Sa 2014 n10

2014/10

KATEDROS VARPINĖ SKAIČIUOJA NAUJĄ LAIKĄ KODĖL LIETUVA NENORI APSISAUGOTI NUO NEKOKYBIŠKŲ LANGŲ?

STATYBINĖS ATLIEKOS: RŪŠIUOSIME AR TERŠIME? ARCHITEKTŪROS KOKYBĖS KRITERIJŲ PAIEŠKOS KAIP KEIČIASI PRIORITETAI RENKANTIS BŪSTĄ?

Kaina 8,60 Lt 2,49 Eur

VANTINIŲ TILTŲ GROŽIS IR GALIA

2

Turinys STATYBA

TEMA

4 Žygiai prieš antrarūšius langus – it kova su vėjo malūnais

FORUMAS 10 Statybos atliekos: rūšiuosime ar teršime?

TECHNOLOGIJOS 16

EFEKTYVUS PASTATAS

Energinio efektyvumo iššūkiai: ar stiklo fasadai taps istorija?

22

Ar keisis prioritetai renkantis būstą?

ARCHITEKTŪRA PAVELDAS 28

Katedros varpinė skaičiuoja naują laiką

KRAŠTOTVARKA

PASAULIS 48

KRAŠTAS

44

Atgaivintų viešųjų erdvių sąrašas ilgėja

Urbanizacijos pavyzdžiai, garsinantys Nyderlandus

59 62

Siūlymas – susirūpinti įvaizdžiu Miškininkų darbe – atsakingumo ir profesionalumo pamokos

Redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Lina Krasauskienė, Liudmila Michalkevičienė Renata Olisova Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2014 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

2

Kelerius metus rengę teminius numerius, grįžtame prie temų įvairovės. Dera pripažinti, kad teminiais numeriais džiaugėsi tie specialistai, kurie domisi tik tam tikromis statybų rinkos sritimis: vandentvarka, šilumos ūkiu, susisiekimo infrastruktūra, energetika ar pastatų inžinerija.

Galimybė prisistatyti savo patirtį, technologijas ir produktus išties suinteresuotai auditorijai buvo patraukli ir atitinkamų sričių įmonėms. Vis dėlto nusprendėme atsižvelgti į tai, kad neprofesionalioji mūsų skaitytojų dalis kas mėnesį tikisi rasti kuo įvairesnių temų. Šį mėnesį pagrindinė mūsų tema skirta ne pirmus metus besitęsiančiai langų gamintojų kovai dėl priemonių, kurios apsaugotų vartotojus nuo antrarūšės į rinką patenkančios produkcijos ir tuo pačiu apgintų šalies pramonę.

Statybos atliekų rūšiavimo tema aktualumo, regis, nepraras dar ilgai. Norime tikėti, kad artimiausiu metu bus rasta išeitis, kuri apsaugos permainų sutrikdytą rinką nuo netinkamų sprendimų, tarkime – nuo atliekų užkasimo statybvietėse ar miškuose. Rengdami šią temą išklausėme visas puses.

Nors Aplinkos ministerija demonstruoja olimpinę ramybę diskutuodama apie Lietuvos pasirengimą statyti vis didesnio energinio efektyvumo pastatus, visuomenė diskutuoja karščiau. Šįkart su specialistais aptarėme, ar Europos Sąjungos inicijuotos permainos nereiškia, kad praeitimi netrukus taps stiklo fasadai. Pasiaiškinome ir tai, kokią vietą pirkėjų prioritetų sąraše užima energinis būsto naudingumas.

Nuolatinėje architektūros paveldo rubrikoje, kurioje pristatome sėkmingai visuomenės poreikiams pritaikytus objektus, skaitykite apie šiemet atvertą Katedros varpinę.

Aplankyti ją verta ne vien dėl nepaprastų sostinės panoramų, atsiveriančių pro varpinės angas, bet ir dėl istorijos ženklų, įspaustų čia kiekvienoje plytoje.

Su urbanistais aptarėme ir šiuo metu pastebimą miestų viešųjų erdvių gaivinimo proveržį. Vilnius plėtoja dar vieną – japoniško sodo – viziją.

Pasaulio rubrikoje pristatome sėkmingą Nyderlandų pramoninių teritorijų konversijos patirtį. Į žurnalą grįžo ir trumpųjų naujienų rubrika, kurioje mielai skelbiame apie naujus nekilnojamojo turto projektus, naujoves bei išskirtinius produktus.

Krašto rubrikoje šį mėnesį – pasakojimas apie Tauragės apskritį.

Spausdino AB „Spauda“ Tiražas 4300 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

Viršelyje – Vilniaus arkikatedros bazilikos varpinė. G. Bartuškos nuotr.

6

ŽYGIAI PRIEŠ ANTRARŪŠIUS LANGUS – IT KOVA SU VĖJO MALŪNAIS Lina BIELIAUSKAITĖ

Trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių. Taip vaizdžiai jau daugiau kaip metus trunkantį susirašinėjimą su Aplinkos ministerija įvertino Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos direktorius Arvydas Klimkevičius.

Beveik tris dešimtis įmonių vienijančios organizacijos siekis – pakeisti teisės aktus, kurie apsaugotų vietos gamintojus ir užkirstų kelią į šalies rinką patekti antrarūšiams, neaiškios kokybės gaminiams.

Vienos nakties pokyčiai

2

4 01

Anot A. Klimkevičiaus, pastarųjų metų tendencijos asociacijos nariams kelia nemenkų nuogąstavimų. Akstinu imtis žygių tapo 2013-ųjų liepą pakeisti Statybos techninio reglamento nuostatai, kai buvo panaikinti technologiniai valstybės ir savivaldybių lėšomis statomuose bei renovuojamuose pastatuose montuojamų langų reikalavimai – paliktas tik kokybinis šilumos perdavimo koeficiento reikalavimas. „Per vieną naktį Statybos techniniame reglamente dingo mūsų asociacijos inicijuota pataisa, užtikrinanti galimybę bet kuriam atsakingam pareigūnui atlikti vizualią langų kokybės kontrolę. Ši pataisa gyvavo ilgą laiką, ir staiga visa tai anuliuojama paliekant tik vieną techninį reikalavimą – šilumos perdavimo koeficiento U reikšmę 1,4 W/m2K. Taigi reglamento nuostato, kuris buvo svarus produkcijos kokybės saugiklis, nebeliko. Nors Aplinkos ministerija pripažįsta, kad problema egzistuoja, nes didelė dalis Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos A nagrinėjamų klausimų susiję su skundais dėl EM langų kokybės, kažkodėl iš reglamento tokia T / 0 tikrinimo metodika eliminuojama, – nuostabos .1

N

neslėpė Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos direktorius A. Klimkevičius. – Vis dėlto noriu pabrėžti, kad mūsų asociacija nesiekia, jog būtų grąžintas prieš tai galiojęs Statybos techninis reglamentas. Visuose kreipimuose į Aplinkos ministeriją konkrečiai įvardijame siūlymus, kokie turėtų būti reglamento pakeitimai.“

Net Baltarusijoje kartelė aukštesnė

Vienas esminių kriterijų – šilumos perdavimo koeficiento rodikliai. Pašnekovo teigimu, vertinant paviršutiniškai, šiandienis Statybos techninis reglamentas lyg ir eliminuoja nekokybiškų langų galimybę. „Aplinkos ministerija apeliuoja į tai, kad Europoje langų reikalavimai pagal pastatų klases yra netgi mažesni nei mūsų nustatytieji. Esą Lietuvoje langų šilumos perdavimo koeficiento U vertė 1,4 W/m2K atitinka aukštesnės nei C ir B klasės pastatų rodiklius, o europiniai reikalavimai – 1,6 W/ m2K. Tačiau mūsų asociacija mano, kad šis reikalavimas yra per mažas vertinant šiuolaikinius technologijų pasiekimus langų pramonėje ir renovavimo programose investuotų lėšų atsiperkamumą“, – teigė A. Klimkevičius.

Ministerijai asociacija pateikė ir savo iniciatyva atliktą langų kainos, susijusios su šilumos perdavimo koeficientu, energinio ir ekonominio efektyvumo skaičiavimą, tačiau akivaizdu, kad jis klerkų neįtikino.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad Vokietijoje langų šilumos perdavimo koeficiento U vertė yra 0,95 W/m2K, kaip, beje, ir kaimyninėje Baltarusijoje, kuri nėra Europos Sąjungos (ES) narė. „ES standartai nacionaliniu lygiu leidžia numatyti ir kitus reikalavimus, kurie leistų taupyti šilumą ar būtų efektyvūs konkrečioje šalyje. Nemanau, kad Lietuva gyvena piečiau nei Vokietija ar ta pati Baltarusija. Savo kreipimuose į Aplinkos ministeriją pateikėme, manau, optimalų siūlymą, kad šilumos perdavimo koeficiento U vertė turėtų būti 1,1 W/m2K. Derėtų įvertinti ir tai, kad nuo 2016 metų

7 visi naujai statomi pastatai turės atitikti ne žemesnę kaip A energinio naudingumo klasę, taigi tokių objektų šilumos perdavimo koeficientas U turės būti apie 1 W/m2K“, – kalbėjo A. Klimkevičius.

Kaimynai atsikrato balasto

Aplinkos viceministrės Daivos Matonienės teigimu, situacija be pagrindo dramatizuojama – esą naujų langų kokybės reikalavimų griežtinimas šiuo metu būtų perteklinis, o langininkų asociacijos nuogąstavimus dėl nekokybiškų produktų paneigė ir ekspertai. „Mūsų šilumos perdavimo koeficiento U vertė 1,4 W/m2K ne tik atitinka ES direktyvų reikalavimus, bet ir juos lenkia. Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų nuomone, tokia kategorija šiuo metu yra pakankama ir griežtesnės nereikėtų, – tikino aplinkos viceministrė. – O Statybos techninis reglamentas nėra šventa karvė, jis nuolatos peržiūrimas, tobulinamas, todėl tikrai niekur nepavėluosime ir nuo 2016 metų atitiksime visus ES reglamento reikalavimus.“ Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos direktoriaus A. Klimkevičiaus teigimu, langų, turinčių tokį šilumos perdavimo koeficientą, koks dabar nustatytas Lietuvoje, Europoje faktiškai daugiau niekur nebegaminama, išskyrus Lenkiją. „Čia didelės gamyklos prisištampavo tų profilių ir sėkmingai juos parduoda Lietuvoje su 50 proc. nuolaida. Tad neilgai trukus turėsime ne tik kiaurus langus, bet ir būrius bedarbių, nes negalėdami konkuruoti mūsų langų gamintojai turės atleisti savo darbuotojus“, – prognozavo A. Klimkevičius.

Jis pripažino, kad dėl tokio kainų dempingo Lietuvos gamintojai vangiai dalyvauja ir pastatų modernizacijos projektuose. Pašnekovo žodžiais, nenuostabu, kad faktiškai po kiekvienos žiemos asociacija atakuojama skambučiais ir klausimais, ką daryti su nebeužsidarančiais langais.

Šneka skirtingomis kalbomis

A. Klimkevičius pripažino, kad privačiame sektoriuje didelių problemų dėl langų kokybės nekyla, nes orientuojamasi į europinio lygio produkciją. „Tokie pat reikalavimai turėtų būti taikomi ir renovacijos procesuose, ką ir kalbėti apie kokybės kontrolę, kuri šiandien yra tik deklaruojama. Aplinkos ministerija lyg ir pripažįsta, kad Statybos techninis reglamentas yra keistinas, tačiau politiškai šiuo metu tai nėra tikslinga daryti, nes pakėlus langų kokybės kartelę išaugtų ir statybos kaina. Todėl daugiau nei metus ir šnekame apie tuos pačius dalykus, bet skirtingomis kalbomis: asociacija – apie grūdus, o Aplinkos ministerija – apie riešutus“, – ironizavo pašnekovas.

Tačiau Aplinkos ministerijos atstovai mušasi į krūtinę: už valstybės lėšas renovuojamuose ar statomuose objektuose nekokybiškų langų nėra ir negali būti. „Už rinkos priežiūrą atsakinga Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos, o statybvietėse langų kokybės kontrole rūpinasi statybos rangovas, techninis prižiūrėtojas ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) prie Aplinkos ministerijos. Indikacijų dėl blogų langų ar ne tokių, kaip priklauso, naudojamų medžiagų neturime. VTPSI neseniai apklausė visus savo regioninius padalinius – nė vienoje savivaldybėje nebuvo užfiksuota problemų ar nusiskundimų dėl naujų langų kokybės“, – tvirtino aplinkos viceministrė D. Matonienė.

Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos direktorius Arvydas KLIMKEVIČIUS teigia, kad su atsakingais valdininkais nepavyksta rasti bendros kalbos dėl langų kokybės.

Pagrindiniai užsakovai – latviai ir estai

Pašnekovė pabrėžė, kad pastaruoju metu renovuojamiems pastatams skiriamas ypatingas dėmesys: „Kontrolė – ne dokumentinė, o reali, tikrinami ne tik patys produktai, bet ir tai, ar technologija atitinka techninį darbo projektą. Noriu priminti, kad techninis prižiūrėtojas taip pat turi būti apdraudęs savo veiklą, tad jei kiltų problemų dėl kokybės, draudimo kompanija turėtų padengti nuostolius.“ Gamintojų teikiama langų eksploatacinių ypatybių deklaracija, anot D. Matonienės, grindžiama paskirtos laboratorijos atliekamais pradiniais tokių produktų bandymais. Lietuvoje tuo užsiima akredituota KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos mokslo laboratorija. „Statybų produkcijos sertifikavimo centras tvirtina, kad mes turime kompetentingą laboratoriją ir mokslininkų, kurie tikrina ir vertina langų atitikimą techninei specifikacijai.

Nei Latvija, nei Estija tokios laboratorijos neturi“, – Lietuvos pranašumą įvertino aplinkos viceministrė D. Matonienė.

8 mojų išėjo šnipštas – esą buvo tikrinami tik dokumentai, R. Bliūdžius su tokiu vertinimu nesutinka.

Rinkos dalyvius privertė pasitempti

Aplinkos viceministrė Daiva MATONIENĖ įsitikinusi, kad nėra jokio tikslo griežtinti reikalavimus.

KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos mokslo laboratorija darbo išties nestokoja.

Tačiau, pripažino jos vedėjas Raimondas Bliūdžius, daugiausia dirbama su Latvijos ir Estijos užsakovais – esą iš Lietuvos tokius produkcijos bandymus palyginti mažai kas atlieka.

Ekspertas puikiai pamena dar 2011 metais Ūkio ministerijos užsakymu vykdytą tyrimą, kai laboratorijos specialistai tikrino langus, sumontuotus už valstybės lėšas renovuotuose visuomeniniuose pastatuose. Visoje šalyje buvo patikrinta 50 objektų, tačiau esminių pažeidimų nenustatyta. Nors kai kurie langus gaminančių įmonių atstovai linkę manyti, kad tuokart iš didelių už-

.1

20

N 14

MA

TE 0/

„Darbai vyko trimis etapais pagal nustatytą metodiką, kaip langai turi būti tiriami ne laboratorijoje, o pastatuose. Buvo tikrinama, ar į objektus pristatyti būtent tie langai, kokie ir buvo deklaruoti, ar jie atitinka reglamento reikalavimus, taip pat buvo vertinamos tos ypatybės, kurias galima patikrinti ne laboratorijoje: ar sudėta tiek stiklų, kiek deklaruota, ar yra šilumą atspindinti danga, varstymo įtaisai, ar rėmo storis toks, koks deklaruotas, ir pan.“, – vardijo KTU atstovas R. Bliūdžius.

Anot pašnekovo, šis tikrinimas, be abejo, suteikė tam tikrą impulsą – šiek tiek sujudino rinką, privertė pasitempti ne tik tiekėjus, bet ir projektuotojus. Tačiau esą nuo to karto jokio panašaus tyrimo dalyvaujant laboratorijos ekspertams surengta nebuvo. „Iš atsakingų kontrolės tarnybų apskritai negauname užsakymų patikrinti langus laboratorijoje. Susitinkame bendruose renginiuose, pasikalbame, bet tuo ir baigiasi mūsų bendradarbiavimas. Teigiama, kad tarnybos tam neturi biudžeto ir dažnai tikrina tik langų deklaracijas, atestatus“, – pripažino KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos mokslo laboratorijos vedėjas R. Bliūdžius.

Beje, Lietuvos langų gamintojai valdžios institucijoms yra ne kartą siūlę priimti nuostatus, kad į valstybės lėšomis renovuojamų ar statomų objektų sąmatą būtų įtraukta eilutė, kurioje būtų numatytas tam tikras procentas lėšų nuo bendros sumos, skirtų medžiagoms ar gaminiams akredituotose laboratorijose patikrinti. Neabejojama, kad šios priemonės leistų atsijoti nepatikimus gamintojus ir suteiktų garantijų, kad gaminiai – tikrai kokybiški. Tačiau ir į šiuos siūlymus kol kas nesureaguota.

9

BALTIJOS ŠALIŲ ARCHITEKTŪROS MOKYKLOS: KAS JUNGIA IR SKIRIA? Kristina BUIDOVAITĖ

Galimybė parodyti savo profesionalumą ir įvertinti kolegų darbus – taip kasmetį geriausių architektūros studentų baigiamųjų darbų apdovanojimų konkursą „Geriausi architektūros studentų darbai“ pristato jo organizatorius Lietuvos architektų sąjunga (LAS). Šiais metais dėl geriausiųjų vardo konkuruos ir Latvijos bei Estijos absolventai.

V. Obolevičiaus nuotr.

Konkurencija – architektų kasdienybė

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto dekanas Liutauras Nekrošius pasakojo, kad kolegos iš Didžiosios Britanijos nesuprato, kaip aukštosios architektūros mokyklos, užuot ignoravusios konkurentus, dalyvauja bendruose renginiuose: konkursuose, parodose, kūrybinėse dirbtuvėse.

Vis dėlto architekto darbas šiandien neatsiejamas nuo architektūros konkursų. Dar studijų metais pretenduojantieji gauti Arno Dineikos stipendiją ar dalyvaujantieji studentų idėjų konkurse „Sikon“ irgi konkuruoja tarpusavyje. „Studentai privalo parengti konkurencingą darbą, jį pristatyti, apginti, nes praktinėje veikloje tai darys nuolat. Vis dėlto ne lenktynės, o studentų baigiamųjų darbų paroda – didžiausia šio konkurso vertybė. Baigiamųjų darbų gynimuose neįmanoma pamatyti visų darbų, o konkurse yra galimybė palyginti geriausius skirtingų mokyklų darbus“, – apibendrino pašnekovas.

L. Nekrošius priminė, kad Lietuvoje yra keturios architektūros mokyklos, o, pavyzdžiui, Latvijoje – dvi (viena jų – privati, veikianti dvejus metus). Lietuvoje architektus rengiančios aukštosios mokyklos, jo teigimu, ganėtinai skirtingos savo tradicijomis, dėstančiais specialistais.

Neabejoja konkurso vertingumu

Anot parodos kuratorės Rūtos Leitanaitės, geriausi architektūros studentų darbai rinkti dar sovietmečiu. Kurį laiką konkursas nevyko, jis vėl pradėtas organizuoti 2005-aisiais.

Kodėl LAS apskritai ėmėsi šios iniciatyvos? „Lietuvos architektūros ateitis – jaunimas. Nuo jaunųjų architektų priklauso, kaip ateityje atrodys mūsų miestai, mūsų architektūra kaip meno šaka, be to, LAS didelę reikšmę teikia architektūros edukacijai.

Panašaus renginio, kuris įvertintų visų aukštųjų architektūros mokyklų darbą, nėra. Šio renginio tikslas – ne tik išrinkti geriausius baigiamuosius studentų darbus, bet ir palyginti aukštųjų architektūros mokyklų prioritetus: jų skiriamą dėmesį formai ar funkcijai, naujausioms technologijoms. Tad renginyje atsispindi studentų, kaip individualių kūrėjų, potencialas ir architektūros mokyklų pakraipa, charakteris, veidas“, – sakė R. Leitanaitė.

Absolventams šis konkursas – solidus startas: juk jie ne tik akademinei, bet ir architektūros profesionalų bendruomenei bei visuomenei pristato savo darbus, kuriems skyrė metus ar dvejus.

Kelerius metus nepriklausoma architektų komisija (nariai – architektai profesionalai, nedėstantys nė vienoje konkurse

dalyvaujančioje aukštojoje mokykloje) mokymo įstaigose pati apžiūrėdavo visus baigiamuosius darbus, įvertintus aukščiausiais balais, ir iš jų atrinkdavo verčiausius keliauti į geriausių architektūros studentų baigiamųjų darbų parodą-konkursą.

Pastaraisiais metais išbandytas naujas būdas – labiausiai pasisekusius baigiamuosius darbus atrenka pačios aukštųjų mokyklų katedros. Pašnekovės įsitikinimu, toks atrankos būdas tinkamiausias norint atspindėti kiekvienos mokyklos veidą: propaguojamas vertybes, prioritetus ir su tuo susijusius mokymo rezultatus bei kokybę, taip pat bendrą architektūros mokymo Lietuvoje lygį. Įprastai pateikiamų darbų skaičius priklausė nuo tam tikros aukštosios mokyklos studentų skaičiaus. Tačiau šiemet, atsižvelgus į išaugusį dalyvaujančių aukštųjų mokyklų skaičių, apsispręsta, kad architektūros profesionalų komisijai bus pateikta po vieną bakalauro ir vieną magistro darbą (komisijai vertinti paprašyta pateikti dvi planšetes).

Konkurso geografija išsiplėtė

LAS – Baltijos architektų sąjungos narė. Apie bendrą Baltijos šalių architektūros studentų darbų parodą, galimybę pamatyti, ką nuveikusios kaimyninių šalių architektūros mokyklos, kokie studentai išleidžiami į rinką, kalbama kone dešimtmetį, bet šiemet pirmas kartas, kai ši idėja realizuota.

Pasak parodos kuratorės R. Leitanaitės, tarptautinę parodą-konkursą pavyko suorganizuoti LAS iniciatyva gavus Lietuvos kultūros tarybos paramą. Bus proga apie architektūros studijas kaimyninėse šalyse sužinoti ne tik iš komentarų, nuogirdų, pasvarstyti, ar, tarkime, kone 10 kartų mažesnis nei Lietuvoje Estijoje paruošiamų diplomuotų architektų skaičius turi įtakos architektūros kokybei. Šiais metais studentų darbus vertins nepriklausoma komisija, jos nariai – Lietuvos, Latvijos ir Estijos architektai profesionalai.

Estijai atstovaus architektas Karli Luikas, Lietuvai – Elena Archipovaitė, Latvijos atstovas kol kas nepaskelbtas. E. Archipovaitė, baigusi bakalauro studijas Lietuvoje, mokslus tęsė Norvegijoje, o šiuo metu ji rengia daktaro disertaciją, keliauja po Afriką, kur dirba su studentais.

Tikimasi, kad šiais metais konkursas neapsiribos tik geriausiųjų apdovanojimu ir darbų paroda – planuojama suorganizuoti ir aukštųjų architektūros mokyklų atstovų Baltijos šalyse diskusiją. Tarp galimų jos temų – tolesnis aukštųjų mokyklų bendradarbiavimas, architektūros studijų Baltijos šalyse kokybė. Dar viena aptarti planuojama aktualija – Europos Sąjungos svarstoma Profesinės kvalifikacijos direktyva, kurioje numatyta įteisinti 5 metų architektūros studijų trukmę arba galimybę baigus 4 metų akademines studijas dvejus metus atlikti profesinę praktiką. Tuo pat metu Lietuvoje Švietimo ir mokslo ministerija svarsto galimybę sutrumpinti bakalauro studijų trukmę.

LAS viliasi, kad tarptautinis konkursas vyks ir kitais metais.

Galbūt – Taline arba Rygoje. Šiemet Vilniuje apdovanojimai ir baigiamųjų darbų paroda suplanuoti spalio 30–31 dienomis.

10 10

SA 2014 Nr. 10Nr./ reklama SA 2014 10 / reklama

NAUJAS ŽVILGSNIS Į LANGŲ FURNITŪRĄ Įsibėgėjant daugiabučių modernizacijai įprotis taupyti kokybės sąskaita – vis dar veikiau taisyklė nei išimtis. Dažniausiai atnaujintuose daugiabučiuose lieka neišspręsta patalpų vėdinimo problema. Įmonės „Baltijos langų technika“ specialistai, siūlantys modernų patalpų vėdinimo būdą, konstatuoja: investicija į kokybišką langų furnitūrą ateityje ne tik sutaupys pinigų – daug svarbiau sveikesnė ir komfortiška gyvenamoji aplinka.

Prioritetas – kokybė Bendrovė „Baltijos langų technika“ Lietuvos langų rinkoje – ne naujokė. Nuo 1997 metų ji langų gamintojams siūlo apkaustus, rankenas, langų gamybos medžiagas.

Bendrovė – oficiali Vokietijos įmonės „Winkhaus“ atsto-

vė Baltijos šalyse, Kaliningrade. 160 metų patirtį sukaupusi „Winkhaus“ – pasaulyje pripažintas lyderis apkaustų gamybos srityje.

Bendrovė „Baltijos langų technika“ bendradarbiauja su gamintojais, ieškančiais nevienadienių sprendimų, todėl gali pasiūlyti kokybiškų langų furnitūros sistemų, kuriose dera naujovės ir aukšta kokybė, apkaustų, užtikrinančių langų patvarumą, naudojimo patogumą bei saugumą.

Panašių furnitūros sistemų, anot bendrovės direktoriaus Virgilijaus Kalesniko, siūlo ir daugiau įmonių. Tačiau jos panašios tik iš pažiūros: papildomos funkcijos, tokios kaip mikroventiliacija, aukštesnis saugumo lygis, šiuolaikinis dizainas, lengva furnitūros priežiūra, kokybė ir funkcionalumas – tokie „Winkhaus“ furnitūros sistemų pranašumai. Beje, bendrovė „Winkhaus“ pirmoji rinkai pasiūlė standartinių langų apkaustus su integruota apsauga nuo įsilaužimo. Po kelerių metų atsirado ir daugiau įmonių, parduodančių panašias sistemas.

Vėdinimo problemos sprendimas Šiuo metu „Baltijos langų technikos“ specialistai klientams siūlo naują sistemą „activPilot“, sukurtą pagal daugiau nei per dešimtmetį Lietuvoje patikrintą furnitūros serijos „autoPilot“ technologiją. Naujoji sistema lanksti, todėl langų gamintojas gali įsiklausyti į įvairiausius klientų pageidavimus.

Lietuvoje populiari sistema „activPilot Comfort“, užtikrinanti lygiagretųjį patalpų vėdinimo būdą. Šiai sistemai naudojami atidaromų ir atverčiamų langų apkaustai, atliekantys viso perimetro vėdinimo funkciją.

Tereikia pasukti rankenėlę 180 laipsnių kampu, ir visa lango varčia atsistumia 6 milimetrų atstumu nuo rėmo per visą perimetrą. Vėdinant patalpas užtikrinama aukšta langų apsauga nuo įsilaužimo.

Vieni pagrindinių reikalavimų aukštesnės energinės klasės pastatuose yra sandarumas, šiltinimas, mechaninis vėdinimas. Vokietijos institutas „Fraunhofer IBP“ paskelbė, kad pastarąjį galėtų pakeisti naujausia „Winkhaus“ furnitūros sistema „activPilot Comfort PADM“, užtikrinanti kokybišką ir energiją taupantį vėdinimą.

Furnitūros sistema „activPilot Comfort PADM“ – žingsnis kuriant išmaniuosius namus. Sujungus šią sistemą su specialiu elektros varikliu VNR galima automatiniu būdu, naudojantis distanciniu pultu, reguliuoti lango atidarymą, uždarymą ir įjungti mikroventiliaciją per visą lango perimetrą. Vietoj rankenėlės įmontuotas jutiklinis valdymo pultas su apšvietimu ir suprantamais valdymo simboliais. Taip pat galima programuoti mikrovėdinimą, nustatant tam tikrą periodą (dešimt, dvidešimt ar trisdešimt penkias minutes), o tai ypač aktualu išvykstant ilgesniam laikui.

Furnitūros sistemos „activPilot Comfort PADM“ veikimo principas – kiekviename lango kampe sumontuotos priverstinės plokštelės, kurios atstumia langą 6 milimetrus taip užtikrindamos kokybišką patalpų vėdinimą ir išlaikančios reikalaujamą langų saugumo lygį (langų saugos lygis RC2 atitinka natūralaus oro pasikeitimo normą DIN 1946-6).

Beje, Vokietijoje, pastate nesumontavus tokios sistemos, šis negali būti atiduodamas vertinti. Sistemą

„activPilot Comfort PADM“ rekomenduojama naudoti patalpose, kuriose kaupiasi drėgmė. Dėl temperatūros skirtumo lango viršuje ir apačioje patalpoje užtikrinamas sveikas mikroklimatas. Tam tereikia valandos per parą. „Baltijos langų technikos“ specialistai klientams gali pasiūlyti ir langų bei durų projektavimo programą „WH-Okna“.

Naudojantis ja galima suformuoti pasiūlymą ar užsakymą, ji pasitarnaus rengiant techninius dokumentus, formuojant panaudotų medžiagų ataskaitas, skaičiuojant netipinius gaminius, pavyzdžiui, arkas, trapecijas.

Atsižvelgia į klientų poreikius Teisės aktuose numatyta, kad vaikų ugdymo patalpose esantys langai turi turėti langų varstymo ribotuvus.

Langų varstymo ribotuvai – visų profilių – plastikinių, aliuminių, medinių – langų apsauga, montuojama nepriklausomai nuo esamų apkaustų. „Baltijos langų technikos“ specialistų siūlomas varčios atidarymo ribotuvas DB (fiksuotam kampui) apriboja lango varčios arba balkono durų atidarymo kampą neleisdamas jiems atsidaryti daugiau nei 90 laipsnių kampu.

Ne naujiena rinkoje, tačiau namuose palyginti retas – prie viršlangio tvirtinamas elektros variklis (LM 200). Jį naudojant galima valdyti viršlangio atvertimą ir uždarymą. Papildomai prijungtas jutiklis nukritus temperatūrai arba pakilus vėjui automatiškai užveria lango varčią. Ši sistema dažnai naudojama sandėliuose, ypač tuose, kur laikomi degieji skysčiai. Ji palengvina neįgaliesiems gyvenimą arba patogi naudoti tuomet, kai langai įrengti labai aukštai. Elektros variklį galima sujungti su signalizacija ar priešgaisrine sistema.

SA 2014 Nr. 10Nr./ reklama SA 2014 10 / reklama

1111 11

FORUMAS

STATYBOS ATLIEKOS: RŪŠIUOSIME AR TERŠIME? Žinią, kad vienintelė Vilniaus regiono statybos atliekų aikštelė, kurią eksploatuoja įmonė „Bionovus“, perpildyta, sekė dar viena – rugsėjo 15-ąją įsigaliojo patikslintos Statybinių atliekų taisyklės, įpareigojančios atliekas rūšiuoti statybvietėse. Kaip į pasikeitimus reaguoja statybų rinkos atstovai? Piešiamas tamsiausias scenarijus – statybos atliekos nuklos pakeles ir pamiškes.

Statybos atliekų rūšiavimas – šių dienų aktualija, tačiau rasti informacijos, kur Vilniaus regione galima vežti rūšiuotas ar nerūšiuotas statybos atliekas ir kokie jų supirkimo įkainiai – gana sudėtinga. Lietuvos statybininkų asociacija šios informacijos kreipėsi į Vilniaus savivaldybę, kad galėtų ją paskelbti statybininkų bendruomenei. Juk nėra taip paprasta susivokti, kur dėti statybos atliekas ir kaip jas rūšiuoti.

Statybos procesas griežtai reglamentuotas: STR numatyta, kad generalinis rangovas prieš pradėdamas statybos darbus visuomet privalo parengti jų organizavimo projektą ir numatyti atliekų saugojimo bei rūšiavimo zoną. Anksčiau, kai atliekų rūšiuoti nereikėjo, jos iš karto būdavo vežamos į sąvartyną. Įsigaliojus naujam teisės aktui statybvietėse būtina numatyti daugiau vietos atliekoms laikyti, rūšiuoti ir tai nurodyti darbų organizavimo projekte. Be to, norint rūšiuoti atliekas statybvietėse svarbu apmokyti už tai atsakingus žmones – išaiškinti, kur kokios atliekos turi būti dedamos, ar galimos priemaišos, kiek jų gali būti, kur statybos atliekos turėtų būti sandėliuojamos ir pan. Bėda ta, kad išsamus atliekų rūšiavimo statybvietėje išaiškinimas atsirado tik dabar.

Manau, statybininkai gali rūšiuoti statybos atliekas, tik tam turi pasiruošti. Šiuo metu situacija tokia: vieną dieną jie staiga sužinojo, kad Vilniaus regiono statybos ir griovimo atliekų aikštelė uždaryta, taigi neliko galimybės vežti nerūšiuotas statybos atliekas.

Statybininkai buvo įpratę susimokėti už tai, kad aikštelę eksploatuojanti bendrovė ne tik priimtų atliekas, bet ir jas surūšiuotų.

Kai šios paslaugos nebeliko, kilo klausimas, ką daryti su atliekomis. Dalis statybininkų jas kol kas kaupia Dalius GEDVILAS statybvietėse ir laukia, kada paaiškės, kur jas galima išvežti patogiu atstumu, kokia atliekų išvežimo tvarka, įkainiai, Lietuvos statybininkų kur veikia aikštelės, turinčios licencijas, ir pan. Manau, kad jie lauks iki pirmųjų šalčių, nes vėliau tų atliekų nebegalės asociacijos išvežti. Vieną dieną gali atsitikti taip, kad aplinkos apsaugos specialistai turės stovėti pamiškėse ir gaudyti statybininprezidentas kus, kad šie neterštų aplinkos.

Lietuvoje randasi naujas nelegalus verslas: bendrovės, turėdamos teritoriją užmiestyje, pasiskelbia, kad gali priimti statybos laužą, jį sandėliuoja, o vėliau bando užkasti toje pat teritorijoje. Taip neturėtų būti.

Kiek laiko Vilniuje diegiant naująją elektroninę viešojo transporto bilietų sistemą visuomenei buvo pasakojama apie elektroninius autobusų ir troleibusų bilietus? Apie naujovę buvo šnekama ir aiškinama nuolat. Jei būtų laiku pereita prie statybos atliekų rūšiavimo problemos, šiandien neturėtume jos. Reikėjo dar prieš metus kalbėti, kad reikės rūšiuoti statybos atliekas, kokios bus rūšiavimo taisyklės, kur ir už kiek galėsime tai daryti.

13

Rugsėjo 15 dieną įsigaliojo patikslintos Statybinių atliekų tvarkymo taisyklės. Nors reikalavimas statybvietėse rūšiuoti atliekas galioja nuo 2006 metų, jis detalizuotas. Nurodyta, kad statybvietėse turės būti išrūšiuotos ir atskirai laikomos komunalinės, inertinės, perdirbimui ir pakartotiniam naudojimui tinkamos, pavojingosios bei netinkamos perdirbti atliekos. Taigi jei kam nors dar kildavo klausimų, ką reiškia rūšiuoti, mes paaiškinome išsamiau. Ir nors reikalavimas rūšiuoti statybos atliekas nėra naujas, panašu, kad buvo priimtas kaip naujiena.

Situacija vienintelėje Vilniaus regiono statybos atliekų aikštelėje „Bionovus“ paskatino pagrindines problemas: kodėl toks didelis nerūšiuotų atliekų kiekis, ar tinkamai kontroliuota, kaip statybvietėse rūšiuotos statybos atliekos? Šiuo metu atrodo, kad kontrolės beveik nebuvo, rūšiuoti niekas nereikalavo, užtekdavo sumokėti 30 litų už toną nerūšiuotų atliekų, todėl ir turime tokį rezultatą.

Jei nenorime ko nors daryti, paprastai bandome ieškoti priežasčių, kaip to išvengti. Manau, statybininkai statybos atliekų rūšiuoti nenori dėl įvairiausių priežasčių. Nustatyti teisės aktuose ar pasakyti, kaip tai reikėtų daryti visais atvejais – neįmanoma. Pavyzdžiui, kas turėtų pasakyti, kaip užnešti nusipirktą televizorių siaurais senamiestyje esančio buto laiptais? Juk ne televizoriaus gamintojas. Noriu pasakyti, kad kai kuriose situacijose reikia priimti tam tikrus sprendimus. O jei nori tai padaryti – išeitį tikrai rasi.

Vilma KAROSIENĖ Esu girdėjusi nuomonę, kad rūšiuoti atliekas – žeminamas darbas, kurį gali atlikti tik benamiai. Yra Aplinkos ministerijos žmonių, kurie mano: „Aš atliekų neturiu, tad kodėl turiu už jas mokėti ir dar rūšiuoti?“ O aš manau, kad Atliekų departamento rūšiavimas turėtų būti norma, nerūšiuoti turėtų tapti nepriimtinu dalyku. direktorė Rūšiuoti statybos atliekas būtina atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Žinote, ko statybininkai manęs klausia? Ogi kaip turėtų elgtis – patys ieškoti išeičių nenori. Jei, pavyzdžiui, nėra galimybės rūšiuoti senamiestyje, galbūt įmanoma vieną dieną į tą patį konteinerį krauti izoliacines medžiagas ir jas išvežti, o kitą dieną – betoną? Galbūt yra ir kitokių variantų? Esu įsitikinusi, kad sprendimas visuomet yra, tiesiog susiduriame su nenoru jo ieškoti ir pasipriešinimu. Suprantu, rūšiuoti mes dar nesame įpratę.

Pavyzdžiui, Skandinavijos įmonėse rūšiuoti statybos atliekas – jokia problema. Tai normalu, netgi gėda to nedaryti. Svarbiausia – rasti galutinį atliekų tvarkytoją. Gal Lietuvos statybininkų asociacija galėtų pagelbėti savo nariams šiuo klausimu ir rasti išrūšiuotų atliekų tvarkytojų?

Manau, kalbant apie atliekų rūšiavimą labai svarbus požiūris. „Bionovus“ situacija – iš dalies dėkinga. Ji parodė kontrolės spragas, koks didelis kiekis atliekų nerūšiuojamas. Atrodo, kad mes visus nepagrįstai verčiame rūšiuoti ir visi kiek įmanydami priešinasi. Esą mes statome, darome kilnų darbą. Bet juk atliekos – statybos proceso dalis.

Kituose regionuose statybos atliekų tvarkymas ir šalinimas sprendžiamas kitaip nei Vilniaus regione – ten tokios atliekos perrūšiuojamos prie regioninių nepavojingųjų atliekų sąvartynų, dalis atiduodama perdirbti, o netinkama perdirbti dalis šalinama sąvartyne.

Sostinėje situaciją kontroliavo viena Vilniaus savivaldybė, kitos regiono savivaldybės liko nuošalyje ir neieškojo sprendimų – statybos atliekoms tvarkyti buvo įsteigta atskira vieta Vilniuje, į kurią nerūšiuotas statybos atliekas vežė viso regiono šių atliekų turėtojai. Visiems buvo patogu, kol nesusiklostė ši situacija. Dabar kyla įvairių klausimų: kas turi ieškoti išeities iš šios padėties? Kas ko nepadarė?

Kalbant apie atliekų tvarkymo sistemą labai svarbu, kad kiekvienas jos dalyvis ne tik žinotų Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą pareigą: savivaldybės – organizuoti atliekų surinkimą ir tvarkymą, atliekų turėtojai – rūšiuoti atliekas jų susidarymo vietoje, bet ir ją vykdytų. Jei kuri nors sistemos grandis neatlieka arba blogai atlieka savo pareigą, sistema nebefunkcionuoja – taip ir įvyko Vilniaus regione tvarkant statybos atliekas.

Vilnietė

Nida DEGUTIENĖ Vilnietė

Esu už atliekų rūšiavimą, už bet kokius sprendimus, prisidedančius prie ekologiškos gyvensenos.

Valstybė turėtų skatinti ir sudaryti sąlygas, kad visi noriai prisidėtų prie bendro tikslo. Tačiau jei sąlygos rūšiuoti atliekas nekuriamos, sunku tikėtis, kad žmonės užsikraus sau papildomų rūpesčių ir nesipiktins, neieškos būdų, kaip apeiti įstatymus.

Neseniai baigtas rekonstruoti mano butas. Statybos atliekų – tinko, mūro, armatūros – susidarė nemažai – apie 40 tonų. Jų išvežimas buvo didžiausias galvos skausmas per visą remonto laikotarpį.

Dėl to kilo begalė trukdžių, neplanuotų išlaidų, nesusipratimų ir apsunkinimų.

Suprantu, kad statant daugiabutį ar verslo centrą statybų aikštelėje atliekas rūšiuoti sunku, vis dėlto įmanoma. Galima paskirti už atliekų rūšiavimą atsakingą žmogų, kuris prižiūrėtų, kas metama į atliekų konteinerius, pasirūpintų, kad statybos atliekos bus išvežamos laiku. Tačiau remontuojant tokį objektą kaip butas ar nuosavas namas, kai daugelis darbų atliekama ribotomis pajėgomis ir biudžetu, sunku įsivaizduoti, kaip tas statybos atliekas rūšiuoti. Daugiabučio kieme problemų kyla pastačius vieną atliekų konteinerį, o jei tokių reikėtų pastatyti penkis? Kaip užtikrinti, kad darbininkai tikrai mestų šiukšles į konteinerį, skirtą tik toms atliekoms? Žmonėms sudėtinga rūšiuoti šiukšles virtuvėje, ką ir kalbėti apie statybos atliekas.

Idėja rūšiuoti gera, visame pasaulyje tai noriai daroma. Tik mūsų šalyje nėra tam tinkamos infrastruktūros. Tad gal būtų pravartu pasidomėti, kaip šiuos klausimus sprendžia kitos valstybės, kaip visa tai veikia praktikoje, o ne vien įstatymo eilutėse?

FO RUMAS

Atliekų, tarp jų ir statybos, rūšiavimas didžiąja dalimi priklauso nuo žmonių kultūros ir vertybių. Jeigu žmogui švari ir sveika aplinka nėra vertybė, dažniausiai labai sunku priversti jį ne tik rūšiuoti atliekas, bet ir laikytis kitų aplinkosaugos reikalavimų. „Mitnijoje“ vykdome griežtą aplinkosaugos politiką ir efektyvią kontrolę, esame sertifikuota įmonė ir dirbame pagal tarptautinį ISO 14001 aplinkosaugos vadybos standartą. Manome, kad rūpinimasis aplinka – kiekvieno pareiga ir vertybė, todėl kompromisų šiuo klausimu negali būti.

Kiekviename mūsų objekte atliekos rūšiuojamos laikantis visų reikalavimų. Esame Reimundas ZAKARAUSKAS įrengę reikalingą skaičių konteinerių, atlieStatybos bendrovės kos rūšiuojamos pagal pobūdį. Pavyzdžiui, „Mitnija“ kokybės statybos atliekos – betonas, plytos – jokiu direktorius būdu negali būti maišomos su kitomis atliekomis, tokiomis kaip medis, statybinė vata, popierius, ar juo labiau pavojingosiomis atliekomis. Statybos, projektų vadovai kontroliuoja ir mūsų objektuose dirbančių subrangovų darbą, reikalauja, kad jie laikytųsi „Mitnijos“ aplinkosaugos politikos reikalavimų. Galiu pasidžiaugti, kad iki šiol neteko susidurti su atliekų pridavimo jas perdirbančioms bendrovėms problemomis.

Bendra atliekų rūšiavimo šalies statybų sektoriuje situacija, deja, dar nėra pavyzdinė ir džiuginama. Vis dar pasitaiko nemažai atvejų, kai į atliekų rūšiavimą žiūrima pro pirštus, nes siekiama išvengti papildomų sąnaudų ir taupyti švarios aplinkos sąskaita.

Manau, dėl tokios situacijos kaltos pačios įmonės, nes tam neskiria pakankamai dėmesio – aplinkosaugos politika, tikslai dar ne visose bendrovėse tapo prioritetiniai, darbuotojai ne visur yra apmokomi.

Kita priežastis – šalyje galiojantys aplinkosaugos įstatymai neskatina rūšiuoti atliekas. Jie aiškiai reglamentuoja atsakomybę už aplinkosaugos reikalavimų pažeidimus, tačiau reikėtų pagalvoti ir apie konkrečias efektyvias skatinimo priemones.

Vilniaus miesto savivaldybė neturi jokių galimybių skubiai išspręsti statybos atliekų problemą. Rasti tinkamą aikštelę, ją paruošti, įteisinti, sutvarkyti visus dokumentus laikantis Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (VRAAD) reikalavimų užtruktų pusantrų ar dvejus metus.

Kol kas Vilniaus regiono plėtros taryboje savivaldybė kels klausimą, kur rasti sklypą statybos ir griovimo atliekų aikštelei, tinkamiausią visam regionui, kaip ateityje užtikrinti tinkamą statybos atliekų tvarkymą. Iš VRAAD reikalausime griežtos kontrolės, kad nepasikartotų situacija, kai nerūšiuotų atliekų perviršis pasiekė 130 tūkst. tonų ir tik tuomet „Bionovus“ eksploatuojama aikštelė staiga buvo uždaryta.

Jei statybos atliekų perviršis siektų 5 tūkst. tonų, problemą būtų galima išspręsti per savaitę. Įmonė ir toliau galėtų vykdyti veiklą, tik galbūt laikydamasi griežtesnių VRAAD reikalavimų. Beje, 130 tūkst. tonų nerūšiuotų atliekų kiekį per porą mėnesių pavyko sumažinti iki 28 tūkst. tonų.

Pagrindinę statybos atliekų tvarkymo kontrolę vykdo VRAAD. Staiga paaiškėja, kad aikštelėje sukaupta 130 tūkst. tonų nerūšiuotų atliekų daugiau, negu leidžiama – visas vienų metų statybos atliekų kiekis. Kuo dėl šios situacijos kalta savivaldybė? Ji daro, ką gali, bet per trumpą laiką sunku ką nors pakeisti. 2016 metais baigia galioti sutartis su „Bionovus“, tuomet jau turėsime ir naują statybos atliekų aikštelę.

Reikalavimas rūšiuoti atliekas Statybinių atliekų tvarkymo taisyklėse – ne naujiena, tik tų taisyklių niekas per daug Jonas PINSKUS nesilaikė vien dėl to, kad „Bionovus“ ir rūšiuotas, ir nerūšiuotas atliekas priimdavo mažais tarifais. Kai vartų mokestis Vilniaus miesto Kazokiškių sąvartyne pakilo iki 107 litų už toną komunalinių atliekų, įmonėje „Bionovus“ jis taip ir liko 34 litai. Taigi net savivaldybės mero išrūšiuotas atliekas, kurių nepriima „Bionovus“, vežti į Kazokiškes už 107 litus kai kam atrodė finansiškai nenaudinga. pavaduotojas Vienu metu taryba nerūšiuotų statybos atliekų surinkimo mokestį pakėlė iki 85 litų, vėliau – iki 150 litų, taigi rūšiuoti atliekas ir vežti jas į Kazokiškes ekonomiškai naudinga. Tiesa, šiuo metu neišrūšiuotų statybos atliekų nepriima niekas, o išrūšiuotoms – betonui, plytoms – Vilniaus regione yra skirta ne viena aikštelė.

Netrukus bus pradėti buvusios „Skaiteks“ gamyklos griovimo ir grunto valymo darbai, mat pastatai ir gruntas čia užteršti sunkiaisiais metalais. Į „Bionovus“ aikštelę šios atliekos keliauti negalės. Konkursą užterštos teritorijos – grunto ir pastatų – valymo darbams atlikti laimėjo specializuotos įmonės, jos ir bus atsakingos už atliekų tvarkymą. Užteršta buvusios gamyklos teritorija – Vilniaus miesto centre. Stengiamės prisidėti, kad ji būtų kuo greičiau sutvarkyta.

Visos atliekos, kurios yra sukauptos ir tvarkomos statybos atliekų sąvartyne Liepkalnio gatvėje, yra iš Vilniaus miesto. Atliekos yra sąvartyne, o ne Vilniaus rajono pamiškėse, kaip buvo įprasta prieš dešimtmetį. Tai – akivaizdus laimėjimas. Apmaudu, kad šiuo metu žengiamas žingsnis atgal ir atliekos vėl pradėjo keliauti į pamiškes.

Aplinkosaugos politika ir kryptys Lietuvoje yra formuojamos atliekų priėmimo tarifais, kuriuos nustato savivaldybės. Tai, kad mišrioms statybos atliekoms aikštelėje buvo taikomi maži tarifai, rodo, jog rūšiavimas atliekų susidarymo vietose buvo skatinamas nepakankamai.

Maža to, maždaug 42,3 lito be PVM už toną siekiantis vadinamasis vartų mokestis nepadengė atliekų rūšiavimo ir perdirbimo sąnaudų aikštelėje. Didelį atliekų srautą į Liepkalnio gatvės aikštelę skatino ne tik mažiausias regione tarifas, bet ir sostinėje suintensyvėjusios statybos. Pasibaigus ekonominei krizei ir Vilniui vėl tapus viena didžiausių statybviečių Rytų Europoje, gerokai padidėjo statybos atliekų srautas.

Ne kartą siūlėme savivaldybei peržiūrėti atliekų priėmimo tarifus, bet sulaukdavome tik pažadų tai padaryti ateityje.

Atliekų kiekiai sąvartynuose reguliuojami ne tik tarifais – sąvartynų veiklą prižiūri atsakingos valstybės institucijos, aplinkosaugininkai. Akivaizdu, jų kompetencijos ar noro tvarkytis ūkiškai, kalbant apie Liepkalnio gatvės aikštelę, nepakako. Mat atliekų kiekis ir srautas aikštelėje nebuvo jokia staigmena aplinkosaugininkams – apie susidariusią situaciją nuolat informuodavome atsakingas institucijas.

Audrius VAITKEVIČIUS Matydami didėjančią problemą ne tik teikėme ataskaitas apie situaciją atsakingoms institucijoms, bet ir siū„Bionovus“ generalinis lėme sprendimą. Į jį irgi nebuvo reaguojama. Dar 2013 metų gruodį siūlėme prie 15,4 hektaro sąvartyno sklypo direktorius iš anksto tam numatytoje teritorijoje prijungti įmonės jau įsigytą 3 hektarų sklypą ir pagal pasikeitusią situaciją atnaujinti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą.

Vilniaus savivaldybė prie problemos sprendimo prisidėjo didindama mišrių statybos ir komunalinių atliekų priėmimo tarifą. Taip statybininkai motyvuojami į sąvartyną vežti kuo mažiau nerūšiuotų atliekų. Akivaizdu – statybvietėse turi būti skatinama rūšiuoti atliekas vietoje, tačiau čia rūšiavimo apimtys turėtų būti didinamos palaipsniui.

Deja, panašu, kad apie perpildytą aikštelę puikiai žinoję aplinkosaugininkai nėra linkę skubėti – pasirinktas konfrontavimo kelias. Iš pradžių nuspręsta, kad „Bionovus“ pasiūlytas sprendimas yra tinkamas ir didesnių procedūrų nereikalauja. Vėliau jis pakeistas, atšaukti parašai ir sustabdytas mišrių atliekų priėmimas į sąvartyną. Šie ir pastarasis aplinkosaugininkų sprendimas (prašymas areštuoti „Bionovus“ turtą ir neatnaujinti aikštelės veiklos) kenkia visiems: ir su krūvomis atliekų statybvietėse įstrigusiems statybininkams, ir atliekų pamiškėse su baime laukiantiems visuomenės nariams.

Paulius STANIULIS „Ecoservice“ plėtros direktorius pramoninių atliekų sektoriuje

Nesvarbu, kokios yra atliekos – ar statybinės, ar buitinės, jas rūšiuoti privalu. Manome, kad sprendimas rūšiuoti statybos atliekas būtinas ir reikalingas – iki šiol tik keletas statybos bendrovių ar privačių žmonių tai darydavo. Šiuo metu į įmonės „Ecoservice“ aikšteles galima priduoti tik išrūšiuotas statybos atliekas – nerūšiuotų nepriimame. Reikalavimas nuo rugsėjo 15 dienos visiems rūšiuoti statybos atliekas sukėlė nepasitenkinimą, nes iki šiol nebuvo reikalaujama to daryti – klientai priprato visas atliekas mesti į vieną konteinerį. Sunku per vieną dieną priprasti rūšiuoti, nes reikia dirbančius žmones informuoti, apmokyti, kur dėti surūšiuotas atliekas. Kliento pasirinkimas rūšiuoti atliekas ar ne priklauso nuo kelių dalykų: galbūt jis jų turi nedaug, ir jam kur kas paprasčiau sumokėti daugiau negu rūšiuoti. Gali būti ir taip, kad tiesiog nėra galimybės rūšiuoti (tarkime, nėra kur pasistatyti atskirų konteinerių).

Kadangi žmonės nebuvo pratę rūšiuoti, jiems nelengva taip greitai pradėti tai daryti. Kitas labai svarbus dalykas – tinkamas atliekų tvarkymas. Anksčiau statybos atliekas buvo galima nuvežti į vieną statybos atliekų aikštelę, ten jos ir būdavo tvarkomos. Kadangi šiuo metu reikalaujama rūšiuoti, o išrūšiuotos atliekos perduodamos atskiriems atliekų tvarkytojams, statybos atliekų tvarkymo kaina išaugo. Tiesa, žmonės taupydami išlaidas gali imtis visokių atliekų šalinimo būdų – ir teisėtų, ir neteisėtų.

Teko girdėti, kad kituose miestuose su statybos atliekų priėmimu susijusių bėdų nėra, visos atliekos ten priimamos aikštelėse, paskui tinkamai išrūšiuojamos ir sutvarkomos. Rūšiuoti yra privalu, tai turi būti daroma natūraliai. Juk kiekvienas turime prisidėti prie to, kad kuo daugiau atliekų būtų panaudota antriniam perdirbimui. Galiausiai nuo to, ar atliekos išrūšiuotos, priklauso ir jų išvežimo kaina, o tai svarbu ir statybų bendrovėms, ir privatiems asmenims.

G. Bartuškos nuotr.

NAUJIENOS

„YIT CONSTRUCTION“ REORGANIZUOJA VEIKLĄ LIETUVOJE „YIT Construction“, beveik 98 proc. bendrovės „YIT Kausta“ akcijų valdanti kompanija, patvirtino įmonės atskyrimo sąlygas. Jų pagrindu planuojama įkurti atskirą akcinę bendrovę „Inžinerinės dirbtuvės“. Planuojama, kad naujoji įmonė teiks investavimo ir konsultavimo paslaugas.

Bendrovės „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas tvirtino, kad jo vadovaujamos bendrovės veikla nepakis, numatomas atskyrimas jokios įtakos įmonės veiklai ir įsipareigojimams neturės.

Tuo pat metu paskelbta, kad „YIT Kausta“ parduoda šių metų gegužę sostinėje duris atvėrusį biurų pastatą „Grand Office“. Jį perka Estijos kapitalo turto plėtros bendrovė „Capital Mill“. Šiuo metu 10 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastate išnuomota 90 proc. patalpų. Didžiąją ploto dalį užima užsienio kapitalo įmonės, kurios itin vertina energinį pastatų efektyvumą, šiuolaikines inžinerines sistemas ir strategiškai gerą vietą, leidžiančią gana greitai pasiekti biurą iš skirtingų sostinės vietų ir išvengti eismo spūsčių.

Tai ne pirmas bendrovės „YIT Kausta“ nekilnojamojo turto projektas, kurį įgyvendinus pastatas parduodamas.

VILNIUJE IŠKILS NAUJA MAŽAAUKŠČIŲ NAMŲ GYVENVIETĖ Įmonė „Eika“ šiaurinėje Vilniaus dalyje, Bajorų gyvenvietėje, pradeda įgyvendinti mažaaukščių namų projektą „Bajorų alėjos“, kuriame iki 2025 metų galės įsikurti 1000 šeimų. Pasak „Eikos“ generalinio direktoriaus Domo Dargio, projekte „Bajorų alėjos“ bus panaudota ilgametė patirtis, sukaupta per dešimtmetį kuriant ir statant sėkmės sulaukusius „Santariškių namus“.

„Santariškių namų“ projektas parodė, kad keičiasi pirkėjų poreikiai – nebepakanka tiesiog nusipirkti butą, iš kurio atsiveria gražus vaizdas pro langą, atsižvelgiama ir į kaimynystę, namus supančią aplinką.

Bajoruose suprojektuotame uždarame vidiniame kieme bus parkas, planuojama įrengti sporto aikštelių, pavėsinių, lauko kepsninių zonų, bendruomenės susibūrimo vietų.

„Bajorų alėjos“ namai išsiskirs unikaliu vidiniu parku, parengtas detalusis 1,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto kraštovaizdžio projektas. Planuojama, kad per uždarą vidinį kiemą vingiuos iš akmenų suformuota upelio vaga, žydės daugiamečiai augalai, taip pat bus įrengtos poilsio erdvės, pasivaikščiojimo takai.

Projekto plėtotojas – bendrovė „Eika“ – daug dėmesio skirs ir pastatų kokybei. Visi namai bus itin šilti, jų sandarumas atitiks A energinę klasę. Be to, vis jie turės atskiras dujines katilines, tad bus nepriklausomi nuo centrinio miesto šildymo.

Naujoji gyvenvietė „Bajorų alėjos“ kuriama kalvotoje devynių hektarų ploto teritorijoje. Planuojama, kad pirmojo etapo statybos prasidės ankstyvą pavasarį, o pirmieji naujakuriai apsigyvens jau 2015 metų pabaigoje. Pirmojo etapo metu bus pastatyti 37 butai naujo tipo kotedžuose su individualiais kiemeliais bei terasomis ant stogo ir 92 butai keturių aukštų daugiabučiuose. Iki 2016 metų pabaigos įmonė „Eika“ į projektą planuoja investuoti 28 mln. litų.

PO ILGESNĖS PERTRAUKOS FIKSUOJAMAS BUTŲ KAINŲ MAŽĖJIMAS „Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), fiksuojančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), šių metų rugsėjo mėnesio reikšmė smuktelėjo 0,1 proc. Rugpjūčio mėnesį buvo užfiksuotas 0,3 proc. augimas. Bendras metinis butų kainų augimas sumažėjo iki 4,5 proc.

„Ober-Haus“ duomenimis, Vilniuje ir Šiauliuose kainos smuktelėjo 0,2 proc., ir vidutinė kvadratinio metro kaina atitinkamai sumažėjo iki 4442 litų (-8 litai už 1 m2) ir 1937 litų (-3 litai už 1 m2). Vilniuje neigiamus kainų pokyčius labiausiai lėmė smuktelėjusios dviejų kambarių senos ir naujos statybos butų gyvenamuosiuose rajonuose kainos (-0,4 proc.), o Šiauliuose – senos statybos butų centrinėje miesto dalyje (-0,9 proc.). Klaipėdoje rugsėjo mėnesį buvo užfiksuotas 0,2 proc. kainų augimas. Vidutinė kvadratinio metro kaina Klaipėdoje pakilo iki 3388 litų (+7 litai už 1 m2). Kaune ir Panevėžyje butų kainos liko tokios pat, kaip ir rugpjūtį – atitinkamai 3259 ir 1832 litai už 1 m2.

Teigiamas metinis butų kainų pokytis fiksuojamas visuose šalies didmiesčiuose: Vilniuje – 6,8 proc., Panevėžyje – 3,0 proc., Klaipėdoje – 2,3 proc., Šiauliuose – 2,0 proc. ir Kaune – 1,4 proc.

Sauliaus Vagonio, „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovo, vertinimu, vasarą sumažėjęs būsto rinkos aktyvumas lėmė nuotaikų pokyčius rinkoje ir po ilgesnės pertraukos nežymiai sumažėjusias butų kainas Vilniuje bei Šiauliuose. „Tikėtina, kad trumpuoju laikotarpiu ir kituose šalies didmiesčiuose gali būti fiksuojamos neigiamos kainų pokyčių tendencijos. Tačiau laukti kardinalių pokyčių rinkoje šiuo metu nėra pagrindo“, – sakė S. Vagonis.

17

UFO INFRARAUDONŲJŲ SPINDULIŲ ŠILDYTUVAI Bendrovė „Litaiva“ pristato naują infraraudonųjų spindulių šildytuvą „UFO Carbon Black“. Infraraudonųjų spindulių šildytuvai vertinami dėl to, kad, kitaip nei konvekciniai, šildo ne patalpas, o jose esančius kūnus ir daro tai itin efektyviai bei ekonomiškai: šiluma pajuntama vos po kelių sekundžių, ir šildoma tik ta vieta, kurią šildyti tuo metu yra poreikis.

Šildytuvas „UFO Carbon Black“ atsparus drėgmei (IP34 sertifikatas užtikrina, kad gaminį galima naudoti lauke), ilgaamžiškas (10 000 valandų), ekologiškas (pagamintas iš žmogaus sveikatai nekenkiančių cheminių elementų).

Naujasis šildytuvas pasižymi saugumu – pakrypęs daugiau nei 30 laipsnių jis automatiškai išsijungia. Eksploatuojamas jis gali būti ir horizontalioje, ir vertikalioje padėtyje. Vartotojai turėtų įvertinti ir tai, kad šildytuvas turi laikmatį ir distancinį valdymą, gali būti montuojamas ant teleskopinio stovo „UFO stand“, irgi turinčio saugos sistemą, išjungiančią šildytuvą šiam pakrypus.

Šildytuvai „UFO Carbon Black“ gali būti naudojami įvairiausioms erdvėms šildyti: nuo butų iki pramoninių, sandėliavimo, prekybos patalpų, medicinos įstaigų, kavinių, bažnyčių, gatvės prekybos vietų, sodų ar statybos aikštelių.

Infraraudonųjų spindulių šildytuvai vertinami dėl to, kad sudegina ne deguonį, bet mikrodaleles, esančias ore, taigi ir virusus bei bakterijas. Šiais šildytuvais galima atlikti ir fizioterapijos procedūras.

Infraraudonųjų spindulių šildytuvas „UFO Carbon Black“ turi 24 mėn. garantiją. Pabrėžtina, kad pasirūpinta ir pogarantinės priežiūros galimybėmis.

IŠMANIĄSIAS SISTEMAS GALIMA ĮRENGTI IR NEGRIAUNANT SIENŲ Pastatų automatikos teikiamas gyvenimo komfortas ir galimybė sutaupyti prieinami ne tik namų bei naujai statomų butų savininkams. Lietuvoje jau diegiamos modernios radijo bangomis veikiančios „eNet“ sistemos, kurias naudojant galima modernizuoti ir anksčiau pastatytus butus. Milžiniškas „eNet“ sistemos privalumas yra belaidė pastatų automatika, kuriai įrengti neprireiks remonto, susijusio su naujų laidų išvedžiojimu, aiškino automatizuotų namų valdymo sistemų mokymo ir techninės priežiūros centro „Jung Vilnius“ direktorius Raimundas Skurdenis.

„eNet“ sistema orientuota į butuose gyvenančių žmonių poreikius, tai supaprastintas išmaniojo namo variantas, leidžiantis valdyti įvairių bute esančių įrenginių funkcijas centralizuotai. Sistema suteikia galimybę pagerinti gyvenimo sąlygas įrengiant apšvietimo, žaliuzių, telefonspynių, pakeliamų garažo, kiemo vartų, šildymo valdymą. Tokių technologijų senuose butuose dažniausiai nėra, nes jų įrengimo metais tai dar nebuvo paplitę.

Palyginti su išmaniuoju namu, „eNet“ privalumas – mažesnės įrengimo sąnaudos ir dar paprastesnis sistemos įdiegimas. Pagal gamintojo rekomendacijas „eNet“ gali įrengti beveik kiekvienas elektrikas. Sistemą galima valdyti sieniniais jungiklių dizaino siųstuvais (valdymo blokais), nuotolinio valdymo pultais, kompiuteriais, planšetiniais kompiuteriais ar išmaniaisiais telefonais.

Vartotojai neturėtų baimintis, neva gyvens radijo bangų apgaubtose patalpose.

Sistema nesiunčia signalų tol, kol nepaspaudžiamas kuris nors mygtukas, o jį spustelėjus signalas išsiunčiamas per kelias milisekundes. Palyginimui – sistemos siųstuvėlių galingumas yra dešimt kartų silpnesnis nei bet kurio mobiliojo telefono.

NAUJIENOS

NUO TRIUKŠMO GALI APSAUGOTI TINKAMI LANGAI JAV fasadinio stiklo gamintojas „Guardian“ pasaulio rinkai siūlo „LamiGlass Sound Control“ akustinį stiklą, kuris stiklo pakete sulaiko iki 51 dB triukšmą ir gali atlaikyti daugiau kaip 4 kilogramų svorio plieninio rutulio smūgį (P2A saugumo klasė). Dėl išskirtinių akustinių ypatybių šis stiklas plačiai naudojamas aktyvaus transporto zonose, garso įrašų studijose ir kt.

Dėl viršnorminio 55 decibelų (dB) triukšmo nuolat kenčia beveik 70 mln. europiečių. Nuovargis, įvairūs sveikatos sutrikimai – galimi ilgalaikio gyvenimo triukšmingoje aplinkoje padariniai. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, naktį tinkamai pailsėti žmogus gali, jei triukšmas neviršija 30 dB. Europos Sąjungos šalyse akustinę taršą iki 2020 metų siekiama sumažinti iki PSO rekomenduojamo lygio. Matavimai rodo, kad Vilniaus gatvėse transporto triukšmo lygis dienos metu siekia nuo 73 iki 81 dB, o naktį – nuo 46 iki 68 dB.

Dažnai dėl akustinės taršos kalti nekokybiški ar nesandarūs langai. „Jei pastato viduje triukšmą pavyksta sumažinti bent 3 dB, žmogaus klausa šį skirtumą priima kaip 50 proc. mažesnį triukšmą. Čia geriausias sprendimas – langai, kurių stiklo pakete panaudotas laminuotas stiklas su garsą slopinančia plėvele SR PVB“, – pažymėjo Vaidas Petkevičius, kompanijos „Guardian“ rinkodaros vadovas Baltijos šalims.

18

ENERGINIO EFEKTYVUMO IŠŠŪKIAI: Lina BIELIAUSKAITĖ

Jau po metų ir kelių mėnesių įsigaliosianti Europos Sąjungos (ES) direktyva statyti A klasės energinio naudingumo pastatus – toli gražu ne paskutinis griežtėjančių standartų laiptelis. 2021 metais reikalavimų kartelė šoktelės iki A++ klasės, kuri ženklins beveik energijos nenaudojančius pastatus. Modernioje statyboje išpopuliarėjusios stiklo konstrukcijos, kurios itin imlios energijai, regis, tampa silpnąja pastato grandimi. Galbūt griežtėjantys energinio efektyvumo reikalavimai ims diktuoti naujas architektūros madas? Vis dėlto specialistai linkę manyti, kad stiklo fasadų neteks atsisakyti ir ateities statiniuose.

Didžiausias rūpestis – gamintojams

Architektės Vaidos Atienės pastebėjimu, ES energinio efektyvumo reglamentai turės įtakos ne vien vadinamųjų stiklainių, bet ir visų pastatų statybai. „Kalbant konkrečiai apie stiklo fasadus, šiandien sunku prognozuoti, kaip tai paveiks architektūrinę išraišką. Tikėtina, kad gal ir ne šimtu procentų, bet tokių pastatų sumažės arba stiklas bus naudojamas kur kas saikingiau, kaip akcentas ir panašiai“, – svarstė specialistė.

Pašnekovė neabejoja, kad bet kokiu atveju tendencijas diktuos finansinės išgalės ir naujų technologijų pažanga. „Iš esmės stiklo fasadai ir dabar nėra nei madingi, nei nemadingi. Tiesiog pastatai projektuojami pagal užsakovo įsivaizdavimą, poreikius ir daugelį kitų dalykų. Žinoma, ne paskutinėje vietoje – finansai. Šiuo metu taip pat ne kiekvienas gali sau leisti statyti stiklinius pastatus, nes tam reikia nemažų investicijų“, – teigė architektų studijos „A Team Projects“ atstovė V. Atienė.

Tokiuose objektuose neišvengiamai tenka diegti papildomas šildymo, kondicionavimo sistemas, tad jos pabrangina ir paties pastato statybą, ir jo eksploatavimą. „Šiandien negalėčiau pasakyti, kad pastate, kuriame suprojektuoti stiklo fasadai, šilumos nuostoliai galėtų būti nepatiriami. Tačiau kai užsibrėžiamos tam tikros energinio efektyvumo gairės, tai tampa iššūkiu visiems – architektams, statytojams ir ypač gamintojams, kurie specializuojasi tokios produkcijos srityje, kitaip jų laukia bankrotas“, – kalbėjo architektė.

Rengiasi kaip egzaminui

Pašnekovė neabejoja, kad daugelis statybų sektoriaus atstovų jau dabar atsakingai ruošiasi laikotarpiui, kai įsigalios griežtesni energinio pastatų efektyvumo reikalavimai. „Gal netrukus bus sukurta kokia nors apsauginė langų plėvelė arba medžiaga, kuri sulaikys patalpų šilumą ir atrodys kaip stiklas. Arba bus atrasta kitų pažangių naujovių. Tačiau, be abejo, visos šios technologijos pa-

OS GIJ O L NO H E T

0/

20

1

.1 N 4

Nors Austrijos sostinėje iškilusiame biurų komplekse RHW.2 suprojektuoti didžiuliai stiklo fasadai, objektas atitinka visas pasyviojo pastato charakteristikas.

APA / Hans Punz nuotr.

brangins statybą, tad ir ateityje stiklinių pastatų projektus galės rinktis tie, kurie galės už tai susimokėti. Žinoma, tokių, kurie nori pačių moderniausių technologijų ir turi tam investicijų, visada atsiras. Jau ir dabar yra užsakovų, kurie pageidauja, kad visi pastato fasadai būtų aprūpinti pažangiausiomis technologijomis, išgaunančiomis energiją, tai yra kad pats pastatas tarnautų kaip energijos šaltinis“, – aiškino architektė V. Atienė.

Pašnekovės pastebėjimu, ES direktyva būtent ir skatina diegti tokias atsinaujinančių energijos išteklių technologijas. Kiti specialistai pripažįsta, kad norint pasiekti A++ klasę bus neišvengiama projektuoti pastatus, kurie naudotų įvairius alternatyvius energijos šaltinius. „Manau, pasinaudoti tokiomis technologijomis architektai tikrai turi labai daug išmonės ir iššūkis sukurti pastatą, kuris pats pasigamintų energijos, tik dar labiau žadins jų vaizduotę“, – neabejoja „A Team Projects“ architektė.

Architektūra neturi nukentėti

Architektas Audrius Ambrasas taip pat linkęs manyti, kad tai, kiek stiklo fasadai bus aktualūs ateities architektūroje, nemaža dalimi priklausys nuo finansinių investuotojų galimybių.

Tokio pobūdžio objektus statantys šiandienos projektų plėtotojai, kol kas dar nesusaistyti griežtų reikalavimų, ekonominiais sumetimais taip pat neretai priversti rinktis kompromisinius sprendimus, nors technologijos jau leidžia diegti efektyvius energijos taupymo elementus.

A. Ambraso architektų biuro vadovas kaip pavyzdį galėtų paminėti ir neseniai sostinėje iškilusį verslo biurų kompleksą „Baltic Hearts“. „Šis projektas pradėtas gana seniai, 2006 metais. Tuo metu svarstymuose buvo pateiktas siūlymas įrengti apsaugines žaliuzes nuo saulės, tačiau tiesiog nebuvo ryžtasi tokioms pirminėms investicijoms. Mes įsivaizdavome, kaip tas papildomas priemones būtų buvę galima integruoti į fasadą, tad bendras pastato vaizdas dėl to nebūtų labai pasikeitęs, architektūrinė jo išraiška nebūtų nukentėjusi“, – mano pašnekovas.

19

AR STIKLO FASADAI TAPS ISTORIJA? Tiesa, kiek objektas nukentėjo energinio efektyvumo požiūriu, anot architekto A. Ambraso, sunku apskaičiuoti, nes esą energijos nuostoliai – kompleksinis dalykas.

Technologijos – ne panacėja

Pašnekovo teigimu, energiškai efektyvaus pastato samprata lyg ir suponuoja tam tikras jo projekto gaires: mažas fasado plotas, vadinasi, statiniai turėtų būti kompaktiški, taip pat – neįmantrios formos, o sti- klo konstrukcijų reikėtų tiek, kiek būtina patalpoms apšviesti. „Tai, kad objektas bus A++ klasės, kad bus

panaudotos įmantriausios technologijos, anaiptol nereiškia, kad jis bus architektūriškai įdomus, išraiškingas ir vertingas. Tad jei kalbame apie tvariąją architektūrą, visų pirma įsivaizduoju jos emocinę vertę, erdvinį formavimą. Be to, technologijos tobulėja, anksčiau energiniai stiklo fasadų nuostoliai būdavo didesni. Gamintojai tobulina paties stiklo konstrukciją, kad ji į pastato vidų praleistų daugiau šviesos ir kuo daugiau sulaikytų saulės energijos, užuot patalpos būtų tiesiog prikaitinamos. Tačiau yra posakis, kad niekas taip greitai nesensta kaip naujos technologijos“, – šyptelėjo pašnekovas.

Architekto A. Ambraso pastebėjimu, pastatai, kurių visa architektūrinė išraiška tuo metu paremta naujausiomis technologijomis, sensta greičiausiai. „Šiandienės naujos technologijos atsiradus dar naujesnėms tampa juokingos, tokie objektai lieka įdomūs tik kaip tam tikro laikotarpio technikos pavyzdžiai“, – įspėjo architektas.

Turi kitų privalumų

„Sugriežtinti energinio efektyvumo reikalavimai, be abejo, turės įtakos architektūrai, tačiau nemanau, kad dėl to objektų su stiklo fasadais sumažės“, – įsitikinęs bendrovės „Staticus“, užsiimančios aliuminio ir stiklo, berėmio stiklo bei ventiliuojamųjų fasadų konstrukcijų projektavimu, gamyba, montavimu, rinkodaros projektų vadovas Vaidas Vičius.

Specialisto teigimu, stiklo fasadai turi kitų privalumų, kurie tam tikruose projektuose dažnai gali būti nepakeičiami – tai svoris, šviesos laidumas, priežiūros paprastumas, estetinė išvaizda,

Jau dabar tapo įprasta naudoti dviejų kamerų stiklo paketus, kurių specialios selektyvinės dangos leidžia pasiekti 0,5 W/m2K šilumos laidumo koeficientą, o visai neseniai buvo galima pasiekti tik 0,7 W/m2K.

Gali būti ir pasyvieji

Architektas Audrius AMBRASAS. didesnės galimybės kurti sudėtingas geometrines formas ir kita. „Verta pažymėti, kad ši ES direktyva nekelia konkrečių fasadų reikalavimų – jie keliami viso pastato energijos naudojimui. Vadinasi, kiekvienu atveju reikia įvertinti visą pastate naudojamų sistemų kompleksą: kurios ją naudoja ir kiek, kurios ją generuoja ir galiausiai – kurios energiją sulaiko pastate ar įleidžia į patalpų vidų“, – atkreipė dėmesį „Staticus“ atstovas.

Anot V. Vičiaus, ten, kur bus numatomos skaidrios fasadų dalys, jos veikiausiai bus projektuojamos su didesnių matmenų stiklo paketais arba bent su mažiau sudalijimų, nes šilumos izoliacijos charakteristikos ties stiklo paketo rėmeliu ir pačiu konstrukcijos profiliu visada būna prastesnės nei skaidrios dalies plote.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad jau dabar į stiklo paketus gali būti integruojami energiją generuojantys saulės moduliai. Taip pat yra galimybė naudoti įvairius elektrochrominius, termochrominius ir fotochrominius stiklus, kurių saulės energijos laidumą galima reguliuoti patiems arba jis automatiškai reguliuojamas pagal saulės apšviestumą ar temperatūrą. „Taip pat galima naudoti stiklo paketus, kuriuose tarp stiklų yra vakuumas. Tokia konstrukcija leidžia pasiekti itin aukštus šilumos izoliacijos parametrus. Jau yra sukurta labai daug novatoriškų šilumos izoliacijos medžiagų, kurias galima naudoti aklinose stiklo fasado dalyse. Žinoma, nemaža dalis minėtų sprendimų dar yra iš dalies brangūs, tačiau įsigaliojus ES direktyvos reikalavimams atsiras ir

Tobulėti yra kur

„Taip pat dar populiaresnės bus įvairios automatinės apsaugos nuo saulės sistemos. Jų pagrindinis privalumas – neleisti prikaisti patalpoms nuo tiesioginių saulės spindulių, o esant žemai temperatūrai jos gali būti atidengiamos, kad į pastato vidų patektų daugiau šilumos. Ypač efektyvios išorinės apsaugos nuo saulės sistemos, nes montuojamosios pastato viduje vasarą prikaista nuo tiesioginių saulės spindulių ir labiau prišildo patalpas“, – aiškino pašnekovas.

Specialisto teigimu, kalbant apie naudojamas sistemas ir medžiagas verta pradėti nuo pačių stiklo paketų. „Lietuvos rinkoje kol kas įprastus vienos kameros stiklo paketus teks pamiršti, manau, bus naudojami dviejų kamerų stiklo paketai. Trijų kamerų stiklo paketai veikiausiai nebus naudojami, nes tai neleidžia sutaupyti energijos tiek daug, kiek su tokiomis pat papildomomis investicijomis būtų galima sutaupyti kitose vietose. Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ir kitoms sudedamosioms stiklo paketo dalims: perimetro rėmeliams, įvairioms modernioms stiklo dangoms ir užpildams“, – vardijo „Staticus“ rinkodaros projektų vadovas V. Vičius.

0

S IJO G LO NO H /TE

20

1

.1 4N

Bendrovės „Staticus“ rinkodaros projektų vadovas Vaidas VIČIUS. masto ekonomika – bus galima optimizuoti gamybos, tiekimo ir kitus procesus, tad kainos turėtų mažėti“, – prognozavo V. Vičius.

Labai daug dėmesio skiriama ir pačių fasado konstrukcijų sistemoms tobulinti. Specialisto teigimu, faktiškai visi tiekėjai kasmet pasiūlo vis geresnėmis šilumos izoliacijos ypatybėmis pasižyminčių sistemų, jos nuolat tobulinamos. Šiandienos technologijos jau leidžia statyti ir pasyviuosius stiklo fasadų pastatus. Vienas tokių objektų – biurų kompleksas RHW.2 Austrijoje, Vienoje.

Anot „Staticus“ atstovo, kaip vieną pažangiausių pavyzdžių mūsų šalyje būtų galima paminėti „Grand Office“ verslo centrą Vilniuje. Tai pirmasis A klasės energinio naudingumo biurų pastatas Lietuvoje, kurio didžioji dalis išorės dengta aliuminio ir stiklo konstrukcijų fasadais.

„VIA BALTICA“ MAGISTRALĖJE – DAR DAUGIAU SAUGUMO PRIEMONIŲ Statistika byloja, kad kelias „Via Baltica“ išlieka vienu avaringiausių ir intensyviausių šalies transporto ruožų. Eismo dalyvių saugumą siekiantys užtikrinti kelininkai kasmet investuoja milžiniškas lėšas į modernias saugumo priemones. Vis dėlto specialistai pripažįsta, kad vien jų pastangų nepakanka – atsakingesni turėtų būti ir patys vairuotojai.

Eismas kasmet intensyvėja

Beveik 60,4 kilometro ilgio tarptautinės magistralės „Via Baltica“ ruožą – A5 kelią Kaunas–Marijampolė–Suvalkai – prižiūri „Marijampolės regiono keliai“. Valstybės įmonės vadovas Juozas Litvinas pripažino, kad eismas čia nuolat intensyvėja.

2010-aisiais kelyje Kaunas–Marijampolė–Suvalkai ties Marijampole per parą vidutiniškai pravažiuodavo 14 181 transporto priemonė, iš jų 4557 – krovininės, 2013 metais atitinkamai – 15 908 ir 5575.

Eismo intensyvumas prie sienos su Lenkija 2010 metais siekė 7426 transporto priemones, iš jų 4297 – krovinines, o 2013-aisiais atitinkamai 9001 ir 6162.

Žmonių saugumui užtikrinti „Via Baltica“ magistralėje „Marijampolės regiono keliai“ nuosekliai diegia modernias saugumo prevencijos priemones. „Eismo intensyvumą galima riboti atskiriant srautus.

Tad pirmiausia kiekvienoje sankryžoje buvo įrengtos salelės, prie įvažiavimo į Marijampolę sumontuoti ženklai, kurie šviečia tamsiuoju paros metu“, – vardijo „Marijampolės regiono kelių“ direktorius J. Litvinas.

Diegia kompleksinius sprendimus

Įmonės vadovas pasakojo, kad buvo pritaikyta ir nauja priemonė transporto srautams atskirti – kelio vidurys tam tikrose vietose paženklintas raudona ištisine linija. „Be to, visame Marijampolės aplinkkelyje ir dar 3 kilometrus už jo draudžiama lenkti, čia kelias pažymėtas ištisinėmis linijomis. Dėl tokių apribojimų sulaukiame ir vairuotojų nepasitenkinimo, tačiau tikimės, kad šios priemonės bus veiksmingos“, – kalbėjo J. Litvinas.

Praėjusiais metais triukšmo juostos įrengtos daugiau kaip 6 kilometrų „Via Baltica“ ruože, jis paženklintas ir raudonais kelio dažais, taip pat čia pastatyta 20 aktyvių kelio ženklų. 2013 metais pradėti darbai buvo tęsiami ir 2014-aisiais: triukšmo juostos įrengtos atskiruose kelio ruožuose po daugiau nei 3 ir 2 kilometrus, ruožai paženklinti raudonais kelio dažais. „Svarbiausias mūsų įmonės tikslas – užtikrinti eismo saugumą keliuose, kad juose nežūtų žmonės. Darome tai, kas įmanoma, tačiau, žinoma, visiškai išvengti avarijų nepavyksta“, – apgailestavo įmonės vadovas.

Apribojimų paiso ne visi

Avaringiausiu keliu įvardijamas ruožas nuo Kauno iki Marijampolės. „Eismas čia labai intensyvus, be to, tenka pripažinti, kad daug kas priklauso ir nuo pačių eismo dalyvių kultūros. Net ir tada, kai kelią ženklina ašinė raudona linija, neretai vairuotojai ją kerta“, – konstatavo „Marijampolės regiono kelių“ direktorius J. Litvinas. Įmonės vadovo teigimu, ne mažesnė problema – ir greičio viršijimas, nors eismo dalyvius disciplinuoja stacionarūs greičio matuokliai. „Marijampolės regiono kelių“ prižiūrimame „Via Baltica“ ruože tokių įrengta 5.

J. Litvinas teigė, kad bene 89 proc. įmonės darbų sudaro kelių priežiūra. „Žinoma, labiausiai mūsų darbai matomi žiemą, nuolatinė kelių priežiūra šiuo metu sudaro didžiausią išlaidų dalį“, – teigė J. Litvinas.

Vadovas neneigė, kad, kaip ir kitos panašaus pobūdžio šalies įmonės, „Marijampolės regiono keliai“ jaučia nuolatinį lėšų stygių. „Šiandien įmonėje dirba 170 žmonių, ir tai smarkiai per mažai atlikti tokios apimties darbus. Tačiau didžiuojamės galėdami puoselėti senas tradicijas ir turėdami savo darbui atsidavusių kelininkų, dirbančių ne po vieną dešimtmetį“, – kalbėjo J. Litvinas.

SA 2014 Nr. 10 / reklama

22

„CEMBRIT“ FASADŲ APDAILOS PLOKŠTES VERTINA IR STATYTOJAI, IR ARCHITEKTAI

Vis kylanti statybos kokybės kartelė ir rangovus, ir medžiagų gamintojus skatina ieškoti pažangesnių sprendimų. Be abejo, vienu didžiausių pastarojo laikotarpio iššūkių tampa energinis pastato efektyvumas.

Turi keistis požiūris Statybos techninio reglamento „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“ nuostatais įteisinta, kad naujuose ir kapitališkai renovuotinuose pastatuose būtų pasiekti minimalūs energinio naudingumo reikalavimai, mažinamos energijos sąnaudos, o sykiu – anglies dvideginio išskyrimas į aplinką. „Siekiant šių standartų pirmiausia turi keistis požiūris į tradicinį pastatų projektavimą, taip pat turi būti naudojamos alternatyvios šiuolaikinės medžiagos, sistemos ir sprendimai, kurie leistų gerokai sumažinti pastato energijos poreikį ir padidintų patalpų komfortą“, – teigė Europos fibrocementinių statybos medžiagų lyderiui „Cembrit“ Lietuvoje atstovaujantis Virginijus Barišauskas.

Energijos poreikiai patalpoms šildyti žiemą ir vėsinti vasarą priklauso nuo išorinio pastato apvalkalo – fasado. „Išorinė pastato apdailos sistema turi būti suprojektuota ir sumontuota taip, kad ir karštą vasaros dieną patalpose būtų

užtikrinamos tinkamos bei komfortiškos aplinkos sąlygos net ir nenaudojant kondicionavimo sistemų“, – atkreipė dėmesį V. Barišauskas.

Unikali fasado sistema Šiuolaikinėje statyboje vienu efektyviausių ir plačiausiai taikomų sprendimų tapo vėdinamųjų fasadų sistema.

Esminis jos principas – iš kelių sluoksnių sudaryta išorinių pastato sienų danga. Šis metodas buvo sukurtas ir pirmiausia pradėtas taikyti Šiaurės Europoje.

Ilgainiui, plėtojant naujas technologijas, vėdinamųjų fasadų sistema buvo patobulinta ir pradėta plačiai naudoti ir kitose šalyse. Ši technologija ne tik tapo neatsiejama šiuolaikinės architektūros dalis, bet ir puikiai pasiteisino renovuojant senus pastatus.

Neabejotinas vėdinamųjų fasadų sistemos privalumas yra tai, kad ji skatina efektyviai naudoti energiją ir sykiu suteikia galimybę kurti estetiškai bei architektūriškai išraiškingus fasadus. „Struktūriškai vėdinamasis fasadas – tai išorinis pastato sluoksnis, pritvirtintas prie išorinės atitvarinės pastato sienos per vertikalius ir horizontalius plieninius ar aliuminio lydinio konstrukcinius elementus. Tarp išorinės ir vidinės sienų paviršių paliekamas oro tarpas, kuris dažniausiai iš dalies užpildomas šilumą izoliuojančia medžiaga, pritvir-

tinta prie išorinės atitvarinės pastato sienos. Suformuotas izoliacinis sluoksnis nuo atmosferos poveikio apsaugomas vėdinimui skirtu oro tarpo ir išoriniu apdailos sluoksniais“, – aiškino „Cembrit“ atstovybės regiono vadovas V. Barišauskas. Šiltuoju metų laiku iš lauko į sistemos vėdinimo tarpą patenkantis oras įkaista nuo fasado apdailos, kurios temperatūra dėl tiesioginių saulės spindulių yra aukštesnė nei aplinkos temperatūra. Pasikeičia oro, patekusio į vėdinimo tarpą, tankis, tad oro srautas juda aukštyn. Šis judėjimas naudingas vasaros metu, kai dalis karšto oro pašalinama kartu su vėdinamame tarpe judančiu oru. Žiemą saulė mažiau įkaitina pastato fasadą, todėl temperatūra vėdinamame tarpe yra beveik tokia pat, kaip ir oro temperatūra, o tai lemia gerokai mažesnį kamino efektą. Šiltas oro srautas, judantis iš vidaus patalpų, nešasi ir vandens

sojančių žaliavų“, – atkreipė dėmesį „Cemrit“ atstovas V. Barišauskas.

garus. Tačiau kylantis oras juos pašalina ir taip sumažina galimybę šiame tarpsluoksnyje kondensuotis garams.

Patirtis – daugiau kaip 80 metų V. Barišausko teigimu, tam, kad vėdinamųjų fasadų sistema būtų ilgaamžė ir efektyvi, svarbu ne tik žinoti jos įrengimo, funkcionavimo principus, bet ir pasirinkti tinkamas medžiagas. „Cembrit“ fibrocementinės „Cembrit“ plokštės, sukurtos specialiai vėdinamųjų fasadų sistemoms, tarp statytojų užsitarnavo puikią reputaciją dėl aukštų kokybės standartų ir ilgametės patirties – šį produktą koncernas gamina daugiau kaip 80 metų. „Cembrit“ fibrocementinės plokštės atsparios ekstremalioms oro sąlygoms, bet kokiam klimato poveikiui ar temperatūros svyravimams, tad jau daugelį metų sėkmingai naudojamos daugiau kaip 20-yje Europos šalių ir kituose pasaulio žemynuose. Šis produktas išsiskiria ir itin dideliu atsparumu ugniai. „Cembrit“ fibrocementinės plokštės gaminamos iš medžiagos, kuri visiškai nepalaiko degimo – jos degumo klasė yra A2-s1, d0, tad gaisro metu beveik neišsiskiria dūmų ir visiškai neišsiskiria degančių dalelių. „Kadangi „Cembrit“ skiria ypatingą dėmesį tvarumui, ekologijai, ši filosofija atsispindi ir koncerno produkcijoje. Pagal IBU sertifikatą ženklinamos „Cembrit“ plokštės nekenkia aplinkai, yra gaminamos iš gamtą tau-

Pastato išraiškai suteikia unikalumo Specialisto pastebėjimu, pastaruoju metu visuomeninės paskirties statiniuose architektai vis dažniau renkasi ryškias, ekspresyvias spalvas. Itin plati „Cembrit“ plokščių spalvų gama patenkins visus šiuolaikinius projektuotojų poreikius ir leis realizuoti drąsiausius vizualinius sprendimus.

Koncerno architektų ir dizainerių grupės sukurta „UrbanNature“ produktų linija suteiks naujų idėjų ir unikalumo kuriamai architektūrai: kiekviena kolekcija pasižymi savita gama spalvų, kuriančių vis kitokį dangos faktūros vaizdą. „Cembrit“ vėdinamųjų fasadų apdaila skirta ir statant naujus, ir renovuojant senos statybos pastatus. Fibrocementinė danga užtikrina, kad laikomoji vidaus konstrukcija visada išliktų sausa nepriklausomai nuo metų laiko ir oro sąlygų, o tai leidžia užkirsti kelią drėgmei bei pelėsiui. Šias plokštes nesudėtinga montuoti, be to, profesionali „Cembrit“ darbuotojų pagalba teikiama ir projektavimo, ir montavimo, ir priežiūros klausimais. Patogu ir tai, kad beveik nereikalinga „Cembrit“ fasado apdailos priežiūra. Jos periodiškumas – kas 30 metų, be to, gamintojas suteikia 5 metų garantiją spalvai ir 10 metų – produktui.

Neabejotinu fibrocementinių „Cembrit“ plokščių privalumu įvardijamas jų ilgaamžiškumas. Šios dangos tarnauja daugiau kaip 50 metų, be to, pažangios gamybos technologijos leidžia užtikrinti puikų estetinį vaizdą ilgus gaminio tarnavimo dešimtmečius.

„Cembrit“ atstovybė Lietuvoje Regiono vadovas – Virginijus Barišauskas Savanorių pr. 219 LT-02300 Vilnius, Lietuva El. paštas info@cembrit.lt www.cembrit.lt

SA 2014 Nr. 10 / reklama

23 23

24

AR KEISIS PRIORITETAI

RENKANTIS BŪSTĄ?

Domas DARGIS Bendrovės „Eika“ generalinis direktorius, LNTPA Inovacijų grupės vadovas

Lietuvoje matyti A energinės klasės daugiabučių užuomazgų.

Nors tokių namų vos keli ir jie nesudaro net 1 proc. visos naujos statybos namų rinkos, diskusijų visuomenėje apie jų privalumus bei trūkumus nestinga. Būsto kokybė vis dažniau vertinama pagal energines pastato sąnaudas, o ne vien pagal sandarumą, konstrukcijos tipą ar šiltinimo medžiagų storį.

Svarbiau kaina ar sveikesnė aplinka?

144 22001

Nors šiuo metu statomi nauji namai turi būti ne mažesnės nei B energinio naudingumo klasės, nuo 2016 metų visi naujai pastatyti daugiabučiai turės būti A energinio naudingumo klasės. Vieni pagrindinių tokių pastatų reikalavimų yra sandarumas, termoizoliavimas, naudojamo šilumos šaltinio efektyvumas ir rekuperacinė sistema. Netaikant naujausių technologijų šiuos reikalavimus būtų sudėtinga įgyvendinti.

Griežtėjant reikalavimams nekilnojamojo turto plėtotojams, pamažu auga ir pačių būsto pirkėjų išprusimas bei poreikiai. Įsigytą A klasės būstą reikia deramai prižiūrėti, nes netinkamai eksploatuojamas A klasės namas netaupys energijos, vadinasi, papildoma investicija į kokybiškesnį pastatą nepasiteisins.

S Nuo 2016 metų naujų butų pirA ATAT kėjų laukia mažesnės sąskaitos už K S šildymą ir aukštesnis komforto lygis VSAPRA T U O gyvenamojoje erdvėje, tačiau kartu T V AKŠTY ir didesnė būsto kaina. Tik ar kartu R E /EKF su Europos Sąjungos direktyvomis 0 / 1 NN..10 pasikeis ir lietuvių prioritetai renkan-

tis būstą – ekonomiškumas ir sveikesnė namų aplinka bus svarbiau už kainą?

Energiškai efektyvesni butai bus brangesni

Pagrindinis barjeras, stabdantis didesnį A klasės butų pasiūlos ir paklausos augimą – didesnė statybos kaina. Tokie butai yra iki 15 proc. brangesni už mažesnės klasės naujos statybos namus. Aukštesnę A klasės daugiabučių statybos kainą lemia griežtesni tokios klasės būsto statybos reikalavimai, o didžiausia papildomų investicijų dalis tenka pastato termoizoliavimui, sandarumui didinti ir vėdinimo sistemai.

A klasės namuose buto kaina gali būti nuo 300 iki 800 litų už kvadratinį metrą didesnė, palyginti su B klasės naujos statybos namais, priklausomai ir nuo įdiegtų pastato parametrus gerinančių technologijų. Vadinasi, dviejų kambarių 60 kvadratinių metrų ploto butas A klasės name gali kainuoti nuo 20 iki 50 tūkst. litų brangiau nei kituose naujuose namuose.

A klasės pastatuose papildomai storesniu sluoksniu apšiltinamos namo sienos, pamatai ir stogo konstrukcijos. Taip pat A energinės klasės namuose reikalin-

25

A IR B ENERGINĖS KLASĖS DAUGIABUČIŲ REIKALAVIMŲ PALYGINIMAS Naujos statybos daugiabučiai iki 2016 metų B klasė

Naujos statybos daugiabučiai po 2016 metų A klasė

Sienų šiltinimas

U = 0,2 W/kv. m K

U = 0,12 W/kv. m K Efektyvesnis 40 %

Stogo šiltinimas

U = 0,16 W/kv. m K

Atitvarų, kurios ribojasi su gruntu ir nešildomu rūsiu, šiltinimas

U = 0,25 W/kv. m K

Šilumos tilteliai

Esamų sprendinių pakanka Ψ = 0,18 W/m K

Langai

Standartiniai U = 1,2–1,4 W/kv. m K

Durys

U = 1,6 W/kv. m K

Vėdinimas

Natūralus (viena šachta virtuvėje ir vonioje – oras cirkuliuoja laisvai)

Sandarumo matavimas

Neprivalomas Teorinis priimamas < 1,5 h-1

Energijos šaltinis

Nesvarbus

gi inžineriniai sprendimai šilumos tiltelių prevencijai.

Aukštesnės energinės klasės daugiabučiuose būtini itin sandarūs langai ir durys, jie yra kokybiškai pranašesni, bet jų kaina yra didesnė. Sertifikuojant A klasės namus privalomas sandarumo testas, kuris ir parodo minėtų papildomų investicijų efektyvumą. A klasės daugiabutyje būtina ir mechaninio vėdinimo sistema su šilumokaičiu (rekuperacija) bei ortakių sistema, reikalinga oro cirkuliacijai sandariame pastate.

Investicijas į A klasės namus kruopščiai skaičiuoja ir nekilnojamojo turto plėtotojai, nes dėl didesnės statybų kainos aukštesnės energinės klasės butai tampa brangesni, o pirkėjai ne visuomet yra linkę mokėti didesnę kainą už papildomus privalumus.

Kas yra A klasės butai?

Nors naujas technologijas vertinančių žmonių karta auga, aukštesnė energinė klasė dar nėra svarbiausias prioritetas renkantis būstą. Dalis pirkėjų A klasei teikia pirmenybę ir moka už kokybiškesnį būstą daugiau, tačiau didesnė dalis būsto pirkėjų daugiau sutinka mokėti už gražų vaizdą pro langus. Didžiausią naudą iš A klasės gauna išprusę pirkėjai, kurie žino, kodėl nori A klasės ir kaip tokį butą prižiūrėti.

U = 0,10 W/kv. m K Efektyvesnis 37,5 % U = 0,14 W/kv. m K Efektyvesnis 44 % Būtina perskaičiuoti ir įvertinti naujus sprendinius Ψ = 0–0,05 W/m K Efektyvesnis 72 % A klasės reikalavimus atitinkantys 3 stiklų, 6–8 kamerų U = 0,8–1,0 W/kv. m K Efektyvesnis 28,6 % U = 1,0 W/kv. m K Efektyvesnis 37,5 % Mechaninis su šilumokaičiu (rekuperacija), priverstinė vėdinimo sistema su papildomu įrenginiu ir vėdinimo ortakiais Privalomas < 0,6 h-1 Efektyvesnis 60 % Energijos šaltinis turi būti efektyvus, išskirti į aplinką kuo mažiau CO2. Skatinama atsinaujinančioji energija ir biokuras.

A klasės butus renkasi ne tik pragmatiškos šeimos, kurios racionaliai įvertina šildymo sąnaudas. Svarbiu veiksniu tampa ir gyvenimo kokybė bei rūpinimasis savo ir artimųjų sveikata. Mažesnės šildymo sąskaitos – tik vienas privalumų. Visa kita – patalpų komfortas, ramybė, šiluma, sveika aplinka – nėra tiesiogiai išreiškiama finansiškai.

Energinės A klasės butuose yra įrengta vėdinimo sistema su šilumokaičiu (rekuperacija), kuri leidžia šviežiam orui nuolat cirkuliuoti visuose kambariuose. Reguliariai vėdinamose patalpose būna ir sveikesnė aplinka, nesiveisia kenksmingų bakterijų, netvyro drėgmė, neįsimeta pelėsis. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie augina mažamečius vaikus arba yra alergiški įvairioms dulkėms, žiedadulkėms ar kitiems alergenams.

Tiesa, rekuperacinė sistema reiškia, kad šiek tiek padidės išlaidos už elektros naudojimą. Tinkamai parinkta vėdinimo sistema sunaudoja nedaug elektros energijos – vos už kelis ar keliolika litų per mėnesį, o sutaupoma šildymo sąskaitų dalis yra kur kas didesnė.

Nors rekuperacija teikia nemažai privalumų, ją reikia tinkamai eksploatuoti. Jeigu naujakuriai vėdinsis atidarydami langus ar išjungs vėdinimo sistemą, toks būstas nebus pranašesnis už B klasės butą. Reikia mokėti gyventi A klasės namuose ir išnaudoti jų privalumus.

Dr. Audronė ENDRIUKAITYTĖ Bendrovės „Paroc“ rinkodaros ir komunikacijos vadovė Baltijos šalims ir Europai Lyginant A energinio naudingumo klasės pastatus su ne tokiais energiškai efektyviais, energijos sąnaudos pirmuosiuose yra kur kas mažesnės. Vadinasi, ekonominė tokių objektų nauda akivaizdi. Kitas privalumas – geresnis komfortas. A energinio naudingumo klasės statiniai turi tenkinti griežtus sandarumo reikalavimus, tad jų sienos bus sandarios, o patalpos viduje temperatūra bus vienoda ir prie sienos, ir kambario viduryje.

Be to, patalpoms vėdinti yra įrengiama efektyvi rekuperavimo sistema, užtikrinanti šviežio oro tiekimą. Pastatų energinio naudingumo klasės didinimas pirmiausia sietinas su geresniu komfortu, mažesnėmis energijos sąnaudomis, mažesniu išmetamo anglies dvideginio kiekiu į aplinką. Galiausiai – tai žingsnis tvarumo link.

Kalbant apie statytojų požiūrį į energiškai efektyvius pastatus, vienareikšmiškai vertinti sunku. Vieni jau galvoja apie ateitį ir mėgina žengti jos link, kiti dar tebegyvena šiandiena. Žinoma, negalima teigti, kad kurie nors vieni yra blogesni. Tačiau lyderystė ir konkurencinis pranašumas ryškėja būtent požiūriu į ateitį. Tie, kurie jau dabar investuoja į energiškai efektyvesnį būstą, bus konkurenciškai pranašesni.

A energinio efektyvumo klasės pastatai – tai investicija į ateitį. Todėl statytojai turėtų suprasti, kad tokiuose namuose būtina rinktis ilgaamžes, saugias atitinkamos kokybės medžiagas.

SA 2014 Nr. 10 / reklama

26

MITUS APIE MODERNIZAVIMĄ GRIAUNA ĮGYVENDINTI PROJEKTAI Senų daugiabučių modernizavimas – teigiamas reiškinys ir gyventojams, ir valstybei. Tačiau reikia stengtis, kad įsibėgėjęs procesas būtų sklandesnis ir nesustotų pusiaukelėje. Tokia pagrindinė mintis buvo išsakyta Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Lietuvos statybininkų asociacijos ir Polistireninio putplasčio asociacijos surengtoje konferencijoje „Pastatų modernizavimas – dabartis ir ateitis“.

Grąžino kvartalui gyvybę Pavyzdžių, kaip galima pritaikyti gerąją Vakarų šalių patirtį modernizuojant pastatus, konferencijoje pateikė Vokietijos kompanijos BASF atstovas K. H. Schmitzas. Jis pristatė, kaip buvo atgaivintas Bruncko gyvenamasis kvartalas Vokietijos Ludvigshafeno mieste.

Kvartale esantys pastatai buvo statyti 1930 metais. Suprantama, energiniu požiūriu jie buvo visiškai neefektyvūs, tačiau anuomet niekas apie tai negalvojo. Antrojo pasaulinio karo metais kvartalas buvo sugriautas, o po tam tikro laiko atstatytas pagal pirminius to laikotarpio planus. Tačiau atkuriant pastatus nepaisyta energinio naudingumo, statybai naudotos ne pačios naujausios medžiagos. Rezultatas – didelis energijos naudojimas, o patys pastatai tapo nepatrauklūs gyventi. 1990 metais jų užimtumas siekė vos 20 proc.

1996-aisiais buvo parengta koncepcija Bruncko gyvenamajam rajonui atgaivinti. Vadovaujantis ja pertvarkyta gyvenamoji aplinka, dėmesys sutelktas į ekologiją ir energinį efektyvumą, parengti tinkami sisteminiai sprendimai, kad būtų kuo mažiau eikvojama šilumos energijos.

Vadovaujantis Vokietijos kompanijos metodika, energinis naudingumas matuojamas litrais kuro, sunaudojamo vienam kvadratiniam būsto metrui šildyti per metus. Pagal tai namai skirstomi į 7, 5 ar 3 litrų. Vienas litras prilyginamas 10 kWh energijos.

Gyvenamasis Bruncko rajonas buvo atnaujinamas bemaž dešimtmetį – nuo 1997 iki 2006 metų, pradedant koncepcijos, techninių sprendimų rengimu ir jų įgyvendinimu. Nuo 1998 metų rinkai buvo pasiūlytas naujas produktas – pilkasis polistireninis putplastis neoporas, pasižymintis didesniu tankiu ir geresnėmis šilumos izoliavimo ypatybėmis. Būtent neoporas naudotas atnaujinant pastatus Bruncko gyvenamajame rajone.

Energiškai efektyviausiuose (3 litrų) namuose ne tik panaudoti šiuolaikiniai termoizoliaciniai sprendimai, bet ir įrengta novatoriška vėdinimo sistema su šilumogrąža. Sumontuoti didesni langai suteikė galimybę geriau įsisavinti saulės energiją, o patobulinta jų technologija neleidžia patirti didelių šilumos nuostolių žiemą. Pasitelkus šiuolaikinius šilumos siurblius atnaujinta ir šildymo sistema. Pagal Europos standartus šie pastatai tapo bemaž nulinio energijos naudojimo.

Pastangos siekti energinio naudingumo pasiteisino. Šiuo metu Bruncko gyvenamasis rajonas vertinamas kaip vienas pažangiausių, o jo gyventojai visiškai nesuka galvos dėl būsto išlaikymo.

Labai svarbi stebėsena Specialistai atkreipia dėmesį, kad labai svarbus Vokietijoje įgyvendinto projekto akcentas – pastatų stebėsena. Analizuota, ar bėgant laikui nesikeičia termoizoliacinės medžiagos struktūra, kitos ypatybės, ar gyventojai gerai jaučiasi neoporu termoizoliuotuose pastatuose, kaip mažėja šildymo išlaidos ir koks tokios investicijos atsipirkimo laikotarpis. Svarbus ir ekologinis aspektas – kaip mažėja į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekis termoizoliuotuose namuose.

Konferencijoje „Pastatų modernizavimas – dabartis ir ateitis“ buvo atkreiptas dėmesys į paplitusį mitą, esą pastatų termoizoliacija niekada neatsiperka, ypač jei naudojamas storesnis termoizoliacinės medžiagos sluoksnis. Manoma, kad laikui bėgant kinta, prastėja termoizoliacinės medžiagos ypatybės ir dėl to mažėja energinis pastatų efektyvumas. Tačiau ilgalaikė stebėsena leidžia paneigti šiuos mitus.

Verčia keisti skaičiavimus Modernizuotų pastatų stebėsena skatina specialistus keisti skaičiavimus dėl įdiegtų priemonių atsiperkamumo laikotarpio. Dar 2001 metais buvo skaičiuota, kad investicijos į išorės atitvarų termoizoliavimą gali atsipirkti tik per 50 metų, į stogo termoizoliavimą – per 35 metus. Vertinta, kad greičiausiai atsipirktų investicijos į rūsio perdangos termoizoliavimą – per maždaug 30 metų. Keičiant susidėvėjusius langus energiškai efektyviais, turinčiais dvigubą stiklo paketą, investicijų atsipirkimo irgi reikėtų laukti apie 50 metų.

2013 metais atlikta analizė leidžia pateikti naujus skaičiavimus. Pagal juos sienų termoizoliavimas atsiperka maždaug per 16 metų, stogo – per 13 metų, o rūsio perdangos šiltinimas – maždaug per 8 metus.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad būtina įvertinti ne tik ekonominę pastatų modernizavimo naudą, bet ir komfortiškesnį patalpų mikroklimatą, geresnę čia būnančių žmonių savijautą.

Alytaus Birutės gatvėje modernizuotas daugiabutis - novatoriškos renovacijos pavyzdys.

Gerų pavyzdžių netrūksta Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas Česlovas Ignatavičius pasidžiaugė, kad Lietuvoje netrūksta teigiamų modernizavimo pavyzdžių. Be to, panašūs projektai, kokie įgyvendinami Vokietijoje, įmanomi ir pas mus. „Tenka dažnai susitikti su daugiabučių bendrijų, kurios yra modernizavusios pastatus, atstovais. Jie tikrai negaili gerų žodžių renovacijai, džiaugiasi neapsirikę termoizoliavimui pasirinkę kokybišką medžiagą – polistireninį putplastį. Kai kuriuose šalies rajonuose modernizuojant daugiabučius pasirenkama tik ši termoizoliacinė medžiaga“, – sakė Č. Ignatavičius.

Jis taip pat priminė, kad pastato sienų ir stogo termoizoliavimas duoda geriausią efektą siekiant energinio efektyvumo. Tačiau būtina nepamiršti ir vidaus patalpų vėdinimo, kad čia nesikauptų drėgmė, nesiveistų mikroorganizmai, grybelis. Svarbi ir gyventojų elgsena modernizuotuose namuose – nuo jos priklauso energinis pastato efektyvumas. Žmonės turi įprasti uždaryti lauko duris, nepalikti atidarytų laiptinės langų. Skaičiuojama, kad nuo gyventojų elgesio priklauso iki 40 proc. energijos naudojimas.

Energijos naudojimas – gerokai mažesnis Vienas novatoriškiausių daugiabučių modernizavimo pavyzdžių mūsų šalyje – Alytaus Birutės gatvėje 14 numeriu pažymėtas namas. Pastatas modernizuotas laikantis ne šiuo metu galiojančių reikalavimų, bet tų, kurių bus privalu paisyti nuo 2020 metų.

5 aukštų 20 butų namas statytas 1976 metais. Pastatui termoizoliuoti buvo pasirinktas pilkasis polistireninis putplastis, kurį tiekė bendrovė „Kauno šilas“. Sienos apšiltintos 20 centimetrų storio pilkojo putų polistireno sluoksniu. Cokolis irgi apšiltintas, bet pamatai – ne. Pasirinktas kitas, anot specialistų, efektyvesnis sprendimas – buvo apšiltinta rūsio perdanga, kad pirmojo aukšto gyventojai nesiskųstų žemesne temperatūra. Šiluminė sienų varža dabar yra beveik dukart geresnė, negu reikalauja normatyvai, ir tik nedaug atsilieka nuo pasyviesiems namams taikomų reikalavimų.

Ne laikantis dabar galiojančių reglamentų, bet galvojant apie ateitį ir darbus atliekant pagal netrukus įsigaliosiančius reikalavimus sąmata šiltinimui padidėja vos 3–4 procentais.

Po renovacijos daugiabutis Alytaus Birutės gatvėje sutaupo net apie 65 proc. šilumos energijos, palyginti su tuo, kiek buvo sunaudojama energijos iki atnaujinimo darbų.

Oficialiais statistikos duomenimis, 2009–2010 metų šildymo sezono metu, kai pastatas dar nebuvo modernizuotas, vienam kvadratiniam metrui per metus buvo sunaudojama 120 kilovatvalandžių šilumos energijos. 2012–2013 metų šildymo sezonu, kai pastatas jau buvo atnaujintas, vienam kvadratiniam metrui per metus vidutiniškai buvo sunaudojama 49,5 kilovatvalandės šilumos energijos.

Iki renovacijos name buvo daug probleminių butų, kuriuose temperatūra žiemą siekdavo vos 15 laipsnių šilumos.

Dabar gyventojai džiaugiasi 20 laipsnių ir didesne temperatūra. Apskritai, statistikos duomenimis, Alytuje modernizuoti daugiabučiai sunaudoja vidutiniškai 57 proc. mažiau energijos nei nerenovuoti namai. Svarbiausia to priežastis – pasirinktos tinkamos priemonės.

SA 2014 Nr. 10 / reklama

Techninė Bruncko gyvenamojo rajono pastatų būklė buvo įvertinta praėjus dešimčiai metų nuo atnaujinimo. Ekspertų išvados leido paneigti mitus: polistireninio putplasčio ypatybės po dešimtmečio liko nepakitusios, nematyti jokių medžiagos senėjimo tendencijų.

Defektų šiltinimo sistemoje pastebėta, tačiau ekspertai išanalizavo, kad jų atsirado ne dėl termoizoliacinės medžiagos netinkamumo, bet dėl montavimo klaidų. Galiausiai apskaičiuotas ir ekonominis šio rajono atnaujinimo naudingumas – per metus sutaupoma 378 tūkst. litų kuro, o tai prilygsta 13 benzovežių.

27 27

SA 2014 Nr. 10 / reklama

28

ALIUMINIO SISTEMOS: „REYNAERS“ NEIGIA STEREOTIPUS Klausdami patarimo, kokius langus pirkti, žmonės dažniausiai renkasi iš dviejų variantų – medinių ir plastikinių. Aliuminio profilių langai lieka nepaminėti. Pasidomėjus, kodėl, galima išgirsti standartinių atsakymų: aliuminio sistemos turbūt neskirtos individualiajam namui, jos brangios, šaltos ir pan. Tačiau visa tai – suformuoti stereotipai, kuriuos nesunkiai galima paneigti.

Aliuminis – šaltas. Ko gero, tai dažniausiai minimas stereotipas. Tačiau aliuminio profilių sistemų gamintojas „Reynaers“ jau bemaž prieš dvejus metus gavo pasyviojo namo sertifikatus už dvi pažangias aliuminio sistemas. Sertifikatą CS 104 durims su termoizoliacine plokšte, skirtoms pasyviesiems namams, suteikė Darmštate (Vokietija) įsikūręs Pasyviųjų namų institutas (Passivhaus Institut).

Kai šilumos laidumo izoliacijos rodiklio Ud reikšmė yra 0,75 W/m²K, sumontavus tokias

„Reynaers“ sistemose precizižkai suderintos visos detalės.

duris šilumos izoliacijos reikšmė buvo 0,80 W/m²K. Taip pat buvo pasiekta 4 oro laidumo klasė visais bandymų atvejais, nors pasyviojo namo sertifikatui gauti pakanka 3 oro laidumo klasės. CS 104 sistema yra skirta langams, durims ir vitrinoms gaminti. Analogiškos šiluminės langų ar vitrinų charakteristikos visada būna geresnės nei durų.

Greta CS 104 langų ir durų sistemos, daug naujovių sulaukė ir „Reynaers“ fasadinė aliuminio bei stiklo sistema CW 50-HI. Ji sertifikuota Vokietijos įgaliotosios organizacijos Rozenheime kaip tinkama pasyviesiems namams. Šiam sertifikatui gauti bendroji šilumos izoliacijos rodiklio reikšmė turi būti ne didesnė kaip 0,7 W/m²K, kai naudojamas Ug = 0,7 W/m²K stiklas ir Ug = 0,25 W/m²K plokštė.

Fasadinės sistemos, kurioje buvo panaudoti kompanijos

„Reynaers“ sistemos CW 50-HI profiliai, šilumos izoliacijos reikšmė buvo 0,66 W/m²K. CP 155-LS/HI yra itin gerai izoliuota stumdomųjų durų sistema, kurios Uw reikšmė lygi 1,0 W/m²K. Neprarasdamas slankumo, šis modelis išsiskiria dideliais ekspansyvaus stiklo paviršiais tvirtuose rėmuose, suteikdamas architektams ir gamintojams laisvę naudotis alternatyviais šio novatoriško, energiją taupančio ir tvaraus modelio variantais. Šio tipo standartinės slankiosios durys gali būti gaminamos net iki 400 kilogramų svorio ir iki 3000 milimetrų aukščio. Stiklo paketo storis šioje konstrukcijoje gali siekti iki 61 milimetro.

CS 86-HV – paslėptos varčios variantas su kelių kamerų sistema, skirtas langams ir durims, Uw = 1,0 W/m²K. Paslėpta varčia – tai tokia langų konstrukcija, kai iš lauko pusės

visur matomi vienodo pločio rėmai, o varčios profilio nesimato. Stiklinimo storis gali siekti iki 46 milimetrų.

CS 86-HI (didelės izoliacijos variantas) su trijų stiklų stiklo paketu sertifikuotas MINERGIE-P®, Uw = 0,75 W/m²K. CS 86HI – tai puikus sprendimas aplinkosauga besirūpinantiems architektams, konstruktoriams ir statybininkams. Šios sistemos dizainas, energijos taupumas ir saugumo standartai suderinti taip, kad atitiktų naujausius techninius reikalavimus ir statybos tendencijas. Stiklinimo storis gali siekti iki 62 milimetrų.

Koks skirtumas, koks langas. Laikydamiesi tokios nuostatos gyventojai turbūt negalvoja apie patikimumą, ilgaamžiškumą, kokybę. Galiausiai – apie estetiką. Grakšti išvaizda, puikios konstrukcinės ypatybės – tai privalumai, kuriais pasižymi langų ir durų sistemos iš aliuminio. Aliuminio rėmo plotis yra mažesnis palyginti su kitų sistemų, todėl stiklo plokštuma – kur kas didesnė, o tai reiškia į patalpas daugiau patenkančios šviesos, gražesnį vaizdą.

Tokią didelę profilių spalvų gamą gali pasiūlyti tikrai ne kiekvienas tiekėjas.

Abejonės dėl ilgaamžiškumo ir sudėtingos priežiūros.

Jas tikrai nesunku paneigti. Kompanija „Reynaers“ vienintelė Lietuvoje savo produkcijai suteikia 10 metų garantiją ir banko draudimą. Profilių sistemoms gaminti naudojama žaliava nėra įprastas statybinis aliuminis, kuris gali oksiduotis. Naudojamas specialus lydinys, skirtas būtent langų sistemoms. Žinoma, rinkoje pasitaiko ir turkiškų ar pigesnių kitų šalių produktų, kurie dažniausiai nėra tinkami langų, durų ir fasadų sistemoms gaminti. „Reynaers“ sistemos nebijo atmosferos poveikio. Jeigu statomas objektas, kurį veiks grėsminga aplinka, pavyzdžiui, baseinas, jam rekomenduotina naudoti tik aliuminio langų ar fasadų sistemų konstrukcijas. Jos prieš dažant padengiamos specialia danga, t. y. profiliai specifiniu būdu anoduojami ir paruošiami naudoti agresyvioje aplinkoje. Antai rekonstruojant delfinariumą Klaipėdoje naudota „Reynaers“ slankioji sistema CP 155LS ir žaliuzių sistema BS 100.

Kartais baiminamasi, kad aliuminio paviršius greitai susibraižys. Norint gauti itin atsparų braižymams paviršių, naudojama danga COATEX. Ji atspari braižymui, turi antistatinių ypatybių, todėl ant paviršiaus mažiau kaupiasi dulkių, lyjant vanduo nubėga, džiūvant nelieka stambių lašų, nesikaupia nešvarumų.

Išsikraipo dėl temperatūros poveikio. Norint, kad aliuminio profilis būtų šiltas, jis izoliuojamas. Jeigu šis procesas atliekamas naudojant standartines izoliacines priemones, žiemos metu tokios konstrukcijos smarkiai deformuojasi, nes šildomas kūnas plečiasi (vidus), o šaldomas traukiasi (laukas). Tokiu būdu durys gali prarasti sandarumą. Mūsų klimato zonai „Reynaers“ siūlo naudoti itin šiltas sistemas su slankiaisiais izoliatoriais. Tuomet akimi nematomi įtempimai nuo karščio ir šalčio sumažinami per pusę (iki 50 proc.). Tai leidžia sumažinti deformacijas tarp lauko ir vidaus paviršiaus, todėl profiliai nesikraipo. Vienas geriausių šį stereotipą paneigiančių pavyzdžių – įėjimo durims skirtos aliuminio konstrukcijos. Didelius temperatūros skirtumus kitokių medžiagų konstrukcijos sunkiai atlaiko neišsikraipiusios.

Naudojama tik komerciniams ir visuomeniniams pastatams. Tai dar vienas nesunkiai paneigiamas stereotipas.

Pažvelkime į laukujes duris. Šalia jų nuolat šlapia, kaupiasi drėgmė, tvyro šaltis, durys dažnai varstomos ir netgi trankomos. Todėl ar gali būti tvirtesnės konstrukcijos už aliuminio?

Lyginant su kitokių konstrukcijų durimis, kurios būtų tikrai

kokybiškos, aliuminio durų kaina nėra didesnė. Be to, užsakant namo langus už keliolika tūkstančių litų, kelių šimtų litų skirtumas dėl kokybiškesnių durų vargu ar svarbus.

Didelė kaina. Vertinant, pavyzdžiui, medžio, plastiko ir aliuminio sistemas pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į komplektavimą ir lyginti identiškus produktus. Tuomet paaiškėja, kad jeigu stiklinamos plokštumos yra didelės, tai plastiko ir aliuminio sistemų kaina beveik nesiskiria, brangesnės lieka tik medinės sistemos. Kodėl tokiu atveju nepasirinkus aliuminio? Juk tokiems produktams kaip įėjimo durys, didelės vitrinos, slankiosios durys, stiklinis fasadas ar žiemos sodų konstrukcijos aliuminis tinkamiausias.

Bene mažiausias kainų skirtumas yra vitrininių langų, kurių stiklo plokštumos yra didelės. Neretai iš PVC profilio gaminamus langus reikia sudvigubinti, sumontuoti pastiprinimus, o aliuminis šiuo atveju išlaiko didesnes apkrovas ir tarpatramius, todėl naudojamų profilių skaičius lieka nepakitęs, o tai lemia mažesnį kainų skirtumą. Be to, ir žaliavų kainos, taip pat – aliuminio, pasaulio rinkose pastaraisiais metais pigo, tad ir aliuminio produktai pinga. Tiesa, yra aliuminio sistemų, kurioms nekeliami ypatingi reikalavimai šilumos varžai. Tokių sistemų kaina – kone dukart mažesnė nei to paties šilto lango iš aliuminio. Didelių vitrinų ar fasadų iš aliuminio kaina yra mažesnė, nes naudojama mažiau profilių nei kitų medžiagų konstrukcijose.

Neigiami praeities prisiminimai. Vaikštant po senus, neatnaujintus administracinius pastatus, matant langų sistemas iš aliuminio, daugeliui nekyla šiltų prisiminimų.

Sovietmečiu naudotos sistemos tikrai neužtikrindavo sandarumo, tinkamos varžos. Tam nebuvo keliami ir aukšti reikalavimai. Todėl gali susidaryti įspūdis, kad aliuminio langai yra atgyvena. Iš tikrųjų taip nėra. Šiuolaikinės aliuminio sistemos tinkamos energiškai ypač efektyviems, pasyviesiems namams.

Renovacijos projektuose aliuminio sistemos nepagrįstai pamirštamos. Tarkime, sumontuojamos įėjimo durys iš plieno, ir šis po kelerių metų surūdija. O aliuminis eksploatuojamas keliasdešimt metų, po kurio laiko nebent reikia pakeisti tarpines. Atnaujinant daugiabučius laiptinių langai, kurie yra bemaž vientisos konstrukcijos, irgi gali būti aliuminio. Tokios sistemos kaina tikrai panaši į kitų medžiagų, o ilgaamžiškumas – garantuotas. Eksploatacija irgi paprastesnė. Antai daugiabučio laiptinėje kas nors ima ir užgesina nuorūką į lango rėmą: plastikiniame ar mediniame profilyje iš karto liks žymė, o aliuminio – ne.

Maža sprendimų įvairovė. Architektai turbūt neleis sumeluoti – aliuminio profilių galimybės yra kur kas didesnės nei kitų, nes jie tvirtesni, ilgaamžiškesni ir plačiau pritaikomi. Be to, konstrukcijoms reikia mažiau įvairių profilių, lieka didesnis stiklo paviršiaus plotas, pro kurį patenka daugiau šviesos.

Senamiesčiuose esančiuose daugiabučiuose sumontuotos aliuminio sistemos atrodys elegantiškai. Taikantis prie aplinkos galima išgauti sendintą paviršiaus vaizdą, o jeigu norima kitokio varianto, pritaikyto tam tikram epochos laikotarpiui, „Reynaers“ siūlo „Rennaissaince“ arba „Softline“ stiliaus langus, kurie atkartoja to laikotarpio architektūrą ir papuošia pastatus.

Kęstučio g. 47/4, LT-08124 Vilnius Tel. +370 5 249 7755 Mob. +370 686 64 545 www.reynaers.com

SA 2014 Nr. 10 / reklama

29 29

30

KATEDROS VARPINĖ

SKAIČIUOJA NAUJĄ LAIKĄ M I KY

ITA R P UI O ŠT IZM A K BO TUR NGT T IAN NIAM SISTE G I S N RE LTŪR TĄ NE OVĖ KU OJEK I SEN PR TUOT I IM AS D S L VE VELDA A P 0/ 0 / PA 1 .

1 4 N14 N. 1 20 20

O

31

rie p „ ą viet ertėtų ų ym etus v tikti į t Ė a T I sim er m n pasi enį. ĖNA a Č p R MA astą kartų p šte ir te dėti rud užę, r nė s p į u R ms t porą u bok ar paly tų geg iaus a i č n e n į ie m Viln što“ be simaty avasar šių m kos Vil aryta bok eisti pa inantį p tsirado pertrau vėl atid pak inę ate ybė a metų rpinė sost ia galim eik 20 likos va Tok po bev s bazi kai katedro s. arki ytojam lank

32 ruojamas dabar, tektų naujomis pakeisti dalį autentiškų detalių ir niekas negali garantuoti, jog jos būtų deramai saugomos ar eksponuojamos. O štai po keliasdešimties metų, svarstė architektė A. Gvildienė, gal bus galima laikrodį atkurti naudojantis nanotechnologijomis. Taigi šiuokart bokšto tvarkybos projekte nebuvo istorinio laikrodžio restauravimui skirtos finansavimo eilutės. Bet pažymėta autorių nuostata, kad ateityje reikėtų pasirūpinti jo atgaivinimu.

Ties kiekvienu ciferblatu – nedidelės angos, pro kurias iškišęs ranką laikrodininkas gali patikslinti laikrodžio rodyklę. Architektas A. Gvildys galėtų patvirtinti, kad pro tą angą telpa ir galva – tyrinėjant bokštą prieš pradedant projektuoti jo atnaujinimą teko pasidomėti ir šia eksploatacijai svarbia dalimi.

Šimtamečiai ciferblatai įkurdinti bokšto viduje

Senojo varpinės laikrodžio mechanizmas, kaip ir šeši pačiame bokšto viršuje įtaisyti varpai – eksponatai neturintiesiems aukščio baimės. Tiesa, su jais stipriai konkuruoja pro bokšto angas atsiveriančios sostinės panoramos. Kiekviename bokšto aukštų pasirūpinta ne tik patogiu priėjimu prie įspūdingus reginius atveriančių langų, bet ir tuo, kad lankytojai čia būtų saugūs – angų ertmės iki tam tikro aukščio pridengtos stiklo užtvaromis. Iš lauko, atkreipė dėmesį architektai, stiklo blizgėjimo beveik nematyti, tad ši naujųjų laikų detalė, tikėtina, neerzins istorijos žinovų.

Istorinis laikrodis laukia atgaivinimo

14

20

2012 metais bendrovės „Archinova“ architektų Aušros Gvildienės ir Aleksandro Gvildžio pradėtas dėlioti Arkikatedros bazilikos varpinės remonto ir pritaikymo visuomenės poreikiams planas per pastaruosius 50 metų buvo jau antras bandymas atskleisti bokšto paslaptis. 1963–1965 metais varpinėje rengiantis įkurdinti Vilniaus kelionių ir ekskursijų biurą architektas Sigitas Lasavickas suprojektavo tris tarpaukštines medines bokšto perdangas – iki tol čia buvo viena bendra, lyg šulinio, erdvė.

Turėdami šį atspirties tašką naujojo tvarkybos projekto autoriai iškart kopė aukštyn – valant laiko šiukšles, ieškant ankstesnių darbų metu paslėptų ar iki tol nepasiektų autentiškų detalių buvo tiesiamas kelias iki bokšto viršaus, daugelį metų buvusio tik varpinės laikrodininkų valdomis.

Tiesa, jau kelerius metus bokšte sukasi elektroninio įrenginio rodyklės, ir laikrodininko kadaise susikaltas suolelis prisėsti krapštantis prie laikrodžio mechanizmo irgi seniai naudotas. Siekiant kuo labiau apsaugoti mechanizmą nuo aplinkos poveikio, jis aptvertas stiklo sienutėmis. Anksčiau mechanizmą saugojo medinė apkala, per kurią jo nė nesimatė. Senajam varpinės laikrodžiui jau apie pusketvirto šimto metų. 1803-iųjų įrašas liudija, kad prieš 200 metų jis buvo kapitališkai suremontuotas, o iki 2005 metų dar veikė.

Architektai bando ieškoti, kaip S A pateisinti sprendimą rinktis moderD L E nų pakaitalą, nors yra visos sąlygos AV P / naudoti autentišką istorinį laikrodį – 0 jie pripažįsta, kad jei šis būtų restauN.1

33

VARPINĖS ISTORIJA Žemutinės pilies teritorijoje pastačius Vilniaus katedrą, XV amžiaus pradžioje prie jos buvo prijungtas vienas iš vakarinių pilies gynybinės sienos bokštų ir jame įrengta varpinė.

Požeminė keturkampė dalis yra viena seniausių mūro liekanų Lietuvoje, išmūryta XIII amžiaus Vilnios senvagės dugne. Jos liekanos prasideda 1,2 metro žemiau dabartinio žemės paviršiaus. Požeminės dalies mūro paviršiuje plytos surištos baltiškuoju būdu.

Apatinė apvalioji Katedros varpinės dalis – gotikinė gynybinio Žemutinės pilies bokšto liekana. Tuo metu virš apvaliojo bokšto sumūryta vieno aukšto aštuoniasienė dabartinės varpinės dalis. Jos sienos buvo gotikinio mūro, netinkuotos, siūlės rievėtos ir dažytos plytų spalva. Sienose žiojėjo aukštos, plačios angos su arkomis, virš jų buvo šaudymo angos. Pirmieji du viršutinės aštuoniasienės dalies tarpsniai – klasicistinio stiliaus.

Antžeminė varpinės dalis yra 52 metrų aukščio (su 2,8 metro kryžiumi siekia 57 metrus). Jos apatinė apvalioji dalis – keturių aukštų. Pirmojo aukšto sienų storis – nuo 4 iki 2,8 metro. Šiaurinėje trečio aukšto sienoje išliko išėjimo į gynybinį sienos tiltelį anga (7,1 metro aukštyje nuo dabartinio žemės paviršiaus).

Senasis įėjimas į bokštą buvo antrame aukšte, iš pilies kiemo. Viršutiniuose trijuose ap-

valiosios dalies aukštuose buvo šaudymo angos, nukreiptos į pilies išorę. Tarpuaukščių perdangos – medinės, tik virš ketvirto aukšto perdanga yra monolitinio gelžbetonio (įrengta 1936 metais panaudojus senuosius medinių sijų lizdus). Pirmųjų trijų aukštų sienų išorė – iš lauko akmenų, kas 3–4 jų eiles įterptos siauros 1–2 plytų mūro juostos. Ketvirto aukšto mūro paviršiuje – vien plytos, rištos gotiškai.

Viršutinė aštuoniasienė bokšto dalis yra trijų tarpsnių, juos skiria karnizai. Sienų kampus pabrėžia mentės, viršutinį, žemiausią, tarpsnį – piliastrai. Virš jų ir karnizo stovi dekoratyvinės varinės vazos. Viršutiniame tarpsnyje yra laikrodis su žalvario skardos ciferblatais keturiose tarpsnio sienose. Ciferblatų apvadai, rodyklės ir skaičiai paauksuoti. Stogas – šalmo pavidalo, su piramidine smaile, dengtas geležimi, o smailė – vario skarda. Smailės viršūnė baigiama geležiniu vietos meistro darbo kryžiumi, 1893 metais įtvirtintu ant paauksuoto būgno.

Istoriniuose šaltiniuose varpinė pirmą kartą paminėta 1522 metais, bokštą prireikus remontuoti. Rekonstrukcijos metu susiaurintos langų ir panaikintos šaudymo angos, sienos nutinkuotos. 1598 metais pastatytas trečias aštuoniasienės varpinės dalies aukštas.

1610 metais bokštą nuniokojo gaisras.

Varpinės atstatymo darbams vadovavo architektas Vilhelmas Polis. XVII amžiaus antrojoje pusėje bokšte pakabinta keletas Jono Delamarso nulietų varpų, įrengtas laikrodis. XVIII amžiaus viduryje meistras Gustavas Miorkas varpinėje pakabino daugiau varpų.

XVIII amžiaus pabaigoje–XIX amžiaus pradžioje permūrytas trečias varpinės aukštas. 1893 metais suformuotas varpinės stogas, jo forma išliko iki šiandien.

1965-aisiais varpinė buvo remontuojama dar kartą: įrengtas šildymas, čia veikė Vilniaus ekskursijų biuras.

Kai 1989 metų vasario 5 dieną katedra buvo grąžinta tikintiesiems ir pašventinta, netrukus virš varpinės atkurtas ir kryžius.

Atkuriant šį paveldo objektą įgyvendintas projektas „Katedros varpinės tvarkybos darbai – remontas ir pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams“, kurio bendra suma yra 969 636 litai, iš jų Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama – 816 907 litai. Ekspozicijos įrengimą rėmė Vilniaus arkivyskupija, Vokietijos Kelno arkivyskupija, Kultūros ministerija ir bendrovė „Baltisches Haus“. Šaltinis: www.katedra.lt, Katalikų interneto tarnybos inf.

34 Iki pat bokšto viršaus pasiryžę užlipti lankytojai turi progą pamatyti tris iš keturių senųjų bokšto laikrodžio ciferblatų: XVIII amžiaus pabaigos–XIX amžiaus pradžios gamybos mediniai, skarda apkalti ir iš dalies paauksuoti, tiesa, stipriai surūdiję ir sutrūniję ciferblatai įkurdinti atvirojoje bokšto dalyje. Sausos, bet vėjo prapučiamos aikštelės – tinkama vieta šiems reliktams laikyti, taip jie gali išlikti dar kelis šimtus metų, tiki A. Gvildienė. Tik vienas ciferblatų šiandien yra Bažnytinio paveldo muziejaus, kuriam po remonto patikėta varpinės eksploatacija, saugyklose.

Lietuvoje nėra. Iš pradžių planuota, kad jis bus gaminamas Klaipėdoje, vėliau planai pasikeitė, stiklas atgabentas iš užsienio. Rangovui – Restauracijos ir statybos trestui – teko rimtas išbandymas jį įkelti – pro langą stiklas tilpo tik vertikalioje padėtyje. Tiesa, atsarginių stiklų neprireikė.

Projekto autoriai svarstė ir kitą idėją – panaikinus esamas perdangas atkurti nuo pirmo aukšto iki smailės besitęsiantį šulinį. Bet užsakovas – viešoji įstaiga „Sakralus menas“ – norėjo turėti ekspozicijoms įrengti tinkamų erdvių.

Bokšto apžiūra žiemą – pro liuką

Seniausi bokšto mūrai – vis dar po žeme

Laikrodis anksčiau turėjo bokšto apačią siekusią švytuoklę su svarmenimis – ant virvių kabojusiomis akmeninėmis girnapusėmis. Kartą per savaitę mechanizmas buvo užvedamas juos įsiūbuojant. Per S. Lasavicko atliktą rekonstrukciją laikrodžio trosai – jie XX amžiaus viduryje pakeitė virves – buvo patrumpinti, svarmenimis tarnavusios girnapusės pakeistos metaliniais žiedais.

1984 metais per vieną audrą vėjas tuos žiedus įsiūbavo taip, kad jie nutrūko ir krito pramušdami gelžbetonio perdangą. Tąkart atsiradusia anga dabar buvo pasinaudota – toje vietoje įrengtas savotiškas šulinys – milžiniškas liukas su stikliniu langu, žiemos metu, kai viršutinė, atvira bokšto dalis bus uždaryta lankytojams dėl pavojingos eksploatacijos, sudarysiantis galimybę pamatyti įspūdingą autentišką medinę bokšto vidaus konstrukciją.

Vadinamojo šulinio stiklo diametras – 2,38 metro.

Anot architektų, tokio diametro stiklo be sudalijimų

KATEDROS BOKŠTO VARPAI 2002 metais Vilniaus katedros aikštėje buvo pašventinti ir užkelti šeši nauji varpai – tai Kelno arkivyskupijos dovana katedrai ir miestui. Atsidėkojant Kelno arkivyskupui Joachimui Meisteriui didžiausias varpas pavadintas Šv. Joachimo vardu. Kitiems varpams suteikti Lietuvos ir Vilniaus globėjų vardai: Šv. Kazimiero, Šv. Stanislovo, Šv. Elenos, Šv. Onos ir Pal. Jurgio Matulaičio.

Didžiausias varpas sveria 2595 kilogramus, mažiausias – 464 kilogramus. Vilniaus katedros varpais skambinama kviečiant į šv. Mišias, per iškilmingas procesijas ir svarbius religinio gyvenimo įvykius.

Darbai Katedros varpinėje buvo pradėti ne nuo viršutinės dalies tvarkymo. Skirtingas jų pobūdis leido veiksmui vienu metu vykti visose bokšto dalyse. Įžengus į bokštą projekto vykdytojams pirmiausia teko išvalyti ankstesnės čia vykdytos veiklos pėdsakus – rasta net drabužių ir batų, likusių nuo tų dienų, kai čia jau po nepriklausomybės atgavimo veikė organizacijos „Caritas“ punktas.

Vienas vertingiausių bokšto elementų – pirmaisiais Vilniuje ir vienais seniausių Lietuvoje laikomi mūrai – XIII amžiuje sumūryto keturkampio gynybinio bokšto liekanos, per prabėgusius šimtmečius paslėptos daugiau nei metro storio kultūrinio sluoksnio, rastos dar S. Lasavicko suburtos komandos, kai, be kitų, buvo atliekami ir archeologiniai tyrimai.

Naujojo projekto autoriams senuosius mūrus teko palikti užkonservuotus žeme. „Atvėrus tuos mūrus reikėtų labai rimto konservavimo. Nelabai paprasta tai būtų padaryti, nes tada reikėtų sugriauti virš mūrų esančią pirmojo aukšto erdvę, kur šiandien įrengtos techninės patalpos. Be to, senasis mūras tarnauja ir kaip apvaliojo bokšto pamatas“, – aiškino katedros tvarkybos darbų projekto vadovė A. Gvildienė. Kol kas už vienų durų pirmame aukšte paliktas savotiškas liukas, pro kurį galima apžiūrėti dalį išlikusio mūro – tai svarbu ne tik mokslininkų, archeologų vykdomiems tyrimams, bet ir tos zonos ventiliacijai.

G. Bartuškos nuotr.

.1

20

N 14

AV

P 0/

AS

ELD

35

Gaisrosauga – vienas tvarkybos darbų prioritetų

Kitos Katedros aikštės grindinio lygyje esančio pirmojo aukšto durys slepia ne tik sanitarinius kambarius, bet ir technines patalpas, tarp kurių yra ir gaisro gesinimo įranga, kurios iki šiol Katedros varpinė niekada neturėjo.

A. Gvildienė pripažino: jei būtų vadovautasi tik tvarkybos darbais, ji čia ir šiuokart galėjo neatsirasti, nes vykdomas buvo ne kapitalinis, o paprastas remontas.

Bet architektai pasakė iškart – jei projektuos varpinės atnaujinimo darbus, tai tik įtraukdami ir gaisrosaugos sprendinius. Tuo metu, kai buvo rengiamasi tvarkyti varpinę, Lietuva kaupė karčią patirtį – viena po kitos sudegė pora medinių bažnytėlių. „Šiuo atveju buvo aišku ir tai, kad kitą kartą tas pastatas bus tvarkomas tik po 30 ar 50 metų. Tiek laiko jį palikti be gaisrosaugos būtų nusikaltimas“, – komentavo A. Gvildienė. „Reikia padėkoti likimui, kad varpinė išliko per visas Vilniaus patirtas negandas, tarp jų – ir gaisrus, taip pat nenukentėjo pastaraisiais dešimtmečiais per Naujųjų metų šventes, kai aplinkui kibirkščiuoja fejerverkai. Jei tai, neduok Dieve, nutiktų dabar, daugiau šansų, kad ji išliktų“, – antrino A. Gvildys.

Gaisrinės saugos specialistai projekto autoriams rekomendavo įrengti 2 kubinių metrų talpą, kuri kilus gaisrui galėtų gesinti gaisrą 20 minučių – tiek, kiek pagal apskaičiavimus maksimaliai gali tekti laukti atvykstant ugniagesių mašinų ir įjungti avarinį vandens tiekimą iš automobilių. Purkštukai įrengti iki pat bokšto viršaus. Gesinama, pabrėžė A. Gvildys, būtų sausąja sistema: „Pagrindinė gaisro gesinimo sistemos paskirtis – saugoti ne tai, kas varpinėje yra nauja, o senąją autentišką medinę konstrukciją. Ji yra lauke, tad gesinti jos vandeniu neišeitų – sistema užšaltų.“

Senų gaisrų žymės – irgi vertybė

Ženklai, liudijantys, kad varpinė jau patyrė išbandymų ugnimi, akivaizdūs bokšto interjere. Pajuodusias, išsilydžiusias, glazūra pasidengusias plytas, likusias po dviejų didžiulių gaisrų, siaubusių Vilnių XVI ir XVIII amžiais, bokšto lankytojai mato ir šiandien – architektai buvo įsitikinę, kad šios detalės yra tai, ką verta saugoti, tad plytos išliko nenušveistos ar juolab nepakeistos.

Planuojant varpinės eksploataciją įvertintos ir evakuacijos ekstremaliais atvejais galimybės. Gaisrinės saugos sprendinius projektavusi bendrovės „Poliprojektas“ komanda atliko specialų bandymą – 15 žmonių lipo iki varpinės viršaus, buvo fiksuojama, per kiek laiko jie evakuojasi, ir pagal tai nustatyta, kiek kuriame aukšte vienu metu gali būti žmonių. Tarkime, ketvirtame aukšte jų gali būti 12, o aukščiausioje aikštelėje – tik 5 kartu su gidu.

Bokšte yra įrengtas ir ne vienas mikrofonas, per kurį galėtų nuskambėti įspėjimas evakuotis, yra ir speciali įranga evakuotis bokšto išore – sudaužius apsauginį stiklą pro angą iškišama alkūnė su pačiame viršuje pritaisyta virve, kurios gale – savotiškos kelnės (alpinizmo įranga).

Jas užsimovus būtų galima iš lėto leistis žemyn palei sieną...

Esminė nuostata – atskirti sena ir nauja

Pirmojo aukšto mūre irgi žymūs gaisro pėdsakai. Prieš porą metų senąjį mūrą dar slėpė tvarkingos prieš 50 metų sumūrytų raudonų plytų eilės. Architektai nežinojo, kas slepiasi už šio mūro, bet matydami, kad jis tikrai naujas, ieškodami paveldo nuardė jį be sąžinės graužimo. Ir rado XV amžiaus pabaiga–XVI amžiumi datuojamą mūrą. Jis buvo nuvalytas, o siūlės sutvarkytos sutvirtinant jas anuomet įprastu kalkiniu skiediniu. „Mums šiandien gražu matyti autentišką dalyką – išdaužytas, amžių deformuotas aptrupėjusias plytas, o XX amžiaus antrojoje pusėje tai atrodė netinkama, netvarkinga, sienas pasistengta išlyginti. Architektas S. Lasavickas buvo sutvarkęs bokštą pagal to laikotarpio paveldo tvarkybos madą, – komentavo A. Gvildienė. – Kai atėjome į bokštą, čia išvis nesimatė autentiškų konstrukcijų, jos buvo apkaltos lentomis. O mūsų darbas buvo išgryninti tai, kas yra autentiška.“ Ankstesnio remonto metu plytelių, kuriomis buvo išklotos pirmojo aukšto grindys, architektai irgi nusprendė atsisakyti – turėdami Gedimino kalno bokšto pavyzdį nutarė, kad ir varpinė galėjo būti grįsta plytomis, tad užsiėmė rankų darbo plytų paieška. Nevienodos spalvos, sienų mūro koloritą maksimaliai atitinkančios gelsvos ir rausvos plytos atkeliavo iš Lenkijos.

Architektai pabrėžia – tvarkydami varpinę jie nebandė imituoti senovės.

36 „Esminė mūsų idėja buvo akivaizdžiai atskirti, kas yra nauja ir kas yra sena, ne restauruota, o konservuota. Ir tik tose zonose, kuriose buvo metodiškai teisinga, kur buvo pagrindžiančių medžiagų, rinkomės daryti paviršius artimus originalui, kaip ir apatinių grindų atveju, – pasakojo A. Gvildys. – Mes visur vadovavomės nuostata, kad reikia saugoti tai, kas yra vertinga, autentiška, visa kita turi netrukdyti tam atsiskleisti, turi būti darniai komponuojama, nežiūrima tik utilitarios daikto funkcijos.“ Didžiausia vertybė architektams atrodė sienos, tad jas pasistengta išryškinti kuriant tvarkybos projektą. Ir apšvietimas laiptuose bei grindyse buvo įrengtas taip, kad pabrėžtų randuotas, viršuje net Antrojo pasaulinio karo laikų kulkų ir sviedinių žymes išlaikiusias bokšto sienas.

O akcentuojant, kad grindys ar lubos yra naujadaras, jos suprojektuotos paliekant plyšį prie sienos – kad matytųsi sienos kelias aukštyn ar žemyn. Ir žinoma – šiukštu jokių grindjuosčių...

Naujos ąžuolo masyvo lentų grindys, medinės lubos, architektų nuomone, irgi sėkmingai tiko pagrindinei idėjai – padėti vertintojams lengvai atskirti šiuolaikinę statybą nuo naujos, o kartu – medžiagiškumą derinti su aplinka: viršutinėje varpinės dalyje irgi dominuoja medis.

Grindyse įrengtas ir uždarosios bokšto dalies šildymas – konvektoriniai radiatoriai pakeitė sovietiniais metais stovėjusius keraminius griozdus, kuriuos apraizgę kabeliai įkaisdavo iki raudonumo. Jie buvo itin nesaugūs – gaisras galėjo kilti bet kada.

Mūro grožį išryškina apšvietimas

G. Bartuškos nuotr.

ŠVIESOS SPRENDIMAI:

TAS

2

4 01

N

/ .10

O

K BJE

Visos komunikacijos varpinėje įrengtos specialioje per visus aukštus einančioje šachtoje, kurią architektai suprojektavo iš lengvų VMZINC (tai – cinko, vario ir titano lydinys) konstrukcijų. „Ši medžiaga skirta stogams, bet mes iš jos padarėme ir vadinamąjį šulinį, ir kitas interjero detales, įvertinę, kad seno cinko spalvos metalas Vilniaus senamiestyje nėra svetimkūnis“, – aiškino A. Gvildienė.

Labai stipriai bokšto interjerą pakeitė sutvarkyta laidų raizgalynė. „Anksčiau elektros laidai buvo tiesiami be širdies graužaties išdaužant paveldo mūrą“, – pasakojo architektė. Šiuokart parenkant šviestuvų vietas buvo galvojama apie tai, kad reikėtų tampyti kuo mažiau laidų.

Apšvietimą architektai projektavo kartu su bendrovės THINK LIGHT („Šviesos studija“) specialistais.

Bendrovės direktorius Andrius Kleiza patikino: Katedros varpinė – ne tas objektas, kuriame apšvietimą būtų galima suprojektuoti nepakilus nuo kompiuterio stalo. „Išrinkti teisingą apšvietimą pastatui, kuris yra netaisyklingos formos, nėra paprasta, – pripažino A. Kleiza. – Vietoje darėme 3 dienas trukusius bandymus, kol pavyko išgauti švelnią šviesą – ryški būtų pabrėžusi sienų kreivumą, be to, turėjome vengti suplokštinti sienas.“ Iš pradžių svarstę galimybę pirmųjų aukštų interjero apšvietimui rinktis šiuolaikinį sprendimą – šviesos diodus, eksperimentuodami projekto autoriai įsitikino, kad jie tam per ryškūs.

Pasirinkti šviestuvai su ekonominėmis 10 vatų kompaktinėmis liuminescencinėmis lempomis sėkmingai šviesą skaidančiu matiniu stiklu. A. Kleiza spėja, kad nedidelių, vienos plytos dydžio šviestuvų laiptinėse dalis lankytojų nė nepastebi. Bet tai šiuo atveju ir nėra esminis dalykas – svarbiausia, kad šviesa užtikrintų saugų lankytojų judėjimą, neakintų lipančiųjų laiptais.

Kaip tik todėl reikėjo atidžiai parinkti šviestuvų vietas.

Trečiame aukšte architektų drauge su THINK LIGHT suprojektuotas didelio skersmens plokščias šviestuvas

37

BENDROVĖS „ARCHINOVA“ DARBAI PAVELDO OBJEKTUOSE

Architektai Aušra GVILDIENĖ ir Aleksandras GVILDYS. su šviesos diodais, kitaip nei įrengtieji tamsiuose laiptų užkaboriuose, atkreipia dėmesį minimalistiniu dizainu.

Projektuojant jį galvota apie tai, kad Bažnytinio paveldo muziejus turi planų čia įrengti ne tik virtualias ekskursijas siūlančių kompiuterių monitorius, bet ir įvairesnes ekspozicijas, tad lemputės šioje vietoje reguliuojamos.

Ir pasirinkti šiuo atveju šviesos diodų šviestukai, kurie pasižymi ilgaamžiškumu – kai šviestuvas įrengtas aukštai, tai didelis privalumas.

Atskira užduotis buvo atvirosios medinės varpinės dalies apšvietimas. Čia reikėjo įvertinti, kad jis ne tik atskleis medines konstrukcijas, bet ir bus matomas iš lauko. Projektuotojai nusprendė, kad pro viršutinės bokšto dalies langus turi sklisti itin šilta, išorinį gana šalto tono fasado apšvietimą sušildanti šviesa. Pagrindinė idėja buvo vidiniu aukštutinės dalies apšvietimu papildyti išorės apšvietimą, aiškino bendrovės „Šviesos studija“ vadovas. Masyvių medinių konstrukcijų apšvietimui pasirinkti natrio prožektoriai.

Angų įstiklinimo stengtasi nepabrėžti

Architektai džiaugiasi: daugumos bokšto angų formos atkurti jiems neprireikė – beveik niekas nebuvo sugadinta sovietmečiu. Bet teko spręsti klausimą, ką daryti su angose įrengtais langais. „Langų istoriškai čia nebuvo.

Sudėti jie sovietiniais laikais, bet buvo nekokybiški, ir jų palikti neišėjo, – aiškino projekto vadovė A. Gvildienė. –

Šv. Onos bažnyčios stogo restauravimas, Šv. Kotrynos bažnyčios ir dalies buvusio Benediktinių vienuolyno restauravimas bei pritaikymas koncertams rengti, Šv. Teresės bažnyčios, Trakų Švč.

Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios konservavimas ir restauravimas, Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčios bei vienuolyno pastato restauravimo ir pritaikymo darbai, Bažnytinio paveldo muziejaus, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno pastatų ansamblio tvarkomieji darbai, restauravimas bei pritaikymas muziejui.

Šiuokart pasistengta padaryti juos minimalistinius, kuo mažiau pastebimus. Langų profilių piešinys – griežtas, aiškus, be jokių išraitymų ir eurostandartų vaikymosi.

Siekiant neatkreipti dėmesio į langų atsiradimą net rankenos čia paslėptos lango rėme. Profiliai irgi įdėti taip, kad sudarytų ne lango, o angos įspūdį – juk tai ir buvo šaudymo angos. Ir praktiškai kiekvienas langas yra skirtingų parametrų.“ Beveik visi senieji kelintą šimtmetį skaičiuojantys laiptai įveikė reiklių architektų filtrą. Kai kur užteko minimalių kelių pakopų sutvirtinimų ir naujų turėklų, kurių dizainas architektų kurtas irgi galvojant, kad statinyje be būtino reikalo neturi atsirasti daug skirtingų elementų.

Ruošiant atverti varpinę lankymui rangovams teko pakeisti ir kelis išbandymo laiku neatlaikiusius medinius konstrukcijos balkius. Dar kelis užteko restauruoti, užpildyti pūti neleidžiančia, medžiagą surišančia terpe. „Nieko nauja išradinėti atliekant šiuos darbus nereikia, – patikino A. Gvildienė. – Medžio, kaip ir mūro restauravimo, technologijos visiems žinomos. Galima tik atkreipti dėmesį, kaip atskirti seną balkį nuo naujo: naujieji – pjautiniai, senieji – tašyti kirviu.“

38

PROFESINĖ ARCHITEKTŲ SAVIVALDA – NE VIEN ARCHITEKTŲ REIKALAS Rusnė MARČĖNAITĖ

Senas moksleiviškas anekdotas apie baseiną, į kurį pripils vandens, jei plaukikai geri bus, graudžiai tinka apibūdinti Lietuvos architektų rūmų (LAR) situaciją. Prieš aštuonerius metus įsteigti kaip architektų savivaldos organizacija, rūmai iki šiol nesulaukia, kada valstybė malonės įstatymu įteisinti visaverčiam jų funkcionavimui būtiną nuostatą – susies įgyjamą kvalifikaciją su privaloma naryste rūmuose.

2

ARA ŪTRŪ T K IETKE T I H CRHC A/RA / 0 1.01 .

N N 414 0210

39 Laukiant šio Architektų rūmų įstatymo pakeitimo, iš Aplinkos ministerijos sulaukta kitos staigmenos – ši pranešė svarstanti galimybę susigrąžinti LAR vykdomą architektų atestavimo funkciją, laikomą vienu iš esminių profesinės savivaldos elementų. „Statybos ir architektūros“ pašnekovė, LAR pirmininko pavaduotoja, architektė, teisininkė Daiva BAKŠIENĖ įsitikinusi, kad Seimui pritarus šiam Statybos įstatymo pakeitimui architektų profesinei savivaldai kiltų išlikimo klausimas.

– Įvertinus, kad šiandien Aplinkos ministerijos atstovai dalyvauja atestavimo komisijos posėdžiuose, o pasikeitus konjunktūrai LAR išliktų atestavimo vykdytojai, būtų galima teigti, kad architektų atestavimo instituto klausimas tėra formalumas.

– Aš į tai žiūriu plačiau, manau, tai nėra tik parašo klausimas. Tai visų pirma atsakomybės už sprendimą klausimas. Kvalifikacijos atestato suteikimas yra svarbus architektui – jam suteikiama arba nesuteikiama teisė vykdyti atestuoto architekto veiklą, taigi lemiamas jo profesinės veiklos likimas. Kartu tai labai svarbus sprendimas visuomenei – architektas įgyja teisę savarankiškai priimti jai svarbius sprendimus. Pažymėtina, kad neteisėti atestuojančios organizacijos sprendimai gali būti skundžiami, priėmusi tokį sprendimą būtent atestuojanti organizacija privalo atlyginti architektui padarytą žalą. Taigi klausimas tikrai ne apie tai, kieno ranka suraito parašą ant atestato.

Viena vertus, galima sakyti, kad rūmams būtų patogiau tokios atsakomybės neprisiimti, kita vertus, tai rodo sprendimo svarbą, ir tuomet jau tampa reikšminga, kokiu būdu jis yra priimamas. Profesinės savivaldos esmė – teisės priimti sprendimus delegavimas išrinktiems tos pačios profesijos atstovams, kuriais pasitikima. Būtent nariai gali pareikalauti ir atestavimo komisijos, ir kitų savivaldos organų narių tinkamo, atsakingo darbo. Be to, periodiškai rengiamais rinkimais užtikrinama asmenų rotacija. Tokia dvipusė – įgaliojimų suteikimo ir atsakomybės pareikalavimo – schema yra visiškai nebūdinga valstybinei profesinės veiklos priežiūrai.

Vertinant tampa akivaizdu, kad LAR patikėtų funkcijų perdavimas kitai institucijai – tai ne formalumas, o akivaizdus savivaldos silpninimas ar net paneigimas. Labai išraiškingai skamba nuostatas, esantis dabar Aplinkos ministerijai patobulinti grąžintame Statybos įstatymo pakeitimų projekte – „Lietuvos architektų rūmai – organizacinį darbą atliekanti organizacija“.

Galima suprasti,

kad tai yra vadybininkų organizacija. Bet steigiant tokias organizacijas visiškai nebūtina priimti įstatymą (rūmai įsteigti priimant Architektų rūmų įstatymą), o organizacinį darbą galėtų atlikti bet kuri paslaugų įmonė – užtektų paskelbti viešųjų pirkimų konkursą, kaip dabar populiaru – taikant mažiausios kainos kriterijų.

– Kodėl apskritai kalbame apie profesinę architektų savivaldą? Juk ne viena profesija išsiverčia be savivaldos sistemos ir nekelia panašaus pobūdžio klausimų.

– Diskusiją gal reikėtų pradėti nuo to, kad profesinės savivaldos sistemą suponuoja profesijos, kurių atstovai, užsiimantys privačia veikla už atlygį, įgyvendina viešąjį interesą. Architekto profesija ir pagal nacionalinę, ir pagal Europos Sąjungos teisę patenka į reglamentuojamų profesijų sąrašą, nes architekto priimami sprendimai, kurių tik gana nedidelė dalis yra patikrinama atliekant projekto ekspertizę ar įgyvendinant kitas statybos priežiūros procedūras, turi neabejotiną įtaką ne tik projektą užsakančiam statytojui, bet ir visai visuomenei.

Esmė yra tai, kad tie labai svarbūs sprendimai gimsta už uždarų durų tarp architekto ir užsakovo. Visko neįmanoma sureguliuoti, visi supranta, kad didelė dalis sprendimų bus priimta laisvai ir veikiant tiems dviem asmenims. Ir čia jau kalbama apie tai, ar užsakovas visada suinteresuotas siekti platesnių nei savo interesų, rūpintis aplinkos, kvartalo ar miesto veidu. Taip išeina, kad architektas dažnai lieka vienišas gindamas ir užsakovo, ir visuomenės interesus.

Aktyviai veikiant savivaldai pelnoma dviguba nauda: visuomenė ir užsakovas gauna kokybės garantiją, o architektas – įvairiapusę paramą priimant tokius sprendimus.

Europoje profesinės savivaldos įgyvendinimo praktika yra plačiai paplitusi. LAR iniciatyva Lietuvos teisės instituto atliktoje mokslinėje analizėje „Architektų profesinės savivaldos Lietuvoje ypatumai“, be kita ko, nurodyta, kad reglamentuojamos profesijos priežiūros (kuri vienokia ar kitokia yra neišvengiama) forma priklauso nuo valstybėje vyraujančių tradicijų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2008 metais nagrinėdamas klausimą, susijusį su profesine savivalda, pabrėžė, kad nesant savivaldos ir savireguliacijos tikslingumo požiūriu nebūtų pateisinama tai, kad valstybė kadaise perdavė tam tikrų viešųjų funkcijų vykdymą į privačias rankas. Taigi mūsų šalyje pripažįstama, kad viešųjų interesų įgyvendinimas privačioje praktikoje turi būti užtikrinamas būtent steigiant profesinės savivaldos sistemas. Beje, Lietuvoje sėkmingai veikia ne viena jų – advokatų, notarų, antstolių, auditorių, odontologų.

Jau minėto mokslinio tyrimo išvadoje taip pat nurodyta, kad visuotinai pripažįstama, jog savireguliacija tokių profesijų atveju užtikrina kur kas didesnį efektyvumą nei valstybės vykdoma veiklos kontrolė. Vis dėlto mūsų šalyje vietoj sprendimų, remiančių visavertį savivaldos veikimą, priimami tokie, kurie galutinai ją numarina.

Nesame girdėję rimtų argumentų, kurie paaiškintų, kodėl norima grąžinti architektų atestavimo funkciją ministerijai, nebuvo įvardyti jokie konkretūs rūmų veiklos trūkumai. Kalbėta tik apie tai, koks menkas architektų dalyvavimas savivaldoje. Mes ir patys galime apgailestauti, kad kol neturime privalomos narystės, negalime atlikti visų savivaldos organizacijai deleguotų funkcijų ir parodyti, jog savivalda gali būti efektyvi. Bet kaip tik dėl to ir prašome susieti kvali-

40 fikacijos įgijimą su naryste rūmuose. Šiandien jiems priklauso tik 149 iš beveik 2000 atestuotų architektų.

– Kodėl aukščiausios kvalifikacijos architektai savanoriškai nesijungia prie savivaldos organizacijos?

– Tai žmogiška ir paprasta suprasti – kam prisiimti papildomų veiklų, mokesčių, jei gali to nedaryti? Tačiau toks savanoriškas pasirinkimas turi savo reikšmę. Jau minėtame 2008 metų Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad tikslingumo požiūriu nepateisinama, gal ir konstituciš-

14

20

kai nepagrįsta būtų tai, kad kurie nors tam tikra valstybės kontroliuojama profesija besiverčiantys asmenys galėtų būti „šalia“ minėtos profesinės savivaldos sistemos ir ne tik neprisidėtų prie jos veikimo, bet ir galėtų išvengti atitinkamos profesinės veiklos kontrolės, taip pat – ar tie asmenys laikosi vienodų profesinės etikos standartų. Taigi dabar valstybė leidžia architektui pasirinkti – prisijungti prie tokios kontrolės, savikontrolės ar likti jos nesaistomam.

Tenka apgailestauti, kad tuomet, kai buvo priimamas Architektų rūmų įstatymas, susvyruota dėl privalomos narystės būtinybės. Dabar įstatymą gali koreguoti tik Seimas.

Mes ne kartą bandėme inicijuoti šį pakeitimą bendraudami su Aplinkos ministerija, esame parengę ir ministerijai pasiūlymo forma pateikę įstatymo pakeitimo projektą. Beje, ministerija ir pati galėtų inicijuoti tą pakeitimą – ji, kaip architektūros srities kuratorė, turi ieškoti efektyvių būdų, kaip siekti kokybės. Bet tokio sprendimo nesulaukiame.

A Lietuvos teisės instituto tyrime paR TŪ žymėta ir tai, kad profesinės savivalK ITE dos sistemas steigia ne patys tam H C tikros profesijos nariai savo valia, o R /A visuomenės interesais tam tikroje 0 srityje besirūpinanti valstybė, įstatyN.1

Dosjė Daiva BAKŠIENĖ yra baigusi architektūros bakalauro ir magistro studijas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete. Nuo 2004 metų – atestuota projekto vadovė, projekto architektūrinės dalies vadovė, projekto ekspertizės vadovė. Vadovavo rengiant Utenos daugiafunkcio sporto centro, Seimo rūmų rekonstrukcijos ir naujos posėdžių salės statybos, daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitų statinių projektus. 2012 metais baigė teisės studijas Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakultete ir įgijo teisės magistro laipsnį. Nuo 2013 metų – VU Teisės fakulteto doktorantė, rengia disertaciją tema „Viešasis interesas ir jo įgyvendinimo sąlygos architektūros srityje“. Nuo 2011 metų yra įrašyta į Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo (Vilniaus arbitražo) statybų verslo ginčams spręsti rekomenduojamų arbitrų ir mediatorių sąrašus, nuo 2013 metų – į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Skaito statybos teisės paskaitas kvalifikacijos tobulinimo kursuose, yra Lietuvos architektų rūmų (LAR) tarybos narė – pirmininko pavaduotoja, LAR Profesinės etikos tarybos ir LAR Ekspertų tarybos narė, Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus valdybos narė. mais įkurdama savivaldos organizacijas. Jų veikimas, be kita ko, padeda sutaupyti biudžeto lėšų, nes šalyje neveikiant profesinės savivaldos organizacijai tokiais darbais kaip atitinkamos veiklos stebėsena, vykstančių procesų ir jų kaitos analizė, visų, net ir smulkiausių, procedūrinių reikalavimų nustatymas ir įgyvendinimas, kvalifikacijos tobulinimas, profesijos narių atstovavimas valstybės bei savivaldybės institucijose, teisinės ir kitos pagalbos jiems teikimas, skundų dėl jų profesinės veiklos teisėtumo bei etikos normų pažeidimo nagrinėjimas ir kita turėtų užsiimti atitinkama valstybės institucija, o tai pareikalautų ne vieno tarnautojo etato. Klausimas, ar ji išties galėtų tai atlikti ir ar tikrai tai yra kaip šiuo atveju ministerijai būdingos funkcijos.

Beje, būtent ši priežastis, t. y. tai, kad architektų atestavimas ir kitos išvardytos funkcijos yra nebūdingi ministerijoms, ir buvo pagrindinis postūmis 2006 metais įsteigti LAR. Sprendimų perdavimas bendruomenėms, jų savivaldos skatinimas ir palaikymas būdingas demokratinėms, pilietinėms visuomenėms. Centrinio valdymo stiprinimas – tai žingsnis atgal. Tai režimo, į kurį tikriausiai nė vienas nebenorėtume grįžti, atributas.

– Kokia užduotis rūmams svarbesnė – saugoti ar kontroliuoti architektų gildiją?

– Manau, kad tai dviejų svertų dalykas – vienas be kito šiuodu dalykai neveikia, tik kartu juodu kuria balansą. Bet kuris ribojimas kartu yra ir pagalba, nes analogiškai jis veikia ir kitą asmenį. Žinoma, vertinant pažodžiui, savivalda dažnai apibrėžiama kaip reglamentuojamos profesijos priežiūros forma, tik įgyvendinama per savireguliacijos mechanizmus. Kartu tai yra ir galimybė patiems išsivalyti savo kiemą – apsibrėžti, kokius reikalavimus vieni kitiems keliame, ir jų laikytis. Ir tokiu būdu ne tiek ką nors kontroliuoti ar bausti, bet užtikrinti architektūros kokybę ir pagarbą architektui. Neišeina tikėtis, kad visi mus gerbs, jei patys nekelsime sau aukštų reikalavimų.

LAR ir šiuo metu turi įpareigojimų kaip profesinės savivaldos organizacija ir juos vykdo, nes nėra kitos institucijos, kuri spręstų profesinei savivaldai priskiriamus klausimus. Įgyvendindami Architektų rūmų įstatymą organizuojame

41 architektų kvalifikacijos tobulinimo kursus, atstovaujame architektų ir visuomenės interesams teisėkūros srityje, vykdome įvairias apklausas, kitus profesinės veiklos tyrimus, nagrinėjame skundus dėl atestuotų architektų veiklos, sprendžiame klientų ir architektų bei architektų tarpusavio ginčus dėl profesinės etikos pažeidimų ir kt. Bet aš galiu suprasti šiokį tokį svarstomų asmenų nusivylimą, nes pagal dabartinį modelį, kai ir atestavimo komisija, ir profesinės etikos taryba renkamos iš mažos dalies atestuotų architektų, tai atrodo nesolidu ir šiek tiek panašu į centrinį – iš aukščiau nuleistą – valdymą.

– Minėjote, kad formaliai LAR turi teisę atstovauti ne tik savo nariams, bet ir visiems atestuotiems architektams. Atrodytų, ko trūksta – taip galima sulaukti kaltinimų, kad rūmams terūpi susirinkti nario mokestį.

– Taip, pagal įstatymą mūsų sprendimai ir šiandien privalomi visiems 2000 atestuotų architektų. Bet ir aš, ir kiti rūmų atstovai visada pabrėžiame: 149 nariai negali spręsti kelių tūkstančių kolegų likimo. Tai yra neteisinga.

Savivaldos esmė yra tai, kad joje dalyvauja visi tos profesijos nariai, visi renka savo atstovus, atestavimo komisijoje dirba visų rinkti asmenys, etikos pažeidimus irgi svarsto visų tos profesijos narių išrinkti žmonės. Kaip minėjau, ir šiuo metu vykdome ne vieną profesinės savivaldos funkciją, taip pat aktyviai dalyvaujame teisėkūros procese, teikiame tikrai daug siūlymų, kaip gerinti teisinę bazę. Jei buitiškai žiūrėtume – šią veiklą irgi remia tik 149 atestuoti architektai, nors realiai ji vykdoma visų labui. Ir ne tik architektų, bet ir visuomenės, nors jokio papildomo (biudžetinio) finansavimo rūmai negauna.

Atestuotiems architektams nesant tikraisiais rūmų nariais mes negalime tinkamai vykdyti architektūrinės veiklos monitoringo. Neturėdami pakankamo finansavimo

negalime atlikti begalės veiksmų, kurie prisidėtų prie atestuotų architektų padėties palengvinimo vykdant šią sudėtingą veiklą. Taigi konsolidavus kad ir nedidelius narių įnašus galima nuveikti kur kas daugiau nei po vieną.

Tokiu būdu šie įnašai grįžtų didesne verte nei jų skaitinė išraiška. Be to, pabrėžtina, kad rūmai yra ne kas kita kaip atestuotiems architektams atstovaujanti organizacija, tad jos interesai yra šių architektų interesai. Kitų, savarankiškų, interesų rūmai neturi.

Kalbant apie mokestį svarbu ir tai, kad jo dydį nustato patys nariai susirinkimo metu – LAR nariai patys įvertina, kokių tikslų turi, kokio atstovavimo nori, ir pagal tas numatomas veiklas planuoja mokesčio dydį. Iš pradžių buvo nustatytas 600 litų metinis mokestis, vėliau, įvertinus, kad tai per didelė našta, jis pamažintas iki 400 litų. Galbūt jei būtų 2000 narių, būtų nuspręsta mokestį dar pamažinti.

Vis dėlto niekas nedraudžia atsižvelgti į individualias kiekvieno nario galimybes – įvertinti socialinę padėtį, vykdomos veiklos apimtis ar pan. Kokias ir kam išlygas nusistatyti – tai savivaldos vidaus klausimas, įstatymas tai leidžia.

Taigi tai, apie ką kalbame, yra ne finansinis, o principinio veikimo klausimas.

– Kokią matote LAR perspektyvą, jei toliau veiksmas vyks pagal blogąjį scenarijų: iš LAR bus atimta architektų atestavimo funkcija, o privaloma narystė rūmuose taip ir nebus įtvirtinta?

– Kol kas aišku tai, kad esama padėtis likti negali, valstybė turi pasirinkti kryptį. Jei bus pasirinkta, griežtai tariant, sunaikinti savivaldą jos iki galo taip ir nesukūrus, liks tik svarstyti, ar yra prasmės toliau egzistuoti LAR. Kartu bandant suprasti, kokią kitą, efektyvesnę, priemonę šį scenarijų numatę asmenys siūlo architektūrinei veiklai ir pačiai architektūros kokybei užtikrinti.

42

IŠMATUOTIEJI ARCHITEKTŪROS METRU Vieno svarbiausių Lietuvos architektūros renginių – apžvalginės Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save 2013–2014“ – metu paskelbti ir apdovanoti geriausi per pastaruosius dvejus metus šalies architektų sukurti darbai.

Tradiciškai 5 geriausius projektus rinko tarptautinė komisija, sudaryta iš autoritetingų užsienio profesionalų.

Prieš išrinkdami nugalėtojus Suomijos architektų sąjungos pirmininkas Esko Rautiola, Estijos architektų sąjungos pirmininkas Indrekas Allmannas ir jauno, bet jau žymaus Latvijos architektų biuro „Made“ vadovas Mikelis Putramas aplankė 9 naujus gauti prizą pretendavusius pastatus bei viešąsias erdves Lietuvoje.

Visos penkios skulptūrėlės „1/5 metro“ šiemet įteiktos realizuotiems projektams.

Iš kairės: E. Rautiola, I. Allmannas ir M. Putramas.

0

/AR

20

1

.1 4N

RA

Ū KT

E

IT CH

Kelininkų veteranų ąžuolų giraitė. „Urban line“ architektės Aistė Aleksandrovienė ir Simona Kazakauskaitė.

A. Aleksandrovienė ir S. Kazakauskaitė.

43

Kėdainių arena. „4 plius“ architektai Donaldas Trainauskas, Darius Baliukevičius, Sigita Tauraitė, Skirmantas Varnauskas.

Individualusis namas Vilniuje. „A keturi architektai“: Milda Rekevičienė, Alda Tilvikaitė, Lukas Rekevičius.

Meno ir edukacijos centras „Rupert“. A. Ambraso architektų biuro architektai Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Mindaugas Reklaitis.

Vila G. A. Ambraso architektų biuro architektai A. Ambrasas ir V. Adomonytė.

Specialią padėką žiuri skyrė jaunai architektų komandai „Sprik“ (Mindaugas Reklaitis, Mantas Olšauskas, Irena Olšauskienė), suprojektavusiai M. K. Čiurlionio mokyklos priestatą.

Pasak komisijos nario E. Rautiolos, apdovanotieji projektai pasižymi dėmesiu aplinkai ir žmogui, naudojančiam architektūrą. „Meno ir edukacijos cen-

G. Bartuškos nuotr.

M. Olšauskas.

D. Baliukevičius ir D. Trainauskas. tras „Rupert“, vila G ar namas Vilniuje yra itin aukšto architektūrinio lygio kūriniai, kuriuose idėjos įgyvendintos nuo A iki Z. Tačiau ir tokie objektai kaip Kėdainių arena, Kelininkų poilsio aikštelė, M. K. Čiurlionio mokyklos priestatas siunčia žinią, kad kokybiška architektūra nebūtinai turi būti brangi: kokybė kuriama logiškais, racionaliais ir kartu įdomiais sprendimais, rūpestingai pritaikytais konkrečiam vartotojui“, – teigė E. Rautiola.

Iš konkursui pateiktų darbų matyti, kad pastaraisiais metais Lietuvoje padaugėjo valstybės, švietimo institucijų inicijuotų viešųjų objektų: mokslo centrų, kultūros ir pramogų pastatų, viešųjų erdvių, kuriamų pasitelkiant Europos Sąjungos finansinę paramą. Po krizės aktyviai atsi-

L. Rekevičius, A. Tilvikaitė ir M. Rekevičienė.

44

G. Bartuškos nuotr.

A. Ambrasas, E. Rautiola ir I. Allmannas. gauna individualiųjų namų sektorius – šiemet parodoje pristatyta nemažai įdomia, novatoriška architektūra pasižyminčių projektų.

Džiugu matyti nedidelius, bet originalius netikėtos tipologijos projektus, sukurtus jaunų architektų: parodoje pristatytas namelis medyje, instaliacija upėje, tramplinas ežere ar poilsio aikštelė greitkelyje. Tokie projektai, nors ir mažo mastelio, keičia aplinką, paįvairina bendruomenių ar privačių asmenų gyvenimą naujomis veiklomis ir kartu yra puiki proga architektams drąsiai išbandyti naujas idėjas.

Virtualią parodą galima apžiūrėti tinklalapyje www.lietuvosarchitektura.lt.

Lietuvos architektų sąjungos inf.

Pjaustyti šventinį tortą pasirengę M. Šaliamoras, A. Nasvytis ir G. Blažiūnas.

/AR

14

20

0 N.1

E

IT CH

RA

Ū KT

APDOVANOJIMAS UŽ NUOPELNUS ARCHITEKTŪRAI Lietuvos architektų sąjungos 90-mečio proga garbingais vardais papildytas prieš 10 metų pradėtas šios profesinės sąjungos Garbės ženklo nusipelniusių architektų sąrašas. Šiandien jame – 38 apdovanotieji.

Garbės ženklai spalio 10-ąją įteikti architektams:

Audriui Ambrasui – už aktyvumą Lietuvos architektų sąjungos veikloje, už indėlį kuriant nacionalinę architektūrą ir ugdant jaunąją kartą.

45 G. Bartuškos nuotr.

Rymantei Gudienei – už aktyvumą Lietuvos architektų sąjungos veikloje ir indėlį kuriant nacionalinę architektūrą.

Sigitui Kuncevičiui – už indėlį kuriant nacionalinę architektūrą ir ugdant jaunąją kartą.

Sauliui Manomaičiui – už aktyvumą Lietuvos architektų sąjungos veikloje ir indėlį kuriant nacionalinę architektūrą.

Gintautui Blažiūnui – už aktyvumą Lietuvos architektų sąjungos veikloje, už indėlį kuriant nacionalinę architektūrą ir ugdant jaunąją kartą.

Rolandui Palekui – už indėlį kuriant nacionalinę architektūrą ir ugdant jaunąją kartą.

Gintarui Čaikauskui – už aktyvumą Lietuvos architektų sąjungos veikloje, už indėlį kuriant nacionalinę architektūrą ir ugdant jaunąją kartą.

Juozui Šipaliui – už indėlį kuriant nacionalinę architektūrą ir ugdant jaunąją kartą.

Valdui Klimavičiui – už aktyvumą Lietuvos architektų sąjungos veikloje ir indėlį kuriant nacionalinę architektūrą.

Pastarieji du laureatai atvykti į apdovanojimų renginį negalėjo.

46

ATGAIVINTŲ VIEŠŲJŲ

ERDVIŲ

SĄRAŠAS ILGĖJA

Planuojama, kad 2016-ųjų rudenį Vilniuje bus įkurtas antrasis japoniškas sodas. Vienas veikia Vilniaus universiteto Botanikos sode.

Kristina BUIDOVAITĖ

Jaukesnės, patogesnės naudoti, emociškai patrauklios miesto erdvės gali miestiečius sugrąžinti iš akropolių, įsitikinę specialistai. Ir nors miesto antropologai teigia, kad prisijaukinti naujas ar rekonstruotas viešąsias erdves gali prireikti ne vienų metų, Vilniuje prieš metus baigtas rekonstruoti Bernardinų sodas lankytojų nestokoja nuo pat atidarymo dienos. Dar vienas sostinėje planuojamas traukos taškas – japoniškas sodas.

Permainoms pasiruošę?

Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architekto-urbanisto, ilgus metus savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiuoju architektu dirbusio Mindaugo Pakalnio vertinimu, šiuo metu matomas viešųjų erdvių gaivinimo proveržis: „Daugelį metų architektai visą dėmesį skyrė pastatams: kad šie būtų gražūs, patogūs, pamiršdami, jog mieste ne mažiau svarbi viešųjų erdvių sistema. Juk patrauklios viešosios erdvės traukia jaunus, kūrybingus žmones, skatina miestus konkuruoti.“

0

KA R A TV TO Š A /KR

20

1

.1 4N

47 Miesto antropologė, tarpdisciplininės miesto studijų ir kūrybinių iniciatyvų platformos „Laimikis.lt“ kūrėja, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybos verslo komunikacijos katedros doc. dr. Jekaterina Lavrinec žurnalui „Statyba ir architektūra“ taip pat aiškino, kad tam, jog viešosios miesto erdvės sėkmingai funkcionuotų, nebeužtenka skirti lėšų aikštei išbetonuoti ar apšvietimui skvere įrengti. Miestiečiams nebepakanka ir švarios bei tvarkingos vietos mieste. Viešųjų erdvių funkcijos modernėja, tokios vietos tampa savotiškais bendravimo tinklais. „Mes su džiaugsmu prisimename miestus, kuriuose patogu vaikščioti, ilsėtis ir dirbti, kurių viešosiose erdvėse yra įdomių, netikėtų, interaktyvių elementų, miestus, kurių gy-

Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas Mindaugas PAKALNIS. ventojai yra malonūs. Į tokius norisi grįžti“, – kalbėjo J. Lavrinec.

Ar sostinė lygiuojasi į tokius miestus? Architekto-urbanisto M. Pakalnio nuomone, Vilnius drąsėja. Štai praėjusiais metais vilniečiams grąžintas rekonstruotas Bernardinų sodas (buvęs Sereikiškių parkas). Skeptikai reiškė nepasitenkinimą, esą po rekonstrukcijos bus prarastas parko autentiškumas ir dvasia. Dalis gailėjo medžių tikindami, kad parkas vertingas tiek, kiek jų yra, o ne kaip atvira ir uždara erdvė, ne kaip tam tikra estetinė kokybė. Tačiau parką atidarius skeptikų balsai pritilo. „Tokie projektai kaip Bernardinų sodas rodo, kokios svarbios miestiečiams yra viešosios erdvės, kaip įmanoma sukurti didžiulę vertę miestui“, – įsitikinęs architektas-urbanistas M. Pakalnis.

Želdynų priežiūrai – nepakankamai dėmesio

M. Pakalnis priminė dar vieną aktualią miestų problemą – viešųjų erdvių želdynų tvarkymą. Pats su kolegomis suprojektavęs ne vieną viešąją erdvę, architektas pasakojo, kad po kelerių metų užsukus į jas dažnai norisi pačiam šokti tvarkytis. Šią problemą dar prieš kelerius metus „Statybai ir architektūrai“ įvardijo ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius dr. Audrius Skridaila. Pašnekovo įsitikinimu, želdynų tvarkymo problemos prasidėjo ne šiandien. „Deja, daugeliu atvejų turime ne kokį nors XX amžiaus antrosios pusės palikimą: ne visada tinkamai suprojektuotus ir, blogiausia, dešimtmečiais išmanančių bei suinteresuotų prižiūrėtojų neturėjusius viešųjų erdvių želdynus“, – kalbėjo pašnekovas.

Ko gero, rasime vos vieną kitą Lietuvos miestą ar miestelį, kurio viename iš centrinių skverų ar parkų dar ir šiandien neaugtų kadaise per tankiai susodintų dygiųjų eglių trijulės, iš kurių viena ar dvi nustelbtos, kreivos, apdžiūvusiomis šakomis, o veša tik viena. Tokia kompozicija – akivaizdus pavyzdys to, kad pasodintos eglaitės ne vieną dešimtmetį niekam nerūpėjo. „Liūdna, kad ši tradicija vis dar turi gilias šaknis, nes ir naujai įrengti želdynai, sutvarkytos vietos labai greitai pamirštami, t. y. pamirštama juos tinkamai prižiūrėti. O nesilaikant šios prievolės neverta tikėtis, kad želdynas atrodys gerai.

Kartais tenka pastebėti, kad net netobulai suprojektuotas, bet gerai prižiūrimas želdynas bendra estetine verte stipriai pranoksta blogai prižiūrėtą tobuląjį“, – sakė A. Skridaila.

M. Pakalnis antrino pašnekovui: dar visai neseniai kokybiškai įrengtų žaliųjų erdvių sostinėje buvo palyginti mažai.

48 Bernardinų sodas (buvęs Sereikiškių parkas) lankytojams atvertas 2013 metais.

Šiuo metu sutvarkytas Ozo parkas, Bernardinų sodas, parengti projektiniai Misionierių sodo sutvarkymo siūlymai. Želdynai priešais buvusį „Kronikos“ kino teatrą, taip pat Vingio parkas laukia tvarkybos darbų.

Viešųjų erdvių turinys – bendruomenių iniciatyvos

Europoje rūpinimasis viešosiomis erdvėmis, anot M. Pakalnio, įprastai būna savivaldos prioritetų sąrašo viršuje.

Pavyzdžiui, Kopenhagoje netgi sukurta viešųjų erdvių tvarkymo programa, savivaldybė kryptingai dirba, kad po 20 metų turėtų tokių erdvių tinklą.

Architektas viliasi, kad ir Lietuvoje situacija keičiasi į gerąją pusę. „Man atrodo, kad Bernardinų sodo projektas – savotiškas priminimas, kad viešųjų erdvių priežiūrai biudžete būtina numatyti lėšų. Iki šiol buvo taupoma, pavyzdžiui, negenint medžių. Ir Vilniuje planuojama sukurti parkų sistemą, mat jie apjuosia sostinę. Ne stiklo pilimis ir nacionaliniais stadionais, bet ir tvarkant viešąsias erdves galima sukurti daug didesnę kokybę“, – apibendrino pašnekovas.

J. Lavrinec linkėtų, kad valdžios kabinetuose svarstant viešųjų erdvių tvarkymo projektus daugiau dėmesio būtų skiriama bendruomenių iniciatyvoms: „Po rekonstrukcijos daugelyje miestų atsiranda tvarkingų ir sterilių erdvių be gyvybės ženklų. Miestiečių veikla yra laikoma turiniu, kuris užpildo tuščią erdvę. Tipiškos viešųjų erdvių organizavimo klaidos, kurių rezultatas yra deaktyvuotos erdvės, buvo išanalizuotos urbanistų dar septintajame dešimtmetyje, tačiau išvadų nepadaryta.

Viena paplitusių klaidų – želdinių iškirtimas pamirštant, kad laisvė pasirinkti tarp saulėtų vietų ir šešėlių leidžia viešojoje erdvėje užsibūti ilgesnį laiką. Rekonstruojant viešąsias erdves neretai panaikinami nusistovėję naudojimosi tomis erdvėmis scenarijai, kurie formuojasi keletą metų.

Pavyzdžiui, dar prieš penkerius metus pievelė prie Baltojo tilto Vilniuje buvo naudojama tik aitvarų mėgėjų, ir tik prieš porą metų miestiečiai čia pradėjo organizuoti iškylas. Vis dėlto tokie spontaniškai susiformavę vietos naudojimo būdai (arba ritualai) yra trapūs.“

Sostinėje – japonų kultūros apraiškos

14

20

Iki 2016-ųjų rudens Vilniuje planuojama įkurti japonišką sodą.

Tokių sodų kultūra gyvuoja visoje Europoje – jų yra daugelyje didmiesčių. Kol kas japoniško sodo projektas įgyvendinamas vien privačių asmenų iniciatyva. Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyr. architektas-urbanistas M. Pakalnis, projekto architektūrinius, A K kuruosiantis R urbanistinius ir kraštovaizdžio formaA TV vimo sprendinius, neabejoja japoniško TO Š sodo sostinėje reikalingumu.

A /KR „Vilnius kadaise buvo ąžuolų giria – 0 vaidilutės čia kūreno ugnį. Vėliau įsitvirN.1

tino vienuolyno sodų kultūra, dvarų kultūra, dabar atnešama japoniškų sodų kultūra. Tai neišvengiamas miesto veido kitimas“, – komentavo pašnekovas.

Vilniuje, pripažino jis, dar labai daug nesutvarkytų bendrojo naudojimo erdvių. Bendrajame plane tokios vietos pažymėtos žaliai, tačiau realybėje ten auga trys krūmai ir viksvos. „Japoniško sodo idėjai įgyvendinti buvo rasta erdvė, svarbi miestui. Tai buvusi senosios Neries vagos dalis, kurios atkūrimas buvo sena svajonė“, – projekto pradžią priminė M. Pakalnis.

Vilniaus japoniško sodo koncepciją parengė pasaulinio lygio Japonijos kraštovaizdžio architektai tėvas ir sūnus Shiro Nakane bei Yukihiro Nakane. Minėta Vilniaus japoniško sodo koncepcija 2013-ųjų balandį buvo pristatyta miesto savivaldybei ir Vilniaus rotušėje visuomenei.

Viešosios įstaigos „Vilniaus japoniškas sodas“ direktorė Laimutė Velionaitė pasakojo, kad šiuo metu ieškoma lėšų techniniam japoniško sodo projektui parengti. Tuomet bus galima prašyti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramos.

Tvarkosi ne tik sostinė

Architektas-urbanistas M. Pakalnis pastebi, kad ne tik sostinėje, bet ir mažesniuose miesteliuose žmonės noriai tvarkosi aplinką. Tiesa, kai kurie mažesni miestai gavę ES paramą pridarė su savo viešosiomis erdvėmis keistų dalykų. Pirmiausia – per viešuosius pirkimus įsigiję vienodų, bet jiems visiškai netinkamų objektų, pavyzdžiui, mažosios architektūros elementų. „Miesteliai turi savo istoriją, tradicijas, tik reikia supratimo, ką ir kodėl darai. Jei požiūris formalus, tada nupirkai suoliukų, šviestuvų, ir viskas tuo baigiasi. Bet jei atsakingai žiūrima į istoriją, stengiamasi kuo labiau ją atgaivinti“, – kalbėjo architektas.

2012 metais Marijampolėje baigtas rekonstruoti dar sovietmečiu įrengtas Poezijos parkas. Marijampolės savivaldybės vyriausiasis architektas Vladas Vilkauskas pabrėžė, kad pabaigus rekonstrukcijos darbus parkas pagyvėjo: jame pagausėjo ir lankytojų, ir vykstančių renginių. Marijampolėje sutvarkytas ir dar vienas – Vytauto – parkas. Parkai, esantys miesto pakraštyje, anot V. Vitkausko, prižiūrimi, tvarkomi, tačiau kol kas nerekonstruoti.

Utenos rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyresniajai specialistei Jūratei Paragytei parkai irgi atrodo itin svarbūs miesto įvaizdžio formavimo elementai. Miesto plane numatyta 12 parkų, šiuo metu įrengti keturi.

Miesto plėtros planuose parkus prie upelių ir ežerų nutarta išdėstyti taip, kad žalieji plotai jungtųsi vienas su kitu ir keliautų per visą miestą.

49

ARCHITEKTŪROS

KOKYBĖS KRITERIJŲ PAIEŠKOS Lietuvos architektų rūmai (LAR), Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedra bei Lietuvos architektų sąjunga spalio 6–7 dienomis surengė Pasaulinei architektūros dienai skirtą tarpdisciplininę mokslinę konferenciją „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“. Konferencija yra LAR vykdomo tarpdisciplininių tyrimų projekto „Architektūros kokybės kriterijai“ sudėtinė dalis.

Per konferenciją surengtos 6 pranešimų ir diskusijų sesijos atskirose temų grupėse. Nagrinėtas architektūros kokybės turinio apibrėžimo poreikis ir galimybės, bendroji architektūros kokybės samprata, architektūros kokybės kriterijų turinio problematika, architektūros kokybės samprata paveldo srityje, architektūros kokybės samprata aplinkos planavimo srityje, bendras požiūris į architektūros kokybės kriterijų visumą.

Pranešimus skaitė šešių Lietuvos aukštųjų mokyklų ir kitų institucijų atstovai, savarankiški tyrėjai bei praktikai. Žurnalas „Statyba ir architektūra“ artimiausiuose numeriuose pristatys ne vieno konferencijos prelegento argumentus minėtomis temomis. Šiuokart skelbiame konferencijos pabaigoje priimtą rezoliuciją, apibrėžiančią pagrindinius principus, kuriais turėtų būti vadovaujamasi priimant architektūros srities teisinio reguliavimo sprendimus.

Rezoliucijos kreipimesi į visas atsakingas valstybės institucijas raginama, atsižvelgiant į neabejotiną integruojamą ir novatorišką architektūros vaidmenį kuriant sveiką, darnią, konkurencingą šalies aplinką, laikomą būtina sąlyga visoms kitoms žmogaus teisėms ir laisvėms įgyvendinti, pripažinti architektūros kokybę viešojo intereso dalyku ir šiuo nuostatu vadovautis priimant bet kokius sprendimus valstybės valdymo, viešojo administravimo bei kitose srityse. Taip pat – atnaujinti Architektūros įstatymo projekto rengimą ir artimiausiu metu inicijuoti jo priėmimą Seime, nustatant šiame įstatyme efektyvias architektūros kokybės užtikrinimo priemones, be kita ko – konkrečių architektūros kokybės užtikrinimo procedūrų privalomumą ir architektų veiklos reikalavimus, taip pat esminius architektūros kokybės kriterijus.

Tais atvejais, kai teisės aktais nustatomi bet kokie architektūros kokybės kriterijai, raginama dar iki jų patvirtinimo supažindinti su jais architektūros praktikų, mokslininkų bei kitų šios srities profesionalų bendruomenę, įvertinti jų pateiktus siūlymus.

Apibrėžiant architektūros kokybės kriterijus raginama atsižvelgti į tai, kad architektūros srityje yra įgyvendinami ne tik fiziniai, bet ir dvasiniai, socialiniai, kultūriniai bei kiti visuomenės interesai. Ir tik šiais interesais gali būti grindžiami bet kokie architekto kūrybos laisvę ribojantys reikalavimai.

Rezoliucijoje pabrėžiama, kad nustatant bet kokias architektūros kokybės užtikrinimo priemones privaloma garantuoti autoriaus, statytojo ir visuomenės interesų balansą. Apibrėžiant architektūros kokybės kriterijus raginama vadovautis nuostatu, kad šioje konferencijoje aptartų, taip pat kitų specialiųjų sąvokų turinys gali būti atskleidžiamas panaudojant mokslinius metodus ir žinias, todėl vien sudėtingas kriterijaus turinio vertinimas neturi tapti pagrindu jį atmesti.

Formuluojant architektūros kokybės kriterijus siūloma išnagrinėti ir įvertinti Europos Komisijos suformuluotų architektūros kokybės reikalavimų sąrašą.

Taip pat siūloma teisinėmis priemonėmis užtikrinti, kad sprendinius, susijusius su funkciniu, erdviniu, vizualiai suvokiamu aplinkos formavimu, priimtų tik kvalifikuoti architektai, o šių sprendimų vertinimą, kai jis negali būti atliekamas remiantis objektyviai pamatuojamais kriterijais, vykdytų tik kolegialios architektų ekspertų institucijos, veikiančios pagal iš anksto nustatytą tvarką, užtikrinančią sprendimų nešališkumą ir profesionalią argumentaciją.

Konferencijos dalyviai pritarė, kad esant poreikiui architektūros kokybės užtikrinimo priemonės turi būti diferencijuojamos pagal statinių ar kitų aplinką formuojančių objektų reikšmę visuomenei; techniniai ir ekonominiai faktoriai neturėtų lemti skirtingo šių priemonių taikymo. Svarbu ir tai, kad priimant aplinką formuojančius sprendimus reikia sudaryti efektyvias sąlygas visuomenei, ypač vietos bendruomenei, dalyvauti.

G. Bartuškos nuotr.

NYDERLANDUS

URBANIZACIJOS PAVYZDŽIAI, GARSINANTYS

50

2

4 01

PA

N

/ .10

LIS

U SA

Lietuvos didmiesčiuose galima rasti ne vieną teritoriją, kadaise naudotą pramonei, tačiau šiuo metu apleistą. Urbanistai nuolat pabrėžia tokių teritorijų konversijos būtinybę.

Nyderlandai – viena iš šalių, kuriose galima susipažinti su puikiai išpildytais pramoninių teritorijų konversijos pavyzdžiais. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos organizuotas turas dar kartą padėjo tuo įsitikinti. „Statyba ir architektūra“ pristato keletą buvusių pramonės teritorijų konversijos pavyzdžių.

Menininkų ir jaunimo organizacijų iniciatyva

Buvusi laivų prieplaukos ir remonto vieta „NDSM yards“ Amsterdame (NDSM olandiškai – Nederlandse Droogdok en Scheepsbouw Maatschappij). Viena didžiausių Nyderlandų dokų ir laivų statybos kompanijų uždaryta 1984 metais. Greta Ij upės krantų Amsterdamo šiaurėje esanti teritorija kurį laiką buvo apleista, tačiau 1990 metais sulaukė menininkų ir jaunimo organizacijų susidomėjimo. Parodytos iniciatyvos rezultatas – „NDSM yards“ tapo svarbiu traukos centru ir kuriasi tarsi atskiras miestas. Dabar čia galima rasti modernių biurų, senus sandėlius iš naujo prikėlė kūrybinės industrijos ir pradedantieji verslą, čia pat įsikūrę iš laivų konteinerių pastatyti studentų būstai. Buvusi apleista teritorija dabar yra viena prioritetinių Amsterdamo erdvių kūrybai ir subalansuotai plėtrai įgyvendinti.

Išskirtinis „NDSM yards“ statinys – tai 270 metrų ilgio biurų pastatas „Kranspoor“. Jis yra vienas ryškių moderniosios olandų architektūros pavyzdžių Amsterdame. Pagrindiniame „NDSM yards“ angare įsikūrė meno miestelis ir riedutininkų bei riedlentininkų parkas.

51

„Į teritorijų konversijas Nyderlanduose žiūrima gana drąsiai ir plačiai. Pavyzdžiui, atėjus sunkmečiui, kai nėra galimybių kokybiškai įsisavinti teritorijas, senos laivų remonto dirbtuvės yra paverčiamos darbo erdve jaunam verslui, kūrybininkams ir smulkiosioms įmonėms.

Erdvės suformuojamos panaudojant paprasčiausias medžiagas – tam, kad būtų užtikrintos komfortabilios, bet minimalios sąlygos dirbti. Patalpos sukuriamos ne mūru, bet paprastu gipso kartonu, šildomas ne visas angaras, o tik darbo erdvės. Būtų galima tik spėlioti, ar tokį projektą pavyktų įgyvendinti Lietuvoje“, – laivų remonto vietos konversiją Amsterdame analizavo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius.

Trumpa dosjė

Architekto, bendrovės „Ambra investicijos“ vadovo Gintaro Pociūno nuomone, įkurti eksperimentinį biurą nenaudojamame gamybinės ar sandėliavimo paskirties pastate Lietuvoje būtų problemiška dėl Darbo inspekcijos reikalavimų. Apšvietimo, vėdinimo, evakuacijos reikalavimai neatitiktų galiojančių teisės aktų. Iš esamų jau nebenaudojamų, faktiškai atgyvenusių medžiagų pagaminti baldai prasilenktų su darbo saugos reikalavimais, ir darbdaviui grėstų nemalonumai. Išliktų tradicinė su automobilių statymu susijusi problema – lietuviška nuostata naudotis tik nuosavu automobiliu dar nepasikeitė. „Įrengti ir eksploatuoti laikinuosius, konteinerinius pastatus ar paviljonus buvusiose gamybinėse, sandėliavimo patalpose bei nenaudojamose teritorijose būtų pernelyg sudėtinga. Galbūt net neįmanoma dėl neatitikimo esamai sklypo ar pastato paskirčiai – Lietuvoje tai kažkodėl be galo svarbu. Laikinųjų statinių statuso būtų tradiciškai kratomasi visais įmanomais būdais. Nes nėra

nieko pastovesnio už laikinumą, kai bet koks menkavertis statinys Lietuvoje lieka amžinai ir nėra galimybių jį likviduoti neįsiveliant į varginamus ir brangius teisinius ginčus su „nukentėsiančiu“ savininku“, – pastebėjo G. Pociūnas.

Anot jo, Nyderlanduose kaskart buvo akcentuojamos plačios savivaldybės teisės greitai ir efektyviai spręsti šiuos klausimus. Lietuvoje to tikrai nėra, ir faktinis tokios situacijos suvaldymas būtų didžiausia baimė. Be to, savivaldybės neturi nei tuščių sklypų, nei nenaudojamų pastatų, todėl apie tokius eksperimentus nėra pagrindo galvoti. O valstybė turi svarbesnių reikalų.

Projekto architektai: „OTH Architecten“ Pareikšta iniciatyva: 1997 metai Statybų pradžia: 2006 metai Statybų pabaiga: 2007 metų lapkritis Projekto komanda: Trude Hooykaas, Julian Wolse, Steven Reisinger, Gerald Lindner Struktūros inžinieriai: „Aronsohn raadgevende ingenieurs“ Įranga: „Huygen Installatie adviseurs“ Projekto vadovai: „Grontmij“, „Kats & Waalwijk“, „Gorinchem“ Sukurtas plotas: 12,5 tūkst. kvadratinių metrų

Daržovės auga daugiabučių kiemuose

„Scheibroek Zuid“ projektas. Prieš pertvarkant pokario statybos teritoriją Roterdamo mieste ir siekiant ją labiau pritaikyti bendruomenės poreikiams, daug dėmesio buvo skirta daugiakultūrės bendruomenės įpročiams ir gyvenimo būdui išsiaiškinti. „Scheibroek Zuid“

52

Tam iš karto pasipriešintų Valstybinė darbo inspekcija.

Galima išlyga tokią veiklą traktuojant kaip edukacinę, tačiau lieka daug neatsakytų klausimų dėl galimų traumų ir atsakomybės.

Daržas daugiabučio kieme? Didžioji dalis daugiabučių Lietuvoje nevaldo žemės sklypų, kuriuose stovi. O jeigu valdo, sprendžia automobilių statymo klausimus. Daržininkystė būtų galima tik pagal nutylėjimą, antraip bendrija turėtų gauti žemės valdytojo, savininko sutikimą imtis bet kokios veiklos. O tai ypač sudėtinga norint turėti žemės ūkio paskirties sklypą ar jo dalį tokioje vietoje. Vėl būtų keliamas sklypo paskirties klausimas“, – įsitikinęs G. Pociūnas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje galiojančios higienos normos vienareikšmiškai neleistų daržininkystės kieme šalia automobilių stovėjimo aikštelės, o juo labiau vazonuose prie gatvės. Apie ekologinį tokio daržo aspektą neverta net pradėti kalbėti. Tai būtų visiškas nesusipratimas.

Gintaras POCIŪNAS Architektas, bendrovės „Ambra investicijos“ vadovas Nemanau, kad sėkminga, naudinga ir įdomi praktika neįmanoma Lietuvoje. Bet reikia labai stipraus vietos savivaldos palaikymo, ypatingo priežiūros institucijų geranoriškumo ir proceso dalyvių kūrybiškumo apeinant biurokratines kliūtis.

Bendra nuostata Lietuvoje yra drausti bet kokią veiklą, kuri yra nereglamentuota ir valdininkams nesuprantama. Visai kitokią praktiką galima išvysti Nyderlanduose. Ten matytų projektų dalyviai nėra finansiškai stabilūs.

Jeigu taip būtų pas mus, bet kokia „neįveikiama“ kliūtis gali lengvai nužudyti naivų jaunatvišką entuziazmą, dėl kurio visi tie procesai ir vyksta.

14

20

projektas gali būti pavyzdys, kaip galima rasti socialinių sprendimų socialinei įtampai mažinti, bendruomeniškumui ugdyti, gyventojų aktyvumui skatinti.

Projektas įgyvendintas siekiant lanksčiai pažvelgti į tvarios konversijos galimybę, pritaikyti novatoriškus energijos naudojimo sprendimus, pasitelkti netradicinius ūkininkavimo mieste metodus, šitaip įgyvendinant socialines ir ekonomines programas. „Pertvarkyti pokario statybos rajoną Roterdame reikėjo dėl kelių priežasčių: senstančių pastatų ir augančios socialinės įtampos tarp įvairių socialinių visuomenės grupių.

Būtent socialinės įtampos mažinimas tapo atskaitos tašku kuriant pertvarkymo planą“, – atkreipė dėmesį LNTPA vadovas M. Statulevičius.

Imigrantų ir mažesnes pajamas turinčių gyventojų apgyvendintas rajonas pertvarkytas tariantis su bendruomene, siekiant sukurti užimtumą jautriausioms grupėms – vaikams ir moterims. Todėl daugiabučių rajone įkurti daržai, kuriuose auga mums įprastos daržovės, daržus prižiūri ir jais dalijasi vietos bendruomenė. Dalis daržovių auga ant šaligatvių pastatytose dėžėse – olandai taip užaugintas daržoves vadina ekologiškomis, nors jos auga viduryje miesto. Lietuvoje ekologiškai daržininkystei keliami daug didesni reikalavimai. „Rajone taip pat veikia restoranas, kuriame kelias dienas per savaitę jaunimas ruošia iš aplinkui užaugintų daržovių maistą ir jį parduoda. Vėlgi tai sunku įsivaizduoti Lietuvoje dėl sudėtingo nepilnamečių įdarbinimo reglamentavimo“, – sakė M. Statulevičius.

Architektas G. Pociūnas teigė, kad teisinė mūsų šalies bazė ir tuo besivadovaujančios kontrolės institucijos visada apeliuoja į Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktus, kurie neleistų tokios veiklos, kokia yra įprasta pagal „ScheiLIS broek Zuid“ projektą.

U A „Pas mus po pamokų moksleiviai neAS P / galėtų dirbti, čia pat vietoje mokytis, 0 praktikuotis, padėti restorano virtuvėje.

N.1

53

Architektas mano, kad Lietuvoje prie daugiabučių esančių daržų produkciją parduoti būtų neįmanoma nė vienai maitinimo įstaigai. Dovanoti labdarai – irgi ne, reikėtų tokio ūkio registracijos. „Mano nuomone, Lietuvos daugiabučių kiemus panaudoti kokiai nors kitai veiklai, o ne gėlynams, prižiūrimiems estetiniais tikslais, teisėtai sunkiai įmanoma.

Net sunkūs betoniniai vazonai, lauko baldai, vaikų žaidimų aikštelių įrenginiai, pavėsinės yra traktuojami kaip potencialiai sklypo valdytojo interesus galinti pažeisti veikla, jeigu tam nebuvo gauti leidimai, sutikimai, parengtas projektas. Geresnio gyvenimo aspektas šiuo atveju nevertinamas. Aktualiau yra tai, kas atsakys, jeigu kas nors dėl šių įrenginių nukentėtų, susižeistų.

O tokia novatoriška ir niekaip nereglamentuota veikla būtų tik papildomas galvos skausmas sklypo savininkui“, – stebėjosi G. Pociūnas.

Iš nenaudojamų daiktų – biurai ir būstas

„De Ceuvel“ projektas Amsterdamo šiaurėje šalia Van Hasselto kanalo. Jį įgyvendinant teritorija buvo suplanuota kaip darbo vieta kūrybinių ir socialinių industrijų atstovams. Savivaldybė panaudos sutartimi perleido žemę konkursą laimėjusiai iniciatyvinei grupei dešimčiai metų.

Dabar buvusių uosto įrenginių, valčių prieplaukų ir kitokios patalpos naudojamos dirbtuvėms. Įgyvendinant projektą siekiama darnos su aplinka ir visiško energinio nepriklausomumo. Energijai gaminti pasitelkiami atsinaujinantys energijos šaltiniai, visas lietaus bei nuotekų vanduo išvalomas, filtruojamas ir naudojamas vėl. O augmenija padeda valyti užterštą gruntą.

LNTPA vadovo M. Statulevičiaus nuomone, „De Ceuvel“ yra išskirtinis projektas, inicijuotas vien dėl sunkmečio, kuris sustabdė savivaldybės plėtros planus Amsterdame. „Tai tikrai eksperimentinis projektas. Kartu su Belgijos mokslininkais bandoma išvalyti užterštą dirvožemį auginant įvairius augalus, nes įprastas dirvožemio valymas atsieitų labai brangiai. Projekto ašis – sukurti darbui ir komercijai tinkamą darnią erdvę, pasitelkiant kartą jau naudotas medžiagas. Ant kranto ištraukti laivai Nyderlanduose registruojami kaip nekilnojamasis turtas, bū-

Mindaugas STATULEVIČIUS LNTPA direktorius Vienas esminių Nyderlandų didžiųjų miestų planavimo bruožų – visa atsakomybė tenka savivaldybei. Kas konkrečiai turi įsikurti numatytose vietose, dažniausiai sprendžia savivalda, o plėtotojai konkuruoja idėjomis. Laimi tie projektai, kurie žada sukurti daugiau darbo vietų ir atnešti mokesčių į miesto iždą.

Kitaip nei pas mus, Olandijoje savivaldybėms priklauso apie du trečdalius visos žemės, todėl jos gali drąsiai griauti atgyvenusius projektus ir keisti juos naujais. Tačiau projektavimas ir diskusijos dėl naujų idėjų užtrunka labai ilgai. Dėl tos pačios priežasties nemažai miestų Nyderlanduose, kurie vis dar laiko save sunkiai atsigaunančiais po sunkmečio, patyrė rimtų finansinių sunkumų, nes nemažai skolinosi pirkdami naujus sklypus.

Tačiau tokia tvarka leidžia miestui daug geriau kontroliuoti būsto fondą: griauti senus daugiabučius, statyti naujus ir aprūpinti gyventojus prieinamu būstu. Lietuvoje, kuri neturi municipalinio nuomojamo būsto, daugiau kaip 23 tūkst. šeimų vis dar laukia eilėje socialinio būsto.

Olandai juokiasi, kad neturi rūpesčių su aikštelėmis automobiliams, jiems kur kas labiau trūksta vietų, kur palikti dviračius. Ilgametė kultūra naudotis dviračiais leidžia atlaisvinti nuo automobilių ištisus rajonus, kur net nėra suplanuota gatvių ar automobilių stovėjimo vietų. Ištisi kvartalai pasiekiami tik dviračiais, ir taip sukuriamas labiau parko, o ne gyvenamojo rajono įspūdis.

tent tokie laivai ir seni jų konteineriai yra virtę visuomeninėmis erdvėmis ir mini biurais ar kūrybos atstovų darbo erdve“, – olandų sumanumu stebėjosi M. Statulevičius.

Kvadratinio metro nuomos kaina tokiame pastate, kuris visiškai pritaikytas darbui, vadovaujantis Amsterdamo savivaldybės reikalavimais, negali viršyti 5 eurų per mėnesį. Dalis šių pastatų yra šildomi saulės baterijomis, vietoje surenkamas lietaus vanduo panaudojamas kanalizacijai, o surinktos nuotekos filtruojamos ir naudojamos augalams laistyti.

Eksperimentinis projektas vykdomas kelerius metus.

Priklausomai nuo rezultatų jis gali būti pratęstas. Anot M. Statulevičiaus, panašių projektų galėtume turėti ir Lietuvoje, pirmiausia Klaipėdoje, kur nenaudojamus laivus galima puikiai pritaikyti gyvenimui ir darbui. Vilniuje ar Kaune veikiau įmanomas projektas, kur dideli angarai būtų skaidomi į mažesnes erdves ir taip kuriami traukos centrai.

54

SVARBIAUSIAS AKCENTAS – VIETA Vieta, vieta ir dar kartą vieta. Tai trys privalumai, kuriuos būtų galima paminėti apibūdinant daugiabutį „Aurum apartamentai“. Viename prestižinių sostinės rajonų Antakalnyje pastatytas daugiabutis palyginti lengvai įkomponuotas į aplinką, nors jo tūris gana didelis.

Daugiabučio statytojai sutinka, kad tai – erdvėje dominuojantis, stambus pastatas. „Aurum apartamentai“ yra kryžkelėje tarp išilgai rajono einančios V. Grybo gatvės ir skersai Antakalnį su individualiųjų namų rajonais jungiančių gatvių.

Cokoliniame pastato aukšte įrengtos patalpos komercijai ir biurams. Kitur įkurti 124 butai. Vidinis kiemas nėra labai erdvus palyginti su pastato dydžiu, tačiau vietos atsikvėpti gyventojams turėtų užtekti. Taip pat įrengta požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Viršutinių butų lubų aukštis siekia 3 metrus, šių butų šeimininkai taip pat gali džiaugtis erdviomis terasomis ant namo stogo.

Projekto plėtotojai statybų kokybės pernelyg neakcentuoja, nepateikia šiuolaikinių inžinerinių sprendimų.

Nors plėtotojai skelbia, kad dauguma butų nupirkti turint tikslą juos nuomoti, yra ir nuolatinių gyventojų. Vienas jų sutiktas būsto kokybę apibūdino labai trumpai: papasakočiau apie broką, statytojai apsiverktų.

Galbūt todėl „Aurum apartamentų“ statytojai mieliau akcentuoja tokius privalumus kaip rami aplinka, vos penkiolika minučių kelio nuo Vilniaus senamiesčio ir kelios minutės kelio nuo Sapieginės miško parko, kuriame gausu takelių pasivaikščioti ir poilsio aikštelių.

Deklaruojama daugiabučio energinio efektyvumo klasė – B. „Aurum apartamentų“ architektas – Viktoras Kormilcevas.

PERTEIKĖ SKANDINAVŲ

RACIONALUMĄ

/

14

20

0 N.1

K

N KO

AS

S UR

Mažo aukštingumo gyvenamųjų namų kvartalą sostinės Santariškių rajone statytojai apibūdina kaip idealią vietą ieškantiesiems ramybės ir kartu norintiesiems likti arti miesto civilizacijos. Akivaizdu, kad projekto plėtotojai galvojo ne tik apie vietos privalumus, bet ir apie tai, kaip sukurti patogią, kokybišką bei estetišką gyvenamąją erdvę.

Pasirinkta vietovė, architektūrinis pastatų išdėstymo sprendimas, butų išplanavimas – svarbiausi šio projekto akcentai sudaro darnią visumą. Prie to pridėti dar galima saugią aplinką, gerai išplėtotą infrastruktūrą, patogų susisiekimą.

Trys daugiabučiai išdėstyti gana toli vienas nuo kito, dideli atstumai suteikia ramybės ir privatumo. Racionaliai suplanuoti butai leidžia išnaudoti kiekvieną kampą, nėra ilgų koridorių, kolonų ar nereikalingų nišų. Dėmesį atkreipia ir erdvūs balkonai. Namai suprojektuoti taip, kad visi butai gautų kuo daugiau natūralios šviesos, o pro langus ir balkonus atsivertų miško vaizdas.

Pirmojo aukšto butai orientuoti į miško pusę, taigi jų gyventojai turi tiesioginį išėjimą į lauką. Viršutinių aukštų butai – su židiniais. Rūsiuose įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės ir sandėliukai. Statytojai įsitikino, kad lietuviams jie yra reikalingi ne tik dviračiams, bet ir uogienėms laikyti.

Automobilius taip pat galima palikti ir antžeminėje stovėjimo aikštelėje.

Statant namus panaudotos kokybiškos medžiagos, o energinį efektyvumą užtikrina mediniai langai ir storas termoizoliacinis sienų sluoksnis.

Kvartalo projektuotojas – Vilniaus architektūros studija.

55

NEMAŽAS DĖMESYS ENERGINIAM EFEKTYVUMUI Žvėryno privalumus pirmiausia lemia patogi vieta – čia pat miesto centras, arti prekybos centrai, mokymo ir kitos įstaigos. Visa tai gauna ir Liepyno namų gyventojai. Devynių aukštų daugiabutis pastatytas visai netoli Edukologijos universiteto, prekybos centro „Panorama“, gana greitai pėsčiomis pasiekiamas ir Gedimino prospektas.

Name suprojektuoti 86 butai ir 4 komercinės patalpos. Po namu įrengta 68 vietų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, šalia namo – 18 automobilių stovėjimo vietų aikštelė gyventojams ir svečiams. Kieme vaikai galės žaisti jiems skirtoje žaidimų aikštelėje, o vyresnio amžiaus žmonės pailsėti šalia esančiame nedideliame parkelyje.

Daugiabučio statytojai nemažai dėmesio skyrė energiniam pastato efektyvumui. Projektuojant buvo įvertinta objekto orientacija. O norint išvengti priverstinio vėsinimo, siekta mažinti saulės patekimą į pastatą – tam suprojektuoti įgilinti balkonai.

Nors deklaruota B energinio naudingumo klasė, butuose įrengta A energinio naudingumo klasei pasiekti reikiama rekuperacinė sistema. Skaičiuojamos energijos sąnaudos šildymui – 24 kWh, vėdinimui – beveik 20 kWh vienam kvadratiniam metrui per metus. Skaičiuojamos energijos sąnaudos apšvietimui – 21 kWh vienam kvadratiniam metrui per metus.

Daugiabutį projektavo architektas Remigijus Bimba.

VIENAS GERIAUSIŲ KONVERSIJOS PAVYZDŽIŲ „Oslo namai“ – tai mišrios paskirties urbanistinės konversijos komplekso dalis. Kompleksas yra vienas didžiausių pastarųjų metų centrinės mieto dalies konversijos projektų, kuriais įgyvendinamas Vilniaus miesto savivaldybės iškeltas strateginis tikslas pertvarkyti apleistas pramonės zonas miesto centre ir pritaikyti jas sostinės reikmėms.

Sostinės centre buvusi 1,4 hektaro ploto apleista sandėliavimo teritorija šiuo metu pasikeitusi neatpažįstamai. Čia pastatyti trys gyvenamieji pastatai (beveik 400 butų su komercinėmis patalpomis pirmame aukšte ir maždaug 300 vietų požeminėje stovėjimo aikštelėje), taip pat šiuolaikinis 200 kambarių viešbutis „Comfort Hotel LT“).

Kvartalas atitinka senamiesčio teritorijoje nusistovėjusį perimetrinį užstatymą, formuojantį vidines uždaras nuo miesto gatvių erdves. „Oslo namų“ komplekso centre suformuotas uždaras vidinis kiemas, jame įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, pasivaikščiojimo takeliai, poilsio ir iškylos zonos. Visas projektas įgyvendintas etapais. Šiuo metu vykdomas trečiasis, kurio metu bus pastatyta apie 150 naujų butų, įrengta 430 kvadratinių metrų ploto komercinių patalpų 40 vietų požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje.

Didžioji dalis įėjimų į gyvenamuosius korpusus numatyta iš vidinio kiemo. Taip statytojai pasistengė užtikrinti saugumą kvartalo gyventojams ir apriboti pašalinių patekimą iš gatvės. Visi įėjimai turi tambūrus, kurie yra efektyvi pasyvioji energijos taupymo priemonė. Gyvenamosios paskirties patalpos orientuojamos rytų, pietryčių ir pietvakarių kryptimis.

Projekto plėtotojas – Norvegijos kompanija SELVAAG. Ji įsitikinusi, kad greitėjant gyvenimo ritmui vis svarbesnį vaidmenį renkantis būstą įgyja vieta. Labai svarbu, kad šalia būtų tinkamai išplėtota infrastruktūra ir neprailgtų laikas norint pasiekti reikalingiausius objektus.

Urbanistų teigimu, „Oslo namai“ yra vienas geriausių pavyzdžių, kai prestižu negarsėjusiam rajonui visiškai naują veidą suteikė gerai apgalvotas projektas. „Oslo namų“ projekto autoriai – architektai Tauras Paulauskas, Dainius Čepurna ir Tumas Mazūras.

56

VANTINIŲ TILTŲ GROŽIS IR GALIA Tatjana GRIGORJEVA Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros inžinerijos katedra

Per savo daugiaamžę istoriją žmonės siekė įveikti vandens kliūtis. Šiandien tiltai yra svarbūs susisiekimo sistemos statiniai, be kurių neįmanomas automobilių, traukinių ir pėsčiųjų eismas. Šiuolaikinė tiltų statyba pasižymi naujų medžiagų ir statybos būdų naudojimu, išraiškingomis architektūrinėmis formomis, unikaliais konstrukciniais sprendimais.

Tiltų įvairovė

Šiandien pasaulyje plačiai taikomos įvairios konstrukcinės sistemos: sijiniai ir rėminiai, santvariniai, arkiniai, kabamieji ir vantiniai tiltai. Konstrukcinės tilto sistemos parinkimą lemia ekonominiai ir techniniai veiksniai, statybos sparta ir sudėtingumas, taip pat turi būti užtikrinamas tilto invazijos į aplinką darnumas: estetiniai reikalavimai bei vietovės kontekstas.

Vieni išraiškingiausių ir techniniu požiūriu veiksmingiausių tiltų yra vantiniai. Pagrindiniai tokių tiltų elementai yra iš ypač stipraus plieno pagaminti iš anksto įtempti vantai, prijungti prie pilonų ir laikantys standumo siją.

Vantiniai tiltai pasižymi konstrukcinių formų įvairove, kuri leidžia projektuoti techniškai ir ekonomiškai racionalius bei architektūriškai išraiškingus statinius.

Vantiniai tiltai pradėti projektuoti ir statyti vienu metu su kabamaisiais. Jų konstrukcijos yra tokios pat veiksmingos, kaip ir kabamųjų tiltų. Vienas pirmųjų vantinių pėsčiųjų tiltų su atotampomis iš plieninių lynų buvo pastatytas 1817 metais Anglijoje. Šio tilto tarpatramio ilgis tais laikais buvo nemažas – 33,5 metro. Šiuo metu vantiniai tiltai statomi dažniau negu kabamieji. Jų statyba pasiteisina, kai reikia perdengti 100–500 metrų ilgio automobilių tiltų tarpatramius, o statant pėsčiųjų tiltus perdengiami iki 100 metrų ilgio tarpatramiai. Tarp pagrindinių vantinių tiltų privalumų galima paminėti didesnį standumą palyginti su kabamųjų tiltų.

Galima didelė šių tiltų konstrukcijų formų įvairovė, o galimybė panaudoti šiuolaikines ypač stiprias medžiagas lemia didelį vantinių tiltų populiarumą, ypač miestų ir priemiesčių teritorijose.

suteikti ypatingą architektūrinę išraišką. Nagrinėjant šiuolaikinių vantinių tiltų konstrukcijas galima teigti, kad šiandien jos įgavo aiškiai išreikštą architektūrinį savarankiškumą. Jis pabrėžiamas laisvu ir nevaržomu didelio tarpatramio perdengimu, liaunoka nekintamo skerspjūvio aukščio vantais palaikoma standumo sija. Nevaržomas didelių tarpatramių perdengimas ir konstrukcinių formų įvairovė kuria naują dinamišką architektūrinę vantinių tiltų išraišką.

Projektuojant šiuolaikinius vantinius tiltus svarbu laikytis pagrindinių architektūrinės tektonikos principų: • išlaikyti tilto pagrindinių ir šalutinių tarpatramių ilgių, pilonų aukščių proporcijas, laikantis aukso pjūvio taisyklės; • užtikrinti pasikartojančių tilto elementų ritmą; • pabrėžti tilto mastelį tinkamai derinant pagrindinių ir šalutinių elementų matmenis; • užtikrinti vizualinę tilto pusiausvyrą, pabrėžti jo siluetą, pagrindines ašis; • tinkamai parinkti papildomas konstrukcijas, medžiagos faktūrą, spalvas, dekoravimo elementus ir apšvietimą.

Kuriant tilto architektūrą didelė reikšmė teikiama architektūrinių tilto formų atitikimui jį supančiai aplinkai, vietovės reljefui.

Konstrukciniu požiūriu vantinis tiltas – tai kabamojo tilto rūšis, susidedanti iš vieno ar daugiau pilonų, sujungtų su važiuojamąja dalimi tiesiais lynais – vantais. Vantinių tiltų konstrukcijos pagal vantų išdėstymą gali būti lygiagrečių, radialinių ir mišrių vantų. Taip pat pasaulyje dažnai statomi vantiniai kelių tarpatramių tiltai.

Vantinių tiltų pilonai dažniausiai būna iš gelžbetonio ir projektuojami A, H ar I raidės formos. Pilonai būna vertikalūs ar pasvirę į centrinio tarpatramio arba į priešingą centriniam tarpatramiui pusę. Vantinių tiltų standumo sijos gali būti įvairių formų, dažniausiai jos projektuojamos iš gelžbetonio ar metalo.

Vantinių tiltų vantų skaičius būna nuo 2–3 iki kelių dešimčių. Vantų konstrukcija gali būti iš atskirų strypų, lygiagrečių vielų, lygiagrečių lynų, suvytų iš atskirų vielų, ir vielų, suvytų į vientisą vantą. Lynai paprastai paslepiami plieniniame arba plastikiniame vamzdyje, užpildytame specialiais užpildais. Vantų strypai gaminami iš didelio stiprio plieno (iki 1500 MPa), vielų stipris būna iki 1900 MPa.

Pasaulio rekordininkai

Šiuolaikiniai vantiniai tiltai stebina įspūdingu tarpatramių ilgiu. Pagal perdengiamo tarpatramio ilgį vantiniai tiltai už-

Įstabi architektūra ir novatoriškos konstrukcijos

Dauguma tiltų yra išskirtiniai inžinerijos meno kūriniai.

Realizuoti novatoriški sprendimai leidžia vantiniams tiltams

L

TEC

/ .10

4N

1 20

O HN

OS

IJ OG

Vantinių tiltų standumo sijų skerspjūviai.

Lygiagretus, radialinis ir mišrus vantų išdėstymas.

57

ima garbingą antrąją vietą ir nusileidžia tik kabamiesiems tiltams. Ilgiausias pasaulyje vantinis tiltas „Russkij“ pastatytas 2012 metais per Rytų Bosforo sąsiaurį Vladivostoke (Rusija). Šis tiltas jungia Nazimovo pusiasalį su Russkij sala. Bendras šio vienuolikos tarpatramių tilto ilgis yra 3100 metrų, didžiausio tarpatramio ilgis – 1104 metrai. Šis tiltas yra antras pasaulyje pagal pilonų aukštį (324 metrai) ir tik 19 metrų nusileidžia aukščiausiam pasaulyje Mijo viadukui Prancūzijoje. Standumo sijos aukštis virš vandens lygio yra 70 metrų. Ilgiausio vanto ilgis – 579,83 metro, trumpiausio – 135,771 metro. Tiltas yra 29,4 metro pločio, keturių eismo juostų.

Gausybė didelių tarpatramių vantinių tiltų pastatyta Kinijoje. 2008 metais per Jangdzės upę tarp Nantuno ir Čanšu miestų iškilo antras pasaulyje pagal perdengto tarpatramio ilgį vantinis tiltas „Sutong“.

Bendras daugiaatramio tilto ilgis yra 8206 metrai, didžiausio tarpatramio ilgis – 1088 metrai, pilonų aukštis – 306 metrai, standumo sijos aukštis virš vandens lygio – 62 metrai.

Vantinių tiltų pilonų formos.

Kelių tarpatramių vantiniai tiltai.

58 Trečias pagal tarpatramio dydį yra 2009 metais Honkonge pastatytas „Stonecutters“ vantinis tiltas. Jis pastatytas per Ramblerio kanalą ir jungia Cin Ij bei Stounkuterio salas. Bendras tilto ilgis yra 1596 metrai, didžiausio tarpatramio ilgis – 1018 metrai, pilonų aukštis – 298 metrai, standumo sijos aukštis virš vandens lygio – 73,5 metro.

Tiltą projektavo „Ove Arup & Partners“ kompanija. 2010 metais jis gavo Didžiosios Britanijos statybos inžinierių sąjungos įsteigtą „Supreme Award“ nominaciją.

Kalbant apie tiltus rekordininkus negalima nepaminėti aukščiausio pasaulyje vantinio Mijo viaduko Prancūzijoje. Viadukas, nutiestas virš Mijo slėnio, jungia Paryžių ir Barseloną. Šį įspūdingą statinį projektavo žinomas architektas Normanas Fosteris. Bendras viaduko ilgis – 2460 metrų, jį sudaro du kraštiniai tarpatramiai po 204 metrus ir šeši tarpatramiai po 342 metrus. Pilonų aukštis yra 343 metrai, viaduko plotis – 32 metrai. Statinio aukštis virš slėnio – 270 metrų.

„Mijo“ – aukščiausias pasaulyje vantinis viadukas, esantis Prancūzijoje.

Naujausias vantinis tiltas Lietuvoje nusidriekė virš sostinės Laisvės prospekto.

Ilgiausiu vantiniu tiltu Lietuvoje galima patekti iš sostinės Žvėryno rajono į Vingio parką.

Honkonge pastatytas „Stonecutters“ vantinis tiltas –trečias pasaulyje pagal tarpatramio dydį.

Vantiniai tiltai Lietuvoje

Lietuvoje vantinių tiltų nėra daug. Naujausias vantinis pėsčiųjų viadukas pastatytas 2008 metais Laisvės prospekte Vilniuje, jis jungia Lazdynų bei Karoliniškių rajonus.

Viadukas yra dviejų pilonų ir trijų tarpatramių. Didžiausio tarpatramio ilgis – 47,4 metro, pilonų aukštis – 16,9 metro. Standumo siją laiko šeši vantai, keturi – pagrindinį tarpatramį, po vieną – kraštinius. Standumo sijos konstrukcija – dvi plieninės dvitėjinio skerspjūvio sijos, ant kurių remiasi surenkamosios gelžbetonio plokštės.

Tilto plotis – 3,9 metro.

Ilgiausias vantinis 230,3 metro tarpatramio ilgio pėsčiųjų tiltas Lietuvoje 1985 metais pastatytas Vilniuje per Nerį – jis sujungė Žvėryno rajoną su Vingio parku. Tilto plotis – 6,8 metro, pilonų aukštis – 15 metrų.

Novatoriškos tiltų projektavimo, statybos ir valdymo technologijos

Šiuolaikinis tiltų projektavimas ir statyba neatsiejami nuo sparčiai plėtojamų informacinių technologijų kompiuterinio projektavimo srityje. Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai siekia, kad mūsų šalyje projektuojant tiltus būtų naudojamos pažangiausios informacinės technologijos. Šiandien statybos inžinerijos srityje vis dažniau vartojama sąvoka BIM (ang. Building Information Modelling) – tai pastato informacinis modeliavimas, žymintis naują automatizuoto projektavimo koncepciją. Jos esmę atspindi kompiuteriniu modeliu paremta vieninga statybos objekto projektavimo, gamybos ir statybos strategija, realizuota per grafinės ir skaitinės informacijos srautus, susijusius su projekto realizavimu, integruotu valdymu ir t. t.

Pagal analogiją su pastatų informaciniu modeliavimu intensyviai plėtojama ir tiltų informacinio modeliavimo koncepcija BrIM (ang. Bridge Information Modelling) – tilto informacinis modeliavimas. Šiuolaikinė BrIM technologija – tai tarpusavyje integruotos programinės įrangos paketų visuma, skirta visoms tilto gyvavimo stadijoms valdyti, pradedant konceptualiu projektavimu, elgsenos analize, eksploatavimu, baigiant tilto demontavimu.

BrIM – tai novatoriškas požiūris į tiltų inžineriją.

Mediniai langai turi nemažai pranašumų. Ypač jie yra vertinami dėl ilgaamžiškumo. Langų gamintojai turėtų žinoti, kad nemaža dalimi medinio lango ilgaamžiškumas priklauso nuo rėmo apdailos. O apdailos kokybė priklauso nuo tam naudojamų medžiagų ir – dar svarbiau – nuo to, kaip kruopščiai atliekami paruošiamieji darbai prieš lakuojant ar dažant. Šiurkščios klaidos šiame etape kainuoja brangiai: išauga apdailos medžiagų naudojimas, iššvaistomas laikas defektams taisyti, didėja rizika prarasti klientus ir sugadinti reputaciją. Tiems, kurie nori to išvengti, siūlome trumpus nepriklausomo inžinieriaus Kęstučio Cikano patarimus.

Kur slypi pavojingiausios klaidos?

Langų apdailos darbai apima 5 pagrindinius etapus: padengimą antiseptinėmis medžiagomis, tarpapdailinį šlifavimą, grunto dengimą, pakartotinį šlifavimą ir galutinę apdailą. Šiuokart plačiau aptarsime šlifavimo klausimą.

Padengus rėmą antiseptinėmis medžiagomis medienos plaušeliai pasišiaušia, todėl kitame technologiniame etape jį būtina nušlifuoti.

Pabendravus su langų gamintojais kartais susidaro įspūdis, kad darbininkai numoja ranka į šį, patį svarbiausią, šlifavimo darbą, mat tiki, kad užteks pašlifuoti rėmą jį nugruntavus. Ir taip padaroma esminė klaida. Nepakankamai kruopščiai nušlifuotas rėmas atlikus antiseptinių medžiagų padengimo darbus – šiurkščiausia ir brangiausiai kainuojanti klaida. Ji pastebima tik atliekant galutinę apdailą.

Kaip kokybiškai nušlifuoti? Šlifavimo kokybė priklauso ne tik nuo sugebėjimų, bet ir nuo naudojamų įrankių. Yra gamintojų, kurie ir šiuo metu šlifavimo darbus atlieka rankomis šlifavimo trinkele. Tačiau reikiamos kokybės tokiu atveju beveik neįmanoma užtikrinti.

Kiek judesių per minutę padaroma įrankiu ir kiek – žmogaus ranka? Dera naudoti profesionalius mechanizuotus įrankius.

Ir kuo jie kokybiškesni, tuo profesionaliau atliekamas tarpapdailinis šlifavimas.

Svarbūs ne tik techniniai šlifavimo įrankių parametrai.

Būtina naudoti tinkamas šlifavimo medžiagas (atsižvelgus į grūdėtumą, grūdelių medžiagą, išdėstymą) ir sertifikuotą dulkių nusiurbimo įrangą.

Kodėl svarbu nusiurbti dulkes?

Tarpapdailinio šlifavimo metu sukilusios dulkės nusėda ant lango rėmo ir gali pasislėpti po grunto bei lako sluoksniais. Dėl to prastėja produkcijos kokybė: uždažytos dulkės gali būti

matomos arba jaučiamos liečiant lango rėmą, be to, joms patekus po lako ar dažų sluoksniais gali susidaryti oro pagalvių, dėl kurių greičiau pažeidžiamas apdailos sluoksnis.

Dar svarbiau nusiurbti dulkes, jeigu tarpapdailinis šlifavimas atliekamas apdailos ceche arba šalia esančiose tinkamai neizoliuotose paruošimo apdailai patalpose. Tokiu atveju nenaudojant dulkių nusiurbimo įrangos jų gali patekti ir ant kitų gaminių.

Reikia įvertinti ir žalą darbuotojų sveikatai. Naujausi tyrimai rodo, kad asmenis, kurie turi nuolatinį kontaktą su medienos dulkėmis, 1,53 karto dažniau kamuoja astmos susirgimai.

Kartu rizikuojama ir įmonės finansais: išmokos sergantiems

darbuotojams, jų nepasitenkinimas darbo sąlygomis, motyvacijos darbui smukimas. Tad pasirūpindamos profesionalia šlifavimo ir dulkių nusiurbimo įranga bendrovės gali užkirsti kelią langų apdailos klaidoms, apsisaugoti nuo ligų ir išvengti su tuo susijusių rūpesčių.

Kas svarbu renkantis dulkių nusiurbimo įrangą? Šiuo atveju galioja taisyklė „esmė ne dydis“ – čia visiškai nesvarbus dulkių siurblio konteinerio dydis. Kur kas reikšmingiau išsirinkti sertifikuotą dulkių siurblį, turintį gerus techninius parametrus.

Verta prisiminti, kad šlifavimo kokybę lemia ne tik kvalifikaciniai šlifuotojo sugebėjimai, bet ir jo pagalbininkai: šlifavimo įrankis, medžiagos, dulkių nusiurbimo įranga.

Lietuvoje profesionalių šlifavimo mašinėlių ir dulkių nusiurbimo įrangos pasirinkimą siūlo „Festool“ – aukščiausios kokybės elektrinių įrankių gamintojas iš Vokietijos.

www.festool.lt

SA 2014 Nr. 10 / reklama

BRANGIAI KAINUOJANČIOS MEDINIŲ LANGŲ APDAILOS KLAIDOS

59 59

KRAŠTAS

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ tęsia straipsnių ciklą „Kraštas“. Tai projektas, skirtas atskirose apskrityse esančių savivaldybių ekonominei padėčiai, investicinei aplinkai, galimybėms apžvelgti. Projekte taip pat bus pristatyti įgyvendinami ir planuojami projektai, laukiamos investicijos.

Straipsnių ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutu. Būtent jų ekspertai pateiks vertinimų apie savivaldybių vadovų aktyvumą siekiant pritraukti investuotojų, savivaldybių patrauklumą investicijoms į nekilnojamąjį turtą, pramonės ir kitus objektus.

Šiame numeryje pateikiama informacija apie Tauragės apskrities savivaldybes, toliau laukite naujienų iš Marijampolės apskrities. Straipsnių ciklas bus tęsiamas ištisus metus, nepamirštant nė vienos apskrities, nė vienos savivaldybės.

61

SIŪLYMAS – SUSIRŪPINTI ĮVAIZDŽIU Tauragės apskritis – mažiausiai gyventojų turintis Lietuvos kraštas. 2014 metų pradžioje tik 3,5 proc. šalies gyventojų deklaravo savo gyvenamąją vietą Tauragės apskrityje. Regionas užima 6,7 proc. Lietuvos ploto ir yra didesnis tik už Telšių apskritį. Tauragės krašte sukuriama apie 2 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) – tai mažiausias indėlis tarp visų apskričių. Pagal BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, 2012 metais regionas irgi užėmė paskutinę vietą ir nuo šalies vidurkio atsiliko 43 proc.

Tauragės apskrityje veikia mažiausiai įmonių palyginti su kitomis Lietuvos apskritimis. 2014 metų pradžioje jos sudarė apie 2 proc. visų mūsų šalyje veikiančių bendrovių.

Didžioji dalis įmonių – 99,8 proc. – tai smulkusis ir vidutinis verslas. Tauragės apskrityje paslaugų sektoriui tenka 59,1 proc. visos apskrities pridėtinės vertės, pramonei ir statybai – 25,8 proc. Tauragės regiono ūkio struktūroje ypatingą vietą užima žemės ūkis. Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuose sukuriama net 15 proc. visos pridėtinės vertės (šalyje – 4,5 proc.). Šių metų pradžioje Tauragės regione gyveno 104 683 žmonės. Per pastaruosius 10 metų gyventojų skaičius sumažėjo net 20 proc. Mažesnė migracija pastebėta tik turtingesniuose regionuose – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos.

2013 metais Tauragės apskrityje fiksuotas net 13,5 proc. nedarbas, o tai ketvirtadaliu daugiau nei šalies vidurkis (10,9 proc.). Blogesnė padėtis buvo tik Alytaus ir Utenos regionuose.

Beje, regione mokami mažiausi atlyginimai Lietuvoje.

2013 metais darbo užmokestis į rankas Tauragės apskrityje 310 litų atsiliko nuo šalies vidurkio – 1730 litų. Tačiau čia pastebimas spartesnis nei vidutinis darbo užmokesčio augimas. Atlyginimai Lietuvoje nuo 2006 iki 2012 metų išaugo 42 proc., o Tauragės krašte jie ūgtelėjo 50 proc.

Regiono valdžia turi ir toliau siekti, kad darbo užmokestis sparčiai didėtų ir prisivytų šalies vidurkį. Savivaldybės privalo būti suinteresuotos pritraukti investicijų, kurios kurtų naujas darbo vietas siūlydamos palankią investicinę ir mokesčių terpę naujam verslui. Taip būtų užtikrinama mažesnė gyventojų migracija dėl darbo trūkumo, mažų atlyginimų ir užtikrinama ekonominė regiono plėtra.

Tauragės apskritis nepasižymi ir dideliu pritrauktų investicijų kiekiu. Statistikos departamento duomenimis, 2012 metais regionas pritraukė 47,24 mln. litų tiesioginių užsienio investicijų (TUI) – mažiausiai visoje Lietuvoje. Pagal TUI, tenkančias vienam gyventojui, Tauragės kraštas yra paskutinėje vietoje tarp kitų šalies apskričių. 2012 metais vienam gyventojui teko 444 litai TUI, o šalies vidurkis buvo 14 059 litai. Daugiausia investicijų tenka Tauragės miestui ir Tauragės industriniam parkui – jis per pastaruosius metus pritraukė 40 mln. eurų investicijų. Daugiausia ir dažniausiai investuojama į apdirbamąją gamybą: tekstilės, drabužių, odos dirbinių gamybos įmones.

Nors Tauragės savivaldybės taryba neseniai priėmė sprendimą dėl žemės, žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatų, kurių gali tikėtis rajone investuojantys verslininkai, akivaizdu, kad šios nuolaidos yra nepakankamos. Dėmesys turi būti skiriamas kvalifikuotų darbuotojų pasiūlai, biurokratijos mažinimui ir su verslu susijusios informacijos teikimui užsienio kalbomis. Tai leistų būti matomesniems vietos, užsienio investuotojams ir pamažu artėti prie šalies vidurkio pagal pritraukiamas investicijas.

Nepaisant mažų investicijų regione, čia jau įsikūrusios stambiosios įmonės, tokios kaip Vilkyškių pieninė, „Modest“, „Baltoji snaigė“, kurios užsiima pieno produktų gamyba ir eksportu. 2013 metais iš Tauragės apskrities lietuviškos kilmės prekių eksportuota už 549 mln. litų, tai sudarė 1,1 proc. viso lietuviškos kilmės prekių eksporto. Palyginti su 2012 metais eksportas išaugo penktadaliu. Daugiausia eksportuota pieno ir pieno produktų (33,6 proc. viso lietuviškos kilmės prekių eksporto Tauragės apskrityje). Taip pat svarų indėlį į regiono plėtrą atneša Lietuvos ir Norvegijos įmonė „Norvelita“, tapusi viena iš „Taurų žuvų“ akcininkių. Bendrovė per artimiausius penkerius metus ketina investuoti 7 mln. litų, įdiegti pažangią žuvų auginimo uždarosiose recirkuliacinėse sistemose technologiją ir įdarbinti apie 300 žmonių.

Tauragės kraštas pasižymi ekologiškumu, regione nėra vykdoma intensyvi pramonė. Puiki geografinė apskrities padėtis leidžia plėtoti transporto ir logistikos verslą. Šis unikalaus kraštovaizdžio Lietuvos regionas turi puikių turizmo verslo galimybių. Verslumo didinimas, smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių steigimas bei plėtra, naujų prekių, paslaugų kūrimas, įvaizdžio gerinimas – vieni svarbiausių uždavinių regiono plėtros strategijoje. Šių tikslų ir turėtų būti laikomasi.

Parengė Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Laurynas Rekašius

62

PRIVALUMAS – ATSIGAUNANČIOS STATYBOS IR PIGI DARBO JĖGA Paklausti, kaip galėtų identifikuoti Tauragės rajoną, įvairių sričių specialistai neturėjo aiškaus atsakymo, išskyrus tai, kad rajonas mažai kuo išsiskiria ir traukia.

Tačiau rajono valdžia regi viziją, kad po kelerių metų tai bus konkurencingo ir pažangaus verslo, pramonės bei žemės ūkio, atviras investicijoms kraštas, patrauklus gyventi, dirbti ir poilsiauti.

Vizijai įgyvendinti numatyti ir prioritetai: užtikrinti gyvenimo kokybę savivaldybės gyventojams, skatinti verslo konkurencingumą ir pramonės bei turizmo plėtrą, subalansuotai plėtoti savivaldybės teritoriją ir infrastruktūrą, taip pat užtikrinti savivaldybės valdymo kokybę.

Teigiama statistika – 2012 metų pradžioje Tauragės rajone buvo įregistruoti 1638 ūkio subjektai. Nuo 2009 metų jų skaičius padidėjo 62 registruotais ūkio subjektais, arba 3,7 proc. Daugiausia registruotų ūkio subjektų yra didmeninės ir mažmeninės prekybos, automobilių ar kitos technikos remonto srityje, kitos aptarnavimo veiklos ir apdirbamosios gamybos sferoje. Tačiau iš visų registruotų ūkio subjektų realiai veikė tik 905. Nuo 2009 iki 2012 metų veikiančių ūkio subjektų sumažėjo 43 vienetais, arba 4,5 proc. Įmonių dydžio pagal darbuotojų skaičių ir gaunamas metines pajamas rodikliai rodo, kad Tauragės rajono savivaldybėje dominuoja labai mažos ir mažos įmonės.

Tokių 2012 metais buvo daugiau kaip pusė visų įmonių.

O stambių bendrovių, turinčių per 500 darbuotojų, tais metais rajone nebuvo iš viso. Įmonių, turinčių iki 500 darbuotojų, buvo tik 3.

Prieš keletą metų buvo parengta Tauragės rajono įvaizdžio formavimo ir investicijų pritraukimo galimybių studija. Joje prieita prie išvados, kad vienas problemiškiausių Tauragės rajono investicijų pritraukimo ir turizmo įvaizdžio formavimo veiksnių – informacijos apie verslo plėtros ir turizmo galimybes stoka. Pagrindinė problema, su kuria susiduriama ieškant informacijos apie verslo galimybes, jo plėtrą, investicinius ir turistinius objektus Tauragės rajono savivaldybėje, yra tai,

/AR

14

20

0 N.1

E

IT CH

RA

Ū KT

kad ši informacija yra pateikiama skirtinga forma, skirtinguose informaciniuose šaltiniuose, kurie dažniausiai nėra tarpusavyje susiję. Žodžiu, trūksta vientisos informacinės sistemos.

Tauragės apskrities verslininkų asociacija prieš porą metų parengė ir Tauragės rajono savivaldybės merui, tarybai bei administracijai pateikė siūlymų, kaip gerinti verslo aplinką. Verslininkai rekomendavo diegti novatoriškas rinkodaros priemones, ieškoti naujų turizmo skatinimo galimybių, sukurti investuotojų pritraukimo strategiją, apimant konkrečias priemones. Taip pat priminta, kad reikia gerinti gyvenamąją aplinką, kokybę, skatinti privačias investicijas ir teikti paramą smulkiajam bei vidutiniam verslui.

Verslininkai atkreipia dėmesį, kad siūlymais mažai pasinaudota ir situacija iš esmės pasikeitusi tikrai nedaug, ypač į teigiamą pusę. Nors Tauragės rajone yra pakankamai kultūros paveldo objektų ir kitų lankytinų vietų, turizmo potencialas iki galo neišnaudojamas.

Pastebima, kad kultūrinio ir pažintinio turizmo maršrutai yra neišplėtoti, trūksta nuorodų į kultūros paveldo objektus, juos jungiančios informacijos, nepakankamai išnaudojami vertingų kultūros paveldo objektų privalumai.

Vienos didžiausių Tauragės rajono problemų – mažai pritraukiama tiesioginių užsienio investicijų, didelis nedarbo lygis, nėra pakankamai informacijos apie verslo galimybes, jo plėtrą, investicinius projektus, trūksta kompleksinių ir novatoriškų turizmo projektų, tinkamo rajono pristatymo turizmo srityje.

Pozityviau nuteikia atsigaunantis Tauragės rajono statybų sektorius. Palyginti su kitomis Tauragės apskrities savivaldybėmis, leidimų gyvenamųjų namų statybai pastaraisiais metais daugiausia buvo išduota Tauragės rajono savivaldybėje. Nuo 2009 metų išduotų statybų leidimų smarkiai sumažėjo, o nuo 2011-ųjų šis rodiklis stabilizavosi.

Tauragės rajone palyginti didelis nedarbo lygis, siekiantis 13 proc. Tačiau pastaraisiais metais užimtųjų gyventojų skaičius ima didėti, ir tai nuteikia pozityviau.

Investuotojams turėtų būti aktualu, kad rajone yra palyginti pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos.

63

EKSPERTO ŽVILGSNIS

JAUČIAMAS DARBUOTOJŲ STYGIUS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame savivaldybių indekse Tauragės savivaldybė užėmė 21 vietą iš 53 rajonų savivaldybių.

Rajono investicijų srities įvertinimas viršijo Lietuvos vidurkį (49 balai) ir siekė 59,7 balo iš 100 galimų.

Rajonas prasčiausiai pasirodė pritraukdamas tiesiogines užsienio investicijas (TUI). TUI, tenkančių vienam savivaldybės gyventojui, skaičius daugiau kaip keturis kartus atsiliko nuo šalies vidurkio (4448 litai gyventojui) ir siekė 959 litus. Tauragės rajonas nuo Lietuvos vidurkio atsiliko ir pagal materialines investicijas, tenkančias vienam gyventojui. Nors šis skaičius augo palyginti su 2012 metais, kai vienam tauragiškiui teko 2588 litai materialinių investicijų, vis tiek išliko mažesnis nei šalies vidurkis (4104 litai) ir siekė 3108 litus. Savivaldybėje veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, nuo 2012 iki 2013 metų pakilo nuo 19,1 iki 22 ir aplenkė šalies vidurkį (21 įmonė).

Mokesčių aplinka Tauragės rajone yra gana palanki. Ir vidutinis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, ir vidutinis fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis yra žemesni už šalies vidurkį. Šis siekė 374 litus ir buvo daugiau kaip pusantro karto mažesnis už savivaldybių vidurkį.

Vidutinis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas 2013 metais Tauragės savivaldybėje buvo 0,6 proc., o šalyje siekė 0,71 proc. Nors rajone taikomi vieni mažiausių mokesčių tarifų, to nepakanka norint pritraukti daugiau investuotojų.

Savivaldybėje veikia nemažai skandinaviško kapitalo įmonių (žvejams tinklus pina „Netmark“, baldus gamina „Kristensen & Kristensen“, plastiko gaminius lieja „Trelleborg“), tačiau panašios kompanijos, kaip ir vietos verslas, dėl kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus nėra linkusios investuoti atokesnėse savivaldybės vietovėse. Situaciją galėtų pagerinti glaudesnis Tauragės profesinės mokyklos ir Kauno kolegijos Tauragės skyriaus bendradarbiavimas su verslo atstovais ruošiant reikalingus specialistus.

NEBLOGOS SĄLYGOS EKSPORTUI LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Tauragės rajonas pirmiausia asocijuojasi su medienos perdirbimo ir baldų pramone. Teko girdėti nemažai teigiamų atsiliepimų iš investuotojų, kad įsikūrę Tauragės rajone jie čia jaučiasi gana gerai. Tačiau teko girdėti ir istorijų, kai rajono vadovai vengė susitikimų su investuotojais.

Prieš keletą metų viename verslo atstovų renginyje buvo užduotas klausimas, kur galima investuoti Tauragės rajone. Gaila, bet išsamių, gerai parengtų atsakymų nepavyko išgirsti. Buvo matyti, kad savivaldybės specialistai nebuvo pasiruošę, o vadovai pateikė abstrakčių pasvarstymų. Nebuvo net išvardyti rajono privalumai. Reikia tikėtis, kad situacija dabar pasikeitusi. Kad ir kaip būtų, investuotojams dirbtinai kliūčių Tauragės rajono savivaldybėje niekas nekuria.

Vertinant geografinę Tauragės rajono padėtį, jis būtų patrauklus kurti įmones, kurios pagamintą produkciją eksportuotų į Rusijos Kaliningrado sritį. Žinoma, šiuo metu situacija su šia kaimynine šalimi nėra pati palankiausia, tad reikėtų kiek palaukti.

PROBLEMA – SMARKIAI MAŽĖJA GYVENTOJŲ

„INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS

Tauragė, kaip apskrities ir rajono centras, turi bene geriausias pozicijas palyginti su kitais apskrities rajonais žvelgiant į nekilnojamojo turto rinką. Čia didžiausias patalpų likvidumas, rinka aktyviausia. Tačiau vertinant šalies masteliu Tauragės rajonas priskirtinas prie silpniausių ir ekonomiškai, ir vertinant nekilnojamąjį turtą.

Iš dalies nedidelis gyventojų uždarbis lemia mažą jų perkamąją galią, ir sunku tikėtis, kad nekilnojamojo turto rinka – ir komercinių patalpų, ir gyvenamojo turto – bus plėtojama.

Vis dėlto šie metai Tauragės rajono nekilnojamojo turto rinkai buvo vieni aktyvesnių. Daugiausia tai buvo matyti gyvenamosios paskirties turto segmente. Tai suprantama – kai žmonių pajamos ima didėti, atsiranda noras pasigerinti gyvenimo sąlygas, persikelti į erdvesnius butus arba statytis individualiuosius namus.

Kalbant apie perspektyvas, prognozės nėra labai optimistinės. Per pastaruosius metus rajonas neteko nemažai gyventojų, net apie trečdalį.

Daugiausia tai – jauni žmonės, kuriems reikalingas būstas, kurie yra didžiausi vartotojai. Likusiems vyresnio amžiaus gyventojams mažiau reikia ir naujo būsto, ir prekybos centrų, ką ir kalbėti apie komercinį nekilnojamąjį turtą.

64 64

MIŠKININKŲ DARBE – ATSAKINGUMO IR PROFESIONALUMO PAMOKOS Tauragės miškų urėdija skaičiuoja 165-uosius metus – dar 1849 metais buvo įsteigta Tauragės girininkija.

Tauragės miškų urėdijos statusas išskirtinis – ji viena seniausių ir didžiausių miškų urėdijų Lietuvoje.

Profesionaliai ir kruopščiai prižiūrimi Tauragės miškų urėdijos administruojami miškai, rūpinimasis saugomomis teritorijomis, kokybiška rekreacine infrastruktūra, sutvarkyti miško keliai – tai tik dalis tauragiškių miškininkų kasdienių darbų. Ir nors darbą miškuose vis labiau pakoreguoja modernios technologijos, urėdijos miškininkai neabejoja – jų profesionalumo ir rankų darbo visiškai pakeisti neįmanoma.

telkinių apsaugos zonų, sėkliniai miško medynai) miškai. Bendras miškų, priskirtų saugomoms teritorijoms, plotas sudaro 16 tūkst. hektarų.

Pelnas – miškui prižiūrėti ir atkurti

2013 metais VĮ Tauragės miškų urėdijoje pagrindiniais kirtimais buvo leista iškirsti 121,4 tūkst. kubinių metrų medienos, tarpiniais – 48 tūkst. kubinių me-

Vykdomas miško kirtimas.

Kirtimo darbai – tik dalyje miškų

Valstybės įmonė Tauragės miškų urėdija yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje. Miškų urėdijos plotas – maždaug 145 tūkst. hektarų. Tauragiškių miškininkų rūpestis – daugiau kaip 32 tūkst. hektarų valstybei priklausančio miško, per 4 tūkst. hektarų nuosavybės teisėms atkurti skirtų miškų ir 808 kilometrus besitęsiantys vietos reikšmės miško keliai. Urėdijos teritorija išsidėsčiusi per dvi – Tauragės ir Šilalės savivaldybių – teritorijas.

VĮ Tauragės miškų urėdijos teritorijoje yra Pagramančio regioninis parkas, trys valstybiniai draustiniai (Ančios kraštovaizdžio, Upynos geomorfologinis ir Jūros ichtiologinis), kurių bendras miško teritorijos plotas sudaro 8758 hektarus viso VĮ Tauragės miškų urėdijos administruojamo miško ploto. Dar 7546 hektaruose miško ploto apribotas ūkinis režimas. Tokiam priklauso rekreaciniai (miško parkai, rekreaciniai sklypai, miestų miškai), priešeroziniai ir apsauginiai (laukų, vandens

Genių atodanga – skardis dešiniajame Jūros krante.

S ŠTTAAS A KR Š 0/KRA

/ N..110 4 1N 20014 2

trų. 2013-aisiais urėdija pardavė 140,6 tūkst. kubinių metrų apvaliosios medienos, t. y. 14,7 tūkst. kubinių metrų daugiau nei 2012 metais (parduota 68,6 tūkst. kubinių metrų pjautinųjų rąstų, 28,5 tūkst. kubinių metrų popiermedžių, 7,8 tūkst. kubinių metrų plokščių medienos ir 35,7 tūkst. kubinių metrų malkinės medienos). Palyginti su 2012 metais, vidutinė medienos kaina padidėjo 7,2 lito už kubinį metrą.

2013 metais miško kirtimo atliekų ruoša ir jų naudojimas urėdijoje išaugo keturis kartus. Padidėjus miško kirtimo atliekų paklausai, miškininkai prie gerai privažiuojamų kelių įrengė miško kirtimo atliekų sandėliavimo aikšteles. Didėjant kirtimo atliekų ir smulkiosios medienos surinkimo apimtims, jų parduota 9,7 tūkst. kietmetrių. Tiesa, VĮ Tauragės miškų urėdijos turimi biokuro žaliavos ištekliai dar didesni – 12 100 kietmetrių miško kirtimo atliekų per metus. Šiuo metu kirtimo atliekas iš miško sandėlio pirkėjams urėdija parduoda per AMEPS kaip žaliavą biokurui. Tauragiškiai dalyvauja Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo Klimato kaitos specialio-

65

joje programoje. Miškininkų planuose – programos lėšomis įsigyti įrangą skiedros gamybai ir transportavimui, tuomet urėdija savo jėgomis iš kirtimo atliekų gamintų skiedrą ir dalyvautų energijos išteklių biržoje BALTPOOL.

Sodmenis augina šiuolaikiškai

Sėklinę miško bazę sudaro įveistos sėklinės plantacijos, išskirti genetiniai draustiniai ir sėkliniai medynai.

Remiantis Lietuvos miško sėklinės bazės sąvadu, VĮ Tauragės miškų urėdijoje sėklinė bazė užima 83,62 hektaro urėdijos administruojamo miško ploto. Valstybinės reikšmės miškuose išskirti trys genetiniai miško draustiniai, skirti ilgalaikiam genetiškai vertingų medžių populiacijų arba jų dalių išsaugojimui.

Genetiniai miško draustiniai užima 17,3 hektaro plotą – didžiausias plotas tenka genetiniam juodalksnio draustiniui (9 hektarai). Sėklinės miško plantacijos užima 13 hektarų plotą, o didžiausia jų – paprastosios eglės (7,4 hektaro).

Medelyne atliekami sodmenų sodinimo darbai. sklypai nutolę ne daugiau kaip kilometrą, sodmenys auginami taikant pažangias technologijas, daugiausia darbų atliekama mechanizuotai. Vykdant medelynų plėtros programą įsigytas medelynų ir daigynų priežiūrai reikalingas Danijos įmonės „Egedal“ mechanizmų komplektas. Visiškai sukomplektuota specializuota miško sodmenų auginimo technika, įrengta laistymo sistema leidžia kasmet išauginti 2,0–2,5 mln. kokybiškų standartinių sodmenų.

Kiek sodmenų reikės naujiems miško želdiniams įveisti, nustatoma remiantis miško atkūrimo ir įveisimo nuostatais. Rūšinė želdinių sudėtis ir mišrinimo schemos parenkamos iš atitinkamos funkcinės paskirties miško želdinių tipų, o rūšinė želdinių sudėtis atitinka tikslinių medynų vyraujančių medžių rūšis.

Kokybiškų sodmenų urėdija ne tik užsiaugina savo reikmėms, bet ir parduoda kaimyninėms urėdijoms.

Kirtavietės atkuriamos per 1–2 metus. Dirva ruošiama miško freza. Miško atkūrimas projektuojamas III– IV miško grupių kirtavietėse. 2013 metais atkurta 225 hektarai želdinių (sodinant ir sėjant), 67 hektarai želdinių ir žėlinių (mišriu būdu), 71 hektaras žėlinių palikta savaime atželti.

Pirmosios, selekcinės, grupės pušynų daugiausia Šilinės girininkijoje. Sėkliniai miško medynai užima 53,3 hektaro plotą: didžiausi jų – paprastosios pušies (22,6 hektaro), paprastosios eglės (15,6 hektaro) ir karpotojo beržo (11,5 hektaro).

Paruoštos sėklos ir išauginti kokybiški sodmenys miškams įveisti pirmiausia naudojami urėdijos reikmėms. 2013 metų pabaigoje VĮ Dubravos eksperimentinėje mokomojoje miškų urėdijoje sukaupta 492 kilogramai sėklų atsargų, iš jų 472,4 kilogramo – paprastosios eglės sėklų.

Surinktos ir paruoštos genetiškai vertingų medžių populiacijų sėklos daiginamos daigyne, o vėliau perkeliamos į medelyną. Bendras VĮ Tauragės miškų urėdijos medelyno plotas – 49 hektarai, sodmenys auginami 40 hektarų plote. Šiuo metu miškininkai augina 46 rūšių sodmenis, daugiausia jų – spygliuočių (apie 65 proc.) ir lapuočių medžių, skirtų kirtavietėms atkurti ir naujiems miškams įveisti.

Sodmenis urėdija augina šiuolaikiškai: didžiausias atstumas iki vieno medelyno sklypų – 5 kilometrai, likę

Tikslas – dar našesni Lietuvos miškai

Miškininkų tikslas – žemės ūkiui netinkamą ar apleistą žemę apželdinti mišku, plėtoti miškininkystę, iki 2020 metų šalies miškingumą padidinant 3 proc.

Toks tikslas iškeltas Lietuvos miškų ūkio politikoje ir jos įgyvendinimo strategijoje, kuria savo darbe ir remiasi Tauragės miškų urėdijos miškininkai. Tiesa, jie susiduria su problema – dėl nebaigtos žemės reformos urėdijai perduodama labai mažai žemės ūkiui nenaudojamų laisvos valstybinės žemės fondo žemių, kurios galėtų būtų apželdintos mišku.

Prieš įveisdami mišką miškininkai pirmiausia tinkamai paruošia plotą: iškerta pavienius medžius, krūmus, paruošia dirvą. Kad būtų apsisaugota nuo kenkėjo – šakninės pintainės – dėl kurios džiūva dirbamose žemėse pasodinti spygliuočiai medžiai, urėdijoje įveisiamuose plotuose ne mažiau kaip 80 proc. sodinama lapuočių medžių rūšių. 2013 metais čia įveista 12,3 hektaro naujų miškų.

Tauragės miškų urėdijoje – maždaug 307 hektarai ąžuolynų. Kasmet numatyta atkurti dar po 20 hektarų.

2013 metais buvusių drebulynų kirtavietėse atkurtas

66 66

Plynosios aukštapelkės pažintinis takas.

15,7 hektaro plotas – jis užsodintas ąžuolais, dar 13,4 hektaro plote 30 proc. visų medynų – irgi ąžuolai. Jaunuolynų ugdymo kirtimais suformuotas 1,9 hektaro ąžuolynų plotas. Pasodinta 84 tūkst. dvimečio ąžuolo sėjinukų. Tvoromis aptverta 12,8 hektaro ąžuolynų. Likusiuose plotuose pasodinti ąžuoliukai apsaugoti individualiomis priemonėmis.

Miškininkų dėmesio lankytojai nestokoja

14

20

AŠ

KR 0/

N.1

Urėdija didelį dėmesį skiria rekreacinių objektų įrengimui, jų priežiūrai, švaros ir tvarkos palaikymui gausiai poilsiautojų lankomose teritorijose, kultūros paveldo objektų saugojimui.

Daugiausia rekreacijos objektų – vaizdingose ir rekreaciniu požiūriu patraukliose Tauragės miškų urėdijos teritorijose (Balskų, Šilinės, Pagramančio, Tauragės girininkijose). Iš viso urėdijoje 61 rekreacijos objektas: 28 atokvėpio vietos, 24 poilsiavietės ir t. t.

Rekreacinius objektus miškininkai įprastai įrengia ir prižiūri bendradarbiaudami su saugomų teritorijų direkcijomis: kartu pasiskirsto atitinkamus priežiūros bei tvarkymo darbus ir numato reikalingas lėšas.

Pajamų už rekreacinę veiklą urėdija negauna, tačiau, anot Tauragės miškų urėdijos urėdo Roberto Piečios, daug svarbiau, kad gyventojai daugiau žinotų apie vertingiausias ir vaizdingiausias Lietuvos vietas, jas pažintų, gautų išsamią informaciją ir suvoktų jų teikiamą naudą.

Urėdijos teritorijoje yra skirtingo dydžio ežerų, įvairių pelkių, saugomų teritorijų. Miškų masyvuose dalį medynų užima pušynai. Daugiausia jų yra Šilinės, Eičių ir Tauragės girininkijose. Nedidelis atstumas nuo miesto ir gerai išplėtotas kelių tinklas sudaro palankias sąlygas lengvai pasiekti lankomas teritorijas, pritraukia daug poilsiautojų iš įvairiausių Lietuvos vietų. Rekreacijos objektams prižiūrėti ir atnaujinti 2012 metais urėdija skyrė 126,5 tūkst., o 2013-aisiais –122,5 tūkst. litų. Žinomiausi ir lankomiausi rekreaciniai objektai – Lakštingalų slėnis Pagramančio girininkijoje ir Miškininko pastogė Šilinės girininkijoje. 2011 metais pasinaudojus Europos Sąjungos parama (280 tūkst. litų) šiuodu objektus pavyko atnaujinti.

Vis dėlto rekreacinių objektų atnaujinimas ir priežiūra reikalauja nemažai pačios urėdijos TAS

lėšų. Praėjusiais metais Lakštingalų slėnyje miškininkų pastangomis renovuota vasaros estrada. Tam skirta 100 tūkst. litų. Mat senoji pastatyta prieš trisdešimt metų ir jau buvo avarinės būklės. Šiemet atnaujinta poilsiavietė Pužiškės girininkijoje ir atstatytas partizanų Jūros būrio bunkeris Pagramančio girininkijoje.

Miškininkai pamažu atnaujina girininkijų miškų užrašus, matomiausiose vietose pastatė įspėjamuosius ženklus.

Daug lankytojų sulaukia dviračių takas Tauragės girininkijos miške ir Plynosios pažintinis takas Balskų girininkijoje. Keliaujant juo galima susipažinti su aukštapelke, jos augmenija ir specifiniu aplinkos grožiu. Šie objektai sulaukia nemažai turistų dėmesio. „Mūsų tikslas – miškuose žmonėms sukurti jaukią poilsio ar atokvėpio vietelę pastatant pavėsinę ar bent suolelį“, – apibendrino miškų urėdas.

Urėdijos teritorijoje yra ir daugiau išskirtinių objektų.

Vienas jų – Juodežeris, prie kurio urėdija yra įrengusi poilsinę. Tamsiame ežero vandenyje nėra žuvų ir kitos pastebimos gyvybės, nes vanduo čia labai rūgštus. Urėdijoje auga kelių šimtų metų Genių ąžuolas, Jūros upės dešiniajame krante atsivėrusi įspūdinga Genių atodanga, kurios aukštis – apie 30 metrų, o ilgis palei upę – 160 metrų. Genių atodangos papėdėje daug senų įvairaus dydžio nuošliaužų. Tokius skardžius sukūrė stipri šoninė upės srovės erozija staigiame vingyje ir šlaito nuogulos. Jos byra, šliaužia ir net virsta žemyn, todėl atodangų vaizdas nuolat kinta.

Miško keliai – urėdijos ir gyventojų reikmėms

Nuo miško kelių, anot miškų urėdo, priklauso sėkminga urėdijos veikla: kokybiški miško keliai užtikrina stabilų apvaliosios medienos sortimentų tiekimą, sutarčių su apvaliosios medienos pirkėjais vykdymą, kokybiškai ir laiku atliekamus ūkinius miško darbus.

Dėl šių priežasčių esamas kelių tinklas atsakingai prižiūrimas, o ateityje jį numatyta plėsti.

Visus kelių priežiūros, remonto ir statybos darbus, sausinimo tinklo priežiūros bei remonto darbus urėdija atlieka savo jėgomis.

100 hektarų valstybinės reikšmės miško tenka 2,4 kilometro miško kelių, iš jų 2,2 kilometro – vietos reikšmės. Atskirose girininkijose kelių tankumas labai nevienodas. Miškų urėdijos teritorijoje įrengti 294 kilometrai kelių su žvyro danga, dar 845 kilometrus sudaro gruntiniai keliai.

2014 metais kelių statybai, remontui ir priežiūrai urėdija planuoja skirti 1870 tūkst. litų, t. y. apie 5 tūkst. litų 100 hektarų miško.

Genių ąžuolo aukštis 25 metrai.

67

68 68

STRATEGIJA – PRITRAUKTI INVESTICIJŲ Strateginiai Šilalės rajono savivaldybės tikslai – sukurti kuo palankesnę investicinę aplinką ir prisivilioti investuotojų. Savivaldybės meras Jonas Gudauskas kalbėdamas apie krašto privalumus pirmiausia išskiria gerą geografinę jo padėtį: rajoną kerta automagistralė Kaunas–Klaipėda, netoli yra jūrų uostas. „Mūsų rajoną turbūt galima pavadinti žemdirbiškiausiu šalyje. Veiklą čia taip pat plėtoja medienos perdirbimo įmonės, o produkciją patogu transportuoti ir automagistrale, ir iš jūrų uosto. Netoli esantis uostamiestis, be privalumų, turi ir šiokių tokių trūkumų.

Ten pasiūlomos patrauklesnės darbo vietos, todėl darbingo amžiaus žmonės, ypač jaunimas, išvyksta iš mūsų rajono“, – pasakojo meras.

Gerinant investicinę aplinką įgyvendinta nemažai infrastruktūros tobulinimo projektų: vandentvarkos, kelių, rekreacinių vietų atnaujinimo. Šiuo metu baigiamas statyti Šilalės laisvalaikio centras su baseinu, tapsiantis traukos centru visoje apskrityje. „Investuotojams svarbu, kaip tvarkoma aplinka, kaip gerinama infrastruktūra, koks savivaldybės požiūris į tai“, – sakė J. Gudauskas. Šilalės savivaldybė šiuo metu ruošia tris sklypus, kuriuos ketina pasiūlyti investuotojams. Sklypai yra tinkami logistikai, sandėliavimui, prekybai. Vienu jų investuotojai jau yra susidomėję. Meras J. Gudauskas pripažino, kad parengti sklypus potencialiems investuotojams nėra labai paprasta – jie turi būti geroje vietoje su patogiu privažiavimu, atitinkama infrastruktūra.

Aurelijos Bacevičienės nuotr.

Svarbiausi investiciniai Šilalės rajono projektai sporto, laisvalaikio ir turizmo srityse

Baublių muziejus. Analogų Europoje neturintis muziejus – Dionizo Poškos Baubliai (įkurtas 1812 metais) – restauruotas 2011 metais. Įgyvendinant projektą (vertė – 3,39 mln. litų, savivaldybės įnašas – 400 tūkst. litų) atnaujintas ir buvęs vandens malūnas, sutvarkytas daugiau kaip 11 hektarų plotą užimantis parkas, įrengti pėsčiųjų takai, žaidimų aikštelės, parko teritorijos apšvietimas. Šis unikalus istorinę vertę turintis muziejus tapo turistų traukos centru, kasmet čia apsilanko tūkstančiai poilsiautojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

S ŠTA A KR

/

14

20

0 N.1

Mero Jono GUDAUSKO įsitikinimu, investuotojams svarbu, kaip tvarkoma aplinka, kaip gerinama miesto infrastruktūra.

Miesto stadionas. Stadionui remontuoti lėšų buvo gauta iš 2007−2013 metų Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną programos.

2013 metų pradžioje Šilalės rajono savivaldybės administracija pasirašė rangos sutartį su bendrove „Kvėdarsta“ dėl Šilalės miesto stadiono rekonstrukcijos darbų, kurių buvo numatyta padaryti už 3,9 mln. litų. Už šias lėšas modernizuota stadiono infrastruktūra: pastatytos ir įrengtos persirengimo kabinos, kabinetas treneriams, bendri dušai, vieši tualetai, įrengta 500 vietų žiūrovų tribūna, futbolo aikštelė, bėgimo takai, šuolio į tolį, disko bei kūjo metimo sektoriai. Stadionas taip pat aprūpintas sporto inventoriumi. Po rekonstrukcijos jis atidarytas 2014 metų rugpjūčio 16 dieną Šilalės miesto šventės metu.

Baseinas. 2012 metų lapkritį Šilalės rajono savivaldybės administracija pasirašė sutartį su Kūno kultūros ir sporto departamentu dėl laisvalaikio ir sporto komplekso su baseinu statybos.

Projektas vykdomas dviem etapais. Pirmame etape bus įrengtas 25 metrų ilgio keturių takų baseinas, pirčių kompleksas, vandens atrakcionų zona, masažinis baseinas, sūkurinė vonia, persirengimo kabinos, tualetai. Komplekse vienu metu galės lankytis apie 150 žmonių.

Antrame etape planuojama pastatyti sporto salę su 500 žiūrovų vietų, boulingu, kavine, aerobikos ir treniruoklių salėmis, įrengti universalią lauko sporto aikštelę, vaikų žaidimų ir lauko sporto įrenginius. Investicijos į projektą sieks beveik 12 mln. litų. Kompleksą užbaigti planuojama 2015 metų rudenį.

Rekreacinė Paršežerio ežero zona. Nors ji yra Varnių regioninio parko teritorijoje, vietovės turizmo potencialas nebuvo tinkamai realizuojamas dėl neišplėtotos turizmo paslaugų infrastruktūros, nepakankamo turistų apgyvendinimo įstaigų tinklo rajone. Todėl siekdama plėtoti vieną patraukliausių turizmui vietovių Šilalės rajono savivaldybė nusprendė tinkamai panaudoti rekreacinę Paršežerio ežero zoną – sukurti palankesnes aktyvaus poilsio sąlygas, skatinti atvykstamąjį ir vietos turizmą. Įgyvendinus projektą įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, nutiesti pėsčiųjų takai, įrengti paplūdimiai, poilsiavietė ir prieplauka, pasirūpinta apšvietimu visoje rekreacinėje zonoje. Projekto vertė – daugiau kaip 3,28 mln. litų, savivaldybės įnašas – per 1,9 mln. litų. Projektas baigtas įgyvendinti 2013 metais.

69

EKSPERTO ŽVILGSNIS

MAŽŲ MOKESČIŲ NEPAKANKA LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame savivaldybių indekse Šilalės rajonas užėmė 34 vietą iš 53 rajonų savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas čia buvo beveik dukart žemesnis nei šalies vidurkis (49 balai) ir siekė 26,6 balo (iš 100 galimų).

Prie tokio žemo investicinės aplinkos įvertinimo prisidėjo tiesioginių užsienio investicijų (TUI) nebuvimas. Lietuvoje vienam gyventojui vidutiniškai teko 4448 litai TUI, o Šilalės rajone jų išvis nebuvo užfiksuota. Situaciją palyginti su 2012 metais šiek tiek gerino išaugęs veikiančių ūkio subjektų tūkstančiui gyventojų skaičius.

2013 metais jis siekė 18 (šalies vidurkis – 21). Šilalės rajonas nuo savivaldybių vidurkio atsiliko ir pagal materialines investicijas, tenkančias vienam gyventojui. Vienam Šilalės rajono gyventojui teko 2329 litai šių investicijų, o Lietuvos gyventojui tenkančių materialinių investicijų skaičius buvo gerokai didesnis ir siekė 4104 litus.

Dėl prastos investicinės aplinkos negalima kaltinti per didelių mokesčių: jų aplinka rajone buvo viena palankesnių šalyje. Vidutinis fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis siekė 328 litus (šalies vidurkis – 598 litai), o vidutinis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas tik šiek tiek viršijo savivaldybių vidurkį (0,71 proc.) ir buvo 0,8 proc.

Nors savivaldybė teigia, kad investicijų pritraukimas visada buvo vienas svarbiausių prioritetų, bendrajame rajono plane galimos pramonės plėtros zonos nedomina investuotojų, o dalyvavimas investiciniuose forumuose irgi nedavė jokios naudos. Vienas sprendimo būdų siekiant pajudėti iš šio taško – glaudžiau bendradarbiauti su „Investuok Lietuvoje“ profesionalais.

GALIMA IŠNAUDOTI STRATEGIŠKAI GERĄ VIETĄ LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Šilalės rajonas neišsiskiria kaip pramonės kraštas. Nors čia veikia kelios įmonės, jos bendrame pramonės įmonių žemėlapyje nedominuoja.

Teoriškai geografinė Šilalės rajono padėtis yra patogi, per jį driekiasi automagistralė Kaunas–Klaipėda. Strategiškai tai būtų paranku gaminant ir eksportuojant produkciją per Klaipėdos jūrų uostą, kuris irgi yra netoliese. Tik kol kas iš investuotojų negirdėti pernelyg didelio susidomėjimo Šilalės rajonu.

Rajono valdžia galėtų įdėti daugiau pastangų, kad pritrauktų investuotojų. Reikia suprasti, kad tai – ne vienadienis darbas, tam reikia daug pastangų, laiko ir kantrybės. Druskininkų pavyzdys parodė, kad valdžios aktyvumas gali padaryti bemaž stebuklus, kalbant apie investicijas. Šiuo pavyzdžiu galėtų sekti ir Šilalės rajono valdžia.

GERA GEOGRAFINĖ PADĖTIS RINKAI ĮTAKOS NETURI „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS

Šilalės rajonas iš visų Tauragės apskrities savivaldybių yra arčiausiai uostamiesčio. Tačiau nemanau, kad šis rodiklis yra lemiamas. Atstumas iki Klaipėdos vis tiek yra gana didelis, kad turėtų įtakos nekilnojamojo turto rinkai, kad turtas Šilalės rajone dėl to būtų patrauklesnis. Šioks toks nedidelis netikėtumas – Šilalėje būsto kainos bemaž tokios pat, kaip ir Tauragėje, nors šis miestas yra didesnis, be to, tai ir apskrities centras. Gali būti, kad geresnis susisiekimas ir mažesnis atstumas iki uostamiesčio duoda teigiamą rezultatą. Nors labiau tikėtinas objektyvus faktorius – Šilalėje maža nekilnojamojo turto rinka, menka būsto pasiūla ir paklausa. Kainų lygis tokiose rinkose retai būna adekvatus. Čia žmonės arba moka tiek, kiek prašoma, arba nieko neperka.

Nors Šilalės rajono valdžia apibūdina savo kraštą kaip žemės ūkio, didesnė žemės ūkio sklypų paklausa yra kituose kraštuose, labiau Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje.

Tad Šilalės rajone ir žemės ūkio paskirties sklypų kainos nėra pačios didžiausios, palyginti su kitomis vietovėmis, kuriose žemė yra derlingesnė. Kalbant apie tokio turto paklausą, žemės ūkio paskirties sklypų pirkimas visoje Lietuvoje ima aktyvėti metų pabaigoje. Šilalės rajonas nėra išimtis, ūkininkai čia linkę praplėsti savo valdas ir investuoja į žemės sklypus.

70 70

VERSLO NORAS – GAUTI DAUGIAU INFORMACIJOS Kaip bemaž visos savivaldybės, taip ir Jurbarko rajono valdžia į krašto ateitį žvelgia labai optimistiškai. Numatytoje vizijoje iki 2026 metų Jurbarko rajonas – patrauklus gyventi, lankyti ir investuoti Nemuno kraštas su išsaugota istorija, kultūra bei gamta. Vizijai įgyvendinti nustatyti ir prioritetai, kuriais siekiama didinti ekonominį konkurencingumą, gerinti visuomenės gyvenimo sąlygų kokybę, darniai plėtoti teritorijas bei infrastruktūrą.

Dabartinė realybė analitikams pernelyg didelių vilčių dėl vizijos įgyvendinimo neteikia. Jų manymu, savivaldybės vadovai turi labai smarkiai padirbėti, kad situacija pasikeistų. Ir darbas turi būti nukreiptas ne į planus, iš kur gauti pakankamai lėšų socialinėms išmokoms, bet į verslo skatinimą.

Kol kas statistiniai duomenys liudija ne Jurbarko rajono naudai. Gyventojų skaičius nuo 37 tūkst. 2004 metais čia sumažėjo iki 29,3 tūkst. 2013-aisiais. Užimtųjų gyventojų dalis sudarė mažesnę pusę visų gyventojų – 41,7 proc. Palyginti su 2010 metais užimtųjų gyventojų dalis nesmarkiai pagerėjo – tais metais ji sudarė 39,9 proc.

2010–2012 metais socialinių pašalpų gavėjų skaičius Jurbarko rajone išaugo 34,6 proc. – nuo 2765 iki 3723 asmenų. Savivaldybės išlaidos socialinėms pašalpoms išaugo 24,7 proc. – nuo 7,99 iki 9,963 mln. litų.

Labiau teigiama Jurbarko rajono bedarbių statistika.

Jų 2012 metais buvo 2,9 tūkst. – 17,1 proc. mažiau nei 2010-aisiais. Jurbarko rajono savivaldybėje vidutinis mėnesio darbo užmokestis 2011 metais siekė 1649 litus ir viršijo vidutinį Tauragės apskrities vidurkį (1603 litai).

Statistikos departamento duomenimis, 2012 metų pradžioje Jurbarko rajono savivaldybėje buvo 1064 registruoti ūkio subjektai, tačiau veikiančiųjų – tik 505.

Daugiausia tai – mažos įmonės. Vienas, didžiausias, Jurbarko rajono savivaldybės ūkio subjektas priklausė įmonių grupei, kurioje dirba 250–499 darbuotojai.

Pagrindinės įmonių veiklos rūšys Jurbarko rajone – didmeninė ir mažmeninė prekyba, automobilių ir kitų

S ŠTA A KR

/

14

20

0 N.1

autotransporto priemonių remontas. Apdirbamąja gamyba užsiėmė 39 ūkio subjektai. Šioje srityje veikiančių ūkio subjektų skaičius, palyginus 2012 ir 2009 metų duomenis, Jurbarko rajone sumažėjo 17 proc.

2012 metų pradžioje Jurbarko rajono savivaldybėje buvo įregistruotos 24 veikiančios statybos įmonės. Tai 20 proc. mažiau, negu buvo 2011 metais (30 statybos įmonių). 2010 metais veikiančių statybos bendrovių rajone buvo 26. Dėl ekonominio sunkmečio 2009-aisiais statybos įmonių atliktų darbų apimtys sumažėjo dukart, palyginti su 2008 metais. Nuo 2009-ųjų ėmusios augti darbų apimtys statybose Jurbarko rajone tempą išlaikė ir 2012 metais. Tuomet statybos bendrovių darbų apimtys Jurbarko rajono savivaldybėje siekė 51,45 mln. litų.

2012 metais Jurbarko rajono savivaldybėje išduoti 34 leidimai gyvenamųjų pastatų statybai, jų naudingasis plotas siekė 4,5 tūkst. kvadratinių metrų. 2012 metais Jurbarko rajono savivaldybėje pastatyta 15 butų. Palyginus 2012 ir 2009 metų duomenis, pastatytų butų skaičius Jurbarko rajone padidėjo 87,5 proc., o šalyje sumažėjo 44,5 proc. Negyvenamųjų pastatų statybai 2012 metais Jurbarko rajone išduoti 26 statybos leidimai, pagal kuriuos bendrasis negyvenamųjų pastatų plotas siekė 3,9 tūkst. kvadratinių metrų.

Vienas žingsnių verslui rajone įsitvirtinti – 2013 metais atliktas Jurbarko rajono savivaldybės verslo atstovų nuomonės tyrimas. Jo duomenys rodo, kad rajono verslininkai iš savivaldybės norėtų gauti daugiau informacijos apie mokesčius ir lengvatas, darbuotojų mokymų galimybes, licencijas, leidimus, investavimo galimybes, viešuosius pirkimus, patalpų nuomos galimybes.

Jurbarko rajono verslininkų nuomone, reikalingiausios verslui lengvatos būtų parama naujoms darbo vietoms kurti, nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos, pagalba keliant darbuotojų kvalifikaciją, žemės ir žemės nuomos mokesčio lengvatos. Planuodami verslą ir investicijas verslininkai norėtų daugiau žinoti apie aplinkinius pastatus bei sklypus, specialiuosius ir detaliuosius planus, įvestas komunikacijas į pastatus bei sklypus, investavimo sąlygas, galimybes.

Gerinant gyvenimo aplinką ir rajono patrauklumą, verslininkų nuomone, didesnį dėmesį reikėtų skirti sporto infrastruktūros plėtrai ir kultūros renginių įvairovei.

71

EKSPERTO ŽVILGSNIS

VISIŠKAI NEMATYTI SAVIVALDYBĖS PASTANGŲ LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame savivaldybių indekse Jurbarko savivaldybė užėmė 41 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Nors rajonas smuko žemyn bendrame savivaldybių reitinge (2012 metais – 30 vieta), investicinės aplinkos vertinimas tik nesmarkiai atsiliko nuo šalies vidurkio (49 balai) ir siekė 45,9 balo (iš 100 galimų).

Nežymiai geresnį investicijų srities įvertinimą lėmė ūgtelėjęs ūkio subjektų skaičius vienam gyventojui ir didesnis tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas tūkstančiui gyventojų. Šis skaičius vis dar smarkiai atsiliko nuo Lietuvos vidurkio (4448 litai) ir buvo vos 152 litai. Veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, beveik prisivijo vidutinį šalyje (21) ir siekė 18. Priešinga situacija buvo su materialinėmis investicijomis: jos sumažėjo nuo 2381 iki 1985 litų (šalies vidurkis – 4104 Lt) ir sutrukdė rajonui gauti geresnį investicinės aplinkos įvertinimą.

Jurbarko rajonas iš viso Tauragės regiono išsiskyrė tuo, kad čia buvo taikomas aukštesnis nei vidutinis Lietuvoje fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis. Rajone jis siekė 604 litus, o vidutinis savivaldybių yra 598 litai. Tačiau šį rodiklį atsvėrė mažesnis už šalies vidurkį vidutinis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Jis savivaldybėje siekė 0,55 proc.

Savivaldybės nenoras prisiimti atsakomybę už investicijų nepritraukimą į rajoną neprisideda prie investicinės situacijos gerinimo. Tam, kad pritrauktų investuotojų, savivaldybė galėtų pasiūlyti tinkamų sklypų ir patalpų, aktyviau reklamuoti Jurbarką kaip patrauklią vietą investuoti. Nemažai naudos gali turėti savivaldybės interneto puslapis anglų kalba, kur būtų teikiama svarbiausia su investavimu rajone susijusi informacija.

KOJĄ GALI PAKIŠTI KONTRABANDINIS VERSLAS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Viena vertus, Jurbarko rajonas žvelgiant per pramonės prizmę mažai kuo išsiskiria, negarsėja kaip pramonės kraštas. Kita vertus, čia gali būti galimybė steigtis naujoms pramonės įmonėms.

Geografinė Jurbarko rajono padėtis palyginti nebloga, jis ribojasi su Rusijos Kaliningrado sritimi. Rajone įsisteigusios įmonės gali specializuotis prekių, kurios būtų paklausios kaimyninėje šalyje, gamybos srityje. Tačiau investuotojai gali susidurti su darbo jėgos problema. Kaip ir kituose mažesniuose rajonuose, taip ir Jurbarko rajone gali trūkti kvalifikuotos darbo jėgos.

Kita problema – čia žmonės įpratę oficialiai nedirbti, gauti socialines pašalpas, tačiau kartu – ir pajamų iš nelegalaus kontrabandinio verslo. Norint suvilioti tokius asmenis grįžti į legalų darbą, reikia mokėti tikrai nemažą atlyginimą, daug investuoti į mokymus, kitaip jie nebus suinteresuoti keisti gyvenimo būdo.

Tačiau neturint aukštos kvalifikacijos gauti didelį atlyginimą irgi vargu ar įmanoma.

ATEITIES PERSPEKTYVAS SUNKU NUSPĖTI „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS

Jurbarko rajoną būtų galima charakterizuoti panašiai, kaip ir kitus mažesnius šalies miestus, rajonų centrus. Juose pastaruoju metu netenkama gyventojų, dažniausiai – jaunų, darbingo amžiaus. Tai sukelia atitinkamų problemų žvelgiant į ateitį.

Vartojimo lygis Jurbarke nėra aukštas, nekilnojamojo turto rinka irgi nėra aktyvi, kad būtų galima nubrėžti šviesesnes perspektyvas. Norint sužinoti, ar būtų rajonas patrauklus investuotojams į nekilnojamąjį turtą, reikėtų pirmiau pažvelgti, ar čia plėtojama pramonė. Ji yra pagrindas – jeigu nėra investicijų į šią sritį, atitinkamai tai paveikia ir nekilnojamojo turto rinką.

Lyginant Jurbarko rajoną su kitais apskrities rajonais, jis nusileidžia Tauragės rajonui ir sandorių skaičiumi, ir kainų lygiu. Bet rinka nėra visiškai stagnuojanti, vietos gyventojai įsigyja nedidelių objektų verslui, ypač centrinėje Jurbarko dalyje. Egzistuoja lokaliai koncentruota komercinių patalpų rinka, bet ji labai ribota.

72 72

INFORMACIJOS SKLAIDA – LABAI RIBOTA

2

4 01

Pagėgių savivaldybė – mažiausia iš Tauragės apskrityje esančių savivaldybių.

2012 metais joje gyveno 9319 gyventojų.

Užimtųjų gyventojų dalis sudarė 53,5 proc. visų žmonių.

2011 metų duomenimis, vidutinis darbo užmokestis savivaldybėje buvo didžiausias apskrityje – 1802 litai.

Savivaldybėje palyginti didelis skaičius pašalpų gavėjų. 2012 metais jų buvo 1121, ir nuo 2010-ųjų šis skaičius auga. Didėja ir išlaidos socialinėms pašalpoms: 2010 metais tam reikėjo beveik 2,725 mln. litų, o 2012-aisiais – jau 3,113 mln. litų.

2012 metais savivaldybėje buvo registruoti 265 ūkio subjektai, iš jų veikiantys – 126.

Statybos darbų apimtys 2012 metais savivaldybėje siekė beveik 29,5 mln. litų ir palyginti su 2010 metais išaugo net 198 proc.

Oficialiai apie Pagėgius pateikiamos žinios – tai naujausi įgyvendinami projektai, finansuojami iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Tačiau informacijos labai negausu, kaip ir pačių įgyvendintų investicinių projektų.

Bene aktualiausia verslo visuomenei informacija turėtų būti apie Pagėgių pramonės zoną. Skelbiama, kad ji sukurta siekiant plėsti krašto ekonomiką, didinti gyventojų užimtumą ne valstybiniuose, bet kituose sektoriuose, išnaudoti gerai išplėtotus transporto koridorius ir palankią geografinę Pagėgių miesto padėtį. Šiuo metu pramonės zonoje yra įrengta pradinė infrastruktūra: aptarnavimo kelias su šaligatviu, pakloti ryšių, kanalizacijos, lietaus kanalizacijos, vandentiekio, elektros tinklai, sukurta reikiama infrastruktūra naujai besikuriančioms įmonėms arba jau įsikūrusiųjų plėtrai.

Savivaldybės atstovai teigia, kad Pagėgių pramonės zonoje sudarytos palankios sąlygos kurtis įmonėms, nes čia suformuota infrastruktūra leidžia prisijungti prie vandentiekio, kanalizacijos, ryšių, lietaus kanalizacijos, elektros tinklų. Be to, sukurtos sąlygos pasiekti pramonės zoną. Visa infrastruktūra yra atvesta iki pramonės zonos ribų, todėl besikuriančioms įmonėms tereikia papildomų investicijų savo sklypui įrengti.

Pagal detalųjį planą pramonės zonoje yra išskirti 7 sklypai: 3,22, 3,74, 2,96, 2,77, 4,67, 4,02 ir 1,66 hektaro ploto. Šiuo metu čia nėra jokių pastatų. Infrastruktūra įrengta tik iki pramonės zonos, kuri su apsaugine juosta užima apie 30 hektarų plotą. Tolesnei plėtrai planuojama panaudoti laisvus plotus, esančius pietiniame teritorijos pakraštyje, ir taip išplėsti zoną iki 70 hektarų.

Steigtis sukurtoje pramonės zonoje gali ir stambūs, ir smulkūs investuotojai.

Savivaldybės teigimu, pagrindinis Pagėgių miesto pramonės zonos privalumas yra gerai išplėtoti transporto

koridoriai, kuriais pasiekiami didžiausi Lietuvos logistikos centrai – Kaunas, Klaipėda. Be to, pro Pagėgius eina geležinkelis Klaipėda–Pagėgiai–Sovetskas–Kaliningradas–Berlynas, miestas yra netoli Rusijos Federacijos Kaliningrado srities, su kuria jungia geležinkelis.

Kadangi Pagėgių savivaldybėje nėra daug pramonės įmonių, konkurencija šiame regione naujai besikuriančiam verslui yra minimali. Be to, šalia pramonės zonos planuojama pastatyti Pagėgių miesto buitinių nuotekų valymo įrengimus, čia veikia kietųjų atliekų surinkimo aikštelė. Į pramonės zoną bus ketinama prisikviesti ir vietos, ir kitų šalies vietovių bei užsienio įmonių. Pritraukdama privačių investicijų Pagėgių savivaldybė ketina atsižvelgti į du pagrindinius prioritetus: kuriamos pramonės įmonės negalės kelti žalos šio regiono gamtai; privačios bendrovės gamybos procese esant galimybėms turės naudoti atsinaujinančius vietos bioišteklius.

Savivaldybė tiki, kad pagrindiniai prioritetai aiškiai apibrėžia investuotojų segmentą, kuris yra gana platus, todėl manoma, kad į Pagėgių miesto pramonės zoną verslo įmonių tikrai pavyks pritraukti. „Pritraukus investuotojų bus sukurta naujų darbo vietų, dėl to sumažės nedarbo lygis Pagėgių savivaldybėje, išaugs sukuriamas bendrasis vidaus produktas, investicijos – tokiu būdu bus plečiama regiono ekonomika ir kuriama geresnė su tuo susijusi aplinka vietos gyventojams“, – teigiama pramonės zonos pristatyme.

Analogiškų planų turėjo ir Panevėžio rajono savivaldybė Ramygalos miestelyje įsteigusi pramonės parką.

Investuoti pinigai į infrastruktūrą kol kas neduoda jokios grąžos. Tad Pagėgių savivaldybė turi gerą progą pasimokyti iš svetimų klaidų.

TRUMPA STATISTIKA

S ŠTA A KR

/

0 N.1

Ieškodamas informacijos apie strateginius Pagėgių savivaldybės veiklos planus, kitokius planavimo dokumentus ar verslo aplinką potencialus investuotojas tikriausiai pagalvotų, kad šiame krašte sustojęs laikas.

Interneto svetainėje sudėtinga rasti naujesnės informacijos, aptinkami tik 2009 metais pasirašyti dokumentai. Naujausios informacijos yra labai nedaug. Užsienio šalių investuotojai iš viso liktų it musę kandę, nes nei rusų, nei anglų kalba čia nėra aktualių naujienų.

Pagėgių savivaldybė investuotojų tikisi prisivilioti į pramonės zoną, kurioje yra suformuoti sklypai, įrengta infrastruktūra.

73

EKSPERTO ŽVILGSNIS

VIENI RODIKLIAI ĮSPŪDINGI, KITI – LIŪDINA LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Laisvosios rinkos instituto sudaromame savivaldybių indekse Pagėgių savivaldybė užėmė iki šiol aukščiausią 22 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Savivaldybės investicijų srities įvertinimas gerokai viršijo šalies vidurkį (49 balai) ir siekė 62,6 balo (iš 100 galimų).

Parengti investuotojams tinkami sklypai su reikalinga infrastruktūra, be abejo, prisidėjo prie geresnio investicijų srities įvertinimo. Tam įtakos taip pat turėjo beveik du kartus išaugęs materialinių investicijų skaičius. Per metus jis įspūdingai šoktelėjo į viršų nuo 2331 iki 4290 litų ir aplenkė šalies vidurkį (4104 litai).

Tačiau savivaldybei dar yra kur pasitempti: Pagėgiai atsiliko nuo savivaldybių vidurkio pagal veikiančių ūkio subjektų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų. Čia gyventojui teko 17 ūkio subjektų, o Lietuvoje vidutiniškai – 21. Itin silpnai rajonas pasirodė pritraukdamas tiesioginių užsienio investicijų: jų vienam pagėgiškiui teko tik 62 litai, o šalies gyventojui vidutiniškai – 4448 litai.

Pagėgių savivaldybė pasižymėjo palankia mokesčių aplinka. Vidutinis fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis buvo mažesnis nei Lietuvos vidurkis (598 litai) ir siekė 420 litų. Vidutinis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas irgi buvo tarp mažiausių šalyje – 0,3 proc. (šalies vidurkis – 0,71 proc.) Erdvės mažinti ir taip žemus mokesčius beveik nėra, todėl savivaldybė turi ieškoti kitų būdų, kaip sudominti investuotojus.

LABIAU PASITEISINTŲ INVESTICIJOS Į TECHNOLOGIJAS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Žinant gyventojų įpročius verstis kontrabanda, potencialūs investuotojai Pagėgių savivaldybėje tikrai susidurtų su darbo jėgos problema. Žmonėms paranku oficialiai būti bedarbiais, gauti socialines pašalpas ir pajamų iš nelegalios veiklos. Kokios tos pajamos – lieka tik spėlioti, tačiau kiek didesnis nei minimalus atlyginimas, nors ir oficialus, su socialinėmis garantijomis jų nedomina. Savivaldybei tai irgi papildoma našta: reikia mokėti socialines pašalpas, nelieka konkurencinio pranašumo pritraukiant investuotojų. Nors Pagėgių savivaldybė strategiškai yra geroje vietoje, tačiau pritraukti užsienio investicijų čia gali būti sudėtinga.

Sunku net pasakyti, kaip turėtų elgtis savivaldybės vadovai norėdami keisti situaciją. Kartais nuo jų mažai kas priklauso. Valstybė turi pasirūpinti labai griežta sienos kontrole, kad būtų pažabotas kontrabandinis verslas.

Yra galimybė investuoti į tokį verslą, kuris nereikalauja daug darbo jėgos, pavyzdžiui, steigti vėjo jėgainių parkus. Gera galimybė gali būti ir bendrų Lietuvos bei Rusijos įmonių steigimas. Pas mus tam situacija yra kur kas palankesnė nei Rusijos Federacijos teritorijoje, tačiau vėlgi gali iškilti problemų ieškant darbuotojų.

KARDINALIŲ POKYČIŲ NEMATYTI „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS

Pagėgiai anksčiau buvo įvardijami kaip vietovė, kurioje žmonės dažnai verčiasi nelegalia kontrabandine veikla. Dabar situacija tikrai yra pasikeitusi, valstybė daug investavo į sienos apsaugą, kontrolės užtikrinimą, įsigyta daug tam reikalingos įrangos. Dėl to pasikeitė ir gyventojų padėtis. Anksčiau pinigus, uždirbtus iš nelegalios veiklos, jie skirdavo didesniam kasdieniam vartojimui arba kaupdavo kapitalą. Kai tokių nelegalių pajamų nebelieka, žmonės priversti ieškoti išeičių.

Bedarbiai greičiausiai išvyko į Klaipėdą ar kitus didesnius miestus ir ten susirado darbą.

Pagėgiai dėl to irgi netenka nemažai gyventojų, ir perspektyvos čia, žvelgiant į nekilnojamojo turto rinką, niūrokos. Ar čia iš viso gyvybinga ši rinka – sunku pasakyti. Tačiau įprastai būna taip, kad kuo mažesnis miestelis, tuo apie tokius reiškinius sunkiau kalbėti. Žinoma, sandorių yra, perkami žemės sklypai žemdirbystei, turizmo sodyboms. Būtent šiuo aspektu Pagėgius galima išskirti. Pasienio miestelis, kadaise priskirtas Vokietijos žemėms, šiandien pritraukia nemažai vokiečių turistų, turinčių ryšį su šiuo kraštu. Tai padeda palaikyti ekonomiką. Bet kardinalių pokyčių nematyti, didelių investicijų į nekilnojamąjį turtą Pagėgiuose nėra.

74 74

S ŠTA A KR

/

14

20

0 N.1

75

76 76

S ŠTA A KR

/

14

20

0 N.1