LIKIMAS ŽMONES PASIRENKA

Kęstutis Urba

„Visada maniau, kad buvau ir tebesu instrumentas, kurį pasirinko likimas, nesvarbu, kokiu žodžiu jį pavadinsime. Vieną naktį mintis kurti tarptautinį supratimą per knygas vaikams tiesiog nusileido man į širdį kaip krintanti žvaigždė. Net nebuvo pasirinkimo. Turėjau tai padaryti.“ Šią citatą, arba prisipažinimą, rasite Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kartu su partneriais išleisto ir Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristatyto leidinio – Jellos Lepman „Knygų vaikams tiltas“* pabaigoje, kur pateikiama glausta autorės biografija. Tiesą sakant, biografija ar autobiografija turėjo būti ir pati ši knyga. To tikėjosi vienos vokiečių leidyklos atstovai, ją užsakę ir 1964 metais išleidę. Rezultatas išėjo kitoks, nei tikėtasi, –skaitome ne visai įprastą knygą, kuri apibūdinama labai įvairiai.

Be dažnai vartojamų biografijos ir autobiografijos terminų, leidinys dar vadinamas prisiminimų knyga, literatūriniu testamentu, netgi „nuotykių romanu“... Visi šie apibūdinimai turi dalelę tiesos, bet nė vienas jų iki galo neatskleidžia esmės. Biografijos ar autobiografijos apibrėžties knyga neatitinka vien dėl to, kad aprėpia tik maždaug vienuolika gyvenimo metų. Tiesa, istoriškai, politiškai tai – reikšmingi metai: 1945–1957­ieji. Knygoje bemaž neaprašomi asmeninio gyvenimo įvykiai, psichologiniai vingiai. Kaip literatūriniam testamentui, šiai knygai stigtų pačios vaikų literatūros prigimties ir paskirties apmąstymų, kaitos koncepcijų, filosofinių įžvalgų. Taigi – bene labiausiai, mūsų akimis, pasiteisina pačios autorės ištartas apibūdinimas: ši knyga yra vienos idėjos biografija.

Būtinai apžvelgsime, kokia tai idėja, kaip ji radosi, kaip formavosi, kokias konkrečias raiškos ir veiklos formas įgijo. Bet iš pradžių – keletas žodžių apie autorę. Jellos Lepman vardas tikrai nėra visuotinai žinomas Lietuvoje. Tad kas ji?

Jella Lepman (1891–1970) – bibliotekininkė, žurnalistė, rašytoja, vertėja, visuomenės veikėja. Vokietijos žydė. Neabejotinai stipri asmenybė. Nesunku suprasti, kad dėl nacių ideologijos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ji turėjo palikti gimtąją Vokietiją, emigravo ir kurį laiką gyveno Didžiojoje Britanijoje. Knygos pasakojimas prasideda nuo 1945­ųjų, kai ji grįžta į Vokietiją vykdyti jai patikėtos misijos – rūpintis moterų ir vaikų reikalais. Lepman tada buvo penkiasdešimt ketveri. Solidi gyvenimo patirtis ir – dar neišblėsusi jaunystė. Pirmame knygos skyriuje šiek tiek tapoma politinė ir psichologinė tų metų atmosfera, o svarbiausia – atskleidžiama, kaip galvojimas apie vaikus, rūpinimasis vaikais sudaigina suvokimą, kad jiems reikia peno ne tik kūnui, bet ir sielai. Vaikams reikia knygų. Kyla mintis surengti įvairių tautų geriausių knygų vaikams parodą. Knygos padės pažinti vieniems kitus, susikalbėti. „Vaikai parodys kelią suaugusiesiems“, – viltingai ištaria Lepman.

* Lepman, Jella. Knygų vaikams tiltas. Iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2023. 330, [14] p.; iliustr., asmen. r­klė.

Po atkaklių pastangų surenkamos knygos, ir štai 1946 m. liepos 3 d. Miunchene atidaroma Tarptautinė knygų vaikams ir paaugliams paroda. Įspūdžiai dideli, lankytojų entuziazmas begalinis. Visa tai aprašoma trečiajame knygos skyriuje.

Tarptautinė paroda – pirmoji Lepman idėjos pakopa. Tačiau paroda yra laikinas reiškinys. Kaip jį paversti nuolatiniu? Kyla mintis kurti tarptautinę vaikų biblioteką. Lepman 1948 m. vyksta į Jungtines Amerikos Valstijas, ten skaito paskaitas, skleidžia savo idėją, ieško materialinės paramos, keliaudama po bibliotekas dairosi veiklos pavyzdžių. Tvirtėja, ryškėja bibliotekos koncepcija.

Ir štai tokia biblioteka atidaroma. Tarptautinė vaikų ir jaunimo biblioteka (Internationale Jugendbibliothek). Atidaroma ji 1949 m. rugsėjo 14 d. Miunchene, Kaulbacho gatvėje. Toje gatvėje ji veikė iki 1983 m., tada persikėlė į XV amžių menančią Bliutenburgo pilį, ten veikia iki šiol. Lepman nuo pat atidarymo iki 1957 m. buvo jos direktorė. Institucija netilpo į tradicinės bibliotekos rėmus, taigi vis užkliūdavo įvairiems biurokratams, direktorei teko gintis, įrodinėti savo tiesą. Bibliotekoje jaunieji skaitytojai diskutavo, rašė knygų recenzijas, kūrė pjeses ir jas vaidino, čia veikė lėlių teatras, tapybos studija. Pastarasis dalykas ypač šokiravo valdininkus. „Mums nuo pat pradžių svarbiau buvo vaikai, o ne katalogų kortelės...“ – atrodo, tokia buvo esmingoji bibliotekos kūrėjos nuostata. Viena iš nuostatų. Susidaro įspūdis, kad Tarptautinė vaikų ir jaunimo biblioteka Miunchene buvo itin mylimas Lepman „kūdikis“, arba veiklos rezultatas. Jos radimuisi ir augimui skiriama daug džiaugsmingų šios knygos eilučių. Bibliotekos tarptautiškumą akivaizdžiai įtvirtino 1951 m. surengta konferencija apie tautų tarpusavio supratimą, pasitelkiant vaikų knygas. Tai ir yra Jellos Lepman idėjos esmė. Konferencijoje, be kita ko, užsimezgė mintis kurti tarptautinę vaikų knygų organizaciją. Kurį laiką ji vadinta kuratoriumu. Atrodo, toje konferencijoje išrinktas komitetas, kuris 1952 m. spalio 3–6 d. Miuncheno bibliotekoje susirinko į pasitarimą. Jame buvo visiškai suformuluota IBBY idėja. (Lepman savo knygoje apie šį posėdį kažkodėl nerašo.) IBBY (International Board on Books for Young People) organizacija įsteigta 1953 m. spalio 4 d. Ciuriche. Kaip tarptautinis ženklas, IBBY į lietuvių kalbą dažniausiai neverčiamas. Lietuvoje ši Tarptautinė vaikų knygų taryba įregistruota kaip Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija.

Įkūrus IBBY, įsteigtas ir tarptautinis apdovanojimas – Hanso Christiano Anderseno medalis, nuo 1956 m. teikiamas rašytojams, o nuo 1966 m. – ir iliustruotojams. Medalis teikiamas tarptautiniuose, vis kitoje šalyje vykstančiuose kongresuose. Nuo 1957 m. leidžiamas vaikų literatūrai skirtas žurnalas „Bookbird“ („Knyga­paukštis“), gyvuojantis iki šiol. Tiesa, pirmasis numeris pasirodė kaip naujienlaiškis, o dabar tai jau solidus tarptautinis žurnalas.

Manau, galima sakyti, kad IBBY su visomis jos veiklos šakomis yra trečia Lepman idėjos pakopa. Beje, pristatant IBBY veiklas, jų užuomazgas, Lepman kartais jau paminima kaip „viena iš iniciatorių“. Vadinasi, ji jau turėjo pagalbininkų, bendraminčių. Ir vis dėlto be tos žvaigždės, nukritusios į Lepman širdį, kažin ar kas būtų buvę...

Kaip sakėme, Lepman savo knygą pavadino „vienos idėjos biografija“. Man norėtųsi tą apibūdinimą truputį pakeisti ir sakyti, jog tai yra vienos idėjos istorija. Vienuolika istorijos metų. Pradžia, ištakos. Istorija, kuri turi tęsinį. Savo idėją Lepman metaforiškai vadina tiltu. Vaikų knyga, vaikų literatūra kaip tiltas, jungiantis, siejantis tautas, šalis, padedantis vieniems kitus suprasti. Kaip draugystės ir taikos prielaida. Turbūt galima svarstyti, kad tai yra vienas iš įvairiapusio, daugiafunkcio reiškinio – vaikų literatūros, knygos – aspektų. Bet labai esmingas aspektas.

Kuo ši knyga ir apskritai Lepman idėja svarbi Lietuvai, kaip ji su mumis susijusi? Kai 1946 m. Lepman organizavo tarptautinę parodą, lietuvių vaikų literatūra, knyga jau turėjo tam tikrą istoriją, patirtį. Tačiau pačios šalies tarsi nebuvo. Todėl Lietuvos vardo šioje knygoje nerasime, yra tik tokia... SSRS. Šioje vietoje galėtume padaryti nemažą laiko šuolį ir pasakyti, kad istorinė netiesa (1946 m. paroda vyko be Lietuvos atstovų) su kaupu buvo kompensuota bemaž po septynių dešimtmečių. Turime galvoje tai, kad didelė lietuvių dailininkų iliustracijų ir knygų paroda 2011 m. iš Tarptautinės vaikų knygų mugės Bolonijoje (Lietuva ten dalyvavo pagrindinės viešnios teisėmis) persikėlė ir buvo pristatyta Miuncheno tarptautinėje bibliotekoje. Tai viena iš svarbiausių Lietuvos sąsajų su tąja biblioteka. Kad ir keista, bet pirmieji lietuvių kontaktai su Tarptautine jaunimo biblioteka Miunchene prasidėjo dar gyvuojant SSRS. Gaila, kad liko neužrašyta, kaip pirmiesiems lietuvių stažuotojams pavyko įveikti geležinę uždangą ir porą mėnesių praleisti toje bibliotekoje. (Naujaisiais laikais tai pasidarė gana paprasta.) Taigi įvairiu laiku Tarptautinėje bibliotekoje stažavosi vertėjai Adomas Druktenis, Teodoras Četrauskas, Rūta Jonynaitė, dailininkai Algirdas Steponavičius, Bronius Leonavičius, Sigutė Chlebinskaitė, bibliotekininkės Aldona Augustaitienė ir Aldona Šiaulienė. Aš pats pirmą kartą ten apsilankiau 1995 metais. Tuomet bibliotekoje aptikau nedidelę sovietmečio laikų lietuviškų knygų lentyną. Dabar į Miuncheną lietuviškos knygos siunčiamos nuolat, kai kurios iš jų įrašomos į tarptautinį „Baltųjų varnų“ („White Ravens“) katalogą. Dažnu atveju tai organizuoja IBBY Lietuvos skyrius.

Taigi – IBBY. Šioje knygoje aprašytus metus pavadinę Jellos Lepman idėjos istorija, IBBY Lietuvos skyriaus gyvavimą turėtume vadinti tos idėjos dabartimi. Toks skyrius atsirasti galėjo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Mintis kurti IBBY skyrių iškelta ir patvirtinta 1991 m. pabaigoje, po tam tikrų procedūrų. 1993 m. pradžioje tapome tarptautinio tinklo nacionaliniu padaliniu. (Tokių IBBY skyrių pasaulyje dabar yra daugiau kaip 80.) Be abejo, perėmėme svarbiausias IBBY veiklos formas: švenčiame Tarptautinę vaikų knygos dieną, apdovanojame vaikų knygos kūrėjus, tiriame vaikų skaitymo polinkius. Turime žurnalo „Bookbird“ atitikmenį – žurnalą „Rubinaitis“, kurio išėjo jau daugiau kaip 100 numerių. Yra ir savitų, tik Lietuvos IBBY skyriui būdingų tradicijų – vadinamieji Prano Mašioto skaitymai, tarptautiniai vasaros seminarai prie Baltijos jūros. Tarptautinė narystė leidžia mums dalyvauti pasauliniuose kongresuose, ten kalbėti apie lietuvių vaikų literatūrą. Turime teisę pristatyti savo kandidatus Hanso Christiano Anderseno medaliui gauti, kas dveji metai į IBBY Garbės knygą įrašyti po vieną lietuvių vaikų rašytojo, iliustruotojo ir vertėjo pavardę. Platesnį skyriaus veiklos vaizdą galima susidaryti paskaičius Romos Kišūnaitės parengtą iliustruotą leidinį „IBBY Lietuvos skyriui – ketvirtis amžiaus. 1993–2018“ (Vilnius, 2018).

Lepman knyga „Knygų vaikams tiltas“ lietuvių kalba pasirodė IBBY organizacijos 70­mečio ir IBBY Lietuvos skyriaus 30­mečio išvakarėse. Iš knygos dvelkia stiprus tikėjimas savo idėja. O atkaklus darbas tą idėją įgyvendinant gali tapti įkvepiančiu pavyzdžiu. Kartu ji primins, kaip seniai suvokta vaikų literatūros, vaikų knygos svarba.

Gausiam IBBY Lietuvos skyriaus narių (esamų ir būsimų) būriui ši knyga padės pasijusti jau gana ilgos istorijos sraute. Galbūt ir svarstyti, klausti savęs, kodėl vaikų literatūra ir knygos menas vieniems atrodo periferinis reiškinys, o kitus traukia kaip paslaptingas, neišsemiamas gyvenimo šulinys. Kaip tiltas, kuriuo labai prasminga eiti. Manęs ne kartą klausė (o ir aš pats savęs klausiau), kaip atsitiko, kad esmingiausius gyvenimo dešimtmečius atidaviau vaikų literatūrai, IBBY organizacijai. Šiandien atsakyčiau beveik taip pat kaip Jella Lepman: likimas su atsitiktinumo kauke mane pasirinko...

Ir paskutinis, bet ne menkiausias dalykas. Lietuviškasis šios knygos leidimas atsirado IBBY Lietuvos skyriaus narės, dailininkės Sigutės Chlebinskaitės iniciatyva.

BIBLIOTEKŲ