AKTORIUS, REŽISIERIUS STASYS

Pilka

Ir Jo Knygos Enkl Kolekcija

Jonas Nekrašius

Stasys Pilka (1898–1976) buvo ne tik aktorius, režisierius, teatro kritikas, istorikas, poetas, bet ir Lietuvoje žinomas bibliofilas, ekslibrisų kolekcininkas, knygos ženklų tyrinėtojas. Ekslibrisus jis pradėjo kolekcionuoti XX a. trečiajame dešimtmetyje. Iš S. Pilkos laiškų žinoma, kad jis gerai pažinojo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų ekslibrisų kolekcininkus ir knygos ženklų kūrėjus. Dabar S. Pilkos ekslibrisų kolekcija saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Jam sukurtų ekslibrisų dar yra Lituanistikos tyrimo ir studijų centro1 Čikagoje rinkiniuose, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde, privačiose kolekcijose.

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais S. Pilka buvo aktyvus kultūrinio gyvenimo dalyvis, bendravęs su dailininkais Gerardu Bagdonavičiumi, Pauliumi Galaune, teisininku ir bibliofilu Viktoru Cimkausku, daugeliu kitų Lietuvos dailininkų ir kolekcininkų. Jau tada turėjo įdomų ir vertingą ekslibrisų rinkinį. S. Pilka daugiausia kolekcionavo lietuviškus knygos ženklus. Be šių, dar rinko ir užsienio autorių italų, lenkų ir kitų šalių dailininkų ekslibrisus. 1944 m. traukdamasis iš Lietuvos, jis pasiėmė tik nedidelę savo rinkinio dalį, kita kolekcijos dalis liko Lietuvoje. Vertingiausia yra saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib lio tekoje (inv. 91300). Visuomenei ši kolekcija pirmąkart buvo eksponuota 1998 m. rugsėjį surengtoje parodoje.

BEVEIK 200 –

Moksl Akademijos Bibliotekoje

Stasys Pilka Čikagoje. XX a. 3-iasis dešimt. Fotografas Stankūnas. Nuotrauka iš Aido Pikioto rinkinio mijos bibliotekai nupirko Stasio Pilkos kolekciją – ekslibrisus. Tiesa, ne iš antikvariato, iš privataus asmens. Visi žinojo, kad jie Pilkos. <...> Ramiai nupirko. Sovietmečiu tokie įsigijimai – tai fantastika!“3

Remiantis S. Pilkos Kultūros paminklų registracijos lape 1941 m. sausio 16 d. pateiktomis žiniomis2, jo ekslibrisų iš Lietuvos, Estijos, Lenkijos, Italijos ir kt. kraštų kolekciją tuo metu sudarė 820 vienetų.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib lioteka 1985 m. antikvariate nusipirko S. Pilkos ekslibrisų rinkinį (194 vnt.). Apie šios kolekcijos įsigijimo aplinkybes tuometė bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja dr. Alma Braziūnienė pasakojo: „Mes kartais eidavome į antikvariatą žiūrėti tų knygų – gal ką būtų galima nupirkti. Pavyzdžiui, Marcinkevičius (Juozas Marcinkevičius – bibliotekos direktorius – J. N.), Akade2 Kultūros paminklų registracijos lapas, užpildytas Stasio Pilkos [rankraštis], 1941 m. sausio 16 d., Kultūros paminklų centrinis archyvas, f. 17, ap. 2, b. 8, lap. 513. Liepaitė, Inga. Zigmas Toliušis apie kolekcionavimą, bibliofilus ir kolekcininkus. Knygotyra, 2011, t. 57, p. 253, 254, 273, 281.

Vrublevskių bibliotekoje esama S. Pilkos knygos ženklų kolekcija sudaro dvitomį albumą, kurį biblioteka 1985 m. įsigijo iš privataus kolekcininko. Specialius dėklus jam ir kitus savininką liudijančius įrašus, manoma, užsakė pats S. Pilka. Jie sunumeruoti skaičiais 1 ir 2. Ant abiejų nugarėlių yra įspaustas dviejų eilučių užrašas: „Lietuvos / ex libris“. Šių nugarėlių apačioje įspaustas trijų eilučių užrašas: „EX COLLECTIONE / STASYS PILKA / KAUNAS – LIETUVA“4

Šioje S. Pilkos ekslibrisų kolekcijoje yra prieškario Lietuvos žymių žmonių – rašytojų, kunigų, aktorių, dailininkų, visuomenės veikėjų ir politikų – knygų ženklai. S. Pilkos dvitomio albumo rinkinį sudaro knygos ženklai ir ekslibrisai, sukurti Pirmosios Lietuvos Respublikos metais Pauliaus Augiaus­Augustinavičiaus, G. Bagdonavičiaus, Vytauto Bičiūno, Jono Buračo, Mstislavo Dobužinskio, P. Galaunės, Jurgio Hopeno, Vytauto Kazimiero Jonyno, Telesforo Kulakausko, Vaclovo Kosciuškos, Antano Kučo, Jono Kuzminskio, Konstancijos Petrikaitės­Tulienės, Antano Rūkštelės, Jono Steponavičiaus, Aleksandro Šepečio ir kitų dailininkų.

Daugiausia šioje kolekcijoje yra šiauliečio dailininko G. Bagdonavičiaus prieškariu sukurtų ekslibrisų. Įdomu, jog rinkinyje nemažai knygos ženklų, skirtų Stasiui Pilkai. Ir tai suprantama – kolekcijos savininkas buvo aistringas ekslibrisų kolekcininkas, todėl Lietuvos dailininkai vienokia ar kitokia proga jam kūrė ir dovanojo šiuos mažosios grafikos darbus. S. Pilkai skirtus knygos ženklus sukūrė P. Augius­Augustinavičius, G. Bagdonavičius, A. Kučas, J. Hopenas, V. K. Jonynas.

Tarp kitiems asmenims ir jų bibliotekoms skirtų ekslibrisų paminėtini knygos ženklai, sukurti švietėjui, gydytojui, trečiajam Lietuvos Respublikos Prezidentui Kaziui Griniui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams Kaziui Bizauskui ir Jurgiui Šauliui, kultūros ir visuomenės veikėjams Vaclovui Biržiškai, Petrui Jakštui, Vincui Krėvei­Mickevičiui, Vytautui Steponavičiui, kun. Juozui Tumui­Vaižgantui, architektams Karoliui Reisonui ir Algirdui Mošinskiui, dailininkams Pauliui Galaunei, Rimtui Kalpokui, Liudvikui Stroliai. Taip pat S. Pilkos kolekcijoje yra Kauno diecezinės seminarijos ir Marijonų vienuolijos, Ryšių bataliono kareivių, Kariuomenės teismo, Artilerijos tiekimo, Aukštųjų karininkų D.L.K Vytauto kursų, I karo apygardos, II karo apygardos, Artilerijos viršininko, Šaulių sąjungos štabo tarnybinės bibliotekos ekslibrisų.

Didžioji dalis ekslibrisų sukurti medžio raižinio, cinkografijos technika. Be ekslibrisų, S. Pilkos kolekcijoje yra kitų knyos ženklų: lipdžių ir knygos antspaudų pavyzdžių.

3 Tie gyvenimo sluoksniai – formalus ir realus – labai gražiai išsikristalizuodavo: pokalbis su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto docente dr. Alma Braziūniene ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu poetu, vertėju Vladu Braziūnu [žiūrėta 2023 m. vasario 4 d.]. Prieiga per internetą: llti.lt/failai/pokalbis_su_braziunais. pdf.

4 Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Stasio Pilkos ekslibrisų kolekcija. Inv. 91300.

Lai Kai Suteikia Domios Informacijos

Nuo 1948 m. gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, S. Pilka nenustojo domėtis ekslibrisais, sukaupė nemažą lietuviškų knygos ženklų kolekciją, tačiau jo rinkinys liko tik anksčiau turėtojo šešėlis. Pasak JAV gyvenančio bibliofilo ir kolekcininko Vitolio Enriko Vengrio, S. Pilkos laiškuose, rašytuose jam 1973–1975 m., yra įdomios informacijos, kaip jis susidomėjo ekslibrisais, jų rinkimu. Beje, dviejuose laiškuose V. E. Vengriui S. Pilka mini, kad Lietuvoje paliktas jo ekslibrisų rinkinys atsidūrė Maskvoje ir Leningrade5.

V. E. Vengris nupirko iš S. Pilkos jo ekslibrisų rinkinį bei laiškus, kuriuose nemažai rašoma apie ekslibrisų kolekcionavimą. Gyvendamas išeivijoje, S. Pilka apie knygų ženklus rašė spaudoje, šiais klausimais susirašinėjo su dailininkais M. Dobužinskiu (1955 m. laiškai), Vincu 5 Vitolio E. Vengrio 2016 m. spalio 1 d. elektroniniame laiške šio straipsnio autoriui.

Kisarausku (susirašinėjimas 1969–1970 m.), Žibuntu Mikšiu (1965–1970 m. korespondencija), Juozu Sodai­ čiu (1975 m. laiškai) ir kt. V. E. Vengris pabrėžia didelį S. Pilkos įnašą kolekcionuojant ir populiarinant išeivijoje lietuvišką ekslibrisą, kaip meno sritį.

Gavęs malonų laiškų savininko sutikimą, toliau cituoju S. Pilkos laiškų, iš kurių nemažai sužinome apie jam sukurtus knygos ženklus, jo ekslibrisų kolekcijos likimą, ištraukas. 1974 m. kovo 10 d. laiške V. E. Vengriui jis rašė: „Kitų žmonių teigimu, turėjau bene gausiausią lietuviškų 20 šimtmečio ex librisų rinkinį. Buvo viskas suklijuota, sudėta (Ex collectione Stasys Pilka). Katalogo nebuvo <...>“6

Kitame – 1974 m. kovo 31 d. – laiške jis rašo: „Teturėjau vien lenkų ex libris’ų pusėtiną ir sutvarkytą kolekciją. Keičiausi lietuviškais, man siuntė lenkiškus (rinkinys šiuo metu turėtų būti Maskvoj ar Leningrade).

6 Iš S. Pilkos 1974 m. kovo 10 d. laiško V. E. Vengriui. Vitolio Enriko Vengrio asmeninis archyvas.

Girdėjau, kad prof. P. Galaunė buvo prasitaręs, jog nei V. Cimkausko, nei S. Pilkos, nei J. Steponaičio (pulkininko bibliofilo) rinkinių likimas nėra žinomas.“7

Skaitant 1975 m. korespondenciją, iš paties S. Pilkos lūpų galima sužinoti apie Lietuvos dailininkų jam sukurtus ekslibrisus. Tų metų birželio 30 d. laiške V. E. Vengriui jis mini V. K. Jonyno ir J. Sodaičio darbus: „Jonyno teturiu tik vieną egzempliorių pilkame japoniškame popieryje atspaustą. Ir laiko kiek jau paveiktą. <...> Darytas jis maždaug 1938 ar 1939 metais. Tiksliai nebeprisimenu. <...> Man dviem atvejais atsiuntė savo darbo ex librisus (collage technika, ofsetu spausdinti) J. Sodaitis.“8

Į prisiminimus apie kitų dailininkų jam skirtus ekslibrisus S. Pilka leidžiasi 1975 m. lapkričio 8 d. laiške: „Atsiuntė V. Kisarauskas atvirlaiškį. Ragina parašyti apie V. Cimkauską ir apie ex­librisų kolekcionavimą. Visų pirma, Laisvės alėjoje prie manęs priėjo P. Augustinavičius (Augus), paprašė priimti jo dovaną: žinoma, su saule ir paukščiuku knygos ženklą. Netrukus su tokia pat dovanėle kažkur prisigretino dail. Kučas (prie kapinių vartų). Kuriais tai buvo metais? Tikrai nepajėgiu prisiminti, gal 1937 ar 1938 m. <...>

Nei vienai tų dovanų mano bib lio tekai netiko, nes jos turinys mišrus. Iš to gimė mintis: kiekvienai tematikai knygų rūšiai turėti skirtingą ex librį. P. Augiaus buvo skirtas poezijai, A. Kučo – Lietuvos istorijos knygoms. Jonyno –sceninės kultūros literatūrai, teatrinėms monografijoms. M. Dobužinskio buvo numatytas retoms knygoms apie rusų teatrą, jei būtų ryšys su lietuvių scena. Ir t. t., ir t. t. Jaudina, kad M. V. Dobužinskis, kiek pakeitęs mano idėją (Kauno barokinis teatro pastatas užgula šešėliu buv. carienės Aleksandros, dabar Puškino <...> teatrą Leningrade), ex­librisą padarė jau iš Lietuvos išvykęs, 1940 metais New Yorke! O man padovanojo pas jį apsilankius 1948 metais, tame pačiame New Yorke.“9

Tyrin Jo Ir Ra Straipsnius I Eivijoje

S. Pilka ne tik kolekcionavo knygos ženklus, bet ir tyrinėjo juos, rašė straipsnius apie juos. Straipsnis „Naujasis lietuviškas ex­libris“ buvo išspausdintas išeivijos spaudoje 1947 m. „Aiduose“10, rašinys „Ex libris arba knygos savininko ženklas ir jo lietuviškoji raida“ publikuotas 1961 m. lietuvių bibliografinės tarnybos biuletenyje „Knygų lentyna“11 (pastarasis straipsnis tuo pačiu pavadinimu perspausdintas laikraštyje „Dirva“)12.

Vienas reikšmingiausių S. Pilkos straipsnių apie lietuvišką knygos ženklą „Naujasis lietuviškas ex­libris“ buvo skirtas nacių nukankinto bibliofilo, XXVII knygos mėgėjų draugijos ilgamečio sekretoriaus ir ekslibrisų kolekcininko Viktoro Cimkausko (1896–1944) atminimui. Pasak straipsnio autoriaus, išsamiausius naujojo ekslibriso rinkinius Lietuvoje turėjo Mykolas Cimkauskas (tiksliau – šios kolekcijos paveldėtojas Viktoras Cimkauskas – J. N.) ir pats S. Pilka.

7 Iš S. Pilkos 1974 m. kovo 31 d. laiško V. E. Vengriui. Vitolio Enriko Vengrio asmeninis archyvas.

8 Iš S. Pilkos 1975 m. birželio 30 d. laiško V. E. Vengriui. Vitolio Enriko Vengrio asmeninis archyvas.

9 Iš S. Pilkos 1975 m. lapkričio 8 d. laiško V. E. Vengriui. Vitolio Enriko Vengrio asmeninis archyvas.

10 Stasys Pilka. Naujasis lietuviškas ex­libris. Aidai, 1947, rugs., Nr. 6, p. 260–263.

11 Stasys Pilka. Ex libris arba knygos savininko ženklas ir jo lietuviškoji raida. Knygų lentyna,1961, sausis–kovas, Nr. 1 (121), p. 1–3.

12 Stasys Pilka. Ex libris arba knygų savininko ženklas ir jo lietuviškoji raida. Dirva, 1961, birž. 12, Nr. 67, p. 4.

Kūrybos 10-mečiui skirtos Stasio Pilkos knygos „Jauna kūryba“ (Chicago, 1928) viršelis ir antraštinis puslapis su S. Pilkos 1928 m. lapkričio 11 d. donaciniu įrašu klebonui J. Kelmeliui ir Antano Maceikos bibliotekos knygos antspaudu. Knygos egzempliorius saugomas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Straipsnyje aptardamas ekslibriso sąvoką, jis aprašo jo paskirtį, raidą: „<...> laikui bėgant, besirūpinant knygos „kaip tokios“ estetine pilnuma, bibliotekos ar spausdinių rinkinio knygos pradėtos žymėti specialiu su savininko pavarde spausdintu ex libris’o (lot. iš knygų) lapeliu, kuriam piešinį darė dailininkas arba kuris buvo gaminamas specialiu spaustuvės rinkimu. Stengtasi, kad tasai ex libris’as atskleistų bibliotekos pobūdį ar savininko profesiją bei jo visuomeninę padėtį. Lygiagrečiai kurį laiką mados dalyku buvo tapęs įprotis į ex libris’o tekstą įtraukti ir specialią lotynišką sentenciją („Amor vincet“, „Per aspera“ ir pan.), kuri turėjo supažindinti su knygos savininko pažiūromis ar įsitikinimais <...>.“13

Minėtame straipsnyje S. Pilka apžvelgia lietuviško ekslibriso formą, techniką ir formatą. Jis rašo: „Ex libris’o forma būna įvairi, bet dažniausiai yra pailga, keturkampė. Bet neretai pasitaiko ir apskritimo, ovalo, lygaus keturkampio, šešiakampio ir pan. išvaizdos. Šrifto išdėstymas tėra grafiko kompetencijoje, nors labiau yra įprasta žodį „Ex libris“ vartoti viršuje, o savininko vardą ir pavardę (ir kitką) apačioje (vardininke). <...> Technika: tušas, medžio raižiniai, ofortai (vario graviūra – seniausias ex libris’o metodas), linoleumo raižiniai ir kitos grafiškosios ar spaustuvinės priemonės. Formatas gali būti įvairus, atsižvelgiant pagal knygos dydį.“14

13 Stasys Pilka. Naujasis lietuviškas ex­libris. Aidai, 1947, rugs., Nr. 6, p. 260.

ATSISKLEIDĖ KAIP NEBLOGAS MENOTYRININKAS

Pažintine prasme reikšminga S. Pilkos spaudoje pateikiama informacija apie pirmuosius naujojo ekslibriso savininkus ir jų kūrėjus. „Pirmųjų naujųjų (po 1905 m.) lietuviškų ex libris’ų savininkai: Kun. Tumas­Vaižgantas („Ora et labora“ devizu nežinomo autoriaus, spėjama, kad tai jaunojo P. Galaunės darbas) ir prof. Ed. Volteris. Pastarojo (net dviejų formatų!) ex libris’o piešinį (pelėda ant knygos) darė skulptorius Petras Rimša. Mūsų išlaisvintai knygai ex libris’o pačia gražiąja prasme įvedimo pradininkais turi būti laikomi tuo būdu kun. J. Tumas ir prof. Volteris. Intencijos buvo skirtingos, bet tikslas tas pats“, – „Aiduose“ rašė S. Pilka15 Aptardamas naujojo lietuviško ekslibriso kūrėjus, autorius pirmiausia išskyrė Paulių Galaunę, kuris su įkarščiu ir užsidegimu 1919–1922 m. savo ir įvairių institucijų bibliotekoms sukūrė net keliolika ekslibrisų. Geru stiliumi tušu sukurti ekslibrisų piešiniai buvo skoningi, originalios „akademinio“ pobūdžio kompozicijos. P. Galaunė savo pavyzdžiu užkrėtė Kauno meno mokyklos grafikos mokinius: būta Antano Tamošaičio, Mečislovo Bulakos bei kitų jaunųjų grafikų ekslibrisų bandymų. Rapolas Okulič­Kazarinas sukūrė ekslibrisų kelioms kariuomenės bibliotekoms. Šiaulių dailininkas G. Bagdonavičius bene uoliausiai ėmėsi tęsti ekslibriso tradiciją. G. Bagdonavičius buvo ne tik pats produktyviausias ekslibrisų kūrėjas, bet ir pirmas savo knygos ženklais nusprendęs rodytis tarptautinėse parodose.

Minėtame straipsnyje S. Pilka pabrėžia, kad „visai naują, sakytumėm, patį tikrąjį lietuviško ex libris’o kelią jau pačiais savo pirmaisiais darbais atrado V. K. Jonynas. Jo medžio raižiniai tampa labai būdingais tos paskirties mūsų grafikos reprezentantais. Jie buvo ir bus ne tik originalūs pas mus, bet ir tarptautinėje rinkoje <...>.“

S. Pilka savo tyrimais ir straipsniais atsiskleidė kaip gana profesionalus menotyrininkas, kvalifikuotai aprašęs Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio ekslibriso kūrėjų darbus. Jo straipsniai apie lietuvišką knygos ženklą aktualūs ir šiandien. Greta P. Galaunės, V. Cimkausko, G. Bagdonavičiaus, V. Kisarausko, V. E. Vengrio tyrimų jie sudaro lietuviško ekslibriso tyrinėjimų aukso fondą. O S. Pilkos knygos ženklų kolekcija turi didelę meninę ir istorinę vertę, yra neįkainojamas Lietuvos kultūros ir meno paveldas. 15

PLATAUS AKIRAČIO MENININKAS, BIBLIOFILAS IR KOLEKCININKAS

Stasys Pilka gimė 1898 m. gegužės 8 d. ir augo Sankt Peterburge, Simono ir Amalijos Pilkų šeimoje. Įstojęs mokytis į vieną geriausių Peterburgo privačių mokyklų – Šv. Kotrynos gimnaziją, Stasys ėmė domėtis humanitariniais mokslais, knygomis ir teatru. Gimnazijos direktorius S. Cibulskis buvo didelis meno mėgėjas, mokinius skatino užsiimti menais. S. Pilka aktyviai dalyvavo gimnazijoje rengiamuose vaidinimuose. Jam tekdavo charakteringi komiški vaidmenys, dažniausiai vaidindavo Molière’o komedijose.

Gimnazijoje Stasys daug skaitė, pradėjo rašyti eilėraščius, apysakas, dramas. Rašė į Sankt Peterburge leidžiamą moksleivių savaitinį laikraštį „Učenik“ („Mokinys“). Būdamas trylikos, šiame laikraštyje išspausdino savo pirmą eilėraštį apie kalnuose paklydusius keleivius16.

Šv. Kotrynos gimnaziją S. Pilka baigė sidabro medaliu. Būdamas gimnazistas, neteko motinos. Penkeriais metais jaunesnė sesuo Gerda buvo apgyvendinta gimnazijos pensione ir Stasys ja rūpinosi. Vertėsi privačiomis pamokomis, o iš sutaupytų lėšų pirkdavo knygas. Tėvas tarnavo tuomečiame Aleksandros dramos teatre, tad parūpindavo sūnui leidimų nemokamai žiūrėti geriausius dramos spektaklius.

*

Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu 1915 m. vasarą S. Pilka Urale leido ir redagavo hektografuotą lietuvišką savaitinį laikraštėlį. 1916 m. kartu su būsimu švietėju, bibliofilu, Lietuvos kariuomenės karininku Petru Jakštu (1899–1988) leido Rusijoje atsidūrusių lietuvių moksleivių rankraštinį laikraštėlį „Erškėtis“.

Mokydamasis Sankt Peterburgo karo medicinos akademijoje, S. Pilka aktyviai dalyvavo lietuvių studentų judėjime, buvo priimtas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų ir gydytojų korporaciją „Fraternitas Lituanica“, 1908 m. lapkričio 28 d. įkurtą akademijoje studentų medikų iniciatyva ir dr. Jono Basanavičiaus įkvėpimu, vėliau išrinktas į šios korporacijos valdybą.

Vis dėlto, studijuodamas medicinos mokslus, S. Pilka daug laiko skyrė ir literatūros studijoms, teatrui. Petro Vaičiūno paragintas, nutarė stoti mokytis į teatro vaidybos mokyklą, įsteigtą prie Aleksandros teatro. Iš 600 į šią mokyklą stojusių pretendentų, egzaminus išlaikė ir buvo priimti tik keli studentai. Tarp jų buvo ir S. Pilka. Baigęs studijas, lietuvis vaidino įvairiose Sankt Peterburgo trupėse, vėliau dalyvavo Maskvos II dailės teatro estrados programose.

1921 m. gruodį atvykęs į Lietuvą, S. Pilka pradėjo vaidinti Lietuvos meno kūrėjų draugijoje Kaune (vėliau – Valstybės dramos teatras). Nuo 1921 iki 1926 m. ir nuo 1929 iki 1944 m. buvo Valstybės teatro aktorius ir režisierius. Dirbdamas teatre, S. Pilka taip pat rašė apžvalgas apie lietuvišką teatrą, kultūrą, meną. Apie bendradarbiavimą spaudoje jis pasakojo: „Iš tikrųjų, žurnalistikoj aš seniai dirbu, net nuo 1922 m. Tą puikiai žino mūsų periodinės spaudos redaktoriai. Meno reikalais rašau mūsų ir užsienio spaudai, neprasilenkdamas meno etikai. Be to, jau dešimt metų dienoraščio formoj užrašinėju kiekvieną teatro įvykį, stengdamasis viską nušviesti nešališkai. Tai greičiau bus medžiaga mūsų teatro istorijai, nes dienoraštyje surašytas visas jo kūrimosi periodas. Antras daiktas, ruošiu spaudai veikalą, kuriame bus sudėti jau spausdinti ir dar nespausdinti straipsniai apie teatrą.“17

* 1926 m. apsigyveno JAV ir aktyviai įsitraukė į išeivijos lietuvių teatro mėgėjų veiklą: režisavo ne vieną spektaklį, keliavo po lietuvių kolonijas su rečitaliais ir programomis. 1928 m. Čikagoje buvo išleista S. Pilkos knyga „Jauna kūryba“, skirta aktoriaus ir režisieriaus 10 metų sceninės veiklos sukakčiai18.

1929 m. S. Pilka sugrįžo į Kauno valstybės dramos teatrą. 1932 m. lapkritį perkeltas į Šiaulius, vietos dramos teatre vaidino iki 1934­ųjų. Grįžęs į Kauną, 1936–1944 m. S. Pilka vadovavo iš Vytauto Didžiojo universiteto į Valstybės teatrą atkeltam teatro muziejui, su entuziazmu rinko jam medžiagą. 1940 m. duomenimis, šiame muziejuje buvo apie 40 tūkstančių eksponatų.

Be teatrinės veiklos, S. Pilka kolekcionavo knygas, įvairią teatro spaudą, afišas, plakatus, programas ir ekslibrisus. 1939 m. sausio 27 d. kaip bibliofilas ir ekslibrisų kolekcininkas, buvo priimtas į XXVII knygos mėgėjų draugiją – gavo 9­ąjį, buvusį Kazio Puidos, nario numerį. *

1944 m. S. Pilka, kaip daugelis kitų inteligentų, pasitraukė į Vakarus, nuo 1948 m. apsigyveno JAV. Čikagoje jis įsteigė lietuvių mėgėjų teatro trupę, vaidino, režisavo spektaklius, rengė literatūrinius vakarus, deklamavo poeziją. Išeivijos spaudoje toliau rašė Lietuvos teatrų spektaklių, koncertų ir knygų recenzijas, pasirašinėdamas St. Meringio slapyvardžiu.

Jonas Aistis apie S. Pilką rašė: „<...> Stasys Pilka išsiskyrė iš kitų aktorių. Kiti aktoriai, kaip daugelis dailininkų, žino tik savąjį meną. Visa, kas už jų meno: nei knygos, nei laikraščio iš principo neskaito, išimtinai apie menus nerašo. Tamsta buvai „Dvidešimt septynių knygos mėgėjų“ klubo narys. Tamsta buvai vienas pirmųjų aktorių, bandęs skaityti eiles...“19

40 metų sceninio darbo sukakties proga apie daugiaplanę S. Pilkos veiklą žurnalistas ir visuomenės veikėjas Vladas Būtėnas rašė: „Pilka – lietuviško žodžio meisteris, pirmas Lietuvos aktorių praktikavęs nemažo pasisekimo sulaukusius literatūros rečitalius. Pilka – scenos meno pedagogas, teatro muziejaus organizatorius, dailiosios knygos mėgėjas, grafikos ir moderniosios tapybos bei ex librisų aistringas kolekcionierius, lietuviškos poezijos bičiulis.

Pilka – retas mūsų scenos veikėjų, rašęs (pavarde ir slapyvardžiais) teatrinėmis temomis, nepailstamai ir savitu stiliumi, tarnaująs scenos populiarizacijai ir lietuvių teatrui.“20

S. Pilka mirė 1976 m. vasario 5 d. Čikagoje.

18 Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fonde (79 /Pi­74) saugomos knygelės (Stasys Pilka. Jauna kūryba (Chicago, 1928) priešlapio apačioje yra dedikacija: „Gerb. Klebonui / J. Kelmeliui / Su gilia pagarba / Stasys Pilka / 11 lapkr. 1928 / Rewark, N. J.“.

19 Bradūnas, Kazys. Stasio Pilkos mirties dešimtmečiai. Draugas, 1986, vasario 22, p. 2.

20 Būtėnas, V. Stasys Pilka, 40 metų sceninio darbo sukakties proga. Lietuvių dienos, 1958, baland., Nr. 4 (83), p. 4.