BIBLIOTEKŲ TURTAI

„Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą. Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose kaskart pristatysime po vieną į programos Nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktą dokumentą.

Leidinio „Amžinosios šlovės Kapitolijus“ antraštinis puslapis. Originalas saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje

LIETUVAI IR UKRAINAI REIKŠMINGAS XVII a. DOKUMENTINIO PAVELDO PAMINKLAS

Dr. Daiva Narbutienė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugoma 12 dokumentų ir dalis vienos kolekcijos, nuo 2006 iki 2019 m. įrašytų į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“. Septyni bibliotekoje saugomi rankraštiniai ir penki spausdintiniai dokumentai yra pripažinti regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektais.

Tarp tokių regioninės reikšmės dokumentų – Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomas XVII a. leidinys lotynų kalba Capitolium perennis gloriae („Amžinosios šlovės Kapitolijus“) 1 . Šis vienintelis pasaulyje sveikas išlikęs egzempliorius kadaise priklausė Vilniaus universiteto profesoriui Mykolui Pelkai-Polinskiui.

Capitolium perennis gloriae skirtas Kairiakrantės Ukrainos Zaporožės kazokų kariuomenės vadui Ivanui Mazepai (1639–1709) – iškiliai asmenybei, palikusiai ryškų pėdsaką Abiejų Tautų Respublikos istorijoje. Pirmosios Ukrainos aukštosios mokyklos pirmtake laikomos, 1632 m. įkurtos Kijevo Mohylos kolegijos bendruomenė 1690 m. taip nutarė pagerbti į Kijevo miestą atvykstantį bajorą. Dėl priešiškumo Rusijos carų politikai I. Mazepos atminimas iki pat nepriklausomos Ukrainos atkūrimo XX a. pabaigoje buvo trinamas iš visuomenės atminties. Todėl mūsų dienas pasiekė labai nedaug jį mininčių to meto dokumentų. Aštuoniolikos puslapių knygelė „Amžinosios šlovės Kapitolijus“ yra viena tokių.

1

Capitolium perennis gloriae ... ad auspicatissimum ac desideratissimum ingressum in celeberrimam urbium metropolim Kiioviam ... d. Ioanni Mazepa, duci exercituum Zaporoviensium ... erectum / ... ab alumno suo Collegio Kiiovo Mohilaeano reseratum. – [Киiв]: [s. n.], 1690. [18] p. – iliustr., inic., vinj. ; 2° (26 cm). – Antraštinis puslapis ir tekstas ornamentiniuose rėmuose. – Saugojimo šifras: LMAVB RSS, R-17/2-11.

EGZEMPLIORIAUS UNIKALUMO ĮRODYMAI

Vrublevskių bibliotekoje rekataloguojant senųjų knygų fondus ir kuriant aprašus elektroniniame kataloge, leidinio unikalumą ir reikšmingumą, atlikusi istoriografinį tyrimą, 2016 m. nustatė Retų spaudinių skyriaus vyresnioji bibliografė Violeta Radvilienė. 2017 m. pabaigoje tęstiniame Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos leidinyje apie tai ji publikavo straipsnį 2 . Šio straipsnio pagrindu 2019 m. ir buvo parengta knygelės įrašymo į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą paraiška. Tų pačių metų rugsėjo 20 d. „Pasaulio atminties“ Lietuvos nacionalinis komitetas įteikė liudijimą, patvirtinantį, kad Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas „Amžinosios šlovės Kapitolijus“ pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 73).

Bibliografiniuose šaltiniuose šio leidinio aprašymo neaptikta. V. Radvilienė surado įtikinamų liudijimų, kad šiuo metu pasaulyje yra žinomas tik vienas sveikas egzempliorius ir jis saugomas būtent Vrublevskių bibliotekoje. Rusų literatūrologės Lidijos Sazonovos pranešime „Mazepos paveikslas literatūroje iki Puškino“, paskelbtame 2006 m., nurodoma, kad panegirika Capitolium perennis gloriae esanti bibliografinė retenybė, nes vienintelis jai žinomas egzempliorius (be antraštinio lapo) saugomas Rusijos valstybinėje bibliotekoje (inventoriaus Nr. 7457). Be to, L. Sazonova mini, jog I. Mazepai skirtą panegiriką padėjo nustatyti 1920 m. Lvove padarytas kūrinio aprašas: po 1945 m. šio egzemplioriaus likimas nežinomas 3 . Vrublevskių bibliotekoje saugomo egzemplioriaus unikalumą žodžiu yra paliudiję ir Ukrainos knygotyrininkai.

Mūsų turima knygelė yra be įrišo. Panašu, kad ji atskirta nuo didesnės apimties rinkinio. Antraštinio lapo viršuje, kairėje pusėje, rudu rašalu įrašytos trys didžiosios raidės M.P.P., liudijančios leidinio priklausomybę Mykolui Pelkai-Polinskiui (Michał Pełka-Poliński, 1784–1848) – matematikui, bibliografui, Vilniaus universiteto profesoriui, turėjusiam didelę asmeninę biblioteką. Kiti knygos ženklai – antraštiniame puslapyje esantys antspaudas ir įrašas – neįskaitomi. Šį spaudinį XX a. pr. sykiu su kitais dokumentais veikiausiai įsigijo bibliotekos fundatorius Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858–1925) 4 .

2

3

Radvilienė, Violeta. Šlovės Kapitolijus Ivanui Mazepai 1690-ųjų Kijeve. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2018, [t.] 2013–2014, p. 93–100. Ten pat, p. 95. Taip pat žr.: Сазонова, Лидия Ивановна. Образ Мазепы в литературе до Пушкина. In: Сазонова, Лидия Ивановна. Литературная культура России: раннее Новое время. Москва: Языки славянских культур, 2006, p. 483–518 [žiūrėta 2020 m. kovo 6 d.]. Prieiga per internetą: www.pushkinopen.ru/texts/view/47. Išsamiau apie M. Pelkos-Polinskio asmeninę biblioteką ir jos likimą žr.: Kisarauskas, Vincas. Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918. Vilnius: Mokslas, 1984, p. 86. Taip pat žr.: Radvilienė, Violeta. Op. cit., p. 94–95.

Nežinomas autorius. Ivano Mazepos portretas. „Wikimedia Commons“ reprodukcija, originalas saugomas Dniepropetrovsko dailės muziejuje

SPALVINGOS BIOGRAFIJOS DIDIKAS

Pravartu atskleisti bent pagrindinius panegirikos herojaus biografijos duomenis. Straipsnio apie unikalų egzempliorių autorė V. Radvilienė pažymi, kad „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (VLE) apie I. Mazepą rašoma nedaug 5 . Pasirėmusi šiai asmenybei skirta ukrainiečių interneto svetaine 6 , ji patikslino spausdintiniame VLE variante 7 nurodytą gimimo datą ir pateikė spalvingą jo biogramą.

Gimęs bajorų (registrinių kazokų) šeimoje, Ivanas Mazepa gyveno Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikais Ukrainoje, kuri po 1569 m. Liublino unijos atiteko Lenkijos karalystei (iki Liublino unijos Kijevas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK). Gavęs puikų išsilavinimą – mokslus ėjo Kijeve (baigė Mohylos kolegiją, kuri vėliau jo pastangomis buvo pertvarkyta į akademiją), Varšuvoje, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos mokymo įstaigose, – I. Mazepa tapo sumaniu karvedžiu ir politiku, puikiai pažinusiu tiek ATR, tiek Rusijos valdovų aplinką.

Nuo 1659 m. jis buvo ATR valdovo Jono Kazimiero Vazos (1609–1672) dvariškis. 1669–1673 m. tarnavo Dešiniakrantės Ukrainos (ji tuo metu priklausė Abiejų Tautų Respublikai) kazokų etmonui Petro Dorošenkai (1627–1698). Perėjęs pas Kairiakrantės Ukrainos 8 etmoną Ivaną Samoilovičių (1630–1690), kurį 1687 m. nuvertė, tapo šios Ukrainos dalies

5

6

7

8

Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2008, t. 14, p. 485. Ім’я Івана Мазепи [interaktyvus] [žiūrėta 2020 m. kovo 6 d.]. Prieiga per internetą: www.mazepa.name/biograph/mazepa14.html. Elektroniniame VLE variante gimimo duomenys patikslinti, nurodant 1639 m.: www.vle.lt/Straipsnis/Ivan-Mazepa-13155. Šią teritoriją taip imta vadinti po 1654–1667 m. ATR ir Rusijos karą baigusių Andrusavo paliaubų, pagal kurias ji tapo Rusijos valstybės dalimi, o Dešiniakrantė Ukraina liko ATR valda. Žr.: Spečiūnas, Vytautas. Kairiakrantė Ukraina. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2006, t. 9, p. 145.

kazokų etmonu (iki 1708 m.). Įgijo didelį caro Petro I (1672–1725) pasitikėjimą. Tačiau jį prarado, siekdamas suvienyti Ukrainą ir padaryti ją savarankišką. Tuo tikslu 1707 m. suartėjo su LDK valdovu Stanislovu Leščinskiu (1677–1766), slapta vedė derybas su švedų karaliumi Karoliu XII (1682–1718). Šiaurės karo – 1700–1721 m. – metu 1708 m. perėjo į Karolio XII pusę. Švedų kariuomenė ir ją remiantys etmono I. Mazepos kazokai 1709 m. liepos 8 d. mūšyje prie Poltavos triuškinamai pralaimėjo Rusijos caro Petro I kariuomenei. Po patirto pralaimėjimo I. Mazepa drauge su Karoliu XII pabėgo pas turkus, kur netrukus (rugsėjo 8 d.) mirė.

POPULIARAUS BAROKO EPOCHOJE ŽANRO KŪRINYS

Legendomis apipinta didžiojo kazokų karvedžio asmenybė vėlesniais laikais įkvėpė ne vieną menininką sukurti jo turiningą ir audringą gyvenimą vaizduojančių kūrinių. Į politinės karjeros zenitą įkopusiam I. Mazepai skirta lotyniška panegirika – iškilminga šlovinamoji kalba – atliepia visus tokio literatūros žanro kūriniui būdingus bruožus: aukštas pareigas einančių asmenų išaukštinimą, jų žygių šlovinimą pasitelkiant antikos realijas ir alegorijas, padedančias iki dieviškumo iškelti proza ar eilėmis apdainuojamą herojų. Šis antikos laikais susiformavęs žanras buvo populiarus ir baroko epochoje. Tad XVII a. pabaigoje Kijevo Mohylos kolegijoje sukurtas proginis kūrinys kaip tik ir atspindi panegirikos esmę, kurią labai vaizdingai minėtame straipsnyje išguldė V. Radvilienė 9 .

Neperpasakodami viso turinio, susitelkime į keletą pagrindinių akcentų. Visų pirma, kodėl šis kūrinys buvo sukurtas ir, tikėtina (knygelėje

išleidimo duomenys nenurodyti), publikuotas būtent Kijeve? I. Mazepos gyvenimo istorija rodo, kad tuo metu jis buvo karo žygiais pagarsėjęs Kairiakrantės Ukrainos kazokų vadas. Į tą teritoriją įėjo ir Kijevas, kuriame stačiatikių metropolitas Petro Mohyla (1596–1647), reorganizavęs Kijevo brolijų ir stačiatikių vienuolyno mokyklas, 1632 m. įsteigė kolegiją 10 . Ją, kaip galima spėti iš panegirikos turinio, dosniai rėmė ir buvęs šios mokslo įstaigos auklėtinis I. Mazepa. Kitas akcentas, būdingas tokio pobūdžio kūriniui, – alegorinis jo pavadinimas: Amžinosios šlovės Kapitolijus. Jis sietinas ir su viena iš septynių Romos kalvų, kurioje antikos laikais rengtos karvedžių procesijos, ir su lotynišku žodžiu caput, reiškiančiu „galvą“. Visa tai tinka žymiam karvedžiui ir kazokų valstybės galvai I. Mazepai, todėl nenuostabu, kad meninio panegirikos pasaulio vieta pasirinktas ne kas kitas, o Kapitolijus.

Leidinio tekstas išspausdintas ornamentiniuose rėmuose, su pirmosios teksto raidės inicialu, pabaigos vinjete ir herbine iliustracija – kitoje antraštinio lapo pusėje nežinomo dailininko sukurtu raižiniu, kuriame pavaizduota šešiakampė žvaigždė, viena iš I. Mazepos herbo planetų. Joje – I. Mazepos globėjo Jono Krikštytojo atvaizdas. Ketureilyje po raižiniu raginama „nuliūdusioms širdims nuvyti miegą nešančias naktis, nes pagaliau iš po šešėlių pasirodžiusi Saulės pasiuntinė, narsiausiojo vado žvaigždė, o kai ji šviečianti, tai švyti ir pats Titanas, t. y. Mazepa“ (vertė V. Radvilienė).

PASMERKTA SUNAIKINTI, BET IŠLIKUSI IR PO ŠIMTŲ METŲ

Po to, kai šis unikalus leidinys buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą, jo egzempliorius buvo tinkamai restauruotas, suskaitmenintas ir saugiai padėtas į seifą. Tačiau pats leidinys nuo visuomenės akių nebuvo paslėptas: šių metų vasario 6 d. Vrublevskių bibliotekos renginių salėje gausiai susirinkusiai auditorijai V. Radvilienė viešoje paskaitoje „Kaukolė Mazepai“ papasakojo apie knygą, kuri, anot jos, turėjusi būti sunaikinta, bet jau 330 metų tęsianti kelią į savo amžinosios šlovės Kapitolijų. Tokį kiek makabrišką paskaitos pavadinimą paskaitininkei „pasufleravo“ citata iš panegirikos: Ipsa caesorum capita, immortalis gloriae Tibi erigunt Capitolium 11 . Ja pasakyta, kad I. Mazepa nužudęs tiek priešų, jog vien iš jų nukirstų galvų jam galima pastatyti amžinosios šlovės Kapitolijų. Kadangi nukirsta galva galų gale pavirsta kaukole, tai šioji ir „įsiprašė“ paskaitos pavadiniman.

Leidinio unikalumą ir reikšmingumą, atlikusi istoriografinį tyrimą, 2016m. nustatė Retų spaudinių skyriaus vyresnioji bibliografė Violeta Radvilienė.

Šiuo metu pasaulyje yra žinomas tik vienas sveikas „Amžinosios šlovės Kapitolijaus“ egzempliorius ir jis saugomas būtent Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje. Valentinos Marmienės nuotraukos

Tikėtina, kad šis Lietuvai ir Ukrainai brangus ir reikšmingas dokumentinio paveldo paminklas ras deramą vietą kuriamame Lietuvos raštijos muziejuje „Bibliopolis“, kurio būstinė – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Kol kas jį galima pasklaidyti virtualioje erdvėje adresu: http://elibrary. mab.lt/handle/1/26189.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.