ANZELMAS MATUTIS IR VARĖNIŠKIAI

Laimutė Cibulskienė

Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliografė

Sausio 7 d. sukako 100 metų, kai gimė rašytojas Anzelmas Matutis (1923–1985), literatūrologės dr. Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės pavadintas „vaikiškiausiu vaikų poetu“. Ne vieną dešimtmetį dirbęs mokykoje, gerai pažinęs vaikų psichologiją ir vėliau mėgęs su jais bendrauti, poetas savo eilėraščiuose įtaigiai perteikė vaiko jauseną, teigė gyvenimo džiaugsmą, skatino mažuosius mylėti tėvus ir tėvynę, pažinti, tyrinėti ir saugoti gamtą. Poeto kūrybinis palikimas –daugiau kaip 30 vaikams skirtų knygų.

Rašytojo Anzelmo Matulevičiaus­Matučio gyvenimas, pedagoginė ir kūrybinė veikla buvo susijusi su Marijampolės, Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonais. Būsimasis poetas gimė Zomčinės kaime, Igliaukos apylinkėje, Marijampolės apskrityje. Pradinėje kaimo mokykloje išmokęs skaityti ir rašyti, su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Dar mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, Anzelmas pradėjo kurti eilėraščius, jie buvo spausdinami vaikų žurnaluose „Šaltinėlis“, „Ateities spinduliai“ ir kt. 1935 ­ aisiais, būdamas šešiolikos, „Žiburėlio“ žurnalo surengtame jaunųjų literatų konkurse jis laimėjo dvi premijas – už eilėraštį „Gėlių dainelė“ ir poemą „Kiškiukas Gailiukas ir geras berniukas“.

1942 m. baigęs Marijampolės mokytojų seminariją, A. Matutis mokytojavo Santaikoje, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 m. gyveno Alytuje, čia miesto mokyklose dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Laisvalaikį pedagogas skyrė kūrybai – vaikų literatūrai. A. Matutis – daugiau kaip 30 eilėraščių, poemų, eiliuotų pasakų knygų vaikams autorius, taip pat jis parengė literatūros bei istorijos skaitinių knygų ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams, parašė libretą Jurgio Gaižausko operai „Buratinas“. Poetas iš rusų kalbos išvertė estų, kirgizų, baltarusių, rusų autorių eilėraščių.

Literatūrologas, monografijos apie A. Matučio gyvenimą ir kūrybą „Po girią vaikščiojo poetas“ (2000) autorius Jonas Linkevičius rašė: „Ne kiekvienas rašantis vaikams gali pasakyti esąs vaikų poetas. Šį vardą reikia užsitarnauti, kaip ir savo skaitytojų, pačių jautriausių ir pačių reikliausių, pripažinimą ir meilę.“ A. Matučio veikla neliko neįvertinta – 1973 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas, 1974 m. pelnė respublikinę valstybinę premiją, 1983 m. poetui suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Didžiausio įvertinimo kūrėjas sulaukė 1984­aisiais, kai už rinktinę „Margaspalvė genio kalvė“ buvo apdovanotas Hanso Christiano Anderseno garbės diplomu (įrašant A. Matutį į premijuotų rašytojų garbės knygą).

ĮKVĖPIMO ŠALTINIS – DZŪKIJOS MIŠKAI

Gyvendamas ir dirbdamas Dzūkijos sostinėje Alytuje, A. Matutis išsamiai susipažino su apylinkėmis, upėmis, ežerais ir ežerėliais, išklaidžiojo, išbraidžiojo visus miškus, o galiausiai atrado turbūt patį gražiausią kampelį – Pauosupės kaimą Varėnos rajone. Čia, prie Ūlos ir Uosupio upelių santakos, pagalbininkų padedamas, iš rąstų, kelmų, šakų 1971 m. rašytojas pasistatė šešiasienį namelį­ drevę, tarytum didžiulį bičių avilį. Drevė tapo poeto antraisiais namais, čia jis gyvendavo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Nuo tada jis kūrė tik girioje. „Be girios nemoku parašyti eilėraščio“, –yra sakęs poetas. Gamta ir poezija A. Matučiui buvo du neatsiejami pasauliai, kuriuose ir kuriais jis gyveno. Varėnos rajone plytinčios Gudų girios gamtos apsuptyje gimė daug eiliuotų kūrinių, vėliau jau Alytuje sugulusių į mašinraščio lapus. Drevėje sukurti ir „Girios televizorius“ (1973), „Drevinukas“ (1974), „Milžinų šaukštas“ (1978), „Girinukai“ (1978), „Šnekučiai“ (1982), „Tai margumai genelio“ (1983), „Dvylikos svečių lauktuvės“ (1984).

Į namelį girioje poetas kviesdavosi ir svečių – artimuosius, bičiulius. Pas A. Matutį mėgo lankytis ir Ūla plaukiantys baidarininkai, ir uogautojai, grybautojai.

Į Drevę netruko praminti takelius ir aplinkinių kaimų mokytojai, mokiniai. Poetas čia šnekučiuodavosi su svečiais, vaišindavo savo virta žolelių arbata. Dažniausiai pas poetą užsukdavo Rudnios pagalbinės mokyklos pedagogai, o su direktore Birute Švagždiene ir jos vyru Vincentu užsimezgė ilgametė draugystė.

BIBLIOTEKA IR „POEZIJOS PAVASARĖLIŲ“ TRADICIJA

Varėniškiams itin svarbu, kad Gudų girioje prie Uosupio ir Ūlos upelių santakos, kur pastatyta Drevė, iki šiol gyvas poeto atminimas: kas antri metai čia vyksta respublikinė vaikų poetinės kūrybos šventė „Poezijos pavasarėlis“. Taip pagerbiamas A. Matučio talentas, prisimenama jo kūryba ir asmenybė.

Birutė ir Vincas Švagždžiai pirmąjį „Poezijos pavasarėlį“ organizavo 1985 m. gegužę. Tačiau tąkart savo šeimininko Drevė nesulaukė – poetas sunkiai susirgo, gydėsi ligoninėje ir šventėje nedalyvavo. Į pirmąjį „Poezijos pavasarėlį“ prie Drevės susirinko aplinkinių mokyklų – Panočių vidurinės, Viečiūnų aštuonmetės ir Rudnios specialiosios mokyklos – pedagogai. Skambėjo eilės, buvo vaišinamasi tradicine žolelių arbata. Pedagogai išsiskirstė linkėdami poetui sveikatos. 1986 m. „Poezijos pavasarėlis“ buvo dar liūdnesnis: prie Drevės susirinkusieji pagerbė 1985­ųjų rugsėjo 21 d. anapilin iškeliavusio poeto atminimą, skambėjo eilės, buvo dalijamasi prisiminimais. Nuspręsta kiekvieną gegužę susitikti prie Drevės. Taip gimė „Poezijos pavasarėlių“ tradicija.

Ši vaikų poezijos šventė iš pradžių vyko kasmet, vėliau imta rengti kas dveji metai. Į Pauosupę suvažiuoja žinomi vaikų poetai, jaunieji poezijos mėgėjai ir literatai iš visos Lietuvos. Renginio metu skamba

A. Matučio poezijos posmai, skelbiamas gražiausias eilėraštis vaikams apie gamtą, žemę, Tėvynę, apdovanojamas poetas laureatas. Tiesa, pirmuosiuose „Poezijos pavasarėliuose“ laureatai nebuvo renkami, o štai ketvirtajame – 1988­aisiais – iškilmingai paskelbta pirmoji pavasarėlio laureatė – ja tapo žinoma vaikų poetė Zita Gaižauskaitė. O nuo 1995 m. apdovanojami ir jaunieji kūrėjai. Varėnos rajono savivaldybei įsteigus Anzelmo Matučio premiją, nuo 2011 m. ji teikiama per „Poezijos pavasarėlio“ šventę.

Prieš keliolika metų, nuo 2009 ­ ųjų, Dreve ir „Poezijos pavasarėlių“ organizavimu ėmė rūpintis Varėnos viešoji bib lio teka. Su šia veikla susijusius bibliotekininkų projektus rėmė Kultūros ministerija, Kultūros rėmimo fondas, UAB „Mūsų knyga“, Varėnos rajono savivaldybė. 2012 m. savivaldybė patikėjimo teise bibliotekai perdavė valdyti, naudoti ir disponuoti su A. Matučio palikimu susijusį nekilnojamąjį turtą. Bib lio tekos darbuotojai 2012 ­ ųjų pabaigoje perengė ir Varėnos vietos veiklos grupei pateikė du projektus: „A. Matučio Drevės atnaujinimas“ ir „A. Matučio Drevės aplinkos sutvarkymas“. Iš Kaimo plėtros programos gavusi finansavimą, Varėnos bib lioteka sutvarkė prie namelio vedantį kelią, nupynė tvorą, įrengė naujus suolus ir stalus, stebėjimo kameras. Nuo 2014 m. lankytojus pasitinka tautodailininko Adolfo Teresiaus išdrožti vaikų mylimiausi A. Matučio posmų ir pasakų herojai Drevinukas, Genio kalvė, Pelėdos šeimyna.

JUBILIEJAUS PROGA – NAUJI LEIDINIAI

Rengiantis minėti poeto šimtmetį, 2022 m. skaitytojai sulaukė trijų naujų A. Matučio atminimui skirtų leidinių.

Pirmą kartą išleista poeto kūryba ne vaikams, o suaugusiesiems – „Įsilipau į žalią bokštą“ (asociacija „Matučio namai“, 2022). Pirmoje knygos dalyje – ciklas

„Žmogus atėjo girion...“ ir kiti A. Matučio eilėraščiai apie gamtą, mišką, apie žmogaus santykį su natūralia aplinka. Keli skirti Dainavos kraštui ir jo sostinei Alytui. Antroje knygos dalyje – satyriniai eilėraščiai, keletas pasakų be galo.

Kultūrine ­šviečiamąja veikla užsiimanti asociacija „Slinktys“ išleido A. Matučio eilėraščių vaikams rinktinę „Kas žmogiuko širdyje“ (2022), kuriai eilėraščius atrinko poeto sūnus Vytautas Matulevičius.

Dovaną parengė ir muziejininkai. Poeto jubiliejaus dieną Alytaus kraštotyros muziejus pakvietė į leidinio „Pažintis su Anzelmu Matučiu. Pasakoja muziejaus eksponatai“ (2022) sutiktuves. Šioje knygoje spausdinami trijų autorių tekstai. Muziejininkė Vilmantė Petrusevičienė, geriausiai pažįstanti Anzelmo Matučio memorialiniame muziejuje saugomus eksponatus, apžvelgia jų istoriją ir kontekstus, pasakoja apie poeto namus Alytuje, jo darbo kambarį, kuris ir šiandien išlikęs beveik toks pats kaip prieš keletą dešimtmečių. Apie Pauosupės laikotarpį savo prisiminimais dalijasi poeto bičiulė B. Švagždienė, iki šiol Drevėje vedanti nuostabias ekskursijas. Vaikų literatūros tyrinėtoja prof. G. Skabeikytė ­Kazlauskienė nauju žvilgsniu įvertina poeto kūrybą ir jos aktualumą šiandien, pasikeitus gyvenimui, o drauge ir vaikų literatūros kontekstui. „Pažintis su Anzelmu Matučiu“ – išmani knyga, iliustruota nuotraukomis ir QR kodais, kuriuos nuskaičius galima pažiūrėti vaizdo įrašus.

FONDUOSE – INFORMACIJA APIE POETĄ

Nemažai informacijos apie poeto A. Matučio gyvenimą ir kūrybą galima rasti Varėnos viešosios bibliotekos knygų fonduose. J. Linkevičius yra parašęs apybraižą „Po girią vaikščiojo poetas: Anzelmo Matučio gyvenimas ir kūryba“ (2000). Apie A. Matutį ir jo kūrybą taip pat rašoma šiuose leidiniuose: Vinco Aurylos „Lietuvių vaikų literatūra“ (1986), „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (2001), „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ (Vilnius, 2008. T. 14), Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais Alytaus krašte“ (2013. Kn. 9). Yra straipsnių periodikoje, internete. Kai kurių straipsnių kopijos bibliotekoje sudėtos į atskirą segtuvą. Kraštotyros leidinių fonde yra saugomi mokytojos Aldonos Žilinskienės padovanoti darbai: „Anzelmo Matučio laiškai, rašyti poetui Martynui Vainilaičiui“ (1987), „Perloja, jos tautosaka. A. Matučio namelis Pauosupyje“ (1985–1986). Pastarajame darbe pateikiama Varėnos 2 ­ osios vidurinės mokyklos 9a klasės (vadovė Aldona Šatikienė) mokinių kraštotyros ekspedicijų Perlojoje ir Pauosupėje medžiaga. Ekspedicijoms vadovavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja A. Žilinskienė. Kraštotyros darbe „A. Matutis ir varėniškiai“(1987) stengtasi pateikti medžiagą apie poeto ryšius su Varėna, pasakojama apie jo bendravimą su poetu Martynu Vainilaičiu ir prozininke Emilija Liegute, surinkta Pauosupės bei Kašėtų kaimų gyventojų atsiminimų.

Varėniškiai pagrįstai didžiuojasi, kad A. Matučio poezijoje jų kraštas apdainuotas plačiausiai. Juk čia jis mokėsi suprasti medžių, paukščių, upelių kalbą.

J. Linkevičius rašo: „Varėniškių garbei reikia pasakyti, jog jie deramai prisimena kad ir ne iš šio krašto kilusį, bet tą kraštą taip įkvėptai apdainavusį mažųjų dainorėlį.“

Tarptautin Vaik Knygos Diena

Vagelis Iliopoulos

AŠ ESU KNYGA, PERSKAITYK MANE

Aš esu knyga. Tu esi knyga. Visi mes esame knygos.

Mano siela – tai istorija, kurią pasakoju. Kiekviena knyga pasakoja savą istoriją.

Galbūt atrodome visai nepanašios: vienos didelės, kitos mažos, vienos nespalvotos, kitos spalvingos, vienų – šimtai puslapių, kitų – vos keli.

Kartais kalbame sutartinai, o kartais skirtingai. Tačiau tuo ir esame gražios. Būtų labai nuobodu, jei būtume visos vienodos.

Kiekviena iš mūsų nepakartojama. Kiekviena yra verta pagarbos ir vietos tavo bibliotekos lentynose, todėl venk išankstinės nuostatos.

Jei nori, turėk apie mane nuomonę. Svarstyk, vertink, komentuok, ką skaitai.

Jei nori, padėk mane atgal į lentyną arba neišleisk iš glėbio ir į tolimus kraštus keliauk kartu su manim.

Nuo 1967 m. balandžio 2-ąją – Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną švenčiama

Tarptautinė vaikų knygos diena. Pagal tradiciją jos organizatorė – Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY) – kasmet išrenka vis kitos šalies IBBY skyrių šventės rėmėją. Tos šalies rašytojas kuria kreipimąsi į skaitytojus, o dailininkas piešia plakatą. Šiemet šventės rėmėju tapo IBBY Graikijos skyrius: kreipimąsi sukūrė vaikų rašytojas ir vertėjas Vagelis

Iliopoulos, plakatą – daugelį tarptautinių apdovanojimų už knygų iliustravimą pelniusi dailininkė Photini Stephanidi.

Bet niekad niekam neleisk išmesti manęs ar ištremti į kitą lentyną. Niekados nemėgink manęs sunaikinti Ir žiūrėk, kad niekas kitas to nedarytų.

O jei kokia nors knyga atkeliaus iš svetimos lentynos į tavąją, išvaryta kažkieno iš namų, rask jai vietos. Susispausk truputėlį, ir tilps ji šalia.

Pasistenk pasijusti jos kailyje. Suprask ją. Saugok, globok. Gal ir tu rytoj atsidursi jos vietoj.

Nes ir tu esi knyga. Visi mes esame knygos.

Nagi, garsiai sušuk, kad išgirstų visi: „Aš esu knyga, perskaityk mane.“

Iš graikų k. vertė Diana Bučiūtė