Statyba ir architektūra | 2025 I Pastato eksploatacija 360

Pastato eksploatacija

Inžinerija | Energetika | Duomenų analitika | Išmanusis valdymas | Objektai

DOWNLIGHT COMFORT GEN 2

VIENA SERIJA MAKSIMALIAI APŠVIETIMO

KOKYBEI

Naujoji DOWNLIGHT COMFORT GEN 2 serija sujungia aukštą apšvietimo kokybę, lankstumą ir efektyvumą į plačias sprendimų galimybes, atitinkančias įvairius poreikius. Jie apima versijas neakinančiam biurų apšvietimui bei opalines versijas koridoriams ir bendrosioms erdvėms. Taip pat prieinami IoT paruošti DALI-2 tipai. MULTI LUMEN ir MULTI COLOUR funkcijos leidžia pritaikyti apšvietimą pagal individualius poreikius.

MULTI SELECT: 3 pakopų MULTI LUMEN šviesos srauto pasirinkimas ir 2 pakopų (30 00 K/4 000 K) MULTI COLOUR spalvinės temperatūros pasirinkimas

Išskirtinis efektyvumas: iki 120 lm/W su SDCM ≤ 3 ir iki

100 000 h (L70 ) eksploatavimo trukme

Įvairios galimybės: keturi diametrų variantai

(100, 150, 200, 250 mm), opaliniai arba UGR ≤ 19 šviestuvai, DALI-2 ir avarinio apšvietimo (EL) parinktims

MAKSIMALUS LANKSTUMAS SU PAPILDOMAIS PRIEDAIS

Keičiami 3 spalvų paviršinio montavimo ir priekiniai rėmeliai užtikrina darnų integravimą į bet

SA.lt

statybos ir architektūros sektoriaus naujienos kasdien

Leidėjas UAB „SN Media Group“

Lazdynų g. 21, Vilnius, tel. +370 671 81 779, el. p. redakcija@sa.lt

www.sa.lt

Redaktorius Rolandas Kažimėkas

Redakcinė kolegija:

Prof. dr. Andrius Jurelionis, KTU Statybos ir architektūros fakultetas

Prof. dr. Paris Fokaides, KTU Statybos ir architektūros fakultetas

Prof. dr. Darius Pupeikis, KTU Statybos ir architektūros fakultetas

Doktorantė Lina Morkūnaitė, KTU Statybos ir architektūros fakultetas

Doc. dr. Juozas Vaičiūnas, KTU Statybos ir architektūros fakultetas

Doc. dr. Laura Stasiulienė, KTU Statybos ir architektūros fakultetas

Doc. dr. Rokas Valančius, KTU Statybos ir architektūros fakultetas

Architektė Elena Paleckytė

Tekstų autoriai Aušra Nyman, Justina Grainė, Deimantė Daugintytė, Aneta Vaitkienė, Rolandas Kažimėkas, prof. dr. Darius Pupeikis, doktorantė Lina Morkūnaitė, Tomas Dambrauskas, Žygis Klimaitis

Kalbos redaktorė Rita Malikėnienė

Dizainas Robertas Jakštaitis

Direktorius Darius Jokubauskas

Reklama Kristina Taraškevič Šiuo ženklu žymimas užsakomasis turinys

© Statyba ir architektūra Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Viršelyje – „Midjourney“ sugeneruota iliustracija „Pastato eksploatacija 360°“.

Spauda UAB „Standart Impressa“ ISSN 2538-8797

Leidinio ištakos – 1922 m., dabartiniu pavadinimu leidžiamas nuo 1957 m.

@StatybairArchitektura

@statybairarchitektura

Statyba ir architektūra

Šiame numeryje skaitykite:

2 tvarus valdymas

Pastatų eksploatacijos ir priežiūros evoliucija

10 Neutralūs aplinkai pastatai, žiedinė statybų ekonomika

34 Skaitmeninis pastatų priežiūros ir eksploatacijos modeliavimas

44 Šiuolaikinių pramoninių pastatų interjerai

52 inžinerija

Inžinerinių sistemų lankstumas: investicija, kuri atsiperka su laiku

62 Pastato vidaus oro kokybės sistemų optimizavimas

70 Šilumos siurblių priežiūra ir efektyvus eksploatavimas

78 energetika, technologijos

Atsinaujinančios energijos sprendimai pastatuose

106 Daiktų interneto įrenginiams kylančios kibernetinės grėsmės

120 Integruotas pastato gaisrinės saugos sistemų valdymas

128 Moduliniai fasadų valymo robotai gali pakeisti įprastą valymo praktiką

Redaktoriaus žodis

Pastatų eksploatacija – kur kas daugiau nei inžinerinių sistemų darbas ir pastato priežiūra. Tai žmonių ir erdvės, kurioje jie leidžia laiką, santykis. Kiekvienas pastatas – lyg gyvas organizmas, reaguojantis į mūsų veiksmus, poreikius, prisitaikantis prie metų laikų ir gyvenimo ritmo. Šiuolaikinis pastatas yra ne tik betono, metalo, stiklo konstrukcija – tai sudėtingas išmanusis darinys, kuriame technologijos tampa nematomais mūsų kasdienybės partneriais.

Daiktų internetas, išmanieji jutikliai, automatinės valdymo sistemos ir atsinaujinantys energijos šaltiniai keičia mūsų požiūrį į pastatų priežiūrą. Energijos vartojimo efektyvumas, oro kokybė, mikroklimato reguliavimas, apšvietimas ar net elektros įrenginių priežiūra šiandien susijungia į bendrą tvarios aplinkos kūrimo procesą.

Žurnalo numeris „Pastatų eksploatacija 360“ kviečia pažvelgti į šį procesą ne tik kaip į techninį, bet ir kaip į kūrybinį iššūkį. Todėl čia susitinka inžinieriai, architektai, energetikai, kibernetinio saugumo ekspertai – visi, kuriems rūpi, kad pastatai būtų gyvi, ilgaamžiai, saugūs ir tausojantys išteklius. Mes kalbame apie santykį tarp funkcijos ir formos, technologijų ir žmonių. Apie pastatus, kurie gyvena kartu su mumis.

Pastato eksploatacija

Q Statinio gyvavimo ciklo analizė –mokslinis aplinkosauginio pėdsako metodų pagrindas.

Q Žiedinės ekonomikos ir atliekų prevencijos skatinimas. Ko tikėtis artimiausioje ateityje?

tvarus valdymas

Q Duomenų mainų ir sąveikos iššūkiai. Žmogiškojo veiksnio įtaka duomenų patikimumui ir naudojimui.

› Skaitmeninis modeliavimas

› Šiuolaikiniai interjerai

Papildomai skaitykite:

KTU tęsia istorinių pastatų atnaujinimą

Žaliųjų pastatų augimas prislopo: ar NT vystytojams grasina ekonominiai iššūkiai?

Pastatų eksploatacijos ir priežiūros evoliucija

Pastatų eksploatacija ir priežiūra – sudėtinga veiklos sritis, apimanti visą pastato gyvavimo ciklą nuo jo eksploatacijos pradžios iki visiškos pastato rekonstrukcijos ar griovimo. Per paskutinius kelis dešimtmečius ši sritis iš esmės pasikeitė, transformavosi iš ganėtinai primityvios priežiūros į kompleksinę, technologijomis grįstą pastato valdymo sistemą. Šiandien pastatų eksploatacija nebėra vien įrangos gedimų taisymas ar periodiniai sienų, stogų ar kitų pastato elementų remontai – tai strateginis pastato valdymas, integruojantis tvarumo principus, energinį efektyvumą, pastato naudotojų komfortą ir ekonominį racionalumą.

Pastatų eksploatacijos svarba ypač išaugo suvokus, kad pastato gyvavimo cikle būtent eksploatavimo sąnaudos sudaro didžiausią dalį – iki 70–80 proc., o pastato statybos sąnaudos – vos 20–30 proc. Ši proporcija paskatino naujai pažvelgti į pastatų priežiūros svarbą ir paskatino investuoti į efektyvias pastato valdymo sistemas.

Tomas DAMBRAUSKAS

Tradicinis XX a. pabaigos pastato eksploatacijos modelis

Iki 1990-ųjų vyravęs pastatų eksploatacijos modelis rėmėsi „gaisrų gesinimo“ principu. Pagrindinė šio laikotarpio priežiūros tvarka buvo aiškiai apibrėžta ir palyginti paprasta. Pastatų priežiūros tarnybos sulaukdavo pranešimo apie problemą ir ją šalindavo.

Prevencinė priežiūra apsiribodavo minimaliais periodiniais patikrinimais, dažniausiai vykdomais pagal gamintojų rekomendacijas arba normatyvinius reikalavimus.

Dokumentacija – tik popieriuose, informacijos mainai tarp skirtingų tarnybų – lėti ir neefektyvūs. Nebuvo nuodugniai stebimos

Nepaisant technologinės pažangos, žmogiškasis veiksnys pastatų eksploatacijoje vis tiek išlieka labai svarbus. Technologijos tėra tik įrankis. Sėkmingas pastatų valdymas reikalauja atitinkamo technologinių sprendimų ir tikrų ekspertų nuomonės balanso. „Shutterstock“ nuotr.

pastato energijos sąnaudos – jei kas buvo fiksuojama, tai tik bendri mėnesio rodikliai. Pastatų automatizavimo sistemos, jei tokių ir buvo, veikė autonomiškai – jos nebuvo integruotos su kitomis sistemomis.

Šio laikotarpio pastatų eksploatavimo specialistai labiau rėmėsi asmenine patirtimi ir intuicija. Sprendimai dažnai buvo priimami vertinant ankstesnius atvejus, o ne pasitelkiant sisteminę analizę. Techninė priežiūra organizuojama pagal standartizuotus grafikus, neatsižvelgiant į faktinę įrangos būklę ar eksploatavimo intensyvumą. Dėl tokios praktikos neretai buvo atliekami nereikalingi darbai arba, priešingai, gedimų prevencija buvo pavėluota.

Dominuoja eksploatacijos fazė

Teiginys, kad pastato gyvavimo cikle eksploatavimo sąnaudos sudaro didžiausią – 70–80 proc. – dalį, yra orientacinis ir dažniausiai vartojamas. Kai kurie šaltiniai nurodo mažesnius skaičius – 50–70 proc., kiti – didesnius – 75–80 proc. Geteborge (Švedija) įsikūrusio Chalmerso technologijos universiteto tyrimas parodė, kad pastato projektavimo ir statybos sąnaudos visame pastato gyvavimo cikle sudaro ne daugiau kaip 15 proc., o eksploatavimo fazė yra dominuojanti – 60 proc. ir daugiau. Eksploatavimo procentinė dalis priklauso nuo pastato paskirties (kavinė, biuras, ligoninė, mokykla ir pan.), klimato zonos, kurioje pastatas stovi, vietos, jame naudojamų technologijų, energijos kainų svyravimų, priežiūros lygio, eksploatavimo trukmės.

pastatų ir įrenginių priežiūros valdymo sistemos (angl. Computerized Maintenance Management Systems, CMMS), skirtos įrenginių, pastatų ar infrastruktūros techninei priežiūrai organizuoti, planuoti, sekti ir optimizuoti. Pradėtos diegti prevencinės priežiūros strategijos, t. y. užuot laukus, kol kils problema, pradėta investuoti į reguliarias patikras ir profilaktinę priežiūrą. Tai leido sumažinti neplanuotų prastovų skaičių ir prailginti įrangos eksploatavimo trukmę.

Energinio efektyvumo klausimai tapo vieni svarbiausių. 2002 m. priimta pirmoji Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/91/EB dėl pastatų energinio naudingumo (EPBD) įpareigojo valstybes nares nustatyti minimalius energinio naudingumo reikalavimus ir įdiegti energinio naudingumo sertifikavimą. Tai paskatino pastatų savininkus ir valdytojus daugiau dėmesio skirti energijos vartojimo stebėsenai ir optimizavimui.

Komunikacija su pastato naudotojais vyko telefonu ar raštiškais pranešimais, o reakcijos laikas į kilusias problemas galėjo siekti kelias dienas. Energinis efektyvumas nebuvo prioritetas, svarbiausias tikslas – užtikrinti minimalų komforto lygį ir pastato funkcionavimą.

Pirmasis XXI a. dešimtmetis – svarbių pokyčių laikotarpis

XXI a. pirmajame dešimtmetyje pastatų eksploatacijos srityje įvyko nemažai esminių pokyčių. Atsirado pirmosios kompiuterinės

Pastatų automatizavimo sistemos (angl. Building Automation Systems, BAS) sudėtingėjo ir jau apėmė ne tik šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo sistemas, bet ir apšvietimą, apsaugą, priešgaisrinę saugą. Tačiau skirtingų gamintojų sistemos dažnai negalėjo keistis duomenimis, integruotis viena į kitą, todėl pastatai dažnai turėdavo kelias atskirai veikiančias valdymo sistemas.

Imta diegti turto valdymo sistemas (angl. Computer Aided Facility Management, CAFM), integruojančias ne tik techninę priežiūrą, bet ir erdvių planavimą, sutartis, biudžeto kontrolę. Šios sistemos leido pastatų valdytojams turėti aiškesnį valdomo turto vaizdą ir priimti labiau pagrįstus sprendimus.

2010–2020 m. – technologijų proveržis

Tikroji technologinė pastatų eksploatavimo srities revoliucija prasidėjo XXI a. antrajame dešimtmetyje. Debesijos sprendimai, daiktų internetas (IoT), didžiųjų duomenų analizė ir dirbtinis intelektas pakeitė tradicinius valdymo modelius. Pastatai tapo išmanesni, o jų valdymas – grįstas duomenimis ir veiksnus.

Sparčiai krintant jutiklių kainoms, didėjant jų tikslumui ir patikimumui, tapo ekonomiškai naudinga viename pastate įrengti šimtus jutiklių. Temperatūros, drėgmės, CO2 koncentracijos, vibracijos, triukšmo lygio jutikliai pradėjo rinkti duomenis apie pastato būklę, eksploataciją, jo mikroklimatą. Gauta informacija leido ne tik greitai reaguoti į nukrypimus, bet ir analizuoti tendencijas, prognozuoti galimas problemas.

Nuspėjamoji techninė priežiūra – įrangos būklės stebėjimas laikui bėgant ir šių duomenų naudojimas gedimams numatyti prieš jiems įvykstant – tapo realybe. Analizuodami istoriją ir

dabarties informaciją, algoritmai gali numatyti, kada įranga gali sugesti, ir rekomenduoti prevencinius veiksmus.

BIM technologija, pradžioje naudota tik projektavimui ir statybai, pradėta taikyti ir eksploatavimui. Skaitmeniniai pastato dvyniai leido pastatų valdytojams turėti virtualiąją pastato kopiją su visa technine informacija, eksploatavimo istorija, dokumentacija. Tai gerokai palengvino remontų planavimą, erdvių valdymą ir avarinių situacijų modeliavimą.

Energinio valdymo sistemos (angl. Energy Management Systems, EMS) tapo neatsiejama pastatų eksploatacijos dalimi. Jos ne tik stebi energijos suvartojimą, bet ir optimizuoja sistemas įvertindamos oro sąlygas, energijos kainas ir pastate vykdomą veiklą.

Programėlės išmaniuosiuose įrenginiuose pakeitė komunikaciją tarp pastato bei įrenginių naudotojų ir priežiūros tarnybų. Jos gavo prieigą prie įrangos duomenų, nuotoliu gali matyti kilusias problemas ir atvykusios iš karto jas šalinti.

Tvarumas – vienas pagrindinių prioritetų

Klimato kaitos iššūkiai ir griežtėjantys aplinkosaugos reikalavi mai tvarumą iškėlė vienu pagrindinių pastatų eksploatacijos pri oritetų. ES žaliasis kursas – Europos Sąjungos strategija, kurios siekis iki 2050 metų paversti Europą pirmuoju klimatui neutraliu žemynu taip pat turi didelę įtaką pastatų eksploatacijai. Europos Komisijos duomenimis, pastatai suvartoja apie 40 proc. visos ES energijos, sukelia apie 36 proc. CO₂ emisijų. Šie skaičiai gauti išanalizavus gyvenamuosius ir negyvenamuosius pastatus (biurus, mokyklas, ligonines, prekybos centrus ir kt.), energijos vartojimą pastatams šildyti, vėsinti, karš tam vandeniui ruošti, apšvietimui ir įrangai.

Kadangi pastatų sektorius suvartoja dau giausia energijos, jis tapo vienu pagrindi nių ES žaliojo kurso iniciatyvos energi nės transformacijos taikinių. Todėl atsi rado tokios iniciatyvos kaip Pastatų renovacijos bangos strategija, Ener gijos vartojimo efektyvumo direktyva (EED), Pastatų energinio naudin gumo direktyva (EPBD).

ES pastatų energinio naudingumo direktyvos:

1. Pirmoji EPBD direktyva (2002/91/EB) priimta 2002 m. gruodžio 16 d. ir įsigaliojo 2003 m. sausio 4 d.

2. Antroji EPBD direktyva (2010/31/ES) (nauja redakcija) priimta 2010 m. gegužės 19 d., įsigaliojo 2010 m. birželio 18 d. ir pakeitė ankstesnę 2002 m. direktyvą.

3. 2018 m. buvo atlikti tam tikri pakeitimai.

4. Naujausia EPBD direktyva (2024/1275) įsigaliojo 2024 m. gegužės 28 d., o valstybės narės turi ją perkelti į nacionalinę teisę iki 2026 m. gegužės 29 d.

2020 m. pristatyta Renovacijos banga numatė dvigubai padidinti pastatų renovacijos tempus. Tai ne tik didelės, pastatams atnaujinti skirtos investicijos, bet ir eksploatacijos praktikų pokyčiai, nes reikia ne tik užtikrinti efektyvų energijos vartojimą, bet ir stebėti anglies dioksido pėdsaką, vandens vartojimą, atliekų tvarkymą.

Pastatų priežiūrai pradėti taikyti ir žiedinės ekonomikos principai. „Perku–naudoju–išmetu“ modelį keičia siekiai pratęsti įrangos gyvavimo ciklą, naudoti perdirbtas medžiagas, mažinti atliekų kiekį. Taikomi kompleksiniai, o ne tik produktų įsigijimo modeliai, t. y. tiekėjai parduoda ne tik įrangą, bet ir užtikrina jos funkcionalumą, prisiima atsakomybę už priežiūrą ir atnaujinimą.

Pastatų sertifikavimo sistemos (LEED, BREEAM, WELL ir kt.) tapo ne tik projektavimo, bet ir eksploatavimo standartu.

2020 m. kilusi COVID-19 pandemija taip pat įnešė savų pokyčių ir suformavo naujas pastatų eksploatavimo tendencijas higienos ir oro kokybės klausimais.

„Galimybės spręsti kompleksinius pastatų valdymo optimizavimo uždavinius, radikaliai keisti energinio valdymo ir išteklių naudojimo efektyvumą tik didės.

Dirbtinio intelekto era ir

Šiandien stebime, kaip dirbtinis intelektas sparčiai transformuoja įvairias mūsų gyvenimo sritis. Tai pasakytina ir apie pastatų eksploatavimą: dirbtinio intelekto algoritmai gali analizuoti milžiniškus duomenų kiekius, identifikuoti pokyčius, optimizuoti sistemas ir netgi savarankiškai priimti sprendimus. Analizuodami įvairių jutiklių, vaizdo kamerų duomenis dirbtinio intelekto įrankiai gali identifikuoti gedimus, stebėti veiklą, atpažinti neįprastą situaciją. Pavyzdžiui, pastebėti vandens nuotėkį, identifikuoti per didelį žmonių susibūrimą, aptikti paliktus daiktus. Skaitmeniniai dvyniai tapo dar sudėtingesni – jie integruoja ne tik statišką informaciją, bet ir realiojo laiko duomenis, prognozes, scenarijų modeliavimą. Valdytojai jau gali virtualiai eksperimentuoti, tikrinti įvairiausias strategijas prieš jas diegdami savo pastate. Galimybės spręsti kompleksinius pastatų valdymo optimizavimo uždavinius, radikaliai keisti energinio valdymo ir išteklių naudojimo efektyvumą tik didės.

LANGAI, GERINANTYS PASTATO ENERGINĮ EFEKTYVUMĄ

Šiuolaikinėse statybose langai jau seniai nebėra tik pastato šviesos šaltinis – tai elementas, nuo kurio priklauso energijos suvartojimas, mikroklimatas patalpose, akustinis komfortas ir netgi pastato tvarumo balansas. Langai tampa ne tik dizaino elementu, jie formuoja naują požiūrį į pastato eksploataciją. Tokius langus šiuo metu rinkoje siūlo „Rehau“. Jų naujos kartos langų linija ARTEVO – tai naujoji langų sistema, atitinkanti pasyvaus namo standartus.

Energiją taupantys langai

ARTEVO diktuoja naują požiūrį į langus ir suteikia jiems ne tik daugiau funkcionalumo, bet ir prisideda prie pastato eksploatacijos gerinimo bei energijos taupymo. Šie langai yra pagaminti iš pažangios stiklo pluošto kompozicinės medžiagos RAU-FIBRO X, kuri užtikrina geresnes energijos sutaupymo sąlygas.

› Sutaupoma iki 78 proc. energijos. ARTEVO MAX – tai gaminio variantas su papildoma naujoviška REHAU „LowE“ profilių technologija. Naudojant „LowE“ plėvelę, kuri atspindi šilumą, lango rėme ir varčioje šilumos izoliacijos rodiklio vertė Uf yra iki 0,81 W/(m²K). Kartu su trigubo izoliacinio stiklo paketais ji pasiekia pavyzdinę 0,61 W/(m²K) Uw vertę, todėl galima sutaupyti iki 78 proc. energijos.

› Nelieka šalčio tiltų. Šiai sistemai beveik nenaudojami plieniniai sustiprinimo elementai, todėl taip išvengiama nepageidaujamų šilumos tiltų, dėl kurių gali būti prarandama šiluma. Atsisakius plieno, ARTEVO profilių Uf vertė siekia iki 0,97 W/(m²K). Be to, dideli stiklo paviršiai patalpas papildomai aprūpina saulės energija.

› Pasyvaus namo standartas. Šie naujos kartos langai – tai tvarus sprendimas net ir pasyvių namų statyboje. Visi ARTEVO MAX langų profiliai yra sertifikuoti Darmštato (Vokietija) Pasyvaus namo institute ir atitinka aukštus Šveicarijos „Minergie-P“ sertifikavimo reikalavimus.

Eksploatacija ir patvarumas

Gamyboje naudojama „LowE“ technologija užtikrina ne tik energijos ekonomiją, bet ir patogesnes eksploatacijos galimybes bei stabilumą: mažiau temperatūrinių deformacijų, mažesnis apkrovų poveikis konstrukcijai. ARTEVO profiliams naudojama RAU-FIBRO X technologija užtikrina, kad profiliai pasižymėtų aukštu stabilumu ir tvirtumu, o tai ne tik palengvina konstrukciją, bet ir eliminuoja korozijos bei šilumos nuostolių rizikas.

› Nebaisus vėjas. Ne tik estetiški, bet ir itin saugūs bei patikimi ARTEVO langai išlaiko atsparumą vėjo apkrovai iki B5 klasės.

› Atsparūs lietui. Lietaus vandens nepralaidumas siekia iki 9A klasės.

› Geriausias sandarumas. Oro sandarumas išlaikomas iki 4 klasės, o pasipriešinimas įsilaužimui – iki RC 3 klasės.

› Garso izoliacija. ARTEVO skiria dėmesį ne tik energijos taupymo kriterijams, bet ir komfortui. Naudojant šią langų sistemą galima pasiekti iki 48 dB garso izoliaciją. Tai reiškia, kad triukšmas sumažinamas net 48 decibelais, o tai beveik 97 proc. sumažina triukšmą žmogaus ausyse.

Tvarumas ir žiedinė ekonomika

„Rehau“ didžiuojasi, kad šie naujos kartos langai yra visais atžvilgiais pranašesni ir skirti šiuolaikiškam gyvenimui. Be to, jie gaminami taikant žiedinės ekonomikos principus ir prisidedant prie taršos mažinimo. ARTEVO langams yra suteiktas „EcoPlus“ ženklas.

Šiuo ženklu pažymėtoms langų sistemoms taikomas analogų langų pramonėje neturintis perdirbimo ciklas. Toks tvarus gamybos modelis leidžia sutaupyti iki 97 000 tonų CO2 arba tiek, kiek sugertų 7,8 mln. medžių, augančių maždaug 137 000 futbolo aikščių dydžio plote.

www.rehau.lt

Neutralūs aplinkai pastatai, žiedinė statybų ekonomika:

Pagrindinis Europos žaliojo kurso tikslas – iki 2050 m. tapti neutralia klimatui arba subalansuoti išmetamųjų teršalų santykį. Europos ekonomika nebeturi į atmosferą išmesti nė vienos tonos šiltnamio efektą sukeliančių dujų, taigi turės kompensuoti kiekvieną išmetamą kiekį ekvivalentišku biomasės ar kitų sistemų, sugeriančių taršą, kiekiu. Su kokiais iššūkiais susiduriama ir kokie teisiniai reguliavimai, įrankiai bei metodai šiuo metu padeda siekti šio tikslo, kalbamės su Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininku Paris Fokaides ir LR aplinkos ministerijos Architektūros ir politikos grupės vyresniuoju patarėju Artūru Sakalausku.

Aušra NYMAN

Europos žaliasis kursas iki šiol yra didžiausia ir ambicingiausia integruota reformų, investicijų ir mokslinių tyrimų programa, kurią 2019 m. gruodį pristatė Ursula von der Leyen, vos prieš kelias dienas tapusi Europos Komisijos pirmininke. Priežastys, paskatinusios sukurti šį planą, susijusios su aplinkosaugos problemomis, tokiomis kaip klimato kaita, biologinės įvairovės, ozono sluoksnio nykimas, vandens tarša, psichologinę įtampą sukelianti miestų aplinka, atliekų gamyba ir kt.

Statinio gyvavimo ciklo analizė – mokslinis aplinkosauginio pėdsako metodų pagrindas

Energija, suvartojama pastatuose, sudaro apie 40 proc. visos Europoje suvartojamos energijos, todėl visų pirma būtina gerokai padidinti pastatų energijos vartojimo efektyvumą. Gyvavimo ciklo vertinimas (angl. Life Cycle Assessment, LCA), standartizuotas pagal ISO 14040/44, yra galinga ir esminė tvarumo priemonė, kuria vertinamas produkto ar paslaugos poveikis aplinkai per visą jo gyvavimo ciklą – nuo žaliavų gavybos iki gyvavimo ciklo pabaigos. Pastato gyvavimo ciklo vertinimo rezultatai atskleidžia reikiamą informaciją, kurią numato tvarumo standartai visoms suinteresuotosioms šalims – pastato investuotojams ir naudotojams. Tai analizė, kurią atliekant vertinamas pastato poveikis aplinkai per visą jo gyvavimo ciklą – nuo statybinių medžiagų gamybos ir jų transportavimo iki pastato sklypo, jų montavimo pastate, pastato eksploatavimo ir sugriovimo, atliekų sutvarkymo.

LR statybos techninis reglamentas kol kas apibrėžia tik pastato gyvavimo trukmę (STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“), t. y. „fizines statinio savybes, kurioms esant jis gali būti saugiai naudojamas (eksploatuojamas) ir matuojamas metais, o gyvavimo ciklas – statinio įtaka aplinkai per numatomą jo gyvavimo trukmę (standartiškai imama 50 metų) ir matuojamas įvairiais mato vienetais, darančiais įtaką aplinkai – išskiriamu į aplinką CO2, suvartojama energija kW ar kJ, suvartojamu vandens kiekiu, susidarančių (ir perdirbtų) atliekų kiekiu bei daugeliu kitų, nurodytų ISO 14040 ir Europos Sąjungos parengtoje metodikoje LEVEL(S)“, – patikslina LR AM vyresnysis patarėjas architektūros ir statybos klausimais Artūras Sakalauskas.

Atsižvelgdama į tai, LR aplinkos ministerija kartu su Statybos sektoriaus vystymo agentūra rengia projektą, skirtą statinių gyvavimo ciklo (SGC) modeliavimo sistemai sukurti. Bus sukurta ir įdiegta SGC informacinė sistema bei parengta metodika, leidžianti modeliuoti ypatingųjų statinių poveikio aplinkai rodiklius ir nustatyti rizikos veiksnius. Projektas vykdomas pagal 2022–2030 metų ES plėtros programos pažangos priemonės Nr. 02-00106-10-03 „Skatinti atliekų prevenciją“ veiklą „Statinių gyvavimo ciklo (SGC) modeliavimo sistemos sukūrimas“ ir finansuojamas

EPLCA

(angl. European Platform on Life Cycle Assessment) yra ES žinių bazė, reaguojanti į verslo ir politikos poreikius, susijusius su tvaria gamyba ir vartojimu.

› EPLCA remia gyvavimo ciklo vertinimo (angl. Life Cycle Assessment, LCA) metodikos kūrimą tiekimo grandinėms analizuoti ir gyvavimo ciklo pabaigos metodikos kūrimą –atliekoms tvarkyti.

› EPLCA skatina LCA kaip esminį integruotą poveikio aplinkai vertinimą, remiantį ES politikos formavimo procesą, žaliojo kurso ambicijas ir daugelį kitų politikos iniciatyvų, ypač atsižvelgiant į Žiedinės ekonomikos veiksmų planą, iniciatyvą „Nuo ūkio iki stalo“, skirtą žemės ūkiui, ir pramonės bei statybų sektoriui skirtą „Nuo lopšio iki kapo“ (angl. from cradle to grave) biologinės įvairovės strategiją, cheminių medžiagų strategiją ir daugelį kitų.

Gyvavimo ciklo vertinimas yra išsamus, standartizuotas metodas, skirtas produkto, proceso ar paslaugos poveikiui aplinkai vertinti visą jo gyvavimo ciklą – nuo žaliavų gavybos iki utilizavimo. Jis apima tikslo ir apimties apibrėžimą, duomenų apie sąnaudas ir rezultatus rinkimą (gyvavimo ciklo inventorizacija), poveikio vertinimą įvairiose kategorijose, pvz., anglies pėdsako kategorija (gyvavimo ciklo poveikio vertinimas), ir rezultatų interpretavimą, siekiant padaryti išvadas ir nustatyti tobulinimo galimybes.

2021–2027 metų Sanglaudos fondo lėšomis. Šio projekto tikslas –užtikrinti efektyvią pastatų stebėseną ir įvertinti statinio poveikį aplinkai bei klimato kaitai.

Kaip rašoma LR AM komunikate, sukurta metodika leis statytojams ir projektuotojams modeliuoti pastatų potencialų poveikį aplinkai jau rengiant projektą. Tai skatins rinktis tvarias, produkto poveikio aplinkai deklaracijomis patvirtintas medžiagas, optimizuoti jų kiekius, rasti tinkamus tiekėjus. Statinių priežiūrą vykdančios institucijos galės efektyviau taikyti stebėsenos ir kontrolės priemones, siekdamos sumažinti atliekų kiekį, poveikį aplinkai ir

klimato kaitai. Remiantis faktiniais energijos suvartojimo duomenimis, bus galima apskaičiuoti, ar statinys neviršija projektuojant nustatytų CO2 rodiklių, bei nustatyti galimus rizikos veiksnius. Taip pat bus įvertinamas atliekų, susidarančių statybos ir griovimo metu, poveikis aplinkai. Projekto metu sukurta informacinė sistema suteiks galimybę centralizuotai kaupti duomenis apie statinių poveikį aplinkai, automatizuotai skaičiuoti poveikio rodiklius, rinkti reikalingus duomenis iš kitų susijusių sistemų, optimizuoti pastatų projektavimo ir priežiūros procesus. Projektas bus įgyvendintas iki 2027 m. birželio 30 d., jam įgyvendinti skirta 2 003 475 Eur.

SGC stadijos pagal atskirus teisės aktus STADIJA

Techninė užduotis

Statybiniai tyrimai

Projektiniai pasiūlymai

Projektavimas

Statyba

Naudojimas

Statinio projektavimas

Statybą leidžiantys dokumentai

Statybos darbai

Statybos priežiūra

Statybos užbaigimas

Naudojimas ir priežiūra

Statinio nugriovimas

Projektiniai pasiūlymai

Statinio projektavimas (techninis projektas / darbo projektas)

Statinio projektavimas (techninis projektas / darbo projektas)

Statinio projektavimas (darbo projektas)

Statybos darbai

Statybos darbai

Statybos darbai

Statybos užbaigimas

Naudojimas ir priežiūra

Statybos užbaigimas

Statybos užbaigimas

Naudojimas ir priežiūra

Statybos užbaigimas

Naudojimas ir priežiūra

Aplinkos ministerijos atstovas patikslina, kad, parinkus SGC apskaičiavimo metodikos rengėją (planuojama 2025 metų spalio pabaigoje, jeigu įvyks viešieji pirkimai), bus diskutuojama dėl geriausios teisinės formos. „Metodikos tvirtinimas numatomas Aplinkos ministro įsakymu, tačiau ar parengiant naują teisės aktą, ar keičiant esamą, dar galutinai neapsispręsta“ – sako A. Sakalauskas. Pasak specialisto, nuo 2028 m. bus skaičiuojami SGC ypatingiesiems statiniams – tikslus sąrašas dar bus patikslintas. Atskiri būsimų naudotojų mokymai taip pat numatomi 2027 m. pirmoje pusėje. Informacija bus skelbiama AM ir SSVA [1] (Statybos sektoriaus vystymo agentūros) puslapiuose. „Statybos produktų gamintojai turėtų nusimatyti rengti aplinkosaugines produktų deklaracijas (angl. EPD), kurių pradiniai duomenys bus pagrindas skaičiuoti SGC“, – pataria A. Sakalauskas.

dvideginio ir sudarysime mažiau atliekų. Labai svarbu kurti pas tatus, kuriuos ateityje būtų lengva išardyti, tačiau dar svarbiau yra jau dabar bandyti pritaikyti atgautas medžiagas ir pastatų elementus iš savo gyvenimą baigusių pastatų.“

Kaip ir kiek LR statybų sektoriaus įmonės artimiausiu metu turėtų mažinti išmetamo CO2 kiekį?

Artūras Sakalauskas: „Formuluojamas siekis –turėti duomenis (remiantis SGC) ir nustatyti išmetamo CO2 kiekio lubas (stebėsenos būdu 2028–2030 m. surinktų duomenų pagrindu). Šie reikalavimai daugiausia išdėstyti Statinių energinio efektyvumo direktyvoje (angl. Energy Performance of Building Directive1, EPBD), dėl kurio perkėlimo į Lietuvos teisinę sistemą šiuo metu AM inicijuoja teisinius pokyčius.“

Žiedinės ekonomikos ir atliekų prevencijos skatinimas. Ko tikėtis artimiausioje ateityje?

Pastato gyvavimo ciklas padeda įtvirtinti žiedinės ekonomikos principus – aplinkai draugiškų žaliavų, energijos iš atsinaujinančių šaltinių naudojimą, tvarių, naudotų medžiagų ar statybinių konstrukcijų perdirbimą ar pritaikymą naujiems statiniams. Viename iš interviu architektė Gabrielė Jurevičiūtė, Katalonijos pažangiosios architektūros instituto (IAAC) dėstytoja, yra sakiusi: „Kuo dažniau galvosime, kas nutiks su pastatu, jam įvykdžius savo pirminę paskirtį, ir projektuosime galimus tolesnio gyvenimo etapus, tuo mažiau reikės naujų medžiagų, kurioms pagaminti naudojame ribotus gamtos išteklius, tuo mažiau išmesime anglies

Remiantis ES rekomendacijomis ir direktyvomis, kaip antai Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva (angl. Renewable Energy Directive, RED) naudoti organines medžiagas, viena iš lengvai perdirbamų organinių medžiagų galėtų būti šiuolaikinės statybos poreikius atitinkanti inžinerinė mediena, todėl 2024 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo LR Vyriausybės nutarimas, įpareigojantis statant visuomeninės paskirties pastatus naudoti 50 proc. medienos ir kitų organinių medžiagų. Paskatinti medinę statybą buvo numatyta dar 2000 m. priimtoje Vyriausybės programoje. Joje rašoma: „2024 m. visi visuomeniniai pastatai bus statomi bent iš 50 proc. organinių ir medienos statybos medžiagų, bus didinamas antrinių žaliavų naudojimas ir mažinamas statybinių atliekų susidarymas.“ Tačiau ne tik medienos, bet ir gelžbetonio ar kitų konstrukcijų gamintojai yra pasiruošę plėtoti surenkamąją modulinę statybą, numatant galimybę ateityje antrąkart panaudoti šiuo metu gaminamas konstrukcijas.

Tik kol kas susiduriama su problema, kad iki šiol nėra parengta standartų ar reglamentų, kaip tokias medžiagas reikėtų standartizuoti. A. Sakalauskas patikslina, kad pokyčiai standartizuojant antrąkart naudojamas medžiagas ar konstrukcijas yra numatomi, tačiau, atsižvelgiant į didelį pokyčių mastą, neįvyks greitu laiku. „Europos Sąjungos lygmeniu Europos Sąjungos Komisija jau dabar pradeda rengti pasiūlymus dėl tokių produktų naudojimo, sertifikavimo ir pan. Statybos produktų reglamento (angl. Construction Product Regulation) kontekste, tiek priimant deleguotuosius aktus, tiek komunikatus, AM atitinkamai pasiruošusi įsitraukti į būsimus pokyčius. Šis aspektas buvo aptartas dirbtuvėse (angl. Stakeholder) kartu su projekto „Kurk Lietuvai“ žiedinės statybos vystymo vadove Egle Kliučinskaite bei rinkos dalyviais ir sulaukė didelio jų palaikymo diskusijose.

1 Dabartinė Pastatų energinio naudingumo direktyvos (EPBD) redakcija buvo paskelbta 2024 m. gegužės 8 d. ir įsigaliojo 2024 m. gegužės 28 d. Šioje peržiūrėtoje direktyvoje numatyti nauji reikalavimai, pavyzdžiui, kad iki 2030 m. visi nauji pastatai (o iki 2028 m. – visuomeniniai pastatai) būtų nulinės emisijos, o valstybės narės turi parengti nacionalinius renovacijos planus, skirtus vidutiniam energijos suvartojimui gyvenamuosiuose pastatuose pagerinti. Direktyvoje taip pat nustatomi minimalūs energinio naudingumo standartai (MEPS) blogiausiai veikiantiems pastatams ir skatinamos tokios priemonės kaip renovacijos pasai ir vieno langelio principai, skirti pastatų renovacijai remti.

14 2025 Pastato eksploatacija 360°

Skaitmeninis pastato dvynys, pasitelkiamas SGC analizės metu

Statinio gyvavimo ciklo metu ne tik atliekama analizė, kokį poveikį aplinkai suteikia statybinės medžiagos. SGC metodu galima taip pat modeliuoti ir kontroliuoti energijos suvartojimą bei mikroklimato parametrus. Tokia analizė nebūtų įmanoma be skaitmenizacijos. Skaitmeninis dvynys – realiuoju laiku veikiantis virtualusis modelis, atspindintis tikrą pastato arba jo sistemų būklę, veikimą ir sąveiką su aplinka bei vartotojais. Jis skiriasi nuo tradicinių valdymo sistemų, kurios dažnai veikia izoliuotai ir reaguoja vėlavimo režimu. Skaitmeninis dvynys yra dinamiškas sprendimas, leidžiantis prognozuoti būklę, prisitaikyti ir optimizuoti procesus proaktyviai.

Kaip teigia doc. Paris Fokaides, KTU mokslininkas, skaitmeniniai dvyniai yra vienas iš statybos ir pastatų eksploatavimo sektorių labiausiai transformuojančių pokyčių. Iš esmės skaitmeninis dvynys yra virtuali fizinio turto – pastato, rajono ar net infrastruktūros sistemos – kopija, kuri nuolat gauna duomenis iš jutiklių, automatizavimo sistemų ir stebėjimo įrenginių. Šis realiojo laiko ryšys leidžia imituoti, prognozuoti ir optimizuoti našumą per visą pastato gyvavimo ciklą.

„Nors skaitmeniniai dvyniai gali būti pritaikomi kiekviename etape – nuo projektavimo iki griovimo, didžiausias jų poveikis pasiekiamas eksploatuojant. Šiame etape skaitmeninis dvynys tampa dinamiška platforma, integruojančia realiojo laiko duomenis iš šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo sistemų, apšvietimo, užimtumo jutiklių ir atsinaujinančios energijos sistemų“, – sako mokslininkas. Tai leidžia pastatų valdytojams nustatyti neefektyvumą, anksti aptikti gedimus ir numatyti priežiūros poreikius, kol jie neperauga į brangias problemas. Pavyzdžiui, analizuodamas energijos suvartojimo duomenis, skaitmeninis dvynys gali nustatyti nepakankamai veikiančią įrangą arba zonas, kuriose energijos vartojimo modeliai neatitinka normų, ir laiku imtis veiksmų.

„Tačiau, norint išnaudoti visus privalumus, skaitmeninis dvynys turi būti sumanytas dar projektavimo etape, kai virtualusis modelis derinamas su pastato informacijos sistema“, – pažymi P. Fokaides.

Ilgainiui skaitmeniniai dvyniai padeda priimti tvarius sprendimus. Jie leidžia savininkams imituoti projektavimo pakeitimų, modernizavimo priemonių ar valdymo strategijų poveikį tiek energijos vartojimui, tiek komfortui. Anot mokslininko, sujungti su gyvavimo ciklo vertinimo įrankiais, jie padeda kiekybiškai įvertinti medžiagų ir sistemų poveikį aplinkai, palaikydami žiedinės ekonomikos principus. Todėl, nors eksploatavimo etapas suteikia apčiuopiamiausią naudą, skaitmeninio dvynio vertė maksimaliai

„Asmeninio archyvo nuotr.

Sujungti su gyvavimo ciklo vertinimo įrankiais, skaitmeniniai dvyniai padeda kiekybiškai įvertinti medžiagų ir sistemų poveikį aplinkai, palaikydami žiedinės ekonomikos principus.

Doc. Paris Fokaides, KTU Statybos ir architektūros fakulteto Statybos ir architektūros kompetencijų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas

padidėja tik tada, kai jis yra integruotas į visus etapus – nuo planavimo iki eksploatavimo ir galiausiai iki išmontavimo bei pakartotinio naudojimo.

Pastato kritinių būklių nustatymas ir rizikos valdymas

P. Fokaides kartu su kolegomis atliktas tyrimas „Pastatų energijos vartojimo efektyvumas: tendencijų atradimas ir krizių nustatymas karšto vandens suvartojimo duomenyse“ buvo platesnio masto tyrimų, kuriais siekiama pagerinti duomenimis pagrįstą pastatų sistemų valdymą, dalis.

„Buitinio karšto vandens sistemos suvartojama energija dažnai sudaro didelę suvartotos energijos dalį, ypač daugiabučiuose gyvenamuosiuose pastatuose, viešbučiuose ir viešosiose įstaigose. Vis dėlto, palyginti su patalpų šildymu ar vėsinimu, jos paprastai yra mažiau pastebimos. Mūsų tyrimas atskleidė, kad nuoseklus karšto vandens suvartojimo stebėjimas gali atskleisti paslėptą neefektyvumą ir eksploatavimo riziką. Šiame kontekste „krizė“ reiškia bet kokį įvykį ar tendenciją, dėl kurios švaistoma energija, prarandama vandens arba sumažėja gyventojų komfortas“, – sako jis.

Eksperimentinis suomių įmonės PEIKKO projektas – surenkamosios konstrukcijos sujungiamos išardomosiomis jungtimis.

Mokykla „Herojus“ Kaune – rekonstruojant buvusį spaustuvės „Spindulys“ pastatą išsaugotos ir panaudotos gelžbetoninės konstrukcijos. Rekonstrukcijos projekto autoriai – architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai. Luko Mykolaičio nuotr.

Siekdami aptikti šias krizes, mokslininkai taikė šablonų atpažinimo ir mašininio mokymosi (mašininis mokymasis yra dirbtinio intelekto studijų sritis) algoritmus, norėdami analizuoti išmaniųjų skaitiklių ir stebėjimo įrenginių surinktus laiko eilučių duomenis (juos sudaro duomenų taškai, surinkti ir chronologine tvarka išdėstyti nuosekliais intervalais, leidžiantys nustatyti tendencijas, modelius ir ciklus laikui bėgant). Šie duomenys yra gyvybiškai svarbūs prognozuojant būsimus įvykius ir priimant pagrįstus sprendimus. Pagrindinės charakteristikos apima tikslią kiekvieno duomenų taško laiko žymą ir jo natūralią nuoseklią tvarką, skiriančią jį nuo kitų duomenų tipų. Algoritmai nustato nukrypimus nuo nustatytų vartojimo bazinių verčių, kurie gali signalizuoti apie techninį gedimą ar elgesio anomaliją.

„Pagrindinis šio tyrimo rezultatas tas, kad duomenų valdymas leidžia taikyti proaktyvų, o ne reaktyvų požiūrį. Tai ne tik sumažina priežiūros išlaidas, bet ir prisideda prie energijos vartojimo efektyvumo, atsparumo ir tvarumo – trijų pagrindinių šiuolaikinių pastatų eksploatavimo ramsčių“, – teigia P. Fokaides.

Bendras tikslas – skirtingi įgyvendinimo būdai

Aukštus kokybės ir tvarumo standartus užtikrinančio žaliojo kurso tikslus ir siekius įgyventi padeda išsamios teisinės sistemos pagrindai, atsižvelgiantys į kiekvienos šalies narės išskirtinumus. „Europos Sąjunga sukūrė išsamią pastatų energinio naudingumo ir tvarumo gerinimo teisinę sistemą, kurios pagrindas – trys pagrindinės direktyvos: 1) Energijos vartojimo efektyvumo direktyva (angl. Energy Efficiency Directive, EED); 2) Atsinaujinančių išteklių energijos direktyva (angl. Renewable Energy Directive, RED); 3) Pastatų energinio naudingumo direktyva (angl. Energy Performance of Buildings Directive, EPBD)“ – sako P. Fokaides. „Šios direktyvos nustato privalomus įpareigojimus visoms ES valstybėms narėms, – patikslina mokslininkas. – Pavyzdžiui:

› EED nustato bendrus energijos vartojimo efektyvumo tikslus ir įpareigoja dideles įmones atlikti energijos auditus ir valdymo sistemas.

› RED nustato atsinaujinančių išteklių energijos vartojimo dalies tikslus ir taisykles, siekiant integruoti atsinaujinančių išteklių energiją į šildymą, vėsinimą ir elektros energiją. Savo ruožtu:

› EPBD suteikia pagrindą nacionaliniams statybos kodeksams, energinio naudingumo sertifikavimui (angl. Energy Performance Certification, EPC) ir beveik nulinės energijos pastatų (angl. nearly Zero-Energy Buildings, nZEB) bei išmaniosios parengties rodiklių (angl. Smart Readiness Indicators, SRI2) įdiegimui“.

2 Išmaniojo pasirengimo rodiklis (SRI) yra Komisijos iniciatyva pagal Pastatų energinio naudingumo direktyvą, kuria matuojamas pastato gebėjimas naudoti išmaniąsias technologijas. Šios technologijos padeda mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį ir kartu siūlo patogesnę bei efektyvesnę gyvenamąją aplinką. Pastato išmanumas reiškia jo gebėjimą jausti, interpretuoti, perduoti informaciją ir aktyviai reaguoti į kintančias sąlygas, susijusias su techninių pastato sistemų veikimu, išorine aplinka (įskaitant energijos tinklus) ir pastato gyventojų poreikiais.

16 2025 Pastato eksploatacija 360°

Teisinė sistema yra nuolat atnaujinama ir tobulinama siekiant atliepti aktualijas ir pokyčius. Dabartinė Pastatų energinio naudingumo direktyvos (angl. EPBD) peržiūra dar labiau sustiprina sistemą, įvedant reikalavimus skaitmeniniams pastatų žurnalams, nulinės emisijos pastatams ir sistemingam išmaniosios parengties rodiklio naudojimui. „Šiuo žingsniu ES pripažįsta, kad skaitmeninimas ir duomenys yra būtini siekiant visiško pastatų neutralumo klimatui ir aplinkos komforto bei atsparumo klimato poveikiui gerinimo“, – pabrėžia mokslininkas.

Nors šie reglamentai yra bendri ES lygmeniu, jų įgyvendinimo būdai skirtingose šalyse skiriasi. Kiekviena valstybė narė parengia savo nacionalinį energetikos ir klimato kaitos planą (angl. National Energy and Climate Plan, NECP), kuriame išdėsto, kaip ji pasieks bendrus tikslus, atsižvelgdama į vietos sąlygas, klimato zonas ir ekonominį pajėgumą. „Pavyzdžiui, šiaurės šalis gali sutelkti dėmesį į šilumos izoliacijos standartus ir centralizuoto šildymo infrastruktūrą, o pietinė šalis gali pabrėžti vėsinimo efektyvumą ir atsinaujinančiosios energijos integraciją, – komentuoja P. Fokaides. – Šis lankstumas užtikrina, kad bendri ES klimato tikslai – iki 2030 m. sumažinti išmetamo CO2 kiekį 55 % ir iki 2050 m. pasiekti klimato neutralumą –būtų įgyvendinami subalansuotai ir teisingai. Tuo pačiu metu ES finansavimo priemonės, tokios kaip „Horizon Europe“, LIFE ir „InvestEU“, remia mokslinius tyrimus, inovacijas ir sprendimų, kurie paspartina perėjimą, diegimą rinkoje.“

Skirtumai tarp Lietuvos, Graikijos ir Vokietijos

„Nors tvarios statybos iššūkiai yra bendri visoje Europoje, strategijos ir galimybės skiriasi priklausomai nuo nacionalinių aplinkybių. Mano bendradarbiavimas Vokietijoje, Graikijoje ir dabar Lietuvoje atskleidė skirtingas kiekvienos šalies stipriąsias puses ir plėtros potencialą“, – sako P. Fokaides.

Pasak mokslininko, Vokietija jau seniai yra pastatų energetikos politikos lyderė, turinti brandžias energijos vartojimo efektyvumo sutarčių, išmaniųjų tinklų integravimo ir atsinaujinančia energija pagrįstų centralizuotų sistemų rinkas. Dabar daugiausia dėmesio skiriama optimizavimui ir skaitmeninimui – kaip naudoti pažangias priemones, tokias kaip skaitmeniniai dvyniai ir dirbtinis intelektas, siekiant efektyviai valdyti didelius pastatų portfelius.

Graikija, anot jo, priešingai, sparčiai transformuoja savo pastatų fondą, įgyvendindama ES fondų remiamas renovacijos programas. Pagrindiniai jos iššūkiai yra pastatų apvalkalų gerinimas, šilumos siurblių integravimas ir didelės pasenusių gyvenamųjų pastatų dalies problemos sprendimas. Tačiau Graikija padarė didelę pažangą diegdama atsinaujinančią energiją, todėl ji yra regiono lyderė saulės energijos taikymo ir energijos bendruomenių srityse.

„Pelgulina“ gimnazija Taline – naujas tvarus pastatas, kurio konstrukcijos yra iš inžinerinės medienos. PEIKKO nuotr.

Didžiausias medinis miestelis, suprojektuotas Stokholme. Architektų studijos „Henning and Larsen“ vizualizacija

„Tuo tarpu Lietuva turi unikalų pranašumą, derindama stiprius akademinius ir technologinius pajėgumus su nacionaliniu įsipareigojimu skaitmeninei transformacijai. Šalies mokslinių tyrimų ekosistema, įskaitant Kauno technologijos universitetą, buvo BIM diegimo, išmaniųjų pastatų technologijų ir tvarių statybinių medžiagų priešakyje. Mano nuomone, kita svarbi Lietuvos galimybė – integruoti skaitmenines inovacijas su žiedine statyba, kurti skaitmeninius dvynius, kurie ne tik optimizuotų eksploatacinę energiją, bet ir teiktų pastatų medžiagų pasą pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui. Tai padėtų Lietuvai tapti lydere pastatų žiedinės ir skaitmeninės pertvarkos srityje, visiškai atitinkančia ES žaliojo kurso ambicijas“, – įžvalgomis dalijasi mokslininkas.

LR statybos kodekso koncepcija paremta statinio gyvavimo ciklo stadijomis

Nors statybų teisinis reguliavimas skirtinguose ES regionuose skiriasi, visos valstybės susiduria su panašiomis problemomis: per ilgai trunkančios formalios procedūros, sudėtingos ir dažnai neaiškios teisės aktų nuostatos, didžiulė administracinė našta, ne iki galo sureguliuotas atsakomybės paskirstymas. Dabartinis LR statybos reglamentavimas daugiau apima projektavimo ir statybos procesų bei procedūrų aprašymą, todėl atsirado poreikis jį tobulinti, papildant esamą reguliavimą statinių kokybės reikalavimais bei įvertinti galimybę nustatyti papildomus reikalavimus, eliminuojančius korumpuotų sprendimų priėmimo galimybę, klaidų tikimybę, ir sudarant sąlygas racionaliai ir tvariai naudoti išteklius. Kodifikavimas – vienas būtų tai įgyvendinti. Statybos teisinių santykių kodifikavimas padeda supaprastinti ir sutrumpinti statybos procedūras, suteikia aiškumo ir skaidrumo statybos teisiniam reguliavimui. Dažnai teisėkūra būna paremta mokslininkų tyrimais ir išvadomis: LR statybos kodekso koncepcija išskiria svarbiausias SGC dalis ir pagal jas apibrėžia Statybos kodekso ir peržiūrimų teisės aktų apimtis.

Projektavimas

LR statybos kodeksas pradėtas rengti 2022 m. dviem etapais. Pirmiausia Aplinkos ministerija parengė Statybos kodekso koncepciją, kurioje pateikė tris Statybos kodekso įgyvendinimo alternatyvas. 2022 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė koncepcijai, pasirinkdama alternatyvą, paremtą statinio gyvavimo ciklo stadijomis ir numatančią vidutinio masto reformą, į Statybos kodeksą perkeliant dalį šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatų, kartu siekiant kokybinės jų peržiūros. Antruoju etapu parengtas Statybų kodekso projektas, kuris šiuo metu yra pateiktas darbo grupei analizuoti. Sudaryta iš ministerijų, kitų institucijų, socialinių partnerių, nevyriausybinių organizacijų ir akademinės bendruomenės atstovų, darbo grupė aktyviai teikė pasiūlymus, kurie buvo įtraukti į Statybos įstatymo pataisas. Taip pat buvo sudarytos sąlygos visuomenei sekti šį procesą. Dabar pagrindinis darbo grupės uždavinys – išanalizuoti ir įvertinti Statybos kodekso projektą, kad jis atitiktų visuomenės ir sektoriaus poreikius.

Analizė

Koncepcija

Techninė užduotis

STATINIO GYVAVIMO CIKLAS

Valdymas ir priežiūra

Dokumentacija

Gamyba

Statyba ir logistika Planavimas

Griovimo darbai

VIZUALIZACIJA

IŠMANIOJI PRIEŽIŪRA:PASTATŲ

kai duomenys tampa energijos efektyvumo varikliu

Pastatų priežiūra sparčiai keičiasi – tradicinį, reagavimo principu grįstą valdymą keičia duomenimis paremta išmanioji priežiūra. Užuot laukę, kol įranga suges, modernūs komerciniai pastatai pasitelkia dirbtinį intelektą (DI), jutiklius ir analitiką, kad galėtų prognozuoti, optimizuoti ir užtikrinti sklandų visų sistemų veikimą.

Išmanieji sprendimai iš praktikos

„City Service Engineering“ pastatų priežiūros įmonė yra viena iš lyderių savo sityje, diegianti šiuolaikinius energijos valdymo ir priežiūros sprendimus. Jų DI paremta sistema integruojama su pastato ŠVOK arba BMS (angl. Building Management System) sistemomis ir analizuoja duomenis realiuoju laiku, atpažįsta dėsningumus ir automatiškai parenka optimalius algoritmus efektyviam energijos vartojimui.

Patirtis, sukaupta prižiūrint įvairios paskirties pastatus, rodo, kad tokios sistemos tam tikrose situacijose leidžia sutaupyti iki 25 % energijos sąnaudų, kartu išlaikant komfortiškas vidaus sąlygas. Be to, algoritmai „mokosi“ kiekvieno pastato elgsenos – supranta, kaip skirtingos sistemos reaguoja į oro sąlygas, darbo grafiką ar užimtumo lygį.

Duomenys – kelias į efektyvumą

Šiuolaikiniai biurų pastatai tampa tikrais duomenų centrais. Kiekviena patalpa, įrenginys ar jutiklis generuoja informaciją: nuo temperatūros, apšvietimo ir oro kokybės iki žmonių srautų bei energijos vartojimo. Ilgą laiką šie duomenys buvo tarsi nematomi –nei tinkamai analizuojami, nei išnaudojami, nes trūko įrankių ir kompetencijų tai daryti. Dabar, pasitelkus dirbtinį intelektą ir pažangias analitikos technologijas, šią informaciją pagaliau galima paversti realia verte.

numato įrangos nusidėvėjimą ar net galimus energijos nuostolius dar prieš jiems susidarant.

Pasak rinkos ekspertų, pastatų valdymo sistemų generuojamų duomenų kiekis kasmet auga apie 40 %, nes pastatuose daugėja išmaniųjų jutiklių ir prijungtų įrenginių. Kuo daugiau duomenų, tuo tiksliau dirbtinis intelektas gali prognozuoti, o tai leidžia mažinti išlaidas, energijos švaistymą ir užtikrinti pastato patikimumą.

Didesnė vertė klientui

Pereidami prie proaktyvios, duomenimis paremtos priežiūros, komercinių pastatų savininkai ne tik taupo energiją, bet ir išvengia netikėtų gedimų. Mažiau avarinių situacijų reiškia stabilesnį veikimą, mažesnes priežiūros išlaidas ir didesnį patalpų nuomininkų pasitenkinimą.

Išmanioji priežiūra šiandien tampa nebe pasirinkimu, o nauju komercinių pastatų standartu. Duomenys, kurie anksčiau buvo tik skaičiai sistemų žurnaluose, dabar virsta vertingiausiu įrankiu efektyvumui, tvarumui ir komfortui didinti.

Tyrimai rodo, kad vidutinio dydžio biurų pastatas gali generuoti apie 100 milijonų duomenų taškų per metus. Tai milžiniškas srautas, kurį analizuoja priežiūros algoritmai – jie aptinka anomalijas, www.cse.lt

CAVERION „SMARTVIEW“ –išmanusis pastato duomenų valdymo sprendimas

Moderniame pastate šimtai jutiklių fiksuoja temperatūrą, drėgmę, oro kokybę, energijos vartojimą, žmonių srautus ir daugybę kitų rodiklių, suteikiančių vertingos informacijos apie pastato efektyvumą, eksploatavimą ir galimas problemas. Tačiau dažnai pastatų valdytojai šių duomenų nepanaudoja, nes neturi tinkamo duomenų apdorojimo įrankio. Kai pastato sistemos „nekalba“ viena su kita, kai nėra galimybių matyti viso vaizdo, sprendimai priimami intuityviai, o į problemas reaguojama tik tada, kai jos jau yra tapusios kritinėmis. Šias problemas sprendžia įmonės „Caverion“ „SmartView“ – pastato duomenis jungianti ir suprantamai pateikianti kompiuterizuota priežiūros valdymo sistema (angl. Computerized Maintenance Management System).

„SmartView“ – aiškiai ir suprantamai pateikiami duomenys

Pastato inžinerinės sistemos (šildymo, vėdinimo, apšvietimo, saugos ir kt.) dažnai būna skirtingų gamintojų, naudoja nesuderinamas valdymo sąsajas ir duomenų formatus. Pastato valdytojas tiesiog negali efektyviai analizuoti duomenų, neišnaudoja energijos taupymo galimybių. Šią problemą išsprendžia kompiuterizuota priežiūros valdymo sistema „SmartView“. Nesvarbu, kokių gamintojų įranga veikia pastate, „SmartView“ kaupia ir apdoroja pastato sistemų ir jutiklių duomenis, padeda suprasti pastato gyvavimo ciklą, identifikuoja problemas gerokai anksčiau prieš joms tampant kritinėmis, leidžia priimti duomenų analize grįstus sprendimus.

Informacija pateikiama suprantamai, apibendrintai, su bendra sąsaja – pastato valdytojas aiškiai mato, kokią įtaką pastato eksploatavimo efektyvumui turi inžinerinių sistemų darbo režimai, žmonių srautai, klimatas ir kiti rodikliai.

Modulinė „SmartView“ architektūra

„SmartView“ pranašumas – modulinė architektūra. Galima rinktis tik bazinius modulius („Jutikliai“, „Energija“), o didėjant poreikiams, įtraukti papildomus. Pabrėžtina, kad „SmartView“ nėra pastato valdymo sistema – tai išmanusis pastato dienoraštis, kuriame kaupiami, apdorojami, analizuojami duomenys ir pateikiamos įžvalgos.

Įmonės „Caverion“ „SmartView“ modulis Paskirtis

Jutikliai („SmartView Sensors“)

Temperatūros, drėgmės, CO₂ ir kitų daiktų interneto principu (IoT) veikiančių jutiklių duomenų kaupimas ir analizė. Rodo optimalų pastato mikroklimatą, vertina tiek jame esančių žmonių komfortą, tiek energijos efektyvumą, siunčia įspėjimus, kai vertės nukrypsta nuo nustatytų ribų.

Energija („SmartView Energy“)

BMS analitika

(„SmartView BMS Analytics“)

Priežiūros darbų kalendorius („SmartView Maintenance / Service“)

Tvarumas („SmartView Sustainability / Emissions Reporting“)

Dokumentai („SmartView Documents“)

Energijos vartojimo stebėsena, analizė, vartojimo optimizavimo sprendimai. Padeda atrasti taupymo galimybes, palyginti skirtingų pastatų ar pastato zonų energijos vartojimą, nustato anomalijas, prognozuoja būsimą vartojimą pagal praeities duomenis ir oro prognozes.

Inžinerinių pastato įrenginių duomenų kaupimas ir analizė. Automatiškai generuojamas aktyvių įvykių sąrašas. Įvykiai ir rekomenduojami problemų sprendimų veiksmai vaizduojami grafiškai.

Pastato priežiūros procesų valdymas, struktūrizavimas sekant ir analizuojant kiekvieną veiksmą. Formuojamas periodiškai atliekamų darbų kalendorius, stebimi paslaugų užsakymai ir jų teikimo eiga, renkami statistiniai duomenys.

Tvarumo tikslų siekti padedantis modelis, CO2 emisijų skaičiavimas, energijos ir vandens sąnaudų skaičiavimas, perdirbamų ir neperdirbamų atliekų kontrolė, suvartotų degalų ir šaldymo agentų apskaita.

Su pastatų priežiūra ir naudojimu susijusių dokumentų saugojimas ir valdymas.

Duomenų kaupimas, analizė, vertinimas

„SmartView“ platformoje duomenys įvedami tiek automatiškai, tiek rankiniu būdu. Automatiškai įvedami įvairių jutiklių ir inžinerinių įrenginių valdymo sistemų duomenys, rankomis – užduotys, priežiūros įrašai ir pastabos, papildomų matavimų duomenys. „SmartView“ geba suderinti įvairių šaltinių duomenis, jų laiko žymas, leidžia valdyti, kokie ir kada duomenys turi būti perduodami. Analizuodama duomenis, platforma gali taikyti kelis skirtingus metodus. Vertinami energijos vartojimo, komforto, emisijų rodikliai, fiksuojama, kada jie viršija nustatytas ribas, analizuojami praeities ir dabarties duomenys, nustatomos

tendencijos, pateikiamos rekomendacijos. Prognozių įrankiai suteikia galimybę optimizuoti energijos vartojimą atsižvelgiant į orų prognozę ar pastato naudotojų elgseną.

Duomenys pateikiami ataskaitų skyduose, kuriuose matomi svarbiausi rodikliai, čia jie lyginami, pateikiamos tendencijos. Vizualizacijų yra įvairiausių: tai planai, aukštų žemėlapiai, grafikai, lentelės, pagrindiniai veiklos rodikliai. Pasirinkus konkretų rodiklį, galima matyti detalesnį vaizdą lygmenimis, pvz., pastatas – aukštas – zona – jutiklis.

Tarptautinė „Caverion“ ekspertų komanda platformą nuolat tobulina. Artimiausiu metu numatoma integruoti dirbtinio intelekto įrankius, leisiančius aptikti užslėptas problemas ir teikti rekomendacijas, kaip jas spręsti.

„SmartView“ efektyvumas priklauso ir nuo naudotojo

„SmartView“ galimybės labai plačios, tačiau ir pastatų valdytojai turi būti pasiruošę keisti darbo principus, diegti duomenų analize grįstą pastato valdymo strategiją. „SmartView“ efektyvumas priklauso nuo to, kaip modulis naudojamas, nuo duomenų kiekio ir tikslumo, todėl svarbu užtikrinti, kad jutikliai būtų tinkamai sukalibruoti, reguliariai prižiūrimi ir kad duomenys būtų renkami nuosekliai.

Šiuo metu „SmartView“ stebi 18 000 pastatų visoje Europoje, o tai rodo platformos galimybes ir patikimumą. Sistema įrodė savo vertę įvairiausio tipo pastatuose: nuo biurų kompleksų iki ligoninių, nuo prekybos centrų iki gamybos įmonių.

www.caverion.lt

Justina GRAINĖ

Palangoje kyla naujas aukštos gyvenimo kokybės etalonas – kompleksas

„NATIVO Resort & SPA“

Objektas: „NATIVO Resort & SPA“

Užsakovas / vystytojas: „NATIVO Resort“, UAB

Generalinis rangovas: CONRES LT, UAB

Architektai: Stasys Juška, S. Juškos architektūros studija

Dizainas: Ramūnas Kalvėnas, „Rkline“, UAB

Statybų techninė priežiūra: Pastatų diagnostika ir statyba, UAB

Kraštovaizdžio architektai: „Gamtoje“, MB

Konstruktoriai: Inovatyvūs projektavimo sprendimai, MB

Vieta: Palanga

Plotas: 13 950 m²

Metai: 2025 m. I ketv. – 2026 m. IV ketv.

Projekto vizualizacija

Gyvenimo pajūryje magija ištisus metus

Jau 2026 m. Palanga galės didžiuotis unikaliu objektu – vieninteliu tokiu Lietuvoje apartamentų kompleksu „NATIVO Resort & SPA“ su tik gyventojams skirtu visus metus veikiančiu SPA. Projektas, kviesiantis pajusti gyvenimo pajūryje magiją ir pabėgti nuo kasdienės rutinos, jau įgyvendinamas. Išskirtinis objektas pasiūlys ne tik visavertį gyvenimą, bet ir nestandartinius sprendimus, kurių kai kurie Lietuvoje pritaikyti pirmą kartą.

Išskirtinės architektūros, modernus ir šiuolaikiškas kompleksas iškils Monciškėse, vos 400 m nuo jūros. Rinkai bus pasiūlyta daugiau nei 150 apartamentų nuo 37 iki 100 kv. m ploto, su bendromis SPA, restorano, paslaugų ir kitomis erdvėmis bei išpuoselėta aplinka. Visuose apartamentuose bus erdvios terasos, priskirtos automobilių vietos, dviračių saugyklos ir kiti patogumai. Inovatyvus projektas išsiskirs ir pažangiais bei tvariais statybų technologiniais sprendimais.

Projekto vystytojas – UAB „NATIVO Resort“. Įmonės direktorius Darius Motiejūnas sako, kad ši vieta ambicingam projektui pasirinkta dėl supančios gamtos ir galimybės įgyvendinti kompleksinius sprendimus: „Visų pirma, Monciškių vietovė mums buvo gerai žinoma. Tikime, kad gerai supratome jos kaip darniai besivystančios bendruomenės unikalumą. Bendruomenės, kuri pasižymi ypatingu artumu gamtai, žmogiško santykio puoselėjimu ir individualiu požymiu – nuolatiniu bandymu pažaboti vėją jėgos aitvarais (tai viena pagrindinių jėgos aitvarų gerbėjų susibūrimo vietų Lietuvoje).

Antra, kadangi rinkoje, o ypač artimojoje pajūrio juostos zonoje yra itin ribota sklypų, skirtų daugiabučių bei komercinių pastatų statybai, pasiūla, pasitaikius progai įžvelgėme galimybę sukurti ištisus metus veikiantį gyvenimo ir poilsio kompleksą su visais tam reikalingais atributais.“

Šiuo metu sparčiai kylantis kompleksas skleis žinią, kad Lietuvos pajūriu ne tik galima, bet ir reikia mėgautis ištisus metus. Tuo kiekvieną įtikins komplekso širdis – išskirtinai NATIVO gyventojams skirtas SPA centras. „Tai prabangus SPA centras su dviem lauko ir trimis vidaus skirtingų tipų baseinais, trimis pirtimis, įrengta sporto sale, procedūrų kabinetu bei kitomis naudomis leis nepaisant sezono mėgautis atokvėpiu prie jūros neatsižvelgiant į orus prognozuojančias programėles.“

Pirmą kartą pritaikyti tvarūs inžineriniai sprendimai

„Komplekse veiks ir viešbutis su restoranu, suplanuotas profesionalus golfo simuliatorius, kitos veiklai skirtos erdvės. Visa tai leis 2 ha komplekso teritorijoje realizuoti tiek poilsio, tiek sveikos gyvensenos iniciatyvas“, – sako D. Motiejūnas. Jis priduria, kad NATIVO taps oaze, į kurią bus galima ištrūkti iš užburto rato ir išnaudoti kompleksą tam, ko tuo metu labiausiai trūksta – ar kaip ramybės užuovėją mėgaujantis jūros ošimu ir pušynų kaimynyste, ar įkrauti kūną nauja energija sporto salėje, aplankant visas SPA erdves.

„NATIVO Resort & SPA“ kompleksas pristatomas kaip išskirtinai tvarių inžinerinių sprendimų pavyzdys, pavyzdžiui, dušų nuotekų vandens energijos vartojimas lauko baseinui ir visam SPA kompleksui šildyti. Nestandartinių sprendimų yra ir daugiau.

D. Motiejūnas pamini unikalų sprendimą – lauko baseino stiklo siena, kurios aukštis viršys 11 m, o jos gamyba ir montavimu rūpinsis viena iš šioje srityje pasaulyje lyderiaujančių Vokietijos įmonių.

„Verta paminėti balkonų turėklus, kuriems pritaikytas dizainerių sukurtas parametrinis anoduoto juostinio aliuminio sprendimas, išsiskiriantis prabanga ir estetika, kartu užtikrinantis ilgaamžiškumą, praktiškumą ir tvarumą, nes aliuminis yra visiškai perdirbama medžiaga. Stogo apdaila formuojama iš titano-cinko čerpių, pagamintų pagal mūsų dizainą, kurias tiekia Prancūzijos gamykla, skaičiuojanti jau daugiau nei 180 veiklos metų“, – vardija D. Motiejūnas. Jis sako, kad pažangi baseinų ir pirčių technologija, išmanieji teritorijos priežiūros ir valdymo, apšvietimo bei kiti sprendiniai žengia kartu su naujausiomis pasaulio tendencijomis, leidžiančioms atitikti plačios pasaulėžiūros ir reiklių NATIVO klientų lūkesčius.

Dėmesys ir investicijos gyventojų gerovei

Be NATIVO komplekse numatytų naudų, vystytojai savo lėšomis išasfaltuos naują Kutininkų gatvės atkarpą, įrengs dviračių ir pėsčiųjų takus. Taip pat įrengs ir apšviestus dviračių bei pėsčiųjų takus greta jau esančios asfaltuotos Šviesos gatvės atkarpos iki pat Ošupio tako, dviračių takais jungiančio Monciškes su Palanga ir Šventąja. Bus užtikrintas saugus pėsčiųjų ir dviratininkų patekimas prie jūros.

Kadangi kompleksas kuriamas remiantis pasaulyje populiaria „apart-hotel“ koncepcija, ištisus metus veikiantis viešbutis teiks ir nuomos administravimo paslaugą to pageidaujantiems

NATIVO butų savininkams. Kaip sako D. Motiejūnas, tokiu būdu turtas leis generuoti investicinę grąžą tuo metu, kai bus nenaudojamas savininkų: „Butų pardavimo mastas jau stipriai įsibėgėjo, džiaugiamės besiformuojančia bendruomene ir kviečiame prisijungti visus, norinčius tapti unikalaus projekto dalimi ir ištisus metus mėgautis Lietuvos pajūriu, kurio turime tiek nedaug, tačiau mums jis savas ir taip lengvai pasiekiamas.“

NATIVO kompleksas – atsakingai atrinktos medžiagos ir išmanusis statybų valdymas

Prabangių daugiabučių ir SPA kompleksas NATIVO, statomas Monciškėse, Palangoje, yra išskirtinis tvarios architektūros ir inžinerijos pavyzdys. Projektavimo ir statybos etapuose daug

Projekto vizualizacija

dėmesio skiriama tiek pastatų eksploatacijos efektyvumui, tiek atsakingam išteklių naudojimui.

Komentuoja generalinio rangovo CONRES LT projektų vadovas Aurimas Krolis: „Šiuo metu objekte baigiami laikančiųjų konstrukcijų įrengimo darbai, įrengiami stogai, montuojami langai ir diegiamos inžinerinės sistemos.

Statybų procesas vykdomas kompleksiškai, todėl daug dėmesio skiriama logistikos ir terminų valdymui – kruopščiai planuojamos tiekimo grandinės, derinami darbo grafikai, optimizuojamas medžiagų pristatymas. Tokia sistema leidžia palaikyti nuoseklią statybų eigą ir užtikrinti sklandų projekto įgyvendinimą.

Statybų sprendimai leidžia racionaliai naudoti išteklius ir yra orientuoti į pastatų ilgaamžiškumą.

Kompleksui atsakingai atrinktos medžiagos – mediena, aliuminis ir sertifikuoti gaminiai, pasižymintys mažu anglies dvideginio pėdsaku. Projektuojami A++ energinio naudingumo klasės pastatai, kurių eksploatacijos sąnaudos minimalios, o vidaus mikroklimatas – pastovus ir komfortiškas.

Vienas iš išskirtinių techninių statybų sprendimų – antrinės energijos atgavimas iš dušų nuotekų sistemos. Šiluma, išgaunama iš nuotekų, naudojama SPA komplekso vandeniui šildyti, taip gerokai sumažinant energijos sąnaudas.

Net statybų metu taikomi aplinką tausojantys sprendiniai – statybvietėje įrengta laikina saulės elektrinė, iš dalies padengianti elektros poreikį ir mažinanti CO₂ emisijas.

Statybų efektyvumą didina ir surenkamosios gelžbetoninės konstrukcijos, leidžiančios greičiau ir švariau vykdyti darbus, mažinant triukšmą, atliekų kiekį ir transporto apkrovą.

Darbo procesai suplanuoti itin racionaliai – trys bokštiniai kranai leidžia vienu metu vykdyti darbus skirtingose komplekso dalyse. Toks sprendimas spartina statybos eigą ir užtikrina sklandų logistinį judėjimą visoje teritorijoje.

Daug dėmesio skiriama ir aplinkos integracijai: teritorijoje planuojami želdynai, brandūs medžiai ir poilsio zonos, padėsiančios išsaugoti biologinę įvairovę.

Projektas jungia viską, kas šiandien svarbiausia šiuolaikinėje statyboje – atsakingą požiūrį į aplinką, technines inovacijas, estetiką ir žmogaus gerovę.

Net ir įgyvendinant didelio masto prabangių kompleksų projektus, galima išlikti atsakingiems – rinktis draugiškesnes aplinkai medžiagas, efektyvius inžinerinius sprendimus ir tiksliai valdomus statybos procesus. Tokia kryptis keičia patį prabangos suvokimą: ji tampa ne tik komfortu, bet ir pagarba aplinkai bei ilgalaikei vertei. Šis kompleksas – realus pavyzdys, kaip darniai gali veikti architektūra, inžinerija ir atsakingas požiūris į kūrimą.“

Architektūra, susijungianti su gamta

Komplekso teritoriją sudaro atskiri sklypai, kurių bendras plotas – apie 2 ha. Statinių išdėstymas, architektūrinė stilistika, teritorijos landšafto sprendimai parengti siekiant išlaikyti bendrą visos teritorijos užstatymo koncepciją.

Šiaurinėje pusėje teritorija ribojasi su mišku, kuriame laisvai galima pamatyti stirnas, lapes, klausytis laukinių paukščių giesmių. Rytų pusėje teritorija ribojasi su projektuojama Kutninkų gatve, kuri netolimoje ateityje užtikrins patogų susisiekimą maršrutu Palanga–Kunigiškės–Monciškės–Šventoji. Įvažiavimas į kompleksą suprojektuotas iš Kutninkų gatvės, automobilių aikštelė numatoma arčiau gatvės ir po pastatais, vidinė objekto teritorija automobiliais neužstatoma.

„Objekto urbanistiką sudaro vientisas didelės apimties mažaaukščių (dviejų aukštų su mansarda) daugiabučių gyvenamųjų namų ir viešbučių pastatų su baseinais ir SPA zona centrinėje dalyje kompleksas. Pastatai išdėstomi perimetru ir suformuoja vidinę neužstatytą erdvę su išskirtiniu landšaftu. Centrinėje teritorijos dalyje esanti baseinų ir SPA zona pavirsta į žalią kalvą, pastato konstrukcijas paslepiant po žeme. Kalvos reljefas derinamas su apželdinimu, apšvietimu, mažąja architektūra, sudarant vientisą gamtos ir aplinkosaugos sintezę“, – sako projekto architektas Stasys Juška.

Kutninkų gatvės perimetru formuojamas komercinis užstatymas mažaaukščiais viešbučių paskirties pastatais, kuriuose numatomos ir maitinimo paslaugos – specializuoti restoranai, kavinės.

Kompleksas suprojektuotas siekiant bendros urbanistinės-architektūrinės koncepcijos, kurios pagrindinis akcentas – ryšys su gamta. Pastatų tūriai – pailgų banguojančių formų su plačiai išsikyšančiais balkonais. Pastatų apdailos medžiagos santūrios, artimos gamtai.

Atsinaujinanti energija skiriama

SPA zonai šildyti

Bendrovei „Eko2šiluma“ objekte patikėti šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sprendimai. Visas objektas bus šildomas „Mitsubichi Electric“ šilumos siurbliais „oras–vanduo“ ir geoterminio šildymo sistema. Pirmą kartą tokiu mastu Lietuvoje bus išgauta energija iš dušų nuotekų vandens.

Dušų, praustuvų ir plautuvių vanduo bus surenkamas specialiame požeminiame rezervuare su jame išvedžiotu 1,5 km ilgio neizoliuotu vamzdynu, kuriame išgaunama šiluma. „Nebereikėjo gręžti įprastų gręžinių. Priėmę tokį sprendimą sukūrėme bioterminio šildymo sistemą, o energiją vartosime antrą kartą. Be to, temperatūra bus daug aukštesnė, nei ji būtų išgaunant vandenį iš žemės. Skirtumas – apie 20 laipsnių“, – sako „Eko2šiluma“ vadovas Rolandas Grikšas.

Ši atsinaujinanti energija bus panaudota SPA kompleksui šildyti. Lauko ir vidaus baseinuose taip pat bus įrengtas grindinis šildymas. „Tokie sprendimai tinka tik dideliems objektams. Žinoma, tam reikės investicijų statybų procese, tačiau ilgainiui jos sumažins įrangos išlaikymo sąnaudas. Be to, tai yra investicija į žmonių gerovę, nes visi gyventojai SPA zona galės naudotis žinodami, kad ji aprūpinama perdirbta energija, o tai saugo gamtą, sykiu gerokai mažina išlaikymo sąnaudas. Džiaugiamės, kad vystytojas skiria tam tiek daug dėmesio“, – sako R. Grikšas.

Unikalūs nuotekų surinkimo sprendimai

Norint įgyvendinti sprendimą surinkti dušų nuotekų vandenį ir jį panaudoti šildymui, reikėjo įrengti specialų rezervuarą po žeme. Tai buvo patikėta individualius biologinius nuotekų valymo įrenginius „BioTornado“ gaminančiai įmonei UAB „Biotechnologijos grupė“, nes tai laiko patikrinta įmonė, gaminanti įrenginius, kurie lenkia laiką, nes nuotekas išvalo kur kas geriau, nei yra deklaruojama LR nuotekų tvarkymo reglamente.

Pirmą kartą Lietuvoje buvo įrengtas specialus rezervuaras po žeme su įrengtu techniniu vamzdynu tam, kad su nuotekų vandeniu gaunama šiluma nebūtų prarandama į gruntą. Specialiai šiam objektui pagamintas rezervuaras veiks kaip akumuliacinė talpykla, perduodanti temperatūrą šildymo įrenginiams. Įmonė pasiūlė aukščiausios kokybės gaminį, kuris ne tik atliktų savo funkciją, bet ir veiktų daug metų neprarasdamas efektyvumo.

Įmonės „UAB „Biotechnologijos grupė“ tikslas – derinti aukščiausio lygio technologinį efektyvumą su atsakingu požiūriu į aplinkosaugą. Įmonė pirmoji Lietuvoje pasiūlė biologinius nuotekų valymo įrenginius, kuriuose įdiegta 8 kamerų sistema, užtikrinanti iki 98 proc. valymo efektyvumą. „BioTornado“ biologiniai nuotekų valymo įrenginiai nereikalauja nuolatinės sudėtingos priežiūros, mažina eksploatacijos sąnaudas, taupo energiją ir yra sertifikuota CE ženklu, patvirtinančiu atitiktį aukščiausiems Europos kokybės ir saugumo standartams.

„BioTornado“ – biologiniai nuotekų valymo įrenginiai, sukurti taip, kad nuotekas išvalytų efektyviai per technologiškai trumpą laiką. Ši įranga ne tik efektyvi, ji yra kompaktiška, tyli, neskleidžia garsų ir kvapų. Šalia įrangos montuojama ekonomiška, ilgaamžė orapūtė, suvartoja labai nedaug elektros energijos.

Pritaikyti langų sprendimai su itin plonais profiliais

Tam, kad natūrali dienos šviesa taptų papildomu interjero dizaino elementu, įmonė „Reynaers“ pasiūlė išskirtinį sprendimą – itin plonų langų profilių sistemą „SlimLine 38“. Tai siauri aliumininiai langai, atrodantys kaip plieninė konstrukcija.

Ši sistema išlaiko aukštą šilumos izoliacijos rodiklį, atsparumo vėjo apkrovai klasė –„Class C3 (1200Pa)“, jos stilių ir saugos variantų pasirinkimas gana platus. Itin ploni langų rėmai interjerui suteikia lengvumo, varčios aukštis gali būti net iki 3 m.

„Stengėmės pasiūlyti tokius matmenis, kurie nepadarytų sistemų per daug sunkių, tačiau kartu langai būtų dideli. Jie praleis daug saulės šviesos, o sistema bus patogiau naudotis. Langų projektavimo etape visos smulkmenos buvo derinamos su užsakovais. Taip pat pasiūlėme kokybiškus sprendimus kiekvieno korpuso durims parinkti ir kontroliuoti. Šiuo metu aktyviai vyksta gaminių gamyba, o montavimo darbai objekte jau įpusėjo“, – sako įmonės projektų vadovas Tomas Gumbrys.

Stumdomųjų durų sistemai pasirinkta populiariausia „Reynaers“ stumdomoji sistema – „Masterpatio Monorail“. Kad būtų patogu naudotis sistema, įrengtos 1,4 m pločio ir 2,65 m aukščio durys į balkoną, kurios nėra sunkios, lengvai varstomos.

Dizainas, įkvėptas jūros bangų

Ramūnas Kalvėnas ir jo komanda – dizaino kūrėjai, išskirtinai jaučiantys erdvę bei gebantys darniai jungti meną, funkcionalumą ir technologijas.

Vienas naujausių projektų – „NATIVO Resort & SPA“ Monciškėse. Ramūnas Kalvėnas – šio projekto dizaino vizijos kūrėjas ir kūrybos vadovas, atsakingas už estetinę architektūrinių sprendinių kryptį. Balkonų turėklai, įkvėpti jūros bangų ir pajūrio gamtos, tapo pastato akcentu, jungiančiu architektūrą su aplinka. „Šiuo metu SPA zonoje įrengiamas vidinis žiedas, simbolizuojantis augalo šaknis. Jis prasideda pastato viduje, išsiplečia ir juosia visą kompleksą kaip vienijantis elementas. Tai labai įdomus ir niekur dar nematytas sprendimas, kuris bus įgyvendintas pirmą kartą“, – pasakoja Ramūnas Kalvėnas. Jis vadovauja dizaino ir meno galerijai KALVE, kurioje gimsta interjerų, eksterjerų ir metalo dizaino sprendimai – kokybiški, su apgalvotomis detalėmis ir paremti tvarumo principais. KALVE – vieta, kur susitinka kūryba ir meistrystė.

Nestandartiniam komplekso stogui pritaikyta titano-cinko estetika

NATIVO kompleksas išsiskiria savo stogo forma, pasirinkta spalva, unikaliu čerpelių dizainu ir architektūriniu vientisumu su aplinka. Bus naudojama VMZINC® titano-cinko danga, pagaminta iš 99,995 proc. gryno cinko, atitinkančio aukščiausią kokybės klasifikaciją Z1 pagal EN 1179. Ši medžiaga papildyta nedideliu titano ir vario kiekiu, o tai pagerina mechanines savybes ir ilgaamžiškumą.

VMZINC® – natūrali, tvari ir ilgaamžė medžiaga, kuri laikui bėgant išlaiko estetiką ir įgauna subtilų platinos atspalvį. Pasirinkta PIGMENTO ON DEMAND spalva – „Beige 256“. Danga atspari korozijai, aplinkos poveikiui, lengvai formuojama, pritaikoma įvairioms architektūrinėms idėjoms. Kartu su produkcija gaunama ir VMZINC techninė pagalba: mazgų kūrimas,

išklotinių paruošimas, sąnaudų įvertinimas ir konstrukcinių sprendimų derinimas.

Projekto dizaineris ieškojo nestandartinio, minimalistinio sprendimo –horizontalių linijų be perteklinio reljefo. „Sukūrėme individualias cinko čerpeles, pritaikytas šiam objektui. Parengėme detalius mazgus, techninius sprendimus, leidžiančius partneriams tiksliai įvertinti gamybos ir montavimo sąnaudas“, –sako produkto atstovas Lietuvoje Alainas Sailly‘is.

Tarp meno ir konstrukcijos

Žiūrėdamas į pastatų balkonų turėklus, kuriuos dizaineris Ramūnas Kalvėnas sukūrė įkvėptas nuolatinio Baltijos jūros bangų šėlsmo, pajauti pastatą tarsi kvėpuojant kartu su pajūrio gamta –linijos čia ne tiesios, o švelniai banguotos, pulsuojančios judesio ritmu.

UAB „Plieno spektras“ profesionalai realybe pavertė dizainerio idėją – aliuminis ir nerūdijantysis plienas perteikė bemaž ištisus metus štiliui nepasiduodančios Baltijos jūros bangų ritmą ir pajūrio vėjo gūsius. „Plieno spektro“ inžinierių preciziškai suprojektuoti ir pagaminti iš anoduoto aliuminio, matine „Champagne“ spalva atkartojančio švelniai blėstančios vakaro saulės auksinę spindulių žarą, jie sujungia estetiką ir technologinį tikslumą.

Šis projektas – išskirtinės kūrybos ir inžinerinės kompetencijos sintezė, apgaubta „Plieno spektro“ bičiulių iš Belgijos, aliuminio technologijų profesionalų, patirtimi. Tarptautinis bendradarbiavimas šiam mažosios skulptūros kūriniui suteikė ne tik vizualinį lengvumą, bet ir konstrukcijų ilgaamžiškumą bei atsparumą pajūrio klimatui.

Daugiau nei tris dešimtmečius puoselėjamas „Plieno spektro“ profesionalumas leidžia sukurti pašnekesį tarp meno ir inžinerijos, tarp šviesos, metalo ir jūros, kur kiekviena linija primena, kad tikroji estetika gimsta iš precizikos ir pagarbos gamtai.

CIVINITY:

Šiandien moderni statyba nebėra baigtinis rezultatas iki rakto. Užsakovams vis svarbiau turėti partnerį, kuris ne tik suprojektuoja, įrengia inžinerines sistemas, bet ir prisiima atsakomybę už jų veikimą visą pastato gyvavimo laikotarpį.

Per du dešimtmečius „Civinity“ grupė tapo viena iš nedaugelio rinkoje, kuri sujungia projektavimą ir eksploatavimą į vientisą pastato gyvavimo modelį. Grupėje veikiančios „Civinity Engineering“ ir „Inservis“ komandos dirba kaip dvi vieno modelio dalys: pirma kuria ir įgyvendina sudėtingus inžinerinius sprendimus, antra užtikrina, kad jie be trikdžių veiktų dešimtmečius. Tai suteikia užsakovui nuoseklią atsakomybę ir aiškią kokybės kontrolę visame pastato gyvavimo cikle. Tad kalbiname šių įmonių vadovus apie jų sukauptą patirtį ir klausiame, kokia ateitis laukia šio sektoriaus.

Kompetencija ten, kur klaidos kaina aukščiausia

„Civinity Engineering“ yra kompetencijų centras, dirbantis su sudėtingiausiais ir didžiausios atsakomybės reikalaujančiais pastatų inžinerijos projektais. Čia susitelkusi komanda, kuriai kokybė nėra papildoma vertybė, o privaloma disciplinos dalis.

„Mūsų komandą vienija bendra kultūra ir požiūris į darbą – orientacija į kokybišką inžinerinių idėjų įgyvendinimą, – sako „Civinity Engineering“ direktorius Titas Kecorius. – Jei sistema įrengta teisingai, užsakovas apie ją paprasčiausiai nebegalvoja, toks yra mūsų tikslas.“

T. Kecoriaus teigimu, ypatinga patirtis sukaupta ten, kur klaidos negalimos – sudėtingų mikroklimato sprendimų objektuose, pavyzdžiui, „Continental“ gamykloje, didžiuosiuose šalies – Vilniaus Lazdynų ir Kauno „Žalgirio“ – baseinuose.

Tarp įdomiausių profesinių iššūkių vadovas įvardija ir Aukštųjų technologijų mokslo centrą Visoriuose, pirmąją Lietuvoje saulės elementų gamyklą, objektus su integruotais geoterminio šildymo sprendimais. Jų geografija neapsiriboja Lietuva – darbai yra nuvedę į Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Daniją, dažnai į kaimyninę Latviją. „Pamenu, įrengėme gana sudėtingą administracinio tipo pastatą Londone. Šis projektas tapo dvejų metų iššūkiu, stipriai užauginusiu ir išplėtusiu mūsų žinias apie kitų šalių reikalavimus, standartus ir projektavimo kultūrą. Dabar, kai rinkoje daugėja specializuotų, didesnės technologinės vertės objektų, įgytos kompetencijos tampa vis aktualesnės“, – apie komandos stiprybes pasakoja T. Kecorius.

Titas Kecorius

Kompleksinė priežiūra – iš vienų rankų

„Inservis“ užtikrina pastatų gyvavimo ciklo tęstinumą, kai projektiniai sprendimai pavirsta kasdiene pastato eksploatacija. Šiame etape atsiskleidžia, ar sistemos buvo suprojektuotos ir įrengtos taip, kad veiktų sklandžiai, efektyviai ir visapusiškai atitiktų naudotojų poreikius.

„Nesame standartizuotas paslaugų teikėjas – kiekvienam objektui parenkame skirtingus priežiūros modelius. Vieniems klientams reikia tokios apimties, kuri tik užtikrintų teisės aktų reikalavimų vykdymą, kitiems tampame artimu partneriu ir kartu sprendžiame ne tik eilinius pastato eksploatavimo ar remonto klausimus, bet ir suremiame pečius tarptautinių auditų metu, organizuojame patalpų pritaikymą naujiems nuomininkams, prisiimame atsakomybę už techninį objekto paruošimą masiniams renginiams, budime jų metu ir nedelsdami imamės veiksmų kilus problemoms. Esame lankstūs ir galime prisitaikyti prie bet kokios infrastruktūros, dirbame prestižiniuose verslo centruose –„Flow“, BLC, „Sky office“, „Aerocity“, tokiuose dideliuose kompleksuose kaip 60 tūkst. kv. m logistikos centras, metalo apdirbimo, baldų gamyklose, prižiūrime sporto ir pramogų arenas, bet kartu operatyviai reaguojame į prekybos tinklų, sporto klubų, bankų padalinių iškvietimus visoje Lietuvoje“, – pasakoja „Inservis“ direktorė Agnė Grendelė.

Jos teigimu, išskirtinumu tampa ir priklausymas „Civinity“ grupei, nes prireikus pasitelkiamos kitos dukterinės įmonės ir klientams suteikiama kompleksinė priežiūra.

„Mūsų tikslas – partnerystė, o ne vien techninė priežiūra. Klientai renkasi mus todėl, kad visos pastato priežiūros paslaugos teikiamos iš vienų rankų, su aiškia atsakomybės linija ir nuosekliu kokybės standartu, kas ypač svarbu verslams einant skaitmenizacijos ir efektyvumo keliu“, – sako A. Grendelė.

„Turėdami tam tikrus duomenų pjūvius, galėtume juos naudoti ir projektuodami naujus, energiškai efektyvesnius pastatus. Tikrai yra resursų mažinti sistemų galios atsargas, kurios šiuo metu paremtos tik asmeninėmis inžinierių patirtimis ir pasenusių STR taisyklėmis, bet ne gyva pastatų informacija.

Ateitis: kai pastatų vertę lems ne kvadratai, o surinkti duomenys

Kaip pažymi kalbinti vadovai, pastatų valdymas pereina nuo reaktyvios priežiūros prie duomenimis grįsto sprendimų priėmimo. Eksploatavimo istorija, įrangos gyvavimo ciklai ir energijos dinamika tampa įrankiu, leidžiančiu planuoti ateitį.

„Pastatų priežiūros paslaugos ateitis – proaktyvus aptarnavimas. Įdarbinsime duomenis, kurie padės pailginti pastato eksploatavimo laiką, taupyti išlaidas, prognozuoti biudžetus, kurie kurs vertę savininkui ir užtikrins informacijos skaidrumą investuotojui,“ – sako A. Grendelė.

Tam pritaria ir T. Kecorius, pažymėdamas, kad eksploataciniai duomenys įgalins tiksliau modeliuoti naujus pastatus ir kurti energiškai efektyvesnius sprendimus jau rengiant projektą.

„Turėdami tam tikrus duomenų pjūvius, galėtume juos naudoti ir projektuodami naujus, energiškai efektyvesnius pastatus. Tikrai yra resursų mažinti sistemų galios atsargas, kurios šiuo metu paremtos tik asmeninėmis inžinierių patirtimis ir pasenusių STR taisyklėmis, bet ne gyva pastatų informacija. Tikiuosi, kad jau netolimoje ateityje mūsų pastatų priežiūros inžinieriai analizuos pastato dvynio duomenis, iš anksto identifikuos galimus gedimus ir neleis jiems įvykti“, –sako „Civinity Engineering“ vadovas.

„Civinity“ vizija – jungti inžineriją, priežiūrą ir duomenis į vieną veikiančią „Smart Green City“ ekosistemą, kuri sujungtų esmines miestiečiams teikiamas paslaugas, susijusias su gyvenimu, darbu ir paslaugų gavimu pastatuose, taip pat mobilumu keliaujant tarp jų. Pasak pašnekovų, išmaniųjų sprendimų ir inovacijų diegimas bei bendradarbiavimas su mokslo institucijomis pamažu priartina viziją prie realios praktikos.

www.civinity.com

Skaitmeninis pastatų priežiūros ir eksploatacijos modeliavimas: duomenų integracijos iššūkiai ir galimi sprendimai

Vidutiniškai iki 85–95 proc. savo laiko praleidžiame pastatuose –namuose, mokyklose, biuruose, prekybos centruose ar kitur. Tai reiškia, kad tik apie 5–15 proc. laiko būname lauke, todėl patalpų oro kokybė, apšvietimas, temperatūra ir bendras komfortas daro tiesioginę įtaką mūsų sveikatai, produktyvumui, gebėjimui mokytis ir bendrai savijautai. Šiuolaikiniai pastatai – technologiškai sudėtingos sistemos, jungiančios konstrukcinius elementus, inžinerines sistemas, automatiką ir valdiklius, juose esančius žmones. Jei viena pastato sudedamųjų dalių suprojektuota netiksliai ar nesuderinta su kitomis, nukenčia bendras rezultatas: didėja energijos sąnaudos, prastėja mikroklimatas, kyla eksploatacijos problemų.

Todėl projektavimo, statybos, priežiūros ir eksploatavimo procesų skaitmeninimas, duomenų valdymas ir pastato elgsenos modeliavimas yra labai svarbūs, siekiant tvaraus pastato gyvavimo ciklo – nuo idėjos iki nugriovimo. Modelių reikšmę mūsų žurnale nagrinėja KTU Statybos ir architektūros fakulteto prof. dr. Darius Pupeikis ir doktorantė

Lina Morkūnaitė

Prof. Darius PUPEIKIS

Doktorantė Lina MORKŪNAITĖ

Pastatai – kompleksiniai organizmai

Dr. Darius Pupeikis: Visų inžinerinių sprendimų optimizavimo tikslas – efektyvesnis pastatų veikimas siekiant, kad žmonės maloniau juose leistų laiką. Kai pastatuose praleidžiame iki 95 proc. savo laiko, esame priklausomi nuo pastato aplinkos, vidaus mikroklimato, nusakančio, ar malonu ten būti. Optimizavimo esmė – rasti sąnaudų ir naudos balansą. Pastatai – kompleksiniai organizmai: inžinerine prasme jie įprastai nėra ypač sudėtingi, bet juose vienu metu veikia daug veiksnių. Todėl pastatų valdymas yra didelis iššūkis, nes tenka valdyti iš labai skirtingų sudedamųjų dalių sudarytą ekosistemą ir užtikrinti tiek jos komfortą, tiek optimizuoti sąnaudas. Pastatas turi atlikti savo funkciją: gyvenamasis namas turi užtikrinti visus gyvenamuosius poreikius, gamykla – sklandžius technologinius procesus ir t. t. Kad ir kokia būtų pastato paskirtis, ji neatsiejama nuo pagrindinės jame vykstančios veiklos.

Projekto vertė

Dr. Darius Pupeikis: Minimalią statomo pastato būklę užtikrina tam tikri statybos reglamentai, standartai ir normos. Tik nesupraskime termino „minimalus“ negatyviai, esą projektuojama pagal reglamentų nustatytą minimumą. Šiandien Lietuvoje statomiems pastatams keliami aukšto lygio reikalavimai (dažnai net minimalūs reikalavimai yra pakankamai aukšti). Aukšti reikalavimai reikalauja papildomų resursų, didina statybos sąnaudas, be to, aukštas komforto lygis turi didelę įtaką pastato gyvavimui.

Kai užsakovas nusprendžia statyti ir svarsto įvairias būsimo pastato idėjas (pastato gyvavimo ciklo pradžia) bei kreipiasi į įvairius tyrimus atliekančius, koncepcijas analizuojančius specialistus, inžinerinių sprendimų kokybei ir jų optimizavimui dėmesio dažnai pritrūksta. Mano įsitikinimu, tai būdinga daugumai projektų. Daugeliui žmonių projektas reikalingas statybos leidimui gauti, kad nekiltų problemų, jog pastatas statytas ne pagal projektą ir juo neleidžiama naudotis. Tai netinkamas požiūris. Projektas turi būti kokybiškas, nes jei užsakovas investuoja, jis turi gerai apgalvoti net ir menkiausius sprendimus, žvelgti į ateitį, svarstyti, kaip naudos pastatą. Suprojektuoti ir pastatyti namą galima per dvejus metus, bet jis bus eksploatuojamas penkiasdešimt, o gal ir šimtą metų. Taigi jau rengiant projektą visi svarbūs pastato sudėtiniai elementai turi būti gerai apgalvoti.

Natūralu, kad, vykstant tokiam sparčiam technologiniam progresui, nepavyks priimti idealių sprendimų, parinkti pačių naujausių medžiagų, bet yra ir paprastų sprendinių, jau šimtmečius žinomų ir taikomų statybose – pastato vieta, patalpų planas,

erdvių funkcijos. Šie ir daugelis kitų veiksnių turi didelę įtaką pastato eksploatacijai.

Kokybę užtikrina ir svarbių projekto elementų įvertinimas bei detalizavimas. Detalizavimo trūkumas yra dar viena statybos projektų problema – jei projektas suprantamas kaip dokumentas, reikalingas statybos leidimui gauti ir pastatui atiduoti eksploatuoti, niekas į tai neinvestuoja. Tačiau būtent projektas atspindi sprendimų vertę. Ši vertė – ne nubraižytos pastato ar jo elementus charakterizuojančios linijos, o tai, kaip elementai išdėstyti, kokią vertę jie generuoja, kaip atrodo jų visuma ir t. t. Visos projekto dalys turi savo vertę, tad jos turi būti integralios. Vertės dažniausiai ir pasigendu projektuose.

Pastatas turi atlikti savo funkciją: gyvenamasis namas turi užtikrinti visus gyvenamuosius poreikius, gamykla – sklandžius technologinius procesus ir t. t.

Dr. Darius Pupeikis

Modeliavimas didina projekto

vertę

Lina Morkūnaitė: Projekto vertę didina skaitmeninis pastato modeliavimas. Paprastai projektuojant vertinami aiškiai reglamentuojami statiniai duomenys: pastato konstrukcijos elementai, jų šilumos perdavimo koeficientai ir kt. Statines pastato charakteristikas numatyti ir apskaičiuoti nėra sudėtinga, tačiau skaitmeninis modeliavimas jau projektuojant atveria galimybę prognozuoti didelę įtaką pastato eksploatacijai turinčias dinamines charakteristikas. Vis dėlto skaitmeninis modeliavimas ne visada parodo realybę. Šiuo metu tiriame vieną Linšiopingo (Linköping) universiteto Švedijoje pastatą: išanalizavome daugybę duomenų, sukūrėme daug simuliacinių modelių. Projektuojant šį pastatą buvo sukurtas simuliacinis modelis, kurį kalibravome naudodami realius duomenis, surinktus pastate. Sukalibruotas modelis aiškiai parodė, kad kai kuriais atvejais energijos, suvartojamos pastate, kiekis buvo net du kartus didesnis. Šis skirtumas mokslinėse

publikacijose vadinamas efektyvumo atotrūkiu (angl. Performance Gap). Tai viena iš problemų, su kuria susiduriama kuriant simuliacinius modelius, kai negalima tiksliai numatyti, kaip eksploatuojamas pastatas elgsis. Eksploatuojamas pastatas energijos gali suvartoti nebūtinai daugiau, nei prognozuota simuliacijų metu. Moksliniai tyrimai rodo, kad daugeliu atvejų skirtumai svyruoja nuo 0,5 iki 2,5 karto.

Dr. Darius Pupeikis

Efektyvumo atotrūkis

(angl. Performance Gap) – skirtumas tarp projektuojant apskaičiuotų ar kompiuteriu sumodeliuotų pastato efektyvumo rodiklių bei faktinių, realiai išmatuotų eksploatuojant. Tai atotrūkis tarp to, ką pastatas turėtų pasiekti pagal skaitmeninį modelį, ir to, ką jis realiai pasiekia eksploatuojamas.

Dažniausios atotrūkio priežastys:

› modeliuose naudotos idealizuotos sąlygos (tobulas pastato sandarumas, maksimalus įrenginių efektyvumo koeficientas ir pan.);

› parinkti tipiniai, o ne realūs meteorologiniai duomenys;

› statybos kokybė skiriasi nuo įvestos modelyje;

› pastatas naudojamas kitaip, nei buvo numatyta (daugiau žmonių, daugiau vėdinimo, ilgesnis darbo laikas);

› netinkamai sureguliuotos šildymo, vėdinimo, apšvietimo sistemos.

Tiksliems skaičiavimams statinių duomenų neužtenka

Dr. Darius Pupeikis: Pastato kompleksiškumas ir dinamiškumas yra didelis kompiuterinių modelių iššūkis (daug neapibrėžtumo, reikia numatyti daugybę veiksnių), todėl skaičiuojant numatomas pastato energijos vartojimas, įvairūs gyvybiniai pastato procesai gali skirtis nuo realybės. Rengiant projektą modeliui dažniausiai parenkami standartiniai duomenys, kurie paremti normomis ir daugiamečių stebėjimų vidurkiais. Kiek jie tikslūs? Palyginimui galėčiau pateikti tokį pavyzdį – vidutinė palatoje gulinčių ligonių temperatūra. Ji lyg ir gera, bet realiai vienas ligonis jau šaltas, o kitas karščiuoja. Tokių skirtumų yra ir pastate, dažnai jie nemaži, projektuojant pastatą juos įvertinti nelengva. Tada į pagalbą ateina duomenimis grįsti modeliai. Turėdami istorinius panašių pastatų duomenis, galime prognozuoti, kokie tokiomis pačiomis sąlygomis bus ateities įvykiai. Tam tikrais atvejais realiais duomenimis grįsti modeliai veikia geriau nei paremti fizikiniais duomenimis.

Rengdami projektus realių pastato duomenų dar neturime, nes pastatas dar fiziškai nepastatytas ir nepradėtas eksploatuoti. Kartais galima pasinaudoti jau pastatyto panašaus pastato duomenimis, pavyzdžiui, projektuojant daugiabutį gyvenamąjį namą galima pasinaudoti toje pačioje geografinėje vietoje, tiek pat gyventojų, tokią pačią vėdinimo ir šildymo sistemas turinčio namo duomenimis. Tačiau kiekvienas pastatas yra unikalus, todėl absoliučiai tikslių duomenų nėra, tad pasitelkiami fizikiniai duomenys, nes fizika – universali, jos dėsniai nekintami. Net jei turime du identiškus pastatus, praktiškai tokias pačias sąlygas, vieno pastato modelis gali visiškai netikti kitam vien tik dėl to, kad skirsis pastatų naudotojų elgsena, energijos ir oro srautų dinamika.

Projektuojant gali būti kuriami abu modeliai, tiek paremti fizikiniais duomenimis, tiek realiai surinktais. Abu jie turi žavesio ir potencialo.

Trys skirtingi modelių tipai

Lina Morkūnaitė: Moksliniai tyrimai dažnai lygina tris skirtingus pastatų būsenos prognozavimo matematinio modeliavimo būdus: grįstus fizikiniais dėsniais, grįstus pastatuose surinktais duomenimis bei hibridinius – ir paremtus fizikiniais, ir pastatuose surinktais duomenimis.

Fizikiniais duomenimis grįsti modeliai dažniausiai laikomi patikimais, bet tik tada, kai žinoma pakankamai daug įvesties duomenų. Dažnai tai reiškia, kad didelio pastato modelis taip pat bus labai didelės apimties. Be to, sudėtinga sukurti tokio detalumo

modelius, kad jais remdamiesi galėtume labai tiksliai numatyti, kiek pastatas suvartos energijos.

Duomenimis grįsti metodai gali būti netgi paprastesni, nes, įvedę pastato eksploatavimo metu surinktus duomenis, galime pasinaudoti mašininio mokymosi technologijomis, kad kompiuteris optimizuotų modelį ir parinktų geriausią variantą. Tačiau naudojant šį metodą dažnai susiduriame su surinktų duomenų kokybės problema.

Kadangi tiek fizika, tiek duomenimis grįsti modeliai turi ir pranašumų, ir trūkumų, atsirado hibridiniai modeliai. Jie kuriami naudojant supaprastintus fizikinius dėsnius ir eksploatacijos metu renkamus duomenis. Pavyzdžiui, tyrinėjant energinę pastato būklę dažnai naudojami varžos (R) ir talpos (C) elementų analogija

grįsti RC (angl. Resistance–Capacitance) modeliai. Šiuo atveju kuriamas supaprastintas fizikinis pastato matematinis modelis, o jo dinaminius parametrus dirbtinis intelektas koreguoja pagal įvestus realius eksploatacijos duomenis. Taip pasiekiamas aukso vidurys: nereikia įvesti daug skirtingų ir tikslių fizikinių duomenų, bet gaunamos įžvalgos, kodėl tas modelis veikia taip, kaip veikia.

Skirtingi duomenų šaltiniai, skirtingi modeliai

Lina Morkūnaitė: Kad modelis būtų kuo tikslesnis, duomenų reikia labai daug. Tačiau kokie konkrečiai duomenys naudojami, priklauso nuo to, koks modelis kuriamas: jei prognozuojama pastato energinė būklė, labai svarbus energijos vartojimas šildyti bei karštam vandeniui ruošti, elektros energijos vartojimas, oro

srautai, vidaus patalpų temperatūra, drėgmė, CO2. Įvedami lauko parametrai: temperatūra, vėjo greitis, saulės spinduliuotė, debesuotumas, drėgmė. Įvedami ir įvairūs pastato naudotojų duomenys: žmonių veiklos grafikai ir srautai, kurie gali būti nustatomi naudojant patalpų užimtumą fiksuojančius jutiklius.

Paprastai rengiant projektą tikrų eksploatavimo duomenų dar nėra, todėl dominuoja fizika grįsti modeliai. Kai kuriuos duomenis galima turėti ir projektuojant, pvz., statistinius lauko oro duomenis, bet tokia statistika rodo praeitį, o ne būsimus orus. Kai kurie duomenys kinta nenuspėjamai. Pavyzdžiui, įvertinus darbo laiko grafikus, galima numatyti patalpų užimtumą, bet vėliau, įvestus duomenis palyginus su tikraisiais, aiškiai matoma, kad darbuotojai ne visada elgiasi pagal grafiką: yra patalpų, kuriose periodiškai dirba daugiau žmonių, o būna ir tuštesnių erdvių.

Tad rengdami projektą galime naudoti kito, beveik identiško pastato duomenis, bet jei duomenų nėra, taikome fizikinius modelius. Tačiau visi modeliai, tiek paremti fizikiniais dėsniais, tiek realiai surinktais duomenimis, turi būti taikomi projektuojant.

Dr. Darius Pupeikis: Pastato modeliavimo nereikėtų suprasti tik plačiąja prasme. Kiekvieno pastato elemento (sijų, kolonų ir kt.) skaičiavimas jau yra modeliavimas. Modeliavimas – taip pat skaičiavimas, tik įvertinantis labai daug fizikinių ar statistinių rodiklių bei įvairius elgsenos scenarijus. Tačiau svarbu tai, jog visų smulkių detalių į modelių skaičiavimus neįtrauksime – kad modelis apimtų visą pastato sistemą, tektų įvesti be galo daug duomenų, taip labai išaugtų skaičiavimo apimtys. Tačiau jei skaičiuodami galėtume įveiklinti daugybę duomenų, galingą programinę įrangą, naujausias technologijas, dirbtinį intelektą, kompiuteris galėtų sumodeliuoti tūkstančius atvejų ir išrinkti patį geriausią, optimalų. Yra daugybė pastato eksploatavimo klausimų, kurie turi būti tikrinami, skaičiuojami, modeliuojami.

Iš įvairių jutiklių gaunami dinaminiai duomenys yra labai svarbūs tiems modeliams, kurie geba įvertinti besikeičiančią pastato situaciją. Iš projekto rengimo etapo imami statiniai duomenys, rodantys, kokie elementai sudaro pastatą, kokios jo fizinės savybės, kurios yra statinės ir nekintančios, taip pat naudojami įvairiems modeliams kurti.

Duomenys ir jų integracija sukuria visumą

Dr. Darius Pupeikis: Kaip pastatas vystosi nuo idėjos iki rakto, nuo eksploatacijos pradžios iki nugriovimo, taip palaipsniui kaupiami duomenys: iš pradžių atsiranda idėja, ji tikslinama, detalizuojama, tada prasideda planavimas, projektavimas, statyba, priežiūra ir eksploatavimas. Visi šie skirtingi etapai generuoja duomenis, kurie gali būti naudojami tiek fizikiniams, tiek duomenimis

Lina Morkūnaitė

grįstiems modeliams sukurti. Duomenys keliauja iš vieno etapo į kitą, atsiranda poreikis turimus duomenis integruoti ir turėti visiškai integruotą informacijos vystymosi ciklą.

Duomenų integracijai taikomos įvairios metodologijos. Viena plačiausiai taikomų statyboje – statinio informacinio modeliavimo sistema (angl. Building Information Modeling, BIM), sugeneruojanti daug labai vertingos informacijos, kurią galima naudoti įvairiais pastato gyvavimo etapais. Dėl minėto pastatų kompleksiškumo iššūkių šiai metodologijai taip pat netrūksta, bet potencialo augti yra labai daug.

BIM metodologijos tikslas – ne tik tenkinti lokalias naudas (rengiant projektą sukūrus skaitmeninį modelį apskaičiuoti vamzdynus ar pastato konstrukcijas), bet ir globalias siekiant, kad duomenys keliautų per visus pastato gyvavimo ciklo etapus ir būtų naudojami įvairiausiems poreikiams. Skaitmeninių modelių taikymo atvejų apstu.

Pastatus ir užstatytą aplinką skaitmenizuojančios BIM ir įvairios kitos technologijos bei daiktų interneto jutikliai, įvairios skenavimo technologijos sukuria visumą. Tą patį galima pasakyti ir apie skaitmeninį pastato dvynį, kuriame integruojami įvairiausi duomenys ir kuris rūpinasi pastato priežiūra sukurdamas jo skaitmeninę ir periodiškai atsinaujinančią repliką. Modernių ir didesnių pastatų valdymo sistema (angl. Building Management System , BMS), automatizuojanti pastato inžinerines sistemas, taip pat renka daug duomenų ir valdo minėtas sistemas. Bet skaitmenis dvynys apima kur kas daugiau: geometrinę ir atributinę pastato reprezentaciją iš BIM, geografinius duomenis (GIS), brėžinių ar kitus geometriją ir išvaizdą formuojančius duomenis, jutiklių duomenis, jų apdorojimą, vizualizavimą, taip pat įvairius skaičiavimo algoritmus, dirbtinio intelekto modelius.

Duomenų mainų ir sąveikos iššūkiai

Dr. Darius Pupeikis: Pabrėžtina, kad duomenų sąveikos, mainų ir integracijos iššūkių netrūksta, nes pastatuose veikia labai daug prastai tarpusavyje komunikuojančių atskirų inžinerinių ir konstrukcinių ekosistemų, o duomenims kurti naudojama skirtinga programinė įranga, kurios nemaža dalis dirba savitai, turi savo vidines domenų struktūras, specifiką. Situacija keičiasi lėtai, tačiau gerąja linkme – iššūkių vis dar apstu. Bet siekiamybė aiški – turėti tokį skaitmeninių duomenų rinkinį apie pastatą, kurį kompiuteris galėtų perskaityti ir apdoroti vienareikšmiškai, kuriuos galėtume naudoti įvairiausiems poreikiams: nuo konstrukcijų būsenos simuliacijų iki statybos kainos apskaičiavimo ar energijos poreikių prognozavimo.

Sprendimo kelias – standartai ir statybos informacijos klasifikatoriai, kaip kad IFC (angl. Industry Foundation Classes), NSIK (Nacionalinis statybos informacijos klasifikatorius), skatinantys duomenų generavimo ir apdorojimo technologijas tarpusavyje sąveikauti, sudarantys galimybes integruoti įvairiausius duomenis ir gauti bendrą rezultatą apie tą patį pastatą.

Lina Morkūnaitė: Moksliniu požiūriu aišku, kad šiuo metu labai reikalingi duomenų sąveikos sprendimai ir šiai problemai spręsti reikės didelio įvairiausių specialistų indėlio. Net jei tam tikrų duomenų sąveikos sprendimai jau yra, jie dažniausiai būna ad-hoc sprendimai, t. y. sukuriami konkrečiam pastatui ar konkrečiam poreikiui. Skaitmeninių dvynių naudojimas vis dar priklauso nuo konkretaus pastato ir jį taip pat riboja domenų sąveikos (formatų, taksonomijos, struktūros ir kt.) problemos. Mokslininkai ateitį mato grafine išraiška pagristuose semantiniuose tinkluose. Tačiau tam reikia paruošti tam tikras ontologijas, koncepcijas, pagal kurias kompiuteris galėtų automatiškai struktūrizuoti iš skirtingų šaltinių paimtus duomenis. Tai nėra mokslinė fantastika, nes apie tai jau diskutuojama akcentuojant standartizacijos reikšmę, be to, jau yra tokias paslaugas siūlančių įmonių. Tad pagrįstai tikimasi, kad ateityje šis kelias galėtų būti duomenų sąveikos problemos sprendimas.

Dr. Darius Pupeikis: Jei visus duomenis galima būtų lengvai integruoti, kompiuteris visą skaitmeninį modelį galėtų lengvai perskaityti ir skersai bei išilgai pjaustyti visus pastato gyvavimo ciklo etapus, statybos aikštelėse jau matytume robotus ir įvairias dirbtinio intelekto sistemas. Nepaisant to, kad duomenų integravimo mastai ir poreikis auga, dar daug informacijos statinio gyvavimo ciklo etapuose yra fragmentuota. Pagrindinė to priežastis –kompleksiškumas. Vertinant kiekvieną pastato dalį ar jo sistemą atskirai, labai sudėtingų ir neišsprendžiamų problemų nėra. Kompleksiškumas ypač išryškėja, kai vertinamas visas pastato gyvavimo ciklas, kai tenka galvoti, kaip duomenys bus naudojami laikui

IFC (angl. Industry Foundation Classes) – vienas pagrindinių tarptautinių standartų, užtikrinantis sklandų duomenų keitimąsi tarp skirtingų programinės įrangos sprendimų statybų sektoriuje. Jis registruotas kaip ISO standartas ir naudojamas objektams, jų savybėms bei ryšiams tarp jų aprašyti skaitmeniniuose pastatų modeliuose. Standartas leidžia perduoti ir išlaikyti svarbią informaciją per visą statinio gyvavimo ciklą –nuo projektavimo iki eksploatavimo ir priežiūros. IFC suteikia galimybių standartizuoti duomenis ir išvengti duomenų keitimosi tarp projekto dalyvių, naudojančių skirtingas technologijas ir sistemas, problemų.

bėgant, į kokias informacines sistemas ir programines įrangas jie pateks, kokie specialistai su jais dirbs.

Lina Morkūnaitė: Šiuo metu vyrauja tradicinis statinio projektavimo metodas, kai kiekvienos srities specialistai kuria savo sprendinius. Bet jei visi skirtingų sričių specialistų sprendiniai būtų sukelti į vieną skaitmenį dvynį, vėliau papildant juos eksploatavimo metu surinktais duomenimis, galėtume matyti holistinį pastato vaizdą. Nemažai diskusijų kyla ir dėl to, ar neturėtų skaitmeninis dvynys būti pritaikytas tik konkrečiai funkcijai, nes taip sukurtume labai apsunkintą sistemą su be galo daug duomenų ir modelių.

Žmogiškojo veiksnio įtaka duomenų patikimumui ir naudojimui

Dr. Darius Pupeikis: Modeliuojant daug kas priklauso ne tik nuo programinės įrangos, bet ir nuo paties naudotojo, kaip jis geba nusistatyti tinkamus parametrus, kokius duomenis naudoja. Nes yra duomenų, kurių kompiuteris dar tikrai nepajėgus automatiškai nuskaityti, pavyzdžiui, žmogaus galvoje gimusio kūrybinio proceso rezultato – pirminės idėjos ir sprendimo. Duomenų vystymosi procese dar daug žmogiškojo veiksnio. Situacija mažais žingsniais gerėja ir tai yra pagrindinis statybos inovacijų vystymosi iššūkis.

Bet koks modelis reikalauja įvesti duomenis. Dalis duomenų yra akivaizdūs, atkeliaujantys iš projektavimo užduoties (pastato dydis ir forma, numatoma energinė klasė). Bet daug parametrų nėra žinomi, nors juos reikia įvesti kaip vidutinius statistinius rodiklius (kiek pastate bus žmonių, kokios žmonių grupės, kiek bus vienos, kitos, trečios grupių atstovų). Jei įvesties parametrai

modeliavimo programai bus pateikti neteisingai, natūralu, kad rezultatą iliustruos posakis: „Šiukšles įdedi, šiukšles ir gauni“.

Nesugebėjimas tinkamai panaudoti pastate surinktų duomenų yra kompleksinė problema, kuriai įtakos turi tiek kompetencijų trūkumas, tiek kokybinis duomenų lygmuo.

Duomenų yra, o ar jie naudojami?

Lina Morkūnaitė: Duomenų naudojimas pastatui valdyti ir modelių poreikis labai priklauso nuo valdymo strategijos. Kai kuriuose pastatuose surenkama labai daug duomenų, bet jei pastato valdymas apsiriboja tik šildymo ar vėdinimo sistemos įjungimu ir išjungimu, duomenys lieka iki galo neišnaudoti. Aukštesnis laiptelis – taisyklėmis pagrista (angl. Rule Based ) valdymo strategija, kai laikomasi tam tikrų numatytų verčių, pavyzdžiui, jei patalpoje nustatyta 22 °C temperatūra, tai jos ir laikomasi. Jei jutiklis užfiksuoja, kad temperatūra nukrinta, šildymo sistema įsijungia.

Gerokai aukštesnis lygis – duomenimis ar simuliacijomis grįstas pastato energinės būsenos modeliavimas ir modelių pritaikymas pastatams valdyti. Tam reikia patikimų duomenų. Modelius reikia sukurti, tai užtrunka ir reikalauja ekspertinių žinių, tačiau būtent toks valdymas leidžia sumažinti pastato eksploatavimo išlaidas, suteikia galimybę maksimaliai išnaudoti pigesnius energijos šaltinius, prisitaikyti prie kintančių energijos kainų.

Duomenų patikimumas, kokybinis lygmuo, kompetencijos

Dr. Darius Pupeikis: Aktualus ir duomenų saugojimo klausimas. Kai kuriuos duomenis turi užsakovas, kiti pateikti Registrų centre, kažkas yra „Infostatyboje“. Kompiuteryje užsakovas gali rasti daugybę to paties sprendimo versijų, o kuri iš jų yra paskutinė?

Duomenų patikimumo klausimas taip pat svarbus. Viešai prieinamoje Geoportal.lt Teritorijų, inžinerinės infrastruktūros informacinėje sistemoje (TIIIS) galime matyti ne tik žemėlapius, bet ir 3D modelius, požeminius inžinerinius tinklus, įvairius kitus klasifikuotus ir neklasifikuotus duomenis. Tačiau net ir šie duomenys nebūtinai yra patikimi arba jiems trūksta detalumo.

Taigi pirma svarbi problema – kokybinis duomenų lygmuo, antra – duomenų patikimumo klausimas, trečia – kompetencijos. Šie klausimai praktiškai yra mokslo tyrinėjimo sritis – statybų sektoriaus bendrovės nesuinteresuotos nuodugniau analizuoti šių temų, nes jų verslo kryptis visai kita. Net dideli statybos rinkos žaidėjai, kurie gali skirti pakankamai išteklių šioms problemoms, supranta, kad vienas ar du specialistai per mėnesį kalnų nenuvers. Problemų sprendimas reikalauja nuolatinio įdirbio, nemažai resursų, reikia kurti metodikas, nustatyti taisykles, įvertinti, kad kiekvienas statybos dalyvis bendradarbiautų su daugeliu kitų statybos dalyvių.

Idealu, jei pats užsakovas gali vystyti savo projektus, tada įmonės viduje galima sukurti metodologiją, nustatyti standartus, reikalauti, kad visi subrangovai jų laikytųsi. Tokiu atveju susiformuoja griežtai standartizuota ekosistema, skaitmenizacija įgauna didelį pagreitį ir užbaigus statybą, visi standartizuoti duomenys naudojami pastato priežiūrai ir eksploatacijai. Tačiau tai galėtų būti įgyvendinama paprasčiau, jei užsakovas statytų daug pastatų – prekybos centrų, viešbučių, gamyklų tinklą, tačiau jei jis stato tik vieną pastatą, kurti tokią ekosistemą jam neapsimoka. Šios ekosistemos kūrimu turi pasirūpinti valstybė, kuri yra didžiausias visų viešųjų objektų (pastatų ir inžinerinių statinių) užsakovas.

Lietuvoje tokius standartizuotų ekosistemų pavyzdžius pamatome, kai į mūsų šalį ateina stambūs investuotojai, prekybininkai, turintys detalias projektavimo užduotis su reikalavimais, ko jie nori iš pastato, daugybe skaitmeninių duomenų, kuriuos galima panaudoti įvairiausiems tikslams.

Linšiopingo universiteto pastato skaitmeninis dvynys ir jo simuliacinio modelio kalibravimo rezultatai, atskleidžiantys efektyvumo atotrūkį ir vartotojų įtaką

Didėjanti gamyba – statybų ateitis

Dr. Darius Pupeikis: Statybos industrija visada buvo gana konservatyvi, nes ji yra sunkiosios pramonės sritis. Kad ir kiek ją norėtume laikyti išmaniųjų technologijų sritimi, vis tiek teks maišyti betoną, lieti pamatus, virinti armatūrą. Tačiau šis sektorius turi labai daug potencialo inovacijoms, sukuria daugiau kaip 6 proc. pasaulinio BVP. Panašiai tiek sukuria ir darbo vietų. Tokioje kompleksinėje industrijoje kaip statyba darniai judėti į priekį turi visuma, o ne tik atskiros grandys.

Pirmiausia, skaitmeninių duomenų paruošimo ir naudojimo metodologijos. Ypač tai turėtų būti aktualu viešajam sektoriui, nes jis daugelyje pasaulio šalių yra didžiausias užsakovas. Iš jo turėtų atkeliauti idėjos ir iniciatyvos.

Reikia įvertinti ir tendenciją, kad vis daugiau statybos darbų iš statybos aikštelės keliasi į gamyklas. Tai užtikrina didesnį efektyvumą, palankesnes inovacijų diegimo galimybes, skaitmeninių duomenų naudojimą įvairiausiuose įrenginiuose – CNC staklėse, robotizuotose surinkimo linijose, suvirinimo robotuose ir kt. Šią tendenciją skatina tai, kad klimato sąlygos ir kiti veiksniai riboja statybos darbų efektyvumo augimą pačioje statybos aikštelėje. Paskutinių 50 metų statybos efektyvumo rodikliai praktiškai stagnuoja, gerokai atsilieka nuo kitų sričių, nepaisant to, kad yra daug naujų medžiagų, daug naujų įrenginių, statybos mašinų. Tačiau technologine prasme statybų industrija turi daug potencialo augti. Manau, kad esminė statybų sektoriaus pertvarka dar ateityje. Bet jau matome, kad pažangios Lietuvos bei užsienio statybos įmonės stengiasi kuo daugiau procesų perkelti į gamyklas, kuo mažiau jų palikti statybų aikštelėse. Tokios įmonės turi visą tiekimo grandinę, kurioje skaitmenizacija efektyviai naudojama projektavimo, gamybos, montavimo ir net garantinės priežiūros laikotarpiu. Nebelieka aiškinimosi, kas labiau kaltas: ar projektuotojas negerai suprojektavo, ar gamykla pagamino broką, ar statybininkas netinkamai sumontavo. Tokia tiekimo grandinė puikiai išnaudoja pagal savus standartus paruoštus savo pačių skaitmeninius duomenis, ir tai yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip duomenys integruojami tiek informacijos, tiek projektavimo, gamybos ar statybos cikluose. Tai kuria didesnę pridėtinę vertę. Manau, kad tokių kompanijų tik daugės ir statyba plėtosis šia kryptimi, net ir kalbant apie renovaciją.

TVARI PASTATŲ MIKROKLIMATO ATEITIS be šiltnamio efektą sukeliančių

Eksploatuojant pastatą vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, galintiems prailginti pastato gyvavimo ciklą. Tam svarbus energijos vartojimo efektyvumas ir kokybiškas mikroklimatas. Šias gaires diktuoja ir ES, brėžianti naujas ribas bei pokyčius šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo (ŠVOK) rinkoje.

Kalbant apie pastatų mikroklimatą, vienas svarbiausių dėmesio objektų šiuo metu yra šiltnamio efektą sukeliančios fluorido dujos (F dujos), kurios daug metų buvo plačiai naudojamos ŠVOK įrenginiuose. Tačiau šiuo metu ES lygmeniu iškeltas tikslas palaipsniui mažinti šių dujų naudojimo mastą ir galiausiai jų visiškai atsisakyti. Pirmi ryžtingi žingsniai žengti dar 2014 m. Tai ypač palietė įrangos gamintojus, nes kiekvienąkart atnaujinant reglamentus griežtėjo draudimai, kurių paskutiniai buvo priimti 2024 m.

„Kryptis labai aiški – visiškai atsisakyti F dujų naudojimo. Kai kuriems buitiniams ir komerciniams šildymo ar vėsinimo įrenginiams draudimai naudoti šias dujas įsigalios jau nuo 2027 m., o kitoms kategorijoms taikomas ilgesnis pereinamasis laikotarpis. Jau dabar įvestos kvotos prekybos centruose kelia nemažų iššūkių tiekėjams, tad laukti neverta, nes vėliau gali tekti brangiai perdarinėti esamas sistemas arba jas keisti naujomis. Geriausia tam pasiruošti iš anksto“, – sako UAB „Airwave Lietuva“ Projektų skyriaus vadovas Elvis Laurinavičius.

Technologiniai sprendimai taikomi jau šiandien

„Airwave Lietuva“ jau dabar siūlo modernius, naujos kartos sprendimus, kurie atitinka griežčiausius reglamentus ir reikalavimus:

› Natūralus propanas R290 – šį ekologišką propaną naudoja „Clivet“ prekės ženklo vandeninės šaldymo sistemos, kurių dujų poveikio klimatui rodiklis yra beveik lygus nuliui.

› „Daikin VRV“ – šiuo metu tai rinkoje itin populiarus sprendimas, nes šios sistemos veikia su R32 dujomis. Jos naudojamos biuruose, viešbučiuose, daugiafunkciuose kompleksuose, kur svarbus lankstus temperatūros valdymas skirtingose zonose ir mažesnės eksploatavimo sąnaudos.

› Universalūs šilumos siurbliai – dar vienas sprendimas, kuris jau šiandien atitinka griežčiausius ES keliamus reikalavimus. Vienas įrenginys, galintis tiek šildyti, teik vėsinti, užtikrina paprastesnę ir tvaresnę pastato eksploataciją, taupo energiją ir vietą patalpose.

„Clivet“ vandeninės šaldymo sistemos naudoja natūralų, ekologišką propaną R290

Šiuo metu rinkoje itin populiarus sprendimas „Daikin VRV“ diegiamas tuose objektuose, kuriuose svarbus lankstus temperatūros valdymas skirtingose zonose ir rūpi mažesnės eksploatavimo sąnaudos

„Airwave Lietuva“ alternatyvūs sprendimai suteikia naudų klientams jau šiandien:

» Mažesnis CO₂ pėdsakas, svarbus siekiant BREEAM ir LEED sertifikatų.

» Automatinės energijos suvartojimo ataskaitos, naudojant modernią įrangą.

» Aukštesnės klasės įranga mažina eksploatavimo išlaidas.

» Integruotos saugos sistemos jau dabar leidžia dirbti pagal naujausius ES standartus.

„Galime didžiuotis, kad „Airwave Lietuva“ ne tik žengia kartu su naujausiomis tendencijomis, bet ir siekia nustatyti gaires mūsų ateičiai. Nelaukiame, kol įsigalios griežčiausi reikalavimai, siūlome aukščiausios kokybės tvarius ir aplinkai saugius sprendimus jau šiandien. Mūsų tikslas – užtikrinti, kad klientui būtų pasiūlytas jam tinkamas sprendimas. Todėl nuolat konsultuojame bei atliekame priežiūros ir diagnostikos darbus, kad gaminiai visada išliktų efektyvūs ir atitiktų keliamus reikalavimus“, – sako E. Laurinavičius.

www.airwave.lt

Šiuolaikinių

pramoninių

pastatų interjerai turi užtikrinti tvarią, lanksčią

į darbuotojų gerovę orientuotą pastato eksploataciją

Jaukios industrinės „Vestre“ gamyklos Norvegijoje patalpos, projektuotos BIG. BIG vizualizacija

Pramoninių pastatų vidaus erdvės ilgą laiką buvo suvokiamos kaip funkcinė infrastruktūra, kurią diktavo griežti, tik su funkcionalumu susiję kriterijai: gamybos procesai, logistika, inžinerinės sistemos. Požiūris „forma seka funkciją“ estetiką ar darbuotojų patogumą neretai palikdavo užribyje. Tačiau šiandien, kai auga konkurencija, tobulėja technologijos, stengiamasi taupyti energijos išteklius, o pastatų poveikis aplinkai vertinamas pagal visą jų gyvavimo ciklą, atidus požiūris į pramoninių pastatų interjerus tampa labai svarbia efektyvios pastato eksploatacijos sąlyga. Savo įžvalgomis apie pramoninių pastatų vidaus erdves, interjerų kokybės kriterijus, kaip įvairios idėjos didina pastato eksploatacinę vertę dalijasi „2L Architects & Engineers“ architektė Elena Paleckytė.

Kodėl reikia pokyčių?

Šiandien pramoninių pastatų interjerų vaidmuo kinta dėl kelių priežasčių: poreikis taupyti energiją, didinti pastato eksploatacijos efektyvumą; intensyvėjanti gamybos procesų automatizacija ir skaitmenizacija; didėjanti konkurencija rinkoje, įskaitant ir siekį pritraukti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus. Naujausi esamų pramoninių pastatų tyrimai pabrėžia, kad pramoninių ir sandėliavimo pastatų interjeras – ne tik apdailos klausimas, tai vienas iš veiksnių, nuo kurio priklauso tokio pastato eksploatacijos efektyvumas, jame dirbančių žmonių produktyvumas ir gerovė.

„Pramoninius ir sandėliavimo pastatus sudaro daugybė skirtingų zonų: industrinės erdvės, administracinės, persirengimo, poilsio zonos, taip pat sanitariniai mazgai, valgyklos ar laboratorijos. Nedaryčiau didelės skirties tarp, pavyzdžiui, gamybinio pastato administracinės zonos ir bet kurio kito administracinio pastato. Tiek viename, tiek kitame svarbu sukurti patogias, jaukias ir ergonomiškas darbo erdves. Tokie patys principai taikomi valgykloms, kavinėms, sanitarinėms patalpoms ir pan. Smagu matyti, kad po truputį daugėja į „2L Architects & Engineers“ besikreipiančių užsakovų, kurie tai suvokia ir gamybos bei administracijos darbuotojams nori sukurti vienodai malonią darbo aplinką. Nors išskirti ryškią tendenciją gal ir sunku, bet toks požiūris Lietuvoje pamažu įsigali. Pavyzdžiui, šiais metais „Stupak architektų biuro“ projektuotas „Biotecha“ gamyklos pastatas tapo Nacionalinių architektūros apdovanojimų nominantu kaip vienas geriausių komercinių pastatų. Tad sakyčiau, kad gamyklų ar logistikos centrų architektūrinės kokybės kriterijai gali būti panašūs į kitų paskirčių pastatų kokybės kriterijus.

Elena Paleckytė

Kita vertus, industriniai pastatai savo funkcija labai skiriasi nuo kitų tipologijų pastatų. Vienas iš architektūros kokybės kriterijų –kaip gerai pastatas atliepia savo funkciją ir yra patogus naudotojui, tad natūralu, kad gamyklų ar sandėlių architektūra ir jos kriterijai bus visai kitokie. Kai kurie industriniai procesai net nereikalauja fizinio žmogaus buvimo, tad, projektuojant tokią architektūrą, taikomi visai kitokie projektavimo principai nei tuomet, kai projektuojama žmogui patogi erdvė“, – pasakoja architektė Elena Paleckytė.

Estetika ir jaukumas – ne visada prioritetai

2024 m. „ThinkLab“ ataskaita „Design Industry Benchmarks 2025“ rodo aiškią kryptį: pramonės sektoriuje didėja ergonomiškų, patogių erdvių poreikis, o dizainerių ir architektų įtaka užsakovų sprendimams auga. Kur kas daugiau dėmesio skiriama patalpų akustikai, natūralios ir dirbtinės šviesos srautams, jų reguliavimui, patalpų mikroklimato valdymui ir aiškiai erdvinei orientacijai. Pažymima, kad pramoninių pastatų interjerams būdingas poslinkis link biurų interjerų, nes, didėjant automatizacijos lygiui, vis daugiau darbuotojų perkeliami į švarias valdymo, kokybės kontrolės ir panašias zonas.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Konkretus projektas labai priklauso nuo to, kas gaminama ar sandėliuojama. Kartais estetika ar jaukumas nėra prioritetinės pastato charakteristikos. „2L Architects & Engineers“ architektams ne kartą teko projektuoti sterilias gamybos patalpas. Tokiu atveju daug kūrybinės laisvės nėra, viskam yra aiškiai apibrėžti griežti reikalavimai. Medžiagas privalai rinktis tik iš tam tikrų specialių katalogų, didelio spalvų pasirinkimo nėra – dažniausiai tai balti atspalviai, o jei paletė platesnė – ir pilki. Galima daug diskutuoti, ar tai architektūra, koks čia architekto vaidmuo, tačiau tai neatsiejama, nors ne visada akivaizdžiai pastebima šiandienio gyvenimo ir ekonomikos dalis. Tai svarbi tipologija ir ją panagrinėti gali būti labai įdomu. Projektuodamas tokius pastatus sužinai apie įvairius procesus, pavyzdžiui, kaip gaminami vaistai, kaip veikia įvairių procesų logistika. „2L Architects & Engineers“ kūrė „Teltonikos“ teritorijos Liepkalnyje koncepciją, projektavo didelę dalį pastatų, tad turėjome šiek tiek susipažinti ir su aukštųjų technologijų specifika. Būtent „Teltonika“ pabrėžė, kad jiems reikia ne tik patogių, bet ir aukštos architektūrinės vertės industrinių pastatų, nes jų technologijų miestelyje kasdien dirbs šimtai žmonių, kuriems reikia sukurti geras darbo sąlygas. Architektų ar interjero dizainerių dėmesio reikalauja įvairios pramoninių

ir sandėliavimo pastatų patalpos, tad dažniausiai kreipiamasi dėl viso pastato interjero. Visapusišką požiūrį į pastatą puikiai iliustruoja danų studijos BIG projektuota „Vestre“ gamykla Norvegijoje, kurios industrinės patalpos tikrai jaukios. Kartais industrinių patalpų jaukumas pasiekiamas ne interjero, o architektūrinėmis priemonėmis“, –pažymi „2L Architects & Engineers“ architektė Elena Paleckytė.

„Konkretus projektas labai priklauso nuo to, kas gaminama ar sandėliuojama. Kartais estetika ar jaukumas nėra prioritetinės pastato charakteristikos.

Sukurti įdomesnę vidaus erdvę gali padėti ir pastato konstrukcija, įdomesni natūralaus apšvietimo sprendimai, pastato forma. Pavyzdžiui, „Arches“ projektuota ovalo formos „VMG Technics R&D park“ gamykla prie Klaipėdos ar nuotraukoje matoma „2L Architects & Engineers“ projektuota banguojančių formų „Komfovent“ gamykla Kaišiadoryse tikrai įsimena. Aistės Rakauskaitės nuotr.

Projektuojant būtina įvertinti ir ateities transformacijas

Pasak Elenos Paleckytės, industrinės patalpos dažnai būna be papildomos apdailos, utilitarios. „Tam tikra prasme gamybos ar sandėliavimo pastatai yra labiau modernistiniai nei Le Corbusier architektūra – pastatyti iš modulių, laisvo plano, su kolonomis, be apdailos. Architektų kūrybos laisvę dažnai apriboja užsakovo noras investuoti ir gamybos technologijos. Sakyčiau, kad industrinių pastatų kokybės kriterijumi tampa ne estetinis architektūros aspektas, o kaip gerai architektūra atliepia pastato funkciją, kiek patogi ji yra. Kartais – kaip lengvai ji transformuojama pakitus gamybos technologijoms, ar lengva perorganizuoti darbo vietas“, – sako architektė.

„Esminis lemiamas veiksnys – užsakovų požiūris ir vertybės, kiek jie atsižvelgia į darbuotojų poreikius ir kokią vertę jiems teikia. Manau, kad „2L Architects & Engineers“ kolegų projektuota „PON Bike Lithuania“ gamykla Kėdainiuose galėtų būti tas geras užsakovų požiūrio pavyzdys. Buvo orientuojamasi į darbuotoją, suprojektuota įvairių pasitarimų ar poilsio salelių, patogių daiktams pasidėti, papietauti. Šis pastatas netgi buvo įvertintas „BREEAM Excellent“ tvarumo sertifikatu, kuris įvertina ne tik aplinkosaugos, bet ir socialinius aspektus“, – teigia architektė Elena Paleckytė.

Mokslinės leidyklos MDPI publikuotame tyrime „Industriniai pastatai – dialogas tarp struktūros ir architektūros“ („Industrial Buildings—Dialogue Between Architecture and Construction“) akcentuojama, kad, projektuojant pramoninius pastatus, labai svarbu atsižvelgti į tai, kiek jų vidus galės bus transformuojamas nekeičiant „griaučių“. Kuo universalesnė konstrukcinė logika, tuo lengviau keisti pastato vidų tiek keičiant technologinę įrangą, tiek reorganizuojant srautus. Nurodomos ir projektavimo kryptys, kurių reikėtų laikytis šiandien, kad nereikėtų gelbėtis rytoj. Viena jų – moduliai, leidžiantys atlikti gana didelius pokyčius neatliekant esminės pastato rekonstrukcijos. Omenyje turimas industrinių pastatų interjero projektavimas moduliniu principu, kai konkrečių funkcijų erdvės kuriamos iš nedidelių, lengvai keičiamų modulių, kuriuos nesunkiai galima pertvarkyti, pakeisti ar išplėsti. Tai suteikia lankstumo, lengviau galima keisti pastato patalpų funkcijas, greičiau jas pritaikyti naujiems poreikiams, be to, kur kas mažesnėmis sąnaudomis.

Šią idėją patvirtina ir kitų tyrimų medžiaga: kad pramoninis pastatas veiktų ilgą laiką, reikalingi maksimaliai lankstūs laikančiosios konstrukcijos sprendiniai, leidžiantys greitai keisti gamybos ar srautų sistemas, todėl pastato struktūros suderinamumas

su jame veiksiančiomis technologijomis ir galima jų plėtra turi būti aptariamas jau ankstyvuoju planavimo etapu. MDPI publikuotas tyrimas „Lankstūs pastatai sukurti pokyčiams“ („Flex-Buildings – Designed to Change“) nurodo, kad vienas iš pramoninių pastatų projektavimo tikslų turėtų būti toks: pastatas turi gebėti priimti skirtingus „užpildus“, o erdvių pokyčiai turėtų būti įgyvendinami nepertvarkant pagrindinės pastato konstrukcijos.

Tad šiais laikais daug dėmesio kreipiama į tai, kas padeda pramoniniams pastatams būti transformuojamiems, kartu išlaikant struktūrinį vientisumą. Taip sumažėja kompleksinės pastato rekonstrukcijos rizika – vietoj to galima pakeisti modulį, pertvarkyti srautus atliekant tik minimalią intervenciją į pastato struktūrą.

Iš anksto apgalvoti ergonomikos sprendimai

Architektė Elena Paleckytė mano, kad gal ir būtų galima gamybinių patalpų interjerą išskirti kaip atskirą interjerų kategoriją, bet įspūdingų pavyzdžių nebus labai daug – architektai stengiasi bendrą industrinių patalpų vaizdą subalansuoti, dėl to jų darbo tikslas tam tikra prasme turi būti nematomas – suprojektuotos patalpos turi būtų patogios, netrikdančios, atliekančios savo funkciją.

Tačiau pastato vidinės struktūros sprendiniai, erdvių išdėstymas, srautų planavimas turi tiesioginį poveikį ergonomikai: visa tai gali būti nematoma pastate dirbantiems žmonėms, bet jie intuityviai jaučia, kad atsižvelgta į judėjimą, pasiekiamumą, lankstumą. Kai ergonomikos sprendimai gvildenami ankstyvuoju projektavimo etapu, jie gali būti parenkami kartu su technologiniais ir struktūriniais sprendimais – tai leidžia sukurti kompleksinę sistemą, kurioje darbo vieta, srautas, įranga ir pati pastato struktūra veikia kartu. Jei pramoninio pastato interjeras projektuojamas vėliau, tada ergonominius sprendinius dažnai tenka derinti prie sudėtingų struktūrinių ar technologinių rėmų ir neretai tokiais atvejais ergonomikos sprendimai jau būna kompromisiniai.

„Ergonomikos kriterijai yra svarbūs ne tik ten, kur dirbamas sėdimas darbas, o gamyklose – fizinis. Ergonomika svarbi bet kokios žmogaus veiklos erdvėse: nuo suoliukų parke iki automobilių salonų. Platesne prasme ergonomika yra ir saugumas. Pavyzdžiui, saugios ir ergonomiškos kėdžių apibrėžimai kiek skiriasi, tačiau ergonomiška kėdė ilgoje perspektyvoje yra ir saugi kėdė, nes padeda išvengti galimų sveikatos problemų, ypač susijusių su stuburu ir nugara. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus baldus, akių nevarginantį apšvietimą, patalpų akustiką ir pan. Kiek teko pastebėti, industrinėse erdvėse aktualesnis yra trumpalaikis, o ne ilgalaikis saugumas. Svarbiau, kad kėdė neturėtų pavojingų išsikišusių elementų, kuriuos gali įtraukti staklės ar kita

„BIOK“ laboratorijoje „2L Architects & Engineers“ kolegos suprojektavo iš pastato išorės nesimatantį vidinį kiemelį – jaukią žaliąją poilsio salą su medžiais. Šis kiemelis tampa labai svarbia interjero dalimi, jis matomas iš visų vidinių pastato patalpų, kelia jų kokybę. Ričardo Čerbulėno nuotr.

„Ergonomika svarbi bet kokios žmogaus veiklos erdvėse: nuo suoliukų parke iki automobilių salonų. Platesne prasme ergonomika yra ir saugumas.

įranga, jie neturi būti degūs. Šiuo atveju patogi nugaros ar rankų atrama tampa antraplanė. O jei toji kėdė yra ir ergonomiška, ir atitinka saugumo reikalavimus, yra puiku. Kalbant apie apšvietimą ar akustiką, visuomet siekiama atitikti bent minimalius reikalavimus, o kai kurie užsakovai į tai žiūri labai rimtai. Yra tekę matyti gamyklų, kurių gamybos zonose įvairiomis priemonėmis (akustinėmis plokštėmis ir pan.) pavyko sukurti tikrai malonesnę, ergonomiškesnę akustinę patirtį, net ir veikiant triukšmingai įrangai. Kita vertus, šiuolaikinė gamyba yra automatizuota, todėl dažnai ergonomikos kriterijai nėra labai svarbūs – žmonės tokiose gamybos erdvėse apsilanko gana retai, valdo aparatus iš tam tikrų kabinetų ar valdymo zonų, kuriose galima įrengti patogias ergonomiškas darbo erdves su atitinkamais baldais. Kartais smagu pastebėti, kaip patys darbuotojai kuria savo darbo erdves – pasikabina darbo patalpose (kad ir gamyklose) savo vaikų piešinių, kokį nors linksmą laikrodį ar kalendorių su gyvūnėlių nuotraukomis, pasistato kokią nors spintelę. Tokius dalykus projektuojant lengva pamiršti, bet jie labai svarbūs. Tad naudinga aplankyti suprojektuotus pastatus jiems jau pradėjus gyventi savo atskirus gyvenimus ir pamatyti, kas veikia, kas svarbu, kaip žmonės iš tiesų naudojasi tomis erdvėmis“, – pastebėjimais dalinasi „2L Architects & Engineers“ architektė Elena Paleckytė.

Skaitmeninės technologijos padeda rasti optimalius sprendimus

Ergonomika sprendžia ne tik apšvietimo, oro kokybės, triukšmo, vibracijos, patogių darbo vietų, baldų klausimus, bet ir daugybę kitų dalykų: spalvų kodus, ženklinimą, medžiagų judėjimą ir pasiekiamumą, darbo įrankių laikymo principus ir t. t. Ergonomikos principų integravimas visame pramoniniame pastate padeda išvengti orientacijos klaidų, didina darbo efektyvumą ir

A. Kahnas sukūrė charakteringą „Ford“ gamyklos stilių

saugumą. Pavyzdžiui, individualių zonų įvardijimas, grindų žymėjimas ir kryptinės rodyklės padeda orientuotis didelėse gamybinėse erdvėse, žmonės juda tiksliau, mažiau energijos išeikvoja nereikalingiems judesiams. Tyrimai rodo, kad įvairių situacijų analizę, pavyzdžiui, ženklinimo matomumo ir aiškumo, verta atlikti virtualiose aplinkose, nes tai leidžia identifikuoti silpnąsias sprendimų vietas ir jas ištaisyti dar prieš statybos etapą. Virtualios aplinkos leidžia modeliuoti darbo vietų ergonomiką, pasiekiamumą, identifikuoti matomumo trikdžius, įvertinti technikos ir žmonių judėjimo kelius, atrasti struktūrines ar logistikos klaidas, įvertinti, ar būsima aplinka iš tikrųjų bus funkcionali ir ergonomiška. Žinoma, ne viską pavyksta sumodeliuoti, tiksliai numatyti, todėl kai kurie pakeitimai atliekami jau eksploatacijos metu. Šiuo atveju sprendimus padeda priimti jutiklių, pastato valdymo sistemos (angl. Business Management System, BMS) ir energijos įrangos valdymo sistemos (angl. Energy Management System, EMS), renkami duomenys apie erdvių naudojimą, oro kokybę, triukšmą, vibracijas, judėjimo srautus ir kt. Išanalizavus šiuos duomenis galima rekonstruoti tas vietas, kad investicijos padidintų našumą, pagerintų darbuotojų darbo sąlygas, pavyzdžiui, atnaujinti tam tikrų zonų vėdinimą, pagerinti triukšmingesnių zonų akustiką, optimizuoti judėjimo trajektorijas.

Pramoninių pastatų vidaus architektūra šiandien – ne tik estetika. Tai nematomų sprendimų visuma, kuri lemia, kaip saugiai, komfortiškai ir efektyviai veiks žmonės ir technologijos, kaip greitai bus galima prisitaikyti prie pokyčių, kokia patogi ir darbinga išliks aplinka. Tai kokybė, kuri dažnai įvertinama ne žvilgsniu, o rodikliais – produktyvumu, prastovų trukme, nelaimingų atsitikimų statistika, darbuotojų kaita ir jų pasitenkinimu. Pramoninių pastatų interjere forma ne tik seka funkciją, bet ir kuria ilgalaikę socialinę bei ekonominę vertę.

ARCHITEKTŪROS IR STRUKTŪROS DIALOGE

NEĮMANOMA IGNORUOTI PRAEITIES

› Pramoninės architektūros tipologija pirmą kartą pasirodė XIX a. To meto pramoniniuose pastatuose dažniausiai matomi funkcijas užgožiantys romantizmo ir eklektikos elementai, labiau atspindintys valdančiosios klasės gyvenamųjų namų formą. Draugiškos aplinkai ir darbuotojams koncepcijos buvo retos išimtys.

› XX a. pradžioje JAV architektas Albertas Kahnas atkreipė dėmesį, kad gamybos funkcija turi atlikti dominuojantį vaidmenį tiek modernios gamyklos vidaus erdvėje, tiek išorės formose, kad struktūra turėtų tarnauti gamybos procesui ir technologinių linijų išdėstymui. Jis daug dėmesio skyrė natūraliai dienos šviesai ir ventiliacijai. A. Kahnas sukūrė charakteringą gelžbetonio ir plieninio karkaso pastatų stilių, kuris leido įkomponuoti didelius langus fasade, stoglangius ant stogo, papildė pramoninių pastatų estetiką originaliomis stogo formomis. A. Kahnas intensyviai domėjosi apšvietimo ir vėdinimo problemomis.

› Ergonomiškesnės pramoninės aplinkos idėjos labiau išryškėjo XX a. antroje pusėje, spartėjant gamybos procesų automatizacijai. Sistemingai pradėtos tirti gamybinių erdvių darbo sąlygos, judėjimo logika. Ergonomikos pradininku įvardijamas suomių architektas ir urbanistas Alvaras Aaltas siūlė atsisakyti grynojo industrinių pastatų funkcionalumo ir įvertinti žmogaus pojūčius: temperatūrą, medžiagiškumą, šviesą, akustiką, psichologinį komfortą. Jo požiūris dažnai vadinamas žmogiškuoju modernizmu.

NAUJAS

darbo aplinkos interjero ergonomiškumas

Ergonomiškų baldų ir kitos įrangos gamintojai vis garsiau kalba apie efektyvų pastatų pritaikymą fiziologiniams žmogaus poreikiams. Ypač tai aktualu, kai pastatų paskirtis yra komercinė – verslo centrai, gamybinės patalpos, sandėliai, taip pat mokyklos, restoranai, sporto klubai, kitos paskirties statiniai, kuriuose žmonės dirba.

UAB „AJ Produktai“ generalinė direktorė Eglė Gasiūnienė: „Darbuotojai verti didesnio dėmesio ir rūpesčio“

„AJ Produktai“ padeda kurti patogias, jėgas tausojančias darbo aplinkas

Švedijoje prieš pusę amžiaus įkurta kompanija „AJ Produktai“ ne tik gamina ergonomiškus baldus bei įrangą, palengvinančius pačius įvairiausius darbus. Pasak įmonės padalinio Lietuvoje generalinės direktorės Eglės Gasiūnienės, nemažą veiklos dalį sudaro klientų edukavimas. „Jis vyksta kiekvieną dieną, pamažu, nuosekliai, kai rengiame pramonės įmonių, sandėlių, mokyklų įrengimo projektus. Pristatydami kiekvieną daiktą aiškiname, kodėl jis yra patogus, kaip tausoja jėgas ir sveikatą. Išsiaiškinę poreikius, patariame, ką rinktis. Žmonės mūsų produktus pirmiausia renkasi dėl jų patvarumo, gero skandinaviško dizaino ir kokybės, apie kurią byloja suteikiama 7 metų garantija. Bet, antra vertus, verslams stengiamės labai aiškiai pasakyti – rinkitės mus dėl ergonomikos, nes jūsų darbuotojai verti didesnio dėmesio ir rūpesčio“, – sakė Lietuvoje daugiau nei du dešimtmečius veikiančios bendrovės vadovė.

Daugiau, nei reikalauja darbų sauga

„AJ Produktai“ kuria išmanias ir tvarias darbo aplinkas, kad jos būtų patogesnės, kad žmonės, darbe praleidžiantys didesniąją dienos dalį, gerai jaustųsi, nepavargtų nei fiziškai, nei emociškai, kad galėtų tobulėti, kurti, mėgautis su bendradarbiais praleidžiamu laiku. Pasak E. Gasiūnienės, šis iš Skandinavijos visoje Europoje plintantis požiūris toli pralenkia Lietuvoje įprastus darbų saugos reikalavimus. Kiekvienas baldas ar įrankis yra sukurtas įvertinus konkrečias dirbančių žmonių patirtis, apibendrintas pastabas, kaip būtų patogiau, lengviau, gražiau.

Darbo vieta turi būti patogi tiek administracijos, tiek gamybos sektoriaus darbuotojams

Architektai stengiasi atrasti darną tarp funkcijos ir estetikos

Pasak „2L Architects“ studijos architektės Elenos Paleckytės, kalbant apie gamybinių patalpų, sandėlių interjerų kokybės kriterijus, svarbu pabrėžti, jog tokiuose pastatuose yra daugybė skirtingų zonų: „Tai nėra vien industrinės erdvės. Nepriklausomai nuo darbo pobūdžio, visi nusipelno kokybiškų, jaukių ir patogių erdvių. Daugumai yra svarbu, kad darbo patalpos būtų patogios, šviesios, ergonomiškos. Pasitaiko užsakovų, kurie į mažus kabinetukus nori sugrūsti kuo daugiau darbuotojų ir šitaip taupyti vietos bei pinigų. Gerai, kad tokių vis mažėja, užsakovai pradeda matyti geros, ergonomiškos darbo vietos svarbą.“

Architektė pastebėjo daugėjant užsakovų, suvokiančių, jog darbo vieta visų pirma turi būti patogi tiek gamybos sektoriaus, tiek administracijos darbuotojams, jie nori sukurti vienodai malonią darbo aplinką.

Paprastai į architektus kreipiamasi ne dėl konkrečios vienos gamybinės patalpos, o dėl viso pastato interjero. „Į pastatą žiūrint visapusiškai, galima pasiekti tikrai įdomių rezultatų. Jaukumas pasiekiamas ne tik interjero, bet ir architektūros priemonėmis – dideliais langais, medinėmis konstrukcijomis. Architektai stengiasi pasiekti geriausių įmanomų rezultatų. Sukurti įdomesnę vidaus erdvę gali padėti ir pastato konstrukcija, įdomesni natūralaus apšvietimo sprendimai, pastato forma. Aišku, nuotaiką sukuria ir spalvingos apdailos medžiagos ar detalės, nukreipiamųjų ar kitų ženklų dizainas ir panašiai“, – dėstė E. Paleckytė. Ji pridūrė, jog architektų įrankiai, galintys sukurti „gražios“ architektūros industrines erdves, dažniausiai yra gana riboti ir labai priklauso nuo užsakovo noro investuoti bei gamybos technologijos. Tačiau architektai stengiasi visą bendrą industrinių patalpų vaizdą padaryti darnų. Industrinės patalpos dažnai būna be papildomos apdailos, utilitarios. Forma visiškai seka funkciją.

Komercinės paskirties pastatų interjerai yra paskutinis įrengimo etapas, labiausiai matomas ir jaučiamas: estetika, akustika, apšvietimas. Vertinant pastatų kokybę interjero kokybė, pasak E. Gasiūnienės, per dažnai paliekama antrame plane kaip dalykas, kurį galima lengvai pakeisti. „Pakeisti galima viską, bet kiekvienas pakeitimas – tai papildomos sąnaudos. Ekonomiškiau yra apie interjerą ir jo ergonomiką galvoti iš pat pradžių. Labai tikiuosi, kad jau labai greitai bus vertinamas ir darbui skirtų interjerų ergonomiškumas, kad jis taps vienu svarbiausių kriterijų, kuriuo remiantis sprendžiama apie komercinės paskirties pastatų kokybę. www.ajproduktai.lt

Pastato eksploatacija

Q Keičiantis darbo, gyvenimo ir paslaugų modeliams, pastatai turi gebėti prisitaikyti prie naujų poreikių.

Q Oro kokybė, kurią daugelis traktuoja kaip antraeilę, tampa daug svarbesnė už šiluminį komfortą ar energijos sąnaudas

inžinerija

› Vėdinimas, oro kokybė

› Inžinerinių sistemų lankstumas

› Efektyvi eksploatacija

Q Reguliari ir kvalifikuota priežiūra yra esminis veiksnys, užtikrinantis ilgalaikį efektyvų šildymo sistemos darbą, aukštą šilumos siurblio efektyvumą.

Papildomai skaitykite:

Siekiant aukščiausios pastato energinio naudingumo klasės svarbu išvengti klaidų

Tvari statyba įmanoma tik taikant kompleksinius sprendinius

Rolandas KAŽIMĖKAS

Inžinerinių sistemų lankstumas: investicija,

kuri atsiperka su laiku

Keičiantis darbo, gyvenimo ir paslaugų modeliams, taip pat dėl klimato kaitos, energinės transformacijos ir spartėjančios technologinės pažangos pastatai turi gebėti prisitaikyti prie naujų poreikių. Tačiau jei projekto užduotyje iš anksto nenumatomas inžinerinių sistemų funkcinis rezervas, modulinė struktūra ar galimi pokyčių scenarijai, vėliau galima susidurti su nemažomis finansinėmis ir funkcinėmis pasekmėmis: brangiomis rekonstrukcijomis, patalpų prastovomis ir pastato naudotojų diskomfortu. Kauno technologijos universiteto (toliau –KTU) Statybos ir architektūros fakulteto vandentvarkos ir nuotekų sistemų dėstytojas doc. dr. Juozas Vaičiūnas ir šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų dėstytoja doc. dr. Laura Stasiulienė teigia, kad ankstyvas pastato alternatyvių paskirčių vertinimas leidžia priimti pastato lankstumą išlaikančius sprendimus, kurie ilgainiui padeda racionaliau ir tvariau valdyti išteklius, mažina pastato eksploatacijos sąnaudas, didina jo atsparumą pokyčiams.

Pastato lankstumas

turi būti numatytas užduotyje

Projekto sėkmė dažnai priklauso nuo užduoties kokybės. Ji tiesiogiai susijusi su užsakovo gebėjimu ir noru formuluoti ilgalaikius tikslus, suvokti pastato gyvavimo ciklą ir pripažinti, kad pastatas yra ne statiškas objektas, o gyvas organizmas, per kelis dešimtmečius galintis patirti kelias funkcines transformacijas. Užsakovo branda – taip šį gebėjimą apibūdina kalbinti dėstytojai. Kuo labiau patyręs ir ekspertiškas yra užsakovas, tuo aiškiau jis dar formuojant užduotį numato pastato inžinerinių sistemų lankstumo galimybes, kaip keisis pastato naudojimo pobūdis ar paskirtis visu jo gyvavimo ciklu.

Paprastesniuose, mažesnės apimties projektuose lankstumas dažnai laikomas pertekliniu, todėl inžinerinės sistemos projektuojamos tik pagal esamus poreikius. Tokiais atvejais net nedidelis funkcijos pokytis gali tapti sudėtingas ir brangus, o iš pažiūros paprasti pakeitimai virsti kapitaliniais darbais. Planuojant didesnės svarbos ar mišraus naudojimo objektus – prekybos centrus, verslo kompleksus ar daugiafunkcius pastatus – lankstumą vertinti būtina. Brandūs užsakovai iš anksto planuoja pokyčių ciklus, todėl vėliau galima neskausmingai perplanuoti erdves, išvengti kapitalinio inžinerinių sistemų keitimo ir sutaupyti nemažai išteklių.

Pasak KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Lauros Stasiulienės, „lankstumo principas tampa būtina tvaraus projektavimo dalimi – jis leidžia pastatui išlikti funkcionaliam nepaisant pokyčių, prisitaikyti prie naujų naudotojų, veiklos ar energijos efektyvumo reikalavimų“.

Trūksta vietos? Dažna problema, kai apie pastato paskirties kaitą nepagalvojama

Vandentiekio ir nuotekų tinklai – mažiau lanksčios inžinerinės sistemos. Vandentiekio sistemos pokyčių ar pakitusių vandens poreikių klausimus galima išspręsti gana nesudėtingai bet kokio tipo pastate, tačiau buitinių ir lietaus nuotekų tinklai pritaikomi ribotai. Todėl jau projekto užduotyje būtina įvertinti, kokie pokyčiai galimi ir kokių žingsnių reikės jiems įgyvendinti. Pavyzdžiui, projektuojant prekybos centrą, iš anksto numatomos įvairios erdvės ir galimas jų užimtumas – parduotuvės, maitinimo įstaigos, poilsio zonos. Nors išdėstymas gali kisti, sanitarinės įrangos vietos paprastai išlieka tos pačios, taip išvengiama sudėtingo vamzdynų keitimo. Tačiau, svarstant apie ilgalaikę perspektyvą, negalime atmesti bet kokių inžinerinių sistemų pokyčių galimybės. Jei užsakovas numato, kad prekybos zonoje šalia parduotuvių gali atsirasti restoranas, jis turi apgalvoti, kaip šie pokyčiai keis inžinerinę dalį. Todėl dideliuose pastatuose, kuriuose vykdoma

„Lankstumo principas tampa būtina tvaraus projektavimo dalimi – jis leidžia pastatui išlikti funkcionaliam nepaisant pokyčių.

Doc. dr. Laura Stasiulienė

skirtinga veikla, atskirais vandentiekio lauko įvadais formuojamos tam tikros zonos, leidžiančios lanksčiau pertvarkyti inžinerinius tinklus. Patyrę užsakovai žino, kad pastato inžinerinių sistemų pertvarka yra brangi, tad geriau iš anksto numatyti atskirus įvadus ir išvadus, kad pertvarkoma būtų tik dalis tinklų.

Vandentiekio ir nuotekų tinklų projektavimą būtina vertinti ne tik techniniu, bet ir tvarumo aspektu. Tinkamai suplanuota infrastruktūra užtikrina, kad, keičiantis pastato funkcijai, bus sunaudojama mažiau statybinių medžiagų, sumažės griovimo darbų apimtis ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos. KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Juozas Vaičiūnas pažymi: „Strategiškai suplanuoti inžineriniai koridoriai ir šachtos leidžia ateityje išvengti perteklinio griovimo, užtikrina erdvių funkcionalumą ir tvarumą visu pastato gyvavimo ciklu.“

Pastatų inžineriniuose koridoriuose sukoncentruotos komunikacijos gali išsišakoti į bet kurią pastato dalį. Šachtos projektuojamos taip, kad būtų galima prijungti papildomas atšakas ar įrangą. Tačiau jei šachtų skerspjūviai per maži, trūksta patikros angų, neįvertinta galimybė papildomai nutiesti vamzdžius – toks sprendimas eliminuoja paprastesnės rekonstrukcijos galimybę: tenka griauti, plėsti šachtas, o nesant tokios galimybės net palikti inžinerinius tinklus atvirus, dėl ko nukenčia patalpos estetika.

Asmeninio archyvo nuotr.

Doc. dr. Laura Stasiulienė pabrėžia: „Projekto pradžioje būtina suplanuoti didesnius techninių patalpų ir šachtų tūrius, palikti daugiau erdvės po lubomis, o kartais net projektuoti aukštesnes patalpas. Tokiu atveju, pasikeitus poreikiams, vėdinimo ar vandentiekio sistemą galima nesunkiai pritaikyti naujai funkcijai išvengiant kapitalinio remonto. Užsakovas, investavęs į didesnes techninių patalpų, šachtų, kanalų erdves ar net techninį aukštą, ilgalaikėje perspektyvoje išleis mažiau, nes nereikės esminės rekonstrukcijos. Tačiau tokie dalykai dar dažnai neįvertinami.“

Vėdinimo zonavimas –vienas pagrindinių lankstumo požymių

Skirtingos paskirties erdvėse yra nevienodi oro kiekio, temperatūros ir drėgmės poreikiai, todėl bendra vėdinimo sistema gali tapti energiškai neefektyvi ir nesukurti tinkamos oro kokybės. Keičiantis pastato paskirčiai ši problema neišnyksta, o dažnai net paaštrėja.

Vienas problemos sprendimo būdų – zonavimas. Tokia sistema tampa modulinė: kiekviena zona gali turėti atskirai reguliuojamus oro srautus ir darbo laiką. Keičiantis erdvių paskirčiai, sistema gali prisitaikyti prie naujų veiklų be esminės rekonstrukcijos. Zonavimas leidžia efektyviau valdyti energijos sąnaudas – vėdinti tik aktyvias zonas, išjungti nenaudojamas patalpas, sumažinti įrangos apkrovą.

Pasak dr. Lauros Stasiulienės, „jei kiekvienoje zonoje įrengiami atskiri vėdinimo įrenginiai, zonų valdymas tampa ne tik patogesnis, bet ir ekonomiškesnis. Centralizuotas vienas didesnio našumo įrenginys, veikiantis mažesniu pajėgumu, dažnai būna neefektyvus ir sukelia papildomų eksploatacijos išlaidų“. Tą patį galima pasakyti ir apie šildymo įrangą – geriau parinkti kelis mažesnius įrenginius, galinčius veikti pakopomis, taip jie bus efektyviai išnaudojami, nei vieną didelį, nepasieksiantį savo galios, jei šildymo poreikiai sumažės.

„Zonavimas padeda išvengti energijos švaistymo, kai tam tikros pastato erdvės, pavyzdžiui, konferencijų salės ar restoranai, naudojamos tik dalį dienos, o centrinė sistema veikia nuolat. Lanksčiai valdoma vėdinimo sistema automatiškai prisitaiko prie faktinio poreikio, reaguodama į CO₂ koncentraciją, temperatūrą ar žmonių buvimo jutiklių duomenis. Taip užtikrinamas optimalus mikroklimatas ir mažesnės energijos sąnaudos“, – paaiškina dr. Laura Stasiulienė.

Toks požiūris vis dažniau siejamas su išmaniųjų pastatų koncepcija, kai vėdinimo, šildymo ir vėsinimo sistemos integruojamos į bendrą valdymo algoritmą. Tai ne tik užtikrina komfortą ir tvarumą, bet ir pailgina įrangos naudojimo laiką, nes įrenginiai veikia pagal poreikį, o ne nuolat visa galia.

Šildymo sistemai dažnai didelių pokyčių nereikia

Šildymas – inertiška pastato inžinerinė sistema, jai keisti gali reikėti nemažų investicijų, nes tai susiję su vamzdynais, šilumos mazgais, grindų konstrukcijomis. Tačiau projektuojant užtenka numatyti gerai žinomus ir patikrintus sprendinius, ir šildymo sistema be didelių pertvarkų prisitaiko prie pokyčių pastate. Dažnai, keičiant pastato paskirtį, net nereikia pertvarkyti šildymo sistemos. „Šildymo sistema padengia pastato šilumos nuostolius, tad jei pastato matmenys ar geometrija nesikeičia, paprastai šildymo poreikis išlieka toks pats. Kartais, keičiantis pastato paskirčiai, keičiasi ir šildymo sistema, bet tai dažniausiai daroma siekiant konkrečių ar net specifinių tikslų, pavyzdžiui, norint, kad patalpos kuo greičiau įšiltų, įrengiamos konvekcinės sistemos, atsisakoma inertiško grindinio šildymo.

Nors globalūs pokyčiai pastatuose vyksta retai – gyvenamasis namas nepertvarkomas į gamyklą, tačiau pastatų konversijų būna įvairiausių, gamyklos tampa biurų ar daugiafunkcės paskirties pastatais ir pan. Vienais atvejais šildymo sistema nesikeičia, kitais ją tenka pertvarkyti. Šildymo sistema keičiasi, jei dalis pastato perstatoma, atsiranda priestatas, papildomas aukštas, tada padidėja plotas, kartu ir šildymo poreikiai, reikia didesnės galios šildymo įrenginių. Skandinavijoje populiarus sprendimas (Lietuvoje kiek mažiau) – modulinės šildymo sistemos, kai, prijungiant papildomus modulius, didinama šildymo sistemos galia“, – pažymi dr. Laura Stasiulienė.

Pastato lankstumas siejamas ir su šilumos šaltinio pasirinkimu. Šildymo lankstumas siejamas su galimybe naudoti kelis šaltinius, pavyzdžiui, šilumos siurblius, o kaip rezervinį sprendimą –dujinius katilus, saulės kolektorius ar miesto tinklus.

Lankstumo pastatui suteikia ir dviejų lygių hidraulinis atskyrimas, kuris šiais laikais yra standartinis didesnių pastatų sprendimas, taip pat zoninė šildymo struktūra, kai skirtingos paskirties erdvės turi savo atskirai valdomą šildymo kontūrą, kurio šildymo režimą galima keisti keičiantis erdvės paskirčiai.

Vandentiekio rezervą riboja sistemos specifika

Keičiantis pastato paskirčiai, dažnai gali išaugti jo vandens poreikiai. „Įprastai pastato vandentiekio sistema prijungiama prie centralizuotų komunalinio ūkio vandens tiekimo tinklų. Pastato įvadiniai ir vidaus vandentiekio tinklai projektuojami bei įrengiami vadovaujantis komunalinio ūkio išduotomis techninėmis sąlygomis, atsižvelgiant į tuo metu nustatytą pastato paskirtį, funkcionalumą, gyventojų ar naudotojų skaičių, vandens poreikius ir užtikrinant racionalų sistemos hidraulinį režimą arba, kitaip sakant, tinkamą vandens debitą ir slėgį. Pasikeitus pastato paskirčiai ar padidėjus vandens poreikiams, būtina gauti atnaujintas technines sąlygas, kad būtų įvertintas esamos komunalinio ūkio infrastruktūros pajėgumas papildomam vandens tiekimui užtikrinti.

Pasitaiko atvejų, kai projektavimo užduotyje nurodomas net konkretus sanitarinių prietaisų skaičius, nes užsakovas, įvertinęs savo ūkinės veiklos pobūdį, nemato didesnio poreikio. Tačiau vėliau, suprojektavus ir įrengus tinklus, atsiradus naujiems poreikiams ar pasikeitus pastato funkcijai, paaiškėja, kad esamas vandens įvadas nebegali užtikrinti reikiamo vandens kiekio. Tokiais atvejais pasirenkamas vienas iš dviejų sprendimų: keisti visą

„Norint atlikti pokyčius pastate, pirmiausia juos būtina išbandyti skaitmeninėje erdvėje, o ne realiomis sąlygomis.

vandens įvadą nuo magistralinių tinklų iki pastato vandens apskaitos mazgo ir pertvarkyti visą likusį tinklą arba numatyti papildomą vandens įvadą, kad bendras abiejų įvadų pralaidumas užtikrintų pastato poreikius. Žinoma, jei pastatas turės du vandens įvadus, reikės dviejų vandens apskaitos mazgų, atsiras papildomų priežiūros ir eksploatavimo sąnaudų. Tačiau iš principo didesnio vandens poreikio klausimas vienaip ar kitaip išsprendžiamas, tik analizuojant konkrečią situaciją reikia pasirinkti palankesnį sprendimą“, – sako dr. Juozas Vaičiūnas.

Pasak dr. Juozo Vaičiūno, projektuojant pastato vandentiekį dažniausia klaida – netinkamas magistralinių vamzdynų skersmenų įvertinimas. Nusprendžiama, kad, prijungus naujus sanitarinius prietaisus, jų vandens poreikiai bus maži, todėl esamos magistralės vandentiekio vamzdynų pertvarkos keičiant didesniais nereikia. Tikimasi, kad visi sanitariniai prietaisai vienu metu vis tiek nebus naudojami ir problemų ateityje nekils. Tačiau praktika rodo, kad padidėjęs vandens poreikis padidina vandens tėkmės greitį magistralėje, todėl padidėja sistemos triukšmingumas, sumažėja galutiniuose sistemos taškuose (čiaupuose) vandens tiekimo slėgis dėl išaugusio trinties pasipriešinimo magistraliniuose vamzdynuose. Šie pokyčiai toliau eksploatuojant sukelia gana didelį diskomfortą.

„Vandentiekio projektavimo pagrindas – tikimybių teorija, kuri integruota empirinėse išvesties formulėse, pateiktose techniniame reglamente STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalinimas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“. Skaičiuojamasis sekundinis debitas leidžia projektuotojui parinkti tinkamo skersmens vamzdynus. Projektuojant taip pat vertinamas slėgis, slėgio pokytis ir kiekvienam paėmimo taškui reikalingas vandens kiekis. Jei šie suminiai parametrai atitinka techninėse projektavimo sąlygose nurodytus reikalavimus, tariama, kad sistema suprojektuota tinkamai ir kiekvienas paėmimo taškas bus aprūpintas reikiamu vandens kiekiu esant pakankamam vandens tėkmės slėgiui.

Vandentiekio vamzdynų projektavimo specifika – jų negalima projektuoti pernelyg didelio pralaidumo, kad bet kokiems kritiniams atvejams jo pakaktų. Taip yra dėl svarbios priežasties – vanduo vamzdyne negali užsistovėti, nes priešingu atveju jis tampa puikia terpe bakterijoms daugintis. Užsistovėjęs vanduo sistemoje keičia kokybę, įgauna pašalinį kvapą, skonį ir spalvą. Ganėtinai opi vandens užsistovėjimo problema sprendžiama balansuojant vandens srauto greitį ir įvertinant vamzdyno pralaidumą. Tai hidrauliniai niuansai, kuriuos sprendžia inžinieriai“, – paaiškina dr. Juozas Vaičiūnas.

Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodo logiška – planuojat galimus pastato paskirties pokyčius, reikėtų numatyti rezervą didesniems ateities vandens poreikiams, bet vandentiekio sistemoje tai gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

Nuotekų sistema – viena nelanksčiausių

Keičiant pastato paskirtį, nuotekų sistema dažnai tampa vienu didžiausių inžinerinių tinklų iššūkių. Skirtingai nei vandentiekio tinklai, nuotekų sistema veikia gravitacijos principu, todėl jos funkcionalumas priklauso nuo nuolydžio, vamzdžių skersmens ir trasų išdėstymo. Keičiant patalpų paskirtį ar sanitarinių prietaisų vietas, dažnai tenka ne tik perprojektuoti sistemą, bet ir fiziškai keisti vamzdynų stovus bei išvadų trasas. Gali tekti ardyti sienas, perkasti grindis ar net rekonstruoti dalį pastato, tad nuotekų tinklai yra vieni brangiausiai ir sudėtingiausiai keičiamų inžinerinių sistemų komponentų. Todėl, keičiant pastato paskirtį, dažniausiai stengiamasi palikti sanitarinių mazgų vietas nepakitusias, o naujus įrenginius montuoti ne toliau kaip 3 m nuo esamų nuotekų stovų. Viena iš lankstumo priemonių – numatyti rezervinius nuotekų stovus, kurie iš pradžių gali būti nenaudojami, bet vėliau leidžia įrengti naujus sanitarinius mazgus neatliekant didelių griovimo darbų.

„Nuotekų sistemos projektavimo specifika ta, kad jos turi tekėti tam tikru nuolydžiu. Dažnai norima sanitarinius prietaisus įrengti toliau nuo stovo, nors reglamentai aiškiai nurodo, kad rekomenduojamas atstumas yra iki 3 m. Tai nėra atsitiktinė taisyklė, ji susijusi su pastato konstrukcijos sluoksniais ir tuo, kad projektuojant nuotekų tinklus pagal norminius nuolydžius vamzdžiai neiškiltų virš grindų. Jeigu sanitarinis prietaisas įrengiamas toliau kaip 3 m nuo stovo, akivaizdu, kad, norint išlaikyti nuotekų vamzdžius po grindimis, tenka mažinti jų nuolydį. Toks sprendimas blogina nuotekų sistemos pravalumo sąlygas –vamzdynai gali dažniau užsikimšti ir reikalauti daugiau priežiūros“, – sako dr. Juozas Vaičiūnas.

Kartais nuotekų sistemai lankstumo suteikia modulinės sistemos, projektuojamos kartu su naujais pastato patalpų moduliais. Kadangi šie moduliai gaminami gamyklose, nuotekų sistemos gali būti iš anksto suprojektuotos ir integruotos į kiekvieną jų dar gamybos etape, taip užtikrinant tikslumą ir sandarumą. Statybvietėje lieka tik modulių sujungimo darbai, kurie atliekami greitai ir nereikalauja sudėtingų vamzdynų modifikacijų. Be to, modulinėse sistemose dažnai taikomi kom paktiški, lengvai prižiūrimi ir pritaikomi sprendimai, pavyzdžiui, moduliniai nuotekų rezervuarai ar surinkimo mazgai, kuriuos

galima perkelti ar plėsti kartu su pastato struktūra. Toks požiūris ne tik spartina statybos procesą, bet ir didina visos nuotekų sistemos lankstumą bei patikimumą.

Dr. Juozas Vaičiūnas atkreipia dėmesį, kad panaši problematika kyla ir dėl pastatų viduje įrengtų lietaus nuotekų tinklų. „Jei lietaus nuotekų stovai įrengiami pastato viduje, būtina įrengti antikondensacinį medžiagų sluoksnį, saugantį vamzdynus nuo rasojimo. Pagal STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalinimas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“, kai pastato aukštis viršija 10 m, privaloma įrengti slėginius lietaus nuotekų vamzdynus. Tai reiškia, kad jų jungtys turi būti visiškai sandarios (priklausomai nuo vamzdyno tipo – lituojamos, klijuojamos arba valcuojamos) ir atsparios padidintam slėgiui, kad eksploatuojant būtų išvengta vandens skverbimosi ir patalpų užliejimo. Įrengus lietaus nuotekų sistemą iš paprastų movinių plastikinių vamzdžių, per stiprią liūtį, kai lietaus nuotekų kolektoriai būna perpildyti, pastato lietaus nuotekų stovuose gali susidaryti patvanka. Dėl to vanduo ima švirkšti pro jungtis ir gali padaryti rimtos žalos pastato patalpoms bei jose esančiai įrangai ar daiktams. Ne vienas didesnis prekybos centras Lietuvoje jau yra patyręs, kokius nuostolius sukelia tokios klaidos, kai lyjant gausiam lietui vanduo užlieja patalpas. Šiandien prekybos centrus statantys užsakovai ypač atkreipia dėmesį, kad rengiant projektą lietaus nuotekų vamzdynai būtų tinkamai suprojektuoti ir atitiktų visus techninius reikalavimus“, – sako dr. Juozas Vaičiūnas.

„Pasikeitus pastato paskirčiai ar padidėjus vandens poreikiams, būtina gauti atnaujintas technines sąlygas, kad būtų įvertintas esamos komunalinio ūkio infrastruktūros pajėgumas papildomam vandens tiekimui užtikrinti.

Doc. dr. Juozas Vaičiūnas

Ateičiai atsparių sprendinių kūrimas

Doc. dr. Laura Stasiulienė atkreipia dėmesį, kad tokios tvarios statybos sertifikavimo sistemos, kaip LEED ir BREEAM, jau keletą metų pabrėžia, jog pastato tvarumas nėra vien energijos vartojimo efektyvumas ar ekologiškos medžiagos. Svarbus veiksnys –pastato gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių, t. y. jo adaptyvumas, kad suprojektuotas pastatas galėtų keisti savo paskirtį ar funkciją, būtų įmanoma pertvarkyti vidinę struktūrą neatliekant kapitalinio remonto.

„Bendra projektavimo užduotis inžinieriams ir architektams –pastato naudojimo scenarijų analizė visu jo gyvavimo ciklu. Sprendžiant inžinerinių sistemų adaptyvumą, turėtų būti apgalvotos didesnės techninių patalpų, šachtų erdvės, apsvarstomos techninių aukštų, techninių koridorių galimybės, zonavimas, modulinės įrangos naudojimas. Būtina virtualioje erdvėje (BIM) modeliuoti įvairias situacijas bei galimybes ir tik tada priimti galutinius

sprendimus. Įvairių produktų kūrimo srityse aktualus terminas Future proof design yra ne mažiau aktualus ir statybos srityje, ir apie tai reikia daugiau kalbėti“, – pažymi KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Laura Stasiulienė.

„Visų galimų scenarijų numatyti neįmanoma, tačiau, prieš pradedant projektuoti, verta apsvarstyti tris ar keturis pagrindinius, logiškai pagrįstus scenarijus. Būtent jų analizė yra inžinerinių sistemų adaptyvumo klausimų sprendimo esmė. Praktikoje dažnai pasitaiko, kad užsakovai nėra iki galo apsisprendę dėl būsimos pastato patalpų paskirties. Pradžioje planuojama viena patalpų funkcija, tačiau kol objektas dar statomas, patalpų paskirtis jau pasikeičia ir tenka atlikti korekcijas. Tad nuosekliai ir logiškai formuluojant projektavimo užduotį bei iš anksto apibrėžiant pirminius scenarijus, galima aiškiau ir kryptingiau kurti tolesnes projektavimo strategijas. Todėl net ir nedideli pastato patalpų funkcijos pokyčiai nesukelia didelių sistemos disbalansų arba jų poveikis išlieka minimalus.

Žvelgiant į ilgalaikę pastato perspektyvą, BIM metodologija tampa itin svarbi. Norint atlikti pokyčius pastate, pirmiausia juos būtina išbandyti skaitmeninėje erdvėje, o ne realiomis sąlygomis. BIM metodologija leidžia sukurti pastato ir visų jo inžinerinių sistemų skaitmeninį dvynį, kuris suteikia galimybę patikrinti racionaliausius pertvarkos variantus ir įvertinti planuojamas modifikacijas. Skaitmeninis modelis gali parodyti, kad vienas scenarijus reikalauja didelės rekonstrukcijos, o kitas – panašaus funkcionalumo, tačiau kur kas mažesnės apimties pakeitimų“, – sako KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Juozas Vaičiūnas.

Doc. dr. Laura Stasiulienė pabrėžia, kad inžinierių ir architektų bendradarbiavimas nuo pat ankstyviausių projekto etapų yra būtina sąlyga siekiant kokybiškų sprendinių: „Kai architektai ir inžinieriai dirba kartu dar rengdami užduotį, galima pasiekti tikrą konstrukcijų, sistemų, funkcijos ir estetikos dermę. Tokia integruota projektavimo kultūra turi būti ugdoma ir akademinėje aplinkoje, todėl KTU Statybos ir architektūros fakulteto studentai mokosi projektuoti komandose, imituodami realias situacijas ir taikydami BIM metodikas. Tik taip galima užauginti specialistus, gebančius kurti ilgalaikį, tvarų ir pokyčiams atsparų pastatą.“

Tvarus pastatas – ne tas, kuris suvartoja mažiau energijos, o tas, kuris geba prisitaikyti prie pokyčių. Lankstumas, įtrauktas dar į projektavimo užduotį, užtikrina, kad pastatas gyvuos ilgiau, patirs mažiau rekonstrukcijų, o jo vertė išliks stabili visą gyvavimo ciklą. Būtent todėl šiuolaikinėje projektavimo kultūroje tvarumas vis labiau siejamas ne tik su efektyvumu, bet ir su gebėjimu keistis.

Asmeninio archyvo nuotr.

„TECEflex“. Pusės milijono vertas pažadas –sandaru!

„Vandentiekio avarijų šiais laikais iš viso galėtų ir nebūti“, – taip teigia vokiečių vandens inžinerinės įrangos kūrėjos ir gamintojos – vokiečių kompanijos

TECE prekybos padalinio Baltijos šalyse UAB „TECE Baltikum“ direktorius

Regimantas Mikučionis.

Pasak jo, kalbėdami apie pastatų eksploatavimą galvoje turime visas inžinerines sistemas, dėl kurių jie yra šilti ir patogūs, turi vandentiekį, nuotekas, elektrą, kitas komunikacijas, o modernūs – ir išmaniosiomis technologijomis valdomas funkcijas. Nuo pastate pritaikytų inžinerinių sprendimų ir medžiagų priklauso jo kokybė ir jos trukmė.

Kokio dėmesio pastate yra verta vandentiekio sistema, geriausiai galima spręsti remiantis draudimo kompanijų pateikiamais žalų kompensavimo duomenimis. Draudikų teigimu, daugiausia nuostolių Lietuvoje patiriama dėl užpylimo vandeniu.

Eliminuota žmogiška klaida

Panaši padėtis yra ir kitose šalyse. TECE sukūrė vandentiekio vamzdyno sistemą „TECEflex“, kuriai būdingas ypatingas patikimumas ir sandarumas. Nuo 1992 m. ji iš esmės nėra pakitusi. Niekas nieko geriau nesugalvojo.

Dėl sandarumo pačios jautriausios vietos vamzdynuose yra vamzdžių jungtys ir vandens maišytuvų jungtys.

Šiais laikais statydami namus, stengiamės kuo labiau paslėpti visas komunikacijas. Vamzdžiai atsiduria sienų ertmėse, neretai po keliais apdailos sluoksniais. Didžiausia tikimybė, kad vanduo ims sunktis lauk iš vamzdyno per maišytuvų jungtis. Blogiausia, kad tokiais atvejais apie pratekėjimą sužinome visada per vėlai, kai vanduo nutekėjo

per aukštus arba pakenkė pasato konstrukcijoms, mūrui. Kad apie nesandarumą būtų galima sužinoti iš karto, TECE sukūrė specialias maišytuvų jungčių sandarinimo įvores. Jei vanduo prateka iš vamzdyno, jis išstumiamas į sienos paviršių, tad iš karto tampa aišku, kad kilo problema ir ją reikia spręsti.

„TECEflex“ vamzdyno sistema unikali tuo, kad jungiant vamzdžius yra eliminuota žmogiškosios klaidos tikimybė. Daugiasluoksniai plastikiniai vamzdžiai, jungiami specialiais įrankiais, yra tiesiog užpresuojami ant jungiamųjų detalių. Jungtyse nenaudojamos tarpinės, todėl tose vietose nėra jokio užkaborio, kur vanduo galėtų užsistovėti. Tai svarbu dėl geriamojo vandens kokybės. Vamzdynuose, kur kaupiasi nejudantis vanduo, ima veistis bakterijos,

„Tece Baltikum” direktorius Regimantas Mikučionis: „Pusės milijono eurų civilinės asakomybės draudimas –tai gamintojo garantija, kad sistema sandari”

TECEflex unikalumas –elimintuota bet kokia žmogiška klaida

tarp jų ir mirtiną pavojų žmogui keliančios legionelės. Šios jungtys yra visiškai patikimos.

Pereinama prie bešvinių silicio bronzos lydinio jungčių

„TECE vandens kokybei teikia daug dėmesio, nes buityje vanduo vartojamas kaip maistas. To negalima pamiršti“, – pažymėjo R. Mikučionis. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau populiarėja įprotis gerti vandenį, tiekiamą plastikiniais buteliais. Apskaičiuota, kad Europos Sąjungos (ES) namų ūkiai per metus galėtų sutaupyti daugiau nei pusę milijardo eurų, jei maistui ir jam ruošti vartotų vandenį iš čiaupo. ES yra išsikėlusi tikslą, kad visose šalyse vanduo iš čiaupo būtų saugus, todėl teisės aktais įtvirtina reikalavimą mažinti leidžiamąsias kenksmingųjų medžiagų, ypač švino, normas. Prieš penkerius metus ES Parlamentas ir Taryba dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės priėmė direktyvą, kurioje numatomas 15 metų pereinamasis laikotarpis, per kurį šalys narės įpareigojamos įgyvendinti vamzdynų modernizavimo priemones, reikšmingai mažinančias vandens sąlytį su švinu ir leidžiamąjį jo kiekį. Švino priemaišos į geriamąjį vandenį potencialiai gali patekti per žalvarines vamzdynų jungtis. Todėl „TECEflex“ vamzdyno sistema jau yra papildyta gaminiais iš silicio bronzos lydinio, kuriame nėra švino. Tradicinių žalvario jungčių ilgainiui nebeliks. „Kol kas apie šią direktyvą Lietuvoje beveik nekalbama, nors kitos šalys jau dabar imasi priemonių. Laikas, skirtas vamzdynams pertvarkyti, praeis greitai, liko 10

Silicio ir bronzos lydinio vamzdžių jungtyse nėra švino, kuris galėtų patekti į geriamąjį vandenį

metų. Bet juk ne tik dėl direktyvų reikia stengtis –reikia siekti išvengti žmonėms ir jų sveikatai kylančio pavojaus, kuris yra įrodytas moksliškai. Naudodami „TECEflex“ vamzdynų sistemą su silicio bronzos lydinio jungtimis, vandenį be švino pėdsakų iš čiaupo galime turėti jau šiandien, o ne po dešimtmečio“, –akcentavo R. Mikučionis.

Prieinama visiems

Ar bet kuris montuotojas gali pastate įrengti „TECEflex“ vamzdyną? „Tikrai taip. Jei pasirinkote mūsų vamzdyno sistemą, o jūsų meistrui ji yra naujiena, kviečiu kreiptis į TECE atstovybę Vilniuje, Kaune arba Klaipėdoje. Mielai išmokysime, nes tai yra paprasta ir lengva. Esu to išmokęs 14 metų paauglį. Įrankius galima išsinuomoti arba įsigyti. Antra vertus, meistrų, susipažinusių su šia sistema, yra pakankamai. Mes investuojame daug laiko ir pastangų, kad kiltų ir jau dirbančių montuotojų, ir besimokančio jaunimo kvalifikacija, vedame nemokamus kursus, bendradarbiaujame su profesinio rengimo mokyklomis. „TECEflex“ vamzdynas Lietuvoje prieinamas visiems ir jau labai seniai. Esu tikras, kad ją pasirinkusiems dėl vandentiekio nekils jokių problemų. Kad tai yra tikra tiesa, patvirtina gamintojo suteikiamas 0,5 mln. eurų vertės civilinės atsakomybės draudimas. Ar kas prisiimtų tokios vertės įsipareigojimą, jei abejotų? Ko gero, ne“, – sako R. Mikučionis.

Rolandas KAŽIMĖKAS

Pastato vidaus oro kokybės sistemų optimizavimas: kompleksinis požiūris į sveiką ir efektyvią vidaus aplinką

Pastatų vidaus oro kokybės sistemų optimizavimas apima ne tik technologinius sprendinius, bet ir nuolatinį monitoringą, efektyvumo vertinimą bei tinkamą priežiūrą.

KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas prof. Andrius Jurelionis pabrėžia, kad oro kokybė, kurią daugelis traktuoja kaip antraeilę, tampa daug svarbesnė už šiluminį komfortą ar energijos sąnaudas. Ši tendencija ypač išryškėjo COVID pandemijos metu, kai pradėjome kitaip galvoti apie inžinerinių sistemų projektavimą ir parametrus, kuriuos norėtume stebėti realiuoju laiku.

Siekiant didesnio energinio efektyvumo, statomi vis sandaresni pastatai, todėl natūrali oro cirkuliacija sumažėja iki minimumo. Paradoksas, bet energiškai efektyvūs pastatai gali tapti nesveiki, jei neužtikrinamas tinkamas mechaninis vėdinimas. Todėl, siekiant suderinti energinį efektyvumą su sveika pastato patalpų aplinka, oro kokybės sistemų optimizavimas tampa ne pasirinkimu, o būtinybe. Prof. A. Jurelionio teigimu, dažniausiai suprojektuojame ir įrengiame mechaninio vėdinimo sistemas, tačiau per mažai jas prižiūrime, neįvertiname jų efektyvumo, neįrengiame tinkamų oro kokybės stebėsenos sistemų ir reaguojame tik tuomet, kai atsiranda nusiskundimų.

Oro kokybės poveikis žmogui

Kokių lūkesčių turime dėl patalpų oro kokybės gyvendami, dirbdami arba besilankydami pastatuose? Kad jame nebus kenksmingųjų cheminių medžiagų, nemalonių kvapų, kad nepatirsime neigiamo poveikio savo savijautai ar sveikatai. Tačiau net jei pastato ore esančių teršalų koncentracija yra žemiau leidžiamosios ribos, žmogų veikia šių teršalų deriniai – tūkstančiai cheminių

medžiagų, kurių bendrą poveikį ne visuomet galime numatyti.

Todėl kai kuriuose pastatuose galime jausti vadinamuosius ligoto pastato simptomus – akių, nosies dirginimą, lengvą svaigimą ar pykinimą, koncentracijos stoką. Išėjus iš pastato simptomai išnyksta, nes jie dažniausiai susiję su tam tikrų medžiagų koncentracijomis ir jų deriniais.

Net jei patalpų oras nesukelia akivaizdžiai matomų simptomų, jis gali mažinti darbingumą ar būti palankesne terpe užkrečiamųjų ligų plitimui. Nustatyta, kad efektyvus vėdinimas apie 30 proc. gali sumažinti užkrečiamųjų ligų plitimą pastate. Ligų plitimui įtakos turi ir santykinis drėgnis pastate. Jei jis mažesnis nei 30 proc., virusinės ligos plinta greičiau. Oro kokybė veikia ir žmonių darbingumą. Jį galime 10–15 proc. padidinti efektyviau vėdindami patalpas ir taip sumažinti neurologinių simptomų (galvos skausmo, dėmesio sumažėjimo ir pan.) pasireiškimą. Žinodami darbingumo nuostolius biurų pastatuose ir darbuotojų darbo užmokestį, galime lengvai įvertinti, kokius nuostolius patiriame dėl netinkamo vėdinimo. Jie visuomet yra gerokai didesni nei lėšos, reikalingos tinkamoms vėdinimo sistemoms įrengti ir prižiūrėti.

Kokius parametrus stebėti?

Vienas patikimiausių sensorių daugeliui žmonių – kvapas. Visuomeniniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose tokiu kvapo sensoriumi galime laikyti ir CO2 koncentracijos rodiklį. Kadangi žmogus į aplinką išskiria tiek anglies dvideginį, tiek dar šimtus cheminių medžiagų, kurias pamatuoti yra kur kas sudėtingiau, CO2 koncentracija žmonių veiklos zonoje dažniausiai laikoma vėdinimo efektyvumo rodikliu. Prof. Andrius Jurelionis pabrėžia, kad praktikoje kaip pagrindiniai oro kokybės indikatoriai dažniausiai naudojami CO2 koncentracijos jutikliai, nes CO2 yra integralus vėdinimo efektyvumą ir galimą užsikrėtimo riziką rodantis oro kokybės indikatorius. Anglies dvideginio koncentracija tiesiogiai koreliuoja su žmonių buvimu patalpose ir oro apykaitos intensyvumu. Kai CO2 koncentracija viršija 1000 ppm, žmonės pradeda jausti diskomfortą, sumažėja darbingumas, o kai koncentracijos dar didesnės, gali atsirasti galvos skausmai ir koncentracijos sutrikimai.

CO2 koncentracija, oro temperatūra ir santykinis drėgnis yra įprastai matuojami parametrai, kuriuos galime naudoti pastato inžinerinėms sistemoms valdyti. Kintamojo našumo vėdinimo sistemos su anglies dvideginio jutikliais leidžia mums sumažinti vėdinimo našumą tuo metu, kai žmonių patalpose sumažėja, nustatant 800–1000 ppm CO2 ribą. Tokios sistemos automatiškai reguliuoja oro srautus pagal faktinį poreikį, užtikrina optimalią oro kokybę ir kartu taupo energiją.

Taip pat šiuo metu yra galimybė naudoti santykinai nebrangius lakiųjų organinių junginių (VOC, TVOC) matuoklius. Juos prof. A. Jurelionis kol kas įvardija kaip papildomą galimybę stebėti oro kokybę, nes vėdinimo valdymas pagal jų duomenis yra gana sudėtingas dėl galimų staigių koncentracijos šuolių, kuriuos gali sukelti patalpų valymas, aerozolių naudojimas, galiausiai – žmonių naudojami kvepalai.

Šiuo metu pastebimi epizodiniai lauko oro kietųjų dalelių (KD2.5, KD10) kiekio padidėjimai – tai iki 2,5 µm ir iki 10 µm skersmens dalelės, galinčios būti dideliais oro taršos komponentais. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja neviršyti 1 µg/m³ PM2.5 per 24 val., o Lietuvos higienos normos ribinė vertė yra 25 µg/m³. Tačiau šildymo sezono metu, esant sausroms ar kilus gaisrams gali pasitaikyti epizodinių viršijimų. Kadangi vėdinimo sistemos gali įnešti lauko ore esančias daleles į patalpas, būtina tinkama filtracija ir zoninis stebėjimas. Vis dažniau svarstoma, kad ateityje pastatuose vėdinimas turėtų būti derinamas su oro valymo įrenginiais tais atvejais, kai išorės oro kokybė tampa labai prasta.

CO2 koncentracija paprastai matuojama viename taške, tačiau iš tikrųjų žmonių tankis pastate nevienodas: salėse, klasėse ir

pan. erdvėse gali susiformuoti užteršto oro zonos, kurių tradicinis CO2 stebėjimas neužfiksuoja. Todėl didesniam tikslumui taikomos zoninio monitoringo sistemos, karštųjų taškų analizės, integruojami patalpų užimtumo jutikliai. Šios sistemos išplečia vėdinimo logiką nuo vienodo vėdinimo visame pastate iki zoninio komforto modelių.

Mikroklimato palaikymas – kompleksinė temperatūros, drėgmės, oro judėjimo greičio ir šiluminės spinduliuotės kontrolė. Šie parametrai tarpusavyje susiję ir negali būti optimizuojami atskirai.

Vėdinimo efektyvumo optimizavimas

Vėdinimo efektyvumas – gebėjimas minimaliomis energijos sąnaudomis pašalinti užimtos patalpos zonos teršalus. Optimalus vėdinimo efektyvumas pasiekiamas, kai jo efektyvumo rodiklis

ε

ᵥ ≥ 0,9, tačiau praktikoje dėl netinkamo oro paskirstymo vertės dažnai yra gerokai mažesnės. To priežastimi gali būti per maži atstumai tarp oro tiekiamųjų ir šalinamųjų angų, oro sluoksniavimasis pagal temperatūrą ir tankį, tad oro temperatūros svyravimai tiesiogiai koreliuoja su vėdinimo efektyvumu. Nors oro

„archyvo nuotr.

Lietuvoje vis dar nepakankamai išnaudojamas išstumiamasis vėdinimas (angl. Displacement ventilation), kuris formuoja aukštyn nukreiptą oro srautą ir efektyviau pašalina žmonių išskiriamą taršą. Prof. Andrius Jurelionis

Asmeninio

sluoksniavimasis paprastai suvokiamas kaip problema, tačiau tinkamai valdomas ji tampa energijos sąnaudų taupymo įrankiu, jei laikomasi principo: apatiniame sluoksnyje švariausias oras, viršutiniame surenkami teršalai. Tai padeda sumažinti šildymo poreikį (šildomas tik apatinis sluoksnis), efektyviau pašalinti CO2, didinti vėdinimo efektyvumo koeficientą.

Vėdinimo efektyvumui įtakos turi oro srautų intensyvumas, oro paskirstymas, šviežio oro kiekio ir recirkuliacijos santykis.

Kintamojo oro srauto (VAV) sistemos leidžia dinamiškai reguliuoti oro srautus pagal realų poreikį. Jos veikia kartu su CO2 ir patalpų užimtumo davikliais, automatiškai prisitaiko prie kintančių sąlygų. KTU atlikti sąnaudų ir naudos tyrimai parodė, kad jos sunkiai atsiperka individualiuose biuruose, tačiau yra itin efektyvios konferencijų salėse, auditorijose, prekybos centruose.

Vėdinimo sistemos efektyvumui didinti labai svarbu, kad didesnė švaraus oro dalis būtų ten, kur jo reikia – žmogaus kvėpavimo zonoje. Oro kokybės palaikymo sistemos šiandien turi reaguoti į žmonių elgseną, o ne ją ignoruoti, todėl reikia analizuoti darbo zonų pasiskirstymą, daugiau dėmesio skirti kvėpavimo zonai (0,1–1,8 m nuo grindų).

Prof. A. Jurelionio teigimu, Lietuvoje vis dar nepakankamai išnaudojamas išstumiamasis vėdinimas (angl. Displacement ventilation), kuris formuoja aukštyn nukreiptą oro srautą ir efektyviau pašalina žmonių išskiriamą taršą. Šis metodas ypač efektyvus didelėse erdvėse su aukštomis lubomis, kuriose šviežias vėsesnis oras tiekiamas patalpos apačioje, o užterštas šiltesnis oras šalinamas per lubas. Projektuojant maišomojo (angl. Mixing) vėdinimo sistemas, kai į patalpas tiekiamas švarus oras suformuoja tokius oro srautus, kad oro teršalai atskiedžiami visame patalpos tūryje, rekomenduojama numatyti srautų reguliavimo galimybę – ne tik į patalpą tiekiamo oro kiekio, bet ir oro srovių krypčių. Daugelyje pastatų veikia mišraus srauto vėdinimo sistemos. Pasak prof. A. Jurelionio, šis metodas mažiau efektyvus nei išstumiamasis vėdinimas, tačiau vis dar plačiai taikomas dėl paprastesnio įrengimo ir mažesnių pradinių investicijų.

Šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų integracija oro kokybės valdymo sistemoje

KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas prof. Andrius Jurelionis akcentuoja, kad esminis veiksnys, užtikrinantis efektyvų oro kokybės valdymą, yra šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠVOK) sistemų integracija. Šiuo atveju dideli kompleksiniai sprendimai gula tiek ant architektų, tiek ant inžinerinių sistemų

„

Turime susitaikyti, kad per ekstremalius karščius ar šalčius temperatūra mūsų patalpose gali svyruoti, tam tikrais periodais patirtume mažiau komforto.

projektuotojų pečių – jie turėtų dirbti kartu, parinkti pasyvias ir aktyvias oro kokybės valdymo technologijas.

Integruotas ŠVOK valdymas turi remtis trimis pagrindiniais komponentais: termodinamine integracija (šilumos ir drėgmės mainų procesų optimizavimu), aerodinamine integracija (oro srautų koordinavimu tarp sistemų komponentų), valdymo integracija (bendru automatizuotu sistemų valdymu). Tačiau praktikoje dažnai susiduriama su nepakankama ŠVOK sistemų integracija. Priežastys – skirtingų gamintojų sistemų nesuderinamumas, skirtingi įrangos komunikacijos protokolai, nepakankama koordinacija rengiant projektą, netinkama vėdinimo sistemos priežiūra.

Oro apykaitos pastatuose problematika

Tarptautiniai standartai nurodo, kad oro kaita turi būti 10 l/s asmeniui (36 m³/h). Tačiau priklausomai nuo patalpos paskirties, užimtumo ir veiklos pobūdžio šie reikalavimai gali skirtis. Biurų patalpose, kur vyrauja sėdimas darbas, gali pakakti minimalių normų, o sporto salėse ar gamybinėse patalpose oro poreikis gali būti kelis kartus didesnis. Oro apykaitos intensyvumas (ACH) yra pagrindinis vėdinimo sistemos našumo rodiklis. Projektinės ACH vertės nustatomos pagal patalpos paskirtį ir užimtumą, tačiau praktikoje realios vertės dažnai 30–50 proc. nukrypsta nuo projektinių. Neatitikties priežasčių gali būti daug. Kalbant chronologiškai, visų pirma, tai projektavimo etapo klaidos, kai atliekami supaprastinti skaičiavimai, neatsižvelgiama į pastato aerodinaminę elgseną, netiksliai įvertintas patalpų užimtumas. Antra, nemažos dalies vėdinimo sistemų veikimas neatitinka projektinių parametrų dėl netinkamai sumontuotų ortakių, nekokybiškai atliktų derinimo darbų, automatikos programavimo klaidų. Trečia, eksploatuojant vyksta vėdinimo sistemų degradacija ir tam įtakos turi užsiteršę filtrai, nusidėvėję ventiliatoriai, sklendžių gedimai, klaidingai jutiklių fiksuojami duomenys. Reguliariai ir tinkamai neprižiūrint vėdinimo sistemų, užsiteršiant filtrams tiekiamojo oro srautas per 6 mėnesius gali sumažėti iki 60 proc. Sistemose gali pradėti kauptis mikrobiologinė tarša. Todėl ypač svarbu ne tik priežiūra, bet ir vėdinimo sistemų testavimas bei reguliavimas matuojant oro srautus skirtingais režimais, įvertinant keliamo triukšmo lygį.

„Negalime nepaisyti ir klimato pokyčių. Turime susitaikyti, kad per ekstremalius karščius ar šalčius temperatūra mūsų patalpose gali svyruoti, tam tikrais periodais patirtume mažiau komforto. Tai turi tapti norma. Europos Komisijos paskelbtame „Level(s)“ standarte kalbama apie diskomforto laiko pastatuose ribojimą, tai yra beveik neišvengiama. Vis dėlto projektuoti pagal ekstremumus negalime“, – sako prof. A. Jurelionis.

Sistemų optimizavimo sprendimai

Nors pastatų vidaus oro kokybės sistemų optimizavimas visose pastato gyvavimo ciklo fazėse – nuo idėjos iki eksploatacijos –reikalauja sisteminio požiūrio, tačiau KTU mokslininkų atlikti tyrimai vis dėlto atskleidžia atotrūkį tarp projektinių sprendimų ir eksploatacijos realybės. Neretai sistemos neveikia taip, kaip buvo suprojektuotos. Sėkmingo oro kokybės valdymo pagrindas – trys pagrindiniai ramsčiai: tikslus monitoringas, efektyvios inžinerinės sistemos ir tinkama priežiūra. Tad investicijų efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo sistemų eksploatacijos kokybės. Netinkamos eksploatacijos problemos dažniausiai būna kompleksinės – tiek techninės, tiek ekonominės, tiek organizacinės.

Pastaraisiais metais naujos mokslinės įžvalgos keičia požiūrį į oro kokybės sistemų valdymą: jis turi būti dinamiškas, duomenimis grindžiamas, gebantis prisitaikyti prie realių sąlygų ir naudotojų elgsenos. Didžiausias šuolis įvyko pereinant nuo pastovaus našumo vėdinimo sistemos prie poreikiu valdomų oro tiekimo sistemų, integruojant jutiklius, dirbtinio intelekto analitiką ir pasitelkiant skaitmeninius dvynius. Šios technologijos leidžia ne tik reaguoti į komforto ar oro kokybės nuokrypius, bet ir juos prognozuoti dar prieš vartotojams pajuntant pokyčius.

Realiojo laiko sprendimai ir automatizuotas optimizavimas

Modernus vidaus aplinkos valdymas remiasi tuo, kad duomenys nėra tik monitoringo įrankis, jie veikia kaip strateginis resursas. Realiuoju laiku renkami oro kokybės parametrų duomenys leidžia automatiškai keisti vėdinimo režimus, kintant CO2 lygiui ar kitiems oro kokybei įtakos turintiems rodikliams, atlikti procesų auditą, rodantį, ar pastatas veikia taip, kaip buvo suprojektuotas, kurti modelius, rodančius, kaip spręsti galimas ateities problemas.

Pastatuose daugėja CO 2, TVOC, PM2.5, PM10, drėgmės ir temperatūros jutiklių, tad duomenų surenkama daugiau. Vis dėlto problema ta, kad jutikliai sensta ir dreifuoja, dėl to vėdinimo sistemos optimizavimo sprendimai būna klaidingi. Jutiklių dreifą sukelia teršalai, temperatūros ir drėgmės svyravimai, elektroninių komponentų nusidėvėjimas, tad būtina nuolat stebėti jutiklių darbą. Tam skirtas automatizuotas kalibravimas, rodmenų nuokrypių stebėsena, duomenų filtravimas, lyginamoji jutiklių analitika. Be šių priemonių net ir moderniausi duomenimis grįsti modeliai gali priimti neteisingus sprendimus. Jutikliai šiandien yra tik tiek vertingi, kiek vertingas jų atsparumas laiko poveikiui.

Pagal tikrus jutiklių duomenis pastato būklę atkartojantys skaitmeniniai dvyniai leidžia modeliuoti įvairius vėdinimo režimus, prognozuoti jų įtaką patalpų aplinkai, įvertinti pastato eksploatacijos pokyčius (užimtumo augimą ir t. t.), kurti ekstremalių situacijų strategiją. Ilguoju laikotarpiu skaitmeninio dvynio teikiami modeliai virsta ekonomine nauda, nes ilgėja vėdinimo sistemos naudojimo laikas, mažiau energijos švaistoma, kai pastate nėra žmonių, oro kokybės ir energijos išlaidų balansas optimizuojamas nuosekliai. Prof. A. Jurelionis akcentuoja, kad „Pastatų energinio naudingumo direktyvoje“ (EPBD) aiškiai įtvirtinta skaitmeninių dvynių samprata kaip pažangi pastatų eksploatacijos ir energijos efektyvumo valdymo priemonė.

Pastatų oro kokybės valdymas visada buvo kompromisas: geresnis oras – didesni energijos poreikiai. Tačiau dabar atsiranda modeliai, kurie sujungia abi kryptis įvertinę CO2, PM, drėgmės jutiklių duomenis, komfortui reikalingą mikroklimatą, pastato užimtumo ritmiką, energijos vartojimo dinamiką. Vėdinimas sinchronizuojamas su žmonių judėjimu pastate, įrangos apkrovomis, pastato šilumine inercija. Šį sinchronizavimą valdo dirbtinio intelekto sprendimai, besimokantys tinkamai vėdinimo sistemą valdyti skirtingu paros metu, skirtingomis savaitės dienomis.

Galimybės ir problemos

› Į pastato valdymo sistemas (BMS) integruojamos modernios stebėsenos sistemos leidžia ne tik stebėti, bet ir automatiškai valdyti oro kokybės parametrus. Duomenų analizė ir istorinių tendencijų stebėjimas padeda identifikuoti problemas ankstyvuoju etapu ir optimizuoti sistemų veikimą.

› Modernios monitoringo sistemos analizuoja jutiklių duomenis, tačiau praktikoje dažnai susiduriama su jutiklių kalibravimo problemomis, jutiklių teikiamų duomenų nukrypimu nuo tikrosios vertės ir netinkama duomenų interpretacija. Tokiais atvejais, net turint geras monitoringo sistemas, oro kokybės problemos lieka neidentifikuotos.

Duomenų analizė taip pat leidžia identifikuoti vėdinimo sistemos degradaciją dar ankstyvojoje jos fazėje, organizuoti prognozuojamą priežiūrą, išvengti nenumatytų energijos nuostolių, išlaikyti oro kokybę ištisus metus. Tačiau prof. A. Jurelionis pažymi: „Žmonės pastatuose jaučiasi geriau galėdami reguliuoti mikroklimato parametrus. Mes nenorime būti žuvytėmis akvariumuose. Po sudėtingo susirinkimo norėsime atidaryti langą, sumažinti temperatūrą, kartais saulės spinduliuotė bereikalingai prišildo mūsų patalpas, retsykiais norime pakelti žaliuzes. Tad vien automatizuodami sistemas prarandame dalį pasitenkinimo pastatais. Aš projektuotojams visada siūlau pagalvoti apie žmogų – kokias galimybes paliksime jam.“

Ateitis priklauso propano šilumos siurbliams

Griežtėjant fluorintųjų šaltnešių F dujų apribojimams, vis daugiau dėmesio tenka alternatyvoms, kurioms ateityje gali tekti svarbus vaidmuo. Dėl savo puikių termodinaminių savybių ir mažo poveikio aplinkai populiarėja propanas –bespalvės ir bekvapės dujos, žymimos R290.

Naudingos termodinaminės savybės

Propanas puikiai tinka naudoti komercinėse šaldymo, oro kondicionavimo ir šilumos siurblių sistemose. Jis užverda pasiekęs –42 °C, tad lengvai gali pasiekti –40 °C ir aukštesnę garavimo temperatūrą. Suslėgtojo propano temperatūrų diapazonas yra išties platus.

R290 pasižymi didele aušinimo galia, todėl per trumpą laiką gali pašalinti didelį šilumos kiekį. Propano našumo koeficientas (COP) yra didelis, todėl sumažėja energijos kiekis, suvartojamas tam tikram aušinimo efektui sukurti, ir eksploatavimo išlaidos. Kylant energijos kainoms, pasirinkimo patrauklumas tampa akivaizdus.

Dažniausiai propanas naudojamas ne tik mažose sistemose: šaldytuvuose, šaldikliuose ir kompaktiškuose oro

kondicionieriuose, bet ir didesnėse komercinėse ir pramoninėse šaldymo sistemose, tokiose kaip maisto produktų saugojimas ir perdirbimas, chemijos pramonė ir šaldymo sandėliai.

Lietuvoje vis populiaresnis

Propano pagrindu veikiantis šilumos siurblys efektyviausias tuomet, kai yra iškart integruotas į vieną bloką su vandens šildytuvu, tada tampa monobloku. Tai kompaktiškas ir efektyvus pasirinkimas, užtikrinantis galimybę reguliuoti namų temperatūrą ir užtikrinti karšto vandens tiekimą.

Tokie modeliai Lietuvoje vis labiau populiarėja dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, juos labai paprasta montuoti, tereikia tik prijungti prie vandens kontūro, vedančio į namą. Be to, jie šilumnešiu užpildomi gamykloje ir objekte su tuo nebelieka vargo.

Įmonės archyvo nuotr.

Žinoma, nedideli jų matmenys puikiai tinka tiems namų ūkiams, kurie neturi galimybių skirti daugiau vietos šilumos siurblio įrenginiams. Be to, tiems tautiečiams, kurie rūpinasi aplinkosauga ir ekologiškumu, neabejotinai imponuoja galimybė atsisakyti gamtai žalingo freono ir jį visiškai pakeisti ekologiškesniu bei taupesniu propanu.

„Klimato apsauga, optimizuotas darbas, nuotolinė priežiūra, ypatinga tyla. Jie apibūdina svarbiausias šilumos siurblio savybes“, – principus vardija Marijus Digrys, propaną naudojančių šilumos siurblių gamintojos bendrovės „Viessmann“ atstovas prekybai.

Ir naujai statybai, ir renovacijai

Lietuvoje šiuo metu sparčiai populiarėja vienas tokių propaną naudojančių monoblokų – išmanusis šilumos siurblys „Vitocal 252-A“ (2C versija). Jis sieja visus naujausius bendrovės „Viessmann“ inžinierių pasiekimus. „Specialiai sukurtas būstams su modernizuojama šildymo sistema, – pabrėžia bendrovės atstovas, – šis monoblokas gali į ją tiekti net 70 °C temperatūros vandenį. Šitaip nekyla būtinybė pakeisti esamą šildymo sistemos infrastruktūrą, apskaičiuotą kur kas karštesniam vandeniui nei tas, kurį paprastai tiekia šiuolaikiniai šilumos siurbliai. Pakanka tik morališkai atgyvenusį malkinį ar granulinį katilą pakeisti naujuoju šilumos siurbliu.“

„Vitocal 252-A“ propaninis monoblokas užsakovui tiekiamas su integruotu 190 l talpos karšto vandens kaupikliu-šildytuvu. Tokio karšto vandens kiekio, „Viessmann“ specialistų skaičiavimu, visiškai pakanka 4–5 asmenų šeimos poreikiams patenkinti.

Propano šaltnešis ir saugumas

Propanas – efektyvus šaltnešis, tačiau pagal degumą ir sprogumą jis priklauso A3 kategorijai. Tai stabdė propano kaip šaltnešio plėtrą rinkoje, nes gamintojams kildavo saugumo iššūkių. Europos rinkoje savo siurblius parduodantys gamintojai turi laikytis saugumo koncepcijos (angl. Safety concept), užtikrinančios, kad, šilumos siurbliui sugedus, propanas iš lauke stovinčio monobloko nepatektų į patalpas.

Propano naudojimo pranašumai:

› Nulinis ozono sluoksnio naikinimo potencialas (ODP)

› Labai mažas globalinio atšilimo potencialas (GWP = 3)

› Mažesnis užpildymo kiekis tam pat aušinimo efektui pasiekti

› Stabilus ir suderinamas su dauguma sistemos medžiagų

› Žemas darbinis slėgis ir temperatūra

Saugumo koncepcija labai priklauso nuo gamintojo pasirinkto sprendimo, o kai kurie gamintojai į tai žiūri atsainiai. „Viessmann“ į šią problemą žiūri labai atsakingai ir šilumos siurbliuose diegia savo patentuotą saugumo strategiją – sistemą su specialios konstrukcijos plūdriuoju vožtuvu, kuris, propanui nutekėjus, iš karto uždaro šildymo kontūrą, kad į jį nepatektų propano. Tuo pat metu išleidimo vožtuvas automatiškai ir saugiai pašalina propaną iš išorinio šilumos siurblio bloko į lauką, išleisdamas propaną saugiu greičiu, kad nesusidarytų sprogus mišinys. Į aplinką išleistas propanas nekenksmingas, nes propanas yra natūralus šaltnešis, kurio šiltnamio efekto potencialas (GWP) labai mažas. Pagal reglamentus patalpose propano kiekis neturėtų viršyti 150 g, tačiau galinguose šilumos siurbliuose cirkuliuoja gerokai didesnis propano kiekis, todėl patikima saugumo koncepcija, užkardanti galimybę propanui patekti į patalpas, yra būtina.

Pastebėta, kad Lietuvos vartotojai dar atsargiai žiūri į lauke statomus monoblokus, neva, jei dings elektra, neigiamoje temperatūroje lauke stovintis monoblokas gali užšalti. Kai kurie gamintojai šią problemą sprendžia pildydami šildymo sistemą gliukolio mišiniu. Bendrovė „Viessmann“ to netoleruoja, nes tokiu atveju nėra garantijos, kad tinkamai suveiks saugumo koncepcijos sistema. Patikimas jos veikimas užtikrinamas tik tada, kai šildymo sistemoje teka grynas vanduo. „Viessmann“ savo šilumos siurblius išbando specialiose šaldymo kamerose. Bandymai parodė, kad dingus elektrai, –12 °C temperatūroje „Viessmann“ monoblokas užšąla maždaug per 17 valandų. Jei elektra dingsta dar ilgesniam laikui, užšalus lūžta tam skirta, lengvai pakeičiama detalė, kuri apsaugo brangius komponentus nuo pažeidimų, tad remontas būna paprastas ir nebrangus.

www.viessmann.lt

Rolandas KAŽIMĖKAS

Tinkama priežiūra ir efektyvus eksploatavimas užtikrina veiksmingą šilumos siurblių veikimą

Nuo 2002-ųjų, daugiau kaip per du dešimtmečius, šilumos siurbliai tapo viena populiariausių ir efektyviausių šildymo sistemų tiek gyvenamuosiuose, tiek komercinės paskirties pastatuose. Šių įrenginių populiarumą lemia ne tik ekologiškumas ir ekonomiškumas, bet ir aukštas energinis efektyvumas. Tyrimai rodo, kad sezoninis šilumos siurblių veikimo koeficientas (angl. Seasonal Performance Factor, SPF) Lietuvoje svyruoja nuo 1,8 iki 5,6: žemesni SPF rodikliai būdingi oro šaltinio šilumos siurbliams, aukštesnį efektyvumą pasiekia grunto ar vandens šaltinio šilumos siurblių sistemos. Tačiau tokius rezultatus galima pasiekti tik tinkamai eksploatuojant ir reguliariai prižiūrint šilumos siurblį, nes eksploatacijos kokybė tiesiogiai veikia sistemos efektyvumą ir atsipirkimo laiką. Apie šilumos siurblių eksploatacijos ypatumus žurnalas kalbasi su KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Roku Valančiumi.

Reguliari priežiūra – efektyvumo pagrindas

Nepriklausomai nuo šilumos siurblio tipo, reguliari ir kvalifikuota priežiūra yra esminis veiksnys, užtikrinantis ilgalaikį efektyvų šildymo sistemos darbą, aukštą šilumos siurblio efektyvumą.

„Nepakankama priežiūra – dažniausia individualių namų savininkų klaida. Gamintojai dažnai reikalauja bent kartą per metus pasikviesti specialistus ir atlikti visapusišką patikrą, tačiau dažnai šio reikalavimo nesilaikoma. Kitokia situacija kalbant apie pramonės įmones ar biurų pastatus – juose sumontuotos kur kas galingesnės, sudėtingesnės sistemos, tad priežiūra paprastai atliekama reguliariai, ją teikia atitinkamos priežiūros įmonės, tada problemų nekyla. Visiškai kitaip yra individualiuose namuose.

Šilumos siurblio priežiūros darbai labai priklauso nuo šilumos siurblio tipo. Šilumos siurblius „oras–vanduo“ ar „oras–oras“ reikia nuodugniau prižiūrėti, nes jie turi išorinį bloką, kuriame sumontuotas ventiliatorius, ir, kaip rodo patirtis, išorinis blokas yra dažniausiai priežiūros reikalinga šilumos siurblio dalis. Antras svarbus ir priežiūros reikalaujantis šilumos siurblio įrenginys yra kompresorius – kiekvieno šilumos siurblio širdis, suslegiantis šaltnešį, kad šilumos siurblys galėtų perduoti šilumą iš vienos terpės į kitą.

Bet koks kompresoriaus darbo sutrikimas tiesiogiai mažina sistemos efektyvumą. Tikrinama šaltnešio būklė, sistemos slėgis. Sumažėjus šaltnešio lygiui, gyventojai gali to nepastebėti, bet tai parodys padidėjusios elektros sąnaudos. Padidėjusios elektros sąnaudos beveik visada rodo problemą. Dažnai būna, kad, pastebėję gerokai išaugusias elektros energijos sąnaudas, vartotojai pradeda ieškoti priežasties ir nustato, kad šilumos siurblio valdymo skydelyje jau kurį laiką dega gedimo indikatoriaus lemputė. Kreipusis dėl techninės apžiūros paaiškėja įspėjimą buvus aktyvų jau kelis mėnesius“, – pasakoja KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Rokas Valančius.

Norint išlaikyti aukštus eksploatacinius šilumos siurblio rodiklius, taip pat būtina sistemingai stebėti:

› momentinio našumo koeficiento (angl. Coefficient of Performance, COP) pokyčius;

› sezoninio našumo koeficiento (angl. Seasonal Coefficient of Performance, SCOP) tendencijas;

› energijos suvartojimo dinamiką;

› sistemos darbo ciklų dažnumą.

Rekomenduojama įsirengti elektros ir šilumos apskaitos prietaisus arba rinktis įrenginius, kurie jau turi integruotas suvartotos elektros energijos ir pagamintos šilumos energijos apskaitos sistemas.

Eksploatuojant šilumos siurblius svarbus nuolatinis sistemos monitoringas, reguliarus valdymo parametrų koregavimas, sezoninis darbo režimų optimizavimas, energijos suvartojimo duomenų analizė.

Užteršti filtrai mažina šilumos siurblio efektyvumą

Efektyvumui palaikyti būtina reguliari filtrų priežiūra. Aktualu prižiūrėti siurblių „oras–vanduo“ ir „oras–oras“ filtrus bei ventiliatorius. Šilumos siurblių „oras–oras“ filtrų priežiūra yra viena paprasčiausių, bet kartu ir svarbiausių procedūrų. Kai oro filtrai užteršti, sistema turi dirbti intensyviau, ji suvartoja daugiau elektros energijos, teikia mažiau šilumos ir dirba triukšmingiau. Siurblių „oras–vanduo“ tikrinami šilumnešio filtrai.

„Labai svarbu, kokie filtrai sumontuoti. Jei šilumos siurblys įrengiamas senos statybos name, sumontavus vien tik mechaninį filtrą be magnetinio purvo separatoriaus, problemų gali kilti dėl to, kad tokiuose namuose šilumos siurbliai dažnai veikia didesniu našumu nei ankstesnė šildymo sistema – cirkuliacijos srautas šildymo sistemoje paprastai būna didesnis, todėl šilumos siurblys pakelia visas sistemoje buvusias nuosėdas (ir iš radiatorių apačios) ir vien mechaninio filtro neužtenka“, – perspėja doc. dr. Rokas Valančius.

„

Nepakankama priežiūra –dažniausia individualių namų savininkų klaida.

Doc. dr. Rokas Valančius

Asmeninio archyvo nuotr.

Atliekant šilumos siurblio patikrą matuojamas šaltnešio kiekis ir darbinį slėgis; patikrinami ir išvalomi šilumnešio filtrai. „Shutterstock“ nuotr.

Per mažai dėmesio išoriniam blokui

Dr. Roko Valančiaus teigimu, individualiuose namuose per mažai dėmesio skiriama išoriniam šilumos siurblio blokui tiek rengiant projektą, nuo kurio taip pat priklauso eksploatacija, tiek eksploatuojant. „Labai daug kas priklauso nuo šilumos siurblio kokybės, jo gamintojo, kaip jis sprendžia išorinio šilumos siurblio „oras–vanduo“ bloko atitirpinimo klausimą. Skirtingi gamintojai šilumos siurblio išorinio bloko užšalimo problemą sprendžia skirtingai – vieni tai padarė geriau, kiti blogiau, bet, nepaisant to, modernių šilumos siurblių atitirpinimo ciklai vyksta automatizuotai. Ypač svarbu siurblį prižiūrėti, jei jo išorinis blokas stovi viešai prieinamoje vietoje: kažkas prikišo šakų į siurblio bloką, siurblys pradėjo veikti, ventiliatorius suktis ir staiga nulūžo viena jo mentė. Atsiranda vibracija, kuri visada baigiasi kokio nors mechanizmo gedimu ar tvirtinimo detalių atsilaisvinimu. Projektuojant išorinio bloko vietą reikia žiūrėti, kad nebūtų tikimybės ventiliatoriui įtraukti lapų ar kitų nešvarumų. Geriau, kai šilumos siurblio išorinis blokas nėra visiems prieinamas. Daug kas priklauso ir nuo išorinio bloko apsaugos konstrukcijos. Dažnai juokaujame, kad vienas didžiausių individualių namų savininkų galvos skausmų –kur statyti išorinį bloką. Nereikia jo statyti po miegamojo langais, arti kaimyno miegamojo langų, nes blokas kelia triukšmą, nereikia statyti prie gėlyno, nes gėlės nušals, nestatyti tokioje vietoje, kur vėjas visada prineša lapų ar kitokių nešvarumų, nes jie sugeba

patekti į siurblio vidų net šilumos siurbliui nedirbant“, – pažymi dr. Rokas Valančius.

Sistemose „oras–vanduo“ išorinio bloko oro įsiurbimo grotelės turi būti reguliariai tikrinamos, pašalinami lapai, purvas, pūkai ar kiti teršalai. Ypač svarbu tai atlikti po rudens, kai aplink gali susikaupti kritusių lapų, ir po žiemos, kai prie įrenginio gali būti susikaupę ledo ar sniego. Taip pat pasitaiko, kad išoriniai blokai pradeda rūdyti – dažniau tai pastebima pajūrio zonoje.

Valdymo sistemos gedimai

Dr. Rokas Valančius pabrėžia, kad jei reikėtų išskirti trečią dažniausią šilumos siurblių veikimo sutrikimų priežastį, tai būtų šilumos siurblių automatikos problemos ar gedimai. Šiuolaikinės šilumos siurblių diagnostikos sistemos leidžia identifikuoti problemas dar prieš joms tampant kritinėmis. Lietuvos klimato sąlygomis, kai šildymo sezono metu temperatūros svyravimai gali būti labai ryškūs ir sukelti papildomą apkrovą, preventyvi priežiūra yra labai svarbi.

Pagrindiniai diagnostikos komponentai – sistemos temperatūras matuojantys jutikliai, šaltnešio slėgio jutikliai, kompresoriaus energijos suvartojimą stebintys srovės matuokliai bei mechaninius gedimus identifikuojantys vibracijos jutikliai.

„Paradoksas, bet kartais šilumos siurblį sustabdo pati diagnostikos sistema ir jis pradeda dirbti rezerviniu režimu, nes kuo daugiau įvairiausios elektronikos yra šilumos siurblyje, tuo daugiau šansų, kad kas nors suges. Siurblį prižiūrintys darbuotojai greitai ištaiso tokią klaidą, bet ne visada aišku, kodėl problema kyla. Gedimus sukelia ir elektros tinklo svyravimai, viršįtampiai ar elektros tiekimo sutrikimai, dėl to sustreikuoja šilumos siurblio automatika ar net sugenda pagrindinė valdymo plokštė. Šiais laikais elektros tiekimo sutrikimai individualių namų kvartaluose gana dažni, nes remontuojamos pastotės, kažkas įsirengia saulės elektrinę ir didina galią, o tokiais atvejais visada atjungiama elektra. Elektros tiekimui atsinaujinus, visi namų įrenginiai paprastai veikia kaip ir anksčiau, o štai šilumos siurblio veikimas sutrinka“, –sako dr. Rokas Valančius.

Kai kurie valdymo sistemos sutrikimai gali būti pašalinti atnaujinus šilumos siurblio programinę įrangą, analizuojant klaidų kodus, keičiant netinkamai veikiančius jutiklius. Valdymo elektronikos ir daviklių kalibravimas užtikrina, kad sistema dirbtų optimaliomis sąlygomis. Temperatūros davikliai, slėgio ir kiti jutikliai laikui bėgant gali prarasti tikslumą. Netikslūs jų rodmenys gali lemti netinkamą sistemos veikimą, padidėjusias energijos sąnaudas ir netgi trumpinti įrangos naudojimo laiką. Reguliarus valdymo sistemos patikrinimas ir kalibravimas turėtų būti atliekamas kvalifikuotų technikų kasmet.

Kompresoriaus resursas didelis, jei dirba normaliu režimu

„Dažnai problemų kelia kompresoriai, ypač jei laiku neatliekama jų techninė priežiūra. Kad ir kaip mums nepatiktų, kompresorius dėvisi, pasitaiko, kad po kelių šilumos siurblio eksploatavimo metų elektros sąnaudos šiek tiek padidėja, šilumos siurblys pradeda garsiau dirbti. Paprastai gamintojai deklaruoja, kad šilumos siurblio kompresorius turi veikti ne mažiau kaip 10 metų, tačiau reikia įvertinti, kad tokį laiką jis veiks standartiniu režimu –aptarnaus grindinio šildymo, į kurį tiekiamas 30–35 °C vanduo, sistemą, ruoš karštą vandenį. Tačiau jei šilumos siurbliu šildysime radiatorius, kuriems reikia aukštų temperatūrų, kompresorius dirbs kur kas intensyviau, sykiu intensyviau dėvėsis. Todėl jau renkantis šilumos siurblį reikia įvertinti, kokiai šildymo sistemai jis ruoš vandenį, kokios bus temperatūros. Naujos statybos A+, A++ klasės namuose standartinis šilumos siurblys „oras–vanduo“ dirbs be problemų. Sunkiau parinkti šilumos siurblį senos statybos namui, kurio patalpos šildomos radiatoriais, be to, aukštų temperatūrų šilumos siurbliai yra apie 50 proc. brangesni už standartinius. Intensyviau kompresorius dirbs, o kartu ir dėvėsis žemose temperatūrose, nes šilumos siurblio „oras–vanduo“ veikimo koeficientas krinta.

Neatlikę kasmetinės šilumos siurblio priežiūros prarasite gamintojo garantiją, kuri dažnu atveju yra 5 metai. „Shutterstock“ nuotr.

„

Naujos statybos A+, A++ klasės namuose standartinis šilumos siurblys „oras–vanduo“ dirbs be problemų.

Doc. dr. Rokas Valančius

Gamintojai dažnai pateikia tokią šilumos siurblio efektyvumo koeficiento skaitinę išraišką, kokia jiems parankiausia. Reklamose galime matyti, kad koeficientas yra 4 art net 5, bet nutylima, kad toks jis pasiekiamas, kai lauko temperatūra yra +(2–7) °C. Renkantis šilumos siurblį, geriausia paprašyti, kad tiekėjai atsiųstų sertifikatą ar technines charakteristikas, rodančias, koks šilumos siurblio naudingojo veikimo koeficientas bus lauke –10 ar –15 °C temperatūroje. Dalis pardavėjų šios informacijos net nepateiks, o jei ir pateiks, tai pasirodys, kad –10 °C temperatūroje šilumos siurblio efektyvumo koeficientas bus tik 2, o gal ir mažesnis. Techniniu požiūriu, jei koeficientas mažesnis nei 2, nereikia šilumos siurblio kankinti, geriau trumpam įjungti papildomus elektrinius šildytuvus, tada šilumos siurblio veikimo laikas gerokai prailgės. Šilumos siurbliai gali veikti ir kai temperatūra nukris iki –25 °C, ką dažnai deklaruoja gamintojai, tačiau tokiomis sąlygomis šilumos siurblio koeficientas bus apie 1,5–2, kompresorius dirbs ekstremaliu režimu, todėl naudojimo laikas bus gerokai trumpesnis. Ne veltui kai kurių gamintojų automatinio valdymo sistemose numatyta, kad elektriniai pašildymo tenai įsijungtų jau –10 °C temperatūroje. Jų nejungiant, trumpuoju laikotarpiu galima sutaupyti, bet įvertinant ilgąjį laikotarpį taupoma nebus, nes susidėvėjusį kompresorių teks keisti gerokai anksčiau“, – sako KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Rokas Valančius.

Šaltnešio būklė, šilumokaičio valymas

Svarbi problema – šaltnešio nuotėkiai. Jų išvengiama prevenciškai tikrinant jungtis, juos parodo krintantis sistemos slėgis. Šią problemą reikia spręsti kuo operatyviau – nustatyti nuotėkio vietą ir ją remontuoti. „Kalbant apie šaltnešio nuotėkius pasakytina, kad nuo anksčiau naudoto R410 šaltnešio, kuris vis dar „darbuojasi“ senesniuose šilumos siurbliuose, pereita prie mažesnį poveikį aplinkai turinčio R32 šaltnešio, kuris bus naudojamas iki 2030 m., tačiau naujausia tendencija – propano šaltnešis R290 (pramonėje naudojami ir CO2, ir amoniako šaltnešiai, bet tai jau visai kitas lygmuo). Tačiau propanas yra degus, todėl praktiškai visi propaniniai šilumos siurbliai yra monoblokai, montuojami išorėje, nes ES reikalavimai neleidžia tokio degaus šaltnešio įrengti pastato viduje. Propano efektyvumas yra didesnis, jis puikiai tinka aukštatemperatūriams šilumos siurbliams, įrenginys su tokiu šaltnešiu efektyviau veikia žemose temperatūrose. Propano šaltnešio lygio prižiūrėti praktiškai nereikia, nes jis cirkuliuoja mažesnėje trasoje, tik išoriniame bloke. Prižiūrėti reikia R32 ar senesnės kartos šaltnešių lygį“, – paaiškina dr. Rokas Valančius.

Svarbi procedūra – šilumokaičių valymas, kurią turėtų atlikti kvalifikuoti specialistai. Laikui bėgant šilumokaitį gali užsiteršti daugiau druskų turintis kietas vanduo, korozijos produktai. Užterštas šilumokaitis blogiau perduoda šilumą, tad sumažėja bendras sistemos efektyvumas ir padidėja energijos sąnaudos. Priklausomai nuo vandens kokybės ir eksploatacijos intensyvumo,

Ką kasmet rekomenduojama

patikrinti šilumos siurbliuose „oras–vanduo“

1. Išorinio bloko patikra ir valymas: pašalinti dulkes, lapus, pūkus, vabzdžius ir kitus nešvarumus nuo šilumokaičio (radiatoriaus grotelių); patikrinti, ar ventiliatorius sukasi laisvai, ar nėra pašalinių garsų, įsitikinti, kad aplink bloką nėra kliūčių oro srautui (bent 50 cm aplink).

2. Vidinės dalies patikra: patikrinti vidinius vamzdynus, ar nėra pratekėjimo, korozijos pažymių ir kt.; patikrinti jutiklius; pamatuoti šaltnešio kiekį ir darbinį slėgį; patikrinti ir išvalyti šilumnešio filtrus.

3. Vandens sistemos patikra: patikrinti slėgį šildymo sistemoje (gyvenamajame name dažnai ~1–1,5 bar); patikrinti, ar nėra oro sistemoje (išleisti orą iš radiatorių / grindinio šildymo kolektorių), patikrinti slėgį plėtimosi inde.

4. Elektrinės – automatikos – dalies patikra: patikrinti jungtis, kabelius, kontaktus (ar nėra atsilaisvinusių kontaktų nuo vibracijos, korozijos požymių ir kt.); įsitikinti, kad automatika veikia teisingai pagal nustatytus parametrus (šildymo kreivė, karšto vandens temperatūra ir kt.); atnaujinti programinę įrangą (jei gamintojas tai numato ir nėra nuotolinio atnaujinimo galimybės); patikrinti COP (našumo koeficientą), palyginti su ankstesniais metais.

Šilumos siurblių „gruntas–vanduo“ profilaktika bus panaši, tik nebus išorinio bloko priežiūros. Vietoj to reikės patikrinti slėgį išoriniame kontūre, cirkuliuojančio neužšąlančio skysčio temperatūrą.

Įprastai kasmetinė gyvenamojo namo šilumos siurblio priežiūra kainuoja 100–200 EUR. Šiuo klausimu tikrai nereikėtų taupyti – neatlikę tokios priežiūros prarasite gamintojo garantiją, kuri dažnu atveju yra 5 metai.

šilumokaičius rekomenduojama valyti kas 2–3 metus, bet šis laikotarpis labai priklauso nuo sistemos. Dažnai tai gali pranešti pati šilumos siurblio automatika, indikuodama srauto klaidą.

Geoterminių sistemų gruntinis kontūras taip pat reikalauja dėmesio. Nors pats gruntinis kolektorius yra santykinai patikima sistema, reikia tikrinti jame cirkuliuojančio skysčio tūrį ir koncentraciją. Taip pat būtina tikrinti cirkuliacinio siurblio veikimą ir slėgį sistemoje, nes bet kokie slėgio svyravimai gali signalizuoti apie nuotėkius ar kitokias problemas.

Efektyvumo optimizavimas ir našumo didinimas

Optimalus šilumos siurblio našumas pasiekiamas ne tik reguliaria priežiūra, bet ir sumaniu sistemos valdymu bei atitinkamų techninių sprendimų įgyvendinimu. Dažnai kalbama, kad išmanieji šiuolaikinių šilumos siurblių valdymo sprendimai gali automatiškai optimizuoti šilumos siurblių darbą pagal orų prognozes, elektros energijos kainas „Nord Pool“ biržoje ir kitus parametrus. Oro temperatūros prognozavimo funkcija leidžia sistemai iš anksto koreguoti šildymo intensyvumą, taip išvengiant energijos švaistymo. Pavyzdžiui, jei numatomas oro atšilimas, sistema gali iš anksto sumažinti šildymo galią. Modernios sistemos gali būti integruotos į bendras pastato valdymo sistemas ir derinamos su kitais inžineriniais sprendimais, tokiais kaip vėdinimo sistema, saulės elektrinė ar saulės kolektorių sistema.

„Nors dažnai reklamuojama, kad šilumos siurblių valdymą gali koreguoti dirbtinis intelektas, bet neteko matyti tokio šilumos siurblio, kurio dirbtinis intelektas veiktų gerai. Kol kas dirbtinio intelekto integracija dar tik vystosi, dažnai kyla suderinamumo problemų. Paimkime kad ir saulės elektrinės, energijos kaupiklio, šilumos siurblio integraciją. Kažkuris gamintojas gamina saulės elektrinės inverterį, puikiai komunikuojantį su to paties gamintojo energijos kaupikliu; sistemoje yra „Nord Pool“ integracija, bet inverteris, įvertinęs biržos kainas, negali visapusiškai valdyti šilumos siurblio. Nuodugnesnė automatizacija vis dar yra pradinio lygmens. Kalbama ir apie tai, kad individualiuose namuose šilumos siurblys pats gali veikti išmaniai – mažinti šildymą, kai elektros kaina biržoje yra didžiausia, intensyviau šildyti, kai ji mažiausia. Viskas būtų gerai, jei tokiame name būtų akumuliacinė vandens talpykla, tada šilumos siurblys šildytų talpyklos vandenį, kai biržoje elektros kaina mažiausia, o akumuliacinė talpykla šilumą pastatui šildyti atiduotų, kai elektros kaina aukščiausia (tuo metu šilumos siurblys neveikia, nevartoja elektros energijos). Tačiau tokios talpyklos yra palyginti didelės, priklausomai nuo gyvenamojo namo dydžio ir poreikių gali būti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litrų talpos, šiuolaikiniuose individualiuose namuose net nerasi vietos, kur ją įrengti. O jei tokios talpyklos nėra, kentės namų komfortas, nes paprastai biržos kainos šokteli aukštyn rytais ir vakarais, todėl kai visi namie, namas nešildomas, o kai

darbe – šildomas. Tačiau jei namas sandarus, šiltas, inertiškas, vartotojas net nepajaus, kad šilumos siurblys neveikė dvi valandas“, – sako KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Rokas Valančius.

Akumuliacinė talpykla suteikia sistemai lankstumo, gali padidinti bendrą šilumos siurblio efektyvumą, nes leidžia šilumos siurbliui dirbti ilgesniais, stabiliais ciklais, kas yra efektyviau nei dažni įsijungimai ir išsijungimai, tačiau tai nemažo naudingo patalpų ploto reikalaujanti papildoma investicija.

Šilumos siurblio pasirinkimas

pagal pastato paskirtį

Šilumos siurblio pasirinkimas turi didelę įtaką jo eksploatacijai. Pradžia – kruopšti pastato energijos poreikių analizė ir jo paskirties įvertinimas. Skirtingi pastatai turi skirtingus šildymo ir karšto vandens ruošimo poreikius, taip pat skirtingą šilumos siurblių eksploatacijos režimą.

Gyvenamieji namai ir butai dažniausiai turi santykinai stabilius, nedaug svyruojančius šildymo poreikius. Daugiabučiams gyvenamiesiems namams vis populiaresni tampa centralizuoti šilumos siurblių sprendimai. Komercinių pastatų (biurų, prekybos centrų ar viešbučių) šildymo poreikiai dažnai yra didesni, o svarbiausia –šie poreikiai gali labai skirtis priklausomai nuo dienos laiko, savaitės dienos ar metų laiko. Tokiems pastatams dažnai parenkamos modulinės (kaskadinės) šilumos siurblių sistemos, galinčios lanksčiai prisitaikyti prie kintamos apkrovos.

Pramoniniai pastatai ir sandėliai turi savo unikalių poreikių. Vienais atvejais jų technologiniams procesams reikia šildymo, kitais atvejais – šaldymo. Pramoniniuose pastatuose gali būti įrengiami didelės galios šilumos siurbliai, integruoti į bendrą energijos valdymo sistemą, neretai pramoniniai šilumos siurbliai naudoja technologinių procesų metu išsiskiriančią šilumą.

Viešiesiems pastatams (mokykloms, darželiams, sveikatos priežiūros įstaigoms ar sporto salėms) keliami griežti komforto ir higienos reikalavimai.

Šilumos siurblio galios parinkimas – vienas svarbiausių sprendimų, turėsiančių ilgalaikių pasekmių sistemos efektyvumui ir ekonomiškumui. Per mažos galios šilumos siurblys nepatenkins pastato šildymo poreikių šalčiausiu metų laiku, ilgą laiką dirbs intensyviausiu režimu, o tai reiškia, kad jo kompresorius dėvėsis gerokai smarkiau. Per didelės galios įrenginys dirbs neefektyviai, o dėl dažnų įsijungimų ir išsijungimų taip pat dėvėsis sparčiau. Tad šilumos siurblio eksploatacija priklauso ne tik nuo tinkamos priežiūros, bet ir nuo to, kaip bus pasirinktas šis kiekvienam pastatui labai svarbus įrenginys.

SMART šilumos siurbliai –

pažangi CO₂ technologija tvariai ateičiai

Šildyti ir vėsinti suvartojama energija sudaro beveik pusę visos Europos Sąjungoje suvartojamos energijos. Tad kiekvienas žingsnis efektyvesnių, ekologiškesnių technologijų link turi milžinišką poveikį mūsų klimato ateičiai.

Būtent šį tikslą įgyvendina SMART šilumos siurbliai – tai naujos kartos technologija, sukurta

„Beijer Ref“ įmonių grupės gamyklose „Fenagy“ (Danija) ir „SCM Frigo“ (Italija). Šie įrenginiai žymi naują etapą šildymo ir vėsinimo rinkoje, nes naudoja natūralų CO₂ šaltnešį, pasižymintį itin mažu poveikiu aplinkai ir išskirtiniu energijos efektyvumu.

Natūralus šaltnešis –realus pokytis

Tradiciškai šilumos siurbliai naudojo sintetinius HFC ar HCFC šaltnešius, kurių globalinio atšilimo potencialas (GWP) siekia tūkstančius. CO₂ šaltnešis šioje srityje – tikra revoliucija. Jo GWP yra vos 1, o ozono sluoksnio ardymo potencialas – nulinis.

Be to, CO₂ yra nedegus, netoksiškas ir bekvapis, todėl SMART siurbliai gali būti diegiami tiek gyvenamuosiuose, tiek pramoniniuose objektuose. Technologiškai pažangi konstrukcija leidžia sistemai veikti esant dideliam slėgiui ir tiekti iki 85 °C temperatūros vandenį, išlaikant aukštą naudingumo koeficientą (COP 2,75–2,90).

Inovacijos, gimstančios „Beijer Ref“ grupėje

SMART šilumos siurblių technologija – tai glaudaus bendradarbiavimo tarp dviejų „Beijer Ref“ grupės lyderių rezultatas:

› „Fenagy“ – daniškos inžinerijos ir tvarumo ekspertai;

› „SCM Frigo“ – italų technologijų gamintojai, turintys ilgametę šaldymo ir CO₂ sistemų kūrimo patirtį.

Kartu šios įmonės sukūrė įrangą, kuri ne tik atitinka, bet ir formuoja naujus rinkos standartus.

Efektyvumas, kuris stebina

SMART šilumos siurbliai išsiskiria žemo slėgio ežektoriaus technologija, padedančia sistemai veikti itin efektyviai net esant dideliems temperatūrų skirtumams.

› Modeliai „vanduo–vanduo“ veikia, kai šaltinio temperatūra svyruoja nuo –18 °C iki +22 °C.

› Modeliai „oras–vanduo“ užtikrina patikimą darbą net nuo –22 °C iki +20 °C.

Specialiai CO₂ šaltnešiui sukurti „Bitzer“ kompresoriai užtikrina ilgaamžiškumą ir stabilų veikimą net esant slėgio svyravimams.

SMART šilumos siurblių galios diapazonas labai didelis: 7 modeliai „oras-vanduo“, nuo 62 iki 253 kW galios; 11 modelių „vanduo-vanduo“, nuo 36 iki 299 kW galios

Šilumos siurbliai valdomi per „Reftronix“ sistemą, leidžiančią nuotoliniu būdu stebėti ir valdyti visų įrenginių darbą realiuoju laiku. Naudotojai gali peržiūrėti istorinius duomenis, analizuoti efektyvumą ir optimizuoti energijos vartojimą.

Be to, modeliuose „oras–vanduo“ įdiegta išmanioji atitirpinimo funkcija, naudojanti šaltų dujų technologiją. Ji leidžia išvengti našumo praradimų net žiemą.

Platus naudojimo mastas

Dėl savo universalumo SMART šilumos siurbliai tinka tiek naujiems, tiek renovuojamiems pastatams – daugiabučiams, biurams, viešbučiams, SPA centrams ar prekybos vietoms.

Pramonės įmonėms tai efektyvus sprendimas, prireikus išlaikyti skirtingas temperatūras įvairiose patalpose ar panaudoti technologinės įrangos generuojamą šilumą.

Tvarumas, kuris atsiperka

Nors pradinis SMART šilumos siurblio įsigijimas gali atsieiti daugiau nei tradicinės sistemos, eksploatacinės išlaidos yra iki 45 % mažesnės. Atsižvelgiant į energijos kainų kilimą ir valstybės paramą atsinaujinančiai energetikai, investicija atsiperka greičiau nei per kelerius metus.

SMART šilumos siurbliai atitinka griežtus EU 813/2013 ir EU 814/2013 direktyvų reikalavimus bei yra sertifikuoti „ATMO Approved“ ženklu – išskirtiniu kokybės įvertinimu natūralius šaltnešius naudojantiems gamintojams.

„Beijer Ref“ – inovacijų grupė

Tvarus pasirinkimas šiandien – nauda rytoj

SMART šilumos siurbliai – tai ne tik technologinis sprendimas, bet ir žingsnis į tvaresnę ateitį. Jie jungia efektyvumą, išmanumą ir atsakomybę už aplinką.

„Beijer Ref“ – pasaulyje pirmaujanti šaldymo ir klimato technologijų įmonių grupė, jungianti tokius gamintojus kaip „Fenagy“ ir „SCM Frigo“. Grupė siekia skatinti perėjimą prie tvarių, natūralius šaltnešius naudojančių sprendimų visoje Europoje ir pasaulyje. www.beijerref.lt

Pastato eksploatacija

energetika,technologijos

Q Atsinaujinančios enegijos ateitį galima pamatyti Vokietijoje.

Q Greitas daiktų interneto įrenginių plėtros tempas dažnai lenkė saugumą, todėl šie įrenginiai tapo patraukliu kibernetinių nusikaltėlių taikiniu.

Q Lietuvoje 2024 m. viena pagrindinių gaisrų, kurių metu žmonės patyrė traumas, priežasčių buvo elektros įrenginių, prietaisų ir elektros instaliacijos gedimai.

› ES rinkos modeliai

Papildomai skaitykite:

Energijos kaupimas – efektyvus atsinaujinančios energijos naudojimas gyvenamuosiuose pastatuose ir pramonės įmonėse

Ateityje pastatai pusę savo elektros energijos turės skirti elektromobiliams įkrauti

Atsinaujinančios energijos sprendimai pastatuose:

iššūkiai ir perspektyvos

Šiuolaikinė energetika patiria ryškius pokyčius, į kuriuos aktyviai

įtraukiami ir pastatai – iš pasyvių energijos vartotojų jie virsta aktyviais energetinės sistemos dalyviais. Saulės elektrinės ant stogų, energijos kaupikliai pagalbinėse patalpose, elektromobilių

įkrovos stotelės požeminėse aikštelėse ar šalia pastatų formuoja naują energetinį pastatų veidą. Tačiau šie pokyčiai visoje Europoje kelia iki šiol nematytų iššūkių elektros tinklams, energetikos sistemos balansavimui ir reguliavimo mechanizmams.

Tomas DAMBRAUSKAS

Ateitį galima pamatyti Vokietijoje

Pastatai šiandien suvartoja apie 40 proc. visos Europos Sąjungoje pagaminamos energijos ir generuoja 36 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Ambicingas Europos žaliasis kursas – iki 2050 m. pasiekti, kad ES taptų pirmuoju neutralaus poveikio klimatui regionu pasaulyje – reikalauja ne tik didinti energijos vartojimo efektyvumą, bet ir iš esmės keisti požiūrį į pastatus kaip energetinės infrastruktūros dalį.

Dažnai, norint įsivaizduoti, kas keisis, kaip pavyzdys pateikiama Vokietija, nes būdama viena iš Europos energetinės transformacijos lyderių, ji jau susiduria su sisteminiais iššūkiais, kurie netrukus palies ir kitas Europos šalis. Vokietija dar XX a. 10-ajame dešimtmetyje ir 2000-ųjų pradžioje pradėjo sistemingai diegti žaliosios energetikos infrastruktūrą pastatuose: jau nuo 2000 m. pradėjo

remti saulės elektrinių įsirengimą ant stogų, pirmoji įvedė fiksuotą tarifą, kai už atsinaujinančios energijos pagamintą kilovatvalandę gyventojas gaudavo garantuotą kainą. Būtent šis modelis įkvėpė daugelį kitų ES šalių – Ispaniją, Italiją, Daniją ir Lietuvą.

Technologinė evoliucija ir diegimo mastas

Per pastarąjį dešimtmetį gerokai keitėsi ir saulės elektrinių technologijos: mažėjo fotovoltinių elementų kaina, didėjo jų efektyvumas. Saulės modulių kainos nuo 2010 m. sumažėjo daugiau nei 90 proc., komerciniuose projektuose naudojamų saulės elementų efektyvumas pasiekė 20–22 proc., o pačių pažangiausių modulių efektyvumas jau yra net 26 proc. Ši technologinė pažanga nemaža dalimi lėmė, kad daugelyje Europos regionų saulės elektrinės tapo ekonomiškai patrauklia tradicinių energijos šaltinių alternatyva.

Nacionaliniai saulės energijos pajėgumų diegimo tikslai EU27

Grafikas parodo, kad tarp dabartinės situacijos ir oficialiai skelbtų nacionalinių tikslų yra ryškus skirtumas. Vokietija aiškiai dominuoja – tiek dabartine įdiegta galia (apie 80 GW), tiek planuojamais tikslais (daugiau nei 200 GW).

Šaltinis:

• „SolarPower Europe“

Nacionalinių planų tikslas iki 2030 m.

Įdiegta saulės jėgainių galia 2023 m.

Galimas rinkos augimo potencialas iki 2030 m.

Vokietijoje 2024 m. pabaigoje veikė daugiau nei 4,6 mln. sau lės elektrinių, kurių bendra instaliuota galia viršijo 95 GW, o tai sudaro apie 20 proc. visos šalies elektros gamybos pajėgumų. Tačiau ši sėkmės istorija turi ir kitą pusę – žaliosios energijos gamybos integracijos problemą, kuri tampa vis akivaizdesnė.

Integracijos iššūkiai

Tradiciškai gyvenamieji pastatai buvo pirminė saulės elektrinių diegimo vieta. Siekdami energetinės nepriklausomybės ir ekonominės naudos, individualių namų savininkai Vokietijoje, Nyderlanduose ir Austrijoje masiškai diegia 5–15 kW galios sistemas, Lietuvoje – 5–10 kW sistemas. Tačiau daugiabučių namų sektorius susiduria su kompleksinėmis teisinėmis ir techninėmis problemomis. Bendrijos nuosavy bės klausimai, elektros skirstymo ir investicijų pasidalijimo tarp butų klausimai stabdo plėtrą. Vis dėlto, kalbant apie saulės ener getikos plėtrą, pažymėtina, kad didžiausią potencialą turi komer ciniai pastatai – biurų kompleksai, prekybos centrai, logistikos terminalai, sandėliai. Didelio ploto plokštieji stogai, sutampantis maksimalaus elektros gamybos ir energijos vartojimo piko laikas (kas nebūdinga gyvenamiesiems pastatams) kuria idealias saulės elektrinių plėtotės sąlygas. Be to, ant komercinio pastato stogo sumontuota saulės elektrinė gali elektrą tiekti ne tik pastato reikmėms, bet ir elektromobilių įkrovos infrastruktūrai.

„Lietuvos energetikos

Pramoniniai objektai dažniau susiduria su specifiniais iššūkiais. Vykstant gamybos procesams energijos poreikiai dažnai svyruoja, daugelyje gamyklų darbas organizuojamas ir naktinėmis pamainomis, kai kurie technologiniai procesai yra jautrūs menkiausiems elektros tinklo svyravimams ar trikdžiams, galintiems sugadinti įrangą ar sutrikdyti technologinių procesų eigą, todėl dažnai pramonės įmonės reikalauja individualių ir gerai apgalvotų energijos valdymo sistemų. Vienas iš jų –saulės elektrinių, energijos kaupiklių ir pažangių valdymo sistemų integracija.

Energijos kaupikliai –būtinas sistemos komponentas?

Energijos kaupimo technologijos gali būti įvairios – nuo ličio jonų ir baterijų, vandenilio kaupimo sprendimų iki mechaninių kaupimo metodų. Pastatų sektoriuje dominuoja ličio jonų ir ličio geležies fosfasto baterijos: jos kompaktiškos, efektyvios, bet to, ir jų kainos nuolat mažėja. Nuo 2010 m. kilovatvalandės kaina sumažėjo 90 proc. ir 2024 m. pasiekė 120–140 eurų/kWh. 2024 m. „BloombergNEF“ net pranešė, kad ličio jonų baterijos bloko kainos globaliai sumažėjo iki 100 eurų/ kWh. Tačiau tai yra baterijų bloko kaina, ne pastato energijos kaupiklio sistemos su montavimu, valdymo sistema, korpusu, garantijomis ir pan. kaina.

agentūros analizė rodo, kad 2025 m. III ketvirtį vidutinė 1 kWh talpos elektros kaupimo įrenginių (visos sistemos) kaina buvo apie 450 eurų/kWh.

Skaičiuojant visos sistemos įrengimo sąnaudas, kaina gerokai didesnė – 300–600 eurų/kWh. Tokius svyravimus lemia tiek regionas, kuriame montuojama baterija, tiek baterijų įsirengimo paramos politika. Lietuvos energetikos agentūros analizė rodo, kad 2025 m. III ketvirtį vidutinė 1 kWh talpos elektros kaupimo įrenginių (visos sistemos) kaina buvo apie 450 eurų/kWh.

Vokietijos ir Austrijos patirtis rodo, kad individualių namų segmente standartiniu saulės elektrinės sistemos papildymu tapo 5–15 kWh talpos kaupikliai, leidžiantys savo saulės elektrinės pagamintos energijos suvartojimą padidinti nuo 30 iki 80 proc., tuo gerokai sumažinant priklausomybę nuo elektros tinklo.

Komerciniai ir pramoniniai objektai diegia megavatvalandžių lygio sistemas, kurios atlieka kelias funkcijas:

› mažina vartojimo piką, nes kai kurie įrenginiai sukelia momentinius šuolius elektros tinkle, tačiau baterija gali juos sumažinti, kad tinkle nebūtų viršyta sutartinė galia ir būtų išvengta įtampos kryčių;

› daugiau vartoja pagamintos energijos, nes dažnai komercinių pastatų saulės elektrinės gamina daugiau energijos nei įmonė suvartoja dieną, o baterijos leidžia dieną kaupti pagamintą energiją ir vartoti ją vakare ar naktį;

› mažina prastovų tikimybę, jei nutrūksta elektros tiekimas: baterija gali iškart tiekti energiją ypač svarbiems procesams, serveriams, gamybos linijoms, tad išvengiama prastovų, neprarandami duomenys;

› apsaugo nuo įtampos šuolių, galinčių pakenkti technologiniams įrenginiams: baterija į įtampos svyravimus reaguoja akimirksniu, daug greičiau nei kiti įtampų svyravimus išlyginantys įrenginiai, be to, gali veikti nuolat (ne tik įsijungus avariniam režimui), užtikrinti stabilų elektros energijos tiekimą, saugoti įtampos šuoliams jautrius įrenginius;

› dirba kaip integruota energijos valdymo sistema, kuri automatiškai sprendžia, kada įkrauti ar iškrauti bateriją, įvertinus elektros kainas, apkrovas ir prognozes;

› teikia tinklo paslaugas ir dalyvauja energijos rinkoje, padėdamos realiuoju laiku subalansuoti gamybą ir vartojimą, stabilizuoti dažnį, užtikrinti tinklo veikimo stabilumą, ką tradiciškai darydavo dujomis ar kitu kuru kūrenamos jėgainės, hidroelektrinės, ir kartu gauti pajamų už elektros energijos tiekimą.

Nepalanki reguliacinė aplinka

Energijos kaupikliai keičia pagrindinius elektros sistemos veikimo principus. Tradicinį modelį, kai elektros gamyba tam tikrais momentais reaguoja į vartojimo pokyčius, keičia dinamiška paskirstyto kaupimo sistema. Vokietijoje jau veikia per 800 tūkst. namų ūkių kaupimo sistemų, kurių bendra talpa didesnė nei 12 GWh. Tikslios oficialios statistikos apie elektros kaupiklių skaičių Lietuvos individualiuose namuose nėra, Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) renka duomenis tik apie paramos gavėjus, bet ne apie visus namuose sumontuotus kaupiklius, ESO ir Energetikos ministerija kol kas tokią statistiką renka nesistemingai. Tačiau galima įvertinti kitus skaičius: APVA paramos projektas siekia, kad iki 2026 m. individualiuose namuose įrengtų kaupiklių talpa pasiektų beveik 110 MWh, tai reikštų, kad baterijos būtų sumontuotos maždaug 10 000–15 000 namų ūkių (renkantis 7–10 kWh kaupiklį). Tačiau reikia pabrėžti, kad tai prognozė, o ne faktinė 2025 m. situacija. Iki 2025 m. vidurio APVA buvo patvirtinusi kelis tūkstančius paraiškų, tad tikėtina, kad šiuo metu kaupiklių įrengta apie 2000–4000 namų ūkių, tikslas – augti iki 10–15 tūkst. –greičiausiai bus pasiektas per ateinančius metus.

Pasaulinė ličio jonų baterijų kainos mažėjimo tendencija

JAV doleriai už kilovatvalandę

Šaltinis:

• „BloombergNEF, Battery Price Survey 2024“

Palyginti su daugiau kaip 124 tūkst. elektros energiją gaminančių vartotojų (ESO duomenimis), kaupikliai diegiami vis dar labai kukliai – juos turi maždaug tik 2–3 proc. visų saulės elektrines turinčių namų ūkių. Tikslesnė statistika turėtų susiformuoti, kai Energetikos ministerija ir ESO pradės sistemingai rinkti duomenis apie įrengtus kaupiklius, stebės, kiek kaupiklių prijungta, kokia jų bendra talpa, kaip jie naudojami.

Ne tik Lietuvos, bet ir visos ES problema ta, kad reguliacinė aplinka nespėja su technologine plėtra. Pavyzdžiu gali būti dvigubo apmokestinimo problema, kai įkraunant kaupiklį iš tinklo, elektros energija apmokestinama taip, lyg būtų suvartota, o iškraunant kaupiklį ji dar kartą apmokestinama. Tai stabdo komercinių projektų plėtrą daugelyje Europos šalių. Rezultatas – ta pati kilovatvalandė apmokestinama du kartus, nors fiziškai ji tik laikinai buvo sukaupta, bet nepanaudota. Tai iškraipo situaciją: kaupiklis turi „mokėti“ už elektrą kaip vartotojas, bet negali atgauti vertės kaip gamintojas.

Belgija ir Nyderlandai jau pradėjo taikyti kitokius mokestinius mechanizmus, skatinančius diegti kaupiklius, tačiau bendro sprendimo Europos mastu vis dar nėra. Komerciniams projektams tai didelė problema: kaupikliai nekuria energijos, tik sukaupia, pasaugo ir atiduoda, todėl šis verslo modelis labai priklauso

nuo energijos kainų skirtumo. Dvigubi mokesčiai gerokai sumažina tą skirtumą, padidindami sąnaudas, kurios, esant liberalesniam apmokestinimui, galėtų būti 10–30 proc. mažesnės. Tai stabdo didelių pramoninių kaupiklių ar tinklo balansavimo projektų plėtrą, nes jų atsipirkimo trukmė gerokai pailgėja.

ES dar neturi bendros kaupiklių apmokestinimo tvarkos, direktyvose (pvz., Electricity Directive 2019/944/EU) jie įvardyti kaip atskira energetikos grandinės dalis, o valstybės narės skirtingai interpretuoja, ar kaupikliai yra vartotojai, ar gamintojai, ar paslaugų teikėjai. Todėl vienose šalyse kaupikliai apmokestinami dvigubai, kitose (Belgija, Nyderlandai) atleidžiami nuo vieno apmokestinimo etapo. Būtent šių šalių vyriausybių sprendimai atsisakyti vieno apmokestinimo etapo leido šiose šalyse greitai plėstis komercinių kaupiklių segmentui – 2024 m. jų talpa viršijo 1 GWh. Europos Komisija šiuo metu rengia naujus „Energy Storage Strategy“ principus (numatyta iki 2026 m.), kurie turėtų nustatyti bendrą apmokestinimo logiką kaupikliams, išspręsti dvigubo mokesčio problemą, skatinti balansavimo rinkų prieinamumą visose ES šalyse. Kol kas sprendimai palikti nacionaliniams reguliuotojams (pvz., Lietuvoje – Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai).

Elektromobilių įkrovos infrastruktūra pastatuose

Elektromobilių rinka Europoje, nors ir lėčiau, nei tikėtasi, bet auga – 2025 m. pradžioje grynųjų elektromobilių pardavimo apimtis sudarė 15 proc. visų naujų automobilių pardavimo masto, o Norvegijoje šis rodiklis viršijo 90 proc. Įkraunamų hibridinių automobilių pardavimo dalis sudarė apie 9 proc. 2024 m. Lietuvoje įregistruotų grynųjų elektromobilių dalis sudarė 5,8 proc. Grynųjų elektromobilių ir įkraunamų hibridinių automobilių (kurių eksploatacija, periodiškai įkraunant baterijas, yra gerokai pigesnė) paplitimas

formuoja įkrovimo infrastruktūros, kurios didelė dalis turi būti integruota pastatuose, poreikį. Siekiama, kad įkrovimas namuose ar darbo vietose, bendrovėms priklausančiose įkrovos stotelėse sudarytų 70–80 proc. visos elektromobilių įkrovimo apimties. Standartinė 11 kW galios įkrovos stotelė, įrengta individualiame name, padidina maksimalų elektros suvartojimą 30–50 proc., o daugiabučiame name su 50 automobilių vietų ir 30 įkrovos stotelių teorinis maksimalus poreikis gali siekti 330 kW – tai daugiau nei vidutinio dydžio prekybos centro poreikis.

Biurų pastatai ir prekybos centrai diegia vis galingesnes sistemas. Greitojo įkrovimo stotelės, kurių galia yra 150–350 kW, tampa standartu prekybos centrų aikštelėse. IKEA tinklas Europoje įrengė daugiau nei 3000 įkrovos stotelių, integruodamas jas su saulės elektrinėmis ant tinklui priklausančių prekybos centrų stogų.

Elektromobilių įkrovos infrastruktūros integracija kelia rimtų iššūkių elektros skirstomiesiems tinklams. Vokietijoje elektros tinklų operatoriai prognozuoja, kad iki 2030 m. apie 30 proc. žemosios įtampos transformatorinių pastočių turės būti modernizuotos, kad atlaikytų padidėjusias apkrovas. Tiesa, Vokietija yra viena iš ES šalių, kurioje naujų įregistruotų elektromobilių augimo mastas yra vienas didžiausių, pavyzdžiui, 2025 m. pirmoje pusėje Vokietijoje grynųjų elektromobilių dalis sudarė apie 17,7 proc. visų naujų automobilių registracijų, todėl šios problemos labiau jaučiamos. Sparčiau daugėjant elektromobilių, išmaniosios įkrovimo valdymo sistemos tampa būtinu sprendimu. „Vehicle-toGrid“ technologija leidžia ne tik įkrauti bateriją, bet ir naudoti ją kaip energijos kaupiklį, kuris piko metu galėtų grąžinti energiją. Kai kurie automobilių modeliai jau palaiko šią funkciją, o Nyderlandų Utrechto mieste yra eksperimentinis rajonas, kuriame 500

Elektromobilių daugėjimo dinamika Europoje

Šaltinis:

• IEA ataskaita „Global electric car sales, 2014-2024“

elektromobilių veiks kaip mobilieji energijos kaupikliai. Šiuo metu projekte „Utrecht Energized“ dalyvauja tik 50 automobilių, bet planuojama jų skaičių dešimteriopai padidinti. Šis projektas yra labai svarbus siekiant gauti tikslesnių duomenų apie „Vehicle-toGrid“ technologijos galimybes, nes daug kas priklausys nuo to, kiek laiko automobiliai bus prijungti prie tinklo, kiek dažnai jie važinės, o svarbiausia, kiek laiko veiks kaip energijos kaupiklis, atiduodantis elektros energiją tinklui.

„Vehicle-to-Grid“ vis dar galima vadinti eksperimentu, o dinaminis apkrovos valdymas (elektromobilio baterijos įkrovimo galia pastate automatiškai reguliuojama pagal pastato ir tinklo apkrovą) kai kuriose šalyse tampa diegiamų sistemų kasdienybe. Vokietijos standartas VDE-AR-N 4100 reikalauja, kad visos naujos daugiau nei 12 kW galios įkrovos stotelės turėtų nuotolinio valdymo funkciją, leidžiančią tinklo operatoriui kritiniais momentais įsikišti ir riboti galią – operatorius gali mažinti įkrovimo galią arba net laikinai išjungti įkrovimo prieigas, kai tinklo apkrovos yra didelės ar susiduriama su per didelės įtampos svyravimais.

2024 m. gegužę įsigaliojusi atnaujinta ES pastatų energinio naudingumo direktyva (EPBD 2024/1275) nustato griežtus reikalavimus elektromobilių įkrovimo infrastruktūrai. Direktyva numato, kad šalia naujų ir kapitališkai renovuojamų gyvenamųjų pastatų, turinčių daugiau nei penkias automobilių statymo vietas,

grynieji elektromobiliai įkraunami hibridai

privaloma įrengti bent vieną įkrovimo stotelę kiekvienoms penkioms vietoms. Biurų pastatams šis reikalavimas dar griežtesnis –viena įkrovimo vieta kas dvi automobilių statymo vietos. Gyvenamuosiuose pastatuose, šalia kurių planuojama įrengti daugiau nei dešimt automobilių statymo vietų, direktyva reikalauja įrengti bent vieną įkrovimo stotelę ir bent 50 proc. automobilių statymo vietų paruošti būsimai įkrovimo stotelių tinklo plėtrai. Valstybės narės privalo perkelti šios direktyvos reikalavimus į nacionalinę teisę iki 2026 m. gegužės 29 d.

Lietuvoje galiojantis statybos techninis reglamentas numato, kad, statant ir rekonstruojant daugiabučius gyvenamuosius namus, 20 proc. automobilių statymo vietų privaloma įrengti elektromobilių įkrovimo prieigas. Tai vienas griežčiausių reikalavimų Europos Sąjungoje.

Įkrovimo infrastruktūros integravimas į pastatų eksploataciją reikalauja kompleksinio požiūrio. Pastato valdytojai turi užtikrinti ne tik techninę infrastruktūros dalį, bet ir įdiegti apskaitos sistemą, priežiūros bei vartotojų informavimo įrankius. Svarbu numatyti, kaip bus skirstomos elektros sąnaudos tarp įkrovimo stotelių naudotojų, kaip tai bus integruota į bendrą pastato valdymą.

Pastato valdytojai turi planuoti techninę priežiūrą, užtikrinti stotelių veikimą ir būti pasiruošę plėtrai ateityje.

Elektros tinklų problematika

Būdama atsinaujinančios energetikos lydere Europoje, Vokietija pirmoji susidūrė su sisteminėmis elektros tinklų problemomis. Saulėtomis vasaros dienomis pietinėje Vokietijoje saulės elektrinių gamyba kelis kartus viršija regiono elektros energijos poreikį, sukeldama atvirkštinį galios srautą – iš žemosios įtampos tinklo į aukštesnės įtampos tinklus. Tai reikalauja esminės elektros tinklo architektūros pertvarkos. Šiuo metu būtent saulės elektrinės, ypač ant gyvenamųjų pastatų stogų, yra pagrindinė atvirkštinio srauto priežastis. Daug mažų saulės elektrinių yra prijungta prie žemosios įtampos tinklų, tad saulėtą dieną, kai vartojimas mažas, šios elektrinės gali gaminti perteklinę energiją, kuri teka į vidutinės (10–20 kV) įtampos tinklą. Jei atvirkštinė generacija didelė, ji gali sukelti rimtų techninių problemų.

Tradicinė elektros tinklų architektūra visada buvo vienkryptė, skirta tam, kad namų ūkiai, komerciniai pastatai ją vartotų, t. y. viskas tekėjo tik viena kryptimi: elektros gamyba – perdavimo tinklas – skirstomieji tinklai – vartotojai. Dabar dėl atsinaujinančios energetikos tinklas tampa dvikryptis, todėl reikalingas išmanesnis tinklo valdymas ir duomenų apdorojimas, decentralizuotas balansavimas. Šis klausimas aktualus visose ES valstybėse ir ES direktyvos bei ENTSO-E gairės jau ragina pertvarkyti tink lus. Lietuvoje taip pat atliekami tinklų skaitmeninimo ir automatinio valdymo projektai, pavyzdžiui, įgyvendi namas „ESO 2030“ planas, kuriame numatomas pasirengimas masinei saulės energijos gamybai ir jos sukeliamam atvirkštiniam srautui.

2023 m. Vokietijos tinklų operatoriai dėl tinklo perkrovų buvo priversti 6000 valandų riboti atsinaujinančių šaltinių elektros energijos gamybą, taip prarandant apie 8 TWh žaliosios energijos. Tai atitinka metinę 2 mln. namų ūkių vartojimo apimtį. Kompensacijos gamintojams už nepagamintą energiją siekė 3,2 mlrd. eurų, kurios, žinoma, vėliau buvo pridėtos prie vartotojų sąskaitų. 2024 m. kompensacijų dydis sumažėjo iki 2,5 mlrd., nes padidėjo tinklo lankstumas.

Prancūzijoje problema įgauna kitą pobūdį – dominuoja branduolinės elektrinės, kurias galima pavadinti nelanksčia elektros gamybos forma, sunkiai derančia su nuolat kintančia atsinaujinančių šaltinių gamyba.

Ispanijoje ir Portugalijoje saulės ir vėjo energetikos plėtra lenkia tinklo modernizavimo tempus, sukeldama regioninius disbalansus. Ispanijoje daugiausia saulės elektrinių yra saulėtuose pietiniuose ir centriniuose šalies regionuose, daugiausia pramoninių regionų – Ispanijos šiaurėje, bet elektros tinklai nepasiruošę perduoti tiek energijos, kiek pagamina pietiniai regionai, į šiaurinę šalies dalį.

Daug mažų saulės elektrinių yra prijungta prie žemosios įtampos tinklų, tad saulėtą dieną, kai vartojimas mažas, šios elektrinės gali gaminti perteklinę energiją, kuri teka į vidutinės (10–20 kV) įtampos tinklą.

Tradicinės elektrinės su sunkiomis besisukančiomis turbinomis suteikia sistemai inertiškumo, stabilizuojantį tinklo dažnį. Tokių turbinų masė natūraliai slopina dažnio svyravimus. Atsinaujinantys šaltiniai, prijungti per inverterius, šios inercijos nesuteikia. Airija, kur vėjo energetika pagamina daugiau nei 40 proc. elektros energijos, siekdama išlaikyti stabilumą, jau riboja momentinę atsinaujinančių šaltinių dalį sistemoje iki 80 proc. Taip yra dėl to, kad Airija – sala, jos elektros tinklas nesujungtas su kontinentinės Europos tinklu, todėl bet kokie gamybos ar energijos pokyčiai labai greitai sukelia tinklo dažnio pokyčius. Iki 2018 m. Airijoje atsinaujinančių energijos šaltinių gamyba buvo labiau apribota – ne daugiau nei pusė elektros energijos galėjo būti pagaminama iš vėjo ar saulė jėgainių. Priėmus atitinkamas priemones, ši riba dabar padidinta iki 80 proc. Siekiama, kad 2030 m. Airija galėtų gaminti 100 proc. elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių be dažnį sinchronizuojančių tradicinių elektrinių paramos. Taigi viskas įmanoma, bet tam reikia pertvarkyti elektros tinklą.

Baltijos šalių specifika

Baltijos šalys, o ir Rytų Europos regionas susiduria su specifiniais iššūkiais, paveldėtais iš sovietinio laikotarpio. Centralizuotai elektros gamybai ir vienakrypčiam srautui suprojektuotą elektros tinklų infrastruktūrą reikia iš esmės modernizuoti. Valstybės kontrolės atliktas veiklos auditas „Elektros energetikos infrastruktūros atnaujinimas ir atsinaujinančių energijos išteklių plėtra“ (2024 m. lapkričio mėn. ataskaita) pateikė išvadas, kad didelė mūsų šalies elektros tinklų dalis yra pasenusi, modernizavimo tempai nepakankami ir atsilieka nuo atsinaujinančios energetikos plėtros tempo, t. y. ESO nespėja fiziškai sustiprinti ir skaitmenizuoti tinklo taip greitai, kaip sparčiai daugėja gaminančių vartotojų, trūksta ilgalaikio koordinuoto planavimo, valstybės institucijos ir operatoriai (pvz., ESO, „Litgrid“) dar ne visada suderina plėtros planus su atsinaujinančių šaltinių elektros jėgainių plėtros scenarijais.

Senos statybos daugiabučių namų kvartalai – didelis saulės energetikos ir elektromobilių infrastruktūros plėtros iššūkis. Jų plokštieji stogai teoriškai idealūs saulės elektrinėms įrengti, bet sudėtinga nuosavybės struktūra ir daugiabučių bendrijų sprendimų priėmimo mechanizmai yra vienas iš šią plėtrą stabdančių veiksnių. Kita – seni elektros įvadai, nes dauguma senųjų daugiabučių įvadų buvo projektuoti pagal tuometinius buitinius poreikius. Dalis daugiabučių kvartalų prijungti prie žemosios įtampos tinklų, kurie jau arti savo galios ribos (80–100 proc. apkrova), jų skydinėse ar rūsiuose dažnai nėra vietos naujiems automatikos, apskaitos įrenginiams.

Tai reiškia, kad, norint plėtoti tvarią energetiką miestuose, būtinas modernizuoti, skaitmenizuoti tinklus, parengti bendrus daugiabučių atnaujinimo projektus.

ES politika ir rinkos modeliai

ES atsinaujinančių energijos šaltinių direktyva (RED III) nustato, kad iki 2030 m. 42,5 proc. energijos turi būti pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių. Pastatų sektoriui nustatytas atskiras tikslas – šildymo ir vėsinimo sistemose atsinaujinančios energijos dalis turi siekti 49 proc.

Energijos efektyvumo pastatuose direktyva (EPBD) reikalauja, kad nuo 2030 m. visi nauji pastatai būtų beveik nulinės energijos vartojimo pastatai. Tai praktiškai reiškia privalomą saulės elektrinių ar kitų atsinaujinančių šaltinių integraciją. Vokietija jau įvedė reikalavimą naujiems komerciniams pastatams įrengti saulės elektrines, o nuo 2025 m. šis reikalavimas bus taikomas ir gyvenamiesiems pastatams.

Grynasis atsiskaitymas – tai apskaitos būdas gaminantiems vartotojams, kai pagaminta ir nesuvartota elektros energija parduodama už kainą, sutartą su tiekėju, ir apskaitoma pinigine verte – buvo plačiai taikytas pradinėje saulės energetikos plėtros fazėje, o dabar keičiamas dinamiškesniais apskaitos būdais. Nuo 2027 m. Nyderlandai planuoja atsisakyti grynojo atsiskaitymo pakeisdami jį realiais elektros kainas rinkoje atspindinčiais dinaminiais tarifais.

Vokietijoje elektros energijos kilmės garantijos (oficialūs dokumentai, įrodantys, kad 1 MWh elektros buvo pagaminta iš atsinaujinančio šaltinio) tampa svarbia papildomų pajamų dalimi atsinaujinančios energijos gamintojams, nes gali būti parduodamos atskirai nuo fizinės elektros.

Kilmės garantijos šiandien tampa vis reikšmingesnės, nes didelės įmonės (pvz., „Microsoft“, „Volkswagen“, IKEA) siekia įrodyti, kad jų vartojama energija yra žalia, todėl už šiuos sertifikatus moka papildomai. Tai didina elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių gamintojų pajamas ir kuria naują jų rinkos vertę. Vokietijoje populiari „Power Purchase Agreements“ paslauga – tiesioginės elektros pirkimo sutartys tarp įmonių ir energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamintojų. Perkančiosios įmonės moka priemoką už tai, kad energija yra vietinė (pagaminta Vokietijoje), turi kilmės garantiją ir padeda siekti tvarumo tikslų. Ši priemoka paprastai svyruoja nuo 0,5 iki 2 euro centų už kilovatvalandę, o kai kuriais atvejais ir daugiau. Taigi Vokietijos įmonės ne tik perka elektrą rinkos kaina, bet ir savanoriškai remia vietinius žalius gamintojus, nes joms svarbus žaliasis įvaizdis ir tvarumo reitingai.

Tokie modeliai veikia Danijoje, Nyderlanduose, o Lietuvoje dar tik formuojasi.

Investicijų grąža ir prognozės. Iš ko reiktų mokytis?

Saulės elektrinių kainos Europoje nukrito iki lygio, kai investicijų į saulės elektrinę atsipirkimo laikas daugelyje šalių sutrumpėjo iki 6-9 metų (kuo šalyje didesnė elektros kaina, tuo atsipirkimas greitesnis). Tačiau elektros kainų dinamika sudėtingėja. Fenomenas – elektros kainoms krintant iki nulio ar net tampant neigiamomis saulėtomis dienomis, mažėja saulės elektrinių ekonominė vertė. Kalifornijos valstijoje, kur ši problema kilo gerokai anksčiau, nuo 2014 iki 2024 m. saulės energijos ekonominė vertė (angl. Solar Value Factor) (rodiklis, rodantis, kiek vidutiniškai saulės elektrinė gauna už savo pagamintą energiją, palyginti su vidutine rinkos kaina) sumažėjo 35–40 proc. Tai reiškia, kad už tą pačią kilovatvalandę saulės energijos gamintojai gauna maždaug trečdaliu mažesnę rinkos kainą nei prieš dešimtmetį, nes kai kainos krinta iki nulio ar tampa neigiamos, saulės elektrinės negauna pajamų, net kai gamina energiją – jų ekonominė vertė krinta. O visa tai kyla dėl to, kad dažniausiai saulės jėgainių gamybos pikas nesutampa su paklausos piku. Paklausa paprastai padidėja po saulės laidos, kai žmonės grįžta namo, todėl rinkos kainos kyla, bet saulės jėgainės jau nebegamina.

Kalifornija pirmoji patyrė šį reiškinį, nes labai anksti (nuo 2010 m.) ėmė plėtoti saulės energetiką ir įrengė daug saulės

elektrinių. Europoje šis efektas pradėjo stiprėti tik po 2020–2021 m., kai sparčiai daugėjo fotovoltinių jėgainių Vokietijoje, Ispanijoje ir Nyderlanduose. Todėl Kalifornija buvo „laboratorija“ likusiam pasauliui, rodanti, kaip tinklas elgiasi, kai saulės elektrinių dalis labai padidėja, o Vokietija yra „laboratorija“ Rytų Europos šalims ir Lietuvai.

Energetinės bendruomenės ir kolektyvinio vartojimo modeliai atveria naujų galimybių. Europoje, ypač Vokietijoje, Nyderlanduose ir Skandinavijoje, kur veikia šimtai lokalių energetinių bendruomenių, jų vartotojai dalijasi saulės energija ir baterijų pajėgumais. Tai leidžia optimizuoti investicijas ir maksimaliai išnaudoti vietinę energiją. Energijos kaip paslaugos (angl. Energy-as-aService) modelis, kai įmonės siūlo kompleksinius energetinius sprendimus, be pradinių investicijų plečiasi komerciniame sektoriuje. Įmonės įrengia saulės elektrines, energijos kaupiklius ar energijos valdymo sistemas, o vartotojas moka tik už paslaugą (pvz., abonementą). Panašiai kaip versle, individualių namų sektoriuje šis modelis leidžia namų savininkams turėti saulės elektrines, baterijas, net elektromobilių įkrovimo stoteles be pradinių investicijų. Mokama nuoma, abonentas ar sutartinė kaina už generuotą energiją. Lietuvoje šis modelis taip pat skirtas tiek komerciniam, tiek individualių namų sektoriui ir leidžia vartotojams naudotis atsinaujinančios energijos sprendimais be didelių pradinių investicijų, o paslaugų teikėjai rūpinasi įrengimu, priežiūra ir optimizavimu.

IŠMANIEJI SPRENDIMAI –energijai kaupti ir elektromobiliams įkrauti

Atsinaujinančios energetikos plėtra Lietuvoje įgauna pagreitį – vis daugiau gyventojų ir įmonių renkasi saulės elektrines, energijos kaupimo sprendimus ir elektromobilius. Šioje transformacijoje svarbų vaidmenį atlieka UAB „Elektra LT“, jau daugelį metų dirbanti elektrotechnikos ir žaliosios energetikos srityje. Įmonė ne tik tiekia saulės elektrinių įrangą, bet ir diegia kompleksinius sprendimus, integruojančius energijos kaupiklius, keitiklius ir elektromobilių įkrovimo stoteles.

Energijos kaupikliai –stabilumo ir nepriklausomybės garantas

Augant saulės ir vėjo energijos daliai tinkle, energijos kaupikliai tampa neatsiejama modernios energetikos dalimi. „Elektra LT“ siūlo platų kaupiklių pasirinkimą, pritaikytą tiek individualiems namams, tiek verslui. Vienas pagrindinių įmonės partnerių – SUNGROW, pasaulyje pripažintas energijos technologijų gamintojas. Šio prekės ženklo baterijos, keitikliai ir įkrovimo stotelės yra itin efektyvūs, patikimi, turi išmaniojo valdymo sistemą.

SUNGROW energijos kaupimo sistemos leidžia efektyviai kaupti dieną pagamintą perteklinę saulės energiją ir vartoti ją vakare ar naktį, kai vartojimo mastas didžiausias. Tai ne tik sumažina elektros išlaidas, bet ir suteikia vartotojui didesnę nepriklausomybę nuo tinklo bei elektros kainų svyravimų. Integruotos valdymo platformos suteikia galimybę realiuoju laiku stebėti energijos srautus ir optimizuoti vartojimą.

Įkrovimo stotelės – švarios transporto ateities pagrindas

Kartu su elektromobilių rinka plečiasi ir įkrovimo infrastruktūra. „Elektra LT“ siūlo modernias įkrovimo stoteles tiek individualiems vartotojams, tiek verslui. Įmonė atstovauja inovatyviam Estijos gamintojui VOOL, kuriančiam pažangias išmaniąsias įkrovimo sistemas. VOOL stotelės patogiai valdomos mobiliąja programėle, jos gali nustatyti krovimo prioritetus, yra integruotos su saulės elektrinėmis ir energijos kaupikliais.

VOOL įkrovimo stotelės išmaniai balansuoja apkrovą – jos automatiškai paskirsto elektros energiją tarp namų prietaisų ir elektromobilio, taip užtikrindamos, kad tinklas nebūtų perkrautas. Toks sprendimas leidžia vartotojams maksimaliai išnaudoti saulės elektrinės generuojamą energiją elektromobiliui įkrauti, taip kuriant uždarą ir tvarią energijos ekosistemą.

Integruota energetikos sistema – nuo elektros gamybos iki automobilio įkrovimo

„Elektra LT“ klientams siūlo visą paslaugų ciklą: poreikių analizę, projektavimą, montavimą, sistemos paleidimą ir derinimą. Įmonės specialistai padeda pasirinkti tinkamiausią įrangą, sutvarko visus dokumentus, konsultuoja dėl valstybės teikiamos paramos (APVA) ir užtikrina, kad sistema būtų efektyvi ir patikima.

Integruota sistema – saulės elektrinė, SUNGROW kaupiklis ir VOOL įkrovimo stotelė – leidžia optimaliai vartoti energiją. Dieną sugeneruotas perteklius kaupiamas baterijoje arba vartojamas elektromobiliui įkrauti, o vakare energija tiekiama iš kaupiklio. Tokiu būdu pasiekiamas maksimalus savarankiškumas ir energinis efektyvumas, o vartotojai prisideda prie tvarios energetikos plėtros Lietuvoje.

» 2025 m. Lietuvoje fiksuojama rekordinė saulės energetikos plėtra – per pusmetį įrengta 240 MW naujos galios, o bendra instaliuotoji galia jau viršija 2,6 GW.

» Daugiau nei pusę šios galios sudaro gyventojų įsirengtos saulės elektrinės.

» Prognozuojama, kad iki metų pabaigos bendra instaliuotoji galia pasieks 2,7 GW, o 2026 m. – 3,2 GW.

» APVA toliau remia tiek gyventojus, tiek verslus, skatindama investicijas į švariąją energiją. Didėjant atsinaujinančių šaltinių daliai, sparčiai auga energijos kaupiklių svarba tinklo stabilumui, o mažėjančios modulių ir keitiklių kainos dar labiau didina šio sektoriaus patrauklumą.

Patikimas tvarios energetikos parneris

UAB „Elektra LT“ – profesionali komanda, atsakingai plėtojanti kiekvieną projektą nuo individualių namų sprendimų iki pramoninių sistemų. Bendrovės siekis – suteikti klientams galimybę vartoti švarią energiją kasdien, mažinti sąnaudas ir kurti tvarią aplinką ateities kartoms.

www.elektra.lt

Šiluma

tampa išmaniuoju tinklu –„Qvantum“ keičia pastatų šildymo ateitį

Retai susimąstome, kiek daug energijos perniek išeikvoja pastatai ir kaip tai pabrangina ir apsunkina pastato eksploataciją. Švedų technologijų įmonė „Qvantum“ Europos miestuose jau diegia naują sistemą, kuri leidžia suvartojamos energijos kiekį sumažinti net iki 80 proc. ir visiškai atsisakyti iškastinio kuro sukuriant išmanųjį šilumos siurblių tinklą, kuriame kiekvienas pastatas tampa ne tik vartotoju, bet ir energijos šaltiniu.

med Jespers ändringar

Panaudotas oras virsta vandeniu

Buto šilumos siurblys

Fotovoltinė saules elektrinė

Šiluma ir elektra

Sistema „oras–vanduo“

Sistema „vanduo–vanduo“

Bendro naudojimo geotermininis gręžinys

Original

Decentral tilluft

Central tilluft

Patirtis, atėjusi iš Skandinavijos

Skandinavijoje likę labai mažai namų, kuriuose būtų naudojamas bet koks iškastinis kuras. Ten jau įprasta įsirengti šilumos siurblius, kuriuos kaip šildymo sprendimą naudoja daugiau nei 60 proc. individualių namų. Daugiabučiuose vis dar veikia centralizuoto šildymo sistema kaip ir Lietuvoje. Tačiau Europoje jau žengiami ambicingi žingsniai tam pakeisti. „Visi Europoje žino, kad pastatų šildymas turi kardinaliai pasikeisti. Mes ketiname tapti pagrindine šios revoliucijos dalimi“, – sako „Qvantum“ generalinis direktorius ir įkūrėjas Fredrikas Rosenqvistas.

„Qvantum“ jau pasiūlė sprendimą, kuris jau plinta Europoje –tai išmanioji 5-os kartos šildymo sistema, naudojanti žemos temperatūros tinklus, šilumos siurblius ir surenkanti šilumos perteklių iš įvairių šaltinių: požeminių garažų, prekybos vietų ar net kondicionavimo sistemų. Tai šiuolaikinė daugiabučių centralizuoto šildymo sistemos alternatyva.

Kaip tai veikia?

Ši koncepcija veikia žiedinės sistemos principu, kai šiluma ir šaltas oras keliauja ratu, taip išvengiant bet kokių praradimų. Visa energija suvartojama. Į tokią sistemą gali būti sujungta dešimtys, šimtai ar net tūkstančiai pastatų. Rajone šilumos perteklius yra surenkamas, o kiekviename bute yra nedidelis šilumos siurblys, galintis tiek šildyti, tiek vėsinti. Taip kiekvienas butas ar biuras turi savo šilumos ir vėsinimo šaltinį, kurį gali valdyti individualiai. Tačiau sykiu visi įrenginiai yra sujungti į sistemą ir stebimi.

Rezultatas – net iki 80 proc. sumažėjusios energijos sąnaudos ir beveik nulį siekiančios CO2 emisijos.

› Kontūras – žemos temperatūros šildymo žiedas. 5-os kartos centralizuoto šildymo sistemos paprastai veikia maždaug 10–20 °C temperatūroje. Šilumos siurbliai atlieka ir šildymo, ir vėsinimo funkcijas. Šildydami jie grąžina vėsesnį vandenį, o vėsindami patalpą į sistemą grąžina šiltesnį vandenį. Taip viename bute surinktas karštas vanduo kitame bute gali tapti vėsinimo šaltiniu. Be to, nustačius žemą temperatūrą nebereikia naudoti izoliuotų vamzdžių giliose tranšėjose, nes beveik nelieka energijos praradimo rizikos.

› Mažo skersmens vamzdynai. Kontūras paklojamas prie kiekvieno prijungto pastato ir klojamas per jį. Kiekviename pastate kontūrai yra prijungti prie kiekvieno buto ar darbo erdvės. Kadangi vamzdžiai yra mažo skersmens, montuotojai dažnai gali naudoti jau esamas skyles ir nebereikia pastato atnaujinimo ar pritaikymo darbų.

› Butams pritaikyti šilumos siurbliai. Sistemai sukurti kiekviename bute ar biure įrengiami nedideli 4–6 kW šilumos siurbliai ir prijungiami prie kontūro. Šilumos

siurblys sumažina kontūro vandens temperatūrą, kai šildo radiatorius. Jis šildo kontūro vandenį, kai naudojamas vėsinti per ventiliatorinius konvektorius arba vėsinant grindis. Taigi šildant dušo vandenį viename bute subalansuojamas kito buto vėsinimas.

› Išmetamos šilumos surinkimas. Vėsinant požemines stovėjimo aikšteles ar garažus, dažnai susidaro šilumos perteklius. Naudojant šią sistemą, jis surenkamas ir naudojamas norimai temperatūrai patalpose palaikyti.

› Centriniai šilumos siurbliai. Sistemoje įrengiami dideli centralizuotai įrengti šilumos siurbliai (iki 1,5 MW), kurie renka energiją iš aplinkos oro, uždarojo ciklo ir/arba atvirojo kontūro gręžinių. Jie subalansuoja temperatūrą ir užtikrina, kad vanduo grandinėje visada būtų reikiamos temperatūros.

INSTALLATION POSSIBILITIES

Modulinė koncepcija leidžia lanksčiai montuoti sistemą 1) „Qvantum“ kompresoriaus blokas QG-6 (M)

Modular concept enables flexible installation.

2) „Qvantum“ hidroblokas „QH Large“ (montuojamas prie sienos)

1) Qvantum Compressor unit QG-6 (M)

2) Qvantum hydro unit QH Large (wall mounted) QVANTUM instaliavimo galimybės

KEY

Ultra-compact of apartment.

design options.

„Installation graphics

„Qvantum“ jau pasiūlė sprendimą, kuris jau plinta Europoje – tai išmanioji 5-os kartos šildymo sistema, naudojanti žemos temperatūros tinklus, šilumos siurblius ir surenkanti šilumos perteklių iš įvairių šaltinių.

› Šilumos saugykla. Šilumos energijai kaupti naudojami gręžiniai, prijungti prie centrinių šilumos siurblių. Taip jie gali laikyti didelius šilumos ar šalčio kiekius. Žiemą, kai šilumos siurbliai naudoja žemėje esančią šilumą, žemė atšaldoma. Vasarą, kai šilumos siurbliai naudojami vėsinti, atmetama šiluma žemę sušildo.

› Šiluminė inercija. Namui sušildyti ar atvėsinti reikia laiko. Tai inercinis šilumos poveikis. „Qvantum“ klientai šį poveikį gali panaudoti, nes gali patogiai valdyti visus savo grandinėje esančius šilumos siurblius. Taip elektros sąnaudas galima sumažinti net iki 50 proc.

› Daugiau energijos. Naudodami „Qvantum“ šilumos siurblius žemos temperatūros sistemose, vartotojai

paprastai gauna daugiau nei 5 kWh šilumos už kiekvieną 1 kWh elektros energijos. Tai reiškia, kad su „Qvantum“ kiekviena saulės elektrinė sugeneruoja net penkis kartus daugiau elektros nei tradiciniu būdu.

Europos miestai jau šildosi išmaniai

„Qvantum“ pasiūlyta sistema jau pripažinta ir veikia Europoje. Daugiausia į priekį yra pažengusi Jungtinė Karalystė. Čia įvairiuose skveruose, verslo centruose, metro stotyse ir netgi ligoninėse šildymas užtikrinamas išmaniai įdiegta „Qvantum“ koncepcija, įrengiant naujos kartos šilumos siurblius.

„Skandinavijos šalyse šilumos siurbliai buvo pagrindinis privačių namų šildymo šaltinis pastaruosius 20 metų. Dabar

„Qvantum“ koncepciją deriname su naujomis technologijomis ir pristatome tai Europos miestams“, – sako „Qvantum“ generalinis direktorius ir įkūrėjas Fredrikas Rosenqvistas.

Vienas naujausių bandomųjų projektų jau įgyvendinamas Švedijoje. Tai projektas „Annex 62“, kurio tikslas – skatinti šilumos siurblių inovacijas ir plėtrą, ypač miestų daugiabučių gyvenamųjų namų segmente. „Qvantum“ šiame projekte taiko ilgametę patirtį ir žinias, svarbias energetikos pažangos sektoriuje.

Projektas „Annex 62“ subūrė pramonės lyderius, mokslinių tyrimų institucijas, nekilnojamojo turto vystytojus ir valstybines organizacijas, siekiančias įveikti pagrindinius iššūkius ir atrasti naujų galimybių šildymo bei vėsinimo technologijų srityje.

„Qvantum“ projekte dalyvauja Švedijos nacionalinė iniciatyva, ji įgyvendina projektą kartu su Švedijos tyrimų institutu (RISE), Švedijos energetikos agentūra ir IKEA. „Qvantum“ šiame procese atliks itin svarbų vaidmenį, teikdama žinias apie šilumos siurblių naudojimą daugiabučių gyvenamųjų namų infrastruktūroje.

„Džiaugiamės galėdami būti šios novatoriškos iniciatyvos dalimi, – sako „Qvantum“ generalinis direktorius Fredrikas Rosenqvistas. – Mūsų komanda nekantrauja bendradarbiauti su stipriais partneriais ir pritaikyti savo patirtį įgyvendindama ambicingus projekto tikslus.“

QVANTUM šilumos siurbliai

QA „oras–vanduo“ šilumos siurbliai

QG „vanduo–vanduo“ (geoterminiai) šilumos siurbliai

QE ištraukiamojo oro šilumos siurbliai

QVANTUM QGM šilumos siurbliai daugiabučiams

www.nit.lt

QVANTUM įgaliotasis atstovas Lietuvoje

Rolandas KAŽIMĖKAS

Naujasis Vilniaus oro uosto M. K. Čiurlionio išvykimo terminalo stogas tapo galinga saulės elektrine

Objektas: Vilniaus oro uosto M. K. Čiurlionio išvykimo terminalas

Užsakovas/vystytojas: AB Lietuvos oro uostai

Architektai: Artūras Asauskas, Vilniaus architektūros studija

Stasys Juška, S. Juškos architektūros studija

Generalinis rangovas: UAB „EIKA Construction“

Vieta: Vilnius

Plotas: Vilnius

Statyba: 2023 m. sausis – 2024 m. rugsėjis

Atidarytas: Nuo 2025 m. vasario 4 d.

2025 m. vasario 4 d. Vilniaus oro uoste atidarytas naujas M. K. Čiurlionio keleivių išvykimo terminalas, gerokai padidinęs oro uosto aptarnavimo pajėgumus, pagerinęs keleivių srauto organizavimą. Kiekvieno, skrendančio iš Vilniaus, kelionė bus modernesnė, tvaresnė ir patogesnė. Projektas tapo viena reikšmingiausių pastarojo meto šalies oro susisiekimo investicijų ir dar labiau sustiprino Vilniaus oro uosto vaidmenį Baltijos regione. Terminalas gali didžiuotis moderniais inžineriniais sprendimais. Vienas jų – ant terminalo stogo sumontuota 526 kW galios saulės elektrinė.

Alberto Pocej nuotraukos

Du kartus didesnis pralaidumas

14,4 tūkst. m² ploto naujasis M. K. Čiurlionio išvykimo terminalas maždaug trečdaliu padidino bendrą Vilniaus oro uosto terminalų plotą ir padvigubino keleivių pralaidumą: senojo terminalo pralaidumas buvo maždaug 1200 keleivių per valandą, o naujasis terminalas per valandą gali aptarnauti 2400 keleivių. Tokios galimybės ypač svarbios, kai įvairiu sezono metu padidėja keleivių srautai, be to, įvertintas ir ilgalaikis keleivių skaičiaus augimas.

Galutinė projekto vertė siekia 70 mln. eurų, iš jų apie 20 mln. eurų skirta įrangai ir technologijoms. Viešuosius pirkimus statyti Vilniaus oro uosto išvykimo terminalą laimėjo statybos bendrovė „EIKA Construction“ (anksčiau „Eikos statyba“), naująjį išvykimo terminalą projektavo Vilniaus architektūros studija.

Architektūra, energetika ir tvarumas

Tarp VIP terminalo ir senojo keleivių terminalo pastatytas naujasis išvykimo terminalas yra dviejų aukštų. Pirmame aukšte yra registracijos, bagažo pridavimo savitarnos zona, viešosios erdvės, kavinė, komercinės patalpos ir oro linijų biurai. Antrame aukšte sukurta nauja saugumo patikros zona bei Šengeno krypčių išvykimo ir atvykimo vartai. Naujasis terminalas erdvia galerija sujungtas su esamu keleivių terminalu, turi dvi naujas galerijas, per kurias dalis keleivių galės būti laipinami tiesiogiai į lėktuvus.

Projekto užsakovas pabrėžė tvarumo sprendimus: pastatas statytas siekiant A++ energinio efektyvumo, planuojamas BREEAM „Very Good“ sertifikatas – tai rodo atsakingą požiūrį į energijos taupymą, statybos metu priimtus sprendimus ir keleivių komfortą.

Statant terminalą buvo rekonstruotos ir prieigos: atnaujinti inžineriniai tinklai, pakeista danga, įrengtos stoginės, sukurta kur kas pralaidesnė transporto schema. Tad viešojo transporto ir automobilių atvykimas bei išvykimas tapo patogesnis, o eismo schema – paprastesnė ir saugesnė. Šie darbai buvo užbaigti dar iki paties terminalo veikimo pradžios.

Technologijos ir keleivių patirtis

Projekte akcentuota moderni technologijų integracija – nuo bagažo pridavimo savitarnos sprendimų iki saugumo patikros ir pastato valdymo sistemų. Prieš oficialų atidarymą Vilniaus oro uostas surengė išvykimo terminalo testavimą, kuriame dalyvavo apie 1000 savanorių. Buvo patikrinti keleivių srautai, darbuotojų darbas realiomis sąlygomis, atsižvelgta į pastabas dėl procedūrų ir paslaugų teikimo vietų išdėstymo. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio testavimas Lietuvoje.

Vilniaus oro uosto išvykimo terminalo saulės elektrinė užima 3200 m² plotą, o saulės modulių plotas – 2100 m². Visi moduliai pasvirę 15° kampu.

Galimybė per valandą aptarnauti didesnius keleivių srautus ir padidėjęs bendras terminalų plotas leidžia padidinti priimamų lėktuvų skaičių, aptarnauti orlaivius ir trumpesniais intervalais, o tai ypač svarbu reguliariai didėjant skrydžių skaičiui.

Ant naujojo M. K. Čiurlionio terminalo stogo –500 kW galios saulės elektrinė

Giedrą dieną leidžiantis Vilniaus oro uoste, galima pamatyti įspūdingą vaizdą – baltą naujojo išvykimo terminalo stogą ir didžiąją stogo dalį dengiančią saulės elektrinę, kurią bendrovė „Staltika“ įrengė kartu su partneriais – bendrove „SolarEdge“, tiekusia keitiklius ir kitą valdymo įrangą, ir „Viessmann“, tiekusia fotovoltinius modulius. Pagal Lietuvos statybos techninius reglamentus dėl padidinto saugumo, paskirties ir funkcinės svarbos Vilniaus oro uosto išvykimo terminalas yra ypatingasis statinys. Jame vienu metu būna daug žmonių, vykdomos griežtai reglamentuotos saugumo procedūros, todėl įdiegtos specialios inžinerinės sistemos (pvz., tiekiamo oro kontrolės sistema, sprogimams atsparios konstrukcijos, aukštos priešgaisrinės klasės medžiagos). Kadangi M. K. Čiurlionio išvykimo terminalas yra strateginės

reikšmės objektas, kurio veiklos sutrikimas tiesiogiai paveiktų Lietuvos transporto sistemą ir tarptautinį susisiekimą, ant stogo įrengiamos saulės elektrinės projektui taip pat buvo keliami ypatingieji saugumo reikalavimai.

Projektuojant saulės elektrinę buvo atsižvelgta į visus reikalavimus ir įvertinti galimi iššūkiai: pasirinkta tokia konstrukcija, kuri nedarytų didelės įtakos stogo dangai, jo neperkrautų ir užtikrintų projekto ilgaamžiškumą bei sėkmę.

3200 m² plotas, 1136 moduliai

Įrengdami saulės elektrinę „Staltikos“ specialistai sumontavo 1136 dvipusius 440 W galios Vokietijos gamintojo „Viessmann Vitovolt300-DG“ fotovoltinius modulius. Abi tokių modulių pusės generuoja elektros energiją: viršutinė pusė gaudo tiesioginę saulės šviesą, apatinė – atspindžius nuo baltos stogo dangos. Moduliai pagaminti taikant tuo metu naujausios kartos saulės elementų technologiją „n-type TOPCon“, kuri užtikrina didesnį modulių našumą, lėtesnę degradaciją, geresnį veikimą esant karšiui ir silpnam apšvietimui. Bendra įrengtoji fotomodulių galia – 500 kW.

Gediminas Juknius, „SolarEdge“ pardavimų vadovas Baltijos šalyse

Matydamas naująjį Vilniaus oro uosto išvykimo terminalą didžiuojuosi, kad Lietuva nebestato objektų, kurie atitinka tik minimalius reikalavimus, bet kuria tokius pastatus, kurie veiks ilgus metus ir atitiks pasaulinio lygio kokybės standartus. Vilniaus oro uosto M. K. Čiurlionio išvykimo terminalo saulės elektrinė – puikus pavyzdys. Jos kokybė niekuo nesiskiria nuo elektrinių, sumontuotų San Fransisko ar Los Andželo oro uostuose. Džiugu, kad prioritetas teikiamas patikimai ir atsakingai pagamintai įrangai, kad tiek Vilniaus oro uosto išvykimo terminalo užsakovas, tiek generalinis rangovas pirmenybę teikė ne mažiausiai kainai, o įrangos kokybei. Raginu ne tik strateginio lygmens, bet ir įprastų objektų savininkus atkreipti dėmesį ne tik į kainą, bet ir į tiekėjų garantijas, tiekimo stabilumą bei rangovų patikimumą, nes pastatyti objektai turi veikti ilgus metus.

Sumontuoti šeši „SolarEdge“ saulės elektrinės keitikliai, kurių bendra galia – 466,66 kW. Vilniaus oro uosto išvykimo terminalo saulės elektrinė užima 3200 m² plotą, o saulės modulių plotas – 2100 m². Visi moduliai pasvirę 15° kampu. Toks kampas buvo pasirinktas atsižvelgiant į saulės modulių parametrus, numatomą elektros energijos gamybą ir aerodinaminius aspektus. Nepaisant mažesnio kampo, ši saulės elektrinė generuoja panašiai tiek elektros energijos, kiek generuoja tos saulės elektrinės, kurių moduliai sumontuoti optimaliu 30° kampu. Tai lemia aukštas visos sistemos našumas: efektyviau elektros energiją generuojantys moduliai, itin aukšto efektyvumo keitikliai.

Visi Vilniaus oro uosto saulės elektrinės moduliai veikia su „SolarEdge“ optimizatoriais, sprendžiančiais tris pagrindines saulės elektrinių problemas: elektrinės darbo saugumą, tikslų stebėjimą bei maksimalaus generavimo užtikrinimą. Optimizatoriai stebi ne tik modulio darbą, bet ir saulės elektrinė „MC4“ jungčių temperatūrą. Saulės modulius į grandinę sujungiančios jungtys yra silpniausia saulės elektrinės grandis, atsakinga už apie 70 proc. gedimų, gaisrų ir avarijų. Jei jungčių temperatūra pasiekia apie 200 °C, elektros gamyba stabdoma, srovė atjungiama ir užtikrinama saugi grandinių įtampa. Taip užkertamas kelias elektros lanko atsiradimui – vienam pagrindinių gaisro šaltinių saulės elektrinėse.

Optimizatoriai taip pat užtikrina, kad kiekvienas modulis veikia individualiai ir generuoja elektros energiją pagal savo maksimalią vertę. Sujungus modulius į vieną standartinę grandinę, keli moduliai, dėl natūralių priežasčių (šešėlio, purvo ar defekto) grandinėje ėmę veikti prasčiau, smukdo visos grandinės generavimą. Šiuo atveju taip nėra – optimizatoriai padeda pasiekti maksimalų saulės elektrinės našumą.

Saulės elektrinės priežiūra ir monitoringas

Ant Vilniaus oro uosto stogo sumontuotos saulės elektrinės veikimas yra nuolat stebimas. Pasak „SolarEdge“ pardavimų vadovo Baltijos šalims Gedimino Jukniaus, „SolarEdge ONE“ sistemoje integruotas dirbtinis intelektas (DI) stebi elektrinės komponentų „sveikatą“ panašiai kaip stebimi žmogaus gyvybiniai procesai. Pastebėjęs, kad tam tikri parametrai pradeda keistis, iš anksto numato galimus gedimus, pavyzdžiui, keitiklio gedimas gali būti numatytas prieš kelis mėnesius. Tai leidžia atlikti aktyvius aptarnavimo veiksmus dar prieš gedimui įvykstant, užtikrinti nepertraukiamą energijos generavimą ir išvengti nuostolių.

Dideli energijos poreikiai

Oro uostų terminalai yra vieni energiškai imliausių pastatų, nes tai erdvūs, itin aukštų lubų pastatai, su milžiniškais stiklo fasadais, atveriančiais vaizdą į patį oro uostą, suteikiančiais atvirumo pojūtį. Tokiems pastatams reikalinga didelė šildymo ir vėsinimo galia, vėdinimo sistemos turi užtikrinti nuolatinį šviežio oro tiekimą tūkstančiams žmonių, todėl dažnai terminalų klimato kontrolės energijos poreikis sudaro 50–70 proc. viso terminalo suvartojamos energijos kiekio. Daug energijos suvartoja bagažo transportavimo sistemos, eskalatoriai, liftai, saugos patikros įranga, be to, oro uostas veikia visą parą, todėl apšvietimas, oro kondicionavimas, saugumo sistemos ir IT įranga niekada neišjungiami. Nors Vilniaus oro uosto išvykimo terminale panaudotos

Marijus Digrys, UAB „Viessmann“ atstovas prekybai

Saulės elektrinę sudaro 1136 dvipusiai 440 W galios fotovoltiniai moduliai. Abi tokių modulių pusės generuoja elektros energiją: viršutinė pusė gaudo tiesioginę saulės šviesą, apatinė – atspindžius nuo baltos stogo dangos. Moduliai pagaminti pagal tuo metu naujausios kartos saulės elementų technologiją „n-type TOPCon“, kuri užtikrina didesnį modulių našumą, lėtesnę degradaciją bei geresnį veikimą esant karšiui ir silpnam apšvietimui.

Sigitas Kiškis, bendrovės „Staltika“ gamybos direktorius

Vilniaus oro uosto išvykimo terminalo saulės elektrinė išskirtinė tiek dėl savo strateginės reikšmės, tiek dėl itin aukštų reikalavimų, tiek dėl bendros atsakomybės.

Җ Elektros pastočių įrengimas

Җ Elektros tinklų tiesimas

Җ Elektros instaliacija pastatuose

Җ Elektros montavimo medžiagos

Җ Elektriniai matavimai

Җ Saulės energijos sistemų projektavimas ir montavimas

Җ Energijos kaupiklių montavimas ir projektavimas

Җ Elektromobilių įkrovos stotelių įrengimas

Җ Apsaugos nuo žaibo sistemų projektavimas ir montavimas, įžeminimai

„Staltika“ – daugiau nei trys dešimtmečiai patirties, inovacijų ir elektros sprendimų pasaulyje

Daugiau nei 30 metų patirtį turinti ir įvairius elektros projektus vystanti įmonė „Staltika“ tiek Lietuvos, tiek užsienio rinkose turi patikimo partnerio vardą. Įmonės specializacija – elektros tinklų projektavimas, įrengimas ir priežiūra, sprendimų teikimas pramonės, verslo ir gyvenamųjų objektų sektoriams.

Pagrindinės „Staltikos“ veiklos sritys – elektros pastočių įrengimas, elektros tinklų tiesimas, pastatų vidaus elektros instaliacija, elektriniai matavimai, UPS, ARI sistemos, apsauga nuo žaibo, įžeminimai, saulės elektrinių projektavimas ir montavimas ant įvairių tipų stogų. Įmonės komanda – aukštos kvalifikacijos inžinieriai, projektuotojai ir montuotojai, gebantys įgyvendinti kompleksinius sprendimus nuo pradinės idėjos iki galutinio rezultato.

Dėmesys kokybei, terminų laikymasis ir modernių technologijų taikymas leidžia laiku ir atsakingai įgyvendinti net tokius sudėtingus ir ypatingos atsakomybės reikalaujančius projektus, kaip Vilniaus oro uosto išvykimo terminalo saulės elektrinės įrengimas.

Vienas didžiausių įmonės projektų – 80 000 m² gamybinės paskirties pastatų kompleksas, kuriame „Staltika“ atliko visus elektros projektavimo ir įrengimo darbus. Projektas sėkmingai plečiamas iki šiol.

Nuo 2011 m. įmonė aktyviai dirba saulės energetikos srityje, viena pirmųjų 2012 m. Lietuvoje įrengė 1 MW galios saulės elektrinę. Per visą veiklos laikotarpį „Staltika“ suprojektavo ir įrengė daugiau nei 8 MW galios saulės elektrinių tiek ant stogų, tiek ant žemės įvairaus dydžio objektuose visoje šalyje.

„Staltika“ išplėtė veiklos kryptį – diegia pažangius energijos kaupimo sprendimus. Įmonė aktyviai projektuoja ir įgyvendina įvairius energijos kaupiklių projektus: projektuoja, įrengia kaupiklius pramonės ir privačiuose objektuose. Šiuo metu įmonė projektuoja energijos kaupimo ir balansavimo baterijų parką. Šios iniciatyvos prisideda prie žaliosios energetikos plėtros ir energijos efektyvumo didinimo Lietuvoje ir tai yra vienas „Staltikos“ tikslų – kurti tvarius elektros energijos sprendimus, prisidedančius prie švaresnės energetikos ateities.

„SolarEdge“ technologijų pranašumai –visada didesnis efektyvumas ir saugumas

Nuo 2010 m. veikianti bendrovė „SolarEdge“ yra viena iš pasaulinių saulės energijos technologijų lyderių, įdiegusi daugiau nei 4,5 mln. sistemų visame pasaulyje. Pirmoji „SolarEdge“ sistema Lietuvoje pradėjo veikti dar 2012 m., o šiandien jos technologijos sėkmingai įdiegtos ir naujajame Vilniaus oro uosto išvykimo terminale, kur įrengti šeši inverteriai – keturi 100 kW ir du 66 kW galios. Visi moduliai turi optimizatorius, stebinčius kiekvieno modulio veikimą.

„SolarEdge“ sistema buvo pasirinkta dėl kelių svarbių priežasčių. Pirmiausia – saugumo. Oro uostas, kaip ypatingos svarbos infrastruktūros objektas, privalo užtikrinti maksimalų techninį ir kibernetinį saugumą. „SolarEdge“ sistema automatiškai stebi modulių darbą, jungčių temperatūrą ir, jai pasiekus kritinį lygį, stabdo srovę, neleidžia atsirasti elektros lankui, kas yra dažna saulės elektrinių gaisrų priežastis. Įvykus gedimui, aukštoji įtampa neutralizuojama vos per keliasdešimt sekundžių. Svarbu pabrėžti, kad „SolarEdge“ sistema užtikrina visus nacionalinius kibernetinio saugumo reikalavimus pagal „Elektros energetikos įstatymo“ 73.3 straipsnį.

Kitas svarbus pranašumas – didesnis efektyvumas. Tradicinėse sistemose visi moduliai sujungti į vieną grandinę, todėl mažiausiai generuojantis modulis riboja visos grandinės generavimo potencialą. „SolarEdge“ optimizatorių technologija leidžia kiekvienam moduliui veikti nepriklausomai, todėl net jei keli moduliai generuoja mažiau (krinta šešėlis, nešvarus modulio paviršius), kiti moduliai generuoja energiją maksimaliai. „SolarEdge“ sistema užtikrina patikimą, saugią ir gerokai efektyvesnę elektros gamybą. Šis sprendimas tinka tiek nacionaliniams objektams, tiek modernioms įmonėms, siekiančioms aukščiausios kokybės ir saugumo energetikos sprendimų. Teiginys apie didesnį generavimą bei saugą nėra vien rinkodara ar „SolarEdge“ skaičiavimai – tai patvirtino Vokietijos energetikos ir elektrotechnikos sertifikavimo bei testavimo institucija VDE.

Šešių Vilniaus oro uosto saulės elektrinės keitiklių bendra galia – 466,66 kW

įvairios energinio efektyvumo priemonės (A++ klasė, šilumos siurbliai, LED apšvietimas, išmanusis BMS valdymas), tačiau dėl savo masto ir nepertraukiamos veiklos terminalas išlieka aukšto energijos poreikio pastatu. Todėl visa ant jo stogo sumontuotos saulės elektrinės pagaminta energija suvartojama vietoje. Saulės elektrinė patenkina šeštadalį Vilniaus oro uosto išvykimo terminalo elektros energijos poreikių, tad galima įvertinti, kokie dideli jie yra. Dėl to nebuvo būtinybės montuoti energijos kaupiklių (baterijų), nes visa pagaminta energija suvartojama iš karto.

Išskirtinis objektas, išskirtiniai

reikalavimai

„Staltikos“ gamybos direktorius Sigitas Kiškis sako, kad, projektuojant ir montuojant elektrinę, teko susidurti su nemažai iššūkių, kurių vienas svarbiausių – vizualus elektrinės poveikis. Reikėjo užtikrinti, kad modulių paviršius neblizgėtų ir neturėtų neigiamo poveikio skraidymui bei pilotams. Kitas iššūkis – nemažas ir modulių, ir specialių betoninių modulių laikiklių svoris – apie 20 kg/m², todėl projektuojant saulės elektrinę buvo konsultuojamasi ir su pastatą projektavusiais konstruktoriais ir projekto rangovo „EIKA Construction“ inžinieriais. Saulės moduliams tvirtinti buvo siūlomi ir kiti variantai, tačiau užsakovas (Vilniaus oro uostas) jau buvo apsisprendęs dėl betoninės tvirtinimo konstrukcijos. Betoniniai sertifikuoti tvirtinimo elementai yra pagaminti Italijoje.

Saulės elektrinės optimizatoriai sprendžia tris pagrindines saulės elektrinių problemas: elektrinės darbo saugumą, tikslų stebėjimą ir optimalų veikimą.

„Viessmann“ fotovoltiniai moduliai –patikimumo, kokybės ir efektyvumo etalonas

Daugiau kaip 100 metų veikianti bendrovė „Viessmann“ vertinama kaip patikimas, didelę patirtį turintis, aukščiausius gamybos ir kokybės kontrolės standartus diegiantis partneris, todėl šiam strateginiam Lietuvos projektui ir buvo pasirinkti „Viessmann“ fotovoltiniai moduliai. Renkantis Vilniaus oro uosto išvykimo terminalo saulės elektrinės modulius, gamintojo ir tiekėjo patikimumas buvo vienas svarbiausių kriterijų. Naujame Vilniaus oro uosto išvykimo terminale ant stogo įrengtoje saulės jėgainėje sumontuoti naujausi Vokietijos bendrovės „Viessmann“ 440 W galios dvipusiai saulės moduliai „stiklas–stiklas“. „Viessmann“ gamybos ir kokybės kontrolės standartai užtikrino aukštą gaminamų modulių kokybę ir efektyvumą, o Lietuvoje 25 metus veikianti „Viessmann“ atstovybė užtikrina, kad bus vykdomos visos garantijos ir įsipareigojimai.

Projektuojant elektrinę buvo konsultuojamasi ir su saugumo ekspertais, taip pat analizuoti kitų oro uostų, kuriuose buvo įdiegti analogiški sprendimai, pavyzdžiai.

Sigitas Kiškis pažymi, kad objektas išskirtinis tiek dėl savo strateginės reikšmės, tiek dėl itin aukštų reikalavimų, tiek dėl bendros atsakomybės. „Staltika“ į kiekvieną objektą žiūri atsakingai, vertina visas sąlygas ir užduotis, siekia patenkinti klientų lūkesčius, net kai užduotys yra labai specifinės“, – sako elektrinę įrengusios įmonės gamybos direktorius.

„Viessmann“ fotovoltinių modulių pranašumai – aukštas efektyvumas, inovatyvios technologijos bei ilgas naudojimo laikas, didesnis elektros energijos generavimas, ilgaamžiškumas ir lėtesnė degradacija. Tai užtikrina, kad modulis ne tik atitiks dabartinius reikalavimus, bet ir stabiliai dirbs ilgus metus. Šie moduliai yra vieni efektyviausių rinkoje.

Vilniaus oro uosto M. K. Čiurlionio terminalo saulės elektrinės projektas – ne tik modulių montavimas ant stogo, tai simbolinis žingsnis link žaliosios ateities ir energinės nepriklausomybės ženklas, kad didelio masto infrastruktūra Lietuvoje jau orientuojasi į atsinaujinančius energijos šaltinius.

Nuo elektrotechnikos iki išmaniųjų pastatų:

NETA formuoja tvarios pastatų priežiūros standartą

Nacionalinė elektros technikos verslo asociacija (NETA) – Lietuvos elektros technikos ir pastatų bei jų inžinerinių sistemų priežiūros įmones vienijanti organizacija. Per daugiau nei du dešimtmečius veiklos asociacija tapo plataus profilio technologijų ir pastatų inžinerijos kompetencijų centru, jungiančiu tiek tarptautinius koncernus, tiek lyderiaujančias elektrotechnikos, pastatų priežiūros, automatizavimo, gaisrinės saugos, skaitmenizavimo sričių įmones. Asociacijos nariais yra tokie rinkos lyderiai kaip „Schneider Electric“, „Eaton Electric“, „Jung“, „City Service Engineering“, „Caverion“, „Sol“, „Inservis“ ir kt., taip pat mokslo įstaigos – KTU Statybos ir architektūros fakultetas, Lietuvos inžinerijos kolegija ir kt. Asociacijos narių veikla aprėpia visą elektros ir pastatų valdymo ekosistemą.

Siekis suvienodinti pastatų priežiūros praktiką

Vienas reikšmingiausių pastarųjų metų NETA projektų – pastatų priežiūros standarto kūrimas. „Ši iniciatyva kilo iš realaus poreikio – šiuo metu Lietuvoje nėra vieno integruoto pastatų priežiūros standarto, kuris nustatytų aiškius kriterijus, kaip turi būti prižiūrimos inžinerinės sistemos, statinių konstrukcijos“, – pažymi NETA direktorius Gediminas Abartis.

NETA iniciatyva suburtą darbo grupę sudaro įvairių sričių ekspertai: pastatų priežiūros įmonių atstovai, inžinerinių sistemų gamintojai, projektuotojai ir technologijų tiekėjai. Išanalizuota esama situacija, statybos techninių reglamentų fragmentacija, praktiniai pastatų priežiūros iššūkiai ir teisinės spragos. Analizė parodė, kad būtina sukurti bendrą metodologinį pagrindą, užtikrinantį nuoseklų ir duomenimis grįstą pastatų priežiūros procesą.

Nuo idėjos iki standartizacijos: kaip veiks naujasis standartas „Kuriamas pastatų priežiūros standartas apims tiek visuomeninės, tiek pramoninės paskirties pastatus, vėliau galės būti

pritaikytas ir daugiabučiams gyvenamiesiems namams. Standarto tikslas – apibrėžti, kokios inžinerinės sistemos turi būti prižiūrimos, kokiu dažniu, kokius duomenis reikia rinkti ir kaip juos analizuoti. Taip bus sukurta aiški priežiūros logika, kurios šiuo metu trūksta“, – paaiškina Gediminas Abartis.

Standartas taps metodologiniu pagrindu, numatančiu periodines patikras pagal sistemos svarbą, priežiūros procesų skaitmenizavimą, atsisakant vis dar naudojamų popierinių žurnalų,

„Vienas didžiausių planuojamos sistemos pranašumų – skaidrumas ir duomenų prieinamumas. Standartas leistų kaupti visą pastato gyvavimo istoriją –nuo projektavimo ir statybos iki eksploatacijos bei remontų.

pereinant prie elektroninių įrašų ir realiojo laiko duomenų valdymo, pastatų būklės duomenų kaupimo ir analizės, kas leis planuoti remontus, prognozuoti išlaidas ir valdyti rizikas, NETA direktorius Gediminas Abartis atkreipia dėmesį, kad standarto nebuvimas trukdo automatizuoti procesus. Kai nėra nustatyta, ką tikrinti ir kokius duomenis rinkti, neįmanoma sukurti efektyvių valdymo platformų. Naujasis standartas šią spragą užpildys – jis taps skaitmeninių priemonių, leidžiančių realiuoju laiku matyti pastatų būklę, energijos sąnaudas, atliktus patikrinimus ir planuoti priežiūros darbus, pagrindu.

Valstybinės reikšmės sistema

„Šis projektas – valstybinės svarbos sprendimas: kaip privaloma automobilių techninė apžiūra, taip turi būti sukurta ir aiški pastatų priežiūros sistema. Lietuvoje nėra valstybės lygmens mechanizmo, apibrėžiančio sistemingą pastatų techninės būklės stebėseną, nors pastatai – vieni didžiausių energijos vartotojų. Pagal naujojo standarto logiką pastatų priežiūra taptų privaloma visiems pastatų savininkams, o duomenys apie jų būklę būtų kaupiami centralizuotai. Valstybinės įstaigos turės tikslius duomenis apie pastatų energinį efektyvumą, konstrukcijų būklę, nusidėvėjimą ir galės planuoti ilgalaikes modernizavimo programas“, – naujo standarto vertę komentuoja Gediminas Abartis.

Tokia sistema sudarytų sąlygas ateityje kurti paskatų mechanizmus – mokesčių lengvatas ar paramą efektyviai pagal standartą prižiūrimiems pastatams. Tai skatintų tiek gyventojus, tiek verslą atsakingiau rūpintis savo turtu.

Nauda verslui ir gyventojams

Vienas didžiausių planuojamos sistemos pranašumų – skaidrumas ir duomenų prieinamumas. Standartas leistų kaupti visą pastato gyvavimo istoriją – nuo projektavimo ir statybos iki eksploatacijos bei remontų. Tai taptų svarbiu įrankiu nekilnojamojo turto rinkoje: pirkėjai galėtų matyti pastato priežiūros istoriją, energijos sąnaudas, atliktus darbus ir planuojamus atnaujinimus.

Kaip pabrėžia NETA direktorius Gediminas Abartis, standartas sukurtų naują pastatų vertės skaidrumo kultūrą, padėtų išvengti didelių kapitalinių remontų, nes laiku atlikti smulkūs priežiūros darbai gerokai pailgina pastatų gyvavimo trukmę.

Skaitmenizacija ir inovacijos: išmaniojo tvarumo kelias

Gediminas Abartis

Asociacijos NETA nariai į pastatų priežiūrą žvelgia kaip į duomenų ekonomikos ir klimato kaitos mažinimo dalį. Naujasis standartas leis integruoti modernias technologijas: monitoringo sistemas, BIM modelius, skaitmeninius dvynius, dirbtinio intelekto analizę. Asociacijos nariai jau dabar taiko pažangius sprendimus: BMS sistemas, energijos vartojimo analizę, išmaniųjų jutiklių tinklus. Vienos NETA narių – UAB „Promaksa“ – specializacija – dronų technologijos, pastatų skenavimas, padedantys kurti senų pastatų 3D modelius, integruoti juos į BIM sistemas. NETA nariai prisideda prie šiuolaikiškų ir efektyvių gaisrinės saugos sprendimų diegimo –vis didesnį pagreitį įgauna aerozolinės gaisro gesinimo sistemos, saugančios pastato elektros skydines, energijos kaupiklius ir kitas didesnio degumo rizikos gamybines aplinkas. NETA akademija organizuoja rinkos dalyvių mokymus ir edukaciją. Ši sinergija rodo, kad asociacija tapo įvairias sritis – nuo elektrotechnikos ir automatizacijos iki skaitmeninės priežiūros ir duomenų valdymo –jungiančiu technologiniu ir inovacijų centru.

NETA veikla – ilgalaikė investicija į elektros technikos ir pastatų inžinerinių sistemų sektoriaus kokybę. Vienydama įmones, ekspertus ir institucijas, asociacija kuria pažangaus, saugaus ir tvaraus techninio progreso pagrindus, aktyviai dalyvauja formuojant Lietuvos energetikos, statybos ir infrastruktūros politiką, o tokios iniciatyvos kaip pastatų priežiūros standartas tampa sektoriaus brandos ženklu, rodančiu, kad Lietuva juda link aiškiai reglamentuotos, atsakingos ir efektyvios pastatų valdymo kultūros.

www.neta.lt

Žygis KLIMAITIS

Daiktų interneto įrenginiams kylančios kibernetinės grėsmės

Daiktų internetas (IoT) jau užvaldė namus, biurus, pramonės pastatus. Namuose važinėja nuotoliu valdomi dulkių siurbliai robotai, virtuvėje darbuojasi nuotoliu valdomos karšto oro gruzdintuvės, namų aplinką stebi nuotoliu valdomos kameros. Pastatų valdymo sistemos duomenis gauna iš nuotoliu veikiančių jutiklių, šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo sistemų, ant stogų įrengtos saulės elektrinės valdomos ir prižiūrimos nuotoliu. Tačiau greitas daiktų interneto įrenginių plėtros tempas dažnai aplenkė saugumą, todėl šie įrenginiai tapo patraukliu taikiniu kibernetiniams nusikaltėliams.

„MIdjourney“ sugeneruota iliustracija

Kodėl IoT įrenginiai lengvai pažeidžiami?

Priežasčių, kodėl IoT įrenginiai pažeidžiami, yra daug. Pirma, naudojami numatytieji prisijungimo duomenys arba gamykliniai prisijungimai, t. y. vartotojo vardą ir slaptažodį iš anksto nustato gamintojas ir jis nekeičiamas, todėl kibernetinių nusikaltėlių naudojami automatiniai skeneriai ir robotai labai greitai pasiekia tūkstančius įrenginių.

Antra, neatnaujinama programinė įranga. Neatnaujinus programinės įrangos, kibernetiniams nusikaltėliams žinomos saugumo spragos lieka neištaisytos.

Trečia, silpnas šifravimas ir neapsaugoti ryšio protokolai. Kai kurie įrenginiai nenaudoja TLS saugumo protokolo, užtikrinančio, kad įrenginių (pvz., kompiuterio – serverio – IoT įrenginio) siunčiami duomenys būtų užšifruoti ir apsaugoti, jog įsilaužėliai jų neperimtų ar nepakeistų; vis dar naudojami senesni, jau nerekomenduotini ir saugumo neužtikrinantys protokolai. Šifruoti naudojami seni algoritmai, kurie saugūs buvo prieš 10–20 metų, bet dabartiniais kur kas galingesnių kompiuterių laikais juos galima nulaužti; šifravimo raktai įrenginio programinėje įrangoje neretai saugomi atvirai.

Ketvirta, didelę įtaką kibernetiniam saugumui turi resursų ribotumas. Nedideli įrenginiai paprastai yra ribotos atminties, nedidelės skaičiavimo galios, todėl, siekdami sutaupyti, išlaikyti patrauklią kainą, gamintojai kartais atsisako papildomų resursų reikalaujančių kibernetinės saugos sprendimų.

Penkta, įrenginio programos kode įrašytas raktas, kurio negalima pakeisti. Kai visi vieno modelio įrenginiai naudoja tą patį raktą, nulaužus vieno įrenginio raktą, nesunku gauti prieigą prie kitų to modelio įrenginių – viena spraga, daugybė aukų. Problemų kelia ir paslėpti servisai, kurie nėra visiškai išjungti, veikia fone – jei jie nėra gerai apsaugoti, įsilaužėlis gali prisijungti ir valdyti įrenginį. Nesaugios API užklausos (kai programa prašo kitos programos arba įrenginio atlikti veiksmą arba pateikti duomenis), taip pat gali suteikti prieigą prie valdymo.

Šešta, standartų ir reguliavimo spragos: daiktų interneto rinka labai įvairi – kai trūksta privalomų saugumo reikalavimų, kai kurie gamintojai tiesiog taupo neinvestuodami į saugumą.

Septinta, nepakankama tinklo segmentacija ir monitoringas. Tinklo segmentacija padalija tinklą į kelias atskiras dalis, kad vieno segmento įrenginiai negautų tiesioginės prieigos prie visų kitų tinklo įrenginių, nes jei visi įrenginiai ir svarbios sistemos yra viename segmente, vienas pažeidžiamas įrenginys kibernetiniams nusikaltėliams gali suteikti prieigą prie visų tinkle esančių įrenginių.

Aštunta, palaikymo trūkumas, kai gamintojas po kelerių metų nutraukia įrenginio programinės įrangos atnaujinimus ir įrenginys tampa pažeidžiamesnis.

Devinta, tiesioginė fizinė prieiga prie įrenginio. Jei įrenginys fiziškai pasiekiamas (pvz., viešose vietose), jį galima modifikuoti, pakeisti jo komponentus arba programinę įrangą, išgauti joje saugomus raktus. Taip pat yra rizika, kad įrenginio komponentai gali būti pakeisti, užkrėsti dar gaminant, transportuojant ar montuojant.

„Mirai“ interneto ataka

2016 m. kenkėjiška programa „Mirai“ užkrėtė tūkstančius nesaugių IP kamerų, maršrutizatorių ir skaitmeninių vaizdo įrašymo įrenginių. Atakos taikiniu tapo JAV bendrovė „Dyn“ (šiuo metu „Oracle“ padalinys „Oracle Dyn“, kurios pagrindinė veikla –DNS paslaugos). Tuo metu „Dyn“ buvo viena svarbiausių DNS paslaugų teikėjų pasaulyje. Kai įvedame svetainės adresą, kompiuteris pirmiausia kreipiasi į DNS serverį, kad sužinotų, kur svetainė „gyvena“, todėl, jei DNS paslauga sutrinka, naršyklė nebegali pasiekti svetainių, net jei pačios svetainės ir veikia.

Kadangi „Dyn“ buvo atsakinga už daugelio stambių įmonių domenų sistemos (DNS) paslaugas, prieš ją įvykdyta DDoS ataka paveikė „Twitter“, „Netflix“, „Airbnb“, „Spotify“, „PayPal“, „Reddit“, CNN ir kt. bendroves, sutrikdė prieigą prie daugybės populiarių svetainių. Atakos dieną milijonai vartotojų tiesiog negalėjo prisijungti prie daugybės svetainių. Ataka parodė, kokie pavojingi gali būti nesaugūs IoT įrenginiai, kai kibernetiniai nusikaltėliai juos naudoja koordinuotai.

2016 m. rugsėjį kenkėjišką „Mirai“ programą sukūręs programišius paskelbė jos kodą, taip leisdamas kitiems kibernetiniams nusikaltėliams naudojant „Mirai“ surengti savo atakas. „Mirai“ internete ieškojo nesaugių, tik gamykliniu naudotojo vardu ir slaptažodžiu apsaugotų IoT įrenginių. Spalį „Mirai“ įsilaužė į Kinijos įmonės „XiongMai Technologies“ pagamintus skaitmeninio įrašymo įrenginius ir IP kameras bei minėtos Kinijos bendrovės komponentus naudojančius kitų gamintojų įrenginius. „Šių įrenginių

„

Neatnaujinus programinės įrangos, kibernetiniams

nusikaltėliams žinomos saugumo spragos lieka neištaisytos.

problema buvo ta, kad vartotojas negalėjo pakeisti slaptažodžio, buvo įrašytas programinėje įrangoje, nesuteikiant įrankių, galinčių jį pakeisti“, – iš karto po atakos sakė apie kibernetines grėsmes ir atakas informaciją renkančios ir apdorojančios bendrovės „Flashpoint“ atstovas Zachas Wikholmas. „Mirai“ užkrėtė tūkstančius įrenginių, kurie virto „zombių“ armija. Užkrėsti įrenginiai tiesiog siunčia milžinišką užklausų skaičių į taikinį, kad jis nebepajėgia atsakyti. Visas šis srautas koordinuotai buvo nukreiptas į „Dyn“ paslaugomis besinaudojančių bendrovių svetaines, kurios, gaudamos milžiniškus DNS užklausų srautus, tapo nebepasiekiamos, nors realiai veikė. Praktiškai buvo išnaudoti visi „Dyn“ serverių ištekliai.

Kenkėjiška programa „Mirai“ panaudojo daugybę nesaugių IoT įrenginių ir tapo klasikiniu pavyzdžiu, kaip nesaugūs įrenginiai gali turėti globalų poveikį.

„Jeep Cherokee“ kibernetinė ataka – grėsmingas įspėjimas

2015 m. vasarą technologijų pasaulį sukrėtė žinia, privertusi automobilių pramonę rimtai susimąstyti apie šiuolaikinių automobilių kibernetinį saugumą. Du kibernetinio saugumo tyrėjai Charlie‘is Milleris ir Chrisas Valasekas parodė, kaip galima nuotoliniu būdu įsilaužti į „Jeep Cherokee“ automobilį ir perimti tam tikrų funkcijų kontrolę. Šis incidentas visame pasaulyje sukėlė diskusijų apie šiuolaikinių automobilių saugumą.

pažeidžiamumą pašalinantį programinės įrangos atnaujinimą. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų, kai automobilių gamintojas masiškai atšaukė savo automobilius dėl kibernetinio saugumo problemos, o ne dėl mechaninių defektų.

Šis incidentas taip pat paskatino JAV nacionalinę greitkelių eismo saugumo administraciją (NHTSA) pradėti tyrimą ir sustiprinti automobilių kibernetinio saugumo reikalavimus. Buvo inicijuotos diskusijos apie būtinybę sukurti standartizuotus, automobilių sistemoms valdyti skirtus saugumo protokolus.

Žemėlapis rodo „Mirai“ užkrėstų įrenginių pasiskirstymą.

Ryškesnės spalvos žymi regionus, kuriuose infekuotų įrenginių koncentracija buvo didžiausia

Tyrėjai sugebėjo išnaudoti koncerno „Fiat Chrysler Automobiles“ (šiuo metu „Stelantis“) sukurtos „Uconnect“ pramogų ir navigacijos sistemos pažeidžiamumą. Vairuotojams prieigą prie radijo, navigacijos ir kitų funkcijų suteikianti „Uconnect“ sistema turėjo rimtą saugumo spragą – prijungta prie mobiliojo ryšio tinklo, ji neturėjo pakankamos apsaugos nuo išorinių atakų.

Įsilaužimo bandymas buvo atliktas viename JAV greitkelyje: Chrisas Valasekas vairavo „Jeep Cherokee“, o už 16 kilometrų esantis Charlie‘is Milleris nešiojamuoju kompiuteriu nuotoliniu būdu įsibrovė į „Jeep Cherokee“ sistemas. Jis sugebėjo valdyti oro kondicionavimo sistemą, radiją, valytuvus, net išjungti keliu važiuojančio automobilio variklį. Dar blogiau – abu saugumo specialistai parodė, kad gali kontroliuoti ir stabdžius bei vairą.

FCA reakcija į šį eksperimentą buvo tinkama: koncernas JAV atšaukė maždaug 1,4 mln. automobilių, sukūrė ir įdiegė šį

„Jeep Cherokee“ ataka atskleidė nemalonę tiesą: modernūs automobiliai iš esmės tapo kompiuteriais ant ratų ir kuo jie išmanesni, kuo labiau susieti su internetu ir nuo jo priklausomi, tuo didesnė kibernetinių atakų grėsmė.

Šiandien, praėjus jau 10 metų po šio įvykio, automobilių kibernetinis saugumas vis dar išlieka aktualia tema. „Jeep Cherokee“ atakos pamokos aiškiai rodo, kad technologinė pažanga turi eiti koja kojon su saugumu.

Įsilaužimas į kazino per... akvariumo termoreguliatorių

Ši istorija buvo pirmą kartą paviešinta kibernetinio saugumo įmonės „Darktrace“ atstovų 2017–2018 m. Aprašydama atvejį, bendrovė tik nurodė, kad tai nutiko viename Šiaurės Amerikos kazino – konfidencialumo sutartis su klientu neleido atskleisti

konkretaus pavadinimo. Nors kazino pavadinimas lieka paslaptis, pats incidentas plačiai cituojamas kibernetinio saugumo literatūroje, kaip klasikinis IoT įrenginių saugumo pažeidžiamumo pavyzdys. Ši istorija skamba tarsi būtų Holivudo filmo scenarijus, nes įsilaužėliai įsibrauti į Šiaurės Amerikos kazino tinklą ir pavogti svarbius duomenis sugebėjo pasinaudoję... akvariumo temperatūros reguliatoriumi.

Kazino patalpose buvo įrengtas prabangus akvariumas su išmaniąja valdymo sistema, stebinčia vandens temperatūrą, druskingumą ir kitus rodiklius. Išmanusis akvariumo termoreguliatorius buvo prijungtas prie kazino vidinio tinklo, kad darbuotojai nuotoliniu būdu galėtų stebėti ir valdyti akvariumo ekosistemą. Akvariumo įrenginys neturėjo tinkamų saugumo priemonių – silpni slaptažodžiai, neužšifruotas duomenų perdavimas, nebuvo apsaugos nuo neteisėtos prieigos. Pasinaudoję šiuo termoreguliatoriumi, įsilaužėliai galiausiai pasiekė duomenų bazę su jautria informacija ir perkėlė duomenis į Suomijoje esančius serverius. Nors nei tikslus nutekintos informacijos kiekis, nei pobūdis nebuvo viešai atskleisti, šis incidentas parodė, kaip, atrodytų, paprastas ir nereikšmingas įrenginys gali tapti rimta saugumo spraga ir didele grėsme.

Atvejis atskleidė opią problemą: įmonės dažnai nekreipia dėmesio į tokius paprastus įrenginius, kaip termometrai, šviestuvai, spausdintuvai ar išmanieji virtuvės įrenginiai, tarsi jie visiškai nekeltų kibernetinių saugumo grėsmių, o IT komandos sutelkia dėmesį į serverių, darbo stočių ir kritinės infrastruktūros saugą, bet paprasčiausius IoT įrenginius palieka be priežiūros.

Problema dar labiau aštrėja ir dėl to, kad daugelis daiktų interneto įrenginių gamintojų saugumo nelaiko prioritetu, juolab kad saugumo sprendimai didina įrenginio kainą. Programinė įranga retai atnaujinama, dažnas įrenginys net neturi bazinių saugumo funkcijų. Kai tokie įrenginiai prijungiami prie įmonių tinklų, jie tampa lengvais kibernetinių nusikaltėlių taikiniais.

Po šio incidento kibernetinio saugumo specialistai išskyrė keletą svarbių aspektų. Pirma, visi prie tinklo prijungti įrenginiai – nesvarbu, ar tai serveris ar akvariumo termometras – turi būti vertinami kaip galimas atakos taikinys, kaip potenciali saugumo rizika. Antra, būtina tinklo segmentacija: IoT įrenginiai turėtų veikti atskirame tinkle, t. y. būti atskirti nuo kritinių sistemų tinklo. Trečia, įmonės turi atlikti išsamų visų prijungtų įrenginių auditą. Ketvirta, visi IoT įrenginiai turi turėti stiprius, unikalius, periodiškai atnaujinamus slaptažodžius.

Ši istorija taip pat perspėja, kad šiuolaikiniame skaitmeniniame pasaulyje saugumas yra tiek stiprus, kiek stipri yra silpniausia tinklo grandis, nes bet kuris įrenginys gali tapti kibernetinių nusikaltėlių prieigos tašku.

„Verkada“ įsilaužimas: perimta net 150 000 stebėjimo kamerų

2021 m. nuo kibernetinių nusikaltėlių nukentėjo Silicio slėnio kibernetinio saugumo startuolis „Verkada“, teikiantis debesijoje veikiančias saugos kamerų paslaugas. Kibernetiniams nusikaltėliams pavyko gauti prieigą prie daugiau nei 150 000 įmonės kamerų, įskaitant kameras „Tesla“ gamyklose ir sandėliuose, „Cloudflare“ biuruose, „Equinox“ sporto klubuose, ligoninėse, kalėjimuose, mokyklose, policijos nuovadose ir pačios „Verkada“ biuruose.

Vienas šią kibernetinę ataką atlikusios tarptautinės įsilaužėlių grupės narių Tillie Kottmannas teigė, kad įsilaužimu buvo siekta parodyti, kaip lengva įsilaužti į stebėjimo kameras, kurios šiais laikais paplitusios visur, ir kokių grėsmių kelia masinis stebėjimas. Pasak įsilaužėlio, norėta atkreipti dėmesį ir į privatumo problemas. Įsilaužėliai teigė, kad, be tiesioginių kamerų transliacijų, kurias jie surengė internete, jie turėjo prieigą prie visų „Verkada“ klientų vaizdo įrašų archyvo.

Įsilaužimas buvo gana primityvus: programišiams pavyko gauti „Super admin“ lygio prieigą prie „Verkada“ sistemos, nes vartotojo vardą ir slaptažodį, jie tiesiog... surado internete. Taip jie galėjo prisijungti prie visos įmonės tinklo, įskaitant root prieigą prie pačių kamerų, o tai savo ruožtu leido grupei prisijungti prie kai kurių „Verkada“ klientų vidinių tinklų, nes turint tokią prieigą buvo galima apeiti apribojimus, pakeisti sistemos elgesį, paleisti bet kokią komandą. Kitaip sakant, visiškas valdymas.

„Verkada“ didžiavosi savo paslaugomis teigdama, kad saugumas bus „toks pat stiprus ir modernus kaip organizacijos, kurias mes saugome“. Prie bendrovės serverių prijungtos kameros turėjo patogią internetinę sąsają, įmonės galėjo stebėti savo kamerų transliuojamus vaizdus, be to, bendrovė siūlė ir veido atpažinimo programinę įrangą. Sužinojusi apie pažeidimą „Verkada“ reagavo greitai: užblokavo visas neautorizuotas prieigas, pranešė apie incidentą teisėsaugos institucijoms, informavo klientus, pradėjo išsamų vidinį saugumo auditą ir, žinoma, pažadėjo sustiprinti saugumo priemones. Tačiau žala reputacijai jau buvo padaryta. Įmonės klientai kėlė paprastą klausimą: kaip saugumo paslaugas teikianti bendrovė galėjo „Super admin“ prisijungimus palikti prieinamus internete?

„Verkada“ incidentas pabrėžė keletą svarbių kibernetinio saugumo principų: „Super admin“ paskyros turi turėti kelių lygių autentifikaciją ir būti griežtai kontroliuojamos. Jokie prisijungimo duomenys negali būti viešai prieinami. Atskleidė ir debesijos paslaugų riziką: kai dešimtys tūkstančių kamerų prijungtos prie centralizuotos debesijos platformos, užgrobti įrenginiai gali sukelti katastrofiškų pasekmių. Be to, buvo iškeltas privatumo klausimas

ir masinio stebėjimo problema: jei įsilaužėliai gali taip lengvai pasiekti tokį milžinišką stebėjimo tinklą, kokios garantijos, kad to nedarys slaptosios tarnybos, prie šiškų valstybių vyriausybės?

Šis įvykis tapo svarbia pamoka ne tik „Verkada“ bendrovei, bet ir visam stebėjimo kamerų sektoriui.

Milžinas „Target“ nukentėjo per nedidelę šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo įranga prekiaujančią bendrovę

2013 m. gruodį iš vieno didžiausių JAV mažme ninės prekybos tinklų „Target“ kibernetiniai įsilaužė liai pavogė daugiau nei 40 mln. kredito ir debeto kor telių duomenis bei 70 mln. klientų asmeninę informaciją. Labiausiai šokiravo tai, kad į „Target“ sistemas įsilaužėliai pateko pasinaudoję nedidele Pensilvanijos valstijoje įsikūrusia šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo įranga prekiaujančia įmone „Fazio Mechanical Services“. Apie 100 darbuotojų turinti įmonė teikė šildymo ir vėdinimo sistemų priežiūros paslaugas keliems „Target“ prekybos centrams. Kad galėtų atlikti tam tikrus darbus: pateikti sąskaitas, valdyti sutartis, stebėti įrangos darbą, bendrovė turėjo prieigą prie „Target“ tinklo.

Pasekmės buvo katastrofiškos: bendra nuostolių suma buvo didesnė nei 200 mln. JAV dolerių, 10 proc. krito „Targer“ akcijų kaina, pasitikėjimas prekybos tinklu smarkiai smuko.

2013 m. lapkritį kibernetiniai nusikaltėliai panaudojo vieną dažniausių ir pavojingiausių kibernetinių atakų rūšį – suklastotą elektroninį laišką. Mažoje įmonėje nebuvo sudėtingų kibernetinio saugumo priemonių, IT specialistų. Laiškas buvo atidarytas, kibernetiniai nusikaltėliai lengvai įdiegė kenkėjišką programinę įrangą ir pavogė „Fazio“ prisijungimo prie „Target“ tinklo duomenis.

Į „Target“ tinklą jie prisijungė prieš pat Padėkos dieną, per patį apsipirkimo JAV bumą.

Patekę į „Target“ sistemą, kasų terminaluose įdiegė kenkėjišką programą „BlackPOS“, nutekinančią mokėjimo kortelių duomenis tiesiogiai iš kortelių skaitytuvų mokėjimo metu.

Beveik tris savaites duomenys buvo renkami iš daugiau nei 1700 „Target“ parduotuvių. Informacija buvo siunčiama į kibernetinių nusikaltėlių kontroliuojamus serverius Rusijoje. Paradoksalu, bet „Target“ turėjo įdiegusi pažangią saugumo sistemą, kuri aptiko įtartiną veiklą ir net išsiuntė įspėjimus. Tačiau šie įspėjimai nebuvo tinkamai įvertinti, kenkėjiška veikla nebuvo laiku užkardyta. Pažeidimas buvo viešai atskleistas tik po to, kai JAV nacionalinio saugumo departamentas ir bankai užfiksavo neįprastą sukčiavimo kortelėmis aktyvumą.

„Target“ incidentas atskleidė svarbias su tiekėjais susijusias saugumo spragas: organizacijos dažnai skiria daug dėmesio savo vidiniam saugumui, bet nepakankamai kontroliuoja savo tiekėjų ar aptarnaujančiųjų įmonių saugumo lygį. Įsilaužėliai tai gerai žino ir tikslingai ieško silpniausių grandžių. Kelis „Target“ prekybos centrus aptarnaujanti bendrovė „Fazio“ „Target“ tinkle turėjo kur kas daugiau prieigos, nei reikalavo jų darbas: šildymo ir vėdinimo sistemos įrangą prižiūrinčiai bendrovei tikrai nereikia prieigos prie kasų sistemų. „Target“ neatskyrė tinklo į segmentus, ir kas ypač svarbu, nebuvo tinkamai sureaguota į saugumo sistemos įspėjimus – neužtenka turėti gerus saugumo įrankius, reikia ir tinkamai su jais dirbti.

„Triton“ – ataka prieš automatinę saugos sistemą

Automatinė saugos sistema (angl. Safety Instrumented System, SIS) reaguoja į pavojingas situacijas pastate ir automatiškai inicijuoja atitinkamus veiksmus, kad būtų išvengta avarijos, įrangos pažeidimo ar žmonių aukų. Tai įvairius procesus stebinčios „saugos smegenys“, kurios, pastebėjusios pavojų, dar prieš įvykstant nelaimei išjungia įrenginius. SIS sistemos diegiamos naftos, chemijos, dujų perdirbimo gamyklose, energijos gamybos ir tiekimo objektuose, pastatuose, kuriuose reikia užtikrinti, kad, įvykus kažkokiam įvykiui, automatiškai būtų išjungta tam tikra įranga. Dideliuose pastatuose (pvz., ligoninėse, oro uostuose, gamyklose, biurų kompleksuose) automatinės saugos sistemos SIS

funkcijos gali būti integruotos pastato valdymo sistemoje (BMS). Tai gali būti automatinis dujų tiekimo išjungimas, kai aptinkamas nuotėkis, ventiliacijos stabdymas, kai jutikliai užfiksuoja dūmus, lifto sustabdymas ar nukreipimas į atitinkamą aukštą kilus gaisrui, pagalbinio energijos šaltinio įjungimas nutrūkus elektros tiekimui.

2017 m. rugpjūtį įvyko viena pavojingiausių pramoninės infrastruktūros kibernetinių atakų. Įsilaužėliai pateko į Saudo Arabijos naftos chemijos gamyklos sistemas ir bandė pakeisti automatinės saugos sistemos SIS valdiklių darbą. Ataka žinoma kaip „Triton“ arba „Trisis“ ir tai buvo bene pirmasis bandymas panaudoti kenkėjišką programinę įrangą taip, kad ji sukeltų tiesioginį pavojų žmonių gyvybėms.

SIS yra paskutinė gynybos linija – jei kažkas gamykloje nutinka, būtent šie valdikliai automatiškai stabdo procesus, uždaro degiąsias ar sprogiąsias medžiagas tiekiančių sistemų vožtuvus, išjungia įrangą, kad būtų išvengta sprogimų, gaisrų ar toksiškų medžiagų išsiskyrimo. Kibernetinių nusikaltėlių taikiniu pasirinktoje Saudo Arabijos įmonėje buvo naudojama bendrovės „Schneider Electric“ sistema „Triconex SIS“ – viena patikimiausių pramonėje. Kenkėjiška programa „Triton“ buvo specialiai sukurta šiai sistemai atakuoti.

Tiksliai nežinoma, kaip užpuolikai pateko į įmonės tinklą, greičiausiai panaudojo standartines įsilaužimo technikas – išsiuntinėjo darbuotojams suklastotus el. laiškus arba išnaudojo pažeidžiamą nuotoliniu būdu valdomą įrangą. Įmonės tinkle įsilaužėliai praleido mėnesius, tyrinėjo infrastruktūrą ir galiausiai pasiekė inžinierių kompiuterius, turėjusius prieigą prie „Triconex“ valdiklių. Per šias darbo stotis buvo įdiegta kenkėjiška „Triton“ programa, kuri turėjo modifikuoti valdiklių programinę įrangą, kad ji leistų kibernetiniams nusikaltėliams išjungti automatinės saugos sistemos mechanizmus, neleisti valdikliams stabdyti pavojingų procesų.

Paradoksalu, bet užpuolikus išdavė jų pačių klaidos. Bandant modifikuotą programinę „Triconex“ valdiklių įrangą, sistema aptiko kažką neįprasto ir automatiškai įjungė SIS sistemą, ir gamyba netikėtai buvo sustabdyta.

Negalėdami paaiškinti, kodėl saugumo sistema suveikė, inžinieriai pradėjo tyrimą. Buvo pasitelkti kibernetinio saugumo ekspertai iš „Dragos“ ir „FireEye“ bendrovių, kurie ir aptiko kenkėjišką „Triton“ programą.

Kibernetinio saugumo tyrėjų ir JAV žvalgybos agentūrų nuomone, už šios atakos nugaros stovėjo Rusijos vyriausybė, konkrečiai – Maskvoje veikiantis Centrinis chemijos ir mechanikos

mokslinių tyrimų institutas. Tai rodo, kad kenkėjiška operacija buvo valstybinio lygio ir turėjo aiškų tikslą: išbandyti galimybes atakuoti ypač svarbią infrastruktūrą, sukurti palankias sąlygas galimam sabotažui, sukelti chaosą konkuruojančioje naftos rinkoje.

Svarbiausia šios atakos pamoka: net kritinės pramoninės sistemos nebegali būti traktuojamos kaip visiškai apsaugotos nuo kibernetinių grėsmių. „Triton“ parodė, kad priešiškos valstybės gali atakuoti pačius svarbiausius infrastruktūros objektus. Ši ataka gerokai pakeitė požiūrį į pramonės kibernetinį saugumą.

„SIS yra paskutinė gynybos linija – jei kažkas gamykloje nutinka, būtent šie valdikliai automatiškai stabdo procesus, uždaro degiąsias ar sprogiąsias medžiagas tiekiančių sistemų vožtuvus, išjungia įrangą ir pan.

Oldsmaro vandens valymo įrenginio ataka: kritinė infrastruktūra per plauką nuo katastrofos

2021 m. vasarį mažame, apie 15 000 gyventojų turinčiame Oldsmaro miestelyje Floridoje vos neįvyko katastrofa. Nežinomas kibernetinis nusikaltėlis nuotoliniu būdu įsilaužė į miesto vandens valymo įrenginio valdymo sistemą ir bandė pavojingai padidinti vandens šarmingumą didinančio natrio hidroksido koncentraciją geriamajame vandenyje. Operatorius per keletą minučių pastebėjo pokyčius ir grąžino nustatymus. Iš pradžių operatorius pastebėjo, kad jo kompiuterio pelės žymeklis pradėjo savaime judėti. Jis iš karto suprato, kad kažkas nuotoliniu būdu prisijungęs prie jo kompiuterio per „TeamViewer“ programą, kuri buvo naudojama, kad nuotoliu prisijungtų valymo sistemą aptarnaujantys techniniai darbuotojai ir įrangos tiekėjai. Tokios prieigos buvo įprastos, tačiau šįkart viskas vyko kitaip: nežinomas įsilaužėlis atsidarė vandens cheminę sudėtį valdančią programą ir ėmė keisti parametrus. Operatorius su siaubu stebėjo, kaip kažkas padidino natrio hidroksido (NaOH) kiekį nuo normalių 100 dalių milijone iki

11 100 dalių milijone – 111 kartų! Natrio hidroksidas naudojamas geriamojo vandens pH reguliuoti, bet tokia koncentracija labai toksiška – tiems, kas vartotų tokį vandenį, ji galėjo sukelti sunkius ir mirtinus cheminius nudegimus, organų pažeidimus.

Laimei, operatorius reagavo akimirksniu: vos tik kibernetinis nusikaltėlis atsijungė, jis nedelsiant grąžino natrio hidroksido lygį į normalias vertes ir pranešė savo vadovybei. Visa invazija truko tik 3–5 minutes. Net jei operatorius nebūtų pastebėjęs įsibrovėlio, sistema turėjo keletą papildomų saugumo lygių, tačiau tai maža paguoda, nes ataka parodė, kaip gali būti pažeidžiama kritinė infrastruktūra.

Tyrimas atskleidė keletą trimtų saugumo trūkumų: visi darbuotojai naudojo tą pačią „TeamViewer“ programą su tais pačiais prisijungimo duomenimis. Tai reiškė, kad, nulaužus vieną slaptažodį, galima pasiekti visas sistemas. Kompiuteriuose veikė „Windows 7“ operacine sistema, kuriai „Microsoft“ saugumo atnaujinimų nekūrė nuo 2020 m. sausio. Jokios kelių lygių autentifikacijos: prie sistemų prieiti užteko tik slaptažodžio – jokio kito papildomo tapatybės patvirtinimo nebuvo. Tinklas nebuvo segmentuotas.

FBI, Nacionalinis saugumo departamentas ir vietinė teisėsauga pradėjo tyrimą, tačiau kibernetinis nusikaltėlis niekada nebuvo viešai identifikuotas. Buvo iškeltos įvairiausios versijos, kad tai galėjo būti buvęs kerštaujantis darbuotojas, šantažu siekiantys pasipelnyti kibernetiniai nusikaltėliai, galimybes testuojančios užsienio spec. tarnybos, o gal ir pradedantysis programišius, tiesiog nesupratęs, kokią katastrofą galėjo sukelti.

Oldsmaro ataka visose JAV tapo šaltu dušu mažoms savivaldybėms ir komunalinių paslaugų tiekėjams. Daugelis tokių įrenginių turi pasenusias įrangos valdymo sistemas, ribotą biudžetą, mažai IT darbuotojų. Po šio incidento JAV aplinkos apsaugos agentūra išleido naujus vandens tiekimo sistemų kibernetinio saugumo reikalavimus. Daugelis savivaldybių pašalino programas, leidžiančias nuotolinę prieigą, arba įdiegė stipresnes apsaugas, buvo padidintas kritinės infrastruktūros kibernetiniam saugumui skirtas finansavimas.

Oldsmaro ataka atskleidė bauginančią tiesą: šiuolaikiniame pasaulyje ir ypač svarbi infrastruktūra – vandens, elektros, dujų tiekimas – yra pažeidžiama, jei tinkamai nesirūpinama jos saugumu.

Kas gali nutikti, kai IoT įrenginys yra užgrobtas?

Kai IoT įrenginys yra užgrobtas, pasekmės gali būti labai rimtos, ypač kalbant apie privatumą ir asmens duomenų apsaugą. Kibernetiniai nusikaltėliai gali kontroliuoti įrenginio funkcijas,

gauti jo renkamus duomenis, siųsti jam komandas ir keisti jo elgesį, naudoti įrenginį kaip prieigos tašką prie tinklo. Pavyzdžiui, jei namuose įrengta IP kamera, piktadariai gali stebėti namo gyventojus, klausytis jų pokalbių, analizuoti įpročius, panaudoti kamerą kaip prieigos tašką prie kitų tinklo įrenginių.

Tačiau jei kalbėsime apie sudėtingesnius įrenginius dideliuose pastatuose (ŠVOK įrenginiai, liftų valdymas, priešgaisrinės saugos sistemos, medicinos įrenginiai sveikatos priežiūros įstaigose ir pan.), jų užgrobimas gali sukelti tiesioginį pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei. Net žmogaus kūne įmontuotas širdies stimuliatorius gali būti užgrobtas ir tai 2008–2017 m. buvo įrodyta ne vieną kartą.

Įsiskverbimas į tinklą per vieną pažeidžiamą IoT įrenginį gali tapti vartais į kitus tinklo išteklius – serverius, klientų duomenų bazes ar el. pašto sistemas. Daugelis incidentų (pvz., JAV kazino ar „Verkada“) prasidėjo viename silpname taške, ir tolesni žingsniai nuvedė prie rimtų duomenų resursų.

Jei įrenginiai užkrečiami tokia kenkėjiška programa kaip „Mirai“, jie gali tapti botų armija ir surengti DDoS atakas. Masinį užklausų srautą į tikslą siunčiantys botai taip apkrauna serverį ar tinklą, kad ne tik sukelia finansinių nuostolių, bet ir gali atjungti kritines paslaugas, išjungti svetaines.

Dažnai po kibernetinių nusikaltėlių atakų įmonės patiria ne tik tiesioginius finansinius nuostolius (pavogti klientų duomenys, intelektinė nuosavybė, verslo paslaptys, sutrikdyta serverių, tinklų ar IoT įrenginių veikla, sustabdyta gamyba). Vėliau kyla teisinių ir reputacijos problemų: baudos už tai, kad nebuvo užtikrintas asmens duomenų saugumas, ir kt. Pavyzdžiui, ES Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas numato du pagrindinius baudos dydžius: iki 10 mln. eurų arba 2 proc. metinių pajamų, priklausomai nuo to, kuri suma didesnė, taikoma pažeidimams, susijusiems su įmonės vidine duomenų apsauga; iki 20 mln. eurų arba 4 proc. metinių pajamų taikoma svarbiausiems pažeidimams, kaip asmens duomenų tvarkymas neturint tam teisinio pagrindo; pagrindinių asmens teisių nesilaikymas; duomenų nutekėjimas dėl netinkamų apsaugos priemonių.

Nukentėjusieji taip pat teikia ieškinius dėl nutekėjusių duomenų ar pažeisto privatumo. Pavyzdžiui, įsilaužus į IP kameras, kai kuriems gamintojams tenka sumokėti kompensacijas. Tokie ieškiniai yra ne tik finansinė, bet ir reputacinė žala.

Kaip sumažinti riziką?

Individualiuose namuose dažniausiai beveik nesirūpinama saugumu. Dažniausia dulkių siurblys robotas, stebėjimo kameros,

virtuvės įrenginiai jungiasi prie to paties Wi-Fi tinklo, o tai reiškia, kad jie yra bendrame tinkle (LAN). Jie gali „matyti“ vieni kitus ir jei įrenginiai yra pažeidžiami (pagalvokite ir apie tai, kokioje šalyje dauguma jūsų įrenginių pagaminti), kibernetiniai nusikaltėliai, pasinaudoję šiais įrenginiais, per tą patį tinklą gali pasiekti ir jūsų kompiuterį.

Išeitis – maršrutizatorius, palaikantis VLAN, atskirtą tinklo segmentą. Įrenginiai VLAN viduje gali bendrauti tarpusavyje, bet jiems ribojama prieiga prie kitų tinklo segmentų. Ir kai daiktų interneto įrenginiai ir kompiuteriai yra skirtinguose segmentuose, įsilaužimas į vieno VLAN segmento įrenginį nesuteikia automati nės prieigos prie kitų tinklo segmentų. Taip pat galima nustatyti griežtesnes taisykles IoT įrenginiams, ką jie gali pasiekti ir ko ne.

Daiktų interneto įrenginiams valdyti skirtos programėlės paskyroje būtina naudoti stiprų ir unikalų slaptažodį, jei įmanoma, įjungti dviejų lygių prisijungimo autentifikavimą. Reikia atjungti nuo tinklo tuos įrenginius, kurie neprižiūrimi ir nevaldomi nuotoliu. Pavyzdžiui, ant darbo stalo stovi šviestuvas, kurį valdote ranka, nes taip patogiau, bet jis išmanusis, prisijungęs prie tinklo. Kam to reikia?

Bendrovėms ir pastatų valdytojams labai svarbu, kad kibernetinio saugumo architektūra būtų pasirūpinta nuo pat projekto pradžios. Tai liečia tiek daiktų interneto (IoT) įrenginių diegimą, tiek tinklo segmentavimą, tiek griežtą prieigos kontrolę prie IoT įrenginių valdymo.

Įmonės turi aktyviai stebėti savo IT infrastruktūrą, o ne tik reaguoti įvykus incidentui. Įmonėse turi veikti SIEM (angl. Security Information and Event Management renkanti įvairių šaltinių įrašus (log’us), analizuojanti juos, ieškanti įtartinos veiklos, pavyzdžiui, pastebinti, kad vartotojas jungiasi iš neįprastos šalies ar kad sistema registruoja daugybę nesėkmingų prisijungimų. IDS/IPS (angl. Intrusion Detection/Prevention Systems ) sistemos aptinka arba automatiškai blokuoja įtartiną veiklą tinkle, pavyzdžiui, bandymus išnaudoti saugumo spragas ar įsilaužimus.

Rizika visada išliks

Tokie didelį atgarsį sukėlę incidentai, kaip „Mirai“ ar „Verkada“, privertė ne tik gamintojus, bet ir valdžios institucijas rimčiau žiūrėti į IoT įrenginių saugumą: atsirado nemažai naujų įrenginių saugumo reikalavimų ir net sankcijos už rimtus saugumo spragų ignoravimus.

IoT technologijos kurią didžiulę vertę: patogūs ir funkcionalūs namų buities ir inžineriniai įrenginiai, efektyvus pastatų sistemų valdymas, naujos verslo galimybės. Tačiau kartu su nauda jie kelia ir naujas dažnai neįvertinamas grėsmes. Čia paminėti incidentai rodo, kad tos grėsmės yra realios ir gali turėti rimtų pasekmių, o saugumo ekspertai perspėja, kad jos niekur neišnyko, net didėja, nes sparčiai didėja IoT įrenginių skaičius.

Tokie įrankiai leidžia anksti pastebėti veiksmus, turinčius kibernetinio įsilaužimo požymių. Net ir į geriausiai apsaugotas organizacijas bandoma įsilaužti, todėl būtina turėti planą, kaip reaguoti į įsilaužimus: kas atsakingas už reagavimą, kokie veiksmai atliekami pirmiausia, kaip užtikrinamas veiklos tęstinumas, kaip analizuojamas suvaldytas incidentas?

Kuo anksčiau incidentas aptinkamas, tuo žala mažesnė.

Daug kas priklauso nuo atsakingo gamintojų požiūrio, griežtesnio reguliavimo, tinklų infrastruktūros segmentavimo ir vartotojų sąmoningumo. Tik bendromis pastangomis galima sumažinti IoT įrenginiams keliamą kibernetinę riziką. To visada reikia siekti.

JUNG KNX sistema: aukščiausio lygio išmaniųjų pastatų apsauga

Vis dažniau telefonu valdomas šildymas, vėdinimas, apšvietimas, žaliuzės, išmaniosios apsaugos sistemos. Be tinkamos apsaugos visos pastatų valdymo sistemos gali tapti pažeidžiamiausia išmaniųjų namų sistemos grandimi, todėl, svarstant apie išmaniuosius namus, saugumas turi būti toks pat svarbus kaip patogumas, dizainas ar kaina. Tai liečia tiek viešuosius, komercinius, pramonės, kritinės infrastruktūros pastatus, tiek gyvenamuosius būstus. Šioje srityje išsiskiria „KNX Secure“ technologiją naudojanti JUNG KNX sistema, užtikrinanti inžinerinių sistemų ir įrangos saugumą, t. y. kad prisijungus nebūtų galima siųsti neautorizuotų komandų ar sutrikdyti sistemų ar įrangos veikimo.

Saugumas – neatsiejama išmaniųjų namų dalis

„Kasdien pasirodo pranešimų apie įsilaužimus į sistemas, nutekintus duomenis, užgrobtus įrenginius. Inžinerinių sistemų valdymas internetu susiduria su visomis skaitmeninės erdvės rizikomis. Šiandien atakos dažniausiai vykdomos automatizuotais įrankiais, nuolat skenuojančiais tinklą, todėl ir inžinerinių sistemų apsauga turi būti šiuolaikiška – integruota, nuolat veikianti, pasiruošusi reaguoti akimirksniu. Saugumas – ne

papildoma funkcija, jis yra neatsiejama išmaniųjų namų dalis“, –įspėja bendrovės „JUNG Vilnius“ direktorius Raimundas Skurdenis.

Saugumo būtinybę patvirtina ir statistika – per pastaruosius penkerius metus kibernetinių atakų prieš namų automatikos sistemas padaugėjo 300 proc. Ataskaita „IoT Security Statistics 2025–26“ rodo, kad 2025 m. prie tinklo buvo prijungta 35,2 mlrd. daiktų interneto įrenginių, bet net 82 proc. jų neturi tinkamos apsaugos priemonių.

„

Saugumas –ne papildoma funkcija, jis yra neatsiejama išmaniųjų namų dalis.

„JUNG Vilnius“ direktorius R. Skurdenis

Kas gali nutikti nepasirūpinus tinkama apsauga?

Kalbant apie kibernetinį saugumą, dažniausiai diskutuojama apie IP tinklus. Tačiau egzistuoja kita ne mažiau svarbi, bet gerokai rečiau aptariama sritis – inžinerinių sistemų saugumas. Juk elektros prietaisų, šildymo, vėdinimo, apsaugos ir technologinių įrenginių pažeidžiamumas gali turėti katastrofiškų pasekmių. Investuodami į IP tinklų saugumą, žmonės nepastebi, kad jų inžinerinės sistemos ir įrenginiai praktiškai lieka neapsaugoti. Daugiausia įsilaužimų vykdoma ne per apsaugotus IT tinklus, bet per nesaugias inžinerines sistemas, nes įrenginių valdymo protokolai buvo kuriami dar tada, kai niekas negalvojo apie jiems keliamas kibernetines grėsmes – komandos perduodamos atvirai, be šifravimo ar autentifikavimo.

Pasinaudoję inžinerinių sistemų ir įrangos saugumo spragomis individualiuose namuose, kibernetiniai nusikaltėliai gali stebėti gyventojus, planuoti fizines vagystes, perimti sistemų valdymą, pavogti asmeninius ir finansinius duomenis. Biuruose, prekybos centruose, viešbučiuose, be pirmiau minėtų veikų, nusikaltėliai gali trikdyti verslo veiklą, pavogti klientų ir darbuotojų duomenis, kelti grėsmę verslo konkurencingumui ar tęstinumui. Ligoninėse, energetikos ir transporto objektuose gali sutrikdyti nepertraukiamą gyvybiškai svarbių sistemų veiklą, surengti teroristinio pobūdžio kibernetines atakas, pramoniniuose objektuose sabotuoti gamybos procesus, pasisavinti intelektinę nuosavybę.

„KNX Secure“ – dviejų lygių saugos technologija

„KNX Secure“ technologija užpildo inžinerinių sistemų ir įrenginių saugumo spragą, paversdama inžinerines sistemas tokiomis pat saugiomis kaip modernūs IT tinklai. Ja remiantis galima įgyvendinti NIS2 direktyvos keliamus reikalavimus. „KNX Secure“ technologijos unikalumas – maksimalią apsaugą užtikrinanti dviguba saugos architektūra.

„KNX IP Secure“ saugo komunikaciją IP tinkle: visi perduodami duomenys užšifruoti pažangiu AES-128 algoritmu, tad kibernetiniai nusikaltėliai tokios informacijos negalės nei perskaityti, nei panaudoti. AES-128 šifravimas – tas pats šifravimo lygis, kurį naudoja bankai, valstybinės institucijos. Kiekvienas duomenų paketas užšifruojamas individualiai, šifravimo raktai nuolat atnaujinami.

„KNX Data Secure“ saugo KNX įrenginius nuo neteisėtos prieigos. Autentifikavimas užtikrina, kad tik autorizuoti vartotojai gali valdyti sistemas ir prieiti prie jautrios informacijos. Kiekvienas valdymo signalas turi unikalų identifikatorių, kurio negalima suklastoti. Jei sistema aptinka neautorizuotą bandymą valdyti įrenginius, ji tokias komandas blokuoja. Kiekviena komanda turi laiko žymą ir unikalų sekos numerį, todėl, net perėmus ir bandant pakartoti valdymo signalą, sistema jį atmes kaip negaliojantį. Ši technologija apsaugo inžinerines sistemas ir tada, kai kibernetiniai nusikaltėliai patenka į pastatą (viešbučius, viešus pastatus, kur prieigos visiškai kontroliuoti neįmanoma) ir fiziškai bando prisijungti prie inžinerinių sistemų. Tokiais atvejais „KNX Secure“ taip pat apsaugo nuo neautorizuotų komandų.

KNX įrenginiuose veikia specializuota, stabili, patikima ir optimizuota savo funkcijai atlikti programinė aplinka. Tai decentralizuota sistema, kurioje nėra vieno serverio ar „smegenų“: įrenginiai sujungti į bendrą tinklą, o kiekvienas jų turi savo funkcijas ir logiką. Net jei vienas jų sugestų, sistema išliks gyvybinga – kiti įrenginiai

JUNG serijos LS 1912 dizaino KNX sistema

perims dalį funkcijų. Sistema nuolat atnaujinama reaguojant į naujas grėsmes ir saugumo reikalavimus.

„KNX Secure“ atitinka aukščiausius tarptautinius standartus: EN 50090-3-4 („Elektroninės namų ir pastatų sistemos), ISO 18033-3 („Tarptautinis šifravimo algoritmų standartas)“, įvertinta VDE sertifikatu („Nepriklausomas saugumo patvirtinimas“). Kiekvienas sertifikuotas produktas pereina griežtus testus, tad nepaliekama jokių saugumo spragų.

JUNG pranašumas

Inžinerinių sistemų saugumo srityje JUNG turi išskirtinį pranašumą – puikų inžinerinių sistemų saugumo supratimą ir didelę

„Jung Vilnius“ direktorius Raimundas Skurdenis

praktinę patirtį. Kai dauguma saugumo sprendimų teikėjų koncentruojasi į IT infrastruktūrą, JUNG specializuojasi ten, kur realios grėsmės gali sukelti fizinę žalą ir sustabdyti ypatingos svarbos procesus.

„Saugumo sprendimai šiandien aktualūs kiekvienam, norinčiam užtikrinti pastato skaitmeninį saugumą. NIS2 direktyva ragina ne tik valstybines institucijas ir strateginius sektorius, bet ir visus skaitmeninių technologijų naudotojus didinti atsparumą grėsmėms. Net jeigu privatus būstas formaliai nepatenka į direktyvos reguliavimo sritį, saugumas turi būti neatsiejama technologijų dalis – kuo daugiau skaitmeninių sprendimų, tuo svarbiau juos apsaugoti nuo kibernetinių atakų.

Direktyva NIS2

Siekiant užtikrinti aukštą kibernetinio saugumo lygį visose ES valstybėse, 2024 m. spalio 18 d. į nacionalinę teisę perkelta tinklo ir informacinių sistemų saugumo direktyva NIS2.

Ši direktyva nustato griežtus reikalavimus organizacijoms, veikiančioms ypač svarbiose srityse, tačiau jos principai yra aktualūs ir privačių namų savininkams.

Visada reikia rinktis sertifikuotus, patikimų gamintojų įrenginius, įvertinti, kur įrenginiai gaminami, kur saugomi duomenys, ar sprendimai atitinka griežtus ES saugumo standartus. Neaiškios kilmės produktai kelia rimtą riziką, be to, duomenų saugumas priklauso ne tik nuo protokolo, bet ir nuo gamintojo bei gamybos vietos. Net jei protokolai vienodi, gamybos vieta ir gamintojas yra esminiai saugumo ir kokybės veiksniai. Svarbus ir diegimas: tik žinių turintis sertifikuotas partneris gali užtikrinti, kad visa sistema veiks patikimai, o vartotojui nebereikės gilintis į sudėtingus techninius niuansus“, – pabrėžia bendrovės „JUNG Vilnius“ direktorius Raimundas Skurdenis.

JUNG KNX sistemų sprendimai apima visas svarbiausias gyvenimo sritis: apšvietimą, oro kondicionavimą, energijos sistemų valdymą, apsaugos sistemas, durų ir vartų atrakinimą ir t. t. Tai aukščiausio lygio saugumo pavyzdys: Vokietijoje gaminami įrenginiai atitinka aukštus kokybės ir kibernetinio saugumo reikalavimus, o „KNX Secure“ technologija užtikrina tarptautinius standartus atitinkantį duomenų šifravimą tarp visų įrenginių ir tinklų. „Made in Germany“ ženklas jau daugelį dešimtmečių yra kokybės, patikimumo ir ilgaamžiškumo sinonimas, garsėja griežtais kokybės standartais, patikimumu, inovatyviais techniniais sprendimais. Pasirinkus Vokietijoje gamintą JUNG KNX įrangą, galima pasitikėti jos saugumu: JUNG KNX sistemos patikimai apsaugotos nuo neteisėto prisijungimo ir kitų kibernetinių grėsmių, kartu „JUNG KNX Secure“ leidžia saugiai valdyti įvairią įrangą iš bet kurios pasaulio vietos.

www.jung.lt

KAUTECH: teorija susitinka su praktika ir naujausiomis technologijomis

Kauno technologijų mokymo centras (KAUTECH) aktyviai prisideda prie šalies statybos sektoriaus stiprinimo – čia ruošiami įvairūs statybos sektoriaus specialistai. Kad absolventai būtų pasirengę šiandienos darbo rinkos iššūkiams, daug dėmesio skiriama praktiniam mokymui, susipažinimui su naujausia įranga ir realiomis darbo situacijomis, pažangiomis medžiagomis ir technologijomis.

Ypatingas dėmesys techniniams įgūdžiams

Kauno technologijų mokymo centro misija – ugdyti atsakingus, kvalifikuotus ir inovatyviai mąstančius statybos specialistus, gebančius prisitaikyti prie nuolat kintančios rinkos. Todėl ypatingas dėmesys skiriamas ir teorinėms žinioms, ir techniniams įgūdžiams.

„KAUTECH ruošiami praktiškai visų statybos specialybių specialistai, taip pat energetikos srities specialistai, dirbsiantys su atsinaujinančių energijos šaltinių, šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo sistemomis. Mokymo programose visada derinama teorija ir praktika: teorija suteikia pagrindinių žinių, o praktinių užsiėmimų metu mokiniai susipažįsta su veikiančia įranga, su kuria susidurs pradėję dirbti – mokosi montuoti vamzdyną, šilumos siurblius,

kondicionierius, grindų šildymo sistemas. Praktinių darbų klasėse mokiniai aiškiai pamato, kas jiems pavyksta, ko nesupranta. KAUTECH suteikia daugiau nei profesijos pagrindus, pavyzdžiui, mūsų absolventai ne tik moka sumontuoti vėdinimo sistemą, bet ir gali apskaičiuoti oro srautą, parinkti ortakio skersmenį. Mokiniai supažindinami ir su skaitmeninėmis technologijomis, kad mokymas neatsiliktų nuo spartaus rinkos progreso“, – pasakoja Kauno technologijų mokymo centro Energetikos skyriaus profesijos mokytojas ir UAB „Venterma“ vadovas Arūnas Skunda.

KAUTECH vadovai ir mokytojai vertina

partnerių paramą

„Didelės įmonės turi pačias naujausias technologijas, tad jų partnerystė, dalijimasis naujausia informacija labai vertingas ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Partnerių dėka mes net pirmieji gauname naujausią informaciją, tik paskui ji pasiekia rinką. KAUTECH klasėse ir dirbtuvėse yra įvairių gamintojų įranga, todėl mokiniams galime parodyti, kuo ji skiriasi, pademonstruoti skirtingus veikimo principus. Labai svarbu, kad besimokydami būsimieji specialistai turi galimybę dirbti įmonėse pagal pameistrystės programą, kur papildomai įgauna praktinių žinių, pamato specifinius dalykus, prie jų prisiliečia. Nemaža dalis profesijos mokytojų verslauja statybos srityje arba dirba šios srities įmonėse, todėl turi ne tik daug teorinių žinių, bet ir praktinės patirties“, – sako Arūnas Skunda.

KAUTECH mokymo programos koreguojamos atsižvelgiant į realią situaciją. Pasak Arūno Skundos, fundamentalūs teoriniai dalykai lieka nepakitę, bet atsiranda naujos technologijos, medžiagos, reikalavimai, tad mokinius būtina supažindinti su visomis naujovėmis. „Mokiniai labiau motyvuoti mokytis, kai gauna pačią

UAB „Airwave Lietuva“ direktorius

Artūras Paškauskas

Šešerius metus vystome „Airwave Academy“ programą, vedame teorinius ir praktinius mokymus. Pristatome atstovaujamų įrenginių montavimo ypatybes, paleidimo ir derinimo procesą, techninius niuansus, padedančius sklandžiau atlikti montavimo darbus. Kauno technologijų mokymo centras turi tokią pat specialistų ruošimo viziją kaip ir mes, progresyviai žiūri į ateities energetikos iššūkius, nebijo mokiniams pristatyti naujausių (dažnai sudėtingesnių) technologijų. Šiuo metu padedame įrengti MIDEA mokymų klasę: atvežėme reikalingą įrangą, sutarėme dėl mūsų specialistų paskaitų integravimo į mokymo centro programas. Klasėje numatėme sumontuoti šilumos siurblius „oras–oras“, „oras–vanduo“, veikiančią VRF tipo kondicionavimo sistemą su visų tipų vidiniais blokais. Tai naujausios kartos įrenginiai. Mokiniai mokysis montuoti, atlikti paleidimo ir derinimo darbus, remontuoti konkrečius rinkoje paplitusius įrenginius. Baigę mokslus, jie bus labai laukiami darbo rinkoje.

Planuojame perkelti dalį „Airwave Academy“ mokymų į KAUTECH, kur mūsų specialistai ves temines paskaitas apie specifines įrenginių kategorijas, jų montavimo, eksploatavimo ypatybes. Nuolat palaikome ryšį su šiuo mokymo centru, reguliariai tariamės, kokia kryptimi juda rinka, kokių kompetencijų darbuotojų jai reikia. Suteikdamas galimybę mokytis ir dirbti su naujausiomis technologijomis, KAUTECH sukuria daugiau pridėtinės vertės mokiniams, tad džiaugiamės galėdami prisidėti ne tiek įranga mokymų klasei, kiek galimybe pasidalinti žiniomis ir padrąsinti toliau rinktis inžinieriaus / energetiko kelią.

naujausią informaciją ir gali teorines žinias patikrinti praktikoje, su naujausia įranga. Mūsų programos visada pritaikomos prie kintančios situacijos Be to, KAUTECH stebi rinką, prireikus mokymo centras organizuoja naujų profesijų mokymus“, – pažymi KAUTECH profesijos mokytojas.

UAB „Danfoss“, pardavimų vadovas Ernestas Blažys

Mūsų ir KAUTECH perspektyvos matymas labai panašus, bendradarbiavimas trunka apie 10 metų. Išmaniųjų technologijų vystymosi tempas didina gerų, apmokytų ir motyvuotų specialistų poreikį, nebijančių priimti sudėtingesnius sprendimus. Tad „Danfoss“ ir KAUTECH partnerystė – tai galimybė mokiniams pristatyti naujausių produktų ir sprendimų mokomuosius stendus, teikti specialistų konsultacijas. Organizuojame Jaunųjų montuotojų čempionatą, padedame įrengti išmaniąją klasę.

Mokymo klases „Danfoss“ aprūpina pastatų šildymo ir vėsinimo sistemų valdymo įranga. Turėdami veikiančią sistemą, būsimi specialistai mokosi ją prijungti, konfigūruoti, imituoti galimus iššūkius realiame objekte. „Danfoss“ specialistai veda praktinius sistemų balansavimo, grindinio šildymo išmaniojo valdymo mokymus. Turime moderniausias skaitmenines mokymosi platformas ir jomis dalijamės su KAUTECH.

„Danfoss“ net tik prekiauja inovatyviais sprendimais, bet ir aktyviai prisideda prie specialistų kompetencijų ugdymo, tad ir toliau investuosime į KAUTECH mokymosi bazes, atnaujinsime įrangą, siūlysime mokymų programas ir ekspertines žinias. Norime, kad būsimieji specialistai jau besimokydami susipažintų su naujausius ES reglamentus atitinkančiomis sistemomis: nuo pažangių šilumos reguliavimo technologijų iki sprendimų, leidžiančių efektyviai valdyti energijos vartojimą.

Įsitraukimas į KAUTECH veiklą padeda kurti stiprius mokymo įstaigos ir realios darbo rinkos ryšius, o tai yra vienas iš veiksmingiausių būdų spręsti specialistų trūkumo problemą.

www.kautech.lt

Integruotas pastato gaisrinės saugos sistemų valdymas

Šiuolaikiniuose pastatuose gaisrinė sauga neapsiriboja vien gesinimo ar dūmų signalizacijos sistemomis. Efektyvi apsauga reikalauja integruoto požiūrio, kai gaisro aptikimo, gesinimo, dūmų šalinimo, šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo (ŠVOK), elektros tiekimo ir įeigos kontrolės sistemos veikia kaip vienas mechanizmas.

Tik sistemingas valdymas užtikrina, kad kilus gaisrui visi pastato elementai reaguotų sinchroniškai. Šis požiūris padeda apsaugoti žmones, sumažinti turto ir konstrukcijų nuostolius, taip pat užtikrina efektyvų gesinimo ir evakuacijos koordinavimą.

Deimantė DAUGINTYTĖ

Integruotų gaisrinės saugos sistemų iššūkiai

Pasak „Garant ProTech“ direktoriaus Igno Urbono, integruojant ŠVOK su gaisro aptikimo ir gesinimo įranga, dažniausiai kyla trys esminiai iššūkiai: informacijos trikdžiai, neaiškiai suformuluotos užduotys ir skubėjimas.

› Informacijos trikdžiai tarp rangovų – skirtingų sistemų inžinieriai nevienodai įsitraukia į projektą, todėl gali kilti netikslumų, lemsiančių skaudžias pasekmes kilus gaisrui.

› Neaiškiai suformuluotos užduotys – jei detalios schemos ar sąveikos su kitomis sistemomis nėra aiškiai apibrėžtos, projektavimas ir diegimas gali būti netikslus, o tai kelia pavojų saugumui.

› Skubėjimas projektuojant ir diegiant sistemas – prioritetą skiriant greitam atlikimo tempui ar žemesnei kainai, gali nukentėti darbo kokybė, o kartu ir saugos standartų laikymasis.

Dėl šių trūkumų sistemos gali neveikti sinchroniškai plintant gaisrui, sulėtės reakcija ir padidės žala turtui bei rizika žmonėms. Projektuojant ir montuojant sistemas būtinas glaudus rangovų, projektavimo specialistų ir gaisrinės saugos ekspertų bendradarbiavimas. Siekiant išvengti šių problemų, būtina remtis pažangiomis technologijomis, kurios užtikrina tikslią sistemų sąveiką ir automatinį reagavimą. Vienas svarbiausių tokių sprendimų –automatinės gaisrų aptikimo ir gesinimo sistemos.

Automatinės gaisrų aptikimo ir gesinimo sistemos

Automatinės gaisrų aptikimo ir gesinimo sistemos yra pastato pirmasis skydas. Jos ne tik aptinka bepradedantį plisti gaisrą, bet ir automatiškai inicijuoja gesinimo procesus, siunčia signalus kitiems pastato sistemų elementams, įskaitant ŠVOK, liftus, avarinę ventiliaciją ir įeigos kontrolę.

Pagrindinės šių sistemų funkcijos:

› Gaisro aptikimas realiuoju laiku – įrenginiai aktyvuoja signalizaciją vos tik aptinkami dūmai.

› Automatinis gesinimas – pagal gaisro vietą ir dydį sistema paleidžia gesinimo medžiagas tik ten, kur jos būtinos, saugant žmones ir tausojant konstrukcijas.

› Signalų perdavimas kitoms sistemoms – integravimas su ŠVOK ir įeigos kontrolės sistemomis užtikrina tinkamą vėdinimo valdymą ir evakuacijos maršrutų organizavimą.

„Kilus gaisrui vėdinimas stabdomas visiškai arba lokaliai atskiriamas kiekvienai patalpai. Avarinis vėdinimas įjungiamas tam tikrose zonose. Tokiu būdu dūmai ir liepsnos valdomi, o evakuacija vyksta saugiai. Kai pastato valdymo sistema integruota su gaisro aptikimo ir gesinimo valdymo sistemomis, ŠVOK automatika

tampa aktyvia gaisro valdymo dalimi, o ne pasyviu elementu“, –paaiškina specialistas.

Integruotos gesinimo sistemos tampa centrine visų pastato saugos elementų valdymo ašimi – jos koordinuoja ne tik vėdinimą ar dūmų šalinimą, bet ir elektros tiekimą, įeigos kontrolę, signalizaciją. Būtent todėl vienas svarbiausių integruotos gaisrinės saugos grandinės elementų yra patikimas elektros sistemų veikimas, nuo kurio priklauso visų kitų sistemų funkcionavimas ekstremaliomis sąlygomis.

Elektros sistemų gaisrinė sauga

Elektros įrenginiai ir instaliacijos yra viena dažniausių gaisro priežasčių pastatuose. Perkrovos, trumpieji jungimai, izoliacijos pažeidimai ar prasta priežiūra gali sukelti pavojų, todėl elektros gaisrinė sauga yra svarbiausia viso pastato saugos grandinės dalis.

Svarbiausi elektros sistemų gaisrinės saugos aspektai:

› Apsauga nuo perkrovų ir trumpųjų jungimų – automatizuotos sistemos stebi srovės lygį realiuoju laiku ir automatiškai atjungia pažeistas grandis.

› Avarinis elektros tiekimas kilus gaisrui – patikimas elektros tiekimas užtikrina, kad, net ir nutrūkus pagrindiniam tiekimui, gesinimo, ŠVOK ir signalizacijos sistemos veiktų nuosekliai. „Gaisro aptikimo ir gesinimo sistemos turi integruotą avarinį elektros tiekimo šaltinį, kuris, priklausomai nuo sistemos, gali veikti savarankiškai kelias dienas“, –paaiškina gaisrinės saugos ekspertas I. Urbonas.

› Ugniai atspari instaliacija – didesnės gaisro rizikos pastatuose dažnai naudojami ugniai atsparūs kabeliai ir apsauginiai kanalai, suteikiantys papildomo laiko sistemoms veikti prieš ugniai staigiai plintant.

Šių priemonių derinys užtikrina, kad elektros instaliacija netaptų gaisro šaltiniu, o svarbiausios pastato sistemos veiktų net ekstremaliomis sąlygomis.

Dūmų šalinimas ir automatinis vėdinimo valdymas

Efektyvus dūmų šalinimas ir vėdinimo valdymas yra gyvybiškai svarbus saugiai evakuacijai ir pastato apsaugai. Modernios ŠVOK sistemos ne tik kontroliuoja oro srautus, bet ir reaguoja į gaisro signalus, taip sumažindamos dūmų plitimą ir užtikrindamos tinkamą evakuaciją.

Pagrindinės funkcijos:

› Visiškas vėdinimo sustabdymas: sistema gali sustabdyti oro tiekimą visame pastate užkirsdama kelią dūmams plisti į neuždūmintas patalpas.

› Zoninis vėdinimo valdymas: gali valdyti vėdinimą kiekvienoje pastato zonoje atskirai, priklausomai nuo gaisro vietos. Tai leidžia išlaikyti saugius eva kuacijos kelius.

› Avarinis vėdinimas: tam tikrose zonose galima įjungti papil domą oro srautą, skirtą dūmams šalinti arba papildo mai ventiliacijai įjungti.

Tokiu būdu ŠVOK automatika tampa aktyvia gaisro valdymo prie mone, leidžiančia ne tik apsaugoti žmones, bet ir sumažinti pastato konstrukcijų bei turto nuostolius.

Gaisrinės saugos sistemos eksploatacija ir priežiūra

Net geriausiai suprojektuotos gais rinės saugos sistemos neveiks tinka mai be reguliarios priežiūros, testavimo ir kontrolės. Gaisrinės saugos specialistas I. Urbonas pažymi, kad dažniausios priežiū ros klaidos – tik formalus įrašas apie sistemos bandymus žurnale, siekis sutaupyti ir dėl to aukoja mas saugumas. Daugelis pastatų valdytojų siekia mini malios kainos ir užtikrina tik formalius dokumentus, o ne rea lią sistemų patikrą.

Kaip turėtų atrodyti reguliari gaisrinės saugos sistemos priežiūra ir bandymai:

› Kasdienė ar savaitinė patikra – pagrindinių signalų funkcionalumas, avarinio elektros tiekimo patikra, pagrindinių valdiklių statusas.

› Kas mėnesį – avarinių ir kontrolinių signalų testavimas, lokalių jutiklių ir ŠVOK integracijos patikra.

› Kas pusmetį arba kas metus – išsamūs visų gaisrinės sistemos komponentų bandymai:

Ό Gaisro aptikimo detektorių veikimo testai.

Ό Gesinimo medžiagų paskirstymo simuliavimas.

Ό Dūmų šalinimo ir vėdinimo automatinių zonų testavimas.

I. Urbonas pristatė nuotolinius testus kaip pažangią fizinių patikrų alternatyvą: „Nuotoliniai testai leidžia tikrinti visas vietas efektyviai, mažina žmogiškųjų klaidų tikimybę ir leidžia taupyti laiką bei išteklius.“ Sujungus nuotolinius testus su reguliarių fizinių patikrų praktika galima užtikrinti visapusišką sistemos patikimumą.

Šiandien šias funkcijas vis dažniau papildo išmanieji valdymo sprendimai – dirbtinis intelektas (AI) ir daiktų interneto (IoT) jutikliai, galintys prognozuoti gaisro plitimą ir automatizuoti reakcijas realiuoju laiku.

„Integracija tarp ŠVOK, gaisro aptikimo ir gesinimo sistemų yra būtina efektyviai pastato apsaugai.

AI ir IoT atveria naujų galimybių gaisrui aptikti, plitimui prognozuoti ir evakuacijai optimizuoti. Integruojant šias technologijas su ŠVOK, gaisro aptikimo ir gesinimo sistemomis, galima pasiekti kur kas didesnį pastato saugumo lygį nei vien tradicinėmis priemonėmis.

„Pavyzdžiui, kameros su AI aprašytais algoritmais gali realiuoju laiku atskirti liepsnas nuo besiformuojančių, atsižvelgiant į pastato planą, ventiliacijos sistemas ir pastato užimtumą. Tai leidžia imtis tikslių gesinimo priemonių ir nukreipti evakuacijos srautus efektyviausiais keliais“, – naujovėmis dalijasi „Garant ProTech“ direktorius.

Pažangios sistemos gali:

› atidaryti ar uždaryti tam tikras patalpų duris, kad dūmai nesklistų;

› reguliuoti avarinę ventiliaciją, užtikrinant saugią oro cirkuliaciją;

› automatiškai nukreipti žmones į saugiausias evakuacijos zonas pagal realų skaičių ir vietą pastate.

Integracija su AI ir IoT technologijomis reiškia, kad pastato gaisrinės saugos sistemos tampa proaktyvios: jos aptinka pavojų anksčiau, optimizuoja gesinimo ir evakuacijos procesus ir maksimaliai saugo gyvybes bei turtą.

Integracija su kitomis saugos sistemomis

Centralizuotas pastato valdymas leidžia susieti gaisro signalizaciją, įeigos kontrolę ir ŠVOK sistemas, taip sukuriant bendrą gaisrinės saugos tinklą. Tai užtikrina:

› greitą reakciją į gaisrą, nes visi įrenginiai veikia sinchroniškai;

› mažesnę klaidų tikimybę, nes automatizuotos procedūros minimizuoja žmogiškojo veiksnio įtaką;

› efektyvią evakuaciją ir koordinuotą gesinimą, nes sistemos automatiškai nukreipia žmones ir kontroliuoja gesinimo priemones. Pavyzdžiui, gaisro signalas automatiškai sustabdo liftus ir nukreipia žmones į saugias zonas, o įeigos kontrolės sistema gali uždaryti tam tikras duris, kad dūmai nepasklistų, o evakuacija vyktų optimaliu maršrutu.

Integracija tarp ŠVOK, gaisro aptikimo ir gesinimo sistemų yra būtina efektyviai pastato apsaugai, nes tik sinchronizuotos sistemos gali užtikrinti greitą reagavimą, saugią evakuaciją ir minimizuoti turto bei konstrukcijų nuostolius.

Gaisrinės saugos sistemų profesionalams rekomenduojama:

› kruopščiai planuoti projektus ir užduotis;

› bendradarbiauti su rangovais ir specialistais;

› užtikrinti reguliarią priežiūrą ir testavimą;

› diegti pažangias technologijas (AI, IoT) siekiant aukščiausio lygio saugumo.

ŽAIBAI TAMPA VIS PAVOJINGESNI

Žaibas – ryškios šviesos ir griausmingo garso lydima natūrali gamtinė elektros iškrova, dažniausiai matoma vykstant audrai. Žaibai kyla susidarius skirtingiems potencialams tarp įsielektrinusių audros debesų ir žemės arba tik tarp debesų.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, per metus šalyje vidutiniškai susiformuoja per 110 tūkst. žaibų, o keliasdešimt iš jų sukelia didelius gaisrus. Specialistų teigimu, kiekvienais metais žaibų vis daugėja, todėl tinkama apsauga nuo žaibo turėtų tapti vienu svarbiausių gyventojų prioritetų.

Pavojų kelia ne tik tiesioginis žaibo smūgis į pastatą. Net jei žaibas trenkia ir kiek toliau nuo pastato, ši iškrova gali sukelti įvairių įtampų elektros grandinių pažeidimus, kurie gali pakenkti šiuolaikiniams buitiniams prietaisams, išmaniesiems įrenginiams ir jų sistemoms, mikroelektronikos gaminiams, valdymo grandinėms ir automatikai. Tolimas žaibo išlydis gali būti labai pavojingas – sukelti statinio, užpildyto sprogstamųjų dujų ar dulkių mišiniu, sprogimą.

Nors dažniausiai žaibai ir audros kyla šiltuoju metų laiku, paskutinių kelerių metų praktika rodo akivaizdžius pokyčius. Anksčiau perkūnijos prasidėdavo gegužės ar birželio mėnesiais, o dabar vis dažniau šiuos reiškinius galime pastebėti balandį ar net kovą, o kartais ir žiemą.

Kas lemia apsaugos nuo žaibo patikimumą?

Tinkamai suprojektuoti patikimą apsaugos sistemą nuo žaibo nėra lengva, todėl savarankiškai imtis tokių darbų ar pasikliauti geros reputacijos neturinčiais rangovais tikrai nevertėtų. Netinkamai įrengę apsaugos nuo žaibo sistemą galite sulaukti atvirkštinio rezultato, t. y. sistema neapsaugos, o priešingai – gali sukelti gaisrą pastate, sugadinti įrenginius ir sunaikinti brangų turtą. Norint užtikrinti kokybišką apsaugą, rekomenduojama rinktis patikimus Europos Sąjungos gamintojus, pvz., tokius kaip „OBO Bettermann“, kurių įranga atitinka visus reglamentuotų standartų reikalavimus, suteikiančius ilgalaikę garantiją. Patikima nuo

žaibo sauganti įranga ir aukšta montavimo bei priežiūros darbų kokybė ir lemia tokios sistemos patikimumą bei ilgaamžiškumą.

Apsaugos nuo žaibo sistemos sudedamosios dalys

Europos Sąjungoje kompleksinės apsaugos nuo žaibo sistemos projektavimą, montavimą ir priežiūrą reglamentuoja IEC 62305 standartas (Lietuvoje LST EN 62305).

Visavertę apsaugos nuo žaibo sistemą sudaro gaisrams neleidžianti kilti išorinė ir elektrinius bei elektronikos prietaisus sauganti vidinė apsaugos. Išorinę apsaugą paprastai sudaro

žaibolaidžiai. Žaibo smūgio į objektą metu tinkamai įrengtas žaibolaidis priima žaibo srovę ir nuveda ją į žemę. Žaibo srovė žaibolaidžiu turi sklisti nepažeisdama saugomo objekto ir žmonių, esančių objekto viduje ar išorėje. Vidinė apsauga užtikrina, kad nebus pažeisti elektriniai prietaisai. Naujausia statistika patvirtina, kad dėl žaibų sugadintos įvairiausios elektroninės įrangos patirti nuostoliai katastrofiškai auga, ypač įvertinus prarastus duomenis ir įrenginių prastovas. Kad taip nenutiktų, į pagalbą ateina viršįtampio ribotuvai, žaibo iškrovos metu sumažinantys elektros įtampos šuolius ir neleidžiantys pažeisti prietaisų.

Zoninė apsaugos nuo žaibo koncepcija

Dažnai klystama manant, kad elektrotechnikos, elektronikos ir kompiuterinio tinklo įrangą tinkamai apsaugo išorinė apsauga nuo žaibo. Vien geras įžeminimo, apsaugos nuo žaibo, potencialų išlyginimo sistemų suprojektavimas ir įdiegimas negarantuoja įrenginių apsaugos nuo viršįtampių. Tai tik būtinos efektyvios apsaugos nuo viršįtampio įtaisų (angl. Surge Protective Device, SPD), slopinančių nepageidautinus viršįtampius ir apsaugančių elektros įrenginius, veikimo sąlygos. Kompleksinę apsaugą užtikrina zoninė apsaugos nuo žaibo koncepcija. Pagal šią koncepciją saugomo objekto vidaus ir išorės erdvės su jose esančiomis elektros ir elektroninėmis sistemomis skirstomos į sąlygines apsaugos nuo žaibo ir viršįtampių zonas (angl. Lightning Protection Zone, LPZ). Objekto apsaugos zonose viršįtampių lygio mažinimas iki nepavojingo lygio vykdomas etapais, kol viršįtampiai nepasiekė galutinio įrenginio ir ten nepadarė žalos. Zoninė apsaugos koncepcija aprašyta standarte LST EN 62305-4 „Apsauga nuo žaibo. 4 dalis“.

Apsaugos zonos (1 pav.) charakterizuojamos taip:

Išorinės zonos:

LPZ 0 A – apsaugos nuo žaibo zona, kurioje galimas tiesioginis žaibo smūgis, neapribota žaibo išlydžio srovė ir jos sukurtas elektromagnetinis laukas;

LPZ 0 B – nuo tiesioginio žaibo pataikymo išorinės apsaugos nuo žaibo priemonėmis apsaugota apsaugos nuo žaibo zona, kurioje vis dar gali atsirasti neapribota žaibo srovė ir jos sukurtas elektromagnetinis laukas.

Vidinės zonos:

LPZ 1 – apsaugos nuo žaibo zona, kurioje impulsinės srovės apribotos SPD priemonėmis, tačiau šioje zonoje vis dar gali atsirasti žaibo srovės sukurtas elektromagnetinis laukas;

LPZ 2 – apsaugos nuo žaibo zona, kurioje impulsinės srovės toliau ribojamos SPD priemonėmis; ši zona dažniausiai apsaugota nuo žaibo srovės indukuoto elektromagnetinio lauko;

LPZ 3 – visiškai nuo žaibo srovės indukuoto elektromagnetinio lauko ir viršįtampių apsaugota apsaugos nuo žaibo zona.

Kiekvienoje tokioje zonoje nustatomas leidžiamasis impulsinių žaibo srovių, impulsinių viršįtampių ir elektromagnetinio lauko energijos lygis. Tai reglamentuojama Europos standarte IEC 60364-4-44.

Reikalinga periodinė patikra

1 pav. Zoninė apsaugos nuo žaibo ir viršįtampių koncepcija

Viršįtampio iškroviklius reikia sistemingai (ne rečiau kaip kartą per metus) patikrinti vizualiai, ypač po audrų. Kai prietaiso langelio spalva pakinta (tampa raudona), reikia pakeisti atitinkamą iškroviklio dalį – įdėklą.

2 pav. „OBO Betterman“ apsauga nuo viršįtampio

3 pav. Žaibo viršįtampio pasekmės – sudegęs serveris

Norėdami užtikrinti apsaugos nuo žaibo ir viršįtampių bei įžeminimo įrenginių kokybę ir patikimumą, ES gamintojai, tokie kaip „OBO Bettermann“, atlieka gaminių bandymus taip, kaip reglamentuoja Europos standartai IEC 62305 ir IEC 62561 (Lietuvoje –LST EN 62305 ir LST EN 62561).

Tvarių pastatų inžinerinių sprendimų optimizavimas pastatų priežiūros ir valymo eksperto požiūriu

Pastatų priežiūros ir valymo srityje kasdien susiduriame su sprendimais, priimtais projektavimo ar statybos etapuose, turinčiais ilgalaikį poveikį pastato eksploatacijos sąnaudoms, pastato naudotojų saugumui ir aplinkai. Neretai pirmenybė teikiama mažiausiai įrengimo kainai, o ne sprendimų efektyvumui vertinant visą pastato gyvavimo laikotarpį.

Šiame straipsnyje apžvelgiama, kaip inžineriniai sprendimai gali būti optimizuoti remiantis ne tik ekonominiais, bet ir eksploataciniais bei aplinkosaugos aspektais.

Pastato gyvavimo ciklo sąnaudų analizė

Pastato gyvavimo ciklo sąnaudų analizė yra metodas, leidžiantis įvertinti visas išlaidas, patiriamas kiekviename pastato gyvavimo etape – nuo idėjos link projektavimo, statybos, eksploatavimo, renovacijos iki pastato nugriovimo ir atliekų sutvarkymo. Žvelgiant į šį ciklą pastatų techninės priežiūros ir valymo paslaugų eksperto požiūriu, turi būti įvertinti šie aspektai:

› valymo ir techninės priežiūros dažnis bei sudėtingumas;

› reikalingų valymo ir priežiūros priemonių, įrangos bei medžiagų sąnaudos;

› priežiūros darbų prieinamumas;

› darbuotojų saugos ir darbo ergonomikos aspektai;

› atitiktis ilgalaikėms higienos, saugos ir tvarumo strategijoms.

Pavyzdžiui, tokie fasadai, kuriems reikalinga speciali prieiga ar juos reikia dažnai valyti, gali labai padidinti eksploatacijos išlaidas. Todėl tiek į pastatų projektavimo, tiek į statybos etapus aktyviai įsitraukia „SOL Baltics“ kaip techninės priežiūros ir valymo paslaugų partneris, galintis rasti sprendimus, užtikrinančius optimalias pastato eksploatacijos sąnaudas visu pastato gyvavimo laikotarpiu.

Eksploatacija, priežiūra ir valymas

Eksploatacijos sąnaudos sudaro didelę dalį visų pastato gyvavimo ciklo išlaidų ir tikime, kad tvarių medžiagų ir technologijų

Augustinas Šlepetis | „SOL Baltics“ verslo padalinio vadovas

pasirinkimas ne tik padeda šias išlaidas optimizuoti, palengvinti kasdienę pastato priežiūrą, bet ir prisideda prie mažesnio poveikio aplinkai. Todėl visada rekomenduojame:

› rinktis tik patikimų gamintojų įrangą, vengti skirtingų tiekėjų produktų tame pačiame pastate, pvz., skirtinga vėdinimo ir patalpų vėsinimo įranga skirtinguose aukštuose;

› projektuojant inžinerinę įrangą, visada užtikrinti lengvą ir saugų priėjimą priežiūros ir remonto darbams atlikti;

› rinktis ilgaamžes, intensyvios priežiūros nereikalaujančias medžiagas, jas derinant su konkrečių zonų paskirtimi ir naudojimo intensyvumu. Kiliminė danga visada gražu, bet ją įrengus pastato įėjimo zonoje, reikės intensyviai valyti, o tai ilgainiui gali pažeisti dangą, tam reikės papildomų žmogiškųjų išteklių ir valymo priemonių sąnaudų;

› rinktis sisteminius higienos priemonių sprendimus. Tai ypač aktualu biurų pastatuose, kai atskirose sanitarinėse patalpose naudojami vienodi popierinių rankšluosčių, muilo, tualetinio popieriaus ir kitų priemonių laikikliai;

› įrengti pastato valdymo sistemą, stebinčią energijos vartojimą, filtrų būklę, patalpų oro kokybę ir kitus eksploatacinius parametrus.

Tinkamo partnerio pasirinkimas

Tvarių inžinerinių sprendimų parinkimas sunkiai įsivaizduojamas be partnerių, kurie supranta viso pastato gyvavimo ciklo iššūkius. „SOL Baltics“ specialistai įsitikinę, kad tinkamo partnerio pasirinkimas nėra vien paslaugų pirkimas, tai strateginė investicija į ilgalaikį efektyvumą, saugumą ir mažesnes eksploatacijos sąnaudas.

Jau ne kartą susidūrėme su situacijomis, kai pradinės investicijos į aukštesnės kokybės įrangą ar sisteminius sprendimus gali būti didesnės, tačiau tai užtikrina sprendimus, kurie bus:

› lengvai prižiūrimi ir ilgaamžiai – generuos mažesnes eksploatacijos išlaidas;

› suderinti su pastato naudojimo specifika – leis išvengti papildomų išlaidų dėl netinkamai parinktų medžiagų ar įrangos;

› efektyviai integruoti į pastato valdymo sistemą – suteiks galimybę stebėti ir optimizuoti energijos vartojimą, oro kokybę, filtrų būklę ir kitus parametrus realiuoju laiku, kas padės pereiti prie preventyvios priežiūros imantis veiksmų nelaukiant gedimo;

› saugūs ir ergonomiški darbuotojams, mažinantys rizikas ir didinantys darbo efektyvumą.

Kalbant apie pastatų valymą pažymėtina, kad ši sritis neretai lieka nuošalyje, tarsi nereikalaujanti ankstyvų sprendimų. Tačiau realybė kitokia – tinkamai pasirinktas paslaugų partneris gali turėti didžiulę įtaką tiek kasdieniam komfortui, tiek ilgalaikėms išlaidoms:

› padeda parinkti medžiagas, nereikalaujančias intensyvaus valymo, taip mažinant cheminių priemonių naudojimą ir poveikį aplinkai;

› rekomenduoja sprendimus, palengvinančius prieigą prie valymo zonų, taip mažinant darbo laiką ir rizikas;

› užtikrina sisteminį higienos priemonių tiekimą, leidžiantį efektyviai valdyti atsargas ir išvengti švaistymo;

› prisideda prie pastato estetikos ir funkcionalumo išlaikymo, kas svarbu tiek naudotojų patogumui, tiek pastato vertei.

„SOL Baltics“ patirtis rodo, kad ankstyvas įsitraukimas į projektavimo ir statybos etapus leidžia išvengti sprendimų, kurie vėliau tampa brangiais kompromisais. Praktinės eksploatacijos ir valymo patirties turintis partneris gali pasiūlyti alternatyvas, kurios ne tik atitinka tvarumo kriterijus, bet ir sumažina ilgalaikes išlaidas.

Todėl renkantis partnerį svarbu įvertinti ne tik kainą, bet ir:

› patirtį eksploatacijos ir valymo srityje;

› gebėjimą bendradarbiauti su projektuotojais ir rangovais;

› skaidrumą ir ilgalaikį įsipareigojimą siekti aukštų rezultatų. Tvarumas – tai ne tik technologijos, bet ir žmonės, kurie jas įgyvendina. Tinkamas partneris padeda užtikrinti, kad sprendimai bus ne tik techniškai teisingi, bet ir praktiškai naudingi viso pastato gyvavimo laikotarpiu.

Apibendrinant

Tvarių pastatų inžinerinių sprendimų optimizavimas neatsiejamas nuo viso pastato gyvavimo ciklo supratimo ir praktinės eksploatacijos patirties. Sprendimai, priimti projektavimo ar statybos etapuose, tiesiogiai lemia pastato priežiūros, valymo, energijos vartojimo ir aplinkosaugos sąnaudas. Todėl būtina įtraukti ekspertus, kurie kasdien susiduria su šiais iššūkiais.

„SOL Baltics“ patirtis rodo, kad ankstyvas bendradarbiavimas su techninės priežiūros ir valymo paslaugų partneriais leidžia priimti sprendimus, kurie yra ne tik ekonomiškai pagrįsti, bet ir praktiškai efektyvūs. Tinkamo partnerio pasirinkimas – tai ne išlaidos, o investicija į tvarumą, saugumą ir ilgalaikį pastato vertės išlaikymą.

Moduliniai fasadų valymo robotai gali pakeisti įprastą valymo praktiką

Langų valymo robotai nėra naujiena. Paprastai jie prisisiurbia prie lango ir, judėdami X ir Y koordinatėmis (aukštyn ar į šoną), išvalo vieną langą. Paskui juos reikia rankomis perkelti ant kito lango, o tai gerokai mažina tokių robotų patrauklumą. Todėl šiais laikais vis daugiau dėmesio skiriama moduliniams fasadų robotams, kurie patys gali pereiti nuo vieno lango prie kito.

Žygis KLIMAITIS

Brangi paslauga

Aukštų pastatų stiklinių fasadų valymas susijęs su rim tais iššūkiais, šis darbas yra sudėtingas ir brangus. Net ir naudojant specializuotą įrangą, kaip kad pakeliamos gondolos ir kabančios platformos, ar kviečiant aukštalipius su alpinistų įranga, nelaimingų atsitikimų rizika išlieka. Stiklinių fasadų valymo darbai labai priklauso nuo oro. Stiprus vėjas, lietus, sniegas ar net rūkas gali sutrukdyti atlikti darbą. Daugelyje šalių saugos standartai draudžia dirbti, kai vėjo greitis didesnis nei 40 km/h.

Šiuolaikiniai aukšti pastatai dažnai būna sudėtingų architektūrinių formų (yra įlinkimų, išlinkimų, kampų, išsikišusių elementų), kurios apsunkina prieigą prie kai kurių fasado vietų. Dideliame aukštyje langams valyti naudojamą vandenį ir valymo priemones vėjas gali nunešti ant šalia ar žemiau esančių langų, automobilių, praeivių.

Dėl specializuotos įrangos, kvalifikuotų darbuo tojų poreikio, jų draudimo, būtinų saugos priemonių ši paslauga yra labai brangi. Todėl aukštų pastatų valdyto jai dažnai balansuoja tarp valymo dažnio ir taupymo: valant retai nukenčia pastato estetinis vaizdas, teršalai gali paveikti stiklą ar kitą dangą, valant dažnai patiriama nemažai išlaidų. Todėl aukštų pastatų fasadams valyti reikia turėti ne tik techninių įgūdžių, bet ir kruopščiai planuoti šiuos darbus, skirti nuolatinį dėmesį saugai.

Modulinį robotą „Mantis“ sudaro trys vienodai atrodančios dalys galinčios judėti XYZ kryptimis. Singapūro technologijų universiteto nuotr.

Problemą galėtų išspręsti robotai, tačiau jie turi rimtų trūkumų – išvalius vieną langą, robotą reikia perkelti ant kito. Kad to nereikėtų daryti, kartais ant fasado įrengiami specialūs kreipikliai, kuriais juda fasadą valantis robotas, tačiau ieškoma dar geresnių ir patogesnių sprendimų.

Moduliniai robotai – naujas etapas

Moduliniai fasadų valymo robotai – naujas aukštybinių pastatų priežiūros srities technologijų etapas. Esmė ta, kad robotą sudaro keli moduliai. Kai du ar dagiau modulių yra prisisiurbę prie stiklo, vienas modulis gali atsitraukti, apeiti rėmą ir prisisiurbti prie kito stiklo. Vėliau tą patį gali padaryti kitas modulis, ir taip vyksta tol, kol visi roboto moduliai persikelia ant kito stiklo.

Moduliniai fasadų valymo robotai – naujas aukštybinių pastatų priežiūros srities technologijų etapas. Esmė ta, kad robotą sudaro keli moduliai.

Kompaktiškus modulinius robotus gali sudaryti įvairūs funkciniai moduliai: kėlimo, XYZ judėjimo ir valymo. Kėlimo modulis judina robotą vertikaliai nuo pastato apačios iki viršaus. Valymo modulis atsakingas už valymą, XYZ modulis gali judinti valymo arba robotą laikančius modulius visomis kryptimis, t. y. valymo modulis gali judėti vertikaliai, horizontaliai, atsitraukti nuo valomo paviršiaus ar prie jo priartėti. Būtent šis XYZ modulis užtikrina, kad roboto valymo mechanizmas pasiektų visas reikiamas vietas, atsitraukęs aplenktų kliūtis. Moduliniai robotai puikiai tinka tada, kai fasado paviršiai yra sudėtingi, langus skiria rėmai ir pan. Pažangaus modulinio roboto valymo modulis dažnai projektuojamas kaip universalus įrenginys, galintis valyti didelio slėgio srove, šepečiais, guminiais volais. Priklausomai nuo poreikio, valymo modulis gali būti keičiamas ir gali atlikti konkrečias funkcijas.

Trijų modulių „Mantis“

Modulinių robotų konstrukcijos vis dar tobulinamos, tad atsiranda įvairių sprendimų. Singapūro technologijų universitete sukurtą modulinį robotą „Mantis“ sudaro trys vienodai atrodančios dalys, tačiau kraštinės dalys atsakingos tik už roboto judėjimą stiklo paviršiumi, o centrinėje dalyje yra valdymo sistema ir valymo modulis. Visi trys moduliai gali prisisiurbti prie stiklo, turi variklius ir mažus ratukus, leidžiančius robotui judėti stiklo paviršiumi. Tokia trijų modulių konstrukcija leidžia robotui įveikti lango rėmą: kol du moduliai prisisiurbę prie stiklo, vienas atsikabina, atsitraukia nuo stiklo ir pereina į kitą lango sekciją. Vėliau tą padaro antras ir trečias moduliai, tad, norint išvalyti rėmais atskirtus langus, roboto perkelti rankomis nuo vieno lango ant kito nereikia. Taigi visi moduliai gali judėti XYZ kryptimis. Langų rėmus identifikuoja roboto kameros ir jutikliai. „Mantis“ yra gana lankstus robotas, tinkamas

Singapūro technologijų universiteto nuotr.

mažesniems pastatams, toms fasado vietoms, kur yra daug rėmų, profilių, kuriuos moduliai turi peržengti. Vis dėlto dideliems aukštiems pastatams jis nėra tinkamas dėl per mažo našumo.

Miunchene besidarbuojantis „Sirius“

Vokietijos Fraunhoferio instituto sukurtas robotas „Sirius“ – taip pat modulinė, labai aukštiems pastatams skirta langų valymo sistema. Robotas juda prisisiurbdamas prie fasado, tačiau jį dviem lynais laiko ant pastato stogo sumontuotas kranas. Krano paskirtis dvejopa: užtikrinti saugumą, kad robotas nenukristų žemyn, ir perkelti robotą žemyn ar aukštyn, kai jis išvalo tam tikrą plotą. Taip pat lynais tiekiama ir energija. Šiuo metu „Sirius“ sėkmingai valo Fraunhoferio instituto dangoraižio Miunchene langus. „Sirius“ jutiklių sistema geba atpažinti fasado elementus (langus, rėmus, groteles ir kt.) ir automatiškai juos perlipti. Kaip ir „Mantis“ atveju, kai vienas „Sirius“ modulis atsitraukia nuo stiklo, kiti lieka prisisiurbę. Ši funkcija, vadinama „Sliding Module“, yra viena įdomiausių, nes leidžia robotui judėti horizontalia kryptimi be kreipiklių, pritvirtintų ant fasado, laikantis tik prisisiurbus prie fasado paviršiaus ir, svarbiausia, perlipti rėmus, tad robotas be žmogaus įsikišimo nuvalo vieno aukšto fasadą nuo krašto iki krašto. Kai reikia leistis žemyn ar kilti aukštyn, šią funkciją atlieka lynai.

Ant lynų judantis „Kite“

Nyderlandų bendrovės „Kite Robotics“ sukurtas aukštų pastatų langų valymo roboto „Kite“ judėjimo principas kiek kitoks – robotą laiko keturi lynai, pritvirtinti visuose keturiuose fasado kampuose. Vienu metu koreguojant visų lynų ilgius, robotas gali judėti tiek vertikaliai, tiek horizontaliai, tiek skersai. Kaip ir kiti robotai, šis turi valymo modulį: mechanizmą su besisukančiu šepečiu, kuris valo ne tik langus, bet ir rėmus, skydus. Valyti naudojamas filtruotas vanduo be cheminių priemaišų, kad išdžiūvus neliktų pėdsako. Žinoma, valymo modulio elementus galima keisti, taip labiau pritaikant robotą prie skirtingų dangų. Robotas turi daug jutiklių, stebinčių paviršiaus struktūrą, iškilumus. Standartinis „Kite“ gali išvalyti visą fasadą, kai langų rėmų aukštis yra iki 20 cm. Jei jis didesnis, siūloma speciali versija, galinti darbuotis esant 45 cm aukščio rėmams. Valymo greitis priklauso nuo fasado lygumo bei paviršiaus struktūros ir siekia 300–800 m² per valandą.

„Kite“ nedidelis, beveik nepastebimas robotas, jo montavimas neužima vietos. „Kite“ gali atlikti ir fasado apžiūrą – jame sumontuota kamera. Vis dėlto jei fasado geometrija sudėtinga, „Kite“ robotas gali būti ir nepritaikomas, nes jo lankstumą riboja judėjimo keturiais įtemptais lynais principas.

Fraunhoferio instituto nuotr.

„Kite Robotics“ nuotr.

„CMS Berlin 2025“ parodoje pristatyti fasadų valymo dronai

2025 m. rugsėjo 23–26 d. vykusioje „CMS Berlin 2025“ parodoje buvo pristatyti pastatų fasadams valyti skirti autonominiai dronai, kuriuos sukūrė Norvegijos bendrovė „KTV Working Drone“. Parodoje „KTV Working Drone“ dronas išvalė vieno Berlyno paviljonų fasadą. Pasak „KTV Working Drone“ atstovės Elizos Miszal Nilsen, tyliai veikiantis, didelio slėgio srovę purškiantis dronas puikiai tinka užterštiems paviršiams valyti, o į jo vandens rezervuarą taip pat galima pridėti specialių valymo ar impregnuojančių medžiagų. Tai bekontakčio valymo technologija, kai paviršius plaunamas šiltu filtruotu vandeniu. Kompanija siūlo du pagrindinius valymo metodus:

› „SelfCleaner“, kai valyti naudojamos putos su specialiu valikliu, kuris per 3 mėnesius natūraliai pašalina nešvarumus; putos purškiamos žemu slėgiu;

› filtruoto vandens, kai dideliu slėgiu ant paviršiaus purškiamas filtruotas vanduo, iš kurio filtrai pašalino beveik visas ištirpusias druskas, chemines medžiagas, mikroorganizmus ir kitus teršalus; šis metodas labiau skirtas stiklo paviršiams valyti.

Dronas turi apsaugos sistemą, t. y. jis lynu pritvirtintas prie pastato stogo, taip pašalinama rizika nukristi ant žemės. Patentuota jutiklių sistema leidžia išlaikyti tinkamą atstumą nuo valomo paviršiaus. Tokia technologija puikiai tiks valant aukštybinius pastatus, kur tradiciniai valymo metodai – keltuvai, lynai ar aukštalipių pagalba – yra ne tik pavojingi, bet ir itin brangūs. Valant daugiaaukščių pastatų fasadus ir langus, privaloma laikytis griežtų saugos protokolų, todėl tokios paslaugos tampa sudėtingos ir brangios.

„KTV Working“ dronas per valandą gali išvalyti iki 1200 m² plotą, tad dirba jis gana greitai. Fasadai gaminami iš įvairių medžiagų (stiklo, betono, vario, įvairiausių metalų, kompozitinių medžiagų ir kt.), tad skirtingoms medžiagoms taikomi skirtingi valymo metodai ir reikalavimai. Pasak gamintojo, „KTV Working“ dronas tinka visų tipų paviršiams, užtikrina aukščiausią valymo kokybę ir nepažeidžia fasadų struktūros. Ateityje bendrovė planuoja pasiūlyti droną, kuris dideliame aukštyje galėtų atlikti dažymo darbus. Ši inovacija – rimtas pokytis pastatų priežiūros industrijoje, nes siūlo saugesnį, greitesnį ir ekologiškesnį sprendimą nei tradiciniai valymo metodai.

„KTV Working“ nuotr.

„KTV Working“ nuotr.

Gyvenamojo namo betoninių lentų tvora Antakalnio r., Vilniuje.

MADE TO TOUCH. DESIGNED TO CONTROL. IŠMANUSIS KNX PATALPOS VALDIKLIS.

JUNG.LT