Page 1

Kaina 2,49 Eur 8,60 Lt

2015/6 liepa

STATYBVIEČIŲ TVOROS NEBEGĄSDINA PRAEIVIŲ DĖL (NE)LEGALIŲ STATYBŲ – AMBICIJŲ KARAS? VĖDINIMAS – DAR NEIŠSPRĘSTA DAUGIABUČIŲ NAMŲ PROBLEMA APŽVALGOS BOKŠTAI: NEKASDIENĖ PAŽINTIS SU APLINKA

KIEK ARCHITEKTŲ REIKIA LIETUVAI?

BŪSTO ĮSIGIJIMAS: IŠLIEKAMOJI JO VERTĖ


Turinys STATYBA

3 TEMA

Dėl (ne)legalių statybų – ambicijų karas?

Darius Jasaitis, Jūratė Juozaitienė, Laura Nalivaikienė, Algimantas Salamakinas, Albertas Stanislovaitis

7 FORUMAS

Kiek architektų reikia Lietuvai?

Gintautas Blažiūnas, Vaidotas Dapkevičius, Liutauras Nekrošius, Juozas Vaškevičius, Algirdas Žebrauskas

10 NT GIDAS

Būsto įsigijimas: išliekamoji jo vertė Martynas Žibūda

22 PROJEKTAS

Koncertų ir sporto rūmų rebusas: rekonstruoti sunkiau nei pastatyti?

Artūras Blotnys, Arnoldas Burkovskis, Sigitas Kuncevičius

ARCHITEKTŪRA

34 OBJEKTAS

Apžvalgos bokštai: nekasdienė pažintis su aplinka Rūta Baškytė, Alvydas Mituzas, Algimantas Šiukšta

56 TECHNOLOGIJOS

Technologijų valdomi vandens virsmai Antanas Stančius

61 TECHNOLOGIJOS

Vėdinimas – dar neišspręsta daugiabučių namų problema Vilius Ankėnas, Violeta Motuzienė, Giedrius Šiupšinskas

68 PASAULIS

Geriausi šiuolaikinės Europos architektūros kūriniai liudija dėmesį aplinkai

78 PAVELDAS

Hugo Šojaus dvaras: sugrąžinta istorija

Jonas Blankas, Vilma Griškevičienė, Reda Švelniūtė, Diana Varnaitė

Šiame numeryje minimų įmonių ir įstaigų rodyklė 66 „AERECO vėdinimo sistemos“ 66 „Amalva“ II virš. „Argilla“ 31 „Asdona“ 19„Baltijos polistirenas“ 15 „Brikers LT“ 35 „Butina“ 15 „Conresta“ 32 „Co-urbanism“ 23 „Daistatus“ 31 DNB bankas 10 „Eika“ 31 „Elesanta“ 15 „EMA via“ 39 „Empower-Fidelitas“ 72 „Finnfoam“ 15 „Euroelektronika“ 15 „Glaskek LT“ 16„Grota“ 60 „Hauraton“ 41 „Hidrostatyba“ 78 „Įtampa“ 24 „Keista“ 9 „Klinkeris visiems“ 44 „Knauf“ 78 „Konsolė“ 20 „Kovenda“ 52 Kauno technologijos universitetas 37 Kultūros paveldo departamentas 6 „Mandelli“ 66 „MK technika“ 40 „Montuotojas“ 31 „NIT projektai“ 51 „Paroc“ 79 „Peri“ 36 Projektų rengimo centras 42 Polistireninio putplasčio asociacija 35 „Raseinių statyba“ IV virš. „Reynaers“ 35 „Rekreacinė statyba“ 54 „Rockwool“ 66 „Rustitas“ 31 „Sivysta“ 53 „Soudal“ 26 „Staticus“ 78 „Statybų valdymo sprendimai“ 5 UTU 15 „Traidenis“ 3 „Veikta“ 15 „Vėjų linija“ 15 „Vietinis“ 15 „Verslo investicijų projektai“ 12 Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras 42, 61 Vilniaus Gedimino technikos universitetas


Redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt, www.sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys. UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu.

Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė Prenumeratos ir platinimo skyrius Regina Černiavskienė Tel. +370 5 246 1519 Laima Lašaitė Tel. +370 5 210 1656 © „Statyba ir architektūra“, 2015 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Kaip nutinka, kad statiniai, jų savininkų teigimu, pastatyti teisėtai, po kurio laiko pripažįstami savavališkais ir griaunami? Tokių atvejų šiandien ne vienas yra Kuršių nerijoje, o garsiausiai nuskambėjo restorano Juodkrantėje istorija, kurios savininkas pareikalavo iš valstybės kone pusantro milijono eurų kompensacijos. Valdininkų kabinetuose atsakymas jau aiškėja – didžioji dalis neva savavališkų statinių tokie tapo dėl tuose pat kabinetuose perdėliotos planavimo dokumentų hierarchijos. Visuomenės intereso gynėjai ragina ryžtis precedentui ir tuos milijonus ištraukti iš kabinetų šeimininkų, o ne iš kiekvieno piliečio kišenės. Bet valstybės institucijos kol kas susitarė tik dėl būtinybės susiderinti tarpusavyje nuostatas, veiksmus ir dokumentus, gal net sušvelninti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą. Dešimtys nekilnojamojo turto Neringoje savininkų ir jiems iškeltas bylas nagrinėjančių teisėjų laukia, iš kur papūs vėjas, pasakojo mūsų pašnekovai. Kitapus Kuršių marių esančioje Šilutėje ką tik duris atvėrė restauruotas Hugo Šojaus dvaras. Šilutiškiai ambicingai lygina savąjį dvaro kompleksą su Palangos Tiškevičių rūmais ir tikisi, kad jis taps etnografinio Mažosios Lietuvos regiono kultūros ir turizmo centru. Lietuvos architektų sąjunga bei rūmai, Aplinkos ministerija kelintus metus bando išpainioti architektų rengimo kvotų klausimą. Skaičiuojama, kad vien per pastaruosius dešimt metų buvo parengta daugiau kaip 1500 absolventų, turinčių architekto išsilavinimą, ir tokie skaičiai ypač dramatiškai ėmė atrodyti krizės akivaizdoje, kai darbų stoką pajuto net žymiausi šalies architektai. Bet aukštųjų mokyklų politika planuojant studijų programas dėl to nepakito. „Padėtis iš esmės pablogėjo, kai mūsų aukštosios mokyklos į specialistų rengimą pradėjo žiūrėti kaip į atskirą verslo rūšį, pelningą veiklą, o ne vykdyti šviečiamąją ir mokslo tiriamąją misiją“, – apgailestavo vienas šios temos pašnekovų. Statybininkai neuždirba tiek, kad išlaidautų statybviečių aptvėrimui – dažnu atveju tam naudojamos statybų atliekos, vos prieš keletą metų teigė pastolius ir tvoras nuomojančių įmonių vadovai. Bet situacija akivaizdžiai pasikeitė – statybų verslas pasiryžęs leisti dešimtis tūkstančių eurų ir statinius dengiantiems tentams, ir tvoroms – tokioms, kaip mūsų viršelyje. Pakito ir požiūris į apžvalgos bokštų architektūrą: anksčiau statę kuklius funkcionalius statinius, šiandien regionai varžosi, kur iškils įspūdingesnės architektūros statinys. Oras užlipus į keliasdešimties metrų aukščio bokštus – kur kas gaivesnis nei statistiniuose šalies daugiabučiuose. Nemokame vėdinti savo būsto, o ir vėdinimo sistemų reikšmės dar nesuvokiame, konstatavo savo magistriniame darbe vienas Vilniaus Gedimino technikos universiteto absolventas. Net ir renovuojant daugiabučius vėdinimo sprendimų neieškoma. Tokio požiūrio pasekmes, įspėja specialistai, pajusime po kelerių metų.

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 4300 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

Viršelyje – sostinėje statomas verslo centras „Green Hall 2“, kurį juosia dailininko Mariaus Jonučio piešiniais dekoruota tvora. G. Bartuškos nuotr.


DĖL (NE)LEGALIŲ STATYBŲ – AMBICIJŲ KARAS?

Specialistai pažymi, kad didžioji dalis Neringoje užfiksuotų nusižengimų buvo padaryta veikiau dėl teisinių kazusų. Lina BIELIAUSKAITĖ

Statistika optimistiškai skelbia, kad nelegalių statybų šalyje pastaraisiais metais akivaizdžiai mažėja. Atitinkamai – ir radikalių griovimo atvejų. Viena vertus, lyg ir reikėtų džiaugtis kontroliuojančių tarnybų akylumu bei principingumu. Kita vertus, liberalesnės sąlygos įteisinant tokius statinius taikomos ir patiems prasižengėliams. Vis dėlto neseniai atomazgą pasiekusi viena „savavališkų“ statybų istorija Neringoje vėl įžiebė diskusijas apie kablelio rebusą verdikte „griauti negalima palikti“.


6 Bankrotas valstybės vardu

Darius JASAITIS: „Nėra Lietuvoje tokių precedentų, kad reikėtų iš naujo atlikti visą jau stovinčio namo planavimo procedūrą ir dar kartą kreiptis į Vyriausybę pritarimo statybai. Tai visiškas kuriozas.“ Neringos savivaldybės nuotr.

Algimantas SALAMAKINAS: „Jei statytojai gavo visus leidimus – vadinasi, statyba legali. Tačiau valstybė pati save padavė į teismą, pati bylinėjosi, ir dabar mokesčių mokėtojai turės sumokėti daugiau kaip 1 mln. eurų.“ LSDP informacijos centro nuotr.

Laura NALIVAIKIENĖ: „Nagrinėjant bylą inspekcija išnaudojo visas įstatymų numatytas procesines galimybes, siekdama valstybei palankesnio teismo sprendimo.“

Jūratė JUOZAITIENĖ: „Buvo atlikta inventorizacija, pagal ją gal pusę Neringos pastatų būtų tekę griauti kaip savavališkus.“

20

1

r 5N

.6

MA E T /

Ar atitinkamoms tarnyboms priimant kategoriškus sprendimus išties atsakingai įvertinami ir galimi padariniai? Nejaugi mokėdama milijonines kompensacijas už teisėtai pastatytų statinių nugriovimą, užuot juos įteisinusi, valstybė ne pralošia, o išlošia? Vargu ar ką turėtų stebinti, kad Neringos vadovas Darius Jasaitis nelegalių statybų tema pasisako itin emocingai. Gegužę paskelbto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nugriauto žuvų restorano Juodkrantėje savininkams valstybė, tiksliau, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) bei Neringos savivaldybė, privalės atlyginti apie 1,15 mln. eurų žalą. Ir tai tik vienas vadinamųjų nelegalių statybų epopėjos šioje teritorijoje epizodų. „Nė kiek neabejojau teismo sprendimu ir tuo, kad teisingumas triumfuos, nes pastatas buvo pastatytas teisiškai. Nė kiek nedvejodamas taip pat galiu teigti, kad visas šis absurdas kilo dėl vieno žmogaus – buvusios Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovės ambicijų, – negražbyliavo Neringos meras D. Jasaitis. – Kad ir su kuo teko bendrauti – valstybininkais, politikais, paprastais žmonėmis, susijusiais su šia situacija – nė karto nesu girdėjęs nuomonės, kad pastatą reikia griauti.“ Anot D. Jasaičio, kalbėjimas apie savivaldybės biurokratų nekompetenciją, atvėrusią kelią nelegalioms statyboms Neringoje, primena žaidimą į vienus vartus – esą teritorijų planavimo dokumentus savo parašais anuomet laimino bemaž 12 įvairių valstybės institucijų atstovų. O šiandien už prabangią prisvilusią košę teks mokėti tik dviem – vien Neringos savivaldybei priteista per 700 tūkst. eurų. Pašnekovo skaičiavimu, po keletą vis dar galutinio verdikto laukiančių griautinų pastatų šiandien yra ir Nidoje, ir Juodkrantėje, ir Preiloje, tad finansinių padarinių mastą savivaldybei, įvertinant žuvų restorano Juodkrantėje atvejį, prognozuoti nesunku. „Jau dabar galiu pasakyti, kad nebebus jokių kopų sargų, pajūryje – gelbėtojų, taupysime kultūros sąskaita, o apie dviračių takų remontą, šaligatvių tiesimą negali būti nė kalbos. Savivaldybei gresia bankrotas. Ir tai daro pati valstybė!“ – apmaudą liejo Neringos meras.

Žmonės tapo sistemos įkaitais

D. Jasaičio įsitikinimu, viešąjį interesą reikia ginti ne griovimu, o kompromisiniais sprendimais. Juolab kad precedentas tam yra – antai į neteisėtai pastatytų statinių sąrašą pakliuvusį vadinamąjį Preilos botelį galiausiai buvo leista įteisinti. „Šiandien botelis visiškai išteisintas, žmonės toliau tvarkosi dokumentus. Tačiau praėjo net 12 metų – įsivaizduokite, medžiai ant namų auga! O juk visą tą laiką pastatai galėjo generuoti pinigus, teikti žmonėms poilsio paslaugas ir pan. Nėra Lietuvoje tokių precedentų, kad iš naujo reikėtų atlikti visą jau stovinčio namo planavimo procedūrą ir dar kartą kreiptis į Vyriausybę pritarimo statybai. Tai visiškas kuriozas, – įvertino Neringos meras. – Daugiau niekur kitur Lietuvoje nėra prikurta ir tiek įstatymų kaip Neringai. Sutinku, kad ją reikia saugoti, tačiau žmonės ją visada tausojo, jiems nereikėjo jokių nurodymų iš Vilniaus. Į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą Neringa buvo įtraukta todėl, kad žmonės mylėjo šį kraštą ir puoselėjo. O kai bandoma sakyti, kad čia nacionalinis parkas, kad čia nieko negalima daryti, dar kartą primenu, kad dauguma namų, kuriuos dabar norima nugriauti, šiame nacionaliniame parke stovėjo dar prieš jam tampant nacionaliniu.“ Nedviprasmišką nuomonę apie situaciją Neringoje pareiškė ir Seimo narys, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas. „Jeigu statytojai gavo visus leidimus – vadinasi, statyba legali. Tačiau valstybė pati save padavė į teismą, pati bylinėjosi, ir dabar mokesčių mokėtojai turės sumokėti daugiau kaip 1 mln. eurų. O kodėl atsako valstybė? Todėl, kad jos vardu visi davė leidimus, po to atsibudo, kad viename plane buvo padėtas kryžiukas, kurį turėjo matyti visi pasirašinėjusieji ant tų leidimų, – scenarijų vaizdžiai dėliojo parlamentaras. – Jeigu pastatai, jau numatyti nugriauti, bus nuversti, turbūt reikės dar 15–18 mln. eurų kompensacijų. Objektus būtina įteisinti, nes laukia toks pat scenarijus – leidimai išduoti, o žmonės niekuo dėti.“ A. Salamakinas priminė, kad Aplinkos apsaugos komitetas Vyriausybei pateikė pavedimą sudaryti darbo grupę, kuri spręstų šią problemą. „Praėjusių metų gruodį darbo grupė priėmė sprendimą, kad reikia koreguoti konkretų tvarkomąjį ar specialųjį planą, ir dabar viskas – Aplinkos ministerijos rankose. Ji turi parengti projektą, atiduoti jį Vyriausybei, Vyriausybė – pataisyti, ir šioje istorijoje dedame tašką“, – optimistinę pabaigą prognozavo pašnekovas. Tačiau, anot Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko A. Salamakino, šiandienė Neringos situacija – išskirtinė. Išteisinus griautinus pastatus, tai neturėtų tapti pretekstu piktnaudžiauti kitais nelegalių statybų atvejais.


Ne interpretuoja, bet vykdo

VTPSI viršininkė Laura Nalivaikienė pripažino, kad visuomenė nevienareikšmiškai vertina teismų sprendimų griauti statinius vykdymą: viena dalis gyventojų piktinasi inspekcijos organizuojamu priverstiniu neteisėtų statinių griovimu, kita dalis – priešingai: kaltina valstybės instituciją neryžtingumu ar net sąmoningu delsimu vykdyti teismų sprendimus. „Šio proceso eigai trukdo objektyvios priežastys. Nuo savavališkos statybos nustatymo ar statinio statybos leidimo dokumento pripažinimo negaliojančiu fakto iki tokios kraštutinės padarinių šalinimo priemonės įvykdymo vadovaujantis galiojančia teisine sistema – ilgas ir sudėtingas kelias. Ypač ilgai tęsiasi teismų procesai – žmonės naudojasi teise skųsti sprendimus aukštesnės instancijos teismams. Didelę įtaką turi ir antstolių, vykdančių savo funkcijas, aktyvumas“, – aiškino pašnekovė. Ar, tarnybos vadovės nuomone, pagarsėjusioje Juodkrantės žuvų restorano istorijoje buvo įmanoma kitokia baigtis? „Nagrinėjant bylą inspekcija išnaudojo visas įstatymų numatytas procesines galimybes, siekdama valstybei palankesnio teismo sprendimo. Teismai yra nepriklausomi nagrinėdami bylas, jų sprendimai yra privalomi – inspekcija gerbia ir vykdo įsiteisėjusį teismo sprendimą, tokį, koks yra priimtas“, – komentavo L. Nalivaikienė. Ji akcentavo, kad VTPSI pozicija visų statybų požiūriu vienoda – statiniai turi būti statomi nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų. „Inspekcija dirba vadovaudamasi teisės aktais ir vykdo teismų sprendimus. Pasikeitus teisės aktams, inspekcijos pozicija teisminėse bylose ir vykdymo procese atitinkamai būtų koreguojama“, – teigė VTPSI viršininkė L. Nalivaikienė. Anot pašnekovės, vis dar verdikto laukiantys kiti griautini objektai Neringoje pastatyti pagal leidimus, išduotus pažeidžiant tuo metu galiojusių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. „Inspekcijai pareigą atstovauti valstybei vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo nustato Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas. Atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo, inspekcija turi organizuoti šio sprendimo vykdymą priverstinai. Atsižvelgdama į dideles žalos atlyginimo sumas, kurias, be abejo, siektų prisiteisti statinių savininkai, priverstinai pašalinę neteisėtų statybų padarinius, inspekcija kreipėsi į atitinkamas institucijas su klausimu, ar planuojama keisti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinius, susijusius su teritorija, kurioje yra griautinų pastatų. Nuo gautos informacijos priklausys tolesni veiksmai teismo sprendimo vykdymo procese“, – aiškino L. Nalivaikienė.

Kuris planas yra viršiausias?

Kodėl taip nutinka, kad statiniai, jų savininkų teigimu, pastatyti teisėtai, bet po kurio laiko pripažįstami savavališkais ir griaunami? Anot Ministro Pirmininko patarėjos Jūratės Juozaitienės, yra kelios priežastys. Pagal planavimo dokumentų hierarchiją pirmiausia turi būti paisoma bendrojo teritorijos plano, paskui – specialiojo, o galiausiai visos detalės turi būti sužiūrimos pagal detalųjį planą. Neringoje iš pradžių irgi vadovautasi tokia tvarka: viršiausias yra miesto tarybos patvirtintas bendrasis planas, antras pagal svarbą – Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, kuris yra specialusis, ir galiausiai – detalieji planai. „Vis dėlto situacija po kurio laiko tapo specifine. Iš pradžių Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas buvo traktuojamas kaip rekomendacinio pobūdžio. Todėl detalieji planai buvo rengiami vadovaujantis bendrojo plano nuostatais. Vėliau nuspręsta, kad būtent Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas yra viršiausias, nes jį tvirtino ne miesto taryba, o Vyriausybė“, – aiškino J. Juozaitienė. Tada ir susidurta su problemomis dėl neva savavališkų statybų. Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane buvo labai išsamiai apibūdinta galima pastatų architektūra, užstatymo plotai, tūriai, aukščiai ir kitos detalės. Statydami pastatus verslininkai ir privatūs asmenys rengdavo detaliuosius planus, kurie buvo derinami su bendrojo plano nuostatais. Parengus ir suderinus detalųjį planą buvo išduodami leidimai statybai. „Tarp bendrojo plano ir Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų yra priešpriešų. Kai specialusis Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas tapo viršiausiu dokumentu, parengti detalieji planai ėmė neatitikti jame esančių nuostatų. Bendrieji planai nedetalizuoja kai kurių parametrų, pavyzdžiui, pastatų aukščio, užstatymo intensyvumo, kitų dalykų. Todėl rengiami detalieji planai. Kuršių


8 nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane viskas bemaž detalizuota, todėl ir susidarė situacija, kad detalieji planai yra neteisingi. Vadinasi, jais vadovaujantis išduoti leidimai statybai yra neteisėti“, – komentavo premjero patarėja.

Aktai – ir dėl keliolikos centimetrų

Anot J. Juozaitienės, atlikti tikrinimai parodė, kad didžioji dalis pastaraisiais metais statytų pastatų Neringoje iškilo padarius nusižengimų. Nors detaliajame plane vadovaujantis bendrojo plano nuostatais galimas vienoks pastato ilgis ar aukštis, paaiškėjo, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane numatyti kitokie parametrai. Kai kuriais atvejais savavališkos statybos aktai surašyti dėl 15 centimetrų aukštesnių ar 20 centimetrų ilgesnių namų. J. Juozaitienė pripažino, kad būta ir savavaliavimo prisidengiant detaliaisiais planais: vietoj vieno namo pastatyti du ir pan. Tačiau didžioji dalis nusižengimų padaryta veikiau dėl teisinių kazusų. „Buvo atlikta inventorizacija – pagal ją gal pusę Neringos pastatų būtų tekę griauti kaip savavališkus. Dažname objekte fiksuoti neatitikimai Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane esančiam tradicinės žvejo sodybos aprašymui, pavyzdžiui, langai yra kiek didesni ar parinkti ne tokie fasado puošybos elementai. Dėl to būta ir nemažai ginčų teismuose. Galiausiai apsistota ties keliasdešimt pastatų, kurie pastatyti šiurkščiau pažeidžiant galiojančią tvarką“, – kalbėjo J. Juozaitienė. Paaiškėjus, kad planavimo dokumentai prieštarauja vienas kitam, bendrasis Neringos miesto planas turėjo būti koreguojamas. Atliekant korekcijas norėta sušvelninti ir kai kuriuos Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano reikalavimus. J. Juozaitienės įsitikinimu, visais ginčytinais atvejais reikia vadovautis ne tik teisės aktais, bet ir protingumo kriterijais. Juk jeigu pastatų fasadų elementai neatitinka aprašų, juos galima koreguoti negriaunant pastato. Versti gal neverta ir dėl 20 centimetrų pailgėjimo. Tačiau kai kuriais panašiais atvejais nenorėta eiti į kompromisus – pasirinktas bylinėjimosi kelias. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktuose yra daug abstrakčių sąvokų, kurias galima traktuoti įvairiai. Pavyzdžiui, buferinės zonos tūrių arba kraštovaizdžio tarša. Tokias sąvokas turi paaiškinti specialistai – jie ir kviečiami į ekspertų tarybą. Tačiau vienais atvejais kviečiami vieni specialistai, kitais – kiti, taigi tos pačios sąvokos išaiškinimas gali skirtis.

Tarnybos tarpusavyje nesusikalba

Susiduriama su situacija, kai pagal Kultūros paveldo departamento išaiškinimus pastatai gali stovėti ir jų nereikia griauti ar rekonstruoti, o Saugomų teritorijų tarnybos atstovai aiškina priešingai. „Manau, išeitis bus rasta tuomet, kai valdžios institucijos tarpusavyje susiderins veiksmus ir eis į derybas su pastatų savininkais. Tam reikia pakoreguoti ir Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą. Atsirastų civilizuotas teisinis būdas spręsti šią situaciją, ir valstybei nereikėtų mokėti milijoninių kompensacijų“, – teigė J. Juozaitienė. Vyriausybės darbo grupė yra pritarusi, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas būtų koreguojamas. Tai turi būti padaryta per pusmetį. Manoma, kad tuomet bus rasti sprendimai, priimtini visoms besiginčijančioms pusėms. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) vadovas Albertas Stanislovaitis, komentuodamas nelegalių statybų Neringoje situaciją, bandė išlikti diplomatiškas.

20

1

r 5N

.6

MA E T /

„Tai sena istorija, kai kažkas neįvertino įstatymų, dėjo parašus, išduodavo leidimus. Tai yra to laikotarpio neatsakingo tarnybų elgesio problema, ir jau kaip padarinį šiandien turime teismo sprendimą, – teigė pašnekovas. – Kalbant apie planuojamus griauti pastatus, tais atvejais, kai teisminiai procesai sustojo, yra Vyriausybės pavedimas peržiūrėti planavimą, skelbiant konkursą, ieškant rangovo, kuris galėtų dar kartą profesionaliai peržiūrėti, įvertinti ir tarnybai bei Vyriausybei pateikti siūlymų, kaip tose zonose būtų galima tvarkytis. Tad jei šiandien išsakyčiau nuomonę dėl konkretaus objekto, tokia išankstinė mano nuostata gali būti suprasta kaip spaudimas projektuotojui, kuris teiks siūlymų.“ Anot A. Stanislovaičio, į viešus svarstymus, kaip turėtų atrodyti Kuršių nerija, turėtų plačiai įsijungti ne tik paveldosaugininkai, bet ir architektai, mokslininkai. „Tikiuosi, kad bus ieškoma kompromiso, o dar labiau tikiuosi konsensuso. Ir turto savininkai, ir planuotojai turi susėsti drauge ir rasti bendrą sprendimą. Jei bent viena pusė žais į vienus vartus ir bus tik keliamos savos sąlygos, protingą sprendimą rasti bus sudėtinga“, – kalbėjo VSTT vadovas.

PAŽEIDIMŲ FIKSUOJAMA MAŽIAU

Statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus (SLD) atvejų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) pareigūnai nustato visuose šalies regionuose ir ne tik dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių nepaisymo. Per šių metų pirmą ketvirtį inspekcijos teritoriniai skyriai patikrino 177 savivaldybių administracijų išduotus SLD (leidimus statyti naują statinį ir rekonstruoti statinį), iš kurių penkiuose fiksuoti pažeidimai (dviejuose Klaipėdoje, dviejuose Vilniuje, viename Alytuje). Nustačius techninio pobūdžio ar mažai reikšmės turinčių procedūrinių pažeidimų, surašomas privalomasis nurodymas juos pašalinti. Jei SLD išduotas neteisėtai, kreipiamasi į teismą dėl jo galiojimo panaikinimo. Teisės aktų reikalavimus pažeidusiam savivaldybės administracijos tarnautojui, išdavusiam SLD, taikoma Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyta atsakomybė. VTPSI duomenimis, kelerius pastaruosius metus stebima ir savavališkų statybų mažėjimo tendencija. 2014 metais dėl statinių statybos, neturint SLD ar tokį dokumentą turint, tačiau pažeidžiant esminius projekto sprendinius, surašyti 493 savavališkos statybos aktai – 125 mažiau nei 2013 metais ir net 224 (30 proc.) mažiau nei 2012-aisiais. Prieš trejus metus buvo nustatytas 841 savavališkos statybos atvejis. 2014 metais 9 statinių nugriovimą organizavo VTPSI. Tarp jų – ir dviejų pradėtų statyti pastatų Zarasų rajone, kuriems buvo panaikinti leidimai statybai, išduoti Zarasų rajono savivaldybės administracijos. Šiais metais pagal teismų sprendimus inspekcija organizavo 6 statinių nugriovimą, vienas jų buvo pastatytas pagal neteisėtai išduotą SLD. Pripažįstama, kad statinio statyba savavališka, kai jis statomas neturint konkrečiu atveju privalomo SLD arba jį turint, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto, pagal kurį išduotas SLD, sprendinius. Dažniausiai pažeidžiami šie esminiai sprendiniai: statinio vieta sklype, atstumai iki sklypo ribų, statinio išorės matmenys.


FO-

RUMAS

9

KIEK ARCHITEKTŲ REIKIA LIETUVAI? ARCHITEKTŲ RENGIMAS: AR KLIAUSIMĖS RINKOS SAVIREGULIACIJA? Lina BIELIAUSKAITĖ

Kasmet daugiau kaip 200 universitetines studijas baigiančių šalies absolventų gauna architekto diplomą. Ar valstybė elgiasi sąžiningai leisdama aukštosioms mokykloms kurti akivaizdų jaunų specialistų perteklių? Nors rinka veikia savireguliacijos principu, anot ekspertų, perteklius neišvengiamai lemia paslaugų kokybę, o krepšelio fenomenas universitetus verčia išlaikyti ir visiškus vidutiniokus, kurie vėliau irgi bando įsitvirtinti rinkoje. Iš tikrųjų gal situacija nėra tokia dramatiška, o įtampą architektūros rinkoje kelia ne absolventų skaičius?

Išgirdęs klausimą, kiek architektų reikia Lietuvai, paklausiu: o kiek Lietuvoje yra architektų? Dažnai strateginiuose dokumentuose, analizėse ar įvairių sektorių plėtros gairėse minima, kad mūsų architektų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, neviršija kitų Europos šalių rodiklio, aukštųjų mokyklų parengiamų specialistų skaičius atitinka vidurkį, o nedarbas tarp architektų yra didžiausias Europos Sąjungoje (ES). Susidaro įspūdis, kad tai yra mūsų įprastas politikavimas, neparemtas tikslia statistika ar bent kiek objektyviais tyrimais. Tai panašu į realijos interpretavimą sau naudinga linkme. Diskutuojant apie tokias problemas derėtų vadovautis realiais skaičiais ir vienodais terminais bei jų samprata. Nėra tekę matyti aiškios statistikos ar analizės, nurodančios architektų skaičiaus Lietuvoje dinamiką ar jų veiklos evoliucijos specifikos pokyčius. Apgailestauju, kad akademinėje architektūros tiriamojoje srityje tam neskiriama jokio dėmesio, o prioritetai teikiami darbams menotyros srityje. Pagrindinė viešai skelbiama informacija apie architektų veiklos statistiką pateikiama organizacijos „ACE-CAE Architect‘s Council of Europe“ duomenų bazėje ir informaciniuose biuleteniuose. Pavyzdžiui, 2014 metų duomenimis, Anglijoje vidutinis architektų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų – 0,53, o vidutinis praktikuojančių architektų skaičius 1000 gyventojų – 0,11; Olandijoje šie skaičiai – 0,65 ir 0,22; Latvijoje – 0,45 ir 0,12; Estijoje – 0,61 ir 0,19; Lietuvoje – 0,47 ir 0,13 (čia 2012 metų duomenys). Tai lyg ir rodytų, kad stipriai nesiskiriame nuo kitų Europos šalių. Tačiau šie skaičiai kelia abejonių: 2012 metais Lietuvoje buvo 1916 atestuotų architektų, 2014 metais – 2017, Juozas VAŠKEVIČIUS o šiuo metu atestuoti yra 2027 architektai. Iš jų 1697 atestatai yra galiojantys. Kadangi architektūrine praktika užsiima ne vien atestuoti Lietuvos architektų architektai, galima spėti, kad statistiniai duomenys, iliustruojantys Lietuvos situaciją – apie penkis kartus sumažinti. Tad galima teigti, kad rūmų pirmininkas mūsų šalis gerokai lenkia ES vidutinius rodiklius šioje srityje (apie 1,45 praktikuojančio architekto 1000 gyventojų). Šiuo metu Lietuvoje aukštosios mokyklos kasmet parengia apie 155 architektūros magistrus ir bakalaurus (iš jų Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakultetas – 70–80; Vilniaus dailės akademijos Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos fakultetai – apie 40; Kauno technologijos universiteto Architektūros ir kraštovaizdžio katedra – apie 35 absolventus). Galima teigti, kad vien per pastaruosius dešimt metų buvo parengta daugiau kaip 1500 absolventų, turinčių architekto išsilavinimą. Galima spėti, kad ir šioje srityje mes ryškiai lenkiame kitas Europos valstybes. Padėtis iš esmės pablogėjo, kai mūsų aukštosios mokyklos į specialistų rengimą pradėjo žiūrėti kaip į atskirą verslo rūšį, pelningą veiklą, o ne vykdyti šviečiamąją ir mokslo tiriamąją misiją. Tai lėmė nei valstybės, nei verslo reikmėmis nepagrįsto architektūros specialybės absolventų rengimo bangą. Rengiamas didelis skaičius architektūros bakalaurų ir magistrų, tikintis, kad toliau rinkoje išliks geriausi. Praktika parodė, kad tai klaidingas kelias – jis iškreipė rinką ir suformavo naujus architekto profesijos vertinimo kriterijus, orientuotus į komerciją, o ne profesinę kokybę. Kuo didesnį finansavimą siekiančios gauti aukštosios mokyklos pradėjo naudotis bet kokiomis priemonėmis, neatsižvelgdamos į padarinius. Pavyzdžiui, VGTU Statybos fakultete įkurta Inžinerinės architektūros katedra vėliau pervadinta į Architektūros inžinerijos katedrą. Oficialiai skelbiama, kad ji rengia inžinierius architektus, įgyjančius įgūdžių statinio projekto architektūros ir statinio projekto konstrukcijų daliai rengti. Pagal teisės aktus ir statybų sektoriaus sanklodą architekto ir inžinieriaus profesijos yra visiškai skirtingos. Viena jų netgi priskiriama reglamentuojamų profesijų grupei. Norint išdėstyti profesijai keliamus reikalavimus vargiai užtenka ketverių metų nuolatinių studijų. Sunkiai suprantama, kaip galima parengti dviejų skirtingų profesijų specialistą per vieną studijų ciklą. Tad visiškai neaišku, kokius specialistus rengia aukštoji mokykla perpildytai rinkai ir kam valstybiniu požiūriu to reikia. Neaišku, kam leidžiamos valstybės lėšos rengti tokiems specialistams, kurie po studijų reglamentuojamame statybų sektoriuje negali įgyti teisės dirbti projektų ar projektų dalies vadovais. Apmaudžiausia, kad geriausių ketinimų ir vilčių turintis į aukštąją mokyklą atėjęs jaunimas yra klaidinamas ir skaudžiai nuviliamas. Skaudu, kai naujai iškeptam specialistui tenka pranešti, kad baigtos studijos neatitinka reikalavimų ir jis neturi žadėtų įgūdžių, kvalifikacijos bei teisių. Sudėtinga paaiškinti, kas jam turėtų kompensuoti studijoms išleistas lėšas ir sugaištą laiką. Bet kokiai kitai įmonei ar organizacijai už klaidingos informacijos teikimą valstybės priežiūros institucijos taikytų sankcijas, tačiau aukštosioms mokykloms tai negalioja. Stebėtina, kaip nuvilti studentai dar nesikreipė į teismus dėl savo teisių pažeidimo. Dar liūdniau, kad apie tokius reiškinius puikiai žino akademinės bendruomenės elitas: dėstytojai, profesoriai, mokslininkai, katedrų vedėjai, tačiau nesiima jokių veiksmų. Panašu, kad aukštųjų mokyklų prestižą ir gerą vardą užgožia komercinė nauda. Pastaruoju metu norinčiųjų studijuoti architektūrą skaičius smarkiai mažėja. Pasikeitė požiūris į architekto profesiją, o perpildyta darbo rinka padarė ją nepatrauklią. Modelis per kiekybę siekti kokybės atgyveno, ir, matyt, šioje srityje ateina permainų laikas. Siūlymai ženkliai sumažinti valstybės finansuojamų vietų skaičių architektūros studijose vargu ar iš esmės pagerins rengiamų architektų kokybę. Sutinku dėl pavojaus, kad studijuoti architektūrą mažiau galimybių turės gabūs jaunuoliai. Gali nutikti taip, kad aukštosios mokyklos ir toliau rengs maksimalų sau naudingą architektų skaičių, o tarp studentų bus mažiau gabių bei motyvuotų žmonių. Tad bandymas problemą spręsti pasitelkus vien valstybės finansavimą norimų rezultatų neduos. Problema turėtų būti sprendžiama kompleksiškai. Manyčiau, didelė klaida buvo atsisakyti architektūros krypčių grupės aukštųjų mokyklų studijų sąraše. Sunkiai suvokiama, kaip nuolat akcentuojant, kad architektūra yra svarbiausias ir ilgiausiai išliekantis žmogaus kultūrinės veiklos rezultatas, akademinė architektūros bendruomenė atsisako tokių studijų atskiros krypčių grupės kūrimo ir pripažįsta, kad architektūros studijos to nevertos. Tai nepadės išspręsti šiandienos sunkumų architektų rengimo srityje, o ateityje sukurs dar daugiau sudėtingai išsprendžiamų problemų. Svarbu ir tai, kokios akredituotos mokymo programos pasitelkiamos architektūros studijoms. Šiuo metu penki fakultetai rengia architektus bene pagal tris akredituotas studijų programas. Jos beveik neatnaujinamos ir kartais neatitinka šiandienos reikalavimų. Pripažįstant, kad architektūros studijos turi apimti labai plataus spektro žinias ir įgūdžius, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas programų turiniui ir kokybei, jų akreditacijai bei tvirtinimui. Modelis, kai fakultetai parengia ir akredituoja atskiras studijų programas, kurios atitinka pagrindinius bendrus reikalavimus architektams rengti ir aiškiai išskiria papildomą programos specializaciją, yra perspektyvus ir gali pagerinti profesinį specialistų pasirengimą. Mano požiūriu, situaciją galėtų pagerinti valstybės finansuojamų vietų skaičiaus reguliavimas ir architektų rengimas pagal naujas studijų programas.


Algirdas ŽEBRAUSKAS Aplinkos ministro patarėjas

Šiuo klausimu žmonės visada turi skirtingų nuomonių, grįstų neatremiamais argumentais. Viena vertus, puiku, kad kuo daugiau jaunų žmonių siekia visuomenėje prestižine laikomos architekto profesijos. Ir, atrodo, tai pasiekia. Kita vertus, matome akivaizdžiai ryškėjantį pataikavimą užsakovui architektūrinės kokybės sąskaita, vis aktyvesnį neretai profesinės etikos normas peržengiantį kolegų stumdymąsi pečiais dėl užsakymo, kai vis dažniau laimi ne idėja, originalus architektūrinis sprendimas, o gebėjimas apeiti įstatymus siekiant iki galo įsiteikti užsakovo tikslams ir estetiniam išprusimui. Akivaizdžiai dominuojanti tendencija projektuoti greitai, daug ir pigiai, artėjant prie įtikimo ribos, nepaliekant laiko ir finansinių galimybių kokybės paieškai, verčia rimtai susimąstyti, ar tikrai daugiau yra geriau. Žvilgtelėkime į Estijos, kurioje per metus parengiama apie 30 architektų (Estijos dailės akademija, Talino technologijos universitetas), kūrybinius pasiekimus, architekto profesijos prestižo augimą, kryptingai stiprėjančią ir tikslingai ugdomą šios šalies architektūros mokyklą. Būtent stipri mokykla yra reikšmingas veiksnys, ne tik identifikuojantis vietos tapatumą reprezentuojant valstybę, bet ir skatinantis architektūros eksportą. Tvirta architektūros mokykla yra ir neabejotina ateities, arba BIM – skaitmeninės, statybos stiprybė. Nors atskirų mūsų architektų pasiekimai puikūs, galima konstatuoti, kad keturiose Lietuvos aukštosiose mokyklose kasmet parengdami daugiau kaip 200 architektų ne tik akivaizdžiai mažiname su kokybe susijusius siekius, neugdome atpažįstamos, tapatumą liudijančios architektūros, bet ir neracionaliai naudojame valstybės lėšas, demonstruodami, kad valstybei nerūpi architektūros, kaip svarbaus jos įvaizdžio, formantas, kryptingo ugdymo uždavinys, kad architektūros studijos, tiksliau, studijų krepšeliai, tapo ne studijų kokybės, bet aukštųjų mokyklų išgyvenimo objektu. Architektūros cechas, tiksliau, jo neabejingieji, deklaruoja (Laisvųjų architektų deklaracija), kad dabartinė architektūros tendencija netoleruotina. Problemų matymas ir nedeklaratyvus siekis jas išspręsti yra vienintelis kelias, kuriuo eidami galime tikėtis laukiamų pasikeitimų. Architektūros įstatymas, architektų savivaldos sukūrimas, architektūros, kaip svarbaus valstybės įvaizdžio ir tapatybės formanto, reikšmės įvardijimas tarp valstybės tikslų, kokybės faktoriaus įteisinimas viešuosiuose pirkimuose, architektų rengimo proceso – ne vien mechaninio krepšelių sumažinimo – reforma, orientuota į esminius kokybinius studijų siekius. Tai žingsniai, kuriuos reikia žengti šiandien.

Prieš pusmetį vykusios Venecijos architektūros bienalės metu Italijos paviljone buvo pateikiama informacija apie architektams tenkančią rinkos dalį ir jų skaičių įvairiose Europos šalyse. Ši statistika skelbia, kad situacija Lietuvoje nėra tokia dramatiška, kaip ją neretai bandoma pristatyti viešai. Architektų skaičiumi atsiliekame nuo gana stiprių architektūros sferoje šalių: Vokietijos, Danijos, Šveicarijos, Nyderlandų ar JAV, rinkos dalimi – nuo Vokietijos, Danijos, Ispanijos ir kitų valstybių. Klausimas, kiek reikia architektų Lietuvai, yra retorinis, jį formuluočiau kiek kitaip: kaip panaudojame mūsų šalyje išugdomus architektus? Čia jau tenka kalbėti apie bendrą sisteminę architektūros ir urbanistinio planavimo politiką. O ji, švelniai tariant, neveikia. Supratimo apie architektūros potencialą visuomenėje labai trūksta. Mano manymu, galimybės, ypač jaunosios „Erasmus“ kartos, yra nemažos. Architektūra yra viena iš nedaugelio vadinamųjų reglamentuotų profesijų. O tai sudaro sąlygas jos atstovams kurti savo profesinę savivaldą. Tai turėtų padaryti Lietuvos architektų rūmai. Profesinė savivalda (kitos – Advokatų taryba, Notarų, Odontologų rūmai), kuriai be išimties priklauso visi turintys teisę šia veikla užsiimti konkrečios profesijos atstovai, ir turi kontroliuoti studijas, išleidžiamų specialistų skaičių bei kitus su profesine praktika susijusius klausimus. Tada galėsime kalbėti apie savo pačių atsakomybę vieniems prieš kitus – architektų ir likusios visuomenės dalies. Jei toks klausimų sprendimas bus nuleidžiamas iš viršaus, priimamas dažnai tik politinį pasitikėjimą turinčių asmenų, susivokimo, kur esame ir ko siekiame, nebus. Architektūra ir toliau bus tik statybų verslo priedas. Vaidotas DAPKEVIČIUS Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos vadovas

G. Bartuškos nuotr.


11 Nesu girdėjęs, kad kas nors būtų nustatęs, kiek Lietuvos rinkoje šiuo metu realiai veikia architektų, kiek jų yra įgiję išsilavinimą užsienyje ir (arba) yra užsieniečiai. Taip pat fragmentiškai žinoma apie pas mus įgijusių išsilavinimą architektų veiklą užsienyje. Todėl atsakyti, kiek šios srities specialistų reikia Lietuvai, šiandien yra neįmanoma. Vis dėlto gyvename atviroje rinkoje – galime nerengti architektų ir jų nepritrūksime, jų atvyks iš užsienio. Įtampą architektūros rinkoje, mano supratimu, kelia ne absolventų skaičius. Atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvoje teisinė aplinka susiklostė taip, kad šiandien architekto praktika užsiima paties įvairiausio išsilavinimo ir kompetencijos žmonės. Taip pat reikia kalbėti apie tai, kad Lietuva – viena iš nedaugelio Europos valstybių, kuriose architektūros bakalauro išsilavinimas yra laikomas pakankamomis studijomis. Daug tyrimų rodo, kad pagal architektų skaičių atsiliekame nuo Vokietijos, Nyderlandų, Skandinavijos šalių. Tačiau šių valstybių architektai veikia globaliose rinkose, o mokyklose čia studijuoja daug užsienio piliečių. Lietuvoje architektūros studijos galimos Vilniaus Gedimino technikos universitete, Kauno technologijos universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Ši nuo seno architektus rengia Vilniuje ir Kaune, o nuo 2013 metų siūlo studijas ir Klaipėdoje. Tad iš viso šalyje turime 5 architektūros mokyklas. Kiek jų gali konkuruoti tarptautinėje architektūros mokyklų rinkoje? Man asmeniškai nerimą kelia ne tiek nacionalinės architektūros rinkos mažumas, kiek tai, kad šalies architektai sunkiai plečia savo rinkas užsienyje. Galima guostis tuo, kad architektūros absolventai dažniau nei jų kolegos, baigę kitas studijas, užsienyje dirba pagal profesiją. Jie tai daro gana sėkmingai, ir galima viltis, kad per kelis dešimtmečius Lietuvos architektūros lokalumas išsispręs savaime. Vis dėlto kyla klausimas, kodėl aplinkos, ūkio ar kultūros ministras tokių sričių kaip architektūra nekuruoja kaip, tarkime, Žemės ūkio ministerija pieno ar mėsos pramonę. Šių sričių pavyzdžiu matome, kad nei įstatymų keitimas, nei kiti iššūkiai netampa kliūtimi Liutauras NEKROŠIUS norint atverti užsienio rinkas. O architektūra nusipelno Vyriausybės dėmesio ne daugiau nei, tarkime, liaudies saviveikla. Minėtų šalių Vilniaus Gedimino technikos patirtis rodo, kad kryptinga valstybės politika, susijusi su architektūra, gali ilgainiui atverti rinkas ir kitoms susijusioms projektavimo universiteto Architektūros bei pramonės sritims. Tad tai gali būti naudinga šalies ekonomikai ne mažiau nei pieno eksportas. fakulteto dekanas Kalbos apie finansavimo reguliavimą studijoms yra kiek pavėluotos. Valstybės finansavimas menų (ir architektūros) studijoms mažinamas jau nuo 2009 metų. Pavyzdžiui, 2015-aisiais menų studijų srityje nutarta finansuoti 381 vietą (2010 metais – 544, 2009 metais – 686). Kiek tiksliai valdžia numatė architektūros studijoms ir kaip skaičiavo šį poreikį, sunku atsakyti, nes nuolat keitėsi finansavimo skirstymo schemos. 2009-aisiais buvo skirta bendrai menams, 2010-aisiais bendras skaičius buvo suskirstytas į dvi grupes. Pastaraisiais metais menų studijų finansavimas sumažintas iki 381 vietos ir suskirstytas į keturias grupes: muzikos, meno studijų ir rašytinės kūrybos krypčių grupei – 90; teatro ir kino, šokio krypčių grupei – 50; dailės, fotografijos ir medijų krypčių grupei –102; dizaino ir architektūros krypčių grupei – 139. Tad mokyklų galimybės gauti valstybės finansavimą architektūros studijoms nuolat mažėja. Tačiau studentų – ne, nes daugėja studijuojančiųjų savo lėšomis. Esu įsitikinęs, kad daug svarbesnis iššūkis šiandien yra architektams atverti pasaulio rinkas. Lietuvos architektūros mokyklos turi tapti konkurencingos tarptautiniu mastu. Vienodai svarbūs veiksniai yra politinė valia ir iniciatyva, profesinės bendruomenės sutelktas ir kryptingas veikimas. Vargu ar planinės ekonomikos principais grįsti valstybei reikiamų specialistų skaičiavimai padeda siekti šio tikslo.

Gintautas BLAŽIŪNAS Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas

Tai plati diskusija, kurią būtų galima gvildenti įvairiais aspektais. Kad tam tikrų specialistų pas mus parengiama per daug ir rinka nesugeba jų sutalpinti – akivaizdu, ir tai yra viena priežasčių, kodėl žmonės emigruoja svetur. Tačiau nemanau, kad dabar dėl to reikėtų pulti į kraštutinumus – uždarinėti aukštąsias mokyklas ar neberinkti studentų kursų. Pirmiausia prisiminkime, kad aukštasis mokslas – tam tikra verslo rūšis. Jeigu yra norinčiųjų studijuoti kokią nors specialybę, žmonės už tai susimoka, o aukštosios mokyklos rengia vienokius ar kitokius specialistus. Ir čia nėra nieko bloga. Tokiu pat principu veikia ir kitos Vakarų pasaulio aukštosios mokyklos. Norite gauti išsilavinimą Oksfordo universitete – susimokate, ir niekas nesvarsto, ar Anglijoje atitinkamų specialistų yra pakankamai, ar jų stinga. Kitas dalykas – valstybės finansuojamų vietų aukštosiose mokyklose skaičius. Dabar finansavimas architektams parengti yra gerokai sumenkęs, ir faktiškai didžioji dalis tų, kurie studijuoja architektūrą, už mokslus susimoka patys. Manyčiau, tokia strategija yra veiksminga. Žinoma, tai gali grėsti tuo, kad turtingesnės šalys nusivilios mūsų gabius studentus. Tačiau, pavyzdžiui, Liuksemburgas apskritai neturi nė vienos aukštosios mokyklos, tačiau dėl to tikrai negyvena prasčiau nei kitos valstybės. Kalbant dar kitu aspektu – o ką apskritai reiškia universitetinis išsilavinimas? Jei siekiame, kad jį gautų kuo daugiau žmonių, nebūtinai visi privalo dirbti pagal įgytą specialybę. Naujasis Vilniaus universiteto rektorius neseniai įvardijo, kad universitete yra tik trys mokslo sritys, kurias pasirinkusieji gauna specialybę – medikai, ekonomistai ir teisininkai. Jie žino, ką konkrečiai turi daryti. O visi kiti iš mokymo įstaigos išeina su universiteto diplomu ir yra laisvi ieškoti darbo bet kur. Tad gal dabar mūsų aukštųjų mokyklų pareiga turėtų būti apibrėžiama šiek tiek kitaip nei sovietmečiu, kai mokslus baigę specialistai tiesiog gaudavo paskyrimą ir kuo nors dirbdavo. Šiuo metu gavęs išsilavinimą žmogus įgyja ir platesnių pažiūrų, geba analizuoti, yra kitaip motyvuotas. Vertinant šiuo požiūriu, architektūra yra tokia sritis, kuri praplečia akiratį meninėje, meno istorijos, filosofijos plotmėse, išmoko analizuoti, vertinti, suprasti socialinius procesus ir pan. Pavyzdžiui, Vakarų šalyse, JAV, Australijoje doktorantūros studijas baigę specialistai gauna tam tikro mokslo – filosofijos mokslų – daktaro laipsnį. Tai nereiškia, kad architektai tampa filosofais, šis laipsnis tiesiog nurodo dalyko išmanymo gilumą, erudiciją, gebėjimą mąstyti. Taigi gal kartais ir mes patys aukštąjį mokslą suvulgariname iki tam tikros specialybės įgijimo.

Skalūnas – itin patvari stogo danga Skalūno plokštelės – ilgaamžė stogo danga

Kareivių g. 19-130, Vilnius Tel. +370 610 66 665 El. p. info@klinkerisvisiems.lt www.klinkerisvisiems.lt

Viena seniausių pasaulyje natūralių uolienų – skalūnas – sėkmingai naudojama ir interjere, ir pastatų išorėje. Palyginti lengva, atspari drėgmei, atšiauriam klimatui, plokštelėmis skylanti uoliena ypač tinkama stogų ir įvairios paskirties pastatų fasadų dangai. Skalūno plytelės vertinamos kaip vieni tvirčiausių ir ilgaamžiškiausių natūralaus akmens gaminių. Daugiausia pasaulyje skalūno išgauna Ispanija – ji turi daugiau kaip 100 įvairaus dydžio kasyklų. Kiekvienos kasyklos produkcija šiek tiek skiriasi dėl tai vietai būdingos uolienos cheminės sudėties, amžiaus, išgavimo gylio. Tai turi įtakos skalūno čerpelių spalvai, faktūrai, svoriui ir kitoms ypatybėms. Žinoma, ir kainai. Bendrovė „Klinkeris visiems“ didžiuojasi galėdama pasiūlyti vienas gražiausių ir kokybiškiausių skalūno čerpelių rinkoje – įmonė prekiauja skalūno čerpelėmis iš Ispanijos ir Argentinos, kurioms suteikiama nuo 50 iki 100 metų garantija. Ieškantiesiems kitokių sprendimų įmonė gali pasiūlyti „Gerard“ stogo dangų (50 metų garantija), keraminių ir betoninių „Monier“, „ABC Klinkergruppe“ čerpių.


12

BŪSTO ĮSIGIJIMAS: IŠLIEKAMOJI JO VERTĖ (IV)

„Statyba ir architektūra“ kartu su nekilnojamojo turto plėtros įmone „Eika“ tęsia straipsnių ciklą apie būsto įsigijimą ir tai, ką būtina žinoti renkantis savo svajonių namus, į kokias detales privalu atkreipti dėmesį ir į kokius klausimus reikia atsakyti siekiant išsirinkti tinkamą būstą. Ankstesniame straipsnyje aptarėme, ką pirkėjams svarbu žinoti apie mokėjimą už eksploatacines paslaugas, jų niuansus. Šiame straipsnyje pateikiame patarimų, kaip įvertinti išliekamąją būsto vertę. S IDA G NT . 6/ r N 15 20

Ar tikrai kaimyno nepasirinksi?

Įvairios socialinės apklausos rodo, kad lietuviams labai svarbu, kas gyvena šalia, kokie yra kaimynai. Ir nors liaudies išmintis byloja, kad kaimyno nepasirinksi, naujo būsto pirkėjai gali būti šios taisyklės išimtis. Nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ plėtros direktorius Martynas Žibūda atkreipė dėmesį, kad gera kaimynystė nekilnojamajam turtui sukuria pridėtinę vertę. „Nuolat pabrėžiama, kad būsto pirkimui pirmiausia įtakos turi vieta, kokybė ir kaina. Tačiau nereikia į būsto pasirinkimą žiūrėti šabloniškai ir pirmenybę teikti vien vietai. Be abejo, tai svarbus kriterijus, tačiau kiti būsto aspektai gali daryti didesnę įtaką už pagrindinius. Pavyzdžiui, kaimynystė gali ir didinti, ir mažinti būsto vertę, kad ir kokioje vietoje ar kokios kokybės būtų būstas“, – sakė M. Žibūda. Kaimynystė gyvenimo kokybei ir išliekamajai turto vertei gali būti kur kas svarbesnė nei pastato statybos kokybė, statyboms naudotos medžiagos ar už šildymo išlaidas gaunama sąskaita. Gera kaimynystė formuoja bendruomeniškumą, o tai labai svarbu norint jaukios ir saugios aplinkos.


13 M. Žibūdos nuomone, renkantis būstą svarbu įvertinti ne tik tai, kokie gyventojai įsikūrę konkrečiame name, bet ir kvartalo įvaizdį, aplinkinių gyventojų elgesio kultūrą ir pan. „Tam tikras išvadas galima padaryti įžengus į namo laiptinę. Tai savotiškas indikatorius, pasakantis apie pastato gyventojų tvarkingumą, jų kultūrą. Šiuo atveju kaimynus tikrai galima pasirinkti. Juk labai svarbu, su kokių kaimynų vaikais leis laiką jūsų vaikai. Verta nepamiršti, kad rinkdamiesi būstą žmonės kartu renkasi ir kaimynus, jų socialinį statusą, o kartu ir draugus savo vaikams“, – kalbėjo bendrovės „Eika“ atstovas. Vaikų turinčios šeimos dažniausiai atkreipia dėmesį į kaimynus ir jų vaikus, tad sutiktas laiptinėje žmogus gali ir padėti, ir sukliudyti parduoti butą. Taip pat svarbu įvertinti namo aplinką: ar ji prižiūrėta, ar nesimėto šiukšlių, nuorūkų. Netvarkinga aplinka parodo prastą namo priežiūros įmonės darbą ir kartu – gyventojų pasyvumą. Jie nesikreipia į pastatą prižiūrinčią įmonę dėl netinkamai tvarkomos aplinkos, nes jiems tai nėra svarbu. Gyvendami tokiame name galite pasijusti don kichotais, kurie kovoja su vėjo malūnais bandydami ką nors suorganizuoti.

Įtakos turi ir vietos ambasadoriai

Nekilnojamojo turto specialistai ne kartą yra pastebėję, kad būsto ieškantys žmonės vadžias atiduoda emocijoms. Emociniai veiksniai: patiko vaizdas pro langą, apžiūrint butą pro langą švietė saulė, bute buvo drabužinė – daro didžiulę įtaką būsto pasirinkimui. Jeigu emociniai kriterijai paliko įspūdį, o ir vieta gera, kaina tinkama, tai į visa kita numojama ranka. Retai atsižvelgiama į kitus svarbius kriterijus, dėl kurių ateityje gali kilti problemų, o būstas – prarasti išliekamąją vertę. Tokiu atveju norint jį parduoti gali kilti rūpesčių dėl likvidumo. „Čia vėl galima grįžti prie bendruomeniškumo. Būtent gyventojų apatiškumas ir pasyvumas gali tapti rimta spraga ateityje. Jeigu bendrai reikės priimti sprendimą dėl bendrijos kūrimo, remonto, terasų įrengimo ar kitų darbų, kaimynų pasyvumas gali stabdyti procesus. Bus sunku ir ką nors suorganizuoti, pavyzdžiui, renginius, talkas“, – sakė M. Žibūda. Naujakuriams pravartu pabendrauti ir su kvartalo senbuviais. Jau kurį laiką tam tikrame rajone gyvenantys žmonės gerai pažįsta aplinkinius, jų kultūrą ir elgseną. Be to, naujo būsto ieškoma ir pagal tai, kokioje aplinkoje teko anksčiau gyventi. Neretai sprendimui rinktis būstą vienoje ar kitoje vietoje įtakos turi ir ten gyvenantys draugai bei pažįstami – jie tampa savotiškais vietos ambasadoriais, atspindinčiais ten gyvenančią bendruomenę ir suformuojančiais nuomonę. „Žinoma, kartais sunku paaiškinti, kodėl vienoje vietoje labiau norisi įsigyti būstą, o kita netraukia. Sprendimo nepakeičia net ir mažesnė kaina ar aukštesnė kokybė. Vadinasi, suformuotas įvaizdis, gera kvartalo aura ir patikima kaimynystė turi nemažą įtaką“, – svarstė bendrovės „Eika“ plėtros vadovas M. Žibūda. Vienas geriausių pavyzdžių – Santariškių namų projektas, čia nemažai naujakurių įsikūrė būtent gyvenvietės ambasadorių dėka. Jie ne tik savo draugus, šeimos narius ar pažįstamus aktyviai kviečia įsikurti kaimynystėje, bet ir kuria bendruomenę, kurios dalimi norisi tapti.

Saugumas svarbus visuomet

Saugumas yra tai, ką lietuviai labai dažnai mini socialinėse apklausose kaip vieną svarbiausių dalykų atsakydami į klausimus apie gyvenamąją aplinką. Perkant būstą saugumą irgi galima įvertinti: ar gyvenvietė yra uždara, ar atvira, ar lengva į ją patekti pašaliniams žmonėms. Tam tikrą vaizdą galima susidaryti ir įvertinus bendruomenės masiškumą. Jeigu kaimynystėje gyvena nedaug žmonių, mažoje bendruomenėje naujas žmogus greitai pastebimas. Tad pašaliniams į mažas gyvenvietes sunkiau patekti nepastebėtiems, ir tokie kvartalai yra kur kas saugesni. O kur saugu, ten gera augti vaikams, nėra baimės juos išleisti į kiemą. Nekilnojamojo turto ekspertų nuomone, viena didžiausių klaidų, kurią daro būsto pirkėjai – perkama įvertinus

Pasak nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ plėtros direktoriaus Martyno ŽIBŪDOS, svarbu įvertinti ne tik tai, kokie gyventojai įsikūrę konkrečiame name, bet ir kvartalo įvaizdį. tik dabartinius savo poreikius, neapsvarsčius netolimos ateities. Pavyzdžiui, vaikų dar neturinti jauna pora pirkti būstą labiau linkusi netoli centro, kad šalia būtų laisvalaikio leidimo vietų. Tačiau po kelerių metų ji susilaukia vaikų, tad poreikiai pasikeičia. Porai labiau reikia ne pramogų ir laisvalaikio leidimo vietų, bet parko bei vaikų žaidimų aikštelės netoliese, kad būtų vietos, kur pasivaikščioti ir leisti laiką su vaikais. Taip pat pasikeičia ir šalia namų esančios infrastruktūros poreikis: pirmenybė teikiama netoliese esančiam vaikų darželiui, kiek vėliau – mokymosi įstaigai. Svarbus tampa susisiekimas ne tik automobiliu, bet ir viešojo transporto priemonėmis. „Tėvams ima rūpėti, kad viešojo transporto stotelė būtų netoli namų, kad vaikai saugiai ją pasiektų. Pradedama galvoti, kaip neriboti vieni kitų norint, kad vaikai iš namų nuvažiuotų į reikiamą vietą mieste ir grįžtų. Apie tokias ateities perspektyvas pasvarstoma retai. Žinoma, visiems svarbu, kad šalia namų būtų paprasta įsigyti būtiniausių maisto produktų, kad būtų nesunku pasiekti darbą, kitas nuolat lankomas vietas“, – sakė M. Žibūda. Jo manymu, pirkti būstą pagal šiandienius poreikius nėra blogai, tačiau būtų pravartu apgalvoti tam tikras perspektyvas, kurios tikėtinos po dvejų ar penkerių metų. Pirmiausia prieš renkantis būstą reikėtų įvertinti, kuriam laikui jis perkamas – tada bus aiškesni būsto pasirinkimo kriterijai. „Štai čia ir iškyla esminis klausimas: jeigu perkama trumpam laikotarpiui, pirmiausia reikėtų įvertinti turto likvidumą, jeigu ilgesniam laikotarpiui – išliekamąją vertę ir galimą augimo potencialą“, – sakė bendrovės „Eika“ plėtros vadovas M. Žibūda.


SA 2015 Nr. 6 / reklama

14

ATLIEKŲ RŪŠIAVIMO GAMYKLOS STATYBOS DARBAI – AUKŠTESNE PAVARA Atliekų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių, kitaip dar vadinamų atliekų rūšiavimo gamykla, statybvietėje sostinės Jočionių gatvėje – pats darbų įkarštis. MBA gamykla skirta centralizuotam viso Vilniaus regiono komunalinių atliekų tvarkymui, rūšiavimui, kietojo atgautojo kuro gamybai. Vaizdas čia keičiasi ne kas mėnesį, bet savaitėmis ar net sparčiau. Nesėdėti rankas sudėjus verčia statybos terminai, objektas turi būti baigtas jau šį rudenį. Dar šių metų vasario mėnesį statybvietėje į dangų žvelgė tik keletas kolonų, buvo fiksuojamas didelis atsilikimas nuo darbų grafiko. Tačiau šiandien čia matyti beveik visą 4 hektarų sklypą užimantis pastatas, kurio viduje montuojama įranga, rūšiavimo kabinos, o statinio prieigose tiesiami keliai ir tvarkoma infrastruktūra. Gamykla suskirstyta į atskirus korpusus. Pirmiausia iki tūkstančio tonų atliekų per dieną pateks į priėmimo patalpą – didelę aikštelę po stogu. Čia atliekos galės būti laikomos ne ilgiau kaip tris dienas. Vėliau jos pateks į maišelių praplėšytuvus, iš kurių konvejeriais keliaus į mechaninio rūšiavimo liniją. „Regioniniuose atliekų tvarkymo planuose numatyta, kad pastačius MBA gamyklą atliekų vežėjai nesinaudos privačiomis rūšiavimo linijomis ir visas iš gyventojų konteinerių surinktas atliekas veš į MBA gamyklą. Čia pirmiausia rankomis bus išrūšiuojamos tinkamos ir netinkamos perdirbti atliekos. Atliekos, kurias rankomis išrūšiuos apie 30 žmonių, keliaus į balistinius, optinius ir magnetinius separatorius. Visi šie įrenginiai, veikdami skirtingais principais, atskirs atliekas pagal frakcijas, sudėtį, dydį, kitus parametrus“, – pasakojo Vilniaus apskri-

ties atliekų tvarkymo centro (VAATC) direktorius Lukas Andronavičius. Vieni brangiausių technologinių įrenginių – optiniai separatoriai. Pasitelkus lazerius atliekų sraute išskiriamos skirtingos rūšies atliekos. Šie įrenginiai gali ne tik atskirti skirtingas atliekas (popierių, plastiką, PET ir kt.), bet ir rūšiuoti jas net pagal spalvą. Rankomis ir specialia įranga iš mišrių komunalinių atliekų bus išrūšiuojamas popierius, metalas, plastikas, stiklas bei tekstilė. Praėjus visą rūšiavimo procesą liks tik biodegraduojančios arba perdirbti netinkamos atliekos. Pastarosios keliaus į sąvartynus, o biodegraduojančios – į biotunelius. Gamykloje įrengta šešiolika 30 metrų ilgio biotunelių, juose apie 14 dienų bus džiovinamos biodegraduojančios atliekos. Maždaug 70 laipsnių temperatūra užti-

G. Bartuškos nuotr.

VAATC direktorius Lukas ANDRONAVIČIUS teigia, kad įgyvendinus MBA projektą bus priartėta prie aplinkosauginių šalies įsipareigojimų Europos Sąjungai įvykdymo.


krins, kad atliekos džiūtų natūraliai ir būtų higienizuotos. Šis procesas visiškai saugus, nesusidarys sprogių dujų. Iš atliekų pašalinta drėgmė kurui suteiks daugiau kaloringumo, tad iš atliekų bus išgaunamas kietasis atgautasis kuras, skirtas kogeneracinėms jėgainėms. Gamykloje bus įdiegta pažangi oro valymo sistema su vakuumo siurbliais ir biofiltrais, kurie užtikrins, kad į aplinką patektų tik nuo kvapų ir dulkių išvalytas bekvapis oras. Projekte numatyta, kad atsižvelgiant į rūšiavimo gamyklos darbo pamainų skaičių perdirbamų atliekų kiekis gali kisti nuo 138 iki 387 tūkst. tonų per metus. Vidutiniškai skaičiuota, kad gamykloje iš visų Vilniaus apskrities savivaldybių per metus bus išrūšiuojama apie 250 tūkst. tonų atliekų. Šiuo metu Kazokiškėse veikiančiame sąvartyne per metus palaidojama apie 220 tūkst. tonų atliekų. Planuojama, kad naujojoje gamykloje per metus iš bendro komunalinių atliekų srauto pavyks ištraukti apie 36 tūkst. tonų perdirbti tinkamų atliekų: beveik 8 tūkst. tonų popieriaus ir kartono, apie 7 tūkst. tonų stiklo, per 16 tūkst. tonų plastiko, daugiau kaip 5 tūkst. tonų įvairių metalų. Pastačius gamyklą Vilniuje bus sukurta per 80 naujų darbo vietų. Projekto vertė siekia daugiau kaip 34,5 mln. eurų. „Įgyvendinus šį projektą bus priartėta prie aplinkosauginių šalies įsipareigojimų Europos Sąjungai įvykdymo. Jų nesilaikymas Lietuvai užtrauktų baudas. Statoma rūšiavimo gamykla padės įgyvendinti 2014–2020 metų Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą, kuriame nurodyta užtikrinti, kad sąvartynuose šalinamos komunalinės biologiškai skaidžios atliekos iki 2020 metų sudarytų ne daugiau kaip 35 proc. 2000-aisiais susidariusių komunalinių biologiškai skaidžių atliekų“, – sakė VAATC vadovas L. Andronavičius.

Linas KVEDARAVIČIUS Vilniaus miesto vicemeras Pastaruoju metu kas dvi savaites rengiami gamyklos užsakovų ir rangovų pasitarimai dalyvaujant ir sostinės savivaldybės atstovams. Drąsiai galima tvirtinti, kad situacija statybvietėje smarkiai pasikeitusi į gerąją pusę, darbų vėlavimas akivaizdžiai sumažėjęs. Atliekami ne tik įrangos montavimo, bet ir aplinkos tvarkymo, infrastruktūros įrengimo darbai. Žinoma, visada gali įvykti nenumatytų atvejų, vėluoti reikiamos įrangos pristatymas. Tačiau statybas įgyvendinančioji pusė patikino, kad objektas bus baigtas laiku. Tai leidžia manyti, kad verslininkai, ėmęsi gana sudėtingo projekto, puikiai supranta atsakomybę. Taip pat suvokiame, kad atsakomybė gula ne tik ant statybininkų, bet ir ant visų mūsų pečių. Todėl sutarėme nuolat keistis informacija, sieksime, kad projektas būtų sėkmingai įgyvendintas. Projektas yra tikrai sudėtingas. Anksčiau kai kurie darbai vėluodavo net keliolika savaičių. Priežasčių būta įvairių: galbūt netinkamas darbų planavimas, darbų planų derinimas tarp užsakovo ir rangovo. Pavyko išspręsti problemas ir pasiekti, kad darbas vyktų sklandžiai. Įdomu, kad projekto finansavimas yra numatytas iki šių metų rugsėjo, o darbų užbaigimas – lapkričio pabaigoje. Tad dviejų mėnesių periodas kelia tam tikrų klausimų. Žinoma, bus stengiamasi darbus baigti iki rugsėjo, ir tada nebus baimės, kad nepavyks įsisavinti pinigų. Apsidrausdami prašysime finansavimo laikotarpį šiek tiek pratęsti. Jeigu bus pasiekti projekte numatyti parametrai, mišriųjų atliekų kiekis, šiuo metu patenkantis į sąvartyną, sumažės labai smarkiai. Pradėjus veikti atliekų mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiams, į sąvartyną pateks vos 19 proc. dabar ten atsiduriančių atliekų. Didžioji dalis jų bus panaudojama antrinėms žaliavoms arba kaip kuras šalia atsirasiančioje atliekų deginimo gamykloje. Aplinkosauginiu požiūriu atliekų rūšiavimo gamykla duos labai didelę naudą.

SA 2015 Nr. 6 / reklama

15 15 15


16

LIETUVOJE – DAR VIENAS MODERNUS PASIENIO PUNKTAS

Po 1990 metų paskubomis daugiausia iš surenkamųjų blokų statytus pasienio kontrolės punktus (PKP) keičia modernūs. Vienas tokių – kokybiškai pastatytas ir šiuolaikine įranga aprūpintas vietos eismo PKP Dumblės kaime (Eišiškių seniūnija), atitinkantis visus Šengeno reikalavimus.

Sprendimus ribojo griežti reikalavimai

Eišiškių PKP projektą rengusios bendrovės „Verslo investicijų projektai“ vadovė architektė Aurelija Keturkaitė akcentavo, kad projektuojant tokius specialiosios paskirties statinius kaip PKP maža vietos interpretacijoms. Tad prieš pradėdami darbą projektuotojai pirmiausia išklausė būsimų naudotojų – Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Muitinės departamento – nurodymų. Projektavimo užduotyje buvo nustatyti konkretūs šiluminės pastatų varžos, pagrindinių patalpų, inžinerinių sprendimų reikalavimai, taip pat privalomas saugos sistemų lygis. Pagrindinis užsakovų – Pasienio kontrolės punktų direkcijos – noras buvo tai, kad naujasis punktas taptų patogesnis dirbantiesiems ir kertantiesiems valstybės sieną. Bendrovės „Verslo investicijų projektai“ komanda, vadovaujama projektų vadovės Laimos Zinkevičiūtės, projektavo dar vieną šiuo metu baigiamą statyti tarptautinį Tverečiaus pasienio punktą. Šiuodu PKP architektūrine išraiška skiriasi mažai – projektuotojai laikėsi pozicijos, kad PKP Lietuvoje turėtų būti panašūs. „Šių pastatų architektūrinė išraiška nesudėtinga, čia svarbesni funkciniai ryšiai ir modernios technologijos“, – atkreipė dėmesį A. Keturkaitė.

TAS

/O

K BJE

15

20

.6 Nr

Dumblės kaime 0,71 hektaro ploto teritorijoje per metus iškilo šiuolaikiniai keleivių patikros ir automobilių tikrinimo pastatai, vienaaukštis administracinis pastatas, tarp eismo juostų įrengti ergonomiški lauko patikros nameliai. Keleivių tikrinimo salėje esanti tikrinimo kabina, kaip ir lauko tikrinimo nameliai, pritaikyta darbui reverso principu su biometriniais skaitytuvais ir pasikalbėjimo įranga. Virš lauko patikros namelių suprojektuota stoginė, kurios paskirtis – apsaugoti dirbančius pareigūnus ir keleivius nuo tiesioginių saulės spindulių bei kritulių. Minėtuose pasienio kontrolės punktuose sudarytos tinkamos sąlygos žmonėms su negalia patogiai ir saugiai kirsti sieną, juose įdiegtos pažangios vaizdo stebėjimo, perimetro apsaugos, eismo valdymo ir kitos sistemos.

Eismą reguliuoti taps paprasčiau

Eišiškių PKP – vienas pirmųjų Lietuvoje, kuriame transporto priemonių eismas nuo šiol bus organizuojamas reverso principu – priklausomai nuo automobilių srauto iš Baltarusijos arba Lietuvos intensyvumo bus galima pakeisti eismo juostų kryptį. Kitos sistemos, anot bendrovės „Euroelektronika“ pardavimų vadybininko Evaldo Endriulaičio, įprastos PKP: tai – vaizdo stebėjimo sistemos, saugos signalizacija, kompiuterių tinklai, įeigos kontrolės sistemos ir t. t. Per 20 veiklos metų įmonės „Euroelektronika“ specialistai elektronines saugos sistemas įdiegė ne


17 viename PKP. E. Endriulaitis paaiškino, kad nors elektroninėms saugos sistemoms keliami aukšti reikalavimai, technologiškai atnaujinamos jos gana lėtai. Vienas didesnių per pastaruosius dešimtmečius įvykusių pasikeitimų – analogines vaizdo stebėjimo sistemas pakeitė IT sistemos, be to, daugiau dėmesio diegiant sistemas skiriama vartotojų patogumui. Eišiškių PKP įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema ir geoterminis šildymas, teritorijai apšviesti pasirinkti ekonomiški šviesos diodų šviestuvai. Apšvietimo intensyvumą visame PKP bus galima reguliuoti. Senajame punkte nebuvo net vandens ir kanalizacijos.

tatuose naudojama specialios paskirties įranga. Tiesa, statybų teritorijoje buvo šiek tiek problemų su gruntu: vieta durpinga, tad prieš pradedant statybas teko nukasti nemažą durpių sluoksnį. Statybos darbus „Conresta“ vykdė laipsniškai, nenutraukdama PKP veiklos. Projektavimo ir statybos darbai buvo atliekami laikantis FIDIC geltonosios knygos sąlygų. R. Stumbro teigimu, vykdomiems darbams buvo keliami aukšti reikalavimai – statybininkų darbą prižiūrėjo ne tik techniniai prižiūrėtojai, bet ir FIDIC inžinierius. Anksčiau „Conresta“ dirbo ir Medininkų PKP. Aplinkos tvarkymo darbus šiame objekte atliko nuo 2007-ųjų veikianti bendrovė „EMA Via“. Jos klientų sąraše – valstybės institucijos, statybos ir kelių tiesimo įmonės bei kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Eišiškių PKP „EMA Via“ specialistai įrengė pravažiavimo kelią, automobilių stovėjimo aikšteles, takus ir vejas. Objekte panaudotų sertifikuotų betono gaminių tiekėjas – įmonė „Brikers LT“ (bendrovė priklauso „Brikers“ įmonių grupei, kurios specializacija – betono gaminių gamyba). Lietuvos rinkoje „Brikers LT“ produktai žinomi jau septynerius metus, tad bendrovės klientų sąraše – didžiausios Lietuvos kelių bei statybos įmonės. Praėjusiais metais įmonė atidarė gamyklą Kaune. Per Eišiškių PKP į abi puses gali vykti 500 transporto priemonių. Statybų projekto vertė – beveik 2 mln. eurų. Praėjusiais metais baigti modernizuoti Latežerio PKP ir naujoji Kybartų PKP transporto priemonių laukimo aikštelė.

STATYBOS PASLAUGOS

NUOTEKŲ VALYMO ĮRENGINIAI, TALPOS IŠ STIKLAPLASČIO

VĖDINIMAS, ORO KONDICIONAVIMAS, AUTOMATIZAVIMAS, PRIEŽIŪRA

KELIŲ TIESIMAS, APLINKOTVARKOS DARBAI

BETONO GAMINIAI APLINKOTVARKAI Daugiau kaip 400 kvadratinių metrų ploto administracinio pastato pagrindas – surenkamas metalinis karkasas. Apdailai panaudotos daugiasluoksnės plokštės. Tokia statyba, pabrėžė A. Keturkaitė – greita, efektyvi, nebrangi, mat plokštės sparčiai montuojamos, nėra šlapių procesų. Pastatų viduje panaudotos gipso kartono plokštės, grindims – daugiausia plytelės, pastatuose įrengtos pakabinamosios lubos. Bendrovė „Glaskek LT“ Eišiškių PKP pagamino ir sumontavo PVC vidaus pertvaras, įdėjo lauko duris, sumontavo išorinius PVC langus, juos įstiklino tikrinimo namelyje. Įmonė „Glaskek LT“ tiekia ir montuoja plastikinius, klijuotos medienos, medžio ir aliuminio langus, aliuminio konstrukcijas. „Glaskek LT“ direktorė Aušra Karaliūnienė teigė, kad įmonė klientų pasitikėjimą pelno naudodama patikimų Europos kompanijų profilių sistemas ir medžiagas, teikdama užsakovams kokybiškus projektus, užtikrindama darbų kokybę ir visas reikiamas garantijas.

Statybos – veikiančiame kontrolės punkte

Eišiškių PKP generalinis rangovas – bendrovė „Conresta“ – didžiąją dalį darbų atliko savo jėgomis. „Conrestos“ projektų vadovas Rimas Stumbras pasakojo, kad nors PKP – specialiosios paskirties objektas, ypatingų statybos reikalavimų nėra. Išskirtinė šiuose palyginti nedidelio ploto pas-

YPATINGOS TRINKELĖS

LANGAI IR DURYS, MONTAVIMO DARBAI

PREKYBA METALINIAIS BALDAIS, ARCHYVO IR SANDĖLIO STELAŽAIS, BIURO BALDAIS

UAB „VIETINIS“

SAUGOME JŪSŲ VERSLĄ

PROJEKTAVIMAS, ARCHITEKTŪROS IR INŽINERIJOS VEIKLA


SA 2015 Nr. 6 / reklama

18

GEOLOGŲ PASLAUGOS STATYTOJAMS IR STATYBŲ PROJEKTUOTOJAMS Antanas MARCINONIS UAB „Grota“ direktorius

Prasitarus, kad esi geologas, daugeliui išsprūsta klausimas – o ką gi jūs, geologai, čia, Lietuvoje, veikiate? Ir tai visai nenuostabu. Realybė tokia, kad profesinė geologų bendruomenė yra viena mažiausių Lietuvoje – aktyviai besidarbuojančiųjų čia yra vos per tris šimtus. Veiklos rezultatai dažnai plika akimi nematomi, retai apie juos kalbama viešojoje erdvėje, todėl vis dar paplitęs ir sovietmečio informacinės erdvės suformuotas geologo – aukso ieškotojo, su plaktuku besiblaškančio po kalnus ar Sibiro taigos platybes – įvaizdis. Yra ir tokių, kuriems žodis „geologas“ išvis nežinomas. Nematomos veiklos reikšmė

Pasakius, kad vandenį, kuris teka atsukus vandens čiaupą bet kurioje Lietuvos vietoje, atrado, vandenvietes suprojektavo ir įrengė geologai, kad statant namą jo pagrindo stiprumą ištiria geologai, kad smėlį ir žvyrą, iš kurių gaminamas betonas, ar klintis, kurios yra svarbiausia sudedamoji cemento dalis, irgi surado ir ištyrė geologai, dažnas prataria – tikrai, apie tai net nepagalvojau. Siekdama kuo plačiau skleisti informaciją, ką iš tikrųjų šiandien veikia geologai Lietuvoje, su kokiais iššūkiais susiduria, kuo jų darbas svarbus visuomenei, balandį Geologijos įmonių asociacija į seminarą Vilniuje sukvietė padiskutuoti įvairių sričių verslo, mokslo ir valdžios atstovus. Seminare pristatyti pranešimai apie svarbiausias, daugiausia pajamų generuojančias ir geologinio darbo reikalaujančias geologinės veiklos sritis. Išklausius pranešėjų tapo akivaizdu, kad šiuo metu visuomenei iš geologų labiausiai reikia individualių vandens gręžinių. Tampa madinga namus šildyti geotermine šiluma, todėl daugėja norinčiųjų, kad kartu su vandens gręžiniu būtų įrengiami ir geoterminiai gręžiniai. Kelininkams ir statybininkams reikia kietųjų nerūdinių medžiagų smėlio, žvyro, dolomito skaldai gaminti, klinčių – cementui. Skystojo kuro gamintojai mielai pirktų ir naftą, bet jos kasmet išsunkiama vis mažiau. Nenoriai, bet įstatymams spaudžiant namų statytojai ar jų projektuotojai geologų prašo ištirti grunto stiprumą statybų vietose, o intensyvios ūkinės veiklos teritorijose, kur vykdyta tarši veikla, prašoma tikslios informacijos apie jų užterštumą. Tokia yra pagrindinė geologinė veikla šiandien. Daug tai ar mažai – sunku pasakyti. Tai padaryti galima palyginus su ankstesniais laikotarpiais, įvertinus galimybes ir norus. Jeigu lygintume, pavyzdžiui, su paskutiniu sovietmečio dešimtmečiu, matytume, kad tuomet geologai daugiausia buvo užsiėmę geriamojo vandens telkinių centralizuotam tiekimui paieška ir žvalgyba, kompleksiniu geologiniu visos Lietuvos teritorijos kartografavimu, naftos ir kietųjų nerūdinių naudingųjų iškasenų telkinių žvalgyba. Šiuo metu ši veikla yra prislopusi arba visiškai išnykusi. Ir tai atsitiko dėl natūralių priežasčių. Pavyzdžiui, geriamojo vandens išteklių telkinių išžvalgyta tiek, kad jų pakanka bendrą geria-


19 19 19 mojo ir buitinio vandens naudojimą padidinti kelis kartus. Bendrojo, fundamentinio pobūdžio žinių apie geologines Lietuvos sąlygas, naudingųjų iškasenų požiūriu perspektyvias teritorijas ir net konkrečius jų telkinius irgi sukaupta nemažai – daugiau, negu siekia dabartinis šalies ūkio poreikis. Todėl suprantama, kad esant laisvos rinkos sąlygoms ir nesant valstybės interesų šiose srityse tokia geologinė veikla tapo nereikalinga ir neišvengiamai išnyko.

Keičiantis ekonominei ūkio struktūrai ir jo poreikiams, atsirado ir sustiprėjo naujos veiklos kryptys. Viešojoje erdvėje bene ryškiausiai matoma ekogeologija, t. y. su žemės užterštumu ir jos apsauga susijusi veiklos sritis, kurios sovietmečiu realiai neegzistavo. Faktiškai tik slapčia – neoficialiai – buvo galima išgręžti vandens gręžinį individualiam naudojimui, o tai šiandien yra tapę vienu pagrindinių geologų pajamų šaltinių. Tik teoriniuose svarstymuose egzistavo ir geoterminių gręžinių gręžimo sritis, kuri šiandien savo apimtimis nedaug nusileidžia vandens gręžiniams. Taigi per pastaruosius 25 metus Lietuvos geologija, galima sakyti, pasisuko nuo stambių valstybinio ar regioninio pobūdžio darbų prie smulkesnių, atskirų piliečių ar ūkio subjektų interesus tenkinančių paslaugų teikimo. Geologinių paslaugų prisireikiant vis didesniam visuomenės ratui, kyla ir išsamesnio šių paslaugų specifikos pažinimo poreikis. Turint galvoje, kad žurnalo „Statyba ir architektūra“ skaitytojai daugiau domisi statybos reikalais ir naujovėmis, plačiau supažindinsime su tomis geologinėmis paslaugomis, kurių gali prireikti kiekvienam, norinčiam pasistatyti individualų gyvenamąjį namą ar kitos paskirties pastatą.

Grunto tyrimai – prieš įsigyjant sklypą

Sklypą gyvenamajam namui žmonės įprastai renkasi atsižvelgdami į tris kriterijus: ekonominį – sklypo kainą; patogumo – vietovės padėtį arba nuotolį nuo darbovietės, vaikų mokyklos, miesto centro ir pan.; grožio – dažnas nori prie ežero, upelio, miško. Kai kurie dar pasvarsto apie kaimynus, privažiavimą, infrastruktūrą. Tokių, kurie pagalvotų, ar dirvožemis švarus, ar neužteršti gilesni žemės sluoksniai ir požeminis vanduo, ar gruntas gana stiprus – taigi ar namas nesusmegs į žemę, ar gruntinis vanduo neužsems namo rūsio, kaip giliai slūgso geriamojo vandens sluoksniai, kuriuos reikės pasiekti, kad būtų ko atsigerti ir kuo nusiprausti – tokių yra mažai. Iš tikrųjų apie tai pagalvoti reikėtų kiekvienam, nes tai ilgainiui turi įtakos ir kainai, ir patogumui, ir grožiui. Taigi kuo šioje srityje gali padėti geologai, kokiomis jų paslaugomis reikėtų pasinaudoti ar tiesiog į kokius geologinius rodiklius dera atkreipti dėmesį renkantis žemės sklypą statybai? Pirmiausia rekomenduojama įsitikinti, ar gruntas turimame sklype yra švarus. Tai nereiškia, kad reikia iškart kviesti geologus ir atlikti tiesioginius geologinius tyrimus. Verta pasidomėti, kam anksčiau buvo naudojamas žemės sklypas – ar tai buvo žemės ūkio paskirties žemė, ar pramoninė teritorija, ar jame buvo vykdoma galima tarši ūkinė veikla, pavyzdžiui, galbūt buvo laikomi naftos produktai, pesticidai, trąšos ir kt. Kad taip galėjo būti – gana didelė tikimybė, mat pastaruoju metu daug buvusių pramoninių teritorijų privatizuojama, ir jos performuojamos į komercines ar gyvenamąsias. Žinomas atvejis, kai žmogus, nusipirkęs sklypą priemiestyje, dirbamos žemės laukuose, jame pasistatęs namą ir išsigręžęs vandens gręžinį, 50 metrų gylyje rado ne tyrą geriamąjį, o amoniaku dvokiantį vandenį. Pasirodė, kad sovietiniais laikais čia buvęs kolūkis, kuriame buvo įrengta laikina amoniakinio vandens saugykla. Vyresnieji, kilusieji iš kaimo, matyt, dar pamena tokiose saugyklose nuo išsiliejusio amoniako nudegusią žolę. Einant pro šalį reikėdavo užsiimti nosį. Likvidavus tokias saugyklas žolė ataugo, kvapas išnyko, tačiau padariniai žemėje liko. Jeigu žmogus būtų pasidomėjęs ir gavęs tokią informaciją, greičiausiai būtų susiradęs kitą sklypą, gal brangesnį, bet ne ant amoniako prisotintos žemės. Panašių atvejų, kai įsigyjama naftos produktais, pesticidais ir kitomis pavojingosiomis medžiagomis

Antanas MARCINONIS. užteršta žemė, žinoma ir daugiau. Tokią informaciją šiuo metu padeda rasti ir Lietuvos geologijos tarnybos sudarytas bei administruojamas potencialių taršos židinių registras, kuriame jau suregistruota per 12 tūkst. visoje Lietuvoje aptiktų ir inventorizuotų tokių taršos požiūriu rizikingų teritorijų.

Užteršimo neutralizavimas – sklypo savininko pareiga

Nustačius, kad sklype ar jo gretimybėse jokia aplinkai pavojinga ūkinė veikla nebuvo vykdoma, tolesnių taršos identifikavimo veiksmų galima nesiimti – taršos rizika bus minimali. Tačiau sužinojus arba įtarus sklype ar jo gretimybėse vykdžius tokią veiklą, derėtų kreiptis pagalbos į geologus. Jie, įvertinę vietovės technogeninės apkrovos situaciją, atliks preliminarų ekogeologinį tyrimą ir pateiks išvadą – ar žemė švari, ar užteršta, bet iki leistinų ribų, ar užteršta neleistinai. Jeigu nustatoma, kad visas sklypas ar jo dalis užteršta viršijant leistinas ribas, atliekamas detalusis tyrimas, kurio metu nustatomi kiekvienos taršios medžiagos paplitimo kontūrai, užterštos terpės tūriai, slūgsojimo vietos ir kt., taip pat įvertinamas užterštumo pavojingumas aplinkai ir jo likvidavimo ar neutralizavimo poreikis. Padarius išvadą, kad užterštumas pavojingas aplinkai ir jį reikia neutralizuoti, toliau rengiamas užterštos teritorijos tvarkymo planas, kuriame numatomi užterštos terpės išvalymo būdai, terminai, preliminarios sąnaudos ir t. t. Kiekvienas žemės savininkas ar naudotojas atsako už savo žemės švarą, todėl tokius tyrimus visada reikėtų atlikti prieš įsigyjant žemės sklypą. Jei sklypas užterštas, jį nusipirkus kartu įsigyjama ir žemės užteršimo neutralizavimo problema.

Tyrimo rezultatai priklauso ir nuo vykdytojo kompetencijos

Renkantis tokių tyrimų atlikėją reikia atminti, kad užduotis susijusi su paslėpta, plika akimi nematoma sfera, todėl labai svarbu, kad tyrimas būtų reprezentatyvus, adekvatus realybei, o tai daug priklauso nuo to, kas ir kaip jį atlieka. Ne paslaptis, kad daugelis siekia tai padaryti už kuo mažesnę kainą. Tai, kaip ir lazda, turi du galus – tyrimų apimtis tokiu atveju gali būti kritiškai maža, tad gauti rezultatai neatspindės realios situacijos, netgi klaidins. Dėl to labai svarbu pasirinkti kompetentingą ir atsakingą tyrėją, kuriam prioritetas yra ne kaina, o tyrimo rezultato teisingumas bei pagrįstumas – tam, kad gautais atsakymais būtų galima pasitikėti. Sėkmingai pasirinkti tyrėją nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, mat pastaruoju metu leidimą atlikti žemės užterštumo tyrimus turi 68 firmos. Tačiau realiai dirbančiųjų šioje srityje yra gerokai mažiau – tik apie ketvirtadalį. Vadinasi, ir tikimybė pasisamdyti nepatyrusį, abejotinos kompetencijos paslaugos teikėją yra gana didelė.

SA 2015 Nr. 6 / reklama

Šiandienos prioritetas – individualius poreikius tenkinantys projektai


20

SA 2015 Nr. 6 / reklama

Pavėluotos geriamojo vandens paieškos kainuoja brangiai

Iš dalies tyrimo kokybę apsaugo ir garantuoja teisiniai reikalavimai. Tokio pobūdžio žemės tyrimai pastaruoju metu yra reglamentuoti Ekogeologinių tyrimų reglamento (Žin., 2008, Nr. 71-2759), kuris numato minimalias tyrimo rūšis ir apimtis priklausomai nuo tiriamo sklypo ploto bei ūkinės veiklos pobūdžio. Todėl tariantis dėl tokių paslaugų visada reikėtų palyginti, ką siūlo atlikti tyrėjas ir ką tokiu atveju numato reglamentas. Atliktas tyrimas turi būti įregistruotas Žemės gelmių registre ir įvertintas Lietuvos geologijos tarnybos. Be šio įvertinimo tyrimo rezultatai laikomi teisiškai niekiniais. Tyrimų užsakovas turi atkreipti į tai dėmesį ir reikalauti iš tyrėjo, kad ši sąlyga būtų išpildyta.

Statyboms svarbūs ir vandens lygio, ir uolienų stiprio duomenys

Kitas dalykas, kurį svarbu žinoti apie statybų sklypą – tai uolienų stiprumo ypatybės ir vandeningumas. Įprastai šie ypatumai išsamiai ištiriami jau projektuojant statinį, tačiau kai ką svarbaus galima sužinoti iš anksto. Ypač svarbu žinoti gruntinio vandens slūgsojimo gylį, nuo kurio priklauso statinio projektiniai sprendiniai ir pačios statybos kaina. Preliminarią informaciją apie tai galima gauti panaršius informacinėje Lietuvos geologijos tarnybos sistemoje. Čia galima rasti visos Lietuvos teritorijos gruntinio vandens lygio žemėlapius, o atskirose urbanizuotose teritorijose, pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune – informaciją apie uolienų sudėtį ir jų stiprumo ypatybes. Jei tokią informaciją rasti ir ją teisingai interpretuoti pasirodo keblu, galima pasitelkti geologus – jie atliks vadinamąjį netiesioginį žvalgybinį inžinerinį geologinį tyrimą ir pateiks ataskaitą su išvadomis. Išaiškėjus, kad inžinerinės geologinės vietovės sąlygos yra labai sudėtingos, kartais išvadoms pagrįsti atliekami ir tiesioginiai geologiniai tyrimai. Pasirenkant tyrėją, kaip ir užterštumo tyrinėjimo atveju, svarbu atkreipti dėmesį į jo kompetenciją. Kaip ir ekogeologinių tyrimų srityje, čia paslaugų teikėjų kvalifikacija ir jų teikiamų paslaugų kokybė yra labai skirtinga. Samdant bet kurią leidimą tokius tyrimus atlikti turinčią įmonę galima pasirinkti realiai tų darbų neatliekančią kompaniją. Geologijos įmonių asociacijos surinktais duomenimis, iš 68 įmonių, turinčių leidimą atlikti inžinerinius geologinius tyrimus, realiai tokias paslaugas teikia mažiau kaip pusė (31 įmonė), o bendrovių, kuriose inžineriniai geologiniai tyrimai yra pagrindinė veikla, tėra 16. Taigi ir šioje srityje tikimybė užsisakyti paslaugą iš nepatyrusio, abejotinos kompetencijos teikėjo yra gana didelė. Kadangi inžinerinė geologinė informacija yra tik dalis visos apie sklypą žinotinos geologinės informacijos, racionaliausia šiems tyrimams pasitelkti tuos, kurie gali atlikti ir žemės užterštumo tyrimus.

Jei statinys statomas toliau nuo centralizuoto vandentiekio tinklų ir vandens aprūpinimui planuojamas individualus gręžinys, itin svarbia geologine charakteristika tampa geriamojo vandens sluoksnių slūgsojimo gylis, jų našumas ir vandens kokybė. Pasitaiko vietų, kur gavybai tinkami požeminio vandens sluoksniai slūgso labai giliai, 150–200 metrų gylyje, o kai kur jų ir visiškai nėra. Tokiu atveju vandens tiekimo sistemos įrengimo išlaidos neišvengiamai išauga ir individualios statybos atveju gali sudaryti iš dalies didelę bendrų statybos sąnaudų dalį. Todėl renkantis sklypą, ypač individualiojo namo statybai, į šią geologinę charakteristiką irgi reikėtų atkreipti dėmesį. Informaciją apie vandeningų sluoksnių slūgsojimą ir išplitimą galima gauti, kaip ir pirmiau nurodytais atvejais, Lietuvos geologijos tarnybos duomenų bazėje. Kad būtų užtikrinčiau, tokios paslaugos galima kreiptis į vandens gręžinius gręžiančias ar hidrogeologinius tyrimus atliekančias įmones. Realiai tokius darbus vykdo pusšimtis įmonių (leidimą atlikti tokius darbus pastaruoju metu turi 89 bendrovės), todėl paslaugų teikėjo pasirinkimo galimybės yra gana plačios. Tiesa, šioje srityje, kaip ir kitose, įmonių kvalifikacija yra skirtinga, todėl patartina bendrauti su žinomomis, didelę patirtį turinčiomis įmonėmis. Renkantis paslaugų teikėją ypač svarbu atkreipti dėmesį, ar jis yra asocijuotas. Mat Geologijos įmonių asociacijai priklausančioms įmonėms, be visų bendrųjų teisinių reikalavimų, galioja ir vidinis etikos kodeksas, kuris įpareigoja asociacijos narius paslaugas teikti kvalifikuotai, sąžiningai ir numato sankcijas už šių nuostatų pažeidimus. Taigi priklausymas Geologijos įmonių asociacijai yra tarsi papildoma garantija klientui, kad paslauga bus suteikta kvalifikuotai ir kokybiškai.

Nuo gręžėjų piktnaudžiavimo apsaugo specialus tyrimas

Kadangi vandens gręžinių gręžimas yra gana populiarus individualiajame sektoriuje, t. y. su juo susiduria privatūs žmonės, turintys mažai informacijos apie šių paslaugų specifiką, atkreiptinas dėmesys į porą rodiklių, leidžiančių spręsti apie tokių paslaugų kokybę. Vienas jų – gręžinio geologinio pjūvio nustatymas pasitelkus geofizinį karotažą. Praktikoje dažnai kyla klausimas, ar paslaugų teikėjas nepiktnaudžiauja gręžinio gyliu, t. y. ar teisingai parenka gręžinio gylį, ar tinkamo vandeningo sluoksnio nėra aukščiau. Įprastai gręžiant kernas – giluminių uolienų ėminys – nekeliamas, todėl užsakovas neturi galimybės patikrinti geologinį pjūvį, turi tikėti tuo, ką teigia gręžėjas. Atlikus geofizinį gręžskylės karotažą, gaunama grunto elektrinės varžos kreivė, pagal kurią galima gana tiksliai pasakyti, kurie sluoksniai yra vandeningi ir kurie ne. Kilus klausimų, užsakovas gali kreiptis į nepriklausomą specialistą konsultacijos. Taigi geofizinį karotažą galima laikyti tam tikru vandens gręžinio įrengimo kokybės matu, jį rekomenduojama atlikti visuose tokio tipo gręžiniuose. Kitas svarbus rodiklis, rodantis gręžinio įrengimo kokybę, yra gręžinio vandens cheminės sudėties ištirtumas. Žinia, galima gerti tik higienos normos HN 24:2003 kokybės reikalavimus atitinkantį vandenį. Tačiau ištirti jį pagal visus reglamentuojamus rodiklius yra brangu, o ir netikslinga, nes vandens kokybę gana tiksliai galima matyti atlikus vadinamąją trumpąją cheminę analizę, kurią sudaro makroanijonai ir katijonai, bendras organinės medžiagos kiekis, pH rodiklis, geležis ir kt. Pagal tai galima nustatyti bendrą vandens mineralizaciją, cheminį tipą, taršos požymius, genezę ir t. t. Galiojantis normatyvinis gręžinių gręžimo dokumentas atlikti tokią analizę nereikalauja, todėl tie, kurie tokią analizę atlieka, netiesiogiai parodo savo aukštą kvalifikacijos lygį ir teikiamų paslaugų kokybę.


NAU-

JIENOS

KIENO TVORA GRAŽESNĖ? Lietuvoje dar ne retas atvejis, kai tvoros ne tik saugo prašalaičius nuo statybų vietos keliamų pavojų, pagundų, bet ir juos gąsdina – neestetiškumu, aptvėrimui panaudotomis palaikėmis statybinėmis medžiagomis ir tuo pačiu – spėjamu nesaugumu. Bet yra ir kitokių pavyzdžių. Pastaraisiais metais statybviečių tvoros vis dažniau informuoja apie statomą objektą, kartais jos ar statinius dengiantys tentai papuošiami ir būsimo pastato vizualizacijomis. Koncernui SBA priklausanti įmonė „Upės projektai“, dešiniajame Neries krante sostinėje pradėjusi verslo centro „Green Hall 2“ statybas, pristatė dar originalesnį sprendimą. Iki statybų pabaigos 2016 metų pabaigoje šią vietą saugos specialiai šiam projektui apjuosti sukurta unikali dailininko Mariaus Jonučio tvora. „Kai išgirdau idėją papuošti statybvietės tvorą, akimirką suabejojau. Visi svajojame apie amžinybę, o čia, pamaniau, kažkas laikina, nelabai svarbu. Nuo sena įprasta, kad statybvietės tvora būna bet kokia, svarbu, kad plyta ant galvos neužkristų. Bet kiek pagalvojęs ėmiau barti save už tokias mintis: laikai nebe tie, gyvename gražiau ir norime dar gražiau. Būdavo, krautuvėje prekę įvyniodavo į taukuoto rudo popieriaus skiautę – dabar nesuprastume tokio įpakavimo, o juk tvora – statomo namo įpakavimas. Pastatas bus viename gražiausių miesto rajonų, miestas juk mūsų visų, tad norisi, kad visur būtų gražu, net ir tvora gali ne gadinti, o puošti. Jei tik pasistengiame“, – kalbėjo M. Jonutis.

KAUNO MIESTO VARTŲ LAUKIA REKONSTRUKCIJA 500 autobusų per parą priimančios Kauno autobusų stoties laukia esminės permainos. Rugpjūčio mėnesį čia bus pradėtos statybos, kurias 2016 metų pabaigoje vainikuos kapitališkai atnaujintos autobusų stoties atidarymas. Pagal architekto Gintaro Balčyčio projektą rekonstruotoje autobusų stotyje įsikurs laukiamoji salė, kasos, savitarnos kasos, bagažo saugykla, turizmo agentūra, kavinė, siuntų terminalas. Planuojama, kad per parą autobusų stoties peronas aptarnaus 10 tūkst. žmonių, per tiek pat laiko į čia įrengtą 21 įlaipinimo aikštelę užsuks 600 autobusų. Taip pat čia bus 187 vietų požeminė automobilių ir 100 vietų dviračių statymo aikštelė. Dalis stoties patalpų bus išnuomota prekybininkams. Dabartinė Kauno autobusų stotis 1936-aisiais įsikūrė buvusiame „Minervos“ ketaus liejyklos pastate. Jau tuomet svarstyta statyti naują, modernų pastatą, tačiau nespėta. „Taigi stotis beveik 80 metų įsikūrusi tarsi laikiname pastate. Todėl atsiradus galimybei nutarta statyti naują statinį, beje, ne senąjį griaunant, bet integruojant jį į naująjį“, – aiškino architektas G. Balčytis. Ta pačia proga bus rekonstruotos ir nereprezentatyvios stoties prieigos nuo Vytauto gatvės pusės. Pradėjus Kauno autobusų stoties rekonstrukciją laikinoji autobusų stotis bus perkelta šalia prekybos centro „Akropolis“.

„BALTIJOS POLISTIRENAS“ RINKAI PASIŪLYS NAUJĄ PRODUKTĄ Termoizoliacinių medžiagų gamintojas bendrovė „Baltijos polistirenas“ plečia asortimentą ir rinkai netrukus pasiūlys naują produktą – metalu dengtas savilaikes atitvarų plokštes. Jau baigiamas sėkmingai įgyvendinti naujo gamybos cecho paleidimo projektas – rinkai bus pateiktas nemažą paklausą turintis gaminys. Savilaikes dvisienes plokštes sudaro du metalo lakštai, tarp kurių yra talpinamas izoliacinis užpildas. Jis gali būti iš mineralinės vatos, poliuretano, poliizocianurato arba polistireninio putplasčio. Daugiasluoksnės metalu dengtos izoliacinės plokštės tinkamos fasadams, stogams, vidaus patalpų pertvaroms ir luboms įrengti. „Baltijos polistirenas“ planuoja gaminti įvairių užpildų ir įvairių tipų plokštes: standartines, su paslėptu tvirtinimu, su termospyna, 3 ir 5 briaunų stogo plokštes. Naujosios plokštės – tai gamykloje paruoštas statybinis pastato elementas, gaminamas pagal vieningąjį Europos Sąjungos (ES) standartą EN 14509. Daugiasluoksnės plokštės tinkamos pramoniniams ir komercinės paskirties pastatams, logistikos centrams, sporto arenoms, sandėliams, jėgainėms ir kitiems statiniams, kurie turi užtikrinti spartų statybos tempą, didelį konstrukcijos atsparumą išorės veiksniams ir aukštą energinį efektyvumą. Bendrovės „Baltijos polistirenas“ vadovų teigimu, ypatingas dėmesys skiriamas produkcijos kokybės kontrolei, stengiamasi, kad naujos daugiasluoksnės plokštės, kaip ir kita įmonės produkcija, patenkintų visus klientų lūkesčius pasirenkant, statant ir eksploatuojant produktą. Šiuo metu pradėta bandomųjų gaminių gamyba, ruošiamasi plokštes sertifikuoti, galutinai derinami įrengimai. Jau nuo liepos mėnesio bus visiškai pasiruošta gamybai ir klientų užsakymams vykdyti. Anot bendrovės „Baltijos polistirenas“ vadovų, gera žinia esamiems ir būsimiems klientams yra tai, kad Lietuvoje atsiranda vietos gamintojas, galintis pasiūlyti labai platų produkcijos pasirinkimą, dirbti lanksčiai, pateikti gaminius per trumpiausią terminą. O bene svarbiausia – gamintojas pasirengęs glaudžiai bendradarbiauti su klientais visuose etapuose, pradedant poreikių analize, tikslingu gaminių pasirinkimu, baigiant sėkmingu objekto pridavimu naudoti ir ilgamečio jo funkcionavimo užtikrinimu. Bendrovės „Baltijos polistirenas“ atitvarinių plokščių surinkimo cecho įrengimo projektas iš dalies finansuojamas ES ekonomikos veiksmų programos Europos regioninės plėtros fondo lėšomis pagal priemonę „Invest LT-2“ (projekto Nr. VP2-2.1-ŪM-06-K-02-00)1. Iš viso į naują cechą investuojama daugiau kaip 3,58 mln. eurų, iš jų ES parama sudaro daugiau kaip 1,15 mln. eurų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad „Baltijos polistireno“ gamybos cecho projektas įgyvendinamas Utenoje, o ne viename didžiųjų šalies miestų, kur vietos bei užsienio kompanijų investicijų pritraukiama nemažai. Taip tikimasi prisidėti prie tolygesnės Lietuvos regionų plėtros, užtikrinant gyventojų užimtumą ne tik tiesiogiai gamybos ceche, bet ir kuriant darbo vietas kitose įmonėse, kurių paslaugų prireiks aptarnaujant gamintojus.


SA 2015 Nr. 6 / reklama

22

„Kovenda“ šiuo metu fasadų montavimo darbus atlieka nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ statomuose daugiabučiuose namuose.

SKANDINAVIŠKĄ PATIRTĮ „KOVENDA“ NORI PERDUOTI LIETUVAI Žvelgiant į statybos įmonių sėkmės istorijas įprasčiau, kad pirma užsirekomenduojama vietos rinkoje, o tada žengiama į užsienį ir ten mėginama įsitvirtinti. Statybų bendrovės „Kovenda“ versija atvirkštinė. Švedijoje ši lietuvių įmonė patenka į patikimiausių savo specializacijos bendrovių trejetuką, o Lietuvoje tvirtai žengia tik pirmuosius žingsnius. Strategiją pakeitė per sunkmetį Bendrovė „Kovenda“ statybų srityje nėra naujokė, darbuojasi jau dešimt metų. Iš pradžių imtasi inžinerinių sistemų projektavimo, įrengimo darbų vėliau ir statybos valdymo.

„Krizė privertė pakoreguoti veiklos profilį. Savo kailiu patyrėme, kad sunkmetis verčia keistis, ieškoti naujų sprendimų. Todėl buvo pasirinkta pradėti veiklą Švedijoje. Mūsų įmonės savininkas Tomas Bažanovas buvo studijavęs šioje šalyje, jau buvo su ja susipažinęs, panagrinėjęs rinką“, – pasakojo bendrovės „Kovenda“ direktorius Valdas Simutis. Iš pradžių mėginta atlikti bendruosius statybos darbus, tačiau po kurio laiko pasirinkta viena specializacija – fasadų sistemų įrengimas. Anot V. Simučio, tai buvo bene vienintelė sritis, kurioje lietuvių įmonė galėjo konkuruoti. Pirmiausia įgyvendinti du projektai, o šiuo metu „Kovenda“ turi užsakymų jau keleriems metams į priekį. Lietuvių įmonė dirba su tokiomis žymiomis kompanijomis kaip NCC, „Skanska“ ir PEAB. „Žinome, kaip dirbti vadovaujantis vakarietiškais standartais ir kokybės, ir darbų saugos, ir paties pro-

Objektas Malmėje. 4500 kvadratinių metrų ploto fasado apdailai naudotos klijuojamosios klinkerio plytelės, dekoratyvinis tinkas, ventiliuojamoms fasado dalims – keraminės plytelės, cokoliui – granito plokštės.

Objektas Stokholme. Viso fasado plotas – 2800 kvadratinių metrų. Apdailai naudotas klinkerinis mūras.


23 23 23

Užsirekomendavo atliktais darbais Darbštumas, nustatytų darbų atlikimo terminų laikymasis, kokybės ir kainos santykis – tai kriterijai, padėję lietuvių įmonei įsitvirtinti Švedijoje. „Darbų yra iš tiesų labai daug. Dažna įmonė Švedijoje dirba tik nuo pavasario iki rudens, o mes darbus galime atlikti ištisus metus. Išmokome dirbti žiemą prisitaikydami prie esamų sąlygų, be to, technologijų įvairumas leidžia nesustoti ir per šalčius. Fasadus uždengiame plėvele, įsirengiame šildymą. Lietuvoje jis būtų prabanga, reikalautų didelių išlaidų. Tačiau Švedijoje svarbūs darbų atlikimo grafikai, kitaip smunka įmonės patikimumas. Todėl stengiamės darbus baigti numatytu laiku“, – kalbėjo V. Simutis. Jo vadovaujamoje įmonėje šiuo metu dirba 70 darbuotojų. „Kovenda“ Švedijoje ne tik atlieka naujų pastatų fasadų termoizoliavimo, apdailos darbus, bet ir atnaujina senus fasadus. Renovacijos darbai, anot V. Simučio – kur kas sudėtingesni. Lietuvoje atnaujinant senų daugiabučių fasadus galima rinktis įvairią apdailą, įmanomi įvairūs su spalvomis susiję sprendimai. Švedijos architektai laikosi nuostatos, kad pastatų fasadai ir atnaujinti turi išlaikyti pirminę išvaizdą. Todėl fasadų atnaujinimo darbai bemaž prilygsta restauracijai, nes viską reikia atlikti autentiškai. „Senesnių pastatų fasaduose pasitaiko įtrūkimų, būna nutrupėjęs tinkas. Visus šiuos defektus būtina pašalinti ir fasadą vientisai atnaujinti derinant ne tik autentiškas spalvas, bet ir tinkų struktūrą. Rinkoje neužsirekomendavusioms kompanijoms tokių darbų švedai nepatiki, tad ir čia galime pasidžiaugti pelnę pasitikėjimą. Renovacijos klausimais galėtume nemažai patarti Lietuvoje, žinome, kaip viską atlikti geriau“, – sakė bendrovės „Kovenda“ vadovas. Prioritetas – įsitvirtinti ir Lietuvoje Besidarbuodama Švedijoje „Kovenda“ gavo užsakymų Norvegijoje, tad planuose numatyti žingsniai ir į šios šalies rinką. Tačiau šiuo metu prioritetas skiriamas ne Skandinavijai, bet Lietuvai. V. Simučio teigimu, norisi savoje šalyje perteikti užsienyje sukauptą patirtį, pristatyti naujas medžiagas, technologijas, su kuriomis susipažinta Skandinavijoje, ir įrengti tokius fasadus, kokių Lietuvoje dar nėra.

Objektas Stokholme. Bendras fasado plotas – 12 000 kvadratinių metrų. Apdailai naudotas dekoratyvinis tinkas.

G. Bartuškos nuotr.

Bendrovės „Kovenda“ direktorius Valdas SIMUTIS įsitikinęs, kad Švedijoje sukauptą patirtį įmonė gali perteikti Lietuvoje. „Didžiausia mūsų patirtis – naujų technologijų įsisavinimas. Dinamiška rinka verčia ieškoti geresnių, greitesnių, kartais pigesnių, bet ne prastesnių alternatyvų. Dar vienas mūsų privalumas yra tai, kad esame Lietuvos įmonė, dirbanti skirtingose šalyse. Taip galime patikrinti, kurios technologijos tinkamesnės vienoje šalyje ir kurios – kitoje, labiau išmanome medžiagų ypatybes, pranašumus“, – teigė V. Simutis. Bendrovės „Kovenda“ darbų arsenale – tinkuojamieji, ventiliuojamieji, klinkerinio mūro fasadai. Įmonė nemontuoja tik stiklo fasadų, nes tai visai kita specifika. Sukaupta patirtimi „Kovenda“ šiuo metu dalijasi atlikdama fasadų montavimo darbus nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ statomuose daugiabučiuose namuose. Jų apdailai naudojamas dekoratyvinis tinkas su nanotechnologija, leidžiančia neišblukti spalvai, neprasiskverbti drėgmei. Toks tinkas savaime nusivalo nuo atsiradusių nešvarumų, užtenka lietaus, vėjo, saulės, ir fasadas ilgai atrodo tarsi naujas. Energinis efektyvumas – vienas svarbesnių klausimų montuojant fasadus. V. Simučio manymu, Lietuvoje yra vietų, kur dar galima tobulėti šioje srityje. „Tai dar vienas privalumas, kurį suteikia skandinaviška mokykla. Jeigu kildavo nesklandumų, aiškindavomės, kodėl jų atsirado, ieškojome sprendimų, kaip viską ištaisyti. Tokia patirtis leidžia nekartoti klaidų“, – tvirtino bendrovės „Kovenda“ direktorius.

Objektas Buroso mieste. Visas fasado plotas – 1700 kvadratinių metrų. Ventiliuojamos fasado dalies apdailai naudotos keraminės plytelės, cokoliui – granito plokštės.

SA 2015 Nr. 6 / reklama

jekto įgyvendinimo bei valdymo srityse. Išmanome technologijas, kaip turi būti įrengiami ilgaamžiai fasadai“, – sakė V. Simutis.


24

KONCERTŲ IR SPORTO RŪMŲ REBUSAS: REKONSTRUOTI SUNKIAU NEI PASTATYTI?

Kristina BUIDOVAITĖ

Planus Vilniaus koncertų ir sporto rūmų vietoje statyti daugiabučius bemaž prieš dešimtmetį sujaukė paveldosaugininkų sprendimas juos įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Unikaliam pastatui dešiniajame Neries krante šiandien siūlomas naujas pritaikymas – kongresams, konferencijoms ir kultūros renginiams. Ateitis – konferencijų turizmas?

5N

1 20

R

/P

r. 6

Vilniaus koncertų ir sporto rūmus paversti tarptautinio lygio konferencijų centru – tokią idėją pristatė Turto bankas, pasirengęs įgyvendinti daugiau kaip 20 mln. eurų vertės rūmų rekonstrukcijos projektą ir tuomet juos dešimtmečiui išnuomoti konkursu pasirinktam operatoriui. Pristatydami šį projektą savivaldybėje, Turto banko atstovai daugiausia dėmesio skyrė finansiniams projekto reikalams, o ne rekonstrukcijos problematikai. Nors skaičiuojama, kad nei Vyriausybei, nei Turto bankui šis projektas neatsipirks, nauda miestui, anot specialistų, neabejotina – sostinėje iki šiol nėra tinkamos vietos dideliems tarptautiniams kongresams ir konferencijoms organizuoti. Sporto rūmų rekonstrukcijos ir pritaikymo kongresams, konferencijoms bei kultūros renginiams projektui pritarė ir Vyriausybė – jis pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys „Statybai ir architektūrai“ teigė, kad ypač svarbu, jog sostinė būtų matoma ir Europoje, ir pasaulyje. „Jei neturi milijono gyventojų, mažai kam esi įdomus. Dėl šios priežasties kadaise buvo iškelta Vilniaus ir Kauno dipolio idėja. Vilnius turi puikią galimybę plėtoti konferencijų turizmą. Pavyzdžiui, Helsinkyje pagal architekto Alvaro Aalto projektą 1974 metais pastačius kongreS sų rūmus „Finlandia“, Suomijos sostinė tapo vienu TA K iš konferencijų miestų“, – sakė A. Blotnys. OJE

a.s.a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo firmos vizualizacija. Architektas Sigitas Kuncevičius, parengęs projektinius kongresų centro siūlymus, antrino, kad geresnės vietos tokio tipo veiklai Vilniaus mieste nėra: „Viena vertus, iš terasos, kuri įrengta virš cokolinio aukšto, matyti pagrindiniai sostinės akcentai: Vilniaus piliavietė, Trijų kryžių kalnas, Vilnios vingis, senamiesčio siluetas. Kita vertus, dėkinga pati sporto rūmų vieta: greta yra visa reikiama infrastruktūra. Svarbiausia, kad mes vieną vertingiausių XX amžiaus pastatų pritaikysime naujam gyvenimui, taip pareikšdami pagarbą ir istoriniams įvykiams, ir čia vykusiems kultūros renginiams.“ 2014 metais parengus projektinius siūlymus su jais buvo supažindinta savivaldybė, sulaukta „Litexpo“ atstovų ir užsienio specialistų teigiamų atsiliepimų bei pastebėjimų. Universalioms transformuojamoms ekspozicinėms konferencinio tipo patalpoms reikalingas ne mažesnis kaip 7 metrų aukštis. Vis dėlto, remiantis naujausia praktika, organizuojant populiarius medicinos ir kitus specializuotus kongresus toks patalpų aukštis nėra būtinas, todėl cokoliniame aukšte konferencinio ir ekspozicinio tipų patalpų plotas gali būti dar didesnis.

Įvertintas vos pastačius

2006-aisiais Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pastatą įtraukė į Kultūros vertybių registrą. Objektas pripažintas kultūros vertybe dėl originalios vantinės stogo konstrukcijos ir nepriklausomybės aušrą žyminčių ženklų – čia 1988 metais įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas. Inžinieriaus Henriko Karvelio sukonstruotas vantinių konstrukcijų stogas yra vienintelis toks pasaulyje – jis pripažintas išradimu. „Pagaliau vilniečiai turi šiuolaikinius Sporto rūmus. Šį unikalų pastatą dešiniajame Neries krante ties Gedimino kalnu kūrė kelios dešimtys specialistų. Jiems vadovavo autorių kolektyvas: Miestų statybos projektavimo instituto architektai Eduardas Chlomauskas, Jonas Kriukelis, Zigmas Liandzbergis, inžinieriai Henrikas Karvelis, Algimantas Katilius ir Sofija Kovarskaja“, – apie svarbų įvykį pirmajame 1972 metų numeryje rašė žurnalas „Statyba ir architektūra“.


25

Darbai užtruks pusantrų metų

Koncertų ir sporto rūmuose buvo atliktos dvi konstrukcijų ekspertizės. Pirmoji – dar 2004-aisiais, sustabdžius sporto rūmų veiklą. Tuomet stogo konstrukcijas ištyrę specialistai nustatė, kad dalies stogo vantų būklė suprastėjusi. 2009 metais darkart atlikti konstrukciniai tyrimai. Tuomet, anot architekto S. Kuncevičiaus, svarstyta, kaip išsaugoti pagrindinius stogo vantus: tam siūlyta pakeisti stogo denginio konstrukciją lengvesne, o vantus papildomai sustiprinti užtikrinant antikorozinę apsaugą. Taip pat, pašnekovo teigimu, reikėtų atsisakyti sunkios technologinės įrangos elementų ir senos inžinerinės įrangos. Padėtis Koncertų ir sporto rūmų terasoje, architekto teigimu, jau prieš penkerius metus buvo prasta: pro terasos grindų konstrukcijas skverbėsi vanduo, buvo deformuotos ir pasėdusios cokolinio aukšto grindys. Įgyvendinant Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos projektą pastatą planuojama apšiltinti. Kaip įprasta paveldo objektuose, rūmus siūloma šiltinti iš vidaus. Stiklinius elementus numatyta pakeisti šiuolaikinėmis atitvarinėmis stiklo konstrukcijomis. Vienas svarbesnių tikslų rekonstruojant pastatą – jį pritaikyti žmonių su negalia reikmėms, taip pat įrengti liftus. 14,7 tūkst. kvadratinių metrų ploto rūmų rekonstrukcijos darbai, Turto banko vadovo Arnoldo Burkovskio teigimu, gali užtrukti iki pusantrų metų. Viena vertus, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai – kultūros paveldo objektas, kita vertus – būtina atsižvelgti į žydų bendruomenės pageidavimus. Lietuvoje apsilankę Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto nariai pageidavo, kad statybos darbų metu po buvusių kapinių teritoriją nevažinėtų sunkiasvoris transportas. Architektas S. Kuncevičius patikslino, kad atliekant rekonstrukcijos darbus nebus galima keisti pagrindinės salės tūrio ir tribūnų. Privaloma išsaugoti centrinėje fojė esantį meninį pano. Taip pat išliks autentiški grindų piešinio fragmentai ir bus restauruojama bufeto erdvė. Pastate bus sumontuotos naujos inžinerinės sistemos. Rytinėje rūmų pusėje numatomas galimas pastato išplėtimas. Naujoje priestato dalyje būtų galima įrengti dar vieną universalią salę, kurioje būtų organizuojami koncertai, teatrų ar cirko pasirodymai. Automobilių stovėjimo aikštelių problemą patikėta išspręsti savivaldybei. S. Kuncevičius paaiškino, kad transporto aikštelių problemos sprendimas iš esmės priklausys nuo Šnipiškių žydų kapinių, esančių Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorijoje, memorialo idėjos. Žinoma, kongresų centrui būtinas privažiavimas iš rytinės ir šiaurinės pusių. Šiuo metu vertinama aplinkinėse teritorijose sukurta infrastruktūra,

a.s.a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo firmos transformuojamų salių schemos. taip pat neatmetama galimybė, kad šiaurinėje dalyje per artimiausius 8–10 metų iškilsiančio verslo ir administravimo centro valdytojai spręsdami automobilių stovėjimo aikštelių klausimą kooperuosis su Koncertų ir sporto rūmais. Autobusams privažiuoti ir išleisti renginių dalyvius numatomos vietos visuose rūmų perimetruose. Ydinga praktika, kai čia vykstant renginiui būdavo užstatoma visa gatvė palei Nerį, anot pašnekovo, turėtų išnykti.


26

APIE DEKLARUOJAMĄ IR REALIĄ TECHNINIŲ PRIŽIŪRĖTOJŲ ATSAKOMYBĘ Gintautas KAZLAUSKAS Inžinierius statybininkas, UAB „Keista“ vadovas

Įvykių chronologija

Nuo 2010 metų, kai mūsų įmonė pradėjo veiklą, pirkdavome veiklos draudimo polisą, kurio eilutėje „Draudžiama veikla“ buvo rašoma „STR 1.09.05:2002 nurodyta veikla“. Pirkome savanoriškai, lyg ir jautėmės apsaugoti nuo profesinių klaidų, rizikos, nes nebuvo taisyklių, išimčių, nedraudiminių įvykių ir kitų miglotų sąlygų. Tuomet inicijavau diskusijas su didžiausių draudimo kompanijų Lietuvoje naujų produktų skyrių vadovais, siūlydamas savo patirtį ir pagalbą kuriant visų statinio statyboje dirbančių asmenų profesinės rizikos draudimo produktą. Atsakymai buvo panašūs: Lietuvai per anksti, atsakingi asmenys dirba atsainiai, mes bankrutuosime parduodami tokį produktą, kokiu prekiauja mūsų motininės kompanijos išsivysčiusiose šalyse. 2012 metų birželio 12 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentei patvirtinus, nuo tų pat metų rugsėjo 1 dienos Statybos įstatymas įpareigojo techninius prižiūrėtojus, statinio projektuotojus ir rangovus draustis privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. 2012 metų spalio 23 dieną Lietuvos banko valdyba patvirtino draudimo taisykles, tačiau vieni draudikai Lietuvoje tokį produktą baigė kurti ir pradėjo siūlyti tik 2013 metų gegužės 23 dieną, kiti – kiek anksčiau. Ilgą laiką techninių prižiūrėtojų veikla neturėjo draudimo apsaugos. Sumaištis, prasidėjusi 2012 metų vasarą, techniniams prižiūrėtojams tęsėsi iki šių metų, nes nebuvo parengti poįstatyminiai teisės aktai, o vėliau pateiktas produktas neatitiko paskirties, neužtikrino prevencinės apsaugos nei techniniams prižiūrėtojams, nei statytojams (užsakovams), nei vartotojams. Dėl menkos konkurencijos kaina augo, o taisyklės netobulėjo, draudikai nesunkiai rasdavo priežasčių nemokėti už draudimą. Asmeniškai yra tekę modeliuoti kelis, mano nuomone, draudiminius įvykius. Draudikams paaiškinę aplinkybes, gaudavome atsakymą – pateikite dokumentus išmokai, kai statinys nugrius. Suprantama, kad objektui nugriuvus 43 tūkst. eurų išmoka nuostolių nepadengs. Mano žiniomis, ne Lietuvos draudikų asociacija ir ne Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija inicijavo teisės aktų pakeitimus, kad techniniams prižiūrėtojams būtų užtikrinta padori geros paslaugos apsauga. Nors draudikų potencialiai laukė didelis skaičius klientų, jie kažkodėl kratėsi garantuotos rinkos. Kaip ir plėtotojai nenorėjo ramaus miego, t. y. kad techniniai prižiūrėtojai draustų savo profesinę veiklą. Kartu statytojai nesiekė savo kuriamo produkto kokybės. Turbūt visiems ekonomiškai neapsimokėjo elgtis teisingai. Pirmieji bijojo, kad atsiras draudimo bendrovių, rizikuojančių nepagrįstai pigiai pardavinėti polisus ir taip žlugdančių gerą produktą. Antrieji taupė čia ir dabar, nes jų ilgalaikė atsakomybė už galutinį produktą prieš vartotojus yra deklaratyvi, teisiškai neapibrėžta. Taigi skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Kas tie skęstantieji ir kodėl jie taip vangiai gelbstisi? Priežastys turbūt kelios: techniniai prižiūrėtojai, kurie priversti slėpti broką, o ne užsiimti jo šalinimu su viltimi, kad neįvyks nelaimė, siūlo pigias paslaugas, nes neperka draudimo polisų; kiti statybos proceso dalyviai, kuriems geras techninės priežiūros vykdytojo darbas – ramybė statinio garantiniu laikotarpiu ir ilgiau, randa priežasčių viską daryti greitai, daug bei pigiai; statybos produkto vartotojai, kurie perka paslėptas problemas, nėra teisiškai ir techniškai pasiruošę save apginti; valstybinės statybos priežiūrą kontroliuojančios institucijos mielai skirtų laiko ir resursų broko bei įstatymų pažeidimo prevencijai, tačiau yra užverstos vartotojų skundais ir laiką skiria jiems nagrinėti.

5N

1 20

U

/N

r. 6

O OM

Daug kas patiria žalą, jei techninis prižiūrėtojas neturi saugumo jausmo ir jaučia nereikalingą įtampą dėl normalių, žmogiškų savo veiklos klaidų, nes nėra tinkamos draudimo apsaugos. Neegzistuojant geram profesinės rizikos ir privalomosios civilinės atsakomybės draudimui, techniniam prižiūrėtojui lieka deklaruoti, kad jis nuoširdžiai atsakingas, bet jis negali savo žodžių užtikrinti realia finansine apsauga (ar garantija). Kaip pavyzdį būtų galima įsivaizduoti, kas būtų, jeigu gatvėse vėl visi vairuotų neturėdami civilinės atsakomybės draudimo.

Ar kas pasikeitė?

Prieš metus žurnalas „Statyba ir architektūra“ išspausdino mano nuomonę apie realią Statybos įstatyme įvardytų atsakingų asmenų atsakomybę. Buvau nuoširdžiai nustebintas, kai neilgai trukus po straipsnio pasirodymo man paskambino vienas, vėliau kitas draudimo brokeris ir pasisiūlė surasti rimtos Europos draudimo bendrovės rekomenduojamą produktą (profesinės ir civilinės atsakomybės draudimą) mūsų veiklos sritims bei prieš įstatymus atsakingiems asmenims. Jie paprašė patikinimo, kad mūsų ketinimai jį įsigyti yra rimti, rašytinio įgaliojimo anglų kalba atstovauti mums ir sutikimo draudikams savo kanalais įmonę patikrinti. Po kelių mėnesių pasaulinė draudimo ir perdraudimo milžinė „Lloyd’s“ paskelbė oficialaus įgaliotojo tarpininko atrankos konkursą. Buvo pasirinkti du atstovai, ir su vienu iš jų pradėjome derybas. Tiesa, tai veikiau buvo diskusija siekiant sukurti produktą.


27 Mūsų darbuotojų pagalba buvo parengta sutartis ir draudimo taisyklės, derančios su Lietuvos Respublikos teisine baze. Mes įsigijome visų įmonėje dirbančių specialistų profesinių klaidų rizikos draudimą 2 mln. eurų žalos kompensavimo sumai ir baigiame susitarti dėl techninių prižiūrėtojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo ilgalaikės sutarties. Manau, esame pirmieji, galintys statytojams pasiūlyti realią specialistų kokybiško darbo garantiją visoms mūsų veiklos sritims. Tai – geras tarpinis rezultatas. Kitas žingsnis – dirbti su draudimo bendrovėmis, kad gerą statybos sektoriaus specialistą apibūdintų ne tik kvalifikacijos atestatas, deklaratyvus specialisto gebėjimų dokumentas, bet ir draudiko istorija apie jo veiklą. Dirbančiųjų labai neatsakingai drausti niekas neturėtų arba tai darytų labai brangiai. Žinoma, naivu tikėtis, kad visi statybų techniniai prižiūrėtojai pasikeis, lyg pamojus burtų lazdele, ir nebesikratys atsakomybės. Vieni tiesiog nenorės, o kiti negalės pateikti garantijų dėl savo atsakomybės, nors reikiamų instrumentų tam yra. Vartotojas turi žinoti, kokią realią atsakomybę buvo prisiėmę objektą statę specialistai, kokios garantijos, draudimas galioja jo statiniui perkant turtą, kas kompensuos galimą žalą ateityje. Vartotojas turi jaustis fiziškai ir finansiškai saugus visą statinio gyvavimo laikotarpį. Tam, kad tobulėtų paslauga ir statinių kokybė, reikia keisti statybose dirbančių žmonių mąstymo būdą, asmeninę ir socialinę galvoseną, profesinį išprusimą – mentalitetą. Tai įrašyta ir mūsų įmonės verslo strategijoje kaip misija, atsakymas į klausimą: kodėl aš kūriau įmonę? Tuo aš tikiu ir šiandien, bet geriausia, kad tuo tiki jūsų darbuotojai, su mumis dirbantys partneriai, kolegos, valstybės institucijų tarnautojai.

Dvi istorijos ir komentarai

Apie draudimo kompanijas galima prisiklausyti įvairiausių istorijų. Antai vienam žmogui smarki kruša pramušė terasos lengvų konstrukcijų stoge skyles. Draudikai tuoj pat puolė aiškinti, kad tai – nedraudiminis įvykis, nes stogas yra terasos, kuri į namo plotą neįskaičiuota, nes neturi visų sienų. Taip pat aiškino, kad nenukentėjo pats namas ir viduje esantis turtas, kad draustas buvo tik pastatas ir turtas. Buvo tiesiog išsisukinėjama sumokėti už kelias stogo dangos plokštes ir jų pakeitimą. Prieita prie išvados: jeigu netaisant terasos stogo, kuris yra ne namo, lietus aplies ir sugadins turtą, stovintį ant statinio grindų, kaip kadastro byloje įvardyta terasa, už šio sugadinimą draudikai išmokas mokės. Mes viliamės, kad pasirinkome teisingą, turinčią tradicijas ir vidinę kultūrą draudimo kompaniją, kuri vadovaujasi principu „Jeigu įmanoma sumokėti, bus sumokėta“, o ne „Jeigu yra mažiausia galimybė nemokėti – nemokėk“. Kitoms draudimo kompanijoms teks pasitempti, bus didesnė ir, tikiuosi, sveika konkurencija. Žinoma, didžiausias pasiekimas būtų statybų sektoriaus specialistų profesinių klaidų ir civilinės atsakomybės draudimo rinkos sustiprėjimas, sudarant prielaidas per draudimo įmokos dydį ar franšizės sumą atsijoti specialistus, netinkančius dirbti tą darbą. O darbas sudėtingas, reikalaujantis kompetencijos, daug profesinių ir teisinių žinių, vadovo gebėjimų. Ką ir kalbėti apie sąžiningumą, profesinę savigarbą. Pastatas – ne plastikinis niekalas, kuris sugedęs išmetamas. Techninių prižiūrėtojų, galinčių užsakovams suteikti dideles garantijas, paslaugos iš dalies yra brangesnės. Tačiau supratingiems užsakovams tai daugiau nauda nei papildomos išlaidos. Jie taip pat gali būti ramūs, kad klaidą padarę techniniai prižiūrėtojai padengs visus nuostolius. Užsakovai turėtų sau atsakyti į klausimą – kodėl turėčiau samdyti garantijų neteikiantį techninį prižiūrėtoją ir jaustis nesaugiai, jeigu galiu sumokėti kiek daugiau, bet miegoti ramiai? Kita istorija – gyvenamajam namui statybininkai suteikė 5, 10, 20 metų garantinį laikotarpį. Pirmam etapui baigiantis vienas gyventojas, aukštos kvalifikacijos inžinierius, pateikė plėtotojui pretenziją dėl atsiradusio broko ir taisytinų klaidų. Pretenzija buvo pagrįsta, o broko buvo padaryta tiek, kad praktiškai reikėtų perstatyti visą namą. Pretenziją laikui bėgant pakeitė teismo ieškinys. Statytojas norėjo išvengti atsakomybės nusiskundimus peradresuodamas projektuotojui, rangovui ir techniniam

Bendrovės „Keista“ vadovas Gintautas KAZLAUSKAS įsitikinęs, kad daug kas patiria žalą, jei techninis prižiūrėtojas neturi saugumo jausmo. prižiūrėtojui. Šių jau buvo seniai nebelikę, visi buvo bankrutavę. Išeitų, kad kaltųjų tokioje situacijoje nėra, tad atsakomybės strėlės susminga vėl į užsakovą, nors jo tiesioginės atsakomybės statybą reglamentuojantys teisės aktai nenumato, o remiantis Civiliniu kodeksu ir vartotojų teises ginančių institucijų pagalba procesas ištįsta, sugadinama statytojo reputacija. Kadangi šis plėtotojas dar daug ką ruošėsi statyti, ieškinys baigėsi taikos sutartimi ir patirtomis didelėmis remonto sąnaudomis. Jeigu užsakovas būtų pasirinkęs patikimus techninius prižiūrėtojus, turinčius visus draudimus, įskaitant 5 metų garantinio laikotarpio draudimo polisą, nebūtų sukęs galvos dėl remonto – visas išlaidas būtų padengęs draudimas.

Kur link juda rinka?

Būsto pirkėjai tampa vis išrankesni, sumanesni. Jie dalijasi informacija socialiniuose tinkluose apie atsakingus ir nepatikimus statytojus. Šie, norėdami, kad viešojoje erdvėje informacija apie juos būtų palanki, turėtų suprasti, jog statyti reikia ne tik todėl, kad kuo daugiau uždirbtum. Statyti reikia dėl vartotojų, o ne vien tam, kad gautum pelno. Jei elgiamasi atvirkščiai, vartotojai apgaunami. Lieka tik pigus saldainis blizgančiame popieriuke. Verslininko samprata vertybių skalėje negali būti aukščiau už pilietiškumą, žmogiškumą, padorumą. Tačiau pasitaiko atvirkščiai. Būna, kad tokių verslininkų kokybės užtikrinimo sąnaudų įsivaizdavimas nuo manųjų skiriasi trimis, penkiais, o retkarčiais dešimt ir daugiau kartų. Todėl mums ir reikia realių, apčiuopiamų, paprastai realizuojamų, o ne deklaruojamų garantijų – specialistų ir vadovų profesinių klaidų rizikos, civilinės atsakomybės bei garantinio laikotarpio defektų šalinimo draudimo polisų, kuriuos teikia solidžios, garbingai savo įsipareigojimus vykdančios bendrovės, besivadovaujančios protingomis draudimo sutartimis bei taisyklėmis. Mes, atliekantieji techninę priežiūrą, dažnai pasipykstame su užsakovais dėl darbų kokybės. Užsakovai gali nukirsti, kad esame samdomi ir mums jie moka pinigus. Tokį požiūrį reikia keisti, nes techniniai prižiūrėtojai turi jausti atsakomybę prieš galutinius vartotojus. Galų gale jie mums ir moka, jie iš mūsų ir pareikalaus atsakomybės, kai prie nekilnojamojo turto nuomos ar pardavimo sutarčių bus pridėti mūsų polisai. Per pastarąjį dešimtmetį pokyčiai labai ženklūs, ir tai džiugina. Keičiasi ir pirkėjai, ir plėtotojai. Nebėra nuostatos, kad pelno reikia siekti bet kokia kaina. Įsigali požiūris, kad asmuo negerbs savęs kaip verslininkas, jeigu statys naudodamas visa, kas pigiausia, neatsižvelgdamas į kokybę. Matydamas valstybės pastangas, pilietiškumo ir bendruomeniškumo pokyčius, verslo socializaciją, tikiu, kad Lietuvos piliečiai kelią nuo butaforinio sovietinio žmogaus iki tikro europiečio gali nueiti greičiau nei per 70 metų. Tikiuosi tai pamatyti.


28

„STATICUS“ BIM PATIRTIS: PRADŽIA ATSARGI, TAČIAU DABAR ĮMONĖ KITAIP NEBEDIRBTŲ

Vakarų šalyse dirbančios lietuviškos kompanijos su naujovėmis susipažįsta ir jas ima taikyti kur kas greičiau nei tos, kurios apsiriboja tik vietos rinka. Pirmuosius žingsnius dirbant su BIM bendrovė „Staticus“ – vienas didžiausių fasadų projektuotojų, gamintojų ir montuotojų Baltijos šalyse bei Skandinavijoje – žengė būtent šioje rinkoje, ne Lietuvoje. Postūmiu tapo tai, kad atsižvelgta į kliento pageidavimą, jog būtų dirbama naudojantis informaciniu pastato modeliavimu. „Klientui, be abejonės, buvo naudinga, nes jis buvo gerai įsisavinęs šią sistemą. O mūsų įmonė, tik pamėginusi naudoti modelį, apčiuopiamos naudos tuokart nelabai pajautė, nes pas mus viduje visi procesai dar nebuvo sureguliuoti darbui su BIM. Tad ne pajutome realią naudą, bet veikiau turėjome papildomo darbo. Prisimenant pirmus žingsnius, tuomet galvojome, ar neprisidarysime daugiau vargo. Įrengiant fasadus naudojama labai daug įvairių smulkių detalių, dėl to abejojome, ar pavyks standartizuoti daug skirtingų komponentų. Bet vėliau pamaS O J I tėme, kad visa tai įmanoma“, – prisiminė benG

LO NO H TEC . 6/ r N 15 20

drovės „Staticus“ rinkodaros projektų vadovas Vaidas Vičius. Anot jo, realios naudos nebus tuomet, jeigu BIM bus naudojamasi tik užsakovo pageidavimu, o įmonės viduje niekas nebus keičiama, bus dirbama pagal nusistovėjusią metodiką ir toliau visur bus naudojami 2D brėžiniai. Dabartiniuose projektuose „Staticus“ BIM nauda jau neabejoja ir ją gauna. Įmonė turi planų dirbti pasitelkusi tik informacinį pastato modeliavimą. Integravus sistemą į visą bendrovės veiklą specialistams nebereikia du kartus daryti tų pačių darbų. „Galvojant apie ateitį, galima išmąstyti labai daug dalykų, kaip tinkamai pritaikyti BIM ir gauti realios naudos. Ji pasireiškia tuo, kad visas projekto derinimas atliekamas vienu modeliu. Visų grandžių specialistai gali pasitikrinti, kad nebūtų priešpriešų, netinkamų susikirtimų. Teko girdėti, kad anksčiau ne vietoje atsidūrusios komunikacijos ar pertvaros būdavo dažnas reiškinys įgyvendinant projektus. Dėl to reikėdavo koreguoti brėžinius, spręsti kitus iškilusius klausimus. Reikia tik įsivaizduoti, kokie būdavo patiriami praradimai“, – sakė V. Vičius. Jo teigimu, BIM leidžia to išvengti. Atliekant korekcijas įprastiniuose brėžiniuose galima sugaišti marias laiko, nes koregavimų prireikia labai daug, tegu ir nežymių. BIM leidžia vienu pataisymu sumodeliuoti


29

visas reikiamas korekcijas pasirinktuose pastato elementuose. Taip pat jau dabar turime galimybę iš trimačio modelio automatiškai generuoti medžiagų išrankas užsakymams ar užklausimams ir gamybinius brėžinius. Bendrovė „Staticus“ žengia dar vieną žingsnį į priekį ir nori į BIM integruoti gamybos linijas – 3D modelį sujungti su automatizuotomis įmonės staklėmis. Tokiu būdu nereikėtų rengti atskirų programų ir brėžinių gaminant fasadų detales, sutrumpėtų informacijos perdavimo grandinė, būtų išvengta jos konvertavimo, todėl sumažėtų galimybė padaryti klaidų ir padidėtų našumas. Į informacinį modeliavimą būtų įtraukti ir darbų grafikai: projektavimo, projektų derinimo, medžiagų užsakymo, gamybos, logistikos, montavimo ir kiti. Skandinavai, kurių rinkose daugiausia dirba „Staticus“, palyginti su mūsų šalimi, yra smarkiai pasistūmėję į priekį ir BIM naudoja labai plačiai. Tačiau ir ten pirmieji žingsniai buvo panašūs į dabar žengiamus Lietuvoje – visiems knietėjo išmėginti naujovę, pažiūrėti, kaip veikia sistema, nors dvejonių dėl naudos irgi būta. „Mes tikrai įsitikinome BIM vertingumu, manau, tai greitai supras ir kitos lietuvių kompanijos. Jeigu dirbame kuriame nors objekte, turime visą informaciją apie jį. Nereikia kviestis rangovų ar subrangovų, kad parodytų ir pakomentuotų situaciją“, – kalbėjo bendrovės „Staticus“ atstovas. Baigusi visus darbus projekte, „Staticus“ savo klientams pateikia modelį su visa informacija, kas ir kaip buvo padaryta objekte, paaiškinama kiekviena detalė. Vienas projektų, kurį šiuo metu bendrovė „Staticus“ baigia įgyvendinti Norvegijoje – administracinis pastatas „Gullfaks“. Anot V. Vičiaus, čia BIM naudotasi ne dėl to, kad užsakovas pageidavo, bet dėl to, kad įmonė ir savo vidinius procesus derino prie BIM. Pastebėta, kad tai padėjo sutaupyti laiko ir išvengti klaidų, kurios galimos įprastu būdu įgyvendinant panašų projektą. Šiemet planuojama, kad iš viso bus bent 3 projektai, įgyvendinami naudojant informacinį pastato modeliavimą, o netolimoje ateityje planuojama, kad taip bus vykdomi visi projektai, net jei to klientas ir nereikalaus.


30

„GRAFŲ REZIDENCIJOJE“ – KELIŲ ŠIMTŲ METŲ ISTORIJA Projekto „Grafų rezidencija“ plėtotojams – DNB banko dukterinei įmonei „Intractus“ – teko sunki užduotis – istoriniame pastate suderinti XIX amžiaus pabaigos architektūros tradicijas su moderniosiomis XXI amžiaus technologijomis. Keliavo iš rankų į rankas

Dabartinėje Trakų gatvėje XVI amžiuje šeimininkavo Radvilų giminė. Žinoma, kad čia stovėję rūmai priklausė Radvilai Juodajam, vėliau – Mikalojui Kristupui Radvilai Perkūnui, galiausiai – Vilniaus vaivadai Mykolui Kazimierui Radvilai. XVIII amžiuje rūmai buvo apleisti. Žemės valdai perėjus į Sofijos Tiškevičienės, o vėliau – į pirklio J. Segalo rankas, kuris vertėsi vaistų ir parfumerijos gamyba, 1888 metais gautas leidimas statyti dviejų aukštų pastatą prie Trakų gatvės pagal architekto Kiprijono Maciulevičiaus projektą. Tuo metu buvo pastatyti ir kiemo korpusai, išlikę iki šiol. Visi pastatai iki pat sovietmečio sklype priklausė Tiškevičių giminės atstovams, o juos nuomojo pirklys J. Segalas. Pokariu ir iki pat 2006 metų čia buvo įsikūręs Sveikatos apsaugos ministerijos Vaistų departamentas. Statiniai nuo pokario laikų nebuvo remontuoti, todėl kiemo korpusų – buvusių arklidžių, rytinio (triaukštė dalis) ir šiaurinio (dviaukštė dalis) korpusų – būklė buvo avarinė. 2006-aisiais sklypą įsigijus privačiam asmeniui, istoriniame pastate ketinta įrengti butus, tačiau planai neįgyvendinti. Galiausiai projektą realizavo įmonė „Intractus“.

Pritaikyti šiandienos poreikiams nelengva

Anot komplekso „Grafų rezidencija“ projekto vadovės architektės Aušros Gvildienės, XVI amžių pastate šiandien mena keletas atidengtų ir eksponuojamų mūro fragmentų. Atliekant archeologinius tyrimus buvo rastas ir akmuo su Radvilų giminės žyma. Iki šių dienų išlikusios XIX amžiaus pabaigos autentiškos rytinio korpuso pirmo aukšto sienos, laiptai, skliautuoti rūsiai, autentiškas pastato aukštis ir tūris. Išsaugoti autentiški gipsiniai karnizai, atidengti polichrominio istorinio dažymo fragmentai. Taip pat atidengtos ir eksponuojamos istorinės durų, o rūsyje – langų angos. Išsaugoti tinkuoti ir dažyti Trakų gatvės ir šiaurinio korpuso kiemo fasadai bei likusieji – geltonų plytų mūro fasadai. Trakų gatvėje esančius apleistus pastatus, anot architektės, nebuvo paprasta pritaikyti šiuolaikinei paskirčiai – iššūkių nestigo ir projektuotojams, ir statybininkams. Čia buvo būtina suderinti griežtus gaisrinės saugos, higienos, funkcinius ir paveldosaugos reikalavimus. Pavyzdžiui, pastatuose nebuvo statybos techniniame reglamente numatyto laiptinių skaičiaus, juos buvo privalu pritaikyti neįgaliųjų poreikiams. Nors patys objektai nėra saugomi valstybės, sklypui galioja senamiesčio apsaugos reglamentas, todėl priimant sprendimus tartasi su paveldosaugininkais. Rekonstrukcijos darbus „Grafų rezidencijoje“ atliko statybų bendrovės „Sivysta“ specialistai. Įmonės statybų direktorius Arūnas Puzinas, kalbėdamas apie šių objektų ypatumus, pabrėžė, kad nors mūrinės sienos yra šimtametės, pavyko užtikrinti geras akustines ir termoizoliacines jų ypatybes (pastatas – B energinės naudingumo klasės). Kadangi pastatų aukštai – skirtingo aukščio, specialistams teko pasukti galvą ir įrengiant reikiamo aukšto laip-

TAS

/O

K BJE

15

20

.6 Nr


31

„DNB būsto“ archyvo nuotr.


32

tus. Senamiestyje dirbusiems „Sivystos“ specialistams reikėjo išspręsti ir sunkiosios technikos privažiavimo problemą, darbų atlikimą derinti su rajono gyventojais. Projekto plėtotojams rūpėjo ne tik istorinio paveldo išsaugojimas, bet ir šiuolaikiniam būstui keliami reikalavimai – pastato funkcionalumas bei ekonomiškumas. Pastato grindys – betoninės, perdangos – gelžbetonio, sienos – mūrinės, stogai apšiltinti ir dengti čerpėmis, pastogėse įrengti stoglangiai. Visi metalo gaminiai – turėklai, metaliniai elementai, taip pat plytelės, laiptų pakopos – sukurti specialiai šiam objektui. Langai pasirinkti mediniai, jų sudalijimas būdingas XIX amžiaus pabaigai. Kiekviename bute esant norui yra galimybė įsirengti vėdinimo sistemą. Pastatų išorėje, išsaugant planinę struktūrą, įrengtas panoraminis liftas, kuriuo kylant galima stebėti sostinės vaizdus. Tokie panoraminiai liftai, įrengti iš lauko, anot A. Puzino – sostinėje retenybė. Trakų gatvės korpuse rūsio ir pirmo aukštų patalpos – visuomeninės paskirties.

Gyventojams žada ramybę

Atlikus archeologinius tyrimus, visuose korpusuose įrengta reikiama inžinerinė infrastruktūra: vandentiekis, šildymo, lietaus ir buitinių nuotekų sistemos. Šildymo, vėdinimo ir vandentiekio nuotekų tinklų techninį ir darbo projektus parengė bendrovė „NIT projektai“. Įmonės vadovas Tomas Karosas pasakojo, kad specialistams teko suprojektuoti naujas inžinerines rekons-

TAS

/O

K BJE

15

20

.6 Nr


33 truojamų pastato dalių sistemas, taip pat užtikrinti, kad veiktų nerekonstruotose pastato dalyse esančios sistemos. Pavyzdžiui, vietoj vieno buto buvo įrengtas automobilių liftas, todėl „NIT projektų“ specialistams reikėjo sugalvoti, kaip prijungti rekonstruojamus butus, komercines patalpas ir perjungti veikiančias sistemas. Problemų, anot pašnekovo, nestigo ir projektuojant lauko nuotekų tinklus, nes žemėje buvo senų pamatų liekanų, tad tinklus reikėjo suprojektuoti pamatų neužkliudant. „Grafų rezidencijos“ plėtotojai daug dėmesio skyrė aplinkos sutvarkymui. Kiemas išklotas klinkerio plytelių danga. Gyventojai galės džiaugtis ramybe, nes bemaž visi daugiabučių langai nukreipti į vidinį kiemą. Pastatų pamatai sustiprinti, įrengta požeminė automobilių stovėjimo aikštelė su transporto liftu: toks sprendimas, anot „Sivystos“ statybų direktoriaus – gana sudėtingas ir retai taikomas. Kai kurie butai turi atskirus įėjimus. Projekto pardavėjo – įmonės „DNB būstas“ – nekilnojamojo turto brokerės Kristinos Marčiulevičienės vertinimu, projektas patrauklus visų pirma tuo, kad įgyvendintas senamiestyje, kur gyvenamojo būsto paklausa nemaža, o įvykdomi tik pavieniai projektai. „Trakų gatvė – viena judriausių senamiestyje, tačiau dažnas pirkėjas užsukęs į „Grafų rezidencijos“ kiemelį nustemba, kad atsidūrė ramybės oazėje. Juolab kad pro butų langus atsiveria kerintys Vilniaus senamiesčio vaizdai“, – būsto privalumus vardijo pašnekovė.

Klientams trijuose korpusuose siūlomi 24 skirtingo dydžio, aukščio, išplanavimo dalinę apdailą turintys butai. Tiesa, vienas pavyzdinis butas įrengtas iki galo. Butų lubų aukštis – daugiau kaip 3 metrai, kai kurių siekia net iki 3,8 metro. Dalis butų – su terasomis, atskirais įėjimais, dar kiti, pašnekovės teigimu, išsiskiria skliautinėmis arkomis, autentiškais freskų fragmentais lubose, dideliais langais su žemomis palangėmis ir panašiais privalumais. Senamiesčio naujakuriams įrengtos privačios daiktų saugyklos, kuriose galima laikyti dviračius. Mažesnio ploto butai populiaresni tarp jaunesnio amžiaus žmonių ir investuotojų. Didesnio ploto butus renkasi šeimos, dažnai netgi turinčios kitus namus. Būsto kainos, palyginti su kitais senamiestyje įgyvendinamais projektais, pasak K. Marčiulevičienės – konkurencingos. Jau parduota daugiau kaip pusė butų.

RANGOVAS

ŠILDYMO, VĖDINIMO IR VANDENTIEKIO NUOTEKŲ TECHNINIAI IR DARBO PROJEKTAI

PRIEŠGAISRINĖS DURYS, DROŽINĖTOS ĮĖJIMO DURYS

ELEKTROS ĮRANGA IR SILPNOSIOS SROVĖS


34

„CO-URBANISM“:

BENDRADARBIAVIMO JUNGČIŲ PAIEŠKOS

Aktyvius miestiečius ir profesionalus suvienijo miesto problemos

Birželio mėnesį Vilniuje įvyko pirmasis„Co-urbanism: bendradarbiavimo jungtys mieste“ renginys, bendram tikslui subūręs įvairių sričių atstovus, dirbančius miesto erdvių ir miesto bendruomenių plėtros srityse. Renginio metu jie galėjo pasidalyti patirtimi, aptarti bendras problemas ir pradėti ieškoti sąveikų strategijų, sprendžiant miesto problemas. Renginys inicijuotas bendradarbiaujant miesto žaidimų ir tyrimų laboratorijai „Laimikis.lt“ bei Minsko urbanistinei platformai. Pristatė Europos šalių patirtį

Trijų dienų renginį sudarė keturi blokai. „HubCamp“ pranešimų serijos dalyviai sutelkė dėmesį į dalyvavimu paremto miesto planavimo metodus ir sąveikas, taip pat kolizijas tarp skirtingų visuomenės interesų grupių bei institucijų. Antrą bloką sudarė smegenų šturmas ir atviros diskusijos, kurių tikslas buvo išgryninti skirtingų sričių atstovų taikomas horizontalaus bei vertikalaus bendradarbiavimo schemas, t. y. miestiečių įtraukimo į miesto erdvių plėtrą būdus ir produktyvaus bendradarbiavimo su institucijomis atvejus. Trečią renginio bloką sudarė kviestinių lektorių pristatytų atvejų analizė: Barselonos architektų kooperatyvo „LaCol“ atstovas Carlesas Baigesas Camprubi pristatė šios organizacijos taikomus miestiečių įtraukimo į miesto planavimą metodus (pavyzdžiui, aiškių, miestiečiams suprantamų vizualizacijų kūrimą arba realių objektų mastelių perteikimą) bei post-industrinių kompleksų plėtros patirtį. IKA

20

1

r 5N

.6

IST AN B R /U

Helsinkio aktyvistas ir Europos socialinių inovatorių tinklo įkūrėjas Jaakko Blombergas dalijosi patirtimi organizuojant tinklines iniciatyvas, įtraukiančias miesto kaimynijas (tokias kaip „Valymo diena“, kai Helsinkio kaimynijų gyventojai organizuoja spontaniškus blusų turgelius).

Aikštės vizija naudotojų ir projektuotojų akimis

Ketvirta renginio „Co-urbanism“ dalis – Lukiškių aikštės dirbtuvės, kurių tikslas buvo suteikti Lukiškių aikštės naudotojams galimybę išplėtoti savo šios erdvės viziją padedant architektams. Tarp dalyvaujančių architektų buvo ir 2011 metų Lukiškių aikštės sutvarkymo architektūrinio konkurso nugalėtojas architektas Rolandas Palekas, taip pat architektai Viktoras ir Aušra Kormilcevai, Tadas Jonauskis, Architektūros [vaikų] fondo atstovė Ieva Saldauskaitė. Kvietimas dalyvauti šiose dirbtuvėse buvo paskleistas viešai. Prisijungė skirtingoms Lukiškių vizijoms atstovaujantys profesionalai, kurie buvo pasirengę įsiklausyti į miestiečių poreikius. Dalyvauti dirbtuvėse buvo kviečiami ir aikštės naudotojai – tarp jų buvo miestiečių, kurie kasdien lankosi šioje vietoje ir yra išsamiai apsvarstę savo viziją. „Apibendrindama šių dirbtuvių rezultatus ir savo ankstesnę patirtį, grynindama aikštės naudotojų vizijas, galiu drąsiai teigti, kad aikštės lankytojams rūpi rekreacinė šios vietos funkcija. Jie pasisako už žaliųjų plotų išsaugojimą ir plėtrą, daugelis atkreipia dėmesį į žaidimo aikštelių stoką. Pastaruoju metu vis aktualesnis tampa poreikis įrengti takus bėgikams. Nuolat pasikartojantis motyvas yra fontano ir geriamojo vandens čiaupų įrengimas – apie tai kalbėjo kone visi dirbtuvių ir apklausų dalyviai. Visa tai yra natūralūs gyventojų poreikiai spartėjant urbanizacijos procesams, ir ateityje žaliųjų poilsio zonų mieste poreikis tik augs“, – sakė dirbtuvių organizatorė, viena „Laimikis.lt“ įkūrėjų dr. doc. Jekaterina Lavrinec.

Renginys sulauks tęsinio

Pasak renginio organizatorių, jau dabar planuojama antra „Co-urbanism“ serija, ieškoma ilgalaikių partnerių, kad būtų užtikrintas šios iniciatyvos tvarumas.


35

Justinos Gedvilaitės nuotr.

„Šis skirtingų sričių profesionalus ir aktyvius miestiečius suburiantis renginys leidžia išdiskutuoti bendras problemas, galimybes ir metodus, skirtus efektyviai komunikacijai, sąveikai tarp miesto erdves formuojančių interesų grupių bei institucijų užtikrinti. Iniciatyvos specifika yra tai, kad ji orientuota į realių problemų sprendimų paiešką. Džiugu, kad jau tarp pirmojo „Co-urbanism“ renginio dalyvių buvo ir aktyvių miestiečių, kurių iniciatyvos įkvepia skirtingų miestų bendruomenes, ir socialinių mokslų atstovų, kurie pristatė viešosios nuomonės tyrimų metodus, ir architektų bei miesto planuotojų, vieni kurių dirba formaliojo ir neformaliojo švietimo srityse, o kiti taiko miesto bendruomenių įtraukimo metodus savo praktikoje. Sulaukėme ir ministerijų bei savivaldybių darbuotojų

dėmesio. Kol kas – nuosaikaus, vis dėlto tikimės, kad ateityje pavyks užtikrinti dialogą ir su institucijų, atsakingų už miesto plėtrą, atstovais“, – komentavo dr. doc. J. Lavrinec. Daugiau informacijos apie renginį (Lukiškių aikštės dirbtuvių reportažą, „HubCamp“ pranešimus, kviestinių lektorių paskaitas) galima rasti „YouTube“ kanale įvedus raktinį žodį „Co-urbanism“.


36

APŽVALGOS BOKŠTAI: NEKASDIENĖ PAŽINTIS SU APLINKA Kristina BUIDOVAITĖ

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) iniciatyva saugomose teritorijose jau iškilo 15 naujų apžvalgos bokštų. Pirmieji nesudėtingų konstrukcijų statiniai pastatyti dar 2006 metais. Nuo 2010-ųjų saugomose teritorijose pradėti statyti savitos architektūros apžvalgos bokštai, tapę turistų traukos objektais. Tinka ne tik jautriausioms teritorijoms

Pastaruoju metu apžvalgos bokštai kyla saugomose teritorijose, bet, VSTT direktoriaus pavaduotojos Rūtos Baškytės teigimu, yra ir tokių, kurių iniciatoriais tapo ryšių bendrovės, savivaldybės ar žemės savininkai. Keliasdešimties metrų aukščio statiniai suteikia galimybę lankytojams pažinti saugomas ar kitas vaizdingas teritorijas nedarant šioms žalos. Be to, suvokti kai kurių teritorijų, pavyzdžiui, Nemuno kilpų kraštovaizdžio, struktūrą be žvilgsnio iš viršaus sunkiai įmanoma. Tad nenuostabu, kad apžvalgos bokštai masina keliaujančiuosius po Lietuvą. Nors projektuojant apžvalgos bokštus vis daugiau dėmesio skiriama ir jų architektūrinei išraiškai, svarbiausiu kriterijumi lieka objektų derėjimas su aplinka. Apžvalgos bokštų konstrukcijoms įprastai naudojamas metalas, apdailai – medis. „Pagrindiniai reikalavimai, keliami apžvalgos bokštams – estetikos ir saugumo. Abu yra lygiaverčiai. O vieta turi būti parenkama taip, kad būtų pasiektas tikslas – suvokti saugomo kraštovaizdžio struktūrą, grožį“, – aiškino R. Baškytė. Bendrovės „Rekreacinė statyba“ kolektyvas yra sukaupęs bene daugiausia patirties projektuojant apžvalgos bokštus. Įmonės direktorius Algimantas Šiukšta antrino, kad šių objektų statybai naudojamos medžiagos pasirenkamos atsižvelgiant į idėją. Kai kuriais atvejais, pripažino pašnekovas, projektuotojai įsivelia į ilgas diskusijas. Tiesa, jų norus neretai pakoreguoja turimos lėšos.

APLINKINIŲ VIETOVIŲ PANORAMAI STEBĖTI – KELIOLIKA APŽVALGOS BOKŠTŲ Veisiejų regioninio parko apžvalgos bokštas Kailinių kaime

Veisiejų regioniniame parke prie Snaigyno ežero praėjusiais metais pastatytas 15 metrų aukščio apžvalgos bokštas. Jam pasirinktos vizualiai lengvos metalo konstrukcijos: apžvalgos aikštelę laiko pagrindinė laikomoji kolona ir 32 plonesnės 5 laipsnių kampu pasvirusios kolonos. Likusios konstrukcijos minimalios, nedidelio svorio. Toks sprendimas suteikė statiniui grakštumo, lengvumo. Statinys forma primena taurę ar vėjo sūkurį. Metalinė bokšto konstrukcija nudažyta gelsva spalva.

TAS

/O

K BJE

15

20

.6 Nr

Aukštis: 15 metrų. Medžiagiškumas: metalo konstrukcijos (gamintojas – bendrovė „Butina“). Vieta: Veisiejų regioninis parkas, Kailinių kaimas. Užsakovas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Rangovas: bendrovė „Raseinių statyba“ (darbo projektas – bendrovės „Structures“ konstruktoriai Mindaugas Petkevičius ir Robertas Jauniškis). Projektuotojas: bendrovė „Rekreacinė statyba“ (Alvydas Mituzas, Andrius Dirsė). Statybos metai: 2014-ieji.


37

A. Gudelio nuotr.

Ventos regioninio parko apžvalgos bokštas Papilėje ant Jurakalnio

U. Šiukštaitės nuotr.

Nuo Ventos regioninio parko apžvalgos bokšto atsiveria vaizdas į Ventos kraštovaizdžio draustinį, Papilės miestelį, Daubiškio kaimą, Ventos upės vingius, Jurakalnio geologinę atodangą ir atragį bei Papilės piliakalnius. Bokšto statybai panaudotas metalas ir medis. Architektūrinę bokšto išraišką padiktavo gamtinė aplinka – bokštas primena besiskleidžiantį pumpurą, vieną iš daugelio, kuriais pasipuošia aplink esantys lapuočiai. Statiniui panaudotos vizualiai lengvos konstrukcijos: apžvalgos aikštelė laikosi ant pagrindinės kolonos ir 8 klijuotos medienos statramsčių, formuojančių architektūrinę bokšto išraišką. Aukštis: 15 metrų. Medžiagiškumas: metalo konstrukcijos (gamintojas – bendrovė „Butina“), klijuota mediena (bendrovė „Jūrės medis“) Vieta: Ventos regioninis parkas. Užsakovas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Rangovas: bendrovė „Raseinių statyba“ (darbo projektas – bendrovės „Structures“ konstruktoriai Mindaugas Petkevičius ir Robertas Jauniškis). Projektuotojas: bendrovė „Rekreacinė statyba“ (Alvydas Mituzas, Andrius Dirsė, Arvydas Gudelis). Statybos metai: 2015-ieji.

Krekenavos regioninio parko apžvalgos bokštas

Panevėžio rajone, Krekenavos regioniniame parke, praėjusiais metais pastatytas Krekenavos apžvalgos bokštas. Lankytojai gali pakilti į 25 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę ir pasigrožėti parko panorama. Aukštis: 25 metrai. Medžiagiškumas: cinkuotas metalas. Vieta: Krekenavos regioninis parkas. Užsakovas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Rangovas: įmonė Panevėžio statybos trestas. Projektuotojas: bendrovė „Rekreacinė statyba“ (Alvydas Mituzas, Arvydas Gudelis). Statybos metai: 2014-ieji.

Metelių regioninio parko apžvalgos bokštas

Metelių regioniniame parke pastatytas 15 metrų aukščio apžvalgos bokštas, anot projekto autorių, savo forma primena nendrių pėdą. Architektūrinę apžvalgos bokšto idėją pasufleravo bokšto vieta – ežero pakrantė, apaugusi nendrėmis. Pasirinktas architektūrinis sprendimas nedisonuoja savo tūriu ar vizualiniu svoriu, todėl bokštas puikiai dera prie aplinkos. Iš čia galima matyti Metelių gyvenvietę ir Metelio ežerą. Apžvalgos bokšto statybai panaudotas metalas ir medis. Statant šį objektą, anot įmonės „Raseinių stayba“ direktoriaus Sauliaus Bekampio, reikėjo daug išminties: Metelių apžvalgos bokštas iškilo ant sankasos, todėl prireikė labai gilių pamatų. Bokštui pasirinkta paprasta konstrukcija: apžvalgos aikštelė laikosi ant pagrindinės laikomosios kolonos, o išorinės kolonos („nendrės“) atlieka ne tik estetinį, bet ir pagalbinių kolonų vaidmenį. Toks sprendimas suteikia visam statiniui grakštumo, lengvumo, ažūriškumo, jo neapkrauna nereikalingomis masyviomis konstrukcijomis. Aukštis: 15 metrų. Medžiagiškumas: metalo konstrukcijos (gamintojas – bendrovė „Butina“), klijuota mediena (bendrovė „Jūrės medis“). Vieta: Metelių regioninis parkas. Užsakovas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Rangovas: bendrovė „Raseinių statyba“ (darbo projektas – bendrovės „Structures“ konstruktoriai Mindaugas Petkevičius ir Robertas Jauniškis). Projektuotojas: bendrovė „Rekreacinė statyba“ (Arvydas Gudelis, Alvydas Mituzas). Statybos metai: 2014-ieji.


38

Tytuvėnų regioninio parko apžvalgos bokštas

Tytuvėnų regioniniame parke, Gomertos kraštovaizdžio draustinyje, iškilusiam apžvalgos bokštui parinkta aplinkai būdinga lenkta forma. Statinys ažūriškas, permatomas, jo statybai naudotos natūralios, lengvai montuojamos, ilgaamžės, aplinkos poveikiui atsparios medžiagos. Laikomąją konstrukciją sudaro metalinės kolonos ir metalinės cinkuotos plieno sijos. Tarpusavyje kolonos sutvirtintos standumo diafragmomis, kurios užtikrina stabilumą. Ant laikomosios konstrukcijos atremtos sijos, ant kurių sumontuotas grindų paklotas. Bokšto apdailai panaudotos medinės vertikaliai prie karkaso pritvirtintos lentelės, tankinamos kylant į viršų. Apžvalgos aikštelė lankytojams įrengta bokšto viršuje – 20 metrų aukštyje. Į ją pakylama sraigtiniais laiptais. Bokšto aukštis parinktas atsižvelgiant į greta esančių medžių dydį. Aukštis: 20 metrų. Medžiagiškumas: metalas ir medis. Vieta: Tytuvėnų regioninis parkas, Radviliškio rajonas, Kalnų kaimas. Užsakovas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Rangovas: įmonė Panevėžio statybos trestas. Projektuotojas: įmonė Projektų rengimo centras. Statybos metai: 2015-ieji.

Siūlo sutelkti dėmesį į funkciją

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) pirmininkas, daugelio įmonės „Rekreacinė statyba“ suprojektuotų kompleksų projektavimo ir statybos kūrybinių kolektyvų vadovas Alvydas Mituzas, kalbėdamas apie apžvalgos bokštus, išskyrė šiuo metu Anykščių regioniniame parke baigiamą statyti medžių lajų tako kompleksą, kurį sudarys apžvalgos bokštas, takai ir informacijos centras. LKAS pirmininkas pasidžiaugė ir Dzūkijos nacionaliniame parke šalia istorinės Merkinės gyvenvietės iškilusiu apžvalgos bokštu, kuris dėl savo formos ir ryšio su aplinka vadinamas „Pušų gojeliu“. A. Mituzo vertinimu, saviti ir kraštovaizdyje dera Krekenavos, Veisiejų, Ventos, Sirvėtos regioninių parkų apžvalgos bokštai. A. Mituzas atkreipė dėmesį, kad anksčiau buvo statomi nesudėtingų konstrukcijų apžvalgos bokštai. Vienas tokių – VSTT iniciatyva iškilęs Rubikių apžvalgos bokštas Anykščių regioniniame parke, aukščiausioje Lietuvos vietoje, ant Aukštojo kalvos. Tai sargybos bokštą primenantis medinis 10 metrų aukščio apžvalgos bokštas. Vėliau panašus pastatytas Rambyno regioniniame parke. LKAS pirmininko teigimu, svarbiausias dalykas yra apžvalgos bokštų funkcionalumas, tad renkant vietą šiems rekreaciniams objektams statyti pasitelkiama moderni filmavimo technika, modeliuojama bokšto vieta ir aukštis. „Investuoti į statinį, kuris neatliks savo funkcijos, nėra tikslo. Juolab kad tai – brangūs statiniai. Apžvalgos bokštai neturi virsti bažnyčiomis, jie visų pirma yra priemonė atsidurti žmogui tam tikrame aukštyje, pajusti erdvę, todėl pirmenybę teikčiau funkcijai, harmoningam ryšiui su aplinka. Žinoma, yra ir manančiųjų priešingai“, – sakė A. Mituzas. Pašnekovas įsitikinęs, kad saugomose teritorijose galėtų atsirasti vietos ir verslui. Štai vienas žmogus, savo žemėje leidęs statyti

TAS

/O

K BJE

15

20

.6 Nr

Merkinės apžvalgos bokštą, su Dzūkijos nacionalinio parko direkcija jau kuria planus greta įkurti kavinę, įrengti prieplauką, pažintinius takus, lankymui paruošti gretimus miškus. VSTT laikosi panašios pozicijos: lankytojams svarbu pasiūlyti kuo įvairesnių paslaugų.

Planus pakoreguoja turimos lėšos

Apžvalgos bokštų vietą ir aukštį lemia du kriterijai – turimos lėšos ir filmuojant bepiločiais orlaiviais gauta informacija, kas iš kokio aukščio yra matoma, atkreipė dėmesį bendrovės „Rekreacinė statyba“ direktorius A. Šiukšta. VSTT direktoriaus pavaduotojos R. Baškytės teigimu, apžvalgos bokšto vietos parinkimas yra labai atsakinga užduotis, jai skiriama ypač daug dėmesio. Kai kuriais atvejais, neradus racionalaus sprendimo, nutariama apžvalgos bokšto apskritai nestatyti. A. Šiukšta pasidžiaugė Lietuvoje susiformavusia rekreacine kultūra: ne tik apžvalgos bokštais, bet ir saugomose teritorijose įrengtais pažintiniais takais, regyklomis, informaciniais stendais. Vis dėlto visa to neatsirastų, jei nebūtų užsakovų. „Jei ne VSTT, sugebėjusi parengti projektus ir gauti Europos Sąjungos paramą, daugumos apžvalgos bokštų, ko gero, nebūtų, – sakė A. Šiukšta. – Šiandien Lietuva gali didžiuotis, kad turi puikiai išplėtotą saugomų teritorijų lankymo infrastruktūrą. O Merkinės apžvalgos bokštas – europinio lygio.“ Penkiasdešimtmetį švenčiančios statybų bendrovės „Raseinių statyba“ generalinis direktorius Saulius Bekampis pasakojo, kad įmonė, prieš pradėdama statyti tris apžvalgos bokštus, patirties sukaupė statydama aukštuminius pastatus – siloso bokštus ar grūdų elevatorius. S. Bekampio įsitikinimu, apžvalgos bokštai turėtų išsiskirti architektūra: „Tai svetimi gamtai statiniai, tačiau sukurti žmogaus proto ir rankų. Manau, idėja, kad tai turėtų būti neeiliniai objektai – teisinga.“


39

Biržų regioninio parko apžvalgos bokštas

Biržų regioniniame parke apžvalgos bokštas suprojektuotas greta karstinių ežerėlių – tai aukščiausias objektas aplinkoje. Bokštas forma primena karstinės įgriuvos šlaitą, valtį, jo apdailai parinktos medinės lentelės. Jos – tinkamas sprendimas skulptūriškai apžvalgos bokšto formai sukurti. Pirmame bokšto aukšte, priešais laiptinę į viršų, įrengta amfiteatrinė poilsio erdvė. Čia planuojama organizuoti nedidelius renginius. Lipant į viršų vaizdas atvažiavimo kryptimi slepiamas, o karstinių įgriuvų – atveriamas. Bokštas turi metalinį karkasą. Metalas pasirinktas dėl nedidelio skerspjūvio ploto, svorio ir gerų stiprumo parametrų. Aukštis: 32 metrai. Medžiagiškumas: metalas ir medis. Vieta: Biržų regioninis parkas. Užsakovas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Rangovas: įmonė Panevėžio statybos trestas. Projektuotojas: įmonė Projektų rengimo centras. Statybos metai: 2015-ieji.

Sirvėtos regioninio parko apžvalgos bokštas

Aukštis: 12,5 metro. Medžiagiškumas: metalas. Užsakovas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Rangovas: bendrovė „Rekreacinė statyba“. Projektuotojas: bendrovė „Rekreacinė statyba“ (Alvydas Mituzas, Arvydas Gudelis, Eglė Letukaitė). Statybos metai: 2014-ieji.

VISKAS APIE KULTŪROS PAVELDĄ – NAUJOJE INFORMACINĖJE SISTEMOJE

Saulė MARCINKEVIČIŪTĖ Individualūs turistiniai maršrutai ir paprastesnės administracinės procedūros – tokios naujovės laukia gyventojų nuo rugpjūčio 1 dienos. Tądien bus baigtas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos įgyvendinamas projektas „Kultūros paveldo elektroninių paslaugų informacinės sistemos sukūrimas“. „Kultūros paveldo elektroninių paslaugų informacinė sistema (KPEPIS) prisidės prie visuomenės švietimo, kultūros paveldo išsaugojimo, o elektroninių paslaugų teikimas bus paprastesnis“, – sakė Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Jai antrino ir projekto vadovė Rasa Šimkūnaitė. Anot jos, per projekto metu sukurtą KPEPIS sistemą (www.kpepis.lt) bus galima užsisakyti kultūros vertybės pasą, leidimus kultūros vertybių tvarkybos darbams ir kitus dokumentus, todėl gyventojams nereikės gaišti laiko ir fiziškai vykti į departamentą. Departamento teikiamų paslaugų vartotojams supaprastinimas, projekto vadovės teigimu, buvo vienas svarbiausių projekto tikslų. Lengviau vykdyti departamento funkcijas ir stiprinti kultūros vertybių apsaugą padės sukurtos KPEPIS integracinės sąsajos su kitomis informacinėmis sistemomis. Turint sąsajas su Policijos departamento Ieškomų numeruotų daiktų registru ir Muitinės departamentu, bus sustiprinta kultūros vertybių apsauga, skaidriau vyks leidimų, reikalingų kultūros vertybėms išvežti į užsienį, išdavimas, o integracija su statybų leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacine sistema „Infostatyba“ palengvins leidimų išdavimą statyboms. Pokyčių naudą pajus ir geriau pažinti Lietuvą norintys keliautojai. Projekto metu buvo atnaujintas ir su KPEPIS integruotas Kultūros vertybių registras (http://kvr.kpd.lt/heritage). Jame gyventojai ras Lietuvoje saugomų kultūros vertybių sąrašus ir galės patys susikurti unikalius turistinius maršrutus po įdomiausius kultūros paveldo objektus. O norintieji daugiau sužinoti apie planuojamą aplankyti objektą per Kultūros vertybių registrą galės patekti į virtualią informacinę kultūros paveldo sistemą epaveldas.lt, kur saugomos istorinių knygų, vertingų metraščių, vaizdų ir muzikos kūrinių elektroninės versijos. „Tikimės, kad geriau pažinti Lietuvos kultūros paveldą susigundys ne tik savo kraštą mylintys lietuviai, bet ir kitų šalių tradicijomis bei istorija besidomintys užsienio svečiai, – sakė R. Šimkūnaitė. – Mūsų šalis tikrai turi unikalių lankytinų paveldo objektų, kuriuos verta pamatyti.“ Daugiau kaip 1,5 mln. eurų vertės projektas finansuojamas Europos regioninio plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis.


40

VIRŠ MEDŽIŲ – NE TIK PASIGROŽĖTI, BET IR PASIVAIKŠČIOTI Vienintele vieta, kur galima pasivaikščioti taku virš medžių viršūnių, netrukus taps Anykščiai. Virš medžių lajų nusidriekęs maždaug 300 metrų ilgio takas jau rugpjūtį kvies pasigrožėti nuostabiu kraštovaizdžiu.

TAS

/O

K BJE

.6 Nr

„Empower-Fidelitas“ nuotr.

15

20

Medžių lajų tako Anykščių regioniniame parke idėjos ir projekto autoriai – architektai Arvydas Gudelis bei Andrius Dirsė. Kartu dirbo ir projekto vadovas, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Alvydas Mituzas. Anot jo, projektą inicijavusi Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba iš pradžių jį įgyvendinti galvojo kitoje vietoje, galbūt Neries regioniniame parke. Bet vėliau atsigręžta į Anykščius – miestas sparčiai plėtojamas, tampa pažangiu traukos centru. „Paskelbtą konkursą iš pradžių buvo laimėjusi kita architektų grupė. Tačiau kai imta vertinti jos siūlomas konstrukcijas medžių lajų takui, šios pasirodė netinkamos, nes norėta medinių. Vėliau, kai jau imtasi įgyvendinti kitus projektinius sumanymus, irgi galvojome apie liaunas, mažai pastebimas konstrukcijas. Bet konstruktoriai užprotestavo – bus nesaugu. Todėl konstrukcijos buvo stambinamos. O mūsų, kraštovaizdžio architektų, tikslas buvo sugaudyti kalvas, leisti pakilti į norimą aukštį. Žinoma, labai aukštai iškelti taką irgi nebuvo galima vien dėl smarkiai išaugančios kainos“, – pasakojo A. Mituzas. Jis nuolat svarstė, kaip pavyks statybininkams įgyvendinti projektą. Pirmiausia dėl to, kad teko kovoti su nepalankiu gruntu pamatams. Vėliau mąstyta, kaip į didelį aukštį užkelti santvarą, kad nenukentėtų medžiai. „Vis dėlto viskas atlikta nepriekaištingai. Galime tik didžiuotis, kad turime tokių unikalių statinių. Ir ne tik konstrukciniu, bet ir architektūriniu požiūriu“, – džiaugėsi A. Mituzas. Bendrovei „Empower-Fidelitas“ statyti panašių konstrukcijų statinius nebuvo naujiena, tačiau lajų tako projektas tapo nemenku iššūkiu. Vieta – kalvota, pelkėta, aukšti gruntiniai vandenys. Atvykę į būsimą statybvietę specialistai suko galvą, kaip teks atlikti darbus. Kadangi medžių kirsti nebuvo galima, pirmiausia svarstyta galimybė statyboms naudoti bokštinį kraną. Geriau išanalizavus, šio sumanymo atsisakyta dėl vietovės nelygumų, nuolydžių. Tad pasitelkti kiti sprendimai – buvo atsivežta betono, armatūros ir pradėtos statyti kolonos.


41

„Nors darbas buvo sudėtingas, tačiau kartu ir įdomesnis, negu statyti įprastus telekomunikacinius ar kitokius panašius bokštus. Teko nemažai pavargti ieškant sprendimų, kaip užkelti konstrukcijas tarp kolonų. Tam pasitelkėme ir kranus, ir sunkiuosius vikšrinius traktorius. Žodžiu, su darbais susitvarkėme“, – prisiminė bendrovės „Empower-Fidelitas“ generalinis direktorius Vaclovas Kirkilis. Lajų tako Anykščiuose statybos darbai truko nuo praėjusių metų rugsėjo. Juos planuota baigti kiek anksčiau, tačiau pasirodęs netinkamas gruntas ir aukšti gruntiniai vandenys pareikalavo papildomų sprendimų, kurie nebuvo numatyti techniniame projekte. Bokšto ir lajų tako architektūros motyvu pasirinkta austinė tautinė juosta. Todėl bokšto fasaduose matyti rombo formų ornamentika iš metalinių laikomųjų konstrukcijų, apdailai panaudotos natūralaus maumedžio lentos. Tas pats rombų raštas naudojamas ir lajų tako konstrukcijose. Jos projektuotos iš vamzdinio profilio šalto valcavimo metalo konstrukcijų ant gręžtinių polių, sujungtų monolitiniu rostverku. Aplink bokšto šerdį, sudarytą iš keturių tarpusavyje sujungtų kvadratinių kolonų, suformuoti laiptai, o pačioje šerdyje įrengtas keltuvas žmonėms su negalia. Anot V. Kirkilio, vienas sudėtingesnių sprendimų buvo sumontuoti keltuvus neįgaliesiems. Vadovaujantis techniniais duomenimis, keltuvas galėjo kelti į ne didesnį kaip 11 metrų aukštį. Tad ieškota išeities, kaip neįgalieji galėtų pakilti į 21 metro aukštį ir išvažiuoti tiesiai į lajų taką. Sugalvota, kad judėjimo negalią turintys žmonės vienu keltuvu gali pasikelti į tarpinę 11 metrų aukščio stotelę, kitu – į 21 metro aukštį. Dar įrengtas ir trečias keltuvas, kuriuo bus galima pasikelti į apžvalgos bokšto viršų – 30 metrų aukštį. „Judėjimo negalią turintys žmonės irgi turi turėti galimybę pasigrožėti vaizdingomis apylinkėmis pakilę į lajų taką. Tad toks pro-

Bendrovės „Empower-Fidelitas“ generalinis direktorius Vaclovas KIRKILIS pasidžiaugė, kad pavyko susitvarkyti su sudėtingais darbais. jektas, kai keltuvai neįgaliuosius pakelia į 30 metrų aukščio apžvalgos aikštelę – pirmasis Lietuvoje“, – pasakojo V. Kirkilis. Iš viso 300 metrų ilgio medžių lajų apžvalgos takui pastatyti prireikė 395 tonų metalo ir 1,5 tūkstančio kubinių metrų betono. Pats takas nuo žemės pamažu kyla iki 21 metro, o jo gale esančio bokšto aukštis siekia 35 metrus. Iš čia atsiveria Šventosios upės vingių ir slėnio, aplinkinių kaimų kraštovaizdis. MEDŽIŲ LAJŲ TAKO KOMPLEKSAS ANYKŠČIŲ ŠILELYJE Užsakovas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Projektuotojas: UAB „Rekreacinė statyba“. Architektai: Arvydas Gudelis, Andrius Dirsė, Alvydas Mituzas. Rangovai: UAB „Empower-Fidelitas“ (lajų takas, bokštas), UAB „Ekstra statyba“ (informacinis centras, aplinkos sutvarkymas). Tako ilgis: 300 metrų. Bokšto aukštis: 34 metrai. Medžiagos: konstrukcijos – metalas, apdaila – medis.


42

BOKŠTO KOLONOS ATKARTOJA PUŠŲ SILUETUS Merkinėje stovintis Dzūkijos nacionalinio parko apžvalgos bokštas, pastatytas 2014 metais, suteikė galimybę vietos gyventojams ir svečiams iš aukštai pamatyti kuo daugiau įstabaus grožio kraštovaizdžio. Pušynai, Nemuno vingis, Pastraujo sala – stovint ant žemės viso šio vaizdo apžvelgti neįmanoma.

projektui tai – trumpas laikotarpis. Juk konstrukcijos nebuvo serijinės gamybos, dėl kiekvienos detalės buvo papildomai deramasi, ieškoma optimalių sprendimų. „Mums, gamybininkams, toks statinys – veikiau įdomus, negu reikalaujantis ypatingos atsakomybės. Montuojant, pavyzdžiui, slėginius indus ar vamzdynus tikslumo reikia daugiau, tokius darbus tikrai sudėtinga atlikti. Kai reikia derinti, kad viskas būtų tvirta, kokybiška ir gražu, darbas būna įdomesnis. Tokių nesame daug atlikę“, – prisipažino K. Mitrulevičius.

Apžvalgos bokštą Merkinėje projektavo architektai Arvydas Gudelis ir Alvydas Mituzas. Kaip ir kiti tokios paskirties objektai, Merkinės bokštas yra unikalios architektūros, netipinis statinys, projektuotas įvertinant santykį su aplinka, kraštovaizdžiu. 25 metrų bokštas iškyla virš šalia stovinčių medžių, tačiau penkios rudos spalvos kolonos labai panašios į pušų kamienus ir tarsi susilieja su jais. Tarp atramų išsidėstę laiptai primena miško takelį. Bokšto montavimo ir statybos darbus atliko bendrovės „Montuotojas“ filialas Alytuje. Jo direktorius Klemensas Mitrulevičius pasakojo, kad visos konstrukcijos – kūginės kolonos, laiptai, turėklai – buvo pagamintos įmonės gamybos bazėje ir į Merkinę atvežtos tik sumontuoti. „Kūginės formos kolonos pasirinktos ne dėl konstrukcinių ypatybių. Tai – labiau architektūrinis akcentas. Idėja tokia: pušų kamienai į viršų plonėja, tad plonėja ir bokšto atramos, derinant prie aplinkos. Todėl konstrukcijų forma pasirinkta pirmiausia dėl estetikos, o vėliau liko išspręsti techninius klausimus, kaip idėjas įgyvendinti praktiškai“, – sakė K. Mitrulevičius. Architektūriniai sumanymai dažnai reikalauja iš projekto įgyvendintojų papildomų pastangų. Tad ir „Montuotojo“ specialistams gaminant kūgio formos kolonas teko įdėti daugiau darbo – vienodo diametro konstrukcijas pagaminti būtų buvę paprasčiau. Bokšto konstrukcijas laiko maždaug 9 metrų gręžtiniai pamatai. Laiptams ir aikštelėms parinktos tankios cinkuotos grotelės, kad lipant nesijaustų diskomforto dėl aukščio. K. Mitrulevičiaus teigimu, architektai su konstruktoriais derino visus sprendimus, tad bendras darbas davė neblogų vaisių – konstrukcijos tvirtos, bet estetiškos. Visi Merkinės bokšto statybos darbai, įskaitant ir konstrukcijų gamybą, truko apie penkis mėnesius. „Montuotojo“ atstovo K. Mitrulevičiaus nuomone, tokiam

Dzūkijos nacionalinio parko apžvalgos bokštas Merkinėje

TAS

K BJE

/O

15

20

.6 Nr

J. Volungevičiūtės nuotr.

Užsakovas: Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija. Projektuotojas: UAB „Rekreacinė statyba“. Architektai: Alvydas Mituzas, Arvydas Gudelis. Rangovas: AB „Montuotojas“ filialas Alytuje. Bokšto aukštis: 25 metrai. Statybos metai: 2014-ieji. Konstrukcijos: metalas.


43

MARIAS IŠ AUKŠTAI GALIMA APŽVELGTI DREVERNOJE Pirmasis apžvalgos bokštas pamaryje kiek daugiau nei prieš mėnesį atidarytas Drevernos kaime. Čia atvykę lankytojai vaizdingas apylinkes gali apžvelgti iš 15 metrų aukščio. Vienintelis tokio tipo statinys regione bus atviras visus metus. Projektą pradėta įgyvendinti dar 2013 metais, pateikus paraišką finansavimui gauti. Įtikinti objekto reikalingumu nebuvo sunku, nes regione yra nedaug vietų, kur iš paukščio skrydžio galima pažvelgti į Kuršių marias. Šilutės rajone, Uostadvaryje, yra švyturys, į kurį galima patekti tik susitarus su savininku. Dar vienas švyturys yra Ventės rage, bet šiuo metu jis restauruojamas. Apžvalgos bokštas yra ir Rusnėje, bet jis nėra didelis ir aukščiu neprilygsta naujajam Drevernos apžvalgos bokštui. Apžvalgos bokšto statybos darbus atliko bendrovė „Hidrostatyba“. Projektui įgyvendinti – apžvalgos bokštui pastatyti ir jo prieigoms sutvarkyti – iš Europos žuvininkystės fondo, valstybės biudžeto ir Žemės ūkio ministerijos skirta daugiau kaip 18 tūkst. eurų parama. Klaipėdos rajono savivaldybė papildomai suteikė dar beveik 48 tūkst. eurų. Bokšto konstrukcija sudaryta iš erdvinių spragotųjų konstrukcijų elementų, t. y. pagrindinės juostos ir vidinė laiptų kolona suprojektuotos iš metalinių apvalių konstrukcinių vamzdžių, tinklelio elementai – iš metalinių kvadratinių konstrukcinių vamzdžių, o apžvalgos bokšto aikštelės sijos – iš metalinių lovinio profilio elementų. Apžvalgos aikštelė perdengta cinkuotomis presuotomis grotelėmis. Į apžvalgos aikštelę kylama spiraliniais laiptais. Jų elementai – cinkuotos presuotos laiptų aikštelės ir pakopos. Atliekant darbus pirmiausia buvo įrengti kaltiniai poliniai gelžbetonio pamatai naudojant poliakalę, išbetonuotas rostverkas. Vėliau sumontuotos metalinės konstrukcijos: kolonos, sraigtiniai laiptai, turėklai, apžvalgos aikštelė. Bendrovės „Hidrostatyba“ specialistai sakė, kad visos atskiros detalės buvo gaminamos gamykloje ir atvežtos į statybvietę montuoti. Teritorijai sutvarkyti daug pastangų nereikėjo, nes norėta palikti kuo natūralesnę aplinką su žaliaisiais plotais, žvyro aikštele. „Atsakingiausias darbas buvo tiksliai pagal projektą išbetonuoti virš žemės esančias gelžbetonio kolonas su inkariniais varžtais, nes ant jų reikėjo pritvirtinti metalines konstrukcijas. Dėl pamaryje vyraujančių didelių vėjų taip pat buvo sudėtinga montuoti aukštai esančias metalines konstrukcijas. Kelias dienas teko net nutraukti veiklą, tačiau apie du mėnesius trukusius darbus baigėme sėkmingai“, – sakė bendrovės „Hidrostatyba“ darbų vadovas Valdas Mejeris. Į apžvalgos bokštą Drevernoje galima patekti bet kuriuo paros metu. Ateityje čia planuojama įrengti binoklį ir švyturio žibintą, padedantį orientuotis atplaukiantiems laivams. Tad įspūdžių bus galima patirti ne tik dieną, bet ir sutemus.


SA 2015 Nr. 6 / reklama

44

DISKUSIJOJE APIE PASTATŲ ŠILTINIMO SPRENDINIUS ĮVARDYTOS AKTUALIOS PROBLEMOS

Gegužės 21 dieną Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Senato posėdžių salėje vyko statybos inžinierių apskritojo stalo diskusija „Pastatų šiltinimo sprendiniai reglamentuose, projektuose ir praktikoje“. Diskusijos metu įvardytos su pastatų šiltinimu susijusios problemos ir jų sprendimo būdai. Sutelkė visus suinteresuotuosius Mokslo, valstybės institucijų, projektavimo ir statybos įmonių atstovai diskusijoje priėjo prie tokių svarbiausių išvadų: prie tinkuojamų rūsio sienų bei jų cokolių turi būti įrengiamos vėdinamosios ir drenuojamosios nuogrindos; jei nuogrindos uždaros, cokoliui šiltinti būtina naudoti ventiliuojamąją fasadų šiltinimo sistemą; draudžiama mažinti šiltinamosios medžiagos storį ties fasaduose esančiais išsikišusiais nedidelių matmenų elementais ir inžineriniais tinklais; stogeliai, iškabos, vėliavų laikikliai ir pan. tvirtinami nuo fasadų paviršiaus atitraukti.

Kitose išvadose ir rekomendacijose kalbama apie angų kontūrų šiltinimą, plokščiųjų ir šlaitinių stogų modernizavimą. Diskusija parodė, kad modernizuodami daugiabučius statybininkai iki šiol neranda optimalių langų montavimo sprendimų. Tiesa, Lietuvoje yra bendrovių, kurios siūlo itin geras langų sistemas su visais reikiamais papildomais elementais, tačiau tokie produktai kainuoja brangiai ir į modernizavimo programas iki šiol nepateko. Diskusijos dalyvius sveikino aplinkos viceministrė Daiva Matonienė, VGTU rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas, Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) prezidentas Kęstutis Kurlys.

Pranešimą skaitė Polistireninio putplasčio asociacijos (PPA) prezidentas dr. Česlovas Ignatavičius. Diskusijoje dalyvavo inžinierius Vytautas Rimkus (Klaipėda), Vidas Šlivinskas (AB Panevėžio statybos trestas), Vitalis Baleišis (UAB „Urbanistikos formatas“), Edvardas Petrauskas (Būsto energijos taupymo agentūra), dr. Kęstutis Lukošius (Lietuvos gaisrinės saugos asociacija), dr. Robertas Volvačiovas, Julius Jauniškis (UAB „Eika“) ir kiti. Tinklalapiuose www.epsa.lt ir www.lsis.lt galima peržiūrėti diskusijos vaizdo įrašą. Pirmąją tokio pobūdžio apskritojo stalo diskusiją inicijavo PPA ir LSIS, bendradarbiaudamos su Aplinkos ministerija, VGTU bei Lietuvos statybininkų asociacija. Rengiantis diskusijai, LSIS klubų vadovų susirinkime pritarta siūlomiems sprendiniams.

Problemos įvardytos. Kas toliau? LSIS vykdomasis direktorius Edvinas Butkus mano, kad visa statybų bendruomenė turėtų sutarti dėl tam tikrų itin sėkmingų, laiko patikrintų sprendinių ir traktuoti juos kaip neabejotinus modernizavimo standartus.

„Ir diskusijoje išsakytos mintys, ir kita turima informacija leidžia teigti, kad Lietuvoje turi būti apsispręsta dėl vėdinamųjų ir drenuojamųjų nuogrindų įrengimo visur, kur tai yra įmanoma. Jas įrengti paprasta, o panaudojus tinkamas medžiagas cokolio priežiūra ateityje nekels jokių rūpesčių. Ventiliuojamosios ir drenuojamosios nuogrindos prie gyvenamųjų ar visuomeninės paskirties pastatų turi tapti vizitine modernizuojamos Lietuvos kortele“, – sakė E. Butkus. STR 2.01.10:2007 „Išorinės tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos“ priede, kuriuo savo darbe įprastai vadovaujasi projektuotojai, pateiktas sistemos su polistireninio putplasčio termoizoliacine medžiaga įrengimas prie cokolio, kai įrengiama uždara nuogrinda iš betono gaminių: trinkelių, plytelių ir pan. Tačiau dr. Č. Ignatavičius yra pastebėjęs, kad tokiu būdu atnaujinus cokolį pirmųjų defektų dažnai atsiranda neilgai trukus. Pasak mokslininko, ant uždaros nuogrindos kaupiasi


45 45 45

Aplinkos viceministrė Daiva MATONIENĖ. drėgmė ir įvairūs teršalai. Lietus ir grunte esanti drėgmė su teršalais gali prasiskverbti į cokolį bei žemėje esančią šiltinimo sistemą. Iš šiltinimo sistemos į išorę besiskverbianti drėgmė gadina tinkuotų cokolių apdailą. Prie tinkuojamų cokolių įrengus atviras vėdinamąsias ir drenuojamąsias nuogrindas, net ir po dešimties metų jokių defektų nepastebėta, teigė dr. Č. Ignatavičius. Dešimtmetį statybos technine priežiūra užsiimantis inžinierius V. Rimkus irgi pritarė vėdinamųjų ir drenuojamųjų nuogrindų įrengimui, tačiau kartu pripažino, kad praktikoje jas įdiegti gana sudėtinga dėl biurokratinių barjerų. „Dažniausiai investiciniame projekte ir projektinėje statytojo užduotyje yra numatoma atkurti buvusią iki modernizavimo dangą, pavyzdžiui, plytelių nuogrindą, o alternatyvaus sprendinio panaudoti neleidžiama. Sprendinių keitimo procedūra projektinėje dokumentacijoje yra gana komplikuota, ilgai trunka, todėl dažniausiai statytojas ir pasirenka pradinius investicinio projekto sprendinius“, – sakė inžinierius iš Klaipėdos. E. Butkus įsitikinęs, kad bendromis pastangomis pavyks ir valstybės, ir privačiojo sektoriaus užsakovus įtikinti, kad vėdinamosios ir drenuojamosios nuogrindos visiems yra naudingesnės. Pasak jo, prieš pradedant vykdyti visuomeninių pastatų modernizavimo programą, Polistireninio putplasčio asociacija ir LSIS sieks šią žinią perduoti Energetikos ministerijai ir savivaldybėms. Jos ir valdys šį procesą. Visuomeninių pastatų modernizavimui svarbios beveik visos rekomendacijos, kurias parengė statybos inžinierių apskritojo stalo iniciatoriai. Ar prie tokio pastato kabanti valstybės vėliava atrodys nepriekaištingai ir po kelerių metų, ar ant fasado prie vėliavos laikiklio bus matyti tamsių dryžių? Ar kartą sutvarkius plokščiąjį stogą ir prie parapeto įrengus apsauginę tvorelę visa tai bus galima ilgam pamiršti, ar teks prie to vis grįžti? Ar pavyks pasiekti, kad ant langų nesusidarytų drėgmės kondensato? Panašių klausimų gali kilti ir daugiau. Aišku ir tai, kad ne į visus dabar jau turime atsakymų, todėl ir toliau statybų inžinieriams reikia sėsti prie apskritojo stalo, diskutuoti ir keistis turima patirtimi.

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 1. PAMATŲ, RŪSIO SIENŲ IR COKOLIŲ ŠILTINIMAS 1.1. Prie tinkuojamų rūsio sienų ir jų cokolių (šiltinamų bei neapšiltintų) rengti vėdinamąsias ir drenuojamąsias nuogrindas. 1.2. Jei nuogrindos uždaros, cokoliui šiltinti naudoti ventiliuojamąją fasadų šiltinimo sistemą. 1.3. Pastato be rūsio cokolį šiltinti ≥ 600 mm žemiau, negu yra pirmo aukšto grindų šilumos izoliacija. 1.4. Grunte dedamą gumbuotą membraną kloti gumbais į polistireninį putplastį. 1.5. Gumbuotos membranos viršutinę dalį būtina dengti 100 mm pločio apsauginiu profiliu arba skardos lankstiniu. Profilio arba skardos lankstinio viršutinę dalį dengti armuotu tinku. 1.6. Reglamento STR 2.01.10:2007 priedų 5.11, 5.12, 5.13, 5.14 pav. sprendiniais vadovautis netikslinga. 2. IŠORINIŲ SIENŲ ŠILTINIMAS IR JŲ JUNGTYS 2.1. Ties įtrauktu cokoliu sienos šiltinimo sistemą nuleisti ≥ 100 mm žemiau, negu yra cokolio viršus. 2.2. Ties iškištu cokoliu sienos šiltinimo sistemą pakelti ≥ 100 mm aukščiau, negu yra cokolio viršus. 2.3. Nesant galimybės tiksliai sukalti smeiges, jas įgilinti ir uždengti polistireninio putplasčio kamščiais arba naudoti sraigtines smeiges. 2.4. Įgilintas smeiges draudžiama dengti klijais arba skiediniais. 2.5. Draudžiama kloti garų izoliaciją tarp šilumos izoliacijos ir laikomojo sienos sluoksnio, esančio patalpoje. 3. FASADUOSE ESANČIŲ ELEMENTŲ ŠILTINIMAS 3.1. Draudžiama mažinti polistireninio putplasčio storį ties fasaduose esančiais išsikišusiais nedidelių matmenų elementais ir inžineriniais tinklais. 3.2. Fasaduose esančias atitvarų sienutes šiltinti per visą jų aukštį ≥ 600 mm pločio ruože prie fasado. 3.3. Stogelius, iškabas, vėliavų laikiklius, stendus ir kitus elementus bei įrengimus tvirtinti nuo fasadų paviršiaus atitrauktus ≥ 20 mm. 3.4. Reglamento STR 2.01.10:2007 priedo 5.8 pav. sprendiniu vadovautis netikslinga. 4. ANGŲ KONTŪRŲ ŠILTINIMAS 4.1. Langus ir duris montuoti taip, kad normaliomis sąlygomis ant jų nesusidarytų drėgmės kondensato ir būtų išsaugotas pakankamas natūralus apšvietimas. 4.2. Langus montuojant toliau kaip 250 mm nuo išorinės sienos vidinės pusės, po palangėmis daryti šilumos pralaidas. 4.3. Šiltinimo sistemą po sąramomis daryti su ≥ 5 proc. nuolydžiu į išorę. Nesant tokios galimybės, projektuotojas gali pasirinkti kitą variantą. 5. PLOKŠČIŲJŲ STOGŲ ŠILTINIMAS 5.1. Negalima mažinti plokščiųjų stogų šilumos izoliacijos storio jungtyse su sienomis. 5.2. Plokščiųjų stogų jungtyse su vėdinamąja sienų šiltinimo sistema naudoti skardos lankstinį su snapeliu. 5.3. Draudžiama tvirtinti apsauginę parapetų tvorelę prie parapetų viršaus. 5.4. Papildomai šiltinant stogą, būtina didinti patalpų vėdinimo kanalų aukštį virš stogo dangos. 5.5. Reglamento STR 2.01.10:2007 priedų 5.16, 5.26, 5.27 pav. sprendiniais vadovautis netikslinga. 6. ŠLAITINIŲ STOGŲ ŠILTINIMAS 6.1. Draudžiama mažinti sienų šilumos izoliacijos storį šlaitinių stogų jungtyse su sienomis. 6.2. Šlaitinių stogų jungtyse su ventiliuojamąja sienų šiltinimo sistema naudoti skardos lankstinį su snapeliu. 6.3. Įrengiant nešildomą pastogę, būtina užtikrinti pastogės vėdinimą pro kraigą ir karnizus. 6.4. Patalpose, kur šlaitinis stogas jungiasi su siena, būtina įrengti patalpos vėdinimą. Redakcinė kolegija: dr. Česlovas Ignatavičius, Kęstutis Kurlys, Saulius Vytautas Skrodenis, Edvinas Butkus.

SA 2015 Nr. 6 / reklama

Statybos inžinierių apskritojo stalo diskusija „Pastatų šiltinimo sprendiniai reglamentuose, projektuose ir praktikoje“ (VGTU, 2015 05 21)


SA 2015 Nr. 6 / reklama

46

FASADUS REIKIA SANUOTI TIK NUSTAČIUS DEFEKTŲ ATSIRADIMO PRIEŽASTIS

XVIII a. duoninė Herydene (Vokietija). Fasado remontui panaudota sanuojančių tinkų Sistema.

Fasadų remontas, kitaip vadinamas sanavimu (lot. sanare – „gydyti“, t. y. gerinti pastato konstrukcijų būklę) – svarbus ir atsakingas darbas, kurį gali atlikti tik patyrę specialistai, žinantys, kokius sprendimus priimti ir kaip teisingai juos taikyti. Pastatų remontas – tarsi žmonių gydymas Tinkuoti fasadai, kuriems reikalingas sanavimas, būna dvejopi: su termoizoliacinėmis sistemomis ir klasikiniai. Šie dažniausiai būna senų pastatų, neretai įtraukti į kultūros paveldo sąrašus, tad jiems remontuoti reikalingi specialūs sprendimai. „Sudėtingiausia yra suprasti ir teisingai nustatyti pažeidimų kilmę, išsiaiškinti, kas nutiko fasadui, su kokio tipo pažeidimais susiduriama: ar kaltas darbo brokas, ar pažeidimai, atsiradę eksploatacijos metu, ar neteisingai parinkti sprendimai, medžiagos, ar tiesiog savaime vyksta pastato senėjimo procesai. Tik teisingai nustačius priežastis galima taikyti optimalų remonto būdą. Čia kaip ir gydant žmones – pirma nustatoma diagnozė, po to skiriamas reikiamas gydymas“, – sakė bendrovės „Knauf“ technikas Kastytis Vaseris. Anot jo, dažniausiai mėginama laikinai paremontuoti pažeidimus, nors tai – vienas netinkamiausių galimų sprendimų. Žinoma, kai fasadai pažeisti smarkiai, prireikia didesnių investicijų jiems sutvarkyti. Dažniausios problemos ir galimi sprendimai Bendrovės „Knauf“ atstovo teigimu, dažniausia problema – drėkstantys fasadai. Į juos drėgmės gali patekti ir iš grunto, kai neįrengta tinkama hidroizoliacija, ir nuo stogo, kai šis prastai apskardinamas. Drėgmės į fasadus įsiskverbia ir per tinkuotą plokštumą, joje atsiradus mikroįtrūkimams ir dėl šalčio poveikio ilgainiui jiems didėjant.

XVIII a.Barokinė pilis Jesberge (Vokietija). Fasado remontui panaudota kalkinių tinkų sistema. Pirmiausia būtina nustatyti, ar smarkiai pažeistas fasadas, ar toli pažengę ardomieji procesai. Kartais norint išspręsti problemą užtenka nedidelio remonto – sutvarkyti problemines vietas: tinkamai apskardinti stogą, įrengti hidroizoliaciją ir perdažyti fasadą. Dar viena dažnai tinkuotus klasikinius fasadus kankinanti problema – ant fasado nusėdusios druskos. Jų patenka iš grunto su kapiliariniu vandeniu. Vandeniui garuojant druskos kristalizuojasi, išsiskiria ant paviršiaus ir ardo fasadų apdailos sluoksnius, dažniausiai apatinės dalies, cokolio. Druskų pažeistus fasadus turbūt yra matęs kiekvienas. Sunku nepastebėti atsilupusių dažų ir atšokusio tinko sluoksnių, baltomis dėmėmis išmargintų fasadų. „Sprendžiant šią problemą dažniausiai reikia pašalinti visus tinko sluoksnius. Ir ne tik tose vietose, kuriose nusėdusios druskos, bet ir apie 50–70 centimetrų aplink paveiktas zonas. Reikia nuvalyti mūro siūles, įrengti horizontalią hidroizoliaciją ir tik po to naudoti sanuojamųjų tinkų sistemas“, – aiškino K. Vaseris ir pridūrė, kad sanuojamieji tinkai – tai specialios paskirties tinkai, uždarantys druskas. Dažnai tenka remontuoti ir sutrūkinėjusius fasadus. Vienais atvejais trūkiai būna nežymūs, atsiradę dėl paties tinko suaižėjimo, pavyzdžiui, džiūvimo metu. Jeigu tokie pažeidimai stabilūs ir nesiplečia, juos galima ištaisyti perdažant fasadą specialiais dažais. Tačiau dėl pastato sėdimo, vibracinių apkrovų ar dar kitų priežasčių atsiranda sudėtingesnių įtrūkimų ne tik tinko sluoksnyje, bet ir atitvaros konstrukcijoje. Didesnių įtrūkimų susiformuoja ir neteisingai nutinkavus fasadus, pavyzdžiui, nenuarmavus skirtingų mūro rūšių jungčių. Tokiais atvejais fasadus tenka tinkuoti naujai, tinkamai armuoti ar naudoti vadinamuosius tinko pagrindus. Šios priemonės reikalingos tuomet, kai mūras stipriai pažeistas, tad uždengtas naujas tinko sluoksnis vėl gali imti trūkinėti. Bendrovės „Knauf“ technikas K. Vaseris paminėjo dar vieną problemą, kai tinkas būna išsisluoksniavęs, būna atšokę dažai


ar viršutinis dekoratyviojo tinko sluoksnis. Tokiais atvejais remontas gali būti paprastesnis, gali užtekti naujo dekoratyviojo tinko sluoksnio ir perdažyti fasadą. Pažaliavę fasadai – ši bėda ypač dažna termoizoliuotuose tinkuotuose fasaduose. Ji atsiranda dėl ant fasado paviršiaus susilaikiusios drėgmės, kuri sudaro sąlygas ant paviršiaus užsiveisti kerpėms, dumbliams, samanoms. Kartais gali įsimesti pelėsinių grybų ar bakterijų kolonijos. Dažniausia drėgmės susilaikymo priežastis yra tai, kad darbininkai užtepa per ploną armavimo tinko sluoksnį. Rekomenduojamas sluoksnio storis yra 5 milimetrai, tačiau dažniausiai tepamas 2–3 milimetrų. Nors kai kurie gamintojai skelbia, kad tokio armavimo tinko sluoksnio storio pakanka stiprumui užtikrinti, nepagalvojama apie kitą problemą. Per plonas sluoksnis ant termoizoliacinių plokščių negali akumuliuoti šilumos ir labai greitai sušyla ar atvėsta. Šis procesas skatina ant paviršiaus formuotis drėgmei. Procesą gali pagyvinti ir dekoratyvusis šviesesnių spalvų tinkas. Švelnesni tonai rekomenduojami tam, kad mažiau veiktų terminės deformacijos, bet tuomet nepagreitinamas drėgmės garavimas nuo fasado paviršiaus. Fasadų apdailai labai dažnai naudojami akriliniai dekoratyvieji tinkai. Jie yra pigiausi, o kartu ir labiausiai puolami mikroorganizmų. Tiesa, į fasadų apdailai skirtus tinkus dedama tam tikrų medžiagų – biocidų, kurios padeda kovoti su mikroorganizmais. Vis dėlto šių medžiagų poveikis yra laikinas, jos fasadus nuo žaliavimo apsaugo 3–5 metus. „Šios problemos sprendimo efektyvumas labai priklauso nuo aplinkos sąlygų. Pažaliavusius fasadų paviršius reikėtų plauti, apdoroti specialiais biocidiniais preparatais. Fasadus gali užtekti tik perdažyti tinkamesnėmis medžiagomis arba pertinkuoti. Tačiau jeigu teršalams kauptis aplinkos sąlygos yra palankios, efektyviai išspręsti problemą ilgam laikui gali ir nepavykti. Tada lieka kas kelerius metus kartoti sanavimo darbus“, – sakė K. Vaseris. Gaila, kad žmonės dažniau žiūri į kainą, o ne į gaminio kokybę. Kartais nupirkus keliais procentais pigesnę prekę, jos kokybė skiriasi ne procentais, o kartais. Juk ne veltui sakoma: „Aš ne toks turtingas, kad pirkčiau pigų daiktą.“ „Knauf“ siūlomi sprendimai Kompanija „Knauf“ fasadams sanuoti siūlo ir atskirus produktus, ir specializuotas sistemas. Viena tokių – sanavimo sistema „Knauf Kbelosan“, susidedanti iš kelių sluoksnių: gruntinio, išlyginamojo, pagrindinio ir dekoratyviojo. Ši sistema skirta druskų pakenktų sienų tinkavimui iš vidaus arba išorėje. Sistemą sudarantys produktai yra atsparūs žalingam druskų poveikiui, pasižymi puikiomis vandens garų laidumo ypatybėmis. Pagrindinis sluoksnis yra stipriai porėtas, porose ir užkliūva druskos, t. y. tinką galima palyginti su filtru, kuriame ir kaupiasi druskos, tokiu būdu jos yra neišleidžiamos į paviršių ir apsaugomas dekoratyvusis sluoksnis. Kalkiniai tinkai „Knauf Kalk Grundputz“ ir „Knauf Kalk Fein-putz“. Jie dažnai naudojami restauruojant paveldo objektus. Šie kalkiniai tinkai ypač tinkami naudoti ant pažeisto nestipraus mūro, nes išskirtinis jų plastiškumas leidžia išvengti trūkių. Smulkesnis tinkas „Knauf Kalk Feinputz“ – puikus sprendimas įrengiant fasado apdailos tinko sluoksnį. Pastaruoju

metu populiariems dekoratyviojo tinko tipams („lietutis“, „samanėlė“) reikia gana lygaus pagrindo, jie neužmaskuoja pagrindo nelygumų. O štai padengus fasadus tinku „Knauf Kalk Feinputz“ nelygumai ištaisomi. Cokolio apdailos sluoksnio hidroizoliacija „Knauf Sockel-Dicht“. Cokolis yra ta pastato dalis, kur pirmiausia pastebimi atsilupę dažai ar aptrupėjęs tinkas. Tai atsitinka praėjus palyginti nedideliam laiko tarpui nuo pastato statybos pabaigos ar fasado remonto. Cokolio apdailos sluoksnio apsauga hidroizoliaciniu sluoksniu dar nėra įprasta Lietuvos statybose ir kol kas naudojama tik pavieniais atvejais. Ši hidroizoliacija nėra tinkama pastato požeminės dalies konstrukcijoms hidroizoliuoti, jos funkcija – apsaugoti tik apdailos sluoksnį nuo drėgmės poveikio ir dažno pažeidimo. Silikoninis mineralinių tinkų impregnantas „Knauf Finol“. Tai priemonė, naudojama ir naujai tinkuojant fasadą mineraliniu tinku, ir remontuojant sutrūkinėjusį fasadą. Impregnantas įsiskverbia į tinko poras ir jį hidrofobizuoja. Įtrūkimų vietos hidrofobizuojamos, drėgmė neprasiskverbia gilyn, todėl stabdomas žalingas drėgmės poveikis ir vizualiai fasadas neįmirksta. Impregnanto poveikį akivaizdžiai galima stebėti tuomet, kai fasaduose atsiranda vadinamųjų voratinklinių smulkių trūkių, kurie išryškėja lyjant dėl įmirkio. Impregnavus tokias vietas voratinklinių įtrūkimų nematyti. Armuojamieji silikoniniai dažai „Knauf Faserfarbe“. Ši priemonė padeda tuomet, kai remontuojamas suskilinėjęs fasadas, atsiranda voratinklinių trūkių. Armuojamieji silikoniniai dažai tokius trūkius uždengia. Priemonė yra gana stipri, elastinga, sukurta taip, kad įtrūkimų nebeatsivertų. Vienas dažnesnių šių dažų panaudojimo atvejų – remontuojant renovuotus fasadus. Biocidinė priemonė kovai su mikroorganizmais, dėl kurių fasadai pažaliuoja, „Knauf Algizid“. Tai iš vandens ir biocidų susidedantis ir jau paruoštas naudoti sanavimo tirpalas, kuris sporas daro pasyvias. Priemonė naudojama išorėje ant įvairių dumblių ir pelėsinių grybelių apniktų paviršių: betono, klinkerio, silikatinio mūro, mineralinio apdailos tinko, organinio apdailos tinko, mineraliniais ar organiniais dažais padengto apdailos tinko. „Knauf Algizid“ taip pat galima naudoti profilaktiškai prieš dažant paviršių. „Knauf Rippenstreckmetall“. Tai pinto metalo skydai, tvirtinami prie netinkamo tinkuoti pagrindo: medžio, didelių įtrūkimų pažeisto mūro ir pan. Metalinis pagrindas naujo tinko sluoksnį atsieja nuo senojo pagrindo ir tarnauja kaip naujas pagrindas tinkui. „Knauf Minerol“. Tai ypač atviri difuzijai silikatiniai dažai, naudojami sanuojamose tinkų sistemose atliekant restauravimo darbus. „Knauf Autol“. Tai aukščiausios „premium“ klasės silikoninių dervų dažai, turintys savaiminio apsivalymo ypatybių. Vandens lašai, riedėdami per šitais dažais dažytą fasado plokštumą, neužsikabina ir kartu nesunkiai pašalina mažytes nešvarumų daleles. Panašus efektas – „kaip nuo žąsies vanduo“. Jei Jums reikia konsultacijos, visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus telefonu +370 5 213 2222.

SA 2015 Nr. 6 / reklama

47 47 47


48

SUVIENYTI ARCHITEKTŪROS Liepos 1-ąją Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje susirinkę architektai minėjo savo profesinę šventę – Tarptautinę architektų dieną. Renginys šiemet subūrė daugiau kaip 500 architektų ir jų draugų – nuo architektūros pirmakursių iki Nacionalinės premijos laureatų.

G. Bartuškos nuotr.

HI

20

1

r 5N

.6

C /AR

A

ŪR

T TEK


49

Tradicinė šventė, kurią įmonė „Ergolain“ organizavo kartu su Lietuvos architektų sąjunga, vyko „pasidaryk pats“ principu: architektai varžėsi gamindami maistą, plakdami kokteilius ir žaisdami petankę ar bombų mūšį. Renginyje taip pat skambėjo grupių ir atlikėjų, kurių nariai yra architektai, atliekama muzika: nuo vokalinės perkusijos iki psichodelinio roko.


50

BAIGIAMUOSIUOSE PROJEKTUOSE – IŠSKIRTINIAI MIESTŲ AKCENTAI Architektūros inžinerijos bakalaurų studijų programos 2015 metų diplominiai darbai Prof. habil. dr. Josifas PARASONIS, doc. Inga GARNYTĖ-SAPARANAVIČIENĖ

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Architektūros inžinerijos studijų programos studentai baigiamuosiuose bakalauro darbuose, kaip ir kasmet, dėmesingai sprendė pastato urbanistinio įkomponavimo į esamą kontekstą, objekto estetinio vaizdo, funkcinio patalpų zonavimo, konstrukcijų projektavimo ir konstravimo užduotis. Tam jie panaudojo per studijų metus išmoktus pastato informacinio modeliavimo (ang. Building Information Modeling – BIM) sistemos ir kitų kompiuterinių programų pagrindus.

gretimą urbanistinį vietovės kontekstą. Aplinkui pastato sklypą stūksantys aukšti plieniniai uosto kranai, istorinis XIX amžiaus plieninis elingas ir netoliese fachverko architektūra išsiskiriantys senamiesčio pastatai įkvėpė autorių projektuojamo objekto išorėje išryškinti erdvinę plieninę pastato struktūrą, primenančią kranų, elingo elementų ir fachverko stiliaus grafiką. Pastatas susideda iš dviejų statmenai susikertančių pailgų tūrių. Pirmas tūris yra lygiagretus upės krantinėms, o antras atsigręžęs į jas statmenai. Pagrindinis pastato elementas yra antro tūrio gembė, kuri prasideda vos kirtus pirmąjį tūrį ir baigiasi išsikišusi iki Danės upės vidurio. Kuriamas upės vartų, jungiančių pietinį ir šiaurinį Danės upės krantus, įvaizdis. Plieninės erdvinės struktūros įtvirtina statinį bendrame vietovės kontekste, o pirmo aukšto sienos su berėmiu pusiau matiniu dvigubo fasado stiklu prideda kitą unikalią tai vietai ypatybę – aliuziją į senamiesčio pastatų balto tinko apdailą. Be visa to, planuojamas pakeliamasis tiltas – platforma, jungianti abi Danės upės krantines. Šis tiltas sujungtų šiaurinį ir pietinį ragus, pagerintų žmonių judėjimo srautus ir tarnautų kaip keleivinių laivų prieplauka. Tilto pakėlimo grafikas derinamas su Pilies uostelio sukamojo tiltelio grafiku, kad vyktų nepertraukiamas laivybos eismas. T. Kučinsko suprojektuoto pastato pirmo tūrio pirmas aukštas – karkasas iš surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų. Kolonų tinklas – 7,2 x 4 metrai. Skersai šio tūrio ant kolonų remiamos surenkamosios gelžbetonio L ir T tipo rėmsijės, o ant šių išilgai tūrio – surenkamosios kiaurymėtosios perdangos plokštės. Pirmo tūrio gale, antrame aukšte, kavinės patalpoms suformuota plieninė karkasinė konstrukcija. Ji susideda iš šoninių plieninių santvarų ir jas jungiančių plieninių sijų. Antras tūris statmenai kerta pirmąjį priešingame nuo kavinės gale. Jis yra trijų aukštų: rūsys, pirmas ir antras aukštai (1 pav.).

1 pav.

2 pav. Tarpdiscipliniškas šių specialistų požiūris į nagrinėjamas pastatų projektavimo dalis leidžia pateikti novatoriškų ir unikalių sprendinių. Pristatome kelis šių metų architektūros inžinerijos bakalauro studijų programos diplominius darbus.

Klaipėdai – prieplaukos kompleksas

Tado Kučinsko suprojektuotas mažųjų keleivinių laivų prieplaukos kompleksas iškyla kaip stiprus Klaipėdos miesto ženklas šalia Danės žiočių, vienos judriausių ir svarbiausių mažųjų laivų eismo mazgų bei miestiečių laisvalaikio leidimo OS vietų. Architektūrinė pastato idėja kilo analizuojant

DIJ

20

1

r 5N

.6

U /ST

Rūsio konstrukcijas sudaro atraminės monolitinio gelžbetonio sienos ir surenkamosios gelžbetonio sijos bei plokštės. Pirmas ir antras aukštai – plieninė karkasinė konstrukcinė sistema. Antrą aukštą sudaro dvi šoninės plieninės santvaros (ilgis – 52 metrai) ir jas tarpusavyje jungiančios plieninės sijos (10 metrų). Santvarų juostos tarpusavyje sujungtos horizontaliais plieniniais ryšiais. Dalis antro aukšto išsikiša virš upės kaip gembė, kurios ilgis yra 18 metrų (2 pav.). Visa ši plieninė struktūra atremiama ant plieninių pirmo aukšto kolonų. Spyriams ir statramsčiams naudojami plieniniai tuščiaviduriai kvadratiniai profiliai, o santvarų juostoms, kolonoms ir jungiamosioms sijoms – dvitėjai profiliai.


51 Jonavai – kino teatras

Jonavoje Manto Dambrausko suprojektuotas kino teatras išauginamas sklype esančios ir už jo einančios raiškios kalvos tęsinyje ir paveriamas ant ašies, plastiškai prišliejamos prie pėsčiųjų tako. Tarytum kalno pirštai išnirusio pastato stogo-terasos lygmuo tampa jaukia visuomenine erdve. Vertikalųjį kino teatro ryšį projekto autorius išryškino skaidria per visą holo aukštį stoglangiu apšviesta vidaus ir kintamo aukščio erdvine denginio struktūra. Trijų salių kino teatro erdvės išdėstytos dviejuose aukštuose: pirmasis skirtas žmonėms susiburti, patekti į kino sales, antrame suprojektuota kavinė, personalo darbo ir poilsio vietos. Konstrukciniu požiūriu pastatas primena medžio lapus (3 pav.), užkritusius ant akmenų (kino salių). Konstrukcinė pastato sistema – mišri, ją sudaro gelžbetonio kolonos, išdėstytos nereguliariu tinklu, ir lenktos monolitinės gelžbetonio sienos formos. Į šias laikomąsias konstrukcijas įremta denginį laikanti metalinė struktūra. Ji yra kintamos erdvėje formos, tačiau pati yra vienodo aukščio (1,5 metro), jos elementų jungčių žingsniai yra nutolę maždaug 1 metro atstumu. Kadangi pastatas yra iš dalies susiliejęs su kalnu, jo šonus juosia atraminė siena. Viso objekto stabilumą užtikrina monolitinės gelžbetonio kino salių

je – per mažas (elementų stiprio pavojus). Kritiškai pažvelgus į tokią struktūros geometriją ir skaičiavimo rezultatus, teko galvoti apie racionalesnę struktūrą. Apsistota ties pastovaus aukščio kintamos vertikalioje plokštumoje formos struktūra. Taip buvo sumodeliuotas visas pastato denginys, kuris, norint išvengti per didelių temperatūros deformacijų, padalytas į 5 dalis: trijų salių, vestibiulio ir laiptinės. Pastato struktūros kraštai išramstyti metaliniais vamzdžiais, kurie mažina gembinių struktūros kraštų poslinkius ir formuoja rėmus fasadui tvirtinti. Struktūros elementams parinkti apvalūs tuščiaviduriai TRON 101x5 profiliai.

Alytui – universalus pramogų centras

Liudas Šukevičius Alytaus miesto centro, pasižyminčio nedideliu aukštingumu, užstatymo klausimą sprendžia gilindamasis į gretimybių aukštingumą ir galimų komunikacijos ryšių atskleidimą. Vietoj nenaudojamo senosios stoties pastato jis suprojektavo universalų pramogų centrą. Objekto idėją autorius išryškino visą pastato funkciją perkeldamas ant formuojamo vidinio pasažo – svarbios

3 pav.

sienos. Remiant į jas denginio struktūrą, pastatui nereikia papildomų vertikalių ryšių. Konstrukcijos suprojektuotos pasitelkus programą „Autodesk Robot Structural Analysis Professional 2015“. Geometrinis konstrukcijų modelis yra sukurtas programos „AutoCAD 2015“ aplinkoje. Sudarant patį skaičiuojamąjį modelį buvo išbandyta įvairių variantų. Pradinė idėja buvo sukurti struktūrą su viršutine kintamos formos dalimi, o apačią išlaikyti horizontalią. Tačiau to buvo atsisakyta, nes viršutinės juostos kintamumas tapo labai nevienodas – vienoje struktūros dalyje skirtumas tarp juostų būtų buvęs didelis (elementų klupumo pavojus), kitoje daly-

komunikacijų ašies, jungiančios centrinę dalį su miesto parku. Aukšti ažūriniai salių tūriai prislopinti ir įauginti į esamą mastelį – nuleisti į žemę. Tokiu būdu išlaisvintas ir pasažas, pagrindiniai funkciniai ryšiai nuleisti į žemesnį pastato lygmenį. Esminės pastato ašies ir aplink jį esančių patalpų ryšys pabrėžiamas atskirus tūrius sujungiant į bendrą erdvę ažūrinėmis arkomis, nuo kurių tęsiasi iš plieninių lynų suformuota tento konstrukcija, jos tarpai užpildyti „Texlon ETFE“ polimeru. L. Šukevičiaus suprojektuotą universalų pramogų centrą sudaro trys atskiri tūriai (1 – sporto salės, 2 – baseinas,


52

3 – koncertų salė, 4 pav.). Į bendrą erdvę tūrius jungia dvi suglaustos arkos, nuo kurių vertikaliomis ir horizontaliomis kryptimis tęsiasi plieniniai lynai, taip formuodami tentinę konstrukciją. Atskiri tūriai yra karkasinės konstrukcinės sistemos. Sporto salių ir baseino tūrių kolonų žingsnis yra 8 metrai, o tarpatramis – 23,8 metro. Koncertų salės kolonų žingsnis yra 5 metrai, o tarpatramis – 36 metrai. Konstrukciniai tūriai neturi peraukštėjimų, jie projektuojami iš gelžbetonio kolonų per visą pastatų aukštį. Koncertų salės denginį laikanti konstrukcija – plieninė spragotoji trikampio skerspjūvio santvara. Baseino ir sporto salių denginį laikančios konstrukcijos – iš spragotųjų klijuotos medienos trikampio skerspjūvio santvarų. Konstrukcinė tarp tūrių esančių dviejų 68 metrų tarpsnio arkų paskirtis – laikyti tentą formuojančius plieninius lynus ir perimti visas jiems tenkančias apkrovas. Arkos ketvirtadaliuose jungiamos standžiai prie jų tvirtinamais horizontaliais elementais, o prie šių irgi standžiai jungiami pasvirę metaliniai elementai. Konstrukcinė metalinių elementų paskirtis – laikyti dalį tento konstrukcijos, po kuria formuojami įėjimai į pastatą. Metalinių elementų ilgis siekia iki 25 metrų, todėl jie papildomai lynais jungiami prie arkų viršutinių juostų. Tarp pasvirusių metalinių elementų įrengiami ilginiai, skirti bendram jų darbui užtikrinti. Tentas suprojektuotas naudojant iš anksto įtemptus lynus. Arkos – spragotosios, trikampės formos. Jos į pamatą jungiamos lanksčiai. Arkos juostos projektuojamos iš S460 N/NL klasės plieno, o spyriai – S460 NLH.

4 pav.

Šiauliams – viešbutis ir apžvalgos ratas

Prieš keletą metų Šiauliuose pastatyta sporto arena suteikė impulsą naujam miesto centrui formuoti. Artūras Žuravliovas baigiamajame savo bakalauro darbe pasiūlė kitą žingsnį – unikalaus viešbučio (5 pav.) sprendinį. Šio objekto idėją padiktavo jau minėta prigludusi prie žemės apvalios formos sporto arena. Tad autoriui, ieškant ryšio su sklypą ribojančia sankryža, kilo mintis nubrėžus nuo arenos ašį savo sklypo plane tiesiog kilstelėti tokį pat tūrį į erdvę. Prie jo išorinės kraštinės prijungęs vaizdingą arteriją – apžvalgos ratą, iš kur būtų galimybė apžvelgti Šiaulių panoramą, A. Žuravliovas suteikė novatoriškumo ne tik kvartalui, bet ir miestui. Ekspresyviame tūryje autorius projektuoja viešbučio kambarius, horizontaliajame numato konferencijų sales ir kitas aptarnavimo patalpas, požeminiuose šio tūrio aukštuose sprendžia automobilių stovėjimo klausimus. A. Žuravliovo suprojektuotas pastatas – dvylikos aukštų, jo konstrukcinė sistema – metalinis karkasas. Esminių iššūkių konstrukciniu požiūriu iškilo vidurinėje, antžeminėje, dalyje – 15 laipsnių pasvyris nuo vertikalės, apvali karkaso forma ir teorinės galimybės įrengti apžvalgos ratą įvertinimas. Visi šie uždaviniai buvo išspręsti – reikiamas kampas pasiektas įrengus vertikalų branduolį,

S

IJO

D STU

15

20

N

/ r. 6

sustandintas vertikaliais ryšiais. Apvali karkaso forma išgauta naudojant tinklinę kolonų perpynimo struktūrą ir kompozitines perdangas, o apžvalgos ratas galimas įrengiant papildomą spragotą žiedą aplink pastatą. Konstrukcijos projektuotos naudojant programą „Autodesk Robot Structural Analysis Professional 2015“. Geometrinis konstrukcijų modelis sukurtas programos „AutoCAD 2015“ aplinkoje. Tinkamas pastato erdvinės struktūros variantas gautas priartėjimo keliu: vertikalų metalo branduolį maksimaliai įleidus į pastato vidų, patikimai užtikrinus jo bendrą darbą su kompozitinėmis tarpaukštinėmis perdangomis ir vertikaliais ryšiais sustandinus patį branduolį. Leistiniems pastato poslinkiams neviršyti galiausiai teko standinti ir žiedinės struktūros elementus. Apskaičiuojant poveikius ir apkrovas apžvalgos rato bėgių bei kabinų svoris irgi buvo įvertinti.

5 pav.


ENERGIŠKAI EFEKTYVIŲ NAMŲ LANGAI – TIK TERMOIZOLIACIJOS SLUOKSNYJE Langai ir angokraščiai – vietos, pro kurias pastatas daugiausia netenka šilumos. Mokslininkai ir gamintojai intensyviai dirba ir ieško būdų, kaip sušvelninti šiuos padarinius. Vienas sprendimų – langus montuoti termoizoliacijos sluoksnyje. Tačiau prieš kurį laiką Vilniaus Gedimino technikos universitete vykusioje konferencijoje, kurioje buvo analizuojamos renovacijos klaidos, nuskambėjo abejonių, ar montuoti langus šiltinimo sluoksnyje iš tiesų yra geriausias sprendimas. Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos mokslo laboratorijos vedėjas Raimondas Bliūdžius su tuo nenorėtų sutikti. „Tenka pastebėti, kad renovuojamuose daugiabučiuose apskritai retai statomi nauji langai, nes per pastaruosius 10 metų žmonės dažniausiai juos būna jau pasikeitę. Tačiau jeigu tai buvo padaryta ne prieš dvejus trejus, o prieš dešimtį metų ir renkantis pigiausią produktą, žymų šilumos sutaupymo efektą apšiltinus namą pasiekti bus sunku, nes dalis šilumos išeis pro neefektyvius langus. Renovuojamuose namuose nekeisti langų nėra gerai ir todėl, kad šiltinant pastatą jiems būtų geriau rasti kitą vietą, termoizoliacijos sluoksnyje“, – sakė R. Bliūdžius. Anot jo, kadangi senųjų pastatų sienos storos, lango niša tampa gana gili, o jei paliekama plati palangė, ji uždengia radiatorių ir trukdo šilumai pasiekti vidinį lango paviršių. Langas pasidaro šiek tiek šaltesnis, ir ant jo greičiau kondensuojasi viduje esanti drėgmė, kuri modernizuotuose namuose dažniausiai padidėja, nes įprastai nepasirūpinama tinkama vėdinimo sistema. Taigi pirmiausia turėtų būti užtikrinama pakankama oro kaita, o nuo radiatoriaus sklindanti šiluma turi kuo laisviau patekti į lango nišą. Jei įstatytas kokybiškas, šiltas langas, normaliomis sąlygomis kondensatas nesikaupia, jo nebent gali šiek tiek atsirasti ypač retais atvejais, kai lauke būna itin šalta. „Tačiau kalbant apie šilumos perdavimą, montavimas termoizoliacijos sluoksnyje yra, be abejo, geras dalykas, nes tai smarkiai sumažina šilumos nuostolius, patiriamus pro lango nišą, tai yra įskaitant langą ir jo montavimo siūlę“, – įsitikinęs R. Bliūdžius. Statybinės fizikos specialistai yra apskaičiavę, kad šilumos nuostoliai, patiriami pro langus, sumontuotus laikomojoje konstrukcijoje, yra penkis kartus didesni už tuos šilumos nuostolius, kurie patiriami langus sumontavus šiltinimo sluoksnyje. Kaip pavyzdys nagrinėtas 120 kvadratinių metrų ploto namas, kuriame langų plotas sudaro 18 kvadratinių metrų, o langų perimetras – 54 kvadratinius metrus. Langus montuojant namo konstruktyve, savitieji šilumos nuostoliai per lango perimetrą siekia 27 W/K. Sumontavus langus termoizoliacijos sluoksnyje, šis rodiklis yra vos 5,4 W/K. Pirmu atveju patiriama 2781 kWh šilumos energijos nuostolių dėl ilginių šilumos tiltelių, o antru atveju – 556 kWh. Išreiškus pinigais, skirtumas yra 193,32 euro per metus (www.pasyvusnamas.lt inf.). Anot bendrovės „Rockwool“ techninio vadovo Andriaus Buskos, sprendimai montuoti langus ne sienos konstrukcijoje, kaip buvo įprasta anksčiau, bet termoizoliacijos sluoksnyje plačiau pradėti taikyti neseniai. Pastebėta, kad tai leidžia gerokai sumažinti šiluminių ilginių tiltelių vertes ir šilumos nuostolius, patiriamus pro angokraščius. „Skirtingų Europos šalių rinkose galima rasti įvairių langų montavimo sprendimų ir būdų. Naudojami metaliniai, stiklo pluošto

Netinkamai sumontuoti langai vėjais paleidžia daug šilumos energijos. ar plastikiniai kampai, specialios formos laikikliai, plokštelės. Kai kur įrengiami perimetriniai tašai, profiliai, dėžės ar korpusai. Visi sprendimai turi savo ypatumų. Renkantis tinkamiausią reikia atsižvelgti į montavimo greitumą ir paprastumą, klaidų įrengimo metu sumažinimo tikimybę, taip pat medžiagų ilgaamžiškumą, jų atsparumą puvimui ir korozijai. Reikia įvertinti ir medžiagų patikimumą bei saugumą, kad nepablogėtų visos termoizoliacijos sistemos degumo klasifikacija ar gaisro metu nekiltų pavojus. Nereikia pamiršti ir viso pastato energinio efektyvumo bei siekio užtikrinti aukštą sandarumo lygį, kad dėl pačių laikiklių termoizoliacinių ypatybių nedidėtų termoizoliacijos sistemos šilumos nuostoliai“, – sakė „Rockwool“ techninis vadovas A. Buska. Dr. Audronė ENDRIUKAITYTĖ Bendrovės „Paroc“ rinkodaros ir komunikacijos vadovė Baltijos šalims ir Europai Kalbant apie energinį efektyvumą ir A energinio efektyvumo klasės pastatus, kokius reikės statyti nuo kitų metų, nebegalima kalbėti apie kitokį langų montavimą nei termoizoliacijos sluoksnyje. Negalima palikti tokių šilumos tiltelių kaip dabar, kai langai montuojami laikomojoje sienos dalyje. Esame atlikę skaičiavimą, kiek šilumos nuostolių patiriama per 11 kvadratinių metrų ploto sieną, kurioje sumontuotas 3 kvadratinių metrų ploto langas. Kai langas būna sumontuotas termoizoliacijos sluoksnyje, šilumos nuostoliai, patiriami pro angokraščius, siekia tik 36 kWh. Langą montuojant laikomojoje sienos konstrukcijoje, šilumos nuostoliai, patiriami pro angokraščius, padidėja iki 109 kWh. Palyginimui, šilumos nuostoliai per visą 11 kvadratinių metrų ploto sieną buvo 124 kWh – tik nesmarkiai didesni nei patiriami pro angokraščius. Šie skaičiavimai atskleidė, kokie dideli šilumos praradimai patiriami per sienos ir lango jungties perimetrą. Nelieka abejonių, kad langus reikia montuoti tik termoizoliacijos sluoksnyje. Didžiausia blogybė, gaunama montuojant langus konstruktyve – kondensacijos plokštumos dėl šaltesnio sienos paviršiaus. Tuomet kyla diskomfortas, gali įsiveisti pelėsis ar nutikti kitų nepageidaujamų dalykų. Kodėl visa tai per mažai įvertinama ir neskubama montuoti langus termoizoliacijos sluoksnyje? Pirmiausia dėl to, kad dar nėra reikalavimo siekti A energinio naudingumo klasės. Kai nuo kitų metų toks įsigalios, kitokie sprendimai vargu ar bus galimi. Žinoma, ir dabar nesuprantama logika patirti didžiulius nuostolius žinant, kaip jų išvengti. Pasaulinėje praktikoje ši problema jau seniai išspręsta. Kaip pavyzdį galima paminėti Suomijos renovacijos projektą „Innova“. Jį įgyvendinus energinis įprasto aštuntojo dešimtmečio daugiaaukščio efektyvumas buvo padidintas iki tokio lygio, kad pastatas atitiko Suomijos pasyviųjų namų reikalavimus. Keturių aukštų objektas pastatytas 1975 metais. Kai atnaujinimo darbus atlikę darbininkai nuėmė apdailinį bloko sluoksnį, buvo matyti, kad langai sumontuoti termoizoliacijos sluoksnyje. Taigi toks sprendimas naudojamas jau kelis dešimtmečius. Tad ir mums nereikia išradinėti dviračio. Būtina statybininkus įtikinti, kad siekiant energinio efektyvumo darbus reikia atlikti kokybiškai, laikantis efektyvių technologinių reikalavimų.


54

DAUGIABUČIŲ GYVENAMŲJŲ NAMŲ MODERNIZAVIMO SPRENDIMŲ VERTINIMAS Erikas FOMINAS Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Statybos technologijų katedra Baigiamojo magistrinio darbo (vadovė dr. Violeta Medelienė) santrauka

Lietuvoje 56,5 proc. daugiabučių yra pastatyti 1961– 1992 metais, 38 proc. – dar senesni. Todėl nenuostabu, kad renovacijos klausimas yra labai aktualus, nes jie buvo statyti pagal senus reikalavimus, jų inžinerinės sistemos jau yra susidėvėjusios, reikia rekonstrukcijos. Kadangi atnaujinamų daugiabučių modernizavimo sprendimų variantų yra gana daug, kyla klausimas, kokį tinkamiausią rinktis modernizavimo sprendimą rinktis. Tam ir yra skirtas šis baigiamasis magistrinis darbas. Svarbiausia estetika ir mažesnės sąskaitos

Pirmiausia darbe buvo išnagrinėti reikalavimai, keliami daugiabučių gyvenamųjų namų modernizavimui, išanalizuoti šiuo metu pastatams atnaujinti taikomi sprendimai ir technologijos. Praktinėje dalyje buvo atlikti eksploataciniai daugiabučių gyvenamųjų namų modernizavimo sprendimų tyrimai naudojant termoviziją. Siekiant nustatyti efektyviausius modernizavimo sprendimus, naudotas daugiakriteris TOPSIS metodas. Atliekant tyrimą buvo analizuota trisdešimt modernizavimo variantų. Siekta išsiaiškinti, ar užtenka pakeisti šildymo sistemą, ar reikia naudoti ir atsinaujinančių energijos šaltinių sistemas, tokias kaip saulės kolektoriai ar geoterminis šildymas. Rezultatai parodė, kad svarbiausi daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos kriterijai yra estetiškumas ir šildymo sąnaudų mažinimas. Iš trisdešimt analizuotų sprendimų racionaliausias variantas gautas ten, kur buvo įrengta rekuperacinė ir sau-

S

IJO

1

20

/

.6

r 5N

D STU

lės kolektorių sistemos. Neblogų rezultatų pasiekta ir įrengus geoterminį šildymą.

Kritiškiausia vieta – angokraščiai

Pastaruoju metu daug kalbama apie renovacijos darbų kokybę, atkreipiamas dėmesys į taii, kad jie turi būti atliekami tinkamai. Tam būtina darbų kokybės kontrolė, kuriai naudojama keletas metodų. Dažniausiai naudojami neardantieji (termoviziniai ir vizualiniai) ar destruktyvieji metodai. Daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos kokybei patikrinti destruktyvieji metodai naudojami retai. Tam dažniausiai pasirenkami neardantieji metodai. Vienas populiariausių metodų yra termoviziniai tyrimai, kuriais tikrinama užbaigtų renovacijos darbų kokybė. Jeigu darbai dar vyksta, šis metodas tinka stebėti, kaip jie atliekami. Termovizinių tyrimų metodas yra gana tikslus – naudojant jį galima įvertinti galutinę viso fasado kokybę, taip pat palyginti skirtumą tarp nerenovuotų ir renovuotų pastatų. Naudojant termoviziją galima numatyti problemas ir parinkti jų sprendimo būdus. Atliekant tyrimą termovizoriumi FLIR E4 buvo patikrinta 18 pastatų: 14 atnaujintų ir 4 nerenovuoti. Nesunkiai buvo nustatytos probleminės vietos. Visuose nagrinėtuose pastatuose buvo aptikta nekokybiškai padarytų angokraščių, tad pro juos šiluma tiesiog išleidžiama į aplinką. Taigi nesilaikyta technologinių reikalavimų arba projektuota naudojant senas metodikas. Nukreipus termovizorių į tiriamų daugiabučių fasadus, net 21 proc. objektų buvo matomos šilumos praradimo vietos. Vadinasi, sienos buvo apšiltintos nekokybiškai. Tai rodo, kad rangovai pasirinko pigesnę ir nepakankamai kvalifikuotą darbo jėgą. Dar viena problema – laukujės durys. Iš visų tirtų objektų net 79 proc. atvejų šios durys buvo nekokybiškos, neatitinkančios reikalavimų.


55 Iš visų tirtų objektų 21 proc. daugiabučių buvo prastai įrengti vidiniai kampai. Vadinasi, ne tik šiluma pro šias vietas iškeliaus lauk, bet ateityje čia pradės kauptis kondensatas, dėl ko ims pelyti kampai namo viduje. Verta atkreipti dėmesį, kad 64 proc. pastatų nebuvo kokybiškai sutvarkyti cokoliai. Net 8 iš 14 namų buvo labai aiškiai matyti, kad cokoliai visiškai nesulaiko šilumos srauto. Net 29 proc. nagrinėtų daugiabučių cokolių iš viso nebuvo apšiltinti iš išorės. Taigi nebuvo laikytasi reikalavimų.

Skirtingi įgyvendintojai – skirtingos ir klaidos

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad renovuojant daugiabučius defektų gali būti padaroma visuose projekto etapuose: projektuojant, parenkant medžiagas, atliekant ir baigiant darbus. Todėl atsiradus vieniems ar kitiems defektams negalima kaltinti tik vieną grandį, nes statybų ar renovacijos produktas yra komandinio darbo rezultatas. Už darbo metu padarytą broką turi atsakyti visos tame procese dalyvavusios grandys. Kiekvieno modernizuojamo daugiabučio projektą rengia skirtingi projektuotojai, darbus atlieka skirtingi rangovai, parenkami skirtingi techniniai prižiūrėtojai. Dėl to ir klaidų dažnai padaroma skirtingų. Dažniausiai pasitaikantys daugiabučių renovacijos defektai: naudojamos prastos termoizoliacinės medžiagos; prastai įrengiami mazgai; paliekami šilumos tiltai; neizoliuojami vamzdynai; neišvalomos ventiliacijos sistemos; parenkamos per silpnos ar per stiprios ventiliacijos turbinos; neišsprendžiama vėdinimo problema, dėl to įsiveisia pelėsis; prastai apšiltinamas pamatas, stogas; stogas termoizoliuojamas neišlaikant nuolydžių į įlajas; neapšiltinamos liftų šachtos; nepaklojamas dvigubas armavimo tinklas atitinkamame fasado aukštyje; nesilaikoma fasadų smeigiavimo technologijos; prastai užtaisomos pastolių inkaravimo vietos.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 1. Atlikus informacijos šaltinių analizę nustatyta, kad yra daug alternatyvių daugiabučių namų modernizavimo sprendimų, tačiau kompleksinis šių sprendimų vertinimas, įtraukiant atsinaujinančius energijos šaltinius, dar nėra atliktas. 2. Išanalizavus trisdešimt esamų modernizuotų daugiabučių gyvenamųjų namų efektyvumo tyrimus, racionaliausias variantas pasirinktas Varėnoje, Marcinkonių g. 12 name. Čia įrengta kompleksinė renovavimo sistema, papildomai įrengiant saulės kolektorius bei geoterminį šildymą. 3. Remiantis atliktais termoviziniais tyrimais nustatyta, kad pagrindinės probleminės vietos modernizuotuose pastatuose yra durų ir langų angokraščiai, fasadų sienų nesandarumas, netinkamas cokolio ir vidinių namų kampų įrengimas. To priežastys yra pagrindinių projekto dalyvių nekompetencija, neefektyvi kokybės kontrolė ar tyčiniai nusižengimai. 4. Konkrečiam numatomam atnaujinti pastatui pateikta trisdešimt galimų modernizavimo sprendimų. Jie įvertinti šešiais vertinimo rodikliais, iš kurių didžiausią teorinį reikšmingumą turėjo estetiškumo rodiklis, didžiausią subjektyvų ir kompleksinį reikšmingumą – šildymo sąnaudų mažinimas. 5. Galimi modernizavimo sprendimai įvertinti taikant daugiakriterinį TOPSIS metodą. Skaičiavimai atlikti įvertinant kompleksinį ir teorinį vertinimo rodiklių reikšmingumą. Abiem atvejais efektyviausias projektinis sprendimas buvo tas, kuriame kompleksiškai atnaujinamas šilumos mazgas, įrengiant radiatorinę sistemą su šilumos reguliavimu butuose, pakeičiami langai ir durys, termoizoliuotas stogas, išorės sienos, įrengiama rekuperacinė bei saulės kolektorių sistema. 6. Prieš modernizuojant daugiabutį gyvenamąjį namą rekomenduojama atlikti kompleksinį daugiakriterį modernizavimo sprendimų vertinimą. Daugeliu atvejų kompleksinės renovacijos atsipirkimo laikotarpis bus greitesnis pasirinkus racionalesnį modernizavimo variantą.

UAB „Soudal“, Verkių g. 29, Vilnius Tel. +370 5 272 2702, tel. / faks. +370 5 230 0190 El. p. soudal@soudal.lt www.soudal.lt

„Soudal“ langų montavimo sistemos Langų tvirtinimas šiltinamajame sluoksnyje – sprendimas statant energiją taupančius ir net pasyviuosius namus. Kaip tik tokiam tvirtinimui skirti Vokietijoje sertifikuoti laikikliai (ankeriai). Tokiu būdu išvengiama šilumos tiltelių. Laikikliai akivaizdžiai palengvina langų montavimą ir užtikrina jo tikslumą. Jie tinka visoms statybinėms medžiagoms, konkrečiai medžiagai pritaikomi reikiami tvirtinimo elementai.

Teisingas langų sandarinimas – dar viena sąlyga norint išvengti langų peršalimo ir drėgmės kaupimosi. „Soudal Window System“ – sistema, apimanti visus svarbiausius sandarinimo elementus. Sandarumą garantuoja terminės ir akustinės izoliacinės montavimo putos „Soudafoam“, garams nelaidi langų montavimo juosta

„SWS Universal Inside“, išsiplečianti juosta „SoudabandAcryl“ ir garams laidi langų montavimo juosta „SWS Universal Outside“.


56

SA 2015 Nr. 6 / reklama

NAUJA LANGAMS MONTUOTI

termoizoliaciniame sluoksnyje skirta sistema ROCKWOOL REDAir LINK

Lango rėmo korpusas montuojamas iš itin standžių akmens vatos plokščių.

Arminas ŠTUOPYS

Tinkamas langų montavimas vis dar yra vienas sudėtingesnių klausimų siekiant kuo aukštesnės energinio naudingumo klasės ir norint išvengti šilumos nuostolių pastate. Specialistų daromos termovizinės nuotraukos labai aiškiai parodo vadinamuosius šilumos tiltelius – tai langų angokraščiai. Nepakankamai termoizoliuotos langų rėmų ir fasadinių sienų (atitvarų) sandūros lemia ir pastatų nesandarumą. Šiuos defektus eliminuoti yra gana sunku, nes mokslas ir praktinė patirtis įrodė, kad siekiant sumažinti šilumos nuostolius, patiriamus pro atitvaras, langų rėmų plokštumos turi sutapti su termoizoliacinio sienos sluoksnio plokštuma.

Standartizuoto sprendimo nėra Langų tvirtinimas ne laikomosiose pastato konstrukcijose, bet termoizoliaciniame sluoksnyje nėra naujiena. Tačiau Lietuvoje šia patirtimi naudojamasi labai retai. Pirmiausia todėl, kad dar trūksta patirties ir reglamentuotų sprendimų. Vis dėlto apskaičiuota, kad šilumos nuostoliai, langus sumontavus termoizoliaciniame sluoksnyje, gali būti iki 7 kartų mažesni už tuos, kurių susidaro lango rėmą pritvirtinus vidinėje laikomosios sienos konstrukcijos dalyje, t. y. prieš termoizoliacinį sluoksnį ar jo pradžios plokštumoje. Rekomendacijos montuoti langus termoizoliaciniame sluoksnyje langų montuotojams ir projektuotojams kelia tam tikrų sunkumų: kaip sumontuoti langų rėmus, kad jų plokštuma būtų kuo arčiau išorinio fasado paviršiaus? Statybų praktikoje tam pasitelkiami keli konstrukciniai sprendimai. Pavyzdžiui, dažniausiai langų rėmai pakabinami ant išsikišusių ir prie laikomųjų sienos konstrukcijų pritvirtintų plieninių laikiklių (kronšteinų). Taip pat gali būti naudojami šilumai ne tokie laidūs armuoto plastiko laikikliai. Neretai langai montuojami į ištisinius, už neapšiltintos sienos plokštumos iškištus rėmus, pagamintus iš metalo profilių, medinių tašelių,


armuoto plastiko elementų. Individualiųjų namų statyboje naudojami iš OSB plokščių sukalti ir apšiltinti į dėžes panašūs korpusai, ieškoma ir kitokių sprendimų. Žodžiu, langų montuotojai sukasi kaip išmano, juolab kad tokiems konstrukciniams langų tvirtinimo elementams oficialiai patvirtintų techninių reikalavimų (reglamentų, standartų ir pan.) kol kas nėra net mums technologiniais pavyzdžiais pateikiamoje Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse. Deja, šie įvairių formų, netinkamos konstrukcijos langų rėmų tvirtinimo elementai neretai tampa šilumos tilteliais, neleidžia užtikrinti pastato atitvarų sandarumo, kartais koroduoja ar pūva dėl susikaupusio kondensato ir pan. Sistema eliminuoja šilumos tiltelius Atsakomybę ieškant tinkamų problemos sprendimų jaučia ir termoizoliacinių medžiagų gamintojai. Vieno žinomiausių akmens vatos gamintojų – kompanijos ROCKWOOL – specialistai pasiūlė originalų sprendimą – langų rėmų tvirtinimo sistemą ROCKWOOL REDAir LINK. Jos esmė – technologiškas, universalus, visiškai sukomplektuotas ir anksčiau įvardytus įprastų langų rėmų tvirtinimo būdų trūkumus eliminuojantis, iš didesnio tankio akmens vatos plokščių bei pagalbinių elementų surenkamas langų rėmų tvirtinimo korpusas. Šią sistemą sudaro šilumos tiltelius beveik eliminuojančios 32 ar 48 milimetrų storio akmens vatos plokštės, langų rėmo ir korpuso laikikliai (kronšteinai), inkariniai bei jungiamieji varžtai. Lango rėmo korpusui pasirenkamų standžių akmens vatos plokščių storis priklauso nuo rėmo montavimo vietos (sienos šiltinimo sluoksnio storio). Į šį korpusą iš didesnio tankio (475 kg/m3, šilumos laidumas 0,057 W/mK) ir didelio stiprio (7 MPa lenkiant) akmens vatos plokščių bei plieninių laikiklių įstatomas ir įtvirtinamas lango ar nevarstomos vitrinos rėmas. Tokio lango tvirti-

Nauja langų tvirtinimo sistema leidžia bemaž visiškai eliminuoti šilumos tiltelius.

nimo rėmo – apvado iš akmens vatos – šiluminės ypatybės beveik nesiskirs nuo pagrindinio sienos šiltinimo sluoksnio ypatybių. Be to, fasaduose su ventiliuojamąja termoizoliacine sistema jis leis užtikrinti atitvaros sandarumą. Jei statomame pastate turime skirtingų matmenų langus, jų rėmų tvirtinimo sistemą ROCKWOOL REDAir LINK

galima montuoti kiekvienam langui atskirai. Pirmiausia prie sienos konstrukcijų pritvirtinami laikomieji sistemos elementai (kronšteinai), į juos įstatomos reikiamu ilgiu ir pločiu atpjautos dvi ar trys specialios akmens vatos plokštės (būsimi sandarūs lango rėmo apvadai), sustatomos lango rėmo tvirtinimo plokštelės, ir tada jau galima montuoti langus. Jeigu montuojamų langų matmenys yra vienodi, kaip būna, pavyzdžiui, renovuojamuose pastatuose, tada šiuos apvadus iš akmens vatos patogiau surinkti iš anksto ceche arba statybos aikštelėje. Tuomet lieka tik juos pakelti ant pastolių ir sumontuoti prie kiekvienos lango angos. Vėliau tokie angokraščių apvadai gali būti termoizoliuojami papildomai, juos tiesiog uždengiant sienos šiltinimo sluoksniu, jei reikia – difuzine membrana ir, žinoma, fasado apdailos medžiagomis, palangių, kitokiais skardinimo, puošybos elementais. Bendradarbiavo su mokslininkais Kurdami ir išbandydami sistemą REDAir LINK, kompanijos ROCKWOOL specialistai bendradarbiavo su Techninio centro (Danija, Orhusas) mokslininkais. Bandymų metu buvo sumodeliuotos ir patikrintos gana atšiaurios eksploatavimo sąlygos. Nutarta, kad fasado sluoksnių apkrova neva gali siekti 50 kg/m2, ją veiks uraganinis vėjo greitis (33 m/s 30 metrų aukštyje), ji turės išlaikyti langų rėmus su trimis stiklais. Be to, išbandyta, kad ant taip įtvirtinto lango palangės gali saugiai sėdėti suaugęs žmogus, patikrinta galimybė, kad toks langas gali tapti ir evakuacijos keliu – į jį gali remtis ugniagesių kopėčios ir pan. Gaisriniai natūriniai sistemos ROCKWOOL REDAir LINK tyrimai su vėdinamomis sienomis buvo atlikti gaisrinių tyrimų centre Švedijoje. Akmens vatos gamintojų pasiūlytos sistemos efektyvumas yra susijęs su jos universalumu, montavimo sparta ir technologiniu išbaigtumu. Šią sistemą galima naudoti visų tipų pastatuose, neatsižvelgiant į jų atsparumo ugniai klasę. Drauge ji yra gana paprasta, todėl projektuotojui lengva parinkti jos parametrus, o ir rangovui nebus sunku suformuluoti užsakymą. Šią sistemą galima montuoti visais metų laikais, montavimo metodai yra elementarūs, nereikalaujantys specifinių įgūdžių ir įrangos. Svarbu, kad ir statomų langų rėmų tvirtinimo būdai išlieka įprastiniai (standartiniai, plačiai naudojami langų montuotojų). Sistema ROCKWOOL REDAir LINK atitinka ir laikotarpio reikalavimus – montuojama tik iš išorės, o tai svarbu atliekant gyvenamųjų namų renovaciją. Lyginant su individualiųjų namų statybose langų tvirtinimo rėmams dažniausiai pasirenkamais medienos tašeliais, šioje sistemoje naudojamos dėl drėgmės ir temperatūros svyravimo deformacijų nepatiriančios, tvarios, ilgalaikės medžiagos, kurioms nereikia papildomo apdorojimo antipirenų ir fungicidų tirpalais, tokiu būdu šilumos nuostoliai sumažėja iki 30 proc. Be to, vienas pagrindinių sistemos elementų – akmens vata – yra laidi garams, drėgmei pasišalinti netrukdanti, nepūvanti ir nepelijanti medžiaga. Tinkamai parinkus išorinės sienos „sumuštinio“ medžiagas, šia langų tvirtinimo sistema lengva užtikrinti ir aukštą viso pastato atitvarų sandarumo lygmenį.

SA 2015 Nr. 6 / reklama

57 57 57


TECHNOLOGIJŲ VALDOMI VANDENS VIRSMAI

58

S IJO G LO NO H TEC

15

20

N

/ r. 6

Antanas STANČIUS

Šiuolaikiniai vandens įrenginiai yra nusakomi kaip uždaros, funkcionalios sistemos, kuriose, siekiant nenutrūkstamos vandens cirkuliacijos, diegiama įvairi hidraulinė įranga. Šiuos įrenginius sudaro du tarpusavyje susiję komponentai: vanduo ir jo formą kuriantis kietasis pavidalas. Nors dėl jo ilgainiui susiformavo skirtingi morfotipai, užuot klasifikavus vandens įrenginius pagal formą, dydį ar konstrukciją, kur kas efektyviau atskaitos elementu laikyti vandenį ir jo kuriamus efektus. Pavidalą lemia įrenginiuose panaudoti įrankiai

Vandenį lengvai veikia išorinės jėgos, todėl, norint išskirti skirtingus šių įrenginių tipus, dera atsižvelgti į tai, kad tik dėl kitų jėgų jis gali įgyti formą ir judėti. Vandens įrenginius galima suklasifikuoti į dvi pagrindines grupes: stovinčio ir cirkuliuojančio vandens. Pagal tai, kokie efektai išgaunami ir kokia jėga pagrįstas vandens įrenginio funkcionavimas, šias grupes galima suskaidyti į dar mažesnius pogrupius. Stovinčio vandens sistemoms, kurios veikiamos vien sunkio jėgos, o šiaip yra beformės, pavidalą suteikia tik baseinas. Nuo XX amžiaus pradžios pradėtos plačiai taikyti dirbtinio apšvie-

Turtų fontanas. © GI Travel timo sistemos, kurios suteikia baseininiams ir fontaniniams įrenginiams estetinį vaizdą. Cirkuliuojančio vandens sistemos yra pagrįstos sunkio ir slėgio jėgų tarpusavio veikimu, o tai ir leidžia išgauti konkrečius vandens efektus. Priklausomai nuo įrenginio formos ir konstrukcijos vanduo gali tekėti, kristi arba trykšti, formuodamas skirtingo pobūdžio estetines bei technines charakteristikas. Pagal tai įrenginiai skirstomi į tris stambias grupes: krioklius, kaskadas ir kanalus, kurių funkcionavimas pagrįstas sunkio jėgos veikimu ir kurie sudaro tekančio vandens ir krintančio vandens grupes, o dėl slėgio jėgos sukurti fontanai – trykštančio vandens įrenginių grupę. Dažniausi tekančio vandens įrenginiai – įvairūs kanalai ir vandens sienos. Tekantis vanduo gali turėti dvejopą pobūdį: tekėdamas ramia srove jis išlaiko stovinčiam vandeniui būdingą skaidrų ar veidrodinį paviršių, o esant intensyvesnei tėkmei atvirkščiai – sukuria putojančią, raibuliuojančią vandens masę. Skirtumus lemia konstrukciniai parametrai, vandens masės ir tekėjimo greičio bei krypties ypatumai, todėl atitin-

„PLAYMOBIL FunPark“ fontanas Vokietijoje. Atstovybės „HAURATON Lietuva“ nuotr.


59

Vilniaus Vokiečių gatvės fontanas. G. Bartuškos nuotr.

kamai juos koreguojant galima išgauti skirtingus tekančio vandens efektus. Dekoratyvi vandens siena – tekančio vandens grupės įrenginys, kuriame vanduo liejasi lygiu ar faktūriniu paviršiumi į baseiną arba vandens surinkimo latakus, įrengtus grindinyje. Vandens sienos gali būti ir vertikalios, ir pasvirusios ar net besikeičiančio kampo – vanduo lengvai paklūsta plokštumos kampo, tekstūros bei reljefo pokyčiams. Krintančio vandens įrenginių sistemos – tai tekančio vandens baseinų formavimas skirtingais lygiais, kai vanduo, paveiktas sunkio jėgos, horizontalią tėkmės kryptį keičia į vertikalią. Vizualinė šių sistemų išraiška gali būti dvejopa – vanduo liejasi kaip skaidri, nepertraukiama vandens srovė arba krisdamas išsiskaido putojančiais purslais. Labiausiai krintančio vandens paveikslą veikia kraštinės briaunos arba slenksčio, ties kuriuo vanduo keičia kryptį, pobūdis. Šias sistemas sudaro vienapakopiai (kriokliai) ir daugiapakopiai (kaskados) vandens įrenginiai. Kaskados gali būti labai įvairios – vanduo jomis gali kristi ne tik taisyklingomis, laiptus primenančiomis formomis, bet ir kitais įvairiais pavidalais, skirtinguose lygiuose išdėstytais baseinėliais ir paviršiais. Trykštančio vandens sistemos arba fontanai – tai įvairias baseinų formas ir pavidalus apimančios, taip pat išvis neturinčios baseinų sistemos – jeigu vandens surinkimo latakai paslepiami po grindiniu. Šiuose įrenginiuose, pasitelkus hidraulinę įrangą, veikiant slėgio jėgai, sukuriamos įvairiausios vandens srovės. Vis dėlto nuo antikos laikų mus pasiekė trys pagrindiniai fontaninių įrenginių tipai – tai čiurkšliniai fontanai, skulptūriniai fontanai ir nimfėjai.

Pirmieji fontanai – apipavidalinti šaltiniai

Žodis „fontanas“ yra kilęs iš lotyniškojo „fons“ – „ištaka, versmė, šaltinis“. Seniausias, antikos laikų, fontanas –

Žodis „fontanas“ yra kilęs iš lotyniškojo „fons“ – „ištaka, versmė, šaltinis“. Seniausias, antikos laikų, fontanas – tai tiesiog meniškai apipavidalintas trykštantis natūralus vandens šaltinis. Toks metodas, suprantama, yra ir ekonomiškiausias variantas. Senovės Romoje, plintant vandens dievybių – nimfų – kultui, greta joms dedikuotų šaltinių, dažniausiai buvusių natūraliose grotose, pradėtos įrengti sudėtingesnės architektūros kompozicijos. Tokiu būdu susiformavo nimfėjų tipo įrenginiai, o vėliau vietoj natūralių grotų pradėtos naudoti dirbtinės. Tačiau šiais laikais dažniausiai fontanai įrengiami naudojant siurblius ir mechaninius variklius, sukuriant uždarą recirkuliacinę vandens sistemą. Hidrauliniai įrenginiai tokiose sistemose gali būti montuojami ir po vandeniu, ir už baseino ribų, po

tai tiesiog meniškai apipavidalintas trykštantis natūralus vandens šaltinis.

Trevi fontanas. © wallpaperstravel.com ar šalia jo. Nusprendus neformuoti atviro baseino, vandens rezervuaras ir variklis gali būti įrengiami tiesiai po grindiniu. Skulptūriniai fontanai – irgi dažnai sutinkamas fontanų tipas. Juose kaip meninės išraiškos dalis yra naudojami įvairūs skulptūriniai elementai. Tai gali būti tiesiogiai atkartojantys aplinkos formas ir tęsiantys antikines skulptūrinio meno tradicijas estetiniai elementai arba stilizuotos architektūrinės formos. Pagal tai skulptūriniai fontanai gali būti skirstomi į figūrinius ir architektūrinius. Čiurkšliniai fontanai yra dažniausiai pasitaikantys fontaniniai įrenginiai, išlikę mėgstami ir populiarūs nuo antikos laikų iki dabar. Svarbiausias juos charakterizuojantis elementas yra vandens srovės gyvumas, dinamiškumas, žaismingumas. Kaip

Rotušės aikštės fontanas Alikantėje. Atstovybės „HAURATON Lietuva“ nuotr.


60 atskirą pogrupį galima išskirti ir plaukiojančius čiurkšlinius fontanus. Neseniai atsiradęs, tačiau jau neretai sutinkamas fontaninių įrenginių tipas – kinetiniai ir skulptūriniai fontanai, kuriuose vanduo naudojamas sukti ar kitaip judinti įvairius objektus. Tarp naujesnių tipų – ir muzikiniai fontanai, galintys suteikti daug džiaugsmo ir tarnaujantys kaip atsvara rimtiems griežtų formų vandens įrenginiams. Vis dėlto jų idėja nėra nauja – Ptolemėjaus valdymo laikais Aleksandrijos fontanai turėjo mechaninius įrenginius, kurie pavaizduoti Aleksandrijos inžinieriaus Herono veikaluose. Heronas aprašo garo variklį, kurį pasitelkus judinamos bronzinės figūros, o skleidžiant suspausto oro garsus ir švilpesius imituojamas dekoratyvinių paukščiukų čiulbėjimas. Šalto klimato šalyse kartais sumontuojami ir žiemą galintys veikti fontaniniai įrenginiai – cirkuliuojantis vanduo sukuria nuostabias ledo skulptūras. Jie ir vadinami ledo fontanais.

Tradicinėje lietuvių kultūroje dėl stipraus baltiško tapatinimosi su sausuma rengiant urbanistinius miestų planus vandens sąsajų su Lietuvos kraštovaizdžio architektūra yra labai mažai, vyrauja funkcionalistinis požiūris. Kaip estetinė priemonė vanduo pradėtas naudoti gana vėlai ir tik aukštuomenei sekant europietiškomis madomis. Yra žinoma, kad XVI amžiuje Vilniuje jau buvo medinis vandentiekis, tačiau dauguma miesto gyventojų naudojo viešųjų šulinių vandenį, nes vandentiekis buvo dar retas reiškinys, kurį tegalėjo įsirengti turtingesni miestiečiai. Tuo metu Vilniuje jau buvo žinomi viešieji kastiniai ir vandentiekio tipo šuliniai, kuriuos XVII amžiuje vadindavo viešaisiais vamzdžiais arba skryniomis, o XIX amžiuje – fontanais. Kaip šie šuliniai buvo įrengti, tiksliai nežinoma, bet greičiausiai vanduo iš išvesto vamzdžio tekėdavo tiesiai į rezervuarą, o tai kalba apie labiau utilitarias nei estetines vandens įrenginių naudojimo funkcijas. Nors tai buvo svarbus miesto infrastruktūros dėmuo, turime išlikusius tik kelis šių įrenginių piešinius ar planus. Amžininkai vandens įrenginiams kaip kasdienio gyvenimo daliai neskyrė daug dėmesio.

Fontanais virto gėlo vandens šuliniai

Žinoma, kad įmantresni šuliniai turėjo medinius rentinius ir velenus, buvo padengti lentelėmis. Seniausi viešosiose vietose išlikę vandens įrenginiai datuojami XIX amžiaus pabaiga,

Charibdės fontanas. © William Pye

Efektai priklauso ir nuo purkštukų

Labai svarbų vaidmenį išgaunant skirtingas vandens srovių formas fontanuose atlieka vandens purkštukai, kurių konstrukcijos suformuoja skirtingas vandens sroves ir efektus. Pagal tai galima išskirti kelis pagrindinius fontanų tipus. Stulpiniuose fontanuose dominuoja viena arba kelios skaidrios vertikalios vandens srovės. Išmestos į viršų ir pasiekusios aukščiausią tašką, jos pasklinda atskirais purslais. Oriniuose fontanuose išgaunamos baltos, putojančios vandens srovės. Jos dažniausiai būna kūgio, pusrutulio ar kolonos formos. Rūkiniuose fontanuose forma išgaunama smulkiais lašeliais. Rūkiniai fontanai – ypatingos konstrukcijos įrenginiai, kuriuose montuojami purkštukai su labai nedidelio diametro angutėmis – panašiai kaip drėkinimo sistemose. Todėl būdingose apvaliose ir kūginėse formose išgaunamas miglos ar rūko efektas. Figūriniai fontanai – tai skaidraus vandens plokštumos. Tokios nedidelių apimčių vandens srovės yra sukuriamos purškiant vandenį pro siaurą pailgą angą. Dažnai figūriniams fontanams būdingos vėduoklės, rutulio, pusrutulio ir kitos įvairios formos. Nors pagal srovės pobūdį skirstyti fontanus atrodo paprasta, didesnėse vandens įrenginių kompozicijose retai kada būna naudojamas vienas konkretus fontano srovės tipas. Dažniausiai vaizdas kuriamas iš kelių skirtingų vandens srovių.

Lietuvoje istoriškai vyravo funkcionalistinis požiūris į vandens kultūrą

Vakarų šalyse vanduo, kaip estetinė architektūros priemonė, yra antikos urbanistinio paveldo dalis. Skirtingais istoriniais kultūros laikotarpiais estetinė vandens dimensija buvo aukštinama arba atmetama. Viduramžiais vandens kultūra patyrė nuosmukį, tačiau renesanso, baroko ir klasicizmo laikotarpiais įvyko tam tikras proveržis. Nuo industrinių laikų iki dabar vyrauja du požiūriai į vandenį ir jo estetiką. Vienu atveju vanduo vertinamas tik kaip funkcinis elementas, jo vengiama, o miestų planuose upės ir vandens telkiniai nustumiami į šalį. Kita tendencija yra priešinga – siekiama vandenį įtraukti į gyvenamąją žmogaus aplinką ir integruoti į viešąją erdvę ne tik kaip funkcinį elementą, bet OS ir kaip svarbų ekologinį, estetinį bei psichologinį J I G veiksnį. LO

20

1

r 5N

.6

O HN C E /T

Sostinės Rotušės aikštės fontanas. jie ženklina tuo metu vykusią sparčią Lietuvos miestų plėtrą, dėl kurios ėmė trūkti gėlo vandens ir teko rengti naujus centralizuotos vandentiekio sistemos projektus. Daugelis senųjų vandenviečių tada tapo nebereikalingos ir buvo sunaikintos. Tiesa, kartais jų vietoje būdavo sukuriami nauji, įmantresni ir sudėtingesni vandens įrenginiai. Vienas tokių pavyzdžių – išlikusiame 1545 metų Franko Hogenbergo Vilniaus miesto plane aiškiai identifikuojamas Rotušės aikštėje buvęs šulinys. Tada šioje aikštėje tradiciškai vykdavo turgūs ir įvairios šventės, buvo skelbiami valdžios nutarimai. Vis dėlto, kadangi planas labai abstraktus, o paties šulinio nebėra, sunku ką nors pasakyti apie jo formą ar komponavimą erdvėje.


61 Vandentiekio šulinys buvo viešas, o vanduo atkeliaudavo iš aplinkinių šaltinių atvestais mediniais vamzdžiais. Galiausiai XX amžiaus pradžioje šioje aikštėje buvo įrengtas fontanas, tačiau tuo metu ji labiau priminė parką ar sodą. Vėliau, neramiame XX amžiuje, aikštė patyrė įvairių metamorfozių. 2006–2008 metais ji buvo rekonstruota pagal bendrovės „Archinova“ parengtą projektą, čia sukomponuotas aštuoniakampis fontanas ir geriamojo vandens kolonėlė šalia. Panaši geriamojo vandens kolonėlė, žyminti čia kadaise miestiečių naudoto viešojo šulinio buvimą, stovi ir Užupio aikštėje, prie Angelo skulptūros.

Prezidentūros rūmai liko be fontano

Vienas pirmųjų viešosiose Vilniaus erdvėse sukurtų dekoratyvių vandens įrenginių buvo 1853 metais priešais generalgubernatūros rūmus (dabartinė S. Daukanto aikštė) įrengtas fontanas. Tuo metu čia jau buvo susiformavusi aikštė, o magistralinė vingrių šaltinių vandentiekio linija buvo nutiesta gerokai anksčiau. Tačiau nėra konkrečių duomenų, liudijančių, ar šioje vietoje seniau būta vandens įrenginių. Iš 1871 metų fontano sąmatos yra žinoma, kad jo baseinas buvo mūrinis, tinkuotas cementu ir dažytas akmens spalvos aliejiniais dažais, o kaip jis atrodė, galima matyti iš išlikusių fotografijų. Miesto valdžia jam skirdavo daug dėmesio, dažnai atnaujindavo ir užtikrindavo vandens pratakumą, nors likęs miesto vandentiekis tuo metu buvo gerokai nuskurdęs. Deja, šis fontanas egzistavo tik iki XX amžiaus pradžios – jo vietoje buvo pastatytas paminklas Michailui Muravjovui. Vis dėlto XX amžiaus pabaigoje būta planų atgaivinti fontaną, nors ir ne visai toje pat vietoje – vidiniame prezidentūros ansamblio kieme. Darbai įrengiant fontaną buvo pradėti prezidento Algirdo Brazausko laikais, o projekto autorė buvo architektė Audronė Lainauskaitė. Daugelis paruošiamųjų darbų buvo parengti, buvo suformuota granito taurė, pritaikyti kiti techniniai sprendimai, tačiau šalies vadovu tapus Valdui Adamkui tolesni prezidentūros ansamblio rekonstrukcijos darbai buvo sustabdyti, o jau suformuotoje fontano vietoje buvo nuspręsta įrengti paprasčiausią gėlyną…

Nepriklausomybės aikštės fontanas 2012 m. G. Bartuškos nuotr.

Klomba buvusio fontano sostinės Šeškinės mikrorajone vietoje.

Kai fontanai tampa klombomis

Kitas ryškus XX amžiaus laikotarpio pavyzdys – fontanas Seimo rūmų pašonėje – Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje, įrengtas 1984 metais, vykdant aikštės rekonstrukciją pagal Algimanto Nasvyčio projektą (fontano skulptorius – Gediminas Karalius). Įspūdingo dydžio baseinas užima didelę aikštės dalį. Jame buvo įrengtas vertikalus piramidės formos akcentas, iš kurio tryško vanduo. Baseine sau atgaivą susirasdavo antys, prie jo prisėsti ateidavo miestiečiai. Tačiau vėliau aikštė ir pats fontanas buvo gerokai apleisti.


62 Baseinai atlikdavo ir šaldymo funkciją

Autoriaus dosjė

Antanas STANČIUS yra Nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos, Vilniaus dailės akademijos skulptūros ir medijų meno studijų absolventas. Šiuo metu dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete bei Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, taip pat mokosi Klaipėdos universitete kraštovaizdžio architektūros menotyros doktorantūros studijose. Galiausiai 2013 metais nebeveikiantis fontanas paskubomis užverstas žemėmis ir apsodintas gėlėmis dėl to, kad tuo metu Europos Sąjungai pirmininkavusi Lietuva rengėsi priimti delegacijas iš užsienio, o neveikiantis ir apleistas fontanas tik tuomet kažkam pasirodė nereprezentatyvus elementas. Nors ši architektūrinė fontano kompozicija jau netgi buvo įtraukta į dailės, architektūros vadovėlius ir sudarė labai aiškiai suprojektuotą urbanistinę vienovę su aplinka, jos restauruoti kol kas irgi neketinama. Vertinant funkciškai, fontanas prie Seimo rūmų technologiškai buvo pažangus ir neišsiskyrė brangia eksploatacija, o estetinį poveikį būtų turėjęs ir neveikiantis – vizualumo suteiktų vandens paviršiaus raibuliavimas ir susidarantys atspindžiai. Tokių sprendimų – paversti vieną ar kitą vandens baseiną gėlynu – šiuo metu sostinėje priimta jau nemažai. Didelė dalis esamų miesto vandens įrenginių yra užmiršti ir užleisti. Kodėl turime tokią situaciją, vienareikšmiškai atsakyti sunku, tačiau čia, ko gero, susipynusios kelios aplinkybės: tai ir istorinės, ir ekonominės paradigmos, netgi vandens estetikos supratimo stoka.

TAS

/O

K BJE

15

20

.6 Nr

Didelė dalis vandens įrenginių yra XX amžiaus reliktas. Pusę amžiaus trukusi priklausomybė nepraėjo be pėdsakų, nes visomis jėgomis buvo stengiamasi sunaikinti tautinį tapatumą ir formuoti naują urbanistinį kraštovaizdį. Nors miestų aikštėse buvo įrengta nemažai naujų vandens įrenginių, jų vidinis turinys ir prasmė jau buvo visiškai kiti. XX amžiaus antrojoje pusėje sukurtiems vandens įrenginiams buvo įprastas lakoniškumas, aiškios geometrinės, architektūrinės formos, naudota ir lokalių tradicijų neturinti ideologinė simbolika. Tuo laikotarpiu kartais aikštėse būdavo sumontuojami vandens įrenginiai, kurie užimdavo gana didelį plotą, taip skaidydami ir mažindami viešąją erdvę. O kai kuriose viešosiose erdvėse būdavo kuriami subtilesni, dekoratyvesni vandens įrenginiai. Jiems buvo naudojamos geresnės medžiagos, sudėtingesnės konstrukcijos, arba jie būdavo dekoruojami skulptūra ar skulptūrine kompozicija. Kiti vandens įrenginiai tuo laikotarpiu atlikdavo ir kur kas pragmatiškesnę funkciją – tarnaudavo kaip šaldymo sistema. Tuo tikslu prie įvairių parduotuvių ir institutų buvo sukuriami vandens įrenginiai, kurie veikdavo kaip aušinimo sistemos dalis. Tokie fontanai ir baseinėliai šiandien yra technologiškai pasenę ir funkciniu, ir ekonominiu požiūriu. Šiuo metu ne vienas tokio tipo įrenginių jau yra ir demontuotas. Šiais laikais vandens įrenginiuose naudojamos uždaro vandens ciklo sistemos, o jų priežiūros išlaidas sudaro vandens ir elektros energijos, kuri reikalinga vandeniui pumpuoti, sąnaudos. Tačiau uždaro vandens ciklo fontanuose vandens prarandama tik tiek, kiek jo išgaruoja, taigi labai mažai, šios sistemos yra ekonomiškos. Naikinant fontanus paprastai teisinamasi tuo, kad jiems eksploatuoti nėra pinigų, dalis praradę funkcinę ir estetinę vertę. Viena vertus, šie argumentai reikšmingi, kita vertus, su vandens įrenginiais yra susijęs stiprus socializacijos elementas, jie kuria traukos centrą, taigi ir sinerginę bei ekonominę visos aplinkinės zonos vertę. Pažymėtina, kad esamos posovietinės fontanų ir rekreacinės erdvės yra gana apleistos, nors tai vienas produktyvesnių rekreacinių erdvių projektavimo periodų mūsų architektūros istorijoje. Atvejai, kai nenaudojami fontanai paverčiami gėlynais ar stovėjimo aikštelėmis, yra abejotino tikslingumo ir tegali būti laikinas sprendimas. Želdynų išlaikymas irgi kainuoja, o trąšos ir žemės gali kenkti fizinei baseinų būklei. Siūlytina peržiūrėti šias erdves funkciniais, projektiniais, estetiniais ir istoriniais aspektais. Fontanų sistemos modernizavimas padėtų optimizuoti eksploatavimo sąnaudas. Kai kurios erdvės išties yra nefunkcionalios, nes buvo netikslingai suprojektuotos. Tokias vietas derėtų nustatyti ir suprojektuoti iš naujo arba panaikinti užleidžiant eilę kitokio tipo objektams ar paliekant atvirą erdvę viešajam poreikiui.


63

VĖDINIMAS – DAR NEIŠSPRĘSTA DAUGIABUČIŲ NAMŲ PROBLEMA Vilius ANKĖNAS, doc. dr. Violeta MOTUZIENĖ, doc. dr. Giedrius ŠIUPŠINSKAS

Kokia patalpų vėdinimo kokybė šiuo metu Lietuvoje eksploatuojamuose daugiabučiuose namuose? Kaip užtikrinti norminius mikroklimato parametrus įvairių statybos metų daugiabučiuose šaltuoju metų laiku? Tai klausimai, kurie vis dar ignoruojami planuojant senų daugiabučių modernizaciją ir per retai keliami galvojant apie naujų statybą.

Renovuoti daugiabučiai, kuriuose atlikti patalpų mikroklimato parametrų matavimai (daugiabučiai iš kairės į dešinę: Žirmūnų g. 97 ir Architektų g. 77).

Gyvenamųjų patalpų mikroklimato svarba dar nesuvokiama

95 proc. šiuo metu eksploatuojamų senos statybos ir 95 proc. renovuotų bei naujai pastatytų daugiabučių pastatų įrengta natūrali vėdinimo sistema. Statant naujus ar modernizuojant senus daugiabučius visas dėmesys skiriamas pastatų šiltinimui, sandarinimui ir šildymo sistemos tvarkymui, t. y. toms priemonėms, kurios mažina šildymo sąskaitas, o į tinkamos vėdinimo sistemos įrengimą nekreipiama dėmesio ar vengiama apie tai kalbėti dėl išaugančios renovacijos kainos ir kartais nedidelės faktinės energijos taupymo naudos. Be to, modernizuotuose ar naujai pastatytuose daugiabučiuose namuose, kurių patalpos vėdinamos natūraliai, paprastai nebūna numatyta jokių angų (pavyzdžiui, mikroorlaidžių), pro kurias galėtų patekti šviežio lauko oro. Taigi pastatai tampa sandarūs kaip termosas ir praktiškai nevėdinami. Ar rinkos paklausa galėtų šią situaciją pakeisti? Analizuojant daugiabučių vėdinimo kokybę atlikti techniniai CO2, temperatūros ir santykinės drėgmės matavimai. Be

to, socialinė tokių namų gyventojų apklausa parodė, kad jie mažai išmano apie gyvenamųjų patalpų vėdinimo svarbą. Apklausoje dalyvavo 143 daugiabučių namų gyventojai, kurių butuose yra įrengta natūrali vėdinimo sistema. Nors 68 proc. atsakiusiųjų į klausimyną respondentų pažymėjo žinantys, kad oro tarša prastai vėdinamose ar nevėdinamose patalpose gali būti kelis ar net keliolika kartų didesnė nei lauke, net 90 proc. apklausos dalyvių nežinojo, kokia turi būti oro apykaita patalpose. Apie renovacijos teikiamą naudą mažinant sąskaitas už šildymą yra girdėję 83 proc. respondentų, tačiau tik 39 proc. ką nors žino apie vėdinimo svarbą gyvenamosiose patalpose. Apklausa parodė, kad 56 proc. respondentų savo gyvenamąsias patalpas vėdina nereguliariai, taigi – nepakankamai. 42 proc. savo patalpas vėdina nuo 2 iki 5 minučių, 37,1 proc. – daugiau kaip 5 minutes, 15,4 proc. – iki 2 minučių. Likę apklausos dalyviai savo patalpas vėdina iki 1 minutės. Viliaus Ankėno magistro darbe „Daugiabučių oro kokybės ir vėdinimo sprendimų analizė“ atliktas mikroklimato parametrų matavimo tyrimas parodė, kad teršalai patalpose atidarius langą pasišalina per gana trumpą laiką, t. y. per kelias minutes, todėl nenorint peršaldyti gyvenamųjų patalpų jas rekomenduojama vėdinti keliskart per dieną iki 5 minučių. Atsakymas į kitą apklausos klausimą liudija, kad žinių, kaip pasirūpinti, jog būste būtų pakankamai šviežio oro, gyventojai stokoja: 69 proc. respondentų būdami namuose nuolat ar kartais jaučia pasikartojančius „ligoto“ pastato sindromui būdingus simptomus (XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje pradėtas vartoti terminas, reiškiantis didėjantį žmonių sergamumą ir mažėjantį darbingumą, tuomet sietas su per mažu natūralios šviesos lygiu gyvenamuosiuose namuose ir darbo aplinkoje). Šie simptomai siejami būtent su nepakankamu patalpų vėdinimu. 49 proc. gyventojų yra susidūrę su pelėsių atsiradimu ant buto sienų. Kaip tik drėgmės perteklius, atsirandantis dėl nepakankamo vėdinimo, yra viena pagrindinių šios problemos priežasčių. Visi išvardyti veiksniai lemia, kad 41 proc. apklaustų daugiabučių gyventojų nėra patenkinti savo buto oro kokybe šaltuoju metų laikotarpiu. Šį nepatenkintųjų skaičių būtų galima sumažinti daugiabučių namų butuose įrengus vienokių ar kitokių sprendimų tinkamai veikiančią vėdinimo sistemą, nes buto oro kokybės pojūtis tiesiogiai susijęs su šviežio į patalpas tiekiamo lauko oro kiekiu. Šiuo metu planuojant standartinę daugiabučių pastatų modernizaciją visas dėmesys skiriamas šilumos naudojimui ir tuo pačiu sąskaitoms už šildymą mažinti, o apie

CO2 koncentracijos patalpos ore kitimo grafikas senos statybos daugiabučiuose namuose.


64

Patalpų oro santykinės drėgmės kitimo grafikas senos statybos daugiabučiuose namuose.

CO2 koncentracijos patalpos ore kitimo grafikas renovuotuose daugiabučiuose namuose. daugiabučių vėdinimo svarbą ir nepakankamo vėdinimo poveikį sveikatai paprastai nutylima. Tačiau sumažinus nuostolių pro atitvaras dydį, kita svarbi šilumos naudojimo pastatuose dalis yra nuostoliai, susidarantys dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo. Nenusižengiant norminiams šviežio oro kiekio reikalavimams, šie nuostoliai gali būti mažinami tik atgaunant kuo didesnę šilumos dalį, skirtą orui pašildyti. Pastatuose tai galima pasiekti tik įrengus tinkamai veikiančią mechaninę vėdinimo sistemą su šilumos atgavimu (rekuperacija ar regeneracija). Tačiau taip pat nereikia pamiršti, kad tokios vėdinimo sistemos veikdamos eikvoja elektros energiją, todėl pastatams vėdinti būtina parinkti optimalų sprendimą, kitaip sąskaitos už elektros energiją gali užgožti pasiektus šilumos taupymo rodiklius. Esama vėdinimo sistemų būklė daugiabučiuose Šalies daugiabučiuose dominuojantis natūralaus vėdinimo sistemos veikimo principas yra neorganizuotas šviežio lauko oro patekimas į patalpas pro įvairius langų, durų plyšius ir nesandarumus, o pašalinamas jis pro specialiai įrengtas vėdinimo šachtas. Iki 1992 metų pastatytuose daugiabučiuose natūralaus vėdinimo sistemos buvo projektuojamos atsižvelgiant į tai, kad šiuose pastatuose bus sudėti mediniai langai su šonuose esančiomis orlaidėmis. Tačiau praėjus keliems dešimtmečiams medinius langus pakeitė plastikiniai, kurių sandarumas yra daug didesnis, todėl šviežio lauko oro patekimas į patalpas dėl infiltracijos gerokai sumažėjo. Sumažėjusią oro kaitą gyvenamosiose senų daugiabučių patalpose lemia ir natūralaus vėdinimo šachtų būklė. Dauguma atvejų jos nebuvo valytos per visą pastato gyvavimo laikotarpį, todėl šachtų trauka labai sumažėja arba jos visiškai užsikemša. Įprastai gyventojai bando gelbėtis oro ištraukimą skatindami buitiniais ventiliatoriais, tačiau jų sukeliamo slėgio gali nepakakti užsikimšusios šachtos pasipriešinimui įveikti. Dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kai daugiabučių namų gyventojai natūralaus vė-

1

20

/

.6

r 5N

S IJO G LO NO H TEC

Vida RAGINSKIENĖ UAB „Rustitas“ gamybos vadovė Gyventojai menkai išmano ne tik apie patalpų vėdinimo svarbą, bet ir apie galimybes pasirinkti jų vėdinimo būdą. Nors nemaža dalis žmonių žino ar naudoja ventiliatorius, garų ir drėgmės rinkiklius, patalpų džiovintuvus, jonizatorius, vis dėlto terminas „rekuperatorius“ daugeliui dažnai nė nebūna girdėtas. O tai yra sprendimas, galintis ne tik smarkiai pagerinti patalpų oro kokybę (į patalpas patenka filtruotas, daug švaresnis oras, grąžinama drėgmė etc.), bet ir sutaupyti lėšų. Įvairių šaltinių duomenimis, išlaidos patalpoms šildyti žiemą sumažėja iki 46 proc., o kondicionuoti vasarą – iki 20 proc. Žinoma, sistemai veikti reikalinga elektros energija, bet jos sąnaudas galima sumažinti sumontavus energiją taupančius variklius. Pavyzdžiui, bendrovės „Rustitas“ gaminami rekuperatoriai „Effecter“ į patalpas grąžina ne tik 83–96 proc. šilumos, bet ir iki 82 proc. drėgmės (grąžinama paslėpta – kondensacijos – energija), o juose sumontuoti naujoviški Vokietijoje gaminami „ebm-papst Inc.“ varikliai sunaudoja perpus mažiau elektros energijos negu senieji ir eikvoja ją tik oro srautams judėti, o ne šildyti. Reikia pabrėžti, kad elektros energijos sąnaudos tiesiogiai priklauso nuo to, ar teisingai būna parinktas rekuperatorius (tokiu atveju varikliai dirba tik puse deklaruoto pajėgumo), ir nuo jo naudojimo intensyvumo (galima nustatyti darbo ir prastovos režimus). Mūsų gaminamų rekuperatorių konstrukcija praplečia ir jų montavimo galimybes: įrenginiai gali būti montuojami ne tik viduje, bet ir, pavyzdžiui, daugiabučių namų balkonuose, lodžijose ar ant fasado bet kokioje padėtyje, nes nereikalinga kondensato drenažo sistema. Naudojant vėdinimo sistemą su oro ir drėgmės rekuperacija, galima užtikrinti pastovią patalpų temperatūrą ir drėgmės lygį visus metus. Be to, iš patalpų pašalinami ir kvapai – tai labai aktualu ir gaminantiesiems namuose, ir rūkantiesiems patalpose. Investicijos į šią vėdinimo sistemą gal ir nėra labai mažos, bet rinkdamiesi, tarkime, čiužinį neskaičiuojame nei PAL, nei TAL, nes mums tiesiog reikia tinkamo čiužinio, kad rytą atsikeltume pailsėję. Pirkdami sporto klubo abonementą irgi negalvojame apie jo atsipirkimą. Investicija į vėdinimo sistemą su rekuperatoriumi laikytina analogiška investicija į savo sveikatą, nes sveikesnėje aplinkoje – sveikesnis kūnas. Kaip sakydavo senovės Romoje: sveikame kūne – sveika siela.


65 Kiekviena nagrinėjama sistema yra apžvelgiama nusakant jos veikimo principą, montavimo specifiką ir privalumus bei trūkumus.

Natūrali organizuota vėdinimo sistema

Vidinės CO2 koncentracijos 1, 2 ir 3 kambarių butuose reikšmės per savaitę. dinimo kanalus vertina kaip ne itin reikalingą statybinę konstrukciją ir juos tiesiog užsandarina. Panaši situacija vyrauja ir renovuotuose bei naujos statybos daugiabučiuose pastatuose, kuriuose įrengtos natūralaus vėdinimo sistemos. Visa tai turi didelę įtaką patalpų mikroklimatui: devyniolikoje sostinės daugiabučių butų V. Ankėno atliktas patalpų mikroklimato parametrų matavimas parodė, kad daugumoje jų nuolat viršijama CO2 koncentracija. Apskaičiuota vidutinė CO2 koncentracijos gyvenamųjų patalpų ore reikšmė yra beveik 22 proc. didesnė už reglamentuose rekomenduojamą 1000 ppm koncentracijos ribą. Palyginimui apskaičiuotas dar vienas šio mikroklimato parametro reikšmių vidurkis – nevertinant darbo valandų, kai daugumos daugiabučių namų gyventojų nebuvo namuose, vidutinė CO2 koncentracija butuose padidėjo 84 ppm iki vidutinės 1301 ppm reikšmės. Ši vidutinė reikšmė yra 30 proc. didesnė už reglamentuose rekomenduojamą 1000 ppm koncentracijos ribą. Atliekant analizę buvo pastebėta, kad vieno kambario butuose CO2 koncentracija tam tikromis paros valandomis yra kur kas didesnė nei 2 ar 3 kambarių butuose.

Daugiabučių namų butų vėdinimo sistemų sprendimai

Dėl daugelio priežasčių įdiegti vienos ar kitos rūšies vėdinimo sistemą sudėtingiausia senuose daugiabučiuose namuose. Viena pagrindinių kliūčių, kodėl vėdinimo sistemos dažniausiai nėra įrengiamos daugiabučiuose, yra gyventojų nesusikalbėjimas. Dėl to nagrinėjame tik tuos daugiabučių namų butų vėdinimo sistemų sprendimus, kuriuos galima įgyvendinti atskirai kiekviename bute ir kuriems nereikia kaimynų pritarimo. Aptariamos šios dažniausiai diegiamos daugiabučių namų butų vėdinimo sistemos: natūrali organizuota vėdinimo sistema; hibridinė vėdinimo sistema; decentralizuota mechaninė vėdinimo sistema; centralizuota (buto požiūriu) mechaninė vėdinimo sistema.

Kaip dažnai šildymo sezono metu vėdinate savo gyvenamąsias patalpas atidarydami langą?

Siekiant pagerinti šviežio lauko oro patekimą į patalpas, natūrali neorganizuota vėdinimo sistema gali būti keičiama organizuota, languose įrengiant orlaides. Šios gali būti reguliuojamos rankomis arba būti automatinės, t. y. reaguojančios į santykinį patalpos oro drėgnumą ar lauko oro temperatūrą. Pagrindiniai tokios vėdinimo sistemos privalumai: nereikia didelių pradinių investicijų; nėra papildomų priežiūros sąnaudų; padidėja į patalpas patenkančio šviežio oro kiekis. Pagrindiniai tokios vėdinimo sistemos trūkumai: išauga šilumos poreikis šviežiam lauko orui pašildyti; sprendimas neleidžia pasiekti akivaizdžiai mažesnių pastato šilumos poreikių, negu to reikalauja dabartiniai norminiai dokumentai; sudėtinga patenkančio ir ištraukiamo oro kiekio kontrolė.

Naudojant organizuotą natūralią vėdinimo sistemą būtina numatyti, kad pastato šildymo sistemos prietaisų galia būtų parenkama įvertinus papildomus dėl vėdinimo patiriamus nuostolius. Atkreiptinas dėmesys, kad toks vėdinimo būdas šaltuoju metų laikotarpiu sukelia gyvento-

Marius KIBILDIS UAB „MK technika“ direktorius Lietuvoje galima stebėti paradoksalią situaciją – statydami naujus namus sukišame daugybę pinigų į automobilių stovėjimo aikštelių vėdinimo sistemas, o tų namų gyventojams neva pakaks butuose prasiverti langą. Taip pat elgiamasi ir renovuojant daugiabučius – randama daugybė priežasčių neįrengti rekuperacijos: per žemos lubos, sugadins interjerą, per brangu. Bet juk tai tik požiūrio klausimas – duok projektuotojui užduotį, ir jis pasiūlys sprendimą. Kuo efektyvesnis sprendimas, tuo jis turbūt daugiau kainuos, bet lėšos grįš per didesnį sutaupymą, tad nereikėtų išsigąsti didesnių investicijų. Išsprendžiamos ir estetinės problemos. Loftuose madinga net palikti atvirus ortakius. Yra galimybių ir kitokio tipo būstuose – juk gaminti ortakius galima nors ir iš vario, pagaliau – užmaskuoti juos nudažius tamsia spalva ir žemiau nei įprasta nuleidus šviestuvus. Diskutuodami su Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistais priėjome išvadą, kad mūsų senų namų renovacijai būtų tinkamiausias Vokietijoje dažnas sprendimas – ortakius montuoti šiltinimo konstrukcijoje, kad mažiau matytųsi – šviežiam orui paduoti tiesiog po langu išgręžiant skylę ir montuojant joje vožtuvą su grotelėmis, o orui ištraukti panaudoti senąsias sanitariniuose mazguose esančias vėdinimo šachtas. Tada tereikėtų vonios duryse įrengti groteles. Tiesa, toks būdas tinkamas tik tuo atveju, jeigu įrengiama centrinė rekuperacijos sistema, t. y. ant stogo montuojamas bendras rekuperatorius. Lietuvoje kol kas nežinau daugiabučių, kuriuose būtų tokia įrengta. Įprastai projektuojamos tik oro ištraukimo šachtos, kurios įrengiamos sanitariniuose mazguose. Tik klausimas, iš kur paimamas oras. Ir kuo pigesnio segmento būstas, tuo mažiau tam skiriama dėmesio. Niekur nedingsta ne tik CO2. Įvertinkime ir madą panaikinti pertvarą tarp kambario ir virtuvės, kur oro pritekėjimo nėra, kvapų nesinori, o gartraukis iš buto gali ištraukti 600 kubinių metrų oro per valandą. Šiuo atveju gerai, jeigu langai kiauri... Brangesniame nekilnojamojo turto projektų segmente jau pasirūpinama įrengti rekuperaciją atskiruose butuose. Ir tai iš esmės geras sprendimas, nes tada pats savininkas atsako už sistemos priežiūrą: parametrų reguliavimą, filtrų pakeitimą. Be to, jis gali savarankiškai reguliuoti ir atskirus parametrus – nustatyti norimą vėdinimo lygį ir pan. Be to, nereikės dalyvauti ginčuose dėl to, ar teisingai sistemos naudotojams padalytos elektros energijos sąnaudos – juk vargu ar kas apskaičiuos, kuriame bute sklendės buvo dažniau atidaromos, kuriame – mažiau. Bet tiesa ir tai, kad centrinės rekuperacijos sistemos įrengimas kiekvienam butui kainuotų mažiau nei individualios. Blogiausia, kad trūksta vartotojų suvokimo, koks svarbus mūsų sveikatai, gyvenimo komfortui, pastato eksploatacijai yra tinkamas būsto vėdinimas. Todėl šiandien labai gražiai aprengę ir užkonservavę namus, jau po kelerių metų turėsime spręsti dėl to kylančias problemas.


66

Hibridinės vėdinimo sistemos veikimo principas. jams diskomforto jausmą dėl vėdinant atšąlančių patalpų ir skersvėjo. Be to, natūrali vėdinimo sistema ne visada užtikrina norminius oro kokybės parametrus.

Hibridinė vėdinimo sistema

Hibridinės vėdinimo sistemos veikimo principas yra organizuotas šviežio lauko oro patekimas į patalpas pro languose įrengtas orlaides ir ištraukimas mechaniškai, naudojant vieną ar kelis sanitariniuose mazguose įrengtus oro šalinimo ventiliatorius. Buto languose yra įrengiamos automatinės orlaidės, kurios atsidaro tuomet, kai įjungiamas oro šalinimo ventiliatorius ir patalpose sukuriamas aukštesnis slėgis. Pagrindiniai hibridinės vėdinimo sistemos privalumai: nereikia didelių pradinių investicijų; mažos priežiūros sąnaudos; užtikrinamas norminis šviežio oro kiekis patalpose; nesudėtingas reguliavimas ir valdymas. Pagrindiniai hibridinės vėdinimo sistemos trūkumai: padidinamas šilumos poreikis šviežiam lauko orui pašildyti; sprendimas neleidžia pasiekti akivaizdžiai mažesnių pastato šilumos poreikių, negu to reikalauja šiandieniai norminiai dokumentai; oro šalinimo ventiliatoriai naudoja elektros energiją. Kaip ir natūralios vėdinimo sistemos atveju, butą vėdinant hibridine vėdinimo sistema būtina numatyti, kad pastato šildymo sistemos prietaisų galia būtų parenkama įvertinus papildomus dėl vėdinimo patiriamus nuostolius.

Decentralizuota mechaninė vėdinimo sistema

Regeneracinius nedidelius vėdinimo įrenginius išorinėse daugiabučių pastatų sienose galima montuoti dviem būdais: išgręžus angą pro išorinę pastato sieną arba oro paėmimo ortakį įgilinus į šiltinimo plokštę ir lauko groteles pritvirtinus prie lango angokraščio. Šiuo būdu sumontuotų įrenginių nematyti pastato fasade. Vis dėlto dėl lengvesnio montavimo ir mažesnių darbo sąnaudų populiaresnis yra pirmasis montavimo būdas. Pagrindiniai decentralizuotos mechaninės vėdinimo sistemos privalumai: užtikrinamas norminis šviežio oro kiekis patalpose; tiekiamo oro kiekis gali būti individualiai reguliuojamas atskirose buto patalpose; esant šilumos regeneracijai sumažinamas šilumos poreikis šviežiam lauko orui šildyti; paprastas montavimas; sistemai veikti nereikalingi ortakiai. Pagrindiniai tokios sistemos trūkumai: didelės pradinės investicijos; papildomi šilumos tilteliai dėl išorinėse pastato sienose išgręžtų angų; kondensato susidarymas; mažas šilumogrąžos efektyvumas esant žemesnei lauko oro temperatūrai. Taigi svarbiausias šios vėdinimo sistemos privalumas daugiabučiuose namuose yra tai, kad jai veikti nėra reikalingi ortakiai. Paprastai tipinio daugiabučio gyvenamųjų patalpų aukštis nėra didelis – siekia iki 2,7 metro, todėl esant tokiam aukščiui šią sistemą yra daug lengviau montuoti negu, pavyzdžiui, rekuperacinę vėdinimo sistemą su ortakiais. Svarbiausiu šios sistemos trūkumu galima įvardyti kondensato susidarymą esant tam tikroms aplinkos oro sąlygoms, nes vėdinimo įrenginyje nėra numatytas joks kondensato nuvedimo būdas, todėl kondensatas gali tiesiog varvėti buto sienomis. Be to, realus sezoninis šių įrenginių šilumogrąžos naudingumo koeficientas eksploatacijos metu yra gerokai mažesnis nei momentinis, kurį nurodo gamintojas.

Centralizuota mechaninė vėdinimo sistema

Nagrinėjama centralizuota mechaninė vėdinimo sistema daugiabučio pastato buto aspektu, t. y. vienam butui statomas vienas buitinis vėdinimo įrenginys su šilumos atgavimu. Įrenginio užtenka visoms buto patalpoms, kurias reikia vėdinti. Sistemos veikimo principas yra toks: šviežias lauko oras yra pašildomas vėdinimo įrenginio šilumokaityje iš šalinamo patalpos oro srauto atgauta šiluma; kiek pašildytas šviežias oras prateka pro įrenginyje įmontuotą šildytuvą ir tada jau reikiamos temperatūros patiekiamas į patalpas. Ištraukiamas iš patalpų užterštas oras, pratekėjęs rekuperatorių ir atidavęs savo šilumą tiekiamam orui, išmetamas į vėdinimo šachtą, esančią sanitariniuose mazguose. Visą centralizuotą mechaninę vėdinimo sistemą sudaro oro paėmimo ir tiekimo grotelės bei difuzoriai, ortakiai, reguliavimo armatūra, triukšmo slopintuvai ir svarbiau-

Tai sieninių nedidelių vėdinimo įrenginių sistema su šilumos atgavimu (regeneracija). Vienas įrenginys būna skirtas vienai patalpai vėdinti. Regeneraciniai vėdinimo įrenginiai veikia dviem ciklais: pirmo ciklo metu panaudotas šiltas oras yra šalinamas iš patalpos pro rekuperatorių, kurį šalinamas oras šildo ir drėkina, antro ciklo metu iš lauko paimtas šviežias lauko oras prateka pro tą patį rekuperatorių, nuo kurio prieš patekdamas į patalpą sušyla. Kai rekuperatoriaus temperatūra nukrinta, ventiliatorius ima veikti ištraukimo režimu, ir ciklas atnaujinamas. Šiuos regeneracinius vėdinimo įrenginius rekomenduojama grupuoti poromis: kiekviename kambaryje, kuriame reikalingas mechaninis vėdinimas, įrengti po vieną tokį įrenginį, tada šviežias oras būtų tiekiamas į vieną kambarį, tuo pat metu kitas įrenginys ištrauktų orą iš kito kambario. Oro srautai tarp kambarių pro durų angas užtikrintų reikiamą buto vėdinimą. Pasitelkus vėdinimo įrenginiuose esančius valdymo blokus galima suderinti šių įrenginių veikimą tarpusavyje.

1

20

/

.6

r 5N

S IJO G LO NO H TEC

Sieninio regeneracinio vėdinimo įrenginio montavimo būdai išorinėje pastato sienoje.


67 sias sistemos elementas – vėdinimo įrenginys su šilumos rekuperatoriumi. Centralizuotos mechaninės vėdinimo sistemos su šilumos rekuperacija montavimas daugiabučių butuose yra pats sudėtingiausias iš visų čia nagrinėjamų vėdinimo sistemų montavimo būdų. Įrengiant tokią sistemą bute reikia rasti laisvos vietos ne tik pačiam vėdinimo įrenginiui pastatyti, bet ir vėdinimo ortakiams išvedžioti, taip pat būtina palikti laisvos vietos sistemos priežiūrai. Paprastai tokių vėdinimo sistemų rekuperatoriai kabinami koridoriuose virš pakabinamųjų lubų arba statomi sandėliukuose, tačiau galimi ir kiti montavimo sprendimai. Pagrindiniai centralizuotos mechaninės vėdinimo sistemos privalumai: užtikrinamas norminis šviežio oro kiekis patalpose; lengvas įrenginio valdymas; gerokai sumažinamas šilumos poreikis šviežiam lauko orui šildyti; galimybė pašildyti tiekiamą lauko orą iki pageidaujamos temperatūros; į patalpas tiekiamas lauko oras yra valomas nuo dulkių, žiedadulkių ir kitų kietųjų dalelių. Pagrindiniai tokios sistemos trūkumai: reikalingos ypač didelės pradinės investicijos; sudėtingas sistemos montavimas dėl vietos trūkumo daugiabučių namų butuose; atsiranda nauja inžinerinė sistema, kuriai reikia priežiūros; sistemai veikti reikalinga elektros energija. Taigi pagrindinis analizuojamos daugiabučių namų butų centralizuotos rekuperacinės vėdinimo sistemos trūkumas yra laisvos vietos montavimui stoka. Dėl šios priežasties tokio tipo vėdinimo sistema yra populiaresnė naujos statybos daugiabučiuose, nes tuomet vietą jai galima numatyti dar projektavimo procese. Tačiau šios rekuperacinės vėdinimo sistemos šilumogrąžos (šilumos atgavimo) naudingumo koeficientas yra pats didžiausias iš visų čia nagrinėjamų sistemų. Yra dar vienas centralizuotos mechaninės vėdinimo sistemos variantas: kai oras ištraukiamas pro esamus tam skirtus kanalus, o tiekiamas pro ortakius, įrengtus išorinėje šiltinamojoje pastato fasado medžiagoje – pro padarytą angą tarp lango ir radiatoriaus. Vėdinimo įrenginys su šilumos atgavimu iškeliamas ant stogo, jo užtenka visai laiptinei ar net namui. Šiuo atveju pasiekiamas didesnis šilumos atgavimo efektyvumas ir sutaupoma vietos, nes butuose nereikia statyti įrenginių ir vedžioti ortakių. Ko gero, tai yra ekonomiškai geriausias sprendimas, bet jis dar kelia nemažai neatsakytų techninių klausimų.

Energijos naudojimo sąnaudos

Šildymo sezono metu esant skirtingai vėdinimo sistemai sunaudojamas nevienodas kiekis energijos (butui šildyti ir elektros įrenginiui veikti). Vienu atveju elektros energijos poreikio nėra (natūralus vėdinimas), tačiau projektinei buto temperatūrai palaikyti reikalingas gana didelis šilumos kiekis, gaunamas iš šilumos tinklų. Kitais, alternatyviais, atvejais reikalingas šilumos kiekis, palyginti su minėtu variantu, yra mažesnis, tačiau įrenginiams veikti taip pat būtina elektros energija. Baziniu, natūralaus vėdinimo, būdu užtikrinant 0,5h–1 šviežio oro apykaitą patalpose (kai per valandą pusė patalpoje esančio oro turi būti pakeista šviežiu lauko oru – tai leidžia sumažinti CO2 koncentraciją), šilumos nuostoliams dėl vėdinimo padengti gali būti sunaudojama 50 proc. bendro šilumos kiekio, reikalingo butui šildyti visą šildymo sezoną. Santykinė dalis priklauso nuo šiluminių pastato atitvarų charakteristikų. Geras charakteristikas turinčiame name vėdinimo nuostoliai gali sudaryti pagrindinę šilumos nuostolių dalį. Eksploatuojant kitas vėdinimo sistemas šilumos sutaupymas nuo bazinio varianto skaičiuojamas pagal jų veikimo laiko grafiką ir šilumos rekuperatorių ar regeneratorių efektyvumą.

Išvados

Atlikus daugiabučių pastatų vėdinimo kokybės ir sprendimų analizę galima suformuoti tokius rezultatus bei pastebėjimus: Vidutinė tirtų butų CO2 koncentracijos ore reikšmė visu matavimo laikotarpiu, kuris kiekviename bute truko po

savaitę, buvo lygi 1217 ppm. Ši reikšmė yra 22 proc. didesnė už rekomenduojamą 1000 ppm ribą.

Vieno kambario butuose CO2 koncentracija buvo vidutiniškai 30 proc. didesnė nei dviejų ir trijų kambarių butuose.

Vidutinė oro temperatūra butuose nustatytu laikotarpiu buvo lygi 21,8oC. Ši vidutinė gyvenamųjų patalpų oro temperatūros reikšmė patenka į higienos normose nustatytą ribinių reikšmių intervalą (18–22oC) šaltuoju metų laikotarpiu. Tačiau net 45 proc. užfiksuotų oro temperatūros reikšmių butuose viršija didžiausią norminę vertę.

Rimantas KAULAKYS UAB „Amalva“ techninis konsultantas Moksliškai patvirtinta, kad oro kokybė lemia žmogaus savijautą. Esant šviežiam ir švariam patalpų orui greičiau įveikiame nuovargį, atsipalaiduojame arba labiau susikoncentruojame, greičiau užmiegame ir geriau išsimiegame. Nustatyta, kad 3 valandų trukmės vėdinimo efektas išnyksta praėjus vos pusvalandžiui. Patalpų oras laikomas aukštos kokybės, jei jame yra nedaug teršalų. Natūralus patalpų vėdinimas pašalina dalį jų, bet pro atvirus langus iš lauko į namus patenka dulkių, alergenų, vabzdžių, sklinda triukšmas ir pan. Įsigijus naują būstą arba renovuojant esamą derėtų pagalvoti apie rekuperacinės vėdinimo sistemos įrengimą. Sistema užtikrina ne tik nuolatinę oro cirkuliaciją: į patalpas tiekiamas šviežias išvalytas oras, o iš jų į lauką šalinamas užterštas, bet ir vartotojo nustatytos temperatūros palaikymą patalpose. Be to, rekuperacinė sistema neleidžia susidaryti drėgmės pertekliui, todėl patalpose nerasoja langai ir neatsiranda pelėsis. Rekuperacija – tai mechaninis patalpų vėdinimas, kurio metu iki 92 proc. šalinamo oro šilumos yra grąžinama į vėdinimo įrenginį ir naudojama tiekiamam lauko orui pašildyti. Taigi priklausomai nuo pasirinkto vėdinimo įrenginio efektyvumo galima sutaupyti iki 92 proc. šilumos, kurią esant natūraliam vėdinimui išleistume pro atvirus langus. Pavyzdžiui, jei įrenginio efektyvumas – 85 proc., lauko temperatūra yra +2oC, patalpų – +22oC, ištraukiamo oro šilumos užteks tiekiamą lauko orą pašildyti nuo +2 iki +19,1oC, nenaudojant papildomo šildytuvo. Tokie šilumos mainai padeda sumažinti šildymo sąskaitas, nes mechaniškai vėdinamos patalpos oro temperatūra svyruoja nežymiai, kitaip negu atvėrus langą žiemos metu ir įsileidus šalto oro gūsį į kambarį. Šilumą taupyti aktualu ir rudenėjant, kai termometro stulpelis rodo vis žemesnę temperatūrą lauke. Tuo metu, laukiant šildymo sezono pradžios, norisi išlaikyti kuo daugiau šilumos namuose. Ne tik aukštas „Komfovent“ įrenginių efektyvumas, bet ir plačios valdymo galimybės bei aukščiausios kokybės sistemos komponentai optimizuoja įrenginio elektros sąnaudas. Apskaičiuota, kad nuolat eksploatuojant įrenginį optimaliu režimu jo elektros sąnaudos siekia apie 5–10 eurų per mėnesį. Nerimaujama, kad vėdinimo įrenginys užims dalį naudingojo būsto ploto, tačiau „Komfovent“ įrenginiai, skirti gyvenamosioms patalpoms vėdinti, yra suprojektuoti taip, kad užimtų kuo mažiau vietos namuose. Juos galima montuoti sandėliuke, koridoriuje ar palėpėje. Kai kurie įrenginiai yra pritaikyti integruoti į virtuvės baldus. Verta nepamiršti, kad vėdinimo sistemos veikimui įtakos turi ne tik gamintojo patikimumas, bet ir kvalifikuotų projektuotojų, montuotojų pasirinkimas, tinkamas įrangos eksploatavimas vadovaujantis gamintojo rekomendacijomis. Daugiau apie rekuperaciją ir vėdinimo įrenginių tipus galite sužinoti čia:


68

Centralizuotos mechaninės vėdinimo sistemos montavimo būdai: a) šilumos rekuperatorius montuojamas virš pakabinamųjų lubų; b) šilumos rekuperatorius montuojamas virtuvėje virš gartraukio. Didžioji dalis higienos normas viršijančių oro temperatūros reikšmių užfiksuota senos statybos daugiabučių namų butuose, kuriuose nėra galimybės reguliuoti šildymo prietaisus. Vadinasi, tokie butai yra perkaitinami, juose energija naudojama neefektyviai. Vidutinė santykinė oro drėgmė butuose buvo lygi 46 proc. Ši vidutinė gyvenamųjų patalpų santykinės oro drėgmės reikšmė patenka į higienos normose nustatytą ribinių reikšmių intervalą (35–60 proc.) šaltuoju metų laikotarpiu. Vis dėlto apie 15 proc. užfiksuotų šio mikroklimato parametrų reikšmių netenkino normų. Vidutinė visų tyrimo metu matuotų butų oro apykaita (apie 0,28 karto per valandą) yra beveik 45 proc. mažesnė už rekomenduojamą 0,5 karto per valandą reikšmę gyvenamosiose patalpose. CO2 koncentracijos matavimai rodo, kad butuose tokios oro apykaitos nepakanka ir yra būtina papildomai vėdinti patalpas pro atidarytus langus. Atlikus ekonominį daugiabučių namų butų vėdinimo sistemų vertinimą nustatyta, kad tinkamiausia šiuo atveju yra hibridinė vėdinimo sistema. Jos gyvavimo ciklo sąnaudos yra mažiausios iš visų nagrinėtų variantų. Šios sistemos paprastasis atsipirkimo laikas (PAL) ir tikrasis atsipirkimo laikas (TAL) yra trumpiausi – atitinkamai 13 ir 19 metų. Pagrindinė priežastis, kodėl ši sistema yra ekonomiškai geriausia – iš dalies nedidelės pradinės investicijos. Įvertinus galimą šilumos kainų kilimą gerėja ekonominiai šilumą atgaunančių sistemų rodikliai. Geriausiai dėl šių priežasčių vertintina centralizuota vėdinimo sistema.

Trumpai apie Viliaus ANKĖNO magistro darbą

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Pastatų energetikos katedros (energijos inžinerijos ir planavimo studijų programa, energijos inžinerijos specializacija, energetikos ir termoinžinerijos mokslo kryptis) absolventas Vilius Ankėnas baigiamajame magistro darbe „Daugiabučių oro kokybės ir vėdinimo sprendimų analizė“ atliko socialinę daugiabučių pastatų gyventojų apklausą, patalpų mikroklimato parametrų tyrimą ir pateikė rezultatų analizę. Magistrantas savo tyrimams naudojo VGTU Pastato energetinių ir mikroklimato sistemų laboratorijos mikroklimato parametrų matavimo įrangą. Darbe aprašomas 19 butų, kuriuose įrengta natūrali vėdinimo sistema, mikroklimato parametrų tyrimas, kurio metu matuota CO2 koncentracija patalpose, oro temperatūra ir santykinė drėgmė. Pasiūlyti techniniai sprendimai, kaip pagerinti oro kokybę butuose. Magistro darbe atliktas ir ekonominis daugiabučių namų butų vėdinimo sistemų vertinimas. Darbo vadovė – doc. dr. Violeta Motuzienė.

TEMOS RĖMĖJAI:

1

20

/

.6

r 5N

S IJO G LO NO H TEC


69 Giedrius DARGIS UAB „AERECO vėdinimo sistemos“ direktorius Šiuolaikiškai renovuotą namą be veikiančios vėdinimo sistemos būtų galima prilyginti kapitališkai suremontuotam automobiliui be variklio – atrodo gražiai, bet nevažiuoja. Norint, kad važiuotų, reikia variklio ir degalų – vėdinimo sistemos ir teisingo jos eksploatavimo. Užsandarinus namą ar butą nepaliekant oro cirkuliacijos viduje, drėgmės lygis ima kilti, ir ji niekur nepasišalina. Galima klijuoti vieną polistireno lapą ant kito, dar pridėti sluoksnį vatos ir viską užtepti struktūriniu tinku, bet šilumos tiltelių nebus išvengta – perteklinė drėgmė vis viena susiras vėsiausią vietą ir ims čia kondensuotis. Reikia pabrėžti pagrindinį faktą – drėgmė, kvapai ir CO2 iš būsto pasišalina tik pro oro ištraukimo angas, o kad taip būtų, ištraukiamą orą reikia kompensuoti šviežiu. Nuolatinis langų varstymas yra gelbėjimosi ratas skęstančiajam – varstant langus būstas ne tik neišsivėdina, bet ir praranda labai daug šilumos. Racionalus energijos išsaugojimo būdas – oro srautų moduliavimas pagal realų poreikį. Toks vėdinimo būdas vadinamas DCV (ang. Demand Controlled Ventilation). Pagal šį principą grynas oras tiekiamas į tas patalpas, kuriose žmonės praleidžia daugiausia laiko. Oro tiekimo įrenginiuose – languose ar lauko sienose sumontuotose orlaidėse – įrengiamas mechaninis drėgmės jutiklis, reguliuojantis pritekančio lauko oro paskirstymą patalpose. Užterštas oras šalinamas pro pagalbinėse patalpose sumontuotus vėdinimo kanalus. Įdiegus DCV sistemą, vidaus durys turėtų būti nesandarios – su grotelėmis ar tarpeliu apačioje. Naudojantis šia sistema, nereikia reguliuoti vėdinimo intensyvumo, nes ji pati prisitaiko prie realaus poreikio: ant vėdinimo kanalų angų įrengiami oro šalinimo įtaisai – grotelės su mechaniniu drėgmės jutikliu, reguliuojančiu oro apykaitą. Įrenginiuose esantis poliamidinio audinio jutiklis įgeria vidaus oro drėgmę, pailgėja ir per svirtis atveria vėdinimo angas. Vėdinantis patalpoms drėgmė iš jutiklio garuoja, tad jis traukiasi ir uždaro vėdinimo angas. Oro drėgmė yra objektyviausias parametras, nusakantis, kad viduje yra žmonių, o jos kiekis yra tiesiogiai proporcingas susidarančiam CO2 kiekiui. Tokiu pat būdu valdant oro pritekėjimą ir ištraukimą pasiekiama ideali oro srautų pusiausvyra. Žinoma, orlaidės įleidžia į vidų lauko oro, kurį reikia pašildyti. Tai daro pastato šildymo sistema. Dėl drėgmės jutiklių veikimo ir oro srautų reguliavimo orlaidės įleidžia ribotą oro kiekį tik ten, kur reikia, ir tiek, kiek būtina, o oro ištraukimo įtaisai riboja ištraukiamo oro srautą. Taip prarandama mažiausiai šilumos. Kad DCV sistema veiktų, būtina pastato viduje sukurti šiek tiek žemesnį slėgį atmosferinio slėgio aspektu. Natūraliai traukai paskatinti ant vėdinimo kanalų išvadų įrengiami vos 16 vatų galios hibridiniai žemo slėgio oro šalinimo ventiliatoriai, kurie ir praleidžia ištraukiamą orą natūraliai, ir skatina trauką mechaniškai. Ventiliatoriai įrengiami sujungiant vėdinimo kanalų grupes į kolektorius ant pastato stogo, todėl išvengiama pokyčių vidaus patalpose.


GERIAUSI ŠIUOLAIKINĖS EUROPOS ARCHITEKTŪROS KŪRINIAI LIUDIJA DĖMESĮ APLINKAI

70

1 20

5N

r. 6

/P

A

U SA

LIS


71 Ščecino filharmonijos Didžioji salė. © Bartek Barczyk

Rūta LEITANAITĖ Mieso van der Rohe apdovanojimų nepriklausoma ekspertė

Europietiškos architektūros „oskaras“ – Mieso van der Rohe apdovanojimų prizas – šiemet labai priartėjo prie Lietuvos: komisija konkurso nugalėtoju paskelbė naują filharmonijos pastatą Lenkijos Ščecino mieste. Projektas atrinktas per tarptautinį konkursą

Jubiliejiniam 25-ajam konkursui pateikta 420 darbų iš 38 šalių. Iš pristatytų darbų komisija (tarptautiniu mastu pripažinti architektai, kritikai, pedagogai) išrinko penkis geriausius projektus – finalininkus. Kadangi nuotraukos dažnai pateikia nevisapusišką tiesą, į finalą patekusius pastatus žiuri aplankė realybėje, išklausė pastatų savininkų, naudotojų nuomonių. Apdovanojimų laurais gali džiaugtis ir Lenkija, ir Ispanija: geriausiu 2013–2014 metų pastatu, sukurtu Europoje, pripažinta Ščecino filharmonija (Lenkija) yra suprojektuota itališko bei ispaniško dueto „Barozzi/Veiga“ iš Barselonos. Nugalėtojams atiteko 60 tūkst. eurų premija. Vientisas baltas naujos filharmonijos, miestiečių jau pramintos kultūros ledkalniu, tūris iškilo buvusios Ščecino filharmonijos, sugriautos Antrojo pasaulinio karo metais, vietoje. „Klasikinę filharmonijos struktūrą įvilkome į šiuolaikinę formą, kuri išsiskiria kontekste, turi stiprų įvaizdį“, – sakė Alberto Veiga. Aplinkiniai vokiškos, Hanzos miestų architektūros bruožais pasižymintys pastatai tapo pagrindinių unikalų filharmonijos charakterį formuojančių ypatumų įkvėpimu. Skulptūriška ištisai matiniu stiklu dengta filharmonija kontrastuoja su margu kontekstu, ypač išsiskirdama tamsiuoju paros metu, kai uždegus fasade įmontuotas šviesos diodų lempas pastatas sušvinta it žibintas. O dangų remiantys smailūs stogo trikampiai atkartoja istorinei miesto architektūrai būdingus siluetus. Beveik 4000 kvadratinių metrų ploto filharmonijoje įrengtos 1000 ir 200 vietų salės. „Norėjome sukurti vietą ne tik koncertams, bet ir bendruomenės renginiams, susitikimams ar tiesiog erdvę, skirtą pasislėpti nuo lietingo uostamiesčio oro“, – aiškino Fabrizio Barozzi. Pirmąjį aukštą užimantis vestibiulis ir tapo tokia universalia erdve, prieinama visuomenei nepriklausomai nuo koncertinės programos. Pasak apdovanojimų ceremonijoje dalyvavusio Ščecino miesto mero Piotro Krzysteko, rudenį atidaryta filharmonija spėjo tapti ne tik šio miesto gyventojų, bet ir kitų Lenkijos miestų žmonių bei muzikantų mėgstama kultūros vieta: bilietai į koncertus, jau pagarsėjusius puikia akustika, išperkami prieš mėnesį. „Ščecino filharmonija buvo parinkta tarptautinio architektūrinio konkurso metu – iš 44 projektų išsirinkome akivaizdžiai geriausią. Ši patirtis įtikina architektūrinių konkursų efektyvumu, todėl tikrai juos organizuosime ir ateityje. Pavyzdžiui, jau planuojame plėtrą buvusioje industrinėje saloje miesto centre“, – sakė P. Krzystekas.

Muziejui pritaikė seno doko erdves

Į Mieso van der Rohe prizą pretendavęs Danijos jūrininkystės muziejus Helsingore (aut. „Bjarke Ingels Group“, Danija) – irgi architektūrinio konkurso, laimėto prieš 9 metus, rezultatas. Tada vos trisdešimtmetį perkopusio, šiandien – vieno žymiausių pasaulyje jaunųjų architektų


72 vietovės vertybė, todėl nauja architektūra turėjo į jį įsilieti labai subtiliai. Taigi beveik 4,1 hektaro (!) ploto statinys įkištas į kalno šlaitą po žeme: išorėje matyti tik du ilgi horizontalūs pjūviai, o ant pastato stogų veša vynuogynai. „Vyninė turi atitikti vyndarystės proceso reikalavimus, kurie lėmė pastato struktūrą“, – pasakojo M. Casamonti. Kompleksą sudaro du vienas virš kito suprojektuoti blokai. Viršutiniame buteliuose laikomas vynas ir veikia restoranas, su vyno kultūra supažindinami lankytojai; žemesniojo bloko gilumoje vynas brandinamas statinėse, o priekyje dirba administracija. „Visa ši milžiniška griežtus industrinius standartus atitinkanti infrastruktūra meistriškai įterpta į kraštovaizdį ir pasižymi aukšta architektūros kokybe, sukurta naudojant kelias medžiagas: kraštui būdingą terakotą, prie aplinkos spalvyno derančią rūdintą skardą, stiklą, betoną ir medį“, – sakė Mieso van der Rohe fondo direktorė Giovanna Carnevali.

Pasirinkimas – ne nustebinti, o pritapti

Rūta Leitanaitė su geriausiu 2013–2014 metų pastatu, sukurtu Europoje, pripažintos Ščecino filharmonijos kūrėjais – Fabrizio Barozzi ir Alberto Veiga. Bjarke Ingelso komanda meistriškai susidorojo su sudėtingu uždaviniu sukurti muziejų ypač jautrioje teritorijoje – legendinės Hamleto pilies pašonėje. Iškeldamas muziejų iš pilies, miestas jam skyrė netradicinę vietą – uosto teritorijoje esantį išsausintą laivų doką. Užduotį komplikavo ir griežti UNESCO reikalavimai: muziejaus pastatas negalėjo iškilti virš žemės, kad neužstotų gretimai esančios Kronborgo pilies. Tačiau iššūkiai tik įkvėpė netikėtą sprendimą. „Apžiūrėję įspūdingą 1950-aisiais statytą doką suvokėme, kad jis pats – betoninės konstrukcijos, milžiniška erdvė, forma – gali būti puikiausias jūrininkystės muziejaus eksponatas ir muziejaus simbolis“, – sakė B. Ingelsas. Todėl architektai muziejaus patalpas suprojektavo aplink doką po žeme, patį doką palikdami kaip pagrindinę erdvę kultūriniams renginiams. Doko tuštumą kerta keli įstriži tiltai, kuriais lankytojai nusileidžia į muziejų. Tiltų tūriuose įrengti koridoriai ir auditorijos išplėtė muziejaus vidaus erdvę. Paprasta, aiški architektūrinė idėja įgyvendinta neteikiant daug dėmesio detalėms: griežtos tiltų linijos ir lygios stiklo, aliuminio plokštumos kontrastuoja su šiurkščiu, dėmėtu betoniniu doko erdvės paviršiumi. „Nematomo muziejaus koncepcija padėjo objektui tapti matomesniu mieste, – šypsojosi B. Ingelsas. – Po atidarymo pernai naujo muziejaus lankytojų padaugėjo 4 kartus palyginti su laikotarpiu, kai senasis muziejus veikė pilyje.“

Dermės su miesto aplinka paieškos įkvėpė ir kitų dviejų į finalą atrinktų pastatų architektūrą. Londono ekonomikos mokyklos „Saw Swee Hock“ studentų centras (Didžioji Britanija), suprojektuotas airių „O’Donnell + Tuomey“, atidavė duoklę Londonui būdingoms raudonoms plytoms. Origamio geometrijai ir ažūrui fasaduose išgauti plytos buvo kepamos daugiau nei dešimtyje unikalių klojinių. Į siaurą sklypą įsprausto 6100 kvadratinių metrų ploto pastato struktūra atspindi demokratišką ir įvairialypę studentiją: aplink centrinę laiptinės šerdį išdėstytose persiliejančiose erdvėse įkurti kavinė, arbatinė, renginių salės, baras, maldų erdvės, sporto klubas, gyvenamieji kambariai, kompiuterių, susitikimų salės. Kitaip plytų poreikį Ravensburgo muziejaus statybai išsprendė projekto autoriai architektai „Lederer Ragnarsdóttir Oei“. Seno Vokietijos miestelio, kuriame dominuoja plytiniai pastatai, kvartale iškilusiam nedideliam muziejui panaudotos Šveicarijos pasienyje sugriuvusio vienuolyno plytos. „Kuriant naują pastatą svarbiausia yra jo aplinka. Užuot stengęsi nustebinti išskirtine, nauja architektūra, mes siekiame praturtinti miesto aplinką“, – aiškino architektas Arno Ledereris. „Mums patinka kurti normalią, nešokiruojančią architektūrą, – juokėsi architektė Jórunn Ragnarsdóttir. – Todėl naujasis muziejus derintas prie konteksto ne tik medžiaga – mūru – bet ir dydžiu, proporcijomis, langų išdėstymu.“ Beje, abu pastatai pasižymi itin racionaliu energijos išteklių naudojimu. Ravensburgo muziejus yra pirmasis Europoje muziejus, atitinkantis pasyviojo namo standartus, o studentų centras – pirmasis pastatas Londone, gavęs „Breeam“ sertifikatą.

Šlaite paslėptas statinys

Finalininkų gretose būta dar vieno įspūdingo paslėptos po žeme architektūros kūrinio. Italijos kompanija „Archea Associati“ Florencijos apylinkėse sukūrė vyninę su lankytojų centru vienai seniausių ir garsiausių vyno kompanijų „Antinori“ (jai vyno gaminimo aparatą kūrė ir Leonardo da Vinci). Anot vieno projekto autorių architekto Marco Casamonti, Toskanos šlaitų kraštovaizdis yra pagrindinė

Danijos jūrininkystės muziejus. ©Rasmus Hjortshoj

Geros architektūros vertas bet kokio dydžio miestas

r. 6

20

N 15

U

SA

A /P

LIS

„Cantina Antinori“ vyno darykla. ©Pietro Savorelli

Papildomą Jaunojo architekto prizą (ir 20 tūkst. eurų premiją), skirtą paskatinti ir pasauliui parodyti kylančius architektūros talentus, šiemet pelnė ispanai „Arquitectura G“. Architektų Jonathano Arnabato, Aitoro Fuenteso, Igorio Urdampilletos ir Jordi Ayalos-Brilo sukurtas Luz namas (Luz – namo šeimininkės vardas) yra atkampiame tuštėjančiame Siljeros miestelyje (Ispanija). Išsaugoję tipiško ispaniško seno namo išorę, architektai sukūrė visiškai naują vidų: tamsų pastato centrą apšvietė nauju atriumu, jame pasodino beržą, pirmą aukštą pavertė erdve, kuria tiesiai iš gatvės galima patekti į už namo esantį sodą, o kambarius išdėstė antrame ir trečiame aukštuose. Siljeros yra itin sunkiai pasiekiamas miestelis, čia net neįmanoma atsigabenti gamykloje pagamintų statybinių konstrukcijų, pasakojo A. Fuentesas. Tai tapo savotišku privalumu – itin pigiai atsiėjusiai rekonstrukcijai panaudotos ir vietos medžiagos (terakotinės plokštės), ir vietos žmonių darbas.


73 „Atvažiuodavome į Siljeros savaitei, nuo ryto iki vakaro dirbdavome su vietos žmonėmis, ginčydavomės, o vakarais susitaikydavome prie alaus bokalo. Šiandien Luz namas yra populiariausias pastatas miestelyje“, – juokėsi architektas.

Architektūra – menas visiems

Pasak Mieso van der Rohe apdovanojimų komisijos pirmininko Cino Zucchi, į finalą patekusieji ir kiti konkursui pateikti darbai atskleidė naują tendenciją – evoliuciją nuo modernizmo, kai pastato architektūrą diktavo funkcija, iki individualių, jautrių sprendimų, tinkamų konkrečiai vietai: gamtinei, kultūrinei, socialinei, urbanistinei aplinkai. Jam antrino komisijos narys iš Kinijos Li Xiangningas: „Man, kaip atstovui iš šalies, atrodo, kad europietiškoji architektūra yra labai įvairi ir savita skirtinguose regionuose, tačiau turi ir kai ką bendra – nuosekliai siekiama aplinkos kokybės, savitumo, didžiulė reikšmė teikiama viešajam interesui – atviros, tolerantiškos visuomenės reikmėms.“ Reikia pridurti, kad šiandien matomos tendencijos nėra gimusios vakar, jos atspindi prieš kelerius metus prasidėjusius procesus. „Architektūra yra lėtas menas, įgyvendinti didesnės apimties projektą trunka vidutiniškai 5–8 metus, todėl sėkmingo rezultato siekiantis architektas ir jo užsakovas turi būti kantrūs, nuoseklūs“, – atkreipė dėmesį Mieso van der Rohe fondo direktorė G. Carnevali. Beje, šiųmečio konkurso rekordininkas – nacionalinė biblioteka Rygoje, kurią architektas Gunnaras Birkertas suprojektavo dar 1988 metais, o amžinosios nacionalinės statybos buvo baigtos tik pernai.

ŠVYTINTYS ŠČECINO FILHARMONIJOS BOKŠTAI

Po trejus metus trukusių darbų 2014 metais baigtas statyti Ščecino filharmonijos pastatas iškilo vietoj čia anksčiau stovėjusios senosios koncertų salės, kuri buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais. Teigiama, kad apdovanojimą projektas pelnė ne tik dėl kruopščiai apmąstyto, realizuoto integruoto pastato funkcionalumo, bet ir dėl prasmingos jo integracijos istorinėje miesto dalyje, prikeliant ir sustiprinant jos identitetą savotišku šiuolaikiniu paminklu. „Mūsų klientas buvo savivaldybė, ir tai buvo kone pirmas toks svarbus kultūros pastatas Ščecine po karo. Savivaldybė jam skyrė labai daug dėmesio, – sakė vienas pastato architektų F. Barozzi. – Visur, kur dirbame, stengiamės atsižvelgti į vietos unikalumą ir išvengti bendro pobūdžio architektūros įspaudo bei subjektyvumo. Mums svarbu perprasti kontekstą ir pabandyti jį transformuoti. Norime palaikyti naują viziją.“ Gotikinius bokštus primenantis statinys pateisino ne tik visus šiam projektui keltus funkcinius lūkesčius: čia įrengta 1000 vietų simfonijos salė, 200 vietų kamerinės muzikos salė, daugiafunkcė parodų ir konferencijų erdvė bei didžiulė fojė su jos viršutiniame lygmenyje esančiomis parodų erdvėmis – bet ir jam tekusį naują simbolinį vaidmenį.

Dominuoja vertikalės

Anot architektų, įkvėpti ekspresionistinės mąstysenos, jie siekė pasitelkdami geometriją suteikti formą naujai ritmingai kompozicijai, kuri perteikia jausmus, išlaikydama pusiausvyrą tarp masyvumo ir vertikalumo. Pastato interjeras gana paprastas, išsiskiriantis turbūt tik savo stoglangiais – čia bene ryškiausiu, viską apibrėžiančiu elementu. Užtat eksterjeras beveik bekontūrėje, anemiškoje miesto erdvėje įsiterpia tarsi ryški skulptūra. Pastato kompoziciją būtų galima prilyginti apskritimui arba žiedui. Viena vertus, toks komponavimas leidžia apibrėžti didžiules erdves, kuriose sklando simfonijos salė ir kamerinės muzikos salė, kita vertus – padeda formuoti pastato ryšį su aplinka. Pastato konfigūraciją ir vidaus erdvių mastą išsprendžia nenutrūkstanti promenada – ji vingiuodama per visus pastato aukštus ir lygius sujungia visas funkcines erdves. Daugiafunkcėse filharmonijos patalpose rengiami kultūriniai ir pramoginiai renginiai. Išorėje dominuoja vertikalės ir stogo geometrija. Šie bruožai ir identifikuoja Ščecino filharmonijos salę miesto kontekste. Stačiakampį naujojo pastato kompleksą vainikuojanti eilė frontonų grakščiai dera su netoliese stovinčios pilies siluetu. Filharmoniją supantys pastatai, ypač gyvenamųjų pastatų vertikalės, neogotikinių bažnyčių ornamentų monumentalumas ir sunkios klasicizmo pastatų formos, visą miesto horizontą ženklinantys bokštai ir uosto kranai, turėjo įtakos pastato architektūrai.

Simfonijų salės puošnumas – kaip kontrastas

Asketiškas eksterjeras ir paprasta vidaus erdvių kompozicija kontrastuoja su pagrindinės – simfonijų – salės išraiškingumu: salės

Konkurse dalyvavo ir Lietuva

Mieso van der Rohe apdovanojimai kas antrus metus teikiami nuo 1988-ųjų. Šiųmetės komisijos narys iš Kinijos Li Xiangningas pastebėjo, kad, kitaip nei kitas itin garsus architektūros prizas – Pritzkerio apdovanojimas – Mieso van der Rohe apdovanojimas įteikiamas ne vienam architektui už jo gyvenimo nuopelnus, bet geriausių naujų pastatų autoriams. „Konkursas išryškina pačius geriausius naujus architektūros kūrinius, kurie atspindi europietiškąsias vertybes ir bendras tendencijas, kurias mes, sparčiai besiplečiančios šalys, godžiai sekame“, – sakė L. Xiangningas. Per pastaruosius dvejus metus Europoje įgyvendintus naujus projektus, pretenduojančius gauti apdovanojimą, siūlo įvairios nacionalinės architektūrinės organizacijos bei nepriklausomi ekspertai, pakviesti paties Mieso van der Rohe fondo. Šiemet dėl apdovanojimo varžėsi ir 8 pastatai bei viešosios erdvės iš Lietuvos: Vila G. (Ambraso architektų biuras: arch. Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė); Ruperto meno ir edukacijos centras (Ambraso architektų biuras: arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, Mindaugas Reklaitis); Rietavo dvaro karietinės rekonstrukcija („Aketuri architektai“: arch. Milda Rekevičienė, Alda Tilvikaitė, Lukas Rekevičius); Kelininkų veteranų ąžuolų giraitė („Urban line“: arch. Aistė Aleksandrovienė, Simona Kazakauskaitė); Namas Palangoje („G. Natkevičius ir partneriai“: arch. Gintautas Natkevičius, Adomas Rimšelis, Sigita Kundrotaitė); Kėdainių arena („4plius architektai“: arch. Donaldas Trainauskas, Darius Baliukevičius, Sigita Tauraitė, Skirmantas Varnauskas); „SPA Vilnius“ Anykščiuose (SP architektų grupė: arch. Saulius Pamerneckis, Vytautas Pliadis, Marius Bliujus, Vitalijus Rudokas, interjero autorė arch. Gintė Pamerneckienė); KTU mokslo, studijų ir verslo centras (G. Janulytės-Bernotienės studija: arch. Gražina Janulytė-Bernotienė, Rimantė Lydytė, Erikas Klinavičius, komanda: Agnė Andriukaitienė, Agnė Mikėnaitė). akustikos sprendimui buvo panaudota auksu dengtų trikampių medinių lakštų danga. Pagal Vidurio Europoje galiojančią klasikinės muzikos koncertų salių tradiciją puošmenos atlieka ir dekoratyvų, ir funkcinį vaidmenį. Pagrindinė salė buvo suprojektuota remiantis žymiąja Fibonačio seka, pagal kurią suskaidymas didėja tolstant nuo scenos – taip suformuota ornamentinė erdvė, kurioje panaudoti auksu dengti lakštai ir primena apie klasikinės muzikos tradiciją. Išskirtinė filharmonijos ypatybė – jos dideli stoglangiai ir stiklu plakiruota išorinė siena – visiškas kontrastas aplinkiniams pastatams. Iš vidaus apšviečiamas stiklo fasadas leidžia kurti skirtingus pastato įvaizdžius. Šviesos diodai sukuria galimybę keisti ne tik apšvietimo spalvą, bet ir formą, tad filharmonija gali švytėti visomis vaivorykštės spalvomis, o švenčių progomis – pasipuošti nacionalinėmis spalvomis.

Stengėsi taupyti energiją

Atsižvelgiant į Europos Sąjungos energetikos politiką ir naujausias energinių sprendimų architektūroje tendencijas, pastate panaudotos daugiausia pasyviosios energijos kontrolės sistemos. Pagrindinis vertikalios pastato konstrukcijos elementas yra dvigubos sienos fasadas, kuriame įdiegta didžioji dalis įrangos sistemos, užtikrinančios pasaulinio lygio garso izoliaciją ir natūralią, perkaitimo išvengti leidžiančią ventiliaciją. Daugiasluoksne stogo danga, dengiančia koncertų salę ir kitas zonas, buvo siekiama optimizuoti akustiką ir šilumos izoliaciją. Filharmonijos salės fasadas projektuotas tikslingai siekiant sukurti abstraktaus, homogeniško paviršiaus, kuris, atrodytų, šviečia ir dieną, ir naktį, įspūdį. Pasirinktų medžiagų skaidrumas leidžia išgauti skirtingą apšvietimo kokybę. Kaip ir projektuojant filharmonijos salę, taip ir ją statant buvo pasitelktos Lenkijos bei Ispanijos kompanijų pajėgos. Pagrindinis projekto rangovas – viena didžiausių Lenkijos statybų bendrovių WARBUD S.A, kurios išpildytų darbų sąraše – jau ne vienas kultūros paskirties pastatas. Filharmonijos salės akustikos sprendimų ieškojo Barselonoje veikianti profesionalios akustikos studija „Arau Acustica“, jau daugiau kaip 40 metų teikianti įvairaus pobūdžio akustikos sprendimus architektams ir padėjusi įrengti daugybę simfonijos, kamerinių salių, auditorijų, teatrų, operos salių skirtingose Europos šalyse. 3800 kvadratinių metrų ploto pastate naudingojo ploto yra beveik 13 tūkst. kvadratinių metrų. Pastatas kainavo apie 30 mln. eurų. Parengė Ingrida VIČIULYTĖ


SA 2015 Nr. 6 / reklama

74

BŪSTO ŠILTINIMAS: KAIP NEPRARASTI NAUDINGOJO PLOTO? Komfortą ir jaukumą būste dažnas veikiausiai sugretina su čia esančia šiluma. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į sprendimus, kurie padeda namuose išsaugoti šilumą, kad nenukentėtų mikroklimatas, nepasikeistų temperatūros režimas, nesikauptų drėgmė ir pelėsis. Vis dėlto ne visuomet galimi sprendimai būstą šiltinti iš išorės, todėl reikia ieškoti būdų, kaip tai efektyviausiai padaryti iš vidaus, nemažinant būsto ploto, sukuriant komfortiškas sąlygas. Specialistai pataria ieškoti sprendimų ir rinktis medžiagas, kurios būtų kokybiškos, pasižymėtų ne tik puikiomis šilumos izoliacinėmis ypatybėmis, bet ir atsparumu besikaupiančiam kondensatui, užtikrintų sveiką mikroklimatą, taip pat medžiagas turi būti paprasta montuoti. Tokių sprendimų tikrai yra. Kai reikalinga itin efektyvi izoliacija Yra nemažai ekspertų, kurie tikina, kad šiltinti vidaus sienas aktualiausia gyvenantiesiems senos statybos nerenovuotuose daugiabučiuose ir nežinantiesiems, kada renovacija pasieks ir jų namus. Atnaujinant pastatus termoizoliuojami fasadai, todėl per išorines sienas patiriami kur kas mažesni šilumos nuos-

toliai, o šildymo sąskaitos sumąžta bent keletą kartų. Specialistai pastebi, kad vienas akivaizdžių vidaus šiltinimo trūkumų – naudingojo patalpų ploto praradimas. Todėl labai svarbu, kokia termoizoliacinė medžiaga būna pasirinkta. Tai lemia, ar pasijus būsto ploto sumažėjimas ir fiziškai, ir vizualiai. Šią problemą puikiai išsprendžia neseniai rinkoje pasirodžiusi naujiena – FINNFOAM šilumos izoliacijos plokštės FF-PIR. Nuo kitų termoizoliacinių medžiagų jos skiriasi labai geru šilumos laidumo koeficientu, kuris lemia, kad tai pačiai varžai pasiekti užtenka iki 2 kartų mažiau plokščių nei kitų izoliacinių medžiagų. Ką tai reiškia? Sumažinamas visos konstrukcijos storis, sutaupomas naudingasis plotas, atsiranda galimybių priimti racionalesnius, įvairiapusiškesnius ar efektyvesnius architektūrinius sprendimus. „Renovuojant senus pastatus dažnai susiduriama su iššūkiu, kai sienų, stogo ar grindų konstrukcijų ypatybės neleidžia naudoti reikiamo storio tradicinės termoizoliacijos, mat reikiamai šilumos varžai pasiekti paprasčiausiai nėra vietos. Tai itin aktualu senos architektūros pastatuose, kurių fasadai dažnai būna pripažinti kultūros paveldu ir būna saugomi. Arba pastatuose, kur nesusitariama dėl jų renovacijos. Tuomet lieka vienintelis būdas – šiltinti konstrukcijas iš vidaus“, – pasakojo FINNFOAM atstovas Egidijus Sutkus. Anot jo, plokštės FF-PIR taip pat puikiai tinka šiltinant naujus pastatus ir siekiant A, A+ ir A++ energinio efektyvumo klasės, kai tradicinių izoliacinių medžiagų storis gali būti 30, 40 ar net 60 centimetrų. Savaime suprantama, tuomet architektūriniai pastato sprendimai tampa sudėtingi, sienų storis pradeda riboti vizualinį namo vaizdą ir vidaus gyvenimo kokybę. „Tikriausiai daug kam yra tekę matyti arba bent įsivaizduoti, kaip atrodo bunkeris. Langai


SA 2015 Nr. 6 / reklama

75 75 75

storose sienose – būtent toks efektas susidaro pastatą apšiltinus storu sluoksniu. Šis sprendimas tikrai nėra patrauklus ar užtikrinantis malonų gyvenimą. Todėl ir atsirado efektyvios šilumos izoliacijos poreikis – jos reikia iki dviejų kartų mažiau nei tradicinių izoliacinių medžiagų“, – sakė E. Sutkus. Kaip sumažinti izoliacinių medžiagų storį? FF-PIR šilumos izoliacijos plokštės yra pagamintos iš standžių poliizocianurato putų (PIR) šerdies ir iš abiejų pusių padengtos daugiasluoksne aliuminio folija. Poliizocianuratas – tai izoliacinė medžiaga, pasižyminti itin mažu šilumos laidumo koeficientu (λD = 0,023 W/mK). Todėl sukuriama labai efektyvi šilumos izoliacija, kurios reikia iki dviejų kartų plonesnės, palyginti su kitomis izoliacinėmis medžiagomis. Aliuminio folijos sluoksnis veikia kaip garų barjeras, todėl konstrukcija tampa ypač sandari. Taip pat kelios statybos fazės gali būti pakeistos vienu įrengimu. FINNFOAM šilumos izoliacijos plokštes FF-PIR galima naudoti įrengiant plokščiuosius ir šlaitinius stogus, jomis izoliuojamos sienos iš vidaus ir išorės, įrengiama karkasinių ir trisluoksnio mūro sienų izoliacija.

„Pagrindinės medžiagos ypatybės kalba pačios už save: labai aukštas šilumos izoliacijos koeficientas, du kartus mažesnis reikiamas izoliacinio sluoksnio storis, atsparumas vandens garams, ilgaamžiškumas ir lengvumas. Taip pat svarbu pabrėžti, kad šias šilumines plokštes paprasta montuoti, jos neišskiria sveikatai pavojingų dalelių ar dujų. Ir, žinoma, suteikia galimybę šiltinant patalpas iš vidaus nemažinti jų ploto. Turbūt tai vienas svarbiausių aspektų. Juk visuomet norisi namuose turėti kuo daugiau vietos, gyventi kuo komfortiškiau“, – medžiagos privalumus atskleidė FINNFOAM atstovas E. Sutkus. Būsto šiltinimas – puikus sprendimas norint pagerinti patalpų energijos naudojimo efektyvumą. Pasirinkus profesionalius šiltinimo specialistus, efektyvumą garantuojančias medžiagas ir kokybiškai užbaigus darbus bus galima džiaugtis šiluma namuose bei mažesnėmis sąskaitomis už šildymą.


SA 2015 Nr. 6 / reklama

76

MIŠKŲ URĖDIJOS PASIRUOŠUSIOS ŠILUMININKUS APRŪPINTI BIOKURU

Energetikos specialistų teigimu, šilumos tiekėjams šiuo metu yra palankiausios sąlygos pigiausiai apsirūpinti biokuru ateinančiam šildymo sezonui, nes dabar sudarant ilgalaikes biokuro tiekimo sutartis šio kuro kaina ateinantį šildymo sezoną būtų iki trečdalio mažesnė, palyginti su praėjusiu sezonu. Palankus laikas pirkti biokurą Planuojama, kad per ateinantį 2015–2016 metų šildymo sezoną šalyje pradės veikti daugiau kaip 60 naujų biokuro jėgainių ir iš viso šilumos tiekimo įmonių katilinėse, kogeneracinėse elektrinėse bus sunaudota apie 512 tūkst. tne (tona naftos ekvivalento) biokuro bei 278 tūkst. tne gamtinių dujų. Palyginimui – 2013 metais su-

naudota 308 tūkst. tne biokuro ir 634 tūkst. tne dujų. Skaičiuojama, kad per 2015–2016 metų šildymo sezoną biokuras sudarys du trečdalius bendro kuro balanso. Kai kurie šilumos tiekėjai „Baltpool“ biržoje jau sudaro ilgalaikes biokuro tiekimo sutartis ir tokiu būdu fiksuoja mažesnes kainas kitam šildymo sezonui. Priklausomai nuo regiono biokuro kaina šiuo metu yra vidutiniškai 20–30 proc. mažesnė nei praėjusį šildymo sezoną. Biokuro kaina sudaro apie 50 proc. galutinės šilumos kainos, tad tikimasi, kad kitais metais sąskaitos už šildymą bus 10–15 proc. mažesnės. Specialistai siūlo šilumos tiekėjams nelaukti rudens, nes atvėsus orams ir prasidėjus šildymo sezonui biokuro kainos išaugs ir jį teks pirkti brangiau. Šiuo metu biokuro kaina – itin patraukli, sumažėjusi iki maždaug 140 eurų už tne. Išlieka nedidelė tikimybė, kad šildymo sezono metu trumpalaikių sandorių kainos bus dar mažesnės, tačiau tai yra rizika, kurią reikia la-


SA 2015 Nr. 6 / reklama

77 77 77

bai rimtai įvertinti. Mat trumpalaikių sandorių rinka yra nepastovi, ji svyruoja priklausomai nuo oro sąlygų ir biokuro pertekliaus dydžio. Nors biokuro naudojimas didėja, jo Lietuvoje yra daugiau, negu pakanka. Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos 2013 metais atliktos studijos rezultatai rodo, kad metinis mūsų šalies biokuro potencialas yra 2,2 mln. tne. Numatomas metinis biokuro poreikis 2020–2025 metais sieks 1,48 mln. tne. Urėdijos dalyvauja biržoje Nuo 2014 metų Generalinei miškų urėdijai yra pavesta organizuoti urėdijose skiedrų gamybą iš miško kirtimų atliekų, o pagamintas skiedras tiekti rinkai konkurencingomis kainomis. Priėmusi tokį sprendimą Aplinkos ministerija siekė padidinti konkurenciją medienos biokuro rinkoje, tuo pačiu sudaryti sąlygas biokuro nau-

dotojams palankesnėmis sąlygomis apsirūpinti kuru, daugiau naudoti biokuro ir mažinti šildymo sąnaudas galutiniams šilumos vartotojams. Miškų urėdijos dalyvauja energijos išteklių biržoje „Baltpool“, skatindamos didesnę konkurenciją, užtikrindamos konkurencingą kainą ir neleisdamos nesąžiningiems biokuro pardavėjams diktuoti savo sąlygų. Per biržą miškų urėdijos biokuro pirkėjams siūlo jau pagamintą biokurą – skiedras. Iki tol jos skiedrų negamindavo ir rinkai netiekdavo. Urėdijos parduodavo tik pačias miško kirtimo atliekas – kaip žaliavą skiedrų gamybai. Stiprinant kompleksinę miškų ūkio veiklą ir siekiant racionaliau naudoti medienos išteklius, Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programoje numatyta miško kirtimo atliekų gamybos apimtis nuolat didinti – iki 500 tūkst. kubinių metrų 2020 metais.


78

SA 2015 Nr. 6 / reklama

ATRANDA NAUJAS RINKAS

Varėnos miškų urėdijos miškų urėdas Tomas Bazevičius teigė, kad biokuro paklausa urėdijoje skųstis negali. 2013 metų pirmą pusmetį urėdija su biokuro gamintojais buvo sudariusi dvi pusmetines ir vieną trumpalaikę sutartį 2600 kietmetrių kirtimo atliekoms parduoti. 2014 metais buvo sudaryta viena ilgalaikė, trys pusmetinės ir dvi trumpalaikės kirtimo atliekų, kaip žaliavos skiedrų gamybai, pardavimo sutartys. Iš viso urėdija 2014 metais pardavė 3555 kietmetrius kirtimo atliekų. 2015 metais Varėnos miškų urėdija energijos išteklių biržoje „Baltpool“ yra sudariusi vieną ilgalaikę, vieną trumpalaikę ir vieną pusmetinę sutartis 2610 kietmetrių kirtimo atliekų, kaip žaliavai skiedrų gamybai parduoti. Ji nuolat teikia siūlymų ir AMEPS sistemoje dėl kirtimo atliekų pardavimo, ir biržoje „Baltpool“ dėl skiedrų tiekimo. Dalyvauti „Baltpool“ biržoje yra paskirti atsakingi apmokyti asmenys. Pasak jų, sudaryti sandorius energijos išteklių biržoje nėra sudėtinga. „Yra ir tokių pirkėjų, kurie pusmetiniuose ir trumpalaikiuose aukcionuose buvo įsigiję kirtimo atliekų, tačiau vėliau atsisakė jas pirkti neva dėl per didelės kainos. Tokiems pirkėjams skaičiuojamos baudos“, – sakė miškų urėdas T. Bazevičius. Anot jo, tokie atvejai nereiškia, kad neverta dalyvauti energijos išteklių biržoje. Priešingai – miškų urėdas mato daug privalumų, nes atsirado naujų rinkų realizuoti kirtimo atliekas ir malkinę medieną. „Energijos išteklių biržoje sėkmę daugiausia lemia atstumas nuo urėdijos kirtaviečių ar malkinės medienos sandėlio iki katilinės. Taip pat svarbi kirtimo atliekų ar malkinės medienos rinkos kaina. Mes samdome rangovą biokuro gamybai ir transportavimui iki katilinės – savo technikos biokurui gaminti ar transportuoti kol kas neplanuojame įsigyti“, – sakė T. Bazevičius. Kirtimo atliekos dažniausiai yra ruošiamos šiltuoju metų laiku, iki šildymo sezono likus 2–3 mėnesiams. Varėnos miškų urėdijoje biokuro žaliavai laikyti yra skirtos specialios aikštelės, jos įrengtos vadovaujantis biokuro žaliavos iš miško kirtimo atliekų paruošimo, sandėliavimo ir priešgaisrine apsaugos tvarka. Vieta žaliavai laikyti irgi parenkama vadovaujantis patvirtinta tvarka. Numatyta, kad biokuro žaliava iš miško kirtimo atliekų turi būti sandėliuojama ne

Varėnos miškų urėdijos miškų urėdas Tomas BAZEVIČIUS sako, kad ruošti biokurą ne visur palankios sąlygos. ilgiau kaip 3 mėnesius, o dengta specialiu popieriumi – ne ilgiau kaip 7 mėnesius. Varėnos miškų urėdijos miškų urėdas T. Bazevičius teigė, kad urėdijoje sąlygos kirtimo atliekoms ruošti nėra labai dėkingos. Jų negalima paimti iš 38 proc. augaviečių visame urėdijos valstybinių miškų plote. Vienur augavietės labai nederlingos (27,7 proc.), kitur – užmirkusios (1,5 proc.), dar kitur – pelkėtos (8,3 proc.) ar šlaitinės (0,5 proc.). Taip pat urėdijoje 81 proc. miškų yra didelio degamumo, teritorijoje yra daug rekreacinių objektų, kur lankosi daug žmonių. Visa tai apsunkina darbus ruošiant kirtimo atliekas. Nepaisant to, 2015 metais Varėnos miškų urėdija biokuro gamybai yra įsipareigojusi paruošti 4200 kietmetrių kirtimo atliekų. „Sunku pasakyti, ar dabar palankiausias laikas pirkti biokurą – galbūt šilumos tiekėjai žino teisingesnį atsakymą. Žinoma, šiuo metu kirtimo atliekų ir malkinės medienos biokurui gaminti žaliavos kaina yra kritusi apie 20 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais. Didelės įtakos tam turėjo praėjusi šilta žiema. Be to, daugėjant katilinių, naudojančių biokurą, auga ir biokuro tiekėjų skaičius, o dėl didesnės konkurencijos mažėja biokuro kaina“, – sakė Varėnos miškų urėdijos urėdas T. Bazevičius.

ATEITYJE TIKISI DIDESNĖS PAKLAUSOS Telšių miškų urėdijos miškų urėdas Bronislavas Banys teigė, kad šiuo metu pasidžiaugti didele biokuro paklausa negali. „Matyt, sezoniškumas lemia, galbūt šiuo metu rinkoje susidaręs perteklius. Praėjęs žiemos sezonas buvo palyginti šiltas, tad šilumos tiekimo įmonės galbūt turėjo sukaupusios nemažai atsargų, kurių neišnaudojo. Be to, smulkios medienos, kuri anksčiau buvo naudojama kaip popiermedžiai ir eksportuojama į Skandinavijos šalis, poreikis šiandien irgi smukęs. O sumažėjus eksportui susidarė didesnis malkinės medienos kiekis“, – pasakojo miškų urėdas B. Banys. Telšių miškų urėdija stengiasi nekaupti biokuro, jo negamina neturėdama užsakymo. Kiek kitaip yra su kirtimo atliekomis – jų urėdija parduoda daugiau, bet irgi nekaupia, nes kirtimų atliekos gali supūti. Tad žaliavos, iš kurių gaminamas biokuras, parduodamos iš anksto sudarius sutartis. „Kertant miškus neišvengiamai susidaro ir atitinkami kiekiai malkinės medienos. Jos paklausa negalime pernelyg skųstis: perka gyventojai, norėdami iš anksto apsirūpinti malkomis, perkama ir ne tik biokurui gaminti. Malkinės medienos prašo ir baldininkai – iš jos gaminamos plokštės baldams“, – sakė B. Banys. Jo vadovaujama urėdija dalyvauja „Baltpool“ biržoje, tačiau dideliais sandorių skaičiais kol kas pasidžiaugti negali. B. Banio nuomone, Telšių regione didelės biokuro paklausos nejuntama. Be to, biokuro pirkėjai dar neskuba, derasi, nori mažesnių kainų. Yra ir sudariusiųjų dvišales sutartis dėl biokuro pirkimo, tad tokie biržoje neperka. „Sulaukiame pirkėjų iš kaimyninės Latvijos. Tačiau latvių biokuras nedomina, jie nori pirkti rąstus pjautinei medienai,

Telšių miškų urėdijos miškų urėdas Bronislavas BANYS šiuo metu pasidžiaugti didele biokuro paklausa negali. kažkiek nuperka popiermedžių. Galbūt ateityje latviai norės pirkti ir biokuro ar biokuro žaliavos. Manau, ateityje biokuro paklausa bus didesnė ir vietos rinkoje, galbūt atsiras pirkėjų ir iš užsienio“, – teigė Telšių miškų urėdijos urėdas B. Banys. Telšių miškų urėdija šiuo metu administruoja daugiau kaip 33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų, suskirstytų į 9 girininkijas ir 28 eiguvas. Be to, tenka prižiūrėti dar per 10 tūkst. hektarų privatizavimui rezervuotų miškų. Todėl ūkinė Telšių miškų urėdijos veikla apima labai platų spektrą darbų, susijusių su miškų priežiūra, apsauga, atkūrimu, įveisimu ir naudojimu. Daugiau kaip 40 proc. Telšių miškų urėdijos valstybinės reikšmės miškų turi saugomų teritorijų statusą. Miškuose vyrauja eglynai ir pušynai.


79 79 79

Kazlų Rūdos miškų urėdijos miškų urėdas Linas Bužinskas sutiktų, kad dabar yra pats palankiausias laikas apsirūpinti biokuru – kainos sumažėjusios, pasiūla palyginti didelė. „Bet pirkėjų antplūdžio dar nėra, jų suaktyvėjimo nesijaučia. Kelis kartus skelbėme apie parduodamas miško kirtimo atliekas, mažinome kainą, bet jų nenupirko“, – apgailestavo miškų urėdas L. Bužinskas. Kazlų Rūdos miškų urėdija savo jėgomis biokuro negamina – šiam darbui samdo rangovus. L. Bužinsko nuomone, taip yra racionaliau. Įsigijus techniką biokuro gamybai reikėtų, kad ji atsipirktų. Vadinasi, nuolat turėtų būti gaminama produkcija. „Kai kurios urėdijos yra nusipirkusios techniką biokurui gaminti. Mes jos neturime, neketiname ir pirkti. Būna laikotarpis, kai biokuro paklausa sumažėja, jis neperkamas. Tuomet technika stovėtų be darbo ir neneštų naudos“, – kalbėjo miškų urėdas. Praėjusiais metais Kazlų Rūdos miškų urėdija pardavė apie 6,5 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo atliekų. Šiemet planuojama parduoti apie 6,8 tūkst. kubinių metrų kirtimo atliekų. „Baltpool“ biržoje birželį parduota 24 tne biokuro. Miško kirtimo atliekoms sandėliuoti urėdijoje yra paruoštos aikštelės. Čia sukrautą biokuro žaliavą samdyti rangovai smulkina ir paruoštas skiedras veža tiesiai pirkėjams. Pagal įsipareigojimą miškų urėdija kiekvieną antradienį dalyvauja energetikos išteklių biržoje „Baltpool“ ir siūlo biokuro žaliavą. Miškų urėdas L. Bužinskas dalyvavimą biržoje vertina palankiai, įžvelgia nemažai privalumų. „Valstybės požiūriu toks įpareigojimas duoda nemažai naudos. Biokurą pirkėjams galime pateikti konkurencingomis kainomis ir, jeigu kaina būna mažiausia – sudarome sandorius. Jei mūsų pasiūlymas ir nesulaukia pirkėjų, vis tiek duodame naudos, nes sudarome konkurenciją ir neleidžiame dominuoti monopoliui“, – sakė miškų urėdas L. Bužinskas. Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos teritorijoje – daugiau kaip 37 tūkst. hektarų miškų, iš jų 29,3 tūkst. hektarų priklauso valstybei. Privatūs ir nuosavybės teisėms atkurti skirti miškai sudaro 5,6

Kazlų Rūdos miškų urėdijos miškų urėdas Linas BUŽINSKAS sako, kad pirkėjams urėdija gali pasiūlyti biokuro įsigyti konkurencingomis kainomis. tūkst. hektarų, dar 1,8 tūkst. hektarų – kitų naudotojų miškai. Visi miškų urėdijos administruojami miškai sertifikuoti FSC miškų tvarkymo sertifikatu. Urėdijoje vyrauja trečios ir ketvirtos grupės miškai. Šie sudaro daugiau kaip 23 tūkst. hektarų. Vidutinis medynų amžius – 56 metai. Jaunuolynai sudaro 22 proc., pusamžiai – 51 proc., pribręstantys – 10 proc., brandūs – 17 proc. viso valstybei priklausančio miškų ploto. Urėdijos teritorijos miškingumas – 53,9 proc. Nuo 1994-ųjų Kazlų Rūdos miškų urėdija vadinama mokomąja miškų urėdija. Mokslinio tyrimo ir mokymo miškai užima apie 705 hektarus miškų ploto, selekcinės sėklininkystės objektai – 136 hektarus.

BIOKURĄ GAMINA PAGAL UŽSAKYMĄ Švenčionėlių miškų urėdija šiais metais energijos išteklių biržoje „Baltpool“ dar nėra sudariusi nė vieno sandorio. Todėl, anot Švenčionėlių miškų urėdijos miškų urėdo Naurio Jotauto, kol kas sunku pasakyti, ar dabar palankus metas pirkti kurą, ar yra biokuro perteklius biržoje. Tačiau urėdija pasiruošusi gaminti biokurą ir tiekti jį vartotojams vos gavusi užsakymų. Švenčionėlių miškų urėdija dalyvavo Klimato kaitos specialiosios programos lėšomis finansuojamame projekte. Kai tik pagal šį projektą bus gautas finansavimas, bus įsigytas traktorius su smulkintuvu malkinei medienai ir miško kirtimo atliekoms smulkinti, skiedrovežis automobilis su priekaba ir keletas konteinerių. Šiuo metu miško kirtimo atliekoms ištraukti į miško sandėlius naudojama turima medvežė. Valstybinis miškotvarkos institutas yra apskaičiavęs, kad galimas metinis Švenčionėlių miškų urėdijos energinės medienos su žieve išteklius – 28,6 tūkst. kubinių metrų. Pernai urėdija planavo paruošti 8,8 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo atliekų, pasiūlyta pirkėjams 17,1 tūkst. kubinių metrų, o parduota tik 5,89 tūkst. kubinių metrų. Daugiausia jų parduota aukcionuose. „Dalyvaudami energijos išteklių biržoje čia turime parduoti jau paruoštą biokurą – skiedras. Gamyba nėra tiesioginė urėdijos funkcija, tad būtų kur kas geriau, jeigu galėtume parduoti paruoštas miško kirtimo atliekas biokuro gamintojams. Biokurui sandėliuoti specialių aikštelių įrengę neturime, tad jį iš karto realizuojame“, – sakė miškų urėdas N. Jotautas. Ruošti biokurą – ne vienintelis Švenčionėlių miškų urėdijos prioritetas. Anot urėdo, kur kas svarbiau atkurti iškirstus ir įveisti naujų miškų. Švenčionėlių miškų urėdijos teritorijoje – 69 tūkst. hektarų miškų, iš kurių kiek daugiau kaip 42 tūkst. hektarų – valstybei priklausantys miškai. Privatūs ir nuosavybės teisėms atkurti skirti miškai užima per 26 tūkst. hektarų

Anot Švenčionėlių miškų urėdijos miškų urėdo Naurio JOTAUTO, ne mažiau nei biokuro ruoša svarbu atkurti iškirstus ir įveisti naujų miškų. teritoriją. Miškų urėdijos teritorijos miškingumas – 57,9 proc. Jis gerokai lenkia Lietuvos vidurkį. Švenčionėlių miškų urėdijoje vyrauja pušynai ir eglynai. Taip pat auga beržynai, drebulynai, juodalksnynai, baltalksnynai. Urėdijoje kasmet vidutiniškai iškertama apie 124 tūkst. kietmetrių medienos, t. y. 59 proc. medienos tūrio prieaugio. 2013 metais atsodinta 266,2 hektaro miškų, naujai įveista dar 16,8 hektaro.

SA 2015 Nr. 6 / reklama

STIPRINA KONKURENCIJĄ TARP BIOKURO PARDAVĖJŲ


80

HUGO ŠOJAUS DVARAS: SUGRĄŽINTA ISTORIJA

Neatsiejama dvaro ansamblio detale tapo 2001 metais atidengtas Hugo SCHEU paminklas, kurį sukūrė skulptorius Erikas DAUGULIS. GENERALINIS RANGOVAS:

AS

PA

LD VE

1 20

5N

/ r. 6

TVARKYBOS IR STATYBOS DARBAI:

ELEKTROS PROJEKTAVIMO IR MONTAVIMO DARBAI


Šilutės muziejaus nuotr.

81 Lina BIELIAUSKAITĖ

Kultūros paveldo apsaugos ekspertai giria, neabejingieji istoriniam palikimui džiaugiasi – duris atvėrė restauruotas Šilutės Hugo Šojaus dvaras. Etnografiniame Mažosios Lietuvos regione mažiausiai pažeistas išlikęs dvaro kompleksas, laikomas Prūsijos dvarų atspindžiu, atgimė po 20 metų trukusių peripetijų. Laukia dar vienas etapas

Šilutės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė ir paveldosaugos specialistė Reda Švelniūtė pasakojo, kad Hugo Šojaus dvaro projektai buvo įtraukti į Lietuvos tūkstantmečio, valstybinę dvarų išsaugojimo, Regionų kultūros plėtros programas, taip pat Klaipėdos regiono plėtros planą. Tačiau visos valstybinės programos ir strateginiai planai kūnu taip ir netapo. Dvaro sodybos atgimimo istorija prasidėjo 1995-aisiais, kai bendromis Šilutės rajono ir Kultūros paveldo departamento lėšomis buvo rekonstruota rūmų pastato dalis – tai truko iki 2004 metų. Ten įsikūrė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus administracija ir miesto turizmo informacijos centras. 1995–2006 metais į dvaro sodybos rekonstrukciją investuota beveik 970 tūkst. eurų. 2010-aisiais pritraukus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, imtasi tvarkyti sodybos teritoriją, restauruota dalis dvaro komplekso pastatų: rūmai, tarnų namas, arklidės ir karvidės. Šių darbų vertė – daugiau nei 2 mln. 900 tūkst. eurų. Antrame Šilutės dvaro sodybos rekonstravimo etape planuojama sutvarkyti dar tris dvaro statinius: buvusių kiaulidžių pastatą, rūsį ir siloso bokštą. Suteikus atgimusiam dvarui veiklą, kaip numatyta, jis turėtų tapti etnografinio Mažosios Lietuvos regiono kultūros ir turizmo centru, telkiančiu akademinę bendruomenę, kūrybinių idėjų turinčius šilutiškius, pristatančiu unikalias Mažosios Lietuvos dailės galerijos ekspozicijas. Čia planuojama teikti kultūrinių, novatoriškų edukacinių renginių, konferencijų ir kamerinių renginių aptarnavimo bei restauravimo paslaugas.

Tvirtino metalo sijomis

Vienu sudėtingiausių objektų rekonstruojant Šilutės dvaro sodybą įvardijamas tarnų namas. Pagrindinis avarinio pastato fasadas buvo atskilęs ir keletą centimetrų pasviręs, tad gelbstint statinį konstruktorių ir inžinierių laukė nelengvas egzaminas. Pastatas buvo sutvirtintas metalinėmis sijomis ir tik vėliau pradėtas rekonstruoti. Kadangi medinės rūsio ir pirmo aukšto perdangos nebuvo įmanoma išsaugoti, konstruktorių sprendimu ji pakeista betonine. Tarnų namo rūsyje bus pristatomas kulinarinis Mažosios Lietuvos krašto paveldas, likusiose pastato patalpose suplanuotos edukacinės, administracinės patalpos. Rūmų rekonstrukcijos metu buvo atnaujintas pastato kiemo fasadas, pagal išlikusius brėžinius atkurta reto grožio veranda. Rekonstruojant vidaus patalpas vienu svarbiausių darbų tapo atkurti rūmų interjero detales: lipdinius, durų puošybą, laiptų elementus ir pan. Tam restauratoriams prireikė 1988–1989 metais atliktų dvaro polichromijos tyrimų ir fotofiksacijos duomenų. Ypatingas dėmesys buvo skirtas freskų restauracijai. Rūmų fojė antram gyvenimui prikeltos išlikusios jugendo stiliaus, o vienoje antro aukšto salėje – romantinės kompozicijos freskos.

Konstruktoriams ir inžinieriams prireikė ypatingo profesionalumo bei išmonės gelbstint avarinės būklės tarnų namą.

Dvaro rūmų freskų salę puošia autentiška sienų tapyba. Rekonstruotuose rūmuose veiks Mažąją Lietuvą pristatančių ekspozicijų, edukacijų, parodų ir kultūros renginių erdvės.

Kuria restauravimo centrą

Įdomių ir netikėtų atradimų visai dvaro atnaujinimo projekte dirbusiai komandai pateikė arklidžių rekonstrukcija. Pašalinus sovietmečio tinką atsivėrė visai kitoks pastato fasadas, negu buvo įsivaizduota ir suplanuota atnaujinti. Tad siekiant išsaugoti autentišką jo išvaizdą prireikė pakoreguoti projektą. Rekonstruotose arklidėse, kurių išskirtinis bruožas – dekoruoti fasadai, šiandien veikia konferencijų centras. Nemažai statybininkų pastangų pareikalavo ir dvaro karvidžių pastatas – jis ilgus metus stovėjo nenaudoja-


82

GARSINO NE TIK DVARAS, BET IR DARBAI

Atnaujinant rūmų kiemo fasadą pagal išlikusius brėžinius atkurta reto grožio veranda. mas. Pasitelkus naujausius metodus kokybiškai sutvarkytame pastate įsikurs Šilutės Hugo Šojaus muziejaus medžio, popieriaus, tekstilės, metalo restauratoriai. Specialios patalpos suprojektuotos ir įrengtos pagal kiekvieno jų veiklos specifiką, nupirkti darbo įrankiai ir įranga. Tikimasi, kad muziejaus restauravimo centras taps vienu restauravimo srities lyderių Klaipėdos regione. H. Šojaus renovaciją projektavo bendrovė Projektavimo ir restauravimo institutas (projekto autorė – architektė Saulutė Domanskienė).

Ieškojo ir plytų, ir akmenų

Dirbti su nekilnojamuoju kultūros paveldu įdomu, tačiau tai reikalauja ypatingo specialistų kruopštumo bei profesionalumo, pripažino ir dvaro sodybos restauracijos projekto generalinio rangovo – bendrovės „Konsolė“ – statybos vadovas Jonas Blankas. „Be abejo, čia visai kitokie darbų tempai nei tradicinėje statyboje, nes kiekvieną pastatą tenka atnaujinti po fragmentą ir labai preciziškai. Be to, jau proceso metu atsirado daug papildomų darbų, kurių nebuvo įmanoma iš anksto numatyti. Pradedi ardyti grindis, sienas, ir ima lįsti problemos: kažkas neišlikę, kažkas nelaiko. Staigmenų netrūko“, – prisiminė J. Blankas. Bendrovės „Konsolė“ atstovo teigimu, su nemažomis problemomis teko susidurti ir ieškant tokio pobūdžio objektui būtinų medžiagų, produktų. Antai autentiškoms tarnų namelio grindims atkurti reikėjo nestandartiškai plačių lentų – tokias šiandien retai kas gamina, be to, prireikė ir specifinių sprendimų, kad jos nesideformuotų. Restauracinės plytos dvaro sodybos pastatams buvo gabenamos iš Estijos, specialūs mūro impregnantai – iš Vokietijos, o įvairiose Lietuvos vietovėse teko dairytis lauko akmenų, kurių prireikė grindiniui atnaujinti. Anot „Konsolės“ statybos vadovo J. Blanko, šis darbas įmonei tapo vienu didesnių iššūkių. „Kadangi, projektiniais rodmenimis, grindinys buvo per žemai nusėdęs, reikėjo jį perkloti visą. Vadovaudamiesi šiuolaikiniais reikalavimais naujai įrengėme visus pagrindus: smėlį, žvyrą, skaldą. Kitas dalykas – tai labai dideli plotai, visas kiemas, įvažos, be to, buvo suprojektuoti dar didesni grindinio plotai nei buvusieji. Panaudojome ne tik senuosius akmenis. Tonas lauko akmenų pirkome Mosėdyje, kitose Lietuvos vietose. Tad specifinių atstatymo, restauravimo darbų šiame objekte buvo išties apstu – pradedant langais, durimis, grindiniais, baigiant dekoro elementais, freskomis. Net apšiltinti pastatus vienintelė galimybė buvo iš vidaus, nes reikėjo išsaugoti autentiškas fasado grožybes, ir tai tik tuo atveju, jei nebuvo freskų. Naudoti polistireninį putplastį iš vidaus netinka, nes ši medžiaga nėra tokia efektyvi. Todėl šiems darbams pasitelkta kol kas naujovė Lietuvoje – šiltinimo sistema „Ytong Multipor“. Tai iš labai lengvos akytojo betono rūšies pagamintos mineralinės plokštės, kurios pasižymi itin dideliu difuziškumu, leidžia puikiai išgarinti drėgmę“, – pasakojo J. Blankas.

AS

PA

LD VE

1 20

5N

/ r. 6

1721 metais įkurtas Šilutės dvaras iki XIX amžiaus pradžios tarnavo kaip Šilutės valsčiaus valdytojo rezidencija ir ūkis. 1818 metais dvaras buvo privatizuotas. XIX amžiaus antrojoje pusėje jis buvo vienas didžiausių Klaipėdos krašte: dvaro žemės, įskaitant ir kelis palivarkus, sudarė apie 1500 hektarų. Nuo 1889 iki 1944 metų Šilutės dvaras priklausė Scheu šeimai. Jai valdant, dvaras kaip niekada iki tol tapo garsus ir žinomas Klaipėdos krašte bei Rytų Prūsijoje. Daug prie to prisidėjo anuomet plačiai žinomas Hugo Scheu vardas, jo visuomeninė, kultūrinė veikla. Ne mažiau dvarą garsino pavyzdinis ūkio, pastatų, dvarvietės sutvarkymas bei administravimas, kurio pradžia irgi siejama su Scheu vardu. Tai buvo laimingas kelių šimtmečių senumo dvaro istorijos epilogas, prieš prasidedant sovietiniam objekto nugyvenimo laikotarpiui. H. Scheu (1845–1937) buvo turtingas Rytų Prūsijos dvarininkas, aukštas valdininkas, aktyvus visuomenės ir kultūros veikėjas, pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas. Jis pelnytai vadinamas ir Šilutės miesto kūrėju bei plėtotoju. Ant dvarininko miestui dovanotų žemių anuomet buvo pastatyta ligoninė, paštas, gaisrinė, bažnyčia, pradinė mokykla, gimnazija, įrengtas uostas, siaurojo geležinkelio stotis ir geležinkelio linijos, išplėsta turgavietė ir kt. Šiandien išlikę dvaro rūmai statyti 1819 metais, juose buvo įrengta 14 kambarių, 2 virtuvės ir rūsiai. 1906–1907 metais pastatas iš dalies rekonstruotas: pristatytas rizalitas, medinė veranda ir antras flygelio aukštas. Ūkiniai pastatai naujai perstatyti po 1896 metais dvare kilusio gaisro. Prieškariu kompleksą sudarė prie pagrindinės miesto gatvės ir turgaus aikštės stovėję dvaro rūmai, vidinį kiemą formavo malkinė su tarnų namu, ūkiniai pastatai – arklidės su karvide, didžioji daržinė ir kiaulidė su svirnu. Šalia dvaro buvo įrengtas angliško tipo parkas, kuriame buvo iškasti 3 tvenkiniai. Parko teritorijoje stovėjo sodininko namas, kalvė ir ledainė. 1944 metų rudenį dvaro savininkas Werneris Scheu su šeima pasitraukė į Vokietiją. Apleistas dvaras smarkiai nukentėjo nuo čia kurį laiką apsistojusių sovietų armijos dalinių. 1945-aisiais objektas nacionalizuotas ir paverstas žemės ūkio mokykla, kurios poreikiams ir buvo pritaikyti pastatai. 1985 metais žemės ūkio technikumui pastačius naujas patalpas, įstaiga išsikėlė iš dvaro komplekso. Šaltinis: Dariaus Barasos pranešimas „Klaipėdos krašto dvarų atgaivinimas: Šilutės dvaro komplekso pavyzdys“.

Netikėtumai specialistų laukė ir restauruojant buvusias karvides (kairėje), ir arklides (dešinėje).

DVARAI PADEDA SUGRĄŽINTI ISTORINĘ ATMINTĮ Diana VARNAITĖ Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Šilutės Hugo Šojaus dvaras, kaip ir Palangos Tiškevičių, Plungės Oginskių, Rietavo Oginskių dvarai, neatsirado atsitiktinai. Tai lėmė socialinės, kultūrinės, istorinės aplinkybės, siekiančios net Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Tad tie dvarai atspindi ilgalaikę mūsų valstybės formavimosi raidą ir padeda mums perskaityti istorinį kontekstą. Jie yra kiekvieno regiono savastis, o dvarų restauravimas ir pritaikymas šiandienos reikmėms, be abejo, padeda vietos bendruomenėms geriau suvokti ir priimti savo krašto tapatybę. Tai vadinčiau vienu pagrindinių tokių objektų atnaujinimo vertės aspektų. Jei apžvelgtume tą 100 ir kiek daugiau gyvenimui prikeltų Lietuvos dvarų, pamatytume, kad daugelis jų išsiskiria labai aiškiais kultūriniais sluoksniais. Juk ir viena H. Scheu veiklų buvo vietos lietuvininkų kultūrinės terpės tyrinėjimas bei kultūrinės veiklos palaikymas. Taigi restauruodami tokius kaip H. Šojaus dvarus kartu grąžiname ir istorinę atmintį. Tai didžiausia tų projektų vertė. Dvarų atidarymo renginių metu matyti, kad žmonės pradeda vertinti juos kaip savus – tai jau jų dvarai, kuriais jie rūpinsis, prižiūrės ir kitiems rodys. Beje, kaip tik restauruotuose dvaruose vyko dauguma pagrindinių Valstybės dienos renginių liepos 6-ąją.


www.sa.lt

LT

EN

Nuo 1922 metų (dabartiniu pavadinimu nuo 1957 metų) leidžiamas žurnalas „Statyba ir architektūra“ rašo apie statybą, architektūrą, urbanistiką ir su jomis susijusias verslo šakas. Kas mėnesį pasirodančiame žurnale nagrinėjamos aktualios statybos, inžinerijos, urbanistikos, architektūros, nekilnojamojo turto, infrastruktūros, energetikos, aplinkosaugos, aplinkotvarkos, paveldosaugos, renovacijos temos.

The magazine “Statyba ir architektūra” (Building and Architecture), which has been published since 1922 (under the current name – since 1957), writes about the construction, architecture, urban planning and related business sectors. Monthly magazine analyses relevant issues, such as construction, engineering, urban planning, architecture, real estate, infrastructure, energy, environmental, landscaping, heritage, and renovation.

Mes tikime, kad žurnalo „Statyba ir architektūra“ teikiama naujausia statybų pramonės informacija, nuveiktų ir planuojamų darbų, projektų pristatymai galėtų būti įdomūs ir naudingi ne tik mūsų šalies įmonėms, bet ir partnerių ieškančioms užsienio bendrovėms. Norėdami užsiprenumeruoti mėnesinį žurnalą „Statyba ir architektūra“ prašom skambinti tel. (8 5) 210 1656. Dėl reklamos teiraukitės tel. (8 5) 246 1518. El. p. info@sa.lt.

We believe that the newest information on the construction industry provided in the magazine “Statyba ir architektūra” as well as presentation of accomplished and planned work or projects can be both interesting and useful not only for the companies located in our country but also for the foreign companies searching for the partners. To subscribe to the monthly magazine “Statyba ir architektūra”, please call: +370 5 210 1656. For advertising, please call: +370 5 246 1518. E-mail info@sa.lt.


84

AS

LD VE

PA

20

1

5N

/ r. 6

„CW 60-SC Reynaers“ fasadai yra viena pažangiausių sistemų šių dienų rinkoje. Ji padeda kurti lengvus aukštos kokybės fasadus, gali būti naudinga vykdant bet kurį sudėtingą projektą. CV 60-SC profiliuočiai suteikia galimybę gaminti fasadines sistemas, kurias daugiausia sudaro stiklinimo medžiagos, storas netaisyklingų formų stiklas. Profiliuočio jungtys nebūtinai turi būti statmenos, tad trapecijos formos stiklus galima įtaisyti konstrukcijos tinklelyje, atitinkamai suveržiant profiliuočius. Ši sistema tinkama visų rūšių langų angoms, didelėms įstiklintoms plokštumoms, stikliniams fasadams, ją naudojant išlaikomas estetinis išorinio fasado vaizdas. Together for better.

www.reynaers.com Aliuminio sistemos langams, durims, fasadams, stumdomosios sistemos, pertvaros, žaliuzės ir kitos aliuminio sistemos.

SA 2015 N6  
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you