Mb 2014 7 8issuu

www.muzikusajunga.lt

2014 RUGPJŪTIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt / 2.90 Eur Kaina be CD 5 Lt / 1.45 Eur

XVIII Vilniaus festivalis

8 p.

Lietuvos dainų šventei – 90!

32 p.

Šiame numeryje:

Giedrius ALKAUSKAS Numeris su CD

Birutės Karosienės sukakčiai 58 p.

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Eugenijos Levin nuotrauka

2014 RUGPJŪTIS Nr. 7–8 (438–439) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 8 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, SAVANORIŲ PR. 174D, Vilnius.

Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys

PAŽINTIS

Osvalda Ivanauskienė Užburtasis / 2 p.

Kompozitorius Giedrius Alkauskas ir jo naujausia kompaktinė plokštelė „Užburtas laikas“

DIDŽIOJI SALĖ

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Koncertų sezonui pasibaigus / 40 p.

FESTIVALIAI

Laima Jonušienė Vilniaus festivalis: impresijos ir klausimai / 8 p.

SUKAKTIS

Daiva Tamošaitytė Pirmajai Lietuvos arfininkei Palmirai Skripkauskienei – 85 / 26 p.

Audronė Žigaitytė Išmintis ir gerumas – tarsi vizitinė kortelė / 58 p.

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo vadovei Birutei Karosienei – 85

CHORO MAGIJA

Tomas Bakučionis, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė XVIII Vilniaus festivalio štrichai / 12 p.

Audrius Stanislovaitis „Gabijos“ jubiliejus: keturi chorai, „Ežerėliai“ ir naujas etapas / 36 p.

Valerija Lebedeva Thomo Manno festivalio muzikiniai dialogai / 18 p.

DŽIAZAS

Skirmantė Valiulytė Apie muzikos ir ekologijos, vabzdžių ir meno dermę / 23 p.

Festivalio „Nepaklusniųjų žemė“ impresijos

ŠVENTĖ

Lina Dumbliauskaitė Lietuvos dainų šventei – 90! / 32 p.

Tomas Bakučionis XXIV „Kaunas Jazz“: didžiosios žvaigždės ir mažieji žvaigždynai / 46 p.

Rimantas Baura Dainų diena dalyvio akimis / 35 p.

MEISTRIŠKUMO PAMOKOS

Vera Badjanova Kad talentai atsivertų... / 42 p.

Liubovės Kazarnovskajos tarptautinė akademija „Balsas ir smuikas“

Šviesė Čepliauskaitė Roberto Bekionio meistriškumo pamokos / 44 p.

Inga Maknavičienė Tarptautinis festivalis „Renaissance“: iškilių menų vienovė / 44 p.

ATEINAME

Jana Saifulinaitė Utenos muzikos mokykla mini 50 metų sukaktį / 50 p.

Muzikos barai / 1

Pažintis Osvalda IVANAUSKIENĖ

L

aikau rankose visai neseniai pasirodžiusią kompozitoriaus Giedriaus Alkausko 13 romantinių programinių kūrinių kompaktinę plokštelę „Užburtas laikas“. Instrumentiniai ir vokaliniai kūriniai sukurti 1999–2006 m., naujai redaguoti 2012–2014 m., įrašyti Vilniuje, „Piano.lt“ salėje. Garso režisierius – Arūnas Zujus.

Kompaktinę plokštelę lydi bukletas, jame – Giedriaus Alkausko parašytos kūrinių anota-

Uþburtasis

„Dvasios. Nuskendęs miestas Aigradas“ „Dvasios. Gelmių dvasia“ Portretas

Muzikos barai / 2

cijos. Leidinuką puošia paties kompozitoriaus tapybos darbai iš ciklo „Dvasios“. Grafinio dizaino autorius – Liudas Parulskis. Buklete trumpai pristatomi atlikėjai: Kristina Ivanauskaitė-Jucienė, Marija Grinevičiūtė (fortepijonas), Nora Petročenko (mecosopranas), Vytautas Vepštas (baritonas), Linas Rupšlaukis (trimitas), Pranas Dapšauskas (trombonas).

Leidinyje rasta vietos ir dainų žodžiams. Visas bukleto tekstas parengtas lietuvių ir anglų kalbomis. Kultūringai išleista įdomios muzikos kompaktinė plokštelė „Užburtas laikas“ gali būti puikus lietuviškos muzikos suveny-

praversti kaip metodinė medžiaga studijuojančiajam muziką.

Man, muzikos vartotojai, nėra taip smalsu, kokiu būdu suręstas muzikinis tekstas, daug labiau norisi tiesiog klausytis Giedriaus Alkausko kompaktinės plokštelės „Užburtas laikas“ ir kalbėti apie potyrius keliaujant šios šviesios, kartais ypač skaidrios ir trapios, „burtų ir užkeikimų“ nesužalotos muzikos kloniais.

Kita vertus, norisi daugiau sužinoti apie žmogų, paviliotą muzikos, meno apskritai, matematikos, mistikos, mitologijos.

nos iš M. Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila» pakerėjo jį taip, kad, įsitikinęs, lydės visą gyvenimą.

– Kas lėmė pasirinkimą bendrauti su muzika?

– Manau, kad tvirta sąsaja su muzika atsirado dėl didelio prigimtinio jautrumo šiam menui, dėl atsineštų vienokių ar kitokių psichologinių ypatybių. Jei man reikėtų išsirinkti tris labiausiai veikiančias ir jaudinančias meno rūšis, būtų paprasta: rinkčiausi poeziją, dailę, bet pirmiausia – muziką, nes ji man atrodo pati paveikiausia iš visų meno formų.

– Kompozitoriumi tapote eidamas savitu keliu. Kokia to kelio pradžia?

ras ar papildyti ne vieno melomano fonoteką.

Plokštelėje įrašytos 2 ištraukos iš baleto „Užburta vieta“ („Piktosios jėgos gundo senelį“ ir „Piktųjų jėgų šokis“), šešių dainų ciklas „Vaiko dainų sodelis“, daina „Baisūs namai“ – aštuntoji iš ciklo „Kol turi dar kelią“ (Juozo Erlicko eilės), „Nuskendusio miesto Aigrado vadavimas“ – antroji ciklo „Užburtos pilys“ daina, ja perteiktas lietuvių liaudies padavimas. Daina „Pirmasis Jono regėjimas“ (pagal „Apreiškimą Jonui“ 1, 7–19), kompozitoriaus teigimu, sukurta kaip padėkos ir meilės ženklas krikščionybės istorijai ir krikščioniškajam menui. Dainos „Gėlė ir paukštelis“ tekstą parašė muzikos autorius. Pagal Roberto Louiso Stevensono eiles sukurta daina „Jei jūreivių istorijos...“.

Kiekvieną įrašytą kūrinį kompozitorius Giedrius Alkauskas buklete pristato pateikdamas jo gimimo inspiracijas (dažniausiai nurodomos garsių klasikų pavardės ir jų kūriniai), paanalizuodamas muzikinį audinį, aptardamas dainų versijas, nukreipdamas mintį į ritminius darinius, harmoninę kalbą, formą, temas ar kompoziciją. Toks aiškinimas gali puikiausiai

– Giedriau, esate matematikas, fizinių mokslų daktaras, kompozitorius.

Kalbėti apie visa tai viename rašinyje nebūtų paprasta, todėl norėčiau paklausti apie vieną svarbiausių Jums meno sričių – muziką. Kada ir kokia buvo pirmoji pažintis su ja?

– Labai gerai pamenu vaikystėje namuose skambėjusią muziką iš San Remo festivalių, indiškų filmų, itališką, švedišką populiariąją ar to meto disko muziką. Tik gerokai vėliau pradėjau domėtis profesionalia klasikine muzika.

Ir čia Giedrius ima vardinti daugybę klasikinės muzikos kūrinių, tuos, kurie „nukelia į tūkstantį kartų intensyvesnį gyvenimą, į vaikystę, į neaišku iš kur atsiradusius sapnus, vizijas, vaizdinius, virpesius, kvapus, ataidėjimus, asociacijas“, kurie primena „džiugią gyvenimo šventę“. Kai kuriuos iš jų teigia jaučiąs gal net nuo kūdikystės, pavyzdžiui, „Orientalija“ iš S. Prokofjevo baleto „Pelenė“ ir abi Bajano dai-

– Mokykloje su broliu Audriumi ir draugu Mindaugu buvome subūrę roko ir pakvailiojimo muzikos grupelę „Madland”, vėliau dviese su broliu – grupę „Zeta”. Įrašėme nemažai garso kasečių. Pagrindinis kūrybinės veiklos skatintojas buvo mano brolis.

Aš sukūriau kelias metalo stiliaus dainas, kompozicijas. Tuo metu kūryba ir mokymasis Anykščių muzikos mokyklos akordeono klasėje man buvo lyg žaidimas. Domėjausi Mike’o Oldfieldo kūryba, o tai man buvo tramplinas nuo populiariosios į rimtąją klasikinę ir šiuolaikinę muziką.

Tik vėliau supratau, kad jau pirmuose mano kūriniuose buvo jaučiama pagarba muzikos autoritetams, juose apstu kompozitorių kūrybos pėdsakų – ar paprasto hommage pavidalo kūrinių, ar beveik tikslių citatų, ar imitacijų. Mano pirmasis kūrinys „Vyrų šokis“ (iš šokių siuitos „Ruduo“, 1999 m.) labai paveiktas „Skomorochų šokio“ iš N. Rimskio-Korsakovo operos „Snieguolė“. Per pirmuosius ketverius kūrybos metus parašytų eskizų pakaks dar trims plokštelėms. Manieji eskizai pereina daugybę redagavimo stadijų, keičiamas jų pobūdis, pavadinimas, kontekstas, kol tampa norimais kūriniais. Bet ir išėjusių CD gaidas dar redaguoju.

– Gal tai lemia Jūsų perfekcionistinis požiūris į gyvenimą? Gal pernelyg daug reikalaujate iš savęs?

– Tik vėliau ateina minčių, kaip nesunkiai tą ar kitą vietą galima pagerinti, pagilinti muzikinį turinį, raišką ar formą.

Muzikos barai / 3

Pažintis

Koncertų salėje „Piano.lt“ klausytojams kompozitorius pristato lietuvių liaudies padavimą apie nuskendusį Aigrado miestą

– Papasakokite apie postūmį, kuris leido nuo „muzikinių pakvailiojimų“ pereiti prie didžiosios muzikos?

– Mokykloje klausydavausi metalo ir roko, kartais ir dabar klausausi.

Kai nebeteikė džiaugsmo populiarioji muzika, 1998 metais nuėjau į Lietuvos nacionalinę M. Mažvydo biblioteką ir paprašiau duoti pasiklausyti plokštelių tų kompozitorių kūrinių, kurių pavadinimus labai seniai buvau girdėjęs Anykščių muzikos mokykloje: „Petruška“, „Šventasis pavasaris“, „Sakmė apie nematomą Kitežo miestą“, „Pasaka apie carą Saltaną“, „Ruslanas ir Liudmila“. Šią muziką priėmiau kaip stebuklą – tiek spalvų, grožio ir gelmės, tiek išraiškos priemonių, tiek laisvės mintims ir svajonėms klaidžioti! Tai lėmė mano tolesnį muzikinį skonį ir jo dinamiką.

– Kokią Jūsų veiklos dalį užima muzika? Ką ji Jums reiškia?

– Esu šiek tiek privilegijuotas, nes užsidirbdamas pragyvenimui iš matematikos, galiu likusį laisvą laiką skirti muzikos teorijos, natų studijavimui, įrašų klausymui, apskritai muzikai. Aš kaupiu, kolekcionuoju muzikos įrašus ir klausausi jų. Klausausi labai daug, kartais 6–7 kompaktines plokšteles per dieną, ir labai įvairios muzikos: klasikinės, sunkiojo roko ir metalo, new age’o, neofolko ir postfolko, disko, lietuvių etninės muzikos, Inodnezijos gamelano, Tailando orkestrų, Kambodžos ir Indijos popmuzikos, Mongolijos nacionaliniu instrumentu morinchuru

Muzikos barai / 4

grojamos muzikos, Gruzijos polifoninio dainavimo, elektroninės, mikrotoninės ar dar kitokios, bet daugiausia – Europos profesionaliosios, nuo Guillaume’ de Machauto (XIV a.) ir dar ankstesnės X–XII a. muzikos iki O. Messiaeno. Kartais muzikos klausausi nerimui suraminti, kartais tapydamas paveikslus.

Norėdamas kiek galima labiau prisidėti prie man patinkančios muzikos sklaidos, kartais internetinės parduotuvės Amazon.com puslapyje angliškai parašau kompaktinių plokštelių recenzijų. Daugiausia rašau apie rusų klasikinę muziką, taip pat A. Dvořáko operas, liaudies, fortepijoninę muziką.

– Teigiate, kad jautrumas muzikos menui nelabai priklauso nuo formalaus muzikinio išsilavinimo.

– Vienoje turiu draugą Geraldą, matematiką, kuris net natų nepažįsta, bet yra sukaupęs apie 5 tūkstančius kompaktinių plokštelių. Richardo Strausso operos „Rožių kavalierius“ yra surinkęs visus studijinius ir koncertinius įrašus, o G. Mahlerio ir R. Wagnerio įrašų kompaktines plokšteles matuoja metrais (R.Wagnerio – 5 metrai...). Jis kiekvienais metais perklauso visas J. Haydno simfonijas!

Be to, vykdo savo paties susigalvotą misiją: visiems nors kiek muziką mėgstantiems draugams dovanoja Richardo Strausso „Alpių simfoniją“.

Geraldas apie kiekvieną Vienos valstybinės operos salės sėdimąją vietą gali tiksliai papasakoti: kur vaizdą užstoja kaimynas, kur – stulpas, kur gerai girdėti choras, bet blogai – orkestras, kur yra šiaip akustinė skylė.

– „Užburtas laikas“, antroji kompaktinė plokštelė, Jūsų vertinimu, yra šviesesnė už pirmąją, kurioje melancholiją keičia švelnus ilgesys. Čia Jūs tarsi supinate mitologiją ir vaikystę, jas spalvinate romantinėmis spalvomis, jaučiamas noras susigrąžinti kažką be galo trokštamą, nepasiekiamą, gal net nesuvokiamą ir neapčiuopiamą.

Marija Gimbutienė knygos „Senovės lietuvių deivės ir dievai“ įvade rašo: „Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti, nes ji byloja, kaip mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, apie gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio priežastis. Senųjų tikėjimų ir pasaulėjautos atmintis tebėra kiekvieno lietuvio sielos dalis, jei jis nenukapojęs savo šaknų.“

Ar vaikystė ir mitologija provokuoja kūrybą sieti su pasaulio, gyvenimo kelio slaptingumu, mistiškumu, ar yra daugiau priežasčių?

– Tiesą pasakius, aš nežinau, kada vaikystė baigiasi ir ar baigiasi, o kada prasideda kitas etapas. Kada ir kur prasideda, kur baigiasi mitologijos veikimo laukas, kur yra praktiškas, kasdienis, nerimo ir rūpesčių kupinas gyvenimas, kaip patenkame į burtų ir iracionalių jausmų domeną. Labai patinka bendrauti su vaikais: deklamuoju jiems S. Gedos eilėraščius, improvizuoju, pasakoju visokias pasakas apie raganas.

Būna, kad mane tiesiog burte užburia visai netikėti, atrodytų, primityvūs, paprasti dalykai. Kartą Bazelyje vitrinoje pamačiau spalvotus stiklo rutuliukus, tai nežinau, kiek ten laiko prastovėjau į juos žiūrėdamas, ir tas laikas mane vėl susaistė su vaikyste, priminė ją, vertė vėl išgyventi jos skaidrumą ir šviesą.

Apgailestauju, kad neįmanoma viso gyvenimo, buities, visų materialių dalykų paversti pasaulio istoriją bylojančiais grožio simboliais, nematerialių – magijos ir įkvėpimo prisodrintais garsais. Viliuosi, gal galų gale pavyks padaryti taip, kad visas laikas – buvęs, esamas, būsimas, mitinis ir fizinis – taptų užburtu laiku.

– „Užburtas laikas“, manau, yra duoklė vaikystei, tačiau tai nėra vaikams skirta kūryba. Kokiam klausytojui skirta ši kompaktinė plokštelė, nes scenos iš baleto „Užburta vieta“, dainų ciklai reikalauja atidaus klausymo, išprususio muzikos vartotojo.

– Kažkada esu skaitęs kompozitoriaus Aleksandro Borodino biografiją. Ten buvo parašyta apie jo šeimos draugų vaikus (pats Borodinas vaikų neturėjo), kurie atėję pas žymųjį kompozitorių ir chemijos profesorių (draugai muzikantai dėl šio derinio A. Borodiną vadino alchemiku) vis prašydavo pagroti „Paukščių šokį“ iš N. Rimskio-Korsakovo operos „Snieguolė”.

Tokios nuostabios muzikos vaikams nėra labai daug.

Manau, šiuo atžvilgiu išsiskiria lietuvių kompozitorė Rasa Dikčienė-Zurbaitė, kurios kūryba vaikams labai paveikta lietuvių liaudies muzikos, šiek tiek minimalizmo. Reikia paste-

bėti, kad tą muziką su malonumu klauso (mėgdžioja, dainuoja) maži vaikai, o suaugusiems tai yra nuostabi muzikinė kelionė. Tokia yra pasaka „Muzikantas, velnias ir perkūnas», kitos pasakos. Kai kurios Neringos Čereškevičienės dainos vaikams parašytos taip pat gana profesionaliai ir talentingai.

Kita dalis profesionaliosios muzikos vaikams, kaip ir nemažai vaikiškos poezijos, mano supratimu, yra skirta ne vaikams, o suaugusiems, branginantiems savo vaikystės prisiminimus, norintiems vėl ją išgyventi. Tai labai akivaizdu kalbant apie S. Gedos ir J. Erlicko poeziją, C. Debussy šešių dalių siuitą fortepijonui „Vaiko kampelis“. Net ir ta kūryba, kuri išoriškai vaikiškesnė, tarkim, mano antrojoje plokštelėje panaudota R. L. Stevensono poezija ar S. Prokofjevo muzikinė pasaka vaikams „Petia ir vilkas“, M. Krasevo vaikiška opera „Šaltukas“ orientuota į klausytoją, kurio vaikystė jau praeityje.

Kokiam klausytojų ratui skirta mano antroji kompaktinė plokštelė „Užburtas laikas“? Net nežinau. Tikriausiai mano muzika skirta visiems, norintiems su ja bendrauti, tiems, kuriuos muzikos ilgesys verčia ieškoti vis naujų potyrių.

Neturėčiau stebėtis, bet mane labai džiugina ir įkvepia kartais internete randami tie aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai, kurie yra dideli Felikso Bajoro kūrybos gerbėjai, mėgsta A. Skriabiną ar vėlyvąjį L. van Beethoveną.

Viena motyvacijų kurti muziką – noriu būti išgirstas, noriu pasisakyti (rašydamas recenzijas, kalbėdamas viešai), noriu skleisti, populiarinti tų kompozitorių muziką, kuri man patinka ir kuri kvepia.

– Antroji kompaktinė plokštelė skirta balsui, fortepijonui, trimitui, trombonui.

To reikalavo muzikinis audinys ar tai yra Jūsų mėgstami instrumentai?

– Tai gal labiau su praktiniais dalykais susijęs klausimas. Kitoje kompaktinėje plokštelėje, „Užburta vieta“, bus ir styginių kvartetas, fleita, klarnetas, valtorna, trombonas. Norisi rašyti ir styginiams, bet dar reikia pastudijuoti daug partitūrų, keletą instrumentuotės ir teorijos vadovėlių.

Apie instrumentus, aišku, pasakoju per muzikos ir matematikos kursą Vilniaus universitete: pavyzdžiui, kokios yra chordofonų, aerofonų, membranofonų ar idiofonų svyravimo lygtys, kaip Hermanas von Helmholtzas, skaičiuodamas ir sudėdamas šiurkštumus pagal visus dviejų smuikų obertonus, nubrėžė daug ką pirmą kartą teoriškai paaiškinusią disonanso kreivę.

Daugiausia klausau operinės ir vokalinės muzikos, tad ir mėgstamiausias instrumentas – žmogaus balsas, pats unikaliausias iš visų instrumentų. Labai gražiai apie tai yra pasakęs Bronius Kutavičius: „Visos fleitos, visi trombonai yra vienodi, o kiekvienas žmogaus balsas vis kitaip yra unikalus.“

– Teigiate, kad užburto laiko, vaikystės virpesius geriausia gaudyti skaitant Sigito Gedos, Juozo Erlicko, Roberto

Louiso Stevensono poeziją. Kuo Jums artima šių poetų kūryba?

– Mano skaitomos literatūros laukas per penkiolika metų smarkiai pasikeitė. Pradėjau nuo rusų klasikinės literatūros, įnikau į Gogolį, Dostojevskį, Čechovą, Lermontovą. N. Gogolio „Mirusias sielas“ skaičiau gal aštuonis kartus – tai mano mylimiausia knyga. Šiuo metu F. Dostojevskio psichologizmas ir gelmė jau nežavi taip, kaip anksčiau. Ankstyvasis, mitologinis, liaudies fantastikos kupinas N. Gogolis (apsakymų rinkiniai „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“ ir „Mirgorodas“) visada buvo truputį arčiau.

Dabar daug labiau domiuosi ir gėriuosi padavimais, sakmėmis, pasakomis, mitologine literatūra, ypač poezija. Prie mane kerinčių poetų priskirčiau Marcelijų Martinaitį, anglų romantiką Samuelį Taylorą Coleridge’ą (pastarojo „Eilės apie seną jūreivį“ yra nuostabi ir mylimiausia poema, tikras romantizmo manifestas, kupinas mistikos, fantastikos, nevilties ir grožio), amerikiečius Edgarą Allaną Poe ir Henry Wadsworthą Longfellow, rusą Michailą Lermontovą, taip pat ruso Danijilo Charmso poeziją, labai keistą ir įdomią. Bet dabar daugiausia skaitau būtent Sigito Gedos ir Juozo Erlicko vaikiškus eilėraščius, kurie greičiau skirti ne vaikams, o suaugusiesiems, besiilgintiems vaikystės.

Klausimai „Kas sukūrė pasaulį?“, „Ar yra Dievas?“ (kad ir kokia būtų išpažįstama religija – krikščionių, pa-

Vieta ant Brokeno kalno (Anhaltas, Vokietija), kur vyksta raganų susirinkimas Valpurgijos naktį. Ši vieta aprašyta Goethe´s „Fauste“. Pirmojoje G. Alkausko plokštelėje įrašytas keturių dainų ciklas „Valpurgijos naktis“

Muzikos barai / 5

Pažintis gonių baltų, pagonių graikų, hinduistų ar kt.) man nėra aktualūs. Svarbūs tik klausimai: „Ar Dievo ilgu?“, „Ar tai jaudina?“, „Ar tai įkvepia?“. Todėl savo stipraus religinio jausmo ties niekuo konkrečiai nelokalizuoju, jis pasireiškia tik kaip didelis ilgesys, dievoieška, kaip pasakytų Gintaras Beresnevičius. Manau, tą patį daro ir poezija – atskleidžia pasaulio simbolius kaip įvaizdžius ir archetipus mūsų sąmonėje. Tad man svarbiausias kriterijus poezijai – ji turi būti universali. Sigitas Geda operuoja archetipais, mitiniais įvaizdžiais, jaučiamais ir atpažįstamais simboliais. Skaitydamas poeto kūrybą, įžvelgi kūrybos grožį ir gyvenimą „svogūno kaselėje“ („Aš tave vedžiojau / Žibuoklėlių skinti, / Mokiau, kaip svogūnų / Kaseles supinti“), „bulvės žiede“ („Taip trumpai gyvenau, / O tiek daug regėjau, / Iš visų gražiausia / Buvo bulvės žiedas“). Skaitau poeto vaikiškas knygas, atrandu ir jo rimtąją poeziją. Man atrodo, kad ta mitinė pasaulėžiūra yra prigimtinė lietuviui, bet tik tokie dideli menininkai, kaip Sigitas Geda, sugebėjo talentingai ją atskleisti.

Be galo žavi ir Juozo Erlicko poezija. Ji kitokia, nėra mitinių įvaizdžių, bet vaikystės ilgesys dar didesnis.

Labai stipriai mane veikia ir kitų lietuvių poetų kūryba, ypač Marcelijaus Martinaičio ankstyvoji kūryba. Negaliu nesižavėti „Kukučio baladėmis“, lietuvių poezijos šedevru.

– Jūsų kūriniai, jų muzikinė kalba vienaip ar kitaip siejasi su rusų kompozitorių S. Prokofjevo, A. Borodino, N. Rimskio-Korsakovo, M. Musorgskio, A. Liadovo, M. Glinkos kūryba. Kuo žavi šie kompozitoriai?

– Ačiū Dievui, Lietuva tapo laisva, ir dabar rusų muzika nebeturi ideologinio atspalvio. Aš ją pasirinkau laisva valia kaip kultūrą, kuri labiausiai atspindi mano pasaulėžiūrą ir vidinę sąmonės, jausmų struktūrą. Liaudies muzika, gamta, pasakos, mitologija, poezija, epai, bylinos, švelnus, nors gal ir nelabai autentiškas orientalizmas, didžiulės aistros – visai tai radau rusų muzikoje. Didžioji mano klausomos muzikos dalis yra opera, todėl natūralu, kad rusišką operą pasirinkau ir dėl to, kad suprantu rusų kalbą. Iš viso neišsemiamo rusų mu-

Muzikos barai / 6

zikos lobyno tik du kompozitorius priimu besąlygiškai: brangi kiekviena Nikolajaus Rimksio-Korsakovo ir Modesto Musorgskio nata. Manau, nesuklysiu pasakęs, kad Lietuvoje esu sukaupęs daugiausia šių kompozitorių įrašų. Tiek neturi nei Lietuvos muzikos ir teatro akademija, nei Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, nei kiti klasikinės muzikos mylėtojai ir melomanai. Modesto Musorgskio turiu visą, kokią tik jis parašė, vokalinę muziką, daug jos variantų. Turiu sukaupęs apie 80 Nikolajaus RimskioKorsakovo kompaktinių plokštelių.

Iš Sergejaus Prokofjevo muzikos mane labiausiai žavi jo ankstyvasis, neribotos fantazijos kūrybos periodas, kai buvo parašyta ne tik opera „Meilė trims apelsinams“, bet ir trys nuostabūs baletai: „Plieno šuolis“, „Sūnus palaidūnas“ ir „Pasaka apie juokdarį, septynis juokdarius perjuokavusį“. Nuoširdumo netrūksta ir kitų rusų kompozitorių kūriniuose.

– Antrosios kompaktinės plokštelės buklete minimas B. Bartókas, A. Dvořákas, R. Wagneris. Kas sieja Jus su šių kompozitorių palikimu?

– Jei kalbėtume apie Vakarų Europos muzikos kultūrą, galėčiau išskirti šiuos kompozitorius: R. Vaughaną Williamsą, L. van Beethoveną, C. Debussy, R. Straussą, G. Puccini. Jie man artimiausi ir yra labiausiai paveikę muzikinį mąstymą ir kūrybą. Viena anksčiau kompozitorių Šarūno Nako ir Mindaugo Urbaičio vesta Lietuvos radijo laida „Modus“ buvo skirta klausimui „Kokia turėtų būti muzika – naratyvi ar abstrakti?“ aptarti. Aišku, čia negali būti vienareikšmio atsakymo. Kiekvienas kūrėjas sąmoningai ar intuityviai nukrypsta į vieną ar kitą pusę dėl vidinių priežasčių ir paskatų.

Kadangi mane labiausiai veikia vėlyvasis romantizmas ir liaudies muzika, nesunku suprasti, kad ta muzika, kurios klausausi, yra būtent pasakojanti, iliustratyvi, perteikianti įvaizdžius, kurie ateina iš mitologijos, gamtos, poezijos. Suprantu, kad yra muzikos mylėtojų, kuriems muzika turi būti abstraktus ir grynas garsų menas.

Aišku, ir romantizmo epochoje kai kas sugebėjo kurti gryną, abstrakčią muziką. Vienas tokių kompozitorių

– J. Brahmsas. Galbūt dėl abstraktumo, gal dėl kitų priežasčių pastarojo kūryba man nėra labai artima. Bet skonis ir poreikiai keičiasi. Pamenu, prieš dešimt metų labai skeptiškai kalbėjau apie G. Verdi ir labai karštai apie G. Puccini ir G. Rossini, bet dabar mielai paklausau vėlyvųjų Verdi operų „Falstafas“ ir „Otelas“.

A. Dvořáko muzika yra labai įvairi. Net ir to paties žanro jo kūryba labai nevienoda skirtingais kūrybos periodais. Vienur ji liaudiška, lengva ir žaisminga, kitur – dvoržakiškai vagneriška ir nepaprastai dramatiška.

Kamerinė – nuostabi ir jausminga.

Visa jo muzika paveiki.

Negaliu nesižavėti B. Bartóko muzika. Joje ypatinga reikšmė tenka liaudies muzikai ir labai savitam harmoniniam mąstymui, harmoninei kalbai. B. Bartókas dažnai naudoja konsonansinius trigarsius, bet iš visai svetimų tonacijų, visada žino, kada naudoti nepilną akordą, kaip apverstą ir kokiame registre. Tarkim, kalbant apie garsaeilius, juos reprezentuoja du parametrai – absoliutus (aukštumas, tonacija) ir reliatyvus (dermė, moda). Nežinau, gal profesionalūs muzikologai tai galėtų įvardinti tiksliau, bet B. Bartókas sugebėjo tuos du dalykus sulieti, ir tas ypač gerai įprasminta fundamentiniame 153 fortepijoninių kūrinių cikle „Mikrokosmosas“ bei kituose kūriniuose fortepijonui, kurie telpa į šešias kompaktines plokšteles. „Mikrokosmosas“ – tarsi eilėraščių rinkinys, bet kartu ir labai subtili, prasminga ir graži treniruotė klausai.

Kompozitorius sugalvoja idėją ar muzikinį triuką ir jį nuostabiai gražiai iliustruoja. Pavyzdžiui, kairė ranka skambina melodiją, o dešinė – tą patį, tik paralelinėmis didžiosiomis sekstomis, būtent didžiosiomis, ne diatoninėmis, ką diktuotų dermė.

Galima tai pavadinti politonalumu, bet man atrodo, kad tai visiškai naujas dermės ir tonacijos sulydymas, absoliutaus ir reliatyvaus amalgama. Ši daugybė dimensijų ir lemia B. Bartóko žavesį, galbūt todėl mano kūryboje yra labai daug jo kūrybos pėdsakų. Įdomūs ir dinaminiai atradimai, tarkim, fortepijoninėje S. Rachmani-

novo, A. Skriabino, G. Ligeti kūryboje. Šie atradimai labai įtaigūs ir gilūs, bet mane labiau veikia statiniai muzikos reiškiniai arba kitaip – vertikali faktūra, ne horizontali.

Apie R. Wagnerį negalėčiau taip nuoširdžiai kalbėti. Gerai pamenu, kad prieš dešimt metų man jis tikrai nepatiko. Dabar jį pamėgau, tačiau be išlygų viso priimti negaliu. Išreikštinė psichoanalizė R. Wagnerio „Tristane ir Izoldoje“ man šiek tiek priimtina klausantis operos namie, bet visiškai nejaukiai ir neramiai jaučiuosi stebėdamas ją scenoje. Iš „Tristano ir Izoldos“ Vupertalyje (Vokietija) pabėgau po pirmojo veiksmo. R. Wagneris mane stipriai veikia savo mąstymu, platumu, epiškumu. Jaučiu, kad susidraugavimo procesas su kompozitoriumi vis dar vyksta.

– Pristatydamas savo antrąją kompaktinę plokštelę buklete daug dėmesio skiriate kūrinių kompozicijos elementams, sąsajų su kitų kompozitorių kūryba aiškinimui. Ar tai diktuoja Jūsų analitinis mąstymas, ar yra kitų intencijų?

– Gal taip atsitinka todėl, kad muzikoje man svarbiausia – autoritetas, tai yra toks kompozitorius, kurio kūrybos gelmė mane stipriai veikia, jaudina, kurio gerbėjas esu, į kurį noriu lygiuotis. Labai gerai žinau, kokios muzikos paveiktas mano kūrinys atsirado, ir akivaizdžios įtakos manęs

neslegia, nes taip noriu mėgstamą muziką populiarinti. Tokia yra padėkos jos kūrėjui forma.

Pirmojoje kompaktinėje plokštelėje taip pat nemažai tokių kūrinių, kurių nors vienas fragmentas turi aiškius prototipus. Daina „Faustas žygiuoja ir dainuoja apie keistą šviesą“ akivaizdžiai siejasi su nuostabiai išvystyta karo tema D. Šostakovičiaus 7-ojoje, „Leningrado“, simfonijoje.

Kitos sąsajos ne tokios aiškios, jų galbūt niekas net nepastebėtų, jei nepaminėčiau. Apie sąsajas su kitų kompozitorių kūryba (R. Wagnerio, B. Bartóko, S. Prokofjevo ir kitų) šiek tiek parašyta antrosios kompaktinės plokštelės pristatymo buklete.

Tiesa, didesnė dalis mano muzikos aiškaus prototipo neturi, joje nesigirdi kitų kompozitorių muzikos, bet net ir ta, kurioje yra kitų autorių kūrybos pėdsakų, dažniausiai po kelių redakcijų gerokai nutolsta nuo pradinių muzikinių inspiracijų. Taip „Piktųjų jėgų šokis“ gerokai nutolo nuo S. Prokofjevo „Riterių šokio“.

– Gimėte ir vaikystę praleidote nuostabiame sakmių ir padavimų apsuptame Anykščių krašte. Gal gimtinė Jus suartino su liaudies kūryba, mitologija?

– Labai mėgstu vaikščioti pėsčiomis, todėl puikiai žinomos visos Anykščių apylinkės, gražiausios vietos, pasigrožėta jomis, pasvajota.

Anykščiai – mano gimtinė, brangūs ir savi kaip mama, kaip šeimos nariai.

Brangūs kaip ir visa Lietuva, jos miestai ir kaimai, piliakalniai, upės, ežerai, gamta, žmonės, Tėvynės istorija.

Visa tai man yra brangiausias turtas ir didžiausias įkvėpimo šaltinis.

– Ką dar įdomaus galėtumėte pasakyti apie save, savo emocinį lauką, siejantį Jus su kūryba apskritai, o gal išskirtinai su muzika?

– Geriau jaučiuosi, kai galvoju apie universalius dalykus, apie archetipus, mitinius įvaizdžius, kai skaitau mitologijos knygas, poeziją, klausausi kitų kompozitorių, liaudies muzikos, gilinuosi į kitų žmonių mintis.

Nors viena iš mano veiklų yra mokslinis darbas matematikos srityje, vis dėlto manyje dominuoja introversija, ne ekstraversija, intuicija, jausmas, o ne mąstymas. Muzikoje labiausiai traukia ir jaudina iracionalūs dalykai, momentiniai įspūdžiai, bet ne viso kūrinio integralumas ir jo forma. Man svarbiausios vertybės – meilė kūrybiniam pradui, nesvarbu, ar tai yra meninė, mokslinė, ar kasdieninė, gyvenimiškoji kūryba.

Kita svarbiausia vertybė – empatija. Man be galo svarbios tradicijos, archajinės būties formos, kurios įamžintos liaudies dainose ir žodinėje kūryboje. Vis dėlto save laikau liberalu, ir tas liberalumas man asocijuojasi būtent su meile. Žmogus – labai komplikuota būtybė. Pagarba, ilgesys ir meilė senosioms būties apraiškoms neturi užgožti to fakto, kad humanizmo dvasia, menas ir mokslas labai daug ką sugebėjo apie tą patį žmogų pasakyti kitaip ir daug tiksliau, nei įsivaizdavo mūsų protėviai. Gerbiant archajinę šeimos, visuomenės ar žmogaus psichikos sanklodą, nevalia pamiršti, ką apie žmogaus prigimtį yra atskleidę S. Freudas, C. G. Jungas, kiti psichologai ar sociologai.

– Dėkoju už itin išsamius atsakymus.

Likite ištikimas savo idėjoms, sumanymams, savo muzikai, matematikai, mitologijai, menui.

n Plokštelės pristatymo koncertas Anykščių koplyčioje. Kompaktinę plokštelę pristatė pats kompozitorius Giedrius Alkauskas, dalyvavo mecosopranas Nora Petročenko, bosas-baritonas Vytautas Vepštas, fortepijono partijas atliko Kristina Ivanauskaitė-Jucienė ir Marija Grikevičiūtė, trombono – Pranas Dapšauskas

Muzikos barai / 7

Pažintis Festivaliai

Martyno ALEKSOS nuotr.

Vilniaus festivalis: impresijos ir klausimai Laima JONUŠIENĖ

Þ

odis „festivalis“ dabar bene populiariausias: kasdien, ypač vasarą, susiduriame su gausybe jo reikšmių. Iš pramogų, spektaklių, rimtosios muzikos koncertų savaitei kitai formuojasi visuma, kuri nenorom įgauna savo dėsnius, prašosi apibendrinimų. Pasirinkimą kiekvienam diktuoja interesai ir pasitikėjimas tuo, kas vyksta pamėgtose salėse ar erdvėse, nors mūsų marga gyvensena į jas atsineša ir daug neįprastų dalykų. Šiemetinio, jau aštuonioliktojo, Vilniaus festivalio rengėjai jokių ypatingų dėsnių pristatydami koncertus nesilaikė. Lyg ir atsitiktinai sudėliota programa vis dėlto turėjo rėmus: Händelis – Bachas – Händelis. Tuose rėmuose, tarsi geroje baroko improvizacijoje, tilpo gausi įvairovė: ir tradicinė lietuviško kūrinio premjera, ir jaunas publikos numylėtinis pianistas, ir Lietuvos kamerinis orkestras, akustiškai ypač pritapęs Filharmonijos salėje su programa, pavadinta „Concerto grosso“. Jau įpratome ir prie festivalio visumą papildančių, apytiksliai sakant, koncertų burleskų. Matyt, yra vilties, kad jų mėgėjai „prigis“ rimtesniuose renginiuose.

Vilniaus festivaliui pritinka ir karališki akcentai. Šiemet, sugiedoję himnus, išgirdome Švedijos Karalystės ambasadorės Lietuvoje Cecilios Ruthström-Ruin paminėtus mūsų šalių istorinius ryšius ir kitados nors trumpam turėtą bendrą karalių Gustavą Vazą. Birželio 6-ąją, Švedijos nacionalinę dieną, Vilniaus festivaliui buvo pristatytas šios šalies „Balsų rojus“ – švedų vokalinio džiazo ansamblis „The Real Group“. Gal todėl, kad po ilgos kelionės iš Japonijos, kiek pavargę nuo akademiškai įsitempusių ypač

Muzikos barai / 8

Vilniaus festivalio štrichai

Vilniaus festivalio akimirkos

Tomas BAKUČIONIS

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Aštuonioliktąjį kartą (pilnametystė?) Vilniaus festivalis įvairiems publikos skoniams pažėrė stilių ir žanrų įvairovę.

Nors šiųmečio festivalio šūkis skelbė „Gimtoji Europa. Muzikos suvienyti“, festivalio atidarymas buvo skirtas šokio menui.

Birželio 2-ąją Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje pasirodė šiuolaikinio italų baleto trupė „Aterballetto“. Nors į Vilnių italai atvežė du ne pačius naujausius šokio spektaklius, tačiau net ir „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio išlepintai Vilniaus publikai pažintis su italų trupe turėjo būti įdomi. Pirmoje vakaro dalyje pamatėme „Come un respiro“ (Atokvėpis) pagal G. F. Händelio muziką. Skambėjo atskiros dalys iš jo siuitų klavyrui, įrašytų žymaus pianisto Keitho Jarretto.

„Vilniaus festivalis“ tapo laukiamiausiu melomanų metų renginiu. Peržvelgdama šių metų programą, pirmą akimirką, tiesą sakant, ypatingų intrigų nepamačiau. Tačiau palaipsniui skleidėsi tarsi nieko daug nežadėjusių koncertų turinys derinyje su visu festivalio kontekstu. Aštuonioliktą kartą vykęs renginys pasitikėjo mintimi: muzika geba suvienyti (šių metų renginio moto – „Gimtoji Europa. Muzikos suvienyti“).

1979 m. suburta modernaus baleto organizacija, italų šiuolaikinio šokio trupė „Aterballetto“ (meno vadovė Cristina Bozzolini) festivalį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

birželio 2 d. pradėjo baleto spektakliu pagal G. F. Händelio ir G. Rossini muziką (pirmojo baleto choreografas Mauro Bigonzetti, kostiumų dailininkė

Muzikos barai / 9

Martyno ALEKSOS nuotraukos iš LNF archyvo

Festivaliai mandagių jos klausytojų, o gal kad jau prieš kurį laiką pas mus buvo atlikę savo programą džiazo stiliumi, šį kartą dalies susirinkusiųjų džiaugsmui rojaus balsai dainavo popmuzikos daineles... Tiesa, melancholikus atgaivino švedų folkloro motyvais sukurta daina apie tolimą salą, jos laukų žalumoje stovinčią bažnyčią ir vienintelį namą...

Nors, pasak filosofo, nėra melancholiško garso, skonio ar polyčio, tačiau esama melancholiško reginio. Mylimų peizažų melancholiją mums ir padovanojo tas nedidelis šedevras.

Taigi, „Gimtoji Europa. Muzikos suvienyti“ – skelbė Vilniaus festivalio šūkis.

Dėmesį muzikai operos scenoje rodė net drabužių dizaineris, „Aleksandro puotoje“, kuri buvo festivalio baigiamasis akcentas, iš margos minios išskirdamas muzikos deivę, solistei rečituojant senovinius J. Drydeno ir N. Hamiltono žodžius: Music to Heav`n and her we owe, The greatest blessing That`s below; Sound loudly then her fame!

(Už muziką, didžiausią Žmogaus gyvenimo palaimą, Mes jai ir Dangui turime dėkoti, Teskamba visur jai šlovė!)

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

*** Prima la musica – pasakytume R. Strausso operos „Capricio“ veikėjų žodžiais.

Beje, festivalio laikas sutapo su šio kompozitoriaus 150 metų jubiliejumi. Bir- Roby Lakatoso grupė želio 5-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje drauge su G. Sodeikos Koncerto fortepijonui ir orkestrui premjera Nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas M. Pitrėnas) atliko mūsų gerai pažįstamą R. Strausso simfoninę poemą „Don Žuanas“ ir Keturias paskutines dainas. Pradžiugino solistė Aga Mikolaj (sopranas; Lenkija, Austrija) – pagaliau vėl išgirdome tą ypatingąjį R. Strausso legato, secesinės balso linijos ir skaidri orkestro tėkmė tarsi kokia aura apsupo ir ilgam išliko emocinėje atmintyje. *** Vilniaus festivalis, kad ir kukliai gyvuojantis, nepamiršta svarbiausio – iš anksto pristatyti savo koncertų, įvesti į tą kūrybos lauką, į kurį patekęs nebūsi pavadintas vartotoju... Deja, po Roby Lakatoso grupės pasirodymo taip sakyti būtų nebesąžininga...

Laimei, likusieji argumentai leis tęsti impresijas aukš-

Muzikos barai / 10

Spektaklio premjera įvyko 2009 m. prestižiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Movimentos“ Volfsburge. Antrasis spektaklis – „Rossini Cards“ pagal G. Rossini muziką (premjera 2004 m. Modenoje, „Teatro comunale“). Abu spektakliai labai skirtingi savo idėjomis, nuotaikomis, veiksmo ir šokio dinamika. Jei tiksliau – pirmajame dinamikos beveik nebūta. Nors spektaklio idėja jos ir nereikalavo, o šokėjų meistriškumas nekėlė klausimų, pati spektaklio koncepcija man sukėlė abejonių, pirmiausia dėl muzikos – Händelio siuitų – sąveikos su deklaruojama žmogaus ir erdvės harmonijos filosofine idėja. Juk XVIII a. madingos barokinių šokių siuitos klavyrui, kurias rašė ne tik Händelis, bet ir daugelis jo amžininkų (pavyzdžiui J. S. Bachas), buvo priskiriamos kameriniam, pramoginiam žanrui. Todėl ir sunku tikėtis harmoningo pasirinktos muzikos ir filosofinių idėjų santarvės vienoje scenoje.

Vietoj lauktos harmonijos apėmė keistas muziejiško nuobodulio jausmas – viskas gražu, tobula, tauru, bet...

O štai antrasis spektaklis pagal G. Rossini muziką, nors ir neturintis aiškaus siužeto, išlaikė dėmesį, nes meistriškai balansavo tarp dramos ir komizmo, su sveika ironija atspindėjo žmogaus tuštybę ir silpnybes bei čia pat perteikdavo taurius jausmus ir išgyvenimus – taip, kaip gyvenime... Neabejoju, kad tam labai pasitarnavo ir visada gyvybinga G. Rossini muzika.

Tiesa, abejonių sukėlė „gyvo“ fortepijono intarpai (skambino Stefano Menozzi) – ir fortepijonas kažkodėl nesuderintas, ir pianistui vietomis muzikinis tekstas koją kišo... Gal vertėjo apsiriboti įrašu?

Apskritai man abejonių kėlė festivalio atidarymas šokio spektakliais, nors tai daroma ir ne pirmąsyk. Pradžioje ne šiaip sau paminėjau šiųmečio renginio devizą. Suprantu, kad ne visada paprasta suderinti konceptualius festivalio sprendimus su svečių gastrolių tvarkaraščiais, tačiau kiekvienas festivalis turi tam tikras tradicijas (toks yra ir Vilniaus festivalis). Tad jei jau pasiryžtama

Lucia Socci, apšvietimo dailininkas Carlo Cerri, antrojo baleto choreografas Mauro Bigonzetti, muziką gyvai atliko Stefano Menozzi (fortepijonas), konsultantas Bruno Moretti, kostiumų dailininkė Helena Medeiros, apšvietimo dailininkas Carlo Cerri).

Prasmingas ir gražus muzikalios kūno plastikos žaismas.

Reikėtų pabrėžti ypatingą apšvietimo partitūros meniškumą, estetišką šviesos ir šešėlių žaismo reginį.

Festivalio premjera – Gintaro Sodeikos Koncertas fortepijonui ir orkestrui. Atliko Lietuvos scenoje debiutuojanti pianistė Gryta Tatorytė ir Modesto Pitrėno diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras. Jauna solistė jau yra dalyvavusi Šlėzvigo–Holšteino (Vokietija), Michelio Sogny (Šveicarija), „Pianistit Tunturissa“ (Laplandija) festivaliuose, pelnė ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kt. Trijų kontrastingų dalių koncertas išradingumu nepasižymi. Gal todėl, kad kurtas sūnui pianistui tarsi norint priminti, jog skambinimas fortepijonu yra didžiulis kasdieninis „egzersisas“. Pianistę jis suintrigavo, ji greitai parengė kūrinį ir jį atlikdama demonstravo ištvermę ir stengėsi rasti kuo daugiau epizodų muzikavimui eksponuoti.

Tai savotiškai švelnino rumbuotą kūrinio faktūrą. Koncertas galėtų papildyti specifinę pedagoginę literatūrą.

Pianistė savo muzikalumą ir emocinę gelmę, garso valdymą atskleidė bisui atlikdama Balio Dvariono „Lapelį iš albumo“.

Birželio 5 d. Modestas Pitrėnas, primindamas klausytojams Richardo Strausso 150-ąsias gimimo metines, dirigavo kompozitoriaus simfoninę poemą „Don Žuanas“. Pakako temperamento ir kitokių emocijų. Tačiau orkestre vis dar gaudė primityvus tutti, grojimas „garsiai visiems kartu“ – taip orkestras pratęs, obojus grubokai siekė dominuoti savo soliniuose epizoduose. Norėjosi plastiškesnio dinaminio ir spalvinio piešinio. Nuolat dirbdamas šis dirigentas, manau, galėtų pakeisti įsisenėjusius štampus.

Muzikos barai / 11

Alfredo ANCESCHI nuotr.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos iš LNF archyvo

Festivaliai

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

tesne nata. Juo labiau kad įvyko festivaliui užsakyto kūrinio premjera, o tai visuomet būna savotiška staigmena. Šį kartą G. Sodeikos trijų dalių kontrastingame kūrinyje skambėjo tarsi iš prieškario laikų atklydusios švelnokos muzikinio mašinizmo apraiškos, vėl primindamos, kad kūrybai tinka ir netikėčiausi garsai ar jų kontrastai, o pianistės G. Tatorytės laisvumas ir entuziazmas teikė šventinės žaismės. Spalvingas patrauklios formos kūrinys, sukurtas tarsi lengva ranka, – vienas šilčiausių tą vakarą vykusio koncerto epizodų.

Turbūt svarbiausias Vilniaus festivalio lankymų patirties dalykas yra klausimai – ką mūsų galvose išjudino, į kokias kultūrines digresijas vedė patirti įspūdžiai... Kad ir tie trapiausi klavesino garsai iš festivalio paskelbtos Bacho šventės. Gal išties barokas – Europos kultūros susitikimo vieta, kaip yra pasakęs mūsų pamiltas jau antrą kartą čia atvykęs dirigentas Rolfas Beckas (Baroc is a meeting point of European culture)? O gal todėl ir puolame prie mus jungiančio baroko su jam būdinga improvizacijos laisve, kad vėl galėtume nuo jo paties pabėgti? Kaip ir G. F. Händelio oratorijoje „Aleksandro puota“, kur tiek daug veiksmo galimybių. Bėgant nuo senovės galima ieškoti laikmečio stiliaus bei išreikšti jame esančią poetiką... Tik labai abejočiau, ar tai šįkart pavyko režisieriui. Taigi, panašūs klausimai ir diktavo nechronologiškus minėto festivalio įspūdžius...

Bacho šventėje restauruotas klavesinas juokais pristatytas kaip pats nemuzikaliausias instrumentas. Taip Kompozitorius Gintaras Sodeika sakė mėgstantis ir mokantis su klausytojais bendrauti orkestro „Academy of Ancient Music“ vadovas, dirigentas ir tuo klavesinu grojantis virtuozas Richardas Egarras. Birželio 12 d. Bacho šventė prasidėjo Prancūziškąja uvertiūra – su trimis obojais, fagotu, trimitais, timpanais, styginiais ir, žinoma, klavesinu. Šį Kembridžo akademinėse sferose gyvuojantį trylikos žmonių orkestrą mūsų internetinėje spaudoje nuoširdžiausiai apibūdino muzikologė Živilė Stonytė: „Prancūziškoji uvertiūra viršija lūkesčius, tai viso garsinio diapazono piramidė – styginiai ir obojai vieni kitus papildo, dunda žemiškieji timpanai ir dangų rėžia trimitų smailės. Po iškilmingų taškuoto ritmo taktų – ilgos fugų pynės, kur nejučia pradedi stebėtis, kaip tokias greitas temas ištveria obojininkai, jau beveik išpūsdami iš savęs paskutinius dvasios likučius... Bijojau muzikos vietų, kuriose Bacho mintis lekia greičiau už plunksnos judesį, kai harmonijos vingiai ima darytis nebesuvokiami, kai kūrėjo planas pradeda nirti į keistą genialumo šydą. Partitūroje to nepamatysi, gali tai patirti gerose interpretacijose – juk šįkart pavyko ištverti tą klampią miglą iki visa nuskaidri-

Muzikos barai / 12

sulaužyti daugiametę tradiciją ir atidarymą skirti šokiui, viskas turėtų būti išties nepriekaištinga. Pridurčiau ir tai, kad šiuolaikinio baleto spektaklyje, kuris vyko iš pagrindų renovuotoje LNOBT scenoje, tikėjausi šio to daugiau nei „juodosios dėžutės“ scenografijos. Apskritai čia kyla esminis mūsų kultūros politikos ir viešųjų finansų santykio klausimas – ar verta investuoti 80 milijonų į įrangą, jei ir po to šioje scenoje viešpatauja tokia scenografija...

Birželio 5 d. festivalio rengėjai pakvietė į Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (vad. prof. Juozas Domarkas) koncertą. Prie dirigento pulto šįsyk stojo Modestas Pitrėnas, ir tai jau a priori yra kokybės ženklas!

Koncerto pradžioje orkestras atliko Richardo Strausso simfoninę poemą „Don Žuanas“, pažymėdamas kompozitoriaus 150-ąsias gimimo metines. Galiu tik pasidžiaugti, kad po kelių nusivylimų orkestro koncertais vėl buvo galima gėrėtis tikro nacionalinio orkestro meistryste, instrumentų grupių susiklausymu, intonacine darna. Jokių atsitiktinumų ar „prasigrojimų“ iki pusės kūrinio, dėmesys ir drausmė nuo pirmo akordo, romantinio herojaus įkvėpta, pakylėta interpretacija. Šiemet lietuvių autoriaus premjera festivalyje buvo Gintaro Sodeikos Koncertas fortepijonui ir orkestrui. Turint omenyje G. Sodeikos kompozicinį braižą, naujasis opusas atitiko lūkesčius – minimalistinė kalba, stilinga architektonika, elegantiški orkestro ir fortepijono dialogai, tačiau vienas esminis klausimas man nedavė ramybės – kuo čia dėtas fortepijonas?

Jei kalbėtume apie G. Sodeikos kūrinį „Garso ontologija Nr. 2“ dviem fortepijonams, tai jame technomuzikos ar kitų muzikinių subkultūrų stilizacija dviem fortepijonams tikrai pasiteisino, bet fortepijono ir orkestro duetui (solinio instrumentinio koncerto žanras), kai fortepijonui bent jau deklaruojamas solinis vaidmuo, mano giliu įsitikinimu, galioja visiškai kitokios žanro taisyklės, diktuojančios pakankamai techniškai ir emociškai raiškios

Eduardo Balsio dviejų dalių poema „Jūros atspindžiai“ styginių orkestrui buvo kaip nesenstančios talentingo kompozitoriaus kūrybos liudijimas. Kalbėsena ryžtingai veržiasi į XXI amžiaus muzikos erdvę ekspresyviomis nuotaikomis, ryškiais kontrastais.

Gražus solistės Agos Mikolaj (dainininkės pasirodymą rėmė Lenkijos institutas Vilniuje) balsas tiko R. Strausso muzikos ekspresijai reikšti. Dainininkė turi nemažą šio kompozitoriaus kūrinių interpretavimo patirtį. Tačiau labai kenkė vokalinės linijos lūžiai pereinant į žemą balso registrą.

Birželio 6 d. švedų ansamblio „The Real Group“ koncertas sutapo su Švedijos nacionaline švente. Puokštės mėlynų lubinų su geltonomis rožėmis puošė Filharmonijos laiptus, fojė, salę. Šiomis spalvomis švytinti Švedijos Karalystės ambasadorė pasitiko svečius, scenoje priminė bendros su Lietuva istorijos puslapius. Publika giedojo Švedijos ir Lietuvos nacionalinius himnus.

Tokia dvasia tvyrojo labai populiaraus tėvynėje, gerai žinomo kitose pasaulio šalyse vokalinio džiazo ansamblio koncerte.

Gaila, bet džiazo Švedijos ambasados remto kolektyvo koncerte buvo nedaug, daugiau girdėjome populiarios muzikos.

Vertingiausios buvo švedų autorių ir ansamblio sukurtos kompozicijos, atvėrusios savitą švedų etnoso grožį. Juolab kad grupės nariai dainavo puikiai valdydami muzikinę medžiagą, tekstą, emocinę niuansuotę. Laisvas, bet korektiškas judesys scenoje kūrė šiltą santykį su publika. Tai ypač tiko humoristinio pobūdžio dainoms.

Aukšta atlikimo kultūra leidžia manyti, kad ir ansamblio edukacinė veikla tėvynėje (jų rengiama nuotolinio mokymo internetu programa, dalyvavimas labdaros organizacijose ir kt.) tarnauja tokios pačios aukštos populiarios muzikos kultūros suvokimui ir propagavimui.

Lietuvos garso specialistai turėjo progą (?) pasimokyti, kaip reikia valdyti mikrofoninį garsą.

Nors nedidelėje Filharmonijos salėje gerai balsus (diapazonus, dinamiką, niuansuotę) valdantis

Muzikos barai / 13

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos iš LNF archyvo

Festivaliai nančios reprizos“ (7md.lt, 2014 06 20).

Orkestro vadovas ir dirigentas R. Egarras energingai palaikė tą baroko muzikos improvizacinę gyvybę ir pats skambindamas continuo partiją, grodamas drauge su styginiais (žarnų stygomis), o jų minimalus vibrato „kūrė šiltą, švelnų, tačiau nepaprastai įtaigų garsą“.

Kaip primena istorija, Bachas šito siekdavo savo namų aplinkoje daug kartų tikrindamas pirmiausia tai, kas būdavo rašoma styginiams. Smuikas – Bacho numylėtinis.

Jis vertino šio instrumento paklusnumą pirštams ir mintims, tačiau matė, kad jo sumanymai „pranoksta išgales tų instrumentų, kuriems rašė“. Bachas studijuodavo instrumentų savybes, perdirbdamas smuiko pjeses klavesinui, klavesino – liutniai, sakydamas, jog tai, ką sukuria įkvėpimas, galima patikrinti matematiškai. *** Skaitant rašinius, skirtus Vilniaus festivaliui, teko rasti irzlią nuomonę apie jau atsibodusią polistilistiką ir kad ja naudodamasis Alfredas Schnitke esą tiek daug visko prikrovė į savo Concerto grosso... Idomu, ar dabar jau nebekraunama, praėjus šitiek laiko nuo to kūrinio parašymo?

Tik gal, skirtingai nuo A. Schnitke’s, kitąkart stokojama gilesnių muzikinių idėjų, kai nebelieka kur panirti, ir atlikėjų meistriškumo.

A. Schnitke’s prisirišimas prie polistilistikos, kaip žinome, buvo iš esmės europietiškas. Gimtąja vokiečių kalba jis studijavo ir sudėtingiausią T. Manno veikalą – muzikos romaną „Daktaras Faustas“, nuo tada iš Europos mitų atklydęs jų veikėjas tapo didžiuoju jo kūrybos nerimu. Iki šiol tebesitęsiančiame faustiškajame amžiuje, pripažinkime, vis dar labai aktuali A. Schnitke’s pagrįsta polistilistikos idėja – „nors dalį muzikos istorijos sukaupti savyje“.

T. Manno minčių ir vaizdinių atgarsiai atsispindi įvairaus laikotarpio A. Schnitke’s kūriniuose. Netgi tai, kad lėtoji dalis turi skambėti ne simfonijos ar koncerto viduryje, o pabaigoje – kaip apoteozė. Tokių idėjų atspindžių esama ir mūsų girdėtame Concerto grosso Nr. 1 dviem smuikams, klavesinui, preparuotam fortepijonui, styginiams. Beje, ir visas Lietuvos kamerinio orkestro vakaras buvo pavadintas „Concerto grosso“. O minėto A. Schnitke’s kūrinio dalys – Preludio ir Postludio yra andante. Priešpaskutinė dalis rondo sukelia klausytojui net tam tikrą stilistinį šoką: po veržliosios temos pasigirsta klavesinu grojamas... tango. Jo trapūs vylingi garsai netikėčiausiai užgožia pakilų motyvą, arpeggio bangos pavirsta kapotais akordais, iškili intonacija – nuvalkiota dainuška. Tas šėtoniškasis tango išnyra ne viename A. Schnitke’s kūrinyje kaip ekspresyvus šuolis iš barokinės retorikos į nevienadienę laiko filosofiją: „o, čelovek, nedolog tvoj vek!“ (o, žmogau, neilgas tavo amžius). Ir tik kaip nujaučiamas dvasingumo ženklas blykčioja re mažoras.

Arba: T. Manno romane aprašytas disonansas muzikoje reiškia visa, kas aukščiausia, dvasingiausia, o tonalinis skambesys sklinda iš pačių pragaro gelmių ir banalybės, kurioje, paties A. Schnitke’s žodžiais tariant, privalo būti gražu iki koktumo!

Muzikos barai / 14

solinės partijos poreikį. O dabar de facto fortepijonas tapo tik orkestro spalva su ritmine funkcija, tad pianistei Grytai Tatorytei nelabai ir buvo kur pasireikšti kaip solistei.

Antroje koncerto dalyje orkestras griežė Eduardo Balsio poemą styginių orkestrui „Jūros atspindžiai“ (1981-ųjų opusas), kas jau savaime sveikintina ir linkėtina, kad šios kartos lietuvių klasikai būtų dažniau prisimenami. Antroje dalyje pasirodė ir pagrindinė koncerto viešnia dainininkė Aga Mikolaj. Ypatingo skaidrumo jos soprano tembras sulaukia meno kritikų liaupsių abipus Atlanto. Neseniai išleistame soliniame albume Aga Mikolaj įrašė W. A. Mozarto ir R. Strausso kūrinių. Vilniaus festivaliui solistė parengė R. Strausso ciklą su orkestru „Paskutinės keturios dainos“ (Vier letzte lieder).

Vilniaus publika galėjo įsitikinti, kad viena ryškiausių Richardo Strausso interpretatorių dainininkė pripažįstama ne dėl gražių akių ir patrauklios išvaizdos, kurios Dievulis jai nepašykštėjo.

Birželio 6-ąją į festivalio koncertą pakvietė Švedijos Karalystės ambasada, kuri kartu su Vilniaus festivalio publika paminėjo Švedijos nacionalinę šventę. Išvaizdi, artistiška ir iškalbinga Švedijos Karalystės ambasadorė sukūrė išties šventišką nuotaiką, primindama mums bendrą švedų karalių Vazų dinastijos laikų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, sykiu pristatydama ir pagrindinius koncerto svečius – švedų vokalinį ansamblį „The Real Group“.

Ansamblis jau pažįstamas Vilniaus publikai, nes pas mus viešėjo prieš gerą dešimtmetį Švedų muzikos dienų savaitėje Nacionalinėje filharmonijoje.

1984 m. susibūręs ansamblis yra neabejotinai vienas iš ryškiausių dainavimo a cappella lyderių pasaulyje. „The Real Group“ garsėja ne tik plačia kūrybine, bet ir edukacine, labdaringa veikla. Ansamblio repertuaras apima visus muzikos stilius ir žanrus. Tokią įvairovę išgirdome ir koncerte Vilniuje – Michaelo Jacksono „I´m bad“, Nato Kingo Cole´o „Nature Boy“, George´o

ansamblis galėjo dainuoti ir be mikrofonų.

Ir štai visiška priešingybė įgarsinimo kultūros atžvilgiu buvo

birželio 19 d. toje pačioje salėje koncertavusio Roby Lakatoso grupės (Jenö Lisztes, cimbolai, László Bóni, smuikas, László Balogh, gitara, László Lisztes, kontrabosas, Kálmán Cséki, fortepijonas) koncertas.

Daug klausytojų koncertų salę paliko vien dėl nepaprastai blogo garso. Tai simptomiška, dauguma džiazo koncertų Lietuvoje įgarsinami labai blogai. Gal dirba prastai išsilavinę garso operatoriai? Gal neklauso muzikos, nesupranta, kaip tai daroma, ką klausytojas turi girdėti? Taip prastai įgarsinami ir Lietuvos radijo, televizijos koncertai. Kodėl šios įsišaknijusios problemos nemato ir nesprendžia Kultūros, gal kartu ir Švietimo ministerija? Akivaizdu, kad Lietuva savo jėgomis nepajėgi parengti gerų įgarsinimo specialistų, tad jaunuolius reikia siųsti mokytis bent jau į Lenkiją.

Roby Lakatoso grupė – žinomas aukštos klasės Vengrijos čigonų ansamblis. Profesionalai, aukštųjų muzikos mokyklų absolventai iš savo tautos perėmė ne tik meilę muzikai, bet ir atlikimo tradicijas (grojimo meistrystė, vitališka improvizacijų magija, skoningas klasikinės, čigoniškos, populiarios, džiazo muzikos derinimas). Todėl ir programoje buvo visko: nuo Roby Lakatoso, Ferenco Vecsey, Vittorio Monti, Grigoro Dinicu, Isako Dunajevskio iki Nikolajaus Rimskio-Korsakovo ir ansambliui dvasia artimo Astoro Piazzollos. Scenoje karaliavo ne tik aistros, gyvenimo džiaugsmą įprasminusi muzika, bet ir meistriškas jos atlikimas, santūrus ir kartu laisvas bendravimas su klausytojais.

Birželio 8 d. koncertas buvo skirtas W. A. Mozartui ir Alfredui Schnittkei. Mozarto Sinfonia concertante smuikui ir altui Es-dur, KV 364, su Lietuvos kameriniu orkestru atliko jo vadovas Sergejus Krylovas (smuikas) ir Maksimas Rysanovas (altas). Abu geri muzikantai, virtuozai. Tačiau kūrinys skirtas duetui, dviejų pokalbiui, todėl norėjosi vieningesnio solistų mąstymo, didesnės

Muzikos barai / 15

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos iš LNF archyvo

Festivaliai Vis neišeina iš galvos kadaise „Muzikos baruose“ skaityta mintis, kad dvi temos – velnio kaip išrinktosios idėjos ir žmogaus kaip meninės stichijos – paradoksaliai neišsprendžiamos. „Tačiau būtent čia ir slypi aukščiausia T. Manno ir A. Schnitke’s tiesa“ (iš festivalio programos).

Keturių dalių A. Schnitke’s koncertas „Trise“ (Na troich, 1994) parašymo laiku gerokai nutolęs nuo Concerto grosso (1977). Žinoma, per maža būtų pasakyti, kad jo dalys – labai kontrastingi muzikiniai pirmųjų atlikėjų portretai. Čia gausu nuotaikų ir nuostatų kaitos, audringų ginčų; staiga įkaitusi įtampa perliejama fortepijono akordu, po jo tarsi po gero antausio – išraiškinga pauzė, o kiek atsigavus – blėstantis violončelės, alto, smuiko linijų bangavimas, ištirpstantis vos girdimuose pabaigos akorduose.

Nesinorėtų kūrinio sieti vien su buteliu degtinės. Gal tai iš aplinkos išaugusi bendravimo forma, poreikis atsiverti, kur, žinoma, ryškėja charakteriai, patosas, pyktis – kuo plačiausia jausmų skalė...

O ar ne iš poreikio bendrauti, tik jau kitokiais būdais atverti emocijas Europoje dar neišnykęs namų muzikavimas? Čia taip pat ieškoma bendrininkų... Vokietijos kaimuose ar miesteliuose skelbimų lentose rašoma – reikalingas grojantis klarnetu, smuiku...

Beje, tas na troich kurį laiką buvo mėgstamas princo Charleso posakis. Nors princas rusiškai nemoka, bet yra labai sąmojingas, griežia violončele, jam ne kartą teko bendrauti su pirmaisiais šio kūrinio atlikėjais. *** Luką Geniušą prisimenu dar iš tų dienų, kai jis už rankos buvo atvestas į T. Manno festivalį Nidoje, kur jo tėtis pianistas Petras Geniušas prie mikrofono spontaniškai pasakė keletą žodžių apie skaitytą T. Manno „Lotą Veimare“ – taip giliai, kaip kūrėjo kančias gali apibūdinti turbūt tik tas, kurį vienaip ar kitaip jos buvo palietusios. Žinoma, nei tėvo, nei sūnaus negalėtume lyginti su intelektualiaisiais T. Manno herojais vien todėl, kad pastariesiems būdingas prarastas vitališkumas – tarsi mokestis už gilų dvasinį gyvenimą. Lukas, vedžiotas ir po šių herojų pasaulį, išaugo lyg nepasiekiamų anos aplinkos svajonių vaikas: linksmas, sąmojingas, turi tokios nedemonstruojamos energijos, kuri prie fortepijono pasireiškia ypatingu rankų stiprumu, stulbinančia technika, stiliaus pajautimu, artistiškumu, žaismingumu. Tad birželio 17-osios rečitalis vėl buvo naujas pianisto brandos įrodymas. Šį kartą savo pasirinktą programą pradėjo virtuoziškumo ir jėgos reikalaujančia ankstyvojo J. Brahmso Sonata Nr. 1 C-dur, op.

1. Į pirmąją koncerto dalį buvo perkeltos trys B. Bartóko burleskos (op. 8 c, Sz. 47, BB 55) – tikras pianisto artistiškumo laisvės įrodymas. Antroje dalyje skambėjo dvi skirtingų laikų ir stilių sonatos: L. van Beethoveno Sonata Nr. 3 C-dur, op. 2, ir S. Prokofjevo Septintoji B-dur, op. 83.

Labiausiai džiugina Luko noras neužsibūti net ypač nusisekusios programos rėmuose, vengti stereotipų. *** ...Valdingi fortepijono garsai iš tamsios erdvės kvietė

Muzikos barai / 16

Michaelo „Freedom“, W. A. Mozarto Simfoniją g-moll. Nepriekaištinga vokalinė technika, tobulas intonavimas, stilingos aranžuotės, tad ko gi daugiau reikia.

Kaip jau minėjau, Vilniaus festivalis turi savas programos tradicijas. Baroko orkestrai ir ansambliai bei senoji muzika – viena iš jų.

Birželio 12-ąją Filharmonijoje karaliavo J. S. Bachas, kurį interpretavo britų orkestras „The Academy of Ancient Music“.

Orkestrui vadovauja klavesinininkas Richardas Egarras. Prisipažinsiu, taip meistriškai atliekant populiariausius Bacho kūrinius retai kada išgirsi. Ir tai ne tik atlikėjų meistrystė – virtuoziški tempai, tiksli ir išradinga artikuliacija, raiškios ir neįtikėtinai pakylėtos frazės. Britų muzikai tai perteikia su didele pagarba autoriui ir nepaprastu džiugesiu.

Koncertas pradėtas 4-ąją siuita D-dur (BWV 1069), po to skambėjo koncertas klavesinui E-dur (BWV 1053), antroje vakaro dalyje – dar populiaresni Koncertas klavesinui A-dur ir 3-ioji siuita (vėl D-dur, BWV 1068). Tokia meistrystė neatsiranda iš niekur, Vakaruose tik baroko muziką interpretuojantys orkestrai yra jau pakankamai sena kultūrinė tradicija, skaičiuojanti bemaž šešis dešimtmečius, į ką mes kol kas galime žiūrėti su pavydu.

Tai prisiminiau ir klausydamasis festivalio pabaigos koncerto, kur karaliavo Bacho amžininkas G. F. Händelis, bet apie tai toliau.

Dar viena graži festivalio tradicija – solistų rečitaliai. Per 17 metų pamatėme ne vieną pirmo ryškumo žvaigždę – Raimondą Katilių, Petrą Geniušą, Mūzą Rubackytę, Mishą Maisky, Davidą Geringą, Grigorijų Sokolovą, visus tuos, už kurių pečių daugiametė patirtis pasaulio koncertų salėse. Tačiau dar nebuvo atlikėjo, kuriam vos 24-eri, bet kuris jau turi solidžią konkursų ir koncertų patirtį. Luko Geniušo sceninė patirtis prasidėjo jam neturint ir septynerių, nuo 2002-ųjų kasmet dalyvauta įvairiuose konkursuose, pelnyta nemažai laurų, tačiau, ko gero, ryškiausias Luko karjeros šuolis įvyko 2010-aisiais, kai jis iškovojo

dermės kantilenos epizoduose.

Akompanuojančiam orkestrui reikėtų nepamiršti intonacinių problemų.

Alfredo Schnittke´s (1934– 1998) gimimo aštuoniasdešimtmečio proga buvo atliktas jo Concerto grosso Nr. 1 (1976–1977 m.) dviem smuikams, preparuotam fortepijonui ir styginiams. Šį kūrinį kompozitorius dedikavo pirmiesiems atlikėjams – Gidonui Kremeriui, Tatjanai Grindenko ir Sauliui Sondeckiui. Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas ne tik ėmėsi rengti tuo metu dar neįprastą partitūrą, bet ir sumaniai veikdamas, motyvuodamas būtinybe atlikti preparuoto fortepijono partiją gavo išskirtinį sovietinės valdžios leidimą išvežti A. Schnittke į Vakarus. A. Schnittke´s kūryba S. Sondeckio vadovaujamų Lietuvos kamerinio ir kitų kamerinių orkestrų repertuare užėmė reikšmingą vietą. Specifinės polistilistikos studijos atvėrė ekspresyvų, skausmingą kompozitoriaus pasaulį.

Ir šiame Vilniaus festivalio koncerte A. Schnittke´s muzika atlikėjams buvo artimesnė nei W. A. Mozarto. Solistai – S. Krylovas ir puikus smuikininkas Džeraldas Bidva, Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas, preparuotas fortepijonas). Girdėjome gerą vienminčių ansamblį, aktyvius dialogus, ryškius lyrinius epizodus ir ekspresyvius diskursus.

Nesakyčiau, kad M. Rysanovas dirigavo. Jis tiesiog padėjo orkestrui su solistais nepaklysti partitūroje.

Skečas, miniatiūra „Trise“ (Na troich), sakyčiau, atsirado ryškių, išradingų ir mėgstančių pokštauti atlikėjų Gidono Kremerio, Jurijaus Bašmeto ir Mstislavo Rostropovičiaus prašymu. Gal todėl jame daug susiklausymo, vienas kito pajautimo reikalaujančių epizodų. Į ansamblį šįsyk kūrybingai įsiliejo lietuviško kraujo turintis ir lietuviškai kalbantis violončelininkas Aleksandras Rammas. Atlikimas buvo vertas kūrinio užsakovų.

Birželio 17 d. solinį koncertą surengė Lietuvos klausytojų mėgstamas Lukas Geniušas. Susikaupimo nuotaiką diktavo scenos apšvietimas, atskyręs

įsiklausyti, įsijungti į bendrą harmoniją ir tiems garsams paklūstančius, jų pakerėtus kūnus... Pirmenybę muzikai norėčiau teikti ir nacionalinės šokio kompanijos „Aterballetto“ (Italija) pasirodyme Operos ir baleto teatre birželio 2 d. Asketiškoje scenos erdvėje atsiradusi šviesos metafizika būtų neturėjusi tiek galios be muzikos. Šį kartą kosminės harmonijos vaidmenį vaidino iš neperregimų plotų atskridusi aiški, artikuliuota, paprasta kaip nakties akimirka G. F. Händelio muzika: sarabandos, žigos, alemandos. Tinkamai pagarsintas aukštos kokybės įrašas (pianistas Keithas Jarrettas). Kaip tai padaryta – geriau už H. Šabasevičių niekas neparašys. Negalėčiau pasakyti, ar pauzės buvo iš anksto numatytos, bet ir jų metu šokėjų judesiai tebebuvo įelektrinti muzikos. Buitinę prigimtį, regis, turėjusių šokių linijos tapdavo savotiškais juvelyrikos šedevrais, kokius juodoje grafikos erdvėje galėdavo, prisimenu, įgyvendinti subtilus ir aikštingas Žibunto Mikšio piešinys... Tikriausiai ir dailininkui, ir choreografui, ir apšvietėjui, ir muzikui reikalinga atidi erdvės analizė. „Mene svarbus būtent ne absoliutus atstumo dydis, bet reliatyvus jo pojūtis“, – yra sakęs Alfredas Schnitke, ieškodamas orientyrų kaip pagrindo tam atstumui pajausti.

Erdvės suvaldymu, judesio abstrakcija, pabėgant nuo atsibodusios choreografinės vaidybos, ryškėjo ir antroji „Aterballetto“ dalis „Rossini Cards“. Reljefiškiausiomis linijomis virto jau dažnuose spektakliuose ar net misterijose naudojama lošimo už ilgo stalo prie žvakių šviesos ir vyno taurių scena. „Rossini Cards“ – šmaikštus, itališkas, kiek bufonadiškas reginys, skoningai išsisukęs nuo daugelio tokiu atveju kylančių pagundų skambant muzikai iš įrašų ar net gyvai. *** Manęs niekaip neįtikino spaudoje uoliai skelbiami vengrų režisieriaus Csabos Káelio sumanymai mūsų jaunimui (ypač!) įpiršti supratimą apie baroką įsikibus į... madų šou. Prie jo jis jau pripratintas nuo populiariojo „In Vogue“ laikų, o prie baroko – nuo universitetų, muziejų, kultūros įstaigų jėgomis rengtų baroko kelių. Buvo leidžiami populiarūs ir akademiniai leidiniai, statomi baroko teatro spektakliai, gal net ir M. K. Sarbievijaus „Silvi ludia“ (Miškų žaidimai). Turėta daug progų šį stilių gerai pažinti, kad galėtume jo kūrinių pagrindu improvizuoti labiau vykusiai nei pasitelkiant nuvalkiotą oligarchų temą. Bet „Aleksandro puota“ visiškai nestatiška odė, turint galvoje išraiškingą ir švelnią jos muzikos gyvybę. Visų pirma didžiausia padėka maestro Rolfui Beckui, operos orkestrui, solistams, choro artistams ir jų vadovui Č. Radžiūnui. Šiame Vilniaus festivalyje, kur tiek daug erdvės buvo skirta baroko muzikai, norėjosi kuo daugiau dėmesio ir ją pristatant, ir iš recenzentų: apie labiausiai jos vertus lietuviškuosius basso continuo – grojimus klavesinu pagal boso liniją, visa kita improvizuojant. Ypatinga pagarba Vaivai Eidukaitytei-Storastienei, kurią esame įsidėmėję iš daugelio ankstesnių koncertų. Šįkart, birželio 8-ąją, ji su Lietuvos kameriniu orkestru klavesinu, preparuotu fortepijonu grojo A. Schnitkės Concerto grosso Nr. 1 dviem smuikams,

aukso medalį Ginos Bachauer konkurse Solt Leik Sityje ir II vietą F. Chopino konkurse Varšuvoje. Pastarajame konkurse 20-metis pianistas pelnė ir specialųjį F. Chopino draugijos prizą už geriausią Polonezo Fis-dur interpretaciją. II vietą tąsyk jis pasidalino su penkeriais metais vyresniu austru Ingolfu Wunderiu, tačiau jau tada iš kitų konkurso dalyvių Lukas išsiskyrė menine branda (specialusis prizas tai ir patvirtino). Luko pasirodymai visuose Chopino konkurso turuose pasižymėjo sceniniu stabilumu. Buvo akivaizdu, kad Luko Geniušo arsenale – geriausi šiuolaikinio pianizmo bruožai: universali technika, sakytum architektūrinė mąstysena, subtili charizma ir meninė intuicija.

Birželio 17-osios

rečitalį Vilniaus festivalyje Lukas Geniušas skyrė keturiems labai ryškiems fortepijono muzikos autoriams. Koncertą pradėjo Johanesso Brahmso Pirmąja sonata C-dur, op. 1. Tai – dvidešimtmečio kompozitoriaus pirmasis publikuotas kūrinys (1853). Bélos Bartóko Trys burleskos, op. 8c, buvo sukurtos tuoj po kompozitoriaus studijų Budapešte. L. van Beethoveno Trečioji sonata C-dur – taip pat penkiolikmečio kompozitoriaus kūryba. Visi trys išvardyti kūriniai buvo sukurti jaunų kompozitorių, tačiau pasižymi menine raiška ir branda, taigi šia prasme sąsajos su Luku Geniušu akivaizdžios. Rečitalio pabaigoje skambėjo Sergejaus Prokofjevo Septintoji sonata, op. 83. Ir vėl teks pasikartoti, nes tai, ką padarė Lukas, t. y. su kokia vidine jėga perteikė milžinišką dramaturginį šio kūrinio krūvį, ne visada pavyksta ir pripažintiems Prokofjevo interpretatoriams. Trys bisai – S. Prokofjevo, L. Desiatnikovo ir A. Riabovo kūriniai, pastarasis – labai turtingos variacijos rusų liaudies dainos tema „Ei, uchnem“ iš 30 rusų liaudies dainų ciklo.

Lukas Geniušas galbūt gimė rankoje laikydamas kelis fortepijono klavišus, o neretai velnio smuikininku tituluojamas Roby Lakatosas – turbūt su smuiko stryku.

pianistą nuo klausytojų, suteikęs intymumo. „Fazioli“ fortepijonas muzikai teikė šviesesnio skambėjimo. Kažkam iš recenzentų šviesa asocijavosi su jėga. Tačiau geram atlikėjui tai visiškai nepriimtina muzikavimo (muzikos menui tiesiog netaikytina) charakteristika.

Koncerto programoje – Ludwigo van Beethoveno Sonata Nr. 3 C-dur, op. 2, Johanneso Brahmso Sonata Nr. 1 C-dur, op. 1, Bélos Bartóko Trys burleskos, op. 8c, Sz. 47, BB 55, Sergejaus Prokofjevo Sonata Nr. 7 B-dur, op. 83, bisui – S. Prokofjevo Preliudas C- Dur. Įdomus programos pasirinkimas – nuo klasikos, gilios romantikos link naujos kalbos įprasminimo tokioje skirtingoje B. Bartóko ir S. Prokofjevo muzikoje. Jaunas pianistas ieškojo emocinės gelmės. Jos raiška atsispindėjo įvairuojančioje stilingoje koloristikoje, charakteringų artikuliacijų paieškose, net klaviatūros lytėjimo ypatumuose (pvz., L. van Beethoveno Sonatos Adagio kantilena ir potėmių dalyvavimas dialoge. To stigo girdėtoje Yundi Li interpretacijoje).

Mane žavi L. Geniušo garso suvokimas, gilaus klavišo dugno pojūtis, o koncertas patvirtino ir įdomias stilistikos paieškas.

Birželio 12 d. Filharmonijoje koncertavo britų baroko orkestras „Academy of Ancient Music“. Vadovas – klavesinininkas Richardas Egarras.

Skambėjo Johanno Sebastiano Bacho muzika: Siuita orkestrui Nr. 3 D-dur, BWV 1068, Koncertas klavesinui Nr. 2 E-dur, BWV 1053, Koncertas klavesinui Nr. 4 A-dur, BWV 1055, Siuita orkestrui Nr. 4 D-dur, BWV 1069. Šį senąją muziką interpretuojantį kolektyvą 1973 m. įkūrė Christoferis Hogwoodas. Jis drauge su orkestru bandė ieškoti autentiško skambesio surinkdamas istorinius instrumentus, studijuodamas specifinę artikuliacijos įvairovę. Tai jau aštuonerius metus tęsia kolektyvo vadovas Richardas Eggaras. Įrašyta per 200 plokštelių, koncertuose siekiama perduoti istorinę muzikos dvasią. Tačiau visais atžvilgiais tai yra labai sąlygiška. Muzikos kaitos esmę lemia ne tik skambesio charakteristikos, pakitu-

Muzikos barai / 17

Festivaliai klavesinui, preparuotam fortepijonui. Tačiau ta proga buvo pasakyta tik tiek, kad šalia smuikininkų S. Krylovo ir D. Bidvos pagirtinai įtaigiai ir prasmingai šįsyk kūrinį grojo klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė ir Maksimo Rysanovo diriguojamas orkestras. „Aleksandro puotoje“ visi subedė žvilgsnius tiktai į reginį ir nebuvo jokių diskusijų, ar jau pasiektas tikrasis barokinis laisvumas su jo kontrapunktuojančiais ritmais. Ar garsuose įprasmintas žodžių svoris? Ar nesikartoja noras romantizuoti?

Tikra muzikine intriga „Aleksandro puotoje“ galėjo tapti ir continuo grupė, ne taip dažnai mūsų orkestruose ryškinama. Atrodo, ir šios G. F. Händelio oratorijos klavesino partijoje natomis užrašytas tik bosas. Kaip pavyko atlikėjai dešinės rankos melodija ir ornamentika? Vaiva yra sakiusi, kad reikia greitos reakcijos, lankstumo, susiklausymo atliekant baroko muziką drauge su kitais muzikantais, nes „niekada nežinai, kaip šįsyk kadenciją padainuos vokalistas, kokį pasirinks tempą, nuotaiką“. O kiek, pavyzdžiui, režisieriaus ar kitų statytojų išsigalvojimai tą nuotaiką suardo? Ar pasiteisino scenoje kaip suvirintojas geltonais apdarais blykčiojantis continuo grupės narys, grojantis liutnia? Kaip sekėsi to laikotarpio stilistiniais ypatumais improvizuoti Vaivai drauge su kitais šios grupės nariais – violončelininkais Roma Jaraminaite, Mykolu Rutkausku, barokiniais vargonėliais grojančia Jolanta Silkauskiene?

Apie tai, kokią pažangą padarė orkestras, atsižvelgdamas į maestro R. Becko reikalavimus, užsimenama prabėgant paknopstomis arba tarsi Svarovskio blizgučiais pažeriant, kad garso estetika išlaikė deramą pusiausvyrą tarp minkštumo ir aštrumo, o klausantis spalvingo subtilumo chorų, „ausis išties užliejo gulbės pūko švelnumas; tikrą manekenę primenančios solistės tamsus, tąsus aksominis balsas liejosi tarsi gerai subrandintas konjakas“. Tokie tad restoraniniai kriterijai drauge pabarant už pastatymo restoraninį kičą, kad tai esą nepritinka nacionalinei operai. Dar geriau – toks muzikiniu atžvilgiu nusisekęs pastatymas dėl scenovaizdžių esą nereikalingas nacionalinės operos repertuarui...

O ką matėme, patyrėme kad ir atsitiktinai apsilankę Europos teatruose, kai, pavyzdžiui, nugalėtus vokalo sunkumus angliškojo baroko semioperoje (H. Percello „Karalius Artūras“) Paryžiaus „Chatellet“ scenoje demonstravo ant lynų pakabinti solistai? Nemanau, kad šis cirko efektas prilygo deus ex machina... Beje, ryškiai mėlyname scenos fone kabėjo į mūsiškės odės gaublį panaši planeta...

Fotografai šmirinėjo po viduramžiams skirtą H. Pfitznerio operą „Palestrina“ Vienos operos scenoje. O Zalcburgo festivalyje baroko šedevro – J. Ph. Rameau „Boreadžių“ – veikėjai dėvėjo galifė.

Norint išvaikyti nuobodulį, „Aleksandro puotoje“ tikriausiai imtasi brangiai kainuojančių 3D projekcijų. Kad tik kas šmėžuotų fone kaip „kalbančių galvų“ laidose per TV? Uoliausios pastangos – kad tik nebūtų nuobodu – kaip matome, keliauja po Europą neaplenkdamos ir mūsų...

Tad ko tikėtis muzikos suvienytiems?

Gal atkakliau ieškoti naujojo Roberto Wilsono?

Daugelis patirčių leidžia manyti, kad jis tikrai yra. n

Muzikos barai / 18

Birželio 19-ąją

Filharmonijos salė vėl sprogo nuo ovacijų, kurias sukėlė Roby Lakatosas ir jo ansamblis.

R. Lakatosas smuikuoti pradėjo savo šeimoje ir Vengrijos čigonų ansambliuose, vėliau baigė klasikinio smuiko studijas B. Bartóko muzikos akademijoje. Jo smuikavimo technika unikali, su niekuo nesulyginama. Koncertas Vilniuje atspindėjo smuikininko credo – jokių žanrų ribų, skambėjo originali ir tradicinė vengrų čigonų muzika, M. Legrand´o, A. Piazzollos, N. Rimskio-Korsakovo muzika, na ir, žinoma, išgirdome superpopuliariuosius J. Brahmso Vengrų šokį bei Vittorio Monti Čardašą. Muzikantas nevengia visa tai sumaišyti į vieną kaugę, po to vėl išskirti ir išbarstyti. Taip vengriškų cimbolų pasažai pereidavo į kubietiškus fortepijono calipso ritmus. Dėl tokio požiūrio galima ginčytis, tačiau ansamblio meistriškumas neabejotinas ir su niekuo nesulyginamas.

Festivalio finišui – G. F. Händelio oratorija „Aleksandro puota“, bendras LNOBT, Budapešto „Palace of Arts“ ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“ pastatymas.

Muzikos vadovas ir dirigentas – vokietis Rolfas Beckas, kuris 2007-ųjų Vilniaus festivalyje vadovavo J. S. Bacho „Jono pasijos“ pastatymui. Galima pasidžiaugti, kad festivalio finalui pateiktas konceptualiai stiprus projektas, atspindintis šiuolaikinio muzikinio teatro tendencijas ir tradicijas, teatro teatre koncepciją, todėl tokiam pastatymui gal svarbesnė vizualinė pusė, kuri buvo akivaizdžiai stipresnė nei muzikinė dėl labai paprastos priežasties.

LNOBT orkestras ir choras, kurių repertuaro pagrindą sudaro XIX–XX a. muzika, objektyviai negali deramai įsigilinti į baroko muziką ir ją atlikti pagal tuos standartus, kurie šiandien jau tapo europinės muzikos kultūros savastimi. Ir čia problema ne tik pagal autentiškus modelius atkurtų barokinių instrumentų neturėjimas, bet ir savita grojimo technika (visų pirma stygininkų), specifinis garso formavimo ir frazių pojūtis, netgi kitoks mąstymas ir muzikos suvokimas. Vien

sios instrumentų galimybės.

Pakito ir mūsų mąstymas, dabar kitoks muzikos prasmių suvokimas. Atlikimas labai naudingas muzikantams, nes šią muziką studijuojantis ansamblis pristatė melizmatikos, formos ir kitus barokinės muzikos specifikos atlikimo principus. Įvertinus didelį ansamblio vadovų, istorikų triūsą, reikėtų giliau patyrinėti girdėto ansamblio sudėtį. Nedidelės grupelės styginių mažu vibrato ir pulsuojančiomis ligatūromis atliekamą muziką gožė antraeiliai pučiamieji instrumentai (skardūs trimitai ir vyravę trys obojai). „Neprasimušė“ ir solo partiją grojęs klavesinas. Tokį efektą galėjo sukelti ir šiai muzikai nebūdinga aplinka, per didelė salė – kamerinė erdvė ir čia pat sėdintys klausytojai kadaise formuodavo kitokį akustinį efektą.

Toks muziejinis atlikimas – gražus, kokybiškas ekskursas į muzikos istoriją. J. S. Bacho muzika peržengė savo epochos ribas ir šiandien mums didžiulį emocinį pasitenkinimą kelią naujoms erdvėms pritaikytas instrumentarijus ir grojimo specifika.

Vilniaus festivalis kaip prasidėjo, taip ir baigėsi G. F. Händeliu Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Uždarymui pasirinkta teatro premjera – Georgo Friedricho Händelio oratorijos „Aleksandro puota“ sceninis pastatymas Oratorija – bendras LNOBT, Budapešto menų rūmų (Palace of Arts Budapest) ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“ pastatymas (projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba; muzikos vadovas ir dirigentas Rolfas Beckas, dirigentas Vytautas Lukočius, režisierius Kaélis Csába, scenografė Éva Szendrényi, kostiumai Juozo Statkevičiaus, su vaizdo projektais dirbo Demeteris Lórántas ir Levas Kleinas, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas). Jeigu nepaisytume pritempto „šiuolaikiško“ turinio (perskaičiau jau po spektaklio), sakyčiau, kad tai įdomus sprendimas, atskleidžiantis veikalo esmę šiandienos maniera mums artimesnėje aplinkoje, tačiau paliekantis prasmingą ryšį su Händelio oratorijos herojais.

Puota XXI a. prabangioje nedidelio intelekto turčių erdvėje, hero-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos iš LNF archyvo

tik styginių grojimas be vibrato dar nereiškia tikrojo meninio baroko muzikos interpretacijos rezultato. Ir čia vien Rolfas Beckas, kad ir koks geras jis būtų, stebuklo nepadarys, nes vienas dirigentas yra kaip ir vienas karys mūšio lauke... Reikėtų bent jau pakankamai laiko orkestro ir instrumentų grupių repeticijoms, individualiam darbui, ko orkestrui šįsyk (kaip neretai nutinka) pristigo. Tačiau turiu vilties, kad ateinančiame LNOBT sezone repertuariniu tampanti „Aleksandro puota“ gali pasiekti ir geresnį muzikos interpretacijos rezultatą. Tiesiog tam papildomai reikia ir teatro vadovybės dėmesio bei paskatinimo, ir pačių teatro muzikantų smalsumo ir entuziazmo, kuris vėlgi nemažai priklauso nuo teatro vadovų politikos. Klausydamasis „Aleksandro puotos“ norom nenorom prisiminiau tobulai lengvą, stilingą ir pakylėtą britų muzikantų atliekamą Bachą.

Būtų naivu greitu laiku tikėtis tokio rezultato mūsų teatre ar Filharmonijoje, nes valstybės kultūros politika tam per 20 metų nesugebėjo sukurti jokių prielaidų. Tačiau manau, kad teatro muzikantai turi pakankamai potencialo pasiekti geidžiamą interpretaciją, tegu ir nebritišką, bet kad spektaklio muzikinė dalis prilygtų vizualinei. To nuoširdžiai linkiu. Lieka tik priminti, kad šio pastatymo režisierius – Kaélis Csába, scenografė – Éva Szendrényi (abu vengrai), kostiumų dalininkas – Juozas Statkevičius. Ir laukti spektaklio pasirodymo būsimame LNOBT sezone. n

jaus aliuzijos, toje tuštybių mugėje jo pamąstymai apie meilę tarsi skirti ištrūkti į jam artimesnę aplinką. Elegantiškai sukiojosi puotoje dalyvaujančios damos.

Nešokiravo pasirodančios manekenės ir muziejiniai gyvieji reliktai-kaukės.

Pastatymo muzikinis meno vadovas Rolfas Beckas – puikus G. F. Händelio muzikos, epochos stilistikos žinovas. Spaudos konferencijoje jis sakė, kad su orkestru, kitais atlikėjais teko dirbti siekiant kitokio muzikos supratimo, nei atliekant G. Verdi ar P. Čaikovskį. Ir tai buvo juntama: mažesnis styginių vibrato, gražūs, stilingai artikuliuoti solo, smulkesnės legato frazės. Dėmesys istorinės epochos vokalo formavimui buvo girdėti ir klausantis choro.

Tadas Girininkas – Aleksandras Didysis, karvedys, savaip reagavo į įvykius scenoje, muzikaliai, stilingai padainavo savo arijas.

Labiausiai epochos muziką juto britų tenoras Thomas Walkeris.

Manau, kad Kęstutis Alčauskis bus jam gera pamaina. Neblogai dainavo britų mecosopranas Catriona Morison. Šokiravo labai prastai intonavusi Sophie Gordeladze.

Perskaičiau programėlę. Nuvylė pritemptas primityvus turinys.

Puotos metu gali vykti ir madų demonstravimas, bet ne dėl jo verta pristatyti gerokai gilesnį muzikos turinį įprasminančią oratoriją. Kostiumai gražūs, bet muzikos neatstoja.

Vilniaus festivalis atskleidė įdomią muzikinės kultūros istorijos erdvę, pristatė žinomus Europos kolektyvus ir naujas interpretacijas, atsispindėjo žiniasklaidoje, turėjo vieną kitą sėkmingą intrigą. Festivaliui galima palinkėti rasti vietą reikšmingų tarptautinių įvykių Lietuvoje fone, brandinti dar platesnę juo besidominčių klausytojų auditoriją. n

Muzikos barai / 19

Festivaliai

Thomo Manno festivalio muzikiniai dialogai

Valerija LEBEDEVA Vasara siejama su atostogomis, karas – su ginklų žvangesiu, klasikinė muzika – su akademine rimtimi, mokslinis tekstas – su išnašomis ir citatomis, klavesinas – su filmais apie karališkųjų rūmų intrigas. Tačiau šio asociacijų domino poros gali būti sumaišytos, lyg estafetės lazdelę perduoti viena kitai ir netikėtas asociacijas.

Liepos 12–19 dienomis Nidoje vykęs XVIII tarptautinis Thomo Manno festivalis „Šimtmečio vasara“ padarė šuolį laike ir perkėlė publiką į, anot Stefano Zweigo, saugumo aukso amžių – Europą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Šios temos suvienyta kamerinių klasikinės muzikos koncertų, šiuolaikinio meno renginių, pokalbių, parodų ir kino vakarų programa pradėtas naujas festivalio penkerių metų teminis ciklas „Modernybės palikimas: 100 metų po Didžiojo karo“.

Festivaliui pasibaigus galima konstatuoti – šis palikimas tebėra labai gyvas. Negalėdami savo gyvenamojo laikotarpio prilyginti minėtam tariamo saugumo amžiui, vidinei būsenai šykštint ramybės, kai skubame užbėgti įvykiams už akių, tikėjimo ir tolesnį kelią rodančios šviesos rezervus galėtume papildyti pirmtakų kūryba. Mat ne viskas, kas ten sudėta, yra mūsų perskaityta, bet viskas, kas skaitoma, įgyja vis daugiau prasmių didėjant laiko – istorinio ir asmeninio – nubėgtai distancijai.

MEILĖ IKI LAIKO PABAIGOS

Tradiciškai gausiausia ir neabejotinai solidžiausia festivalio koncer-

Thomo Manno festivalio organizatorių nuotraukos

Kamerinis choras „Aidija“

Muzikos barai / 20

tų programa, šiemet ne tik pažėrusi įspūdžių išpuoselėtos klasikos mėgėjams, bet ir nevengusi kūrybinio eksperimento nuotaikos: pradedant Juozo Gruodžio dainomis, sukurtomis pagal keturvėjininko Kazio Binkio avangardistines eiles, baigiant užburiančia Vidmanto Bartulio kompozicija „I like Marlene Dietrich“, kurią atliko pianistas Daumantas Kirilauskas ir Kauno styginių kvartetas. Jų grakšFestivalio atidaryme dalyvavo ir renginio globėjas Prezidentas Valdas Adamkus

čią manipuliaciją praeities muzikos tekstūra ir šiuolaikiškais sąskambiais papildė lyg iš niekur į bažnyčios erdvę nusileidęs Marlene Dietrich balsas – dainos „Lili Marlen“, sukurtos Pirmojo, o išpopuliarėjusios Antrojo pasaulinio karo metais, fonograma, dar labiau sustiprinusi kelionės po Europos kultūros landšaftą, neribojamą klišių, laiko arba erdvės, įspūdį.

Atsvara šiam erotiškam gyvenimo grožio intarpui kareiviškoje buityje tapo koncertas, kuriame skambėjo

Viešnia iš Čekijos prof. Giedrė LukšaitėMrázková

Olivier Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“. Kompozitorius jį sukūrė kalėdamas karo belaisvių stovykloje, kvartetas neįprastu muzikiniu keliu veda klausytoją iš kasdienės būties lygmens į dieviškąją sferą. Kūrinį atliko smuikininkė Rūta Lipinaitytė, klarnetininkas Vytautas Giedraitis, violončelininkas Povilas Jacunskas ir pianistė Indrė Baikštytė.

ATGIMĘS KLAVESINAS

Pradžios koncerte, be kita ko, nuskambėjo premjera – kompozitoriaus Ričardo Kabelio kūrinys chorui „Rožių lietus“, parašytas festivalio užsakymu. Prancūzų karmelitės Šv.

Teresės ir Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės giesmę „Aš jums atsiųsiu rožių lietų“ plėtojanti polifoninė kompozicija, atliekama kamerinio choro „Aidija“, pripildė sakralią erdvę meditacinės nuotaikos. Ją, ko gero, būtų dar labiau sustiprinusi nuosaikesnė atmosfera ir kontekstas. Svarstytina, ar verta specialiai renginiui sukurtą premjerą atlikti atidarymo koncerte, kurio ir taip gausų repertuarą dar labiau apsunkina netrumpa sveikinimo kalbų įžanga?

Būtent programos išbaigtumas ir grynumas, be abejo, kartu su įspūdingu atlikėjų meistriškumu lėmė išskirtinę atmosferą koncerte „Senosios muzikos valanda“, kuriame viešnia iš Čekijos prof. Giedrė LukšaitėMrázková ir jos doktorantas Balys Vaitkus klavesinu skambino XVIII a. čekų kompozitorių kūrinius. Atlikėjos charizma ir meilė muzikai bei instrumentui užtvindė salę, o klavesino skambesys pasirodė esantis įtaigus, nebanalus ir netgi priminė šiuolaikinę elektroninę muziką.

Koncertuose skambėjo ir Johanno

Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeaus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, Arnoldo Schönbergo, Thomo Manno pamėgto Franzo Schuberto, Igorio Stravinskio, Arvo Pärto, Juliaus Juzeliūno ir kitų kompozitorių opusai, taigi – platus stilių spektras ir nuotaikų įvairovė, kurios kamerinis formatas labai tinka Nidos evangelikų liuteronų bažnyčiai.

mą; eseistika, drama, novelė – regis, pasiūlytos temos rėmai neapribojo autorių kūrybiškumo, juolab žavus buvo trijų skirtingų Europos kalbų derinys, skambėjęs viename renginyje. Įvertinti rezultatus visa apimtimi bus galima žiemą, kai Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta trikalbė knyga su trijų rašytojų tekstais.

NIDA KAIP SCENA IR TEMA

Tradicinės kino naktys šiemet vyko Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“. Rodyti Vokietijos ir Lenkijos kino kūrėjų vaidybiniai filmai: Paweło Pawlikowskio „Ida“, Ricko Ostermanno „Vilko vaikai“, kurie sulaukė itin gausios publikos dėmesio, Chriso Krauso „Keturios minutės“, Frauke Finsterwalder „Tamsioji pusė“, taip pat Manto Kvedaravičiaus dokumentinė juosta „Barzakh“.

Nauja kino naktų vieta pasirinkta dėl Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos buvusio senojo sandėlio, kur pastaraisiais metais buvo rengiami kino vakarai, rekonstrukcijos. Festivalio renginiai persikėlė ir į kitas viešąsias kurorto erdves. Šiuo atžvilgiu itin vykęs rengėjų pasirinkimas buvo Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ šokio spektaklis „Vieta, kurios nėra“ (choreografė Daiva Palubinskaitė, šokėjai Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas), atliktas vandens pripildytame baseine, įrengtame aikštėje priešais Neringos savivaldybės pastatą. Originali meno intervencija prašyte prašosi tęstinumo. Žodžio bei šiuolaikinio meno programas vykusiai sujungė festivalio partnerio Goethe´s instituto bei VDA Nidos meno kolonijos rašytojų rezidentūros projektas: vokiečiai Nilsas Mohlis, prancūzė Corinne Roche ir lietuvė Paulina Eglė Pukytė T. Manno terasoje skaitė savo tekstų, šiemet sukurtų T. Manno ir Jeano Paulio Sartre´o fiktyvaus susitikimo Nidoje tema, ištraukas.

Susitikimas pomirtiniame viešbutyje, T. Manno panikos priepuoliai Nidos kopų akivaizdoje bei diskusijos su J. P. Sartre´u apie Europos liki-

Vokiečių menininkas Philippas Hamannas pateikė savo viešnagės Nidoje metraštį

PASIVAIKŠČIOJIMŲ LABORATORIJA

Tarpdisciplininį pobūdį su literatūrine dedamąja turėjo ir tradicinis Goethe´s instituto ir VDA Nidos meno kolonijos projektas – meno rezidentūra, kurios rezultatai pristatomi festivalio metu. Instituto stipendininkas, Kelno aukštojoje medijų meno mokykloje video- bei instaliacijų meną studijavęs vokiečių menininkas Philippas Hamannas pateikė savo viešnagės Nidoje metraštį, sudarytą iš ornamentiškai sudėliotų nuotraukų, anekdotų, komentarų ir kitokių gyvenimo nuotrupų, dažniausiai dienai prabėgus sušluojamų į gilesnį atminties arba užmaršties stalčių.

Neformalumas, atvirumas įspūdžiams ir ištikimybė akimirkai; saugumo jausmą simuliuojančios (ir smalsumą žadinančios) paieškos internete apie ketinamą aplankyti nepažįstamą vietą ir vaikščiojimo praktikos rezultatai; vietinės kulinarijos šedevrai ir didingas T. Mannas, autorių nuo vidurinės mokyklos gąsdinęs ilgais savo raštų sakiniais... Pavadinimo neturinčioje mozaikoje visa tai dėliojasi į naivoką, bet festivaliui papildomą matmenį suteikiantį postmodernų paveikslą.

Muzikos barai / 21

Festivaliai APIE PRAEITĮ – ŠIŲ DIENŲ SKAITYTOJAMS

KLAIPĖDIEČIŲ INDĖLIS Į DAILĖS PROGRAMĄ

Thomo Manno festivalio organizatorių nuotraukos

Išplėtota tokio paveikslo versija, sukurta žvelgiant ne į dabartį, o į praeitį – vokiečių meno istoriko Floriano Illieso mikroistorijų romanas „1913: šimtmečio vasara“, pristatytas festivalyje. Anot festivalį kartu su partneriais rengiančio T. Manno kultūros centro direktorės Linos Motuzienės, šiųmečio renginio pavadinimą ir temą įkvėpusios knygos vertimo į lietuvių kalbą pasirodymas bei pristatymas – išskirtinis įvykis ligšiolinėje festivalio istorijoje. Meno istoriko F. Illieso darbas, vadinamas 1913-ųjų biografija, Vokietijoje pasirodė vos prieš dvejus metus ir netrukus tapo bestseleriu.

Iš šmaikščių mikroistorijų sudarytoje įsimintinų metų mozaikoje, kurią lietuviškai išleido leidykla „Sofoklis“, figūruoja psichoanalizės patriarchas Sigmundas Freudas, mados kūrėja Gabrielle Chanel, rašytojas T. Mannas ir jo brolis satyrikas Heinrichas (beje, šiuo metu Manno memorialiniame muziejuje galima apžiūrėti jų santykių temai skirtą dokumentų ir nuotraukų parodą „Brolystė kaip likimas“), būsimasis diktatorius, o anuomet – sėkme negalėjęs pasigirti tapytojas Adolfas Hitleris, daugybė žinomų Europos menininkų, literatų, filosofų.

Anot leidinį į lietuvių kalbą išvertusios Kristinos Sprindžiūnaitės, knyga gali būti vadinama istorine, tačiau su būtinomis išlygomis – tai nėra akademinis veikalas. Parašyta derinant populiarią laikraščių skelbimų,

paskalų žurnalų bei detektyvinių istorijų stilistiką, ji formuoja neįprastą santykį su istorija bei jos traktavimu – itin patraukliu, verčiančiu skaitytoją nuogąstauti matant, kad lengvai skaitoma turininga knyga tuoj baigsis. „Rašyti apie laiką – iššūkis, ir jį autorius pasitinka ir įveikia kūrybiškai bei gyvai. Vengdamas determinizmo, nenurašydamas visko atsitiktinumams, F. Illiesas nepataikauja tiems, kurie knygoje tikisi rasti atsakymą, ar Pirmojo pasaulinio karo grėsmė buvo ne tik nuspėjama, bet ir išvengiama – juk šis klausimas siekia supaprastinti gyvenimą, – sakė knygos pristatyme dalyvavęs istorikas Nerijus Šepetys. – Jis sugeba rašyti apie tikrai buvusius žmones taip, kad klausimas, ar šitaip buvo iš tikrųjų, nebėra svarbiausias, kai takoskyra tarp tikro ir pramanyto nėra pagrindinis dalykas. Knygų, kurios mus sudomina laiku ir juo gyvenusiais žmonėmis, nėra daug, ypač Lietuvoje.“ „Rimtuosiuose“ žodžio programos renginiuose daug dėmesio skirta Pirmojo pasaulinio karo visuomeniniam kontekstui. Lenkų istorikas Maciejus Górny pranešime „Blaivi vasaros dvasia“ atkūrė Rytų ir Vidurio Europos nuotaikų geografiją karo išvakarėse, istorikas dr. Eligijus Raila pristatė šmaikščią ir informatyvią apžvalgą, ką tuo metu veikė būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai, o vokiečių kultūrologas Silvijus Vietta gvildeno europietiškos literatūros kalbos formavimosi, ekspresionizmo, pasaulėžiūrinio romano temas.

Muzikos barai / 22

Dailės programoje laukiama klaipėdiečio meno kolekcininko Aleksandro Popovo ir menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės indėlio – Neringos istorijos muziejuje veiksiančios parodos „Paskutinis taikos pavasaris. XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika“. Ji skirta 1914 m. Karaliaučiuje surengtai ir anuomet didžiulio pasisekimo sulaukusiai parodai „Kuršių nerija mene ir moksle“ atminti. Paroda apibendrino Kuršių nerijos vaizdavimo Rytų Prūsijos dailininkų darbuose raidą ir ankstyvąjį Nidos dailininkų kolonijos etapą.

Anot festivalio kuratoriumo narės istorikės doc. dr. Nijolės Strakauskaitės, tuomet pasitelkta koncepcija puikiai atitinka ir šiandien aktualius bandymus plėtoti produktyvų kūrybinį meno bei mokslo bendradarbiavimą: paroda, ją lydėjusiomis paskaitomis ir kitais renginiais buvo apžvelgtas ne tik Nidos dailininkų kolonijos bei Karaliaučiaus meno akademijos kūrybinis įdirbis, bet ir to meto mokslininkų įžvalgos, susijusios su unikalaus geografinio darinio išskirtinėmis savybėmis, gamta, čia gyvenančių žmonių kalba bei tradicijomis. „Nidden“ draugijos rinkinyje, kuriame iš viso sukaupta jau per 1 000 paveikslų, šiuo metu yra 13-os minimoje istorinėje parodoje dalyvavusių dailininkų – Eduardo Andersono, Ernsto Bischoffo-Culmo, Emilio Doerstlingo, Wilhelmo Eisenblätterio, Rudžio Hammerio, Hanso Kallmeyerio, Annos Michelau, Helenės Neumann, Maxo Pechsteino, Otto Schwarzo, Danielio Staschuso, Margaretės Wedel ir Heinricho Wolffo – darbų, kurių dalis iki š. m. liepos 29 d. eksponuojama parodoje Neringos istorijos muziejuje. n

Koncertas Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje

KOMENTARAI Dvasinė visuomenė – be luomų ir titulų

Pirmąsyk dalyvavau festivalyje ir, nepatikėsite, šia proga taip pat pirmąkart ilgesnį laiką viešėjau Nidoje. Man pasirodė, kad festivalis ir jo formatas – labai šviežias dalykas. Renginys turi įspūdingą įdirbį ir netrukus pasitiks jubiliejų, kaip ir pats rašytojo memorialinis muziejus. Tačiau gyvas bendravimas, beje, labai nuoširdus, čia kuria neįprastą, netikėtą kultūrinę erdvę, kurioje išnyksta akademizmas ir mokslinių titulų reikšmė, panaikinama ta dvasinė luominė visuomenė su savo įsipareigojimais ir pranešėjo kaip paskutinės instancijos statusu.

Apie festivalį žinojau ir anksčiau, jame yra dalyvavę ir dalyvauja nemažai mano kolegų: Antanas Gailius, Nerija Putinaitė, Nerijus Šepetys. Kartais jiems net pavydėdavau, kad turi apie ką čia pasisakyti, o aš nelabai tinku pagal savo tyrimų laikotarpį – XVIII a. Todėl labai apsidžiaugiau kvietimu ir su dideliu malonumu ruošiausi bei dalyvavau.

Eligijus RAILA, istorikas

Proga pasidžiaugti profesija

Esu nustebintas ir sužavėtas šio festivalio, kuriame puikų kraštovaizdį papildo aukšto kultūrinio lygio renginiai. Labai patiko koncertai, lankiausi ir žodžio programos renginyje, kur rašytojai skaitė tekstus, įkvėptus Nidos bei T. Manno temų – man labai patiko. Darsyk pasidžiaugiau savo laiminga profesija, kuri sudaro galimybių daug keliauti. Tiesą sakant, anksčiau apie T. Manno sąsajas su Nida buvau girdėjęs tik bendrais bruožais – be datų ir kitokių smulkmenų, tad šis kvietimas tapo proga pasidomėti nuodugniau. O T. Manno veikalus, atvirkščiai, skaitau nuo jaunumės, vien „Užburtą kalną“ skaičiau keturis kartus, kaskart įsitikindamas, koks jis aktualus. T. Manno asmenybės atžvilgiu esu kritiškas. Jaučiuosi kur kas atviresnis gamtai ir jos grožiui, kurio akivaizdoje jis patirdavo paniką, ne itin žaviuosi jo gyvenimiška neempatiško šeimos kapitono poza. Tačiau, be jokios abejonės, T. Mannas – išskirtinė asmenybė, daug nusi-

pelniusi aukštajam stiliui, išmintingų politinių vertinimų diskursui. Tad jaučiu jam didelę pagarbą.

Silvijus VIETTA, kultūrologas

Pavykusi edukacinė funkcija

Pirmiausia reikia pasakyti, kad festivalio moto ir oras labai sutapo, nors tai, žinoma, šalutinis akcentas. Mane nudžiugino stiprūs koncertai, Igorio Stravinskio, Arvo Pärto, kaipsyk festivalio savaitę gavusio vieną solidžiausių muzikos premijų – aukščiausią Japonijos apdovanojimą menų srityje „Praemium Imperiale“, muzika; neišdildomą įspūdį padarė Olivier Messiaeno kūrybai skirtas koncertas. Nepaprastai patiko žodžio programa – kaip sakiau, jeigu stropiai lankysite jos renginius, turėsite plačią ir daugiabriaunę karo pradžios konteksto perspektyvą, visuminį vaizdą, kuris aprėpia Lietuvos mikroperspektyvą, Rytų Europos ir meninį bei literatūrinį kontekstą. Man atrodo, šįkart pavyko atlikti šiokią tokią edukacinę funkciją.

Festivalio ciklas toliau bus plėtojamas chronologine tvarka, bet įvairiais aspektais.

2018 metai, žinoma, bus skirti Lietuvai ir karo pasekmėms, 2017-aisiais platesniu kontekstu kalbėsime apie imperijų žlugimą, 2016-aisiais diskutuosime Lietuvoje mažai aptariamą Oberosto fenomeną, o kitų metų dėmesio centre bus brolių Thomo ir Heinricho Mannų ginčas, prasidėjęs Heinrichui paskelbus savo esė apie Émile´į Zolą, taigi gvildensime ir to meto Prancūzijos kultūrinę panoramą, taikos judėjimų temą ir kt. Prilygti šiųmečio pavadinimo skambumui bus sudėtinga, bet pabandysime. Pirmasis pasaulinis karas – netrumpas įvykis, tačiau tradiciškai buvome įpratę nagrinėti jo pradžią ir pabaigą.

Manome, kad patirtis ir įspūdžiai taip pat verti nuodugesnio dėmesio.

Ruth LEISEROWITZ, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė

Menų sąveikos prasmė

Man atrodo, Pirmojo pasaulinio karo laikmečio prasmei atskleisti pasirinktas geras kelias rodant, iš ko viskas atsirado ir kur atvedė. Tai itin jaučiama muzikinėje programoje, atspindinčioje ir modernios Europos kultūros ištakas, ir XX a. pradžioje brendusį nerimą. Sakyčiau, naujasis festi-

valio ciklas itin parankus atskleisti įvairių kultūros sričių sąveikas. Neretai pasirodo, kad tai, ką suvokiame kaip šiuolaikišką dalyką, yra labai sena – tai patvirtina ir pokalbiai apie literatūrą.

Vienas iš įdomiausių aspektų man yra sričių susipynimas. Pavyzdžiui, klausydamasis muzikos, gali grožėtis jos tapybiškumu; minimalizmo ornamentiką gali įžvelgti ir postmodernioje, fragmentiškoje, mažai psichologizuotoje šiuolaikinio meno parodoje, ir jam labai artimo išgryninto paprastumo klavesino skambesyje. Tiek vienu, tiek kitu atveju prasmė gimsta iš klausytojo arba žiūrovo sąveikos su kūriniu. Manau, tai pajaučia visi, kurie lankosi keliuose festivalio renginiuose. Žmogiškumas, kuris matyti kiekviename darbe, ypač – mene, labai sukrečia, o žinojimas, kad vietos jam buvo ir dramatišku, siaubo kupinu karo metu, leidžia gyvai patirti meno galią. Man atrodo, kad festivalio perspektyva darosi platesnė, įgyja daugiau briaunų. Tai patvirtina ir įvairi publika.

Gintautė ŽEMAITYTĖ, semiotikė, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narė

Aukštasis stilius – patrauklia forma

Šiemet mane ypač nudžiugino gausi žodžio programos publika – akivaizdu, kad festivalio kuratoriumui pavyksta rasti socialiai patrauklių intelektualių klausimų. Žmonėms įdomi istorija, tad naujasis ciklas bei pirmojo jo renginio tema, susijusi su Pirmojo pasaulinio karo pradžia, čia neabejotinai tinkama. Juolab svarbu, kad iki šiol Pirmasis pasaulinis karas lietuvių sąmonėje nebuvo reflektuojamas, nebuvo per daug svarbus – nei moksle, nei publicistikoje, nei kasdieniuose pokalbiuose.

Tai natūralu: jo įvykius gožia 1918 m. bei vėlesni įvykiai, kur kas dramatiškesni mūsų tautai. Tad labai sveikinu festivalį pasikvietus istoriką dr. Eligijų Railą – jo paskaita apie būsimųjų Nepriklausomybės akto signatarų gyvenimą prieškariu galėjo būti perskaityta prieš trisdešimt metų, atkūrus Nepriklausomybę, tačiau tuomet dėmesio centre vienu metu atsidūrė labai daug temų, ir laikas savaip sudėliojo prioritetus.

Muzikos barai / 23

Festivaliai Man labai apmaudu, kad Vilniuje, o turbūt ir niekur kitur Lietuvoje nėra tokios apimties ir koncentracijos kamerinės muzikos festivalio. Seniai puoselėju idėją, kad T. Manno festivalio muzikinė programa arba bent jos dalis galėtų būti pristatoma ir ne kurorte. Tačiau būtent koncentruotu pavidalu – tuomet aiškiai matai, kokia sustiprėjusi yra lietuviškoji atlikimo tradicija, sėkmingai absorbavusi po karo diegtą rusiškąją manierą bei naują dabartinių trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių patirtį dalyvaujant meistriškumo kursuose, mainų programose svetur. Žinoma, intensyviame renginyje labiau matyti skirtingas atlikėjų lygis, bet manau, kad einama teisingu keliu.

Festivalis sugeba sujungti įvairias temas bei žanrus. Čia, be abejo, reikšminga Thomo Manno figūra – ašis, jungianti kartas, istorijas, kontekstus. T. Manno namelis – ir vieta, ir dingstis kalbėti apie daugelį dalykų be keliaklupsčiavimo arba angažuotumo.

Kalbant plačiau, kultūros „festivalėjimas“ sulaukia dalies meno profesionalų kritikos.

Nemažai jų festivalius apskritai vertina kaip šiokį tokį getą, neva ribojamą erdvės, laiko bei negausios interesantų kompanijos.

Aišku, smagiau kasdien skanauti įvairesnės duonos, nei kartą per metus pasigardžiuoti šventiniu pyragu, tačiau kultūrinis suvažiavimas kurorte visada turi didesnę prasmę nei ta, kuri išspinduliuojama koncertų salėje, paskaitų auditorijoje, kino salėje. Pirmiausia – dėl labai skirtingų žmonių, kurie susitinka festivalyje. Niekada nežinai, koks bus jų bendravimo, minčių mainų rezultatas. Tad jeigu prieš penkerius metus buvau beveik įtikinta, kad festivaliai – XX a. kultūros reliktas, dabar manau, jog gyvenimas pats nurodo, kaip jį gyventi. O kai sugalvosime ką pažangesnio, bus matyti.

Kalbant apie T. Manno reikšmę kultūrai, negalėčiau neatsižvelgti į šį rašytoją vien dėl to, kad joks muzikas negali nežinoti jo romano „Daktaras Faustas“. Manau, kad T. Mannas, kaip ir Jamesas Joyce´as, prisidėjo prie aukštosios ir populiariosios literatūros atskirties XX a. Šių autorių modernioji literatūra padarė didelį darbą – ji taip aukštai iškėlė intelektualumo kartelę, aprėpė tiek sluoksnių, asociacijų ir kultūros klodų, kad net kompetentingas, motyvuotas skaitytojas jos verčiamas pasijusti nejaukiai dėl savo neišprusimo. Šiuo atžvilgiu festivalio titulinė knyga, Floriano Illieso „1913: šimtmečio vasara“, yra savotiškas situacijos apvertimas, būdas aukštajai kultūrai priminti apie save šių dienų visuomenei. Knyga įtaigiai atskleidžia, kad XX a. pradžios herojai, iki šiol esantys ant pjedestalo, brangiai įkainoti, buvo tokie pat žmonės kaip ir visi, turėję įprasčiausių gyvenimiškų problemų, negyvenę vien aukštuoju stiliumi, kaip norėtųsi manyti jų kūrybos pagrindu. Anuo-

Muzikos barai / 24

met socialinio elgesio normas laužė bohema, šiandien tai atlieka Holivudo aktoriai, popmuzikos atlikėjai.

Jūratė KATINAITĖ, muzikologė

Diskutuotų dėl plėtotės

Gaila, kad festivalis baigėsi! Tai visuomet ypatingos dienos. Išskirtinė Nidos atmosfera, kūrybinės veiklos pristatymai, intelektualūs pokalbiai – galbūt kur nors ir vyksta kas panašaus, bet man šis renginys unikalus. Šiemet festivaliui pradėjus naująjį ciklą, nuo 1913 metų ir K. Sprindžiūnaitės nuostabiai išverstos knygos „1913: šimtmečio vasara“ siūloma judėti toliau, chronologine tvarka atskleidžiant karo metų panoramą. Šitaip gali būti, tačiau asmeniškai man tokia ciklo plėtotė neatrodo labai prasminga.

Pirmasis pasaulinis karas iš tiesų yra XX amžiaus šaknys, nuo kurių jis ir prasidėjo. Tad modernybės palikimą ir vertėtų nagrinėti viso amžiaus, kurį suprantu kaip laikotarpį nuo 1914-ųjų iki 1989-ųjų – Berlyno sienos griūties, kontekste. Juolab kad į festivalį ne kasmet atvyksta tie patys žmonės – būtų geriau, jeigu vieno renginio metu galėtum gauti atsakymus į esminius laikmečio klausimus nelaukdamas kitų metų. O šiemet pasigedau ne tik žodžio programos publikos klausimų, bet ir festivalio atsakymų, kokia aptarto laikmečio reikšmė šiandien.

Sakyčiau, pati stipriausia tebėra muzikinė programa. Tai, ką gali išgirsti čia, neišgirsi niekur kitur, nes ji visuomet atspindi specifinę temą, aktualizuoja aptariamą laikotarpį ir džiugina puikia atlikimo kokybe. Kur dar išgirsi senuosius čekų kompozitorius, XX a. lietuvių kompozitorių monografinius koncertus? Džiaugiuosi, kad daug publikos sutraukia ir kino naktys bei jas papildantys muzikiniai, o šiemet – ir teatriniai pasirodymai, dailės programa.

Jie patrauklūs įvairaus amžiaus ir skonių publikai, tačiau visais atvejais siūlo aukštos meninės ir intelektualinės kokybės turinį. Esu labai dėkinga T. Manno kultūros centro direktorei Linai Motuzienei ir rašytojo memorialinio muziejaus vadovei Vitalijai Jonušienei, kurios rūpinasi festivalio organizacija, už puikų darbą.

Irena VEISAITĖ, teatrologė, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo garbės narė

Mažas, bet įstabus

Kaip sako anglai, „small but beautiful“ (mažas, bet gražus)! T. Manno festivalyje lankausi trečiąsyk ir esu sužavėtas. Šio tipo festivaliai temiškai labai koncentruoti, bet siūlantys įvairių žanrų programą.

Konceptualiu bei grafiko požiūriu tai yra labai gerai – jeigu nori, gali dalyvauti visuose renginiuose, jeigu ne – lankytis juose pasirinktinai. Antra vertus, skirtingose programose galima matyti, kad kasmet yra naujovių – renkantis pranešėjus, pristatymo formą. Šiemet originalu buvo pakviesti tris rašytojus iš skirtingų šalių. Žinoma, tai, kas buvo pakviestas į programą, veikia ir galutinį festivalio rezultatą bei įspūdį: kartais pasirinkimas yra geresnis, kartais mažiau pavykęs, tai – ne problema. Laiko atima diskusijų vertimas, bet tarptautiniame renginyje kitokios išeities nėra.

Visada labai palankiai vertinu muzikos programą. Pristatyti lietuvių kompozitorių muziką, derinant ją su užsienio autorių kūrybą, kombinuoti seną ir šiuolaikinę – labai svarbi koncepcijos dalis. Įprastai programoje dalyvauja keli muzikai iš užsienio; šiemet to pasigedau. Visada galima pasitelkti kolegišką bendradarbiavimą, susirasti partnerių, keistis atlikėjais su kitais festivaliais ir šitaip paįvairinti programą bei išleisti mažiau pinigų. Įspūdį daro kino programos auditorija – visai kitokia nei kitų renginių. Gausybė jaunų žmonių, nemokamas įėjimas – manau, šie renginiai labai svarbūs T. Manno festivalio įvaizdžiui.

Norint sujungti kelis mano paminėtus aspektus, organizatoriams reikėtų apsispręsti dėl tikslinės auditorijos. Verta apsvarstyti, kodėl jauni žmonės, kurie lankosi kino seansuose, neina į klasikos koncertus. Sudaryti sąlygas sąveikai tarp skirtingų kartų, ypač – įtraukiant jaunąją, yra kiekvieno festivalio iššūkis ir uždavinys.

Tonas VINKAS, buvęs ilgametis festivalio „East–West“ (Prancūzija) organizatorius

Skirmantė VALIULYTĖ

L

ietuvos festivalių jūron šiemet vėl įsiliejo liepos 6–11 d. Neringoje vykusi „Nepaklusniųjų žemė“. Įsiliejo, bet nepaskendo, išliko savito veido ir originalios dvasios reiškinys, gyvuojantis jau dešimt metų. Būtent reiškinys, nes nuo pat pradžių, nuo 2005-ųjų, pretendavo būti kur kas daugiau nei muzikos ir ekologijos festivalis, kaip įvardyta šio renginio pavadinime. Kokia ji – „Nepaklusniųjų žemė X“? Pasidalysiu dar neataušusiomis karštos festivalio savaitės impresijomis.

Simboliška, kad šiemet sukurtoje festivalio vėliavoje šviečia tik užrašas „Nepaklusniųjų žemė“, nedetalizuojama, kas tai yra. Susidūrusieji su šia žeme ir jos gyventojais (vadinamais nepaklusniaisiais) netrunka pajusti patekę į teritoriją, kur alsuoja nepaklusnumas rutinai, kur sustabarėti neleidžia improvizacija, kur viskas šiek tiek nenuspėjama ir panašu į nuolatinį kūrybinį vyksmą... Čia muzika siejama su gamtosauga, o nešvariai sugrota nata ar paplūdimyje rasta šiukšlė tampa akstinu valytis ir kurti grožį. Abejingi aplinkai ar prie taisyklių prisirišę ir vargiai netikėtumus pakeliantys asmenys čia sunkiai prigyja. Bet gyvybė „Nepaklusniųjų žemėje“ ir be jų knibždėte knibžda ir kažkokia magiška trauka sujungia šios žemės gyventojus nematomais giminystės saitais.

Kaip „Nepaklusniųjų žemėje“ dera muzika ir ekologija? Pagal nuo pat pradžių pasirinktą festivalio renginių formą čia rengiami koncertai, ekologinis pleneras ir šiukšlių akcija (atnešus maišą paplūdimyje surinktų šiukšlių galima nemokamai patekti į koncertą). Šiemet festivalyje per šešias dienas pristatytos aštuonios koncertinės programos, surengti devyni koncertai (jaunųjų talentų pasirodymas pakartotas du kartus – Nidoje ir Juodkrantėje), muzikuota ir Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje Valstybės dieną aukotose šv. Mišiose.

Keturias dienas Nidoje vyko ekologinis pleneras, o jį vainikavo vaikų

Apie muzikos ir ekologijos, vabzdþiø ir meno dermæ Festivalio „Nepaklusniųjų žemė X“ impresijos

Muzikos barai / 25

Festivaliai ir suaugusiųjų sukurtų darbų paroda Neringos meno mokykloje. Gamtos apsaugos, jautrumo mus supančiam pasauliui ir dvasios ekologijos tema visus renginius susiejo į intensyvų vientisą veiksmą, kuris įtraukė įvairaus amžiaus, interesų, šalių dalyvius ir stebėtojus.

Iš pirmo žvilgsnio eklektiška „Nepaklusniųjų žemės“ koncertų programa būtent tuo ir išskiria šį festivalį iš kitų. Čia drąsiai imamasi menų sandraugos ir interpretuojama tai, ką maga patiems atlikti ir kuo norima publiką sudominti. Įprastas koncertų repertuaras papildomas premjeromis ir Lietuvoje negirdėtais ar retai atliekamais kūriniais. Domimasi naujovėmis, bet nenusigręžiama ir nuo klasikos. „Labai norėjau pagroti Mozarto Kvartetą fleitai ir styginiams“, – prisipažįsta vienas festivalio senbuvių, o akys degte dega ir liudija tą norą buvus išties didžiulį.

Ir Mozartas suskambo Josepho

Haydno, Wolfgango Amadeaus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno ir Franzo Schuberto kūrybai skirtoje programoje „Sugrįžtant į Vieną“, atviliojusioje į Nidos evangelikų liuteronų bažnyčią nemažai vokiečių poilsiautojų. Šie ir kiti festivalyje susiburiančių dalyvių norai pagroti ką nors širdžiai artimo „Nepaklusniųjų žemėje“ suauga į troškimų medį, ir taip laisva valia randasi įvairios festivalio koncertų programos. Šiemet „Nepaklusnieji“ buvo nusiteikę šiek tiek nostalgiškai. Gręžėsi į kartu nugyventus dešimt festivalio metų ir kartojo kai ką iš ankstesnių metų programų. Tai – „Mažylis“, „Kabaretas“, „Nepaklusnieji groja Chicką Corea’ą“ ar pavieniai kūriniai, įpinti į

Muzikos barai / 26

naujas programas. Dešimtmečio proga smagu buvo pasinerti į savotišką retrospektyvą. Pamėgę Charlie’o Chaplino kūrybą „Nepaklusnieji“ šio menininko gimimo 125-osioms metinėms Nidos kultūros centre „Agila“ atliko kino ir muzikos programą.

Jos pagrindu tapo gyvai įgarsinamas Chaplino šedevras – filmas „Mažylis“. O, su kokiu entuziazmu ir emociniu įkarščiu jie grojo Chaplino muziką! „Su šypsena ir galbūt su ašara“ perteikė ekrane matomą vyksmą, ir protarpiais pamiršdavai, kad rodomas nebylusis kinas.

Kitą vakarą „Agiloje“ „Nepaklusniųjų“ instrumentinis ansamblis ir dainininkas Steinas Skjervoldas sau ir kitiems suteikė malonumą dar kartą gėrėtis nenuspėjamu, emocijų ir širdies proveržių kupinu kabareto žanru. Su Vidmanto Bartulio „I like Marlene Dietrich (Lili Marlen)“ sukūrę kabareto atmosferą, atlikėjai ją aitrino Williamo Bolcomo, Kurto Weillio ir Dario Martinelli dainomis bei Dariaus Milhaud siuitos „Skaramušas“ („Scaramouche“) dalimis, o vakaro apogėjumi tapo lietuvių kompozitorių Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro, Vytauto Barkausko ir Artūro Noviko dainos iš vinilo plokštelių epochos.

Gausią publiką Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje subūrė programa „Nepaklusn i e j i groja Chicką Corea’ą“. Programą komentavęs „Nepaklusniųjų žemės“ idėjinis ir meninis vadovas Rokas Zubovas priminė originalų Corea’os kūrybinį kelią, jo nepaklusnumą garsiajai Juilliardo mokyklai ir savarankiškas stiliaus paieškas, nupasakojo „Nepaklusniųjų“ patirtas peripetijas įgyvendinant troškimą imtis šio džiazo ir kamerinės muzikos kūrėjo muzikos. Intriguojančių komentarų fone beliko nuoširdžiai nerti į perteikiamą garsų visatą ir palikus nuošaly visas kritines priekabes klausytis „Vaikų dainų“, „Septeto“ ir „Isfahano šventyklos“.

Ori nostalgija ir sentimentai ly-

dėjo baigiamajame festivalio koncerte prisimintas „Nepaklusniųjų“ rengtas premjeras – Žibuoklės Martinaitytės „Mozaiką“ ir Lino Rimšos „A Bit of Gold, a Bit of Rain“, o ypač – Arvydo Malcio „Nepaklusniųjų žemę“. Šiuo festivalio pavadinimą ir ansamblio branduolį lėmusiu kūriniu kadaise festivalis pradėtas, o šiemet, dešimtmečio proga, juo atsisveikinta.

Ankstesnės premjeros festivalyje susipynė su naujomis. „Nepaklusnieji“ ir vėl kėlė sau bei publikai nežinomybės kupiną klausimą – koks bus tas naujai sukurtas opusas? Nuo pirmojo festivalio „Nepaklusniųjų žemėje“ esantis norvegų klarnetininkas ir kompozitorius Rogeris Vigulfas dešimtajam festivaliui sukūrė ekspresyvų meilės prisipažinimą „Thalula“, į komandą įsiliejusi ir įvairiais amplua (šiemet skambino kanklėmis Rėzos dainas, vedė „ZooRadio“ koncertą) drąsiai atsiskleidžianti kompozitorė Jurgita Mieželytė subtiliai prabilo Polio Eluard’o eilėmis (dainavo Steinas Skjervoldas), lydimomis jautraus violončelės akompanimento (Mindaugas Bačkus), o festivalyje pirmą kartą dalyvavęs kompozitorius Dario Martinelli nustebino kaip savitos popmuzikos bei „zoo“ kompozicijų kūrėjas. Įvairiose festivalio programose buvo atliktos jo dainos „Valsas Nr. 3“, „Be Yourselfie“ ir „Banginio daina“ („Sing Loud and Tender“), o didžiausiu netikėtumu ir savitu iššūkiu „Nepaklusniesiems“ tapo Dario įkvėpta ir sumanyta programa „ZooRadio“.

Teatralizuotą koncertą „ZooRadio“ tiesiogiai iš Nidos kultūros centro „Agila“ liepos 10 d. 20 val. transliavo Lietuvos nacionalinio radijo „Klasikos“ kanalas! Tiesioginės radijo transliacijos patirtį sambūris išgyveno pirmą kartą. O „Nepaklusniųjų žemės“ publika pirmą kartą patyrė dvigubą radijo transliacijos įspūdį, mat tai, ką matė ir girdėjo gyvai, buvo įtikinamai perteikta sceninė radijo laida su visais jai privalomais atributais: kanalų junginėjimu, „Nepaklusniųjų žemės“ radijo šaukiniu, garsų trikdžiais, laidos vedėjos (Jur-

Skirmantės VALIULYTĖS nuotr.

Ekologinis pleneras šurmuliavo prie Neringos meno mokyklos Nidoje

gita Mieželytė) pristatomais muzikos kūriniais ir net horoskopais (ne juokais susimąstyti apie gyvūnų apsaugą skatinančius tekstus skaitė Ieva Mažunaitytė). Teatralizuoto koncerto programą sudarė su gyvūnų tematika susiję kūriniai: garsusis Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Kamanės skrydis“, George’o Gershwino „Promenada“ (arba „Pasivaikščiojimas su šuniuku“), Camille’io Saint-Saënso „Karnavalas“, Franciso Poulenco „Žvėrynas“, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Lakštingala“, Jurgitos Mieželytės „Kaip genys eglę kirto“, Franzo Schuberto „Upėtakis“, Dario Martinelli „Banginio daina“ ir gyva elektronika, grįsta aplinkos garsų įrašais, pavyzdžiui, lakštingalos čiulbesiu. Į „Nepaklusniųjų žemę“ dėmesį šiemet atkreipė ne tik radijas. Festivalio pabaigos koncertą ir jame skambėjusias premjeras įamžino dokumentinių filmų kūrėjas režisierius Saulius Beržinis, jau seniai besidomintis nepaklusnumo tema. Kas iš to išeis – pagyvensim, pamatysim. Kol kas tik akivaizdu, kad „Nepaklusniųjų žemėje“ bendraminčių daugėja.

Kalbant apie gausėjančias „Nepaklusniųjų žemės“ bendraminčių gretas, nevalia nepaminėti pačių dalyvių pastangų į festivalio vyksmą įtraukti įvairių kartų ir interesų žmones. Jau tradicija tapo rengti jaunų atlikėjų koncertus, juose kasmet pasirodo ir savo kūrybines paieškas pristato jaunieji Lietuvos talentai. Šiemet festivalyje koncertavo du žavūs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos studenčių ansambliai. Smuikininkė Vaiva Chockevičiūtė ir pianistė Kamilė Sutkaitytė atliko Edvardo Griego Trečią sonatą smuikui ir fortepijonui, o pianistės

Gryta Navardauskaitė ir Živilė Kudirkaitė pagrojo Sergejaus Rachmaninovo Pjeses fortepijonui keturioms rankoms, op. 11.

Netikėtai į festivalio programą įsiliejo ir daugiau jaunimo. Valstybės dieną aukotų šv. Mišių įžanga tapo ne tik „Nepaklusniųjų“ išvien su visa bažnyčia giedamas Lietuvos himnas, bet ir VDU Muzikos akademijos studento Jurgio Jarašiaus jautriai atliekama Giedriaus Kuprevičiaus daina „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ iš miuziklo „Devynbėdžiai“. Festivalio pradžiai parengtoje programoje Kristijono Donelaičio „Metų“ ištraukas, lydimas improvizacijų pagal Liudviko Rėzos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio užrašytas liaudies dainų melodijas, skaitė ne tik „Nepaklusniųjų“ komandos senbuviai, bet ir VDU studentų duetas – Justina Gerulaitytė ir Jurgis Jarašius.

Rengiant šiųmetės „Nepaklusniųjų žemės“ programas prie festivalio senbuvių Sonatos ir Roko Zubovų (fortepijoninis duetas), Mindaugo Bačkaus (violončelė), Andriaus Radziukyno (fleita), Roberto Bliškevičiaus (altas), Rogerio Vigulfo (klarnetas, Norvegija), Vytauto Mikeliūno (smuikas), Tomo Collingwoodo (violončelė, Didžioji Britanija), Juliaus Černiaus (klarnetas), Steino Skjervoldo (baritonas; Norvegija, Lietuva), Andriaus Dirmausko (valtorna), Jurgitos Mieželytės (kompozitorė) prisijungė smuikininkė Margarita Garmutė, kontrabosininkas Danielis Rubinas ir kompozitorius Dario Martinelli (Italija, Lietuva). „Nepaklusniųjų žemėje“ gyvena ir muzikantų vaikai. Jie ne tik dalyvauja kūrybinėse ekologinėse dirbtuvėse, bet ir paragauja „Nepaklusniųjų“ duonos netikėtai pasirodydami koncertuose. Šiemet festivalio scenos krikštą patyrė Danielio Rubino sūnus Tomas Rubinas, kuris fagotu grojo koncerte „Du pamario milžinai: Donelaitis ir Rėza“ bei ekologinio plenero parodos atidaryme. Čia prie jo prisijungė ir Mindaugo Bačkaus sūnus Žygimantas, jis improvizavo gitara ir fortepijonu. Būrelis „Nepaklusniųjų žemės“ dalyvių vaikų – Agota, Morta, Barbora, Žygimantas, Elmis, Jokū-

bas, Jonas, Tomas – vienaip ar kitaip įsitraukė į Nidoje veikusias kūrybines dirbtuves mažiesiems ir išvien su kitais plenero dalyviais sukūrė įspūdingą įvairiausių dūzgiančių, skraidančių, ropojančių, plaukiojančių ar bėgiojančių žemės gyvių parodą K. Donelaičio „Metų“ tema.

Ekologinio plenero kūrybines dirbtuves mažiesiems ir didesniems poilsiautojams jau ketvirtus metus rengia Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos dėstytoja dailininkė Vaida Kunigėlytė ir jos kolegė Vilma Dmitrijevienė. Joms talkino kūrybingas jaunimas: Ieva Mažunaitytė, Barbora Dmitrijevaitė ir Jonas Kuprevičius. Kaip visada daug festivalio talkininkų ir dalyvių lieka „už kadro“. Kad ir tie entuziastai, kurie sąžiningai rinko šiukšles pajūryje ir taip palaikė „Nepaklusniųjų žemės“ ekologijos idėją. „Nepaklusniųjų žemę X“ liepos 6-ąją atvėrė programa „Du pamario milžinai: Donelaitis ir Rėza“. Donelaičio metais Valstybės dienai skirtame koncerte susipynė didžiojo būrų gyvenimo dainiaus tekstai ir Liudviko Rėzos atrastos Pamario krašto dainos.

Tarsi atliepdami iš Vilniaus ataidinčiai Lietuvos dainų šventei ir jungdamiesi prie K. Donelaičio „Metų“ skaitymų, „Nepaklusnieji“ drąsiai supynė pačių skaitomas „Metų“ ištraukas su laisva instrumentine L. Rėzos ir M. K. Čiurlionio užrašytų liaudies dainų („Atplauk laivužis“, „Ko liūdit, seselės“, „Oi tu, strazdeli“ bei „Bėkit, bareliai“ ir „Išėjo mergelė“) traktuote. „Metuose“ poetiškai apdainuota žmogaus ir gamtos su visais joje knibždančiais gyviais harmonija inspiravo „Nepaklusniuosius“ šiemet skirti daugiau dėmesio gyvūnams. Gal todėl radosi teatralizuotas koncertas „ZooRadio“, todėl tiek daug pavasario išbudintų vabzdžių skraidė bei vabalų ropinėjo po ekologinių kūrybinių dirbtuvių pievą prie Neringos meno mokyklos.

Kitaip nei tikrame gyvenime, jie nekando, tik kandžiai priminė, kad pakelėje besimėtanti šiukšlė gali tapti kūrybos priemone. n „7 meno dienos“, Nr. 28 (1089), 2014-07-18

Muzikos barai / 27

Sukaktis Daiva TAMOŠAITYTĖ Daiva Tamošaitytė: Gerbiamoji Palmira, prašyčiau papasakoti apie vaikystę, juk visada įdomu, kaip pasirenkama gyvenimo profesija.

Palmira Skripkauskienė: Gimiau Panevėžyje prie Nevėžio valstiečių šeimoje. Tėvai, senamiesčio senbuviai, pragyveno iš nuosavos žemės sklypo miesto pakraštyje. Mama buvo muzikali. Ketveriais metais vyresnė sesuo Staselė mokydamasi Vilniuje dainavo universiteto chore, o dvejais metais vyresnis brolis – garsiame medikų oktete. Kai grįždavo namo, vakarais visa šeima sodelyje dainuodavome. Broliukas Česiukas, pagrandukas, mirė būdamas devynerių.

Mes, vaikai, padėdavome tėvams ūkio darbuose, per rugiapjūtę padir-

Pirmajai Lietuvos arfininkei Palmirai Skripkauskienei 85 bėję bėgdavome į Nevėžį maudytis.

Prisiminimai labai gražūs. Visi baigėme Panevėžio mergaičių ir berniukų gimnazijas. Iš pradžių taip pat norėjau studijuoti mediciną, bet pagaliau mintys nukrypo į muziką. Jau trylikos susipažinau su akordeonu, mokiausi juo groti. Gimnazijoje, klasės ir mokyklos šventėse, pagrieždavau šokiams. Padėkos ir geri vertinimai skatino dažniau paimti į rankas instrumentą. Tai buvo pirmas akstinas daugiau domėtis muzika.

D. T.: Kaip sekėsi gyventi karo metais?

P. S.: Nors mes, Breiviai, buvome mažažemiai, tačiau 1940 metais Lietuvą užvaldžius sovietams, tėvai labai jaudinosi, kad nepatektume į krovininius vagonus. Slapstėmės pas giminaičius kaime, o namus ir gyvulius saugojo patikimi žmonės. Prisimenu tas keliones arklio traukiamu vežimu, tas liūdnas dienas. Neramu Palmira Skripkauskienė, 1956 m.

Muzikos barai / 28

būdavo ir kaime, ypač rytais, kai pamatydavom keliu su kareiviais dulkstančią „polutorką“ (sovietų gamybos sunkvežimį). Daug giminaičių sovietai ištrėmė į Sibiro platybes.

Dvarininkas Kontautas paprašė tėvelių, kad išnuomotų jo šeimai du kambarius. Jautė, kad bus išvežti, todėl patyliukais pardavinėjo vertingesnius daiktus. Tėveliai iš jų pirko pianiną, jį turiu ir dabar. Vieną naktį Kontautus suėmė ir deportavo į Rusiją. Ne geriau buvo ir vokiečių valdžios metais. Nors frontas buvo toli, bet patrankų dundesys kėlė siaubą visiems Lietuvos žmonėms, ypač naktį, kai nutildavo miesto triukšmas. Žemdirbiai buvo spaudžiami dėl grūdų pyliavos, o miesto vyrai slapstėsi nuo karo tarnybos ir darbų Trečiojo reicho žemėje. Pamokos mokyklose, gimnazijose vykdavo neramiai: klases reikėdavo užleisti fronte sužeistiems kareiviams, o mokytis dviem pamainomis kitose nepritaikytose patalpose. Vis dėlto džiaugėmės, kad pasibaigus karui likome gyvi ir sveiki, tėvai galėjo ramiai dirbti, o mes, vaikai, – mokytis. Staselė įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą, vėliau jos pėdomis pasekė ir brolis Paulius.

Su pussesere Regina Tamošaitiene lankėme fortepijono pamokas. Žmonės matydavo mus einančias su natomis ir juokdavosi: „Eina kiaulių surašinėt...“ Mokė mus inteligentiškoji ponia Ona Petruškevičienė, baigusi Sankt Peterburgo konservatoriją. Tai buvo pirmoji mano muzikos mokytoja. Mokytojos vyras, žymus advokatas, mieste turėjo privačią kontorą, o gyveno priemiestyje. Petruškevičių vila – miniatiūrinis dvaras su parku, tvenkinukais ir gausybe žalumynų – dvelkė aristokratiška ramybe. Čia buvo įdomu lankytis, vaikštinėti ir muzikuoti. Kai viena mūsų skambindavo, kita vaišindavosi obuoliais ir grožėdavosi parku. Vėliau mokiausi Panevėžio muzikos mokykloje, kurios direktorius buvo miesto įžymybė Mykolas Karka. Fortepijonu skambinti mokė Aleksandras Domarkas, vėliau – Sofija Petkūnienė, jos klasėje mokėsi ir žurnalistė N. Baužytė, vargonininkas J. Skaburskis, fortepijono

Breivių šeima 1949 m. Pirmoje eilėje (iš kairės): mama Elena, tėvelis Vincas, antroje eilėje: Palmira, Paulius, Staselė

mokytoja O. Grybaitė, atominės fizikos profesorius E. Vanagas.

D. T.: Iš tiesų Panevėžio muzikos mokykla išugdė daug Lietuvos inteligentijos, iš ten į Vilnių atvyko žymių skulptorių, muzikų. Kaip toliau klostėsi studijos?

P. S.: Kadangi gimnaziją baigiau anksčiau, dėl muzikos mokyklos Panevėžyje nepasilikau, norėjau muziką studijuoti Vilniuje.

1948-aisiais išvykau laikyti stojamųjų egzaminų į Vilniaus konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Fortepijono skyrių.

Vykstant konsultacijoms mane užkalbino konservatorijos direktorius kompozitorius Jonas Bendorius. Jis papasakojo, kad pirmą kartą Lietuvoje bus atidaryta arfos klasė, kad bus ruošiamos pirmosios arfininkės lietuvaitės, kad arfos specialisčių nėra Vilniaus ir Kauno orkestruose. Jis man pasiūlė studijuoti arfą, nes tai – perspektyvi ir užtikrinta specialybė.

Rimtai susimąsčiau. Kelias dienas visur ieškojau duomenų apie šį tik paveikslėliuose matytą instrumentą. Kai vienoje konservatorijos klasėje susiradau įspūdingą arfą (užrašas rodė, kad ji pagaminta Prancūzijoje), susidomėjau ir galutinai apsisprendžiau. Išlaikiusi egzaminus tapau Orkestrinio fakulteto arfos klasės studente.

Vytautas Skripkauskas: Labai įdomu, kad tais pačiais metais Palmira buvo ir Dailės instituto Grafikos fakulteto studentų sąraše. Sostinėje ji sutiko savo klasės draugę Laimutę Barisaitę, kuri ruošėsi stoti į Dailės institutą. Jau gimnazijoje Palmira savo piešiniais džiugindavo bendramoksles ir piešimo mokytoją. Barisaitė, būsimoji dailininkė, paskatino Palmirą stoti į Dailės institutą, nes gerai žinojo jos įdomius

piešimo darbus. Netikėtas pasiūlymas patiko. Breivytė ryžosi drąsiam žingsniui – laikyti egzaminus, o pasisekus lankyti dvi aukštąsias mokyklas. Pasisekė. Prasidėjo paskaitos. Nors Dailės institute jai buvo labai įdomu mokytis, jausti grafikos fakulteto dekano Mečislavo Bulakos palaikymą, tačiau dailės teko atsisakyti dėl dviejų priežasčių.

Viena, sunku buvo suderinti muzikos ir meno studijų tvarkaraščius, antra, jos širdis daugiau linko prie arfos, kuriai reikėjo skirti labai daug laiko ir dėmesio.

P. S.: Dėstyti arfą buvo pakviesta prityrusi pedagogė ir atlikėja, Lietuvos valstybinės filharmonijos ir Radijo komiteto simfoninių orkestrų solistė, 1936 m. baigusi Leningrado konservatorijos arfos klasę, Irena Dandrė-Gusinskienė. Ji grojo Leningrado konservatorijos operos studijoje, Leningrado radijo simfoniniame orkestre, vėliau Baltarusijos valstybiniame simfoniniame orkestre, dėstė Minsko konservatorijoje. Ilgą laiką buvau vienintelė arfos klasės studentė. Vėliau poetiško instrumento skambesio suviliotos atėjo Irena Nacevičiūtė-Binkytė, Janina Potašinskienė, Milda Meškauskaitė ir dar keletas. Namų darbams buvo skirta tik viena arfa, laikas ja naudotis padalintas iki išnaktų. Dėl to visos studentės nubyrėjo ir likome tik mes dviese su I. Nacevičiūte.

V. S.: 1949 metais buvo sujungtos Kauno ir Vilniaus konservatorijos ir į sostinę perkeltas Kauno operos ir baleto teatras. Vilniaus operos ir baleto teatras pasikvietė Maskvos konservatorijos absolventę arfininkę Liudmilą Chetagurovą. Ji panoro ir dėstytojos pareigų konservatorijoje. Lietuvos kultūros tvarkytojai sutiko su jos pageidavimais be konkurso. Teko atleisti prityrusią, o įdarbinti pradedančią pedagogę.

D. T.: Vytautai, Jūs, tos pačios konservatorijos absolventas ir Operos ir baleto teatro klarnetininkas, dirbęs su žmona petys petin visą gyvenimą, buvote teatro istorijos liudininkas. Kaip toliau vystėsi žmonos karjera?

V. S.: 1953 m. Vilniaus konservatoriją baigė pirmoji lietuvaičių arfininkių laida, apie tai rašė mūsų ir net Amerikos lietuvių spauda. Sėkmingai

Muzikos barai / 29

Sukaktis išlaikiusi egzaminus Palmira Breivytė gavo paskyrimą į Lietuvos valstybinį operos ir baleto teatrą, I. Nacevičiūtė – į Lietuvos valstybinę filharmoniją.

Tais pačiais metais P. Breivytė ištekėjo už manęs, kurso draugo, irgi gavusio paskyrimą dirbti Operos ir baleto teatre. Trūkstant teatre klarnetininkų, man teko aktyviai įsijungti į repeticijų ir spektaklių karuselę, o Palmirai reikėjo susipažinti su teatro repertuaru, gauti natas, laukti progos sėsti prie vienintelės teatre arfos.

P. S.: I. Nacevičiūtė išvyko į Šiaurės Osetiją (iš čia kilusi jos mokytoja L. Chetagurova) ir įsidarbino Valstybiniame Ordžonikidzės simfoniniame orkestre, nes Lietuvos valstybinė filharmonija, neturėdama antro arfininkės etato, I. Nacevičiūtės nepriėmė. Šiame orkestre arfa ji skambino apie 25 metus, į Lietuvą grįžo 1979-aisiais.

Suderinusi su vadovybe, iškart pakviečiau ją dirbti Operos teatre. Irena Nacevičiūtė sėkmingai dalyvavo perklausoje, bet, pablogėjus sveikatai, darbą teatre atidėjo. Vėliau sužinota, kad ji grįžo jau sirgdama. Tėvynėje

dirbti jai taip ir neteko, po sunkios ligos mirė 1980-aisiais.

D. T.: Išties liūdna istorija. O kaip Jums sekėsi dirbti?

P. S.: 1953 metais Lietuvos valstybiniam operos ir baleto teatrui buvo paskirtas naujas vyriausiasis dirigentas leningradietis Isajus Altermanas.

Naujasis dirigentas, geras pedagogas, švarino sunkias spektaklių vietas, šlifavo jaunų atlikėjų vokalines partijas, tikrino orkestro artistų pasiruošimą.

Buvau pastebėta ir aš. Altermanas nurodė, kad į naujus spektaklius ir atnaujinamus veikalus būtų įvedamos abi arfininkės. Spektaklių skaičius, kuriuose grojau, ėmė smarkiai augti. Įsimintinas buvo L. Minkaus baleto „Don Kichotas“ pastatymas (premjera 1954 10 17). Daugumą teatro baletų diriguodavo Chaimas Potašinskas.

Laisvalaikiu maestro šiltai bendraudavo su orkestro artistais, dalindavosi naujienomis, pastebėdavo jaunuosius, pradedančius muzikantus.

Matydamas, kad esu mažai užimta, pasiūlė groti atsakingą arfos partiją balete „Don Kichotas“. Debiutas pa-

Vilniaus televizija, koncertas 1973 m. spalio 22 d. Arfų duetas – P. Skripkauskienė ir E. Murmulaitytė, solistė Regina Tumalevičiūtė

vyko. Per visą savo kūrybinės veiklos laikotarpį (1953–2003) „Don Kichoto“ spektaklyje populiariąją variaciją atlikdavau aš viena.

Nepamirštamas man buvo 1958 metų „Karmen“ spektaklis su mūsų operos legenda Kipru Petrausku, 1967 metų „Traviata“ su italų dainininkų pora V. Dzeani ir N. Rossi-Lemeni, daugelis kitų spektaklių. 1971 metų liepos 3 d. Kutuzovo (dabar S. Daukanto) aikštėje buvo atlikta G. Verdi „Aida“. Režisierius A. Rudaitis seniai brandino planus šioje aikštėje parodyti arklio vežimėliu iš mūšio lauko atlekiantį Radamesą. Sumanymą nutraukė netikėta režisieriaus mirtis, bet jo idėją įgyvendino Vytautas Grivickas. Režisierius puikiai panaudojo buvusių Menininkų rūmų fasado balkonus, kuriuose grojo fanfaros ir dvi arfos (Palmira Skripkauskienė, Elena Rimkaitė), trečioji arfa – orkestre (L. Chetagurova). Turbūt pirmą kartą Lietuvoje viename veikale skambėjo trys arfos.

D. T.: Buvote apdovanota nusipelniusios artistės vardu. Vyriausiasis dirigentas Jonas Aleksa Jus vertino kaip labiausiai patyrusią arfininkę ir kolegę, atsižvelgdavo į Jūsų nuomonę. Papasakokite apie tai daugiau.

P. S.: Nusipelniusios artistės vardą gavau po sėkmingų teatro gastrolių Varšuvos didžiajame teatre (1988).

Lenkams parodėme „Pilėnus“, „Normą“ (nuostabiai dainavo I. Milkevičiūtė), „Otelą“ (su V. Noreika), „Madam Baterflai“, baletus „Miegančioji gražuolė“, „Kopelija“, „Silfidė“. Visus gastrolinius spektaklius skambinau amerikietiška arfa, ji puikiai skambėjo.

Prisimenu dirigentą Joną Aleksą nuo tada, kai jis pirmą kartą atsistojo prieš mūsų orkestrą. Jaunas, žvalus ir labai susikaupęs. Jau pirmose repeticijose pajutome jo gerą klausą, prasmingą darbą. Atrodo, menkniekis, bet, visų nuostabai, ištaisė tūbos partijoje klaidą, kurią muzikantas grojo jau daug metų.

Leningrado konservatorijos auklėtinis gerai išmanė rusų klasikų veikalus. Nuo jų jis ir pradėjo savo kūrybinį kelią. Nuvalė laiko dulkes nuo „Kunigaikščio Igorio“, pastatė „Meilę

Muzikos barai / 30

LNOBT gastrolės Varšuvoje 1988 m. Prie Didžiojo teatro. Pirmoje eilėje centre (iš kairės): E. Šulčytė, maestro Jonas Aleksa ir P. Skripkauskienė

Palmira ir Vytautas Skripkauskai prie Didžiojo teatro Maskvoje, 1963 m.

Prancūzijoje su vyru, 2007 m.

LNOBT gastrolės Čikagoje. Po spektaklio „Lietuviai“ su pusseserėmis, 1991 m. gegužė

Po operos „Aida“ su kurso draugais Vytautu Viržoniu ir Rita Viržonyte, 2005 m.

trims apelsinams“. Man giliai įstrigo atmintin opera „Bohema“, kurią jis atnaujino. Jo nuostabios, lengvos rankos ir gilios partitūros studijos sumaniai perteikė kompozitoriaus idėjas. Groti šį spektaklį man būdavo didžiausias džiaugsmas, šventė.

Pasitempdavo visas orkestras. Kartą maestro „Bohemos“ II veiksmą dirigavo be partitūros! Tarėmės dėl antros arfininkės paieškų, dėl naujo instrumento įsigijimo, kalbėdavome apie charakteringas arfos vietas. Švelniai patardavo. Su Aleksa nuvykome į Muzikos akademiją, į arfininkės baigiamąjį egzaminą. Mes su maestro Jolantos Kadelskaitės-Baliunienės atliktą programą įvertinome gerai, jai buvo pasiūlyta dirbti Operos ir baleto teatre.

D. T.: Per penkiasdešimt darbo LNOBT metų dalyvavote visuose svarbiausiuose pastatymuose, premjerose, dekadose Lietuvoje ir sąjunginėse respublikose. Pedagoginiam darbui laiko nelikdavo, bet kameriniu muzikavimu domėjotės?

P. S.: 1986 m. birželį vyko gastrolės Maskvos didžiajame teatre. Rodytos operos „Pilėnai“, „Don Karlas“, „Otelas“, „Borisas Godunovas“, baletai „Miegančioji gražuolė“, „Kopelija“, „Silfidė“. Gastroles apibendrino iškilmingas baigiamasis koncertas. Sėkmingi pasirodymai ir puikūs kritikų vertinimai atvėrė mūsų teatrui kelius į užsienio scenas.

Wolfgangas Rosneris (Vokietija) pas mus ėmėsi statyti nuostabią Richardo Wagnerio operą „Tanhoizeris“. Kartu su dirigentu atvyko visa statytojų grupė. Nauji vėjai pajudino, sudomino visas teatro kūrybines jėgas. Dainininkams, muzikantams (ypač sudėtinga arfos partija) reikėjo gerai padirbėti, kad opera suskambėtų vagneriškai. Muzikos mylėtojų bendruomenė labai šiltai priėmė premjerą, kuri įvyko 1990 m. liepos 7 dieną.

Labai įspūdinga buvo 1970 metais teatre vykusi Tadžikijos kultūros dekada. Dušanbės operos ir baleto teatras parodė baletus „Leila ir Medžnunas“, „Don Kichotas“ ir „Gulbių ežeras“. Baletuose šoko TSRS liaudies artistė Malika Sabirova. Skambinau jų nacionaliniame balete, „Don Kichote“

Su jaunosiomis kolegėmis Daiva Šlyžiene ir Jolanta Baliuniene, 2001 m.

ir baigiamajame koncerte. Teatro vyr. dirigentas J. Abdulajevas man nuoširdžiai padėkojo, įteikė puokštę gėlių ir pakvietė dirbti jų teatre.

1971 metais pasiūliau E. Murmulaitytei, kuri tuo metu dirbo Radijo lengvosios muzikos orkestre, ruošti koncertinę programą dviem arfoms.

Repetuodavome mano namuose (turėjau dvi arfas, vieną pirktą seniau, kitą visai naują). Taip gimė arfų duetas. Pirmas mūsų pasirodymas per televiziją buvo 1971 m. kovą, skambinome L. Boccherini Menuetą, M. K. Čiurlionio Noktiurną, L. Minkaus Variaciją. Televizijoje pasirodydavome gana dažnai, su mumis koncertuodavo žymiausi Lietuvos dainininkai – G. Apanavičiūtė, V. Kuprys, N. Ambrazaitytė, R. Tumalevičiūtė, V. Noreika.

Teko groti ir trio – su kolegomis iš orkestro Rementina Baradinskiene (altas) ir Vladu Šakūra (fleita) paruošėme lenkų kompozitoriaus T. Paciorkiewicziaus kūrinį. Su soliste Elena Čiudakova buvo sumanyta atlikti ištrauką iš operos „Lakmė“ pritariant fleitai (V. Šakūra) ir arfų duetui (P. Skripkauskienė ir E. Murmulaitytė). Po kūrybingų repeticijų, kai ansamblis ir nuostabioji E. Čiudakova buvome pasiruošę įrašui, dėl netikėtos solistės ligos šį sumanymą teko atidėti. Deja, visam laikui...

D. T.: Atgavus nepriklausomybę vy-

Muzikos barai / 31

Šventės kote užsienio gastrolių?

P. S.: Atsivėrė durys į platų pasaulį. Po gastrolių Maskvoje ir Lenkijoje teatras pakiliai ruošėsi ir puikiai pasirodė Heilbrone (Vokietija, 1991). Tais pačiais metais dalyvavome operos „Lietuviai“ premjeroje, skirtoje Čikagos lietuvių operos 35 metų jubiliejui. Ten skambinau ir Bacho, Gounod „Ave Maria“, kurią bažnyčioje giedojo JAV lietuvių bendruomenės dainininkė Dana Stankaitytė, baleto koncerte atlikau C. Saint-Saënso „Gulbę“ (šoko A. Gineitytė), L. van Beethoveno Adagio dviem fleitoms ir arfai. Žavi buvo 1992 metų kelionė į G. Verdi gimtinę Ronkolę (Italija). Teatras vežė „Nabuką“ (dir. G. Rinkevičius) ir „Don Karlą“ (dir. R. Geniušas). Verdi namas, atviri langai, tikro kaimo kvapas ir nuostabi dvasinga muzika, ypač „Nabuke“, svaigino ir glostė visus klausytojus. Abiejose operose skambėjo dvi arfos (P. Skripkauskienė ir J. Baliunienė).

1993 m. Savonlinos festivalyje (Suomija) teatras parodė „Don Karlą“ ir „Liučiją di Lamermur“. Spektakliai rodyti pilyje, stovinčioje vidury ežero.

Dekoracijos į pilį plukdomos laivais...

D. T.: Savo autobiografijos moto pasirinkote Maironio eiles „Ten susimąstęs tamsus Nevėžis / Kaip juosta juosia žaliąsias pievas; / Banguoja, vagą giliai išrėžęs; / Jo gilią mintį težino Dievas“.

Talento ir likimo dėka tapote aukštojo muzikos meno bendraautore, tačiau likote kukli, subtili asmenybė, nemėgstate reklamos. Jums svarbios mūsų tautos šventės ir papročiai, istorinė atmintis, tradicijos, esate puiki motina, šeimininkė – ir dabar, kaip kadaise tėvų ūkyje, kasdien darbuojatės savo žemės sklype, sodinate bulves ir braškes, rožes... Kaip trumpai galėtumėte apibūdinti savo gyvenimo kelią? Ar viską pasiekėte? Kokiais idealais vadovavotės?

P. S.: Meilę darbui, pagarbą žmonėms, savitvardą paveldėjau iš tėvelių. Visas šias vertybes ir savo gyvenimo patirtį stengiausi perduoti vaikams. Gal ne viskas pasisekė taip, kaip norėjau.

Gyvenimas buvo nelengvas, bet spalvingas ir įdomus. Džiaugiuosi savo profesija, ir šeima.

Mano idealas – dorovė.

D. T.: Dėkoju už pokalbį ir ilgiausių Jums metų!

n

Muzikos barai / 32

Lietuvos dainø ðventei - 90!

Lina DUMBLIAUSKAITĖ

P

agaliau! Po ilgų klaidžiojimų ir ieškojimų ko nepametus, sulaukėme tikrai didingos, lietuviškos savo dvasia ir turiniu Dainų šventės. Šią jubiliejinę šventę Lietuva prisimins ilgai.

Bet apie viską iš eilės.

Birželio 28 d. Jubiliejinis minėjimas Kauno Dainų slėnyje. Jo šlaitais nuaidėjus kūriniams, skambėjusiems pirmojoje Dainų šventėje, užsimerkiau ir pasijutau bestovinti šalia savo mamos Vileišio aikštėje.

Girdžiu mamos balsą, pasakojantį apie J. Naujalį, J. Gruodį, S. Šimkų, N. Martinonį. Širdį užliejo prisiminimai, tarytum aš pati ten būčiau buvusi. Po šimtmečių carinės priespaudos, po spaudos draudimo atkovojusi laisvę vėl kėlėsi Lietuva, žadinta varpininkų ir aušrininkų. Pirmoji Dainų šventė gimė iš klojimo vakarų ir kitokio pobūdžio kultūrinio judėjimo. Il-

gai klūpojusi vergijoje, lietuvių tauta kėlėsi. O atsistojusi visu ūgiu išsiliejo Dainų šventėje. O kaip jai ruošėsi...

Kaimo mergelės ant siūlų vėrė žirnius ir iš tų vėrinių dirbdinosi papuošalus.

Po sunkių žemės ūkio darbų 6–7 kilometrus pėsčiomis ėjo į repeticijas.

Kokie buvo chorų vadovai! Žinau pavyzdžių, kai mėgėjas, nepažįstantis muzikos rašto, J. Naujalio kursuose išmoko visas chorų partijas atmintinai ir grįžęs į savo kaimą ar miestelį mokė dainininkus, rengėsi Lietuvos dainų šventei. Tokiomis sąlygomis 1924 m. ir gimė Dainų šventė Kaune – mūsų dainų švenčių lopšyje.

Kauniečių surengtoje šventėje chorai skambėjo darniai ir neapvylė žiūrovų lūkesčių. Lietuvių tautos dvasia vėl atgijo Dainų slėnyje. Skoningai papuoštoje scenoje tautiniai ornamentai žvelgė iš visų pusių. Šventę praturtino svečiai – Rygos jaunimo choras, sklandžiai įsiliedamas į bendrą šventinę nuotaiką. Nepamiršti

certas iškalbingai bylojo, kad švenčia visa Lietuva.

Liepos 3 d. Ansamblių vakaras „Krantai Nemunėlio“ Kalnų parke. Iki graudumo gražus buvo šis renginys: vilnijančios Nemuno, mūsų upių tėvo, bangos (šokėjos mėlynais apdarais), pasakojama visų Lietuvos regionų (žemaičių, aukštaičių, sūduvių, dzūkų) kultūrinio gyvenimo istorija, senoviniai papročiai, tautiniai kostiumai ir būdinga regionų atributika. Bet vertingiausias, mano galva, šiame koncerte buvo šeimos akcentas.

Tai itin svarbu ir aktualu mūsų dienoms, kai dalis visuomenės jau nebesusivokia, kas yra šeima. Veronika Pavilionienė surado puikų ir originalų būdą, kaip publikai paskelbti šventės leitmotyvą „Kur giria žaliuoja“. Žinodama savo balso galimybes (kad neišdainuos soprano partijos), leitmotyvą ji pateikė taip įtaigiai ir uždegančiai, kad kai kuriems chorams reikėtų iš dainininkės pasimokyti... Ansamblių vakaras suteikė vilties ir įtikino – tauta, gyvenanti ant Nemunėlio krantų, yra laisva ir nemari.

Liepos 4 d. Folkloro diena „Laimužės lemta“. Oi, oi, oi... Kas dėjosi Katedros aikštėje, Bernardinų sode. Tikras knibždėlynas! Iš visų Lietuvos pakraščių, iš užsienio visi tik bėga, lekia kaip skruzdėlytės. Ir jauni, ir seni, ir vaikai. Vienas per kitą stengiasi pasirodyti kuo įdomiau, kuo geriau. Vieni dainuoja, groja, kiti

klausosi. Tada keičiasi vietomis. Ir vėl girdime bei matome savo tautos dvasinį turtą: Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Sūduva... Kiekvienas prašalaitis galėjo pamatyti ir stebėtis, kokia turtinga mūsų tauta. Bet didžiausias jos turtas – juoda duona šventoji, kurios kepalai, išdėlioti ant baltai uždengtų stalų, simbolizuoja mūsų meilę žemei maitintojai. Dalinimasis šia šventa duona – ar ne mūsų vienybės garantija? Kas gi būtų lietuvis be kepalo juodos ruginės mūsų laukais kvepiančios Duonos? Atimk iš lietuvio Duoną, ir jis praras Gimtinę.

Nuostabus šios dienos vakaro renginys – baltų genčių kostiumų pristatymas Valdovų rūmų kieme. Stebint šį kostiumų spektaklį, apėmė pasididžiavimas – mes esame karališka tauta. Įsidėmėtinas vienas momentas – gili senovė natūraliai susiliejo su šiuolaikine modernia muzikos kalba.

Vadinasi, galima suderinti praeitį su dabartimi, kai dirbi su meile savo Tėvynei. (Deja, ne visuose šventės renginiuose tai pavyko).

Liepos 5 d. Šokių diena „Sodauto“. Šis renginys ir reginys sužavėjo savo lietuviškumu. Šokių koncertas buvo surežisuotas taip, kad pamatėme visą lietuvio gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Stebiesi, kad šokio kalba galima tiek daug pasakyti apie tautos būdą. Jokių įmantrybių, jokio dirbtinio modernizmo. Jaudino vaikučių nuoširdumas ir garbaus amžiaus žmonių pastangos neatsilikti

© LLKC, Artūro MOISIEJENKO nuotr.

buvo ir partizanai, kaliniai, tremtiniai ir visi kiti, kurių gyvybės ir kančių kaina šiandien galime švęsti laisvoje Lietuvoje. Šventės tautinę dvasią prasmingai papildė dirigentų ir dirigenčių tautiniai kostiumai. P. Bingelio sumanymas leisti prisiliesti prie jam padovanotos J. Naujalio batutos šventės dirigentams negalėjo nekelti jaudulio ir įkvėpimo, bylojančio apie nenutrūkstamą ryšį tarp praeities ir dabarties.

Kauno Dainų diena kaip tikslus kamertonas davė pradžią bei impulsą kitiems jubiliejinės šventės renginiams, vykusiems mūsų sostinėje Vilniuje. Jaudinamai nuskambėjo J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ – šventas visų jubiliejinės Dainų šventės renginių leitmotyvas.

Dėkojant kauniečiams už gražią šventę norisi palinkėti – ieškodami naujų išraiškos formų, nepameskite siūlelio tarp praeities ir nūdienos; neleiskime sau pamiršti, kad „lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“.

Liepos 2 d. Dainų šventės atidarymo koncertas „Dainos namai“.

Na, nepamenu tokios sausakimšos Katedros aikštės. Nebent per Sąjūdžio mitingus. Koncertą vedė dirigentai R. Maleckaitė ir V. Augustinas (deja, pastarasis be tautinio kostiumo...). Abu dirigentai gyvai bendravo su publika, įtraukė žiūrovus į bendrą veiksmą. Ir kaipgi publika nepritars, jeigu dainuojami visiems žinomi kūriniai: „Neverk, motušėle“, „Už Raseinių ant Dubysos“, iš vaikystės visiems žinomas kanonas „Saulutė tekėjo“. O giesmę „Pulkim ant kelių“ visa aikštė giedojo pagarbiai stovėdama, parodydama, jog mes dar nenudvasėjusi tauta. Natūraliai į bendrą nuotaiką įsiliejo ir grupė „kaimo“ muzikantų, kurie pagriežė ausiai malonių senovinių šlageriukų. Ir vėl Dainų šventės leitmotyvas „Kur giria žaliuoja“; ir vėl šventės emblema bei tautiniai ornamentai, spindintys ant Katedros bokšto. O elektroninių paukščiukų čiulbėjimas, duodantis toną dainų pradžiai, priminė, kad mes esame ne tik dainų šalis, bet ir visokiausių paukštelių namai... Šis kon-

Muzikos barai / 33

Šventės

Liepos 6 d. Dainų diena „Čia – mūsų namai“ Vingio parke kartu su tautinio kostiumo pristatymu. Tai visos didingos dainų šventės kulminacija, atsakingiausias momentas Dainų dienos kūrėjams.

Po beveik tris valandas trukusių šventės dalyvių eitynių nuo Katedros aikštės iki Vingio parko daugiatūkstantinis choras jau išsirikiavo estradoje. Pasirodo Respublikos Prezidentė, pasipuošusi tautiniu kostiumu, ji sutinkama entuziastingais sveikinimais.

Kyla Dainų šventės vėliava. Dainų dienos patriarchas Lionginas Abarius, kurio rankoje deglas su Dainų šventės ugnimi, atvežamas ištaigingu automobiliu. Galingas ir darnus jungtinis choras užtraukia J. Naujalio „Lietuva brangi“ pritariant stovinčiai publikai. Jautriai kūrinį padirigavo L. Abarius.

Sveikinimo žodį taria Prezidentė.

Ji apdovanojama lietuviškos juodos duonos kepalu ir prinokusių rugių puokštele. (Beje, labai puikus sumanymas – visiems šventės dirigentams

Muzikos barai / 34

pildų“ iškilmingai nuskambėti „Kur giria žaliuoja“ – svarbiausias dainų šventės leitmotyvas? Dainininkai tam psichologiškai buvo nepasiruošę. Ir taip atsitiko chorų koncerte (!), kuriame turėjo įspūdingiausiai suskambėti per visus renginius keliavęs leitmotyvas. Išėjo apipešiotas žvirblis... Galima suprasti dirigento pervargimą, galima žmogiškai užjausti. Bet pabaigoje numoti į viską ranka ir palikti

© LLKC, Artūro MOISIEJENKO nuotraukos

nuo jaunimo. Bendras šokėjų išdėstymas aikštėje kilo iš tautinės ornamentikos. Visas koncerto dalis sujungė aikštės centre uždegta ugnis, ji buvo tartum atskiras renginio personažas.

Visaip galima fantazuoti, ką reiškia ši ugnis. Gal tai šventoji ugnis, kurią kurstė ir saugojo vaidilutės, gal – šeimos židinio ugnis, gal laužai, degę sausio 13-ąją prie Parlamento... O gal viskas kartu? Kiekvienas gali pasidaryti savo išvadą. Svarbu, kad Amžinąją ugnį mes išsaugotume savo širdyse per amžius.

vietoj gėlių įteikti juodos duonos kepalą su rugių puokštele). Toliau skamba pirmosios Dainų šventės kūriniai: „Jaunimo giesmė“, „Tris dienas“, „Per girią girelę“, „Už jūrelių, už marelių“. Nuostabu, kad visi dainų šventės dirigentai ir dirigentės pasipuošę tautiniais kostiumais. Paskui skamba moterų chorai: V. Miškinio „Gražiausias sodas“, M. K. Čiurlionio „Nemune, upeli“ , B. Gorbulskio „Saulėlydis tėviškėje“. Itin darniai ir galingai vyrų chorai padainuoja J. Žilevičiaus „Vaikščiojau“ ir J. Adomavičiaus (T. Šumsko aranžuotą) „Brangiausios spalvos“. Įspūdingai, kaip ir pridera Dainų šventėje, nuskamba mišrūs chorai – A. Budriūno „Šienapjūtės daina“, L. Abariaus „Augo bernelis“, A. Raudonikio „Jūra“. Gražiai į bendrą šventės tonaciją įsipina A. Bražinsko „Žemaičių plentas“.

Dainų dienos koncertą papildę šiandienos lietuvių autorių kūriniai nebūtų buvę tokie įspūdingi, jei ne tuo metu scenoje demonstruojami tautiniai kostiumai, tradicinės lietuvių apeigos (pvz. Kūčių stalas), Baltijos kelio priminimas ir panašūs dalykai. Pagirtinas rengėjų noras įtraukti į vaikų choro repertuarą lietuvių liaudies dainas: A. Budriūno „Išeik, tėveli, žalian sodelin“, J. Švedo „Kalvelis“, V. Klovos „Tylus vakarėlis“.

Tik nesuprantama, kam taip labai nepatiko J. Švedo ir V. Klovos puikiai harmonizuotos liaudies dainos, kad jas dar reikėjo „patobulinti“.

Gražiai ir darniai skamba choro dainos, o „močiutė“ Veronika Pavilionienė įdomiai seka pasakėlę mažiesiems. Dainų dienos koncertas puikiai pritiko prie bendros didingos jubiliejinės Dainų šventės konteksto ir dvasios. Deja... iki tol, kol 21 val. buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Po to prasidėjo, kaip aš mintyse pavadinau, „maisto papildai“. Ir ne dėl to, kad būtų skambėję prasti kūriniai ar dirigentai būtų nevykusiai dirigavę. Ne. Paprasčiausiai jie disonavo su bendra šventės, trukusios visą savaitę, dvasia. Apie tai būtų galima ir patylėti, jeigu panašūs dalykai nekeliautų iš šventės į šventę ir jau netaptų blogą skonį demonstruojančia tradicija.

Kaip galėjo po visų šitų „maisto pa-

chorą savieigai?! Galvoje netelpa...

Tai buvo deguto šaukštelis, įkritęs į Dainų dienos medaus statinaitę. Kartu su „maisto papildais“.

Kyla negeras įtarimas, kad su mūsų chorvedžiais ne viskas gerai.

Turime daug profesionaliai pasirengusių choro dirigentų, jų nė lyginti negalima su pirmosios Dainų šventės chorvedžiais savamoksliais. Bet dvasiškai mes iki jų dar nepriaugę. Nega-

norėčiau palinkėti perfrazuotais įžymiojo režisieriaus žodžiais: „Reikia mylėti ne save Dainų šventėje, bet Dainų šventę savyje“.

*** Neteko pamatyti visų šios didingos šventės renginių. Bet tai, ką mačiau, paliko neišdildomus įspūdžius.

Susiūbavo, subangavo kaip Baltijos jūra VISA LIETUVA. Ir iškėlė į paviršių spindinčius mūsų tautos praeities gintaro rūmus. Jau vien tik Lietuvos himno aidai, nusiritę per Žemę, tarsi apgaubė visą planetą Gėrio ir Tiesos aura. Šiurpuliukai nubėga nugara, kai pamąstai, kad mes pasaulį užkariaujame savo daina. Kai tuo metu kitos valstybės „galanda kirvius, kalavijus aštrius“... Ir dar – kiek daug gali padaryti žmonės, kai labai, labai, labai myli savo Tėvynę. Ne veltui mes esame karališka tauta. To neturėtume pamiršti niekada.

Po tokios didingos šventės, liaudiškai tariant, galima ramiai numirti. n

Jubiliejinės Dainų šventės akimirkos

Dainų diena dalyvio akimis

90 metų – solidus jubiliejus, ir Lietuvos dainų šventės „Čia – mano namai“ rengėjai jam pasiruošė kruopščiai ir atsakingai. Nesinori kalbėti liaudies ansamblių atlikėjų ar šokėjų vardu, trumpai apžvelgsiu Dainų dienos renginį, kurio dalyvių gretose teko stovėti toli gražu ne pirmą kartą.

Visų pirma – apie pozityvius dalykus. Bene pirmą kartą per keliolika metų jungtinio choro dainininkai Vingio parko estradoje jautėsi komfortabiliai. Nors daliai choristų teko pastovėti ant žemės, estradoje neužvirė įprastinis alkūnių karas, kuris įprastai prasidėdavo prieš baigiamąją renginio dalį. Tai lėmė ne tik apmąstytas chorų išrikiavimas, bet ir pačių atlikėjų požiūris. Šįsyk beveik neatsirado Pilypų iš kanapių – repeticijų nelankiusių ir tik į baigiamąjį koncertą sugalvojusių atžygiuoti veikėjų, netikėtai užpildydavusių visą iki tol lyg ir laisvoką erdvę. Be abejo, buvo ir pasiklydusių, ir ne į tą vietą atsistojusių, tačiau visiškai suvaldyti tokių žmonių srautų tiesiog neįmanoma. Galima konstatuoti, kad situacija nuo paskutinių kartų pasikeitė į gerąją pusę.

Dėl Dainų dienos programos sudarymo visuomet užverda debatai: „per sunki“, „per lengva“, „kartojasi...“, „popsas“, „įkištas per blatą“... Nepaisant to, karavanas vis tiek eina savo keliu ir lengviau ar sunkiau pasiekia galutinį tikslą. Nors per repeticijas netrūko problemėlių, būtent joms išspręsti ir yra skirtas repetavimo laikas. Šventinį vakarą chorai ir dirigentai susidorojo net su pačiomis komplikuočiausiomis programos dalimis – pakankamai gerai nuskambėjo ir Dariaus Polikaičio diriguotas jo paties kūrinys „Brolis“, ir originali Dainiaus Pulausko „Pasakėlė“, kurią jaunių chorams į lūpas tiesiog sudėliojo Romualdas Gražinis. Ankstesniais metais net ir per patį koncertą vienas ar du kūriniai „pabyrėdavo“, tačiau šį sykį tokių nesusipratimų išvengta. Tai tik patvirtina, kad jubiliejinę dieną išskirtinai dėmesingi buvo visi – ir dirigentai, ir dainininkai.

Dar viena akiai maloni naujovė – šventės dirigentų apranga. Pirmą kartą visi chorvedžiai ant pakylos lipo pasipuošę ne įprastais koncertiniais frakais ar kostiumais, o specialiai pasiūtais tautiniais drabužiais. Būtų įspūdinga, jeigu tautiniais kostiumais pasidabintų ir visa Vingio parko choristų estrada. Juk Latvijoje šventės kitaip ir neįsivaizduojamos... Ar neverta šios idėjos apmąstyti artėjant 100-ajam Dainų šventės jubiliejui?

Turbūt vienintelis sunkiai paaiškinamas ir ne vieną gūžčioti pečiais vertęs koncerto organizatorių sprendimas – dirbtinis kai kurių solistų „prikabinimas“ prie renginio. Nė kiek neabejoju ansamblio „Quorum“ profesionalumu – savo darbą šie vyrai puikiai išmano. Nesusipratimas slypėjo aranžuotėse ir apskritai idėjoje: kažką neaiškaus po nosimi niūniuojančių žmonių saujelė greta daugiatūkstantinio kolektyvo atrodė gana juokingai. Kad nepadėjo net mikrofonai, patvirtino ir vaizdo įrašo peržiūra. Trumpai tariant, kitą kartą vertėtų apsieiti be panašaus tipo eksperimentų – chorų vyrai tikrai pajėgūs padainuoti ir be papildomos pagalbos.

Reziumuojant norėtųsi išskirti vieną mintį, tarp Vingio parko estradoje susirenkančių choristų sklandančią jau ne vienus metus. Dainų diena pirmiausia yra skirta patiems jos dalyviams ir tik paskui žiūrovams lauke bei prie televizorių ekranų. Dainų diena choristams – ilgai laukta šventė, leidžianti pasijusti vieningiems ir iš naujo papildyti kartais beišsenkančius patriotiškumo resursus. Galima drąsiai teigti, kad šventė šį kartą pavyko, o jeigu į jos bendrą atmosferą buvo įtraukti ir klausytojai – tai dviguba renginio organizatorių pergalė.

Rimantas BAURA

© LLKC, Artūro MOISIEJENKO nuotr.

liu suprasti noro dirbtinai pamaloninti jaunimą Dainų dienoje. Argi jis toks kvailas, kad nesuprastų ir nepajaustų mūsų tautos istorijos bei tradicijų?

Juk kituose Dainų šventės renginiuose buvo pakankamai daug jaunimo ir vaikų, tačiau jie neišsiskyrė kaip kokie svetimkūniai. Anaiptol. Tad kodėl Dainų dienoje reikėtų išsiskirti? Juk be savo istorijos, be tradicijų, be papročių gaivinimo mes esame niekas.

Būsimų dainų dienų rengėjams

Muzikos barai / 35

Choro magija Audrius STANISLOVAITIS

P

astaroji vasara Lietuvos aukštųjų mokyklų chorams buvo itin aktyvi. Birželio pabaigoje Latvijos mieste Daugpilyje vyko XXI Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“, o prasidėjus liepai visi kolektyvai susirinko į Vilnių, kur beveik savaitę vyko jubiliejinės, 90-metį mininčios, Lietuvos dainų šventės renginiai. Grandiozinis projektas „Čia – mano namai“ liepos 6 d. vainikuotas Dainų dienos koncertu, į Vingio parką sutraukusiu tūkstančius lietuviškos dainos mylėtojų.

Vis dėlto net šiame kontekste išskirtiniu galima laikyti Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) akademinį chorą „Gabija“, pačiose vasaros išvakarėse dalyvavusį dar vienoje didelėje šventėje. Tąsyk jos kaltininke tapo pati „Gabija“ – gegužės 24 d. kolektyvas koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje paminėjo savo 50-mečio jubiliejų.

Renginio metu dainavo net keturi „Gabijos“ chorai: dabartinis studentų, buvusių choristų, buvusių ir esamų kolektyvo narių vaikučių bei jungtinis, kuris suvienijo apie 120 įvairaus amžiaus dainininkų.

Gabijos jubiliejus: keturi chorai, Eþerëliai ir naujas etapas Pirmoje koncerto dalyje chorai dainavo a cappella, dirigavo ne tik „Gabijos“ vadovė Rasa Viskantaitė, bet ir chormeisteriai Daina Doveikė, Gedas Jurgutis ir Giedrius Pavilionis. Po pertraukos atlikėjams talkino džiazo meistrų trio iš Klaipėdos – pianistas Saulius Šiaučiulis, saksofonininkas Laimonas Urbikas bei perkusininkas Viktoras Rubežas.

Publika klausėsi ir harmonizuotų liaudies dainų, ir šiuolaikinės lietuvių bei užsienio kompozitorių kūrybos, nuskambėjo ne viena studentų pamėgta, į dainų švenčių repertuarus įtraukiama populiari melodija, dainuojančiais atlikėjais nejučia pavertusi visą sausakimšą Filharmonijos salę.

Muzikos, sveikinimo kalbų ir apdoVilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) akademinis choras „Gabija“ jubiliejų šventė Nacionalinės filharmonijos scenoje.

Gėlės ir sveikinimai choro meno vadovei Rasai Viskantaitei

Muzikos barai / 36

– „Gabijos“ kolektyve atsidūrėte dar Sąjūdžio išvakarėse, kai chorui vadovavo Jūsų tėtis Feliksas Viskantas. Kas lėmė, kad pradėjote dirbti kartu?

– Kai mokiausi tuometinės Lietuvos konservatorijos antrame kurse, dėstytojas Tadas Šumskas visiems studentams pasiūlė susirasti darbą – juk ko nors išmokti galima tik per realią praktiką. Pasiprašiau priimama į „Gabiją“ pas tėtį. Pradžioje jis sureagavo kiek skeptiškai, o ir visos vietos buvo užimtos, tačiau ilgainiui darbo atsirado. Kurį laiką dirbau kito žmogaus vardu, kol 1984-aisiais, baigusi konservatoriją, įsidarbinau oficialiai. Teko pabūti ir koncertmeistere, ir chormeistere, o 1995 metais gruodį, po netikėtos tėčio mirties, perėmiau vadovavimą kolektyvui. Taigi, kartu su „Gabija“ jau esu daugiau nei 30 metų – chore beveik visas mano gyvenimas. vanojimų sūkuryje neliko pamirštas ir ilgametis „Gabijos“ vadovas Feliksas Viskantas, kuriam šiemet būtų sukakę 80 metų. Koncertą jungtinis

nio dainavimo magiją, darbą studentų kolektyve ir besikeičiančius jaunimo kartų įpročius kalbėjomės su choro meno vadove Rasa VISKANTAITE.

– 15 metų buvote tėčio pagalbininkė.

Ar iš jo perėmėte kokius nors darbo su choru principus?

– Jis padėjo man suprasti, kas yra kokybiškas darbas. Tėtis kiekvieną detalę nušlifuodavo beveik idealiai,

DOSJ Ė Vilniaus Gedimino technikos universiteto choras „Gabija“ įkurtas 1964 metais. Choro vadovai: Klemensas Griauzdė (1964–1974), Feliksas Viskantas (1975–1995), Rasa Viskantaitė (nuo 1995 m. gruodžio).

Rasa VISKANTAITĖ, choro dirigentė Gimė 1961 m. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1984 m. baigė Tado Šumsko klasę). 1984–2013 m. dirbo Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos chorinių disciplinų mokytoja, 1980– 1995 m. buvo VGTU mišraus choro „Gabija“ chormeisterė ir koncertmeisterė, nuo 1995 m. gruodžio – „Gabijos“ meno vadovė. Daug kartų dirigavo Lietuvos, „Gaudeamus“ ir Kauno dainų šventėse.

choras užbaigė vizitine kolektyvo kortele tapusia F. Viskanto daina „Ežerėliai“, jau keliasdešimt metų su „Gabija“ keliaujančia po įvairias Lietuvos ir užsienio koncertų sales. „Gabijos“ jubiliejaus proga apie chori-

Muzikos barai / 37

Choro magija sugebėdavo išreikalauti, kad choras dainuodamas pasiektų savo galimybių ribą. Jis sakydavo, kad jeigu nors dalelė kūrinio suskamba per repeticiją, tuomet ji skambės ir koncerte. Kitą repeticiją eilė ateidavo naujai dalelei, ir taip buvo dėliojama visa mozaika.

Pamenu, chorvedžiai stebėdavosi, kaip jam pavyksta dirbti taip preciziškai. Vieną kartą stebėdama repeticiją mėginau perprasti jo sėkmės receptą, tačiau kai žmogus dirba gerai, tai padaryti labai sunku – viskas atrodo natūraliai. Daugelis gerų chorvedžių turi labai savitų paslapčių ir jas kitiems atskleisti sunku. Manau, kad tėčio patirtimi naudojuosi natūraliai. Lygiai kaip ir savo dėstytojo Tado Šumsko. Įdomu, kad Šumsko ir Viskanto, kuris buvo baigęs ir lietuvių kalbą, kūrinių nagrinėjimas per tekstą buvo labai panašus. Pagrindinė idėja – vesti mintį į pagrindinį sakinio žodį, išryškinti teksto prasmę. Užsienyje ši praktika labai populiari, o Lietuvoje į tekstą tinkamai įsigilina tik vienas kitas chorvedys. Sutikite – daina yra ne vien tik žodžiai ir ne vien tik muzika. Tai vientisas kūrinys, ir abu jo segmentai neturi būti atskirti.

– Vadovaujate studentų chorui, tačiau turite ir didžiulę darbo su muzikos mokyklos choru praktiką. Ar labai skiriasi specifika?

– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad sudėtingiausia dirbti su jaunių choru, vadinamaisiais paaugliais – jie nei vaikai, nei suaugusieji. Keičiasi jų charakteriai, balsai, dėmesį blaško pašaliniai dalykai, nuolat apninka abejonės. Tačiau kai toks kolektyvas susidainuoja – ypač malonu. Dirbti su mažyliais paprasčiau, jie kur kas patiklesni, stengiasi klausytis vadovo.

Artėjant „Gabijos“ 50-mečiui teko padirbėti su buvusiais choristais. Prisipažinsiu, tai buvo išskirtinis potyris.

Nebereikėjo mokyti – visi žinojo, ko aš reikalauju, todėl per repeticijas pakako tik priminimų. O kai kurie iš šių choristų „Gabijoje“ dainavo dar tuomet, kai kolektyvui vadovavo mano tėtis...

Kalbant apie studentus, choras jiems pirmiausia ugdo atsakomybę.

Vieni jos turi daugiau, kiti – mažiau, tačiau atėjęs į kolektyvą tu negali apvilti kitų ir esi priverstas stengtis.

Muzikos barai / 38

Dirbdamas su studentų kolektyvu vadovas netgi gali stebėti, kaip žmogus iš paauglio pamažu tampa suaugusiu...

– Jums dirbant VGTU chore pasikeitė daug studentų kartų. Ar pastebite, kad laikui bėgant keistųsi ir jaunų žmonių mentalitetas?

– Atrodo, kad kuo aplinka laisvesnė, tuo mažiau tvarkos laikosi žmonės. Tačiau galima pastebėti ir tai, kad mažėja kompleksų. Be abejo, jų yra ir dabar, tačiau ankstesniais metais susikaustymas buvo kur kas pastebimesnis. Dabar chore jau dainuoja laisvoje Lietuvoje gimę žmonės, turintys gerokai daugiau galimybių. Tačiau juos galima pavadinti ir kompiuterių karta. Greičiausiai technologiniai dalykai lemia, kad jaunimas kiek prisibijo atviro bendravimo. Pastaruoju metu lyg ir trūksta iniciatyvos, dauguma susitelkę į save. Vyrauja požiūris, kad aplinkui vykstantys dalykai „manęs neliečia“. Galbūt taip gyventi lengviau, tačiau ateitis parodys, kokį poveikį padarė masinė kompiuterizacija. Išsivystė naujos kartos kompleksas – baimė kalbėti viešai. Juk ką nors parašyti internetiniame forume ar keistis žinutėmis lengviau nei bendrauti tiesiogiai, juolab atsistojus prieš visą kolektyvą. Įdomu tai, kad žmonės nejaukiai jaučiasi netgi per savo gimtadienius, kai visas choras jiems traukia „Ilgiausių metų“.

– Tačiau gal tai natūralu?

– Galbūt, tačiau tuomet reikia pagalvoti, ką tenka atlaikyti chorų vadovams, į kuriuos nuolat sutelktas keliasdešimties žmonių dėmesys (juokiasi).

– Neretai sakoma, kad didžiausias mišriųjų studentų chorų vadovų skausmas yra vyrų grupė – privilioti juos į kolektyvą sunkiausia...

– Vyrukai patys renkasi labai vangiai, o kurie ateina, yra išskirtinai drąsūs. Ne kartą juokavau, kad kiekvieną iš jų už parankių turi atvesti dvi merginos. Nors visiškai tuščių sezonų nebūna, pastaraisiais metais studentų apskritai mažėja, ir tai ypač jaučiama akademiniuose choruose.

– Tegul niekas neįsižeidžia, tačiau ką darote tokiais atvejais, kai chore nori dainuoti prastesnę muzikinę klausą turintys studentai?

– Vis tiek priimame. Nesvarbu, ar tai būtų vaikinas, ar mergina. Tačiau žmogaus akys turi blizgėti, jis turi norėti dainuoti. Visuomet klausiame: ar tu tikrai nori, ar lankysi repeticijas?

Jeigu taip, mes tave išmokysime. Tokia pati situacija ir muzikos mokyklose – jeigu vaikas ateina susitraukęs, nelaimingas ir neprižiūrėtas tėvų, daug tikėtis iš jo neverta. Dažniausiai mokyklos jis ir nebaigia. Lygiai tas pats ir su studentais – nuo noro priklauso labai daug kas.

– O jeigu žmogus neturi jokio talento muzikai?..

– Nemanau, kad būtent šiuo atveju galima vartoti žodį „talentas“. Muzikinė klausa – lavinimo dalykas, o garsus girdi kiekvienas žmogus. Esu įsitikinusi, kad išlavinti galima visus žmones. Per 29 darbo muzikos mokykloje metus išlavinti nepavyko tik vieno vienintelio vaiko, tačiau dabar man jau atrodo, kad jis pats pro šalį dainuodavo specialiai, nes į pamokas jį versdavo eiti tėvai. Svarbiausia, kad būtų noro, o tuomet galima padaryti daug gražių dalykų. Pavyzdžiui, prieš keletą metų teko susidurti su įdomiu reiškiniu – grupė mano studentų užsimanė baigti muzikos mokyklą. Ir ką jūs manote? Žmonės įstojo, mokėsi ir baigė – tai tik dar vienas įrodymas, kad svarbiausia yra norėti.

– Kiek žmonių pastaraisiais metais dainuoja „Gabijos“ chore, kaip dažnai repetuojate?

– Kadangi rudenį ateina naujokų, žmonių iki Naujųjų metų būna daugiau, retkarčiais net 80–90, tačiau po sesijos nemažai pirmakursių atkrinta.

Vieni meta mokslus, kiti tiesiog nebesuspėja. Ir iš tikrųjų yra sunku – neretai paskaitos trunka iki 10 valandos vakaro. Man darbuojantis daugiausia chore buvo 90 žmonių, o į „Gaudeamus“ šventę kartą vyko 80. Vis dėlto dabar taip jau nebenutinka, nes studentų apskritai sumažėjo. Šiemet chore turėjome 56 dainininkus. Repetuojame du sykius su visu kolektyvu ir kartą atskirai su pirmakursiais – jie į repeticijas eina tris kartus per savaitę. Norisi, kad naujokai patobulėtų, išmoktų choro repertuarą. Turime ir tokią tradiciją, kad pirmakursiai vaikinai visus metus stovi ant žemesnio

laiptelio, o merginos – ant žemės, ir tik po specialių apeigų, kurios vyksta rugpjūčio pabaigoje Aukštadvaryje, jie gali pakilti aukščiau ir rodyti pavyzdį kitiems.

– Šis vasaros sezonas kolektyvui itin karštas: ruoštasi ne tik „Gaudeamus“ ir Lietuvos dainų šventei, bet ir jubiliejiniam koncertui. Kaip pavyko viską suspėti?

– Tiesą sakant, nepamenu tokių metų, kad „Gaudeamus“ sutaptų su Lietuvos dainų švente. O kadangi prisidėjo ir jubiliejus, padirbėti teko labai rimtai – spaudė laikas. Repeticijos buvo ilgesnės, teko derintis ir prie klaipėdiečių muzikantų grafiko.

Bet viskas baigėsi mažoriniu akordu.

Klausytojai sakė, kad koncertas jiems suteikė gerų emocijų, o tai kolektyvui ir jo vadovui yra didelis komplimentas. Taip pat labai malonu, kad į koncertą atėjo visa VGTU vadovybė – rektorius Alfonsas Daniūnas, prorektoriai. Vadinasi, esame svarbūs universiteto bendruomenei.

– Kas, Jūsų nuomone, studentus labiausiai traukia dainuoti choruose?

– Vieni myli muziką, nes su ja augo šeimoje ir muzikos mokykloje, kitus tiesiog vilioja kolektyvo vardas ir gera kompanija. Žinoma, turbūt studentai norėtų repetuoti mažiau, tačiau ilgainiui jie įpranta prie tvarkaraščio ir supranta, kad kitaip tiesiog negalima.

Juk kur kas didesnis pasitenkinimas, kai galutinis rezultatas yra gerai atliktas kūrinys, o ne eilinė „chaltūrėlė“.

Dar vienas dalykas – kelionės. Dabar daug galimybių pigiai skraidyti po visą Europą, tačiau tie, kurie į užsienį nuvyksta su choru, supranta, kad tokio įspūdžio keliaudami vieni niekuomet nepatirs. Pastarąjį kartą su „Gabija“ keliavome po Norvegiją, o šiemet ruošiamės vykti į konkursą Serbijoje.

Apskritai konkurse užsienyje buvome jau senokai, prieš šešerius metus.

Tuomet Velse iki trečiosios vietos pritrūko vieno balo, likome ketvirti. Pradžioje buvo šiek tiek liūdna, bet kai pagalvojome, kad varžėmės su profesionalais ir ketvirtąją vietą pasidalijome su po visą pasaulį keliaujančiu ir laurus skinančiu filipiniečių choru, slogios nuotaikos dingo. Be to, iš europiečių chorų buvome pirmi. Praėjusiais metais dalyvavome Lietuvoje

organizuotame konkurse „Juventus“ ir dar su dviem chorais pasidalijome trečią vietą. Trūko pagrindinių sopranų ir antrųjų bosų, tačiau nusprendėme nepasiduoti. Samdėme vokalo pedagogę Aušrą Liutkutę, tai davė rezultatų. Smagiausia, kad viską pasiekėme savo jėgomis. Tokie konkursai sutelkia kolektyvą ir skatina tobulėti.

– Studentų chorai tarpusavyje varžosi konkursuose, susitinka dainų šventėse. Ar turite daugiau bendrų renginių?

– Kiekvienų metų lapkričio pabaigoje rengiamas aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalis. Jis keliauja per įvairius miestus – pernai vyko Vilniuje, šiemet bus Klaipėdoje. Be „Gaudeamus“ šventės, tai praktiškai vienintelis bendras renginys. Taip pat kiekvienais metais organizuojame jau tradiciniu tapusį festivalį „Žiemos šviesa“. Gruodžio pirmą penktadienį „Gabija“ pasikviečia vis kitą studentų chorą iš Lietuvos ir vieną kolektyvą iš užsienio, šiemet turėtų atvykti baltarusiai. Festivalis vyksta jau dešimt metų, o dabar bus vienuoliktas kartas.

– Bene kiekvienas choras turi bent po vieną „firminį“ savo kūrinį. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad toks „Gabijai“ yra F. Viskanto „Ežerėliai“.

– Be abejo, bet kada galime padainuoti „Kur giria žaliuoja“ ar dar kokį vadinamosios lietuviškos klasikos kūrinį, tačiau „Ežerėliai“ iš tikrųjų jau tapo mūsų vizitine kortele. Dainelė smagi, nėra sudėtinga, ją dainuoti galima ir lauke, be akompanimento.

Be to, ją moka ir daugelis veteranų, o tai visuomet praverčia per kolektyvo jubiliejus.

– Ar dažnai stengiatės keisti choro programą?

– Norisi nuolatinės kaitos. Kas penkerius metus minint jubiliejus pasižiūriu, ar liko kas nors iš tų kūrinių, kuriuos atlikome praėjusį kartą, nes kartotis nesinori. Būna likęs koks vienas kitas kūrinukas, bet įprastai per penkerius metus pasikeičia beveik viskas.

– Iš chorvedžių neretai tenka girdėti nusiskundimų dėl menko lietuviškų kūrinių pasirinkimo. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

kos“ organizuojami „Vox juventutis“ konkursai, pati juose lankausi, stebiu, kas gali kurti mėgėjams prieinamą muziką, ir kalbinu jaunuosius kompozitorius. Iš patirties galiu pasakyti, kad chorvedžiui būtina bendradarbiauti su kompozitoriumi. Neretai reikia patarti dėl balsų tesitūros, kitų techninių dalykų. Yra buvę ir taip, kad bendradarbiaujant autorė kūrinį koregavo net 7 kartus. Stambų naują lietuvišką kūrinį dainavome praėjusį rudenį, studentų chorų festivalyje – Mykolas Natalevičius sukūrė efektingą šešių dalių opusą „Omnia sol temperat“ (Saulė šildo viską), jį atlikome kartu su kitais penkiais studentų chorais. Vėliau Marijampolėje, per festivalį „Džiūgaukim... Aleliuja“, jį dainavome kartu su Edukologijos universiteto choru „Ave vita“. Sklandė idėja, kad šis kūrinys, kaip reprezentacinis, keliaus ir į „Gaudeamus“ dainų šventę, tačiau tam nebuvo rasta tinkama koncertinė erdvė.

– „Gabijos“ chorui – jau 50. Gal kartu su šiuo įspūdingu jubiliejumi prasidės ir naujas kūrybinis etapas?

– Galbūt tam jau ir atėjo laikas.

Jeigu niekas nepasikeis, ateinančiame sezone galvojame išmėginti jėgas chorų „Eurovizijos“ konkurse. Anksčiau į televizijos projektus žvelgėme kiek skeptiškai, bet pagalvojome, kad studentams tai gali būti įdomu – vis dėlto tai visiškai nauja patirtis. Taigi, laukia dar vieni įdomūs metai. n

– Negalima sakyti, kad žmonės nekuria. Kai vyksta „Jaunos muzi-

Muzikos barai / 39

Didžioji salė Kiekvienas koncertų sezonas Lietuvoje išryškina tam tikras muzikinio gyvenimo tendencijas. Pirmiausia reiktų pasvarstyti, kam skirti planuojami koncertai. Kokį tikslą turėtų matyti organizatoriai, kurių veikla yra palaikoma valstybės, t. y. kaip iš biudžeto finansuojamos institucijos įgyvendina valstybės mėginamą kurti kultūros strategiją (aišku, jei manome, kad ji apibrėžta...)? Ar valstybė rūpinasi pastatų eksploatavimu, kultūros valdininkų (ar visada gebančių ir žinančių, ką turėtų veikti?) išlaikymu, ar skiria finansavimą veiklai (taip turėtų būti)? Ar svarbiausios valstybinės muzikos kultūros institucijos mąsto apie potencialų klausytoją? O gal nereikia statyti didelių koncertų salių, nes Vilniuje į jas nesusirinks daugiau kaip tūkstantis klausytojų? Apie periferiją nekalbu, nes tik reti pripuolamai organizuojami klasikinės muzikos koncertai ten baigia palaidoti inteligentijos žiedą. O ir vietiniai kultūrininkai nebemoka savo jėgomis parengti, vesti reikšmingesnių koncertų. Tai patvirtina „Panevėžio – kultūros sostinės“ festivalio atidarymo ir kiti koncertai. Ar galėjo kas prieš 20 metų įsivaizduoti, kad koncertas vyksta inkognito? Neskelbiama nė vieno kompozitoriaus, nė vieno atlikėjo pavardė! Tai sukuria net absurdiškas situacijas. Skleidžiasi lėkštas tautiškumas ir prieškaryje populiarių mokyklinių „vaidinimų su muzika“ scenarijus...

Kiekvienų mokslo metų pradžioje atliekamose studentų apklausose ryškėja vis prastesnė padėtis – intelektas traukiasi. Grožinės literatūros neskaitantys žmonės nemoka reikšti minčių. Jų nedaug, o žodžių atsarga dar mažesnė. Čiurlionis įvardijamas kaip rašytojas, „o gal poetas“. Kai televizijos popsinėse programose mirguliuodavo „Trys tigrai“ (V. Noreika, E. Kaniava, V. Prudnikovas), jaunuoliai dar žinojo jų pavardes, minėdavo netgi vieną kitą atliekamą kūrinį. Dabar negali nurodyti nė vieno klasikinio dainininko.

Puikiai su moksleivių grupėmis Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirba Sofija Jonaitytė, ji veda edukacines pamokėles, tačiau to, matyt, maža. Iš periferijos atvažiavę jaunuoliai neįsivaizduoja be mikrofono dainuojančio žmogaus. Stebisi! Su edukacinėmis programomis pavažinėjus po Rytų Lietuvos mokyklas matyti, kaip noriai atlikėjus priima mokytojai, mokiniai. Tačiau dabar „bizniauja“ jau ir studentai: be honoraro jie iš Vilniaus nejuda. Koks čia meninis ir tautinis patriotizmas? Gerai, kad entuziazmo organizuoti edukacinę veiklą nepraranda Muzikų rėmimo fondas, Muzikų sąjunga, festivalio-konkurso „Muzika be sienų“ rengėjai, Plungės, Biržų, kitos muzikos, menų mokyklos.

Daug kas priklauso nuo žmonių. Kai verdi savo sultyse, tai ir nepastebi dvasios surambėjimo. Panevėžio kompozitoriaus Antano Belazaro 100-mečio vakare Panevėžyje jo vardu vadinta mokykla nepaskatino savo auklėtinių, pedagogų apsilankyti Kraštotyros, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejų ir kompozitoriaus dukros Danguolės iniciatyva surengtame vakare.

Dabar kai kurie mokytojai, atvykę į Vilnių, skuba ne į numatytus renginius Knygų mugėje, muziejuose, bet į „Akropolį“: prekeiviai tapo dievaičiais.

Taigi temų aptarimams daug. Jų svarba vienu ar kitu aspektu pasitvirtina kasdien. Šiek tiek pastebėjimų.

Reklaminis (o gal ir platesnis – ryšių su visuomene) aspektas. Nacionalinis operos ir baleto teatras bei Nacionalinė filharmonija šioje srityje turi gerą įdirbį. Atrodo, sekasi rasti bendrą kalbą su rėmėjais, partneriais, klausytojais (žiūrovais), gausiai įvykius fiksuojančiais žurnalistais. Kartais salėse matyti daug užsienio turistų, kartais – tiesiog atėjusių pagerbti koncertuojančio tėvynainio. Tuomet girdėti nemažai džiaugsmingų katučių, ypač po greitųjų simfonijos ar kitų ciklinių kūrinių dalių. Į kai kurias lietuviškų kūrinių premjeras gausiai sukviečiami (ar išperkami bilietai?) kompozitoriai ir muzikologai. Viena teatro akcija buvo tiesiog pagirtina: sezonui baigiantis į spektaklį buvo pakviesti inteligentai pedagogai, muzikai senjorai. Daugelis vyriausiųjų jautėsi pelnę ypatingą apdovanojimą.

Jau kuris laikas šis darbas sumenko Valstybiniame simfoniniame orkestre. Manau, labai pasikliaunama išsiauginta ir „prijaukinta“ publika.

Tačiau publika keičiasi, o dėl prastokų ryšių su žiniasklaida liks užfiksuota nedaug orkestro veiklos atgarsių.

Muzikos barai / 40

Edukacinis aspektas. Melomanams nusibodo rausti iš gėdos prieš atlikėjus, kai salėje girdi skambančius telefonus. Dabar įpratome prieš koncertą ar spektaklį girdėti balsą, prašantį išjungti telefonus. Tačiau daug sėdi ir tokių, kurie skambant muzikai ramiai rašo žinutes. Greta sėdintieji sudraudžia ir entuziastingus plojikus. Tačiau suaugusių klausytojų auditoriją sunku išugdyti išmanančiais klausytojais. Tiesa, kiekvienas gali pasakyti: man gražu. Tačiau blogiausia, kad yra nemažai mėgėjų, nerūpestingai sprendžiančių apie atlikimo vertę. O tai labai atsakingas procesas. Maža paskaityti reklamines liaupses – reikia pažinti epochą, daugelio atlikėjų kūrybą, žinoti ne tik technologines atlikėjų meno subtilybes, bet ir išmanyti muzikinę kultūrą, atskirų kompozitorių kūrybą.

Per gerus dvidešimt metų išaugo kelios žurnalistės, kurios tobulinosi, domėjosi klasikinės muzikos atlikimo specifika.

Gaila, kad ne tik prie visuomenės edukacijos, bet ir prie istorinio įamžinimo neprisideda „Literatūra ir menas“, sistemingai nefiksuojantis muzikinio gyvenimo ir jo herojų. „Muzikos barai“ ir „7 meno dienos“ lieka akyliausi muzikinio gyvenimo liudininkai. Tiesa, būna, kad persistengiama, vienas kitas herojus tampa visuotinių liaupsių objektu, nepaliekama erdvės objektyvioms kritinėms diskusijoms.

Kita edukacijos kryptis – tiesioginis darbas su potencialiu klausytoju.

Kaip paakinti studentus ateiti į koncertus, jeigu jų akys niekada neužkliūva už jokios afišos, kitokios reklamos? Ką kalbėti apie aktyvesnį darbą. O kaip dirbama su moksleivija?

Prekybinis aspektas. Nacionalinis operos ir baleto teatras vis pasikviečia iškilių gastrolierių – simfoninių orkestrų. Vienų turtingųjų pomėgiams patenkinti reikia medžioklės Afrikoje, kitų – nuosavų vilų Brazilijoje ar Ispanijoje. Vieni perka limuzinus, kitiems norisi įsigyti brangius bilietus į kokį Londono simfoninio orkestro koncertą, paskui čia pat fojė papuotauti. Ir visai nesvarbu, kaip ir kas grojama. Jie žino: Londonas orkestras žymus, reikia daug ploti ir būtinai šokant iš savo vietų. Tai niekis, jeigu su partneriu sunku telefonu susikalbėti (orkestras garsiai groja, pokalbiui trukdo).

Bėda, kad į tokius koncertus nepatenka tie, kurie privalėtų juose būti: muzikantai, muzikos pedagogai, LMTA studentai, šiaip inteligentai. Juk pigiausias bilietas – daugelio senjorų ketvirtis pensijos. Taigi tokia kainodaros politika iš dalies pateisinama tik prekybiniu aspektu. Iš dalies, nes, kaip yra parodžiusi praktika, ypač brangūs bilietai ne visada išperkami, taigi nukenčia koncerto organizatorių prestižas. O moraline prasme – visai nepateisinama. Kaip žinoma, Europos teatruose, koncertų salėse prieš pat koncertą visada gali gauti pigų stovimą bilietą – už 12, 15 eurų.

Ir JAV, ir Europoje turtingiausi žmonės perka brangiausius bilietus, nes jie taip remia renginį. O mūsų aukšti pareigūnai, valdininkai?

Kūrybinis aspektas. Kovo 31 d. LNOBT griežė Vakarų Vokietijos radijo simfoninis orkestras iš Kelno (West Deutsche Rundfunk Sinfonieorchestr Köln), diriguojamas jo vadovo Jukkos-Pekkos Saraste. Solistė – jauna pianistė Anna Vinnitskaya. Ši Karalienės Elizabetės konkurso Briuselyje laureatė gera rusiškos mokyklos maniera atliko Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą.

Vienas žymiausių dabarties dirigentų Jukka-Pekka Saraste puikiai vedė orkestrą, organiškai perteikė Johanneso Brahmso Antrosios simfonijos tempus. Teko iš arčiau pažinti ne vieną puikų šio orkestro muzikantą. Dirigentas gebėjo juos, pasirodžiusius kaip puikius orkestro solistus, ypač pūtikus, suvienyti neforsuotai kalbėsenai. Mane visada žavi gerų orkestrų grupių ar atskirų instrumentų ansambliniai deriniai, tarsi sukuriantys naują tembrą.

Kaip ir dauguma vakarietiškų orkestrų, šis nuo mūsiškių skiriasi saiJukkos-Pekkos Saraste B. MATHISEN nuotr.

Koncertų sezonui pasibaigus

Philipp ZINNIKER nuotr.

kingu forte, ypač fortissimo. Gerai išryškinami soliniai pučiamųjų epizodai, o jiems grojant tutti prasmingai keičiasi garsinė paletė. Artikuliuojamos harmoninės kaitos. Nepaprastai įtaigiai atlikdami Jano Sibelijaus Liūdną valsą orkestras ir dirigentas atsiskleidė kaip subtilūs lyrikai.

Klausytojams reikėtų dažniau girdėti skirtingų orkestrų ir dirigentų atlikimą ir įsiklausyti į lydinčius komentarus. Tai geriausia mokykla. Gal tuomet patys gebėtų atskirti pelus nuo grūdų ir nepultų smarkiai mojuojančiai vidutinybei kelti ovacijų. Ši pastaba tiktų tiems, kurie klausėsi Nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro, kai jam dirigavo Mirga Gražinytė-Tyla. Koncertas buvo vertas publikos dėmesio, nes visuomenei prisistatė gabi jauna dirigentė, jau užimanti rimtas startines pozicijas Europos scenose. Ji išėjo tipišką Vakaruose dirigentės mokyklą teatre šalia pagrindinio dirigento, yra muzikali, darbšti.

Tačiau koncerte Vilniuje trikdė dirigavimas publikai, nereikalingi gestikuliavimo efektai. Temperamentą visu kūnu demonstravusi dirigentė nepajuto retai pas mus atliekamą J. Brahmso Koncertą d-moll, op. 15, skambinusio Andriaus Žlabio siekiamos gelmės. Nesusikalbantiems sunku drauge sukurti ką nors labai kokybiška. Pianistas teksto faktūra, garso charakteristikomis gilinosi į J. Brahmso muzikos emocijų esmę, pastebėjo ir kaip reta raiškiai perteikė aliuziją į sielvartingą „Bacho ašarą“ (E. Leinsdorf ). Bet to nepajuto su mąsliu pianistu akivaizdžiai nesusikalbėjusi dirigentė.

Keistą įspūdį paliko Ludwigo van Beethoveno Penktoji simfonija.

Tai pirmiausia sakytina apie muzikos charakterį. Skirtingi dirigentai kompozitoriaus sumanymą perteikia skirtingais tempais, tačiau šiuo kartu per partitūrą perbėgta paviršiumi. Perkopti kultūrinį ir psichologinį amžių barjerą ir suformuoti Diriguoja Mirga Gražinytė-Tyla kompozitoriaus tempo atžymų derinius, tame pajusti kompozitoriaus dvasią –nelengvas uždavinys stengiantis visu kūnu audrinti publiką (klausytojams tai trukdo susikaupti muzikai). Tačiau dirigentę reikia pagirti už pasiektą raiškią dinaminę erdvę, kurioje orkestras pasirodė mokąs groti ir piano. Tiesa, trūko grupių balanso. Bet tai vis ateities uždaviniai.

Tačiau šį sezoną išgirdau kažkodėl palyginti retai respektabiliuose koncertuose diriguojantį Martyną Staškų. Sukaupta jo laikysena ir rezultatyvus mostas vis dažniau primena Jono Aleksos dirigavimo manierą. M. Staškus Valdovų rūmuose solidžiai pristatė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninį orkestrą, kuris atliko Antonino Dvořáko simfoniją „Iš Naujojo pasaulio“. Įtaigiai skambėjo apgalvotos ir emociškai parengtos kulminacijos, neforsuoti tutti ir gražūs, spalvingi, gerai intonuojami, tiksliai artikuliuojami, subalansuoti soliniai epizodai.

Su Valstybiniu simfoniniu orkestru M. Staškus atliko J. Brahmso Pirmąją simfoniją c-moll, op. 68. Priekaištų galėčiau paberti orkestrui: trikdė pučiamųjų instrumentų solistų ir ansamblių intonavimas.

J. Brahmso Antrąją simfoniją su Nacionalinės filharmonijos simfoniniu orkestru parengė jaunas dirigentas Modestas Barkauskas. Pasirodė kaip pajėgus muzikas. Gražiai, raiškiai skambėjo frazuotė, į bendrą emocionalų audinį prasmingai įausti soliniai epizodai. Nuotaikingoms ir išmoningoms Rodiono Ščedrino „Išdaigiškoms čiastuškoms“, deja, pristigo fantazijos, gilesnio partitūros pažinimo ir patirties.

Roberto Šerveniko karjeros pradžioje džiaugiausi, kad į Filharmonijos

Martyno ALEKSOS nuotr.

Mischa SALEVIC nuotr.

Vakarų Vokietijos radijo simfoninis orkestras iš Kelno

sceną įžengė darbštus antrasis dirigentas. Tokia jo esmė liko ir šiandien.

Pareigos ir lyderystė – du skirtingi dalykai. Modestas Pitrėnas, pateikiantis savitas interpretacijas, turintis įvairios darbo su muzikiniais kolektyvais patirties, vertas lyderio posto. Kodėl taip ilgai jo perspektyviam dirigentui reikia laukti?

Iš muzikinių renginių šį sezoną išskirčiau du spektaklius. Kartu pakomentuosiu ir žurnale „Bravissimo“ išspausdintą Laimos Vilimienės straipsnį (2014 m. 2/79–80) „Giuseppe Verdi – prekės ženklas?“ Deja, mūsų teatre jo operos nėra prekių ženklas, reprezentuojantis teatrą ir kuriantis pridedamąją vertę. Kaip ir kultūros sistemoje dirbantys žmonės: ištekliai, bet ar tai žmogiškasis kapitalas, kuris kuria pridedamąją vertę – dar neaišku. (Pati opera nėra pridedamoji vertė. Straipsnyje yra ir kitų klaidų). Ar G. Verdi operos mūsų teatre patikimai reprezentuoja meninį lygį, solistų meistrystę, interpretaciją? Melomanai keiksnoja paskutinį „Traviatos“ pastatymą. O „Ernanis“ (2013, režisierius Jeanas G. Verdi „Ernanis“ Claude´as Berutti, scenografas Rudy Sabounghi, dirigentas Gianluca Marciano, kostiumus kūrė Agnė Kuzmickaitė)? Neišspręstas gražiai pradėtas sumanymas.

Deja, bet kokybės neatspindintis prekių ženklas suteikia firmai neigiamą atspalvį ir kenkia pridėtinės vertės kūrimo procesui. Siekiant sukurti stiprų prekių ženklą, reikia gerai pažinti klientus, jų poreikius psichologiniu ir socialiniu lygmeniu. Čia negatyvo būti negali. Ką teatras sukuria, iš ko žiūrovai Lietuvoje ir svetur atpažįsta, kad tai Lietuvos opera? Koks tas unikalus teatro produktas, pasižymintis ypatinga kokybe ir ilgaamžiškumu, galintis tarnauti kaip ženklas? Kokį Lietuvos operos ženklą mato vartotojai? Kadaise kaip mūsų operos prekių ženklą galėjome išskirti Nijolės Krotkutės ir Liudo Truikio pastatytą G. Verdi operą „Don Karlas“. Ji atitiko visus prekių ženklo reikalavimus: pastatymo, scenografijos kokybę ir vientisumą. Patikimumą lėmė Rimo Geniušo darbas su nekintamai gera atlikėjų sudėtimi. Spektaklis tenkino ir mėgėjų, ir melomanų, profesionalų poreikius, buvo nuolat prižiūrimas, ilgalaikis, konkurencingas teatrų erdvėje.

Dabar prekių ženklu žymėčiau Česlovo Radžiūno vadovaujamą teatro chorą. „Vilnius City Opera“ prekių ženklą bando sukurti režisierė ir prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė ir Gintaras Rinkevičius. Juo tapo Stepheno Sondheimo miuziklas „Svynis Todas: demonas kirpėjas“. Jeigu premjeriniai spektakliai nenutols nuo aktyvaus repertuaro, tokiu ženklu pelnytai galėtų būti Mozarto opera „Visos jos tokios“ (2013 m., scenografas Marijus Jacovskis, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius, choro vadovas Č. Radžiūnas, solistai – Viktorija Kaminskaitė (Vokietija), Jurgita Adamonytė (Italija), Kostas Smoriginas , Blagoj Nacoski (Italija), Tadas Girininkas, Viktorija Miškūnaitė).

Pirmiausia – gerai parengta partitūra. Prisimenu, kad G. Rinkevičius buvo pelnęs tarptautinės žiuri premija už Mozarto rečitatyvų atlikimą. Realiai tai patvirtinta ir šį kartą. Visi dainuoja neforsuodami. Aišku, K. Smoriginas – spektaklio pažiba: gražus balsas, prasmingas dainavimas ir neutriruota vaidyba. Tadas Girininkas pelnytai įsitvirtina visuose jam skirtuose ryškiuose vaidmenyse. Kitiems solistams, ypač gražiai scenoje bendraujančioms moterims, reikia nuolatinio didelio darbo: išlenda intonavimo problemos. Šį kartą skoninga režisūra parodė, kad siužetą galima perkelti į kitą erdvę. Šokiravo tik viena beskonybė: prie grakščios scenografijos ar būtina vyrams sagstytis kelnes, demonstruoti, kas ir taip aišku?

Nacionalinės filharmonijos prekių ženklas yra tokie atlikėjai. kaip kinų pianistas Yundi Li. Jo koncertui buvo skirtas reikiamas dėmesys. Tiesa, aristokratišką salės nuotaiką gadino savo plojimais įsiterpiantys pianisto tautiečiai, LR Seimo nariai, kitokie smalsuoliai.

Rytų tautos po Antrojo pasaulinio karo aktyviai kūrė įvairius gilių, specifinių, mums sunkiai suvokiamų tradicijų ir šiandienos kultūros sintezės variantus, pasaulio arenoje pasirodė precizikos, darbštumo dvasia išugdytos asmenybės. Nauja muzika radosi dar XIX a. pabaigoje, skambant naujoms britų kariuomenės orkestrų atneštoms dermėms (naujų dainų

Muzikos barai / 41

Meistriškumo pamokos kūrėjai Zeng Zhiminas, Li Shutongas ir kt.). XX a. pradžioje kūrėsi Pekino universiteto Muzikos institutas, Nacionalinė konservatorija.

Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo formuotis ir naujoji muzikinio ugdymo mokykla. Nepaisant kultūrinės revoliucijos, pilietinio karo ir kitų kultūrą griaunančių veiksnių, tvirtėjo Paryžiaus konservatorijos Paulo Dukaso mokinių bendrija, Darmštato mokyklos pasekėjai. Šiandien mokslininkai jau nagrinėja kinų mąstymo įtakas europietiškai filosofijai (pvz., Neto A. F. Von der Interpretation zum Gespräch: Das chinesische Denken in der deutschen Philosophie.

German Edition, 2013). Po 1970 m. kintančioje Kinijos visuomenėje ryšiai su Europos mokslininkais, mokslo, ugdymo institucijomis dar labiau suaktyvėjo.

Yundi Li koncertas sezono metu – išskirtinis. Puiki pirštų technika, garso valdymo technologija atsiskleidė skambinant F. Chopino Noktiurnus, F. Schuberto Fantaziją C-dur, L. van Beethoveno „Appassionatą“ ir „Mėnesienos sonatą“. Čia ir savitas, aiškus tušė, pedalizacijos netemdomi, išlyginti briliantiniai pasažai, plati dinaminė skalė, raiškiai skambantis piano. Didelį dėmesį pianistas skyrė kairei rankai, toks jo sumanymas. Man norėjosi glaudesnio melodinių linijų, harmoninių dermių ir akompanimento kontakto, didesnio dėmesio moduliacijoms, nuotaikų lūžiams.

L. van Beethoveno sonatos atskleidė savitą interpretatorių. Kaip ir visi didieji, Yundi Li į kiekvienos epochos, kiekvieno autoriaus kūrybą, jo „gramatiką“ turi savitą požiūrį, kurį privalome gerbti, nes juo atlikėjas siekia įtikinti klausytoją. Sakyčiau, emocinė sonatų erdvė panėšėjo į audrą, kurią stebime iš toliau, bet ne besiveržiančią iš jūsų sielos. Tačiau toji muzikos energetika galinga ir prasminga.

Kažkas iš koncerto vertintojų gražiai pastebėjo: ne kelianti sąmyšį dvasioje, bet žmogų harmonizuojanti muzika.

Jos mes ir einame klausytis ten, kur manome, kad patirsime kokybiško garso kuriamą satisfakciją.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 42

Liubovės Kazarnovskajos akademijos dalyviai dėkoja už įsimintinas pamokas

KAD TALENTAI ATSIVERTŲ...

Šių metų birželio 14ąja, Gedulo ir vilties dieną, A. Dvořáko kantata „Stabat Mater“ Vilniaus arkikatedroje bazilikoje prasidėjo tarptautinė Liubovės Kazarnovskajos akademija „Balsas ir smuikas“.

Pasaulinio masto operos primadona, daugelio tarptautinių konkursų laureatė profesorė L. Kazarnovskaja yra parengusi daugiau kaip 50 pagrindinių operų partijų. Mėgstamiausi vaidmenys – Toska, Salomėja to paties pavadinimo operose, Tatjana („Eugenijus Oneginas“), Violeta („Traviata“), Leonora („Likimo galia“), „Amelija“ („Kaukių balius“).

Liubovę KAZARNOVSKAJĄ kalbina muzikologė Vera BADJANOVA. – Jūsų asmeninėje svetainėje (kazarnovskaya.com) rašoma, kad pirmasis Jūsų solinis koncertas įvyko 1978-aisiais Maskvos A. Puškino muziejaus koncertų salėje. Kokie prisiminimai apie tą dieną?

– Tuo metu studijavau K. Stanislavskio operos studijos pedagogės ir koncertmeisterės Nadeždos Malyševos-Vinogradovos klasėje. Jelenos Archipovos mokinė, Fiodoro Šaliapino akompaniatorė buvo tipiškas 19 a. žmogus. Kartu su vyru, žinomu rusų kalbininku, ji Maskvos A. Puškino muziejui padovanojo rašytojo

poemos „Eugenijus Oneginas“ rankraštį ir Puškino žmonai Natalijai priklausiusį brangaus porceliano servizą. Ta proga buvo surengtas įvairių kompozitorių (A. Aliabjevo, N. Guriliovo ir kt.), kūrusių pagal Puškino tekstus, koncertas. Parengti koncertinę programą buvo pasiūlyta man, o mokytoja, tuo metu jau perkopusi aštuoniasdešimtmetį, man akompanavo. Po šio pasirodymo buvau kviečiama dainuoti kitose Maskvos salėse, Gogolio, Glinkos muziejuose.

1981 metais debiutavau Tatjanos vaidmeniu P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus-Dančenkos teatre. Debiutas užsienyje – 1989 metai, kai Zalcburge, diriguojant Ricardo Mutti, Verdi „Requiem“ dainavau soprano partiją. Nuo 1992-ųjų dainavau Niujorko „Metropolitan Opera“, nuo 1996 m. – Milano „La Scaloje“.

Niujorke gyvenau netoli „Metropolitan Opera“, ten greta buvo du parkai. Pro langą matydavau, kaip nuo 19 iki 20 val. visi bėgioja, taigi pradėjau ir aš. Valgiau tik daržoves ir vaisius, tad netrukus vėl tilpau į sceninius kostiumus (1993 metais, po gimdymo, buvau priaugusi 20 kg). Tai, kad operos dainininkas turi būti apkūnus („kuo daugiau mėsos, tuo geriau“), – pasenęs sovietmečio stereotipas. Mano galva, dainavimas yra šviesa, apsikeitimas dvasine energija. O ką galime kalbėti, kai žmogus aptukęs ir atrodo, kad iš jo lenda kotletai... Jei dainuoji 15-metės Salomėjos ar

17-metės Violetos partiją, negali būti aptukusi...

Archyvuose radau 19 ir 20 amžių sandūros primadonų nuotraukų. Pavyzdžiui, Linos Cavalieri, kurią buvo įsimylėjęs Fiodoras Šaliapinas, imperatoriškųjų teatrų dainininkės Medeos Figner talijos buvo įspūdingos. Liemens apimtis iš tiesų labai susijusi su dainininko fiziologija: dainuojant diafragma spaudžia skrandį ir atrodo, kad esi nuolat alkanas, trūksta energijos, atsiranda beveik nevaldomas noras pavalgyti.

Tačiau tai apgaulingas pojūtis.

Užtektų išgerti arbatos, suvalgyti bananą, ir energijos atsargos būtų papildytos.

– Esate tarptautinių konkursų laureatė, Jūsų veikla įvertinta daugybe apdovanojimų. Kuris apdovanojimas Jums vertingiausias?

– Man svarbu, kad buvau įtraukta į Kembridžo universiteto sudarytą žymiausių 20 amžiaus muzikų sąrašą. Kelių JAV universitetų esu įvertinta už didelius nuopelnus kultūros sklaidos srityje. Neturiu Rusijos liaudies artistės vardo, nes karjeros pradžioje buvau per jauna, o vėliau išvykau į užsienį. Tačiau turiu nemažai tarptautinės reikšmės apdovanojimų.

– Jūsų, kaip mecenatės, veikla siekia 1997 metus, kai įkūrėte Liubovės Kazarnovskajos fondą Rusijos operai remti.

– 1997 m. mano įsteigtas operos meno paramos fondas 2012 metais išaugo į kultūrinio švietimo sąjūdį „Parama kūrybiniam švietimui“. Aš ir mano vyras, austrų kilmės impresarijus Robertas Roszykas, atsivertėme 19 a. įsteigtos Rusų muzikos draugijos įstatus, kurie atspindi didžiojo meno propagavimą.

Vieni iš draugijos steigėjų broliai Antonas ir Nikolajus Rubinšteinai buvo mecenatai, rengę įvairių šalių iškilių muzikų koncertus, kuriuose kartu muzikuoti galėjo, pavyzdžiui, Čaikovskis ir Lisztas...

Iš draugijos perėmėme didelių tarptautinių projektų, kuriuose kartu muzikuoja patyrę ir jauni menininkai, idėją. Toks internacionalus reiškinys skirtas aukštojo meno sklaidai.

– 2014 m. gegužės 21 d.

Jaroslavlio laikraščio publikacijoje „Pirmenybę teikiu dvasiniam tobulėjimui“ savo akademiją apibūdinote kaip „kūrybinę šeimą, kurioje talentai atsiskleidžia džiaugsmo vardan ir kartu mėgaujasi Kūryba įvairiose pasaulio scenose, tokiuose miestuose, kaip Roma, Barselona, Nica, Paryžius“. Ar šių metų akademija „Balsas ir smuikas“, vykusi Vilniuje, buvo kuo nors ypatinga?

– Buvau maloniai nustebinta, nes Lietuvoje buvome priimti labai draugiškai (turint omenyje šių dienų politinę situaciją, kai Rusijos ir kitų šalių santykiai atšalo). Patyrėme labai daug meilės, publikos dėkingumo. Klausytojai atsivėrė muzikai, kultūrai, jauniesiems atlikėjams. Labai draugiška aplinka vyravo ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, akademijos dalyvių pasiklausyti atėjo labai daug lietuvių dainininkų. Jų balsai iš tiesų puikūs. Bendraujant gimė sumanymas surengti Lietuvoje meistriškumo kursus, skirtus tik operos teatro dainininkams.

Jaunieji dainininkai iš Lietuvos talentingi, labai atviri naujovėms ir smalsūs: jie klausėsi mano vedamų meistriškumo kursų nuo 12 iki 18 val. Akivaizdus jų noras patobulinti profesinius gebėjimus, papildyti repertuarą. Taigi, šių metų meistriškumo kursai įgavo kūrybinės laboratorijos (workshop) pobūdį.

Esu labai dėkinga šių metų akademijos organizatorei ir dalyvei Martai Lukošiūtei už puikų darbą. Mes nuolat jautėme didelį dalyvių iš Lietuvos – dainininkių Julijos Karaliūnaitės, Martos Lukošiūtės, dirigentės Violetos Savickaitės-Paciūnienės ir kitų norą kartu kurti meną gražiose, akustiškai tinkamose Vilniaus salėse.

Toks kūrybinės energijos proveržis ir buvimo kartu muzikoje palaima tikriausiai ir yra išskirtinis šių metų akademijos bruožas.

– Kokia Jūsų nuomonė apie šiuolaikinį Vilnių?

– Lietuvos sostinėje man teko būti daugybę kartų. Vilnius, nusimetęs sovietmečio atributus, labai pasikeitė. Dabar jis turi tikrą europietišką veidą: švarios gatvės, sutvarkytas senamiestis.

Daugelis jaunų dainininkų iš Rusijos šiemet Vilniuje viešėjo pirmą kartą ir jiems čia labai patiko. Akademijos koncertuose lankėsi mano brangūs bičiuliai Irena Milkevičiūtė, Vladimiras Prudnikovas, susiskambinome su maestro Sauliumi Sondeckiu.

Su šiuo žymiu Lietuvos dirigentu mane sieja ilgametė kūrybinė draugystė, mes daug kartų esame kartu koncertavę, jo kvietimu 1987–1988 metais dalyvavau Arkikatedroje įrašant operą „Don Žuanas“.

– Kokių staigmenų gali tikėtis Jūsų gerbėjai, atėję į 2014 m. spalio 21 d. koncertą Vilniaus kongresų rūmuose?

– Koncerto programa atspindi mano inicijuotus Fiodorui Šaliapinui skirtus sezonus. Šis didis operos dainininkas labai mėgo lankytis Vilniuje, čia koncertuoti, dėl to dalį jo auksinio repertuaro įtraukiau į koncerto programą. Tai įdomūs kūriniai, kurių sunku būtų tikėtis iš soprano partijų atlikėjos...

– Laikraščio „Novorossijskij rabočij“ korespondentė Olga Ovčarenko po Jūsų debiuto Novorosijske stebėjosi gebėjimais varžytis su vyrais atliekant jiems sukurtas operų partijas (pvz., iš G. F. Händelio „Rinaldo“)...

– Baroko autorių arijos skirtos specifiniams balsams. Kaip žinoma, Händelis dievino ir moterų, ir vyrų partijas dainavusio Farinelli balsą. Kompozitorius teigė, kad jo operoms atlikti reikia išskirtinės balso kokybės – ir vyriško balso jėgos, ir moteriško balso švelnumo.

– Vyrų kuriami moterų vaidmenys ir šių dainuojamos vyrų partijos dabar gana dažnas reiškinys. 2013 m. pavasarį vykęs Rusijos televizijos šou „Vienas su vienu“(Оdin v odin) ir 2014 metais rodytas jo tęsinys „Į dešimtuką“ („Тoč v toč“) buvo kupini netikėtų atradimų. Prisiminkime pastarojo TV projekto dalyvių Glebo Matvejčiuko, Natalijos Podolskajos ir kitų pasirodymus...

– Iš tiesų, būdama šio projekto žiuri narė, rekomendavau jo dalyviams imtis tam tikrų parodijų.

G. Matvejčiukas dainavo kaip Montserrat Caballé, Vitas ėmėsi

Marios Callas, N. Podolskaja parodijavo S. Krylovą. Mes, vertinimo komisijos nariai, matėme, su kokiu malonumu jie persikūnija, kaip jiems įdomu. Džiaugiuosi, kad esu prie to pridėjusi. Projekto dalyviams dažnai rekomenduodavau imtis operos partijų. Mano nuomone, jų dainuota per mažai.

Manau, puikus TV projektas turės gražią tąsą.

– Pernai Rusijoje vyko Jūsų kūrybinės veiklos 35-mečiui skirtas projektas „100+1 koncertas“, dainavote atokiausiose vietovėse.

Jūsų koncertinių kelionių geografija įspūdinga – nuo Europos sostinių iki Arktikos...

Ar yra kokia nors pasaulio vieta, kurioje svajojate padainuoti?

– Susidomėjau Centrine Afrika.

Tai labai egzotiška žemyno dalis, kurios gyventojai pasižymi savotiška dainavimo maniera ir virtuozišku mušamųjų instrumentų valdymu. Belgijoje ir Anglijoje šiuo metu yra du centrai, kurie užsiima Afrikos genčių kultūros sklaida. Man būtų įdomu surengti savo koncertą bendradarbiaujant su vienu iš tų centrų.

– Jūsų vyras Robertas Roszykas – puikus prodiuseris. Kokių savybių reikia šios profesijos žmogui?

– Būdamas jaunas Robertas dirbo Vienos operos direktoriaus pavaduotoju, reiškėsi kaip labai perspektyvus vadybininkas. Tačiau po mūsų vedybų 1989 metais jis atsisakė darbo teatre, kad išvengtų galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto. Jis sakė: „Dabar visoms soprano partijų atlikėjoms atrodys, kad geriausius kąsnius atiduodu tau. Geriau dirbsiu projektinį darbą, rengsiu festivalius ir tokiu būdu bendradarbiausiu su dainininkais.“ Roberto impresarijaus gebėjimai, mano galva, yra paveldėti.

Kai jam buvo 13 metų, tėvai nuvedė jį į Vienos operą ir jis pamatė Verdi „Likimo galios“ pastatymą su Leontyne Price, Plácido Domingo, Piero Cappuccilli. Ir, anot jo mamos, susirgo opera, nuo tos dienos nepraleido nė vieno spektaklio. Vos už 10 šilingų pirkdamas bilietus į stovimas vietas, jis aprašydavo spektaklius, rinkdavo solistų autografus. Šią

veiklą dievina iki šiol. Turėdamas labai gerą klausą ir subtilų muzikinį skonį, geba nepriekaištingai vertinti dainininkų pasirodymus, gali duoti vertingų patarimų repertuaro klausimais. Tikras dainininkų tėvas... Mano vyro užsidegimas ir profesinis sąžiningumas išskiria jį iš kitų kolegų. Jis niekada neliaupsintų vidutiniško atlikimo, pastebi, kurie atlikimo aspektai tobulintini, ir pasako atlikėjui, kuria kryptimi turėtų vykti darbas. Dainininkai labai vertina jo pastabas. Jei jis imasi bendradarbiauti su kuriuo nors vokalistu, tai būna jo vertas atlikėjas.

– Birželio 20 d. projekte „Kultūros naktis“ turėsime galimybę Valdovų rūmuose Vilniuje išgirsti Jūsų sūnų smuikininką Andrey’ų Roszyką...

– Šiuo metu Andrey’us yra Maskvos konservatorijos antro kurso studentas (Vladimiro Ivanovo klasė). Prieš tai jis mokėsi Maskvos Gnesinų muzikos mokykloje Alvijos Vandyševos klasėje.

Jos mokiniai smuikininkai – šių metų akademijos „Balsas ir smuikas“ Vilniuje dalyviai.

Mano sūnus nuolat tobulinasi, dalyvauja Pavelo Vernikovo meistriškumo kursuose Milane, tame pačiame mieste mokėsi pas genialaus pianisto Lazerio Bermano sūnų Pavelą Bermaną. Yra kviečiamas koncertuoti Graikijoje.

– Gimėte generolo Jurijaus Kazarnovskio ir filologės, rusų kalbos dėstytojos Lidijos Šachmatovos šeimoje.

Kokios įtakos Jūsų profesijos pasirinkimui turėjo mama?

– Tą dieną, kai planavau nešti dokumentus į Žurnalistikos fakultetą, Gnesinų mokykloje vyko II priėmimo turas. Kai ėjome pro Gnesinų mokyklą Povarskajos gatve, mama pasiūlė užeiti.

Nepamenu, kaip tai atsitiko, tik supratau, kad stoviu scenoje ir dainuoju priėmimo komisijai...

Po kurio laiko paklausiau mamos, kodėl tą dieną pasiūlė užeiti. Ji atsakė: „Žinai, kai tu dainuoji, tavo akys visada žiba... Aš turėjau suteikti tau šią galimybę“.

– Dėkoju už pokalbį, linkių tolesnių kūrybinių laimėjimų. n

Muzikos barai / 43

Meistriškumo pamokos ROBERTO BEKIONIO MEISTRIŠKUMO PAMOKOS

Dariaus KUDIRKOS ir Šviesės ČEPLIAUSKAITĖS nuotr.

VDU Muzikos akademijos Fortepijono katedra studentams suteikia nemažai galimybių gilinti teorines ir praktines žinias pripažintų atlikėjų ir puikių pedagogų meistriškumo kursuose. Gegužės 27 d. paskutinius šiais mokslo metais meistriškumo kursus VDU Didžiojoje salėje vedė puikus pianistas ir talentingas pedagogas Robertas Bekionis. Įdėmiai išklausęs kiekvieno meistriškumo kursų dalyvio grojimą, Robertas Bekionis taikliai įžvelgė jaunųjų pianistų interpretacijos, technikos trūkumus ir siūlė, kaip juos ištaisyti. Buvo įdomu stebėti, kaip atsižvelgus į R. Bekionio patarimus tiksliai perskaityti ir atlikti visus kompozitoriaus natų teksto nurodymus, akivaizdžiai išryškėja muzikos reljefas bei viso kūrinio dramaturgija (Beethoveno Sonatos, op. 2, Nr. 2 I dalį skambino Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojo Donaldo Račio mokinė Laura Stepkovičiūtė).

Greta pagarbos ir dėmesio autoriaus notacijai, R. Bekionis akcentavo ir teisingos laikysenos poveikį grojimo tikslumui ir garso kokybei, mokė protingai panaudoti kūno padėtį ir rankų svorį tiek sprendžiant technines problemas, tiek ir ieškant garso išgavimo kokybės bei spalvų įvairovės.

Dažniausiai kursų scenoje skambėjo J. S. Bacho kūriniai – preliudus ir fugas grojo Paulius Bružas (Kauno J. Naujalio muzikos gimnazija, Sonatos Pakutkienės kl.), Grytė Navardauskaitė (VDU MA prof.

Roko Zubovo kl.) ir Justina Gerulaitytė. Juos R. Bekionis paragino diferencijuoti štrichus pagal melodijos kryptį ir natų vertę, preciziškai groti puošmenas, girdėti ir išryškinti temą sudarančius intervalus, išlaikyti aiškią ir nekintamą kiekvieno garso niuansuotę.

F. Liszto kūrinius skambinusiems prof. R. Zubovo studentei Agnei Petraitytei (F. Liszto ir L. Howardo Mefisto valsas Nr. 4 S696) ir Kauno J. Gruodžio konservatorijos dėstytojo Motiejaus Bazaro mokiniui Benediktui Bazarui (Vengriškoji rapsodija Nr. 10) R. Bekionis patarė ieškoti orkestrinių spalvų, kontroliuoti abiejų rankų koordinavimą, atskirti ir išryškinti epizodus pagal štrichus, faktūrą, technikos rūšis, sugebėti greitai persiorientuoti tarp skirtingos nuotaikos, dinamikos ir kitokio pobūdžio dalių, protingai ir išradingai naudoti pedalą kuriant spalvos bei charakterio efektus.

F. Chopino Noktiurną, op. 15, Nr. 1 skambinusiai Živilei Kudirkaitei (VDU MA lektoriaus D. Račio kl.) R. Bekionis priminė, kad piano turi būti „gyvas“, t. y. skambus, tuomet bus galima išgauti daugiau spalvinių niuansų, patarė groti legato ne „klijuojant“ melodijos natas vieną prie kitos, bet tiesiog išgirstant, kaip jos jungiasi, nes legato efektas pasiekiamas ne kaip fizinio paspaudimo, bet kaip suvokimo rezultatas.

Komentuodamas Kamilės Sutkaitytės (VDU MA prof. R. Zubovo kl.) D. Šostakovičiaus preliudų (Nr. 6, 7, 11, 10 ir 16) interpretaciją, atkreipė dėmesį į Šostakovičiaus muzikos sarkazmą. Maestro ragino drąsiai ieškoti jį atitinkančio specifinio garso, pabrėžtinai tiksliai parodyti muzikos ir jos ritminių bei metrinių verčių aštrumą.

Subtilia meistriškumo kursų kulminacija tapo Roberto Bekionio itin jautriai paskambinta R. Schumanno „Svajonė“.

Muzikos barai / 44

Šviesė ČEPLIAUSKAITĖ

Robertas Bekionis su meistrškumo kursų dalyviais

Tarptautinis festivalis „Renaissance“: iškiliųjų menų vienovė

Birželio 17–22 dienomis Klaipėdos, Juodkrantės ir Nidos koncertų salėse vyko tarptautinio pianistų, stygininkų, pučiamųjų ir mušamųjų instrumentininkų konkurso-festivalio „Renaissance“ perklausos ir koncertai. Tai – Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto direktorės prof. dr. Rūtos Marijos Andriekienės, Juozo Karoso muzikos mokyklos direktoriaus Sigito Kuso ir Labdaros ir paramos fondo ,,Baltijos impresijos“ direktorės doc. Ingos Maknavičienės sumanytas tarptautinis projektas, subūręs ne tik konkurso perklausoms, bet ir festivalio koncertams tris tarptautines vertinimo komisijas, daugiau kaip 80 instrumentininkų iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos ir nemažą būrį bendraminčių – globėjų, partnerių, rėmėjų... Įkvėpė. Lietuvos Respublikos Seimo narė Irena Šiaulienė – ne vieno Klaipėdos universiteto tarptautinio konkurso-festivalio globėja. Jos įkvepianti visokeriopa pagalba ir gilus projekto prasmės ir aktualumo Klaipėdos miesto kultūriniam gyvenimui supratimas, nuoširdūs sveikinimo žodžiai sujaudino ne vieną renginio dalyvį. Įkvepiančios buvo ir Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko įžvalgos: ,,Festivaliui suteiktas prasmingas ir ambicingas vardas kalba pats už save. Skatindami kultūros atgimimą, Klaipėdoje plėtojate savitą ir prestižinę akademinės muzikos propagavimo, tarptautinio bendradarbiavimo bei prasmingo jaunosios kūrėjų kartos ugdymo tradiciją.“ Džiugino. Nepaprastai svarbus tokių konkursų organizavimo aspektas – tarptautinė vertinimo komisija. Pripažintų kūrėjų dalyvavimas joje yra labai svarbus kokybinis rodiklis tiek konkursų dalyviams, tiek pedagogams.

Jautriam jaunam muzikantui kartais būna sunku suprasti savo klaidas, ir autoriteto žodis, patarimas tokiais atvejais dažnai nukreipia teisingu keliu. Organi-

zatoriai džiaugėsi, kad vertinimo komisijose dalyvavo ir festivalio koncertuose pasirodė tikri atlikimo meno korifėjai. Pučiamųjų ir mušamųjų konkursų dalyvius vertino neprilygstamas valtornos virtuozas prof. Arvīdas Klišānas (Latvija), fleitininkas, Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro pučiamųjų kvinteto vadovas prof. Vilnis Strautiņis, trimitininkai mokytojas ekspertas Virgilijus Nemaniūnas ir prof. Vilmantas Bružas (Klaipėda), perkusininkas doc. Zenonas Bagavičius (LMTA).

Stygininkų konkurso žiuri dirbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogai prof. Rimantas Armonas (pirmininkas), doc. Rusnė Mataitytė ir žymus Latvijos pianistas Raffis Kharadžanjanas.

Lietuvos fortepijono mokyklos formavimuisi ypatingos reikšmės turėjo mūsų dėstytojų ir atlikėjų ne vieną praėjusio amžiaus dešimtmetį trukusi profesinė bičiulystė su nepaprasto talento ir erudicijos asmenybe, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesore Tatjana Nikolajeva.

Festivalyje jau antrą kartą dalyvavo profesorės auklėtinis puikus pianistas Viktoras Riabčikovas (vertinimo komisijos D, E ir F amžiaus grupių pirmininkas). A, B, C amžiaus grupių vertinimo komisijoms pirmininkavo tarptautinių konkursų laureatė pianistė doc.

Albina Šikšniūtė. Jai talkino seni klaipėdiečių draugai prof. Vladimiras Slobodianas (Kaliningradas), Liubovė Boruchzon (Sankt Peterburgas) ir prof. Raffis Kharadžanjanas (Ryga).

Nors konkurso perklausų grafikas buvo labai įtemptas, vertinimo komisijos nariai, tęsdami festivalio tradiciją, surengė koncertus Klaipėdoje, Juodkrantėje ir Nidoje. Juose pasirodė ansambliai „Kaskados“, „Armonų Duo“, taip pat svečiai iš Latvijos ir Rusijos, surengti laureatų koncertai.

Naujovės. Konkursų nugalėtojai apdovanoti skulptūrėlėmis, kurias sukūrė Klaipėdos krašto

menininkai – Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas ir Klaudijus Pūdymas. Prizų steigėjai – Seimo narė I. Šiaulienė, UAB „Bega“ geeralinis direktorius A. Kuzmarskis ir Labdaros ir paramos fondo ,,Gerasis ruonis“ direktorius G. Kuprevičius.

Konkurso-festivalio „Renaissance“ Grand Prix laimėjo pianistė Milda Daunoraitė, smuikininkė Laura Staponkutė ir perkusininkas Lukas Budzinauskas.

A. Sakalausko sukurtas mažąsias „Renaissance“ skulptūrėles laureatams įsteigė Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykla (direktorius Sigitas Kusas) ir UAB „Baltisches Haus“ generalinis direktorius Saulius Buteliauskas. Skulptūrėlės įteiktos visų kategorijų (C, D, E, F amžiaus grupių) I vietos laimėtojams: pianistų kategorijoje – Kasparui Mikužiui, Linai Žutautaitei, Gabijai Maknavičiūtei; stygininkų kategorijoje – Ugnei Liepai Žuklytei, Beatei Leimanei (Latvija) ir Verai Nebilovai (Rusija); mušamųjų kategorijoje – perkusininkei Sofijai Barchatovai (Rusija); pučiamųjų kategorijoje – Emilijai Auškalnytei ir Tadui Vasiliauskiui.

Pirmos vietos laureatų diplomai įteikti A grupės dalyviams pianistams Mildai Marijai Kiškūnaitei ir Ianai Bobkovai (Rusija), smuikininkui Gintui Buividui, violončelininkei Darjai Popovai (Rusija).

A. Sakalausko sukurti 2 specialieji prizai „Baltijos lyra“ (įsteigė KLASCO generalinis direktorius Audrius Pauža) už įdomiausią Baltijos šalių kompozitoriaus kūrinio interpretaciją įteikti pianistui Kasparui Mikužiui ir violončelininkei Annai Katrinai Pauksenai (Latvija).

K. Pūdymo skulptūra „Paslaptingasis magas“ (šį specialųjį prizą įsteigė Klaipėdos miesto Tarybos narė, Socialdemokratų partijos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Lilija Petraitienė) už magiško skambe-

sio kupiną ir įtaigią kūrinio interpretaciją vieningu žiuri narių sutarimu atiteko pianistei Gabijai Maknavičiūtei. Taip buvo įvertinta F. Liszto Petrarkos Soneto Nr. 104 interpretacija.

Klaipėdos miesto mero V. Grubliausko įsteigtą specialųjį prizą „Baltijos ekspresijos“ geriausiam pučiamųjų konkurso atlikėjui klaipėdiečiui komisija paskyrė Emilijai Auškalnytei (altinis saksofonas).

II vietos laureatai: pianistų kategorijoje – Jekaterina Michmel (Rusija), Matas Normantas, Anželika Kotryna Buividaitė, Beatričė Žiubrytė, Alisa Ivanova (Rusija), Konstantinas Ter-Matevosianas (Rusija), Emilija Šukytė, Skaistė Kašėtaitė; mušamųjų kategorijoje – Vera Sokolova (Rusija) ir Ana Sokolova (Rusija); stygininkų kategorijoje – Anna Katrina Pauksena (Latvija), Ignas Bazaras. III vietos laureatai: pianistų kategorijoje – Gabrielius Žiubrys, Gustė Galuškinaitė, Kotryna Baltrimaitė, Natalija Polovko (Rusija), Guostė Bridikytė, Julija Rodimova (Rusija); stygininkų kategorijoje – Nikita Smirnovas, Raminta Randytė, Ilva Balina (Latvija). Konkurso diplomantai: pianistų kategorijoje – Ana Udelcovaitė, Matas Zaleckis, Narajanas Laurinavičius, Saulė Štomberkaitė, Aleksandras Karpočiovas (Rusija) ir Anastasija Šumskaitė; pučiamųjų kategorijoje – Austėja Venckutė, Lukas Radzevičius, Šarūnas Tunikas, Andrius Šeputis; stygininkų kategorijoje – Haraldas Stumpas (Latvija), Denisas Joninis (Latvija).

Nuoširdžiai sveikiname visus jaunuosius talentus su puikiu startu, jų pedagogus – su aukštu darbo įvertinimu.

Tarptautinio konkurso-festivalio „Renaissance“ renginiai miesto visuomenei ir svečiams – galimybė ne tik išgirsti daug klasikinės ir šiuolaikinės muzikos, bet ir pasiklausyti jaunųjų talentų, ateityje galbūt didžių šalies menininkų, pasirodymų. Organizatoriai tikisi, kad festivalis ir toliau išliks kaip Klaipėdos miesto ir krašto profesionalaus meno puoselėjimo tradicija.

Inga MAKNAVIČIENĖ

Muzikos barai / 45

Džiazas Tomas BAKUČIONIS

J

au 24-ą kartą pavasarinio Kauno gatves buvo užvaldęs džiazas, net meras simbolinį miesto raktą festivalio laikotarpiui perdavė jo organizatoriams. Ir ne veltui. Į miesto koncertų sales, aikštes ir gatves įsiveržė tikra kūrybiškumo ir novatoriškumo dvasia. Būtent novatoriškumą galima išskirti kaip vieną svarbiausių „Kaunas Jazz“ bruožų. Pasak festivalio sumanytojo ir organizacinio lyderio Jono Jučo, novatoriškų idėjų išbandymu organizatoriai jau rengiasi kitų metų jubiliejiniam, dvidešimt penktajam, festivaliui. Išbandytos naujos festivalio erdvės miesto gatvėse, Raudondvario meno inkubatoriuje. Kasmet į renginio scenas lipa vis daugiau jaunimo.

Neabejoju, kad visiems puikų įspūdį paliko bene jauniausių „Kaunas Jazz“ dalyvių Silvios Lenzio (vokalas, 13 m.) ir Mariaus Giedros (fortepijonas, 16 m.) pasirodymas šventiniame festivalio atidaryme Kauno rotušėje. Manau, kad džiazo pasaulis šiuos vardus dar girdės ne kartą.

Festivalio antraštė skelbė, kad XXIV „Kaunas Jazz“ skiriamas Ukrainos laisvės siekiui. Ta proga Kaune net tris kartus pasirodė Kijevo džiazo mokyklos ansamblis „VA PROJECT“, o pirmąją festivalio dieną jaunieji Ukrainos džiazmenai koncertą surengė ir Vilniuje, klube „Tamsta“. Ansamblis susibūrė tik prieš dvejus metus,

Muzikos barai / 46

xxiv Kaunas Jazz : didþiosios þvaigþdës ir maþieji þvaigþdynai

tačiau jo nariai vokalistai Anna Kuksa ir Vladas Karaščiukas jau spėjo pasižymėti ne viename konkurse ir festivalyje. Jaunųjų ukrainiečių ansamblis su kaupu turi sveiko kūrybinio užtaiso ir gerų ambicijų. Duok, Dieve, jiems stabilumo ir taikos, kad daugiau netektų patirti politinių aferistų ir paprasčiausių reketininkų valdžios. „Kaunas Jazz“ kasmet laiko aukštai pakeltą kartelę pristatydamas pasaulinio lygio žvaigždes. Šiųmetis festivalis laikėsi tarsi ant trijų džiazo pasaulio banginių. Pirmasis banginis neabejotinai buvo gyvosios legendos, gitaros guru Pato Metheny pasirodymas.

Gaila, kad tradicinis Vilniuje gruodžio mėnesį rengiamas „Kaunas Jazz“ metų koncertas šįsyk netradiciškai nuskambėjo balandžio 25-ąją Vilniaus pramogų arenoje, tad laiką teko dalinti tarp džiazuojančio Kauno kariliono ir pirmą kartą Lietuvoje pasirodančios „Pat Metheny Unity Group“. Turbūt nesunku nuspėti tokio pasidalinimo preferencijas.

Su P. Metheny dabar groja Chrisas Potteris (saksofonas), Antonio Sanchezas (būgnai), Benas Williamsas (bosas), Giulio Carmassi (fortepijonas, klavišiniai).

Tad kokia gi ta gyvoji legenda Patas Metheny? Visų pirma jis – absoliutus novatorius, ir tai jau trunka 40 metų nuo jo debiutinių įrašų studijose 1974-aisiais, kai džiazo pasaulis suprato, kad gimė naujas reiškinys, naujas mąstymas ir galbūt apskritai nauja džiazo era. Patą Metheny galima lyginti su revoliuciją akademi-

nėje muzikoje padariusiu Arnoldu Schönbergu. Patas Metheny praplėtė harmoninę sistemą neįtikėtinomis moduliacijomis ir akordų deriniais.

Galima sakyti, kad Pato Metheny muzika gyvena ne tik laike, bet ir savitoje erdvėje, kurią jis kuria tik jam būdingais tembrų deriniais ir spalvomis.

Kai Vilniaus scenoje pamačiau jo vadinamojo orkestriono įtaisų gausybę, net šiek tiek pabūgau – ar tai netaps dar vienu techninių įmantrybių cirku?

Kaip nudžiugau, kai mano būgštavimai pasirodė esą bergždi. P. Metheny, turėdamas tobulą gitaros techniką, nuolat siekia praplėsti instrumento galimybes keliomis kryptimis. Viena – naujų instrumentų kūrimas, ko pavyzdys galėtų būti koncerto pradžioje girdėtas gitaros ir citros hibridas, kurio skambėjimas išties unikalus.

Kita kryptis – pačios gitaros techninių galimybių ir išteklių plėtimas išoriniais mechaniniais (robotizuotais) instrumentais. Tačiau esmė ta, kad tos techninės inovacijos neuzurpuoja paties kūrybinio proceso, bet jį labai prasmingai papildo, suteikdamos muzikai savitą melodinės ir harmoninės erdvės bei darnos pojūtį.

Antrasis festivalio banginis – ne ką mažesnė legenda amerikiečių grupė „Spyro Gyra“, šeštadienio vakarą (balandžio 26 d.) koncertavusi pagrindinėje festivalio scenoje Vytauto Didžiojo universitete. Šiemet grupė pažymi bent kelias sukaktis – scenos karjeros 40-metį ir savo pirmojo, stulbinančio pasisekimo sulaukusio disko „Morning Dance“ pasirodymo 35-metį.

Grupė išleido 29 albumus, parduota per 10 milijonų jos diskų, pelnė platininio ir dviejų auksinių diskų nominacijas. Jubiliejų proga grupė rengia bent kelis koncertų turus po Europos šalis ir JAV. Smagu, kad į šių koncertų orbitą pateko ir šiųmetis „Kaunas Jazz“, juolab kad festivalio publikai grupės atvykimas į Kauną taip pat jubiliejinis, nes renginio scenoje „Spyro Gyra“ pirmą kartą pasirodė lygiai prieš 10 metų.

Grupės pradžia buvo išties džiaziška – dabartinis lyderis saksofonininkas Jay Beckensteinas ir klavišininkas Jeremy Wallas, abu bičiuliai dar nuo studijų laikų, viename iš Bufalo

(nedidelis universitetinis miestelis Kalifornijoje) klubų muzikavo veikiau savo malonumui, negausioms auditorijoms, kol jų atsitiktinai nepastebėjo nedidelės vietinės įrašų parduotuvės savininkas Lenny Silveris, susijęs su stambesne įrašų kompanija „Amherst Records“. Ši kompanija pirmą muzikantų albumą išleido 70000 tiražu.

Galima sakyti, kad tai lėmė sėkmė ir atsitiktinumas, nes tuos kelerius metus po rokenrolo karaliaus Elvio Presley mirties visos įrašų kompanijos lyg apsėstos kepė Elvio įrašus ir kokiem nors jaunikliams „funkeriams“ tiesiog neturėjo laiko. Gal dėl to Lenny Silveris gana greitai leidybinį sandorį su „Spyro Gyra“ perleido žinomai įrašų kompanijai „MCA/ Infinity“. Tačiau kai šioji 1979-aisiais išleido grupės singlą „Morning Dance“ bei to paties pavadinimo albumą, jo tiražas jau skaičiuotas milijonais.

Milijonai žmonių kaip burtažodžius pasigavo „Spyro Gyra“ ir „Morning Dance“, grupės populiarumas šovė į žvaigždžių aukštumas.

Grupės lyderis Jay Beckensteinas anuomet prisipažino tokio populiarumo nesitikėjęs. Nors ir būta kritiškų pasvarstymų – ar tai, ką groja „Spyro Gyra“, apskritai yra džiazas? Tačiau labai greitai jų kritikai tapo jų gerbėjais, tvirtindami, kad esmė yra ne tiek išorinis stilius, kiek vidinis turinys. Jie meistriškai sujungė popso, latino, roko ir disko elementus, tačiau visas jų kūrybos vidus alsavo neįtikėtina ir tik tikram džiazui būdinga minties laisve.

Visa tai remiasi neįtikėtinu kiekvieno penketuko nario virtuoziškumu ir spontaniška fantazija. Dabartinė grupės sudėtis, be lyderio Jay Beckensteino, – Tomas Schumannas (klavišiniai), Scottas Ambuchas (bosas), Julio Fernandezas (gitara), Lee Pearsonas (būgnai). Tad šiųmečio „Kaunas Jazz“ scenoje galėjome gėrėtis šiais grupės bruožais kaip ir jų pirmieji fanai prieš 40 metų. Girdėjome originalias grupės narių kompozicijas iš pirmųjų ir naujausių albumų. Nepaprastą įspūdį publikai paliko bosininko S. Ambucho, išsiskiriančio unikalia daugiabalsio grojimo technika, ir būgnininko Lee Pearsono solo su neįtikėtinais poliritmijos deriniais, akrobatiniais

Muzikos barai / 47

Džiazas triukais ir „chuliganizmo“ elementais. Tad visiškai logiška, kad didysis festivalio prizas skirtas būtent „Spyro Gyra“. Lyginant su pirmuoju banginiu, „Spyro Gyra“ pasirodymas buvo geras šou.

Bene labiausiai laukta buvo trečioji festivalio superžvaigždė Cassandra Wilson, prieš kurios pasirodymą vyko oficialus festivalio uždarymas, Audra Jučienė Kauno merui grąžino simbolinį miesto raktą.

Pasak festivalio organizatorių, Cassandros Wilson atvykimas į „Kaunas Jazz“ – sena jų svajonė. Kita priežastis, dėl ko koncertas buvo visų lauktas, – pačios Cassandros sumanymas pažymėti savo legendinę sėkmę pelniusio albumo „Blue Light ´Til Down“ 20metį serija koncertų, kuriuose skambėtų visos šio albumo dainos.

Solistės karjerą dainininkė pradėjo 1986-aisiais albumu „Point of View“.

Tiesa, prieš tai buvo komunikacijos studijos bei darbas šioje srityje, tačiau netrukus ji suprato, kad tikrasis jos profesinis pašaukimas – muzika.

Unikalų, sodraus tembro Cassandros Wilson balsą žymūs muzikantai netruko pastebėti, tarp jų ir garsus saksofonininkas Steve´as Colemanas, su kuriuo dainininkė įrašinėjo jo albumus. Iki pirmojo solinio albumo pasirodymo C. Wilson bendradarbiavo su avangardiniu trio „New Air“, kur atsiskleidė platus jos kūrybinių interesų laukas. Tačiau didžioji sėkmė dainininkę aplankė po to, kai ji pasirašė sutartį su viena prestižiškiausių leidyklų „Blue Note“ ir įrašė minėtą albumą „Blue Light ´Til Down“. Muzikos kritikai išsyk atkreipė dėmesį ne tik į unikalų Cassandros balsą, bet ir į visiškai netipišką džiazo dainininkei albumo repertuarą ir aranžuotes, kurių pagrindą sudarė bliuzas, kantri ir folk. Šių stilių nuoširdumas ir paprastumas susijungė su unikaliu Cassandros džiaziniu vokalu į visiškai naujos kokybės skambesį ir stilių, kuriems neliko abejingi šimtai tūkstančių klausytojų.

Jau kitas Cassandros albumas „New Moon Daughter“, pasirodęs 1996-aisiais, jai pelnė pirmąjį „Grammy“ apdovanojimą. Po to buvo sėkmingi ir itin palankių vertinimų

Muzikos barai / 48

sulaukę jos pasirodymai su Wintonu Marsalisu jo projekte „Blood on the Fields“, kuris buvo įvertintas Pulitzerio premija. 1999 m. ji parengė programą „Traveling Davis“, skirtą džiazo legendai Milesui Davisui.

2009-aisiais pasirodė albumas „Loverly“, jis dainininkei atnešė antrąjį „Grammy“. Paskutinis jos albumas „Another Country“ išėjo 2012 m. Tad į „Kaunas Jazz“ Cassandra Wilson atvyko su bemaž 20 studijinių albumų kraičiu. Kartu su ja į Kauną atkeliavo penkių muzikantų grupė – Brandonas Rossas (gitaros), Johnas Cowherdas (fortepijonas, klavišiniai), Lonny Plaxico (bosas), Gregoire´as Maretas (lūpinė armonika), Johnas Davisas (būgnai), du iš jų – B. Rossas ir L. Plaxico – kartu su dainininke įrašė minėtąjį albumą „Blue Light ´Til Down“, kuriame skamba legendinis Gene de Paulo standartas „You Don´t Know What Love Is“. Šiuo kūriniu savo pasirodymą Kaune Cassandra Wilson ir pradėjo. Apie jį net sakyti „legendinis“ būtų banalu. Jį įrašė tokios džiazo įžymybės, kaip Chetas Bakeris, Billy Holyday, Ella Fitzgerald, Johnas Coltrane´as, Milesas Davisas, Keithas Jarretas, George´as Bensonas ir daugelis kitų. Kūrinys, savo nuoširdžiu ilgesiu ir šviesiu liūdesiu pakerėjęs milijonus klausytojų, visą koncertą nuspalvino ypatinga nuotaika. Cassandra sukūrė festivalio pabaigai tinkamą šiek tiek nostalgišką, laisvą atmosferą, pasijutome tarsi kokiame Misisipės miestelio bare. Visa Cassandros komanda – puikūs muzikantai, L. Plaxico ir B. Rossą jau minėjau kaip 1993-iųjų albumo bendraautorius. Pastarasis išsiskiria unikalia gitaros grojimo maniera. Išskirčiau ir Gregoire´ą Maretą, nes retai kada išgirsi tokias spalvingas ir virtuoziškas lūpinės armonikėlės improvizacijas, kur meistriškai susipina įvairūs stiliai – nuo kantri iki bliuzo ir fusion. Kaunui išties pasisekė, kad jis tapo vienu tik iš 11 miestų Cassandros Wilson Europos ture.

Pirmąjį festivalio vakarą (balandžio 24-ąją) tradiciškai pasirodė Kauno bigbendas. Jau keleri metai bigbendui vadovauja jaunosios kartos saksofonininkas Liutauras Janu-

šaitis (baigęs studijas Berklio koledže). Į bigbendą suburiami stipriausi džiazmenai visada garantuoja sėkmę ir kokybę, patraukliai sudėstytas programas. Šįsyk Kauno bigbendas pasikvietė jauną latvių džiazo vokalistę Rūtą Dūdumą. Įspūdingo stoto, išraiškinga ir žavi dainininkė (nors stiprus balsas dar prašosi šlifuojamas) pateikė pluoštelį populiarių džiazo standartų (pvz., Karlo Suessdorfo „Moonlight in Vermont“ ir kt.). Įsiminė orkestro trombonininko Jievaro Jasinskio kompozicija „Right in Time“, puikus Valerijaus Ramoškos solo. Vis dėlto nemaloniai nustebino įgarsinimas, nes nebuvo tinkamai subalansuotos atskiros orkestro instrumentų grupės, ypač kliuvo bosas.

Beje, puikų įspūdį paliko antrosios koncerto dalies, kurioje pasirodė norvegų grupė „Marius Nesset Birds“, įgarsinimas. Grupės lyderis – jaunosios kartos saksofonininkas Marius Nesetas, jo žvaigždė ryškiai suspindo po 2011 m. išleisto albumo „Golden Xplosion“. Euforijos pagauti kritikai jį puolė lyginti su legendiniu Janu Garbareku. Dėl to galima būtų ginčytis, tačiau M. Neseto improvizacinis polėkis, ekspresyvus virtuoziškumas ir ekscentriška grojimo maniera kalba savaime. Neatsitiktinai jo mokytojas Kopenhagos konservatorijoje buvo žymusis britų džiazmenas Django Batesas (pažįstamas ir Kauno publikai), kuris prisidėjo prie minėto albumo išleidimo. Į Kauną su M. Nesetu atvyko akordeonistas Heine Bugge, bosininkas Petteris Eldhas, būgnininkas Joshua Blackmore.

Kaune Marius Nesetas pristatė savo paskutinio albumo „Birds“ kompozicijas, kurios nuo pirmųjų taktų prikaustė dėmesį išskirtine ritmine energija, įsiminė novatoriškas saksofono ir akordeono tembrų derinys. Pačios kompozicijos man paliko margoką įspūdį, pasigedau aiškesnės dramaturginės logikos, kompozicinės visumos ir darnos. Matyt ne šie aspektai naujausiame M. Neseto albume buvo svarbiausi. Ir vis dėlto nekilo abejonių, kad Marius Nesetas yra išskirtinio talento ir didelės kūrybinės potencijos menininkas, taip jį priėmė ir festivalio publika.

Dar dvi svarbios festivalio vietos – Vienybės aikštė ir „Combo“ klubas.

Vienybės aikštės lauko scenoje kasmet pasirodo ir jauni, kūrybinį kelią tik pradedantys muzikantai, ir patyrę menininkai. Dar vienas privalumas – visi koncertai Vienybės aikštėje jau tradiciškai yra nemokami, tad norisi festivalio organizatorius, nepaisant kai kurių jų išsakytų abejonių, paraginti ir toliau laikytis šios tradicijos, nes tokie renginiai Kaunui tikrai reikalingi.

Balandžio 25-ąją lauko scenoje pasirodė gerai žinoma populiari bliuzo grupė „The Road Band“ (Aleksandras Belkinas – vokalas, gitara, Darius Kodikas – saksofonas, perkusija, Arvydas Meška – klavišiniai, Sergejus Sopelevas-Vysockis – bosas, Jevgenijus Zubkevičius – būgnai), kurią jau galima priskirti prie veteranų.

Tai, kad bliuzo grupė džiazo festivalyje dalyvauja jau ne pirmą kartą ir kaskart su pasisekimu, yra gana iškalbingas faktas. Tą patį vakarą Vienybės aikštėje grojo festivalio debiutantai Izraelio grupė „Tatran“ (Tamuz Dekel – gitara, Offir Benjaminov – bosas, Dan Mayo – būgnai), kuriai festivalio organizatoriai šeštadienio vakarą skyrė dar ir „Combo“ sceną. Tik 2011-aisiais susibūrusiems muzikantams tai buvo pirmoji užsienio koncertinė kelionė.

Dar viena jauna festivalio debiutantė prancūzė Nina Attal su šešių muzikantų komanda taip pat keliavo per dvi scenas – „Combo“ klubo ir Vienybės aikštės. Ji – veržliai į viršų kylanti nauja žvaigždė, šiemet įrašinėja savo naująjį albumą, rudenį pasirodysiantį Niujorke, tad Kauno publika turėjo progos susipažinti su šio albumo kompozicijomis. Ninai dar tik 22, tačiau ji jau spėjo susižerti sužavėtų kritikų liaupsių. Visa jos muzikantų komanda – beveik panašaus amžiaus, tačiau už jų pečių jau nemenka patirtis, didelės ambicijos ir kūrybinis veržlumas. Galingas Ninos balsas man asocijavosi su grubiai apšlifuotu brangakmeniu, kuris prašosi dar gludinamas, o jos gitaros improvizacijos – tiesiog šėlsmas!

Klube „Combo“ vyko ir festivalio pabaigtuvės po prabangaus festivalio finalo. Čia pasirodė Stepono Januškos

grupė „Jazzway“ (Steponas Januška, Algis Kilis, Arnoldas Jankūnas, Paulius Stonkus, Mykolas Eiva). Nors ši grupės programa prieš mėnesį jau buvo girdėta Birštone (apie tai rašiau ankstesniame „Muzikos barų“ numeryje), gerų muzikantų ir geros muzikos galima klausytis ne po vieną kartą, net ir jau vėstant festivalio aistroms.

Jaunų muzikantų gausa festivalyje išties džiugino. Debiutantams „The Other Side“ dar tik metukai, tad natūralu, kad grupė ieško savo tikrojo kelio. Jaunosios kartos būgnininką Ąžuolą Paulauską festivalio publika jau nesyk girdėjo ankstesniais metais grojant su įvairiais žymiais muzikantais. Šiemet Ąžuolas festivaliui pateikė autorinį projektą „Evolution“, debiutavo ir kaip grupės lyderis, ir kaip kompozitorius. Ką ir besakysi – graži paraiška ateičiai, ir net tą patį vakarą ir toje pačioje scenoje su „Spyro Gyra“.

Grupė „Saulės kliošas“ – festivalio senbuviai, Kaune pasirodė jau 12-tą kartą. Prisipažinsiu, nuo pat grupės įsikūrimo ją mėgau ir su malonumu klausydavausi – patraukli muzika, geri muzikantai ir nuoširdus muzikavimas. Tačiau šiemet mėgstamos grupės nepažinau. Tarsi nusilpo Justės Starinskaitės vokalas, o vietoj buvusio kūrybinio polėkio ir azarto liko tik planuoto koncerto „atgrojimas“.

Susidarė įspūdis, kad gerai žinomos grupės dainos tarsi seni paveikslėliai nubluko nuo laiko ir rutinos. Galbūt grupės narius labiau įtraukė kita veikla, tad natūralu, kad repeticijoms liko mažiau laiko. O juk kitąmet „Saulės kliošui“ – 15, todėl labai nuoširdžiai linkiu jiems neišskysti ir likti scenoje, nes potencialo yra. Galbūt reikia kūrybinės pertraukos permąstyti ir atnaujinti repertuarą?

Labai svarbios sakralinės festivalio erdvės – Kauno sinagoga ir Vytauto Didžiojo bažnyčia. Paskutinę festivalio dieną, sekmadienį, Kauno sinagogoje jau ne pirmą kartą pasirodė saksofonininkas Janas Maksimovičius, kartu su juo – klavišininkas Tomas Dičiūnas ir būgnininkas Aleksandras Kazakevičius. Žydiškoji tema džiaze – nuolatinė festivalio rubrika, kurią

užpildo įvairiausi muzikantai, o Kauno sinagoga yra išties tinkama erdvė džiazo muzikai, ypač kai ši muzika pasižymi intelektualumu, susikaupimu (nebūtinai sakraliu). Nors žydiško meloso būta tik užuominų, tačiau archajiškos Jano kompozicijų formos savitai jungėsi su mainstream kalba, viskas išgrota tarsi vienu atsikvėpimu.

Tą pačią dieną Vytauto Didžiojo bažnyčioje išgirdome trimitininko Dominyko Vyšniausko ir akordeonisto Arno Mikalkėno duetą. Išties netradicinis ansamblis džiaze, juolab bažnyčios erdvėse, tačiau manau, kad festivalio organizatorių pasirinkimas buvo sėkmingas. Du jauni, kūrybingi ir nebijantys eksperimentuoti muzikai suteikė įsimintinų potyrių klausai ir nepaliko abejingų.

Bene didžiausia šiųmečio festivalio naujovė – Džiazo gatvė, keturios scenos Kauno senamiestyje ir centre.

Jau minėjau ten tris kartus grojusius jaunuosius Ukrainos džiazmenus. Čia pasirodė ir Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos bigbendas, kuris prieš dvejus metus buvo atkurtas po ilgesnės pertraukos, išgirdome ir gražų jaunimo būrį iš Vokietijos – Kerpeno miesto Europos mokyklos bigbendą bei džiazuojančią Kauno J. Gruodžio konservatoriją. Tad galima tik pasidžiaugti, kad Džiazo gatvė – puikus sumanymas, kūrybiškam jaunimu suteikiantis galimybę dažniau kopti į sceną, o miestiečiams dar vieną progą pasiklausyti daugiau ir įvairaus džiazo.

Festivalio įspūdžių gausą sunkiai įmanoma sutalpinti į vieną straipsnį, kaip ir pats festivalis jau sunkiai išsitenka tik Kauno erdvėse. Labai tikėtina, kad Raudondvaryje buvusiose arklidėse steigiamas Meno inkubatorius taps dar viena tradicine festivalio erdve. Šeštadienio popietę gausūs festivalio klausytojai čia išgirdo austrų vokalistę Susaną Sawoff.

Natūralu, kad dalis festivalio įspūdžių lieka kažkur paraštėse ar net už jų ribų, tačiau niekur nedingsta tiesiog geros ir jaukios atmosferos jausmas, su kuriuo vėl laukiame kito pavasario Kaune. n

Muzikos barai / 49

Ateiname Jana SAIFULINAITĖ „PRIEŠ PUSŠIMTĮ METŲ UTENOS MUZIKOS MOKYKLA GYVUOTI PRADĖJO NETURĖDAMA NET SAVO PATALPŲ“, – PRISIMINDAMA 1964 METŲ LIEPOS 1 DIENĄ ĮKURTOS MOKYKLOS VEIKLOS PRADŽIĄ SAKĖ PIRMOJI MOKYKLOS DIREKTORĖ JANĖ BARČIENĖ. NUO 1998 METŲ JOS PRADĖTUS DARBUS TĘSIA ARŪNAS KATINAS. DRAUGE SU MOKYKLOS KOLEKTYVU 50 METŲ VEIKLOS SUKAKČIAI PAŽYMĖTI JIS SUORGANIZAVO BEVEIK PUSMETĮ TRUKUSĮ KONCERTŲ CIKLĄ, KURĮ ŠIŲ METŲ GEGUŽĖS 23 D. VAINIKAVO BAIGIAMASIS KONCERTAS. SU MOKYKLOS VADOVAIS KALBĖJOMĖS APIE MOKYKLOS PRAEITĮ IR DABARTĮ.

MUZIKANTŲ KALVĖS VEIKLOS PRADŽIA

„Kai atėjau vadovauti mokyklai, buvau tik 22-ejų!“ – prisimindama darbo pradžią sakė J. Barčienė, 1960 m. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dabar – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija) baigusi kanklių specialybę ir gavusi paskyrimą trejus metus dirbti mokytoja Rokiškio vaikų muzikos mokykloje. Pasakodama, kodėl apsisprendė darbo paieškoti gimtajame mieste, Utenoje, kur buvo steigiama muzikos mokykla, ji sakė: „Mano vyrą paėmė į kariuomenę, o aš jau sūpavau dukrytę. Vienai derinti darbą ir dukros auginimą nebuvo lengva. O Utenoje gyveno mano ir vyro tėvai.“ Tik atvykusi dirbti į Uteną J. Barčienė sakė sužinojusi, kad jai paskirta ne mokytojos vieta, kaip kad buvo iš anksto sutarta, o direktorės pareigos. „Jaučiau tokią didelę atsakomybę ir, žinoma, bijojau.

Na, bet baimė manęs nesustabdė, mat jaučiau daugelio paramą ir nuoširdžią pagalbą. Tiesa, iki šiol negaliu suprasti, kaip valdžia tokiam jaunam ir be vadovaujamojo darbo patirties žmogui išdrįso užkrauti tokią didelę atsakomybę“, – stebėjosi moteris. 1973 m.

Lietuvos valstybinėje konservatorijoje

Muzikos barai / 50

Utenos muzikos mokykla mini 50 metø sukaktá 1967 m. mokykla gavo patalpas J. Basanavičiaus gatvėje Nr. 64 Utenos muzikos mokyklos direktorius Arūnas Katinas 1991 m. Utenos muzikos mokykla persikėlė į naujas patalpas Maironio gatvėje Nr. 11

Pirmoji mokyklos direktorė J.Barčienė mokinei Irenai Žilinskienei įteikia mokyklos baigimo diplomą 1972 metais

Utenos muzikos mokyklos kolektyvas su auklėtiniais 1974 m.

Utenos muzikos mokyklos choras 1969 m.

(dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ji įgijo chorinio dirigavimo specialybę. Nuolat tobulėti ir būti kitus įkvepiančiu pavyzdžiu – toks, pasak J. Barčienės, buvo jos, 34-erius metus vadovavusios Utenos muzikos mokyklai, siekis.

MOKYKLA VADINTA SKAMBANČIU NAMU

1964 m. mokyklos direktorė J. Barčienė ir pirmieji mokytojai Irena Jovaišienė, Zenona Gylienė, Algirdas Palskis, Vytautas Mikšys 75 mokinius pakvietė mokytis akordeono ir fortepijono specialybių. „Anuomet glaudėmės tuometinėje III vidurinėje mokykloje ir turėjome tik kelias klases“, – prisimena J. Barčienė. 1967 m. mokykla gavo patalpas J. Basanavičiaus gatvėje Nr. 64. Tais pačiais metais kolektyvą papildė dar keli mokytojai, buvo steigiamos naujos smuiko, triūbos specialybės, o akordeonininkai susibūrė į orkestrą. Veiklą pradėjo ir pirmasis mokyklos choras. „Lengva nebuvo: patalpos ankštos, šaltos, nepritaikytos mokyti vaikus muzikuoti. Na, bet tas dviaukštis pastatas net 25 metus daugelio vadintas skambančiu namu“, – prisiminimais dalijasi J. Barčienė.

Kanklių mokytoja Irena Latonienė su auklėtiniais

Solfedžio mokytoja su Utenos muzikos mokyklos auklėtiniais

Utenos muzikos mokyklos mokytojos L. Jurkaitienės Jaunučių choras minint mokyklos 40-etį

Pasitinkant mokyklos 25-metį buvo įsteigti filialai Užpaliuose ir Tauragnuose. Tai daryti paskatino išaugęs

norinčiųjų mokytis muzikos skaičius. „Per tuos metus jis ūgtelėjo iki 200.

Ir veiklą rajone vystėme tol, kol vai-

Muzikos barai / 51

Ateiname

Utenos muzikos mokyklos choras „UT RE MIO“, kuriam vadovauja Virginija Šeduikienė

kų kaimo vietovėse nepradėjo mažėti“, – atkreipdama dėmesį į tai, kad ir šiandien mokykla sudaro sąlygas muzikos mokytis vaikams iš rajono, pasakoja pirmoji mokyklos vadovė.

MAŽĖJANTIS FINANSAVIMAS – DIDELIS IŠŠŪKIS

1991 m. Utenos muzikos mokykla įsikūrė Maironio gatvėje Nr. 11. 1992 m. direktorės J. Barčienės iniciatyva Kultūros ir švietimo ministerija skyrė lėšų koncertiniam fortepijonui „Estonia“ įsigyti. „O, kad žinotumėte, kiek pastangų tam reikėjo! – mįslingai tęsia direktorė ir prisimena kelionę į sostinę.

– Rajono valdžia pinigų naujam instrumentui neskyrė, tad aš susiruošiau į Vilnių ir pasibeldžiau į tuometinio švietimo ministro Dariaus Kuolio duris.“ Pastarasis, išgirdęs argumentus, kodėl Utenos muzikos mokyklai reikia skirti daugiau dėmesio, rado lėšų naujam fortepijonui. 1996 m. mokykla pasitiko su dar viena džiugia žinia – jos koncertų salėje buvo sumontuoti dvidešimt septynių registrų „Allen“ firmos vargonai, kuriais vaikus griežti ėmė mokyti Zita Lukošiūnienė.

Negailėdama gražių žodžių J. Barčienė kalba apie jos darbus nuo 1998 metų tęsiantį A. Katiną: „Džiaugiuosi jo iniciatyva pradėti modernizuoti muzikinio ugdymo procesą. Taip pat skiriamu vis didesniu dėmesiu mokyklos poreikiams tenkinti“. Iš Joniškio kilęs Utenos muzikos mokyklos direktorius A. Katinas papasakojo, kad

Muzikos barai / 52

tebuvo praėję 6 metai, kai mokykla iš J. Basanavičiaus gatvėje esančių patalpų buvo persikėlusi į tas, kuriose dirbama ir dabar. „Atėjau direktoriauti 1998 m., kai iš esmės dar niekas nebuvo suremontuota iki galo: klasėse vėjai ūbavo, buvo labai šalta.

Mano užmojų būta didelių! Tiesa, turiu pripažinti, kad nuolat mažėjantis mokyklos finansavimas tapo dideliu iššūkiu. Štai dabar ir pamokų skaičius vienam mokiniui yra toks mažas, kad pasiekta riba – jei ją peržengsime, galime prarasti mokyklos vardą“, – neslėpdamas finansinių sunkumų kalbėjo mokyklos vadovas.

AR VISI MOKYTOJAI – PAVYZDYS MOKINIAMS?

Dabar Utenos muzikos mokykloje dirba 24 mokytojai, iš jų net 11 mokyklos absolventų: Nijolė Gelgotienė, Evaldas Beinoravičius, Lina Jurkaitienė, Aida Driukaitė, Ingrida Dirmienė, Lolita Starkuvienė, Rima Garsonienė, Laura Raudžiuvienė, Lina Gudienė, Darius Biriukas, Gediminas Kaušylas. Mokyklos kolektyvas su pagarba prisimena praeitais metais amžinojo poilsio atgulusią buvusią mokyklos auklėtinę ir ilgametę pedagogę Nijolę Ilčiukaitę. „Verta prisiminti ir pirmąją Fortepijono skyriaus mokytoją Zenoną Gylienę, kuri mums visiems buvo mokytojo etalonas! Taip pat Joną Virvytį. Abu jie užaugino puikius mokinius“, – sako J. Barčienė. „Bėgant laikui pedagogo vaidmuo smarkiai pasikeitė“, – pastebi dabar-

Absolventė Rasa Bubulytė įkūrė grupę „Rasabasa“

Absolventė Augustė Vebrickaitė daug koncertuoja

tinis mokyklos vadovas. Tiesa, kaip ir anksčiau, anot jo, ugdymui labai didelę įtaką daro mokytojo asmenybė.

Direktorius pabrėžia, kad muzikos mokytojui būtina kelti kvalifikaciją. „Svarbu suprasti, kad šiandien mokymo metodai ir priemonės keičiasi labai greitai, o norint juos sėkmingai pritaikyti mokykloje reikia žinių ir įgūdžių.

Mokytojas nebegali remtis metodais, kurie buvo taikomi jam besimokant ir tikėtis išlaikyti mokinių dėmesį“, – sako A. Katinas.

Mokyklos vadovų nuomone, mokinį mokytojas turi vertinti lygindamas dabartinius pasiekimus su ankstesniais rezultatais, stebėti jo pažangą ir ieškoti būdų, padedančių jam augti.

Mokinys turėtų mokytis ne tam, kad būtų įvertintas, vertinimas turi padėti jam sėkmingai mokytis. „Kad mokytojui pavyktų lengvai komunikuoti su mokiniu, jis turi ne tik gerai išmanyti dėstomą dalyką, turėti reikiamą kvalifikaciją, bet ir būti nuoširdus, paprastas, nuolat mokytis naujų dalykų“, – dabartinio mokyklos

vadovo žodžiams antrina J. Barčienė. Visiems muzikos mokytojams, jos nuomone, būtina lankytis koncertuose. „Utenos muzikos mokykloje būna labai gerų koncertų, bet kartais net graudu: į koncertą ateinu aš ir dar keletas mokytojų. Stebimės, kodėl mokiniai ne visada eina į juos. Ar visada esame jiems pavyzdys?“ – klausia direktorė ir priduria, kad mokytojui labai svarbu ne tik užsidarius klasėje mokyti vaikus, bet ir pačiam koncertuoti. Mokytojas savo pavyzdžiu mokinius turi įkvėpti. „Kartais mes stebimės, kad vaikas bijo lipti ant scenos. Bet ir vėl – pažiūrėkime, mokytojai, vieni į kitus. Ar visada savo pavyzdžiu rodome vaikams, kaip reikia drąsiai eiti į sceną?“ – tęsia mintį J. Barčienė ir kaip sektiną pavyzdį mini saksofono ir klarneto mokytoją Evaldą Beinoravičių. Iš 49 Utenos muzikos mokyklą baigusių jo mokinių 15 pasirinko profesionalaus muzikanto kelią.

MOKINIAI – MOKYKLOS PASIDIDŽIAVIMAS

J. Barčienė įsitikinusi – užsispyrimas ir darbas visada duoda gerų rezultatų. Šiandien mokykla didžiuojasi, kad jos auklėtiniai B. Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursuose laimi laureatų, diplomantų vardus greta Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, o kartais ir Maskvos, Jerevano, Minsko atlikėjų. Mokiniai prizinių vietų yra iškovoję ir Juozo Pakalnio pūtikų, Jono Švedo liaudies instrumentų, „Dainų dainelės“ konkursuose.

Per pusšimtį metų Utenos muzikos mokyklą yra baigę arti 1000 mokinių, dabar mokosi apie 270. Be teorinių disciplinų – solfedžio, muzikinių technologijų ir muzikos istorijos – mokiniai renkasi vieną iš siūlomų specializacijų: chorinio dainavimo, fortepijono, smuiko, vargonų, akordeono, klarneto, saksofono, fleitos, kanklių, birbynės. 2001 m. įsteigtas saviraiškos skyrius, į kurį

priimami visi liaudies instrumentais muzikuoti norintys vaikai, o ikimokyklinukai susipažįsta su muzika ankstyvojo muzikinio ugdymo grupėje. A. Katinas sako, kad populiariausia yra fortepijono specializacija (81 mokinys), pastebimai mažėja mokinių, norinčių mokytis groti liaudies instrumentais.

Utenos muzikos mokykla kasmet organizuoja mokinių, siekiančių mokytis pagal profesinės linkmės modulio programą, atranką. Šio modulio esmė – vaikui tenka toks pat krūvis kaip ir mokantis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Pagal šią programą besimokantys mokiniai siekia muzikinės specializacijos, vėliau gali rinktis meno studijas. Tokie mokiniai gali gauti ir papildomo muzikos instrumento pamokas.

Direktorius pasidžiaugė, kad mokyklos auklėtiniai muzikuoja saksofonininkų, smuikininkų, fleitininkų, akordeonininkų ansambliuose, vokaliniame trio „Mums gerai“, jaunučių chore, jaunių chore „UT RE MIO“, senosios muzikos ansamblyje „Vox animae“, folkloro kapelijoje „Sietynėlis“, ansamblyje „Sietynas“. Muzikuodami šiuose kolektyvuose jaunieji muzikos atlikėjai garsina Uteną šalyje ir už jos ribų, dalyvauja dainų šventėse, nacionaliniuose, tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, TV projektuose, koncertuoja Utenos miesto, šalies kultūriniuose renginiuose.

DĖMESYS MOKYMO PRIEMONĖMS

Šiuolaikinių mokymo metodų ir būdų taikymas bei naujų mokymo priemonių naudojimas, mokyklos vadovo įsitikinimu, stipriai pagerino ugdymo proceso kokybę. „Kai atėjau dirbti į Utenos muzikos mokyklą, dar nebuvo nė vieno kompiuterio. Prisimenu, pirmo kompiuterio įsigijimas mokyklai buvo didelis įvykis. Ir aš,

ir mokyklos kolektyvas mokėmės juo dirbti. Dabar džiaugiamės atnaujintais muzikos instrumentais, kompiuteriais, turinčiais muzikinę programinę įranga“, – sako A. Katinas.

Beveik visos mokytojų darbo vietos yra aprūpintos kompiuterine technika, šiuolaikiškai įrengti solfedžio ir muzikos istorijos kabinetai, solfedžio pamokose naudojama interaktyvi lenta. Šiuolaikinių mokymo metodų ir būdų taikymas, naujų mokymo priemonių naudojimas pagerino ir ugdymo kokybę. „Dabar plėtojamas mokinių kūrybiškumas, skatinama autorinė kūryba. Išmokę taikyti muzikines technologijas, mokytojai ir mokiniai turi galimybę savo kūrybai suteikti išliekamąją vertę“, – sakė jis.

Mokinių kūryba paskatino rengti projektus, džiaugiamasi jau dešimtmetį gyvuojančiu respublikiniu autorinės dainos festivaliu „Ave vita!“ bei rajoniniu pilietinės dainos festivaliu-konkursu „Volunge, šauk ąžuole“. „Kai pradėjau dirbti, kai kurie muzikos instrumentai buvo labai seni.

Man pavyko bent po vieną naują pianiną pastatyti į visas klases, kuriose dirba Fortepijono skyriaus mokytojai.

Taip pat yra nupirkta ir keletas elektrinių pianinų. Na, o mokyklos salėje stovinčiam fortepijonui „Estonia“ atliktas kapitalinis remontas“, – pasakoja mokyklos vadovas.

BENDRADARBIAVIMO SVARBA

Bendradarbiaudami su Utenos dailės mokykla, taip pat Anykščių, Molėtų, Ignalinos, Visagino, Zarasų muzikos ir meno mokyklomis Utenos muzikos mokyklos auklėtiniai parengė ir įgyvendino Švietimo ir mokslo ministerijos finansuotus kryptingo vaikų užimtumo projektus. Projektų rezultatas – mokomoji medžiaga, t. y. DVD diskai su Baroko, Klasicizmo, Romantizmo, Renesanso epochų meno raidos apžvalgomis. „Utenos muzikos mokykloje kelią Utenos muzikos mokyklos 6 klasės fortepijono skyriaus mokinės Astos Dirmaitės pasirodymas Smuiko mokytojos Gintarės Armonaitienės ir jos buvusios mokinės Agnės KanapeckaitėsUmbrasienės dueatas Utenos muzikos mokyklos 50-ečio koncerte

Muzikos barai / 53

Ateiname pradėjęs festivalis „Aukštaitijos viltys“ dabar kasmet vyksta vis kitame Rytų Aukštaitijos mieste. Tai galimybė mokytojams bendradarbiauti bei keistis idėjomis, patirtimi“, – pabrėždama, kad būtina skatinti muzikos ir meno mokyklų bendradarbiavimą, sako J. Barčienė.

Pasak jos, šis festivalis kasmet rodo augantį jaunųjų muzikantų bei paties renginio lygį.

Mokyklos vadovas A. Katinas priduria, kad yra užmegztas ryšys ir su Latvijos Preilių meno mokykla, drauge surengtas ne vienas koncertas. Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti skirtame renginyje Latvijoje skambėjo lietuviška muzika, o Latvijos nepriklausomybės diena buvo pažymėta skambant latviškai muzikai Lietuvoje. Tai, anot direktoriaus, galima vadinti dviejų Baltijos šalių kultūrų suartėjimo ženklu.

Mokiniai, matydami, kaip mokytojai aktyviai bendradarbiauja su kitų specialybių kolegomis rengdami įvairias koncertines programas, pasirodymus konkursuose, festivaliuose, patys mokosi bendradarbiauti, įsitikinęs mokyklos vadovas. Vienas gražiausių mokyklos auklėtinių su tėvais bendravimo scenoje pavyzdžių – jau tradicija tapęs šeimų muzikavimo koncertas „Vienu ritmu“.

SIEKIA KELTI MIESTO KULTŪROS LYGĮ

Muzikos mokyklos auklėtiniai koncertuoja miesto švietimo įstaigose, rengia įvairias edukacines programas, pristato muzikos instrumentus, kuriais mokosi groti. J. Barčienė neabejoja, kad jei Utenoje neliktų muzikos mokyklos, kultūrinis miesto gyvenimas taptų labai skurdus. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje taip pat dažnai galima išgirsti muzikuojančius muzikos mokyklos auklėtinius. Šalia mokyklos esanti biblioteka yra dar vienas miesto kultūros židinys.

A. Katino nuomone, reikia skatinti gyvos muzikos koncertus tokiose erdvėse, nes tai dar viena galimybė per muziką suburti bendruomenę ir skatinti dialogą tarp atlikėjų ir klausytojų. Ir buvusiai mokyklos direktorei, ir dabartiniam jos vadovui skirta Utenos miesto mero padėka už iniciatyvumą, kūrybingumą bei gebėjimą sutelkti bendruomenę siekiant bendrų tikslų.

Muzikos barai / 54

Mintimis dalijasi Utenos muzikos mokyklos mokytojai – šios mokyklos absolventai Lina GUDIENĖ, direktoriaus pavaduotoja Utenos muzikos mokykloje dirbu nuo 2007 m. Pati joje pradėjau mokytis 1981 metais. Mano fortepijono mokytoja buvo šviesaus atminimo Nijolė Ilčiukaitė. Labai gerai prisimenu jos pamokas, linksmus, įkvepiančius posakius, vaizdingus palyginimus. Kai pirmą kartą ją pamačiau, prisimenu, pasakiau mamai: „Mano mokytoja pati gražiausia.“ Labai patikdavo Nijolės Gelgotienės solfedžio pamokos. Dar ir šiandien prisimenu dainas, pagal kurias mokėmės išgirsti ir atpažinti intervalus. Daug koncertuodavome su mokyklos choru, kuriam vadovavo Ada Čypienė. Nors mokytoja buvo reikli, pamokų nepraleisdavome, nes patiko dainuoti, buvo smagu susitikti su draugais. Vėliau Šiaulių universitete baigiau muzikos pedagogiką, Vilniaus universitete įgijau edukologijos magistro laipsnį.

Grįžau į mokyklą po dvidešimties metų.

Labai džiaugiausi tokia galimybe, kartu jaučiu didelę atsakomybę prieš buvusius savo mokytojus. Manau, kad muzikos mokyklos misija yra ugdyti mokinių poreikį muzikuoti, puoselėti jų dorines, dvasines savybes, veikti jaunos asmenybės kūrybiškumą, emocinį išraiškingumą. Greitai besikeičianti aplinka, šiuolaikinės technologijos daro poveikį dabartinių mokinių požiūriui į mokymąsi, tačiau mokytojo meilė savo darbui, mokiniams išlieka pagrindinė priemonė, vedanti sudėtingu muzikos pažinimo keliu. Manau, turime rasti būdų motyvuoti, skatinti savo mokinius sudarydami sąlygas jiems patirti kuo daugiau sėkmės situacijų ugdymo procese. Labai džiaugiuosi, kad mūsų mokykla tokia ir yra – atvira, kūrybiška, draugiška, tobulėjanti meną mylinčių žmonių bendruomenė.

Ingrida DIRMIENĖ, fortepijono mokytoja Kai žengiau pirmuosius žingsnius senojoje Utenos muzikos mokykloje J. Basanavičiaus gatvėje, nežinojau, kas manęs laukia ir kad muzika taps tokia

svarbia mano gyvenimo dalimi.

1985 m. sėkmingai baigusi muzikos mokyklą ir tolesnį savo gyvenimo kelią susiejau su muzika. Esu dėkinga likimui, kad turėjau galimybę mokytis pas šviesaus atminimo fortepijono mokytoją Nijolę Ilčiukaitę (taip pat šios mokyklos auklėtinę, kurią mokė viena pirmųjų Utenos muzikos mokyklos mokytojų Zenona Gylienė). Mano mokytojos darbštumas, pareigingumas ir taktiškas būdas buvo pavyzdys man, jaunai mokytojai. Vėliau mokiausi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje fortepijono specialybės. Ją baigusi 1991 m. grįžau dirbti į Utenos muzikos mokyklą ir kartu tęsiau fortepijono studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurią baigiau 1987 metais.

Džiaugiuosi savo mokiniais, kurie susiejo gyvenimą su muzika ir tapo profesionaliais muzikantais. Tiesa, žinau, kad dauguma mokinių net neketina tapti profesionalais – jie mokosi savo malonumui. Ateityje patys ras savo gyvenimo kelią, o muzika visada bus šalia. Aš tikiu, kad jie bus nuoširdūs koncertų bei įvairių meno renginių lankytojai. Noriu, tikiu ir žinau, kad jų širdis visada ras tikrąją muziką. Mokyklai linkiu ilgų, gražių ir šviesių gyvavimo metų. Mokiniams ir sau – niekuomet nenustoti gebėti mokytis ir tobulėti, pažinti meną, gyvenimą ir supantį pasaulį...

Gediminas KAUŠYLAS, birbynės mokytojas Utenos muzikos mokykloje birbynės specialybės mokiausi 2001–2006 metais pas mokytojus Joną Virvytį ir Ramutį Nesecką.

Prisimenu mokytojo saksofonininko Evaldo Beinoravičiaus pamokymus ir skatinimą stoti į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatoriją. Ją baigiau 2008 m. (mokiausi pas docentą K. Mikišką). Vėliau, įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, mokslus tęsiau pas tą patį dėstytoją ir 2012 m. įgijau birbynės atlikėjo bakalauro laipsnį bei mokytojo pedagogo kvalifikaciją, dabar tęsiu magistro studijas.

Utenos muzikos mokykloje pradėjau dirbti nuo 2013 m. lapkričio, vaikus mokau groti birbyne ir pats aktyviai koncertuoju.

Pamokose siekiu paprastai ir aiškiai išdėstyti mokymo medžiagą. Grojame gamas, įvairius pratimus, etiudus, pjeses... Mokymo medžiagą parenku iš lietuvių kompozitorių kūrinių birbynei bei užsienio šalių kom-

pozitorių kūrinių, parašytų obojui, fleitai, saksofonui, smuikui, kuriuos pritaikome birbynei. Mokinius motyvuoju vaizdo ir garso įrašais iš savo bei kolegų koncertų, kitais giminingų instrumentų atlikėjų įrašais. Savo mokiniams linkiu noro, ryžto, užsispyrimo, kantrybės, meilės muzikai ir kuo didžiausios sėkmės, o mokyklai – gerų, gabių mokinių!

Lolita STARKUVIENĖ, fortepijono mokytoja 1982 m. baigiau Utenos muzikos mokyklos fortepijono klasę pas mokytoją Reginą Augulytę -Gvaldienę.

Mokymasis muzikos mokykloje – tai vaikystė, supama muzikos, draugų, mielų mokytojų, kelionių į konkursus, koncertus, dainų šventes. Prisimenu ir savaitgalius, praleistus prie mokyklos fortepijono, ir tą gerą jausmą, kai pavyksta tai, dėl ko taip stengeisi ir dirbai.

Baigusi muzikos mokyklą įstojau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, paskui baigiau Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1996 m. dirbu Utenos muzikos mokykloje fortepijono mokytoja ir koncertmeistere.

Dauguma pamokų muzikos mokykloje – individualios. Todėl, manau, svarbios ne tik žinios, perteikiamos pamokoje, bet ir geranoriška, kūrybiška atmosfera. Skatinu savo mokinius muzikuoti ansambliuose, akompanuoti kitų specialybių mokiniams.

Toks bendradarbiavimas motyvuoja dar atsakingiau mokytis, planuoti savo laiką ir kartu siekti bendro tikslo. Šiuo metu turiu 20 mokinių. Visi jie labai skirtingi, tačiau kiekvienas kuo nors ypatingas ir įdomus. Aišku, pasitaiko įvairių sunkumų, ypač paauglystės laikotarpiu. Tada mokytojas tampa ir psichologu. Dažnai prisimenu savo buvusius mokinius. Linkėčiau jiems nepamiršti muzikuoti, lankyti klasikinės muzikos koncertus ir skatinti savo vaikus mokytis muzikos.

Laura RAUDŽIUVIENĖ, fortepijono mokytoja Utenos muzikos mokykloje mokiausi 1983–1985 metais pas mokytoją Reginą Gvaldienę. Į atmintį įstrigo šiltas bendravimas, mokytojos meilė muzikai ir mokiniams. 1986 m. įstojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Baigusi

mokslus pradėjau dirbti fortepijono mokytoja ir akompaniatore Utenos muzikos mokykloje.

Turėdama 10 metų pedagoginio darbo patirtį galiu pasakyti, kad mokytojui labai svarbu mylėti savo darbą, gerbti mokinius, gerai išmanyti dėstomą dalyką ir nenustoti tobulėti. Linkiu mokiniams nesenkančio entuziazmo siekiant savo tikslų, o mokytojams – kūrybiškumo ir vertybių puoselėjimo bei jų skleidimo.

Nijolė GELGOTIENĖ, solfedžio mokytoja Į Utenos muzikos mokyklą įstojau 1966 m., įsteigus smuiko specialybę.

Trejus metus smuikuoti mokiausi pas jauną mokytoją iš Vilniaus Mašą Šuras, vėliau atvažiuodavo taip pat vilnietis studentas Levas Frumkinas. Po 4 mokslo metų smuiko klasės Utenoje neliko. Tęsiau mokslą Rokiškio muzikos mokykloje. Vėliau studijavau Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Po teorijos studijų įstojau į Valstybinės konservatorijos Klaipėdos filialą ir įgijau muzikos mokytojos ir vaikų choro dirigentės kvalifikaciją.

Mokykloje dirbu nuo 1977 m., dėstau solfedžio (dabar ši disciplina vadinasi „Solfedžio ir muzikinės technologijos“), nuo 1992 metų vadovauju Teoriniam skyriui. Pirmiausia siekiu, kad mokiniai, mokydamiesi muzikos teorijos ir solfedžio, neprarastų meilės muzikai. Per pamokas stengiuosi skatinti mokinių abstraktųjį mąstymą, gebėjimą suvokti atskirų elementų reikšmę muzikai. Džiugu, kad mokydama solfedžio galiu pažinti visus mokyklos vaikus. Muzikos mokyklos mokytojas turėtų pažinti mokinį, atskleisti ir puoselėti jo prigimtinius gebėjimus. Žinoma, ši misija, suklestėjus technologijoms buityje, tampa vis sudėtingesnė.

Muzikai tenka konkuruoti su daugybe jokių pastangų nereikalaujančių pramogų. Dažnai pirmokas pasako: „Aš neturėjau laiko...“ Tad tenka padėti mokiniams tvarkyti ir savo laiką: ne visada jie sugeba susidėlioti prioritetus ir dažnai nemoka produktyviai mokytis. Manau, pagrindinis šiandieninio mokytojo vaidmuo – vyresniojo draugo teisėmis padėti mokiniui kuo efektyviau išnaudoti

turimas galimybes ir laiką. Motyvuodama mokinius stengiuosi juos pagirti, padedu jiems, tarsi stumteliu, kad galėtų pasirodyti kokiame nors renginyje ar konkurse. Per pamokas naudoju keletą vadovėlių (dažniausiai R. Kašponio „Solfedžio“) bei savo sukurtus melodinių ir ritminių pratimų rinkinius, muzikos teorijos schemas, kompiuterines programas „Sibelius“, „EarMaster“ ir kt. Taip pat savo kabinete turiu interaktyviąją lentą ir džiaugiuosi galėdama naudotis internetu bei kita garso ir vaizdo medžiaga.

Mokytojui labai svarbu tikėti, kad tavo darbas yra reikalingas, – tai nuolat stimuliuoja asmeninės atsakomybės jausmą.

Sunkiausia keičiantis laikmečiui, madoms ir požiūriams neprarasti savęs – to, kas tavyje unikalu ir vertinga. Kad ir kiek modernios elektronikos ir informacinių technologijų būtų mūsų gyvenime, nieko nėra ir nebus vertingiau už šypseną, gerą žvilgsnį ir jautrią širdį. Ne veltui sakoma, kad mokykla – visuomenės atspindys. Manau, dabar muzikos mokykla reikalingesnė visuomenei labiau nei kada nors. Tikiu, turėdami su mokiniais artimesnį dvasinį ryšį, galime ugdyti mokinių atjautą, atsakomybę už savo ir kitų darbą, gebėjimą mokytis ne pažymiui, norą savo gabumais ir darbu teikti džiaugsmą kitiems. Juk vaikai – balto popieriaus lapai.

Vadinasi, galime juose kai ką įrašyti ir mes, mokytojai.

Savo mokiniams linkiu visada rasti laiko maištingoms mintims ir svajonėms, mėgstamai dainai ir geram draugui. Linkiu jų gyvenimui harmonijos ir santarvės su savimi.

Norėčiau, kad kiekvienas mūsų mokyklos auklėtinis galėtų pasakyti: „Čia prabėgo gražiausi mano metai.“

Evaldas BEINORAVIČIUS, saksofono ir klarneto mokytojas Utenos muzikos mokykloje klarneto specialybės mokiausi 1970–1975 metais. Mano mokytojai buvo Vincas Kazlauskas ir Česlovas Bagdonas. Prisiminimai apie tuos laikus kuo puikiausi – mokytojai buvo nuoširdūs ir geri pedagogai. 1980 m. baigiau Valstybinės konservatorijos Klaipėdos Kultūros fakultetą. Utenos muzikos mokykloje dirbu nuo 1982 m. – mokau klarneto ir saksofono specialybių.

Siekiu, kad mokiniai pamiltų instrumentą ir baigę mokyklą galėtų savarankiškai išmokti ir pagroti norimą muzikos kūrinį.

Man ypač svarbu jų pareigingumas, kul-

Muzikos barai / 55

Ateiname tūringumas, sceninė išvaizda ir nepriekaištingas kūrinio atlikimas. Manau, mokytojo siekis visais laikais buvo mokyti vaikus, tik bėgant metams keičiasi mokymo metodika, taktika, uždaviniai. Aš vaikus motyvuoju išvykomis į festivalius, konkursus ir kt. Per pamokas naudoju įvairias metodines priemones. Nemažai medžiagos randu internete, daug informacijos suteikia buvę mokiniai, naudojuosi kolegų iš kitų mokyklų patirtimi. Geram mokytojui, manau, būtina neblogai valdyti dėstomą instrumentą, gebėti gyvai pademonstruoti tai, ką nori, kad mokinys išmoktų, nevaidinti prieš mokinius „kietesnio“, negu esi iš tikrųjų, visada kalbėti tiesą ir gerbti juos bei jų nuomonę. Liūdina tai, kad kartais vis dar tenka susidurti su tėvų abejingumu vaiko pasiekimams.

Mokyklai linkiu kuo daugiau mokinių ir puikių pedagogų bei politikų geranoriškumo muzikos mokyklų atžvilgiu.

galimybę mokytis atlikti ir koncertuojant populiarinti savo krašto tradicinį repertuarą ir instrumentus.

Nuo seno Lietuvoje žinoma, kad viskas per amžius priklausė ir priklauso nuo pagarbos. Kai mokinio šeima ugdo šį jausmą savo atžaloms, tai jų vaikai stropiai ir puikiai mokosi, kai neugdo – vyksta žinių atmetimas ir vaikai jų neįsisavina. Mokiniams linkiu su meile, džiaugsmu ir pasididžiavimu tęsti savo krašto muzikavimo tradicijas, perimtas folkloro pamokų metu.

Mintimis dalijasi buvę Utenos muzikos mokyklos mokiniai Irena ŽILINSKIENĖ

Rima GARSONIENĖ, folkloro studijos mokytoja Prisiminimai apie mokytojus patys šilčiausi, mokytis buvo smagu. Solfedžio ir fortepijono mokė Nijolė Gelgotienė, chorinio dainavimo – Ada Čypienė, muzikos istorijos – Pranas Aleknavičius. 1988 m. baigiau J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą, 2000 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijau muzikologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį, o 2006 m. ten pat – menotyros magistro laipsnį.

Utenos muzikos mokykloje dirbu nuo 2000 m. (esu muzikos istorijos mokytoja, kapelijos ,,Sietynėlis“ ir ansamblio ,,Sietynas“ įkūrėja ir vadovė). Pamokose siekiu išmokyti vaikus dainuoti, šokti ir groti įvairiais lietuvių liaudies instrumentais, pavyzdžiui, mažuoju būgneliu su pagaliuku (to mokytis vaikai atvyksta ir iš kitų šalių), aukštaitiškomis kanklėmis, lamzdeliu, skudučiais, ragais, trieile Peterburgo armonika, rusiška armonika, smuiku, gitara ir kt. Taip pat vaikus mokau kankliuoti dešimtstygėmis kanklėmis. Šiuo metu muzikos istorijos kurso ,,Liaudies muzika“ mokosi 26 ketvirtos klasės mokiniai, folkloro studiją-ansamblį ,,Sietynas“ lanko 20, kapeliją ,,Sietynėlis“ – 11 mokinių. „Sietynas“ suburtas siekiant išsaugoti ir perduoti jaunajai kartai tradicinį, ypač vietinį uteniškių, aukštaičių dainininkų, muzikantų repertuarą ir muzikavimo tradiciją. XXI amžiuje jaunieji uteniškiai turi

Muzikos barai / 56

Muzikos mokykla yra vienas svarbiausių mano gyvenimo prisiminimų, kurie aplanko labai dažnai. Gerai pamenu stojamuosius egzaminus: tėvų pageidavimą stoti į akordeono specialybę, jaudulį prieš gausią komisiją, klausimą, kokią specialybę noriu rinktis, ir šventą melą, kad į akordeoną manęs nepriėmė.

1966 m. įstojau į fortepijono specialybę pas jauną, ką tik tuometinę konservatoriją baigusią mokytoją Almą Chodosevičiūtę (dabar – A. Saltanavičienė), mūsų žymaus kompozitoriaus Balio Dvariono absolventę.

Labai gerai prisimenu mokytojos pasakojimus apie dėstytoją Dvarioną ir jo šeimą.

Teko netgi koncertuoti garsiajam kompozitoriui ir po koncerto su juo nusifotografuoti. Ši mokykla man ypač svarbi, nes ji tapo atspirties tašku didžiajam mano gyvenimo sprendimui: aš pasirinkau muziko profesiją.

Baigiau Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją). Šiuo metu dirbu Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje.

Didžiuojuosi savo profesija. Ir šiandien visiems savo mokiniams sakau: „Jūs esate laimingi, patys gražiausi, patys nuostabiausi. Jūs turite išmintingus tėvelius, kurie jus atvedė į muzikos mokyklą, jūs matote grožį ten, kur kiti jo nepastebi, jūs išsiugdote visai kitokį požiūrį į gyvenimą. Jūs užaugsite ne tik žmonėmis, turinčiais puikų muzikinį skonį. Jūs užaugsite DORAIS žmonėmis.“ Kartu su profesore Veronika Vitaite ir

Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos dėstytoja Natalija Gyliene kasmet esu kviečiama į fortepijoninių ansamblių konkurso „Muzikinės akimirkos“ vertinimo komisiją.

Nors Utenos muzikos mokyklos kolektyvas pasikeitęs, visuomet atvažiuoju čia kaip į savo namus. Mielas ir svetingas mokyklos direktorius A. Katinas, pavaduotoja Lina Gudienė, mokytojai – visi jie atrodo artimi, savi... Utenos muzikos mokykloje gavau ne tik žinių iš vadovėlių – čia sutikau mokytojus, draugus, kurie išliks artimi visą gyvenimą.

Ką tik mokykla iškilmingu koncertu paminėjo savo gražų jubiliejų. Sėdėjau salėje ir galvojau: „Kokie talentingi vaikai, besimokantys ir jau baigę, kokie profesionalūs mokytojai, kurie tuos talentus atskleidžia.

Didžiuojuosi, kad tai mano mokykla! Ji turi puikų, kūrybingą kolektyvą ir tvirtas tradicijas. Būtent ši mokykla man padėjo tapti tuo, kuo esu šiandien. Laiminga!

Linkiu mokyklai toliau tęsti savo gražius per 50 metų nuveiktus darbus, kurių pamatus padėjo pirmoji direktorė J. Barčienė (ją visuomet sutinku šios mokyklos renginiuose), linkiu, kad kuo daugiau vaikų garsintų šią mokyklą ir jos dėka taptų laimingi.

Povilas SYRRIST-GELGOTA Povilas SyrristGelgota – prestižinio Oslo filharmonijos orkestro artistas.

Taip pat jis yra ne vieno kamerinio ansamblio narys, dažnai prie griežimo altu priderinantis ir dainavimą. Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga (2010 m.) apdovanotas medaliu už nuopelnus populiarinant lietuvišką muziką Norvegijoje, 2012 m. jam buvo įteiktas Mario Jansono apdovanojimas, o 2014 m. birželio 13 d. suteikta garbė griežti solo su Kauno miesto simfoniniu orkestru koncerte, skirtame Norvegijos 200 metų nepriklausomybės jubiliejui paminėti.

Utenos muzikos mokyklą baigiau 1990 m. Mokiausi pas mokytojas Danutę Aleknienę ir Nijolę Gelgotienę. Vėliau studijavau Lietuvos muzikos akademijoje pas prof. Petrą Radzevičių (bakalauro studijos), Paryžiaus konservatorijoje (3 mėn.), Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokykloje bei Norvegijos muzikos akademijoje.

Utenos muzikos mokykloje dirbau

1993–1997 metais, mokiau smuikininkus.

Mokytojaudamas visada turiu daug tikslų, bet svarbiausias – sužadinti mokiniui kuo didesnį muzikavimo džiaugsmą ir laisvės pojūtį, atverti jam galimybes išreikšti save nauja muzikos kalba. Mano manymu, muzika visų pirma yra jausmų kalba, kurią įvaldžius atsiveria daug didesnės galimybės. Šiuo metu daug koncertuoju pats ir neturiu laiko mokytojauti, bet dažnai dėstau įvairiuose jaunimo bei vaikų meistriškumo kursuose. Mokydamas nepraleidžiu nė vienos galimybės pagirti mokinį ir sustiprinti jo pasitikėjimą savimi. Daug demonstruoju pats bei groju kartu su mokiniu. Būti mokytoju yra be galo atsakingas darbas. Geras mokytojas turi turėti daug tam darbui reikalingų savybių: platų muzikinį bei šiaip meninį akiratį, supratimą apie žmogaus fiziologiją ir psichologiją, gebėjimą daryti greitus sprendimus, planuoti mokymo procesą ilgalaikėje daugelio metų perspektyvoje. Taip pat geras mokytojas yra tas, kuris sudaro stabilumo ir saugumo atmosferą, kurio nė viena pamoka nėra panaši į kitą.

Aš pats esu labai impulsyvus, todėl man sunkiausias išbandymas – mokymo proceso planavimas ir plano laikymasis. Taip pat didelis išbandymas, jeigu mokinys ateina nepasiruošęs, jaučia dėl to gėdą ir praranda norą toliau tobulėti. Vis dėlto šiais laikais, jeigu mokytojas geba motyvuoti, daugeliu atveju jam pavyksta įkvėpti savo mokinius.

Utenos muzikos mokyklai linkiu, kad ir toliau turėtų finansinių galimybių pratęsti tą puikų miestui (ir Lietuvai) labai svarbų kultūrinį darbą. Šios mokyklos kolektyvas visada buvo daug daugiau nei vien mokytojai, mokantys vaikus valdyti muzikos instrumentą. Savo koncertais, festivaliais ir kita kultūrine veikla šios mokyklos kolektyvas visada buvo tikri miesto muzikiniai švietėjai, ugdantys ir ateities profesionalus, ir išlavintą klasikinės muzikos publiką, kurios Lietuvai pavydi labai nemažai turtingiausių pasaulio valstybių.

Gediminas ŠEDUIKIS Utenos muzikos mokykloje, fortepijono klasėje, mokiausi 1993–1998 m. pas mokytoją Ingridą Dirmienę.

Prisiminimai apie mokyklą patys geriausi ir šilčiausi.

Atmintyje likę koncertai, festivaliai, konkursai. Simpatijų vertas mokyklos vadovas Arūnas Katinas.

Baigęs mokyklą 1998–2003 m. Vilniaus konservatorijoje studijavau fortepijono

specialybę, 2003–2007 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedroje baigiau teatrologijos studijas. Baigęs muzikos mokyklą muzikuoju ne visai tiesiogine žodžio prasme, nes esu operos režisierius. Na, bet režisieriui taip pat didžiulis privalumas, o gal ir būtinybė išmanyti muzikos kalbą. Nuo 2006 m. dirbu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre režisieriaus asistentu ir režisieriumi.

Nuo 2008 m. bendradarbiauju su Vilniaus miesto opera (bohemiečiais), su kuriais statysime sezono premjerą – E. Humperdincko operą „Hensel und Gretel“.

Utenos muzikos mokyklai linkiu kantrybės!

Audrius BLAŽIŪNAS Utenos muzikos mokykloje mokiausi 1994–1999 metais pas Aidą Mališauskienę (fortepijono klasėje). Pirmiausia prisimenu neišsenkantį specialybės mokytojos entuziazmą ir palaikymą, rutiną muzikos teorijos pamokose, jaudulį per koncertus ir atsiskaitymus, šaltą salės fortepijoną žiemą. Besimokant Utenos muzikos mokykloje teko dalyvauti pirmame rimtame respublikiniame B. Dvariono pianistų ir stygininkų konkurse Šiauliuose, pianistų meistriškumo kursuose Kaune, „Žvaigždžių ir žvaigždučių“ festivalyje Vilniuje, Dainų šventėje, surengti kelis rečitalius Lietuvos miesteliuose. Pirmiausia prisimenu tik gerus dalykus, iš kurių svarbiausi – sėkmingi pasirodymai pirmuose savo gyvenime respublikiniuose renginiuose.

Sėkmingai baigiau Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau – bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (2010 m.). Dabar koncertuoju Lietuvos koncertų salėse, mokyklose, klubuose, restoranuose, uždaruose renginiuose. Prieš tris mėnesius išleidau debiutinę kompaktinę plokštelę. Esu fortepijonų derintojasrestauratorius, dirbu M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tvarkau koncertinius fortepijonus visoje Lietuvoje. Taip pat dalį pajamų uždirbu grodamas su savo ansambliu „FliP“ uždaruose renginiuose ir koncertuose.

Linkiu Utenos muzikos mokyklos mokytojams nuolat tobulėti ir novatoriškai žiūrėti į muzikinį švietimą, o mokyklai – prasmingai vesti mokinius muzikos pažinimo keliu ir kurti kuo geresnę, muzikalesnę, labiau motyvuotą mokymosi erdvę.

Jolanta VARNAUSKĖ Utenos muzikos mokykloje mokiausi 1992–1996 m. pas smuiko mokytoją Danutę Aleknienę (kurį laiką ją pavadavo mokytoja Gintarė Armonaitienė).

Prisimenu mokytojos N. Gelgotienės solfedžio pamokas – ji taip puikiai išmokė solfedžio, kad konservatorijoje nebuvo ką veikti trejus metus. Specialybės mokytoja Danutė Aleknienė man buvo ne tik mokytoja, bet ir kaip mama, kuri rūpinosi ir vedė muzikavimo keliu. Dėkui jai!

Mokydamasi muzikos mokykloje daugiausia koncertuodavau Utenos rajono kultūros centruose, mokykloje, dalyvavau Balio Dvariono konkurse, pasirodžiau Lietuvos televizijoje. Didelių sunkumų neprisimenu, tik su džiaugsmu ir ūpu lankomas pamokas, koncertus, nuoširdų bendravimą.

2002 m. Kauno J. Gruodžio konservatorijoje baigiau smuiko specialybės studijas.

Vėliau tęsiau bakalauro edukologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, o 2010 m. įgijau edukologijos magistro laipsnį.

Nors pasirinkau plečiamąsias studijas universitete, bet iki dabar muzikuoju ir dirbu smuiko mokytoja Kaune, privačioje studijoje. Dar studijuodama konservatorijoje 2000 m. susidomėjau Suzuki metodu. Nuo tada aktyviai dalyvavau Suzuki mokytojų rengimo kursuose, pradėjau savo pedagoginę veiklą. Stažavausi Vengrijoje, Anglijoje, Belgijoje, Olandijoje. Esu laiminga ir dėkinga likimui, kad galiu dirbti širdžiai mielą darbą.

Dabar daugiausia palaikau ryšį su mokytoja Danute Alekniene.

Mokyklai linkiu gyvuoti daug metų, o mokytojams – neblėstančios kantrybės, atsidavimo, nuoširdumo savo mokiniams, uždegti jų širdyse meilės Muzikai ugnelę. n

Muzikos barai / 57

Sukaktis Audronė ŽIGAITYTĖ

MOKYTOJA VISAM GYVENIMUI

Vaidoto GRIGO nuotraukos

„Mieloji Mokytoja“, – taip 45 metus vadinu Birutę Karosienę. Pasirodo, jau prabėgo tiek metų, kai ji, palikusi būrį puikių mokinių Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje, pradėjo dirbti Vilniuje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Ir prieš tiek metų Mokytojos dėka supratau didžiausią muzikos paslaptį: ji turi kalbėti!

Dėkodama Mokytojai už savo profesinį gyvenimą, su nuostaba vis dar randu ko iš jos išmokti – tiek daug išminties ji dosniai dalina, tiek daug kasdienybės paslapčių nuoširdžiai atskleidžia. Laiku pastebėti, padėti, nuspėti, kas kam geriausia... Ir svarbiausia – mylėti... Tuos, kurie aplinkui, tai,

Muzikos barai / 58

Iðmintis ir gerumas - tarsi vizitinë kortelë Birutei Karosienei – 85

ką darai. Ir žmones, ir darbus.

Likimas lėmė mudviem su Birute Karosiene susitikti jai labai nelengvomis gyvenimo dienomis. Tačiau apie to laikotarpio sunkumus sužinojau gerokai vėliau ir, žinoma, ne iš Mokytojos lūpų.

O tada, pakviesta dirbti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, ji natūraliai įsiliejo į pačių gražiausių mūsų mokytojų būrį, kurių didžiausia puošmena – meilė mums, nedingstanti šypsena, elegancija (sako, tais laikais parduotuvėse drabužių negalėdavai nusipirkti... nejaugi?).

Gal todėl šiandien stebiuosi iš vaikų, moksleivių, studentų negirdėdama kreipinio „Mokytoja“, o ir gražių žodžių apie buvusius pedagogus, mokyklas. Man, matyt, labiau pasisekė – valandų valandas galėčiau kalbėti ir apie mokyklą, ir apie mokytojus. O daugiausia – apie Birutę Karosienę.

Nes ji ne tik mokė profesinių dalykų, bet ir gebėjo pamatyti mūsų visų pomėgius, įžvelgti kartais net pernelyg giliai užslėptus gabumus ir padrąsinti ryžtingai atsisakyti to, kas nelabai sekasi, gilinti žinias ten, kur įdomu.

O Mokytoja Birutė Karosienė, pavadinta mokytoja, pastaraisiais metais vis dažniau juokauja, kad blogas tas mokytojas, kurio nepranoksta mokinys.

Tačiau kaip gi tu ją pranoksi, jeigu kiekvieną kartą susitikus sužinai apie vis naujus jos dėmesį patraukusius žmones, įvykius, reiškinius, ir viskas, apie ką ji kalba, kam skiria dėmesį ir, vadovaudama Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui, – paramą, yra gilu, prasminga, palieka pėdsaką ir formuoja požiūrį. Šiandien Birutės Karosienės gyvenimas nė kiek neprimena ano jos gyvenimo mūsų pažinties pradžioje. Bet nuostabiausia, kad ji pati visai nepasikeitė. Tik dabar galimybės kitos.

Ir tai – dar viena, gal sunkiausia Birutės Karosienės pamoka...

ILGIAUSIŲ METŲ!

2014 m. birželio 15 dieną „Ilgiausių metų“ Birutei Karosienei giedojo Vilniaus rotušėje gausiai susirinkusi publika. Solenizantei buvo įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Lietuvos muzikų bendruomenė šių metų balandžio 26 d. vykusiame suvažiavime Birutei Karosienei suteikė Lietuvos muzikų sąjungos garbės nario vardą, šventiniame renginyje ji buvo perjuosta vardine šį vardą liudijančia tautine juosta.

Birutei Karosienei skirtą koncertą dovanojo iškiliausi menininkai – Muzikų sąjungos nariai. Nomeda Kazlauskaitė padainavo simbolišką kūrinį – nuostabią Juozo Karoso miniatiūrą „Žibuoklės“. Mokinys ir sūnėnas, pedagoginių darbų Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje tęsėjas Egidijus Buožis paskambino specialiai sukurtą kompoziciją, kurioje kaip visuomet derėjo akademinis pianizmas ir džiazo improvizacija.

Dainininkas Vytautas Juozapaitis – iš tų, kuriuos Birutė Karosienė palaikė ir kurių veiklą profesinėje scenoje itin atidžiai sekė nuo pirmųjų žingsnių.

Tad jo dainavimas šį kartą taip pat įgijo ir simbolinę prasmingos karjeros apžvalgos prasmę. Vytautui Juozapaičiui ir Vladimirui Prudnikovui talkino pianistė Nijolė Ralytė.

Akademine kokybe šiandien nepranokstamas trio „Kaskados“ – Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė). A. Chača-

Birutė Karosienė sukaktuvių iškilmių dieną (2014 birželio 15) su sūnumi Sauliumi ir jaunystės dienų bičiuliu bendramoksliu Vytautu Landsbergiu bei jo žmona Gražina

turiano Adagio iš baleto „Spartakas“ ir A. Piazzollos tango „Pavasaris“ puikiai derėjo ir atliepė iškilmių nuotaiką: meilės aistra, taurus liūdesys ir amžino pavasario gaiva.

Birutės Karosienės darbų prasmę ir dėmesį jauniesiems menininkams koncerto programoje gražiai įrėmino renginį pradėjusi kanklininkė Lina Žilinskaitė ir iškilmingai koncertą užbaigęs tarptautinių konkursų laureatas Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos choras „Viva voce“, vadovaujamas Virginijos Katinienės ir Raimondo Katino. Birutė Karosienė mėgsta cituoti savo uošvį kompozitorių Juozą Karosą: jei dainuos vaikai, dainuos tauta...

ŽODIS SOLENIZANTEI

Renginys Vilniaus rotušėje – ne tik muzikinė dovana sukaktuvininkei Birutei Karosienei, bet ir artimesnė pažintis su ja, jos aplinka, nuveiktais darbais. Kartu tai ir mėginimas suprasti, kaip susiformuoja pažiūros, kaip atrandama gyvenimo prasmė.

Ankstesniais metais nemėgdavusi kalbėti apie save, šį kartą B. Karosienė buvo dosni: didžiuliame ekrane keitėsi vaikystės, mokslo metų, jaunystės ir bendramokslių nuotraukos, o sukaktuvininkė pasakojo, komen-

tavo... Tą dieną dar kartą supratome, kokia svarbi šeima vaikui bręstant ir kad niekas niekados neatstos to, ką galima įgyti tik tėvų namuose. Taigi muzikos išmanymas, elegancija, aristokratiškos manieros ir azartiškas atsidavimas garsų pasauliui buvo ugdomi išsilavinusioje prieškario inteligentų šeimoje, o ir dalyti labdarą tėvai mokė nuo vaikystės.

Birutė KAROSIENĖ: Muzika buvo mano gyvenimas nuo ankstyvos vaikystės. Mano tėvelis Viktoras Kiveris yra pasakęs: „Visi trys mano vaikai fortepijonu gros, kol baigs gimnaziją.“ Muzikuoti mūsų šeimoje buvo įprasta. Namuose turėjome legendinį pneumatinį pianiną su pedalais.

Instrumente buvo įtaisytas volelis su perforuotu popieriumi. Kai mindavai pedalus, volelis sukdavosi, o per skylutes einantis oras judindavo klavišus. Nuostabiausia, kad muzika skambėdavo tiksliai. Nuolat klausydavome Ferenzo Liszto, Frédérico Chopino ir kitų kompozitorių puikių kūrinių fortepijonui. Tai buvo natūralu kaip kvėpuoti.

Mūsų pianinas buvo garsus visoje Marijampolėje. Tačiau kai užėjo sovietai, namų svetainę turėjome užleisti

Muzikos barai / 59

Vaidoto GRIGO nuotr.

Sukaktis

Vilniaus rotušėje Lietuvos muzikų sąjungos Garbės narė Birutė Karosienė ir vakaro vedėja buvusi mokinė naionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje kompozitorė doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

rusų armijos generolui, pianiną teko išgabenti. Tada mes jį patikėjome Alytaus veterinarijos gydytojui A. Nikšai. Bombų sproginėjimai instrumento nesugadino, bet rusai traukdamiesi ypatingąjį pianiną išsivežė. Laimė, per karus buvo išsaugotas antrasis šeimos pianinas „Rönisch“.

Skambinti pianinu visus tris mūsų šeimos vaikus mokė Varšuvos muzikos akademijos absolventas Julijonas Braunas. Jam už vieną pamoką reikėjo mokėti 10 litų. Tai buvo labai didelė kaina, nes centneris rugių kainavo tik penkis litus. Tačiau mokytojas, gyvenęs iš muzikos pamokų, turėjo gerą vardą.

Tarpukariu Lietuvoje dar nebuvo muzikos mokyklų ir tik nedaugelis galėjo jos mokytis. Todėl šiandien labai svarbu nesunaikinti, kas dešimtmečiais buvo kurta – Lietuvos muzikos mokymo sistemos, muzikos mokyklų regionuose ir didžiuosiuose miestuose.

Mano tėvai buvo pasiturintys, nes tėvelis 10 metų dirbo Amerikoje ir taupė pinigus verslui pradėti. Už Atlanto jis išvyko vengdamas patekti kai rekrūtas į carinę armiją. Amerikoje jis ne tik dirbo, bet ir vadovavo saviveikliniam lietuvių teatrui. Buvo labai muzikalus, meniškos prigimties.

Tuo metu, kai tėvelis gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten lankėsi kompozitoriai Juozas Naujalis ir Mikas Petrauskas. Jie koncertavo ir rinko lėšas Lietuvos kultūrai paremti. Tėve-

Muzikos barai / 60

lis mėgo pasakoti, kokius žinomus lietuvių muzikus yra sutikęs Amerikoje ir su jais bendravęs.

Kai sukaupė pakankamai pinigų, pasidėjo juos į Klivlando lietuvių banką. Jo planas buvo toks – grįžti į Lietuvą, vesti lietuvaitę, susilaukti vaikų ir paauginti juos tėvynėje, kad spėtų gerai išmokti lietuvių kalbą. Taip ir padarė – parvažiavo į Lietuvą ir vedė mano mamytę Salomėją Besasparytę.

Juodu laukė, kol mes paaugsime, ir ketino su šeima grįžti į Ameriką imtis verslo.

Nors tėvai gyveno Marijampolėje, buvo įsigiję namą Kaune, Aukštaičių gatvėje. Jie svajodavo apie tai, kaip senatvėje grįš į Kauną ir ten augins anūkus.

Bet išėjo visai kitaip.

Mano mamytė Salomėja – lietuvė, gimusi Londone. Kai pasikeitė santvarka, ji patyrė visokių įtarinėjimų vien dėl to, kad buvo gimusi ne Lietuvoje. O visus šeimos planus suardė Antrasis pasaulinis karas. Išvakarėse, kai dar buvo įmanoma pabėgti, šeima svarstė, kaip elgtis. Mamytė pasakė: „Mes tai išvažiuosime. O kas rūpinsis mūsų senais tėvais ir artimaisiais?“ Ir jie liko.

Mano brolis Bronislovas buvo gabus, muzikalus, labai troško studijuoti konservatorijoje. Bet tėvas pasakė, kad reikia rinktis tokią profesiją, kurią įgijęs galėtum išlaikyti šeimą nepriklausomai nuo santvarkos. Brolis pasirinko mediciną, įstojo į Kauno universitetą, tačiau vokiečiai 1943 metais jį uždarė.

Nors Bronislovas studijavo ne muziką, muzikuoti nesiliovė. Jis labai susižavėjo akordeonu ir išmoko puikiai juo groti. Vėliau šis gebėjimas ne kartą jį išgelbėjo ir padėjo pelnytis duoną karo ir pokario metais.

Vokiečiai karo metais Kaune suėmė grupę studentų ir išvežė dirbti į Vokietiją. Ten veikė M. K. Čiurlionio vardu pavadintas ansamblis. Dvi lietuvės merginos norėjo į tą ansamblį įstoti ir paprašė brolį akompanuoti.

Jos į ansamblį nepateko, o mano brolis buvo priimtas išskėstomis rankomis.

Jis jautėsi nesmagiai, bet pakeisti komisijos sprendimo negalėjo. Su ansamblio koncertais jam teko lanky-

tis įvairiose valstybėse. Po koncertų Prancūzijoje brolis išplaukė į Australiją. Kelionėje vos nežuvo, nes jų laivas du mėnesius sugedęs plūduriavo vandenyne. Kai buvo išgelbėti, brolis atsidūrė Sidnėjuje. Muzika jam rūpėjo ir ten. Sidnėjaus operos atidarymo šventėje, kurioje dalyvavo Anglijos karalienė, mano brolis dirigavo 80 lietuvių chorui.

Mudvi su sesute Ramute, dabar Buožiene, karui pasibaigus muzikos mokslus tęsėme Kaune ir Vilniuje.

Seserį mokė dėstytoja Teresė Klimavičiūtė, pianistas profesorius Jakovas Ginzburgas. Po studijų ji dirbo tuometinėje J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje.

Mano dėstytoja Kaune buvo profesorė Aldona Dvarionienė, o Vilniuje teko laimė fortepijoną studijuoti profesorės Mariam Azizbekovos klasėje.

Koncertmeisterės praktikai vadovavo profesorė Olga Šteinberg. Abi pedagogės buvo neseniai atvykusios į Lietuvą ir kalbėjo tik rusiškai, tad iš pradžių labai jaudinausi, kad nesusikalbėsiu, nesuprasiu. Tačiau muzikos kalba nesunkiai susikalbėjome.

Tarp bendramokslių buvo daug iškilių muzikų, su kuriais bičiulystė išliko iki paskutinių dienų. Būtent – iki paskutinių jų dienų, nes dauguma jau išėję.

Po studijų dirbau Kauno specialiojoje muzikos mokykloje (dabar – Juozo Naujalio muzikos gimnazija).

Iš pradžių buvau koncertmeisterė, vėliau pedagogė ir direktoriaus pavaduotoja. 1970-aisiais ministro Henriko Zabulio įsakymu buvau perkelta į Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Pedagoginė veikla truko net keturiasdešimt metų. Buvusių mokinių labai daug. Jų auklėtinių – irgi.

40 metų pedagoginė veikla suformavo supratimą, kad labai svarbu jaunam muzikui padėti karjeros pradžioje, nes net paties gabiausio menininko ateitis priklauso ne tik nuo jo pastangų, bet ir postūmio iš šalies. Jaunystėje dvasingi mokytojai ir dėstytojai padėjo man. Niekada nepamiršau, kokia svarbi yra moralinė ir finansinė parama tada, kai žengi pirmuosius žingsnius. Be to, matyt, labai svarbus ir tėvelių namuose dar

Tėveliai Salomėja Biskytė-Kiverienė ir Viktoras Kiveris po sutuoktuvių, 1923 m.

Birutė Kiverytė (1 metukai) su mama Salomėja Kiveriene, 1930 m.

Kompozitorių prof. Juozą Karosą ir pianistę Birutę Karosienę po Dainų šventės į Klaipėdą išlydi kompozitorius prof. Stasys Vainiūnas, 1954 m.

Juozo Gruodžio muzikos mokyklos Aldonos Dvarionienės fortepijono klasė (iš kairės): sėdi Rita Kučinskaitė, Aldona Dvarionienė, Vytautas Landsbergis, stovi pirmoje eilėje Algis Kučinskas, Birutė Kiverytė (Karosienė), Nijolė Baškytė (Perkumienė), Ramutė Matukaitė, stovi antroje eilėje Vytautas Gaidamavičius, Algirdas Ambrazas, V. Balsys, Algis Dagys, A. Šačius, 1949 m.

Tėvelio Viktoro Kiverio pomirtinė dovana – automobilis „Moskvič“, 1967 m.

Su Viktoru Gerulaičiu S. Karoso labdaros ir paramos fonde, įrašant televizijos laidą, 2014 06 14 Su anūku Konstantinu Karosu, 2001 m.

Birutės Karosienės 40-metis Kaune. Su sūnumi Sauliumi (12 metų) ir Vyru Algirdu, 1969 m.

Muzikos barai / 61

Sukaktis vaikystėje įskiepytas požiūris į labdarą. Tėvelis turėjo sudaręs 60 vargdienių sąrašą ir kas mėnesį kiekvienam skirdavo ketvirtį lito. Už tiek beveik buvo galima kukliai pragyventi dieną, nes tuo metu 10 kiaušinių kainavo 30 centų. Labdarai buvo skirtos dvi dėžutės: į vieną būdavo dedamos monetos po 20 centų, į kitą – po 5.

Numatytą dieną aš stovėdavau su tuo sąrašu ir dalydavau pašalpą. Tai buvo labai atsakingas ir gerbtinas darbas, kurį mielai atlikdavau, nors dar ir nelankiau mokyklos.

Mamytė dalyvaudavo šalpos organizacijų veikloje – su kitomis moterimis rinkdavo iš pasiturinčių žmonių vaikiškus drabužėlius, paskui mokykloje mokytojai išdalydavo tiems, kuriems labiausiai reikėdavo. Taip pat ji organizuodavo loterijas ir surinkdavo pinigų vargšams.

Savotiškas antrasis labdaros mokslų etapas buvo vienuolių vadovaujamame vaikų darželyje. Puikiai atsimenu, kaip karpydavome spalvotus norų popierėlius, o į kitą dėžutę reikėdavo dėti gerų darbelių pažadus.

Sesutės vienuolės sakydavo: „Nepasižadėkite per daug. Iškirpkite tiek figūrėlių, kiek gerų darbelių iš tiesų sugebėsite atlikti.“ Kartais visą dieną galvodavau, kokį gerą darbelį galiu padaryti kitiems.

Noras daryti gerus darbus ne vien savo, bet ir kitų labui yra normali žmogaus būsena. Gera, kad materialiai esame parėmę Lietuvos kultūrą ir jaunų muzikų profesionalų ugdymą.

Jie šiandien garsina Lietuvos vardą pasaulyje.

Pirmenybė teikiama jauniems ryškių gabumų menininkams. Negaliu pamiršti susitikimo su Liudu Mikalausku. Jis atėjo ir paprašė padengti kelionės į konkursą išlaidas. Sakau jam: „Pirmą kartą Tamstą matau“.

Kai jis kabinete uždainavo „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, jokių klausimų nebekilo. Vieną po kito iš užsienių parvežė keturis diplomus.

Ar nebūna gaila, kad remti jauni talentai į Lietuvą nebegrįžta? Bet užtat jie garsina mūsų šalį svetur.

Per 16 metų, kai vadovauju sūnaus Sauliaus įsteigtam labdaros ir paramos fondui, esame skyrę paramos

Muzikos barai / 62

ir pavieniams įvairių sričių menininkams, žinoma, daugiausia muzikams, ir įstaigoms bei organizacijoms, įvairiems konkursams, iš kurių man pačiai ir sūnui brangiausias Juozo Karoso vokalinių ir instrumentinių kūrinių kūrybos konkursas. Mudu su sūnumi daug dėmesio, lėšų ir energijos skyrėme ir jo senelio Juozo Karoso tėviškei – ją reikėjo atstatyti nuo pamatų. Šiandien labai džiaugiamės, kad Spraguityje netoli Leliūnų Utenos rajone vyksta kraštiečių šventės, tarptautiniai saviveiklinių liaudies teatrų konkursai, koncertai ir kitokie renginiai.

Esu laiminga, kad mano sūnaus ir jo kolegų įkurtų medicinos įstaigų pinigai galėjo prisidėti prie daugybės žmonių kūrybinių galių. Man pačiai labai brangus sumanymas paremti filmą „Kūrybos mįslė“(rež. Algirdas Tarvydas), pasakojantį apie skulptorės Dalios Matulaitės kūrybos kelią.

16 SISTEMINGOS LABDAROS METŲ

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas įsteigtas 1998 metais. Per 16 veiklos metų jo remiami jaunieji muzikos atlikėjai turėjo galimybę stažuotis pas žymiausius pedagogus Zalcburgo „Mozarteumo“ konservatorijoje, Graco menų universitete, Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno universitete Austrijoje, Londono karališkojoje muzikos akademijoje, Niujorko Juilliardo aukštojoje muzikos mokykloje, Malmės muzikos akademijoje, Ženevos muzikos akademijoje, Bostono konservatorijoje.

Fondas yra nuolatinis Lietuvos ir tarptautinių muzikinių projektų mecenatas. Remiamas „Didysis muzikų paradas“, Vilniaus tarptautinis fortepijono muzikos festivalis, Thomo Manno festivalis Nidoje, tarptautinis Vilniaus gospelo festivalis, tarptautinis pianistų konkursas-festivalis „Jazz improvizacija“, Būgnų ir perkusijos festivalis Ukmergėje, Sakralinės muzikos festivalis „Ave Maria“ Palangoje, „Druskomanija“ Druskininkuose, daugybė kitų renginių. Fondo lėšomis išleista nemažai leidinių apie muzikus ir dailininkus.

Fondas taip pat skiria paramą Lie-

tuvoje rengiamiems muzikų meistriškumo kursams, konkursams (Juozo Naujalio vargonininkų, Jono Žuko jaunųjų vargonininkų, M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų, Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių, Juozo Karoso vokalinių ir instrumentinių kūrinių kūrybos ir t. t.). Teikiama parama mokslo ir meno paveldą įamžinantiems leidiniams (A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija“, M. K. Čiurlionio „Visi kūriniai vargonams“, T. Venclovos „Vilniaus vardai“, „Lietuvos muzikos istorija“, R. Gučo „Lietuvos vargonai“, „Stanislovas Kuzma“, „Birutė Stančikaitė“, „Atminties mozaika. Prisiminimai apie O. Šteinberg“ ir kt.).

Kryptingai siekdama padėti jauniesiems muzikos talentams, kuriuos ji per keturiasdešimt pedagoginio darbo metų ugdė Kauno ir Vilniaus meno mokyklose, B. Karosienė suteikė svarią paramą šimtams muzikos atlikėjų ir nemažai kolektyvų, kad šie galėtų dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, iš kurių dažniausiai grįždavo tapę laureatais (dirigentė Mirga Gražinytė, dainininkai Julija Stupnianek, Liudas Mikalauskas, Lauryna Bendžiūnaitė, Jakaterina Tretjakova, Eugenijus Chrebtovas, arfininkė Elena Daunytė ir kt.). Fondas yra parėmęs tiek jaunųjų, tiek pripažintų muzikų atstovavimą Lietuvai užsienio šalyse vykstančiuose festivaliuose bei kultūros renginiuose. Tam tikslui lėšų buvo skirta Lietuvos kameriniam orkestrui, Vilniaus valstybiniam kvartetui, kameriniam orkestrui „NI&CO“, M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių kvartetui, LMTA liaudies instrumentų ansambliui ir kt.

Interviu atidengiant lietuvių skulptorės Dalios Matulaitės sukurtą paminklą Jogailai ir Jadvygai Budapešte, Europos parke

Praėjusiais metais prieš Vėlines Vengrijos sostinėje Budapešte, Europos parke, atidengtas lietuvių skulptorės Dalios Matulaitės sukurtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Jogailai bei jo žmonai karalienei Jadvygai, Vengrijos karaliaus Liudviko Didžiojo dukrai.

Paminklas iškilo išskirtinėje vietoje – šalia Budos miesto gynybinės sienos ir istorinių Vienos vartų. Netoli – Karalių rūmai, garsusis Žvejų bastionas, apačioje teka Dunojus, kitapus jo – Parlamento rūmai. Mintis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga meniniu akcentu įamžinti Lietuvos ir Vengrijos ryšius kilo buvusiam mūsų krašto ambasadoriui toje šalyje istorikui Renatui Juškai. Jis rado vietą, kur skulptūra tiktų labiausiai, išrūpino Budapešto merijos sutikimą čia jį statyti. Apie trečdalį lėšų paminklui skyrė Lietuvos užsienio reikalų ministerija, paramą suteikė Vengrijos Maltos ordinas, tačiau pagrindinis rėmėjas – Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas.

1386 metais Krokuvoje įvykusi Jogailos ir Jadvygos santuoka sujungė Lietuvą su krikščioniškąja Europa.

Budos senamiestyje atidengtas paminklas karališkajai Jadvygos ir Jogailos porai įamžino istorinius Vengrijos, Lietuvos ir Lenkijos ryšius ir primena Jogailaičių dinastijos svarbą Vidurio Europos tautoms ir valstybėms. Šiandien Birutės Karosienės ir jos sūnaus Sauliaus Karoso mintyse šalia kasdienių įprastų labdaros fondo rūpesčių – dar viena istorijos pamoka mums: Jurgio Baltrušaičio memorialinis muziejus Maskvoje, bičiulystė su kompozitoriumi Aleksandru Skriabinu ir tos bičiulystės įamžinimas – „Bechstein“ fortepijonas...

Bet apie tai su Mokytoja Birute Karosiene kalbėsimės jau būsimuose susitikimuose. n

Vaidoto GRIGO nuotraukos

PER LABDARĄ – ISTORIJOS PAMOKOS

Vilniaus rotušėje Birutę Karosienę sveikino kanklininkė Linutė Žilinskaitė, buvęs mokinys sūnėnas Egidijus Buožis, dainininkai Vladimiras Prudnikovas, Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus ir Vytautas Juozapaitis, fortepijoninis trio „Kaskados“ (Rusnė Mataitytė, Albina Šikšniūtė ir Edmundas Kulikauskas), Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenės vardu sveikino Saulius Sondeckis, Kultūros ministerijos garbės garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ įteikė viceministras Edvard Trusevič, sveikinimo žodį tarė LMTA rektorius Zbignevas Ibelhauptas ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorė Laimutė Užkuraitienė

Muzikos barai / 63

Muzikų sąjungoje Mieli akademijos dalyviai, pedagogai, svečiai!

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų;

Džiaugiuosi, kad praėjusiais metais sėkmingai pradėtas unikalus projektas „Birštono vasaros menų akademija“ tęsiamas ir šiemet. Malonu, kad graži iniciatyva, sulaukusi didžiulio Birštono gyventojų ir svečių dėmesio, plečia savo veiklą – šiemet į meistriškumo kursus atvyks dar daugiau jaunųjų atlikėjų ir dėstytojų iš Lietuvos ir užsienio. Net dešimt dienų besitęsianti meistriškumo programa užburs Birštono kurortą profesionalia ir kokybiška muzika.

Tikiu, kad muzikos profesionalų pamokos padės jauniesiems menininkams subręsti, įgyti naudingos patirties, paskatins juos tobulėti, o nuotaikingi meistrų ir jaunųjų atlikėjų koncertai džiugins kurorto gyventojus, svečius, kurs vasarišką, pakilią ir džiaugsmingą kurorto nuotaiką.

Akademijos dalyviams linkiu kūrybinio įkvėpimo, gerų emocijų ir įsimintinų koncertų. Dėkoju už bendradarbiavimą projekto organizatoriams ir partneriams: Lietuvos muzikų sąjungai, Vytauto Didžiojo universitetui, sanatorijai „Eglė“, Birštono kultūros centrui ir meno mokyklai, dėstytojams ir svečiams už tai, kad puoselėja profesionaliosios muzikos tradicijas ir puošia Birštono kultūrinį gyvenimą.

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

DALYVIAI

Projekto „Birštono vasaros menų akademija“ globėja Birštono savivaldybės merė Nijolė DIRGINČIENĖ

Lietuvos muzikų sąjungos veiklos partneriai

PIANISTAI

BIRŠTONO SAVIVALDYBĖ

Muzikos barai / 64

1. Dainis TENIS 2. Rytis Paulius JUŠKAITIS 3. Agnė RADZEVIČIŪTĖ 4. Kamilė ZAVECKAITĖ 5. Rokas ZDANAVIČIUS 6. Augustinas EIDUKONIS 7. Aleksandra KOLPAKOVAITĖ 8. Ugnius PAULIUKONIS 9. Živilė KUDIRKAITĖ 10. Gabija MAKNAVIČIŪTĖ 11. Lauryna LANKUTYTĖ 12. Motiejus BAZARAS 13. Benediktas BAZARAS 14. Mykolas BAZARAS

DAINININKAI 1. Žygimantas GALINIS 2. Emilija RADVILAVIČIŪTĖ 3. Giedrė KELPŠAITĖ 4. Evelina BALTIEJŪTĖ 5. Rusnė TUŠLAITĖ 6. Viktorija NARVIDAITĖ 7. Kristina ŠVILPA 8. Evelina PILIPAVIČIŪTĖ 9. Sandra ŠARIKOVAITĖ

KONCERTMEISTERIAI 1. Paulė GALINIENĖ 2. Evelina JURAŠKIENĖ