Mb 2012 9 10 is

www.muzikosbarai.lt

2012 SPALIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt Kaina be CD 5 Lt

Sigutė STONYTĖ 18 p.

Rusnė MATAITYTĖ 33 p. „Tristanas ir Izolda“ Helsinkyje ir Vilniuje 48-54 p.

Šiame numeryje:

CD kolekcija „MUZIKA VISIEMS“ Numeris su CD

Kolekcijos „Muzika - visiems“ kompaktines plokšteles galite įsigyti Lietuvos muzikų sąjungoje (Gedimino pr. 32 - 2, Vilnius Darbo laikas pirmadienį - penktadienį nuo 10 iki 17 val.)

ŽURNALAS „MUZIKOS BARAI“ PLATINAMAS DIDŽIŲJŲ MIESTŲ SPAUDOS KIOSKUOSE. Vilniuje: Katedros a., Gedimino pr. 2, Gedimino pr. 12, Gedimino pr. 19 prie Vienuolio g., Gedimino pr. 31, Gedimino pr. 44, Šventaragio g. 2, Tilto g./Vrublevskio g. 2, Lelevelio g. 2, Antakalnio g. 50, Antakalnio g. 61, Antakalnio g. 85, Kosčiuskos g. 34, Vienuolio g. 34, TumoVaižganto g. 9 Pylimo g. 21, Pylimo g. 50, Sodų g. 22 (Autobusų stotis), Gynėjų g. 1, Ateities g.

91, Geležinkelio g. 16, Ukmergės g. 216, Didžioji g. 30, Kalvarijų g. 1/ Žvejų g., Justiniškių g. 91, Jasinskio g. 3, Rodūnės kelias 2, Konstitucijos pr. 7A, Savanorių pr. 11, Kudirkos g. 2, Sėlių g.

54, Sodų g. 25 Kaune: Laisvės al./Ožeškienės g. sankr., S av a n o r ių p r. 3 4 6 , M i n d a u g o p r. 49, Karmėlavos oro uostas Klaipėdoje: Taikos g. 61 Nidoje: Naglio g. 29 Juodkrantėje: L. Rėzos 6A Palangoje: Vytauto g. 98 Šiauliuose: Vilniaus g. 179, Tilžės g. 109 Panevėžyje: Savanorių a. 5 Druskininkuose: P. Cvirkos g. 42 V isi „ MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su kompak tine plok štele.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius

2012 SPALIS Nr. 9–10 (416–417) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINË SPAUDA. 8 SP. L. SPAUSDINO „PETRO OFSETAS“, SAVANORIŲ PR. 174D, VILNIUS. TIRAŽAS 1400 EGZ. INDEKSAS 5216.

Turinys DIDŽIOJI SALĖ

Daiva Tamošaitytė Virgilijus Noreika atsisveikina su didžiąja scena / 2 p.

Viktoras Gerulaitis Eskizas iš artisto gyvenimo / 4 p.

FESTIVALIAI

Gerūta Griniūtė „Piano.lt“ vasaros festivalis / 6 p.

KRONIKA

Paskelbti Juozo Pakalnio 100-osioms gimimo metinėms skirto simfoninių kūrinių konkurso laureatai / 8 p.

SUKAKTIS

Rasa Aukštuolytė Rusnė Mataitytė: „Muzikoje ieškau gražiausių spalvų ir atspalvių, o piešiniuose – tobuliausių sąskambių“ / 34 p.

Rusnės Mataitytės kūrybinis portretas

Gerimantas Statinis Algirdas Budrys atsisveikina su „Trimitu“ / 37 p.

Valerija Lebedeva Viačeslavas Tarasovas: branda be kaukės ir metų naštos / 38 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Tenoras / 41 p.

Dainininkas Alfonsas Čekauskas

Broniaus Kutavičiaus 80-mečiui – tarptautinė konferencija ir festivalis / 8 p.

Elena Berezina Tarptautinis akordeono festivalis „Palanga 2012“ / 8 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Baruolių kaime po muzikos aura / 42 p.

Virginija Kligytė Gintarė Jautakaitė – krištolinės sielos menininkė / 9 p.

PANORAMA

Valerija Lebedeva Į Ispaniją – su dainomis, namo – su laurais / 42 p.

Festivalis „Mes sveikiname Trakus“ – naujoje erdvėje / 43 p.

Albinas Tamulaitis Ir teatro chorui nėra mažų vaidmenų / 10 p.

Lina Posėčnaitė Tarptautiniai meistriškumo kursai „Klaipėda– Bostonas“ / 43 p.

Rytis Urniežius 20-oji IGEB konferencija Portugalijoje / 11 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Su Čiurlionio vardu / 44 p.

Laurynas Butkauskas Liucernos festivalyje – du lietuvių solistai / 12 p.

Gerūta Griniūtė Klasikinė muzika Rokiškio festivalyje / 44 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Prasidėjo naujas Nacionalinės filharmonijos koncertų sezonas / 12 p.

Mindaugas Klusas Neįtikėtina – „Toska“ skambėjo kaime! / 46 p.

Beata Baublinskienė In memoriam Andrzej Chłopecki / 13 p.

PORTRETAS

SVETUR

Audronė Žigaitytė Paskęsti, sudegti, ištirpti... arba Wagnerio magija / 48 p.

Audronė Žigaitytė, Gerūta Griniūtė Sigutė Stonytė: „Esu laiminga“ / 14 p.

DIDŽIOJI SALĖ

Audronė Žiūraitytė Tristanas, liūdesio vaikas / 51 p.

Daiva Tamošaitytė Rimanto Armono jubiliejui – Anatolijaus Šenderovo kūrinio premjera / 20 p.

Richardo Wagnerio „Tristanas ir Izolda“ Helsinkyje

BALETAS

Santūri, o gal lietuviška „Tristano ir Izoldos“ versija

Remigijus Vitkauskas Simfoninė muzikos sezono pradžia Nacionalinėje filharmonijoje / 22 p.

ATEINAME

ATMINTIS

Gerimantas Statinis Karoliniškių muzikos mokyklos paradas / 58 p.

Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė Tėčio atminimui / 24 p.

Jonui Stasiūnui – 95

IŠ PRAEITIES

Danutė Petrauskaitė Paskutinė stotelė – Pažaislio vienuolynas / 26 p.

Carinės Rusijos himno autoriaus gyvenimo ir veiklos pėdsakais

Danutė Petrauskaitė Paskutinis Jeronimo Kačinsko sugrįžimas į Klaipėdą / 33 p.

Laurynas Butkauskas Mirga Gražinytė-Tyla: „Stovint prieš orkestrą svarbiausia būti savimi“ / 54 p.

Kotryna Lukošiūtė Antra kartą drauge muzikavome Biržuose / 60 p.

Valerija Lebedeva Žalčių karalienės istorija – be liūdnos pabaigos / 62 p.

Muzikinis kryžiažodis / 63 p.

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOJE / 64 p.

Muzikos barai / 1

Didžioji salė Daiva TAMOŠAITYTĖ

G

arsiausias Lietuvos tenoras Virgilijus Noreika rugsėjo 22 dieną atšventė 77 metų jubiliejų ir kūrybinės veiklos 55metį. Šia proga Maestro su savo mokiniais Edmundu Seiliumi, Vaidu Vyšniausku ir Merūnu Vitulskiu rengia koncertus Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Vilniuje. Daugiau nei 2 valandų programoje – įvairių žanrų ir stilių kūriniai: operų arijos, itališkos, ispaniškos, amerikietiškos melodijos, lietuvių kompozitorių ir liaudies dainos. Be solinių pasirodymų, skamba keturiems tenorams aranžuoti kūriniai, specialiai šiai progai kompozito-

Virgilijus Noreika atsisveikina su didþiàja scena

Organizatorių archyvo nuotraukos

Dainuoja Virgilijus Noreika

Muzikos barai / 2

riaus Algimanto Raudonikio sukurta daina „Ačiū už meilę“.

Renginių organizatorius – žinomas muzikos mylėtojas ir verslininkas Eugenijus Šaltis – šią idėją puoselėjo keliolika metų. Jo tikslas buvo priminti Lietuvai, kad padėka šaliai nusipelniusiems žmonėms turi tapti tradicija, todėl afišoje įrašyta: „Mecenatas – Lietuvos žmonės“. Tačiau ši padėka yra abipusė. Turo pavadinimas „Ačiū už meilę – Virgilijus Noreika“ liudija, kad nacionaliniu auksinio balso simboliu tapęs garsusis tenoras yra ne tik nuoširdžiai mylimas žmonių, bet ir pats myli ištikimus klausytojus. Per visą pusės amžiaus karjerą Virgilijus Noreika yra atlikęs 800 solinių koncertų, sukūręs 46 vaidmenis operos teatre.

Iš 900 spektaklių 238 buvo sudainuoti užsienyje – Europoje, Azijoje, Amerikoje, Australijoje. Dainuota Maskvos Didžiajame teatre, Milano „La Scala“, Paryžiaus „Grand Opera“, Buenos Airių „Colon“, Berlyno „Staatsoper“...

O kur dar pedagogo darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Estijoje ir Venesueloje, vadovavimas Nacionaliniam operos ir baleto teatrui! Didelę dvasinę kultūrą liudija tai, kad Virgilijus Noreika nusprendė pasitraukti iš didžiosios scenos pačiame jėgų žydėjime, o profesionalumą – stulbinanti dainavimo kokybė pasiekus „dviejų kirvukų“ amžių.

Virgilijus Noreika – didis menininkas ir artistas iš pašaukimo, kupinas, kūrybinių idėjų ir gyvenimo džiaugsmo, neprilygstamo sąmojo. Jo sceninė laikysena ir elgesys yra pavyzdys jaunimui, kaip labai reikia mylėti savo darbą; įsisąmoninti, kad ir trumpa daina, ir Otelo arija turi būti atliekama su didžiule atsakomybe. Virgilijus Noreika yra atstovas legendinės lietuviškosios operos tradicijos, kuri formuoja požiūrį į operą ir teatrą kaip į šventovę, muzikos meno Olimpą, į kurį kopiant būtina kelti sau aukščiausius reikalavimus. Nuostabu ir tai, kad Maestro visą gyvenimą liko ištikimas kukliai lietuvių liaudies dainai, kuri, išgirsta ir išmokta dar vaikystėje, lydėjo į pripažinimo aukštumas. Šiandien galbūt ne visi žino, kiek daug harmonizuotų liaudies dainų ne tik Lietuvos radijuje ir televizijoje įrašyta, išleista plokštelių (tarp jų esperanto kalba!), kiek koncertuota pasaulyje su lietuvių liaudies muzikos meistrais, ansambliais, orkestrais. Šalies ateičiai ypač svarbu, kad Maestro mokiniai tęstų jo įvairiapusę veiklą, nepamirštų liaudies dainos ir mokėtų ją atlikti. „Esu dėkingas pirmiausia savo tėveliams už tai, kad jie mane prižiūrėjo, išleido į mokslus, ir savo žmonai Loretai, kuri mane jau 30 metų saugo, kad aš dainuočiau. Pati būdama artistė, ji jautė, kada man reikia pabūti vienam, susikaupti“, – per spaudos konferenciją kalbėjo Virgilijus Noreika. – Mes su žmona vienas kitą labai mylim. Ji man salėje labai reikalinga.

Bet kūrinių specialiai savo žmonai neskiriu, juos skiriu publikai.“ Apie pedagoginę veiklą ir tolesnius planus Maestro pasakojo: „Dėstysiu dainavimą, kaip ir dėstau.

Rengiu dainininkus vadovaudamasis itališka tradicija. Mano mokytojas Antanas Norvaiša buvo pagyvenęs, o man buvo tik šešiolika. Kai nuvažiavau mokytis į Italiją, supratau, kad būtent Norvaiša, kurį paskui pakvietė dėstyti Rygos muzikos konservatorijoje, pirmasis man suteikė tuos pagrindus, kuriais vadovaujasi ir italai.

Kitam mokytojui Antanui Karosui esu dėkingas už tai, kad jis, nebūdamas profesionalas atlikėjas, padėjo

Publika dėkojo artistui stovėdama

man išsaugoti balsą. O tikrą kvalifikaciją įgijau pas Kiprą Petrauską.

500 metų italų dainavimo metodika – pagrindas, kuriuo remiuosi.

Mano klasę baigė baritonai Arvydas Markauskas, Laimonas Pautienius, Liudas Norvaišas, tenorai – šviesaus atminimo Sergejus Larinas, Edgaras Montvydas, Bronius Tamašauskas ir kiti, iš viso 40 dainininkų. Atskleisti studento individualybę, balso grožį pedagogikoje yra svarbiausia. Prieš pusantrų metų pradėjau dėstyti Čiurlionio menų mokykloje. Tai man labai patinka. Paaugliai laukia už durų, nepraleidžia nė vienos pamokėlės.“ Prisimindamas vaidmenis operos teatre, Virgilijus Noreika sakė: „Šilčiausi vaidmenys yra tie, kuriuos kurdamas buvai dar žalias, drebėjai dėl kiekvienos natos. Tai Romeo, Hercogas, Alfredas... Baigęs akademiją, dar turėjau plėsti diapazoną.

Vėliau dainavau pačias sunkiausias tenoro partijas įžymiuose kolektyvuose, su įžymiais dirigentais.

Džiaugdavausi kaskart įveikęs naują etapą, o jų dainininko gyvenime daug. Susikaupimas, valia, protavimas – tai dainininkui būtinos savybės. Yra daug dainininkų, kurie turi gerus balsus, bet negali dainuoti, nes jų protavimas netinka dainavimui.

Esu turėjęs mokinių, kurie per pamoką šį tą pasiekia, o kitą dieną nieko negali pakartoti, jų protas užduočių

nefiksuoja. Dainininku reikia gimti.“ Maestro sako, kad lakštingala negali nečiulbėti... „Atsisveikinu tik su didžiausiomis scenomis. Matyt, niekada nebeteks dainuoti operos teatre, koncertų salėse su simfoniniais orkestrais, bet jei mane pakvies dainuoti Šilutėje, Šiauliuose arba Joniškyje, kodėl man nenuvažiavus, jei jaučiu, kad dar galiu? Jei balsas dar nedreba, netraška, jeigu dar pasiseka pasakyt scenoje teksto mintį? Niekada gyvenime nesirinkau kūrinių be minties, banalaus turinio. Renkuosi tokius, kuriais galiu pasakyti ką nors įdomaus.“ Daug kas žino, kad Virgilijus Noreika mėgsta žvejoti ežere prie savo sodybos Dzūkijoje. „Visi padorūs dainininkai turi žvejoti, nes žuvys tyli, – juokavo Maestro. – Prieš rimtą koncertą dainininkas negali net klausytis dainavimo, nes tada balso klostės 30 procentų virpa, nesiilsi. O čia sėdi su meškeryte, žuvytės tavęs nekalbina, ramu... Dabar jau žmona sakė, kad leis daugiau žuvauti.“ Tokį mes ir regime Maestro: visada pasitempusį, energingą, juokaujantį, kupiną meilės žmonėms ir scenos menui. Linkime jam kuo geriausios kloties, dėkojame už viską ir tikimės, kad dar ilgai mums skambės nepakartojamas balsas, švies ryški jo asmenybės žvaigždė. n

Muzikos barai / 3

Didžioji salė Viktoras GERULAITIS

J

Eskizas ið artisto gyvenimo

Organizatorių archyvo nuotraukos

iedu susitiko 1965 ar 1966 metais garsiajame Milano „Teatro alla Scala“. Beje, jie prasilenkė ant teatro fojė laiptų. Vienas lipo aukštyn, kitas – žemyn. Jie gimė tais pačiais metais, tą patį rudenį. Tik tas, lipęs aukštyn, buvo mėnesiu ir dešimt dienų vyresnis. Jis buvo lietuvis, gimęs savo Tėvynės šiaurėje – Šiauliuose – 1935 metų rugsėjo 22 dieną. Leidęsis laiptais žemyn buvo italas, gimęs taip pat savo Tėvynės šiaurėje – Modenoje – 1935 metų spalio 12 dieną.

Abu – nuostabiai gražaus tembro tenorai. Trumpai tariant, abu tikri dieviško bel canto meistrai. Tik Luciano Pavarotti gimė ir gyveno laisvame pasaulyje, o Virgilijus Noreika penkiasdešimt

Merūnas Vitulskis, Edmundas Seilius, Vaidas Vyšniauskas ir Virgilijus Noreika

gražiausių savo gyvenimo metų praleido už geležinės uždangos. Kaip tik todėl, ir tik todėl, vienas padarė pasaulinę karjerą, kitas tapo „tik“ pasaulinio masto dainininku.

Ir vis dėlto prieš gerus penkiolika metų Virgilijų Noreiką, Čikagos lietuvių operoje dainavusį Otelą, žymiausi JAV laikraščiai sutartinai įvertino: „dainininkas iš Pavarotti ir Domingo kompanijos“. O 2011 metų kovo mėnesį prestižinis „Metropolitan Opera“ žurnalas „Opera News“ prisiminė

Muzikos barai / 4

žymiausius šiame teatre dainavusius Gaetano Donizetti operos „Liučija di Lamermur“ pagrindinio herojaus Edgardo vaidmens atlikėjus: Enrico Caruso, Alessandro Bonci, Beniamino Gili, Nicolai Geddą, Alfredo Krausą, Carlo Bergonzi, Jose Carrerasą, Placido Domingo ir kitus operos vokalo korifėjus. Tarp jų, žinoma, ir Luciano Pavarotti.

Iš karto po sėkmingos stažuotės teatre „La Scala“, V. Noreika buvo kviečiamas dainuoti Tel Avivo, vėliau

San Francisko operose. Abu kartus, kaip ir ne kartą vėliau, Maskva pasakė: „Ne!“. Tačiau visiškai ignoruoti tokio talento komunistų valdžia neišdrįso. Lietuvių vokalo genijus dainavo visų vadinamojo socialistinio bloko šalių, Hamburgo, Vysbadeno, Stokholmo teatruose, garsiajame Buenos Airių „Colon“ teatre, net apie 40 kartų – Berlyno valstybės teatre. Apie 50 kartų V. Noreika dainavo Maskvos Didžiajame teatre. Šis teatras kvietė solistą dalyvauti gastrolėse Paryžiaus

operoje, „La Scaloje“, Prahoje, Brno...

Ne kartą V. Noreika dainavo ir mūsų kultūrai brangioje Čikagos lietuvių operos scenoje. „Apdovanotas nepaprastu muzikalumu“, – rašė Milano „El giorno“ 1966 m. „Vis dėlto dar yra daug tenorų! (...) Nuostabiai gražus balsas – grynas ir taurus plienas“ – Berlyno „Der Morgen“, 1971 m. „Nuostabu, kaip šis dainininkas kiekvieną kartą įsiliepsnoja dramatinėse scenose, kaip puikiai tada suskamba jo balsas, lanksčiai ir paslankiai dovanodamas žėrinčius garsus, formuodamas švelnias, žydinčias kantilenas“ – Berlyno „National Zeitung“, 1971 m. „Italų bel canto meistras“ – „Večerni Praha“, 1973 m. „Su tokio rango tenorais Lenkijos scenose susitinkame labai retai“ – „Žycie Warszawy“, 1988 m. „Ir Rytuose yra savų Domingo ir Pavarotti“ – „Heilbronner Stimme“, 1991 m. Dėl pastarosios frazės galima atšauti: „Ir Vakaruose yra savų Noreikų.“ O juk V. Noreika dainininko profesiją pasirinko ne iš karto. Pirmiausia pūtė trimitą, paskui mokėsi chorvedybos ir dainavimo. Tik buvusiame J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dabar – konservatorija), turėdamas šešiolika metų, sutiko pirmąjį profesionalų vokalo mokytoją Antaną Norvaišą ir suprato tikrąjį savo pašaukimą – būti dainininku. 1953 metais būsimoji Lietuvos ir pasaulio vokalo pažiba įstojo į Lietuvos konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija) studijuoti dainavimo. Dvejus metus mokėsi pas Antaną Karosą, nuo III kurso – pas legendinį dainininką Kiprą Petrauską. Jau 1954 metais padarė pirmuosius įrašus Lietuvos radijuje (dabar ten jų yra per 1000).

1957 metais ketvirtakursis studentas debiutavo Lietuvos operos ir baleto teatre Lenskio vaidmeniu P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Po debiuto tapo teatro solistu ir juo buvo net 50 (!) metų. Nenuostabu, kad per tą laiką sukurta apie 50 vaidmenų, dainuota daugiau kaip 900 spektaklių.

Debiutavęs operos teatre, V. Noreika tais pačiais 1957 metais laimėjo aukso medalį Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio Maskvoje konkurse, po poros metų – diplomą panašiame

festivalyje Vienoje. 1959 metų gegužės mėnesį surengė pirmąjį solo koncertą. Per 55 kūrybinės veiklos metus tokių koncertų būta apie šimtai! Kaip solistas gastroliavo visose Rytų Europos šalyse, taip pat Argentinoje, Austrijoje, Australijoje, Čilėje, Danijoje, Japonijoje, JAV, Italijoje, Kanadoje, Peru, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje, Venesueloje, Vokietijoje, visose buvusios TSRS respublikose.

1965–1966 metais pirmasis iš pokario Lietuvos solistų stažavosi Milano „Teatro alla Scala“, kur paruošė šešis vaidmenis ir atliko Pinkertono vaidmenį G. Puccini operoje „Madam Baterflai“.

1976–1991 metais vadovavo Lietuvos operos ir baleto teatrui. Nuo 1976 metų Virgilijus Noreika dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra jos profesorius, o nuo 2000-ųjų – Dainavimo katedros vedėjas. Yra išleidęs daugiau kaip 40 absolventų, kurių didesnė dalis dabar sėkmingai dirba ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tarp žymiausių – šviesaus atminimo Sergejus Larinas, Edgaras Montvydas, Algirdas Janutas, Arūnas Malikėnas, Arvydas Markauskas, Ignas Misiūra, Liudas Norvaišas, Laimonas Pautienius, Audrius Rubežius, Bronius Tamašauskas, Vaidas Vyšniauskas, Eugenijus Chrebtovas, Mindaugas Zimkus ir kiti.

1993–1994 metais V. Noreika dėstė Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje Karakase (Venesuela). 1995– 1996 metais buvo teatro „Estonia“ Taline dainavimo meistriškumo pedagogas. Nuo 1997 metų – Estijos muzikos akademijos kviestinis profesorius.

Virgilijus Noreika kviečiamas į tarptautinių ir šalies solinio dainavimo konkursų žiuri: J. Vītolio (Latvija), S. Moniuszkos (Lenkija), M. Glinkos (Rusija), B. Grincevičiūtės (Lietuva) ir daugelį kitų.

Solistas yra įdainavęs plokštelių su Maskvos Didžiojo teatro, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu ir kitais orkestrais. Tarp daugelio įrašų – du unikalūs CD su Violeta Urmanavičiūte.

Apie V. Noreiką sukurti devyni TV filmai, iš jų du „Lenfilme”.

ŽYMIAUSI VAIDMENYS:

Don Chosė (G. Bizet „Karmen“), Verteris (J. Massenet „Verteris“), Edgardas, Nemorinas (G. Donizetti „Liučija di Lamermur“, „Meilės eliksyras“), Lenskis (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Otelas, Alfredas, Hercogas (G. Verdi „Otelas“, „Traviata“, „Rigoletas“), Kavaradosis, Džonsonas, Rudolfas (G. Puccini „Tosca“, „Manon Lesko“, „Bohema“), Vladimiras (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Mocartas (N. Rimskio-Korsakovo „Mocartas ir Saljeris“) ir kiti.

ĮVERTINIMAI:

1964 m. LTSR nusipelnęs artistas 1967 m. LTSR liaudies artistas 1970 m. TSRS liaudies artistas 1970 m. LTSR valstybinė premija 1991 m. Baltimorės miesto ir Merilendo valstijos (JAV) garbės pilietis 1995 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas 1995 m. Švedijos karališkojo „Šiaurės žvaigždės“ I laipsnio ordino Riterio kryžius 1997 m. Lietuvos operos bičiulių draugijos „Kipro“ apdovanojimas 2001 m. Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinio disko“ apdovanojimas 2003 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius 2005 m. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės Garbės aukso ženklas „Už nuopelnus“ 2005 m. Estijos „Baltosios žvaigždės“ II laipsnio ordinas 2007 m. Nacionalinė kultūros pažangos premija 2009 m. Estijos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro vardas 2010 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už aukščiausią vokalinį meistriškumą ir neblėstantį talentą.

Visa tai tik dalis nepaprastai įspūdingos statistikos. Bet svarbiausia didžiojo artisto dovana Lietuvai ir pasauliui – jo unikalus balsas, nuostabus artistiškumas, gilus meniškumas ir subtilaus pedagogo meistriškumas.

Tai ir yra nusakoma vienu žodžiu – Maestro.

P. S. Vis dėlto gražiausią sentenciją apie Virgilijų Noreiką yra pasakęs Gruzdžių miestelio kunigas: „Kai Maestro giedojo „Ave Maria“, pasijutome tarsi stovėtume prie rojaus vartų.“ n

Muzikos barai / 5

Festivalio organizatorių archyvo nuotraukos

Festivaliai

Skraidantis fortepijonas – „PIANO.LT“ vasaros festivalio intriga: ar tikras fortepijonas? Ar tikrai skrieja pianistas?

„PIANO.LT“ VASAROS

FESTIVALIS

Rugpjūčio 4–29 dienomis Vilniuje jau antrus metus vyko tarptautinis „Piano.lt“ vasaros festivalis. Klasikinės muzikos ir džiazo gerbėjai buvo kviečiami pasiklausyti garsių Lietuvos ir užsienio atlikėjų, apžiūrėti fotografijų parodą, instaliaciją bei tapti drąsių idėjų – baikerių ir perkusininkų jungtinio orkestro pasaulinės premjeros, fortepijono, sklendžiančio virš Vilniaus – liudininkais.

Rengėjai festivalį pristatė išradingai ir šmaikščiai. Rugpjūčio 4-ąją į priešfestivalinį siautulį įsijungti kvietė Didžiąja gatve žygiavęs Pabradės pučiamųjų orkestras (meno vadovas Bronislovas Vilimas), netikėta gausių ovacijų sulaukusi baikerių ir perkusininkų (Arkadijaus Gotesmano, Jono Lengvino ir Roko Beliukiavičiaus) jungtinio orkestro, diriguojamo festivalio meno vadovo Aleksandro Šimelio, Rotušės aikštėje atlikta kompozicija „Motoro–Paradiddle“, energingas jaunų roko grupės muzikantų „The Independent“ pasirodymas.

Festivalio atidarymo koncertas surengtas rugpjūčio 10 d. vakarą Vilniaus paveikslų galerijos kieme. Skambėjo didingas britų kompozitoriaus Johno Rutterio kūrinys „Vaikų mišios“, jį atliko Asta Krikščiūnaitė (sopra-

Muzikos barai / 6

nas), svečias iš Norvegijos Steinas Skjervoldas (baritonas), Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas prof. Povilas Gylys), berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ (meno vadovas Remigijus Adomaitis), specialiai festivaliui suburtas pučiamųjų ansamblis, kuriam dirigavo svečias iš Lenkijos Maciejus Žoltowskis. Įspūdingą kūrinį kompozitorius parašė po savo sūnaus žūties, jo premjera įvyko 2003 m. „Carnegie Hall“ salėje Niujorke. Šiandien „Vaikų mišios“ plačiai žinomos visame pasaulyje, o Lietuvos publika jas išgirdo pirmą kartą.

Džiazo muzikos gerbėjai rugpjūčio 11 d. klausėsi svečių iš Lenkijos – „Krzystof Urbanski Quartet“: Krzystofo Urbanskio (saksofonas), Michalo Baranskio (kontrabosas), Pawelo Tomaszewskio (fortepijonas), Tomaszo Torreso (mušamieji). Kvartetas gerai žinomas džiazo pasaulyje, yra pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Jo albumas „Urbanski“ sulaukė didžiulio pasisekimo Europoje, JAV, Japonijoje – buvo parduota per 15 tūkstančių egzempliorių.

Rugpjūčio 14 d. Paveikslų galerijos kieme įvyko festivalio koncertas „Svinguojanti vasara“. Jame pasirodė bigbendas „The Magic Time Orchestra“ (meno vadovas Eugenijus

Vedeckas), džiugią atmosferą kūrė lindihopo šokėjai.

Rugpjūčio 17-osios vakarą į jaukią „Piano. lt“ salę kvietė meksikietiškos marimbos ansamblis „Z. Nandayapa“, pavadintas garsaus marimbininko Zeferino Nandayapos vardu. Šį ansamblį subūręs garsus Lietuvos perkusininkas, kompozitorius, pedagogas Saulius Auglys-Stanevičius, Zeferino Nandyapos sūnaus Javiero bičiulis, teigia, jog ansamblio tikslas – propaguoti meksikiečių liaudies muziką, supažindinti klausytojus su marimba, kuria grojama Čiapos kalnų regione. Ingrida Spalinskaitė, Tomas Kulikauskas, Mindaugas Juškevičius, Saulius Auglys-Stanevičius atliko kūrinius ypatinga meksikietiška marimba, kurių Europoje tėra vos kelios. Vakaro svečiai Kazys Stonkus (akordeonas) ir meksikietis Carlosas Alvarezas Romero-Giordiano (smuikas) džiugino klausytojus nepaprastais muzikos garsais ir padėjo atrasti Meksikos muzikinės kultūros spalvas.

Daug dėmesio sulaukė rugpjūčio 22 d. Paveikslų galerijos kieme koncertavęs džiazo pianistas Eldaras Djangirovas (JAV). Festivalio sensacija pavadintas jaunasis kirgizų kilmės muzikantas, fortepijonu skambinantis nuo

trejų metų, anot įtakingo leidinio „Jazz Times“, galbūt yra sudaręs sutartį su Liuciferiu, kad taptų didžiausiu visų laikų pianistu. Meistriškas atlikėjo muzikavimas, kuriam koncerto vakarą akompanavo tolimas griaustinis, regis, nuvijo beprasidedantį lietų, o žmonės, gausiai susirinkę į koncertą ir pastebėję pirmuosius lietaus lašus, nė neketino keltis iš savo vietų.

Festivalio uždarymo koncertas rugpjūčio 29-osios vakarą į Paveikslų galerijos kiemą sukvietė gausų būrį klausytojų. Koncerte skambėjo pianisto Luko Geniušo atliekamos R. Schumanno „Miško scenos“, W. A. Mozarto Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui Es-dur, KV 365, kurį atliko prof. Petras Geniušas su sūnumi, Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas prof. Donatas Katkus), diriguojamas maestro Sauliaus Sondeckio, o antrojoje

koncerto dalyje orkestras ir perkusijos grupė klausytojams padovanojo Bizet-Ščedrino „Carmen suitą“. Šių metų festivalio programą papildė rugpjūčio 10, 11, 14, 22 bei 29 dienomis Paveikslų galerijos kieme veikusi Ramūno Danisevičiaus fotografijų paroda „Horizontai“ – miesto gyvenimo vaizdai, sustabdyti mūsų kasdienybės momentai. Dar prieš festivalį fotografas sakė tikįs, kad išskirtinė koncertų klausytojų auditorija nors kelias sekundes stabtelės prie fotografijų ir sugebės pamatyti bei išgirsti, ką sako jo darbai.

Rugpjūčio 20–27 dienomis „Piano.lt“ koncertų salėje veikė Leono Somovo ir Dariaus Žičkaus instaliacija „Interaktyvus miestas – debesys (Nuages)“. n Gerūta GRINIŪTĖ

Festivalio atidarymo koncerte skambėjo didingas britų kompozitoriaus Johno Rutterio kūrinys „Vaikų mišios“ Džiazo muzikos gerbėjai klausėsi svečių iš Lenkijos – „Krzystof Urbanski Quartet“

W. A. Mozarto Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui skambino prof. Petras Geniušas su sūnumi Luku „Piano.Lt“ festivalis kiekvienais metais pritraukia vis gausesnį muzikos mylėtojų būrį

Festivalio organizatorių archyvo nuotraukos

Džiazo pianistas Eldaras Djangirovas (JAV) pavadintas festivalio sensacija

Muzikos barai / 7

Kronika PASKELBTI JUOZO PAKALNIO 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS SKIRTO SIMFONINIŲ KŪRINIŲ KONKURSO LAUREATAI

2012 m. rugsėjo 17 d.

Kompozitorių namuose įvyko simfoninių kūrinių konkurso, skirto Juozo Pakalnio 100-osioms gimimo metinėms, komisijos posėdis, kuriame išrinkti šio konkurso laimėtojai. Iš septynių konkursui pateiktų simfoninių partitūrų premijomis nuspręsta apdovanoti kompozitorius Giedrių Kuprevičių (II premija) ir Vytautą V. Barkauską (III premija). Šis konkursas – pirmas bandymas po Nepriklausomybės atkūrimo inicijuoti lietuviško simfoninio repertuaro atnaujinimą. Šiemet minint anksti mirusio, tačiau ryškų pėdsaką Lietuvos muzikos istorijoje palikusio talentingo lietuvių kompozitoriaus, dirigento, fleitininko, pedagogo Juozo Pakalnio (1912–1948) gimimo 100-ąsias metines, jo vardu pavadintą simfoninių kūrinių konkursą surengė Lietuvos kompozitorių sąjunga (LKS) bendradarbiaudama su Lietuvos nacionaline filharmonija (LNF) ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO). Konkurso tikslas – paskatinti sukurti naujų kompozicijų, skirtų iškilmingoms, šventinėms programoms bei reprezentaciniams Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro pasirodymams užsienyje.

Konkursui buvo pateikti septynių kompozitorių – Vytauto V. Barkausko, Algirdo Bružo, Giedriaus Kuprevičiaus, Vytauto Laurušo, Arvydo Malcio, Jono Tamulionio ir Antano Jasenkos – kūriniai simfoniniam orkestrui.

2012 m. rugpjūčio 20–24 d. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko, šiuos kūrinius atliko ir įrašė Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.

Simfoninių kūrinių partitūras vertino dešimties narių komisi-

Muzikos barai / 8

ja: LKS pirmininkė Zita Bružaitė, LNF generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, LNF generalinio direktoriaus pavaduotoja meno reikalams Ieva Tamutytė, dirigentas Robertas Šervenikas, kompozitoriai Antanas Kučinskas, Algirdas Martinaitis, muzikologai Rūta Gaidamavičiūtė, Jūratė Katinaitė, Linas Paulauskis ir Živilė Tamaševičienė.

Komisija nusprendė pirmosios premijos neskirti. Antroji vieta paskirta Giedriui Kuprevičiui už kūrinį „Paskutinių baltų šokiai“, trečioji – Vytautui V. Barkauskui už kūrinį „Prisilietimas“. Šios kompozicijos bus įtrauktos į LNSO repertuarą ir pagal galimybes skambės ateinančių metų koncertuose bei reprezentaciniuose renginiuose.

Konkurso perklausų metu padarytus kūrinių įrašus kitais metais numatoma išleisti naũjai lietuvių simfoninei muzikai skirtoje kompaktinėje plokštelėje.

Kompozicijų simfoniniam orkestrui konkursą, bendradarbiaujant su tais pačiais partneriais, numatoma rengti kas dveji metai. Kitas konkursas bus skelbiamas 2014 metais.

Lietuvos kompozitorių sąjungos informacija

BRONIAUS KUTAVIČIAUS 80-MEČIUI – TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA IR FESTIVALIS

Rugsėjo 12–14 dienomis dvylikos Europos šalių muzikologai, muzikos kritikai ir žurnalistai buvo suvažiavę į Vilnių, kur Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija surengė 43-iąją tarptautinę Baltijos muzikologų konferenciją „Muzika, pakeitusi laiką: Baltijos kraštų kūrybos proveržis po 1970 m.“, skirtą kultinio lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus 80-mečiui.

Baltijos muzikologų konferencijų istorija siekia 1967 metus, kai Estijos, Latvijos ir Lietuvos

muzikologai pradėjo bendradarbiauti, pratęsdami tarpukario Baltijos kraštų muzikų susitikimų tradicijas. Sovietiniais metais šios konferencijos tapo savotiška kultūrine opozicija oficialiajai ideologijai, stiprino okupuotų kraštų kultūrinį dialogą. Atkurtos Nepriklausomybės metais Baltijos muzikologų konferencijos atsivėrė tarptautinei bendruomenei, išplėtė diskursą. Šių metų konferencija atsigręžė į savo istorijos pradžią, kai vyko giluminis lietuvių ir kitų šio regiono kraštų muzikos atsinaujinimas, sustiprėjo kultūrinės rezistencijos, tautinio tapatumo ir kūrybos laisvės idėjos. Tai buvo tapatybės paieškų laikas.

Viena vertus, tos kartos kompozitoriai ieškojo individualios muzikos kalbos, savitos raiškos, kita vertus, stiprėjo menininkų bendruomenes vienijančių idėjų ir vertybių poreikis. Oficialioji sovietinė doktrina skelbė „brandaus socializmo“ laikotarpį, o mene vis stiprėjantis individo – tautos šauklio balsas pamažu trupino sistemos pagrindus, žadindamas visuomenėje nuoširdumo, bendrystės, tautinių tradicijų, dvasingumo, religingumo ir laisvės ilgesį.

To laiko visuomenę lyg kultūrinis šokas sukrėtė Broniaus Kutavičiaus (g. 1932) kūriniai „Panteistinė oratorija“ (1970), „Dzūkiškos variacijos“ (1974), „Mažasis spektaklis“ (1975), „Paskutinės pagonių apeigos“, „Du paukščiai girių ūksmėj“ (abu 1978), „Anno cum tettigonia“ (1980), jie tapo išskirtiniais lietuvių muzikos įvykiais.

B. Kutavičius lyg antropologas rekonstravo archajinių kultūrų ritualus, vertybes, tapatybes ir emocijas. Paveiki, komunikatyvi B. Kutavičiaus kūryba įveikė publikos nepasitikėjimo šiuolaikine muzika barjerą, telkė ne tik muzikų bendruomenę, bet ir poetus, rašytojus, dailininkus, teatralus ir inspiravo naujas refleksijas – imta ieškoti įtaigesnių ir jautresnių retorikos formų, analizuoti kultūrinį muzikos kontekstą.

43-iosios tarptautinės Baltijos muzikologų konferencijos dalyvių diskusijos plėtotos dviem kryptimis: vieni ieškojo bendrumų Baltijos ir kitų posovietinės erdvės kraštų muzikos raidoje,

kiti gilinosi į B. Kutavičiaus ir kitų kompozitorių to laiko kūrybą.

Tarp konferencijos svečių buvo profesoriai Vytautas Landsbergis ir Donatas Katkus, lietuvių muzikos propaguotojas Lenkijoje muzikologas Krzysztofas Droba, latvių muzikologas, baltų kultūros tyrinėtojas Valdis Muktupāvelas, britų muzikos kritikas, muzikos įrašų ir knygų leidėjas Martinas Andersonas, čekų muzikologas Vítězslavas Mikešas, kuris iš susižavėjimo B. Kutavičiaus kūryba išmoko lietuvių kalbą ir parašė disertaciją apie B. Kutavičiaus ir Sigito Gedos bendradarbiavimo fenomeną.

Konferencijos programą papildė kompozitoriaus kūrinių – pradedant „Panteistine oratorija“ (1970) ir baigiant „Magiškais kvadratais“ (2012) – koncertai.

Naujausią kūrinį „Magiški kvadratai“ (tai buvo jo premjera) atliko Vykinto Baltako vadovaujamas jungtinis muzikų kolektyvas „Lietuvos ansamblių tinklas“.

Rugsėjo 13-ąją, Kutavičiaus gimimo dieną, Šv. Kotrynos bažnyčioje pirmąsyk visą jo oratoriją „Metai“ pagal Kristijono Donelaičio poemą atliko Donato Katkaus diriguojamas kamerinis choras „Jauna muzika“ ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.

Lietuvos kompozitorių sąjungos informacija

TARPTAUTINIS AKORDEONO FESTIVALIS „PALANGA 2012“

Šių metų rugpjūčio pirmą savaitę vyko jau aštuonioliktas Lietuvos akordeonistų asociacijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rengiamas Tarptautinis akordeono festivalis ir seminaras-praktikumas „Palanga 2012“.

Per visus renginio gyvavimo metus jo dalyvius svetingai priima Palangos Stasio Vainiūno muzikos mokykla. Šiais metais festivalio darbotvarkė buvo ypač intensyvi.

Nuo 8 val. ryto mokyklos salėje repetuodavo jungtinis Lietuvos muzikos mokyklų akordeono mokytojų orkestras. Jam vadovavo LMTA profesorius Ričardas

Sviackevičius ir Vilniaus J. TallatKelpšos konservatorijos dėstytoja Rita Auksoriūtė. Per savaitę nuoširdaus darbo baigiamajam koncertui buvo parengta solidi programa su solistais – orkestrui talkino Stasys Adomavičius, Dmitrijus Michailovas, Vadimas Karnickis (akordeonai) ir Dmitrijus Berezinas (violončelė).

Po pietų prasidėdavo metodinės paskaitos. Prof. Ričardas Sviackevičius apžvelgė akordeonų ansamblių raidą Lietuvoje, Algirdo muzikos mokyklos mokytojas Nerijus Bakula demonstravo džiazinės ir pramoginės muzikos subtilybes atliekant ją akordeonu, Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos dėstytoja Rita Auksoriūtė kalbėjo apie instrumentavimo akordeonų ansambliams pagrindinius principus, LMTA studentė Aurelija Matulevičiūtė papasakojo savo įspūdžius iš stažuotės Helsinkio muzikos akademijoje ir perskaitė pranešimą „Kaip nugalėti scenos baimę. Sėkmingos atlikėjo karjeros paslaptys“. Savo metodine bei praktine patirtimi dalijosi Maskvos valstybinio A. Šnitkės muzikos instituto dėstytoja Natalija Puric („Pradinio mokymosi groti akordeonu pagrindiniai principai ir uždaviniai“) bei Novopolocko valstybinio muzikos koledžo dėstytojas Michailas Ivaškinas („Bajano ir akordeono atlikimo meno pagrindinės vystymosi tendencijos“).

Vyko ir praktinis darbas: visi moksleiviai ir studentai, taip pat jų mokytojai turėjo puikią galimybę lankytis atvirose svečių ir LMTA dėstytojų pamokose.

Dieniniuose festivalio koncertuose aktyviai dalyvavo šalies muzikos mokyklų mokiniai – Lazdijų, Vievio, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Molėtų, Kelmės, Šiaulių jaunieji akordeonistai. Vakaro koncertuose griežė LMTA prof.

Eduardo Gabnio ir doc. Raimondo Sviackevičiaus klasių studentai bei svečiai. Šiais metais sulaukėme vieno talentingiausių jaunosios kartos bajanistų, pačių prestižiškiausių tarptautinių akordeonistų konkursų laureato, Rusijos Gnesinų muzikos akademijos studento Josifo Purico. Tobulas instrumento valdymas, garso kokybė

ir spalvų įvairovė, gilus muzikos turinio supratimas ir įtaigus perteikimas – neįtikėtina muzikinė jaunuolio branda paliko neužmirštamą įspūdį.

Minsko valstybinės muzikos akademijos studentė akordeonistė Natalija Šach pademonstravo subtilų muzikavimą, stulbinančią techniką.

Su vakariniu koncertu S. Vainiūno muzikos mokykloje seminaro dalyvių diena dar nesibaigdavo – mūsų visų, taip pat ir palangiškių bei miesto svečių laukdavo išskirtiniai koncertai „Ramybės“ kultūros centre. Nerijus Bakula (akordeonas) kartu su Saule Rinkevičiūte (smuikas) ir Rūta Rinkevičiūte (fortepijonas) parengė programą „Astor Piazzolla project“, folkdžiazas ir improvizacijos skambėjo BSM trio (Vytautas Mikeliūnas, smuikas, Mindaugas Bačkus, violončelė, Raimondas Sviackevičius, akordeonas) koncerte, svečiai iš Rusijos „Trio Paris“ (vadovas – žinomas akordeonistas Miroslavas Leliuchas) festivaliui parengė prancūziškos muzikos programą. Įsimintinas buvo ir Lenkijos kvinteto „Tanguillo“, vadovaujamo akordeonistės Elviros Slivkevič-Cisak, pasirodymas. Jie atliko įvairių kompozitorių tango programą.

XVIII Palangos festivalį tradiciškai vainikavo ryškiausių solistų, ansamblių, orkestro baigiamasis koncertas Palangos S. Vainiūno muzikos mokyklos koncertų salėje.

Pasisėmę naujų žinių, kupini gražių įspūdžių ir gerų emocijų, kartu pailsėję prie jūros, Lietuvos akordeonistai grįžta į darbą. Netrukus, lapkričio mėnesį, prasidės XV tarptautinis Vilniaus akordeono festivalis, pavasarį laukia Tarptautinis akordeonistų konkursas „Vilnius 2013“, kuriam rengiamasi jau dabar.

Lietuvos akordeonistų asociacijos vadovams – prezidentui Raimondui Sviackevičiui, meno vadovui Eduardui Gabniui ir tarybos pirmininkui Ričardui Sviackevičiui – norisi palinkėti visų sumanymų įgyvendinimo, taip pat ir sėkmingo kitų metų Palangos akordeono festivalio.

Elena BEREZINA

GINTARĖ JAUTAKAITĖ – KRIŠTOLINĖS SIELOS MENININKĖ

Bėga dešimtmečiai, tačiau viena lietuvių dainuojamosios poezijos žvaigždžių – Gintarė Jautakaitė – tebešviečia mūsų kultūros padangėje. Šiandien ji jau už Atlanto, tolimojoje Kalifornijoje, tačiau rugpjūčio 8 d. Palangos vasaros estradoje džiugino klausytojus savo skaidriu lakštingalos balsu, intelektualia dainuojamąja poezija. Dainininkė pati sau virtuoziškai akompanavo fortepijonu, kurio skambesį praturtino „Mugo“ šviesos arfa, poeziją iš 2009 metais Lietuvoje išleistos G. Jautakaitės knygos „Dobilo širdy“ skaitė vakaro vedėjai aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas. Dainininkei pritarė Kauno miesto Sakralinės dainavimo mokyklos choras „Pastoralė“, vadovaujamas dainininkės mamos Nijolės Jautakienės, bei choras „Giesmė“, vadovaujamas Salvinijos Jautakaitės-Hargreaves.

Koncertą dainininkė pradėjo savo dar penkiolikmetės sukurtomis dainomis „Valtyje“, „Mėnulio šviesa“ bei „Mano čia Tėvynė“.

Ją išgarsinusias „Kregždutes“ iš G. Kuprevičiaus roko operos „Ugnies medžioklė su varovais“ ir L. Vilkončiaus „Laivą“ G. Jautakaitė atliko kartu su Kauno muzikinio teatro solistu Egidijumi Bavikinu.

Vakaro metu dainininkė nuotaikingai papasakojo keletą savo gyvenimo Anglijoje bei JAV istorijų. Jai buvo užsakyta daina princesės Dianos labdaros renginiams, tačiau suskambėti nebespėjo. Stebėdama princo Viljamo vestuves, ji parašė naujausią savo dainą „Mergaitė su Monarcho drugeliu“. Ypatingos rūšies drugelis ištvermingai sklendžia aukštybėse daugelį kilometrų, iš šalies į šalį, ir šioje dainoje „sulipo“ daugybė asociacijų – princas lakūnas, efemeriškoji princesė, Gintarės dukters septynmetės Elizabetės stiklainyje išauginti drugeliai, jos pačios sklendžianti poetinė esybė, kai kartą lėktuve, „tarp dangaus ir žemės“, ji parašė populiariąją „Viešpaties leliją“.

Pastarąją kartu su dainininke ir abiem chorais publika vakaro pa-

baigoje atsistojusi sudainavo du kartus.

Dainininkė rašo muziką dokumentiniams filmams. Viename iš jų pasakojama apie laivą, kurį gyvendama ant vandenyno kranto matė daugelį metų. Tą laivą statė vyras su penkiais sūnumis savo neįgaliai dukteriai nuplukdyti į Bahamus, tačiau sūnūs vienas po kito paliko tėvą, kaip ir jo žmona, kaip ir duktė, o laivas galiausiai nuskendo... Dokumentiniai kadrai fiksavo jį ir jauną, ir jau pasenusį, apimtą pakilios idėjos, tačiau nuviltą artimųjų... Laivo motyvas labai dažnas ir G. Jautakaitės poezijoje bei muzikoje.

Gintarės muzikinė istorija nuo Anglijoje išleisto „Earthless“ disko tęsiasi toliau, tačiau ji išplėtė savo meninę veiklą pradėjusi kurti keramiką, o augindama mažąją Elizabetę, kurios susilaukė būdama 47-erių, ėmėsi prie namų auginti braškes, daržoves, megzti ir siūti... Koncertuodama JAV, ji atlieka ir kitų kompozitorių dainas, pavyzdžiui, kaimynystėje gyvenančio Dono McLeano „Žvaigždėtą naktį“, sukurtą pagal Van Gogo paveikslą.

Gintarė turi gerbėjų įvairiose šalyse. Ir tą vakarą ji sulaukė gėlių puokštės iš mokslininkės Svetlanos, atvykstančios į jos koncertus iš Sankt Peterburgo.

Svetlana išmoko lietuvių kalbą, kad suprastų Gintarės skaidrios ir įkvepiančios poezijos prasmę.

Dainininkė rusų kalba padainavo kompozitoriaus A. Morozovo dainą pagal poeto N. Rubcovo eiles „Seklyčioje“.

Toks pasirinkimas liudija, kad Gintarei labai svarbu gilus etniškumo suvokimas, ar jis būtų lietuviškasis, ar rusiškasis, ar amerikietiškasis, ypač atsikleidžiantis dainos „Mergaitė su Monarcho drugeliu“ fortepijono partijoje – joje ryškus minimalizmas, kadaise pasaulyje paskleistas amerikiečių kompozitoriaus F. Glasso. Šis stilius jai tapo artimas po studijų Niujorke.

Muzikos profesionalumas, lyrinė poezijos prigimtis, krištolinis balsas, nestokojantis ir subtilaus dramatizmo, sceninio įvaizdžio lengvumas, paslėpta filosofinė akimirksnio estetika telpa dobilo širdy, ten, kur Gintarės Lietuva...

Virginija KLIGYTĖ

Muzikos barai / 9

Kronika IR TEATRO CHORUI NĖRA MAŽŲ VAIDMENŲ

2011–2012 metų sezonas Kauno muzikiniam teatrui buvo ypač sėkmingas. Pastatyta nemažai spektaklių, kurie susilaukė aukštų įvertinimų. Kai kalbama apie teatro spektaklius, dažniausiai aptariami solistų darbai, režisūra, scenografiniai sprendimai, bet labai kukliai paminimas (jeigu iš viso paminimas) teatro choras. O juk šio kolektyvo darbas, nors iš pirmo žvilgsnio nekrintantis į akis, išties yra nelengvas. Juk neužtenka tik gerai padainuoti, tenka atlikti gana sudėtingas scenines užduotis. Bet šiemet choro darbas pagaliau buvo nepastebėtas, sulaukta gerų specialistų ir žiūrovų atsiliepimų.

Teatro chorą pažįstu nuo pat 1950-ųjų, kai pradėjau lankytis šiame teatre, o vėliau ilgai dirbau šiame kolektyve. Choras buvo labai mažas, itin trūko muzikinį išsilavinimą turinčių dainininkų, todėl dažniausiai būdavo žvalgomasi į gabesnius saviveiklininkus.

Darbo sąlygos – sunkios, kasdien esi užimtas, neišskiriant nė šventinių dienų, o atlyginimai, be abejo, maži. Gal tik entuziazmas ir palaikė.

1970-aisiais, baigęs tuometinę Konservatoriją Vilniuje, į teatrą atėjo dirbti jaunas chorvedys Ramūnas Tilvikas. Ir pasiliko čia ilgam, išskyrus keletą metų, praleistų Vilniuje, Akademiniame operos ir baleto teatre. Jau 40 metų dirigentas darbuojasi Kaune. Paklaustas, ar po ilgų dešimtmečių dirbti teatre jau pasidarė lengviau, vadovas prisiminė žymųjį teatralų posakį, kad teatre sunkūs tik pirmieji 30 metų. „Lengviau? Ne, nepasidarė, gal tik kitos problemos iškilo. Tiesa, darbas tapo įprastas, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, vidinės ramybės“, – sakė chorvedys.

R. Tilviko repeticijose visada imponuoja partitūros išmanymas. Žinoma, daug lemia mokėjimas siekti labai aiškiai užsibrėžto repeticijos tikslo, prie to prisideda dar ir jo „griežta ranka“. Į klausimą, ar tas griežtumas nesukelia įtampos tarp vadovo ir choro artistų, atsako: „Nemanau, kad esu

Muzikos barai / 10

griežtas. Aš tik siekiu dainininkų aktyvumo ir drausmės. Juk be šių dalykų tikrai nieko nepadarysi“.

R. Tilvikui tik pradėjus dirbti Muzikiniame teatre, mieste įsikūręs dar vienas kolektyvas – Kauno valstybinis choras – kai kuriems teatro dainininkams pasiūlė ir geresnes darbo sąlygas, ir šiek tiek didesnius atlyginimus.

Dalis choristų iš teatro išėjo. Tačiau labai atkakliomis dirigento pastangomis teatro choras, nors ir sumažėjęs, vis tiek kokybiškai tvirtėjo. Pagerėjo intonavimas, frazavimas, ritmo pojūtis. W. Mozarto „Figaro vedybose“, E. Flotovo „Martoje“, J. Strausso „Čigonų barone“, V. Ščebalino „Užsispyrėlės sutramdyme“ ir dešimtyje kitų operų ir operečių choras sėkmingai įveikė jam keliamas užduotis.

1980 metais choro darbo vaisiai gražiai atsiskleidė daugelyje scenos veikalų. Visų pirma verta prisiminti P. Mascagni „Kaimo garbę“. Ieškoti kelio į nepasiekiamą idealą – paradoksalus, bet kiekvienam menininkui, kiekvienam kūrybiniam kolektyvui gyvybiškai būtinas procesas. Jo buvimą ar nebuvimą publika tuoj pat pajunta. Kad tai „Kaimo garbės“ statytojams buvo svarbu – neabejotina. Štai muzikologas E. Gedgaudas to meto spaudoje atskirai aptarė choro darbą: „Senokai buvome girdėję operos scenoje tokį choro balsų kompaktiškumą, jėgą ir lengvumą, ansamblinį tikslumą. O juk žinom, koks choro vaidmuo šiame spektaklyje – be gero choro „Kaimo garbės“ paprasčiausiai nėra.“ Puikiai perteiktas garsiojo choro „Regina Coeli“ monumentalumas. Naiviems vaikų balsams ir vargonams už scenos atliepia iki didingos kulminacijos kylantis largo maestoso. Šios scenos pobūdis, sakytum, lemia to prakilnaus cavaleria akcentavimą visame spektaklyje.

1980–1981m. R. Tilvikas stažavosi Berlyne, Drezdene, Leipcige, ten domėjosi choro artistų rengimo problemomis, susipažino su šių miestų muzikiniu gyvenimu, studijavo operinius ir simfoninius kūrinius. Bet problemos teatre lieka tos pačios. Visų pirma – choro artistų profesionalumas.

Teatro choro artisto profesija

ypač sunki, choristai scenai turėtų būti specialiai rengiami – jiems reikalingi sceninės kalbos, judesio įgūdžiai, būtinas aktorinis meistriškumas. Tiktai tada galima tikėtis įdomaus rezultato.

Taigi, jeigu teatro choristų darbas daug kuo kitoks nei kolegų, dainuojančių „normaliuose“ kolektyvuose, tai ir chormeisterio darbas tikriausiai taip pat gerokai skiriasi. „Žinoma, skiriasi, – patvirtina maestro. – Labai dažnai, pradėjęs repetuoti muzikinius numerius, galvoje jau turi turėti režisieriaus sumanymą: koks tuo metu veiksmas vyks scenoje, koks bus dainininkų išsidėstymas, kokie judesiai.“ Metams bėgant, choras pamažu augo tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Jau 2000-ųjų pradžioje, minint R. Tilviko darbo teatre 30-metį, kolektyvas pakvietė miesto visuomenę į koncertą kartu su teatro orkestru ir solistais. Skambėjo G. Rossini „Stabat Mater“, taip pat G. Verdi, G. Donizetti, Ch. Gounod, C. SaintSaënso, T. Mascagni sceninių veikalų ištraukos. Simfoniniam orkestrui dirigavo vyr. chormeisteris R. Tilvikas. Anot dirigento, tada norėjosi parodyt teatro chorą kaip kolektyvą, pajėgų atlikti ne tik savotišku štampu tapusią operetinę, bet ir dramaturgiškai, emociškai gilesnę, sudėtingesnę muziką. „G. Rossini „Stabat Mater“ pasirinkimas teatro kolektyvo naujojo amplua pristatymui, – rašė recenzentė Ramutė Brilienė, – liudija nemenkas vadovo bei atlikėjų kūrybines ambicijas ir drąsą.

Ypatingą susidomėjimą žadinęs teatro choras nenuvylė klausytojų – maloniu tembru, skambiais balsais, jautriu reagavimu į dirigento mostus kolektyvas įrodė turįs kūrybinės potencijos išsivaduoti iš „liaudies masių“ choro tipažo. Sveikintinas buvo maestro R. Tilviko bei dainininkų noras siekti didesnių profesinių aukštumų, plėsti choro repertuarą, kartu įtvirtinant tai, kas per dešimtmečius pasiekta geriausio.

Vakarą užbaigė vienas gražiausių P. Mascagni muzikos puslapių – choras „Regina Coeli“ iš operos „Kaimo garbė“.

Reikšmingu Kauno valstybi-

nio muzikinio teatro pastatymu tapo 2005 m. pabaigoje parodyta G. Bizet opera „Karmen“.

Spektaklio dirigento Gintaro Rinkevičiaus autoritetas įpareigojo solistus, orkestrą, chorą susitelkti labai rimtam darbui. O maestro tomis dienomis džiaugėsi šiame teatre tvyrančia gera, darbinga atmosfera. Choro darbui vadovavo R. Tilvikas ir chormeisterė R. Vaitkevičiūtė. Po premjeros geri kritikų ir žiūrovų vertinimai buvo atlygis už nelengvą triūsą.

Kuo gi pasirodė stipri naujoji kūrinio traktuotė? Muzikologės Alinos Ramanauskienės nuomone, visų pirma – darniomis choro scenomis. Ypač puikios, anot recenzentės, choro moterys – raiškios, gyvybingos, judrios, reaguojančios į kiekvieną muzikinės temos vingį. Būtent choristės spektaklyje griežia pirmuoju smuiku, įkūnydamos tai, ką vadiname pietietišku temperamentu.

Tuo požiūriu jos gerokai pranoko spektaklyje dalyvavusius baleto šokėjus...

Neatsitiktinai 2006 m. pradžioje Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyrius Muzikinio teatro chorą apdovanojo „Fortūnos“ diplomu už teatrinę raišką ir ansambliškumą G. Bizet „Karmen“ pastatyme.

Ypač sėkmingi chorui buvo 2011 metai. Pastatyti etapiniai scenos veikalai – Eltono Johno miuziklas „Aida“, G. Verdi opera „Atila“, G. Donizetti „Liučija di Lamermur”. Visi jie skirtingos stilistikos, reikalauja visiškai skirtingų išraiškos priemonių, vokalinės ir vaidybinės technikos, judesio įvaldymo.

Metų pradžioje parodyta „Aida“ (režisierius Vytenis Pauliukaitis), nors savo turiniu, veikėjų charakteristikomis ir siejasi su garsiąją to paties pavadinimo G. Verdi opera, tačiau Eltono Johno ir Timo Rice’o versija pareikalavo visai kitokios atlikimo manieros – kūrinys numatytas roko atlikėjų balsams. Mūsų dainininkams toks vokalas nepatogus. Juk pasaulinio garso operos dainininkai, išlavinę balsą operiniams vaidmenims, tokių veikalų nedainuoja … „Mūsų teatras universalus, šaunių dainininkų paletė gana plati, atlikdami įvairiausių žanrų veikalus mes dedame didžiules pastangas ir džiaugiamės

tuo, kas pavyksta“,– kalbėjo teatro dirigentas Jonas Janulevičius.

Stebint choro scenas atrodo, kad dainininkams įprasta šitokia raiškos forma, jau nekalbant apie tikslius judesius šokių scenose, kur jie – lygiaverčiai šokėjų partneriai. Masinių scenų dalyvių veiksmai užtikrinti ir natūralūs, sklandi ir muzikos tėkmė, srūvanti be intonacinių, ritminių ar stilistinių sutrikimų. Kiek pastangų ir darbo choras įdeda į kiekvieną panašų pastatymą, lieka anapus rampos, žiūrovams tai net ir nerūpi...

Vasarą teatro choras vyko į Pernu ir Tartu miestus, kur drauge su kolegomis estais rengė G. Verdi operą „Atila“. Šį veikalą režisavo žinomas estų aktorius, roko grupės „Streptococus Pyogenes“ vokalistas Üllaras Saaremäe.

Operoje dalyvavo ne tik Kauno muzikinio teatro choras, vadovaujamas R. Tilviko, bet ir orkestras, dirigentas Virgilijus Visockas.

Uldino partiją atliko mūsų choro dainininkas Evaldas Kondrackis.

Choristams sunki buvo ne genialioji muzika, kuri jiems gerai pažįstama, bet netradicinis „pankiškas“ sceninis sprendimas. Šis pastatymas pareikalavo visai kitokios vaidybos bei plastikos.

Estus nustebino nedidelio choro gebėjimas ne tik įspūdingai dainuoti, bet ir įtaigiai vaidinti.

Opera po kelių premjerų Estijoje atkeliavo į Kauno muzikinį teatrą. Jau Lietuvoje parodžius spektaklį, Monika Jašinskaitė spaudoje aukščiausiai įvertino choro darbą. „Būtų smagu, – rašė ji, – kad visa šio spektaklio komanda – nuo dirigento iki apšvietėjų – veiktų taip, kaip įspūdingas „Atilos“ vyrų choras. Hunų karius vaizduojantys vyrai apvilkti juodais robotų kostiumais. Scenoje jie kiek sukumpę – lyg nusižeminę, lyg pasiruošę pulti it katės – nuolat siūbuojantys, neatitrūkstantys vienas nuo kito. Tokia armija atrodo kaip nevaldoma ir šiurpi masė. Šie choristai, visi kaip vienas, puikiai atlieka savo funkcijas ir žiūrovams dovanoja dar vieną pojūčių puokštę.“ O naująjį 71-jį sezoną teatras pradėjo G. Donizetti opera „Liučija di Lamermur“ (dirigentas Julius Geniušas, meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė, režisierius Gediminas Šeduikis).

Seniai Lietuvos teatruose teko matyti tokį veikalą, kuris pribloškia savo estetika, subtilumu. Visi komponentai, anot muzikologės Alinos Ramanauskienės, čia susilieja į nedalomą visumą, pakylėtą virš šimtais kas savaitę užgriūvančių „projektų“, kurie, be pliuso ženklo ataskaitoje, vargu ar turi kokią kitą išliekamąją vertę. Na, o choro kolektyvas ir už šio stiliaus muzikos atlikimą buvo įvertintas pačiais aukščiausiais balais, pabrėžiant puikius dainavimo įgūdžius, neįtikėtiną sceninį paslankumą.

Lietuvos muzikinių teatrų chorai yra patikimesni, stabilesni, labiau disciplinuoti net už Milano „La Scala“ kolektyvą, pabrėžia muzikologė. Tai teatro vyriausiojo chormeisterio Ramūno Tilviko, jau atšventusio 40-ties metų veiklos šiame teatre sukaktį, įvertinimas. Keturi dešimtmečiai buvo prasmingi, tarnauta gražiam, tauriam tikslui. Gražiu sukakties akcentu tapo ir Lietuvos teatro sąjungos „Fortūnos“ diplomas chorui už profesinio meistriškumo universalumą Eltono Johno miuzikle „Aida“ ir G. Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ bei G. Verdi „Atiloje“.

Maestro Ramūnui Tilvikui lieka palinkėti ištvermės ir giedros nuotaikos siekiant vis naujų meno aukštumų.

Albinas TAMULAITIS

20-OJI IGEB KONFERENCIJA PORTUGALIJOJE

2012 m. liepos 12–16 d. Portugalijoje, Koimbros (Coimbra) mieste, vyko 20-oji tarptautinės muzikologų organizacijos IGEB konferencija, kurioje dalyvavo ir šio straipsnio autorius. Turbūt reikia priminti, kad IGEB – Tarptautinės pučiamųjų muzikos tyrimo ir sklaidos asociacijos vokiško pavadinimo Internationale Gesselschaft zur Erforschung und Förderung der Blasmusik abreviatūra (angl. International Society for the Investigation and Promotion of Wind Music). Šios organizacijos tikslas – skatinti pučiamųjų muzikos tyrimus visame pasaulyje ir skleisti šių tyrimų rezultatus.

IGEB kas dvejus metus rengia konferencijas-kongresus, leidžia mokslo leidinius, bendradarbiauja su kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Iš pradžių vienijusi daugiausia Europos muzikologus, vėliau IGEB užmezgė itin glaudžius ryšius su Šiaurės Amerikos muzikais. Ypač sėkmingai bendradarbiaujama su WASBE (World Association for Symhponic Bands and Ensembles), šiuo metu plėtojami ryšiai su ACB (Association of Concert Bands) ir kt. IGEB atstovai lankosi įvairiuose šių organizacijų renginiuose, pastarųjų nariai savo ruožtu dalyvauja IGEB veikloje. Taigi IGEB šiuo metu yra svarbiausia (tiksliau būtų pasakyti – vienintelė) pasaulinė muzikologų – pučiamųjų muzikos tyrėjų – organizacija. Ypač didelis IGEB nuopelnas, kad jos veiklos dėka daugelyje šalių į pučiamųjų muzikos, pirmiausia pučiamųjų orkestrų muzikos, tyrimus buvo pradėta žiūrėta kaip į sritį, tyrimų svarba nenusileidžiančią kitoms muzikologijos sritims (straipsnis apie 2010 m. konferenciją publikuotas 2010 m. „Muzikos barų“ 9–10 nr.). IGEB konferencijos vyko įvairiose šalyse: 2010 m. – Austrijoje (Oberschützen), 2008 m. – Liuksemburge, 2006 m. – JAV, Minesotos valstijoje, 2004 m. – Austrijoje (Oberwölz), 2002 m. – Italijoje ir t. t. Šių metų IGEB konferencijos tema – „Paribys: tiesiant kelius tarp tradicijos ir meno“ (On the Border: Bridging the Path between Tradition and Art). Visi pranešimai buvo skaitomi XIII a. pabaigoje įkurto Koimbros universiteto Humanitariniame fakultete. Iš viso perskaitytas 41 pranešimas, jei skaičiuosime ir 8 lokalinės reikšmės pranešimus portugalų kalba pirmąją konferencijos dieną prieš oficialų renginio atidarymą. 18 pranešimų skaitė Europos (Austrija, Belgija, Bulgarija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija), 10 – JAV, 2 – Kanados tyrėjai bei po vieną mokslininką iš Izraelio, Kosta Rikos ir Brazilijos. Konferencijoje dalyvavo žinomi muzikai: IGEB prezidentas Bernhardas Habla (Austrija), buvę Pasaulinės simfoninių orkestrų ir ansamblių organizacijos (WASBE) prezidentai Francisas

Pietersas (Belgija) ir Leonas Bly (Vokietija), kiti žymūs dirigentai ir muzikologai: Robertas Grechesky, Johnas Mitchellas (JAV), Keithas Kinderis (Kanada), Damienas Sagrillo (Liuksemburgas) ir kt. Kaip ir 2010 metų, taip ir ši konferencija parodė, kad pučiamųjų muzika domisi įvairių kartų tyrėjai – joje dalyvavo nemažai perspektyvių jaunų mokslininkų, doktorantų.

Konferencijoje pranešimai buvo suskirstyti pagal temas „Portugalija“, „Instrumentinės sudėtys“, „Etnomuzikologija“, „Edukacija“, „Biografijos“, „Harmoniemusik“, „Transkripcijos“ ir kt. Daugiausia pranešimų (9) buvo biografinio pobūdžio. Muzikologus domina tiek žymių, pasaulinę reputaciją pelniusių kompozitorių (R. Vaughan Williams, H. Villa-Lobos, H. Wood, M. Colgrass, D. Maslanka), tiek iki šiol mažai žinomų, vietinės reikšmės kompozitorių ir atlikėjų veiklos bruožai. Net penki pranešimai buvo skirti Portugalijos pučiamųjų muzikai: šalies pasiekimai šioje srityje akivaizdūs ir, kaip savo pranešime paliudijo konferencijos šeimininkas Andre Granjo (Koimbra), pastaruoju metu šios muzikos populiarumas ir kokybė sparčiai auga.

Pučiamųjų orkestrų istorijai skirtuose pranešimuose dominavo Harmoniemusik – XVIII a. muzikos pučiamųjų oktetams ir kitiems ansambliams – tema (įdomu, kad kolega iš Lenkijos Mikolajus Rykowskis savo pranešime minėjo ir lietuvių obojininkus, dalyvaudavusius Lenkijos karalystės iškilmėse XVIII a. pabaigoje). Prancūzų revoliucijos bei imperijos laikų muziką nagrinėjantis F. Pietersas šį kartą pristatė (kaip visada įdomiai ir sąmojingai) išsamią Napoleono epochos ir vėlesnių šio stiliaus kūrinių panoramą. Turtingos, bet iki šiol mažai nagrinėtos XIX a. suomių pučiamųjų muzikos apžvalgą pateikė Kari Laitinenas (Helsinkis).

Svarbus požymis, rodantis augantį susidomėjimą pučiamųjų orkestrų muzika, buvo netradiciniai, tarpdisciplininiai pranešimai, kuriuose nagrinėti pučiamųjų orkestrų ryšiai su populiariąja muzika (Seth Wollem, Teksasas,

Muzikos barai / 11

Kronika JAV), etnomuzika (Malik Sharif, Gracas, Austrija), muzikos pedagogika (Maria Clara Vargas Cullel, Kosta Rika) ir kt. Mūsų muzikos pedagogus ir psichologus galėtų sudominti Eriko Jannerso (Viskonsinas, JAV) tyrimai – jo pranešime nagrinėtos įvairios atlikėjų psichologijos problemos: motyvacija, scenos baimė, konkurencijos keliamas stresas ir kt. Tyrėjas pateikė originalią koncepciją lygindamas muzikų ir sportininkų psichologijos ypatumus.

Daugiausia dėmesio konferencijoje, kaip galima spręsti iš jos pavadinimo, buvo skirta pučiamųjų orkestrų muzikai ir jų veiklos pobūdžiui, tradicijoms bei jų skirtumams. Šio straipsnio autorius skaitė pranešimą „Požiūris į aranžuotes pučiamųjų orkestrui. Kelias nuo „tradicijos“ prie meno“ (Approach to the Wind Band Transcriptions: Bridging the Path from “Tradition” to Art), kuriame nagrinėti simfoninių kūrinių instrumentavimo pučiamųjų orkestrams skirtingų tradicijų ypatumai. Nors pastaruoju metu susiformavo pakankamai solidus vertingų originalių kūrinių pučiamųjų orkestrui repertuaras, aranžuočių ir transkripcijų atlikimas bei jų kokybė tebėra aktualus pučiamųjų orkestrų praktikos dalykas. Apie transkripcijas buvo kalbama ir specialiai šiai temai skirtuose, ir tiesiogiai su ja nesusijusiuose pranešimuose. Konferencijoje pastebėtas akivaizdus susidomėjimas buvusių Rytų bloko šalių muzika, kuri dėl suprantamų priežasčių iki šiol Vakaruose buvo mažai žinoma. Ši tema atsispindėjo straipsnio autoriaus pranešime, ją palietė jau minėtas L. Bly. Domimasi net sovietinės epochos palikimu, to meto kūrinių estetinės vertės problema „socrealizmo“ reikalavimų kontekste. Šią problematiką išsamiai atskleidė Patricas Murphy (Oregonas, JAV) pranešime, skirtame rusų dirigento, aranžuotojo ir kompozitoriaus B. Koževnikovo simfonijoms.

Apibendrinant konferenciją galima teigti, kad pasaulyje vyksta intensyvi pučiamųjų orkestrų muzikos raida, plečiasi tarptautiniai ryšiai, atrandami anksčiau nežinomi jos sluoksniai. Nors kai kuriose šalyse kompozitoriai

Muzikos barai / 12

ir muzikologai į muziką pučiamiesiems vis dar žiūri iš aukšto, ši tendencija po truputį traukiasi, pučiamųjų orkestras tampa visateisiu akademinės muzikos pasaulio nariu. Plečiasi ir įvairių pučiamųjų orkestrų organizacijų veikla. Pastarąją temą pranešime „Tarptautinės pučiamųjų muzikos asociacijos. Tikslai, uždaviniai ir veikla“ (International Wind Music Associations. Targets, Objectives and Activities) išsamiai nagrinėjo IGEB prezidentas B. Habla.

Jis aptarė organizacijų istoriją ir šiuo metu veikiančių tarptautinių organizacijų (WASBE, CISM, IGEB) veiklą.

Pranešimų santraukos išspausdintos konferencijos leidinyje, o jų medžiagos pagrindu parengti straipsniai bus paskelbti periodiniame IGEB mokslo darbų žurnale „Alta Musica“ 2014 metais (2010 metais vykusios konferencijos darbai publikuoti „Alta Musica“ 29-ame tome, 2012 m.).

Vieno iš IGEB įkūrėjų Fritzo Theleno apdovanojimas (ThelenPreis) už geriausią per dvejus metus parašytą ir apgintą disertaciją pučiamųjų muzikos tema šiemet buvo įteiktas dviem tyrėjams.

Pagrindinis apdovanojimas atiteko prancūzų kilmės vieniečiui Davidui Gasche už disertaciją, kurioje nagrinėjama Harmoniemusik istorinė raida ir jos plitimas Europoje. Garbės apdovanojimas už disertaciją, kurioje pateikiama W. A. Mozarto „Užburtosios fleitos“ 1810 metais publikuotos aranžuotės Harmoniemusik ansambliui analizė, įteiktas buvusiam Graco (Austrija) muzikos ir teatro universiteto doktorantui Peteriui Hecklui. Theleno prizo laureatų disertacijų medžiagos pagrindu IGEB kas dveji metai publikuoja monografijas.

Baigiamajame konferencijos posėdyje buvo aptarta planuojama asociacijos narių veikla skleidžiant informaciją įvairiose šalyse, publikuojant straipsnius IGEB informaciniame leidinyje, kitoje periodinėje spaudoje bei mokslo darbų rinkiniuose. Be to, nuspręsta steigti elektroninį recenzuojamą pučiamųjų muzikos tyrimų mokslo darbų žurnalą, kuris bus publikuojamas IGEB interneto svetainėje. Sudaryta redaktorių kolegija ir paskirtas

vyriausiasis redaktorius – juo tapo Joe Manfredo (Ilinojus, JAV).

Galima tikėtis, kad tokio žurnalo atsiradimas atvers platesnes savo darbų publikavimo galimybes viso pasaulio (be abejo, ir Lietuvos) muzikologams.

Rytis URNIEŽIUS

LIUCERNOS FESTIVALYJE – DU LIETUVIŲ SOLISTAI

Vasaros pabaigoje, rūgpjūčio 19 d., prestižiniame Liucernos (Šveicarija) festivalyje koncertavo du solistai iš Lietuvos – sopranas Raminta Vaicekauskaitė ir baritonas Vytautas Juozapaitis. Jie buvo pakviesti atlikti garsios Vokietijoje gyvenančios rusų kompozitorės Sofijos Gubaidulinos kūrinių. Kartu su Vidurio Šveicarijos jaunimo orekstru, valstybiniu choru „Latvija“, estų tenoru Mati Turi bei bosu iš Rusijos Genandijumi Bezzubenkovu mūsų solistai rusų kalba atliko „Šv. Jono pasijas“ bei simbolinį šio kūrinio tęsinį „Velykos pagal šv. Joną“. Didžiuliam muzikų kolektyvui dirigavo su kompozitore jau daugelį metų bendradarbiaujantis estas Andresas Mustonenas.

Keturių Kantonų ežero pakrantėje stovinčių modernių Liucernos kultūros ir kongresų centro salė buvo sausakimša. Šveicarijoje pirmą sykį nuskambėjusius S. Gubaidulinos kūrinius vietos publika palydėjo griausmingomis ovacijomis. „Koncerto vieta ir publika man paliko didžiulį įspūdį. Žmonės turėjo programėles su religinių tekstų vertimais ir akylai sekė kiekvieną žodį. Gubaidulinos kūriniai reikalauja akustinės erdvės, kadangi scenoje – padidintas simfoninis orkestras, didesnės sudėties choras, vargonai. Kai visi užgroja tutti, nedidelėje salėje garso gali būti per daug, tačiau Liucernos festivalio salė tam tiko idealiai. Tiesą sakant, man retai tenka dainuoti tokios akustikos salėse, kur gali muzikuoti nesijaudindamas, ar publika tave girdės. Koncertas buvo tikras malonumas“, – „Muzikos barams“ pasakojo V. Juozapaitis.

Pats solistas su S. Gubaidulina

susipažino prieš dvidešimt metų Vokietijoje rengiamame Šlėzvigo–Holšteino festivalyje. Tąsyk lietuvis dalyvavo kito kompozitorės kūrinio – misterijos „Malda Akvarijaus erai“ – premjeroje. Vėliau V. Juozapaičio ir S. Gubaidulinos keliai susikirto dar ne vieną sykį. „Šv. Jono pasijas“ pirmą kartą atlikau prieš penketą metų Taline. Šveicarijoje šį stambų kūrinį teko dainuoti jau ketvirtą sykį.

Darbas sudėtingas ir atsakingas, atlikėjams tenka didžiulis krūvis. Nežinau, ar diapazono – 2,5 oktavos! – prasme baritonui yra parašyta sudėtingesnių kūrinių.

Tai tikrai rimtas iššūkis“, – sakė atlikėjas.

S. Gubaidulina „Šv. Jono pasijas“ sukūrė 2000 metais, Johanno Sebastiano Bacho 250-ųjų mirties metinių proga kūrinį specialiai užsakė Štutgarto miestas.

Kompozitorė yra sakiusi, kad rusų liturginėje praktikoje nėra pasijų tradicijos, stačiatikių bažnyčia vengia autorinių teatrališkų religinių kūrinių. Taigi, nors jos sukurtose „Šv. Jono pasijose“ susipina kelių skirtingų religinių knygų tekstai, patį kūrinį galima priskirti ne bažnytinei, bet pasaulietinei muzikai. Prabėgus metams po „Šv. Jono pasijų“ premjeros, S. Gubaidulina užbaigė ir oratoriją „Velykos pagal šv. Joną“ (neretai pavadinamą „Velykinėmis pasijomis“), kurioje pasakojama apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą.

Abu stambios formos kompozitorės kūriniai vieno koncertu metu buvo atlikti pirmą kartą.

Pasirodymą salėje stebėjo ir pati S. Gubaidulina, spalio 24 d. minėsianti savo 71-ąjį gimtadienį.

Laurynas BUTKAUSKAS

PRASIDĖJO NAUJAS NACIONALINĖS FILHARMONIJOS KONCERTŲ SEZONAS

Į spaudos konferenciją gausiai susirinkusius žiniasklaidos atstovus Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė ir jos kolegos supažindino su naujojo koncertų sezono

pirmojo pusmečio renginiais.

Pasidžiaugus vasaros koncertų gausa, buvo pristatyta savo įvairove intriguojanti programa, paskelbtas šio sezono moto: „Atrask save muzikos pasaulyje!“ Spaudos konferencijoje dalyvavęs prancūzų kompozitorius Pierre’as Thilloy papasakojo, kad susitikimų su Mūza Rubackyte kūrybinėje Prancūzijos vienuolyno erdvėje metu gimė idėja sukurti oratoriją lietuvių pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais.

Jungtinis Vilniaus ir Paryžiaus moksleivių choras kūrinį jau pristatė Prancūzijos sostinėje, o tas pats choras su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru rugsėjo 14 d. jį atliko mūsų Filharmonijoje. Tai buvo graži įvairiaspalvio sezono įžanga.

Rugsėjo 22 d. sezoną pradėjo smuikininko Sergejaus Krylovo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras. Kaip ir dera smuikininkui virtuozui, S. Krylovas pasirinko savo temperamentą ir požiūrį į interpretaciją atspindintį repertuarą: Pablo de Sarasate, Camille’io Saint-Saënso, Ernesto Chaussono kūriniai. Rodiono Ščedrino „Karmen siuita“ – lietuvių publikai puikiai žinomas kūrinys, jį parengė dar profesorius Saulius Sondeckis. Šį kartą orkestras siuitą atliko su ansambliu „Giunter Percussion“.

Simfoninių koncertų sezoną Juozo Domarko vadovaujamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras rugsėjo 29 d. pradėjo violončelininko Rimanto Armono jubiliejui skirtu koncertu.

Jame skambėjo specialiai šiai progai sukurtas kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 3. Šį sezoną jubiliejus scenoje minės ir altininkas, dirigentas, muzikologas Donatas Katkus, violončelininkas Valentinas Kaplūnas.

Premjerinius Ramintos Šerkšnytės, Alberto Navicko, Algirdo Bružo ir Zitos Bružaitės kūrinius klausytojai galės išgirsti festivalio „Gaida“ koncertuose. Andrejaus Doinikovo kompozicijos premjerą pasiūlys festivalio „Pokrovskije kolokola“ rengėjai. Čiurlionio kvartetui naują kūrinį paskyrė JAV gyvenantis kompozitorius Rodney Rogersas.

Simfoniniam orkestrui šį pus-

metį diriguos Juozas Domarkas, Robertas Šervenikas, Modestas Pitrėnas, prancūzų dirigentas Olivier Grangeanas, Austrijai atstovaujantys Rolandas Freisitzeris, Georgas Markas, Rusijai – Vladimiras Landė, Jurijus Serovas. Vyks kamerinės muzikos koncertai, rečitaliai, koncertai visai šeimai.

Greta mūsų kamerinės muzikos atlikėjų koncertuos pianistai Xiayin Wang, Nikolajus Luganskis, senąją muziką propaguojantis Ghislieri kolegijos konsortas ir sopranas Emanuela Galli, lūpinės armonikėlės virtuozas Gianluca Littera, Chačaturiano trio (Khachaturian trio) ir kt.

Toliau bus rengiamas ciklas „Muzika Trakų pilyje“. Viename iš šio ciklo koncertų skambėjo Maironio eilės ir dainos pagal poeto žodžius: dainininkas Liudas Mikalauskas, Vilniaus kvartetas, aktorius Vytautas Rumšas parengė programą „Maironio balsu“, skirtą Maironio metams. Klausytojai išgirdo ir Giedriaus Kuprevičiaus vokalinį ciklą bosui ir styginių kvartetui „Maironio balsu“. Spaudos konferencijos dalyviai gavo netikėtą dovaną – Filharmonijos išleistą kompaktinę plokštelę, kurioje įrašyta ši programa.

Sezono metu bus įdomu vėl išgirsti talentingiausią mūsų smuikininką Vilhelmą Čepinskį, į Lietuvą sugrįžusį ir su pianistu Zecharia Plavinu solidžią programą parengsiantį smuikininką Raimundą Butvilą, tenoro Vaido Vyšniausko solinį koncertą.

Verta nepraleisti ir Taikomosios dailės muziejuje vyksiančių sekmadieninių koncertų – čia bus spalvingų programų ir atlikėjų.

Numatomi įdomūs koncertai visai šeimai. Tarp jų – dirigento Mindaugo Piečaičio su Klaipėdos kameriniu orkestru parengtas naujas Zitos Bružaitės muzikinis spektaklis „Sofija muzikuoja“, teatralizuotas R. Rodgerso miuziklo „Muzikos garsai“ pastatymas, kuriame bus smagu matyti žaidžiantį ne tik „Ąžuoliuką“, bet ir M. K. Čiurlionio kvartetą, solistus.

Daug renginių metų pabaigos švenčių dienomis vyks Filharmonijos, Šv. Jonų bažnyčios, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėse. Šis tas numatyta ir regionams: koncertai su pašnekesiais iš ciklo

IN MEMORIAM ANDRZEJ CHŁOPECKI

Rugsėjo 23 d. mirė garsus lenkų muzikologas Andrzejus Chłopeckis (g. 1950), vienas iš autoritetingiausių Lenkijos šiuolaikinės muzikos žinovų, taip pat nuoširdus lietuvių naujosios muzikos bičiulis. Lenkijos kompozitorių sąjungos narys humanitarinių mokslų daktaras Andrzejus Chłopeckis buvo ir įžvalgus muzikos kritikas, ir teoretikas, aktyvus muzikinio gyvenimo dalyvis ir organizatorius.

1975 m. Andrzejus Chłopeckis baigė Varšuvos universiteto Andrzejus Chłopeckis Muzikologijos institutą paren(1950 01 21–2012 09 23) gęs magistro darbą apie Krzysztofo Pendereckio „Šv. Luko pasiją“ (darbo vadovė buvo garsioji Zofia Lissa). Nuo 1975 iki 1981 m. pabaigos Chłopeckis bendradarbiavo su Lenkijos radiju, vėliau į eterį sugrįžo 1991 m. Parengė apie 2000 radijo laidų, nuo 2005 m. buvo Lenkijos radijo Nepramoginės muzikos redakcijos laidų vedėjas.

Nuo 1994 m. koordinavo Lenkijos radijo dalyvavimą UNESCO Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje Paryžiuje. Nuo 1996 m. profesoriavo Katovicų muzikos akademijoje, skaitė paskaitas apie XX ir XXI a. muzikos istoriją ir estetiką. Nuo 2000 m. taip pat dėstė Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrimų instituto Podiplominių studijų skyriuje Varšuvoje.

Andrzejus Chłopeckis buvo „Varšuvos rudens“ bičiulių draugijos ir šio festivalio repertuarinės komisijos pirmininkas, Kelne leidžiamo žurnalo „MusikTexte. Zeitschrift für Neue Musik“ redakcinės tarybos pirmininkas. 2001–2006 m. įgyvendino autorinį projektą „Förderpreise für Polen“, finansuotą Ernsto von Siemenso muzikos fondo: projekto metu buvo užsakyti ir atlikti 34 kūriniai, jų autoriai – jauni lenkų, lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių, slovakų, čekų, vengrų, rumunų, bulgarų ir slovėnų kompozitoriai. 2000 m. Krokuvoje ir 2006 m. Lvove surengė festivalį „Aksamitna kurtyna“ (Aksominė uždanga), 2006 m. Varšuvoje – Pawło Szymańskio muzikos festivalį. Beje, Onutės Narbutaitės „Melodija Alyvų sode“, vėliau „The New York Times“ puslapiuose išgarsinta Richardo Taruskino, 2000 m. buvo sukurta būtent festivalio „Aksamitna kurtyna“ užsakymu ir ten pirmą kartą atlikta.

Andrzejus Chłopeckis yra pelnęs įvairių apdovanojimų, paskutinis iš jų – „Auksinis mikrofonas“ (2008). Šis muzikologas – daugelio recenzijų, esė, komentarų, muzikinių feljetonų autorius.

2001 m. žurnalas „Muzikos barai“ publikavo didelio Andrzejaus Chłopeckio straipsnio „Blėstančio šimtmečio prietarai“ vertimą (Nr. 7–8, p. 60–68).

Beata BAUBLINSKIENĖ

„Muzikos enciklopedija gyvai“, muzika skambės bažnyčiose, kitose salėse. Pseudomeno, užtvindžiusio televizorių ekranus, fone vis didėja meno edukacijos poreikis.

Nenutrūkstamą Filharmonijos koncertų tėkmę garantuoja pagrindinės rėmėjos – akcinės ben-

drovės „ORLEN Lietuva“ – antrus metus skiriama parama.

Parengė Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 13

Portretas R. STRAUSSO SALOMĖJA OPEROJE „SALOMĖJA“, R. WAGNERIO ELIZABETĖ „TANHOIZERYJE“, VIOLETA G. VERDI „TRAVIATOJE“, TATJANA P. ČAIKOVSKIO OPEROJE „EUGENIJUS ONEGINAS“, TAIP PAT LARINA „ONEGINE“ (REŽISIERĖS D. IBELHAUPTAITĖS PASTATYMAS) – TAI TIK MAŽYTĖ DALIS ĮVAIRIASPALVIŲ LIETUVOS NACIONALINIO OPEROS IR BALETO TEATRO SOLISTĖS SIGUTĖS STONYTĖS VAIDMENŲ LIETUVOS IR UŽSIENIO TEATRŲ SCENOSE. REGINT IR GIRDINT SOLISTĘ, TAIP DARNIAI GYVENANČIĄ SU MUZIKA, ATSAKINGAI, TAČIAU SU SUBTILIU HUMORU ŽVELGIANČIĄ Į GYVENIMO DETALES, NORISI IŠ ARČIAU PAŽVELGTI Į JOS PASAULĮ.

VIENĄ RAMIĄ POPIETĘ NUSIŠYPSOJO LAIMĖ PRIE KAVOS PUODELIO SUSĖSTI KARTU SU OPEROS SOLISTE SIGUTE STONYTE IR KOMPOZITORE AUDRONE ŽIGAITYTE. PAŠNEKESIO METU KARTAIS RAMŪS IR RIMTI, KARTAIS ŠMAIKŠTESNI SIGUTĖS STONYTĖS ŽODŽIAI SUSIDĖLIOJO Į LABAI ĮVAIRIAPUSIŠKOS, VISUOMET TIESIOS ASMENYBĖS PAVEIKSLĄ. POKALBIS PRALĖKĖ TARSI MUZIKOS KŪRINYS: VIENU ĮKVĖPIMU, TAČIAU PALIKDAMAS GILŲ ĮSPŪDĮ.

Sigutë Stonytë: Esu laiminga!

Sigutė Stonytė – Toska (G. Puccini „Toska“)

Muzikos barai / 14

Nuotraukos iš asmeninio albumo

I DALIS. ALLEGRETTO Audronė Žigaitytė: Pirmą kartą Sigutę Stonytę, tuo metu pirmakursę, išgirdau dainuojančią Balio Dvariono „Žvaigždutę“ Nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje. To iki šiol negaliu pamiršti. Kaip tuomet Dvariono „Žvaigždutė“ atsirado Jūsų repertuare ir kiek jame dabar yra lietuviškos muzikos?

Sigutė Stonytė: Pirmiausia, „Žvaigždutė“ man asocijuojasi su Beatriče Grincevičiūte. Manau, jog „Žvaigždutę“ gali dainuoti žmogus, kuris sugeba iki tos žvaigždutės pakilti. Ne sužvaigždėjimo

prasme, žinoma, bet pajausdamas tą vaiskumą, tyrumą. Aš žinojau, kad galiu dainuoti šį kūrinį. Bet jį man atvėrė Grincevičiūtė.

Lietuviškos muzikos mano repertuare yra gana daug. Joje galima rasti daug skaidros.

A. Ž.: Jus daugiau įsivaizduojame te-

Galbūt kartais yra skaudu, tačiau kai kurie jau mokydamiesi pirmame ar antrame kurse suvokia, jog niekada nebus stiprūs, labai ryškūs, kad jų konkurentai bus stipresni. Tačiau tada įvyksta stebuklas: žinodami tai, jie stengiasi kuo daugiau iš savęs ištraukti. Kartais kolegos pataria: „Tik nesakyk jam ar jai nieko, tegu galvoja, kad viskas yra gerai.“ Tačiau aš negaliu apgaudinėti. Tik žinodamas, kas yra, studentas ima stengtis, įdeda daugiau jėgų ir niekada nenusivilia, atvirkščiai: patirtis, kai jaunas žmogus, pažinęs save ir savo galimybes, stengiasi ir siekia, yra didžiausia mano pergalė. Dažnai toks žmogus pateikia siurprizą: regis, toks silpnas balsiukas, tačiau kaip įdomu klausyti.

A. Ž.: Yra intriguojantis Marios Cal-

atro scenoje, o kur skamba toji lietuviška muzika?

S. S.: Koncertuose, festivaliuose...

Tytuvėnuose, Užutrakyje, Kelmės dvare, Zapyškio bažnytėlėje, Klaipėdos koncertų salėje ir t. t. Visuomet greta didžiųjų – Mozarto, Händelio – į programą įpinu ir lietuvių kompozitorių kūrinių.

A. Ž.: Sigutę Stonytę mes žinome kaip vieną didžiausių muzikos stilių specialisčių. Vokiška muzika atliekama vokiška kultūra, italų muzika turi jai būdingą raišką. O kas toji lietuvių muzika ir ar ji turi, Jūsų požiūriu, savitą stilistiką?

S. S.: Žinoma, turi. Aš manau, kad svarbiausia drąsiai tai išreikšti. Mumyse jau yra lietuvių autoriai. Štai kad ir atliekant Dvariono Dalią: išsižioji – ir jau turi. Žodžiai patys liejasi.

Stilius yra viduje. Nereikia bijoti to išreikšti. Reikia išgyventi, tarsi būtum autoriaus dalis. Lietuviui tai artima.

Tą pačią lietuvių liaudies dainą galima atlikti kaip nenusakomą šedevrą, į ją galima sudėti visą savo kultūrą.

Gerūta Griniūtė: O kaip į lietuvišką muziką reaguoja užsienio publika, ar supranta ją?

S. S.: Taip, užsieniečiai supranta lietuvišką muziką ir jiems ji labai patinka. Užsienio publika bisui renkasi būtent lietuviškus kūrinius. Jei žodis pasakomas formaliai, niekas nesupras, apie ką dainuoji. Bet jeigu tavo akys, balsas ir mintis susilies į visumą, kiekvienas supras, ką nori pasakyti. Muzika yra galinga, tik ją reikia pateikti stipriai, įtikinamai, nuoširdžiai, atvirai, su aistra ir temperamentu. Tuomet visi patikės.

G. G.: Jūs sakote, kad muzika yra universali kalba?

S. S.: Jei atlikėjas pats supranta, apie ką dainuoja, tada supranta ir publika. Mokydamiesi studentai visuomet supranta tekstą, kad ir kokia kalba dainuotų. Sunkiau, jeigu jie neturi užtektinai techninių priemonių, vokalinių galimybių, kad galėtų iš-

Ledi Makbet (G. Verdi „Makbetas“)

reikšti ir perteikti mintį.

A. Ž.: Lyginant su pasaulinių atlikėjų įrašais, dažnam mūsų atlikėjui pakilti „virš“ natų yra nemenka problema.

Kaipgi pasiekti, kad interpretacijoje kuo mažiau liktų „grynojo“ teksto, ar turite interpretacijos paslapčių?

S. S.: Štai, pavyzdžiui, yra žodis „mirtis“. Jį galima ištarti labai šviesiai arba labai niūriai. Viskas priklauso nuo to, kaip pavyksta valdyti vokalinį aparatą.

A. Ž.: Bet juk pakilimas „virš“ natų

yra ne vien dainininkų problema. Siečiau tai su interpretacija plačiąja prasme. Kiek atlikėjo visapusiškumas ir mąstymas turi įtakos?

S. S.: Viskas susideda: mąstymas, vaizduotė, filosofiniai dalykai, žinios.

Kamerinė muzika yra tikrai sunki. Ją atliekant, žmoguje susilieja viskas, kas tik gali susilieti muzikoje.

A. Ž.: Kiek reikia atiduoti savęs mokiniams, kad jie suprastų tai, ką Jūs žinote ir patiriate, tai, kas Jumyse yra?

S. S.: Darbas labai įdomus, tačiau kartu jis kenkia balsui. Savo balsu stengiuosi mokiniams nerodyti to, apie ką kalbu, skatinu juos visuomet būti supratingus, ir tada, kai dirigentas ar koncertmeisteris išsakys pastabas ir negalės visko iliustruoti balsu.

Visur reikalinga įtaiga. Tačiau man svarbiausia, kad jie žinotų, kas jie yra: koks jų balsas, kokia jų perspektyva.

Liza (P. Čaikovskio „Pikų dama“)

Muzikos barai / 15

Portretas Žmogus viską turi pasiekti per realius dalykus. Svarbu išdėstyti esmę apie kvėpavimą, gerklę, išaiškinti, koks yra kūrinys, apie ką jis, sudėlioti konkrečius taškus. Tuomet visa kita pamažu ateis, žmogus ras savo kelią, dainuos.

A. Ž.: Be kokių mokinių nenorėtumė-

Nuotrauka iš asmeninio albumo

te savo biografijos?

Abigailė (G. Verdi „Nabukas“)

las personažas pjesėje „Meistriškumo pamoka“. Dramaturgas pajuto pedagoginio darbo specifiką, išraiškingai parodė, kad būtina siekti absoliutaus persikūnijimo, personažo įtaigos. Kiek savęs tenka atsisakyti dėl personažo psichologijos, situacijos?

S. S.: Šią pjesę žiūrėjau porą kartų. Kiek man teko skaityti apie Marią Callas, tai buvo labai subtili, aukštos kultūros, švelni moteris. Tačiau pjesėje ji parodyta taip, kad būtų įdomi publikai. O jaunam žmogui sudėtinga nupasakoti tiksliai, kas ir kaip turėtų būti. Dėstant galima „užmesti štrichus“ jų ateičiai. Kai kurie studentai, kurie vėliau išvyksta į Italiją ar Vokietiją, paskambinę sako: „Tik dabar iš tiesų suprantu, ką Jūs tada sakėte“.

Sakyti reikia, bet norėti, kad iškart bus taip, kaip pasakai, nereikėtų. Manau, būtina pasėti sėklą, mokinys turi tai turėti. O jau vėliau, po kiek laiko, tai gali išaugti į kažką daugiau. Lietuvoje viešėjęs nuostabus italų dirigentas Daniele Rustioni yra pasakęs, kad žmogus, kuris tų sėklų negavo pradžioje iš savo vokalo pedagogų, visą gyvenimą ieškos papildomų dėstytojų, mokės pinigus ir niekada niekas neišdygs. Tačiau pasodinus tą tikrąjį grūdelį, žmogus vystysis, mokysis, ir tas grūdelis sudygs. Manau, svarbiausia yra konkretūs dalykai.

Muzikos barai / 16

S. S.: Kiekvienas išsineša dalį tavęs. Tam, kuris galbūt mažiau apdovanotas, skiri begales laiko, kad jis galėtų gyventi toliau, žinotų tiesą.

Yra tokių, tačiau aš negaliu nė vieno išskirti. Yra žmonių, kurie artimesni tavo esybei, kurie iškart supranta, kiti uždaresni, labiau kompleksuoti, kai kurias savybes atsinešę iš šeimos.

A. Ž.: O kas Jus formavo? Klaipėdiečiai jaučia šiokį tokį atotrūkį nuo visos Lietuvos...

S. S.: Visos vertybės formavosi šeimoje: ištikimybė, meilė, pasiaukojimas, švelnumas... Mano tėveliai buvo paprasti žmonės, dirbo prie jūros, su technika susijusį darbą, o su muzika neturėjo jokių sąsajų. Bet suvokiu, kokie tai buvo turtingi žmonės. Polinkis į gilumą, pokalbiai su mama, nesumeluota, tikroji meilė, tėčio žemaitiškas užsispyrimas, tačiau kartu ir vidinė švara – visa tai iš šeimos. Kai pirmąsyk išgirstu studentus, iškart pastebiu, ką jie atsineša iš šeimos.

Visa dvasia yra šeimoje.

G. G.: Jei pastebite, kad studentui nesiseka, ar mėginate jį kaip nors motyvuoti?

S. S.: Mano klasėje nebūna buitinių diskusijų. Žmogus atėjo ir žino, kad dabar dainuosime Mozartą. Jei balsas nelabai skambus, jei, pavyzdžiui, studentas atėjo iš šokio pamokos, vadinasi – tądien dirbsime daugiau. Studentai žino, jog pamoka nėra prieglobstis. Suprantama, kartais matau, kad jaunuolis yra prislėgtas, nelabai gerai jaučiasi, tačiau po pamokos jis išeina pakylėtas. Mano pamokoje nėra specialios motyvacijos. Net vidutiniškų galimybių žmogus gali daug pasiekti darbu. Tokie atlikėjai yra laimingi, jie jaučiasi einantys savo keliu. Blogiau, kai studentui yra sakoma, koks jis puikus atlikėjas, o po keleto perklausų jis niekur nepatenka, nusivilia. Taip nu-

tinka, kai jis nežino apie save tiesos.

A. Ž.: Jūs savo praktika tai įrodėte.

Nuo vaikystės mėgstu operą „Eugenijus Oneginas“, ir taip genialiai padainuoti Lariną retai kam pavyksta! Larina ir Auklė anksčiau būdavo iš esmės nepastebimos. O štai Dalios Ibelhauptaitės režisuotame spektaklyje pamatėme, jog mažų vaidmenų išties nėra...

G. G.: Teko girdėti, kad Jums įdomūs maži, epizodiniai vaidmenys... O kiek jų turėjote?

S. S.: Ne tiek daug, tačiau man įdomu atlikti komiškus, charakterinius vaidmenis, kuriuose daugiau spalvų. Žinoma, viskas yra įdomu, visko gavau. Buvau ir Cerlina, ir Larina iš draugystės ir meilės bohemiečiams. Žinojau, jog tame kolektyve yra kūrybinė laisvė. Visi džiaugiasi vienas kitu ir tuo, ką daro. Štai visą gyvenimą svajojau scenoje rūkyti – ir režisierė labai noriai priėmė mano idėją (juokiasi).

A. Ž.: O kokie dar režisieriai leidžia tiek improvizacijos?

S. S.: Vis dėlto nuostabiausias režisierius yra Eimuntas Nekrošius. Su juo teko dirbti tik „Otele“, tačiau jis vainikavo mano supratimą, kaip harmonijoje ir tikslume atrasti improvizaciją.

Kaip apibūdinant Mozarto muziką: juokas pro ašaras. Toks yra Eimuntas Nekrošius. Jo genialumas slypi ten, kur tikslume improvizuojama. Tik dirbdama su juo tą patyriau. Tai labai subtilūs, nepaprasti, šamaniški dalykai. Tai – daugiau nei režisūra.

A. Ž.: Žinant, kiek visko esate dainavusi, kirba klausimas: ar svajonėse nėra Izoldos?

S. S.: Izoldą dainuočiau su džiaugsmu. Galbūt naujausiame mūsų teatro pastatyme – balete pagal R. Wagnerio „Tristaną ir Izoldą“ teks dainuoti Wagnerio dainas (Mathildes Wesendonk žodžiai). Wagnerio muzika rašyta nei sopranui, nei mecosopranui, dėl to tai labai įdomi medžiaga. Izolda – iš tiesų mano svajonė...

A. Ž.: Visos kitos Wagnerio sukurtos moterys „augino“ būtent šią moterį.

G. G.: O ar yra vaidmenų, kurių atsisakote?

S. S.: Labai daug esu atsisakiusi.

Kai atėjau į teatrą, man buvo paskirta Madam Baterflai, bet jos atsisakiau.

Maestro Aleksai sakiau, kad man dar

nėra nė trisdešimties, tad kaip galiu dainuoti tokį personažą? Žinoma, didžiulė paskata iš karto gauti tokį didelį vaidmenį. Kai dalyvavau perklausoje, dainavau paskutinę Baterflai ariją – dramatišką atsisveikinimą su vaikučiu. Tuomet dirigentas „užsikabino“ ir paskyrė man visą partiją, o aš pabėgau nuo jos.

Buvo ir Elvyra „Don Žuane“ – jos taip pat atsisakiau. Užsimaniau Cerlinos, nors žinojau, kad Elvyra kaip tik mano balsui. Tačiau kodėl gi aš turėčiau dainuoti Elvyrą? Man įdomesnė buvo Cerlina. Dar buvo „Fidelijo“ Leonora ir daug kitų. Negriebiau visko, ką siūlydavo – ir nesigailiu. Ir dabar ne viską imu. Štai neseniai atsisakiau Rozalindos „Šikšnosparnyje“. Ji buvo paskirta ir anksčiau, tačiau jos atsisakiau ir tada, ir dabar. Manau, kad tas partijas turi atlikti jauni žmonės. Jau Cerlina buvo mano kaprizas, bet dabar kaprizus tramdau.

A. Ž.: O kiek savęs tenka atsisakyti, kuriant vaidmenį? Kiek tame vaidmenyje turi būti natūralių išgyvenimų? Kiek reikia būti patyrusiai analogiškų situacijų, kad jas pavyktų perteikti scenoje?

Ar atvirkščiai – gyvenimas ir emocijos scenoje visai nesusiję dalykai?

S. S.: Manau, kad moteriai atlikėjai gyvenimo patirtis visada labai svarbi.

Ir meilė, ir vaiko gimimas, ir artimųjų mirtys – viskas susideda. Kita vertus, gyvenime galima to nepatirti. Jei turi gerą meninę intuiciją, nebūtina viską iškentėti ir išnešioti savyje. Tai vertinu atsargiai. Žinoma, jei gyvenimas davė patirties, tuomet tai savaime gerai, bet jei tos gyvenimo mokyklos nebuvo daug, o žmogus meniškas, intuityvus, tuomet visa kita gali būti nereikšminga. Pagaliau energetika ir istorija yra kiekvieno kompozitoriaus natose. Jei viską perskaitai, supranti, tuomet gali perteikti tuos išgyvenimus, nebūtina pačiam būti plakamam tragedijų.

A. Ž.: Kiek Jūsų pedagoginiam darbui įtakos turėjo Jūsų pačios mokytojai?

S. S.: Savo darbo su studentais stilių sukūriau pati. Manau, jog iš savo pedagogų neperėmiau specifinio darbo stiliaus.

A. Ž.: O protestas prieš buvusį darbą? Juk didžiausi atradimai gimsta nei-

giant ką nors, kas nepatiko. Mano pedagoginė metodika grindžiama tuo, kas man nepatiko, todėl stengiuosi viską daryti taip, kaip norėčiau, kad būtų.

S. S.: Studentas ateina su savo problemomis. Juk aš dirbu jam, dėl jo, o ne dėl to, kad man kažkas nepatinka ar noriu, kad būtų taip ir ne kitaip.

Kiekvienas studentas man yra atskiras. Su kiekvienu turi dirbti skirtingai. Galbūt vienam reikia pasakyti griežtai, jis tokiu būdu „susikrato“, o su kitu reikia kalbėti labai subtiliai, tada jis atsiskleidžia.

Iš mano pedagogų Zenonas Paulauskas labai subtiliai reaguodavo į kiekvieną atlikėją. Jei jo paklausdavo: „O kodėl ji taip kvėpuoja?“, dėstytojas atsakydavo: „Palikite ramybėje, jai taip reikia“. Jis juto prigimtį ir jos nedraskė. Nemanau, kad sekiau jo pėdomis, tačiau mąstau taip, kaip jis.

A. Ž.: Tarp Jūsų mokinių yra unikalus sopraninas – Viktoras Gerasimovas, taip pat klaipėdietis. Manau, jog klaipėdiečiai yra patys balsingiausi žmonės.

Tačiau kalbant apie fiziologiją, kas yra sopraninas?

S. S.: Taip, jie tikrai turi kažką balsuose. Galbūt minėtas atitrūkimas, buvimas toliau tai duoda.

Sopraninas dainuoja falcetu. Viktoras Gerasimovas dainavo diskantu „Gintarėlio“ chore, pasąmonėje tai užsifiksavo, tad jau subrendęs, po mutacijos, jis nenorėjo prarasti to skambėjimo. Tai vienas tų subtiliųjų dalykų. Iš pradžių jo balsas buvo labai trapus, tik vėliau tapo tvirtas. O tuo trapiuoju laikotarpiu, jei būtų dirbęs su dėstytoju, kuris nebūtų leidęs dainuoti falcetu, jis būtų tapęs lyriniu baritonu, kuriam veikiausiai nelabai sektųsi, nes jo pasąmonėje diskanto balsas buvo svarbesnis. Dabar jis baigė studijas, ir jei Klaipėdoje bus statoma kokia barokinė opera, tuomet puiku. Viktoras buvo išvykęs į Angliją, metus ten mokėsi, tačiau grįžo į Lietuvą, nori dainuoti čia, kur labiau rūpinamasi jaunu žmogumi. Anglijoje buvo vertinami kiti dalykai.

A. Ž.: Jei tai pasąmonės dalykai, tai kodėl anksčiau vyrai būdavo kastruojami siekiant išgauti reikiamą balso tembrą?

S. S.: Tai susiję ir su hormonais.

Visi mes turime daugiau vyriškų arba

moteriškų hormonų. Yra vyrų, turinčių daugiau moteriškų hormonų, tai veikia balsą. Būna moterų, dainuojančių labai žemu balsu, kontraltu.

Tokios moterys turi daugiau vyriškų hormonų, kaip, pavyzdžiui, Merilyn Horne. Tai – fiziologija.

G. G.: Grįšiu prie išvykimo į užsienį.

Ar skatinate savo studentus vykti pasisemti žinių svetur?

S. S.: Dabar yra labai daug galimybių, atviros durys išvažiuoti. Užsienio kalba, bendravimas, matymas, kas vyksta aplink – puiki patirtis. Visada skatinu.

G. G.: O kalbant apie įvairius projektus, konkrečiai – televizijų projektus, ar manote, jog toks projektas kaip „Triumfo arka“ yra geras kelias jaunam žmogui save pristatyti?

S. S.: Kiekvienas eina savo keliu.

O kalbant konkrečiai apie „Triumfo arkos“ projektą, tai manau, kad jis nuostabus. Pirmoji „Triumfo arka“ buvo kaip sukrėtimas, sprogimas ir jauniems atlikėjams, ir žiūrovams.

Net ir dabar, praėjus daug laiko, sulaukiu skambučių su prašymais paklausyti kieno nors dukrą, kuri nori studijuoti dainavimą. Primenu, jog puikių profesorių turime visą akademiją, tačiau tuomet man atsako: „Ne, mes norime pas jus, norime išgirsti teisybę“. Tai yra didžiulis komplimentas, džiaugiuosi. Nemanau, kad projekte dalyvavę kiti profesoriai melavo, tačiau mano pasisakymai galbūt buvo taikliausi. Projektas atvėrė galimybę pastebėti operos solistus.

Pavardės pažįstamos, arijos jau žinomos, žmonės jų nori klausyti gyvai.

A. Ž.: Ar negaila, kad Jūsų jaunystėje tokių projektų nebuvo?

S. S.: Negaila. Tada buvo kitų dalykų. Jaunystėje neteko dalyvauti tokiame projekte, tačiau dabar vis tiek patekau (šypsosi). Viskam savas laikas.

G. G.: O ką Jūs manote apie komercinių televizijų projektus, apie solistus, kurie eina į tokius projektus šokti?

S. S.: Aš į tai žiūriu labai teigiamai. Kūnui fizinis krūvis yra reikalingas. Juk jie įgyja kūno laisvės, o ir eisena tampa kitokia. Jei tik jauni žmonės sugeba suderinti darbus su tokiais projektais – labai gerai. Patirtis ir nauda profesijai.

Muzikos barai / 17

Portretas II DALIS. MENUETAS

A. Ž.: Esate trečioji Karnavičių dinastijos moteris dainininkė šalia vyro pianisto. Ar tai pragmatiškumas, siekiant nenutraukti dinastijos, ar atsitiktinumas ir spontaniškumas?

S. S.: Be abejonės, atsitiktinumas.

Juk aš neanalizavau Karnavičių giminės istorijos ir negalvojau, kad štai dabar man reikėtų pasistengti. Visada buvau atviras ir naivus žmogus.

Ir dabar tokia esu. Aš patyriau tikrą meilę. Tai – neišpasakytai sunki liga...

Ir tada apie jokius suplanavimus neįmanoma galvoti.

A. Ž.: Gal prisiminkite savo vaikystę.

Kaip pradėjote dainuoti, ar buvo kokių įsimintinų įvykių, nutikimų?

S. S.: Turėjome namuose seną didelį radiją, kurį įsijungusi klausydavau Georgo Otso dainų, jas vėliau atmintinai dainuodavau kaip lopšines savo mažesniajam broliukui. Man buvo ketveri metai, o jam – dveji.

Supdavau jo lovytę ir dainuodavau visą Otso repertuarą...

A. Ž.: O ar buvote padauža? Ar esate prikrėtusi eibių?

S. S.: Kaip čia pasakius (juokiasi). Žemaitijos kaime visko prikrėsdavome, bet senelis mane labai mylėjo, viską atleisdavo dar pridurdamas: „Aš toks pats buvau“. Būdavau mūsų vaikiškų renginių iniciatorė, brolis palaikydavo man kompaniją. Brolis nesusiejo savo gyvenimo su menais, nors visada svajojo būti aktorius.

Tačiau šeimoje užtenka vieno neapibrėžtos specialybės – dainavimo – atstovo. Brolis turi aktorinių gabumų, jo suvaidintos komiškos scenos mane nepaprastai prajuokina.

G. G.: Ar operos solistai kaip nors ypatingai saugo balsą? Ar drąsiai valgote ledus?

S. S.: Lietuvos dainininkai gyvena kiek kitaip, nei užsienio solistai. Mes galime langus išsišveisti, su mokiniais dirbti, pietus pagaminti, o kitą dieną dainuoti sunkiausią spektaklį.

Dėl to esame užsigrūdinę ir tuos ledus galime valgyti. Žinoma, prieš pat spektaklį nerizikuočiau. Tačiau šiaip, jeigu nėra didelio temperatūrų skirtumo, jei nėra labai karšta, mielai valgau ledus. Jei būtume Vakaruose ir reikėtų išlaikyti savo gerą vardą,

Muzikos barai / 18

kur kiekvienas dainavimas gali būti paskutinis, tai gal kitaip į save žiūrėtume. Ten solistas yra visai kitoje dimensijoje nei pas mus. Aš labai džiaugiuosi, kad esu būtent čia, kad nelikau užsienyje, nors turėjau galimybių dirbti Amerikoje, Vokietijoje.

Bet gal būtent dėl to, kad nebūčiau galėjusi atsieti savęs nuo savo gyvenimo ritmo, nelikau ten.

G. G.: O ar einate į sceną, kai blogai jaučiatės, kai sergate?

S. S.: Visaip būna. Nebūna taip, kad sirgdama jausčiausi idealiai, tačiau tą iššūkį reikia priimti. Yra žmonių, kurie suserga stipriu bronchitu, tačiau yra įvaldę vokalinę techniką, ši jiems padeda. Kai aš dainavau Salomėją, Lietuvoje neturėjau dublerės, o tuo metu kaip tik užklupo ūmus tracheitas, ryte bandau prasidainuoti – jokio garso. Ramiai, po truputį ėmiau dainuoti, „susiradau“ balsą ir vakare atidainavau visą spektaklį.

A. Ž.: Vadinasi, vokalistai ne šiaip sako: „Einu balso paieškoti“ ?

S. S.: Iš tikrųjų, kai balso visiškai nėra, vien psichologiškai tai labai sunku – juk vakare laukia spektaklis, o garsas neatsiranda. Bet aš žinau, kad negaliu sau to leisti.

A. Ž.: Jei galima užkimus rasti balsą, tai gal kiekvienas žmogus gali dainuoti?

Tai yra – „surasti“ balsą?

S. S.: Fiziologija, stygos, gomurys ir panašūs dalykai yra viena, bet kaip tai paklus centrinei nervų sistemai, ar pavyks sukontempliuoti techniką – kitas dalykas. Jei puikiai veikia visa centrinė nervų sistema, tuomet – taip.

A. Ž.: Ar yra kita tokia specialybė, kurioje visą organizmą reikia taip sutelkti vienam tikslui?

S. S.: Manau, dainavimas tikrai ne vienintelė specialybė, verčianti absoliučiai mobilizuotis. Juk jei chirurgas nustato vieną diagnozę, o prapjovęs žmogų mato visai kitką, jis nepuola į paniką. Ramiai žiūri, ką turi, ir sprendžia, ką daryti.

A. Ž.: Na, bet chirurgas turi instrumentus, o čia instrumentą reikia surasti savyje, sukaupiant visą dvasinę energiją. Tai ne fortepijonas: kur jis stovi – ten galima groti. Pati primityviausia specialybė – pianistas (juokiasi). Provokuoju, žinoma.

S. S.: Labai sunki specialybė. Ma-

nau, kad fortepijonas yra vyriška specialybė. Kai moteris kovoja su tuo žvėrimi, instrumentas ne taip skamba. Tik Martha Argerich, Mitsuko Uchida, dar Mūza Rubackytė tai sugeba, jos yra peržengusios tą moters galimybių ribą. Jų aš klausausi. O šiaip – nesuvyriškėkime, tegul moterys dainuoja.

A. Ž.: Jei mes ateitume pas Sigutę Stonytę, ką ji mums pagamintų? Turite firminį patiekalą?

S. S.: Jei reikėtų, „sureguliuočiau“ pudingą varškės pagrindu.

A. Ž.: Automobilį vairuojate?

S. S.: Ne, tegul vairuoja vyrai. Brolis mane išmokė puikiai vairuoti, bet aš nenoriu važiuoti. Aš mėgstu vairuoti, tai malonumas, bet būčiau per daug azartiška vairuotoja, todėl tegul tai daro vyras.

G. G.: Gal automobilyje klausotės muzikos?

S. S.: Tyla – geriausia byla. Retai klausausi muzikos. Jei klausausi, tai Wagnerio uvertiūrų, Mozarto lėtųjų fortepijoninių koncertų dalių. Daugiau – fortepijoninės muzikos.

G. G.: Ar netraukia džiazas?

S. S.: Džiazo nesuprantu, tad negaliu pasakyti, jog mėgstu. Ten – kitas pasaulis. Man artimesnis yra rokas.

Ypač sunkusis rokas. „Aerosmith“, „Queen“, Ozzy Osbourne´as. Štai Osbourne´o klausiausi, kai jis koncertavo Vilniuje. „Rolling Stones“ ir Mickas Jageris. Jie visi yra savo srities energetikai. Laikas parodė, kad jie verti klausymo.

A. Ž.: O jeigu norėtume atkartoti Sigutės Stonytės laisvadienį, ką veiktume? Kokia diena tai būtų?

S. S.: Iš ryto būtinai padainuoju.

Kaimynai nieko negirdi, mat mūsų namo sienos labai storos. Tačiau kai nedainuoju ar būnu išvykusi ilgesniam laikui, jie vis dėlto paklausia, kodėl manęs nesigirdi. Vadinasi, kaimynai nori klausytis. Jei matau, kad neužklups lietus, labai mėgstu sėsti ant dviračio... Mėgstu aktyvų laisvalaikį, jei tik jo būna. Tačiau turiu nemažai įsipareigojimų.

G. G.: Kokią literatūrą skaitote lietingą dieną? Ar turite mėgstamiausią rašytoją?

S. S.: Oscaras Wilde´as – mano mėgstamiausias.

A. Ž.: Jei yra tokia Salomėja, kokią ją kuria Sigutė Stonytė, tikrai nustebčiau, jei mėgstamiausias nebūtų Oscaras Wilde´as...

S. S.: Estetika, grožio supratimas Oscaro Wilde´o literatūroje unikalus.

Kaip jis aprašė Salomėjos išvaizdą!

Tai nepaprasta... Galbūt pati Wilde´o asmenybė man imponuoja: nesuprastas, daug iškentėjęs, blaškomas likimo.

III DALIS. ADAGIO CANTABILE A. Ž.: Ar teko kada sutikti scenos partnerį, kurio gailėtumėtės nesutikusi?

S. S.: Ypatingas buvo Johannesas von Duisburgas „Skrajojančiame olande“. Taip pat labai geras ryšys su Vaidu Vyšniausku „Otele“. Jis traktuoja savąjį Otelą labai ekspresyviai, bet personažo pojūtis yra teisingas ir tikras. Ir mane Vaidas traktuoja ne tiesmukai... Nuostabus partneris. Jis nuolat mokosi iš tų žmonių, kuriais pasitiki.

Apskritai, svarbiausia yra bendravimas su žmonėmis. Visą gyvenimą turėjau laimę bendrauti su neeilinėmis asmenybėmis: Gintaras Varnas su puikia „Pikų dama“, Juozas Statkevičius su savo grožio, estetikos pajautimu, noru padėti artistui, Eimuntas Nekrošius, jaunasis Daniele Rustioni, Jonas Aleksa, pasėjęs tuos grūdus manyje, apie kuriuos kalbėjau anksčiau, Oscaras Wilde´as, Galina Dauguvietytė, mano tėveliai. Tai asmenybės, su kuriomis gyveni. Tai svarbiausia. Vėliau jau tavo reikalas, kaip savyje ugdysi pilnavertį žmogų, žmogų su charakteriu. Manau, jog moteris turi būti įdomi, stipri, šarminga, įtikinanti. Jei dar ir šiandien gaunu pasiūlymų vaidinti, o vaidmenų dar kartais ir atsisakau, vadinasi, gyvenu teisingai.

A. Ž.: Kone visos Jūsų paminėtos asmenybės gana nelengvo būdo arba tiesiog – sunkiai sugyvenamos...

S. S.: Na, ką reiškia sugyventi. Visi tie žmonės, kuriuos išvardinau, yra pakylėti virš buities, todėl pavykdavo rasti bendrą kalbą, bendrą požiūrį, požiūrį į kūrybą. Reikia stengtis suprasti, reikalauti daugiau iš savęs.

Visi žmonės turi savo nuomonę, visi diskutuoja, viskas įvyksta – viskas

pasiekiama – kūrybiniuose konfliktuose. Aš juos matau kaip labai dvasingus žmones.

A. Ž.: Ateinantys metai, 2013-ieji, yra Verdi ir Wagnerio metai. Kas šiedu titanai Jums? Priešai ar draugai, kolegos kūryboje?

S. S.: Jie labai skirtingi. Kaip juos galima lyginti? Mes, atlikėjai, esame tik mažas sraigtelis, galime pasistengti analizuoti jų kūrybą. Wagnerio kosmosas ir stiprios Verdi moterys – genialu. Jei „Nabuke“ Abigailė gali būti klastinga, negailestinga, o prieš mirtį gali sudainuoti atgailos ariją – tai labai stipru... Verdi moteris tokia išaukštinta.

A. Ž.: O ar nebaisu scenoje mirti?

S. S.: Tai – labai įdomu. Rimanto Sipario „Fausto“ pastatyme yra scena, kai po viso spektaklio aš jau mirštu, guliu, o man gieda angelų choras – nuostabus jausmas... Pavyzdžiui, kodėl miršta Ledi Makbet, kodėl miršta Elizabetė iš „Tanhoizerio“? Kai žmogus pasako sau „išeisiu“, jis išeina, miršta. Genialios mirtys. Pamenu vokiečių statytą „Tanhoizerį“ (apie 1989 metus): kai Elizabetė miršta, vyrai išneša ją (t. y. mane) ant katafalko. Esu tarsi iš tiesų mirusi – skamba giesmė, o mano kūnas pasidaro toks lengvas... Nuostabi mirtis, visuomet pakylėta. Galbūt dėl to, kad buvo daug dirbta (scenoje, viso spektaklio metu – nelengva partija), vargta. Štai „Likimo galioje“, kai buvome trise scenoje – Vladimiras Prudnikovas, aš ir Badri Maisuradzė, krentu ir tarsi per miglą matau, kaip verkia manęs Badri...

A. Ž.: O ar scenoje sunku pravirkti?

S. S.: Kartais savaime pravirksti, tačiau valia nugali, susiimi, nuryji ašaras ir dainuoji.

Didelė laimė, kai aplink yra ypatingi žmonės.

A. Ž.: Ar galima sakyti, jog Sigutė Stonytė šiandien laiminga?

S. S.: Taip (šypsosi). n

Užrašė Gerūta Griniūtė

DOSJĖ

Sigutė Stonytė gimė ir vaikystę praleido Klaipėdoje. Vėliau studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof.

Z. Paulausko dainavimo klasėje. Studijas baigė 1982 m. 1985-aisiais debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, jo solistė yra ir šiandien. Nuo 1993 m. dėsto solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

1991 m. dainininkė pelnė II premiją (I premija nepaskirta) Tarptautiniame Marian Anderson vokalistų konkurse Merilende (JAV). 1996 m. apdovanota Lietuvos teatro sąjungos „Kristoforo“ prizu už Ledi Makbet vaidmenį G. Verdi operoje „Makbetas“, 1999 m. pelnė Lietuvos operos bičiulių įsteigtą „Kipro“ prizą. 2000 m.

Sigutei Stonytei įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas, o 2004 m. – Nacionalinė kultūros ir meno premija. 2005 m. solistė pripažinta Metų operos soliste („Operos švyturių“ nominacijos).

1992 m. Sigutė Stonytė dalyvavo Verdianaeumo festivalyje Ronkolėje (Italija), 1993 – Savonlinos operos festivalyje Suomijoje (su Lietuvos operos trupe). 2008 m.

Tel Avivo operos teatre S. Stonytė dainavo pagrindinę Salomėjos partiją R. Strausso operoje „Salomėja“.

Dainininkė koncertavo daugelyje Europos šalių, Taivane, JAV, Japonijoje, Izraelyje.

Dainavo su J. F. Kennedy centro nacionaliniu simfoniniu orkestru (JAV), su Maskvos filharmonijos, Odensės (Danija), Lietuvos nacionaliniu bei valstybiniu, Estijos ir Latvijos simfoniniais orkestrais, su S. Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru. Dainavo diriguojant Leo Krämeriui, Justusui Frantzui (Vokietija), su bosu Simonu Estesu (JAV). Dainininkė sukūrė pagrindinius vaidmenis R. Strausso „Salomėjoje“, R. Wagnerio „Tanhoizeryje“ (Elizabetė) ir „Skrajojančiame olande“ (Senta), G. Verdi „Traviatoje“ (Violeta), „Nabuke“ (Abigailė), „Makbete“ (Ledi Makbet), „Likimo galioje“ (Leonora), „Aidoje“ (Aida), „Kaukių baliuje“ (Amelija), G. Puccini „Toskoje“ (Toska), „Turandot“ (Liu), C. M. von Weberio „Stebuklingajame šaulyje“ (Agata), Ch. Gounod „Fauste“ (Margarita), P. Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“ (Tatjana) ir „Pikų damoje“ (Liza). Solistė taip pat atlieka solo partijas oratorijose ir kantatose, tarp jų J. S. Bacho „Pasijoje pagal Matą“, G. Verdi „Requiem“, A. Brucknerio „Requiem“ ir „Te Deum“, A. Schoenbergo „Gurre-Lieder“, F. Poulenco „Stabat Mater“, A. Honeggerio „Žana d’Ark ant laužo“, B. Britteno „Karo requiem“ ir kt.

Muzikos barai / 19

Didžioji salė RIMANTO ARMONO JUBILIEJUI – ANATOLIJAUS ŠENDEROVO KŪRINIO PREMJERA

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras naująjį sezoną pradėjo premjera, kuria pažymėtas iškilaus menininko, žymaus violončelininko ir pedagogo Rimanto Armono 60-metis.

Rugsėjo 29 dieną Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje pirmąkart nuskambėjo Anatolijaus Šenderovo Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 3, jį atliko Juozo Domarko diriguojamas orkestras, solistai Rimantas Armonas (violončelė), Irena Uss (fortepijonas), Valentinas Gelgotas (fleita), Dainius Peseckas (smuikas), Raimundas Jasiukaitis (violončelė) ir Arkadijus Gotesmanas (perkusija). 27 minučių trukmės kūrinys, išaugintas iš prasminio „grūdo“ – dviejų motyvų plėtojimo – nuskambėjo vientisai ir, kaip būdinga kompozitoriaus kūrybai, žavėjo išraiškinga muzikine kalba: aistringais ir melodingais violončelės monologais, Rimanto Armono griežtais subtiliai, stilingai, logiškai, psichologiškai įprasmintomis kitų instrumentų solo partijomis, žėrinčia orkestruote ir skambančiomis, patraukliomis bei visada savitomis kompozicinėmis priemonėmis. Naujasis koncertas konceptualiai aprėpė

solenizanto gyvenimo etapus, užkoduotus pačioje kūrinio dramaturgijoje. Violončelei teko svarbiausias vaidmuo – „išjausti“ tematiką pasinaudojant plačia muzikos emocijų bei idėjų skale.

Muzikos dramaturgijos požiūriu daugiasluoksnis kūrinys išsirutulioja į neilgą kamerinį Trio fragmentą, tampantį prasmine viršūne, savita tylia kulminacija, nuskambančia tarsi išrišimas, netgi čiurlioniškos dvasios ir kolorito susitaikymu, nusigiedrijimu, darna. Iškart po Trio einantis smagus džiazinis epizodas, Rimanto Armono atliktas su elegantišku temperamentu, koncertą, dedikuotą ne tik violončelės virtuozui, bet ir visai Armonų dinastijai, baigė šventiška gaida.

Antroje koncerto dalyje orkestras griežė Antono Brucknerio Ketvirtąją (Romantiškąją) simfoniją Es–dur, WAB 104, turinio ir apimties atžvilgiu monumentalų, epišką opusą.

Maestro J. Domarko išaugintas orkestras pajėgus puikiai atlikti tokius sudėtingus kūrinius. Bisui pagrota Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ III veiksmo įžanga, puikus pučiamųjų grupės darbas patvirtino kolektyvo ir jo vadovo brandos lygį.

Po koncerto buvo įdomu išgirsti vieno ryškiausių lietuvių kompozitorių Anatolijaus Šenderovo, už savo kūrybą apdovanoto Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kry-

Rimantas Armonas ir Irena Uss su LNSO atlieka A. Šenderovo Trečiąjį koncertą violončelei su orkestru ir solistų grupe

žiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, Nacionaline kultūros ir meno premija, Europos kompozitoriaus premija, Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos aukso medaliu ir kitomis svarbiomis premijomis, nuomonę apie koncerto kūrimą ir pirmąjį jo atlikimą.

nis pradas lyg pažadas gyvenime dar daug ką nuveikti. Todėl anotacijoje parašiau „Ilgiausių metų!“ Sakykim, kad koncerto pabaiga – tai fejerverkas. Arba – tostas.

– Prašyčiau papasakoti apie naujojo koncerto formą.

Sakėte, kad jo faktūra, palyginti su kitais Jūsų koncertais, yra tiršta?

– Eduardas Balsys, mano mokytojas, nepranokstamu laikė Ludwigą van Beethoveną, kuris iš kelių tonų sugebėdavo išrutulioti visą muzikinę medžiagą. Aš manau, kad tematikos požiūriu turėtų būti kuo mažiau naujos medžiagos. Dramaturgija susideda iš labai konkrečių dalykų.

Pavyzdžiui, Trio fragmentas, kuris stilistiškai galbūt kiek išsiskiria iš kūrinio visumos, tematiškai yra pagrindinio motyvo tąsa ir vystymas. Tas pats ir džiaziniame epizode – tai antroji tema be jokių pakeitimų, nors skamba, žinoma, kaip nauja. Publika tokius dalykus vargu ar girdi, bet labai gerai jaučia. Harmonija, melodika, kūrinio struktūra apeliuoja į pasąmonę – tai ir yra svarbiausia. Šiame kūrinyje harmonijos pagrindą sudaro trigarsiai, jų seka. Magiškas skaičius „trys“ atsiliepė net orkestro sudėčiai.

Pavyzdžiui, naudojamos trys valtornos (vietoj klasikinių keturių) arba tik trys trombonai (vietoj trijų trombonų ir tūbos), styginiai instrumentai dažnai griežia 3 skirtingas partijas (divisi)... Trejetas tapo svarbiu jungiamuoju kūrinio dramaturgijos elementu.

– Vietomis tiršta, vietomis skaidri. Pavadinčiau jį koncertu ir violončelei, ir orkestrui, faktiškai tai simfonija solistui ir orkestrui.

Man buvo labai svarbu, kad šio žanro kūrinyje orkestras neturėtų akompaniatoriaus vaidmens, o būtų vienas iš partnerių. Kūrinys grindžiamas tik dviem motyvais – žemės ir dangaus, kaip įvardijau juos programėlėje. Juk žmogus gyvena tarp žemės ir dangaus, o ir po žemiško gyvenimo atsiduria arba žemėje, arba danguje – kas ką tiki...

– Kiek kūrinyje svarbūs tie anotacijoje nurodyti „biomomentai“?

– Man atrodo, biografiniai momentai kiek sureikšminti, galbūt aš pats prie to prisidėjau, apie juos rašydamas programėlėje... Žinoma, galvodamas apie kūrinio sumanymą, negalėjau atsiriboti nuo solisto, jo aplinkos, nuo tų instrumentų, kurie joje skambėjo. Tokiu būdu susiformavo tam tikra koncepcija. Tačiau dabar, kai kūrinys parašytas ir atliktas, biografiniai momentai, kurie jame užkoduoti ir kurie man buvo ypač svarbūs, publikai tampa jau ne tiek aktualūs. Šiandien tai – tiesiog muzika su savo dramaturgija ir muzikiniais dėsniais. Be to, kūrinys nebuvo sumanytas kaip programinis.

– Po solinių partijų, lyg sielos klaidžiojimų, ieškojimų, monologų, tarsi atsakymas išnyra džiugios orkestro fanfaros, akordika, išreiškianti pozityvą, ar ne taip?

– Koncertas skirtas Rimanto Armono 60-mečiui, todėl norėjosi greitesnės, šviesesnės pabaigos, orkestrinio tutti, juolab kad tokių pabaigų mano kūryboje labai mažai. Iškeliamas optimisti-

Muzikos barai / 20

– Šis koncertas violončelei organiškai suręstas, sklandi jo tėkmė. Kaip pasiekiate savo kūrinių vientisumo?

– Trigarsis – gan tradicinė priemonė. Matyti, kad žūtbūt parašyti ką nors pribloškiamai nauja, nustebinti nėra Jūsų tikslas?

– Nieko nauja po saule.... Apie tai rašė dar Ekleziastas Senajame Testamente. Trigarsis net fiziologiškai artimas žmogaus prigimčiai, todėl jis reaguoja į mažąją ir didžiąją terciją, mažorą ir minorą. Tai natūralu, ir aš visada naudojuosi natūraliomis priemonėmis. Kaip jas naudoji – tai jau meistriškumo ar talento, muzikos supratimo klausimas.

O tradicines priemones galima taip panaudoti, kad rezultatas kartais bus visai netradicinis.

Apskritai svarbi muziko orientacija (dabar madinga sąvoka, tik jos prasmė visai kitokia...). Kai

manęs klausia apie mėgstamus XX a. kompozitorius, pirmiausia paminiu Giacomo Puccini. Tai – mano orientacijos „vektorius“. Žinoma, galėčiau paminėti ir Witoldą Lutosławskį, Krzysztofą Pendereckį, Sofiją Gubaiduliną, Arvo Pärtą, Johną Adamsą, Alfredą Schnittkę ir daugelį kitų.

Kol rašau – nenustoju galvoti apie atlikėją ir klausytoją, kuriam visiškai nesvarbu, ką aš galvoju.

Eksperimentų su žmonėmis nedarau. Tai gali daryti tik savo namuose...

– Ką Jums reiškia violončelė? Gal tai daugiau nei tauraus tembro instrumentas, kurį girdėjote nuo vaikystės namuose, griežiant Jūsų tėveliui?

– Žinoma, violončelė man yra ypatingas instrumentas, nes visas gyvenimas buvo apsuptas jos garsų – išgirdau ją anksčiau, nei pradėjau kalbėti. Parašiau tris koncertus violončelei ir vieną kamerinį (tris su puse...). Yra nemažai ir kamerinių kūrinių.

Violončelė tebeskamba mano sieloje...

– Ar nesiekiate praplėsti šio instrumento išraiškos priemonių galimybių?

– Kaskart sprendžiu konkretaus kūrinio problematiką.

Visko išnaudoti negalima, be to, daug kas priklauso nuo atlikėjo.

Kadangi nerašau abstrakčiai, o girdžiu ir net matau būsimą atlikėją, jis man tampa labai artimas.

Taip atsitiko ir su Rimantu. Du ar tris mėnesius gyvenome kūrybinėje atmosferoje, kuri buvo daugiau nei bendradarbiavimas, tai išaugo į bendramintiškumą ir kažkokį ypatingą artumą.

– Kaip naujasis opusas atrodo greta kitų dviejų koncertų violončelei?

– Pirmieji du – „Paratum cor meum“ violončelei, chorui, trims klavišiniams ir simfoniniam orkestrui (1997 m.) ir „Concerto in Do“ (2002 m.) – dedikuoti Davidui Geringui, geram draugui ir jau daugelį metų nuolatiniam mano kūrinių atlikėjui. Šį, trečiąjį, koncertą violončelei siečiau su pirmuoju dėl bendro simfoninio prado, orkestro vaidmens soliniame kūrinyje. Pirmajame labai svarbus ir choro vaidmuo, ir teksto. Trečiajame nėra gyvo

žodžio, balso, tačiau išlieka ta pati tendencija svarbų vaidmenį suteikti orkestrui, kuris kartu su soliniu instrumentu dalyvautų visuose kūrinio vystymo etapuose. Antrasis koncertas labiau solinis. Jei visus tris koncertus traktuotume kaip ciklą, pirmasis ir trečiasis sudarytų arką.

– Kaip Jums patiko koncerto interpretacija, ar radote bendrą kalbą su solistais, dirigentu, orkestru?

– Turiu pasakyti pačius gražiausius žodžius apie Rimantą Armoną. Dar ir dėl to, kad jo atžvilgiu elgiausi nusikalstamai, nes solinę partiją pateikdavau jam fragmentais ir labai vėlai...

Galvojau apie šį kūrinį ilgai, bet fiziškai rašyti pradėjau tik vasarą, birželio vidury – anksčiau tiesiog nebuvo laiko. Per labai trumpą laiką jis sugebėjo sudėtingą violončelės partiją išmokti ir įspūdingai ją perteikti. Buvau sužavėtas jo jaunatviškumo, virtuoziškumo ir interpretacijos gilumo. Beje, jis nemažai padėjo man esminiais patarimais. Atlikėjo misija – paruošti ir pirmą kartą atlikti naują kūrinį, pristatyti jį klausytojams – yra ypatingos svarbos.

Netikusi premjera gali sužlugdyti tik ką gimusį kūrinį. Dabar, kai mano koncertas jau atliktas, apie šį kūrinį galima diskutuoti remiantis Rimanto Armono interpretacija. Todėl šis pirmas atlikimas yra labai reikšmingas mano (manyčiau, kad ir jo) biografijoje.

Mūsų biografijose. Esu jam už tai labai dėkingas.

Didžiulis indėlis ir dirigento Juozo Domarko, kurį pažįstu nuo jo karjeros pradžios, bet kūrybinėje sferoje esame susitikę nedaug kartų. Turiu pasakyti, kad šiandien J. Domarkas išgyvena ypatingą, milžinišką romantinį, emocinį pakilimą, juo užkrečia orkestrą, publiką, solistus ir kompozitorius. Bendravimas su juo yra didelė mokykla. J. Domarko požiūris į naujo kūrinio gimimą, repeticijos, jo – kartu su solistu – interpretacija padėjo pristatyti publikai naują stambų kūrinį aukščiausiu lygiu. Sprendžiant iš reakcijos, publika tai pajuto.

Fortepijono partiją orkestre atliko Rimanto Armono žmona Irena Uss. Ji nėra orkestro muzikantė, o groti orkestre solo par-

Ovacijos atlikėjams (iš kairės) R. Armonui, J. Domarkui, I. Uss ir kompozitoriui A. Šenderovui

tiją labai sunku, tai galiu pasakyti iš savo patirties, nes pačiam teko atlikti čelestos partiją „Concerto in Do“. Žinau, kaip sunku įstoti dirigento nurodymu, neturint grojimo orkestre įgūdžių. Irena Uss fortepijono partiją atliko puikiai.

Orkestre grojo dar vienas solistas – džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Džiazo muzikantus ypač mėgstu ir juos dažnai kviečiu atlikti savo muziką – jie į kūrinį žvelgia iš šio momento pozicijos, jų partija niekada nefiksuota, labai apibendrinta. Jie reaguoja į publiką, į salę ir suteikia muzikai gyvybės bei kolorito.

– Sakėte, kad kitą rytą po premjeros Jums paskambino kompozitorius Algirdas Martinaitis, jis koncerto premjerą įvertino kaip didelį ne tik Jūsų ir ne tik Lietuvos muzikinį įvykį. Šiems žodžiams pritarčiau. Man regis, Jūs priklausote tam kompozitorių rangui, kuris turi tokią turtingą kūrybos biografiją, jog pataikyti arba ne į madingą „mainstrymą“ jau seniai nėra svarbu. Juk asmenybė pati diktuoja tam tikrą kryptį?

pasidžiaugti kolegos sėkme. Man jo skambutis – pats didžiausias įvertinimas.

– Kas muzikoje yra aktualu? Štai festivalis „Gaida“ anksčiau vadintas šiuolaikinės muzikos festivaliu, o dabar – aktualios muzikos. Ką tai galėtų reikšti?

– Nieko. Kas muzikoje aktualu?

Kiekvienam – savo. Kiekvienas doras menininkas išreiškia savo mene tik tai, kas jam aktualu. Ir jei jis turi talentą ir meistriškumą tai išreikšti menine forma – neabejoju, kad jo kūryba taps aktuali ir publikai, ir atlikėjams, be kurių mūsų muzika yra tik ženklų rinkinys... Visada aktualu parašyti gerą muziką, kuri skambėtų gerai atliekama, kuri jaudintų klausytoją ir žadintų gerus jausmus.

– Ačiū už pokalbį.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

– Labai vertinu A. Martinaičio skambutį – nedažnai kolega teigiamai atsiliepia apie kito kompozitoriaus muziką ir pats jam apie tai pasako... Tai gali padaryti tik didelė asmenybė, kuri sugeba

Muzikos barai / 21

Didžioji salė SIMFONINĖ MUZIKOS SEZONO PRADŽIA NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE Šį sezoną Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertai prasidėjo neįprastai anksti. Į pirmąsias repeticijas orkestras rinkosi dar neįpusėjus rugpjūčiui. Pažaislio festivalis, koncertas Druskininkuose, lietuviškos muzikos konkursas, skirtas J. Pakalnio 100-osioms gimimo metinėms, Tarptautinis Plungės festivalis ir Nacionalinio simfoninio orkestro 72-ojo sezono atidarymo koncertas – tai gausios ir sudėtingos programos, kuriose skambėjo skirtingų epochų ir stilių muzikos opusai. Orkestro vadovą ir vyriausiąjį dirigentą prof. Juozą Domarką paprašėme pratęsti „Dialogus orkestro tema“ ir apibūdinti intensyvią naujojo sezono pradžią.

– Taip, orkestras po vasaros susirinko gerai paatostogavęs.

Kliuvo intonacija, ansambliškumas, reagavimas į dinamikos pokyčius... Reikėjo keleto intensyvių repeticijų, kol šie esminiai simfoninės muzikos komponentai įgavo nacionalinio orkestro vertą kokybę. Bet mums tai ne naujiena. Kasmet laukia panaši procedūra, tik šiais metais ji gal kiek ankstėlesnė. Iš orkestrantų veidų buvo matyti, kad ir prie jūros pabūta, ir grybų parinkta, bet daugelio muzikinė forma nėra prasta, todėl repeticijos nebuvo varginančios nei dirigentui, nei, manau, orkestrui.

Mūsų darbas prasidėjo nuo tarptautinio Pažaislio festivalio programos. Orkestrui ji nebuvo nauja, grojome tėvo ir sūnaus Straussų kūrinius, tad repeticijose didelių atradimų nevyko.

Tačiau kalbant apie šiuos koncertus negalime nepaminėti išskirtinės aplinkos, kurioje skambėjo mūsų atliekama muzika. Orkestro pasirodymai vyksta gamtoje, greta supasi burlaiviai, ramiai sruvena Nemunas. Žinoma, Händelis yra parašęs „Vandens muziką“, bet Pažaislio festivalio koncertams Strausso muzika

Muzikos barai / 22

tinkamesnė... Publika nusiteikusi vasariškai, jos dažniausiai būna nepaprastai daug. Gaila, kad Vilnius neturi tokios koncertinės erdvės. Vasarą sostinėje gausu turistų iš viso pasaulio, tad būtų puiki proga reprezentuoti nacionalinę kultūrą.

Muzikų rėmimo fondo festivalyje „Druskininkų vasara“ vyrauja kamerinė muzika. Koncertavome maža sudėtimi – 32 žmonės (sveikatingumo komplekso „Grand SPA Lietuva“ scenoje daugiau atlikėjų netelpa). Atsižvelgdami į tai orkestro repertuarą komponavome iš kamerinės, ankstyvosios simfoninės muzikos opusų ir akompanimentų. 400 vietų salė buvo pilnutėlė.

– Orkestras su dideliu susidomėjimu repetavo šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių kūrinius, kurie buvo pateikti Kompozitorių sąjungos organizuotam J. Pakalnio konkursui. Daugelio orkestro dalyvių nuomone, beveik visi kūriniai išsiskyrė orkestrui patogiomis partitūromis. Panašu, jog praėjo laikai, kai siekiant originalumo buvo stengiamasi komponuoti kiek galima įmantriau, sudėtingiau, nepaisant instrumento galimybių ir atlikimo specifikos.

– Taip, šis žymaus lietuvių muziko Juozo Pakalnio 100osioms gimimo metinėms skirtas konkursas priminė renginius, kai kompozitoriai būdavo skatinami komponuoti populiarius kūrinius orkestrui, tinkamus reprezentuoti profesionaliąją tautinę muzikinę kultūrą mūsų šalyje ir užsienyje. Šį kartą repetavome ir įrašėme septynis kūrinius. Tai nėra daug. Ankstesniais metais pateikdavome dvylika trylika modernios lietuviškos muzikos kūrinių. Pradiniame šių metų renginio organizavimo etape ketinta vertinti gyvai atliekamą muziką, tačiau vėliau, kartu pasitarus, priimtas sprendimas klausytis įrašų (aišku, ne kompaktinių diskų). Tai suteikia platesnes analizės, lyginimo ir vertinimo galimybes.

Pirmoji vieta nebuvo paskirta, antroji atiteko kompozitoriaus G. Kuprevičiaus „Paskutinių baltų šokiams“, trečioji – Vytauto Bar-

kausko jaunesniojo opusui „Prisilietimas“. Vietų skirstymo procese šį kartą nedalyvavau, nes visus konkursui pristatytus kūrinius analizavau, repetavome juos su orkestru, įrašėme, tad prisiėmiau tarsi tėvo vaidmenį, kai kiekvienas vaikas vienodai gražus ir geras...

– Šiais metais galimybė vertinti kūrinius buvo suteikta ir orkestrui. Įdomu, kad muzikantų nuomonė beveik sutapo su komisijos sprendimais.

– Mano asmeniniai siūlymai gal būtų buvę ir kitokie, bet sprendimai jau priimti. Matome, kad yra nemažai žmonių, valdančių kompozitoriaus plunksną, išmanančių instrumentuotę, generuojančių naujas muzikines idėjas. Šia prasme išskirčiau Arvydą Malcį, ir ne dėl to, kad jis mūsų orkestro narys, tiesiog jo partitūros išsiskiria profesionalumu. Gal lemia tai, kad šis muzikas daug metų praleido simfoninės muzikos apsuptyje, turėjo puikią galimybę ją studijuoti, analizuoti ne tik girdėdamas ir matydamas, bet ir ją atlikdamas.

Be abejo, yra ir daugiau talentingų kompozitorių. Koks likimas laukia komisijos atrinktų kūrinių, parodys ateitis. Neabejoju, kad jie skambės mūsų orkestro repertuare, o gal juos atliks ir kiti pasaulio orkestrai.

– Šiemet su nerimu laukėme tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio – pereitą rudenį mus paliko jo mecenatas Bronislovas Lubys.

– Septintasis Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis buvo skirtas Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento, Plungės miesto garbės piliečio, Plungiškių draugijos prezidento, pagrindinio Plungės festivalio mecenato dr. Bronislovo Lubio atminimui. Šis iškilus asmuo Plungę pasirinko amžinojo poilsio vieta, čia jis palaidotas 2011 m. spalio 26 dieną. Netekus pagrindinio rėmėjo, festivalio organizatorius ilgą laiką kamavo netikrumo jausmas – ar renginys galės toliau gyvuoti, ar pavyks išlaikyti tarptautinio festivalio prestižą?

Esminis festivalio reikalavimas – solidi akademinės muzikos

programa, populiarieji žanrai čia netoleruojami. Šešiuose festivalio koncertuose dalyvavo žymiausi Lietuvos simfoninio ir kamerinio žanro kolektyvai, kai kurie iš jų pirmą kartą – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus).

Plungės festivalį atidarė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras (vyr. dirigentas Dainius Pavilionis), to paties teatro choras (vadovas Vladimiras Konstantinovas) ir Žvejų rūmų mišrusis choras „Cantare“ (vadovas Artūras Dambrauskas).

Koncerte skambėjo įspūdingas džiazo atlikėjo ir kompozitoriaus Karlo Jenkinso kūrinys „Stabat Mater“, parašytas 2008 metais.

Opuse harmoningai susipynę klasikinė, artima miuziklui, forma ir šiuolaikiškas džiazinis stilius.

Religinė tematika ir pakili muzikinė nuotaika pateisino kūrinio įtraukimą į, kaip minėjau, atsakingai sudaromą festivalio repertuarą. Šį, galima sakyti, eksperimentinį Plungei kūrinį publika priėmė itin šiltai.

Tarptautinio festivalio metu vyksta renginiai, kuriuose dalyvauja svečiai iš šalių, turinčių sąsajų su Oginskių šeima. Stefanas Wierzbickis – skulptorius, gimęs Vilniuje, bet daugiau nei penkiasdešimt metų gyvenantis Varšuvoje. Menininkas yra sukūręs apie 300 skulptūrų, jo darbai eksponuojami daugelyje pasaulio šalių. Keletas darbų, skirtų M. K. Čiurlionio atminimui, yra padovanoti Nacionalinei filharmonijai. Festivalio metu Mykolo Oginskio rūmuose turėjome galimybę gėrėtis šio iškilaus skulptoriaus darbais.

Plungėje rugsėjo pirmosios koncerte dalyvavo mūsų Nacionalinis simfoninis orkestras ir jauna smuikininkė Rūta Mažuolytė. Programa buvo sudaryta iš L. van Beethoveno opusų. Solistė galimybę pasirodyti su orkestru pelnė šiais metais laimėjusi IX tarptautinį B. Dvariono konkursą.

M. Oginskis buvo ne tik iškilus politikos veikėjas, mecenatas, jis be galo žavėjosi žirgais. Tad nieko nuostabaus, kad kitą dieną po mūsų koncerto vyko žirgų

konkūras Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio taurei laimėti. Šis nuotaikingas renginys labai pagyvino festivalį, įliejo šiuolaikiškumo, kartu priminė taurius Oginskių giminės pomėgius.

Klaipėdos kamerinio orkestro koncerte, kuriam dirigavo prof.

S. Sondeckis, dalyvavo Nacionalinės premijos laureatė dainininkė Asta Krikščiūnaitė ir jauna smuikininkė, Graco aukštosios muzikos mokyklos studentė Lina Domarkaitė (beje, mūsų giminystės ryšiai dar neišsiaiškinti). Koncertas turėjo didelį pasisekimą.

Ko gero ryškiausias festivalio akcentas buvo Plungės Mykolo Oginskio muzikos mokyklos atkūrimo 50-mečiui ir M. K. Čiurlionio 137-osioms gimimo metinėms skirtas koncertas „Vainikas Čiurlioniui“. Jame dalyvavo apie 160 atlikėjų – buvę ir dabartiniai mokyklos mokiniai, mokytojai. Klausėmės Nacionalinės premijos laureato P. Vyšniausko, kompozitoriaus ir atlikėjo A. Kulikausko, D. Praspaliausko ir kitų žymių Lietuvos atlikėjų, šios mokyklos auklėtinių.

– Šie atlikėjai neretai matomi ir girdimi populiariojo žanro renginiuose. Ar tai nesikerta su festivalio programos sudarymo principais?

– P. Vyšniauskas ir kiti, galima sakyti, džiazmenai, dalyvavo neatsitiktinai. Visi jie yra Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos auklėtiniai, o jų atliekamą muziką jau seniai galime vadinti klasikiniu džiazu, nutolusiu nuo primityvaus popso.

Labai didelį pasisekimą turėjo puikaus smuikininko ir ryškios asmenybės Sergejaus Krylovo vadovaujamo Lietuvos kamerinio orkestro pasirodymas. Plungiškiai labai norėjo išgirsti šio solisto ir orkestro atliekamus Vivaldi „Metų laikus“ , tad šį kūrinį teko įtraukti į programą. Koncerte greta M. K. Čiurlionio opusų skambėjo ir daugiau populiarios klasikinės muzikos smuikui ir orkestrui.

Festivalio pabaigą vainikavo grandiozinis kūrinys – Gustavo Mahlerio „Daina apie žemę“. Šią didingą austrų vėlyvojo romantizmo atstovo simfoniją atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus. Gaila, koncerte

negalėjau dalyvauti, nes mūsų orkestras tuo metu atidarė simfoninės muzikos sezoną Filharmonijoje. Girdėjau, kad klausytojai priėmė labai šiltai.

Kalbant apie festivalio publiką, reikia pabrėžti jos unikalumą.

Nors buvusiame žirgyne įrengtoje salėje pastatoma 1000 kėdžių, žmonių būna kone dvigubai daugiau. Jie stovi balkonuose, salėje, kai kas klausosi muzikos lauke. Tęsiant taurias Oginskių tradicijas, koncertai yra ir bus nemokami. Tačiau, manau, kad ne dėl šios priežasties žmonės plūsta iš Klaipėdos, Šiaulių, Telšių, jau nekalbant apie artimesnes gyvenvietes. Publiką traukia muzikinė šios vietovės istorija bei atliekama aukščiausios prabos muzika.

Nuoširdžios padėkos žodžius tariame renginio organizatoriams Plungiškių draugijos viceprezidentei, Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorei Genovaitei Žiobakienei ir Žemaičių dailės muziejaus direktoriui Alvydui Bakanauskui. Šiems žmonėms tenka pagrindinis organizavimo krūvis, tik jų pasiaukojamo darbo dėka festivalių lygis nepriekaištingas.

Kitais metais planuojame kviesti atlikėjų iš artimojo užsienio, kur driekiasi Oginskių šeimos gijos.

Pirmiausia tai Baltarusijos, Lenkijos, Kaliningrado, galbūt Latvijos kolektyvai. Mūsų orkestras lyg ir įsipareigojęs dalyvauti šiuose renginiuose, nes Nacionalinė filharmonija yra viena svarbiausių rėmėjų.

Apie naująjį sezoną ir jo atidarymą daug kalbėti neverta, nes tam buvo skirta spaudos konferencija, kurioje Filharmonijos vadovybė plačiai nušvietė ateinančių metų koncertinės veiklos gaires ir ypatumus.

Pirmajame simfoninės muzikos sezono koncerte skambėjo naujas Anatolijaus Šenderovo Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 3 (pasaulinė premjera) bei A. Brucknerio Romantiškoji simfonija. Violončele solo grojo prof.

Rimantas Armonas, jo sukakčiai ir buvo skirtas šis koncertas.

A. Šenderovas – žinomas šiuolaikinis Lietuvos kompozitorius, pelnęs tarptautinį pripažinimą, įvertintas aukščiausiais Lietuvos

valstybės apdovanojimais. Tai visapusiškai įdomus kompozitorius, jo kūryba išsiskiria originalia tematika, aiškia muzikinės minties plėtote, puikiu instrumentuotės išmanymu. Naujajame kūrinyje muzikiniais simboliais originaliai užkoduota kone visa Armonų giminės istorija. Violončelininko tėvas Augustinas Armonas buvo vienas stipriausių vyresnės kartos orkestro fleitininkų, na, o A. Šenderovo tėvas kurį laiką buvo mūsų orkestro violončelių grupės koncertmeisteris.

– A. Šenderovo kūrinį lydėjo staigmena. Ilgametis orkestro koncertmeisteris užleido vietą jaunam smuikininkui ir pats toliau griežė sėdėdamas greta...

– Orkestrantai, o ir didesnė publikos dalis žino, kad tai Dainius Peseckas – koncertmeisterio Algimanto Pesecko sūnus.

Galima sakyti, tai buvo tik giminystės ryšiais grįstas eksperimentas. Jei ne šie ryšiai, nieko panašaus nebūtų įvykę, nei iš šio, nei iš to pakeisti koncertmeisterį – o taip galėjo kam nors pasirodyti – nevalia. Smuikininkas, ne vienus metus griežiantis G. Kremerio vadovaujamame orkestre „Cremerata Baltica“, pateisino mano ir tėvo parodytą pasitikėjimą ir puikiai pasirodė ne tik grodamas grupėje, bet ir atlikdamas tikrai nelengvą solinę smuiko partiją.

Jau vien tai, kad solo reikia pradėti sezono atidarymo koncertą, labai rimtai įpareigoja jauną žmogų. Šiltas tonas, puiki intonacija, aiškus logiškas frazavimas atskleidė smuikininko galimybes.

Tai buvo graži proga pasirodyti jaunam talentingam atlikėjui.

Antono Brucknerio Romantiškoji simfonija – bene pati populiariausia. Ją grojame kas treji ketveri metai, ir kaskart ji sulaukia didelio pasisekimo. Ne išimtis ir praėjęs koncertas, publika plojo atsistojusi.

solo. Tai buvo labai rimtas išbandymas koncertmeisteriui Mindaugui Gecevičiui ir jo vadovaujami grupei. Vyrai tai suvokė kaip profesinę atestaciją...

– Bruckneris mėgo valtornos tembrą. Šis instrumentas gali skambėti iškilmingai, pakiliai, didingai. Itin dažnai jo skambesys išryškina medžioklės ar tiesiog miško muzikinius vaizdinius. Tačiau groti valtorna nėra paprasta. Reikalingas individualus meistriškumas, sistemingas kasdienis darbas ir griežta disciplina. Mindaugas puikiai atliko šio koncerto programą ir dar kartą įrodė, kad Lietuvoje galime džiaugtis aukščiausios klasės atlikėjais. Šioje Brucknerio simfonijoje visiems pūtikams nelengva.

Kūrinyje gausu chromatizmų, moduliacijų, akordų, kur svarbus tikslus kiekvienos natos intonavimas, nepriekaištingas susiklausymas. Sprendžiant iš publikos reakcijos, koncertas pavyko.

Septyniasdešimt antrasis simfoninės muzikos sezonas prasidėjo intensyviai, produktyviai ir, galima sakyti, sėkmingai. Jame numatyta spalvingų programų, jaunųjų Lietuvos kompozitorių įrašų, bus kviečiami mums žinomi ir dar nematyti negirdėti dirigentai bei solistai. Visada malonu salėje stebėti mūsų orkestro fanus, ištikimai lankančius koncertus, ne mažiau miela vis dažniau išvysti jaunus, mažiau matytus veidus, studentiją, o tai rodo, kad mūsų menas reikalingas, kad atgimsta dėmesys tikrosioms vertybėms, kad Lietuvos kultūra, tarsi Plungės Oginskių dvaro obelis, leidžia naujas vaisingas atžalas.

Remigijus VITKAUSKAS

– Repetuodami šią simfoniją orkestre prisiminėme linksmą pasakojimą apie valtornininką ir šventiką prie dangaus vartų, kai už atlikėjo solo meldėsi visas orkestras... Visoje antrojoje koncerto dalyje kone be pertraukos skambėjo valtornos

Muzikos barai / 23

Atmintis

Tëèio atminimui

Aušra STASIŪNAITĖ-ČEPULKAUSKIENĖ

T

Nuotraukos iš asmeninio albumo

iksliai neprisimenu, kada tėtį scenoje pamačiau pirmą kartą. Rodos, tai buvo Sebastianas d´Alberto operoje „Slėnis“. Labai verkiau, kai Kazys Gutauskas jį nudūrė. Nors sesutė Aldona ramino, kad viskas gerai, tuojau nueisime pas tėvelį ir pamatysime jį sveiką ir gyvą, vis tiek buvo labai graudu. Bet kažkur giliai širdyje vis dėlto pajutau, kas yra teatras: ir tikėjau tuo, kas vyksta scenoje, ir tarytum supratau, kad tai tik kažkoks žaidimas, susitarimas... Dar miglotai prisimenu Demoną to paties pavadinimo Rubinšteino operoje. Ir vėl paslaptis – kitoks, nepasiekiamas tėtis. Visai

Jonas Stasiūnas su Prano Tamošaičio vadovaujamu lietuvių liaudies instrumentų ansambliu „Sutartinė“

ne tas, pas kurį galima rytais įsirangyti į šiltą lovą ir klausytis, kaip jis kartoja vakarinio spektaklio partiją... Arba mauna slieką ant kabliuko... Arba vežioja mane dabartinės Lukiškių aikštės takeliais toks susimąstęs, jog tik praeiviams pasakius pamato, kad aš jau seniai iškritusi iš rogučių ir guliu sniego pusnyje tako pradžioje.

Nuo vaikystės pamenu Žermoną Verdi „Traviatoje“. Tuomet jis būdavo panašiausias į mano tėtį, tik kad su ūsais ir barzda. Ir dar man atrodė, kad jis toks neįprastai griežtas. Gal todėl, jog rankoje būdavo lazda, kuria jis rėmėsi, o kartais ir gana piktai stuktelėdavo į žemę. Aišku, vėliau jau labiausiai įsiminiau Margirį Klovos operoje „Pilėnai“. Daugumos klausytojų atmintyje

Muzikos barai / 24

Su dukra

Jonas Stasiūnas – Margiris Klovos operoje „Pilėnai“

Jonas Stasiūnas ir išliko kaip didingas Lietuvos kunigaikštis, kartu su pilėnais didvyriškai gynęs savo žemę ir vietoj vergovės pasirinkęs mirtį. Kol dar Justino Marcinkevičiaus Mažvydas nemokė tarti „Lie-tu-va“, visi jau buvo girdėję Margirio žodžius operos finale: „Ginam Lietuvą mes nuo nedorėlio priešo gaujų, ginam laisvę ir laimę kartų būsimųjų.“ Mačiau įvairiausių šios operos pastatymų. Labai pakiliai žmonės sutikdavo „Pilėnus“, kai opera būdavo atliekama gamtoje. Didžiulį įspūdį palikdavo ir operos tematika, ir muzika, ir iki dangaus šaunantys laužai. Margirio vaidmeniu dainininkas ir atsisveikino

su teatru. Paskutinis spektaklis, paskutinį kartą scenoje... Po spektaklio draugų ir kolegų sveikinimai, iškilmingos palydėtuvės, bet labai labai graudu...

Atminty taip ir įsispaudė tas vaizdas – tėtis, stovintis scenoje, jo galingas stotas ir balsas: „Štai ir jūsų eilė, paskutiniai Pilėnų gynėjai“.

Tėtis buvo didelio talento žmogus, apdovanotas darbštumu, kantrybe ir atsidavimu savo pašaukimui. Turėjo stiprų pareigos ir atsakomybės jausmą.

Atrodė, kad jam egzistavo tik šeima ir teatras – tarsi šventovė. „Teatrui reikia“, – tardavo jis ir eidavo ar sveikas, ar sirgdamas. Senieji artistai sakydavo – sirgti neprofesionalu. To mokė ir mane: ne savo naudos žiūrėti, bet ko reikia teatrui. Gal šiandien daug ką daryčiau kitaip, o tuomet net nesuabejodavau. Jis

griežtai laikėsi teatro etikos – tam tikrų nuostatų, būdingų senajai artistų kartai. Pavyzdžiui, net į užkulisius niekada neidavo su gatvės drabužiais – kepure, paltu. Užkulisiai, kaip ir scena, buvo šventa vieta. Man buvo pasakyta, kad negalima net pereiti per sceną su ilgais batais – reikia persiauti bateliais. O jau visai negirdėtas nusižengimas pabaigus savo vaidmenį to vakaro spektaklyje sėdėti žiūrovų bufete. Gal kam nors tai atrodo juokingi, beprasmiai formalumai, bet tokios buvo profesinės etikos taisyklės, įskiepytos vyresnės kartos artistų, pedagogų.

Gamta tėtį, kaip ir jo tėvelius, apdovanojo išskirtiniu balsu ir muzikalumu.

Dar Panevėžio gimnazijoje besimokančio jaunojo gimnazisto talentą pastebėjo muzikos mokytojas Mykolas Karka ir jautriai jį puoselėjo. Mokytojui akompanuojant dainuodavo gimnazijos šventėse, dalyvaudavo operečių pastatymuose. Prisimenu tokį pasakojimą.

1939-aisiais metais gimnazija surengė ekskursiją į Kauną. Gimnazistai žygiuoja Laisvės alėja lydimi tėčio dainos, plėšiamos iš visos krūtinės. Staiga sustoja impozantiškos išvaizdos ponas ir duoda jam savo vizitinę kortelę sakydamas: „Jaunuoli, jūs turite mokytis konservatorijoje. Būtinai mane susiraskite, aš jums padėsiu.“ Deja, nežinau, kas buvo šis ponas, tačiau jo palinkėjimas išsipildė. 1940-aisiais, baigęs gimnaziją, tėtis išvyko į Kauną ir tapo konservatorijos studentu. Anksti, dar besimokydamas konservatorijoje, pradėjo dainuoti teatre. Dainavimo meno mokėsi pas maestro Petrą Oleką. Šis visapusiškas menininkas, eruditas daug davė jaunajam dainininkui. Tėtis labai gerbė ir mylėjo savo mokytoją, visada jį minėdavo geru žodžiu. Jam labai imponavo ir žmogiškosios mokytojo savybės bei tėviškas požiūris į savo mokinius.

Mano atmintyje ryškiai iškyla tėčio vaidmenys, jis atlikdavo pagrindines boso-baritono partijas. Impozantiškas stotas, ori laikysena, taisyklingi veido bruožai. Obertonų turtingas balsas, visame diapazone lygus ir galingas.

Margiris, Igoris, Borisas, Amonasras – tai vis kunigaikščiai, carai, karaliai, bet visi tokie skirtingi. Kiekvienam vaidmeniui randama individuali traktuotė, judesio plastika, charakterio

bruožai, balso spalva. Greta šių valdovų rikiuojasi visai kitokio plano Skarpija, Jagas, Rigoletas. Na, ir patys netikėčiausi vaidmenys – humoru nuspalvinti karaliai operose „Gudruolė“, „Meilė trims apelsinams“ ir „Batuotas katinas“. Ir dar visas būrys įvairiausių personažų, apdovanotų jo asmenybės, jo talento spalvomis. Bėgant laikui prigeso viršutinės balso diapazono natos, tačiau iki pat paskutinio spektaklio jos visada būdavo išdainuojamos. Jono Stasiūno balsas Lietuvos operos scenoje skambėjo daugiau kaip keturias dešimtis metų. Tai Lietuvos operos teatro puslapiai, jo istorija.

Gaila, bet teatro scenoje mes niekada nesusitikome. Tiesa, abu dalyvavome spektaklyje „Don Karlas“, bet tėtis dainavo Vienuolį, o aš Eboli, taigi prasilenkdavome. Būti scenoje kartu tekdavo tik per koncertus. O tų koncertų tėtis padainavo daugybę. Kur tik jis nėra buvęs, apkeliauta visa Lietuva, tikriausiai po kelis kartus dainuota kiekviename didesniame mieste, miestelyje ar kaime. Labai dažnai būdavo kviečiamas į susitikimus mokyklose, kur rasdavo gana supratingą, imlų ir smalsų klausytoją. Tuomet mokyklose buvo laukiami meno, mokslo žmonės. Daug keliaudavo su kompozitorių kūrybos vakarais. Ypač glaudžiai bendradarbiavo su Konradu Kavecku, tėtis buvo pirmasis daugelio jo dainų atlikėjas. Kelis kartus dalyvavo susitikimuose kartu su savo muzikos mokytoju Mykolu Karka. Iš vieno tokio renginio parsivežė mokytojo jam dovanotas natas – L. Denzos romansą „Tarei sudie“. Maestro ranka rašytos gaidos, įrištos į mėlynus kietus viršelius. Tai buvo pirmasis solo kūrinys, kurį mokytojui Karkai pritariant jis atliko dar besimokydamas gimnazijoje.

Tėtis yra dainavęs įvairiausioms auditorijoms ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Lankėsi net tokiuose tolimuose kraštuose kaip Kinija, Mongolija (tuometinio „klestinčio kapitalizmo“ valstybėse jam būti neteko, nes turėjo daug giminių JAV). Į sceną visuomet išeidavo orus, susikaupęs, pasitempęs, atrodydavo – dar paūgėjęs. Tai buvo ne poza, bet pagarba publikai. Klausytojų neskirstė į išmanančius ar diletantus. Jam nelabai rūpėdavo honoraras,

dažnai ir jokio materialinio atlygio negaudavo. Tačiau kiekvieną sykį jis jautėsi, lyg atliktų misiją. Niekada scenoje nesistengė pasirodyti kuo nors ypatingesnis, pranašesnis už savo klausytoją, kad ir kokiame Dievo užmirštame kampelyje tekdavo dainuoti. Tiesiog pasirinkdavo atitinkamus kūrinius. Šalia pamėgtų arijų (Bellini, Mozarto, Klovos), užsienio ir lietuvių autorių dainų ir romansų (Denza, Tosti, Čaikovskis, Borodinas, Laurušas, Paltanavičius, Žigaitis ir kt.) programoje būtinai skambėdavo J. Tallat-Kelpšos „Kur lygūs laukai“ pagal Maironio eiles. Ne vienas klausytojas šią dainą mintyse dainuodavo kartu. Koncertų programose būtinai skambėdavo lietuvių liaudies dainos – jam savos ir artimos, nuo kūdikystės girdėtos dainuojamos tėvų ir brolių.

Kartu turėjome parengę programą su Prano Tamošaičio vadovaujamu lietuvių liaudies instrumentų ansambliu „Sutartinė“. Su šiuo ansambliu nemažai koncertavome Lietuvoje ir už jos ribų, esame įrašę dainų radijo ir televizijos laidoms. Kartu teko dainuoti įvairiose koncertinėse kelionėse, susitikimuose, kūrybos vakaruose, radijo įrašų studijoje. Mums akompanuodavo Romas Čepinskas, Žaneta Noreikienė, Chaimas Potašinskas, Gražina RučytėLandsbergienė, Birutė Šernaitė, Vytautas Viržonis, Halina Znaidzilauskaitė ir kt. Žmonėms labai patikdavo mūsų atliekami duetai – lietuvių liaudies dainos (P. Tamošaičio „Saulutė nusileido“ ir V. Viržonio „Ta mūs seselė“), A. Bražinsko „Tėvynė Lietuva“. Aš mačiau, su kokia meile į jį žvelgdavo publika.

Dar ir šiandien, man nuvykus kur nors koncertuoti, vis atsiranda žmonių, kurie prieina ir sako, kad prisimena tuos mūsų pasirodymus. O kai kalba apie tėtį, jų veidus nušviečia giedra šypsena. Beveik iki paskutinių dienų (jau sunkiai sirgdamas, tik to dar nežinodamas) tėtis stengėsi visur, kur tik jį pakviesdavo, dalyvauti – padainuoti, pakalbėti, pabendrauti. Po vieno tokio koncerto, kuris vyko tuometiniuose Profsąjungų rūmuose, skundėsi, kad padainuoti tai padainavo, bet buvo labai sunku užlipti į Tauro kalną – trūko oro. Tai buvo jo paskutinis 1987 metų pavasaris. n

Muzikos barai / 25

Iš praeities Danutė PETRAUSKAITĖ

K

auno pakraštyje miškingoje vietovėje stūksantis Pažaislio vienuolynas mena seną ir permainingą Lietuvos istoriją – kamaldulių, atsikrausčiusių į Lietuvą XVII a. pabaigoje, epochą, kai barokinės architektūros šedevras garsėjo puošniu interjeru bei visumos darna, 1812 m. besitraukiančios Napoleono armijos plėšikavimus ir 1831 m. sukilimo prieš visuomeninio ir politinio gyvenimo suvaržymus slopinimą. Deja, šis sukilimas tik paspartino carinės Rusijos įsigalėjimą Lietuvoje. Pažaislyje įsikūrė ortodoksų vienuoliai, o po 10 metų – Dievo Motinos ėmimo į Dangų (Uspenijės) vienuolynas. Tuo metu bažnyčia virto cerkve, buvo sunaikintos skulptūros, pertapytos freskos, pakeista daug dekoratyvinių ansamblio detalių. 1837 m. šį vienuolyną aplankė caras Nikolajus I su savo svita, kurioje, tikėtina, buvo ir Rusijos himno autorius Aleksejus Lvovas. Kažin ar tada jis numanė, kad po trijų dešimtmečių vėl čia sugrįš ir ras amžinojo poilsio vietą. Apie tai, matyt, nė negalvojo, nes jo pagrindinis tikslas buvo darbuotis caro, Rusijos ir stačiatikių tikėjimo labui.

NUO VAIKYSTĖS – SU MUZIKA

Aleksejus Lvovas gimė 1798 m. gegužės 25 d. netoli Talino, tuomet vadinto Reveliu, dvarininko Fiodoro Lvovo ir Nadeždos Berezinos šeimoje.

(Senos, plačios ir kilmingos Lvovų giminės pradininku yra laikomas Markas Demydovičius, XV a. atvykęs iš Lietuvos į Tverę pas kunigaikštį Ivaną Michailovičių. Šio išeivio palikuoniai XVI a. gavo Lvovo pavardę).

Kai gimė Aleksejus, tėvas dirbo Estijos gubernijos muitinės inspektoriumi ir tik po kelerių metų persikėlė į Rusijos sostinę, kur toliau tęsė valstybės tarnautojo darbą. Jis buvo išsilavinęs, meniškos prigimties žmogus – rašė eiles, gerai nusimanė apie muziką ir literatūrą, savo namuose kaupė natų Juozo Oleškevičiaus tapytas Aleksejaus Fiodorovičiaus Lvovo portretas

Muzikos barai / 26

Paskutinë stotelë Paþaislio vienuolynas Carinės Rusijos himno autoriaus gyvenimo ir veiklos pėdsakais

ir retų instrumentų kolekciją. Pastebėjęs sūnaus Aliošos muzikinius gabumus, pats pradėjo jį mokyti griežti smuiku ir muzikos teorijos pagrindų, vėliau samdė privačius mokytojus, daugiausia vokiečių tautybės pedagogus. Būdamas septynerių Aleksejus jau džiugino artimuosius savo grojimu namų koncertuose. Tėvas nepagailėjo jam nupirkti žymaus italų meistro Giovanni Paolo Maggini pagamintą smuiką už 3 000 rublių. Šiuo instrumentu jaunasis atlikėjas ypač džiaugėsi ir nesiskyrė su juo visą gyvenimą. Nors Aleksejus kaip smuikininkas darė sparčią pažangą, tačiau apie muziko duoną nei jis, nei jo tėvas negalvojo. Mat Lvovų giminėje buvo įprasta vyrams rinktis karių ar valstybės tarnautojų profesijas. Tad ir Aleksejus 1814 m. pasirinko Kelių institutą, kurį po ketverių metų baigė kaip geriausias studentas ir tapo diplomuotu inžinieriumi bei karininku. Vėliau šio instituto garbės lentoje A. Lvovo pavardė buvo įrašyta aukso raidėmis tarp kitų labiausiai pasižymėjusių absolventų. Nepaisydamas didelio užimtumo, studijų metais A. Lvovas nepaleido smuiko iš rankų, nes be muzikos jau negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo.

TIESIANT KELIUS IR STATANT TILTUS

A. Lvovas, kaip geriausias 1818 m.

Kelių instituto absolventas, pateko artilerijos karininko ir tuo metu Rusijos vidaus reikalus tvarkiusio grafo Aleksejaus Arakčejevo akiratin. Šis jį pasiuntė į Novgorodo guberniją tiesti kelių ir statyti tiltų. Jaunajam inžinieriui teko prisidėti ir prie kareivinių, arklidžių, namų karininkams statybos. A. Arakčejevo būta ne tik griežto, bet ir žiauraus. Jis įėjo į istoriją kaip rusiškasis Neronas, taikė policinio valdymo metodus ir stengėsi maksimaliai išnaudoti tiek karininkus, tiek ir paprastą darbo jėgą – baudžiauninkus. Statybos darbai buvo sezoniniai. Jie vykdavo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, prasidėdavo 3 val. nakties ir su vienos valandos pertrauka tęsdavosi iki 21 val. vakaro. Žiaurumas buvo vienintelė

CARO FAVORITAS

A. Lvovo projektuotas tiltas Falio parke

karininkų priemonė siekiant išpildyti griežtojo viršininko nurodymus – jie jį mėgdžiojo, į jį lygiavosi ir stengėsi jam įtikti. Tačiau A. Lvovo būta gailestingo ir švelnaus. Jis matė darbininkų veiduose kančią ir skausmą, sekmadieniais, vienintelę išeiginę dieną, girdėdavo rimbų kirčius ir baudžiamų asmenų riksmus, todėl stengdavosi vargšus užjausti ir kiek įmanoma padėti. Jautriam ir grožiui imliam jaunuoliui didžiausia atgaiva tapo smuikas, nors laiko jam likdavo labai mažai. Kamuodavo ir nuovargis, tad kartais muzikuodamas jaunasis inžinierius užmigdavo.

A. Lvovas sugebėjo užsitarnauti rūsčiojo A. Arakčejevo palankumą, net sulaukti iš jo padėkos. Atvykus į Novgorodą carui Aleksandrui I su sosto įpėdiniu Nikolajumi, jis buvo pristatytas kaip puikus karininkas ir inžinierius. A. Lvovui buvo malonu išgirsti pagiriamuosius žodžius, tačiau jie nepalengvino sunkaus ir monotoniško gyvenimo. Taip bėgo dienos, mėnesiai, metai be vilties išsivaduoti iš alinančio darbo. Tik 1825 m., po caro mirties A. Arakčejevui trumpam išvykus į užsienį, A. Lvovas atsistatydino iš einamų pareigų ir persikėlė į Peterburgą, tačiau inžinieriaus profesijos nepamiršo. 1833 m. nutaręs padaryti savo naujam viršininkui Aleksandrui Benkendorfui staigmeną, jo žemėse, Falio dvare netoli Revelio, per upelį nutiesė originalios konstrukcijos tilą. Nikolajus I, išvydęs šį statinį, pasakė: „Tai Lvovas savo stryką permetė nuo vieno kranto iki kito“ (10, p. 2). II pasaulinio karo metais šis tiltas buvo sugriautas ir tik senosios fotografijos byloja apie buvusį jo grakštumą.

1825 m. valdovu tapo Nikolajus I, jis išgarsėjo kaip vienas reakcingiausių Rusijos monarchų. Jis dar labiau centralizavo ir biurokratizavo valdymo aparatą, pertvarkė policiją, suformavo Žandarų korpusą, o pirmojo šefo pareigas patikėjo generolui grafui A. Benkendorfui. Naujasis caras neužmiršo ir Novgorode sutikto A. Lvovo, padariusio jam didžiulį įspūdį, todėl 1826 m. pakvietė jį į šį korpusą. Būdamas sąžiningas ir doras žmogus A. Lvovas pareiškė, kad dvarininko statusas nedera su slaptosios policijos misija, todėl paprašė atleisti jį nuo darbo, susijusio su valstybės paslaptimis. Caras išpildė jo prašymą – paskyrė sekretoriumi į imperatoriškosios kanceliarijos trečiąjį skyrių ir suteikė vyriausiojo adjutanto laipsnį, patikėjo tvarkyti gausią Žandarų korpuso korespondenciją. 1828–1829 m.

A. Lvovas dalyvavo Rusijos ir Turkijos kare, pasižymėjo kovose Bulgarijoje. Jis greitai pelnė caro malonę bei pasitikėjimą ir buvo paskirtas lydėti imperatorių visose kelionėse po Rusiją ir užsienį. Šią palydą daugiausia sudarė carui ištikimi Dono kazokai ir įvairių etninių grupių kalniečiai iš užkariauto Kaukazo regiono – iš viso 138 raiteliai.

1833 m. A. Lvovas buvo perkeltas į kavalerijos pulką ir tapo imperatoriškosios šeimos sargybiniu. Su caru užsimezgė glaudi asmeninė draugystė. A. Lvovas dažnai su juo praleisdavo vakarus, muzikuodavo kartu su kunigaikštytėmis Aleksandra ir Olga. Kelerius metus A. Lvovas derino darbą rūmuose su sekretoriaus pareigomis žandarmerijos viršininko kanceliarijoje, o 1836 m. pabaigoje, mirus tėvui – Rūmų dainininkų kapelos direktoriui, caro įsakymu perėmė šį postą, nors jis anksčiau ir buvo pažadėtas kompozitoriui Michailui Glinkai. A. Lvovas, dar pelnęs ir pulkininko laipsnį, neatsisakė ir ankstesnių darbų. Jam atsirado galimybė daugiau laiko skirti muzikai. Vėliau jis rašė: „Muzika man atvėrė daug durų, net į caro rūmus, muzikai aš esu už daug ką dėkingas“ (10, p. 3).

1838 m. lapkričio 6 d. A. Lvovas vedė stambaus Saratovo žemvaldžio

Muzikos barai / 27

Iš praeities

A. Lvovo vadovaujamas styginių kvartetas

dukterį Praskovją Abazą. Svotai jo vestuvėse buvo caras Nikolajus I ir grafienė Jelizaveta Benkendorf. Imperatorius tapo ir A. Lvovo vaikų krikštatėviu: Fiodoro – 1842, Praskovjos – 1844 ir Aleksandro – 1846 m.

1840 m. įvyko nelaimingas atsitikimas – A. Lvovas nukrito nuo pasibaidžiusio žirgo ir smarkiai susižalojo.

Tai lėmė jo tarnavimo kariuomenėje pabaigą ir klausos sutrikimo pradžią.

1843 m. A. Lvovui buvo suteiktas generolo majoro, po dešimties metų – hofmeisterio laipsnis. 1853 m. jis tapo tikruoju slaptuoju patarėju, po kelerių metų buvo paskirtas senatoriumi.

1855 m. mirus Nikolajui I, jį pakeitė Aleksandras II, kuris taip pat reiškė savo palankumą A. Lvovui. Dėl sparčiai progresuojančio kurtumo garbus muzikas ir rūmų tarnautojas 1861 m. atsistatydino iš dainininkų kapelos direktoriaus pareigų. 1863 m. jį, galutinai apkurtusį, caras atleido iš tarnybos, bet suteikė teisę gyventi savo dvaruose. Įdomi A. Lvovo muzikinės bibliotekos istorija: pradžioje ją saugojo kompozitoriaus palikuoniai. Jiems mirus, 1919 m. ji buvo atrasta Andrejevkos kaime Saratovo apskrityje.

Knygos buvo perduotos Balašovo miestui, o natos – Saratovo konservatorijai.

Muzikos barai / 28

Carinės Rusijos himnas

ATLIKĖJAS IR PEDAGOGAS

Darbuojantis valstybinėje tarnyboje Peterburge, smuikas ir styginių muzika tapo neatskiriama A. Lvovo gyvenimo dalimi. Jis tobulino savo meistriškumą, keliaudamas po Rusiją stengdavosi išgirsti vietinius ir gastroliuojančius smuikininkus, su jais susipažinti. 1829 m. jam pavyko apsilankyti Niccoló Paganini koncerte Varšuvoje. Girdėjęs daug istorijų apie šį legendinį atlikėją, daug iš jo ir tikėjosi. Nors koncertas ir padarė didžiulį įspūdį, nors jį nustebino virtuozo sugebėjimas techniškai tobulai valdyti instrumentą ir iš jo išgauti įvairiausių tembrų garsus, tačiau A. Lvovas pasigedo meninio muzikos įprasminimo.

Jo paties muzikavimui buvo būdingas sodrus garsas, graži kantilena, nuoširdi interpretacija. Kai kurie muzikos kritikai šiuos bruožus siejo su smuikininko charakterio savybėmis – švelnia prigimtimi, kilniaširdiškumu, jautrumu, sielos tyrumu.

1835 m. A. Lvovas subūrė styginių kvartetą, kuriame pats grojo I smuiku. 1840 m. Peterburge jis suformavo pirmąjį simfoninį orkestrą iš įvairiais instrumentais grojusių dvariškių. Tiek instrumentininkai, tiek ir vokalistai noriai priimdavo A. Lvovo pasiūlymus dalyvauti muzikiniuose vakaruose, nes tuo metu sostinės gyvenimas dar buvo apmiręs. Atlikėjų

repertuarą daugiausia sudarė Vienos klasikų ir ankstyvųjų romantikų kūriniai, o dainininkai mėgdavo dainuoti itališkų operų arijas. Koncertai vykdavo kartą per savaitę nuosavame A. Lvovo name Karavanaja gatvėje.

Kamerinė muzika skambėdavo nedideliame kambaryje, papuoštame kompozitoriaus Felixo Mendelssohno, dainininkų Giovanni Battistos Rubini, Henriettes Sontag natūralaus dydžio paveikslais, o orkestrinė – erdvioje salėje su langais į gatvę. A. Lvovas į koncertus kviesdavo muziką mylinčius ir ją suprantančius klausytojus nepaisydamas jų luomo. Juose apsilankydavo ir Nikolajus I. Taigi A. Lvovas tapo muzikinio gyvenimo Peterburge organizatoriumi ir simfoninės muzikos tradicijų Rusijoje pradininku. Jis buvo ir puikus dirigentas, ypač didelį dėmesį teikė dinaminiams niuansams, prie ko nei atlikėjai, nei klausytojai dar nebuvo pratę. Stengdamasis išgauti pianissimo, jis orkestrantams sakydavo: „Grokite, ponai, taip, kad girdėtumėte savo kaimyną geriau nei patys save“ (5, p. 18). Pirmą kartą tai pabandę atlikėjai buvo priblokšti gauto efekto – jie atsistojo ir nusilenkė dirigentui.

A. Lvovas rengė koncertus ne tik savo namuose, bet ir caro rūmuose.

Juose lankydavosi aristokratai, garbūs

svečiai ir scenos žvaigždės iš užsienio.

Du kartus per mėnesį vykdavo imperatoriškosios šeimos koncertai, bet be publikos. Caras grodavo savo mėgstamu trimitu, carienė – pianinu, prie jų prisidėdavo ir kiti dvariškiai. Kadangi Nikolajus I natų nepažino, A. Lvovui teko jį mokyti „paukščių metodu“.

Turintis gerą klausą trimitininkas greitai įsimindavo savo partijas nesudėtingose pjesėse, kurias rašydavo pats A. Lvovas. Tačiau 1837 m. rūmuose kilus gaisrui koncertinė veikla nutrūko ir daugiau neatsinaujino. Bet vasaros mėnesiais Peterhofe imperatoriškoji šeima vėl mėgindavo kartu muzikuoti.

Jie susiburdavo į chorą, kurį keliais balsais papildydavo Rūmų kapelos dainininkai, ir tai teikdavo visiems didžiausią malonumą. A. Lvovo iniciatyva 1850 m. Peterburge buvo įsteigta Koncertinė draugija.

A. Lvovas plačiai pagarsėjo ir kaip Rūmų dainininkų kapelos direktorius. Jam vadovaujant pakilo choro meninis lygis: prasiplėtė dinaminė skalė, atsirado didesnė balsų darna.

Kelerius metus kapelmeisteriu kapeloje dirbęs M. Glinka iki savo gyvenimo pabaigos palaikė su A. Lvovu draugiškus ryšius ir vertino jį kaip puikų klasikinių kūrinių interpretatorių bei šiltą žmogų. Šios kapelos atliekamos religinės muzikos ypač mėgdavo klausytis iš užsienio atvykę svečiai. 1847 m. tarp jų buvo ir Hectoras Berliozas, kuris ypač susižavėjo kapelos dainininkais ir jų vadovu.

Jis tvirtino, kad šis stačiatikių choras skamba daug geriau nei Siksto koplyčios giesmininkų ansamblis Romoje.

Toks įspūdis svetimšaliams galėjo susidaryti todėl, kad unisoninis grigališkasis katalikų choralas savo struktūra ir muzikos kalba ryškiai skyrėsi nuo daugiabalsių stačiatikių bažnytinių giesmių.

A. Lvovą jaudino profesionalių rusų muzikų trūkumas, Rusijos teatrai būdavo priversti samdyti atlikėjus iš užsienio ir sudaryti jiems itin palankias gyvenimo sąlygas net ir pasibaigus darbo sutartims. Valstybei tai buvo nemaža finansinė našta.

A. Lvovas 1839 m. prie Rūmų dainininkų kapelos įsteigė instrumentines klases, kurias iš savo asmeninių lėšų

aprūpino instrumentais bei natomis, o pedagogus – net ir algomis. Šios klasės gyvavo penkerius metus, bet vėliau dėl rūmų intrigų buvo uždarytos. Jas pavyko atnaujinti tik po 11 metų. Pats būdamas patyręs pedagogas ir tęsdamas klasikinės smuiko mokyklos tradicijas, 1859 m. A. Lvovas parengė metodinę priemonę „Patarimai pradedančiam griežti smuiku“ ir prie jos pridėjo savo 24 kapričus, kurie ne kartą buvo išleisti Rusijoje ir iki šiol neprarado meninės bei pedagoginės vertės.

Europoje A. Lvovas išgarsėjo kaip vienas ryškiausių XIX a. pirmosios pusės Rusijos smuiko meno atstovų.

Tik gaila, kad 1826 m. tapęs fligeladjutantu jis savo šalyje galėjo koncertuoti vien salonuose ir labdaringuose renginiuose. Tačiau išvykęs į užsienį smuikininkas pasirodydavo ir plačiajai auditoriai. Ypač jam buvo įsimintina 1840 m. kelionė į Leipcigą, kur garsiojoje „Gevandhauzo“ salėje, diriguojant Felixui Mendelssohnui, atliko šio kompozitoriaus ir savo koncertus smuikui. Jau repeticijos metu F. Mendelssohnas juokais paprašė smuikininko negroti taip gerai, nes jis negalįs diriguoti.

Robertas Schumannas rusų atlikėjo griežimą itin palankiai įvertino savo leidžiamame laikraštyje „Neue Zeitschrift fur Musik“: „Jei Rusijoje grojama taip, kaip groja ponas Lvovas, tai mums reikia vykti į Rusiją ne mokyti, bet mokytis“ (10, p. 4). Anot šio vokiečių kompozitoriaus, A. Lvovo atliekamoje muzikoje – daug dainingumo, nuoširdumo ir jėgos, ji skamba naujai, gaiviai, jos norisi klausytis ir klausytis.

A. Lvovas buvo vertinamas ir kaip geras ansamblistas. Dresdene jam teko groti su vietos atlikėjais, Emse – duetu su Franzu Lisztu, Berlyne – styginių kvartete su belgų smuikininku Charles’iu Auguste’u de Bériotu. Pastarasis, pradžioje nepasitikėdamas rusų atlikėjo gebėjimais, skyrė jam II smuiko partiją, tačiau po pirmo kūrinio paprašė jį persėsti į I smuikininko vietą. Ch. A. Beriotas stebėjosi, kad „muzikos mėgėjas, atliekantis tokias svarbias valstybines pareigas, sugebėjo taip aukštai iškelti savo muzikinį talentą“ (5, p. 20).

LITURGINĖS MUZIKOS PUOSELĖTOJAS IR KOMPOZITORIUS

Dalyvaudamas liturginėse apeigose A. Lvovas pastebėjo, kad tos pačios kalendorinių metų ciklo giesmės stačiatikių atliekamos labai skirtingai. Tai atsitikdavo todėl, kad giesmyne buvo užrašyta tik alto partija, o kitus balsus savo nuožiūra parinkdavo patys choristai. Siekdamas užbaigti šią savivalę, A. Lvovas Nikolajaus I nurodymu prirašė soprano, tenoro ir boso partijas, t. y. pateikė nesudėtingą keturbalsę harmonizuotę, siekdamas pagrindinio tikslo – išsaugoti giesmių melodijas tokias, kokias patvirtino Šv. Sinodas, nieko jose nekeičiant. Giesmes jis sudėjo į liturginės stačiatikių muzikos rinkinį „Irmosi“ ir tokiu būdu paklojo pagrindus giesmių suvienodinimui. Bet kelią į gyvenimą jos skynėsi sunkiai. Ypač Maskvoje, kur stačiatikiai buvo ypač konservatyvūs ir nenorėjo nieko keisti.

Tad A. Lvovui neliko nieko kita, kaip keliems mėnesiams apsigyventi Maskvoje ir bandyti įtikinti užsispyrusius pirklius, dvarininkus bei stačiatikių bažnyčios dvasininkus. Jiems buvo skirta 1859 m. pasirodžiusi A. Lvovo brošiūra „Apie bažnytinius chorus ir keli žodžiai apie harmoningo giedojimo kūrimo taisykles“. Ledai buvo pralaužti tik tuomet, kai tikintieji suprato, jog norima ne keisti, bet priešingai – išsaugoti senąsias stačiatikių giesmes.

Su giesmių vienodinimu ir jų atlikimu buvo glaudžiai susijęs A. Lvovo muzikinis traktatas „Apie laisvą arba nesimetrišką ritmą“, pasirodęs 1858 m. Analizuodamas kitų autorių kompozicijas, jis pastebėjo, kad kompozitoriai, stengdamiesi išlaikyti reguliarų ritmą, apibrėžtą taktais, sugrūsdavo arba ištempdavo giesmės žodžius. Toks giedojimas atitiko įprastinius muzikos dėsnius, bet nutoldavo nuo maldos, glaudus žodžių ir muzikos ryšys būdavo pažeidžiamas. A. Lvovas tam kategoriškai priešinosi: „Visa cerkvinio giedojimo jėga ir svarba slypi maldos žodžiuose. Aišku, kad toks giedojimas ne tik turi visiškai atitikti maldos prasmę, kurią jis lydi, bet ir pačios natos turi visiškai paklusti žodžių ritmui, neiškraipyti jų. Nei treliai, nei

Muzikos barai / 29

Iš praeities rulados, nei kitos vingrybės neturi puošti paprastų ir skaidrių bažnytinio giedojimo sąskambių, kurie kartu su smilkalais kyla į Aukščiausiojo sostą“ (7). A. Lvovas, teigdamas, kad ne ritmas turi valdytį žodžius, o žodžiai turi lemti ritmines slinktis, tapo naujos krypties liturginėje muzikoje pradininku. Šiuos teorinius teiginius jis stengėsi įkūnyti ir savo kūriniuose.

A. Lvovo kūrybinį palikimą sudaro apie 70 pasaulietinių ir religinių kūrinių. Pastarieji susilaukė ypač palankaus publikos įvertinimo.

Kompozitorius yra sukūręs įvairaus žanro chorinių kompozicijų, pilnos sudėties orkestrui ir chorui pritaikęs Giovanni Battistos Pergolesi „Stabat Mater“. Labiausiai išpopuliarėjo jo „Vakarienė Tavo slaptinga“, „Tau, apsigaubusiam šviesa“, „Tegul tyli visa žmogaus kūrinija“, „Išklausyk, Viešpatie“, „Karvedžiui nugalėtojui“, „Yra vertas“. Nikolajų I ypač jaudino malda „Tėve mūsų“, kurios jis klausydavosi su ašaromis akyse.

A. Lvovo religiniai kūriniai pasižymėjo harmonijos turtingumu bei įvairove, moduliacijų laisvumu ir grožiu.

Tikėdamas, kad tik tapus stačiatikiu galima pažinti tikrąsias tikėjimo tiesas (taip mąstė daugelis Rusijos valdininkų), jis prisidėjo prie stačiatikybės idėjų sklaidos Rusijos pakraščiuose – Buriatijoje išplatino apie 1000 lapų cerkvėse giedamų giesmių su vertimu į mongolų kalbą. A. Lvovo pasiekimus religinės muzikos srityje pripažino užsienio šalių institucijos.

Jis buvo išrinktas Šv. Cecilijos akademijos Romoje, Berlyno dainavimo akademijos, Bolonijos akademijos garbės nariu, jam buvo suteiktas Florencijos akademijos profesoriaus ir kapelmeisterio vardas.

Tačiau amžininkai, tarp jų ir M. Glinka, A. Lvovo religiniuose kūriniuose įžvelgė didelę vokiečių muzikos įtaką ir kritikavo kompozitorių už nacionalinių bruožų stoką. Ši kritika buvo pagrįsta, nes A. Lvovas rėmėsi ne senosiomis rusų bažnytinėmis dermėmis, o Vakarų Europos muzikai būdinga mažoro-minoro sistema. Ne visiems buvo suprantamas religinėje muzikoje jo propaguojamas žodžio diktatas, griaunantis muziki-

Muzikos barai / 30

nes formas. Nepaisant to, kai kurios A. Lvovo giesmės iki šiol išliko bažnyčių chorų repertuare. 2010 m. gegužės 25 d. kompozitorius buvo pagerbtas jo gimtinėje Taline. Tuo metu vykusiame tarptautiniame XV stačiatikių muzikos festivalyje Talino kamerinis choras „Pokrov“ atliko pluoštą jo religinės muzikos kūrinių.

Ryškiausi A. Lvovo pasaulietinės muzikos opusai yra Koncertas smuikui ir orkestrui, dramatinė fantazija smuikui ir violončelei „Dvikova“, keli divertismentai kameriniam ansambliui, keturios operos – „Bianka“, „Undinė“, „Seniūnas Borisas Petrovičius, arba rusų mužikėlis ir prancūzų marodieriai“, „Ema“, operetė „Varvara“ ir 24 kapričai smuikui. Daugiausia buvo statomi pavieniai operų veiksmai. 1845 m. ruošiant Peterburgo caro rūmų scenai „Bianką“, pagrindines partijas atliko to meto Europoje garsūs dainininkai – P. Viardo, D. Rubini, A. Tamburini. Tais pačiais metais ši opera buvo parodyta ir Dresdene.

Tačiau A. Lvovo sceninė muzika didelio pasisekimo neturėjo ir greitai buvo pamiršta. Jai, kaip ir visai A. Lvovo kūrybai, yra būdingas eklektiškumas, didžiulė vokiečių ir italų mokyklų, ypač kompozitoriaus Gaspare Spontini, pas kurį mokėsi 1840 m. atostogų užsienyje metu, įtaka. Laiko išbandymus atlaikė tik jo kapričai smuikui.

NELAUKTA ŠLOVĖ – PER VIENĄ NAKTĮ

XVIII a. pabaigoje neoficialiu Rusijos himnu buvo laikomas Osipo Kozlovskio kūrinys „Pergalės dundesy, pasigirsk“, parašytas pagal polonezo motyvą ir Gavrilo Deržavino žodžius. Tačiau Rusijai, laimėjusiai karą prieš Napoleono armiją, tokia muzika jau nebetiko. Tuomet buvo nutarta paimti Anglijos himną „Dieve, saugok karalių“, tik be žodžių. Bet 1815 m. caras Aleksandras I panoro turėti ir žodžius, todėl juos nurodė parašyti Vasilijui A. Žukovskiui. Pradžioje poetas sukūrė vieną posmą, pakeitęs jame žodį „karalius“ į žodį „caras“, vėliau pridėjo dar kelis kupletus ir taip gimė „Rusų malda“.

Carui žodžiai patiko, buvo išleistas įsakymas atlikti Anglijos himną su

šiuo tekstu. Pirmą kartą jis nuskambėjo Varšuvoje 1816 m., iškilmingai sutinkant Aleksandrą I. Tačiau visoje Europoje stiprėjant tautinei savimonei atsirado būtinybė kiekvienai valstybei turėti savo himną. Tad ir Nikolajus I panoro, kad užsienyje būtų pasitinkamas ne tik rusiškais žodžiais, bet ir rusiška muzika.

Egzistuoja dvi himno sukūrimo versijos. Viena jų teigia, kad Nikolajus I paskelbė konkursą himnui sukurti, kuriame dalyvavo M. Glinka, M. Vielgorskis ir A. Lvovas. M. Glinkos „Patriotinė daina“ carui pasirodė pernelyg pasaulietinė, M. Vielgorskio kūriniui trūko ryškumo, todėl pirmenybė atiteko A. Lvovui. Kalbama, kad M. Glinka tikėjosi, jog himnu taps choras „Šlovė“ iš jo operos „Gyvybė už carą“. Bet tenka tuo abejoti, nes Nikolajus I norėjo, kad himnas būtų sukurtas pagal poeto V. Žukovskio eiles, o M. Glinkos tuo metu Rusijoje net nebuvo, tad jis ir negalėjo sukurti naujos muzikos. Pasak kitos versijos, jokio konkurso caras neorganizavo, o per grafą A. Benkendorfą tuo klausimu kreipėsi į A. Lvovą.

Teisybė greičiausiai buvo kažkur per vidurį. Oficialaus konkurso įrodymų niekam nepavyko aptikti, o A. Lvovo pamotės E. Lvovos žodžiais tariant, apie jį buvo žinoma tik patiems artimiausiems caro aplinkos žmonėms.

Mat šis, nebūdamas užtikrintas, kad jo favoritui pavyks, paprašė ir kitų kompozitorių atlikti užduotį.

Pradžioje A. Lvovas jautė didelį nepasitikėjimą savimi. Kompozitorius pasakojo: „Aš jaučiau būtinybę sukurti didingą, stiprų, jausmingą, visiems suprantamą, nacionalinių bruožų turintį himną, tinkamą cerkvei, kariuomenei, liaudžiai, pradedant mokytais ir baigiant neišmanėliais. Visos šios sąlygos mane slėgė ir aš nieko negalėjau sukurti. Vieną vakarą, grįžęs vėlai į namus, aš sėdau prie stalo ir per kelias minutes parašiau himno melodiją. Suharmonizavęs paprastai, bet kietai, aš paprašiau Benkendorfo, kad šis išklausytų himną. Apie tai jis pranešė Jo Didenybei, šis lapkričio 23 d. su imperatoriene ir kunigaikščiu Michailu atvyko paklausyti himno į dainininkų korpusą, kur aš buvau parengęs chorą

Seselė Edita, Kauno gidas Chaimas Bargmanas ir muzikologė Danutė Petrauskaitė Pažaislio vienuolyne

ir du karinius orkestrus. Kelis kartus išklausęs, imperatorius prancūziškai pasakė: „Tai yra nuostabu, geriau negali būti. Ačiū, tu puikiai mane supratai“ (10, p. 4; 5, p. 4).

1833 m. gruodžio 6 d. himnas buvo atliktas Maskvoje, Didžiajame teatre, ir sulaukė palankaus kritikų įvertinimo.

Vienas klausytojų pasakojo, kad tik išgirdę pirmuosius himno žodžius atsistojo ne tik diduomenės atstovai, bet ir visa 3000 klausytojų auditorija ir liko stovėti iki pat kūrinio pabaigos. Vaizdas buvo neįprastas. Tyla, vyravusi didžiuliame pastate, dvelkė didybe, žodžiai ir muzika taip giliai paveikė dalyvavusiųjų jausmus, kad daugelis jų iš jaudulio net apsiašarojo. Pirmą kartą skambant himnui visi tylėjo, bet teatro orkestrui, chorui ir pulko muzikantams, iš viso penkiems šimtams atlikėjų, jį kartojant, plojimams ir šūksniams „valio“ nebuvo galo. Kilęs gaudesys ėmė virpinti teatro sienas.

Publika nurimo tik tuomet, kai atlikėjai himną dar kelis kartus pakartojo (6). Ši naujiena greitai pasiekė Peterburgą ir gruodžio 25-ąją, priešų išvarymo iš Rusijos dieną, caras įsakė atlikti himną visose Žiemos rūmų salėse. Nei intrigos, nei pavydas nepajėgė sužlugdyti šio kūrinio. Akimirksniu jis išplito po visus kariuomenės pulkus ir Rusiją.

Tų pačių metų gruodžio 31 d. caras jį patvirtino nacionaliniu Rusijos himnu, įsakė jį atlikti visų švenčių, paradų bei iškilmių metu vietoj senojo Anglijos himno. Pirmą kartą naujasis himnas oficialiai nuskambėjo 1834 m. rugpjūčio 30 d. minint 1812 m. pergalę prieš Napoleono karius ir atidengiant Aleksandro koloną Peterburge.

A. Lvovo sukurtas himnas buvo laikomas vienu ryškiausiu XIX a. rusų kompozitorių kūrinių, šlovinančių Rusiją kaip galingą valstybę. Iškilmingas, ramus, nesudėtingos formos kūrinys tiko ir cerkvei, ir rūmams. Jis buvo vienas pačių trumpiausių tarp Europos himnų. Vienintelį posmelį, kurio žodžiuose buvo įkūnytas carinės Rusijos valdymo modelis – stačiatikybė, patvaldystė ir liaudiškumas, sudarė šešios eilutės, atitikusios 16 taktų muzikinį periodą. Jos buvo kelis kartus pakartojamos ir lengvai įsimenamos.

Himnas tapo malda už carą – Dievo skirtą valdovą, prieš kurį žmonės puldavo ant kelių, nusiimdavo kepures ir verkdavo iš laimės, todėl jis greitai paplito liaudyje. Juo prasidėdavo ir baigdavosi gyvenimas kareivinėse, pamokos mokyklose, ypač iškilmingai jis skambėdavo carų karūnacijų metu blyksint fejerverkams ir gaudžiant cerkvių varpams. Himnas buvo giedamas ir oficialiomis, ir neoficialiomis progomis – imperatorių pasitinkant pokyliuose, keliant tostus į jo sveikatą, jam pasirodant teatro ložėje ir ją paliekant. Juo baigdavosi ir A. Lvovo koncertai užsienyje. XIX a. pabaigoje pirmieji himno žodžiai tapo oficialiu Rusijos devizu. Himną kaip citatą savo kantatoje „1812 m.“ panaudojo Piotras Čaikovskis, tik sovietiniais metais ji iš kūrinio būdavo išmetama.

Nikolajus I, atsilygindamas kompozitoriui, padovanojo jam tabokinę, papuoštą briliantais. Itin religingas A. Lvovas išėmė patį didžiausią briliantą ir atidavė jį Dievo Motinos, visų sielvartaujančiųjų užtarėjos, ikonai papuošti. 1847 m. buvo patvirtintas Lvovų giminės herbas, o po metų imperatorius nurodė jį papildyti pirmaisiais himno žodžiais „Dieve, saugok carą“.

XIX a. pabai-

goje, stiprėjant antimonarchistinėms nuotaikoms, tiek himnas, tiek jo autorius susilaukė didžiulės kritikos.

Kritikavo jį ir Vladimiras Stasovas, pareikšdamas, kad šiame himne nėra nieko tautiška, jis netgi primena protestantų choralą. Rusijoje prasidėjus bolševikiniam judėjimui, buvo bandyta pakeisti himno žodžius ir visai jo atsisakyti, pereiti prie „Marselietės“.

Tačiau į I pasaulinio karo frontą kariai dar buvo lydimi skambant šio himno garsams. Jis, kaip carinės Rusijos valstybingumo simbolis, nustojo gyvavęs po 1917 m. Vasario revoliucijos.

LIETUVIŠKI ŽENKLAI

Net ir apkurtęs A. Lvovas dar kurį laiką muzikavo. Tik 1867 m. gydytojams visiškai uždraudus šią veiklą, jis savo smuiką „palaidojo“ – įdėjo instrumentą su atleistomis stygomis į dėžę ir ją užplombavo. Buvo išvežtas gydytis į užsienį, bet paskutinius savo gyvenimo metus praleido dukters Praskovjos Vaksel dvare Romainiuose.

Nors A. Lvovas savo atsiminimuose nemini Lietuvos, tačiau galima daryti prielaidą, kad jis ne kartą joje lankėsi lydėdamas carą Nikolajų I įvairiose kelionėse. O šis 1835 m. buvo sustojęs Utenos pašte, 1836 m. – Zarasuose, 1837 m. – Kaune, 1838 m. – Šiauliuose, grafo Zubovo dvare. Valstybės tarnautojas ir karininkas A. Lvovas gerai žinojo apie padėtį Lietuvoje ir palaikė Nikolajaus I vykdomą rusinimo politiką bei represijas – sukilėlių dvarų konfiskavimą, bajorijos žlugdymą, Vilniaus universiteto uždarymą, Lietuvos Statuto panaikinimą, katalikų vienuolynų uždarymą, kunigų pamokslų

Aleksejaus Fiodorovičiaus Lvovo ir jo žmonos Praskovjos Agejevnos kapas Pažaislio vienuolyne

Muzikos barai / 31

Iš praeities cenzūravimą, lietuviškos kultūrinės plėtros ir švietimo stabdymą, net draudimą oficialiai minėti Lietuvos vardą. Šis kraštas jam buvo tik Rusijos dalis, kurioje jis visomis išgalėmis siekė prisidėti prie stačiatikybės plėtros ir rusų kalbos dominavimo. Todėl Lietuvos mokyklose giedamas A. Lvovui šlovę atnešęs himnas patriotiškai nusiteikusių mokinių ir mokytojų buvo ne tik ignoruojamas, bet ir nekenčiamas.

Tačiau jo autorius kartu rėmė ir pažangias idėjas – kelių per Lietuvą tiesimą, Kauno miesto plano tvirtinimą, Druskininkų kurorto plėtrą, žemės ūkio reformų vykdymą. Pats A. Lvovas dar prieš oficialų baudžiavos panaikinimą buvo pasiryžęs paleisti į laisvę per 800 savo baudžiauninkų ir padovanoti jiems žemę su sąlygą, kad jie nestatys karčemų ir neprekiaus alkoholiniais gėrimais. Į Romainius atgabentas paliegęs A. Lvovas jautėsi kaip Rusijoje, o gal ir dar geriau. Mat senieji dvaro rūmai, pastatyti XVI a., suklestėjo po kelių šimtų metų, valdant Simonui Siručiui. Pasakojama, kad jie buvo labai prabangūs – su marmuriniais laiptais ir freskomis išpuoštomis salėmis. XIX a. viduryje juose ėmė šeimininkauti grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius, bet jo sūnus dvarą pardavė carinės armijos karininkui, švedų kilmės dvarininkui Aleksandrui Vakseliui, kuris ir vedė A. Lvovo dukrą Praskovją. Himno autorius nuolat lankydavosi Pažaislio stačiatikių vienuolyne ir dosniai jam aukojo. Matyt, kad su vienuoliais buvo sutarta, jog jų žemėje amžinojo poilsio vietą ras ne tik jis, bet ir jo artimieji.

Rusijos senato narys A. Lvovas mirė 1870 m. gruodžio 16 d. Jo laidotuvės Pažaislyje vyko itin iškilmingai. Buvo paminėti carinio himno autoriaus kaip valstybės veikėjo ir kario nuopelnai Rusijos monarchijai ir stačiatikybei, už kuriuos jis buvo apdovanotas Rusijos Šv. Onos, Šv. Stanislavo, Šv. Jurgio ir Šv. Vladimiro ordinais, Švedijos – briliantais puoštu kardu, Prūsijos – Šv.

Jono iš Jeruzalės ir Raudonojo erelio, Austrijos – Šv. Leopoldo, Bavarijos – Šv. Mykolo, Viurtenbergo – Karūnos, Veimaro – Baltojo sakalo, Persijos – Liūto ir Saulės ordinais. 1883 m.

Muzikos barai / 32

Pažaislyje šalia savo vyro buvo palaidota A. Lvovo žmona, o 1887 m. – A. Vakselio sesuo Sofija.

Kurį laiką Lietuvoje gyveno ir A. Lvovo anūkas – Aleksandras Vakselis, pasirinkęs karininko profesiją.

Jis apylinkėse garsėjo husariškais lėbavimais ir aistringomis medžioklėmis.

Buvo vedęs Peterburgo muzikiniuose sluoksniuose žinomą pianistę Juliją Lvovą. 1903 m. Panevėžyje jiems gimė dukrelė Olga, bet po kelerių metų šeima išsiskyrė. A. Lvovo proanūkė, apdovanota ypatingais meniniais gebėjimais, motinos išvežta augo ir mokėsi Rusijoje. Ji tapo didžiąja poeto Osipo Mandelštamo meile. Patyrusi daug vargo ir nusivylusi gyvenimu ji, būdama 29 metų, nusižudė.

Vakselių giminė, 1909 m. įsigijusi dvarą Veliuonoje, savo šaknis įleido Lietuvoje. Čia gimė ir augo jos palikuoniai. Vienas jų, Aleksandras Vakselis (1915–2003), nors ir tęsė kai kurias savo šeimos tradicijas, ypač karo ir statybos srityse, tapo Lietuvos patriotu. Tarpukaryje jis mokėsi Jurbarko gimnazijoje, Kauno karo mokykloje, aktyviai dalyvavo skautų veikloje, 1944 m. buvo išvežtas į Vokietiją. Įsikūręs JAV, baigė inžinerijos mokslus ir įsitraukė į lietuvių visuomeninį gyvenimą – koordinavo Kultūros židinio statybą Brukline, ėjo svarbias pareigas įvairiose lietuviškose organizacijose. A. Lvovui Lietuva buvo tik stotelė keliaujant iš Rusijos į Vakarus, o A. Vakseliui – tėvynė, pats brangiausias kraštas, ir prie jos laisvinimo bylos jis itin daug prisidėjo.

A. Lvovas, manydamas, kad amžinojo poilsio vietą rado stačiatikių prieglobstyje, nenumatė Rusijos istorijos. 1915 m. rusai, bėgdami nuo vokiečių, pasitraukė iš Pažaislio ir išsivežė visas vertybes. I pasaulinio karo metais čia veikė kaizerinės vokiečių kariuomenės ligoninė, vienuolynas buvo ne tik apiplėštas, bet ir nusiaubtas. Tik tarpukario metais naujam gyvenimui jį prikėlė seserys kazimierietės, tačiau neilgam. Sovietmetį vienuolynas vėl buvo uždarytas, o jame viena po kitos įkurdintos valdiškos įstaigos, net psichoneurologinė ligoninė. Tik 1992 m. pastatas

buvo grąžintas Šv. Kazimiero kongregacijos seserims.

A. Lvovo kapas per istorinius kataklizmus nenukentėjo. Šiandien jį prižiūri vienuolės, nepaisydamos didžiojo rusofilo vykdytos nutautinimo politikos ir carinės bei bolševikinės Rusijos Pažaislio vienuolynui padarytų skriaudų. Prieš mirtį – visi lygūs. Prie kapo iš įvairių šalių atvykusius ekskursantus atveda ir Kauno gidas Chaimas Bargmanas.

1975 m. apsilankęs Maskvoje, Vasilijaus Tropinino bei jo amžininkų muziejuje, jis atkreipė dėmesį į eksponuojamą A. Lvovo portretą, kurį 1825 m. Peterburge nutapė lietuvių dailininkas Juozas Oleškevičius. Šis jo darbas, atrodo, dar iki šiol nėra Lietuvoje žinomas, nemini jo savo knygoje ir dailėtyrininkas Paulius Galaunė. Todėl Ch. Bargmanas užsibrėžė gauti šio portreto kopiją. Tai padaryti nebuvo lengva. Kurį laiką muziejus neveikė, vėliau buvo uždarytas restauracijai ir tik 2011 m. kovo mėn. atvėrė duris lankytojams.

Paveikslo elektroninę versiją, tarpininkaujant Rusijos ambasadai Lietuvoje, vis dėlto pavyko gauti. 2011 m. gruodžio mėn. Ch. Bargmano sumanymą finansiškai parėmus Kauno rusų kultūros centro nariui Anatolijui Čupkovui, viena portreto kopija buvo įrėminta ir padovanota Kauno miesto muziejui, kitą yra numatyta įteikti Pažaislio vienuolynui. Šio paveikslo, kad ir kopijos pavidalu, atkeliavimas į Lietuvą skatina atversti dar mažai skaitytą kultūros istorijos puslapį. n Literatūra 1. „Alexey Fyodorovich L’vov“. The New Grove Dictionary of Music and Musicians. Macmillian Publishers Limited, London, 1995, p. 382–383.

2. L. A. „Visuomenininkas, kuris neieškojo poilsio“. Aidai. 1981, rugsėjis–spalis, p. 331.

3. Paulius Galaunė. Tapytojas Juozas Oleškevičius (1777–1830).

Kaunas, 1927.

4. Virginija Skučaitė. „Carinės Rusijos himno atgarsiai: Kaune – unikalus portretas“. Kauno diena, 2011, gruodžio 27.

5. Берс, А. А. Алексей Фёдорович Львов. С.-Петербург, 1900.

6. „Кавалергардский полк от Николая I до Николая II“. http:// history.scps.ru/cavaler/25-1.htm.

7. „Львов, Алексей Фёдорович“. http://drevo-info.ru/articles/355. html.

8. „Львов, Алексей Фёдорович“. Энциклопедический словарь. С.–Петербург, 1896, с. 136.

9. „Львов, Алексей Фёдорович“. Музыкальная энциклопедия. Москва, 1976, с. 344–345.

10. Самохвалова, Н. И. „Музыкант и офицер“. http://www.sgu.ru/ files/nodes/9848/22.pdf.

PASKUTINIS JERONIMO KAČINSKO SUGRĮŽIMAS Į KLAIPĖDĄ

Su Klaipėdos miesto garbės piliečiu, Nacionalinės premijos laureatu kompozitoriumi, dirigentu, vargonininku, pedagogu Jeronimu Kačinsku (1907–2005) ryšiai nutrūko prieš gerą dešimtmetį.

Sužinojusi, kad jis susirgo ir atsidūrė slaugos namuose, supratau, kad tie ryšiai nebeatsinaujins.

Rūpestingi bendrapavardžiai Skaudu buvo išgirsti žinią apie kompozitoriaus netektį. Ramybės taip pat nedavė mintis apie paskutinius jo gyvenimo metus – kas atsitiko su jo asmeniniu archyvu, kur dingo knygos, natos, fotografijų albumai? Užmegzti ryšio su giminaičiais nepavyko, tad 2011 m. rudenį į Putnamą vykau tik ketindama aplankyti kompozitoriaus kapą. Ir įvyko stebuklas...

Viešint Šv. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyne iš seselės Ignės Marijošiūtės pavyko sužinoti apie J. Kačinsko artimuosius, kurie išsaugojo kompozitoriaus palikimą ir ieško Lietuvoje tinkamos vietos jam priglausti. Sunku buvo tuo patikėti, bet susisiekus su nurodytais asmenimis paaiškėjo, kad tai Kennethas Kachinsky, jo žmona Joyce ir Marija Kačinskaitė. Kompozitorius ne kartą pasakojo apie pastarosios teikiamą globą, tačiau kad yra dar kitų giminių, niekada neužsiminė.

Paaiškėjo, kad tai ne tiek giminės, kiek bendrapavardžiai, ieškantys

savo šaknų. Tačiau būtent jie ir išsaugojo visa, kas liko po J. Kačinsko mirties, ir sužinoję, kad yra galimybė perduoti archyvą Klaipėdos universitetui, po kelių dienų atvažiavo į Putnamą.

Brangios dėžės K. Kachinsky savo automobiliu į Putname esantį ALKA archyvą atvežė 12 dėžių. Kartu atvyko ir jo žmona bei M. Kačinskaitė. Tai buvo įsimintina diena jų gyvenime – atsisveikinimas su daiktais, kurie dar siejo juos su J. Kačinsku. Buvo itin smalsu, kas gi tose dėžėse, tad tą patį 2011 m. spalio 7 d. vakarą jos buvo išpakuotos, atrinkta tai, ką būtina siųsti į Klaipėdą. Vertingų daiktų būta apsčiai – tautinės juostos, įteiktos kompozitoriui jam viešint Lietuvoje, Nacionalinės kultūros ir meno premijos medalis, žymių rašytojų knygos su jų autografais, plokštelės, magnetofono įrašai, nuotraukos, laikraščių iškarpos, spausdinti kūriniai bei jų rankraščiai, įvairių asmenų J. Kačinskui siųsti laiškai ir paties kompozitoriaus epistolinis palikimas.

Paskutinis laiškas – lyg testamentas Labiausiai jaudinantis dalykas buvo J. Kačinsko laiškas šio straipsnio autorei – be datos ir neišsiųstas, rašytas drebančia ranka. Spėju, kad tai galėjo būti 1999–2001 m. Sunku buvo patikėti, kad skaitau mintis žmogaus, kurio jau seniai nėra tarp mūsų.

Laiške rašoma: „Atleisk už mano

grubų ir netaisyklingą raštą. Dėl žiaurios žiemos negaliu naudotis savo darbo kambariu – rašau ant palinkusio kardono. Taigi kartais slysta ir pakrypsta ranka. Laiškus rašau pripuolamai: kada atsipalaiduoju nuo daktarų, vaistų apsirūpinimo, nes tas reikalas čia labai komplikuotas. Ačiū Dievui, amerikiečių draugai niekada neapleidžia. <...> Lietuviai, su kuriais dirbau 48 metus, net telefono triūbelės nepakelia. Nelauk iš manęs geresnių laiškų, tokia jau senatvės padėtis, tačiau ir senatvė atneša idėjų ir apmąstymų. Žinai, Danute, šalia tikėjimo reikia ir gyvenimo filosofijos. Be filosofijos žmogus tuščias ir neturi, ką kalbėti. Jie blaškosi, ieško malonumų, laksto po restoranus, labai daug kalba apie materialius dalykus. Gyvenimo tikslas, prasmė jiems nerūpi.

Aš kartais trokštu nuo jų kalbų, bet mano užvestos temos atsiduria į tuštumą. Nemanau žeminti tuos žmones, tačiau norėčiau, kad mano pažįstami galvotų, galvotų, ieškotų, ieškotų ir augtų sąmoningume <...>“ Šis laiškas, kaip ir daugelis kitų, dar kartą byloja apie sudėtingus kompozitoriaus ir jo tautiečių santykius, aukštus jo moralinius standartus ir nelengvą išeivio dalią.

Archyvas – saugioje pastogėje K. Kachinsky ne tik išsaugojo J. Kačinsko palikimą, bet ir finansavo jo siuntimą į Lietuvą, už tai jam nuoširdžiausią padėką išreiškė Klaipėdos universiteto bibliotekos direktorė dr. Janina Pupelienė ir šių eilučių autorė. Šiuo metu jis yra Išeivijos kultūros ir meno archyve. Prireiks dar ne vienų metų, kol visi jame sukaupti fondai, rūpestingai prižiūrimi ir tvarkomi Igno Kislausko, bus sukataloguoti ir prieinami skaitytojams.

Tačiau galime jaustis ramūs – unikali dokumentinė medžiaga nėra sunaikinta, nesimėto Amerikos palėpėse ir garažuose, ji – saugioje pastogėje.

Danutė PETRAUSKAITĖ Su Kennethu Kachinsky, jo žmona Joyce Putname prieš perduodant Jeronimo Kačinsko archyvą Klaipėdos universitetui Jeronimo Kačinsko kapas Klaipėdos universiteto bibliotekos direktorė dr. Janina Pupelienė ir Danutė Petrauskaitė

Muzikos barai / 33

Sukaktis Rasa AUKŠTUOLYTĖ NERETAI GIRDIME LIETUVOS MUZIKUS SKUNDŽIANTIS TIEK NEPALANKIA BENDRĄJA MUZIKOS KULTŪROS SITUACIJA ŠALYJE, TIEK NELENGVA ATLIKĖJŲ, NORINČIŲ GYVENTI SAVO MENU, PADĖTIMI. MALONIAI NUSTEBINO KIEK KITOKS SMUIKININKĖS RUSNĖS MATAITYTĖS POŽIŪRIS: JI, NE VIENUS METUS PRALEIDUSI VOKIETIJOJE IR ANGLIJOJE, DABAR DŽIAUGIASI ESANTI LIETUVOJE. TURĖJUSI GALIMYBĘ PALYGINTI DARBĄ SKIRTINGOSE EUROPOS ŠALYSE, MANO, KAD MUZIKO DUONA NIEKUR NĖRA LENGVA. ŠIANDIEN R. MATAITYTĖ YRA PRIPA-

Muzikoje ieðkau graþiausiø spalvø ir atspalviø, o pieðiniuose tobuliausiø sàskambiø ŽINTA SMUIKININKĖ, AKTYVI KAMERINIŲ ANSAMBLIŲ DALYVĖ, PEDAGOGĖ, DVIEJŲ VAIKŲ (TAIP PAT PASUKUSIŲ MUZIKOS KELIAIS) MAMA, LAISVALAIKIU – TAPYTOJA...

RUGSĖJO 7-ĄJĄ R. MATAITYTĖ PAMINĖJO GRAŽŲ 50 METŲ JUBILIEJŲ, TAD ŠIA PROGA SU SMUIKININKE IR KALBĖJOMĖS. – Sulaukėte gražaus jubiliejaus. Kuriuos savo gyvenimo įvykius šiandien laikytumėte svarbiausiais?

– Pirmiausia man labai pasisekė, kad gimiau menininkų – dailininkės Dalios Mataitienės ir muziko Povilo MataiRusnė Mataitytė

Muzikos barai / 34

čio, Lietuvių folkloro teatro įkūrėjų – šeimoje. Ne tik todėl, kad buvau apgaubta tėvų meilės, bet ir dėl to, jog nuo pat ankstyvos vaikystės mane supo menininkų pasaulis. Augdama mačiau savo profesijai atsidavusius tėvus ir tarsi savaime įgijau tas pačias vertybes, susidariau aiškią menininko gyvenimo sampratą. Tiesa, menininkų gyvenimas dažnai tapatinamas su chaosu buityje, nuolatiniu „mūzų laukimu“ bei kitomis artistinėmis linksmybėmis, tačiau man su tuo visiškai neteko susidurti. O tai, kad kūrybinis darbas yra ne tik labai daug disciplinos reikalaujantis užsiėmimas, bet ir didžiulis džiaugsmas, supratau anksti.

Muziko formavimosi kelyje be galo svarbūs (gal net labiau negu kitose profesijose) yra jo mokytojai. Aš turėjau labai gerus pedagogus: tai pirmasis mano mokytojas Tadas Šernas, profesoriai Viktoras Radovičius, Valerijus Klimovas ir Igoris Bezrodnas.

– Mano muzikiniai gebėjimai pasireiškė anksti, todėl abejonių dėl to, kur mokysiuosi, tėvams nekilo. Nuo penkerių metų mokiausi skambinti fortepijonu, tačiau paskutiniu momentu, prieš stojamuosius egzaminus į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, tėvelis nusprendė leisti mokytis griežti smuiku. Tiesa, turbūt beveik niekada muzikų šeimose vaikų neklausiama, kuo jie norėtų groti. Vienais atvejais tai tarsi savaime suprantama, kaip, pavyzdžiui, nutiko Luko Geniušo šeimoje. Kitais atvejais instrumentą tėvai parenka pagal vaiko fizinius duomenis bei remdamiesi specialistų

Nuotraukos iš asmeninio albumo

– Kaip pasirinkote būtent smuikininkės kelią?

Trio „Kaskados“: Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė ir Edmundas Kulikauskas

telį mums, lietuviams, pasiekiamą tarptautinį J. Kociano smuikininkų konkursą. Ruošiausi taip, tarsi nuo to priklausytų mano gyvybė. Laimė, buvau pastebėta ir įvertinta. Grįžau su 1 vieta bei specialiu apdovanojimu geriausiai užsienio smuikininkei. Tuo mokiniams konkursai ir yra naudingi – jie priverčia maksimaliai mobilizuoti visas fizines ir psichines jėgas, o įgyta patirtis paskui labai praverčia įvairiose profesinio gyvenimo situacijose.

– Griežiate ne viename kameriniame ansamblyje („Kaskadų“ trio, „Gaidos“ ansamblyje). Ką Jums reiškia kamerinis muzikavimas?

Laisvalaikio pomėgis – dailė

konsultacijomis. Iš pradžių, kaip ir daugelis paprastų (ne vunderkindų) vaikų, didelio potraukio smuikui ir daug kantrybės reikalaujančiam darbui nerodžiau. Vis bandžiau įkalbėti mamą leisti mane į dailės skyrių, nes piešiau su malonumu ir man neblogai sekėsi. Mama nepasidavė mano įkalbinėjimams, o jos pagrindinis argumentas buvo toks: piešti galėsiu ir pradėjusi vėliau, o profesionalia smuikininke jau nebetapsiu, jei dabar mesiu muzikos mokslus. Tą patį argumentą kartojau ir savo vaikams, kai išsekdavo jų kantrybė ir meilė muzikai.

Lūžis įvyko penktoje klasėje, kai buvau atrinkta į tuo metu vienin-

– Griežti kamerinę muziką yra didžiulis malonumas, ypač kartu su puikiais muzikantais. Smuikininkas apskritai labai retai muzikuoja vienas, kadangi šio instrumento techninės galimybės išgauti harmonijos spalvas yra gana ribotos. Todėl nuo pat pradžios smuikininkas mokosi ne tik griežti savo partiją, bet ir klausyti.

Kamerinė muzika – intymus įvairių instrumentų pokalbis, kurio paklausyti turėtų ateiti tokia pati, subtilių išgyvenimų išsiilgusi, auditorija.

Gaila, kad Lietuvoje vis dar mažai jaukių, istoriją menančių salių, kuriose būtų geras fortepijonas (instrumentų ypač trūksta) ir rinktųsi kamerinės muzikos tradicijas mylinti bei puoselėjanti publika. Dėl to dar labai daug reikia mums, muzikantams ir

koncertų organizatoriams, nuveikti.

Man labai pasisekė, kad savo kelyje sutikau pianistę Albiną Šikšniūtę ir violončelininką Edmundą Kulikauską. Su jais daug metų kartu mokiausi: pirma M. K. Čiurlionio menų mokykloje, paskui ir Maskvos konservatorijoje. Darbas su trio „Kaskados“ primena trijų gerų draugų bendravimą. Kiekviena repeticija, kad ir kokie pavargę ir išsekę po kitų darbų į ją ateitume, suteikia mums atgaivą.

Taip yra ne tik todėl, kad grojame nuostabią muziką, bet ir dėl to, jog esame bendraminčiai, panašiai jaučiame muziką, neturime tarpusavio bendravimo sunkumų, dirbdami nejaučiame įtampos, o tik bendro muzikavimo džiaugsmą. Tai labai dideli privalumai, kuriuos, metams bėgant, vis geriau supranti ir įvertini. „Gaidos“ ansamblyje taip pat randu labai draugišką atmosferą ir tikrai puikius muzikantus.

– Kokiai muzikai tiek soliniame, tiek kameriniame repertuare teikiate pirmenybę?

– Man įdomi įvairios stilistikos muzika, nors turbūt geriausiai jaučiuosi atlikdama romantinę ir moderniąją muziką. Žymioji rusų smuiko mokykla, kuriai priklausė visi mano pedagogai, daugiausia rėmėsi romantinio stiliaus repertuaru, o klasicizmo bei baroko epochos kūrinius interpretuodavo ta pačia romantine maniera. Man labai įdomu klausytis au-

Muzikos barai / 35

Sukaktis tentiškais instrumentais atliekamos barokinės muzikos ir pačiai gilintis į tą stilistiką. Be to, labai pasikeitė ir klasicizmo interpretavimas. Atsirado žymiai daugiau laisvės ir gyvybės atliekant šios epochos kūrinius. Mažiausiai man pažįstama džiazo sritis, nors su didžiausiu malonumu su „Kaskadų“ trio grojome Chicko Corea trio mūsų miniatiūrų programoje.

Jei tik būtų tinkama galimybė ir laiko, mielai į ją dar pasigilinčiau. Juk niekada nevėlu išmokti ko nors naujo?

Su naująja muzika mane supažindino tėvelis, kuris draugavo su B. Kutavičiumi, O. Balakausku, F. Bajoru ir vesdavosi mane, dar mokinukę, į naujų kūrinių perklausas Kompozitorių sąjungoje. Tada jie buvo andergraundo kompozitoriai ir sulaukdavo griežtų priekaištų dėl idėjinio neprogresyvumo, nusikalstamo formalizmo ir kitokių „griekų“. Sunku patikėti, kad visa tai buvo taip neseniai!

Taip aš susidraugavau su modernia muzika ir iki šiol su didžiausiu malonumu gilinuosi į naujus opusus.

Kas gali būti įdomesnio, kaip eiti nepažįstamu taku, ieškoti prasmių gaidų pynėse, įkvėpti gyvybę ką tik gimusiems kūriniams. Tai labiausiai kūrybiškumą skatinantis darbas, nes čia nėra jokių štampų ar rėmų, į kuriuos privalai įsisprausti. Esu griežusi ir įrašiusi daug O. Balakausko, F. Bajoro, V. Barkausko, J. Juozapaičio, V. Bartulio, V. Germanavičiaus,

A. Malcio, A. Šenderovo, J. Tamulionio, R. Šerkšnytės, L. Narvilaitės kūrinių. Artimai bendrauju su puikia anglų kompozitore Sadie Harrison, kurios autorinį CD įrašėme su „Kaskadų“ trio, Šv. Kristoforo orkestru ir pianistu S. Okruško.

– Esate griežusi ir orkestruose. Kuo Jums ypatingas toks muzikavimas?

– Trejus metus dirbau Gėtingeno (Göttingeno) simfoninio orkestro koncertmeistere Vokietijoje. Žinoma, su maža dukrele ir nuolat besikeičiančiomis auklėmis dirbti tokį atsakingą darbą buvo nelengva. Išmokau paruošti programas per labai trumpą laiką (kartais po 2–3 programas per savaitę). Su tokiu tempu anksčiau niekada nebuvau susidūrusi, nes kūrinius konkursams ir kitiems atsakingiems pasirodymams paprastai šlifuodavau ilgai ir kruopščiai. Simfoninio orkestro repertuaro visai neišmaniau, o juk koncertmeisteris visada turi griežti labai stabiliai ir vesti visą grupę. Galima sakyti, kad buvau įmesta į vandenį ir tada išmokau plaukti. Atsimenu, kaip skrisdama į naująją savo darbo vietą bendrakeleiviui pasiguodžiau, kad manęs laukia sunkus išbandymas, o jis mane bandė raminti juokais klausdamas: „Bet juk smuiku griežti Jūs mokate?“ Su tuo teko sutikti, tačiau ramiau nepasidarė.

Darbas simfoniniame orkestre padėjo geriau suvokti muzikos kūrinių formą, jų mastelį ir struktūros daugiasluoksniškumą.

Ta muzikinė patirtis privertė naujai pažvelgti ir į kamerinės muzikos partitūras.

Kai persikėliau gyventi į Angliją pas ten jau seniau dirbusį vyrą, teko griežti ir Londono simfoniniame orkestre.

Tačiau gana greitai supratau, kad tiek daug energijos, kiek iš manęs atima ke-

Po koncerto Vienoje su prof. Vytautu Landsbergiu

lionės iš Oksfordo į Londoną ir atgal, joks aukščiausios klasės orkestras ir joks puikiausias uždarbis nekompensuos. Be to, visada labiau traukė kamerinė muzika ir nauji soliniai opusai, o jiems reikia turėti ir laiko, ir jėgų.

– Esate Muzikos akademijos dėstytoja, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja. Kas paskatino imtis pedagoginio darbo?

– Pedagoginį darbą pradėjau dirbti iškart po studijų Maskvoje, paskui išvykau į Vokietiją, Angliją ir tik po 10 metų vėl grįžau dėstyti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir LMTA. Sukaupta patirtimi reikia dalintis su jaunimu. Visame pasaulyje labai išaugo profesionalių muzikos atlikėjų parengimo lygis. Atsivėrus geležinei uždangai, po pasaulį pasklido rusų atlikėjai ir pedagogai, o talentingo jaunimo yra visur. Džiaugiuosi, kad galiu Lietuvos jaunimui atiduoti savo žinias ir patirtį.

Pedagoginis darbas reikalauja labai daug kantrybės ir lankstumo.

Jaunas žmogus yra dar labai trapi būtybė, todėl neatsargus žodis arba neteisingas veiksmas gali sumenkinti jo pasitikėjimą savimi ir sutrukdyti visapusiškai atsiskleisti. Pedagogui reikia ne tik nurodyti klaidas bei jų pašalinimo būdus, bet ir įskiepyti meilę, atsidavimą pasirinktai profesijai. Taigi reikia ne tik profesinių žinių, bet ir psichologijos išmanymo.

Visiškai sutinku su Roko Zubovo išsakyta mintimi, kad geriau išugdyti vienu laureatu mažiau, negu nors vienu asmeniu padidinti muzikos nemylinčiųjų skaičių.

– Savo malonumui užsiimate tapyba.

Kaip Jums skleidžiasi šių dviejų menų – muzikos ir dailės – sąveika?

Su vyru ir vaikais

Muzikos barai / 36

– Dailė ir teatras mane lydėjo nuo

pat ankstyvos vaikystės, nes mano mama – teatro dailininkė. Piešdama visada jaučiausi labiau atsipalaidavusi, negu grieždama smuiku. Galbūt todėl, kad niekada to nesimokiau ir nebuvau barama dėl tikrų ar menamų klaidų. Mamos dirbtuvėje su nuostabiu vaizdu į Šv. Kazimiero bažnyčios bokštą ir senamiesčio stogus piešdavau per kiekvienas mokinių vasaros atostogas. Taip pat ir vėliau, kai tik turėdavau galimybę, grįždavau prie šios veiklos. Daugiausia laiko tam pomėgiui galėjau skirti Anglijoje, augindama ten gimusį sūnų. Tada surengiau ne vieną parodą, daugiausia Vokietijoje, o vienoje iš jų pusė mano darbų buvo parduota. Niekam nerūpėjo, kad nesu baigusi dailės akademijos, o parodų atidarymo metu pati ir koncertavau.

Paskui paaugę vaikai pradėjo eiti profesionalių muzikų keliu (dukra Austėja – smuikininkė, šiuo metu studijuoja Kopenhagos muzikos akademijoje, sūnus – pianistas, įstojo mokytis į H. Purcello muzikos mokyklą Londone) ir laiko hobiui nebeliko.

Tikiuosi, kad vaikams tapus savarankiškiems, aš ir vėl grįšiu prie šio širdžiai mielo užsiėmimo.

Man muzika ir dailė yra labai arti viena kitos. Muzikoje aš ieškau gražiausių tembrinių spalvų ir atspalvių, o piešiniuose – tobuliausių sąskambių, kuriuos sudaro spalvų deriniai ir linijų ritmai. Ir vienoje, ir kitoje srityje pasiduodu intuicijai ir emocijai, kurios dažniausiai diktuoja teisingą pasirinkimą. Joks kompiuteris niekada nepakeis gyvo žmogaus atliekamos muzikos įtaigos, nes jis negali sukurti emocijos. Todėl esu įsitikinusi, kad ir pačią sudėtingiausią, intelektualiausią, konstruktyviausią muziką reikia atlikti tuo pačiu senoviniu romantiniu būdu – reikia ją pajausti širdimi ir griežti taip, tarsi nieko nuostabesnio niekada nebūtum griežęs. Tada ji atgyja ir tampa pasiekiama klausytojui.

– Ačiū už pokalbį. n

ALGIRDAS BUDRYS ATSISVEIKINA SU „TRIMITU“ Po dvidešimties metų, praleistų su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“, ilgametis jo meno vadovas profesorius Algirdas Budrys su kolektyvu atsisveikina koncertais „Nešk savo šviesą ir tikėk“. „Tie 20 metų prabėgo nepastebimai, – sako profesorius.

– Įsiliejus į „Trimito“ gyvenimą neįmanoma sustoti, privalai pateisinti gerbėjų lūkesčius, spręsti iškylančius kolektyvo meninius klausimus, nuolatos galvoti, kokia linkme žengti toliau. „Trimitas“ turi išlikti pučiamųjų muzikos lyderiu Lietuvoje, propaguoti geriausią klasikinę ir pramoginę muziką. Orkestro repertuare šiandien gausu įvairių žanrų programų, savo universalumu „Trimitas“ išsiskiria iš kitų panašių kolektyvų, gal todėl ir yra populiarus. Norėčiau palinkėti, kad orkestras kada nors atliktų garsiausio XX a. prancūzų kompozitoriaus O. Messiaeno kūrinių. Studijuojant Paryžiuje teko nemažai klausytis jo muzikos pučiamiesiems. Tiesa, kūriniai labai sudėtingi, o tai būtų dar vienas išbandymas orkestrui. Reikia stengtis lygiuotis į geriausius pasaulio orkestrus. Klausytojai laukia naujų muzikinių spalvų, harmonijos, sąskambių.

Svarbią vietą Lietuvoje užima įvairūs festivaliai, kuriuos rengia ir juose dalyvauja „Trimitas“.

Tai labai reikšmingas edukacinis aspektas, jis padeda kelti tautos dvasią, puoselėti mūsų krašto pučiamųjų muzikos kultūrą. Tradiciniai B. Jonušo muzikos festivaliai provincijos klausytojus supažindina ne tik su lietuvių kompozitorių populiariosios muzikos kūriniais, bet ir klasikine bei sakraline muzika. Tradicinis ir tarptautinis pučiamųjų orkestrų festivalis „Skambėkite, trimitai“, sutraukiantis profesionalius ir mėgėjiškus šalies ir užsienio kolektyvus. „Trimitas“ per dvidešimt metų buvo net 53 koncertinėse kelionėse: Švedijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Liuksemburge, Ispanijoje, Airijoje, Anglijoje, Islandijoje, Lenkijoje. Pamenu, Vokietijoje 1995 m. vyko žirgų šventė, į kurią buvo suvažiavę aristokratai iš viso pasaulio. Aidint būgnams ir timpanams, į areną įžygiavo šviesaus atminimo maestro Romas Balčiūnas, o paskui jį iš keturių aikštės kampų – orkestras. Jau pirmas „Trimito“ kūrinys išjudino visą publiką. Tai buvo nuostabus momentas, jis paliko neišdildomą įspūdį ir paliudijo pučiamųjų meno galią. Ir šiandien „Trimitas“ koncertuoja užsienyje, nors gal kiek mažiau, negu Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tuomet turėjome aktyviai reprezentuoti savo valstybę ir garbingai tai darėme. Dabartinės ekonominės sąlygos koreguoja mūsų koncertinius turus – pabrango koncertų salės ir transportas, netgi garsieji Europos festivaliai bando išsiversti su mažesniu biudžetu.

Atskiras orkestro programas diriguoja kviestiniai mūsų šalies dirigentai ir svečiai iš užsienio.

Norisi, kad jie įneštų naujų kūrybinių vėjų, naujų interpretacijų. Tiesa, reikia nemažų organizacinių pastangų ir lėšų, tačiau tokios investicijos yra pažangos garantas. Per metus galime pasikviesti keletą užsienio solistų ar dirigentų, todėl juos renkamės labai atsakingai. Pastaruoju metu su „Trimito“ orkestru dirbę S. Meadas, S. Nakariakovas, J. Lynchas, J. Purinis ir kiti – asmenybės, aukščiausios klasės profesionalai ir menininkai. Šiandien „Trimitas“ dirba puikiose patalpose, įsigyti geri instrumentai, tik muzikantų atlyginimai per maži, todėl natūralu, kad jie ieško geriau apmokamų darbų arba blaškosi per kelias darbo vietas. Norint išlaikyti aukštą profesinį lygį reikėtų kelti ir darbo užmokestį.

Meno vadovo pareigos reikalauja kompetencijos ir didelės atsakomybės. Džiaugiuosi, kad „Trimito“ vyriausiasis dirigentas Ugnius Vaiginis pateisino mano lūkesčius, todėl esu isitikinęs, kad jis sugebėtų eiti ir meno vadovo pareigas, tam turi pakankamai potencialo. Šiuo metu net nematau kito žmogaus, taip gerai išmanančio pučiamųjų muziką ir šio orkestro galimybes.“ Atsisveikinimo koncertuose „Nešk savo šviesą ir tikėk“ prof. A. Budrys su „Trimitu“ atliks gerokai primirštą Karolio Kurpinskio Koncertą klarnetui ir orkestrui (aranž. K. Daugėla), Carlo Marios Weberio Fantaziją, kartu su savo mokiniu V. Giedraičiu – Felixo Mendelssohno Bartholdy Koncertą Nr. 2 dviem klarnetams ir orkestrui. Vienas talentingiausių prof. A. Budrio mokinių Nacionalinės premijos laureatas P. Vyšniauskas solo saksofonu gros Quincy Joneso ir Jeremy Lubbocko pjėsę „Malonė“. Atsisveikinimo koncerte skambės orkestro „Trimitas“ atliekami kūriniai: Samuelio Hazo „Olimpiada“, Philipo Sparke‘o „Drakono metai“, Leonardo Bernsteino „Vestsaido istorija“, Percy Graingerio „Molė ant kranto“.

Gerimantas STATINIS

Koncertai „Nešk savo šviesą ir tikėk“, skirti profesoriaus Algirdo Budrio atsisveikinimui su „Trimito“ orkestru, vyks 2012 m. lapkričio 15 d. 19 val.

Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje ir lapkričio 20 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Muzikos barai / 37

Sukaktis Valerija LEBEDEVA MEILE PROFESIJAI BEI GYVENIMUI TRYKŠTANTIS KLAIPĖDOS VALSTYBINIO MUZIKINIO TEATRO SOLISTAS IR KLAIPĖDOS UNIVERSITETO MENŲ FAKULTETO DĖSTYTOJAS VIAČESLAVAS TARASOVAS – NE IŠ TŲ ŽMONIŲ, KURIE PRISIRIŠA PRIE VIENINTELIO ŽANRO, KATEGORIŠKOS NUOMONĖS AR STANDARTINIO POŽIŪRIO. ŠIŲ METŲ RUGPJŪČIO 15 D. GARBINGĄ 60 METŲ SUKAKTĮ ATŠVENTĘS PAŠNEKOVAS SAVO PAVYZDŽIU ATSKLEIDŽIA, KAD SOLIDŽIĄ PROFESINĘ KOMPETENCIJĄ IR PRIPAŽINIMĄ PAPILDO VISUOMET JAUNOS SIELOS POLĖKIS. NETOLI SAVO DARBOVIETĖS, SENAMIESTYJE, GYVENANČIO DAINININKO ŠEIMA KARTAIS JO GRĮŽTANT VAKARIENĖS LAUKIA KIEK ILGIAU, NEI TURĖTŲ. „VĖL DALINAI INTERVIU?“ – TUOMET PAJUOKAUJA VIAČESLAVO ŽMO-

Viaèeslavas Tarasovas: branda be kaukës ir metø naðtos MET GRIMUOJASI PATS. „JUK TIK TU PATS ŽINAI, KOKIOS TĄDIEN ESI NUOTAIKOS, KOKĮ CHARAKTERĮ IŠGAUSI DAINUODAMAS. TAD ARGI GRIMUOTOJAS ČIA PADĖS? NUPIEŠ KAUKĘ – PUBLIKA IŠKART PAJUS, KAD KAŽKAS NE TAIP“, – PROFESIJOS SUBTILYBĖMIS DALIJASI PAŠNEKOVAS.

Nuotrauka iš asmeninio albumo

– Kaip gyvenimo istorija atvedė Jus į muzikos pasaulį?

Viačeslavas Tarasovas

NA DAINININKĖ JANA OSIPOVATARASOVA. V. TARASOVUI PEREITI PAGRINDINE UOSTAMIESČIO GATVE NESUTIKUS NĖ VIENO PAŽĮSTAMO – NEĮMANOMA. „NEGALIU NUEITI NEPASISVEIKINĘS, NEPERSIMETĘS KELIAIS ŽODŽIAIS“, – ŠVELNIAI TEISINASI JIS.

Muzikos barai / 38

BUVIMAS SCENOJE – TAIP PAT BENDRAVIMAS, VYKSTANTIS PAGAL TAM TIKRUS DĖSNIUS, KURIUOS V. TARASOVAS PER KETURIS KARJEROS DEŠIMTMEČIUS YRA PUIKIAI PERPRATĘS. TODĖL SAVO VEIDO PRIEŠ SPEKTAKLĮ NEPATIKI SPECIALISTAMS – VISUO-

– Mano biografija įdomi nuo pat gimimo, – juokiasi V. Tarasovas. – Štai pase įrašyta, kad gimiau Kinijoje.

Mano tėvas buvo kariškis ir prieš man išvystant pasaulį tarnavo viename iš labiausiai į Rytus nutolusiame tuometės plačiosios tėvynės taškų, prie Geltonosios jūros, taigi buvau registruotas Daliane veikusiame konsulate.

Pirmieji mano prisiminimai susiję su kiek vėlesniu laikotarpiu: kai man suėjo šešeri, tėvas buvo perkeltas į Vakarų Baltarusiją, ir visą šį kelią su broliu ir tėvais nuvažiavome traukiniu. Kelionė truko mėnesį, ir manęs dar ilgai neapleido jausmas, kad gimiau ir paaugau traukinyje... Vėliau, tėvui baigus tarnybą, įsikūrėme Volgograde.

Mafijozas M. Novako miuzikle „Mafijozas operoje“

Mano jaunystė buvo sportiška: nors išmokau skambinti fortepijonu, o mokykloje buvau estradinio ansamblio vadovas, labiau domėjausi irklavimu. Buvau kanojininkas, sėkmingai dalyvaudavau varžybose, aštuonerius metus buvau srities čempionas.

Planuota, kad ir karinę tarnybą atliksiu garsiame Rostovo prie Dono ASK klube, tačiau naktis šauktinių surinkimo punkte viską pakeitė – mus pažadino, susodino į ešelonus ir išvežė į Veimarą, Vokietiją. Žinoma, skambinau gitara ir traukiau dainas, tad pasigirdus klausimui, ar tarp naujokų yra muzikantų, dainininkų ir šokėjų, visi parodė į mane. Man buvo liepta sudainuoti porą kūrinių, tada pakišo skaityti natas. Tuomet dar nežinojau, kad po pusmečio jau pats šitaip atrinkinėsiu naujokus į kariuomenės Stalingrado dainų ir šokių ansamblį...

Karinė tarnyba nulėmė mano gyvenimo kelią. Sąlygos tarnauti buvo puikios, sulaukiau ir kvietimo pasilikti, tačiau atsisakiau. Tiesa, vokiškame dienraštyje „Wochenpost“ publikuotame straipsnyje buvau paminėtas kaip jauniausias iš ansambliui vadovavusių kariškių, bet esą nutraukiu šią veiklą, nes noriu studijuoti konservatorijoje. O iš tiesų svajojau mokytis istorijos.

G. Bizet komiškoje operoje „Daktaras Miraklis“ su kolege Galina Iljina

Nuotrauka iš asmeninio albumo

– Kol tarnavau, mano brolis, pagal profesiją inžinierius, gavo paskyrimą į Vilnių, čia įsikūrė, susilaukė dviejų sūnų. Tad kartu su mama atvykome aplankyti jo šeimos. Paviešėjome, ir brolis pasiūlė pasilikti, pasidomėti studijų galimybėmis.

Buvo jau vėlyvas ruduo, bet nuėjau į Vilniaus universitetą. Man paaiškino, kad norint studijuoti istoriją, reikia mokėti lietuviškai, o tuomet mano kalbos žinių bagaže tebuvo „laba diena“ ir „ačiū“. Išėjau susimąstęs. Žingsniuojant stotelės link, akis užkliuvo už Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. – Aut. past.) iškabos. Užsukau. Mane nuvedė pas profesorių, kaip vėliau sužinojau, garsųjį Vladą Česą. Jis pasiklausė manęs ir liepė kitą dieną ateiti į perklausą.

Išbėgau išsišiepęs iki ausų – nors lyg ir neketinau studijuoti dainavimo, nuoširdus dėmesys labai pamalonino.

Iš to džiaugsmo nepajutau, kad peršalau, o kai man šitaip nutinka, balsas nedingsta, tačiau tampa gerokai

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Nuotrauka iš asmeninio albumo

– Todėl ir atvykote į Lietuvą?

Lindoras G. Rossini operoje „Italė Alžyre“. Kairėje – Mustafa (Arvydas Daunoras)

žemesnis. Tad kitą dieną solinio dainavimo katedros vedėjas profesorius Zenonas Paulauskas po perklausos reziumavo: „Man sakė, kad jūsų balsas – didelis tenoras, o iš tikrųjų čia didelis bosas... Žodžiu, balsas – didelis.“ Kadangi mokslo metai buvo jau įpusėję, likau stažuotoju, vėliau mokiausi tuometinėje Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija. – Aut. past.), Kazimiero Gutausko dainavimo klasėje, pradėjau dainuoti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chore. Pagal tuometę tvarką negalėjau stoti į konservatoriją, nes turėjau darbo vietą, atitinkančią išsilavinimą. Teko suktis iš padėties: vadovybė palaikė, todėl ėmė skirti tik mažus vaidmenis, tad įgijau teisę kelti kvalifikaciją ir pradėjau studijuoti Virgilijaus Noreikos klasėje.

Pirmąją solinę partiją didžiojoje scenoje prisimenu puikiai. Tuomet teatre buvo statomi Juliaus Juzeliūno „Sukilėliai“. Vaidinau Budelį. Per repeticiją dirigentas Jonas Aleksa vienu momentu sustabdė – sako, čia gi Budelis turi frazę dainuoti! „Taigi jis tenoras, studentas“, – nuramino choristai. Man padiktavo tekstą... Tą akimirką sąmonė tarsi aptemo. Nepamenu, kaip sudainavau. Tik staiga lyg po tamsos įsižiebė šviesa, ir išgirdau

Muzikos barai / 39

Sukaktis – Kaip apibūdintumėte savo profesiją?

Su žmona dainininke Jana Osipova-Tarasova Klaipėdos vokiečių bendrijos surengtame kalėdinių dainų koncerte

J. Aleksą sakant: „Gerai, gerai, einam toliau!“ O po to buvo daug vaidmenų.

Dirbau ir Vilniuje, ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Kol kartą gastrolėse Klaipėdoje sulaukiau tuometės Liaudies operos vadovo Kazio Kšano kvietimo atvykti į uostamiestį.

Tai buvo 1982-aisiais.

– Klaipėda sutiko svetingai?

– Išties. Ne paslaptis, kad tais laikais itin aktualus buvo gyvenamojo ploto klausimas. Žadėta, kad butą turėčiau gauti pirmojo savo teatrinio sezono metu. Bet kai užėjau į Liaudies operos trečiajame aukšte (šiuo metu pastate įsikūręs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. – Aut. past.) veikusį miesto Kultūros skyrių pasisveikinti ir susipažinti su jo vedėja Nijole Novogreckiene, ši liepė persirašyti visą stulpelį adresų ir nuvykti pasižiūrėti, ar tiktų. „Argi turėčiau tuo domėtis?“ – paklausiau manydamas, kad tai – butai, nuomojami darbuotojams laikinai įsikurti... Taigi nuosavą gavau vos atvažiavęs. Oficialiai buvau pirmasis profesionalus dainininkas, atvykęs dirbti į Liaudies operą, kurios pagrindu netrukus buvo įkurtas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

– Koks buvo pirmasis Jūsų vaidmuo naujajame teatre?

– Kristupas Audronės Žigaitytės operoje „Mažvydas“. Šis vaidmuo – mažesnis, nes pagrindinis veikėjas – Mažvydas, kurį dainavo Vladimiras Prudnikovas. O jau kitame pastatyme, G. Rossini operoje „Italė Alžyre“, man teko didelė Lindoro partija.

Buvome pirmasis teatras tuometėje Sovietų Sąjungoje, pastatęs šį kūrinį – prieš mus jį „testavo“, bet nepastatė Maskvos Didysis teatras.

Muzikos barai / 40

– Ji – gana žiauri. Jeigu partija nepavyks ir nepatiks publikai – tave nušvilps, nepasigailės. Kita vertus, svarbu ir asmeninės simpatijos: vieniems klausytojams patinka vienas solistas, kitiems – kitas. Tai pasakytina apie bet kurį muzikos žanrą. Keisčiausi potyriai – dainuoti publikai, priverstinai atgintai į renginį: šitokios patirties turi kone visi buvusios Sovietų Sąjungos artistai.

Tuomet jautiesi tarsi atsirėmęs į priešiškumo sieną. Įsivaizduokite Strausso „Šikšnosparnį“, skambantį kapų tyloje! Įveikęs publikos šaltuką, patiri didžiulį džiaugsmą, bet, žinoma, maloniausia dainuoti žmonėms, kurie mėgsta muziką. Inteligentiška Klaipėdos publika šiuo požiūriu yra puiki auditorija.

Kalbant apie žanrus, man artimiausia opera. Bet atlikti tenka įvairiausią muziką: šiandien – miuziklą,

ryt – operą, poryt – operetę. Labai mėgstu vaikiškus spektaklius. Ko gero, esu sudainavęs apie šimtą „Pelenės“ spektaklių – atlikau Princo vaidmenį. Paskutinįkart – kai buvau 52-ejų (šypsosi).

– Daug metų dirbate pedagoginį darbą, mokote dainavimo subilybių. O kokia asmeninė geros vokalinės formos paslaptis?

– Būsimiesiems dainininkams dėstau nuo atvykimo į Klaipėdą. Džiaugiuosi mūsų katedros komanda, kurią sudaro profesionalūs praktikai, talentingi solistai. Jaunų puikių balsų – daug, labai mėgstu darbą su studentais. O asmeninis receptas – dainuoti kasdien, nepaliekant nė vienos dienos visiškam poilsiui. Sakoma, neva tausojant balsą reikia daugiau patylėti, tačiau šiai minčiai nepritariu. Dainavime, kaip ir sporte, reikia nenutrūkstamo trenažo. Antraip – jokių rekordų. n

VIAČESLAVO TARASOVO SUKURTI VAIDMENYS

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre: Vladekas (C. Millöckerio „Vargšas studentas“), Gaidys (V. Gokieli „Raudonkepuraitė“), Alfredas, Gastonas (G. Verdi „Traviata“), Eduardas (G. Rossini „Vedybų vekselis“), Francas, Košenilis, Pitikinatis, Andrė (J. Offenbacho „Hofmano pasakos“), Kristupas (A. Žigaitytės „Mažvydas“), Lindoras (G. Rossini „Italė Alžyre“), Bepas (G. Donizetti „Rita“), Tarnas (G. Donizetti „Varpelis“), Donas Martinis, Bjankas (M. Novako „Mafijozas operoje“), Asilas (O. Petrovos „Mikė Pūkuotukas“), Miraklis (G. Bizet „Daktaras Miraklis“), Karolis Karutis, Klemas (B. Britteno „Mažasis kaminkrėtys“), Lenskis, Trikė (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Pimprinetis (I. Kalmano „Bajaderė“), Malonas (R. Frimlo ir H. Stotharto „Rozmari“), Grafas Almaviva (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Ragūnas (G. Kuprevičiaus „Prūsai“), Kamilis Rosiljonas (F. Leharo „Grafas Liuksemburgas“), Remendadas (G. Bizet „Karmen“), Fredis (F. Loewe´o „Mano puikioji ledi“), Fentonas (O. Nicolai „Vindzoro šmaikštuolės“), Maiklas Lemonas (C. Porterio „Bučiuok mane, Keit“), Kakalas, Slunkius (A. Bražinsko „Šnekučiai“), Saša (J. Bocko „Smuikininkas ant stogo“), Dūdorius (S. Moniuškos „Halka“), Dantė (S. Rachmaninovo „Frančeska da Rimini“), Asilas Martynas (V. Kuprevičiaus „Batuotas Katinas“), Mikis (I. Dunajevskio „Laisvasis vėjas“), Filčas (K. Weillio „Trijų grašių opera“), Hansas (V. Konstantinovo „Šimtas princesės pabučiavimų“), Borsa (G. Verdi „Rigoletas“), Pulkininkas (H. Streckerio „Taravos Anikė“), Ožys (E. Chagagortiano „Auksinė kepurė“), Direktorius (G. Kuprevičiaus „Aš tau siunčiu labų dienų), Kirpėjas (R. Rogerio „Don Kichotas iš Lamanšos“), Bazilijus (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“), Feris (I. Kalmano „Čardašo karalienė“), Kopenolis, Teismo vykdytojas (Z. Liepinio „Paryžiaus katedra“), Alfredas, Blinda (J. Strausso „Šikšnosparnis“), Pomerolas (P. Abrahamo „Balius Savojoje“), Dvasia I (C. Monteverdi „Orfėjas“), Astrologas (A. Kučinsko „Bulvinė pasaka“), Kraunas (pagal G. Gershwino „Porgis ir Besė“), Pinigų rinkėjas (V. Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“), Katinas, Svirplys (J. Gaižausko „Buratinas“), Scenaristas (R. Paulo „Sesuo Kerė“), Atleistinis, Senekos mokinys, Kareivis iš Nerono apsaugos (C. Monteverdi „Popėjos karūnavimas“), Komisaras (A. Žigaitytės „Frank‘Einstainas – XXI amžius“), Gerardas (G. Puccini „Džanis Skikis“), Raupys, arkliavagis, girtuoklis (V. Ganelino „Velnio nuotaka“); Kauno valstybiniame muzikiniame teatre: Žakinas (L. van Beethoveno „Fidelijas“), Arlekinas (R. Leoncavallo „Pajacai“), Goras (G. Puccini „Madam Baterflai“), Padrė, Kirpėjas (M. Leigh „Žmogus iš La Mančos“), Alfredas (J. Strausso „Šikšnosparnis“) ir kt.

Koncertuoja nuo 1970 m. Koncertavo Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Čekoslovakijoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur; dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, rengia rečitalius.

TENORAS

XXI šimtmetis – greitai kintančio laiko ir erdvės amžius. Pasikeitė ir kultūros dinamika, jaunoji karta nebežino, atrodo, visai neseniai sceną palikusių žmonių. Mano rankose – tenoro Alfonso Čekausko kompaktinė plokštelė, skirta dainininko 75-mečiui. Ji sudaryta iš įvairiais metais radijo studijoje A. Čekausko įrašytų kūrinių. Plokštelėje skamba didelis, plataus diapazono balsas.

Netoli didelio kelio, nuo Ukmergės besisukančio Panevėžio link, Taujėnų apylinkėse Šalnų kaime 1937 m. kovo 11 d. dainingoje ūkininkų Kazimieros ir Vlado Čekauskų šeimoje gimė Alfonsas. Iš laukų grįžtanti šeima traukdavo toli skambančią dainą.

Tėvas kurį laiką buvo Taujėnų valsčiaus viršaitis. Šeimyna gyveno gražiame, Lietuvos žemės gėrybių kupiname Trakų vienkiemyje.

Alfonso mokslai prasidėjo tėvų name įrengtoje mokyklėlėje. Vėliau jis lankė Taujėnų vidurinę mokyklą, čia vaikinai kliedėjo sportu, bet atvykus mokytojui Marijonui Griniui visi užsikrėtė literatūra.

Pokaris Čekauskams, įsikūrusiems miškų tankmėje stūksančioje sodyboje, grasino pražūtimi. Slėpė, gydė partizanus, buvo jų ryšininkai. Teko matyti ne vieną stribų nušautą Taujėnų krašto partizaną mokyklos, bažnyčios aikštėse. Neįmanoma pamiršti ir 1948-ųjų trėmimų... „Mano gyvenimas sutapo su ištisa epocha, kurią jaunoji karta sunkiai įsivaizduoja: pokario nepritekliai, mirtis, smurtas, dvasinis ir fizinis tautos naikinimas, moralinių vertybių krizė...“ – sako Alfonsas.

Kariuomenėje Alfonsas pirmą kartą viešai užtraukė dainą. Nuo 1962 m. studentą pradėjo globoti universiteto akademinio choro vadovas Pranas Sližys. Skambiam, didelio diapazono tenorui numatė solisto karjerą, pasėjo meno sėklą.

1975 m. Alfonsas dalyvavo estų chorų dirigentų konkurse. Paprašytas padainuoti atliko keletą italų ir lietuvių liaudies dainų. „Dainavau skambias viršūnes. Piktnaudžiavau, aišku. Estai buvo sužavėti. Sakė: „Tu dainuoji geriau nei mūsų teatro primarijus!“ – prisimena Alfonsas. O kaip pamirši Taškento gerbėjo dovaną – asilą... Bet kaip namo parsiveši? Į konservatoriją įstoti sutrukdė vėl tie patys pokario biografijos puslapiai. Tačiau diplomuotas mokytojas, vėliau atsakingas Lietuvos švietimo, kultūros institucijų darbuotojas nesiliovė dainavęs, koncertinė scena tapo sava. Dalyvaudavo konkursuose, 1976-aisiais tapo „Sidabrinių balsų“ laureatu. Lietuvos kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininko pavaduotojas Valerijonas Indrikonis, pats dainininkas, primygtinai siūlė dainuoti Kauno muzikiniame teatre. Tačiau iškentęs nemažai pažeminimų dėl praeities A. Čekauskas nesiryžo atversti naujo gyvenimo puslapio nepažįstamame mieste ir kolektyve. Juolab kad scenose veiklos netrūko. Dabar A. Čekauskas maloniai prisimena koncertus Lietuvos, kitų respublikų filharmonijose. Su įvairių atlikėjų grupėmis yra dainavęs Lietuvos miestų ir miestelių, Juveskiulės (Suomija), Varšuvos, Poznanės, Kijevo, Odesos, Lvovo, Talino, Sofijos, Švedijos, Turkijos, kitų šalių salėse. Dainininkas prisimena ir įspūdingas keliones į Rusijos gilumą – atsivėrė Sibiro erdvės, Baikalo vandenys, Kaukazo kalnynai, Uzbekijos medvilnės plantacijos, Armėnijos sostinės fontanai.

Jaunas dainininkas suprato, kad reikia mokytis.

Šiandien jis vertina Kazio Gutausko, Irenos Žukaitės, Vaclovo Daunoro, Petro Olekos, Valentino Adamkevičiaus pamokas.

Daug padėjo scenoje jam akompanuodavęs pianistas, dirigentas, puikus pedagogas ChaiAlfonsas Čekauskas pristato savo įdainuotą mas Potašinskas. kompaktinę plokštelę Alfonsas sako, kad būtent jam talkinant per penkerius bendro darbo metus, galima sakyti, baigęs konservatoriją, išlavinęs balsą ir įgijęs solisto patirtį. Dainininkas šiltai atsimena ir pianistą Stanislovą Kiuškiną. Etikos ir sceninės meistrystės mokėsi iš scenos partnerių. O jų būta įdomių: dainininkai Elena Čiudakova, Giedrė Kaukaitė, Edmundas Kuodis ir Jonas Girijotas, Nijolė Ambrazaitytė, Stanislovas Rubinovas, pianistai Ligija Richterytė, Povilas Jaraminas, smuikininkas Gediminas Dalinkevičius, skaitovai Gražina Bigelytė ir Vytautas Kybartas, šokėjai Dalia ir Vidas Kamaičiai ir kiti. Įdomus buvo susitikimas Lvovo teatre su ryškiu dramatiniu tenoru Zinovijumi Babijumi. Atsitiktinai išgirdo dainuojantį ir gavo puikius vokalo pradmenis, užsimezgė kūrybinė draugystė.

Dainininkas patenkintas savo likimu. Kokių žmonių yra sutikęs, kiek pasaulio pamatęs, kokią puikią muziką teko atlikti! Greta įvairių tautų liaudies dainų daugelį kartų skambėjo įvairių šalių autorių kūriniai.

Pasisekimo sulaukdavo tokios sudėtingos arijos, kaip Chosė arija iš G. Bizet operos „Karmen“, Lionelio arija iš F. Flotovo operos „Marta“, J. Strausso operečių fragmentai. 1988-aisiais veikla meninės kultūros srityje buvo įvertinta nusipelniusio kultūros ir švietimo darbuotojo vardu. Šiandien A. Čekauskas sako: „Man pačiam įdomus, o kitiems gal keistokas mano dvasinio gyvenimo vingis, regis, niekuo nesusijęs su aistra dainuoti scenoje – tai blaivybės veikla. Tiesą sakant, nesusijęs iš pirmo žvilgsnio. Moralė ir etika formuoja mūsų elgsenos taisykles.

Blaivybės judėjimas – iš esmės egzistencinė mažos tautos problema.

Prieškariu judėjimas už blaivybę buvo pasiekęs neregėtą mastą. Bet karo, o vėliau pokario suirutės metai sunaikino pradėtą nelengvą tautos apvalymo darbą.“ 1989 m. A. Čekauskas sujudino inteligentiją. Iš pradžių susibūrė iniciatyvinė grupė, o rudenį įvyko blaivininkų suvažiavimas, Alfonsas išrenkamas Blaivybės draugijos pirmininku. Iki šiol rengia seminarus, konferencijas, mokymus, pokalbius apie žalingus įpročius mokyklose, neformalaus švietimo valandėles, koncertus „paslydusiems“.

A. Čekausko pranešimai, organizuoti renginiai padėjo tūkstančiams jaunų žmonių apsispręsti – atsisakyti alkoholio, narkotikų, tabako.

Būdamas tikrasis Tarptautinės blaivybės draugijos (IOGT) narys, jis dalyvavo dešimtyje tarptautinių konferencijų, priima užsienio šalių delegacijas, siekiančias pažinti Lietuvą. A. Čekauskas, sulaukęs pusiaukelės į aštuoniasdešimtmetį, varto parengtas savo knygas: „Mūsų kraštas“, skirtą tėviškei ir jos žmonėms atminti, „XXI amžius ir pavojai tautos išlikimui“, kitus leidinius. Čekausko įkurtos jaunimo blaivybės organizacijos „Baltų ainiai“ nariai bando sekti vyresnio bendraminčio keliu ir aktyviai dalyvauja rengiamose stovyklose, konferencijose.

Spalvingas Alfonso Čekausko gyvenimas patvirtina, kad tvirta valia padeda ir ledus pralaužti. „Likimas su kaupu mane apdovanojo už patirtas skriaudas ir neteisybę“, – sako aštuntą dešimtį įpusėjęs tenoras.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 41

Panorama

Baruolių kaimas – netoli Žaslių.

Atrodytų, niekuo nepasižymintis.

Tačiau kaimai ir miestai visada yra ženklinti žmonių dvasia. Kaimas apylinkėse tapo žinomas tuomet, kai jame apsigyveno Natalijos ir Gracijaus Paugų šeima. Trimitininkas, populiarių dainų, instrumentinių pjesių, originalių lietuviškų šokių muzikos kūrėjas Gracijus užtarnautą poilsį pakeitė kūrybine veikla kaime – paėmė akordeoną ir pradėjo vadovauti Žaslių, Kaišiadorių kaimo kapeloms. Kompozicijos studijos pas prof. Eduardą Balsį vaisingai pasitarnavo ir susidūrus su muzikui nauju žanru. Dainingų šio krašto žmonių traukiamos ligi tol negirdėtos melodijos gavo spalvingą instrumentinį rūbą ir suskambo nuo koncertinių pakilų.

Gracijus Pauga 1965-aisiais bai-

Į Ispaniją – su dainomis, namo – su laurais

Pusmetis repeticijų, papildomos vokalo pamokos, intensyvios rėmėjų paieškos ir kitoks klaipėdiečių mėgėjų choro „Cantare“ triūsas nenuėjo perniek: liepos 23–29 d. Ispanijoje, Torevjechos (Torrevieja) mieste (Alikantės provincija) vykusiame 58-ajame tarptautiniame habanerų ir polifonininės chorinės muzikos konkurse kolektyvas iškovojo III vietą polifoninės muzikos kategorijoje.

Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų mišriojo choro vadovo Artūro Dambrausko teigimu, šis įvertinimas yra didžiulis pasiekimas, ypač atsižvelgiant į konkurentų

Gracijus Pauga

lėje priima smegenis niokojančią decibelų dozę. Švietimo ir mokslo ministerijoje, kuri finansuoja tokias stovyklas ir laimina vaikus žalojančius renginius, net nėra specialisto, kuris suprastų, jog su vaikais, paaugliais negali dirbti bet kas.) Šių metų liepos 21 d. Paugų sodyboje jau šeštą kartą rinkosi bičiuliai, su kuriais muzikuota jaunystėje. Kaip visada, Žaslių bažnyčioje prisiminti išėjusieji Anapilin. BaruoPaugų sodyboje jau šeštą kartą rinkosi bičiuliai

Muzikos barai / 42

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

pajėgas. Šiuosyk konkurse dalyvavo 16 chorų iš Ispanijos, Korėjos, Kinijos, Venesuelos, Serbijos, Latvijos ir kitų valstybių.

Pageidaujantieji dalyvauti konkurse chorai turi įveikti griežtą atranką. Vasarį sulaukę kvietimo pasirodyti konkurse, choristai ėmėsi intensyviai ruoštis. Apie prizus stengėsi negalvoti: jėgas šiame konkurse anksčiau mėginę lietuviai perspėjo, kad konkurencija – itin rimta. Nuvykus į Ispaniją, įtampą išsklaidė atostogų nuotaika: pajūrio mieste vykusio konkurso dalyviams buvo sudarytos sąlygos ne tik repetuoti ir pasirodyti puikiai įrengtoje atviroje istorinio komplekso „Eras De La Sal“ scenoje, bet ir pasimėgauti paplūdimio malonumais.

Klaipėdiečių choras konkurse atliko tris habaneras ir du polifoninės muzikos kūrinius: Giedriaus Svilainio „Žuvų mįsles“ ir „Cantare“ vizitine kortele tapusią Roberto Varno aranžuotą žemaičių liaudies dainą „Lek gervė“. Pagal konkurso nuostatus polifoniniai kūriniai turi būti su folkloro elementais. Iš viso „Cantare“ parengė devynis kūrinius – sudarydami programą rengėjai rinkosi dainas taip, kad skirtingų chorų pasirodymuose jos kuo mažiau kartotųsi.

Torevjechos savivaldybės organizuojamas konkursas turi gilias tradicijas, pripažįstamas reikšmingiausiu miesto kultūros renginiu. Jis sulaukia didžiulio atlikėjų bei publikos susidomėjimo, yra transliuojamas per vietinę televiziją. Interviu jai davė ir „Cantare“ vadovas A. Dambrauskas.

Aukščiausius komisijos vertinimus pelniusiems dalyviams skiriami apdovanojimai už geriausiai atliktas habaneras bei polifonijas, įteikiama nacionalinė bei savivaldybės premijos, savo favoritą išsirenka publika. Šiemet habanerų kategorijoje

„Cantare“ vadovas A. Dambrauskas džiaugiasi kolektyvu, kurio atkaklus darbas lėmė puikų įvertinimą Ispanijoje

Konkurso organizatorių nuotr.

Baruolių kaime po muzikos aura

liuose lietučiui dulkiant skleidėsi muzikos aura, kaip Druskininkuose, M. K. Čiurlionio sodyboje, atsivėrė didžiuliai namo langai. Muzikavo Daina Mikalauskaitė-Kavaliauskienė, jos, Gintauto Burbos vaikai.

Skambėjo ir poezijos posmai.

Klasikinę muziką keitė Eugenijaus Vedecko vadovaujamo vokalinio-instrumentinio ansamblio melodijos. Klavišiniais prisėdo pagroti ir diplomato karjerą pasirinkęs Paugų sūnus Andrius.

Kur buvęs, kur nebuvęs automobilį už virvės į erdvų kiemą įtempė Mikas Suraučius ir netrukus susirinkusiųjų draugijoje pasklido muzikinė žaismė.

Paugų namai atviri gausiai giminei, žmonėms iš miestelio, kaimo, tolimesnių vietovių. Ir geram armonikininkui, ir buvusiam ministrui, visiems, su kuriais jie kadaise ar neseniai meninės kultūros baruose „košę kabino“.

Spaliui baigiantis Gracijui Paugai sukaks septynios dešimtys. Turbūt ir vėl bus susibūrimų su muzika ir dainomis.

gė Lietuvos konservatoriją pūsdamas trimitą, studijas tęsė profesoriaus Eduardo Balsio kompozicijos klasėje. Paviliojo klasikinis džiazas, vėliau populiarioji muzika. 1960 metais susibūrusiame konservatorijos ir universiteto studentų diksilende (beje, pirmajame tokio žanro kolektyve po karo) grojo kartu su bendramoksliais Gediminu Narijausku, Vladu Bieliausku, Pauliumi Tautkumi, Romu Azguridžiu, būsimuoju ekonomistu Rimu Derkinčiu, gydytoju Laimiu Martinkėnu.

1964-aisiais Liepojos festivalyje diksilendas buvo pripažintas geriausiu tokios muzikos kolektyvu Pabaltijyje.

G. Pauga vadovavo Filharmonijos Estradinės muzikos skyriui, Liaudies meno rūmams, organizuodavo tuomet labai populiarius festivalius Vilniuje, Palangoje – estradinės muzikos festivalius „Baltijos jaunystė“. Gracijaus Paugos dainos sugulė į didelę plokštelę. (Šiandien skauda širdį matant išparduotas estradas, nesumaniai organizuojamus renginius, tuštokus popsinius sambūrius. Štai Giruliuose esančioje stovyklavietėje „Pasaka“ beveik iki pusiaunakčio nuo baisaus decibelų gausmo ūžia miškas, aplinkinio kaimo gyventojai priversti užsidaryti langus, o paaugliai tamsioje belangėje sa-

lygių neturėjo choras iš Korėjos, antrą vietą iškovojo dainininkai iš Kolumbijos, trečią – kinai.

Polifonijų kategorijoje pirmoji vieta skirta Serbijos, antroji – Latvijos atlikėjams. Visi apdovanojimai turi ir piniginę išraišką. „Cantare“ pelnė 2000 eurų prizą.

Trečią dešimtmetį gyvuojantis choras „Cantare“ yra surengęs daugybę koncertų, sėkmingai pasirodė tarptautiniuose festivaliuose Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Pernai tarptautiniame chorų konkurse Makedonijoje choras aplenkė 19 varžovų ir iškovojo pirmąją vietą. Už puikius pasirodymus svetur „Cantare“ pelnė garbingą Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo apdovanojimą – „Aukso paukštę“.

Valerija LEBEDEVA

Tarptautinis festivalis „Mes sveikiname Trakus“ – naujoje erdvėje

Jau devintus metus skaičiuojantis tarptautinis muzikos festivalis „Mes sveikiname Trakus“ pirmą kartą suskambo naujoje unikalioje erdvėje – Trakų rajone Anupriškėse įsikūrusiame poilsio ir pramogų parke „Tony Resort“. Koncerto vakarą pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų garsai sklido parko pušų viršūnėmis bei greta tyvuliuojančio Gilušio ežero vilnimis.

Gamtos sukurtame amfiteatre muzikos mylėtojai mėgavosi ypatingai suskambusiais ansamblio „Protuberus Brass“ (išvertus – „Saulėtasis varis“) muzikos ritmais.

Muzikantams dirigavo Egidijus Miknius, solo grojo tarptautinių konkursų laureatai – svečias iš Švedijos trombonininkas Larsas Ragnaras Gamtos suformuotas amfiteatras

Svečias iš Švedijos trombonininkas Larsas Ragnaras Karlinas

Karlinas bei lietuviškuoju pučiamųjų paganiniu vadinamas Laimonas Macevičius, Karališkojoje Danijos muzikos akademijoje studijavęs ir dabar Lietuvoje dėstantis tūbininkas.

Koncerto pradžią skelbė anglų kompozitoriaus Dereko Bourgeois „Fanfaros“ akordai iš siuitos „Viljamas ir Meri“. Įdomu, kad šio XX a. kompozitoriaus kūrybos arsenale – per septyniasdešimt simfonijų, jo muzikos gausu BBC kanalo filmuose. Renginio svečiai mėgavosi ir ispano Enrique Granados, anglo

Vakaro muzikantai

Chriso Hazello bei vokiečių Johanno Sebastiano Bacho ir Ferdinando Davido kūriniais. „Tony Resort“ poilsio ir pramogų parko direktorius Linas Jasinskas teigia nuolatos besistengiantis nustebinti parko svečius: „Šią vasarą Anupriškėse jau skambėjo įvairiausios muzikos garsai – nuo dūdmaišių švenčiant „Šventojo jaučio“ naktį iki romantiškų Johanno Strausso kūrinių Pažaislio festivalio koncerto metu. Tačiau tuo apsiriboti neketinome – kiekvieną rugpjūčio penk-

tadienį ir šeštadienį parke vyko nemokami gyvos muzikos koncertai.“ Daugiau nei keli šimtai antradienio vakarą į Anupriškes susirinkusių klausytojų tapo ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kompozitoriaus Šarūno Nako kūrinio „Tuba mirum“ premjeros dalyviais. Meditacinius skambesius lydėjo gausios klausytojų ovacijos. „Natūrali akustika gamtos prieglobstyje – šių metų festivalio naujiena. Gamtos sukurtame amfiteatre ryškiai girdėti kiekvienas instrumentas, o tai reikalauja iš muzikantų aukščiausio meistriškumo“, – pasakoja viena festivalio organizatorių Neringa Mišeikienė.

Kitas koncertas Anupriškėse vyko rugpjūčio 2 dieną. Čia atvykusieji nuo 21 valandos galėjo nemokamai mėgautis džiazo, diksilendo ir populiariosios muzikos garsais.

Kartu su vokaliste Kristina Svolkinaite pasirodė vienas žymiausių tokią muziką atliekančių kolektyvų Lietuvoje – Kauno diksilendas „DixXband“.

Kituose koncertuose klausytojų laukė solistė Laura Budreckytė ir pianistas Leonardas Bėkša, o išsiilgusieji romantikos į ją galėjo pasinerti kartu su solistu Vytautu Petrušoniu, kuris atliko legendinio Franko Sinatros kūrinius.

Tarptautinio festivalio „Mes sveikiname Trakus“ metu vyksta ir tarptautinė vasaros meistriškumo mokykla „Trakų fanfarinė savaitė“. Šiemet joje dėstė garsūs šalies muzikantai Vytautas Labutis, Valerijus Ramoška ir Dmitrijus Golovanovas bei svečiai iš Švedijos, Suomijos, Belgijos ir Didžiosios Britanijos.

Festivalį rėmė Trakų rajono savivaldybė, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijos, kelios ambasados, būrys verslo įmonių.

Tarptautiniai meistriškumo kursai „Klaipėda – Bostonas“

Šių metų liepos 9–18 dienomis Klaipėdos universiteto Menų fakultete jau antrąkart vyko neeilinis ne tik Klaipėdai, bet ir visai Lietuvai renginys – Tarptautiniai smuiko bei kamerinių ansamblių meistriškumo kursai-konkursas „Klaipėda– Bostonas“. Meistriškumo pamokas vedė legendinio smuikininko Davido Oistracho mokiniai – iš Lietuvos kilusi smuikininkė Dana Pomerancaitė-Mazurkevich ir Jurijus Mazurkevichius (Bostonas, JAV), indonezietė smuikininkė ir pianistė, vieno

Tarptautinių smuiko bei kamerinių ansamblių meistriškumo kursų-konkurso „Klaipėda–Bostonas“ organizatoriai, dėstytojai ir dalyviai

žymiausių pasaulio smuikininkų litvako Jašos Heifeco mokinė ir paskutinė koncertmeisterė, dirbusi su juo net 17 metų, knygos apie Heifecą autorė Ayke Agus (Los Andželas, JAV), ir, žinoma, šių kursų sumanytojas ir siela smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris.

Kursuose dalyvavo 16 smuikininkų iš Lietuvos, Latvijos, Austrijos ir JAV. Dalyviai kiekvieną dieną mokėsi pas skirtingus profesorius, taip pat galėjo stebėti kolegų pamokas. Vyko ir konkursas, kurio nugalėtojai privalomuosius kūrinius viešame koncerte atliko kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru. Be muzikavimo, kursų dalyviai turėjo galimybę pabendrauti ir neformalioje aplinkoje – labiau pažinti vieni kitus, lektorius ir, žinoma, nuostabią Lietuvos gamtą išvykos į Nidą metu. Nuostabi dr. Ayke Agus dovana kursų dalyviams buvo jos atvežtas neįkainojamos vertės filmas „Jascha Heifetz: God’s Fiddler“.

Kursų pabaigą vainikavo dalyvių baigiamasis koncertas, kuriame šiemet grojo beveik visi dalyviai, ir konkurso laureatų koncertas, kuriame su Klaipėdos kameriniu orkestru griežė ir Martynas Švėgžda von Bekkeris. Jis atliko savo kūrinį „Luminaris pulsus“, dedikuotą Da-

Muzikos barai / 43

nai Pomerancaitei-Mazurkevich, bei kartu su Ayke Agus keletą J. Heifeco transkripcijų iš George´o Gershwino operos „Porgis ir Besė“. Šis duetas kūrybinį bendradarbiavimą pratęsė liepos 21 dieną Palangos grafų Tiškevičių rūmuose ir 24 dieną Vilniaus Kristupo vasaros festivalio koncerte. „Man didžiulė garbė atvežti Jašos Heifeco dvasią ir jo mokymą į Lietuvą, jo tėvynę, – sakė dr. Ayke Agus. – Mano tikslas šiuose kursuose buvo pasidalinti su jų dalyviais savo žiniomis apie tai, kokius svarbius dalykus jie turėtų pasakyti, paaiškinti savo akompaniatoriams, ko iš jų prašyti ir tikėtis. Žinoma, kad galėtų paaiškinti, ko nori, solistas pirmiausia privalo pats būti gerai susipažinęs su akompanimento partija. Jaša Heifecas, be kita ko, buvo ir pianistas virtuozas, ko daugelis net nežino. Dirbdama su juo kasdien po 5 valandas visus tuos 15 mūsų bendro darbo metų, privalėjau mokėti akompanuoti fortepijonu koncertus, kas yra visai atskiras menas, nes fortepijonas turi skambėti kaip orkestras. Akompaniatorius turi žinoti, kaip tai padaryti fortepijonu, ir mėgdžioti kiekvieną atskirą orkestro instrumentą. Akompaniatorius privalo groti taip, kad įkvėptų solistą.

Studentai, kuriems dėsčiau šiuose meistriškumo kursuose, buvo labai imlūs naujai informacijai ir pavyzdžiams, rodytiems smuiku ar fortepijonu. Ir jie daug išmoko.

Finalinis koncertas parodė, kad kiekvienas dalyvis nuo kursų pradžios nuėjo ilgą kelią. Kiekvienas iš jų padarė milžinišką pažangą. Man tai buvo nuostabi patirtis.“ Lina POSĖČNAITĖ

Su Čiurlionio vardu

Liepos 1 – rugsėjo 22 dienomis Druskininkuose jau dešimtą kartą vyko tarptautinis menų festivalis „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“. Jį rengia Lietuvos muzikų rėmimo fondas, talkinant miesto savivaldybei. Gaila, bet šiais metais festivalis neteko ilgamečio nuoširdaus globėjo Seimo nario Justino Karoso.

Naujose Viešosios bibliotekos erdvėse, M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje, sanatorijose, SPA centrų, viešbučių salėse, Druskininkų, Liškiavos, Senosios Varėnos bažnyčiose, Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje, lauko aikštelėse vyksta įvairių žanrų – simfoninės, kamerinės, chorinės, fortepijono, vargonų muzikos,

Muzikos barai / 44

Arvydas Juozaitis

literatūriniai koncertai. Atidaromos parodos, dirba Smuikininkų meistriškumo mokykla, jaunieji jos dalyviai pasirodo Smuiko muzikos šventėje. Šiais metais Meistriškumo mokyklos vadovė buvo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė Gintvilė Vitėnaitė, konsultantė – docentė Undinė Jagėlaitė, seminaro „Mokytojas ir mokinys“, kurį globoja Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“, vadovas – prof.

Petras Radzevičius, su jaunaisiais smuikininkais dirbo pianistas koncertmeisteris Aleksandras Vizbaras.

Per 17 metų šioje meistriškumo mokykloje tobulinosi daugiau nei 500 jaunųjų smuikininkų, kvalifikaciją kėlė daug Lietuvos muzikos, menų mokyklų pedagogų.

Festivalio pradžia buvo labiau kamerinė, bet rugsėjo 22 d. jį užbaigė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas J. Domarkas) koncertu „Grand SPA Lietuva“ salėje „Nemunas“. Po daugelio metų druskininkiečiams tai – ypatingas įvykis.

Gražiai į didžiulį festivalį, kuriame dalyvavo apie 200 Lietuvos ir užsienio atlikėjų, įsiterpė trečiasis tarptautinis kamerinių ansamblių konkursas „Muzikinė akvarelė 2012“ bei piešinių ir rašinių konkursai „Eilėraštis su akrostichu“ bei „Spalvų poema“.

Greta profesionalų – M. K. Čiurlionio kvarteto, pianisčių prof.

Birutės Vainiūnaitės, Rimos Chačaturian, dainininkų Astos Krikščiūnaitės, Sabinos Martinaitytės, Liudo Norvaišo, Aušros Cicėnaitės, Natalijos Katilienės, Igno Misiūros, Mindaugo Žemaičio, Dainiaus Puišio, Andrejaus Apšegos, fleitininkės Viktorijos Marijos Zabrodaitės, trombonininkės iš JAV Laurie Penpraze, poetės Aldonos Ruseckaitės ir kitų atlikėjų visą vasarą Druskininkuose skambėjo ir vietinių muzikos mėgėjų atliekami kūriniai.

Dainavo Druskininkų kultūros centro moterų choras „Gija“ (vadovė – Janina Macievič, koncertmeisteris – kompozitorius Kęstutis Bieliukas), Lazdijų kultūros centro kamerinis choras „Gaustas“ (vadovė – Birutė Vžesniauskienė, koncertmeisterė – Alma Onaitytė, chormeisterė – Asta Slančiauskienė). Žiūrovus džiugino įvairios parodos. Šiais metais festivalis paminėjo svarbias kultūrines sukaktis: Maironio 150-ąsias ir kompozitoriaus Juozo Pakalnio 100-ąsias gimimo metines.

Liepą M. K. Čiurlionio studijų savaitės metu surengta tarptautinė konferencija „M. K. Čiurlionis ir pasaulis“. Visi pranešimai buvo skirti Čiurlionio asmenybei ir jo kūrybai.

Juos skaitė ir diskusijose dalyvavo mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Norvegijos, pianistas Oratio Sciorintino iš Italijos.

Per dešimt metų konferencijose perskaityta 170 kultūrologų, muzikologų, literatūrologų, dailėtyrininkų iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Argentinos, Danijos, Ispanijos, Italijos, JAV, Norvegijos, Prancūzijos, Rusijos, Šveicarijos, Švedijos, Baltarusijos pranešimų. Jie skelbiami almanache „Čiurlionis ir pasaulis“.

Jame tikriausiai galėsime skaityti ir šių metų konferencijos dalyvių Wieslos Mond-Kozlowskos iš Krokuvos, dr. Leonido Fleidermano, Aleksejaus Safrajaus iš Maskvos, Danutės Petrauskaitės iš Klaipėdos, prof. Juozo Antanavičiaus, Jono Bruverio, Eugenijaus Ignatonio, Stanislovo Urbono, Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės iš Vilniaus ir kitus pranešimus. Čiurlionis ne tik Lietuvoje, bet ir egzilyje palaipsniui „ėmė įgauti mistinio nacionalinio herojaus bruožų. Su jo asmeniu buvo siejamas lietuvių kūrybinių galių išaukštinimas, tautinio sąjūdžio ideologiAloyzo Stasiulevičiaus pieštas autoportretas

ja. Čiurlionio kūrybos sklaida darė didžiulę įtaką ir lietuvių egzodo modernumo tapatumo formavimuisi, net valstybingumo sampratos raidai“, – Čiurlionio reikšmę tarsi apibendrino dr. Danutė Petrauskaitė.

Konferencijos svečiai bendravo muzikiniuose renginiuose, skulptoriaus, tautodailininko Antano Česnulio sodyboje, diskutavo su buvusiu ilgamečiu M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus Druskininkuose vadovu Adelbertu Nedzelskiu.

Pirmąją konferencijos dieną atidaryta Aloyzo Stasiulevičiaus paroda. „Stasiulevičiaus Vilnius skiriasi nuo to, kurį mes matome savo akimis. Jame yra tai, ko tikrovėje nerasime...“ – yra sakęs Linas Poška. Kaip visada ugningai apie dailininką kalbėjo Arvydas Juozaitis. „Mačiau nesugriautą prieškarinį Vilnių – lankiausi čia dar būdamas vaikas, 1940-aisiais. Prisimenu ypatingą ant Arkikatedros piliorių krintančią šviesą... Mačiau karo ir pokario suniokotą miestą, kuris tačiau neprarado savo didybės. Bet ant Vilniaus kalvelių susmaigstyti neskoningi daugiaaukščiai pakeitė per šimtmečius susiformavusį miesto veidą“, – liūdnai kalbėjo Aloyzas Stasiulevičius. Piešiniai liko tarsi kintančio laiko liudytojai.

Per dešimt metų nusistovėjo šio tarptautiniu menų festivaliu vadinamo renginio turinys ir jo įgyvendinimo formos. Tačiau kasmet dvidešimtmetį neseniai paminėjęs Lietuvos muzikų rėmimo fondas randa vis naujų intriguojančių aspektų. Šiais metais įdomu buvo sutikti į Druskininkus gyventi nukakusių vilniečių, programą parengė buvusi Lietuvos radijo diktorė Audronė Vita Padegimaitė.

Druskininkų Rotary klubas šių metų balandžio 27 d. fondui įteikė prizą „Už kultūros puoselėjimą Druskininkuose“.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Klasikinė muzika Rokiškio festivalyje

Atėjus vasarai ir pasibaigus teatrų bei koncertų salėse sezonui, meno gerbėjus džiugina įvairių festivalių gausa gražiausiose Lietuvos vietose. Pasirinkimas gausus, todėl renginių pagal savo skonį gali rasti net patys išrankiausieji.

Greta ilgą laiką gyvuojančių ir lankytojų vertinimų klasikinės muzikos festivalių vis dažniau randasi naujų, publikos simpatijas greitai užkariaujančių muzikinių rengi-

nių. Tarp pastarųjų – penktą kartą vykęs Rokiškio klasikinės muzikos festivalis. Jo sumanytojos, užsienio konservatorijose besitobulinančios seserys Justina ir Simona Zajančauskaitės, džiaugiasi kiekvienais metais rokiškėnų ir miesto svečių vis gausiau lankomais koncertais.

2010-aisiais, kai festivalio rengėjoms nepavyko suderinti datų dėl mokslų užsienyje, jos sulaukė gausybės klausimų, kodėl renginys neįvyko. Todėl jau 2011 ir 2012 metų vasaromis Rokiškyje ir vėl buvo juntamas festivalio šurmulys. Šių metų liepos 26 d. Rokiškio krašto muziejuje klausytojus džiugino Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Gitana Pečkytė, Mindaugas Zimkus (akompanavo Beata Vingraitė), 27 d. vyko fortepijoninės muzikos vakaras, kuriame pasirodė pianistai Ugnius Pauliukonis, Marta Finkelstein, Paulius Rudokas ir Jurgis Aleknavičius. 31 d. koncertavo styginių trio „Jacob“: Raphaёl Jacob (smuikas), Jérémy Pasquier (altas), Sarah Jacob (violončelė) bei Justina Zajančauskaitė (smuikas) ir Simona Zajančauskaitė (fortepijonas), o rugpjūčio 1 d. – Sarah Jacob, Dainius Peseckas (smuikas), Augusta Jusionytė (smuikas), Jérémy Pasquier, Justina Zajančauskaitė, Dovilė Juozapaitienė (altas), Raphaёl Jacob, Rokas Vaitkevičius (violončelė) ir Simona Zajančauskaitė.

Po studijų Sankt Peterburgo konservatorijoje vasarai į gimtąjį Rokiškį grįžusi pianistė Simona Zajančauskaitė sutiko pasidalinti įspūdžiais ir mintimis apie šį muzikinį renginį.

– Kaip gimė festivalio idėja?

Kodėl nusprendėte jį rengti Rokiškyje?

– Nuo mažų dienų išvykusios mokytis į Vilnių, Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, dažnai parvažiuodavome į Rokiškį koncertuoti, dalinomės muzika su draugais ir artimaisiais. Išvykus mokytis į užsienį, tokie koncertai tapo retesni dėl didelio atstumo ir studijų tvarkaraščių. Taigi, vieną dieną mano seseriai Justinai, studijuojančiai Paryžiaus konservatorijoje, kilo mintis surengti festivalį, kuriame turėtume galimybę groti ne tik mes, bet ir jauni talentingi mūsų draugai, kolegos.

Rokiškis – mūsų gimtieji namai, į kuriuos visada malonu sugrįžti.

Be to, daugiausia muzikos renginių vyksta didžiausiuose Lietuvos miestuose, o mažesni šiek tiek skriaudžiami. Ne visi klausytojai gali kada panorėję nuvykti į Vilnių, pasiklausyti muzikos ir grįžti namo.

Todėl mes nusprendėme vasaromis Rokiškį paversti vienu iš šiaurės Lietuvos klasikinės muzikos gerbėjų traukos centrų. Čia vyksta teatro festivalis „Vaidiname žemdirbiams“, pamąstėme, kad ir muzikinė terpė galėtų būti užpildyta.

– Pirmųjų Rokiškio klasikinės muzikos festivalių lankytojai buvo kviečiami ne tik į koncertus, bet ir į šokių spektaklius, dailės parodas. Ar šios minties vėliau atsisakėte?

– Pirmaisiais metais siūlėme ir baleto artistų pasirodymų, dailės parodų. Šiais metais nusprendėme visą dėmesį skirti tik kamerinei muzikai, atsivežėme ansamblių. Bet Rokiškio muziejuje tuo metu kaip tik buvo naujų parodų.

– Kaip per penkerius metus keitėsi festivalis? Ar kito koncertų publika?

– Po penkerių metų jau galime daryti tam tikras išvadas. Pirminė festivalio idėja, tas mažas aguonos grūdas, buvo eksperimentas.

Svarstėme, ar žmonėms patiks, ar renginys prigis, juk klasika – tai ne populiarioji muzika. Tačiau šiandien galime džiaugtis ir vadintis mažu festivaliu. Kasmet mėginame daryti ką nors kitaip, pakviesti naujų muzikantų. Antraisiais metais į Rokiškį atsivežėme chorą, vėlesniuose festivaliuose vokalinių kūrinių neturėjome, o štai šiemet viename iš koncertų dalyvavo Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Gitana Pečkytė ir Mindaugas Zimkus. Taip pat kiekvienais metais siūlome klausytis skirtingų instrumentų, skirtingų sudėčių ansamblių. Pavyzdžiui, pernai skambėjo arfos muzika, o šis instrumentas palieka didelį įspūdį. Taigi, kiekvienais metais mėginame keistis. Šiemet pagaliau įgyvendinome sesers idėją ir iš lietuvių ir prancūzų atlikėjų subūrėme oktetą. Ieškome ir naujų erdvių: paprastai koncertai vyksta Rokiškio krašto muziejaus menėje, o pernai kilo mintis koncertą surengti Šv. Mato bažnyčioje, ten įvyko J. S. Bacho kūrinių vakaras. Iš pradžių abejojome, ar sulauksime lankytojų, tačiau bažnyčia buvo pilna, atėjo daugybė nematytų žmonių. Galbūt ne visi ryžtasi ateiti į muziejaus menę, o Dievo namai laukia visų. Buvo išties malonu. Šiemet papildomą koncertą surengėme bažnyčioje jau žinodamos, kad klausytojų netrūks.

– Kaip manote, ar dėl jūsų iniciatyvos žmonės labiau domisi klasikine muzika, ar tai padeda jiems rasti vietos kultūrai ir menui savo gyvenime?

– Manau, mes auginamės publi-

ką. Šiais metais po festivalio teko kalbėtis su klausytojais, jau ne pirmus metus atvykstančiais į koncertus. Jie teigia, kad žmonės su kiekvienu festivaliu keičiasi, kitaip reaguoja aplodismentais, patiria netikėtų atradimų: anksčiau manę, kad klasikinė muzika yra nuobodi, po koncertų braukia ašarą.

– Vadinasi, klausytojus lavinate...

– Be galo malonu, kai salėje matome daug jaunų žmonių, moksleivių, studentų, jaunų šeimų su mažais vaikais, kurie įdėmiai klauso. Apskritai salės kasmet vis pilnesnės.

– Kaip manote, ar svarbu, kad festivalio koncertai nemokami?

– Mūsų idėja buvo tokia: menas turi būti atviras visiems ir jokie socialiniai skirtumai neturėtų varžyti.

Nuo pat pradžių siekiame, kad renginiuose galėtų lankytis visi norintieji. Principingai laikomės šios nuostatos, kad ir kaip sudėtinga būtų.

– Nuo pirmojo festivalio praėjo šešeri metai. Kaip prisimenate pirmuosius metus? Ar buvo sunku?

– Kiekvienais metais mums padėdavo ir padeda daug žmonių.

Svarbiausia, žinoma, šeimos palaikymas ir pagalba. Džiugina ir rėmėjų pasitikėjimas. Pirmaisiais metais daug ko nežinojome, todėl kartais eidavome aplinkkeliais, tačiau dabar išmokome pasidalinti darbus, turime patirties, tad yra lengviau.

– Ar atlikėjai noriai dalyvauja festivalyje?

– Pirmaisiais metais nedrąsiai prašydavome jų pagroti renginyje, o vėliau buvo vis lengviau. Dabar, vos užsiminus apie festivalį, muzikantai mielai sutinka atvažiuoti.

Mėginame sužinoti, kurie turi sąsajų su Rokiškiu – tai įdomu. Malonu sulaukti ir pačių atlikėjų laiškų, kuriuose jie rašo norintys dalyvauti.

Tai mums didelis įvertinimas.

– Kaip renkatės festivalio koncertų kūrinius?

– Šiemet, pavyzdžiui, paprašiau pianistų nurodyti kūrinius, kuriuos jie patys norėtų pagroti, ir tuos, kuriuos galėtų, jei jie derėtų programoje. Tada jau žiūrėjau, kad kūriniai būtų įdomūs klausytojams, kad skambėtų dar festivalyje negirdėtos kompozitorių pavardės.

– V Rokiškio klasikinės muzikos festivalis turėjo ir papildomą koncertą. Ar visi, norėję dalyvauti, netilpo į festivalio programoje numatytus koncertus?

– Tiesą sakant, taip nutiko dėl to, kad į Lietuvą su seserimi šiemet grįžome vėliau ir turėjome nedaug

laiko pasiruošti. Sužinoję, jog šiais metais koncerto bažnyčioje neplanuojame, kai kurie klausytojai nusiminė. Tai mus įkvėpė susiimi ir nudžiuginti žmones papildomu koncertu jų mėgstamoje erdvėje – Šv. Mato bažnyčioje.

– Šių metų programa buvo spalvinga, akį traukė poetiški koncertų pavadinimai, susiję su vasaros gamta...

– Dėliojant koncertų programas, ėmiau seseriai siūlyti įvairius pavadinimus, nes norėjosi jiems suteikti literatūrinius įvaizdžius. Pianistai – nuolat repetuojantys, akademijų auditorijose „dūzgiantys“ darbštuoliai, todėl koncertas buvo pavadintas „Liepose dūzgia bitės“. Dainininkai – tarsi paukščiai, giedantys ir savo balsais džiuginantys aplinkinius, taip gimė pavadinimas „Laukuos čiulba, suokia...“. Kamerinės muzikos diena buvo pavadinta „Rugiagėlių dangus“, šiame koncerte grojo svečiai iš Prancūzijos, mudvi su seserimi. Rugiagėlės – vasaros gėlės, o svečiai, norėdami pamatyti, kaip rugiagėlės žydi Lietuvoje, lėktuvu keliauja į Rokiškį (šypsosi).

Na, o baigiamasis koncertas, kuriame įsivaizdavau visus drauge bėgančius per pievą ir laukiančius saulės tekėjimo, buvo pavadintas „Basomis saulės pasitikti“ – pavadinimas simbolizuoja tęstinumą ir kitų metų festivalio laukimą.

– O kaip užsienio atlikėjai jaučiasi Lietuvoje, ar jiems patinka festivalio idėja, galbūt net žada sugrįžti?

– Užsieniečiai labai noriai sutinka dalyvauti. Galbūt mums pasisekė, kad turime tokių gerų draugų, pažįstamų, nes jie, jei tik gali, mielai važiuoja ir muzikuoja Lietuvoje.

Pamatę Rokiškio muziejų, visi nustemba – tai tikrai nepaprastai graži erdvė. Taip pat užsienio atlikėjai lieka sužavėti lietuvių svetingumu ir nuoširdumu, nepaprastu publikos dėmesiu: plojimų gausa, gėlėmis ir bisais. Išvažiuoja laimingi.

– Ar neabejojate festivalio ateitimi?

– Žinoma. Dabar jau tikrai drąsiau žiūrime į priekį. Tas mažytis pirminės idėjos grūdelis, regis, puikiai prigijo Rokiškio žemėje.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu festivaliui ilgo gyvavimo!

Gerūta GRINIŪTĖ

Muzikos barai / 45

NEĮTIKĖTINA – „TOSKA“ SKAMBĖJO KAIME!

Iniciatyvi, kūrybinga, drąsi tiltiškių bendruomenė, padedama profesionalių atlikėjų, nutiesė tiltus tarp klasikinės ir liaudies muzikos, tarp periferijos ir sostinės. Tarp Tiltų ir Romos. Spektaklis įvyko liepos 28 dieną. Jo scena – nenaudojamo pastato, kuriame anksčiau veikė parduotuvė, laiptai. Tiltų gyventojai juos išvalė, ištiesė kilimus, patinkavo aptrupėjusias sienas, nuo stogo nubraukė lapus, perdažė duris ir iki spektaklio pradžios dvidešimtą valandą, naudodamiesi paskutine dienos šviesa, sukūrė pirmojo operos veiksmo paveikslą – Romos bažnyčią SantAndrea della Valle. Priešais sceną sueiliuotuose suoluose nutūpė per tris šimtus žiūrovų. Tiltų kaimo trobos tuo metu liko apytuštės. Į spektaklį sugužėjo operomanų iš Pagelužio, Naujienų kaimų, atvyko žiūrovų iš Šakių ir Vilniaus.

Antrasis veiksmas barono Skarpijos namuose vyko vakaro prietemoje, kaip ir aprašyta kūrinyje.

O aušrojančią dieną Šv. Angelo tvirtovėje „Toskos“ kūrėjai pavaizdavo fakelais, žvakėmis ir rampų šviesa. Netrūko ir efektų – Trakų kultūros rūmų darbuotojai sukūrė puikų apšvietimą, spektaklio garsą. Žiūrovų link ritosi dūmų kamuoliai, spektaklio finale Florija Toska iškeliavo į nebūtį nušokdama nuo parduotuvės-pilies stogo. Nemenkas efektas buvo ir tos dienos oras, nesujaukęs Tiltuose dar niekada nematyto reginio. Savaime suprantama, jog tai, ką išvydo žiūrovai, tebuvo G. Puccini operos adaptacija. Užtat kokia vykusi!

Pagrindinius Toskos, dailininko

Muzikos barai / 46

Mario Kavaradosio, barono Skarpijos vaidmenis atliko operos solistai: sopranas Gražina Skinderytė-Kurnickienė, tenoras Vytautas Kurnickas ir baritonas Gintaras Liaugminas. Fortepijonu skambino pianistė Audronė Juozauskaitė, kai reikėdavo, ji nedvejodama griebdavosi dirigentės vaidmens.

Meninį edukacinį projektą „Toska“ parengė Tiltų bendruomenės pirmininkė Laima Kamaitienė ir Trakų rajono kultūros rūmų Tiltų padalinio administratorė Vaiva Neteckienė. Joms į talką atėjo G. Skinderytė-Kurnickienė, ji tapo spektaklio režisiere. Su Tiltų bendruomene Kurnickus sieja tvirta draugystė: dainininkų pora šiame kaime ne kartą koncertavo, abu pamėgo Tiltų kapelos dainavimą. Beje, vietiniai visuomet prašydavo atlikti tik rimtąją klasiką. „Buvome mažumėlę nustebinti tokio pageidavimo.

Paprastai koncertų rengėjai prašo ko nors lengvesnio. Tiltiškiai mėgsta rimtą muziką, jie neprašo „popso“, – sakė G. SkinderytėKurnickienė.

Kūrinio siužetas ir pagrindinių personažų veikimo logika nepaaiškėtų be kitų operos veikėjų.

Juos įkūnijo Tiltų gyventojai Rimas Kleinotas (Andželotis ir Kalėjimo sargas), Gintas Kleinotas Viskas kaip teatre: prieš spektaklį – grimas...

Publikos nepritrūko Pastatyme išradingai dalyvavo kaimo bendruomenė: artistiškai atliko epizodinius zakristijono, kareivių, sargo vaidmenis, giedojo „bažnyčioje“, lietuvių liaudies daina tiko piemenaitės rytmečio dainai Laima Kamaitienė, viena iš projekto iniciatorių (viduryje) po spektaklio dėkojo atlikėjams

(Zakristijonas), Stasys Jachimovičius (Spoleta), Vitalijus Ptičkinas (Šaronė), Gintarė Biskelionytė (Piemenaitė), Vidmantas Šakevičius, Tautvydas Šilalė, Šarūnas Misiūnas, Elvinas Mališauskas (kareiviai), kiti Tiltų bendruomenės nariai, kurie vaidino Romos miestelėnus. Tiesa, mokytis dainavimo jiems nereikėjo – pakako savo dialogus pasakyti. „Mes dainavome itališkai, jie mums atsakydavo lietuviškai. Puikiai mus suprato, žinojo, kada išeiti, kada ką pasakyti“, – tikino dainininkė.

Tiltiškių kūrinys įgavo ir daugiau vietinių bruožų. Pavyzdžiui, G. Puccini giesmes pakeitė Tiltų kapelos atliekamos lietuviškos giesmės („Esame mes Dievo vaikai“, „O angele, man skirtas“), dainos. „Galbūt kompozitoriaus parašytų giesmių kapela nesugebėtų deramai atlikti, jaustųsi nejaukiai, – svarstė G. Skinderytė-Kurnickienė. – Todėl ansamblis atliko tai, ką moka geriausiai.

Gerai atliko.“ Operoje skambėjo ir gitara – tiltiškis Robertas Volungevičius šiuo instrumentu akompanavo giesmei „Esame mes Dievo vaikai“.

Tiltų gyventojai iš namų sunešė visą spektaklio rekvizitą: scenoje atsirado vazų, kilimų, švęsto vandens indas, senovinių

buities rakandų. Marius Dubovikas ir Andrejus Šamatovičius rūpinosi spektaklio garsu ir šviesomis. „Viską darėme su meile.

Tikėjomės dėmesio, tačiau nė neįtarėme, kad jis bus toks! Dabar sulaukiame daug skambučių, esame kviečiami atvykti į dvarus ir parodyti operą, – teigė G. Skinderytė-Kurnickienė. – Maniau, iš profesionalių kritikų nesulauksime pagyrimo – „išdarkėte kūrinį“, „ne taip padarėte“. Priešingai, visi sakė: „Unikalu“. Gerai pastatymą įvertino koncertmeisterė Birutė Šernaitė, muzikologai Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Arvydas Karaška. O tiltiškiai nerimsta – vėl nori kurti, statyti naują veikalą. „Žmonės išties susirgo opera“, – padarė išvadą V. Kurnickas.

O kokia buvo „Toskos“ projekto pradžia? L. Kamaitienei, V. Neteckienei ir G. Skinderytei-Kurnickienei kilo mintis Tiltų bendruomenės pastangomis pastatyti kokį

nors sceninį veikalą. G. Puccini muzika pasirinkta dėl to, kad yra melodinga, skambi, kupina jausmų ir lengvai pasiekia klausytojo širdį. Kita vertus, „Toska“ nėra brangi – pakanka trijų profesionalių solistų ir pianisto koncertmeisterio.

Balandį grupelė tiltiškių lankėsi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Gaetano Donizetti operoje „Meilės eliksyras“.

V. Kurnickas supažindino juos su teatro užkulisiais, pasakojo, kaip statoma opera. Gegužę Tiltus aplankė Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė A. Žigaitytė-Nekrošienė. Ji surengė seminarą „Operos akademija“, supažindino tiltiškius su operos istorija, „Toskos“ personažais, siužetu ir sukūrimo istorija. Tada ir buvo nuspręsta, kurie gyventojai gaus spektaklio vaidmenis. Pavasarį profesionalūs atlikėjai repetavo Vilniuje, kapelos nariai – namie. Kartu rengtis operai pradėta liepą. „Tiltiškiai tiesiog degė. Palikdavo savo darbus, šieną, gyvulius, daržus ir ateidavo į savo sukurtą teatrą. Jie mėgsta muziką“, – tvirtino G. Skinderytė-Kurnickienė.

Parengta pagal Mindaugo Kluso straipsnį „Lietuvos žinios“, 2012-08-06

Nuotraukos iš renginio organizatorių archyvo

Trys profesionalai – Gražina Skinderytė-Kurnickienė, Vytautas Kurnickas ir Gintaras Liaugminas atliko Toskos, Mario Kavaradosio ir barono Skarpijos vaidmenis

Muzikos barai / 47

Svetur Audronė ŽIGAITYTĖ

V

ioletos Urmanavičiūtės-Urmanos dar 2011 metų rudenį nupasakotas Richardo Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ pastatymas paskatino leistis kelionėn į Helsinkio muzikos festivalį, skirtą miesto 200-osioms metinėms. Įvairioje festivalio programoje išskirtinė vieta teko du vakarus rodytai Wagnerio operai.

Ir, kas nuostabiausia, rodoma ji buvo ne naujajame Suomijos nacionalinės operos teatre ir netgi ne legendinio suomių architekto Alvaro Hugo Henriko Aalto suprojektuotoje koncertų salėje „Finlandia“, o netoliese prieš porą metų iškilusiame nuostabiame Helsinkio muzikos centre, kuriame telpa apie 2000 klausytojų ir kuris – tuo pavyko ne tik įsitikinti, bet ir kaip reta pasimėgauti – pasižymi itin puikia akustika. Žinoma, svarbiausias kelionės tikslas buvo išgirsti mūsų Violetos sukurtą Izoldą. Juo labiau kad dar 2001 metais Bairoite (Bayreuth) girdėta Violetos Zyglindė (tetralogija „Nibelungo žiedas“, „Valkirija“) liudijo

Muzikos barai / 48

Paskæsti, sudegti, iðtirpti...

Arba Wagnerio magija

ją jau pasirengusią šiam, ko gero, vis dar sudėtingiausiam operos istorijoje vaidmeniui. Tąsyk ji pasakojo apie būsimą „Tristano ir Izoldos“ pastatymą Bairoite ir kvietimą dainuoti jame.

Paradoksas, tačiau minėtą operą Bairoite teko klausytis be Violetos Urmanos...

Urmanavičiūtės-Urmanos Izolda brendo palaipsniui – iš pradžių solistė koncertiniuose ir sceniniuose pastatymuose dainavo Brangenę, vėliau – antrąjį operos veiksmą, o 2008 m. prasidėjo įspūdinga Izoldos kelionė: šią partiją ji dainavo Kobėje (Japonija), Brėgence (Austrija), Vienos valstybinėje operoje, Berlyno, Kelno filharmonijose, garsiausiose Londono

salėse (Royal Albert Hall, Royal Festival Hall), taip pat Liucernoje, Dortmunde, Birmingeme, Helsinkyje.

Izolda dainuota diriguojant Semyonui Bychkovui, Markusui Stenzui, serui Simonui Rattle‘ui ir Esai-Pekkai Salonenui. Būtent pastarojo dirigento 2003–2004 m. pastatymas (drauge su bičiuliais režisieriumi Peteriu Sellarsu ir videoinstaliacijų kūrėju Billu Viola), į kurį lietuvaitė buvo pakviesta 2010 metais ir kuris yra pelnęs XXI amžiaus skambančio mito šlovę, ir buvo parodytas šių metų rugpjūčio 18 ir 21 dienomis Helsinkyje bei 24 dieną Stokholme.

Taigi metų ir prestižinių salių subrandintas R. Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ pastatymas leido Helsinkyje išgyventi meno poveikio akimirkas, dėl kurių vertėtų keliauti ir gerokai toliau... Juo labiau kad aukščiausią atlikimo lygį pademonstravo visi pastatymo dalyviai: Benas Heppneris (Tristanas), Mati Salminenas (karalius Markas), Michelle DeYoung (Brangenė), Jukka Rasilainenas (Kurvenalis), Waltteris Torikka (Melotas) ir jaunąjį jūrininką dainavęs Arttu Kataja.

Muzikos barai / 49

Svetur

Žavėjo visas tarpusavyje puikiai derančių balsų ansamblis. Galbūt šito net ir nepastebėtum, jei ne liūdna nūdienos praktika Lietuvoje. Pastaraisiais metais įspūdį dažnai menkina prasti solistų ansambliai – ne tik tarpusavyje nederantys, bet ir vienas kitam trukdantys balsai, verčiantys net ir puikiausius solistus galvoti ne apie kūrinio koncepcijos perteikimą, bet apie elementarų teksto (natų) išdainavimą. Matyt, Lietuvos kultūros vadybininkai kol kas savo specialybę suvokia dar tik verslo aspektu, pamiršdami, kad kur kas įdomesnis yra vadybos (organizavimo!) meninis aspektas.

Tenoras Benas Heppneris pastaraisiais metais įvairiose pasaulio scenose dažniausiai dainuoja Tristaną ir atlieka koncertines programas.

Tad tiek muzikinis tekstas, tiek ir per daugelį metų subrandintos emocijos buvo perteiktos nepriekaištingai. O juk atliekant sudėtingą Wagnerio muzikinį tekstą dažnai pamirštama, kad jo operų personažams būdingas ir psichologiškumas, ir jausmingumas, ir charakterio kaita.

Pelnytai didžiausias ovacijas ir daugybę susižavėjimo šūksnių pelnė Izolda – Violeta Urmanavičiūtė-Urmana.

Helsinkio radijo simfoninis orkestras griežė ne orkestrinėje, o sėdėdamas scenoje. Esa-Pekka Salonenas penkias valandas trunkantį veikalą vedė nė akimirkos nepaleisdamas muzikos dramaturgijos gijos – kaip kad Wagnerio sumanyta, orkestras tapo pagrindiniu veikalo dalyviu,

Muzikos barai / 50

muzikos vandenynu, padedančiu skleistis dainininkams. Stebino viskas: orkestro tembras, frazuotė, instrumentų solo derėjimas, apskritai tobulas muzikinio teksto atlikimas.

Taip puikiai atliekama Wagnerio „Tristano“ muzika veikė magiškai...

Galėjo pakakti vien jos.

Tačiau ne mažiau už dirigentą Wagnerį subtiliai perprato ir kiti du statytojai. Režisierius Peteris Sellarsas meistriškai kuria iliuziją, kad kiekvienas žiūrovas tiesiogiai dalyvauja veiksme, jaučia tą patį, ką ir operos personažai. Tai pasiekiama, regis, pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis: dainininkai dainuoja ne tik scenoje, bet ir balkonuose, kaip, beje, ir choras.

Viena unikaliausių šioje Wagnerio dramoje – meilės gėrimo poveikio akimirka. Tuomet, kai muzikos garsų jūra ir salės tamsa leido kiekvienam asmeniškai išgyventi meilės gėrimo – aistros – poveikį, netikėtai salėje užsidegus šviesoms „užklupti“ buvo ne tik Izolda ir Tristanas: atrodė, kad tuo metu buvo apnuoginti kiekvieno mūsų jausmai. „Atsivėręs“ buvo ir dirigentas – dirigavo emocingai, plačiais mostais, atsisukęs veidu į publiką, nes vyrų choras dainavo salės centre esančiuose balkonuose.

Lygiai taip pat – daug intymiau nei „iš tolo“ (kaip įprasta tradiciniuose pastatymuose – iš scenos) – girdėjome audringąją Tristano ir Izoldos antro veiksmo dueto pradžią: Izolda kairėje, Tristanas dešinėje dainavo čia pat, mūsų eilėje... Peteris Sellarsas teisingai pajuto – dainuodami Wagnerio muziką dainininkai neturi nieko veikti. Jie, kaip ir orkestras, perteikia Wagnerio muzikos stichiją vilkėdami neišsiskiriančiais juodais drabužiais ir stovėdami avanscenoje arba pasirodydami įvairiose milžiniško Helsinkio muzikos centro salės vietose – netikėtai apšviečiami tai pačioje palubėje, tai balkonuose iš kairės ar dešinės... Bet jie neiliustruoja muzikos, nevizualizuoja siužeto.

Visas vizualusis kontrapunktas sutelktas milžiniškame ekrane, kuriame Billas Viola pasakoja savąją istorijos versiją. Vanduo ir ugnis – pagrindiniai to pasakojimo herojai. Taip pat

– vyras ir moteris, Tristanas ir Izolda, o gal Adomas ir Ieva... Galima būtų be galo aprašinėti šių stichijų metamorfozes... Vanduo ir ugnis – jausmų vandenynas – skandino, degino, tirpdė... Ne tik Tristaną ir Izoldą – kiekvieną, sėdintį salėje...

Pavyzdžiui, finalinis operos epizodas – Izoldos mirties scena (vagneriškasis „numirti iš meilės“).

Nuostabaus mirusio jaunuolio kūnas pašarvotas – reginys kelia mirties, o gal letarginio miego iliuziją. Staiga vandens lašai užvaldo mūsų regėjimo lauką, ir netrukus pamatome, kad jie ne krinta iš viršaus, o kažkokiu stebuklingu būdu kyla iš apačios į viršų, tarsi iš pačių žemės gelmių į dangų.

Ir šis „atvirkštinis“ lietus mūsų akyse virsta liūtimi, o netrukus tiesiog potvyniu. Stiprėjančios srovės pakelia nejudantį jaunuolio kūną, šis atgyja ir ištirpsta dangaus aukštybėse... Ir scenoje sėdintis orkestras, ir dainininkai susilieja šiame vyksme: garsas tampa reginiu, o reginys – garsu...

Taigi dar kartą tapome Wagnerio muzikos stebuklo liudininkais: jai nereikia teatrališkumo, iliustracijos...

Tobula Wagnerio muzikos vizualizacija (sukurtas penkias valandas trunkantis videofilmas!) paskatino pasidomėti Billo Violos asmenybe.

Pasirodo, iš pradžių jis pats muzikavo, vėliau mokėsi kompozicijos pas Karlheinzą Stockhauseną, domėjosi įvairiomis pasaulio religijomis, kol galiausiai pradėjo kurti videomeną. Šis „Tristano ir Izoldos“ pastatymas išties įkūnija Wagnerio svajones apie ateities muzikinę dramą, kurioje svarbus ne siužeto vingis, o būsenų kaita. Tad yra į ką lygiuotis, iš ko mokytis, ko siekti ir mūsų muzikiniuose teatruose. n

Baletas

Tristanas, L liûdesio vaikas

Audronė ŽIŪRAITYTĖ

Santūri, o gal lietuviška „Tristano ir Izoldos“ versija

Varšuvos teatro solistas Pawełas Koncewojus – Tristanas

ietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto „Tristanas ir Izolda“ premjera (rašau apie spektaklį, matytą rugsėjo 19 d.) palieka prieštaringą įspūdį, kelia abejonių, drauge liudija aukštą profesinį visų spektaklio komponentų lygį. Čia šoka net 11 solistų, visa baleto trupė, griežia orkestras (muzikinis vadovas Modestas Pitrėnas, diriguoja ir Modestas Barkauskas), dainuoja solistė (tą vakarą – Inesa Linaburgytė). Tai švarus, profesionalus darbas. Jis džiugina, bet nesukrečia, kaip norėtųsi ir kaip galėtų, nes yra sukurtas Richardo Wagnerio muzikos ir viduramžių mito bei kitų šaltinių apie nemirtingą Tristano ir Izoldos meilę pagrindu. Ne tik šio spektaklio trūkumus, bet ir pranašumus suvoki ramiai samprotaudamas, mąstydamas apie ankstesnę ir esamą

Anastasija Čumakova – Izoldos varžovė Ozildė

LNOBT archyvo nuotraukos

Gediminas Bubelis – Morholtas, Pawełas Koncewojus – Tristanas

Muzikos barai / 51

LNOBT archyvo nuotraukos

Pawełas Koncewojus – Tristanas, Inga Cibulskytė – Izolda

baleto meno situaciją Lietuvoje, o ne pakiliai žavėdamasis po premjeros. „Tristanas ir Izolda“ – pirmas puikaus choreografo Krzysztofo Pastoro darbas jam tapus Lietuvos baleto trupės meno vadovu, bet kol kas skirtas ne specialiai jai – baletas buvo pastatytas Stokholme (2006), vėliau perkeltas į Varšuvą (2009). Vilniuje baletui naujų, „lietuviškų“, atspalvių suteikė šokėjų interpretacijos, scenovaizdis. Tiesa, Tristano vaidmenį premjeroje atliko Varšuvos teatro solistas Pawełas Koncewojus, nes Lietuvos baleto artistui Eligijui Butkui tai padaryti sutrukdė trauma.

Dažnai pažintį su baletu pradedi nuo libreto. Pirmiausia į akis krito nepaprastas, baletui ne itin būdingas siužeto išplėtojimas, pralenkiantis net Wagnerio operos libreto pasakojamos istorijos detalizuotą motyvaciją, lemiančią sceninio veiksmo statiškumą. Kita vertus, Wagnerio muzikoje tobulai išreikšta kūniškos meilės, geismo būsena. Be to, balete mitas, o drauge su juo ir Wagnerio muzikos turinys artikuliuojami naujai. Neatsitiktinai švediškoji ir varšuvietiškoji baleto versijos pavadintos „Tristanas“, nes jose daug dėmesio skiriama būtent jam – neprilygstamam kariui, politinių intrigų aukai (trijų baronų pavydas), Kornvalio karalystės savarankiškumo siekiui priešinantis airiams, kurtuaziniam karaliaus Marko

Muzikos barai / 52

ir Tristano elgesiui, taip pat karalienės Izoldos kilnumui. Riterišką meilės išsižadėjimą drauge su šėlstančia jūra panaikina tik meilės gėrimas, mirti geidžiančius jaunuolius Tristaną ir Izoldą nukreipiantis kita meilės linkme. Šis labiausiai kritikuojamas, operetiniu banalumu kaltinamas legendos siužeto posūkis vis dėlto atskleidžia ypatingas personažų moralines nuostatas, drauge sustiprina atvirai įsiplieskusios meilės galią.

Intrigų kamuolio painumas, įvykių gausa neatslūgsta ir antrame baleto veiksme: Marko susitaikymas, Izoldos grįžimas prie karalienės pareigų, Tristano bandymas įsimylėti kitą moterį, pavydo ir pykčio scenos, galiausiai mirtina Tristano žaizda, vilties praradimas ir abiejų veikėjų mirtis kaip „meilės, kurios abu ilgėjosi visą gyvenimą, mirtis“. Meilės poema virsta mirties poema.

Libretą K. Pastoras ir Carelas Alphenaaras sukūrė pagal Josepho Bédier „Romaną apie Tristaną ir Izoldą“ (Le Roman de Tristan et Iseult, 1900). Romanas jungia įvairias žodines ir rašytines populiariojo naratyvo detales nuo keltų legendos, poeto Thomaso iš Britanijos (1173) iki vėlesnių daugybės šios meilės istorijos interpretacijų.

Tačiau būtent Thomaso versiją Bédier traktavo kaip pagrindinę, jos pagrindu sukūrė hipotetinę prancūzišką versiją „Ur-Tristan“. Nors Lietuvoje

ši legenda tarp muzikantų labiausiai žinoma iš genialiosios Wagnerio operos, baleto siužeto vingiai, tarsi liudijantys muzikinio teatro priklausomybę nuo dramos teatro, asocijuojasi su prancūzų „didžiosios operos“ situacijų dramaturgija, kuriai būdingos puikiai suregztos intrigos, paradoksalūs siužeto posūkiai, ryškūs kontrastai, kulminacijos, lyrinės ir istorinės (socialinės) siužeto linijų sąveika, riteriškos meilės romantika.

Ilgiau stabtelėjau ties libreto šaltiniu, nes įdomu netikėtai pasukti nuo vokiškosios ekspresyvios, geriausiai pažįstamos legendos interpretacijos link to, ką galime vadinti prancūziškąja tradicija. Kitais aspektais tai akcentuoja Tadeuszas Boy-Żeleńskis lenkiško Bédier romano vertimo įžangoje: „<...> drįsčiau teigti, kad pats pobūdis, pats šios senovinės legendos pateikimas turi liudyti jos gališką, o ne germanišką kilmę <…>. Mat išsamiausia, tauriausia Tristano ir Izoldos išraiška turi kaip tik tai, kas yra vyraujanti vėlesnės prancūzų literatūros gija <…>.

Nuolat vis iš naujo patiriamas meilės slėpinys, amžina triumfuojanti meilės apoteozė drauge su viso niekingumo, apgavysčių, jos didingumo ir pažeminimo, garbės ir niekšybės neaprėpiamumu, su visu laimės svaiguliu ir nedalios tragizmu – tai gija nuo Tristano <…> per neužmirštamus Manon Lesko ir kavalieriaus de Grijė charakterius, <…> per Stendhalį ir Balzacą, Musset ir Verlaine’ą iki pat Paryžiaus gatvių dainelių toliau nenutrūkstamai tęsiama geriausiuose prancūzų literatūros puslapiuose ir sudaro jos nepaneigiamą žavesį.“ („Bravissimo“, 2012, Nr. 5–6, p. 9) K. Pastoro choreogafinis stilius, net traktuojant itin jausmingas, drastiškas temas (mūsų scenoje pastatytuose baletuose „Karmen“, „Acid City“), yra estetizuotas, neoklasikinis, pasižymintis meniniu saiku, kitaip tariant, santūrus, gal net paprastas. Tai atliepia kitas T. Boy-Żeleńskio taikliai pastebėtass Bédier teksto ypatybes, kurias vertimo įžangos autorius motyvuoja dviem veiksniais: „vienas –­ pirmapradis paprastumas, su kuriuo senovės bardai, dar nepaveikti „literatūros“, naiviai ir dalykiškai dėstė

įvykių seką; kitas, visiškai priešingos prigimties, – tobulas meninis išmanymas, kuriuo pasižymėjo atkurtosios poemos autorius.“ (ten pat, p. 9) Atšiauroka, neegzaltuota, perdėm nepsichologizuota, sakytume, viduramžių dvasia dvelkia iš Lietuvos scenoje matyto pastatymo, daro jį visais sandais vientisą, stilingą. Tai neabejotinas baleto pranašumas, tik vis dėlto apgailestauji, kad legenda netampa, kaip rašo T. Boy-Żeleńskis, pačia nuostabiausia, didžiai jaudinančia meilės poema, kokią žmonija kada nors yra sukūrusi. Balete vyrauja liūdesio, meilės kančios, sielvarto atmosfera. Ar ji buvo baleto kūrėjų siekiamybė? Tuomet tai išties kita istorija. O tokių įvairiausių šios legendos interpretacijų Wagnerio bei kitų kompozitorių muzikos pagrindu balete sukurta per 20, tarp jų žymiausių pasaulio choreografų – Leonido Miasino, Fredericko Ashtono, Maurice’o Bejart’o, Johno Cranko, Johno Neumeierio.

Tačiau jas suvokiant atsiplėšti nuo pirmapradžių ir vagneriškų amžinojo mito prasmių yra sunku.

Anot Wagnerio, „Tristanas ir Izolda“ atveria meilės aistros atspalvius: laukimą, liūdesį, skausmą, mirties troškimą, džiaugsmą… Pastarojo Vilniaus scenoje mažiausia, o be jo ir meilės pojūtis dingsta. Vilniaus premjera daugiau įprasmina Tristano, liūdesio vaiko, įvaizdį. Liūdesys, slogi atmosfera gaubia balete rutuliojamus įvykius. Pakilūs Wagnerio muzikos puslapiai įtaigiai interpretuojami teatre debiutuojančio dirigento Modesto Barkausko, ieškant skambesio gelmės, pristabdant išorinį garsų srautą.

Tačiau muzika praranda įvairiapusę meilės niuansų ir net esminę prasmę, nes, skambant meilės motyvams, pagal libretą „jaunuoliai mokomi karo meno“. Prieštaravimų, naujų prasmių, suteiktų Wagnerio muzikai, surastume ir daugiau, bet jų nenorėčiau per daug akcentuoti. Choreografas baleto gimimo procese turi prioritetą, svarbu, kad jo kūrybinės intencijos būtų paveikios, atitiktų sumanytą koncepciją. Pastaroji pirmenybę tarsi atiduoda naratyvui, o ne jausmų raiškai, vidinėms veikėjų būsenoms. Tokia koncepcija lėmė muzikos dramaturgi-

ją, grindžiamą ne vien Henko de Vliegerio aranžuotais Wagnerio operos partitūros fragmentais, bet ir Felixo Mottlio orkestruotu penkių dainų ciklu pagal Mathildes Wesendonck (su kompozitoriumi ją siejo meilės ryšiai) tekstus. Jausmingas, kiek rafinuotas Inesos Linaburgytės dainavimas šiek tiek kontrastuoja, nors gal labiau priartėja prie M. Wesendonck eilių turinio, nei scenoje rodomas veiksmas.

Net finalinė herojų susijungimo scena, skambant ekstaziškai Izoldos mirties scenos muzikai, choreografiškai labai gražiai pastatyta ir meistriškai solistų Ingos Cibulskytės (Izolda) ir Paweło Koncewojaus (Tristanas) atliekama, nepasiekia sprogdinančio meilės proveržio. Kančia ir slogutis, karinių ir intrigų scenų persvara užgožia muzikoje slypinčią meilės tematiką. Prie to prisideda ir scenovaizdis.

Didelės apimties, apie tris valandas (opera – penkių valandų) trunkantis spektalis faktiškai rodomas prietemoje, tiesa, subtilių atšvaitų, spalvinių niuansų prisodrintoje erdvėje. Efektingos faktūros paįvairinamos abstrakčiomis ir realiomis (siūbuojantys lapuočiai) videoprojekcijomis (dailininkas Povilas Oželis). Adomo Jacovskio scenografija, jo paties žodžiais tariant, netrukdo nei muzikai, nei šokiui. Scenovaizdis laipsniškai, muzikaliai kinta – tai padalinamas vos pastebima įstriža linija, tai perskiriamas į dvi trapecijas, o finale pribloškia vienalytišku, išlaisvinančiu erdviniu juodumu. Aleksandros Jacovskytės kostiumai taip pat funkcionalūs, santūrių atspalvių, susiliejantys arba kontrastuojantys su scenovaizdžiu (balti kostiumai juodame ar tamsiame fone, jūros bangavimą primenančios pilkai mėlynos suknelės, nors dėl raukinių jos atrodo perdėm „ispaniškos“).

K. Pastoro choreografija tvirtai stovi ant klasikinio pamato, tačiau dėl išradingai ir nuosaikiai naudojamų modernių elementų yra išraiškin-

gesnė už klasikinį šokį. Kai kurios scenos padvelkė ypatingu grožiu – nesinchroniški moterų įsiveržimai, laivo plaukimo scena, daugybė duetų, ansamblių, tarp jų ir mažiau įprastų homogeniškų ­moteriškų ir vyriškų.

Tačiau kulminaciniai sinchroniniai tutti (visi drauge) kartais glumino patetiniu oratoriškumu. Choreografiniam piešiniui kartais lyg ir stigo polifonijos.

Lietuvos baleto trupė atrodė gana brandžiai. Choreografinio teksto perteikimo įtaiga išsiskyrė antroji solistų pora – Olga Konošenko ir Martynas Rimeikis (Tristano motinos ir tėvo vėlės), kai kuriais aktoriniais niuansais jie net lenkė minėtus puikius pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Intrigas virtuoziškai rezgė Kipras Chlebinskas, Igoris Zaripovas, Andrius Žužžalkinas (trys pavydūs baronai), pasipiktinimą atvirai rodė Anastasija Čumakova (Izoldos varžovė Ozildė).

Neabejojai Gedimino Bubelio grėsmingumu (žiaurus airių karys Morholtas), nors scena su vaikais nebuvo organiška. Korektiškai Tristano mokytojo Gorvenalio įvaizdį kūrė Romas Ceizaris. Antonui Piastechinui (karalius Markas) trūko lankstumo ir išraiškingumo, ypač skambant laukimo įtampos, blogų nuojautų kupiniems anglų rago garsams. Nei tradiciškai, nei naujai jie nebuvo įprasminti.

Pastatymas rimtas, svarus, o jo santūrus stilius gal net lietuviškai liūdnas, apniukusi atmosfera lyg lietui lyjant… n

Inga Cibulskytė ir Pawełas Koncewojus

Muzikos barai / 53

Ateiname

Mirga GraþinytëTyla: Stovint prieð orkestrà svarbiausia bûti savimi Mirga Gražinytė-Tyla

Laurynas BUTKAUSKAS „DANGUS TIKRAI NEPRASIVĖRĖ IR JAME NEAPSIGYVENAU. TAIP, ATSIRADO NAUJŲ GALIMYBIŲ, PAPILDOMOS MOTYVACIJOS, TAČIAU NIEKAS PERNELYG NEPASIKEITĖ. JUK IR VĖL TENKA IMTI NAUJO KŪRINIO PARTITŪRĄ, ŽYGIUOTI Į REPETICIJĄ IR SU MUZIKANTAIS DIRBTI TAIP, KAIP IR ANKSČIAU“, – SAVO TARPTAUTINIO PRIPAŽINIMO PERDĖM NESUREIKŠMINTI STENGIASI 26-ERIŲ DIRIGENTĖ MIRGA GRAŽINYTĖ-TYLA. KELI PASTARIEJI METAI UŽSIENYJE GYVENANČIAI IR STUDIJUOJANČIAI LIETUVEI BUVO ITIN SĖKMINGI. PRAĖJUSIAIS METAIS JI GAVO ANTROSIOS KAPELMEISTERĖS DARBĄ HEIDELBERGO TEATRE VOKIETIJOJE, O ŠIEMET AUSTRIJOJE TRIUMFAVO KOMPANIJOS „NESTLE“ IR ZALCBURGO FESTIVALIO SURENGTAME JAUNŲJŲ SIMFONINIO ORKESTRO DIRIGENTŲ KONKURSE. APIE VISA TAI – „MUZIKOS BARŲ“ POKALBYJE SU JAUNĄJA DIRIGENTE. – Mirga, prieš kurį laiką prie savo pavardės ėmei prirašyti slapyvardį Tyla.

Kokia jo kilmė, gal Tylų būta giminėje?

– Man labai patinka kalbėti, tačiau pastebėjau, kad per repeticijas sekasi kur kas geriau, kai beveik nešneku (juokiasi). Tiesą sakant, yra įvairių rimtesnių ir ne tokių rimtų priežasčių, kodėl pradėjau vartoti Tylos pseudonimą. Viena iš jų ta, kad užsieniečiams sunku užrašyti mano tikrąją pavardę, jie nesivargina dėlioti paukščiukų ir taškelių, o tardami beveik nusilaužia liežuvius. Deja, ilgainiui pamačiau, kad su šiuo slapyvardžiu niekas nepalengvėjo, nes žmonės užsienyje jį taria ne visiškai taip, kaip reikėtų. Gal ateityje reikės susigalvoti kitą, tačiau kurį laiką dar pabūsiu Tyla. Kalbant apie giminę, tiesiogiai Tylų nėra, tačiau tėčio senelė latvė buvo Tilla.

– Tiek praėję, tiek šie metai Tau buvo labai sėkmingi. Pernai pavyko gauti pirmąjį tiesiogiai su operos menu susijusį darbą – laimėjusi konkursą patekai į Heidelbergo teatrą. Kaip užsienyje or-

Muzikos barai / 54

ganizuojama atranka į tokias darbo vietas?

– Operos teatrų Vokietijoje daugiau nei šimtas. Įvairaus dydžio, įvairaus lygio. Kažkas netgi yra pasakęs, kad jeigu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra įtrauktos mūsų Dainų šventės, jame turėtų atsidurti ir Vokietijos teatrų bei orkestrų peizažas.

Nes tai unikalus atvejis, nieko panašaus nėra jokioje kitoje pasaulio šalyje. Taigi, kadangi teatrų tiek daug, tai vienam, tai kitam iš jų prireikia dirigentų, o ta proga visuomet rengiami konkursai. Heidelbergo teatro konkursas į antrojo kapelmeisterio vietą vyko trimis turais. Pirmajame reikėjo groti visą operinį rečitalį – klavyrus iš natų. Kai atkeliavo kvietimas, kaip tik buvau Lietuvoje. Turėjau dvi savaites ir visą šūsnį natų, iš kurių iki tol nebuvau grojusi nieko – prie pianino teko sėdėti dieną naktį...

Nuvažiavus dar teko šiek tiek padainuoti ir iš lapo paskaityti. Patekau į antrąjį turą, kuriame jau buvo repeticija su orkestru – G. Puccini „Bohemos“ ir W. A. Mozarto „Figaro vedybų“ ištraukos. Trečiąjame ture likome dviese. Abu su kolega-konkurentu gavome diriguoti po Mozarto „Užburtosios fleitos“ spektaklį. Jam teko vakarinis – visas, o man rytinis, skirtas vaikams, patrumpintas. Vis dėlto antrojo kapelmeisterio vieta atiteko man.

– Iš vokiečių kalbos pasiskolintas žodis „kapelmeisteris“ lietuvių kalboje vartojamas retokai, dažniausiai kalbant apie pučiamųjų orkestrų dirigentus. Kas konkrečiai įeina į Tavo pareigas?

– Įprastai Vokietijos teatrai turi generalinį muzikos direktorių, vadinamąjį muzikinės dalies šefą, bei du kapelmeisterius – pirmąjį ir antrąjį.

Antrojo kapelmeisterio pareigas lietuviškai galima vadinti trečiojo teatro dirigento pareigomis. Man tenka dirbti rengiant partijas su solistais, per režisūrines repeticijas sėdėti prie fortepijono ir groti iš klavyro, taip pat per pusmetį leidžiama savarankiškai parengti ir diriguoti vieną spektaklį.

Pernai parengiau kamerinę meksikiečių kompozitorės Marcelos Rodriguez operytę „Fridos laiškai“ („Las cartas de Frida“. – Aut. past.). Tai opera apie garsią Meksikos dailininkę Fridą Kahlas. Tiesą sakant, šio specialiai

užsakyto spektaklio muzika nebuvo ypatinga, įspūdžio nepaliko. Šiemet turiu daug kartų rimtesnį iššūkį – rengiu Mozarto operą „Pagrobimas iš Seralio“. Intensyviai dirbome visą liepos mėnesį, artėja premjera.

– Kaip atrodo antrosios Heidelbergo teatro kapelmeisterės darbo diena?

– Dirbu šešias dienas per savaitę.

Tiesa, šeštadienis dažniausiai laisvesnis. Beje, jeigu bent porai valandų nori kur nors išvažiuoti iš miesto, turi rašyti prašymą teatro vadovams. Net ir sekmadienį! Dirigentas turi būti pasiekiamas bet kuriuo metu – juk gyvenime nutinka įvairių dalykų, gali susirgti kolega. Tiesa, kai žinau, kad nėra jokio renginio ar spektaklio, sekmadieniais nuvažiuoju ir į Leipcigą, ir į Ciurichą, nors teoriškai turėčiau likti Heidelberge. Įprastai darbo diena dalijama į dvi dalis – rytinę ir vakarinę. Ryte dirbame nuo 10 iki 14 val., vakare – nuo 18 iki 22 val. Toks grafikas būna beveik visada, kai su spektaklių pastatymais pradeda dirbti režisieriai. Paprastai prie vieno veikalo režisierius dirba 4–6 savaites, tenka gerokai paplušėti.

– Šį pavasarį Zalcburge laimėjai kompanijos „Netstle“ ir Zalcburgo festivalio surengtą Jaunųjų dirigentų konkursą, jame pranokai net 90 konkurentų. Prašyčiau apie tai papasakoti kiek plačiau.

– Tai nebuvo visiškai tipiškas konkursas. Organizatoriai netgi sąmoningai vengė žodžio „konkursas“, kalbėjo tik apie prizą, kurį įteikia savo pačių išrinktam dirigentui. Šiemet renginys buvo suorganizuotas trečią kartą. Pernai ir užpernai taip pat siunčiau dokumentus – CV, DVD, ateities planų aprašymą ir t. t., tačiau abu sykius gavau gražų atsakymą su padėka ir prierašu, kad gauta labai daug dalyvių paraiškų. Taigi, kai reikėjo siųsti paraišką šių metų konkursui, pagailėjau laiko ir to nepadariau, be to, kaip tik panašiu metu Leipcige vyko kitas konkursas. Tuomet visiškai netikėtai, jau pasibaigus nustatytam terminui, į mane kreipėsi patys organizatoriai ir paprašė kuo greičiau atsiųsti dokumentus. Taip ir padariau, o po kurio laiko gavau žinią, kad patekau tarp trijų geriausių dirigentų. Tiesą sakanat, tas didžiulis dalyvių skaičius – 91 žmogus – buvo

tik dokumentuose. Panašu, kad be atsiųstų paraiškų peržiūros komisija turi ir kitų atrankos kriterijų, ne vienus metus stebi jaunus dirigentus, galimus pretendentus, ir siekia juos paskatinti.

– Antrajame konkurso etape rekomendacijų ir dokumentų, be abejo, nebepakako...

– Vien patekimą į antrąjį turą – tarp trijų geriausių dirigentų – aš laikau didžiuliu prizu, kadangi balandžio pabaigoje kiekvienam iš mūsų Zalcburge buvo suteikta teisė diriguoti po visą koncertą su solistais, kartu su jais patys derinome ir programas. Man teko laimė dirbti su Zalcburgo orkestru „Camerata“ (koncerte Mirga dirigavo Broniaus Kutavičiaus „Žiemių vartus“ iš ciklo „Jeruzalės vartai“, Leonardo Bernsteino serenadą smuikui solo su orkestru bei Mozarto „Jupiterio simfoniją“. – Aut. past.). Nors dainuoti kareliškai per Kutavičiaus kūrinį solistams buvo neįprasta, o orkestrantai sakė, jog panašiai programai paprastai turi daugiau repeticijų, viskas pavyko labai neblogai. Po šio koncerto mane ir išrinko pagrindinio prizo laimėtoja.

– Pagrindinis prizas – ne tik 15 tūkst. eurų čekis, bet ir koncertas vienoje iš pagrindinių Zalcburgo festivalio salių „Felsenreitschule“.

Joje tarptautiniam Gustavo Mahlerio jaunimo orkestrui dirigavai Alfredo Schnittkės „Ritualą“, Igorio Stravinskio „Petrušką“ bei Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui C-dur, KV 467. Ar programą sudarei pati?

– Kartu su Zalcburgo festivaliu.

Aš siūliau, ką norėčiau atlikti. Mozarto kūrinys nebuvo privalomas, tačiau kadangi per šių metų Zalcburgo festivalį neskambėjo nė vienas šio kompozitoriaus fortepijoninis koncertas, organizatoriai užsiminė, kad būtų visai neblogai jį atlikti. Norėjau, kad nuskambėtų ir lietuviška muzika. Svarsčiau apie keletą Ramintos Šerkšnytės kūrinių, bet jie visi yra ramesnio charakterio, reikalaujantys meditacinio įsiklausymo, o kadangi tai turėjo būti pirmas numeris, reikėjo kažko energingesnio. Tiesa, vienas iš Šerkšnytės kūrinių yra labai energingas, tačiau reikalauja milžiniškos orkestro sudėties, todėl susilaikiau. Kita vertus, per Schnittkės kūrinį grojo net 11 perkusininkų...

Muzikos barai / 55

Ateiname koncertą Zalcburge, ir po jo sulaukei didelio įvairių šalių žiniasklaidos dėmesio. Kaip pavyko su tuo susidoroti?

– Pianistą Andrių Žlabį atlikti Mozarto koncertą kvietei savo iniciatyva?

– Taip. Mes su Andriumi labai gerai sutarėme. Dar nėra taip buvę, kad mintys ir idėjos šitaip sutaptų. Jis turėjo labai aiškią koncepciją, kelias pasirengimo dienas kartu kapstėmės po partitūrą. Manau, mums tikrai pavyko sukurti kamerinę atmosferą.

Tiesą sakant, Zalcburge groti Mozartą ne taip paprasta. Jo kūryba čia labai gerai žinoma, daugelis klausytojų kūrinius moka atmintinai, į koncertą ateina tikėdamiesi išgirsti tam tikrą tradicijų nustatytą interpretaciją.

Mano nuomone, surasti tikrąją esmę ir gelmę Mozarto kūryboje kur kas sunkiau nei sudėtingose šiuolaikinėse partitūrose.

– Lietuvos spaudoje Tavo koncertas su Mahlerio jaunimo orkestru ir prizo įteikimas buvo skambiai pavadintas „žvaigždžių valanda“. Ar tikrai pasijutai kaip žvaigždė?

– Sulaukiau įvairių dovanų, pats momentas buvo tikrai įspūdingas. Tačiau tikroji žvaigždžių valanda man buvo ne prizo įteikimas ar pasipuikavimas juo, o tos akimirkos, kai kartu su muzikantais rengėme programą ir užauginome šį tą gražaus. Dangus tikrai neprasivėrė ir jame neapsigyvenau. Taip, gal atsirado naujų galimybių, papildomos motyvacijos, tačiau niekas pernelyg nepasikeitė. Juk ir vėl tenka imti naujo kūrinio partitūrą, žygiuoti į repeticiją ir su muzikantais dirbti taip, kaip ir anksčiau.

– Teko girdėti, kad ir prieš festivalio

Muzikos barai / 56

– Konkurso organizatoriai šį prizą nori labai pabrėžti, tarsi su lupa pritraukti, todėl buvo prikviesta tikrai nemažai žurnalistų. Taip, žiniasklaida – svarbi šiuolaikinės visuomenės dalis, tačiau dauguma ten dirbančių žmonių taip nutolę nuo to, kas yra muzika... Jaučiasi, jog į renginius ateina tik todėl, kad toks jų darbas, o ne todėl, kad jiems įdomu. Ir apskritai, būta įvairių nesusipratimų. Pavyzdžiui, su viena austrų žurnaliste susitikome likus kelioms dienoms iki koncerto, pasėdėjome parke, pasikalbėjome. Vėliau ji apsilankė koncerte. Ir koks buvo rezultatas? Parašyta, kad orkestrui dirigavo latvė iš Rygos... Todėl visai nebesistebiu faktu, jog žymus austrų dirigentas Carlosas Kleiberis niekam niekada nedavė interviu. Yra vienintelis įrašas, kai jis jaunas kažką paplepa radijuje, bet tuo viskas ir baigėsi.

– Įprastai prie simfoninio orkestro dirigento pulto stovi vyrai. Koks muzikantų požiūris į dirigentę moterį?

– Kai eini diriguoti gerai išmanydamas kūrinį ir jautiesi taip, lyg stovėtum ant tvirto pamato, bendrą kalbą su orkestrantais pavyksta rasti nesunkiai. Darbo metu tikrai nekyla klausimų, kokia dirigento lytis ir kokie būtų skirtumai, jei dabar prie pulto stovėtų vyras. Gal kokių nors skirtumų ir yra, tačiau jeigu viskas klostosi gerai, niekas į tai labai nesigilina. Juk pasiekti profesionalumą – vienoda užduotis tiek vyrams, tiek moterims.

– Kas, Tavo nuomone, padeda iškilti daugumai garsiausių pasaulio dirigentų – talentas ar juodas darbas?

– Darbo kiekvieno dirigento kelyje be galo daug. Vokiečių profesorius George‘as Albrechtas yra pasakęs, kad dirigentas turi būti darbštesnis už visus kitus. Taip, čia daug tiesos, tačiau sunku įsivaizduoti dirigen-

tą be talento. Kad ir be bendravimo talento, kuris, mano nuomone, yra vienas iš svarbiausių. Buvo tokia senoji tradicija, kai dirigentai į orkestrą žvelgdavo tarsi nuo viršukalnės. Dabar formuojasi nauja kryptis – siekiama, kad dirigentas ir muzikantai kuo glaudžiau bendrautų. Pavyzdžiui, po repeticijos einama kartu pietauti ir aptariama, ką kūrinyje būtų galima tobulinti, daryti vienaip ar kitaip. Juk dirigentas nėra antžmogis. Muzikanto funkcija – gerai atlikti savo partiją, dirigento – visas tas partijas sėkmingai sujungti į visumą. Sunku pasakyti, kiek sėkmingai dirigento karjerai įtakos turi darbas, o kiek talentas.

Turbūt kiekvienu atveju tas santykis skirtingas. Vieni ekspromtu „važiuoja“ ant savo talento ir bet koks nuoseklesnis darbas jiems yra iššūkis, o tada imama strigti dėl įdirbio stokos.

Kiti atvirkščiai – daug nuveikia savo užsispyrimu ir krapštymusi smulkmenose, tačiau daugiau laiko praranda ieškodami aplinkkelių.

– Prie kurių priskirtum save?

ką.

– Manau, esu kažkur per viduriu-

– Ar turi dirigento idealą, į kurį stengiesi lygiuotis?

– Ne, vieno neturiu. Stengiuosi mokytis iš visų. Tiek iš bendraamžių bendramokslių, tiek iš didžiųjų meistrų, nors kai kurios jų savybės manęs retkarčiais ir neįtikina. Tokiu būdu ir maitiniesi, ką nors nusižiūri iš vieno, ką nors iš kito. Tai, ką paimame iš išorinio pasaulio, savitai perdirbus dažniausiai tampa vidine mūsų dalimi.

Profesorius Johannesas Schlaeflis, pas kurį tobulinausi Ciuriche, geba sukurti tokią atmosferą, kad visi jo kursuose dalyvaujantys žmonės mokosi vieni iš kitų. Juk pats natūraliausias dalykas, kad vienas nuostabiai valdo dešinę ranką, o kitas labai poetiškai visus niuansus parodo kaire ranka.

Kiekvienas turi stiprių ir silpnų savybių, su pastarosiomis reikės dirbti visą gyvenimą. To nereikia gėdytis ir kompleksuoti.

– Lietuvoje neretas atvejis, kai jaunas dirigentas iš orkestrantų sulaukia ne pačių maloniausių replikų, į jį žiūrima su lengva pašaipėle. Ar užsienyje taip pasitaiko?

– Su tokiais atvejais yra tekę susidurti žemesnio „kalibro“ orkestruose, kuriuose replikavimaas ir kiti panašūs dalykai yra kasdienybė, bendravimo kultūros dalis. Tačiau reikia rasti būdų, kaip prieiti ir prie tokių žmonių, kaip su jais rasti bendrą kalbą. Mes iš Leipcigo važiuodavome į vieną orkestriuką, kuriame sėdi nuvargę, didelį krūvį turintys žmonės.

Maža to, jie groja tai, ko nemėgsta, todėl motyvacija visiškai sumenkusi.

Ir jeigu tu žinai jų nepasitenkinimo priežastis, tokių orkestrantų vidinę būseną nesunku suvokti. Tuomet tenka stengtis viską daryti konkrečiau, aiškiau, vengti to, kas juos akivaizdžiai nervina. Ir jeigu su tokiu kolektyvu pavyksta pasiekti lygį, kai žmonės pabunda ir išsilaisvina iš savo kiauto, tai jau yra didelis laimėjimas. Manau, stovint prieš orkestrą svarbiausia būti savimi. Jeigu tai pavyksta, viskas klostosi sklandžiai ir natūraliai. Niekam nekyla klausimų, ar tu autoritetas, ar ne.

– Kokį lietuvišką kūrinį labiausiai norėtum parengti ir atlikti su geru užsienio šalies orkestru?

– Norėčiau ne vieną... Jau turėjau progą Čekijoje diriguoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške“, dabar būtų labai smagu kur nors parengti ir „Jūrą“. Norėčiau atlikti visus Broniaus Kutavičiaus kūrinius, nes su jais užaugau, norėtųsi pažinti vėlyvesnį jo darbą – operą „Lokys“. Taip pat parengti Onutės Narbutaitės, Ramintos Šerkšnytės, Juozo Gruodžio, Eduardo Balsio kūrinių. Ai, tiesiog visus! Labai norisi populiarinti lietuvių muziką!

– Po aštuonerių svečiose šalyse praleistų metų turbūt jau gali pasakyti, kuris iš mūsų kompozitorių geriausiai žinomas, apskritai, ką apie Lietuvą yra girdėję užsieniečiai?

– Pasitaiko, kad žmonės žino Čiurlionį, tačiau ne masiškai. Tiesa, beveik visi eruditai yra matę jo paveikslus, girdėję nemažai fortepijoninės muzikos. Labai daug kas žino apie Šerkšnytę ir jos kūrybą, o regionuose, pro kuriuos pravažiavo „Aidijos“ choras, dar likęs Kutavičiaus kūrybos pėdsakas. Kalbant apskritai, žmonės daugiausia yra girdėję apie Lietuvos krepšinį. Šai kad ir Heidelbergo te-

atro budėtojas – jis gali pasakyti ne vieno vyresnės kartos mūsų krepšininko pavardę – Sabonis, Marčiulionis, Kurtinaitis ir t. t.

– Ar save užsienyje pristatai kaip lietuvių dirigentę, ar šito stengiesi nepabrėžti?

– Be jokios abejonės, kaip lietuvių.

Jeigu tik reikia siųsti kokį gyvenimo aprašymą, būtinai nurodau, kad esu iš Lietuvos. Kartais parašo, kad esu Vokietijoje gyvenanti lietuvė, tačiau tai tiesa. Pati šiuo metu jaučiuosi tarsi atsidūrusi tarp dviejų polių. Kai grįžtu į Lietuvą, čia vienoks namų pojūtis, o kai nuvykstu į Vokietiją – ten, kur dirbu ir nuolat bendrauju su žmonėmis – taip pat jaučiuosi beveik sava. Ta terpė, kurioje dabar esu, yra naudinga, ir kol kas jaučiu, kad man jos reikia. Tačiau galų gale vis tiek turiu prisipažinti, kad lietuviškas žodis, lietuviška kultūra man iki šiol turi pačią didžiausią reikšmę.

Vasaros pabaigoje Nidoje teko padirbėti su choriuku, sudarytu iš projekte „Nacionalinė moksleivių akademija“ dalyvaujančių jaunuolių. Parengėme Juozo Naujalio ir Maironio dainą „Už Raseinių“. Pasirodymo metu buvo tokia akimirka, kai supratau, jog iš vaikų lūpų žodžiai kartu su melodija sminga tiesiai į klausytojų širdis, kad dainininkai tiesiogiai bendrauja su publika. Tai mane labai sukrėtė.

Taip, vadinamoji žvaigždžių valanda Zalcburge buvo puiki, gavau daug dovanų, tačiau tokios suvirpinančios akimirkos, kokią išgyvenau klausydamasi šios paprastutės melodijos ir kartu ją dainuodama, ten nebuvo...

– Ar savo ateitį sieji su Lietuva?

– Bet kuriuo atveju ir su Lietuva.

Tačiau kol kas į gimtinę grįžti negaliu, nes čia paprasčiausiai negaučiau tokio krūvio, kokį turiu ten. Pradėjau studijuoti užsienyje, man ten viskas įprasčiau, nes jau pažįstu sistemą, žinau, kur ką galima mėginti nuveikti ir ką iš ko pasiimti. Tikiu, kad jeigu dabar imčiau ir sugrįžčiau į Lietuvą, per ilgesnį laiką ką nors susirasčiau, bet iš karto tikrai negaučiau tokių užduočių, kokias gaunu Heidelberge.

Kol jų ten turiu, kol jos stumia ir motyvuoja, ten ir lieku. n

DOSJĖ Gimė Vilniuje, muzikų šeimoje: tėtis Romualdas Gražinis – chorvedys, mama Sigutė Gražinienė – pianistė, močiutė Beata Vasiliauskaitė-Šmidtienė – smuikininkė.

Pradines klases lankė sostinės 27-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Jono Basanavičiaus gimnazija), vėliau mokslus tęsė Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje, baigė chorinio dirigavimo klasę. Chorinį ir simfoninį dirigavimą studijavo Graco muzikos ir vaizduojamojo meno universitete (Austrija), Bolonijos konservatorijoje (Italija), Ciuricho konservatorijoje (Šveicarija), studijas pas profesorių Ulrichą Windfuhrą tęsia Leipcige (Vokietija). Nuo 2009 m. Mirga priimta į Vokietijos valstybės remiamą Dirigentų forumą (Dirigentenforum des Deutschen Musikrats), 2011 m. perėjo į antrąjį iš trijų šios programos lygmenų.

Dirigentė tobulinosi pas žymius simfoninio dirigavimo meistrus Kurtą Masurą, Colliną Mettersą, George‘ą Alexanderį Albrechtą, Johannesą Schlaeflį ir kt., yra dirigavusi Bonos Beethoveno, Vidurio Vokietijos radijo, Vakarų ir Pietų Vestfalijos, Heidelbergo filharmonijos, Kauno simfoniniam, Zalcburgo „Camerata“, Gustavo Mahlerio jaunimo orkestrams, dirigentą K. Masurą pavadavusi repeticijoje su Prancūzijos radijo simfoniniu orkestru. 2011 m. lietuvė pradėjo dirbti Heidelbergo (Vokietija) teatro antrąja kapelmeistere.

2007 m. M. Gražinytė laimėjo pirmą vietą Budapešte (Vengrija) vykusiame choro dirigentų konkurse, 2008 m. tarptautiniame dirigavimo konkurse Stavangeryje (Norvegija) užėmė 3 vietą, 2011 m. Leipcige surengtame Vokietijos aukštųjų muzikos mokyklų simfoninio dirigavimo konkurse pelnė 2 vietą ir specialų Vidurio Vokietijos radijo simfoninio orkestro prizą. 2012 m. pavasarį Zalcburge laimėjo „Nestle“ kompanijos ir Zalcburgo festivalio surengtą Jaunųjų dirigentų konkursą ir pelnė galimybę diriguoti festivalio „Salzburger Festspiele“ programos koncertą.

Muzikos barai / 57

Ateiname

Karoliniðkiø muzikos mokyklos paradas

G

egužės 16-oji. Pilna Nacionalinės filharmonijos salė. Ne kiekvienam profesionalui tenka pasirodyti jos scenoje, o čia garbė suteikta jauniesiems muzikantams – Vaikų gynimo dienos ir mokslo metų pabaigos proga vyksta Karoliniškių muzikos mokyklos mokinių ir mokytojų koncertas, ir dar filmuojant televizijai.... Šis ambicingas mokyklos direktorės Aldonos Skruibytės sumanymas įgyvendinamas jau ketvirtus metus iš eilės. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, prieš koncertą nuo scenos pasveikinęs mokyklos bendruomenę, vėliau rašė: „Tai buvo tikrai įspūdingas koncertas.

Galbūt dauguma šių vaikų ateityje rinksis nebūtinai su muzikos menu susijusias profesijas, tačiau muzikos mokykla jų gyvenime turės didelę įtaką. Antra vertus, talentingi, savo gebėjimus ugdantys žmonės yra didelis krašto turtas. <...> Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos pedagogų darbas ir mokinių pasiekimai įprasmina ir atspindi senas lietuviškos Koncerte pasirodė daug ansamblių, chorų, orkestrų – norėta pristatyti kuo gausesnį gabių mokinių būrį

Muzikos barai / 58

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, prieš koncertą nuo scenos pasveikino mokyklos bendruomenę. Pirmoji iš kairės – mokyklos direktorė Aldona Skruibytė

muzikinės kultūros tradicijas ir grožį.“ Koncerte pasirodė daug ansamblių, chorų, orkestrų – norėta pristatyti kuo gausesnį gabių mokinių būrį, net Filharmonijos užkulisiuose buvo ankšta. Nuskambėjo 21 skirtingo žanro bei stiliaus kūrinys. Specialiai renginiui mokyklos kompozitoriaus Mariaus Baranausko parašytą kūrinį „Palaimink šią mažą širdį“ atliko kamerinis orkestras, choras ir solistė Rasa Juzukonytė.

Po koncerto pakalbinome Karoliniškių muzikos mokyklos direktorę Aldoną Skruibytę. „Karoliniškių muzikos mokykla, – sakė direktorė, – savo ugdymo rezultatais jau 10–15 metų garsėja ne tik Vilniuje, bet ir visoje šalyje. Tai lėmė pedagogų kompetencija ir jai anksčiau vadovavusio direktorius Kazimiero Balčyčio pastangos. Šiandien tie pasiekimai dar didesni, nes mokykla yra aukštai išsikėlusi muzikavimo kartelę, kiekvienas pedagogas turi galimybę pasireikšti ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Patiems sunku spręsti, kaip pasisekė šis koncertas, nes kartu su mokytojais ir tėvais jaudiniesi dėl kiekvieno moksleivių pasirodymo.

Koncertui pradėjome rengtis nuo pat rudens, buvo labai daug repeticijų ir perklausų.

Kolektyvai šiemet scenoje jautėsi kur kas tvirčiau, žengtas žingsnis arčiau muzikinio profesionalumo. Kalbant apie kitų metų koncertą, manau, jis turėtų būti dar brandesnis, nes Karoliniškių muzikos mokykla perėjo nuo septynmečio prie aštuonmečio mokymo sistemos, ir tai turėtų atsispindėti jos pasiekimuose.

Esame pasitvirtinę kryptingo meninio, taip pat suaugusiųjų ugdymo programas. Muzikos mokykla įsikūrusi buvusio vaikų darželio patalpose, todėl jose daugiau nei 100 mokytojų ir beveik 1000 mokinių yra per ankšta.

Turime tik mažą kamerinę salę, o svajojame apie 600 vietų koncertų salę. Padaryti pirmieji jos brėžiniai ir vizualizacija.“ Koncerto klausiusios Muzikų sąjungos prezidentės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės nuomone, Karoliniškių muzikos mokyklos renginys priminė mažąjį Muzikų paradą, tik čia susirinko jaunieji atlikėjai ne iš visos Lie-

tuvos, o iš vienos muzikos mokyklos. Pasirodymas Filharmonijos scenoje yra geras pavyzdys kitoms mokykloms, ir ne vien siekiant muzikinių aukštumų, bet ir ugdant bendruomeniškumą, atsakomybę ir atsiskaitomybę prieš visą Lietuvą, parodant geriausius mokytojų, mokinių ir tėvų darbo rezultatus. Tokie aukšto meninio lygio bendruomenės renginiai stiprina pilietiškumą ir skiepija patriotiškumą – tai, ko labai šiandien pasigendame mūsų vartotojiškoje visuomenėje.

Gerimantas STATINIS

Specialiai renginiui mokyklos kompozitoriaus Mariaus Baranausko parašytą kūrinį „Palaimink šią mažą širdį“ atliko kamerinis orkestras, choras ir solistė Rasa Juzukonytė Nuskambėjo 21 skirtingo žanro bei stiliaus kūrinys

Muzikos barai / 59

Ateiname ANTRĄ KARTĄ DRAUGE MUZIKAVOME BIRŽUOSE

Petro KUNCOS nuotraukos

Rugsėjo 6 dieną rinkomės į Biržus, II tarptautinę kūrybinę-edukacinę stovyklą „Muzikuokime drauge 2012“. Trys intensyvaus darbo ir džiugaus bendravimo dienos baigėsi pasiryžimu kitais metais susitikti jau trečiojoje stovykloje.

2011 metų rugsėjo 9–10 d. Lietuvos muzikų sąjunga drauge su Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla ir Biržų krašto muziejumi „Sėla“ pirmą kartą surengė Tarptautinę kūrybinę-edukacinę stovyklą „Muzikuokime drauge“, joje dalyvavo apie 100 jaunųjų muzikų ir jų pedagogų. Vyko ansamblinio grojimo ir pedagogikos meistriškumo pamokos mokiniams, studentams ir jų mokytojams, taip pat viešos metodinės diskusijos. Koncertuose skambėjo stovykloje tobulinti kūriniai, bendrauta su klausytojais, kalbėta apie kamerinės muzikos paskirtį ir grožį. Sumanymas pavyko, tad ir šiais metais susitikome Biržuose. Pernai sudarytą renginių ciklą papildė Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės kompozitorės doc. dr. Audronės Žigaitytės-Nekrošienės pranešimas „Edukacijos ir atlikimo meno sąsajos Lietuvos muzikų sąjungos veikloje“. Pranešimas jo klausiusiems stovyklos dalyviams ir Biržų pedagogams suteikė nemažai minčių diskusijoms. Šiais metais išsiplėtė stovyklos dalyvių geografija – sulaukėme svečių jau ne tik iš kaimyninės Latvijos, bet ir iš Didžiosios Britanijos: atvyko Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos prezidentas, Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokyklos profesorius smuikininkas Evanas Rothsteinas.

Profesorius gimė Kanadoje, studijavo Indianos universitete (JAV), kamerinės muzikos žinias gilino Klivlende, Tokijuje, bendraudamas su Borodino (Rusija) kvartetu. 1989 metais R. Rothsteinas persikėlė į Paryžių, 2001 metais už Charles‘io Ives‘o muzikos studiją jam suteiktas daktaro laipsnis. Savo veikloje Evanas Rothsteinas derina praktinio muzi-

Muzikos barai / 60

kavimo ir muzikos teorijos dėstymą, skaito paskaitas, rašo straipsnius įvairiomis muzikos temomis – nuo muzikinio teatro iki Beethoveno smuiko sonatų ir Ch. Ives‘o dainų. 2009 metais jis buvo išrinktas Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos prezidentu.

Ypač malonūs buvo garbaus svečio komplimentai stovyklos koncepcijai ir pažadas atvykti kitais metais.

Džiugu ir tai, kad šiais metais Biržų V. Jakubėno muzikos mokykla tapo Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacijos (ECMTA) nare.

Tai, kad tarp stovyklos dalyvių buvo daug pernykščių bičiulių, liudija, jog tokia bendravimo forma patraukli ir moksleiviams, ir jų pedagogams. Šiais metais dalyvių būrys pasipildė ansambliais iš Kauno ir Vilniaus muzikos mokyklų, taigi žinia sklinda, akivaizdu, kad tokia stovykla reikalinga. Šiemet meistriškumo pamokas vedė Latvijos fondo „Muzicējam kopā ar draugiem“ (We play with friends/Muzikuojame drauge) steigėja ir vadovė, Rygos Jāzepo Mediņio 1-osios muzikos mokyklos mokytoja pianistė Gunta Melbardė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pučiamųjų instrumentų skyriaus vedėjas tūbininkas Antanas Ladyga, stovyklos vadovas ir sumanytojas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos (ECMTA) valdybos narys smuikininkas Petras Kunca, smuikininkė Dalia Šešelgienė, Lietuvos edukoligijos universiteto docentas altininkas Remigijus Vitkauskas ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė.

Trijų dienų renginius iškilmingu koncertu pradėjo Didysis stovyklos dalyvių ansamblis, vadovaujamas LMTA Dirigavimo katedros studento biržiečio Karolio Variakojo (prof.

J. Domarko klasė). Karolis, būdamas vos penkerių, pradėjo mokytis griežti smuiku pas Į iškilmingą stovyklos atidarymą atvyko renginio globėja Biržų merė Irutė Varzienė Violončelių trio: Gabrielė Dikčiūtė, Augustas Gocentas ir Ramutė Kalnėnaitė Evanas Rothsteinas ir seserys Lydia (smuikas) ir Eleza Davis (fortepijonas), stovykloje dalyvaujančios jau antrą kartą Kvintetas: Rapolas Daugintis (klarnetas), Pavlina Kovaliova (I smuikas), Lukas Jonušis (II smuikas), Eva Blaževič (III smuikas), Liutauras Žilaitis (violončelė) Netradicinės sudėties kvartetas: Adelė Dusevičiūtė (fleita), Rūta Marcinkevičiūtė (kanklės), Edvinas Navickis (birbynė), Marija Jurgelevič (fortepijonas) ir jų mokytojai Viktorija Zabrodaitė, Eugenijus Čiplys, Virginija Alenskienė ir Ala Vasilionkaitienė

Pedagogai Rima Švėgždaitė, Dalia Šešelgienė, Irina Kirzner, Viktorija Zabrodaitė, Eugenijus Čiplys, Virginija Alenskienė, Ala Vasilionkaitienė, Ramutė Petronytė, Rima Zuozienė, Palmira Briedienė, Ina Valotkienė, Violeta Čėrkienė, Gitas Korsakas, Violeta Sabonienė, Viktorija Morkūnienė, Danutė Striužienė, Evanas Rothsteinas, Gunta Melbardė, Antanas Ladyga, Petras Kunca, Dalia Šešelgienė, Remigijus Vitkauskas, Ramutė Kalnėnaitė ir LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Biržų V. Jakubėno muzikos mokyklos mokytoją Ramutę Petronytę. Nuo trylikos metų mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje griežti smuiku, vėliau – diriguoti.

Pirmuoju dirigavimo mokytoju vadina LNOBT dirigentą Martyną Staškų.

Kaip ir pernai, jungtiniame ansamblyje mokiniai muzikavo drauge su mokytojais.

Daugiausia ansamblyje buvo atstovų iš Rokiškio Rudolfo Lymano, Panevėžio ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklų. Koncerte skambėjo D. Bortnianskio Koncertas klavesinui su orkestru, B. Dvariono „Andante Cantabile“ ir C. W. Glucko „Allegretto“.

Kitas dvi dienas vyko intensyvus darbas, kurį vainikavo baigiamasis koncertas Biržų pilyje, o į jį pateko tik didžiausią pažangą

padarę ir efektingiausią programą parengę ansambliai.

Penktadienio vakarą stovyklos organizatorės – Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė ir jos pavaduotoja ugdymui Ramutė Petronytė – visus stovykloje dirbusius pedagogus pakvietė į improvizuotą pasitarimą. Buvo išanalizuotos vaikų kamerinio muzikavimo problemos, aptartos galimybės jį plėtoti ir – kas ypač svarbu – vieningai sutarta tęsti kūrybinės-edukacinės stovyklos „Muzikuokime drauge“ tradiciją. Pasitarimo protokole įrašyta: 2013 metų rugsėjo paskutinę savaitę ir vėl susitiksime Biržuose!

Kotryna LUKOŠIŪTĖ

Muzikos barai / 61

Ateiname ŽALČIŲ KARALIENĖS ISTORIJA – BE LIŪDNOS PABAIGOS

gistrantai bei „Grock“ muzikantai, šokėjų gretose – KVMT šokėjai ir Menų fakulteto Choreografijos katedros studentai bei absolventai.

jos Nėries poemą ir kartu su drauge Gintare Paulikaite subūrė bičiulius bendram darbui.

Pirmiausia kūrinys pristatytas koncertu, o po metų išaugo į muzikinį spektaklį, kuris buvo atliktas Jaunųjų talentų festivalyje Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT ).

Lyriškos instrumentinės dainos, meilės istorija, jaunatviškas atlikėjų veržlumas tąsyk sužavėjo ne vieną žiūrovą.

Dabar atlikėjų sudėtis yra visiškai pasikeitusi – dauguma jų baigė studijas, daliai iš jų muzika liko tiesiog pomėgis. Dainų autorė ir pirmoji Eglės partijos atlikėja K. Muravjova pagrindinį vaidmenį patikėjo R. Vaičiūtei.

Roko operą režisavo šiuo metu Prancūzijoje gyvenanti ir į Lietuvą specialiai atnaujinti projektą grįžusi Lina Linkevičiūtė, kuriai pirmasis šio kūrinio sceninis pastatymas tapo sėkmingu režisūros studijų baigiamuoju darbu.

Naujais vizualiniais sprendimais pastatymą praturtino choreografė, Kauno šokio teatro „Aura“ šokėja Indrė Puišytė.

Operos kūrybinėje komandoje yra arti 30 žmonių. Scenoje pasirodė jaunosios džiazo vokalistės, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros studentai, muzikos studijos „Grock“ dainininkės, Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro ugdytiniai, Eglės tėvo partiją atliko KVMT solistas Kęstutis Nevulis. Roko operos ansamblyje groja Menų fakulteto ma-

Muzikos barai / 62

– Publikai „Eglė žalčių karalienė“ tapo maloniu atradimu, kūrinys vykusiai kontrastavo su įprasta populiariąja miesto šventės stilistika. Kokių minčių atlikus operą kilo Jums? – klausiau R. Vaičiūtės.

– Manau, kad šis kūrinys tinkamesnis uždarai erdvei. Tačiau puiku, kad Jūros šventėje jį pamatė gausesnis žmonių būrys. Dalyvauti šventėje mums buvo principo reikalas: masinis nemokamas renginys – geriausias būdas paskleisti žinią apie kūrinį plačiau, nes didžiajai publikos daliai tai vienintelis būdas pamatyti ne vien tai, kas rodoma per televiziją.

– Viename iš savo interviu esate užsiminusi, kad į žinomumą dainininką veda du keliai – popmuzika arba televizijos laidos.

– Iki šiol taip ir manau: jeigu nori gerai gyventi finansiniu požiūriu, kito kelio nėra. Bet kiekvienas renkasi, kas jam svarbiau. Aš turiu siekį gyventi širdimi. Be abejo, būna sunkių akimirkų, kai galvoju, kad daryti ką nors komerciška būtų daug lengviau, nes turi įdėti penkiskart daugiau pastangų, kad pasiektum bent jau tokį pat sklaidos rezultatą. Tačiau atsakymus į abejones pateikia pats gyvenimas.

– Kiek naujas Jums buvo roko operos muzikos aranžuotojos uždavinys? Kaip jis derėjo su pagrindiniu – Eglės – vaidmeniu?

– Jau anksčiau esu koregavusi roko operą, bet tik vokaliniu požiūriu. Po pirmojo sceninio pastatymo muzikantų kūrybinė grupė vėl buvo pritaikiusi ją atlikti koncertuose. Taigi turėjau du variantus, tačiau nė vienas man netiko. Ketinau pasklaidyti senus savo užrašus, tačiau nuvykusi į namus Mažeikiuose pamiršau juos pasiimti, o tada pamaniau – ir gerai, padarysiu viską iš naujo.

Ten, kur pristigau minčių, prašiau kolegų muzikantų pagalbos.

Labai džiaugiuosi susibūrusiu kolektyvu: pianistas Linas Švirinas, gitaristas Martynas Ąžuolas, bosistas Rytis Švirinas, būgnininkas Edgaras Žaltauskas ir fleitininkė Gabija

Džiazo vokalistė Raimonda Vaičiūtė, roko operoje „Eglė žalčių karalienė“ išbandžiusi ir pagrindinės veikėjos, ir aranžuotojos vaidmenis

Nerijaus JANKAUSKO nuotr.

Nerijaus JANKAUSKO nuotr.

Vienas iš praėjusios Jūros šventės Klaipėdoje akcentų buvo roko opera „Eglė žalčių karalienė“, kurioje baladėmis suskambo iš mokyklos laikų pažįstamos Salomėjos Nėries eilės. Naujausios kūrinio aranžuotės autorė ir pagrindinės partijos atlikėja profesionali džiazo vokalistė, tarptautinių konkursų laureatė, vokalo pedagogė Raimonda Vaičiūtė šį projektą vadina visapusiškai nauja patirtimi, nors jau ir anksčiau buvo prie jo prisilietusi.

Unikalios pasakos įkvėpto projekto istorija prasidėjo prieš ketverius metus, kai talentinga klaipėdietė, tuo metu moksleivė Kristina Muravjova parašė miuziklą pagal Salomė-

Kochanskaitė buvo ne tik pasiruošę įgyvendinti mano siūlymus, bet ir aktyviai įsitraukė į bendras diskusijas, kritikavo nevykusias idėjas ir siūlė sprendimus. Todėl negaliu sakyti, kad tai mano vienos darbas – jaučiausi esanti komandos dalis.

Iššūkiu tapo darbas su vokalistais. Šiuosyk Eglės seserų partijas atliko dainininkės Edita Bodrovaitė ir Julija Rušinskytė, miuziklo aktorės Elena Ozarinskaitė ir Evelina Lozdovskaja.

Tokį derinį pasirinkome siekdami kokybės: seniai operoje dainuojančias profesionalias vokalistes papildė Valentino Masalskio kurse išugdytos aktorės. Tačiau darbo specifika buvo kitokia nei įprasta, nes tuos pačius dalykus dainininkėms profesionalėms ir neprofesionalėms reikėjo aiškinti skirtingais terminais.

Sudėtinga buvo ir mano scenos partneriui aktoriui Gyčiui Šimelioniui, kuris atliko Žilvino partiją. Nuo pat pradžių labai rimtai dirbome – Gyčiui, įpratusiam dainuoti tiesiog iš širdies, tai buvo nauja patirtis.

Per du mėnesius ruošiantis premjerai turėjau vos dvi laisvas dienas. Eglę iš tikrųjų suvaidinau tik per spektaklį – per repeticijas negalėdavau atsidėti vaidmeniui, nes rūpėjo, kaip sekasi dainuoti kolegoms, pasakyti kokią pastabą, pasirūpinti organizaciniais dalykais.

Tačiau ir po premjeros Eglės žalčių karalienės istorija manęs nepaleidžia. Vis analizuoju Salomėjos Nėries poemą, ankstesnius pasakos įkvėptus teatrinius pastatymus, istorijos ištakas. Beje, šis spektaklis labai svarus edukaciniu požiūriu – jis moko klausytoją kitokio santykio su, regis, pažįstamu tekstu, jo piešiamais įvaizdžiais, tema.

– Kaip ketinate palaikyti kūrybinę formą? Lauksite kvietimų pasirodyti?

– Ne, laukdamas gali nieko nesulaukti. Ieškome galimybių reguliariai rodyti roko operą, planuojame nufilmuoti ją ir sumontuoti pri-

statomąjį filmuką. Svajonė – atlikti spektaklį užsienyje.

– Pavasarį baigėte džiazinio dainavimo magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dar vienas etapas įveiktas, ką ketinate veikti toliau?

– Studijų laikotarpis buvo labai intensyvus: jas derinau su pedagoginiu darbu Klaipėdos universiteto Menų fakultete bei uostamiesčio muzikos studijoje „Grock“, su muzikavimu įvairiuose kolektyvuose. Tikėjausi, kad baigus studijas patirsiu vidinį pokytį, tačiau netikėtai pajutau tuštumą. Svarsčiau, gal turėčiau kur nors išvažiuoti, išmėginti jėgas užsienyje, tačiau vis persekiojo mintis: „Nuo savęs nepabėgsi.“ „Grock“ studijos vadovas geras bičiulis L. Švirinas – draugystę su juo ir jo šeima labai branginu – pasiūlė išsinagrinėti, kokių turiu siekių. Labiausiai noriu dainuoti, kurti muziką, atlikti ispaniškų dainų su styginių kvartetu arba orkestru. Iš tiesų, pagalvojau, tam nereikia specialios erdvės ar vietos. Rugpjūtį su muzikantų komanda įrašysiu naują dainą.

Dar viena svajonė susijusi su apgintu magistro darbu. Prieš trejus metus turėjau problemų dėl balso, gydytojai uždraudė dainuoti. Negalavimų priežastys buvo siejamos su stresu. Pamaniau, kad turėčiau pati išmokti kontroliuoti savo psichinę būseną.

Pradėjau domėtis tiek atsipalaidavimo, tiek balso valdymo technikomis, ir naršydama internete aptikau filmuką apie balso jogą. Dainavimas – psichofiziologinis reiškinys, tačiau mums įprasta balso valdymo mokykla akcentuoja, jog pageidaujamą garsą gali išgauti fizinėmis manipuliacijomis: atpalaidavęs žandikaulį, valdydamas diafragmą. Balso joga yra meditacinių pratimų kompleksas, siūlantis to paties efekto siekti per psichiką. Atspirties taškas – mintis, kad dainavimas yra natūrali mūsų būties dalis. Kaip šokis gimsta iš judesio, taip dainavimas – iš kalbėjimo, todėl nereikia išgauti garso dirbtinai. Ši metodika padėjo man įveikti psichologinius barjerus ir susigrąžinti balsą, ją pasitelkiau ir dirbdama su mokiniais. Skandinavijoje išplėtota technika gyvuoja jau du dešimtmečius, tačiau Lietuvoje kol kas yra nedaug žinoma.

Rašydama darbą maniau: arba dėstytojai sutiks jį labai gerai, arba kategoriškai nepritars. Tačiau kai po mano gynimosi metu pasakytos kalbos stojusią tylą nutraukė kompozitorius Linas Rimša, taręs, kad balso joga – puikus daluykas, į Lietuvą ateisiantis po dešimtmečio, pajutau visą šios informacijos jėgą, ja norėčiau pasidalyti su visais žmonėmis, kuriems tai aktualu.

Valerija LEBEDEVA

MUZIKINIS KRYŽIAŽODIS

KLAUSIMAI : 1. Iš Britų salų kilęs temperamentingas jūrininkų šokis. 2. V. Klovos operos „Vaiva“ personažas. 3. Meno kūrinių atlikėjas. 4. Džiazo dainininkė. 5. B. Kutavičiaus „Magiškasis sanskrito ...“.

6. Puošnios, gausiai ornamentuotos faktūros muzikinė pjesė. 7. Ž. Ofenbacho operetė „Orfėjas ...“. 8. Pagarbus kompozitoriaus, dirigento, artisto vardas. 9. Pianistas ... Gotonis. 10. N. Rimskio-Korsakovo simfonija. 11. Vyrų balsas. 12. Valsų miestas. 13. A. Foko vadovaujama tautiška kapelija. 14. Vargonų griežykla. 15. A. Martinaičio kantata „... ad futurum“. 16. Pagrindinė G. Kuprevičiaus miuziklo „Ugnies medžioklė“ veikėja. 17. Milano operos teatras „La ...“. 18. Klausos organas. 19. R. Rodžerso miuziklas. 20. A. Chačaturiano baletas. 21. Trumpas operos turinio atpasakojimas. 22. Vidurinės Azijos tautų dainius. 23. Katalikų mišių dalis. 24. Dinamikos laipsnis, reiškiantis „tyliai“. 25. Paukštis, davęs pavadinimą roko grupei. 26. Žurnalas „Muzikos ...“.

27. Daugiausia kartų scenoje atliktas M. Kalas vaidmuo. 28. Būsimų koncertų skelbimas.

29. Rašytojas, pagal kurio pasaką P. Čaikovskis sukūrė „Miegančiąją gražuolę“. 30. Pagrindinė muzikos kūrinio mintis. 31. D. Verdžio operos „Aida“ personažas. 32. Choreografijos šaka.

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides.

Sudarė Viktoras PAULAVIČIUS

Muzikos barai / 63

Muzikų sąjungoje VILNIAUS ROTUŠĖ LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA

Muzikinės popietės

SUSITIKIMAI VILNIAUS ROTUŠĖJE 2012 m. lapkričio 18 d., sekmadienis, 16 val.

Rimtai apie viską su profesoriumi Donatu Katkumi 2012 m. gruodžio 16 d., sekmadienis, 16 val.

Jaunieji atlikėjai – „Laukiant šv. Kalėdų“ Dalyvauja kanklininkė Aistė Bružaitė, pianistė Gabija Rimkutė, trimitininkas Dominykas Vyšniauskas, dainininkas Tomas Pavilionis.

Projektas AKIM (Aukštoji kultūra mokykloms) finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą” priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“.

2013 m. sausio 20 d., sekmadienis, 16 val.

Džiazas balsu – Artūras Novikas Dalyvauja Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtiniai 2013 m. vasario 17 d., sekmadienis, 16 val.

Nuo Merūno televizijos šou iki Merūno Vitulskio operos scenoje 2013 m. kovo 17 d., sekmadienis, 16 val.

Su perkusininku Pavelu Giunteriu – apie ritmo galią 2013 m. balandžio 21 d., sekmadienis, 16 val.

Improvizacijos su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi: žaidimai ir paslaptys

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų; projektą „Disputai apie muziką ir kultūros politiką“ – skiria 6 000 (šešis tūkstančius) litų. Pagal projektą rengiamos laidos transliuojamos LR programoje „Klasika“; projektą „Ateiname“ – skiria 10 000 (dešimt tūkstančių) litų;

2013 m. gegužės 19 d., sekmadienis, 16 val.

Tenoras – skamba išdidžiai Susitikimas su dainininku Edmundu Seiliumi Rėmėjai

LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA S. KAROSO LABDAROS IR PARAMOS FONDAS Bilietus platina bilietai.lt Valandą prieš renginį bilietus galima įsigyti Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31). Bilieto kaina 20 Lt Nuolaidos: senjorams, moksleiviams ir studentams – 20%, perkantiems daugiau nei 5 bilietus – 20% Informacija teikiama Lietuvos muzikų sąjungoje (Gedimino pr. 32-2, Vilnius), Tel.: 212 1615, www.muzikosbarai.lt, e. paštas info@muzikusajunga.lt

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Birutė VAINIŪNAITĖ Pianistė, tarptautinių konkursų laureatė, LMTA profesorė (lapkričio 7 d.)

Silvija SONDECKIENĖ Violončelininkė, profesorė (lapkričio 17 d.)

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

Muzikos barai / 64

Irena MIKŠYTĖ Muzikologė, muzikos kritikė (lapkričio 21 d.)

Valentinas KAPLŪNAS Violončelininkas, LNSO artistas, violončelių grupės koncertmeisteris (lapkričio 29 d.)

Judita LEITAITĖ Dainininkė, tarptautinių konkursų laureatė, Nacionalinės filharmonijos solistė (gruodžio 27 d.)

Eugenijus ŽARSKUS Pianistas, tarptautinių konkursų laureatas (gruodžio 8 d.)

Prenumeruokite

‘’Muzikos barus’’!

Prenumeruosite „Muzikos barus“ dovanas gausite visus metus!

Geriausių Lietuvos atlikėjų įdomiausios programos Lietuvos muzikų sąjungos CD kolekcijoje „Muzika - visiems“!

Visi, užsiprenumeravę „Muzikos barus“ 2012 metų sausio-gruodžio mėnesiams, gaus žurnalą su CD už prenumeratos kainą – 60 Lt

Lietuvos muzikų sąjungoje (Gedimino pr. 32 - 2, 01104 Vilnius) galima užsakyti „Muzikos barus“ į užsienį.

Leidinys bus siunčiamas oro paštu.

Kaina metams - 70 EUR