GYVASŽODIS

NAUJOS LAIKO PADOVANOTOS GALIMYBĖS

Jolita Steponaitienė. Valdo Steponaičio nuotr.

Jeigu šį tekstą būčiau rašiusi iki šalyje paskelbto karantino – jis būtų kitoks. Džiaugtumėmės technologiniais pokyčiais ir galimybėmis atsinaujinusiose bibliotekose, primintume bibliotekų indėlį ir atsakomybę mažinant kultūrinę ir socialinę atskirtį, pabrėžtume šiandieninę bibliotekininko, kaip žinių tarpininko, misiją ir dar daug kitų dalykų, kuriuos vardijame, kai kalbame apie pakitusias bibliotekų funkcijas. Šių dienų situacija pakeitė mūsų žiūros ir matymo kampą. Mokslininkai, sociologai, ekonomistai sutaria – po pasaulinės koronaviruso pandemijos būsime kitokie. Dar nežinome – kokie, bet kitokie, tikriausiai ramesni, labiau susitelkę. Neabejotinai mūsų lauks nauji iššūkiai ir išbandymai.

Bet – apie gerus dalykus. Pandemijos akivaizdoje mūsų bibliotekos jau parodė, kad gali teikti nuotolines paslaugas, o jų įvairovė ir kokybė auga sulig kiekviena karantino savaite. Bibliotekos įrodė savo pilietiškumą ir atsakomybę, prisidėdamos prie apsauginių priemonių medikams ir vietos bendruomenėms gamybos.

Balandžio mėnesį tradiciškai Lietuvoje vyksta Nacionalinės bibliotekų savaitės renginiai. O šiemet ji – jubiliejinė. Pradėta rengti prieš 20 metų, ji tarsi pradėjo tą tūkstantmečio virsmą ir uždavė klausimą – kokių kompetencijų bibliotekininko reikės XXI amžiuje, kokia biblioteka bus XXI amžiuje? Naujai įsiliejusiems į bibliotekinę bendruomenę asmenims ar tiesiog primiršusiems šį faktą noriu priminti, kad Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės krikštamote turime vadinti Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos direktorę Rimą Gražienę. Jos pirmininkavimo Lietuvos bibliotekininkų draugijai metu ir užgimė ši tradicija.

Visada smagu pasirausti po senus archyvus. Praėjusių dviejų dešimtmečių Bibliotekų savaitės šūkiai skelbė, kad „Lietuva be bibliotekų – Lietuva be ateities“, „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė“, buvo kviečiama skaityti, laisvėti ir tobulėti, nes „Biblioteka: informacija ir žinios – kiekvienam!“, kviečiama kartu kurti ateitį, nes kiekvienas esame biblioteka. Taigi kaip mes pasikeitėme per tuos 20 metų, kai buvo organizuota pirmoji Bibliotekų savaitė?

Su malonumu peržvelgiau Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos profesinio žurnalo „Tarp knygų“ elektroninį archyvą (www.lnb.lt/atradimai/leidiniai/kitileidiniai/zurnalas-tarp-knygu). Kokios temos buvo aktualios amžiaus pradžioje? Priminsiu tik, kad XX–XXI a. sandūroje Lietuvoje buvo apie 4000

bibliotekų ir jose dirbo apie 6000 bibliotekininkų (2019 m. – 2365 bibliotekos ir 5144 profesionalūs bibliotekos darbuotojai). Labai džiaugėmės, kad į bibliotekas atėjo elektroninė informacija, viešosiose bibliotekose pradėjo veikti elektroniniai katalogai, vietinės duomenų bazės – tam naudota „ProCite“ programa. Nacionalinė biblioteka minėjo savo interneto svetainės penkmetį. Vyko tarptautinis bendradarbiavimas, jį įprasmino 6-asis Baltijos bibliotekininkų kongresas „Biblioteka – naujo tūkstantmečio vartai“. Kolegos lankėsi užsienio, daugiausia Europos, bibliotekose, buvo kviečiama dalyvauti Atviros Lietuvos fondo organizuojamuose kursuose.

O gal reikėtų klausti, ką mes, bibliotekininkai, pakeitėme per pastaruosius dešimtmečius? Pirmiausia bibliotekų infrastruktūrą. Ir čia ne tik apie tai, kad bibliotekose padaugėjo kompiuterių. Spartus interneto ryšys leidžia teikti kokybiškas nuotolines paslaugas, organizuoti mokymus, o svarbiausia – greitai ir patogiai bendrauti su visu pasauliu, semtis žinių ir patirties. Bibliotekos tapo turiningo laisvalaikio leidimo vieta: jose patogu, saugu ir gražu, šilta, jauku ir įdomu. Neretai sulaukiame priekaištų, kad bibliotekose neliko vietos knygoms. Tikrai tai – netiesa. Knygos yra žinios, o žinioms vietos bibliotekose visada buvo ir bus. Knygos keičia savo formas. Deja, bibliotekos vis dar susiduria su lėšų stygiumi ir negali įsigyti reikiamų knygų reikiamo egzempliorių skaičiaus.

Svarbiausia – keičiasi mūsų mąstymas. Bibliotekininkams reikia naujų kompetencijų. Ir tas poreikis labai sparčiai stiprėja. Pasaulis tapo greitas, keičiasi aplinka ir jos poreikiai, teisinė bazė daugelyje sričių nespėja su laiku ir iššūkiais, o laikas tai nelaukia... Ilgainiui supratome, kad mes dirbame žmonėms, mums turi būti svarbu patenkinti jų lūkesčius.

Tarptautinės bibliotekų organizacijos stengiasi reaguoti į pokyčius, drąsina ir kviečia eiti koja kojon su laiku , o ypač būti naudingiems, savo žiniomis, paslaugų teikimu prisidėti mažinant kultūrinę, socialinę ir informacinę atskirtį, mažinant skurdą, gerinant sveikatą ir kuriant gerovę, prisidedant prie kokybiško išsilavinimo, užtikrinant lyčių lygybę, švelninant neigiamą poveikį klimatui, stiprinant taiką ir teisingumą, ragina mokyti atskirti melagingas naujienas ir ugdyti kritinį mąstymą – visa tai, kas yra numatyta Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tiksluose. Ne veltui Tarptautinė bibliotekų asociacijų ir institucijų federacija (IFLA) jau keletą metų vykdo kampanijas, kad visi pasaulio bibliotekininkai ir jų partneriai pasakytų, kokių pokyčių jie tikisi, kuriems jau yra pasiruošę, o kuriuos prisiims kaip iššūkius. 2019 m. rugpjūtį Atėnuose vykusioje konferencijoje buvo patvirtinta IFLA 2019–2024 m. strategija. Ši strategija turi padėti įgyvendinti bibliotekinės bendruomenės viziją – stiprių ir vieningų bibliotekų, ugdančių raštingą, informuotą ir aktyvią visuomenę, viziją. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kaip galime prisidėti stiprinant bibliotekų balsą pasauliniu mastu, bibliotekoms patvirtinant savo, kaip svaraus partnerio tarptautinėse organizacijose ir renginiuose, vaidmenį, formuojant viešąją nuomonę, diskutuojant apie intelektinę laisvę ir žmogaus teises.

Šių dienų bibliotekininkai yra stiprūs savo profesine patirtimi . O kad to neprarastume, būtina rūpintis bibliotekų specialistų kompetencijų plėtrą skatinančiais ištekliais, rengti norminius reikalavimus, rekomendacijas ir kitokią medžiagą, padedančią skleisti gerąją patirtį, teikti bibliotekų veiklai būtinas priemones ir infrastruktūrą, plėtoti tikslinį mokymąsi ir profesinį tobulėjimą. Bibliotekininko, tiksliau bibliotekoje dirbančio specialisto, specialybinės transformacijos labai didelės . Jiems reikia naujų kompetencijų. Dažnai net to nesuvokdami jie mokosi naujos kalbos – „duomenų kalbos“.

Minėta IFLA strategija turi padėti bendruomenei susivokti situacijoje ir numatyti savo veiksmus ateityje. Ar tai pakoreguos pasaulinės pandemijos situaciją? Tikrai taip, leis daug ką apmąstyti ir pasiūlyti naujų sprendimo būdų.

Tikiuosi, daug kas skaitė Klauso Schwabo knygą „Ketvirtoji pramonės revoliucija“. Joje kaip geriausiai suprantamus pavyzdžius, parodančius vykstančius pokyčius, mokslininkas nurodo didžiausią pavėžėjimo paslaugas teikiančią įmonę „Uber“, kuri pati neturi automobilių, ir apnakvindinimo paslaugas teikiančią įmonę „Airbnb“, kuri neturi savo viešbučių. Ar ne ta linkme eina ir keitimasis knygomis? Tai jau vyksta mažųjų bibliotekėlių, knygų lentynų – ne tik fizinių, bet ir internetinių – pavidalu. Žmonės nori skaityti ir jie skaito. Kokia tai žinia bibliotekoms?

Bibliotekos visada turės ką pasiūlyti skaitytojui, vartotojui ir lankytojui. Laikas padovanojo naujų galimybių. Kiekvienas galime surasti savo vietą ir pritaikyti savo gebėjimus. Todėl pabaigoje linkiu „pasimatuoti“ su Spencerio Johnsono peliukais iš knygos „Kas paėmė mano sūrį?“ Kuris jūs peliukas?

Jolita Steponaitienė Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktorė