Mb 2014 1 2 issu

Page 1

www.muzikosbarai.lt

2014 VASARIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt Kaina be CD 5 Lt

Vytautas Juozapaitis 12 p.

Mūzų palytėtas fortepijonas... 22 p.

Vilnijos muzika Šiame numeryje:

KANKLIŲ DUETAS Numeris su CD

48 p.


LMSMBCD - 101 TT 47’58

Johann Sebastian Bach 1. 2. 3. Mikhail Glinka Vladimir Kurian 4. 5. 6. Vaida Striaupaitė-Beinarienė 7. Vaida Striaupaitė-Beinarienė 8. Genadij Jermočenkov 9. Steve Reich 10. Vladimir Kurian 11. Jiri Traxler 12. Sergej Rachmaninov

Prelude and Fugue As-dur BWV 886 (XVII) Prelude 1‘20 Fugue 2‘21 Variacijos Paganini tema / Variations on a Theme from Paganini 8‘19 Koncertas cimbolams ir fortepijonui / Concerto for cymbals and piano II d. 3’03 III d. 5’40 Obelėla 4‘00 Kas tenai kalnely... 3‘47 Fantazija Paukščio sapnas / Fantasy The Bird’s Dream 6‘41 Nagoya Marimbas 2‘40 Senas laikrodis / Old Clock 4‘43 Džiazinis etiudas / Jazz etude 2‘40 Itališka polka / Italian polka 2‘44 TT 47‘58

Garso režisieriai Andrius Kriščiūnas ir Tomas Žukauskas (1, 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 12 kūriniai), įrašyta Garso dizaino studijoje. Garso režisierius Andrius Paulavičius (3 ir 10 kūriniai) Recording: Andrius Kriščiūnas, Tomas Žukauskas (pieces no 1, 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 12), Andrius Paulavičius (pieces no 3 and 10) Mastering: Garso Dizaino Studio Dailininkas Arvydas Nekrošius. Tekstai, vadyba Audronė Žigaitytė

Dėkojame UAB „BOD Group“ už paramą CD leidybai. Vykdant ES projekto „AKIM“ (Aukštosios kultūros impulsai mokykloms) žurnalų sklaidos dalį, „Muzikos barai“ šešis šimtus Lietuvos vidurinių mokyklų UAB „BOD Group“ paramos dėka pasiekė su papildoma kompaktinių plokštelių tiražo dalimi. Jau išleistos kompaktinės plokštelės: Kalėdų muzika „Tylią šventą naktį“ (2012 m. lapkričio-gruodžio numeris) „Auksinis CD 2012“ (2013 m. sausio-vasario numeris) Subtilu-Z „Aštrus įsiveržimas“ (2013 m. kovo-balandžio numeris) Algirdas Martinaitis „Missa Misericordiae“ (2013 m. gegužės-birželio numeris) Lietuvių chorinės muzikos antologija (2013 m. liepos-rugpjūčio numeris) „Auksinis CD 2013“ (2013 m. lapkričio-gruodžio numeris)

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .


Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje nuotrauka

2014 VASARIS Nr. 1–2 (432–433) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 8 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, SAVANORIŲ PR. 174D, Vilnius. Tiražas 1400 egz. Indeksas 5216.

Turinys PAŽINTIS

Audronė Žigaitytė Kas nesuklupęs perneš kankles per upę? / 2 p. Daiva Tamošaitytė Nauja trio „BAccK“ plokštelė / 6 p. Daiva Tamošaitytė Prano Stepulio 100-mečiui – kanklių muzikos koncertas / 7 p.

SUKAKTIS

Regina Marozienė Kanklės buvo jo gyvenimas / 8 p.

Kanklininkui Pranui Stepuliui – 100

Rasa Aukštuolytė „Opera panaši į meninio sporto rūšį“ / 12 p.

Dainininkui Vytautui Juozapaičiui – 50

Laima Sugintienė Menui kilniajam giedame šlovę / 16 p.

Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos 90-mečiui

Leonidas Melnikas Neblėstantis vardas. Naujas Sauliaus Sondeckio įrašas „Warner Classics“ kolekcijoje / 38 p. Daiva Tamošaitytė Dovana Čiurlioniui / 39 p.

Nauja kompozitorės Kristinos Vasiliauskaitės kompaktinė plokštelė

PANORAMA

Jūratė Karosaitė Tarptautinis forumas Klaipėdoje / 40 p. Sigita Maldžiūtė-Valaitienė Kalėdinė dovana gimtajai mokyklai / 40 p. Loreta Žulkuvienė Festivalis „Pajūrio klavyrai“ / 41 p. Rimantas Armonas LMTA stygininkai pagerbė profesorių Domą Svirskį / 42 p. Muzikų kūriniai Kristijono Donelaičio jubiliejui / 42 p.

Vaida Urbietytė-Urmonienė Nuolat norisi patikrinti save / 28 p.

Živilė Šimkienė Talentingi vaikai – naujas muzikos pasaulis tėvams / 43 p.

Muzikuojančių šeimų tradicijos / 43 p.

Lauryno Vakario Lopo kūrybinės veiklos 45-mečio renginiai

FESTIVALIAI

Daiva Tamošaitytė, Tomas Bakučionis Mūzų palytėtas fortepijonas... / 22 p.

Apie III tarptautinį Vilniaus fortepijono muzikos festivalį

Konkursas Antanui Smolskui atminti / 44 p. Tarptautinis Viktoro Radovičiaus konkursas / 44 p. Klaipėdos birbynininkų sėkmė / 45 p.

KRONIKA

Janina Gečaitė Leonui Povilaičiui skirtas jaunųjų pianistų konkursas / 45 p.

Neringa Gricienė Palangos Stasio Vainiūno meno mokykla atšventė 55-ąsias Kalėdas / 46 p.

Alina Ramanauskienė Išskirtas ir įvertintas / 27 p. Motiejaus Bazaro laurai VI tarptautiniame Jāzepo Vītolo konkurse

Baroko operos teatras – naujas reiškinys Lietuvos kultūriniame gyvenime / 29 p. 2013-ųjų „Operos švyturiai“ / 32 p. Paroda „Viva Verdi“ / 58 p.

NETIKĖTU RAKURSU

Išskirtinis dizainerių dėmesys Nomedos Kazlauskaitės-Kazlaus įvaizdžiui / 30 p.

Pirmą kartą Lietuvoje atliktas R. Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ 2-asis veiksmas

PAŽINTIS

Janina Stankevičiūtė Arfos užburta / 34 p.

Apie ilgametę Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestro arfininkę Valeriją Baranauskienę

PEDAGOGAI

Leonidas Melnikas Mokytojo atsakomybė / 36 p.

Profesorės Silvijos Sondeckienės paskaita Oksfordo universitete

NAUJI LEIDINIAI

Dovana Sigutės Stonytės gerbėjams – plokštelė „Balso sielos atspindžiai“ / 33 p.

Parodoje „Mokykla 2013“ pristatyti švietimo bendruomenių asociacijų nuveikti darbai 47 p. Netekome Justino Jonušo / 47 p.

VILNIJOS MUZIKA

Vera Badjanova Vilnius – pirmosios lenkų tautinės operos lopšys / 48 p. Šviesė Čepliauskaitė In memoriam Barbara Hessė-Bukowska / 55 p.

BALETAS

Audronė Žiūraitytė Baleto naujovių sąlyginumai / 56 p.

Baleto „Karmen“ premjera LNOBT

DŪDŲ KAMPAS

Rasa Aukštuolytė Vidaus reikalų ministerijos pučiamųjų orkestro jubiliejus / 60 p. Gerimantas Statinis Eufonija – tai garsų darna / 62 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Pasaulio tautų instrumentai su Sauliumi Petreikiu / 64 p.

Kalėdų laukėme su Marta Lukošiūte ir Mariumi Šimkūnu / 64 p. Naujoji muzikos svetainė www.muzikusajunga.lt / 64 p.

Muzikos barai / 1


Pažintis

Kas nesuklupæs perneð kankles per upæ?

„Kas nesuklupęs perneš kankles per upę?“– į šį lietuviškai filosofinį klausimą atsakė Aistė ir Jolita naujojoje kompaktinėje plokštelėje „Paukščio sapnas“, kuri be abejonės yra garbingas dokumentas, liudijantis jaunų atlikėjų kūrybinį proveržį į didžiuosius pasaulio muzikos vandenis, į naujus krantus... Algirdas Martinaitis Audronė ŽIGAITYTĖ

Dmitijaus MATVEJEVO nuotr.

A

Muzikos barai / 2

istė Bružaitė ir Jolita Matkienė d r a u g e kankliuoja nuo 2001 metų. Ansamblio repertuarą sudaro naujausi lietuvių kompozitorių kūriniai bei užsienio kompozitorių kūrinių aranžuotės, kurias kanklių duetui rengia pačios atlikėjos, ieškodamos įvairiausių tembrinių spalvų, instrumento galimybių ir netradicinio skambesio. Duetas laimėjo pirmąsias vietas tarptautiniame liaudies instrumentų konkurse Pskove (Rusija, 2001 ir 2003 m.) ir tarptautiniame Prano Stepulio daugiastygių liaudies instrumentų konkurse Šiauliuose (2004 m.). Aistė ir Jolita drauge koncertuoja ne tik


Lietuvoje, bet ir užsienyje, dalyvauja įvairiuose projektuose, groja su įvairiais atlikėjais. Per daugiau nei dešimtį gyvavimo metų kanklių duetas rengė rečitalius Lietuvos koncertų salėse, koncertavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Pskovo simfoniniu orkestru bei kitais žymiais kolektyvais ir solistais. Kanklininkės noriai bendradarbiauja su Lietuvos kompozitoriais ne tik atlikdamos, bet ir inicijuodamos naujus kūrinius. Aistė Bružaitė 1998 m. baigė Skuodo meno mokyklą (mokytoja Seva Kazankovienė) ir tęsė mokslą Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje (dėstytoja Vida Zelenienė). 2001–2010 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (profesorės Linos Naikelienės klasė). Nacionalinių Jono Švedo jaunųjų atlikėjų konkursų dalyvė (V, VI, VII – laureatė), I ir II tarptautinių daugiastygių liaudies instrumentų konkursų Pskove (I vieta), III tarptautinio daugiastygių liaudies muzikos instrumentų atlikėjų konkurso Maskvoje (Grand Prix), II tarptautinio muzikų konkurso-festivalio „Renesansas“, skirto Armėnijos genocido 95-mečiui paminėti, Gyumri mieste (Armėnija, I vieta) laureatė. Liaudies instrumentų ansamblio „Vaivora“ ir ansamblio „BAccK“ narė. Jolita Matkienė 1998 m. baigė Šiaulių II muzikos mokyklą ir mokslą tęsė Šiaulių konservatorijoje (dėstytoja Regina Vaišnorienė). 2001–2007 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (profesorės Linos Naikelienės klasė). Jono Švedo konkursų laureatė, II tarptautinio daugiastygių liaudies instrumentų konkurso Pskove laureatė. Rengiant kompaktinę plokštelę Jolitai gimė antrasis vaikelis, tad nuoširdžiai sveikindamos mamytę kanklininkę apie jųdviejų aistrą pasirinktam instrumentui kalbėjomės su Aiste. – Kodėl Skuodo muzikos mokykloje patraukliausios iš visų instrumentų pasirodė kanklės?

– Viskas labai paprasta: meilę kanklėms kurstė meilė mokytojai. Aistė Bružaitė ir Jolita Matkienė

Muzikos barai / 3


Pažintis

Su prof. Lina Naikeliene

Aistė Bružaitė su kanklininke Ona Mikulskiene

Kankles mokytoja Seva Kazakovienė man atskleidė vaikystėje, tuomet gal buvau aštuonerių. Muzikai buvau neabejinga nuo mažens: mama dirbo vaikų darželyje ir aš dažnai pas ją atėjusi mėgdavau barškinti pianinu. Muzikos grupei darželyje vadovavo toks chorvedys, jis norėjo, kad ir fortepijonu skambinčiau, ir chore dainuočiau – vis tikrino klausą ir sakė, kad esu gabi. Vieną kartą paėmęs mane už rankos nusivedė pas mamą, o ji kad išsigando – jau, sako, kažką ta mergelė pridirbo negera... O mokytojas klausia: „Ar nenorit leisti Aistės į muzikos mokyklą?“ Mama atsakė, kad ketina leisti mokytis kankliuoti, o jis – kokios kanklės? Jai reikia dainuoti, groti pianinu! Bet tuomet jau užsispyriau aš: tik kanklės – ir viskas! Nežinau, ar būčiau likusi prie kanklių, jeigu ne mokytoja Seva... O tos kanklės!.. Kai atsimenu – pabrauki glissando, ir jau gražu... Jau muzika! Kaip koks stebuklas!.. Kažkas nežemiška!

Muzikos barai / 4

Mažam vaikui, matyt, lygiai svarbūs ir instrumentas, ir mokytojas. Pati dabar dirbu pedagoginį darbą ir matau, kad jeigu yra kontaktas su mokytoju, tai nors ir tas instrumentas gali ne taip patikti, ir ta muzika gali nebūti tokia artima, bet vaikas vis tiek norės lankyti muzikos mokyklą. Pas kokią žiežulą nė vienas vaikas nesiverš, kad ir kaip instrumentas patiktų. Tad taip ir įsimylėjau kankles... Pamenu, per stojamuosius siūlė kitus instrumentus: smuiką, fortepijoną, bet apsiverkiau ir pasakiau, kad jei neleisit į kankles, iš viso niekur neisiu. Nukirtau kaip tikra žemaitė. Tačiau buvo ir krizė. Trečioje klasėje, kai mokytoja Seva išėjo dekretinių atostogų, visiškai nustojau lankyti muzikos mokyklą. Nors ir kita mokytoja buvo labai gera, bet kažkas ne taip, ir viskas... Mokytoja Seva net į namus buvo atėjusi – ragino dar nemesti, žadėjo greitai grįžti. – Bet kanklės vis dėlto nėra lengvas instrumentas. Keitikliai, stygos kietos – ar pirštukų neskaudėjo? Nesinorėjo mesti dėl to, kad nelengva?

– Ne! Man taip patiko kankliuoti, kad labai stengiausi ir jau net pirmaisiais mokslo metais man sekėsi. – O kada susitikote su Jolita?

– Su Jolita groti pradėjome tik tuomet, kai jau abi mokėmės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. – Jūsų dueto išskirtinis bruožas – daug nūdienos kompozitorių muzikos. Kaip pavyksta inicijuoti kūrybą kanklėms?

– Viskas prasidėjo atsitiktinai. Man visą laiką buvo keista, tiesiog paradoksali situacija: groju lietuvišku instrumentu, jis brangus ir mielas, o lietuviška muzika, kurią tenka skambinti – nemiela, neartima... Dabar jau pati įsivaizduoju, ką jaučia vaikai, kurie tik iš vadovėlių turi mokytis apie kompozitorius, gyvenančius čia pat – Šarūną Naką, Algirdą Martinaitį, Mindaugą Urbaitį... Iš vadovėlių sunku suprasti, kokie tai žmonės, kodėl jie rašo būtent tokią muziką. Mes mokėmės apie Juozą Gruodį, Miką Petrauską, Joną Švedą, bet jie man buvo tokie tolimi! Tokie nesuprantami, svetimi... Ir kartą man tiesiog kažkas atsi-

tiko, staiga ryžtingai nusprendžiau, kad reikia plėsti kanklių repertuarą, kad negalima groti vieno laikotarpio kūrinius. Tuomet dar mokiausi pirmame LMTA kurse. Papasakojau viską Jolitai ir mes abi sugalvojome padaryti tokią mažą afišą, kurioje kvietėme kompozitorius sukurti kūrinių kanklėms ir kanklių duetui, kuriuos mielai atliktume. Nurodėme savo elektroninį paštą, telefonus. Afišas iškabinome visuose akademijos rūmuose. Toks tad buvo pirmasis vaikiškas žingsnis. Ir atsiliepė dvi kompozitorės – Rita Mačiliūnaitė ir Rūta Vitkauskaitė, jos pirmosios ir parašė kūrinių kanklėms. Ir tai buvo puiki pradžia. Viename koncerte atlikome tuos kūrinius, kitame, vėliau – studentų kompozitorių koncerte akademijoje... Išgirdo kiti kompozitoriai, o Nakas, Mažulis ir Urbaitis jau ir patys sukūrė! Taip viskas užsisuko ir įgavo pagreitį vėliau jau nieko specialiai nedarant. Susitikdavome su kompozitoriais, rodydavome kankles, aiškindavome apie instrumento prigimtį, turėjome tokių mini paskaitų... Kūrė mums ir Vaida Beinarienė, Indrė Stakvilė, Vaclovas Augustinas, Vytautas Germanavičius, daugelis kitų – jų kūryba puošia kanklių repertuarą, kuria, tiksliau, tęsia instrumento istoriją. Studijuodama LMTA aspirantūroje rašiau mokslinį darbą, sumaniau apklausti kompozitorius: kaip jie vertina kankles, ar mato instrumento perspektyvą, ar nori kanklėms kurti ir pan. Savo nuožiūra suskirsčiau kompozitorius į jaunesniąją kartą, vidurinę ir brandžiąją, jiems išsiunčiau apklausėles. Atsakė nemažai kūrėjų. Įdomu, kad jaunesnioji karta mato kankles kaip labai potencialų instrumentą, kuris gali Lietuvai atstovauti pasaulyje, kuriuo galime parodyti savo išskirtinumą. Jie mano, kad instrumentą ir jo galimybes galima panaudoti šiuolaikiškai, nesieja kanklių su Švedo ir Stepulio mokymu, kad kanklės yra tik senovinis liaudies instrumentas. Vyresniosios kartos kompozitoriai net taip ir parašė, kad senovinio instrumento kultas ilgam atbaidė rašyti kanklėms ir tarsi


įspraudė į tam tikrus rėmus, suformavo nuomonę, kad nieko naujo jam pritaikyti negalima. Kompozitorius Anatolijus Šenderovas po jubiliejinio kvarteto „Art Vio“ koncerto, kuriame atlikome Vytauto Germanavičiaus kūrinį, pastebėjo, kad kanklės skambėjo labai įdomiai, visai net ne kaip kanklės, kad pavyko išvengti instrumento stereotipinių išraiškų. Nors sakoma, kad vienas lauke ne karys, bet kartais, atrodo, nieko lyg ir nedarai specialiai, tiesiog darai tai, kas patinka – ir, žiūrėk, rezultatai akivaizdūs... Matyt, tiesiog atradau savo nišą. – Ar daug Lietuvoje kanklininkų?

– Nelygu kokių. Pedagogų labai daug. O štai nuolatos grojančių, koncertuojančių tikrai nedaug. Man atrodo, kad muzikantu galima vadinti tą, kuris parodo, ką gali, kai baigia akademiją. Kol mokosi, visi labai gerai groja dėstytojų prižiūrimi. O kai baigę mokslus lieka vieni – ar iniciatyvos pritrūksta, ar noro, ar idėjų. – Ar Aistė Bružaitė moka „suimti“ savo mokinius? Kaip sekasi pedagoginis darbas?

– Puikiai! Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turiu tik vieną studentę. Sutariame gerai. Nors man vis trūksta jos noro, užsidegimo groti. O štai muzikos mokykloje (Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. – A. Ž.) turiu daug mokinių, tarp kurių yra ir tokių mergaičių, kurios savo ateitį jau sieja ir su muzika, ir su akademija, ir su kanklėmis. Štai viena neseniai grįžo iš Niujorko kupina įspūdžių, svajoja būti kanklininke, groja užsidegusi. O manęs mokytoja niekada neįkalbinėjo, ir aš ją labai už tai gerbiu. Ji matė, kad galiu groti, bet niekada nė vieno žodžio nepasakė, jog turiu studijuoti kankles. – Kokį repertuarą savo mokiniams siūlote?

– Įvairų. Tai priklauso nuo mokinio. Vienas ateina tėvų verčiamas, kitas dėl to, kad tuo momentu pamatė, patiko, o po trijų dienų jau lyg nebepatinka, nes reikia daug dirbti. Ketvirtas ateina, nes nepriėmė į kito instrumento klasę... Labai mažai tokių, kurie ateina tikrai suvokdami,

ko nori. Tad prie kiekvieno mokinio ir deriniesi. – Tai ar dabar kanklių repertuare jau yra Nako, Martinaičio kūrinių, kuriuos ir vaikai galėtų pagroti?

– Ne, nelabai... Kad ir kaip gaila, bet vaikams šių kompozitorių kūrinių duoti dar nelabai galiu. Mūsų repertuaro didžiąją dalį sudaro fortepijono repertuaras, klasika – transkripcijos. Bet ir nuo mokinio priklauso: jeigu jis nori, jei dirba namuose, tai su juo labai daug ką galimą padaryti ir įvairios stilistikos kūrinių paskambinti. Aš stengiuosi vyresniems vaikams skirti šiuolaikinės lietuviškos muzikos. Kai kurios mano mergaitės yra nemažai pagrojusios. Ir tikrai susidomi – pradeda net prašyti nūdienos repertuaro. O jeigu dar papasakoji, paaiškini, su kompozitoriais supažindini ne taip, kaip rašoma vadovėliuose, o su meile, šiltai. Esu įsitikinusi, kad tik nuo mokytojo viskas priklauso, kaip jis sugebės įteigti, įprasminti savo tiesas. Pedagoginis darbas man netrukdo skambinti solo ir ansambliuose. – Ar yra pasitaikę skambinant kanklėmis kokių kuriozinių situacijų?

– Nesenai teko pasijusti visiška neišmanėle. Vyko konkursas, kuriame mano septintokė mokinė skambino Rūtos Vitkauskaitės pjesę „Properša“ – labai gražų kūrinuką. Kaip jau aptarėme, kanklės nėra paprastas instrumentas, atliekant modernų kūrinuką vienoje vietoje turėjau padėti savo mokinukei perderinti kankles, nes keitiklis netinka. Ir štai konkurso metu aš nubėgu, perderinu kankles, mokinukė atsisėda groti – ir girdžiu, kad kažkas blogai: vis skamba ne ta nata, nors ji pati viską susiderino gerai. Pasirodo, čia aš suklydau – perderinau tonu žemiau ir visą kūrinį ta viena nata ne taip skambėjo... Mergaitė susijaudino: girdi, kad skamba ne tai, kas turi skambėti, vis žiūri į tuos keitiklius, bet groja toliau, nesustoja... Čia jau ji tiksliai vykdė mano prisakymus – kad ir kas būtų, lubos griūtų, potvynis – neturi teisės sustoti. Ir ji visą kūrinį pagrojo ne tomis natomis, nes aš blogai suderinau keitiklius. Po to ji buvo tokia laiminga – ne todėl, kad nepasisekė, bet todėl, kad supra-

to, jog ir mokytoja klysta... – O iš savo vaikystės?

– Buvau pripratusi, kad man visą laiką sekasi – iš kanklių gaudavau tik dešimtukus. O štai kartą (tai buvo per mano jau minėtą krizę, kai mokytoja Seva vaikutį augino) per egzaminą kad įstrigau – niekaip negalėjau užbaigti etiudo. Septynis kartus pradėjau ir nutraukiau... Trauma buvo didžiulė. O ir gavau tąsyk pirmą kartą septynis iš specialybės. Dar kartais ir šiandien atsimenu kaip didžiausią siaubą... Po to kurį laiką sodindavau tėtį, kad manęs klausytų. Nesvarbu, kad jis visiškai nieko muzikoje nenutuokia. Aš groju, tėtis klauso, paskui sako, dvi ar tris klaidas aš padariau. Oi, kaip tada pykdavau: juk ne klaidas čia reikia skaičiuoti, čia muzika, reikia sakyti, ką pajutai, jaudintis reikia – negalima klaidų skaičiuoti! Jeigu kada pradedu galvoti apie savo gyvenimą, jaučiuosi tiesiog laiminga. Nieko niekada nedariau „specialiai“. Savaime viskas klostėsi. Ar pati skambinu kanklėmis, ar su mokinukais dirbu – viskas man patinka. Ir negaliu suprasti žmonių, kurie pirmadienį atėję į darbą jau laukia penktadienio, kad dirbti nereiktų. Neduok Dieve tokio gyvenimo! Man visko užtenka – ir laisvalaikio, ir kelionių, ir draugų, ir, svarbiausia, kūrybinio džiaugsmo! n

Įdomiausi lietuvių kompozitorių atsakymai į anketos klausimus apie kankles iš Aistės Bružaitės meno aspirantūros mokslo darbo „Stiliaus kaita kūriniuose koncertinėms kanklėms (XX a. pabaiga – XXI a. pradžia)“ ... Koncertinėms kanklėms trūksta akademinio prestižo – lyginant su kitais instrumentais... ... Originalus skambėjimas, tačiau liaudies instrumentų stilizacija – kičas – sovietų laikais ilgam atbaidė rašyti šiems instrumentams... ... Klausytojams įdomus instrumentas, nes autentiškas, originalus skambėjimas, įdomios panaudojimo galimybės...

Muzikos barai / 5


Pažintis ... Visi instrumentai profesionalūs, yra tik neprofesionali muzika... ... Labai įdomus instrumentas. Tačiau viskas priklauso nuo kūrinio idėjos – galima net „Nirvaną“ ar „Coldplay“ atlikti taip, kad plos net Obama... ... Neįdomus instrumentas todėl, kad neįdomus vyriausybei, kuri nėra suinteresuota lietuvių autentiškos kultūros išsaugojimu ir plėtojimu... ... Nuostabus instrumentas – tai mūsų nacionalinis pasididžiavimas ir originalumas tarp visų kultūrų... ... Būtų labai įdomu kurti liaudies instrumentams, nes šiandien ne kiekvienas kompozitorius juos renkasi – jie lyg ir nepelnytai pamiršti. O ankstesnių dešimtmečių repertuaro muzikinė kalba man asmeniškai nėra priimtina... ... Pagrindinis kanklių trūkumas tas, kad kanklės – diatoninis instrumentas ir ne visada įmanomos tokios natų kombinacijos, kokių norėtųsi... Pavyzdžiui, neįmanoma vieno pasažo ribose pakeisti alteracijos ženklų. Tačiau visi instrumentai turi savo trūkumų ir privalumų, tiesiog rašant reikėtų kuo geriau išmanyti jų specifiką... ... Kanklės gal ir perspektyvus instrumentas, tačiau tai labiausiai priklauso nuo kompozitorių požiūrio, siekio atrasti ką nors nauja. Ir – be abejo – nuo asmeninių kontaktų, bendravimo su liaudies instrumentų atlikėjais. Labai daug priklauso nuo atlikėjų: dažnai kompozitoriams būtina priminti apie vieno ar kito instrumento egzistavimą, o gal net pakeisti standartines nuostatas dėl jo... ... Gal ir smalsu būtų atrasti savą autentiškumo ir modernumo sintezės variantą... ... Kanklės yra senovinis instrumentas, tačiau ištobulintas tiek, kad šiandien jomis galima atlikti net klasikinio repertuaro kūrinius. Manau, kad dėl įdomaus tembro ir plačių galimybių kanklės galėtų tapti ne mažiau populiariu instrumentu nei afrikiečių marimba... ... Kanklės man labai įdomios, nes esu lietuvė ir jaučiu sentimentus savo protėvių išrastiems instrumentams bei jų tembrams, primenantiems ir atspindintiems lietuvišką dvasią... ... Manau, kad kanklių garsą reiktų dar tobulinti. Būtų džiugu, jei atsirastų kanklių gamybos mokyklos. Pavyzdžiui, kaip Japonijoje šakuchači fleitų, kurios buvo tobulinamos visą XX amžių... ... Kankles iškelčiau aukščiau nei jos mąstomos šiandien ir nelyginčiau su klasikiniais instrumentais... n

Muzikos barai / 6

Nauja trio „BaccK“ plokštelė Lapkričio 8 d. V. Kasiulio muziejuje Vilniuje buvo pristatyta nauja kompaktinė plokštelė, kurią įgrojo trio „BAccK“ – Aistė Bružaitė (kanklės), Irmantas Andriūnas (birbynė) ir Danielius Rozovas (akordeonas). Plokštelę išleido VšĮ „Iš arti“. A. Bružaitės, šiuo metu ryškiausios jaunosios kartos kanklininkės, iniciatyva lietuvių kompozitoriai ne pirmus metus rašo būtent liaudies instrumentams, dažnai jai dedikuoja savo kūrinius. Kurį laiką apmiręs profesionalių kūrėjų susidomėjimas liaudies instrumentais pamažėle auga. Ši plokštelė liudija, kad liaudies instrumentai gali būti ne tik virtuoziški, žavėti savitais tembrais, bet ir tobulėti, prisitaikyti prie laikmečio. Naująją liaudies instrumentų kryptį plokštelėje reprezentuoja puokštė kūrinių. Nuotaikinga, žaisminga Arvydo Malcio pjesė „Kristijono atostogos“ (2012) ir teatrališkas „Suskilęs laikas“ (2006) leidžia pasireikšti sopraninei birbynei, pademonstruoti netikėtus tembrų derinius. Lyriškumu išsiskiria Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Vandens miražai“ (2011). Subtilūs Jono Tamulionio „Japoniški eskizai“ (trys dalys, 2012) puikiai išnaudoja erdvę, tęstinius ilgai virpančius garsus, obertonų pripildytas harmonijas. II dalyje birbynė skamba ne blogiau nei šakuchači, o III dalies japonų liaudies muzikos motyvai, ypač kanklių partijoje, tiesiog stebina organiškumu ir artumu Rytų sonoristikai. Skaidrioje Egidijos Medekšaitės pjesėje „Palinosis“ (2009) taip pat žaidžiama meditatyviuoju pradu, bet nuo lietuviškojo „meditatyvumo“ pavargusiems melomanams parodoma, kad pakanka tik pakeisti instrumentų sudėtį ir pabodęs „meditacijų laukas“ stebėtinai atgyja šviežiomis spalvomis... Dramatišką Giedriaus Svilainio kūrinį „Dūlantys miestai“ (trys dalys, 2012) sušvelnina vokalas – prie trio prisijungia Panevėžio muzikinio teatro solistė Laima Česlauskaitė. Vytauto Germanavičiaus „Vecekrugs“ (2009) išplečia įprastinę kanklių, birbynės diapazono skalę (multiinstrumentininkas I. Andriūnas įvaldęs visus tradicinius pučiamuosius instrumentus, tarp jų ir čia skambančią diatoninę ir kontrabosinę birbynę), „Chanson“ (2007) leidžia pademonstruoti naujas, netikėtas garso išgavimo galimybes. Vidmanto Bartulio „Ornamentas“ (2012) pagrįstas kelionės ritmu, jis pristato savitą ir neoarchajišką žvilgsnį į tradicinę muziką, įtraukdamas paukščiu čiulbantį lamzdelį (atl. I. Andriūnas), sutartines (fonograma). Plokštelė dvelkia lietuvišku santūrumu ir koloristika, o naujosios išraiškos priemonės, įgarsintos kanklės tik sustiprina šį įspūdį.

Pabrėžtinas puikus, ištobulintas muzikantų ansambliškumas, kvėpavimas vienu ritmu, bendra koncepcija ir atlikimo dominantės – įsiklausymas, ramybė, o tada muzikuojama laisvai, be išorinių parodomųjų efektų. Instrumentai dera tarpusavyje, jų švelnūs tembrai ne tik negožia vienas kito (akordeonas taip pat nėra ypač didelio galingumo instrumentas, nors sunkus valdyti), bet ir suteikia neribotų galimybių parodyti kiekvieno jų tembro grožį ir atskirai, ir drauge kuriant naują, subtilų derinį. Meistriškai D. Rozovo valdomas akordeonas čia yra tarsi emigravęs iš kaimo, kuriame buvo labai mėgstamas mūsų tėvų ir senelių, ir, kaip visoje Europoje, įsitaisė mieste ir įrodė savo teises (nenuostabu, kad profesionalių lietuvių virtuozų dėka instrumento populiarumas šalyje pastaraisiais metais neregėtai išaugo). Manau, kad „BAccK“, kaip ir kiti šiuo metu aktyvūs profesionalūs liaudies ansambliai, instrumentininkai, – aukso kasyklos naujų kūrybos formų ieškantiems kompozitoriams. Pavyzdžiui, A. Malcio „Suskilęs laikas“, parašytas klasikiniams instrumentams, suskamba visiškai kitaip, sakyčiau, kaip iššūkis... Tikėkimės, kad vis daugiau kūrėjų suvoks ne tik švelnaus kanklių ar birbynės skambesio, tembrų unikalumą, bet ir nepraleis progos šiuolaikinėmis priemonėmis tęsti pirmtakų pradėtą darbą, padės griežimą lietuviškais instrumentais pakelti į kuo aukštesnį lygmenį, suteikti jam deramą prestižą ir praturtins Lietuvos nacionalinės muzikos aruodus. Pakalbinome kompaktinės plokštelės sumanytoją Aistę Bružaitę. – Kodėl pasirinkote kankles? – Jos turbūt tiesiog gyveno manyje. Įsimylėjau kankles vos tik jas pirmą kartą pamačiusi ir išgirdusi, o dar ir graži jauna mokytoja iškart sužavėjo. Taigi skambinti pradėjau būdama devynerių metų ir niekada nebenustojau. Baigus Skuodo muzikos meno mokyklą buvo Klaipėdos S. Šimkaus konservatorija, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

– Kaip gimė mintis atlikti šiuolaikinius kūrinius ir tobulinti kankles? Su kokiu meistru bendradarbiaujate? – Šiuolaikinė muzika mane pradėjo dominti gana seniai, visada troškau daryti ką nors nauja, negirdėta, kankliuoti įdomų repertuarą, bendrauti su šiandien kuriančiais kompozitoriais, įsigilinti į jų kūrybos procesą ir, galų gale, supažindinti juos su nuostabiu lietuvišku muzikos instrumentu, kuriame slypi daug neatrastų galimybių. Šią temą plėtojau ir baigiamajame aspirantūros darbe. Žodžiu, mintyse seniai rezgiau planą, kad kanklės turi parodyti visą savo grožį naujomis priemonėmis. Grojimo būdų ir atlikimo įvairovės ieškome kartu su kompozitoriais. Šis etapas ypač įdomus, tai lyg dalyvavimas visame kūrybos procese. Žaviuosi visų kompozitorių fantazija ir išmone, esu be galo jiems dėkinga už naujas ir įdomias instrumento spalvas. Su meistrais labai glaudžiai


Prano Stepulio 100-mečiui – kanklių muzikos koncertas

Ansamblis „BAccK“: Danielius Rozovas (akordeonas), Irmantas Andriūnas (birbynė), Aistė Bružaitė (kanklės) susibūrė 2008 m.

nebendrauju, tiesiog domiuosi viskuo, kas vyksta kanklių gamybos srityje. Atlikdama kūrinius naudojuosi tiek koncertinėmis, tiek įgarsintomis kanklėmis, stengiuosi parodyti kuo įvairesnį tembrų diapazoną.

– Ar ši kompaktinė plokštelė pirmoji? – Muzikuoju tiek viena, tiek su įvairiais kameriniais ansambliais. Iki šiol dar nepavyko išleisti savo solinės plokštelės. Dvi plokšteles esame parengę su ansambliu „Vaivora“, keletas mano solo atliekamų kūrinių skamba kitų atlikėjų CD.

– Ar daug koncertuojate? Kaip žmonės priima Jūsų muziką? – Šiuo metu koncertuoju nemažai. Kadaise svajojau, kad mano atliekama muzika būtų reikalinga ir mėgstama. Rodos, šiandien galiu būti patenkinta nuveiktu darbu. Koncertuoju su įvairiais atlikėjais, įvairiose erdvėse. Padeda glaudus bendradarbiavimas su kompozitoriais ir muzikantais.

– Skambinate įvairiuose ansambliuose, solo. Kokią reikšmę Jūsų kūrybiniame kelyje turi trio „BAccK“? Ir ką reiškia šis pavadinimas? – Taip, muzikuoju su įvairiais ansambliais ir solo. Ansamblis „BAccK“ – proga atlikti šiuolaikinių kompozitorių kūrybą, dalyvauti šiuolaikinės muzikos festivaliuose, ieškoti naujų spalvų, galimybių su savo srities specialistais, draugais, bendraminčiais. Pavadinimas „BAccK“: B – birbynė, Acc – akordeonas, K – kanklės. Daiva TAMOŠAITYTĖ

2013 m. gruodžio 15 d. Šv. Jonų bažnyčioje skambėjo kanklių muzika, dangiški garsai užpildė erdvę ir klausytojų širdis. Susirinkusieji minėjo žymaus lietuvių kanklininko ir pedagogo, dirigento, profesoriaus Prano Stepulio šimtąsias gimimo metines. Šventėje dalyvavo jungtinis kanklininkių orkestras (vadovė prof. Lina Naikelienė), LMTA merginų choras (vadovai prof. Tadas Šumskas ir lekt. Andrius Gylys), Vilniaus mokytojų namų liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“ (vadovė Daiva Čičinskienė), taip pat solistai Irena Milkevičiūtė (sopranas) bei Vytautas Kiminius (birbynė). Kolektyvams dirigavo Jolanta Babaliauskienė, Aistė Bružaitė, Aušrelė Juškevičienė, Regina Marozienė, Lina Naikelienė ir Birutė Sakalienė. Koncertą vedė dr. Regina Marozienė. Skambėjo įvairių kartų lietuvių kompozitorių muzika: paties P. Stepulio, Algirdo Klovos, Kristinos Vasiliauskaitės, Jono Švedo, Vaclovo Paketūro, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Jono Tamulionio, Vytauto Naraškevičiaus, Vytauto Juozapaičio, Leono Povilaičio ir Juozo Karoso kūriniai. Iškilmingą vakarą pradėjo A. Klovos kūrinys „Šviesus liūdesys“, jį dirigavo L. Naikelienė, tekstą skaitė R. Marozienė. Mantrinės monotonijos ir sakralinių skambesių kupinas kūrinys grąžino klausytoją į senovės tolybes, puikiai įvedė į pakylėtą vakaro atmosferą. Jauna kanklininkė Lina Žilinskaitė atliko P. Stepulio „Temą su variacijomis“ – kūrinys skambėjo gerai, o daugiau įvairesnių štrichų padėtų dar labiau atskleisti šio kūrinio reljefiškumą. Gražiai išsiskyrė „Kanklelių“ atliktos dainos – iš L. Rėzos liaudies dainų rinkinio „Jau auštant aušružė“ bei pamario krašto daina „Vai kur nužėgliuos“. Tradiciniai kankleliai skambėjo nepaprastai švelniai. Šis ansamblis išlaikęs ilgaamžę nestilizuotos dainos perdavą, kuri gali ir akmenį pravirkdyti... Nepaprastai įdomios pasirodė V. Naraškevičiaus 1930 metais sukurtos trys sutartinės: „Trinku tilteliai“, „Pakelės beržai“ ir „Perlutėli rytato“ (labai profesionaliai dirigavo A. Juškevičienė). Širdį glostė keturios P. Stepulio aranžuotos M. K. Čiurlionio lietuvių liaudies dainos: „Močiute mano miela“, „Vai lekia, lekia“, „Išėjo mergelė“ ir „Ant kalno gluosnis“, merginų chorui dirigavo ryžtingą mostą turinti B. Sakalienė. Klasika tapusi J. Švedo „Svajonėlė“, atliekama kanklių orkestro, leido pasigėrėti instrumentų skambesio grožiu, liūdna iki gelmių smelkiančia melodija. Įstrigo ir koncerto pabaigoje I. Milkevičiūtės sudainuotos dainos: J. Karoso „Pasvarstyk, antela“, J. Švedo „Plaukia antela“ ir ypač V. Paketūro „Vai žydėk, žydėk“ (dirigavo L. Naikelienė). Solistės balso tembras, vokalo spalva labai tinka liaudies dainai. Koncerto programa leido kad ir punktyriškai apžvelgti ilgą kelią, kurį nuėjo mūsų nuostabiosios kanklės. Akivaizdu, kad tas kelias įsibėgėja ir, kas svarbiausia, išlaiko bei įtvirtina visa, kas buvo pasiekta iki šiol. Tiesiog įstabu, kad moderniais laikais kankliuoti panoro multiinstrumentininkas, visapusiškai apsišvietęs vyras, taip pratęsdamas senovinę vyrų kanklininkų tradiciją. Jis išugdė ir vieną žymiausių „Lietuvos“ ansamblio kanklininkų Algimantą Prusevičių. Kartu su šiuo studentu ir meistrais tobulino instrumentą, sukūrė metodiką. A. Prusevičius savo atsiminimuose (knygoje „Pranas Stepulis“. Lietuvos muzikos akademija, 2003) rašo: „Daug dienų ir ilgų vakarų mano praleista su šiuo nuostabiu žmogumi, fanatiškai įsimylėjusiu kankles ir jų muziką... P. Stepulis ir aš būdavome nuolatiniai meistro P. Servos dirbtuvių lankytojai, mes pirmieji išbandydavome naujas kankles, tonacinius keitiklius.“ P. Stepulio mokinė, „Sutartinės“ ansamblio kanklių grupės vadovė docentė Regina Tamošaitienė prisimena (ten pat): „Pranas Stepulis buvo kruopštus ir nuoširdus pedagogas, sugebantis sudominti studentus metodikos paskaitomis. Jo kalbos stilius buvo turtingas, trykštąs liaudiškais palyginimais, spalvingais posakiais“. Ilgametė „Sutartinės“ kanklininkė Zita Stepulienė, P. Stepulio žmona, taip pat pasižymėjo dideliais atlikėjos ir kompoziciniais gabumais. Tais laikais „liaudininkai“ buvo ir solistai, ir dirigentai, ir aranžuotojai... Gaudavo aukščiausią muzikinį išsilavinimą. O maestro mokinė L. Naikelienė dabar laiko visą kanklių muzikos barą. P. Stepulio veikla įamžinta ir jo vadovėlyje „Kanklės“, ir mokinių bei amžininkų atsiminimuose. Su Prano Stepulio vardu susijusi ištisa naujoji epocha, kurios metu kanklės suskambo naujai. Prano Stepulio 100-mečiui skirtas vakaras vėl subūrė kanklių veteranus, pedagogus, studentus ir visus prijaučiančiuosius, kurie be liaudies muzikos neįsivaizduoja nei savo gyvenimo, nei Lietuvos ateities. Pilna Šv. Jonų bažnyčia tarsi sakė: „Mes gyvi, mes jungiamės, mūsų muzika gyva ir mes ja gyvi“. Taigi šia proga visiems liaudiškos muzikos puoselėtojams norisi palinkėti geros kloties, naujų vardų ir naujų pasiekimų. Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 7


Sukaktis

Kanklës buvo K jo gyvenimas

Regina MAROZIENĖ

Prano Stepulio 100-mečiui

Muzikos barai / 8

anklės, kanklelės, kanklytės... Jau daugel amžių jūs sidabriniais garsais užliejat lietuvio širdį, raminat supamą kūdikį, sergite ligų kamuojamą, apraudate velionį, maldą lydite Viešpaties karalystėn ar linksminate jaunimą susibūrimuose. Ačiū, pražilusios kanklės, už pasakose, padavimuose tarsi Baltijos pajūrio gintare paslėptą ir išsaugotą pagonišką lietuvių tautos praeitį, už atsakingai iš rankų į rankas mums perduotą protėvių kultūros palikimą... Šiandien kanklės – ne tik mūsų tautinės kultūros simbolis, muziejinė vertybė, tai ir universalus muzikos instrumentas, jau daugiau nei pusšimtį metų profesionaliai skambantis koncertų salėse Lietuvoje ir už jos ribų. Šio instrumento kelias į mūsų dienas neatsiejamas nuo profesoriaus Prano Stepulio (1913–2007) veiklos, jo indėlis į kanklių, jų repertuaro ir kankliavimo raidą iki šiol lieka neišmatuojamai svarus. P. Stepulio pažintis su muzika siekia ankstyvuosius vaikystės metus, kai tėvams nuo vokiečių kariuomenės pasitraukus į Rusiją, kartu su savo seneliais ir keturiomis tetomis jis dainuodavo liaudies dainas ir savo pasigaminta dviejų virvelinių stygų skripkele čirpindavo ir niūniuodavo Žališkės kaimo pasilinksminimuose nugirstas melodijas. Tikrą smuiką pavyko įsigyti tik paauglystėje, su juo grieždavo kaimo vestuvėse, pasilinksminimuose. Berniuko vaikystė bėgo gyvenant tai pas senelius, tai piemenaujant pas mamą (ji iš Rusijos, karui pasibaigus, sugrįžo viena, tėvas ir jaunesnysis Prano brolis ten mirė). Pradžios mokykla Janėnuose, Aukštesnioji komercijos mokykla ir suaugusiųjų gimnazija Kaune – taip prasidėjo P. Stepulio kelias į mokslus. Kaune susipažino su liaudies instrumentais: Lietuvos kanklininkų draugijos kursuose net aštuonerius metus mokėsi pas žymų suvalkiečių kanklininką Praną Puskunigį ir kanklių tobulintoją Justiną Strimaitį. Tai ir tapo lemtingu posūkiu P. Stepulio gyvenime. 1937 m. pašauktas į Lietu-


vos kariuomenę suorganizavo skudutininkų grupelę, karinio dalinio vadovybei leidžiant koncertuodavo su J. Strimaičio kanklininkais. Koncertai vykdavo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje. Po kariuomenės − studijos Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filologijos fakultete. Teko tenkintis laisvojo klausytojo statusu, nes nebuvo mokęsis lotynų kalbos (ją reikėjo studijuoti papildomai). Ryšys su kanklių muzikos kursais išliko, J. Strimaičiui pasitraukus iš vadovo pareigų, jas perėmė P. Stepulis. Šalia įprastinių koncertų, P. Stepulio vadovaujami kursantai kas savaitę kankliuodavo Kauno radiofone. 1940 m. P. Stepulį buvęs mokytojas J. Strimaitis rekomendavo į Vilniuje kuriamą dainų ir šokių liaudies ansamblį. Toliau – darbas ansamblyje, nutrauktos filologijos studijos Vilniaus universitete. 1945 m. P. Stepulis baigė obojaus klasę Vilniaus muzikos mokykloje, tais pačiais metais pradėjo dirbti tuometinės Valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA) Liaudies instrumentų katedroje, 1950 m. įgijo obojininko solisto ir pedagogo kvalifikaciją. Tai tik sausi faktai, atspindintys ilgą ir nelengvą Maestro kelią į muzikos pasaulį. Tačiau prasmingiausia prof. P. Stepulio veikla neatsiejama nuo jo darbų dainų ir šokių ansamblySu latvių kanklininku Juncminiu Rygoje 1948 m.

je ir ypač LMTA Liaudies instrumentų katedroje. Ten buvo nuveikti patys reikšmingiausi darbai: 20 metų vadovauta Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ kanklių grupei, 47 metai atiduoti pedagoginiam darbui dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, iš jų 17 vadovauta Liaudies instrumentų katedrai. Tai ne vien įspūdingi skaičiai, tai – galybė koncertų Lietuvoje ir svetur, tūkstančiai valandų, praleistų su meistrais P. Serva, P. Kupčiku tobulinant kankles, su kompozitoriais diskutuojant apie naujus kūrinius ir jų atlikimo kanklėmis galimybes. Išugdyti 35 aukščiausios kvalifikacijos kanklininkai, pedagogai, kolektyvų vadovai: A. Žemaitis, R. Paskačimaitė-Tamošaitienė, Z. Mažuknaitė-Stepulienė, M. Gaščiauskaitė-Baltrėnienė, I. Balčytytė-Nomicienė, A. Prusevičius, L. Gadliauskas, L. Juodytė-Naikelienė, A. Česienė, D. Kubiliūtė-Čičinskienė, A. ŽvinytėJuškevičienė ir kt. Toks gausus mokinių, bendraminčių ir pasekėjų būrys − pedagogo gyvenimo įprasminimas ir laimė. Aranžuota per pusšimtis kūrinių kanklėms bei kanklių ansambliui, publikuoti 7 metodiniai-moksliniai darbai, 33 straipsniai, redaguoti 7, recenzuota 14 leidinių, vadovauta 20 studentų diplominių darbų. Tai tik menka dalis tų darbų, kuriuos kruopščiai ir tyliai darė šis talentin-

P. Stepulis su kursų vadovu J. Strimaičiu 1936 m.

gas ir savo darbui atsidavęs žmogus. Skaičiais neišmatuosi pastangų ir laiko, kurį profesorius skyrė ugdydamas akademinio kankliavimo techniką, rengdamas dar ir šiandien konkurento nesulaukusį vadovėlį „Kanklės“, kitas metodines priemones, mokymo programas, burdamas studentų kamerinius ansamblius, konsultuodamas mėgėjų meno kolektyvus, organizuodamas dainų šventes, dalyvaudamas įvairiuose konkursuose, festivaliuose, perklausose, seminaruose, konferencijose ir kituose renginiuose. P. Stepuliui iki pat gilios senatvės nuoširdžiai rūpėjo šis muzikos instrumentas, kuris, regis, jam seniai buvo tapęs trečiuoju vaiku. Jau būdamas labai garbaus amžiaus jis vis dar domėjosi kanklių ir kankliavimo aktualijomis, kartais apsilankydavo koncertuose.

A

pie profesorių P. Stepulį kalbamės su buvusiu jo studentu, kolega, ilgamečiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogu, dekanu profesoriumi Valentu Leimontu.

– Gerbiamas profesoriau, esate minėjęs, kad Praną Stepulį pažinojote net 55 metus. Tai išties ilgas gyvenimo laikotarpis. Kokia buvo pažinties pradžia?

– 1952 metai, Vilnius. Pagal paskyrimą pradėjau dainuoti Dainų ir šokių liaudies ansamblio chore. Pirmosios repeticijos, pirmieji koncertai ir artimesnės pažintys su kolektyvo vadovais. Jau tada šalia J. Švedo, J. Lingio ryškėjo P. Stepulio asmenybė. Jis man ir, manau, visiems ansambliečiams atrodė itin darbštus, rūpestingas ir taurus. Subūręs ir išugdęs ansamblio

Muzikos barai / 9


Sukaktis

2003 m. P. Stepulis su Lietuvos kanklininkėmis

kanklininkų grupę, jis ruošė naujesnę, tobulesnę kankliavimo metodiką, bendradarbiaudamas su instrumentų meistru P. Serva tobulino kankles, plėtė jų technines ir menines galimybes. Trūkstant repertuaro P. Stepulis paruošė orkestro partitūras šokiams „Siaudelė“, „Dzūkų kadrilis“, skudučių ansambliui parašė pjeses „Trepsiukas“ ir „Šokis-sutartinė“. Jis buvo ne tik J. Švedo bendražygis, bet ir aukštos kvalifikacijos muzikas. Galimybė artimiau pažinti P. Stepulį atsirado man įstojus į tuometinę Lietuvos konservatoriją ir pasirinkus birbynės ir dirigavimo specialybes. P. Stepulis Liaudies instrumentų katedroje dirbo nuo pat jos įkūrimo (1945). Trejetą metų lankiau jo praktinį liaudies instrumentų pažinimo kursą. Mano kankliavimas buvo skurdokas. P. Stepulis suvokė, kad aš, dirbdamas ansamblyje, po savaitę ar net kelias gastroliuodamas, ne visuomet turėjau galimybę tinkamai pasirengti jo paskaitoms, todėl savo reiklumu manęs labai nevargino. Paskaitos būdavo gyvos, su pasišnekėjimais. P. Stepulis buvo autoritetas ir katedros pedagogams, ir studentams. – Tikriausiai Maestro labiau pažinote dirbdamas kartu su juo Liaudies instrumentų katedroje?

– Kai 1962 m. buvau pakviestas dėstyti Liaudies instrumentų katedroje, ten jau dirbo 7 pedagogai ir studijavo per 20 studentų. P. Stepulis katedroje kankliuoti mokė jau ne vienas – nuo 1955 m. dirbo jo išugdytos talentingos kanklininkės Z. Mažuknaitė-Stepulienė ir R. PaskačimaitėTamošaitienė. Katedros posėdžiuose,

Muzikos barai / 10

egzaminų ir koncertų aptarimuose savo nuomonę reikėdavo išsakyti visiems pedagogams. P. Stepulio pastabos būdavo taiklios, vertinimai – svarūs. Jis niekada nėra pasakęs aštresnio žodžio ar užgaulios pastabos. Darbas katedroje vyko ramiai ir ritmingai. Profesoriaus J. Švedo sukurta nuoširdi ir draugiška atmosfera nekontrastavo su griežta tvarka. P. Stepulis toje aplinkoje buvo pavyzdys ir pedagogams, ir studentams. Jo kuklumas, sąžiningumas ir kompetencija buvo nepralenkiami. Nuoširdus dzūkiškas humoras puikiai derėjo su pagarba oponentui. Specialybės paskaitose jis būdavo ne tik kruopštus, bet ir geranoriškai reiklus. Profesoriaus dėstymo metodika ne visuomet atitikdavo kai kurių gabesnių, bet ne itin darbščių studenčių individualius polinkius. Bet galutiniai darbo rezultatai būdavo geri. – Profesorius 1970 m. tapo Liaudies instrumentų katedros vedėju. Jai vadovavo net 17 metų. Kaip galėtumėte apibūdinti šį laikotarpį?

– Pasiligojus J. Švedui katedros vedėjo rūpesčius teko perimti prof. P. Stepuliui. Nors jie kartu dirbo dvidešimt penkerius metus ir P. Stepulis buvo perpratęs prof. J. Švedo vadovavimo praktiką, imtis atsakomybės ir daryti savarankiškus sprendimus buvo nelengva. Katedra plėtėsi, išaugo studentų skaičius ir pedagogų gretos. Kasdieninis profesoriaus P. Stepulio rūpestis ir pareigingumas palaikė darbingą atmosferą. Jis buvo principingas, reiklus, savo nuomonę visuomet ramiai argumentuodavo. Tuo laikotarpiu man, kaip dekanui, su profesoriumi tekdavo dažnai bendrauti – derinti įvairius klausimus dėl mokymo programų, kolektyvų koncertų, konkursų, studentų ir jų pedagogų veiklos. Dar nuo J. Švedo vadovavimo katedrai laikų buvo išlikęs reikalavimas studentų orkestrui per semestrą surengti bent vieną viešą koncertą, t. y. per mokslo metus reikėjo parengti bent dvi orkestro koncertines programas. Prieš kiekvieną koncertą prof. P. Stepulis suderindavo orkestro kankles. Katedroje vykdavo koncertų aptarimai, kurie būdavo

protokoluojami. Profesorius niekada aštriai nekritikuodavo nepasisekusių koncertų, jis tik profesionaliai ir labai dalykiškai apibūdindavo stipriąsias ir silpnąsias pasirodymo puses. Savo abejonių viešai neišsakydavo. Man imponavo profesoriaus geranoriškumas, jo spinduliuojama angeliška ramybė. Jis visuomet būdavo linksmas, geros nuotaikos. Tai tikro dzūko charakteris. Profesorius su katedros pedagogais elgdavosi labai tolerantiškai, diplomatiškai, neviešindavo iškilusių problemų. Jas stengdavosi išspręsti kaip galima efektyviau ir geranoriškiau. Gabūt kartais kai kurie pedagogai ir papiktnaudžiaudavo jo tolerancija... – Ar nemanote, kad Maestro pastangos ir nuveikti darbai ne visada būdavo deramai įvertinami kolegų?

– Yra keletas faktų (jų liudininkas pats buvau), kurie neturėtų likti liaudies instrumentų muzikos istorijos paraštėse. Kamerinio ansamblio (vėliau pavadinto „Sutartine“), dalyvavusio 1957 m. Maskvoje vykusiame VI pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje, kūrimas ir laimėjimai, deja, nebuvo susieti su prof. P. Stepulio vardu. O juk jis ir J. Švedas šį ansamblį subūrė, šlifavo kiekvieną kūrinį repetuojant Vilniuje ir rengiantis konkursams Maskvoje. Ansambliui iš festivalio grįžus su apdovanojimais, P. Stepulio įnašas buvo demonstratyviai nutylėtas. Norisi prisiminti dar vieną, deja, gana trumpą prof. P. Stepulio veiklos epizodą. 1962 m. konservatorijoje buvo suburtas kanklių ansamblis, jis atlikdavo originalias ir aranžuotas lietuvių kompozitorių pjeses ir dainų akompanimentus. Į koncertų sales ansamblis neišėjo, bet keliolika kūrinių įrašė radijo fondams. Didelį malonumą teko patirti, kai ansamblis akompanavo žymiai mūsų dainininkei Beatričei Grincevičiūtei. Pasigėrėjimą kėlė itin atsakingas ir kūrybiškas jos ir profesoriaus požiūris į liaudies dainą, jos mintį ir nuotaiką. Tai buvo dviejų nuostabios dvasios ir gilaus proto menininkų bendravimas. – Esate minėjęs, kad Jums teko su Maestro bendrauti ir neformalioje aplinkoje...


– Profesorius buvo prisiekęs meškeriotojas ir patyręs grybautojas. Turėdamas laisvo laiko jis niekuomet nepraleisdavo progos pasimėgauti šiais užsiėmimais. Man teko keletą dienų su juo praleisti žūklaujant Strėvos vandenyse ir keletą kartų grybauti Paluknės pušynėliuose. P. Stepulis domėjosi istorija, filosofija, kartais cituodavo Vydūną, gilinosi į tautų formavimosi istoriją. Profesorius buvo labai darbštus ir nagingas žmogus. Labai mėgo darbuotis sode. Ten visas ūkis buvo jo rankomis sukurtas... Bendravau su Stepulių šeima visos mūsų pažinties laikotarpiu. Mes kiekvienais metais tradiciškai atviruku ir simboline dovana sveikindavome vienas kitą Naujųjų metų proga. Kaip gražų atminimą apie mūsų draugystę saugau P. Stepulio man padovanotą istorinę knygą. Mus su Maestro siejo draugiškas ryšys ir abipusė pagarba. Ne kartą apie prof. P. Stepulį ant popieriaus teko guldyti šiltus prisiminimus, jie buvo publikuoti prof. A. Vyžinto sudarytoje monografijoje apie jį, įvairiuose žurnaluose, laikraščiuose. – Jei prof. P. Stepulis gyventų ir dirbtų šiandien, kokia, Jūsų manymu, būtų jo dabartinė profesinės veiklos strategija?

– Ne paslaptis, kad šiandieninės valdžios formuojama kultūros politika yra ne itin palanki tautinės muzikos sklaidai Lietuvoje. Darbai, kuriuos anuomet darė Jonas Švedas, Pranas Stepulis ir kitos asmenybės, šiandien, valdžios požiūriu, kurią atspindi liaudies instrumentų situacija Lietuvoje, yra nebūtini. Tik dėl pavienių pedagogų, kolektyvų vadovų begalinio entuziazmo ir pasiaukojimo šiandien mes dar turime tai, ką paveldėjome iš šio žanro patriarchų J. Švedo, P. Stepulio, P. Samuičio ir kitų. Vis dėlto manau, kad jei prof. P. Stepulis šiandien būtų tarp mūsų, jis savo darbais, sąžiningai ir tyliai atliekamais, bandytų sudaryti kuo palankesnę nuomonę apie liaudies instrumentus, tautinę muziką. Maestro ir šiandien, manau, būtų autoritetas, kuris burtų visus šio žanro mylėtojus ir puoselėtojus.

A

ntrinant prof. V. Leimonto mintims, galima patvirtinti, kad šiandienos ir rytdienos jaunosioms „liaudininkų“ kartoms Prano Stepulio fenomenas yra ir išliks tobuliausias atsidavimo savo profesijai pavyzdys. Šis kūrėjas kanklėms paskyrė net 60 gražiausių savo gyvenimo metų. Profesoriaus nuveiktus darbus stengiamasi įamžinti ne tik monografijose, straipsniuose. Perfrazuodami paties P. Stepulio kadaise pasakytus žodžius, galime teigti, jog tai, kad šis dvasingas liaudies muzikos instrumentas plačiai skamba Lietuvoje, yra mūsų visų laimė ir paguoda. O skamba jis beveik kiekvieno Lietuvos miesto ir miestelio muzikos, meno mokykloje, konservatorijose, Muzikos ir teatro akademijoje, kultūros centruose, bendrojo lavinimo mokyklose, koncertuose, festivaliuose, dainų šventėse, įvairiuose projektuose Lietuvoje ir svetur. Šiandien prof. P. Stepulio mokinių dėka kankliavimas Lietuvoje pasiekė brandą, kanklininkai sulaukia solidaus įvertinimo tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose. Apie profesoriaus darbų reikšmę ir indėlį į mūsų šalies kultūros istoriją buvo kalbėta 2013 m. balandžio 11 d. LMTA Liaudies instrumentų ir akordeono katedros surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Liaudies instrumentinė muzika: tradicija ir dabartis“, skirtoje prof. P. Stepulio 100-mečiui. Joje dalyvavo žymūs liaudies instrumentinės muzikos tyrinėtojai, atlikėjai, pedagogai iš Lietuvos, Suomijos, Rusijos, Baltarusijos. Konferencijos medžiaga netrukus suguls į pranešimų rinkinį. Nuo 2004 m. Šiauliuose kas ketveri metai vyksta tarptautinis Prano Stepulio kamerinių liaudies instrumentinės muzikos ansamblių konkursas-festivalis, kuriame dalyvauja geriausi šalies ir Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Austrijos kolektyvai. Šių metų gegužę šis renginys įvyko jau trečią kartą. 2013 m. gruodžio 15 d. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje buvo surengtas atminimo koncertas, skirtas prof. P. Stepulio 100-mečiui. Jame dalyvavo žymiausios Lietuvos kanklininkės, pedagogės, dainavo buvusi Maestro studentė Irena Milkevičiūtė. Vaka-

Su prof. Lina Naikeliene 2003 m.

ro iniciatorė – taip pat buvusi prof. P. Stepulio studentė, LMTA Liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėja profesorė Lina Naikelienė. 2014 m. jos iniciatyva planuojama išleisti profesoriaus atminimui skirtą straipsnių rinkinį „Tautos skambesiai“. Apmaudu, kad mūsų Kultūros ministerija atsisakė remti šią gražią profesoriaus, o kartu ir viso liaudies instrumentinės muzikos žanro, sukaktį. Tai tik dar kartą įrodo kultūros politikos nebuvimą. O tai, manyčiau, didelis nuostolis ne tik visam liaudies instrumentinės muzikos žanrui. Tai juoda dėmė visai mūsų šalies kultūrai. Lieka tik tolerantiškai atsidusti, kaip tai ne kartą darė mūsų Maestro... Esu dėkinga likimui, kad galėjau asmeniškai šiek tiek pabendrauti su profesoriumi (nors akademijos koridoriuose jo sutikti jau nebeteko), iš pirmų lūpų išgirsti atsakymus į man rūpimus kanklių ir kankliavimo raidos klausimus. Visuomet žavėjausi profesoriaus ir jo žmonos, žymios kanklininkės ir ilgametės LMTA pedagogės Zitos Stepulienės inteligencija ir žmogišku paprastumu, nuoširdžiu dėmesiu, rodomu kiekvienam juos aplankančiam žmogui. Imponavo fenomenali profesoriaus atmintis. Jis be menkiausios abejonės galėdavo pasakyti, kelintais metais buvo parašytas vienas ar kitas kūrinys, kas pirmasis jį pagrojo arba kada buvo atlikta kuri nors kanklių modifikacija. Jis buvo kanklių istorijos, kurią pats ir kūrė, gyvasis liudininkas, metraštininkas. Žmogus, kuriam kanklės buvo jo gyvenimas... n

Muzikos barai / 11


Sukaktis Rasa AUKŠTUOLYTĖ

G

Michailo RAŠKOVSKIO nuotr.

ruodį savo 50-ąją gimimo sukaktį minėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Juozapaitis. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros profesorius, Vilniaus kolegijos Menų fakulteto docentas, Vytauto Juozapaičio edukacinio kultūros ir meno centro vadovas – visas šias pareigas daugiau nei prieš metus pakeitė atsakingas Seimo nario postas, tačiau maestro prisipažįsta, kad širdyje visuomet liks dainininkas ir pedagogas. Jeigu likimas

Muzikos barai / 12

Opera panaði á meninio sporto rûðá Operos solistui Vytautui Juozapaičiui – 50

V. Juozapaičiui suteiktų antrą progą rinktis gyvenimo kelią, jis tiki, kad pasuktų ten pat. Nors pradėdamas muziko profesionalo gyvenimą jis to tiksliai nežinojo, tačiau pamilęs savo profesiją nieko pakeisti nebegalėjo. „Aš tiesiog leidausi vedam a s

likimo ir ėjau ten, kur liepė vidinis balsas. Iš pradžių mėginau priešintis: pirmasis mano bandymas siekti aukštojo išsilavinimo buvo teisės mokslai, paskui mokiausi profesinėje mokykloje, todėl žengimas muziko profesionalo keliu nebuvo mano svajonių išsipildymas, juo labiau klasikinės muzikos kontekste“, – pasakoja V. Juozapaitis. Jei kas nors prieš 30 metų solistui būtų pasakęs, kuo šis tapsiąs, jis būtų skaniai pasijuokęs ir pamanęs, kad tas žmogus sunkiai supranta, ką kalbąs. Vis dėlto tas pats likimas, prieš kelias dešimtis metų V. Juozapaitį nuvedęs muziko profesionalo keliu, šiandien lėmė ir pasitraukimą iš jo. „Niekada nedvejojau, kad vieną dieną savo gyvenimą papildysiu ir kita veikla, kuri iš esmės nesiskiria nuo to, ką dariau. Politika taip pat yra kūryba, kurioje labai svarbu atsakomybė, gyvenimiška patirtis ir aiškūs siekiai“, – teigia dainininkas. V. Juozapaitį daugybę kartų yra palankiai įvertinę ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muzikos kritikai, tačiau kaupti profesinę patirtį jis apsisprendė būtent savo krašte. „Man visada rūpėjo Lietuvos reikalai, kultūra. Tai galbūt buvo padiktuota ir mano V. Juozapaitis – Ūdrys Vytauto Klovos operoje „Pilėnai“


Michailo RAŠKOVSKIO nuotr.

Pilotas Rachelės Portman operoje „Mažasis princas“ V. Juozapaitis – Kunigaikštis Ipsheimas-Gindelbachas ir Sofija Jonaitytė – Grafienė Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas“ Amonasras Giuseppe Verdi operoje „Aida“

Michailo RAŠKOVSKIO nuotr.

sėslaus, šeimyniško gyvenimo būdo, kadangi neįsivaizdavau savęs be šeimos, be tuo metu dar mažų vaikų apsupties. Įvairiuose tarptautiniuose renginiuose Lietuvai atstovaudavau daugiau kaip kultūros diplomatas“, – sako V. Juozapaitis. Operos scenoje solistas sukūrė gausybę vaidmenų, bet pačiam sau svarbiausius ir artimiausius galėtų suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai P. Čaikovskio Eugenijus Oneginas – vienas paskutinių jo įkūnytų personažų, taip pat G. Verdi Rigoletas. „Tai vienas man brangiausių, kūnu ir krauju sukurtų vaidmenų. Aš labai dėkingas režisieriui Gintarui Varnui, kuris padėjo man šį vaidmenį atrasti bei suprasti. Jo koncepciją paskui skleidžiau „Rigoleto“ pastatymuose JAV, Šveicarijoje, Rusijoje ir kitur“, – pasakoja solistas. Vis dėlto didžiausią lūžį V. Juozapaičio, tuomet dar jauno dainininko

Muzikos barai / 13


Martyno ALEKSOS nuotr.

Michailo RAŠKOVSKIO nuotr.

Sukaktis

Rigoletas G. Verdi operoje „Rigoletas“ Oneginas Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ Džanis Skikis Giacomo Puccini operoje „Džanis Skikis“

Michailo RAŠKOVSKIO nuotr.

gyvenime lėmė W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“ pagrindinio personažo įkūnijimas. „1993 m. vasarą dalyvavau Belgijoje vykusiuose meistriškumo kursuose, ten į vasaros akademiją suvažiuodavo ir kokią nors operą statydavo perklausas laimėję jauni dainininkai. Mozartas man tuomet atrodė

Muzikos barai / 14

Martyno ALEKSOS nuotr.

V. Juozapaitis – Markizas Poza (Rodrigas) ir Gehamas Grigorianas – Don Karlas Giuseppe Verdi operoje „Don Karlas“

vienas nuobodžiausių, sunkiai suprantamų kompozitorių. Taigi ten nuvykau ne tik nemokėdamas nė vieno operos numerio, bet ir nė vienos natos. O po penkių ten praleistų savaičių jau dainavau visą premjerinį spektaklį“, – prisiminimais dalinasi V. Juozapaitis. Jis prisipažino tuomet supratęs egzistuojant tam tikrą metodiką, taisykles, įsitikinęs, kad darbas su dainininkais yra kur kas daugiau, nei jų gebėjimų ar talento pritaikymas. „Šis spektaklis man brangus ne tik kaip aktoriui, menininkui, jis labai reikalingas kiekvienam operos teatrui, operos studijai, jaunų dainininkų augimui ir puoselėjimui. Kas kartą, kai girdžiu pirmąjį uvertiūros akordą, kūnas nueina pagaugais, o paskutinė scena, kada Don Žuanas už savo padarytas nuodėmes yra nusiunčiamas į pragarus, būdavo tarsi mano paties asmeninė atgaila“, – prisipažįsta solistas. Pasak V. Juozapaičio, operos scenoje, pasinėrus į personažo istoriją, dingsta ne tik laiko, bet ir savo paties asmenybės pojūtis. Solistas atsargiai žvelgia į tuos, kurie teatrinį gyvenimą suvokia kaip realybės pratęsimą ir atvirkščiai – realiame gyvenime imasi tam tikrų vaidmenų. „Aš labai aiškiai atsiriboju nuo šių dalykų. Negretinu gyvenimo ir scenos. Kurdamas personažą, remiuosi tam tikrais momentais iš savo, kitų gyvenimų, knygų, filmų, spektaklių ar kitų vaidmenų, tačiau


Jubiliejiniame koncerte Filharmonijos Didžiojoje salėje gražiausius operų fragmentus ir dainas atliko pats solenizantas ir Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Ieva Juozapaitytė (sopranas), Algirdas Bagdonavičius (kontratenoras), Mindaugas Zimkus (tenoras), Tomas Pavilionis (tenoras), Vladimiras Prudnikovas (bosas). Fortepijonu skambino Petras Geniušas, griežė Modesto Barkausko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras. Filharmonijos fojė publika grožėjosi įspūdinga Vytauto Juozapaičio vaidmenų galerija – nuotraukų iš spektaklių parodą mylimam seneliui, tėvui ir vyrui dovanojo šeima.

Dmitijaus MATVEJEVO nuotraukos

niekada nesitapatinu su personažais ir atėjęs į teatrą stengiuosi nusimesti savo asmeninį rūbą, į sceną žengti jau kaip personažas“, – pasakoja V. Juozapaitis. Nors atlikėjas tiki įkvėpimo galia, tačiau būdamas profesionalas vien ja nesikliauja. „Tai yra profesija, kurioje negalima būti priklausomam vien nuo įkvėpimo: jai reikalingas kantrus darbas diena iš dienos, atsipalaiduoti ir laukti įkvėpimo tiesiog nėra laiko. Opera panaši į meninio sporto rūšį – meninę gimnastiką ar dailųjį čiuožimą. Jei mėnesį nieko nedarysi ir paskui žengsi į operos sceną, didelė tikimybė, kad patirsi nesėkmę“, – įsitikinęs solistas. Sėkmė ar nesėkmė scenoje, pasak V. Juozapaičio, didele dalimi priklauso ir nuo scenos partnerių, kurių vienas svarbiausių – dirigentas. Visi atlikėjai tampa kūrėjo, kompozitoriaus partneriais, prisideda prie muzikos kūrinio realizacijos. „Kompozitorius parašo kūrinio natas, tačiau jeigu jos nėra atliekamos, tai niekada netaps kūriniu. Taigi toliau viskas priklauso nuo tų žmonių, kurie idėją įgyvendina, – dirigento, orkestro, kitų atlikėjų“, – tvirtina V. Juozapaitis. Peržvelgdamas savo nueitą kelią, V. Juozapaitis reiškia padėką visiems tame kelyje jį lydėjusiems žmonėms: „Už gimimą esu dėkingas tėvams, už tapimą tuo, kas esu, – savo mokytojams. Taip pat esu dėkingas savo mokiniams, kurie tęsia mano idėjas. Esu dėkingas savo šeimai, žmonai Eglei, dukroms, visiems, kurie manyje mato draugą, bičiulį, kurie dovanoja savo laisvą laiką, gyvenimą, emocijas“. Sveikiname maestro Vytautą Juozapaitį gražaus jubiliejaus proga! n

Muzikos barai / 15


Sukaktis

Menui kilniajam giedame ðlovæ Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos 90-mečiui

Laima SUGINTIENĖ

R

ugsėjo 30 d. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijai sukako 90 metų. Be to, prieš 20 metų šiai vienai seniausių technikumu, aukštesniąja muzikos mokykla vadin-

Muzikos barai / 16


tai Lietuvos muzikinio ugdymo įstaigų buvo grąžintas istorinis konservatorijos vardas. Šias sukaktis mokykla paminėjo išskirtiniu renginiu, juo buvo priminti ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos muzikinei kultūrai reikšmingi faktai. S. Šimkus puikiai suprato, kad „mūsų kultūrinė ateitis <...> priklausys nuo to, ar pajėgsime plačia visuomenės minia išsiristi iš siauro rato miesčioniškų reikaliukų ir cackų į orbitą europietiškos, plačiąja to žodžio prasme, gilios dvasios ir muzikos sritį“.

JUBILIEJINIO KONCERTO PROGRAMOJE – ISTORINIS REPERTUARAS

1925 m. gegužę įvykęs pirmasis iš konservatorijos bendruomenės sudaryto simfoninio orkestro koncertas, kurio programoje tarp kitų opusų skambėjo ir M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, yra ir lietuviško simfoninio orkestro gimimo diena. O praėjus vos penkeriems metams po mokyklos įsteigimo konservatorijos bendruomenė susitelkė Ch. Gounod operos „Faustas“ pastatymui. Ir tai padarė per tris mėnesius! Jubiliejinio koncerto programa atliepė turtingą mokyklos istoriją: skambėjo M. K. Čiurlionio poema ir „Fausto“ fragmentai. Abu kartus miestiečiai buvo pakviesti į tuometinę Šaulių salę, kurioje tilpo 800 klausytojų. Salė buvo sausakimša. 2014 m. sausio 7 d. būtent šioje miestui istoriškai svarbioje meninėje erdvėje – dabar Klaipėdos koncertų salėje – ir įvyko jubiliejinis renginys „Menui kilniajam mes giedame šlovę“.

Alčauskis (tenoras), Mindaugas Rojus (tenoras, baritonas), Almas Švilpa (bosas), dirigavo Stasys Domarkas ir Tomas Ambrozaitis. Ypač džiugina tai, kad visi išskirtinio koncerto artistai entuziastingai palaikė idėją, noriai sutiko dalyvauti, nors kai kam teko atvykti iš Vilniaus ar net iš užsienio. Tai dar vienas įrodymas, kad konservatorijos įkūrėjo dvasia gyva. Juk tai jis į dėstytojų sutartis įtraukdavo reikalavimą dėl privalomo grojimo koncertuose, o jo mokiniai, nuvykę dirbti į Kauną, graužėsi, kad gauna algą, o darbo… nėra. Jubiliejai – proga prisiminti savo šaknis, apžvelgti nuveiktus darbus, brėžti gaires ateičiai. Apie muziko kelią, pašaukimą mintimis dalijasi šventinio koncerto dalyviai.

STASIUI DOMARKUI LIEPĖ IŠSIKIRPTI GARBANĄ

Baigęs dirigavimo specialybę Sankt Peterburgo konservatorijoje, S. Domarkas beveik pusė amžiaus muzikoje (didžioji dalis – muzikiniame teatre). Būtent tiek metų šiam efemeriškam menui paskyrė klaipėdiečiams puikiai pažįstamas maestro. Savo jaunystės mieste dirigentas išgyveno kūrybinį pakilimą, savotišką renesansą:

Dirigavo Stanislovas Domarkas

STASIO ŠIMKAUS TRADICIJOS GYVOS

Į jungtinį simfoninį orkestrą ir mišrų chorą susibūrė įvairių kartų konservatorijos absolventai, pedagogai ir mokiniai, Klaipėdos kamerinis orkestras, kurio didelė dalis taip pat yra arba konservatorijos absolventai, arba pedagogai (meno vadovas Mindaugas Bačkus, chormeisterė Jolanta Vyšniauskienė). Dalyvavo solistai Sigutė Stonytė (sopranas), Viktoras Gerasimovas (sopraninas), Kęstutis

nuo 1993 m. jis buvo Klaipėdos muzikinio teatro (KVMT) vyriausiasis dirigentas, tais pačiais metais subūrė Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą, kurio parengtos programos labai praturtino uostamiesčio muzikinę panoramą. Nuo 1995 iki 2005 m. menininkas vadovavo KVMT. S. Domarko iniciatyva KVMT nuo 1998 m. rengia tarptautinį operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kasmet

vykstantį Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje, Juodkrantėje, Plungėje, Kretingoje ir Karaliaučiuje. Profesorius tapo viena žinomiausių uostamiesčio kultūros ir meno asmenybių, jo nuopelnai įvertinti kultūros magistro žiedu. S. Domarko kūrybinėje biografijoje – per 40 scenos veikalų pastatymų, daug originalių simfoninių programų. Ypatingą dėmesį maestro visada skyrė lietuviškų kūrinių ir jų autorių propagavimui. 1997 m. Klaipėdoje įvyko pirmosios nacionalinės operos nepriklausomoje Lietuvoje – Giedriaus Kuprevičiaus „Prūsų“ – premjera, jis inicijavo ir Audronės Žigaitytės operą „Žilvinas ir Eglė“, tai buvo pirmoji nacionalinė Lietuvos opera, parodyta užsienyje – Lenkijoje. Šiuo metu S. Domarkas yra Plungėje vykstančio Mykolo Oginskio tarptautinio festivalio meno vadovas. Plungė jam suteikė miesto garbės piliečio vardą. Šiltai ir su meile dirigentas prisimena savo jaunystės miestą, kur suspėdavo ir į tautinių šokių ratelį, krepšinio treniruotes, ir į matematikų olimpiadą, kur pirmosios meilės vedžiotos po kapines – muzikos mokykla buvo šalia dabartinio Skulptūrų parko. Kur, nusižiūrėjęs į brolį Juozą, pūtusį klarnetą, į rankas paėmė obojų, taip prasidėjo jo ilga muzikos pažinimo kelionė. Kadangi broliai buvo panašūs, muzikos mokyklos direktorius J. Karosas liepė išsikirpti garbaną... Jaunajam Stasiukui teko laimė mokytis legendinio mokytojo Kazimiero Biliūno klasėje. Šis visus mokinius labai globojo, visiems padarydavo obojaus liežuvėlius, kviesdavosi namo pietauti... Didelį įspūdį darė teorinių dalykų mokytojas Bronius Šiaučiulis. Labai ryškiai prisimena pirmuosius koncertus, jų vykdavę labai daug, pamena griežiant A. Livontą. Baigęs tik tris kursus, vėlgi paskui brolį išvyko mokytis į Vilnių. Su tuo susijusi „kriminalinė“ istorija, mat pamelavo, esą atestatą užmiršęs... Gana greit supratęs, kad nebus obojininkas, vis labiau ėmė domėtis dirigavimu. Bet norint įstoti į tuometinę Leningrado konservatoriją, reikėjo ypač daug teorinių žinių, o jis nebuvo nei solfedžio, nei harmonijos asas...

Muzikos barai / 17


Sukaktis Tačiau atkakliam žemaičiui pavyko. Vienas pirmųjų, įžvelgusių S. Domarko dirigento talentą, buvo Jonas Aleksa, apie debiutinį koncertą rašęs, kad „dirigentų šeimos nariu tapo tikras profesionalas“. „Tie, kurie paklysta ir muziką pasirenka atsitiktinai, geriau būtų, kad ją mestų. Talentas pats nedirba, reikia labai didelio darbo. Jei tai tik amatas – tokių žmonių muzika nemėgsta. Didelė laimė bendrauti su muzika. Tai labai svarbu suvokti tame amžiaus tarpsnyje, kai mokomasi konservatorijoje. Tuomet dažniausiai ir įvyksta persilaužimas, paklojami pamatai profesiniam keliui“, – teigia jubiliejiniame koncerte operos „Faustas“ (ją yra dirigavęs ne tik Kaune, bet ir Minske) fragmentus atlikęs maestro.

TOMAS AMBROZAITIS: „MOKYTOJAI MANĖ, KAD IŠ MANĘS TURĖTŲ IŠEITI MUZIKANTAS“

T. Ambrozaitis, prie dirigento pulto šventiniame koncerte stovėjęs pakaitomis su S. Domarku, simfoninio dirigavimo mokėsi LMTA pas J. Alek-

Tomas Ambrozaitis Dainavo Sigutė Stonytė

są. O į konservatoriją jis įstojo po septynerių metų, praleistų Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių chore „Gintarėlis“, kuriam šiuo metu pats vadovauja. Mat jo mokytojai Petras Mikutis ir šviesaus atminimo Juozas Kubilius manė, kad iš Tomo gali išeiti muzikantas. Išėjo. Šiandien jaunas dirigentas, gyvenantis tarp Klaipėdos ir Šiaulių, sukasi be poilsio dienų. Ką tik įvyko įspūdingas „Gintarėlio“ 50-mečiui skirtas koncertas, o dirigentas jau repetuoja Šiaulių valstybinio kame-

Muzikos barai / 18

rinio choro „Polifonija“ 40-mečio programą. Prieš porą metų pradėjęs vadovauti „Polifonijai“ Tomas su ja spėjo paruošti daug įspūdingų koncertinių programų, stambių formų chorinių kūrinių. Tai S. Rachmaninovo „Šv. Jono Auksaburnio liturgija“, V. Juozapaičio oratorija „Mažvydas“, J. Haydno „Metų laikai“, J. Brahmso „Vokiškas requiem“, W. A. Mozarto „Requiem“, J. Rutterio „Magnificat“, „Gloria“ ir „Requiem“, G. Sviridovo „Vainikas Puškinui“ ir kt. Baigęs konservatorijos chorinio dirigavimo skyrių (dėst. Audronės Purlienės klasė), mokslus tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, joje baigė ir aspirantūros studijas. „Poveikį mano karjerai konservatorija, be abejo, padarė. Kai kurie joje dirbantys pedagogai yra savo profesijos, savo darbo fanatikai. Tuo laiku mokykloje dirbo dideli žmonės, autoritetai, savo pedagoginį darbą jie derino su praktika scenoje. Džiaugiuosi, kad mokydamasis šioje mokykloje galėjau praktiškai pajusti, kas yra choras, prisiliesti prie jo. Esu dėkingas pedagogams už kantrybę ir „sudegintus“ nervus ruošiant mane tam keliui, kuriuo tai lengviau, tai sunkiau šiandien žingsniuoju. Jaunimui linkiu noro kurti, noro gyventi, kantrybės siekti ir pasiekti! Ir visą savo gyvenimą išlikti dėkingiems mokytojams, visada prisiminti tuos, kurie jums, mielieji, atidavė dalelę savęs neskaičiuodami nei laiko, nei jėgų, nei savo sveikatos!“– linki Tomas.

SIGUTĖ STONYTĖ GARSIAI DAINAVO CHORE

Nacionalinės premijos ir „Kristoforo“ laureatė, Lietuvos operos bičiulių draugijos apdovanota „Kipro“ statulėle klaipėdietė Sigutė Stonytė – viena žymiausių Lietuvos operos solisčių. Ne kartą kalbėta apie jos nepaprastai įtaigiai atliekamus vaidmenis, išgirta vokalinė ir aktorinė kultūra, pastebėta nepaprasta valia ir žmoniškumas. Ji dainavo bene visas pagrindines soprano repertuaro partijas: Violetą, Abigailę, Ameliją, Aidą, Ledi Makbet, Leonorą, Toską, Margaritą, Elizabet, Sentą, Lizą ir Tatjaną, Salomėją, naujausi įspūdingi jos vaidmenys – Grafienė Almaviva ir Dezdemona. Vieno pokalbio metu dainininkė paatviravo: „Kaip solistė, operos dainininkė išeisiu išdidi. Išeisiu su pagrindiniu vaidmeniu. Ir gerai sudainuotu. Maniau, kad tai bus Grafienė. Tačiau teatro vadovybė vis skatina likti. Visada buvau solistė, kuri neprašė vaidmenų, o rinkosi iš siūlomų. Šiuo metu iš sopranų esu vyriausia, sakau – tegu jaunesni dainuoja... Tačiau vis esu kviečiama.“ Ir štai – Dezdemona. „Mes esame Nekrošiaus pateptieji“, – sakė dainininkė, kuriai buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius „Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį“. Taikliau nepasakysi. Tai apibūdina visko, ko imasi Sigutė Stonytė, esmę. O kur dar koncertinis repertuaras, kuris apima kūrinius nuo J. S. Bacho iki A. Schönbergo, kameriniai


vokaliniai kūriniai – su savo vyru pianistu Jurgiu Karnavičiumi solistė atliko ne vieną įsimintiną programą (R. Schumanno „Moters meilė ir gyvenimas“, O. Messiaeno „Poemos Mi“, R. Strausso ir S. Rachmaninovo dainos ir romansai). S. Stonytė yra koncertavusi Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Taivane, JAV. Plačiajai visuomenei profesorė labiausiai žinoma kaip populiarių LTV projektų „Triumfo arka“ ir „Auksinis balsas“ vertinimo komisijos narė, kurios santūrūs, profesionalūs, geranoriški ir itin korektiški komentarai turėtų būti gyvas priekaištas pigaus populiarumo besivaikantiems kolegoms. Du dešimtmečius solistė dėsto dainavimą LMTA. „Dėstytojas privalo būti autoritetas, jis turi būti kūrybingas, išprotėjęs, egzaltuotas. Jis turi prisiimti daugiau atsakomybės“, – teigia žymusis Lietuvos sopranas. Visada džiugu, kai dainininkė atvyksta į miestą, menantį jos pirmuosius muzikinius žingsnius. S. Šimkaus konservatorijoje ji baigė Nijolės Mameniškienės dainavimo klasę, būtent ši dėstytoja padariusi jai didžiausią poveikį. O į konservatoriją pateko labai netikėtai – vidurinės mokyklos draugė patarė jai stoti į dainavimą, nes girdėdavo, kaip ji chore garsiai dainuodavo... „Labai aukštai vertinu šią ugdymo įstaigą. Didžiuojuosi, kad čia mokiausi, buvau puikiai paruošta. Galėjau konkuruoti su tais, kurie Vilniuje studijavo parengiamajame skyriuje, o kartais juos ir pranokdavau. Visapusiškai geras paruošimas, taip pat ir teorinis. Ir šiandien per stojamuosius į LMTA „šimkiukai‘ vertinami aukščiausiais balais. Kiekvieną jauną žmogų, kuris pasirinko muziko kelią, labai gerbiu, nes jis sieks dvasinių ir profesinių aukštumų, pasiaukojamai dirbdamas visą savo gyvenimą“, – teigia profesorė. Konservatorijos 90-mečio koncerte solistė atliko populiariąją Margaritos ariją su perlais, dainavo ansambliuose.

VIKTORAS GERASIMOVAS KONSERVATORIJOJE IŠMOKO DISCIPLINOS

Sopraninas V. Gerasimovas, unikalaus, vienintelio Lietuvoje tokio balso savininkas, taip pat yra klaipėdietis. Mokydamasis J. Kačinsko muzikos mokykloje, jis dainavo chore „Gintarėlis“ ir grojo fortepijonu, kurį vėliau studijavo S. Šimkaus konservatorijoje. „Apie „šimkinę“ teko daug girdėti mokantis muzikos mokykloje, tuomet man tai buvo didelė svajonė, kurios atkakliai siekiau. Visas gyvenimas sukosi apie muziką, troškau naujos patirties ir tobulėjimo. Mokykloje dažnai likdavau nesuprastas. Labai džiaugiuosi, kad konservatorijoje galėjau mokytis taip, kaip norėjau, drauge su bendraminčiais. Bet kokios srities menininkui pirmiausia, mano įsitikinimu, reikalinga disciplina, kurią čia ir suvokiau. Buvo aiškūs tikslai, kam ir kada turėjau pasiruošti. Man rūpėjo kokybė. Tekdavo nuolat išbandyti save konkursuose, seminaruose arba bendradarbiaujant su kitais muzikantais, taip nuolat galėjau įvertinti savo ribas ir rasti naujų inspiracijų tobulėti,“ – pasakoja dainininkas. Jis sako, kad visi buvę dėstytojai prisidėjo prie jo muzikinės skrynios pildymo, o iš jų labiausiai – specialybės dėstytoja Biruta Vaišienė. „Ji iki šiol man svarbi asmenybė ir gyvenimo mokytoja. O pati linksmiausia ir tarsi tau lygi visada būdavo kamerinio muzikavimo dėstytoja Skaistė Čilinskaitė“, – prisimena solistas. V. Gerasimovas dainavimo mokytis pradėjo LMTA, prof. Sigutės Stonytės klasėje. „Daug semiuosi patirties iš koncertų su dėstytoja. Apima nuostabus jausmas, kai dainuojame duetu. Aukščiau visko yra pojūtis „čia ir dabar“, – sako Viktoras. Jo karjera sparčiai kyla: unikalus Viktoro balsas skambėjo madrigalinėse operose, Pažo vaidmeniu jis debiutavo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, C. Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“, o LMTA operos studijoje parengė palankių spaudos atsiliepimų sulaukusį vaidmenį Händelio operoje

Viktoras Gerasimovas

„Kserksas“. V. Gerasimovas dainavo Ch. W. Glucko operoje „Orfėjas ir Euridikė“, W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, G. F. Händelio operoje „Acis ir Galatėja“ (Tytuvėnų festivalis). Šiuo metu jis dalyvauja koncertų cikle „Barocco Divertimento“, skirtame Šv. Kristoforo kamerinio orkestro 20-mečiui, kurie vyks ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Viktoras yra ir istoriškai reikšmingo įvykio dalyvis – dainuoja Portugalijoje rastoje João de Sousos Carvalho operoje „Everardas II – Lietuvos karalius“. Taip pat rengia Lietuvoje nestatytos Händelio oratorijos „Prisikėlimas“ sudėtingą Angelo partiją 2014 m. kovo mėnesį numatytam Baroko operos teatro atidarymui. Naujausias įspūdingas Viktoro darbas – Margaritos vaidmuo Ch. Gounod operoje „Faustas“ (Baltijos kamerinis operos teatras), o jubiliejiniame S. Šimkaus konservatorijos koncerte jis persikūnijo į kitą šios operos personažą – tapo Zybeliu. Į darbų verpetą įsisukęs solistas džiaugiasi atradęs save ir pataria menininko kelią rinktis tik tuomet, „kai be jo negalite gyventi, priešingu atveju vėliau kankinsitės. Atsiverkite savo dėstytojui ir juo pasitikėkite – tai jūsų turtas. Tai jūsų akys ir ausys, kurios pasakys ne tai, ką norite girdėti, bet svarbiausią dalyką – tiesą. Daug dirbkite, darykite, ką galite, kad taptumėte geresnis muzikantas ar menininkas“.

Muzikos barai / 19


Sukaktis ALMAS ŠVILPA DAINININKU TAPO ATSITIKTINAI

Jau beveik du dešimtmečius Vokietijoje, šalyje, kurioje yra apie aštuoniasdešimt operos teatrų, gyvenantis Almas Švilpa dėl didelio užimtumo gimtajame mieste yra retas svečias. Ir šįkart surasti laisvą dieną įtemptame solisto grafike nebuvo lengva – ką tik jis dalyvavo R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjeroje Sankt Galeno teatre Šveicarijoje, kurią dirigavo Modestas Pitrėnas.

Iš Vokietijos atvyko Almas Švilpa

Šio kompozitoriaus muzika yra vadinama operos Everestu, į kurį Almas sėkmingai kopia. Beje, būtent Olando monologas tapo koncerto kulminacija, kai žymusis bosas, S. Šimkaus konservatorijos (dėstytojo Vytauto Kliukinsko kl.) auklėtinis, baigęs mokslus Vilniuje (ten prisipažįsta pirmą kartą rimtai susidūręs su operiniu dainavimu studijuodamas pas prof. V. Prudnikovą) ir Ciuriche, prieš penkerius metus buvo sugrįžęs į Klaipėdą. Tuomet, 2008 m., tarptautiniame muzikos festivalyje „Sugrįžimai“, Almą jo pedagogai, mokslo draugai ir giminės Klaipėdoje išgirdo pirmą kartą. Nuolat įvairiuose Vokietijos teatruose pagrindines boso partijas atliekantis solistas įtikinamai pademonstravo aukščiausią meistriškumą. Interpretuodamas W. A. Mozarto operų „Figaro vedybos“ ir „Don Žuanas“ arijas, atlikėjas pakerėjo puikia technika, nepaprastais artistiniais gabumais, dinamiškumu, raiškia artikuliacija (sunku patikėti, kad kadaise atlikėjas dėl to turėjo rimtų problemų). Žavė-

Muzikos barai / 20

jo dainininko gebėjimas akimirksniu persikūnyti ­– kokie kontrastingi Farlafo rondo iš M. Glinkos „Ruslano ir Liudmilos“ (šį vaidmenį jis efektingai atliko 2011 m. iškilmingai atidarant rekonstruotą Maskvos Didįjį teatrą) ir skausmingai dramatiškas Boriso monologas iš M. Musorgskio operos „Borisas Godunovas“! Džiaugėmės galėdami jį išgirsti 2009 m. festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kuriam solistas parengė net dvi programas – „Auksinės boso arijos“ ir „Su Wagneriu pas Thomą Manną“. Po metų jis dar kartą grįžo į Klaipėdos muzikinį teatrą. Prestižinio Vilniaus festivalio 2012 m. atradimu spauda pripažino būtent A. Švilpą, kuris koncerte „Septyni persikūnijimai. Almo Švilpos rečitalis“ pribloškė klausytojus savo balso galimybėmis ir persikūnijimo talentu. „Šimkiukų“ tandemas (pianistė Audronė Juozauskaitė taip pat yra Klaipėdos konservatorijos ugdytinė) atliko aukštojo vokalinio pilotažo reikalaujančią programą. O 2013 m. jis dalyvavo R. Wagnerio savaitėje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pirmasis A. Švilpos vaidmuo profesionalioje scenoje (LNOBT) buvo Bazilijus Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Nuo 1996-ųjų Almas yra Eseno muzikinio teatro solistas (beje, dar viena „šimkiukė“, Lietuvos operos primadona Sandra Janušaitė, su Eseno „Aalto“ operos teatru šiemet pasirašė kontraktą dviem sezonams), operose atlieka pagrindines boso partijas. Yra sukūręs daugelį boso vaidmenų (Mefistofelis, Don Bazilijus, Figaras, Kunigaikštis Igoris, Eskamiljas, Zacharijas, Don Pizaras, Jonas Krikštytojas ir kt.), o pastaruoju metu vis dažniau atlieka R. Wagnerio operų partijas. Solistas taip pat yra dainavęs garsiajame Zalcburgo festivalyje, pagrindinėse Miuncheno, Berlyno, Dresdeno, Štutgarto, Vienos ir kitų miestų operos scenose. A. Švilpa dirbo su garsiais dirigentais – Danieliu Barenboimu, Kentu Naganu, Vladimiru Jurovskiu, Aleksandru Vedernikovu. Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje baigęs akordeono klasę,

Almas tik per atsitiktinumą įstojo į dainavimą: atnešęs dokumentus į priėmimo komisiją, ten sutiko tuometinį dainavimo skyriaus vedėją ir... apsisprendė tapti dainininku. „Taip V. Kliukinskas tapo pirmuoju dainavimo mokytoju. Labai didelę įtaką mano muzikiniam vystymuisi turėjo ir vokalinį ansamblį dėsčiusi Ona Glinskaitė, harmonijos dėstytoja Rita Naršytė, kiti pedagogai“, – sako vienas pirmųjų užsienyje karjeros aukštumų pasiekęs „šimkiukas“. O muziko kelią besirenkančiam jaunimui jis linki ryžtingai ir kantriai siekti užsibrėžto tikslo. A. Švilpa atliko populiariuosius Mefistofelio kupletus bei serenadą iš Ch. Gounod operos„Faustas“. Vokiečių muzikos kritikas U. Hauke yra rašęs, kad mato absoliučiai dievišką Švilpos Mefistofelį, „didingą savo balsu ir stotu“.

KĘSTUTIS ALČAUSKIS BIRBYNĘ IŠKEITĖ Į DAINAVIMĄ

Kęstutis Alčauskis

„Šimkinė“ mano gyvenime atsirado 1986 metais, kai, iki tol grojęs trimitu, įstojau į birbynės specialybę. Ši šauni mokymo įstaiga suteikė man puikų išsilavinimą, davė nuostabių žinių, padėjo suvokti, koks nuostabus menas yra mylėti muziką... Čia sutikau daug nuostabių žmonių, kurie savo šiluma, savo žiniomis tiesė ranką dar neapsiplunksnavusiam jaunajam menininkui. Nuoširdžiai ačiū mano specialybės dėstytojui Sigitui Kusui, auklėtojai Zitai Stankūnaitei ir dar daugeliui kitų... Jaunuoliai, mylė-


kite muziką, mylėkite gyvenimą, mylėkite... meilę, būkite laisvi ir niekada nebijokite klysti, tik tada būsite tikri menininkai!“ – linki Kęstutis Alčauskis. Lietuvos legendinio tenoro Virgilijaus Noreikos studentas, šiandien gerai žinomas tenoras K. Alčauskis per savo muzikinę karjerą sukūrė įsimintinų vaidmenų LNOBT, Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose, jis dažnas svečias Estijos nacionalinio operos teatro scenoje. Dainininko repertuare – Daktaras Abrenunsijas, Pongas, Remendadas, Gastonas, Goras, Taminas, Pedrilas ir kiti vaidmenys. Muzikos kritikė Beata Leščinska apie Kęstučio vaidmenis Kauno muzikiniame teatre rašė: „Puikus K. Alčauskio kuriamas Karamelo vaidmuo J. Strausso „Naktis Venecijoje“ – spalvingas, įdomus; visuomet žavi ir solisto balsas, turintis, sakyčiau, prigimtinio lyrinio tenoro spalvų“. Kritikė išskiria jo Tebaldą Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“. Solistas dažnai kviečiamas atlikti tenoro partijas stambiuose oratorinio žanro kūriniuose. Vienas naujausių darbų – V. Juozapaičio oratorija „Mažvydas“, o už Evangelisto partiją J. S. Bacho „Pasijoje pagal Joną“ 2008 m. atlikėjui įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Evangelistą solistas jau yra dainavęs bene dešimt kartų ir jis dažniausiai pripažįstamas kaip šio didingo kūrinio kulminacija. V. Noreikos ugdytinis yra sukaupęs ir didelį kamerinės muzikos repertuarą. Solistas kviečiamas koncertuoti tarptautiniuose festivaliuose, gastroliavo JAV, Olandijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Belgijoje, Šveicarijoje, Rumunijoje. Už įsimintinus vaidmenis K. Alčauskis buvo dukart apdovanotas „Fortūnos“ premija, 2007 m. jam įteiktas Nacionalinio operos ir baleto teatro apdovanojimas „Operos švyturys“ metų solisto nominacijoje. Jubiliejiniame vakare buvęs birbynininkas persikūnijo į velniui sielą pardavusį ir jaunystę atgavusį daktarą Faustą.

MINDAUGAS ROJUS: MYLIU, GERBIU, PRISIMENU

Artistiškas ir išvaizdus Mindaugas Rojus niekada nesiskundė publikos dėmesio ir meilės trūkumu, o po 2009 m. LTV muzikinio projekto „Triumfo arka“ jo populiarumas dar labiau išaugo. Retas artistas gali pasigirti tokia klausytojų ištikimybe. Pagrindinis KVMT tenoras ir baritonas sako, kad į konservatoriją, matyt, atkeliavo Dievulio vedamas, nes vidurinėje mokykloje tikrai nebuvo suplanavęs, kad taps operos solistu. Ir vos tik įžengęs į konservatoriją suprato, kad čia tvyro dvasia, kuri pakerės ir ilgam užvaldys. „Myliu... Gerbiu... Atsimenu... Kažkodėl būtent tie žodžiai šauna į galvą išgirdus pavadinimą ,,Šimkinė“. Myliu sutiktus draugus, gerbiu dėstytojus, atsimenu Tave, ,,ŠIMKINE“. Čia radau nuostabių, šiltų, teisingų dėstytojų. Labai jums ačiū, o labiausiai esu dėkingas savo vokalo dėstytojai Valerijai Balsytei už klasikinio dainavimo sampratą.“ Artistas dainavo daugelį pagrindinių partijų (Oneginas, Solistas, Žermonas, Markizas Aristidas de Fobla, Kunigaikštis Ipshaimas Gindelbachas, Džekas, Pelėjas, Herstvudas), sukaupė ir nemažą lietuviško repertuaro fondą: minėtini Juozelis G. Kuprevičius „Veronikoje”, Pjeras J. Gaižausko „Buratine“, Brolis V. Bartulio „Aušrinėje“, Žmogus su karve V. Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ ir kt. Šiemet solisto vaidmenų sąrašą papildė Belkorė Gaetano Donizetti „Meilės eliksyre“. „Mielas jaunime, tikėk savimi, tikėk dėstytojais ir niekados nepaliauk

Šventinio koncerto akimirka

svajoti!“– sako solistas, laukiantis išsipildant svajonės sudainuoti Lietuvos nacionaliniame operos teatre. M. Rojus jubiliejiniame koncerte atliko lyriškąją Margaritos brolio Valentino kavatiną.

DAR NEPARAŠYTAS TOKS KŪRINYS

Dar neparašytas toks kūrinys, kuriame Klaipėdos konservatorija galėtų parodyti visus savo absolventus. Tad kitų skyrių atstovai jau kuris laikas rengia „palydovinius“ koncertus. Vienas pirmųjų suskubo birbynininkas Vytautas Pelenis – jis pakvietė į įspūdingą liaudiškos muzikos šventę, kurioje muzikavo ir su konservatorijos mokinių ir absolventų liaudies instrumentų ansambliu, ir su birbynininkų sekstetu „Uostamiesčio muzikantai“ bei liaudies muzikos ansambliu „Vakaras“. Jau įvyko absolventų koncertas, kuriame skambino skirtingų kartų pianistai, baigę konservatoriją per pastaruosius 25 metus. Muzikinę puokštę įteikė dabartiniai KU Menų fakulteto studentai ir dėstytojai, muzikavo įvairių skyrių pedagogai… Jubiliejinio koncerto programoje skambėjo ir neoficialus konservatorijos himnas – Stasio Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“. n

Koncerte dalyvavo ir klaipėdietis Mindaugas Rojus

Muzikos barai / 21


Festivaliai

Dmitijaus MATVEJEVO nuotraukos

Mûzø palytëtas fortepijonas...

Mūza Rubackytė

APIE TARPTAUTINĮ VILNIAUS FORTEPIJONO MUZIKOS FESTIVALĮ „MŪZŲ PALYTĖTOS...“ KALBASI PIANISTAS TOMAS BAKUČIONIS IR MUZIKOLOGĖ DAIVA TAMOŠAITYTĖ. Tomas Bakučionis: Jau trečią kartą fortepijono muzikos mylėtojus į tarptautinį Vilniaus fortepijono muzikos festivalį kartu su Nacionaline filharmonija sukvietė šio instrumento Metrė, festivalio organizatorė profesorė Mūza Rubackytė. Kai 2009-aisiais ji surengė pirmąjį festivalį, tąsyk rašėme, kad tai buvo ilgai lauktas muzikinis įvykis, turėjęs įvykti gerokai anksčiau. Tad dabar jau drąsiai galime pasidžiaugti, kad festivalis tampa

Muzikos barai / 22

tvirta ir prasminga mūsų kultūrinio gyvenimo tradicija. Priminsime, kad antrasis festivalis buvo skirtas F. Lisztui, R. Wagneriui ir M. K. Čiurlioniui, pažymint šių kūrėjų gyvenimo sukaktis. Šiųmečio festivalio akcentas – moterys pianistės, tad pavadinimas „Mūzų palytėtos...“ pristatė ir festivalio temą, ir menų globėjos vardą turinčią festivalio įkvėpėją Mūzą Rubackytę. Prisipažinsiu, ši tema net ir skeptiką (šiuo atveju prie tokių priskirčiau save) turėjo priversti susimąstyti lyčių lygybės ir skirtumų klausimais. Gal išties klydau manydamas, kad fortepijonas, ir ne tik jis, yra tas instrumentas, kuris abi lytis sulygina, tačiau vėlgi – yra dvi pasaulio pusės. Gal kada atsiras ir šiuo požiūriu apie fortepijono interpretacijos

meną parašyta mokslinė studija? Tad kuo gi ypatinga moteris prie fortepijono, ar fortepijoną moters rankos gali prakalbinti kitaip nei vyro? Palieku atvirą klausimą tyrinėtojams. Festivalio atidarymo koncertas (lapkričio 16 d.) buvo proginis, skirtas gražiai Krzysztofo Pendereckio sukakčiai – lapkričio 23-iąją Maestro sukako 80 metų. Nors pats kompozitorius, nuoširdus Lietuvos bičiulis, į koncertą atvykti negalėjo, turėjome progą išgirsti jo Čakoną ir pirmą sykį Lietuvoje Koncertą fortepijonui ir orkestrui „Resurrection“, kurį kartu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko pati Mūza Rubackytė. Festivalio atidarymo koncerte orkestrui dirigavo čilietis Maximiano Valdésas. Kalbant apie interpretacijos subtilumus, pirmoje koncerto dalyje skambėjusios R. Schumanno Simfonijos Nr. 4 traktuotė man pasirodė formali (2 dalis) ir „valdiška“ (3 dalis) – dievaži, tikrojo sturm und drang nesulaukiau, bent jau iš dirigento. Beje, orkestruotės niuansus kompozitorius tobulino gerą dešimtmetį, kol ryžosi simfoniją publikuoti 1853-aisiais, o gimė šis opusas išties produktyviu kompozitoriaus biografijos laikotarpiu (1841 m.), tad iš orkestro norėtųsi daugiau jausmų ir spalvų, didesnio proveržio. Visiškai kitokį įspūdį paliko K. Pendereckio kūrinių interpretacijos. „Resurrection“ atspindi humanistinę kompozitoriaus pasaulėjautą, kuri ryškia gija matoma bemaž visoje jo kūryboje. Koncertą kompozitorius sukūrė netrukus po rugsėjo 11-osios teroro akto, taip atsiliepdamas į tragiškus įvykius ir išreikšdamas savo protestą prieš žiaurumą. Galbūt pati kūrinio tema padiktavo ir jo muzikinę kalbą – emociškai vaizdingą, retoriškai tragišką patosą, kurį įtaigiai perteikė fortepijono ir orkestro dialogas. Regis, ir dirigentui tai buvo artimiau nei pirmoje dalyje atlikta R. Schumanno simfonija. Ir vis dėlto bent man paveikesnė pasirodė Čakona. Mano subjektyviu vertinimu, abstrakti muzikinė kalba tiek K. Pendereckio kūrybos, tiek apskritai šiuolaikinės muzikos kontekste yra labiau paveiki perteikiant tragiškas emocijas ir dvasios nušvitimą nei programiš-


kai konkretus, tribūniškas savo pozicijos dėstymas. O ką Tu manai apie programinę muziką ir Maximiano Valdéso interpretaciją? Beje, užbėgdamas už akių pasidalinsiu įspūdžiu iš interneto „pievų“, kur galima išgirsti išties puikią, neeilinę šio dirigento W. A. Mozarto 20-ojo fortepijoninio koncerto interpretaciją, tad tikrai manau, kad R. Schumannas – ne M. Valdéso kompozitorius. Beje, šio įrašo solistė – jo tėvynainė, taip pat mūsų festivalio viešnia Edith Fischer, bet apie ją vėliau. Daiva Tamošaitytė: Pradėčiau nuo festivalio temos. Manau, kad skirstyti meną į moterišką (muzika, literatūra, dailė, dažnai ir kita veikla, kuri nereikalauja ypatingo konstruktyvumo arba fizinės jėgos) ir vyrišką yra daugiau ideologinis ankstesnių laikų produktas. Kaip ir mėginimas išryškinti skirtumą tarp, tarkim, juodaodžių ir baltaodžių meno ar panašiai. Juk tai būtų laikoma rasizmu. Skirstymą į moterišką ir vyrišką meną feministės laikytų seksizmu. Vadinasi, tiksliau būtų skirtumus, ypatybes aiškintis kaip mentaliteto, istorinio paveldo, etninio savitumo ir panašius bruožus, bet ne tiesiogiai pagal rasę ar lytį. Beje, dabar jau girdime, kad egzistuoja net šešios lytys... Įsivaizduoju kitas galimas egzotiškas festivalio temas: „Homoseksualai fortepijono muzikoje“ ar panašiai. Ir tai visai nejuokinga. Manau, daug kur Vakaruose tai būtų priimta visiškai normaliai. JAV jau seniai žinoma ištisa genderinės muzikologijos atšaka. Viena iš priežasčių – siekiama atkreipti dėmesį į tai, kas nutylima, menkinama, antraip toks skirstymas prieštarautų pačiai lygybės idėjai. Tokius sąlyginius skirstymus teoriškai daryti galima (etiką tuo atveju tenka pamiršti). Festivalio globėja ir iniciatorė, manyčiau, taip pat tiesiog norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad pasaulyje yra daug stiprių pianisčių ir pamėgino jas mums pristatyti. O grįžtant prie festivalio atidarymo koncerto – K. Pendereckio kūrybos prezentacija (ir dėl M. Rubackytės atlikimo) buvo viena ryškiausių, o gal ir pati svariausia ir profesionalumo, ir minties prasme. Čilietis dirigentas

man nepasirodė stiprus, todėl geras rezultatas, kaip tavo minimas įrašas, veikiausiai pasiekiamas kruopštaus darbo su savu orkestru pagrindu. Klausei apie programinę muziką. Betgi kone visa XXI a. muzika – programinė... Pažvelkime kad ir į šiuolaikinės muzikos festivalius: daugelis naujų kūrinių turi aiškius pavadinimus, dažnai net pridedamus ilgus paaiškinamuosius tekstus, kaip Vidmanto Bartulio atveju... Ir nuo to ji nepasidaro nešiuolaikiška. Manyčiau, kad esmė yra komponavimo technika. Toks kūrinys gali likti labai vertingas, jei jį vertiname epochos požiūriu, bet privalome jausti ir tai, ką jis sako šiandienos žmogui. Šia prasme man ne meistriškumo ar atlikimo, bet būtent laiko dvasios požiūriu anachronizmu dvelktelėjo finaliniame koncerte nuskambėjusi F. Mendelssohno Bartholdy Škotiškoji simfonija Nr. 3. T. B.: Būtent programiškumo esmė yra komponavimo technika ir apskritai muzikinė kalba, jei dar bendriau – kompozicinio mąstymo struktūra. Ne vien tik vienoks ar kitoks pavadinimas nusako kūrinio idėją ar juolab programą. Bet grįžkime prie festivalio programos ir atlikėjų. Antrajame koncerte (lapkričio 20 d.) girdėjome jau minėtą Edith Fischer. Ko gero, taikliausiai ją apibūdino pati Mūza Rubackytė – „intuicija, atida stiliui ir begalinė pagarba atliekamo kūrinio autoriui“. Savo vienos dalies Guoda Gedvilaitė koncertui Edith Fischer pasirinko du pianistų rečitaliuose retai skambančius kūrinius – J. S. Bacho Chromatinę fantaziją ir fugą bei L. van Beethoveno Variacijas A. Diabelli tema, tad ir rečitalį pavadino „Fantazija ir variacijos“. E. Fischer su nepaprastu skoniu ir stilis-

tine intuicija perteikė improvizacinį Fantazijos charakterį: kiekvieno rubato – tiek, kiek reikia, kiekvienas spalvos (registro) pasikeitimas giliai įprasmintas, pagrįstas dramaturgine logika ir Bacho architektonikos išmanymu. Ir ne tik tai. Chromatinė fantazija ir fuga išsiskiria iš visos Bacho kūrybos savo novatoriškos harmonijos sąskambiais, neįprastai ilga ir išplėtota fugos tema, kuri yra dar labiau chromatiška nei pati fantazija. Tad pianistė atskleidė tokią intonacinių šešėlių ir pusšešėlių gamą, kokią retai kada tenka išgirsti, ypač kai tai pagrįsta aukščiausia garso ir fortepijoninio tušė kultūra. Sykiu jos skambinimas labai oratoriškas. Galbūt dėl to šis kūrinys nedažnai puošia pianistų rečitalius – ne kiekvienam tai įkandama. Bene tas pats pasakytina ir apie L. van Beethoveno Variacijas A. Diabelli tema. Tai – kaip reta sudėtingas ir nepatogus kūrinys, akivaizdžiai praaugęs savo laikmetį, tarsi Beethoveno aukštųjų technologijų laboratorija. Beje, pati pianistė, pakalbinta po koncerto, pripažino, kad Beethoveno variacijos sudėtingumu ir mastu prilygsta legendinėms J. S. Bacho Goldbergo variacijoms. Trumpai tariant, rizikuoju būti perdėm emocionalus ir subjektyvus, bet Edith Fischer mane tiesiog pakerėjo, tai – tikras brangakmenis festivalio karūnoje, nes jos interpretacijos yra tarsi gili jūra. Panašiai apie Bachą kadaise sakė Beetho-

Muzikos barai / 23


Plamena Mangova

venas. Bisui paskambinti F. Chopino ir R. Schumanno opusai ir stulbinanti pianistės technika tai darsyk patvirtino (nepaisant jos garbaus amžiaus, apie ką, žinoma, būtų negalantiška kalbėti, juolab kad ši aplinkybė kalbamuoju atveju neturi jokios reikšmės). Edith Fischer rečitalį galima įvardyti monotemišku, o visiškai kitokio plano rečitalio klausėmės lapkričio 23iąją. Dar viena mūzų palytėta jaunosios kartos pianistė „čiurlioniukė“ Guoda Gedvilaitė, dabar jau plačiai išskleidusi sparnus Vokietijos ir kitų šalių koncertų salėse, festivaliui pasiūlė didelės apimties ir įvairią, net margą programą – M. Ravelį, C. Schumann, A. Ginasterą, S. Rachmaninovą bei savo pačios aranžuotus Astoro Piazzollos tango, bisui – C. Saint-Saënso „Gulbę“ ir L. M. Gottschalko „Andalūzijos suvenyrą“. Išklausius Guodos rečitalį apniko dvejopi jausmai. Viena vertus, negali nesižavėti šios pianistės talentu tiksliai ir užtikrintai įvaldyti kiekvieno kūrinio faktūrą. Manau, kad ji pasirodė puikiai išmananti ir kompozicijos bei aranžuotės meno kanonus. Jos

Muzikos barai / 24

aranžuoti A. Piazzollos „Oblivion“ ir „Fuga y Misterio“ skambėjo prašmatniai ir aistringai, ji puikiai valdė harmoninių pobalsių niuansus, harmoninių moduliacijų planą, poliritmijos efektus. Aiškiai pajutau, kad pianistei nesvetima ir džiazinė ar kabareto maniera. Pakalbinta Guoda pripažino, kad šalia klasikinio repertuaro klausą ir protą „pravėdina“ džiazo improvizacijomis. Labai efektingai nuskambėjo techniškai itin sudėtinga Alberto Ginasteros 4 dalių sonata. Kita vertus, S. Rachmaninovo Etiuduose-paveiksluose (išgirdome du – Nr. 2 ir Nr. 3, op. 33) pasigedau sodresnio rachmaninoviško tušė, M. Ravelio Pavana mirusiai infantei man pasirodė atliekama skubotai, o kartu su „Valsu“ viename bloke apskritai iškrito iš bendro programos konteksto. Sakyčiau – visiška priešingybė Edithos Fischer programai tuo aspektu, kad Guoda groja labiau publikai pagal gero šou taisykles. Beje, koncerto pradžioje atlikti M. Ravelio „Taurūs ir sentimentalūs valsai“ (Valses nobles et sentimentales) (gal vis dėlto geriau „Kilnūs...“ ?) taip pat pali-

ko dvejopą įspūdį. Guoda labai savita maniera, tarsi zonduodama ir išskobdama iš faktūros eksponuoja vidinius pobalsius ir potemes. Tačiau bendras instrumento skambėjimas man atrodė šiek tiek paviršutiniškas, nes manau, kad to tikrojo Kilnumo, ypač lėtosiose dalyse, ir pristigo. Vis dėlto sakyčiau, kad M. Ravelio muzika Guodai artima (bet tikrai – ne S. Rachmaninovas), o jei dar labiau apibendrintume, tai nuoširdžiai manau, kad Guoda Gedvilaitė atrado dar ne visus savo kūrybinius kelius ir atskleidė ne visą savo potencialą. O kokį Tau įspūdį paliko M. Ravelio interpretacijos? D. T.: Pripažindama, kad Guoda – stipri ir kūrybinga asmenybė, galbūt svajojanti apie profesionalias kompozicijos studijas (kol kas tik privačiai besikonsultuojanti), o jos fortepijono įvaldymas nekelia jokių abejonių, visas koncertas paliko vienodoką įspūdį, nes raktas buvo taikomas vienas. Kalbant apie Ravelio kūrinius, „prancūzų muzikos“ taip ir neišgirdau. Stigo ne tik tembrų, spalvų, lengvumo, bet ir mąstymo, tai yra, stiliaus požiūriu šis


Gülsin Onay

kofjevo Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 D-dur, op.19, leido pasireikšti fantazijai. Kitas svečias – devynerių metų smuikininkas Daniilas Bulajevas, besimokantis E. Dārziņio vidurinėje muzikos mokykloje Latvijoje (nuo 2010 m.) ir Centrinėje muzikos mokykloje prie Maskvos P. Čaikovskio valstybinės konservatorijos (nuo 2009 m.). Jis mokosi ir smuiko, ir fortepijono specialybių, dalyvauja tarptautiniuose konkursuose. Yra pelnęs B. Dvariono konkurso Gran Prix savo amžiaus grupėje. Tiems, kas berniuką girdėjo pirmą sykį, nugara ėjo pagaugais. Ne kasdien išvysi ir išgirsi gyvą vunderkindą. D. Bulajevas Maxo Brucho Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 1 D-dur,

op. 19, visais atžvilgiais pagriežė taip, kad jei būtum nematęs, amžiaus nebūtum atspėjęs, nes tai buvo karališkas, stilingas atlikimas. Jaunasis virtuozas scenoje elgėsi taip, lyg joje būtų gimęs: artistiškai ir drąsiai, taip natūraliai, tarsi būtų patsai Jaša Heifecas... O juk jam, mažam, reikėjo pastatyti specialią pakylą, kad būtų matomas publikai... Tai – fenomenas, kuriam tinka tik vienas retorinis klausimas: „Kurio genijaus persikūnijimas jis yra?“ Trečioji meistriškumu nustebinusi atlikėja buvo penkiolikmetė pianistė Yukine Kuroki iš Japonijos, studijuojanti muzikos akademijoje Kanagavoje. Ji paskambino C. Saint-Saënso Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 g-moll, op. 22. Nuo trejų metų muzikuojanti mergaitė taip pat rodė akivaizdžius neeilinės brandos požymius, ir svarbiausia – jos atlikimas pasižymėjo visa prikeliančia energijos banga. Iš salės tą popietę klausytojai išėjo sujaudinti ir pakylėti. Būtina pabrėžti puikų dirigento Dainiaus Pavilionio darbą su jaunaisiais solistais ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Jo diriguojamas orkestras akompanavo beveik idealiai, griežė jautriai, prisitaikydamas pagal garso skalę ir organiškai palaikydamas solistus. Tikrai galima pasakyti, kad jo dėka bendras įspūdis buvo pats geriausias, koks tik gali būti, jei kalbame tiek apie ansamblį, tiek apie kūrinių interpretacijos tapatumą. Karalienės Elžbietos pianistų konkurso nugalėtoja Plamena Mangova (Bulgarija, Belgija) skambino priešpaskutinį festivalio koncertą lapkričio 27-tąją. Jauna ir solidi, ji pribloškė milžiniška programa, kurią atliko pasitikėdama savimi. Tačiau į koncerto pabaigą skambėjęs F. Liszto „Mefisto valsas“ man sukėlė įtarimą, kad pianistė ima pavargti. Palyginti su L. van Beethoveno 10 variacijų Antonio Salieri dueto „La stessa, la stesissima“ tema B-dur, Wo 73, ir J. Brahmso Sonata Nr. 3 f-moll, op. 5, antroji koncerto pusė buvo silpnesnė: F. Chopino Baladė Nr. 1 g-moll, op. 23, taip pat F. Liszto Petrarkos sonetas Nr. 104 iš ciklo fortepijonui „Klajonių metai“ („Antrieji metai: Italija“, 1853) įtikino mažiau nei Beethovenas. „Valsas“ – dar

mažiau: Mefistas iš pragaro nepasirodė... O ką manai Tu? T. B.: Man taip pat labai patiko J. Brahmso 3-iosios sonatos interpretacija. Pats kūrinys labai jaunatviškas (dvidešimtmečio kompozitorius opusas) – savo dvasia, siužetiniu maksimalizmu, programiniais vaizdiniais. Plamena Mangova visą šį siužetinį margumyną įtikinamai sujungė į vieną solidų ir masyvų audinį. O Mefistas, jei ir išlindo iš pragaro, man pasirodė per daug atsargus ir tarsi privengiantis pademonstruoti visą savo velnišką jėgą. Man taip pat liko įspūdis, kad „Mefisto valsui“ pritrūko tempo ir jėgos, kokią įprasta girdėti. Turint omenyje rečitalio apimtį ir kalbant būtent apie „Mefisto valso“ interpretaciją, Tavo spėjimas dėl nuovargio turi pagrindą, nes kas jau kas, o „Mefisto valsas“ su nuovargiu ar energijos stoka nesuderinamas. Tačiau F. Chopino interpretacijų nesu linkęs dėti už Tavo nubrėžtos koncerto sėkmės linijos. Man kaip tik imponavo lengvas nostalgijos ir nuovargio dvelksmas. Ar atkreipei dėmesį, kad Etiudą cis-moll (op. 25, Nr.7) pianistė skambino prieš baladę (priešingai nei buvo programoje), o baladę pradėjo beveik ataka, tarsi nostalgiškuoju etiudo Lento įvesdama klausytoją į baladės vaizdinius, nestokojančius bravūriškų epizodų (žinoma, kad jaunosios kartos pianistai nesibodi jais pasimėgauti), tačiau Plamena Mangova pasirinko savitą interpretacinį raktą, labiau nostalgišką ir melancholišką, sykiu labai retorišką. Pagal kūrinių apimtis tokia seka, be abejo, logiškesnė, tačiau paRobertas Šervenikas

Dmitijaus MATVEJEVO nuotraukos

atlikimas man pasirodė nutolęs nuo to, kas yra natose. Apskritai visur girdėjau Gedvilaitę. Ir ji buvo, reikia pripažinti, visai neprasta... Kita vertus, vienas festivalio tikslų ir turi būti skirtingų asmenybių pristatymas, todėl tokias pianistes, kokios yra E. Fischer ar G. Gedvilaitė, lyginčiau tik vienu aspektu: ar jos atitinka būtiną festivalio lygį. Jei yra aukščiau jo – dar puikiau... Taigi šiuo atžvilgiu viskas gerai. Kitame koncerte, „Ateities vardai“, buvo kuo pasigėrėti. Dieniniame koncerte, kaip tradiciškai būna kiekviename Vilniaus fortepijono festivalyje, dalyvavo jaunosios kartos atlikėjai, įvairių konkursų nugalėtojai, šįkart – 2012 metų tarptautinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurso laureatai. Pirma griežė smuikininkė Rūta Mažolytė, šio konkurso Gran Prix bei EMCY apdovanojimo savininkė (prof. Jurgio Dvariono auklėtinė Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, šiuo metu – ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje). Jos griežiamas S. Pro-

Muzikos barai / 25


girdėti... Onay, be jokios abejonės, yra labai muzikali ir temperamentinga asmenybė, ji groja net kūnu (seniai mačiau tokią laikyseną, kai fortepijonas nuolat užgulamas), tačiau techniškai šis koncertas tiesiog nebuvo „įaugęs į pirštus“, kaip sako pianistai, buvo daug nešvarių ir „numuilintų“ vietų; o gal senokai skambintas... Padėtį gerokai pataisė bisai (be Chopino, antrasis greitas, matyt, nacionalinės turkų mokyklos atstovo kūrinys su liaudiškais elementais).

gal tonacijų santykį bent man cis-moll yra aštresnė ir dramatiškesnė tonacija nei g-moll, taigi pagal tonacinę dramaturgiją tarsi reikėtų atvirkštinio išdėstymo, bet tai jau turbūt kvepia ezoteriniais dalykais... Kita vertus, man labai priimtinas jos interpretacijos aiškumas ir apibrėžtumas – kiekvienas artikuliacijos niuansas tikslus, tobulas ir dramaturgiškai logiškas, ji puikiai jaučia ir įtikinamai perteikia visus kūrinio tekstūros niuansus, pasižymi puikia garso kultūra ir kokybe, nes tokiu minkštu forte apdovanotas ne kiekvienas ir ne kiekviena. Bet apskritai apie Plameną Mangovą reikėtų kalbėti kaip apie tam tikrą grynuolį iš gamtos, kuriai tėveliai itin taikliai parinko vardą – labai organiškas išties liepsningas temperamentas. Tas jos ugninis grynuolis tiesiog veržte išsiveržė Alberto Ginasteros Trijų argentinietiškų šokių sinkopuotais ritmais. Ak tie Balkanai, temperamentu jie gali nukonkuruoti Lotynų Ameriką... Festivalio uždarymas kaip ir atidarymas vyko šeštadienį, lapkričio 30ąją, su Roberto Šerveniko diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuris pirmoje dalyje atliko F. Mendelssohno Bartholdy Simfoniją Nr. 3 amoll, op. 56 (Škotiškąją), apie kurią jau buvai užsiminusi. Jei paprastai apibūdinčiau įspūdžius, bendras simfonijos interpretacijos vaizdas man pasirodė „duobėtas“ – pirmoji dalis orkestrui buvo tarsi nuobodoka it koks prasigrojimas neturint labai ką veikti, tačiau škotiški motyvai antrojoje dalyje orkestrą išjudino ir 3, 4 dalyse reikalai

Muzikos barai / 26

gerėjo, turėjome puikių epizodų, ypač 4 dalyje svarbūs medinių pučiamųjų ansambliai verti aukščiausio įvertinimo. Tačiau apšilimą reikėtų daryti užkulisiuose, o gal aš ką nors ne taip supratau? Gal išties nutinka ir taip, kad kuris nors kūrinys tiesiog užpildo koncertui skirtą laiką... Festivalio baigiamojo vakaro solistė – turkė Gülsin Onay. Tai labai plataus akiračio asmenybė ir pianistė. Jos kūrybiniame kraityje ne vienas apdovanojimas, premija ar garbės titulas. Daug pasako vien faktas, kad 2007 metais pianistė buvo apdovanota Lenkijos valstybiniu medaliu už išskirtines F. Chopino kūrinių interpretacijas. Bisui paskambintas F. Chopino noktiurnas patvirtino, kad šio kompozitoriaus dvasia jai labai artima. Pagrindinėje vakaro programoje skambėjo populiarusis E. Griego fortepijoninis koncertas a-moll. G. Onay interpretacija pasižymėjo išskirtine laisve ir emociniu polėkiu, šia prasme labai stipri buvo 2-oji dalis – visą krūvį nešė solistė, efektingos ir virtuoziškos buvo kadencijos, ką nesyk yra pažymėję kritikai. Gülsin Onay pasirodymas buvo puikus festivalio finalas. D. T.: Prisidedu prie Tavo komplimentų Plamenai Mangovai dėl jos garso charakteristikų. O štai Onay pasirodymas man niekaip nesiderino su jai skirtais skambiais titulais ir Tavo paminėtais apdovanojimais ar vertinimais. Griego koncertas nepavyko nežinia dėl kokių priežasčių, jei jau pianistė tokia išskirtinė ir netgi geriausia Turkijoje. Beje, šis kūrinys labai rizikingas vien dėl žinomumo ir faktūros, kurioje nėra kur pasislėpti – viskas

Dmitijaus MATVEJEVO nuotraukos

Skambina Yukine Kuroki, diriguoja Dainius Pavilionis

Mūza Rubackytė ir Edith Fisher

Apskritai šis festivalis buvo ne toks tolygus ir intriguojantis, kaip antrasis, skirtas Lisztui. Veikiausiai ir dėl to, kad M. Rubackytės po pirmojo koncerto scenoje nebeišvydome, o pirmuosius festivalius ji ir atidarė, ir uždarė, per antrąjį kaskart išeidavo į sceną ir labai įdomiai pristatydavo vakaro programą... Žodžiu, Mūzos nebuvimas leido pajusti šios artistės žavesį ir jėgą, be kurių ir festivalio pabaiga buvo lyg šventinis pyragas be kremo ir saldžių uogų... T. B.: … kaip kartais svarbu geras bisas, tada ir „numuilintus“ reikalus galima pataisyti. Nors šiuo atveju aš neteikiau tiek reikšmės „numuilintoms“ vietoms – gal išties Griego koncertas senokai skambintas, su tokiu spėjimu sutikčiau. Tavo paminėtas pianistės grojimas kūnu gali būti kompensavimo priemonė sunkesniuose epizoduose arba tiesiog žavus ir natūralus užsimiršimas atliekamoje muzikoje, man tai netrukdė. Kai dėl šventinio pyrago, tai nuolat skanaujamas kremas ir saldžios uogos išpaikina, todėl festivalio klausytojams lieka palaukti kito festivalio. Neabejoju, kad už laukimą bus atlyginta ne tik kremu ir saldžiomis uogomis. n


Išskirtas ir įvertintas

VI tarptautiniame Jāzepo Vītolo konkurse Lietuvos pianistas Motiejus Bazaras pelnė II vietą. Rygoje vykusiame prestižiniame konkurse I ir III vietos iš viso nebuvo paskirtos, todėl verta pelnytai pasidžiaugti mūsų jauno muziko sėkme. Už Motiejų Bazarą geriau įvertintas tik pianistas iš Sankt Peterburgo Andrejus Telkovas, jis laimėjo Grand Prix. Motiejaus Bazaro vardas gerai žinomas klausytojams. 26-erių metų pianistas yra pasirodęs 20 konkursų, surengęs daugybę koncertų, pasireiškęs kaip klasikos, džiazo, įvairių jungtinių projektų dalyvis. Beje, muzikinė (ir ne tik) visuomenė jį pažįsta kaip aukštos kvalifikacijos derintoją, senųjų instrumentų restauratorių. Išskirtinių gabumų ir intelekto pianistas reiškiasi ir pedagoginės veiklos baruose. Su Motiejumi Bazaru kalbasi muzikologė Alina Ramanauskienė. Atslūgus konkurso įtampai, tyliai (pernelyg...) pasidžiaugus svaria pergale, tiesmukai klausiu Motiejaus, ar sunku buvo Rygoje spalio pabaigos dienomis? – Tarptautinis Jāzepo Vītolo pianistų konkursas tikrai nelengvas, prilygstantis mūsų M. K. Čiurlionio konkursui. Jame trys turai, dalyvavo 19 stiprių pianistų iki 30 metų. Beje, VI muzikinės varžybos buvo skirtos latvių klasiko Jāzepo Vītolo (1863–1948) 150-osioms gimimo metinėms. Kiekviename ture reikėjo skambinti solidžią programą: I – polifoninę kompoziciją (preliudą ir fugą iš J. S. Bacho GTK), du koncertinius etiudus (vieną būtinai F. Chopino arba F. Liszto) ir dešimties minučių trukmės J. Vītolo kūrinių interpretaciją, II – klasikinę sonatą, taip pat specialiai konkursui sukurtą latvių kompozitoriaus Ēriko Ešenvaldo opusą bei laisvai pasirinktą programą. III ture teko pasirodyti su orkestru, pasirinkau S. Prokofjevo Trečiąjį koncertą. – Pasakojai, kad konkursui pradėjai ruoštis rugsėjo mėnesį. Koks buvo didžiausias pasirengimo etapo atradimas? – Ko gero, kompozitoriaus J. Vītolo kūryba. Anksčiau su ja nebuvo tekę susipažinti, nežinojau, kad autorius – neeilinė asmenybė, kompoziciją studijavęs pas N. Rimskį-Korsakovą, vėliau nemažai metų dirbęs Sankt Peterburgo konservatorijoje, mokęs N. Miaskovskį, S. Prokofjevą. Man atsivėrė labai įdomi J. Vītolo muzika – virtuoziška, pianistiška, kupina didingų vaizdų, emocijų, o jo kompozicija „Bangų daina“ – šedevras, simfoniškai išplėtota, turtingos faktūros, kupina kontrastų, impresijų. Įdomus ir Ē. Ešenvaldo opusas. Beje, pastarojo kūrinio natas gavau rugsėjo 19-ąją, likus mėnesiui iki konkurso. – Nori pasakyti, kad jį paruošti aukščiausiu lygiu, kas Tau būdinga, pristigo laiko? – Ne, nepristigo, tačiau aš konkursuose linkęs skambinti „įgrotus“ kūrinius. Konkursas, kad ir kaip jį kas vertintų, yra varžybos. O jose reikia užtikrintai jaustis ir fiziškai, ir psichologiškai, ir emociškai. Konkurse skambindamas naujai parengtą kūrinį dar nežinai, kaip jį esi įveikęs, juk negali savęs išgirsti iš šalies. Todėl kvalifikuoti patarimai iš kvalifikuotų klausytojų yra ypač svarbūs. Kaip ir įrašai. Begalinės jų perklausos. Kol tų dalykų negauni, neįsigilini į juos – kūrinio interpretacija lieka nepatikrinta ir neužtikrinta. Tai konkurse nėra gerai. Po III turo tokio įvertinimo sulaukiau iš Latvijos žurnalistų: „S. Prokofjevo Trečiasis koncertas Jums taip lengvai įveikiamas, kad galėtumėte jį paskambinti skaitydamas laikraštį“. Atsakiau, jog malonu, kad jį grojant nesimatė pastangų, nors jų, nuoširdžiai prisipažinsiu, buvo daug. – Beje, šį S. Prokofjevo koncertą skambini jau seniai..... – Tokių dalykų konkurse niekas neklausia. Čia svarbu rezultatas. – Vienu metu buvai apsvaigęs nuo džiazo. Atrodė, jog Tavo muzikavimas pakryps šia linkme..... – Buvau labai jaunas ir kategoriškas. Džiazas iš tiesų man atrodė kur kas įdomesnis už klasiką. Dabar galvoju, kad svarbiausias uždavinys ir siekiamybė – tapti geru pianistu. O jau po to gali būti įvairių krypčių. Vis dėlto akademinio muzikavimo niekas nenurungs. Muziko mentaliniam vystymuisi klasika yra pagrindas, nes čia iki tobulumo išpuoselėta forma, faktūra, darna tampa tam tikros estetikos pagrindu, nusistovi kaip normos. – Dėstai fortepijoną J. Gruodžio konservatorijoje. Ar neatrodo, kad pastaruoju metu akademinio muzikavimo poreikis

greitu tempu mąžta, slopsta? – Tam yra objektyvių priežasčių. Sovietmečiu dvi kartos gyveno iškreiptų veidrodžių karalystėje, iškreiptoje kultūrinėje terpėje ir rinkoje. Tačiau nepaneigsi, kad norinčiųjų mokytis muzikos klasikos buvo daug. Iš jų išlikdavo geriausi ir gabiausi. Atrodo paradoksaliai, bet kiekybė lemia kokybę (apie tai išmintingai kalbėjo dar J. Gruodis), nes dėl kiekybės atsiranda konkurencija, atranka, vyksta kasdienės varžybos. Dabar mokome tuos, kurie pareiškia nors kokį norą mokytis muzikos. Jų būrys nėra didelis, nes muziko specialybė sunki, finišo tiesioji pasiekiama po 18 studijų metų, o rezultatai labai nea- Motiejus Bazaras pibrėžti – tiek specialybės, tiek ir pragmatiniu požiūriu. Dabar norima labai greito rezultato, didelių pinigų už menkas darbo sąnaudas. Taigi poreikis sieti savo gyvenimą su muziko profesija akivaizdžiai mažėja. – Koks turėtų būti šiuolaikinis muzikos pedagogas, konkrečiai, fortepijono dėstytojas? – Visų pirma geras pianistas. Pianistas praktikas. Vien teorinėmis žiniomis ir metodais valdyti fortepijoną neišmokysi. Šioje specialybėje kaip ir balete praktiniai įgūdžiai labai svarbūs. Pats turėjau nemažai specialybės pedagogų, visiems esu dėkingas už suteiktas žinias viename ar kitame gyvenimo etape. Šiuo metu studijuoju LMTA doktorantūroje. Studijas tęsiu pas unikalų pedagogą Petrą Geniušą. Iš jo gaunamos žinios – neaprėpiamas vandenynas. Intelektas, apsiskaitymas, patirtis profesoriaus asmenyje jungiasi į bendrą visumą. Dar pridėkime smalsumą, atvirumą naujovėms, idėjas leidžiančią įgyvendinti techniką. – Ne tik pedagogai ugdo būsimą muziką. Daug kas atsinešama iš ankstyvos vaikystės, iš aplinkos. Kokia Tavo vaikystė? – Ryški. Būdamas pusantrų gebėjau klaviatūroje teisingai „surinkti“ kažkokią temą. Ūgtelėjęs jaučiau nepaprastą norą viešai koncertuoti. Scenos baimės nebuvo. Tėvams niekada netekdavo įkalbinėti, kad skambinčiau. Tai darydavau su nemažu entuziazmu. – Ar tas entuziazmas išlikęs iki dabar? – Negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti. Norisi išmokti ką nors visiškai nauja, plėsti repertuarą, išbandyti save koncertuose, konkursuose. Žinoma, kad norėčiau bent kurį laiką būti koncertuojančiu pianistu. Jaučiu esąs tam ir subrendęs, ir gan gerai pasirengęs, turiu energijos tai daryti. Tačiau nežinau, ar patiktų labai dažnai rengti koncertus, priklausyti kokiai nors agentūrai, pagaliau ar tokie dažni koncertai netaptų rutina, kasdienybe, vos ne priverstine tarnyba. Aišku, yra ir pragmatinė, praktinė gyvenimo pusė, todėl džiaugiuosi, kad galiu reikštis pedagoginėje veikloje, dirbti derintojo darbą, studijuoti LMTA doktorantūroje. Manau, visa tai man pavyksta suderinti. – Į tą dermę prasmingai įsiterpia konkursai. Kurie iš jų labiausiai įsiminė? – Pirmąsyk konkurse dalyvavau 9 metų, tada buvau Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos pradinukas. Tąsyk konkursas Čekijoje, Brno mieste, baigėsi nesėkme – likau be jokio apdovanojimo. O būdamas dešimties Taline iškovojau I vietą. Tapau lyderiu! Iš reikšmingesnių konkursų išskirčiau 2002 metais vykusį B. Dvariono tarptautinį pianistų konkursą – laimėjau Grand Prix, taip pat 2010 metų tarptautinį S. Vainiūno konkursą, kuriame tapau nugalėtoju. Daug ištvermės pareikalavo 2011 metais vykęs tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų konkursas, jame pelniau diplomą. Na, o vis dar šviežia ir kiek spontaniška patirtis J. Vītolo konkurse išryškino tolesnio meninio tobulėjimo gaires ir uždavinius. Alina RAMANAUSKIENĖ

Muzikos barai / 27


Sukaktis

Nuolat norisi patikrinti save Lauryno Vakario Lopo kūrybinės veiklos 45-mečio renginiai

Diriguoja Laurynas Vakaris Lopas

Vaida URBIETYTĖ-URMONIENĖ

G

ruodžio 6 dieną nuaidėjo Lauryno Vakario Lopo kūrybinės veiklos 45-mečiui paminėti skirto paskutinio renginio garsai. Trijuose koncertuose girdėjome maestro mėgstamų autorių opusų, jo paties kompozicijų, galėjome pasidžiaugti naujausio kūrinio „Te Deum“ premjera. Renginius būtų galima pavadinti dirigento, kompozitoriaus ir pedagogo kūrybinę veiklą apibendrinančiais darbais. Laurynas Vakaris Lopas neketino savo gyvenimo susieti su muzika – planavo studijuoti architektūrą, vėliau norėjo mokytis kvantinės fizikos,

Muzikos barai / 28

bet likimas susklostė kitaip ir, laimei, jis pasirinko muziko kelią. Kompozitorius kuria įvairių žanrų muziką: simfoninę, kamerinę instrumentinę, vokalinę, rašo teatrui, vaikams. Kūryboje naudoja lietuvių liaudies muzikos lobius, jie įkvepia naujas idėjas. Jaunystėje, kompozitorius buvo susidomėjęs estradine muzika, vėliau susižavėjo serijine muzika. Pats prisipažino, kad mėgdavo naktį įlįsti į Kompozicijos katedros spintą ir pavartyti Schönbergo vadovėlį, nes tai buvo uždraustas vaisius. Didelę L. V. Lopo kūrinių įvairovę lemia užsakymai parašyti muziką įvairių sudėčių ansambliams.

Kaip pedagogas L. V. Lopas yra išugdęs ne vieną dešimtį atlikėjų. Prieš penkerius metus jis surengė dvi vasaros stovyklas, simfoninio orkestro vasaros akademijas. Su stovyklų dalyviais glaudžius ryšius ir dabar palaikantis L. V. Lopas džiaugiasi, kad mokiniai ateina patarimo ar pagalbos. Pirmasis kompozitoriaus kūrybinės veiklos sukakčiai skirtas koncertas įvyko spalio mėnesį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jame grojo Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovaujamas Egidijaus Ališausko. Šiame orkestre yra ir ne vienas L. V. Lopo auklėtinis (turbūt nerastume kolektyvo, kuriame jų nebūtų). Su orkestru maestro sieja seni ir glaudūs ryšiai. Koncerte skambėjo Giuseppe Verdi, Vincenzo Bellini, Phillipo Sparke´o, Edwardo Gregsono, Karelo Husos ir Eduardo Balsio kūriniai. Pirmoje koncerto dalyje klausytojai išgirdo G. Verdi operos „Likimo galia“ uvertiūrą. Maestro prisipažino, kad šis kūrinys buvo pasirinktas neatsitiktinai, nes rengiantis jį atlikti likimas nuolatos iškrečia pokštų. Prieš penkiolika metų namie buvo palikęs batutą, o šį kartą pamiršo akinius... Publiką sužavėjo retai atliekamas V. Bellini koncertas obojui ir orkestrui, solisto Roberto Beinario meistriškumas. Britų kompozitoriaus ir muzikanto Phillipo Sparke´o kūrinys „Sferų muzika“ efektingai užbaigė koncerto pirmąją dalį. Paslapties, mistikos kupina muzika buvo atlikta profesionaliai. Antrojoje koncerto dalyje skambėjo dar trys kompozicijos. E. Gregsono „Festivo“ – labai veržlus ir linksmas kūrinys, jį, kaip sakė pats maestro L. V. Lopas, buvo labai įdomu atlikti. Čekų kompozitoriaus K. Husos kūrinys „Music for Prague“ sukurtas Prahos įvykiams atminti. Kompoziciją sudaro keturios programinės dalys, kupinos simbolių ir aliuzijų. Vakaro pabaigoje skambėjo lietuvių kompozitoriaus E. Balsio Habanera ir Galopas iš operos „Kelionė į Tilžę“. Šio autoriaus muzika buvo pasirinkta neatsitiktinai – L. V. Lopas baigė kompozicijos studijas pas prof. E. Balsį ir perėmė iš jo daug žinių bei gyvenimiškos patirties. Profeso-


rius jam buvo tarsi kelrodė žvaigždė, ugdė kūrybos lietuviškumą, kurio šiuo metu labai stinga lietuvių kompozitorių muzikoje, dėl to trūksta savitumo, kitoniškumo. Nors tam tikrų priemonių naudojimas kūryboje padeda greičiau integruotis į bendrą pasaulinį kontekstą, bet be tautiškumo galima labai greitai ištirpti ir suvienodėti. Antrasis koncertas vyko klausytojų pilnoje Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tą vakarą skambėjo vien L. V. Lopo kompozicijos. Paklaustas, ką autoriui duoda tokie proginiai koncertai, kompozitorius nedvejodamas atsakė, kad reikia parodyti tai, ką nuveikei, kiek pasistūmėjai, o gal nusmukai arba sustojai vietoje. Norisi patikrinti save. Klausytojams buvo pateikta naujausia kompozicija „Te Deum“ vyrų ansambliui, variniams pučiamiesiems, mušamiesiems instrumentams ir vargonams. Šio kūrinio idėja autoriui kilo gana seniai, bet nebuvo tokio kolektyvo, kuris galėtų jį atlikti. Kai tik atsirado vyrų ansamblis „Quorum“ (vienas jo narių yra buvęs L. V. Lopo mokinys), kompozitorius ėmėsi įgyvendinti savo idėją. Naująjį kūrinį atliko Vilniaus miesto savivaldybės mišrusis choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), Vilniaus kultūros centro vaikų choras (meno vadovė ir dirigentė Regina Maleckaitė), vargonininkai Renata Marcinkutė-Lesieur ir Balys Vaitkus, vyrų vokalinis ansamblis „Quorum“ (meno vadovas Vitalijus Neugasimovas) ir Lietuvos kariuomenės orkestro varinių pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų grupė. Koncertas sakralinėje erdvėje buvo padėka Dievui už tai, kad maestro nepasuko kitu keliu ir visą gyvenimą liko su muzika. Nedažnam atitenka tokios Dievo dovanos, tokie talentai. Kompozitorius papasakojo apie keletą sutapimų, susijusių su Šv. Kazimiero bažnyčia. Kadaise joje veikusiame ateizmo muziejuje su choru „Cantemus“ buvo atliktas pirmasis koncertas, čia vyko ir jo mokytojo E. Balsio autorinis vakaras, prie kurio nemažai teko prisidėti. Toks jau tas li-

kimas – čia įvyko ir paties L. V. Lopo autorinis vakaras. Kūrinio „Te Deum“ pabaigoje skamba liaudies daina „Teka bėga vakarinė žvaigždelė“. Dėliojant kūrinį autoriui skambėjo būtent ši daina, kurios tekste yra žodis „viltis“. Kompozitorius prisipažino, kad turėjo labai mažai repeticijų, nes koncerto erdvė netikėtai pasikeitė, kartu pakeisdama ir programą. Vis dėlto koncertas pavyko, net labai. Susirinko gausybė žmonių, kuriems buvo įdomu, ką kompozitorius sukūrė per daugiau nei keturis dešimtmečius. Koncertų ciklą vainikavo Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ choro grupės (ansamblio vadovas Robertas Katinskas, meno vadovas Giedrius Svilainis) pasirodymas. Programoje buvo vien lietuvių autorių kūriniai. Tiesa, profesionalumu pasižymintis kolektyvas koncerte nustebino intonaciniais netikslumais, kai kurie kūriniai pasirodė šiek tiek per sudėtingi, bet viską atpirko ansamblio sukurta gera nuotaika. Programa buvo pasirinkta labai įvairi: nuo linksmų ir vėjavaikiškų Jono Tamulionio „Keiksmažodžių siuitos“ ir Algimanto Bražinsko „Karčemos“ iki labai sudėtingos Stasio Šimkaus dainos „Nakties tylumoje“. Programa nebuvo atsitiktinė, kiekvienas kūrinys turi sąsajų su kompozitoriaus gyvenimu, veikla, kūryba. Prieš kiekvieną kūrinį kompozitorius šmaikščiai atsakinėjo į klausimus. Po šių trijų koncertų galima drąsiai sakyti, kad kompozitorius, dirigentas ir pedagogas Laurynas Vakaris Lopas nestovi vietoje, nuolat pateikia ką nors nauja ir gyvena su muzika. Kiekvienam kūrėjui tokie renginiai labai svarbūs, ypač kai sugalvotas idėjas padeda realizuoti buvę mokiniai, studentai. Viename interviu L. V. Lopas man sakė: „... juk galima gyventi nerašant muzikos? Galima. Bet taip būna, kad kai negali rašyti, labai labai skauda. To skausmo negali kitam paaiškinti, bet pats jį jauti. Čia turbūt tokia liga, aš nežinau.“ Belieka maestro palinkėti kūrybinės sėkmės ir naujų idėjų – kad neskaudėtų. n

Baroko operos teatras – naujas reiškinys Lietuvos kultūriniame gyvenime

Pirmasis Baroko operos teatro projektas, kuris bus pristatytas Lietuvos kultūrinei visuomenei, – genialiojo tos epochos kompozitoriaus Georgo Friedricho Händelio (1685–1759) oratorija „Prisikėlimas“ (it. „La resurrezione“). Šis veikalas, pirmą kartą atliktas 1708 m. Velykų sekmadienį Romoje, iki mūsų dienų yra vienas gražiausių ir subtiliausių baroko muzikos perlų. Dviejų dalių oratorija nukelia klausytoją į antrąją naktį po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo, jos iškalbingoje tekstinėje ir muzikinėje dramaturgijoje susipina spalvingi personažai – dangaus, pragaro ir žemės gyventojai, kurie, talentingojo Händelio ir libreto autoriaus Carlo Sigismondo Capece vedami, pasakoja ne tik biblinę istoriją, bet ir prabyla apie esminius žmonijos būties, gėrio ir blogio klausimus. Tačiau bene labiausiai žavi muzika, leidžianti klausytojams pajusti tikrąjį baroko skonį: dailiai ornamentuota, padedanti maksimaliai atsiskleisti solistų balsams ir orkestro tembrams, vienodai jautriai išreiškianti tiek šviesų barokišką džiaugsmą, tiek sielvartą. Ši mūsų šalyje dar nė karto neskambėjusi oratoriją kovo 14 d. bus atlikta Valdovų rūmų Didžiojoje menėje. Projektą įgyvendins talentingų menininkų kūrybinė grupė. Specialiai Baroko operos teatrui suburtas orkestras, vadovaujamas jaunosios kartos dirigento Manto Jauniškio. „Prisikėlimas“, kaip svarbus baroko epochos kūrinys, atliekamas istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų aplinkoje, turi galimybių tapti itin matomu, svarbiu ir unikaliu muzikiniu įvykiu. Prieš premjerą, 17.30, Valdovų rūmų Lankytojų vestibiulio auditorijoje muzikologė dr. Aleksandra Pister skaitys viešą paskaitą „G. F. Händelio oratorija „Prisikėlimas“ ir Romos muzikos mecenatų varžytuvės“. Renginys nemokamas, registracija vyks kovo 7–14 d.

Muzikos barai / 29


Netikėtu rakursu Išskirtinis dizainerių dėmesys Nomedos KazlauskaitėsKazlaus įvaizdžiui

Gruodžio 14 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyko neeilinė premjera. Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai iškilmingo uždarymo proga pirmą kartą Lietuvoje skambėjo Richardo Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ II veiksmas. Pagrindinius Izoldos ir Tristano vaidmenis atliko sopranas Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus ir britų tenoras Ianas Storey, kuris šiuo metu pasaulyje laikomas geriausiu Tristano vaidmens atlikėju. Griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas italų dirigento Walterio Attanasi. Operoje pasirodė ir kiti Lietuvos solistai – sopranas Vilhelma Mončytė, bosas Liudas Norvaišas ir tenoras Mindaugas Jankauskas. Renginio globėjas – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Pasaulinio garso tenorą I. Storey į Lietuvą pasikvietė pati Izoldos vaidmens atlikėja N. Kazlauskaitė-Kazlaus. Paklausiausio Tristano Vilniuje teko laukti net dvejus metus. Per pastaruosius trejus metus dainininkas su šiuo vaidmeniu pasirodė daugiau nei penkiose dešimtyse operos „Tristanas ir Izolda“ pastatymų. „Man ir Lietuvos melomanams

Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus

Mados namų „CANTAS“ nuotraukos

Dizainerio Egidijaus Sidaro suknelės eskizas

Muzikos barai / 30

Papuošalai


teko didžiulė laimė gyvai pasiklausyti pasaulyje geriausio Tristano vaidmens atlikėjo“, – po koncerto sakė Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus. R. WAGNERIS – PASAULINĖ VERTYBĖ Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai iškilmingam uždarymui R. Wagnerio kūrinys pasirinktas neatsitiktinai. 2013-uosius UNESCO paskelbė šio kompozitoriaus metais. Minėdama garsaus kūrėjo 200-ąsias gimimo metines, Lietuva įsiliejo į bendrą Europos kultūros vyksmą. R. Wagnerio koncerto Lietuvoje sumanytojos – Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė ir Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus. DAINININKĖS KOSTIUMAS – MENO KŪRINYS Kad koncerto publiką žavėtų ne tik muzika, bet ir atlikėjų išvaizda, mados namai „Cantas“ kartu su gemologe Alma Dūdiene ėmėsi įspūdingo įvaizdžio projekto. Specialiai Izoldos vaidmens atlikėjai buvo sukurti keli aprangos bei papuošalų eskizai, iš kurių Nomeda išsirinko jai labiausiai patikusius. Aprangos ir vienetinių papuošalų dermę kūrė mados namų „Cantas“ dizaineris Egidijus Sidaras. „Norėjosi palikti vietos kaklo papuošalui, todėl suknelės iškirptė – gana gili. Suknelė sukurta iš dviejų audinių – juodo šilko ir stiklo karoliukais dekoruoto tinklo, kurį Nomeda parsivežė iš Milano. Abu audiniai yra žvilgūs, todėl puikiai tinka scenai, o ypač Izoldos vaidmeniui, mat operos „Tristanas ir Izolda“ antrasis veiksmas daugiausia vyksta naktį. Stiklo karoliukais puošta medžiaga gana sunki, todėl suknelė natūraliai pagal kūno linijas slysta žemyn, taip pabrėždama moteriškumą“, – aiškino dizaineris. Jau trejus metus garsiajam šalies sopranui scenos aprangą ir drabužius išeigai kuriantis dizaineris pastebėjo, kad Nomeda nėra įnoringa klientė: „Ji visuomet aiškiai žino, ko nori, tačiau įsiklauso ir į kito nuomonę. Scenoje Nomeda nėra labai ekstravagantiška. Dažniausiai

renkasi juodą, raudoną spalvas“. Pagrindinis dainininkės reikalavimas – patogumas, ji nori jaustis laisvai. „Dainininkai oru gyvi, todėl visuomet prašau drabužio pernelyg nesuveržti“, – sakė N. Kazlauskaitė-Kazlaus. Naujoji suknelė nugaroje suvarstoma, tad jos plotį dainininkė gali reguliuoti pati. Renginio globėjas – Lietuvos ResSolistei buvo pagaminti auspublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius karai, kaklo vėrinys ir žiedas, taip pat apyrankė. Didieji akmenys – deimantais puošti akvamarinai balto aukso aptaise. Kaklo papuošalą laiko keliomis eilėmis suvertas safyrų vėrinys, pasikartojantis ir apyrankėje. „Akvamarinai labai tinka scenai, nes tai stiprūs ir blizgūs, šviesą labai gražiai atspindintys akmenys, – sakė vėrinį kūrusi juvelyrikos dizainerė Alma Dūdienė. – Deimantų, akvamarinų ir safyrų dermė – puikus Nomedos pasirinkimas, nes R. Wagnerio muzika sudėtinga, sunki ir lengvesni papuošalai jos fone būtų tiesiog pradingę“. ŠVENTĖS JAUSMĄ SUSTIPRINA APRANGA N. Kazlauskaitė-Kazlaus kiekvienam pasirodymui scenoje ruošiasi ypatingai: „Ir pati labai rūpinuosi savo įvaizdžiu, ir draugų, einančių į renginį, visuomet prašau pasipuošti, nes tuomet jų šventinė nuotaika bus dar geresnė“. Vilniuje puikiai pavykusiu koncertu besidžiaugianti solistė sakė, kad patogus kostiumas prisideda prie pasirodymo sėkmės. „Scenoje labai padeda kūrinio stilistiką, personažo charakterį perteikiantis kostiumas. Man labai patinka ši mano darbo dalis – rūpintis savo įvaizdžiu ir dalyvauti jį kuriant. Mėgstu dirbti su profesionalais – ar kalbėtume apie sceną, ar apie kostiumų kūrimą. Manau, tai, kas buvo padaryta kuriant drabužius ir papuošalus Izoldos vaidmeniui, yra tikras menas. Jau vien ta optinė apgaulė – žiūrovams atrodė, kad mano suknelė nepaprastai lengva, nors iš tikrųjų puošnus stiklo karoliukais siuvinėtas audinys yra gana sunkus“, – sakė N. Kazlauskaitė-Kazlaus. Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus ir britų tenoras Ianas Storey, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas italų dirigento Walterio Attanasi. Operoje pasirodė ir kiti Lietuvos solistai – sopranas Vilhelma Mončytė, bosas Liudas Norvaišas ir tenoras Mindaugas Jankauskas

Muzikos barai / 31


2013-ųjų „Operos švyturiai“

menei, bet ir mūsų partneriams – apdovanojimų steigėjams. Džiaugiuosi šiuo prasmingu bendradarbiavimu. Reikšminga, jog per tuos dvylika metų apdovanojimais buvo pažymėti ne tik pripažinti, iškilūs operos ir baleto solistai, bet ir nemažai jaunų menininkų, kuriems „Operos švyturiai“ tapo savotišku sėkmės garantu. 2013 metų laureatais išrinkti trys jauni solistai. Viliuosi, kad šis įvertinimas paskatins juos siekti tolesnių meninių aukštumų.“ Geriausiu metų operos solistu pripažintas bosas Tadas Girininkas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dainuoja nuo 2011 m., kai čia sukūrė Cunigos (G. Bizet „Karmen“) ir Sparafučilės (G. Verdi „Rigoletas“) vaidmenis. Tačiau proveržio metais solistui tapo 2013-ieji: pavasarį jis sukūrė įsimintiną Karaliaus vaidmenį Richardo Wagnerio operoje „Lohengrinas“, rudenį – puikiu bel canto pasižymintį Silvos vaidmenį Verdi operoje „Ernanis“. Atlikdamas šiuos vaidmenis

Viena gražiausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro tradicijų – „Operos švyturių“ apdovanojimai. Įvertinus 2013 m. pastatymus ir sukurtus vaidmenis LNOBT scenoje, buvo išrinkti trys ryškiausi metų operos ir baleto solistai. „Operos švyturį“ už Karaliaus vaidmenį operoje „Lohengrinas“ ir Silvos operoje „Ernanis“ pelnė Tadas Girininkas. Geriausio metų baleto atlikėjo „Švyturys“ atiteko Mariui Miliauskui už Čiurlionio vaidmenį balete „Čiurlionis“ ir Karaliaus Marko balete „Tristanas ir Izolda“. Balerina Rūta Juodzevičiūtė už Marijos vaidmenį balete „Čiurlionis“ ir Mikaelos balete „Karmen“ pripažinta geriausia metų antraplanių vaidmenų atlikėja, jai specialų apdovanojimą skyrė LNOBT paramos fondas „Orfėjo lyra“. Apdovanojimų geriausiems metų ope-

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Kronika

Tadas Girininkas Po „Operos švyturių“ apdovanojimų LNOBT paramos fondo „Orfėjo lyra“ pirmininkė Birutė Vizgirdienė, Tadas Girininkas, Rūta Juodzevičiūtė, Marius Miliauskas ir UAB „ŠvyturysUtenos alus“ generalinis direktorius Rolandas Viršilas Rūta Juodzevičiūtė ir Marius Miliauskas – Marija ir Čiurlionis – Giedriaus Kuprevičiaus balete „Čiurlionis“

ros ir baleto solistams steigėja – bendrovė „Švyturys-Utenos alus“. „Džiaugiuosi, kad jau 12-tus metus iš eilės galime pasveikinti ir pagerbti ryškiausias Lietuvos operos ir baleto žvaigždes. Mūsų šalies atlikėjų pasiekimai garsina Lietuvos vardą svetur, pristato mus kaip pasaulinio lygio meno kūrėjų šalį. Tikime, kad „Operos švyturiai“ prisideda prie mūsų geriausiųjų pagerbimo ir skatina jaunus talentus siekti savo svajonės“, – teigia UAB „Švyturys-Utenos alus“ generalinis direktorius Rolandas Viršilas. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas pabrėžia: „Operos švyturių“ apdovanojimai gyvuoja jau daugiau nei dešimtmetį. Tai rodo, kad ši tradicija yra svarbi ir reikalinga ne tik teatrui, jo solistams, visai LNOBT bendruo-

Muzikos barai / 32

Martyno ALEKSOS nuotraukos

T. Girininkas demonstruoja ne tik vokalinę meistrystę, bet ir taurią sceninę laikyseną. Solistas yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas (2009 m. baigė prof. V. Prudnikovo solinio dainavimo klasę), nemažai dainuoja Lietuvos scenose, užsienyje.


Dovana Sigutės Stonytės gerbėjams – plokštelė „Balso sielos atspindžiai“

Prieš Kalėdas melomanai ir operos gerbėjai sulaukė ypatingos dovanos – gruodžio 20 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Vytauto Kasiulio dailės muziejuje pristatė savo iškilios primadonos, Lietuvos nacionalinės premijos laureatės Sigutės Stonytės kompaktinę plokštelę „Balso sielos atspindžiai“. Ši kompaktinė plokštelė ypatinga ir net unikali ne tik tuo, kad į valandos trukmės garso takelį „sugulė“ ištisa galerija muzikinių moterų portretų – vaidmenų, lydėjusių dainininkę visą gyvenimą. Lietuvos kontekste plokštelė išsiskiria ir tuo, kad sutelkia dėmesį į vieną operos solistę – monografiniai garso įrašai mūsų krašte itin reti, nors užsienyje tai įprasta praktika. Anot Sigutės Stonytės, ši kompaktinė plokštelė jai „kelia gana keistą trapumo pojūtį: vaidmenys čia surinkti tokie, kurie lydėjo visą gyvenimą, įvairiais pavidalais žengė drauge su manimi, bet įrašas buvo padarytas vos per kelias dienas – štai tada ir suvoki, kad dainininko gyvenime scena yra kaip viena akimirka. Atrodo, dainuoji sau žmogus jau būdamas brandus, nuėjęs ilgą kūrybinį kelią, priartėjęs prie jo pabaigos, ir tada aiškiai pamatai, kad viskas tėra vienas mirksnis.“ Sigutės Stonytės „Balso sielos atspindžiai“ – dvylika operų arijų, kurias dainininkė įrašė su maestro Roberto Šerveniko diriguojamu LNOBT simfoniniu orkestru. Plokštelę pradeda baroko muzikos perlas Almirenos arija „Lascia ch’io pianga“ iš Georgo Friedricho Händelio operos „Rinaldas“, užbaigia Dalios arija iš Balio Dvariono operos „Dalia“. Tarp šių dviejų polių – auksinis operos repertuaras: dvi Liu arijos iš Giacomo Puccini „Turandot“, Mimi pasakojimas iš „Bohemos“, garsioji Toskos arija „Vissi d’arte“, Dezdemonos Daina apie gluosnį ir malda iš Giuseppe Verdi operos „Otelas“, Leonoros („Likimo galia“), Ledi Makbet („Makbetas“), Grafienės (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“), Lauretos (G. Puccini „Džanis Skikis“) arijos, Tatjanos laiško scena iš Piotro Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“. Kompaktinėje plokštelėje „Balso sielos atspindžiai“ Sigutės Stonytės operų herojės – išgyvenančios skausmą, ugningai įsimylėjusios ir tyliai mylinčios, viltingos ir nurimusios. n

Martyno ALEKSOS nuotr.

Geriausiu 2013 m. LNOBT baleto solistu pripažintas Marius Miliauskas teatre šoka nuo 2008 m. Jis yra Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventas. Tarp parengtų jauno artisto vaidmenų – Policininkas („Žydrasis Dunojus“), Rytų šokio solistas („Spragtukas“) ir kt. Etapiniu vaidmeniu M. Miliauskui tapo Čiurlionis to paties pavadinimo choreografo Roberto Bondaros ir kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus balete. Šiuolaikinė choreografija padėjo atsiskleisti artisto talentui, pasak kritikų, solistas įtikinamai perteikė dvasinius herojaus išgyvenimus. 2013-ųjų rudenį Karaliaus Marko vaidmeniu Krzysztofo Pastoro balete „Tristanas ir Izolda“ M. Miliauskas taip pat atkreipė publikos bei specialistų dėmesį. Baletas „Čiurlionis“ sėkmę lėmė ir vienos iš pagrindinio veikėjo mylimųjų – Marijos – vaidmenį sukūrusiai Rūtai Juodzevičiūtei. Baleto kritiko Helmuto Šabasevičiaus nuomone, R. Juodzevičiūtės Marija yra gaivus, jausminiu ir plastiniu požiūriu skaidrus vaidmuo. Solistė 2006 m. baigė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, tais pačiais metais priimta dirbti į LNOBT baleto trupę. R. Juodzevičiūtės sukurti vaidmenys: Izolda („Tristanas ir Izolda“), Emilija („Dezdemona“), Ispanų šokio solistė („Spragtukas“), Brangakmenis („Miegančioji gražuolė“), Grand pas solistė („Bajaderė“) ir kt. 2013 m. R. Juodzevičiūtės vaidmenų bagažas pasipildė ir Mikaela premjeriniame balete „Carmen“. Gegužę solistė pelnė baleto mecenatės Ramintos Kuprevičienės įsteigtą Konstantino Stašio baleto prizą. Metų ryškiausius solistus rinko kompetentinga komisija: LNOBT muzikos vadovas dirigentas Robertas Šervenikas, LNOBT baleto trupės direktorė Rūta Butvilienė, muzikologė Živilė Ramoškaitė, baleto kritikas Helmutas Šabasevičius, operos solistė Sigutė Stonytė, LNOBT vadovo pavaduotoja muzikologė Laima Vilimienė, bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ generalinis direktorius Rolandas Viršilas ir LNOBT vadovas Gintautas Kėvišas. „Švyturių“ apdovanojimai pradėti teikti 2002 m. UAB „Švyturys-Utenos alus“ paramos filosofija – remti geriausia, ką turime Lietuvos sporte, mene ir kultūroje. Nuo 2009 m. kasmet specialų prizą teikia ir LNOBT paramos fondas „Orfėjo lyra“. Iš viso per 12 metų apdovanotas 41 solistas, kai kurie iš laureatų apdovanojimus yra pelnę po keletą kartų. n

Muzikos barai / 33


Pažintis Janina STANKEVIČIENĖ

I

lgametė Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestro arfininkė Valerija Baranauskienė teatralų pelnytai vadinama teatro muzikine atmintimi. Čia ji pradėjo groti 1956 m. baigusi Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) profesorės Liudmilos Chetagurovos arfos klasę. Muzikinio teatro orkestre ji, vienintelė arfininkė, be pertraukos dirbo ištisus 54 metus. Pirmasis spektaklis – G. Bizet opera „Carmen“ – buvo pagrotas 1956 m., paskutinis – K. V. Banaičio „Jūratė ir Kąstytis“ – 1996 m. Jos arfa skambėjo aštuoniuose tūkstančiuose spektaklių, 130 premjerų. Arfininkės repertuarą sudarė visa muzikinio teatro statytų spektaklių įvairovė: operos

Arfos uþburta

– G. Bizet „Carmen“ ir „Perlų žvejai“, P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“, M. Musorgskio „Soročinsų mugė“, operetės – nuo J. Strausso, I. Kálmáno iki B. Gorbulskio, G. Kančelio ir kitų kompozitorių kūrinių. Muzikos kelią Valerija, tuomet Ananjevaitė, pradėjo gimtajame Šiaulių mieste. Mama, pianistė, buvo ir pirmoji Valerijos muzikos mokytoja, tėtis, gimnazijos dailės mokytojas, įskiepijo dukrai meilę menui, išmokė ją piešti, lieti akvareles. Būdama 14-os Valerija įstojo į Šiaulių muzikos mokyklą, mokėsi Danutės Amolevičienės fortepijono klasėje, teorinių žinių sėmėsi prof. Igno Prielgausko pamokose. Baigusi muzikos mokyklą Valerija pasuko visiems netikėtu keliu. Rinktis arfininkės, o ne pianistės specialybę paskatinęs į jos, abiturientės, rankas pakliuvęs rajono laikraštis su kvietimu stoti į Lietuvos valstybinėje konservatorijoje atidaromą arfos klasę, o grojančios arfininkės nuotrauka ir pati arfa taip ją sužavėjusi, kad kuriam laikui visai pamiršo fortepijoną. „1951 m. įstojusi į konservatoriją pasijutau lyg patekusi į išsvajotąją šventovę ir... į tikrą pragarą: jei būčiau žinojusi, koks sunkus darbas laukia manęs įvaldant naują instrumentą, turLietuvos valstybinės konservatorijos III kurso studentė koncerte, 1953 m.

Muzikos barai / 34

Po koncerto Kauno valstybiniame muzikiniame teatre: (iš kairės) Valerija Baranauskienė, solistės Stasė Rapalienė ir Genovaitė Gasiūnaitė, 1969 m.

būt būčiau nepradėjusi“, – prisimena arfininkė. Tuo metu konservatorijoje arfos specialybę dėstė Liudmila Chetagurova, garsiosios Maskvos konservatorijos profesorės K. Erdeli studentė. 1949 m. ji atvyko į Vilnių, kur pradėjo groti Lietuvos operos ir baleto teatro orkestre bei tapo vienintele dėstytoja tik ką įkurtoje konservatorijos arfos klasėje. „Manoji dėstytoja Liudmila Chetagurova buvo puiki arfininkė. Sutarėme su ja labai gerai. Aš buvau gan


stipri pianistė, todėl profesorė pasitikėjo manimi ir labai daug interpretacijos klausimų palikdavo spręsti pačiai. Akademijoje grojau daug R. N. C. Bochsos etiudų, J. S. Bacho invencijų ir vargoninių preliudų, A. Zabelio „Margaritą prie ratelio“, E. Walter-Küne „Rigoleto“ parafrazę, arfai pritaikytą A. Rubinšteino romansą „Naktis“. Grojau solinį numerį be kupiūros iš B. Asafjevo baleto „Bachčisarajaus fontanas“ ir kt.“ Studijos konservatorijoje jaunai muzikantei buvo visapusiškai įdomios ir naudingos. Jai teko dirbti su fortepijono dėstytoja S. NaujalyteDidenkiene, ne tik puikia pedagoge, bet ir psichologe. Ją žavėjo ir įkvėpė to meto konservatorijos aplinka – čia dėstė Stasys Vainiūnas, Balys Dvarionas, Jadvyga Čiurlionytė, rektorius buvo Jurgis Karnavičius. Kartu studijavo šiandien gerai žinomi menininkai – dainininkas Stanislovas Rubinovas, pianistas Kęstutis Grybauskas, menotyrininkė D. Amolevičienė, dainininkė Stasė Laurinaitytė, pianistė Rita Kučinskaitė-Lansbergienė, fagotininkas Juozas Slankauskas, kompozitorius Rimvydas Žigaitis, aktoriai Arnas Rosenas, Elvyra Žebertavičiūtė, Bronius Gražys, Leonas Ciunis ir kt. 1956 m. baigusi konservatoriją Valerija Baranauskienė dalyvavo konkurse į Kauno muzikinio teatro orkestro arfininkės vietą ir jį laimėjo. Su mylimiausiu instrumentu, 1999 m.

Pirmieji spektakliai iš jaunos atlikėjos pareikalavo daug darbo ir jėgų. „Iki devinto prakaito reikėjo plušėti, kad tinkamai parengčiau arfos partijas operose „Madam Baterflai“, „Jolanta“, „Gražina“, balete „Bachčisarajaus fontanas“, operetėse ir miuzikluose. Kaip arfininkę mane ant kojų pastatė dirigentas ir kompozitorius Juozas Indra, jam esu už daug ką dėkinga. Jis buvo labai reiklus, neleisdavo palengvinti savo partijos, ko nors praleisti. Sakydavo: „Grok dieną naktį ir išgrosi.“ Savo muzikiniame kelyje arfininkė sutiko ir daugiau žinomų Lietuvos muzikinio teatro žmonių. Jai teko groti diriguojant Vytautui Viržoniui, Stanislovui Čepinskiui, Margaritai Dvarionaitei, Stasiui Domarkui, Alvydui Šulčiui, Juliui Geniušui. Pastarasis kalbėdamas apie artistę yra pastebėjęs, kad arfa – labai girdimas ir orkestre išsiskiriantis instrumentas, arfininkas negali pasislėpti už kolegų instrumentų. Grodama muzikiniame teatre V. Baranauskienė dirbo ir pedagoginį darbą, 1998–2004 metais arfos specialybę ji dėstė Kauno J. Gruodžio konservatorijoje. Dalyvavo įvairiose koncertinėse programose tiek Kauno valstybinio muzikinio teatro, tiek Kauno menininkų rūmų ir Kauno kultūros namų scenose, buvo kviečiama talkinti LNOBT ir Klaipėdos muzikinio teatro simfoniniams orkestrams. Ji rengė koncertines programas su violončelininke Asta Krištaponiene, fleitininke Aušra Lukoševičiūte, kameriniu Muzikinio teatro orkestru, kuriam vadovavo Stanislovas Čepinskis, pasirodydavo su dainininkėmis Stase Rapaliene, Genovaite Gasiūnaite ir kt. Anot solistės, „arfos garso grožį itin vertino daugelis pasaulio kompozitorių, pavyzdžiui, R. Wagneris džiaugsmingoje „Reino aukso“ baigiamojoje dalyje, dievams einant vaivorykštės tiltu į Vahalą, vienu metu orkestre naudoja net šešių arfų skambesį. Jei šiandien Lietuvoje kas sumanytų atlikti šį kūrinį, turėtų sukviesti visas profesionalias Lietuvos arfininkes – tiek jų teturime. Tiesa, jų gretas vis papildo jaunos muzikantės.“ Nuolatinis arfininkės V. Baranauskienės rūpestis šio instrumento popu-

P. Čaikovskio muzikos vakaras, 1969 m.

liarinimu atsiskleidžia ne tik ilgamečiu jos pačios darbu Kauno muzikinio teatro orkestre bei jaunųjų arfininkių ugdymu. Ji yra ir viešosios įstaigos Arfos draugijos, kuriai vadovauja arfininkė Daiva Šlyžienė, sekretorė. Šiuo metu Valerija parengė knygą apie instrumento gimimą, jo istoriją ir garsiausias pasaulio bei Lietuvos arfininkes. Knygoje surinkta itin plati informacija apie arfos kilmę, instrumento raidą, jį gaminusius meistrus, žymiausius atlikėjus. Leidinyje greta istorinių pasakojimų norima aktualizuoti šio instrumento gyvavimo Lietuvoje problemas – su arfininkų stygiumi susiduria visi Lietuvos simfoniniai ir teatrų orkestrai. Šiuo metu arfos klasės gyvuoja tik B. Dvariono dešimtmetėje muzikos ir M. K. Čiurlionio menų mokyklose. Arfininkai nerengiami Lietuvos konservatorijose, jau nemažai metų šios specialybės klasės nėra ir Muzikos ir teatro akademijoje. Arfininkė viliasi, kad jos darbas atkreips dėmesį tų, kurie organizuoja muzikos mokymo procesus, ir tų, kurie tiesiog renkasi muzikos instrumentą muzikuoti. Šios charizmatiškos ir energingos moters nuomone, arfa verta savo dieviškosios prigimties, ji turi dažniau skambėti ir Lietuvos koncertų salėse, ir mokyklose, ir mūsų namuose. n

Muzikos barai / 35


Pedagogai

Mokytojo atsakomybë Profesorės Silvijos Sondeckienės paskaita Oksfordo universitete

Leonidas MELNIKAS

K

iekvieno muziko kelio pradžių pradžia yra Mokytojas. Profesorė Silvija Sondeckienė, išugdžiusi didelį būrį violončelininkų, ir pati turėjo puikių mokytojų, instrumento virtuozų, žymiausių XX a. Europos violončelės mokyklų atstovų. Lietuvoje jos mokytojai buvo Levas Seidelis (1895–1961), baigęs studijas Sankt Peterburgo konservatorijoje pas garsųjį prancūzų violončelininką Louis Abbiate, bei Povilas Berkavičius (1894–1975), legendinio Leipcigo konservatorijos profesoriaus Juliaus Klengelio, taip pat ir minėto Abbiate mokinys. Abu Silvijos NarūnaitėsSondeckienės mokytojai buvo ryškūs atlikėjai, nepaprastai kompetentingi, plačios erudicijos pedagogai. Dar daugiau pasako pasaulinį pripažinimą pelniusio muziko Mstislavo Rostropovičiaus (1927–2007) vardas. S. Sondeckienė yra baigusi šio iškilaus menininko violončelės klasę Maskvos konservatorijoje. Ji ir Davidas Geringas – vieninteliai Rostropovičiaus mokiniai Lietuvoje. Būti Rostropovičiaus mokine – didžiulė privilegija ir ne ką mažesnė atsakomybė. Privilegija – nes tik nedaugeliui likimas lėmė galimybę atsidurti greta tokio žmogaus, tapti

Muzikos barai / 36

išrinktuoju, kuriam jis tiesiogiai vadovavo žengiant į muzikos pasaulį. Visam gyvenimui S. Sondeckienė išsaugojo jausmą, kad jos Mokytojas yra šalia – kai ji dar buvo studentė, jis atidžiai stebėjo jos meninį brendimą, nukreipdavo ir patardavo, o vėliau, kai pati tapo profesore ir žymia atlikėja, ji žinojo, kad Mokytojas, jai paprašius, yra pasirengęs pasidalinti patirtimi, paremti, padrąsinti. Išliko ir atsakomybės jausmas, susijęs su ypatingu Rostropovičiaus mokinio

statusu. Juk į ją žiūrima kaip į Rostropovičiaus veiklos tęsėją ir puoselėtoją, ji turi būti verta jai parodyto Mokytojo pasitikėjimo. M. Rostropovičius labai aukštai vertino S. Sondeckienę. 1991 m. svarstant jos kandidatūrą profesoriaus pedagoginiam vardui gauti, jis rašė: „Silvija Sondeckienė baigė Maskvos konservatoriją mano klasėje. Dar studijų metais dėl talento ir darbštumo ji iškilo iki žymiausių savo kartos violončelininkų. Vėliau stebėjau jos augimą ir kaip muzikės, ir kaip pedagogės. Šiuo metu ji daug dėmesio skiria šiuolaikinei muzikai. Girdėjau jos mokinius ir manau, kad jos pedagoginės veiklos rezultatai yra išskirtiniai. Prašau kolegų teigiamai atsižvelgti į mano prašymą ir suteikti jai profesoriaus vardą. M. Rostropovičius. 1991.01.31.“ Savo pedagoginę veiklą S. Sondeckienė pradėjo dar 1966 metais, ją tęsia iki šiol. Šiandien beveik visi labiau pasižymėję vidurinės kartos lietuvių violončelininkai yra jos mokiniai. Jos mokinys, vėliau savo studijas baigęs pas D. Geringą, yra ir Vokietijoje gyvenantis sūnus Vytautas Sondeckis, prestižinių tarptautinių konkursų nugalėtojas, vienas perspektyviausių savo kartos Europos violončelininkų. Beveik prieš dešimtmetį palikusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Styginių instrumentų katedrą, S. Sondeckienė nenutraukė pedagoginės veiklos. Kasmet vasarą ji rengia mėnesio trukmės meistriškumo kursus Kroatijoje, ten dirba su vis gausėjančiu būriu jaunų violončelininkų, iš viso pasaulio atvykstančių pasisemti iš profesorės žinių ir patirties. Daugelis jų, ruošdamiesi atsakingiems koncertams ar konkursams, aplanko profesorę ir Lietuvoje, nes suvokia – jos patarimai ir pamokos yra jų sėkmės laidas. Profesorė S. Sondeckienė gerai žinoma tarp muzikos pedagogų. Šių metų vasarą ji buvo pakviesta perskaityti pranešimą-paskaitą Europos styginių instrumentų mokytojų asociacijos (European String Teachers Association, ESTA) rengiamoje metinėje konferencijoje. ESTA – labai įtakinga tarptautinė muzikų organizacija. Legendinis XX


Paskaitą skaito prof. Silvija Sondeckienė

a. muzikas lordas Yehudi Menuhinas, stovėjęs prie šios organizacijos ištakų, daug prisidėjo formuojant kilnius jos tikslus, į jos veiklą įtraukiant iškiliausius epochos menininkus. Šiandien organizacija vienija beveik visų Europos šalių styginių instrumentų pedagogus, skatina siekti aukščiausių meninės bei pedagoginės veiklos standartų. Asociacija rūpinasi stygininkų visų pakopų studijomis, skelbia publikacijas atlikimo ir pedagogikos klausimais, rengia konferencijas, meistriškumo klases, diskusijas ir kt. Šie metai ESTA istorijoje ypatingi – asociacija švenčia savo keturiasdešimties metų jubiliejų. Kaip tik todėl svarbiausiam renginiui, metinei konferencijai, buvo ruoštasi itin atsakingai. Konferencija vyko Oksfordo universitete, vienoje prestižiškiausių pasaulio mokslo institucijų. Konferencijos garbės svečias buvo seras Neville’is Marrineris, legendinio orkestro „Academy of St. Martin in the Fields“ steigėjas ir prezidentas iki gyvos galvos, prelegentais pakviesti patys žymiausi styginių pedagogikos specialistai. Tai, kad profesorė Sondeckienė skaitė pranešimą tokiame prestižiniame stygininkų forume, geriau nei kas kita liudija jos tarptautinį autoritetą. Pranešime „Dažnos violončelės dėstymo klaidos“ (Common mistakes in cello teaching) profesorė, apibendrindama beveik per penkiasdešimt metų sukauptą pedagoginę patirtį, pateikė įdomių teorinių įžvalgų, supažindino su savais praktiniais violončelės dėstymo būdais. Platų problemų ratą profesorė analizavo trim aspektais – metodiniu, fiziologiniu ir

psichologiniu. Tai labai prasmingas požiūris, nes pirmasis aspektas teikė galimybę kalbėti apie atlikėjo įgūdžių ugdymą, antrasis – apie fizines mokinio galimybių ribas, kurių pedagogas negali nepaisyti, trečiasis – apie psichologinius muzikinės pedagogikos momentus, lemiančius mokytojo įtaigą savo ugdytiniu, bendrą mokymo proceso efektyvumą. S. Sondeckienė kalbėjo apie tai, kaip svarbu nuo pat pradžių ugdyti teisingus grojimo įgūdžius. Nesąmoningai, automatiškai susiformavę netaisyklingi įgūdžiai sunkina ir varžo muzikavimą, laikui bėgant tai tampa rimta problema, kurią pašalinti yra sunku, reikia daug pastangų ir laiko. Kartais apmaudžios klaidos, padarytos pačioje mokymosi pradžioje, apskritai užkerta kelią viešai meninei veiklai. Taigi pedagogo atsakomybė šia prasme yra labai didelė. Reikšmingiausia technikos ugdymo priemonė, S. Sondeckienės nuomone, yra gamos – jas atliekant ugdomi ir iki automatizmo įtvirtinami visi pagrindiniai griežimo elementai. Profesorė nuogąstavo, kad gamos pastaruoju metu dažnai pamirštamos ar nelaikomos reikšmingomis, sakoma, kad technikos elementai gali būti ugdomi studijuojant vien tik meninį repertuarą. Polemizuodama su tokia praktika profesorė kalbėjo apie savo mokymąsi pas Rostropovičių, kuris iš studentų griežtai reikalavo preciziškų gamų grojimo įgūdžių, negailėjo laiko ir dėmesio šiam studijų barui. Beje, didžiojo violončelininko klasėje nebuvo studentų, kurie jau tuomet nebūtų žavėję savo virtuoziniais sugebėjimais. Dirbdamas su studentais Rostropovičius nieko nepalikdavo savieigai, to nevalia daryti ir kitiems. Konferencijos dalyviams aiškindama gamų mokymosi ypatumus, S. Sondeckienė pristatė savo unikalią metodiką, gerokai pagreitinančią jaunojo violončelininko techninių įgūdžių formavimąsi, leidžiančią sinchroniškai spręsti kelis meistriškumo ugdymo uždavinius. Dar vienas aspektas, kurį ypač pa-

brėžė S. Sondeckienė, yra darbo su mokiniu nuoseklumas. Studijos turi vykti žingsnis po žingsnio. Profesorė kalbėjo apie tai, kaip svarbu kiekvienam ugdytiniui parinkti tinkamą repertuarą. Per sunkus, techniškai neįveikiamas kūrinys neturi prasmės. Savo mintis profesorė iliustravo tokiu pavyzdžiu: mokymo repertuare populiarūs Karlo Davydovo koncertai, padedantys brandinti mokinio techniką, turėtų būti studijuojami pradedant ne Pirmuoju, bet paskutiniu, Ketvirtuoju, koncertu, mat Pirmasis sintezuoja visas pagrindines violončelės technikos apraiškas ir iš atlikėjo reikalauja jau visiškai suformuoto meistriškumo arsenalo, o kiti trys leidžia susikoncentruoti į atskiras technikos rūšis, tad jų studijos kaip tik ir padeda pasirengti Pirmajam koncertui, kuris yra tarsi romantinio griežimo enciklopedija. Gilindamasi į griežimo technikos dalykus profesorė juos siejo su fiziologiniais aspektais. Pedagogo tikslas – išmokyti muzikantą griežti patogiai, be nereikalingos įtampos, reikiamu momentu atpalaiduojant raumenis. Visi žinome, kad muzikų profesinės ligos dažnai yra neteisingos atlikimo technikos rezultatas. S. Sondeckienė pabrėžė, kad tik gerai išmanant fiziologinius muzikavimo mechanizmus galima visiškai sumažinti sveikatai nepalankius padarinius. Beje, vienas iš S. Sondeckienės mokytojų prof. P. Berkavičius buvo ne tik puikus mu-

Saulius Sondeckis ir Silvija Sondeckienė Oksforde

Muzikos barai / 37


Nauji leidiniai zikas, bet ir diplomuotas gydytojas, savo mokiniams jis rekomenduodavo fiziologiškai pagrįstus griežimo violončele būdus. Pranešime S. Sondeckienė aptarė ir psichologinius muzikos pedagogikos aspektus. Tinkama aplinka klasėje yra didelė paskata produktyviam darbui. Mokinys turi jausti, kad jis pamokoje laukiamas, apie jį galvojama, juo rūpinamasi. Profesorė priminė kolegoms šias gerai žinomas, bet kartais nelabai paisomas tiesas. Daug dirbusi tiek su gabiais, tiek ir su mažiau pažengusiais mokiniais, ji priėjo prie tvirtos nuomonės, kad ir vienų, ir kitų ateitis priklauso nuo pedagogo, todėl privalu dėti visas pastangas, kad pagelbėtum ugdytiniams atrasti save, įsitvirtinti profesionalios muzikos erdvėje. Susidūrus su vunderkindu nevalia pasiduoti jo talento magijai, lygiai kaip ir kitiems reikia padėti profesinius pagrindus; kita vertus, pradėjus dirbti su menkų duomenų mokiniu, jo negalima apvilti, priešingai, reikia gerbti jo apsisprendimą muzikuoti, suteikti jam galimybę. Profesorė sakė, kad mokytojas visada privalo paaiškinti, pagrįsti savo nuomonę – ir džiaugdamasis mokinio pasiekimais, ir jį kritikuodamas. Juk mokinys stebi viską, ką daro mokytojas, viskas tampa vientiso mokymo proceso dalimi. Oksforde S. Sondeckienės skaitytas pranešimas sukėlė didelį susidomėjimą. Ji kalbėjo apie tai, kas visiems svarbu, o jos pasiūlyti darbo su jaunaisiais violončelininkais „receptai“ pasirodė naudingi ir labai aktualūs. Ne veltui jos pranešimas tuoj po konferencijos buvo paskelbtas ne tik angliškai, bet ir išverstas į vokiečių kalbą. Saulius Sondeckis, taip pat dalyvavęs Oksforde vykusiame stygininkų forume, labai džiaugėsi žmonos pranešimo sėkme. „Nepaprastai įdėmiai išklausytas ir puikiai įvertintas žmonos pranešimas man buvo geriausia dovana 85-mečio proga“, – dalijosi įspūdžiais maestro..n

Muzikos barai / 38

Julia Zilberquit ir Saulius Sondeckis

Neblėstantis vardas. Naujas Sauliaus Sondeckio įrašas „Warner Classics“ kolekcijoje Baigiantis metams paprastai peržvelgiami nuveikti darbai, įvertinami pasiekimai. Tokiu metu dažnai dalinami įvairūs apdovanojimai, skelbiami geriausiųjų vardai, negailima pagyrų. Šis laikas netrunka ilgai – šventės pasibaigia, vėl viskas grįžta į savo vėžes ir tik tuomet tampa akivaizdu, kas yra kas. Tikras pripažinimas nėra nei sezoninis, nei lokalinis – jis ilgalaikis ir universalus, remiasi neginčijamais ir visų pripažįstamais kriterijais. Paskutinėmis 2013 metų dienomis Lietuvą pasiekė žinia apie „Warner Classics“ išleistą naują Sauliaus Sondeckio dviejų plokštelių albumą. Nors ši žinia atėjo švenčių „sezono“ metu, su šventinėmis iliuminacijomis ji neturėjo nieko bendra. Tai tiesiog vienas iš daugelio menininko pripažinimo ir įvertinimo ženklų. Medijų imperija „Warner“ nereikalauja ypatingo pristatymo. Jos šaknys – kino studijoje „Warner Brothers“, įkurtoje JAV XX a. pradžioje žydų išeivių iš Lenkijos. Filmais išgarsėjusi studija vėliau ėmėsi ir muzikos įrašų. „Warner Classics“ yra šiai imperijai priklausanti kompanija, orientuota į klasikinę muziką. Plėtodama veiklą ji yra perėmusi daugelį žinomų muzikos įrašų firmų – „Teldec“, „Erato“ (ir jos padalinį „Virgin Classics“), o 2013 metais ir legendinę EMI. Šiandien „Warner Classics“ – viena didžiausių klasikinės muzikos įrašų kompanijų pasaulyje. Jos kataloge yra tokios žvaigždės, kaip dirigentai Danielis Barenboimas, Johnas Eliotas Gardineris, Nicolausas Harnoncourtas, Kentas Nagano, dainininkai Maria Callas, José Carreras, Plácido Domingo, violončelininkas Mstislavas Rostropovičius, smuikininkai Danielis Hope´as ir Maksimas Vengerovas, pianistai Andrásas Schiffas ir Nikolajus Luganskis, trimitininkas Sergejus Nakariakovas, Borodino kvartetas ir „Beaux Arts Trio“. Didžiulėje „Warner Classics“ įrašų kolekcijoje yra ir Sondeckių pavardė. Saulius Sondeckis kartu su Sergejumi Nakariakovu įrašė Mozarto kūrinių plokštelę „Praeities aidai“ (Exhoes from the

Past), jo sūnus violončelininkas Vytautas Sondeckis su ansambliu „G-Strings“ – diską „Strings of Fire II“. Ir štai praėjusiais metais buvo išleista dar viena Sauliaus Sondeckio parengta muzikinė „monografija“ – septyni Bacho koncertai klavyrui ir orkestrui (BWV 1052–1058) bei du Bacho ir Vivaldi koncertai vargonams solo (BWV 593/ RV 565; BWV 596/RV 522), perdirbti fortepijonui ir orkestrui. Maestro partneriai šįkart buvo pianistė iš JAV Julia Zilberquit ir orkestras „Maskvos virtuozai“. Julia Zilberquit – prityrusi, daug koncertuojanti atlikėja. Ji baigė studijas Niujorko Juilliardo mokykloje pas Amerikoje gyvenančią iškilią rusų fortepijono mokyklos tradicijų puoselėtoją profesorę Belą Davidovič. Zilberquit yra koncertavusi daugelyje šalių, surengusi rečitalių prestižinėse salėse (tarp jų ir Niujorko „Carnegie Hall“), jos koncertų partneriai buvo žymūs dirigentai ir orkestrai, o įrašus leido žinomos firmos „Naxos“, „Harmonia Mundi“. Sondeckiui pastaraisiais metais teko ne kartą bendrauti su šia atlikėja. „Maskvos virtuozai“ – seni Sondeckio draugai, juos sieja labai artimi kūrybiniai ryšiai. Orkestrui dar tik steigiantis maestro draugiškai patarinėjo jo sumanytojui ir iniciatoriui, nepamainomam meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui Vladimirui Spivakovui, dalinosi su juo idėjomis, skolino natas, visai net negalvodamas, kad ugdo konkurentą. 2004 metais, kai nutrūko S. Sondeckio ryšiai su Lietuvos kameriniu orkestru, „Maskvos virtuozai“ pakvietė maestro tapti vyriausiuoju kviestiniu orkestro dirigentu ir šią garbingą poziciją Sondeckis išsaugojo iki šiol. Įrašams Sondeckis subūrė puikius atlikėjus. Julia Zilberquit meistriškai atliko solo partiją, harmoningai įsiliejo į ansamblį su orkestru, o šis griežė maestro taip mėgstamu šiltu, sodriu garsu. Sondeckio vedami muzikantai pateikė labai plastišką, išraiškingą, laisvai alsuojančią Bacho muzikos interpretaciją. Nesunku paaiškinti, kodėl būtent Sondeckis buvo pasirinktas papildyti „Warner Classics“ įrašų lobyną Bacho klavyriniais koncertais. Jau keli dešimtmečiai lietuvių dirigentas vis grįžta prie šio monumentalaus ciklo, jį su įvairiais pianistais ir orkestrais atliko pasaulio koncertų salėse, pelnė kritikų pripažinimą. Susidomėjimas šia muzika


visada yra didžiulis, tad ir Amerikos gigantas sumanė parengti naują baroko epochos muzikos šedevrų versiją. Sondeckio sąlytis su Bacho klavyriniais koncertais turi ilgą istoriją. Jau pirmajame jo įsteigto Lietuvos kamerinio orkestro koncerte skambėjo Bacho Koncertas d-moll, kurį skambino Balys Dvarionas. Visų Bacho klavyrinių koncertų ciklą Sondeckis pirmąkart atliko 1975–1976 metais. Jo partneriai buvo Tatjana Nikolajeva, jos mokiniai Michailas Petuchovas, Sergejus Senkovas ir Marina Jevsejeva, Lietuvos kamerinis orkestras. Tai buvo išskirtinis įvykis tiek Sondeckio kūrybinėje biografijoje, tiek ir apskritai Lietuvos muzikiniame gyvenime. Šis darbas ženklino užsimezgusią artimą Sondeckio ir Tatjanos Nikolajevos draugystę. Bendravimas su unikalaus talento ir meninės įtaigos pianiste paliko gilų pėdsaką Sondeckio kūrybinėje veikloje, o Lietuvai atvėrė visiškai naujas fortepijono meno erdves. Koncertai sulaukė didžiulio pasisekimo, garsas apie juos plačiai pasklido. Atlikėjai buvo pakviesti koncertuoti Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje ir Sankt Peterburgo filharmonijos Didžiojoje salėje – prestižiškiausiose tuometinės Sovietų Sąjungos akademinės muzikos koncertų vietose. Beje, tai buvo pirmasis Bacho klavyrinių koncertų ciklo atlikimas Rusijoje. Koncertą Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje įrašė plokštelių firma „Melodija“. Kaip dažnai tokiais atvejais atsitinka, juose buvo nedidelių netikslumų. Kritikams tai nepasirodė trūkumas, priešingai, buvo įvertinta laisva, natūrali muzikinio pasakojimo tėkmė. Įrašai, kaip ir koncertai, sulaukė didžiulės sėkmės, buvo pastebėti ir užsienyje. Jais susidomėjo ir kitų šalių plokštelių gamintojai – pirmoji buvo „Eterna“ iš tuometinės Rytų Vokietijos, vėliau „Ariola-Eurodisc“ (VFR) ir japonų kompanija „Victor“ (taip pat žinoma kaip „RCA Victor Records“, „Japan Victor Company“ (JVC) padalinys). Tokia muzikinė sklaida buvo retas dalykas geležinės uždangos perskirtame pasaulyje. Metams bėgant į atlikėjų ansamblį įsiliejo dar du Nikolajevos mokiniai – Nikolajus Luganskis ir Aleksejus Šmitovas. Tačiau visada solines ir pirmojo klavyro partijas atlikdavo pati Nikolajeva, o prie dirigento pulto stovėdavo Sondeckis. 1985 m. pažymint Bacho 300 metų gimimo sukaktį ciklas buvo atliktas Bacho festivalyje tuometiniame Vakarų Berlyne, 1989 m. skambėjo Japonijoje. Įsimintinas Bacho koncertų ciklo atlikimas Šlėzvigo-Holšteino festivalyje 1990 m. Festivalis tuomet buvo pačioje savo tarptautinės šlovės viršūnėje ir ciklo įtraukimas į programą liudijo atlikėjų pripažinimą. Tąkart prie Nikolajevos ir Luganskio prisijungė festivalio intendantas, žinomas pianistas ir dirigentas Justusas Franzas ir jo mokinys Marcusas Kretzeris. Sondeckiui didžiulį įspūdį paliko ne tik šventinė festivalinio renginių atmosfera, bet ir repeticijos, vykusios Hamburgo „Steinway“ fortepijonų fabriko ekspozicijų salėje. Ten stovėjo paruošti parduoti 25 koncertiniai garsiosios firmos fortepijonai, ir

Dovana Čiurlioniui

Į šią kompaktinę plokštelę sudėti Kristinos Vasiliauskaitės įvairių žanrų kūriniai vaikams, kuriuos atlieka M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai. Plokštelėje skamba 1984–1987 ir 2012 metų įrašai. Šeši Ramutės Skučaitės eilėraščiai fortepijonui – giedros nuotaikos, skaidrių sąskambių kupinos miniatiūros, atskleidžiančios tyrą vaiko pasaulį, džiugų, saugų pasaulėvaizdį. Kūrinius atlieka pianistai Lijana Baronaitė (jau seniai baigusi mokyklą), Jūra Šedytė, Adomas Gražinis, Onutė Gražinytė ir Gabrielė Bekerytė, skaitovai Laurynas Kanevičius ir Saulė Rašimaitė. Fortepijonas kartais suskamba Claude´ui Debussy artimais tembrais, intonacijomis, tačiau itin lietuviškai, saviškai. Pagal R. Skučaitės eiles sukurti dar septyni nuotaikingi opusai, tarp jų ypač graži „Birbynės daina“ (dainuoja Nerutė Šiliūtė, birbyne groja Antanas Jonušas). „Penklinę“ ir „Natas“ atlieka jaunesniųjų klasių choras (vadovė Joana Jablonskienė). Pjeses ir ansamblius fortepijonui, siuitą „Trys maži vėjo malūnėliai“ atlieka patys mažiausieji. Keturios lietuvių liaudies dainos keturioms rankoms – nesudėtingos, bet patogiai parašytos harmonizacijos, atspindinčios įvairias nuotaikas. Sutartinių principu sukurtą „Ein bernelis per laukelį“ (žodžiai liaudies) atlieka keturios solistės. Kompaktinę plokštelę užbaigia kūriniai, parašyti pagal kompozitorės mėgstamos poetės R. Skučaitės eiles. Čia girdime ir vyresniųjų klasių chorą („Varpas“, „Muzika“; vadovas Rimantas Zdanevičius). Mažiesiems atlikėjams akompanuoja pati Kristina Vasiliauskaitė. Naujoji plokštelė – graži kūrėjos, mokytojų ir mokinių dovana Čiurlioniui, kuri tęsia nacionalinės mokyklos tradicijas, atskleisdama lietuvių kalbos ir muzikos grožį, gyvybingumą. Ši plokštelė gali būti pavyzdys, kaip ugdyti ateities kartas nenutolstant nuo to, kas ir Čiurlioniui, ir po jo muzikos baruose dirbusiems buvo, yra ir bus brangiausia. Kristina Vasiliauskaitė yra viena tų talentingų bitelių, kuri sukūrė ir, be abejo, dar sukurs daug puikių dainų ir pjesių vaikams. Tai dovana ir M. K. Čiurlionio mokyklai, jos istorijai, atspindinti čia puoselėjamas elitines, kūrybiškas akademines tradicijas, apsaugotas nuo permainingų madų skersvėjų. Daiva TAMOŠAITYTĖ

atlikėjai, bandydami kiekvieną jų, rinkosi, kuriuo vakare skambins koncertų salėje. Bacho klavyrinių koncertų ciklą Sondeckis su Nikolajeva ir jos mokiniais atliko 15 kartų. Po netikėtos ir ankstyvos T. Nikolajevos mirties, ištikusios pianistę 1993 m. scenoje, Sondeckis dar du kartus pakartojo visą ciklą, skirdamas jį savo iškilios kolegės atminimui. 1994 m. gegužės 13–15 dienomis Nikolajevos 70-mečio proga jis atliktas Vilniuje. Lijana Baronaitė, Ričardas Biveinis, Eglė Perkumaitė (T. Nikolajevos mokiniai), taip pat Petras Geniušas, Birutė Vainiūnaitė, Aleksandra Žvirblytė, Andrius Žlabys skambino koncertus klavyrui ir orkestrui; koncertus dviem klavyrams ir orkestrui atliko Zbignevo ir Rūtos Ibelhauptų, Veronikos Vitaitės ir Ramutės Vaitkevičiūtės, Kęstučio Grybausko ir Ingos Maknavičienės fortepijoniniai duetai; koncertus trims klavyrams ir orkestrui pristatė Jurgis Bialobžeskis, Aldona ir Halina Radvilaitės, taip pat Egidijus Buožys, Vytis Buividavičius ir Arūnas Dikčius; koncertą keturiems klavyrams ir orkestrui atliko Mariam Azizbekova, Irena Čiurilaitė, Virginija Dabkutė ir Sergejus Okruško. 2007–2008 m. ciklas suskambo Maskvos kon-

servatorijoje. Sondeckis dirigavo konservatorijos studentų orkestrui, solistai buvo konservatorijos rektorius Tigranas Alichanovas bei profesoriais jau tapę Nikolajevos auklėtiniai M. Petuchovas, M. Jevsejeva ir S. Senkovas. Nikolajevos 80-mečio minėjimams 2004 m. Maskvoje ir Sankt Peterburge Sondeckis kartu su N. Luganskiu ir M. Petuchovu parengė ir šiek tiek sutrumpintą Bacho koncertų ciklo versiją. Atlikėjams tuomet talkino Maskvos Didžiojo teatro kamerinis orkestras. *** 2013 m. spalį Sauliui Sondeckiui sukako 85 metai. Maestro neplanavo jokių jubiliejinių renginių, bet jie patys jį prisivijo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsiuntė sveikinimo laišką, Kultūros ministerija įteikė garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, į Vilnių atvažiavo jo draugas Sergejus Nakariakovas, pasaulio garso trimitininkas. O „Warner Classics“, net pati to nenujausdama, įteikė muzikinę dovaną, kuri nuo šiol džiugins muzikos mylėtojus įvairiose šalyse ir žemynuose. Leonidas MELNIKAS

Muzikos barai / 39


Panorama

Tarptautinis forumas Klaipėdoje

Lapkričio 24–30 d. Klaipėdos universiteto Menų fakultete vyko tarptautinis forumas „Мuzikos atlikimas ir pedagogika“, jį surengė susivienijimas „XXI amžiaus menas ir švietimas“ drauge su Klaipėdos universitetu. Tarptautinis susivienijimas „XXI amžiaus menas ir švietimas“ (prezidentė – Ukrainos P. Čaikovskio nacionalinės muzikos akademijos profesorė Eleonora Tkach (Tkač), bendradarbiaudamas su kitomis organizacijomis ir mokymo įstaigomis, nuo 1994 metų vykdo kompleksinę programą, pagal ku-

rią rengiami tarptautiniai forumai, festivaliai, pedagoginio ir atlikimo meistriškumo kursai, skirti švietimo, muzikos pedagogikos, atlikimo meno problemoms. Tokie muzikiniai forumai, festivaliai ir konkursai sėkmingai vyko Lenkijoje, Rusijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje, Danijoje, Portugalijoje, Čekijoje, Suomijoje, Ispanijoje, Indijoje, reguliariai rengiami Ukrainoje. Forumas „Мuzikos atlikimas ir pedagogika“ Klaipėdoje prasidėjo moksline-praktine konferencija „Muzikinis švietimas ir kūrybiškos asmenybės ugdymas“, kurioje greta svečių iš Rusijos ir Ukrainos aukštųjų bei vidurinių muzikos mokyklų, VDU Muzikos akademijos pranešimus skaitė KU Menų fakulteto docentė Rūta Girdzijauskienė ir asistentė Vaiva Diržinauskytė. Penkias dienas forumo konkursuose varžėsi įvairaus amžiaus jaunieji pianistai, stygininkai, pūtikai, grojantys liaudies instrumentais. Konkursus vertino tarptautinė žiuri, vadovaujama prof. Eleonoros Tkach. Ypač sėkmingai pasirodė KU Menų fakulteto studentai. Dėl prizinių vietų skirtingose nominacijose jiems teko konkuruoti su studentais iš Rusijos muzikos akademijos, Ukrainos P. Čaikovskio nacionalinės muzikos akademijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei VDU Muzikos akademijos. KU studentė Adelė Daunoravičiūtė užėmė I vietą solistų ir fortepijoninių duetų konkurse, Kristina Budvytytė – I vietą fortepijoninių duetų ir II vietą solo su orkestru konkursuose (abi studentės – prof. T. Romaškinos auklėtinės). Sėkmė lydėjo prof. V. Tetensko studentus birbynininkus: Gedvy-

Forumo „Мuzikos atlikimas ir pedagogika“ dalyviai

Muzikos barai / 40

das Puškorius laimėjo I, Irmantas Mikalonis – II vietą solistų ir solo su orkestru konkursuose, Rokas Aleksandravičius buvo trečias tarp solistų. Dviejuose konkursuose – solistų ir solo su orkestru – pirmąsias vietas užėmė smuikininkė Teodora Morta Ajauskaitė (doc. L. Valicko kl.). II vietos laureate solo su orkestru konkurse tapo pianistė Viktorija Varanavičiūtė, III vietą tarp solistų užėmė Indrė Pajedaitė (abi studijuoja prof. S. Žilevičiaus kl.). Jaunųjų grupėse laurus skynė Klaipėdos muzikos mokyklų moksleiviai. Pirmąsias vietas laimėjo J. Karoso muzikos mokyklos pianistai Arina Grigoryan ir Jekaterina Kondratjeva (abi prof. T. Romaškinos kl.), Jokūbas Žvaliauskas (mokyt. I. Skirsgilienė), Emilija Šukytė ir Leticija Jonaitytė (abiejų mokyt. V. Purlytė). Neatsiliko ir J. Kačinsko mokyklos auklėtiniai: mokytojos metodininkės V. Revutienės mokinės seserys Ieva ir Augustė Petkūnaitės laimėjo pirmąsias vietas fortepijono konkurse, I vietą užėmė E. Balsio menų gimnazijos smuikininkė Bernadeta Gliožytė (mokyt. N. Ovsiukienė). Neliko be laurų ir forumo svečiai: pirmąsias vietas laimėjo vilnietis LMTA birbynininkas Vytautas Kiminius (lekt. K. Lipeikos kl.), VDU studentė Kotryna Kaklauskaitė (prof. R. Zubovo kl.) ir kaunietė moksleivė Martyna Kučinskaitė (mokyt. metodininkės A. Kučinskienės kl.). Grand Prix laimėjo Kirilo Plotnikovo ir Irynos Lemekh fortepijoninis duetas iš Ukrainos P. Čaikovskio nacionalinės muzikos akademijos. Dviejose nominacijose I vietų laureatais tapo ukrainietė Olga Kuzmina (visi – prof. E. Tkach studentai), maskviečiai fleitininkas Dmitrijus Vakarchukas (prof. V. Kudrya kl.) ir pianistas Dmitrijus Kiseliovas (prof. T. Tarnavskajos kl.). Solistų nominacijoje I vietą laimėjo maskvietė Kristina Kazanchyan (doc. T. Levitinos kl.), kijevietė Iryna Lemekh (prof. E. Tkach kl.), tarp kamerinių ansamblių geriausi buvo 2 fortepijoniniai ansambliai iš Rusijos muzikos akademijos, parengti prof. T. Tarnavskajos, bei moksleivių duetas iš Estijos (prof. O. Kasemaa kl.). Mažųjų grupėje pirmąsias vietas iškovojo jaunieji pianistai iš Kijevo Sofija Surkova, Nazariy Fesykas, Antonio Brasileiro Johnsonas, rygietis Maksimas Orlovas, jekaterinburgietės pianistė Sofija Menshikova ir smuikininkė Maria Shishkovskaya. Forumo puošmena tapo konkursas solo su orkestru, kuris pritraukė nemažą būrį dalyvių. Antrame ture

jauniesiems solistams puikiai talkino Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir konkurso perklausose bei baigiamajame koncerte dirigavęs Martynas Staškus. Didžiulio dėmesio sulaukė įspūdingas tarptautinio konkurso Danijoje Grand Prix laureato pianisto iš Maskvos Gayko Grigoryano koncertas, taip pat Klaipėdos forumo konkursų dalyvių ir laureatų koncertai, žiuri narių meistriškumo pamokos. Forumo pabaigoje apskritojo stalo diskusijoje profesorė L. Tkach džiaugėsi gera renginio organizacija, draugiška aplinka, aukštu konkursų dalyvių profesiniu pasirengimu bei puikiu Klaipėdos kamerinio orkestro grojimu. Profesorė išreiškė viltį, kad forumas Klaipėdoje taps tradiciniu. Jūratė KAROSAITĖ

Kalėdinė dovana gimtajai mokyklai

Gruodžio 8-ąją, žvarbų sekmadienio vakarą, į tuščią ir neįprastai tylią Naujosios Vilnios muzikos mokyklą pradėjo rinktis žmonės. Kai kurie jų pirmą kartą gyvenime atėjo į klasikinės muzikos koncertą. Tą vakarą toli nuo sostinės koncertinių salių esančio rajono gyventojams, savo buvusiems mokytojams, mokiniams, draugams ir visiems kitiems muzikos mylėtojams kalėdinį muzikos stebuklą dovanojo vienas talentingiausių šios mokyklos absolventų, Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos studentas violončelininkas Dmitrijus Berezinas su kolegėmis. Dmitrijus kartu su tos pačios konservatorijos aspirantėmis – smuikininke Ana Dmitrijeva ir pianiste Mane Davtian – buvo pakviesti dalyvauti Rygoje gruodžio 4–7 dienomis jau 11 kartą vykusiame festivalyje ,,Vieningi įvairovėje“. O būti taip arti savo gimtojo miesto Vilniaus ir neparodyti jo draugėms?.. O tada kaipgi be dovanų? Juk artėja stebuklingos, nuo vaikystės mylimos šventės... Taip ir gimė koncerto dovanos, koncerto sugrįžimo idėja... Naujosios Vilnios muzikos mokyklos didžioji salė buvo pilnutėlė. Koncertą organizavo ir vedė Dmitrijaus mama – taip pat muzikė Elena Berezina. Ji visus klausytojus sužavėjo savo nuoširdumu, sugebėjimu įdomiai, išsamiai ir intriguojančiai pristatyti programą. Koncertą pradėjo Dmitrijus, ku-


ris čia savo solinį koncertą grojo prieš 8 metus. Kaip smagu buvo į sceną, dar menančią jo pirmuosius žingsnius muzikoje, matyti drąsiai žengiantį jau suaugusį ir meniškai subrendusį vaikiną. Pasirodymą jis pradėjo Žiga, virtuoziškiausia J. S. Bacho siuitos violončelei solo Nr. 6 dalimi. Įdomu tai, jog ši paskutinė Bacho siuita buvo parašyta senovinei 5 stygų violončelei. Retas dabarties violončelininkas su 4 stygų instrumentu išdrįstų pradėti koncertą tokiu techniškai sudėtingu kūriniu. Dmitrijus puikiai įveikė visus sunkumus, Žiga skambėjo lengvai, meistriškai ir pakiliai. Reto grožio Sergejaus Rachmaninovo Elegiškame trio atsiskleidė kompozitoriaus lyrikos melodingumas, susipinantis su dramatišku kulminacijų sodrumu. Koncertą tęsė Dmitrijus ir Manė. Jie atliko R. Schumanno Tris fantastines pjeses, kurios yra kiekvieno violončelininko repertuaro puošmena. Talentinga pianistė M. Davtian jautriai sekė nuolat besikeičiančias solisto nuotaikas, kūrinys nuskambėjo ryškiai ir įtikinamai. Koncerto pabaigoje publikos laukė staigmena: pirmąkart Lietuvoje, ir būtent Naujosios Vilnios muzikos mokyklos koncertų salėje, pagrotas vienas iš kamerinės muzikos šedevrų – Arno Babadžaniano Trio fis-moll. Talentingas kompozitorius (jis buvo ir puikus pianistas) mums labiau žinomas kaip nuostabių dainų autorius. Jo daina ,,Velnio ratas“, kurią dainavo Muslimas Magomajevas, kadaise laimėjo tarptautiniame konkurse Japonijoje, nugalėjusi populiariąją Franciso Lai ,,Meilės istoriją“. Trio fis-moll Babadžanianas parašė 1952 metais, būdamas vos 32-ejų. Tais metais jis sužinojo, kad serga nepagydoma liga, bet po to jis išgyveno dar 30 metų. Metų, kupinų nepakeliamo skausmo, apie kurį žinojo tik keli artimiausi žmonės. Taigi, žinant šio kūrinio sukūrimo aplinkybes, ypač jautriai buvo išklausyta ir suvokta skambanti muzika. Pagrindinė pirmos dalies tema, kupina skausmo ir dramatizmo, leitmotyvu persmelkė visą Trio kaip amžinas lemties neišvengiamumo, negailestingumo priminimas. Nuo smuiko ir violončelės raudos bei fone skambančios sunkios fortepijono bosų eisenos spaudė širdį ir sunku buvo sulaikyti ašaras. Antroje dalyje himnas, skirtas viską nugalinčiai amžinai meilei, privertė pamiršti fatumo grėsmę. Į Anos griežiamą kerinčią rytietišką melodiją, kupiną neapsakomo švelnumo, jautriai, su

paslėpta aistra atsakydavo Dimos violončelė... Neilgai truko visus užbūrusi meilės ir ramybės idilija – trečioji dalis prasidėjo griausmingais, kapotais fortepijono akordais, kurie negailestingai naikino meile ir rūpestingumu sukurtą laimę... Pabaiga nepaliko vilties išsigelbėti... Po karštų žiūrovų plojimų, gėlių, dovanų bei nuoširdžių muzikos mokyklos direktoriaus prof. Ričardo Sviackevičiaus padėkos žodžių nuskambėjo ir bisas – V. A. Mocarto Divertismento 3-ioji dalis. Šviesi, skaidri muzika visus grąžino į šventinę Kalėdų ir Naujųjų metų stebuklų laukimo nuotaiką. Lengvai, grakščiai, su jaunatvišku užsidegimu, tarsi žaisdami svečiai iš Peterburgo užbaigė savo pasirodymą. Dar ilgai mokyklos fojė stoviniavo sujaudinta publika, dalindamasi patirtais įspūdžiais.

Dmitrijus Berezinas, Ana Dmitrijeva, Manė Davtian

APIE ATLIKĖJUS Ana Dmitrijeva (g. 1987 m.) baigė Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatoriją. Greta smuiko studijų mokėsi ir kompozicijos. Šiuo metu Ana yra konservatorijos Kamerinio ansamblio katedros aspirantė. Smuikininkė yra daugelio tarptautinių konkursų laureatė, tarp jų J. Heifetzo kompozitorių ir atlikėjų konkurso Sankt-Peterburge (2002 m.), kamerinių ansamblių konkursų Herlene (Olandija) ir Nerpelte (Belgija), konkurso „Šiuolaikinis menas ir išsilavinimas“ Maskvoje (2011 m.). Ana – fondo „Prometėjo

žvaigždė“, Sankt Peterburgo filharmonijos draugijos stipendininkė bei premijos „Rusijos viltis“ laureatė. Nuo 2013 metų rudens ji griežia senosios muzikos ansamblyje „Jekaterinos Didžiosios solistai“. Manė Davtian (g. 1988 m.) su pagyrimu 2010 metais baigė Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatoriją. Šiuo metu yra konservatorijos Kamerinio ansamblio katedros aspirantė. M. Davtian – daugelio tarptautinių konkursų laureatė, tarp jų V. Sofronickio konkurso Sankt Peterburge (2001 m.), T. Nikolajevos Brianske (2002 m.), S. Rachmaninovo Naugarde (2003), M. Judinos Sankt Peterburge (2005 m.), kamerinių ansamblių konkursų Maskvoje (2011 m.) bei Herlene (Olandija, 2011 m.) ir kt. Manė – Gartų fondo laimėtoja (2008 m.) ir Bacho festivalio Ansbacho mieste stipendininkė. Ji aktyviai koncertuoja solo, su orkestrais, kameriniais ansambliais. Gastroliavo Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Armėnijoje, daugelyje Rusijos miestų. Dmitrijus Berezinas (g. 1991 m.) būdamas 6-erių pradėjo lankyti Naujosios Vilnios muzikos mokyklą, mokytojos Tatjanos Kuc violončelės klasę. Nuo 2006 m. mokslus tęsė M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Per 10 mokslo metų jis laimėjo visus B. Dvariono konkursus, tapo įvairių tarptautinių konkursų Italijoje, Latvijoje, Lietuvoje laureatu. 2010 m. įstojo į Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatoriją (prof. A. Nikitino klasę). Dmitrijus yra koncertavęs su Šv. Kristoforo bei Lietuvos kameriniu orkestrais, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, su Pietvakarių Vokietijos kameriniu orkestru, Latvijos muzikos akademijos kameriniu orkestru Rygoje. Nuo 2011 metų yra Sankt Peterburgo violončelininkų ansamblio narys. Su šiuo ansambliu gastroliavo Lenkijoje, Italijoje, įrašė kompaktinę plokštelę. 2011 metų vasarą dalyvavo Kristupo vasaros festivalyje, jam kartu su kitais jaunais Lietuvos muzikais paruošė programą „Flamentango“. Dmitrijus Berezinas dalyvauja Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fonde „Pagalba Lietuvos vaikams“. Jis apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus ir Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės garbės raštais (2006 ir 2010 m.). Sigita MALDŽIŪTĖ-VALAITIENĖ

Festivalis „Pajūrio klavyrai“

Lapkričio 29 dieną Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje įvyko III Žemaitijos krašto meno ir muzikos mokyklų jaunųjų pianistų konkursas-festivalis „Pajūrio klavyrai“, skirtas mokyklos 55 metų jubiliejui. Tai buvo ir vienas Palangos – kultūros sostinės programos renginių. Žemaitijos krašto muzikos ir meno mokyklų jaunųjų pianistų festivalį inicijavo Stasio Vainiūno meno mokyklos Fortepijono skyriaus mokytojos Rasa Daukšienė ir Dalia Staškūnienė. 2009 m. buvo surengtas I festivalis-konferencija „Stasys Vainiūnas ir nūdiena: lietuviškos fortepijoninės muzikos interpretacija“. 2011 m. spalio pabaigoje Palanga sukvietė atlikėjus į II festivalį ir metodinę konferenciją „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir lietuvių muzika: fortepijoninės muzikos paletė“. 2013 metais renginys išaugo į konkursą-festivalį, kuriame dalyvavo net 62 jaunieji pianistai iš Palangos, Klaipėdos, Kretingos, Gargždų, Platelių, Pagėgių, Plungės, Šilutės, Rietavo, Mažeikių, Priekulės, Skuodo muzikos ir meno mokyklų. Dalyviai varžėsi trijose kategorijose, suskirstytose pagal dalyvių klases meno mokyklose. Atlikėjus vertino autoritetinga žiuri: Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė Jūratė Liutkienė (pirmininkė), Gargždų muzikos mokyklos vyresnioji mokytoja Loreta Serapinienė, Šilutės rajono vaikų meno mokyklos mokytoja metodininkė Liudmila Sandra Tunaitienė, Priekulės muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Silvija Petukauskienė, Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos mokytoja metodininkė Judita Stankutė. Konkurse skambėjo skirtingų epochų, žanrų ir stilių muzika. Vertinimo komisijos pirmininkė J. Liutkienė pasidžiaugė jaunųjų pianistų profesionalumu ir meistriškumu. Renginio pabaigoje dar kartą nuskambėjo ryškiausiai tą dieną atlikti kūriniai: S. Vainiūno „Žiogas“ iš Mažosios vabzdžių siuitos, kurį paskambino Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos 6 klasės mokinys Justinas Jautžemis (mokytoja metodininkė Gitana Masiulienė), Kretingos meno mokyklos 4 klasės mokinės Vaivos Mitkutės (mokytoja metodininkė Kilnutė Skripkauskienė) pagrotas F. Chopino Briliantinis valsas e-moll, op. 18. Buvo įteikta 10 padėkos raštų, 7 pirmosios vietos laureatų diplomai, likusieji dalyviai gavo antro-

Muzikos barai / 41


Nijolės DAUKŠIENĖS nuotr.

sios ir trečiosios vietos laureatų diplomus. Platelių meno mokyklos parengiamosios klasės mokinei Rusnei Valančiūtei (vyresnioji mokytoja Aliona Alminienė) įteiktas jauniausios dalyvės prizas, už geriausią romantinio kūrinio atlikimą apdovanota Kretingos meno mokyklos mokinė Vaiva Mitkutė, Šilutės rajono vaikų meno mokyklos mokinė Karolina Stonytė (mokytoja metodininkė Liudmila Sandra Tunaitienė) įvertinta prizu už geriausią lietuvių kompozitoriaus kūrinio atlikimą, o už įdomiausią šiuolaikinio kūrinio interpretaciją prizas paskirtas Priekulės muzikos mokyklos mokinei Grėtei Ubartaitei (mokytoja metodininkė Silvija Petukauskienė). Palangos miesto Mero Šarūno Vaitkaus įsteigtas didysis prizas „Už geriausią Palangoje kūrusio kompozitoriaus kūrinio atlikimą“ atiteko palangiškei Ivetai Danieliūtei (mokytoja metodininkė Rasa Daukšienė), kuri tapo ir pirmosios vietos laureate. Pirmosios vietos laureatų diplomus pelnė Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos mokinė Kotryna Buivydaitė (vyresnioji mokytoja Daiva Šimkienė), Palangos Stasio Vainiūno mokyklos mokinė Greta Korsakaitė (mokytoja metodininkė Edita Jašinskienė), Priekulės muzikos mokyklos mokinė Grėtė Ubartaitė, Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos mokinė Dovilė Vaizgielaitė (mokytoja metodininkė Inga Grušaitė), Šilutės r. Vaikų meno mokyklos mokinė Karolina Stonytė, Kretingos meno mokyklos mokinė Vaiva Mitkutė. Už puikų konkurso-festivalio „Pajūrio klavyrai“ organizavimą daly-

Muzikos barai / 42

viai dėkingi Stasio Vainiūno meno mokyklos direktorei Virginijai Marozaitei, direktorės pavaduotojai ugdymui Rasai Daukšienei, Fortepijono skyriaus metodinės grupės pirmininkei vyresniajai mokytojai Editai Žeromskaitei, vyresniajai mokytojai Svetlanai Paugienei, mokytojai metodininkei Daliai Staškūnienei, scenografiją renginiui sukūrusiai dailės mokytojai ekspertei Lendrūnai Moncevičienei, konkursą-festivalį vedusioms mokyklos bibliotekininkei Loretai Tamoševičiūtei ir vyresniajai fortepijono mokytojai Ilonai Jurgutytei. „Pajūrio klavyrų“ rengėjai dėkojo Palangos miesto merui Šarūnui Vaitkui, Palangos miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir Kultūros skyriams, Stasio Vainiūno meno mokyklos tarybos nariams tėvų atstovams Birutei Čepienei, Loretai Paulauskienei, Žanetai Žulkuvienei, tautodailininkui Linui Žulkui, mokyklos mokytojams. Tikėkimės, kad Žemaitijos krašto meno ir muzikos mokyklų jaunųjų pianistų konkursas-festivalis įkvėps talentus naujiems siekiams, kad jų atliekama muzika skambės didžiosiose Lietuvos ir užsienio šalių scenose. Loreta ŽULKUVIENĖ

LMTA stygininkai pagerbė profesorių Domą Svirskį

Konkursų, tarptautinių ir vietinių, jauniems stygininkams Lietuvoje rengiama daug, jų geografija labai plati. Neabejotina tokių konkursų

reikšmė ugdant naujas šalies smuikininkų, altininkų, violončelininkų ir kontrabosininkų kartas. Aktyviausia daugelio konkursų rengėja yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Styginių instrumentų katedra. Reikšmingiausias jos organizuojamas renginys – tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas. Pagerbti Vilniuje gimusio vieno garsiausių pasaulio smuikininkų susirenka ir žymūs, ir pripažinimo siekiantys smuiko virtuozai. Katedra taip pat rengia Raimundo Katiliaus jaunųjų atlikėjų konkursą, kuruoja Balio Dvariono tarptautinį ir nacionalinį stygininkų konkursus. Be to, turbūt nerasime konkursų žiuri, kuriose nedalyvautų katedros profesorių. Prieš du dešimtmečius katedra ėmė rengti konkursą studentams, norėdama paskatinti juos siekti atlikimo aukštumų, suteikti galimybę pasivaržyti tarpusavyje, pamatyti, kas pirmauja, o kam reikia pasitempti. Toks konkursas vyksta kasmet, taigi savo gebėjimus galima pasitikrinti ne vieną kartą. Buvo nutarta kiekvieną konkursą skirti buvusiems katedros profesoriams ar kitiems iškiliems Lietuvos stygininkams paminėti. 2013 metų konkursas, vykęs gruodžio 9 dieną, buvo skirtas violončelininko profesoriaus Domo Svirskio atminimui. Tai buvo ir vienas paskutinių LMTA 80-mečio renginių. Profesorius Domas Svirskis (1917–1996), ilgametis Styginių instrumentų katedros dėstytojas, išugdė gausų būrį puikių violončelininkų. Jo mokinių gretose – Romualdas Kulikauskas, Augustinas ir Virginijus Vasiliauskai, Saulius Lipčius, Albertas Šivickis, Arvydas Malcys, Saulius Bartulis, Virginijus Tamulis, Raimundas Jasiukaitis, Arūnas Palšauskas ir daugelis kitų. Profesorius yra paskelbęs daug metodinių darbų, nepraradusių aktualumo iki šiol. O su oranžine „Mano violončele“ savo kelią į meno pasaulį pradeda kiekvienas jaunasis Lietuvos violončelininkas. Norą dalyvauti konkurse pareiškė 17 studentų. Jie turėjo pagriežti labai skirtingus kūrinius – baroko epochos, virtuozinį bei moderniomis komponavimo priemonėmis ir naujais garso išgavimo būdais pasižymintį opusą, sukurtą po 1980 metų. Konkurso vertinimo komisijai – prof. A. Vasiliauskui (pirmininkas), A. Palšauskui, V. Tamuliui, R. Svirskiui (visi – profesoriaus D. Svirskio auklėtiniai), prof. R. Butvilai ir G. Jakaičiui teko sudėtinga užduotis išrinkti geriausius

iš geriausių. Konkurso nugalėtojais komisija paskelbė kontrabosininką Donatą Butkevičių (lekt. V. Jacunsko kl.) ir smuikininkę Juliją Ivanovaitę (lekt. R. Lipinaitytės kl.). Laureatais tapo G. Baranauskaitė, R. Chijenaitė, M. Šernaitė, A. Birvydaitė, V. Daukšaitė, A. Kasperovič ir J. Šalkauskaitė. Konkuso diplomai įteikti I. Daugirdaitei, V. Bobin ir G. Staponkutei. Rimantas ARMONAS

Muzikų kūriniai Kristijono Donelaičio jubiliejui

Šiemet minime mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Hegzametru banguojanti Donelaičio poezija – tikras įkvėpimo šaltinis menininkams.

Vienas pirmųjų reikšmingų K. Donelaičio jubiliejaus paminėjimų buvo sausio 6 d., per Tris Karalius, Šv. Jonų bažnyčioje įvykęs Muzikų rėmimo fondo renginys „Do-ne-lai-tis, skamba kaip varpas“ (Just. Marcinkevičius), kuriame didįjį dainių sveikino trys mūzos: dailė, poezija ir muzika. Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas aptarė Donelaičiui skirtus Lietuvos dailininkų kūrinius – pradedant P. Rimšos medaliais, V. Jurkūno grafikos darbais, P. Deltuvos, K. Bogdano ir kitų skulptūromis, baigiant M. Gribausko pašto ženklu. Prof. Regimantas Tamošaitis, nagrinėdamas K. Donelaičio vietą kultūroje ir literatūros pasaulyje, pabrėžė jo kūrybos sąsajas su pasaulio monumentaliosios raštijos paminklais nuo senovės graikų hegzametro, indų epo iki mūsų dienų aktualijų. K. Donelaičio


Regimanto TAMOŠAIČIO nuotr.

R. Tamošaitis, G. Kviklys, R. Paliukaitytė, D. Sadauskas ir J. Baltramiejūnaitė

poezijos hegzametras muzikams ir skaitovams nėra lengvai įveikiamas, bet vakare fragmentus iš K. Donelaičio „Metų“ raiškiai perteikė aktorė Regina Paliukaitytė, o „Žiemos rūpesčius“ pagal kompozitorės Jūratės Baltramiejūnaitės muziką – solistas Danielius Sadauskas drauge su pianistu Gediminu Kvikliu ir obojininku Robertu Beinariu. Kūrinio premjerą šiltai sutiko klausytojai. Tie patys muzikai atliko ir dvi J. Baltramiejūnaitės dainas pagal Kazio Bradūno eiles „Užkalbėjimas be pabaigos“ ir „Išvakarėse“, skirtas lietuvių dainiaus atminimui. Koncerte taip pat skambėjo Donelaičio amžininkų muzika – J. L. Krebso Preliudas, C. Ph. E. Bacho Allegro ir C. W. Glucko „Palaimintųjų dvasių ratelis“. Kūrinius komentavo muzikologė Laimutė Ligeikaitė, juos atliko vargonininkas G. Kviklys ir R. Beinaris. Koncerto pabaigoje skambėjo Konrado Kavecko vokalinis ciklas pagal Meilės Kudarauskaitės eiles „Kelionė į Tolminkiemį“ (solistas – D. Sadauskas).

dalyvavimas konkursuose ir kursuose. Ignas savo grojimu sužavėjo publiką Gedimino Kuprevičiaus fondo „Gerasis ruonis“ atidarymo koncerte ir jam buvo skirta parama fortepijonui įsigyti. „Kai mokiausi pradinėse klasėse, man buvo svarbiausia, kad klavišai judėtų, nuo penktos klasės tampa svarbu ne vien muzikinis tekstas, ženklai, pradedi kitaip girdėti instrumentą. Džiaugiuosi gavęs paramą fortepijonui įsigyti iš G. Kuprevičiaus fondo, nes mūsų šeimai trūko 3500 litų. Instrumentas namie suteikia laisvės, nereikia stovėti eilėse prie klasės, kad galėtum groti“, – teigia Ignas Maknickas.

MB inf.

karais ir bažnyčios chore. Džiaugsimės, jeigu visi vaikai bus susiję su muzika, nuostabia Dievo dovana. Dabar trys mūsų vaikai groja fortepijonu, du styginiais instrumentais, o mažiausias, kuriam dar tik vieni, klausosi. Sūnaus Igno pasiekimai ir įvertinimas – tai paskata jaunesniems broliams ir seserims“, – šypsosi šešių vaikų tėvai Tomas ir Dalia Maknickai. Ignui tėvų džiaugsmas, dėmesys ir rūpestis – paskata tobulėti ir siekti kuo geresnių rezultatų. „Jei esi pasirinkęs muziką, kuo daugiau dirbsi vaikystėje, tuo geriau, taip kloji pamatus ateičiai, – sako jaunasis pianistas. – Aišku, mažiau būnu su draugais, esu visiškai atsisakęs televizijos žiūrėjimo. Internetas mano dienotvarkėje yra, bet ne ilgiau nei valandą.“ Pagrindinis G. Kuprevičiaus fondo „Gerasis ruonis“ tikslas – burti muzikos bendruomenę, skatinti žmones pažinti jaunųjų muzikos talentų pasaulį ir remti jų veiklą. Fondas vadovaujasi modernia ideologija, kad ne tik jis remia autorių ar projektą, bet suteikia įrankį ir visuomenei prisidėti. Svetainė www.gerasisruonis.lt veikia visuomenės finansavimo principu (angl. crowdfunding) – atlikėjai pristato savo projektus, jie demonstruojami internete, o visuomenė gali skirti lėšų patinkančiam atlikėjui ar jo projektui. Kadangi sistema rodo visus piniginius pokyčius, ji yra visiškai skaidri. Ignas rengiasi konkursui ir planuoja teikti naują paraišką fondui „Gerasis ruonis“, o žmonėms, remiantiems jo muzikines paraiškas, pažadėjo, kad artimiausiam fondo koncertui su broliais paruoš kūrinį šešioms rankoms – juk namuose stovi naujas fortepijonas. Talentingi vaikai kiekvienam iš mūsų gali būti muzikos pasaulio atradimas. Živilė ŠIMKIENĖ

Talentingi vaikai – naujas muzikos pasaulis tėvams

Penkiolikmetis Ignas Maknickas – talentingas atlikėjas, už muzikinius pasiekimus 2012 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštu. Šešis vaikus auginantys Igno tėvai džiaugiasi, kad vaikams pradėjus groti jų šeimai atsivėrė naujas muzikos pasaulis. Tobulėjant jauniesiems talentams tėvai turi investuoti daug laiko ir pinigų į vaikų muzikinį ugdymą – kainuoja instrumentai,

Penkiolikmetis Ignas Maknickas

Ignas dažnai kviečiamas groti prestižiniuose renginiuose. Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai atidarymo koncerte jis M. Rostropovičiaus fondo kvietimu grojo Luvre ir prestižiniame Šlėzvigo-Holšteino festivalyje, dabar ruošiasi labai svarbiam konkursui, kurio pavadinimo mama Dalia nenorėjo atskleisti. „Net nežinau, iš kur vaikų potraukis muzikai, šeimoje vienintelė močiutė yra su ja susijusi, ji dainuodavo prie ežero va-

Muzikuojančių šeimų tradicijos

Jau antrus metus iš eilės Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Muzikos skyriaus pedagogai kvietė į koncertą „Po Čiurlionio žvaigžde. Koncertuoja muzikantų šeimos“. Muzikavimas šeimomis mokykloje – įprastas dalykas, čia iš kartos į kartą perduodami ne tik muzikavimo įgūdžiai, bet ir pedagogo profesija. Sausio 17 d. vykusio koncerto programoje skambėjo Meksikos ir Prancūzijos, Šveicarijos ir Lietuvos kompozitorių kūriniai.

Trečios kartos pianistė, M. K. Čiurlionio menų mokyklos koncertinės praktikos vadovė Dalia VasiliauskaitėJucienė pasakoja, kad vaikystėje ištisus vakarus praleisdavo besiklausydama vargonais grojančių tėvų, todėl visai nenuostabu, kad pati pasirinko muzikantės kelią ir tapo pianiste, o jos dukra atstovauja jau ketvirtai muzikų kartai. „Neretai su savo šeimos nariais daug laiko praleidžiame buityje ir rutinoje, todėl muzikavimas kartu, savo malonumui, atitraukia nuo kasdienybės ir dovanoja gražų buvimą drauge“, – pasakoja Dalia Vasiliauskaitė-Jucienė. Toks ir šio koncerto tikslas –

Koncertuoja Dalia VasiliauskaitėJucienė su dukra Auguste

puoselėti šeimų muzikavimo tradicijas. Trise koncertuoja Žibutė Valkaitytė, Andrzejus Pileckis ir jų dukrelė Alina. ,,Kaip tėvai savo atžalas moko skaityti, taip muzikantų šeimose vaikai nuo pat mažų dienų supažindinami su garsų menu“, – sako fleitos mokytoja Žibutė Valkaitytė. Andrzejus Pileckis pastebi, kad grojant su artimaisiais daug paprasčiau susitarti, kartais užtenka ir pusės žodžio. Muzikos pasaulyje yra nemažai nepaaiškinamų dalykų, todėl muzikavimas su šeima vertingas tuo, kad eliminuoja nesusipratimą ir griauna sienas, viskas vyksta daug nuoširdžiau. ,,Muzika sujungia šeimos narius, tai yra bendras interesas. Tiesa, namuose kartu pagroti tenka retai. Atrodo, viskas šalia, galėtume kas vakarą susėdę rečitalius rengti, bet čia galioja ta pati taisyklė – batsiuvys be batų... Iš vienos pusės, koncertuoti su šeimos nariu lengva, nes jį geriau jauti ir supranti, tačiau, grojant konkursuose, slegia nemažas psichologinis krūvis, jautriau reaguoji į kiekvieną netikslumą, labiau pastebi, kritikuoji, nes viską per daug gerai žinai. Dėl to tėvams, kurie nėra muzikantai, daug lengviau klausytis savo grojančio vaiko“, – sako M. K. Čiurlionio

Muzikos barai / 43


menų mokyklos koncertmeisteris Aleksandras Vizbaras. MB inf.

Konkursas Antanui Smolskui atminti

Neišdildomą pėdsaką birbynės raidos istorijoje paliko lietuviškos muzikos propaguotojo ir puoselėtojo, pedagogo Antano Smolskaus talentas. Jis giliai pažino ir atskleidė birbynės melodines, tembrines, dinamines ir virtuozines galimybes.

Antanas Smolskus

A. Smolskus pirmasis atliko ir išpopuliarino daugelį lietuvių kompozitorių kūrinių birbynei, dažnai inspiruodavo jų sukūrimą. 2013 metais profesorių Antaną Smolskų (1951–2003) dažnai prisimindavo buvę kolegos, pažįstami, draugai – sukako 10 metų, kai netekome šio unikalaus muzikanto. Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos liaudies instrumentų metodinės grupės pirmininkas Nerijus Martinaitis, buvęs profesoriaus studentas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, sumanė Antano Smolskaus atminimui skirtą festivalį. 2013 m. gruodžio 1 d. Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje įvyko pirmasis Antano Smolskaus birbynės atlikėjų konkursas-festivalis. Jame dalyvavo Vilniaus krašto muzikos ir meno mokyklų 7–18 metų mokiniai, grojantys diatoninėmis, aukštosiomis ir tenorinėmis birbynėmis. Dalyviai pagal amžių buvo suskirstyti į 4 grupes. Pirmojo Antano Smolskaus vardu pavadinto birbynės atlikėjų konkurso laureatais tapo: I grupė: Serafim Tomaševič, Jonas Mockaitis ir Julius Jakštas; II grupė: Justinas Jakubonis, Rojus Kovalkovas, Ignas Sadauskas,

Muzikos barai / 44

Tadas Virbickas, Antanas Paskočimas, Kipras Šlepetis ir Laurynas Tomelaitis; III grupė: Aleksandras Maliuginas, Austėja Kvedaraitė ir Armandas Deveikis; IV grupė: Vytautas Mizgiris, Rokas Dubovikas ir Simonas Bendinskas. Specialius rėmėjų įsteigtus prizus laimėjo konkurso dalyviai, kurie iš kitų išsiskyrė ne tik muzikalumu ir puikia grojimo technika, bet ir artistiškumu, išskirtinėmis atlikėjo savybėmis: Serafimas Tomaševičius, Austėja Kvedaraitė, Justinas Jakubonis ir Vytautas Mizgiris. Renginio organizatorius ir jo talkininkai nuoširdžiai dėkoja kolegoms, dalyvius ruošusiems pedagogams, taip pat rėmėjams: Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorei Laimutei Užkuraitienei, pavaduotojai ugdymui Marijai Simonaitienei, instrumentinės muzikos grupei „Subtilu-Z“, Lietuvos muzikų sąjungai, Lietuvos liaudies kultūros centrui, trio „BAccK“, Antanui Puodžiukui, Egidijui Virbašiui, Vaidai Striaupaitei-Beinarienei ir Virginijai Smolskienei. Nerijus Martinaitis prasitarė, kad 2015 m. gruodžio mėnesį planuojamas II Antano Smolskaus konkursas. MB inf.

Tarptautinis Viktoro Radovičiaus konkursas

Lapkričio 29 – gruodžio 1 dienomis Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje jau trečią kartą vyko Tarptautinis Viktoro Radovičiaus jaunųjų smuikininkų konkursas. Profesorius V. Radovičius buvo ne tik puikus atlikėjas, bet ir pedagogas, kūręs Lietuvos smuiko mokyklos pagrindus. Rafinuota ir racionali pedagogika, įvairiapusis domėjimasis muzika, rusų bei Europos smuiko mokyklų tradicijų išmanymas padėjo profesoriui išugdyti daug žymių artistų ir pedagogų: Audronę Vainiūnaitę, Petrą Kuncą, Jurgį Dvarioną, Undinę Jagėlaitę-Lipinaitienę, Ingridą Armonaitę-Galinienę, Živilę Ramoškaitę, Vytautą Martišių, Joną Tankevičių bei daugelį kitų. Konkurso data pasirinkta neatsitiktai – lapkričio 28 dieną minimas Viktoro Radovičiaus gimtadienis. Idėją rengti konkursą dar 2007 m. pasiūlė Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos direktorius prof. Ričardas Sviackevičius. Ją palai-

kė ir įgyvendinti padėjo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos mokytoja metodininkė, Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos Styginių instrumentų skyriaus vedėja Stasė Kuncienė. Sumanymui entuziastingai pritarė ne tik prof. V. Radovičiaus artimieji, bet ir buvę mokiniai, kurie su pagarba prisimena šią ryškią ir intelektualią asmenybę. Šiemet konkursas buvo įspūdingas – jame dalyvavo ne tik stipriausi Lietuvos smuikininkai, bet ir svečiai iš Latvijos, Estijos, Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos – daugiau nei 60 atlikėjų. Juos vertino kompetentinga tarptautinė komisija: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė Undinė Jagėlaitė-Lipinaitienė (pirmininkė), Naujosios Vilnios muzikos mokyklos Styginių instrumentų skyriaus vedėja Stasė Kuncienė, Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos docentė, Gnesinų specialiosios vidurinės muzikos mokyklos Styginių instrumentų skyriaus vedėja Tatjana Berkul ir Rygos J. Mediņio I muzikos mokyklos Styginių instrumentų skyriaus vedėja Dagmara Kezbere (Latvija). Dalyviai buvo suskirstyti į dvi kategorijas – profesinio ir neformaliojo ugdymo. Pirmojoje pagal dalyvių amžių išskirtos penkios grupės (A, B, C, D, E), antrojoje – keturios (A, B, C, D). Neformaliojo ugdymo kategorijoje, „A“ grupėje,

pirmosios vietos laureatų nebuvo. Antrąją vietą pelnė V. Tarnavska (Latvija, mokyt. K. Matule), trečiąją – L. Jurgutavičiūtė (Lietuva, mokyt. M. Minčiūnienė). Diplomantais tapo A. Tripathi (Latvija, mokyt. D. Kezbere) ir N. Misane (Latvija, mokyt. D. Kezbere). „B“ grupėje pirmosios vietos laureatų taip pat nebuvo, antrosios vietos paskirtos M. Rusinai (Baltarusija, mokyt. T. Lepiasevich), T. Geitus-Eitvinai (Latvija, mokyt. E. Golikova) ir M. Sapiegaitei (Lietuva, mokyt. V. Stulgienė). Trečiąsias vietas laimėjo K. Bernadickaitė (Lietuva, mokyt. L. Šernienė) ir A. Sandrigailo (Baltarusija, mokyt. T. Lepiasevich). Diplomantu tapo D. Kijevičius (Lietuva, mokyt. E. L. Lašaitė).


„C“ grupėje pirmosios vietos laurus nuskynė A. Filipenkovas (Lietuva, mokyt. J. Alymova), antroji atiteko D. Nikolajenko (Latvija, mokyt. D. Kezbere), o trečiosios vietos laimėtoja tapo V. Almanovaitė (Lietuva, mokyt. V. Laukaitienė). Diplomu apdovanota D. Baron (Baltarusija, mokyt. T. Lepiasevich). „D“ grupėje antrąją vietą iškovojo E. Labanauskaitė (Lietuva, mokyt. D. Vasiliauskienė), diplomantais pripažinti G. Mūrnieks ir A. Procko (Latvija, mokyt. D. Kezbere). Profesinio ugdymo kategorijos „B“ grupėje pirmoji vieta paskirta V. Agajevai (Rusija, mokyt. T. Berkul), jai specialųjį pianistės Tatjanos Radovič (Viktoro Radovičiaus dukros) piniginį Šeimos prizą įteikė profesoriaus V. Radovičiaus anūkas pianistas ir kompozitorius Vytautas Paukštelis. Antroji vieta atiteko P. Česaičiui (Lietuva, mokyt. V. Vaškevičiūtė). „C“ grupėje pirmosios vietos laureatai – M. Usovas (Rusija, mokyt. T. Berkul) ir U. L. Žuklytė (Lietuva, mokyt. R. Mataitytė). Trečioji vieta pripažinta P. Jankovskytei (Lietuva, mokyt. I. Armonaitė-Galinienė). „D“ grupėje pirmoji vieta paskirta E. I. Eriksonaitei (Lietuva, mokyt. G. Vitėnaitė), antroji – G. Ilves (Estija, mokyt. M. Tampere-Bezrodny), trečioji – L. Norbontaitei (Lietuva, mokyt. U. Jagėlaitė-Lipinaitienė). „E“ grupėje varžėsi daug stiprių stygininkų, tad ir laureato vardas suteiktas ne vienam atlikėjui. Pirmąsias vietas laimėjo M. Pavlova (Rusija, mokyt. T. Berkul) ir S. M. Lukoševičiūtė (Lietuva, mokyt. U. Jagėlaitė-Lipinaitienė). Antroji vieta pripažinta M. Sosnowskai (Lenkija, mokyt. A. Jablonsky), trečioji – M. Šešelgytei (Lietuva, mokyt. U. Jagėlaitė-Lipinaitienė) ir A. Vizbaraitei (Lietuva, mokyt. G. Vitėnaitė). Konkurso organizatoriai – Naujosios Vilnios muzikos mokyklos direktorius prof. Ričardas Sviackevičius ir Styginių instrumentų skyriaus pedagogai – džiaugiasi, kad jis šiemet išaugo iki didžiulio ir rimto tarptautinio renginio, pirmą kartą dalyvavo svečiai iš Estijos, Baltarusijos. Meistriškumo kursus vedė prof. V. Radovičiaus mokinė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Undinė Jagėlaitė-Lipinaitienė ir Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos docentė Tatjana Berkul. Organizatoriai ateityje ketina konkursą dar labiau išplėsti, sulaukti dalyvių bent jau iš daugumos Baltijos valstybių. Janina GEČAITĖ

Klaipėdos birbynininkų sėkmė

Praėjusių metų pabaiga buvo labai sėkminga Klaipėdos universiteto Menų fakulteto birbynininkams Gedvydui Puškoriui ir Irmantui Mikaloniui (profesoriaus Vytauto Tetensko birbynės klasė). Jie dalyvavo dviejuose tarptautiniuose konkursuose ir abiejuose nugalėjo. Spalio pabaigoje Menų fakultete vyko tarptautinis forumas ,,Muzikos atlikimas ir pedagogika“, kurio metu skirtingose kategorijose varžėsi įvairaus amžiaus jaunieji atlikėjai. G. Puškorius ir I. Mikalonis dalyvavo dviejuose konkursuose – solistų ir solo su orkestru. Solistų kategorijoje reikėjo atlikti sudėtingą 30 minučių programą, o solo su orkestru – vieną koncerto dalį. Abiejose kategorijose Gedvydas Puškorius laimėjo pirmąsias, o Irmantas Mikalonis – antrąsias vietas. Tarp solistų trečias buvo dar vienas Menų fakulteto studentas Rokas Aleksandravičius. Solo su orkestru konkursas vyko dviem turais. Pirmajame solistams akompanavo fortepijonas, antrajame – Klaipėdos koncertų salės kamerinis orkestras, vadovaujamas Mindaugo Bačkaus. Atlikėjai, kurie buvo atrinkti į antrąjį turą, turėjo retą progą pagroti su orkestru. Gruodžio 7–14 dienomis Italijos mieste Paoloje vyko XI tarptautinis jaunųjų atlikėjų konkursas, kuriame varžėsi solistai instrumentininkai, ansambliai, pučiamųjų orkestrai, chorai ir kt. Šiame konkurse liaudies instrumentų kategorijoje dalyvavę Gedvydas Puškorius ir Irmantas Mikalonis laimėjo pirmą ir antrą vietas. Jiems akompanavusi Menų fakulteto magistrantė Viktorija Varanavičiūtė laimėjo geriausios konkurso koncertmeisterės titulą. Birbynininkų pedagogas prof. Vy-

Leonui Povilaičiui skirtas jaunųjų pianistų konkursas

Kompozitorius Leonas Povilaitis visą gyvenimą stengėsi populiarinti ir puoselėti lietuvišką muziką. Gerai išmanydamas fortepijono muzikines ir technines galimybes, daug kūrė būtent šiam instrumentui, o ypač muziką vaikams – siuitas, pjesių ciklus, variacijas liaudies dainų temomis. Kasmet Lietuvoje organizuojami renginiai kompozitoriui Leonui Povilaičiui atminti: Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla rengia šiuolaikinės lietuviškos fortepijoninės muzikos festivalį-konkursą, kas antri metai Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje vyksta jaunųjų pianistų konkursas, Kauno M. Petrausko vaikų muzikos mokykla organizuoja muzikinę popietę. Lapkričio 14 dieną Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje įvyko jau ketvirtas jaunųjų pianistų konkursas, skirtas kompozitoriui Leonui Povilaičiui atminti. Jame dalyvavo net 53 atlikėjai iš visos Lietuvos – Nemenčinės, Kėdainių, Alytaus, Anykščių, Zarasų, Šalči-

Irmantas Mikalonis, Gedvydas Puškorius ir Viktorija Varanavičiūtė konkurse Paoloje

tautas Tetenskas buvo pakviestas pirmininkauti šio konkurso vertinimo komisijai. Nuoširdžiai džiaugiamės birbynininkų ir jų pedagogo prof. V. Tetensko laimėjimais. MB inf.

Vytautas Tetenskas (viduryje) pirmininkauja komisijai

ninkų, Švenčionių, Marijampolės, Kretingos, Ukmergės, Varėnos, Vilniaus. Konkursantus vertino kompetentinga komisija: pianistas, M. K. Čiurlionio proanūkis profesorius Rokas Zubovas (pirmininkas), žymi atlikėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros profesorė Aleksandra Žvirblytė ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dėstytoja pianistė Vaida Kirvelytė. Laureatais tapo net 15 jaunųjų pianistų. „A“ kategorijoje prizininkais paskelbti Emilija Geležiūtė (mokyt. O. Karataj, LMTA muz. mo-

Muzikos barai / 45


Janina GEČAITĖ

Parodoje „Mokykla 2013“ pristatyti švietimo bendruomenių asociacijų nuveikti darbai

2013 m. gruodžio 7 d. Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ konferencijų salėje parodos „Mokykla 2013“ metu vyko tradicinis renginys „Švietimo bendruomenių asociacijų rėmimo konkursui pasibaigus: kaip sekėsi?“ Jame organizacijos, laimėjusios Švietimo bendruomenių asociacijų rėmimo programų finansavimo 2013 metais konkursą, pristatė nuveiktus darbus. Tarp konkurso, kurio tikslas – stiprinti švietimo bendruomenių asociacijas, padėti gerinti ir plėsti jų

Muzikos barai / 46

Audronė Bukauskienė. Pedagogai ir mokiniai garsina mokyklos ir miesto vardą dalyvaudami šalies, tarptautiniuose konkursuose, dailės darbai puošia mokyklą, miesto erdves. Mokyklos 55-ųjų metinių šventei nuotaikingą scenografiją kūrė mokytoja Lendrūna Moncevičienė ir mokiniai. Ta proga mokytoja parengė išskirtinę retrospektyvinę parodą darbų, kuriuos nutapė ir jau senokai mokyklą baigę, ir dabartiniai ugdytiniai. Stasio Vainiūno meno mokyklos direktorės Virginijos Marozaitės teigimu, visus metus mokykloje vyko daug koncertų, festivalių, konkursų, dailės parodų bei plenerų, skirtų jubiliejinei sukakčiai įprasminti. Tarsi iš mažų spalvotų stiklo ga-

Skudutininkai iš Klaipėdos

Remigijus Vitkauskas ir Rima Zuozienė

veiklą ir sudaryti sąlygas ugdyti narių kompetencijas, laimėtojų buvo ir Lietuvos muzikų sąjunga. „Litexpo“ rūmuose buvo pristatytas pranešimas „Muzikuokime drauge. Biržai 2013“. Pristatyme dalyvavo LMS prezidentė LMTA docentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, altininkas, Edukologijos instituto docentas Remigijus Vitkauskas ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė.. MB inf.

Palangos Stasio Vainiūno meno mokykla atšventė 55-ąsias Kalėdas

Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklai praėjusiais metais sukako penkiasdešimt penkeri. Tie metai ženklina ne tik pradžios žingsnius, garsius lietuvių muzikų vardus, kurie lėmė mokyklos atsiradimą, mokytojų ir auklėtinių pasiekimus, suprastą ir visaapimančiam muzikos ir meno pasauliui pažadintą vaiko sielą, bet ir mokyklos vietą pajūrio miesto kultūroje. Mokyklos Dailės skyrius, įkurtas dailininko Vytauto Moncevičius, šiais metais švenčia 30-metį. Nuo 1983-iųjų po vienu stogu gyvena dvi mūzos: muzika ir dailė. Šiandien mokykloje dirba puikūs dailės mokytojai: Lendrūna Moncevičienė, Dovilė Oškinytė, Rasa Užpelkytė, Danguolė Baravykienė, Petras Baronas. Vaikai mokosi piešimo, tapybos, skulptūros, kompozicijos pagrindų, dailės pažinimo. 2005 m. įsteigtos dailės klasės Šventojoje. Labai sėkmingai čia dirba kūrybingi mokytojai Petras Baronas ir

Nijolės DAUKŠIENĖS nuotraukos

kykla), Beatričė Remeikaitė (mokyt. I. Kononova, Naujosios Vilnios muz. mokykla), Tomas Kėvišas (mokyt. V. Kirvelytė, M. K. Čiurlionio menų mokykla), Jana Jagėlo (mokyt. I. Žilinskienė, Naujosios Vilnios muz. mokykla) ir Urtė Solveiga Konošovaitė (mokyt. D. Petrašiūnienė, Zarasų meno mokykla). „B“ kategorijoje nugalėtojais tapo Robertas Jarmakas (mokyt. J. Malina, Naujosios Vilnios muz. mokykla), Meda Juodenytė (mokyt. L. Melnikienė, Kėdainių muz. mokykla), Aušrinė Strakšaitė (mokyt. R. Kaziulienė, Vilniaus Algirdo muz. mokykla), Gustė Gudelytė (mokyt. V. Geležiūtė, M. K. Čiurlionio menų mokykla), Aleksandras Utkinas (mokyt. V. Tabainik, Naujosios Vilnios muz. mokykla), Laurynas Cicėnas (mokyt. T. Burlakova, Nemenčinės muz. mokykla), Austėja Valatkaitė (mokyt. L. Abromavičienė, Alytaus muz. mokykla). „C“ kategorijoje laureato vardą pelnė Julijanas Germanovičius (mokyt. T. Burlakova, Nemenčinės muz. mokykla), Kristina Jodko (mokyt. J. Malina, Naujosios Vilnios muz. mokykla) ir Vaiva Vanagaitė (mokyt. I. Meldaikienė, Anykščių muz. mokykla). Specialūs diplomai už geriausiai atliktą Leono Povilaičio kūrinį įteikti šauniam penketukui: Tomui Kėvišui, Janai Jagėlo, Kristinai Štol (mokyt. V. Avdejeva, Naujosios Vilnios muz. mokykla), Emilei Pranauskaitei (mokyt. I. Kononova, Naujosios Vilnios muz. mokykla) bei Julijanui Germanovičiui. Džiugu, kad auga tokia muzikali, gabi jaunųjų pianistų karta.

balėlių susidėliojo gražus renginių vitražas, apvainikuotas gruodžio 17 d. vykusiu baigiamuoju koncertu „55-osios Kalėdos“. Koncertą rengė įstaigos direktorė Virginija Marozaitė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Daukšienė, mokytojos Birutė Čepienė ir Loreta Žulkuvienė, koncertą vedė mokytoja Ilona Jurgutytė. Jubiliejinio renginio metu norėjosi pristatyti visų meno mokyklos skyrių ugdytinius, kurie nuoširdžiai keliavo muzikos ir dailės pažinimo keliu. Intriguojančiai ir gal klausytojams kiek nelauktai koncertą pradėjo mušamųjų instrumentų ansamblis, vadovaujamas mokytojo Viačeslavo Krasnopiorovo. Kaip visuomet žavingi buvo patys mažiausieji – ankstyvojo muziki-


nio ugdymo klasės mokiniai (vadovė mokyt. S. Jeneliauskienė). Į sceną žengė solistai, ansambliai ir didesni mokyklos kolektyvai. Gražiai muzikavo pianistės Gabija Petrauskaitė (mokyt. I. Tiškienė), Iveta Danieliūtė (mokyt. R. Daukšienė), Simona Butkutė (mokyt. V. Knašienė), klarnetininkas Rapolas Skripkauskas (mokyt. J. Einas), fleitininkas Deimjanas Gološčiapovas (mokyt. L. Fridinovienė), birbynininkas Nerijus Putrius (mokyt. J. Žalimas), jaunoji dainininkė Judita Baranauskaitė (mokyt. J. Alūzienė), smuikininkė Brigita Ivanauskaitė (mokyt. S. Čilinskaitė). Klausytojai negailėjo aplodismentų akordeono virtuozams Mantui Leonardui Lizzi, Algirdui Benečiui (mokyt. N. Daukšienė), Manto Zadonskio ir Karolio Augustausko duetui (mokyt. J. Kravcova). Mokytojas Raimundas Žilius koncerte saksofonu grojo kartu su savo mokiniu Leonu Arturu Janušu. Visuomet kūrybinga kanklininkė Jurgita Petkutė-Marcinkienė ne tik parengė mokines, bet ir pateikė klausytojams du savo kūrinius kanklių ansambliui. Greta mažųjų kanklininkių muzikavo absolventės Gretė ir Gabija Kriščiūnaitės ir Julija Lingaitytė. Fleitų ansamblyje, be Deimjano Gološčiapovo ir Gabijos Paulikaitės, grojo absolventė Karolina Kniežaitė. Nuotaikingai skambėjo birbynininkų ansamblis (vadovas J. Žalimas), visus mokytojus savo atliktu kūriniu pagerbė vokalinis ansamblis (vadovė J. Alūzienė). Scenoje vos tilpo esamų ir buvusių smuiko specialybės mokinių jungtinis ansamblis. Kartu muzikavo kelios kartos, vadovaujamos mokytojos Liucijos Gadeikytės. Ovacijomis pasitikti ir palydėti mušamųjų instrumentų ansamblio dalyviai Domantas Ulevičius, Kristupas Kerulis, Dominykas Čepys, Milda Marija Lizzi, Greta Marija Ulevičiūtė ir jų vadovas įkaitino publiką. Gausiausius kolektyvus – jaunučių ir jaunių chorus – koncertui paruošė mokytojas Edmundas Jucevičius. Kalėdomis alsuojančios dainos nuteikė viltingai ir šventiškai. Visiems atlikėjams profesionaliai akompanavo koncertmeisteriai Ilona Jurgutytė, Neringa Gricienė ir Vincas Paulauskas. Didžiausia dovana įstaigai ir mokytojams – buvusių mokinių noras grįžti į savo mokyklą, muzikuoti, bendrauti. Kaip didelį pagarbos ir pasitikėjimo ženklą muzikuojantis jaunimas bei pedagogai priėmė kvietimą gruodžio 19 d. surengti koncertą

Netekome Justino Jonušo Ei­da­mas 76-uo­sius me­tus gruodžio 27 d. mi­rė at­kur­tos Lie­ tu­vos ka­riuo­me­nės Gar­bės sar­gy­bos or­kes­tro įkū­rė­jas ir il­ga­ me­tis jo va­do­vas Jus­ti­nas Jo­nu­šas. Di­mi­si­jos ma­jo­ro J. Jo­nu­šo kū­r y­bi­nė veik­la bu­vo la­bai pla­ti: jis – il­ga­me­tis Lie­tu­vos dai­nų šven­čių di­r i­gen­tas, įvai­r ių Lie­tu­vos pu­čia­ mų­jų or­k es­trų puo­se­lė­to­jas ir įkū­rė­jas. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl Justino Jonušo mirties. „Tai buvo kūrybingas ir iniciatyvus žmogus, visada mokėjęs sudominti ir įkvėpti kitus. Jo meilė savo profesijai, meistriškumas ir Jus­ti­nas Jo­nu­šas atsidavimas tapo pavyzdžiu daugumai kartu dirbusių muzikantų“, (1938 05 10 – 2013 12 27) – sakoma Prezidentės užuojautoje. Justinas Jonušas gimė 1938 m. gegužės 10 d. Mikulčių kaime, Skuodo rajone. Baigęs Tėvelių septynmetę mokyklą, 1953–1958 metais choro dirigavimo mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje. Mokydamasis grojo baritonu miesto pučiamųjų instrumentų orkestre, vadovavo 12-osios amatų mokyklos moksleivių chorui ir pučiamųjų orkestrui. 1958–1963 m. muziką studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, vadovavo Vilniaus moksleivių rūmų dainų ir šokių ansambliui, „Spartos“ fabriko mišriajam chorui ir kaimo kapelai, taip pat Statybos tresto klubo pučiamųjų orkestrui. Nuo 1962 m. buvo Vilniaus miesto Kultūros ir poilsio parko pučiamųjų instrumentų orkestro antrasis dirigentas. Nuo 1963 m. rudens J. Jonušas – Klaipėdos pedagoginės mokyklos muzikos dėstytojas ir akordeonų orkestro vadovas. Kartu vadovavo miesto medicinos darbuotojų vyrų ir moterų vokaliniams ansambliams. 1966 m. suorganizavo Klaipėdos miesto profesionalų pučiamųjų instrumentų orkestrą ir septynerius metus jam kūrybiškai vadovavo. Orkestras dalyvavo Lietuvos televizijos ir radijo laidose, koncertavo Lietuvos ir užsienio šalių miestuose ir miesteliuose, pasirodė dainų šventėse ir kituose kultūros renginiuose. Nuo 1967 m. su savo orkestru tęsė gražias koncertų tradicijas Palangos parke. 1969–1972 m. dirigentas vadovavo ir Kretingos rajono kooperatyvų sąjungos mišriajam chorui „Gintaras“. Choras dalyvavo 1970 m. respublikinėje dainų šventėje, surengė daug koncertų Žemaitijoje, Lietuvos meno mėgėjų apžiūroje laimėjo antrąją vietą. 1973–1991 m. J. Jonušas buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto Estetikos katedros vyr. dėstytojas ir einantis docento pareigas, studentų pučiamųjų instrumentų orkestro „Inžinerija“ meno vadovas ir dirigentas. 1991 m. J. Jonušas buvo pakviestas suorganizuoti Nepriklausomos Lietuvos centrinį kariuomenės Garbės sargybos pučiamųjų instrumentų orkestrą, kuris vėliau tapo Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Garbės sargybos orkestru. Dirigentas kolektyvą išaugino iki 57 kvalifikuotų muzikantų ir pasiekė aukštą profesinį lygį. 1996 m. tarptautiniame orkestrų festivalyje-konkurse „Auksinė lyra“ Lenkijoje laimėtas Grand Prix. Orkestras nemažai kūrinių įrašė Lietuvos radijui ir televizijai, 1995 m. išleido pirmąją garso kasetę, 1997 m. – kompaktinę plokštelę „Maršai“. Justinas Jonušas buvo nuolatinis Lietuvos dainų švenčių pučiamųjų orkestrų atrankos komisijų narys, dirigentų asistentas ir dirigentas, Baltijos šalių studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ dirigentas, I (1994 m.) ir II (1998 m.) Pasaulio lietuvių dainų švenčių Vilniuje dirigentas. 1978 m. jam suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas. 1993 m. kariuomenės orkestro vadovui suteiktas kapitono, 1994 m. – majoro kariniai laipsniai, 1996 m. jis apdovanotas Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ garbės ženklu, 1998 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Justinas Jonušas palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Lietuvos muzikų bendruomenės vardu nuoširdžiai užjaučiu velionio šeimą ir artimuosius. Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

miesto visuomenei restauruotoje kurhauzo salėje. Puiki akustika, pilnutėlė salė miestelėnų ir dar dažais kvepianti aplinka nuteikė pakiliai. Didžiulė atsakomybė ir jaudulys nesutrukdė jauniesiems muzikams

parodyti, kad auga puiki, gėrį dovanojanti karta, galinti deramai atstovauti savo miestui. Neringa GRICIENĖ

Muzikos barai / 47


Vilnijos muzika

Vilnius - pirmosios lenkø tautinës operos lopðys Vera BADJANOVA

P

risiminkime 19 a. vilniečio kompozitoriaus, dirigento, pedagogo ir muzikinio gyvenimo organizatoriaus Stanislavo Moniuškos (Stanisław Moniuszko, 1819–1872) darbus. Anot lenkų kompozitoriaus ir kultūros istoriko Bogusławo Schäfferio, S. Moniuška savo kūryboje pajėgė pakilti į tokias aukštumas, kokias romantizmo epochoje pasiekė tik dideli talentai, jis buvo Europos masto kūrėjas [15]. K. Szymanowskis teigė, kad S. Moniuška ir F. Chopinas yra tarytum pavienės viršukalnės, neeiliniai 19 a. lenkų muzikos kultūros reiškiniai [4].

LIETUVIŠKASIS KŪRYBOS ASPEKTAS

Svarbiausia Moniuškos kūrybinio palikimo dalis – operos, kantatos, dainos (apie 300; pagal A. Chodzkio, A. E. Odynieco, J. I. Kraszewskio, T. Lenartowicziaus, J. Kochanowskio ir kitų žymių poetų eiles, yra sukūręs dainų ir pagal tekstus prancūzų ir vokiečių kalba). Kompozitorius augo patriotiškoje lenkų šeimoje, tačiau mokėjo vertinti ir gerbti lietuvių ir baltarusių tautų kultūras, bendrauti su iškiliais jų atstovais – J. Čečiotu, A. Plugu ar V. Duninu-Marcinkevičiumi [15]. Menininkas puikiai perprato sudėtingą, spalvingą etninę, religinę, kalbinę multikultūrinę Vilniaus aplinką. Kurdamas lietuvių mitologines kantatas, Moniuška specialiai važiavo rinkti lietuvių liaudies melodijų, domėjosi lietuvių mitologija [15]; Styginių kvarteto Nr. 1 finale panaudojo „Suktinio“ motyvą, tačiau tikslios liaudies dainų citatos šio autoriaus kūryboje yra išimtis, jis liaudies melodijas dažniausiai perkurdavo – turėjo puikią improvizatoriaus nuovoką ir lengvai žėrė gražias melodijas, ypač pasisekdavo dainos. Nors slavų kultūros įtaka S. Moniuškai labai ryški, jo nuoširdus domėjimasis lietuvių kultūra ir pasiaukojamas darbas keliant 19 a. Vilniaus kultūros lygį lėmė, kad Moniuškos veiklą ir kūrybą galima nagrinėti ir lietuviškuoju aspektu. Pasak K. Kavecko, šis vilnietis menininkas „buvo

Muzikos barai / 48

Stanislavo Moniuškos paminklas prie šv. Kotrynos bažnyčios Vilniuje

visos Lietuvos sostinės svarbiausioji muzikos ašis“ [8; 97]. Anot V. Landsbergio, „S. Moniuškos lietuviškojo biografijos tarpsnio (dažnai ir lietuviškos tematikos!) kūryba yra, be abejo, ir Lietuvos kultūros istorijos objektas.“ [10; 179] Kompozitoriaus asmenybės formavimasis, pirmieji kūrybiniai laimėjimai bei (iš dalies) „Halkos“ triumfas


Stanislavas Moniuška

sietinas su Vilniumi. S. Moniuška po studijų Varšuvoje (1827–1830, A. Freyerio klasė) ir Berlyne (1837–1840, mokėsi privačiai pas „Singakademie“ direktorių C. Rungenhageną) čia atvyko 1840 metais. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį vedė vilnietę Aleksandrą Miuler (Müller arba Müllerówna, Miulerytė). Po tuoktuvių ceremonijos Antakalnio Trinitorių bažnyčioje jaunavedžiai persikraustė į Moniuškos uošvių namus Vilniaus g. 26 (vadinamieji Miulerio namai), kuriuose gyveno aštuoniolika metų – iki 1858-ųjų. Tolesnis kompozitoriaus gyvenimas prabėgo Varšuvoje. Miulerio ir Römerių namuose (Bokšto g. 10) dažnai būdavo rengiami susirinkimai, švenčiamos šeimų šventės, vykdavo kamerinės muzikos koncertai. Menininkas siekė pritaikyti Vilniaus situacijai didesniuose kultūros centruose įgytą patirtį, reiškėsi kaip muzikas visuomenininkas. Jo rūpesčiu 1840 m. lapkričio 2 d. Vėlinių proga Vilniuje buvo atliktas V. A. Mozarto „Requiem“, lapkričio 30 dienos koncerte skambėjo F. Mendelssohno uvertiūra „Vasarvidžio nakties sapnas“, G. L. P. Spontini operos „Ferdinandas Kortezas arba Meksikos užkariavimas“ uvertiūra, dviejų oratorijų – F. Mendelssohno „Pauliaus“

bei F. J. Haydno „Pasaulio sukūrimo“ – fragmentai. Koncerto organizatorius S. Moniuška improvizavo eolomelodikonu [4; 304]. Tais pačiais metais Vilniuje buvo pastatyta Moniuškos operetė „Nakvynė Apeninuose“ (Nocleg w Apeninach, 1839). 1848 m. gruodžio 18 dieną Vilniuje, dalyvaujant V. Syrokomlei [13; 136], pirmą kartą buvo atlikta Moniuškos kantata „Milda“. Vėliau S. Moniuškos rūpesčiu ji buvo pastatyta Varšuvoje ir Peterburge (beje, buvo labai palankiai įvertinta M. Glinkos ir A. Dargomyžskio). Į rusų kalbą kūrinį išvertė peterburgietis poetas Vladimiras Benediktovas, A. Mickevičiaus poezijos vertėjas. Anuo laikmečiu įprastas bajoro užsiėmimas buvo šeimininkauti ūkyje, o ne rengti koncertus. Dėl to „dalis publikos Moniuškos veiklą priėmė nepatikliai“ [15;28], tačiau jaunojo menininko entuziazmas neblėso. Jis nuolat aktyviai reiškėsi kaip muzikinio gyvenimo organizatorius: būrė mėgėjų ansamblius, rėmė į Vilnių atvykstančius muzikus virtuozus: akompanuodavo jiems fortepijonu, dalijo bilietus, padėdavo įveikti įvairius sunkumus organizuojant koncertus, rinko lėšas perspektyvių jaunųjų menininkų tolesnėms studijoms. Pavyzdžiui, palaikė brolius Wieniawskius – smuikininką Henryką ir pianistą Józefą. 1840–1842 metais, gaudamas 25 rublius per mėnesį, Moniuška ėjo šventadienių vargonininko pareigas Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje. Vis dėlto pagrindinis jo pajamų šaltinis Vilniuje buvo pedagoginis darbas. Savo laiškuose menininkas fortepijono pamokas vadina „vieninteliu pragyvenimo būdu, kurį Vilnius gali duoti“ [15; 57]. Prieš išvykdamas į Peterburgą „Galingojo sambūrio“ narys Cezaris Kiuji pusmetį lankė Moniuškos harmonijos, kontrapunkto, kompozicijos pamokas. Su gabiu keturiolikmečiu kompozitorius dirbo nemokamai. Gyvendamas gana izoliuotoje vietoje, koks buvo to meto Vilnius, Moniuška sugebėdavo gauti informacijos apie svarbiausius meninio gyvenimo įvykius. Prenumeravo Vokietijoje ir Lenkijoje spausdinamus kultūros leidinius („Biblioteka Warszawska“, „Atheneum“). Buvo susipažinęs su R. Wagnerio veikalu „Opera ir drama“ (1850) bei jo operomis (rekomendavo C. Kiuji studijuoti „Tanhoizerį“ ir „Lohengriną“). Skleidė Vilniuje naujausią Stanislavo Moniuškos gimtinė Ubelė prie Minsko

Muzikos barai / 49


Vilnijos muzika pedagoginę literatūrą (tarp savo „Namų dainyno“ prenumeratorių išplatino 150 egzempliorių Varšuvoje pasirodžiusio vadovėlio). Harmonijos dėstymo patirtį Moniuška apibendrino paties sudarytame vadovėlyje „Harmonijos mokslo dienoraštis“ (Pamiętnik do nauki harmonii, 1871). Žymiausi Moniuškos mokiniai – C. Kiuji ir Janas Karłowiczius (Vilniuje), Zygmuntas Noskowskis (beje, pas jį vėliau studijavo M. K. Čiurlionis), Antonis Stolpė, Henrykas Jareckis (Varšuvoje). Vienas iš kompozitoriaus mokinių dirigentas, kompozitorius ir pedagogas Władysławas Rzepko prisimena: „dėstymą [Moniuška] taikė prie klausytojų pajėgumo. Supažindindavo su harmonijos esme, o toliau studijuojant buvo galima lengvai tuo remtis <...> Moniuška turėjo tą pranašumą prieš kitus, kad didelio savo talento pavyzdžiu žadino mokinių norą nuoširdžiai ir originaliai išsisakyti melodijomis <...> kontrapunktavo tobulai, bet kurdamas savo talento nespraudė į tikslias sauso klasicizmo formas <...> Be kitų Moniuškos dėstymo teigiamybių svarbiausia buvo ta, kad mus išmokė ieškoti grožio ir jį rasti nuoširdžiuose lenkiškuose ritmuose bei melodijų vingiuose. <...> Moniuška <...> savo motyvais taip nuoširdžiai perteikė skausmą ir džiaugsmą, kad kiekvienas gabus jo mokinys, nerizikuodamas pakenkti individualybei, perėmė gražų Moniuškos savitumą“ [15; 100]. Moniuškos pedagoginė veikla, taip pat nuoširdus darbas kituose muzikos baruose lėmė, kad šis muzikas buvo labai populiarus ir mylimas. Buvę mokiniai ir bičiuliai gelbėjo menininką įvairiose situacijose, ne vieną kartą jį rėmė. Moniuška rūpinosi muzikinės literatūros leidimu. Suprato vokalinės instrumentinės muzikos Vilniuje stygių ir pradėjo leisti dainų sąsiuvinius pagal geriausių to meto poetų Adomo Mickevičiaus, Jano Čečioto, Vladislovo Sirokomlės (Ludwik Kondratowicz) ir kitų autorių eiles: „Mano dainynas bus rinkinys vienbalsių dainų pritariant fortepijonui. Stengiausi parinkti geriausių mūsų poetų eiles, taigi, ir „Kaimo daineles“, ir „Žemdirbių dainas prie Nemuno“ į jį įdėjau, įsitikinęs, kad šie poezijos kūriniai labiausiai perteikia krašto charakterį ir spalvas“ [15; 37]. Vilniuje pasirodė keli pirmieji „Namų dainyno“ sąsiuviniai (Śpiewnik domowy; I–VI sąs. 1844–1859, VII–XII sąs. 1876–1910). Iki 1850 metų kompozitorius dažniausiai pats savo lėšomis leisdavo savo kūrinius. 1851 metais prasidėjo bendradarbiavimas su varšuviečiu leidėju Rudolfu Friedlenu, o J. Zavadskio leidykla Vilniuje sistemingai spausdinti Moniuškos kūrybą pradėjo tik nuo 1854 metų (be kitų kūrinių, pakartotinai išleido I ir II „Namų dainyno“ sąsiuvinius, taip pat V dainyną bei A. Mickevičiaus kūrybai skirtą VI dainyną). Su Zavadskių spaustuvės (tėvo Juozapo, vėliau sūnų Felikso, Adomo, vaikaičio Juozapo) emblema iki šiol išliko apie 90 S. Moniuškos vokalinių bei instrumentinių kūrinių, jų rinkinių [12; 23]. Nors ano meto Vilniaus socialinė ir politinė padėtis nebuvo palanki (miestas buvo carinės Rusijos provincija), slėgė finansiniai sunkumai (S. Moniuška ir A. Miuler susilaukė 10 vaikų, tad siekiančiam išlaikyti gausią šeimą menininkui teko imtis visokių darbų), šiame mieste kompozitorius sukūrė ryškiausią savo kūrinį – operą „Halka“

Muzikos barai / 50

bei vertingų kūrinių lietuviška tematika: baladę „Trys Budriai“ (Trzech Budrysów, A. Mickevičiaus ž.) bei dvi mitologines kantatas pagal proza rašytą Józefo Ignaco Kraszewskio poemą „Vitolio rauda“ („Milda“, 1848; „Nijolė“ (Nijoła), 1848; trečioji, „Krūminė“ (Krumine), nebaigta [4; 331]). Vilniuje dienos šviesą išvydo ir vienas populiariausių šio kompozitoriaus instrumentinių kūrinių – fantastinė uvertiūra „Pasaka“ (Bajka, 1848). Apie 1854 metus, taigi, „Halkos“ pastatymo laikotarpiu, Vilniuje buvo kuriamas ir bene romantiškiausias Moniuškos opusas – „Vėlinės“ (Dziady, 1865, pagal A. Mickevičiaus „Vėlinių“ II dalį [8; 14; 15]; beje, originaliojoje partitūroje įrašyti abu pavadinimai – „Šmėklos“ (Widma) ir „Vėlinės“ (Dziady). Vėliau Varšuvoje kompozitorius sukūrė muziką pagal to paties autoriaus „Krymo sonetus“ (Sonety krymskie, 1867) bei baladę „Ponia Tvardovska“ (Pani Twardowska, 1869). Vilniuje sukurtos ir Marijos Gailestingumo Motinos šventėms skirtos keturios Aušros vartų litanijos (Litanie ostrobramskie, 1843–1855) solistams, chorui ir orkestrui arba vargonams bei kiti religiniai kompozitoriaus opusai – „Requiem“ d-moll chorui ir vargonams (1850 m., po motinos mirties), giesmės. Religiniams kūriniams atlikti 1854 m. lapkritį S. Moniuška Vilniuje įkūrė Šv. Cecilijos draugiją (Towarzystwo im. Św. Cecylii), kurios nariai buvo muzikos mėgėjai. „Notatnik wileński“ pažymima, kad draugijos steigėjo tikslas – „geros ir rimtos muzikos sklaida“ [4; 305]). Draugijos būstine tapo Šv. Cecilijos koplyčia senojo universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Joje saugomas Vilniaus dailininko, šios draugijos nario V. Slendzinskio tapytas šv. Cecilijos paveikslas, dėl to šiam sambūriui buvo duotas muzikos globėjos vardas. S. Moniuškos kūryba turėjo labai didelės reikšmės ne tik 19 a. Varšuvos, Vilniaus, bet ir kitų iki LDK padalijimų jai priklausiusių žemių kultūrai. Iš kompozitoriaus talento gerbėjo J. Lisiarskio prisiminimų: „Kiekvienuose Lietuvos namuose, kur yra atsidavusių muzikai žmonių, rasite jo „Namų dainynų“, krakoviakų, dainelių ir polonezų, kuriais jau dvi dešimtys metų mus apdovanoja; <...> [šie kūriniai] – ištisa tautos jausmų istorija, mūsų praeitis, odė tėvų dainai, dabartinio mūsų širdžių balso aidas <...> Tiek lyriniuose, tiek dramatiniuose kūriniuose tas pats graudulys, dainingumas, ta pati harmonija ir originalumas: jokio kartojimosi, nieko nereikalingo, ir iškart pažįstame kompozitorių <...>, suprantame jį širdimi“ [15; 5]. Beveik visos Moniuškos operos (po „Halkos“ pasirodė „Sielininkas“ (Flis, 1858), „Grafienė“ (Hrabina, 1860), „Verbum nobile“ („Garbės žodis“, 1860 [4]), „Baisusis dvaras“ (Straszny dwór, 1865) yra patriotinės. Tai lemia ne tik jų libretai, bet ir muzikos pobūdis. Veiksmas neretai vyksta lenkiškoje aplinkoje, veikėjai dažniausiai yra tam tikro luomo – bajorų arba prastuomenės – atstovai. Muzikoje skamba religinio pobūdžio fragmentai, operų muzikai būdinga lenkų tautinių šokių (polonezo, mazurkos ir krakoviako) ritmika, polonezas įtrauktas ne tik į „Halką“ (IV veiksmų versijoje), bet ir į „Grafienę“ bei „Verbum nobile“. Operoje „Baisusis dvaras“ skamba krakoviakas.


muzikos (ir ne tik) mokymo įstaigų: Gdansko muzikos akademija (Akademia Muzyczna im. Stanisława Moniuszki w Gdańsku), Šalčininkų menų mokykla (veikia nuo 1977, kompozitoriaus vardas jai suteiktas 2000 metais), vidurinė mokykla Vilniaus rajono Kalvelių kaime ir kt. Vilniuje veikia S. Moniuškos kultūros centras (Centrum kultury polskiej na Litwie im. Stanisława Moniuszki), Žvėryne yra S. Moniuškos gatvė. Ant buvusio Miulerių namo (Vokiečių g. 26) kabo paminklinė lenta, kurioje lietuvių ir lenkų kalbomis rašoma, kad čia 1840–1858 metais gyveno lenkų kompozitorius Stanislavas Moniuška. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje ant vargonų choro parapeto yra gipsinis kompozitoriaus biustas, S. Moniuškos skvere prie Šv. Kotrynos bažnyčios stovi kompozitoriaus paminklinis biustas (1922). Abiejų biustų autorius – lenkų skulptorius Bolesławas Balzukewiczius [17].

„VILNIAUS HALKA“

Włodzimierzas Wolskis (1824–1882), „Halkos“ libreto autorius

Moniuškos operinėje kūryboje pasikeitė liaudies dainos ir šokio traktuotė – daina įgavo didelį dramatinį išraiškingumą, o šokis prarado taikomąją dekoratyvinę paskirtį ir buvo labai organiškai įkomponuotas į sceninį vyksmą. Menininko kūrybinį palikimą labai aktyviai skleidė 1891 metais J. Karłowicziaus pastangomis įkurtas Varšuvos muzikos puoselėtojų draugijos S. Moniuškos skyrius (Sekcja im. S. Moniuszki przy Warszawskim Towarzystwie Muzycznym). 1939 metais Varšuvoje apsilankęs V. Jakubėnas „Muzikos baruose“ rašė: „Varšuvos muzikos draugija“ [< >] turi natų leidimo sekciją, paskirtą specialiai Moniuškos ir Karlovičiaus veikalams. Daugiausia iki šiol išleista Moniuškos kūrinių; retkarčiais išleidžiamas ir kurio nors kito kompozitoriaus veikalas.“ [7; 21]. Šiuo metu S. Moniuškos kūriniai yra įvairiuose miestuose vykstančių tarptautinių vokalinės muzikos konkursų (vienas žymiausių – tarptautinis konkursas Varšuvoje (Międzynarodowy Konkurs Wokalny im. Stanisława Moniuszki) bei festivalių (doroczne Festiwale Moniuszkowskie w Dusznikach i Kudowie Zdroju) repertuaro privalomoji dalis. Moniuškos vardu Lenkijoje, Lietuvoje ir kitur yra pavadinta teatrų, chorų, įvairių pakopų

Operos kūrėjui sunkiai sekėsi rasti tinkamą libretistą. 1846 m. pradžioje vilnietis muzikas rašė Józefui Sikorskiui: „Vilniuje neturime sugebančio rašyti libretus <...> Ar nėra kokio būdo man padėti?“ [15; 43] Varšuviečio muzikos kritiko J. Sikorskio ir S. Moniuškos draugystė prasidėjo 1845 metais, kai kritikas žurnale „Biblioteka Warszawska“ paskelbė išsamią ir labai palankią kompozitoriaus „Namų dainyno“ I sąsiuvinio recenziją. S. Moniuškai atvykus į Varšuvą, Sikorskis kompozitorių supažindino su poetu ir dramaturgu Józefu Korzeniowskiu ir rekomendavo jį kaip „Halkos“ libretistą. Tačiau pats Moniuška atkreipė dėmesį į Varšuvoje tuo metu rankraščio pavidalu nelegaliai platinamą poemą „Halščka“. Jos autorius buvo poetas, radikalios Varšuvos menininkų grupės „Varšuvos bohema“ („Cyganeria warszawska“), siejusios literatūrinę kūrybą su švietėjiška veikla, narys Włodzimierzas Wolskis (1824–1882). Poetas nepasižymėjo darbštumu, mėgdavo užsukti į restoranus. Kai Moniuškos kantrybė išseko, jis užrakino Volskį viešbučio kambaryje ir pastatęs ant stalo butelį vyno, pripylęs į rašalinę rašalo, pasakė: „Manau, ryt „Halką“ turėsime“. Kitą rytą libretas buvo baigtas [15; 46]. 1847 metais, kai Moniuška Varšuvoje asmeniškai išrūpino cenzūros leidimą, „Halkos“ libretą Vilniuje išeido J. Zavadskio spaustuvė. V. Volskis ne perdėm aukštai vertino savo parašytą libretą, vadino jį tik eskizu („szkic librettowy“ [6]) ir paliko kompozitoriui gana didelę kūrybos laisvę (Moniuška į libretą įterpė savo tekstų – Jonteko ir Janušo duetą ir kt.). Poemos „Halščka“ turinys buvo pakeistas sekant Obero operos „Nebylė iš Portičio“ [14;15] pavyzdžiu, mat ši opera to meto Europoje buvo laikoma revoliucine ir konservatyviuose kraštuose rodyta pakeistu libretu. Vis dėlto „Halkos“ libretas dėl jame atsispindinčių visuomeninių konfliktų buvo traktuojamas kaip nepatogus – jame bajorijos atstovas yra neigiamas personažas. „Operos siužetas, perkeltas į praeitį neišryškinant epochos, visai nepelnytai juodina mūsų protėvius [15; 49]“, – skaitome varšuviečio Wacławo Przybylskio recenzijoje po premjeros Vilniuje (1854). Vienas esminių poemos originalo ir Moniuškos

Muzikos barai / 51


Vilnijos muzika operos skirtumų – joje Janušas neveda Halkos. Dviejų veiksmų „Vilniaus Halka“ („Halka wileńska“) prasideda Janušo vestuvėmis, jis veda „lygią padėtimi ir dalia“ [15] Zofiją. Per iškilmes sode pasirodo Halka, ji dainuoja graudžią, ilgesingą dainelę, kuri visus sukrečia. Iš savo gimtinės – iš kalnų – Halka atėjo lydima Jonteko. Šis ją myli, globoja ir nesėkmingai bando atverti akis, kad ponaitis, jos vaiko tėvas, jai neištikimas, kalbina susitikti už miesto, bando ją nuraminti ir išsiųsti namo. Ateina vestuvių svečiai, tarnai Halką su Jonteku išvaro. Palūžusi Halka grįžta į kaimą ir išprotėja. Jontekas kaimiečiams pasakoja, kad juos išstūmė už vartų: „Tai taip, tai taip su ponais, tai tokia meilė jų“ – tokius žodžius, įrašytus Moniuškos ranka, skaitome partitūros originale. Kai po dešimties metų „Halka“ buvo pastatyta Varšuvoje, šie žodžiai buvo pakeisti: „Tai va kaip su merginom, tai tokia meilė jų“ [15; 45]. Tekstas iš esmės buvo pakeistas ir kitose libreto vietose (Janušo, Halkos, choro atliekami fragmentai). Minia gailisi Halkos: „Ne tu, vargšelė, taip nusidėjai, čia jau kas kitas kaltas labiau“. Atvažiavus vestuvininkams – jaunieji tuoksis kaimo bažnytėlėje, – Halka pagaliau suvokia savo nelaimę. Apimta keršto, nori padegti bažnyčią, tačiau iš ten ataidi malda. Halka numeta degančią skalą, bėga prie kalnų upės ir puola į ją. Taigi naujoje versijoje romantinė fantazija užleido vietą realistinei dramai. Pasak W. Rudzińskio, „Pakeista ir veiksmo vieta – ji perkelta į priekalnes, taigi, į ten, kur vyko tragiškas baudžiauninkų maištas.“ „Halkos“ libretas susijęs su baudžiauninkų teisių nepaisymu, su lenkų šlėktos reakcija į neramumus Prancūzijoje bei su 1846 m. Krokuvos sukilimo numalšinimu. Senąją bajoriją palaikantys kultūros veikėjai rezgė intrigas, nukreiptas prieš „Halkos“ pastatymą Varšuvoje (1847 m. poetas Karolis Balińskis parašė Sikorskiui laišką, kuriame pasisakė prieš operos pastatymą [14; 96, 15; 49]. Operos ilgai nepraleido cenzūra, į jos siužetą nepalankiai žiūrėjo konservatyviai nusiteikusi Varšuvos auditorija, todėl neredaguota „Halka“ čia negalėjo būti pastatyta [14; 113], kol visuomeniniai konfliktai Volskio ir Moniuškos librete nebuvo prislopinti, tokiu būdu švelninant „drastišką opios problemos vaizdavimo būdą“ [6; 12]. Vis dėlto „Halkos“ libretas buvo pirmas bandymas suteikti naują turinį lenkų muzikoje tuo laikotarpiu beveik išsisėmusiam sceniniam žanrui. „Halkos“ aktualumas buvo sukrečiantis, kaip ir jos kūrėjo drąsa apnuoginti aštrias savo laiko problemas, kurios iki tol neatsispindėdavo lenkų autorių operose. Kompozitoriaus novatoriškumas pasireiškė ne tik temos pasirinkimu – pagrindinė veikėja yra baudžiauninkų luomo atstovė, bet ir muzikoje, nes autorius drastiškai atsisakė italų operų štampų: šio žanro kūriniuose miglotas siužetas paskęsdavo vokalinius gebėjimus demonstruojančių primadonų arijose. Tad nieko nuostabaus, kad Didžiojo teatro (Teatr Wielki w Warszawie) primadona Paulina Rivoli reiškė Moniuškai pretenzijų dėl savo partijos [14; 145], tačiau po kurio laiko vis dėlto sutiko „amoralioje operoje“ dainuoti „herojės baudžiauninkės“ (chłopskiej heroiny) partiją [14].

Muzikos barai / 52

Varšuvos teatro scenoje tuo metu buvo rodomos banalios tematikos italų operos, šis žanras lenkų muzikoje merdėjo, kadangi tuo metu atsirandantys sceniniai kūriniai tik formaliai turėjo operų pavadinimą – juose didesnę reikšmę turėjo tekstas, muzika būdavo tik intarpas, o ir jos kartais nebelikdavo (!), į tokių „operų“ tekstą būdavo įkomponuojamos nebūtinai glaudžiai su juo susijusios dainos. Pagrindinių herojų arijos, kuriose atsiskleistų jų išgyvenimai, taip pat buvo labai retas reiškinys [6; 14]. Nors „Vilniaus Halka“ dar neturėjo visų būtinų didžiosios operos požymių (jų kur kas daugiau atsirado 1857 metais, kai kompozitorius rengė Varšuvos premjerą), tačiau dėl savo glaustos formos ir dramatinės išraiškos, be abejo, buvo visavertis šio žanro kūrinys. Ypatingo vientisumo Moniuška pasiekė dialogus pakeisdamas rečitatyvais, sujungdamas numerius į ištisas scenas (vadinamuoju atakos būdu) arba pasitelkdamas moduliacijas, motyvų reminiscencijas. Svarbiausia „Halkos“ kompozicinės technikos naujovė – uvertiūra glaudžiai susieta su operos visuma, joje skamba svarbiausios, su kertiniais dramos momentais susijusios temos. Tačiau didžiausią nuostabą kelia motyvų ir temų kartojimo principas, primenantis R. Wagnerio operas. Dar labiau stebina, kad vėlesnėse Wagnerio operose naudojama motyvų sistema negalėjo turėti jokios įtakos „Vilniaus Halkai“, nes R. Wagnerio „Lohengrinas“ pasirodė vėliau, 1848 metais. Kas žino, jei Moniuška būtų aprašęs „Halkos“ komponavimo metodus, ar nebūtų pasidalinęs šlove su operos reformatoriumi Wagneriu? (Prisiminkime M. K. Čiurlionį, kuris pačioje 20 a. pradžioje intuityviai kūrė atonalias variacijas iki Schönbergui paskelbiant (1921) dodekafoninės technikos principus). Z. Jachimeckis daro prielaidą, kad 1847 metais Moniuška lygiai taip pat galėjo sukurti muzikinę dramą kaip ir tikrasis jos kūrėjas R.Wagneris. 1933 metais po „Halkos“ spektaklio recenzentas stebėjosi: „Nesuvokiu, kodėl šis šedevras iki šiol nėra pelnęs tarptautinio pripažinimo. Veikalas nėra žinomas Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje <...> dėl tokio menko paplitimo „Halka“ negalėjo veikti operos žanro kaip muzikos dramos raidos. Kurdamas šią operą Moniuška nėra patyręs svetimų įtakų, tačiau sugebėjo atspindėti savojo amžiaus tendencijas [...] tai tikrasis operos menas“ [6;15] Gana svarbus įvykis Vilniaus kultūriniame gyvenime buvo 1848 m. sausio 1 d. „Halkos“ pirmosios dviejų veiksmų redakcijos (vadinamosios „Vilniaus Halkos“) koncertinis pastatymas Vilniaus rotušėje (beje, lenkų kalba leidžiamoje literatūroje yra nuomonių, kad opera tądien rodyta Miulerių namuose [4; 138]). Operą atliko muzikos mėgėjai vilniečiai (19 a. 2 pusėje Vilniuje trūko profesionalių dainininkų), dirigavo operos autorius. Pirmasis Jonteko vaidmens atlikėjas – S. Moniuškos bičiulis, grafo Lopacinskio šeimos dainavimo mokytojas italas baritonas Achillesas Bonoldi (1821–1871). Jam dedikuota „Vilniaus Halka“ bei keletas Moniuškos dainų [14; 112]. 1848 metų gruodžio 8 dieną S. Moniuška rašė draugui: „Kai šis mano šedevras daugiau nei kukliai buvo atliktas, ramia sąžine laukiu, kada ateis atsidėkojimo jam laikas“ [cituota pagal: 16;


138]. Iki „Halkos“ sukurtos lenkų operos tebuvo vietinės reikšmės, vertingos tik žanro istorijos požiūriu [1], taigi 1846–1847 metais Vilniuje 28 metų kompozitorius sukūrė operą, kuriai teko garbė vadintis pirmąją lenkų tautine opera. Po kelerių metų, pagerėjus Vilniaus miesto teatro situacijai, S. Moniuška buvo pakviestas diriguoti šio teatro orkestrui (atlyginimas – 50 rublių per mėnesį). Teatras tuomet veikė dabartinėje Vilniaus miesto rotušėje. Šios aplinkybės suteikė kompozitoriui galimybę 1854 m. vasario 28 dieną pastatyti „Halkos“ sceninę versiją su profesionaliais dainininkais (Jontekas – Emanuelis Kleczyńskis [6]) bei „pakenčiamu orkestru“ [14; 134]. Rengiant 1854 metų sceninį pastatymą, daug padėjo A. Bonoldi ir tuometinis Lenkijos teatrų direktorius Julianas Tiutis [6]. Šios operos scenografiją kūrė dailininkas Vincentas Dmachauskas [1]. 1851 m. Vilniuje buvo išleisti operos „Halka“ fragmentai [127]. Vilniaus miesto teatrui kompozitorius sukūrė ir operečių, čia buvo pastatytos „Idealas arba Naujosios brangenybės“ (Ideal, czyli nowa Precioza, 1840 [2] pagal Oskaro Milewskio tekstus; beje, pabaigos mozūro tema vėliau buvo įtraukta į „Halkos“ mozūro vidurį [15; 30]) bei „Karmanjolė arba Prancūzai mėgsta juokauti (Karmanioł, czyli Francuzi lubią żartować, 1841). 1852 m. gegužės 20-ąją, specialiai tai dienai, kai žemvaldžiai atvažiuodavo į miestą pasirašyti javų pardavimo sutarčių, Moniuška pastatė dvi operas – „Betli“ (Bettly, pagal prancūzišką A.-E. Scribe´o ir Mélesville´io libretą [3]) ir „Čigonus“ (Cyganie, pagal F. D. Kniaźnino kūrinį). Pastaroji opera vėliau redaguota ir pastatyta kitokiu pavadinimu – „Jaunutė“ (Jawnuta, 1860). „Halkos“ autorius vylėsi pamatyti šią operą Varšuvos didžiajame teatre, tačiau dėl jo vadovybės priešiško nusiteikimo ir nepalankios politinės situacijos operos premjera buvo vis atidėliojama. Moniuška 1847 m. vasarą nuvežė į Varšuvą operos partitūrą, buvo surengtos kelios repeticijos, tačiau kvietimo į premjerą teko laukti ilgiau nei dešimtmetį – iki 1858-jų. Tuo laikotarpiu kompozitorius nesukūrė nė vienos operos, rašė tik kantatas (1848 m. laiške J. Sikorskiui pavadino kantatą „vienintele forma, kuria šiuo metu (t. y. po „Halkos“ koncertinio pastatymo. – V. B.) gali reikštis“ [13; 135]).

„HALKA“ VARŠUVOJE

Besirengdamas „Halkos“ pastatymui Varšuvoje, S. Moniuška savo mėgstamame veikale padarė daug pakeitimų. Libretą taisyti privalėjo dėl cenzūros reikalavimų, o muziką per pirmąjį koncertinį pastatymą ir premjerą Varšuvoje skiriantį dešimtmetį tobulino nuolatos. Kai sužinojo, kad Varšuvoje opera tikrai bus atliekama, perspėjo Didžiojo teatro dirigentą Janą Quattrinį, kad sutinka statyti operą tik pertvarkytą, kitaip instrumentuotą: „iki šiol sukurtos partitūros atsisakau – tiesa, natos lyg ir tos pačios, tačiau nauja versija geresnė dėl to, kad esu labiau patyręs <...> Iš tiesų, 10 nuolatinio tobulinimosi metų suteikė man tiek patirties, kad iš naujo peržiūrėjęs „Halkos“ partitūrą su-

Ir šiais laikais „Halkos“ pastatymai Lenkijos operos teatruose turi neblėstantį pasisekimą

pratau visiško jos pertvarkymo, nekeičiant pagrindinės operos minties, poreikį“ [6; 11]. Kurdamas Jonteko partiją kompozitorius galvojo apie A. Bonoldi, todėl ji buvo skirta baritonui. Besirengdamas premjerai Varšuvoje, pertvarkė ją tenorui. Kai kurių numerių tonacija tikriausiai buvo pakeista; autorius primygtinai reikalavo, kad operos pradžios polonezas būtinai būtų šokamas kaip baliuje. Tobulindamas „Vilniaus Halką“, Moniuška praplėtė ją. Varšuvos premjerai kompozitorius sukūrė naujų arijų (IV veiksmo Jonteko arija), duetų (Jonteko ir Janušo duetas), mazurką ir kalniečių šokius. 4 veiksmų versijoje kalniečių charakteristikai skirtas spalvingas III veiksmas, o IV veiksme skamba malda „Tėve, dangaus valdove“ (Ojcze z niebios), kuri iki šiol atliekama per katalikų bažnyčios apeigas. Naujos keturių veiksmų „Halkos“ versijos premjera Lenkijos sostinėje pagaliau įvyko. Ta proga 1858 metų naujametiniame „Ruch Muzyczny“ numeryje Sikorskis išspausdino „Kalniečių šokių“ transkripciją 4 rankoms. Premjeros dieną, 1858 m. sausio 1-ąją, dirigavo J. Quattrini, pagrindinių veikėjų vaidmenis sukūrė žymiausi Varšuvos didžiojo teatro dainininkai – P. Rivoli, A. Ziółkowskis, J. Dobrskis (tenoras). Pastarojo Jontekas buvo tiesiog nepralenkiamas, jo interpretacija ilgainiui tapo etalonu. Pagrindinė Moniuškos operų moterų vaidmenų atlikėja Varšuvoje buvo Bronisława Dowiakowska [15; 83]. „Halkos“ pastatymą Varšuvos didžiajame teatre lydėjo tiesiog stulbinantis pasisekimas, kasoje stigo bilietų. Premjeroje dalyvavęs vokiečių pianistas ir kritikas H. von Bulovas tais pačiais metais „Neue Zeitschrift für Musik“ paskelbė labai palankią recenziją, kurioje pagrindinę veikėją charakterizavo kaip „engiamo luomo atstovę“, o operos kūrėją – kaip „iš tautos dvasios“ pasisėmusį autorių [14; 187]. Po premjeros pasirodė tiek įvairių straipsnių apie „Halką“, kiek iki tol Lenkijoje niekada nebuvo išspausdinta per tokį trumpą laiką (jų autoriai – J. I. Kraszewskis, J. Sikorskis, J. Kenigas). Labai gerai operą įvertino ir pianistė, Chopino mokinė Maria Kalergis. Maurycy Karasowskis savo vadovėlyje, skirtame lenkų autorių

Muzikos barai / 53


Vilnijos muzika operai (Rys historyczny opery polskiej, 1859), paskelbė, kad „Halka“ pradeda naują erą lenkų sceninės muzikos istorijoje [6]. Po „Halkos“ sėkmės Varšuvoje Moniuškai pasiūlytos Didžiojo teatro dirigento pareigos. Tarytum iš gausybės rago pasipylė naujų sceninių kūrinių užsakymai, kompozitoriaus muzika susidomėjo rimti leidėjai (Gebethner & Wolff, Gustaw Sennewald, Ferdynand Hösick). Žymus italų kompozitorius G. Rossini, Paryžiuje viešėjusio J. Wieniawskio supažindintas su „Halkos“ partitūra, labai gyrė kūrinio muziką ir reikšdamas autoriui savo pagarbą nusiuntė jam nuotrauką su užrašu: „Halkos“ autoriui“ [15; 86]. Rossini pripažinimas buvo tarsi operos autoriaus pakylėjimas į europinį lygį. Būtent Rossini rekomendavo Moniušką garsiai Flexanderio leidybinei firmai. Bene ilgiausiai Vilniuje gyvenęs pasaulinio masto kompozitorius romantikas mūsų mieste turėjo mažiau darbų, susijusių su kūrybą, labiau angažavosi pedagoginiam, organizaciniam, visuomeniniam, net su leidyba susijusiam darbui. Nuolat tekdavo galvoti, kaip atiduoti susikaupusias skolas. Jas Moniuška grąžino tik kurį laiką pabuvęs Varšuvoje, kur menininko finansinė padėtis buvo bent tris kartus geresnė: Varšuvos operos teatro dirigento atlyginimas – dvigubai didesnis, kompozitorius turėjo pajamų ir iš leidybos, nors jos nebuvo nuolatinės. Tuo metu Lenkijoje dar nebuvo privalomas autorinis atlyginimas, net gana dažnas kūrinio atlikimas neduodavo kompozitoriui tų pajamų, kokias netrukus ėmė gauti scenos kūrinių autoriai. Politinė situacija Varšuvoje darėsi vis sudėtingesnė. 1860 metais mieste susirinko tuometiniai Austrijos, Rusijos ir Prūsijos – tų pačių valstybių, kurios prieš 65 metus pasidalijo Lenkiją – valdovai (vadinamasis trijų juodų erelių susirinkimas). Moniuškos vadovaujamame teatre buvo surengti operos spektakliai, tačiau netrūko įvairių netikėtumų: nenustatyti asmenys karalių ložėje prilaistė dvokiančio skysčio (vis dėlto suspėta ją apmušti nauju audiniu), baleto metu iš teatro plafono pradėjo skristi balionėliai su dujomis... Vos išvykus „svečiams“, teatre pradėti tardymai, jis buvo uždarytas kelioms savaitėms. Daugelis patriotine veikla įtariamų muzikantų buvo atleisti. Politiniai įvykiai sukėlė audringą lenkų visuomenės reakciją. 1861 m. vasarį caro kariuomenė paleido į minią šūvius, žuvo 5 žmonės. Aukos buvo iškilmingai palaidotos. Spalio 15 d. Varšuvoje įvesta karinė padėtis. Vėlavo atlyginimai operos darbuotojams, teatro pastate įsikūrė caro kariuomenė. Buvo paskelbtas visuotinis tautos gedulas, uždraustos pramogos, linksmybės, baliai ir teatro renginiai. Išimtis padaryta tik Moniuškos operoms ir iš to galima spręsti, koks tvirtas buvo jo kaip menininko autoritetas. J. I. Kraszewskis rašė: „Moniuškos kūriniai vis sukelia entuziazmą ir jų klausomi su malonumu, „Halkos“ spektakliai gausiai lankomi“ [15; 85]. Tai, kad carinės Rusijos cenzūra leisdavo pastatymus, tikriausiai galima paaiškinti tuo, jog Moniušką ir jo operas vertino rusų muzikai M. Glinka, A. Dargomyžskis, V. Serovas ir kiti. Smuikininkas Henri Vieuxtemps parašė fantaziją operos „Halka“ temomis. Peterburge gyvenęs C. Kiuji rašė: „Halkos“ tema

Muzikos barai / 54

– viena geriausių operos temų, libretas – vienas geriausių libretų [15; 46]“ Šis muzikas vėliau sukurtą operą „Baisusis dvaras“ laikė silpnesniu veikalu negu „Halka“ [15; 93]. Žymus dailininkas I. Repinas savo paveiksle „Slavų kompozitoriai“ pavaizdavo Moniušką, Chopiną, Lipińskį ir Ogińskį [4].

„HALKOS“ TRIUMFAS

Joks kitas opusas lenkų operos istorijoje neturėjo tokio greito ir stulbinančio pasisekimo, nesulaukė tokios nuoširdžios simpatijos, kokia publika visame pasaulyje apdovanojo vilniečio S. Moniuškos operą „Halka“. Kitų lenkų autorių operos net iš tolo neprilygsta jai ir pastatymų gausa (viena žymiausių šios operos inscenizacijų – L. Schillerio (Poznanė, 1950) [4]). Praslinkus dvejiems metams po Varšuvos premjeros, 1860 m. sausio 1 d., šiame mieste įvyko 50-asis operos pastatymas [15; 181]. Beje, 4 veiksmų „Halka“ 1861 m. buvo pastatyta ir Vilniuje. Šimtasis „Halkos“ spektaklis „su benefisu Moniuškos naudai“ [15] įvyko Varšuvos didžiojo teatro scenoje 1865 metų spalio 7 dieną [4; 306]. 1866 m. lapkričio 29 d. (per 1830 metų Lapkričio sukilimo metines) įvyko „Halkos“ premjera Krokuvoje. Po jos spauda rašė, kad „Halka“ yra „kaprizingos slavų muzikos vaisius <...> taip ir jauti, kad Moniuška – lenkas: ir keli taktai iš „Halkos“ vidurio tuoj patraukia ausį savo lenkišku ritmu, nors instrumentuota gerai, pagal dabartinę vokiečių mokyklą“ [15; 98]. 1867 m. Krokuvos trupė atliko „Halką“ Lvove bei Liubline. 1868 m. vasario 28 dieną diriguojant B. Smetanai „Halka“ atlikta Prahoje. Čekų kritikai Moniušką apibūdino kaip „stiprią dramatiškos muzikos individualybę“, o operos muziką – kaip „labai žavingą“ [15; 101]. 1869 metais ši opera pirmą kartą atlikta Maskvoje, 1870 m. „Halkos“ premjera įvyko Peterburge. Opera abiejuose miestuose susilaukė didžiulio pripažinimo, buvo palankiai įvertinta kritikų. Gana dažnas Moniuškos operų ir kantatų atlikimas, visuotinis jo dainų paplitimas įtvirtino Moniuškos kaip tautos kompozitoriaus pozicijas. Lenkijoje „Halka“ rodyta tiek didesniuose miestuose (ją atlikdavo geriausi operos solistai), tiek periferijoje (neretai muzikos mėgėjų pastangomis). Ji pelnytai užkariavo ne tik slavų kraštus, bet ir Vakarų Europą, JAV, Pietų Ameriką. Prieš porą dešimtmečių Lenkijoje susiklostė tradicija būtent šios operos pastatymu pažymėti valstybės ir su muzika susijusias šventes. „Halkos“ pastatymu 1967 metais atidarytas atnaujintas Varšuvos didžiojo teatro pastatas. Didysis teatras iki šiol sėkmingai stato šios operos 4 veiksmų variantą (naujausias pastatymas – 2011 m.). S. Moniuškos opera „Halka“ Lenkijoje yra įtraukta į muzikos istorijos mokymo programas. Anot 2001 metais Krokuvoje pasirodžiusio vadovėlio „ABC historii muzyki“ autorės Małgorzatos Kowalskos, „Halka yra psichologinė drama <...> Operos realistiškumas bei nelaimingos meilės drama, kurioje dalyvauja pagrindiniai operos veikėjai, leidžia <...> lyginti šį kūrinį su tokiais realistiniais veikalais kaip G. Bizet „Karmen“ [9]. Anot T. Sakalausko, „Savo kūriniais, savo opera kompozitorius skleidė į pasaulį žinią,


1. Bruveris Jonas Vytautas. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 2. Burokaitė Jūratė. Stanisław Moniuszko (Stanislavas Moniuška). – Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 15, p. 423. 3. Burokaitė Jūratė. Stanislavas Moniuška. Lietuvos muzikos enciklopedija. T. 1 . p. 468–469. 4. Dziębowska Elżbieta, Duszyk Krystyna. Stanisław Moniuszko. Encyklopedia Muzyczna, Cz. Biogr. PWM, p. 303–335. 5. Halka: premjera 1951 m. gegužės 31 d. [Lietuvos TSR valstybinis operos ir baleto teatras] 6. Halka (klavyras). [E. Nowaczyk. Wstęp]. Poznanė, 1976. 7. Jakubėnas Vladas. Varšuvos muzikiniai įspūdžiai. – Muzikos barai, 1939 m. Nr. 1, p. 16–21. 8. Kaveckas Konradas. Lenkų muzika. – Muzikos barai, 1939 m. Nr. 4, p. 93–100. 9. Kowalska Małgorzata. ABC historii muzyki. – Musica Iagellonica. Kraków, 2001. 10. Landsbergis Vytautas. Muzikologija ir kultūros istorija. Geresnės muzikos troškimas. Vilnius: Vaga, 1990. 11. Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras. – Lietuvos muzikos enciklopedija. T. 2 , p. 468–469 12. Lietuvos muzikos istorija. I knyga – Tautinio atgimimo metai (1833–1918). Vilnius, 2002. 13. Moniuszko Stanisław. Listy zebrane. Kraków: PWM, 1969. 14. Rudziński Witold. Moniuszko. Kraków: PWM, 1969. 15. Rudzinskis Vitoldas. Stanislavas Moniuška – žmogus ir kūrėjas [iš lenkų kalbos vertė Jonas Šukys]. Vilnius, 1993. 16. Sakalauskas Tomas. Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais. Vilnius, 2008, p. 137–138. 17. Šaulianskaitė Žydrūnė. Stanislavas Moniuška (Stanisław Moniuszko) http://www.vilnijosvartai.lt/personalities/view/?id=205 18. Venclova Tomas. Stanislavas Moniuška. Vilniaus vardai. 2006, p. 162–163.

In memoriam Barbara Hesse-Bukowska (1930–2013)

Andrzej ZBORSKI / FOTONOVA nuotr.

kad kūryba užpultoje žemėje neužgeso. „Halka“ išgarsino Vilnių.“ [16; 138] Lietuvoje „Halka“ šuo metu nėra statoma, nors anksčiau bandymų būta. 1926 metais „Halką“ statė Vilniaus „Redutos“ teatras [6; 16]. Dabartiniame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko dvi operos „Halka“ premjeros. Pirmoji buvo skirta „demokratinės Lenkijos penkerių metų sukakčiai [5]“ pažymėti. Operą 1951 m. gegužės 31 d. tuometiniame Lietuvos TSR valstybiniame operos ir baleto teatre parengė dirigentai Algis Žiūraitis ir Mykolas Bukša, režisavo A. Zauka, dailininkas – N. Zelinskis [11]. Beje, tai buvo viena paskutinių M. Bukšos premjerų. Halkos vaidmenį sukūrė J. Petraškevičiūtė ir P. Zaniauskaitė, Jonteko – V. Česas ir J. Indra, Sofijos – B. Adomavičienė ir I. Ylienė, Janušo – V. Blažys, J. Mažeika, K. Šilgalis, Stolniko – R. Siparis, H. Zabulėnas, Dzembos – R. Marijošius, L. Muraška. 1972 metų kovo 23 d. dirigentas Jonas Aleksa, režisierius V. Grivickas, dailininkas J. Jankus atnaujino Moniuškos „Halkos“ spektaklius. Janušo partiją atliko J. Urvelis, Sofijos – D. Juodikaitytė. „Halkos“ partiją yra dainavusi ir G. Kaukaitė. Šios operos fragmentų yra įrašę K. Petrauskas, V. Noreika ir kiti lietuvių atlikėjai. Kitais metais minėsime „Vilniaus Halkos“ sceninio pastatymo 160 metų sukaktį. Manau, tai puiki proga vilniečiams atgaivinti nuoširdžiai šį miestą mylėjusio ir jam gražiausius savo gyvenimo dešimtmečius paskyrusio kompozitoriaus Vilniuje sukurtos operos pastatymą. Ar „Vilniaus Halka“ sugrįš į Vilnių? LITERATŪRA

Gruodžio 19 d. Varšuvos Povonzkų kapinių Nusipelniusiųjų alėjoje netoli paminklo žuvusiems Smolensko katastrofos metu iškilo naujas gėlių kalnelis – ten amžino poilsio atgulė geniali lenkų pianistė, puiki pedagogė ir nuostabus žmogus profesorė Barbara HesseBukowska. Būsimoji pianistė gimė muzikų šeimoje: Barbara tėvas buvo smuikininkas ir dirigentas, mama Hesse-Bukowska – pianistė ir pedagogė, senelis – derintojas, (1930–2013) rūpinęsis ir Wandos Landowskos instrumentais. Šešiametė Basia muzikos mokslus pradėjo pogrindinėje Stanisławo Kazuro muzikos mokykloje, Margeritos Trombini-Kazuro klasėje, diplomą gavo 1944 m. Varšuvos sukilimo išvakarėse. Penkiolikmetė pirmąkart grojo su orkestru F. Chopino kūrinius, 1949 m., būdama devyniolikos, tapo IV tarptautinio F. Chopino pianistų konkurso laureate (II premija), 1953 m. Tarptautiniame M. Long ir J. Thibaud konkurse Paryžiuje laimėjo V vietą ir Chopino prizą. Kai 1958 m., gavusi valstybės stipendiją, stažavosi pas Arturą Rubinšteiną ir klausė jo patarimo dėl F. Chopino kūrinių interpretacijos, šis pareiškė, kad pats F. Chopino muzikos atlikimo subtilybių turėtų mokytis iš B. Hesse-Bukowskos... Po šių įspūdingų pasirodymų prestižiniuose konkursuose prasidėjo kelis dešimtmečius trukusios pianistės koncertinės kelionės – paklausta, kuriose Europos šalyse ji grojo, B. Hesse-Bukowska atsakydavo: paprasčiau pasakyti, kuriose negrojau – Monake ir Portugalijoje. Pianistė dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Dušnikose, Dubrovnike, Gaminge, Prahoje, Vienoje, Varšuvoje ir kt. Vyko į koncertinius turnė su Varšuvos nacionalinės filharmonijos orkestru (Vokietija, Prancūzija, Austrija ir kt.) ir Katovicų didžiuoju simfoniniu Lenkijos radijo orkestru. Vien pasaulinio 1963 m. turnė metu per 70 dienų skirtingose šalyse sugrojo 46 koncertus. Jos partneriai scenoje buvo dirigentai Nikolajus Anosovas, Hermannas Abendrothas, Adrianas Boultas, Enrique Bátizas, Henrykas Czyżas, Jerzy Katlewiczius, Janas Krenzas, Kurtas Masuras, Witoldas Rowickis, Stanisławas Skrowaczewskis, Stanisławas Wisłockis ir kt. B. Hesse-Bukowska įrašė kūrinių daugeliui įvairių šalių radijo ir televizijos stočių. Įrašų firmos „Muza“, „Lumen“, „Westminster“, „Le Chant du Monde“, „Deutsche Grammophon“, „Pol-Music“ įamžino jos atliekamus F. Chopino (2 koncertai, visi valsai, mazurkos, noktiurnai, polonezai, ekspromtai, etiudai, Allegro de Concert ir kt.), K. Szymanowskio (20 mazurkų), L. Różyckio ir kt. kompozitorių kūrinius. Pedagoginę veiklą pradėjusi nuo privačių pamokų, prof. B. Hesse-Bukowska dėstė Vroclavo ir Varšuvos muzikos akademijose, vedė pianistų meistriškumo kursus Lenkijoje, Suomijoje, Kuboje, Australijoje, Japonijoje, Lietuvoje, JAV ir kitose šalyse, buvo F. Chopino pianistų konkurso Varšuvoje ir kitų tarptautinių konkursų (Lidse, Palm Biče, Sofijoje, Maskvoje, Tokijuje, Taipėjuje, Toronte, Bankoke, Paryžiuje, Barselonoje, Hamamatsu, M. K. Čiurlionio Vilniuje ir kt.) žiuri narė ir pirmininkė. Barbaros Hesse-Bukowskos menas įvertintas aukščiausiais Lenkijos Respublikos apdovanojimais, 1962 m. ji buvo paskelbta geriausia metų pianiste. 1986–1991 m. B. Hesse-Bukowska buvo F. Chopino draugijos prezidentė. Profesorės iniciatyva Antonine nuo 1982 m. vyksta festivalis „Chopinas. Rudens spalvos“ (Chopin w barwach jesieni), o Busko-Zdrojaus kurortas nuo 1995 m. garsėja tarptautiniu festivaliu „Vasara su Chopinu“ (Lato z Chopinem), kurio meno vadovė ir siela dar praėjusių metų vasarą buvo pati B. Hesse-Bukowska. Visi paminėti faktai – tik nedidelė dalis turtingo, įdomaus, įspūdingo ir kupino muzikos bei meilės artimiesiems, draugams ir mokiniams Barbaros Hesse-Bukowskos gyvenimo. Gyvenimo, pažymėto išskirtiniu talento ženklu, ką liudijo ir per atsisveikinimo ceremoniją skambėjusios Profesorės įgrotos M. Ravelio Forlana ir Pavana mirusiai infantei bei paskutinė F. Chopino mazurka – jos graudžiai nutrūkusi melodija užbaigė ir paskutinį Profesorės koncertą... Šviesė ČEPLIAUSKAITĖ

Muzikos barai / 55


Baletas

Baleto naujoviø sàlyginumai

Audronė ŽIŪRAITYTĖ

N

Martyno ALEKSOS nuotr.

aujas baleto „Karmen“ pastatymas, Lenkijos baleto gastrolės Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje skatino pagalvoti apie šio žanro naujovių sąlyginumus. Žemišką, į nūdienos realijas pretenduojančią „Karmen“ (premjera 2013 m. lapkričio 29 d.) kūrė olandų choreografė Didy Veldman, dirbanti su šiuolaikinio šokio trupėmis ir pirmą kartą „Karmen“ statanti su „akademiniu“ Lietuvos baleto kolektyvu (kitos versijos rodytos Didžiojoje Britanijoje (Lidse), Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje). Neklasikinė, basomis kojomis

Muzikos barai / 56

atliekama choreografija mūsų artistams buvo neįprasta. Pasak LNOBT baleto trupės direktorės Rūtos Butvilienės, šokėjams tai visiškai nauja, kupina smulkmenų, niuansų kūno kalba. Su tokiu požiūriu sutiktume, pabrėždami būtinybę ir trupės poreikį šokti įvairesnio stiliaus veikalus. Choreografė akcentavo trupės atvirumą naujovėms, malonumą su ja dirbti. Baleto artistų pasiekti rezultatai, lyginant juos su pastangomis įveikti akademiškai mankštinto kūno pasipriešinimą, buvo akivaizdūs. Pagrindinius vaidmenis atlikę Anastasija Čumakova, Andrius Žužžalkinas, Rūta Juodzevičiūtė ir Eligijus Butkus įrodė esantys universalūs šokėjai. Šiuolaikinio šokio naujovių aspektu trupė kartais sudarydavo pradžiamokslės įspūdį – kordebaleto scenos atrodė chaotiškos dėl skirtingo vienodų judesių įprasminimo (pavyzdžiui, scenos bare pradžia). Baleto autoriai (be choreografės, tai ir scenografijos bei kostiumų autorė Kimie Nakano (Didžioji Britanija), dirbanti su šviesų dailininku Benu Ormerodu) kalbėjo apie naujovišOlandų choreografės Didy Veldman „Karmen“

ką temos traktuotę. Priminsime, kad balete skamba ne originali G. Bizet partitūra, bet Johno Longstaffo aranžuotė be vokalinių partijų, jas solo atlieka orkestro instrumentai saksofonas, trimitas, trombonas, violončelė, suteikiantys naujų spalvų personažams, kurių šiuolaikiškumas kulminaciją pasiekia Eskamiljo, kaip roko žvaigždės, interpretacijoje. Dirigentas Modestas Barkauskas ir muzikantai gerai suvaldė šias transformacijas. Eskamiljas scenoje ir ekrane pasirodo su elektrine gitara, kuria atliekama toreadorą charakterizuojanti Bizet muzika. Karmen istoriją (libreto autorius Ch. Gable) į mūsų dienų miestą perkelia rodomi videovaizdai, šiuolaikinė baro aplinka. Čia visagalės televizijos ekrane matome futbolo rungtynes (beje, gal ir banalus, bet lietuviškas akcentas būtų krepšinis), roko žvaigždės koncertą. Jo pasirodymus scenoje lydi isteriški panelių klyksmai, kaip kadaise toreadorą pasitikdavo susižavėjimo atodūsiai bei visuotinis šurmulys. Gana efektingas pasirodė ir filmuotas Karmen pabėgimas iš kalėjimo siaurais koridoriais. Ekrane rodomas suspaustas vaizdas


stiprina laisvės troškimą, pasiekiamą šokėjai įbėgus į didelę sceną. Rūdžių, žemės atspalvių scenografija tarsi priminė gamtiškąją, kūniškąją Karmen prigimtį. Drauge ji abstrakti, konstruktyvi, išlaisvinanti scenos erdvę šokiui, o kalėjimo grotų, virbų konstrukcijų motyvai a priori spraudžia Karmen fatališkos lemties kryptimi. Klasikinių kanonų nereglamentuotas judesys piešia laisvamanės portretą. Spektaklyje vyrauja gana nuosekliai plėtojamas modernizuotas šokis (ar jis originalus – kitas klausimas). Jis jungiamas su realistinėmis, beje, žiūrovui lengvai suvokiamomis pantomimos mizanscenomis, lyg su pirminio Bizet operos varianto vėliau išbrauktais kalbamaisiais dialogais (pavyzdžiui, scena bare, kai Karmen draugų įtikinėjama rinktis ne šeimyninės laimės, o roko žvaigždės palydovės ateitį). Premjeroje šokiu įtaigiai buvo atskleistas trapus Mikaelos (Rūta Juodzevičiūtė) paveikslas (nuspalvintas aplinkai kontrastingu šviesiai žalsvu kuklios poilgės suknelės tonu), gražus buvo jos duetas su Chozė. O Karmen duetas su Chozė apsiribojo žaidybiniais judesiais aplink centre stovinčią lovą, neišplėtojo choreografinės plastinės jų aistros melodijos, kuri vos užsimezgusi nutrūksta paslėpta po antklode. Spektaklio sudėtinės dalys, manau, sąveikavo organiškai. Tačiau ar rezultatas, nepaisant visų deklaracijų ir didelių trupės atsinaujinimo pastangų, tikrai naujoviškas? Dabarties atitikmenų ieškojimas chrestomatiniuose veikaluose vis dažniau suvokiamas kaip pabodęs, trivialus. Tai, kas autorių pateikiama kaip naujoviškumas, pasisuka prieš juos priešinga puse, kuri suvokiama kaip atgyvenęs, senamadiškas dalykas. Neuždrausime vis iš naujo eksploatuoti Karmen ir Bizet, bet abejoju, ar verta tokiu būdu, kai pasaulyje sukurta tiek pastatymų šia tema? Jau vien Lietuvoje – J. Smorigino, A. Cholinos, LNOBT scenoje – K. Pastoro. Pastaroji interpretacija kardinaliai skiriasi nuo aptariamos naujosios. K. Pastoro „Karmen“ pakylėta, elegantiška, su E. Špokaite – neužmirštama. Po D. Veldman „Karmen“ spektaklio

išsakyta inteligentiškos garbaus amžiaus baleto lankytojos nuomonė – „Nežinau, kaip jums, bet man patiko, nes galvojau, kad bus blogiau“ – iš dalies atspindi mūsų publiką ir trupę tarsi esant pereinamajame neįprastos baleto leksikos suvokimo ir įprasminimo etape. Turėti repertuare kelias „kitokias“ Karmen gal ir gerai, bet labai svarbus tolesnis baleto trupės modernėjimo kokybės linkme kelias, jos prioritetai, pasirinkimai, kurie, be abejo, susiję ir su finansinėmis galiomis. Modernesne Europa padvelkė Lietuvoje gastroliuojant Lenkijos nacionaliniam baletui (2013 m. gruodžio 4 d.). Trijų dalių baleto vakarą „Laiko aidai“ sudarė amžių sandūros kompozicijos, kurias sukūrė žymūs choreografai Ascley Page’as, Krszysztofas Pastoras ir Williamas Forsythe’as. Savotiška baleto vakaro preambule tapo jaunimo orkestro „I, Culture“, įkurto Lenkijoje, kai ši pirmininkavo Europos Sąjungai 2011 m., koncertas LNOBT scenoje (2013 m. lapkričio 28 d.). Patraukė jo programa, kurią sudarė M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“ (lietuvių simfoninės muzikos klasika) ir šiandien avangardiškai skambantis aleatorinis Witoldo Lutosławskio koncertas violončelei su orkestru (dedikuotas M. Rostropovičiui ir atspindintis jo konfliktą su Rusijos valdžia), kurį Vilniaus scenoje įspūdingai atliko Johannesas Moseris. Antroje dalyje skambėjo visų orkestro dalyvių meistriškumo reikalaujantis ir jį demonstruojantis Antrojo pasaulinio karo metais sukurtas Bélos Bartóko koncertas orkestrui. Jauni Lenkijos ir Rytų partnerystės šalių muzikantai ir dirigentas Łukaszas Borowiczius, pasirinkę solidžią, visuomeninius įvykius atitinkančią politizuotą programą, grojo talentingai ir meistriškai. Grįžkime prie modernaus baleto. Lenkijos baleto artistai Lietuvos scenoje parodė naujausią veikalą, minėtą trijų dalių baleto vakarą, kurio premjera Varšuvoje įvyko 2012 m. lapkričio 17 d. Specialiai Varšuvai buvo sukurta A. Page’o kompozicija, kitos dvi pastatytos anksčiau. Žymaus amerikiečių choreografo Williamo

Forsythe’o darbas „Artefaktų siuita“ (2004) sukurtas pagal 1984 m. spektaklį, kuris padarė nepaprastai didelę įtaką amžių sandūros baleto menui. Taigi, lenkų parodyta programa atspindi ir savotiškai apibendrina XX ir XXI a. sandūros modernaus šokio tendencijas. Viena ryškiausių iš jų, anot K. Pastoro, – šiuolaikinio šokio atlikėjų energija, gaivališkas fiziškumas ir kartais tiesiog neįtikėtinai tobuli judesiai. Jiems atlikti reikalingos didelės, abejonių dėl profesinio meistriškumo nekeliančios visos trupės pajėgos (Forsythe’o darbai atliekami tik gavus specialų leidimą). Lenkijos baleto trupėje jos akivaizdžios. Ypač įspūdingas, atletiškas vyrų šokis (gal ir dėl to, kad jį apskritai rečiau matome). Visus tris vienaveiksmius baletus vienijo ryšys su gera, daugiausia šiuolaikine muzika, taip pat vaizduojamaisiais menais, nepaliekant vietos verbaliniam naratyvui. Jis perkeliamas į abstrakčią plastinių, greitai judančią struktūrų seką, kartais sinchronišką, neretai polifonišką, nevienareikšmę. Tai iššūkis ir nepatyrusiam žiūrovui, turinčiam pasitelkti savo dvasinę, emocinę, intelektinę patirtį, ją suaktyvinti, nes konkrečios nuorodos, kaip suvokti kūrinį, nepateikiamos arba yra labai menkos. Tokio stiliaus veikalų mūsų teatro žiūrovui tenka labai retai matyti. Todėl šis vakaras ypač įsimintinas. Anglų choreografo A. Page’o „Amžių virsmas“ (Century Rolls) pagal amerikiečių minimalisto Johno Adamso to paties pavadinimo koncertą fortepijonui (beje, prieš kelis metus grotą Petro Geniušo) – labai muzikalus pastatymas, atkuriantis veržlų muzikos žaismingumą ir lyrizmą, drauge pateikiantis naują, vizualią, jos kokybę, kurioje svarbios visos sintetinės visumos dalys. Dailininkės Tatyanos van Walsum scenografija ir kostiumai sukurti italų dailininko futuristo Giacomo Ballo (beje, studijavusio muziką ir ją kūrusio) puantilistine maniera pateikiamais kūrybos motyvais. Tarp jų vyrauja aliuzijos į fortepijono klavišus bei kitas muzikines notacijas (pvz., diezų). Juodais klavišais „grojo“ trumpi besiplaikstantys margaspalviai moterų sijonė-

Muzikos barai / 57


Baletas liai, kuriuose išsiskyrė juodi lopiniai. Ištįsusių klavišų, kitų muzikinių ženklų grafines linijas įžvelgėme galinėje scenos uždangoje. Ji, skirtingai apšviečiama (dailininkas Bertas Dalhuysenas), prabildavo itin išraiškingai, pavyzdžiui, lyrinėje mėlynos ir juodos spalvos koncerto dalyje. Kraštinių dalių grupinius šokius keitė vidurinės dalies duetai. Finale gyvas grupinio šokio asinchroniškumas lyg atkūrė minimalistinės muzikos fazių slinkties techniką, buvo apibendrinamai optimistiškas, šventiškas. Choreografija pakerėjo elegantišku (neoklasikiniu) nuosaikumu, suponuojančiu harmoningą visų spektaklio komponentų sintezę. Antroji vakaro dalis priklausė Lenkijos (ir Lietuvos bei Olandijos) baleto vadovui Krzysztofui Pastorui, jo prieš ketverius metus Olandijoje pastatytam vienaveiksmiam baletui „Judantys kambariai“ (Moving Rooms). Jis savotiškai pratęsė archajines pirmosios baleto vakaro dalies užuominas, kadangi J. Adamso koncertas įkvėptas pianolos (fonografo pirmtako) mechanizmo, o antroje dalyje vyravo „mechaninė“ klavesino muzika – A. Schnitkes „Concerto grosso I“ ir H. M. Góreckio Koncertas klavesinui. Tačiau „Judančių kambarių“ turinys buvo kitoks – emocionalesnis, ekspresyvesnis, dramatiškesnis, keliantis konkretesnes asociacijas, todėl ir publikos buvo suvoktas emocionaliau. Įžvelgėme skulptūros „Pieta“ plastines ir net spalvines inspiracijas. Kostiumų dailininkas Oliver Halleris pasirinko siaurą, vos kelių – juodos ir kreminės – spalvų amplitudę, triko pobūdžio kostiumus, pasitikėdamas apšvietimu, išryškinančiu judesio, kūno formų faktūros, proporcijų niuansus. Apšvietimo svarba čia buvo dar akivaizdesnė nei pirmoje vakaro dalyje (jo autorius taip pat B. Dalhuysenas). Choreografiniai vaizdiniai skulptūriškai išnirdavo iš tamsos, kai jie įvairiomis formomis (trikampiais, kvadratais šachmatų lentos pavidalu, tiesiu, siauresnių matmenų spinduliu) būdavo apšviečiami iš viršaus suskaidant grindis ir drauge visą erdvę į „kambarius“. Anot Pastoro, šis šviesų ir judesių žaismas kintančioje

Muzikos barai / 58

erdvėje ir yra jo baleto esmė. Kartais beveik agresyvų sinchronišką trupės šokį keitė intymūs skausmo išgyvenimai vienatvėje ar dviese. Skirtingų, bet stiprių jausmų srautas liejosi nenutrūkstamai (perpetuum mobile), nė akimirkos nesuteikdamas abejingam atokvėpiui. Anksčiau nei kiti du vienaveiksmiai baletai sukurta W. Forsythe’o „Artefaktų siuita“ (Artifact Suite, statytoja Katryn Bennetts) LNOBT scenoje atrodė labiau avangardinė, oponuojanti klasikiniam baletui. Atvira, su visomis apšvietimo ir kitomis konstrukcijomis iš šono apnuoginta scena, jos gilumoje gulintys ir rankomis „ornamentus“ sinchroniškai ir asinchroniškai dėliojantys artistai, šokis be saugios pusiausvyros, rizikingas, aišku, energingas ir greitas, drauge užtikrintas ­– visa tai įtaigiai perteikė Lenkijos nacionalinio baleto šokėjai, daugiau nei pateisinę leidimą atlikti šią kompoziciją. Šokio epizodus, lyg aliuziją į klasikinio baleto dalumą, drastiškai skyrė su trenksmu nusileidžianti ir tolesniam plastiniam veiksmui vėl pakylanti „geležinė“ uždanga. Skambėjo J. S. Bacho Čakonos iš Partitos Nr. 2 d-moll smuikui solo ir Frankfurto baleto pianistės bei kompozitorės Evos Crossman-Hecht muzika. Lietuvos baleto gastrolės Lenkijoje – parodyta „Barbora Radvilaitė“ ir „Čiurlionis“ – buvo įvertintos gana santūriai, net kritiškai, nors iš mūsų spaudos atrodytų, kad beveik triumfališkai. Lenkų baleto gastrolės Vilniuje man priminė kadaise Lietuvos kompozitorius gaivinusius, turiningoms naujovėms inspiravusius muzikinius „Varšuvos rudens“ festivalius ir tarsi ragino Lietuvos baletą toliau žengti šiuolaikiškumo, atsinaujinimo keliu. Turėdami omenyje baleto, šokio teatro krypčių, stilių gausumą ir įvairovę, tikriausiai ir vėl neišvengsime abstraktaus ir (ar) labiau realistinio baleto naujovių sąlygiškumo. Svarbiausia – kūrinių turinio įtaigumas, atlikimo profesionalumas. n

Paroda „Viva Verdi!“

Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje atidaryta paroda „Viva Verdi!“, kurioje apžvelgiama visa Giuseppe Verdi operų pastatymų Lietuvoje istorija – nuo 1920-aisiais Lietuvos profesionalaus operos teatro pradžią ženklinusios ir dažniausiai lietuvių teatro scenoje statytos „Traviatos“ iki šiuo metu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre rodomos rečiausiai pasaulyje statomos operos „Ernanis“. Ekspozicijoje galima susipažinti su įvairių laikotarpių Lietuvos operos istorijos dalyviais – dirigentais, režisieriais, solistais, pamatyti skirtingų dailininkų kurtus scenografijos eskizus ir kostiumus. Neatsiejama operos teatro repertuaro dalimi tapusių italų kompozitoriaus kūrinių „Traviata“, „Rigoletas“, „Otelas“, „Aida“ ir kitų istoriją pasakoja spektaklių afišos, programėlės, nuotraukos, dailininkų Ludolfo Liberto, Liudo Truikio, Dalios Mataitienės ir Juozo Statkevičiaus kostiumai, salėse skambanti muzika. Paroda veiks iki 2014 m. pabaigos. Rėmėjai – Kultūros rėmimo fondas, Italų kultūros institutas Vilniuje.


Pirmojo „Traviatos“ pastatymo scena: Violeta – Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė, Alfredas – Kipras Petrauskas. Operos ir dramos vaidykla, 1920 m. „Traviatos“ programa. Operos ir dramos vaidykla, 1921 m. Liudas Truikys, scenovaizdžio eskizas. „Otelas“, Valstybės teatras, 1938 m. Ludolfs Liberts, Radameso kostiumo eskizas. „Aida“, Valstybės teatras, 1927 m. Liudas Trukys, Otelo kostiumo eskizas. „Otelas“, Valstybės teatras, 1938 m. Hercogas – Vladas Česas. „Rigoletas“, Valstybinis akademinis operos ir baleto teatras, 1957 m. Scena iš „Otelo“: Otelas – Valentinas Adamkevičius, Dezdemona – Elena Saulevičiūtė. Valstybinis akademinis operos ir baleto teatras, 1955 m.

Muzikos barai / 59


Dūdų kampas Rasa AUKŠTUOLYTĖ

D

videšimt penkerių metų atkūrimo jubiliejų šiemet mininčio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio pučiamųjų orkestro istorija siekia dar 1935 metus, kada liepos 6-ąją Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos buvo įkurtas profesionalus pučiamųjų instrumentų orkestras. Pirmuoju kolektyvo vadovu ir dirigentu tapo Julius Radžiūnas, 1937 m. orkestrui diriguoti pakviestas lietuviškų maršų kūrėjas ir dirigentas Bronius Jonušas, jam vadovaujant kolektyvui buvo suteiktas vienintelio tarpukario Lietuvoje reprezentacinio policijos pučiamųjų orkestro vardas (tuo metu veikė dar 10 karinių orkestrų). 1944 m., į Lietuvą grįžus sovietinei armijai, orkestro veikla nutrūko ir buvo atnaujinta tik po daugiau kaip 40 metų: 1989 m. orkestrą vėl subūrė dirigentas Algirdas Kazimieras Radzevičius. Faktas, kad tarpukariu kiekviena ugniagesių komanda Lietuvoje turėjo po mažą orkestrėlį, A. Radzevičiui buvo

Vidaus reikalø ministerijos puèiamøjø orkestro jubiliejus motyvas kreiptis į tuometinę Savanorių gaisrininkų draugiją ir steigti Jaunimo pučiamųjų orkestrą. Nors šiuo vardu

orkestras gyvavo neilgai, idėjos realizavimas nutiesė kelią į Vidaus reikalų ministeriją, kur 1991 m. orkestras jau buvo įteisintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio pučiamųjų orkestro pavadinimu. „Mintis atkurti orkestrą man kirbėjo ilgą laiką – ypač po 1970-ųjų, kada susitikau su Broniumi Jonušu. Vėliau šią idėją dar labiau paskatino 1988-ųjų Sąjūdis: ypač įsiminė tais metais Vilniuje vykusi tradicinė studentų dainų šventė „Gaudeamus“, kai tuometinės konservatorijos studentai iš žiūrovų vietų iškėlė trispalvę ir su ja pražygiavo tarp studentų kolonų. Atkurto orkestro pagrindą sudarė tuometinės konservatorijos studentai, turėję savo instrumentus. O pirmąjį pasirodymą surengėme kovo 8 dieną“, – apie kolektyvo gyvavimo pradžią pasakojo pirmasis atkurto orkestro vadovas A. Radzevičius. Taigi jau daugiau kaip 20 metų orkestras dalyvauja Vidaus reikalų ministerijos, jos reguliavimo sričiai priskirtų įstaigų organizuojamuose renginiuose, griežia per įstaigų rikiuotes, paradus, priesaikų davimo ceremonijose, koncertuose krašto visuomenei, dalyvavo Lietuvos pirmininkavimo Europos SąVidaus reikalų ministerijos pučiamųjų instrumentų orkestras

Muzikos barai / 60


zitorius bei dirigentas Tauras Adomavičius), orkestro veikla įgavo daugiau perspektyvų. Kūrybinių darbuotojų atestacija leidžia palaikyti ir tobulinti orkestro profesinį meistriškumą. „Svarbu tai, kad į orkestro kūrybinės veiklos planų sudarymo procesą įtraukiame ir patį kolektyvą – girdime, ko jis norėtų, ką Dirigentai Algirdas Kazimieras Radzevičius ir Egidijus siūlo. Nors koncertinės įstaigos statuso suteikiMiknius mas labiau įpareigoja, jungos Tarybai skirtuose renginiuo- tačiau ir galimybių turime daugiau“, – se, organizuoja tarptautinius policijos teigia VRM reprezentacinio pučiamųjų orkestrų festivalius (pirmąjį surengė orkestro direktorė Angelė Abišalienė. Nuo 2010 m. kolektyvas kasmet dadar 1992-ųjų vasarą). Kolektyvui buvo lemta tapti ir mūsų šaliai skaudžių, ta- lyvauja Lietuvos susisiekimo ministeričiau reikšmingų įvykių liudininku: or- jos, Lietuvos vyskupų konferencijos bei kestras pagerbė bei į paskutinę kelionę Policijos departamento prie Vidaus reipalydėjo 1991 m. sausio 13-ąją žuvusius kalų ministerijos vykdomame saugaus eismo projekte „Saugokime vieni kitus tautiečius. Šalia gausybės renginių mūsų kraš- kelyje“. Pagal šį projektą aplankydate (pavyzdžiui, Žalgirio mūšio 580 mas gausybę Lietuvos mokyklų, bažnymetų minėjimas, Pirmojo pasaulinio čių ir kitų bendruomenių, VRM pučialietuvių teisininkų kongreso atidary- mųjų orkestras prisideda prie kultūros, mas ir daugelis kitų), orkestras yra pa- atsakomybės ir sąmoningumo keliuose sirodęs ir kitų valstybių klausytojams: ugdymo. 2012 m. kovą VRM reprezentacinio koncertavo Švedijoje, Rygos Valstybinio universiteto auloje, Talino Rašytojų pučiamųjų orkestro meno vadovu ir dirūmų centrinėje aikštėje, ne kartą daly- rigentu paskirtas Egidijus Miknius, jis vavo karinių orkestrų festivalyje Kro- sėkmingai tęsia savo pirmtako A. Rakuvoje, Brėmene vykusiame konkurse, dzevičiaus darbus. Pastaraisiais metais aplenkęs vokiečių, amerikiečių, čekų, orkestras daug keliavo – vien Lietuvoje ukrainiečių bei lenkų orkestrus, laimė- kolektyvas nuvažiavo apie 5700 kilojo pirmąją vietą. „Mus dažnai kviesda- metrų. 2013 m. orkestrą ne kartą turėjovo atvykti į Lenkiją. Kadangi turėjome me galimybę pamatyti ir televizijos laimerginų šokėjų grupę, o su ja šokdavo dose: LTV laidoje „Duokim garo“, TV3 ir pats orkestras, buvome mėgstami“, – šokių projekte „Šok su manimi“ bei iš apie pasirodymus užsienio šalyse pasa- Nacionalinės filharmonijos transliuotoje „Lietuvos garbės 2013“ apdovanokojo A. Radzevičius. Svarbi data kolektyvo biografijoje – jimų ceremonijoje. Dar vieną orkestro 2008 metai, kada orkestrui buvo suteik- kūrybinės veiklos sritį sudaro pasirotas koncertinės įstaigos statusas. Per dymai bažnyčiose. 1993 m. gimė tradimetus kolektyvas parengia ne mažiau cija groti Vilniaus arkikatedroje Kūčių kaip keturias naujas programas, pagro- vakarą vykstančiose Piemenėlių mišioja per šimtą koncertų, bendradarbiauja se bei velykinėse Prisikėlimo mišiose. su kviestiniais vokalistais ir instrumen- Šiomis progomis atliekamos lietuvių tininkais, kitais meniniais kolektyvais. kompozitorių Gedimino Purlio, Alvido Nuo tada orkestras turi galimybę kon- Remesos, Vytauto Miškinio ir kitų micertuoti ir kitoms įstaigoms, teikti mo- šios (kompozicijas pučiamųjų orkestrui kamas paslaugas, dalyvauti įvairiuose pritaiko Eimantas Anskaitis). Vilniaus projektuose. Įsteigus Meno tarybą (jai arkikatedroje orkestras muzikuoja karvadovauja Lietuvos muzikos ir tea- tu su Violetos Savickaitės-Paciūnienės tro akademijos profesorius, kompo- vadovaujamu Jaunimo choru. Kolek-

tyvui teko dalyvauti ir 2013 m. balandį vykusioje arkivyskupo Gintaro Grušo inauguracijoje. Per visus 25 metus nuo atkūrimo VRM reprezentacinis pučiamųjų orkestras išleido 8 garso kasetes, keletą vaizdo kasečių, 7 kompaktines plokšteles bei padarė nemažai dabar Lietuvos radijo fonduose saugomų įrašų. Pirmieji radijo įrašai klausytojus pasiekė dar 1989-ųjų gruodį, o netrukus pasirodžiusioje pirmojoje kompaktinėje plokštelėje VRM pučiamųjų orkestras įrašė Lietuvos himną ir 12 lietuviškų maršų karaliumi tituluojamo B. Jonušo kompozicijų. „Ir dabar švenčių progomis radijas groja mūsų orkestro dar tada įrašytus lietuviškus maršus“, – teigia A. Radzevičius. Antrąją kompaktinę plokštelę sudarė taip pat B. Jonušo kūriniai orkestrui ir chorui. Kadangi kolektyvas bendradarbiavo su Vilniaus aklųjų kombinatu, kurio tuometinį chorą šiandien žinome Valstybinio Vilniaus choro vardu, tai kartu ne tik rengė koncertus, bet įrašė ir kompaktinę plokštelę. Paskui orkestro diskografiją papildė dar keturios plokštelės, kuriose randame nemažai įrašų su solistais Vaida Genyte, Aušra Cicėnaite, Danieliumi Sadausku, Vaidu Vyšniausku. Naujausią, septintąją, kompaktinę plokštelę orkestras įrašė jau vadovaujant dirigentui E. Mikniui. Joje su VRM reprezentaciniu pučiamųjų orkestru muzikuoja džiazo atlikėjas Petras Vyšniauskas, Veronika Povilionienė, Laima Česlauskaitė bei paties orkestro solistai Tomas Želvys, Mindaugas Juškevičius ir Augustinas Malikėnas. „Ši naujausia mūsų kompaktinė plokštelė „Europos vidury šalis ta Lietuva vadinas...“ išleista Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga. Jos tiražas nedidelis, nes tai proginis leidinys“, – sakė E. Miknius. VRM reprezentacinio pučiamųjų orkestro atkūrimo sukakties metai pradėti pasirodymu Seime, kur sausio 12 d., minint Laisvės gynėjų dieną, orkestras grojo B. Jonušo, K. Daugėlos, T. Adomavičiaus, E. Gailevičiaus ir P. Škimelio maršus. Vasario 11 d. vyks orkestro atkūrimo jubiliejui skirtas koncertas „Vilniaus mūrai sudundėjo“ Šv. Kotrynos bažnyčioje, jame dalyvaus solistai Liudas Mikalauskas ir Egidijus Bavikinas. n

Muzikos barai / 61


Dūdų kampas

Muzikų sąjungoje

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų;

Eufonija – tai garsų darna

Praėjusių metų lapkričio 17 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ koncertavo visame pasaulyje garsūs eufonijos meistrai Stevenas Meadas ir Misa Akahoshi. Jie atliko virtuozišką programą „Karmen fantazija“. Eufonijos virtuozas anglas Stevenas Meadas (g. 1962 m.) per metus kaip solistas groja daugiau nei 75 koncertuose, pasirodo su garsiais pasaulio simfoniniais ir pučiamųjų instrumentų orkestrais, ansambliais, įvairiose šalyse veda meistriškumo pamokas. Yra įrašęs daugybę kompaktinių plokštelių. Jis gerai pažįstamas ir Lietuvos pūtikams, yra nuolatinis Trakų fanfarinių savaičių dalyvis. Prieš metus jo pasirodymas Šv. Kotrynos bažnyčioje su „Trimitu“ sužavėjo publiką – sunku buvo patikėti, kad tokiu, atrodytų, sunkiai pučiamu instrumentu galima taip techniškai groti. Nuostabus ir darnus eufonijos skambesys, nusileidęs nuo bažnyčios skliautų, virpino klausytojų sielas... Prieš koncertą Vilniuje Stevenas Meadas papasakojo, kad su „Trimitu“ atliks G. Richardso, Ph. Sparke’o, A. Hazo, A. Reedo, H. Clarke’o, G. Bizet kūrinius. Keletą duetų gros kartu su labai talentinga atlikėja savo sužadėtine Misa Akahoshi. „Kaip visada, noriu parodyti skirtingus gražiausių dalykų aspektus, – sakė eufonininkas. – Man patinka lyrikos grožis, kartu džiugina ir virtuoziškumas bei muzikinė nuojauta. Muzikinę kalbą galima perteikti nuostabiu instrumentu – eufonija, kuris buvo visiškai užmirštas klasikinės muzikos kūrėjų. Kas išgirsta eufoniją pirmą kartą, labai nustemba – jos žavingas skambesys ilgam išlieka atmintyje. Aš dėkingas maestro Ugniui Vaiginiui, kad mane vėl pakvietė koncertuoti su „Trimitu“. Japonė Misa Akahoshi (g. 1985 m.) 4 metų pradėjo groti fortepijonu, nuo 9 metų ėmė mokytis pūsti eufoniją. Net 25 kartus yra laimėjusi Kiūšiū salos vidurinės mokyklos muzikos konkursų pagrindinį prizą, jaunųjų solistų parade Liuksemburge pelnė aukso medalį, apdovanota VII Džedžu tarptautinio varinių pučiamųjų instrumentų konkurso III premija. Misa studijavo Tokijo muzikos koledže, vėliau mokėsi Paryžiaus konservatorijoje pas geriausius varinių pučiamųjų dėstytojus. Grojimas eufonija užima svarbią vietą jos gyvenime, kūrybinė dvasia ir talentas visada žavi klausytojus. Vasarą muzikantė kartu su savo sužadėtiniu Stevenu Meadu dalyvavo Trakų fanfarinėje savaitėje. Misa Akahoshi papasakojo, kad Japonijos vidurinėse mokyklose mokiniai nuo 9 metų gali pasirinkti, kokiais muzikos instrumentais nori groti. Jos sesuo grojo eufonija, taigi ir ji nusprendė groti tokiu pačiu instrumentu. Muzikantės nuomone, Japonijoje daugiau mergaičių, o ne berniukų groja eufonija. Pastarieji renkasi sporto klubus... „Su Stevu prieš metus susipažinome Pietų Korėjoje, Džedžu (Jeju) tarptautiniame konkurse, – papasakojo Misa Akahoshi. – Aš šiame konkurse grojau, o Stevas buvo vertinimo komisijoje. Mes truputį pasikalbėjome, bet labai mažai! Vėliau, kovo mėnesį, susitikome festivalyje „Tubamania“ Tailande, ir tai buvo mūsų draugystės pradžia. Į Jungtinę Karalystę atvykau šių metų liepos gale. Mes vykdome labai daug muzikinių projektų kartu. Aš ir prieš tai grojau daug duetų, bet dabar mes juos atliekame kartu. Koncertavome Estijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad galiu būti su juo visur, mano muzika ir mano gyvenimas pasikeitė – tapo laimingesnis.“ Paklausta apie savo kaip kompozitorės kūrybinį kelią, Misa Akahoshi sakė, kad kurti pradėjusi 19 metų. Kompoziciją ji rinkosi kaip vieną iš disciplinų universitete. Labai domisi šiuolaikine muzika, yra parašiusi apie 30 kūrinių, tarp jų 3 kompozicijas eufonijai, kurias atlieka koncertuose. Be to, daug kūrinių aranžuoja. Talentingoji eufonininkė Misa Akahoshi laikoma viena geriausių atlikėjų Japonijoje, didėja jos tarptautinis pripažinimas. Muzikos pasaulyje ji vadinama Ryto Žvaigžde, lietuviškai sakytume – Aušrinė... Gerimantas STATINIS

Muzikos barai / 62

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

Lietuvos muzikų sąjungos veiklos partneriai

BIRŠTONO SAVIVALDYBĖ


LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA

KVIETIMAS Į muzikinių programų koncepcijų KONKURSĄ

„DIDŽIOJI MUZIKOS MUGĖ“ Konkursas „Didžioji muzikos mugė“ – įvadinė ilgalaikės programos, skirtos Lietuvos atlikėjų meno sklaidai, dalis. Konkurso tikslas – atrinkti penkias konceptualias kamerinės muzikos programas ir visapusiškai parengti jas meno rinkai (sklaidai, pardavimui). Koncertinės programos orientuojamos į gyvos muzikos, dizaino ir mados bei kitų scenos elementų sintezę. Atrinktoms koncertinėms programoms bus kuriamas specialus apšvietimas, atlikėjams dizaineriai sukurs ir pasiūdins unikalius sceninius kostiumus, bus pritaikomas originalus, skambančios muzikos emocijas ir koncepciją atitinkantis grimas, šukuosena, aksesuarai. Konkurse gali dalyvauti solistai ir kamerinės muzikos ansambliai, parengę konceptualias koncertines programas (trukmė iki 60 min.). Vienoje programoje gali dalyvauti nuo vieno iki penkių muzikų. Konkursui iki 2014 m kovo 28 d. atsiunčiamas (Lietuvos muzikų sąjunga, Gedimino pr. 32-2; info@muzikusajunga.lt) programos koncepcijos aprašas ir užpildyta anketa. Balandžio mėnesį planuojamas renginys-susitikimas su konkurso dalyviais, kuriame jie galės atlikti programos fragmentus arba žodžiu išsamiai pristatyti savo koncepciją. Po renginio bus paskelbti konkurso laimėtojai. LMS su programų dalyviais (ne daugiau kaip su 20 asmenų) pasirašys bendro darbo sutartis 5 metams. Programos arba jų fragmentai bus atliekami koncerte-maratone spalio 25–26 dienomis organizuojamo projekto „Didžioji muzikos mugė“ (DMM) metu. Bus daromas renginio garso ir vaizdo įrašas. Mugės (DMM) dienomis numatomas seminaras, kuriame bus pristatytos programos ir jas atliekantys muzikai, skaitomi pranešimai apie šiuolaikinių kūrybinių ir kultūrinių industrijų tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje. Į Didžiąją muzikos mugę planuojama pakviesti 20 užsienio ir 40 Lietuvos kultūros vadybininkų. Jiems po koncerto-maratono numatoma sudaryti galimybę individualiai susitikti su muzikais ir pasirašyti tolesnės veiklos sutartis.

DMM projekto įgyvendinimo metu LMS konkurso laimėtojams organizuos konsultacijas ir viešins koncertines programas (vyks programų atlikėjų fotosesijos, bus paruoštas bukletas su išsamia informacija apie projekto atlikėjus, dailininkus, režisierius ir pan.) Iš koncerto-maratono metu nufilmuotos medžiagos bus sumontuoti trumpi siužetai, pristatantys programas užsienio ir Lietuvos vadybininkams. Prizai ir apdovanojimai (įteikiami po koncerto-maratono) Numatomas konkurso prizinis fondas – 40 000 litų. Kiekvieną konkursą laimėjusio ansamblio narį ar solistą planuojama apdovanoti 2000 litų premija. Gali būti skiriami ir specialūs prizai, įsteigti individualių asmenų ar organizacijų. Šis projektas pateiktas Kultūros rėmimo fondo dalinio finansavimo konkursui. Projekto eiga priklausys nuo Kultūros rėmimo fondo sprendimo rezultato – skirtų lėšų. Programų koncepcijų konkursas nesiejamas su Kultūros rėmimo fondo finansavimu, tačiau galutinė informacija apie tolesnę projekto eigą ir apdovanojimus bus paviešinta po Kultūros rėmimo fondo konkurso rezultatų paskelbimo, kuris numatomas kovo mėn. pabaigoje. Tik po to bus pasirašomos LMS ir programų konkursą laimėjusių atlikėjų sutartys.

Apie konkurso bendrąsias sąlygas ir tolesnę projekto eigą skaitykite www.muzikusajunga.lt

Konkursą organizuoja Lietuvos muzikų sąjunga Vilniaus dailės akademija Mados namai „Cantas“ Projekto vadovė Rūta Lipinaitytė Teirautis tel. 868558883 El.paštas muge@muzikusajunga.lt

Muzikos barai / 63


Muzikų sąjungoje Pasaulio tautų instrumentai su Sauliumi Petreikiu

Saulius Petreikis ir jam talkinęs brolis gitaristas Donatas

ma, didelį dėmesį skiria lietuvių liaudies muzikai – groja įvairias ragais, švilpynėmis, birbynėmis, skudučiais, sekminių rageliais ir kanklėmis. Saulius Petreikis nuolat ieško naujų skambesių, eksperimentuoja ir improvizuoja į pagalbą pasitelkdamas šiuolaikines technologijas, kurios padeda sudaryti įspūdį, kad girdime grojant ne vieną, o kelis muzikantus. Lapkričio 17 d. Vilniaus rotušėje skambėjusi programa sudaro naujausio Sauliaus Petreikio albumo pagrindą – tai bus kompaktinė plokštelė, skirta visiems, kurie nori pažinti pasaulio tautų instrumentus.

Kalėdų laukėme su Marta Lukošiūte ir Mariumi Šimkūnu

Gruodžio 15 dieną Vilniaus rotušėje įvyko susitikimas su dainininke Marta Lukošiūte ir vibrafonininku Mariumi Šimkūnu, parengusiais įspūdingą šventinę programą „Šv. Kalėdų belaukiant“. Marta ir Marius – talentingi ir originalių muzikinių idėjų nestokojantys jaunosios kartos menininkai. Koncerte jaunieji Lietuvos muzikų sąjungos nariai atliko įspūdingus garsių kompozitorių Ch. C. Saint-Saënso, D. Fraserio, A. Rau-

Muzikos barai / 64

Albinas PETRAUSKAS Choro dirigentas, Kauno mišriojo choro „Leliumai“ vadovas, profesorius (sausio 1 d.) Eglė JUOZAPAITIENĖ Dainininkė (sausio 2 d.)

Arvydo NEKROŠIAUS nuotraukos

Lapkričio 17 dieną Lietuvos muzikų sąjungos rengiamą sekmadieninių susitikimų Vilniaus rotušėje ciklą pratęsė Saulius Petreikis ir jam talkinęs brolis gitaristas Donatas. Šį kartą tai buvo koncertas-pasakojimas apie Sauliaus muzikinius išgyvenimus, keliones ir klajones. Išskirtinio talento jaunasis muzikas jau spėjo sukaupti didelę kūrybinę patirtį. Nors Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis baigė klasikinio trimito studijas, pastaraisiais metais aktyviai gilinasi ir į pasaulio tautų muziką, jai skiria didžiąją dalį savo laiko ir lėšų. Saulius Petreikis profesionaliai groja ne tik trimitu, bet ir įvairiausiais pasaulio tautų pučiamaisiais instrumentais. Jam pavaldžios klasikinė, indiška bansuri, kiniška hulusi, Pietų Amerikos, graikiškos bei nepalietiškos fleitos, airiški ir škotiški vislai, persiški najai, armėniški dūdukai bei zurnos, vengriškos fudžiaros, itališkos, Pietų Amerikos ir vengriškos okarinos, australiškas didžeiridu, Karibų salų kriauklės, vengrų švilpos... Taip pat jis muzikuoja havajietiška ukulėle, afrikietiška kalimba, šekere, praktikuoja gerklinį čiukčių bei tibeto vienuolių giedojimą ir, žino-

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA

Martos Lukošiūtės ir Mariaus Šinkūno vakaras

donikio, specialiai Mariui ir pianistui Leonidui Mieldažiui sukurtus japonų autorių kūrinius. Marta Lukošiūtė daugiau nei ketverius metus dirbo su Lietuvos operos grandu profesoriumi Virgilijumi Noreika, yra jo koncertų partnerė. Dainininkė baigė magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, V. Noreikos dainavimo klasėje. Marius Šinkūnas – trijų šalies ir tarptautinio konkurso laureatas, vienintelis profesionalus Lietuvos vibrafonininkas, savo žinias gilinęs Prancūzijoje, JAV, daug laiko praleidęs Japonijoje, o pernai grįžęs į Lietuvą tam, kad Vilniaus Balio Dvarionio dešimtmetėje muzikos mokykloje įkurtų pirmąją Baltijos šalyse vibrafono klasę.

SVEIKINAME Giedrius Kuprevičius ir Faustas Latėnas – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Gruodžio 9 d. Kultūros ministerijoje vyko spaudos konferencija, kurioje Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė 2013 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus. Šį prestižinį apdovanojimą pelnė aktoriai Donatas Banionis ir Juozas Budraitis, kompozitoriai Giedrius Antanas Kuprevičius ir Faustas Latėnas, rašytojas Vladas Braziūnas ir kino operatorius Jonas Gricius. Pastarasis įvertintas už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną.

Veronikai Vitaitei – Vyriausybės kultūros ir meno premija

Vyriausybės kultūros ir meno premijas šiemet siūloma skirti 12 kūrėjų – pianistei prof. Veronikai Vitaitei, kompozitoriui Algimantui Vincentui Raudonikiui, režisieriui Henrikui Vancevičiui, ta-

Vida Emilija PREKERYTĖ Pianistė, vargonininkė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Spec. fortepijono skyriaus mokytoja ekspertė (sausio 12 d.) Kristina ZMAILAITĖ Dainininkė (sausio 22 d.) Romualdas LUKOŠIUS Pianistas, tarptautinio konkurso laureatas (vasario 7 d.) Veronika VITAITĖ Pianistė, LMTA profesorė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė (vasario 8 d.) Nomeda KAZLAUSKAITĖ-KAZLAUS Operos solistė (vasario 13 d.) Algirdas BUDRYS Klarnetininkas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius (kovo 3 d.) Steponas SUGINTAS Trombonininkas, tarptautinių konkursų laureatas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentas (kovo 3 d.)

pytojui Arvydui Šalteniui, fotomenininkei Violetai Bubelytei, poetui, eseistui Liutaurui Degėsiui, dailininkui Algirdui Griškevičiui, dailės istorikei ir kritikei Giedrei Jankevičiūtei, operos solistei Sandrai Janušaitei-Iljoitienei, balerinai Olgai Konošenko, muziejininkei Margaritai Matulytei, kino kritikei Živilei Pipinytei.


Sve t ainė

www.muzikusajunga.lt Naujoji muzikos svetainė www.muzikusajunga.lt

Pagaliau startavo ilgai laukta Lietuvos muzikų bendruomenės svetainė www.muzikusajunga.lt. 2013 metų gruodžio 15 dieną Vilniaus rotušėje ir 2014 sausio 6 dieną Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje įvyko svetainės pristatymo renginiai. Išskirtinis muzikų svetainės bruožas – interaktyvumas. Sukurtos sritys LMS nariams, jauniesiems muzikams ir muzikos pedagogams. Registruotis ir aktyviai bendrauti bei skleisti žinią apie gerąsias patirtis muzikoje galės visi, užsiregistravę svetainėje, – ne tik muzikai, bet ir melomanai, muzikų gerbėjai. Renginiai, naujienos, edukaciniai žaidimai, elektroninė parduotuvė, LMS veikla ir aktualūs dokumentai, garso, vaizdo ir nuotraukų galerijos – visa tai išties gali sudominti ir jauną, ir jau nemažą patirtį sukaupusį muziką. Išskirtinę vertę turi ir visų (nuo 1931 m. iki naujausių numerių) išleistų žurnalų „Muzikos barai“ archyvas.

LIETUVOS IR ŠVEICARIJOS BENDRADARBIA VIMO PROGRAMA