PAULINA SUTKUTĖ

(SKAITYMOYPATUMAI) REKOMENDUOJA

MADELINE MILLER. „ACHILO GIESMĖ“

(The Song of Achilles, 2011. Iš anglų k. vertė Adonė Mitkevičienė. Vilnius: Baltos lankos, 2021) neturi kitos išeities, kaip pajusti visas stipriausias emocijas, o galbūt net nubraukti ašarą.

Pagrindinis dėmesys „Achilo giesmėje“ sutelktas į meilės liniją – netgi neišvengiamas Trojos karas čia yra tik fonas, padedantis atsiskleisti įvairiems veikėjų veidams. Parodantis, kad galbūt ne visi yra tokie, kokius juos piešiame savo širdyje. Kad, kai prireikia, dievas gali būti žmogus – ir atvirkščiai.

Apie kai kurias istorijas sakoma: sena kaip pasaulis. Taip ir čia. Knygoje labai ryškiai parodyta, kiek lūkesčių aplinkiniai deda į mus jau nuo pat gimimo ir kaip tai formuoja asmenybę, kokius pasirinkimus nulemia. Ar iš tiesų tada tai yra mūsų pasirinkimai?

Kiek laisvi esame juos daryti? Iš esmės tokia „kas būtų, jeigu būtų“ situacija, bet neabejotinai priverčianti sustoti ir atsigręžti į save.

FREDRIK BACKMAN. „LOKIŲ MIESTAS“

(Björnstad, 2016. Iš švedų k. vertė Virginija Jurgaitytė. Vilnius: Alma littera, 2020) skaitymoypatumai

Madeline Miller kviečia stebėti „Iliados“ įkvėptą istoriją Patroklo – niekuo neišsiskiriančio karalaičio, ištremto į karaliaus Pelėjo rūmus, – akimis. Čia jis susidraugauja su deivės Tetidės ir Pelėjo sūnumi Achilu, „geriausiu iš graikų“. Kad ir kokie skirtingi jie būtų, taip lengvai prasidėjusi draugystė išauga į didingą istoriją.

Atrodo, be jokių pastangų parašytas tekstas tiesiog stoja prieš akis, jauti figų skonį, girdi Cheirono žingsnius ir sudrebi sulig kiekvienu dievų užsirūstinimu. Grožis ir skausmas čia keliauja greta, ir skaitytojas

Visas miestelio gyvenimas sukasi apie ledo ritulį – tik dėl sėkmingo žaidimo pavyksta pritraukti investuotojų ir išlikti. Kai viskas jau pasiekiama ranka, visus sukrečia nusikaltimas, suskaldantis gyventojus į dvi priešingas stovyklas.

Kokia puiki knyga! Visai nereikia nusimanyti apie ledo ritulį, kad ji patiktų, – nesu mačiusi, kad kas nors taip rašytų apie sportą. Neabejotinai, ledo ritulys – pagrindinis knygos veikėjas. Jis groja pirmuoju smuiku, keičia gyvenimus ir nulemia likimus, nuo jo neina pabėgti, net jei ir norisi.

Knygoje, beje, tikrai daug veikėjų. Šiek tiek užtruko susigaudyti, bet kai viskas susidėliojo į vietas, tiesiog plaukiau per tekstą. Kiekvieno portretas dėliojamas pamažu, lipdant po mažiausią detalę –pastraipą, sakinį ar žodį, kol galiausiai atrodo, kad visus pažįsti jau labai seniai.

Meistriškai atskleista moralinė problema – ji pateikta įvairiais požiūriais, tad skaitytojas taip pat, būdamas Lokių miesto gyventoju, gali rinktis. Man nuo pat pradžių buvo aišku, kieno pusėje esu, bet buvo be galo įdomu stebėti, kaip formavosi kiti veikėjai, kuriuos jau maneisi pažįstąs. Ir – o dangau! – visuomene, kas tau negerai.

Minčių eiga, rašymo stilius, kuriamas jausmas ir kažkur visai šalia tykanti nelaimė susilieja į viena ir rezultatas daugiau nei džiuginantis: norisi perskaityti kuo greičiau, bet kartu ir pataupyti, nes užvertus paskutinį puslapį viduje liks Lokių miesto pavidalo tuštuma.

JOONAS SILDRE. „TARP DVIEJŲ GARSŲ: GRAFINIS ROMANAS APIE KOMPOZITORIŲ ARVO PÄRTĄ“

(Kahe heli vahel, 2018. Iš estų k. vertė Viltarė Urbaitė. Vilnius: Aukso žuvys, 2022)

Paulina Sutkutė – Kretingos rajono savivaldybės

Motiejaus Valančiaus viešosios bib lio tekos Dokumentų komplektavimo ir tvarkymo skyriaus vedėja. Yra įkūrusi du sėkmingai veikiančius knygų klubus, ypač domisi knygų cenzūra bei draudimais demokratinėse šalyse. Jaučia silpnybę distopiniams bei grafiniams ro ­ manams, dažnai renkasi LGBTQ+ tematikos kny ­ gas. Pastaruoju metu pasinėrusi į literatūrą anglų kalba. Tvirtai tiki, kad visi mėgsta skaityti, tik dar ne visi atrado TĄ knygą, kuri atra ­ kintų vartus į kitus pasaulius.

Grafiniai pasakojimai dar sunkiai randa kelią į Lietuvos skaitytojų širdis, tad bet koks blykstelėjimas mūsų literatūrinėje padangėje yra tikras džiaugsmas šio žanro mėgėjams.

Pasakojimas apie vieną garsiausių estų kompozitorių Arvo Pärtą – puiki žodžio, vaizdo ir garso dermė. Grafinis romanas nupiešia vaizdą nuo Arvo vaikystės ir susidomėjimo didžiąja muzika iki jo kūrybos sužydėjimo. Būti kūrėju sovietinėje Estijoje nebuvo paprasta – su šia istorijos dalimi, ko gero, esame gerai pažįstami. Tad būtent į vidinį kūrėjo pasaulį autorius ir fokusuoja pasakojimą – iliustracijos, itin taikliai perteikiančios tai, ko žodžiais papasakoti galbūt net ir nepavyktų, užburia.

Apskritai kurti priespaudos metais, kalbėti taip, kaip tai darė Pärtas, reikėjo didelės drąsos, pasiryžimo ir tikėjimo tuo, ką darai. Tikėti laisve. Turbūt jau iki skausmo nuvalkiota frazė, kad laisvė lygu kūryba, bet argi tai nėra tiesa? Galėti išreikšti tai, ką jauti, taip, kad kūryba pasiektų ir kitų vidinius pasaulius, ko gero, tikrai yra didžiausia laisvė ir laimė.

Skaitant knygą labai rekomenduoju klausytis kompozitoriaus kūrinių – tai sukuria visai kitokį įspūdį ir tarsi sujungia viską į viena. Ypač sužavėjo „Silentium“ dalis, klausyta skaitant taip pat pavadintą skyrių. Muzika taip atliepė tai, kas buvo vaizduojama knygoje, kad net šiurpo oda. Tokios išjaustos ir svarbios knygos palieka gilų įspaudą ir suteikia ilgai nepamirštamą patirtį.