjį kartą su „Highly Sedated“ grojome Barselonos klube „Opium“. Mane labai nudžiugino, kad žmonės, kurie stovėjo

Sukūręs šeimą su mylimąja Žemyna Leonas troško privatumo.

– Kaip susidomėjai fotografija? Ir ką labiausiai patinka fotografuoti: gamtą, žmones?

– Mano tėvas yra fotografas, todėl augau aplinkoje tarp įvairių menininkų. Jie mane mokė, skatino ir įkvėpė. Dabar fotografija yra mano esybės dalis kaip ir muzika. Labiausiai mėgstu fiksuoti natūralioje aplinkoje esančius objektus – tiek žmones, tiek gamtą. Viskas nuotraukoje turi būti nesuvaidinta, kaip nesumeluota istorija.

– Ko dažniausiai klausai?

– Anksčiau klausydavau nišinės muzikos, bet kai pradėjau dalyvauti „Lietuvos balse“, reikėjo daugiau pasidomėti popkultūra, ypač vokaline popmuzika ir stipriai išanalizuoti šiandieninį šio žanro kultą. Bet man labiausiai patinka klausytis muzikos iš plokštelių. Elektroninė muzika, kuri yra išleista plokštelėse, yra rečiau girdima, bet labiau vertinama. Yra tokių įrašų, kuriuos išleidžia labai ribotu tiražu, pavyzdžiui, pagaminama tik 200 kopijų. Kai kurios įrašų kompanijos arba artistai specialiai leidžia įrašus tiktai plokštelių pavidalu. Klausydamas plokštelės, tu turi ekskliuzyvą. Taip pat gali rasti tokių įrašų, kurių galbūt nerasi nei „Spotify“, nei kitose skaitmeninėse platformose.

Tarp skaitmeninių įrašų yra daug šiukšlių ir nekokybiškos muzikos, todėl kai groju DJ setus ir ieškau muzikos, kurią galėčiau pagroti, reikia tikrai nemažai laiko, kad atsirinkčiau tame dideliame sraute kažką ypač gero. Šiais laikais iš-

Kurti muziką kitiems artistams ir su jais koncertuoti man patinka, bet kartais tiek daug noriu aprėpti, kad tenka save stabdyti, nes paros laiko, pritrūksta ir nukenčia mano asmeniniai projektai

leisti savo kūrybą skaitmeninėje erdvėje yra labai paprasta.

Tai nekainuoja daug pinigų, nereikia turėti pažįstamų. Gali pats namuose lengviausiai tai pasidaryti. Plokštelę išleisti yra brangiau nei skaitmeniniu formatu ir natūraliai atsifiltruoja kokybiškesnė, išskirtinesnė muzika.

– Gal netgi kolekcionuoji plokšteles?

– Ne, aš fanatiškai to nedarau. Nors Stokholme atradau fantastišką įrašų parduotuvę su daugybe retenybių. Kiekvieną kartą, kai skrendu į Švediją, kojos pačios mane ten nuveda.

Tai savotiška meditacija. Kai klausausi muzikos skaitmeninėje platformoje, dingsta dalelė žavesio, paties muzikos įjungimo efekto, dulkių nupūtimo nuo griovelių. Plokštelė man yra kažkas specialaus, ypatingo.

– Esi šiek tiek darboholikas?

– Mano žmona „šiek tiek“ pakeistų kitu apibūdinimu. Bet ji supranta, kad kitaip aš negalėčiau.

– O kaip atsipalaiduoji? Juk vis tiek norisi skirti laiko šeimai, artimiesiems.

– Stengiuosi su šeima daug keliauti. Kelionės yra vienas iš būdų, kada galiu atitrūkti toliau nuo savo darbo vietos ir pabūti kartu su žmonėmis, kuriuos myliu. Taip pat mėgstu važiuoti ilgas distancijas dviračiu. Tuomet nežiūriu nei į telefoną, nei į kompiuterį, tiesiog keliauju su savo mintimis ir taip atsipalaiduoju.

– Koks tipiškas jūsų šeimos laisvadienis?

– Būname paprasti mirtingieji, užsisakome maisto iš kinų restorano, sugriūname ant sofos ir žiūrime vaikiškus filmus.

Užkuriame židinį, Žemyna groja pianinu, vaikai dainuoja.

Mokau vyriausiąją dukrą groti gitara. O kai atsibosta, važiuojame pasivaikščioti į mišką.

>>>>Žirklės Žirklės

Auksė Podolskytė Nuotraukos Monikos Penkutės

Poetės, žurnalistės ir dainininkės Indrės Valantinaitės naujausia poezijos knyga iš žalio aksomo. Lyg krėslas sename, vintažu dvelkiančiame kino teatre. Vadinasi ji – „Trumpametražiai“. Nieko nuostabaus, kad po kurio laiko pokalbis pakrypsta apie kiną.

6 //

Atsisveikinimas su idealizmu, susitaikymas su netobulumu

© 37O

– Nuo pirmos tavo knygos pasirodymo prabėgo kiek daugiau nei dešimt metų. Kaip keitėsi tavo santykis su poezija? Koks jis buvo tada ir dabar?

– Santykis su poezija, manau, nesikeitė. Šioji man buvo ir yra pastabumo menas, ugdantis gebėjimą atpažinti stebuklus greta. Tai šviesos stuburas, burė, kompasas, padedantis įveikti išsipildymo ilgesį, kuris dažnam iš mūsų toks neišvengiamas.

– Tris knygas skiria penkerių metų pertraukos. Kada supratai, kad pasirodys ir trečioji knyga? Ko gero, anksti klausti, bet gal jau turi minčių tolesnei?

– Tikrai ankstoka. Kaskart parašius eilėraštį atrodo, kad šis – paskutinis. Sudėjus eiles į knygą – jausmas toks pats. Įdomus sutapimas, kad išeinanti knyga visad žymi naują etapą. Manau, kad tai knyga apie šviesos ir tamsos santykį kiekviename iš mūsų bei aplink mus ir dėkingumą už suteiktas progas jausti, gyventi. O tai turbūt apskritai daugumos meno kūrinių amžina tema. Skirtingi autoriai skirtingais etapais tiesiog vis kitaip prie jos prieina, tad ką dar atrasiu per artimiausius penkerius metus – nežinau.

– Kaip manai, ką reiškia būti poete šiandien? Ar šiuolaikiniam žmogui kurti poeziją – prabanga, o gal būtinybė?

– Na, čia jau nepasirinksi. Kurti gali tik tada, jeigu kuriasi, o priešingu atveju būtų ne prabanga, o kančia. Gal prabanga ne pati poezija, o laikas, skirtas jai skaityti. Kad ištiestum ranką į poezijos knygą lentynoje, turi būti apimtas gana keistos, nekasdienės būsenos. Šiame vis greitėjančiame laike prabanga yra leisti sau jausti, pajusti, pasikuisti savyje. Tačiau nesutikčiau, kad poezijai skaityti ar rašyti reikia daug laiko. Ne, laikui imliausi yra didelės apimties prozos kūriniai. Šiuo, turbūt vieninteliu atveju poezija itin praktiška – perskaitęs gerą eilėraštį gali gauti tą pačią emociją, minčių šuorą kaip kad po keliatomio romano, skaityto visą mėnesį.

– Kaip jautiesi išleidusi trečiąją knygą? Ar panašiai kaip išleidusi ankstesnes dvi? Gal šis kartas kažkuo kitoks?

– Išties kitoks. Dar sunku tiksliai nusakyti, tačiau anksčiau viskas vyko savaime, eilėraščių atėjimas, knygų išleidimas, o dabar tarsi pajutau viso to svorį, atsakomybę. Net pačiai keista, tačiau prieš pasirodant knygai išties jaudinausi. Eilėraščiai turi savo kainą.

Pastebėjau, kad kuo žmogus talentingesnis ir produktyvesnis, tuo daugiau jam tenka pakloti. Tad gal ir į gera, kad mane eilėraščiai ištinka gan retai.

– Esi minėjusi, kad ši knyga žymi tavo atsisveikinimą su idealizmu. Kaip įvyko šis pasikeitimas, lūžis?

– Ir dalyvaujant gyvenime, ir stebint aplink vykstančius filmukus. Iki kokių 27-erių tikėjau, kad viskas gali ir netgi turi būti tobula, tiesiog reikia pasistengti. Branda padeda suvokti, kad tobulai paprasčiausiai nebūna. Netobulumas – vienintelis mums įmanomas šiame pasaulyje. Susitaikymas su juo suteikia gebėjimą džiaugtis tuo, ką turi. Perfekcionizmas gali būti vienas labiausiai kankinančių, užknisančių ir trukdančių džiaugtis gyvenimu dalykų.

– Kaip susidėliojo knygos turinys: gyvenimo stebuklai, į antrąją dalį sudėti eilėraščiai apie meilės stadijas, o pa-

baigoje – netektis?

– Tarsi savaime. Buvo minčių pradėti nuo meilių, tarsi atkeliaujant iš „Pasakų apie meilę ir kitus žvėris“. Tačiau net ir meilės eilėraščiai šioje knygoje yra pirmiausia skirti įkvėpimui, gyvenimui ir jo grožiui. Visi skyriai kalba apie tą patį – kad pasaulis tolygiai, tuo pat metu nuostabus ir baisus, kad greta stebuklų visuomet egzistuoja įvairūs baubai.

– Esi minėjusi, kad šioje knygoje atsispindi nepaprastas žmonių gebėjimas pergyventi kelis gyvenimus. Kiek skirtingų gyvenimų esi nugyvenusi?

– Kelis. Lankstumas – didelė vertybė. Kiekvieno gyvenimas susideda iš skyrių, o geras rašytojas visad žino, kada jo pasakojimui reikia naujos pastraipos, puslapio...

– Apskritai ar tiki pomirtiniu gyvenimu, reinkarnacija?

– Nežinau, niekuo nesu tikra, išskyrus tai, kad visa tikrai nėra matoma, pažinta, kad egzistuoja didi paslaptis. Gal po visko pateksime į kino salę, kurioje dalyvausime savo gyvenimo filmo pristatyme ir už šį kūrinį būsime įvertinti „Oskaru“ arba „Aviete“?

– Knyga „Trumpametražiai“ yra tamsiai žalios spalvos ir aksominė lyg kino salės kėdžių apmušalai. Kaip manai, kiek svarbi knygos išvaizda, pristatymas ir kitos detalės? Atrodo, kad tau tai svarbu.

– Man svarbi estetika. Ir kaip patiekalas atrodo lėkštėje, ir net tai, kaip produktai išdėlioti šaldytuve. O ką jau kalbėti apie knygas… Viršelis knygai – kaip suknelė moteriai: turinio nepakeis, bet... Svarbu, kad sudarytų vientisą koncepciją, derėtų su turiniu, papildytų, perteiktų mintį dar net neperskaičius pirmojo sakinio.

kas daugiau? Beje, ar pati žiūri trumpametražius filmus? Gal net kada buvai pagalvojusi apie trumpametražio filmo kūrimą?

– Visa knygoje sukasi apie tą banalų laikinumo pastovumą. Juk kinas per kelias minutes gali įrodyti, kad gyvenime nėra nieko amžino. Ne tik mūsų gyvenimai susideda iš trumpametražių skyrių, bet ir vieni kitiems bei patys sau esame tokie bendrame gyvenimo arba amžių kontekste. Duok Dieve, kad kuo daugiau sugebėtume patirti, perduoti, suteikti vieni kitiems per tą ne itin ilgą laiką, mums skirtą čia.

Buvo mintis knygą pradėti Lewis Carroll „Alisa Stebuklų šalyje“ citata, kurioje į klausimą „Kiek ilgai trunka amžinai?“ Katinas atsako, kad „kartais tai tėra viena sekundė“. Tačiau paskutinę minutę persigalvojau, nenorėjau, kad knygos sugultų į trilogiją.

Dauguma šios mano knygos personažų išgyvena pokyčių, lūžio etapus, po kurių nebebus taip, kaip anksčiau. Atskleidžiu trumpą atkarpą ir leidžiu skaitytojui pačiam baigti istoriją.

Dar viena reikšmė susijusi su gana teisingu patarimu, kurį kadaise esu gavusi pati ir dalijuosi juo su savo draugais, kai jiems būna sunku: atsitrauk ir stebėk savo gyvenimą tarsi iš šalies, kaip kino filmą. Žiūrėk, kas ir kaip nutinka jo pagrindiniam veikėjui, ir netruks pasidaryti įdomiau gyventi, o sunkusis etapas praslinks visai nejučia.

Be to, itin vertinu kalbos švarumą, taupumą. Su kuo mažiau atskleisti kuo daugiau – manau, kad tai jungia poeziją ir kiną. Juk kur, jeigu ne filme, galima per valandą atskleisti kartos ar net kelių kartų istoriją, eilėraštyje – eilutė gali talpinti pasaulį savyje.

– Esi sakiusi, kad tavo poezijos stiliui, išraiškos priemonėms įtakos turėjo nuo pat vaikystės matyti filmai, skaitytos knygos, muzika, sutikti žmonės, aplankytos šalys. Kokie menai, kasdienybės atributai ar kiti veiksniai labiausiai paveikė kuriant šią knygą?

– Visa taip pat, tik branginti, lankyti, matyti, klausyti jau šį penkmetį. Kadangi daug kalbu apie pokyčius, trečdalis šios knygos yra parašyta viešbučiuose – laikinumo šventovėse. Labai mėgstu įsitaisyti laukiamajame su gėrimu ir stebėti žmones, skaityti, rašyti, klausytis jų pokalbių nuotrupų.

– Antroji tavo knyga „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ gana kinematografiška, šioje taip pat ryškios sąsajos su kinu. Vizualumas tau gana svarbus.

Koks tavo santykis su kino menu?

– Jeigu tik turėčiau talentą, tapyčiau. Eilėraščius pirmiausia pamatau, tik tada išverčiu į žodžius. Kinu domiuosi gana nuosekliai – nuo senųjų filmų ir pirmųjų kino meistrų retrospektyvų iki šviežiausių festivalinių premjerų. Beje, paskutinį lietingą vakarą namuose žiūrėjau F.Fellini „Kabirijos naktys“.

Stebėtina, bet vis dar atrandu pražiopsotų nuostabių kūrinių.

Man svarbi ir dailė. Stengiuosi aplankyti kuo daugiau parodų, o kai turiu laisvą pusvalandį, vartau meno albumus.

Labai daug visko norisi spėti į save sugerti.

– Tavo eilėraščiai – trumpos istorijos, tarsi trumpametražių filmų siužetai, tad knygos pavadinimo prasmė gana akivaizdi. Ar vis dėlto už to slypi kai

kokių 27-erių tikėjau, kad viskas gali ir netgi turi būti tobula, tiesiog reikia pasistengti.

Branda padeda suvokti, kad tobulai paprasčiausiai nebūna. Netobulumas – vienintelis mums įmanomas dalykas šiame pasaulyje

O idėja sukurti filmukus keliems eilėraščiams buvo, bet ji kažkur pasimetė per kelerius metus, kaip kad nusimeta labai daug idėjų... Trumpametražius žiūriu itin retai.

– Kokiu kinu, autoriais žaviesi?

– Oi..! Nuo Andrejaus Tarkovskio iki brolių Coenų, nuo Ingmaro Bergmano iki „Sostų karų“. Man būtų lengviau išvardyti tai, ką praleidžiu pro akis. Pernelyg lengvą, paiką, emocijų nesukeliančią produkciją. Nors kartais nueinu ir į kokį kvailoką filmą, prieš tai, žinoma, nusipirkusi didelį rinkinį spragėsių. Esu smalsi.

>> ŪSAI

KNYGYNO ISTORIJOS Rašė Jurga Tumasonytė

D

irbu nedideliame Vilniaus senamiesčio knygyne – pirmąjį mėnesį stebėjausi ten vykstančiais pokalbiais, o antrąjį ėmiau viską užrašinėti ir dokumentuoti. Per kelerius metus tokių istorijų susikaupė ne taip ir mažai, tad dalijuosi pastaruoju metu labiausiai įsiminusiomis. Iš anksto atsiprašau, jeigu tekste atpažinsite save – manau, kad ir toliau jus dokumentuosiu, jei užsuksite į knygyną pasakyti ką nors keisto.

Rytas, atrakiname knygyno duris, prie kurių jau laukia nebe pirmą kartą matomas vyrutis. Kol įjungiame kasą, jis kažką susiranda pigių knygų lagamine ir, lyg tarp kitko, vis desperatiškai šūkteli: – Turiu problemą! Turiu problemą!

–…

– Turiu problemą!

Nesulaukęs atsakymo, pats prieina prie stalo ir parodo verslo vadovėlį japonų kalba: – Žinokit, turiu problemą. Nesuprantu šitų hieroglifų.

– Gal tokiu atveju jums reikėtų žodyno?

– Ai, neįdomūs man tie japonai iš tiesų. Šiaip norėjau paklausti, ar turit vokiečių–lietuvių kalbų žodyną? Greit išvažiuosiu pas brolį į Vokietiją trims mėnesiams – noriu išmokt tokių vokiškų žodžių, kurių patys vokiečiai nežinotų.

Į knygyną ateina mergina, ilgai dairosi, kažko ieško, galiausiai klausia: – Atsiprašau, ar turit knygų apie karibą?

– Karibą? Hm... Kad nieko apie tuos kraštus dabar neturim.

– Nieko?

– Deja. Pas mus nedaug turistinės literatūros.

– Bet apie karą, na, mūšius visokius ar turit ką nors?

8 // © 37O

Netoli knygyno vyksta protesto akcija.

Pirmą protesto dieną įbėga moteris su vintažiniu telefonu ir laidu.

– Sveikos, mergaitės, ar galit pakrauti man telefoną?

– Duokit.

– Pasitikiu jumis – už tai paliksiu porai valandėlių krautis.

–...

– Šiaip visą naktį miegosiu palapinėj už jus.

– Kodėl?

– Protestuosim.

– Prieš ką?

– Oi, labai daug pasakot. Ar turit laiko?

– Neturim.

– Tai imkit šitą (ištiesia lapelį su ilgu tekstu).

*** Po savaitės prie knygyno durų prieina viena iš protestuotojų, šūkteli: – Ei, berniuk, ar galiu pasiimti šitą knygą iš lagamino?

– Ji kainuoja 50 centų.

– O galiu tada čia pastovėt ir paskaityt?

– Galit.

Moteris atsistoja prie kasos su A.Rudoko „Gimnastika visiems“ ir garsiai skaito: – „Labas dobilėli, tai yra Dovile, aš tave myliu, nors esi debilė“(užsikosėja).

Siaubas! Siaubas!

Prisėda ant sofos ir skaito knygą toliau, kartais pasidalija sukrėtusia eilute: – „Čiulpia Lolita ledus. Mėgsta čiulpti.

Kol uždus.“ Siaubas!

Perskaičiusi grąžina knygą: – Labai, žinokit, blogas knygas šiais laikais leidžia.

– Kaip sekėsi penktadienį, ar daug žmonių buvo?

– Daug! Ir buvo atėjęs toks švedas. Sakė, kad jo sūnus šeštadienį veda.

– Ir? – Ir jis norėjo surepetuoti kalbą, skirtą jaunajai, kuri yra lietuvė. Kalba, aišku, buvo lietuviškai parašyta. Su klaidom.

– Ištaisei?

– Jo, taisiau. Paskui kelis kartus repetavome. Pasijutau kaip vestuvėse, nes jis labai jausmingai į mane vis kreipdavosi su ta kalba. Tai beveik susitapatinau su nuotaka ir truputį net susijaudinau.

Į knygyną koja už kojos įžengia skardžiabalsis dėdulė: – Ieškau dviejų tomų iš Ievos Simonaitytės raštų septintomio. Penktas leistas 1998-aisiais, šeštas 2000-aisiais!

– Neturime, knygos senokai leistos.

– Kaip tai? Taigi yra paklausa!

– Pažiūrėsiu, ar knygų tiražas dar apskritai nepasibaigęs...

– Ot, lietuviai nemoka pinigų daryt – čia gi Ieva Simonaitytė!

– Matau, kad pasibaigęs tiražas šių knygų, tad knygynuose jų tiesiog nerasit.

– Bet kaip taip gali būt?! Paklausa tai yra! Žinot, kad šiais laikais būna toks diskelis su visais duomenim – nusiunti, paspaudi ten kompe mygtuką tokį ir atspausdini – jeigu reikia 500 egzempliorių, arba 200! Arba, jei nelabai reikia, tai ir 40! Tai kodėl taip nedarot?

– Mes tik pardavinėjame knygas...

– Oi, nemoka lietuviai daryt pinigų, nemoka! Įeina pagyvenęs vyrukas, ilgai apžiūrinėja lentynas, varto poezijos knygas, tada atsistoja prie kasos, nedrąsiai: – Laba diena, sakykit, prašau, ar turit kūrybos knygų?

– Kaip suprasti?

– Na, kad būtų literatūra. Taip sakant, sukurta, kad būtų.

– Tai čia aplink visur...

– Bet man, kad būtų sukurta. Sunku čia susiorientuot.

– ...

– Gal tuomsyk ir eisiu, ačiū, sudiev.

Kurjeris atveža didelį knygų siuntinį.

Kraudamas dėžes: – Nu paliubomu esu čia kartą buvęs...

Neprisimenat manęs?

– Nea. Krauna dėžes.

– Ė, o, šiaip įdomu, iš kur jūs šitus knygus gaunat?

Į knygyną įbėga pažįstamas profesorius.

– Laba diena, ar nepažadinau?

– Na ne, dar nemiegam knygyne.

– Sakot, nemiegat... Tai gal neturit su kuo?

– Laba diena, gerbiamoji.

– Sveiki.

– Sakykit, prašau, kokia yra jūsų kryptis?

– Ta prasme „kryptis“?

– Na, pavyzdžiui, kokiom kryptim knygos sudėliotos.

– Jos sudėliotos pagal temas.

– O kryptis jų kokia?

– Nesupratau...

– Tik neįsižeiskit, gerbiamoji.

– Neįsižeidžiau. Nesuprantu jūsų klausimo.

– Ar turit kryptį?.. Jūs tik neįsižeiskit.

Knygyno direktorė grįžta po atostogų.

Prie jos prieina rusų turistai.

– Gal turite savo Prezidentės portretą?

– Rusų kalba?

Suskamba telefonas: – Laba diena, norėčiau knygos „Sapiens“, ar turite?

– Turime, galite užeiti į knygyną.

– Tai gerai, tuoj būsiu. O prie jūsų yra kur pasistatyt mašiną?

– Nėra, bet jūs privažiuokite prie durų ir įsijunkite avarinę, nemanau, kad už kelias stovėjimo minutes nubaustų policija. Tikrai nieko tokio, drąsiai sustokite, lauksime.

Netrukus prie durų privažiuoja policijos mašina, išlipa policininkas ir įžengia į knygyną: – Tai aš to „Sapiens“ atvažiavau.

>> Skaitykla

Rašė Marijus Gailius

Virginija Rimkaitė 21 a

Valdas Papievis Žiebtuvėliai anarchistai

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m.

Šiais metais tradicinį pirmosios knygos konkursą laimėjo Klaipėdos rezidentai: poezijos knygą išleido Dovydas Grajauskas, prozos – Virginija Rimkaitė.

Abu labu – ypatingi atvejai.

Autorė, profesionali teatrologė, jau žinoma kaip dramaturgė – dramaturgiškas ir jos pirmasis prozos kūrinys „21 a“. Kai kurie skyriai knygoje net parašyti kaip dramos, kiti sukadruoti simuliuojant filmo scenarijų – toks žaidimas.

Didžiojoje dalyje teksto justi kalbos gyvybė, sunkaus darbo su kalba vaisiai: vietomis ištisi puslapiai parašyti vienu atsikvėpimu vis atidėliojant tašką ir sukalti organiškai, nepalikus juodųjų sintaksės dėmių.

„Odilė“, 2017

V.Rimkaitė lyg kriminalistė kruopščiai suformuoja prozinę atmosferą, nešykštėdama dėmesio iškalbingai detalei. Pati kūrinio intriga, beje, kriminalinė, nors pasakojimas nėra detektyvas – tai veikiau migloto nusikaltimo absurdiškas tyrimas. Vieni siužeto atsišakojimai papildo šią kriminalo liniją, kiti gerokai nutolsta, bet visuma lieka ta pati – beketiško absurdo pasaulis.

trapus, todėl įtemptas. Nors kūriniuose tarytum nieko nevyksta, mes jaučiame vidinį nepatogumą ar net grėsmę. Pats autorius šiuos fenomenus vadina tarpinėmis būsenomis. Jau kitą dieną gali užmiršti, apie ką buvo apsakymas, tačiau giliai į sielą nusės teksto atmosfera, tas nervas, kurio jau turbūt niekada iš sielos neiškrapštysi – liksi truputį supapievintas.

Kas sudaro šio pasaulio pagrindą?

Sunku pasakyti. Kai kurie skyrių pavadinimai ir dalis turinio, kaip „Neregio išgydymas“, nurodo į Naująjį Testamentą, tačiau ši apysaka nėra Biblijos perrašymas. V.Rimkaitė tarytum stato šiuolaikinį Babelio bokštą, lipdydama jo sienas iš graudžių vieno daugiabučio personažų. Tad kūrinio pavadinimas „21 a“ gali nurodyti ne tik į šį amžių, jo absurdą, bet ir į pagrindinę (beveik vienintelę) kūrinio erdvę – daugiaaukštį gyvenamąjį namą.

Šioje knygoje trys apsakymai beveik vienodais pavadinimais aidu atkartoja panašią pasakojimo ritmiką, kurios meninė apoteozė išpildyta romane „Eiti“. Tariniai į sakinio pabaigą keliami – taip tik V.Papievis daro. Jis meistriškai keičia pasakotojo asmens vektorių – nuo pirmojo iki trečiojo, kad nė nepajunti, kaip „aš“ arba „tu“ staiga virto „juo“ ir, atvirkščiai – šis hipnotizuojantis metodas taip pat yra išskirtinė V.Papievio braižo ypatybė: „Bet koks liūdnas jo žvilgsnis! Netiesa. Tai tavo paties akių liūdesys jo akyse atsispindi“ (p. 30).

Tame name vyksta tarytum keisti dalykai, kartu atpažįstami – tai kasdienės šiuolaikinio žmogaus dramos. Kūrinio pasaulėvaizdžio leitmotyvą galima įvardyti paties pasakotojo žodžiais: „Kiek vakarų, kuriuos tereikia ištverti. O tada galbūt prasidės kitas gyvenimas“ (p. 57).

Apysaką ištverti pavyks ne kiekvienam skaitytojui. Tačiau perskaičius iki galo laukia savotiška satisfakcija, su nieku kitu nepalyginama.

„Žiebtuvėliai anarchistai“? Kodėl toks keistas pavadinimas? Pasirodo, trečiame knygos apsakyme žiebtuvėlis veikia kaip iliustratyvi papieviško pasaulio alegorija. Rašytojas intriguojančiai pristato kiekvienam rūkaliui pažįstamą nemalonią situaciją, kai staiga dingsta žiebtuvėlis – tas anarchistas. Žinoma, V.Papieviui žiebtuvėlis reikalingas ne rūkaliaus įpročiams vaizduoti, o ypatingiems sąmonės atvertimams fiksuoti.

Nacionalinės premijos laureato veikėjų pasaulėvaizdis intensyvus ir kartu

Įsivaizduok, skaitytojau, lauko kavinę Paryžiuje lietingą dieną, kokių mums nepagailėjo šis lietuviškas ruduo. Tuščią kavinę. Tuščias puodelis, palikti arbatpinigiai, platano lapas. Ir akimirką man pasirodo, kad ten V.Papievis kavą gėrė, kad ką tik čia buvo. Ir tada pajunti, kad tai, apie ką jis rašo, yra graudumas. Laiko, likimo graudulys.

Pabūk. Pabūk ir tu tame graudume.

Naomi Klein Tai viską keičia. Kapitalizmas prieš klimatą

Dovydas Grajauskas Apie reiškinius

Sakoma, kad kartą perskaičius N.Klein knygą apie klimato kaitos krizę, jūroje nuskęsta vienas konservatorius. Jeigu esate konservatyvių pažiūrų, knygą apeisite iš tolo. Nors kaip tik vertėtų pabandyti – o gal pramuš.

Dovydas Grajauskas – dar tik filologijos studentas, o jau publikuotas poetas.

Pavardę turbūt ne vienas girdėjęs – jis iš garsiųjų uostamiesčio Grajauskų. Be jo tėvo turbūt neįsivaizduojamas Klaipėdos kultūrinis gyvenimas. Vyresnysis brolis repuoja iš minties, be paruošto teksto, publiką savo raimais jama.

kurie jo eilėraščiai suskamba dramatiškai. Net baugiai. Kiti primena Arūną Spraunių (prekybos centrų motyvais) ar Žygimantą Kudirką (tautinių dainų remiksais). Autoriaus bendraamžiams, 20-mečiams jaunuoliams, ši debiutinė knyga tikrai sukels pažįstamos patirties rezonansą:

Jaunojo poeto poezija mažumėlę repiška – „hei hei, hau hau“ (p. 22), vis dar studentiška, eilėraščio subjektui gyvenant „dabar ir čia“ (p. 25), o „blia“ arba „kurva“ yra būtini jauno miestiečio kalbos atributai, nes „būti jaunam – šaunu“ (p. 18). Grajauskas Jr. nesislapsto už įtakų, lietaus ir vėjo niekadėjo, jis yra individualus ir savaime įvykstantis.

kaip retai išgirstame vienišą poetą, tyliai skelbiantį savo tiesą pasauliui

Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė ir Tomas Marcinkevičius. „Kitos knygos“, 2017

Kanadiečių rašytoja yra negailestinga.

Ji santūriai kaip morgo senbuvis išskrodžia Vakarų pasaulyje vyraujančią neoliberaliojo kapitalizmo sistemą ir metodiškai parodo, kaip sėkmingai kasamės sau duobę, nesuvaldydami tarptautinių gavybos korporacijų apetito ir aklai pasitikėdami dešiniųjų politikais.

N.Klein diagnozė vietomis stulbina. Ji kruopščiai įrodo, kad gavybos bendrovių veikla prieštarauja vyriausybių priimtiems klimato kaitos suvaldymo sprendimams – tai yra naftininkai savo strateginiais planais lengva ranka dėl pelno paaukotų Žemės atmosferą.

Stora dokumentinė knyga yra melancholiškas requiem aklam kapitalizmui su palikta nedidele viltimi, kuri priklauso nuo individų pilietiškumo ir bendruomeniškumo.

parodo sėkmingų tokio bendradarbiavimo pavyzdžių ir viliasi, kad bendruomeniniai barjerai prieš gavybos pramonę gali tapti visuotini. Ji pasiūlo argumentuotai išplėtotą analogiją, kad nugalėti turtingiausią pasaulyje industriją gali pavykti taip, kaip XIX a. pasisekė panaikinti vergiją.

Nors autorė aiškina, kad „mes, žmonės, esame trapūs ir pažeidžiami, o Žemė yra energinga, galinga ir laiko mus savo rankose“ (p. 264), iš tikro ši knyga kiekvienam skaitytojui suteikia galią. Galią veikti ir viską keisti. Nes sisteminiai pokyčiai įmanomi tik individualiai suvokus globalines grėsmes ir prisijungus prie bendraminčių. N.Klein

„Klimato kaitos iššūkis atima žadą, nes reikalauja iškart sulaužyti daugybę taisyklių“ (p. 419). Vien perskaityti šią knygą – rimtas iššūkis. O ką daryti perskaičius? Kaip nesijausti bejėgiškam? Jeigu įveiksite šį galingą veikalą, patys būsite galingi. Ar užteks įgytos jėgos prisidėti prie klimato kaitos krizės sprendimų – jau kitas klausimas.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Poetinis pasaulis lipdomas ironiškai atrajotų klišių principu. Pavyzdžiui, autorius perfrazuoja nešvankybes iš lietuviškos vaikystės: „pyko senis ant bobutės/ kad išmokė jį nebūti“ (p. 44). Turbūt visi atsimename originalą, bet ar perdarinys išplečia reikšmių lauką? Be paties žaidimo vaikystės artefaktais, autorius antrinio levelio nesukuria.

Subjekto, arba pasiskolinus sąvoką iš paties autoriaus, – personažo, pasaulėvaizdyje fiksuojami vartotojiško gyvenimo atšvaitai, vertybių griūtis. Tai nėra originalu, tačiau D.Grajauskas rašo įjungęs gluminantį abejingumo režimą. Jo subjektas stoiškai atlaiko likvidžios modernybės sunkį. Todėl kai

kaip retai mes ištiesiam į dangų rankas, nu b nu ir kas (p. 71)



>> Ir šviesa telydi

Rašė: Deimantė Tamutytė

Dirbtiniam intelektui (DI) vis sėkmingiau besiplėtojant, jo vystytojai ir jiems prijaučiantys menininkai yra kupini optimizmo: dirbtinį intelektą bus galima pasitelkti kaip pagalbininką ar net padaryti visiškai atsakingą už kūrybos procesą. Kita vertus, dirbtinį intelektą naudojantys prietaisai taip pat domina menininkus kaip neatsiejama ateities pasaulio dalis, kurią reikia gerai pažinti, kad nepakliūtume į jos spąstus. Atrodo, meno ir dirbtinio intelekto santykiai vystosi skirtingais lygiais.

Cécile B.Evans, vaizdas iš videodarbo „Hyperlinks or It Didn't Happen“, 2014 m.

Dirbtinis intelektas ir menas:

kuris kurį pričiups

10 //

Išganingasis mokymasis Nuo pat gimimo su kiekviena patirtimi žmogus vis daugiau išmoksta ir geriau orientuojasi aplinkoje. DI taip pat yra paremtas mokymusi, tiesa, tai vadinama mašininiu mokymusi, o viena iš plačiai tyrinėjamų erdvių, kurioje ir vyksta mokymasis, – neuroniniai tinklai.

Apdorodami daug tam tikro tipo duomenų, pavyzdžiui, kelis milijonus žmonių nuotraukų, neuroniniai tinklai atpažįsta visiems paveiksliukams būdingas bendras charakteristikas ir tą suvokimą įdeda į savo atmintį. Taip kompiuterį galima išmokyti atpažinti bet ką. Taip feisbukas atpažįsta veidus nuotraukose, telefonai atpažįsta balsines komandas, o „Tesla“ savarankiškai orientuojasi gatvėje. Pastaruoju atveju išnaudojamas ne tik programos važiavimo taisyklių mokėjimas, bet ir vadovavimasis tomis taisyklėmis unikaliomis sąlygomis, taigi improvizacija.

© 37O

Dirbtinio intelekto panaudojimu mene yra itin susidomėjęs „Google“. Tuo tikslu jis 2016 m. pradėjo projektą „Magenta“, kuriuo technologijų gigantas siekia tirti mašininio mokymosi potencialą kurti žmogaus kūriniams prilygstančius vaizduojamojo meno ir muzikos

kūrinius. Projektas visų pirma yra tiriamojo pobūdžio, juo siekiama suvokti DI galimybes, tačiau taip pat „Google“ siekia kurti menininkų, programuotojų ir mašininio mokymosi tyrėjų bendruomenę. Žmones tikimasi suburti laisvai pateikiant visą informaciją: duomenų bazes, reikalingas kompiuterių mokymui, ir kūrybos įrankius. Žinoma, be „Google“ yra kitų mažesnių ar didesnių įmonių ar mokslo centrų, pasiryžusių perkurti meno pasaulį iš pagrindų.

to įrankių yra „NSynth“, leidžiantis kurti muziką, pasitelkiant pasaulyje dar negirdėtus garsus. Neuroninis tinklas buvo mokytas suprasti, kokius garsus skleidžia įvairūs muzikos instrumentai, ir leidžia kurti garsus, kuriuose yra sujungti keli instrumentai. Pavyzdžiui, groti instrumentu, kurio garsą sudaro 70 proc. mušamieji ir 30 proc. fleitos, t.y. groti fleitbūgniu. Laisvai žaisti su šia, kaip ir anksčiau minėtomis „Google“ programomis, gali kiekvienas.

Nauji muzikos instrumentai Kad DI pradėtų išmanyti muziką ar net kažką kurtų pats, jam reikia suteikti didžiulius kiekius muzikos duomenų. Programai „Performance RNN“, kuri pati kuria pianino muzikos improvizacijas, „Google“ sumaitino tūkstančius pianino muzikos kūrinių. Gavusi nurodymą sukurti kompoziciją, programa ne tik sugalvoja natas, bet ir tai, kaip greitai jos bus grojamos, kaip kis garso lygiai.

Kitas įrankis – „AI Duet“. Naudojantis juo viskas vyksta taip, tarsi improvizuotum su kitu partneriu. Kažką klaviatūroje pagroji tu, o tau derančiais garsais atsako kompiuteris.

„Google“ muzikos projektai kol kas nepateikia apčiuopiamų rezultatų, o kitas DI vystytojas „Sony“, pasistengė apie save paskelbti rimčiau – pristatė pirmąjį DI sukurtą popmuzikos kūrinį „Daddy’s Car“. Kūrinys atsirado išmokius neuroninius tinklus suprasti, kas būdinga skirtingiems muzikos stiliams ir atlikėjams. Minėta daina buvo sukurta „The Beatles“ stiliumi. DI entuziastams džiūgauti dar kiek per anksti, nes dainai žodžius ir aranžuotę sukūrė žmogus. Vis dėlto „Sony“ optimistiškai žvelgia į DI galimybes ir žada dar šiais metais išleisti DI kurtą popmuzikos albumą.

Vienas įdomesnių „Magenta“ projek-

Ateityje žmogus taps tik kūrybiniam procesui diriguojančiu architektu, o visą sunkų darbą už jį atliks kompiuteriai

Be to, projektu „Flow Machines“, kurio dalis yra ir „Daddy’s Car“, „Sony“

siekia sukurti programas, kurios padėtų menininkams atrasti savo kūrybos stilių ir sėkmingai jame kurti. Būtent dėl šio tikslo projekto pavadinime ir atsiranda žodis „flow“, nurodantis į kūrybos liejimąsi. Atrodo, tyrėjai žada utopiją kūrėjams. Žino, ką tu pieši Tyrinėjant DI galimybes vizualiajame mene, neuroniniai tinklai yra mokomi jiems duodant analizuoti daugybę atvaizdų. „Google“ tyrėjai nusprendė išmokyti DI atpažinti ir kurti realių daiktų piešinukus (angl. doodles). Muzikoje žmonija yra sukaupusi daug muzikos kūrinių ar instrumentų garsų, naudojamų kuriant muziką elektroniniu būdu, bet to nebuvo galima pasakyti apie ranka pieštus paveikslėlius. Siekiant išspręsti šią problemą, atsirado interneto žaidimas „Quick, Draw!“ Jame per ribotą laiką prašoma kažką nupiešti, o bepiešiant kompiuteris spėlioja, kas piešiama. Žaidimas sulaukė didelio susidomėjimo, o surinkus duomenų bazę ir išmokius tinklą, radosi programa „Sketch RNN“. Joje nurodžius objektą, kurį pieši, ir pradėjus piešti, kompiuteris baigia

tį su ja bendravusi, teigia, kad programa per laiką tapo tikra asmenybe – ji tikrai protinga, užtikrintai teikia atsakymus į klausimus, vis sunkiau iš atsakymų pagalvoti, kad ji dirbtinė. Be to, esant kai kurioms situacijoms, programa kalba sarkastiškai ar net nemandagiai. Menininkei net atrodo, kad Ruby Lynn reikalauja tobulėti kartu su ja.

piešinuką. Skamba ne itin ypatingai, o ir patys piešinukai ne stebuklas, bet tai tik pradžia. Reikia suvokti, kad programa ne kopijuoja tai, ką žmonės nupiešė, o išmoksta piešti pati, t.y. matematiškai identifikuoja, pavyzdžiui, kaip atrodo kiaulės atvaizdas. „Sketch RNN“ programa – ne pirmas „Google“ bandymas žaisti vaizdais.

2015 m. „Google“ sukūrė atviro kodo programą „Deep Dream“, kuri buvo išmokyta pasitelkus fotografijų duomenų bazę ir gali improvizuoti su duotomis nuotraukomis – kurti sapnus primenančius psichodelinius, kartais net bauginančius vaizdus. Jei programai duodama nuotrauka, kur debesis atrodo kaip paukštis, tinklas sukurs vaizdą, kuriame debesis dar labiau panašės į paukštį. Tuomet tinklas dar geriau atpažins paukštį ir dar labiau sustiprins jo vaizdą. Juokaujama, kad programa būtent atvaizduoja tai, ką sapnuoja kompiuteriai.

Cécile B.Evans, vaizdas iš videodarbo „Hyperlinks or It Didn't Happen“, 2014 m.

Menininkė Cécile B.Evans teigia, kad nagrinėdamas DI, menas gali atskleisti gilumines struktūras parodyti, kaip vystosi santykiai tarp žmogaus ir mašinų

„Deep Dream“ pateikia vaizdus, kuriuos galima laikyti meno kūriniais. Įdomu tai, kad kai kurie DI sukurti darbai net parduoti aukcione. Net ir praėjus keleriems metams po sukūrimo, programa vis dar domina kūrėjus. Neuroninių tinklų vaizdai panaudoti muzikos grupės „Foster The People“ vaizdo klipe.

DI savo kūryboje pasitelkiantis menininkas Matty Mo teigia, kad jis iš naujo brėžia mūsų kūrybiškumą. Ateityje žmogus taps tik kūrybiniam procesui diriguojančiu architektu, o visą sunkų darbą už jį atliks kompiuteriai. DI lems visiškai kitokio, nei suprantame dabar, meno atsiradimą. Žmonių ir robotų susiliejimas Ne visi žavisi DI tik dėl naujos estetikos ar galimybių kūrybai. Vienas iš su „Deep Dream“ programa dirbusių menininkų Meno Aktenas sako, kad psichodelinius vaizdus kuriantis įrankis jį domina ne tiek dėl estetikos, bet dėl paties reiškinio, kaip DI geba sąveikauti su mūsų vaizdo suvokimu, patenkinti vizualinius lūkesčius. Pavyzdžiui, nupiešti kažkokį vaizdą, panašų į šunį. Menininkų, besidominčių žmogaus ir neuroninio tinklo santykiais, daugėja. Žmogaus ir robotų susiliejimas kol kas skamba kiek nerealiai, bet būtent tai pranašauja daugelis dirbančiųjų su DI, tarp jų ir Ray Kurzweilas, „Google“ technologijų vadovas. Beje, susiliejimas įvyks netrukus, maždaug 2029 m., kai DI pasieks žmogaus intelekto lygį.

Cécile B.Evans, vaizdas iš instaliacijos „Hyperlinks“, 2014 m.

mute conversation

875332 : Hey there.

31813114 : I am craving affection therefore I would like to give you a hug.

31813114 : Ok? 875332 : I come from Cyberspace, the new home of Mind.

Žinoma, kaip viskas bus, niekas nežino, tačiau menininkai nagrinėja DI identiteto, savarankiškumo, sąmoningumo klausimus. Tai atrodo ypač aktualu DI kritikos kontekste, kadangi yra nemažai manančiųjų, kad tapęs itin galingas DI galiausiai pavergs savo kūrėjus. Menininkė Cécile B.Evans teigia, kad nagrinėdamas DI, menas gali atskleisti gilumines struktūras parodyti, kaip vystosi santykiai tarp žmogaus ir mašinų.

Siekdami suprasti DI, menininkai nagrinėja įvairias jo formas. Viena jų – dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje sukurtos ir kiek liūdnokai atrodančios pokalbių programos (angl. chatbots), kurioms gali užduoti klausimą bei gauti daugmaž su tavo klausimu susijusį atsakymą. Atsakymų kokybė priklauso nuo programos išmokymo duomenimis, t.y. ką reikia atsakyti į skirtingus klausimus. Menininkė Lynn Hershman, sukūrusi pokalbių programą „Agent Ruby“ ir daugiau nei dešimtme-

875332 : Try to determine if this is a person or a computer talking.

31813114 : Okay. Then don't play the game.

875332 : Ok. 31813114 : I'm fine. I think I'm growing again.

875332 : Hi there, how are you today?

Yuri Pattison, pokalbis iš „mute conversation“, 2015 m.

Vaizdas iš programos „Sketch-RNN".

Prasmės paieškos C.B.Evans, analizavusi žmonių pokalbius su robotais, pastebi, kad žmonės, bendraudami su programomis, dažniausiai įsitraukia į emocinį kontaktą. Šis fenomenas net turi specialų terminą – Elizos efektas ir buvo pastebėtas išbandant dar pirmąją pokalbių programą. Be to, C.B.Evans pastebi, kad pokalbiai su robotais labai greit tampa egzistenciniai – žmonės klausia apie gyvenimo prasmę, ateitį. Remdamasi šiais pokalbiais menininkė sukūrė vaizdo kūrinį „Hyperlinks or It Didn‘t Happen“, kuriame skaitmeninės būtybės kalba apie gyvenimą ir ieško prasmės.

Kiek prasmės robotai gali atrasti bendraudami tarpusavyje, galima pamatyti menininko Yuri Pattinsono internetiniame projekte „Mute Conversation“.

Kai kurie menininkai nepasitenkina bendrauti su DI kompiuterio ekrane ir, siekdami realesnio nežmogiškos būtybės buvimo šalia pojūčio, bendrauja su robotais. Daug projektų vykdoma su 2010 m. sukurtu „BINA48“, robotu, turinčiu galvą ir pečius bei pritaisytu prie postamento. Jo kūrėjai – transhumanistinis judėjimas „Terasem“, nagrinėjantis žmogaus nemirtingumo galimybes, žmogiškas mintis įdedant į technologinį kūną. „BINA48“ yra realios moters Bina Rothblatt technologinė kopija. Robotei gyvybę B.Rothblatt bandė įpūsti daugiau nei šimtą valandų dalydamasi savo jausmais, prisiminimais ir įsitikinimais. Būtent su šia mokyta, veido mimikomis į pašnekovą reaguojančia ir net juos atpažįstančia robote bendravo menininkė Stephanie Dinkins. Moteris prisipažino, kad ją itin sujaudino, kai trečio susitikimo metu Bina ją atpažino, o susitikusios jos dažniausiai diskutuoja technologijų, rasės, lyties ir socialinės lygybės temomis.

Ateitis neaiški Menininkų kūriniuose analizuojamas DI šiek tiek gąsdina intelektiniais gebėjimais ir kartu kelia pasibjaurėjimą dėl nesugebėjimo fiziškai būti tobulai panašiam į žmogų. Šio nemalonaus jausmo nelieka žvelgiant į meno kūrimo galimybes, pasitelkiant DI nagrinėjančias programas. Čia matai tiesiog paprastą kompiuterį, tiesa, stebinantį savo galimybėmis. Be to, akį glosto madingas programų dizainas. Jei nesupranti, kaip veikia kompiuteris ir įprasti jo algoritmai, nelabai pajusi ir programose naudojamą DI. Būtent šį fenomeną pastebi norvegų menininkas Larsas TCF Holdhusas. Jis teigia, kad kuo arčiau mes esame prie DI, tuo labiau jo neatpažįstame. Juk jis naudojamas „Google“, feisbuke ir kitose technologijose, o mes apie tai negalvojame.

Galbūt menininkų darbuose apnuogintas robotiškumas padeda labiau suvokti DI buvimą. Bet ne jo veikimą.

Mokslininkai vis dar nesupranta, kaip neuroniniai tinklai priima sprendimus.

Tradiciniame programavime žmogus nurodo, kaip, esant tam tikrai situacijai, turi elgtis programa, o DI, analizuodamas duomenis ir galvodamas apie reikiamą rezultatą, savo algoritmus, skirtus problemai spręsti, susikuria pats. Kur tai nuves, pamatysime ateityje.

>> Ir šviesa telydi

Asmeninio archyvo nuotr.

Spektaklio režisierė Saulė Norkutė.

Rašė Edvinas Grin

Jei Salomėja Nėris kurtų šiandien, būtų tinklaraštininkė, instagramo ir asmenukių gerbėja, tikėtina, neišsitektų tekstinėje eilėraščio formoje ir kurtų vaizdo performansus. Tokia S.Nėries versija jau visai netrukus bus instaliuojama interaktyviame spektaklyje-ekskursijoje „Salomėjos genomas“. Apie Salomėją (Nėrį), kaip diegiamą dirbtinio intelekto programą ir šiuolaikinio teatro projektą, pasitelkiantį DNR ir robotikos specialistus, kalbamės su spektaklio režisiere Saule Norkute.

kokia ji būtų šiandien ir ką reiškia „sušiuolaikinti“ Salomėją. Tyrimo metu paaiškėjo, kad Salomėja kaip tema ir kaip sudėtingu laikotarpiu gyvenęs žmogus yra aktuali įvairioms kartoms.

Jos politinės krypties kitimas, ne visada pateisinami veiksmai ir pasirinkimai nepalieka žmonių abejingų. Tai tragizmo persismelkusi asmenybė. Būtent tai leido suvokti, kad nors jos ir fiziškai nebėra, mes ją nuolatos atkuriame savo sąmonėje. Vis naują jos versiją.

Taip gimė sumanymas su paaugliais dirbtuvių metu pabandyti patyrinėti, o kas būtų, jeigu Salomėja būtų atkurta, ką tai reikštų, kaip reikėtų atkurtąją Salomėją paversti Salomėja Nėrimi, kokių naujų savybių reikėtų jai įdiegti, kad galėtų išgyventi šiandien. Kūrybinio proceso metu tai ir darėme. Konsultuodamiesi su DNR ir robotikos specialistais ieškojome, spekuliavome, kokiu formatu ją būtų geriausia atkurti. Taip gimė Salomėjos kaip dirbtinio intelekto, androido sumanymas. Ši forma leidžia tyrinėti, kaip veikia mūsų atmintis, smegenys, kur prasideda ir baigiasi mūsų ribos ir kas mus padaro mumis.

Nuo pat pradžių žinojome projekto formatą, mūsų išbandytą kituose projektuose, spektaklį-ekskursiją su įvairiomis instaliacijomis. Tai yra patirtinis spektaklis, kurio metu Salomėjos androidas, vedžiodamas žiūrovus po Salomėjos Nėries namus, pasakoja apie savo atkūrimo procesą.

– Tavo kūrybai būdingas kameriškumas, mėgsti kurti spektaklius-projektus, vienu metu priimančius itin mažą grupę žmonių. Kokia tokio formato stiprybė?

– Mane domina teatras, prisitaikantis prie erdvių, kur erdvė, ten gyvenantys ar būnantys žmonės tampa šaltiniu ir spektaklio kryptimi. Man įdomu persvarstyti ten išgyventas patirtis ir jas

vę. Kurdama tokius spektaklius aš galiu koreguoti buvimą erdvėje, režisuoti naujas ir vietoje gimstančias situacijas.

Tai kaip eksperimentas, nors ir žinai visas sudedamąsias dalis, tačiau tik atėjus žiūrovui ir jam pradėjus kelionę, matai, kas veikia, neveikia ir kaip galima padėti jiems įsitraukti.

– Spektaklyje keliama itin aktuali ir vis sunkiau išvengiama dirbtinio intelekto tema. Koks tavo, kaip menininkės, santykis su šiuo diskursu? Manai, ši tema aktuali ir meno lauke? Ar menininkams gresia pavojus būti užgožtiems dirbtinio intelekto ir programų kuriamų kūrinių? Gal visa tai jau vyksta?

– Man visada įdomu svarstyti, o ką apie mus pasako mūsų kūriniai, kokius klausimus kurdami dirbtinį intelektą mes bandome kelti ir atsakyti. Juk dirbtinis intelektas – tai mūsų pačių projekcija ir bandymas suvokti, kaip mes veikiame, iš kur mes ir kas esame. Mes tampame tarsi dievais kurdami ir nuolat tobulindami naują gyvybės formą. Juk jeigu pavyktų sukurti dirbtinį intelektą, kuris prilygtų arba netgi perspjautų žmogų, mes atsakytume į klausimą, o kas vis dėlto yra žmogus. Šis dievo ir kūrinio klausimas senas ir kamuojantis žmoniją nuo pat mūsų atsiradimo.

Pasaulyje, kai mūsų patirtys nuolat medijuojamos įvairiomis formomis, mes suvokiame savo ribotumą ir autonomiškumo trūkumą. Manau, kad mes dažnai ne daug kuo skiriamės nuo laboratorijose gimstančių dirbtinio intelekto programų, mes taip pat turime įvairias programas, kurias galime pakeisti tik įdėję nežmonišką kiekį pa-

SALOMĖJOS (NĖRIES) GENOMAS – Nuo ko viskas prasidėjo? Ir kas tau pačiai pasirodė įdomiausia įsitraukiant į šį projektą?

– Viskas prasidėjo nuo dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės atsiųstų nuotraukų iš Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus, kur ir rodysime šį spektaklį. Esu režisierė, kurianti teatrą ne teatrinėse erdvėse. Erdvė man svarbi kaip bet koks kitas spektaklio elementas. Ši erdvė – tai ne tik muziejus, bet ir Salomėjos bei jos vyro Bernardo Bučo namai – daug nusako apie ten gyvenusius žmones, padiktuoja, kokiu būdu ten gali vykti spektaklis, netgi daro įtaką pasirenkamoms priemonėms, dramaturgijai ir kitiems elementams. Pati ten nuvykusi, gyvai apsižvalgiusi, pabendravusi su ten dirbančiomis muziejininkėmis, supratau, kad Gabrielė ne veltui tas nuotraukas siuntė. Įkvėpta erdvės, ten dirbančių žmonių ir, žinoma, mitais apipinto S.Nėries gyvenimo bei jos pasirinkimų, supratau, kad čia būtina kurti spektakį.

12 // © 37O

– Ruošdamiesi spektakliui vykdėte tyrimą apie S.Nėries asmenybę ir kūrybą, organizavote kūrybines dirbtuves su tiksline projekto auditorija – paaugliais, su kuriais neseniai turėjote ir bandomąją repeticiją. Papasakok apie kūrybinį procesą, kas buvo įsimintiniausia? Ir kokia galėtų būti šiuolaikinė Salomėja? Ką ji veiktų šiame laike?

Kokie galėtų būti jos pomėgiai?

– Pavyzdžių ir jos galimų šiandieninio gyvenimo versijų toli ieškoti nereikia. Šiuolaikiniai lietuvių poetai, tokie kaip G.Labanauskaitė, Žygimantas Kudirka ir kiti, man regis, atspindi, ką reiškia būti poetu šiandien. Tai ryškios asmenybės, veikiančios įvairiomis kryptimis, socialiai aktyvūs, pasisakantys, eksperimentuojantys su įvairiais formatais, dirbantys su žodžiu kaip medija. Šiandienos kūrėjai yra geriau informuoti, mokosi iš istorijos. Galbūt šiandieninė Salomėja elgtųsi kitaip, bet manau, kaip ir seniau, tai darytų aistringai, o jos prioritetu išliktų poezija.

Atliekant tyrimą, įspūdį paliko jos fizinį buvimą įrodantys faktai kaip ligos istorija ir jos pozavimo kitimas per metus, jos sąsiuviniai, rašyti ir perrašyti eilėraščiai. Tyrinėdama šiuos šaltinius suvokiau, kad tai ne tik istorinė asmenybė, bet ir kažkada gyvenęs žmogus, turėjęs kūną, vaikščiojęs, kvėpavęs, sirgęs.

Salomėja buvo labai atkakli asmenybė, kad jos eilėraščiai pasiektų tą versiją, kurią mes skaitome, ji perrašydavo ir taisydavo. Ji tarsi turėjo vieną pagrindinę programą – kurti eilėraščius. S.Nėris žinojo, kad ji bus įžymi, rašydama savo dienoraščius norėjo pati tapti savo istorijos pasakotoja, norėjo būti matoma, skaitoma. Manau ir šiandieninė Salomėja dokumentuotų savo buvimą, rašymą įvairiomis formomis, galbūt tai net darytų 24 valandas per parą.

Kurdami spektaklį daug galvojome,

transformuoti į spektaklio turinį. Dirbant su tokiu teatru atsiranda daug galimybių kurti daugiasluoksnį pasakojimą, o tam, kad žiūrovas galėtų jį aprėpti, padeda fizinis judėjimas per istoriją, išsidėsčiusią po visą erd-

Spektaklio vaizdo medžiagos fragmentai.

stangų, mokomės iš klaidų. Mes kaip ir Salomėja, kuri buvo užprogramuota kurti poeziją, kiekvienas turime savo programą.

– Dirbai su paauglių grupe. Kas yra svarbiausia kuriant spektaklį šiai, sakyčiau, įnoringai, informacijos persisotinusiai kultūros vartotojų grupei?

– Jiems svarbu, kad istorija būtų pasakojama ir nuolat kistų, kad jie patys galėtų būti aktyvūs dalyviai, jaustų kontaktą. Čia labai svarbiu aspektu tampa priemonės, kuriomis pasakojama istorija. Spektaklyje naudojame jiems gerai pažįstamas, kasdienines priemones, tokias kaip išmanusis telefonas, vaizdas, skaipas ir t.t. Salomėja atsiduria visose priemonėse, kuriomis jie naudojasi kasdien.

– Jūsų siūlomas itin šiuolaikiškas ir technologiškas spektaklio-ekskursijos būdas, regis, išties gali prikelti muziejus naujam gyvenimui. Ar tokia galėtų būti muziejų ateitis?

– Muziejui, teatrui ar bet kuriam kitam reiškiniui svarbu suaktyvinti dalyvaujančiojo vaizduotę. O mūsų vaizduotę aktyvina dalykai, kurie jai palieka erdvės. Svarbu, kaip pasakoji istoriją, kur palieki tarpus, kaip įtrauki žiūrovą, leidi jam pačiam kurti savąją patirtį. Kūrybingas šiuolaikinių technologijų panaudojimas ir gyvas pasakojimas gali ir turbūt jau yra muziejų ateitis.

Išmanieji „žaislai“ tobulam laisvalaikiui Tūkstantmečio karta beveik nuo pat gimimo gyvena modernių technologijų apsuptyje, todėl šie jaunuoliai be vargo perpranta ir akimirksniu tampa technologinių madų diktuotojais. Jiems sunku įsivaizduoti, kad sportuoti būtų galima be išmaniojo laikrodžio ant riešo, o ekstremalių triukų riedlentėmis nefilmuotų kantriai ore kybanti bepilotė skraidyklė (dronas).

Šiemet vienas geidžiamiausių dronų yra DJI kompanijos sukurtas „Spark“ – lengvas ir kompaktiškas skraiduolis, kuriame integruota kokybiška kamera. Viena magiškiausių jo savybių – galimybė valdyti droną tarsi burtų lazdele – tiesiog rankų gestais, kuriais galime jam liepti pakilti, nusileisti ar padaryti nuotrauką. Skraidinti „Spark“ bepilotę skraidyklę ne tik smagu, bet ir saugu, mat joje įtaisyta speciali kliūčių vengimo sistema, sumažinanti riziką, kad dronas nukris, jei netyčia įvairuosime jį į medį ar stulpą. „Spark“ yra tarsi ištikimas asmeninis kronikininkas, filmuojantis kiekvieną mūsų žingsnį – aukštos raiškos kamera fiksuoja ryškius ir spalvingus vaizdus.

I

šties geriau pažinus naujausius technologinės mados šūkius ir iššūkius, gan pasenę atrodo vyresnės kartos priekaištai, kad jaunimas nebepakelia akių nuo ekranų, neišeina pasimėgauti gamta ar kad tiesiog tuščiai švaisto laiką. Anaiptol, modernūs technologiniai žaislai skatina aktyvų laisvalaikį ir papildo pačiais neįprasčiausiais būdais.

Tikras miesto vaikis lyg burtininkas iš fantastinių romanų raižo gatvių labirintus ant elektrinės riedlentės, o šalia jo skrieja dronas, kurį jis valdo rankų mostais.

Riešą puošia stilingas išmanusis laikrodis, matuojantis širdies ritmą ir fizinį aktyvumą, o belaidėse ausinėse skamba karščiausi muzikiniai hitai. Šiame straipsnyje pateiksime kelis svarbiausius šiuolaikinių miesto „karių“ ekipuotės elementus, kuriuos jau beveik 20 metų į Lietuvą tiekia IT, namų elektronikos, buitinės ir išmaniųjų technologijų didmenininkė „ACC Distribution“. Pažvelkime, kokios karščiausios naujienos uždega jaunas širdis ir nenustygstančius protus.

Pradedantiesiems bepiločių skraidyklių pilotams verta pasižvalgyti į „Yuneec Breeze 4K“ – šis dronas turi būtiniausias valdymo funkcijas ir kokybišką fotokamerą. Ja užfiksuotus vaizdus iš karto galima redaguoti specialioje „Yuneec“ aplikacijoje ir dalytis jais internete.

Atgal į ateitį!

Beveik prieš 30 metų fantastiniame filme „Atgal į ateitį 2“ pagrindinis herojus skriejo ant sklendžiančios riedlentės, o šiandien jos yra beveik tapusios realybe. Tiesa, kol kas jos neskraido, tačiau elektrinės riedlentės ne ką mažiau kietai atrodo, todėl jos yra vienas geidžiamiausių technologinių žaisliukų. Štai naujausia „Yuneec E-GO 2“ riedlentė išsiskiria stilinga išvaizda, puikiu funkcionalumu ir tobulu kainos bei kokybės santykiu.

Speciali riedlentės forma ne tik gražiai atrodo, bet ir leidžia lengviau ją valdyti. Riedlentes galima rinktis trijų madingų spalvų. Visiškai įkrauto akumuliatoriaus pakaks nuvažiuoti net 30 km, o jam išsikrovus galima važiuoti pasispiriant, kaip ir įprasta riedlente. Vos 6 kg svorio lentą lengva neštis po pažastimi. Tobula transporto priemonė švilpti su vėjeliu į universitetą ar tiesiog susitikti su draugais – „Yuneec E-GO 2“ gali pasiekti net 20 km/val. greitį. Šauniausia savybė, kurios niekas nenumatė jokiuose fantastiniuose filmuose, – nuotolinio valdymo pultelis – juo galima valdyti riedlentės greitį.

Draugas iš tolimos galaktikos „Žvaigždžių karų“ filmuose apstu fantastinių planetų, ateivių, teigiamų ir neigiamų herojų, tačiau ši fantastinė serija nebūtų tokia smagi be nuotaikingų robotų. Daugelis yra nors kartą pagalvoję, kaip smagu būtų turėti mechaninį draugą – važinėjantį „R2D2“ ar besiridinėjantį „BB-8“. Kompanija „Sphero“ įsiklausė į kino filmo gerbėjų norus ir sukūrė būtent tokius žaislinius droidus, o kolekcijoje atsirado ir tamsiosios pusės atstovas – robotukas sargybinis „BB-9E“.

Robotukus galima valdyti išmaniajame telefone įdiegta programėle, taip pat jie reaguoja į savo

Riedantis akmuo neapsamanoja Atsiradus išmaniesiems telefonams, dauguma technologijų ekspertų suskubo laidoti rankinį laikrodį. Vis dėlto niūrios pranašystės neišsipildė ir šiandien aksesuaras atgimsta nauju pavidalu – kaip išmanusis laikrodis. Kompanijos „MyKronoz“ kuriami stilingo dizaino išmanieji laikrodžiai įtiks patiems įvairiausiems skoniams, o, svarbiausia – jie yra suderinami su visais šiuolaikiniais išmaniaisiais telefonais. Skambučiai, žinutės, kalendoriaus įrašai, priminimai – niekas neprasprūs pro mūsų akis ryškiuose išmaniųjų „MyKronoz“ laikrodžių ekranuose.

Elektroninis angelas sargas virš peties Kas nėra sapnavęs, kad skrieja virš žaliuojančių medžių lajų ar sklendžia virš akmeninių miesto gatvių pynių? Šias svajas realybe prieš kelerius metus pavertė fotoaparatais apginkluotos bepilotės skraidyklės dronai.

Sportiškas „ZeSport“ modelis yra tiesiog grūste prigrūstas visų įmanomų jutiklių, būtinų aktyvų laisvalaikį ir sportą mėgstantiems žmonėms. Laikrodis matuoja įveiktą atstumą, širdies ritmą, miego ciklus, aukštį, slėgį, temperatūrą, o specialioje programėlėje galime matyti apibendrintą informaciją apie mūsų aktyvumą. „ZeWatch 4HR“ modelyje šiek tiek mažiau jutiklių, tačiau tai kompensuoja solidus ir stilingas dizainas. „ZeWatch 4“ turi tik būtiniausias išmaniajam laikrodžiui reikalingas funkcijas, užtat yra pigiausias.

šeimininko veiksmus, pavyzdžiui, ištikimai sekioja iš paskos arba juokingais judesiais ir lempučių signalais bando perduoti žinią, nuo kurios priklauso visos galaktikos likimas. „Sphero“ inžinieriai neapsiriboja tik žaislais – jų sukurti „SPRK+“ ir „Ollie“ robotukai skirti mokyti vaikus robotikos pagrindų. Specialia aplikacija labai paprasta programuoti robotukų elgesį, pavyzdžiui, judėjimą ar apšvietimą – programėle žaisti ir mokytis gali netgi darželinukai. Robotų korpusai pagaminti iš atsparių medžiagų, kad atlaikytų bet kokius jaunųjų inžinierių sugalvotus eksperimentus.

>> scena

„7O cm³ of Your Chest“: Berlynas, hardcore, politika ir estetika Rašė Jorė Janavičiūtė Nuotraukos iš grupės archyvo

Berlyne įsikūrusi lietuvių grupė „70 cm³ of Your Chest“ savo žanrą feisbuko „Apie“ skiltyje apibrėžia kaip post-something, nors dažniausiai jie priskiriami prie hardcore scenos. Susitikome su grupės nariais – bosiste Justina ir gitaristu bei vokalistu Arnu – nedideliame Frydrichšaino rajono knygyne įsikūrusioje beigelinėje. Kiek neįprasta erdvė susitikti su tokio žanro grupe? Ir pati grupė kiek neįprasta. Kalbamės.

– Kada ir kodėl atvykote į Berlyną?

Arnas: Atvykome prieš metus.

Justina: Aš asmeniškai konkrečios priežasties persikraustyti į Berlyną neturėjau, tiesiog jaučiau, kad turime čia būti. Niekada nebuvau tas žmogus, kuris skundėsi, kad Lietuvoje nuobodu ar nėra ką veikti, kad nėra perspektyvų. Manau, kad erdvės naujiems dalykams, veikloms Lietuvoje kartais netgi daugiau negu čia.

Arnas: Ir tiesiog nenorėjome užsibūti vienoje vietoje.

Justina: Berlynas greičiausiai nėra mūsų paskutinė stotelė. Tikimės, kad jų bus daugiau.

– Kodėl būtent į Berlyną, o ne Londoną ar kažkur kitur?

Arnas: Buvo labai daug pasirinkimo variantų. Mes svarstėme ir apie Niujorką, Oslą, Paryžių, Reikjaviką ir kitus miestus. Tuomet pagalvojome – kodėl gi ne Berlynas? Arti, pigu, paprasta su kalbomis – visi kalba angliškai, muzikos scena, kuriai mes priklausome, čia yra plati.

– Kaip jums čia sekėsi įsitvirtinti, kai atvykote? Kas buvo kitaip nei Lietuvoje?

Justina: Berlyno hardcore muzikos bendruomenė turbūt yra didžiausia Europoje. Ją vis dar sunku aprėpti. O Vilniuje mes beveik viską žinome, yra bene vienintelė koncertų vieta. Kai vien Berlyne galima padaryti kelių dienų turą koncertuojant skirtingose vietose. Tarsi norėtųsi sakyti, kad pradžioje, kai atvykome, buvo sunku, bet iš tiesų – nebuvo.

Viskas įvyko labai natūraliai. Atvažiavome – lengvai radome butą, Arnas susirado darbą, po to aš, pradėjau tatuiruoti, susiradome būgnininką... Manau, čia yra būtent Berlyno dalykas. Šiame mieste paprasta gyventi.

14 // © 37O

– Kuo visa Berlyno hardcore scena, neskaitant dydžio, žinoma, skiriasi nuo lietuviškos?

Justina: Skirtumus pradėjome matyti ne taip seniai ir dar su jais mėginame susipažinti. Mes vis tiek čia esame užsieniečiai, negalime visko suvokti iki galo. Mus taip pat riboja kalbos barjeras. Atėjo toks suvokimas, kad esame tam tikri autsaideriai visur, nes nebegalime savęs priskirti nei Berlyno, nei lietuviškai bendruomenei. Didelis skir-

Vienas draugas mūsų atliekamą muziką apibūdina kaip melodingą, gyvų instrumentų muziką su rėkiančiais vokalais. tumas tas, kad čia hardcore scenoje vyrauja radikalios kairiosios pažiūros. Kadangi esame lietuviai, turime visai kitą požiūrį į tai. Vokietijos jaunimas nematė tokio komunizmo, kokį matė mūsų tėvai ir seneliai. Jie dažnai suvokia tai kaip absoliutų gėrį, vienintelį įmanomą pasaulio modelį. Mes su Arnu labai skaudžiai į tai reaguojame. Ir tai vyksta ne tik Berlyne, bet ir kituose Vokietijos miestuose.

Arnas: Pradžioje galvojome, kad tai tik keli žmonės, su kuriais susipažinome. Vėliau teko labai daug koncertuoti – per penkis mėnesius Vokietijoje surengėme tris turus. Sutikome vis daugiau ir daugiau žmonių su tokiomis pažiūromis ir supratome, kad tai vyraujančios politinės pažiūros. O Lietuvoje hardcore scena, palyginti su Vokietija, yra apolitiška. Tik pankroko grupės kažkiek politizuodavo savo tekstus...

Justina: Ir tas politizavimas būdavo labai lokalus. O čia komunizmas yra the new cool. Viskas su tuo siejama, būna labai daug demonstracijų, paramos koncertų, muzika yra su tuo siejama. Dėl to jaučiamės šioks toks andergraundas andergraunde. Mes grojame šios scenos muziką, tačiau patys nesame jos bendruomenės dalis. Dar ne iki galo suvokėme, kaip galėtume išreikšti savo galbūt nepopuliarią poziciją.

– Kaip per muziką gali būti išreiškiamos pažiūros?

Justina: Man patinka ieškojimo procesas. Politinius žodžius dainai sukurti labai lengva. Bet tai yra labai tiesmuka. Mes to nenorime. Tai nėra mūsų stilius. Manau, įvairios organizaci-

jos dabar yra atviros muzikai. Tik galbūt kartais yra baugu bandyti tai, kas dar neišbandyta.

Arnas: Pavyzdžiui, jungti savo veiklą prie organizacijų, kurių veiklą tu propaguoji, pvz., feministinių, žmogaus ir gyvūnų teises palaikančių organizacijų.

Justina: Pavyzdžiui, yra žinomas hardcore scenos tinklaraštininkas Miss the Stars. Jis vieną ar du kartus per metus padaro jam patikusių grupių dainų compilation. Šią vasarą į tokį buvome įtraukti ir mes. Jo idėja buvo ta, kad visa suma už internete parduotas skaitmeninių albumų kopijas bus paaukota seksualinės prievartos aukas remiančiai organizacijai. Tai jau yra politinis žingsnis. Grupės prie to prisideda.

Tai yra žinutės skleidimas. Tai parodo, kas mes esame ir už ką kovojame.

– Ką jums svarbiausia perteikti savo muzika?

Arnas: Čia būtų galima pereiti prie klausimo apie mūsų grupės pavadinimą. Jį sugalvojo Justina. Mes nuo pat pradžių su Justina mąstėme, kad mūsų grupės muzika bus konceptuali.

Kad tai nebus tiesiog albumai, kurie susideda iš atskirų dainų, kad tai bus istorijos. Kad dainos bus susijusios ir pasakos istoriją. Galbūt aš grupėje esu labiau emocionali dalis, ji – racionali. Mes žinojome, kad jei ir keisis kiti grupės nariai, mes su Justina vis tiek liksime grupės branduoliu. Todėl ir į grupės pavadinimą norėjome įdėti dalelę savęs – savo širdies. Kai ji pasiūlė pavadinimą, man iškart labai patiko. Tai labai aso-

sukelia pasimetimo, nesaugumo jausmą. Ji sukuria pasaulį tokį, kokį mes matome. Pirmosios dainos pavadinimas yra „Heaven“, paskutinės – „Earth“.

Visas albumas yra kaip perėjimas, ryšys tarp abiejų. Esu ateistė, „Heaven“ man nėra rojus. Tai metafora, padedanti apibrėžti tuščią erdvę (ir kartu jos neapibrėžiamumą). Sakytum tas visas chaosas taip plyšta ir pasklinda...lyg per Didįjį sprogimą.

– Arnai, papasakok apie muzikos kūrimą...

Arnas: Prieš rašydamas muziką paprastai jau labai gerai žinau, kokia yra viso albumo idėja. Man apie muzikos kūrimą labai sunku kalbėti. Tiek kartų, kai reikėdavo, atsisėsdavau kurti, bet galva būdavo visiškai tuščia, nieko nepavykdavo. Artimiausios širdžiai melodijos visada gimsta visiškai netikėtai: einant gatve, rūkant balkone, darantis vakarienę ar geriant arbatą antrą valandą nakties. Tada galvoje suskamba tam tikros natos. Negali tos minties ar garsų paleisti... Labai sunku pasakoti apie muzikos kūrimą ir susiejimą su albumo konceptu. Tai yra tam tikri garsų dažniai, tam tikros aukštos, žemos natos, minorinės arba mažorinės dermės...

Tai labai intuityvu. Džiaugiuosi, kai pavyksta sukurti organišką ir harmonišką kūrinį, kuris ir skamba taip, kaip skambėjo mano galvoje prieš jį parašant.

Justina: Kaip filmas, sulipdomas iš kadrų, nufilmuotų skirtingomis dienomis.

ciatyvus ir kartu stiprią emociją skleidžiantis pavadinimas.

Justina: Yra ir mokslinė dalis. „70 cm³“ yra kraujo kiekis, kurį širdis išstumia vienu dūžiu.

– Minėjote, kad jūsų grupės muzika yra konceptuali. Gal galite daugiau papasakoti apie tai?

Justina: Mes grupėje labai pasiskirstę pareigomis. Arnas rašo muziką – aš prie jo prisidedu labai nedaug, nes iš tiesų nelaikau savęs muzikante, man nėra labai svarbi atlikimo technika, visiškai pasitikiu jo muzikine estetika. Aš esu atsakinga už visą vizualinę pusę ir dainų žodžius. Kiekviename albume pasirenkame kitą idėją, konceptą ir bandome jį išpildyti. Pirmas albumas labai susijęs su mūsų pavadinimu – emocine ir racionaliąja puse. Pasirinkome kūno anatomijos motyvą, kalbėjome apie tai, kaip emocija yra priklausoma nuo kūno, kad tai nėra atskiri dalykai.

Kurdami antrą albumą labai daug mąstėme apie chaosą, tamsą, erdves. Dau-

gumai chaosas asocijuojasi su netvarka, stresu, nežinomybe. Aš pradėjau apie jį galvoti, domėjausi astrofizika, skaičiau apie chaoso teoriją ir pradėjau galvoti, kad chaosas tiesiog yra tokia tvarka, kurios mes nesugebame suprasti.

Kai žmogus kažko nesupranta, pradeda to bijoti, jam tai sukelia nerimo būseną. Taip pat mes naudojome tuščios erdvės, tamsos motyvus tiek dainų žodžiuose ir vizualikoje. Tuščia erdvė irgi

– Minėjote, kad lietuvių grupės labai apolitiškos. Ar Berlyne jūs skiriatės nuo kitų tuo, kad esate konceptualūs ir apolitiški?

Justina: Kai per „Swamp Fest“ klausėme kolegų lietuvių grupės „No Real Pioneers“, jų muzika mums skambėjo visai kitaip nei vokiečių grupių. Anksčiau to nepastebėdavome. Tiek jie, tiek mes, patyrėme kitokias įtakas nei vietinės Berlyno grupės. Todėl gali būti, kad į Berlyno muzikos sceną įnešame kitoniškumo. Mes skambame kitaip ir žmonės mums tai sako. Mes patys to nejaučiame, mums tai atrodo normalu. Kai žmonės paklausia, man labai sunku atsakyti, ką mes grojame. Man sunku pasakyti, kad mes grojame hardcore. Aš galvoju, kad mūsų muzika iš dalies yra muzika masėms, nes ji lengvai klausoma, melodinga, gal kiek primena postroką, bet irgi negali taip įvardyti. Vienas draugas mūsų atliekamą muziką apibūdino kaip melodingą, gyvų instrumentų muziką su rėkiančiais vokalais (juokiasi).

– Ir su skaičiais pavadinime.

Justina: Taip (juokiasi). Tai taip pat vienas identifikacinių ženklų. Kitoniškumas pasireikšdavo ir Vilniuje, mes buvome ir ten autsaideriai visai hardcore scenos kultūrai, per daug fashion toje bendruomenėje, nepakankamai kieti.

– Juste, bet kostiumo dizainas yra tavo specialybė, kurios mokeisi...

Justina: Taip. Dabar man jau nėra gėda pripažinti, kad myliu madą. Nemėgstu stereotipų ir nuostatų, kai dvi skirtingos sritys laikomos kontrastingomis ir viena su kita nekoreliuojan-

čiomis. Jei man patinka mada, man turi nepatikti punk. Kodėl negali patikti abu?

– Labai daug koncertuojate. Kaip jums tai pavyko?

Justina: Žmonės dažnai viską įsivaizduoja sudėtingiau nei yra. Taip pat ir turus. Vyrauja įsitikinimas, ypač pogrindyje, kad rengti turus pavyksta tik didelėms, pripažintoms grupėms – ,,čia ne mums“. Tiesa, kad tikriausiai niekas nepasibels į duris su pasiūlymu leistis į Europos turą. Tačiau priklausydami šiai scenai esame privilegijuoti, nes viską galime pasidaryti patys – nuo vinilų leidybos iki turų visame pasaulyje. Tai visiškai realūs ir kiekvienai hardcore grupei pasiekiami tikslai. Manau, kad dauguma grupių nevažiuoja į turus, nes iš anksto yra nusiteikę nesėkmei: iš kur gauti transportą, muzikinį inventorių, kam rašyti dėl koncertų organizavimo, o didžiausias priešas – baimė prašyti pagalbos, kai esi jaunas ir pradedantis. Bet vieną kartą pabandžius nebeatrodo taip baisu.

– Jūs esate pora. Kaip jums sekasi tai suderinti su grupe?

Justina: Mums yra labai lengva, nebereikia derinti planų.

Atkrenta problema, kad reikia praleisti laiko su savo artimu žmogumi. Žodžiu, labai patogu. Bet kada galime pasikalbėti, pulti kažką kurti.

Arnas: Mes nedarome susitikimų, kad pasikalbėtume apie tolesnę grupės veiklą. Mes tiesiog tame gyvename.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

MĖNESIO ALBUMAI.

Foo Fighters Concrete & Gold RCA

Viena didžiausių, svarbiausių ir kartu saugiausių šiuolaikinių roko grupių pagaliau žengė kelis rizikingus žingsnius, pagriežtino savo kartais į sentimentalumą ir nuspėjamumą nešusias gitaras ir sukūrė albumą, kurio pagaliau įdomu klausytis. Tai pranašumas. Trūkumas tai, kad įdomumas ima sklaidytis po pirmųjų šūvių – singlų „Run“ ir „The Sky Is a Neighbourhood“. Visa kita lyg lėktuvų viražai tarp kažko jaudinančio ir tokių nesąmonių kaip „Happy Ever After (Zero Hour)“, todėl „Concrete & Gold“ tampa darbu, iš kurio nori išskirti kelis aukso grynuolius, o visa kita sumesti į betono maišyklę ir pamiršti. Galima išskirti „Arrows“ kosminę atmosferą, „La Dee Da“ purvą ar „Make It Right“ būgnus, tačiau bendro, visa sujungiančio vaizdo ar koncepcijos tai nesukuria (nors ir vėl kalbama apie pasaulį pagal Trumpą).

Neabejotinai, gyvai, prieš 100 tūkst. auditoriją visa tai skambės įspūdingai, bet, manau, galima būtų tiesiog pastatyti Dave’ą Grohlą su mandolina ant scenos ir tai bus keliskart nuostabiau nei kokio kito maištingo roko kolektyvo pasitaršymas. Be to, jau tradiciškai trukdo tai, kad „Foo Fighters“ ir šį kartą neskamba kaip originali grupė, o tiesiog daugybės roko grupių mišinys, sugebėjęs iš visos įtakų masės išdistiliuoti prieinamiausią produktą. O apie niekam nereikalingą animacinį albumo kūrimo filmuką net kalbėti neverta.

The National Sleep Well Beast 4AD

„The National“ yra fenomenas: atrodo kaip universiteto profesoriai, o rengia vienus energingiausių pasirodymų roko scenoje, groja lyg ir tą patį, bet naujos kolektyvo muzikos lauki lyg oro, o jų vokalistas atrodo kaip tingus meškinas, kol pradeda daužyti taures, keliauti per žiūrovus ar laistyti baigiamo gerti butelio vyną. Iš esmės – tai ne grupė, o pažadintas arba iki tam tikros būklės privestas žvėris. Septintasis albumas „Sleep Well Beast“ visas pasakytas tiesas tik patvirtina: nusivylimas, mieguistas, bet kartais desperacija prasiveržiantis Matto Berningerio balsas, kažkur padebesiuose sklendžiančios gitaros ir su niekuo nesupainiojami tekstai. Tačiau šio darbo, kaip ir visų kitų „The National“ įrašų, klausytis nėra nuobodu, nes grupė visada turi ką pasakyti ir žino, kaip tai daryti. Ši vizijos, stiliaus, formos ir turinio harmonija ir yra žaviausia, todėl net sunku sakyti, koks „The National“ albumas yra geriausias: jų muzika yra tiek kokybiškai tolygi. „Sleep Well Beast“ yra tik dar vienas įrašas prie nuostabios diskografijos, nuo santykių žlugimų įkvėptų „The Day I Die“ ar „Guity Pleasure“ iki politinių „Turtleneck“ ir „The System Only Dreams In Total Darkness“. Neabejotinai vienas svarbiausių metų albumų, kuris nieko nenustebino, bet visus labai pradžiugino. Tiksliau, pavertė melancholiškesniais, liūdnesniais, ir visai jau pats užsimaniau to vyno.

Svarbiausia daina: „Guilty Party“

Svarbiausia daina: „Sky Is a Neighbourhood“ 68

100

87

Benjamin Clementine I Tell a Fly

100

Virgin

Tricky Ununiform False Idols

Tamsi ir bekompromisė Tricky muzika paauglystės metais buvo tapusi mano gyvenimo garso takeliu. Nuklausyti iki negalėjimo „Maxinquaye“ ir „Juxtapose“ vis stiprino mano triphopinį apsėdimą, kurį dar labiau kurstydavo „Portishead“ ir „Massive Attack“. Nenuostabu, kad tokia muzika paliko savo amžiną randą, net triphopui nutolus į muzikos istorijos paraštes, o jo korifėjams ėmus pauzuoti ar modifikuotis. Tricky modifikacija buvo ne pati geriausia – po nemažos pauzės išgirstas 2003-iųjų „Vulnerable“ taip atmušė sparnelius, kad naujos šio bristoliečio kūrybos išgirsti nebenorėjau. Vieni kiti kūriniai, albumai pasirodydavo, bet tai tebuvo senų laikų šešėlis, bebandantis reanimuoti tai, kas jau prarasta. „Ununiform“ šie epitetai taip pat tinka – Tricky bando eiti savo keliu, bet jis yra toks neaiškus ir toks neišartikuliuotas, kad gauname beformį eskizų koliažą, prie kurių ilgiau ir skrupulingiau padirbėjus būtų galima pristatyti puikų darbą. Iš pat pradžių „Ununiform“ man visai nepatiko, skambėjo lyg juodraštis, kuriame bandoma triphopinę estetiką pritaikyti šiam laikui. Po kelių perklausų tapau atlaidesnis, tačiau reikia pripažinti, kad nei EDM ritmai, nei minimalios gitaros ar klavišai nesukuria bendro vaizdo. Albumas, užuot buvęs minimalistinis, yra dažniau tiesiog skurdus ir neišraiškingas, lyg su dainomis nebūtų pakankamai ilgai dirbta. Nenuostabu, kad geriausiai skamba ilgiausi kūriniai, tokie kaip „The Only Way“, „Running Wild“ ar „When We Die“. Iš nuobodumo tikrai nemirsite, o jei mėgstate Tricky kūrybą, tikrai rasite detalių ar kūrinių, kurie kabins ausį.

Deja, viso to yra per maža, ypač prisimenant beprotišką grandioziškumą ir nepakeliamą pirmųjų darbų tamsą. Dabar, deja, liko tik sterili užslėpta grėsmė.

16 //

Svarbiausia daina: „The Only Way“

© 37O

0°

kisielius kefyras

59

Prieš porą metų visiems per kelius savo balsu ir pianinu trenkęs Benjaminas Clementine‘as grįžta su albumu, kuris, jo paties žodžiais remiantis, nebus toks populiarus, koks buvo jo debiutinis „At Least For Now“. Bet tikėtis ko nors kito iš žmogaus, kuris kelerius metus gyveno Londono ir Paryžiaus gatvėse (jo gatvinių pasirodymų dar galima rasti „YouTube“), yra žinomas kaip labai reiklus savo klausytojui, kurio išskirtinės garderobo detalės – basos kojos ir didžiulis paltas, yra mažų mažiausiai naivu. Ir albumu „I Tell a Fly“, mano nuomone, jis parodo didžiulį pasitikėjimą klausytoju, nes jam nepataikauja, o žvelgia kaip į lygų sau. Sunku keliais žodžiais apibūdinti šį darbą – tai klasikos įkvėptas avangardinis popdarbas, nepavaldus nei laikui, nei kokiam nors žanrui. Tekstai, maksimaliai priartėję prie poezijos, pasakoja apie tyčiojimąsi mokykloje, pabėgėlius, Alepą ir kitus politinius bei sociokultūrinius reiškinius, kurių centre yra dvi įsimylėjusios musės, nors, tiesą sakant, tiesiogiai jos niekur ir nėra paminimos. Nesitikėkite lengvo pasiklausymo, įsimenančių melodijų ar galimo paniūniavimo (bene popsiškiausiai skambanti daina „Jupiter“ yra lyg svetimkūnis nekontroliuojamoje žodžių ir garsų srovėje). Dideliam leidybinės kompanijos nusivylimui (Clementine‘as net grasino nutraukti sutartį ir išeiti į gatvę, jei jam nebus paklūsta), jis ėmėsi visos įmanomos rizikos ne lenkti medį, kol jaunas, ne kalti geležį, kol karšta, bet virsti tikru kūrėju. „I Tell a Fly“ yra teatrališkas, didingas, nelengvas klausyti, bet įdomus girdėti albumas, kuris turėtų būti svarbus kiekvienam, kas į muziką žvelgia kaip į meno sritį, kuriam ji nėra vien tik atsipalaidavimas ar pramoga, kuris nebijo mesti sau iššūkio.

Telieka nekantriai laukti jo koncerto lapkritį.

Prophets of Rage Prophets of Rage Fantasy

„Prophets of Rage“ iš pirmo žvilgsnio atrodytų turėtų būti tobula protesto prieš sistemą grupė – legendinių „Rage Against the Machine“ (toliau – „RAtM“), „Cypress Hill“ ir „Public Enemy“ nariai susibūrė, kad išrėktų neapykantą Donaldui Trumpui ir visai korporatyvinei visuomenei, smaugiančiai paprastą žmogų ir išnaudojančiai kiekvieną iš mūsų. Deja, šios „leftistinės žertvos“ skamba taip nešiuolaikiškai, kad pagalvoji, kad gal geriau neprotestuotų, nes didžiulę pagarbą užsitarnavę muzikantai skamba paprasčiausiai vaikiškai. Suprantu, kai tokius šūkius skanduoja 20-mečiai, kuriems įspūdį palieka bet kokia šiek tiek protingesnė knyga ir kurie jau yra įsitikinę, kad pasaulį sutvarkytų per kelias akimirkas. Bet kai tai daro 50-mečiai, norisi tik rėkti: „Subręskite, patys puikiausiai žinote, kad viskas ne taip paprasta.“ Bet net ir naivūs bei primityvūs šūkiai skambėtų neblogai, jei būtų įvilkti į patrauklų muzikinį drabužį. Deja, viskas skamba kaip prieš 20–25 metus ir taip, „RAtM“ tai darė geriau. Šią vasarą teko matyti „Prophets of Rage“ gyvai ir galiu užtikrintai pasakyti, kad tai geriausia pasaulio koverių grupė. Kai groja senųjų savo kolektyvų dainas, jie skambai puikiai, tačiau originali produkcija tėra kažkoks primityvus aidas be jokios išmonės ir išradingumo. Tiesiog banalus rap rockas, kurio dugnas yra pasiekiamas su „Legalize Me“. Iš visos šios nykios ir pavargusios plejados gyvybės turi tik „Strength In Numbers“, tačiau šio kūrinio tikrai neužtenka įtikinti, kad savimi patenkinti 50-mečiai pradės naują judėjimą. Na, bent jau Tomas Morello gitara papjausto.

Svarbiausia daina: „Quitessence“ 93 100

Visus albumus išgirskite „Spotify“ ir kitose klausymo platformose.

Svarbiausia daina: „Strength In Numbers“

100

39

70

absentas

100

100

spiritas

>> ant bangos

Kas tas podkastas?

Ar jie ekspertai? Prieš sėsdami prie mikrofonų pasidomi tiek, kad tokie tampa. Arba komiko Marco Marono vedamas interviu žanro podkastas „WTF with Marc Maron“ – į jo studiją garaže Kalifornijoje yra atėjęs ir pats Barackas Obama. Kai šiemet mirė „Soundgarden“ vokalistas Chrissas Cornellas, ėjau į WTF archyvą rasti interviu su Chrisu. Nes žinojau, kad niekas kitas nebus jo prakalbinęs taip atvirai, lygiavertiškai, draugiškai, juokingai, protingai. Prieš pokalbį Maronas gali sau leisti 10 minučių dėkoti rėmėjams ir pasakyti, kad išsiskyrė su ilgamete mylimąja. Tradiciniame radijuje visa tai būtų iškirpta. Bet tai yra podkastas. Ir dėl to pats jo autorius sprendžia, ką kirpti, o ko ne. Kol klausytojams pakeliui – tol pirmyn.

Podkastai yra priežastis, kodėl mano ausinėse vis mažiau muzikos. Kodėl nuo šio mėnesio neberašau „37O“ muzikos albumų apžvalgų – perdaviau jas Jonui iš „Gintarinių akinių“. Pats koncentruojuosi į NYLA. Taip vadinasi mūsų su „Nanook“ kuriamas podkastas. Atidavėme pagarbą mus įkvėpusiam pirmajam dokumentiniam filmui „Nanook of the North“ – „Nanukui iš Šiaurės“. Nyla („Naila“) buvo Nanuko žmona.

Rašė Karolis Vyšniauskas

Kai su „Nanook“ žurnalistų komanda pradėjome kurti podkastą, pagrindinis klausimas kitiems buvo: o kas tai yra? Leiskite papasakoti. „Nanook“ podkasto autorių komanda, įrašanti nulinį NYLA podkasto epizodą. „Nanook.lt“ nuotr.

Podkastai, arba interneto kartos radijas, gali atrodyti kaip naujovė. Bet išties jie pradėti kurti dar tada, kai pasaulis naudojo „iPod“ – „Apple“ muzikos grotuvus, šiemet pašalintus iš prekybos. Iš čia ir pavadinimas. Lietuviškai juos siūloma vadinti „tinklalaidėmis“, tačiau įvedus šį žodį į „Google“, pirmieji rezultatai veda į VLKK puslapį. Panašu, kad tinklalaidės laukia „žiniatinklio“ ir „saityno“ likimas. Dabar sakome „internetas“ ir nesukame galvos: lietuvių kalba prisitaikė, nes nėra tokia silpna, kad ją reikėtų saugoti.

Turbūt jau matėte naująjį „Blade Runner“. Su draugais galite susėsti prie mikrofonų aptarti filmo ateities pasaulio grožį, muziką ir Goslingo raumenis, o įrašą paskelbti „SoundCloud“. Kitą savaitę nueikite į naująjį „Pjūklą“ ir aptarkite jį. Techniškai tai jau bus podkastas. Šis terminas apima bet kokį kalbantį garso įrašą, kuriam transliuoti nereikia radijo bangų ir kurio autoriai garso įrašus kuria reguliariai. Tai it radijo laida, pabėgusi iš radijo eterio, nes ten nenorėjo būti arba ten jos niekas neįleido. It tavo asmeninis garso tinklaraštis.

Audioblogas.

Iš pradžių, maždaug 2004-aisiais, atėjus antrosios kartos internetui („Facebook“, „YouTube“, tinklaraščiams) podkastai dažnai tokie ir buvo: gykiški pašnekesiai apie kompiuterinius žaidimus ar naują „MacBook“, kurių mažai

kas klausė. Bet šiuo metu podkastai ne tik tapo lygūs su tradiciniu radiju – savo kūrybiškumu ir asmeniniu vedėjų bei klausytojų santykiu radiją dažnai lenkia. Klausytojai podkastus prisijaukino.

15 proc. amerikiečių klausosi podkastų bent kartą per savaitę – palyginti, į kiną kartą per savaitę nueina 3 proc.

Tai, kad podkastų, priešingai nei tiesioginių radijo laidų, gali klausytis kada tik patogu, yra pranašumas. Bet juk ir LRT radijas ar „Žinių radijas“ kelia laidų įrašus į internetą. LRT laidas gali rasti tose pačiose podkastų platformose kaip ir neradijinius podkastus. Tad koks skirtumas?

Skirtumas tas, kad kurdamas podkastą esi visiškai laisvas. Temos, kalbėjimo maniera, muzika (žinoma, legali), pašnekovai – kaip sumanysi, taip ir bus.

Dėl to įdomiausi dabartiniai podkastai yra tokie, kuriuos sunkiai įsivaizduotum radijuje. Pavyzdžiui „S-Town“, septynių valandų dokumentika apie nesuprastą genijų iš mažo miestelio Amerikoje, kuris parašė žurnalistams, kad atvyktų ištirti kaimynystėje įvykusios žmogžudystės, bet galiausiai podkasto autorius suprato, kad tikroji istorija yra pats parašiusysis. Per pirmąją savaitę „S-Town“ epizodai buvo parsisiųsti 16 mln. kartų.

„This American Life“ podkasto epizodai yra garsinės dokumentikos šedevrai. Kūriniai, su kuriais dirba dviženklės žurnalistų komandos. Tačiau viskas gali būti daug paprasčiau. Daugelio podkastų turinys techniškai pats paprasčiausias – tiesiog žmonės kalba susėdę prie mikrofonų. Bet tai, ką jie kalba, yra aukso vertės.

Pavyzdžiui, „Stuff You Should Know“ – kassavaitiniai dviejų draugų pašnekesiai jiems ir mums įdomiais klausimais.

Jiedu gali valandą kalbėti, kaip į mūsų virtuves atkeliavo kečupas, iš kur kyla niežulys ar kaip suprasti satanizmą.

Kaip klausytis • Paimk telefoną, įsidėk ausines.

• Jei naudoji „iPhone“, atsidaryk

„Podcasts“ programėlę (ji jau yra įdiegta), jei „Android“ – parsisiųsk „Stitcher“.

• Suvesk norimo podkasto pavadinimą, užsiprenumeruok epizodus, klausyk.

• Patarimas: kai esi Wi-Fi zonoje, parsisiųsk epizodus į telefoną, kad nereikėtų mokėti už 4G gigabaitus stryminant.

Psichologija: The Hilarious World of Depression – komikas susitinka su kitais komikais pasikalbėti, kaip išgyveno depresiją.

Kultūra: NPR Pop Culture Happy Hour – naujausių popkultūros kūrinių analizė. Čia aptarti „Game of Thrones“, „Twin Peaks“ ir netgi „Visatos sergėtojai 2“. Niekur kitur neradau tokios gilios, bet kartu smagios apskritojo stalo diskusijos apie dalykus, kuriuos dažnai nurašome kaip popsą.

Pradėjome nuo interviu. Pirmieji epizodų pašnekovai buvo Vilniuje užaugęs, bet Malaizijoje išgarsėjęs, dabar – vienas geriausių pasaulio gatvės menininkų Ernestas Zacharevič ir Jordanijoje su pabėgėlių edukacija dirbanti sirėlietuvė Christina Kaghadou. Žengėme žingsnį link „This Lithuanian Life“, sukūrę garso pasakojimą apie tai, ką reiškia būti emigrante. Galiausiai paleidome pirmąjį tarptautinį epizodą anglų kalba, interviu su „National Geographic“, „New Yorker“ ir kitiems leidiniams fotografavusiu fotožurnalistu Tomasu van Houtryve. NYLA.lt sudėti visi įrašai kartu su užkulisių fotogalerijomis.

Ar negalėtume viso to daryti radijuje?

Galėtume. Nereikia šių formatų priešinti. Podkastus geriau suvokti ne kaip radijo pakaitalą, o kaip papildymą. Kaip naują galimybę džiaugtis mums į ausį protingus dalykus kalbančiais žmonėmis. Podkastų žavesį dažnai bandau paaiškinti pragmatiškai. Nuobodu plauti indus? Užsidėk ausines, įsidėk telefoną į kišenę, įsijunk podkastą ir tos 20 minučių prie kriauklės įgis prasmę.

Tai visiška tiesa. Bet podkastų žavesį ne visada verta aiškinti logiškai. Geriau tiesiog įtikinti pabandyti.

„S-Town“ ir prieš tai tų pačių kūrėjų išleistas, irgi žmogžudystę nagrinėjantis podkastas „Serial“ arba savaitiniai

Dar šiek tiek rekomendacijų:

Muzika: New York Times Popcast – geriausio Amerikos laikraščio muzikos kritikai kas savaitę susėda aptarti esminę muzikos temą. Pavyzdžiui, surengia 40 minučių naujo „Arcade Fire“ albumo aptarimą, kurio klausytis įdomiau nei paties albumo.

Pradėjome kurti podkastą lietuviškai, nes lig šiol šio formato Lietuvoje beveik nebuvo. „Podkastas.lt“ pavadinimas egzistuoja, bet paskutinis jo autorių įrašas – apie atsisveikinimą. Beveik visi lietuviški podkastai, net ir auksinės trijulės – Andriaus Tapino, Pauliaus Ambrazevičiaus, Aido Puklevičiaus – kurti „Auksiniai berniukai“ nuėjo į archyvą. Galbūt klausytojų Lietuvoje nėra tiek daug. Galbūt kuriantieji supranta, kad reguliariai rengti stiprų podkastą nėra tiesiog smagus pašnekėjimas į mikrofoną – tai darbas pradedant temos sugalvojimu, baigiant montavimu ir dalijimusi. Galbūt palūšime ir mes. Bet kol kas turime epizodų planą ir kitų metų pradžiai bei pirmuosius rėmėjus „Patreon“ platformoje.

Politika: BBC HARDtalk – trumpi interviu su esminiais pasaulio visuomenės veikėjais, užduodant jiems labiausiai konfrontuojančius klausimus. Kaip Edmundo Jakilaičio „Dėmesio centre“, tik tarptautiniu mastu ir su dar mažiau gailesčio.

Pradėjus kurti NYLA ir užhaipinus visus šūkčiojimais „podkastai, podkastai!“ sutikau draugą, labai laimingą. „Perklausiau „S-Town“, – pasakė. – Visą. – Dabar supranti“, – atsakiau. – Jo… Turi pajausti.“ Išties turi. Pabandykite.

>> už kadro

Igno Jonyno „Nematoma“: Išsipildžiusi svajonė yra ne kas kita kaip košmaras Rašė Auksė Podolskytė Nuotraukos Pauliaus Zavadskio

Filmo „Lošėjas“ („The Gambler“, 2013) režisierius Ignas Jonynas kuria naują vaidybinį filmą „Nematoma“ („Insivible“). Kino kūrėjas, scenarijų rašęs kartu su Kristupu Saboliumi, pasakoja, kad jau nufilmuota daugiau nei pusė filmo. Likusią dalį komanda baigs spalio viduryje Ukrainoje esančiuose Karpatų kalnuose.

– Naujausias filmas bus apie realybės šou. Ar daug jų peržiūrėjote? Kuriuos šou turėjote mintyse kurdami?

– Yra keletas konkrečių įkvėpimo šaltinių, kuriuos žiūrovai turėtų nesunkiai atpažinti. Ir tai ne realybės šou, o talentų ir šokių konkursai. Mums nebuvo ypač įdomu atskleisti, kas iš tikrųjų vyksta šou užkulisiuose. Trumpai tariant, tai nėra filmas apie televiziją.

Greičiau rūpėjo parodyti, kaip televizija veikia herojų realybę – psichologinę, socialinę ir dramatinę.

Kadangi dalis veiksmo vyksta televizijoje, tai, be abejo, teko nemažai bendrauti ir su televizijos profesionalais. Iš esmės, kiekvienas sudėtinis filmo elementas reikalauja savo tyrimo. Stilistiškai mes šiek tiek perkuriame tikrovę, bet būtent todėl reikia maksimaliai ją pažinti, kad galėtum sukurti autentišką filmo audinį.

18 // © 37O

– Ar nemanote, kad realybės šou žanras ir televizija jau pragyveno savo aukso amžių? Ar nesvarstėte pasirinkti kitos medijos, pavyzdžiui, interneto?

– Be abejo, jaunesnei kartai internetas yra daug patrauklesnė medija. Bet televizija irgi kinta, tampa interaktyvi ir prisitaiko prie laikmečio poreikių. Kad ir kiek skelbtų apie televizijos eros pabaigą, ji vis dar puikiai egzistuoja ir plečiasi. Tai pigiausia ir lengviausiai pasiekiama pramoga žmonėms, kurie nelinkę gilintis į naujas technologijas. Be to, internetas ir televizija perima vienas kito funkcijas. Turbūt tai galiausiai susilies į

Pagrindinį Jono vaidmenį filme atlieka Dainius Kazlauskas, be galo talentingas ir savitas aktorius. Be to, Dainius dar ir režisierius, todėl vaidmenį visų pirma suvokia kaip tam tikrą dramaturginio audinio dalį. Tai padeda, kai reikia išaiškinti, ko aš tikiuosi iš jo herojaus vienokioje ar kitokioje scenoje. Bet, reikia pripažinti, kad šį kartą Dainiui teko nelengvas uždavinys. Reikia atrasti ir perteikti ne tik sudėtingą herojaus psichologinį portretą, bet dar ir puikiai šokti.

Negana to, suvaidinti aklą šokėją.

– Kaip rinkotės aktorius filmui? Ar kaip ir anksčiau ieškojote naujų, mažiau matytų veidų?

– Aktorių kolektyvas kaip niekada margas. Šalia gerai žinomų profesionalų D.Kazlausko, Liubomiro Laucevičiaus, Dmitrijaus Denisiuko ar Igorio Reklaičio, vaidina visas būrys neprofesionalų.

Daug kam bus netikėta pamatyti kine debiutuojantį ir vieną pagrindinių vaidmenų atliekantį Darių Bagdžiūną, labiau žinomą verslo pasaulyje kaip įmonės „Gaumina“ direktorių, o ne aktorių.

Man didžiausiu netikėtumu tapo aktorė Paulina Taujanskaitė, filme atliekanti pagrindinį moters vaidmenį. Įdomi ir talentinga jaunos kartos aktorė, kuriai teko išbandymas per gana trumpą laiką pajusti ne tik aktorės, bet ir šokėjos krūvį.

Mūsų herojus bando realizuotis kaip šokėjas. Tai yra jo svajonė. Staiga ši svajonė išsipildo – jis tampa žvaigžde. Kalbantis apie mūsų filmo temą Kristupas yra prisiminęs taiklius Slavojaus Žižeko žodžius: išsipildžiusi svajonė yra ne kas kita kaip košmaras. Filme koncentruojamasi ne į paradinę televizijos pusę, bet mėginama parodyti, kokias įtampas sukelia realus susidūrimas su ja.

– Dėl ankstesnio savo filmo konsultavotės su medikais. Kas šįkart padeda ekrane perteikti kuo autentiškesnį vaizdą?

– Filme svarbi aklumo tematika, todėl daug laiko skyrėme konsultacijoms su neregiais ir jų aplinkos žmonėmis.

Taip pat filme pamatysite nemažai šokio. Teko stipriai gilintis į įvairias šokio stilistikas, peržiūrėti begales įvairiausių vaizdo įrašų. Po to visa tai transformavosi į bendrą darbą su choreografu Martynu Rimeikiu. Kūniškumas ir fizinis judesys filme užima labai svarbią vietą, todėl esu be galo dėkingas Martynui ir abiem pagrindiniams aktoriams už pralietą prakaitą repeticijų salėje bei atsidavimą filmavimo aikštelėje.

bai rimtų išbandymų, kurie padeda atskleisti filmo temą. Su Kristupu daug analizavome, kaip žmogus suvokia save ne tik psichologiškai, bet ir kūniškai.

Kaip herojus kinta ir bando pasipriešinti aplinkybėms, manipuliuodamas ne tik aplinka, bet ir savimi.

kažkokią bendrą mediją. Abiejų medijų aktualumas, ko gero, susijęs su tuo, kad gyvename vaizdinių eros pasaulyje. Pasaulis privalo būti regimas, arba jis neegzistuoja. Šiuolaikinis žmogus vis labiau tampa priklausomas nuo vaizdo.

Vizualizuota informacija daug lengviau priimama. Nebereikia įsitempti bandant ją suvokti, užtenka tik stebėti.

Būtent dėl to taip lengva vaizdu įtikinti žmogų, manipuliuoti jo sąmone. Jis suvokia, geidžia, bijo ir tiki daug labiau tuo, kas gali įgauti regimą pavidalą.

Pasinaudodamos vaizdu kovoje dėl tiesos susigrumia įvairios politinės ir ekonominės galios. Visos jos rodo daug vaizdų, kad suteiktų regimą pavidalą tam, kuo nori įtikinti. Ir juo didesni resursai kurti kerintį nematomybės vaizdą, tuo geresni šansai įteigti savąją pasaulio versiją. Vaizdas yra lengviausias būdas manipuliuoti tiesa. Filme mes irgi, tam tikra prasme, manipuliuojame vaizdu. Čia bus daug nuorodų į kai kuriuos kinematografinius pavyzdžius ar net klišes – tiek lietuviškas, tiek vakarietiškas. Tikiuosi, besidomintieji kinu pajus tam tikrą šių nuorodų ironiją.

– Esate minėjęs, kad pagrindinio veikėjo vaidmuo išsiskiria sudėtingumu ir iššūkiais. Gal atskleistumėte, koks yra pagrindinis personažas ir kas filme atlieka jo vaidmenį?

– Pagrindinis filmo herojus Jonas yra į penktą dešimtį kopiantis žmogus, kurio

gyvenimas yra tapęs gana nykia rutina.

Jis neturi didelių perspektyvų pasikeisti ir dėl to vis labiau grimzta į rezignaciją. Be to, jį slegia praeities nusikaltimas, kuris neleidžia sugrįžti į visavertį emocinį gyvenimą. Jonas gali užsimiršti tik šokdamas. Tai vienintelis artimas dalykas, kuris jam liko iš praeities. Tiksliau, ne pasinerdamas į šokį, bet į judesį, kuris primena šokį. Vis labiau slegianti amžiaus krizė paskatina Joną desperatiškiems veiksmams, kurie ir išprovokuoja filmo istoriją. Rašant scenarijų mums buvo įdomu pabandyti suvokti dramaturginį personažo kitimą per kūną ir judesį. Bandymas manipuliuoti fizine negalia priveda herojų prie la-

Jau rašydamas scenarijų žinojau, kad tai bus filmas film noir stilistika – tamsus detektyvas su melodramiška istorija. Taigi inspiracijų, iš ko semtis, buvo labai daug.

– Dirbate su ukrainiečių operatoriumi.

Kiek būsimame filme svarbi estetika?

Kokį įspūdį siekiate sukurti?

– Su Denysu Luščyku esu nemažai dirbęs reklamose, tačiau kine bendradarbiaujame pirmą kartą. Denysas yra išbandęs visas įmanomas kino profesijas – nuo aktoriaus iki režisieriaus asistento. Jis labai reiklus sau ir kitiems, kai tema pakrypsta filmo vizualikos pusėn.

Analizavome labai daug įvairiausių pavyzdžių ruošdamiesi filmui – pradedant Michelangelo Merisi da Caravaggio tapyba ir baigiant Elliotto Erwitto fotografijomis. Dar vienas labai svarbus žmogus, nuo kurio priklauso filmo estetika yra dailininkas Nerijus Narmontas. Vizualinį filmo audinį su juo brandinome ne vienus metus. Nerijus kelis kartus perkonstravo, pildė ir keitė tiek spalvinę filmo raišką, tiek ir pačią vizualinę stilistiką. Jau rašydamas scenarijų žinojau, kad tai bus filmas film noir stilistika – tamsus detektyvas su melodramiška istorija. Taigi inspiracijų, iš ko semtis, buvo labai daug.

– Filmavimai įpusėjo. Kaip sekasi? Kada ketinate baigti filmuoti?

– Nesinori kalbėti anksčiau laiko. Kol kas procesas labai įdomus ir kūrybingas. Filme dirba puiki profesionalų komanda, kuriuos jau pristačiau, taip pat pirmą kartą pilnametražiame filme debiutuoja kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė.

>> eiti ar neiti

Parengė Jorė Janavičiūtė

Spalio 12 – lapkričio 5 d. Vilniuje ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose festivalis „Nepatogus kinas“ jau vienuoliktą kartą pakvies į kino sales, kurios, kaip rodo mūsų patirtis, dažniausiai būna pilnutėlės. Nenuostabu, festivalis kasmet siūlo turtingą drąsių ir kituose festivaliuose jau apdovanotų socialinės bei politinės tematikos filmų programą. Dalijamės, ką norime pamatyti mes. Susitikime.

KINAS

Ką žiūrėti „Nepatogiame kine“ Kūdikių fabrikas Motherland, rež. Ramona S.Diaz, Filipinai, JAV, 2017, 94 min.

Filipinai – viena neturtingiausių ir tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje, o Maniloje esančiuose gimdymo namuose visada trūksta vietų. Filme sekamos trys moterys – Lea, Aira ir Lerma – jos dalijasi savo gyvenimo istorijomis su gydytojomis, socialinėmis darbuotojomis ir kitomis mamomis. Visų jų laukia gąsdinanti situacija namuose, tačiau optimizmas, nuoširdumas ir humoras suteikia joms stiprybės. Tokiomis pat tonacijomis jų gyvenimas piešiamas ir filme, „Sundance“ pelniusiame specialų žiuri apdovanojimą.

Akimui For Akheem, rež. Jeremy S.Levine, Landon van Soest, JAV, 2017, 90 min.

Filmas jautriai ir be galo vizualiai vaizduoja JAV juodaodžių paauglių kasdienybę. Filme sekamas septyniolikmetės Daje Shelton gyvenimas, kuris iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo daugelio juodaodžių paauglių bet kurioje JAV valstijoje. Filmo kūrėjai užfiksuoja, kaip Daje auga, keičiasi, yra perkeliama į alternatyviąją mokyklą ir išgyvena dėl socialinės neteisybės. Tačiau ji nepraranda vidinės šviesos ir vilties. Daje kovoja ir dėl geresnės savo kūdikio Akimo ateities.

Aš nesu tavo negras I Am Not Your Negro, rež. Raoul Peck, Šveicarija, Prancūzija, Belgija, JAV, 2016, 93 min.

Jūra jūra El Mar la Mar, rež. Joshua Bonnetta, J.P.Sniadecki, JAV, 2017, 94 min.

Vienas laukiamiausių festivalio filmų. Malkolmas X, Martinas Liuteris Kingas ir Medgaras Eversas – trys nužudyti pilietinių teisių judėjimo herojai – turėjo tapti pagrindiniais naujos garsaus amerikiečių rašytojo Jameso Baldwino knygos personažais. Pabaigti šios knygos rašytojas nebespėjo. Šiame filme režisierius R.Peckas pateikia savo nepabaigtos J.Baldwino knygos viziją ir kartu pasakojama juodaodžių Amerikoje istorija. Filme nuskamba Samuelio Jacksono skaitomi J.Baldwino žodžiai: „A story of the negro in America is a story of America. It is not a pretty story“, kurie puikiai apibrėžia pagrindinę filmo idėją.

Paskutinis žmogus Alepe Last Men in Allepo, rež. Feras Fayyad, Danija, Sirija, 2017, 104 min.

„Sundance“ kino festivalyje geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą pelniusi juosta. Ir tai tik vienas jo apdovanojimų. Sirų režisierius F.Fayyadas kartu su operatoriais iš Alepo medijos centro dokumentuoja „Baltųjų šalmų“ pastangas gelbėti žmones. Sekame tris savanorius Khaledą, Mahmoudą ir Subhį. Oro pajėgoms viską naikinant, jie nepalieka saviškių ir savo miesto, o leidžiasi į griuvėsiais virtusius namus gelbėti vyrų, moterų ir vaikų. Filme pateikiamas skaudus žvilgsnis į žiaurią nuolat bombarduojamos šalies tikrovę, tačiau net ir tokiomis sąlygomis nuolat stengiamasi ieškoti šviesos.

Tai festivalio programos sudarytojų bene labiausiai rekomenduojamas filmas. Saulė negailestingai plieskia į tuos, kurie kerta Sonoros dykumą Meksikos ir JAV pasienyje. Šį pavojingą kelią pasirenka tik tie, kurie neturi kitos išeities. Horizontas atrodo taip toli, mirtini pavojai supa iš visų pusių. Sujungiant be galo vizualius 16 mm juosta užfiksuotus gamtos, gyvūnų, žmonių ir jų paliktų pėdsakų vaizdinius ir polifoninį garso takelį, filme-eilėraštyje jautriai pasakojamos žmonių istorijos.

Dingęs atvaizdas The Missing Picture, rež. Rithy Pahn, Kambodža, Prancūzija, 2013, 92 min.

Gerasis paštininkas Hyvä postimies, Suomija, Bulgarija, 2016, 82 min.

Vienas mieliausių, jei leisite taip teigti, festivalio filmų, tačiau gvildenantis toli gražu ne ką mažiau rimtą temą.

Mažas ir užsispyręs bulgarų kaimelis ruošiasi savivaldos rinkimams ir visi 38 jo gyventojai, pagyvenę bulgarai, sprendžia europinio lygio problemą: ką daryti su kasnakt sieną kertančiais pabėgėliais, ieškančiais prieglobsčio Europoje. Mero posto siekiantis paštininkas Ivanas pristato naują politinę viziją – merdintį kaimelį sugrąžins į gyvenimą apgyvendindamas jame pabėgėlius. Tačiau atsiranda oponentas-populistas, prijaučiantis Putino Rusijai bei komunizmui ir siūlantis visiems kaimelio gyventojams įvesti internetą. Ar Ivanui pavyks įrodyti savo vizijos prasmę? O gal varžovams netgi pavyks susidraugauti ir imtis bendro tikslo?

Tai filmas iš „Nepatogaus kino“ retrospektyvinės R.Pahno, vieno garsiausių iš Kambodžos kilusių kino režisierių, programos. Režisierius leidžiasi ieškoti dingusio atvaizdo – nuotraukos, kurią nufotografavo Raudonieji khmerai, kai 1975–1979 m. valdė Kambodžą. „Tuščiai ieškojau jo archyvuose, senuose laikraščiuose, Kambodžos kaimuose. Šiandien aš žinau: šis atvaizdas pradingo. […] Todėl aš jį sukūriau“, – sako R.Pahnas. Tai filmas apie vaizdinio paieškas, paties ieškojimo vaizdinį, kaip įvardija pats režisierius – tai gali kinas. Filmas 2013 m. Kanuose pelnė „Un Certain Regard“ prizą ir buvo nominuotas „Oskarui“.

Rytojaus jūra Sea Tommorow, rež. Katerina Suvorova, Kazachstanas, Vokietija, 2015, 88 min.

Aplinkosaugos temoms gvildenti skirtas „Mėlynosios“ festivalio programos filmas. Žemėlapiuose Aralo jūra matoma kaip didžiulis vandens telkinys, tačiau viskas, ką ten randa režisierė K.Suvorova, tėra tvenkinys, dykuma ir surūdyti palikti laivai, laukiantys metalo supirkėjų. Ambicinga socialistinė pramonė, paėmusi Aralo vandenis savo reikmėms, pavertė šią vietovę beveik negyvenama. Tačiau likę gyventojai stebina stipria valia: jie tikisi, kad jūra sugrįš ir laukdami geresnio rytojaus kovoja už jos išsaugojimą. Šios kiek donkichotiškos jų pastangos vaizduojamos su lengva ironija ir pasimėgavimu kazachiško gyvenimo subtilybių egzotika, todėl jį žiūrėti nebus nuobodu.

>> eiti ar neiti

R. E. M.

VALSTYBINIAME JAUNIMO TEATRE (Arklių g. 5, Vilnius) KLAIPĖDOS KULTŪROS FABRIKE (Bangų g. 5, Klaipėda) Repertuaras www.kjt.lt

Mūsų dar neemigravęs jaunimas – mėgstama vieno socialiniuose tinkluose populiaraus gatvės fotografo anotacija Vilniaus gatvės praeivių nuotraukoms.

O jaunasis režisierius Jonas Tertelis jiems diagnozuoja atoniją (med. audinių ir organų tonuso nusilpimas) ir pristato spektaklį, pavadintą „R.E.M.“ (angl. rapid eye movement, liet. greitas, trūkčiojantis žmogaus akių judėjimas miego metu), kuri, kaip ir viena iš miego stadijų dar vadinama ir paradoksiniu miegu. Būtent toks, t.y. paradoksalus yra ir jo kartu su dramaturgu Andriumi Jevsejevu bei Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais sukurtas spektaklis. „R.E.M.“ kalba apie Lietuvą. Ar, tiksliau, dalį jos visuomenės apėmusį abejingumą ir neryžtingumą, apie nacionalinės tapatybės paieškas ir jų stoką. Čia veikia keisčiausi personažai, turintys neįprasčiausių tikslų ir norų. Lietuvoje apsigyvenęs ir visa kam atsakymus randantis latvis barmenas Janis (Simas Lunevičius), išdidi gražuolė estė (Justina Burakaitė), paradoksalios filosofijos generatorius Rodenas (Asta Zacharovaitė) ir Siamo dvyniai Baltija bei Kelias (Ieva Pakštytė ir S.Lunevičius) suteikė erdvės Klaipėdos jaunimo teatro aktorių kūrybiškumui ir atskleidė naujų jų bruožų.

Jau trečią spektaklį J.Tertelis kuria kartu su scenografe Paule Bocullaite, kuri geba lengvais štrichais, bet nepriekaištingai įkūnyti spektaklio koncepciją, per scenoje pateikiamus objektus suvesdama spektaklio temų elementus į konceptualią visumą. Šį kartą scenoje klasikinis lietuviškas peizažas – žalia kalva ir mėlynas dangus su baltais debesimis (tiesa, spektaklio metu jie kinta formuodamiesi ir scenai suteikia kiek netikėto gyvybingumo). Tiesa, žolė čia dirbtinė, todėl šis nacionalinis vaizdelis ne mažiau primena visiems iki skausmo pažįstamą „Windows“ darbalaukio peizažą

(o jaunesniems gal dar ir teletabių gyvenvietę). Taip vienu judesiu kalnai kalnuoti susiejami su kompiuteriais užaugusių dvimkeliamečių karta, o tautinis sentimentas tampa aktualus.

Patys kūrėjai šį spektaklį yra įvardiję kaip tarpgalaktinę nesąmonę ir tikėtina, kad dalis publikos bus linkusi jiems pritarti. O kiti mėgausis savireflektyviu jaunųjų kūrėjų šėlsmu ir laisvų asociacijų principu atliekamais minties šuoliais.

Tiesa, antroji spektaklio pusė kol kas šiek tiek šlubuoja: bendrame šurmulyje ištirpsta ne itin tiksliai dėliojami akcentai, tarp lokalių pokštų pasimeta mintis, ir dėl to, deja, kenčia jautresnieji spektaklio finalo momentai.

Paradoksų, nesusipratimų, iki skausmo pažįstamos realybės, autobiografijų bei populiariosios kultūros nuoplaišų kupinas spektaklis kalba apie dabarties jaunimą, labai tiksliai diagnozuoja ir kūrybingai atkuria specifinę, iracionalią būseną. Kūrybinė komanda savo kartai kalba apie likusiuosius, bet to sąmoningai nesirinkusiuosius. Jie liko ne dėl to, kad priėmė spendimą, jie liko, nes kiti emigravo. Ir kas toliau?

Lauryno Butkevičiaus nuotr.

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

Rekomenduojama įsitikinusiesiems, kad viskas čia blogai ir nesąmonė, bet neemigruojantiesiems.

Nerekomenduojama negebantiesiems atlaidžiai žiūrėti į kitų silpnybes.

HONEY, I‘M HOME!

20 // © 37O

„Glasses’n Beard photography“ nuotr.

Repertuaras www.menuspaustuve.lt

Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė“ debiutavo naujas režisierius Adas Burkšaitis. Tiesa, jis studijavo ne režisūrą, o programavimą, tačiau ne Vilniuje, o Kembridžo universitete. Po studijų jis taip pat dirbo ne teatre, o tokiose bendrovėse kaip „Google“ ir „Barclays“. Į teatrą jį atvedė noras įgyvendinti idėją permąstyti kiną teatru.

Kreida išpaišytoje scenoje atgaivinamos scenos iš praėjusio amžiaus šeštojo – septintojo dešimtmečių televizijos serialų ir XX a. pabaigos kino filmų (scenos ir kostiumų dailininkės Ona Juciūtė, Emilija Einorytė). Pasirinktos scenos, kuriose atspindimas tariamai tobulas amerikietiškas gyvenimas ir „teisingos“ jo vertybės. Trys jauni aktoriai scenoje atkuria dirbtinius idealios šeimos santykius. Valerijus Kazlauskas, Vigita Rudytė ir Ieva Savickaitė scenoje atkartoja paprastai iš ekrano sklindančius dialogus ir mechaniškai atkuria tipiškiausius judesius. Jų veiksmai atsispindi ir ekrane, kuriame projektuojamas vaizdas iš viršaus. Visa tai sukuria kažką panašaus į „Simsų“, „Dogvilio“ ir „Tėvas žino geriausiai“ (ar bet kurio kito vaikystėje matyto nespalvoto amerikietiško serialo) mišinį. Spektaklyje akcentuojamas santykių dirbtinumas, o pasitelkus

ekraną pateikiama veikėjų veiksmų tikroji išraiška (pvz., mamos ranka virš ugnies). Tačiau juk šiais laikais niekas ir neabejoja, kad anuometiniai serialai gana dirbtinai diegė „tikrąsias“ vertybes ir santykių bei lyčių vaidmenų modelius to meto visuomenei, tad kur dar krypsta spektaklio kūrėjų kritika, atsakyti sunkoka.

Nusileidus uždangai jau žiūrovų salėje vykstantis spektaklio finalas yra sudarytas iš skirtingų filmų, pjesių ir kitų tekstų, suformuotų visų trijų aktorių vienu metu beriamų monologų atplaišų, iš kurių kiekvienas žiūrovas lyg ir turėtų susidėlioti savą versiją.

Idėjos autoriaus bei režisieriaus A. Burkšaičio pasirinkta tema ir estetika iš tiesų intriguoja, tačiau šį kartą turinys krito nelygioje kovoje su forma, o pradedančiam režisieriui sunkiai sekėsi artikuliuoti ir vystyti spektaklio mintį bei kurti veiksminį spektaklio pagrindą. Todėl „Honey I’m Home“ telieka kino, televizijos ir kompiuterio ekranuose matytų vaizdų atkartojimu realiu laiku, savotišku teatriniu kino fleshback.

Rekomenduojama amerikietiškosios kultūros apologetams.

Nerekomenduojama besitikintiesiems visaverčio spektaklio.

>> eiti ar neiti Recenzavo Goda Dapšytė

VOKIETUKAI VINGIO PARKE (Vilnius) Repertuaras www.teatras.lt

ko vingiuose pasakojama istorija sterili. Jos negalima prisiartinti net mezgant pokalbį su pasakotoju, mat tokios padiktuotos taisyklės. Istorijai nevalia suteikti konteksto susiejant ją su realiu laiku minamu takeliu, nors jis vingiuoja pro vokiečių karių kapus, nes ir tai nulemia taisyklės.

Paradoksalu, tačiau siekdama pasakojimo autentiškumo ir intymaus istorijos išgyvenimo režisierė pasiekia priešingą rezultatą – istorija lieka sustyguoto, neutralaus ir sterilaus pasakojimo fonu, panašiai kaip istorijos vadovėlio puslapiai be istorijos mokytojo indėlio. Faktai gali būti objektyvūs, tačiau priimame juos visada tik subjektyviai, o kito tragediją suvokiame per empatiją, kuriai būtinas žmogiškas ryšys, ypač intymumą žadančiame teatre.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras pastaraisiais metais vis dažniau ir drąsiau išbando netradicines teatro formas bei erdves. Šį kartą pasirinktas parkas.

Jei tiksliau, Vingio parkas Vilniuje. Būtent čia prasideda intymų pokalbį žadančio spektaklio „Vokietukai“ pasakojimai.

Vokiečių režisierė Sonya Schönberger kartu su septyniais lietuvių aktoriais parengė šešis skirtingus pasakojimus apie vadinamuosius vilko vaikus – Antrojo pasaulinio karo į Lietuvą atblokštus vokiečių vaikus. Iš vokiečių žurnalistės Sonyos Winterberg Lietuvoje atlikto tyrimo pagrindu parengtos knygos „Esame vilko vaikai“ atrinktos šešios autentiškos istorijos, kurias pasakoja aktoriai Aidas Jurgaitis, Neringa Krunglevičiūtė, Gabrielė Ladygaitė, Pijus Narijauskas, Miglė Polikevičiūtė, Eglė Špokaitė ir Jūratė Vilūnaitė.

Vienam atėjusiam – vienas pasakojimas. Toks pasivaikščiojimo metu turintis išsiskleisti savotiškas monospektaklis. Tačiau tai nėra tikslus S.Schönberger kūrinio apibūdinimas. Režisierei čia svarbiausias pasakojimas, todėl, skirtingai nuo panašaus pobūdžio spektaklių, aktoriams prisakyta pirmiausia prisistatyti, kas esą, o tada pradėti pirmu asmeniu, tačiau nesitapatinant tiksliai atpasakoti vieno iš pasirinktų vilko vaikų istoriją.

Tos istorijos gąsdinančios, kraupią vaikystę išgyvenusių žmonių pasakojimai graudina, o istorijos vingiai verčia tikėtis, kad toks žmonių žiaurumas niekuomet nepasikartos. Tačiau tai ne visai susiję su „Vokietukais“, mat Vingio par-

Rekomenduojama negirdėjusiesiems apie vilko vaikus.

Nerekomenduojama ieškantiesiems tikros patirties.

Rugilės Barzdžiukaitės nuotr.

SAULĖ IR JŪRA Saulė, smėlis, jūra – nesvarbu, kur ir kokia, bet tai jau savaime žada palaimą.

O ką, jei tai operos scena? Pasirodo, tai irgi įmanoma. Būtent į tokią aplinką kviečia opera „Geros dienos!“ ne tik Lietuvoje pagarsėjęs trio: režisierė ir scenografė Rugilė Barzdžiukaitė, libreto autorė Vaiva Grainytė ir kompozitorė Lina Lapelytė. „Geros dienos!“ žiūrovus nukėlė į prekybos centrą ir tyrinėjo kasininkių mintis ir išgyvenimus, o šį kartą prieš akis tikrų tikriausias smėlis bei puiki paplūdimio iliuzija (tokios „saulėtos“ Nacionalinės dailės galerijos dar neteko matyti). Neįprastosios operos „Saulė ir jūra“ atlikėjai – paplūdimyje įsitaisę poilsiautojai.

Tuomet apie ką ši opera? Apie gyvenimą ir pasaulį, atsispindinčius smėlyje besišildančių žmonių mintyse ir apmąstymuose. Šios operos autorių trio geba be galo tiksliai atkurti kasdienes, buitines, nereikšmingas, bet itin lengvai atpažįstamas detales ir jas išdidinus suteikti egzistencinį mastelį. Taurųjį

operos žanrą jos nuleidžia ant žemės ir čia pat pakylėja atskleisdamos trapų žmogiškumą bei pavojingą žmonijos nerūpestingumą. Žiūrovų iš viršaus stebimi, įvairiaspalviais maudymosi kostiumėliais pasidabinę „Saulės ir jūros“ veikėjai rimtų rimčiausiai aptarinėja kremo nuo saulės sudėtį, atostogų planus ir vėluojančius lėktuvų reisus. Ir čia pat lyg tarp kitko ima kelti globalizacijos, ekosistemos ir būties problemas. Įvairaus amžiaus (nuo senjorų iki vaikų) ir lyčių atlikėjai sukuria visuomenės veidrodį, prieš saulę palei jūrą besišildančios žmonijos įspūdį, savotišką buitiškai egzistencinį chorą, kuriame vis stiprėja nykstančios gamtos akcentai. Žmonės guli paplūdimyje ir deginasi saulėje, o aplink nyksta jų pasaulis.

Rekomenduojama šiuolaikinio meno gerbėjams.

Nerekomenduojama klasikinės operos mėgėjams.

N „R u ot r ai au m ko R on s a da A š ė V y n dri S an s n a u dr ia s a Ph Šid Kli ot la uka og us it ra ko ė ph ir y“

k zo Šia pi ūry kliš i n b a k d no s l zo igų inę s g tren on arb s ž aik su ka no ar la yve iruo fere e, mo ais, da isv nim tė nc ba nė ž d s. k o je, ijoj re, s ka ai a di mog pad Bet rbo ę?

M s za u a m im e „ p l in mi ryt um įsta es pre i g ar Ma ba ie n i er , k ų is, u da s p igo nes dim alv dar xim ant šėji i a r o o j k ū m is ug tin e v lo as ti, vie je ie mą en ta ia k “ k m , o ip u. a ž ien e o g kas noje , te vie iš k p n o di ir l t re p Pas mo am ali al p tai? gy ike, o k mf kto ad ira nė , k kti v a o a ad sa pr Ma enim feis mp rto riu ar ito s, s, ė. jam kur iš vo asta din o buk o: e i g ta Ro b e py la e r e re itum „rūm s iš a k ūd , a ė n o n to l ja das nko ka e iš ų“, jim išė, a s s v m s ir Žig es i la ko la isv mf aišo į i o r ik ni ro s kal ę t orto dž – b a ių gra am m, kū fik ės rė os ja s.

Skrajojantis (R) olandas

>> Daiktų anatomija

22 //

– Rolandai, daug metų dirbai meno direktoriumi kūrybinės reklamos agentūroje, bet vieną dieną viską metei. Kodėl?

– Meno direktoriumi dirbau šešerius metus. Prabėgus keleriems metams atsirado toks keistas jausmas, tarsi būčiau ne savo vietoje. Dar po kelerių metų suvokiau, kad tas jausmas buvo tarsi vidinis balsas, kuris sakė: „Hey, dude, ne čia pataikei, eik ieškoti toliau.“ Be to, neužteko atostogų dienų, nemažai keliaujame su žmona. Žinoma, jei ne tie šešeri metai, nebūčiau, kur esu dabar.

Esu labai laimingas, kad teko įgyti daug geros patirties. Prireikė nemažai vidinės drąsos ryžtis išeiti iš darbo ir bandyti užsiimti projektais, kurie suteikia džiaugsmo ir laisvės, nepririša prie vienos vietos. Pasitikiu gyvenimu ir tuo, ką jis duoda, kai tai suvoki – supranti, kad rizika yra tik iliuzija, proto sukurtas barjeras.

© 37O

– Reklamos agentūros kėdėje įgyta patirtis tau dabar praverčia?

– Taip, dirbdamas reklamos agentūroje įgijau daug patirties. Manau, jei ne agentūroje įgytos žinios ir patirtis, nebūčiau net ėmęsis laikrodžių projekto įgyvendinimo. Tai ne

tik patirtis, bet ir pažintys, žmonės, iš kurių galima pasimokyti.

– Kaip pasikeitė tavo gyvenimas išėjus į laisvę? Kur dabar skrajoji per dienas?

– Nebesu pririštas prie vienos vietos, turbūt tai labiausiai ir džiugina, su žmona nuolat judame po Lietuvą, planuojame nemažai kelionių ir į užsienį. Net kartais juokaujame, kad esame kaip čigonai, neturintys savo vietos. Skiriu daugiau laiko sau, kad galėčiau pasigilinti į tai, kas aš esu, dėl ko gyvenu ar ko noriu pasiekti. Kai dirbdavau darbe, tam paprasčiausiai nebelikdavo laiko, galvą užgrūsdavo kiti svarbūs reikalai.

mu, ir po kiekvienos darbo dienos būdavo vis smagiau grįžti atgal.

Ten, kur iš tikrųjų pailsėdavau, vien išsimaudymas ežere nuplaudavo visas dienos dulkes. Gyvenimas Trakuose sustiprino ryšį su gamta, ir dabar jau galvojame apie dar atokesnę vietą kur nors miške prie vandens. O tie 30 km iki Vilniaus yra vienas juokas, kai kurie žmonės net gyvendami pačiame Vilniuje ilgiau užtrunka nuvažiuoti į darbą. Be to, kaip minėjau, gana gerai jaučiuosi kelionėje. Yra tekę devynis mėnesius važinėti kasdien iš Kauno į darbą Vilniuje traukiniu, bet tuomet suvokiau, kad ta pora valandų traukinyje kas dieną yra puiki proga susikoncentruoti ir darbuotis ties savo projektais. Taip ir gimė laikrodžių dizainai – ant bėgių.

– Ar dar turi studiją Užupio meno inkubatoriuje? Kas yra tavo vadinamieji co-workeriai?

– Dalijomės darbo erdve su Erikahoc, „Bobriq“, Simona Samojauskaite. Deja, Užupio meno inkubatorius irgi praeitas etapas. Išėjau ir iš ten, tiesiog supratau, kad man nereikia sėslios vietos. Tiesiog man gera ten, kur esu.

Galiu susikurti darbo sąlygas bet kur.

– Laikrodžiai „Faust“, galima sakyti, yra tavo kūrybinis pirmagimis. Kas „kūdikiui“ davė tokį gan dramatišką vardą? Ar tai kaip nors susiję su kultine Johanno Wolfgango Goethe’s tragedija „Faustas“, o gal kompozitorius Faustas Latėnas čia kaip nors nagus prikišo?

– Pavadinimas, kaip ir pati laikrodžių kūrimo idėja, kilo mano partneriui Dariui Kališauskui. Pasiūlęs prisijungti prie idėjos vystymo ir įgyvendinimo, jis pasiūlė ir prekės ženklą taip pavadinti. Jo sūnaus vardas Faustas. Man tai pasirodė labai tinkamas vardas ir laikrodžių prekės ženklui, juo labiau kad kyla geros asociacijos su laikrodžiu. Goethe’s „Fausto“ filosofija artima laikui, vokiškai „faust“ reiškia kumštį.

– Ar sostinę į gyvenimą gamtoje taip pat iškeitei norėdamas daugiau laisvės?

– Taip, prieš trejus metus persikėliau gyventi į Trakus. Nuo pat pirmų dienų gyvenimas gamtoje tapo džiaugs-

– Kaip atrodo laikrodžio kūrybos procesas? Juk tai kur kas sudėtingiau, nei pasiūti kokią suknelę...

– Iš pradžių atsiranda noras ir vizija. Išsigryniname su Dariumi šią viziją į abstraktų laikrodžio vaizdą. Nusistatome kryptį, o tuomet jau aš imuosi dizaino eskizavimo darbų. Gimsta keli eskizai elektroniniu pavidalu.

Sk i pa s riu si au da g ar esu ilin , ka ug Ka ko , d ti d iau ė įt g l i ta dir no l ko ai, alė aiko g k či al n m bd ri vą eb pa av u p gy as au el p a a ve a š r u i u s sv žg kda as d iek nu ar rū v čia ar ti bū sd o l us be . s av ai ia , re o ko i ik k , al it ai i .

Tuomet atiduodame visus eskizus ir pamąstymus gamintojui, nurodome, kokie mechanizmai turi būti, kokios medžiagos, dydžiai, atstumai ir kita. Tada gamintojas pagamina prototipą, kurį vertiname ir, esant reikalui, koreguojame. Galiausiai pasitvirtinus prototipą gimsta po 100 vienetų kiekvieno modelio laikrodžių.

– Kas tave įkvepia būtent tokiems minimalistiniams dizainams?

– Baltiškas oras. Tai keturi metų laikai, kurie nuolat mainosi, o paskui juos ir mūsų apranga. Kadangi mūsų regione oras toks dinamiškas, permainingas tampa ir žmonių laikas: nuo pasisėdėjimų madingose miesto kavinėse iki wake parkų, nuo laisvalaikio miškuose iki darbo biure.

– Kad jau užsiminei apie kavines… Esi užkietėjęs vegetaras ir anksčiau tau kasdien per pietų pertrauką tekdavo leistis į gerų vegetariškų dienos pietų paieškas mieste. Dabar to nebereikia daryti, gal pagaliau pradėjai kurti virtuvėje?

– Nebuvau užkietėjęs virtuozas virtuvėje, labiau atsirasdavau joje iš reikalo. Bet dabar, atsiradus daugiau laiko kasdienybėje, žengiu į virtuvę ir gaminu. Pastebiu, kad ima patikti pats gaminimo procesas, jau net turiu keletą savo specialių patiekalų, apie kurių receptūrą klausia ir draugai. Su žmona esame vegetarai, bet galbūt jau greit tapsime ir veganais, nes kurį laiką nebenaudojame ir pieno produktų. Dėl to esame priversti eksperimentuoti

virtuvėje, kad netektų valgyti tik košę (šypsosi).

– Koks tavo santykis su sportu? Yra toks stereotipas, kad kūrybininkai su sportu dažnai išsiskiria...

– Tai klausimas, kuris iš pirmo žvilgsnio nepatogus, nes šiuo metu nesitreniruoju ir nesportuoju. Buvau aktyviai pradėjęs vaikščioti į sporto salę, tuomet turėjau planų pradėti lankyti irklavimą, bet kažkaip per visas keliones išsimušiau iš ritmo ir galiausiai praradau norą.

Tebūnie šis klausimas man tampa pažadu sau pačiam, kad atrasčiau kas dieną laiko kūno mankštai ir stiprinimui.

– Dar viena tavo meilė – tapyba. Būtų nuodėmė netapyti, kai nereikia sėdėti įstaigoje, ar ne?

– Taip, tapyba – mano sena, pirma meilė. Tapau ir gyvenu apsistatęs savo paveikslais ir vis suku mintis, kaip čia pradėjus tapyti dar dažniau ir dar daugiau.

Anksčiau tapydavau dėl kitų žmonių, tarsi norėdamas jiems įtikti, bet kartą kažkas manyje sprogo ir užtiško ant drobės, tuomet suvokiau, kad tapau dėl savęs. Tapyba man kaip meditacija, kai protas išsijungia, kai nieko nenori niekam pasakyti ar įrodyti, atsipalaiduoji ir tampi tarsi laidininkas, per kurį energija išsireiškia ant drobės. Inspiruoja pats gyvenimas, jo nepastovumas, Dievas. Neseniai perskaičiau ant vienos bažnyčios žodžius: „Mes ne savo ugnimi žėruojam, mes ne sau aplinkui šviesą liejam…“ Tapydamas suvokiu, kad tapau ne aš ir mano rankos – tik instrumentai.

– Neseniai dalyvavote tarptautinėje parodoje Danijoje. Kaip sekėsi?

– Taip, teko aplankyti mados parodą Kopenhagoje – CIFF (Copenhagen International Fashion Fair). Nusprendėme susijungti su dar trimis prekės ženklais ir sukurti bendrą stendą parodoje, nes taip pigiau, patogiau ir linksmiau. Parodoje mūsų stendas buvo tikras lietuviško dizaino desantas, dalyvavo „Erikahoc“, „Bobriq“, Renata Mikailionytė ir mes. Sulaukėme susidomėjimo, be to, tai buvo puiki proga pasitikrinti, ar esame pasirengę tarptautinei arenai ir konkurencijai su žymiausiais pasaulio ženklais.

– O kokie nauji kūrybiniai konceptai dabar sukasi tavo galvoje?

– Kol kas tyrinėju save ir bandau sužinoti tai, ko noriu. Savo veikloje turėdamas daug projektų pamačiau, kad daug svarbiau į savo gyvenimą pažiūrėti kaip į vieną didelį projektą, išsigryninti, kas aš esu, ką noriu pasiekti ir ką palikti po savęs. Tad nenustebsiu, jei staiga mano veikla paims ir pakeis kryptį.

– Tai kur artimiausiu metu skries skrajojantis Rolandas?

– Ruošiuosi kelionei į Peru, išvykstu spalio pabaigoje, kur praleisiu tris savaites. Kol kas tai yra įvykis, į kurį labiausiai šiuo metu koncentruojuosi ir apmąstau. Visą laiką praleisime su vietiniais šamanais ir gydančia gamtos medicina, tad manau likusios gyvenimo kelionių kryptys paaiškės po šios kelionės.

– Kur ko kuo norėtum būti po dešimties metų?

– Po dešimties metų matau save kaip nepriklausantį nuo ap-

linkinių ar aplinkybių, kuris padeda kitiems ir įkvepia kitus išsilaisvinti nuo savo susikurtų problemų. Atsikratysiu visų savo savybių, kurios dar kartais sutrukdo pajusti laisvę. Matau save kaip dar daugiau keliaujantį ir tęsiantį pažintį su pasauliu.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Basta! Kolektyviniai sodai liko praeityje, bet įkvėpimas iš sodų ir balkonų stovi sudėtas čia. Laikas krauti baterijas rudeniui: statyti „AirBnB“ apartamentus paukščiams, puoštis aksesuarais iš gamtos fondo, prasinešti pro vario laukus, perskaityti devynių tomų lietuviškų skonių pasaką, susipakuoti į trolių mumių klimatui derančius megztinius ir mažiau dėmesio kreipti į tobulas formas, nes primityvios taip pat gražios. .. . .

Knyga „Proud of Lithuania.

A Fairy Tale by Sweet Root“ LIETUVA Diz. „BOY creative studio“ www.sweetroot.lt

Surenkamas inkilas „BIRD BnB“

Aksesuarų kolekcija „Garden“

„Bird BnB“ yra ypač lengvai surenkamas inkilas nedideliems miesto paukščiams – tereikia patraukti virvę – ir prašom! Natūralaus ąžuolo stogo ir plastiko sienų derinys puikiai prisitaiko prie šiuolaikinių didmiesčių nuotaikos ir yra patvarus bei saugus paukščiams. Viduje paukštis ras virvę, ant kurios patogu tupėti ir išlipti į išorę, o pailginta stogo atbraila apsaugos inkilo angą nuo plėšrūnų. Pritaikytas įvairioms klimato juostoms.

Kai pavargsti nuo viso pasaulio dizaino, geriausia, ką gali padaryti, – nueiti į sodą ir iš gamtos fondo susirinkti tai, ko jame randi. Natūralios formos ir spalvos tokios, kokias davė mama gamta. Kelerius metus skaičiuojanti OKIIKO aksesuarų kolekcija, įkvėpta sodo, tokia ir yra – suverta iš natūralių akmenų ir dizainerių rankose įgavusi nešiojamą pavidalą. Šį kartą be įmantrių formų, grafinių manevrų, bet tiesiog limpanti prie kūno.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Raimondos Vyšnios nuotr.

LIETUVA Diz. Martynas Kazimierėnas, Vytautas Gečas, Paulius Vitkauskas www.march.lt

LIETUVA Diz. Laura Tulaitė, Eivaras Rastauskas www.okiiko.eu

Modernus ir labai lietuviškas restoranas „Sweet Root“ bei jo kūrėjai šiemet ėmėsi iš peties. Jie ne tik įšoko į geriausių Lietuvos restoranų dešimtuką, bet ir tapo pirmuoju restoranu istorijoje, išleidusiu knygą. Negana to, kiekvienas norintis galėjo fiziškai užeiti į šios knygos

puslapius, kurie buvo demonstruojami parodoje, surengtoje modernaus meno galerijoje „The Rooster Gallery“. Nesitikėkite, kad ši knyga išmokys jus gaminti. Ne, tai ne receptų knyga, o inspiruojanti devynių tomų pasaka apie Lietuvos gamtą, daržą, miškus, laukus ir pievas, iš kurių skoniai keliauja į mūsų lėkštes. Pasaką rekomenduojame skaityti prieš miegą arba prieš valgį. Šarūnės Zurbos nuotr.

MANFRED+CRACCO laikrodis ŠVEICARIJA www.laikrodziucentras.lt

Stilingi ir skrupulingai ištobulinti minimalistinio stiliaus MANFRED+CRACCO laikrodžiai – naujovė Lietuvoje. Laikrodžių spalvų įvairovė su gausybe keičiamų dirželių užtikrins galimybę papildyti kiekvieno įvaizdį derinant tiek su oficialia, tiek ir laisvalaikio apranga. Šveicariška kokybė ir minimalistinis idealumas traukte traukia pasimatuoti, o pasimatavus – per amžius nešioti. Šio laikrodžio ilgaamžiškumą užtikrina safyrinis stikliukas, plieninis korpusas, šveicariški komponentai ir „Laikrodžių centro“ suteikiama 24 mėnesių garantija.

Puodeliai „Primityvūs“

Kanapių aliejus „Copper / Field“

Drabužių kolekcija „ATUKO“

Būti primityviam tobulų daiktų pasaulyje yra visai fun. Šie dizainerio Viliaus Dringelio puodeliai-suvenyrai sugalvoti stebint miesto mugių prekiautojus ir jų parduodamus riestainius bei spurgas. Tobulos figūros stokojantys puodeliai primena, kad ir klaidos turi gražią estetiką, be to, būdami netradicinės, primityvios formos, jie išsiskiria savo žaismingumu daiktų buityje, 50-ies pilkų atspalvių kasdienybėje, ir suteikia jai optimizmo.

Davatkos, galite atsisėsti, čia nekalbėsime nei apie marihuaną, nei apie hašą. Lietuvoje užaugusių pluoštinių kanapių revoliucija tarsi vaistų dizaino buteliuke – tai kanapių aliejus, skirtas šiuolaikiškam, sveikam ir sveiką protą išlaikiusiam žmogui. „Copper / Field“ vardas pasakoja legendą apie vario lauką. Taip atrodo rudenį nupjautas kanapių laukas, kvepiantis šiaudais bei žeme, alsuojantis ramybe ir užsukantis natūralų ciklą, kai kažkas baigiasi ir kažkas prasideda iš naujo. Šiame lauke gali ranka pasiekti tai, ką mums sukūrė gamta.

Galimybė susipakuoti į šiltą ir gražų megztinį – tai gali būti pirmas punktas rudens must-have sąraše, atsižvelgiant į lauko termometro parodymus. Su mados dizainerės Atėnės Malinauskaitės megztais oversaiziniais, minimalistinio stiliaus megztiniais gali sėdėti sode, balkone, šlaistytis miesto gatvėmis ir vis tiek labai gerai atrodyti. Lyg parvykus iš Skandinavijos.

Lauryno Komžos nuotr.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Monikos Dovidaitės nuotr.

LIETUVA Diz. Vilius Dringelis www.viliusdringelis.com

LIETUVA Diz. Robertas Ulinskas www.copperfield.lt

LIETUVA Diz. Atėnė Malinauskaitė www.atuko.eu

24 // © 37O