Statyba ir architektūra (2012/2)

6,80 Lt

Uždėti žiedą

Išplėsti

PE-Xa sistema – puikus kokybės, patogumo ir paprastumo derinys Turėdami didesnę nei 35 metų patirtį statybų rinkoje, su pasididžiavimu siūlome aukščiausio lygio santechnikos sprendimus. Kadangi „Uponor PE-Xa“ vamzdžiai ir jungtys yra tobulai suderinti, o įrankiai bei priedai – labai paprasti, montavimo procesas yra greitas ir lengvas.

Sprendimą pasiūlysime susidūrus su bet kokiu iššūkiu santechnikos srityje.

Mes esame patikimi partneriai, o tai – Jūsų profesinio įvaizdžio ir sėkmės pagrindas.

Privalumai: • Stiprios, ilgai tarnaujančios jungtys – kokybės garantija.

• Unikali patentuota technologija, skirta profesionaliems montuotojams.

• Tarnavimo laikas – daugiau kaip 30 metų.

• Paprasti ir naudingi įrankiai bei priedai.

Daugiau informacijos rasite mūsų svetainėje www.uponor.lt.

Sujungti

turinys i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i redakcijos skiltis

tema I 4

Atestavimą keis privalomasis draudimas?

STATYBA

situacija I 10

Laikas ruošti namų darbus Projektuotojams dar yra į ką lygiuotis I

16

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

aplinka I 18

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

naujienos

ISSN 0131-9183

Didžiausia bėda – nekokybiški įrenginiai

I 23 technologijos

Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

Parodos įsibėgėja

Putstiklis – įvairiapusė termoizoliacinė medžiaga

I 24

renovacija

Taupyti – nereiškia aukoti I 26 Šilti langai – būtina renovacijos dalis I

28

specialistas pataria I 29

Bendrovės l. e. p. direktorius Darius Babickas

naujienos

Vyr. finansininkė Valda Valečkienė

Tobulėja ir langai, ir jų montavimas Arbitražas pasirengęs konkuruoti

ARCHITEKTŪRA

I 32

etnoarchitektūra I 40

Aukštaitijos naujovės neaplenkia

paveldas

Nematoma restauracijos pusė I Bazilika gražėja pamažu I 50

naujienos

45

u t ir ys n

Geriausi studentų darbai – Niujorkui

pasaulis

Auksinė Luvro galerija

Pripažinimas užaugina sparnus Architektūra – internete I 64

įspūdis I 66

Įstatymo paradoksai

iš arčiau I 68

Patogaus gyvenimo kaina

diskusija I 72

I 54

I 56

naujienos NT GIDAS

I 61

Masinis nekilnojamojo turto vertinimas kelia abejonių

ateities miestas I 76 Teorija virsta praktika

Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt

Redaktorė Rusnė Marčėnaitė Bendraautoriai: Kristina Buidovaitė, Lina Ignotaitė, Ingrida Vičiulytė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Vilija Bernotienė Fotografas Paulius Lileikis Reklamos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Ignė Dausevičiūtė, Liudmila Michalkevičienė © „Statyba ir architektūra“, 2012 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Ir spaudžiant šalčiui, ir slegiant ekonominiam sunkmečiui rezultatas panašus – stoja darbai. Ypač statybose. Kitas panašumas yra tai, kad galima atsikvėpti nuo fizinių darbų ir užsiimti kūryba. „Dabar yra laiko viską apmąstyti, kurti naujus projektus“ – šią frazę krizės metu kartojo ne vienos įmonės vadovas. Pastarąsias savaites fizinių darbų tempą irgi buvo galima sumažinti iki minimumo. Juo labiau kad laiko tikrai reikia įvairiems pamąstymams.

Europos Sąjungos direktyvos numato nemažai naujovių. Architektams ir projektuotojams išties metas rasti laiko jas paanalizuoti. Šiandienos poreikius tenkinantys statinių projektai jau rytoj gali nebetikti užsakovams, nes prasilenks su teisės aktų reikalavimais.

Juk bus statoma ateičiai. Specialistai jau dabar mato, kad projektai dažniausiai tenkina minimalius reikalavimus, dėl ateities perspektyvų tikrai nesukama galvos. Žinia, čia ne projektuotojų klaidos ar neveiklumas. Dažniausiai to nori užsakovai, projektuotojai lieka tik valios vykdytojais.

Pasaulyje pavyzdžių, kaip reikia projektuoti ir statyti ateities miestus – ne vienas. Tokių projektų madų diktatoriais galima laikyti švedus. Jie ne tik kuria savų ateities miestų koncepcijas, bet ir mielai jomis dalijasi su kitais. Rusijos, Kinijos, Kanados ir kitų turtingų valstybių vyriausybės kreipiasi į ateities miestų kūrėjus, prašo padėti įgyvendinti grandiozinius projektus. Viskas dėl ateities.

k a d e s r ijo is c kilt s O mes ar mąstome apie tai? Galbūt, bet ne daugiau. Realių projektų, kaip turėtų atrodyti pastatai ateityje, kvartalai, ištisi miestai – Lietuvoje toli gražu niekas net nepradėjo kurti. Bet gerai, kad apie tai bent jau kalbama. Kalbama apie tvariąją statybą, darnią aplinką, darnią miestų plėtrą. Duos Dievas, imsis architektai ir tokių projektų. Statytojams liks tik statyti.

Apie ką dar šiandien turi pagalvoti statybų sektoriaus atstovai?

Kad nevalia užmiršti darbų kultūros. Ne itin džiuginamos Valstybės kontrolės išvados apie statybos įmonių atestavimo programą verčia susimąstyti, kad ne visos įmonės dirba su šypsena veide.

Neišvengiama broko, aplaidumo, klaidų. Viskas per atsainų požiūrį. Tad gal pasikeitusi atestavimo tvarka pakeis nuostatą apie darbų kultūrą, kokybę? Tada apie ateities miestus tikrai galėsime drąsiau galvoti. 

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Atestavimą keis privalomasis draudimas?

Statybų kokybė šiuo metu neužtikrinama, vis dėlto nesutariama, ar reikia koreguoti galiojančią tvarką

Julija MERKELYTĖ

Statybų srities įmonių ir specialistų atestavimo tvarka nemotyvuoja gerinti statybos darbų kokybę, konstatuojama Valstybės kontrolės (VK) atlikto tyrimo išvadose.

Statybos įmonių atstovai joms neteikia didelės reikšmės atremdami, esą atestavimas – tik viena statybų proceso ir jo kontrolės dalis. Pasak statybų rinkos žaidėjų, jei valstybė dabar pultų iš esmės reformuoti atestavimo tvarką, tik sukeltų sumaištį rinkoje, kurios daugelis dalyvių ir taip nėra įsitikinę, ar sulauks rytojaus.

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

,,

Remigijus Bieliauskas Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento vyriausiasis valstybinis auditorius (veiklos auditui)

Sutikite, žinios apie statybos subjekto veiklos kokybę praeityje geriausiai atspindi jo kvalifikaciją. Šiuo metu tokia informacija mūsų šalyje nerenkama ir nekeliama į viešumą.

Atestatai panaikinami retai Lietuvoje išduoti 18 335 šiuo metu galiojantys atestatai statybų srities specialistams ir 2870 – statybų srities įmonėms. Per pastaruosius 4 metus dėl netinkamos veiklos ar melagingų duomenų teikimo atestavimo komisijos panaikino 3 specialistų, o per pastaruosius 8 metus – 12 įmonių atestatus. Visą organizacinį ir techninį atestavimo komisijų darbą atlieka Statybos produkcijos sertifikavimo centras.

Tai pelno siekianti valstybės įmonė, teikianti statybos produktų sertifikavimo, įvertinimo, atestavimo, komisijų administravimo bei konsultavimo paslaugas.

,,

,,

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Siūlo pasižiūrėti į užsienį Prieš kelis mėnesius paskelbtoje valstybės kontrolierės Giedrės Švedienės ataskaitoje įspėjama, kad Lietuvoje galiojanti statybų srities įmonių ir specialistų atestavimo tvarka – Aplinkos ministerijos išduodamas ir teisėtai jų veiklai būtinas kvalifikacijos atestatas – neužtikrina tinkamos darbų kokybės. „Didžiausias atestavimo sistemos trūkumas, kad ji nepasiekia pagrindinių savo tikslų, t. y. neužtikrina tinkamos statybos darbų kokybės ir neapsaugo pagrįstų užsakovų interesų.

Siekdami šių tikslų pasiūlėme pasinaudoti ilgamete kitų valstybių: Suomijos, Švedijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Danijos – patirtimi. Ten nėra privalomojo atestavimo – taikomos efektyvios privalomojo draudimo, išsamios informacijos apie statybos subjektų praeities veiklą teikimo vartotojams ir kitos priemonės“, – „Statybai ir architektūrai“ VK išvadas ir rekomendacijas paaiškino Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento vyriausiasis valstybinis auditorius (veiklos auditui) Remigijus Bieliauskas.

Vietoj atestavimo VK pasiūlė praplėsti privalomojo statybų srities civilinės atsakomybės draudimo ribas, kad jos ir apimtų užsakovui padarytą žalą, ir užtikrintų statybų kokybės kontrolę.

Pasak R. Bieliausko, šis siūlymas pagrįstas naudos užsakovams ir vartotojams motyvais: „Lietuvoje taikomas privalomasis civilinės atsakomybės draudimas šiuo metu neapsaugo užsakovų interesų, todėl siūlome praplėsti jo ribas. Kai kuriose užsienio valstybėse toks modelis puikiai veikia.“

t

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

Vaidotas ŠARKA Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius

Audrius Kolka Bendrovės „Senovė“ direktorius

Iš viso sudėtingo statybų proceso VK įvertino tik atestavimo sistemą.

Bet vien ši sistema negali užtikrinti statybos darbų kokybės – taip nėra ir būti negali.

Visi trūkumai pasimato, kai statinys jau stovi, bet tai nereiškia, kad kaltas statybininkas. Kur kas silpnesnė – projektavimo grandis, be to, neretai ir užsakovas nėra gana reiklus.

Tik proceso detalė Plačiai aptarinėtos VK audito išvados skamba logiškai, be to, institucija ne vien kritikuoja, bet ir siūlo tam tikras išeitis. Tačiau statybų rinkoje kilo sujudimas – manoma, kad tokiomis iniciatyvomis bus dar labiau išbalansuoti ir taip netvirti statybų rinkos pamatai. „Iš viso sudėtingo statybų proceso VK įvertino tik atestavimo sistemą.

Bet vien ši sistema negali užtikrinti statybos darbų kokybės – taip nėra ir būti negali“, – įsitikinęs Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) vykdomasis direktorius Vaidotas Šarka. Jis spėja, kad VK auditoriai šįkart praslydo paviršiumi, analizei pasirinkdami vieną iš daugelio statybų proceso etapų ir kontrolės grandžių. „Statyba yra sudėtingas kompleksinis procesas, apjungiantis įvairių rinkos dalyvių pastangas, taip pat kokybės užtikrinimą. Tai yra valstybės įstatymai, reglamentai, nuostatai, įvairūs kiti teisės aktai, standartai. Šis procesas prasideda nuo vizijos, idėjos, tęsiasi projektavimo etapu, įgyvendinimu, statyba ir baigiasi eksploatavimu. Kiekvienam etapui taikomi tam tikri reikalavimai, prisiimama tam tikra atsakomybė“, – dėstė V. Šarka.

Jis priminė, kad ir Statybos įstatymas reglamentuoja projektavimo, ekspertizės etapus – jeigu bus teisingai suprojektuota, statybininkams liks tik įgyvendinti. „Tarkime, nuskambėjo skundas dėl statinio kokybės. Ar dėl to kaltas vien atestavimas?“ – retoriškai klausė vienas LSA vadovų.

VK, siūlydama keisti atestavimo tvarką, rėmėsi skaičiais: 2009 metais

69 proc. įsigijusiųjų iki 3,5 metų senumo butus buvo nepatenkinti statinio kokybe. Taip pat paminėta, kad atestavimo komisijos retai taiko poveikio priemones – nuo 2003 metų buvo panaikinti tik 12-os statybos įmonių atestatai.

Tačiau kitas pašnekovas, bendrovės „Senovė“ direktorius Audrius Kolka, priminė, kad nekilnojamojo turto statybų pakilimo laikotarpiu triūsė ne tik atestuotos bendrovės. „Buvo nekilnojamojo turto plėtotojų, neturinčių jokių atestatų. Jie galėjo samdyti statybininkų, irgi jų neturinčių. Galėjo atsirasti ir tarpininkų, kurių misija buvo tinkamu laiku bankrutuoti. Pagaliau kas kaltas, jei pirkėjai susižavėjo ant šiukšlyno išdygusiu gipskartonio namu? Čia panašiai kaip su bankų paskolomis – juk niekas neverčia skolintis“, – komentavo A. Kolka.

a m e

Paslaugų teikėjų registras V. Šarkos nuomone, Lietuvoje veikianti statybos darbų kokybės užtikrinimo sistema gana gerai reglamentuota.

Nukreipti kritikos strėles vien į atestavimo tvarką – vienpusiškas požiūris, mano pašnekovas. Į atestavimo sistemą jis siūlė žvelgti kaip į tam tikrą registrą, kuris suteikia galimybę pasirinkti patikimą rangovą. „Tokių registrų viena ar kita forma yra daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių. Tai gali būti ir valstybės, ir privačių struktūrų iniciatyvos, tačiau visų tikslas – toks pat: registruoti paslaugų teikėjus. Svarbiausi tokių registrų parametrai – patirtis, kvalifikacija“, – aiškino LSA vykdomasis

direktorius. Jei atestavimo sistemos būtų atsisakyta, neturėdami tokio registro užsakovai būtų palikti rinktis tik iš to, ką patys žino. Paprasčiau tariant – klaidžiotų rūke. „Reikia teisingai suformuluoti tikslus, tik tuomet vertinti procesą. Nekorektiška ištraukti vieną detalę ir pareikšti, kad dėl jos kenčia viso proceso kokybė“, – VK audito išvadas įvertino V. Šarka.

Nesveika konkurencija Statybų bendrovės „Senovė“ vadovas A. Kolka – dar kategoriškesnis. „Jei norime dar didesnės krizės, pradėkime ką nors keisti. Matyt, valdininkai neturi ką veikti, jei svarsto tokius dalykus“, – dėstė pašnekovas. Anot jo, sumaištį statybų rinkoje kelia ne atestavimas, o kiti dalykai – pavyzdžiui, klestinti juodoji rinka. „Statybos darbų kokybė priklauso nuo kainos. Esant nesveikai konkurencijai, bendrovės priverstos priimti kvailus sprendimus, taupoma bet kokiomis sąlygomis. Tie, kurie daugiausia dirba, nieko neuždirba“, – piktinosi A. Kolka. Jo įsitikinimu, dabartinė atestavimo tvarka yra logiška ir tvarkinga, jos tikrai negalima vadinti formalia. Įmonės vadovas siūlė verčiau atkreipti dėmesį į kitus statybų proceso etapus, pavyzdžiui, projektavimą. „Jei blogai suprojektuota, ką vargšas statybininkas padarys? Visi trūkumai pasimato, kai statinys jau stovi, bet tai nereiškia, kad kaltas statybininkas. Kur kas silpnesnė – projektavimo grandis, be to, neretai ir užsakovas nėra gana reiklus“, – įsitikinęs A. Kolka.

t

Reikia viešumo VK neatrodo, kad dabartinė atestavimo sistema sukuria prielaidų patikimam registrui, apie kurį kalba V. Šarka, sukurti. R. Bieliausko vertinimu, šiuo metu Lietuvoje nustatyti reikalavimai norintiesiems gauti atestatus (išsilavinimo, patirties ir t. t.) yra labiau formalūs, negu atspindi tikrąją rangovo kvalifikaciją, jie neturi esminės svarbos jo veiklos kokybei. „Jei rangovas turi inžinerinį statybos išsilavinimą ir 2–3 metus vienokios ar kitokios patirties statybų srityje, tai dar nerodo jo darbo kokybės“, – pabrėžė VK atstovas.

Svarbiausia, kad atestuojančios komisijos neturi patikimų duomenų apie statybų srities subjektų veiklos trūkumus. Nesikeičiama informacija su teismais, nereglamentuotas informacijos apsikeitimas apie atestuojamus bei atestuotus subjektus tarp atestuojančių komisijų ir statybas prižiūrinčių institucijų. Auditoriai pastebėjo, kad į viešumą nekeliama informacija apie pažeidimus, todėl užsakovai negali įvertinti statybų srities subjektų kvalifikacijos. „Daugelyje užsienio valstybių klausimą, ar konkretaus statybos subjekto kvalifikacija yra tinkama, įvertinęs galimą jo veiklos riziką sprendžia pats darbų užsakovas arba draudimo kompanija, kuri prisiima atsakomybę už šio rangovo padarytų nuostolių kompensavimą. Sutikite, žinios apie statybos subjekto veiklos kokybę praeityje geriausiai atspindi jo kvalifikaciją. Šiuo metu tokia informacija mūsų šalyje nerenkama ir nekeliama į viešumą. Manome, kad tokią duo-

menų bazę reikėtų sukurti“, – dėstė auditorius R. Bieliauskas.

VK savo siūlymą grindžia ir Ekonominio bendradarbiavimo bei plėtros organizacijos išvada, kad atskleisti informaciją apie verslo subjektus yra viena svarbiausių vartotojų apsaugos ir skaidrumo didinimo priemonių. „Viešumo principas taikomas ilgametes statybų tradicijas turinčiose pasaulio valstybėse. Šiuo keliu patariame eiti ir Lietuvai“, – sakė valstybės kontrolierė G. Švedienė.

Statybų rinkos dalyviai dėl šio aspekto VK neprieštarauja – užsakovams turi būti suteikta galimybė susipažinti su visa informacija apie statybos specialistų ir įmonių veiklą, įvertinti jų kompetencijas. „Informacijos apie pažeidimus iš tiesų trūksta – tai gana silpna vieta“, – pripažino LSA vykdomasis direktorius V. Šarka. „Viešumas niekada niekam nepakenkė, atsakomybė statybos bendroves verčia pasitempti“, – sutiko ir bendrovės „Senovė“ vadovas A. Kolka.

a m e

Kliūtis užsieniečiams VK išvadose teigiama, kad dabartinė atestavimo tvarka gali riboti užsienio kompanijų dalyvavimą Lietuvos statybų rinkoje. „Audito metu bendravome su ne vienu tarptautiniame statybų versle dalyvaujančiu subjektu, išgirdome neigiamą užsienio rangovų nuomonę apie atestavimo tvarką Lietuvoje.

Abejonių nebeliko pamačius oficialius Didžiosios Britanijos ir Ispanijos ambasadų Vilniuje, Estijos ekonomi-

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

kos ir komunikacijų ministerijos bei Danijos statybos asociacijos raštus, kuriuose nurodyta, kad jų šalyse nėra privalomojo statybos subjektų atestavimo. Tai, kad Lietuvoje jis numatytas, tampa kliūtimi užsienio kompanijoms dalyvauti konkursuose mūsų šalyje“, – aiškino R. Bieliauskas.

Jis pasiūlė įsivaizduoti situaciją, kai tarp konkurso sąlygų užsienio rangovas pamato reikalavimą pateikti kažkokius tik Lietuvoje išduodamus atestatus ar pažymas, kokių

kitose šalyse niekas anksčiau neprašydavo. „Tokios procedūros reikalauja papildomų laiko ir finansinių sąnaudų. Taigi tokia atestavimo tvarka užsienio rangovus neskatina domėtis Lietuva ir leidžia statybų rinkai iš dalies apsisaugoti nuo užsienio konkurencijos. O tai gali sudaryti sąlygas vietos rangovams nepagrįstai didinti darbų kainas“, – mano VK atstovas.

Valstybinio audito ataskaita „Statybų srities specialistų ir įmonių atestavimas“ buvo pateikta LR Seimo

Audito komitetui, LR Vyriausybės kanceliarijai ir LR aplinkos ministerijai. Ji viešai skelbiama institucijos tinklalapyje www.vkontrole.lt. „Nustatome problemas ir parodome galimus jų sprendimo būdus, teikiame rekomendacijas. Vyriausybė ir Aplinkos ministerija turi imtis konkrečių priemonių statybos srities subjektų kvalifikacijos vertinimo sistemai tobulinti ir darbų kokybei gerinti, o mes stebėsime, kaip įgyvendinamos mūsų rekomendacijos“, – reziumavo VK pareigūnas R. Bieliauskas. 

Skuboti sprendimai – klaida veiklos kokybės patvirtinimas vartotojams. Tokie santykiai šiose šalyse susiklostė pamažu, ne per vieną dešimtmetį. Lietuvos rinkoje dažniausiai vartotojų pasirinkimą lemia ne kokybės, bet mažiausios kainos kriterijus.

Edita MEŠKAUSKIENĖ Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento direktorė

Kompetencijos stoka yra tik viena iš Valstybės kontrolės audito ataskaitoje nurodytų nekokybiškai atliekamų statybos darbų priežasčių. Todėl manome, kad siūlymas panaikinti privalomą statybos specialistų ir įmonių atestavimą yra neadekvatus siekiamiems tikslams. Vienas pagrindinių atestavimo tikslų – užtikrinti, kad statybos specialistai ir įmonės atitiktų bent minimalius kvalifikacinius reikalavimus. Atsisakius atestavimo būtų sudaryta galimybė statybos technine veikla verstis statybos srities išsilavinimo neturintiems žmonėms. Tai tik pablogintų statybos darbų kokybę.

Daugelyje brandžios demokratijos valstybių statybų įmonės savanoriškai kelia kvalifikaciją įvairiose profesinėse organizacijose, kurių išduoti kvalifikaciją patvirtinantys atestatai ar sertifikatai yra svarbus įmonės

Šioje srityje mūsų šalis – dar plėtros kelyje, todėl atestavimas yra vienas vartotojų apsaugos kriterijų, leidžiantis bent iš dalies užtikrinti visuomenės saugos interesus. Patirtis ir išsilavinimas yra būtinos sąlygos tiems, kurie dirba su sudėtingais projektais, todėl Lietuvoje atestuojami tik ypatingus statinius statantys specialistai ar įmonės.

Norintiesiems teikti išskirtines projektavimo ar statybos paslaugas nustatyti konkretūs kvalifikaciniai reikalavimai. Lietuvoje profesines statybos inžinierių žinias tikrina ir vertina aplinkos ministro įsakymu paskirtos profesinės organizacijos.

Jeigu jos išduotų ir kvalifikaciją patvirtinančius atestatus, priartėtume prie daugelyje Europos valstybių egzistuojančio modelio. Tačiau eiti šia kryptimi reikėtų nuosekliai, nepriimant skubotų sprendimų.

Seime priimtas Statybos įstatymo 10, 14, 15, 17, 29 bei 431 straipsnių pakeitimo ir papildymo, taip pat įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymas Nr. XI-1427 (įsigaliojo nuo 2012 metų sausio 1 dienos), kuriame numatyti galiojančios fizinių asmenų, juridinių asmenų, kitų užsienio organizacijų, pageidaujančių

vykdyti statybos veiklą ypatinguose statiniuose, atestavimo tvarkos pakeitimai. Manytina, kad priimant šį įstatymą buvo pareikšta ir politinė Seimo valia statybos srities subjektų atestavimo klausimu. Įstatyme neatsisakyta įmonių ar fizinių asmenų atestavimo principo, išskyrus panaikintą privalomą projektavimo įmonių atestavimą.

Atsisakyti statybos įmonių atestavimo galėtume tik įvertinę projektavimo įmonių atestavimo panaikinimo patirtį. Labai svarbus uždavinys – užtikrinti visuomenės saugos interesą. Statinys, pastatytas neužtikrinant esminių statinio reikalavimų, negarantuoja vartotojų saugos. Statiniui sugriuvus gali būti sunaikintas jame esantis turtas ar žūti žmonių. Sprendimai neturėtų būti radikalūs ir priimami skubos tvarka, todėl šiuo metu inicijuoti atestavimo panaikinimą netikslinga.

Ar tikėtina, kad šalyje atsirastų vieša duomenų bazė, kurioje būtų skelbiami statybų rinkos veikėjų pažeidimai? Manau, būtų netikslinga kurti atskirą duomenų bazę.

Jau egzistuoja informacinė statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros sistema „Infostatyba“, ji yra tobulinama, jos funkcijos ir paslaugos plečiamos. Atkreipiame dėmesį, kad ir naujos informacinės sistemos kūrimas, ir esamos tobulinimas reikalauja lėšų, todėl kurti duomenų bazę galima tik turint tinkamą finansavimą.

STATYBA

situacija I 10

Laikas ruošti namų darbus Projektuotojams dar yra į ką lygiuotis I

aplinka I 18

Didžiausia bėda – nekokybiški įrenginiai

naujienos

I 23 technologijos

Parodos įsibėgėja

Putstiklis – įvairiapusė termoizoliacinė medžiaga I 24

renovacija

Taupyti – nereiškia aukoti I 26 Šilti langai – būtina renovacijos dalis I

28

specialistas pataria I 29

Tobulėja ir langai, ir jų montavimas

naujienos

Arbitražas pasirengęs konkuruoti

16

I 32

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Laikas ruošti namų darbus Energijos taupymas turi tapti gyvenimo būdu, o ne prabangia alternatyva

10

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

Jūratė ŽUOLYTĖ

Projektuodami namus architektai susiduria su nauju iššūkiu – be visa ko, jie privalo numatyti bent du energijos tiekimo būdus ir pagrįsti, ar jie nekenksmingi aplinkai. Tačiau ar šis reikalavimas tikrai duos naudos? O gal bus tik dar vienas formalumas, kurį visi stengsis apeiti?

Pokyčiai – nuoseklūs Apie atsinaujinančius energijos išteklius kalbama daug. Viskas lyg ir elementaru: žinoma, geriau naudoti tai, kas neišsenkama ir nekenkia aplinkai, negu būti priklausomiems nuo kuro tiekėjų, piktintis aukštomis jo kainomis ir kartu fiksuoti žalą gamtai bei žmonėms. Vis dėlto perėjimas prie atsinaujinančios energetikos – ilgas procesas, kurį galima įgyvendinti tik mažais žingsneliais.

Europos Parlamento ir Europos Tarybos nariai pateikė direktyvos dėl energinio pastatų naudingumo redakciją, pagal kurią perėjimas ir turėtų vykti nuosekliai, pamažu. Nuo 2012 metų architektai projektuodami namus privalo nurodyti bent du energijos tiekimo būdus ir motyvuoti, ar šie nekenksmingi aplinkai. Iki 2020-ųjų, laipsniškai griežtinant reikalavimus, tikimasi pasiekti galutinį tikslą – kad būtų statomi tik mažai energijos naudojantys ar nulinės energijos namai.

Visos Europos Sąjungos (ES) šalys yra įsipareigojusios iki 2020 metų sumažinti bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją bent 20 proc., palyginti su 1990-ųjų lygiu. Pastatuose išeikvojama 40 proc. visos ES sunaudojamos energijos, ir šis sektorius dar plečiasi, todėl jį pertvarkant galima tikėtis geriausių rezultatų.

Pasak Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Projektavimo, statybos produktų ir proceso normavimo skyriaus vyriausiojo specialisto Tomo Baranausko, vadovaujantis naująja direktyva, ES valstybės turi užtikrinti, kad prieš pradedant statyti naujus pastatus būtų apsvarstyta, ar ypač naudingos alternatyvios sistemos, jeigu tokių yra, yra pagrįstos techniškai, aplinkosaugiškai bei ekonomiškai, ir į tai turi būti atsižvelgta.

Remiantis direktyva, turėtų būti nagrinėjami tokie variantai: atsinauji-

nančių išteklių energija grindžiamų decentralizuotų aprūpinimo energija sistemų, kogeneracijos, centralizuoto arba grupinio šildymo ar vėsinimo sistemų (ypač tais atvejais, kai jos visiškai ar iš dalies grindžiamos atsinaujinančių išteklių energija), šilumos siurblių įrengimas.

Specialistas pabrėžė, kad analizė turi būti atliekama ne tik projektuojant konkretų pastatą – ji turės būti atliekama visuose vienoje vietovėje esančiuose prie sistemos prijungtuose pastatuose. „Kaip ir šiuo metu, pirminės analizės atliekamos parenkant atskirų vietovių, miestų ar jo dalių aprūpinimo energija būdus, tai yra rengiant specialiuosius šilumos ūkio planus“, – aiškino T. Baranauskas.

Riboja sąnaudos Ar naujieji reikalavimai atitinka Lietuvos realybę? Statybos inžinierė, NVO Pastatų sertifikavimo ekspertų asociacijos direktorė Ramunė Matijošienė įžvelgė reikalavimų trūkumą: „Kokybiškai teikti siūlymus, susijusius su aplinkai nekenksmingiausiais energijos tiekimo būdais, galėtų tik specialistai, išmanantys šią sritį. Bet pasitelkus juos į pagalbą didėtų projekto kaina, juolab kad užsakovas turi gauti ir montavimo bei eksploatavimo išlaidų sąmatą, kad turėtų galimybę rinktis. Jei užsakovas jau turi savo nuomonę apie kainą, šis reikalavimas bus įvykdomas tik formaliai.“ R. Matijošienei antrino architektas, projektų vadovas Tomas Kučinskas. „Nors alternatyvūs energijos tiekimo būdai suteikia galimybių tam tikrą sezoną rinktis ekonomiškesnį energijos šaltinį, dėl dviejų energijos šaltinių projektavimo didėja sąnaudos, nes sukuriama papildoma jo dalis, pridedamas naujas intelektinės vertės vienetas rengiant ir taip sudėtingą lietuvišką projektą. Norint suderinti dvi inžinerines sistemas didėja automatizavimo poreikis, o tai – irgi išlaidos.“ Šio architekto nuomone, Lietuvos visuomenė dar nėra subrendusi ir pasiruošusi projektuoti namus su dviem varikliais, juolab kad visuomeninių išteklių taupymo kultūra dar nėra išplėtota, vyrauja samprata: po manęs nors ir tvanas, noriu čia ir dabar.

Viskas galėtų būti kitaip, jei žmonės gautų pakankamai informacijos apie atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo galimybes, jų atsi-

11

NVO Pastatų sertifikavimo ekspertų asociacija

,,

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Tomas Kučinskas Architektas, projektų vadovas

Paklauskite praeivio gatvėje, ar jis galėtų perdirbti tualete nuleistą vandenį, rinkti lietaus vandenį, naudoti antrinį produktą. Ko gero, jis jus palaikys kvaištelėjusiu ekologu. Mūsų bendruomenė stokoja tolerancijos rinktis alternatyvą, vis dėlto turime ją skatinti patikėti atsinaujinančios energijos nauda.

1. Pastatų energinio naudingumo sertifikatų išdavimas ir įregistravimas, projektų energinio naudingumo įvertinimas, teismo eksperto konsultacijos.

2. Statybos ir energetinių projektų valdymas, administravimas ir konsultavimas.

3. Pastatų techniniai – energiniai pasai, investiciniai planai, auditai, statybinių sąmatų sudarymas, techninė priežiūra, skaitmeninis modeliavimas, atmosferos teršalų emisijos mažinimo galimybių studijos.

4. Pastatų infraraudonųjų spindulių spektroskopinė analizė (termonuotraukos), natūrinių akustinių, triukšmo, apšvietimo, sandarumo, mikroklimato ir elektromagnetinės spinduliuotės parametrų nustatymas.

perkamumą. Gal tada šie neatrodytų neįkandami. „Kitaip dažnas pastato savininkas ieškos būdų, kaip įrengti antrą energijos šaltinį“, – prognozavo T. Kučinskas.

Jei ne minėtos aplinkybės, Lietuvos architektai, įsitikinęs T. Kučinskas, projektuotų moderniausius, ekologiškiausius ir nekenksmingiausius aplinkai pastatus. Tiesa, jis pripažįsta, kad nors noras būti pažangiu architektu skatina susipažinti su naujausiais pasiekimais projektuojant pastatus, tai daryti pasirengę ne visi specialistai.

Telefonai: +370 687 15527, +370 688 15359 El. paštas sertifikavimas@yahoo.com www.certus.lt, www.pastatusertifikavimas.lt

Surinkimo zona:

 Patentuota šviesos surinkimo technologija;  Kupolas surenka dvigubai daugiau saulės šviesos negu pats turi ploto;  Sugaunami net ir žemos saulės krentantys spinduliai.

Perdavimo zona:

 Efektyviausia natūralaus apšvietimo sistema pasaulyje;  Du lęšiai derinami siekiant išgauti  Geriausia pasaulyje didžiausią apšvietimo kokybę; vidinio atspindinčio  Efektyvusis lęšis padeda paviršiaus geba kontroliuoti apšvietimo atspindėti šviesą 99,7%; kokybę ir atspalvį;  Galimybė transportuoti  Šviesos srauto reguliatorius per šviesą iki 15 m. su 8 sekundes šviesos srautą nuo posūkiais iki 900.

100% sumažina iki 2 %.

Pristatymo zona:

12

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

UAB „Vilniaus Ejotra“, Kirtimų g. 11, LT-02244 Telefonas +370 5264 9060, faksas +370 5264 9061, el. paštas ejt@ejt.lt

www.solevita.lt, www.solatube.com

mo traukinys nepajudės. Taip pat labai svarbu kontroliuoti tokių reglamentų vykdymą ir priežiūrą.

T. Kučinskas džiaugiasi aptikęs teigiamų ekologijos diegimo požymių statybos projektavimo reglamentuose. Pavyzdžiui, nuo 2010 metų spalio Statybos įstatyme esančią naują sąvoką „Pastato atnaujinimas (modernizavimas) – statybos darbai, kuriais atkuriamos ar pagerinamos pastato ir (ar) jo inžinerinių sistemų fizinės ir energinės savybės ir (ar) kuriais užtikrinamas iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaunamos energijos naudojimas“. „Ši sąvoka įtraukta pirmiausia galvojant ją pritaikyti šiltinamų senų daugiabučių pastatų programoms, tačiau tai ir konkreti nuostata, susijusi su ateities energijos taupymo tikslais“, – aiškino architektas.

Vis dėlto R. Matijošienė įsitikinusi, kad jei valstybė neskatins užsakovų ir pastatų energijos taupymas bus kaip dabar – tik entuziazmo klausimas, kalbėti apie masinį tokių priemonių naudojimą bus visiškai nerealu.

lavimų technologiniai bendrųjų statybos darbų procesai kinta nedaug.

Lietuvoje atsiranda vis daugiau įmonių, kurios specializuojasi projektuoti ir montuoti būtent atsinaujinančios energijos išteklius naudojančias sistemas“, – kalbėjo Aplinkos ministerijos atstovas T. Baranauskas.

Architekto T. Kučinsko nuomone, visos potencialiai pelningos sritys, jei tik tokių atsiras, bus žaibiškai užpildytos – jokiame versle nelieka vakuumo: „Energinio sertifikavimo srities neseniai net nebuvo. O šiandien jau turime konkurencingai veikiančią rinką. Atsinaujinančios energijos specialistai Lietuvoje rengiami jau kurį laiką. Statybos įmonės nėra svarbiausia grandis diegiant atsinaujinančią energiją. Pirmoji grandis statybų procese yra projektuotojai, pirmasis impulsas – idėja.“

i s ua tIjA c

Gal tikrai per brangu?

Kalbėdami apie būsimus pokyčius specialistai pabrėžia, kad kitokie energijos tiekimo būdai bus taikomi tik tada, jei tai bus ekonomiškai pagrįsta.

Jei kuris nors asmuo įrodys, kad statyti įprastas sistemas jam yra kur kas pigiau, savo įpročių galės nekeisti.

Tad ar nenutiks taip, kad bus priimtas sprendimas, jog pokyčiai per brangūs, ir viskas liks kaip buvę?

T. Kučinskas mano, kad visos problemos bus išspręstos, kai atsinaujinančios energijos įsisavinimas taps gyvenimo būdu, o ne alternatyva, kai kadaise neįsivaizduotas ar nepriimtinas atrodęs sprendimas bus pasirenkamas daug nė nemąstant – juk tai bus visuotinai priimta norma.

Architektas neskuba spėlioti, kas bus, jeigu bus. Įsitikinęs yra tik tuo, kad kol statybų reglamentavimo įstatymuose nėra aiškiai parašyta, jog projektuotojas privalo rinktis energiją tausojančius, atsinaujinančius šaltinius, projektavi-

Rengiasi permainoms Aplinkos ministerijos atstovai įsitikinę, kad pereinant prie naujų reikalavimų problemų dėl specialistų trūkumo neturėtų kilti, o šalies statybos įmonės yra tinkamai pasirengusios dirbti pagal naujus reikalavimus. „Lietuvos statybininkų asociacijos atstovai ne kartą konstatavo, kad didesni energinio pastatų naudingumo reikalavimai šios srities įmonėms nekelia didelių sunkumų, juolab kad dėl tokių reika-

Trūksta profesionalų Atsinaujinančios energetikos srityje dirbančios įmonės kol kas didelio specialistų antplūdžio nesulaukia – darbuotojus tenka ugdyti patiems.

Bendrovės „Saulės šiluma“ direktorius Gytis Skrinska pasakojo pats pradėjęs nuo saviveiklos. „Eksperimentavau, kai savo namuose stačiau vakuuminį saulės kolektorių – dariau taip, kaip sugebėjau. Dirbau bendrovėje, rengiančioje šildymo sistemas, kur visi kiti aplink irgi buvo savamoksliai.

Pradėjęs savo verslą supratau, kad nėra kito kelio, kaip tik ieškoti žmonių dar profesinėse mokyklose ir pradėti juos mokyti pačiam“, – pripažino G. Skrinska.

13

,,

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Tomas BARANAUSKAS Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Projektavimo, statybos produktų ir proceso normavimo skyriaus vyriausiasis specialistas

Lietuvos statybininkų asociacijos atstovai ne kartą konstatavo, kad didesni energinio pastatų naudingumo reikalavimai šios srities įmonėms nekelia didelių sunkumų, juolab kad dėl tokių reikalavimų technologiniai bendrųjų statybos darbų procesai kinta nedaug. Lietuvoje atsiranda vis daugiau įmonių, kurios specializuojasi projektuoti ir montuoti būtent atsinaujinančios energijos išteklius naudojančias sistemas.

14

Beje, pastaraisiais metais jis pastebi, kad lietuviai itin domisi saulės energija. Tiesa, tai, jo nuomone – ne tiek rūpinimasis gamta, kiek racionalūs skaičiavimai: „Dujų kainos kyla, sąskaitos už šildymą milžiniškos – žmonės ieško alternatyvų. Daugelis lietuvių į jas dar žiūri skeptiškai, nes jiems atrodo, kad Lietuvoje saulės nėra pakankamai. Žinoma, mums reikia kitokių, kur kas efektyvesnių kolektorių negu, pavyzdžiui, Turkijoje. Jų vežamės iš Kanados – ten tokios sistemos seniai naudojamos. Ir, laimė, vis daugiau žmonių nusprendžia pasidomėti šia galimybe.“

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

Įstatymai – tik pradžia Visi pašnekovai sutaria, kad siekiant pasinaudoti plačiomis pastatų energijos taupymo galimybėmis labai svarbu tinkamai sureguliuoti teisinę bazę, tačiau vien to nepakanka. Būtina keisti visuomenės požiūrį ją tinkamai informuojant. Juolab kad yra ir kita energiškai taupių namų eksploatavimo pusė. „Naujame, mažai energijos naudojančiame gyvenamajame name sumontavus tegul ir labai ekologišką, pažangią, taupią inžinerinę įrangą, būtina ką nors programuoti, suvesti parametrus, neužmiršti pakeisti filtrus, stebėti rodmenis, galų gale bent kartą per

mėnesį ropštis ant stogo ir nuo saulės elementų valyti apnašas. Taip pat privalu šias sistemas išmanyti. Taip eksploatavimo sąnaudos ir didėja. Viskas turi būti daroma pamažu, apgalvotai, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus interesus“, – tikino T. Kučinskas.

Pasiekimu turi būti laikomas kiekvienas žingsnis į priekį. „Atsinaujinančios energijos tikslų reikia siekti kartu gerėjant ekonominei situacijai.

Apie žalą aplinkai pirmiausia reikia supažindinti vaikus, jaunimą – čia trūksta darnios kryptingos sistemos.

Namų ūkiai vangiai perpranta atliekų rūšiavimo įpročius, ką ir šnekėti apie energijos perdirbimą. Paklauskite praeivio gatvėje, ar jis galėtų perdirbti tualete nuleistą vandenį, rinkti lietaus vandenį, naudoti antrinį produktą.

Ko gero, jis jus palaikys kvaištelėjusiu ekologu. Mūsų bendruomenė stokoja tolerancijos rinktis alternatyvą, vis dėlto turime ją skatinti patikėti atsinaujinančios energijos nauda“, – ragino architektas.

Pamirštama apie taupymą Bendrovės „Rockwool“ techninis vadovas dr. Andrius Buska irgi sutinka, kad energijos kainos neišvengiamai kils. „Kainų šuoliai paliečia ne tik statybų sferą, bet ir didelę vartotojų visuomenės dalį, todėl diegiama vis daugiau pažangių atsinaujinančios energijos gavybos būdų. Vis dėlto neturi būti pamirštama ir apie taupymą“, – sakė dr. A. Buska.

Anot jo, kiekvienas investuotojas į ekologinės pusiausvyros užtikrinimą ne tik tikisi gauti finansinę naudą, bet ir jaučia teigiamą grįžtamą aplinkos atoveiksmį: išsiskiria mažiau anglies dvideginio, mažiau sunaudojama energijos, mažesnės būna ir energijos išlaidos. Norint pasiekti aukštus rezultatus, reikia rinktis efektyvesnę modernių technologijų įrangą energijai ir šilumai gaminti. Taip pat daug energijos galima sutaupyti užtikrinant, kad šilumos būtų prarandama kuo mažiau. Šiuo atveju izoliacinių medžiagų galimybės nėra iki galo atskleistos. Tinkamas projektavimas ir gerai parinkta izoliacinė medžiaga yra tai, ko reikia. „Ypač energiškai naudingų pastatų, kuriuose neatsinaujinančios energijos naudojimas yra beveik lygus nuliui arba labai mažas ir kuriuose didžiąją naudojamos energijos dalį sudaro

atsinaujinančių išteklių energija, projektavimas bei statyba yra visuotinis ES prioritetas ir vienas klimato politikos tikslų. Nauji pastatai turi ilgalaikį poveikį ekonomiškumui ir aplinkai, tačiau sudaro tik dalelę visų objektų.

Kur kas daugiau galėtų būti padaryta siekiant pagerinti energijos naudojimo efektyvumą esamuose pastatuose“, – kalbėjo dr. A. Buska.

Jo nuomone, per daug žmonių klaidingai mano, kad investuoti į energijos taupymą – labai brangu. Tiesa yra tai, kad energiją švaistyti nėra pigu – tai kainuoja milijardus eurų, milijardus tonų oro teršalų. Daugelio senų pastatų sąskaitas už šildymą galima lengvai sumažinti, pasitelkiant energijos naudojimo efektyvumą didinančias technologijas ar alternatyvius energijos būdus. „Šiandien jau statome naujus namus, kuriems šildyti reikia 70 proc. mažiau

energijos. Šių gerai apšiltintų pastatų vidaus klimatas – geresnis, o per visą namo eksploatavimo laikotarpį sutaupytos energijos išlaidos gerokai viršija nedidelę investiciją į efektyviau naudojamą energiją.

Visame pasaulyje pastatų statybai ir renovacijai išleidžiami milijardai, dar daugiau atseikėjama viduje esantiems daiktams ir jų apsaugai. Nepaisant akivaizdaus rūpinimosi pastatų sauga, vienas dalykas itin dažnai neįvertinamas – pastato konstrukcijoje naudojama izoliacija, atliekanti svarbiausią pasyviosios saugos nuo gaisro vaidmenį.

Priklausomai nuo parinktų sprendimų, medžiagų tinkamumo įvertinant pastato paskirtį ir finansines galimybes galima užtikrinti ilgalaikį konstrukcijų patvarumą, vidaus komfortą bei saugumą“, – priminė „Rockwool“ techninis vadovas. 

Statinių projektavimas  Detaliųjų planų rengimas  Tikslinės žemės paskirties pakeitimo organizavimas  Statybą leidžiančių dokumentų suderinimas ir gavimas  Konsultacijos projektavimo bei projektų derinimo klausimais  Pasyviųjų namų projektavimas UAB „Regroup“, Lukiškių g. 5-306 k, Vilnius, Lietuva, telefonai: +370 5 262 0352, +370 680 12 384, faksas +370 5 262 0353, el. paštas info@regroup.lt, www. regroup.lt.

15

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

Šiluminės langų ypatybės rūpi daugumai. Ar apie tai užsakovams informaciją teikia projektuotojai? Manau, šiuo klausimu daugiausia kompetencijos turi langų gamintojai. Suvokus klientų poreikius ir turint gerai parinktą produktų portfelį, galima padėti priimti optimalų sprendimą.

projektuotojams dar yra į ką lygiuotis Atliekant pastatų energinio naudingumo sertifikavimą, nagrinėjant jų projektinę dokumentaciją iškyla tikrai nemažai klausimų, kokiais kriterijais rėmėsi projektuotojai numatydami statinio energinio naudingumo klasę. Priimdami tam tikrus projektinius sprendimus jie turėtų viską argumentuoti skaičiavimais: apskaičiuoti sumines energijos sąnaudas, atsižvelgti ne tik į šiluminį išorinių atitvarų laidumą, bet ir į pastato orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu, užstatomą plotą (kuo jis didesnis, tuo didesni šilumos nuostoliai), sienų ir langų santykį. Taip pat labai svarbi pastato konfigūracija (kuo įmantresnė pastato forma, daugiau kampų, tuo daugiau vadinamųjų šalčio tiltų) bei šilumos šaltinio naudingumo koeficientas.

Laura Nariūnienė

Akustinių tyrimų centro direktorė

Praktikoje daugiausia susiduriame su tuo, kad projektuotojai kompleksiškai nevertina pastato – energiniai ir akustiniai sprendimai tarpusavyje dažnai nedera. Jei numatomi langai, turintys gerą šiluminę varžą (geresni nei tenkinantys minimalius reikalavimus), kartu reikėtų įvertinti ir pastato padėtį triukšmo šaltinių atžvilgiu, pavyzdžiui, gatvių, parinkti langus su atitinkama akustine varža. Projektuojant fasado konstruktyvą galėtų būti parenkamos tokios termoizoliacinės medžiagos, kurios užtikrintų ir šilumos, ir garso izoliaciją. Geri sprendimai nebūtinai turi būti brangūs.

Klaidinga manyti, kad beveik nulinės energijos sąnaudų pastatų statyba visada brangesnė. Kaina priklauso nuo daugelio aplinkybių. Pirmiausia, siekiant padaryti Europos Sąjungos (ES) direktyvas patrauklesnes, reikėtų atsigręžti į ekologiškas ir vietos statybos medžiagas. Tokias kaip molis, šiaudai, kurios šiandien brangesnių statybinių medžiagų gamintojų bei pardavėjų stumiamos į užribį.

Atestuotas architektas, bendrovė „Regroup projektavimas“

Statyti energiškai efektyvius namus tikrai nori ir užsakovai, ir projektuotojai.

Bėda, kad valstybė neturi strategijos, susijusios su netrukus įsigaliosiančiomis ES direktyvomis. O kai nėra strategijos, nėra ir deramo informavimo, lieka tik pavienės privačios mokamos iniciatyvos – konferencijos ir seminarai – žmonėms ir specialistams šviesti. Jose dažniausiai dominuoja naujų medžiagų ar gaminių reklama, naudingos informacijos geriausiu atveju gaunama 5 proc., ji labai kartojasi. Kartais šioje srityje bandoma ir pasipelnyti, organizuojant atestacijas Vokietijoje ar kitose ES šalyse. Tik ar nebus tai eilinis rėmelis ant biuro sienos?

O savišvieta galima užsiimti ir individualiai, informacijos amžiuje galimybių tam netrūksta.

16

Renkantis ir projektuojant langus svarbus veiksnys – namo patalpų orientacija pagal pasaulio šalis. Visuomet patariame savo klientams atkreipti į tai dėmesį ir atitinkamai komplektuoti langų stiklo paketus.

Boris Kuzmas

Bendrovės „Fauga“ marketingo projektų vadovas

Pavyzdžiui, į patalpas, esančias saulėtoje pusėje, patariame komplektuoti paketus su saulės kontrolės stiklais. Taip pat raginame nenaudoti tamsintų stiklų patalpose, į kurias patenka mažiau natūralios šviesos. Neretai klientai į mus kreipiasi jau turėdami tokias projektuotojų rekomendacijas.

Projektuotojams šis laikotarpis iš tiesų yra sudėtingas ir pilnas iššūkių. Tie, kurie domisi, turi galimybių tobulėti, kelti savo kvalifikaciją, susipažinti su naujomis medžiagomis ir technologijomis.

Praėjusiais metais buvo galimybė pasitobulinti projektuojant pasyviuosius namus – Nacionalinė pasyvaus namo asociacija organizavo mokymus. Siūloma ir daug naujų medžiagų, sprendimo būdų. Dabar, ko gero, pats sudėtingiausias dalykas – pasirinkti tai, kas tinka konkrečiu atveju. Juk vien reklamos medžiagos nepakanka, reikia mokėti skaityti ir technines charakteristikas, žinoti, kokių reikia konkrečiu atveju.

i s a i s ua tuA tIjA cIj c

Formaliai žiūrint, projektuotojai dirba pagal galiojančius įstatymus. Pateikite naują įstatymą, ir mes pasiūlysime jį atitinkantį kvalifikuotą naujos kokybės projektą. Gaila, kad Lietuvoje dar tik pradedama kalbėti apie pasyviuosius namus, o Europa jau bando statyti energiškai aktyvius namus.

Rimvydas Kazickas

Kalbant apie pasirinkimą, daugiabučiuose dominuoja plastikiniai langai, tačiau vartotojų reikalavimų padaugėjo. Jie domisi plastikinių langų ypatybėmis, šiluminėmis ir statinėmis jų charakteristikomis, svarsto įvairias stiklinimo, vėdinimo priedų, saugumo galimybes, domisi kitomis detalėmis.

Praktikoje tenka susidurti su tuo, kai projektuotojai lengva ranka pasirenka medžiagas, technologijas nežinodami, ar jos tikrai tinka konkrečiu atveju.

Turint omenyje energiškai efektyvių pastatų projektavimą – o tai neišvengiamai taps būtinybe, reikia suprasti, kad tai – architektūrinių, konstrukcinių, inžinerinių sprendinių visuma. Ne kiekvienas projektuotojas sugeba viską aprėpti. Jei bus ignoruojama bet kuri šių dalių, nebus pageidaujamo rezultato arba smarkiai išaugs statybos sąnaudos.

Dr. Audronė Endriukaitytė Bendrovės „Paroc“ rinkodaros direktorė

Net dviejuose vadinamųjų ErP direktyvų (Europos Sąjungos (ES) direktyvos, susijusios su efektyvesniu energijos naudojimu) skyriuose kalbama apie siurblius. Sausojo rotoriaus (riebokšlinių) siurblių reikalavimai sugriežtinti jau nuo praėjusių metų birželio, o kitas griežtinimo etapas numatytas tik 2015-aisiais.

Todėl dėl šių siurblių projektuotojams kol kas neturėtų kilti keblumų. Visai kas kita – šlapiojo rotoriaus (neriebokšliniai) siurbliai. Leidžiamas ribinis šių siurblių energinio efektyvumo indeksas (EEI) pagal ErP direktyvą griežtinamas nuo 2013 metų sausio 1 dienos.

Todėl rengiant pastatų projektus jau dabar reikėtų numatyti naudoti ypač efektyvius siurblius, kad paskui netektų iš naujo derinti projektų. Mat siurblių, kurie neatitiks direktyvos reikalavimų, nebebus galima įsigyti visoje ES. Be to, elektroniniai ypač efektyvūs siurbliai ne tik taupys vartotojų elektros energiją – jie parankūs ir patiems projektuotojams bei montuotojams. Juk naudojant reguliuojamą elektroninį siurblį kur kas lengviau nustatyti reikiamą darbo tašką, išvengti hidraulinio triukšmo sistemoje (tai ypač aktualu įgyvendinant renovacijos projektus). Šiaip ar taip, projektuotojas – tai tas specialistas, kuris turėtų ne tik gyventi šiandiena.

Robertas Vaškevičius

Bendrovės „WILO Lietuva“ direktorius

17

aplinka i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i aplinka

Kristina BUIDOVAITĖ

Lietuva tapusi Europos Sąjungos (ES) nare įgijo teisę gauti paramą įvairiems infrastruktūros projektams įgyvendinti. Mainais šalis įsipareigojo atlikti namų darbus – per tam tikrą laikotarpį įgyvendinti ES direktyvų reikalavimus. Įsipareigoti įsipareigojo, bet tai nebūtinai reiškia, kad įgyvendina.

Didžiausia bėda – nekokybiški įrenginiai Valdininkai džiaugiasi pasiekimais vandenvalos sektoriuje, gamintojai padėtį apibūdina kur kas liūdniau 18

Ne visada racionalu Lietuvai privalu paisyti 1991 metais Europos Tarybos priimtos miestų nuotekų valymo direktyvos, kuri nurodo, kaip saugoti aplinką nuo žalingo miestų išleidžiamų nuotekų poveikio. Norint įgyvendinti šios direktyvos reikalavimus, jau reikėjo atlikti nemaža darbų.

Ir senosios, ir naujosios ES narės, tarp jų ir Lietuva, įsipareigojo statyti ir plėsti miestų nuotekų rinkimo sistemas, statyti ar rekonstruoti miestų nuotekų valymo įrenginius, galinčius išvalyti teršalus pagal direktyvoje nustatytus normatyvus. Tiesa, naujosioms ES šalims padaryta tam tikrų nuolaidų – joms leista direktyvą įgyvendinti vėliau nei senosioms ES narėms. Lietuvai derybų su ES metu šiems įsipareigojimams įvykdyti buvo suteiktas pereinamasis ketverių metų laikotarpis.

Direktyvos reikalavimus pradėta įgyvendinti didmiesčiuose, nors specialistai sutaria, kad vandentvarkos ūkio padėtis kaimo vietovėse ir mažesniuose miesteliuose – gerokai prastesnė. Motyvas paprastas: didmiesčiuose nuotekų tarša didžiausia. Ilgainiui atėjo ir mažesnių miestų eilė. Direktyvoje išdėstyti reikalavimai – surinkti visas susidarančias nuotekas, o jas surinkus išvalyti pagal nustatytus normatyvus – galioja aglomeracijose, kurių vandens užterštumas prilygsta užterštumui gyvenvietėse, turinčiose daugiau kaip 2 tūkst. gyventojų (daugiau nei 2000 GE).

Būtent tokio dydžio gyvenvietės jau gali džiaugtis patogumais – naujais ar rekonstruotais miesto nuotekų valymo įrenginiais. Dabar ES finansavimą vandentvarkos projektams įgyvendin-

19

aplinka i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

p a inla k

ti gali gauti ir daug mažesnės gyvenvietės (nuo 300 GE).

Suprantama, miestuose, kur gyventojų skaičius auga, racionaliausia naudoti centralizuotas nuotekų rinkimo sistemas. Tačiau mažesnes, atokiau nuo miestų esančias gyvenvietes centralizuoti vamzdynai ne visuomet pasiekia, arba juos tiesti pernelyg brangu ir neracionalu. Negi apsimokėtų tiesti kelis kilometrus vamzdyno dešimties priemiesčio namų nuotekoms surinkti?

Mažesnėse gyvenvietėse tinkamą nuotekų rinkimą, specialistų nuomone, apsunkina dar ir tai, kad toli gražu ne visi gyventojai džiaugiasi verčiami jungtis prie centralizuotų inžinerinių tinklų. Būna ir taip, kad nuotekų tvarkymo tinklus nutiesus iki gyventojų sklypo ribos ir sudarius technines galimybes prisijungti, šie atsisako tai daryti. Mat prisijungimo kaina kai kuriais atvejais gerokai šoktelėja, todėl ne vieną gundo galimybė ir toliau tvarkyti nuotekas nesilaikant reikalavimų, teršiant aplinką. Juk už tai nereikia mokėti.

Reikalavimams įgyvendinti – milijardai Lietuvoje 1990–1992 metais pagal nustatytus reikalavimus buvo valoma vos 20 proc. centralizuotomis nuotekų rinkimo sistemomis surenkamų nuotekų. Šiuo metu – daugiau kaip 90 proc. surenkamų buitinių ir gamybinių nuotekų. Taip pat gerokai sumažėjo į paviršinius vandens telkinius išleidžiamų teršalų kiekis. Pavyzdžiui, fosforo į aplinką patenka dusyk mažiau. Tokius duomenis „Statybai ir architektūrai“ pateikė Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vyriausiasis specialistas Irmantas Valūnas.

Jo teigimu, šiuo metu visose aglomeracijose, didesnėse nei 2 tūkst. GE, jau įrengti nauji arba rekonstruoti miesto nuotekų valymo įrenginiai, o nuotekų valymo efektyvumas atitinka keliamus reikalavimus. Darbai plečiant ir rekonstruojant nuotekų rinkimo sistemas tęsiami ir toliau.

Apibendrindamas naujausią Europos Komisijos parengtą 2007–2008 metų ES direktyvos įgyvendinimo

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i aplinka

ataskaitą, I. Valūnas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į skirtingus rodiklius, šalių pasiekimai iš tiesų nevienodi. Vienos valstybės galbūt daugiau dėmesio skyrė nuotekų rinkimo pajėgumams plėtoti, kitos – valymui užtikrinti.

Todėl, pavyzdžiui, reikalavimą užtikrinti antrinį nuotekų valymą Lietuva įgyvendino gana sėkmingai – 87 proc. Lenkija šį reikalavimą įvykdė 58 proc., Čekija – tik 11 proc. Pasak I. Valūno, panaši ir tretinio nuotekų valymo situacija. Direktyvoje numatyta, kad zonose, kuriose vandens telkiniai jautrūs azoto fosforo junginių taršai ir kuriems reikalinga didesnė apsauga, reikalaujama paisyti dar griežtesnių valymo reikalavimų – tretinio nuotekų valymo. Toks reikalavimas taikomas 38-iems Lietuvos miestų nuotekų valymo įrenginiams.

Lėšų šiai direktyvai įgyvendinti skirta iš ES Sanglaudos bei kitų struktūrinių fondų ir Lietuvos biudžeto lėšų, taip pat tam tikra dalimi prisidėjo vandentvarkos įmonės. 2000–2006 metais vandentvarkos sektoriui skirta

1,73 mlrd. litų (962 mln. litų – iš ES fondų, 699 mln. litų – iš valstybės biudžeto, 71,4 mln. litų pridėjo galutiniai paramos gavėjai). 2007–2013 metais direktyvai įgyvendinti numatyta 2,09 mlrd. litų.

p a inla k

Parodė kitą medalio pusę Valdžios atstovų minimi milijardai kelia daug klausimų nuotekų valymo įrenginių gamintojams. Pirmas: ar tie pinigai naudojami racionaliai? Ar pakankamai dėmesio skiriama technologijoms, kurias pasitelkiant šiandien būtų galima pasiekti aukštus azoto ir fosforo valymo parametrus, nenaudojant cheminių medžiagų, turint mažiausią dumblo prieaugį per metus? Būtent dėl tokių įrenginių gerokai palengvėtų juos eksploatuojančių įmonių darbas, sumažėtų vartotojų išlaidos, būtų išspręsta pagrindinė perteklinio dumblo tvarkymo problema. Gamintojai nuotekų šalinimo srityje įžvelgia kur kas mažiau pokyčių, negu pateikiama oficialiose ataskaitose. „Problemos nuotekų valymo srityje turėtų būti sprendžiamos gamintojams ir valdžios atstovams susėdus prie derybų stalo. Pirmiausia svarbu atsakyti į klausimą, kiek Lietuvoje yra valymo įrenginių gamintojų, kiek yra sukurtų technologijų ir kuo jos pranašesnės už kitas. Nereikia pamiršti ir to, ką būtina padaryti, kad ES nepareikštų ieškinių dėl netinkamai panaudotų pinigų“, – kalbėjo bendrovės „August ir Ko“ savininkas Filionis August.

Ko reikalauja standartas?

Paprašytas apibūdinti Lietuvos nuotekų valymo sektoriaus situaciją verslininkas tvirtino, kad ji nėra gera. Dabar padėtis netgi prastesnė, negu buvo prieš įstojant į ES. Anksčiau Aplinkos ministerija griežčiau tikrino, ar paisoma reikalavimų, buvo labiau užtikrinama gaminių kontrolė. „Dabar kontrolės beveik neliko, vartotojai iš oficialių institucijų negauna jokios informacijos apie produktų pasirinkimą. O ir įrodymų, kokios kokybės nuotekų valymo įrenginiai parduodami – neprašoma. Galiausiai nekokybiški nuotekų valymo įrenginiai montuojami, ir čia didžiausios bėdos tik prasideda“, – sakė F. August.

Ko reikalauja mažųjų (iki 50 gyventojų) nuotekų valymo įrenginių

20

standartas? Dabar mūsų šalyje galioja Lietuvos standartas (LST EN 125663+A1), kurio būtina laikytis visiems nuotekų valymo įrenginių pardavėjams Europoje. Vadinasi, gamintojai privalo pateikti visus nuotekų valymo įrenginių dokumentus, kurių reikalauja šis standartas. Gaminys turi turėti deklaraciją, įrodančią kokybę ir atspindinčią identifikacijos numerį.

Nors įstatymas galioja nuo 2010 metų, kontrolės ir informacijos, ką pirkėjai turėtų žinoti, nėra. Reikalavimų neatitinkančius įrenginius anksčiau ar vėliau tenka keisti. Tačiau ne mažesnė problema, kad tokie įrenginiai teršia aplinką. Problemos jau turėjo būti išspręstos patvirtinus Europos mažųjų nuotekų valymo įrenginių standartą ir sugriežtinus reikalavimus.

Rinkoje esantys nuotekų valymo įrenginiai vienodi tik iš pirmo žvilgsnio – jie skiriasi ne tik valymo technologijomis, parametrais, įrenginių dydžiais, forma, montavimo principu, eksploatacijos kaina. Toli gražu ne visos įmonės turi reikalingus dokumentus ir sertifikatus – kai kurios ir be to netrukdomos prekiauja. „O gal čia tokia už vandenvalą atsakingos ministerijos pozicija – nesirūpinti aktualiausiais klausimais?

Daugelis ES šalių kratosi importuojamų valymo įrenginių, nusistatydamos aukštus reikalavimus ir griežtą kontrolę, kuriuos užtikrina vietos gamintojų technologijos. Taip yra Vokietijoje, Norvegijoje, kitose pažangiose valstybėse. Lietuvoje situacija – priešinga.

O tai matydami vietos gamintojai nesistengia investuoti į kokybišką produkciją“, – apgailestavo F. August.

Anot jo, Lietuvoje geras verslas užtikrinamas įmonėms, kurios nesirūpina nei ekologija, nei kokybe. O tokių tik daugėja, nors buitinių nuotekų valymo įrenginių reikalavimai griežtėja. „Ar Aplinkos ministerija ką nors daro, kad apsaugotų naudotojus nuo nekokybiškų technologijų? Ar Lietuva vertina savo gamintojus, kurie gali pasiūlyti gerų technologijų, vežamų į kitas šalis?“ – klausė verslininkas.

Jo manymu, kokybiški importuojami produktai Lietuvai nepasiekiami, nes rinka čia itin maža, o ir kainų skirtumas, palyginti su prastos kokybės gaminiais, pernelyg ryškus. „Nuo nemalonumų apsukruoliai apsisaugo labai paprastai: patys nenori statyti ir eksploatuoti nuotekų valymo įrengi-

,, Filionis AUGUST Bendrovės „August ir Ko“ savininkas

Problemos nuotekų valymo srityje turėtų būti sprendžiamos gamintojams ir valdžios atstovams susėdus prie derybų stalo.

nių, tad pasitelkia tarpininkus. Taigi dar kartą galima pasakyti, kad trūksta gaminių kontrolės“, – tvirtino F. August.

Teigiami pokyčiai Tiesa, ne visos vandentvarkos įmonės taip elgiasi. Ūkišką požiūrį parodė įmonės „Šilutės vandenys“, „Kėdainių vandenys“, „Jurbarko vandenys“, Nemenčinės komunalinis ūkis. Atnaujindamos gyvenvietėse nuotekų valymo įrenginius jos ne pasirinko pigiausius gaminius, bet pirmiausia įvertino jų kokybę. Rezultatas – nebereikia kasmet mokėti didžiulių baudų už aplinkos taršą, gyventojai gauna kokybiškas paslaugas, nesikaupia kalnai dumblo, keliančio nemažų problemų. Yra vilčių, kad Lietuvoje šie dalykai bus pradėti kontroliuoti, o Lietuvos upės, upeliai bei ežerai bus švaresni. 

21

naujienos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i naujienos

Parodos įsibėgėja Vienija jėgas amžiaus statyboms Naujos atominės elektrinės statybą Visagine be jokių skrupulų bus galima vadinti didžiausiomis statybomis Lietuvoje per nepriklausomybės laikotarpį.

Dalyvauti jose svajoja ne viena statybos kompanija. Žinoma, pavienių mūsų šalies įmonių pajėgumai yra per menki, tad Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija (LINPRA), Lietuvos statybininkų asociacija ir Lietuvos energetikos institutas, siekdami apie trečdalį Visagino atominės elektrinės projekto vertės užsakymų padėti laimėti šalies verslininkams, pasirašė ketinimų dėl bendradarbiavimo Visagino atominės elektrinės projekte protokolą. „Norime būti aktyvūs būsimų tiekimo konkursų dalyviai ir sieksime, kad kuo didesnė projekto užsakymų dalis atitektų Lietuvos, o ne kitų šalių įmonėms“, – sakė LINPRA prezidentas Vaclovas Šleinota. Skaičiuojama, kad Lietuvos įmonės Visagino atominės elektrinės statybose galėtų pretenduoti gauti 4–5 mlrd. litų vertės užsakymus – tai sudarytų apie 30 proc. visos projekto vertės.

Ketinimų protokolu siekiama įtvirtinti žinių mainus tarp sektoriaus įmonių, taip pat užtikrinti darbuotojų mokymus gerinant specialistų rengimą atominės energetikos srities technologijų ir verslo vadybos srityse. Energeti-

22

kai ir statybininkai nusitaikė į 5 mlrd. litų vertės užsakymus. Ketinimų protokole numatytas veiklas koordinuos Lietuvos energetikos institutas.

Su Visagino atominės elektrinės projektu dirbantys specialistai „Statybai ir architektūrai“ sakė, kad žvelgiant į naujos jėgainės projekto įgyvendinimą artimiausia perspektyva jame dalyvauti Lietuvos įmonėms – statybos procesas.

Tačiau apie ilgalaikę perspektyvą irgi vertėtų pamąstyti: padaryti atitinkamas investicijas, burti daugiau specialistų. Šitaip regione galėtų atsirasti įmonių, kurios teiktų priežiūros paslaugas atominėms elektrinėms.

Vos prasidėjus kalboms apie naujos jėgainės statybas, netgi didžiosios Lietuvos statybų įmonės abejojo savo galimybėmis ir pajėgumais dalyvauti jose.

Manyta, kad neužteks ne tik technologinių, bet ir žmogiškųjų išteklių. Maždaug prieš metus statybininkai kalbėjo, kad geriausiu atveju būtų pajėgios dirbti kelios didžiosios kompanijos, susibūrusios į bendrą konsorciumą. Lietuviai kuklinosi ir galimas pozicijas iš anksto buvo linkę užleisti skandinavams, vokiečiams arba prancūzams.

Statybų sektoriaus galimybėmis būsimame projekte domisi vis daugiau įmonių. Lietuvos bendrovės, norinčios

dalyvauti įgyvendinant projektą, jau dabar turėtų pareikšti apie tai norą.

Reikėtų parodyti ne tik savo pajėgumus, bet ir tai, kiek dėmesio skiriama darbų kokybei užtikrinti. Tie, kurie atitiks pirminius kriterijus, bus kviečiami dalyvauti konkursuose.

Bendrovė Visagino atominė elektrinė yra atlikusi analizę ir skaičiavimus, kokia dalimi atliekant vienokius ar kitokius darbus galėtų prisidėti vietos kompanijos, o kuriems darbams atlikti teks kviestis talkininkų iš užsienio.

Preliminariai numatyta, kad Lietuvos įmonės atliks ketvirtadalį projektavimo darbų. Atrodytų nedaug, tačiau vertinant visas darbų apimtis, kurios siekia beveik 949 mln. litų (iš planuojamų visam projektui 17,25 mlrd. litų), lietuviai užsakymais neturėtų skųstis.

Visi su projektavimu susiję darbai skaidomi į penkias dalis: mokslo ir tyrimų, eksperimentinės plėtros ir kitų tyrimų, architektūrinės ir inžinerinės veiklos, techninių konsultacijų bei techninės paramos veiklos. Manoma, lietuvių kompanijos darbų gali tikėtis visose dalyse. Kai kurie su projektavimu susiję darbai jau atlikti. Daugiausia lietuviai prisidėtų prie statybos, įskaitant ir medžiagų tiekimą (planuojama, kad net 70 proc.). 

Specializuotų parodų rengėjai įgauna pagreitį. Statybų ir su jomis susijusių sektorių dalyviai šiais metais žada gausų parodų krepšelį.

Viena jų – pasaulinė vandens, nuotekų, atliekų tvarkymo ir žaliavų paroda „IFAT Entsorga“, įvyksianti gegužės 7–11 dienomis Miuncheno (Vokietija) parodų centre. Teigiama, kad dar likus keturiems mėnesiams iki parodos visas ekspozicijų plotas jau yra rezervuotas, o laukiančiųjų patekti tarp dalyvių sąrašas ilgėja.

Taip įvyko pirmą kartą per parodos istoriją, nors ekspozicijoms skirta net 215 tūkst. kvadratinių metrų ploto.

Jau trečią kartą mūsų šalį parodoje „IFAT Entsorga“ reprezentuos nuotekų valymo įrenginius gaminanti Alytaus bendrovė „Traidenis“.

Parodos organizatorius ypač džiugina gausus užsienio šalių stendų skaičius – iš viso renginyje savo produkciją bei paslaugas pristatys dalyviai iš daugiau kaip 50 šalių. Bus gausu nacionalinių stendų – 18. Pirmą kartą tokius stendus pristatys atstovai iš Japonijos, Kanados, Norvegijos, Rusijos ir Ispanijos.

Lietuviai pasaulinėje vandens, nuotekų, atliekų tvarkymo bei žaliavų parodoje „IFAT Entsorga“ nėra naujokai. Jau trečią kartą mūsų šalį čia reprezentuos nuotekų valymo įrenginius gaminanti Alytaus bendrovė „Traidenis“.

Prieš dvejus metus vykusioje parodoje „IFAT Entsorga 2010“ buvo galima aplankyti 2430 stendų, juos demonstravo dalyviai iš 49 šalių.

Paroda 2010 metais sulaukė beveik 110 tūkst. lankytojų. Neabejojama, kad šiais metais šie rodikliai bus geresni.

Daugiau informacijos apie parodą „IFAT Entsorga“ galima rasti tinklalapyje www.ifat.de arba parodos atstovybėje Lietuvoje – Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmuose (www.ahk-balt.org). 

23

technologijos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i technologijos

Putstiklis –

įvairiapusė termoizoliacinė medžiaga Granuliuotas putstiklis – tai unikali analogų neturinti termoizoliacinė medžiaga, pagaminta iš stiklo duženų nedidelėmis porėtomis granulėmis. Ji ypatinga tuo, kad pasitelkus technologijas paprastas buityje naudotas stiklas virsta puikia termoizoliacine medžiaga, turinčia ne vieną privalumą palyginti su kitomis termoizoliacinėmis medžiagomis. Putstiklis gaunamas smulkiai sumaltą stiklą sulydant su putokšliais. Vėliau masė kaitinama krosnyse ypač aukštoje temperatūroje ir paverčiama pilkšvomis įvairaus diametro granulėmis.

Svarbiausios ypatybės Vienas svarbiausių putstiklio privalumų – tai itin lengva medžiaga, o jo tankis priklausomai nuo granulių frakcijos yra nuo 100 iki 300 kilogramų kubiniam metrui. Tai leidžia granulėms konkuruoti su keramzitu. Priklausomai nuo naudojimo paskirties gaminamos kelios granulių frakcijos – būtent tai leidžia išplėsti granuliuoto putstiklio naudojimo sritis. Pasaulyje yra žinomos kelios putstiklio gamybos technologijos, bet granulės yra viena pažangiausių. Naudojant kitas technologijas

24

gaminami paruošti blokeliai arba vientisas blokas – jis vėliau smulkinamas gabaliukais, tačiau šių plokščių pritaikymo galimybės yra nedidelės.

Ypač mažas šilumos laidumo koeficientas. Geras termoizoliacines putstiklio ypatybes suteikia granulių struktūra – viduje esančios smulkios poros tarsi uždaro granulėje orą. Todėl šilumos laidumo koeficientas yra nuo 0,04 iki 0,06 W/mK. Patvarumas. Putstiklio granulės yra atsparios gniuždymui – 1,2–2,2 MPa. Ši ypatybė nekinta visu eksploatavimo

laikotarpiu, netgi visiškai panardinus į vandenį ilgesniam laikui.

Atsparumas ugniai. Konstrukcijos su putstikliu – atsparesnės ugniai.

Pagrindinė sudedamoji dalis savo chemine sudėtimi yra ne kas kita, o tiesiog išpūstas silikato stiklas, sudarytas iš išlydytų aukščiausių oksidų. Jie visiškai negaruoja ir nedega. Granuliuoto putstiklio eksploatavimo režimo temperatūra – nuo 200 iki 650°C. Atsparumas drėgmei. Granuliuotas putstiklis dėl savo unikalios struktūros net visiškai panardintas į vandenį nesugeria jo daugiau kaip 10 proc. visos savo bendros masės. Taip atsitinka dėl granulėje esančių porų. Itin svarbu, kad vandens įgėrimas ilgainiui nedidėja ir medžiaga išlaiko visas pradines termoizoliacines ypatybes bei patvarumą.

Cheminis ir biologinis patvarumas. Granuliuotas putstiklis – visiškai atspari medžiaga ir organinių, ir neorganinių cheminių reagentų poveikiui.

Išimtis yra tik fluoro vandenilio rūgštis, kuri naudojama stiklui tirpdyti. Taip pat putstiklis yra atsparus biologiniam poveikiui, visiškai nepūva ir negenda, jame nesiveisia nė viena žinoma biologinių mikroorganizmų rūšis.

Švarumas. Ši neorganinė medžiaga yra visiškai nekenksminga aplinkai, nes savo sudėtimi tėra paprasčiausias stiklas. Eksploatavimo metu veikiant temperatūros kaitai ar drėgmei neišskiriama jokių cheminių medžiagų.

Ilgaamžiškumas. Dėl putstiklio granulių porose esančių uždarų ertmių ši medžiaga gali būti eksploatuojama neribotą laiką. Prieš 50 metų statytų pastatų tyrimai patvirtino, kad putstiklis nepraleisdamas drėgmės bei garų puikiai išlaiko pirmines savo ypatybes visą pastato tarnavimo laikotarpį.

Bendrovės „Stikloporas“ granuliuotas putstiklis gaminamas pagal patentuotą technologiją PENOSTEKTM. Granuliuotas putstiklis yra naudojamas kaip lengvasis užpildas, jis yra sertifikuotas pagal LT ЕN 13055-1:2002/AC:2004.

Naudojimas – labai platus Granuliuotas putstiklis pirmiausia naudojamas statant naujus objektus ar rekonstruojant senus. Čia jis pritaikomas kaip naujoviška termoizoliacinė medžiaga. Kaip lengvasis užpildas putstiklis naudojamas gyvenamųjų namų bei komercinės, rekreacinės, visuomeninės paskirties objektuose.

Putstiklis gali būti naudojamas ir kaip fasadinis termoizoliacinis, ir kaip garso izoliacinis sluoksnis bei apdaila, taip pat kaip vidinių pertvarų garso izoliacija. Jis ypač tinkamas senos statybos daugiabučiuose, kur itin svarbu išsaugoti kuo daugiau gyvenamojo ploto ir neapkrauti konstrukcijų. Medžiaga pritaikoma ir kaip pertvarų, balkonų, laiptinių sienų termoizoliacija, taip pat itin tinkama termoizoliaciniam sluoksniui sudėtingos, nestandartinės geometrinės formos pastatuose.

Putstiklis naudojamas ir kaip išlyginamasis sluoksnis paviršiams, kurie reikalauja kuo mažesnės apkrovos: senuose daugiabučiuose, kultūros paveldui priskirtuose pastatuose, objektuose, kurių pamatinės konstrukcijos atlaiko tik nedideles apkrovas.

Kaip termoizoliacinis sluoksnis putstiklis gali būti naudojamas pirmo aukšto ir rūsio perdangose, taip pat patalpų grindims izoliuoti virš garažų ar tunelių. Jis taip pat tinka ir toms grindims, kur yra įrengta daug komunikacijų: kabelių ir vamzdynų. Kaip šilumos ir garso izoliacija putstiklis naudojamas įvairiuose horizontaliuose paviršiuose, turinčiuose iki 10 proc. nuolydį, taip pat plokščių stogų termoizoliacijai.

Kitos galimybės Putstiklis naudojamas ir naftos gavybos bei chemijos pramonėje. Čia juo izoliuojami vamzdynai ir pramoniniai įrengimai, kai reikalingas atsparumas itin aukštai temperatūrai, kriogeniniams procesams, kai keliami aukšti atsparumo ugniai, korozijai ar drėgmei bei rūgščių poveikiui reikalavimai. Šia medžiaga gali būti izoliuojami ir kaminai.

Granuliuotas putstiklis – tinkama maisto pramonės įrengimų termoizoliacija, nes jo granulėse nesiveisia jokių mikroorganizmų, jo ypatybės nekinta

ir nekelia jokio kenksmingo poveikio aplinkai.

Granuliuotas putstiklis plačiai naudojamas energijos jėgainių statyboje, nes yra itin atsparus aukštai temperatūrai ir pasižymi geromis termoizoliacinėmis ypatybėmis. Kaip termoizoliacija granuliuotas putstiklis naudojamas įvairiems vamzdynams bei tiekimo sistemoms, esančioms ir paviršiuje, ir po žeme, izoliuoti. Taip pat jis pasitelkiamas technologiniams įrenginiams, eksploatuojamiems sudėtingomis sąlygomis, rezervuarams izoliuoti. 

apie įmonę Bendrovė „Stikloporas“ įkurta 2009 metais Druskininkuose.

Putstiklio gamyba pradėta 2011 metų lapkritį. Gamykla įsikūrusi netoli Druskininkų esančiuose Viečiūnuose, buvusiose bendrovės „Drobė“ patalpose. Tai yra bendra Rusijos ir Lietuvos kapitalo įmonė, joje sukurta daugiau kaip 30 darbo vietų. Lietuvos įmonei „Lesta“ priklauso 51 proc., o Rusijos bendrovei „Ivsil Euro Trade“ – 49 proc. „Stikloporo“ akcijų. Kasmet planuojama perdirbti apie 5 tūkst. tonų stiklo duženų ir pagaminti apie 30 tūkst. kubinių metrų putstiklio. Į naują gamyklą iš viso investuota 9,8 mln. litų. Iš jų 2,3 mln. litų skyrė akcininkai, Europos Sąjungos (ES) parama sudaro 4,1 mln. litų, dar 3,4 mln. litų ilgalaikį kreditą suteikė SEB bankas. Įgyvendinant projektą buvo įsigyti gamybos patentai, įrengti naujai technologinei gamybos linijai reikalingi vidiniai inžineriniai tinklai, nusipirktas ir įdiegtas stiklo dūžiui perdirbti

bei putstikliui gaminti skirtas patentuotas įrenginys, įsigyta gamybai reikalinga pagalbinė įranga.

Bemaž 80 proc. „Stikloporo“ pagaminto putstiklio bus eksportuojama į Rusiją, Ukrainą, Lenkiją, Vokietiją, Latviją, Estiją, Skandinavijos šalis.

Bendrovė „Stikloporas“ granuliuoto putstiklio gamybos technologijos patentą įsigijo iš Rusijos gamintojų. Patentas registruotas Rusijoje ir ES, stiklo granules Maskvos įmonė gamina keletą metų. Prekių ženklas vadinasi „PenostekTM“.

Granuliuoto putstiklio gamyba – vienas pažangiausių būdų perdirbti stiklo atliekas. Į Lietuvos rinką kasmet išleidžiama apie 80 tūkst. tonų stiklo taros. Surenkama maždaug pusė šio kiekio.

Reikia įvertinti ir tai, kad susidaro daugybė kitų atliekų: gamybinių, stiklo dūžio, statybinių ir kitų. Lietuvoje vis dar stringa atliekų rūšiavimas, vyrauja nedideli arba specifiniai perdirbimo kiekiai.

25

renovacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i renovacija

Taupyti – nereiškia aukoti Gyventojai renovacijai ryžosi sutarę, kad privalo prižiūrėti savo turtą

Tauragės miesto Dariaus ir Girėno gatvės daugiabutyje, pažymėtame numeriu 32A, dabar ramybės periodas – jau dvejus metus jo gyventojai neplanuoja jokių namo tvarkybos darbų. Aktyviai jie gyveno ankstesnius septynerius metus, per kuriuos buvo įvykdyti du namo renovacijos etapai.

Gyventojai pademonstravo išskirtinę motyvaciją – antro etapo planų jie neatšaukė net spaudžiant ekonomikos krizei. Bendrijos narių neišgąsdino ir akivaizdus valstybės strategijos nenuoseklumas: vis kintantis paramos renovacijai dydis, viešojoje erdvėje sklandančios skeptiškos nuostatos dėl renovacijos teikiamo efekto. Gyventojai sutarė, kad turto priežiūra – jų pačių reikalas.

Bet išlaidos buvo skaičiuojamos itin atsakingai – užsi-

brėžus maksimalų efektą pasiekti mažiausiomis sąnaudomis, aiškino minėto daugiabučio bendrijos „Avila“

pirmininko pavaduotojos pareigas renovacijos laikotarpiu ėjusi Edita Vaitkutė-Zinkė. Tarkime, putų polistireno klijavimas fasadams šiltinti buvo pasirinktas nusprendus, kad ši sistema garantuoja optimalų kainos ir efektyvumo santykį. Stengdamiesi neišlaidauti gyventojai neketino aukoti kokybės.

Tad buvo svarbu pasirinkti ir tinkamą rangovą.

Tauragės bendrovė „Apastata“ antro renovacijos etapo darbams atlikti pasirinkta ne tik dėl palankios kainos, bet ir gausios panašių projektų patirties bei kvalifikacijos. Buvo akcentuota, kad rangovas privalo naudoti sertifikuotą fasado šiltinimo sistemą. Lauko sienos apšiltintos 15 centimetrų, o kai kuriose vietose – ir 20 centimetrų storio putų polistireno sluoksniu.

Bendrovė „Apastata“ pakeitė ir laiptinių bei rūsių langus, įstiklino balkonus, atliko stogo rekonstrukcijos darbus. Šis buvo apšiltintas polistireninio putplasčio (15 centimetrų storio) bei mineralinės vatos (5 centimetrų storio) plokštėmis, dviem sluoksniais uždengtas bitumine danga. „Apastatos“ specialistai įrengė stogo įlajas, ventiliacinius kaminėlius ir apsauginę stogo tvorelę, apskardino parapetus, restauravo ventiliacinius kaminus.

Visa kita bendrija buvo atlikusi dar 2002 metais. 36 butų devynaukštis teskaičiavo 17-us metus, kai gyventojai ryžosi solidžioms permainoms: pakeisti butų langus, įrengti name naudojamų energinių resursų apskaitos sistemą, renovuoti šilumos punktą, kiekviename bute įrengti šilumos kiekio daliklius. Nuo tada kiekvienas nustato sau priimtiną šilumos tiekimo režimą. Ši investicija atsipirko per 3 ar 4 metus. Apie antrą renovacijos etapą pradėta kalbėti dar nebaigus mokėti pirmosios namo investicijų paskolos – visi suprato, kad kitaip pasiekti maksimalų energijos taupymo efektą neįmanoma.

Diskusijų pirmiausia vyko bendrijos valdyboje, kuri buvo visų procesų generatorius. „Visoms bendrijoms patarčiau įtraukti į renovacijos klausimų svarstymą kuo daugiau aktyvių narių – taip išsklaidomos neigiamos emocijos, neaiškumai, įtarimai“, – sakė E. Vaitkutė-Zinkė. „Aviloje“ kiekvieną savaitę buvo rengiami bendrovės „Apastata“ atstovų, techninio prižiūrėtojo ir bendrijos narių susirinkimai, skirti visiems aktualiems renovacijos reikalams aptarti. Vyko dalykiškas ir skaidrus visų šalių bendradarbiavimas. Pusę metų trukę darbai gyventojams neprailgo. Šiandien jie turi rezultatą – 40 proc. mažesnes šildymo sąnaudas.

Bendrovės „Apastata“ direktorius Mindaugas Apavičius įsitikinęs, kad tai – beveik maksimalus rezultatas, kurį buvo galima pasiekti šiame objekte. Žinoma, renovavus ypač nugyventus namus galimi ir įspūdingesni skaičiai. „Jei namas senas, kiauras, su visiškai neefektyvia šildymo sistema, jį renovavus galima pasiekti ir 60 proc. efektą. Arba jei gyventojai turi modernų šilumos punktą, bet neturi galimybės patys reguliuoti kiekvieno kambario temperatūros, o šilumos punkte yra nusistatę maksimalią

Mindaugas APAVIČIUS Bendrovės „Apastata“ direktorius

,,

Jei namas senas, kiauras, su visiškai neefektyvia šildymo sistema, jį renovavus galima pasiekti ir 60 proc. efektą. Arba jei gyventojai turi modernų šilumos punktą, bet neturi galimybės patys reguliuoti kiekvieno kambario temperatūros, o šilumos punkte yra nusistatę maksimalią leistiną 18 laipsnių temperatūrą, sutaupymas irgi bus įspūdingas. leistiną 18 laipsnių temperatūrą, sutaupymas irgi bus įspūdingas“, – ne visada objektyvią renovacijos matematiką aiškino 20 metų patirtį turinčios įmonės vadovas. „Avila“ irgi turi rezervų – M. Apavičiaus nuomone, dar daugiau šilumos būtų sutaupoma, jei gyventojai būtų ryžęsi sudėti langus su dviem

stiklo paketais, kiekviename bute sumontuoti rekuperatorius.

Bendra „Avilos“ renovacijos projekto antro etapo vertė – 445 492,74 lito. Valstybės parama iš šios sumos – 215 663, 52 lito. Mažiausių butų savininkams patiems teko sumokėti apie 5 tūkst. litų, didžiausių – apie 8 tūkst. litų. 

UAB „Apastata“, Laisvės g. 85G, Tauragė, tel. +370 446 69 256, faks. +370 446 69 256, el. p. info@apastata.lt, www.apastata.lt

26

27

renovacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i specialistas pataria

Šilti langai – būtina renovacijos dalis Kėdainių Mindaugo gatvės 16-ojo namo gyventojai gali jaustis kaip naujakuriai – jų 36 metus skaičiuojantis daugiabutis po prieš metus baigtos renovacijos sunkiai atpažįstamas. Nepakeistos čia, galima sakyti, liko vien sienos, tik jos, suprantama, apšiltintos. Po atnaujinimo 48 proc. energijos sutaupantis daugiabutis sėkmingai dalyvavo pavyzdingiausiai renovuotų daugiabučių konkurse.

Bendrovė „Aveplast“ šiame objekte ne tik keitė butų, laiptinių, rūsio langus, bet ir stiklino balkonus. Bendrovės siūlytų pažangių plastikinių langų su dviejų stiklų stiklo paketu, kur vienas stiklų yra selektyvinis, t. y. geriau sulaikantis namų šilumą, pageidavo ne tik gyvenusieji butuose su mediniais langais. Keisti langus ryžosi ir supratusieji, kad kiek anksčiau įsidėti nauji plastikiniai langai išsprendė tik estetines, bet ne funkcines, tarkime, termoizoliacijos ir triukšmo slopinimo, problemas. Modernius šiltus to paties modelio ir komplektavimo „Aveplast“ langus gyventojai išsirinko ir laiptinėms bei rūsiams.

Nuomonės išsiskyrė tik dėl to, kaip langai turi būti dalijami. Į kelias varstomas dalis padalytus langus žmonės

dažniausiai renkasi todėl, kad juos patogiau naudoti: tokio lango varčia mažesnė, jį atidarius užimama mažiau vietos patalpoje, o tai ypač aktualu nedidelėse daugiabučių namų virtuvėse ir kambariuose. Be to, tokius langus patogiau valyti. Gamintojai įprastai siūlo dėl lango dalijimo apsispręsti įvertinus lango angos dydį. Didelius langus tikslinga skaidyti į kelias dalis jau vien dėl statikos parametrų: kad ilgainiui nekiltų langų nusėdimo ar iškrypimo grėsmės.

Reto renovuojamo namo gyventojai atsisako stiklinti balkonus. Daugumą vilioja galimybė apsisaugoti nuo įkyrių miesto paukščių, lapų ir kiemo dulkių. Bet, ko gero, svarbiausia balkono stiklinimo priežastis – noras sutaupyti šilumos. Mindaugo gatvės 16-ojo namo gyventojams visa tai irgi pasirodė svarbu.

Kadangi norinčiųjų balkono sąskaita pasididinti buto plotą neatsirado, kėdainiškiai galėjo rinktis ne plastiko, o aliuminio balkono stiklinimo konstrukciją. Beje, ne visi balkonai šiame name vienodi – įstiklinusieji juos anksčiau „Aveplast“ pagalbos nebeprašė. Įmonės specialistai dėl to nesi-

stebėjo: gyventojų, kurie jau įsistiklinę balkonus lengvomis aliuminio konstrukcijomis, renovacijų metu pasitaiko dažnai, ir neretai jie nesiryžta papildomoms išlaidoms. Kita situacija, jei balkonai stiklinti senais metodais, ypač jei tai medinių rėmų konstrukcija, kuri laikui bėgant nusidėvi. Tokias pakeisti tikslinga.

Ir prieš renovaciją, ir po jos gyventojai balkonus naudoja skirtingoms reikmėms: vieniems patogu balkone laikyti rečiau naudojamus daiktus, kiti juose tik džiovina skalbinius, treti naudojasi kaip oranžerija. „Aveplast“ užduotis buvo sukurti gyventojams maksimalų įstiklinto balkono komfortą. Sumontuotos slankiosios aliuminio konstrukcijos, kurios ne tik patogiai atidaromos nuslenkamos į šoną, bet ir yra estetiškos, lengvai prižiūrimos. Šias slankiąsias dviejų ar trijų bėgelių aliuminio konstrukcijas galima pritaikyti beveik visų tipų balkonams. Trumpiems rekomenduojama dviejų bėgelių lango konstrukcija, galinti turėti dvi ar keturias varstomas lango dalis, ilgiems – trijų bėgelių net tris ar šešias varstomas lango dalis galinti turėti konstrukcija. 

Tobulėja ir langai, ir jų montavimas – Ar tobulėjant langų sistemoms tobulėja ir jų montavimas?

– Taip, langų montavimas tobulėja kartu su langais. Pagrindinė langų montavimo užduotis – ilgus metus saugoti langų angokraščius nuo peršalimo ir drėgmės. Todėl šiandien naudojamos ne tik montavimo putos, bet ir hidroizoliacinės išorinės bei vidinės juostos. Naujoviškos išorinės hidroizoliacinės juostos yra laidžios garams, todėl patalpoje esanti drėgmė lengvai išgaruoja, o vidinė juosta apsaugo būstą nuo lauke tvyrančio šalčio, drėgmės ir vėjo patekimo.

Didelė langų gamintojų konkurencija Lietuvos vartotojus galėtų džiuginti, jei visada būtų susijusi ne tik su palankiomis kainomis, bet ir kokybės garantu. Kaip išvengti nusivylimų, patarė UAB „Aveplast“, valdančios prekių ženklą „TIKS langai“, direktorius Vilius EIDUKEVIČIUS. – Pastaruoju metu populiarėja naujas langų kokybę apibūdinantis terminas – idealūs langai. Kokias specifikacijas turi atitikti tokie langai?

– Tai terminas, nusakantis naujus langų standartus, pirmiausia – itin patikimą šilumos išsaugojimą ir nedidelę kainą.

Idealūs langai priklauso A+ energinio efektyvumo klasei, o jų kaina atitinka A klasės langų. Idealių langų šilumos perdavimo koeficientas yra 0,8 W/m2K. Tokie puikūs rezultatai pasiekiami komplektuojant įprastą 73–84 milimetrų profilio sistemą su naujovišku ne plonesniu kaip 44 milimetrų trijų stiklų stiklo paketu, kur du stiklai yra selektyviniai. Labai svarbu, kad naudojamas stiklo paketas turėtų šiltus termoizoliacinius (plastikinius) stiklo paketo rėmelius.

28

– Į kokias langų ypatybes reikia atkreipti dėmesį ieškant šiltų langų: stiklo storį ar rūšį, kamerų skaičių, profilio plotį?

– Svarbiausias parametras renkantis šiltus langus yra energinio efektyvumo klasė. Ji nustatoma pagal šilumos laidumo koeficientą.

Kuo energinio efektyvumo klasė yra aukštesnė, tuo langai šiltesni. Statant energiją tausojančius ar renovuojant senus namus rekomenduojama rinktis langus, kurių šilumos laidumas yra ne didesnis kaip 0,8 W/m2K. Gamintojai šį rodiklį pasiekia skirtingais būdais: vieni naudoja itin plačias profilių sistemas, kiti profilius užpildo specialiais kompozitiniais užpildais.

– Langų keitimas – vienas nedaugelio darbų, kurį gyventojai neretai būna atlikę dar iki ryždamiesi bendrai namo renovacijai, todėl nenori naujų išlaidų, net jei abejoja energiniu efektyvumu. Kokie argumentai svarbiausi sprendžiant keisti langus dar kartą ar ne?

– Pagrindinis namų renovacijos tikslas – sutaupyti kuo daugiau šilumos energijos, kurios netenkama per sienas ir langus. Prieš gerą dešimtmetį įsigytų plastikinių langų šilumos laidumas buvo keturiskart didesnis nei šiuo metu gaminamų plastikinių langų. Taigi investavę į langus šiandien, grąžą, susijusią su sutaupyta šilumos energija, gausite neilgai trukus.

– Kokius veiksnius būtina įvertinti renkantis tinkamiausią balkono stiklinimo būdą (metalo konstrukcijų ar betono plokščių būklė, sistema, kuria bus šiltinamas namas)?

– Pirmiausia reikia atsižvelgti į savo poreikius. Priklausomai nuo balkono naudojimo paskirties galima rinktis plastikinių arba aliuminio konstrukcijų balkono stiklinimą. Plastikinės balkono stiklinimo konstrukcijos yra itin šiltos ir sandarios. Aliuminio balkono stiklinimas yra itin patogi naudoti ir estetiškai atrodanti sistema, kuri lengvai pritaikoma beveik prie visų pastato konstrukcijų. 

29

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Komfortą pagerina kiekvienas izoliuotas decibelas Triukšmas – aktuali problema ir gyvenamosiose patalpose, ir visuomeniniuose objektuose ar pramoniniuose pastatuose. Todėl projektuojant ar statant naujus objektus būtina tinkamai įvertinti galimą triukšmo poveikį žmonėms eksploatuojant pastatą.

Statant naują pastatą užtenka žinoti garso izoliacijos reikalavimus, t. y. kiek decibelų turi sulaikyti viena ar kita konstrukcija. Pagal tai parenkamos medžiagos pertvaroms, perdangoms ar kitoms konstrukcijoms. Šios būna išbandytos laboratorijose, ten nustatomos jų garso izoliavimo galimybės. Tačiau laboratorijų duomenis kartais reikėtų

vertinti atsargiai, nes galimi konstrukciniai garso izoliavimo nuostoliai.

Garsui izoliuoti skirtos konstrukcijos, ypač kai taikomi šiek tiek didesni reikalavimai, montuojamos naudojant produktus, suteikiančius sistemai reikiamas garso izoliacijos ypatybes. Todėl būtina atkreipti dėmesį, kokie produktai ir medžiagos yra naudojami.

Su triukšmu sudėtingiau kovoti, kai statybos jau būna baigtos. Tuomet reikia nustatyti, kuriomis iš konstrukcijų sklinda garsas: perdangomis, sienomis, o gal instaliaciniais kanalais.

Nustačius triukšmo sklidimo šaltinį, privalu jį izoliuoti. Ne visuomet prie sienos, už kurios gyvena kaimynas, užtenka sumontuoti papildomą gipskartonio konstrukciją, nes garsas gali sklisti per perdangą ar kitas bendras atitvaras. Todėl dažnai geri garso izoliacijos rodikliai pasiekiami pasitelkus kompleksinį sprendimą, t. y. ne tik prie sienos sumontavus papildomą gipskartonio konstrukciją, bet ir pakabinus garsą sulaikančias lubas. O gal ir įrengus sausąją grindų konstrukciją.

Montuojant prie sienų papildomas konstrukcijas labai svarbu tinkamai įrengti karkasą iš stabilių profilių, pagamintų iš 0,6 milimetro storio skardos. Standumas svarbus todėl, kad konstrukcija, specialistų žodžiais tariant, nebanguotų nuo garso. Metalinį karkasą būtina atskirti nuo šalia esančių kitų kietųjų paviršių: betono perdangos, mūro sienos. Tarp karkaso ir kietųjų paviršių reikia įterpti minkštas tarpines ar specialias sandarinimo priemones. Kitaip bus palikti savotiški tiltai triukšmui sklisti per konstrukcijas.

Papildomoms gipskartonio konstrukcijoms montuoti kompanijos „Knauf“ specialistai rekomenduoja naudoti specialius profilius MW. Ypatinga jų forma leidžia pagerinti sistemos garso izoliavimo ypatybes, triukšmas nuslopinamas keliais decibelais. Sumontuotą karkasą būtina užpildyti mineraline vata. Konstrukcijoms reikėtų naudoti tankesnes gipso kartono plokštes, pavyzdžiui, „Knauf Blue“. Jų garso izoliavimo ypatybės – geresnės už įprastų gipskartonio plokščių. Puikus rezultatas pasiekiamas ir naudojant plokštes „Knauf Silent Board“, skirtas esamų konstrukcijų garso izoliacijai pagerinti.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad būtina montuoti du gipso kartono plokščių sluoksnius, nes vienguba ir dviguba konstrukcijos izoliavimo galia gali skirtis iki 10 decibelų. Maždaug 6 decibelų skirtumą žmogaus ausis supranta kaip dukart didesnį ar mažesnį garsą. Todėl saugantis nuo triukšmo kiekvienas izoliuotas decibelas yra labai svarbus.

Abiejų sluoksnių siūles tarp gipso kartono plokščių būtina užpildyti gipsiniu glaistu „Knauf Uniflott“, kuris sustingęs ypatybėmis beveik atitinka gipso kartono plokštes. Todėl plokštumoje nebelieka silpnų vietų triukšmui skverbtis.

Be abejo, sienoje, iš kurios tikimasi geros garso izoliacijos, negali būti elektros lizdų ar kitokių instaliacinių

skylių – šios tampa geriausia landa triukšmui sklisti.

Montuojant lubas būtina naudoti specialias pakabinimo detales su guminėmis tarpinėmis. Perimetrinius profilius reikia atskirti nuo esamų konstrukcijų. Montuojant būtina laikytis technologinių reikalavimų, kitaip gali atsirasti įtrūkimų. O kiekvienas įtrūkimas – kelias triukšmui sklisti. Luboms, kaip ir sienoms, montuoti naudojami du gipso kartono sluoksniai – dėl konstrukcijos stabilumo ir garso izoliacijos.

Abiejų sluoksnių siūles reikia užglaisty-

ti „Knauf Uniflott“ glaistu. Būna atvejų, kai siekiant dar labiau pagerinti garso izoliacijos ypatybes montuojami trys gipskartonio plokščių sluoksniai.

Sausosios grindys – bemaž atskira tema. Jos naudojamos, kai norima pagerinti perdangos garso izoliaciją.

Sausosios grindys puikiai pagerina smūginio garso izoliaciją – žingsnių, trepsėjimo. Montuojant sausąsias grindis klojamas izoliacinis sluoksnis, ant kurio vadinamųjų plaukiojančių grindų principu dedamos gipsinės grindų plokštės.

skirtingo tipo gipskartonio plokščių, pritvirtintų prie MW profilių, įtaka garso izoliacijai Knauf WHITE

Knauf BLUE

Knauf Silentboard

R, wR (dB) 50

52

59

59

62 (64)

70

64

67 (69)

74

Jei Jums reikia konsultacijos garso izoliacijos ar kitu klausimu – visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus telefonu +370 5 213 2222

30

31

naujienos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Ar pasaulyje pripažintas komercinių ginčų sprendimo būdas taps valstybinio teismo alternatyva ir Lietuvoje?

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i naujienos

Arbitražas pasirengęs konkuruoti Bitė RIMKUTĖ

Belgijoje, Prancūzijoje arbitražiniu būdu išsprendžiama 60–80 proc., o kai kuriose valstybėse – ir visas 100 proc. ūkinių, verslo bylų.

Lietuvoje toks ginčų sprendimo būdas neturi tradicijų, čia vis dar normalu, kad pirmosios instancijos teismai užversti bylomis, o jas išsprendus pralaimėjusi pusė ieško apeliavimo ir kasacijos galimybių. Verslas dėl metų metus besitęsiančių bylų patiria didžiulių trukdžių.

32

Konfidencialumas, kompetencija, operatyvumas, lankstumas ir mažesnės išlaidos – tokie dažniausiai minimi arbitražo teismo privalumai lyginant jį su valstybiniu teismu.

Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas priimtas 1996 metais, šiuo metu veikia dvi nuolatinės šios rūšies paslaugas teikiančios institucijos – viešoji įstaiga Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas bei Vilniaus komercinio arbitražo teismas. Pastaraisiais metais vienas po kito registruojami ir specializuoti arbitražo teismai. Vienas jų – Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo bei Lietuvos architektų rūmų pagal partnerystės sutartį praėjusių metų balandį įsteigtas Statybų arbitražo teismas.

Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo pirmininkas doc. dr. Juozas ŠATAS sutiko „Statybai ir architektūrai“ paaiškinti arbitražo teismų atsiradimo poreikį.

– Kokie esminiai valstybinio teismo ir arbitražo skirtumai?

– Arbitražas sprendžia tik verslo subjektų ginčus. Be to, jis yra neformalizuotas: čia nesvarbi posėdžio vieta, ieškovas ir atsakovas bei trys jų arbitrai gali diskutuoti gerdami kavą. Tiesa, arbitras gali būti ir vienas, jei šalys taip sutaria. Svarbiausia – ginčo šalys arbitrus pasirenka pačios iš arbitražo teismo rekomenduojamų bendrosios ar specialiosios kompetencijos arbitrų sąrašų. Jei arbitrai trys, kiekviena pusė renkasi po vieną, o šiuodu renkasi trečiąjį – kolegijos pirmininką.

Užsienyje arbitražo teismai ypač vertinami dėl konfidencialumo, aktualaus, kai bylos susijusios su komercine

informacija ir kai jo negali garantuoti valstybiniai teismai, taip pat dėl kur kas palankesnių bylos sprendimo terminų.

– Tarp arbitražo teismo dalyvių nepaminėjote advokatų.

– Jei byla smulki, į arbitražą gali tiesiogiai kreiptis pats ūkio subjektas – firmos savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Advokato pagalba čia nereikalinga. Šie pajamų praradimu, suprantama, nesidžiaugia ir, jei tik gali, stengiasi, kad byla nepatektų į arbitražo teismą. Be abejo, šalys gali bylai nagrinėti pasitelkti advokatus. Tik šie visada stengiasi vilkinti bylos nagrinėjimą – juk pinigai advokatams byra už kiekvieną dieną ar valandą.

– Kalbate apie didelius advokatų honorarus, bet arbitražinis bylinėjimasis irgi nėra nemokamas.

– Jis gerokai mažiau kainuoja pirmiausia dėl to, kad čia nėra numatyta galimybė apeliuoti, taigi tęsti procesą.

– Tiems, kuriems arbitražo teismai – dar negirdėtas reiškinys, gali kilti mintis, kad neformalioje aplinkoje priimti sprendimai nebus privalomi vykdyti.

– Jie privalomi kaip ir valstybinio teismo sprendimai. Ir, kitaip nei valstybinio teismo sprendimai – neskundžiami nei kitam arbitražui, nei valstybiniam teismui (apeliavimas galimas tik dėl kelių esminių procedūros taisyklių pažeidimų). Nevykdant arbitražo teismo sprendimo dokumentai perduodami antstoliams.

Bet noriu atkreipti dėmesį, kad susėdus prie bendro stalo atsiranda daugiau galimybių rasti kompromisų. Tarkime, ilgesniam laikui išdėlioti skolos mokėjimą. Žinoma, tai gali daryti ir valstybės teismai, bet dažniausiai jie neturi tam laiko.

– Oponentai turbūt pasakytų, kad, užuot kūrus naujas teismo institucijas, reikia tobulinti valstybės teismų sistemą, spartinti bylų nagrinėjimą ir tokiu būdu spręsti problemą.

– Žinoma, tobulinti teismų sistemą galima. Pirmiausia atsisakant nereikalingų formalumų.

Bet svarbiausi valstybinių teismų trūkumai, manau, yra kompetencijos problema ir su tuo susijusi bylų nagrinėjimo trukmė. Mūsų valstybiniai teismai yra bendros kompetencijos, tie patys teisėjai sprendžia ir verslo, ir transporto, ir statybų, ir žemės ūkio, ir žurnalistikos etikos bylas.

Tiesa, neoficialiai teisėjai šiek tiek specializuojasi, vis dėlto net jei bylą tirs ūkio įstatymų teisėjas, vargu ar jis išmanys atskiras ūkio šakas. Tiesiog neįmanoma sutal-

pinti galvoje kiekvienos šių sričių įstatymus, poįstatyminius aktus, pataisas ir visa kita. Natūralu, kad gavęs statybų srities bylą teisėjas turės pasilikti laiko, kad galėtų įsigilinti į norminius teisės aktus. Dar turėkime omenyje, kad vienas teisėjas turi apie 15 bylų. Tad posėdžiai skiriami kas mėnesį ar panašiai. Į arbitražo teismą besikreipiantys ūkio subjektai gali būti tikri, kad jų problemą nagrinės būtent tos srities aktualijas išmanantys ir tą vieną bylą tuo metu teturintys specialistai.

Todėl galima įsipareigoti, kad byla bus išnagrinėta per tris mėnesius. Žinoma, tuos terminus gali pakoreguoti nenumatytos aplinkybės – pavyzdžiui, ligos. Bet byla gali būti išnagrinėta ir per mėnesį.

Beje, Lietuvoje valstybiniai teismai dabar taip apsikrovę bylomis, kad jei tik pamato, jog įmonės savo sutartyje buvo įsirašiusios arbitražo išlygą, iškart į arbitražo teismus jas ir siunčia.

– Lietuvoje turbūt dar gana reta, kai pasirašydamos verslo sutartis šalys iš anksto numato savo bendradarbiavimo problemas patikėti spręsti arbitražo teismui?

– Lietuvoje arbitražo išlygų praktika dar tik įsibėgėja, o užsienyje ji sėkmingai taikoma jau daugelį metų. Jei išlyga iš anksto neįrašyta, kilus problemai šalys turėtų sudaryti atskirą susitarimą, kuriuo deleguotų ją spręsti iš valstybės arbitražo teismui. Mano praktikoje buvo du atvejai, kai sutartyje išlygos nebuvo, bet seniai bendradarbiaujančios įmonės norėjo išspręsti nesutarimus ir dirbti toliau. Jos į arbitražo teismą kreipėsi kaip šeima į psichologą. Nesutarimus išsprendėme, ir įmonės toliau bendradarbiauja.

Kai norima geravališkai išspręsti ginčą, tai daroma ne priverstiniu sprendimu, o taikos sutartimi.

Belgijoje, Prancūzijoje arbitražiniu būdu išsprendžiama 60–80 proc., o kai kuriose valstybėse –

33

naujienos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

,,

Juozas ŠATAS Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo pirmininkas

Užsienyje arbitražo teismai ypač vertinami dėl konfidencialumo, aktualaus, kai bylos susijusios su komercine informacija ir kai jo negali garantuoti valstybiniai teismai, taip pat dėl kur kas palankesnių bylos sprendimo terminų. ir visas 100 proc. ūkinių, verslo bylų. Lietuvoje toks ginčų sprendimo būdas neturi tradicijų, čia vis dar normalu, kad pirmosios instancijos teismai užversti bylomis, o jas išsprendus pralaimėjusi pusė ieško apeliavimo ir kasacijos galimybių.

– Sakoma, kad kartais galutinio sprendimo po visų apeliacijų įmonė gali ir nesulaukti. Juk neretai tuo laikotarpiu būna areštuojamas jos turtas, sąskaitos ir pan.

– Dėl metų metus besitęsiančių bylų verslas išties patiria didžiulių trukdžių.

Arbitražo teismai kartais irgi prašo taikyti specialiąsias priemones: užšaldyti sąskaitas ir pan. Bet šis procesas netrunka tiek ilgai, kad kiltų dramatiškų padarinių. Beje, leidimą taikyti specialiąsias priemones gali duoti tik valstybės teismas. Kaip tik dabar Seime guli nauja Arbitražo įstatymo redakcija, kur, be kitų pataisų, šią tvarką siūloma

34

keisti, nors ji iš esmės tėra formalumas: įprastai, jei yra arbitražo teismo nutartis, valstybės teisėjai nebesigilina į bylą, tiesiog pasirašo vykdomąjį raštą.

– Jei yra svarstomi Arbitražo įstatymo pakeitimai, vadinasi, dabartinė sistema turi silpnų vietų?

– Silpniausia vieta turbūt yra tai, kad nagrinėdami sudėtingas bylas arbitrai kartais tikrina, kaip panašios situacijos buvo sprendžiamos valstybinių teismų.

O mes juk žinome, kad valstybiniuose teismuose yra bylų, išspręstų nesąžiningai, tad vadovautis tokiais sprendimais kaip pavyzdiniais – ydinga praktika.

– Turbūt būtų sunku prisiimti ir šimtaprocentę atsakomybę už arbitražo teismo darbą.

– Taip, bet mes stengiamės kuo labiau apsidrausti nuo blogos patirties.

Teisininkų reputaciją dažnai žinome

patys, čia apsispręsti nėra sunku, o kai komplektuojame rekomenduojamų arbitrų sąrašus specializuotiems arbitražo teismams, bendraujame su verslo struktūromis ir prašome, kad jos teiktų savo rekomendacijas. Tik po to sąrašus tvirtiname visuotiniame Arbitražo asociacijos susirinkime.

Kitų apsisaugojimo būdų niekas dar nesugalvojo.

Valstybiniuose teismuose – kitokios apsaugos. Tarkime, patikrinti teisėjų kandidatūras prašoma specialiųjų tarnybų. Mes šito daryti negalime. Paskutinė mūsų instancija yra ginčo šalis – ji pasirenka kandidatūrą iš pateikto sąrašo. Turime ir privalumą – su arbitrais, kurių sprendimai sukėlė abejonių, mes, kitaip nei valstybiniuose teismuose, galime atsisveikinti. Tiesa, niekas negali pakeisti jų priimto sprendimo.

– Kokio tipo būna arbitražinio teismo sprendimai?

– Gali būti sprendimas sumokėti tam tikro dydžio skolą, padengti procedūrines arbitražo teismo išlaidas arba grąžinti turtą, jei jis buvo neteisėtai užvaldytas.

– Kam reikia specializuotų arbitražo teismų, tokių kaip Statybos, Energetikos, Jūrinio, Transporto, Agroverslo ir pan.? Gal užtektų tiesiog rekomenduojamų arbitrų sąrašą papildyti atitinkamos srities specialistais?

– Tokia pasaulinė praktika. Čia kaip medicinoje: onkologai juk netaiso dantų. Štai Hamburgo arbitražo teisme yra 27 specializuoti teismai.

– Ar Lietuvos įmonės gali kreiptis ir į užsienio arbitražo teismus?

– Gali, tik vargu ar joms tai naudinga – juk kitoje šalyje ir byla bus nagrinėjama kita kalba, ir Lietuvos įstatymus arbitrai turės perprasti. Taip bus gaištamas laikas ir nepasinaudojama vienu pagrindinių arbitražo teismo privalumų. Kartais mūsų Vilniaus tarptautiniam ir nacionaliniam komerciniam arbitražui tenka spręsti dviejų skirtingų užsienio valstybių ūkio subjektų verslo konfliktus. Arbitražo teismai pasirenkami atsižvelgiant ir į žyminio mokesčio dydį, ir į teisėjų kompetenciją. Rinktis yra iš ko – 1958 metų Niujorko konvenciją dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo yra pasirašiusios 145 valstybės. 

Sėkmingiausiai atnaujinto būsto gyventojai gali pasigirti sutaupantys 60 proc. ar net daugiau šildymo išlaidų.

Daugiabučių renovacija: ko lūkuriuojama?

Kotryna Valeikaitė 2011 metus Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra (BUPA) baigė su 644 namais renovacijos krepšelyje. Šie namai į Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą įsijungė nuo jos įgyvendinimo pradžios. „Paraiškų seniems daugiabučiams atnaujinti teikimo tendencijos praėjusių metų viduryje rodė, kad ambicingas mūsų planas per savaitę į programą įtraukti po penkis naujus projektus buvo visiškai realus. Tačiau prognozuojama antra ekonominio sunkmečio banga ir „Snoro“ banko griūtis atšaldė gyventojų norus. Todėl praėjusius metus teko baigti su neblogu, tačiau optimistiškiausių mūsų prognozių nepasiekusiu rezultatu“, – sakė BUPA direktorius Valentinas Petkūnas.

Jo žodžiais, visuomenės lūkuriavimo būsenai, be abejonės, įtakos padarė ir dar vienas svarbus veiksnys – priimti įstatymo pakeitimai, turėję suvaldyti šilumos kainų kilimą. Žmonės tikėjosi, kad sąskaitos už šildymą mažės, todėl renovacijos planus buvo linkę atidėti ateičiai. „Dabar, kai paaiškėjo, kad kainos ne tik nesumažėjo, bet kai kur net ir išaugo, dėmesys renovacijai turėtų gerokai padidėti“, – tikisi V. Petkūnas.

2011 metų pabaigoje šalyje iš viso buvo 442 renovuoti daugiabučiai. Iš jų du namai – Plungėje ir Kretingoje –

jau baigti modernizuoti pagal naująjį JESSICA finansavimo modelį. Šiuo metu įvairių etapų renovacijos darbai atliekami daugiau kaip 200 daugiabučių.

Praėjusiais metais buvo toliau tobulinami teisės aktai, reglamentuojantys daugiabučių renovaciją. Šalia bazinės 15 proc. valstybės kompensacijos už renovacijos išlaidas metų pabaigoje buvo įteisintas papildomas finansinis 15 proc. skatinimas tiems daugiabučiams, kuriuose atliekama kompleksinė renovacija ir kurie pasiekia aukštus energijos taupymo rodiklius. Ši papildomo skatinimo priemonė taikoma projektams, kurie parengti ir įgyvendinami nuo 2009 metų rugsėjo 20 dienos – t. y. ir tiems, kurie parengti ar įgyvendinami.

Kartu su nemokamu techninės dokumentacijos rengimu ir technine priežiūra parama daugiabučiams atnaujinti sudaro per 50 proc. Pasak BUPA vadovo, tokios sąlygos išties palankios. Pasiryžusiesiems imtis renovacijos teikiamos lengvatinės paskolos, kurių metinės palūkanos neviršija 3 proc., o socialiai remtiniems žmonėms renovacija nieko nekainuoja, nes valstybė padengia visas išlaidas.

Pasak V. Petkūno, aktyviausiai namai renovuojami vadinamuosiuose sėkmės regionuose – ten, kur noras atnaujinti būstą gyvais pavyzdžiais perduodamas kaimynų kaimynams. Tei-

giamą postūmį galėtų suteikti ir aktyvi visuomenės informavimo kampanija, tačiau dėl teisinių rangovų ginčų ji iki šiol užstrigusi teismuose.

Norint labiau pagyvinti daugiabučių modernizavimą planuojamos permainos ir pačioje BUPA. Siekiama, kad jos darbuotojai ne lauktų, kol kas nors ateis ir pasakys, kad nori atnaujinti savo namą, bet taptų aktyviais renovacijos programos dalyviais. „Ieškome sprendimų, kurie leistų dirbti lanksčiau, greičiau, efektyviau ir konsultuojant žmones bet kuriame modernizavimo etape, ir tvarkant dokumentus, ir prižiūrint, kaip atliekami darbai“, – sakė V. Petkūnas.

Vienas tokių sprendimų jau įgyvendintas. Pernai agentūroje įkurto Kokybės kontrolės skyriaus specialistai ne tik konsultuoja, bet ir tikrina atliekamų darbų kokybę vietoje. BUPA direktoriaus žodžiais, reaguojama į kiekvieną signalą, kuris turi veiksmingų poveikio priemonių prieš galimus piktnaudžiavimus. Todėl dabar žmonės gali būti ramūs dėl atliekamų darbų kokybės – šis procesas kontroliuojamas.

Aktyviausiai daugiabučių atnaujinimo programoje dalyvauja Panevėžio, Vilniaus, Tauragės, Klaipėdos, Alytaus ir Plungės savivaldybių daugiabučių savininkai. Atnaujintuose šių miestų daugiabučiuose šilumos sąnaudos vidutiniškai sumažėjo apie 50 proc.

35

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Kokybei subrandinti reikia laiko Urėdijų darbuotojai rūpinasi, kad ateityje šalies miškuose būtų užauginta tik kokybiška mediena

Kristina BUIDOVAITĖ

Medienos kokybė domina ne tik jos pirkėjus – medienos perdirbėjus. Tai ypač rūpi urėdijų darbuotojams, nuo kurių profesionalumo ir kruopštaus darbo priklauso, kaip atrodys ateities miškai.

Ilgalaikis darbas Urėdijų darbuotojai ateities miškuose norėtų matyti aukštus, tiesius, mažai šakotus medžius – tokie tinkamiausi lentoms pjauti, baldams ar popieriui gaminti.

Valstybinės miškų tarnybos Miško genetinių išteklių skyriaus vedėjas Vidmantas Verbyla neabejoja, kad ateityje miškai bus gerokai atsparesni ligoms, kenkėjams, net vėjams bei sausrai, juose bus galima išauginti daugiau produkcijos. Bet kad taip būtų, jau dabar reikia įdėti nemažai pastangų. Kadangi sodinamo miško kokybę užtikrina medžių kilmė, miško selekcininkai, remdamiesi medžių atsparumo, kokybės, produktyvumo kriterijais, atrenka geriausius kiekvienos rūšies medžius ir juos daugina vegetatyviniu būdu – jų šakas naudoja sodinukams skiepyti.

Tokie medžiai ankščiau vadinti pliusiniais, dabar vadinami rinktiniais.

Rinktinių medžių Lietuvos urėdijose priskaičiuojama daugiau kaip du tūkstančiai, Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija jų turi 134. Daugiausia rinktinių medžių – Kėdainių miškų urėdijoje (201), Dubravos eksperimentinę mokomąją miškų urėdiją šiek tiek lenkia Prienų ir Panevėžio miškų urėdijos.

36

Planuojama iš anksto Ne medienai, o sėkloms medžiai auginami sėklinėse plantacijose. Kiek ir kokių jų reikia įveisti, planuoja Valstybinės miškų tarnybos specialistai.

Dubravos miškų urėdijos specialistai žiemą važinėja po visą Lietuvą, renka rinktinių medžių šakučių skiepus, pavasarį skiepija sėklinėms plantacijoms skirtus sodinukus. Įvairių rūšių spygliuočių ir lapuočių skiepyti sodinukai – 50–100 klonų kiekvienos rūšies medelių visos Lietuvos miškų urėdijų miško sėklinėms plantacijoms įveisti – auginami polietileno plėvele dengtuose šiltnamiuose. Maždaug po 3–5 metų sodinukai iškeliauja į sėklines miškų urėdijų plantacijas. Šios pirmąjį sėklų derlių duoda po 10–15 metų. Iš sėklinėse plantacijose surinktų sėklų medelynuose išauginami medeliai – jais atkuriami ir įveisiami nauji miškai.

Pirmoji sėklinė plantacija Lietuvoje įveista 1963 metais. Iki 1980-ųjų buvo įveista daugiau kaip 700 hektarų sėklinių plantacijų (pušų, eglių, maumedžių). Sėklinės lapuočių plantacijos pradėtos veisti tik 1997 metais – tuomet įveista pirmoji sėklinė juodalksnių plantacija. Pirmoji sėklinė ąžuolų plantacija įveista kiek anksčiau, dar 1972 metais. Jos plotas siekė 1,2 hek-

taro, bet po to iki 1997-ųjų daugiau tokių plantacijų įveista nebuvo. Šiuo metu yra daugiau kaip 145 hektarai sėklinių lapuočių plantacijų: juodalksnių, paprastųjų ąžuolų, mažalapių liepų, karpotųjų beržų, paprastųjų uosių, vinkšnų ir kitų medžių rūšių.

Sėklos ateities medynams renkamos ne tik iš plantacijų. Pavyzdžiui, Dubravos eksperimentinėje mokomojoje miškų urėdijoje yra ne tik 18 hektarų sėklinių plantacijų, bet ir 35 hektarai klonų rinkinių, 41 hektaras genetinių miško draustinių, 23 hektarai sėklinių medynų. Daugiausia veisiama sėklinių eglių bei pušų plantacijų, nes šių medžių sėklų ir sodmenų poreikis didžiausias.

eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos urėdas Kęstutis Šakūnas.

Eksperimentuoti nepatartina Sodinant mišką privalu laikytis įvairių taisyklių. Miško dirvožemiai suskirstyti į augavietes, kurios klasifikuojamos pagal dirvožemio drėgnumą ir derlingumą. Šie dirvožemio rodikliai žymimi indeksais. Pavyzdžiui, indeksu Š žymimi šlaitų dirvožemiai, N – normalaus drėgnumo dirvožemiai, L – laikinai perteklinio drėgnumo dirvožemiai, U – užmirkę, o P – pelkiniai, nenusausinami dirvožemiai.

Ne mažiau svarbūs ir dirvožemio derlingumo indeksai: a apibūdina labai nederlingus, b – nederlingus, c – derlingus, d – labai derlingus, f – labai derlingus su uosiais dirvožemius. „Iškirtę medyną jau žinome to miško ploto augavietę. Jeigu jai būdingas normalaus drėgnumo nederlingas dirvožemis (Nb) – tokį rastume, pavyzdžiui, Dzūkijoje, čia bus auginamos tik pušys ir beržai. Pasodinus ąžuolus, nevertėtų tikėtis nei daug, nei geros kokybės medienos.

Tai būtų pinigų švaistymas“, – sakė K. Šakūnas.

Tiesa, taip galvoja ne visi. Kartais ąžuoliukai sodinami jiems augti visiškai nepalankiose vietose. Nors ąžuolynu jie, matyt, niekada netaps, augintojai bus gavę Europos Sąjungos paramą, kuri už šios rūšies medžius – pati didžiausia.

Sodinant mišką reikia atsižvelgti ir į būsimo jaunuolyno tankumą. Esama įvairių teorijų, koks miško tankumas geriausias. Miškininkai vadovaujasi patvirtintais atkūrimo ir įveisimo nuostatais, kuriuose teigiama, kad vienam hektarui miško ploto reikia 4–6 tūkst. pušų ir 3–4 tūkst. eglių sodinukų – tuomet galima tikėtis geriausios kokybės medienos. Pasodinti rečiau medžiai išaugtų šakoti, kreivesni, tuomet ir medienos kokybė būtų blogesnė.

Kokybė kainuoja Miškas reikalauja nuolatinės priežiūros, nors apčiuopiamos naudos negaunama kelis dešimtmečius. Pavyzdžiui, savo rankomis pasodinę mišką urėdijų darbuotojai į jį grįžta po 10–15 metų, kad

galėtų imtis ugdomųjų kirtimų. Miškas augs ir laiku neatlikus ugdomųjų kirtimų, tačiau, tikėtina, ne tokios sudėties ir tankumo, kokio tikimasi. Be to, tokie medžiai gali tapti neatsparūs vėjovartoms, šalčiams ir nesulaukti brandos. „Pavyzdžiui, pušys neaugs pavėsyje – čia tinkamiausia vieta eglėms, o ąžuoliukai gali augti suspausti kitų medžių, tačiau jų viršūnės turi gauti pakankami saulės spindulių, nes mėgsta šviesą“, – sakė K. Šakūnas.

Ugdomųjų kirtimų geriausia imtis žiemą, nes vasarą į šviežiai nukirstų medžių kelmų paviršių gali patekti pirminė šakninės pinties infekcija, galinti išplisti ir į sveikų medžių šaknis.

Medienos kaina priklauso nuo medžių rūšies ir medienos kokybės klasės. Aukščiausios A klasės medienai, suprantama, keliami didžiausi reikalavimai. Tokia neturi defektų, arba jie nežymūs. „Antai nupjautos pušies stiebas turėtų būti tiesus, turi būti kuo mažiau šakų, negali būti šaknų puvinio“, – komentavo K. Šakūnas.

Nuo medienos klasės priklauso ir jos kaina, taikoma parduodant pirkėjui, aukcionuose ar pasirašant sutartis.

Nuolat laiko atsargas Dubravos miškų urėdijoje yra didžiausia Lietuvoje kankorėžių aižykla ir sėklų sandėlis-šaldytuvas. Aižykloje aižomi ne tik Dubravos miškuose surinkti kankorėžiai. Čia atkeliauja beveik visų spygliuočių medžių rūšių kankorėžiai, surinkti Lietuvos miškuose. Kad išsiskleistų, pirmiausia kankorėžiai pakaitinami iki 50 laipsnių, tuomet jų sėklos išaižomos, pašalinami sparnai. Išvalytos ir sudėtos į plastikinius maišelius ar stiklainius, šaldytuve sėklos gali būti laikomos net iki dvidešimties metų. Dubravos miškų urėdijos sėklų šaldytuve nuolat laikoma maždaug 14 tonų eglių ir pušų sėklų. Taip apsidraudžiama: mat pušys dera kas dvejus metus, o eglės gali nederėti net penkerius ar dešimt metų. „Jei nebus sėklų rezervo – neturėsi ką auginti“, – pabrėžė Dubravos

37

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Universalu, paprasta, puošnu Didžiausias aptvėrimo sistemų gamintojas visame pasaulyje „Betafence“ turi plačiausią tvorų ir prieigos kontrolės produkcijos pasiūlą. Vienas siūlomų gaminių – „Zenturo“ – universalus koncepciją „viskas viename“ atitinkantis sprendimas.

Sistemos privalumai Universalumas. „Zenturo“ tvoros segmentus galima naudoti norint susikurti privatumą, padaryti atramas vijokliniams augalams ar dekoratyvines sodo gabionų sienas. Be to, galima įsigyti unikalių suderinamų „Zenturo“ tvoros užpildų, kurie suteikia kūrybiškumo ir individualumo pojūtį.

Lengvas įrengimas. „Zenturo“ elementus galima montuoti prie standartinių stulpelių sistemų, skirtų tvoroms.

Galima naudoti stulpelius „Bekaclip“ ar stulpelius „Bekafor Click“. Darbui nereikalingi specialūs įgūdžiai ar įrankiai tvoroms montuoti.

Aukšta kokybė. Tvoros elementai yra suvirinti iš cinkuotos vielos ir tvirtai padengti poliesteriu, o tai garantuoja puikią kokybę ir ilgaamžiškumą.

Novatoriškas dizainas. Dėl skirtingų tinklo akutės dydžių ir dvigubos besikaitaliojančios horizontalios vielos plokšti tvoros elementai yra labai patrauklūs. Jie gali būti standartinės žalios arba madingos metalo–antracito spalvos. Kitos spalvos – pagal užsakymą. Daugybė skirtingų „Zenturo“ elementų užpildų konfigūracijų suteikia patrauklumo.

Plokštės „Zenturo“ elementai – plokštės, kuriose dera 3 skirtingų dydžių tinklo akutės: 100 x 100 milimetrų, 100 x 50 milimetrų ir 50 x 50 milimetrų. Dvigubos besikaitaliojančios horizontalios vielos suteikia elementams tvirtumo.

Tvoros elementų plotis – 2005 milimetrai, o galimo aukščio intervalas yra nuo 655 iki 2005 milimetrų. Horizontalios vielos skersmuo – 5 milimetrai, o vertikalios – 4,15 milimetro.

Stulpeliai „Zenturo“ elementai gali būti montuojami su metaliniais „Bekaclip“ tipo stulpeliais. Tvorų elementus lengva pritvirtinti prie stulpelių pasitelkiant standartinius „Bekafor“ tvirtinimo elementus. „Zenturo“ elementai suderinami ir su „Bekafor Click“ stulpelių sistema.

Unikalus sprendimas – stulpeliuose sumontuoti spaustukai elementams pritvirtinti, todėl nereikalingi papildomi tvirtinimo elementai.

Vartai Segmentinė „Zenturo“ tvora puikiai dera su „Bekafor Classic“ ir „Bekafor Garden“ vartais.

Padengimo technika Elementai yra pagaminti iš cinkuotos vielos. Kad poliesterio sluoksnis (mažiausiai 100 mikronų) gerai prikibtų, viela yra dengiama rišamuoju sluoksniu. Stulpeliai yra cinkuoti iš vidaus ir iš išorės (minimali danga – 175 g/m², sudėjus abi puses kartu) pagal Europos standartą 10326. Po to klojama rišamoji danga, ir galiausiai stulpeliai padengiami poliesteriu (mažiausiai – 60 mikronų).

Spalvos „Zenturo“ elementai (ir suderinama stulpelių sistema): žalia RAL 6005 ir

metalo–antracito BF 7016M. Gaminius galima nudažyti ir kitomis spalvomis.

Užpildai „Zenturo“ elementai gali būti užpildomi 3 skirtingais, unikaliais ir dekoratyviais užpildais.

Langeliai. Šie kvadratiniai ir stačiakampiai plastikiniai elementai puikiai pritaikyti įterpti į segmentą skirtingo dydžio akutes: 100 x 100 milimetrų, 100 x 50 milimetrų ir 50 x 50 milimetrų.

Langelius lengva įspausti į segmentą, iš jų tvoroje galima formuoti skaičius, žodžius ar ornamentus. Spalva gali būti žalia arba metalo–antracito. „Flexo“ juostelė. „Zenturo“ elementai gali būti ir su „Flexo“ juostelės užpildais. Lanksti plastikinė juostelė gali būti dvejopo pločio (50 ir 100 milimetrų pločio tinklo akutėms). Ją galima perpinti per segmento tinklą ir vertikalia, ir horizontalia kryptimi. Tiekiama 50 metrų ritiniais, spalva gali būti žalia ir antracito. „Perfo“ juostelė. „Zenturo Perfo“ juostelė – tai perforuota nerūdijančiojo plieno juostelė, kurios ilgis – 170 ir 200 centimetrų. Juostelė gali būti dvejopo pločio (50 ir 100 milimetrų pločio tinklo akutėms). Ji segmente gali būti dedama vertikaliai.

Užpildai gali būti naudojami:  kuriant unikalų tvoros dizainą;  kuriant norimą privatumo lygį (segmentus galima visiškai arba pusiau uždengti);  didžiausioms tinklo akutėms uždengti, kai plokštės naudojamos gabionų konstrukcijai.

ARCHITEKTŪRA

etnoarchitektūra I 40

Aukštaitijos naujovės neaplenkia

paveldas

Nematoma restauracijos pusė I Bazilika gražėja pamažu I 50

naujienos

45

Geriausi studentų darbai – Niujorkui

pasaulis

Auksinė Luvro galerija

naujienos

I 56

Pripažinimas užaugina sparnus Architektūra – internete I 64 38

www.betafence-tvoros.lt

I 54

I 61

etnoarchitektūra i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Aukštaitijos naujovės neaplenkia Tradicinių sodybų veidą keičia naujos technologijos ir gyventojų įpročiai 40

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i etnoarchitektūra

Kristina BUIDOVAITĖ

Paveldosaugininkai ir saugomų teritorijų darbuotojai skambina pavojaus varpais – etnografiniai kaimai nyksta.

Aukštaitijos paveldas – irgi ne išimtis. Kol valdininkai rengia etnografinių kaimų išsaugojimo programas ir nesutaria, kieno kišenėje ieškoti lėšų vertingiems statiniams restauruoti, šių kaimų gyventojai skundžiasi, kad patys ir norėdami neišgali tvarkytis pagal paveldosaugos reikalavimus.

Viliojantis regionas Aukštaitija nuo seno garsėja nuostabia gamta, todėl svajojančiųjų čia įsikurti pilni asfaltuoti Lietuvos miestai.

Ypač žemių savininkus traukia vieni gražiausių šalies kampelių – Labanoro regioninis ir Aukštaitijos nacionalinis parkai. Tad šio krašto gyventojai ir naujakuriai noriai rekonstruoja senąsias ar stato naujas sodybas. Pasitaiko, kad ir apeidami įstatymus.

Maža ką stebina neteisėtai išduoti statybos leidimai, naujai suręsti pastatai, vadinami pirtimis, ar pamatais vaizdingoje Labanoro regioninio par-

41

etnoarchitektūra i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

ko vietovėje virtę nežinia iš kur atkeliavę akmenys.

Aukštaitijos regione išlikę nemažai senųjų gatvinių ar padrikų kaimų, pavienių sodybų, tačiau dėl pasitaikančio trumparegiško požiūrio ar neišmanymo daliai senojo paveldo gresia sunykti. Kaimuose likusiems žmonėms nebereikia nei kluonų, nei svirnų, nei šiaudinių stogų. Pasak architekto paveldosaugininko Edmundo Misiulio, anksčiau, kaip ir dabar, sodybos dydį ribojo tam tikros laikotarpio galimybės. Stambus ūkininkas, turėjęs 30–40 hektarų žemės, galėjo pasisamdyti darbininkų, kurie pastatytų kokybiškesnį pastatą. Eiliniai žmonės statėsi kuklias sodybas.

Sodybų ypatumai Tradicinėmis kaimo sodybomis įprastai laikomi XIX amžiaus pabaigos ar XX amžiaus pradžios statiniai. Tuomet absoliuti dauguma gyventojų vertėsi žemės ūkiu. Pagal kraštovaizdžio ir tradicinės architektūros bruožus Aukštaitijos regione išskiriami trys arealai:

Reikalavimai sodyboms, esančioms saugomose teritorijose, kelia rūpesčių daugeliui jų savininkų, tačiau valdininkai įsitikinę, kad tai vienintelis būdas išsaugoti nykstantį paveldą.

42

Kalvotoji Aukštaitija, Šiaurės Aukštaitija, Vidurio Aukštaitijos lygumos.

Sodybos pamatams Aukštaitijos regione naudoti akmens rieduliai (Šiaurės Aukštaitijoje dar ir dolomito nuolaužos, grubus betonas). Stogai dengti šiaudais, skiedromis, gontais, lentelėmis, lygia neblizgia skarda. Šiaurės Aukštaitijoje didesnių sodybų stogai dengti ir molio čerpėmis. Sienos – apipjautų, tašytų ar apvalių rąstų, kampuose sunertos į lygias sąsparas ar atsikišusias kertes. Šiaurės Aukštaitija išsiskyrė mūrinėmis (raudonų plytų, akmens mūro, drėbto molio, tinkuotomis) sienomis.

Gyvenamasis namas Rytų Aukštaitijoje vadintas pirkia, o Vakarų Aukštaitijoje – gryčia. Bet visame regione sodyba – vienaaukštis pastatas, kurio pamatų aukštis – iki 0,5 metro, sienų aukštis – iki 3 metrų, aukštis iki kraigo – apie 7,5 (Kalvotoji Aukštaitija) ir iki 8,5 metro (Vidurio lygumos, Šiaurės Aukštaitija).

Pastato planas – ištęstas 6–9 metrų pločio, 7–24 metrų ilgio stačiakampis, stambesnėse sodybose galimas ir

T formos ar L formos planas. Stogas pusvalminis, dvišlaitis su stoginuku arba keturšlaitis (nesuskaidytas). Fasadas vientisas arba su 2 dalių sąskaida, langai išdėstyti tolygiai, įstiklinimas – 3, 4 ar 6 dalių, dažyti baltai arba natūralios medžio spalvos, uždaromi langinėmis.

Atskirų Aukštaitijos etnografinio regiono arealų architektūra šiek tiek skiriasi, tačiau, pasak architekto E. Misiulio, tik tiek, kiek sodybos planavimą ar statyboms naudotų medžiagų pasirinkimą lėmė gamtinės, o sodybos dydį ir pastatų skaičių – ekonominės sąlygos.

Pavyzdžiui, Vidurio lygumose, arba Vakarų Aukštaitijoje, sodybų architektūra, kitaip nei Rytų Aukštaitijoje, buvo pritaikyta dideliems ūkiams, todėl šiuose arealuose skiriasi ir sodybos pastatų konstrukcijos, ir jų tūriai. Vakarų Aukštaitijoje neišliko ir archajinių pėdinės konstrukcijos trobesių – tokių galima pamatyti tik Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje.

Pėdinė pastatų konstrukcija laikoma itin tinkama didelio tūrio statiniams, to-

Edmundas MISIULIS Architektūros paveldo saugininkas

,,

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i etnoarchitektūra

Sovietmečiu, ypač trėmimų į Sibirą laikotarpiu, dalis vertingų senųjų sodybų buvo nugriauta. Tad sukūrus Lietuvos kultūros paminklų apsaugos sistemą, ne kažin ką tebuvo galima įtraukti į Kultūros vertybių registrą. dėl dar palyginti neseniai naudota aukštaitiškų kluonų statybai. Seniesiems svirnams būdingi originalios konstrukcijos stogai su dviguba danga, vadinamuoju pavalu. Skliauto formos stogas buvo renčiamas iš rąstų kaip sienos tąsa. Ant jo antru sluoksniu buvo klojama šiaudų, nendrių ar kita danga. Taip būdavo įrengiamos patikimos, nuo vagysčių apsaugotos patalpos. Manoma, kad panašūs rentiniai trobesiai statyti jau prieš tūkstantį metų visoje Šiaurės Rytų Europoje. Vakarų Aukštaitijoje kluonai ir tvartai statyti siauresni, ilgesni, Rytų Aukštaitijoje – kresnesni, aukštais keturšlaičiais arba pusskliautiniais, pėdinės konstrukcijos, vėliau – gegniniais dvišlaičiais stogais. Rytų Lietuvoje yra išlikusių ir kvadrato ar stačiakampio plano diendaržių tvartų, kurie išsiskiria aukštais pėdinės permetinės konstrukcijos stogais ir centre išilgai pastato į žemę įkastais stulpais – pėdžiomis.

XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės sodyboje pastatų skaičius svyravo nuo dviejų iki šešių. Mažažemių sodybose buvo vos vienas ar du trobesiai, tradicinę vidutinioko sodybą sudarė 5–6 pastatai. Pasiturinčio ūkininko sodyboje buvo iki 10 pastatų. Išskirtinis regiono statybos bruožas – geros medžiagos ir aukšta statybos kokybė bei racionalumas. Lyginant su kitais re-

gionais, naudota gana daug ąžuolo medienos. Iš jos daryti pamatiniai vainikai, slenksčiai, polangiai.

Iki pat XX amžiaus visoje Lietuvoje pagrindinė statybinė medžiaga buvo mediena. Iš medžio buvo ne tik renčiamos sienos, bet ir gaminami langai, durys, klojamos grindys bei lubos, renčiami stogai. Mediena naudota ir pastatų apdailai.

Vakarų Aukštaitijoje nuo seno buvo žinoma statyba iš molio – ji ypač paplito tarpukaryje skirstantis į vienkiemius, kai mediena smarkiai pabrango. Molis, maišytas su šiaudais ar pelais, ją puikiai pakeitė. Jis dažniausiai naudotas statant ūkinius pastatus.

Sovietmečiu, ypač trėmimų į Sibirą laikotarpiu, dalis vertingų senųjų sodybų buvo nugriauta. Tad sukūrus Lietuvos kultūros paminklų apsaugos sistemą, pasak architekto E. Misiulio, ne kažin ką tebuvo galima įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

langus, suskirstytus į tris dalis, stačiakampį pastato planą, regionui būdingas spalvas. Vis dėlto ir tokių paminklinių pastatų neaplenkia naujovės – skardiniai stogai, plastiko langai ar dailylentės.

Tai patvirtino Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Kraštotvarkos skyriaus vyr. specialistas kraštotvarkai Žydrius Mukulys.

Pasak specialisto, vis daugiau žmonių skuba susidėti plastikinius langus. Ir reikalavimas, kad jie privalo būti suskirstyti į tris dalis, ne visiems rūpi. Kartais sugalvojama pastato sienas bei prieangius apkalti plastiko lentelėmis. „Rezultatas – pastato sienos apšiurusios, o prieangis blizga apkaltas lenkiškomis plastiko lentutėmis“, – apgailestavo pašnekovas.

Nors sakoma, kad viena pusė niekada nebūna kalta, etnografiniuose kaimuose gyvenantys žmonės priversti rinktis šiuolaikines medžiagas, nes jos pigesnės. Etnografinėms tradicijoms atgimti pirmiausia ir padėtų finansinė valstybės parama. Programomis, kurios veikia tik popieriuje, stogų neuždengsi, o įvertinę, kiek kainuoja tradiciniai skiedrų ar gontų stogai, gyventojai nedvejodami renkasi šiuolaikiškus – šiferio ar skardos. Ž. Mukulys aiškino, kad saugomose teritorijose naujakurius niekas neverčia sodybas statyti pagal tokias pat technologijas, kaip ir prieš šimtą metų, tačiau,

o i n h t e a r cū r a t k Naujos mados Reikalavimai sodyboms, esančioms saugomose teritorijose, skiriasi. Griežčiausi taikomi toms, ant kurių prikaltos lentelės su užrašais: „Architektūros paminklas. Sodyba saugoma valstybės.“ Jas privalu ypač saugoti: būtina išlaikyti tradicinius 1,5 kvadratinio metro ploto

43

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Etnografinių kaimų gyventojai retai kada būna nusiteikę prieš tradicijų saugojimą. Tiesiog, nesulaukę valstybės paramos, dažnai būna priversti rinktis pigesnes šiuolaikines statybines medžiagas.

pašnekovo nuomone, į tradiciją reikėtų žiūrėti kaip į paprastumą ir racionalumą statant. „Žmonės neretai nori vitrininių langų. Bet jei sutaupoma langų kokybės sąskaita, vasarą į pastatą patenka daugiau saulės šviesos, žiūrėk, jau prireikia ir oro vėdinimo aparato“, – sakė kraštotvarkininkas. Tradicija patikrinta laiko, tad, Ž. Mukulio nuomone, nors architektas gali pakeisti pastato formą, stogo konstrukciją, to daryti tiesiog neverta.

Kiekvienas nacionalinis parkas turi savo kultūros paveldo objektų apsaugos reglamentą, ir jie, patikino Ž. Mukulys, nėra sugalvoti be priežasties. Nors žmonės saugomose teritorijose ne žemę dirba, kaip buvo įprasta prieš šimtą metų, o malšina kaimo aplinkos ilgesį, autentišką tradicinių kaimo pastatų architektūrą, susiformavusią iki profesionaliosios atsiradimo, būtina išsaugoti. „Vaikščiodamas Užupio rajone gėriesi siauromis gatvelėmis, pastatais. Jei domiesi architektūra, pastebi išskirtines pastatų detales. Tad ir saugomų teritorijų tikslas – puoselėti architektūros tradiciją, kad autentiška kaimo aplinka išliktų. Gali būti, kad ateityje etnografinę sodybą bus galima pamatyti tik saugomose teritorijose“, – komentavo pašnekovas.

pasakojo, kad idėja išleisti praktinį leidinį ir architektams pateikti gerų pavyzdžių, kaip turėtų atrodyti tradicinė sodyba, kilo su mokslininkais vaikščiojant po Labanoro regioninį parką. „Mūsų architektai primiršę, kas yra tradicijos, tad į tradicinę kaimo architektūrą nori įsprausti pikantiškų detalių, taip ji ir praranda savitumą“, – sakė specialistas.

Architektė Svajonė Pocienė, projektuojanti tradicines sodybas, įsitikinusi, kad šiuo laikotarpiu nėra jokių kliūčių statyti naujus modernius namus laikantis Lietuvos etniniams regionams būdingų tradicinės architektūros bruožų. Tačiau ir ji pabrėžė, kad domėtis tradicine architektūra būtina, tad kolegoms, kurie to nedaro, architektė irgi turėjo priekaištų. Ypač dėl projektuojamų rąstinių ne lietuviško, bet rusiško ar norvegiško architektūros stiliaus bei konstrukcijų namų. „Visa kita nėra griežtai reglamentuota, tradicinę architektūrą galima sumoderninti, bet reikia stengtis išlaikyti senovines proporcijas ar kitus elementus. Tačiau jei sodyba statoma ar atstatoma saugomose teritorijose, būtina laikytis autentiškumo“, – komentavo specialistė.

Pamokos architektams Kraštotvarkos specialistas buvo vienas iniciatorių išleisti architektūros pavyzdžių katalogą „Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija“. Leidinys skirtas kaimo gyventojams, projektuotojams, statybininkams, kurie domisi Rytų Aukštaitijos architektūra. Jį finansavo Norvegijos Karalystė pagal šios šalies finansinio mechanizmo subsidijos schemą „Patirties perdavimo ir bendradarbiavimo ryšių tarp vietinio, regioninio ir euroregioninio lygio partnerių Lietuvoje ir Norvegijoje stiprinimas“. Ž. Mukulys

Moderni tradicija įmanoma?

S. Pocienės nuomone, aukštaitiška sodyba gali būti gana moderni, kad atitiktų visus šiuolaikinio žmogaus lūkesčius, pasaulėžiūrą ir gyvenimo ritmą. Modernumą architektė suvokia kaip naujų statybinių medžiagų ir šiuolaikiškų, ekologiškų, ekonomiškų technologijų naudojimą. „Statant naują sodybą ar restauruojant esamus statinius geriausia naudoti regionui būdingas vietos medžiagas bei konstrukcijas, – įsitikinusi S. Pocienė. – Nereikėtų naudoti nenatūralių, sintetinių medžiagų ir gaminių:

vinilo ir plastiko lentelių, langų plastikiniais rėmais, ryškių spalvų.“ Užsakovas ir pats gali prisidėti prie projektavimo darbų, pasiskaityti knygų, informacinių leidinių, išsakyti pageidavimų, kokias senovines detales, konstrukcijas nori panaudoti būsimame tradicinės architektūros name.

Skirtingi poreikiai Ne veltui lietuvių istorijoje ir tautosakoje atsispindi didelis lietuvių prieraišumas gimtiesiems namams. Namo statyba mūsų tautoje buvo mitologizuojama, kiekviena namo detalė ir jo statyba buvo nepaprastai sureikšminami. Ir suprantama, kodėl – name vykdavo bene visas žmogaus gyvenimas. „Šiandien daugelis labai domisi nelietuviškomis fengšui tradicijomis, bet neįsivaizduoja, kad lietuviai irgi žinojo daug būdų, kaip įsirengti namus, kad juose gyvenimas būtų harmoningas ir laimingas“, – sakė S. Pocienė.

Ne visi tradicinėje kaimo sodyboje ketinantieji įsikurti nori kuo šiuolaikiškesnio statinio. „Jei žmogus nenori namuose įsirengti šiuolaikinių patogumų, tokių kaip vanduo ar net elektra, tai kodėl gi ne?

Kiekvienas gali sau leisti pasistatyti namus taip, kaip jam norisi. Ir atvirkščiai – jei žmogus pageidauja turėti sodyboje vandenį ir kitų patogumų, tam jokių draudimų nėra“, – pabrėžė architektė. 

o i n h t e a r cū r a t k e t 44

Informacijos šaltiniai Knyga apie medinę architektūrą „Medinė architektūra Lietuvoje“ (2002 m.)

Informacinis Etninės globos tarybos leidinys „Rytų Aukštaitijos tradicinė kaimo architektūra“ (2009 m.)

Informacinis Etninės globos tarybos leidinys „Vakarų Aukštaitijos tradicinė kaimo architektūra“ (2008 m.)

Nematoma restauracijos pusė

etnoarchitektūra i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Paveldo objektų istorija atsiskleidžia ne tik archyvuose, bet ir architektų tyrėjų rankose

Kristina BUIDOVAITĖ

Sudėtingi klausimai, bet paprasti ir aiškūs atsakymai – tokia kultūros paveldo objektų tyrimus atliekančių specialistų kasdienybė.

Nuo tyrėjų gebėjimo rasti teisingus atsakymus priklauso tolesnio darbo senuose pastatuose kryptys, metodai, architektūros paveldo autentiškumas.

Pradžia – tyrimai Siekiant atskleisti kadaise sukurtą, bet iš dalies dėl utilitarinių įvairių laikotarpių rekonstrukcijų prarastą architektūrinę, meninę, tipologinę daugelio pastatų vertę, tenka įdėti daug pastangų. Pasiruošimą vienokios ar kitokios apimties, pobūdžio darbams mūsų krašte labai apsunkina pastatuose atliktų rekonstrukcijų skaičius ir istorinių šaltinių stygius. Daug dokumentų prarasta pastatus niokojusių gaisrų metu, dalis jų išblaškyta po Lietuvos, Varšuvos, Krokuvos, Lvovo, Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitus archyvus. Kartais tenka tyrinėti pastatus, kurių mūruose užfiksuota kone 15 rekonstrukcijų, pavyzdžiui, Vilniuje, Aušros Vartų g. 8. Šioje gatvėje esantys pastatai statyti XV amžiuje, o pirmosios žinios apie to meto pastatų paskirtį ir savininkus siekia tik paskutinius XVI amžiaus metus. Daugiau žinių apie juos atrandama nuo XVIII amžiaus pabaigos.

Dėl pastatų rekonstrukcijų skaičiaus ir istorinių šaltinių stygiaus, komplikuotų jų paieškų susipažįstant su pastatais tapo svarbūs natūros tyrimai. Daugeliu atvejų tik jie fiksuoja istoriniuose šaltiniuose neatspindėtus pastato statybos etapus. Ir tik architektūriniais tyrimais galima nustatyti rekonstrukcijų paslėptas senųjų statybos etapų architektūrinių elementų formas. Šiemet, tikimasi, prasidės kelių svarbių šalies paveldo objektų restauravimo darbai, kurių nematomoji dalis – įvairių rūšių tyrimai – baigti jau praėjusiais metais. Projektavimo

45

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

,,

do objektus ilgus metus tyrinėjantis PRI Architektūrinių ir polichrominių tyrimų grupės vadovas, architektas restauratorius Evaldas Purlys. Įprastai tiriama keliomis kryptimis, tačiau tyrimų apimtis ir pobūdis priklauso nuo to, kiek apie objektą turima informacijos ir kodėl tų tyrimų reikia. Visas tyrimų kompleksas – istoriniai, polichrominiai, architektūriniai ir kiti tyrimai – būtini pradėjus dirbti netyrinėtame ar mažai tyrinėtame objekte. Kitais atvejais tyrimų apimtys mažesnės, labiau konkretizuotos. Projekto vadovui parengus ir suderinus tyrimų projektą paprastai abejonių, kas ir kodėl bus tiriama, nelieka. Tyrimų projekte būna išsamiai išdėstyta, kas jau žinoma apie objektą, išaiškinta, ką siekiama sužinoti, kur bus atliekami vadinamieji ardomieji natūros tyrimai. Retkarčiais apsiribojama žvalgomaisiais tyrimais.

Pirmiausia paprastai atliekami istoriniai tyrimai, kurie padeda atskleisti objekto architektūros raidą remiantis istoriniais šaltiniais. Tai – darbas bibliotekose ir archyvuose, neretai – ne tik Lietuvos. Istorikai privalo surinkti visą informaciją, kuri gali būti naudinga architektui tyrėjui, architektui restauratoriui: apie objektą ištikusias negandas, pavyzdžiui, gaisrus, atliktas rekonstrukcijas ar perstatymus, paskirties pakeitimus. Didžiausia sėkmė – rasti įvairių laikotarpių pastato

a p vel s a d Svarbiausia – tikslumas Tik surinkus visas įmanomas žinias apie senamiesčio ar dvaro statinį, seną sodybą ar praeities technikos įrenginį, visapusiškai jį ištyrus, galimi restauravimo, kiti tvarkybos bei pritaikymo darbai. Tyrimai reikalingi ne tik kultūros paveldo objekto vertei ir jos vertingosioms ypatybėms ar architektūros raidai nustatyti, bet ir kiekvienos restauruojamos detalės formai pagrįsti. „Restauracija – toks pat mokslas kaip matematika ar geometrija – viskas turi būti įrodyta. Pavyzdžiui, kodėl arka, skliautas ar koks kitas elementas restauruojami vienokios, o ne kitokios formos. Čia negali būti improvizacijos, nepagrįstų sprendimų“, – sakė iškilius kultūros pavel-

46

Evaldas Purlys PRI Architektūrinių ir polichrominių tyrimų grupės vadovas, architektas restauratorius

Restauracija – toks pat mokslas kaip matematika ar geometrija – viskas turi būti įrodyta.

Pavyzdžiui, kodėl arka, skliautas ar koks kitas elementas restauruojami vienokios, o ne kitokios formos.

Sluškų rūmų Vilniuje vainikuojančio karnizo fragmentas, frizo po karnizu pėdsakai.

ir restauravimo instituto (PRI) specialistai parengė techninį Augustijonų vienuolyno Vilniuje restauravimo ir pritaikymo projektą bei Pacų rūmų tvarkybos darbų projektą, įmonė „Lietuvos paminklai“ – techninį Sapiegų rūmų Antakalnyje restauravimo projektą. Šiame straipsnyje kalbėsime apie visuose šiuose objektuose atliktus pasiruošimo projektavimui darbus – tyrimus, visų pirma architektūros natūrinius, ir jų seką. Polichrominio dekoro ir freskų paieškas, tyrimų metodus, įdomiausius radinius aptarsime kitame žurnalo „Statyba ir architektūra“ numeryje.

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

brėžinių ar nuotraukų. Beje, istorikų, talkinančių architektams, darbas yra kiek specifiškas. Kartais atsitinka ir taip, kad istorikas sukaupia informacijos apie objekto savininkus ir jų kaitą, gaisrus, rekonstrukcijas, tačiau ne visada pakankamai dėmesio skiria tam, kas mums svarbiausia – skirtinguose dokumentuose išbarstytoms žinutėms apie objekto architektūrą ar konstrukcijas, durų tipus, langų skaidymą, grindų dangas, kitas tiriant ir restauruojant pastatą svarbias detales.

Analizuoja detales Remiantis surinktais istoriniais duomenimis ar ikonografine medžiaga, atliekami objekto natūros tyrimai, kurių tikslas – nustatyti jo architektūros raidą: planavimo, fasadų, pagrindinių architektūrinių elementų kaitą. Išsiaiškinami pirminiai langų angų dydžiai ir formos, išsidėstymas, vėlesni formų pakeitimai, nustatoma, kokios buvo perdangos (mūriniai skliautai ar medinės perdangos), gal buvo nugriautos kapitalinės sienos ar pertvaros ir kt. Pagal plytų formą, skiedinio ypatybes, mūro vietą per rekonstrukcijas galima, tegu ir apytiksliai, nustatyti, kada vyko objekto statybos, pagrindinės rekonstrukcijos.

Vilniuje retai pasitaiko, kad XVI amžiuje statytas pastatas nebūtų rekonstruotas bent 3–5 kartus. Išsiaiškinus pirmines ir vėliau kitusias

architektūrinių elementų formas bei tų pasikeitimų laiką, galima tikėtis rekonstruoti pastato planus ir fasadus kiekviename jo raidos etape. Tai ne visada iki galo pavyksta, tačiau apibendrintos žinios labai padeda ieškoti kultūrinės objekto vertės atskleidimo priemonių, projektavimo krypčių.

Kiekvienas toks pastato architektūros raidos tyrimas teikia duomenų architektūros istorijai, ypač seniesiems jos etapams, pažinti. Taip tyrimų metu atsiskleidė Kauno gotika, Trakų ir Vilniaus Bernardinų bažnyčių freskos. Daugybė įvairiuose objektuose rastų tapybos, polichrominio dekoro, įvairių laikotarpių architektūros pavyzdžių užfiksuota menotyros knygose ar straipsniuose.

Prižiūri tvarkybos eigą Sudėtingų įrankių preciziškam tyrėjo darbui nereikia. Pakanka plaktuko ir kalto. Įgijus pakankamai patirties, galima pasinaudoti ir perforatoriumi.

Ypač kai tenka skverbtis per pokario rekonstrukcijų tinko sluoksnius (nuo pokario statybininkai labai pamėgo cementą). Svarbu šį darbą atlikti kvalifikuotai, laikantis tam tikrų natūros tyrimų taisyklių. Visi natūros tyrimai yra ardomieji, ir šį darbą turi daryti kvalifikuočiausi tyrėjai.

Paskutinis, bet vienas svarbiausių etapų – tyrimai, kurie atliekami jau vykstant objekto tvarkybos darbams.

Architekto restauratoriaus darbas priešprojektinių tyrimų ataskaita ir tvarkybos projektu nesibaigia. Tik objektą ištyręs ir tvarkybos projektą parengęs specialistas gali be klaidų vadovauti restauruojamų elementų liekanų atidengimo ir šių elementų restauravimo darbams, išsaugoti mūrų gilumoje išlikusias detales ar dekorą, įžvelgti tyrimų metu nepastebėtus architektūrinių formų niuansus ar dekoro fragmentus.

Nuo to, kaip tyrėjui restauratoriui sekasi bendrauti su statybininkais, aiškintis objekto vertes ir tai, ką reikia saugoti, priklauso statybininkų rankomis liečiamų vertybių saugumas, autentiškų detalių išsaugojimas.

Didesnės objekto restauracijos metu atsiranda galimybė restauruojamoje objekto zonoje ar visame objekte pamatyti visus čia išlikusius, tyrimų metu neprieitus, nepasiektus, nepastebėtus, ne iki galo suprastus architektūros ar dekoro elementų formų

Sluškų rūmų pietiniame fasade atidengti antro aukšto galerijos arkų fragmentai.

a p vel s a d

Vienas iš tyrimų metu rastų frizo lipdybos po vainikuojančiu Sapiegų rūmų karnizu fragmentų.

47

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

niuansus – tai paskutinė galimybė geriau pažinti objektą.

Ypatinga reikšmė teikiama tyrimų restauravimo metu ir restauravimo darbų ataskaitoms. Nors joms parengti reikia labai daug laiko, daugeliu atvejų ataskaitos tampa lyg istoriniais šaltiniais. Abejonių, ar jos reikalingos, gali būti tik tol, kol neprireikia informacijos apie kokį nors remontuotą, restauruotą objektą. Tuomet neišvengiamai tenka važiuoti į Vilniaus apskrities archyvą, kur saugoma iki 1992 metų sukaupta įvairių tyrimų medžiaga, projektai, ar į PRI archyvą skaityti tyrimų, restauravimo darbų ataskaitų, nagrinėti anksčiau rengtų projektų. Po

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

1992 metų, kai tyrėjai ir projektuotojai išsivaikščiojo po daugelį individualiųjų įmonių, bene svarbiausia tokios informacijos sankaupa tapo Vilniaus miesto savivaldybės Paminklotvarkos skyriaus ir Kultūros paveldo departamento saugyklos.

Architektui tyrėjui, architektui restauravimo vadovui tyrimų restauravimo metu ir restauravimo darbų ataskaitos yra bene pagrindinis įrodymas, pagrindžiantis, apsaugantis nuo nepagrįstų abejonių restauruojant objektą atliktus darbus. Tad architektas tyrėjas privalo kuo išsamiau dokumentuoti (fotografuoti, matuoti, paaiškinti ar pan.) kiekvieną rastą ar restauruotą elemen-

,,

tą, kuo įtikinamiau įrodyti restauruoto elemento formos pagrįstumą. Su šia problema neretai susiduriama dabar, dirbant restauruotuose, nepakankamai dokumentuotuose objektuose – kartais kyla klausimų, kuo remiantis restauruotas vienas ar kitas architektūrinis elementas. O kaip pavyksta parengti ataskaitas, priklauso ir nuo tyrėjo, ir nuo tam skirto laiko, ir nuo daugelio pareigūnų bei savininkų požiūrio į šį darbų etapą.

Šiek tiek apie polichromiją Dar viena natūros tyrimų rūšis – polichrominiai tyrimai, kurie Lietuvoje pradėti taikyti tik apie 1968–1970

XIX a. užmūryta šiaurinė Sapiegų rūmų galerija. Tyrimų metu atidengti vienos antro aukšto galerijos arkos fragmentai.

Išlikę arkados turėklai su autentiška XVII a. pabaigos lipdyba.

Vienodai vertingi Teiginius, kad architektūroje būtinai atidengiamas ir restauruojamas seniausias sluoksnis, pavyzdžiui, gotikos laikų, E. Purlys vadina netiksliais. Architektas prisimena kolegą Sigitą Lasavicką pasakojant, kokią reakciją sukėlė XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje paskelbti įrodymai, kad Vilnius – anaiptol ne vien barokinis, tik po Liublino unijos mūryti pradėtas miestas, kaip manyta dar tarpukariu. Esą iki baroko laikotarpio mūrinės buvusios tik bažnyčios ir gynybiniai įrenginiai. Tad iš pradžių pirmieji tyrėjai, atskleidę, kad gyvenamųjų namų gotika Vilnių pasiekė dar XV amžiuje ir kad pagrindinės jo gatvės užstatytos gotiniais mūro pastatais, buvo išjuokti. Bet dar rengiant pirmąjį, vadinamąjį Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos, projektą, išleistą 1958 metais, gotinio miesto istorija buvo pripažinta. Šiandien turime anuomet buvusias gotines Šv. Jonų ar Pranciškonų bažnyčias, kai kuriuos gerai išlikusius gyvenamuosius pastatus, tačiau niekas neketina atidengti ir restauruoti jų gotikos. Visuose šiuose objektuose atidengta ar planuojama atidengti ir eksponuoti tik po vieną ar keletą gotinių architektūros fragmentų. Žinoma, atsargiai, nedarkant vėliau susiformavusio šių statinių baroko ar klasicizmo istorizmo. Daug lemia istorinė, architektūrinė meninė sluoks-

a p vel s a d

metus. Tuo metu dirbti pradėjo pirmieji Maskvoje ar Leningrade atestuoti specialistai. Ėmus taikyti polichrominius tyrimus, atsirado galimybė ieškoti ir tirti sieninę istorinių pastatų tapybą, skulptūras ir jų polichromiją, dekoratyvinius lipdinius, drožinius ir jų polichromiją bei auksavimą. Autentiškas praeities menininko sukurtas vaizdas neretai slypi po keliais ar keliolika dažų sluoksnių. Polichromijos tyrėjų užduotis – tuos dažų sluoksnius ištirti, išsiaiškinti pirminį dekoro piešinį ir spalvyną, nustatyti, kas ir kokios vertės slypi tarpiniuose sluoksniuose.

Dirbama mažyčiais kaltais ir skalpeliais. Remiantis polichrominių tyrimų išvadomis rengiamas polichrominio dekoro konservavimo ir restauravimo projektas, kuriame nurodoma, ką ir kiek atidengti, res-

48

tauruoti, kiek atkurti pagal išlikusį pavyzdį ir pan.

Augustijonų vienuolyno fasaduose numatyta atidengti, restauruoti, iš dalies atkurti XVIII amžiaus pabaigos polichrominį fasadų dažymą, atidengti ir konservuoti išlikusius baroko laikotarpio interjerų dekoro fragmentus. Fasaduose išryškės raudonos, juodos, šviesiai gelsvos spalvos deriniai. Sapiegų rūmų fasaduose, autentiškų XVII amžiaus pabaigos skulptoriaus Pietro Perti lipdinių fone, turėtų būti atidengta netikėtai ryški mėlyna spalva. Nugriautų išorinių rūmų laiptinių vietą ir kontūrus atskleidė archeologiniai tyrimai. Jie būtini tiesiant inžinerines komunikacijas senamiesčiuose ar kitos kultūros vertybės aplinkoje, atstatant ar ruošiantis atstatyti išgriautus pastatus, jų elementus. Bet tai dar vieno straipsnio tema.

nio, dengiančio senąją architektūrą, vertė. Neatsirado prieštaraujančiųjų, kad nuo Sapiegų ar Sluškų rūmų baroko būtų nuimti carinio kalėjimo ar kareivinių mūrai.

1964 metais priimtoje Tarptautinėje paminklų ir kompleksų konservavimo ir restauravimo chartijoje teigiama: „Reikšmingas kiekvienos epochos palikimas pastate turi būti gerbiamas, nes stiliaus vienybė nėra restauravimo tikslas. Kai paminkle yra kelių vystymosi stadijų antsluoksnių, ankstesnės struktūros atidengimas pateisinamas tik susidarius ypatingoms aplinkybėms ir tada, kai pašalinamas sluoksnis nevertingas, o atidengiamoji dalis yra didelės istorinės, archeologinės ar estetinės vertės, ir jos būklė gana gera tokiam atidengimui pateisinti.

Atliekantis tyrimus asmuo negali pats vienas nustatyti rastų elementų vertės ir daryti išvadas, ką galima nugriauti.“ (Venecijos chartija, 11 straipsnis) Kultūros paveldo objektus ir tvarkybos projektus vertina menotyrininkai, restauravimo komisijos, architektūrinės tarybos, ir šis darbas nėra lengvas. Radus kelis polichrominio dekoro ar tapybos sluoksnius, kelis architektūros laikotarpius, ne visada lengva apsispręsti, kurį atidengti, restauruoti. Sprendimai labai įvairūs. Štai Domininkonų bažnyčioje apie 1981 metus buvo nuspręsta pašalinti XIX amžiaus pabaigos skliautų dekorą, atidengti, konservuoti ir restauruoti pirminį, barokinį. Vienoje koplyčioje išsaugotas XIX amžiaus dekoras, eksponuojamas kaip buvusio vėlyvojo dekoro etapo pavyzdys.

Neretai išsaugomas viršutinis dekoro sluoksnis. Tam įtakos turi šiuose sluoksniuose slypinčio dekoro vertės, lėšos, galimybės ir t. t. Bernardinų bažnyčioje atidengiama ir konservuojama XVI amžiaus tapyba.

Polichromijos tyrimai pagal nusistovėjusią tyrimų vykdymo tvarką turėtų būti atliekami prieš architektūrinius, bet tokia seka ne visada garantuoja, kad polichromijos tyrėjas ras viską, kas slypi objekto sluoksniuose. Kartais autentiškos freskos fragmentų randama ir atsitiktinai. Pavyzdys – Lietuvos technikos biblioteka. Viename jos koridoriuje eksponuojamą išlikusį autentišką lotynišką užrašą rado ne polichromijos tyrėjai, o elektrikai, kurie buvo laiku įspėti apie tokią, tada atrodė, teorinę, galimybę. Deja, nutinka ir

kitokių istorijų – kai tie patys elektrikai vesdami elektros laidus sienų tapybą ir sužaloja. Ne iš blogos valios, o dėl to, kad dirba neištirtuose, neparengtuose tokiems darbams objektuose. Net ir dirbantiems tyrinėtuose objektuose žmonėms būtina paaiškinti, ko galima tikėtis, ką reikia saugoti.

Tyrimų neįvertina Labai daug vertybių, kultūros paveldo objektų sunaikinta XIX amžiuje, kai pradėta masiškai keisti pastatų paskirtį. Sovietmečiu ne vienas pastatas restauruotas atlikus visapusiškus tyrimus, tačiau nepaprastai daug žalos padarė vadinamasis kompleksinis sostinės senamiesčio pastatų remontas kvartalais, kvartalų sanacija, išgriaunant dalį jo pastatų. O ir išlikusiuose pastatuose buvo atliekami tik žvalgomieji tyrimai, nesiimta bent kiek išsamesnių polichrominių ar architektūrinių vidaus tyrimų. Labai lengva ranka buvo parengti šių kvartalų perplanavimo projektai: sujauktos pastatų planavimo struktūros, supainiotos posesijos, sunaikinta begalė medžio ir metalo gaminių, architektūrinių elementų. Šiandien paveldo objektams didelę žalą daro ir pernelyg savimi pasitikintys jų savininkai, kurie ryžtasi atlikti remontą savavališkai, neatlikę tyrimų, nekonsultuojami ar nevadovaujami specialistų, todėl beatodairiškai šalinami tinko sluoksniai, inžinerinės komunikacijos kertamos į netyrinėtus sienų mūrus ir kt. Laimė, daugelis savininkų, turinčių butus senamiestyje ar sename pastate, supranta gyvenantys ne eiliniame bute, todėl užsako būtiniausius paminklosaugos specialistų nurodytus tyrimus, dar ir paprašo „ką nors surasti“. Be tyrimų restauracija, vertybių išsaugojimas, atskleidimas, prikėlimas naujam gyvenimui sunkiai įmanomi.

Puikiu dvarų tvarkymo pavyzdžiu galėtų būti architektės Onutės Buklienės pastangomis sutvarkyti Lapšių dvaro rūmai. Pastatas restauruotas griežtai remiantis ikonografine medžiaga, rastais pastato detalių fragmentais. Buvo akcentuotas architektūrinio, dekoro elemento ar gaminio autentiškumas, naudotos senosios technologijos. Tokių pat gerų pavyzdžių galima rasti ir senamiesčiuose.

Ir jų būtų nepalyginamai daugiau, jei būtų geriau suprantamas ir vertinamas specialistų darbas. 

a p vel s a d 49

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Kristina BUIDOVAITĖ

Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika restauruojama ne vienus metus. Darbų daug, o lėšų į tvarkybos darbų sąskaitą įkrinta po trupinėlį. Vos ką nors gavus skubama atlikti būtiniausius darbus. Jau restauruoti bažnyčios langai ir bokštai – tai turėtų pristabdyti pastato irimą. Bažnyčios atstovai ir restauratoriai viliasi, kad valstybė neatsuks nugaros ir numatyti darbai bus baigti.

Bazilika gražėja pamažu Dėl lėšų stygiaus restauratoriai priversti rinktis, kuriuos darbus atlikti svarbiausia 50

Restauruota ne kartą Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika pagal architekto Augustino Kosakausko projektą dominikonų lėšomis pastatyta 1822 metais. Deja, tai – vienas daugybės kultūros paveldo objektų, kurių nepagailėjo negandos. 1896 metais kilus gaisrui bažnyčia sudegė – liko tik mūro sienos. Gaisro metu pražuvo ir keli šimtai knygų, archyvinių dokumentų, taip pat knyga, kurioje buvo surašyti Žemaičių Kalvarijoje įvykę stebuklai. Po gaisro bažnyčia atstatyta 1902-aisiais. Tuo metu paaukštinti bokštai, įrengti trys altoriai.

Laikui bėgant bazilika ne kartą restauruota – didžiausi restauracijos darbai atlikti 1928 metais, o 1939-aisiais sutvarkytas bazilikos interjeras. Bažnyčios pastate darbininkai ne kartą plušo ir sovietmečiu, pastarąjį kartą bazilika tvarkyta vos prieš dešimtmetį. Tik, paveldotvarkos specialisto architekto Juozapo Tilviko nuomone, ne itin profesionaliai. Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos tvarkybos darbų projekto autorius J. Tilvikas pabrėžė, kad prieš dešimtmetį padarytas klaidas restauratoriams neišvengiamai teks taisyti – byra tinkas. Kol nėra pakankamai lėšų, nuo gresiančios nelaimės bandoma apsisaugoti paprastai – prie vieno šoninio įėjimo įrengtas specialus stogelis. Įmonės „Lietuvos paminklai“ užsakymu dar 2007 metais parengtas bazilikos restauravimo darbų projektas. 2007–2013 metų įgyvendinamos programos „Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų pritaikymo (paveldotvarka) piligrimų ir turizmo reikmėms“ lėšų, kurios Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos tvarkybos darbams buvo skirtos 2009-aisiais, pakako tik bazilikos langams bei angokraščiams restauruoti.

Taiso klaidas Bažnyčios langų rėmai – metaliniai.

Specialistams teko juos išimti, nušveisti rūdis, perdažyti, pakeisti stiklus ir įstatyti atgal. Visai susidėvėję langai buvo pakeisti naujais metaliniais, kruopščiai parinkus tokius pat metalo profilius, išlaikius esamą sudalijimą ir proporcijas.

Pasak projekto vadovo J. Tilviko, bazilikos langai galėjo būti keisti tarpukariu, maždaug 1920–1940 metais, nes sovietmečiu buvo naudoti kitokie langų profiliai, o dar anksčiau langai buvę mediniai.

2010–2011 metais vyko bazilikos bokštų tvarkybos darbai. Restauruotos medinės bokštų konstrukcijos, bokštų

stogų skardos danga pakeista į „Rheizink“ skardos (aukštos kokybės cinko lydinys, kuriame metalo grynumas siekia 99,995 proc. su atitinkamais vario ir titano priedais), dekoratyvinis bokštų apskardinimas pakeistas cinko skarda.

Restauruoti, perdažyti ir bokštų fasadai: restauruotas bazilikos bokštų tinkas, žaliuzės bei langinės, atstatyti susidėvėję ir nutrupėję karnizai, kiti elementai.

Keitė medines detales Pats sudėtingiausias specialistų laukęs darbas – dekoratyvinis bokštų apskardinimas. Kadangi bažnyčia po gaisro perstatyta XX amžiaus pradžioje, buvo suprojektuoti barokiniai trijų aukštų bokštai – tuo metu negailėta detalių, puošybos elementų – portikų, sandrikų – visi jie mediniai, apkalti skarda.

Pasak J. Tilviko, buvo sudėtinga atlikti ne tik bokštų skardinimo darbus, ne mažiau problemų kilo dar tyrinėjant bokštus. Juos tirti trukdė ir didelis aukštis (bokštai 46 metrų aukščio), ir nesutvarkyti laiptai, vedantys į bažnyčios bokštus – užlipti į juos buvo labai keblu.

Atlikus pirminius tyrimus manyta, kad medinės bokštų konstrukcijos – neblogos būklės. Įrengus pastolius ir

XIII amžių siekianti istorija „Statybai ir architektūrai“ Žemaičių Kalvarijos šventovės istorikas kanauninkas Andriejus Sabaliauskas pasakojo, kad Senojoje kuršių žemėje esantys Gardai (dabar – Žemaičių Kalvarija) rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1253 metais.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1417 metais Gardų žemę padovanojo Žemaičių vyskupui. 1619aisiais ant Šv. Jono kalno (buvusio Pilies kalno) pastatyta bažnytėlė, o 1622-aisiais įkurta ir parapija. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 metais į Gardus pakvietė dominikonus, jiems pastatė namus ir padovanojo žemės. Dominikonai čia įkūrė Kalvarijos kalnus – pastatė 20-ies Kryžiaus kelio stočių koplytėles.

Dar XVII amžiaus viduryje Žemaičių Kalvarija ėmė garsėti stebuklinguoju Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslu ir žymiaisiais Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidais. Stebuklingąjį Švč.

Mergelės Marijos paveikslą iš Ro-

mos į Žemaičių Kalvariją parvežė dominikonas Petras Pugačevskis.

Nuo 1649-ųjų Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje saugoma ir iš Liublino dominikonų vienuolyno atvežta didžiausia Baltijos valstybėse Šv. Kryžiaus relikvija (3,2 centimetro ilgio ir 0,6 centimetro pločio).

Dominikonai Žemaičių Kalvarijoje gyveno iki 1889 metų, tuomet juos iš čia išvarė carinė valdžia.

Nuo 1927-ųjų iki 1948-ųjų Žemaičių Kalvarijos šventovę ir parapiją globojo vienuoliai marijonai.

1988 metais popiežius Jonas Paulius II Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai suteikė Bazilikos titulą. 2006 metais popiežius Benediktas XVI pašventino popiežiškąsias karūnas Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslui ir leido šį paveikslą vainikuoti – suteikė jam Krikščioniškų šeimų Karalienės titulą. Vainikavimo iškilmės įvyko 2006 metų spalio 8 dieną.

51

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

a p vel s a d

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

pradėjus objekto tvarkybos darbus, toliau tyrinėjant ir fiksuojant kiekvieną stogo detalę, išryškėjo naujų problemų – rasta labai daug pažeistos medienos.

Gana sudėtingą stogo konstrukciją reikėjo protezuoti. Pirmiausia architektai tyrėjai bazilikoje, kaip tokiuose objektuose įprasta, atliko istorinius tyrimus, kad, surinkę visas įmanomas žinias apie pastatą, galėtų atsakyti į klausimus, kada bazilika rekonstruota, kada ir kokios detalės pakeistos, ką reikėtų atkurti ar išsaugoti. Tik tuomet imtasi architektūrinių bei konstrukcinių tyrimų.

Rinkosi kokybę Bažnyčios bokštus nuspręsta apskardinti „Rheinzink“ skarda – taip tikimasi sutaupyti ir lėšų, ir laiko. J. Tilvikas paaiškino, kad tokia skarda ypač sudėtingiems ir vertingiems statiniams naudojama labai plačiai. Ši medžiaga ilgaamžė ir patikima, žinoma, būtina sąlyga – dirbant laikytis visų technologijos principų. Architektas gyrė puikiai su restauravimo darbais susitvarkiusius Kauno įmonės „Avona“ specialistus. Atlikto darbo kokybę patvirtino ir konkurse „Lietuvos metų gaminys 2011“ statybos ir statybinių medžiagų pramonės grupėje gautas aukso medalio apdovanojimas būtent už Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje atliktus restauravimo darbus. Įmonės specialistams šiame objekte buvo patikėta restauruoti medinius ir mūrinius bokštus, atliekant ypač sudėtingus skardinimo darbus, taip pat tarp bokštų įterpto pagrindinio frontono restauravimas, su stilizuotais meandros ornamentais šonuose ir trikampiu tim-

52

panu, puoštu dantukais. Nemažai laiko prireikė restauruoti ir bokštus juosiančius karnizus su smulkiais dantukais.

Juos teko sustiprinti varžtais, betonuoti, paskui apskardinti. Taip pat buvo sutvarkytos bokštų tarpsniuose esančios angos, ventiliacijos grotos. Įmonės „Avona“ specialistai ne tik restauravo dekoratyvinius bokštų elementus – pirmiausia juos reikėjo ištirti, kad būtų atkurti tiksliai tokie, kokie buvo. Tvarkybos darbus atlikę ne vienoje bažnyčioje, tarp jų Pilviškių, Vilkaviškio katedrose, Kauno kunigų seminarijoje ir kituose kultūros paveldo objektuose, bendrovės specialistai išmano tokio darbo subtilybes. „Avonos“ direktorius Česlovas Zabarauskas pabrėžė, kad restauruoti kultūros paveldo objektus – labai sudėtinga, bet tai daryti būtina, juolab kad būta laiko, kai į šiuos darbus nežiūrėta rimtai. Šiai minčiai pritartų ir įmonės „Lietuvos paminklai“ specialistai. Jie parengė ne tik bazilikos restauravimo darbų projektą, bet ir nuolat tikrino, kaip atliekami sudėtingi tvarkybos darbai.

Daugiau nei dvidešimt metų įmonė „Lietuvos paminklai“ atlieka kultūros paveldo objektų tvarkybos užsakovo funkciją, paveldosaugos tvarkybos, statybos ir remonto darbų techninę priežiūrą. Tad puikiai supranta, kad kultūros paveldo objektus būtina tinkamai sutvarkyti, nors skiriamų lėšų ne visuomet pakanka.

pagrindinis rėmėjas

Laukia daugiau darbų Gavus pakankamai lėšų, planuojama restauruoti medines bažnyčios stogo konstrukcijas, pakeisti skardą. Restauratoriai tyrėjai rado meistrų paliktų užrašų, iš kurių galima spręsti, kad bazilikos stogas pastarąjį kartą tvarkytas maždaug 1925 metais. Sovietmečiu naudota cinkuota skarda nebuvo ilgaamžė – ją tekdavo keisti kas 15–20 metų, tad J. Tilvikas spėja, kad kur kas patvaresnė skarda, atlaikiusi beveik 100 metų, į Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo baziliką atvežta iš Vokietijos ar Anglijos. Tačiau atėjo laikas pakeisti ir ją. Žemaičių Kalvarijos šventovės istorikas, kanauninkas Andriejus Sabaliauskas irgi patikino, kad pastatas nėra baigtas remontuoti, dar būtina atlikti daugybę įvairių darbų – byra bazilikos išorės tinkas, reikalingas ir vidaus remontas. „Ir vis viena reikia pasidžiaugti gražėjančia šventove. Žiemos metu šildomoje Žemaičių Kalvarijos bazilikoje susirinkę maldininkai gali melstis, atlikti tradicines religines praktikas: giedoti Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmes, eiti kryžiaus keliu ir taip dalyvauti šv. Mišiose. Sandarūs langai ir šildymas neleidžia į pastatą skverbtis drėgmei, kuri ypač darė žalą pastato pamatams bei sienoms. Po atliktų restauracijos darbų situacija pagerėjo, o ateityje tuos darbus tęsiant ji bus dar geresnė“, – viliasi kanauninkas A. Sabaliauskas. 

rėmėjai:

53

naujienos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i naujienos

Geriausi studentų Lietuvos architektų sąjunga kasmet suteikia progą jauniems kolegoms – šalies aukštųjų architektūros mokyklų studentams – pristatyti kūrybines idėjas ir sulaukti kompetentingų architektų vertinimų.

Kartu tai proga įvertinti aukštųjų architektūros mokyklų mokymo rezultatus, kokybę, galiausiai – architektūros mokymo lygį.

2011-aisiais sukurti geriausi bakalauro ir magistro darbai buvo apdovanoti prieš kelias savaites. Vertinimo komisijai buvo pateikti visi pernai aukštosiose mokyklose išskirtinio dėmesio sulaukę baigiamieji studentų darbai, tačiau parodoje-konkurse „Geriausi architektūros studentų baigiamieji darbai 2011“ buvo pristatyti tik 22 labiausiai patikę komisijai.

darbai – Niujorkui Konkurse varžėsi Kauno technologijos universiteto, Vilniaus dailės akademijos (VDA), VDA priklausančio Kauno dailės fakulteto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentai. Projektus kaip įprasta vertino pripažinti nė vienoje iš minėtų aukštųjų mokyklų nedėstantys architektai. Šiemet tai patikėta Ramūnui Raslavičiui, Arūnui Liolai, Marekui Mickevičiui ir

pernai geriausiu pripažinto magistro darbo autoriui Ivanui Ksnelašvili.

Vertinimo kriterijais pasirinkti konceptualumas, originalumas, aiškiai išreikšta architektūrinė bei urbanistinė idėja ir estetinis darbo pateikimas. Nugalėtojų laurai atiteko VGTU absolventams: geriausiu magistro darbu pripažintas Jovilės Porvaneckaitės-Dagelienės projektas „Skausmo miestas-skaistykla“,

geriausiu bakalauro darbu vienbalsiai išrinktas Donato Griniaus projektas „Kino centras Niujorke“.

D. Griniaus darbas ne tik atitiko visus vertinimo kriterijus, bet ir išsiskyrė įdomiais sprendiniais, konceptualia, aiškiai išreikšta idėja. Geriausias baigiamasis magistro darbas pasižymėjo koncepcija, aiškiai išreikšta emocija, paremta išsamia temos analize. 

Jovilė Porvaneckaitė-Dagelienė (VGTU), „Skausmo miestas-skaistykla“ (vadovas doc. dr. Kęstutis Lupeikis)

Donatas Grinius (VGTU), „Kino centras Niujorke“ (vadovas doc. dr. Kęstutis Lupeikis)

Tai tyrimas, kuriantis architektūrinį procesą. Projekte siūloma atskira megastruktūra, tarpinis miestas III, IV stadijos onkologiniams, AIDS pacientams, negalintiems gyventi be skausmą malšinančių medikamentų. Eksperimento tikslas – parengti eksperimentinį naujos funkcinės sistemos projektą, sukurti traukos vietą nepagydomiems ligoniams, neatitraukiant jų nuo socialinės ir fizinės miesto struktūros.

Sklypas. Vanduo panaudojamas formuojant sklypą. Naktį jis tampa lauko kino teatru paplūdimyje – bendra upės pakrantės parko dalimi, kurioje sukuriama erdvė kitaip žiūrėti kino filmą.

Įprastinėje rekreacinėje gamtos oazėje kuriamas probleminės funkcijos objektas, pamažu priverčiantis įprastinių parko lankytojų srautus priimti tikslinius naujo objekto lankytojus – paprastai iš intensyvaus gyvenimo eliminuojamus sergančius ir sveikstančius pacientus. Siūlomu eksperimentiniu pastato modeliu sukeliama diskusija ir aplinkos reakcija į sergan-

tį žmogų, kuris šiame projekte yra pirmiausia protestuojantis individas, suvokiantis savo vietą visuomeninėje grandinėje ir siekiantis ją reorganizuoti. Projektas sukurtas kaip procesas – ne architektūrinis įvykis.

Manhatano centrinio parko erdvei šiuo projektu suteikiama nauja papildoma funkcija – parkas tampa protesto erdve.

Programa. Interjero programa padalyta į tris dalis – vertikalią įėjimo/holo erdvę, vertikalią kino salių ir laukiamųjų struktūrą bei vertikalią išėjimo erdvę.

Lauko kino fasadas – tai monumentali ir minimalistiška forma, pabrėžianti savo tipologiją. Upės fasadas yra permatomas, kad kino salės būtų matomos iš Manhatano.

Kino salės. Visos salės atsuktos į Manhataną, o jų ekranai atsidaro pasisukdami pagal horizontalią ašį. Lankytojai gali mėgautis Niujorko dangoraižių panorama prieš prasidedant filmui, o fasadas, matomas iš Manhatano, tampa kinetiškas ekranams atsidarant ir užsidarant.

Parengta pagal katalogą „Geriausi architektūros studentų baigiamieji darbai 2011“ (Lietuvos architektų sąjunga, 2011 m.)

54

55

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

Auksinė Luvro galerija

56

Visconti kieme nutūpė „skraidantis kilimas“. © R. Ricciotti, M. Bellini, Luvro muziejus. © Olivier Ouadah, Luvro muziejus, 2011.

Žymusis Prancūzijos Luvro muziejus šių metų pradžioje pirmą kartą pristatė visuomenei galeriją, kurioje jau netrukus, baigus apdailos darbus, bus įkurdinta įspūdinga islamiškojo meno kolekcija.

Muziejaus vadovybė naująjį statinį vadina svarbiausiu per 20 metų įgyvendintu architektūros ir dizaino projektu po garsiosios stiklinės Luvro piramidės.

Sužavėjo šviesos architektūra Luvro muziejaus idėją atidaryti islamo meno galeriją dar 2002 metais palaimino tuometis Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chiracas. Galerijos dizaino projektus 2005 metais pristatė trys architektų komandos: Mario Bellini (Italija) ir Rudy Ricciotti (Prancūzija), garsioji Zaha Hadid (Didžioji Britanija) bei ne vieną muziejų suprojektavusi Austrijoje įsteigta, o dabar jau tarptautinė architektų kontora „Coop Himmelb(l)au“. Komisija nusprendė pietiniame Luvro muziejaus sparne esantį didingą neoklasikinio stiliaus Visconti kiemą (Cour Visconti) užleisti švelnių formų skaidriam M. Bellini ir R. Ricciotti „skraidančiam kilimui“. Vertintojus sužavėjo jųdviejų pastangos įtvirtinti pusiausvyrą tarp šiuolaikinės intervencijos ir istorinės vietos, kurioje iškils statinys, taip pat įspūdinga šviesos architektūra.

2008 metų viduryje Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy drauge su itin dosniu projekto donoru – Saudo Arabijos princu Al-Waleedu bin Talalu – padėjo kertinį statybų akmenį.

Neužstos senojo pastato Pasak galerijos projektą kūrusio dueto, įkvėpimo abu sėmėsi iš arabiško galvos apdangalo. Šiandien saulėje jau tviska banguotas jųdviejų sukurtos galerijos stogas, primenantis skraidantį arabišką kilimą ar kopas dykumoje.

Stogo pagrindą sudaro trikampiais sujungtų plieninių vamzdžių korys, kurį dengia du apvalkalai – išorinis įstiklintas ir vidinis – tai kabamosios lubos.

Stogo danga sukonstruota iš nedidelių stiklo ir nertų aukso plokščių. Stogas lyg vualis kabo virš galerijos erdvių mirguliuodamas išsklaidyta natūralia čia patenkančia šviesa. Dėl skaidrios konstrukcijos lankytojai matys kiemą supantį pagrindinio muziejaus pastato fasadą net iš galerijos vidaus. O vaikščiodami po parodų sales gėrėsis banguojančiais stogo išlinkimais, papildančiais bendrą poetišką įspūdį.

Architektai stogą projektavo taip, kad natūralios šviesos intensyvumą būtų galima laipsniškai keisti, išvengiant akinamos šviesos. Saulėtomis ir karštomis vasaros dienomis šviesos lygis parodų salėse neviršys tinkamą istorinių eksponatų saugojimą ar lankytojų komfortą užtikrinančios apšvietimo normos. Naktį stogas bus apšviečiamas dirbtinai.

57

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

,,

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

Rudy Ricciotti Architektas

Prancūzijai, kurioje gyvena apie 5 mln. musulmonų, svarbu turėti ką nors, kas tiesiogiai kalbėtų apie jų egzistavimą šioje šalyje. Tai ir politinis muziejus – tauriąja šio žodžio prasme.

© R. Ricciotti, M. Bellini, Luvro muziejus. © Antoine Mongodin, Luvro muziejus, 2011.

Dėl skaidrios konstrukcijos lankytojai matys kiemą supantį pagrindinio muziejaus pastato fasadą net iš galerijos vidaus.

Jo vualis bus matomas net iš po žeme įrengtų salių – per visą galerijos plotą architektai paliko daugybę atidengimų, taip užtikrindami natūralios šviesos patekimą ir pabrėždami stogą kaip jungtį. Beje, jį laiko tik aštuoni labai siauri vamzdžiai. Kaba-

mosios lubos pagamintos iš akytos aliuminio plokštės, dengtos dviem PET plėvelėmis.

Dėl gausaus stiklo kiekio naujasis statinys kartais lyginamas su 1989 metais greta Luvro iškilusia I. M. Pei projektuota stiklo piramide. Tačiau autoriai su tuo kategoriškai nesutinka. „Mes kuriame ne simbolišką ar monumentalų, o intymų santykį“, – yra komentavęs R. Ricciotti. Iš tiesų lyginant jųdviejų projektą su, pavyzdžiui, pasiūlytu Z. Hadid, jis ne užgoš kiemą monumentalumu, bet subtiliai į jį įsilies savo skaidrumu ir aukso tviskesiu.

Galerijos architektai kalbėdami apie savo projektą būtinai pabrėžia, kad Visconti kiemas liks matomas ir čia iškilus naujam statiniui. Tai buvo abiejų siekis – integruoti modernų architektūros dizainą į istorinę erdvę neužgožiant jos nei vizualiai, nei konceptualiai.

konstrukcija. Dėl visa to 2010-aisiais planuotas galerijos atidarymas nukeltas į šių metų vidurį.

Tai rodo, kad, užuot vertusis per galvą, stengtasi išvengti klaidų. Ypač jau padarytų. Pavyzdžiui, užsakovai (muziejus) pageidavo konkretaus pastato priežiūros plano norėdami išvengti tokių problemų kaip su Luvro piramide, kurios stiklo sienoms plauti tenka pasitelkti alpinistus. Galerijos projekto autoriai, bendradarbiaudami su Milano politechnikumo Hidraulikos katedra, išstudijavo, kaip įvairiuose stogo konstrukcijos taškuose judėtų vanduo jį plaunant ar lyjant. Lietaus vandens kanalizacijos sprendimu tapo ant stogo krašto suprojektuotas deflektorius (kreiptuvas) – pasitelkiant jį lietaus vanduo beveik visada kris vertikaliai, o apačioje esančios apsaugos neleis jam tikšti į visas puses.

Paprastų statybų nebūna Ypatinga projekto reikšmė nepadėjo išvengti statyboms įprastų trikdžių ar atidėliojimų. Nors kai kas juos sieja su finansavimo problemomis, įtikimiau skamba paaiškinimas, kad papildomo laiko ir specialistų pastangų pareikalavo erdvinė sudėtingos formos stogo

Iš archyvų – į dienos šviesą Pasak Luvro muziejaus direktoriaus Henri Loyrette’o, jam atėjus dirbti islamiškojo pasaulio menas muziejuje neturėjo net atskiro skyriaus: „Atskirą muziejų norėjome įkurti ne vien dėl to, kad islamiškasis menas yra svarbus ir meniškai, ir politiškai.

Jis tiesiog glaudžiai susijęs su visu vakarietiškuoju menu.“ Jį papildė ir architektas R. Ricciotti: „Prancūzijai, kurioje gyvena apie 5 mln. musulmonų, svarbu turėti ką nors, kas tiesiogiai kalbėtų apie jų egzistavimą

Architektų M. Bellini (nuotr.) ir R. Ricciotti tandemas nurungė net garsiąją Didžiosios Britanijos architektę Z. Hadid.

šioje šalyje. Tai ir politinis muziejus – tauriąja šio žodžio prasme.“ Milijonų lankytojų kasmet sulaukiantis Luvro muziejus turi vieną svarbiausių pasaulyje islamiškojo meno kolekcijų, kaip ir Metropoliteno muziejus Niujorke bei Viktorijos ir Alberto muziejus Londone. Daugiau kaip 10 tūkst. eksponatų datuojami VII–XIX amžiumi. Tai stiklo, keramikos dirbiniai, Osmanų imperijos meno pavyzdžiai ir viena vertingiausių pasaulyje kilimų kolekcijų. Senajame Luvro pastate, islamo menui skirtose keturiskart mažesnėse nei naujosios patalpose, pavyko eksponuoti tik apie 1,3 tūkst. darbų. Beje, greta esantis Dekoratyviųjų menų muziejus turi dar 3 tūkst. eksponatų, kurie visuomenei nerodomi jau per 20 metų.

Taigi visai netrukus didelė dalis muziejaus kolekcijų bus išdėstyta dviaukštėje maždaug 2,8 tūkst. kvadratinių metrų ploto erdvėje. Pirmas aukštas bus skirtas VII–X amžiaus eksponatams, o po žeme nuspręsta įkurdinti XI–XIX amžiaus islamiškojo meno vertybes, tarp jų – ir prabangių kilimų kolekciją.

Dosni princo parama Oficialiuose projektų architektų šaltiniuose skelbiama, kad bendras biudžetas siekia 37 mln. eurų (apie 128 mln. litų), nors žiniasklaidoje dažniau minima beveik triskart didesnė suma.

Lyginant su Luvro piramidės projekto

biudžetu, kuris prieš 20 metų siekė apie 16 mln. JAV dolerių (maždaug 46 mln. litų), tai iš tiesų ne tik vienas svarbiausių, bet galbūt ir pats brangiausias Luvro plėtros projektas.

Tačiau kai kalbama apie islamo kultūrą, turtingų arabų šalių vadovai

mėgsta pademonstruoti savo turtus ir dosnumą. 17 mln. eurų (apie 59 mln. litų) šiam projektui skyrė Saudo Arabijos įkūrėjo karaliaus Abdulo Azizo vaikaitis princas Al-Waleedas bin Talalas (tai didžiausia kada nors Prancūzijoje vieno asmens dovanota suma).

© R. Ricciotti, M. Bellini, Luvro muziejus. © Antoine Mongodin, Luvro muziejus, 2011.

Ketverius metus austas „skraidantis kilimas“ įgyja formas. © R. Ricciotti, M. Bellini, Luvro muziejus. © Luvro muziejus, SPACEM.

58 58

59

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Montuojama išorinė stogo danga – per 2 tūkst. skirtingo dydžio elementų. © R. Ricciotti, M. Bellini, Luvro muziejus. © Antoine Mongodin, Luvro muziejus, 2011.

Prancūzijos vyriausybė projektui atseikėjo apie 31 mln. eurų (maždaug 107 mln. litų). Į pirmąsias stambiausių rėmėjų gretas pateko ir naftos kompanija „Total“, didžiausias pasaulyje

cemento gamintojas „Lafarge“ (abi kompanijos verslo ryšiais susijusios su Saudo Arabija). Projektui lėšų skyrė Omano, Kuveito ir Azerbaidžano valstybės.

„Zaha Hadid Architects“ (2005).

Garsiosios britų architektės Zahos Hadid pateiktas galerijos projektas išsiskyrė rafinuotu monumentalumu. Vertintojai suabejojo autorės sprendimu sukurti ryškų individualų objektą, o ne neatsiejamą jau esamo muziejaus dalį.

Nors įvertino projektą kaip šiek tiek kaprizingą ir despotišką, kritikai pripažino, kad visu savo masyvu aukštyn kylanti jo išlaki raityta dorma būtų galėjusi sukurti dina-

mišką vaizdą, kuris atsivertų pro kiemą supančius muziejaus langus.

Beje, prieš 20 metų Luvre iškilusi stiklo piramidė iš pradžių irgi sulaukė kontroversiškų vertinimų, tačiau ilgainiui tapo viena svarbiausių šio muziejaus prekių ženklo dalių. Kritikai atkreipė dėmesį ir į tai, kad Z. Hadid projektas, kaip atskiras architektūros meno kūrinys, kitoje aplinkoje galėtų geriau atsiskleisti visa savo didybe.

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i naujienos

Modernėjantis Luvras Prabangios islamiškojo meno galerijos statyba – tik vienas iš daugybės iniciatyviojo Luvro direktoriaus H. Loyrette’o ketinimų. Paryžietiškuose meno rūmuose sklando jo puoselėjama amerikietiška plėtros vizija. Muziejaus vadovas nepasididžiuoja net važinėti po pasaulį ištiesta ranka. Ir daro tai sėkmingai. Jis pelningai prekiauja ir Luvro prekių ženklu, ir kolekcijomis nuo Atlantos (JAV) iki Abu Dabio. Pavyzdžiui, 2004-aisiais Luvras pasirašė trejų metų sutartį su Atlantos meno muziejumi – už 6,4 mln. JAV dolerių paskolino septynias parodas.

Gautos pajamos skirtos Luvro XVIII amžiaus baldų galerijoms atnaujinti.

Prieštaringai vertinama veikliojo direktoriaus prieš trejus metus sudaryta sutartis su Abu Dabio miestu dėl Luvro vardo muziejaus atidarymo Abu Dabyje – beveik 80 tūkst. kvadratinių metrų ploto muziejų tikimasi atidaryti 2013 metais netoli miesto esančioje Saadijat (Laimės) saloje. Už galimybę naudotis Luvro vardu Abu Dabis pažadėjo atseikėti Paryžiaus muziejui apie 572,1 mln. JAV dolerių (per 1,5 mlrd. litų), o už skolinamus eksponatus, parodas ir administravimo patarimus Prancūzijos muziejai turėtų gauti dar 786,5 mln. JAV dolerių (daugiau kaip 2 mlrd. litų).

Toks direktoriaus verslumas priimtinas ne visiems. Abejojantieji H. Loyrette’o žygdarbiais užsienyje tvirtina, kad populiarinti Luvro prekių ženklą – visiškai nebūtina ir net netaktiška. Palaikantieji muziejaus vadovą teigia, kad jis daro tai, ką bet kuris šiuo metu darytų finansiniam įstaigos stabilumui užtikrinti. Ypač atsižvelgiant, kad vyriausybės parama muziejui vis mažėja – šiandien valstybė dengia tik apie 47 proc. jo išlaidų, o šios yra maždaug 315 mln. JAV dolerių (850 mln. litų). Be to, daugelio nuomone, be vyriausybės pritarimo tie sandoriai vargu ar būtų buvę suplanuoti.

Neabejotina – visos minėtos reformos sumanytos stengiantis pritraukti daugiau lankytojų, atgaivinti muziejų, kad turistai atvyktų pažiūrėti ne tik žymiosios „Monos Lizos“ ar Milo Veneros.

2011 metais Luvrą aplankė rekordinis svečių skaičius – 8,8 mln. lankytojų, iš kurių maždaug du trečdaliai buvo atvykėliai iš užsienio. Muziejaus direktorius norėtų padidinti šį skaičių iki 10 mln. Ar pavyks – paaiškės, kai vasarą visu grožiu pasirodys „skraidantis kilimas“.  Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

60

Pripažinimas užaugina sparnus Užsienyje įvertinti jauni architektai kurti tikisi ir gimtinėje

Kristina BUIDOVAITĖ

Aukštosios mokyklos duris užvėrusiems jauniems architektams paprastai tenka rinktis – mėginti įsisprausti į perpildytą darbo rinką ar įgytas žinias realizuoti užsienyje. Kol Lietuva neturi ko pasiūlyti diplomuotiems jauniesiems specialistams, ne vienas jų dairosi svetur: dalyvauja konkursuose, netgi juos laimi ir sėkmingai įsitvirtina Vakarų ar Rytų šalyse.

Idėjų eksportas Trijų lietuvių komanda: Justina Muliuolytė, Tadas Jonauskis ir Lukas Rekevičius – vienas tokių pavyzdžių. Neseniai jie tapo daugiau kaip 20 metų organizuojamo architektūrinio konkurso jauniems (iki 40 metų) architektams „Europan“ laureatais. Šis konkursas nėra skirtas tik idėjoms generuoti – bemaž dvidešimties Europos miestų savivaldybės siūlo konkurso organizatoriams problemines savo miestų teritorijas, o architektai – galimus architektūrinių problemų sprendimus.

Mainais konkurse dalyvaujančios savivaldybės įsipareigoja realizuoti laimėjusių komandų projektus. Šiemet dalyviai galėjo rinktis iš 49 teritorijų 17-oje Senojo žemyno šalių.

„Mums buvo labai svarbu sulaukti pripažinimo ir parodyti, kad galime konkuruoti Europoje“, – aiškino vienintelės užsieniečių komandos, šįkart pelniusios laurus prestižiniame konkurse Prancūzijoje, nariai. Beje, visi jie sėkmingai darbavosi ir iki šiol – veiklos turėjo ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje.

Visi trys yra baigę architektūros studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, T. Jonauskis ir J. Muliuolytė dar baigė ir urbanistikos magistrantūros studijas Delfto technologijos universitete Olandijoje. Čia įgytos teorinės bei praktinės žinios padėjo apsispręsti: reikia baigti blaškytis ir imtis urbanistinės temos. „Mėginome įrodyti, kad lietuviai sugeba šį tą nuveikti ne tik architektūros, bet ir urbanistikos srityje“, – sakė architektas urbanistas T. Jonauskis.

Architektų L. Rekevičiaus (kairėje), J. Muliuolytės ir T. Jonauskio projektas „Daugiatalentis miestas“ sulaukė pripažinimo tarptautiniame konkurse „Europan ’11“.

61

naujienos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i naujienos

u a njies o n

Svarbiausia – pajusti erdvę Konkursui komanda ruošėsi itin atsakingai. „Nors galėjome rinktis iš labai skirtingų teritorijų įvairiose Europos šalyse – nuo Portugalijos iki Suomijos, norėjome išsirinkti šalį, artimą Lietuvai. Arba tokią, kurią galėtume aplankyti, – aiškino architektas. – Išsirinkome Reimsą Prancūzijoje. Tema aktuali Vilniui ir Kaunui, kurie turi senus universiteto studentų miestelius.“ Beje, Prancūzijoje „Europan“ komitetas buvo parinkęs šešias teritorijas, kurioms sutvarkyti konkurso dalyviai pasiūlė 239 idėjas.

Olandijoje dirbantiems T. Jonauskiui ir J. Muliuolytei nebuvo sunku

įgyvendinti idėją nuvykti į vietą, kurią ėmėsi pertvarkyti. Architektai įsitikinę, kad apsilankymas vadinamojoje šampano sostinėje padėjo nugalėti konkurentus. „Tai, ką radome internete ar perskaitėme knygose, nėra tas pat, ką pamatėme nuvykę.

Pavyzdžiui, vynuogynai nėra tik labai svarbi Reimso dalis, kaip rašoma knygose. Ji beprotiškai svarbi“, – aiškino J. Muliuolytė.

Lietuviai Reimso miestui sukūrė projektą „Multitalented City“ („Daugiatalentis miestas“). Jie pasiūlė po universiteto iškeldinimo miesto pakraštyje likusią apleistą teritoriją paversti nauju traukos centru. Kadangi ši

Lietuvos darbo rinką kasmet papildo daugiau kaip 200 diplomuotų architektūros specialistų, nemaža jų dalis žvalgosi į Rytus ar Vakarus motyvuodami, kad tėvynėje jiems skiriama per mažai dėmesio, o eksperimentuoti neleidžia į nugarą nuolat baksnojančios komisijos ar ekspertai.

vieta išsiskiria aplinka – čia daug vynuogynų, senų vyninių, kalvų, – buvo nuspręsta išsaugoti ir sujungti atviras bei viešąsias erdves. Projekto ašis – penkios aikštės, sujungtos į platesnę viešųjų erdvių sistemą. Kiekviena aikštė turi savitą identitetą ir yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis.

Pasiryžę išsaugoti dar nesugriuvusius modernistinius universiteto pastatus, erdves ir juos integruoti į naują struktūrą, projekto autoriai pasiūlė nubrėžti naujas aikščių ribas, rekonstruoti pastatus, jiems suteikti naujų funkcijų.

Nesistengiama ieškoti investuotojų Nors Lietuvoje probleminių erdvių labai daug, sunku įsivaizduoti, kad kuri nors savivaldybė jaunųjų Europos architektų projektui plėtoti patikėtų trisdešimties hektarų plotą. Be to, dėl viešųjų pirkimų, šabloniškų, kartais neaiškių reikalavimų bei kvalifikacinių trukdžių jaunieji architektai panašiame konkurse Lietuvoje turbūt net negalėtų dalyvauti, spėja architektų biurui „Aketuri architektai“ vadovaujantis L. Rekevičius.

Problema Lietuvoje ir tai, kad konkurso rengimas kainuoja, pridėjo

J. Muliuolytė. T. Jonauskio nuomone, bėda ir tai, kad iniciatyvos iš miesto valdžios ar privačių investuotojų trūksta, nors apleistų vietų, pavyzdžiui, Lietuvos sostinėje, ilgai ieškoti nereikia. „Ne visuomet lėšų reikia ieškoti savivaldybės kišenėje. Štai Malmės mieste tvarkytiną teritoriją pasiūlė privatus investuotojas. Ir skyrė tam lėšų. Savivaldybė jam padėjo dalyvauti konkurse. Lietuvių investuotojai nelinkę rizikuoti ir vėliau vykdyti įsipareigojimus.

O juk kartais pakanka sutvarkyti ar pakeisti visai nedideles miesto erdves, kad šis pasikeistų iš esmės“, – įsitikinęs T. Jonauskis.

Beje, įsibėgėjus ekonominei krizei ir kitų Europos miestų savivaldybės nebelinkusios investuoti į didelių teritorijų tvarkymą, nes tokio masto darbus sunku ir planuoti, ir įvykdyti.

Konkurso „Europan ’11“ laureatai neslepia, kad neaišku ir tai, kada ir kaip bus pradėtas įgyvendinti jų apdovanotasis projektas. „Viskas, matyt, priklausys ir nuo savivaldybės norų, ir nuo ekonominės situacijos“, – sakė J. Muliuolytė.

Nors lietuviai čia problemų nemato – jų projektą galima įgyvendinti pamažu.

Grįžti trūksta motyvacijos Lietuvos darbo rinką kasmet papildo daugiau kaip 200 diplomuotų architektūros specialistų, nemaža jų dalis žvalgosi į Rytus ar Vakarus motyvuodami, kad tėvynėje jiems skiriama per mažai dėmesio, o eksperimentuoti neleidžia į nugarą nuolat baksnojančios komisijos ar ekspertai. Šiai minčiai pritaria „Statybos ir architektūros“ kalbinta architektų trijulė.

Jų nuomone, nors Lietuvoje architektūros konkursų organizuojama nemažai, jauniems architektams tenka tik nedidelė jų dalis. Be to, dažniausiai konkursai skirti realiam projektui įgyvendinti, o tuomet niekas nėra suinteresuotas naujovėmis ar eksperimentais. L. Rekevičiaus nuomone, tai, kad Lietuvoje organizuojamuose konkursuose trūksta iššūkių, lemia aukštųjų mokyklų studijų programos. Universitetuose studentams neleidžiama eksperimentuoti, išbandyti naujų metodų, būdų. Generuojamos idėjos, tačiau nėra sudaroma sąlygų jas išpildyti.

Neretai tinkamai pasirengti konkursams Lietuvoje pritrūksta laiko, nes jo skiriama per mažai, kad architektai spėtų pateikti novatoriškų idėjų. Lie-

tuvoje paplitęs ir pameistrystės principas. „Pirmiausia išmoksi braižyti evakuacines laiptines, o ne suprasi, kodėl jų reikia“, – profesinius užkulisius komentavo L. Rekevičius. Lietuvoje architektūros studentai rengiami praktiniam darbui, o štai Olandijoje, pasak ten studijavusių lietuvių, pasisemiama svarbių teorinių ir praktinių žinių.

Ketverius metus studijavę ir dirbę užsienyje jauni architektai žada grįžti namo. Nors grįžti, pripažįsta, nėra kur. „Lietuvoje nėra užsakovų, kurie būtų suinteresuoti plėtoti kitokius projektus nei įprasta, taigi pritaikyti tai, ką išmokome užsienyje, būtų labai sunku“, – įsitikinęs T. Jonauskis. Įsidarbinti valstybės institucijose, jo nuomone, net ir puikiam urbanistui būtų sudėtinga dėl amžiaus ir patirties stokos. O sukūrus savo verslą tiesiog nebeliktų laiko ieškoti iššūkių ar spręsti problemas.

J. Muliuolytė įsitikinusi, kad kalbos apie uždarą architektų bendruomenę nėra be pagrindo. Vadinamoji „dedovščina“ egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir, pavyzdžiui, Olandijoje, nors čia netrūksta organizacijų, pasirengusių padėti jauniems architektams atsistoti ant kojų – to labai stinga Lietuvoje. 

u a njies o n Ieškodami sąsajų su Lietuva, architektai pasirinko atgaivinti apleistą Reimso studentų miestelį.

62

63

naujienos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Architektūra – internete VšĮ kūrybinių industrijų parkas Architektūros centras vienu metu paleido į interneto erdvę du lietuviškos architektūros sklaidai svarbius projektus. Abu – labai ambicingi, ir abu – dar tik pradėti plėtoti.

Interaktyviame Lietuvos architektū- medžiagą Lietuvos architektūros muros žemėlapyje pristatoma šiuolaikinė ziejui, kai jis bus įkurtas. Mat architekLietuvos architektūra, Virtualiame ar- tų gildija nepraranda vilčių rasti šalies chitektūros muziejuje (VAM) – dalis architektūros istorijai naujus namus. to, kas per 40 metus buvo sukaupta Šv. Nors besitęsianti krizė nėra geriauMykolo bažnyčioje veikusio ir prieš šešerius metus uždaryto Architektūros muziejaus saugyklose.

Muziejaus fondų likimas kelia didžiausią nerimą specialistams: dalis eksponatų pateko į Lietuvos nacionalinio muziejaus Interaktyvaus Lietuvos architektūros fondus, archyvinė žemėlapio logotipas medžiaga perduota Vilniaus apskrities archyvui, tai, kas pagal muziejaus versias laikas kovoti dėl naujų patalpų tinimo metodiką pripažinta neverta ar finansavimo, ir Lietuvos architektų saugoti, atiduota autoriams, kai kas sąjungos pirmininkas Gintautas Blagali būti ir sunaikinta. žiūnas, ir Lietuvos architektų rūmų Kita problema – nuo muziejaus užpirmininkas Juozas Vaškevičius tvirtidarymo dienos nėra kaupiama jokios no, kad žygiai dėl muziejaus atgaiviniarchyvinės šios srities informacijos, mo vyksta be tam nėra sukurta jokios sistemos ar atvangos. metodikos. Valstybės bei asmeniniuoArchitekse archyvuose renkamos medžiagos tūros censkaitmeninimas ir kartu skelbimas tintro drauge klalapyje, VAM kūrėjų nuomone, yra su Lietuvos vienintelė viltis išvengti baltųjų archiarchitektų tektūros istorijos dėmių. Projekto inisąjunga paciatoriai jau įsitikino, kad keblumų gali rengtą prokilti ieškant net įvairius apdovanojimus jektą parėmė pelniusių pastarojo dešimtmečio arLR kultūros chitektūros objektų brėžinių ar makerėmimo fontų – toli gražu ne visi autoriai rūpinasi das ir Lietuvos architektų rūmai. savo kūrybos išsaugojimu.

Antro projekto – interaktyvaus arVAM archyvai kol kas kuklūs: tinchitektūros žemėlapio – tikslas yra klalapyje (www.arch-muziejus.lt) – tik pristatyti šiuolaikinę (nuo 1990 metų) keli šimtai eksponatų. VAM kūrėjai Lietuvos architektūrą patrauklia ir paorientavosi į bendrus Europos stantogia naudoti forma. Projekto kūrėjai dartus, konsultavosi su Lietuvos intetiki, kad patogus būdas gauti informagralios muziejų informacinės sistemos ciją gali paskatinti ir kultūrinį bei arcentro darbuotojais. Tikimasi, kad tai chitektūrinį turizmą, gal net pritraukti turėtų palengvinti perduoti sukauptą užsienio svečių.

Žemėlapis (www.archmap.lt) kol kas irgi skylėtas – jame pristatoma tik nedidelė dalis per pastaruosius 20 metų Lietuvoje iškilusių statinių bei urbanistinių darinių. Leidėjai ragina architektų bendruomenę nepraleisti progos reprezentuoti savo darbus – siūlyti įdomiausius projektus. Žadama neapsiriboti tik didžiųjų miestų statiniais.

Architektūros žemėlapis, suprantama, nėra vien objektų lokacija. Čia daug nuotraukų, konceptualios informacijos apie objektus bei autorius.

Projekto autoriai kol kas nėra apsisprendę, ar žemėlapyje dera pristatyti tik geriausius architektūros pavyzdžius, ar fiksuoti ir gėdingąsias jos apraiškas.

64

Beje, projekto autoriai kol kas nėra apsisprendę, ar žemėlapyje dera pristatyti tik geriausius architektūros pavyzdžius, ar fiksuoti ir gėdingąsias jos apraiškas. Klausimas natūralus, juolab kad nevykusių ar kontroversiškų objektų svarstymas dažniausiai sulaukia didesnio plačiosios visuomenės dėmesio negu pripažintų statinių pristatymai.

Beje, ir šio puslapio lankytojai turės galimybę pareikšti savo nuomonę apie pristatomus objektus. Visa informacija pateikta ir angliškai.

Projektą parengė ir įgyvendino kūrybinių industrijų parkas Architektūros centras (www.arch-centras.lt) ir Lietuvos architektų sąjunga, parėmė LR kultūros rėmimo fondas bei įmonė „Knauf“. 

NT GIDAS

įspūdis I 66

Įstatymo paradoksai

iš arčiau I 68

Patogaus gyvenimo kaina

diskusija I 72

Masinis nekilnojamojo turto vertinimas kelia abejonių

ateities miestas I 76 Teorija virsta praktika

ĮSPŪDIS i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Įstatymo paradoksai Nekilnojamojo turto apmokestinimas vadinamas ekonomiškai neefektyvia viešųjų ryšių akcija Lina IGNOTAITĖ

66

Šeimos turtas sumuojamas Nuostata, kurioje įtvirtinta, kad faktiškai nenaudojamas NT, kurio statyba nebaigta, nėra NT mokesčio objektas – dar viena minėto įstatymo spraga. Ne vienas suskubo registruoti savo būstą kaip nebaigtos statybos. Toks būdas vengti NT mokesčių populiarus, tarkime, Egipte – ten neva nebaigiama, ko gero, dauguma statinių. Tam įrodyti specialiai paliekami kyšoti armatūros strypai.

Kęstutis Kristinaitis Korporacijos „Matininkai“ prezidentas

Galimybės išvengti nekilnojamojo turto (NT) mokesčio buvo aptarinėjamos dar nepriėmus įstatymo. Bet įstatymas priimtas su visomis landomis, kaip visada raminantis pažadais netrukus jį patobulinti. „Statyba ir architektūra“ analizuoja, kokie NT mokesčio įstatymo imperatyvai laikytini didžiausiomis jo spragomis.

Kiek kainuoja tvora?

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys, Lietuvos turto ir verslo vertintojų asociacijos valdybos pirmininkas, korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis yra vienas tų, kurie neabejoja, kad tokio NT mokesčio, koks yra dabar, mokesčių mokėtojai stengsis išvengti. „Tai galima padaryti pačiais įvairiausiais būdais. Triukšmo ir iečių laužymo dėl šio mokesčio bus daugiau negu naudos. Tai pavadinčiau gerai organizuota valdančiosios daugumos viešųjų ryšių akcija. Už jos rengimą Seimui galime parašyti dešimtuką, už praktinę mokesčio prasmę – nulį. Dar prieš įsigaliojant pakeitimams įstatymas buvo netinkamas. Po korekcijų visi procesai, susiję su NT apmokestinimu, tapo dar neskaidresni“, – kritikos įstatymų leidėjams negailėjo K. Kristinaitis.

Daugelio specialistų nuomone, didelė problema, kad vadovaujantis dabartiniu NT įstatymu žemė ir priklausiniai yra

ū p s į s i ,, d 2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i ĮSPŪDIS

Tai pavadinčiau gerai organizuota valdančiosios daugumos viešųjų ryšių akcija. Už jos rengimą Seimui galime parašyti dešimtuką, už praktinę mokesčio prasmę – nulį.

ū p įs dis apmokestinami atskirai, taip NT skaidant į dvi ir daugiau dalių. Rinkos požiūriu toks atskyrimas neįmanomas – visi jie parduodami nustatant bendrą vertę, tokia nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.

K. Kristinaičiui kelia nuostabą, kad brangiu turtu yra laikoma ne žemės sklypas, o tik jos priklausiniai, šiuo atveju – pastatai ir inžinerinė infrastruktūra. Mokestinės jų bazės – skirtingos: pastatai vertinami vadovaujantis rinkos vertėmis, o infrastruktūra (tvora, vandenvalos įrenginiai, kiemo įranga, kt.) – atkuriamosiomis vertėmis, t. y. tiek, kiek kainuoja pastatyti atitinkamą infrastruktūros objektą. „Kai NT įregistruotas kaip vienas objektas, jis ir parduodamas bendrai, už vieną kainą. Tuomet lengva apskaičiuoti mokestines vertes. Dabar,

dirbtinai suskaidę NT į kelis objektus ir taikydami skirtingas mokestines bazes – vieniems rinkos, kitiems – atkuriamąsias – sudrumsčiame mokestinių verčių skaičiavimą. Tokia ir yra pagrindinė problema“, – aiškino K. Kristinaitis.

Pašnekovo nuomone, turi būti vieningas mokesčio objektas, vieninga bazė, galiausiai – protingas apmokestinimo tarifas. Taip yra daugelyje pasaulio šalių. „Lietuva prie tokio rekomenduotino NT apmokestinimo modelio galėtų priartėti per vienus metus. Tiesiog reikėtų, kad Registrų centras iš naujo atliktų masinį vertinimą. Viskas įmanoma. Registrų centras tam jau pasiruošęs, tik, deja, dabar turi papildomą darbą – dirbtinai atriboti žemę nuo priklausinių“, – komentavo K. Kristinaitis.

„Tai, kad objektų, kurių statyba nebaigta, savininkai bei visi, kurie neįrodė, iš kur gavo pinigų statyboms, atleidžiami nuo NT mokesčio, yra dar viena parodija. Juk žmonės, kurie sąžiningai mokėjo mokesčius ir visa kita darė pagal įstatymus, dabar yra nuskalpuojami“, – kalbėjo K. Kristinaitis. Labiausiai, eksperto vertinimu,

nukentės ūkininkai, kurie kaip fiziniai asmenys yra užregistravę, pavyzdžiui, gamybinės ar sandėliavimo paskirties NT. Toks vertinamas atkuriamosios vertės metodu – pagal tai, kiek kainavo jį pastatyti. Ir visiškai nesvarbu, ar objektai buvo pastatyti savo lėšomis, ar pasiėmus paskolą, ar gavus Europos Sąjungos paramą.

Ekspertų nuomone, diskutuotina ir įstatymo norma, pagal kurią šeimos narių NT bus vertinamas kaip bendras. Šeimos nariais šiuo atveju laikomi sutuoktiniai, asmenys, vieni auginantys vaikus (įvaikius), ir su jais gyvenantys jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Tiesa, ši norma negalioja asmenims, gyvenantiems kartu partnerystės pagrindais.

Specialistai tai vadina dar vienu įstatymo netobulumu.

Dovanoti neskubama Šiuo metu Lietuvoje fiziniams asmenims priklauso 741 gyvenamosios paskirties būstas ir 415 negyvenamosios paskirties pastatų, įvertintų daugiau kaip 1 mln. litų. Tokius duomenis apie fiziniams asmenims priklausančio turto pasiskirstymą verčių intervaluose (pagal 2011 metų sausio 1 dieną įsigaliojusius verčių žemėlapius, t. y. dabartinę NT mokesčio skaičiavimo bazę) pernai gruodį, reaguodama į itin didelį visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimą naująja NT apmokestinimo tvarka, išplatino valstybės įmonė Registrų centras. „Tiesa, parlamentui nustačius, kad bus apmokestinami ne paskiri objektai, o viso šeimai priklausančio NT verčių suma, šie duomenys tapo nebeaktualūs“, – pastebėjo Lietuvos turto vertintojų asociacijos valdybos narys, Registrų centro direktoriaus pavaduotojas turto vertinimui Arvydas Bagdonavičius. Įstatymo kritikai prognozavo, kad milijoninės vertės NT apmokestinimas gali išprovokuoti turto dalybų, pardavimų ypač palankiomis kainomis giminaičiams, kurie nelaikytini

šeimos nariais, net fiktyvių skyrybų, ypač – dovanojimo sutarčių bangą.

Dovanojimo sutarties, kuria viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda NT kitai šaliai (apdovanotajam), sudarymas nėra brangus. Galutinės išlaidos, susijusios su NT dovanojimo procedūra, priklauso nuo kelių veiksnių. Kai jis dovanojamas artimam giminaičiui, notarui už sutarties patvirtinimą mokama iki 80 litų, jei ne artimam giminaičiui – notaro atlyginimas siekia 0,45 proc. dovanojamo turto vertės.

Dar po keliasdešimt litų reikia sumokėti už duomenų tikrinimus įvairiuose valstybiniuose registruose (Nekilnojamojo turto, Gyventojų, Hipotekos, Areštų ir kituose). Išlaidų dydį lemia ir tai, per kiek laiko klientas pageidauja užregistruoti sutartį Registrų centre.

Taigi galutinė dovanojimo kaina gali siekti 200–300 litų.

Tiesa, Notarų rūmai kol kas tokių sandorių gausėjimo neužfiksavo. Pasak Lietuvos notarų rūmų atstovo viešiesiems ryšiams Aleksandro Matonio, 2011-ųjų gruodį šalies notarų biuruose išties buvo padaugėję klientų. Bet taip nutinka kiekvienų metų pabaigoje – gyventojai įpratę tuo laiku tvarkytis notarinius reikalus, tad tai nesiejama su NT mokesčio įstatymo pataisomis.

Bet tikslesnes išvadas bus galima daryti pirmo ketvirčio pabaigoje, kai Notarų rūmai pateiks konkrečius statistinius šių metų pradžios duomenis.

Neįprastų tendencijų nepastebėta ir Registrų centre – čia užfiksuotas dovanojimo sandorių skaičiaus padidėjimas praėjusių metų gruodį ir smukimas pirmomis šių metų savaitėmis. Pasak Registrų centro direktoriaus pavaduotojo turto vertinimui A. Bagdonavičiaus, pastaruosius tris ar keturis mėnesius dovanojimų sandorių dinamika buvo proporcinga pirkimo–pardavimo ir kitų rūšių perleidimo sandorių skaičiaus kitimui, tad galima daryti prielaidą, kad dovanojimo bumo naujoji NT apmokestinimo tvarka nesukėlė. 

67

iš arčiau i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i iš arčiau

Patogaus gyvenimo kaina

,,

Visuotinis nekilnojamojo turto mokestis – tik laiko klausimas Remigijus Šimašius Teisingumo ministras

Toks NT apmokestinimo modelis, koks yra dabar, paremtas emocijomis, o ne racionalumu.

Lina IGNOTAITĖ

Net prieš bet kokį mokesčių gyventojams ar verslui didinimą pasisakantys politikai neabejoja: po Seimo rinkimų nekilnojamojo turto (NT) mokestį mokės didžioji dauguma Lietuvos gyventojų, o tas, kuris šiemet pradėtas taikyti brangesniam nei 1 mln. litų vertės NT, valstybės biudžeto skylių neužkamšys.

68

69

,,

iš arčiau i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i iš arčiau

Eligijus MASIULIS Susisiekimo ministras, Liberalų sąjūdžio pirmininkas

Pasakę A, greitai ištarsime ir B – mokesčio kartelė bus leidžiama žemyn, ir anksčiau ar vėliau NT mokesčiu bus apkrauti beveik visi Lietuvos gyventojai, kaip tai neseniai padaryta Latvijoje.

r a u š i čia Skatina apgaudinėti NT mokestis skaičiuojamas nuo milijono litų ribą viršijančios sumos. Pavyzdžiui, jeigu būsto vertė yra 1,7 mln. litų, mokestis bus mokamas nuo 700 tūkst. litų. Seimo konservatorių frakcijos nario Manto Varaškos nuomone, skirstymas į tuos, kurie turi mokėti NT mokestį, ir tuos, kurie ne, provokuoja ieškoti būdų mažinti turimo turto vertę: „Net jei NT mokesčio baze nustatytume 100 tūkst. litų, daug žmonių vis viena mėgintų mažinti savo būsto vertę. Siekis išvengti apmokestinamosios NT mokesčio, kaip ir bet kurio kito, bazės yra akivaizdus.“ M. Varaška įsitikinęs, kad vienintelis sprendimas – įvesti visuotinį turto apmokestinimą nustatant tam tikras mokesčio lengvatas valstybės remiamoms socialinėms grupėms. „Jei tai lengvata ne, tarkime, Sausio 13-osios aukų artimiesiems, o finansinių problemų turintiems žmonėms, tas mokestis galėtų kauptis – jį kartu su kitomis nekilnojamojo daikto skolomis sumokėtų naujasis turto savininkas. Tokiu būdu būtų galima išsiversti ir be antstolių“, – savo viziją dėstė parlamentaras. Žingsnis po žingsnio Susisiekimo ministro, Liberalų sąjūdžio pirmininko Eligijaus Masiulio nuomonė apie šį mokestį kategoriška: „Esant dabartinei ekonominei situacijai tokie sprendimai neigiamai veikia verslo sąlygas, žmonių gyvenimą, kenkia Lietuvos konkurencingumui.“ E. Masiulis atkreipė dėmesį, kad gyventojai įsigydami NT kartą jau sumokėjo mokestį – gyventojų pajamų. Be

70

to, nemaža dalis jų NT šiandien pajėgūs įsigyti tik už paskolas. Papildomu mokesčiu apkrauti iš dalies nedideles pajamas gaunantį, bankui keliasdešimčiai metų įsipareigojusį žmogų, politiko nuomone, yra neprotinga. „Žinoma, kritikai pasakys: nėra ko skųstis – juk mokestis įvestas tik milijonieriams. Tačiau visi suvokiame, kad tai tik pirmas žingsnis, – aiškino E. Masiulis. – Pasakę A, greitai ištarsime ir B – mokesčio kartelė bus leidžiama žemyn, ir anksčiau ar vėliau NT mokesčiu bus apkrauti beveik visi Lietuvos gyventojai, kaip tai neseniai padaryta Latvijoje. Net finansų ministrė pripažino, kad tikrą efektą duotų tik visuotinis NT mokestis.“ Ministro nuomone, dėl dabartinės NT apmokestinimo tvarkos į valstybės biudžetą bus surinkta ne daugiau nei keli milijonai litų. Ydingas esąs ir pats principas – iš turtingųjų atimti ir skurstantiesiems padalyti. Į tai atkreipia dėmesį ir E. Masiulio partijos kolega teisingumo ministras Remigijus Šimašius: „Didelė dalis visuomenės ir Seimo nariai, balsavę už šį mokestį, visų pirma yra už mažai turintį žmogų ir už daug turinčio žmogaus apmokestinimą. Taip žaidžiama pavojingu pavydo jausmu.“

Paskirtį siūloma keisti Tautos prisikėlimo partijos frakcija kartu su Registrų centru maždaug prieš dvejus metus buvo parengusi NT mokesčio koncepciją, pagal kurią surenkamos lėšos patektų į savivaldybių biudžetą ir tektų tik vietos – rajono, kvartalo – infrastruktūrai gerinti

(keliams asfaltuoti, gatvėms apšviesti, šaligatviams tiesti, želdynams tvarkyti ir t. t.), taigi kartu didintų ir gyventojų turimo NT vertę. Tokia grįžtamoji nauda, įsitikinęs koncepciją su tuomete savo frakcija rengęs M. Varaška, motyvuotų mokėti NT mokestį. Jeigu mokestis bus ir toliau renkamas į valstybės biudžetą arba bus prisidengiama kalbomis apie prabangos apmokestinimą, gyventojams bus sunku patikėti jo reikalingumu ar efektyvumu. Įstatymo normai, pagal kurią surinktas mokestis bus įskaitomas į valstybės biudžetą, nepritaria ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) valdybos narys, Lietuvos turto ir verslo vertintojų asociacijos valdybos pirmininkas, korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis. „LNTPA nariai laikosi pozicijos, kad šios lėšos turėtų patekti į savivaldybių biudžetą. Įstatyme turi būti aiškiai ir griežtai reglamentuota, kad surinktą sumą galima skirti tik miesto infrastruktūros plėtrai. Sutvarkyta infrastruktūra didintų ir miesto gyventojų turimo NT vertę. Todėl visuotinio NT mokesčio idėja LNTPA atrodo patraukli bei logiška. Neįsivaizduojame, kodėl NT savininkams ji turėtų nepatikti“, – sakė K. Kristinaitis.

Dabartinė paskirtis miglota Šiuo metu įstatymas nenumato, kad mokestis iš valstybės biudžeto galėtų būti perskirstomas į savivaldybių biudžetus. Pasak M. Varaškos, greičiausiai jis pateks į bendrą pajamų katilą, kuris nebūtinai bus skirtas NT infrastruktū-

rai. Jis gali patekti ir į socialinių išmokų fondą, gali būti skirtas „Sodros“ biudžeto deficitui kompensuoti ir pan. „Kitaip tariant, dabartinis NT mokestis grąžos neduos. Nukeliavęs į valstybės biudžetą, be abejo, kažkur bus panaudotas.

Tik šiandien tikrai negalime pasakyti kur“, – apgailestavo pašnekovas.

Tiesa, M. Varaška irgi neabejoja, kad tas tortas, kurį skubama dalytis, nebus vertas kovos – iš naujojo mokesčio nepraturtės nei valstybė, nei savivaldybės: „Manau, nebus surinkta nė tų planuojamų 17 mln. litų, nes žmonės skuba savo turtą dalyti, jį iš naujo įvertinti mažesnėmis vertėmis. Skaičiai būtų visai kitokie, jei kalbėtume apie mažesnę turto bazę arba apie visuotinį NT mokestį.“ Tokios pozicijos laikosi ir K. Kristinaitis: „Nėra skirtumo, į kokį biudžetą NT mokestis bus mokamas, nes jis nėra tikslinis, t. y. jo naudojimo paskirtis neapibrėžta.“

Apgailestauja dėl skubos Tolesnis NT mokesčio likimas, M. Varaškos nuomone, priklausys nuo įmokų rinkimo per artimiausius metus ir nuo to, kokį rezonansą sukels bandymai jo nemokėti. „Jeigu NT mokestis, kad ir nesurenkamas, netaps gąsdinamu ir atstumiamu, po kelerių metų būtų tikslinga siekti visuotinio NT mokesčio.

Tada jau įmokos turėtų keliauti į savivaldybių biudžetus ir būtų skiriamos tik miestų ar miestelių NT infrastruktūrai gerinti“, – dėstė konservatorių frakcijos narys.

Tiesa, M. Varaška pabrėžė, kad nusprendus įvesti visuotinį NT mokestį būtų privalu iš anksto atlikti tam tikrus pagalbinius darbus. Pirmiausia – pertvarkyti veikiančią masinio vertinimo sistemą. Dabartinė, įsitikinęs pašnekovas, tikrųjų NT verčių neatskleidžia, nes Registrų centro masinio vertinimo žemėlapis yra labai abstraktus, paremtas notarų sudarytų sandorių statistika, kuri ne visada atspindi rinkoje vyraujančią situaciją. „Dažnai bandant išvengti gyventojų pajamų mokesčio įstatymo įpareigojimo mokėti už trejus metus neišlaikytą turtą patvirtinami fiktyvūs sandoriai, – komentavo M. Varaška. – Tai būdinga, pavyzdžiui, visam paveldėtam turtui.

Tokios nuostatos atsisakymas būtų labai rimtas žingsnis į priekį siekiant išgryninti masinio vertinimo sistemą.“ Antra užduotis – įvesti privalomą NT nuosavybės teisių registraciją. Ci-

Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

,, Mantas VARAŠKA Seimo konservatorių frakcijos narys

Net jei NT mokesčio baze nustatytume 100 tūkst. litų, daug žmonių vis viena mėgintų mažinti savo būsto vertę.

Specialioji

purvo naikinimo

r a u š i čia viliniame kodekse nesant tokio reikalavimo yra dešimtys, o galbūt net šimtai tūkstančių savininkų, kurie NT registre yra neidentifikuoti, spėja Seimo narys.

M. Varaškos nuomone, šiuodu darbus derėjo atlikti dar prieš įvedant vadinamąjį prabangaus NT mokestį.

Tai, kad NT mokestis įvestas paskubomis, patvirtina ir teisingumo ministras R. Šimašius: „Toks NT apmokestinimo modelis, koks yra dabar, paremtas emocijomis, o ne racionalumu. Prieš jį priimant nebuvo rimtai, sistemiškai diskutuota, ar apskritai reikia tokio mokesčio, o jeigu reikia – koks jis turi būti. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad prieš pradedant kalbėti apie atitinkamo mokesčio įvedimą reikia apsvarstyti ir mokesčių mokėtojams teksiančią naštą. Šiuo metu Lietuvoje nėra jokio pagrindo didinti bendrą mokesčių naštą.“ 

71

komanda

UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt

diskusija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

Masinis nekilnojamojo turto vertinimas kelia abejonių Lina IGNOTAITĖ

Valstybinė mokesčių inspekcija informuoja, kad nekilnojamojo turto (NT) mokestis bus skaičiuojamas vadovaujantis Registrų centro (RC) atliktu masiniu vertinimu. Jei vertinimo rezultatai neatitiks savininko lūkesčių, jis galės teikti skundą turto vertintojui ir siekti, kad mokesčius būtų leista mokėti remiantis privačių specialistų atlikto individualiojo vertinimo ataskaita.

S I D UK jA I S Žiuljenas Galeckas Bendrovės „RE/MAX Lietuva“ regiono direktorius

72

Valstybės pasirinktas vertinimo būdas ir gyventojų NT, kurio vertė viršija milijoną litų, apmokestinimas yra pradinis turto mokesčio idėjos realizavimo etapas.

Didelių vertės nustatymo problemų neturėtų kilti, nes objektų, kurie RC įvertinti daugiau kaip milijonu litų, yra tikrai mažai.

Jeigu valstybė nuspręstų pervertinti turtą, kurio vertė, tikėtina, didesnė už nurodytą RC masinio vertinimo atskaitose, kiltų klausimas, kokį būdą tam rinktis.

Juk masinis vertinimas jau atliktas. Žinoma, jo rezultatai turėtų būti gerokai tikslesni – prabangių namų vertinimo paklaida galėtų būti apie 30 proc. (dabar ji siekia 50–60 proc. ir net daugiau).

Vis dėlto reikėtų vengti didelių ginčų, apeliacijų, juolab – kreipimųsi į teismus.

Kitaip valstybės pasirinktas sprendimas vadovautis masiniu vertinimu paskatintų dideles sąnaudas, būtų neigiamai sutiktas visuomenės. Be to, individualiai vertinamų namų savininkams galėtų kilti klausimas, kodėl vertinamas būtent jų, o ne kaimynų NT. Būtų teisinga, jei valstybė individualiai vertintų visus objektus.

Tačiau tokį sprendimą valdžia vargu ar priims – jį įgyvendinti per daug sudėtinga ir kainuotų milijonus.

Vilniečiai gali nemokamai sužinoti savo būsto vertę elektroniniame portale www.untu.lt (kol kas prieinama tik registruotiems vartotojams). Į šią sistemą įtraukta apie 70 proc. Vilniaus butų. Vertinimo paklaida siekia vos 10–15 proc., tai maksimalus galimas paklaidos procentas nustatant objekto vertę neasmeninio vertinimo būdu.

Tiksliai nustatyti būsto vertę galima tik jį apžiūrėjus (įvertinus jo įrengimus, pro langus atsiveriantį vaizdą ir pan.), atsižvelgus į sudarytus sandorius, rinkos situaciją. Labai svarbu, kad būtų lyginami tame pačiame rajone sudaryti sandoriai, vis dėlto tai sunkiai įgyvendinama vertinant brangesnius, tarkime, kelis milijonus litų kainuojančius, objektus, kurių parduodama vos kelis per metus.

Tad masiškai įvertinti brangius objektus – beveik neįmanoma.

Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Anglijoje, Airijoje) NT mokesčiai mokami sudarant atitinkamą sandorį, susijusį su objektu. Tuomet nebereikia papildomai nustatyti turto vertės. Tokiu būdu renkamų mokesčių lygis priklauso nuo objekto kainos ir kitų niuansų (pavyzdžiui, jei asmuo būstą perka pirmą kartą, jam taikomos mokestinės lengvatos, ir pan.). Tad skaičiuoti NT mokesčius nuo pirkimo–pardavimo ar kitoje sutartyje įrašytos sumos yra gana teisinga, logiška, ir dėl to ginčų neturėtų kilti.

Vis dėlto pritariu NT mokesčiui – turtas turi judėti. Tokie mokesčiai verčia žmones mąstyti, skaičiuoti, investuoti, taupyti. Paprasti vartotojai dėl jo tikrai neturėtų nukentėti. Iš mano tikrintų objektų nebuvo nė vieno, kurio vertė, nustatyta masinio vertinimo metu, būtų artima rinkos vertei. O jeigu ji kur kas mažesnė už rinkos vertę, akivaizdu, kad savininkas nesikreips dėl pervertinimo.

S I D UK jA I S 2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i diskusija

Saulius Vagonis Bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas

Objektyviai nustatyti NT vertę, t. y. labiausiai tikėtiną maksimalią jo pardavimo kainą, manau, įmanoma, ypač jei toks turtas priskiriamas likvidaus turto kategorijai – jei yra pakankamai panašaus ar net analogiško turto pirkimo–pardavimo sandorių, siūlymų jį įsigyti. Kvalifikuoti ir patyrę turto vertintojai, dirbantys įmonėse, disponuojančiose dideliu informacijos kiekiu, gali vertinti tiksliausiai.

Kiek sunkiau su specifiniu retai rinkoje parduodamu turtu. Tokį (pavyzdžiui, išskirtinėje vietoje esantį ar išskirtinės architektūros prabangų būstą) sunku lyginti su kitais rinkoje parduotais ar dar tik parduodamais objektais. Tokiu atveju daug ką lemia subjektyvi vertintojo nuomonė, asmeninė patirtis bei įmonės, kurioje jis dirba, sukaupta informacija.

Galima pagrįstai teigti, kad masinio vertinimo objektyvumo lygmuo yra gana aukštas. Ypač tipinių, rinkai charakteringų objektų. RC turi didžiausią šalyje informacijos apie įvykusius sandorius kiekį (juk visi jie čia registruojami), taip pat daug patyrusių specialistų, kokybišką programinę įrangą. Tačiau esminis masinio vertinimo trūkumas – galimos paklaidos vertinant netipinius NT objektus.

T. y. tokius, kurių ypatybes, turinčias esminę įtaką turto vertei, įmanoma identifikuoti tik individualiai apžiūrėjus objektą ir susipažinus su visa reikalinga dokumentacija – kadastro bei registro duomenų bazėse užfiksuotais duomenimis.

Masinio vertinimo būdu tai padaryti ganėtinai sunku.

NT vertei nustatyti reikšmingas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentas. Kaina, dėl kurios pirkėjas ir pardavėjas sukerta rankomis, ir parodo objektyvią jo vertę. Tačiau ilgainiui ji gali keistis.

Manau, RC atlikto masinio vertinimo rezultatai neatspindi kai kurių svarbių dalykų. Pirma, krizė, kuri, deja, iš Lietuvos dar nepasitraukė, irgi turi įtakos NT vertei. Daugiausia būsto, kurio kaina viršija milijoną, yra Vilniuje, Klaipėdoje ir Nidoje, o mažesniuose miestuose dominuoja pigesni gyvenamosios paskirties objektai. Tad prabangos mokestis tikrai nepadės papildyti biudžeto – tik supriešins tuos, kurie dirba, su pavyduoliais.

Antra, NT kainas lemia emigracija (vien pernai iš Lietuvos išvyko 72 tūkst. darbingų žmonių). Kai kuriuose rajonuose, pavyzdžiui, Kupiškio, sunku parduoti namą ar butą, nes paklausa čia smarkiai sumažėjusi. Tad šiuo metu nereikėtų griebtis papildomų mokesčių. Būtų kur kas naudingiau nedelsiant mažinti valdininkų skaičių, sudaryti palankias sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinį verslą, pažaboti šildymo, dujų, bankininkų, maisto pramonės monopolijas. Įvedusi NT ar kitus panašius mokesčius valstybė nieko nepasieks – gyventojai jų neįstengs sumokėti. Pavyzdžiui, privalomosios sveikatos draudimo įmokos nemoka 30 proc. gyventojų.

Arvydas Bagdonavičius Lietuvos turto vertintojų asociacijos valdybos narys, VĮ Registrų centro direktoriaus pavaduotojas turto vertinimui

Gediminas Bareika Vidutinių ir smulkių nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos prezidentas

S I D UK jA

Lietuva turi išplėtotą NT rinką, centralizuotą šios srities duomenų (taip pat rinkos) kaupimo sistemą, taiko pasaulyje pripažintas ir jau daug metų naudojamas masinio vertinimo technologijas. Taigi galima drąsiai teigti, kad pasitelkiant masinio vertinimo sistemą įmanoma objektyviai nustatyti NT vertę. Vis dėlto ši sistema yra gana naujas reiškinys Lietuvos turto apmokestinimo srityje (nors ekonominėms šalies reikmėms ji taikoma jau beveik 10 metų), tad dėl jos kyla daug karštų diskusijų.

Užsienyje į daugelį diskutuojamų klausimų jau seniai atsakyta. Pateiksiu keletą citatų iš žinomiausių Europos ir JAV ekspertų pasisakymų apie masinio bei individualiojo vertinimo sistemų taikymą nustatant mokestines vertes. „Masinis vertinimas yra panašus į individualųjį turto vertinimą: abiem atvejais taikomi panašūs veiklos etapai ir remiamasi tokiais pat principais. Vienintelis skirtumas – vertinimo apimtis ir su tuo susiję rinkos analizės bei procesų kontrolės atlikimo būdai.“ (Gloudemans R. J., 1999, Mass Valuation of Real Property, International Association of Assessing Officers: Chicago) „Pasiūlos ir paklausos, turto naudojimo, turto aprašymo rodiklių analizė, kintamųjų proporcijų bei kiti principai laikomi ir individualiojo, ir masinio vertinimo principais.“ (Eckert J. K., 1990, Property Valuation and Assessment Administration, The International Association of Assessing Officers: Chicago) „Vertę galima nustatyti taikant ir individualųjį, ir masinį nekilnojamojo turto vertinimą, tačiau individualusis retai naudojamas norint apmokestinti. Jis dažniau pasitelkiamas siekiant apginti mokestines vertes, kai šios apskundžiamos, arba specialios paskirties turto vertei nustatyti, kai nėra galimybės tai padaryti masinio vertinimo būdu.“ (Gloudemans R. J., 1999, Mass Valuation of Real Property, International Association of Assessing Officers: Chicago)

73

jaukus namas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i jaukus namas

ROBINAS

Autorius: Artur Wójciak Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, skirtas 3–4 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra virtuvė, didelė svetainė su valgomuoju ir darbo kambarys. Taip pat čia yra erdvi katilinė ir nedidelė vonia. Svetainėje suprojektuotas židinys. Palėpėje yra trys miegamieji, vonia. Vonia erdvi – padalyta į dvi dalis. Patogus ir aiškus patalpų planavimas užtikrina komfortišką jų naudojimą. Namas modernus su dvišlaičiu stogu, aiškios formos ir labai elegantiškas.

Namo aprašymas Vienaukštis namas, be rūsio, skirtas 2–3 asmenų šeimai. Idealus variantas vienaukščių namų entuziastams. Dienos zona – tai svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė su sandėliuku. Vonia ir atskiras tualetas – patogus sprendimas.

Katilinė – dešinėje namo pusėje. Poilsio zona suprojektuota iš dešinės. Iš viso du miegamieji. Funkcionalus ir aiškus patalpų planavimas. Namas tradicinis, aiškios formos. Yra kitų šio projekto variantų – „Tori G1“, „Tori III“ ir „Tori III G1“.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis.

Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis.

Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir klinkeriu.

Preliminari statybos kaina, Lt *

Preliminari statybos kaina, Lt *

Namas be apdailos

283 300

Namas be apdailos

Vidaus instaliacija

28 330

Vidaus instaliacija

15 470

Visa kaina

311 630

Visa kaina

173 140

Ūkio būdu

195 500

Ūkio būdu

106 800

* Namas be apdailos:

Vidaus instaliacija: Visa kaina:

Ūkio būdu:

nenudažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus instaliacijų. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant ir statant pačiam.

* Namas be apdailos:

Vidaus instaliacija: Visa kaina:

Ūkio būdu:

154 700

nenudažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus instaliacijų. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant ir statant pačiam.

Naudingas plotas..........................................110,56 m² Bendras plotas....................................................141,69 m² Užstatymo plotas.................................................87,09 m² Statinio aukštis...........................................................8,36 m Stogo nuolydis..................................................................40°

Naudingas plotas.............................................71,71 m² Bendras plotas.......................................................80,73 m² Užstatymo plotas.................................................93,13 m² Statinio aukštis...........................................................6,90 m Stogo nuolydis..................................................................30°

Pirmas aukštas....................................................65,38 m² 1. Tambūras............................................................... 1,98 m² 2. Holas.......................................................................11,54 m² 3. Virtuvė...................................................................... 8,23 m² 4. Sandėliukas.......................................................... 0,98 m² 5. Bendras kambarys-valgomasis...............24,61 m² 6. Kabinetas............................................................... 9,61 m² 7. Vonia......................................................................... 2,91 m² 8. Ūkinė patalpa – katilinė................................ 6,06 m²

Pirmas aukštas....................................................71,71 m² 1. Tambūras............................................................... 2,55 m² 2. Holas......................................................................... 8,26 m² 3. Virtuvė...................................................................... 6,55 m² 4. Sandėliukas.......................................................... 1,35 m² 5. Bendras kambarys-valgomasis...............22,04 m² 6. Tualetas................................................................... 1,12 m² 7. Miegamasis........................................................10,89 m² 8. Kambarys............................................................... 9,77 m² 9. Vonia......................................................................... 4,82 m² 10. Ūkinė patalpa – katilinė............................. 4,36 m²

Antras aukštas....................................................45,18 m² 1. Koridorius.............................................................. 3,19 m² 2. Miegamasis........................................................12,43 m² 3. Kambarys.............................................................11,73 m² 4. Kambarys............................................................... 9,18 m² 5. Vonia......................................................................... 8,65 m²

74

TORI II

Autorius: Artur Wójciak

PROJEKTO PARTNERIS

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

75

ateities miestas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i ateities miestas

Teorija virsta praktika Pasaulyje jau kuriami ateities miestai, Lietuvoje – tik teoriniai pamąstymai

Užteks gyventi šiandiena – būtina pažvelgti į ateitį.

Turbūt tokia logika vadovaujasi tvariojo miesto planuotojai. „Statyba ir architektūra“ pradeda straipsnių ciklą apie tai, kaip reikėtų gyventi ateityje, kokie miestai galės vadintis ateities miestais, kaip jie keis architektūros, energetikos, transporto ir kitas kryptis. Nekyla abejonių – užsienio patirtis čia yra bene svarbiausia.

76

Pionierė – Švedija Ankstyvąja tvariojo mąstymo ir praktinio jo taikymo pradininke galima drąsiai vadinti Švediją. Jau 1960 metais šioje šalyje pripažinta, kad reikia imtis priemonių, galinčių užkirsti kelią sparčiam ir beatodairiškam natūralių išteklių naudojimui. Todėl 1972 metais Švedijos iniciatyva Stokholme surengta pirmoji Jungtinių Tautų aplinkosaugos konferencija.

Per 1970-ųjų ir 1980-ųjų naftos kri-

zę buvo įdėtos milžiniškos pastangos ieškant kitų energijos šaltinių, kuriant naujus pastatų šiltinimo būdus ir automatines energijos taupymo sistemas. Švedijoje įgyvendinti tvariųjų miestų projektai („Bo01“ Malmėje arba „Hammarby Sjöstad“ Stokholme) visame pasaulyje vertinami kaip vieni pirmųjų ir sėkmingiausių tokio pobūdžio pavyzdžių, įkvėpusių tolesnę pažangą. Vadovaudamiesi sukaupta patirtimi ir sulaukę ben-

tvariosios plėtros klausimai. Švedų pasiūlytas modelis tapo visame pasaulyje įgyvendinamų naujų aplinką tausojančių urbanistinių teritorijų projektų gairėmis. „Mūsų išgvildenta koncepcija yra paremta investicijomis į naujas technologijas, procesų efektyvumo didinimu, geresne įvairių miesto funkcijų tarpusavio integracija ir pasižymi nuline anglies dvideginio emisija. Siekėme ne tik mažinti energijos eikvojimo lygį, bet ir siūlyti efektyvius aplinką

miestų visiškai atskirus ciklus: vandens ir nuotekų, atliekų bei energijos. Šiuolaikiški inžineriniai sprendimai leidžia efektyviai išnaudoti tokios sistemos teikiamas galimybes. Tvariojo miesto koncepcija gali būti pritaikyta ir naujuose miestuose, kai yra visos sąlygos energiją išgauti iš atsinaujinančių išteklių ir jos poreikį sumažinti daugiau kaip 75 proc., ir pagal tvariosios plėtros principus planuojant modernizuoti jau esamų miestų teritorijas.

dro Švedijos vyriausybės, Švedijos prekybos tarybos ir šalies aplinkosaugos technologijų pramonininkų užsakymo, inžinerinių konsultacijų kompanijos „Sweco“ inžinieriai, architektai bei aplinkosaugos technologijų specialistai išgrynino ateities miesto koncepciją „Tvarusis miestas“ (angl. Sustainable City).

Ji pristatyta 2002 metais Johanesburge vykusiame pasaulio viršūnių susitikime, kur buvo gvildenami

tausojančius sprendimus, susijusius su papildoma energijos gamyba. Užsibrėžėme tikslą sukurti patrauklų ir geriausius tvariosios plėtros principus įkūnijantį miestą. Ne vienas sėkmingas sprendimas gimė pritaikius holizmo filosofijos idėjas“, – kalbėjo „Sweco Architects“ vadovas prof. Ulfas Ranhagenas.

Pasak jo, tvariojo miesto modelio ašis – uždara sistema, organiškai suvienijanti tris daugelyje pasaulio

Sprendimai – visuotiniai Praėjusių metų lapkritį klimato kaitos klausimai buvo garsiai aptarinėjami Pietų Afrikos Respublikoje vykusioje Jungtinių Tautų organizuotoje konferencijoje „COP17“, o šių metų pradžioje Abu Dabyje surengtas pasaulinis aukščiausio lygio susitikimas dėl ateities energijos „World Future Energy Summit 2012“ paskatino diskusijas apie aplinkos ir natūralių energijos išteklių tausojimą, naujas energijos rūšis,

77

ateities miestas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

2012 Nr. 02 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i ateities miestas

Stokholmo Hammarby SjÖstad rajone pritaikyti aplinką tausojantys sprendimai

„Caofeidian“ miesto planas išsiskiria racionaliu ir labai patogiu gatvių planavimu, palengvinančiu susisiekimą. jų naudojimą, technologijas ir tiesiog tvaresnį visuomenės gyvenimo būdą.

Akivaizdu, šie klausimai kuo toliau, tuo labiau tampa aktualesni sparčiais tempais augančiuose pasaulio miestuose.

Kaip turėtų atrodyti ateities miestai? Kokie yra pagrindiniai dabartinių miestų problemų sprendimo būdai?

Praėjusių metų lapkritį Vilniuje apie miestų problemas, pagrindinius ateities miestų raidos principus kalbėjo dr.

Andreasas Gyllenhammaras, jau seniai nagrinėjantis aplinkosaugos klausimus, o prieš metus tapęs kompanijos „Sweco“ vyriausiuoju tvarumo specialistu. „Šių dienų miestai – didžiausi senkančių gamtos išteklių eikvotojai, sudarantys didelius kiekius atliekų, teršiantys orą ir vandenį. Tik pagalvokite – prognozuojama, kad per artimiausius 20 metų miestuose gyvens apie 60 proc. visos žmonijos, todėl naujos urbanistinės plėtros idėjos ir efektyvūs sprendimai būtini jau dabar“, – sakė dr. A. Gyllenhammaras.

78

Jo teigimu, šiandien miestai primena linijinę sistemą: ima energiją, vandenį, kitus išteklius ir viską naudoja. Todėl būtina ieškoti būdų, kaip geriau pasitelkti energiją, vandenį bei atliekas. Visa tai turi tapti savotiškomis uždaromis tarpusavyje susijusiomis sistemomis.

Kalbėdamas apie didžiausias problemas dr. A. Gyllenhammaras pirmiausia imtųsi spręsti energinio pastatų efektyvumo klausimus, nes tai padarius galima gana greitai sutaupyti nemažai pinigų. Švedų ekspertas taip pat pataria ieškoti būdų derinti įvairius šildymo būdus. Centrinis šildymas kartais yra vienas geriausių sprendimų, nes turi gerai išplėtotą sistemą. Tačiau jį galima pamėginti derinti ir su alternatyviomis šildymo priemonėmis, pavyzdžiui, geoterminiu šildymu, jei tam yra palankios gamtinės sąlygos.

Pasak dr. A. Gyllenhammaro, tvariojo miesto modelis sunkiai pritaikomas, jei dominuoja trumpalaikiai ekonominiai tikslai ar siauri verslo ir

politinių grupių interesai. Tvarusis miestas – tai ideologinis kompromisas, pagrįstas atviru, konstruktyviu, kūrybišku politikos bei verslo sprendimų priėmėjų, įvairių sričių specialistų ir visuomenės dialogu. Žinoma, tokio modelio pritaikymas praktiškai reikalauja gerokai didesnių investicijų į naujas technologijas pirminiame etape, tačiau nesunku įvertinti, kad ekonominė grąža ilgainiui gali būti milžiniška, ką ir kalbėti apie naudą aplinkai bei visuomenei. „Manau, tvarusis miestas – tai pirmiausia bendra svajonė ir valia kurti geresnę ilgalaikę perspektyvą verslui, žmonėms, aplinkai“, – apibendrino dr. A. Gyllenhammaras.

Naujas miestas Kinijoje Kompanija „Sweco“ neapsiriboja vien veikla Švedijoje. Antai jau daugiau kaip 10 metų panašūs projektai yra įgyvendinami Airijoje, Kanadoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Rusijoje,

Japonijoje ir Kinijoje. Šioje „Sweco“ specialistai įgyvendina ne vieną tvariosios urbanistinės plėtros projektą, stebinantį savo užmojais.

Vienas vykdomų projektų – naujas aplinką tausojantis miestas, kylantis maždaug 200 kilometrų į pietryčius nuo Kinijos sostinės Pekino nutolusioje vietovėje. Miestas, kuriame, kaip planuojama, įsikurs per milijoną gyventojų, bus pats ekologiškiausias ir geriausiai tvariosios plėtros idėją atspindintis pavyzdys šalyje. Pirmosios miesto dalies, užimsiančios 30 kvadratinių kilometrų ploto teritoriją, planas jau parengtas, prie jo dirbo vienų geriausių planuotojų, architektų, inžinierių bei technologinių procesų specialistų komanda. „Caofeidian“ vardu pavadintas miestas dygsta teritorijoje, kurioje anksčiau buvo pramoninės žuvininkystės tvenkiniai, druskos gavybos įmonės, naftos produktų siurblinės ir kiti pramoniniai objektai. Čia formuojamas visiškai naujas urbanistinis krašto-

vaizdis, apjungsiantis gyvenamosios paskirties pastatus, jaukius skverus, patogų gatvių tinklą, Ramiojo vandenyno dugno smėliu dengtas zonas.

Anot projekto rengėjų, pritaikytas prie esamos teritorijos sąlygų „Caofeidian“ miesto planas išsiskiria racionaliu ir labai patogiu gatvių planavimu, palengvinančiu susisiekimą. Visuomeninis transportas kiekvienam lengvai pasiekiamas, o miesto infrastruktūra nepriekaištingai pritaikyta ekologiškam dviračių transportui.

Projekto autorių keliamas tikslas – 95 proc. „Caofeidian“ energijos turi būti išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių.

Pasitelkiant modernias uždaro ciklo sistemas beveik viskas mieste bus perdirbama ar deramai tvarkoma. Ši sistema organiškai apjungs vandentiekį, nuotekas, atliekas ir energijos gamybą.

Pavyzdžiui, numatyta, kad nuotekų valymo metu susidarantis dumblas, taip pat organinės atliekos bus perdirbami išgaunant gamtines dujas, o jas bus gali-

ma panaudoti elektrai ar šilumai gaminti.

Išvalytos buitinės nuotekos bus panaudojamos žemės ūkiui skirtiems žemės plotams drėkinti. Atliekos ne bus kaupiamos sąvartynuose, bet deginamos, taip gaminant šilumą ir elektrą. Praktikoje pritaikytas uždaro ekologinio ciklo modelis yra „Caofeidian“ miesto šerdis.

Siūlo ištobulintą koncepciją Švedijos verslo kompanijų ir organizacijų tinklas, sukurtas Švedijos vyriausybės bei pramonininkų iniciatyva, parengė projektą „SymbioCity“. Tai aplinkosaugos technologijas ir tvariosios miestų plėtros idėjas jungiantis projektas. „SymbioCity“ – rinkodaros koncepcija, padedanti visame pasaulyje originaliai pristatyti Švedijos aplinkos inžinerijos ir tvariojo miestų planavimo patirtį. Ši programa paranki Švedijos inžinerinėms kompanijoms sėkmingai eksportuoti savo paslaugas į įvairias pasaulio šalis. Teigiama, kad ši tvariųjų miestų koncepcija sulaukia didelio dėmesio. 

79

ateities miestas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 02

ty“ koncepciją, pabrėžia informacijos sklaidos svarbą: įgyvendindami miestų planavimo projektus sparčiai plėtojamoje Kinijos rinkoje, procesą pradeda nuo informacinio paviljono įrengimo, kuriame visuomenė supažindinama su pačia koncepcija, jos įgyvendinimo principais, inžineriniais sprendimais ir technologijomis. Be to, visuomenės bei savivaldos atstovai įtraukiami į patį miesto planavimo procesą organizuojant kūrybines dirbtuves – taip jie gali tiesiogiai prisidėti prie reikšmingų procesų.

Remigijus Šimkus

Bendrovės „Sweco Lietuva“ Aplinkosaugos padalinio planavimo skyriaus vadovas

Jeigu tvariųjų miestų idėjos būtų aktualios visuomenei ir ypač miestų planavimo sprendimus priimantiems savivaldybių specialistams, galbūt jau galėtume aptarti sėkmingai įgyvendintus pavyzdžius Lietuvoje. Deja, globalios klimato kaitos problemos ir tvariosios plėtros idėjos, kurios yra vienas šios problemos sprendimo būdų – aktualios tik labai brandžiose visuomenėse. Šioje srityje pirmaujančias pozicijas užima Skandinavijos šalys: jos ne tik aktyviai dalyvauja tarptautinėse klimato kaitos bei taršos mažinimo programose, bet ir savo šalyse įgyvendintais projektais kitoms valstybėms rodo pavyzdį, kaip prisidėti prie globalių problemų sprendimo kartu kuriant gyvenamąją visiškai naujos kokybės aplinką.

Pas mus kol kas tai yra siauro specialistų rato diskusijų objektas. Informacijos apie tvarumą, tvariąją plėtrą galima rasti nebent interneto forumuose ir specializuotoje su aplinkosaugos problemomis susijusioje žiniasklaidoje, nors Vyriausybė ir yra patvirtinusi Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją. Informacijos trūkumą labai gerai iliustruoja dažna situacija, kai klaidingai traktuojama pati tvariosios plėtros, tvarumo sąvoka, siejant tai tik su aplinkosauga ir pamirštant, kad tvarumo idėja apjungia ne tik aplinkosauginę, bet ir ekonominę bei socialinę sferas. Remiantis kolegų švedų praktika, tvariųjų idėjų sklaida turi prasidėti nuo visuomenės švietimo. Ji visų pirma turi suvokti socialinę, ekonominę ir aplinkosauginę tvariųjų sprendimų naudą. Švedai, sėkmingai eksportuojantys „SymbioCi-

80

Kompleksiškai ir efektyviai „SymbioCity“ idėjos gali būti realizuojamos tik naujai planuojamuose miestuose ar modernizuojamose esamų miestų dalyse, nes tvariosios idėjos prasideda ne nuo technologijų, o visų pirma – nuo miesto planavimo. Mes, deja, turime sovietinį miestų planavimo palikimą, be to, per 20 nepriklausomybės metų taip ir nebuvo suformuota aiškios miestų planavimo politikos. Situacija, palyginti su sovietmečiu, netgi pablogėjo. Anksčiau miestai buvo planuojami kompleksiškai įvertinant socialinės bei inžinerinės infrastruktūros poreikį, o šiandien turime chaotiškai pastatytus gyvenamuosius priemiesčių kvartalus, kuriuose visiškai neišspręsti netgi elementarūs infrastruktūros poreikiai: teritorijose neįrengtos būtiniausios inžinerinės komunikacijos, visiškai neplėtojama socialinė infrastruktūra.

Simbioziškų miestų plėtra galėtų vykti dviem kryptimis. Pirmoji – tai naujų miesto kvartalų planavimas, įvertinant racionalų ir efektyvų inžinerinių bei energinių resursų naudojimą. Kita kryptis, kuri dėl susiklosčiusios ekonominės situacijos nekilnojamojo turto srityje yra kur kas realesnė artimiausioje perspektyvoje – kompleksinė esamų užstatytų miestų teritorijų renovacija, apimanti ne tik elementarų techninės pastatų būklės tvarkymą, bet ir kompleksinius inžinerinės infrastruktūros pertvarkymo sprendimus. Jie galėtų padėti smarkiai mažinti ir nesutvarkytų nuotekų bei atliekų kiekius, ir energinių resursų naudojimą.

Kadangi diskusija apie tvariąją plėtrą kol kas vyksta labiau teoriniame lygmenyje, patirties galėtume pasisemti iš švedų ekspertų – jie „SymbioCity“ koncepcijoje yra pateikę pagrindinius siek-

tinus parametrus, išreikštus procentais.

Turint konkrečias siektinas skaitines reikšmes, parodančias, kokią realią ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą gauna visuomenė bei vartotojai, diskusija ir su savivaldos atstovais, dalyvaujančiais priimant sprendimus, ir su visuomene būtų konstruktyvesnė, duotų apčiuopiamą naudą siekiant tvariosios plėtros idėjų įgyvendinimo proveržio.

Manau, vienas svarbiausių poslinkių šia tema – Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos nuo 2007 metų įgyvendinama iniciatyva „Darnios plėtros akademija“. Žinant, kad tvarūs inžineriniai sprendimai didžiausią ekonominę naudą duoda tik ilgalaikėje perspektyvoje, labai sveikintina, kad nekilnojamojo turto srityje dirbantys verslininkai ne tik pažvelgė į savo verslą greitos ekonominės naudos gavimo aspektu, bet ir pradėjo diskutuoti, kaip sukurti ilgalaikį kokybišką produktą, pasižymintį kokybiškų kompleksinių miestų planavimo bei inžinerinių sprendimų visuma. Lieka tik pasidžiaugti, kad iniciatyvą rodo ne idėjas generuojantys ir jas plėtojantys teoretikai, bet jas realizuojantys praktikai, dirbantys nekilnojamojo turto bei statybų sektoriuje. Todėl tikėtina, kad ši iniciatyva nenutrūks ir materializuosis realiais pavyzdžiais.

Iš inžinerinės infrastruktūros sektoriaus derėtų išskirti atliekų ir buitinių nuotekų tvarkymą. Regioninės atliekų tvarkymo įmonės pradeda įgyvendinti bioskaidžių atliekų tvarkymo projektus, modernizuojamos buitinių nuotekų valyklos, pasinaudojant europine parama diegiamos naujos nuotekų tvarkymo sistemos. Iš tiesų nuostabu, kai naujos technologijos leidžia nuotekų valyklose dideliais kiekiais susidarantį dumblą, kurio utilizavimas iki šiol buvo pagrindinė valyklų eksploatavimo problema, perdirbti į iš dalies nedidelį kiekį sausųjų granulių. Jos gali būti naudojamos kaip trąšų ar biokuro priedas. Be to, technologinio proceso metu susidarančios metano dujos yra pasitelkiamos pačiam procesui palaikyti, iki minimumo sumažinant reikalingų papildomų energinių resursų poreikį. Šie projektai jau įgyvendinami, ir visuomenė turėtų apie juos sužinoti daugiau, nes tai tiesiogiai veikia ne tik aplinkos, bet ir mūsų visų gyvenimo kokybę.