JURGIO BIELINIO PRIETELIAI LIETUVYBĖS KELYJE

Liuda Prunskienė

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė kraštotyrai

Kovo 16-ąją, per Jurgio Bielinio (1846–1918) gimtadienį, minėjome Knygnešio dieną. J. Bielinis įėjo į lietuvių tautinio judėjimo istoriją kaip ryškiausias lietuvio knygnešio prototipas – žmogus, virtęs legenda, per 31 metus pats ir su talkininkais pergabenęs per sieną ir išplatinęs kone pusę Mažojoje Lietuvoje išspausdintų leidinių. Penkis kartus įkliuvęs žandarams, bet sėkmingai ištrūkęs, buvo dar minimas kaip Baltasis Erelis.

J. Bielinis buvo prasilavinęs, apsiskaitęs, plačių pažiūrų, labai daug padarė pats, bet dar daugiau nusipelnė į šviesesnį gyvenimą vesdamas kitus. Gyvenimo kelyje jis turėjo daug patikimų prietelių, kurie rėmė jo nelegalią veiklą. Kad ir kokia pabodusi būtų teisybė, kad vienas žmogus lauke – ne karys, bet ji yra neginčijama. Be draugų ir pagalbininkų būtų buvę sunku pakelti tokią didžią naštą – knygnešystės keliu einant, išsaugoti lietuvišką raštą, mūsų gimtąją kalbą.

Pirmasis Mokytojas Ir Kv P Jas

Gimęs Purviškių (Biržų r.) viensėdyje, pasiturinčio ūkininko šeimoje, Jurgis nuo mažų dienų buvo gyvas, viskuo besidomintis vaikas. Vakarais prie žvakės savarankiškai išėjo pradžios mokyklos kursą. Beje, klausimas dėl jo išsimokslinimo nėra vienareikšmis: sovietmečiu žurnalistai rašė, kad J. Bielinis mokėsi Šiauliuose, Mintaujoje ir Rygoje, tačiau mūsų kraštietis Jonas Mekas ir profesorius Antanas Tyla rašo, kad jis buvo tik pasimokęs namuose ir Rygoje baigęs vokiečių liaudies mokyklą. Dėl noro tęsti mokslus sutaria jau visi tyrinėtojai. J. Bielinis norėjo tapti kunigu – nuvyko stoti į Kauno kunigų seminariją, bet iš jo pavogė pinigus ir mantą, tad teko ieškoti pagalbos. Kur to meto tikintis žmogus galėjo ieškoti užuovėjos?

Žinoma, kad bažnyčios aplinkoje.

Knygnešio anūkas Jurgis Algirdas Bielinis Bieliakas savo atsiminimuose sako: „Gerai, kad likimas jį suvedė su vyskupu M. Valančiumi. Buvo pasakojama, kad jiedu visą naktį prakalbėjo. Tą naktį ir buvo nulemtas Jurgio Bielinio tolimesnis gyvenimas, knygnešio dalia.

M. Valančius įdėjo J. Bieliniui 3000 rublių, spausdintinus raštus ir išleido į Prūsus. Viskas gerai pavyko.“ („Atsiminimai apie Bielinių giminę“, 2018)

Šį faktą patvirtino ir J. Mekas, 1944 m. pavasarį, dirbdamas „Panevėžio apygardos balso“ laikraštyje, keliuose numeriuose publikavęs savo straipsnį „Iš mūsų kovų dėl spaudos“. Menininkas pabrėžė, kad „vyskupas M. Valančius pasikvietė Jurgį Bielinį­Baltąjį Erelį lietuviškų knygų platinimui. Ir darbas prasidėjo sparčiai.“ Kadangi J. Bielinis mokėjo vokiečių, lenkų, rusų, latvių kalbas, tai ypač pravertė tiek palaikant M. Valančiaus ryšius su Jonu Zabermanu Tilžėje, tiek keliaujant per Lietuvą ir už jos ribų.

Taigi, pirmasis J. Bielinio prietelius, mokytojas ir įkvėpėjas – vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875), vienas žymiausių XIX a. lietuvių intelektualų, mokslininkas, vyskupas, rašytojas, istorikas, liaudies švietėjas, lietuvių tautos žadintojas, kalbos gynėjas, blaivybės apaštalas. Gyvenęs Vilniuje, Kražiuose, Mozyriaus apskrityje (Baltarusija), Sankt Peterburge, grįžęs į Varnius eiti vyskupo pareigų, dvasininkas subūrė aplink save jaunų, rašančių kunigų entuziastų ratą, telkė lietuvius intelektualus. Skatino rašyti, sakyti pamokslus tik lietuviškai.

Vyskupo M. Valančiaus siekis buvo žadinti pačių lietuvių atsparumo dvasią ir pasipriešinimą rusintojų užmačioms. Šis žmogus – pačiu laiku atsiradęs švyturys, bebaimė, Dievui ir Lietuvai pasiaukojusi asmenybė.

Natūralu, kad būtent jis aktyviai rūpinosi slaptų knygų leidimu ir platinimu. Lietuvybės ugdytojas ir pats parašė apie 40 leidinių. Jo dėka kilo tuometė jaunoji karta, pradėti leisti laikraščiai „Aušra“ (1883), „Šviesa“ (1887), „Varpas“ (1889), „Apžvalga“ (1890). Vienas iš tautinio atgimimo šauklių gydytojas

Jonas Šliūpas sakydavęs, kad M. Valančius išmokęs Lietuvą skaityti ir melstis Dievui iš knygų. Vyskupas jau nuo 1867 m. ima spausdinti ir platinti įvairias knygeles lietuvių kalba. O po šešerių metų į šią veiklą įtraukia ir J. Bielinį. Išsiplėtoja knygnešių tinklas.

Pa Intis Su Viesuomene

Knygnešystės besiėmusiam Jurgiui buvo 27 metai. Spaudą platino Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės apskrityse, netgi Latvijoje. Latvijos mokslų akademijos bibliotekoje yra išlikusios ir kaip relikvijos saugomos kelios knygos, kurias J. Bielinis gabeno į Latgalą. Jaunasis knygnešys per šią veiklą susipažino su daugeliu to meto lietuvių šviesuomenės atstovų ir netgi įtraukė juos į savo darbą.

1883 m. jis pradėjo lankytis Ažytėnuose (dabar Kėdainių r.) pas neseniai iš Rusijos grįžusį etnografą ir švietėją Mikalojų Katkų (1852–1944), kurį žinome kaip etnografinės apybraižos „Balanos gadynė“ autorių. Yra žinoma, kad Mikalojus taip pat buvo draudžiamos spaudos platintojas ir patikimas knygnešių prietelius. M. Katkus, Maskvos universitete studijavęs matematiką, baigęs Petrovskoje Razumovskojės žemdirbystės ir miškininkystės akademiją Pamaskvyje, buvo pirmasis diplomuotas Lietuvos agronomas, taip pat prozininkas, visuomenės veikėjas. Tėvo ūkyje Ažytėnuose knygnešiams jis buvo įrengęs ir slaptą sandėlį.

Per M. Katkų J. Bielinis susipažino su tuomet dar Grinkiškyje (Radviliškio r.) gyvenusiu gydytoju Mikalojumi

Kuprevičiumi (1864–1932; kompozitoriaus prof. Giedriaus Kuprevičiaus senelis), kuris tapo uoliu knygnešių pagalbininku. Čia jis 1894 m. įsteigė slaptą švietėjų būrelį „Atžala“. Manoma, kad knygnešio ir gydytojo draugystė tęsėsi ir pastarajam 1909–1914 m. gyvenant bei dirbant Biržų valsčiaus ligoninės vedėju ir keturklasės mokyklos gydytoju. Be to, M. Kuprevičius Biržų kultūrai nusipelnęs tuo, kad kartu su bendraminčiais 1912 m. įkūrė dramos ir muzikos draugiją „Lyra“, taip pat Lietuvių mokslo draugijos Biržų skyrių, prisidėjo prie Biržų spaustuvės steigimo.

Slapta Draugija

Jau įgudęs knygnešys J. Bielinis plėtė lietuvybės saleles savame krašte ir 1885 m. Garšviuose (Panevėžio r.) įsteigė slaptą knygų gabenimo ir platinimo draugiją, kuriai priklausė šeši dalininkai, susidėję po 200 rublių verslo pradžiai. Draugijoje nuoširdžiai darbavosi įvairių Lietuvos vietovių šviesuoliai, ištikimi J. Bielinio prieteliai: Garšvių kaimo ūkininkas Kazimieras Ūdra, žemaitis nuo Viduklės Juozas Sakalauskas, raseiniškis Vincas Kazanauskas, tauragiškis Antanas Bružas, Adomas Ladukas iš Ramygalos, Jonas Trūsas iš Baibokų kaimo (abu – Panevėžio r.), Jonas Račiūnas. Garšviuose ilgą laiką buvo vienas iš pagrindinių slaptų knygų sandėlių. J. Bielinis, draugijos narių vadintas Ministeriu, vykdavo į Tilžę, užpirkdavo knygų, laikraščių, organizuodavo jų pargabenimą, tardavosi dėl platinimo. Per sieną pernešti raštai daugiausia buvo religinio arba didaktinio, tautinio pobūdžio. Ministeris dažniausiai važiuodavo su ratais, bet kartais traukdavo ir pėsčiomis. Už nakvynę atsilygindavo tik knygomis. Knygnešys sakydavo: „Jei duosiu pinigą, tai dar neaišku, kur jį išleis, gal karčiamoje, o knyga vis tiek šviestis, mokytis skirta, tai jau kitokia nauda, nei pinigas.“

Slaptoji draugija tapo svarbiu kultūros židiniu Vidurio ir Šiaurės rytų Lietuvoje. Lietuviška spauda jos nariai aprūpindavo ne tik Lietuvos žmones, bet ir lietuvių kolonijas Rygoje, Mintaujoje, Sankt Peterburge. Draugijos knygnešiai buvo tikri prieteliai. Kartais jie šiaip susirinkdavo pas K. Ūdrą. Gerdami arbatą, aptardavo reikalus, pasakodavo kelionių nuotykius, jaunesnieji po kiemą ir ripką mušdavo.

Šiai draugijai priklausė ir knygnešių patriarcho jaunesnysis brolis Andrius Bielinis, gimęs 1853 metais. Jis ilgą laiką gyveno ir dirbo Rygoje, vėliau emigravo į Ameriką, kur Pitstone (Pensilvanijos v.) gana gerai įsikūrė. Reikia tik pagalvoti, kokio reikėjo pasiaukojimo, kad kai brolis Jurgis pakvietė prisidėti prie tautinio judėjimo, metė patogų gyvenimą JAV ir grįžo, kad įsitrauktų į Garšvių draugijos veiklą.

Andriaus likimas tragiškas: įkliuvo žandarams, buvo kalintas, po metų pabėgo į užsienį, bet dėl su­ žeidimo neteko kojos. Dėl neįgalumo nebepriimtas į JAV ir buvo grąžintas tiesiai į Tilžės policijos rankas. Perduotas cariniam režimui, ištremtas ir gan greitai, neištvėręs sunkių sąlygų, mirė. Sakoma, kad Jurgis visą likusį gyvenimą jautė kaltę dėl tragiško brolio likimo.

Net 10 metų sėkmingai gyvavusi Garšvių knygų gabenimo ir platinimo draugija 1895­aisiais buvo likviduota. Draugijos siela K. Ūdra už lietuvišką veiklą jau buvo porą metų kalintas Panevėžio kalėjime, o 1897 m., sučiuptas su dideliu lietuviškos spaudos kroviniu, ištremtas 5 metams į Jakutiją. Į Lietuvą grįžo tik 1902­aisiais: apsigyveno Marijampolėje, vėl platino lietuvišką spaudą ir į Garšvius grįžo tik po spaudos draudimo panaikinimo. Tuokart iš šios draugijos laisvas liko tik J. Bielinis.

Bendramin Iai Vairiose Vietov Se

J. Bielinį dažnai gelbėjo bičiuliai ir bendraminčiai.

Knygnešio Antano Bataičio (1854–1932) name Valiliškių kaime (Panevėžio r.) Jurgis turėjo net savo „raštinę“. Tai buvo specialiai įrengtas slaptas kambarėlis be langų. Į jį vedė nedidelės durys, užstumiamos spintele.

Toje kamarėlėje Jurgis slėpdavosi, pasišviesdamas žvake skaitydavo ir rašydavo. Žandarai per kratas slaptos „raštinės“ nė karto neaptiko.

Siekdamas kuo plačiau paskleisti lietuvišką spaudą ir išradingai mėtydamas pėdas, kad nepakliūtų žandarams, J. Bielinis eidavo atokesniais keliais. Vienas tokių vingiavo Pakruojo rajono ir Latvijos paribiu. Knygnešys apsistodavo Rudžionių kaime (Pakruojo r.) pas Kazimierą Grūzdą, Vainaroniuose – pas Povilą Vaitiekūną. Keliauta ir pro Žeimelį. Nešinas naujausiomis lietuviškomis knygomis ir laikraščiais, J. Bielinis apsilankydavo Steigvilių kaimo pažangaus ūkininko Karolio Monkūno namuose. Į trobą, kaip prisimena Karolio sesuo Valė, susirinkdavo dešimtys kaimiečių. Visiems lietuviškos knygos būdavo lyg koks balzamas, gydantis sielą ir širdį. Be to, žmonės mėgo klausytis

Baltojo Erelio pasakojimų apie svetimas šalis ir jų žmones, skaitančius knygas ir laikraščius gimtąja kalba. 1889 m. J. Bielinis pradėjo pristatinėti draudžia­ mą spaudą Joniškėlio (Pasvalio r.) gydytojo dukrai

Gabrielei Petkevičaitei (1861–1943). Spaudinius geriausiai sekėsi platinti per jos tėvo pacientus. Apie tą patį laiką, ūkį išnuomojęs ilgesniam laikui, J. Bielinis ėmė ruoštis kelionėn į Vakarų Europos šalis. Atvykęs pas Joną Leoną Petkevičių, jo dukrai siūlė kartu važiuoti į Belgiją ir Prancūziją atstovauti lietuvių tautai. Gabrielei pasiūlymą atmetus, J. Bielinis išvažiavo vienas. Nuo 1901 m. persikėlusi į Puziniškį (Panevėžio r.), G. Petkevičaitė rūpinosi apylinkės žmonių mokymu, knygnešio A. Bataičio namuose organizavo slaptą mokyklą. Taip plėtėsi lietuvybei atsidavusių žmonių ratas.

Pasvalyje prieglobstį ir nakvynę J. Bielinis rasdavo Petro Avižonio (1875–1939), tuo metu dar studijavusio mediciną Rusijoje, tėvų Jono ir Salomėjos namuose. Knygnešys daugiau bendravo su studento tėvu Jonu Avižoniu. Profesoriui P. Avižoniui atminty įstrigę ilgesni Jurgio apsilankymai, jo knygų prikrautas vežimaitis klojime. Dar būdamas Mintaujos gimnazistas, Petras priėmė J. Bielinį su visu vežimu lietuviškų leidinių. Jų net už 100 rublių lietuviai gimnazistai įsigiję P. Avižonio įsteigtos slaptos „Kūdikio“ draugijos visuomeninei bibliotekėlei.

J. Bielinio bendradarbiauta ir su kitais pasvaliečiais knygnešiais –Petru Šembeliu, Kaziu Gumbelevičiumi. Dar nuo 1892 m. jis bičiuliavosi su Steponu Pavilioniu iš Grybkelių kaimo, Saločių valsčiaus. Jaunesniam, apsukriam ir sumaniam vyrui Jurgis netruko įkvėpti tėvynės bei apšvietos meilę ir įtraukti į knygnešystės veiklą. Pas S. Pavilionį didysis knygnešys ir pasisvečiuodavo, ir pailsėdavo, susitikdavo su savo šeima, ir laikė draudžiamos spaudos atsargas.

Laikra Io Leid Jas

J. Bieliniui sumanius leisti savo laikraštį, S. Pavilionis mielai sutiko jam talkinti. Knygnešių keliais iš Bitėnų į Grybkelius buvo atgabenta rankinė spausdinimo mašina, pirkta iš Martyno Jankaus, popierius pirktas Rygoje. Būtent S. Pavilionis sumeistravo dėžę su daugeliu skyrelių – raidžių kasą. Buvo daug darbo, kol šriftą – didžiąsias ir mažąsias raides – išrūšiavo ir sudėliojo į kasos skyrelius. Kadangi S. Pavilionio namuose spausdinti laikraštį buvo nesaugu, J. Bielinis įsiprašė pas Joniškėlio krašto eigulį Bajorūną. Ten ir išvydo dienos šviesą „Baltojo erelio“ pirmas numeris. Laikraštėlio straipsnių autorius, redaktorius buvo pats J. Bielinis, jis sugalvojo ir pavadinimą. Baltasis erelis – buvusios Lenkijos karalystės herbas. J. Bielinis buvo įsitikinęs, kad Lietuvos tikrasis herbas – ne Vytis, o

Baltasis erelis, kurį lenkai esą praeityje piktavališkai pasisavino (Jonas Petronis, 1989).

M. Jankaus dokumentuose J. Bielinis įrašytas Bieliako pavarde. Jo sąskaitose nurodytas įspūdingas, nė vieno nepralenktas J. Bielinio įsigytų knygų skaičius: 9652. Bitėnuose knygnešys ilgesniam laikui apsistodavo vasaromis. Čia laukdavo spausdinamų knygų, ruošdavo pakus ir samdydavo vežėjus, kad šie nugabentų juos į pasienį. Pernešimui per sieną J. Bielinis samdydavo tik ypač kontrabandos reikaluose patyrusius vyrus. Kai kurie knygnešio užsakymai vykdavo per tarpininkus (Elzės Jankutės atsiminimai. Domas Kaunas, 2021, p. 526).

Viet Jas Ir Savame Kra Te

Nė nereikia abejoti, kad J. Bielinis daug triūso įdėjo rūpindamasis gimtojo Biržų krašto žmonių švietimu. Išlikę pasakojimai byloja, kad jis turėjo artimų ryšių su Vabalninko apylinkių knygnešiu Pranu Verkeliu (1859–1947) iš Svilių sodžiaus, kuris ketvirtį amžiaus paaukojo knygnešystei. Pradžioje P. Verkelis draudžiamą spaudą gaudavo iš J. Bielinio, o vėliau, įsidrąsinęs, įgavęs patirties, ir pats ne kartą pėsčias buvo nuėjęs į Kauną pas M. Valančių ir parsinešęs knygų. 1926 m. Vabalninko miestelio klebonas Matas Kirlys liudijo, kad P. Verkelis gabeno knygas ir iš Prūsijos, dažniausiai jis lankydavo Vabalninko, Panevėžio krašto žmones.

Ateidavęs J. Bielinis ir į netoli Svilių esančius Vaitkūnų, Geidžiūnų kaimus. Vaitkūnų kaimo ūkininkų sūnui Povilui Jakubėnui (1871–1953) mokantis Mintaujos gimnazijoje, per vienas Kalėdų atostogas jį namuose aplankė garsusis knygnešys ir paliko maišą lietuviškų knygų. Povilas gautą spaudą platino Vaitkūnuose, gretimose apylinkėse, nusiveždavo ir į gimnaziją. 1899 m. baigęs Dorpato (dabar Tartu) universitetą, būsimasis Evangelikų Reformatų Bažnyčios generalinis superintendentas po metų buvo paskirtas į Biržų parapiją, dirbo antruoju kunigu ir toliau platino draudžiamą lietuvišką spaudą, kurią slėpdavo teisininko, politiko, visuomenės veikėjo Martyno Yčo (1885–1941) gimtuosiuose namuose Šimpeliškių kaime.

Geidžiūnuose, devynetas kilometrų nuo Biržų, didysis knygnešys lankydavosi pas malūnininką Joną Kaziūną, kurio malūne slėpdavo draudžiamą spaudą. Vėliau malūnininkas ją išplatindavo savo apylinkėje ir per klientus, atvykusius susimalti grūdų. Broliui padėjo ir Lukas Kaziūnas, Mintaujos gimnazijos mokinys. Biržų policijai pradėjus jį persekioti, slapta išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. J. Bielinio prieteliai visoje Lietuvoje buvo šviesūs, plačių pažiūrų žmonės. Geidžiūnų kaimo malūnininkas rūpinosi ir vietos žmonių gerove, rėmė varginguosius, o 1888 m. netgi išrūpino, kad kaime būtų pastatyta Angelų Sargų bažnyčia, įsteigta parapija.

Susib R Bir Ie Iai

Žinoma, kad Biržų krašte veikė trys slaptos draugijos: 1887 m. brolių Povilo ir Krisiaus Jakubėnų tėviškėje Vaitkūnų kaime įsteigta slapta kaimo jaunimo draugija „Svirplys“, po poros metų Savučių kaime Mykolo Paliulio vienkiemyje suburta panaši draugija „Atžala“, o apie 1893 m. ten pat – slapta draugija „Apaščios ir Nemunėlio susivienijimas“. Įdomus pastarosios draugijos vardo paaiškinimas: susivienijimo nariai buvo dviejų konfesijų – katalikų ir reformatų – tikintieji. (Sakoma, kad prie Apaščios upės daugiausia gyveno reformatai, o prie Nemunėlio – katalikai.) Draugija ne tik platino lietuvišką spaudą, bet ir rinko krašto istorinę medžiagą bei folklorą, steigė slaptus knygynėlius.

„Apaščios ir Nemunėlio susivienijimo“ draugijos komitetą sudarė 5 žmonės: aušrininkas Jonas ČerkaČerkauskas (Nemunėlio Radviliškis), klierikas Julijonas Paliukas (Savučiai), Tomas Paliulis (Vabalninkas; Stefanijos Paliulytės­Ladigienės tėvas), Julijonas Lindė-Dobilas (Pasvalio valsč.), kunigas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta (Krikščiai). Narių sąrašuose buvo ir knygnešiai: J. Bielinis, P. Avižonis, Petras Nastopka, L. Kaziūnas. Draugijos narių žinoma apie 40.

Nauji nariai buvo priimami su patikimo draugo rekomendacija. Girtuokliai ir „nevaldantys liežuvio“ (plepiai) į draugiją negalėjo patekti. Kiekvienas draugijos narys privalėjo prenumeruoti nors vieną laikraštį, pirkti knygas ir jas platinti. Draugijos susirinkimai vykdavo tai pas M. Paliulį Savučiuose, tai Nemunėlio Radviliškyje pas katalikų kunigą Albiną Alseiką. J. Čerka­Čerkauskas prisimena, kad kunigas A. Alseika buvo tikras lietuvis patriotas ir aktyvus veikėjas. Jis lietuvybės skleidėjams leido rinktis klebonijoje, juos visaip rėmė. Visuotiniai draugijos susirinkimai vykdavo rugpjūčio pradžioje Skaistkalnėje (Latvija) per Kanapinės atlaidus. Draugija 1893 m. leido hektografuotą laikraštėlį „Palemonas“ (išėjo trys numeriai).

Artimiausia Aplinka

Reikėtų pasakyti, kad gimtojo kaimo žmonės dažnai J. Bieliniui trukdydavo ar netgi norėdavo gauti žandarų pažadėtą nemenką atlygį už knygnešio galvą. Į J. Bielinio namus kartais užsukdavo valdžios agentai, bet apsilankydavo ir apsimetėliai keliautojai ar užsukantys išgalvotu reikalu, o iš tikro norintys knygnešį susekti ir laimėti žadėtą 500 auksinių atlygį.

Kartą Švobiškio parapijos evangelikų reformatų kunigas Jonas Šepetys, į Nemunėlio Radviliškį sukvietęs įtakingesnius vietos ūkininkus, labai išbarė už kaimiečių kenkimą knygnešiui J. Bieliniui. Tai padėjo. Nuo to karto reikėjo mažiau saugotis savųjų. J. Bielinis buvo karštakošis, visokiais klausimais sakydavo tiesą stačiai į akis. Kaimynų už tai buvo nemėgstamas.

Per sudėtingą knygnešio gyvenimą jis turėjo daugybę ištikimų draugų, padėjėjų, rėmėjų, globėjų, bet pati ištikimiausia prietelka buvo žmona – Ona Brazaus- kaitė-Bielinienė. Antroji Jurgio žmona, pagimdžiusi ir, galima sakyti, viena užauginusi penkis vaikus, 30 metų vargo Suosto parapijos Purviškių kaimo vienkiemyje. Ši moteris pakėlė visus namų ruošos ir ūkio darbus, nes vyras gyveno slaptą, nelegalų gyvenimą, namie retai tebūdavo. Norint pasimatyti su vyru, tekdavo važiuoti į tolimą parapiją, apsimetant, kad vyksta į atlaidus ar kokiu kitu reikalu (Valentinas Dagys, 2011, p. 76–84.)

Kai Jurgis trumpam grįždavo į namus, O. Bielinienė turėdavo daug baimės ir rūpesčio, saugodama vyrą nuo žmonių ir žandarų akių. Taip pat stipriai baimindavosi ir tada, kai Jurgis ar kiti knygnešiai atveždavo vežimus lietuviškų knygų ir laikraščių. Spaudinius O. Bielinienė mokėdavo taip suskirstyti ir paslėpti, kad jų jokie piktadariai nesurasdavo. Kiek kratų, tardymų, bauginimų atkentėta! O. Bielinienei teko būti labai atsargiai su kaimynais ar šiaip pažįstamais, kad neprasitartų kokio nereikalingo žodžio, kad nepakenktų vyrui ir nepatektų į šnipų pinkles. Tokia išmintinga ir ištikima moteris tegalėjo būti knygnešio žmona.

Sakoma, kad vežiodamas su savimi J. Bielinis ir sūnų Kiprą mokė knygnešystės meno. Atgavus lietuvišką spaudą, prasidėjus revoliuciniam judėjimui, 1905 m. vasarą jau suaugęs sūnus, aktyvus Lietuvos socialdemokratų partijos narys, paprašė tėvą, kad iš Prūsijos pargabentų partinės literatūros ir atsišaukimų. Tėvas parvežė tos literatūros į Kėdainius. Bet jau po metų atsisakė tokius krovinius gabenti, Kipro paklausdamas: „Ar tais keliais jūs Lietuvą vedat?“

NEBELIKUS „DARBO“

1904 m. panaikinus spaudos draudimą, knygnešys liko „be darbo“, o po 31 knygnešystės metų ir ūkininkauti nebegalėjo – jam rūpėjo Lietuvos reikalai. Pirmojo pasaulinio karo metais J. Bielinis straipsnių į „Lietuvos ūkininką“ jau neberašė, bet nuolat išsiruošdavo į kelionę. Sakydavo, kad eina aplankyti senų pažįstamų. Prietelių jis turėjo daug. Svečiuodavosi po savaitę ar ilgiau. O kas beliko? Artėjant frontui, dukters Liucijos Ausiejienės šeima, o kartu su ja ir žmona Ona pasitraukė į Sankt Peterburgą, grįžo tik po pusketvirtų metų. Susitikti jiems taip ir neteko...

1917 m. sudegė Bielinių namas Purviškiuose. J. Bielinis gyveno patikimo bičiulio Vincento Mitkaus namuose

Katinų kaime (Pasvalio r.) arba kitur. 1918 m. sausio 18 d., eidamas į Vilnių, knygnešių karalius mirė. O mažiau nei po mėnesio buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Išsipildė paties J. Bielinio kadaise ištarta pranašystė: „Nemirsiu tol, kol nors vienas maskolis Lietuvoje bus...“

Ir šiandien J. Bielinio asmenybė mums asocijuojasi su uždrausto lietuviško žodžio gabenimu ir platinimu, nepaprasta drąsa ir pasiaukojimu, lietuvybės saugojimu. Visų šių žinomų ir nežinomų knygnešių dėka XIX a. antrojoje pusėje kilo visuomeninis, kultūrinis, kalbinis sąjūdis, atvedęs šalį į nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą.

Kas gi šiandien yra legendinio knygnešio prieteliai? Pirmiausia, tie žmonės, kurie kalba, rašo ir skaito lietuvių kalba. Kurie saugo ir globoja lietuvių tautinę dvasią ir ta dvasia ugdo jaunąją kartą. Prietelių gretose – ir mes, Lietuvos bibliotekininkai, nuoširdžiai saugantys ir į žmones vis dar nešantys savo tautos rašytinį paveldą.

Altiniai

1. Butkevičius A. Biržų krašto siluetai. V., 2021, p. 41–46.

2. Dagys V. Prabėgę metai. T. 2. V., 2011. 263 p.

3. Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864–1904.

T. 2. V., 2014, p. 29, 58, 70, 88, 170.

4. Kaunas D. Martynas Jankus. V., 2021, p. 516–531.

5 Klimka L., Krikštopaitis J. A. Istorijos vėjų pagairėje. V., 2015, p. 46.

6. Šalis ta Lietuva... V., 2009, p. 362.

7. 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. V., 2009, p. 88–89.

8. Venclova T. Lietuvos istorija visiems. T. 2. V., 2019, p. 380.

9. Baltasis Erelis, 1897, Nr. 1.

10. Baublys A. Bieliakai ar Bieliniai. Voruta, 2007, sausio 20.

11. Baublys A. Įamžintas J. Bielinio atminimas. Biržiečių žodis, 1987, rugs. 26, p. 4.

12. Brazauskas J. Lietuvą garsinantis reiškinys – knygnešystė. Respublika, 2014, bal. 25.

13. Butkevičius A. Biržų krašto knygnešiai. Biržiečių žodis, 2002, kovo 16.

14. Kaziūnaitė I. V. „Apaščios ir Nemunėlio vienybės“ draugija ir jos laikraštis „Palemonas“. Tarp knygų, 2007, Nr. 10, p. 27–30.

15. Kazlauskas A. Pasvalio krašto knygnešiai. Šiaurietiški atsivėrimai, 2004, Nr. 1, p. 19–23.

16. Kažukauskas V. Lietuviška knyga: mylios priespaudos dešimtmečių keliuose. Lietuvos rytas, 1993, kovo 16.

17. Manikas D. Nacionalinė vertybė – knygnešys Jurgis Bielinis. Respublika, 2009, kovo 28, p. 18.

18. Masikonis V. Ką pasakytų Baltasis erelis. Valstiečių laikraštis, 1994, kovo 19.

19. Mekas J. Iš mūsų kovų dėl spaudos. Panevėžio apygardos balsas, 1944, vas. 19, p. 3.

20. Mekas J. Iš mūsų kovų dėl spaudos. Panevėžio apygardos balsas, 1944, vas. 26, p. 3.

21. Petronis J. Pirmasis lietuviškas laikraštis Lietuvoje. Mokslas ir gyvenimas, 1989, Nr. 5.

22. Seibutis A. Knygnešys Jurgis Bielinis. Šiaurės rytai, 2004, geg. 4.

23. Seibutis A. Knygnešių istorijos puslapiai Biržų–Pasvalio krašte. Šiaurės rytai, 2010, geg. 4, p. 5, 9.

24. Sušinskas A. Knygnešio likimas. Gimtinė, 1997, Nr. 5.

25. Tarutis J. Kur vingiavo knygnešio takai. Biržiečių žodis, 1986, kovo 15, p. 3.

26. Tyla A. Knygnešys ir švietėjas Jurgis Bielinis. Kultūros barai, 1971, Nr. 3, p. 9–60.

27. Knygnešio žmona: [rankraščio kopija] iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondo.

28. Atsiminimai apie Bielinių giminę (rvb.lt) [žiūrėta 2022­10­27], www.birzai.rvb.lt/ visiems/krastotyra/67­atsiminimai/1210­atsiminimai­apie­bieliniu­gimine.

29. Vyskupo M.Valančiaus nuopelnai Lietuvai [žiūrėta 2022­10­29], www.aidas.lt/ lt/asmenybes/article/14376­03­21­vyskupo­m­valanciaus­nuopelnai­lietuvai.

30. Panevėžiečių sodyba saugo knygnešio paslaptis [žiūrėta 2022­11­04], https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/panevezieciu­sodyba­saugo­knygnesio­paslaptis/.

31. Nesugaunamasis Jurgis Bielinis – maskavimosi ir konspiracijos meistras [žiūrėta 2022­11­04], https://zmones.15min.lt/naujiena/nesugaunamasis­jurgis­bielinis­maskavimosi­ir­konspiracijos­meistras­aNBXekMgQ69.

32. Jurgis Bielinis. Knygnešių patriarchas [žiūrėta 2022­11­04], www.bernardinai.lt/jurgis­bielinis­knygnesiu­patriarchas/.

Laikraštis turi lankyti kiekvieną šeimą! „Knygnešiai nugalėjo rusų valdžios užsispyrimą laikyti tamsybėje lietuvių tautą“: [„Ūkininko patarėjo“ reklama ir užsakymo lapelis; 1929]. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo (NPDAF), S 976001