Page 1

Džiugių švenčių!

Kryptis aiški – biokuras

Kaina 8,60 Lt

2013/12

Ar daugiabučių modernizavimas išties grasina didesnėmis šildymo kainomis? Centralizuota šiluma – tik parankiems abonentams Šalies šilumos tiekimo įmonės kuria efektyvios veiklos scenarijus PC „Akropolis“ Ozo g. 25, LT-07150 Vilnius

PC „Akropolis“ Taikos pr. 61, LT-91182 Klaipėda

Parduotuvė SEIKO Tiltų g. 4, LT-91248 Klaipėda

PC „Akropolis“ Aido g. 25, LT-78272 Šiauliai

www.laikolinija.lt


R R




2013 Nr. 12 redakcijos skiltis

turinys 2013 Nr. 12

Šilumos sektoriaus aktualijos bent iki kovo mėnesio bus viena pagrindinių visų žiniasklaidos priemonių temų. Valdžios atstovai pristatys tolesnius valstybės planus plėtojant šilumos ūkį, o vartotojai rūpinsis, ar šie nepažeidžia jų interesų, kurių svarbiausias – už šilumą mokėti kuo mažiau.

STATYBA Žurnalas „Statyba ir architektūra“

tema 4

Kryptis aiški – biokuras

Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

situacija 12

Centralizuota šiluma – tik parankiems abonentams

žvilgsnis 16

Kitoks receptas

u r banistika vizija 46

Urbanistinės kaitos žemėlapiai

naujiena 54

Naujų galimybių kelias

Architektūra projektas

58

Aplinka nediktuoja sąlygų

konkursas 76

Išrinktos labiausiai išpuoselėtos erdvės



Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai: Darius Babickas Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė Lina Sabaitytė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Darius Baužys Daiva Karnylienė Lina Krasauskienė Liudmila Michalkevičienė Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2013 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino AB „Spauda“ Tiražas 4300 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

Valstybės prioritetai surašyti keliuose dokumentuose: Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje, Seimo nutarime „Dėl Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos patvirtinimo“, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme. Visuose išvardytuose teisės aktuose įtvirtintas nacionalinis tikslas iki 2020 metų centralizuotai tiekiamos šilumos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalį šilumos energijos balanse padidinti ne mažiau kaip iki 60 proc. Į šį tikslą orientuotasi ir planuojant Europos Sąjungos (ES) lėšų, skirtų 2014–2020 metų laikotarpiui, paskirstymą. Tad didžioji dalis ES lėšų bus skirta projektams, susijusiems su atsinaujinančių išteklių naudojimu. Apskaičiuota, kad tam, jog iki 2020 metų centralizuotos šilumos tiekėjai pereitų prie biokuro, reikia apie 1,4 mlrd. litų. Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros kūrėjai tikisi, kad ES parama, skirta atsinaujinančių išteklių energijos projektams, duos didelę pridėtinę vertę, leis nedidinti energijos kainos. Tiesa, Energetikos ministerijos specialistai pabrėžia, kad tikrai ne visos investicijos bus nukreiptos atsinaujinantiems energijos ištekliams diegti – neatsisakoma ir projektų, susijusių su gamtinių dujų ar mazuto naudojimu šilumos gamybai: kad nenutiktų kaip posakyje „Bėgo nuo vilko, užšoko ant meškos“. Yra nuomonė, kad toks scenarijus gali nutikti, jeigu nebus reikiamai sureguliuota įstatymų bazė – biokuro katilines suspėjusios įsirengti šalies šilumos tiekimo įmonės jau šiandien pastebi brangstant joms reikalingą kurą. Šilumos sektoriui skirtame numeryje nagrinėjame ir Šilumos ūkio įstatymo pataisų, uždraudusių daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas prižiūrėti šilumos tiekėjams, padarinius. Sprendimas priimtas dar 2011-aisiais, bet aistrų kelia iki šiandien. Daugiausia nesusipratimų – sostinėje. O štai ir be įstatymo pataisų ne vienus metus tokia praktika besivadovaujantys klaipėdiečiai tikina, kad ji pasiteisino. Klaipėdoje šiemet atidaryta ir pirmoji Lietuvoje bei Baltijos šalyse termofikacinė elektrinė, šilumą ir elektrą galinti gaminti ne tik iš biokuro, bet ir komunalinių atliekų. Ar ji gali gerokai atpiginti šilumą? „Statybos ir architektūros“ pašnekovai atkreipė dėmesį, kad šiandien, žmonėms noriau rūšiuojant atliekas, atsiranda galimybė atskirti perdirbimui tinkamas medžiagas. O iš atliekų pašalinus popierių, plastiką – pagrindinius degiuosius elementus, energinė šiukšlių vertė gerokai sumenksta. Vis dėlto reikšmingas atliekų deginimo objektų privalumas – jų universalumas: termofikacinė elektrinė gali naudoti ne tik komunalines atliekas, bet ir durpes, medieną, šiaudus. Gruodį privalu ne tik šildymo išlaidas skaičiuoti. Tikroji namų šiluma nuo valstybės strategijų ir šildymo rūšies Jūsų būste nepriklauso. Žurnalo „Statyba ir architektūra“ redakcija linki Jums rasti laiko susiburti prie šeimos židinio – kad ir kas jį simbolizuotų. Džiaugsimės, jei poilsio valandą skirsite ir mūsų žurnalui.




tema 2013Nr. Nr.1212 tema 2013

2013 Nr. 12

tema

G. Bartuškos nuotr.

turi sudaryti ne mažiau kaip 23 proc. šalies bendro galutinio energijos naudojimo. Šiam tikslui įgyvendinti buvo priimti keli pagrindiniai nacionaliniai teisės aktai: Vyriausybės patvirtinta Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategija, Seimo nutarimas „Dėl Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos patvirtinimo“, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas. Reikia atkreipti dėmesį, kad visuose išvardytuose nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas siektinas nacionalinis tikslas centralizuotai tiekiamos šilumos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalį šilumos energijos balanse padidinti ne mažiau kaip iki 60 proc. Būtent to siekdami ir ruošiamės naujam finansavimo etapui. Tad didžioji dalis ES lėšų bus skirta projektams, susijusiems su atsinaujinančių išteklių naudojimu. Manoma, ES parama, suteikta atsinaujinančių išteklių energijos projektams, duos didelę pridėtinę vertę, leis nedidinti energijos kainos. Atlikti skaičiavimai parodė – tam, kad iki 2020 metų centralizuotos šilumos tiekėjai pereitų prie biokuro, reikia apie 1,4 mlrd. litų. Šilumos gamybos įrenginių galia turi pasiekti apie 1500 mW (2013 metų sausio 1 dieną buvo įrengta apie 520 mW suminės šilumos galios).

Kryptis aiški – biokuras Nauju ES finansavimo laikotarpiu šilumos sektoriuje bus siekiama energetinio nepriklausymo

Darius BABICKAS

Naujasis finansavimo iš Europos Sąjungos (ES) fondų etapas prasidės netrukus. Skirtingi sektoriai jau susidėliojo prioritetus, energetikos sektorius, suprantama, irgi tam pasiruošė. Energetikos ministerijos Energijos gamybos skyriaus vedėjas Egidijus PURLYS su „Statyba ir architektūra“ pasidalijo mintimis, kokio dėmesio sulauks šilumos tiekimo sektorius, kokios galimos investicijos į jį, kokios pasirinktos svarbiausios kryptys.

tema



– Ar Lietuvos šilumos tiekimo sektorius pasiruošęs kitam ES finansavimo laikotarpiui? – Europos Parlamentas ir Taryba 2009 metais priėmė Direktyvą 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją“. Šioje direktyvoje Lietuvai nustatytas teisiškai privalomas tikslas: 2020 metais atsinaujinančių energijos išteklių dalis

tema




tema

2013 Nr. 12

2013 Nr. 12

– Kokią dalį tarp visų energetikos sektoriaus projektų, ketinamų finansuoti iš ES fondų, sudaro šilumos tiekimo projektai? – Į energetikos projektus iš viso numatyta investuoti apie 2,7 mlrd. litų ES struktūrinės paramos. O šilumos ir elektros energijos gamybos projektams, kaip jau buvo minėta, planuojama skirti apie 1,4 mlrd. litų. Šilumos perdavimo tinklams atnaujinti numatyta suteikti iki 240 mln. litų. Tad bendrai centralizuotam šilumos tiekimo sektoriui planuojama skirti iki 1,6 mlrd. litų ES paramos. – Kokias pagrindines finansavimo kryptis šilumos tiekimo sektoriuje yra numačiusi ministerija? – Pagrindinė ES struktūrinės paramos dalis bus nukreipta į centralizuotą šilumos tiekimo sektorių, kad būtų kuo didesne dalimi pereita prie

vietos biokuro ar komunalinių atliekų naudojimo. Šiuo metu biokuro dalis šilumą centralizuotai tiekiančių įmonių kuro balanse sudaro tik apie 27,2 proc. Nors biokuro žaliava yra pigesnė palyginti su alternatyviu kuru, centralizuoto šilumos tiekimo sektoriaus balanse dominuoja gamtinės dujos. Pažymėtina, kad dauguma investicijų bus nukreipta į didžiuosius miestus. Nors Vilniuje ir Kaune sunaudojama didžioji dalis, apie 60 proc., visos centralizuotai vartotojams tiekiamos šilumos, abiejuose miestuose atsinaujinančių energijos išteklių dalis šilumos kuro balanse yra itin nedidelė: Vilniuje sudaro 14 proc., Kaune – vos 4 proc. Didžiąją dalį bendrame kuro balanse sudaro daugiau kaip 2,5 karto brangesnės už vietos biokurą importuojamos gamtinės dujos. Dėl to šiuo metu Vilniuje ir Kaune šilumos kainos yra vienos didesnių Lietuvoje.

Lietuvos ir Čekijos UAB „Grinduva“, Pramonės g. 1, LT-62175 Alytus, tel. +370 315 55 370, faks. +370 315 55 371, el. p. info@grinduva.lt.

Teikiamos paslaugos:  Epoksidinių grindų dangų liejimas  Betoninių glaistytų grindų įrengimas  Smulkiagrūdžio betono grindys  Poliuretaninių grindų dangų įrengimas

www.grinduva.lt



Bendrovė lieja grindis visoje Lietuvoje ir turi tam reikalingą technologinę bei metodinę įrangą, kuria per pamainą galima įrengti iki 1500 m2 grindų.

plėtotojams, kurie galėtų garantuoti didžiausią investicijų grąžą, tiksliau – mažiausią šilumos kainą vartotojams. – O ar alternatyviems energijos šaltiniams, kuriuos pasitelkus irgi gali būti gaminama šiluma, pavyzdžiui, geotermijos, parama nenumatyta? – Nėra taip, kad visas investicijas planuojama nukreipti vien biokurui. Neatsisakoma ir kitų projektų, susijusių su gamtinių dujų ar mazuto naudojimu šilumos gamybai. Kas gali žinoti – gal situacija po kurio laiko pasikeis radikaliai, tad bandoma išvengti posakio „Bėgai nuo vilko, užšokai ant meškos“. Reikia pagalvoti ir apie saulės kolektorių naudojimo karštam vandeniui gaminti skatinimą ne tik individualiuosiuose namuose, bet ir daugiabučiuose. Jeigu didžiuosiuose miestuose gamtinės dujos šilumos gamybai būtų pakeistos biokuru, būtų pasiekti užsibrėžti nacionaliniai atsinaujinančių energijos išteklių tikslai. Įgyvendinus šiuos didelės apimties projektus, būtų prisidėta ne tik prie darnios centralizuotai tiekiamos šilumos sektoriaus plėtros, kartu mažinant ir išmetamo į atmosferą anglies dvideginio emisijas, bet ir šilumos kainų bei socialinės atskirties mažinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad atsinaujinančių energijos išteklių plėtra šilumos ir vėsinimo sektoriuje užtikrintų brangių importinių gamtinių dujų pakeitimą vietos energijos ištekliais. Tokiu būdu būtų ne tik didinamas Lietuvos energetinis nepriklausymas, bet ir kuriamos papildomos darbo vietos, teigiamas makroekonominis efektas, importo ir eksporto balansas. – Minėjote, kad daugiausia dėmesio bus skiriama didiesiems miestams. O mažesni miestai ir miesteliai nebus užmiršti? – Tikrai ne. Svarstoma galimybė skatinti individualiųjų namų gyventojus šildymui naudoti granulinį kurą, kuris yra ne toks taršus ir efektyvesnis už malkas ar juo labiau akmens anglį. Energetikos ministerija mano, kad gyventojams būtų galima siūlyti keisti šildymo katilus naujais granuliniais. Taip pat būtų skatinama individualiųjų namų savininkus rinktis centralizuotą šildymą.

Naudoti kuo daugiau biokuro yra siekiamybė, tačiau ji gali sukelti ir šio kuro kainų šuolį. Būtent dėl noro suvaldyti šį procesą individualiųjų namų savininkams bus siūloma jungtis prie centralizuotų tinklų. Žinoma, skatinti jungtis prie centralizuotų tinklų mažus vartotojus turėtų ir patys šilumos tiekėjai. – Ar bus naujame ES finansavimo etape tęstinių projektų? – Tęstinių projektų centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje, kurie būtų finansuojami iš ES struktūrinės paramos, nebus, tačiau ir toliau išliks kryptis, kad šilumos gamybai naudojamas gamtines dujas turėtų pakeisti vietos biokuras ir komunalinės atliekos. Tuo tikslu ir bus nukreipta ES 2014–2020 metų parama. Iš dabartinio ES finansavimo laikotarpio šilumos tiekimo sektoriui buvo skirta apie 400 mln. litų, bemaž pusė šios sumos suteikta pereiti nuo iškastinio kuro prie biokuro. Didžioji dalis mažųjų projektų yra užbaigta, kai kurie projektai – įgyvendinimo stadijoje. Investicijų poreikis didžiausias Vilniuje ir Kaune. Čia galimos ir privačios investicijos, bet tuomet vargu ar vartotojai gali tikėtis mažesnių šilumos kainų. O jeigu sumažinama šilumos kaina, įprastai padidinamas pagaminamos elektros energijos tarifas. Todėl reikalinga ES parama, ir ji būtų skirta projektų

tema

Kalbant apie geotermiją šilumos gamybai, tokie projektai gali būti įgyvendinami nebent Klaipėdoje. Ar toks būdas pasiteisintų kituose šalies miestuose, turės atsakyti šiuo metu konsultantų rengiama Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa. Ją Vyriausybei planuojame pateikti iki kitų metų sausio pabaigos. Bus išnagrinėtos visos įmanomos alternatyvos kiekviename regione, mieste ir paskelbta, kuriuos projektus plėtoti racionaliausia, kokia reikalinga parama, koks investicijų modelis – privatus ar valstybinis – galimas. – Kiek šilumos tiekimo sektoriaus projektų Lietuvoje buvo įgyvendinta 2007–2013 metų ES finansavimo laikotarpiu? Kokius įvardytumėte kaip svarbiausius? – Buvo įgyvendinta gana nemažai projektų. Tarp tokių, kuriuos galima

Jūsų komfortui Sausio 13-osios g. 31 Tel. +370 615 53 266 www.sanmada.lt

Įmonė atlieka šiuos darbus: Katilinių montavimas Šildymo sistemų montavimas Vandentiekio ir nuotekų tinklų montavimas Medžiagų komplektavimas ir pristatymas

• • • •




tema

2013 Nr. 12

2013 Nr. 12

pavadinti išskirtiniais, paminėtini projektai Šiauliuose ir Alytuje, kuriems skirta ES struktūrinė parama. Čia buvo pastatytos visiškai naujos kogeneracinės elektrinės, kurios šilumą ir elektros energiją gamina naudodamos tik biokurą. Iki šių metų pabaigos papildomai bus įrengta apie 40 mW šiluminės galios katilų, pavyzdžiui, Jonavoje, Mažeikiuose ir kituose miestuose. Tačiau didieji biokuro katilinių projektai Vilniuje ir Kaune, kurie padarys didelę įtaką bendram centralizuotai tiekiamos šilumos gamybos kuro balansui, numatomi įgyvendinti ne anksčiau kaip nuo 2015 metų. Atkreiptinas dėmesys, kad 2014–2015 metais papildomai turėtų būti įrengta apie 300 mW, neskaičiuojant didžiųjų Vilniaus ir Kauno projektų, suminės galios šilumos gamybos įrenginių. Jie bus finansuojami iš 2007–2013 metų laikotarpio ES struktūrinės paramos ir tieks šilumą Kauno miesto, Šiaulių miesto, Rokiškio, Joniškio, Šalčininkų, Radviliškio, Zarasų, Raseinių, Utenos,

Ukmergės, Varėnos, Mažeikių, Trakų, Anykščių savivaldybėse, Vilniaus rajono Nemėžio gyvenvietėje bei Akmenės rajone esančioje Ventoje, taip pat kituose miestuose. Visai neseniai baigėsi ir paskutinis kvietimas teikti paraiškas šilumos tinklams modernizuoti. Po paskutinio paskelbto kvietimo teikti paraiškas šilumos tiekimo sistemoms modernizuoti planuojama paskirstyti ne mažiau kaip 26,8 mln. litų ES struktūrinės paramos lėšų. Planuojama, kad paskirsčius šią sumą šilumos tinklų modernizavimo projektai bus įgyvendinti Vilniaus rajono ir miesto teritorijose,

Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Kelmės, Visagino ir Biržų savivaldybėse. Dėl šių investicijų čia ne tik šiluma vartotojams bus perduodama patikimiau, sumažės šilumos nuostoliai tinkluose, bet ir bus mažiau teršiama aplinka.

G. Bartuškos nuotr.

Šiuolaikiška šilumos apskaitos sistema Daugiabučių gyventojams individuali šilumos naudojimo apskaita yra svarbi dėl kelių dalykų. Pirmiausia jie nori tiksliai žinoti, už kokį kiekį sunaudotos energijos moka. Be to, individuali apskaita padeda taupyti. Gyventojams svarbu ir tai, kad norint nuskaityti rodmenis už sunaudotą šilumos energiją atsakingų įmonių darbuotojams nebereikia lankytis butuose, trikdyti žmonių ramybę. Viskas atliekama nuotoliniu būdu, pasitelkiant šiuolaikiškas informacines technologijas. Viena sudedamųjų modernios šilumos apskaitos sistemos dalių – šildymo mokesčių dalikliai. Specialistai yra apskaičiavę, kad žmogus, turintis bute įrengtą šildymo mokesčių daliklį, per mėnesį sumoka vidutiniškai 100 litų mažiau nei analogiškame bute gyvenantis žmogus, neturintis šio prietaiso. „Dalikliai tiesiogiai šilumos netaupo – taupo žmonių sąmonė. Daliklis tik padeda analizuoti informaciją, o pagal tai gyventojai gali reguliuoti šildymo prietaisus ir taupyti energiją“, – sakė bendrovės „Energijos servisas“ direktorius Ričardas Jasponis. „Energijos serviso“ sumontuotų daliklių, šilumos bei vandens skaitiklių rodmenis galima nuskaityti nuotoliniu būdu, nesvarbu, kurioje šalies vietovėje sistema įrengta. Įrangą prižiūrintiems specialistams nebereikia važiuoti į butus ir tartis su gyventojais dėl rodmenų pateikimo – jie nuskaitomi naudojantis duomenų surinkimo stotele.



R. Jasponis sakė, kad gyventojai, kurių butuose įrengti dalikliai, džiaugiasi šia technologija, diskutuoja vieni su kitais apie sutaupytą energiją. Tiesa, iš pradžių žmonės atsargiai vertina naujovę, įdėmiai ją nagrinėja, bet praėjus atitinkamam laiko tarpui įvertina naujų technologijų suteikiamą naudą. Nuotoliniu būdu jau galima nuskaityti ne tik šilumos, bet ir vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Tai – ne mažiau svarbu gyventojams. Dalikliai, kuriuos montuoja bendrovė „Energijos servisas“, pagaminti vienoje didžiausių Vokietijos gamyklų „Ista“. Dalikliai DOPRIMO III yra gerai žinomi ne tik Europos, bet ir kitose pasaulio valstybėse. Prietaise yra integruotas ličio elementas, kuris užtikrina 10 metų nepertraukiamą veikimą ir 2 metų sandėliavimą.

UAB „Energijos servisas“ Rygos g. 17A-50, LT-05205 Vilnius

Tel. +370 5 230 4185 Mob. +370 698 21 055

Faks. +370 5 242 7285 El. p. info@energijosservisas.lt

tema

Buvo pridaryta daug klaidų Vytautas Stasiūnas Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Per 2007–2013 metų Europos Sąjungos (ES) paramos skirstymo laikotarpį šilumos ūkio sektoriuje įgyvendinta nemažai projektų. Vis dėlto didžiausi darbai dar laukia savo eilės. Vadinamąją liūto dalį sudarys projektai Vilniuje ir Kaune, kur bus įgyvendinami biokuro jėgainių projektai. Kuo daugiau paramos sulauks šilumos tiekimo sektorius, tuo daugiau projektų bus galima įgyvendinti. Tačiau reikia įvertinti, kad ES parama sudaro tik pusę reikiamos sumos, kitą dalį įmonės turi investuoti nuosavų lėšų arba skolintis iš bankų. Skiriant ES paramą per 2007–2013 metų laikotarpį, maksimali numatyta suma vienam projektui buvo ne didesnė kaip 6 mln. litų. Mažoms įmonėms to tikrai užtekdavo, jeigu katilo kaina siekdavo, pavyzdžiui, 10 mln. litų. Tačiau didžiuosiuose šalies miestuose įrenginiams reikia kelių šimtų milijonų litų, todėl iki šiol teikta parama mažai ką reikštų. Tai buvo vienas iš trukdžių, neleidusių biokuro jėgaines įrengti Vilniuje ir Kaune. O jeigu per šį ES paramos skirstymo laikotarpį būtų buvę numatyta pinigus skirti minėtiems didmiesčiams, pinigų nebūtų užtekę kitiems projektams. Manau, pasirinkta kryptis investuoti į biokuro katilines ir biokogeneracines jėgaines yra teisinga. Biokuras dabar kainuoja apie 650 litų už toną naftos ekvivalento. Tačiau reikia įvertinti ir tai, kiek sukuriama darbo vietų, kiek sumokama mokesčių į valstybės biudžetą, kiek pinigų neiškeliauja į užsienį importuojant kurą. Visa tai suskaičiavus, reali makroekonominė biokuro kaina lieka tik 130 litų už toną naftos ekvivalento. Todėl pirmiausia reikia vertinti bendrai sukuriamą naudą. Anksčiau buvo pasisakymų, kad biokuro greitai pritrūksime. Atlikti tiriamieji mokslo darbai parodė, kad biokuro kiekio tikrai užteks, nes šalies biokuro potencialas yra du kartus didesnis, negu numatomas jo poreikis. Dabar teigiama, kad biokuro kaina gerokai kils į viršų. Tačiau net jeigu ji pasiektų gamtinių dujų kainos lygį, įvertinus pridėtinę naudą, jo kaina

būtų apie 307 litus už toną naftos ekvivalento. Žinia, biokuro katilinių įranga yra kelis kartus brangesnė nei dujinė, tačiau biokuras – pigus kuras. Skaičiuojama, kad vasaros ir bazinio šildymo sezono apkrovimo metu labiausiai apsimoka deginti biokurą, o pikinių apkrovimų per šalčius metu, kai reikalingas momentinis didesnis šilumos energijos kiekis, labiau apsimoka papildomai paleisti dujinę įrangą. Vadinasi, rezervą reikėtų turėti, nes gali įvykti įvairių nenumatytų atvejų. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija nuolatos teikia pastabų siekdama, kad šilumos ūkis būtų tvarkomas racionaliai. Dar 2006 metais kreipėmės į mūsų šalies Ministrą Pirmininką siūlydami įgyvendinti pagrindinius strateginius šilumos ūkio projektus, norint mažinti mokėjimus už šildymą: maksimaliai pereiti prie biokuro, naudoti kogeneracijos principu veikiančias jėgaines ir renovuoti senus daugiabučius. O kai buvo pradėta skirstyti 2007–2013 metų ES parama, siūlėme projektus, kuriems buvo galima ją gauti. Labai gaila, kad 2009–2012 metais tuometė Energetikos ministerijos vadovybė nušalino energetikos ekspertus ir asocijuotas struktūras nuo dalyvavimo rengiant projektus ir vietoj jų samdė brangiai kainuojančius konsultantus iš užsienio. Dabar matyti, kad padaryta išties daug klaidų, buvo pakeista ir tarpusavyje nesuderinta daug teisės aktų. Pradėjus dirbti naujai Vyriausybei imtasi veiksmų, kad tos klaidos būtų ištaisytos, tačiau dėl didelio jų masto didžioji dauguma problemų liko neišspręstos. Labai daug keblumų kelia kogeneracinių jėgainių veikla. Užuot finansavimą nukreipus kogeneracinėms didžiųjų miestų elektrinėms pervesti prie biokuro – dėl to smarkiai sumažėtų gyventojų mokėjimai už šilumą, buvo padaryta didelė klaida lėšas skirti Lietuvos elektrinės Elektrėnuose devintojo bloko statyboms. Šiam projektui įgyvendinti buvo paimta dalis Ignalinos atominei elektrinei uždaryti skirtų lėšų, taip pat paskola iš banko. Ir kai buvo tvirtinamos kvotos elektrai, pagamintai Lietuvos elektrinėje ir ko-

generacinėse šilumos tiekimo įmonių jėgainėse, supirkti, šioms buvo sumažintas į tinklą parduodamos energijos kiekis. Dėl to eliminuota galimybė sumažinti tose pat jėgainėse pagamintos šilumos energijos kainą. O Lietuvos elektrinei elektros pardavimo kvota buvo padidinta, nors jos pagaminamos elektros energijos kilovatvalandės kaina – beveik dukart didesnė už pagamintos kogeneracinėse jėgainėse. Visa tai daryta vien dėl to, kad būtų galima grąžinti iš banko pasiskolintus pinigus. Neteisingas sprendimas yra ir nustatyti visiems gamtinių dujų naudotojams papildomą mokestį, kuriuo finansuojama suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba. Šilumos tiekimo įmonės dabar moka po kelis milijonus litų per mėnesį, o šios sąnaudos įskaičiuojamos į pagaminamos šilumos energijos kilovatvalandės kainą. Vadinasi, suskystintų gamtinių dujų terminalo statybą finansuoja visi centralizuotai tiekiamo šildymo naudotojai. Kartu susidaro priešprieša: statomas terminalas, o centralizuotos šilumos tiekėjai vis labiau atsisako gamtinių dujų ir pereina prie biokuro. Nepaisant visų nesklandumų, šilumos tiekimo įmonės yra įgyvendinusios daug projektų. 2012 metų pradžioje biokuro kiekis bendrame šilumai gaminti sunaudojamo kuro balanse sudarė 27 proc., o šių metų pabaigoje ši dalis sieks ir 30 proc. Tikimės, kad iki 2020-ųjų įgyvendinsime tikslą, kad biokuro kiekis bendrame šilumai gaminti sunaudojamo kuro balanse sudarytų 70 proc.




tema 2013 Nr. 12 tema 2013 Nr. 12

Pirmenybė biokurui – ar pagrįstai?

Skandinavijos šalys, ypač Švedija, mūsų valstybėje minimos kaip siektini pavyzdžiai galvojant apie energetinį nepriklausymą, naudojant kuo daugiau vietos atsinaujinančių energijos šaltinių. Tačiau ar viskas, kas tinka Švedijoje, gali būti pritaikyta ir Lietuvoje? Kompanijos „Sweco Lietuva“ viceprezidentas Aidas VAIŠNORAS teigia, kad mums vertėtų didinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą, tačiau pirma derėtų įvertinti galimybes.

10

2013 Nr. 12

– Kokius, Jūsų nuomone, klausimus Lietuvos šilumos ūkyje reikėtų spręsti pirmiausia? – Visų pirma reikia mažinti šilumos poreikį renovuojant senus, energiškai neefektyvius pastatus. Šis klausimas yra prioritetinis kalbant ir apie energijos išteklių naudojimą, gyvenimo kokybės gerinimą. O renovavus pastatus būtina užtikrinti jų aprūpinimą šiluma. Ypač reikia įvertinti naujos statybos pastatų šildymo galimybes, nes tokie objektai ateityje turės būti energiškai efektyvūs, pasyvieji. Idealų paveikslą, kad pastatai iš viso nenaudotų šilumos energijos, mūsų klimato sąlygomis vargu ar pavyks nutapyti. Antras klausimas, kurį reikia spręsti renovavus pastatus – optimizuoti centralizuoto šildymo sistemą. Pasikeitus šilumos naudojimo režimui reikia kompleksiškai įvertinti centralizuotų šilumos tinklų optimizavimo poreikį. Kol kas dar sunku pasakyti, kokią realią įtaką pastatų renovacija padarys centralizuotiems šilumos tinklams, nes šis procesas dar tik pradedamas. Tačiau turint omenyje ambicingus planus ženkliai sumažinti šilumos naudojimą, reikia nepamiršti, kad tai, be jokios abejonės, atsilieps centralizuoto šilumos tiekimo sistemai. Tokio šilumos kiekio, kokį pastatai sunaudodavo iki renovacijos, tikrai nebereikės, tad šilumos tinklus gali tekti projektuoti iš naujo. Visose šalyse, tarp jų ir Švedijoje, šis klausimas iškilo. Ten dabar pereinama prie tausaus naudojimo. – Pagal patvirtintą Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją bene didžiausias dėmesys skiriamas siekiui naudoti kuo daugiau atsinaujinančių energijos šaltinių. 2014–2020 metų Europos Sąjungos paramos skirstymo laikotarpiu irgi numatyta paramą daugiausia skirti perėjimui prie biokuro. Kaip manote, ar tai teisinga strategija, ar toliau pažengusios Europos šalys irgi laikėsi panašios? – Europos šalys siekia, kad vietos atsinaujinantys energijos šaltiniai sudarytų bent 20 proc. visame energijos balanse. Švedai, kurie naudoja labai daug vietos biokuro, šį rodiklį yra pasiekę ir dabar nori, kad vietos atsinaujinantys energijos šaltiniai su-

darytų ne mažiau kaip 50 proc. visame energijos balanse. Daugiausia energijos Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, sunaudojama būtent pastatams šildyti. Todėl žvelgiant į šios valstybės žingsnius energetikos sektoriuje yra ko pasimokyti. Centralizuotas šildymas Švedijoje intensyviai pradėtas plėtoti pokario metais. Prieš naftos krizę pagrindinis kuras energijai gaminti ten buvo nafta. Kai ši pabrango, naftą pakeitė akmens anglis. Dabar dominuoja biokuras. Tačiau žvelgiant bendrai, ten energijos rūšių yra tikrai daug. – Ar Lietuva galėtų turėti didesnį energijos rūšių arsenalą? – Lietuvoje sunku tikėtis, kad gyvenamuosius pastatus gausiai šildytų perteklinė pramonės įmonių šiluma. Kai kuriais atvejais tai įmanoma, tačiau nedaugelyje vietų. Kalbant apie biokuro dalies didinimą Lietuvos energijos balanse, rezervų turime nemažai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad kalbama ne apie medienos kuro naudojimą. Medienos biokuro potencialas mūsų šalyje jau išnaudotas, lengvai prieinamos žaliavos dabartinėmis kainomis nebėra. Jeigu plečiamas medienos biokuro naudojimas, reikėtų arba didinti miškų kirtimą, arba importuoti medieną. Didinti miškų kirtimus teoriškai dar galima, praktiškai, ko gero – nelabai, nes tuomet reikėtų naikinti nebrandaus miško plotus. Miško kirtimo atliekų nėra daug, be to, jos sudarytų gal tik dešimtadalį viso reikalingo medienos biokuro kiekio. Didelis biokuro potencialas yra šiaudai. Šilumos energijai gaminti šiandien panaudojama tik labai nedidelė dalis šiaudų, visa kita pasilieka žemės ūkyje. Tačiau norint šiaudus naudoti kaip kurą, reikia išspręsti tam tikras technologines ir logistikos problemas. Pirmiausia – transportavimo. Šiaudai yra gana lengvi ir juos transportuojant patiriamos didelės kuro sąnaudos. Antra, šiaudus reikia atitinkamai paruošti prieš deginant. Ir ne tik išdžiovinti. Šiaudai yra žemės ūkio produktas, o auginamus javus reikia tręšti azoto, fosforo trąšomis, kitokiais mikroelementais. Deginant šiaudus visos tos trąšos su dūmais išmetamos į atmosferą kaip tarša. Mat biokuro katilai dažniausiai turi tik

tema

pirminį dūmų valymą, ten nėra kelių pakopų valymo įrenginių. Teoriškai žvelgiant, šiaudai yra biokuro potencialas, nes Lietuva buvo ir bus žemės ūkio kraštas. Kiek šiaudų galima panaudoti biokurui ir kokias technologines naujoves tam pasitelkti – atskiras klausimas. Šiai problemai spręsti reikalingi atskiri technologiniai tyrimai, nes deginti šiaudus įprastuose biokuro katiluose nėra galimybių, o patikimai veikiančių technologinių sprendimų irgi nėra. – Kokie dar galimi biokuro resursai? – Galima veisti energinių augalų plantacijas. Tačiau tai palyginti brangu ir Lietuvoje dar nepopuliaru. Todėl šiandien naudojamo biokuro kainos gali imti kopti į viršų. Ir jeigu įvyktų ženkli dujų kainų korekcija ir jos atpigtų, sudėjus įrengimams reikiamo kapitalo ir kuro kainas, šilumos, pagamintos naudojant gamtines dujas, kaina smuktų, o biokuro – kiltų, nes jam deginti reikia kur kas brangesnės įrangos. Tada abiejų kuro rūšių kainos gali susilyginti. Jokiu būdu negalima teigti, kad Lietuvoje reikia mažinti biokuro naudojimą. Tačiau būtina įvertinti ir resursus. Švedijoje miškai užima apie 60 proc. visos šalies teritorijos, o Lietuvoje – apie 30 proc. Žinoma, Lietuvos miestai yra labai skirtingi ir jiems šildyti naudojant biokurą sąlygos yra skirtingos. Pavyzdžiui, Druskininkuose užtenka nedidelio galingumo katilinės, aplinkui yra miškingų teritorijų, vežant kurą nepatiriamos didelės sąnaudos. Tačiau kitur atsiranda šiokių tokių keblumų apsirūpinant biokuru, ir ten nereikia atsiriboti nuo turimos dujinės įrangos. Bet kokiu atveju nevertėtų apsiriboti viena kuro rūšimi – geriau naudoti keletą. Pirmiausia turi būti užtikrinamas šildymo sistemos veikimo patikimumas. Antra, kai yra galimybė naudoti kelias kuro rūšis, tiekėjai konkuruoja, ir atsiranda galimybė resursus nusipirkti už mažiausią kainą. Tai naudinga ne tik šilumos gamintojams, bet ir naudotojams, nes šilumos energijos kaina gali mažėti. – Pastaruoju metu vyksta įnirtinga konkurencinė kova dėl komunalinių atliekų deginimo jėgainių

„Sweco Lietuva“ viceprezidentas Aidas VAIŠNORAS. statybų. Ar tai labai perspektyvi verslo sritis? – Komunalinių atliekų, kurios dabar užkasamos sąvartynuose, deginimas yra viena iš alternatyvų šilumai gaminti. Maždaug pusė komunalinių atliekų nėra tinkamos perdirbti, tačiau gali būti panaudojamos kaip kuras. Atliekoms deginti keliami aplinkosauginiai reikalavimai yra kur kas griežtesni, negu deginant biokurą, todėl ir investicijos į įrangą yra didelės. Tačiau jas amortizuoja pigus kuras, kurį tiekiant reikia netgi sumokėti už sutvarkymą. Šitaip išsprendžiamos dvi problemos: atliekos nebevežamos į sąvartynus, ir atsiranda nauja pigi kuro rūšis. Lietuvoje energijos poreikis šilumai gaminti yra apie 10 teravatvalandžių per metus. 20 proc. šios energijos galima pagaminti deginant atliekas. Tai leistų nedidinti miškų kirtimų plotų, atliekų tvarkymo sąnaudas ne branginti, bet netgi piginti. Atliekų kuro potencialo mes neišnaudojame. Deginant jas didmiesčiuose bazinį šilumos poreikį užtikrinti tikrai galima. Kalbos, kad atliekas reikėtų importuoti iš užsienio, nėra pagrįstos – atliekas gaminame ištisus metus, todėl aprūpinimas šiuo kuru nesudarytų problemų. Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvos šilumos ūkis turėtų būti toks, kad galėtų panaudoti savo gamtinius resursus (biomasę), tai, ką išmetame į sąvartynus (komunalines atliekas), ir kaip rezervinį turėti gamtinių dujų kurą.

11


situacija 2013Nr. Nr.1212 situacija2013

2013 Nr. 12 situacija

Centralizuota šiluma – tik parankiems abonentams Nedidelių miestų centralizuotos šilumos tiekėjai jau išmoko skaičiuoti ekonominę naudą

Nuo centralizuoto šildymo būstą atjungusiems gyventojams susigrąžinti šią paslaugą nėra paprasta. G. Bartuškos nuotr.

Bitė RIMKUTĖ

Vergo pančiais dar neseniai vadintas centrinis šildymas ne vienam vartotojui šiandien atrodo geidžiamas būsto šildymo būdas. Ypač jei šiandienė alternatyva – mediena kūrenamas židinys, o įmetėjusiam vartotojui malkų skaldymas ar židinio kurstymas nebeatrodo nei paprasta, nei patraukli užduotis. Klausimas tik tai, ar vartotojus nenoriai į laisvę paleidusios šilumos tiekimo įmonės visada džiaugsis galimybe juos susigrąžinti. „Statyba ir architektūra“ aiškinosi nedidelių miestų šilumos tiekimo įmonių poziciją. Nuostolius sumažino optimizavę tinklą Dzūkijos krašto atstovas – bendrovės „Varėnos šiluma“ direktorius Virginijus Guoga – pasakojo, kad nepriklausomybės metais prasidėjęs vartotojų,

12

panorusių atsijungti nuo centralizuotai tiekiamos šilumos tinklų, vajus Varėnos rajone buvo didelis. Įvertinę šilumos brangimą, senos statybos, energijai imlių individualiųjų namų gyventojai pradėjo atsisakinėti „Varėnos šilumos“ paslaugų: pjovė vamzdžius, vieni statė kietojo kuro ar dujų

katilus, kiti kūreno malkomis, ir visi džiaugėsi, kad pigiai moka. Šioms permainoms neprieštaravę šilumos tiekėjai galiausiai vieną dieną turėjo konstatuoti, kad kai kuriais atvejais teikti paslaugą atskiriems vartotojams tiesiog nebeturi teisės – tai būtų pačios įmonės varymas į bankrotą.

Problema tai, kad senos trasos, einančios per gyventojų, atsijungusių nuo šildymo, sklypus, namų rūsius ir kita, kurių techninės būklės prižiūrėti ar remontuoti privačioje teritorijoje šilumos tiekėjai neturėjo teisės, dažnai ėmė kelti avarines situacijas. „Varėnos šilumos“ tiekiama šiluma šildė ne namus, o pievas, dėl to susidarydavo didelių nuostolių, už kuriuos kažkam reikėjo sumokėti. Tokiomis įmonei visiškai neparankiomis aplinkybėmis vienintelė išeitis buvo optimizuoti tinklą. „Jei kvartale, kur 25 namai, yra likęs vienas namas kvartalo gale, kurio savininkas nenori ar neturi kur pasistatyti šildymo katilo, o šiluma turi nukeliauti visą ilgą trasą, šildymo paslauga mums tampa labai nuostolinga“, – aiškino V. Guoga. „Varėnos šilumos“ administracija nusprendė, kad įmonei tokiu atveju parankiau suderėti su tuo paskutiniu vartotoju, individualiojo namo savininku, dėl jo atjungimo sumokant kompensaciją, kad šis turėtų už ką pasistatyti, tarkime, biokuro katilą. Tokia praktika ir buvo įvesta. Tokiu pat būdu Varėnos šilumininkai atjungė nuo centralizuotų šilumos tinklų ir įmonę „Dzūkijos šilas“ – apskaičiavo, kad paslaugos teikimas kilometro ilgio trasa per metus generuoja maždaug 100 tūkst. litų nuostolį. Įvyko derybos, susitarta. Šiai įmonei irgi buvo sumokėta kompensacija. „Rezultatas – mūsų trasų nuostoliai smarkiai sumažėjo: pernai šis „Varėnos šilumos“ rodiklis buvo kone skandinaviško lygio – 12 proc.“, – pasidžiaugė įmonės vadovas. Kalbėdamas apie šiandienes galimybes prie centrinio šildymo sistemos prisijungti individualiesiems namams, V. Guoga nejučia pradėjo agituoti už individualius sprendimus. „Juk galima visai patogiai kūrentis medžio granulėmis“, – sakė įmonės direktorius ir atvirai pripažino, kad sprendimas prijungti pavienius vartotojus šiandien apsvarstomas ypač reikliai. „Neseniai skaičiavome vieno kvartalo prijungimo galimybę. Trasoms reikėtų daugiau kaip 1 mln. litų, o naudojimas čia bus nedidelis. Žodžiu, vesti tokiose vietose tinklus būtų galima tik tokiu atveju, jei atsirastų projektų, finansuojančių tokius neatsiperkančius planus, – svarstė V. Guoga. – Projektų atsiras, jei žmonės, potencialūs vartotojai, reikš pageidavimų. Tokios iniciatyvos turi kilti iš apačios. Bet vargu ar

tai nutiks, nes tas klausimas aktualus tik pavieniams gyventojams. Tokiais atvejais įprastai priimami ir politiniai sprendimai – tiesiog nutariama, kad kažkas už tai sumokės. Bet greitos galimybės prijungti individualiųjų namų kvartalus nematau – tam juk irgi reikėtų skolintis taip pat, kaip ir naujiems biokuro katilams montuoti ar tinklų renovacijai.“ V. Guoga atkreipė dėmesį: atjungus individualiuosius namus nuo centrinio šildymo, nebenaudojami, taigi neužpildyti, vamzdynai sunyksta ypač greitai. Tad nėra ko tikėtis, kad problema bus išspręsta vėl privirinus nupjautą čiaupą – trasas reikia tiesti iš naujo. Vadinasi – brautis į žmonių valdas, derinti projektus ir kita. „Varėnos šiluma“ šiandien daugiausia šildo daugiabučius namus, ligoninę, polikliniką, mokyklas, prekybos centrus – visi naujai pastatytieji prisijungė prie centrinio šildymo sistemos. Dar vienas prekybos centras planuojamas, šilumos tiekėjai laukia ir pristabdytų daugiafunkcio komplekso statybų pabaigos. Tai – dar vienas būsimas „Varėnos šilumos“ klientas.

Sprendimus lemia net santykiai su kaimynais Įmonės Tauragės šilumos tinklų vadovą Vaclovą Karbauskį kolegų iš Varėnos praktika mokėti kompensacijas vadinamaisiais „apendicitais“ tapusiems vartotojams nustebino. „Už ką turėtume mokėti? Mes taip nedarome“, – patikino V. Karbauskis. Tiesa, jis pripažino, kad tokiais atvejais, kai kurioje nors atkarpoje iš dešimties vartotojų lieka vienas, ieškoti techninių sprendimų būtina. Tauragiškiai šią problemą rimtai analizuoti ėmėsi šiemet. Tauragės šilumos tinklų direktorius teigė, kad masinio atsijungimų vajaus nepatyrė. Paraiškų iš atskirų daugiabučių butų nebuvo jau kelerius metus, o individualiajame sektoriuje judėjimas vyksta abiem kryptimis. Vieni prisijungia, kiti prašo atjungti. Privačių namų savininkų noras atsisakyti centralizuoto šildymo, anot V. Karbauskio, dažnu atveju susijęs su nemenka problema – ima kiurti senos, privačiomis lėšomis statytos trasos. „Žmonės nenori jų renovuoti savo lėšomis, be to, juos gąsdina formalioji šių darbų dalis: daugeliu atvejų prieš 30

Tarptautinė architektūros ir pastatų technologijų paroda

Explore Technology for Life. Mažesnis energijos suvartojimasdidesnis komforto ir saugumo jausmas. Didžiausioje pasaulyje apšvietimo, elektros inžinerijos, pastatų automatizavimo, statybų pramonei skirtos programinės įrangos parodoje vienas nuo kito neatsiejami novatoriški energijos efektyvumo, tvarumo ir apšvietimo dizaino sprendimai. Frankfurt am Main 30. 3. – 4. 4. 2014 www.light-building.com info@lithuania.messefrankfurt.com Tel. +370 5 213 55 34

13


R R

situacija 2013 Nr. 12

metų įrengtos trasos nebuvo priduotos, dabar gyventojams reikia tvarkytis servitutus, spręsti įvairius kitus su kaimynyste susijusius klausimus. Ir žmonės išsigąsta laukiančių problemų – jiems paprasčiau ne bandyti susikalbėti su kaimynais, o nusipirkti šildymo katilą, tad paprašo atjungti nuo centralizuotų trasų ir statosi nuosavą įrenginį, – aiškino V. Karbauskis. – Čia nieko negali padaryti. Bet mes tokias problemas nagrinėjame labai rimtai, inventorizuojame kiekvieną situaciją atskirai, kalbamės su kiekvienu vartotoju, taip pat – potencialiu vartotoju, išsiaiškiname norus, perspektyvas. Kalbamės ir su tais, kurie turi prieigą prie centralizuoto šilumos tiekimo, bet porą metų ja nesinaudoja – gal norėtų sugrįžti. Jei vis dėlto atsakymas neigiamas, turime

atlikti būtinus darbus – tą dalį galutinai atjungti: atsikasti, įrengti papildomas sklendes ir t. t. Žodžiu, darbų turime tikrai bent porai metų.“

Vartotojų skaičius – stabilus Bendrovės „Radviliškio šiluma“ vadovas Pranas Mickaitis didelių perspektyvų didinti individualių šilumos vartotojų skaičių nemato. „Po vieną kitą naują abonentą kasmet prijungiame. Visi tie, kuriems tiekti šilumą ekonomiška, efektyvu, kur nereikia tiesti pernelyg ilgų tinklų, jau prijungti – praktiškai nebeturime, iš ko išspausti naudos, – sakė P. Mickaitis. – Didžiąją dalį gamybininkų šildome mes. Tačiau mes ir neturime tokių didelių objektų kaip Utena ar Birštonas, gal tik įmonė

Granulinis katilas ATRAMA 9A.1D Galingumas, kW: 19,5 Katilo naudingumo koeficientas: 85 % Darbinis slėgis, MPa (atm): 0,15 (1,5) Pakuros tūris, dm3: 85 Kuro (granulių) sunaudojimas, kg/h: 1,7–4,9 Apšildomų patalpų plotas iki, m2: 190 Maksimalus malkų ilgis, mm: 350 Matmenys, mm: Aukštis (su kuro talpykla): 1500 Plotis: 1230 Gylis: 970 Masė, kg: 276* Kuras: granulės AB „Atrama“ Raudondvario pl. 162, LT-47174 Kaunas Tel. +370 37 36 18 01 www.atrama.lt *Masė su degikliu, kuro padavimo sistema ir talpykla.

Kietojo kuro katilas STROPUVA S20U

Galingumas, kW: 20 Apšildomas plotas, m2: 100–200 Telpa anglių, kg: 130 Malkų įkrovos degimo trukmė, val.: ~31 Anglių įkrovos degimo trukmė, paros: ~5 Naudingojo veikimo koeficientas, %: 86,3 Matmenys, mm: Aukštis: 2100 Skersmuo: 560 Masė, kg: 246 Kuras: akmens anglis, malkos, pjuvenų, durpių briketai, baldų gamybos atliekos, pjuvenos Gaminiui suteikiama 6 metų garantija. UAB „Stropuva ir ko“ Dariaus ir Girėno g. 8, Vilnius Tel. +370 656 08 961, +370 5 255 1763 www.stropuva.lt

14

„Lietuvos geležinkeliai“ dar liko. Jai, beje, labai mielai tiektume šilumą.“ P. Mickaitis pabrėžė: maksimalus galimas vartotojų skaičius Radviliškio rajone šiandien fiksuojamas todėl, kad čia nebuvo atsijungimų: „Esame dėkingi rajono valdžiai, kad nepaleido šitos nesąmonės ir tai neišpopuliarėjo. Teko su kai kuriais, tiesa, pasipykti, net pasibylinėti... Bet išlaikėme visus. Žinokite, atsijungti nėra paprasta – juk nė vienam to nedraudėme ir nedraudžiame, tik surašome visas technines ir juridines sąlygas, kurias reikia įvykdyti.“

Klientai grįžta atpigus paslaugai Bendrovės „Širvintų šiluma“ direktorius Sigitas Jozonis irgi nebemato didelio privačių vartotojų prisijungimo potencialo – bemaž visi pageidaujantys ir esantys arčiau centro jau naudojasi centrinio šildymo privalumais. „Ilgas mūsų miestelis, pakraščių siekti mums nė neapsimoka. Niekada neatsipirktų investicijos – juk apkrovos čia nebus didelės“, – komentavo S. Jozonis. „Širvintų šilumos“ vadovas pasidžiaugė: 2002–2003 metais centrinio šildymo atsisakę didieji pastatai dabar grįžta su prašymais prijungti prie sistemos: „Nesistebiu – tai tikrai labai pigus šildymas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kaip tik patvirtino: nuo sausio 1 dienos kaina pigs dar 2 centais – kainuos apie 18 centų už kilovatvalandę, o Vilniuje – 28 centus. Anksčiau mus pirštais badydavo, dabar mes galime tai sau leisti daryti.“

Automatinis ketinis sekcijinis granulinis katilas WOODPELL Galingumas, kW: 16,3–25,9* Šilumokaičio sekcijų skaičius: 5–7 Matmenys (be talpyklos), mm: Aukštis: 1041 Plotis: 536 Gylis: 814–1004* Masė, kg: 358–433* Kuras: pjuvenų granulės, koksas**, akmens anglis**, briketai**, malkos** Šilumokaičiui suteikiama 5 metų garantija.

KVALIFIKUOTA TECHNINĖ PRIEŽIŪRA – BŪTINYBĖ AR PRABANGA? Viešoji įstaiga Technikos priežiūros tarnyba (TPT) turi didesnę kaip 20 metų patirtį, kurią įgijo atlikdama potencialiai pavojingų įrenginių privalomąją priežiūrą kaip nepriklausoma kontrolės įstaiga. Be to, tarnyba jau daugiau kaip 10 metų dirba kaip paskelbtoji (notifikuotoji) įstaiga, atlikdama potencialiai pavojingų įrenginių atitikties vertinimą. Šis pagal daugumą Europos Bendrijos Tarybos direktyvų apima ir įrenginių projektus, gamybą bei atitikties vertinimą. TPT pastebi, kad daugeliu atvejų užsakovui (įrenginių savininkui) būtų pigiau kreiptis į atitinkamus konsultantus (ekspertus) įvairiems klausimams spręsti (ypač statant ir įrengiant naujas katilines). TPT patirtis rodo, kad dauguma naujas katilines projektuojančių asmenų nelabai išmano arba yra tik iš dalies susipažinę su Slėginių įrengimų techniniu reglamentu, kuriuo Lietuvoje perimta Europos Bendrijos ir Tarybos direktyva 97/23/EB „Slėginiai įrenginiai“, apimanti reikalavimus katilams, slėginiams indams, slėginiams vamzdynams projektuoti, gaminti ir atitikčiai įvertinti, kai jų slėgis viršija 0,5 baro. Tą patį galima pasakyti apie kitas direktyvas, perimtas techniniais reglamentais Lietuvoje. Projektuose neatspindima, kad pagamintas įrenginys turi būti pažymėtas CE ženklu (kai kuriais atvejais ir identifikaciniu notifikuotos įstaigos numeriu) ir turėti atitikties deklaraciją. Dažnai nenurodomos arba labai nekvalifikuotai nurodomos įrenginių kategorijos, atitikties vertinimo moduliai, rizikos vertinimas, medžiagų suvirinimo, suvirinimo kokybės, kontrolės, apimties ir t. t. reikalavimai. Daugeliu atvejų projektuose nepateikiamos nuorodos į norminių teisės aktų reikalavimus. Nenumatoma, kaip

įrenginiai bus prižiūrimi, remontuojami. Įrenginių montavimo ir naudojimo instrukcijos kartais būna labai nekonkrečios ir trumpos, neatspindimi reikalavimai, nurodyti direktyvose bei standartuose. Tokių klausimų ir problemų iškyla tik baigus įrenginių montavimo darbus ir pripažinus juos tinkamais naudoti. Dauguma atvejų nesilaikoma Garo ir vandens šildymo katilų įrengimo ir saugaus eksploatavimo taisyklių 257–259 punktų reikalavimų. Čia teigiama, kad gamintojas (montuotojas) turi atlikti katilo agregato atitikties vertinimą pagal Slėginių įrenginių techninį reglamentą. Be to, vadovaujantis šiuo ir kitais reglamentais naujuose objektuose gali būti montuojami ne tik Valstybės registre registruojami potencialiai pavojingi įrenginiai, bet ir į Valstybės registrą nepatenkantys įrenginiai, kurių dauguma turi atitikti tam tikro reglamento reikalavimus. Kaip matyti, tam, kad būtų saugiai ir kvalifikuotai sumontuoti įrenginiai, turi būti vykdoma specialiųjų darbų priežiūra. Ją turi atlikti patyrę ir kompetentingi specialistai, išmanantys naujausius norminių teisės aktų reikalavimus. Nuo šių metų pradžios TPT jau teikia kompleksinės techninės priežiūros paslaugas, apimančias bendrųjų statybos ir specialiųjų darbų dalis, taip pat potencialiai pavojingų įrenginių priežiūrą, atitikties vertinimą. „Po įvykių Rygoje daug kas rimčiau pradeda vertinti techninę priežiūrą, darbų ir medžiagų kokybės kontrolę“, – sakė TPT generalinis direktorius Rimantas Baravykas. Laiku pastebėtas trūkumas ar problema saugo mūsų gyvybę ir pinigus. Po šio atsitikimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija irgi ėmėsi atitinkamų priemonių statybos priežiūrai pagerinti. Minčių apie kompleksinę techninę priežiūra kyla, kai atsitinka nelaimė. TPT

generalinio direktoriaus pavaduotojui technikai Algimantui Kleinui įsimintina 2010 metais Biržuose įvykusi avarija, kai sprogus savos gamybos kietojo kuro vandens šildymo katilui žuvo trys bendrovės darbuotojai. Ištyrus avarijos priežastis nustatyta, kad savos gamybos kietojo kuro vandens šildymo katilą pagamino ir sumontavo nekompetentingi asmenys, nebuvo parengtas tam tinkamas projektas, nesilaikyta norminių teisės aktų reikalavimų, dėl to ir įvyko tragedija. Kad kietuoju kuru kūrenami karšto vandens katilai gali sprogti ir pridaryti žalos žmonėms bei aplinkai, įrodo šis įvykis: dėl tokio pobūdžio priežasties 2013 metų gruodžio 1 dieną Raseinių rajono Gėluvos kaime įsikūrusioje medienos apdirbimo įmonėje buvo sužeisti 2 žmonės ir sugriautas pastatas. Eksploatuojant potencialiai pavojingus įrenginius privaloma išvengti jų keliamos grėsmės žmonėms ir maksimaliai sumažinti daromą žalą aplinkai bei turtui. Ne mažiau svarbu visu eksploatavimo laikotarpiu užtikrinti saugų įrenginių darbą, išvengiant neplaninių sustojimų ir avarijų. Pasaulinė praktika jau seniai įrodė, kad potencialiai pavojingų įrenginių statyboms būtinas kompleksinis sprendimas, reikalaujantis kompleksinės techninės priežiūros nuo pirkimo, projekto specifikacijų rengimo iki objekto paleidimo eksploatuoti. Todėl akivaizdu, kad bendras paslaugų paketas užtikrina sklandų įrenginių darbą, leidžia išvengti netikėtų prastovų ir skaudžių padarinių.

VšĮ Technikos priežiūros tarnyba Naugarduko g. 41, LT-03227 Vilnius Tel. (8 5) 213 1330 Faks. (8 5) 264 7150 El. p. tpt@tpt.lt www.tpt.lt

www.sanistal.lt www.viadrus.lt *Galingumas, gylis ir svoris priklauso nuo naudojamų šilumokaičio sekcijų skaičiaus. **Pristigę granulių, per kelias minutes išėmę transformacijos paketą, „Woodpell“ vėl paversite kietojo kuro katilu „Hercules U22“.

Vaizdas po sprogimo.

15


G. Bartuškos nuotr.

renovacija žvilgsnis 2013 2013 Nr. 12Nr. 12

2013 Nr. 12 žvilgsnis

nuostolius, atlikti matavimus. Todėl specialistams labai didelių abejonių kelia vasaros metu atliktas energinis auditas, kai nematuojama vidaus patalpų temperatūra ir kiti parametrai. Vien dėl neišmatuotos vidaus patalpų temperatūros nustatant kokią nors reikšmę gali susidaryti iki 30 proc. energijos naudojimo paklaida. Vis dėlto realybėje tokių atvejų pasitaiko. Vertinant pastato energijos naudojimą galima remtis ir mokėjimų už šildymą sąskaitomis, tačiau atlikdami išsamius energijos naudojimo vertinimo skaičiavimus specialistai turėtų vadovautis kuo tikslesnėmis metodikomis.

Priežiūrą patiki bet kam

Kitoks receptas Tinkamai sureguliavus daugiabučių vidaus šildymo sistemas už paslaugas galima mokėti iki trečdalio mažiau Darius BABICKAS

Gali nuskambėti nepopuliariai – norint pradėti taupyti šilumą tam ne visuomet būtina visa daugiabučio renovacija. Tai galima atlikti keliais etapais, ir pirmasis gali būti vidaus šildymo bei karšto vandens sistemų rekonstrukcija, atverianti kelią tolesnei renovacijai. Šią tiesą įrodė bendrovės „Vilniaus energija“ specialistų atlikta sostinės daugiabučių būklės ir energijos naudojimo studija. Abejonės dėl sertifikatų Energijos naudojimą pastatuose galima įvertinti keletu būdų: energinio naudingumo sertifikatu, energiniu auditu ir pagal mokėjimų už šildymą sąskaitas. Pirmas būdas, bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos analitikų grupės vadovo dr. Romano Savicko vertinimu, yra geriau nei nieko. Nors numatytos septynios energinio naudingumo klasės, šitą metodą specialistai linkę vadinti daugiau teoriniu. Faktiškai daugiabutis pastatas gali naudoti visiškai

16

kitokį energijos kiekį, negu numatyta sertifikate. „Atlikome daug daugiabučių namų vertinimų ir palyginimų. Iš jų matyti, kad realus namo energijos naudojimas priklausomai nuo pastato tipo ir statybos metų gali 30–50 proc. skirtis nuo nurodyto sertifikate. Todėl kyla labai pagrįstas klausimas: ką rodo energinio naudingumo sertifikatas, kokia jo paskirtis? Energinio naudingumo sertifikatai – tai puiki informacinė priemonė plačiajai visuomenei, daugiabučių pastatų gyventojams, bet ne specialistams. Šiuo metu in-

vesticiniai įgyvendinamos daugiabučių renovacijos planai grindžiami energinio naudingumo sertifikatų duomenimis. Bet ar galima kelių milijonų litų investicijas vertinti pagal sertifikatus, kurių kaina – vos keli šimtai litų, o realus energijos naudojimas gali skirtis? Šį darbą atliekantys žmonės konkuruodami dar labiau mažina kainas ir iškreipia energinio naudingumo sertifikato esmę“, – tvirtino R. Savickas. Suteikta galimybė perkant ar parduodant nekilnojamąjį turtą sutarti, kad už mažiausią kainą pastatas būtų įvertintas žemiausia, o ne realia klase, irgi įveda sumaišties. Jo nuomone, investiciniai renovacijos planai turėtų būti grindžiami atliekant energinį pastatų auditą ir neapsiribojant tik projektinės dokumentacijos įvertinimu, o tai daroma išrašant energinio naudingumo sertifikatus. Energinio audito metodika nuolat tobulinama, jį atliekant renkami ir analizuojami duomenys, atliekami matavimai, peržiūrima ir projektinė dokumentacija, suvedamas teorinio ir faktinio pastato energijos naudojimo balansas ir tik tuomet skaičiuojama renovacijos grąža. Energinis auditas turi būti atliekamas žiemos periodu – tik tuomet galima tiksliai įvertinti pastato šilumos

Vakarų Europos valstybėse yra įprasta praktika atlikti nuolatinę energijos naudojimo pastatuose stebėseną (ang. Energy management). Lietuvoje žengiami tik pirmieji su tuo susiję žingsniai, nors R. Savickas tai daro jau daugiau kaip 10 metų. Jis ėmėsi iniciatyvos rinkti duomenis dešimtyje šalies miestų, lyginti energijos naudojimą atskiruose pastatuose, stebėti, kokios priežastys lemia didesnes ar mažesnes išlaidas. „Daugeliu atvejų labai didelę reikšmę tolygiam šilumos energijos nau-

dojimui turi tinkama vidaus sistemų priežiūra. Jeigu sistemos nebus subalansuotos, vieniems butams bus tiekiamas per didelis šilumos kiekis, ir gyventojai bus priversti praverti langus. O kituose to paties namo butuose termometro stulpelis rodys vos šešiolika laipsnių šilumos“, – pasakojo R. Savickas. Jo teigimu, sistemų priežiūrai dėmesio neskiriančių pastatų gyventojai nuolat susidurs su panašiomis problemomis. Norėdami taupyti ir šilumos punktų priežiūrą patikėję savamoksliam santechnikui, jie patirs dar daugiau išlaidų. „Vilniaus energijos“ specialisto duomenimis, yra pastatų, kuriuose už šildymą per sezoną išleista nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų daugiau vien todėl, kad į kai kuriuos butus tiektas per didelis šilumos kiekis. Kitaip tariant, kai kurie butai buvo paprasčiausiai peršildyti. Aiškiai matyti, kad šilumos punktų priežiūrai sutaupyti pinigai nublanksta palyginti su gyventojų patirtomis išlaidomis už sunaudotą šilumą. R. Savicko nuomone, gerai, jeigu objektas priskiriamas mažo faktinio energijos naudojimo klasei. Tačiau jeigu jis patenka į daug šilumos naudojančių pastatų klasę, tuomet jau reikia analizuoti, kodėl taip yra.

Visi pastatai skirtingi Norėdamas įvertinti faktinį energijos naudojimą, R. Savickas pritaikė paties sugalvotą metodiką. Pagal ją daugiabučiai suskirstyti į faktinio energijos naudojimo klases, įvertinami faktiniai vandens pašildymo ir faktiniai cirkuliacijos duomenys. Tokiu būdu skaičiuojamas ne normatyvinis naudojimas, pasitelkiami ne deklaruojami duomenys, bet realus naudojimas. „Daugiabučiai namai pagal šią metodiką suskirstyti į penkiolika klasių. Energiškai efektyviausieji patenka į pirmą klasę, neefektyviausieji – į penkioliktą. Visi namai suskaidyti į grupes pagal tipus. Reikia atkreipti dėmesį, kad vienodų daugiabučių nėra, jie tik iš pažiūros atrodo tipiniai. Pastatų modifikacijų yra daug, ir jos turi nemažą reikšmę šilumos naudojimui. Dėl to galima tiksliai atsakyti į klausimą, kodėl tai pačiai energinei klasei priskiriamuose daugiabučiuose komforto lygis kardinaliai skiriasi“, – sakė R. Savickas. Atlikdami analizę „Vilniaus energijos“ specialistai iš viso nustatė daugiau kaip 300 tipinių daugiabučių projektų su įvairiomis modifikacijomis. Vertinant pagal energijos naudojimą penkiolikos klasių skalėje daugiausia daugiabučių priskirtini septintai klasei.

R. Savicko drauge su kolegomis parengtą interaktyvųjį žemėlapį, kuriame galima pamatyti pastatų faktinį energijos naudojimą, rasite Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje, tiesioginė nuoroda http://www.vilnius.lt/vmap/ t1.php?layershow=siluma.

17


žvilgsnis 2013 Nr. 12

Daug energijos eikvojančių pastatų, kaip ir mažai naudojančių, nėra gausu. Nauji ar atnaujinti daugiabučiai pagal energijos naudojimą priskiriami 2–5 klasei. Nors, anot R. Savicko, maža energijos naudojimo klasė būtų siektina, lyginant antrą klasę su, pavyzdžiui, ketvirta, energijos naudojimas skiriasi dukart. Daugiausia šilumos energijos išeikvojantis naujos statybos daugiabutis yra priskirtas šeštai klasei. „Nereikia manyti, kad naujos statybos daugiabučiai yra ypač energiškai efektyvūs. Yra visokių. Vieni galbūt nelabai tinkamai suprojektuoti, kiti – pastatyti prasčiau, trečiuose yra daug stiklinių atitvarų, ketvirtuose – daug metalo konstrukcijų, kurios tampa šalčio laidininku. Esame išanalizavę pastatus pagal jų tipus, statybos metus, kitus parametrus. Iš turimų duomenų aišku, kiek pastatas vidutiniškai turi naudoti energijos. Ir jeigu matome, kad namas pagal energijos naudojimą turėtų būti priskiriamas šeštai ar septintai klasei, bet patenka tik į dešimtą ar vienuoliktą, vadinasi, jame neprižiūrima arba netinkamai prižiūrima vidaus šildymo sistema“, – įsitikinęs R. Savickas.

Taupyti leis nedidelės investicijos Priemonių, padedančių subalansuotai veikti vidaus šildymo sistemai, yra keletas. Visų pirma turi būti tinkamai suderintas šilumos punkto automatikos valdiklis. Šiuolaikinės technologijos leidžia tai daryti belaidžiu nuotoliniu būdu, nedelsiant pakeisti šildymo ar karšto vandens parametrus, stebėti gedimus, atlikti monitoringą ir tokiu būdu taupyti energiją, palyginti su sistema, kurią reikia valdyti rankomis, o šildymą sureguliuoti santechnikas ateina tik po savaitės ar vėliau. Reguliuoti šilumą labai padeda šildymo sistemos subalansavimas, dalikliai, termostatiniai ventiliai, karšto vandens skaitiklių butuose pakeitimas. Vienvamzdę šildymo sistemą galima patobulinti pervirinus vamzdžius prie radiatorių, sumontuoti trieigį ventilį, balansavimo diafragmą ir termostatinį ventilį. Tokia minimali, tačiau efektyvi sistemos pertvarka viename bute gali užtrukti pusdienį ar visą dieną. Investicijos gali siekti apie 50 litų kvadratiniam metrui. Tad tipinio trijų kambarių 60

18

2013 Nr. 12 žvilgsnis

kvadratinių metrų ploto buto gyventojams į tokį sistemos pertvarkymą reikėtų investuoti apie 3 tūkst. litų. Į kainą būtų įskaičiuota ir nuotolinė daliklinė sistema, mėnesio gale nuskaitanti šildymo ir karšto vandens duomenis, kad nereikėtų lankyti kiekvieno buto. „Tokios investicijos leidžia sutaupyti maždaug iki 25–30 proc. šilumos energijos, priklausomai nuo individualių žmogaus poreikių šildytis. Neturint pakankamai pinigų visai pastato renovacijai, toks sprendimas būtų tikrai racionalus, ir tai būtų pirmas žingsnis tolesnės atitvarų rekonstrukcijos link. Šios investicijos nenueitų veltui, nes leistų taupyti net ir nerenovavus pastato. O apšiltinus sienas, stogą, pakeitus langus ir atlikus kitus modernizavimo darbus, bus sutaupoma dar daugiau“, – įsitikinęs R. Savickas. Be to, rekonstruoti atitvaras ir palikti seną sistemą yra neracionalu – vis tiek tai anksčiau ar vėliau reikės padaryti. Skeptikai gali tvirtinti, kad toks sutaupymas – tik komforto sąskaita. „Vilniaus energijos“ specialistas su tuo sutinka. Bet atkreipia dėmesį, kad nesubalansavus sistemos vieni žmonės tame pačiame name gyvena perkaitinami, o kiti turi taikytis su vos drungnais radiatoriais. Sutvarkius sistemą, ją subalansavus šiluma į visus butus tiekiama tolygiai, mažėja šilumos srautas, vadinasi – ir nuostoliai. Pakeisti karšto vandens skaitikliai taip pat leidžia taupyti energiją, nes sumažėja nesąžiningų gyventojų. Apskaičiuota, kad asmenys, butuose turintys daliklius, už šildymą per mėnesį sumoka vidutiniškai apie 100 litų mažiau nei tie, kurie gyvena analogiškuose namuose, bet neturi daliklių. „Supratome, kad gyventojai per mažai turi informacijos apie galimybę taupyti šilumą nepatirdami didelių investicijų. Todėl skatiname pasidomėti konkrečių pastatų sunaudojamos šilumos energijos kiekiu. „Vilniaus energijos“ interneto tinklalapyje galima rasti visą informaciją, kuriai šilumos naudojimo klasei priskiriamas konkretus namas (nurodoma faktinio energijos naudojimo klasė), ar jis nenaudoja daugiau energijos nei analogiški pastatai, kokie galimi mokėjimai už šildymą“, – pasakojo R. Savickas.

Liutauras Rimkūnas Kompanijos „TA Hydronics“ technikos direktorius Baltijos šalyse, Baltarusijoje ir Kaliningrade Vienas nepriklausomas tyrimų institutas atliko tyrimą ir skaičiavimus, kiek šilumos energijos galima sutaupyti šiltinant pastatus ir kiek – tik sutvarkius vidaus šildymo sistemą. Rezultatai buvo bemaž tokie pat: ir vienu, ir kitu atveju galima sutaupyti iki 35 proc. energijos. Tik šiltinant pastatą investicijos yra šimtus kartų didesnės, negu tvarkant šildymo sistemas. Akivaizdu, vienvamzdė šildymo sistema, kokia įrengta didžiojoje dalyje daugiabučių, yra tarsi uždelsto veikimo bomba. Tam, kad radiatoriai gerai šiltų, šildymo sistemoje reikia labai tiksliai paskirstyti šilumos srautus. Vienvamzdėje sistemoje dalis šilumnešio teka per radiatorius, dalis juos aplenkia. Kad šildymas būtų tolygus, maždaug 35 proc. šilumos turi būti nukreipta per radiatorius, o apie 65 proc. juos apeiti. Bet dabar naudojamose vienvamzdėse sistemose to pasiekti negalima vien dėl menko vamzdžių diametro pasirinkimo. Todėl ir reikalingas sistemos balansavimas. Bet pirmiausia vienvamzdes sistemas reikia keisti dvivamzdėmis. Tinkamai subalansavus dvivamzdę šildymo sistemą energijos galima sutaupyti kur kas daugiau. Išsivysčiusiose šalyse toks sprendimas yra plačiai naudojamas, jis tikrai pasitvirtino. Kompanijos TA mokslininkai maždaug prieš 60 metų pirmieji pasaulyje pasiūlė sprendimą balansuoti šildymo sistemas. Metodika šildymo ir šaldymo sistemoms subalansuoti, kurią pateikė TA, yra įtraukta į Europos Sąjungos (ES) standartus. Yra priemonių, leidžiančių šildymo sistemas pertvarkyti greitai, netrikdant žmonių gyvenimo ritmo. Lietuvoje kol kas įprasta rinktis pigesnį pertvarkymo būdą, pasiliekant prie vienvamzdės šildymo sistemos. Tačiau taip problema tik atitolinama. Ir jeigu vykdydami ES teisės aktus turėsime iki 2020 metų pasiekti atitinkamą energijos sutaupymo lygį, permainos yra neišvengiamos. Kitaip sulauksime sankcijų.

cirkuliacinis siurblys – būdas mažinti pastato energijos sąnaudas Audrius Merkys Bendrovės „Wilo Lietuva“ inžinierius

Jau seniai pripažinta tiesa, kad norint taupyti šilumos energiją reikia pradėti nuo šildymo sistemos renovacijos. Įvairioms šildymos sistemoms siūlomi skirtingi šildymo sistemos balansavimo būdai. Naudojant efektyviausiai šilumą taupančią balansavimo armatūrą šildymo sistema iš nekintamo debito sistemos tampa kintamo debito sistema. Tokiu atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, koks naudojamas cirkuliacinis siurblys. Seni, nevaldomų sūkių siurbliai tokioje sistemoje turi kelis

pagrindinius trūkumus: jie yra labai neefektyvūs elektros energijos naudojimo požiūriu ir gali sukelti nepageidaujamą hidraulinį triukšmą sistemoje. Hidraulinį triukšmą sistemoje dažniausiai sukelia per dideliu greičiu tekantis vanduo. O kartais nutinka taip, kad subalansavus sistemą esamas siurblys tampa per galingas, o jeigu nėra galimybės sureguliuoti siurblio sūkius, kai kuriuose sistemos taškuose gali kilti hidraulinis triukšmas, kuris ilgainiui per visą vamzdyną bus perduodamas į gyvenamąsias patalpas. Kintamo debito sistemoje labai svarbi cirkuliacinio siurblio ypatybė yra automatinis sūkių reguliavimas. Tai leidžia ne tik labai tiksliai parinkti reikiamą siurblio darbo tašką, bet ir ženkliai taupyti elektros sąnaudas.

Pavyzdžiui, 100 butų name senas siurblys sunaudoja apie 1700 kWh elektros energijos per metus (maždaug už 850 litų), o elektroninis siurblys „Wilo Yonos MAXO“ sunaudotų tik apie 280 kWh (maždaug už 140 litų). Vadinasi, per metus galima sutaupyti apie 710 litų. Įvertinus, kad siurblio kaina yra apie 2 tūkst. litų, šis atsipirktų greičiau nei per 3 metus. O atsižvelgiant į tai, kad po šildymo sistemos renovacijos dažnai pakanka mažesnio cirkuliacinio siurblio, elektros energijos sąnaudų mažėjimas gali būti dar didesnis. Taigi jei jau nusprendėte renovuoti savo šildymo sistemą, nepamirškite ir cirkuliacinio siurblio, nes tai yra dar vienas būdas mažinti pastato energijos sąnaudas.

Kokybiška šildymo įranga

Profesionalus šildymo produktų didmenininkas Lietuvoje Platus gerai žinomų gamintojų produktų pasirinkimas Ekonomiškai pagrįsti techniniai sprendimai Patyrę, profesionalūs atestuoti specialistai Techninė priežiūra Ilgametė patirtis

Vilniuje Žalgirio g. 131, LT-08217 Vilnius Tel. +370 5 275 6926 El. p. info@artakija.lt

Kaune Gaižiūnų g. 5, LT-50129 Kaunas Tel. +370 37 32 80 34 El. p. info.kaunas@artakija.lt

Klaipėdoje Tilžės g. 53, LT-91260 Klaipėda Tel. +370 46 34 08 41 El. p. info.klaipeda@artakija.lt

19


iš arčiau 2013 Nr. 12 iš arčiau 2013 Nr. 12

2013 Nr. 12 iš arčiau

Lėšos tekės naujomis kryptimis

Pagal pakoreguotas gaires 2014-aisiais dirbsiantis vandentvarkos sektorius tikisi išvengti projektų finansavimo pauzių Rusnė MARČĖNAITĖ

Kalendorius verčia baigti tai, kas atrodė nepabaigiama: finišuoja Lietuvos vandentvarkos sektoriaus veikėjų – atsakingų ministerijų, vandens tiekimo įmonių ir savivaldybių – diskusijos dėl prioritetų, kuriais bus vadovaujamasi skirstant ateinančiam, 2014–2020 metų, laikotarpiui numatytą 1,4 mlrd. litų paramą iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų. Visa, kas aptarta, suskaičiuota, suderėta per daugybę suinteresuotų pusių diskusijų, šiandien baigia virsti galutiniu dokumentu – Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo finansavimo sąlygų aprašu. Ir nors sausio 1-ąją visi antspaudai dar nebus sudėti, 2014-aisiais ir Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamentas, ir AM ES lėšų administravimo departamentas pradės dirbti pagal naujas gaires. Naujienas žurnalui „Statyba ir architektūra“ pristatė AM Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas.

Atėjo mažųjų gyvenviečių eilė Naujojo laikotarpio prioritetas – gyvenvietės, turinčios nuo 200 iki 2000 gyventojų. Per praėjusius septynerius metus mažos gyvenvietės turėjo nedaug galimybių gauti paramą vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo tin-

20

klų plėtrai – tik laikotarpio pabaigoje, išsprendus didžiąją dalį didesniųjų miestų problemų, pradėta daryti nuolaidų iki 500 gyventojų turinčioms gyvenvietėms, išimtis buvo taikoma ir saugomose teritorijose esančioms iki 300 gyventojų gyvenvietėms. Sulaukę seniai lauktos galimybės, mažesnių gyvenviečių vandens tiekėjai turi susitaikyti su pasikeitusiomis finansinėmis sąlygomis – 2014–2020 metais paramos intensyvumas plėtrai sieks tik 80 proc. skaičiuojant ir ES, ir valstybės indėlį, tad teks pridėti ir 20 proc. savų lėšų. Iki šiol Lietuvoje buvo teikiama 95 proc. parama: 85 proc. – ES lėšos, 10 proc. – valstybės, savų lėšų įmonės turėjo pridėti 5 proc. „Žinia, kad mažesnėms gyvenvietėms bus suteikta parama plėtrai, reiškia, kad ES pinigų gaus ne tik didieji, bet ir mažesnieji vandens tiekėjai, kurie iki šiol šiuo aspektu buvo

skriaudžiami. Dėl pasikeitusios paramos schemos reikia pasakyti, kad iki šiol siūlėme šiltnamio sąlygas, kurios skatino imti paramą ilgai negalvojant. Todėl šiandien pagrindinė mūsų problema yra iš paslaugos kainos išlaikyti už 3 mlrd. litų nuo 2000-ųjų sukurtą turtą, – komentavo D. Krinickas. – Keisdami finansavimo sąlygas siekiame, kad įmonės būtų labiau suinteresuotos ne šiaip pasiimti ES paramą, o daugiau planuoti, skaičiuoti investicijų įtaką kainai ir taip rinktis ekonomiškai naudingiausius, pigiausius projektus.“ Iki naujojo periodo spręsti vandentvarkos problemų nebaigę didesnieji, per 2000 gyventojų turintys, miesteliai gali pretenduoti gauti 50 proc. projekto vertės paramą. „Europos Komisijos (EK) vertinimu, didžiosiose Lietuvos gyvenvietėse jau nebeliko esminių vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo problemų – vasarą išleistoje ataskaitoje Lietuva ir dar trys ES valstybės pripažintos pažangiausiomis nuotekų tvarkymo srityje, – aiškino D. Krinickas. – Vilnius irgi išskirtas kaip 100 proc. atitinkantis direktyvų reikalavimus miestas – EK nemano, kad jis dar galėtų gauti ES paramą vandentvarkos reikmėms.“

proc. paramą. Pasak AM Vandenų departamento vadovo, Lietuvos sprendimas ateinančius septynerius metus skirti prioritetą tinklų renovacijai atliepia EK raginimą visoms ES šalims rimtai susirūpinti vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo sistemų efektyvumu, tad pirmaeilis rūpestis tai bus ne tik mūsų šaliai. Praradimų ir nuostolių mažinimo klausimas akcentuotas ir 2012 metų lapkritį paskelbtoje Europos ateities vandens strategijoje. AM, pabrėžė D. Krinickas, tikisi ir rūpinsis, kad ir planuojant renovaciją būtų tiksliai apskaičiuojamas investicijų efektyvumas. Artimiausiu metu ketinama kreiptis į EK, kad būtų patikslintos rekomendacijos dėl paramos renovacijai teikimo atsižvelgiant į vandens praradimo ir nuostolių dydį. Pavyzdžiui, besivystančioms šalims Pasaulio bankas yra pateikęs rekomendaciją renovuoti tinklus, kai vandens praradimas viršija 15 proc. (Lietuvos vandentiekio tinkluose 2011 metais patirtas 27 proc. nuostolis, galutinių 2012 metų duomenų kol kas nėra). 50 proc. parama tinklų renovacijos projektams turėtų būti nemenka paspirtis, kai vykdant valstybės suplanuotą vandens tiekimo įmonių stambinimą didesnėms įmonėms teks prisijungti be šeimininkų likusius buvusių gamyklų ir pan. vandentiekio ūkius, teikiančius paslaugą keliems ar daugiau būstų. Tiesa, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidento Broniaus Miežutavičiaus nuomone, darbus, kuriuos

tenka atlikti perimant tą nugyventą ūkį, tiksliau būtų vadinti ne renovacija, o plėtra, nes neretai visą infrastruktūrą reikia ne renovuoti, o sukurti iš naujo. Vandens tiekimo įmonės tikėjosi įtikinti valdžią, kad šie darbai verti didesnės nei 50 proc. paramos. Bet čia nieko pakeisti, pasak D. Krinicko, neišeina, nes net jei teks iš naujo pakloti visą vamzdyną, to nebus galima vadinti plėtra, jei proceso pabaigoje nebus prijungta naujų vartotojų. Planuojamų prijungti vartotojų ar būstų skaičių Lietuva privalo pateikti atsiskaitydama EK. Vis dėlto papildomų lėšų sudėtingesniems tinklų prijungimo projektams numatyta – atskira eilutė leis gauti paramą turto inventorizacijai. „Taip šeimininkas išsiaiškins visą reikalingą informaciją apie tinklų išdėstymą, jų vertę, be to, inventorizuotas turtas jau uždirbs ir pajamų“, – komentavo AM specialistas ir atkreipė dėmesį, kad iki šiol visas šias pareigas vandens tiekėjai turėjo vykdyti savo sąnaudomis. D. Krinickas pripažino, kad AM sulaukė priekaištų dėl to, jog nusprendė neskirti 2014–2020 metais atkeliausiančių lėšų liūto dalies tinklų renovacijai: „Bet jei tai darytume, didžiąją dalį lėšų pasiimtų didieji tiekėjai, nes tik jie šiuo metu pajėgūs nuosavu indėliu pridėti 50 proc. sumos. O tai vėl didintų atskirtį tarp miesto ir kaimo vietovių, kur skirsis ne tik paslaugų kokybė, bet ir ūkio efektyvumas. Pastebėtina ir tai, kad šiandien Lietuvoje yra penkios efektyviai veikiančios

įmonės. Ir jos nėra iš didžiųjų – jos vidutinės ir mažos.“ AM departamento vadovas komentavo, kad tinklų renovacijos projektų negalima vertinti kaip pagrindinio rodiklio – tai kovoje dėl finansavimo stengėsi įrodyti suinteresuotos pusės. „Pagrindinis dalykas, leidžiantis mažinti kainą, yra masto ekonomijos principo taikymas: daugiau vartotojų – mažesnė kaina. Ir tam būtų naudingas įmonių stambinimas“, – sakė D. Krinickas.

Investicijų susigrąžinimas – privalomas 2014–2020 metais investicijas vandentvarkos srityje įmonės privalės planuoti vadovaudamosi EK reikalavimu, kad visos įdėtos lėšos, išskyrus ES paramą, būtų susigrąžintos iš paslaugos kainos. „Čia ir yra didžioji problema – kaip suderinti paramos teikimą, paskolas ir galutinę kainą“, – pripažino D. Krinickas. Skaičiuoti, kaip įvykdyti šį reikalavimą, pirmiausia, žinoma, reikės patiems vandens tiekėjams. Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, vadovaudamasi naujausiu Vyriausybės susitarimu, nustatys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Klausimą, kaip sustabdyti pernelyg drastiškus kainos pokyčius, Vyriausybė svarstė gruodžio 4-ąją vykusiame posėdyje. Nuspręsta, kad kainos turi būti skai-

Gera žinia – parama tinklų renovacijai Vandens ir nuotekų tinklų renovavimo reikmėms bus galima gauti 50

21


iš arčiau 2013 Nr. 12

2013 Nr. 12 iš arčiau

Paskola su valstybės garantija

AM Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas. čiuojamos atsižvelgiant į faktines, o ne planuojamas išlaidas, įvestas 12 mėnesių kainų galiojimo terminas, taigi kaina turi būti perskaičiuojama kasmet, vandens tiekėjai įpareigoti vykdyti sąnaudų atskyrimą, taip užtikrinant pajamų iš vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo skaidrumą ir kad iš vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo veiklos gaunamomis pajamomis nebūtų finansuojamos kitos vandens tiekėjų vykdomos su vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu nesusijusios veiklos. Taip numatyti reikalavimai, susiję su investicijų pagrįstumu, jų vertinimu kainų augimui ir investicijų planavimui. Skaičiuojama, kad atskirais atvejais kaina gali didėti iki 80 proc. Standartiškai – 20–40 proc. Anot D. Krinicko, įmonėms savo planus teks dėlioti įvertinant tris esminius dalykus: investicinių sąnaudų pagrįstumą, investicijų atsiperkamumą ir investicijų įtaką kainos augimui. O kainų komisija gali lemti ir patį kainos nustatymo procesą. „Kaina nuo šiol bus skaičiuojama metams į priekį, ir ji negalės iškart stipriai pašokti, vadinasi, greitai investicijų susigrąžinti nepavyks, o tai turėtų priversti vandens tiekėjus susilaikyti nuo nepagrįstų išlaidų. Tikimės, kad tai paskatins vandens tiekėjus skaičiuoti ne tik tai, kiek reikia pinigų projektui įgyvendinti, bet ir kiek dėl jo padidės vandens kaina“, – kalbėjo AM Vandenų departamento vadovas.

22

AM žada padėti spręsti daugeliui vandens tiekimo įmonių ir savivaldybių opią problemą – pagelbėti tais atvejais, kai dėl skolinimosi limito išnaudojimo joms bus keblu surinkti sumą, reikalingą pridėti į projekto investicijų katilą. „Dalį pinigų, kuriuos gausime vandentvarkai, išimsime ir įdėsime į garantinį fondą. Taigi vandens tiekėjas, skolindamasis reikiamus pinigus, gaus valstybės garantiją. Tokie finansinės inžinerijos instrumentai kituose sektoriuose naudojami seniai ir gana gerai veikia, – sakė D. Krinickas. – Norime visomis priemonėmis vandens tiekimo sektorių priartinti prie modernių ūkių. Šiandien jis nuo šilumos ar dujų ūkių atsilieka apie 10 metų.“

Eliminuota privatizavimo galimybė Gruodžio 4 dieną vykusiame posėdyje Vyriausybė galutinai pritarė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekte įrašytiems nuostatams, kuriais panaikinta vandens tiekimo įmonių privatizavimo galimybė. Artimiausiu metu įstatymo projektas bus pateiktas svarstyti Seimui. Savivaldybėms suteikta teisė tarybos sprendimu, o ne konkurso būdu, kaip buvo numatyta ankstesnėje įstatymo redakcijoje, paskirti viešąjį vandens tiekėją. „Beveik visos savivaldybės ir šiandien turi vandens tiekėjus, kurie faktiškai atlieka viešojo vandens tiekėjo funkcijas. Tiesiog tos įmonės iki šiol neturėjo reikiamo statuso, nes savivaldybės neskelbė konkursų baimindamosi, kad privatūs asmenys, pasiūlę geresnes sąlygas, juos laimės, po to nežinia kiek pakels kainas“, – aiškino D. Krinickas. Tokią vartotojams nepalankią įvykių seką yra patyrusi ne viena Europos valstybė.

Dėmesio sulauks paviršinių nuotekų problemos 2014–2020 metų planuose įrašyta ir iki šiol atidėliota paviršinių nuotekų tvarkybos būtinybė, įvardyti ir tvarkytojai. Nelabai pageidautas įpareigojimas teko vandens tiekimo

įmonėms, kurios primygtinai siūlė šią misiją patikėti tiems, kurie prižiūri gatves. Vis dėlto ES parama paviršinėms nuotekoms tvarkyti bus skiriama tik vandens tiekėjams, o dėl to, kokio dydžio ir kokiomis sąlygomis ji bus skiriama, bus sprendžiama atsižvelgus į šiuo metu ekspertų rengiamą studiją. AM jau yra atlikusi poreikio paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrai ir renovacijai vertinimą, kuris parodė, kad investicijų visos Lietuvos reikmėms šioje srityje patenkinti reikia 2,3 mlrd. litų. Paviršinių nuotekų tvarkymo mokestis, kaip ir iki šiol, bus taikomas tik juridiniams asmenims – nuspręsta, kad tik nedaugelis fizinių asmenų šiuo metu pakeltų naują mokestį.

Darbai negali sustoti Paskutiniai projektai pagal 2007– 2013 metų finansavimo sąlygas turi būti baigti iki 2015-ųjų galo. Tuo pat metu vandentvarkos įmones jau turėtų pasiekti pirmosios ES injekcijos, skirtos pagal naująsias paramos schemas. „Bet su laikinuoju finansavimu – valstybės parama, kurią ši atsiims atkeliavus lėšoms iš struktūrinių fondų – startuoti bus galima jau nuo 2014 metų pradžios. Valstybė privalo ieškoti finansavimo galimybių tokiems periodams – būtų neracionalu daryti tarpus tarp projektų įgyvendinimo, prarasti įdirbį. Kai kurie vandens tiekėjai jau yra atlikę viešuosius pirkimus, žino projektų kainą, negalima leisti, kad tiekėjams tektų iš naujo skelbti konkursus“, – komentavo D. Krinickas. Lietuvos vandentvarkos ūkio vadovai turi kuo džiaugtis – gandai, kad vandentvarkai, kaip ir kitoms ūkio šakoms, 2014–2020 metais teks tenkintis gerokai mažesne parama, nepasitvirtino – šiai sričiai skirtas biudžetas sumažėjo tik dešimtadaliu (praėjusį laikotarpį siekė 1,5 mlrd. litų). Bet padalyti jį teks daugybei svarbių užduočių paremti: tinklų plėtrai, renovacijai, nuotekų valymo, vandens gerinimo, dumblo tvarkymo, paviršinių nuotekų rinkimo įrenginiams. Kol nėra gauta galutinio AM ir Vyriausybės patvirtinimo dėl vandentvarkai skirti numatytos sumos, nėra ir galutinio lėšų paskirstymo, atkreipė dėmesį D. Krinickas.

Ar tikrai teisingai panaudosime paskutinę ES injekciją?

Bronius MIEŽUTAVIČIUS Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas

Neperdedant galima sakyti, kad dabar – finišo tiesioji, kai dar galime patys apsispręsti ir Europos Komisijai išaiškinti, kur ir kiek turėtume investuoti, kad mūsų paslaugos būtų pasiekiamos, atitiktų visus higienos, aplinkosaugos reikalavimus ir svarbiausia – kad pasibaigus finansavimo periodui būtų įperkamos klientams. Turime aiškiai įvardyti kertines vandentvarkos ūkio problemas ir nutarti, kaip panaudojant paramos lėšas šias problemas būtų galima spręsti efektyviausiai. Manyčiau, pagrindinė užduotis šiuo metu – planuoti investicijas taip, kad jos mažintų teikiamų paslaugų savikainos augimą, tuo pačiu sudarytų sąlygas savivaldybėms, kaip turto savininkėms, stambinti bendroves ir kurtis regioninėms vandens tiekimo įmonėms. Šiuo metu vienomis pagrindinių savikainos augimo priežasčių drąsiai galima vadinti nepakankamas investicijas eksploatuojamam turtui atstatyti ir technologijoms tobulinti. Dėl to didėja ne tik geriamojo vandens nuostoliai, bet ir avaringumas bei visos kitos eksploatavimo sąnaudos. Reikiamos lėšos turtui atstatyti atsakingai neįvertinamos ir dažnai net sąmoningai sumažinamos jau tvirtinant paslaugų kainas. Kalbant apie šalies rajonų centrų, taip pat Klaipėdos miesto vandentvarkos įmonių paslaugų savikainos augimą, jai, be išvardytų priežasčių, labai reikšmingą įtaką daro ir tai, kad bendrovės eksploatuoja nugyventus kaimų vandentvarkos įrenginius, kurių vertė – minimali, o dažnai ir neįtraukta į buhalterijos balansą. Ir todėl tvirtinant paslaugų kainas šio turto atkūrimo sąnaudos išvis nenumatomos. Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos duomenimis, šalyje yra 1781 gyvenvietė, kurioje geriamasis vanduo tiekiamas centralizuotai. Per pastaruosius 10 metų 1396 gyvenviečių nugy-

ventas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valymo sistemas perėmė eksploatuoti vandentvarkos bendrovės. Iš viso šalyje yra tik 12 rajoninių miestų, kur vandentvarkos įmonės geriamojo vandens tiekimo paslaugas teikia visoje rajono teritorijoje. Tam, kad profesionalūs vandens tiekėjai įgyvendintų naujajame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projekte numatytą bendrovių stambinimo užduotį „vienas rajonas – viena vandentvarkos įmonė“, jiems reikės eksploatuoti mažiausiai 385 gyvenviečių vandens ūkį. Dėl to, be jokios abejonės, didės būtiniausios rajoninių vandens tiekimo bendrovių paslaugų sąnaudos, tuo pačiu ir kainos. Mažai tikėtina, kad tai skatins rajonų savivaldybes, kaip įmonių savininkes, geranoriškai plėsti įmonių priežiūros ribas. Greičiau bus taip, kaip buvo iki šiol: kai sugedus gyvenvietės geriamojo vandens tiekimo įrenginiams sutriks vandens tiekimas, gyventojams prašant savivaldybė šį ūkį perduos vandens tiekimo profesionalams. Taip, norint iš dalies atstatyti ir eksploatuoti vandens tiekimo įrenginius, sudaromos realios prielaidos sąnaudoms augti. Šiam ūkiui sutvarkyti reikalingos didelės investicijos, o darant tai vien iš paslaugų kainos ar skolintų lėšų investicijų našta perkeliama miestų ir rajonų centrų gyventojams. Jeigu bus pasirinktas būtent toks kelias, ilgainiui daugelyje rajonų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos taps labai brangios ir galbūt net 4 proc. viršys gyventojų vidutinių pajamų lygį, o tai ir Lietuvoje, ir visoje Europoje laikoma maksimalia kaina. Vienas veiksmingų būdų skatinti savivaldybes plėsti rajoninių vandentvarkos bendrovių priežiūros ribas ir mažinti įmonių, jau perėmusių vandentvarkos objektus, eksploatavimo sąnaudas – skirti tikslinę finansinę paramą. Manome, kad didžioji 2014–2020 metų finansinės paramos dalis turi būti skirta šalies vandentvarkos ūkio renovacijai, parenkant aiškius para-

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius. mos efektyvumo įvertinimo kriterijus. Diskutuoti reikėtų ir dėl paramos gavimo intensyvumo, t. y. kiek procentinių punktų prie bendros paramos sumos turėtų prisidėti vandentvarkos bendrovės ar savivaldybės. Akivaizdu, didžiųjų miestų vandentvarkos įmonės gali apmokėti 50 proc. investicijų tinklams ir kitai infrastruktūrai atstatyti. Bet to tikrai nepasakysi apie smulkiąsias vandentvarkos įmones. Teisingo paramos intensyvumo paskirstymo problema yra rimta ir diskutuotina. Tam, kad visų grupių vandentvarkos įmonės (vandentvarkos bendrovės pagal teikiamų paslaugų apimtis yra suskirstytos į 5 grupes) ekonomiškai pajėgtų gauti paramą, būtina atsižvelgti į atskirų vandentvarkos bendrovių ir savivaldybių galimybes prisidėti prie finansuojamų projektų, kitaip gali kilti keblumų dėl skirtų lėšų naudojimo. Lietuvos vandentvarkos ūkiui skirtos 2014–2020 metų Europos paramos lėšos (atkreipiu dėmesį, kad šis periodas gali būti paskutinė galimybė gauti ES paramą), jų prieinamumas savivaldybėms ir vandentvarkos bendrovėms turėtų skatinti geriamojo vandens tiekimo, nuotekų valymo bei dumblo tvarkymo savikainos mažinimą vykdant visus geriamojo vandens kokybės ir aplinkosaugos reikalavimus.

23


sprendimas

2013 Nr. 12

2013 Nr. 12 sprendimas

Aistros tebeverda

Prasidėjęs šildymo sezonas vėl priminė įstatymo pataisas dėl daugiabučių vidaus sistemų priežiūros

Lina BIELIAUSKAITĖ

Šilumos ūkio įstatymo pataisos, draudžiančios šilumos tiekėjams prižiūrėti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas, priimtos prieš porą metų, tačiau šis sprendimas vis dar kelia aistrų. Pakeitimai, oponentų įsitikinimu, ne tik įnešė daug sumaišties, bet ir vietoj lauktos naudos veikiau pridarė žalos. Vis dėlto ir be įstatymo pataisų ne vienus metus tokia praktika besivadovaujantieji tikina, kad ji pasiteisino. Eliminavo profesionalus Vadovaujantis 2011 metų lapkričio 1-ąją įsigaliojusiomis Šilumos ūkio įstatymo pataisomis, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojais negali būti šilumos tiekėjai bei asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar teikiantys jam prekes, paslaugas, pavyzdžiui, skaitiklių gamintojai. Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidento Juozo Antanaičio įsitikinimu, į šią kategoriją įeina faktiškai visi, kurie išmano apie šilumos sistemų priežiūrą. Už name esančius šilumos punktus, taip pat jų paruošimą šildymo sezonui, priežiūrą bei remontą atsakingi tapę tik patys gyventojai gali samdyti prižiūrėtoją – fizinį ar juridinį asmenį, turintį tinkamą kvalifikaciją, kurią liudija tokiai veiklai išduotas Valstybinės energetikos inspekcijos atestatas.

24 24

„Tačiau kiekvienas turi užsiimti savo darbu. Pats geriausias variantas, kai šildymo sistemą reguliuoja, prižiūri, tvarko ne atsitiktiniai nežinia kokius kursus baigę žmonės, turintys kitus darbus ir užsiimantys tokia priežiūra tik laisvalaikiu, bet šios srities profesionalai, kurie galėtų ne tik sukioti varžtelius, bet ir analizuoti naudojimą, priimti siūlymus būsto valdytojams, kaip pagerinti šilumos sistemos funkcionavimą“, – kalbėjo pašnekovas. J. Antanaitis apgailestavo, kad Lietuvoje įprasta vadovautis draudimais, o ne stiprinti kontrolės sistemą. Tokiu rezultatu esą tapo ir priimtosios Šilumos ūkio įstatymo pataisos, užuot pasistengus tiesiog pagerinti galiojusią sistemą.

Sprendimą vadina politizuotu Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas be užuo-

lankų teigė, kad tokios tvarkos įteisinimas – paprasčiausias politinis žaidimas. „Buvo siekiama šilumos išoriniais tinklais tiekėją atskirti nuo vidinių šilumos tinklų, esą šilumos tiekėjas neva pripumpuoja šilumos į namą. Ir tarsi taip gauna naudos – kuo daugiau pardavė, tuo daugiau uždirbo. Nors ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, ir kiti specialistai tvirtino, kad šilumos tiekėjo pelnas priklauso ne nuo parduoto šilumos kiekio, o nuo valdomo turto vertės. Tad ekonomiškai tai buvo jokios naudos neduodantys sprendimai, vis dėlto labai parankūs politikams, kurie prieš Seimo rinkimus siekė užsitikrinti gyventojų palankumą. Realių šildymo sąnaudų sumažėjimo nerenovuotuose namuose nėra, todėl galėtume grįžti prie normalios tvarkos ir nemeluoti turintys politinių tikslų. Todėl mūsų siekis – kad būtų atsisakyta apribojimų, kurie buvo nepamatuoti ir nedavė rezultatų“, – teigė J. Antanaitis. Pašnekovas neabejoja, kad būtent dėl šių įstatymo pakeitimų šiemet Vilniuje du trečdaliai daugiabučių namų nepridavė pastato šilumos įrenginių parengties šildymo sezonui pasų. „Pagal teisę ir pareigą šilumos tiekėjas turi užtikrinti atitinkamą temperatūrą bute, tačiau jis nežino, ar ta sistema, šilumos punktas name veikia tinkamai, nes negali prie jos prieiti. O kai žmonės naudoja nepatikrintas sistemas, gresia avarijos, nuostoliai“, – įspėjo J. Antanaitis. Be to, kadangi į šilumos kainą nebeįtraukiamos šilumos punktų priežiūros sąnaudos, gyventojams tenka atskirai mokėti už sugedusių šilumokaičių, sklendžių ar kitų mechanizmų, kurie gali kainuoti ne vieną tūkstantį litų, keitimą. Būta atvejų,

kai šilumokaičio namas laukdavo ir keletą savaičių, nes neturėjo sukaupto reikiamų lėšų rezervo.

Nemato reikalo landžioti „Jei teisinė bazė būtų gerai reglamentuota, gal šilumos tiekėjui ir nebūtų reikalo landžioti į tą namą. Yra prižiūrėtojas – jis ir turėtų būti atsakingas už šildymo sistemą, šilumos punktą, tvarkingą jo įrenginių naudojimą“, – svarstė Kauno savivaldybės Energetikos skyriaus vedėjas Algirdas Vaitiekūnas. Anot valdininko, šiandien bene didžiausia problema – šilumos tiekėjų nuosavybe daugiabučiuose likę įmonių įrengti šilumos mazgai. „Jei kas nors sugenda ar prireikia pakeisti detalę, mechanizmą, iš karto kyla klausimas, kas turėtų mokėti. Logiškai mąstant, turto turėtojas. Tačiau šilumos tiekėjui buvo uždrausta eiti į namą, o išeina, kad jis privalo mokėti už remontą ar detalę. Kaip turto turėtojas gali būti tikras, kad prižiūrėtojas atsakingai vykdo savo pareigas, ar kas nors negera įvyko dėl jo, ar ne dėl jo kaltės? – retoriškai klausė pašnekovas. – Tokius punktus šilumos tiekėjui reikėtų arba perduoti pagal panaudą, arba išnuomoti, už tvarkingą to punkto įrenginių eksploataciją, remontą atsakomybę perkeliant namo atstovams ar prižiūrėtojams.“ Kauno savivaldybės atstovas pripažino, kad šilumos punktų perdavimo procesas irgi turi savo niuansų. „Pavyzdžiui, jei šilumos tiekėjas sakys, kad likutinė šilumos įrenginių vertė siekia 30 tūkst. litų, ar namas juos pirks? Gal žmonės sakys, kad patys juos pasiimtų, nes galima pasistatyti pigiau. Taigi likutinė vertė nėra rodiklis, ji neretai nėra maža“, – pripažino A. Vaitiekūnas.

Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas J. Antanaitis įsitikinęs, kad pats geriausias variantas, kai šildymo sistemą tvarko ne atsitiktiniai, tuo tik laisvalaikiu užsiimantys žmonės, o šios srities profesionalai.

Pakeitimai buvo formalumas Pastatų šilumos ūkį prižiūrinčios bendrovės „Sobo sistemos“ vadovo Zigmo Šlepečio teigimu, prieš porą metų įsigalioję Šilumos ūkio įstatymo pakeitimai bent jau uostamiestyje jokios sumaišties ar nepasitenkinimo nesukėlė. „Ir iki tol Klaipėdos šilumos tiekėjas daugiabučių šildymo sistemų faktiškai neprižiūrėjo. Šios funkcijos pagal miesto rajonus, valdas skirtingoms įmonėms buvo deleguotos dar 2000 metais. O iki įstatymo pataisų „Klaipėdos energija“ prižiūrėjo tik vienos – „Marių valdos“ – namų šildymo sistemas. Šie pakeitimai buvo skirti Vilniui, o kalbant apie Klaipėdą tai buvo formalumas, nes uostamiestyje tokia tvarka sėkmingai egzistuoja daugiau kaip dešimt metų“, – aiškino įmonės vadovas. Z. Šlepetis teigė manantis, kad tuo metu miesto priimtas sprendimas

pasiteisino – gyventojai ėmė naudoti mažiau šilumos. „Pavyzdžiui, šilumos tiekėjas kiekvieną mėnesį mums pateikia maksimalias šilumos naudojimo ribas, kiek pagal atitinkamą mėnesio temperatūrą klaipėdiečiai gali daugiausia mokėti už 1 kvadratinio metro šildymą. Ir šiandien faktiškai 70 proc. namų moka iki 50–60 proc. tos nustatytos normos“, – teigė bendrovės „Sobo sistemos“ vadovas. Pašnekovas tvirtino, kad bent jau šios įmonės specialistams nėra tekę patirti problemų ir dėl tų namų, kuriuose veikia šilumos tiekėjo įrengti ir jam priklausantys karšto vandens ruošimo mazgai. Mat pavyko prieiti bendrą susitarimą, kad šiais įrenginiais tiekėjas naudojasi, kad galėtų suteikti savo paslaugas, tačiau už šilumos sistemos gedimus moka patys gyventojai. „Kiek tokių pastatų yra mieste, konkrečiai įvardyti sunku, tačiau nemanau, kad didelė dalis“, – pridūrė Z. Šlepetis.

25


R R

R

Svarbiausia – veiklos efektyvumas Bendrovė „Radviliškio šiluma“ ūkio pertvarką planuoja vadovaudamasi ekonomine logika

Radviliškio rajono savivaldybė, valdydama UAB „Radviliškio šiluma“, nepritaikė kai kurių kitų šalies rajonų praktikos išnuomoti bendrovę privačiam operatoriui ar parduoti. Nors privatininkų rankos į šilumos ūkį buvo tiesiamos nuolat, šis veiklos baras tebepriklauso savivaldybei. Biokuro katilus įdiegė neseniai Turėdama visą akcijų paketą, savivaldybė kartu su įmonės „Radviliškio šiluma“ vadovais ir inžinierių personalu sprendė šilumos ūkio pertvarkos ir plėtros klausimus. Pastaruosius kelerius metus Radviliškio šilumos ūkyje pradėta kardinali pertvarka. Apsisprendus atsigręžti į šilumos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių iš karto padaryti atitinkami žingsniai, ir šiandien tokių veiksmų rezultatas akivaizdus – sulaukta ryškaus kainos mažėjimo. Radviliškio šilumos ūkio šeimininkai garantuoja vartotojams, kad permainos tvarios. Pirmieji du 5 MW biokuro katilai Radviliškyje pastatyti tik 2009 metais. Nuo tų pat metų bendrovei „Radviliškio šiluma“ vadovaujantis Pranas Mickaitis dėl tokio sąlygiškai vėlyvo žingsnio nesistebi – ir kūrendama vien dujomis įmonė pasiekdavo labai gerą efektyvumą, šilumos kaina buvo nedaug didesnė už dabartinę. „Tiksliai nežinau ankstesnių vadovų sprendimų motyvų, bet, matyt, garantuoti mažą kainą užteko to, kad buvo tiesiog ūkiškai tvarkomasi, – komentavo bendrovės „Radviliškio šiluma“ direktorius. – Juolab kad iki 2009 metų nebuvo tokio žymaus dujų kainų kilimo, pripažinkime, kad nebuvo ir šiandienės nuostatos: jei neturi „medinio“ katilo, esi nemadingas.“ P. Mickaitis pripažino, kad pastaraisiais metais, kai įsirengdamos

26

biokuro katilus šilumos tiekimo įmonės gali remtis Europos Sąjungos (ES) fondų pinigais, ekonominė tokių projektų nauda – besąlygiška. „Tačiau šiandien ir dujų kaina triskart didesnė nei biokuro, o šilumos gamybos kainos sandaros kintamoje dalyje kuro dedamoji sudaro didelę dalį, taigi tai – ekonominės logikos padiktuoti sprendimai“, – sakė įmonės vadovas. Planuoja naujus investicinius projektus Pagal šilumos gamybos ir kuro naudojimo santykį „Radviliškio šiluma“ šiandien priklauso III grupei, D pogrupiui. 2012 metais biokuro naudojimas bendrovėje „Radviliškio šiluma“ sudarė 81,95 proc. bendrojo kuro kiekio, šiemet per 10 mėnesių – 82,73 proc. Peržengusi Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme ir Nacionalinėje energetikos strategijoje iki 2025 metų pasiekti numatytą 75 proc. gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių dalį, įmonės vadovų, inžinierių ir kitų darbuotojų komanda galėtų nebesirūpinti naujais šilumos gamybos ir perdavimo sistemų modernizavimo planais. Bet ambicijos ir ekonominė logika sustoti neleidžia – bendrovės „Radviliškio šiluma“ 2015 metų planuose – Radviliškio miesto vartotojams tiekti 100 proc. iš biokuro pagamintą šilumos energiją. Taigi 2014 metais bendrovės „Radviliškio šiluma“ kolektyvas dirbs

Bendrovės „Radviliškio šiluma“ direktorius P. Mickaitis. pasiraitojęs rankoves – įgyvendinti rengiami net trys, iš viso apie 15 mln. litų vertės investiciniai projektai. Radviliškiečiai rangos būdu renovuos 8 kilometrus šilumos tiekimo trasų, be to, tokiu pat būdu statys 8 MW šiluminės galios biokuro katilą ir 2,5 MW galios dūmų kondensacinį ekonomaizerį. Dviejų turimų nominalios projektinės galios (10 MW) biokatilų bendrovei „Radviliškio šiluma“ per maža, kad galėtų apsieiti be papildomų šilumos gamybos pajėgumų. Iš biomasės gaminamos šilumos įmonės klientams užtenka, kol lauko oro temperatūra nenukrinta žemiau -6 laipsnių. Tai – kaip tik Radviliškio miesto lauko oro temperatūros žiemą vidurkis. Paspaudus didesniam šalčiui papildomai šilumos gamybai radviliškiečiams tenka naudoti brangias gamtines dujas. Dar vienas, 8 MW galios, katilas leis gamtinių dujų kuro atsisakyti. Projekto „Radviliškio katilinės rekonstrukcija įrengiant biokuro katilą bei kogeneracinį įrenginį“ vertė be pridėtinės vertės mokesčio – 8,2 mln. litų, ES parama – beveik 4 mln. litų. Įvertinusi, kiek papildomų rūpesčių perkant pirmuosius du biokatilus sukėlė atskiras projektavimo ir ran-

gos paslaugų pirkimas, „Radviliškio šilumos“ projekto įgyvendinimo komanda šįkart rangos darbus pirks kartu su projektavimu. „Anąkart buvo kilę rūpesčių dėl dūmų valymo įrenginių pajėgumo, tad teko veltis į sudėtingus projekto dalyvių ginčus – ar taip suprojektuota, ar pagal projektą padaryta, – pasakojo P. Mickaitis. – Dabar bus ir pigiau, ir paprasčiau: projektą įvertinai – raktą pasiėmei.“ Tinklų renovacija – patikimam tiekimui užtikrinti Pasinaudodama ES paramos ir savo lėšomis, bendrovė „Radviliškio šiluma“ kitąmet planuoja renovuoti 8 kilometrus šilumos tiekimo trasų. Tam bus panaudota apie 8 mln. litų, iš jų pusė – paramos lėšos. Atnaujinti numatyti vamzdynai sudaro beveik trečdalį visų įmonės eksploatuojamų trasų ilgio (25 kilometrai). Dar 7 kilometrai buvo atnaujinti ankstesnio projekto metu. „Noriu atkreipti dėmesį – mūsų tinklų renovacijos projektai nėra susiję su ekonominiu naudingumu, trasų renovavimas yra tik per ilgą laiką – 20–30 metų – atsiperkanti investicija. Jei pasieksime vieno procento kuro ekonomiją ir suma-

27


R RR

R žinsime šilumos perdavimo nuostolius keliais procentais, ekonominis naudingumas bus labai nedidelis, – sakė P. Mickaitis. – Renovacija susijusi su paslaugos – patikimo šilumos tiekimo vartotojams – rūpesčiu, kad radviliškiečiai ir šeduviečiai vieną dieną neliktų be šildymo, spaudžiant 20 laipsnių šalčiui. Kaip kad 2006 metais nutiko Telšiuose, kur dešimtys daugiabučių liko be šilumos tiekimo dėl magistralinės trasos avarijos. Išties juk dėl vienos avarijos galima ir bankrutuoti...“ Po 2007–2008 metais vykdytos pirmosios šilumos tinklų renovacijos, kai buvo atnaujinti 7 kilometrai trasų, bendrovės „Radviliškio šiluma“ patiriami nuostoliai sumažėjo apie 2,8 tūkst. MWh, tai yra nuo 19,83 iki 17,16 proc. Daugiau kaip 50 proc. „Radviliškio šilumai“ reikalingo biokuro kiekio

28

tiekia konkursą laimėjusi Telšių bendrovė „Kietasis biokuras“. Šiemet, siekdama kuo daugiau sutaupyti biokurui įsigyti skirtų lėšų, įmonė paskelbė ir įvykdė atskirą konkursą prastesnės kokybės smulkintai medienai pirkti – turimi katilai leidžia naudoti ne tik malkinę, bet ir šakinę smulkintą medieną, medžio žievę, grūdų valymo atliekas bei šiaudus. „Norime į Lietuvos biokuro rinką pritraukti mažesnius tiekėjus – taip tikrai pigiau išeina“, – teigė P. Mickaitis. Rūpi diegti pažangiausias technologijas Jauna biokuro naudotoja, bendrovė „Radviliškio šiluma“, ir šiandien yra, ir ateityje bus aktyvi Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos narė, šilumos gamybos ir perdavimo srities veikėja: čia domimasi naujausiomis

technologijomis ir, žinoma, jų pritaikymo galimybėmis. „Nesinori gyventi užsidarius savo katilinėje, nesinori per anksti pasenti, – kalbėjo įmonės vadovas. – Turime gerą darbuotojų kolektyvą – tik duok kibirkštėlę.“ „Radviliškio šilumos“ kolektyvas nepaliauja ieškoti naujų sprendimų: čia nuolat skaičiuojami ir matuojami šilumos trasose patiriami nuostoliai, stengiamasi efektyviai gaminti šilumą, racionaliai naudoti išteklius, analizuoti šilumos kainos struktūrą tam, kad būtų galima sukurti gyventojų pinigus taupančią strategiją. „Radviliškio šilumos ūkyje dar reikia išjudinti kelis kertinius akmenis, – pripažino P. Mickaitis. – Nemaža dalis darbų jau padaryta, nemaža dalis dar daroma, tačiau pertvarkų rezultatai akivaizdūs.“

Plungę šildys tik biokuras Gruodžio 20 dieną bendrovės Plungės šilumos tinklų kolektyvo kalendoriuje suplanuotos itin svarbaus projekto užbaigtuvės – bus užkurtas naujas 5 MW galios biokuro katilas. Švęsti turėtų ne tik bendrovė, bet ir visi jos aptarnaujami vartotojai – Plungės šilumos tinklų generalinis direktorius Petras Piekus žada, kad šio katilo atsiradimas leis dar labiau atpiginti šilumos kainą. „Už dujas per sezoną paklojame maždaug 1,2 mln. litų, o naudodami medienos katilus sumokėsime tik 400 tūkst. litų. Žinoma, tai negali neturėti įtakos šilumos kainai“, – sakė įmonės vadovas. Jau ir šiandien bendrovės Plungės šilumos tinklų tiekiamos šilumos kaina yra 21,5 proc. mažesnė už vidutinę Lietuvoje: lapkričio mėnesį ji siekė 18,82 ct už kWh, metų vidurkis – 23,99 ct už kWh (kainos be PVM). Per metus plungiškių sąskaitos už šildymą sumažėjo 13,7 proc. Statistikos permainos susijusios su tuo, kad per pastaruosius trejus metus Plungės šilumos tinklų suvestinėse smarkiai pakito šilumos gamybai naudoto kuro struktūra. 2010 metais įgyvendinus investicinį bendrovės projektą – pastačius pirmą 5 MW galios biokuro katilinę, 2011-aisiais sumažėjo gamtinių dujų dalis ir išaugo biokuro dalis. 2010 metais bendrovės kuro balanse gamtinės dujos sudarė 75 proc., biokuras – 23,9 proc., 2011

metais gamtinių dujų dalis sumažėjo iki 36,4 proc, o biokuro dalis padidėjo iki 61,9 proc. Bendrovė Plungės šilumos tinklai tiekia šilumos energiją Plungės miesto, Šateikių, Alsėdžių, Žemaičių Kalvarijos, Kulių, Stalgėnų gyvenviečių, Prūsalių, Stanelių, Platelių ir Gegrėnų kaimų gyventojams bei įstaigoms. Vidutiniškai kasmet įmonė pagamina apie 22,3 tūkst. MWh šilumos energijos (perka 51 tūkst. MWh – iš nepriklausomo šilumos gamintojo). Bendrovės prižiūrimoje teritorijoje šiluma tiekiama termofikacinio vandens 22 km ilgio šilumos tinklais, kuriais šiluma aprūpinami 5730 vartotojų. 98,1 proc. jų sudaro gyventojai. Iki šiol įmonė eksploatavo 20 katilinių (bendra įrengta galia – 56,03 MW), bet, derinant naująjį 5 MW galios biokuro katilą, tuo pačiu žygiu planuojama atsisakyti keturių po 1 MW galios dujinių katilų. Jau netrukus katilinėje Plungės Lentpjūvės gatvėje šilumą gamins 10 MW galios biokuro katilai, dar beveik 1 MW pridės kondensacinis ekonomaizeris. Sausį, planuoja nuo 1980 metų įmonei vadovaujantis P. Piekus, Plungei bus proga švęsti dar vieną šventę – šimtaprocentinį perėjimą prie biokuro. Iš viso nuo 2007 iki 2011 metų į šilumos ūkį bendrovė investavo dau-

giau kaip 7,5 mln. litų: 61,4 proc. investicijų teko šilumos gamybos, 38,6 proc. – šilumos tiekimo veiklai. Pernai 5 MW biokuro katilinės išplėtimas kainavo 7,74 mln. litų. Parama iš Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo sudarė 2,34 mln. litų šios sumos. P. Piekus – vienas aktyvių propaguotojų didinti energinį pastatų efektyvumą juos renovuojant – Plungės šilumos tinklų vadovas pabrėžia, kad tik kompleksinis požiūris į energijos išteklius sukurs galimybę mažinti vartotojų išlaidas. Artimiausi įmonės planai – katilų atnaujinimas diegiant naujas technologijas, kurios užtikrina efektyvų pirminio kuro naudojimą. Numatyta ir vamzdynų renovacija, atsižvelgiant į tai, kad šie projektai didina sistemų patikimumą, vietos išteklių naudojimą. Plungės šilumos tinklų vadovas neslepia ir labai aiškios pozicijos dėl, jo nuomone, neatsakingai skatinamų naujų nepriklausomų šilumos gamintojų siekių statyti naujus tinklus bei perteklinius ne vieną milijoną litų kainuojančius šilumos gamybos generavimo įrenginius. „Bendrovės gamybos šaltiniuose naudojama labai brangi infrastruktūra – suformuoti teritorijos, privažiavimo keliai turėtų būti maksimaliai panaudojami, o ne dubliuojami arba kuriami iš naujo, nes visos tos išlaidos atsiras šilumos vartotojams pateikiamose sąskaitose. Administruoti reguliuojamą viešąjį šilumos sektorių, kuris tarnautų vartotojams, o ne investuotojams, būtina tik ekonominiu pagrindu, – pabrėžė P. Piekus. – Mūsų įmonės darbuotojai siekia, kad vartotojai gautų kuo kokybiškesnes paslaugas. Šilumos tiekimas yra opi ir lengvai pažeidžiama sritis, todėl vienadienis mąstymas čia netinka. Šilumos ūkiu reikia rūpintis nuolat ir nuosekliai, apgalvojant ir numatant daugelį dalykų į priekį.“

29


renovacija renovacija 2013 2013Nr. Nr.12 12

2013 Nr. 12 renovacija

Gelbsti nepriklausomi gamintojai

Renovacijos scenarijai Ar daugiabučių modernizavimas iš tiesų grasina didesnėmis šilumos kainomis?

Lina BIELIAUSKAITĖ

Patogesnės gyvenimo sąlygos, estetiškesnė, saugesnė aplinka, didesnė nekilnojamojo turto vertė, mažesnis šilumos naudojimas – vadinasi, ir mažesni mokesčiai už šildymą. Akivaizdu, dideles sumas už centralizuotą šilumos tiekimą paklojantys Lietuvos gyventojai pastarąjį argumentą įrašytų į pirmąją renovacijos privalumų vietą. Tačiau ar laukiama ekonominė daugiabučių modernizacijos nauda džiugina ir šilumos tiekimo rinkos dalyvius? Ar galima tikėtis, kad sumažėjus šilumos energijos poreikiui nepadidės šilumininkų apetitas?

30

Bendrovės „Klaipėdos energija“ finansų direktoriaus Kęstučio Jonkaus tikinimu, grėsmės, kad sumažėjus centralizuotai teikiamos šilumos naudojimui vartotojams išaugs jos kaina, bent jau uostamiestyje nėra. „Pavyzdys galėtų būti vasaros periodas, kai šilumos poreikis mieste yra labai mažas – tik karštam vandeniui ruošti. 2013 metų rugsėjį šilumos kaina uostamiestyje buvo sumažėjusi net 23 proc., palyginti su tuo pačiu metu 2012-aisiais. Iš esmės kaina smuko todėl, kad daugiausia šilumos buvo superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, kurie konkuravo tarpusavyje. Iš jų šiluma superkama aukcionu vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi“, – aiškino K. Jonkus. Jo teigimu, uostamiestyje yra 6 nepriklausomi šilumos gamintojai, kurie šilumą gamina ir į centralizuotus tinklus parduoda pigiau, negu pagamina „Klaipėdos energija“. Šie gamintojai gali patiekti apie 50 proc. miestui reikalingos šilumos.

Estetiškas

Įžvelgia rezervų optimizacijai Bendrovės „Klaipėdos energija“ technikos direktorius Vilius Buinevičius pripažino, kad įmonė turi išlaikyti šilumos gamybos įrenginius, kad ir be nepriklausomų šilumos gamintojų pajėgumų galėtų aprūpinti visus klientus šiluma. „Šiandien įmonės katilinių, prijungtų prie Klaipėdos centralizuotų šilumos tiekimo tinklų sistemos, disponuojama bendra šilumos galia siekia 554 MW. Jose deginamos gamtinės dujos arba mazutas. Tačiau šie įrenginiai – šildymo katilai – atnaujinami, modernizuojami, dirba ekonomiškiau. Be to, plečiamas ir kuro asortimentas – kitąmet jau veiks biokuro katilai, kurie pakeis nebenaudojamus dujinius. Pasinaudojant

vamzdynų izoliavimas

Izoliacinių medžiagų iš akmens vatos gamintojas „Paroc“ pristatė naują produktą, skirtą šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemoms izoliuoti – „PAROC GreyCoat“. „Turbūt jau ne kartą teko matyti prekybos centruose ir kitose viešosiose patalpose žemiau lubų sukabintus vamzdynus. Jie irgi tampa interjero dalimi. Vamzdynų šilumos izoliacija iš išorės dažniausiai būna padengta aliuminio folija, jei interjere galima naudoti blizgančius paviršius. Jeigu reikalingas kitoks paviršius, kartais pasitelkiama šilumos izoliacija su PVC tipo danga, kuri yra degi ir kurios naudojimas dažnai ribojamas dėl gaisrinės saugos reikalavimų. Būtent todėl „Paroc“ sukūrė gaminius su specialia danga „PAROC GreyCoat“, – sakė bendrovės „Paroc“ komunikacijos ir rinkodaros vadovė Europai ir Baltijos šalims dr. Audronė Endriukaitytė. „GreyCoat“ – tai šviesiai pilka, laku dengta armuota danga, kurios pagrindą sudaro aliuminis. Sumontuoti „PAROC Hvac GreyCoat“ gaminiai yra patrauklios išvaizdos, jų nebereikia pa-

„PAROC Hvac Lamella Mat GreyCoat“ izoliuotas vėdinimo ortakis darniai įsilieja į aplinką.

„Akivaizdu, kuo mažiau šilumos gaminame, tuo mažesnė ir jos kaina mūsų klientams, nes įmonė kurui naudoja brangias dujas“, – reziumavo „Klaipėdos energijos“ finansų direktorius K. Jonkus.

Bendrovės „Paroc“ komunikacijos ir rinkodaros vadovės Europai ir Baltijos šalims dr. A. Endriukaitytės teigimu, „PAROC Hvac GreyCoat“ gaminiai ne tik yra patrauklios išvaizdos, bet ir turi specialią nedegią dangą. pildomai dažyti ar kitaip apdailinti. Tokiu būdu sutaupoma ir laiko, ir lėšų. „PAROC Hvac GreyCoat“ gaminiai idealiai tinka šildymo vamzdynams, vėdinimo ortakiams ir oro kondicionavimo įrenginiams izoliuoti, kur jie yra matomi, pavyzdžiui, prekybos centruose, viešuosiuose pastatuose ar sporto salėse. „PAROC Hvac GreyCoat“ produktai priskiriami A2-s1, d0 degumo klasei, o tai reiškia, kad jie neskatina užsiliepsnojimo, gaisro metu išskiria labai mažą dūmų kiekį, nesusidaro liepsnojančių lašelių. Šia danga padengtus gaminius – plokštes, vertikaliai orientuoto plaušo demblius ir vamzdinius kevalus – taip pat galima naudoti kaip izoliaciją nuo kondensato. „PAROC Hvac GreyCoat“ medžiagas naudojant kaip izoliaciją nuo kondensato, sandūros siūles reikia užsandarinti specialia juosta „GreyCoat“. „GreyCoat“ danga padengti dembliai, vamzdiniai kevalai, plokštės, alkūnės ir juostos sudaro vieningą, estetišką ir išbaigtą vamzdynų izoliavimo sistemą.


renovacija 2013 Nr. 12

Europos SÄ…jungos parama intensyviai keiÄ?iamos ĹĄilumos trasos. PaprasÄ?iau sakant, prisitaikydami prie rinkos optimizuojame bendrovÄ—s sÄ…naudas, modernizuojame gamybos pajÄ—gumus ir maĹžiname ĹĄilumos gamybos kainÄ… net ĹĄilumos gamybos apimtims tampant maĹžesnÄ—ms“, – tikino „KlaipÄ—dos energijos“ technikos direktorius V. BuineviÄ?ius. PaĹĄnekovas atkreipÄ— dÄ—mesÄŻ, kad sumaŞėjus perduodamos ĹĄilumos kiekiui kris ir bendrovÄ—s sÄ…naudos perdavimo paslaugai uĹžtikrinti. „Tad reikÄ—s maĹžiau elektros energijos, maŞės trasĹł ir ÄŻrengimĹł susidÄ—vÄ—jimas, jĹł remonto iĹĄlaidos. O smunkanÄ?ios eksploatacinÄ—s sÄ…naudos suteiks galimybÄ™ nuleisti ir ĹĄilumos kainą“, – neabejoja V. BuineviÄ?ius. „KlaipÄ—dos energijos“ technikos direktorius neatmetÄ— galimybÄ—s, kad kitose ĹĄalies ÄŻmonÄ—se, kur ĹĄilumos gamintojai yra investavÄ™ ÄŻ brangius energijos gamybos ÄŻrenginius, kyla pavojus, jog smarkiai sumaŞėjus naudojimui gali didÄ—ti ir ĹĄilumos kaina, nes reikÄ—s grÄ…Ĺžinti paskolas bankams.

Amortizuos ir nauji vartotojai PastatĹł energinio naudingumo sertifikavimo ekspertÄ—, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektĹŤros fakulteto docentÄ— dr. JĹŤratÄ— KarbauskaitÄ— taip pat teigÄ— nematanti motyvĹł, kad renovacija galÄ—tĹł tapti ĹĄilumos kainĹł augimo prieĹžastimi. „Žinoma, prognozuoti sudÄ—tinga, bet labai rimtĹł prielaidĹł, bent jau ĹĄiuo metu, tam nematyti. Kainos ir taip aukĹĄtos, daugelis ĹžmoniĹł balansuoja ties mokumo riba. Manau, ĹĄilumos tiekÄ—jai veikiau apsiribos savo sÄ…naudĹł maĹžinimu“, – teigÄ— mokslininkÄ—.

2013 Nr. 12 renovacija

Monografijos „GyvenamĹłjĹł namĹł ĹĄilumos nuostoliai“ bendraautorÄ—s teigimu, kalbant apie senosios statybos daugiabuÄ?ius, didĹžiausi ĹĄilumos nuostoliai ÄŻprastai patiriami per sienas, langus, vÄ—dinimo sistemÄ…, o dÄ—l stogo, grindĹł daug nuostoliĹł nesusidaro. Praktika rodo, kad modernizavus pastatÄ… sunaudojama apie 30–40 proc. maĹžiau ĹĄilumos. TaÄ?iau, pasak J. KarbauskaitÄ—s, ir tiekÄ—jai turi nemaĹžai galimybiĹł amortizuoti sumenkusÄŻ ĹĄilumos energijos poreikÄŻ, pavyzdĹžiui, prie centralizuoto ĹĄilumos tiekimo prijungdami naujus vartotojus ir maĹžindami savo iĹĄlaidas. MokslininkÄ—s teigimu, nors pagrindinÄ™ sudedamÄ…jÄ… kainos dalÄŻ sudaro iĹĄlaidos uĹž kurÄ… ir tam ĹĄilumos tiekÄ—jai ÄŻtakos neturi, sumaĹžinti katilinÄ—se ir ĹĄilumos perdavimo trasose patiriamus nuostolius rezervĹł yra. Dar ir ĹĄiandien Ĺžiemos metu neretai galima iĹĄvysti ties ĹĄilumos trasomis ĹžaliuojanÄ?ios ĹžolÄ—s ruoŞų. „Šilumos trasĹł keitimas – brangus, taÄ?iau atsiperka gana greitai, maĹždaug per 5 metus. NemaĹžai ÄŻmoniĹł pagrindines trasas susitvarkÄ—, taÄ?iau liko tikrai didĹžiulis senĹł ÄŻvadĹł ÄŻ pastatus procentas. Tad dar nemaĹžai yra kÄ… nuveikti“, – pripaĹžino J. KarbauskaitÄ—.

energetikos reguliavimo ekspertas, technikos mokslĹł daktaras Vygintas Sidzikauskas. „Statistikos departamento duomenys rodo, kad per pastaruosius 6 metus namĹł ĹŤkiĹł iĹĄlaikymo naĹĄtos, kaip sunkiai pakeliamos, vertinimas iĹĄaugo per 1,5 karto ir tenka apie 40 proc. visĹł namĹł ĹŤkiĹł. TodÄ—l planuojamos daugiau nei 10 metĹł truksianÄ?ios renovacijos investicijos, kurios sieks keliasdeĹĄimt milijardĹł litĹł, o tai atitinka investicijas dviem atominÄ—ms elektrinÄ—ms pastatyti, yra pernelyg didelÄ—s Lietuvos ĹžmonÄ—ms ir ĹŤkiui“, – ÄŻsitikinÄ™s energetikos ekspertas. V. Sidzikauskas atkreipÄ— dÄ—mesÄŻ, kad Europos Komisijos iniciatyva atlikti statistiniai tyrimai dÄ—l energijos iĹĄtekliĹł sÄ…naudĹł ir renovacijos mĹŤsĹł ĹĄalyje irgi nÄ—ra dĹžiugĹŤs. „PavyzdĹžiui, valstybei per milijardÄ… litĹł investavus ÄŻ visuomeniniĹł pastatĹł renovacijÄ…, ĹĄioms lÄ—ĹĄoms atsipirkti prireiks per 40 metĹł. Be to, 2009-ĹłjĹł duomenimis, centralizuotos ĹĄilumos vartotojai daugiabuÄ?iuose mokÄ—jo beveik 6 kartus didesnius mokesÄ?ius nei individualiĹłjĹł namĹł gyventojai, kĹŤrenÄ™ malkas, ir 21 proc. daugiau nei tie, kurie naudojo gamtines dujas, ÄŻskaitant maistui gaminti“, – vardijo paĹĄnekovas.

NeÄŻĹžvelgia akivaizdĹžios naudos

SiunÄ?ia blogÄ… ĹžiniÄ…

BĹŤsto renovacija apima daug tarpusavyje sietinĹł dalykĹł – esÄ… ne paslaptis, kad jos patrauklumas valdĹžiai ir ĹžmonÄ—ms gali bĹŤti siejamas su estetinÄ—s bĹŤsto kokybÄ—s gerinimu, verslo skatinimu, turto vertÄ—s lĹŤkesÄ?iais. „TaÄ?iau visĹł ĹĄiĹł sudedamĹłjĹł daliĹł nauda ir valstybei, ir bĹŤsto savininkams nÄ—ra akivaizdi“, – teigÄ— nepriklausomas

Pasak V. Sidzikausko, didĹžiausios energijos sÄ…naudos skaiÄ?iuojant kilovatvalandÄ—mis patiriamos individualiuosiuose namuose, tad energijos taupymo priemonÄ—s turÄ—tĹł bĹŤti nukreiptos ÄŻ ĹĄiĹł, o ne daugiabuÄ?iĹł namĹł renovacijÄ…. Ekspertas ÄŻvardijo, kad didelÄ—s iĹĄlaidos centralizuotam ĹĄilumos tiekimui

2000–2009 metais paskatino Lietuvos gyventojus imtis iniciatyvĹł savo lÄ—ĹĄomis renovuoti bĹŤstÄ…. Europos Komisijos tyrimu nustatyta, kad tuo laikotarpiu beveik du treÄ?daliai visĹł bĹŤstĹł iĹĄ dalies buvo atnaujinti – iĹĄ jĹł 88 proc. pakeisti langai, 33 proc. apĹĄiltintas stogas, 28 proc. pakeista ĹĄildymo sistema, 16 proc. apĹĄiltintos lauko sienos. „DÄ—l bĹŤsto renovacijos ilguoju laikotarpiu nukentÄ—s centralizuotas ĹĄilumos tiekimas – dÄ—l ĹĄilumos energijos paklausos maŞėjimo neiĹĄvengiamai didÄ—s centralizuoto ĹĄilumos tiekimo kaina, – neabejoja V. Sidzikauskas. – To ÄŻrodymas – praÄ—jusio ĹĄimtmeÄ?io paskutinis deĹĄimtmetis, kai nuo Lietuvos centralizuoto ĹĄilumos tiekimo sistemos atsijungÄ— didĹžioji dalis verslo – daugiabuÄ?iĹł namĹł gyventojams negrÄŻĹžtamai pakilo tokio ĹĄildymo kainos.“ Be to, paĹĄnekovo pastebÄ—jimu, pastarĹłjĹł deĹĄimtmeÄ?iĹł individualiĹł energijos tiekimo priemoniĹł, ÄŻskai-

â&#x20AC;&#x17E;Wilo yra mano pasirinkimas numeris vienas, net ir SDSUDVĂźLDXVLRVHVLVtemose.â&#x20AC;&#x153; 6WLSUÄťVYLVRVHVULW\VH :LORVLÄťORDXNÄľWRHIHNW\YXPRVLXUEOLXVYLVRPVFLUNXOLDFLQÄ&#x201E;PVVLVWHPRPV 6WDQGDUWLQÄ&#x201E;VNODVÄ&#x201E;VVLXUEOLDL<RQRV 0$;2\UDSDWLNLPDVLUSDSUDVWDV VSUHQGLPDVMÄťVĹ ÄľLOXPRVSXQNWXL

tant naudojanÄ?iĹł atsinaujinanÄ?ius energijos iĹĄteklius, techninÄ&#x2014; paĹžanga kuria akivaizdĹžius konkurencinius pranaĹĄumus, palyginti su centralizuotu ĹĄilumos tiekimu.

TurÄ&#x2014;tĹł atlaisvinti panÄ?ius â&#x20AC;&#x17E;Kokia bĹŤtĹł konkurencinÄ&#x2014; centralizuoto ĹĄilumos tiekimo perspektyva? Vertinant techniĹĄkai ir ekonomiĹĄkai, ji yra ten, kur gali bĹŤti generuojama pigi ĹĄilumos energija kaip technologiniĹł procesĹł atlieka, pavyzdĹžiui, kaip â&#x20AC;&#x17E;Lifososâ&#x20AC;&#x153; trÄ&#x2026;ĹĄĹł gamybos technologijoje arba elektros energijos gamybojeâ&#x20AC;&#x153;, â&#x20AC;&#x201C; ÄŻvardijo V. Sidzikauskas. TaÄ?iau esÄ&#x2026; ir Ä?ia yra reikĹĄmingĹł gamybos nepertraukiamumo ar ĹĄilumos poreikio svyravimo ribojimĹł, maĹžinanÄ?iĹł tokiĹł perspektyvĹł pritaikymÄ&#x2026;: dÄ&#x2014;l pasaulinÄ&#x2014;s konjunktĹŤros trÄ&#x2026;ĹĄĹł rinkoje patiriami gamybos, o sykiu â&#x20AC;&#x201C; ir atliekinÄ&#x2014;s ĹĄilumos tiekimo pertrĹŤkiai, elektros gamyba optimaliu reĹžimu (tai netaikoma

branduolinei energetikai) ÄŻmanoma tik ĹĄildymo sezono metu, kurio trukmÄ&#x2014; Lietuvoje siekia tik penkis ĹĄeĹĄis mÄ&#x2014;nesius. â&#x20AC;&#x17E;Pirma, kÄ&#x2026; bĹŤtĹł galima pasiĹŤlyti â&#x20AC;&#x201C; centralizuotas ĹĄilumos tiekimo verslas galÄ&#x2014;tĹł perimti decentralizacijos iniciatyvÄ&#x2026;, racionaliai panaudodamas iĹĄteklius ir gaunamÄ&#x2026; naudÄ&#x2026; pasidalydamas su savo vartotojais. Tam, nestabdant vartotojĹł iniciatyvĹł modernizuoti bĹŤstÄ&#x2026;, turÄ&#x2014;tĹł bĹŤti identifikuojamos maĹžiausio efektyvumo ir ekonominÄ&#x2014;s vertÄ&#x2014;s tiekimo pusÄ&#x2014;s grandys, kurios bĹŤtĹł naikinamos lygiagreÄ?iai su atitinkamu naudojimo pusÄ&#x2014;s pertvarkymu. Antra â&#x20AC;&#x201C; ÄŻstatymĹł leidÄ&#x2014;jai ir VyriausybÄ&#x2014; turÄ&#x2014;tĹł atlaisvinti centralizuoto ĹĄilumos tiekimo panÄ?ius naudotojams ir pagyvinti sveikÄ&#x2026; konkurencijÄ&#x2026;. Be to, ir Ĺžiniasklaida turÄ&#x2014;tĹł kritiĹĄkiau vertinti vieĹĄus suinteresuoto verslo â&#x20AC;&#x201C; finansinio sektoriaus ar konkreÄ?iĹł technologijĹł â&#x20AC;&#x201C; argumentusâ&#x20AC;&#x153;, â&#x20AC;&#x201C; teigÄ&#x2014; energetikos reguliavimo ekspertas V. Sidzikauskas.

:LOR<RQRV0$;2VWDQGDUWLQÄ&#x201E;NODVÄ&#x201E; Ć&#x2019; /('GLVSOÄ&#x201E;MXVVOÄ&#x201E;JLRQXVWDW\PXLLUNODLGĹ  NRGĹ LÄľYHGLPXL Ć&#x2019; 9DOG\PRĂĄLQJVQLVNDVPYVW Ć&#x2019; 3ODWXVSXPSXRMDPRVN\VĂźLRWHPSHUDWÄťURV GLDSD]RQDVQXRo&LNLo& Ć&#x2019; *DOLPDPRQWXRWLQHWQHÄľLOGRPRVHSDWDOSRVH GÄ&#x201E;OSODWDXVGDUELQLRDSOLQNRVWHPSHUDWÄťURV GLDSD]RQR QXRo&LNLo&

Ć&#x2019; 6LXUEOLRVXWULNLPRNRQWDNWDL660 Ć&#x2019; ,UVDYDLPHDLÄľNXDWLWLQND(U3GLUHNW\YĂś Tel.: +370 5 213 64 95 | www.wilo.lt 6NDPEXĂźLRNDLQDNDLSÄ&#x201D;7(2WLQNOĂś

32 0000000872.indd 1

30.07.2013 11:55:10


G. Bartuškos nuotr.

mokslas 2013 2013 Nr. Nr. 12 12 mokslas mokslas 2013 Nr. 12

2013 Nr. 12 mokslas

Mokėjimai už energijos paslaugas 2011 m.

2 pav.

Pastatų šilumos naudojimas: faktai ir skaičiai Prof. habil. dr. Vytautas MARTINAITIS, VGTU Pastatų energetikos katedros vedėjas Europos Sąjunga (ES) skiria didelį dėmesį efektyviam energijos naudojimui ir iki 2020 metų siekia įgyvendinti tokius tikslus: • didinti energinį pastatų efektyvumą, kuris leistų sumažinti bendrą energijos naudojimą 20 proc. (palyginti su 2005-ųjų lygiu); • pasiekti, kad atsinaujinančioji energija sudarytų 20 proc. bendro sunaudojamos energijos kiekio (11,5 proc. viršyti 2005 metų indėlį); • 20 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išmetamų į atmosferą, kiekį, palyginti su 1990 metais į atmosferą išmestų dujų kiekiu (14 proc., palyginti su 2005-aisiais). Pastatai yra didžiausias energijos naudotojas ES (sunaudoja apie 40 proc. visos energijos) ir daugiausia prisideda

34

prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio susidarymo. Skaičiuojama, kad iš pastatų į atmosferą išmetama apie 36 proc. visoje ES susidarančio CO2 kiekio, iš jų 63 proc. – iš gyvenamųjų namų. Pasauliniai rodikliai yra panašūs. Tačiau skirtingos klimato sąlygos, statybos tradicijų įvairovė ir vis kitas ekonominės plėtros lygis paslepia daug problemų. Energijos naudojimo pastatuose tendencijos yra tiesiogiai susijusios su energetikos infrastruktūros atnaujinimu, naujų pastatų statyba, senų pastatų modernizavimu, jų priežiūra, šil-

1 pav.

dymo, vėdinimo ir vėsinimo sistemų pakeitimais, pastatų nugriovimu. ES yra apie 160 mln. pastatų. Būsto fondas ES naujais pastatais pastaruoju metu papildomas maždaug 1–1,5 proc. per metus. Tačiau ne tik – per metus pastatų nugriaunama apie 0,2– 0,5 proc. Manoma, kad ši tendencija artimiausiu metu nekis. Senų pastatų per metus atnaujinama apie 2 proc. Kasmet šildymo sistemos yra pakeičiamos maždaug 5 proc. pastatų. Tokios pat tendencijos taikytinos ir negyvenamuosiuose objektuose: mokslo, medicinos įstaigose, sandėliuose, nors

jų statybos ar atnaujinimo tempai priklauso nuo pastatų tipo. ES kelia valstybėms narėms tikslą, kad nuo 2020 metų visi naujai statomi pastatai būtų kone nulinės energijos naudojimo klasės – t. y. beveik nenaudotų energijos, pagamintos iš iškastinio kuro. Tačiau jei tuoj pat būtų pradėti statyti tik tokie pastatai, ženklių pokyčių pasireikštų tik po dviejų dešimčių metų. Nepaisant to, tokie veiksmai yra neatidėliotini. Lietuvoje yra apie 640 tūkst. pastatų, neskaičiuojant pagalbinių. Jie skirstomi į gyvenamuosius ir negyvenamuosius. Šiems priskiriami administraciniai, verslo (viešbučiai, prekybos, paslaugų, maitinimo ir poilsio pastatai), gamybos, pramonės, sandėliavimo, transporto, kultūros, mokslo ir sporto, gydymo, žemės ūkio (fermos, kitokie ūkiniai pastatai, šiltnamiai), sodų, specialiosios, religinės ir kitos paskirties statiniai. Gyvenamieji namai būna vieno ir dviejų butų bei trijų ir daugiau butų (daugiabučiai). Šiai kategorijai dar priklauso įvairių socialinių grupių gyvenamieji namai. Gyvenamieji namai apima per 55 proc. bendrojo visų pastatų ploto ir viršija 100 mln. m2. Vieno ir dviejų butų namai, kurių yra apie 411,6 tūkst., kartu su gyvenamaisiais sodų namais užima apie pusę šio ploto. Likusią dalį sudaro daugiabučiai, kurių yra 37,55 tūkst. Kadangi daugiabučiu laikomas namas, kuriame yra trys ar daugiau butų, tai apie 21 tūkst. daugiabučių yra vieno ir dviejų aukštų pastatuose, nors jie tesudaro 15 proc. bendrojo visų daugiabučių ploto. Tokiuose namuose vidutiniškai yra po 6 butus. Apie 65 proc. daugiabučių

ploto užima 3–5 aukštų namai, kuriuose yra vidutiniškai po 40 butų. Tokių pastatų yra maždaug 14,4 tūkst. Aukštesnių daugiabučių tėra apie 2,5 tūkst., ir juose yra vidutiniškai po 72 butus. Per pastaruosius 10 metų Lietuvos gyvenamasis fondas per metus vidutiniškai pasipildydavo apie 0,5 proc. Tiesa, 2008 metais miestuose jo metinis prieaugis buvo beveik 2 proc. Kaip ir Švedijoje, taip ir Lietuvoje beveik pusei būstų šiluma tiekiama centralizuotais šilumos tinklais. Po Danijos ir Suomijos esame treti pagal šį rodiklį pasaulyje. Pusę likusių būstų šildo vietos katilinės, kitus – įvairios

I. Daugiabučiai, sunaudojantys mažiausiai šilumos (naujos statybos, kokybiški namai) II. Daugiabučiai, sunaudojantys mažai arba vidutiniškai šilumos (naujos statybos ir kiti taupantys šilumą namai) III. Daugiabučiai, sunaudojantys daug šilumos (senos statybos, neatnaujinti namai) IV. Daugiabučiai, sunaudojantys labai daug šilumos (senos statybos, labai prastos šilumos izoliacijos namai)

šildymo priemonės (krosnys, elektros įrenginiai ir kt.). Būstui, vandeniui, elektrai, dujoms, kurui ar šilumai kiekvienas Lietuvos miestų gyventojas, 2008 metų duomenimis, vidutiniškai skiria 13,5 proc. savo išlaidų arba 10,7 proc. disponuojamų pajamų. Didesnę dalį sudaro tik maisto išlaidos, atitinkamai 32,6 ir 25,7 proc. O štai poilsiui ir kultūrai tenka tik 5,3 ar 4,2 proc. išlaidų. Panašios išlaidos – ir sveikatos. Už energijos paslaugas Lietuvos pastatuose 2011 metais vartotojai sumokėjo apie 6 mlrd. litų. Iš šios sumos namų ūkiuose gyventojai už elektrą sumokėjo apie 1,18, už medieną kurui 0,45, už gamtines dujas 0,38, už kitą kurą 0,20, o už centralizuotą šildymą 1,48 mlrd. litų. Taigi namų ūkiams energija atsiėjo 3,7 mlrd. litų. Šių išlaidų struktūra parodyta 2 paveiksle. Matyti, kad šilumai tenka daugiausia išlaidų. Kas lemia tokias dideles išlaidas? Formulė paprasta:

IŠLAIDOS ŠILUMAI (Lt)

=

Šilumos kiekis (kWh)

x

Šilumos išlaidos (Lt) = šilumos kiekis (kWh) × šilumos kaina (Lt už kWh) Taigi šilumos išlaidas galima sumažinti visų pirma jos mažiau naudojant. Reikia sumažinti savituosius

Vidutinis šilumos sunaudojimas šildymui per mėnesį

Vidutinė šilumos kaina

Šildymo kaina 1 m2 ploto sušildyti (su PVM)

Išlaidos 60 m2 ploto buto šildymui (su PVM)

Kiek tokių pastatų yra?

8 kW/m2

21 ct už kWh

8 x 21,0 = 1,68 Lt/m2

1,68 x 60 = 100,8 Lt

4,5 %

60 m ploto butui 480 kWh 2

15 kW/m2

Šilumos kaina (Lt už kWh)

32 tūkst. butų 0,09 mln. gyventojų 21 ct už kWh

60 m ploto butui 900 kWh

15 x 21,0 = 3,15 Lt/m2

3,15 x 60 = 189,0 Lt

17,3 %

2

25 kW/m2

121 tūkst. butų 0,36 mln. gyventojų 21 ct už kWh

60 m2 ploto butui 1500 kWh 35 kW/m2 60 m2 ploto butui 2100 kWh

25 x 21,0 = 5,25 Lt/m2

5,25 x 60 = 315,0 Lt

55,7 %

390 tūkst. butų 1,17 mln. gyventojų 21 ct už kWh

35 x 21,0 = 7,35 Lt/m2

7,35 x 60 = 441,0 Lt

22,4 %

157 tūkst. butų 0,47 mln. gyventojų

35


mokslas 2013 Nr. 12

pastato šilumos nuostolius, jo šilumos laidumą. Tuose pastatuose, kur šilumos laidumo kriterijus atitinka šiuolaikinius reikalavimus, išlaidomis už šildymą nėra skundžiamasi. Tačiau dar nemaža dalis gyventojų tuo piktinasi. Tai rodo ir duomenys apie šilumos sąnaudas Lietuvos daugiabučiuose 2008–2009 metų šildymo sezono metu. Vidutiniškai per septynis šildymo mėnesius šie skaičiai maža kuo skiriasi. Dideles šilumos sąnaudas ir didelius mokesčius už šilumą lemia ne šildymo būdas ar kuras, bet prastos šiluminės pastatų charakteristikos, sena šildymo įranga. Taigi trims ketvirtadaliams butų kol kas išlaidos už šildymą yra labai aktualios, nes pastatai, kuriuose yra tie butai, yra prastos kokybės. Tokius statinius reikia atnaujinti. Šilumos tiekėjai taip pat suinteresuoti racionaliu šilumos naudojimu pastatuose, nes: • perteklinės energijos sąnaudos kenkia valstybės ekonomikai – didina šilumos tiekimui naudojamo iškasti-

Nr.naujiena 12 įspūdis 20132013 Nr. 12

nio kuro importą. Dėl didelių tokio kuro sąnaudų šilumos tiekėjai beveik neuždirba pelno; • decentralizuoto šildymo gamtinėmis dujomis alternatyva didina gamtinių dujų ir specialios įrangos importą; • decentralizuoto šildymo gamtinėmis dujomis verslui ir jo perspektyvai labiausiai kenkia išlaidomis nepatenkinti klientai, vartotojai; • ES siekiant tausoti energiją ir mažinti klimato kaitą, kiauri namai kenkia valstybės, jos politikos įvaizdžiui, aprūpinimo šiluma verslui. Gerinant energines pastatų ypatybes šilumos tiekėjų pajamos gali sumažėti. Tačiau jos gali būti kompensuojamos prisijungiant naujiems klientams ir plečiant pastatų sistemų priežiūros paslaugas. Taupant energiją, palankias prielaidas aprūpinimo šiluma verslo plėtrai

sudaro intensyvėjantis biokuro naudojimas. Šis kuras yra pigesnis nei importuojamas, gaminamas Lietuvoje ir neteršia aplinkos. Daugiabučių namų modernizavimo 2004–2008 metų programos įgyvendinimo rezultatai parodė, kad daugumoje atnaujintų daugiabučių pavyko dukart sumažinti šilumos sąnaudas, taigi ir išlaidas už šildymą. Svarbu, kad net 95 proc. apklaustų programos dalyvių pareiškė, jog patartų kitiems daugiabučių gyventojams pasinaudoti programos galimybėmis. Vadinasi, beveik absoliuti dauguma gyventojų yra patenkinti daugiabučių atnaujinimo programa. Jau pirmas žvilgsnis į atnaujintų daugiabučių namų nuotraukas tarsi pasako, kad modernizuotuose pastatuose gyventojams rūpesčiai dėl brangstančios šilumos nėra tokie baisūs.

Statybų be nelaimingų atsitikimų vizija „Gerėjanti statistika neguodžia tų, kurių artimas žmogus negrįžo iš darbo namo“, – žurnalo „Statyba ir architektūra“ surengtoje konferencijoje „Saugaus darbo statybose užtikrinimas“ kalbėjo Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Arūnas Lupeika. Po tragiškų Rygos įvykių, su kuriais Lietuva susijusi labiau, negu atrodė pirmosiomis valandomis, kalbėti apie gerėjančią statistiką jau ir neišeina. Gruodžio mėnesio pradžia, priminė A. Lupeika, tragiška buvo ir Lietuvos statybvietėse – vieną dieną žuvo du statybininkai. Žurnalo „Statyba ir architektūra“ drauge su Valstybine darbo inspekcija (VDI) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos statybininkų asociacija (LSA) ir Nacionaliniu saugos ir sveikatos darbe institutu Lietuvos parodų ir kongresų rūmuose „Litexpo“ surengtoje konferencijoje kalbėta ne tik apie esminius saugios elgsenos statybų aikštelėje ugdymo principus, rizikos vertinimą mobiliosiose darbo vie-

tose, bet ir ekonominį saugos darbe naudingumą. Konferencijoje pranešimus skaitė VDI Techninės saugos skyriaus vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Vincas Čenkus, LSA vyr. konsultantė Gražina Laurynaitienė, Nacionalinio saugos ir sveikatos darbe instituto direktorius, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis, bendrovės „Doka Lietuva“

V. Čenkus.

V. Adomavičius.

V. Levickis.

36

atstovas, inžinierius technologas Vytautas Adomavičius. VDI statybos aikštelių patikrai šiemet skyrė didesnį dėmesį nei kitoms darbo vietoms. Ir ne kartą patyrė senų laikų požiūrį į darbo saugą – kai šia problema susirūpinama tik besiruošiant darbo saugos inspektorių vizitui. „Dekoracijos“ iš šalmų ir aptvarų kartais dingsta nepraėjus nė savaitei po jų apsilankymo. „Reikia suvokti, kad lengvas nelaimingas atsitikimas dažnai yra neįvykęs mirtinas, – atkreipė dėmesį Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas A. Lupeika. – Japonai turi gerą pamokomą posakį: „Laukti geros kloties – tai tas pat, kas laukti mirties.“ Nacionalinio saugos ir sveikatos darbe instituto vadovas V. Levickis įsitikinęs, kad pakeisti netinkamą požiūrį į darbo saugos problemas darbdavius geriausiai motyvuoja ekonominio naudingumo suvokimas. O geriausius sprendimus padiktuoja įsisąmoninimas, kad rūpinimasis darbo sauga turi būti ne vien teisės aktų vykdymas, bet ir įmonės vadybos dalis. Ir kad tai tikrai duoda ekonominę naudą. Konferencijos pabaigoje, paklausęs, ar daug kainuoja sauga darbe, bendrovės „Doka Lietuva“ inžinierius technologas V. Adomavičius čia pat atsakė: „Saugi darbo vieta nėra brangi – ji neįkainojama.“

A. Lupeika.

Diskusijoje – bendrovės „Eugensa“ vadovo E. Voisiat replika.

37 G. Bartuškos nuotr.


R R

R

Sutaupyti padeda racionalūs sprendimai 25 katilinės, 20 kilometrų šilumos tiekimo trasų, iš kurių 40 proc. – prastos būklės ir artimiausiu metu renovuotinos, 239 šilumos energija aprūpinami pastatai, iš kurių 137 – daugiabučiai namai, 1,1 mln. litų siekiantis vartotojų įsiskolinimas – tai šilumos energiją Kretingos miestui ir rajonui tiekiančios bendrovės Kretingos šilumos tinklų šios dienos ūkis ir rūpesčiai. Jono Barzdžio vadovaujamos įmonės ateinančių penkerių metų veiklos perspektyvoje – planai atnaujinti visas didžiausią avarijų pavojų keliančias trasos atkarpas. Beje, net 30 proc. senųjų, apie 30 metų tarnaujančių, trasų jau renovuota paklojant gamykloje izoliuotus vamzdžius. Vienas naujausių projektų – 2011 metais atlikta beveik 1 kilometro ilgio magistralinės šilumos trasos rekonstrukcija. 1324,2 tūkst. litų projektui, iš viso kainavusiam 2991,4 tūkst. litų, tada skyrė Lietuvos verslo paramos agentūra. Tais pat metais, gavusi Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo subsidiją (690 tūkst. litų), pridėjusi už parduotus nepanaudotus aplinkos taršos leidimus gautas lėšas (420 tūkst. litų) ir paėmusi paskolą, įmonė Kretingos šilumos tinklai įsirengė kondensacinį ekonomaizerį. Įmonės specialistų skaičiavimu, šis įrenginys per metus padeda sutaupyti daugiau kaip 4 tūkst. tonų kuro. Nepaprastai svarbu ir tai, kad kondensacinis ekonomaizeris padeda sugaudyti ir dalį degimo procesų metu susidarančios taršos: anglies monoksido, azoto oksido ir kietųjų dalelių. Vieną didžiausių daugelio šalies šilumos tiekimo įmonių dar laukiančių uždavinių – kuro rūšies pakeitimą – Kretingos šilumos tinklai išsprendė seniai. Biokuras šilumos gamyboje čia naudojamas nuo 1998 metų, o 2008-aisiais atsinaujinančių energijos šaltinių ištekliai įmonės kuro balanse pasiekė pavyzdinius Nacionalinėje energetikos strategijoje nurodytus 75 proc. Bet darbus šia linkme Kretingos įmonė tęsia ir toliau: šiuo metu rekonstrukcija įrengiant biokuro katilą, kuris

38

būtų kūrenamas skiedromis, planuojama Darbėnų katilinėje. Čia norima atsisakyti trijų kietuoju kuru, daugiausia – akmens anglimi, kūrenamų vandens šildymo katilų. Visi šie katilai techniškai ir morališkai pasenę. Be to, keletą pastarųjų metų Darbėnų miestelyje nuolat mažėja šilumos poreikis, tikėtina, kad dar labiau jis sumažės šiemet baigus gimnazijos renovavimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vietoj kietuoju kuru kūrenamų katilų numatyta sumontuoti 350 kW galios biokuro katilą, nebereikalingą bendrovės Grūšlaukės katilinei. Ieškant galimybių be didelių išlaidų racionaliai pertvarkyti techninį įmonės ūkį, bus atliekama ir daugiau biokuro katilų rokiruočių. Pirmiausia bus rekonstruojama Grūšlaukės katilinė – atlikus ugdymo įstaigų renovaciją šiame kaime irgi smarkiai sumažėjo šilumos

poreikis. Grūšlaukės katilinėje ketinama sumontuoti 1-ojoje Laukžemės katilinėje esantį 150 kW katilą, kuris bus pritaikytas kūrenti smulkia skiedra. Jokūbavo katilinėje kol kas eksploatuojami du daugiau kaip 10 metų kietuoju kuru, daugiausia akmens anglimi, kūrenti katilai. Akmens anglis – sąlygiškai agresyvus kuras, kuriame yra sieros junginių. Reaguodamas su kondensato drėgme iš malkų ir sudarydamas rūgščią terpę, šis kuras gana greitai chemiškai sudėvėjo metalinius vidinius katilų bei dūmtraukio paviršius, dėl to šiuos katilus tenka gana dažnai remontuoti. Katilinėje dirba keturi kūrikai ir meistras, o tai – irgi nemažos išlaikymo sąnaudos. Įvertinus visas aplinkybes nuspręsta katilinėje įrengti apie 300 kW galios visiškai automatizuotą biokuro katilą su visa jam būtina pagalbine įranga ir biokuro sandėlį su automatizuotais biokuro padavimo įrenginiais. Siekiant sumažinti išlaidas šiai rekonstrukcijai įgyvendinti rastas dar vienas racionalus sprendimas – čia planuojama panaudoti jau turimą 300 kW galios biokuro katilą, kuris buvo sumontuotas Laukžemės 1-ojoje katilinėje, bet netrukus tapo nebereikalingas rajono savivaldybei uždarius Laukžemėje veikusią mokyklą. Skelbiant konkursą rangovui bus keliama užduotis maksimaliai išnaudoti turimus 1-osios Laukžemės katilinės įrenginius ir naują komplektuoti tik trūkstamą įrangą.

Kretingos šilumos tinklai

5 MW galios biokuro katilas 2-ojoje katilinėje.

2,2 MW galios kondensacinis ekonomaizeris 2-ojoje katilinėje.

39


mokslas 2013 Nr. 12

2013 Nr. 12 mokslas

Melasos pagrindo medžiaga ir jos pritaikymo galimybės kelių bei gatvių priežiūrai Prof. habil. dr. Pranas BALTRĖNAS Dr. Agnė KAZLAUSKIENĖ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos institutas

Šaltojo periodo sąlygomis Lietuvos valstybinės reikšmės keliuose ir miestų gatvėse išbarstoma tūkstančiai tonų slidumą mažinančių cheminių medžiagų, daugiausia techninių druskų. Tai trunka maždaug penkis mėnesius. Druskos naudojimas mažina dangos slidumą, tačiau kelia ir neigiamų padarinių kelių statiniams, augalams. Ar yra alternatyvų? Ryškėja neigiamų padarinių Plačiausiai mūsų šalyje naudojami techniniai natrio bei kalcio chloridai (NaCl, CaCl2), jų mišiniai bei šių techninių druskų mišiniai su smėliu. Žiemos metu Lietuvoje barstomi ir nedideli kiekiai raudonosios natrio, vakuuminės natrio bei magnio techninės druskos. Druskų paskleidimo normos priklauso nuo oro sąlygų: temperatūros, sniego dangos storio, eismo intensyvumo ir kt. Žiemą reikia naudoti skirtingų rūšių technines druskas ar jų mišinius, nes kiekviena pasižymi vis kitokia charakteristika, susijusia su nevienodu užšalimo laipsniu. Druskos gali būti naudojamos ir kietos, ir skystos. Techninės druskos, ypač kalcio chloridas, naudojamos ir vasaros sezono metu žvyrkelių dulkėtumui mažinti.

40

Lietuvoje šaltuoju metų laiku slidumui mažinti sunaudojama apie 140 tūkst. tonų techninių druskų, 70–80 tūkst. tonų šio kiekio – valstybinės reikšmės keliuose. Žiemos metu slidumui mažinti naudojamos techninės druskos gana efektyviai tirpdo sniegą, ledą, tačiau neapsieinama ir be neigiamo poveikio: druskos gali sukelti automobilių metalinių dalių ir gelžbetonio konstrukcijų (tiltų, tunelių ir kt.) koroziją, skatina cemento ir betoninių konstrukcijų irimą, asfaltbetonio dangos deformacijas. Ypač tai akivaizdu miestuose, kur yra didelis gatvių užstatymas, nėra griovių nuo važiuojamosios kelio dalies nuvalytam sniegui su techninėmis druskomis kaupti, dažnai neįmanoma iš karto surinkti ir išvežti sniegą nuo šaligatvių. Valstybinės reikšmės keliuose situacija yra kiek kitokia: čia daug atvirų plotų, iškasti kelio grioviai.

Kasmet prasidėjęs naujas žiemos sezonas pridaro rūpesčių miestų gatvių prižiūrėtojams ir kelininkams – siekdami užtikrinti eismo saugumą, jie skatina vis naujas visuomenės diskusijas apie techninių druskų naudojimo padarinius. Šie aktualūs klausimai nuolat domina ir mokslininkus – jie ieško techninėms druskoms alternatyvių, bet kartu ir efektyvių medžiagų. Draugiškų aplinkai kelių priežiūros medžiagų pritaikymo tyrimus skatina suinteresuota visuomenė, už kelių priežiūrą atsakingos įmonės ir miestų savivaldybės. Šios geriausiai mato techninių druskų naudojimo keliamas problemas. Aktualiausia jų – nudžiūvę medžiai ir žolė.

Technologija išrasta JAV Prieš keletą metų Lietuvos rinkoje pasirodė naujoviška organinė melasos pagrindo medžiaga (MPM) slidumui mažinti. Melasa yra antrinis žemės ūkio produktas, gaunamas iš cukraus gamybos atliekų. Patentuotas melasos pagrindo medžiagos pavadinimas Europoje yra „Safecote“. Jungtinėse Amerikos Valstijose šio produkto pavadinimas yra „Geo-Melt“. Melasos pagrindo medžiagos sudėtyje yra mineralinių medžiagų: kalcio, fosforo, sieros, chlorido, sulfato ir kt. Medžiaga yra tamsiai rudos spalvos, skysta, gali būti maišoma su visomis techninėmis kelių priežiūros druskomis, jų tirpalais, rečiau naudojama viena. Melasos pagrindo medžiaga gali būti naudojama ir kelių priežiūrai vasaros sezono metu – žvyrkelių dulkėtumui mažinti.

Šios medžiagos pagaminimo technologija išrasta 1990 metų pradžioje JAV, yra patentuota su išimtine teise naudoti patentą visoje Europoje, Rusijoje ir Rytų Europos valstybėse. Tiriamieji darbai atlikti Didžiosios Britanijos „TRL&Capcis“ tyrimo laboratorijose 1999–2002 metais. 2002-aisiais produktas pirmą kartą pristatytas Didžiosios Britanijos rinkoje. Gauti rezultatai ir atsiliepimai – teigiami. Medžiaga sėkmingai išbandyta Rytų Europoje 2004 metais. Ilgiausiai naudojama JAV ir Kanadoje – 15 metų, Didžiojoje Britanijoje – 10 metų. Europos šalyse (Vokietijoje, Šveicarijoje, Slovėnijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Airijoje, Austrijoje, Estijoje) medžiaga naudojama 6–8 metus. Pirmieji Lietuvoje melasos pagrindo medžiagos bandymai gatvių slidumui mažinti buvo atlikti 2005–2006 metų žiemos sezono metu. Šaltuoju 2006– 2007 metų periodu Vilniaus mieste melasos pagrindo medžiagos buvo sunaudota 18 tonų. Naudojimo metu buvo iškilusi problema – melasos pagrindo medžiaga, perpilama į šlapių druskų barstytuvą, gausiai putojo. Informavus apie tai gamintoją, trūkumas buvo pašalintas. Pirmieji melasos pagrindo medžiagos efektyvumo tyrimai davė teigiamų rezultatų, tačiau dėl įvykusios ekonominės krizės nebuvo tęsiami. Gamintojo duomenimis, melasos pagrindo medžiaga yra pritaikyta naudoti žiemą, esant žemai temperatūrai, padeda tolygiai ant kelio pasiskirstyti druskai ir pasižymi labai geromis antikorozinėmis ypatybėmis. Į techninę druską įmaišius melasos pagrindu pagamintos medžiagos, gerokai sumažėja plieno ir aliumi-

Melasos pagrindo medžiaga yra tamsiai rudos spalvos, skysta, gali būti maišoma su visomis techninėmis kelių priežiūros druskomis, jų tirpalais, rečiau naudojama viena. nio korozija, palyginti su atvejais, kai naudojamos tik techninės druskos. Melasos pagrindo medžiaga turi dvejopą poveikį ledui – nutirpdo jį, padeda atšokti nuo kelio paviršiaus ir neleidžia susidaryti naujam. Be to, ši medžiaga biologiškai susiskaido. Rekomenduojama ją naudoti kaip techninių druskų arba jų tirpalų priedą. Populiariausias naudojimo būdas – medžiagos įterpimas į natrio chlorido tirpalą. Tirpalas ruošiamas tokiu santykiu: 90 proc. natrio chlorido ir 10 proc. melasos pagrindo medžiagos. Jeigu paruošti tokį tirpalą galimybės nėra, sausa techninė druska gali būti sudrėkinama su melasos pagrindo medžiaga. Ši medžiaga gali būti naudojama ir vasaros sezono metu dulkėtumui mažinti miestuose, įterpiant į gatvėms laistyti skirtą vandenį.

Vardijami ne tik privalumai Melasos pagrindo medžiagos charakteristikos atitinka Didžiosios Britanijos Vandens kokybės standartą ir Aplinkosaugos agentūros greitkelių standartus. Melasos pagrindo medžiagos naudojimo privalumai: • Sunaudojamas mažesnis barstomos techninės druskos kiekis. • Mažesnis betono lūžinėjimas, mažesni tiltų, viadukų ir kelio statinių pažeidimai, mažesnis rišamosios asfalto medžiagos atsilupimas. • Įterpiant melasos pagrindo medžiagą į techninės druskos tirpalą, nereikia naujų investicijų į įrengimus, nes šią medžiagą galima naudoti su jau esamais. • Nesukelia barstytuvų ir kitų mechanizmų korozijos.

G. Bartuškos nuotr.

• Melasos pagrindo medžiaga, įmaišyta į natrio chlorido tirpalą, padeda jam ilgiau išlikti ant kelio paviršiaus, todėl nereikia pakartotinai barstyti kelio, sutrumpėja kelionės ir barstytuvų darbo kilometrų skaičius. • Parduodama plastmasiniais konteineriais – viename konteineryje yra apie 1,2 tonos produkto. Prireikus medžiagą galima pristatyti autocisternomis, dėl to sumažėtų pardavimo kaina. Be pateiktų gausių melasos pagrindo medžiagos privalumų, yra ir trūkumų: • Netinkama naudoti keliuose, kur yra mažas eismo intensyvumas, nes paskleista ant kelio dangos ir dar nesusimaišiusi su sniego sluoksniu gali sudaryti eismo saugumui pavojingai slidžią plėvelę. • Medžiaga yra klampi, tamsiai rudos spalvos, todėl naudojant didesnius jos kiekius reikėtų papildomų vandens sąnaudų autotransportui, gatvėms ir keliams pavasarį plauti. Taigi išlaidas patirtų kiekvienas transporto priemonės turėtojas. • Jeigu melasos pagrindo medžiagą norima įterpti į sausą techninę druską, reikia įsigyti specialų įrenginį. • Iš dalies aukšta kaina – 1 tona šios medžiagos vidutiniškai kainuoja apie 2 tūkst. litų. O techninio natrio chlorido tonos kaina – apie 200 litų, kalio chlorido – apie 1000–1200 litų. Kaip matyti iš gamintojų informacijos, melasos pagrindo medžiaga turi daug teigiamų ypatybių ir naudojimo privalumų. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos apsaugos instituto (AAI) mokslininkai, atlikę melasos pagrindo medžia-

41


R R

mokslas 2013 Nr. 12

gos poveikio aplinkos komponentams (žolinei augalijai bei dirvožemiui) tyrimus, ištyrė, kad ši medžiaga nesukelia neigiamo poveikio augalijai ir dirvožemiui. Nustatyta, kad priklausomai nuo į dirvožemį įterpto medžiagos kiekio biometriniai augalų rodikliai buvo didesni nei kontrolinių augalų. Šį efektą paskatino melasos pagrindo medžiagos sudėtyje esančios mineralinės medžiagos, kurios atliko trąšų funkciją gerindamos dirvožemio būklę. Kelininkų akimis žiūrint, intensyvus žolės augimas pakelėse yra nepageidautinas dėl matomumo mažinimo ir dažno žolės šienavimo poreikio. Tačiau AAI tyrėjai mano, kad melasos pagrindo medžiaga, įterpta į druskos mišinį, kompensuos neigiamą techninių druskų poveikį augalams ir dirvožemiui. Dėl to šie aplinkos elementai bent jau nebus blogesnės būklės negu paveikti kelių priežiūros druskų.

Reikalinga papildoma analizė VGTU AAI daug dėmesio skirta tiriant melasos pagrindo medžiagos naudojimo

42

galimybes vasaros sezono metu žvyrkelių dulkėtumui mažinti. Natūrinėmis sąlygomis atlikus tyrimus paaiškėjo, kad skysti įvairių proporcijų techninių druskų (buvo naudotas kalcio chloridas) ir melasos pagrindo medžiagos mišiniai daugiau negu 10 kartų efektyviau mažina žvyrkelių dulkėtumą, negu vien kalcio chlorido tirpalo naudojimas. Taikant įmerkimo ir purškimo metodus, buvo atlikti kelių priežiūrai naudojamų techninių druskų ir melasos pagrindo medžiagos įvairių proporcijų mišinių įtakos metalų korozijai tyrimai. Eksperimentų rezultatai parodė, kad metalų korozija yra mažesnė iki 5 kartų, priklausomai nuo melasos pagrindo medžiagos kiekio techninių druskų tirpaluose, palyginti su metalų, kurie buvo paveikti vien techninių druskų tirpalais, korozija. Melasos pagrindo medžiaga šaltojo sezono metu daugiausia išbandyta

sąlygiškai šiltas žiemas turinčiose šalyse. Lietuvoje, Vilniaus mieste bei magistraliniame kelyje Vilnius– Kaunas–Klaipėda, melasos pagrindo medžiaga žiemos metu buvo naudota tik du žiemos sezonus. Todėl tikslinga išanalizuoti jos naudojimo specifiką Lietuvos klimato sąlygomis ir nustatyti faktinį efektyvumą mažinant slidumą. Taip pat reikia išanalizuoti išpylimo normas, naudojimo ypatumus miestų gatvėse ir valstybinės reikšmės keliuose, įvertinti poveikį dar netirtiems kelio aplinkos komponentams, atlikti ekonominį vertinimą. Manome, kad ši naujoviška slidumą mažinanti melasos pagrindo medžiaga yra perspektyvi. VGTU AAI pradėti tyrimai padės atsakyti į daugelį aktualių klausimų, susijusių su šia medžiaga ir jos naudojimo paplitimu Lietuvos miestų gatvėse bei keliuose.

Mažos šilumos kainos strategija 2014-ieji bus ketvirti metai iš eilės, kai bendrovė Tauragės šilumos tinklai rengia ir įgyvendina šilumos trasų renovavimo projektus. Bet atnaujintų trasų dalis įmonės eksploatuojamuose 34 kilometrų ilgio tinkluose dar tik artėja prie 30 proc. Bendrovės Tauragės šilumos tinklų direktorius Vaclovas Karbauskis situacijos nedramatizuoja: nors šis rodiklis Lietuvos mastu – vienas kuklesnių, įmonė dirba nuosekliai, renovacijos planus dėliodama keleriems metams į priekį. Uoliausiai padirbėti tenka pasibaigus šildymo sezonui – tada, kaip ir visi šilumos tiekėjai, įmonė atlieka hidraulinius bandymus ir, mobilizavusi jėgas bei lėšas, per kuo trumpesnį laiką – stengdamasi neerzinti be šilto vandens nemėgstančių likti gyventojų, pašalina išaiškintus trūkumus. Ekstremalių avarijų šildymo sezono metu Tauragės šilumos tinklai nepatyrė jau daug metų. „Tai svarbiausia – juk esame įstatymo įpareigoti organizuoti kokybišką, nenutrūkstamą šilumos tiekimą“, – komentavo V. Karbauskis. Didžioji dalis Tauragės šilumos tinklų renovacijos projektų atlikta su Europos Sąjungos (ES) fondų parama, artimiausiu metu įmonės vadovas pasirašys ir trišalę sutartį su Lietuvos verslo paramos agentūra bei Ūkio ministerija dėl 700 metrų ilgio orinės magistralinės trasos

renovavimo. „Ta atkarpa generavo mums didelius nuostolius ne tik dėl didelio – 600 mm – diametro, bet ir dėl nesandarumo – termovizinė nuotrauka akivaizdžiai parodė itin didelius šilumos praradimus“, – kalbėjo V. Karbauskis. Požemines trasas iki ir po šios atkarpos Tauragės šilumos tinklai jau renovavo, 600 mm diametro vamzdžiai pakeisti trečdaliu mažesnės apimties – 400 mm diametro – vamzdžiais. Beje, bendri šilumos praradimai dėl nerenovuotų tinklų Tauragėje neperžengia šalies vidurkio – 16–17 proc. Vienintelė orinė atkarpa Tauragėje nutiesta bene prieš 30 metų. Vieta šalia šiandienės Tauragės šilumos tinklų centrinės katilinės tuo metu buvo itin drėgna, tad tinklus nuspręsta įrengti virš žemės. Per tą laiką situacija pasikeitė – aplinkui vykstant gamybinių ir verslo patalpų statyboms teritorijos gruntas pasausėjo, tad renovuojant tą atkarpą vamzdynai jau bus klojami po žeme – tam bus naudojamos betranšėjės technologijos. „Eksploatuoti orines trasas gal ir patogiau,

bet įvairių rizikų daugiau“, – aiškino V. Karbauskis. Projekto vertė – 2 650 000 litų, pusė sumos bus padengta ES fondų skiriamais pinigais. Neakivaizdžiose šalies šilumos tiekimo įmonių lenktynėse į pirmaujančiųjų gretas Tauragės šilumos tinklai išsiveržia keliose „sporto“ šakose. Tai – šilumos kaina ir šilumos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame šilumos gamybos balanse. Tai, kad Tauragės šilumos tinklai sugeba nuolat išlaikyti vieną mažiausių Lietuvoje kainų, susiję ir su tuo, kad jau daug metų didelė dalis šilumos energijos čia gaminama deginant biomasę. Centrinėje įmonės katilinėje stovi du jau per dešimtį metų tarnaujantys 12 ir 8 MW biokuro katilai, taip pat – 7 MW galios kondensacinis ekonomaizeris. Iš atsinaujinančių energijos išteklių tauragiškiai jau šiandien pagamina kur kas daugiau, negu reikalauja Nacionalinėje energetikos strategijoje 2025 metams numatyti įpareigojimai – net 91–93 proc. šilumos. Ir tai dar – ne pabaiga: įmonė jau yra pateikusi paraišką dar vienam – 6 MW galios – biokuro katilui įrengti. Jis turėtų pakeisti vieną turimų, 13,4 MW galios, mazutu kūrenamą katilą. Tikimasi, kad šis projektas su ES parama bus įgyvendintas 2015– 2016 metais. Tada švarios – biokatilų ir kondensacinio ekonomaizerio generuojamos – šilumos energijos 100 proc. užteks net ir spaudžiant didžiausiam šalčiui.

43


R R

R

Statybininkai tobulina įgūdžius Vienas pagrindinių Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) tikslų – didinti savo narių konkurencingumą ir pelningumą. Geresni įmonių veiklos rezultatai yra neatsiejami nuo visų sričių darbuotojų kompetencijų ugdymo, todėl LSA ypatingą dėmesį skiria darbininkų ir vadovų mokymams. Šių metų vasarą baigtas įgyvendinti projektas „Statybos sektoriaus vadovų ir darbininkų profesinio meistriškumo ugdymas“, o projektas „BUILD UP Skills LT“ dar tęsiamas. Lapkričio 19 dieną vyko šio projekto pirmojo etapo baigiamoji konferencija, o netrukus buvo pateikta paraiška dalyvauti antrame etape. LSA vykdytos narių apklausos parodė, kad sąlygos darbui statybos sektoriuje keičiasi ir tampa sudėtingesnės, o dinamiška rinkos aplinka reikalauja didesnės darbuotojų kompetencijos, naujovių įsisavinimo. Projekto „Statybos sektoriaus vadovų ir darbininkų profesinio meistriškumo ugdymas“ metu įmonių vadovai tobulino žinias resursų valdymo, statybos projektų, pokyčių rinkoje, įmonės valdymo srityse. Darbininkiškų profesijų atstovai įsisavino specializuotas statybos, suvirinimo technologijas, naujus darbo metodus. Kuriant konkurencinį įmonės pranašumą svarbūs ir universalūs įgūdžiai – jie irgi buvo ugdomi projekto metu: laiko pla-

44 44

navimas, streso, įtakos valdymas. Pažinti technologines naujoves įmonių darbuotojams padėjo programa „IT ir komunikacijų statybos sektoriuje sprendimai“. Nuo 2009 metų mokymo programose dalyvavo 5265 dalyviai (3102 unikalūs). Europos Komisijos finansuojamas projektas „BUILD UP Skills LT“ sutelktas ties viena, tačiau ypač aktualia kryptimi – energiniu pastatų efektyvumu. Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos narės, turi užtikrinti, kad iki 2020 metų pabaigos visi nauji pastatai būtų beveik nulinės energijos. Imtis veiksmų skatina ir ekonominė nauda šalies gyventojams, aplinkosaugos svarba ir šalies energinio savarankiškumo poreikis. Projekte „BUILD UP Skills LT“ statybų sektoriaus darbininkiškų profesijų atstovų kompetencijų ugdymas – tai svarbus įrankis siekiant kokybiškos ir energiškai efektyvios statybos. Lietuvoje projekto I etapą įgyvendino 5 partneriai: VšĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centras, Lietuvos statybininkų aso-

ciacija, Vilniaus Gedimino technikos ir Kauno technologijos universitetai bei Regioninis inovacijų vadybos centras. Svarbiausias projekto pirmojo etapo rezultatas – parengtos ir publikuotos Lietuvos statybų sektoriaus darbininkų kvalifikacijos tobulinimo gairės siekiant 2020 metų energinio efektyvumo tikslų. Taip pat buvo suformuota kvalifikacijų platforma – prie apskrito stalo diskusijos buvo sukviesti daugiau kaip 40-ies valdžios, mokslo, verslo organizacijų atstovai. Dauguma jų pritarė parengtoms gairėms. Tai tapo pirmaisiais žingsniais siekiant pagrindinio tikslo – parengti statybų sektoriaus darbininkus statyti energiškai efektyvius pastatus, taip pat juos renovuoti ir efektyviai naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius. Suinteresuotos organizacijos siekia dalyvauti ir antrame šio etapo projekte, kurio tikslas – sukurti beveik nulinės energijos pastatų statybai, eksploatavimui ir atsinaujinantiems energijos šaltiniams įrengti reikiamų kompetencijų įgijimo ir pripažinimo sistemą. Darbininkų kompetencijas planuojama ugdyti įgyvendinant formaliojo ir neformaliojo profesinio mokymo programas. Lietuvos statybos įmonių poreikis ugdyti darbuotojų profesinį meistriškumą jau subrendo. LSA siekia, kad šalies statybininkų darbas visų pirma pasižymėtų kokybe. Todėl išskirtinis dėmesys skiriamas darbų įgyvendintojų kompetencijai, kuri, tikimasi, leis užtikrinti visapusišką statinių saugumą, visų reikalavimų atitikimą ir energinį efektyvumą, o kartu padės statybų sektoriui atsikratyti sunkmečio padarinių.

45


G. Bartuškos nuotr.

vizija 2013 2013 Nr. Nr. 12 12 vizija

2013 Nr. 12

Urbanistinės kaitos žemėlapiai Tarpdalykinės mokslinės konferencijos, skirtos urbanistikos temai, pranešimų apžvalga (pradžia Nr. 11)

Vaidotas DAPKEVIČIUS Architektas, Vilniaus dailės akademijos Urbanistikos, architektūros ir dizaino instituto direktorius

Nors Lietuva de facto jau daugiau kaip pusę amžiaus yra urbanistinė valstybė su savitai išplėtota miestų sistema, ši terra urbana vis dar stokoja visavertės miesto visuomenės ir miestietiškos kultūros. Vilniaus dailės akademijos Urbanistikos, architektūros ir dizaino instituto surengtos konferencijos „Terra urbana. Urbanistinės kaitos žemėlapiai: miestas, kultūra, visuomenė“ dalyviai nagrinėjo urbanistinės praktikos pavyzdžius. Erdvės poreikis ir nauja visuomenės tapatybė posovietinėje Klaipėdoje Kitaip nei architektai, kalbėję apie vizijas ir stambius projektus, Klaipėdos universiteto Sociologijos katedros docentas, socialinių mokslų daktaras Liutauras Kraniauskas pranešime nagrinėjo miesto mikrolygmens klausimus, susijusius su egzistuojančių pastatų funkcijų ir tapatybės raida. Posovietiniuose miestuose daug vaizdinių, dėl kurių pešasi įvairios socialinės grupės. Kiekviena tokių grupių akcentuoja tam tikrus vaizdinius ar vietas mieste siekdama, kad būtent šie elementai imtų jai atstovauti, išreikštų ir įtvirtintų erdvėje jų tapatybę. L. Kraniausko manymu, Klaipėdoje viena aktualiausių tokių peštynių vietų yra Skulptūrų parkas. Mieste kartais atsiranda naujų ideologinių grupių su tapatybės poreikiu, tuo pačiu – ir erdvių poreikių tapatybei išreikšti, tačiau ne visada pakanka tam tinkamos miesto erdvės. Tačiau mieste

atsiranda tuščių erdvių – tai apleistos buvusios industrinės, karinės zonos mieste, kino teatrų pastatai ir kita. Kino teatrai Klaipėdoje atsirado kaip ideologijos objektai – darbininkų klasę ir jos laisvalaikį apibūdinantys miesto struktūros elementai. Paskutinio XX amžiaus dešimtmečio pradžioje, smukus kino teatrų lankytojų skaičiui, čia pradėjo veržtis naujos socialinės grupės, ieškančios erdvės savo tapatybei. Kino teatrai tapo patrauklūs įvairioms religinėms bendruomenėms, jaunimo klubams. Smulkiojo verslo pastangomis kino teatruose buvo organizuojamos net prekybos mugės. Šiuo metu Klaipėdoje praktiškai nebeliko veikiančių senųjų kino teatrų. Sovietinė sistema siūlė geografiškai pabirą šių pastatų tinklą – renkantis kurį nors vieną iš jų buvo galima judėti mieste. Dabar kino teatrai yra likę tik hibridinio naudojimo sistemos, sutelktos viename miesto centre, dalis. Panaši ištuštėjusių erdvių „okupacija“ vyko su administraciniais gamybos įmonių pastatais. Galiausiai tokių socialinių grupių atsiradimas nuneigė

pirminę erdvių paskirtį, o ilgainiui ir pats socialinių grupių funkcionavimas tam nepritaikytose erdvėse tapo chaotiškas. Galiausiai šios socialinės grupės dažniausiai dėl politinių sprendimų buvo išstumtos iš okupuotųjų į esą labiau jų tapatybę atitinkančias erdves. Socialinėms grupėms apleidus užimtus pastatus, vėl grįžtama prie kapitalo diktuojamos funkcijos ir užsakymo, kai erdvė gauna naują apibrėžtį ir įkorporuojama į naują ideologinį režimą. Tokios erdvės lankytojams primetama naujo vartotojo tapatybė. L. Kraniausko teigimu, bandymas planuoti objektų veiklą ir kalbėti apie jų funkcijas turėtų išmokyti pakeisti diskursą apie funkcionalumo reikšmę. Tai yra nuteikti kiekvieną mūsų susimąstyti apie tam tikrą tapatybę patekus į konkrečią erdvę.

Didmiestis be žmonių „Geros naujienos baigėsi. Žemės imuninė sistema nusprendė atsikratyti žmonių.“ (Kurtas Vonnegutas) Klaipėdos universiteto Sociologijos katedros profesorius filosofas Aldis Gedutis savo pranešimui pristatyti pasirinko būtent šią citatą. Taigi imuninė miesto, konkrečiau Klaipėdos, sistema nusprendė atsikratyti žmonių. Kaip atrodytų ištuštėjusi Klaipėda žiūrint iš alternatyvios istorijos pozicijų? Be jau minėtos realios 1945 metų situacijos, 6–7 praėjusio amžiaus dešimtmečiais, reaguojant į branduolinio karo grėsmę, Klaipėdai buvo pasiūlytas dar vienas įdomus scenarijus. Siūlyta

urbanistika

46

visus gyventojus iškeldinti į aplinkinius miestelius ir kaimus, uostamiestyje organizuoti gamybos įmonių darbą pamainomis atvežant ir išvežant darbininkus. Tai būtų buvęs tuščias miestas, į kurį susirenkama tik dirbti. Dabartinės Klaipėdos žmonių nebuvimo taktika susijusi, anot A. Gedučio, su viešųjų erdvių sterilizavimu (monofunkcija), rezervatų steigimu (šventa trijulė: kolektyvinis sodas, prekybos centras „Akropolis“ ir jūra), miesto formavimo procese dominuojant formai, o ne funkcijai, skiriant prioritetą turistams ir užsienio investuotojams, o ne vietos žmonėms. Neseniai viena kinė doktorantė papasakojo savo įspūdžius apie Klaipėdą – šį miestą ji suvokė visai ne taip, kaip oficialiai bandomas pristatyti uostamiestis. Klaipėda jos akimis buvo ramybės oazė. Gal išties – jeigu miestas pasauliui būtų pristatomas kaip rami, švari vieta be žmonių, pasislėpusių rezervatuose, ko gero, kinės tėvynainiai pradėtų traukti čia masiškai. Jų nesudominsime uosto ir trečio pagal dydį Lietuvos miesto masteliais, šventėmis ir panašiai. Kyla retorinis klausimas: ar Klaipėda – kinų turistų Jeruzalė, ar vietinių Babilonas?

torinės ribos, ar jos atitinka dabartines? Jeigu centrinė dalis gali būti plėtojama, tai kur ir kiek, kad išliktų atpažįstama? Kur ir kaip tokiu atveju galėtų atsirasti šiuolaikinių morfologinių darinių (pavyzdžiui, aukštybinių pastatų)? Klaipėdos miesto urbanistinės struktūros kaitos galimybes nagrinėjusių mokslinių darbų autorė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Urbanistikos katedros docentė daktarė Dalia Dijokienė teigė, kad istorinė miesto centrų ir pocentrių (kaimo vietovės, dvarai) plėtra suformavo iš esmės keletą skirtingų struktūrinių miesto darinių. Šie atitinka vieną ar kelis miestovaizdžio tipus ir sutampa su jų ribomis. Miestas struktūrizuojamas pagal kompozicinius kriterijus, struktūrinius darinius suskirstant į keturias skirtingų verčių grupes. Deja, tokios struktūrinių miesto

vizija

dalių ribos Klaipėdos atveju nesutampa su juridinėmis miesto dalių, taip pat saugomų dalių ribomis. Dėl šių priežasčių senamiesčio struktūra ištirpsta gretimose miesto dalyse. D. Dijokienės teigimu, Klaipėdoje turėtų būti pasinaudota centrinės dalies gynybinių įtvirtinimų sistema kaip miesto struktūriniu skiriamuoju ribos elementu, jį reikėtų atkurti. Europos miestuose esama nemažai pavyzdžių, kai gynybiniai bastionai panaudojami kaip viešoji urbanistinė miesto erdvė, senamiesčio riba. Istoriškai susiklosčiusios urbanistinės struktūros centrinėje Klaipėdos miesto dalyje turėtų būti tęsiamos, o sunaikintoms ar smarkiai pažeistoms dalims turi būti rengiamos atskiros urbanistinės koncepcijos. Urbanistinė miesto struktūra nuolat kinta, todėl labai svarbus profesionalus požiūris siekiant susitarimo apie jos vertinimo ir kaitos galimybes.

Šiauliai: urbanistikos situacijos raida Urbanistikos situacija posovietinėje Lietuvoje analizuota Šiaulių miesto pavyzdžiu. Šiaulietis architektas Vytenis Rudokas išskyrė tris etapus, charakterizavusius urbanistinio projektavimo ir planavimo praktiką šiame mieste. Virsmo etapu V. Rudokas įvardijo laikotarpį nuo nepriklausomybės iki 1997 metų. Šiuo periodu atkuriant nuosavybę pradėti formuoti sklypai ir kvartalai užstatytose bei laisvose miesto teritorijose, atsirado kardinalių urbanistinės funkcinės struktūros pertvarkos pa-

Klaipėda: centrinės miesto dalies morfostruktūros kaitos galimybės Ar istoriškai susiklosčiusi urbanistinė centrinės Klaipėdos miesto dalies struktūra dar gali būti plėtojama, ar jau išsemtas jos potencialas, ir tai reikia tik saugoti konservuojant? Jeigu taip – tai kokios centrinės dalies teri-

1 pav. Projektas „Padovanok viziją Gargždų miestui“. Esamos būklės vertinimo rezultatų schema.

urbanistika

47


vizija

2013 Nr. 12

vyzdžių (karinio oro uosto ir pramoninių teritorijų, esančių miesto centre, integravimas į urbanistinę struktūrą, transporto srautų intensyvėjimas, prekybos centrų atsiradimas). Vėliau, 1997–2003 metais, imtasi miesto struktūrų modeliavimo, tuo tikslu buvo įkurta savivaldybės įmonė „Šiaulių planas“. Šiuo laikotarpiu buvo rengiami centrinės miesto dalies, centrinės aikštės kompleksinio planavimo ir projektavimo darbai. Nuo 2003 metų, panaikinus „Šiaulių planą“, Šiaulių miesto urbanistinio projektavimo ir planavimo procese prasidėjo destrukcijos etapas – jis tęsiasi iki dabar. V. Rudokas šiuos teiginius iliustravo pavyzdžiais, apibūdindamas atskiras tuos procesus charakterizavusias dalis: miesto urbanistinę struktūrą kaip objektą, užsakovą, planavimo tikslus ir uždavinius, projektų rengėjus ir pačius projektinius sprendinius. Įmonė „Šiaulių planas“ buvo įkurta operatyviniam planavimui atlikti, planavimo rezultatų monitoringui, priešprojektinėms užduotims rengti ir visa tai kuo puikiausiai vykdė. Nebelikus šios įmonės miesto planavimo procesas liko tik formalių aktų virtinė. Tarkime, „Šiaulių planas“ buvo atsakingas ir už privataus kapitalo atstovų konsultavimą, vertino norų galimybes darant įtaką miesto aplinkai. Anot V. Rudoko, šiuo metu privatus kapitalas vienpusiškai yra atstovaujamas konkrečių politikų. Alternatyvaus ir profesionalaus požiūrio nebeliko. Diskurso kalbą pakeitė mažiausios kainos konkursai. Architektas siūlė aiškiai apibrėžti urbanisto specializaciją, reabilituoti urbanistinius procesus šalyje, urbanistinės miesto struktūros projektavimą, miesto planavimą vykdyti savivaldos lygmeniu, užtikrinant kompetentingą sprendinių vertinimą, ugdyti miestiečių sąmoningumą ir aktyvumą dalyvaujant miesto kūrimo procese, reabilituoti architektų specialistų luomą visuomenės akyse.

Gargždai: urbanistiniai projektai ir vietos bendruomenės Kalbant apie urbanistinių projektų kokybės kriterijus, be teisinių normų sprendinių, projekto metodikos profesiniam turiniui rengimo, reikia įvardyti dar vieną svarbų elementą – projekto sprendinių suderinamumą su vietos

48

2013 Nr. 12

2 pav. Centrinės Birmingemo miesto dalies prioritetinės plėtros zonos (iš dokumento „Big City Plan“). Iš A. Selemonaitės asmeninio archyvo. Birmingemo miesto savivaldybės nuosavybė. bendruomenės poreikiais ir galimybėmis. Toks bendruomenių įtraukimas galimas informuojant, konsultuojant ar net kviečiant dalyvauti sprendimų priėmimo procese. VGTU Urbanistikos katedros doktorantas architektas Matas Cirtautas plačiau aptarė Gargždų miesto bendruomenės dalyvavimą planavimo procesuose. Miesto bendruomenė yra įsitraukusi į ne vieną tokį projektą. Dažniausiai tai susiję su bendrojo naudojimo, želdynų teritorijomis. Kyla klausimas: kodėl šiai bendruomenei neišsakius požiūrio į viso miesto planavimo procesus? Atkreiptas dėmesys, kad priemonės, suteikiamos aktyvioms bendruomenėms dalyvauti planavimo procese, yra gana formalios. M. Cirtauto teigimu, alternatyva tam buvo iniciatyva „Padovanok viziją Gargždų miestui“, pasiūliusi interneto anketos priemonę. Tai leido susisteminti 51 anketos duomenis apie esamos būklės vertinimą (1 pav.). Palyginę bendruomenės siūlymus su šiek tiek anksčiau viešai pristatytais Gargždų bendrojo plano sprendiniais, rengėjai pateikė siūlymų, kuriuos planuotojai papildomai galėtų įtraukti į bendrąjį planą. Vienas tokių – tai, ką

bendruomenės nariai pavadino kompleksiniu projektavimu: bendrajame plane pažymėti teritorijas, kurių tolesniuose planavimo ir projektavimo etapuose, sprendinių realizavimo procese galėtų dalyvauti ir patys bendruomenės nariai. Tokiu būdu bendruomenės poreikiai, kurių neįmanoma realizuoti bendruoju planu, būtų realizuojami tolesniuose etapuose. M. Cirtauto nuomone, žmonės yra linkę pateikti kur kas daugiau siūlymų, kai jiems sudaromos palankesnės sąlygos. Užtenka paraginti asmeninius interesus pakeisti vizijos kalba, kad bendruomenės siūlymai taptų konstruktyvia ir ilgalaike priemone.

Viešųjų miesto erdvių sistema: plėtros galimybės ir strategijos Viešųjų miesto erdvių sistema kaip atskiras mokslinių tyrimų objektas aptariama retai, be to, ją apima įvairios mokslo šakos ir sritys. Mokslo darbai šia tema yra gana fragmentiški, gali būti, kad tai ateities veiklos dalykas. Teritorinio planavimo ir strateginio planavimo lygmenyse viešoji erdvė kaip meninės kūrybos objektas neeg-

zistuoja. Tokia galėtų egzistuoti urbanistinio projektavimo (ang. urban design) srityje, tačiau ši sfera Lietuvoje iki galo oficialiai neįvardyta. Pasak architekto, Vilniaus dailės akademijos ir VGTU docento, humanitarinių mokslų daktaro Tomo Grunskio, mastelio aspektu viešųjų erdvių sistema tampa problema, kai pradedamos kurti bendramiestinio lygmens erdvės (Paryžiaus, Berlyno pavyzdžiai). Kai ištisos miesto dalys yra perkertamos tokių erdvių, kuriamos vizualiai vientisą kompoziciją sudarančios erdvių sistemos. Mažinant miesto erdvės mastelį, pats tiriamasis objektas tampa kur kas realesnis, lokalios miesto dalių viešųjų erdvių sistemos gali būti tiriamos kur kas produktyviau. Viešosios miesto erdvės sistemos dalys – aikštės, miesto parkai – dabar yra priskiriami kraštovaizdžio projektavimo veiklai. T. Grunskio nuomone, tai iš esmės klaidingas požiūris ir atskiros diskusijos objektas. Pati viešųjų erdvių sistemos forma, mastelis, kiti bruožai priklauso nuo laikotarpio, kada jie buvo formuojami, nuo sociokultūrinio ir ideologinio konteksto. Egzistuoja dėsningumų seka miesto raidoje, dažniausiai lemianti urbanistinės erdvių sistemos pokyčius: lūžio momentas – naujos taisyklės – urbanizacijos banga (pakilimas ir atoslūgis) – kokybinė kaita. Būtent kokybinės kaitos etape imamos permąstyti ir tvarkyti viešosios miesto erdvės. Lietuvoje šis laikotarpis prasidėjo po 2008 metų krizės. Įdomu, kad iš esmės nesiimta pagrindinių Lietuvos didžiųjų miestų aikščių (Lukiškių aikštė – Vilniuje, Prisikėlimo – Šiauliuose, Atgimimo – Klaipėdoje) tvarkymo. T. Grunskio nuomone, į kiekvieną jų žiūrima kaip į atskirą objektą, o ne kaip į sistemos dalį. Tokiu atveju sunku suvokti būsimą kiekvienos jų užduotį – ko vis dėlto mes iš jų norime? Kaip išskirtinį kokybišką viešosios erdvės – sistemos dalies – sprendimo pavyzdį T. Grunskis aptarė Šiaulių Saulės laikrodžio erdvę: „Darau prielaidą, kad šiuo projektu buvo užkoduota viena esminių teorinių Šiaulių miesto urbanistinės sistemos nuostatų – viešosios erdvės turi veikti kaip sistema.“ Šiandieniai miesto viešųjų erdvių tvarkymo modeliai galėtų būti skirstomi į iniciatyvinį (tvarkoma padedant visuomenės iniciatyvoms) ir direk-

tyvinį (savivaldybė tvarko pagal savo finansines ir intelektines galimybes). T. Grunskio nuomone, kitame konferencijos pranešime aptartas Birmingemo miesto projektas gali būti paminėtas kaip mūsų valstybėje dar retas šiuodu modelius sėkmingai jungiantis pavyzdys. Dabar įgyvendinamas projektas, pavadintas „vietos.org“, yra lokalios viešosios erdvės plėtros pavyzdys. Iniciatyva, startavusi su Lazdynų mikrorajono viešųjų erdvių plėtros projektu, buvo šiltai sutikta vietos bendruomenėse. Viešųjų erdvių sistemą T. Grunskis apibūdino kaip egzistuojantį, urbanistiniame miesto audinyje veikiantį objektą. Šią sistemą sudaro skirtingų tipų, struktūriškai, funkciškai tarpusavyje susijusios viešosios miesto erdvės. Joms gali būti būdingi skirtingi morfologiniai bruožai – forma ir struktūra, kurie priklauso nuo konkrečių sąlygų. Tačiau šiandienėje situacijoje miesto erdvių sistemoms būdingi dinaminiai raidos modeliai, ypač kai kalbama apie erdvių veikimo mechanizmus, gyvybingumą ir procesus. T. Grunskio nuomone, ši problema nėra kompozicinė, estetinė ar morfologinė. Socialinis turinys, kuris veikia, yra kur kas svarbesnis nei estetika.

Birmingemas: centrinės miesto dalies vizijos projektas Centrinės miesto dalies urbanistinės vizijos projektų rengimo patirtį Jungtinėje Karalystėje konferencijos dalyviams pristatė architektė, urbanistė Agnė Selemonaitė. Ji pranešimą iliustravo savo patirtimi Birmingemo savivaldybės planavimo ir projektavimo komandoje, rengusioje miesto centrinės dalies plėtros projektą (2 pav.). Pranešėja išskyrė pagrindinius britiškosios ir lietuviškosios urbanistinių sistemų skirtumus. Anglijoje savivalda turi kur kas didesnę autonomiją skirstant finansavimą planavimo uždaviniams įgyvendinti, mažiau planavimo dokumentų sluoksnių, čia savivalda lanksčiau bendradarbiauja su privačiu verslu, mokslo sektoriumi, nevyriausybinėmis organizacijomis, veikiančiomis mieste. Tokiu būdu bendrasis planas įgyvendinamas sparčiau ir paprasčiau, visos visuomenės grupės jaučiasi prie to prisidedančios, didėja suinteresuotumas planų įgyvendinimu.

vizija

Rengiant urbanistinę centrinės Birmingemo miesto dalies plėtros viziją vienoje komandoje dirbo architektai, urbanistai, inžinieriai, istorikai, antropologai, archeologai, grafikos dizaineriai, rinkodaros specialistai. Praktika buvo paremta prioritetinių uždavinių ir prioritetinių zonų identifikavimu, atsisakyta tradicinio funkcinio teritorijų zonavimo, kai numatoma vienalytė funkcija sklypui. Konkretūs sprendiniai buvo paremti aiškiu finansavimo planu ir jį įgyvendinančių organizacijų atsakomybe. Rezultatas – praėjus vos trejiems metams nuo plano paskelbimo, 50 proc. visų objektų jau pradėjo veikti. Tokio sąryšio tarp planavimo sprendimų ir tikslingai numatomų finansavimo šaltinių, verslo partnerystės, sprendimų pagrįstumo ir ekonominio naudingumo, A. Selemonaitės nuomone, trūksta Lietuvoje.

Vietoj išvadų Šios mokslinės konferencijos tikslas buvo apibrėžti urbanistikos terminą, šios disciplinos vietą humanitariniame, socialiniame, meniniame mokslo ir praktikos lauke. Rengėjų nuomone, konferencijos rezoliucijoje pasiūlyti konkretūs žingsniai šiam tikslui įtvirtinti.

Klaipėdoje – Vilniaus dailės akademijos filialas Urbanistikos, architektūros ir dizaino institutas – Vilniaus dailės akademijos kamieninis padalinys. Pagrindiniai instituto tikslai susiję su Lietuvos miestų būkle, urbanistikos tradicijų tęstinumu, architektūrinės aplinkos harmonizavimo ir viešųjų erdvių dizaino klausimais. Šiems tikslams įgyvendinti institutas ketina plėtoti mokslo ir meno tiriamąjį, ekspertinį, pedagoginį darbą, vykdyti projektinę veiklą, teikti valstybės ir savivaldybių institucijoms bei privačioms organizacijoms profesinę metodinę ir ekspertinę pagalbą urbanistikos klausimais. Tuo pačiu įsipareigojama telkti Vilniaus dailės akademijos įvairių specialybių mokslininkus, meno tyrėjus ir kūrėjus į struktūrinį vienetą, galintį daryti įtaką valstybės politikai urbanistikos, architektūros bei dizaino srityse.

49


žvilgsnis žvilgsnis 2013 2013Nr. Nr.12 12

2013 Nr. 12 žvilgsnis

Atliekų deginimo naudojimo energijai gauti pajėgumai Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatyta, kad komunalinių atliekų deginimo įmones, kuriose būtų galima pagaminti apie 0,8 TWh per metus šilumos energijos, pirmiausia planuojama statyti didžiuosiuose šalies miestuose arba prie jų, kitos galimos atliekų deginimo įmonių vietos bus numatomos nacionaliniu lygiu užtikrinant pakankamą kuro kiekį šioms įmonėms. 2013 metais pradėta eksploatuoti pirmoji biokuro ir atliekų termofikacinė jėgainė (privataus kapitalo) Klaipėdos mieste, kurios projektinis kuro poreikis – 245 tūkst. tonų per metus, iš jų leidžiama sudeginti 180 tūkst. tonų per metus atliekų. Privataus kapitalo lėšomis taip pat numatoma pastatyti mišrių komunalinių atliekų ir likusių po rūšiavimo, netinkamų perdirbti, tačiau energinę vertę turinčių atliekų, įskaitant kietąjį atgautąjį kurą, energijai

šildymo kaina būtų mažesnė ir stabilesnė.

Praneša džiugias žinias

Atliekų deginimas: kuras pigus, o šiluma? Lina BIELIAUSKAITĖ

Senkantys ir nuolatos brangstantys iškastinio kuro resursai Lietuvą verčia eiti daugelio Vakarų Europos valstybių pramintu keliu – diegti alternatyvių energijos šaltinių gavybos technologijas. Nors ir sulaukusi nemažo miestiečių pasipriešinimo, Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje prieš pusmetį skambiai atidaryta pirmoji Lietuvoje ir Baltijos šalyse termofikacinė elektrinė, šilumą ir elektrą galinti gaminti ne tik iš biokuro, bet ir komunalinių atliekų. Milžiniškos investicijos ir nuožmi kova dėl vietos po saule neleidžia abejoti, kad tokių jėgainių atsiradimas, be deklaruojamos naudos gyventojams – ir pelningo verslo niša. 50

Koziris – mažesnės šildymo kainos Suomijos energetikos kompanija „Fortum“ į projektą „Fortum Klaipėda“ investavo apie 130 mln. eurų (maždaug 450 mln. litų). Skaičiuojama, kad investicijos turėtų atsipirkti per aštuonerius devynerius metus priklausomai nuo „Klaipėdos energijos“, kuri turi 5 proc. „Fortum Klaipėda“ akcijų, superkamos šilumos ir elektros kainos. Termofikacinė jėgainė kaip kurą naudoja komunalines ir pramonines atliekas, biokurą – medienos drožles, gamina šilumą, kuri tiekiama Klaipėdai – elektrinė turėtų patenkinti apie

40 proc. uostamiesčio šilumos poreikio, taip pat elektros energiją, kuri parduodama nacionaliniuose tinkluose. Per metus jėgainė užsibrėžusi pagaminti apie 140 GWh elektros ir 400 GWh šilumos energijos. Maždaug pusė termofikacinės elektrinės katilinėje sudeginamų atliekų bus surūšiuotos, dar trečdalis – pramoninės atliekos. Deklaruojama, kad atliekų deginimas, išgaunant šilumos ir elektros energiją, yra ne tik pažangus būdas spręsti ekologines problemas, bet ir galimybė sumažinti priklausymą nuo gamtinių dujų, vadinasi, pasiekti, kad gyventojams

„Fortum Klaipėda“ pranešė, kad lapkričio pabaigoje uostamiestyje įvykusiame nepriklausomų šilumos gamintojų kainų aukcione, kuriame dalyvavo 7 šilumos gamintojai, įmonės pasiūlyta kaina buvo antra pagal mažumą – 13,6 cento už kilovatvalandę. Pagal šio aukciono rezultatus šilumos tiekėjas nustatė, kiek šiluma kainuos gyventojams gruodį. 2012-ųjų paskutinį mėnesį šilumą iš nepriklausomų gamintojų esą buvo siūloma supirkti už kilovatvalandę mokant nuo 13,27 iki 17,69 cento, arba vidutiniškai 16,84 cento. Skaičiuojama, kad šį gruodį „Fortum Klaipėda“ šilumą parduos daugiau kaip 19 proc. pigiau, negu ji buvo superkama pernai. Įmonės atstovai pabrėžia, kad dėl termofikacinės elektrinės Klaipėdos šilumos ūkyje kainos krito visą jėgainės komercinės veiklos laikotarpį. Esą vasarą „Fortum Klaipėda“ šilumą pardavinėjo beveik perpus pigiau nei bazinio šilumos gamintojo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Be to, nuo komercinės veiklos pra-

gauti įrenginius Kauno ir Vilniaus regionuose. Čia per metus atliekų bendrai planuojama sudeginti 450–500 tūkst. tonų. Lietuvoje nėra aukštos kokybės (3 ir aukštesnės kokybės klasės) kietojo atgautojo kuro naudojimo energijai gauti pajėgumų, tačiau ateityje tokį kurą energijos gamybai ketina naudoti cemento gamykla. 2014 metais planuojamoje pradėti eksploatuoti naujoje sausojo būdo klinkerio krosnyje per metus bus galima sudeginti iki 150 tūkst. tonų kietojo atgautojo kuro, iki 3,5 tūkst. tonų alyvos atliekų, iki 21 tūkst. tonų padangų bei nežymius kiekius popieriaus, plastiko ir tekstilės atliekų. Medienos atliekų naudojimo energijai gauti pajėgumai intensyviai auga ir šiuo metu siekia 165 tūkst. tonų per metus. Šaltinis: Aplinkos ministerija, Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano projektas.

džios elektrinė sudegino apie 58 tūkst. tonų komunalinių atliekų. Nesumenkindamas atliekų deginimo technologijų pažangos, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas, Kauno technologijos universiteto Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas dr. Valdas Lukoševičius galutiniam, buitiniam šilumos vartotojui deklaruojamą finansinę naudą vis dėlto vertina skeptiškai.

Didelių pokyčių nepajautė „Tiesioginė ekonominė tokių objektų nauda paprastiems gyventojams yra abejotina. Pirmiausia tos termofikacinės jėgainės, kurios statomos su šiandien žinomomis charakteristikomis, patenkins nedidelę dalį miesto šilumos poreikių, o šilumos energija parduodama maksimalia kaina, kokią tik leidžia reguliavimas arba Konkurencijos taryba. Pavyzdžiui, vasarą „Fortum Klaipėda“, kaip ir kiti nepriklausomi gamintojai, už kilovatvalandę šilumos prašė apie 10 centų, o kai prasidėjo šildymo sezonas, kaina šoktelėjo maždaug iki 15 centų. Tai yra kiek leidžia rinka, už tiek ir parduoda, todėl galutiniai vartotojai nelabai ir pajus akivaizdžią finansinę naudą. Jei pačios „Klaipėdos ener-

51


žvilgsnis 2013 Nr. 12

2013 Nr. 12 žvilgsnis

džio įsigaliojusi šilumos kaina yra 2,85 proc. mažesnė, o palyginti su praėjusių metų paskutiniu mėnesiu – mažesnė 11,4 proc. Tačiau šį lapkritį klaipėdiečiai mokėjo 23,52 cento už kilovatvalandę (be PVM), o tai palyginti su spaliu buvo 3,66 proc. brangiau.

Galima panaudoti prasmingiau

V. Lukoševičiaus teigimu, reikšmingas atliekų deginimo objektų privalumas – kad jie yra universalūs, tad gali naudoti ne tik komunalines atliekas, bet ir durpes, medieną, šiaudus. gijos“ šilumos kainos būtų pagrįstos ne dujomis, o biokuru, tokia jėgainė kaip šilumos gamintojas išvis neturėtų prasmės“, – įsitikinęs pašnekovas. „Klaipėdos energijos“ pateikti duomenys lyg ir patvirtintų eksperto nuomonę – bent jau kol kas ženklesnio kainų skirtumo miestiečiai nepajuto. Štai prasidėjus šiam šildymo sezonui, įmonės klientams šilumos kaina kas mėnesį svyruoja: nuo lapkričio brango, o nuo gruodžio vėl šiek tiek pigo. Pagal naujai patvirtintą kainą paskutinį šių metų mėnesį Klaipėdos gyventojai už kilovatvalandę turės mokėti 22,85 cento (be PVM). Palyginti su lapkričiu, nuo gruo-

Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidento V. Lukoševičiaus žodžiais, kalbant apie tokias jėgaines kaip „Fortum“, vienas svarbiausių šių objektų veiklos aspektų – šiukšlių tvarkymas ir utilizavimas: atliekų laidojimą keičia pažangesnės deginimo technologijos. „Kai atliekų perdirbimo technologijos dar nebuvo pakankamai išplėtotos, šiukšlių deginimas buvo ant bangos. Dabar žmonių kultūra išaugo, ir vis daugiau dėmesio kreipiama į rūšiavimą, atliekas įmanoma išrūšiuoti dideliais mastais, jas lengva perdirbti, vadinasi, galima panaudoti prasmingiau. Juo labiau kad ir pačių žaliavų kainos kyla, ištekliai, resursai mažėja. Taigi santykis tarp rūšiavimo ir paprasto atliekų deginimo stipriai keičiasi. Jeigu iš atliekų pašaliname popierių, plastiką – pagrindinius degiuosius elementus, tai ir energinė šiukšlių vertė gerokai sumenksta. Vis dėlto reikšmingas atliekų deginimo objektų privalumas – kad jie yra universalūs, tad gali naudoti ne tik komunalines atliekas, bet ir durpes, medieną, šiaudus ar panašiai. Tokių jėgainių technologija

yra tiek pažangi, kad ir kitos rūšies kuras labai paprastai panaudojamas. Vadinasi, šie objektai niekada neliks be darbo“, – pripažino pašnekovas.

Svarbu nepersistengti Europoje šiandien veikia apie 400 tokio tipo jėgainių, daugiausia jų, per 100 – Prancūzijoje. Energetikos ekspertas V. Lukoševičius įspėjo, kad reikėtų gerai pasverti ir įvertinti, koks realus tokių objektų poreikis Lietuvoje, tačiau teigė nemanąs, jog jėgainės ims dygti it grybai po lietaus. Pirma – tai yra milžiniškos investicijos, kurias sau gali leisti tik finansiškai stiprios kompanijos. Antra – investuotojų laukia ilgas, ne vienus metus trunkantis procedūrų kelias. „Žinoma, tokių objektų atsiradimas sulaukia ir gyventojų pasipriešinimo, tačiau visuomenės požiūris į energijos gamybą iš atliekų yra neigiamas ne tik Lietuvoje, nes visi supranta, kad jose lieka kenksmingųjų elementų. Kitas dalykas – interesų grupės. Labai svarbu, kurie objektai atsiras pirmieji. Nes tas, kuris padarė pirmąjį žingsnį, gavo valstybės paramą, tad antrajam atsirasti toje pat vietoje jau kur kas sudėtingiau ir nelabai racionalu“, – pripažino mokslininkas. V. Lukoševičiaus teigimu, dėl šios priežasties viešojoje erdvėje šiandien ir nestinga įvairių pasistumdymų. „Šį klausimą reikėtų spręsti kompleksiškai, ne konkuruojant, kaip dabar matome Vilniuje, o priešingai – papildant vienus objektus kitais, siekiant, kad šiukšlių rinkimas, perdirbimas ir energijos gamyba būtų organizuojami racionaliai bei optimaliai. Tokių objektų pertekliaus tikrai nereikia“, – kalbėjo mokslininkas.

Šiltų ir ramių švenčių Jums linki ROCKWOOL 7JFOBTJÑUJLS”K”ØJFNPTÑWFOoJ”EØJBVHTN”ZSB HBMJNZCqOVPÑJSEØJBJ+VNTQBEqLPUJ QBMJOLqUJ LBMqEJOJPEØJBVHTNPJSQBTWFJLJOUJTVBSUqKBOoJBJT Naujaisiais metais. www.rockwool.lt

52

Vakarų Europos valstybėse įprasta atliekas naudoti kaip kurą, o visuomenė įpratusi atliekų deginimo jėgaines matyti ir miesto centre. Nuotraukoje – Austrijos sostinėje Vienoje esanti unikalaus dizaino atliekų deginimo jėgainė.

www.rockwool.lt/kaledos

53


nau jiena

2013 Nr. 12

2013 Nr. 12 nau jiena

Naujų galimybių kelias

projekto vykdytojas

Vilniaus pietinis išorinis aplinkkelis, vadinamas sudėtingiausiu pastarojo dešimtmečio kelių sektoriaus projektu Lietuvoje, gruodžio pradžioje jau atvertas vairuotojams. 7,6 kilometro ilgio kelio atkarpa, nusidriekusia nuo Gariūnų turgavietės iki Eišiškių plento, daugiausia turėtų naudotis sunkvežimių vairuotojai, kuriems užsukti į miestą išvis nėra reikalo. Iš Vakarų Lietuvos jie galės sukti aplink Vilnių Minsko link. Šis aplinkkelis tapo patogia transporto jungtimi tarp Vilniaus–Kauno–Klaipėdos ir Vilniaus–Minsko magistralių. Vilniaus pietinis išorinis aplinkkelis priskiriamas A2 greitojo eismo gatvių kategorijai, taip pat pirmajai magistralinių kelių kategorijai. Aplinkkelio ilgis – 7,6 kilometro. Projektas pradėtas įgyvendinti 2011 metų pavasarį ir išskaidytas trimis etapais. Pirmame projekto etape nutiestas kelias nuo Gariūnų sankryžos Minsko kryptimi. Įrengta 1,9 kilometro aplinkkelio dalis, pradedant Gariūnų gatve ir Savanorių prospekto sankryža. Kirtimų ir Lentvario gatvių sankirta rekonstruota į dviejų lygių sankryžą, kurios pirmas lygis yra Kirtimų gatvė, o antras – Lentvario gatvės viadukas. Viaduko ilgis – 85,5 metro, plotis – 12,5 metro. Jo stabilumui, atsparumui didelėms eismo apkrovoms užtikrinti pritaikyta šiuolaikiška įtemptųjų vielos pluoštų technologija. Antro etapo metu rekonstruota 1,4 kilometro ilgio Kirtimų gatvės atkarpa, įrengiant keturių eismo juostų gatvę su skiriamąja juosta. Projekto trečio etapo įgyvendinimo metu atlikta Vilniaus pietinio išorinio aplinkkelio 4 kilometrų 365 metrų ilgio ruožo Kirtimų gatvės rekonstrukcija nuo Fermentų gatvės iki Eišiškių plento. Bene sudėtingiausias ir brangiausias buvo antras aplinkkelio statybos etapas. Kirtimų gatvės sankirtoje su

Rangovai ir partneriai

geležinkeliu buvo įrengta dviejų lygių sankryža, pastatant 34,5 metro ilgio ir beveik 7 metrų pločio geležinkelio viaduką. Taip pat panaikinta vieno lygio sankryža su Granito gatve. Kirtimų gatvėje šioje vietoje įrengta nuovaža Galvės gatvės link ir Granito gatvės žiedinė 30 metrų skersmens sankryža. Kirtimų ir Galvės gatvių sankryža rekonstruota į dviejų lygių. Viaduko per Galvės gatvę ilgis – beveik 92 metrai, plotis – kone 26 metrai. Antram projekto etapui priklauso ir rekonstruotas transporto mazgas, kur Kirtimų gatvė kertasi su veikiančia geležinkelio linija Vilnius–Kaunas. Senąjį viaduką rangovai demontavo ir pastatė naują 264 metrų ilgio estakadą virš esamo geležinkelio. Tai ilgiausia estakada Vilniaus pietiniame išoriniame aplinkkelyje ir viena ilgiausių estakadų sostinėje. Estakada suprojektuota iš dviejų dalių. Siauresnioji, 13 metrų pločio, dalis skirta įvažiuoti į Vilniaus miestą, o platesnioji, 16 metrų pločio – išvažiuoti iš miesto. Estakados dviejų dalių plotis su šalitilčiais – 30 metrų, ilgiausias tarpatramis siekia 42 metrus. Estakados statybai naudota įtemptųjų vielos pluoštų technologija. Pirmą kartą estakados statybai naudoti 27 ir 31 vijos pluoštai, o anksčiau buvo naudojami iki 22 vijų pluoštai. Antrame darbų etape taip pat panaikinta vieno lygio Kirtimų–Fermentų

STATYBŲ TECHNINĖ PRIEŽIŪRA

ir aklagatvio sankryža. Kirtimų gatvė nutiesta taip, kad tiesioginio ryšio nei su Fermentų gatve, nei su pramoniniais objektais neturėtų. Susisiekti su Fermentų gatve ir kitais objektais skirta nuovaža, kuri su Fermentų gatve ir esamu aklagatviu jungiasi žiedinėje sankryžoje. Išorinis žiedo skersmuo – 40 metrų. Kad transportas patektų į esamus pramoninius objektus, esančius šalia Kirtimų gatvės, pastatyta dubliuojamoji 1 kilometro 260 metrų ilgio gatvė. Į ją perkeltas visuomeninis transportas ir pėsčiųjų bei dviračių takas. Visoje rekonstruotoje Kirtimų gatvės atkarpoje skiriamojoje juostoje įrengtos atitvaros, kad nebūtų galimybės apsisukti ar atlikti kairiuosius posūkius. Pėsčiųjų ir dviračių takas nutiestas vakarinėje Kirtimų gatvės pusėje. Taip pat pastatytas 43 metrų ilgio ir 4,1 metro pločio pėsčiųjų viadukas, kuris jungia pėsčiųjų ir dviračių takus. Techninę priežiūrą irpatikėtas FIDIC inžinieriaus pareigas šiame išskirtiniame objekte vykdė didelę darbų patirtį sukaupusi AB „Problematika“ specialistų grupė: projekto vadovas, techniniai kelių, statinių ir inžinerinių tinklų prižiūrėtojai. Aplinkkelis priklauso IXB transporto koridoriui ir yra svarbi jungtis Vilniaus miestui. Todėl jo statybos metu buvo keliami aukščiausi reikalavimai statybos medžiagoms ir produktams,

technologiniams procesams, statybos darbų kokybei ir kontrolei. Vilniaus miesto pietinio išorinio aplinkkelio projekto vertė siekia 219 mln. litų, iš jų 176 mln. litų sudaro Europos Sąjungos (ES) Sanglaudos fondų parama. Vilniaus pietinis išorinis aplinkkelis yra Lietuvos teritoriją kertančio IXB tarptautinio transporto koridoriaus dalis. Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas Skirmantas Skrinskas sakė, kad aplinkkelio reikšmė yra labai didelė, projektas svarbus ne tik sostinės gyventojams, bet ir Vilnių kertantiems vairuotojams. „Šį aplinkkelį galima pavadinti naujų galimybių keliu. Iš tiesų atsiranda naujų, kur kas patogesnių susisiekimo galimybių su užsienio valstybėmis, vadinasi, atsiveria ir naujų verslo idėjų“, – sakė S. Skrinskas. Lietuvos automobilių kelių direkcija jau planuoja kitus Vilniaus pietinio aplinkkelio tiesimo etapus. 2017–2018 metais numatoma tiesti šio aplinkkelio 2 kilometrų (7,6–9,6 kilometro) ilgio atkarpą iki Vilniaus viešojo logistikos centro. Šis objektas numatomas įtraukti į 2017–2018 metų ES finansuojamų projektų programą. Jau yra patvirtintas specialusis planas, o 2014aisiais planuojamas žemės paėmimo projekto skelbimas. S. Skrinsko teigimu, vėliau, kai bus skirtas reikiamas finansavimas, šį aplinkkelį planuojama pratęsti iki kelio Vilnius–Minskas, t. y. nutiesti dar 18 kilometrų kelio.

55

54 G. Bartuškos nuotr.


sprendimas 2013 Nr. 12 sprendimas 2013 Nr. 12

Lietuvoje jau įgyvendintas ne vienas projektas, kurio metu ant daugiabučių stogų sumontuoti saulės kolektoriai vandeniui šildyti. Nuotraukoje – pirmasis stogą saulės kolektoriais papuošęs daugiabutis Vilniuje, Didlaukio g. 54. UAB „Ideatherm“ nuotr.

2013 Nr. 12 sprendimas

karštam vandeniui ruošti. Ir tam nebūtinai tinkamiausias sprendimas yra saulės kolektoriai. Netgi geriau būtų įrengti šilumos siurblį „oras–vanduo“. Tam nereikalingas didelio galingumo šilumos siurblys, tad ir investicijos negąsdintų“, – tvirtino S. Sabeckas.

Investicijos greitai atsipirktų

Būsto šildymas daug kainuotų

Alternatyva karštam vandeniui ruošti – šilumos siurblys Apie alternatyvių energijos šaltinių naudojimą daugiabučiuose namuose kalbama vis dažniau. Specialistai sutinka, kad šiuolaikines technologijas būtina diegti net ir senos statybos modernizuojamuose pastatuose. Tačiau viską reikia racionaliai apskaičiuoti – koks energijos šaltinis veiks efektyviai, greitai atpirks investicijas ir nenuvils vartotojų. 56

Lietuvos santechnikų asociacijai priklausančios bendrovės „Vilpra“ atsinaujinančiosios energijos projektų vadovas Simonas Sabeckas teigė, kad alternatyvius energijos šaltinius daugiabučiuose namuose įrengti yra kur kas pigiau nei individualiuosiuose, skaičiuojant vienam žmogui tenkančią investicijų sumą. „Tarkime įrengiama saulės kolektorių sistema karštam vandeniui ruošti. Joje yra daug sudėtinių dalių, kurios būtinos ir individualiajame name, ir daugiabutyje. Tik daugiabučiam namui pačių kolektorių reikės kiek daugiau nei individualiajam. O jų kaina nebesudarys didžiausios dalies. Skaičiuojant tą patį sunaudoto karšto vandens kiekį, daugiabučių gyventojams jis kainuos kur kas mažiau nei privataus namo“, – aiškino S. Sabeckas. Specialisto vertinimu, naujovės į senos statybos nerenovuoto namo šildymo sistemą turint tikslą sutaupyti – bergždžias reikalas, nes namo šilumos nuostoliai bus labai dideli. Reikėtų labai didelio galingumo įrenginio, o tai, suprantama, pareikalautų didelių investicijų. Be to, reikėtų pertvarkyti ir vidaus šildymo sistemą, nes atsinaujinantiems energijos šaltiniams daugeliu atvejų būdinga maža temperatūra, o senuose daugiabučiuose esantys radiatoriai tokioms sistemoms nėra tinkami. „Bene efektyviausiai alternatyvius energijos šaltinius senos statybos daugiabučiuose būtų galima panaudoti

Galima panagrinėti pavyzdį, kokią naudą gautų gyventojai, apsisprendę įrengti alternatyvų energijos šaltinį karštam vandeniui ruošti. Antai yra standartinis penkių aukštų dvidešimties butų gyvenamasis namas, kuriame iš viso gyvena 50 žmonių. Žiūrint į patvirtintus normatyvus, vienas gyventojas vidutiniškai per parą sunaudoja 40 litrų karšto vandens. Visam namui per parą reikėtų 2 kubinių metrų karšto vandens, kuriam paruošti būtų sunaudojama 97,7 kilovatvalandės energijos. Šį energijos kiekį galima paruošti dviem būdais: saulės kolektoriais arba šilumos siurbliu ir oro kondicionavimu skyriaus. Nagrinėjant šilumos siurblio variantą, minėtam daugiabučiui užtektų 9,8 kW galingumo įrenginio, skaičiuojant, kad šilumos siurblys per parą veiktų apie 10 valandų. Investicija į šilumos siurblio sistemą karštam vandeniui ruošti gali būti apie 26 tūkst. litų. Butui išeitų po 1,3 tūkst. litų. Pagal skaičiuotiną vidutinį metinį šilumos siurblio naudingojo veikimo koeficientą (3,5), jo pagaminamos kilovatvalandės kaina būtų 14 centų. Centralizuotai tiekiamos energijos kilovatvalandės kaina siekia 32 centus. Skirtumas būtų 2,3 karto. Per parą už centralizuotai tiekiamą karštą vandenį namo gyventojai sumokėtų 31 litą, o šilumos siurblys tokį pat kiekį karšto vandens jiems pagamintų už 13 litų. Skaičiuojant skirtumą, šilumos siurblys atsipirktų per 4 metus. „Viena šeima, sumokėjusi tik kiekdaugiau nei tūkstantį litų, turėtų galimybę išties nemažai sutaupyti“, – skaičiavo S. Sabeckas.

Pranašumai ir skirtumai Saulės kolektorių karštam vandeniui ruošti sistemos atsipirkimo laikotarpis pernelyg nesiskirtų nuo šilumos siurblio – maždaug 4,5 metų. Tačiau šilumos siurblys, specialisto teigimu, turi pranašumų. Pirmiausia dėl to, kad saulės kolektorių sistema veiksmingai

veikia tik vasaros sezono metu. Šilumos siurbliui sezoniškumas didelės reikšmės neturi. Sąlygiškai nedidelė investicija irgi yra šio įrenginio pranašumas. Saulės kolektorių sistema vasaros sezono metu padėtų sutaupyti kur kas daugiau nei šilumos siurblys. Tačiau vertinant investiciją, į saulės kolektorių sistemą reikėtų investuoti bemaž dukart daugiau. Be to, tektų taikytis prie oro sąlygų, paisyti sezoniškumo. „Patirtis rodo, kad įrengti saulės kolektorius kartais būna sudėtingiau nei šilumos siurblius. Kaimynai ne visuomet sutaria dėl vietos, ne visuomet norima rizikuoti sugadinti stogą ar pan. Šilumos siurblius pastatyti paprasčiau: juos galima įrengti ir ant stogo, ir ant sienos, ir ant žemės. Ir laiko tam daug nereikia. Įrengimas į esamą namo šilumos sistemą irgi patogus“, – kalbėjo S. Sabeckas. Centralizuoto šilumos, kaip ir karšto vandens, tiekimo atsisakyti nerekomenduojama. Ypač jeigu pasirenkama alternatyva yra saulės kolektoriai. Jų efektyvaus veikimo laikotarpis yra palyginti trumpas. Atsisakę centralizuotai tiekiamo karšto vandens, gyventojai žiemą gali likti be jo.

Pavyzdžių Lietuvoje yra Nors lietuviai naujoves priima inertiškai, daugiabučių namų su saulės kolektorių sistemomis jau yra ne vienas. Šilumos siurblius šildymui yra pasirinkę keli daugiabučiai namai. Tačiau oficialiai mūsų šalies daugiabučiuose yra žinomas tik vienas „oras–vanduo“ siurblys, įrengtas karštam vandeniui ruošti. Tokią sistemą yra pasirinkusi nemaža dalis viešbučių. Šilumos siurbliai ten pasirinkti dėl sąlygiškai mažos investicijos, sezoniškumo nebuvimo. S. Sabecko teigimu, viešbučių valdytojai tokiu sprendimu nėra nusivylę. „Nesvarbu, ar viešbutis, ar daugiabutis, ar vaikų darželis – šilumos siurblys kaip alternatyvus energijos šaltinis karštam vandeniui ruošti yra tikrai naudinga investicija, kuri netruks atsipirkti“, – sakė atsinaujinančiosios energijos projektų vadovas S. Sabeckas.

57


projektas projektas 2013 2013Nr. Nr.1212

2013 Nr. 12 projektas

Aplinka nediktuoja sąlygų Kelias dešimtis metų skaičiuojančių senų daugiabučių apsuptyje – kitoks naujo kvartalo gyvenimas

Rusnė MARČĖNAITĖ

„Šviesioms mintims, lengvam gyvenimui“ – tokiu šūkiu savo naują projektą pristato nekilnojamojo turto valdymo ir plėtros bendrovė „MG Valda“. Sostinės Šeškinės ir Fabijoniškių mikrorajonų sankirtoje, netoli judrių gatvių rezginio ir prekybos centrų, atsirado vietos savita atmosfera išsiskiriančiam miestui mieste – trijų 7–9 aukštų daugiabučių kompleksui „LightHouse“. Šviesa ir lengvumas – raktiniai viso projekto žodžiai. Pirmiausia – vienijanti idėja Bendra idėjinė projekto linija, pasak projekto architektūrinės dalies vadovės, bendrovės „Eventus Pro“ architektės Irinos Gečienės, atsirado bendrose kūrybinėse projekto komandos dirbtuvėse. Projekto plėtotojai ir projektuotojai drauge ieškojo temos, kuri galėtų vienyti visas projekto dalis: nuo architektūros iki butų planavimo ir reklamos šūkių. Rezultatas – nestandartinė daugiabučių projektuose lengva ir žaisminga architektūra. „LightHouse“ namuose ypač daug natūralios šviesos. Lengvumo įspūdį kuria ne tik dideli langai,

bet ir šviesai laidžios dekoratyvinės pertvaros bei balkonų atitvaros. Lengvumą spinduliuoja ir pastatų išdėstymas – dairantis „LightHouse“ teritorijoje nekyla noro replikuoti apie brangią ir todėl maksimaliai taupomą sostinės žemę. Kai buvo rengiamas detalusis projekto planas, buvo svarstoma galybė pastatų tūrių išdėliojimo variantų. Bet, pripažino architektė I. Gečienė, tik iškilus pastatams iki galo patikėta, kad sprendimas statyti tris atskirus korpusus su patraukliai suplanuotu, jaukiu kiemu centre buvo tikrai optimalus. „LightHouse“ projekto statybos darbų vadovas, bendrovės „Naresta“ specialistas Eimantas Ko-

galimų scenarijų, nustatyti norimą temperatūrą atskiruose kambariuose skirtingu paros metu. Įmonės „Elsis TS“ specialistų teigimu, sumaniai reguliuojant šildymą, naudojantis šia sistema, galima sutaupyti net iki 30 proc. šildymo sąnaudų. Be to, protingojo namo sistema automatiškai išskaičiuos iš apskaitos įrenginių kiekvieno buto sunaudotų šilumos, vandentiekio, elektros resursų duomenis, juos perduos, apdoros ir kaups duomenų bazėje. Kita svarbi sistemos funkcija – kvartalo saugumą užtikrinantis saugu-mo – vaizdo stebėjimo – modulis, kuriuo galima naudotis ir nuotoliniu būdu pasitelkus kompiuterį ar išmanųjį telefoną. Vaizdo kameros leis pamatyti ar prireikus vėliau išsiaiškinti, kas, tarkime, buvo patekęs į požeminę automobilių aikštelę, laiptinę. Vaizdo kameros padės stebėti ir vidinio kiemo erdvę. Beje, visa namų teritorija yra aptverta, į ją galima patekti tik pasinaudojus elektroniniu raktu.

dirbo dviejuose „LightHouse“ korpusuose ir požeminėje automobilių aikštelėje, „Ortuva“ šiuos darbus atliko viename korpuse, jos pareiga buvo ir automatinės gaisro gesinimo sistemos įrengimas. Gaisrinę signalizaciją, taip pat įėjimo kontrolės sistemą, telefonspynes, televizijos ir kompiuterių tinklą, vaizdo stebėjimo sistemą diegė bendrovė „Ruvesta“.

Statybos – per trumpą, bet ne beprotišką laiką Generalinis rangovas – bendrovė „Naresta“ – didžiąją bendrųjų statybos darbų dalį atliko savo jėgomis. Inžinerinių dalių darbams atlikti generalinis rangovas parinko kompetentingų įmonių armiją. „Projektą įgyvendinome per minimalų terminą, per kurį technologiškai teisingai galima atlikti darbus – 13 mėnesių“, – komentavo bendrovės „Naresta“ projektų vadovas

valenko įsitikinęs, kad nesuspaustos erdvės pojūtis liks ir ateityje, kai bus įgyvendinti tolesnių etapų planai.

Tiki protingojo namo sistemos daugiabutyje būtinybe Tinkamą, nors iki šiol daugiabučių namų projektuose Lietuvoje nematytą sprendimą – investuoti daugiau kaip pusę milijono litų į vadinamąsias protingojo namo sistemas, tiki priėmusi ir bendrovė „MG Valda“. „Plėtodami kiekvieną projektą visuomet galvojame, kokią pridėtinę vertę galėtume sukurti būsimiems pirkėjams ir kaip galėtume pagerinti jų gyvenimo kokybę, – aiškino bendrovės „MG Valda“ specialistas, „LightHouse“ projekto vadovas Jurgis Bundonis. – „LightHouse“ namai skirti aktyviam miesto žmogui, kuris taupo laiką, domisi naujovėmis ir nori gyventi lengvai bei patogiai. Mes neplėtojame ekonominės klasės projektų, orientuotų į mažiausią kainą, nes tokiu atveju taupytume žmonių gyvenimo kokybės sąskaita.“ Anot „MG Valdos“ atstovo, ekonominės klasės rajono apibrėžimą Fabijoniškės ar Šeškinė gavo tik dėl to, kad ten iki šiol plėtoti projektai buvo ekonominės klasės. Bet ši vieta, įsitikinęs

a r ch i t e k t ū r a

58

J. Bundonis, nusipelno daugiau: iš čia puikus susisiekimas su miesto centru, gerai išplėtota infrastruktūra – visos aplinkybės skatino įgyvendinti aukštesnės klasės projektą. Kodėl plėtotojai pasirinko investuoti ne, tarkime, į energinio naudingumo A klasę („LightHouse“ sertifikuotas B klase), o į protingojo namo sistemą? Anot J. Bundonio, ši siūlo daugiau nei energinio naudingumo A klasei būtini elementai. „Protingojo namo sistema prisideda prie mūsų siektinų vertybių įgyvendinimo – jos ne tik padeda taupyti šilumą, bet ir užtikrina saugumą, apdoroja ūkio duomenis, gyventojų forumas leidžia prisijungus prie tos pačios sistemos greitai ir efektyviai spręsti iškilusius klausimus ar tiesiog skatina bendruomeniškumą – galvojame, kad tai papildoma vertė, – komentavo J. Bundonis. – Tobulu atveju, žinoma, būtų galima užtikrinti ir energinio naudingumo A klasę, ir įdiegti protingojo namo sistemą. Tačiau tenka pripažinti,

„LightHouse“ kvartale pirmieji gyventojai įsikurs 2014 metų pradžioje. Parduota jau pusė iš 155 trijuose korpusuose esančių butų. Dalis jų pritaikyta neįgaliesiems. G. Bartuškos nuotr. kad gyventojai kol kas nėra pasirengę mokėti už tokį maksimalų variantą.“

Automatizuotas valdymas ir apskaita padės taupyti „LightHouse“ kvartale bendrovės „Elsis TS“ įdiegta automatizuota paslaugų valdymo (dispečerizavimo) sistema pirmiausia leis sutaupyti mokesčius už šildymą. Sistema leidžia kiekvienam daugiabučio namo gyventojui savo buto šildymą valdyti realiu laiku prisijungus prie interneto arba pagal iš anksto numatytą vieną iš keturių

Bendrovės „Elsis TS“ generalinis direktorius Darius Imbrasas pažymėjo, kad prieš penkerius metus Lietuvoje dar buvusios naujovė net ir individualiuosiuose namuose tokios sistemos jau tampa šių dienų standartu ir būtinybe. Bendrovė sulaukia vis daugiau užklausimų dėl sistemos diegimo galimybių ir iš naujų nekilnojamojo turto projektų plėtotojų, statybos organizacijų, ir iš įvairios apimties renovacijos projektus planuojančių gyventojų bendrijų. Šildymo, vandentiekio, nuotekų sistemas projektavo ir įrengė bendrovės „Vilterma“ bei „Ortuva“. „Vilterma“

Benas Šitkauskas. Vienu metu statybų aikštelėje, kur kilo iškart visi trys komplekso korpusai, darbavosi per 300 darbininkų. Vien „Narestos“ komandą sudarė daugiau kaip 100 žmonių. Pagrindinis pastatų konstruktyvas sudarytas iš monolitinio gelžbetonio karkaso, išorinės ir vidinės sienos – iš keramzitbetonio blokelių. Įrengiant tarpaukštines monolitines pastato gelžbetonio perdangas pirmą kartą Lietuvoje buvo panaudota prieš pusantrų metų sukurta perdangos klojinių sistema su krintančiomis statramsčių galvomis „Dokadek 30“. Ši bendrovės „Doka Lietuva“ sistema

a r ch i t e k t ū r a

59


projektas 2013 Nr. 12 projektas 2013 Nr. 12

2013 Nr. 12 projektas

Sprendimų paieškos užtruko ir statant pastolius – užduotį sunkino tas pats nestandartinis balkonų išdėstymas. Bendrovės „Naresta“ komandai teko kviestis ne vienus specialistus, kol atsirado, kas gali apsiimti užduotį sumontuoti patogius ir saugius pastolius. „LightHouse“ komplekso pastatai traukia akį ir langų geometrija. „Langai yra dar vienas elementas, kurį projektuojant architektai irgi būna įspraudžiami į griežtus rėmus, – sakė I. Gečienė. – Daugeliu atvejų projektuotojai realiai gali siekti tik optinių fasadų efek-

pasižymi ypač greitu surinkimu, mažomis darbo sąnaudomis, o dėl didelių skydų elementų matmenų minimizuojamas siūlių skaičius. Svarbu ir tai, kad klojinių sistema montuojama nuo pagrindo – taip išvengiama pavojingo darbo dideliame aukštyje. Be to, šios sistemos skyduose yra integruota apsauga nuo vėjo poveikio. Bendrovė „Naresta“ šiuo metu sistemą „Dokadek 30“ naudoja ir kitame – „Sonex“ biurų pastato – projekte. Pastatų vizitinė kortelė – fasadas apšiltintas 18 centimetrų storio „Paroc“ izoliacine vata ir tinkuotas itin aukštos kokybės austrų gamybos silikoniniu dekoratyviniu tinku „Baumit“. „Tai ne viename mūsų įgyvendintame projekte naudota ir tikrai sėkmingai eksploatuojama šiltinimo sistema“, – patikino B. Šitkauskas. „Glaudus bendradarbiavimas ir situacijų sprendimas leido įrengti puikų fasadą“, – generalinius rangovus pagyrė ir bendrovės „Baumit Lit“ produkto vadovas Valdas Kordušas.

Užsakovas netaupė idėjų sąskaita Vienas išraiškingiausių „LightHouse“ komplekso architektūros elementų – skirtingų tūrių ir apdailos, žaismingai fasado piešinyje išdėstyti balkonai. „Paprastai projektuojant būstą balkonai yra tas elementas, kurio sąskaita stengiamasi sutaupyti“, – pripažino architektė I. Gečienė. „MG Valda“ projektuotojų idėjas palaikė, net kai dėl jų neplanuotus rūpesčius teko spręsti generaliniam rangovui – bendrovei „Naresta“. Vienas tokių buvo architektų sumanymo įrengti perforuotas cinkuoto ir dažyto metalo skardos balkonų sieneles įgyvendinimas. Cinkuoti plokštes teko vežti į Latviją, o prireikus rasti,

60

kas galėtų jas perforuoti, generalinio rangovo komanda buvo benuleidžianti rankas. „Bandėme net įsiūlyti architektams daryti stiklo sieneles ir apklijuoti atitinkamą įspūdį sudarančia plėvele, bet projektuotojai nesutiko, – šyptelėjo „Narestos“ projektų vadovas B. Šitkauskas. – Laimė, tada pavyko susitarti su Utenos bendrove „Seifuva“ – ji vienintelė Lietuvoje sutiko atlikti šią užduotį. Tiesa, susidūrė su montavimo problemomis, tad mums teko ieškoti papildomų pajėgumų atitvaroms montuoti.“ Sienelėms perforuoti buvo reikalinga speciali įranga – reikiamų parametrų CNC koordinatinis presas. Ilgaamžiškumui užtikrinti plokštes reikėjo cinkuoti – tuo tikslu balkonų konstrukcijas „Seifuva“ vežė į Latviją. Pasak projekto statybos darbų vadovo E. Kovalenko, ypač įspūdingai nestandartiniai komplekso dekoravimo elementai atrodo vakare, kai įjungiamas specialiai suprojektuotas apšvietimas.

tų žaisdami spalviniais sprendimais. O mes galėjome siūlyti kartais, atrodytų, ir nelabai racionalius sprendimus. Žinoma, siekėme ir to, kad žmonėms ten gyventi būtų patogu.“ Daugiabučiuose sumontuoti šešių kamerų A klasės „Gealan S8000 IQ“ serijos plastikinių profilių, trijų stiklų dviejų kamerų su dviem selektyviniais stiklais, langai (langų tiekėjai – bendrovės „Velansta“ ir „Megrame langai“). Projekto vadovas B. Šitkauskas atkreipė dėmesį, kad jie sumontuoti išvengiant šalčio tiltų šiltinamajame sluoksnyje. Langų angokraščiai apšiltinti putų polistireno plokštėmis. Šie sprendiniai minimizuoja šilumos praradimą pro langus.

pro langus nematys šiuose rajonuose įprastų automobilių rikiuočių – mašinos bus laikomos dviejų aukštų požeminėje aikštelėje, prie namo įrengta tik maždaug dešimties vietų antžeminė aikštelė svečiams. Bendrovė „EMA Via“ „LightHouse“ kvartale atliko aplinkos tvarkymo (asfalto, betoninių trinkelių, ACO apsauginio žolės korio, guminių plokščių ir vejos dangos), privažiavimo kelio (asfalto, betoninių plytelių ir vejos dangos) įrengimo darbus. Gyventojai, pasirinkę butus su langais į vidinį kiemą, matys ne tik vaikų žaidimų aikštelę, bet ir įspūdingą, jau šiandien žvilgsnį traukiantį kiemo apželdinimą. Visą grožį, pabrėžė projekto autorė, įmonės UAB „Rudista“ kraštovaizdžio architektė Stasė Jatužienė, naujakuriai pamatys tik kitais metais – kai bus susodinti paskutiniai augalai. Pavasarį bus sodinami užsienyje jau ne vienus metus visuomeninėse erdvėse itin populiarūs, o Lietuvoje tik pastaruoju metu prigyjantys – ne tiesiogine, o perkeltine prasme – varpinių šeimos augalai: kininiai miskantai ir soruolės. „Vidiniam kiemeliui parinkome nemažai varpinių augalų – jie ne tik madingi, bet ir nereikalauja daug priežiūros, – aiškino S. Jatužienė. – Projektuojant želdinius svarbi ne tik pastato

architektūra, kraštovaizdis, bendras stilistinis aplinkos sprendimas, bet ir želdinių funkcionalumas. Reikia įvertinti kiekvieno augalo funkcinę paskirtį želdyne: vieni jų užstoja vėją, kiti suteikia pavėsį, treti saugo veją nuo išmindžiojimo. Svarbu ir tai, kad augalai tiktų Lietuvos klimatui ir būtų paprasta juos prižiūrėti. Visada gera lankytis aplinkoje, kurioje žydėjimas tęsiasi visus tris sezonus, o žiemą džiugina spygliuočiai.“

PROJEKTO PLĖTOTOJAS

GENERALINIS RANGOVAS

PROTINGOJO NAMO SISTEMA

Siekiamybė – darni bendruomenė Lengvam gyvenimui skirti butai lengvai ir parduodami – šiuo metu parduota pusė iš 155 trijuose daugiabučiuose esančių butų. Bendrovė „Naresta“ jau vykdo užsakovų pageidavimus įrengti butus su apdaila, jau šį mėnesį pirmieji pirkėjai pradės ir savarankiškus apdailos darbus. Trijų pastatų statyba miesto mieste kūrimas nesibaigs. Antrąjį, kaip minėta – dar vieno namo statybos – etapą planuojama pradėti plėtoti jau kitąmet. Kas bus plėtojama trečiu etapu, kol kas tik planuojama. „Galiu pasakyti tiek: turime tikslą sukurti uždarą gyvenvietę, stiprią, savo namais ir aplinka rūpintis norinčią bendruomenę“, – sakė „LightHouse“ projekto vadovas Jurgis Bundonis.

Pilka lietuviška žiema – ne pats palankiausias laikas įrodyti būsto patrauklumą. Projekto plėtotojų interneto svetainėje pateikiamose iliustracijose – ateinančių metų vizija. Vizualizacijos iš bendrovės „MG Valda“ archyvo.

SILPNOS SROVĖS

LANGAI, BALKONAI

FASADO APDAILA

KLOJINIAI

VANDENTIEKIS, NUOTEKOS

Šildymas, vėdinimas, vandentiekis, nuotekos

APLINKOS TVARKYMAS

Po langais – margas sodas Miestu mieste tapti pretenduojančiame „LightHouse“ komplekse ypatingas dėmesys skirtas aplinkos sutvarkymui. Pastebėtina, kad gyventojai

APŽELDINIMAS

61


R R

R R

Dviprasmė strategija Investuojant milijardus į gamtinių dujų tiekimo patikimumą kartu raginama atsisakyti šios kuro rūšies Laikydamasi patvirtintos energetikos strategijos, Lietuva šilumos gamybos srityje įsipareigoja didinti vietos biokuro naudojimą ir kuo labiau mažinti iškastinio kuro deginimą. Tačiau kai kurie specialistai įspėja, kad nepasiliekant alternatyvos galima grįžti prie tos pačios problemos – brangaus kuro ir didelių sąskaitų už šildymą. Įžvelgia priešpriešų Analizuodami centralizuotai tiekiamos šilumos kainas specialistai pabrėžia, kad pastaraisiais metais ji mažėjo tuose miestuose, kur šilumai gaminti deginamas biokuras. Šis įvardijamas kaip pigi vietos žaliava, kuri turi didžiąja dalimi pakeisti brangų iškastinį kurą. Tačiau tie patys analitikai šiais metais mato ir kitokią situaciją – biokuras brangsta. Ir šis reiškinys yra labai paprastai paaiškinamas rinkos dėsniais – neužtikrinant paklausos kyla paslaugos ar prekės kaina. „Kalbant apie kuro išteklius, reikia išskirti kelis aspektus. Pirmiausia – strateginius valstybės tikslus, kurie įtvirtinti Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje. Joje yra numatyta investuoti

62

nemažas lėšas į gamtinių dujų tiekimo patikimumo didinimą ir rinkos sukūrimą, tačiau kartu planuojama mažinti šio kuro naudojimą ir didinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą. Kyla klausimas: ar tai bus tvaru? Mano manymu – tikrai ne“, – kalbėjo bendrovės „Lietuvos dujos“ Planavimo skyriaus viršininkas Nemunas Biknius. Gamtinių dujų tiekimo patikimumui didinti statomas suskystintų gamtinių dujų terminalas, gamtinių dujų perdavimo sistema sujungta į žiedinę sistemą (pastatytas dujotiekis nuo Jurbarko iki Klaipėdos), numatyta dujotiekio jungtis su Lenkija, numatoma daug kitų investicijų į dujų infrastruktūrą. Todėl nelabai suprantama, kodėl plečiama infras-

truktūra ir tuo pačiu mažinamas poreikis ja naudotis. Importo atsisakyti nepavyks „Visuomenėje suformuota nuomonė, kad biokuro naudojimas yra neišvengiamas, jo skatinimo žingsniai yra teisingi. Tačiau reikia į situaciją pažvelgti realiai. Biokuro resursai, kurie buvo lengvai prieinami, ir jų kaina, skaičiuota pirminėje projektų įgyvendinimo stadijoje, keičiasi. Lengvai prieinami atliekinės žaliavos ištekliai jau baigia išsekti, todėl biokuro kaina kyla į viršų. Ir jeigu kalbama, kad bus galima atsisakyti importuojamo kuro, vargu ar tai įmanoma, nes biokuras į Lietuvą jau kurį laiką importuojamas. Pavyzdžiui, jau dabar iš kitų šalių įvežamas biokuras sudaro matomą dalį visame mūsų šalyje sunaudojamo biokuro balanse“, – teigė N. Biknius. Iki šiol biokuro kaina nekopė į viršų. Daugiausia jis buvo naudojamas mažose katilinėse, tad patenkinti poreikį nekildavo problemų. Kai biokurą ėmė deginti vis daugiau centralizuoto šilumos tiekimo įmonių, jo kainos kilimo kreivė tapo pastebima. Eko-

nomikos specialistai net neabejoja, kad biokuro kaina dar labiau augs, o kartu didės ir šio kuro importas, nes vietos žaliava taps gana brangi.

Anot jo, naudojant dujas šių sąnaudų išvengiama. Žinoma, sistemų priežiūra reikalinga, tačiau ji atliekama kitaip ir kainuoja daug kartų mažiau.

Neturint pasirinkimo – neramu Miestai, nebeturintys galimybės rinktis kuro rūšies, atsidurs gana sudėtingoje situacijoje. Antai Molėtuose pagaminamos šilumos kaina dar visai neseniai buvo mažiausia šalyje. Pernai gruodžio mėnesį šio miesto biokuru kūrenamoje katilinėje pagamintos šilumos kilovatvalandės kaina buvo 18,38 cento. Šiemet ji padidėjo jau iki 19,28 cento. Skirtumas kol kas nedidelis, tačiau šilumos tiekėjams Molėtuose nerimą kelia biokuro kainos didėjimas. Jis, be abejo, paskatins ir šildymo kainos augimą. O galimybės šildytis deginant kitą kurą Molėtai neturi. „Miestai, kurie gali rinktis kurą, į situaciją žvelgia kur kas ramiau. Jie nesusiduria su bėda, kai sutarus biokurą pirkti viena kaina pardavėjai po dienos pareiškia, kad ji jau paaugo. Reikia nepamiršti ir kito svarbaus dalyko – kuro transportavimo. Vaizdžiai tariant, dujos pačios atkeliauja iki katilinės, o biokurą reikia ruošti, sandėliuoti, transportuoti, krauti į katilą. Šioje grandinėje turi dirbti daug technikos, daug žmonių. Dėl to atsiranda papildomų sąnaudų“, – sakė įmonių „Heating designer“ ir „Heating service“ savininkas Jonas Lengvelis.

Technologijos brangesnės dešimteriopai Bendrovės „Lietuvos dujos“ Planavimo skyriaus viršininkas N. Biknius įsitikinęs, kad dabartinė masinė banga atsisakyti gamtinių dujų ir šilumos gamybai naudoti tik biokurą po kelerių metų gali atsiliepti skaudžiai. O situacija, susijusi su šildymo kainomis, gali tapti kur kas blogesnė, negu yra dabar. „Atvirai kalbant, siūloma nulipti nuo dujininkų adatos ir atsisėsti ant biokuro tiekėjų adatos. Likti be alternatyvos būtų tragedija. Dabar dėl dujų kainų diskutuojama politiniame lygyje“, – sakė J. Lengvelis. Jis taip pat atkreipė dėmesį ir į dideles investicijas siekiant pereiti prie biokuro naudojimo. Palyginkime, kokybiška dujinės katilinės įranga kainuoja apie 100 tūkst. litų, o tokio pat galingumo biokuro įrangai reikia bemaž milijono litų. Dar būtina įvertinti ir tai, kiek kainuoja biokuro katilinės priežiūra. Šiuolaikinėmis technologijomis garsėjančioje Vokietijoje buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad iki 2017 metų gamtinių dujų naudojimas šilumos gamybai kasmet augs. Ten labai tiksliai įvertinti visi niuansai, susiję su kuru, jo paruošimu, naudojimo efektyvumu ir pan. Kalbant apie biokurą, jis nėra vienodos kokybės: būna drė-

Nacionaliniai emisijos faktoriai šiluminėse katilinėse Kuro rūšis

Emisijos faktorius, kg/GJ CO2

SO2

NOx

CO

Kietosios dalelės

Akmens anglis

95

0,714xS %

0,36

0,097

0.04365xAs %

Skalūnų alyva

74

0,37

0,150

0,150

0,024

Gamtinės dujos

56,9

0,0003

0,160

0,025

0,0015

Krosnių kuras

74

0,468xS %

0,150

0,150

0,0237

Durpės

102

0,3

0,30

0,032

0,164xAs %

Mazutas

78

0,488xS %

0,19

0,170

0,249xAs %

Medienos kuras

102

0,13

0,13

0,16

0,205

S – kuro sieringumas (%) (akmens anglių S = 0,6 %, krosnių kuro S = 0,3 %, mazuto S =2 %). As – kuro peleningumas (%) (akmens anglių As = 12,2 %, mazuto As = 0,3 %, durpių As = 6,2 %). Šaltinis: Liuga, Jaskelevičius,1997 m.

Kuro degimo poveikis aplinkai Žmonių sveikatai neigiamą poveikį daro kietųjų dalelių (dulkių ir aerozolių), galinčių sukelti vėžinių navikų susidarymą, buvimas ore. SO2 ir NOx gali sukelti šalutinių junginių organizme susidarymą. Taip pat šie junginiai turi įtakos ozono sluoksnio pokyčiui. Verta paminėti, kad, be šio žalingo poveikio žmogaus sveikatai, azoto ir sieros junginiai sukelia ir eroziją (pastatų, architektūros paminklų ir kt.), neigiamai veikia auginamų kultūrų derlingumą, taip pat kenkia vandens ekosistemoms. Minėtų junginių poveikis yra lokalus, nes jie jungiasi kartu su vandeniu ir sudaro rūgštis, kurios lietaus pavidalu patenka ant žemės paviršiaus. Sieros dioksidas (SO2), jungdamasis su vandens garais, atmosferoje suformuoja rūgščius lietus. Ir šlapi, ir sausi teršalai yra kenksmingi: naikina augmeniją, blogina dirvos, statybinių medžiagų ir vandens telkinių kokybę. SO2 aplinkos ore taip pat gali paveikti žmonių, ypač kenčiančių nuo astmos ir chroniškų plaučių ligų, sveikatą. Netgi vidutinė SO2 koncentracija gali paskatinti astma sergančių asmenų plaučių funkcijų pablogėjimą: atsiranda sunkumas krūtinėje, kosulys, o astma sergančių žmonių plaučių funkcijos gali būti pažeidžiamos rimčiau, taip, kad net prireikia medikų pagalbos. Azoto oksidai formuojasi aukštoje temperatūroje vykstančiuose degimo procesuose, azotui oksiduojantis ore arba kure. Pagrindinis azoto oksidų (NOx) – azoto oksido (NO) ir azoto dioksido (NO2) – šaltinis yra kelių transportas, išmetantis apie pusę azoto oksidų kiekio Europoje. Todėl didžiausia NO ir NO2 koncentracija susidaro miestuose, kur eismo intensyvumas didžiausias. Kiti svarbūs taršos šaltiniai yra elektrinės, šiluminės elektrinės ir pramonės procesai. NO2 gali dirginti plaučius ir sumažinti atsparumą kvėpavimo takų infekcijoms (gripui ir pan.). Nuolatinis arba dažnas koncentracijų, kurios yra daug didesnės, negu aptinkamos įprastai aplinkos ore, poveikis gali padidinti ūmių kvėpavimo takų susirgimų tarp vaikų skaičių. Šaltinis: http://oras.gamta.lt

Gamtinės dujos – mažiausiai aplinką teršianti kuro rūšis.

63


R R

R gnesnis arba sausesnis, ne toks švarus, dulkėtas. Nuo to labai priklauso pagaminamos šilumos energijos kilovatvalandžių skaičius. O gamtinės dujos, nepaisant sezoniškumo ar kitų aplinkybių, ištisus metus išlieka tokios pat kokybės. „Apskaičiuota, kad naudoti tik vieną kuro rūšį neapsimoka. Tų, kurie pasirenka vien biokurą, neišvengiamai laukia technologinių procesų suvaldymo rūpesčiai ir priklausymas nuo kuro kainos pokyčių. Vakarų Europoje labai populiarėja kombinuotos pirminės energijos šilumos gamybos įrenginiai“, – sakė J. Lengvelis. Tai, kad šilumos gamybai skatinama naudoti biokurą, „Lietuvos dujų“ atstovo N. Bikniaus nuomone, nėra blogai. Tačiau viskas turi vykti pamatuotai – ten, kur nėra gamtinių dujų tiekimo infrastruktūros, naudoti biokurą neišvengiama. Vis

dėlto investuojant į gamtinių dujų tiekimo patikimumą, bet kartu atsisakant jas naudoti net ten, kur gerai išplėtota infrastruktūra, nėra racionalu. Nevienodos konkurencinės sąlygos matyti ir paramos sistemoje. Modernizuodamos dujinę įrangą, šilumos tiekimo įmonės negali tikėtis valstybės paramos arba subsidijų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. O biokuro katilinėms įrengti tokia parama skiriama, padengiant iki pusės projekto vertės. „Nemanau, kad be paramos kas nors ryžtųsi investuoti į biokuro katilines. Kaip minėta, investicijos – iki dešimties kartų didesnės. Ir nesvarbu, kad kuras kur kas pigesnis – tokių investicijų atsipirkimo laikas vis viena būtų labai ilgas, o gal jos iš viso neatsipirktų“, – svarstė J. Lengvelis.

Kaip pavyzdį jis pateikė katilinės statybą Vilniaus rajone esančiame Rudaminos miestelyje. Kompaktiškas dujinis katilas nedaug investuojant buvo sumontuotas per kelis mėnesius, dabar jis nereikalauja jokios priežiūros. Specialistai abejoja, ar viskas taip sklandžiai ir greitai būtų atlikta pasirinkus biokuro katilą. „Biokuras pernelyg idealizuojamas. Manau, į viską reikia žvelgti skaičiuojant ekonominę ir aplinkosauginę naudą, racionaliai. Nereikia manyti, kad vietoj dujų deginant medžio skiedras nebus patiriami nuostoliai trasose, nebeliks oro taršos ir mokėjimai už šildymą bus kur kas mažesni. Problemų kai kuriais atvejais yra daugiau, ir jų nereikia pamiršti“, – sakė bendrovės „Lietuvos dujos“ Planavimo skyriaus viršininkas N. Biknius.

Šildymo būdo pasirinkimo svarba Individualiųjų namų savininkams labai svarbu pasirinkti tinkamą šildymo būdą. Investuojant nemažas lėšas į būsto šilumos sistemą ir katilinės įrengimą norėtųsi, kad ji sklandžiai veiktų, o jos priežiūros sąnaudos būtų kuo mažesnės. Išvykimas savaitgaliui ar ilgesniam laikui neturėtų kelti papildomų problemų, susijusių su būsto šildymu. Renkantis šildymo būdą, kartais pamirštama įvertinti visus svarbius aspektus. Pavyzdžiui, įsirengiant šilumos siurblį „gruntas–vanduo“ dažnai neįvertinama, kad eksploatuojant įrenginį ilgiau kaip 6–8 metus būtina periodiškai keisti pirminio kontūro šilumos agentą (medžiagą, pernešančią šilumą). O šilumos siurblys „oras–vanduo“ efektyviai veikia tik iki -4°C lauko temperatūros. Kietuoju kuru kūrenami malkiniai katilai turi būti nuolat prižiūrimi, iš jų turi būti šalinami pelenai, o kaminas turi būti išvalomas prieš šildymo sezoną ir šildymo sezono metu kas tris mėnesius. Nešildymo sezono metu karšto vandens ruošimas tampa problemiškas, katilas skleidžia nemalonius kvapus ir dulkes, kurui būtina speciali patalpa ir pan. Gamtinių dujų katilai yra patogūs naudoti, visiškai automatizuotai

64

veikiantys įrenginiai. Jų triukšmo lygis yra žemas, jie paprastai eksploatuojami, neskleidžia kvapų, dulkių, neteršia aplinkos. Lengvas katilo reguliavimas ir valdymas užtikrina taupų šildymosi būdą. Palyginti su kitų kuro rūšių katilais, gamtinių dujų katilų priežiūra yra nebrangi. Nesudėtingas ir pigesnis įrengimas, nereikalingos didelės pradinės investicijos. Šiems katilams nereikia papildomų patalpų kurui sandėliuoti. Šiuolaikiniai dujiniai katilai yra gerokai efektyvesni už savo pirmtakus. Kondensacinių katilų technologija, panaudojant išmetamųjų dujų šilumą, leidžia pasiekti net 111 proc. naudojamo kuro efektyvumą (atsižvelgiant į žemutinę degimo šilumą). Kondensacinė technologija ypač tinkama gamtinėms dujoms, nes joms degant išsiskiria garų, o juos nesudėtingai kondensuojant gaunama papildoma šiluma, kurią galima panaudoti tikslingai, nukreipiant į šildymo sistemą. Katilo galingumas parenkamas atsižvelgiant į patalpų dydį, karšto vandens ruošimo poreikius. Tačiau dažnai suklystama ir pasirenkamas per didelio galingumo katilas. Tokiu atveju komfortą patalpose galima užtikrinti esant ekstremalesnėms lauko sąlygoms, tačiau daugiau sunaudojama energijos tada, kai lauke sąlygos yra normalios.

Renkantis katilų tiekėją, svarbu pasirinkti patikimą įmonę, kuri galės užtikrinti greitą ir kokybišką savo katilų priežiūrą. Esant poreikiui iš patikimo tiekėjo galima nesunkiai gauti reikiamų detalių, jis galės padėti sureguliuoti sistemą pasikeitus poreikiams. Be jokios abejonės, šiluminė šildomo būsto varža turi didelę tiesioginę įtaką sunaudojamos šilumos kiekiui. Siekiant efektyviai naudoti kurą, ypač svarbu nustatyti problemiškiausias šildomo būsto vietas. Kartais užtenka palyginti nedidelių investicijų, kurios padėtų išvengti didelių šilumos nuostolių. Problemiškiausias vietas padeda nustatyti termovizinės nuotraukos. Pagerinus prastą šiluminę atitvarų (sienų, stogo, grindų, langų) varžą iki vidutinės, galima sutaupyti iki 40 proc. energijos. AB „Lietuvos dujos“, prijungusi naujų vartotojų sistemas prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos, gyventojams pageidaujant pagal galimybes nemokamai padaro termovizines nuotraukas, kurios padeda nustatyti problemines būsto vietas, labiausiai praleidžiančias šilumą. Dėl išsamios informacijos rekomenduojama kreiptis į šios srities specialistus.

Vienas naujų įmonės „Širvintų šiluma“ įrenginių – kogeneracinė jėgainė.

Pigi šiluma – nepaisant nepalankių aplinkybių Bendrovės „Širvintų šiluma“ veiklos statistika pašalinį vertintoją gali sugluminti – vieno mažiausių šalies rajonų šilumos tiekėjai vartotojų prašo ir vienos mažiausių šilumos kainų. Nuo vasario 1 dienos širvintiškiai už šildymą mokės dar 1,9 cento mažiau nei iki šiol – kilovatvalandė jiems kainuos apie 18,7 cento (9,3 proc. mažiau). Mažiausias, 5 kategorijos, tiekėjas UAB „Širvintų šiluma“ maksimaliai sumažinti šilumos kainas siekė 10 metų. Kai 2000-aisiais po reorganizacijos AB Vilniaus šilumos tinklams priklausiusi įmonė perduota savivaldybei, kaip tik pradėjo kilti dujų kainos. Be to, tapus mažu vartotoju, pirkti jas teko už kone dukart didesnį tarifą. Išvadas širvintiškiai pasidarė greitai. „2002-aisiais buvo priimtas logiškas sprendimas – pereiti prie biokuro. Metų pabaigoje abu šiandien Širvintas šildantys biokatilai jau buvo užkurti, – sakė bendrovės direktorius Sigitas Jozonis. – Tiesa, grąžinti 3 mln.

litų, pasiskolintus katilams pirkti, nebuvo lengva – tai jau nebuvo patys palankiausi metai, nes medienos kaina pradėjo sparčiai augti.“ Iš pradžių Širvintoms dviejų biokatilų pagaminamo kiekio neužteko – per šalčius dar apie trečdalį šilumos teko gaminti dujomis. „Tai buvo susiję su nuostoliais, patiriamais dėl susidėvėjusių tinklų – trasose išgaruodavo 31 proc. tiekiamos šilumos“, – komentavo S. Jozonis. Savo lėšomis pakeitusi 3,2 kilometro šilumos tinklų, vos atsiradus galimybei, 2006 metais, bendrovė paprašė šiam tikslui Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramos. Įgyvendinant pirmąjį šilumos tinklų projektą už 2,1 mln. litų (64 proc. ES parama) buvo pakeista 3,9 kilometro (iš eksploatuojamų 12,2 kilometro) šilumos tiekimo tinklų, ir šilumos nuostoliai sumažėjo iki 17 proc. Prasidėjus antram, 2007–2013 metų, ES finansavimo etapui, bendrovė kreipėsi jau su trimis projektais ir visiems gavo paramą.

Nuo 2009 iki 2011 metų buvo pakeista 2,9 kilometro šilumos tinklų (čia tik magistraliniai ir kvartaliniai tinklai, sumontuota kogeneracinė jėgainė, kuri gamina elektros energiją, o šilumą panaudoja gyventojų būstui šildyti, taip pat įrengtas kondensacinis ekonomaizeris, kuris leidžia panaudoti anksčiau pro kaminą išlėkdavusių dūmų ir karštų garų šilumos energiją. Šio įrenginio efektyvumas – 18 proc. „Kokia visų minėtų projektų nauda? Šiandien mūsų šilumos nuostoliai – 11,7 proc., galime išvis nebekurti dujų katilų“, – pasidžiaugė S. Jozonis. Beje, visi projektai širvintiškiams kainavo mažiau, negu buvo skirta lėšų – prasidėjus krizei atpigo paslaugos. Kondensacinio ekonomaizerio įrengimas atsiėjo 2 mln. litų (50 proc. ES lėšų). Kogeneracinė jėgainė nusipirkta už 470 tūkst. litų (50 proc. ES lėšų), o 2,9 kilometro šilumos tinklų – už 1,56 mln. litų, nors planuota išleisti 3,2 mln. lito (visos kainos – be PVM). Prieš kelerius metus patyrę, kad per didžiuosius šalčius sutrinka biokuro tiekimas – technika nebepajėgia kapoti skiedros, dabar širvintiškiai jau vasarą prisikaupia rezervinio kuro. „Stengiamės pirkti pačią geriausią, 1 kategorijos, beržinę skiedrą, kad metus pagulėjusi ji nesupūtų. Patys ją transportuojame – tai irgi padeda sutaupyti lėšų“, – pasakojo S. Jozonis. Šiemet širvintiškiai kruopščiai apskaičiavo likusį nepakeistų tinklų ilgį ir pateikė dar vieną paraišką paramai gauti. Kitą šildymo sezoną „Širvintų šiluma“ jau dirbs su 100 proc. renovuotais tinklais. Ir sykiu prisijungs dar kelis gyvenamuosius namus bei administracinius pastatus. Bendrovės juristas Ričardas Černiauskas apgailestauja, kad prisijungti prie centralizuotų tinklų nenori Širvintų rajono pramonės įmonės. „Jos turbūt dar neišmoko skaičiuoti, – svarstė R. Černiauskas. – O mes dabar tikrai galime pasiūlyti galimybę šildytis pigiau nei dujomis.“ Pro kaminą išlėkdavusią šilumą šiandien sugaudo kondensacinis ekonomaizeris.

65


R R

R

Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedros paslaugos Statybinių medžiagų katedros paslaugos Siūlome gamybos įmonėms:

• Technologinės dokumentacijos parengimą; • Kokybės sistemos įmonėje kūrimą ir dokumentacijos rengimą; • Produkcijos kokybės bandymus; • Betono, betono ir gelžbetonio gaminių ilgaamžiškumo ir atsiradusių defektų ekspertizes.

Organizuojame kvalifikacijos tobulinimo kursus tema: • Pastatų šiluminė technika ir akustika; • Statybinių medžiagų kokybės kontrolė ir atitikties įvertinimas; • Betono technologija. El. paštas: stsm@vgtu.lt El. adresas: http://www.smek.st.vgtu.lt

Gamybos įmonėms:

• Eksploatuojamų statinių ir jų konstrukcijų ekspertizė; • Laikomųjų statybinių konstrukcijų natūriniai bandymai; • Statinių ir jų konstrukcijų nusidėvėjimo tyrimai; • Atstatymo arba stiprinimo projektų rengimas; • Pastatų iš gelžbetonio, mūrinių ir kompozitinių konstrukcijų projektavimas; • Gelžbetonio konstrukcijų laboratoriniai tyrimai akredituotoje laboratorijoje; • Skaičiavimo modelių kūrimas; • Projektavimą reglamentuojančių normatyvinių dokumentų projektų rengimas.

Organizuojame kvalifikacijos kėlimo kursus:

• Statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pastatų atnaujinimo (modernizavimo) kvalifikacijos tobulinimo kursai. El. paštas: gelz@vgtu.lt El. adresas: http://www.gmkk.st.vgtu.lt

Geotechnikos katedros ir geotechninių padalinių paslaugos

Tiltų ir specialiųjų statinių katedros paslaugos

Lauko geotechniniai tyrimai:

Siūlome gamybos įmonėms tiltų ir specialiųjų statinių:

• Gruntų fizinių ir mechaninių savybių bei geologinės sandaros specializuoti, standartiniai ir geofiziniai tyrimai; • Nesuardytos sandaros bandinių paėmimas laboratoriniams tyrimams; • Porinio slėgio ir vandens lygio matavimai; • Pamatų laikomosios galios, nuosėdžių ir deformacijų, vientisumo įvertinimo statiniai ir dinaminiai tyrimai; • Statinio ir pamato pagrindo sąveikos, pagrindo kokybės kontrolės tyrimai.

Laboratoriniai geotechniniai tyrimai:

• Gruntų bandinių fizinių ir mechaninių savybių laboratoriniai specializuoti, standartiniai ir mikrostruktūriniai tyrimai; • Geotechninių konstrukcijų ir jų pagrindų elgsenos bei tarpusavio sąveikos laboratoriniai tyrimai didelių matmenų ir galios bandymų stende.

Kitos paslaugos:

• Projektavimą; • Techninės būklės vertinimą; • Ekspertizes; • Statinius ir dinaminius bandymus; • Techninių ir darbo projektų ekspertizes; • Teorinių modelių sudarymą ir analizę.

Organizuojame kvalifikacijos tobulinimo kursus tema: • Statinių analizė, taikant netiesinius skaičiavimo algoritmus; • Statinių projektavimo aspektai; • Statinių būklės vertinimo, remonto ir stiprinimo ypatumai; • Statinių natūriniai tyrimai. El. paštas: bridge@vgtu.lt El. adresas: http://www.tssk.st.vgtu.lt

• Statinių ir pagrindų sąveikos vertinimas ir grunto pagrindo elgsenos modeliavimas; • Pagrindų, pamatų ir požeminių statinių būklės vertinimas ir rekomendacijų teikimas; • Konsultavimas geotechninio projektavimo ir projektavimo standartų taikymo klausimais. El. paštas: geot@vgtu.lt El. adresas: http://www.gk.st.vgtu.lt

66

67


sprendimas

R RR

2013 Nr. 12

Civilinės inžinerijos mokslo centras Centras įkurtas 2011 metais. Direktorius – dr. Virgaudas Juocevičius.

Civilinės inžinerijos mokslo centras valdo aštuonias laboratorijas: • Statybinių konstrukcijų; • Statybinių medžiagų; • Lauko eksperimentinių tyrimų; • Gruntų fizinių ir mechaninių savybių tyrimo; • Geodezijos; • Pastato energetinių ir mikroklimato sistemų; • Aplinkos technologijų; • Kelių technologijų.

Paslaugos:

• Konsultacijos laboratorijų veiklos srityse; • Bendri mokslo ir verslo tyrimai; • Atviros prieigos centras (galimybė pasinaudoti mokslo tiriamąja ir studijų infrastruktūra). Saulėtekio al. 11, LT-10223 Vilnius Tel. +370 698 27 683, faksas +370 5 270 0112 El. paštas virgaudas.juocevicius@vgtu.lt El. adresas: http://cimc.vgtu.lt

Taikomoji statinių, konstrukcijų ir medžiagų laboratorija Akreditacija ir atestacija:

Laboratorija atitinka LST EN ISO / IEC 17025:2005 reikalavimus ir yra akredituota atrinkti ėminius, atlikti betono, betoninių ir gelžbetonio gaminių, armatūrinio plieno bei jo jungčių, mūro gaminių, pagalbinių mūro komponentų, natūralaus akmens gaminių bandymus. Laboratorija yra atestuota LR aplinkos ministerijos ir gali atlikti ypatingų statinių dalinę ekspertizę šiose grupėse: gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai; susisiekimo komunikacijos: geležinkelio kelias, vandens uostų statiniai, kiti transporto statiniai; inžineriniai tinklai; kiti statiniai. Statinio ekspertizės darbų sritis – konstrukcijų.

Teikiamos paslaugos: • • • • • •

Atliekami statybinių medžiagų ir konstrukcijų laboratoriniai tyrimai bei bandymai; Vykdomi statinių, jų konstrukcijų bei medžiagų natūriniai tyrimai ir bandymai; Kuriamos bandymo ir skaičiavimo metodikos; Vertinama statinių, jų konstrukcijų techninė būklė ir atliekama statinių ekspertizė; Rengiami statinių konstrukcijų dalies projektai ir projektiniai siūlymai; Rengiami projektai ir projektiniai siūlymai statinių bei konstrukcijų stiprinimui ir rekonstrukcijai; • Konsultacijos statinių ir jų konstrukcijų stiprumo, deformatyvumo, stabilumo bei kokybės įvertinimo ir norminių dokumentų rengimo klausimais. El. paštas: konstrukcijos@vgtu.lt El. adresas: http://skmml.vgtu.lt Tel.: (8 5) 269 8740, (8 5) 274 5067

68

Vanduo ir nuotekos valomi ozonu Nuo vandens kokybės priklauso žmogaus sveikata, sanitarinės ir higieninės gyvenimo sąlygos, pramonės ir verslo įmonių produkcijos kokybė, savikaina, technologinių procesų veiksmingumas. Kiekvienas vandens vartotojas reikalauja, kad jam būtų tiekiamas toks vanduo, kurio ypatybės geriausiai atitiktų jo interesus. Tokie pat reikalavimai keliami ir nuotekoms: visos į atvirus vandens telkinius išleidžiamos nuotekos privalo būti išvalytos taip, kad dėl jų patekimo į atvirą gamtą nekiltų nė mažiausio pavojaus žmonių sveikatai, gyvybei ar gyvenimo komfortui. Vienas naujausių ir efektyviausių būdų valyti ir geriamąjį vandenį, ir nuotekas yra vandens ozonavimas. Daugiau apie naują vandens kokybės gerinimo būdą papasakojo UAB „Ekovalitas“ direktorius Aloyzas Čekavičius. Ozonas naikina net chlorui atsparias sporas ir virusus Iš pradžių tik vandeniui dezinfekuoti taikyta technologija šiandien naudojama kaip universalus vandens ruošimo būdas. „Baktericidinis ozono poveikis labai stiprus ir greitas. Ozonas veikia trisdešimt kartų greičiau už chlorą, lengvai sunaikina sporas ir virusus, atsparius chlorui. Didele doze ozono paveikus vandenį, turintį aktinomicetų, pelėsių, grybelių ir melsvažalių dumblių gyvybinės veiklos produktų, nemalonus vandens kvapas visiškai išnyksta. Ozonas veiksmingas ir ardant kai kuriuos daugiaciklius

aromatinius angliavandenilius. Vandenyje visiškai suardomi fenoliai. Vandens ozonavimas duoda gerus vandenilio sulfido, geležies, chromo ir mangano, atsiradusių elektrolizinant vandenį, rezultatus“, – aiškino A. Čekavičius. Įrenginys išvalo bet kokio užterštumo nuotekas UAB „Ekovalitas“, remdamasi sukaupta patirtimi, sukūrė naują geriamojo vandens ir nuotekų valymo įrenginį. „Tai lengvai naudojamas, itin efektyvus ir mažai priežiūros reikalaujantis įrenginio prototipas, kuris ozonu, elektromagnetinėmis bangomis bei ultravioletiniais spinduliais efektyviai išvalo bet kokio užterštumo nuotekas, pavojingas žmonėms ir aplinkai. Technologija suardo vandenyje esančių teršalų molekules, sunaikina jame esančius mikroorganizmus. Įrenginys gali išvalyti iki 5 m3/h nuotekų, tačiau yra mažų matmenų, lengvai transportuojamas, greitai montuojamas įvairiose patalpose, taip pat jis gali būti ir konteinerinio tipo“, – pristatydamas įrenginį jo privalumus dėstė bendrovės „Ekovalitas“ vadovas.

KTU mokslininkai nustatė plačias įrenginio naudojimo galimybes Bendrovės „Ekovalitas“ sukurtas įrenginys sudomino ne tik verslo sektorių, bet ir Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkus. Jie atliko plazminio pramoninių nuotekų valymo įrenginio darbo parametrų įvertinimą. KTU Cheminės technologijos fakulteto Inžinerinės ekologijos katedros doc. dr. Viktoras Račys, doktorantai Edvinas Krugly ir Martynas Tichonovas atliko tekstilės dažais užterštų nuotekų tyrimus, kurių metu nustatė, kad pasitelkus įrenginį dažų skaidymo efektyvumas per 10 min. pasiekė 90–99 proc. Tad galima daryti išvadą, kad naujasis įrenginys bus tinkamas ne tik tekstilės, bet ir kitų pramonės šakų nuotekoms, kurios užterštos sunkiai skaidžiais organiniais teršalais esant nedidelėms koncentracijoms, valyti. Įrenginys tobulinamas ir ruošiamas rinkai Pramoninio montavimo ir vandens valymo įrenginių gamyba užsiimančios bendrovės vadovas A. Čekavičius teigė, kad atsižvelgus į tyrimo gautus rezultatus įrenginys toliau bus tobulinamas, diegiami pakeitimai ir 2014 metais pradėta serijinė šio novatoriško bei efektyvaus nuotekų ir vandens valymo įrenginio gamyba.

69


R R

R

Raseinių rajone – vienos mažiausių šildymo kainų Lietuvoje Nuosekliai įgyvendinama strategija per mažiau kaip dešimtmetį Raseinių šilumos tinklams leido pasiekti esminį kokybinį šuolį. Investuodama į naujas technologijas ir šilumos trasų modernizavimą dar 2000–2006 metais penketuke brangiausių šilumos gamintojų buvusi įmonė per kelerius metus sugebėjo pasiekti akivaizdžių rezultatų. Šiandien bendrovė Raseinių šilumos tinklai patenka į pigiausiai šilumos energiją gaminančių ir vartotojams parduodančių gamintojų penkioliktuką. Numatomos įgyvendinti priemonės bendrovei leis užsitikrinti dar didesnį konkurencinį pranašumą rinkoje. Sprendimas – biokuro katilai Nauji strateginiai sprendimai buvo ne savitiksliai – juos diktavo ne tik techninės, bet ir ekonominės bei aplinkosauginės aplinkybės, teigė Raseinių šilumos tinklų direktorius Stanislovas Bartkus. Raseinių rajonas – vienas šalies regionų, kurių nepasiekia gamtinės dujos. Šio kuro alternatyva tapęs gerokai brangesnis ir taršesnis mazutas ilgainiui nebetenkino nei bendrovės, nei gyventojų poreikių. Įmonė ryžosi imtis sparčių ir radikalių pokyčių pertvarkant šilumos ūkį – atsisakyti senų nenašių technologijų ir diegti modernius biokuro katilus. Pirmasis žingsnis – 2004 metais Ariogaloje pastatytas 1,5 MW galingumo biokuro katilas pagrindė ekonominio naudingumo prognozes. Tad pagal 2005 metais patvirtintą šilumos ūkio plėtros planą bendrovė Raseinių šilumos tinklai ėmėsi iš esmės keisti senąsias technologijas. Nuo mazuto prie biokuro buvo pereita ir pagrindinėje Raseinių katilinėje, kuri pertvarkyta 2005–2006 metais. 2007-aisiais mieste pradėti

70

eksploatuoti 7 MW ir 3 MW galingumo biokuro katilai. Šios priemonės suteikė galimybę atpiginti šilumos kainą vartotojams net trečdaliu, palyginti su šilumos gamybai naudojamu mazutu. Iš biokuro išgaunamos šilumos kaina yra taip pat gerokai mažesnė, negu deginant gamtines dujas. Šilumai gaminti naudojamo biokuro pagrindą sudaro smulkinta mediena, tačiau įmonė perka ir durpes priklausomai nuo aplinkybių rinkoje, kainų. Raseinių šilumos tinklų direktorius S. Bartkus patvirtino, kad jau įgyvendinusi pirmuosius projektus įmonė gavo akivaizdų ekonominį efektą. „Nuo 2000 iki 2013 metų biokuras buvo reikšmingai konkurencingas kitų kuro rūšių, ypač mazuto, atžvilgiu. Tad turėdama galimybę išnaudoti šį kainų skirtumą bendrovė generavo didesnes pajamas, gerėjant finansinei situacijai, susidarė prielaidos ir tolesnei pertvarkai – galėjome planuoti ne tik naujų biokuro katilų įrengimą, bet ir šilumos trasų atnaujinimą“, – teigė bendrovės vadovas.

Sugebėjo sumažinti nuostolius 2008–2012 metais įmonė įgyvendino du projektus, kurių metu buvo renovuota faktiškai 50 proc. jos eksploatuojamų šilumos trasų – 9 kilometrai susidėvėjusių šilumos perdavimo vamzdžių buvo pakeisti naujais, pramoniniu būdu izoliuotais vamzdžiais. Tai bendrovei leido užsitikrinti šilumos tiekimo patikimumą ir vamzdynuose iki technologinio minimumo sumažinti šilumos nuostolius, kurie iki tol buvo vieni didžiausių šalies mastu. Palyginti su nuostoliais, patirtais senose trasose, jie po renovacijos sumažėjo beveik 40 proc. 2013 metų vasarį bendrovė Raseinių šilumos tinklai taip pat įrengė 1 MW galingumo biokuro katilą Ariogaloje, o šiuo metu įgyvendinamas didelės apimties projektas – montuojamas 5 MW galingumo biokuro katilas su 1,2 MW galingumo degimo produktų kondensavimo šilumokaičiu Raseiniuose. Skaičiuojama, kad dėl naujų įrenginių iš biokuro generuojamas šilumos kiekis padidės 10,5 GWh. Planuojamas įrengti katilas bus efektyvesnis už esamus, ir jam bus suteikiamas veikimo prioritetas. Iki 3,9 tūkst. MWh šilumos bus atgaunama kondensaciniame ekonomaizeryje iš degimo produktų – jis biokuro naudojimą sumažins 2020 tonų per metus. Be to, įgyvendinus projektą anglies dioksido išmetimas bus sumažintas apie 4120 tonų per metus. Projektą, kurio bendra vertė siekia 7,3 mln. litų, planuojama įgyvendinti ateinančiais metais – Raseinių šilumos tinklų siekiamybė objektą pradėti eksploatuoti balandį ar gegužę. Šiuo metu nugriautas senasis 42 metrų kaminas, pradėti paruošiamieji statybos ir montavimo darbai. Projekto metu taip pat bus papildomai iš esmės pertvarkyta katilinės elektros ūkio dalis, pastatytas autonominis elektros generatorius, demontuotos mazu-

Raseinių šilumos tinklų direktoriaus S. Bartkaus teigimu, jau 2014 metais įmonė planuoja užtikrinti 100 proc. šilumos energijos gamybą iš biokuro. to talpyklos ir įgyvendinti reikiami teritorijos tvarkymo darbai. Beveik pusė lėšų skirta pagal Lietuvos 2007–2013 metų struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje numatytos Sanglaudos skatinimo veiksmų programos prioriteto„Aplinka ir darnus vystymasis“ priemonę „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas energijos gamybai“. Naujų rinkos žaidėjų nesibaimina „Matydami naudingumą ir turėdami galimybių, neapsiribojome šiomis investicijomis. Sprendžiame šilumos gamybos poreikio patenkinimą faktiškai vien iš biokuro. Šių metų pradžioje įmonė pateikė paraiškas Lietuvos verslo paramos agentūrai ir užsitikrino Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą dar dviem projektams – 3 MW galingumo biokuro katilui įrengti Ariogaloje ir beveik 2 kilometrų šilumos trasoms renovuoti Raseiniuose, Ariogaloje bei Viduklėje“, – pasakojo Raseinių šilumos tinklų vadovas S. Bartkus. Biokuro katilo statyba su kuro sandėliu ir kitais priklausiniais pareikalaus 2,8 mln. litų investicijų, o šilumos trasoms atnaujinti investiciniame plane numatyta 1,9 mln. litų suma.

Tikimasi, kad ir vieną, ir kitą projektą pavyks įgyvendinti per 2014 metų tris ketvirčius, kad šie objektai ekonominę ir technologinę naudą galėtų teikti jau ateinančių metų šildymo sezoną. „Įgyvendinę abu projektus, turėsime 85–90 proc. pramoniniu būdu izoliuotų šilumos trasų vamzdžių ir visiškai atnaujintą biokuro katilų bazę, kuri galės užtikrinti 100 proc. šilumos energijos gamybą iš biokuro“, – netolimos ateities perspektyvomis dalijosi įmonės direktorius. S. Bartkaus teigimu, pasirinkusi tokią strategiją bendrovė Raseinių šilumos tinklai pasiekė pagrindinius užsibrėžtus tikslus – naudoja pigiausią ir ekologiškai aplinkai draugiškiausią kurą, o tolesnių projektų įgyvendinimas sudarys sąlygas ir toliau konkurencingai dirbti šilumos gamintojų aplinkoje. „Įdiegtos priemonės vartotojui užtikrina kokybišką ir pigią paslaugą, o įmonei – konkurencingumą. Tai yra labai reikšmingas faktorius, įvertinant, kad rinkoje atsiranda vis daugiau nepriklausomų šilumos gamintojų“, – pripažino Raseinių šilumos tinklų direktorius S. Bartkus.

71


R R

R nebetenkina. Pasak įmonės vadovo, taupant lėšas nuspręsta palikti tvarkingai prižiūrimą, remontuojamą, tad tarnauti dar galinčią medienos deginimo pakurą. To negalima pasakyti apie mazuto katilą DE-25, prie kurio prijungta ši pakura. Įvertinę, kad šilumokaitį būtina pakeisti, varėniškiai kreipėsi į Lietuvos verslo paramos agentūrą. Projektas buvo atmestas, bet „Varėnos šilumos“ vadovai nenuleidžia rankų. „Teiksime paraišką iš naujo – šis katilas tikrai nusidėvėjęs“, – sakė V. Guoga.

„Varėnos šiluma“: mazutą keičia biokuras Šilumos tiekimo sistemų modernizavimas: kompromisas tarp ambicijų ir galimybių – neišvengiamas Bendrovėje „Varėnos šiluma“ – ankstyvos Kalėdų nuotaikos. Įmonės inžinieriai derina penkerius metus lauktas dovanas – 4,1 MW galingumo biokuro katilą ir kondensacinį ekonomaizerį. Tikslas – apsieiti be taršaus kuro Dovanos, tiesa, ne visai nemokamos – net ir su Europos Sąjungos (ES) Sanglaudos fondo parama projekto „Varėnos katilinės modernizavimas keičiant naudojamą kuro rūšį iš mazuto į atsinaujinančius energijos išteklius. Projekto kodas VP3-3.4-ŪM-02-K-01007“ įgyvendinimas šilumos tiekėjams

72

kainuos apie 3,3 mln. litų. Bendra projekto vertė be pridėtinės vertės mokesčio siekia 5,98 mln. litų, ES fondų ir LR Vyriausybės biudžeto lėšų paramos suma – 2,69 mln. litų. Svarbiausia, tikisi bendrovės direktorius Virginijus Guoga, šie įrenginiai leis net šalčiausiomis žiemomis apsieiti be taršaus kuro – mazuto – nau-

dojimo. Varėnos rajono vartotojų poreikiui patenkinti reikia iki 23 MW galios šilumos energijos, o trijų bendrovės nuo šiol eksploatuojamų biokuro katilų galia sudaro 19 MW. Dar apie 3,2 MW turėtų generuoti kondensacinis ekonomaizeris, kuris prijungtas ne tik prie naujojo, 4,1 MW galios, bet ir seniausio – nuo 1996 metų veikiančio – 9 MW biokuro katilo.

Projektus ištęsia ir netikėtos kliūtys Dar vienas neplanuotai užtrukęs projektas – naujo biokuro katilo Naujuosiuose Valkininkuose įrengimas („Varėnos šiluma“ aprūpina šiluma ir Naujųjų Valkininkų, ir Matuizų gyvenvietes). Sugedus gyvenvietę apšildančiam 1,2 MW galingumo katilui, pagalbos įsigyti naują įrenginį bendrovė kreipėsi į Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondą. Paramos sutartis pasirašyta dar prieš metus, bet katilo „Varėnos šiluma“ neturi iki šiol. „Sumanymas organizuoti bendrą kelių katilų pirkimą gal ir geras, bet jo realizavimas keblus – katilą kol kas turime tik popieriuose. Tad Naujieji Valkininkai šiandien šildosi vieninteliu veikiančiu medienos katilu, jam sustojus būtų galima paleisti skalūno

alyva kūrenamą katilą, bet tai – jau gana įtempta situacija“, – pripažino V. Guoga. Prieš kelerius metus „Varėnos šiluma“ modernizavo mazuto ūkį. „Ruošėmės tam laikui, kai mazutas bus tik rezervinis kuras. Rekonstravus katilinę, mazutas gali būti laikomas šaltos būklės, pašildomas bus tik nedidelis jo kiekis. Visos talpyklos šildymas nuo pat rudens pradžios kasmet kainuodavo šimtus tūkstančių litų“, – pasakojo V. Guoga. Investuoja atsakingai Nuosekliai vykdydami katilinės modernizavimo planus, varėniškiai geresniems laikams atideda šilumos tiekimo tinklų renovaciją. Šiandien jų atnaujinta apie 26 proc., daugiausia tai – maždaug prieš 40 metų paklotos magistralinės trasos. „Pastaraisiais metais nepatyrėme vamzdynų avarijų, bet neabejotina, kad pakeisti reikėtų visus tinklus. Deja, šiandien negalime sau leisti didelių investicijų į šį ūkį, nes už jas teks sumokėti vartotojui – nors ES remia šiuos projektus, 50 proc. lėšų reikia turėti savų“, – aiškino įmonės vadovas. Planuodami darbus varėniškiai bando rasti balansą tarp to, ką rūpi padaryti, ir šilumos kainos, kurią tektų sumokėti vartotojui. „Laikomės principo ne išlaidauti, o aptikti silpnąsias grandinės vietas ir jas sutvarkyti. Šilumos ūkyje svarbūs trys faktoriai: patikimumas, kokybė ir gera kaina. Esu patenkintas – šiandien mūsų įmonėje padaryta iš esmės viskas, ką galima padaryti“, – teigė V. Guoga. Pagal tai, kiek moka už šilumos kilovatvalandę, Varėnos rajono gyventojai šiandien Lietuvoje patenka į laimingiausiųjų rajonų dešimtuką. „Tikimės, kad ateityje šilumos kainos augimas bus stabilizuotas, ji nedidės, o gal net ir truputį mažės“, – planuoja bendrovės „Varėnos šiluma“ direktorius.

Ieško galimybių atnaujinti seniausią katilą Prieš 17 metų buvę vieni pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių gaminti šilumą kūrendami medžio skiedras, šiandien varėniškiai turi ne tik didelę patirtį šioje srityje, bet ir neatidėliotiną rūpestį – atnaujinti 9 MW katilą, kurio naudingumo koeficientas jų seniai

73


R R

R

Šildymo ir vėsinimo sistemų švarą užtikrinantys sprendimai Ne iki galo įkaistantys radiatoriai, bet visada maksimalios sąskaitos – vartotojai dėl to dažnai skuba kaltinti kaimynus, neva išbalansavusius daugiabučio namo sistemą savavališkai sumontuotais šildymo įrenginiais. Sykiu visada kaltina ir šilumos tiekėjus. Vis dėlto bendrovės „TA Hydronics“ technikos direktorius Liutauras Rimkūnas siūlo neskubėti ieškoti kaltųjų ir pirmiausia patikrinti, ar vamzdynuose nėra susidariusių oro kamščių, ar nėra susikaupę purvo. Pasak L. Rimkūno, viena įtikimiausių problemų, kodėl tinkamai neįkaista radiatoriai – oro kamščiai. Oras veikia kaip izoliatorius, o ten, kur yra oro burbulų, atitinkamai nėra vandens, taigi sulėtėja ir šilumos mainai. Oro burbulų gali prikibti prie radiatorių vidaus sienelių, dėl to gali sumažėti skleidžiamos šilumos kiekis, o dėl didelių oro sankaupų sistemos viršuje ir šildymo prietaisuose gali sumažėti ar net sustoti vandens cirkuliacija. Pasak šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų specialisto L. Rimkūno, oro kamščių sistemoje atsiranda dėl daugelio priežasčių: vandenyje ištirpusių dujų, oro, likusio sistemoje jos pirminio užpildymo metu, nesandarių ir nekokybiškų išsiplėtimo indų, difuzijos bei oro įsiurbimo dėl vakuumo susidarymo. Nemažai oro į sistemą patenka kaskart, kai sistema sustabdoma ir atliekami jos remonto darbai. Apskaičiuota, kad dėl oro kamščių šilumos perdavimas gali sumažėti iki 80 proc. Vartotojai patvirtins, kad ne visada pavyksta iš pirmo karto pašalinti orą iš radiatorių, užpildant sistemą šildymo sezono pradžioje. Šildymo sistemos vamzdynuose tekant vandens srautui neretai gir-

74

dėti įkyrūs pašaliniai garsai, o viršutinių aukštų radiatoriuose – gurgėjimas. Tinkamai nepašalinus oro, gresia nepageidaujami padariniai: šildymo sistemos išbalansavimas, nepakankamas patalpų šildymas ir didesnis šilumos energijos eikvojimas bandant pasiekti pageidaujamą patalpų temperatūrą. „TA Hydronics“ specialistas L. Rimkūnas atkreipė dėmesį, kad dažnas oro išleidimas iš sistemos reiškia, kad ji nuolatos turi būti papildoma vandeniu, kitaip sistemoje sumažės statinis slėgis. Todėl labai svarbu, kad automatizuota papildymo sistema veiktų patikimai. Dažniausia siurblių ir vožtuvų veikimo trikdžių priežastis – vamzdynuose susikaupusios nuosėdos arba rūdys. Šie junginiai vamzdynuose nepageidaujami taip pat, kaip ir oras, mat dėl to pastate gali drastiškai sumažėti šilto vandens, tai yra šilumos, cirkuliacija. Nuosėdos ir purvas ima kauptis dėl korozijos, kuri vandenyje prasideda metalui – geležiai ar plienui – reaguojant su deguonimi (oras – dujų mišinys, susidedantis iš 78,3 proc. azoto, 20,9 proc. deguonies, 0,03 proc. anglies dvideginio, 0,94 proc. argono, taip pat yra nedidelis kiekis vandenilio, helio,

neono ir kitų dujų). Vienos dalelės keliauja drauge su vandens srautu, kitos greitai nusėda sistemoje. Perpjovę tinkamai neprižiūrimos šildymo sistemos vamzdį matytume šiurkštesnį jo paviršių ir mažesnį vidaus skersmenį. Ignoruojant šią problemą, aiškino L. Rimkūnas, kyla tų pačių problemų, kaip ir netinkamai šalinant orą: šildymo sistemos išbalansavimas, iki reikiamos nepakylanti patalpų temperatūra ir didesnis sunaudojamos šilumos kiekis. Kiekvienas nuosėdų (korozijos elementų) milimetras, susidarantis šilumokaičiuose ar šildymo ir šaldymo prietaisuose, jų efektyvumą sumažina ~9 proc. Šiuo atveju daugiau energijos eikvoja ir siurbliai, gali net tekti juos keisti galingesniais. Skaičiai kelia šoką: dėl korozijos ir purvo sankaupų siurblio sunaudojama energija gali padidėti iki 35 proc. pirmaisiais metais ir iki 120 ar daugiau proc. praėjus 50 metų.

Oro (dujų) ir purvo šalinimas šildymo ir vėsinimo sistemose Ką daryti, kad sistemos būtų švarios? Kiek energijos išnaudojama nekreipiant į tai dėmesio? Jau projektuojant sistemas, būtina apsvarstyti ir priimti racionalius slėgio kontrolės bei dujų šalinimo sprendimus. Susidariusios nuosėdos ir purvas galėtų būti pašalinami praplaunant šilumos sistemą. Bet problema yra tai, kad šį darbą šilumos tinklus prižiūrinčios įmonės atlieka per retai ir atsainiai. Įprastai tai daroma kas dvejus ar ketverius metus, o patir-

tis rodo, kad energijos nuostolius generuojančių nuosėdų sankaupų gali susidaryti vos po metų eksploatavimo. Bendrovė „TA Hydronics“ siūlo sprendimus, kurie leidžia ir visiškai išspręsti oro bei nuosėdų susidarymo problemas, ir nepriklausyti nuo konservatyvių šildymo sistemos prižiūrėtojų planų, pagaliau – sumažinti išlaidas už jų teikiamas paslaugas. Sistemoje sumontavus automatinę oro šalinimo įrangą, oro (dujų) ir nuosėdų šalinimo prietaisus, užtikrinamas netrikdomas vandeninių šildymo, saulės kolektorinių ir šaldymo sistemų veikimas. Specialūs įtaisai – automatiniai oro ir purvo atskirtuvai – padeda išvengti triukšmo, kurį sukelia vandens srautai, gurguliavimas radiatoriuose, šildymo ir šaldymo efektyvumo mažėjimo, armatūros, vožtuvų užsikimšimo, siurblių gedimo. „Jeigu pastate vykdoma dalinė šildymo sistemos renovacija, tai yra paliekami seni vamzdynai ir radiatoriai, būtina įrengti purvo, nuosėdų, rūdžių ir oro šalinimo prietaisus“, – pabrėžė bendrovės „TA Hydronics“ technikos direktorius L. Rimkūnas. Kadangi nuosėdų gali susikaupti net per metus ar dvejus, jų ir oro šalinimo prietaisus primygtinai rekomenduojama naudoti ir naujose šildymo ar šaldymo sistemose. Taip garantuojama apsauga nuo problemų ateityje ir gerokai pailginamas atskirų sistemos elementų eksploatavimo laikas. Automatiniai oro šalinimo prietaisai, sumontuoti aukščiausiose sistemos vietose, automatiškai pašalina vadinamąsias oro kišenes. Kai vanduo iš sistemos išleidžiamas, automatiniai oro šalinimo prietaisai įleidžia orą, kad vanduo galėtų laisvai ištekėti. Atkreiptinas dėmesys, kad automatiniai oro šalinimo prietaisai efektyviai veikia tik tada, kai sistemoje nevyksta cirkuliacija, t. y. kai siurbliai išjungti. Automatiniai oro ir purvo (nuosėdų) atskirtuvai gali būti ir atskiri produktai, ir kombinuotieji.

Atskyrimo procesą atlieka mentelės, išdėstytos spirale (tai vadinama helisoidiniu atskyrimu). Jos surenka ir atskiria netgi mažiausius mikroburbulus ir (arba) purvo daleles nejudančioje korpuso zonoje. Tokie įrenginiai gali būti sumontuojami bet kuriame šilumos punkte – vamzdis tiesiog prapjaunamas, ir, pavyzdžiui, įmontuojamas purvo atskirtuvas. Oro mikroburbulai surenkami iš vandens ir mentelėmis, išdėstytomis spirale, nukreipiami į viršų. Oro šalinimo mechanizmas surinktą orą automatiškai pašalina iš sistemos. Sistemose, kuriose temperatūra pakeliama iki 110°C, bendrovė „TA Hydronics“ siūlo naudoti standartinius oro atskirtuvus „Zeparo“. Esant aukštesnei temperatūrai (iki 160°C), reikia naudoti saulės sistemoms skirtus modelius. Purvo dalelės nuolatos nukreipiamos žemyn ir reguliariai išleidžiamos su srautu. Specialistai teigia, kad purvo atskirtuvai, kitaip nei filtrai, iš vandens gali pašalinti net smulkias purvo daleles. Purvo atskirtuvą rekomenduojama montuoti šilumos punkte, geriausia – prieš šilumokaitį ant grįžtamosios linijos. Jei siurblys įrengtas grįžtamojoje linijoje, montuoti reikia

prieš siurblį, kad ir jis būtų apsaugotas nuo elementų, sukeliančių koroziją, patekimo. Tam, kad būtų geriau surenkamas sistemoje susidarantis magnetitas (deguonimi persotintos rūdys), rekomenduojama naudoti magnetinę šerdį.

Purvas šildymo ir vėsinimo sistemose Korozija – tai deguonies reakcija su vandeniu ir geležies elementais. Korozijos sluoksniai katiluose ir šildymo prietaisuose užkerta kelią tinkamai vandens cirkuliacijai ir mažina prietaisų efektyvumą. Svarbu! Naudojant oro ir purvo (nuosėdų) šalinimo įrangą, šildymo ir šaldymo sistemos tinkamai subalansuojamos, jos dirba ekonomiškiau ir našiau, sistemos įrenginiai tampa ilgaamžiškesni.

www.tahydronics.com Iškilus klausimams prašom kreiptis tel. +370 37 39 22 48.

75


konkursas

2013 Nr. 12

2013 Nr. 12 konkursas

Išrinktos labiausiai išpuoselėtos erdvės Šiais metais konkursas „Darni aplinka 2013“ vėl kvietė visus pasidalyti išpuoselėtų Lietuvos vietovių grožiu ir pristatyti visuomenės bei komisijos vertinimui žaliąsias zonas. Šio konkurso iniciatoriai yra Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija ir Darnios plėtros akademija, partneriai – Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga ir Grynas.lt. Nugalėtojai buvo renkami šiose kategorijose: bendroji viešoji miesto erdvė (skveras, parkas, kompleksas); gyvenamųjų kvartalų, namų grupių, atskirų namų kiemai; gražiai sutvarkyta aplinka prie visuomeninių, komercinių pastatų; gatvė su žaliosiomis zonomis. Labiausiai patikusį projektą rinko ir interneto svetainės Grynas.lt lankytojai. Konkurso tikslas – atskleisti sutvarkytos aplinkos grožį, estetinį ir funkcinį jau suformuotos teritorijos pritaikymą vietos bendruomenei bei svečiams. Vertinant konkurso dalyvius atsižvelgta į erdvių pritaikymą veiksmui pagal aplinkinių gyventojų reikmes ir šviečiamajai veiklai vykdyti.

Su visais konkurso dalyviais galima susipažinti svetainėje www.lntpa.lt. Pirmos kategorijos (bendroji viešoji miesto erdvė: skverelis, parkas, kompleksas) nugalėtoju pripažintas Jurbarko rajono savivaldybės Smalininkų parko infrastruktūros įrengimo projektas. Jį įgyvendinant buvo atnaujintas esamas parkas, išsaugant vertingiausius medžius, suformuotos parko erdvės, įrengti apšviesti laiptai, apžvalgos aikštelė, pėsčiųjų takai, juos puošiančios pergolės, gėlynai. Arčiau pagrindinės gatvės įrengtas krepšinio ir lauko teniso aikštynas. Buvusios evangelikų liuteronų bažnyčios vietoje sukurta skulptūra su varpu. Parko unikalumą

76 Konkurso komisijos nuomone, sutvarkytas Jurbarko rajono Smalininkų miestelio parkas puikiai atskleidžia aplinkos grožį.

„Santariškių namų“ aplinka suteikia jaukumo kvartale įsikūrusioms šeimoms. didina vietos skulptorių ir plenerų metu sukurtos ąžuolinės skulptūros. Projekto autorius – architektas, želdinių specialistas Tomas Čeburnis. Antros kategorijos (gyvenamųjų kvartalų, namų grupių, atskirų namų kiemai) nugalėtoju tapo projektas „Santariškių namai“. Verkių regioninio parko kaimynystėje esantis kvartalas pilnas žalumos, vasarą čia žydi gėlės, žaliuoja veja, auga vaismedžiai: obelys, vyšnios. Prie namų įrengti alpinariumai, pasodinti ilgamečiai žydintys krūmai. Vidiniuose kiemuose įrengtos vaikų žaidimų aikštelės. Erdviose pirmo aukšto terasose gyventojai kuria savo gėlynus, alpinariumus, užsiima sodininkyste – vazonuose augina daržoves. Projekto autorius – architektas Vytenis Gerliakas. Trečioje kategorijoje (gražiai sutvarkyta aplinka prie visuomeninių, komercinių pastatų) apdovanotas Anykščių rajono Traupio pagrindinės mokyklos ir seniūnijos aplinkos sutvarkymo projek-

tas. Traupio seniūnija skendi želdynuose. Čia yra ir Traupio botanikos sodas su maždaug 1000 kvadratinių metrų plotą užimančiais gėlynais bei alpinariumais, apie 3 hektarų plote išsidėsčiusios dendrologinės kolekcijos su daugiau kaip 2000 rūšių ir veislių medžių, krūmų, unikaliomis vandens augalų kolekcijomis, dirbtinėmis pievų ir pelkių bendrijomis. Iš viso želdynuose galima pamatyti per 6000 augalų rūšių, veislių ir formų. Želdynai supa ne tik mokyklą – visas miestelio centras, visos viešosios erdvės prie kultūros namų, seniūnijos, sporto aikštyno yra apsodintos medžiais ir krūmais. Unikalu, kad augalų kolekcijos nėra aptvertos, jos atviros visuomenei ir turistams, o šių kasmet čia apsilanko vis daugiau. Botanikos sodo lankytojai ir mokiniai gali laisvai ragauti egzotiškų augalų (šilkmedžių, valgomųjų sedulų, citrinvyčių, aktinidijų ir kt.) vaisių, mėgautis apie 300 rūšių ir veislių prieskoninių augalų aromatais. Žalioji Traupio miestelio oazė pritaikyta ne tik mokiniams, kitiems miestelio gyventojams, bet ir įvairaus amžiaus turistams: įrengtos pavėsinės, poilsio suoleliai, modernus sporto aikštynas, lauko estrada, pasivaikščiojimo takeliai, informaciniai stendai. Nepamiršti ir mūsų mažieji draugai: yra įrengtos žiemavietės ropliams ir varliagyviams, laukinių bičių namelis, daugybė inkilų, todėl Traupio miestelio centre knibžda gyvybė. Projekto autorius – želdinių specialistas Sigutis Obelevičius.

Ketvirtos kategorijos (gatvė su žaliosiomis zonomis) nugalėtoju išrinktas Joniškio miesto Žemaičių gatvės ir viešosios erdvės projektas. Jį įgyvendinant paklota nauja takų danga, atsirado pėsčiųjų takas su suoleliais, įrengti modernūs šviestuvai, suformuotos žaliosios zonos. Gyventojai ir svečiai renkasi ir

pramogauja vasaros estradoje bei amfiteatre vykstančių renginių metu. Gatvės atnaujinimo darbai smarkiai pakeitė aplinką, o sukurta poilsio ir pramogų zona leidžia deramai panaudoti vietos potencialą. Projekto autoriai – architektai Rūta Stuopelienė ir Rimantas Stuopelis.

Atnaujinta Žemaičių gatvė Joniškyje smarkiai pakeitė miesto veidą.

Anykščių rajono Traupio miestelio žalioji oazė ne tik žavi vietos gyventojus, bet ir pritraukia nemažai turistų.

Interneto svetainėje Grynas.lt vykusio balsavimo metu lankytojai daugiausia balsų atidavė Linkuvos miesteliui, esančiam Pakruojo rajone. Čia kasmet atnaujinami ir kuriami nauji gėlynai, nuo 2006 metų pradėtos kurti gėlių kompozicijos, kurios kasmet apsodinamos vasarinėmis įvairių spalvų gėlėmis. Kasmet atsiranda po vieną naują gėlių kompoziciją. Didžiausia jų – miesto centre esantis „Drugelis“. Miesto pakraštyje, linkėdama gero kelio, pasitinka ir išlydi „Antis“. Prie autobusų stoties keleivius džiugina kompozicija „Laikrodis“. Parke prie tvenkinio į krantą išlipo „Varlė“, „Vėžlys“ sustojo pailsėti miesto centre prie „Burbulų“. „Gėlių medis“, „Piramidės“, „Krepšas“, „Vazos“ ir kiti iš gėlių sukurti akcentai puošia komercinius, visuomeninius, administracinius Linkuvos miesto pastatus. Šalia seniūnijos pastato stovi 3 didelės gėlių kompozicijos „Burbulai“, kurių pavėsyje nusileido skulptūra „Angelas“. Projekto autorė – apželdintoja Violeta Augėnienė.

77


Miroslavo globos namai.

R

2013 Nr. 12 naujie na

Įmonės solidumą parodo atlikti darbai Statybų sektoriuje dirbanti įmonė turi būti sumani, lanksti ir konkurencinga. Tokius siekius sau kelia ir Alytuje įsikūrusi bendrovė „Algraižė“. Lietuvos statybų rinkoje UAB „Algraižė“ aktyviai dirba beveik dvidešimtmetį – ji buvo įsteigta 1994 metų birželio 13 dieną. Pagrindinė bendrovės veikla – statybos ir inžineriniai darbai. Šiuo metu įmonėje dirba 144 darbuotojai. Tarp jų yra didelę patirtį sukaupusių ir atitinkamos kvalifikacijos atestatus turinčių statybos vadovų, inžinierių, sąmatininkų, kultūros paveldo bei kitų specialistų. Įmonės darbuotojai dalyvauja įvairiuose mokymuose, kvalifikacijos kėlimo kursuose. UAB „Algraižė“ turi įdiegtas kokybės (ISO 9001:2008), profesinės saugos ir sveikatos (OHSAS 18001:2007), aplinkos apsaugos (ISO 14001:200) vadybos sistemas. „Visa tai padeda optimizuoti veiklą ir teikti profesionalias paslaugas klientams. Jie mumis pasitiki, tai parodo ir mūsų įgyvendinti projektai. Tarp jų – pastatyti ir rekonstruoti įvairaus tipo bei paskirties objektai, pakloti inžineriniai tinklai, susisiekimo komunikacijos“, – vardijo bendrovės „Algraižė“ vadovas Sigitas Raškauskas. UAB „Algraižė“ atlieka ir bendruosius statybos, ir labiau specializuotus darbus: pastatų vidaus vandentiekio bei nuotekų šalinimo sistemų įrengimo, pastatų šildymo bei vėdinimo sistemų montavimo, elektrotechnikos (iki 1000 V įtampos), nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) sistemų įdiegimo, statinių automatizavimo, apsauginės ir gaisrinės signalizacijos įrengimo.

78

Taip pat įmonė atlieka hidrotechninių statinių statybos darbus, kultūros paveldo objektų tvarkomuosius bei statybos darbus. Įmonė yra įgyvendinusi ne vieną įsimintiną projektą. Tarp jų yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus administracinis pastatas, kurį UAB „Algraižė“ rekonstravo už daugiau kaip 5,125 mln. litų. Atlikti ir Jiezno vaikų globos namų pastato atitvarų šiltinimo, katilinės ir inžinerinių sistemų modernizavimo darbai už daugiau kaip 3,69 mln. litų. Alytaus miesto centro dalies viešųjų erdvių kompleksinio sutvarkymo darbai už daugiau kaip 7,804 mln. litų irgi patikėti bendrovei „Algraižė“. Įmonė taip pat rekonstravo Alytaus rajono Butrimonių vidurinės mokyklos pastatą – šie darbai kainavo daugiau kaip 2,85 mln. litų. Šį mėnesį baigiami sanatorijos „Belorus“ Druskininkuose pastato išorės šiltinimo ir vidaus remonto darbai. Šio projekto vertė – daugiau kaip 2,615 mln. litų. UAB „Algraižė“ atlieka ir Alytaus profesinio rengimo centro pastato kapitalinio remonto darbus. Juos numatyta baigti kitų metų birželį. Šio objekto darbų apimtys viršija 5,877 mln. litų. Vienas didesnių projektų – Sveikatingumo parko Druskininkuose rekonstrukcijos darbai. Jų vertė yra per 7,168 mln. litų, baigti šį projektą planuojama 2015 metų birželį.

Daugų ligoninė.

Konkursas – paskata siekti sisteminio tobulėjimo Pranas KUISYS Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kokybės vadybos centro direktorius

Daugų parkas.

Punios viešosios erdvės.

Lazdijų turizmo informacijos centras.

Daugelyje pasaulio valstybių organizuojami konkursai, kuriuose verslo ir viešojo sektoriaus kompanijos atskleidžia, kaip savo veiklos konkurencingumui didinti naudoja visuotinės kokybės vadybos metodus. Nuo 1998 metų šie konkursai rengiami ir Lietuvoje. Nacionalinio kokybės vadybos prizo konkurse pagal Europos verslo tobulumo metodiką vertinamas gebėjimas veikloje sujungti skirtingus, bet tarpusavyje glaudžiai susijusius vadybos elementus: vadovavimą, strategiją, personalo valdymą, išteklius ir procesus. Bendrasis įmonės veiklos efektyvumas charakterizuojamas ne vien finansiniais rodikliais. Įvertinama ir vertė, sukurta klientams, partneriams, darbuotojams, savininkams bei visuomenei. 16-oje iki šiol Lietuvoje įvykusių konkursų dalyvavo 123 įmonės, 27 iš jų prizo siekė net po du ar tris kartus. 2013 metais Ūkio ministerijos rengtame konkurse dalyvavo 6 įmonės: Lietuvos radijo ir televizijos centras (Telecentras), „Montuotojas“, „Irdaiva“, „Kelprojektas“, „Daumantai LT“ ir „Kvalitetas“. Konkurso ekspertai išanalizavo pretendentų ataskaitas, apsilankė įmonėse ir įvertino konkurso dalyvių vadybos lygį pagal nurodytus kriterijus. Ūkio ministerija, apsvarsčiusi ekspertų rekomendacijas, nutarė, kad 2013 metų Nacionalinės kokybės vadybos konkurso prizų nusipelnė AB Lietuvos radijo ir televizijos centras (Telecentras) – didžiųjų įmonių kategorijoje; AB „Kelprojektas“ – vidutinių įmonių kategorijoje; UAB „Kvalitetas“ – mažų įmonių kategorijoje. Didžiausiu bendru balų skaičiumi (569 iš 1000 galimų pagal metodiką), taip pat aukščiausiais balais pagal ats-

kirus kriterijus įvertinta Telecentro vadyba. Iš devynių veiklos vertinimo kriterijų ji nugalėjo pagal šešis (vadovų veikla, strategija, išteklių ir procesų valdymas, klientų poreikių tenkinimas ir verslo rezultatai). Ši įmonė yra akivaizdus pavyzdys, kaip dalyvavimas konkurse gali padėti tobulinti veiklą. Telecentras šiame konkurse dalyvavo ir 2012 metais, bet tada prizo nelaimėjo. Rezultatų analizė ir įgyvendinti pokyčiai padėjo įmonei pasiekti pažangą daugelyje sričių ir gerokai aukštesnį įvertinimą šių metų konkurse. Vadybos tobulinimo išminties iš šios įmonės galėtų pasimokyti dauguma Lietuvos organizacijų. Nuostatai reikalauja, kad konkurso nugalėtojai skleistų pažangią patirtį. Didelių įmonių kategorijoje konkurse dalyvavo ir bendrovė „Montuotojas“. Tai garbingą istoriją turinti statybų sektoriaus bendrovė, atliekanti metalinių konstrukcijų ir inžinerinių sistemų montavimo darbus. Aukšto profesionalumo vadyba suteikia galimybę šiai organizacijai įveikti bet kokius sunkumus šalies statybų sektoriuje. Vidutinių įmonių kategorijoje nugalėtoja pripažinta bendrovė „Kelprojektas“. Iš visų konkurso dalyvių ji daugiausia balų surinko pagal personalo valdymo ir poreikių tenkinimo kriterijus, o bendras visų kriterijų įvertinimas gerokai viršijo šioje kategorijoje dalyvavusių kitų dviejų įmonių rezultatus. Galima teigti, kad

didelį indėlį į šalies transporto infrastruktūros modernizavimą įdėjusio „Kelprojekto“ vadyba ir pasiekimai yra pasaulinio lygio. Ilgametė patirtis, naujausios technologijos ir novatoriški inžineriniai sprendimai bendrovei leidžia sėkmingai dalyvauti ir kitų šalių transporto atnaujinimo bei plėtros procesuose. Mažų įmonių kategorijoje konkurse dalyvavo tik viena įmonė – konsultacines vadybos paslaugas teikianti bendrovė „Kvalitetas“. Antras bandymas įmonei buvo sėkmingas. Jos vadybos lygio įvertinimas balais atitiko nuostatų reikalavimus nugalėtojams – ne mažiau 400 balų. VšĮ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kokybės vadybos centras, Ūkio ministerijos pavedimu organizavęs konkursui pateiktų ataskaitų vertinimą, sveikina su pasiekimais vadybos srityje ne tik konkurso nugalėtojus, bet ir visus jo dalyvius. Išsiugdyti nuostatą siekti sisteminio tobulėjimo yra svarbiau už bet kokį prizą. Nacionalinio kokybės vadybos prizo konkursas – teisingo kelio į tobulumą pradžia.

79 Butrimonių gimnazija.


R R

RR mi, atvaizduojami SCADA sistemoje ir ryšio priemonėmis į šilumos tinklų dispečerinę transliuojami duomenys iš katilinės. Ir katilai, ir jų degikliai, ir ekonomaizeriai pagaminti Vokietijoje. Kitose katilinėse pasitaikydavo, kad degikliai ir ekonomaizeriai būdavo komplektuojami vietoje, pasirinkus pigesnius vietos gamintojus. „Šilko“ katilinėje užsakovai pageidavo, kad

Kauno „Pergalės“ katilinėje buvo demontuotas didžiulis senas katilas ir vietoj jo sumontuotas 18 MW galios dujinis katilas.

Šilumą kauniečiams patikimai gamins nauji katilai Keisti seną, prieš kelis dešimtmečius sumontuotą šildymo įrangą į šiuolaikišką – vienas būdų taupyti resursus centralizuotai šilumą tiekiančioms įmonėms. Akivaizdu, sovietmečiu įrengtos dujinės katilinės, palyginti su dabar gaminama modernia įranga, nebeatitinka šių dienų poreikių ir standartų. Nors dažniausiai senus dujinius katilus siūloma keisti į kūrenamus biokuru, galimi ir kiti racionalūs sprendimai. Teko ardyti sieną Vienas tokių pavyzdžių – bendrovei „Kauno energija“ priklausančioje „Šilko“ katilinėje sumontuotas naujas modernus vokiečių kompanijos „Bosch“ pagamintas 15 MW galios dujinis perkaitinto vandens šildymo katilas. Visus montavimo darbus atliko UAB „Castrade“. Jis dar nepradėjo veikti – bus užkurtas artimiausiomis dienomis. Įrengimo darbus kiek sutrukdė netikėtumai, susiję su katilo pastatymu į vietą. Pastatas senas, katilas – naujas. Ir nors pagal matmenis jis turėjo tilpti į vietą, atvežus įrangą paaiškėjo, kad teks ardyti stogą ir vieną sieną, kitaip galimybių pastatyti katilą nebus.

80

Beveik 39 tonas sveriantis įrenginys į katilinę buvo įkeltas iš viršaus. Katilą preciziškai įkėlė iš Rygos atvykusių profesionalių specialistų komanda specialiu 300 tonų keliamosios galios kranu. Bendrovė „Kauno energija“, kaip ir kitų didžiųjų miestų centralizuoto šilumos tiekimo įmonės, turi kelias katilines. Bendrovė jas pasiryžusi atnaujinti, senus sovietmečiu statytus katilus pakeisdama moderniais. Kompanijos „Robert Bosch“ pardavimų vadovas Lietuvoje Eimantas Marcinkevičius pagyrė „Kauno energijos“ vadovų pasirinkimą pirkti modernius kokybiškus katilus su ekonomaizeriais. „Idėja labai paprasta: dujos brangios, tad jas deginant nau-

dos išgauti reikia maksimaliai. Nauji katilai su ekonomaizeriais pasiekia maždaug 15 proc. didesnį naudingumo koeficientą. Per metus sutaupoma išties daug pinigų“, – skaičiavo E. Marcinkevičius. Kompanijos „Robert Bosch“ įranga „Kauno energijos“ katilinėse – ne naujiena. 2008 metais buvo rekonstruota viena katilinė, šiemet atnaujintos jau dvi. Ateityje suplanuotas dar vienas projektas. Šiemet Kauno „Pergalės“ katilinėje buvo demontuotas didžiulis senas katilas ir vietoj jo sumontuotas 18 MW galios dujinis katilas. „Šilko“ katilinėje demontavus seną įrangą įrengtas naujas 15 MW galios katilas. Įranga visiškai automatizuota Naujasis katilas „Šilko“ katilinėje pastatytas vietoj seno 9 MW galios vandens šildymo katilo ir jo ekonomaizerio. „Bosch“ katilas yra apie 10 proc. ekonomiškesnis už buvusįjį. Jo naudingumo koeficientas kartu su kondensaciniu ekonomaizeriu siekia iki 104 proc. Be naujojo vandens šildymo katilo ir jo kondensacinio dūmų ekonomaizerio, kartu bus sumontuoti technologiniai procesų kontrolės matavimo prietaisai ir automatikos bei elektros įrenginiai. Katilas bus visiškai automatizuotas. Taip pat automatiškai bus renkami, kaupia-

„Šilko“ katilinėje demontavus seną įrangą įrengtas naujas 15 MW galios katilas.

ir pagrindinį įrenginį, ir komplektuojamas dalis surinktų ir aprobuotų katilo gamintojas. E. Marcinkevičius sakė, kad nauji katilai visiškai nereikalauja nuolatinės aptarnaujančio personalo priežiūros, nes yra automatizuoti. Naujasis katilas ir jo įrenginiai bus vieni efektyviausių Kauno mieste ir

padės mažinti bendrovės „Kauno energija“ palyginamąsias gamybos sąnaudas, kurios didžiąja dalimi lemia iš nepriklausomų šilumos gamintojų perkamos šilumos kainą bei galutinę vartotojams tiekiamos šilumos kainą. Į „Šilko“ katilinės įrangos atnaujinimą investuota apie 1,5 mln. litų. Tikisi gerų rezultatų Kompanijos „Robert Bosch“ pardavimų vadovo Lietuvoje E. Marcinkevičiaus nuomone, investicijos į dujinės įrangos atnaujinimą miestų katilinėse kartais labiau apsimoka nei į biokuro jėgaines. Pirmiausia dėl to, kad technologijos yra paprastesnės, vadinasi – ir pigesnės. Suprantama, gamtinės dujos yra brangus kuras, tačiau jo kaloringumas ir pasiekiamas naudingumo koeficientas – didesni. „Kalbant apie „Šilko“ katilinės pavyzdį, šilumos kaina Kaune nėra pati brangiausia. Ateityje rezultatai tikrai bus geresni, gyventojai nemokės daugiau. Viskas paremta kuro taupymu ir aukštu naudingumo koeficientu. Net keista, kad kituose didmiesčiuose nesiimama priemonių keisti keliasdešimties metų senumo katilus ir taupiai bei saugiai juos eksploatuoti“, – stebėjosi kompanijos „Robert Bosch“ pardavimų vadovas Lietuvoje. Kai kurie specialistai yra apskaičiavę, kad jeigu dujos atpigtų apie 20 proc., jas deginti gaminant centrali-

„Šilko“ katilinėje sumontuotos įrangos specifikacija Trijų eigų dujinis perkaitinto vandens šildymo katilas UNIMAT UT-M 60x16, kurio nominali šilumos galia yra 15 MW, o darbinis slėgis – iki 16 bar, sukomplektuotas su degimo produktų kondensaciniu ekonomaizeriu ECO6, kurio šilumos galia – nuo 1055 iki 1516 kW, priklausomai nuo grįžtamo iš tinklų temofikacinio vandens srauto temperatūros. Katilas sukomplektuotas su monoblokiniu mažų NOx gamtinių dujų degikliu TEMINOX GS 185-45. Degiklio gamintojas – SAACKE GmbH. Degiklis moduliuojamas sukomplektuotas su kintamų sūkių oro tiekimo ventiliato-

riumi, automatiniu reguliavimu pagal O2 kiekį degimo produktuose. Katilo naudingojo veikimo koeficientas, sąveikaujant su kondensaciniu ekonomaizeriu – nuo 98,7 iki 103,6 proc., priklausomai nuo šilumos apkrovos ir grįžtamo termofikacinio vandens srauto temperatūros. Degimo produktų kondensacinio ekonomaizerio įrengimas ir degiklio reguliavimas pagal O2 kiekį degimo produktuose leis sumažinti CO2 išmetimą nuo 1100 iki 1700 tonų per metus, priklausomai nuo katilo apkrovos ir darbo parametrų.

„Pergalės“ katilinėje sumontuotos įrangos specifikacija „Pergalės“ katilinėje sumontuotas trijų eigų dujinis perkaitinto vandens šildymo katilas UNIMAT UT-M 64x16, kurio nominali šilumos galia – 18 MW, o darbinis slėgis – iki 16 bar. Katilas sukomplektuotas su dviblokiu mažų NOx gamtinių dujų degikliu TEMINOX GS 220. Degiklio gamintojas – SAACKE GmbH. Degiklis moduliuojamas sukomplektuotas su kintamų sūkių oro tiekimo ventiliatoriumi, automatiniu reguliavimu pagal O2 ir CO kiekį degimo produktuose. Katilo naudingojo veikimo koeficientas – nuo 91,5 iki 94,2 proc, priklausomai nuo šilumos apkrovos. Katilo degimo produktų šalinimas prijungiamas prie bendro katilų dūmtakio – degimo produktai nuvedami į esamą 4 MW šilumos galios ekonomaizerį. Automatinis degiklio reguliavimas pagal O2 ir CO kiekį degimo produktuose leis sumažinti CO2 išmetimą iki 142 tonų per metus, priklausomai nuo katilo apkrovos bei darbo parametrų.

zuotai tiekiamą šilumą apsimokėtų labiau negu biokurą. Žinia, dujos atpigo mažiau nei 20 proc. Tačiau kyla biokuro kaina. „Teisingai deginant dujas, jos gal ir neatrodytų tokios brangios. Daug lemia tai, kokie katilai tai daro – seni, neekonomiški ar modernūs, taupūs. Pastaruoju metu daugiausia orientuojamasi į biokurą. Tačiau didžiausių miestų katilinės privalo turėti dvi alternatyvas, mat čia ne visur palankios sąlygos deginti biokurą, kaip kad yra ir Kauno katilinėse. Biokurui reikia vietos sandėliuoti, čia turi dirbti daug technikos, o miesto centre tai ne visuomet įmanoma“, – sakė E. Marcinkevičius. Anot jo, baimintis, kad dujų tiekimas gali sutrikti, bent jau kol kas pagrindo nėra. Lietuvoje gamtinių dujų tiekimo infrastruktūra yra gerai išplėtota, taip pat statomas suskystintų gamtinių dujų terminalas. O kokybiškai biokuro katilinei įrengti reikia išties didelių investicijų.

81


jaukus namas

2013 Nr. 12

2013 Nr. 12 jaukus namas

E2 Economic A

Autorius: Artur Wójciak Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, skirtas 4 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra virtuvė, atskiras valgomasis, svetainė. Svetainėje numatytas židinys. Taip pat čia yra didelė katilinė ir tualetas. Palėpėje yra trys miegamieji, drabužinė ir didelis vonios kambarys bei skalbimo patalpa. Patogus ir aiškus patalpų planavimas užtikrina komfortišką jų naudojimą. Labai jauki vieta – terasa, sujungta su valgomuoju. Namas modernus, fasado apdaila kombinuota, panaudotos medžiagos gražiai suderintos tarpusavyje. Namas labai elegantiškas. Kolekcija „Economic“ – gražūs ir nebrangūs namai. Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Elmo Energo

Autorius: Artur Wójciak

Namo aprašymas Vienaukštis namas, be rūsio, skirtas 3 asmenų šeimai. Taupus variantas vienaukščių namų entuziastams. Dienos zona – tai svetainė su valgomuoju ir patogi atvira virtuvė. Valgomasis labai šviesus. Vonia suprojektuota prie miegamųjų. Poilsio zona suprojektuota kompaktiškai. Iš viso du miegamieji ir vonia. Funkcionalus ir aiškus patalpų planavimas. Namas tradicinis, aiškios formos ir labai kompaktiškas. Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Preliminari statybos kaina Lt *:

Preliminari statybos kaina Lt *:

Namas be vidaus apdailos

284 000

Namas be vidaus apdailos

211 000

Vidaus įranga

28 400

Vidaus įranga

21 100

Visa kaina be PVM

312 400

Visa kaina be PVM

232 100

196 500

Ūkio būdu

147 800

Ūkio būdu * Namas be apdailos: Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

* Namas be apdailos: Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

Naudingas plotas ......................................... 101,16 m² Katilinė ..........................................................................7,27 m² Bendras plotas ....................................................142,96 m² Užstatymo plotas ............................................... 89,90 m² Statinio aukštis ...........................................................8,39 m Stogo nuolydis ................................................................. 45°

Naudingas plotas ............................................76,52 m² Katilinė .........................................................................5,68 m² Bendras plotas ......................................................86,51 m² Užstatymo plotas .............................................105,38 m² Statinio aukštis ..........................................................6,84 m Stogo nuolydis ..................................................................30°

Pirmas aukštas .....................................................59,95 m² 1. Tambūras ................................................................2,28 m² 2. Holas .........................................................................7,09 m² 3. Virtuvė ......................................................................8,09 m² 4. Valgomasis .............................................................9,65 m² 5. Bendras kambarys .........................................23,22 m² 6. Tualetas ...................................................................2,25 m² 7. Katilinė .....................................................................7,27 m²

Pirmas aukštas ...................................................82,20 m² 1. Tambūras ...............................................................2,75 m² 2. Holas ........................................................................5,47 m² 3. Virtuvė .....................................................................9,78 m² 4. Bendras kambarys ........................................23,49 m² 5. Koridorius ..............................................................4,28 m² 6. Miegamasis .......................................................13,50 m² 7. Miegamasis .......................................................10,36 m² 8. Vonia .........................................................................6,89 m² 9. Katilinė ....................................................................5,68 m²

Pastogė ....................................................................48,48 m² 1. Koridorius ...............................................................4,10 m² 2. Miegamasis ........................................................12,73 m² 3. Drabužinė ..............................................................4,92 m² 4. Miegamasis ...........................................................9,24 m² 5. Miegamasis ...........................................................9,66 m² 6. Vonia ..........................................................................5,94 m² 7. Skalbykla .................................................................1,89 m²

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

PROJEKTO PARTNERIS

82

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

83


jaukus namas

2013 Nr. 12

Nuoširdžiausiai sveikiname visus su Šv. Kalėdomis ir linkime prasmingų darbų Naujaisiais metais

84


Viessmann – itin efektyvūs kondensaciniai dujų katilai.

Dujų kondensaciniai šildymo katilai Galios diapazonas – nuo 19 iki 150 kW

Viessmann UAB · LT-03150 Vilnius · Tel.: +3705 236 43 33 · www.viessmann.lt

Vitodens 100-W Kompaktiškas ir ekonomiškas: nuo 6,5 iki 35 kW

Pagaminta Vokietijoje

Vitodens 200-W Pavyzdinis kainos ir naudingumo santykis: nuo 4,8 iki 35 kW

Vitodens 200-W Aukštas našumas mažame plote: nuo 17,0 iki 150 kW

Vitodens 222-F Taupumas, ilgaamžiškumas ir lengvas valdymas: nuo 4,8 iki 35 kW

Vitodens 242-F Taupumas, ilgaamžiškumas ir lengvas valdymas su integruotu saulės kolektorių įrangos kaupikliu: nuo 4,8 iki 26 kW

Q Kompaktiški, lengvai montuojami ir paprastai valdomi Q Norminis naudingumo koeficientas – iki 109 proc. Q Ilgaamžiai ir efektyvūs dėl nerūdijančio plieno „Inox Radial“ šilumokaičio Q Užtikrina mažas emisijas ir yra atsparūs aukštai temperatūrai dėl „Matrix“ cilindrinio degiklio Daugiau informacijos: www.viessmann.lt

10 metų garantija visiems Viessmann kondensacinių katilų nerūdijančio plieno šilumokaičiams iki 150 kW* Daugiau informacijos – partnerių salonuose *Atliekant kasmetinį techninį katilo aptarnavimą

Viessmann grupės kompetencijos: skystojo kuro ir dujų katilai, kietojo kuro šildymo sistemos, šilumos siurbliai, saulės energijos sistemos, biodujų įranga ir kogeneracija.

Profile for SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statyba ir architektūra (2013/12)  

Statyba ir architektūra (2013/12)  

Advertisement