manęs klausia apie mėgstamus XX a. kompozitorius, pirmiausia paminiu Giacomo Puccini. Tai – mano orientacijos „vektorius“. Žinoma, galėčiau paminėti ir Witoldą Lutosławskį, Krzysztofą Pendereckį, Sofiją Gubaiduliną, Arvo Pärtą, Johną Adamsą, Alfredą Schnittkę ir daugelį kitų. Kol rašau – nenustoju galvoti apie atlikėją ir klausytoją, kuriam visiškai nesvarbu, ką aš galvoju. Eksperimentų su žmonėmis nedarau. Tai gali daryti tik savo namuose... – Ką Jums reiškia violončelė? Gal tai daugiau nei tauraus tembro instrumentas, kurį girdėjote nuo vaikystės namuose, griežiant Jūsų tėveliui?
– Žinoma, violončelė man yra ypatingas instrumentas, nes visas gyvenimas buvo apsuptas jos garsų – išgirdau ją anksčiau, nei pradėjau kalbėti. Parašiau tris koncertus violončelei ir vieną kamerinį (tris su puse...). Yra nemažai ir kamerinių kūrinių. Violončelė tebeskamba mano sieloje... – Ar nesiekiate praplėsti šio instrumento išraiškos priemonių galimybių?
– Kaskart sprendžiu konkretaus kūrinio problematiką. Visko išnaudoti negalima, be to, daug kas priklauso nuo atlikėjo. Kadangi nerašau abstrakčiai, o girdžiu ir net matau būsimą atlikėją, jis man tampa labai artimas. Taip atsitiko ir su Rimantu. Du ar tris mėnesius gyvenome kūrybinėje atmosferoje, kuri buvo daugiau nei bendradarbiavimas, tai išaugo į bendramintiškumą ir kažkokį ypatingą artumą. – Kaip naujasis opusas atrodo greta kitų dviejų koncertų violončelei?
– Pirmieji du – „Paratum cor meum“ violončelei, chorui, trims klavišiniams ir simfoniniam orkestrui (1997 m.) ir „Concerto in Do“ (2002 m.) – dedikuoti Davidui Geringui, geram draugui ir jau daugelį metų nuolatiniam mano kūrinių atlikėjui. Šį, trečiąjį, koncertą violončelei siečiau su pirmuoju dėl bendro simfoninio prado, orkestro vaidmens soliniame kūrinyje. Pirmajame labai svarbus ir choro vaidmuo, ir teksto. Trečiajame nėra gyvo
žodžio, balso, tačiau išlieka ta pati tendencija svarbų vaidmenį suteikti orkestrui, kuris kartu su soliniu instrumentu dalyvautų visuose kūrinio vystymo etapuose. Antrasis koncertas labiau solinis. Jei visus tris koncertus traktuotume kaip ciklą, pirmasis ir trečiasis sudarytų arką. – Kaip Jums patiko koncerto interpretacija, ar radote bendrą kalbą su solistais, dirigentu, orkestru?
– Turiu pasakyti pačius gražiausius žodžius apie Rimantą Armoną. Dar ir dėl to, kad jo atžvilgiu elgiausi nusikalstamai, nes solinę partiją pateikdavau jam fragmentais ir labai vėlai... Galvojau apie šį kūrinį ilgai, bet fiziškai rašyti pradėjau tik vasarą, birželio vidury – anksčiau tiesiog nebuvo laiko. Per labai trumpą laiką jis sugebėjo sudėtingą violončelės partiją išmokti ir įspūdingai ją perteikti. Buvau sužavėtas jo jaunatviškumo, virtuoziškumo ir interpretacijos gilumo. Beje, jis nemažai padėjo man esminiais patarimais. Atlikėjo misija – paruošti ir pirmą kartą atlikti naują kūrinį, pristatyti jį klausytojams – yra ypatingos svarbos. Netikusi premjera gali sužlugdyti tik ką gimusį kūrinį. Dabar, kai mano koncertas jau atliktas, apie šį kūrinį galima diskutuoti remiantis Rimanto Armono interpretacija. Todėl šis pirmas atlikimas yra labai reikšmingas mano (manyčiau, kad ir jo) biografijoje. Mūsų biografijose. Esu jam už tai labai dėkingas. Didžiulis indėlis ir dirigento Juozo Domarko, kurį pažįstu nuo jo karjeros pradžios, bet kūrybinėje sferoje esame susitikę nedaug kartų. Turiu pasakyti, kad šiandien J. Domarkas išgyvena ypatingą, milžinišką romantinį, emocinį pakilimą, juo užkrečia orkestrą, publiką, solistus ir kompozitorius. Bendravimas su juo yra didelė mokykla. J. Domarko požiūris į naujo kūrinio gimimą, repeticijos, jo – kartu su solistu – interpretacija padėjo pristatyti publikai naują stambų kūrinį aukščiausiu lygiu. Sprendžiant iš reakcijos, publika tai pajuto. Fortepijono partiją orkestre atliko Rimanto Armono žmona Irena Uss. Ji nėra orkestro muzikantė, o groti orkestre solo par-
Ovacijos atlikėjams (iš kairės) R. Armonui, J. Domarkui, I. Uss ir kompozitoriui A. Šenderovui
tiją labai sunku, tai galiu pasakyti iš savo patirties, nes pačiam teko atlikti čelestos partiją „Concerto in Do“. Žinau, kaip sunku įstoti dirigento nurodymu, neturint grojimo orkestre įgūdžių. Irena Uss fortepijono partiją atliko puikiai. Orkestre grojo dar vienas solistas – džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Džiazo muzikantus ypač mėgstu ir juos dažnai kviečiu atlikti savo muziką – jie į kūrinį žvelgia iš šio momento pozicijos, jų partija niekada nefiksuota, labai apibendrinta. Jie reaguoja į publiką, į salę ir suteikia muzikai gyvybės bei kolorito. – Sakėte, kad kitą rytą po premjeros Jums paskambino kompozitorius Algirdas Martinaitis, jis koncerto premjerą įvertino kaip didelį ne tik Jūsų ir ne tik Lietuvos muzikinį įvykį. Šiems žodžiams pritarčiau. Man regis, Jūs priklausote tam kompozitorių rangui, kuris turi tokią turtingą kūrybos biografiją, jog pataikyti arba ne į madingą „mainstrymą“ jau seniai nėra svarbu. Juk asmenybė pati diktuoja tam tikrą kryptį?
pasidžiaugti kolegos sėkme. Man jo skambutis – pats didžiausias įvertinimas. – Kas muzikoje yra aktualu? Štai festivalis „Gaida“ anksčiau vadintas šiuolaikinės muzikos festivaliu, o dabar – aktualios muzikos. Ką tai galėtų reikšti?
– Nieko. Kas muzikoje aktualu? Kiekvienam – savo. Kiekvienas doras menininkas išreiškia savo mene tik tai, kas jam aktualu. Ir jei jis turi talentą ir meistriškumą tai išreikšti menine forma – neabejoju, kad jo kūryba taps aktuali ir publikai, ir atlikėjams, be kurių mūsų muzika yra tik ženklų rinkinys... Visada aktualu parašyti gerą muziką, kuri skambėtų gerai atliekama, kuri jaudintų klausytoją ir žadintų gerus jausmus. – Ačiū už pokalbį. Daiva TAMOŠAITYTĖ
– Labai vertinu A. Martinaičio skambutį – nedažnai kolega teigiamai atsiliepia apie kito kompozitoriaus muziką ir pats jam apie tai pasako... Tai gali padaryti tik didelė asmenybė, kuri sugeba
Muzikos barai / 21