Mb 2014 3 4 issu

Page 1

www.muzikusajunga.lt

2014 Balandis

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt Kaina be CD 5 Lt

Gediminas Gelgotas 16 p.

Giedrius Kuprevičius 20 p.

„Korneto“ premjera 48 p. Šiame numeryje:

Davidas Geringas Numeris su CD


Dėkojame UAB „BOD Group“ už paramą CD leidybai.

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .


Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Eugenijos Levin nuotrauka

2014 BALANDIS Nr. 3–4 (434–435) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 8 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, SAVANORIŲ PR. 174D, Vilnius. Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys PORTRETAS

Davidas Geringas Tarp horizontų / 2 p.

PASAULYJE

Gabrielė Sližytė Lukas Geniušas... balete / 38 p.

Anatolijus Šenderovas. „David´s Song“ violončelei ir styginių kvartetui / 9 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė In memoriam Pinchosas Mendelsonas / 38 p.

DIDŽIOJI SALĖ

Mirė Claudio Abbado / 38 p.

Daiva Tamošaitytė Arvydo Malcio kūrinio premjera Mstislavui Rostropovičiui atminti / 10 p.

PANORAMA

Daiva Tamošaitytė Klaipėdos kamerinio orkestro ir Davido Geringo koncertas / 11 p.

Virginija Simonavičienė Darželinukų šventė Klaipėdoje / 41 p.

Edita Grudzinskaitė Miuziklas „Don Bosko“: giliau ir aukščiau nei užrašyta natose / 15 p. Alina Ramanauskienė Naujajame Kauno choro koncertų sezone – išskirtiniai klasikinės muzikos šedevrai / 19 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė V. Mininas Vilniaus scenoje / 28 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Muzika akvarelėje / 29 p. Daiva Tamošaitytė Ugnys ir žaibai Lietuvos narystės NATO 10-mečiui / 30 p. Audronė Žigaitytė Tarp natų – įspūdingiausios koncertų akimirkos / 31 p.

Aušra Kazlauskienė Išsipildymo akcijos įkvėpti / 40 p. Ipolitas Petrošius Naujos dainų knygos / 41 p. Brigita Jurkonytė Seminaras „Muzikos teorijos mokymas: patirtis ir inovacijos“ / 41 p. Regina Rikterytė Kaišiadorių meno mokyklai – 50 / 42 p. Aušra Klovaitė-Berezinienė Konkursas „Jaunasis koncertmeisteris“ / 42 p. Tomas Vaičiulis Festivalis-konkursas „Klasika ir džiazas“ / 42 p. Kristina Tunylienė Po Šv. Kotrynos bažnyčios skliautais – festivalis „Šokių pasaulyje“ / 43 p. Klarnetų kvartetas „Bad Reed“ / 43 p.

Dalia Balsytė Dieviška Fausto Latėno tyla / 33 p.

SVETUR

Kristupas Valančiūnas „Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai“ / 36 p.

Dalia Shilas Jie mums padovanojo mūsų palikimą / 44 p.

PREMJERA

Gabija Mikšytė VDU kamerinis orkestras sostinėje / 37 p.

Audronė Žiūraitytė Onutės Narbutaitės „Kornetas“ LNOBT scenoje / 48 p.

VARGONAI

Eglė Šeduikytė-Korienė Meistriškumo kursuose atgijo senosios vargonavimo tradicijos / 12 p.

ŠOKIS

ATEINAME

DŪDŲ KAMPAS

Jana Saifulinaitė Gediminas Gelgotas: „Aš suprantu muziką kaip komunikaciją“ / 16 p.

SUKAKTIS

Edita Grudzinskaitė Gyvenimas, suvertas ant raudono siūlo / 53 p. „Dūdų kampas“ atšventė 15-ąjį gimtadienį / 56 p. Gerimantas Statinis Lietuvos pučiamųjų kultūra masinės komunikacijos priemonėse / 57 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė „Koncerto“ refleksijos / 20 p.

Kazys Daugėla Prestižiniame leidinyje – ir lietuvių pavardės / 60 p.

Čiurlioniukų dūdos / 61 p.

Giedriaus Kuprevičiaus 70-mečiui

Gabija Mikšytė Veronikos Vitaitės sukaktis paminėta LMTA / 34 p. Marius Deksnys Algirdui Budriui – 75 / 35 p.

Gerimantas Statinis Deividas Staponkus – naujasis „Trimito“ vadovas / 62 p.

IŠ PRAEITIES

Gerimantas Statinis „Dūdų kampas“ sveikina LVSO ir jo pūtikus su orkestro 25-mečiu! / 62 p.

Kristina Logvinovienė Iš Rimo Geniušo atsiminimų / 22 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Enrika Striogaitė Neįmintos Juozo Naujalio batutos mįslės / 19 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė „Viva Verdi!“ / 27 p.

LMS suvažiavimas / 64 p.

Muzikos barai / 1


Portretas Pažintis Davidas GERINGAS

A

š matau, ko nematai tu“ – taip vadinasi senas vaikų mėgstamas žaidimas. Patalpoje nusižiūri kokį nors daiktą, o kitas žaidėjas turi jį atspėti: „Aš matau daiktą, kurio tu nematai, tas daiktas – mėlynas.“ Žaisdami šį žaidimą, vaikai išmoksta dviejų dalykų: atidžiai stebėti aplinką ir įsivaizduoti save kitu žmogumi. „Ką išsirinkčiau, jeigu aš būčiau tu?“ Vaikas žvelgia į pasaulį ne jam įprastu būdu, o kito akimis. Ir staiga jis atsiduria tarp horizontų. Tą sugeba netgi gyvūnai. Kadaise girdėjau pasakojimą apie vieną šimpanzę, kuri vis pasprukdavo iš zoologijos sodo. Kaip ji šitai sugebėdavo, prižiūrėtojams ilgai buvo mįslė. Beždžionių aptvarą juosė gilus vandens pilnas griovys, o šimpanzės labai nemėgsta sušlapti. Tačiau šimpanzė vis pradingdavo ir dažnai reikėdavo jos ieškoti sraigtasparniu. O tai buvo brangu. Kai įmontavo naktinio matymo prietaisus, paaiškėjo štai kas: naktį šimpanzė pasiimdavo bananų ir atsistodavo ant griovio kranto. Kitoje griovio pusėje gyveno briedžiai. Kuris nors bananų suviliotas briedis atplaukdavo prie beždžionės ir, jų pasmaližiavęs, plaukdavo atgal – su ant nugaros tupinčia beždžione. Iš briedžių aptvaro ji lengvai ištrūkdavo, nesunkiai perlipdama tvorą. Tada ir paaiškėjo, kokių įvairių gebėjimų turi šimpanzė: ji galėjo įsivaizduoti ,,kitą krantą“ ir savo pasaulį stebėti briedžio akimis. Prieš ją atsivėrė kitas horizontas.

A

š gimiau Vilniuje, Lietuvos sostinėje. Šis miestas daugeliui vokiečių yra anapus jų horizonto. Kai jiems sakai, kad esi iš Lietuvos, jie dažnai atsako: ,,A, iš Rygos!“ Aš tai traktuoju ne kaip menkinantį, o tik kaip nepakankamų geografijos žinių ženklą. Mokykloje buvau pamišęs dėl geografijos. Jeigu tik reikėdavo, mielai braižydavau žemėlapius. Tada vyko dideli pokyčiai Afrikoje. Turbūt tai atitiko ideologinius Tarybų Sąjungos norus – išlaisvinimą iš kolonializmo. Mums reikėdavo spalvinti ir žemė-

Muzikos barai / 2

Tarp horizontø 2013 m. Davidas Geringas buvo pagrindinis 61-ojo festivalio „Europos savaitė Passau“ („Europäische Wochen Passau“) svečias. Festivalio tema – „Tarp horizontų“. Atidarant festivalį Maestro perskaitė autobiografinį pranešimą „Tarp horizontų“, kurį siūlome „Muzikos barų“ skaitytojams.


lapyje nurodyti šalis. Čia aš buvau nepralenkiamas. Žinojau visas šalis ir dar domėjausi filatelija. Ir kai šiandien sutinku žmonių, teigiančių, jog Ryga esanti Lietuvoje, tyliai sau manau, kad jiems paprasčiausiai nekaip sekėsi geografija. Tačiau čia ir tam tikras ribotumas: tie žmonės manosi ką nors žinantys, o vis dėlto nežino. Daugelis lietuvių tai patiria užsienyje. Jie vis turi aiškinti, iš kur esą, ir ilgainiui jiems šitai pradeda atrodyti beviltiška. Kartą Ciuricho oro uosto parduotuvėje sutikau moterį ir iškart spėjau esant lietuvę, nors visiškai tikras nebuvau. Ji puikiai, beveik be akcento, kalbėjo vokiškai, bet dar galėjai girdėti vieną kitą svetimą gaidelę. Aš ir pradėjau kvaršinti jai galvą: „Iš kur Jūs, kokia kalba kalbate?“ Ji man atsakė: „Skandinavų.“ Tą pačią akimirką man viskas buvo aišku. Skandinavė niekuomet nebūtų pasakiusi: „Skandinavų.“ Ji būtų sakiusi švedų, danų arba norvegų. Čia kažkas buvo ne visai taip. Tuomet aš ją užkalbinau lietuviškai, ir ji labai nudžiugo. Ji man paaiškino, kodėl taip atsakė – ne todėl, kad gėdytųsi esanti lietuvė, o todėl, jog paprasčiausiai jau pavargo žmonėms aiškinti, kur yra Lietuva. Tada mes dar labai maloniai pasikalbėjome, daugiausia apie tai, kiek vis dėlto mažai čia, Vakaruose, žmonės žino.

O

ar mes, kol gyvenome Rytuose, iš tikrųjų žinojome daugiau? 1975 metais mano žmona Tatjana, mūsų mažasis sūnus Aleksandras ir aš, palikę Tarybų Sąjungą, peržengėme skiriamąją ribą. Ten, iš kur mes atkeliavome, buvome palaidoti: žmonės, palydėję mus į oro uostą, žinojo – mūsų niekada nebematys. Mes visiems laikams palikome šalį, žmones ir tenykštį gyvenimą. Ten, kur mes atvykome, gimėme iš naujo: ėmėme įsigyventi į kitą pasaulį, pradėjome kažką suprasti, atvėrėme savo jusles naujiems potyriams. Bet mes jau buvome šis tas, šį tą sugebėjome, šį tą atsigabenome – fantastišką išsilavinimą, aukštą profesionalumą, atsakingą savo profesijos

suvokimą, kurį mums įskiepijo mūsų mokytojai, ir kartu begalinę meilę menui. Mano mokytojas Mstislavas Rostropovičius pats buvo ištisa galaktika, ne tik mokytojas instrumentininkas. Jo dėstomas dalykas buvo ,,visas pasaulis“, muzikos, žmoniškumo, jautrumo, proto ir tarpusavio supratimo pasaulis. Jis mus išmokė būti kompozitoriaus advokatais, ieškoti naujų kūrinių ir naujų kompozitorių. Jis įdiegė mums norą patiems plėsti savo horizontus. Juk kiekvienas naujas kūrinys atveria mums naujus horizontus. Ir reikia išmokti kūrinį ne tik atlikti, bet ir jį pajusti bei patirti kaip naujai sukurtą pasaulį, kaip autoriaus gyvenimo liudijimą. Visa ši patirtis mums labai pravertė ir padėjo prasiskinti kelią naujame pasaulyje. Mūsų kaip menininkų naujasis gyvenimas šioje situacijoje buvo senojo tąsa – mes jautėmės tarsi naujai gimę. Tačiau dabar mes turėjome žinių apie abu pasaulius ir daug geriau nei iki šiol jautėme, kaip stipriai prietarai paveikia žmones. Kai mes pirmą kartą atvykome į Italiją, sutikome jauną vyriškį, kuris išgirdęs, kad mes iš Rusijos, pradėjo aikčioti: „O, Rusija, kaip nuostabu! Ten mėlynas dangus!“ O mes jam atsakėme: „Na, tai keliauk ir gyvenk ten, kur mėlynas dangus!“ Žmonių sampratas formuoja svajonės, idealizmas, vadovėliai ir fantazija. Jos retai kada atitinka tikrovę. Ten, iš kur mes atvykome, buvo teigiama: ,,Čia gera gyventi ir mes dirbame ateičiai, o Vakaruose gyvena ne žmonės, o pabaisos, militaristai, fašistai, kapitalistai.“ Atvykę į Vakarus pamatėme, kiek mažai iš tikrųjų žinojo čia gyvenantys žmonės apie tai, kas vyko kitoje pusėje. Jie taip pat svajojo apie geresnį gyvenimą ir kai kurie manė (kaip ir jaunasis italas) esant jį ten, iš kur atvykome mes. Tik nukritus geležinei uždangai, kai žmonės nevaržomi galėjo bendrauti, keliauti, pamažu ėmė sklaidytis šis abipusis nežinojimas. Tai buvo susiję ne tik su politiškai priešiškais Rytų ir Vakarų blokais. Siauri buvo ir meno pasaulio horizontai. Jeigu išaugai Maskvos konservatorijoje, buvo manoma: „Čia gyvena antžmogiai, šios žemės muzikos guliveriai.“ O atvykus į Čekiją

Davidas Geringas su šeima – sūnumi Aleksandru ir Tatjana Schatz-Geringas

ar Vengriją manoma: „Čia gyvena liliputai.“ Pasaulis padalytas į hierarchijas, kurias išgalvojo kažkokie ideologai, norėdami kvailinti žmones. Arba jame dominuoja paviršinės vilionės, kurių reikia laiko ir kantrybės neturintiems turistams. Tačiau esama ir intelektualiojo turizmo. Tuomet Rusijoje iš tokio turisto kaipmat išgirsi šūksnį: ,,O! Rusiška siela!“ Na, kas ta rusiška siela? Aš nežinau. Kažkas neapibrėžiama. Šmėkla iš senų romanų. Egzaltuotų Dostojevskio veikėjų įnoris. Iš tikrųjų gyvenimas visai ne toks. Visur, visose valstybėse gyvena labai skirtingi žmonės. Ir atvykus į kitą šalį prasideda visiškai kitas gyvenimas. Jis prasideda nuo kalbos. Kiekvienoje naujoje šalyje, į kurią aš įkeliu koją, pirmasis jausmas būna: „Gaila, kad aš nemoku šios kalbos.“ Man svarbu žmonės, su kuriais galėčiau susikalbėti. Aš tučtuojau pradedu gaudyti svarbiausius žodžius. Todėl man taip patinka Italija. Ten mus iškart svetingai sutiko, pajuto mūsų horizontus – vos ištarus vieną žodį, kitus dešimt pridurdavo jie patys. Šitaip labai greitai įgyjamas žmonių palankumas. Kai mūsų kaimynas, valstietis, kalba labai greitai, aš priverstas laukti, kol ateis jo žmona ir man ta pačia kalba išvers, ką jis pasakė. Mat jos vyras kalba dialektu, kurio aš dar nesuprantu. Bet aš stengiuosi kuo daugiau su juo bendrauti ir pamažu jau pradedu jį suprasti. Tačiau tą akimirką, kai manai jau gerai mokąs kalbą, darbas tik prasideda. Tuomet vietiniai mano, kad tu jau gerai moki jų kalbą, ir pradeda su tavimi visai kitaip kalbėti. Jie didina svetimšaliui reikalavimus, vis aukščiau kelia kalbinių pastangų kartelę. Kiekvienoje šalyje esama to-

Muzikos barai / 3


Portretas

kių aukštesnės kalbos formų. Nors tam tikru lygiu, kad iš bado nemirtum, galima susikalbėti gana greitai, pokalbiams apie dvasinius dalykus šios kalbos jau nepakanka. Su sūnumi kartais kalbamės rusiškai, bet kai tik kalba pakrypsta apie profesinius arba dvasinius klausimus, jis kaipmat pereina prie vokiečių kalbos. Jis užaugo Vokietijoje ir vokiečių kalba yra jo kalba. Ja savo intencijas jis gali perteikti greičiau, išsamiau ir aiškiau. Taigi, kai atvykome į Vakarus, mums atrodė, kad atsiveria pasaulis. Kaip menininkams mums iš pradžių nieko nestigo, tačiau kaip žmonėms mums trūko draugų, giminaičių, jų labai ilgėjomės. Žinoma, iš pradžių trūko ligtolinio nusistovėjusio gyvenimo. Tačiau mus užvaldė nauji dalykai ir praradimus sušvelnino taip, kad mes juos beveik užmiršome. Tiesa, tik ne mūsų sūnus! Vos tik atsidūrėme Vokietijoje, jis paklausė: „Kur senelė?“ Iš tikrųjų jis turėjo galvoje savo prosenelę. Tai buvo jo pirmieji žodžiai. Senelės čia nebuvo. Senelė buvo jo gyvenimo dalis ir mes negalėjome

Muzikos barai / 4

jam jos niekuo pakeisti. Tai buvo pirmoji tragedija. Kai po trejų metų mano žmonai pasitaikė proga per Kopenhagą nuvykti į Maskvą, su ja ten elgėsi taip nepatikliai, tarsi ji būtų prisikėlusi iš numirusiųjų. Mano žmona šitai sunkiai suprato. Visą laiką mes juk gyvenome, ir netgi labai intensyviai. Tačiau Maskvoje mus laikė mirusiais. O ji į Didžiąją Maskvos Čaikovskio konservatorijos salę įžengė taip natūraliai, kaip ir prieš tuos trejus metus įžengė į Berlyno filharmoniją arba Kennedy centrą Vašingtone. Vadinasi, mes tapome kitokie, laisvė mums davė naudos, praturtėjome nauja patirtimi, prasiplėtė mūsų horizontai. Berlyno filharmonija tapo mano antraisiais namais, kuriuos aš aplankydavau kada panorėjęs. Nuostabūs dirigentai, genialus orkestras, kuriame galėjau groti ir aš, mane labai paveikė. Man atsivėrė pasaulis, kurio nepažinojau būdamas Maskvoje, nes tuomet aš tik retsykiais grodavau Kameriniame orkestre. O darbas Berlyno filharmonijoje taip mane įkvėpė, kad aš jau galėjau įsivaizduo-

ti darantis tai ir dažniau. Taigi aš atvykau į Hamburgą ir tapau Šiaurės Vokietijos radijo simfoninio orkestro violončelininku solistu. Šitaip galėjau užtikrinti savo šeimos gyvenimą ir susipažinti su didžiaisiais kūriniais orkestrams. Man neįtikėtinai pasisekė, nes pirmąsias šešias mano darbo savaites grojome visas Ludwigo van Beethoveno simfonijas ir koncertus – tai buvo solidi muzikos mokykla. Kai vėliau pradėjau studijuoti dirigavimą, paprašiau savo mokytojo kartu su manimi peržiūrėti visas Beethoveno simfonijas. Jos – orkestrinės muzikos alfa ir omega. Berlyne mūsų kūrybinis gyvenimas buvo labai turiningas, bet kartu ir išoriškai labai apribotas Berlyno sienos. Kiek gi tuometiniame Vakarų Berlyne buvo žmonių, kurie neišdrįso eiti pro Brandenburgo vartus, nors tai buvo leidžiama? Kaip buvęs Vakarų Berlyno gyventojas aš šitai puikiai suprantu. Mums tai buvo pasienis, pasaulio kraštas, už kurio plytėjo niekieno žemė. Tai buvo galutinė riba. Su tuo pasauliu mes neturėjome jokio ry-


šio. Griuvus sienai, kai aš jau dėsčiau Hanso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje, dar ilgai negalėjau suvokti, kad jau galima eiti pro Brandenburgo vartus. Tikriausiai taip buvo abiejose pusėse. Kol gyvenau Tarybų Sąjungoje, manęs kaip menininko beveik neišleisdavo į užsienį, tik vieną kitą kartą buvau išvykęs į Čekoslovakiją ar Vengriją. Aš niekada nesu buvęs VDR (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje). Kadangi tuomet gyvenau VFR ir buvau šios šalies pilietis, įvažiavimas į VDR kaip menininkui man buvo uždraustas. Griuvus sienai aš tuojau pat panorau nuvykti į tą šalį. Po susivienijimo 1991 metais priėmiau kvietimą diriguoti Zondershauzeno (Sondershausen) orkestrui. To savo atvykimo – ūkanotą lapkritį – neužmiršiu niekada. Atrodė, tarsi būčiau grįžęs į Tarybų Sąjungą – kitaip nuaugę medžiai, kitokie žmonės: tokie malonūs, tokie nuoširdūs, tokie šilti. Jautėme bendrystę. Viskas alsavo tokia didele šiluma, kurios Vakarų Vokietijoje nebuvau patyręs. Čia aš staiga suvokiau, kad per tuos visus metus Vakaruose man instinktyviai vis dėlto kai ko trūko. Dar 1985 metais buvau nuvykęs į Savonliną Suomijoje. Ten – didžiuliai miškai. Bevaikščiojant mane staiga persmelkė: tai tėviškės kvapas. Tai Lietuva! Kaip menininkas į Lietuvą grįžau 1993 metais – su Vakaruose atsivėrusiais horizontais, bet ir neužmiršęs savo žemiečių kūrybinės energijos. Tuomet atvykau ne tuščiomis rankomis. Visai neseniai Šlėzvige–Holš-

teine buvau gavęs „Kultur aktuell“ premiją ir nusprendžiau iš šių pinigų užsakyti penkis lietuvių kompozitorių – Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Vytauto Barkausko, Anatolijaus Šenderovo ir Mindaugo Urbaičio – kūrinius. Per tą laiką, dažnai premjerose, esu grojęs daug naujos muzikos, sukurtos Vytauto Laurušo, Vidmanto Bartulio ir dar jaunesnių kompozitorių – Onutės Narbutaitės, Nomedos Valančiūtės ir Vykinto Baltako. Lietuvos scena – labai gyva. Apskritai Lietuvos menas, ypač grafika ir muzika, visada buvo labai savitas, taip pat ir tarybiniais metais. Aš labai linkiu lietuvių menui rasti savo kelią į Europą ir visą pasaulį. Šiandien, deja, šioje mažoje šalyje kiekvienas atsako pats už save. Me2013 m. festivalis „Europos savaitė Passau“. Davidas Geringas dirigavo Brno simfoniniam orkestrui nuostabioje Aldersbacho bažnyčioje Festivalio atidarymo ceremonija

nininkams nebeteikiamas prioritetas nei juos skatinant, nei viešai ginant jų interesus. Daugelis pateko į prastesnę, palyginti su ankstesne, situaciją, nebegauna tiek daug užsakymų. Pati šalis neturi pakankamai lėšų, kad šiuo menu sudomintų užsienį. Turi įvykti dideli ekonominiai pokyčiai. Sofija Gubaidulina kartą pasakė: ,,Klestės ekonomika, klestės ir menininkai.“ Dabar iš tikrųjų, kai tik ekonomiškai sunkiau, iškart apkarpomos išlaidos menui. Tačiau jeigu ekonomistai turi daug pinigų ir suvokia meno reikalingumą, atsiranda palankios sąlygos, galinčios subrandinti daug gera. To Lietuvoje šiuo metu dar trūksta. Esant tokiai padėčiai kiekvienas gali ką nors pakeisti. Aš su dideliu entuziazmu dariau tai, ką pats galėjau padaryti: teikiau užsakymus kompozitoriams, jų kūrinius pristatydavau visame pasaulyje, įrašinėjau lietuvių muziką į kompaktines plokšteles. Naujausioje – Osvaldo Balakausko kūriniai. Man tai buvo gyvybinis iššūkis: šią muziką taip sunku groti. Jau daug kas į ją atkando dantis ir išsisukiojo pirštus. Kad pavyko išmokti šiuos penkis man dedikuotus kūrinius, labai didžiuojuosi – tam reikėjo prieiti savo asmeninių galimybių ribas. Dabar aš sugebu tai, ko anksčiau nesugebėjau. Mūsų gyvenime esama įvairių ribų, į kurias atsimušame arba kurias peržengiame: tai šalys, kalbos, religi-

Muzikos barai / 5


Portretas jos. Man jos – pirmiausia mano kaip menininko galių ribos, ribos to, ką sugebu. Aš dažnai galvoju, kad ko nors nesugebu. Tačiau vis tiek turiu ambicijų, kad kada nors tai sugebėsiu. Jeigu ne aš, tuomet galbūt kas nors kitas. Kompozitorius neturi remtis atlikėjo gebėjimais. Jo horizontai kitokie nei mano. Prie rašomojo stalo jis gali ir apsirikti, nes jam gali atrodyti įgyvendinama tai, kas praktiškai neįmanoma. O kompozitorių dažnai ir domina būtent noras peržengti tas praktines ribas. Jam reikia ne to, ką žmogus gali, o to, ko žmogus dar negali. Ši įtampa jam svarbesnė negu pačios natos. Šiuolaikinėje muzikoje tai dažnai pasitaiko. Šiuo klausimu diskutuoti su kompozitoriais sunkoka. Norint palengvinti kūrinio atlikimą, galima keisti tekstą. Kai kurie kompozitoriai su tuo sutinka. Jie priima pasiūlymus, nes galimybė atlikti kūrinį jiems yra malonesnė už nepatenkintą atlikėją, kuris turi daryti tai, ko visai nesugeba. Tačiau yra ir tokių kompozitorių, kurie sako: „Aš nieko nekeisiu, bet tu gali groti tokiu tempu, koks tau atrodo tinkamas.“ Yra kompozitorių, kurie nepriima jokių pasiūlymų. Viduje jie kūrinį girdi labai tiksliai: tik tokiu tempu, tik taip skambantį, tik tokios dinamikos. O yra tokių kompozitorių, kuriems reikia tikrojo skambesio ir jie daro pakeitimus, nes dėl savo juslinės patirties jie artėja prie vis didesnės tobulybės. Šie kompozitoriai supranta, kad skambanti muzika yra visai kas kita nei muzika prie rašomojo stalo. Jie pajėgūs atlikti korektūras. Interpretatorius visuomet turėtų būti kompozitoriaus pasiuntinys, tačiau šiek tiek jis yra ir jo bendraautoris. Prisimenu Witoldo Lutosławskio koncertą violončelei, iš kurio Rostropovičius išspaudė tai, ko Lutosławskis nebuvo numatęs. Kompozitorius abstrakčios muzikos kūrinyje solo violončelei įtraukė tik kaip atsvarą kitiems garsiniams atspalviams, o interpretatorius šiuos kontrastus pavertė žmonėmis, figūromis ir abstrakčią muziką sukonkretino kaip pavienės asmenybės kovą prieš galingą valdžios aparatą. Čia interpretatorius tapo bendraautoriu, kuris klausyto-

Muzikos barai / 6

jams labai įtikinamai ir aiškiai perdavė natomis nefiksuotus dalykus. Beje, kiekvienas išgirstas kūrinys yra savitas ir nepakartojamas. Tai, kas skamba, niekuomet nėra tai, ką sumanė kompozitorius ir ką parengėme mes, interpretatoriai. Kūrinys visada yra tai, kas gimsta tik šią akimirką ir tučtuojau tampa praeitimi, skambėdamas jis virsta prisiminimais. Interpretatorių uždavinys – sukurti sielos gelmes siekiančius prisiminimus, kurie būtų raiškūs ir atitiktų kompozitoriaus sumanymus. Kartais tie prisiminimai būna tokie stiprūs, kad gali ištrinti ankstesnius prisiminimus apie tą patį kūrinį: tarkim, jeigu girdėjome kūrinį, kuris mūsų nesužavėjo, o dabar staiga pastebime, koks jis puikus. O kartais įspūdis būna toks stiprus, kad tyliai sau sakai: nenorėčiau girdėti šio kūrinio skambančio kitaip, nes jis taip užliejo šitą salę, nes taip įkvepiančiai grojo šitas trio, nes publika taip šiltai jį priėmė. Tada manai, kad prie šio kūrinio nevalia daugiau liestis – tai, kas tik ką įvyko, vėliau bus nepasiekiama. Tai – muziko gyvenimo apogėjus.

K

artą Sergejus Prokofjevas pasakė: jeigu kompozitorius pradeda kartotis, tai čia jo žlugimo pradžia. Šiais žodžiais jis norėjo pasakyti, kad kiekvienas kūrinys privalo pateikti ką nors nauja. György Ligeti kalbėjo kitaip: rašydamas naują kūrinį aš turiu išrasti naują sintaksę. Man nusišypsojo laimė sutikti Karlheinzą Stockhauseną, nes jis dažnokai atvykdavo į Hamburgą diriguoti Šiaurės Vokietijos radijuje (NDR). Iš tikrųjų pažinojau jį jau iš vienos ankstesnės kelionės į Vakarus, kai 1970 metais su tarybinių kompozitorių grupe atvykau į Brėmeną. Tuomet iš pradžių manęs nenorėjo išleisti į kelionę, nes buvau įskųstas padaręs tai, ko išvis nedariau. Tačiau Tichonas Chrenikovas, TSRS kompozitorių sąjungos pirmininkas, labai norėjo, kad aš vykčiau. Jis ėjo į valstybinių organų kanceliarijas ir savo autoritetu sugebėjo tiesiog išplėšti tą skundeivos laišką iš mano bylos. Ir man buvo leista vykti. Stockhausenas su golfo kelnėmis

ir ,,arklio uodega“ 1970 metais Brėmene nepaprastai išdidžiai prabėgo pro mus per koncertą, kuriame grojome penkių tarybinių kompozitorių kūrinius. Svariausias šios grupės kompozitorius raukėsi dėl tokio Stockhauseno elgesio ir išvaizdos. Jis laikė jį ,,avangardistu“ – ir tai buvo kone blogiausia, ką jis galėjo pasakyti apie Stockhauseną. Šioje kelionėje vienas Vakarų Vokietijos radijo žurnalistas manęs paklausė, ar man pažįstama elektroninė muzika. Aš net nenutuokiau, kad toks dalykas egzistuoja. Mes Maskvoje apie ją ničnieko nežinojome. Tuo metu Stockhausenas Kelne, Vakarų Vokietijos radijuje (WDR), jau turėjo savo studiją. Tai buvo didelis dalykas to laiko Vakarų Vokietijos naujosios muzikos gyvenime, ir kompozitoriai negalėjo pripažinti nė vieno, kuris apie ją nieko nenutuokė. Kaip ten bebuvę, vėliau Hamburge Stockhausenas pasakė man: „Jeigu aš kuriu muzikos veikalą, tai noriu, kad šis kūrinys būtų geresnis už jau sukurtus. Ką sau leidžia Rostropovičius? Jis sutikęs mane sako – parašyk man kūrinį. Kaip jis gali taip sakyti?!“ Beje, Rostropovičius tą sakydavo kiekvienam kompozitoriui ir visada gaudavo, ko norėdavo. Negavo tik iš Stockhauseno. Ir iš Stravinskio negavo. Stockhausenas tęsė: „Jis turi atvykti pas mane ir su manimi gyventi. Aš turiu girdėti, ką jis daro ir kaip jis tai daro. Jis turi mane įkvėpti. Kūrinių klarnetui yra sukūrę Schumannas, Brahmsas, Bergas, Stravinskis. Ir jeigu aš ką nors rašysiu klarnetui, tai turi būti geriau už juos.“ Na, o tiesa tokia: pas jį gyveno klarnetininkė, jis


paskui koncerte turėčiau visišką laisvę liudyti tai, ko iš manęs reikalauja natos, mano žinios ir patirtis. O koncerto atmosfera išlaisvina jėgas, kurių egzistuojant anksčiau nežinojai. Vis dėlto netikrumas dėl šių jėgų niekuomet neišnyksta: kartais manai kai ką pasiekęs, o pasisekimo nesulauki. Kartais mąstai: „Ech, viską padariau ne taip.“ O tada žmonės kalba: „Tai buvo nuostabu.“ Pojūtis, kad išlaisvinai šias ypatingas jėgas, dar nėra garantija, jog taip mano ir klausytojas. Ore visada kybo tam tikra nežinia: „Piano.lt“ salėje Davidas Geringas ir jo draugai (iš kairės): Ingrida Rupaitė, Kristijonas Venslovas, Justas Kulikauskas, Elena Daunytė, Asta Krikščiūnaitė, Davidas Geringas, Vytautas Barkauskas, Povilas Jacunskas, Tomas Petrikis, Audronė Žigaitytė, Jurgis Karnavičius ir Anatolijus Šenderovas

ją vedė, o tada parašė geresnį kūrinį klarnetui. Fleitininkė irgi gyveno pas jį, jis ją vedė ir tada parašė geresnį kūrinį fleitai. Gal jis ketino vesti ir Rostropovičių? Aš to nežinau. Tačiau bent jau Stockhausenas visada manė: parašyti kūrinį – tolygu išsikelti superliatyvinę užduotį. Ligeti man yra taip sakęs: ,,Negalima nusileisti žemiau savo paties idealų. Nevalia švelninti reikalavimų sau.“ Tai – maksimalizmas. Tiesa, gyvenimas kartais reikalauja iš mūsų visai ko kito. Tačiau atsisakyti ambicijų negalima. Klausydamasis kitų, ką jie kuria ar groja, aš būnu nusiteikęs palankiai. Nediktuoju išankstinių kriterijų, kurių niekas negalės patenkinti, nes tuomet būčiau priverstas visada viską kritikuoti. Priešingai, atvira širdimi pirmiausia iš visko tikiuosi ko nors gera. Aš labiau linkęs pasitikėti, nei apsiriboti išankstiniais nusistatymais. O ko gi nori į koncertą atėjusi publika?

K

artais tarp horizontų iš anksto jauti klausytojų lūkesčius, kad menininkas turintis viską atlikti teisingai. Išeini į sceną, o salėje sėdi žmonės, atėję čia tik tam, kad išgirstų švarias natas. Jie mano išmanantys kūrinį. Esama ištisų miestų, kurių žmonės taip ir neišmoko nieko daugiau, kaip eiti į koncertą ir pasitikrinti savo žinias: „Aha, tas groja gerai, švari intonacija, tikslios natos.“ Žinoma, svarbu, kaip atliekamas kūrinys. Tačiau menininkas kelia sau ir kitų uždavinių, vien tokius lūkesčius yra seniai išaugęs. Tiesa, nors ir kiek giliai visa galva ir širdimi būtum paniręs į muziką, niekada neužmiršti, kad groji koncerte. Bent jau aš. Ir visai nesvarbu, kiek žmonių sėdi salėje. Koncertas yra proga, kai privalu parodyti savo muzikinius gebėjimus. Koncerte aš negroju kūrinių, kuriuos parengiau, o stengiuosi scenoje perteikti savąją šios muzikos interpretaciją, papasakoti savąją istoriją. Aš negroju pačiam sau. Profesionaliam menininkui labai sunku groti pačiam sau. Tada nebūtų tos įtampos, verčiančios padaryti viską, kas įmanoma. Nevalia susikompromituoti, tačiau tuo metu pasieki tokią koncentraciją, kad padarai tai, ko kitu atveju niekaip negalėtum padaryti. Savo repeticijų kambaryje nenorėčiau ir negalėčiau sukurti daugelio dalykų su tokiu dideliu atsidavimu kaip scenoje. Grodamas savo kambaryje aš turiu tik pasiruošti, kad

V. Barkauskas papildo D. Geringo pasakojimą apie jųdviejų kūrybinę bičiulystę

„Kas gi iš tikrųjų įvyko?“ Aš esu už kiekvieno kūrinio, kurį groju. Kitaip neinu į sceną. Ką apie tai mano publika, tą akimirką man nesvarbu. Tik jei man pasiseka šiuo kūriniu sudominti klausytojus, galbūt netgi sužavėti, tada pajuntu didžiulį pasitenkinimą. Mane domina tai, ko žmonės dar nežino. Aš noriu pasidalyti tuo savo džiaugsmu ir meile. Kai groju pirmą kartą arba labai retai skambantį kūrinį, savo užduotį suprantu taip: tegul klausytojai šią muziką priima lygiai taip, kaip aš ją jiems groju – su dideliu susižavėjimu ir didžiule meile. Muzikos negalima sukonkretinti taip, kaip literatūros. Tai, ką aš norėjau perteikti, gali būti priimta visai kitokiomis asociacijomis. Tačiau viena, ką tikriausiai visada perduodu, yra įtampa ir žavėjimasis tuo, ką groju. Tiesa, kartais savo asociacijas publikai labai noriu perteikti kiek galima konkrečiau. Pavyzdžiui, kai aš jaučiu, kad Dvořákas prieš save regi Prahos siluetą ir trokšta ten sugrįžti; kaip skamba visi bažnyčių varpai ir Dvořáko širdis vos neplyšta iš džiaugsmo, kad jis vėl čia. Šitas jausmas visada mane lydi grojant jo Koncertą violončelei.

Muzikos barai / 7


Portretas

Davidas Geringas – 2010 metų „Auksinio disko“ laureatas. Autografas bičiuliui Jonui Žiburkui

Tokia vieta – Prahos siluetas – yra ir Devintojoje simfonijoje. Per repeticiją orkestro muzikantams kalbu apie šį konkretų vaizdą, kad jie tai perteiktų. Tačiau muzika paprastai gali kalbėti tik asociacijomis, kurios niekada nėra absoliučiai konkrečios. Muzika – abstrakti, tačiau ji vis tiek giliau įsiskverbia į sielą nei sakytinė kalba.

Irutės JARUŠEVIČIŪTĖS nuotr.

Vilniuje, Alytuje ir Gargžduose startavęs Davido Geringo sumanytas ir drauge su LMS įgyvendintas muzikos ir šokio projektas „Bach Plus“ sėkmingai keliauja per pasaulį – kelis kartus jau rodytas Vokietijoje, Japonijoje, ruošiamasi turui į Armėniją ir Rusiją

Muzikos barai / 8

B

ūna ir tokių atvejų, kai aiškiai jaučiamas publikos priešiškumas, kai stipriai susiduria horizontai ir atverti juos labai sunku. Po to, kai su žmona Tatjana pirmą kartą įrašėme Alfredo Šnitkės sonatą violončelei ir fortepijonui, buvo praėjęs pusmetis. Įrašas buvo visiškai sumontuotas, aš jį perklausiau. Viskas buvo labai kruopščiai atlikta, taigi viskas gerai. Vėliau koncertavome Liubeke. Išėjau į Koliziejaus sceną, pamačiau daug vyresnio amžiaus žmonių ir supratau: jie visiškai nenori to girdėti, klausantis šito kūrinio jiems šiaušis plaukai. Aš vos neišsikrausčiau iš proto. Tada tiesiog stojau piestu prieš tą priešiškumą ir greitą, agresyvią kūrinio dalį sustiprinau iki audros, kuri galėjo atsirasti tik dėl publikos pasipriešinimo. Ir mes pasiekėme tokį intensyvumo laipsnį, kokio iki tol nebuvau patyręs. Po koncerto tuoj pat paskambinau Bavarijos radijui (Bayerischer Rundfunk): „Ar galima kūrinį įrašyti dar kartą?“ Kadangi

tai, ką padarėme scenoje, buvo nepalyginama su mūsų įrašu. Deja, dama pasakė: „Ne, nebegalima.“ Tačiau mes jautėme, kad dėl publikos nemalonės praaugome save ir pasiekėme tokią aukštumą, kokios net neįsivaizdavome. Jautėme impulsą – dabar dar labiau! Norėjau klausytojus ne vien įtikinti, norėjau, kad jie iš esmės pakeistų savo poziciją. Viską vainikavo milžiniškas pasisekimas. Žinoma, Šnitkės sonata nepaprastai gerai struktūruota. Po šio proveržio eina ilga, graži daininga dalis. Tačiau pabaigos grožis susijęs su prieš ją skambančia muzika, su audringumu, griaunamąja jėga. Gyvenime irgi – ne vien tik šokoladas. Į koncertą neini valgyti šokolado. Koncertas – gyvenimo dalis, kaip ir viskas, ką darome be perstojo, apie ką svajojame, kas mums nutinka ar galėtų nutikti. Man negali būti koncerto pagal radijo „Classic“ moto: „Atsipalaiduokite!“ Tai blogiausias žodis, kurį galima taikyti koncertui. Koncertas yra pastangos. Atsipalaiduodamas nesužinosi, kas


jame vyksta. Aš nesiekiu žmonių užliūliuoti ir užmigdyti. Kas per mano koncertą atsipalaidavo, tas negirdėjo, ką aš dariau. Man pačiam labai patinka, kai mane kas nors prikausto.

S

varbu pažinti naują muziką, o ne visąlaik gyventi tik žinomų dalykų horizontuose. Ir nesvarbu, ar žmonės šią muziką iškart palaikys gera arba bloga. Reikia, kad muzika būtų galima disponuoti. Tik laikas ir istorija nulems, kas pavyko ir kas buvo svarbu. Mes ne visada įstengiame tai pamatyti ar išgirsti, nes dar per mažai nutolę nuo to kūrinio. Argi muzikos istorijoje nėra dažnai nutikę, kad tai, kas kadaise patyrė nesėkmę, šiandien laikoma šedevru? Tai, kas susilaukė aštriausios kritikos, šiandien kelia žavesį. Ir atvirkščiai. Kadaise populiarūs autoriai – šiandien visiškai bereikšmiai. Laikas yra teisėjas. Esama ir užmirštos muzikos, kurią su didžiuliu malonumu vėl galima atrasti. Kad ji buvo užmiršta, gali būti įvairių priežasčių, taip pat politinių. Būtent iš naujesnės istorijos nūnai išnyra daug meno, kuris buvo draudžiamas ar nurašomas. Tačiau jis vėl suranda kelią pas publiką, yra pastebimas, vertinamas, netgi laikomas reikalingu. Bet tam būtina prielaida – noras pažinti. Lygiai taip yra ir su knygomis. Daug žmonių knygas skaito tik todėl, kad jos laikraščiuose ar televizijoje sulaukė palankių atsiliepimų. Bet tai nelemia knygų kokybės. Negalima vertinti dalykų, apie kuriuos neturi patyrimo. Tarybų Sąjungoje mūsų laikais Aleksandro Solženicyno knygos buvo viešai smerkiamos ir priskiriamos prie blogosios literatūros. Bet vargu ar kas nors iš tikrųjų buvo jas skaitęs. Ideologija buvo stipresnė už patyrimą. Tokie dalykai – visada pavojingi. Puikios literatūros turi Lotynų Amerika, Čekija, netgi čiukčiai tolimuosiuose Rusijos šiaurės rytuose, priešais Aliaską. Apskritai apie čiukčius žinomi tik anekdotai, bet jie turi ir didį rašytoją – Jurijų Rytcheu, parašiusį poetiškų romanų apie savo gimtąjį kraštą. Jie labai sukrečiantys, tik reikia tam atsiverti. Su šiuo regionu mane anksti supažindino mano mokytojas

Anatolijus Šenderovas. „David’s Song“ violončelei ir styginių kvartetui

Anatolijaus Šenderovo kūrinys „David’s Song“ (Dovydo giesmė) sukurtas 2006 metais Kronbergo akademijos (Vokietija) užsakymu, jis dedikuotas ilgamečiam kompozitoriaus kūrybos partneriui ir draugui Davidui Geringui jo 60-mečio proga. Kūrinio premjerą Kronberge D. Geringas griežė su Valstybiniu Vilniaus kvartetu. Kaip ir ankstesni Anatolijaus Šenderovo Davidui Geringui dedikuoti kūriniai, taip ir „David’s Song“ jau turi įspūdingą koncertinę biografiją – apie 40 kartų buvo atliktas su trimis dešimtimis skirtingų Europos, Amerikos, JAV, Australijos ir Izraelio styginių kvartetų, įrašytas į dvi kompaktines plokšteles, palankiai įvertintas kritikos. „David’s Song“ prasideda ekspresyviu violončelės monologu, kuris svarbus visai kūrinio dramaturgijai. Vėliau skambantis dainingas ir nostalgiškas violončelės balsas „Dovydo giesmę“ simboliškai susieja su bi-

Mstislavas Rostropovičius. Tuo metu, kai jam buvo draudžiamos užsienio kelionės, jis daug koncertuodavo atokiuose Tarybų Sąjungos regionuose. Čiukčių pusiasalyje jis grojo Uelene. Į koncertą atėjo viso labo vienas žmogus. Maestro šiam žmogui sugrojo visus kūrinius su pakartojimais, o vėliau man kalbėjo – nors ateitų ir vienas žmogus, besidomintis muzika, jis vertas, kad jam atiduotum visas savo menines jėgas. Tuomet Uelene savo pianistui Aleksandrui Dediuchinui Rostropovičius pasakė: „Saška, grok garsiau! Kad mus išgirstų Amerikoje!“ Juk iki Aliaskos buvo tik apie 75 kilometrų jūra, o Ros-

blinių psalmių kantiliavimo tradicija. Tačiau girdime ne tik ekspresyvius monologus, kantileną, bet ir nesutramdomą džiaugsmingą ir tragišką šokį: visa tai išgyvena solistas pritariant, o kartais ir prieštaraujant kvartetui. Ir staiga – graži, skaisti vaikiška melodija, kurios elementus galima pastebėti viso kūrinio faktūroje. Skamba vardas Polly Josephine – tai Davido ir Tatjanos Geringų anūkė, gimusi kaip tik tuo metu, kai buvo kuriamas „Dovydo giesmės“ finalas. Rimties ir nostalgijos, neišvengiamo būties tragiškumo fone kompozitorius netikėtai ir simboliškai pasuka gyvenimo ratą – naujoji gyvybė įkūnija tęstinumo ir ateities viziją. Naujoje Lietuvos muzikų sąjungos išleistoje kompaktinėje plokštelėje „David’s Song“ atlieka Davidas Geringas ir styginių kvartetas „Chordos“. MB inf. Davidas Geringas ir Anatolijus Šenderovas M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai

tropovičiui tuo metu buvo draudžiama vykti į JAV. Taigi mano mokytojas mėgino muzika pasiekti „kitą krantą“. Kaip stipriai jis pasitikėjo savo menu – norėjo suskambėti anapus horizonto. „Žvelgti už horizonto“ – posakis, kurį kadaise sugalvojo vokiečių vertėjai versdami Bibliją, kad viena afrikiečių kalba galėtų perteikti gana svarbų joje nesantį žodį. „Žvelgti už horizonto“ – taip jie išvertė žodį „viltis“. Ši viltis palaiko mus, nesvarbu, kada ir ką mes vienas kitam kalbėtume ar grotume. Su šia viltimi net ir muzika gali nuskambėti už horizonto ir taip jį praplėsti. n Iš vokiečių kalbos vertė Vida Karosienė

Muzikos barai / 9


Didžioji salė Arvydo Malcio kūrinio premjera – Mstislavui Rostropovičiui atminti Kovo 15 dieną Nacionalinėje filharmonijoje įvyko koncertas, skirtas Mstislavo Rostropovičiaus atminimui. Buvo atlikta Piotro Čaikovskio simfonija Nr. 4 f-moll, op. 36, Arvydo Malcio koncertas violončelei ir orkestrui „In memoriam“ (solistas Davidas Geringas) bei Leonardo Bernsteino politinė uvertiūra orkestrui „Slava!“ Griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Robertas Šervenikas. Kovo 25 d. šį koncertą transliavo Vokietijos radijo kultūros kanalas, transliacija buvo skirta šviesaus atminimo maestro M. Rostropovičiaus gimimo dienai – kovo 27-ajai. Programa vienaip ar kitaip siejosi su M. Rostropovičiumi, legendiniu violončelininku, dirigentu, pedagogu ir visuomenės veikėju. Čaikovskio kūrinį jis yra daug kartų dirigavęs su žymiausiais pasaulio orkestrais, o nuotaikinga Bernsteino kompozicija buvo specialiai sukurta inauguraciniams M. Rostropovičiaus koncertams JAV. Ją papildė D. Geringo, Rostropovičiaus mokinio, improvizuotas hepeningas – į sceną jis išėjo su ausinėmis, įsimaišė tarp orkestrantų ir nuotaikingais šūksniais, kaip antai: „Rostropovičius myli LNSO!“ įsiterpė į kūrinyje naudojamų istorinių garso įrašų su politizuotomis kalbomis foną. Tačiau koncerto centras buvo Arvydo Malcio

Pasakiškų sąskambių (arfos glissando, harmoninė kalba) įžanga žada kelionę po jausmų pasaulį. Violončelės partija prasideda kaip keliautojo, pagrindinio veikėjo, panirimas į laukiančią nežinią, išreiškia nerimą. Lyrinė tema atspindi tą laukimą ir sielos dvejones. Labai aukšti tonai staiga pasikeičia žemais, prasideda drama. Sudėtingi pasažai ir plati registrų amplitudė tarsi veda į netikėtus gyvenimo posūkius. Ir vėl – subtili lyrika. Antrosios dalies pradžia žavi ilgais solo partijos tonais, melodingumu, o orkestre skamba nerimastingas leitmotyvas. Staiga mušamųjų audra, violončelės flažoletai tarsi pakimba ore, ir vėl arfos glissando grąžina į kelionės pradžią, lyg tai būtų gyvenimo perpetuum mobile. Paskui aukštyn kylantys vingrūs pasažai išsilieja į dangiško skaidrumo lyriką – grįžta lyrinis motyvas (Malda). Maža kadencija prasideda aliuzijomis į Bachą (dvibalsumas). Trečioji dalis – greita, ekspresyvi, kapoto ritmo. Violončelės partija labai dramatiška, lyg norima išsiveržti iš nustatytų ribų. Tiršta faktūra augina įtampą, kuri fleitų flažoletais subyra į vėl sugrįžtantį lyrinį leitmotyvą, kylantį į visiškai aukštus registrus. Jis, pasirodantis įvairiomis situacijomis, tarsi liudija Keliautojo vidinę ramybę ir ištikimybę visam, kas švelnu, ramu, kilnu, kitaip sakant, amžina. Juo koncertas ir baigiamas, tarsi norint parodyti tų amžinųjų vertybių pergalę gyvenimo verpetuose. Savaip ribojantis žanras, aiški koncepcija (sąmoningai vengiant žanro infliacijos ar postmodernių deformacijų) galbūt lėmė tai, kad, pasak Geringo, koncertas „parašytas netipiškai violončelei“. Tai suprasčiau kaip komplimentą kūriniui, solo partijos naratyviškumo pabrėžimą. Solistas išgirdo kompozitoriaus idėją apie „amžiną keliautoją, dažnai vienišą“, praradusį Tėvynę, ir tą ilgesį perteikė. „Grojau truputį pakoreguotą kadenciją: įterpiau dvi Prokofjevo ir Šostakovičiaus citatas ar veikiau užuominas. Šalia Arvydo subtiRostropovičiui atminti: Užutrakio dvare šoko „Bach Plus“ projekto bendraautorė Emi Hariyama

Mstislavas Rostropovičius Geringų šeimai – Mokytojas, Bičiulis, Tėvas...

kūrinio premjera – ypatinga dedikacija ir Rostropovičiui, ir pirmajam jo atlikėjui Geringui. Apie savo Koncertą autorius anotacijoje rašo: „Norėjau parašyti tarsi paminklinės arkos formos kūrinį, kuriame būtų atspindėtos Maestro dedikuotų kūrinių nuotrupos ir emocinės būsenos, muzikos garsais perteikti jo biografijos fragmentai, kurių klausydamiesi galėtume įsivaizduoti Menininko odisėją. Koncerte penkis kartus skamba penkiagarsis Maldos refrenas. Penkios natos, penkios ritminės figūros – nelyginant epigrama SLAVA – Maestro vardas, kuriuo į jį kreipdavosi draugai.“ D. Geringo ir R. Šerveniko meistriškumas padėjo atskleisti kompozitoriaus sumanymą. Trijų dalių (atliekamų be pertraukos) Koncerte violončelei tradiciškai buvo skirta centrinė vieta, daug dėmesio – kantilenai, dramatizmui, įtemptam siužetui (tai būdinga Malcio braižui).

Muzikos barai / 10

Kompozitorius, LNSO artistas Arvydas Malcys griežė diriguojant M. Rostropovičiui

lių aliuzijų į Pendereckį, Lutosławskį ir Šnitkę taip „papildžiau“ draugų ratą, kuriais jis visada džiaugėsi. Negali išgyventi gyvenimo, bet gali parodyti jo atspindžius... Man ypač patinka dvasiškas epizodas (Malda), pasikartojantis penkis kartus, jis mane visuomet labai jaudina. Grodamas galvoju apie Rostropovičių, noriu perduoti savo meilę jam. Šiame kūrinyje tai išraiškai yra didelis pagrindas“, – kalbėjo D. Geringas. Bisui solistas pagriežė sarabandą iš J. S. Bacho Siuitos c-moll Nr. 3. Tai, pasak jo, buvo pagrindinė vakaro citata, nes pats Rostropovičius ją grieždavo su orkestru, o D. Geringas jautėsi lyg jo vaidmenyje. Tad SLAVOS dvasia tikrai sklandė tą vakarą, buvo justi ore, jam dedikuoti kūriniai simboliškai padarė galimą Maestro buvimą tarp draugų, mokinių ir gerbėjų. Šis koncertas neabejotinai buvo pagarbos Žmogui, atidavusiam muzikos menui ir daugybei bičiulių visame pasaulyje visą gyvenimą, išraiška. Daiva TAMOŠAITYTĖ


Klaipėdos kamerinio orkestro ir Davido Geringo koncertas Maestro Davidas Geringas, vienas žymiausių pasaulio violončelininkų, dažnai koncertuojantis savo Tėvynėje, aktyviai dalyvaujantis šalies muzikiniuose procesuose ir nuosekliai propaguojantis lietuvišką muziką, nesiliauja stebinti ne tik meistryste, bet ir naujomis idėjomis, jaunatviška energija, meile muzikai ir ją mylintiems žmonėms. Kovo 21 d. maestro Klaipėdai padovanojo teminį vakarą „Su ilgesiu ir meile“, vykusį miesto Koncertų salėje. Su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus) jis atliko programą, kurioje pasirodė ir kaip dirigentas, ir kaip solistas. Ypatingas įvykis buvo koncerto pradžioje skambėję du Anatolijaus Šenderovo kūriniai, jie D. Geringo dėka praėjus pusei amžiaus gimė antrąkart. Poemą styginių orkestrui vienintelį kartą prieš penkiasdešimt metų griežė Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, o Koncertą violončelei atliko kompozitoriaus tėvas, savo laiku vienas ryškiausių Lietuvos violončelininkų Michailas Šenderovas. Tiesa, šių kūrinių kopijas kompozitorius Geringui padovanojo dar iki jam išvykstant iš Lietuvos, 1975 metais. Jaudina ne tik iš naujo atrasti tuomet talentu blykstelėjusio aštuoniolikmečio kompozitoriaus opusai, bet ir jų aktualumas šiandien. Dramatinė Poema – aiškios tematikos (joje galima išskirti dvi kontrastingas dalis ir reprizą), daininga, lyrinė ir paskui greita, šostakovičiškai konfliktiška, mąsli – atspindi Šenderovo stilistines pajautas ir puikų orkestro faktūros pojūtį. Tai gyvas pasakojimas, kuriame pirmosios orkestro violončelės partija (atliko Mindaugas Bačkus), pateikianti ir per visą veikalą plėtojanti pagrindinę temą, galingai atspindi žmogiškus jausmus ir viltis. Poema, trunkanti kiek ilgiau nei devynias minutes, baigiama šviesiais tonais. Legenda byloja, kad prie Poemos savo ranką pridėjo tuometinis A. Šenderovo kompozicijos profesorius Eduardas Balsys, jis pasiūlė vieną foršlagą. Apie tai žinojo Mindaugas Bačkus – su kokiu įkvėpimu jis grojo tą vietą! Paskui batutą į violončelę iškeitęs D. Geringas Koncertą violončelei perteikė su tokia atida, kad neliko abejonių, jog šis kūrinys jam ne tik įdomus, bet ir akivaizdžiai pateks į jo repertuarą, tad Lietuvos, ir ne tik jos, klausytojai šį opusą išgirs dar ne kartą. Ekspresyvus, nuo pradžios iki galo didžiulį tempą ir įtampą išlaikąs Koncertas prikaus-

to dėmesį ir sužybsi genialiomis muzikinėmis įžvalgomis (jos netikėtai išnyra iš viso koncepcijos rėmo ir lyg iškerta langą į nežinomą, bet nujaučiamą erdvę, žadančią naujus dvasios polėkius), o lyrinės dalys organiškai jungiasi į atokvėpio užutekį, po kurio, nuojauta kužda, vėl įsižiebs būties drama... Pats solistas apie jaunojo Šenderovo kūrybą atsiliepia gražiais žodžiais: „Tai buvo talentingo, jau meistro savybėmis pasižyminčio kompozitoriaus kūriniai. Man jie įdomūs ir tuo, kad tada jis rašė kitaip, pagal to laiko dvasią. Kūriniai orkestrui patinka, gražiai skamba, yra ką pagroti.“ Šenderovo kūriniai į koncertą buvo įtraukti paties D. Geringo iniciatyva, ir tas faktas labai reikšmingas dviem aspektais: pirma, žymių atlikėjų pastangomis prasmingi kūriniai prikeliami naujam gyvenimui. Antra, mes pamatome, kad tikrai reikšminga muzika verta šiandien būti girdima visame pasaulyje. Šenderovo kūryba yra gyvybinga, akivaizdus jos santykis su dabartimi ir visu tuo, kas žmogui skauda. Šia prasme ji yra „virš laiko“, nors ir pagrįsta savo epochos kūrybos principais. Kompozitorius ištikimas bendražmogiškoms aktualijoms, pamatinėms vertybėms, kurias jis taip meistriškai (E. Balsio mokykla!) perteikia savo gilia muzika ir kurios niekada nepasens nepaisant

naujų madų skersvėjų. Todėl Šenderovo muzika, parašyta prieš penkiasdešimt metų ar vakar, išlieka universali ir humanistinė, apeliuojanti į giliuosius sąmonės klodus, į jausmus, kurie tą muziką priima be išlygų. Pirmąją vakaro dalį užbaigė Maxo Brucho „Kol Nidrei“ violončelei ir orkestrui, op. 47. Maestro griežė šį kūrinį taip, kad abejingų neliko: kokios aukštumos buvo pasiektos, ypač lyriniuose epizoduose! Kažin apie ką mąstė maestro, taip jautriai atlikdamas šią „muzikinę maldą“? Šiaip ar taip, klausytojams sugestija buvo perteikta. Antroje koncerto dalyje skambėjo Gustavo Mahlerio Simfonijos Nr. 5 cis-moll IV dalis Adagietto. Partitūra, anot M. Bačkaus, patyrė D. Geringo korektūrą, nes jam pritrūko kontrabosų. Taigi, išgirdome Mahlerį–Geringą. Arfos partiją atliko Joana Daunytė. Taip pat ji nuostabiai jautriai akompanavo D. Geringo bisui – Saint-Saënso „Gulbei“. Įdomumo dėlei reikėtų pasakyti, kad natos arfininkei buvo atsiųstos per pertrauką internetu, bet ji puikiai susidorojo su užduotimi, skaitė iš lapo, kas tarp muzikantų laikoma aukščiausiu pasirengimu. Bet prieš tai publika dar išgirdo Ludwigo van Beethoveno Styginių kvartetą Nr. 11, op. 95, f-moll „Serioso“. Senokai buvau girdėjusi Klaipėdos kamerinį orkestrą, tad reikia pasakyti, jog jis tapo puikiu kolektyvu, pajėgiu atlikti bet kokio sudėtingumo muziką. Prie ryškaus orkestro meno vadovo įdirbio šioje programoje prisidėjo ir D. Geringas, savaitę kartu kruopščiai repetavęs visus kūrinius. Daiva TAMOŠAITYTĖ

Anatolijus Šenderovas – vaikystės dienų bičiulis Su Mindaugu Bačkumi Klaipėdoje

Muzikos barai / 11


Vargonai Eglė ŠEDUIKYTĖ-KORIENĖ

L

ietuvos mokslo tarybos finansuojamu Kultūrinės plėtros projektu „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“1 siekiama kompleksiškai ištirti muzikos atlikėjo įvairiapusiškumą, atskirai koncentruojantis ties atlikimo meno sritimis, pasižyminčiomis išskirtiniu universalumu ir polifunkcionalumu. Šį projektą 2013 m. rugsėjo – 2014 m. gruodžio mėn. vykdo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojos dr. Rūta Lipinaitytė, Lina NavickaitėMartineli ir dr. Eglė Šeduikytė-Korienė. Inovatyvią projekto dalį sudaro pažinimą skatinantys renginiai – kūrybinės dirbtuvės ir meistriškumo kursai. Vienas tokių renginių – 2013 m. lapkričio 25–27 dienomis Vilniuje vykę meistriškumo kursai „Bažnyčios vargonininkas – polifunkcinė kultūros figūra“. Bažnyčios vargonininko profesija – viena giliausias ištakas turinčių muziko profesijų Europoje, taip pat ir krikščioniškoje Lietuvoje (nuo 1387 metų). Vargonininko profesija apima ypač platų veiklos spektrą. Vargonininkas – atlikėjas, choro vadovas, dirigentas, vokalo specialistas, improvizuotojas, liturgikos žinovas, dažnai, trūkstant bažnytinio repertuaro, – ir kompozitorius. Daugelis garsiųjų kompozitorių savo profesinę karjerą pradėjo nuo vargonavimo bažnyčioje. XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje vargonininkai buvo pagrindiniai muzikos kultūros skleidėjai, liaudies švietėjai ir kultūrinio gyvenimo organizatoriai. Jie inicijavo chorų sąjūdį, išsiplėtusį į visos Lietuvos dainų šventes, įnešė svarų indėlį siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Analizuojant bažnytinį muzikos meną, koncertinio vargonavimo tradicijas, kūrybinį vargonininkų palikimą, repertuarą bei improvizacijos meną, vargondirbystės tradicijas, pedagoginę, kultūrinę ir švietėjišką vargonininkų veiklą, siekiama ištirti ir 1

dalis.

Šis straipsnis yra projekto (sutarties Nr. MIP-095/2013)

Muzikos barai / 12

Meistriðkumo kursuose atgijo senosios vargonavimo tradicijos

Kursų plakatas

šių dienų daugiaplanės vargonininko profesijos funkcijas ir aktualijas. Šiuo tikslu meistriškumo kursuose dirbę lektoriai bei kursų dalyviai buvo ir tebėra įtraukti į tyrimų procesą. Pro-

jekto vykdytojams duodami interviu, kurių analizė reikšmingai prisidės prie esamos Lietuvos vargonininkų profesinės kompetencijos būklės įvertinimo, aktualijų ir prioritetų iškėlimo. Meistriškumo kursai „Bažnyčios vargonininkas – polifunkcinė kultūros figūra” dėl didelio dalyvių skaičiaus vyko net keturiose Vilniaus erdvėse: Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje (lapkričio 25 ir 27 d.), Vilniaus universiteto Mažojoje auloje (lapkričio 25 ir 27 d.), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos J. Karoso salėje (lapkričio 26 d.) ir Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčioje (lapkričio 25 ir 26 d.). Į kursus buvo užsiregistravę 40 norinčiųjų, atvyko 24 vargonininkai iš įvairių Lietuvos parapijų: Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Salako, Širvintų, Utenos, Zarasų, taip pat Ignalinos, Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių, Vilniaus rajonų. Platų disciplinų spektrą, sudarytą pagal bažnyčios vargonininko profe-


Jono JURKŪNO nuotr.

nius dalykus <...>“2 Galima pridurti, kad šiems motyvuotiems bažnyčių vargonininkams nereikėjo keliauti į svečias šalis, kad galėtų pasitobulinti, tokią galimybę jie turėjo čia – Lietuvoje. Dalyviai džiaugėsi, kad kursų metu galėjo pabūti mokslo ir meno patirtį spinduliuojančiose erdvėse – nuostabiajame Vilniaus universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Lektorius V. Norkūnas per individualius giedojimo ir vadovavimo chorui bei ansambliui užsiėmimus mokė giesmių ir grigališkojo choralo harmonizacijos, transponavimo, aiškino balso aparato sandarą ir veikimą, taisyklingo kvėpavimo subtilybes. Pateikdamas išraiškingus pavyzdžius ir vaizdinius, lektorius atkreipė dėmesį ir į psichologinius aspektus, į kuriuos būtina atsižvelgti dirbant su bažnyčių chorais. Dalyvius jis supažindino ir su aktualia vargonų literatūra, natų leidiniais, internetiniais šaltiniais. Su lektore D. Savickaite vargonininkai vargonavo ir studijavo jiems aktualų baroko ir romantizmo epochų repertuarą, gilino teorines ir istorines žinias, mokėsi ir šiuolaikinių, jaunimo mėgstamų giesmių harmonizavimo. Lektorė pastebėjo, kad „kai kurie dalyviai nežinojo esminių artikuliacinių, stilistinių ir interpre2 Vidas Pinkevičius. Daug motyvuotų žmonių. Prieiga per internetą: http://www.vargonininkai.lt/3/archives/11-2013/1.html (žiūrėta 2013-11-25).

Šv. Jonų bažnyčia, 2013 m. lapkričio 25 d.

Eglės ŠEDUIKYTĖS nuotr.

sijos aktualijas, dėstė lietuvių muzikai, profesinę patirtį įgiję Europoje ir JAV, – Dovilė Savickaitė, Vilimas Norkūnas ir dr. Vidas Pinkevičius. Meistriškumo kursai prasidėjo Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje iškilmingais įžanginiais akordais: VU vargonininkas Vidas Pinkevičius atliko savo kompozicijas vargonams Čiurlionio temomis – Tokatą ir Du preliudus. Per paskaitą „Didieji Šv. Jonų bažnyčios vargonai“ V. Pinkevičius papasakojo ne tik šių vargonų, bet ir apskritai vargonų meno istoriją nuo jų atsiradimo laikų III a. pr. m. e. Egipto Aleksandrijoje iki šių dienų. Taip pat buvo pademonstruoti visi Lietuvoje didžiausiu vadinamo instrumento registrai, išaiškinti jų veikimo principai. Paskaitos pabaigoje, dalyvių pageidavimu, V. Pinkevičius dar kartą pagriežė savo Tokatos Čiurlionio tema finalą. Po įžanginės paskaitos toliau kursai vyko sekcijose, pagal dalyvių pasirinktas disciplinas. Jau pirmąją dieną lektoriai pastebėjo, kad į kursus atvyko labai motyvuoti žmonės. Kaip sakė V. Pinkevičius, „niekas šių vargonininkų nevertė atvykti. Jie tiesiog labai norėjo pasitobulinti <...> Vyko aktyvios diskusijos – net ir per kavos pertrauką vargonininkai be perstojo užduodavo klausimus lektoriams ir diskutavo vieni su kitais apie įvairius profesi-

Eglės ŠEDUIKYTĖS nuotr.

Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčia, 2013 m. lapkričio 26 d.

Vilimas Norkūnas, LMTA J. Karoso salė

tacinių skirtumų grojant fortepijonu ir vargonais. Daugeliui buvo atradimas, kad stiliaus išmanymas gali iš esmės pakeisti kūrinio skambėjimą. Akompanuodami, taip pat ir populiariosioms jaunimo giesmėms, kai kurie vargonininkai turi nepakankamą supratimą ir išmanymą, kaip tai dary-

Muzikos barai / 13


Jono JURKŪNO nuotr.

Vargonai

VU Mažoji aula, 2013 lapkričio 27 d.

ti. Deja, tai pastebėjau tik paskutinę dieną, tad būtų pravartu įtraukti tai į kursų programą ateityje.“3 Lektorius V. Pinkevičius mokė improvizuoti. Skirtingai nei tarpukario Lietuvoje, kai improvizuodavo visi bažnyčiose dirbę vargonininkai, o Kauno konservatorijos studijų programoje improvizacija buvo viena iš svarbiausių disciplinų, pastaraisiais dešimtmečiais improvizacijos menas nėra sistemingai vystomas, improvizacijos disciplinos pasigendama vargonų studijų programose. V. Pinkevičius, pats kuriantis muziką vargonams ir savo improvizacijomis džiuginantis klausytojus, mano, „kad kai kuriems labiau patinka groti iš natų kitų parašytus kūrinius paprasčiausiai todėl, kad jie vengia sunkaus kūrybinio darbo, kurio neišvengiamai pareikalauja improvizacijos įgūdžių ugdymas. Visose muzikos mokyklose (ne tik aukštosiose) būtų prasminga įvesti improvizacijos discipliną. Kol buvome maži, mums geriausiai sekdavosi improvizuoti ir kurti. Paskui mokykla mums viską sustatė į rėmus – kaip reikia elgtis, kaip sėdėti, ką ir kaip mokytis. Todėl improvizacijos ir kūrybos geriausia mokytis nuo pat muzikinio kelio pradžios ar net dar anksčiau.“4 Aktyvi kursų dalyvė doc. dr. Danutė Kalavinskaitė, LMTA dėstanti liturgikos discipliną vargonininkams, pritaria, kad „vargonų specialybės programose turėtų būti improvizavimo pagrindai, kuriais remdamasis vargonininkas vėliau 3 Iš straipsnio autorės pokalbio su kursų lektore vargonininke Dovile Savickaite (2014-01-16) 4 Iš straipsnio autorės pokalbio su kursų lektoriumi vargonininku dr. Vidu Pinkevičiumi (2014-01-26)

Muzikos barai / 14

pats galėtų tobulintis. Tačiau prieš tai turėtų būti mokomasi muzikos teorijos ir klasikinės harmonijos (gerai būtų ir polifonijos). Be šių žinių vargonininkas nemokės elementariai suharmonizuoti melodijos.“5 V. Pinkevičius, kursuose metodiškai dėstydamas improvizacijos pradžiamokslį, vargonininkams suteikė harmonijos žinių, palaipsniui supažindino ir su kitais būtinais dalykais. Kiekvienos dienos vakare vykdavo bendros paskaitos, aktualios visiems kursų dalyviams: „Vargonavimo ir chorinė-vokalinė mokykla: pagrindai, stilistika, akustika“, „Chorinio darbo technika: aspektai prie pulto ir prie fortepijono arba individualūs užsiėmimai prie vargonų (V. Norkūnas), „Vargonų registrai ir jų naudojimas“ (D. Savickaitė), „Improvizacijos ir kompozicijos poreikis šiomis dienomis bažnyčios vargonininko profesijoje“ (V. Pinkevičius). Kursų uždarymo renginyje Šv. Jonų bažnyčioje, dalyviams įteikus pažymėjimus, skambėjo Dovilės Savickaitės atliekamas J. S. Bacho choralas „Jesu bleibet meine Freude» (BWV 147), „Dafne“ (Anonymus) ir D. Buxtehude´s Čakona e-moll (Bux 160). Skambėjo ir V. Pinkevičiaus vargonuojama jo paties kompozicija – Tema ir variacijos choralo „Meinen Jesum lass ich nicht“ tema. Kursuose lektoriai dalijosi Europos aukštosiose mokyklose įgytomis žiniomis bei bažnyčios vargonininko ir choro vadovo patirtimi, aiškino daugiaplanę bažnyčios vargonininko darbo specifiką, perteikė savo požiūrį į barokinės ir romantinės vargonų muzikos interpretaciją. Vargonininkams profesinės gairės, funkcijos ir aktualijos buvo nurodomos atsižvelgiant į katalikų bažnyčios liturgijos pobūdį bei liturginį bažnyčios kalendorių. D. Kalavinskaitės nuomone, „kaip pirmasis bandymas, tokie kursai yra puikūs. Jie parodė, kad domimasi visomis pasiūlytomis temomis, kad norima mokytis, tobulėti. Taip pat parodė labai skirtingą bažnyčioje muzikuojančių žmonių išsilavinimą <...> Kursai galėtų tapti ir vargoni5 Iš straipsnio autorės pokalbio su LMTA doc. dr. Danute Kalavinskaite (2014-02-11)

ninkų tarpusavio pažinčių, pasikeitimo natomis, repertuaru, patirtimi vieta. Tokį bendravimą būtų galima paskatinti į kursus įtraukiant diskusijas aktualiomis temomis.“6 Paskaitų fragmentai, jų metu nufilmuotos improvizacijos pamokos, kurios gali būti naudingos norintiems pradėti improvizuoti, taip pat kitos kursų akimirkos yra užfiksuotos neseniai LMTA mokslo centre įkurtos meninių tyrimų platformos HARPS internetinėje svetainėje http://harps.lmta.lt, mediatekos skiltyje. Džiugu, kad po šio renginio pagausėjo vargonininkų, besirengiančių dalyvauti artėjančiame V Jono Žuko vargonininkų konkurse, kuris vyks š. m. gegužės (I turas) ir rugsėjo (finalas) mėnesiais. Jau penktą kartą kas antri metai vykstantis žymaus tarpukario Lietuvos vargonininko, Juozo Naujalio ir Marcelio Dupré mokinio, Kauno konservatorijos pedagogo, 1944 metais emigravusio į JAV, Jono Žuko (2007–2004 m.) konkursas šiemet pirmąsyk yra orientuotas ne į vargonininko solisto, bet į polifunkcinę vargonininko profesijos specifiką, apimančią skirtingas vargonų meno sritis. Šiame konkurse vargonininkai dalyvaus su savo bažnyčių chorais ir ansambliais, bus vertinamas ne tik jų vargonavimas, bet ir giedojimas, akompanavimas, improvizavimas vargonais. Reikia tikėtis, kad tokie konkursai ir į juos orientuoti meistriškumo kursai turės tęstinumą ir atgaivins tarpukario Lietuvoje gyvavusią improvizavimo ir kitas europietiškąsias vargonavimo tradicijas. n

6

Ten pat.


Miuziklas „Don Bosko“: giliau ir aukščiau, nei užrašyta gaidose

Edita GRUDZINSKAITĖ

Režisierius – Nerijus Petrokas, scenografas – Sergejus Bocullo, choreografas – Aleksandras Jankauskas, Kauno Vytauto bažnyčios kamerinis choras „Cantate Domino“, choro meno vadovas – Rolandas Daugėla Don Bosco – Egidijus Bavikinas Mama Margarita – Doloresa Kazragytė Kardinolas – Liubomiras Laucevičius Marija – Karina Krysko-Skambinė Piktasis – Liudas Mikalauskas Sekretorius – Tomas Erbrėderis Sesuo Marija Mazzarello – Kristina Siurbytė

Robertos DAUGĖLAITĖS nuotraukos

Italų autorių Achille Olivos ir Alessandro Aliscioni miuziklo „Don Bosko“ pastatymo ėmęsis Nerijus Petrokas publikai žinomas ne tik kaip muzikinio teatro režisierius, bet ir pastatymų „Prisikėlęs“, „Lauktasis“ ir „Karolis“ siela. Sausio pradžioje Šiaulių arenoje įvyko miuziklo „Don Bosko“ premjera. Kurdamas pasakojimą apie šventuoju paskelbto italų kunigo Jono Bosko (Giovanni Melchior Bosco) gyvenimą režisierius pasitelkė būrį profesionalų. Pagrindinius vaidmenis miuzikle atliko ne tik žinomi operos solistai Liudas Mikalauskas, Egidijus Bavikinas, Kristina Siurbytė, bet ir populiariosios muzikos atstovai. Mergelę Mariją suvaidino charizmatiškoji Karina Krysko-Skambinė. Pastatyme dalyvavo ir dramos teatro grandai – Doloresa Kazragytė, Liubomiras Laucevičius, Artūras Sužiedėlis. N. Petroko režisuotuose pastatymuose jau trečią kartą dalyvauja ir Kauno Vytauto bažnyčios kamerinis choras „Cantate Domino“, vadovaujamas Rolando Daugėlos. Tiesa, miuzikle choristams teko neįprastas amplua. Miuziklo režisierių ir choreografą Aleksandrą Jankauską kūrybinės vizijos nunešė gerokai giliau ir aukščiau, nei užrašyta gaidose, choristams teko susidoroti su aktorinėmis ir choreografinėmis užduotimis. „Darbas buvo intensyvus, varginantis, bet įdomus. Gal būtų kitoks rezultatas, jei dirbtų profesionalai (turiu galvoje aktorius), bet nebūtinai geresnis. Turbūt neatsitiktinai gauname ketvirtą režisieriaus pasiūlymą dirbti drauge“, – sakė choro „Cantate Domino“ vadovas Rolandas Daugėla. „Jau vien choro pavadinimas parodo šio kolektyvo kūrybinę kryptį. Kaip ir tokiems pastatymams renkantis solinių vaidmenų atlikėjus, taip ir kviečiant kolektyvus labai svarbu atlikėjų asmenybės, ne tik (ir ne tiek) jų profesiniai gebėjimai ir įgūdžiai, bet ir dvasinės, psichologinės nuostatos“, – aiškino režisierius N. Petrokas. Tiesa, „Cantate Domino“ vadovo muzika iš karto nesužavėjo, būta pavojaus nueiti paviršiumi. Tiek chorui, tiek visai kūrybinei bendruomenei buvo iššūkis, kaip medžiagą kilstelėti iki reikiamo lygio. „Mano manymu, miuziklas „Don Bosko“ – įdomus, pakilęs nuo dulkėto žemės paviršiaus pastatymas“, – sakė choro vadovas. Nors „Cantate Domino“ rengia koncertus, dalyvauja Lietuvos ir užsienio chorų konkursuose, vis dėlto, anot R. Daugėlos, negalima pamiršti, kad jis dar ir bažnytinis. Taigi, šis projektas ne tik suteikia galimybę sudainuoti kitokią muzikinę medžiagą ir kitu stiliumi, bet kartu kolektyvo krikščionišką gyvenimą papildo nauju amplua.

„Don Bosko“ kūrybinio proceso nauda – neišmatuojama. Esame dalyvavę televizijos projektuose, tačiau šou manęs nežavi, jis reikalauja dirbtinių dalykų. Čia – visai kas kita. Po sėkmingos scenos ar laukiant savo išėjimo – jaudulys iki graudulio: „Pavyko! Sujaudino! Įvyko tai, ko prašė režisierius ir dar daugiau!“, – neslėpė džiaugsmo R. Daugėla. Pasiūlymų bei pripažinimo nestokojantis operos solistas Liudas Mikalauskas, miuzikle sukūręs Piktojo vaidmenį, taip pat džiaugėsi projektu: „Nerijus Petrokas – geriausias muzikinių spektaklių režisierius Lietuvoje. Tai žmogus, kuris visada padės iki gelmių išstudijuoti savo personažą, pajusti ir pradėti gyventi juo spektaklyje. Šis režisierius yra pagrindinis mano teatro mokytojas, kurio šaukiamas į darbą atsiliepčiau būdamas bet kur ir bet kada. Be to, surenkama ypatinga komanda, su kuria pastatymo metu ypač malonu laukti Kristaus užgimimo ir pajusti Kalėdų dvasią.“ Spektaklio režisierius taip pat negailėjo gerų žodžių: „Dirbant su tokiais žmonėmis, kai profesionalai ir mėgėjai tampa kūrybiniais bendraminčiais ir scenos partneriais, kai susilieja skirtinga sceninė patirtis ir naivus užsidegimas, – mano kūrybiniai ieškojimai visada persmelkti didžios atsakomybės ir palaimingo įkvėpimo“.

Muzikos barai / 15


Ateiname Jana SAIFULINAITĖ PRIEŠ SEPTYNERIUS METUS ĮKURTO NAUJŲ IDĖJŲ KAMERINIO ORKESTRO „NI&CO“ MENO VADOVAS IR DIRIGENTAS 27-ERIŲ GEDIMINAS GELGOTAS SAKO: „ĮPRASTAI PER KONCERTUS SKAMBA MANO IR TOKIŲ ŽINOMŲ MINIMALIZMO KOMPOZITORIŲ KAIP PHILIPAS GLASSAS KŪRYBA. PER PASIRODYMUS ORKESTRAS TARYTUM GYVAS ORGANIZMAS SIEKIA TIESIOGIAI KOMUNIKUOTI SU PUBLIKA, JĄ PAVEIKTI.“ SU JUO IR KALBAMĖS APIE TAI, KAIP KILO

Gediminas Gelgotas: Að suprantu muzikà kaip komunikacijà MINTIS PRADĖTI KURTI ŠIUOLAIKINĘ MINIMALISTINĘ MUZIKĄ, KOKIA YRA ĮKURTO ORKESTRO KONCEPCIJA IR KĄ IŠTIES NORIMA KLAUSYTOJAMS PASAKYTI MUZIKOS KALBA.

TĖVAI SKATINO DOMĖJIMĄSI MUZIKA

Gediminas Gelgotas gimė muzikantų šeimoje: motina Rasa Gelgotienė – žymi chorvedė, tėvas Valentinas Gelgotas – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro pirmoji fleita. „Mano kelias tarytum iš anksto buvo aiškus. Tiesa, kartą, kai dar buvau visai mažas, tėvams kilo mintis iš manęs padaryti „normalų“ vaiką, t. y. ne muzikantą. Na, bet aš nuo mažens rodžiau didelį susidomėjimą muzika, ir jie matyt susiprato, kad būtų neteisinga tai blokuoti“, – šypsodamasis vaikystės prisiminimais pokalbio pradžioje dalijosi Naujų idėjų kamerinio orkestro vadovas. Jis gimė ir augo Gediminas Gelgotas

Muzikos barai / 16

Vilniuje, o nuo 1993-iųjų Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi skambinti fortepijonu. Vėliau tėčio paskatintas pradėjo lankyti ir trimito pamokas. 10-oje klasėje rimčiau susidomėjo kompozicija ir pirmuosius savo bandymus nunešė parodyti mokytojai Nailiai Galiamovai. Būtent jai, kaip ir visiems savo mokytojams, dabar sako esąs labai dėkingas. „Be galo svarbu laiku pastebėti ir atskleisti vaiko talentą, sudominti jį muzika, raginti eiti tik pirmyn. Tiesa, vėliau man vis dėlto buvo minčių stoti į trimito specialybę, bet prieš pat stojamuosius persigalvojau ir įstojau į kompoziciją (kompoziciją studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, simfoninio dirigavimo mokėsi prof. Gintaro Rinkevičiaus klasėje. – J. S.). Buvo žmonių, kurie tuomet bandė mane atkalbėti, bet buvo ir drąsinusių siekti svajonės. Ačiū jiems! Deja, ir tada, ir dabar dar yra paplitusi nuomonė, kad kompozicija – ne profesija, kad iš jos labai sunku išgyventi. Tiesa, į kitų reakcijas ir replikas stengiausi žiū-


rėti kiek įmanoma ramiau. Jų visada buvo ir bus dvejopų. Svarbu pasidaryti savo išvadas ir apsispręsti“, – užtikrintai kalbėjo G. Gelgotas.

TOBULĖJIMO KELIAS – ILGAS IR SUNKUS

Kiekvieno žmogaus kelias į tikslą, anot muzikanto, ilgas ir tęsiasi visą gyvenimą. „Aš mokausi visada. Man, kaip kompozitoriui, buvo ir yra tokių situacijų, kai reikia apginti savo muziką. Tai nebūtinai lengva. Stengiuosi niekam nepataikauti, o ypač akademinei bendruomenei. Visada turėjau ryškią viziją, ko noriu, tiksliai žinau, kaip turi skambėti mano kuriama muzika. Tiesa, turiu pripažinti, kad kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti kompozicijos, kūriau visai kitokią muziką, nei rašau šiandien. Dabar jau esu laisvas kurti, ką noriu, o tuomet...“, – atsargiai rinkdamas žodžius mintį tęsė G. Gelgotas. 2009-aisiais jis išvažiavo studijuoti kompozicijos į Vokietiją, į Hamburgo muzikos ir dramos aukštąją mokyklą kompozitoriaus Peterio Michaelio Hamelio klasėje. Sako, kad tai jo svajonių mokytojas, su juo ryšį palaiko iki šiol. Vėliau anglų kalba išleistoje knygoje „Gettin´ Closer“ G. Gelgotas rašė: „Visas dvi valandas Hamelio improvizacijų koncerte sėdėjau verkdamas, jo improvizavimas vargonais man sukėlė globalius išgyvenimus. Tuo metu pamaniau – štai ką aš galiu vadinti Muzikos Jėga“. Būtent šis mokytojas jį, vienintelį studentą per visus savo darbo metus, rekomendavo stambiai JAV ir Vokietijos leidybos kompanijai „Peermusic Classical“, kuri vėliau tapo pagrindine jo kuriamos minimalistinės muzikos leidėja. „Metus laiko vyko, pavadinkime, „patikrinimas“, ir tuomet pasirašiau kontraktą su šia leidybos kompanija. Veikti tarptautiniu lygiu kur kas lengviau, jei turi kompaniją, kuri tavimi rūpinasi. Vokietijoje įrašytas ir išleistas albumas skirtas tarptautinei rinkai. Beje, man buvo kilusi mintis įrašą daryti naktį, bet planas nepavyko (juokiasi). Turėjome paskutinę akimirką viską keisti. Valandos laiko albumas buvo įrašytas per du pusdienius“, – prisiminimais dalijosi kompozitorius.

Naujų idėjų kamerinis orkestras „NI&Co“

NORI IŠJUDINTI MASES

2006-aisiais Gelgotas parašė kūrinį styginių orkestrui ir sumąstė, kad būtų smagu rasti muzikantus, kurie tai atliktų. „Susikviečiau savo buvusius klasės ir kurso draugus. Jie grojo, aš dirigavau. Buvo nuostabus jausmas! Tuomet, prisimenu, sukosi mintys apie naujas išraiškos priemones muzikoje“, – šypsodamasis tęsė G. Gelgotas, savo suburtam kolektyvui davęs Naujų idėjų kamerinio orkestro vardą. Dabar kolektyvo branduolį sudaro daugelio tarptautinių konkursų laureatai jaunieji Lietuvos stygininkai. Tiesa, orkestro sudėtis nuo jo įkūrimo pradžios keitėsi. „Vienas esminis pokytis buvo 2008 metais, kai pakeičiau idėją: pradžioje muzikantų buvo 20 ir daugiau, o liko 7. Norėjau, kad kiekvienas jų grotų solinę partiją, t. y. niekas nieko nedubliuoja, kiekvienas yra artistas, ryškus, turintis savo charakterį, braižą, įvaizdį scenoje“, – sakė jis ir pridūrė, kad dabar „NI&Co“ muzikuoja Augusta Jusionytė, Dalia Simaška, Julija Ivanova, Justas Kulikauskas, Davidas Dumčius, Auris Galvelis. Muzikantai per pasirodymus kūrinius groja atmintinai. Pasak orkestro vadovo, tai suteikia laisvę. Prisiminęs pirmuosius koncertus Naujų idėjų kamerinio orkestro įkūrėjas šypsojosi: „Sulaukėme tikrai labai daug dėmesio. Manau, mūsų klausytojai

jaučia mūsų nuoširdumą, stengiamės dažnai ir tiesiogiai bendrauti su jais. Vis daugiau žmonių mus atranda. Situacija juk tokia: kokią muziką siūlome žmonėms šiandien, prie to jie pripranta ir nori vėliau“, – sakė G. Gelgotas. Kompozitorius nori, kad jo muzika būtų užtaisas, gebantis išjudinti mases ir net kelti įvairiausias diskusijas. Pasak jo, į šiuolaikinės muzikos kūrėjus iš Lietuvos žiūrima labai teigiamai. Daug kas pastebi, kad Lietuvoje yra daug talentingų ir gabių žmonių ir sako: „Jūsų šalis tokia maža, bet turite tiek daug kuriančių žmonių. Tai nuostabu“, – užsienyje po koncertų dažnai girdimus žodžius prisiminė muzikas ir pridūrė, kad mes, lietuviai, patys dažnai linkę save nuvertinti.

PRIPAŽINTAS IR ĮVERTINTAS

G. Gelgotui niekada nėra kilę minčių kurti muziką „į stalčių“. Tai, anot muzikanto, būtų per daug egocentriška: „Toks žmogus, matyt, pasąmonėje nori būti geresnis, nei yra iš tiesų, ir taip trokšta į save atkreipti dėmesį. Aš stengiuosi kurti tik tai, kuo absoliučiai tikiu. Žinoma, po kelerių metų galbūt aš sakysiu, kad štai dabar ką nors daryčiau jau kitaip. Ir gerai. Tai tik įrodys, kad nestoviu vietoje, kad einu pirmyn, kad vyksta progresas.“ Jis 2012 metais išleido knygą anglų kalba „Gettin´ Closer“. Knyga, pasak jo, yra

Muzikos barai / 17


Ateiname

Po kūrinio „Never Ignore the Cosmic Ocean“ atlikimo Šlėzvigo–Holšteino muzikos festivalyje. Iš kairės į dešinę: Usedomo muzikos festivalio direktorius T. Hummelis, Gediminas Gelgotas, kūrinio solo partijos atlikėja smuikininkė Dalia Simaška, festivalio vadovas R. Beckas, dirigentas Kristjanas Järvis

dovana gerbėjams, ieškantiems papildomos informacijos apie kolektyvą ir jo atliekamą muziką. „Ten ir mano dienoraščio fragmentai, mintys apie kūrybą ir gyvenimą, nuskenuoti kūrinių ištraukų lapai... Nenorėjau rašyti ko nors „sunkiasvorio“ – nesu dar tam pasiruošęs. Žinutė, kurią siunčiu savo knyga: daryk gyvenime tai, ką jauti ir ko nori, viską įgyvendink!“ – kalbėjo menininkas. Su orkestru G. Gelgotas koncertuoja ir Lietuvos vardą garsina Latvijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Ukrainoje. „Štai ir 2013-ieji mums buvo labai intensyvūs: turėjome daug gastrolių, buvome kelis kartus Vokietijoje, Londone, Austrijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Niujorke, Los Andžele, Vašingtone. Ir dabar turime planų iki 2015-ųjų žiemos pabaigos. Vokietijoje, Leipcige, 2015ųjų sausį pristatysiu savo pirmąją simfoniją. Jau dabar stipriai ruošiuosi tam“, – pasakojo kompozitorius. Jo sukurta muzika skamba ir Giedrės Beinoriūtės filme „Pokalbiai rimtomis temomis“. 2012 m. jis buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už muziką spektakliui „Paukščiai“ (Gyčio Ivanausko teatras). Prieš keletą mėnesių kolektyvas atliko G. Gelgoto sukurtą šiuolaikinę minimalistinę muziką Holivude kino industrijos atstovams. Sulaukta itin gerų atsiliepimų: pastebėtas išskirtinis kolektyvo bruožas – kompozitoriaus formuojamas itin dinamiškas, konceptualiai surežisuotas artistinis veikimas scenoje. 2012 metais kompozitoriaus kūrinys „Never Ignore the Cosmic

Muzikos barai / 18

Ocean“ buvo atliktas Berlyno salėje „Konzerthaus“, festivalio „Young Euro Classic“ metu. Baltijos jaunimo simfoniniam orkestrui dirigavo maestro Kristjanas Järvis. Po premjeros dienraštis „Neue Musikzeitung“ naują G. Gelgoto kūrinį įvertino kaip sensaciją. „Man tai buvo labai didelis ir svarbus pripažinimas, didelė garbė, tai kiekvieno kompozitoriaus svajonė. Labai džiaugiausi! Bet tai ir labai didelis nerimas. Kai iš šono stebi, kaip kitas orkestras atlieka tavo kūrinį, jautiesi turbūt kaip tėvai, paleidę savo vaiką savarankiškai eiti“, – sakė G. Gelgotas.

SIEKIA DIALOGO SU PUBLIKA

Naujų idėjų kamerinio orkestro įkūrėjas pabrėžė, kad kolektyvas atlieka gana įvairią, užsienyje dažnai vadinamą vizualizuota, muziką. „Į mūsų pasirodymus, kuriuos kai kas dar vadina mažais spektakliais su užuomina, su vystimu, kulminacija, yra integruojama ir kūno kalba, ir vaidybos elementai, ir dainavimas, kartais net kalbėjimas. Žodžiu, tai gana netikėta akademinei muzikai forma, kuri, manyčiau, artimesnė roko muzikai“, – sakė kolektyvo įkūrėjas, meno vadovas ir dirigentas. Pasak jo, dažnai klausytoją muzika siekiama net sukrėsti, prikelti gyvenimui. „Kartais sukrėtimai mums visiems reikalingi. Tiesa, muzika gali ir nuraminti, skatinti eiti į dialogą su pačiu savimi, – tęsė jis ir pridūrė, kad bendravimas su žmonėmis ar tiesiog jų stebėjimas gatvėje skatina jo paties kūrybiškumą. „Per muziką aš kalbuosi su klausytojais, kviečiu juos į dialogą. Ir ne tik muzikos garsais. Reikia suprasti, kad muzika yra ne vien garsas, bet ir tyla. Pauzės labai svarbios. Muzika prasideda tyla ir baigiasi tyloje. Aš suprantu muziką kaip komunikaciją ir tikiu, kad viena iš mano darbo misijų yra sužadinti visuomenės smalsumą tyrinėti šį gražų muzikos, gebančios praturtinti kiekvieną iš mūsų, pasaulį“, – akcentuodamas, kad garsas yra vibracijos, o jas galima jausti ne tik ausimis, sakė Gediminas Gelgotas. n

Naujajame Kauno choro koncertų sezone – išskirtiniai klasikinės muzikos šedevrai

Tikriausiai nerasime Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų Kauno valstybinio choro ir jo įkūrėjo bei vyriausiojo dirigento Petro Bingelio. Lietuvos muzikiniame peizaže choras egzistuoja tarsi savaime: be įtampų, perdėtų pastangų ir triukšmingų anonsų. Toks taurus buvimas, nelyginant pats dainavimas, liudija – šio choro dalyvavimas Lietuvos ir netgi Europos muzikinio gyvenimo procese yra natūralus, reikšmingas, būtinas. Dažnai choro šlovė ataidi iš labai toli: garsių tarptautinių festivalių, didžiųjų koncertų salių, svečių šalių rūmų ir pilių... Tačiau norintys jį girdėti čia, Lietuvoje, taip pat turi daug progų. Choras dainuoja mūsų šalies koncertų salėse, gieda šventovėse, o vasarą – dar ir Pažaislio bei kituose Lietuvos muzikos festivaliuose. 45-metį šiemet pasitinkantis kolektyvas į brandos ir išminties amžių įkopia su reikšmingais kūriniais, tarp kurių svarbiausi – Ludwigo van Beethoveno opusai. Sausio 12-ąją Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre skambėjo Kauno valstybinio ir LNOBT choro, solistų bei orkestro atliekamos paskutinio Vienos klasiko „Missa solemnis“. Prie dirigento pulto stojo maestro Juozas Domarkas. Šį 5 dalių itin sudėtingomis chorinėmis partijomis išsiskiriantį veikalą pats kompozitorius laikė svarbiausiu, sudėtingiausiu ir novatoriškiausiu savo kūryboje. Dirigentas Petras Bingelis „Missa solemnis“ taip pat priskiria prie reikšmingiausių kūrinių choro veikloje: „Choro brandai, darnai, ypatingam susiklausymui lemiamos reikšmės turėjo keturios partitūros: W. A. Mozarto „Requiem“, J. S. Bacho „Kalėdų oratorija“ ir Mišios h-moll bei L. van Beethoveno „Missa solemnis“. Šiuos veikalus choras parengė dar sovietiniais metais, kai daug kam atrodė, kad nekintanti Mišių prasmė yra religinės ideologijos reliktas. Tuomet mes elgdavomės atsargiai ir apdairiai. Pirmiausia šiuos veikalus atlikdavome Maskvoje, P. Čaikovskio konservatorijos salėje. Tenykščiams muzikos kritikams ir žurnalistams negailint pagiriamųjų žodžių choro pateiktai muzikos interpretacijai, šie kūriniai netrukus suskambėdavo ir Lietuvoje. Čia nebūdavo kam ir kaip priekaištauti: juk pati Maskva jų atlikimą įvertino teigiamai!“ Sausio 30 d. Vilniaus kongresų rūmuose vykusiame koncerte, skirtame Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro 25-mečiui, choras drauge su solistais Irena Bespalovaite (sopranas), Jovita Vaškevičiūte (mecosopranas), Edgaru Montvidu (tenoras), Mikhailu Kazakovu (bosas), diriguojant Gintarui Rinkevičiui, atliko vokiečių klasiko Devintosios simfonijos finalą.


Neįmintos Juozo Naujalio batutos mįslės

Kauno valstybinis choras – ištikimas Lietuvos chorinės muzikos tradicijų tęsėjas, jo repertuare ypač dažnai skamba šios muzikos patriarcho Juozo Naujalio kūriniai. Choro meno vadovui Petrui Bingeliui, kaip kruopščiausiai puoselėjančiam kompozitoriaus kūrybinį palikimą, jo dukra Zofija Naujalytė 1982 m. sausio 17 d. po J. Naujalio kūrinių koncerto Vilniaus arkikatedroje bazilikoje įteikė savo tėvo batutą. Tai buvo iškalbingas, tačiau tuo metu mažai kieno pastebėtas simbolinis gestas. J. Naujalis – išskirtinė figūra Lietuvos muzikinėje kultūroje. Pasak kompozitoriaus Stasio Šimkaus, tikrasis gyvas muzikos judėjimas Lietuvoje prasidėjo nuo J. Naujalio. Prieškario Kaune jo vadovaujamas katedros choras buvo bene didžiausias muzikinis kolektyvas ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje, todėl kompozitoriaus batutos perdavimas dirigentui P. Bingeliui, be jokios abejonės, buvo ir svarbus choro įvertinimas, tikėjimo, jog šis kolektyvas toliau puoselės ir garsins J. Naujalio kūrybinį palikimą, išraiška, juolab kad sprendimą perduoti tėvo batutą Z. Naujalytė priėmė po ilgų svarstymų. „Greičiausiai nenorėjo, kad batuta gulėtų muziejuje lyg užkonservuota ir praradusi gyvybę. Tąkart, po koncerto arkikatedroje, priėjusi kompozitoriaus dukra pasakė nebedvejojanti, kam perduoti batutą, nes tai, ką išgirdo, yra tikra, jos manymu, tokiomis interpretacijomis būtų džiaugęsis pats J. Naujalis, o svarbiausia – ji širdimi pajutusi, kad choras tęs jos tėvo muzikines tradicijas“, – sako P. Bingelis. „Manau, kad Kauno valstybinis choras, vadovaujamas profesoriaus P. Bingelio, garbingai tęsia nuo seno Kaune puoselėjamas chorinės muzikos tradicijas. O batuta – simbolinis dirigento valdžios ženklas, tarsi skeptras valdovo rankose: dirigento, laikančio rankose batutą, mostui akimirksniu paklūsta ir choras, ir orkestras“, – teigia choristas Rimantas Klevečka. Tikra Lietuvos muzikos istorijos relikvija – J. Naujalio batuta su auksu įrašytais kompozitoriaus inicialais – užmena ne vieną mįslę. Nėra žinoma nei kada, nei kokia proga J. Naujalis ją įgijo. Maža to, net nėra išsiaiškinta, kokio žymaus muziko siluetas puošia įmantrią batutą. Pirmoji galima prielaida, kad tai – garsaus vokiečių kompozitoriaus Richardo Wagnerio siluetas, juolab kad J. Naujalio laikais šio romantinės operos kūrėjo muzika buvo itin populiari, jo operos statytos daugelyje Europos teatrų. J. Naujalis 1894 m. Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje, tobulino bažnytinės muzikos žinias. Taigi visai gali būti, kad batutos kilmės šalis – Vokietija. Antrasis ir tikriausiai tikslesnis spėjimas, susijęs su neabejotinai tuo metu stipria lenkų kultūros įtaka. Gali būti, kad itin puošnioje batutoje – garsaus XIX a. lenkų kompozitoriaus ir dirigento Stanisławo Moniuszkos siluetas. S. Moniuszka – vienas ryškiausių lenkų romantinės muzikos ir nacionalinės operos kūrėjų, 18 metų gyvenęs Vilniuje, kur dirbo Šv. Jonų bažnyčios vargonininku, dirigavo Vilniaus miesto teatro orkestrui, parašė garsiąją operą „Halka“. J. Naujalis mokėsi Varšuvos muzikos institute, kuriame nuo 1864 m. dirbo ir minėtas lenkų kompozitorius. Maža to, S. Moniuszkos konkurse už „Missa pro defunctis“ J. Naujalis buvo apdovanotas pirmąja premija, todėl visai gali būti, kad batuta (galimai su S. Moniuszkos atvaizdu) yra atminimo dovana, gauta už laimėjimą konkurse. Tai, be jokios abejonės, ne atsakymai, o tik prielaidos. Maestro P. Bingelio rankose laikoma brangi Lietuvos muzikos istorijos relikvija reikalauja atidaus žvilgsnio ir išsamių tyrinėjimų, juolab kad šiais metais švenčiame Dainų šventės 90-metį, o pirmosios šventės 1924 m. rengėjas ir vyriausiasis dirigentas buvo Juozas Naujalis. Enrika Striogaitė

Devintoji simfonija – kūrinys, kuriam choro koncertinės veiklos istorijoje tenka ypatinga vieta: jį kolektyvas yra atlikęs su dirigentais Yehudi Menuhinu, Mstislavu Rostropovičiumi, Justusu Frantzu. Bene įsimintiniausias Devintosios simfonijos atlikimas buvo Berlyno koncertų salėje „Am Gendarmenmarkt“ 2003 m. sausio 12 d., kai Kauno valstybinis choras dalyvavo iš-

kilmingame koncerte, surengtame UNESCO nutarus simfonijos rankraštį įtraukti į Pasaulio dokumentų paveldo katalogą („Memory of the World“). Šia iškilia proga choras koncertavo drauge su Tautų filharmonijos orkestru, diriguojamu J. Frantzo. Kiek vėliau jis pripažino: „Aš visuomet rodau šiltas emocijas Kauno chorui – talentingiausiam dideliam dainininkų kolektyvui pasaulyje, vadovaujamam ta-

lentingiausio maestro Petro Bingelio.“ Balandžio mėnesį L. Beethoveno kūrybos ir Kauno valstybinio choro gerbėjų laukia dar vienas įsimintinas muzikinis susitikimas, kuriame nuskambės įspūdinga L. van Beethoveno vokalinė-instrumentinė partitūra – oratorija „Kristus Alyvų kalne“. Alina RAMANAUSKIENĖ

Muzikos barai / 19


Sukaktis

Koncerto refleksijos Giedriaus Kuprevičiaus 70-mečiui

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

N

aujai įrengtoje konservatorijos Mažojoje salėje (dabar ji vadinama Juozo Karoso vardu) susirinko smalsiausieji. Giedrius Kuprevičius buvo plačiai apsiskelbęs, kad surengs improvizacijų vakarą. Dievai žino, kas tai. Buvome girdėję apie improvizaciją kaip džiazo esmę. O pasirodo,

kad iš primityvaus motyvo galima čia pat suregzti ilgoką kūrinį. Klausomės, paskui šokame... Čia jau aiškiau, nes groja konservatorijos diksilendas. Ir vėl Giedrius, mano kurso draugas, nerimsta – nori rašyti į konservatorijos sienlaikraštį. Pasipylė dienoraščiai. Redaguodavau. Jų galo

nesimatė, nes diena dieną juk veja... O jos visos kupinos įvykių. Nepailstanti dvasia žmogaus, nenorinčio elgtis taip, kaip visi kiti. Jis elgėsi kitaip, bet pagarbiai, santūriai, oriai. Buvo įdomu, koks jis bus kompozitorius. Juk Giedrius tuomet buvo mokyklą baigusiam jaunuoliui gal labiausiai žinomo kompozitoriaus, Kauno miesto garbės piliečio Viktoro Kuprevičiaus sūnus. Visose mokyklose veikė chorai ir visi dainavo „Skambėk, pavasarėli, vai lingo lingo ly, / Žydėkit, gelsvos gėlės, žydėkit pabaly...“ Iki šiol atmenu pagal Petro Keidošiaus tekstą parašytą dainą. Nepamirštama ir kita, prieškario metais ypač populiari daina chorui „Pajūriais“ (Petro Babicko žodžiai). Jos melodiją namuose ar artimų šeimos draugų susibūrimuose vis kas nors paniūniuodavo, o dabar šį pavadinimą randu gausiose įvairių chorų pasirodymų, netgi hitlerinės okupacijos metais (!), programėlėse. Pajūriais, pamariais, Joja šaunių karių pulkai. Skamba daina – jūros banga, Amžiais bus laisva Lietuva! Vyresniojo Kuprevičiaus, žymaus

Giedrius Kuprevičius su Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite

kompozitoriaus ir pedagogo N. Rakovo mokinio, palikimas netyrinėtas, nors buvo reikšmingas edukaciniuose procesuose. Daugelį tų dešimtmečių vaikų jis atvedė į sceną supažindindamas su savo baletų, operų ir operečių, radijo muzikinių vaidinimų herojais. „Žiogas ir skruzdėlė“, „Piemenaitė ir kaminkrėtys“... G. Kuprevičiaus senelis taip pat netikėtai atklydo į mano juodraščius. Rašydama apie Biržų teatrą radau Giedrius Kuprevičius

Muzikos barai / 20


Karilionas – ir tėvo Viktoro, ir sūnaus Giedriaus aistra ir misija

opera, miuziklas, baletas, radijo pjesė, teatralizuota roko oratorija. O kur dar muzika dramos spektakliams, filmams, kūriniai chorui, vokalui, įvairiems kameriniams ansambliams, audiovizualinės kompozicijos ir kt. Už tarnystę Lietuvai G. Kuprevičius apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2003), Vyriausybės kultūros ir meno premija (2005), pripažintas iškiliausiu Kauno menininku, o 2013 m. už plačią muzikinės raiškos gamą – Nacionaline kultūros ir meno premija. Į nieką nekreipdamas dėmesio G. Kuprevičius vis skelbia savo tiesas, pastebėtas problemas. duomenų apie 1912 m. Biržų ligoninėje dirbusį šviesuolį Filypo Kuprio sūnų Mikalojų Kuprevičių. Tai jis, aušrininkas, Biržuose įkūrė Dramos, dainos ir giedojimo mėgėjų draugiją „Lyra“. Jos valdybos pirmininkė buvo lenkiško auklėjimo lietuvybės puoselėtoja Viktorija Švabaitė-Kuprevičienė. Šio žmogaus veiklos pėdsakų užtikau ir Krakėse, Grinkiškyje, Aleknų tėvonijos žemėje. Buvo pasakojama apie gerus jo darbus. Brandžių septynių dešimčių sulaukęs G. Kuprevičius atsiminimų knygoje „Koncertas“ („Tyto alba“, 2014) pasakoja apie savo plačios bajoriškos giminės praeitį, muzikalius jos žmones. Kalba nuoširdžiai, atviraudamas. Tėvui, šeimai pasišventusią mamą (kilusią iš Lechavičių giminės) ir jos tylią ašarą „tamsaus kambario kampe“. Ir apie raidžių dėliones pavardėse, istorines peripetijas, tautomaišą mūsų žemėje šimtmečiais – gyvenimo neišvengiamybes. Įsidėmėtina puiki mintis: „<...> politiškai neangažuotas menininkas gali tarnauti savo kraštui visokiomis aplinkybėmis. <...> Jis lieka akistatoje su laiku.“ Aktualus klausimas: ar dabarties laisvieji menininkai savo Tėvynėje tikrai dirba jos naudai? Viešai skelbdamas dienoraščius, pildydamas autorinį interneto puslapį kompozitorius negalvojo, ar to reikia visuomenei. Rašydamas kny-

gą, G. Kuprevičius dvejojo, ar toks negrįžtamas sugrįžimas į praeitį reikalingas. Bet juk šmaikštūs, lengvai skaitomi tekstai mus priartina prie prabėgusios istorijos, atveria Kuprevičių aplinkoje gyvenusių žmonių skaudulius, džiaugsmus, mūsų tautos istorijos užkaborius. G. Kuprevičiaus gyvenime visko būta. Sovietinis kareivis, profesorius, aukštas jau vėl nepriklausomos Lietuvos kultūros ministerijos pareigūnas, nesutramdytas naujos raiškos ieškotojas. Su savo elektroninės muzikos grupe „Argo“ nauja, sovietmečiu neįprasta estetika pasukęs link jaunų žmonių. Rengęs improvizacijų vakarus, įkūręs Jaunimo muzikos studiją, parašęs roko oratoriją „Darbas ir duona“ ir kt. Į vaikų auditoriją spalvinga muzika įsiveržė drauge su jautria poete Violeta Palčinskaite. Giedrius Kuprevičius nuo mažens savyje brandino teatrą. Vaikystėje namų teatrui sukurtoje operoje niekas nekalbėjo ir nedainavo, bet buvo siužetas, atspindėjęs pokario mokyklose puoselėjamą ideologiją. Operos „Kindrel“ librete liaudis – ponus išvaikanti, grandines nusimetanti jėga. Gėrio ir blogio kova. Keitėsi laikai, kito ir libretai. Teatrinio vyksmo žavesys G. Kuprevičiaus neapleido. Sukurta dvidešimt įvairios sceninės muzikos kūrinių:

Gyvenimo „Koncertas“ jau parašytas, kada bus gyvenimo „Teatras“?

Jis jaučiasi esąs teisus, nes sąmoningai pasirinkta muziko profesija ir ištikima tarnystė jai suteikia tvirtybės, saugumo jausmą. O dar jis švietėjas, publicistas. Kuprevičių gyvenimas neatsiejamas nuo Kauno kariliono. Giedrių tėvas atvedė į bokštą dar vaiką, 1956 metais. „Varpai mano gyvenime yra tarsi dar viena jungtis su klausytoju, nesvarbu, iš anksto suplanavusiu paklausyti varpų muzikos koncerto ar atsitiktinai užklydusiu... Džiaugiuosi,

Muzikos barai / 21


Dienoraščiai kad 2006 metais pavyko iš esmės atnaujinti senąjį Kauno karilioną: suderinti 35 senus varpus ir papildyti varpinę 14 naujų, pagamintų Olandijoje. Ant vieno iš keturiolikos užrašyta: „Kaunas. Alma ir Valdas Adamkai.“ Knyga „Koncertas“ plačiu žvilgsniu aprėpia kūrybos spektrą, ieškojimų kelią ir supusių žmonių refleksijas. „Susikalbėti įmanoma visuomet, jei yra su kuo ir apie ką kalbėtis...“ G. Kuprevičius siekė būti su savo laiko žmonėmis. Pokalbiai radijo, televizijos laidose, autorinė laida „Kontrapunktas“. Jis vedė muzikinius vakarus bibliotekose, debatų laidas, Jaunimo muzikinę studiją, muzikines radijo laidas iš Kauno, redagavo „Kauno tiesos“ muzikinio gyvenimo skiltį ir t. t. Knygoje neapsunksta apie tai skaityti, nes įdomus šios veiklos kontekstas. „Mokausi visą gyvenimą“, – sako profesorius, dabar ir akademikas G. Kuprevičius. Kiekviena paskaita, kiekvienas pasirodymas auditorijai vis kitoks, nes gyvenimas nestovi vietoje. Ar tai G. Kuprevičiaus būdai keisti pasaulį? Ir būdamas kultūros ministro pavaduotoju gal kažkaip neįprastai, kartais ir nesėkmingai bandė jį keisti („Sunku kūrybingam žmogui tapti valdininku...“). Pasikvietė po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius – pianistą Antaną Smetoną, poetą Kazį Bradūną, Joną Jurašą. Nerimas dėl savo Tėvynės ir jos žmonių liko. Išgyvena, kad švietimas ir kultūra politizuoti. Iki šiol aktuali jo išsakyta mintis: „Tas tautos gyvenimo tarpsnis, kurį pakrikštijome Atgimimo vardu, liks tik matinis stiklas, jei nenušlifuosime jo giliausiu ir veiksmingiausiu humanistiniu judėjimu.“ Užverčiu paskutinius puslapius, kuriuose surašyti visi G. Kuprevičiaus kūriniai, ir galvoju, kad dar negirdėti septynias dešimtis nugyvenusio kompozitoriaus koncerto pabaigos. Bus dar kulminacijų ir grave epizodų, po senuoju kiemo medžiu gimstančių aštrių ir teisingų kultūros virsmo komentarų, naujų idėjų. Vienos jų numirs, kitos pasieks klausytoją, o gal atgims kas nors iš praeities kūrybos – kaip tos lakios populiariosios „Kregždutės“. n

Muzikos barai / 22

Ið Rimo Geniuðo atsiminimø

Kristina LOGVINOVIENĖ SU ŠVIESAUS ATMINIMO MAESTRO RIMU GENIUŠU (1920–2012) MANE LIKIMAS SUVEDĖ 2011-AISIAIS, RENGIANT SPAUDAI INTERVIU APIE BEATRIČĘ GRINCEVIČIŪTĘ, SU KURIA JAM, KAIP PIANISTUI, YRA NE KARTĄ TEKĘ KONCERTUOTI. NUSTEBINO SKVARBUS ŽVILGSNIS Į DAUGELĮ GYVENIMO ĮVYKIŲ, SAVITAS POŽIŪRIS, NEBŪTINAI SUTAMPANTIS SU DAUGUMOS NUOMONE, ŠVIESI ATMINTIS IR GUVUS PROTAS. TUOMET DAR NEŽINOJAU, KAD TAS INTERVIU MAESTRO BUS PASKUTINIS... ŠIANDIEN PRIEŠ AKIS GULI 6 ATSIMINIMŲ SĄSIUVINIAI, IŠLIKĘ LAIŠKAI IR KASDIENIAI UŽRAŠAI (TAGEBUCH), PRABĖGUSIŲ METŲ LIUDININKAI. ATSIMINIMUS VARTOME IR KALBAMĖS SU MAESTRO ŽMONA DAILININKE IRENA ŽEMAITYTE-GENIUŠIENE.


– Kada ir kaip buvo pradėti rašyti šie atsiminimai?

– Atsiminimus rašyti Rimas Geniušas pradėjo 1987 metų kovo mėnesį į languotą šimtalapį sąsiuvinį kolenkoro viršeliais. Rašė tik į vieną lapo pusę, klijavo nemažai nuotraukų, todėl sąsiuvinis atrodo gana solidus. Panašūs ir kiti penki sąsiuviniai. Pavartykim porą pirmųjų sąsiuvinių, jie seniausi. Nors kai pagalvoju, Rimo gyvenime dabar jau viskas atrodo, kad buvo labai seniai. Pavyzdžiui, pirmasis po karo M. K. Čiurlionio „Jūros“ atlikimas, kurio aprašymu pradeda penktąjį sąsiuvinį. „1956. Mane pakvietė diriguoti Čiurlionio „Jūrą“, naują E. Balsio redakciją. Įeinu į redakcinę komisiją. Balsys, Čiurlionytė ir aš. Bernšteinas pasakė: „Tai dabar išmoksime „Jūrą“. Pareikalavau 9 repeticijų. „Jūra“ paskutinį kartą buvo atlikta tik 1935 m. Čiurlionis pastaruoju metu buvo laikomas „mrakobes“. Čiurlionio galerijoje buvo leidžiama rodyti tik kai kuriuos jo darbus. Saladovnikov (buvęs Didžiojo teatro direktorius, dabar ištremtas į Vilnių) parašė apie jį kritikuojantį straipsnį „Tiesoje“. Aš važiavau į Kauną, ir kita Čiurlionio sesuo – Karužienė <...> surengė specialiai man „parodą“ – laisvą dieną išstatė šviesiame koridoriuje daug jo nerodomų darbų ir davė skaityti mažai žinomų straipsnių. <...> Koncertas, skirtas M. K. Čiurlionio 80 m. sukakčiai paminėti, paruoštas Kompozitorių sąjungos, įvyko sausio 18 d. Tik tą pačią dieną prie filharmonijos buvo pakabinta ranka rašyta afiša, bet prigužėjo pilna salė žmonių. „Jūrą“ teko pakartoti 2 sykius. Taip Balsys su Juzeliūnu buvo nutarę ir paruošę man pritariant. <...> vyriausybei nepatiko. Netrukus „Jūra“ vėl buvo atliekama per Kompozitorių sąjungos plenumą, vėl buvo kartojama ir gavau pastabą. Bet visgi Banaičiui patiko mano dirigavimas ir darbas ruošiant „Jūrą“, ir tai bene bus pagrindinis motyvas, kodėl 1958 m. man patikėjo [Operos] vyr. dirigento postą. Per visą „Jūros“ ruošimo laiką konsultavausi su J. Čiurlionyte. Ji buvo patenkinta atlikimu, po koncerto ji ir kiti Čiurlionio artimieji man labai dėkojo. Bet štai kai darėme radijo įrašą, aš jau su Čiurlionyte nesikonsultavau ir nepakviečiau dalyvauti įrašo procese. Aš nieko blogo negalvojau, tiesiog nesinorėjo jos varginti, bet ji, pasiro-

do, labai užsigavo.“ 1 Šis R. G. netaktas buvo gana lemtinga klaida. Seniai įvyko ir pirmasis G. Verdi „Requiem“ atlikimas. Minios žmonių plaukė į Kauno sporto halę, Vilniuje – į katedrą (tuomet – Paveikslų galeriją)... Tai buvo pirmas religinio turinio muzikos atlikimas sovietmečiu. Lietuvos operos ir baleto teatras „Laurušo ir Geniušo laikais“ sulaužė tabu. Bet „Lietuvos muzikos enciklopedija“ šių R. G. biografijos faktų, deja, nemini. Seniai R. G. statė ir S. Prokofjevo „Meilę trims apelsinams“, G. Gershwino „Porgį ir Besę“. Kaip ir nebūta. Bet bėkim nuo sentimentalių paaimanavimų, geriau žvilgtelėkim į dar tolimesnę praeitį. Aišku, pirmųjų kelerių metų aprašymai – tėvų prisiminimų atsiminimai. Praleiskim Sankt Peterburgą, kelionę į Lietuvą, iš Kauno į Kėdainius, palikim puslapius su giminėmis, draugais ir tėvų draugais, bet siūlyčiau paskaityti vieną epizodą, jau ūgtelėjusio berniuko įspūdžius, kuriuos vėliau R. G. pasitaikius progai dažnai pasakodavo. „Lietuvoje ką tik buvo viešėjęs dr. J. Basanavičius. <...> Su tėvais buvau Kėdainių knygyne, kuris buvo savotiškas inteligentų susirinkimo centras. Ten mačiau didelį plakatą: dr. J. Basanavičius stovi kryžkelėje ir svarsto, į kurią pusę eiti.“ Tėvas „ruošdavo gimnazijoj ir ypač mokytojų seminarijoje (Totlebeno rūmuose) vakarus su vaidinimais, dažniausiai savo paties parašytais. Pašiepdavo ir išjuokdavo vienokius ar kitokius valdininkus, kyšininkavimą, cenzūrą. Vienas iš tokių spektaklių buvo Tėvo parašytas ir režisuotas „Lietuviškas Faustas“. Jame šalia lietuviškų aktualijų buvo panaudoti motyvai iš Goethe´s ir muzika iš Gounod. Repetuodavo dažnai mūsų mokykloje, aš aktyviai sekiau ir dalyvavau. Velnių kaukes iš pradžių bandė patys daryti iš kartono, vėliau užsakė iš papjė mašė. Mefistofelis dainavo „Vien tik auksas valdo mus“, kita jo arija – „Vai pūtė pūtė šiaurus vėjelis“. Zybelis – „Pasakykite jai, mieli žiedai“ <...>. Aš užsimesdavau per petį ploščių, užsimaukšlinęs kaukę ir pasilipęs ant kėdės taip pat dainuodavau „Vien tik auksas“ ir kt. Vaidinime dalyvavo Reutas (Faustas), Balevičius (Mefisto). <...> 1 Atsiminimų kalba taisyta minimaliai, paliktos autoriaus vartotos asmenvardžių formos.

Po vaidinimų – šokiai parke, užtvankoje ir Dotnuvėle plaukiodavo plaustai, papuošti girliandomis ir spalvotais žibintais. <...> Tėvui P. Šinkūnas [Peliksas Šinkūnas – pedagogas, geografas. – I. G.] sakė: „Klius tau už tas operas“. Taip ir atsitiko: R. G. tėvas pateko į Varnių koncentracijos stovyklą, bet po kelių mėnesių buvo išteisintas, tik neleista gyventi Kaune ir kituose didesniuose miestuose bei dirbti valdiško darbo. Užtarus prof. Voldemarui, kurio studentas buvo Kauno universitete, Geniušų šeima vis dėlto gavo leidimą išvykti į Kauną. O „Lietuviškasis Faustas“ ir tikrasis „Faustas“ sužadindavo dar ir tokius saldžius prisiminimus: viena kaimynė ar mokytoja „Šalnaitė duodavo man saldainių „Mefistofelis“ ir marcipanų“. – Kaip būsimo dirigento gyvenime atsiranda muzika, kaip jis patenka į muzikos pasaulį?

– „1926. Tėvas pirko iš muzikos mokytojo Melniko pianiną „Bernhard“. Jis pas mus išstovėjo iki 1940 metų“. Tada įdomesnė buvo pianino dėžė, tinkama žaidimams... Skambino ir smuiku grojo R. G. tėvas, bet sūnaus kol kas nevertė mokytis. O „Dėdė Petras mokė mane groti fisharmonija, kažkodėl labai bardamasis.“ 1929 m. „Tėvas pradėjo mane mokyti skambinti pianinu, bet aš gerokai kračiausi. Už valandą skambinimo mokėjo 5 centus, už valandą dienos miego 15 ct.“ 1930 m.: „Tėvas numojo ranka ir skambinimo pamokos pasitraukė“. Vis dėlto po kurio laiko „Tėvas susitarė su Bieliūnu, kad mokys mane skambinti. Vaikštau pas jį į namus. <...> Jis gyveno pas Rastenį Aukštaičių g. Kambaryje daug jo portretų – Demono vaidmenyje ir kt. Labai griežtai mane čiumpa. Sakė tėvui, kad atlyginimas nesvarbu, susitarsim, vėliau paaiškėjo, kad 5 litai už pamoką – labai daug.“ Vėliau E. Laumenskienė piktinsis: „Kaip galima mokytis pas šiaučių kostiumą siūti.“ 1932 metų reziumė (tokius superlakoniškus reziumė R. G. sudarydavo po kiekvienų metų aprašymų): „Su tėvu: smuikas + fortepijonas <...> Geštautas, Kuprevičius [Šios dvi pavardės – smuikininko ir pianisto – bus dažnai minimos. – I. G.] <...> Egzaminai į konservatoriją.“ Kiek anksčiau atsiranda įrašų ir

Muzikos barai / 23


Dienoraščiai apie chorus: „Mokykloje chorą vedė mokytojas Čižiūnas. Mokėmės ir kalėdinių giesmių. Ateidavo patikrinti ir pasiklausyti kunigėlis Žičkus.“ Kitur: „Vaikštau <...> į Prisikėlimo bažnyčią (senąją medinę, paskui naują laikinąją). Viršuj gieda J. Karoso choras. Stengiuosi susivokti, ką kuris balsas gieda.“ Baigiamasis mokyklos vakarėlis... „Jame dalyvavau jau su ilgomis kelnėmis.“ O dar svarbiau – „Buvo nupirkta „Aušros“ berniukų gimnazijos uniforminė kepuraitė.“ Su šia smagia įžangėle prasideda naujas gyvenimo etapas, kuris 1938 metų atsiminimuose užbaigiamas panašiai: „Jau man buvo nupirktas civilinis kostiumas (šviesus).“ Apie „Aušros“ gimnaziją R. G. yra pasakojęs TV laidose, daug vietos tam laikotarpiui skiriama ir atsiminimuose. Bet mes juk stengiamės tuose smulkia rašysena primargintuose puslapiuose išrankioti su muzika susietus dalykus, kurių juo toliau – juo daugiau. Tai nebuvo lengvas laikotarpis (kieno gi kelias iki brandos atestato yra lengvas...), ypač turint omenyje, kad pačioje atsiminimų pradžioje apie save, dar visai vaiką, R. G. rašė: „Mėgdavau pabūti vienas.“ Gana vienišas, atsiskyrėlis jis jautėsi ir gimnazijoje (tiesą sakant, ir vėliau). IA klasėje muzikos mokytojas buvo Vincas Bacevičius, III klasėje „Muziką dėsto jau Kęstutis Bacevičius, Vinco Bacevičiaus sūnus, atvažiavęs iš Lenkijos. Jis pradėjo organizuoti mokinių orkestrą. Vakarėlyje (dar senoje salėje) Geštautas [R. G. klasiokas, smuikininkas. – I. G.], K. Bacevičiui akompanuojant, grojo Dvořáko Humoreską ir judino savo dideles ausis [po kurio laiko R. G. rašė, kad mokosi judinti ausis – ir tikrai išmoko, iki gilios senatvės visus pralinksmindavo! – I. G.], A. Kuprevičius skambino Borodino ir Chopino mazurkas. Visa tai man darė didelį įspūdį ir skatino mokytis muzikos.“ Taigi „<...> Bieliūnas susitarė su savo geru draugu J. Gruodžiu, kuris tada buvo muzikos mokyklos direktorius, ir mane priėmė. Per egzaminą žydukės žymiai geriau už mane grojo, bet į mokyklą labiau norėjo berniukų ir lietuvių.“ II sąsiuvinio (1933–1940 m.), rašyti pradėto 1988 m. lapkritį, pirmame puslapyje skaitome: „Vasario mėn. iškilmingas Konservatorijos atidarymas – muzikos mokykla pertvarkyta į Konservatoriją. Tai dabar aš esu Konservatorijos „klausytojas“. Mokausi

Muzikos barai / 24

pas prof. E. Laumenskienę – Maironio g. įėjimas per vartus ir į kairę, pirma klasė po kairei. Laumenskienė barasi. Prikaišioja <...>, kad įlindau į Konservatoriją per protekciją. Bet pamažu dariau pažangą, ji pradėjo kiek ir mane pripažinti.“ „Pas E. Laumenskienę <...> mokėsi Arklytė (man atrodė, kad ji labai gerai skambina Dusseko sonatiną Es-dur), Marinio duktė, Jaroševičiūtė, Joffe, Valnerytė-Kundrotienė, gražuolė Sladkauskaitė.“ R. G. labai detaliai užrašinėjo, kas buvo jam užduodama, kai kuriuos dalykus mokėsi ir pats. Gal dėl įvairovės užmeskim akį į tokį vaizdelį: „Pavasarį Laumenskienė pakvietė visus savo mokinius į savo butą, ten buvo suruoštas jiems balius. Gimnazistukai sėdėjom prie atskiro stalo, ten daugiausiai buvo saldumynai: karštas šokoladas, ledai, tortas etc.“ Tuo metu gimnazijoje „Mokyt. Kęstutis Bacevičius pasakojo mums apie tai, kas naujo muzikoje šiais laikais, taip pat ir apie Šostakovičių. Orkestro repeticijos jau vyksta naujoje salėje. Aš groju fisharmonija, A. Kuprevičius – fortepijonu (naujas geltonas fortepijonas).“ Scenelė iš Geniušų šeimos gyvenimo: „Grįžo iš Sibiro (keičiantis politiniais kaliniais) vyskupas Matulionis [pačioje I sąsiuvinio pradžioje po tėvų nuotrauka užrašyta: „1917, tais metais apsivedė. Šliūbą suteikė kun. Teofilis Matulionis, vėliau vyskupas“. – I. G.]. Jis buvo pakviestas pas mus, buvo daug svečių. Jie sėdėjo valgomajame, mes su Geštautu salone grojom Gounod „Ave Maria“. Vyskupas apsiverkė. Kai mus, gimnazistus, pristatė, aš pabučiavau vyskupo žiedą, o Geštautas išdidžiai padavė ranką ir prisistatė: „Geštautas“. Bent prabėgomis, nechronologiškai pažiūrėkime, su kuo, pas ką teorinius dalykus mokėsi R. G. „Man labiau patinka Konservatorijos mokytojai už „Aušros“ gimnazijos mokytojus – jie daugiau neformalūs. <...> iš mokinių prisimenu Karašką, Balčiūną, M. Vaitkutę-Arnastauskienę (jie visi suaugę buvo) <...> muzikos teoriją – pas V. Žadeiką, solfedžio I – pas N. Matiukonį <...>. Lankau harmoniją I pas komp. K. Banaitį. Jis komentuoja per pamokas muzikinius įvykius, vertina <...>. Pas J. Karnavičių komp. (tėvą, senelį) lankiau II solfedžio. Jis pats gan gražiai dainuoja, pats sau akompanuoda-

mas. Kartu lanko ir K. Gutauskas. Aš jam dažnai padedu spręsti teorinius uždavinius. Jis kartais veda mane pietų į „Metropolį“, nes ten vakarais dainuoja. <...> II harmonija pas Bendorių... [per egzaminus iš visų teorinių dalykų gaudavo penketus. – I. G.].“ „Pirmasis mano pasirodymas (Amatų mokykloje) kaip akompaniatoriaus. <...> Tai ir pats pirmasis mano, kaip pianisto, pasirodymas“. [Tėvas buvo Amatų mokyklos direktorius ir dažnai rengdavo vakarėlius, koncertus... – I. G.] Konservatorijos studentų vieši „<...> koncertai vykdavo 1 kartą per mėnesį. Bilieto kaina 1 litas, susirinkdavo pilna salė. Gal dar nerašiau, kad konservatorija buvo Maironio gatvėje. Salė siaura ir ilga, su geru pakilimu. Dažnai ateidavo anglų pasiuntinys, berods Tompson <...> Laumenskienė pasakė, kad iš manęs gali išeiti pianistas tokio masto kaip B. Dvarionas ar Bacevičius.“ Kai 1936 m. R. G. perėjo į prof. V. Ružickio klasę, E. Laumenskienė ne tik pakeitė šią nuomonę, bet, baisiausiai įsižeidusi, niekada gyvenime su savo buvusiu mokiniu, laikytu vos ne vunderkindu, nebesisveikino... Įdomus ir sudėtingas, keistas ir ne visada sėkmingas buvo R. G. mokymasis pas profesorių V. Ružickį. „<...> neišlendu iš VI kurso. Nežiūrint to, Ružickis man – dievukas (ir iki šiol, 1987 m.).“ „Ružickis paliko man didelį įspūdį ir turbūt padarė įtaką visam gyvenimui, mąstymui, veiklai, muzikiniam darbui. Skambinimo maniera, santykis su muzika, su darbu. Tūkstančiai galimų variantų, nuoseklumas, nuodugnumas; iš sunkumų daryti pratimus, profesionalizmas.“ Atsiminimai apie V. Ružickį (beje, kaip ir apie B. Dvarioną, K. Petrauską ir kitas gyvenime sutiktas ryškias asmenybes) yra skelbti spaudoje, todėl praleiskim tai, kas rašyta šiuose sąsiuviniuose. O atvertę vieną II sąsiuvinio lapą, rasime įklijuotą patį pirmą išspausdintą R. G. straipsnį 1937 m. „Mokslo dienose“ (gruodžio 27 d., Nr. 12) – „Muzika ir moksleiviai“. Čia jis, iki tol visuose dokumentuose figūravęs kaip Juozas Geniušas, pasirašo R. Geniušas. Rimas, kad nesipainiotų su tėvu. Truputėlį paskaitykim, ką septyniolikmetis autorius rašo savo pirmame opuse: „Dažnai tenka išgirsti senesnių žmo-


nių nusiskundimų, kad mūsų moksleivija nepakankamai domisi muzika, nelanko koncertų, jai terūpi tik šokiai, kinas, sportas <...> ir apskritai mūsų jaunimas nėra tinkamai paruoštas muzikos kūrinius klausyti ir juos suprasti. <...> Labai gera priemonė muzikos kultūrai ugdyti yra specialios radijo valandos moksleiviams <...>“ ir t. t. – Atsiminimuose turbūt neapsieinama be operos?

– Čia jau tektų perrašyti visą Kauno teatro muzikinį repertuarą, bet dažniausiai tik konstatuojama, ką matė, klausė. Su gimnazijos draugais eidavo į spektaklius moksleiviams. „Eidavau su Konservatorijos kontramarkėmis. <...> Grybauskienė, tada dar jauna, bet labai pikta, man kažkodėl išrašydavo geras vietas.“ Po kelių dešimtmečių Vilniuje, kai mes, gimnazistukės, pametusios galvas dėl operos, bėgdavom į teatrą Basanavičiaus gatvėje, už kasos langelio ponia Grybauskienė irgi atrodydavo labai pikta... „Mačiau <...> „Faustą“ su keliais sąstatais. Labai domino Mefistofelis – Kučingis-Kučinskas, Katelė, Stasys Sodeika ir ypač Nagrodskis-Nauragis“. „Mačiau <...> „Demoną“, dainuojamą konservatorijos diplomanto Rostislavo Andrejevo. Buvau su juo pažįstamas. Vaikščiojo su studento juristo kepuraite. Studentės labai karštai jam plojo.“ „Tėvas buvo pirkęs operų ištraukų sąsiuvinius iliustruotais viršeliais – „Fausto“, „Carmen“, „Rigoletto“. Aš grojau juos ištisai, įsivaizduodamas, kad „pravedu operą“. 1941 m. dar prisidėjo „Eugenijus Oneginas“, „Pikų dama“. O prisimindamas prieškario laikus, būtinai pasigirdavo matęs Cooperį, dirigavusį Kauno teatre. – Ar užsimenama apie dramos teatrą, kiną?

– Apie dramos spektaklius R. G. neužsimena, bet apie kiną – taip. Pirmąkart buvo kine dar Kėdainiuose, matė „Paryžiaus katedrą“. 1932 m. „Su Mama žiūrėjom kine „Nibelungų giesmę“. Prieš filmą buvo paskaita.“ Jau vėliau filmas (tada sakydavo „filma“) su Deanna Durbin ir Stokovskiu (rodos, „Jų 100, aš 1“, filmas apie Paderewskį, dalyvaujant pačiam Paderewskiui. Garsusis „Tango Notturno“ su Pola Negri! Su pasisekimu Kaune buvę rodomi „Aleksandras Nevskis“, „Cirkas“, „Linksmieji vyrukai“.

Norėtųsi čia įterpti lengvabūdišką retro motyvą (tada turbūt dar nebuvo retro): „Čiuožykloje šalia mūsų, Kapsų g., garsiakalbis. <...> „O, donna Clara, Tave aš šokančią mačiau“, „Palangos jūroj <...>“, „Leiski man, leiski man kartą pabučiuot tave, tik vieną syk, tik vieną kartą“, „Aš myliu vasaros rugiagėlę, ji taip švelniai vilioja mane, jos kaip akys mano mergužėlės, ją mačiau aš šiandieną sapne, bam bam!“ Bet grįžkim prie rimtesnės muzikos. „Metropoliten“ teatro patalpoj vykdavo simfoniniai koncertai. Dažnai juos lankydavau. Diriguodavo M. Bukša, J. Kačinskas, J. Karosas, V. Motiekaitis, J. Pakalnis. <...> Kartais simf. koncertai vykdavo operos teatre. <...> italų vunderkindas Chose Renaldi grojo Paganinio koncertą A-dur. Gerokai jis mane patempė. <...> Sovietų pianistas G. Ginzburg, Orlovski...“ „Buvau A. Dvarionienės-Smilgaitės koncerte <...>.“ „Pianistė graži blondinė iš Švedijos Ebelhard ir neblogai groja.“ „Su Kuprevičium buvom Žak Tibo koncerte. <...> vertinom tą Žak Tibo ir Kuprevičius pasakė – nepatinka man, kaip jis naudoja kairį pedalą, – paaiškėjo, kad aš – apie smuikininką, o jis – apie pianistą.“ „Artur Rubinštein, man atrodė, piktokai grojo Chopino As-dur polonezą, A. Kuprevičiui gi labai patiko. Rummel grojo Lisztą, apie jį rašo Aisedora Dunkan – skaitau jos memuarus.“ „Klausiau per radio, kaip A. Kuprevičius skambino Scherzo E-dur, labai man patiko vidurinė dalis.“ 1941 m. jau Vilniuje, Rozos Tamarkinos koncertas paliko „<...> tokį įspūdį, kad man užsinorėjo irgi kažką didingo nuveikti“. Ir ką gi, pradėjo po 12–14 valandų per dieną kalti – ruoštis egzaminui pas dėstytoją, kurio nė vienoje paskaitoje nebuvo buvęs (tuo metu mokėsi Pedagoginio instituto Matematikos fakultete). Doc. O. Stanaitis nustebo, pamatęs nepažįstamą studentą ir dar labiau nustebęs parašė penketą... Taip pat 1941 m.: „Buvau Branerio koncerte Universiteto salėje. Jis skambino kitais tempais, negu kompozitoriaus nurodyta, Chopino fantaziją f-moll. Etiudą f-moll sugrojo, paskui apėjo aplink fortepijoną ir pasakė, kad dabar sugros dvigubomis gaidomis ir tuo pačiu tempu.“

„Kelis kartus buvau filharmonijoje Dvariono diriguojamuose simfoniniuose koncertuose, grojo, rodos, Čaikovskio simfonijas. <...> Labai man patiko, kaip A. Kuprevičius grojo Liszto koncertą A-dur. Ch. Potašinskas kitame koncerte grojo Chopino preliudus.“ – Kodėl R. Geniušas pasirinko matematiką ir Pedagoginį institutą?

– Istorija tokia. 1938 m. baigęs gimnaziją, R. G. padavė pareiškimą į universitetą norėdamas studijuoti teisės mokslus (galbūt tada buvo nupirkta kepuraitė, kokią nešiojo R. Andrejevas, – Teisės fakulteto). „Smetonos laikais buvo manoma, kad tai labai tinkama antroji profesija pianistui, nes lavina humanitariškai, be to, baigus galima užimti 80 tarnybų.“ Bet užėjus sovietams „Labai pasikeitė teisių fakulteto programa – išmetė romėnų teisę ir kitas daugiau humanitarines disciplinas. Dabar praktiškai bus ruošiama beveik išimtinai teismui ir prokuratūrai. Pradedu galvoti apie fakulteto keitimą.“ Taigi ir pakeitė ne tik fakultetą, bet ir aukštąją mokyklą. Pas prof. V. Ružickį kiekvieną trečiadienį dar vis važinėdavo, kol sykį jo neberado, sužinojo, kad V. Ružickis repatrijavo beveik su niekuo neatsisveikinęs. „Toks jis jau buvo.“ Beveik treji mokslo metai teisės studijų spėjo palikti ryškų pėdsaką R. G. gyvenime. Prof. A. Janulaitis, prof. R. Leonas, doc. Krivickas... Keli labai intelektualūs kolegos žydai, užkrėtę R. G. Spinozos knygomis. O svarbiausia – ypatinga prof. Mykolo Römerio asmenybė. Neilgas epizodinis bendravimas su profesoriumi R. G. gyvenime turėjo panašią reikšmę kaip ir studijos pas V. Ružickį. (Beje, R. G. paauglystėje panašiai svarbi, reikšminga asmenybė buvo gimnazijos direktorius prof. M. Biržiška, o ateityje bus prof. M. Bukša). Negaliu iškęsti neparodžiusi Jums kelių gal ne itin reikšmingų, bet, sakyčiau, vaizdingų aprašymų: „Nežmoniškai kalu teisės enciklopediją. Skaitau P. Leono knygą, nieko nesuprantu. Tada <...> D. Krivicko studentų paruoštą konspektą, gana žemo lygio. Labai padeda man Tėvas, ir stebiuosi jo visapusiška erudicija.“ Rudenį iš teisės enciklopedijos gavo 5. Su grupe studentų „Buvau pas Römerį bute Vilniuje laikyti įskaitos. Jis barė už kažkokį nemandagumą, liepė stovėti prie kambario durų. „Ponai studentai! Kas iš jūsų moka perpilti

Muzikos barai / 25


Dienoraščiai rašalą į rašalinę?“ Visi suglumę, nesupranta. Aš sakau: „Aš moku“ ir pripilu. „Dabar Jūs galite sėstis“. Paklausė manęs, kiek respublikų Tarybų Sąjungoj. Atsakiau: „49“. „Per daug!“. Sakau: „Dvylika“. Jis: „Dabar per mažai“ ir taip priėjom iki to, kiek reikia. Jis sako studentams: „Matot, kaip collega gerai orientuojasi“ ir pasirašo man įskaitą.“ Čia mes atvertėm keliolika puslapių atgal, grįžkim į 1941-uosius. Suprantama, užversti puslapiai niekad nebuvo ištrinti iš R. G. gyvenimo. Net pora semestrų pedagoginiame institute. „<...> Įspūdingi Bazilijonų vienuolyno rūmai.“ „<...> Dažni šokiai su įvairiausiais žaidimais. Labai tinkamos sąlygos – gera aukšta salė, ilgi pustamsiai koridoriai su labai plačiomis palangėmis. <...> Geras fortepijonas, skambinu mergoms Chopino valsus. <...> Mane išrinko dauguma balsų (už akių, aš nedalyvavau) į studentų vietos komitetą, kultūros sektoriaus pirmininku.“ „Doc. Vokietaitis visus studentus apžiūri ir nurodo, kokius kam daryti pratimus, kad ištaisytų kūno sudėties defektus.“ Štai kodėl R. G. kambaryje ir spintose buvo begalė visokiausių „inkvizicijos“ priemonių – svarmenų, štangų ir pan., naudojamų pagal griežtą tvarkaraštį, tarsi vykdant šventą ritualą. Dienoraštyje įklijuota iškarpa su fizinio lavinimo katedros vedėjo A. Vokietaičio nuotrauka ir biografinėmis žiniomis. Tuo metu prasideda nuolatiniai bandomieji oro pavojai, o kai galų gale paskelbiamas tikrasis, nenori patikėti vieno pažįstamo žodžiais, kad „prasidėjo vokiečių–rusų karas“. Išgirsta per radiją Kalinino kreipimąsi į liaudį apie „verolomnoje napadenije“, apie „naše delo pravoje“... Nesiliaujančios sirenos. O R. G. nesiliauja kalęs – gal rytoj bus egzaminas? Naktį – kažkoks keistas sirenos garsas. Eina į kambarį pas Mamą, baisus sprogimas – tai buvo ne sirena, o krintančios bombos švilpesys. Mama sunkiai sužeista, jos draugė nukraujavusi čia pat miršta... Rytą iš Čiurlionio gatvės einu su namiškiais pažiūrėti, kokią baisią duobę Kudirkos gatvėje išrausė bomba, ta pati, kuri sunkiai sužalojo mano būsimąją Anytą ir per plauką paliko gyvą mano būsimą vyrą... Atsiminimuose R. G. daug rašo apie

Muzikos barai / 26

ligoninę, apie buto kaimynų žydų padėtį. Vokiški skelbimai, pranešimai, draudimai, iškabinti gatvėse. Cholerinka, nieko negelbstinčios dietos ir pagrindinis vaistas – dar kažkaip randamas „Šamchoras“ (to vyno net vaikams būdavo duodama, prisimenu jo skonį). Grįžimas į Kauną, antra „Diederichs&Fréres“ kelionė į buvusią laikinąją sostinę, bet nebe traukiniu, o vargais negalais gautu sunkvežimiu, kuris pakeliui sulūžta (tik fortepijono svoris išgelbsti nuo pražūtingo apvirtimo). Ir tik po ilgų R. G. žygių pėsčiomis į Kauną ir atgal sunkvežimio, vežančio iš fronto sužeistus karius, parvežamas fortepijonas... R. G. pasiryžta grįžti į konservatoriją toliau tęsti fortepijono studijų. „Nutariu pas buvusias Ružickio mokines – Juodakytę arba A. SmilgaitęDvarionienę. Stoviu laiptų aikštelėje (Konservatorija Maironio g.), žiūriu pro turėklus. Sakau, kuri pirma ateis, su ta kalbėsiu. Pasirodė Dvarionienė, susitariau su ja.“ „Darau pastangas įstoti į operos teatrą akompaniatorium. [Jau gerokai anksčiau buvo nemažai akompanavęs ir įvairiems ansambliams, ir solistams – A. Dičiūtei, P. Zaniauskaitei. – I. G.]. Kalbuosi su <...> direktorium Ivanausku. Susitinku administracijos kambaryje su Mykolu Bukša. Jis paskiria perklausą: Alfredo atbėgimas 4 pav., „Pikų damos“ įžanga, kai kas iš „Lohengrino“. Buvo Bukša, Marijošius, Tallat-Kelpša. Priėmė praktikantu be algos.“ Taip R. G. įkėlė koją į teatrą geram pusšimčiui metų. O jo kelionė į muziką tęsėsi visą likusį gyvenimą. – Ar Maestro neplanavo toliau tęsti atsiminimų?

– VI sąsiuvinis baigiasi 1965 m. apžvalga. Kai R. G. grįžo į teatrą (1992 m.), į vyriausiojo dirigento pareigas, nebe atsiminimai rūpėjo. Po jubiliejinės 1995 m. „Traviatos“ (R. G. – 457-osios, 41-osios naujametinės) ištikęs insultas, laimei, sutrikdė tik judėjimą, kliudė balso stygas, bet paliko puikią atmintį, šviesų protą. Daug kas ragino (ypač atkakliai kalbino prof. R. Žigaitis) tęsti atsiminimus, bet R. G. atrodė, kad yra dar daugybė dalykų, įdomesnių ir svarbesnių negu jo paties praeitis. Kad jėgos leistų suspėti bent ką nors dar sužinoti, suprasti – įnirtinga mankš-

ta, sistemingi pratimai, treniruotės su „inkvizicijos“ įrankiais. Prisimindamas paauglystės metus, dar I sąsiuvinyje R. G. rašė, kad tada „mano draugai buvo Tuchačevskis, Tarzanas ir Leonardas da Vinčis“. Įpusėjęs 9-ąją dešimtį kasdienio dienoraščio sąsiuvinių serijoje užrašė: „Mano draugai – Leonardas da Vinčis, Proustas, Bruckneris“. Leonardas „ėjo“ ištikimai per visą gyvenimą, o šalia Prousto R. G. vėl kelintą kartą kartojo T. Manną, F. Dostojevskį, narstė J. Joyce´o „Uliso“ bilingvą, stengėsi atmintinai išmokti Omaro Chajamo eilių. Paskutinis didysis atradimas buvo Kristijonas Donelaitis ir kerėte pakerėję „Metai“. Kadaise buvo išstudijuotas C. G. Jungas, dabar rūpėjo nauji šiuolaikinės filosofijos autoriai. Nejučia į knygų lentynas ir į mintis ėmė spraustis ezoterika... Dar būtina papildyti žinias iš Lietuvos, iš Vilniaus istorijos! O kiek reikia išklausyti mažai žinomos ir visai nežinomos muzikos! Muzika – kaip kosmosas. Kažkas panašaus kaip Hawkingo „Pasaulis riešuto kevale“. Visa muzika – keliose „Dies irae“ natose. Kokie čia dar atsiminimai, nors iš tikrųjų jam brangūs. Vienu metu R. G. suabejojo – gal vis dėlto vertėtų juos tęsti, bet nebetęsė. – Šiemet, minint R. Wagnerio metus, norisi paklausti, koks buvo R. Geniušo santykis su Wagnerio kūryba?

– R. Wagnerio operų R. G. nedirigavo. Nesusaistytas kontraktų, suprasdamas, kad ir nebediriguos, jis tas operas analizavo, mokėsi taip, lyg iš tikrųjų ruoštųsi pastatymui. Su literatūriniu R. Wagnerio palikimu R. G. susipažino jaunystėje, namų bibliotekoje iki šiol tebėra kompozitoriaus autobiografijos, du tomai, III ir IV, dienoraščių, laiškų etc., bet I ir II dingo. Tai 1911–12 m. Maskvos leidyklos „Griaduščij den“ leidinys (rusų k.). O jau 79-erių sulaukęs R. G. rašė savo lakoniškuose kasdieniuose užrašuose (į sąsiuvinius arba atskirus lapelius): „1999.09.26. Susidomėjimas Wagnerio „Tristanu ir Izolda“ iškilo, pabuvo ir dingo“, bet po trijų dienų: „Ne, susidomėjimas Wagneriu nepraėjo!“ Nuo to laiko, kol pajėgė rašyti, beveik kiekvieną dieną tarp klausomų kūrinių pažymėdavo Wagnerio ope-


ras. „Baigiau „Parsifalį.“ Po dviejų savaičių: „Antrą kartą baigiau „Parsifalį.“ Juo toliau, juo dažniau ėmė dominuoti, buvo pabraukiamas „Göttendämmerung“. Ant fortepijono, pianino gulėdavo, dažnai – atverstos „Zygfrydo“, „Reino aukso“ partitūros, jų ir kitų operų klavyrai. R. G. užsibrėžė (ir skrupulingai vykdė) rytinį uždavinį: „Kai pabundu, padainuoti arba paskambinti „Tristano ir Izoldos“ temas, kurias maniau, kad žinau, o paaiškėjo, kad nežinau.“ Su užsidegimu aiškindavosi pats, aiškindavo namiškiams vagneriškosios harmonijos ypatybes, dramaturgiją, kitus dalykus – ir elementarius, ir sudėtingus. Lapelis su užrašytomis „Reino aukso“ scenomis, kampe vos įskaitomai: „Palyginti su „Ulysso“ struktūromis“... Persirašęs „Nibelungo žiedo“ leitmotyvus, mokėsi juos atmintinai, aiškinosi scenų frazių prasmes... Išskaidydamas akordus į atskiras natas, darė pianistinius pratimus pirštams, ausims ir galvai miklinti. Perrašinėjo ir ištraukas iš straipsnių apie R. Wagnerio kūrybą. Suprantama, profesionalūs pokalbiai apie Wagnerio muziką, jos formas, interpretaciją vykdavo su sūnumis Petru ir Juliumi, po truputį bandė pratinti anūkus Luką ir Mariją. Džiaugdavosi apie R. Wagnerio operas padiskutavęs su Jonu Aleksa. Neiškentęs kartais pakviesdavo mane: „Paklausyk, čia Logės (ar Mimės, ar Frikos, ar dar kieno nors) tema, ji dar nesibaigė, o jau prasideda kita; girdi, kaip įdomiai ir gražiai jos susipina!“ Labai stengdavosi padėti man geriau suvokti tų operų muzikos turinį, suprasti siužetus, susigaudyti aibėje herojų (iš kurios operos Ortrūda, iš kurios – Gertrūda... Be Brunhildos ir Krimhildos, pasirodo, dar besanti Floshilda, bet ji ne pagrindinė...). Labai didelę dalį laiko, daug ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų kovodamas su negalia R. G. paskyrė šiai kelionei į R. Wagnerio operų pasaulį – vieną didžiųjų savo muzikinių pasijų. n

Viva Verdi!

Viename susitikime su Vilniaus mokytojais klausinėjau: ar su vaikais lankėtės Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, ar matėte puikią edukacinę parodą „Viva Verdi“? Kokiame muziejuje? Kur jis yra? Tai buvo dažniausias klausimas. O viena agituojama studentė atrėžė: opera? Tai nuobodu. „O kokia gi taip nepatiko“, – vėl klausiu. Pasirodo, vaikystėje mama buvo nutempusi... Net ir nepamena, ką mačiusi. Štai tokie dialogai nėra reti. Turiu apsčiai patikinimų, kad mokyklose vaikai ne tik menine kultūra, bet ir piliečio gyvenimu nesudominami. Iš dešimties į klausimus atsakančių studentų tik viena, lenkaitė, žinojo, kokia proga keliamos vėliavos Vasario 16-ąją ir kuriais metais įvyko šis gyvenimą Lietuvoje pakeitęs faktas. O jau apie M. K. Čiurlionį galima ir neklausti. Tiesiog kažkur girdėta pavardė, nors muzikos dalyko programose apie jį kalbama, jis minimas žiniasklaidoje. Tačiau tai ne ta žiniasklaida, Parodos afiša kuri dažniausiai patenka į studentų akiratį. Tokia įžanga tam, kad visi menininkai suprastų, jog būtina palaikyti iniciatyvas ir be didelių honorarų eiti į mokyklas, kalbėti, muzikuoti. Pelno, gerovės fetišizavimas šiandien dažnai užgožia daug svarbesnius dalykus, pirmiausia – žmogaus ugdymo strategiją. Jeigu kalbėdami apie verslą suvokiame, kad galutinis veiklos rezultatas turi būti ne pelno siekis, bet pridėtinės vertės kūrimas, konkurencinių gebėjimų ugdymas, stiprinimas, tai ugdant žmogų svarbiausia sugebėti jam įteigti ne vienkartinių verčių, bet vertybių suvokimą, kritinę mintį, pažadinti kūrybinį jo veiklos pradą. Pirmiausia menas, bet ne šachmatai ugdo kūrybiškumą. Todėl kiekviena muziejų, meno kūrėjų, taip pat ir Muzikų sąjungos, kitų sociokultūros institucijų iniciatyva mokyklos privalėtų pasinaudoti. Giuseppe´s Verdi gimimo 200-osioms metinėms skirta paroda apžvelgia Lietuvos profesionalaus operos teatro scenose nuo 1920-ųjų pastatytas kompozitoriaus operas. Puikiai jas reprezentuoja dailininkų kurti scenografijos eskizai. Prisimename Liudo Truikio fenomeną, tuos laikus, kai scenografas kurdavo visą sceninį muzikos atspindį ir nebūdavo blaškomas mados kūrėjų užmačių. Todėl žavi „Otelo“, „Aidos“ sceninis konceptualumas, vientisumas. Parodos eksponatai leidžia įžvelgti laiko kaitą. Juose atsispindi dailininkų požiūris į operą – nuo dažniausiai lietuvių teatro scenoje statytos „Traviatos“ iki šiuo metu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodomos rečiausiai pasaulyje statomos šio kompozitoriaus operos „Ernanis“. Lankytojai visada stabteli prie kostiumus kūrusių Ludolfo Liberto, Liudo Truikio, Dalios Mataitienės ir Juozo Statkevičiaus gražiai pristatomų „gyvų“ eksponatų. Nuotraukose matyti Liudo Truikio G. Verdi operos „Otelas“ scenovaizdžio eskizas (Valstybės teatras, 1938 m.), jo kurtas Otelo kostiumo eskizas (Valstybės teatras, 1938). Matome Vladą Česą – Hercogą G. Verdi operoje „Rigoletas“ (LTSR valstybinis akademinis operos ir baleto teatras, 1957 m.), G. Verdi operos „Traviata“ programėlę (1921 m.) ir kt. Paroda verta dėmesio ir dėl pateikto istorinio požiūrio į operos meną Lietuvoje. Programėlėse, afišose galima susipažinti su įvairių laikotarpių Lietuvos operos istorijos dalyviais – dirigentais, režisieriais, solistais. Dabar jaunesniems žmonėms daugelis tų pavardžių tikrai istorinės: Elena Čiudakova, Juozas Indra, Vladas Česas, Elena Saulevičiūtė, Valentinas Adamkevičius, Mykolas Bukša, net Jonas Aleksa, Vytautas Viržonis ir kiti. Visa tai byloja apie pasikeitusią muzikinės kultūros epochą. Kaip svarbu saugoti tai, kas kuriama šiandien, ir jaunajai kartai vis priminti, kad dabartis yra po kruopelę kurtos istorijos rezultatas. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Vladas Česas – Hercogas G. Verdi operoje „Rigoletas“ (1957 m.)

Muzikos barai / 27


Didžioji salė Vladimiras Mininas Vilniaus scenoje

Sausio 22 d. pilna Nacionalinės filharmonijos salė klausėsi seniai Lietuvoje nekoncertavusio kolektyvo – Maskvos akademinio kamerinio choro, kuriam vadovauja vyresnės mūsų publikos pažįstamas dabar jau 85-erių sulaukęs rusų chorinės muzikos patriarchas, už nuopelnus apdovanotas pačiais aukščiausiais vardais, ordinas ir ženklais, liaudies artistas profesorius Vladimiras Mininas. Ne tik

Vladimiras Mininas Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje

subrandinęs chorą, bet ir daug dešimtmečių ugdęs dainuojančiųjų ir publikos muzikos supratimą. Minino choras – taip Lietuvoje trumpai vadinamas kolektyvas, – aišku, keitėsi. Į jį vis įsiliedavo jaunų balsų, daugelis buvo išugdyti paties profesoriaus. Visi pereidavo reiklią ne tik savo vadovo, bet ir Maskvos profesinio parengimo centrų mokyklą. Lietuvoje dar atsimenami choro koncertai su prof. Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru, G. B. Pergolesi „Stabat mater“ (solistės Natalija Gerasimova, Jelena Obrazcova), „Melodijos“ firmoje įrašyta 1983 m., Antonio Vivaldi „Gloria“, Franzo Schuberto Mišios (solistai Natalija Gerasimova, Arkadijus Pružanskis, Anatolijus Safiulinas) ir kt. Maskvos akademinis kamerinis choras V. Minino pastangomis išaugo į puikų rusų muzikinės kultūros istorinio palikimo interpretatorių. Tai buvo pirmasis pasaulietinis kolektyvas, prikėlęs rusų sakralinę muziką. Suskambo Sergejaus Rachmaninovo „Šv. Jonas Auksaburnis“, Piotro Čaikovskio, Sergejaus Tanejevo, Dmitrijaus Bortnianskio šedevrai chorui. Klausytojai išgirdo sovietmečiu vienpusiškai pažinoto Georgijaus Sviridovo kūrinius. Greta žinomų „Kursko dainų“ V. Minino choras parengė visą kompozitoriaus ciklą „Giesmės ir maldos“. 2012–2013 metus paskelbus Rusijos istorijos metais, buvo prisiminta ir muzikinė Napoleono ir Kutuzovo epocha, Romanovų dinastijos laikotarpio muzikinė kultūra. Atliktas įspūdingas G. Sviridovo kūrinys „Puškino vainikas“, S. Prokofjevo ir G. Sviridovo poema „Ladoga“.

Muzikos barai / 28

Šis puikus choras yra koncertavęs su Rusijos nacionaliniu simfoniniu orkestru (vadovas Michailas Pletniovas), kitais geriausiais orkestrais. Su choru, be minėtų atlikėjų, yra dainavę Jevgenijus Nesterenka, Zara Doluchanova ir kiti solistai. „Bendradarbiavimas su dirigentu-legenda – ne tik džiaugsmas, bet ir garbė man, solistui, – sakė dainininkas Piotras Migunovas. – Aš mokausi. Žaviuosi maestro pasiekiamais rezultatais įprasminant muzikos kalbos detales, giliausius garsinės partitūros klodus. Dirigentas dėmesingas garsui, emocijai. Ypač reikia mokytis atliekamos muzikos stilistikos įprasminimo subtilybių.“ Rusų sakralinės muzikos interpretaciją įvertino rusų cerkvė, V. Mininas už rusų chorinės muzikos puoselėjimą buvo įvertintas Šlovės ir Garbės ordinu, kitais apdovanojimais. V. Minino 85-mečiui sausio 16 d. buvo surengtas koncertas Maskvoje, P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje. Vasario 12 d. maestro garbei choras su Valstybiniu akademiniu Piotro Čaikovskio simfoniniu orkestru, vadovaujamu Vladimiro Fedosejevo, atliko retai beskambančias J. S. Bacho Mišias h-moll. Solo partijas giedojo žymiausi Maskvos teatrų solistai: Jevgenija Sorokina, Agunda Kulajeva, Aleksejus Tatarincevas, Piotras Migunovas. O kovo 28 d. Valstybinis Maskvos kamerinis choras su Pavelo Kogano vadovaujamu Maskvos valstybiniu akademiniu simfoniniu orkestru atliko Hectoro Berliozo „Grande symphonie funébre et triomphale“, op. 15, sukurtą 1840 m., skirtą iškilmingai 1830 m. įvykių aukų perlaidojimo ceremonijai. Taip įspūdingai pažymėtas vieno ryškiausio Rusijos pedagogo, rusų muzikos propaguotojo Vladimiro Minino jubiliejus. V. Mininas 1945 m. baigė Maskvos chorinę mokyklą, 1950-aisiais – Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, po kelerių metų ir aspirantūrą Aleksandro Svešnikovo klasėje. Dirbo su įvairiais chorais Rusijos miestuose, nuo 1954 m. įsitvirtino Maskvos konservatorijoje, tapo profesoriumi. Su koncertais iki šiol keliauja po visą šalį, kviečiamas į užsienį. Vilniuje susikaupusio, bet gyvybingo, įtaigaus V. Minino vadovaujamas choras baigė tarptautinę programą „Kultūrų dialogas“, kurios dalis buvo Kalėdinis festivalis. Festivalio organizatoriai – Tarptautinis V. Spivakovo labdaros fondas, Rusijos Federacijos ir Lietuvos kultūros ministerijos, Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje, Maskvos ir Vilniaus savivaldybės, Nacionalinė filharmonija, Slavų tradicinė muzikos mokykla. Reklama skelbė įdomią koncerto programą. Choras nemažas, pagal skambėjimo efektą jo nevadinčiau kameriniu. Gal taip vadinti tiktų tik pagal atlikimo preciziką, niuansų paslankumą. S. Rachmaninovo chorinė muzika mums mažai žinoma, juolab kurta maldai. Tą vakarą skambėjo penkios (iš penkiolikos) kompozitoriaus „Nakties vigilijos“ dalys. Di-

džiulis malonumas buvo klausyti puikaus vokalo. Daugiabalsė partitūra, specifinis, bosų atramomis grindžiamas giedojimas. Liejosi platūs kokybiški unisonai. Įdomus giedojimo būdas, jautriai, tarsi atliekant grigališkąjį choralą, vedamos melodinės slinktys, per moduliacijas siekiami raiškūs unisonai. S. Rachmaninovo melodika rėmėsi rusų liaudies dainomis, senųjų Suzdalės, Naugardo, Kijevo Rusios cerkvėse paplitusiu giedojimu. Savitai skambėjo solistų epizodai, tarsi pakibę ant liulančio choro debesies. Kažkurioje dalyje žavėjo ryškios choro artikuliacijos: aleliuja, aleliuja... Suskambo tarsi tolimų varpų aidas... Tris rusų liaudies dainas chorui S. Rachmaninovas sukūrė 1928 metais, po ilgesnės kūrybinės pauzės, jau baigęs Ketvirtąjį koncertą fortepijonui ir daug kitų reikšmingų kūrinių. Gal trukdė kurti intensyvi jo, pianisto, koncertinė veikla JAV? S. Rachmaninovas labai emocionaliai išgyveno nutrauktus ryšius su tėvyne, jautėsi praradęs žemę po kojomis. Tikriausiai todėl neatsitiktinai gimė dainos chorui. „Stepe, tu, stepe plačioji...“ – liejosi vilnijanti melodija. Tarsi lengvo vėjo nešama, nuspalvinta jautriais unisonais, raiškiais dinaminiais niuansais. Įdomi ir reikšminga fortepijono partija (pianistė J. Iljina). Dainose pasirodė ir solistai. Įdomus, sudėtingas mums gerai žinomo gruzinų kompozitoriaus Gijos Kančelio kūrinys „Karas beprasmis“ („Amao omi“) chorui ir saksofonų kvartetui. Subtiliai muzikavo saksofonų kvartetas, atsiskleidė ir didelės choro potencijos. Kažkodėl choras neatliko skelbtų Olivier Messiaeno choralų. Juos pakeitė meistriškai, tiesiog puikiai padainuotas Orlando di Lasso chrestomatinis kūrinys „Aidas“, V. Rubino liaudiško charakterio daina „Armonika“. Net kelių sudėčių kvartetai dainavo ukrainiečių, rusų dainas, fragmentus iš populiarių amerikiečių miuziklų. Koncerto pabaigoje nuskambėjo netikėta Maurice´o Ravelio „Bolero“ versija chorui ir nedidelei instrumentų grupei (mušamieji, kontrabosai, trombonai – talkino Lietuvos muzikantai). Aranžuotė įdomi, tačiau pats kūrinys reikalauja (kaip ir atliekant orkestrui) didelės precizikos, intonacinės švaros, suvienodinto vibrato, didesnio susiklausymo. Sakyčiau, viso šito pristigo. Tačiau buvo rasta daug įdomių spalvinių potėpių, orkestro partitūros atitikmenų (ypač įdomus buvo trombonų con sordino epizodas). Pertraukos metu fojė, kaip ir prestižinėse Maskvos koncertų salėse, varlyte pasipuošęs choro atstovas prekiavo kolektyvo kompaktinėmis plokštelėmis, kitais leidiniais. Puiku, nes chorinės muzikos mėgėjai galėjo įsigyti geros muzikos. Tačiau liūdna, kad dėmesio tokio lygio meno kolektyvui neparodė minėto festivalio organizatoriai. Koncerto programėlė buvo parengta labai blogai: neiššifruoti kūriniai, nenurodyti dalyvavę solistai, dirigavęs


antrasis dirigentas, pianistė, anotacija vargana – netinkanti tokio lygio atlikėjams. Pranešėjos skelbiamos informacijos nesigirdėjo jau viduryje salės. Koncertui dėmesio neparodė ir Kultūros ministerija (viena rengėjų). Po koncerto V. Mininas kalbėjo: „Nuo seno daug žinau apie Lietuvos muzikinę kultūrą. Puikus buvo bendradarbiavimas su Sauliumi Sondeckiu. Ši kultūra daug pasiekusi: nepamirštos tautinės vertybės, pasiektas europinis lygis, įteisintos avangardo paieškos. Dramatinės situacijos valstybėje gimdė Ezopo kalba persmelktą meninę raišką. Atsimenu man patikusią Vytauto Laurušo operą, atrodo – „Gulbių skrydis“? (Patikslinau: „Paklydę paukščiai“.) Netgi besiskleidžiant priešpriešos energijai, talentingi žmonės, jų kūryba vis dėlto išliko. Juk jie visada turėjo ką pasakyti.“ Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzika akvarelėje

„Žilstančios obelys / skleidžias prisiminimų / baltais angelais...“, – įstrigo Mykolo Karčiausko eilutės. Spalvų muzikoje, neįkyrioje simbolikoje atgyja jaunystė, kuri nepripažįsta santvarkų ir lengvai persikelia per grėsmingus tekančio laiko srautus. Tuomet Valentas Leimontas

Valento Leimonto paroda „Ekspromtai“ Stasio Vainiūno namuose

dar neturėjo profesoriaus laipsnio, bet buvo puikus dekanas: jautrus, studento, jauno dėstytojo asmenyje siekė įžvelgti jo ateitį. Gal todėl visada geranoriškas, nors ir ne visuomet galėjęs pildyti savo pasiryžimus. Grojantis, „liaudininku“ vadintas dekanas. Žiūriu į profesoriaus Valento Leimonto akvareles, kuriose pro sodybų beržų galūksnes lekia vėjas, blyksi žaibai javų lauke, netgi girdėti šlamantys tamsą ir dangų remiantys drūtakamieniai medžiai, putojanti baltų žiedynų lavina pavasarį, svaigų žiedlapių debesį primenantis pabudęs mėnuo... Laikas negailestingas. Seniai nematytas jau 88-erių netrukus sulauksiantis V. Leimontas tarsi ir nepasikeitęs. Gal lėčiau juda, sako, akys greičiau pavargsta. Tačiau tos pačios švelnios manieros, charakteringi rankų judesiai, kalbėjimo tonas...

Kovo 12 d., gražų ankstyvo pavasario vakarą, Stasio Vainiūno namuose susirinkusieji su gražiu pavydu kalbėjo apie muziko gebėjimą savo estetinius principus realizuoti kitokioje kūrybos erdvėje – dailėje. Joje įaustas ir nuo mažens taip pamėgtos dainos siūlas. Su liaudies daina Valentas nesiskyrė mokykloje, progimnazijoje, gimnazijoje, Panevėžio geležinkelininkų kultūros namų vyrų chore, miesto mokytojų chore. 1948–1952 m. Panevėžio muzikos mokykloje taip pat mokėsi dainuoti, smuikuoti. V. Leimontas sako esąs žiemgalis, Lietuvos šiaurės žmogus. Augo pas dėdę ūkininką, nes tėvas išvažiavo ieškoti darbo į Braziliją. Taip ir liko broliai, seserys atskirti didelių erdvių. 1944 m. nuo karo prievolės ir fronto V. Leimontą išgelbėjo tarnyba geležinkelyje. Pokario realijos koregavo ir svajones. „Buvo skurdūs metai, mitome tik rūgščiais kopūstais ir arklienos nuoviru“, – kažkur rašė profesorius. Pabandęs mokytis politechnikos juto, kad tai ne jo gyvenimas. Povilas Samuitis į rankas įdavė birbynę. Su W. A. Mozarto „Lopšine“ pasuko muziko keliu. Pradėjęs dirbti Liaudies dainų ir šokių ansamblyje, V. Leimontas 1952 m. įstojo į Lietuvos konservatoriją (dabar – LMTA), ėmė mokytis groti liaudies instrumentais. V. Leimontas dirbo Vilniaus pedagoginiame institute, Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Čia dėstė dirigavimą, ruošė liaudies instrumentų specialistus, įsteigė liaudies instrumentų orkestrą, daug koncertavo. 1957 m. įkūrė Vilniaus moksleivių rūmų dainų ir šokių ansamblį, vėliau pavadintą „Ugnele“, pats grojo „Sutartinėje“. Nuo 1962-ųjų V. Leimontas savo likusį gyvenimą susiejo su Lietuvos konservatorija. Jo klasėje dirigavimą baigė 28 studentai, o su įkurtu liaudies instrumentų orkestru išmaišė visą Sovietų Sąjungą. Ne veltui jam suteikti garbingi menininko ir pedagogo vardai. O piešė visą laiką. Domėjosi daile, technikomis, kopijavo kitų dailininkų darbus, kol suprato, kad šis menas jam brangus, tad palikęs visas darbovietes jam ir atsidavė. Prisimindavo šviesaus atminimo savo mokytojo Ipolito Cieškos, dirbusio Vaškų mokykloje, pastabas. „Tai Mokytojas iš didžiosios raidės. Buvo mokyklos dramos būrelio ir choro įkūrėjas bei vadovas, su mokiniais ištapė mokyklos sienas.“ V. Leimontas ir vaidino, ir dainavo chore, ir liejo pirmąsias akvareles. Labiausiai viliojo vaikystėje bandyta šlapia akvarelė. Darbai be išankstinių siužetų – „suvaldytas atsitiktinumas“, taip gražiai įvardijo akvarelės liejimą autorius. Pirmą kartą pamačiusi V. Leimonto darbus buvau nustebinta: akvarelės su daugybe pustonių, koloristinių pasižaidimų. Lietuvoje tikrų akvarelininkų nedaug. Pirmoje Respublikinėje liaudies meno parodoje jau buvo eksponuotos dvi V. Leimonto akvarelės. Į

Valento Leimonto akvarelė

Tautodailininkų sąjungą V. Leimontas buvo priimtas 1976 m. Jau surengtos 44 personalinės parodos, iš kurių keturios – Stasio Vainiūno namuose. V. Leimontas sakė, kad amžiaus problemos kartais priverčia protestuoti prieš baltą popieriaus lapą. Tačiau valia, ryžtas vėl atveda prie jo. Sako, pasityčioji iš savo tingumo ir vėl dirbi – keliauji į spalvingą pasaulį, kuriame girdi muziką palinkusių medžių ošime ir vokiečių romantikų fantazijas primenančiuose siužetuose. Kadaise konsultuodavosi su tapytoju A. Motiejūnu, kuris ir paskatino intensyviau lieti akvareles. Gimė „Vėjo daina“, „Žydėjimas“, „Versmė“, „Ruduo“, „Amžina gyvybės liepsna“, „Pavasarėja“ ir kiti darbai. Dabar bendrauja su Rimu Bičiūnu. Jis yra rašęs, kad Valento kūryboje išskirtinę vietą užima tušo miniatiūros, reta akvarelės technika. Dirbdamas atrado mišrios technikos galimybes, sukūrė darbų ir pastele. Greta romantiškų peizažų matyti modernesnės raiškos paieškos – spalvingos romantizuotos abstrakcijos. „Akvarelė įsiliejo į mano gyvenimą kaip varnalėša į vilko uodegą“, – vis dar švelniai pokštauja V. Leimontas. Koks jis mėgėjas, juk jau per 150 darbų glaudžiasi Lietuvos nacionalinės dailės galerijos fonduose. Dailės salonai, bibliotekos, kultūros centrai Kaune, Panevėžyje, Rokiškyje kviečia rengti parodas, nori susitikti su autoriumi. Po parodų vieną kitą akvarelę menininkas palieka svetingiems šeimininkams, tad dabar V. Leimonto darbai jau pabirę Lietuvoje, yra iškeliavusių ir į užsienio šalis. Tačiau, sako V. Leimontas, jis pats dabar nekoks keliauninkas, žiūrovus nudžiugina tik viena kita paroda. Šį kartą paroda „Ekspromtai“ Stasio Vainiūno namuose buvo lydima ir muzikos – kankliavo ir birbyne grojo LMTA studentai. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 29


Didžioji salė Diriguoja Mirga Gražinytė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuot.

lusi iš žinomos ir plačios muzikų giminės, bet ir turėjo galimybę studijuoti Graco muzikos ir dailės universitete, kuriame įgijo chorinio ir simfoninio dirigavimo specialybę, toliau studijuoti Bolonijoje, Ciuriche, Leipcige, dirbti su puikiais Vokietijos orkestrais ir operos teatrais. Koncerto pabaigoje skambėjo Beethoveno penktoji simfonija. Orkestras maestro Juozo Domarko yra gerai išmokytas griežti Beethoveną, bet tokį artimą ir šiuolaikišką, kone intymų santykį su pasaulyje gerokai „nugrota“ simfonija girdėjau bemaž pirmą kartą. Mirga padarė stebuklą – privertė orkestrą groti ne „iš eilės“ (nepaisant dažnai pagaulių, aistringų ir veržlių interpretacijų ši yda įvairiuose orkestruose daugiau ar mažiau pastebima), bet laisvai kvėpuoti. Jos judesiai ir galinga energetika įmagnetino ir muzikantus, ir publiką, kuri sulaikiusi kvapą sekė, kas vyksta. Dirigentė išreikalavo fantastiškos agogikos, buvo tiksli kiekviena detalė, pateiktas kiekvienas sakinys, pauzė, replika, puikūs perėjimai. Skaidri, muzikaliai banguojanti faktūra suteikė daug peno ir jausmams, ir mintims. Buvo sukurta intriguojanti drama! Beje, pasiekti įtaigą gal padėjo ir jaunosios dirigentės atsivežta Beethoveno partitūra, M. Gražinytė, išskirtinį dėmesį teikdama originaliam kompozitoriaus tekstui, kardinaliai pakeitė orkestro štrichus. Gražu, kad bisui dirigentė pasirinko lietuvišką kūrinį: padėjusi batutą, padirigavo Juozo Naujalio „Svajonę“. Orkestras ir čia muzikavo natūraliai, jautriai, jo klausantis kūnu taip pat plūdo pasigėrėjimo, džiaugsmo bangos. Akivaizdu, kad naujoviškas, demokratiškas dirigentės darbo stilius, santykis su atlikėjais ir klausytojais duoda greitų ir įspūdingų rezultatų. Tos demokratijos esmė – ne tik ugninga meilė profesijai ir jos išmanymas, bet ir individuali prieiga, atvirumas, geranoriškumas, paprastumas, siekis čia ir dabar bendrauti. Tikėdamiesi neužmirštamų akimirkų, lauksime Mirgos Gražinytės-Tylos dažnesnių pasirodymų Tėvynėje. Neeiline proga neeiliniai muzikantai padovanojo tikrą šventę. Už tai – ačiū.

Lietuva savo narystės NATO dešimtmetį kovo 28 dieną iškilmingai paminėjo koncertu Nacionalinėje filharmonijoje. Aukščiausi šalies vadovai, kariškiai, ambasadoriai ir gausiai susirinkusi publika klausėsi pianisto Andriaus Žlabio, garsėjančio virtuozišku ir originaliu skambinimo stiliumi, ir Nacionalinio simfoninio orkestro, kuriam pirmą kartą dirigavo 27 metų Mirga Gražinytė-Tyla, pasaulyje kylanti žvaigždė. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Johanneso Brahmso koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 d-moll, op. 15. Geriausiems – ir griežčiausia kritika. Andrius Žlabys, kurio paprastai klausomasi užgniaužus kvapą ir įsitvėrus kėdės, šįsyk neįveikė didžiulio jaudulio, dėl to gražus dramatinis kūrinys pažiro kampuotais sakiniais, per ryškiais akcentais, vietomis buvo per daug atsitiktinių natų ir pedalo. Trūko bendro ir ramaus ėjimo kartu su orkestru, ansamblio pajautimo; tas vidinis nervingumas, trukdęs tempų tėkmei ir balansui, ypač išlindo finale, kur tempas buvo kiek per greitas, nesuvaldytas, o orkestras, turintis greitai reaguoti į solo epizodus ir kurti trumpus dialogus, vos spėjo. (Galima buvo pamanyti, kad virš galvų jau švilpia rusų naikintuvai...) Iš pradžių maniau, kad per daug tūpčiojimo vietoje, neryžtingumo orkestre buvo dėl vietos pokyčių (kontrabosai ir violončelės – kairėje, smuikai ir arfa – dešinėje) arba kad jis dar nebuvo „įšilęs“. Bet antroji vakaro dalis, kuri gerokai skyrėsi nuo pirmosios, parodė, kad kalčiausias čia, deja, sceninis solisto jaudulys, neleidęs ilgo ir sudėtingo kūrinio sujungti plačiu mostu, padaryti jo vientiso. Paskui Žlabys labai dailiai ir jautriai (kaip,

Muzikos barai / 30

beje, ir antrąją koncerto dalį, kurioje girdėjome gražių pianissimo epizodų) paskambino Brahmso Intermezzo, op. 118 A-dur, išradingai varijuodamas pasikartojimus. Antrąją koncerto dalį pradėjo nelaukta žodinė dirigentės įžanga, kuria ji trumpai išdėstė tuoj grosimo Ramintos Šerkšnytės kūrinio simfoniniam orkestrui „Ugnys“ kūrimo aplinkybes. Pasak Gražinytės, niekada savo kūryboje nenaudojusi svetimų autorių kūrybos, bet privalėjusi prisitaikyti prie dirigento Mario Jansono nurodytų sąlygų („Ugnys“ buvo parašytos Bavarijos radijo simfoninio orkestro užsakymu ir įėjo į kompaktinių plokštelių ciklą „Beethovenas: simfonijos ir atspindžiai“), Raminta šį klausimą išsprendusi ir pavadinimu, ir sukurdama kultūrinį istorinį dialogą su Beethoveno epocha, ir išvystydama visą kūrinį iš Likimo motyvo. Beje, kūrinyje citatų nėra, tas motyvas pasigirsta vos kartą pačioje pabaigoje kaip muzikinis pokštas. „Kompozicija pagrįsta nuolatiniu kelių pradinių motyvų harmoniniu, ritminiu, faktūriniu, tembriniu varijavimu ir plėtojimu“ (R. Šerkšnytė). Nuotaikingas, įdomus, efektingas (su trombono „kvaksėjimu“ ir kitais efektais) dviejų dalių kūrinys, tęsiantis ciklą apie gamtą, labai tiko vakaro idėjai. Neaukšta ir smulkutė, bet tvirtai valdanti orkestrą dirigentė čia jau atsiskleidė visu gražumu, prikaustė dėmesį emocionaliu, savitu dirigavimo stiliumi, rankų ir kūno plastika. Kai išgirdau, kad 2012 metais Mirga Gražinytė nurungė 90 varžovų ir pelnė Zalcburgo jaunųjų dirigentų apdovanojimą, o vėliau įveikė180 pretendentų į Zalcburgo operos teatro 2014–2015 metų sezono pagrindinio dirigento postą (ką jau kalbėti apie kitus jos pasiekimus), supratau, kad tai turi būti išskirtinė asmenybė. Juolab kad moteriai pramušti vyrų solidarumo skydą itin sunku, ypač tokioje profesijoje. Jos talentui pasisekė: Mirga ne tik ki-

Daiva TAMOŠAITYTĖ Andrius Žlabys skambino Brahmsą

Dmitrijaus MATVEJEVO nuot.

Ugnys ir žaibai Lietuvos narystės NATO 10-mečiui


Vasario 20 dieną Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko Šv. Kristoforo kamerinio orkestro 20-mečio koncertas. Per 20 metų pripažinimą pelnęs tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, sukaktuvių vakarą kolektyvas vėl ir stebino, ir džiugino. Malonumą teikė garso kokybė. Nors scenoje griežė labai jauni muzikantai, darna, frazuotė neleido abejoti dvidešimties metų patirtimi ir kasdieninio darbo rezultatais. Žinoma, kolektyvas neįsivaizduojamas be jo meno vadovo – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donato Katkaus, kuris yra puikus interpretacijos istorijos žinovas, jau antrojo leidimo sulaukusios knygos apie atlikimo meną autorius. Koncerte skambėjo gal nelabai šventiškas, kiek niūrokas ir šiek tiek nostalgiškas, bet, matyt, neatsitiktinai pasirinktas Josepho Haydno penkių dalių Styginių kvartetas E-dur, op. 2. Juk klasicizmo epochos muzika tarsi lakmuso popierėlis parodo kamerinio orkestro kokybę, discipliną, girdėjimą. Puiku! Danų kompozitoriaus Carlo Nielseno trijų dalių Mažoji siuita styginių orkestrui a-moll, op. 1, taip pat romantiškai lyrinių nuotaikų. Jai kontrastavo ekspresionistinis Alberto Ginasteros keturių dalių Koncertas styginiams, op. 33. Pasirinkdamas šį kūrinį D. Katkus, matyt, norėjo parodyti publikai savo muzikantų gebėjimus ir talentą. Pavyko! Orkestrantai pademonstravo meistrystę – virtuoziškame kūrinyje atsiskleidė visų grupių koncertmeisteriai, su įkvėpimu atlikdami ryškias solines partijas. O finalas buvo ne tik netikėtas, bet ir tipiškas Donatui Katkui ir jo orkestrui – buvo parodytas filmas (specialiai „suvaidintas“), priminęs, kad toks orkestras, gebantis muzikuoti ir gyventi rimtai ir ne visai, yra tik vienas vienintelis ir nepakartojamas. Tuo teko įsitikinti dar kartą po savaitės klausantis puikios programos „Kaligrafiniai eskizai“, kai prie orkestro dirigento pulto stojo kompozitorius Vykintas Baltakas, gyvenantis ir kuriantis Vokietijoje.

„Kaligrafiniai eskizai“ – taip pavadinta dviejų koncertų programa skambėjo vasario 27 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje (19 ir 21 val.). Projekto autorius – Lietuvos ansamblių tinklas (LAT) – tęsia naujosios muzikos ciklą „Kompozitorių portretai“. Šį kartą buvo pristatyta šiuolaikinių vokiečių kompozitorių Wolfgango Rihmo (g. 1952) ir Matthiaso Pintscherio (g. 1971) kūryba. Dviejų koncertų projekte šiuolaikinė klasika ir eksperimentinės inovacijos, kurioms atstovauja Wolfgango Rihmo ir

Matthiaso Pintscherio kūryba, gretinamos su XIX a. pradžios Franzo Schuberto muzika. Tai nėra atsitiktinė sąsaja – kompozitoriui Rihmui Schuberto idėjos yra tarsi atskaitos taškas. Projekto sumanytojo dirigento ir kompozitoriaus Vykinto Baltako iniciatyva į pirmajame koncerte atliekamą Schuberto Penktąją simfoniją originaliai buvo įpintas Rihmo „Lendleris“, o po simfonijos skambėjo kitas Schuberto inspiruotas Rihmo opusas „Erscheinung“. Tai, ką girdėjome, galima apibūdinti vienu žodžiu: puiku! Tik toks profesionalus kolektyvas, koks šiandien yra Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, kartu su dirigentu ir kompozitoriumi (jau šimtmečiais skaičiuojame šio profesinio derinio meninį rezultatyvumą – nuo Gustavo Mahlerio iki Pierre´o Boulezo...) galėjo padaryti tokį įspūdį klausytojams! Nepamirškime ir nuostabios akustikos, emociškai veikiančios Šv. Kotrynos bažnyčios erdvės. Tokios Schuberto Penktosios dar nebuvo tekę girdėti, nors tarp jos atlikėjų netrūksta nei puikių dirigentų, nei orkestrų, beje, ne tik Lietuvos. Atlikdami „Erscheinung“, Raimondas Sviackevičius (akordeonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė) buvo išsidėstę skirtingose bažnyčios vietose. Erdvinis skambėjimas ir žaidimas tylos ir subtiliais garso atspalviais tarsi kokias nakties vigilijas (o ir skambėjo prieš naktį – 21 val.) kūrė ir antrojoje programoje, kurią atliko Andrius Žiūra (klarnetas), Raimondas Sviackevičius (akordeonas) ir fortepijoninis trio „Kaskados“ (Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė ir Edmundas Kulikauskas). Vėlgi visiems atlikėjams superlatyvai ir komplimentai – kaip žinoma, tylia muzika laiko erdvę kur kas sunkiau valdyti nei forte fortissimo kulminacijomis. Antrajame koncerte įgyvendinta kita šio projekto muzikinė sankirta – Rihmo ir Pintscherio, skirtingų XX a. kartų vokiečių kompozitorių, kūrybos sugretinimas. Plačiu muzikos suvokimu išsiskiriantis Wolfgangas Rihmas laikomas viena svarbiausių vokiečių moderniosios muzikos figūrų. Tai menininkas, kurio konceptualus požiūris į šiuolaikinės muzikos tendencijas ir unikali erudicija, aprėpianti muzikos istoriją nuo Antikos laikų iki šių dienų, kompozicijos žinios atsiskleidžia ir jo kūryboje, ir solidžiose studijose bei publikacijose. Paryžiuje ir Frankfurte gyvenantis Matthiasas Pintscheris savo muzikoje ambicingai jungia akademines ir netradicines muzikinių projektų erdves, aktyviai dalyvauja muzikiniame procese kaip kompozitorius ir atlikėjas.

Kovo 15, 21 ir 29 dienomis galėjome stebėti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro metamorfozes, liudijančias jo profesionalumą ir aukštą meistrystės lygį: trys lietuviai dirigentai – Robertas Šerve-

D. UMBRASO nuotr.

Tarp natų – įspūdingiausios koncertų akimirkos

Nakties vigilijose Vykintui Baltakui talkino Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras

Muzikos barai / 31


Didžioji salė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuot.

2013 m. gruodžio 28 d. Maestra Mūza Rubackytė – LMTA Didžiojoje

Robertas Beinaris griežė diriguojant Modestui Pitrėnui

nikas, Modestas Pitrėnas ir Mirga Gražinytė – neatpažįstamai keitė orkestro garsą ir atlikimo stilių.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuot.

Dvi chrestomatinės simfonijos – R. Šerveniko diriguojama P. Čaikovskio Ketvirtoji ir M. Gražinytės diriguojama L. van Beethoveno Penktoji – leido spręsti ir apie dirigentų prioritetus. Čaikovskis skambėjo pagal geriausius chrestomatinius rusų dirigavimo mokyklos pavyzdžius: išryškintas orkestro grupių „grynasis“ tembrinis skambėjimas, galingas forte ir be jokių subtilybių piano, atliekantis greičiau dramaturginę nei spalvinę misiją. M. Gražinytės Beethovenas skambėjo neįprastai. Galima ginčytis, ar gerai, nes vis dėlto Beethoveno muzika chrestomatinė ir pirmiausia dėl kompozitoriaus unikalaus kūrinių formos suvokimo. Ne veltui Beethoveno simfonijos – dirigavimo, o ir kūrybos pradžiamokslis. Ypač – Penktoji simfonija, kurioje ryškus ne tik monotematizmas, bet ir dramaturginiu požiūriu išskirtinė III ir IV dalių vientisumo siekianti ataka: nuo vos girdimo timpanų pianissimo trečiosios dalies

Muzikos barai / 32

paskutiniuose taktuose iki galingiausio, iki tol klasicizmo epochoje nė nebuvusio fortissimo ketvirtosios dalies pradžioje (su trimis trombonais galingoje C-dur tonacijoje – taip pat naujiena to meto orkestre). Būtent dramaturginės koncepcijos ir formos suvokimo labiausiai pritrūko Mirgos Beethoveno interpretacijoje. Modestas Pitrėnas, pasirinkęs itin spalvingą prancūziškai ispanišką su vokišku akcentu programą atskleidė šiandien LNSO kolektyvui ir sau keliamus prioritetus. Garsas ir formos pojūtis Modestui jau savaime aiškus, seniai išmoktas dalykas. Dabar jį domina garso, tembro, atspalvių tarp vienodos dinamikos ženklų paieška, beribiai muzikos, ypač orkestrinės, interpretacijos klodai. Su džiaugsmu stebėjau gerą orkestro muzikantų įtampą – juk nelengva perimti kito instrumento ar grupės pradėtą mintį, tęsti ją nuosekliai plėtojant dirigento pojūčius atitinkančią emociją. Ar tai išties LNSO? Ar Lietuvos salė? Muzikinį pasitenkinimą subtiliu atlikimo rafinuotumu kurstė patriotinė savimeilė. Tarp Emanuelio Chabriero Rapsodijos orkestrui „Ispanija“ ir Maurice´o Ravelio „Ispaniškosios rapsodijos“ puikiai „jautėsi“ Vaidos Striaupaitės-Beinarienės sukurta Fantazija Enrique´s Granados tema obojui ir orkestrui, kurią atliko Robertas Beinaris. Puikusis mūsų obojininkas griežė ir antroje dalyje, kurioje skambėję Richardo Strausso Koncertas obojui bei nuotaikinga valsų siuita iš operos „Rožių kavalierius“ žavėjo ir kameriškai suvoktu simfoninio orkestro tembru, ir Johannui Straussui būdinga aistra rafinuotai sudėtingoje Richardo Strausso partitūroje. P. Čaikovskio Ketvirtoji simfonija diriguojant Robertui Šervenikui skambėjo akademiškai

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jubiliejinius, 80-uosius, metus vainikavo renginių ciklo „Meistrai Didžiojoje“ vakaras, skirtas pianistei Mūzai Rubackytei. Renginiui ypatingos šilumos suteikė ne tik scenografijos elementais virtusių fortepijonų, fotelių, stalelio ir kėdžių publikai sustatymas scenoje, bet ir vakaro emocijas atliepiantis apšvietimas bei – svarbiausia – labai šiltai vakarą vedusi ir, matyt, rimtai prie scenarijaus padirbėjusi muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli. Jau įžangoje M. Rubackytę pavadinusi viena didžiųjų Lietuvos kultūros meistrių, L. Navickaitė-Martinelli pasiūlė italų šiuo atveju vartojamą terminą „maestra“ – kaip gi kitaip kreiptis į Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę, LMTA profesorę, Vilniaus fortepijono muzikos festivalio sumanytoją ir meno vadovę, gausybės apdovanojimų už koncertinę ir kultūrinę veiklą laureatei... Vakarą ne tik papuošė, bet ir sušildė jame dalyvavę M. Rubackytės artimi žmonės – mama Teresė Rubackienė, pirmoji pianistės klasės auklėtoja Magdalena Vėbrienė, gyvenimo bičiuliai ir scenos partneriai Valstybinio Vilniaus kvarteto nariai. Netikėta emocine kulminacija tapo Vladimiro ir Teresės Rubackių įrašytas Piotro Čaikovskio romansas „Naktis“ – taip dukters vakare tarsi apsilankė ir šviesaus atminimo jos tėvelis Filharmonijos solistas Vladimiras Rubackis. Šias praeities prisiminimų akimirkas papildė ir dokumentinis filmukas apie pirmuosius Mūzos žingsnius mene. Žinoma, skambėjo ir M. Rubackytės atliekama muzika. Vakaro pradžioje – Beethoveno 14-oji sonata cis-moll, „Sonata quasi una fantasia“, vėliau – Ludwigo van Beethoveno Maestra Mūza Rubackytė LMTA Didžiojoje salėje


Dieviška Fausto Latėno tyla

Vakarą vedė muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli

Fortepijoninio koncerto Nr. 4 G-dur versija fortepijonui ir styginių kvintetui (II ir III dalys). Kartu su Mūza Rubackyte muzikavo Valstybinis Vilniaus kvartetas: Audronė Vainiūnaitė (I smuikas), Artūras Šilalė (II smuikas), Girdutis Jakaitis (altas), Augustinas Vasiliauskas (violončelė), kuriam talkino Dovilė Juozapaitienė (altas). Audronė ŽIGAITYTĖ

Sausio 21 d. Maskvoje, Pavelo Slobodkino kultūros centro koncertų salėje, įvyko Lietuvos nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Fausto Latėno autorinis vakaras. Lietuvos ansamblių „Art Vio“ ir „FortVio“ nariai smuikininkai Ingrida Rupaitė-Petrikienė, Kristijonas Venslovas, altininkas Tomas Petrikis, violončelininkas Povilas Jacunskas, pianistė Indrė Baikštytė, fleitininkas Giedrius Gelgotas, smuikininkas Kostas Tumosa ir pianistė Dalia Balsytė atliko F. Latėno kūrinį „...in extremis...“ bei styginių kvartetą Nr. 2 „Šviesiam atminimui“ (styginių kvartetas „Art Vio“), Sonatą smuikui ir fortepijonui (Kostas Tumosa ir Indrė Baikštytė), Sonatą violončelei ir fortepijonui (Povilas Jacunskas ir Dalia Balsytė), Pasodoblį altui ir fortepijonui (Tomas Petrikis ir Indrė Baikštytė), Fortepijoninį trio „Žvilgsnis pro aštunto aukšto langą“ (fortepijoninis trio „FortVio“), Sonatą fleitai ir fortepijonui (Giedrius Gelgotas ir Indrė Baikštytė). Prie Lietuvos atlikėjų prisijungė maskvietis smuikininkas, Čaikovskio konservatorijos pedagogas, „Maskvos virtuozų“ orkestro primarijus Aleksejus Lundinas, jis kartu su Indre Baikštyte atliko pjesę „Samba lacrimarum“. Fausto Latėno kamerinė muzika pastaraisiais metais buvo pristatyta ne tik Lietuvos (Vilniaus rotušė, Vilniaus mažasis teatras, Kauno filharmonija, Klaipėdos koncertų salė), bet ir Sankt Peterburgo (Kompozitorių sąjungos koncertų salė) bei Minsko (Valstybinė filharmonija) klausytojams. Autorinį vakarą Maskvoje organizavo AAB „Preimuščestvo“, remiama Rusijos Federacijos kultūros ministerijos bei Lietuvos Respublikos ambasados Rusijoje. Projekto partneriai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Maskvos J. Vachtangovo teatras. Vakaro meno vadovė ir viena organizatorių buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kamerinio ansamblio katedros vedėja prof. Dalia Balsytė, koncertą vedė muzikologas Viktoras Gerulaitis. Tris valandas trukusios programos klausėsi pilna salė, klausytojai negailėjo aplodismentų, gėlių ir pagyrimo žodžių tiek kompozitoriui, tiek vakaro vedėjui, tiek atlikėjams. „Didysis Fausto tylėjimas. Džiaugiuosi, kad šioje dieviškoje tyloje ir jo tylėjime mes visi jį išgirdome!“ – po koncerto samprotavo režisierius Rimas Tuminas. Dalia BALSYTĖ

Teresė Rubackienė

Muzikos barai / 33


Sukaktis Veronikos Vitaitės sukaktis paminėta LMTA Vasario 21 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įvyko pirmasis iškilios pianistės, pedagogės, lietuvių fortepijoninės mokyklos puoselėtojos profesorės Veronikos Vitaitės jubiliejui skirto koncertų ciklo vakaras. Vakaro vedėja profesorė Ramunė Kryžauskienė priminė Veronikos Vitaitės veiklą, išryškindama svarbiausius jos etapus ir pasiekimus. Arti 100 kūrinių, įrašytų solo, su įvairiais ansambliais ir orkestrais, saugoma LRT fonduose. Daugybė koncertų ne tik prestižinėse Lietuvos ir užsienio salėse, bet ir Lietuvos mokyklose. Pedagoginės veiklos derlius – išugdyta per 100 pianistų, kurie yra laimėję daugiau nei 90 prizinių vietų, diplomų prestižiniuose tarptautiniuose pianistų konkursuose, sėkmingai koncertuoja įvairių šalių koncertų salėse, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei užsienio aukštosiose meno mokyklose, Lietuvos muzikos ir meno mokyklose. Eglė Janulevičiūtė, Guoda Gedvilaitė, Edvinas Minkštimas, Kasparas Uinskas, Darius Mažintas, Indrė Petrauskaitė – profesorės auklėtinių sąrašo lyderiai. Veronikos Vitaitės veikla įvertinta Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, LMTA garbės medaliu, Lenkijos Respublikos kultūros ministro ordinu „Už nuopelnus lenkų kultūrai“, šiais metais profesorė apdovanota Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. „Scena atgaivina, skatina nuolat atsinaujin-

Netrukus prasidės iškilmių vakaras: (iš kairės) LR kultūros viceministras pianistas Darius Mažintas, prof. V. Vitaitė ir vakaro vedėja prof. Ramunė Kryžauskienė

Muzikos barai / 34

ti“, – teigia Veronika Vitaitė. Platus, stilistiškai įvairus profesorės asmeninis bei pedagoginis repertuaras. Jame – daugybė pirmą kartą Lietuvoje nuskambėjusių užsienio kompozitorių kūrinių, jos raginimu parašytas ne vienas mūsų autorių opusas. Tarp artimiausių bičiulių profesorė mini Vladą Švedą, Vytautą Laurušą, Vytautą Barkauską, Algimantą Bražinską... Profesorė ne tik pati skambino jų kūrinius ir įtraukė į pedagoginį repertuarą, bet ir paruošė juos publikuoti. Veronika Vitaitė brendo veikiama rusų fortepijoninės muzikos tradicijų. Iš pradžių jos menines pažiūras, estetinius principus formavo profesorė Olga Šteinberg, tęsusi garsaus rusų pianisto Jakovo Zako atlikimo meno ir pedagogikos tradicijas. Sąsajas su rusų muzikine kultūra sustiprino ir fortepijoninio dueto su Andriumi Povilaičiu studijos meno aspirantūroje Maskvos Gnesinų institute, profesorių Michailo ir Adolfo Gotlibų klasėje. Į Maskvą V. Vitaitė dažnai vykdavo ir po studijų – lankydavosi Henricho Neihauzo, Rudolfo Kererio, Davido Oistracho, Mstislavo Rostropovičiaus ir kitų iškilių asmenybių pamokose bei koncertuose. Vėliau profesinį akiratį praplėtė artima pažintis su Vakarų Europos ir JAV pianistine kultūra. V. Vitaitė jau keturis dešimtmečius dėsto fortepijoną Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, nuo 2000 m. – ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. „Nuolat gyvenu mokinių rūpesčiais, aptarinėju juos šeimoje, svarstau, kas jiems sekasi, kas nesiseka ir kodėl. Visur ir visada apie juos galvoju“‚ – teigia profesorė. Psichologinis įžvalgumas, ilgametė pedagoginė patirtis, gebėjimas atskleisti kiekvieno jaunojo pianisto savastį, uždegti meile muzikai leidžia pasiekti akivaizdžių meninių rezul-

Vakaro solenizantė su koncertavusiais mokiniais

Sveikina LMTA rektorius Zbignevas Ibelhauptas

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas

Dvi profesorės: Veronika Vitaitė su dukra Aleksandra Žvirblyte

Anūkas, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokas Paulius Anderssonas

tatų, šiandien jau galime kalbėti apie Veronikos Vitaitės pianizmo metodiką ir mokyklą. Pastarųjų metų koncertinė V. Vitaitės veikla susijusi su jau keturioliktus metus sėkmingai gyvuojančiu ansambliu „Dinastija“, kuriame muzikuoja trys jos šeimos kartos: su profesore drauge skambina dukra Aleksandra Žvirblytė, tarptautinių konkursų laureatė, taip pat LMTA

profesorė, ir anūkas Paulius Anderssonas, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokas. Su fortepijoniniu trio apkeliauta daugybė Lietuvos miestų ir miestelių, koncertuota Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje ir kitur. Ansamblio atlikėjai skambina keturiomis ir šešiomis rankomis, 2 ir netgi 3 fortepijonais, parengtos


programos ir su mušamaisiais instrumentais, ir su orkestru. „Dinastijos“ repertuare yra ir specialiai šiam ansambliui sukurtų kūrinių. Veržlus, nerimastingas profesorės Veronikos Vitaitės charakteris nuo jaunų dienų įsuko ją ir į įvairiausią organizacinę veiklą. 11 metų vadovaudama Šiaulių konservatorijos fortepijono skyriui, ji pastebimai suaktyvino mokymo procesą, įvedė naujų mokymo formų. Persikėlusi į Vilnių ir 1987 m. pradėjusi vadovauti LMTA Fortepijono katedrai, mezgė glaudžius ryšius su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu ir Lietuvos kameriniu orkestrais. Neužmirštami populiarūs daugiamečio ciklo „Atžalynas“ koncertai, tarp kurių organizatorių rasime ir prof. V. Vitaitės pavardę. Ji talkino organizuojant visų J. S. Bacho, W. A. Mozarto koncertų ciklų atlikimą bei įdomius pianistinio meistriškumo seminarus, studentų rečitalių ciklus LMTA. Svarus profesorės indėlis matomas puoselėjant M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą, ji rūpinosi, kad šis konkursas taptų tarptautiniu renginiu. V. Vitaitė ne tik prisideda prie konkurso organizavimo, bet ir dirba jo vertinimo komisijoje. Ne mažiau svarbus V. Vitaitės įnašas į kultūrinių ryšių plėtotę. Profesorė yra muzikos draugijos „XXI amžiaus muzika ir švietimas“ valdybos pirmininkė, tarptautinių F. Chopino ir S. Rachmaninovo draugijų Lietuvoje prezidentė, Lietuvos uzbekų kultūros centro steigėja, daugelio muzikos festivalių meno vadovė. Profesorę jai skirtame jubiliejiniame vakare sveikino auklėtiniai. Vakarą pradėjo tarptautinių konkursų laureatė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė, Bendrojo fortepijono katedros dėstytoja Gabija Rimkutė, ji atliko dvi pjeses iš Olivier Messiaeno ciklo „20 žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“. V. Vitaitės pedagoginiame repertuare itin dažną Alvydo Remesos fortepijoninį ciklą „Stigmos“ paskambino ketvirto kurso studentė Indrė Naujikaitė. Tarptautinių konkursų laureatės Ina Marija Ubaitė ir Liubov Sergijenko atliko Issaco Albenizo pjeses. Nuoširdžiu muzikavimu profesorę sveikino jos mokinė iš Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Alma Bliuvaitė ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos aštuntokė Amelija Burytė bei ketvirtokė Gustė Gudelytė. Gustė, profesorės brolio anūkė, – jauniausioji Vitų giminės atžala. Profesorės anūkas Paulius Anderssonas įspūdingai atliko Aleksandro Skriabino Fantaziją h-moll, op. 28. Jo talentas įvertintas aukščiausiais apdovanojimais net aštuoniuose tarptautiniuose konkursuose, jį remia tarptautiniai fondai, jam vis plačiau veriasi prestižinių koncertų salių durys. Iškilmingą vakarą užbaigė LMTA magistrantas, tarptautinio Stasio Vainiūno, konkursų Malmėje ir „Muzika be sienų“ laureatas, „Yamaha“ stipendininkas Paulius Rudokas, kuris

Algirdui Budriui – 75

Profesorius Algirdas Budrys – pasaulyje pripažintas klarneto virtuozas, nenuilstantis šiuolaikinės lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrybos propaguotojas, jau daugiau nei pusę amžiaus stebinantis subtiliu meniniu skoniu ir aukšta atlikimo kultūra. Šiandien profesinėje srityje nuveiktais darbais jam mažai kas gali prilygti. Tai pavyzdys, į kurį mums visiems reikia lygiuotis. Kiek nuostabių koncertų žymiausiose pasaulio salėse, kiek sužavėtų klausytojų! Profesorius savo kūrybiniame kelyje puikiai derino atlikėjo ir pedagogo darbą, išugdė didelį būrį talentingų atlikėjų ir pedagogų, sumaniai vadovavo muzikiniams kolektyvams. A. Budrys svariai prisidėjo prie to, kad Lietuvoje randasi vis daugiau klarneto meno propaguotojų ir mylėtojų. Kovo 15 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vykusiame vakare Algirdą Budrį 75 metų jubiliejaus proga širdingai sveikino žymiausi Lietuvos kultūros ir meno žmonės, kolegos, studentai. Šventiniame koncerte skambėjo Wolfgango Amadejaus Mozarto, Bohuslavo Martinu, Astoro Piazzollos ir Alexanderio Rosenblatto kūriniai, kuriuos atliko klarnetininkai Vytautas Giedraitis, Denis Nareiko, Vytautas Žemaitis, Lukas Kašėta, Greta Petkevičiūtė, Jonas Morkūnas, Edvinas Beniulis, Artūras Kažimėkas ir styginių kvartetas „Art Vio“. A. Budrys, 1963 metais baigęs studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), stažavosi Sankt Peterburgo konservatorijoje, vėliau dar metus Paryžiuje pas garsų klarnetininką Jacques’ą Lancelotą. Tai buvo puiki galimybė susipažinti su įvairių mokyklų metodikomis, skirtingų stilių muzikos interpretacijos ypatumais. 1958–1978 m. A. Budrys buvo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro solistas koncertmeisteris, 1964–1989 m. – Lietuvos nacionalinės filharmonijos pučiamųjų kvinteto vadovas, 1986–1989 m. – Lietuvos nacionalinės filharmonijos meno vadovas ir direktorius, 1992–2012 m. – pučiamųjų orkestro „Trimitas“ meno vadovas. Per 45 metus A. Budrys sugrojo daugiau nei 2000 solinių ir kamerinių koncertų, gastroliavo daugelyje Europos ir pasaulio šalių (JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje), dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose Maskvoje, Sankt Peterburge, Prahoje, Budapešte, Kijeve. Klausytojus ir kritikus žavi virtuoziška klarnetininko technika, gražus instrumento garsas, puikus stiliaus pojūtis, subtilus meninis skonis, intelektas, kūrybingumas ir valia. Tai savybės, kurios leido atlikėjui aprėpti ne tik visą pagrindinį klarneto solo, bet ir įvairių stilių kamerinės muzikos repertuarą. Per keturis pedagoginės veiklos dešimtmečius, vadovaudamas LMTA Pučiamųjų instrumentų katedrai ir klarneto klasei, A. Budrys parengė būrį talentingų atlikėjų ir pedagogų. Jo mokiniai groja Lietuvos orkestruose, dėsto ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Egipte, Vokietijoje, JAV, Izraelyje. Tarp maestro mokinių – garsus saksofonininkas Petras Vyšniauskas. A. Budrys minimas tarp 40 geriausių pasaulio klarnetininkų 1989 m. Pamelos Weston sudarytoje knygoje „Pasaulio klarneto virtuozai“. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui prof. A. Budrys 1998 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, jam paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Išskirtinį įspūdį jubiliejinio koncerto metu paliko paties profesoriaus muzikavimas: subtiliai, jausdamas visus niuansus jis pagrojo klasikinės klarneto muzikos perlą – W. A. Mozarto kvintetą klarnetui ir styginių kvartetui A-dur KV. 581. Marius DEKSNYS

paskambino virtuoziškas Sergejaus Rachmaninovo ir Piotro Čaikovskio kūrinių transkripcijas fortepijonui. „Miela profesore, aš, kaip ir visi kiti Jūsų 99 auklėtiniai, didžiuojuosi, kad buvote ir esate mano Mokytoja, kad visiems mums suteikėte plačius kūrybinius sparnus, – vakaro pabaigoje dėkojo R. Kryžauskienė. – Robertas Schumannas savo patarimuose jaunam muzikui rašė: „Kas būtų, jei visi norėtų griežti pirmuoju smuiku. Nepavyktų sudaryti orkestro. Todėl gerbk kiekvieną muzikantą, esantį savo vieto-

je“. Taip ir Jūs, miela profesore, žinodama, kad ne visi iš mūsų taps talentingais atlikėjais, ne visiems versis prestižinių koncertų salių durys, su kiekvienu savo mokiniu dirbote pasiaukojamai ir nuoširdžiai, kūrybiškai ir kantriai, taip paskatindama mus atsiskleisti įvairiausiose muzikos meno srityse, įnešti savąjį, kad ir kuklų indėlį į Lietuvos fortepijoninės kultūros plėtrą. Ačiū Jums...“. Gabija MIKŠYTĖ

Muzikos barai / 35


Didžioji salė ,,Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai“ Sostinėje Sausio 19 d. sausakimšoje Vilniaus rotušės salėje buvo paminėtos Lietuvos didžiavyrio Vinco Kudirkos 155-osios gimimo ir laikraščio „Varpas“ įsteigimo 125-osios metinės. Susirinkusius į Lietuvos muzikų sąjungos organizuotą renginį pasveikino LMS prezidentė A. Žigaitytė-Nekrošienė, apie V. Kudirkos asmenybės reikšmę ir jo kūrybą kalbėjo prof. V. Landsbergis. Aktorė Virginija Kochanskytė, pianistė Inga Maknavičienė ir dainininkas Liudas Mikalauskas, styginių kvartetas „Musica libera“ (Sandra Dirgėlaitė ir Rovena Žiogė (smuikai), Edvinas Kaziukaitis (altas), Tomas Mikalauskas (violončelė) žiūrovams pristatė programą ,,Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai“ (režisierė V. Kochanskytė). Vakaro dalyviai išgirdo ne tik aktorės V. Kochanskytės skaitomą V. Kudirkos poeziją ir prozą, kai kuriuos jo prasmingo gyvenimo faktus, bet ir retai atliekamus V. Kudirkos instrumentinius kūrinius. Dainininkas L. Mikalauskas padainavo gerai žinomą Č. Sasnausko dainą ,,Karvelėli mėlynasis‘‘ (ž. V. Kudirkos), lietuvių liaudies dainų. Programa, sukurta XIX a. madingo literatūrinio-muzikinio salono stiliumi, ne tik nepaliko nė vieno žiūrovo abejingo, bet ir taikliai atspindėjo V. Kudirkos kultūrinės veiklos dvasią – juk jìs pirmasis Sudūvoje pradėjo organizuoti instrumentinius ansamblius, įtraukdamas į juos savo draugus ir pažįstamus. Kartais ir pats pagrieždavo smuiku ar violončele. Su jam būdingu užsidegimu ėmėsi ir komponavimo – parašė keliolika nedidelių pjesių for-

tepijonui, smuikui ir kitiems instrumentams. Rūpinosi lietuvių liaudies dainų rinkimu, harmonizavimu. Turėjo malonaus tembro tenorą, tai ir pats dainuodavo, ir kitus paskatindavo... Labdaros ir paramos fondo V. Kudirkos vardui įamžinti direktorius S. Tamošaitis visiems programos dalyviams padėkojo už jautrų rašytojo kūrybos perskaitymą, įtaigią interpretaciją ir palinkėjo su šia viltinga programa apkeliauti visą kraštą, pasiekti atokiausius kampelius ir sustiprinti tikėjimą, kad Lietuvos ir lietuvybės idėjos nemirtingos. Minėjimo dalyviai, žiūrovai po puikios programos dar ilgai nesiskirstė, bendravo – visi buvo apimti pakilios nuotaikos, persmelkti taurumo, gerumo... Regis, visų širdys atsiliepė į V. Kudirkos kvietimą gyventi gražiai, pasiaukojamai, veikliai.

Uostamiestyje Kovo 10 d., Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, „Žmogaus misterija“ pristatyta Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos salėje. Doc. dr. Milda Kazakevičienė, kalbėdama apie renginį, negailėjo pagyrimų: ,,Minėjimas, skirtas Vincui Kudirkai, buvo labai prasmingas ir įdomus pažintine prasme. Savo įžvalgomis apie kūrėjo veiklos ir kūrybos reikšmę Lietuvos valstybingumui, kultūrai pasidalijo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, bibliotekos direktorius, rašytojas Juozas Šikšnelis. Gilus, aštrokas, skatinantis susimąstyti buvo Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, filosofo, rašytojo, apdovanoto pirmąja Lietuvos žurnalistų sąjungos V. Kudirkos premija, Arvydo Juozaičio žodis, svarus habil. dr. Marijaus Šidlausko pranešimas, pabrėžiantis V. Kudirkos asmenybės, jo veiklos išskirtinumą. Dienraščio ,,Vakarų ekspresas“

vyr. redaktorius Gintaras Tomkus ragino nelikti abejingus šių dienų skaudžioms lietuvių kalbos, lietuvio tapatybės problemoms. Vakaro metu buvo pristatyta solidi, pagrindines V. Kudirkos veiklos sritis atskleidžianti kompaktinė plokštelė. Šio projekto iniciatorė ir scenarijaus autorė – V. Kochanskytė, leidėjas – gerai žinomas aktorius ir režisierius Sigutis Jačėnas ( VšĮ. ,,Vieno aktoriaus teatras“), dizaineris – Mantas Sakalauskas. Kompaktinės plokštelės knygelėje išspausdinti prof. V. Lansbergio straipsnis apie V. Kudirkos muziką, habil. dr. M. Šidlausko straipsnis apie kūrėją ir jo poeziją ,,Gražu, gražiau, gražiausia“. ,,Ši garsinė knyga turėtų pasiekti ne tik viešąsias, bet ir visų Lietuvos mokyklų bibliotekas. Tai būtų paranki medžiaga kiekvienam lietuvių kalbos ir literatūros, muzikos, istorijos mokytojui ir, žinoma, mokiniui. Juk taip trūksta literatūros, populiariai, patraukliai jaunimui pristatančios mūsų šalies didžiavyrių, iškilių meno žmonių gyvenimą, jų darbus. O šios knygos moderni forma, įdomi V. Kudirkos asmenybės ir jo kūrybos interpretacija, įtaigus kūrybos (tiek literatūrinės, tiek muzikinės) perteikimas tikrai rastų atgarsį jaunųjų lietuvių širdyse“, – sakė I. Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Laima Pečebutienė.

Gimtinėje Kovo 11 d. minėjimo renginiai Kudirkos Naumiestyje (V. Kudirkos muziejuje), Plokščiuose ir Šakiuose buvo šventiški ir ypatingi. Čia ne tik atlikta programa ,,Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai“, bet ir pristatyta kompaktinė plokštelė, kurios atsiradimą nulėmė šio krašto žmonės. Plokščių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Nijolė Bitinienė, išgirdusi V. Kochanskytės parengtą literatūrinę programą ,,Vincas Kudirka – žmogaus misterija“, paakino aktorę ją įrašyti į Nuskambėjus paskutiniam V. Kudirkai skirto renginio akordui. (Iš kairės) Virginija Kochanskytė, prof. Vytautas Landsbergis, Inga Maknavičienė, Liudas Mikalauskas, Sandra Dirgėlaitė, Rovena Žiogė, Edvinas Kaziukaitis ir Tomas Mikalauskas

Muzikos barai / 36


Kristupas VALANČIŪNAS

VDU kamerinis orkestras sostinėje

Vasario 23 d. muzikinių popiečių ciklo „Susitikimai Vilniaus rotušėje“ renginyje pristatytas VDU kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Robertas Bliškevičius) 2010 m. Instrumentinės muzikos katedros Styginių instrumentų skyriaus vedėjo Roberto Bliškevičiaus ir aktyviausių katedros studentų iniciatyva VDU Muzikos akademijoje buvo įkurtas kamerinis orkestras. Diriguoja orkestro meno vadovas Robertas Jau pirmieji koncertai parodė, kad idėja Bliškevičius buvo verta pastangų, publika iškart pastebėjo, įvertino ir pamėgo kolektyvą – už didžiulį muzikinį entuziazmą, nuoširdų ir profesionalų muzikos perteikimą. Per labai trumpą laiką, palaikomas universiteto rektoriaus prof. Z. Lydekos, kolektyvas gavo nuolatinį finansavimą ir tapo universiteto profesionaliu reprezentaciniu kolektyvu. 2012 m. rugsėjo pabaigoje orkestras Kipre dalyvavo talentingiems jauniems menininkams skirtame renginyje „Euro-Mediterranean Youth Music Expo 2012“. Orkestrui buvo patikėta surengti reprezentacinį renginio konSolo griežia Margarita Garmutė certą prestižiniame teatre „Rialto“ Limasolyje, viename didžiausių Kipro kurortų. 2013 m. vasarą orkestras lankėsi Vokietijoje, koncertavo viename didžiausių Vokietijos muzikos renginių – garsiajame Šlėzvigo–Holšteino muzikos festivalyje. Koncerte, vykusiame pilnutėlėje Emkendorfo „Konzertscheune“ salėje, kurioje telpa daugiau kaip 1200 klausytojų, kartu su orkestru dainavo sopranas iš Vokietijos Verena Rein. 2013 m. pirmą kartą „Didžiajame muzikų parade“ pakviestas dalyvauti VDU Muzikos akademijos kolektyvas ne tik debiutavo LRT tiesioginiame eteryje, bet ir pelnė publikos simpatijų apdovanojimą. Jaunam kolektyvui tai – didžiulis paskatinimas toliau eiti pasirinktu keliu. Popietės Vilniaus rotušėje programoje skambėjo Antonio Vivaldi, Felixo Mendelssohno-Bartholdy, Arvydo Malcio ir Algirdo Martinaičio kūriniai. Tradiciškai vyko pokalbis su orkestro meno vadovu ir dirigentu Robertu Bliškevičiumi bei orkestro muzikais, klausimus rūpimomis temomis galėjo užduoti ir publika. Daugiausia klausta apie interpretacijos dalykus, juk Robertas Bliškevičius seniai domisi muzikos atlikimo istorija ir teorines žinias puikiai įgyvendina dirbdamas su orkestru. Ir šiame koncerte žavėjo Vivaldi muzikos atlikimo maniera, taikliai parinkti nūdienos kompozitorių muzikos interpretacijos kodai. Po renginio ilgai netilo susižavėjusių vilniečių komplimentai netikėtai atrastam dar vienam puikiam kameriniam orkestrui. Gabija MIKŠYTĖ VDU kamerinis orkestras Vilniaus rotušėje

Algirdo RAKAUSKO nuotraukos

kompaktinę plokštelę ir paskleisti po Lietuvos bibliotekas. Aktorė labai nudžiugo, kad jos literatūrinė programa, kurią ji sukūrė JAV ir Kanados lietuvių bendruomenių pakviesta minėti V. Kudirkos Tautinės giesmės 100-metį ir su kuria jau penkiolika metų keliauja po Lietuvą – koncertų sales, bibliotekas, muziejus, mokyklas – įgaus naują pavidalą. Literatūrologas Vytautas Kubilius, išgirdęs šią programą, pasakė, kad įtikinamesnės šiuolaikiniam žmogui V. Kudirkos asmenybės ir jo kūrybos interpretacijos nėra girdėjęs. Bet tai, ką galima pasakyti žiūrovui ne tik tekstu, bet ir aktorinėmis priemonėmis iš scenos, neperkelsi į garso įrašą. Tad V. Kochanskytė nusprendė, kad kompaktinė plokštelė pirmiausia turėtų atlikti edukacinę misiją ir užsibrėžė kuo įvairiapusiškiau atspindėti V. Kudirkos kūrybą. Į kvietimą kompaktinėje plokštelėje įrašyti muzikinius kūrinius mielai atsiliepė ne tik pianistė I. Maknavičienė, bet ir styginių kvartetas ,,Musica libera“, dainininkas L. Mikalauskas, pianistė V. Unguraitytė. Apie V. Kudirkos muzikinius kūrinius daug kas galėtų pasakyti, kad tai tik Varšuvos salonų aidai. Taip, kaip ir apie poeziją – kad ji labiau socialinė nei meninė. Bet viskas gimė iš šviesesnio, dvasingesnio gyvenimo ilgesio, tad menininkai nusprendė atmesti visas išankstines nuostatas, sugriauti visus nusistovėjusius stereotipus ir nauju žvilgsniu pasižiūrėti į V. Kudirkos kūrybą. Taip gimė netikėtas literatūrinis-muzikinis pasakojimas apie V. Kudirkos gyvenimą ir veiklą. Po programos ,,Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai“ pristatymo Kudirkos Naumiestyje, V. Kudirkos muziejuje, Plokščių mokyklos salėje, Šakių kultūros centre žiūrovai stovėdami ilgai plojo, braukė ašaras. Sakė, kad taip jaudinamai atskleista V. Kudirkos asmenybė galėtų daugeliui jaunų žmonių būti idealas, pagal kurį galima pasimatuoti savo moralinį ūgį. Jaunimas dėkojo aktorei už netikėtai modernų, iki širdies gelmių prasiskverbiantį V. Kudirkos portretą ir klausė, kodėl mokykloje jiems apie šį ir kitus Lietuvos valstybės didžiavyrius pateikiamos dažniausiai tik sausos enciklopedinės žinios, kodėl jiems nieko nepasakojama apie jų gyvenimus. Plokščių mokyklos direktorės Nijolės Bitinienės sumanymą išleisti jaunimui patrauklią garsinę knygą, skirtą V. Kudirkai, apie kurį Plokščių žemėje ir šiandien sklando romantiškos legendos, palaikė ir šio leidinio mecenatu panoro būti Plokščių žemės ūkio bendrovės pirmininkas Vytautas Bitinas.

Muzikos barai / 37


Pasaulyje In memoriam PINCHOSAS MENDELSONAS

Kovo 17 dieną eidamas 96-uosius metus Izraelyje mirė ilgametis Lietuvos filharmonijos direktoriaus pavaduotojas, direktorius Pinchosas Mendelsonas, dažnai muzikantų tarpusavyje Petru vadintas. Visą gyvenimą P. Mendelsonas buvo susijęs su Filharmonija, kūrė jos prestižą. Labai mėgo muziką, buvo supratingas, tolerantiškas muzikantams ir reiklus administracijai. Padorus žmogus, visada pasitempęs, turėjo gerą skonį. P. Mendelsono gebėjimas tvarkyti Filharmonijos finansus leido kurti prasmingas klasikinės muzikos renginių tradicijas Lietuvoje, sudarė sąlygas koncertuoti simfoniniam orkestrui ir Kauno valstybiniam chorui, kameriniams ansambliams, kvartetams. Jo pastangomis išvykti už Lietuvos ribų galėjo didieji kolektyvai „Ąžuoliukas“, „Liepaitės“, simfoninis orkestras. Palaikė gerus santykius su koncertinių organizacijų veiklą koordinuojančiomis Maskvos įstaigomis, mūsų atlikėjams išrūpindavo gerų koncertų. Bendravo su žymiausiais Sovietų Sąjungos menininkais – Emiliu Gilelsu, Tatjana Nikolajeva, Davidu Oistrachu ir kitais, gebėdavo juos pasikviesti į Lietuvą. Daugelis Lietuvos atlikėjų kartų nepamirš šviesaus Pinchoso Mendelsono paveikslo. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Mirė Claudio Abbado

Būdamas 80 metų sausio 20 dieną mirė vienas žymiausių dabarties dirigentų pasaulyje – italas Claudio Abbado. Būsimasis dirigentas gimė 1933 m. birželio 26 d. Milane, smuikininko ir muzikos dėstytojo Michelangelo Abbado šeimoje. Jau nuo mažų dienų berniukas buvo ruošiamas muzikanto karjerai, tačiau jį labiau traukė dirigavimas. Milano konservatorijoje Claudio studijavo fortepijoną, kompoziciją ir dirigavimą, Vienos muzikos akademijoje dirigavimo mokėsi pas Hansą Swarowsky. Darbą Milano teatre „La Scala“ maestro pradėjo 1960 metais, nuo1968 iki 1986 m. buvo garsiojo teatro muzikos direktorius. Nuo 1971 metų C. Abbado dirbo ir Vienos filharmonijoje, 1979–1988 m. dirigavo Londono simfoniniam orkestrui, 1986–1991 m. buvo Vienos valstybinės operos muzikos

Muzikos barai / 38

Lukas Geniušas... balete

Kaip lengva gailėtis prarasto laiko, bet ko prarasto, nesistengiant dabartyje fiksuoti savo, šių dienų stebėtojo, įspūdžių. Paryžiuje ir, beje, daugelyje pasaulio miestų galima išgirsti nostalgiškų kalbų, kad praėjusiuose amžiuose miestas, nesvarbu, kas prisimenama – La Belle époque, jo šlovingiausias laikas, ar 1920-ųjų Paryžius, – dabar praranda savo žavesį ir nesugeba daugiau pasiūlyti nieko nauja, išskyrus savo didingos praeities likučių prisiminimus. Kas nenorėtų atsidurti 1913 m. Paryžiuje ir išvysti skandalingąją Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ premjerą Eliziejaus laukų teatre ar su Sergejumi Diagilevu aptarti naują „Rusų sezoną“ Paryžiuje? Taip, visa tai prarasta, pamiršta, laiko paskandinta dar praėjusiame amžiuje. Bet ar iš tiesų? Nejau dabar negalima pajusti išskirtinės galimybės stebėti šlovingą kasdienybę? 2014 metai Paryžiaus operoje prasidėjo legendinio Maskvos Didžiojo teatro baleto gastrolėmis. Ir kodėl gi to nebūtų galima pavadinti naujuoju „Rusų sezonu“ Paryžiuje? Baletas „Prarastos iliuzijos“, 2011 m. Aleksejaus Ratmanskio pastatytas Didžiajame teatre pagal Honoré de Balzaco romaną ir parodytas Paryžiaus Garnier teatre, buvo tas reginys, kurį į Paryžių buvo būtina atvežti dėl jame atsispindinčio itin glaudaus meninio Rusijos ir Prancūzijos ryšio: rusų baleto artistai, Prancūzijos Colonne´o orkestras, baleto veiksmas vyksta Paryžiuje. Rusų menas ir tradicijos Paryžiuje labai vertinami, tačiau net Maskvos Didysis teatras Paryžiuje daugeliui vis dar yra egzotiškas, nekasdieniškas ir būtinas pamatyti reginys. Tačiau nustebino baleto įvertinimas laikraštyje „Le Monde“: prancūzams, taip mėgstantiems manieringumą, garsus, gestus, A. Ratmanskio balete visų šių išraiškos priemonių pasirodė per daug. Ar tai savo „tautinio“ rašytojo gynimas? Tiesa, užsieniečiams visuomet pavojinga bandyti perteikti kitos šalies kultūros reiškinius – groti Camille´į Saint-Saënsą Prancūzijoje, Balį Dvarioną Lietuvoje ar pristatyti baletą pagal vieno garsiausių prancūzų rašytojų romaną Paryžiuje. XIX amžiaus pirmoje pusėje pasirodęs Honoré de Balzaco romanas „Prarastos iliuzijos“ jau ne kartą buvo tapęs filmo ar spektaklio pagrindu. Romantiškos istorijos aktualios visais laikais, tačiau kiekvieno šimtmečio prerogatyva yra atskleisti tam laikui būdingų simbolių ir vaizdinių svarbą šiuo metu gyvenančiam žmogui. Tiesa, kiekvienas romantiškas dalykas dažnai balansuoja ties „per daug“ ir „dar daugiau“ riba. Šiuo atveju kompozitoriaus Leonido Desiatnikovo sukurta muzika buvo vienas ryškiausių baleto veikėjų, kuris romantizuotą choreografiją ir pačią baleto tematiką pavertė ne „dar vienu romantiškos tematikos baletu“, bet leido naujai atskleisti pasakojamą istoriją. Ypač įdomu, kad fortepijono partiją kartu su Prancūzijos Colonne´o orkestru atliko Lukas Geniušas. Tikriausiai keistas jausmas pasaulinio garso pianistui groti ne scenoje, o orkestro duobėje, tačiau sunku būtų įsivaizduoti geresnį tokios fortepijono partijos atlikimą. Jai būdingi ne tik skaidrūs pasažai, bet ir Chopino koncertų antrąsias dalis primenanti ramuma, padedanti giliau suvokti jausmingą choreografiją. Naujo „Rusų sezono“ Paryžiuje pradžia ar trumpa viešnagė mieste, kuris vis dar nori save laikyti pasaulio kultūros sostine? Parodys ateitis. Gabrielė SLIŽYTĖ

direktorius, gavo prestižinį Austrijos sostinės generalinio muzikos direktoriaus titulą. 1989 metų spalį, mirus Herbertui von Karajanui, buvo išrinktas Berlyno filharmonijos orkestro vadovu (juo buvo iki 2002-ųjų). Apie orkestrantus sakydavo: „Aš nesu jų bosas, mes dirbame kartu.“ C. Abbado yra dirigavęs daugeliui geriausių pasaulio orkestrų, padaręs šimtus įrašų, jo repertuaras aprėpė Bellini ir Verdi, ypač mylimą Mahlerį, Čaikovskį ir Musorgskį, Manzoni ir Bergą – nuo italų lyrikos iki modernios 20-ojo amžiaus muzikos. Kairiųjų pažiūrų dirigentas stengėsi klasikinės muzikos pasaulį padaryti prieinamą visiems, koncertuodavo gamyklose ir mokyklose. Praėjusiais metais paskirtas Italijos senatoriumi iki gyvos galvos, savo atlyginimą skirdavo jaunųjų muzikantų stipendijoms.


Muzikos barai / 39


Panorama

„Išsipildymo akcijos įkvėpti...“ dalyviai

Išsipildymo akcijos įkvėpti

Yra žmonių, mokančių džiaugtis mažais stebuklais. Ir, ačiū Dievui, yra gebančių tuos stebuklus kurti. „Išsipildymo akcijos įkvėpti...“ – projektas, gyvuojantis jau beveik dešimtmetį, o jo autorė ir meno vadovė Irena Žilinskienė nenuilsdama kuria naujas idėjas ir buria jaunuosius muzikantus prasmingiems darbams. – Kas Jus įkvėpė šiam projektui ir kas buvo pirmasis akmenukas, pajudėjęs nuo kalno? – Projekto pavadinimas pasako, kad įkvėpėja – TV3 rengiama „Išsipildymo akcija“. Stebint per televiziją graudžias globos namuose augančių vaikų istorijas ir juos lankančias Lietuvos pramogų žvaigždes, pagalvojau, kodėl gi nepradžiuginus tų likimo nuskriaustų vaikučių jų bendraamžių atliekama muzika. Dirbu Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje, pasidalinau mintimis su jos vadovais. Jie mano idėją palaikė. Tai ir buvo tas pirmasis akmenukas, sukėlęs paskui save tikrą griūtį: prasidėjo parengiamieji darbai, repeticijos, išvykos į globos namus, baigiamieji koncertai. Pirmasis, „Aš tikiu“, įvyko 2005 metais Šv. Jonų bažnyčioje. Jame dalyvavo „Ąžuoliuko“ ir „Liepaičių“ chorai, Naujosios Vilnios muzikos mokyklos kolek-

Muzikos barai / 40

tyvai bei solistai. „Aš tikiu, kad ir pats mažiausias, besimeldžiantis audroje, vis tiek bus išgirstas, aš tikiu, kad vaikystė – tai nesibaigianti šventė...“ Šie populiaraus E. Drake’o, I. Grahamo, J. Shirlio ir A. Stillmano kūrinio „I Believe“ („Aš tikiu“), kurį finale atliko apie 300 vaikų, žodžiai padiktavo ir koncerto pavadinimą. Taip gimė idėja kiekvienais metais renginio pavadinimą susieti su prasmingais žodžiais. Vėliau koncertus pradėjome rengti Šv. Kotrynos bažnyčioje. Pavadinimai skambūs: „Aš išliksiu“, „Stebuklas ateina tyliai“, „Svajonės pildosi pamažu“, „Laiminga diena“, „Pasaulis yra nuostabus“ ir kt. – Devyneri metai – gana daug viename darbų bare. Ar nekyla pavojus išsisemti? – Kaskart nutilus baigiamojo metų koncerto aidui apie tai pagalvoju. O kas toliau? Tuomet nerimstu visą vasarą, lankau koncertus, ieškau idėjų, įdomių kolektyvų ar solistų. Patikusiems pasiūlau dalyvauti mūsų projekte. Visų sunkiausia, manau, sugalvoti temą. Minčių semiuosi netgi vaikščiodama miške, stebėdama gamtą, klausydama pačios įvairiausios muzikos. – Kaip gimsta nauji sumanymai ir kas padeda juos įgyvendinti? – Idėjos gimsta staiga, netikėtai. Būna, kad naktį šoku iš lovos ir užsirašau. Kartais kokie nors įvykiai padiktuoja minčių. Štai 2008 metų vaikų „Eurovizijoje“ sėkmingai pasirodė Eglė Jurgaitytė su daina „Laiminga diena“, ji tapo vaikų numylėtine. Koks džiaugsmas būtų globos namų auklėtiniams ją pamatyti ir išgirsti! Pakalbinta maloniai sutiko dalyvauti. Štai jums ir koncertas pavadinimu „Laiminga diena“. Arba paskutinis, 2013 metų, koncertas „Čia mūsų namai“ – jis buvo skirtas tarmių bei Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metams. Kilo idėja supažindinti vaikus su tarmėmis. O kas gi vaizdingiau galėtų tai atlikti, jei ne artistai? Taigi Jaunimo teatro aktorė Janina Matekonytė kartu su savo auklėtiniais iš Vytauto Didžiojo gimnazijos teatro studijos „N7“ puikiai įgyvendino sumanymą.

Pastebėjau, kad vis kalbu apie baigiamuosius projekto koncertus. Tačiau šio projekto tikslas – pasitelkiant stebuklingą muzikos galią atkreipti dėmesį į vaikų globos namuose gyvenančių vaikų problemas, atnešti į jų kasdienybę džiaugsmo, šilumos, tikėjimo, vilties spindulėlių. Vieno koncerto prieš Kalėdas maža, todėl uždegėme kitas Lietuvos muzikos, meno mokyklas, gimnazijas lankyti vaikus, gyvenančius globos namuose, su koncertais, vakaronėmis. Entuziastingai šią idėją palaikė etnologė Gražina Kadžytė, „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos kolektyvas bei Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“. Prie jų netruko prisijungti Artūro Noviko džiazo mokykla, vaikų ir jaunimo orkestras „Jovaras“, Eglės Špokaitės baleto mokykla. Kasmet šia gražia idėja susidomi ir prie mūsų prisijungia vis nauji atlikėjai. Paskutiniame koncerte sėkmingai debiutavo ir publikos simpatijas pelnė Utenos „Žiburio“ pradinės mokyklos dainorėliai. Mums talkina profesionalūs atlikėjai ir kolektyvai, pavyzdžiui, choras „Jauna muzika“, instrumentinės muzikos grupė „Subtilu-Z“, dainininkės Natalija Katilienė, Gabrielė Vasiliauskaitė, Rasa Kaušiūtė, kanklininkė Kristina Kuprytė, birbynininkas Laurynas Vaitkus, aktorė Janina Matekonytė ir kiti. Trečiaisiais projekto gyvavimo metais mūsų partneriais tapo ponios Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas. Atsitiktinė pažintis su šio fondo direktore Sigute Kačinskiene praplėtė mūsų galimybes. Naujuosius partnerius sudomino projekto tikslai, todėl sulaukiame realios pagalbos. Jie pasirūpina vaikų iš atokesnių rajonų atvežimu į Vilnių, pradžiugina juos rėmėjų dovanėlėmis. – Kas yra projekto variklis? – Pirmiausia – projekto vadovai. Tai Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos direktorius prof. Ričardas Sviackevičius ir ponios Almos Adamkienės fondas. Dirbame labai sutartinai. Jaučiu vadovų pasitikėjimą, palaikymą ir supratimą. Esu labai dėkinga jiems ir Naujosios Vilnios muzikos mokyklos pe-

dagogų kolektyvui bei mokiniams, kurie visus sumanymus paverčia tikrove. – Piršto nepajudinsi be pinigų. Kas jus remia finansiškai? Ar dosnūs rėmėjai? – Geras klausimas (juokiasi). Daug ką darome iš idėjos ir savo asmeninėmis lėšomis. Tačiau kai kurie dalykai kainuoja tūkstančius. Pavyzdžiui, salės nuoma, transporto išlaidos, scenos įranga ir panašiai. Todėl kiekvienais metais rašome projektą Lietuvos kultūros ministerijai. Kartais ir Vilniaus miesto savivaldybė praveria savo kišenę. Taip pat panaudojame ir tuos 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio, skirtus mūsų mokyklai. Sukamės, kaip išmanom. Aišku, puoselėjame svajonę, kad kur nors gyvena dosnus rėmėjas, trokštantis įprasminti savo buvimą po saule, ir jis galvoja kaip tik apie mus (juokiasi). – Didžiausi Jūsų pasiekimai ir įsimintiniausios akimirkos. – Nežinau, ar šią veiklą galėčiau vadinti pasiekimu. Tiesiog dirbu tokį darbą, kuris pirmiausia teikia džiaugsmą kitiems, nesvarbu, ar vaikai stovi scenoje, ar sėdi salėje. Nesiekiame pakliūti į televizorių ekranus, tiesiog esame įkvėpti gražios idėjos, kuria norime užkrėsti ir kitus. Likimo nuskriaustiesiems teikiame ne materialines, o dvasines dovanas. Per devynerius projekto gyvavimo metus įvyko apie 100 renginių vaikų globos namuose Lietuvoje ir už jos ribų – Salaspilyje Latvijoje ir Augustave Lenkijoje. O įsimintiniausios, ko gero, vaikų emocijos: dėkingumas, džiaugsmas, juokas ir netgi ašaros. Prieš devynerius metus kai kurie jaunieji muzikantai nedrįso peržengti vaikų globos namų slenksčio, juos slėgė baimė, nežinomybė ir nors vaikiškas, bet kaltės jausmas. Pamažu apsiprato, pamatė, jog ten gyvena tokie patys vaikai, gebantys džiaugtis ir būti laimingi. Galima sakyti, jie užaugo vieni kitų akyse. Liūdnas prisiminimas išliks iš 2012-ųjų baigiamojo koncerto. Jame labai norėjo dalyvauti vėžiu serganti mergaitė. Subūrėme styginių kvartetą, su kuriuo ji turėjo


pasirodyti, tačiau į koncertą Julija nebeatvyko, nebeturėjo jėgų. Šiandien jos nebėra su mumis. – Ką esate suplanavę dešimtiesiems projekto veiklos metams? – 2014-ieji – jubiliejiniai metai ne tik „Išsipildymo akcijos įkvėptiems“, bet ir Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklai, kuri švęs savo gyvavimo 50-metį. Taigi teks daug ką nuveikti. Visų pirma, aplankyti kuo daugiau globos namų auklėtinių, kuo gausesnį jų būrį sukviesti į jubiliejinį koncertą, kurį viliamės surengti Valdovų rūmuose. Būtų nuostabu jame išvysti prieš dešimt metų į mūsų sceną žengusius ir profesionaliais muzikantais išaugusius jaunuolius. Grįžtant prie projekto norėčiau įkūnyti norą bendrauti ne tik su vaikučiais. Manau, kad vaikai globos namuose sulaukia daugiau dėmesio. Vaikai – mūsų ateitis ir visi į tą ateitį stengiasi daugiau ar mažiau investuoti. Liūdnesnė padėtis ten, kur ateities takelis trumpas – senelių namuose. Manau, būtų prasminga vaikų muzikavimu pradžiuginti gyvenimo saulėlydyje užmirštus, galbūt be artimųjų likusius senyvo amžiaus žmones. Neįmanoma nei vieniems, nei kitiems suteikti tikro namų jaukumo, artimųjų meilės, rūpesčio ir šilumos. Tačiau, manau, pasitelkus stebuklingą muzikos galią galima padėti patikėti gerumu ir išmokyti juo dalintis. Aušra KAZLAUSKIENĖ

Darželinukų dainų šventė Klaipėdoje

Kovo 6-osios popietę pilnutėlė Žvejų rūmų automobilių aikštelė skelbė: vyksta kažkoks geras renginys... Tądien Klaipėdos žvejų rūmų sausakimšoje mažojoje salėje vyko šventinis miesto darželinukų renginys „Lai vėtrungė mums rodo kelią“, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai ir Vėtrungių metams paminėti. Atsiklaususi organizatorių tą šventę pasiūliau

Šventėje dalyvavo ugdytiniai iš 27 Klaipėdos vaikų darželių

pavadinti Pirmąja darželinukų dainų švente! Šventėje dalyvavo ugdytiniai iš 27 Klaipėdos vaikų darželių – per 200 dainorėlių, šokėjėlių, instrumentininkų. Dalyviai stilingiausiai, tautiškai išpuošti. Scenoje – kruopščiausiai išpieštos, iškarpytos vėtrungės. Šventę pradėjo spalvinga choreografinė kompozicija. Jungtinis vaikų choras atliko keturias dainas (dirigavo vaikučių muzikinio ugdymo mokytojos O. Pučinskienė, R. Budinavičienė, R. Bočkienė, N. Pranevičienė). Dainas keitė šokiai – „Lietuvaičius“, „Sėjau rūtą“. „Pamario klumpakojį“ ir „Polką linksmuolę“ atliko jungtinės vaikučių kapelijos, vadovaujamos L. Aukštuolienės ir L. Cesiulienės. Vaikiškų muzikos instrumentų gausa ir įvairovė (metalofonai, ksilofonai, dūdelės, švilpynės, medinės lazdelės ir t.t.) net man kėlė pavydą. Šventę jos dalyviai užbaigė daina „Gintarinis mano miestas“ (muz. ir žodž. N. Pranevičienės). Mažiesiems atlikėjams, jų mokytojoms bei palaikymo komandai tai buvo nuostabi ir prasminga Šventė. Tą popietę mačiau daug laimingų, džiugių ir patriotiškai nusiteikusių veidų. Ačiū jums, mielosios Mokytojos, už tokį prasmingą renginį. Virginija SIMONAVIČIENĖ

Naujos dainų knygos

Mokytojų namų Didžiojoje salėje vyko naujų dainų knygų „Čia – mano žemė“ ir „Dainų upeliukas“ (leidykla „Jusida“, dizaineris Juozas

Operos solistė Gražina Skinderytė-Kurnickienė

Simonavičius) sutiktuvės. Daugiausia jose poeto, žurnalisto Juozo Elekšio eilėraščių, taip pat spausdinamos Vytauto Barausko, Onos Grigalauskienės, Broniaus Mackevičiaus, Emilijos Meškauskienės, Aloyzo Meškausko, Violetos Palčinskaitės, Rožės Poškienės, Valerijos Valsiūnienės ir kitų poetų eilės. Gausus dainų mylėtojų būrys plojimais pasitiko Tėvynės pažinimo draugijos, Edvardo

Šiulaičio (Čikaga), Vinco Kudirkos publicistinio konkurso ir kitų premijų laureatą Juozą Elekšį, profesionalių muzikantų Petkų šeimą, operos dainininkę Gražiną Skinderytę-Kurnickienę. Pagal Juozo Elekšio žemaitiškas eiles Sonatos TamašauskaitėsPetkienės sukurtas šešias dainas

Muzikantų Petkų šeima

padainavo ji pati kartu su vyru Antanu ir sūnumi Kasparu. Operos solistė Gražina Skinderytė-Kurnickienė atliko kelis kūrinius pagal Juozo Elekšio tekstus, tarp jų dainą „Meilė amžina“ (muzika Vytauto Kunicko), taip pat ariją iš A. L. Webberio miuziklo „Katės“, kurios žodžius iš anglų kalbos išvertė J. Elekšis. Ipolitas PETROŠIUS

Seminaras „Muzikos teorijos mokymas: patirtis ir inovacijos“

Sausio 29 dieną Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje vyko seminaras „Muzikos teorijos mokymas: patirtis ir inovacijos“. Jo rengėjai – mokyklos direktorė Aldona Skruibytė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Babaliauskienė ir visi teorijos, istorijos ir kompozicijos metodinės grupės pedagogai. Šis jau tradicinis Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos seminaras kasmet sudomina ir kitų meno mokyklų pedagogus. Šiais metais seminaro programa apėmė platų kontekstų ir analizuojamų temų spektrą. Pasirinktos ir įvairios užsiėmimų formos – ne tik moksliniai pranešimai, bet ir atviros pamokos. Seminarą pradėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorius, Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos vyr. mokytojas Marius Baranauskas. Savo pranešime „Kompozicijos mokymo metodiniai aspektai“ jis aptarė tam tikras komponavimo taisykles, skatinančias mokinį ne tik lavinti savo vaizduotę, bet ir leidžiančias išmokti muzikos teorijos pagrindų. Prieš

vaikui pradedant kurti kompoziciją, pirmiausia verta pasirinkti atspirties taškus. Pavyzdžiui, kūrinio branduoliu gali būti pasirenkamas penkių garsų motyvas. Vaikams, kurie savo kūriniui nori patys pasirikti teorines sistemas, pakaktų pateikti spalvingų epitetų, įvaizdžių, tokių kaip „lietaus barbenimas“, „vėjo gūsiai“ ir pan. Alytaus muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Danutė Vaitkienė atviroje VII klasės moksleivių pamokoje „Improvizacija solfedžio pamokose“ taip pat naudojo kūrybines užduotis. Pirmiausia D. Vaitkienė mokinių paprašė tam tikru metru sukurti du taktus naudojant norimas ritmines formules. Tada mokytoja ir vaikai sujungė savo kūrybinius bandymus į bendrą improvizaciją. Atliktas mokytojos pasirinktų ir vaikų sukurtų ritminių formulių plojimo dialogas galėtų būti tapatinamas su greitos mokinių reakcijos ir ansambliškumo ugdymu. Pedagogas privalo būti ir vaikų fiziologinių pokyčių bei psichologinių būsenų kaitos stebėtojas. Todėl nenuostabu, kad į seminaro programą buvo įtraukti ir gydytojos foniatrės Violetos Budrienės bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorės psichologės Ugnės Stadnikės pranešimai. V. Budrienės pranešimas „Balso prigimtis. Balso amžius ir jo globa“ suteikė galimybių pedagogams iš arčiau pažvelgti į balso klosčių sandarą. Tai aktualu ne tik vokalo, bet ir solfedžio mokytojams. Pagrindinė pranešėjos idėja – muzikos mokytojai privalo suvokti balso subtilumą ir trapumą. Verta paminėti, kad didžiulį įspūdį klausytojams padarė ekrane rodyta filmuota medžiaga, susijusi su balso klosčių medicininiais tyrimais. Čia buvo galima realiai pamatyti, kaip įsitempia balso klostės, kai žmonės dainuoja aukštus garsus. Jei balso klostės taip įsitempia, kai leidžiamas neforsuotas aukštas garsas, reikėtų tik įsivaizduoti, kaip jos būtų pažeidžiamos dainuojant neteisingai. Psichologė U. Stadnikė pranešime „Bendravimo su paaugliais ypatumai“ apžvelgė paauglio charakterio vystymąsi. Įdomu buvo sužinoti, kad 15–16 metų paaugliai gali pasiekti bene didžiausių muzikinių laimėjimų savo gyvenime. Mokytojai su savo auklėtiniais privalo bendradarbiauti, o ne taikyti griežtus reikalavimus. Antroje seminaro dalyje vyko atvira VII klasės mokinių solfedžio pamoka „Vedamieji septakordai ir jų panaudojimas akordų jun-

Muzikos barai / 41


Seminaro „Muzikos teorijos mokymas: patirtis ir inovacijos“ akimirkos

giniuose“. Pamoką vedė Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos vyr. mokytoja Česlava Bylinska. Naudinga buvo pamatyti dermių mokymo būdą, labiau siejamą su klausymu. Fortepijonu atliekant įvairius lietuvių bei Vakarų Europos kompozitorių kūrinių fragmentus, mokiniai stengėsi atpažinti šiuose pavyzdžiuose vyraujančias dermes. Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Galina Savinienė supažindino su dar kitokiais solfedžio mokymo metodais, skirtais pirmos klasės moksleiviams. Mokytoja solfedžio pamokose siūlo naudoti spalvas, figūras, kurios padėtų vaikams identifikuoti skirtingas ritmines formules, ritmines vertes ir kt. Seminaro pabaigoje Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ mokytoja metodininkė Nadežda Dambrauskienė pristatė savo tyrimą „Solfedžio egzaminas Lietuvos muzikos mokyklose: tarp tradicijų ir naujovių“. Džiugina tai, kad Lietuvos muzikos mokyklose vis dažniau atsisakoma įprastinio solfedžio pamokos formato. Ši pamoka jau nėra klaidingai traktuojama kaip dainavimo pamoka, svarbiausiu tikslu tampa muzikinio mąstymo ugdymas. Ki-

Muzikos barai / 42

taip tariant, solfedžio pamokos padeda pagrindus jaunajam muzikantui reikalingam gebėjimui – analizuoti kūrinius klausa. N. Dambrauskienė paminėjo ir stilizacijas, kurias mokiniai galėtų atlikti solfedžio pamokų metu. Deja, Lietuvos muzikos mokyklose vaikai dar nėra mokomi įvairių epochų kūrinių stilistikos, kiekvienam stiliui būdingų formos, faktūros, melodijos, ritmo ir kitų muzikinių elementų bruožų. Muzikos mokyklose visų pirma ugdomi klausytojai, kurie privalo domėtis ir šiuolaikine muzika. Jei jie nebus susipažinę su stilizacijų kūrimo principais, rekomponavimo metodu, vargu ar teisingai suvoks, pavyzdžiui, lietuvių kompozitorių neoromantikų Mindaugo Urbaičio, Vidmanto Bartulio ar Onutės Narbutaitės kompozicijas. O tokio tipo muzikinių opusų lietuvių muzikoje pradžia siejama dar su XX a. pabaiga. Tai jokia naujovė, tai jau praeitis! Pabaigai labiausiai tiktų sveikinimo žodžiai visai Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos pedagogų komandai, kuri nuoširdžiai stengėsi sklandžiai ir atsakingai organizuoti šį solfedžio mokytojų seminarą. Brigita JURKONYTĖ

Kaišiadorių meno mokyklai – 50

Kaišiadorių muzikos mokykla įkurta 1964 m. rugsėjo 1 d. Tuometinio Kaišiadorių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko Mykolo Gudžiaus ir tarybos sekretorės Danutės Lekečinskienės 1963 m. gruodžio 14 d. pasirašytame sprendime tuometinės Švietimo ministerijos prašoma Kaišiadoryse atidaryti vaikų muzikos mokyklą su choro dirigavimo, akordeono ir pučiamųjų instrumentų klasėmis. Po keleto metų įsikūrė styginių, liaudies instrumentų klasės. Laikinai muzikos mokyklai buvo paskirtos patalpos miesto I vidurinėje mokykloje (dabar – Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazija), vėliau Vytauto gatvėje esančiame pastate. Nuo 1968 m. iki 1992 m. muzikos mokyklai buvo skirtos patalpos, kurios priklausė Kaišiadorių vyskupijos kurijai. Nuo 1992 m. mokyklai buvo paskirtas vaikų darželio pastatas, kuris buvo nuolat remontuojamas ir pritaikomas mokyklos reikmėms. Kaišiadorių muzikos (dabar meno) mokykloje per 5 dešimtmečius įvyko daug pokyčių. Iškilo

nauji tikslai: sudaryti sąlygas didesniam mokinių skaičiui lankyti muzikos mokyklą bei tenkinti vaikų ir jaunimo poreikius ugdytis dailės, šokio, teatro srityse. Atlikus rajono gyventojų apklausą ir įvertinus situaciją Kaišiadorių rajono savivaldybei buvo pateiktas muzikos mokyklos plėtros projektas. Savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 30 d. sprendimu buvo patvirtinti Kaišiadorių meno mokyklos nuostatai. Meno mokyklos jubiliejui skiriamas renginių ciklas. 2014 m. balandžio 16 d. organizuojama konferencija „Ugdymas šiuolaikinėje meno mokykloje: iššūkiai ir galimybės“. Pranešimus skaitys Kaišiadorių, Birštono, Elektrėnų, Jonavos meno mokyklų, rajono mokyklų vadovai ir mokytojai. Konferencijoje numatyta aptarti formalųjį švietimą papildančio ugdymo svarbą bei tokios ugdymo sistemos perspektyvas. Regina RIKTERYTĖ

Konkursas „Jaunasis koncertmeisteris“

Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje vasario 8 dieną vyko VII tarptautinis muzikos ir meno mokyklų konkursas „Jaunasis koncertmeisteris“. Šis renginys išaugo iš 2002 m. Kauno 1-osios muzikos mokyklos organizuoto miesto muzikos mokyklų „Jaunojo koncertmeisterio“ konkurso. Tai išskirtinis renginys, savo tikslais ir uždaviniais siekiantis atkreipti dėmesį į koncertmeisterio profesiją. Moksleivis turi išmokti akompanuoti profesionaliam dainininkui ar instrumentininkui, ir tai daug sudėtingiau nei akompanuoti savo bendraamžiui. Šis konkursas jaunuosius koncertmeisterius verčia tobulėti. Tokio renginio idėja prieš trylika metų kilo dviem Kauno 1-osios muzikos mokyklos koncertmeisterėms Aušrai Klovaitei-Berezinienei ir Teresei Zubauskaitei. Kas dvejus metus vykstančiame konkurse jau varžėsi apie 200 dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų ir svečių iš užsienio šalių. „Jaunojo koncertmeisterio“ konkursas svarbus ne tik dalyviams, jų pedagogams, bet ir klausytojams. Atliekamų kūrinių programa sudaro sąlygas susipažinti su nacionaline kūryba, muzikavimo bei interpretaciniais ypatumais, propaguoti tautinę muziką. Pedagogai turi progą dalintis skirtingų atlikimo mokyklų metodine patirtimi. Šiųmetiniame konkurse daly-

vavo mokiniai iš įvairių Lietuvos muzikos ir meno mokyklų bei gimnazijų. Konkurso vertinimo komisijos pirmininkė LMTA profesorė R. Vaitkevičiūtė atkreipė dėmesį į aukštą renginio lygį. Pasak profesorės, toks konkursas labai reikalingas puoselėjant mokinių akompanavimo įgūdžius, išskiriant koncertmeisterio specialybę kaip labai svarbią, sudėtingą profesiją. Nors koncertmeisteris scenoje jaučia ne mažesnę atsakomybę nei solistas, šiai profesijai vis dar nėra skiriamas pakankamas dėmesys. Visi, besimokantys aukštesnėse muzikinio ugdymo pakopose ar įgiję fortepijono specialybę, susiduria su akompanavimu – tiek studijuodami, tiek plėtodami savarankišką muzikinę veiklą. Todėl labai svarbu akompanavimo išmokyti jau mokykliniu laikotarpiu, kai įgyjami techniniai ir meniniai pagrindai. „Jaunojo koncertmeisterio“ konkursas taip pat puikiai pasitarnauja siekiant akompanavimo meistriškumo. Jis ypatingas dar ir tuo, kad yra bene vienintelis koncertmeisterių konkursas muzikos mokyklų lygmeniu Lietuvoje. Nemažėjantis renginio populiarumas tarp Lietuvos mokyklų jau septintą kartą patvirtina tokio renginio aktualumą ir reikalingumą. Kiekviename „Jaunojo koncertmeisterio“ konkurse, gerą nuotaiką sukurti padeda žymūs Lietuvos menininkai: dailininkai, dizaineriai, specialių prizų steigėjai. Džiugu ir tai, jog visi konkurso dalyviai gauna atminimo dovanėles, padėkos raštais pagerbiami pedagogai ir iliustratoriai. Konkurso laureatai ir diplomantai apdovanojami natomis, kompaktinėmis plokštelėmis, knygomis. Labai džiugu, kad pagrindinis konkurso rėmėjas yra Lietuvos muzikų sąjunga. „Jaunojo koncertmeisterio“ konkurso organizatoriai tikisi, kad šis renginys taps reikšmingu įvykiu kiekvieno dalyvio koncertinėje biografijoje. Aušra KLOVAITĖ-BEREZINIENĖ Evelina ŽIGAITĖ

Festivalis-konkursas „Klasika ir džiazas“

Kovo 1 dieną į Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklą buvo susirinkę jaunieji muzikantai iš įvairių Lietuvos vietų. Juos čia sukvietė VIII Lietuvos muzikos ir meno mokyklų kamerinių ansamblių festivaliskonkursas „Klasika ir džiazas“. Konkurse dalyvavo beveik trys dešimtys kamerinių ansamblių iš Vilniaus


bei jo apylinkių, Kauno, Marijampolės, Klaipėdos rajono muzikos ir meno mokyklų. Pagal konkurso nuostatus ansambliai turėjo atlikti po du kūrinius, iš jų vieną klasikinį, kitą – džiazo arba populiariosios muzikos. Konkurso vertinimo komisijai vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedros vedėjas, kompozitorius bei atlikėjas Artūras Anusauskas. Kiti komisijos nariai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro artistė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos vyr. mokytoja Lina Baublytė, Karoliniškių muzikos mokyklos vyr. mokytojai Artūras Laurinavičius ir Tomas Vaičiulis. Visą dieną mokyklos salėje skambėjo fortepijono, smuiko, violončelės, akordeono, gitaros, kanklių, pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų garsai. Įvairių sudėčių ansambliai stengėsi kuo tobuliau atlikti surepetuotas programas ir žavėti klausytojus savo muzikiniais gabumais. Skambėjo įvairių šalių, stilių ir epochų kompozitorių, taip pat ir lietuvių, kūriniai ir aranžuotės. Festivalį-konkursą vainikavo LMTA docento Artūro Anusausko skambinamos improvizacijos įvairiomis temomis – nuo klasikos iki džiazo ir, žinoma, laureatų paskelbimas. Organizatoriai nuoširdžiai sveikino ir apdovanojo visus šio renginio dalyvius ir jų mokytojus padėkos raštais. Geriausi visų kategorijų dalyviai buvo apdovanoti laureatų diplomais. A grupėje pirmą vietą laimėjo Marijampolės muzikos mokyklos mokinės Liepa Taputytė (fleita) ir Gabija Zdanytė (fortepijonas), jų mokytojos – Dana Žemaitienė ir Svetlana Maurutienė. B grupės nugalėtojai – Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos ansamblis – Julija Timonina (violančelė) ir Gabija Gudžiūnaitė (fortepijonas), jų mokytojos – Svetlana Silčenko ir Virginija Dubinskienė. Dueto atliekama J. S. Bacho Arioso visus pakerėjo nuostabiu, sodriu violončelės garsu. Brandus, darnus abiejų partnerių grojimas suvirpino giliausius klausytojų širdies kampelius. O atliekant G. Gershwino kompoziciją „Clapa yo’ hand“ (plok delnais) visa salė smagiai plojo į taktą. Keli mokiniai įvertinti kaip geriausi pianistai: A grupėje – Rytis Balandis (mokyt. Gražina Regina Leckienė) iš Kauno rajono Garliavos muzikos mokyklos, B grupėje – Inesa Gulbicka (mokyt. Ana Jasukevičienė) iš Vilniaus rajono

reikalingo darbo galime džiaugtis savo vaikų pasiekimais, tokiu gražiu, muziką mylinčiu augančiu jaunimu! Tomas VAIČIULIS

Po Šv. Kotrynos bažnyčios skliautais – festivalis „Šokių pasaulyje“

Festivalio-konkurso „Klasika ir džiazas“ sveikina LMTA docentas Artūras Anusauskas

Nemenčinės muzikos mokyklos. C grupėje buvo išskirtas ryškiausias akustinės gitaros atlikėjas Gintaras Baraniūnas (mokyt. Antanas Žitkauskas). Neliko nepastebėtas Vilniaus muzikos mokyklos ,,Lyra“ mokytojo Gintaro Mameniškio darbas, jam įteiktas diplomas už geriausią aranžuotę. Galime tik džiaugtis ir padėkoti visiems tėveliams ir ypač mokytojams, dėl kurių profesionalaus, pasiaukojamo, atsakingo ir labai

XIV respublikinio fortepijoninių ansamblių festivalio „Šokių pasaulyje“ idėjos autorės ir koordinatorės – Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos Jaunesniųjų klasių fortepijono skyriaus vedėja mokytoja metodininkė Alvyra Radomskienė ir Papildomo instrumento skyriaus vedėja mokytoja metodininkė Rasa Šlektavičienė – šių metų renginio tema pasirinko čekų kompozitorių muziką. Kiekvienais metais pasirenkama vis kita Europos Sąjungos šalis, skamba jos kompozitorių kūriniai bei aranžuotės. Festivalio dalyvius, pedagogus, klausytojus pasveikino nepaprastasis ir įgaliotasis Čekijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Radekas Pechas bei Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Tomas Vaišė. Šiais metais festivalyje dalyvavo apie 150 jaunųjų pianistų iš Alytaus, Garliavos, Ignalinos, Molėtų, Nemenčinės, Panevėžio, Pabradės, Rudaminos, Rūdiškių, Ukmergės, Vievio, Vilniaus, Zarasų meno ir muzikos mokyklų. Smagu buvo klausytis kartu muzikuojančių draugų ir šeimyninių ansamblių, sulaukėme net fortepijoninio kvarteto pasirodymo. Koncertas tapo puikia proga pasidžiaugti profesionaliu ir kūrybišku šalies fortepijono pedagogų darbu – nemažai mokytojų festivalyje dalyvauja kasmet, patys ne tik ieško įdomių, rečiau atliekamų kūrinių, bet ir kuria muzikines aranžuotes bei perdirbinius. Projekto idėjos autorės Alvyra Radomskienė ir Rasa Šlektavičienė žada visus, mėgstančius ansamblinį muzikavimą, kitais metais sukviesti jau į XV festivalį. Kristina TUINYLIENĖ

Klarnetų kvartetas „Bad Reed“

Klarnetų kvartetas „Bad Reed“

kuoti studijuodami Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, docento Juliaus Černiaus klasėje. Kvarteto repertuare – įvairių laikotarpių kameriniai kūriniai, tačiau bene artimiausia atlikėjams yra šiuolaikinė akademinė muzika. „Bad Reed“ dalyvauja įvairiuose aktualiosios muzikos projektuose, bendradarbiauja su jaunaisiais lietuvių kompozitoriais, atlieka jų kūrinių premjeras. Bendras kvarteto narių siekis – supažindinti Lietuvos klausytojus su šalies koncertiniame gyvenime dar gana neįprastu klarnetų kvartetu, pristatyti retai girdimą, tačiau įdomų repertuarą ar kitomis spalvomis pateikti garsiausių klasikinių opusų interpretacijas. „Norime, kad išskirtinį ir tembriškai spalvingą klarneto kvarteto skambesį atrastų ne tik šių dienų kompozitoriai, bet ir akademinės muzikos auditorija“, – teigia „Bad Reed“ nariai. Nors kvartetas žengia tik pirmuosius žingsnius Lietuvos muzikinėje scenoje, jo biografijoje jau yra svarbių laimėjimų. Šių metų kovo 13 d. „Bad Reed“ tapo tarptautinio konkurso „Muzikinė akvarelė“, vykusio Anykščiuose, laureatais. Nuo šių metų kvartetas bendradarbiauja su Rodericko F. Tucko fondu, remiančiu jaunuosius atlikėjus, bei prisideda prie šio fondo muzikinių renginių. Balandžio 13 d. kvartetas „Bad Reed“ koncertuos Kauno valstybinėje filharmonijoje, ten publikai pristatys vieną ryškiausių argentiniečių kompozitoriaus Astoro Piazzollos kūrinių „Histoire du tango“. MB inf.

Klarnetų kvartetas „Bad Reed“ susikūrė 2013 metų rugsėjį Vilniuje. Ansamblio nariai Denis Nareiko (Es mažasis klarnetas), Vytautas Žemaitis, Lukas Kašėta (B klarnetai) ir Artūras Kažimėkas (bosinis klarnetas) susipažino ir kartu pradėjo muzi-

Muzikos barai / 43


Svetur

Jie mums padovanojo mûsø palikimà...

Dalia SHILAS * 2014 M. SAUSIO 11 D. NAUJOJO HAMPŠYRO (NEW HAMPSHIRE) VALSTIJOS CHORAS „MONADNOCK“ PRISTATĖ 2 VALANDŲ PROGRAMĄ „LIETUVIŠKOS KALĖDOS“ PITERBORO (PETERBOROUGH) MIESTO NAMUOSE. PANAŠI PROGRAMA BUVO ATLIKTA SAUSIO 12 D. ŠV. PETRO BAŽNYČIOJE PIETŲ BOSTONE. ŠIO KONCERTO PELNAS BUVO PASKIRTAS BOSTONO LITUANISTINEI MOKYKLAI.

B

Eglutės PAPLAUSKAITĖS nuotr.

eveik prieš metus išgirdau apie Naujojo Hampšyro valstijos choro „Monadnock“ programą „Lietuviškos Kalėdos“. Buvau sužavėta šios ne lietuvių idėjos surengti tokį koncertą ir negalėjau atsisakyti padėti ir dalyvauti. Pasiūliau „Sambūrį“, Bostono tautinių šokių kolektyvą, kuriame pati šoku, ir ką tik į Berklį mokytis atvykusią jauną, kupiną entuziazmo bei aistros muzikai, mokslui ir gyvenimui Simoną Smirnovą. Visi sutiko dalyvauti. Dar praėjusį rudenį atrodė, kad „Lietuviškos Kalėdos“ bus tik graži programa, daug lietuviškos muzikos ir lietuviškų veidų. Pasiklausysime, pašoksime ir toliau gyvensime pasidžiaugę dar vienu lietuvišku renginiu. Bet tai turbūt pirmasis koncertas mano gyvenime, privertęs tiek daug mąstyti. Tą patį pajuto, kaip vėliau prisipažino, kai kurie žiūrovai ir dalyviai. Kai sutinkame naujus žmones, apsikeičiame informacija ir tam tikra energija. Kai kurie susitikimai praeina nepalikę didesnių pėdsakų… Kiti, kaip ir gera knyga, pasilieka atmintyje, sieloje ir dažnai mums lyg ir nežinant daro poveikį mūsų mąstymui, požiūriui, elgesiui ir kartais gyveni-

Muzikos barai / 44

* Dalia Shilas – koncerto Bostone iniciatorė ir organizatorė, Bostono lituanistinės mokyklos mokytoja, Lietuvių bendruomenės Bostono skyriaus Švietimo tarybos narė, žurnalistė ir fotografė, „Sambūrio“ šokėja. Bostono tautinių šokių ansamblis „Sambūris” sulaukė gausių plojimų


mo rate sugrįžta... 1996 metais, Amerikoje jau gyvenant 5-tus metus, Bostono šv. Petro mokyklos 50-ajame jubiliejuje teko susipažinti su Lietuvos nacionalinės premijos laureatu kompozitoriumi Jeronimu Kačinsku (parapijos vadovaujama mokykla nebuvo lituanistinė, tačiau kartu su vietiniais ją lankė daug Pietų Bostono lietuvių vaikų; ji jau seniai nebeveikia ir nėra susijusi su šių dienų šeštadienine Bostono lituanistine mokykla). Šis garbus žmogus 1949–1995 m. dirbo vargonininku Šv. Petro bažnyčios parapijoje. Tame jubiliejiniame pokylyje buvo įvertinta ir pagerbta jo ilgametė Berklio muzikos kolegijos profesoriaus ir parapijos vargonininko veikla. „South Boston Tribune“ išspausdino to pokylio mano fotografijas, o Danutė Petrauskaitė 1997 metais Lietuvoje išleistoje savo knygoje „Jeronimas Kačinskas. Gyvenimas ir muzikinė veikla“ panaudojo mano įamžintas darbo parapijoje akimirkas bei Jeronimo ir jo žmonos Elenos portretus. Šiandien grįžta prisiminimai apie jų lūkesčius ir mūsų gražią, nors ir trumpą draugystę. Talentas ir atkaklumas į tą patį Berklio koledžą atvedė ir džiazo dainininkę, kompozitorę, kanklėmis grojančią Simoną Smirnovą, kuri taip pat moko muzikos Bostono lituanistinėje mokykloje. „Šie koncertai, – sako Simona, – man reiškė ne tik galimybę atlikti muziką, bet ir daug daugiau... Aš po 10 metų pertraukos sugrįžau į kanklių pasaulį. Grojusi kanklėmis muzikos mokykloje, ilgainiui solinį kankliavimą apleidau ir pakeičiau į džiazą, ką šiuo metu ir studijuoju Berklyje. Atnaujinusi solinį kanklių repertuarą ir turėjusi garbės akompanuoti nuostabiai dainininkei Jūratei Švedaitei-Waller, vėl patikėjau savo kanklininkės talentu ir galimybėmis. Dabar galėsiu kanklių skambesį pritaikyti ne tik savo džiazo kompozicijose, bet taip pat skleisti tradicinį lietuvišką repertuarą JAV ir pasaulyje. Ir širdingai dėkoju poniai Inai Nenortienei už man padovanotas kankles!“– sako Simona. „Prieš dvejus metus padainavau soprano partiją J. Rutterio „Magnifi-

cat“ su „Monadnock“ choru, – draugystės pradžią prisimena Konektikuto valstijos koledže dainavimą dėstanti Jūratė Švedaitė-Waller. – Po kurio laiko choro meno vadovas Jimas Sharrockas papasakojo apie projektą, kuris mane nepaprastai nustebino. Jie nusprendė savo kalėdinį koncertą paskirti Lietuvai ir jos kultūrai. Daugelis choristų buvo susidūrę su lietuviais ir nepaprastai žavėjosi jų išsilavinimu, kultūra ir svetingumu.“ Nelietuviai choristai beveik visus metus mokėsi lietuviškos tarties ir kirčiavimo... „Padedant JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos Kultūros tarybos pirmininkei Laimai Apanavičienei ir chorvedžiui iš Čikagos Dariui Polikaičiui, choro vadovui pasiūlėme keletą lietuvių kompozitorių kūrinių, iš kurių jis pats pasirinko, ką choras dainuos savo programoje, – toliau pasakoja Jūratė. – Trūko tik vieno, pagrindinio, kūrinio – lietuviškų kalėdinių mišių. Paieškojusi internete, aptikau Kristinos Vasiliauskaitės „Magnificat“. Parašiau jai laišką. Štai taip Kristinos Vasiliauskaitės „Magnificat“ bei pati Kristina atkeliavo į JAV. Paaiškėjo, kad mus sieja ne tik šis projektas. Pasirodo, jos brolis Bernardas žaisdavo su mano tėvu, kai Kristinos mama svečiuodavosi pas mano močiutę. Mano senelis kompozitorius Jonas Švedas buvo Kristinos tėvo muzikos mokytojas. Taigi mūsų šeimas sieja draugystė, prasidėjusi prieš daugelį metų.“ Kristina pasakoja: „Mano „Magnificat“ – vienas labiausiai pavykusių kūrinių. Jį parašiau įkvėpta 2003–2004 m. koncertinių kelionių po Ameriką. Tuomet aplankiau Atlantą, Neiplsą (Naples) ir Santa Barbarą. „Magnificat“ – Mergelės Marijos malda, išreiškianti didžiulį dėkingumą Viešpačiui už visas jo suteiktas malones. Tai penkių dalių kūrinys mišriajam chorui, vargonams ir instrumentiniam ansambliui. 2005 m. Juozo Naujalio religinės muzikos chorams konkurse šis kūrinys laimėjo pirmąją premiją, o koncerte Piterbore pirmą kartą nuskambėjo JAV. Kristina pas mus viešėjo gruodžio mėnesį po dėl pūgos nukeltų dviejų koncertų Piterbore. Vis pažvelgda-

ma į koncertams parengtą mano 1996 m. fotografuotą J. Kačinsko portretą, prisimindavau jo žodžius, kad galbūt mes, atvažiavęs iš Lietuvos jaunimas, prisidėsime prie lietuviškos kultūros išsaugojimo ir puoselėjimo. Žiūrėdama į liūdnas dėl neįvykusio koncerto Kristinos akis, jutau abiejų kompozitorių, atsidavusių lietuviškai muzikai, kuri dažnai nepakankamai įvertinama, sąsają. Supratau, kad neįvykęs koncertas nėra tikrojo liūdesio Kristinos akyse priežastis... Perskaičiusi jos ilgą muzikinio gyvenimo ir kūrybos aprašymą, stebėjausi, kad nesame girdėję apie šią talentingą moterį. „Daug svečių aplankė šiuos kuklius namus, daug čia kalbėta ir užrašyta, – dabar skaitau savo jau primirštame „Dirvos“ aprašyme apie Kačinskus. – Tame pačiame minkštasuolyje, kuris dabar man buvo pasiūlytas, sėdėjo prof. V. Landsbergis, kompozitoriai E. Balsys, J. Švedas ir kiti...“ Be abejo, šypsojausi sužinojusi, kad Jūratės tėvą karjera nuvedė į politiką, jo paskutinis postas buvo Lietuvos Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio patarėjas. Jūratės senelis – kompozitorius Jonas Švedas, kuris ją dar mažą vesdavosi į Vilniaus paveikslų galeriją pasiklausyti sekmadienio vargonavimo. Tuo metu dažniausiai grieždavo Bernardas Vasiliauskas, jo muzikavimas ją ir užbūrė. Taip mes visi, išskyrus namo turėjusią grįžti Kristiną, suėjome į būrį šių metų sausio 11 d. tolokai nuo Bostono, Piterbore. Salės sienas papuošėme Almio Kuolo iš Kohaseto (Cohassett) Vilniaus fotografijomis ir, žinoma, atsivežėme Kačinsko portretą. Jau po pirmos koncerto dalies, po nuskambėjusio Kristinos Vasiliauskaitės „Magnificat“ suvokėme, kokios didybės liudininkais mes ką tik tapome! Žiūrovai ėjo prie mūsų, tautiniais drabužiais pasipuošusių sambūriečių, vieni norėdami pamatyti jiems nematytus kostiumus, kiti – iš arčiau apžiūrėti pirmą kartą girdėtas Simonos kankles, treti nusifotografuoti. Čia jau senokai gyvenanti Annagreta Swanson iš Vokietijos ir jos švedų kilmės vyras Glenas spėjo pasidžiaugti, kad mūsų buvimas ir šis lietuviškas koncertas yra ypatingi ir nuostabiai

Muzikos barai / 45


Svetur

Dalios SHILAS nuotr.

Simonos SMIRNOVOS nuotr.

„Monadnock” choro nariai beveik visus metus mokėsi lietuviško tarimo ir kirčiavimo

„Monadnock“ choras gieda lietuvių Šv. Petro bažnyčioje Pietų Bostone

tiko šiam miesteliui, kultūros ir meno Mekai. „Artimiau susipažinus su lietuvių kompozitoriais ir žmonėmis, sužavėjo jų uždeganti ištvermė, drąsa ir moralinė stiprybė, – pasakoja choro meno vadovas Jimas Sharrockas. – Tai žmonės, kurie daugiau kaip tūkstantį metų kovojo siekdami išsaugoti savo tapatybę, kultūrą ir netgi kalbą. Tai žmonės, kurie ne tik mėgsta dainuoti – jie pasitelkė dainą kaip vienijantį šūkį, kai mažiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus pasipriešino supervalstybei ir įgijo laisvę. Dabar ne tik malonu daugiau sužinoti apie Lietuvos žmonių patirtį – tai padaryti tapo itin svarbu.“ Lietuvybės dvasią ir stiprybę dar labiau pajutome antrame koncerte lietuviškoje Šv. Petro bažnyčioje Bos-

Muzikos barai / 46

tone, kur, kaip ir Piterbore, giedojome „Lietuva brangi“. Tikėjau, kad ilgametis parapijos vargonininkas J. Kačinskas žiūrėjo į mus iš aukštybių ir jo geros akys šypsojosi. Štai mes, lietuviai, vėl kartu! Širdyje jaučiau begalinę padėką ir pagarbą šiems amerikiečiams, ne lietuviams, pašaukusiems, poeto Bernardo Brazdžionio žodžiais tariant, „lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies“. Didžiąją koncerto programos dalį sudarė klasikiniai chorinės muzikos kūriniai. „Lietuva visuomet pasižymėjo chorinės muzikos tradicijomis ir gausiu repertuaru, – komentuoja Simona, – todėl nekeista, kad užsienyje reprezentuojama būtent lietuviška chorinė muzika. Bet kurioje lietuviškoje mokykloje daug dažniau sutinkamas choras negu instrumentinis

ansamblis ar vokalinė grupė. Visas koncertas puikiai parodė pagrindines lietuviškos muzikos tradicijas: folkloras, šokiai, choriniai kūriniai, religinis kontekstas ir kalba. Šiandieninėje Lietuvoje matome jau naujas tradicijas, mokyklas ir stilius, tačiau kai kalbame apie seniausias ir giliausias tradicijas, atsigręžiame į liaudies ir chorinę muziką.“ Lietuvos kruvinojo sekmadienio 23-iųjų metinių išvakarėse mūsų Šv. Petro bažnyčios parapijos klebonui Steponui Žukui pristatant nelietuvišką chorą „Monadnock“ su labai lietuviška programa dauguma susirinkusiųjų vis dar nežinojo, kas jų laukia... „Įžengusi į Šv. Petro bažnyčią Bostone pasakiau sau: čia kvepia Lietuva. Apėmė jausmas, tarsi įžengiau į namus, kur išgirdau pažįstamus garsus ir pamačiau lietuviškas šypsenas“, – po koncerto sakė Jūratė. Tą rytą mūsų bažnyčios muzikinė grupė „Jaunos širdys“, kurioje Simona irgi groja kanklėmis, pradėjo mišias savo giesmėmis. „Įsivaizduokite: sena katalikų bažnyčia nedidelėje Pietų Bostono gatvelėje, gražūs vitražai, sklindanti šiluma ir švelnios sielos klebonas, – taip apie savo „puikų nuotykį“ – kelionę į Bostono koncertą – rašo Ilona W. Kwiecien padėkos laiške. – Grupė jankių atvyko į lietuvišką šventovę ir atvežė tolimos šalies muziką, jiems patiems visiškai svetimą, ir visiems sukėlė ašaras. Taip, šiems žmonėms nelengva buvo tarti lietuviškus žodžius... bet tai tik paskatino malonias šypsenas ir padėką. Įsivaizduokite, jūs esate iš mažos šalies, kuri tik prieš keletą dešimtmečių atgavo savo nepriklausomybę po šimtmečius trukusio pasipriešinimo; ir štai jūs džiaugiatės muzika savo tautiečių, kurių vardai sunkiai gimsta amerikiečio burnoje. Bet jie atvežė šią muziką pasidalinti su jumis… Įvyko kažkas magiško. Tai galėjai įžvelgti žmonių veiduose, pajusti energiją, sklindančią iš Amerikos lietuvių, atstovaujančių trims į šią šalį atvykusių imigrantų bangoms. Šis koncertas buvo tikra dovana! Mu-


„Ačiū už nuostabų koncertą, – bažnyčioje po koncerto mums dėkojo Ina Nenortienė, – jūs įnešėte naujo vėjo į šią bažnyčią su tokia muzika ir su šokiais!“ „Atgaivinote sielą, paglostėte širdį, – rašo Renata Bazikienė. – Tas choras turėtų nesiliauti dainuoti lietuviškas dainas, giesmes.“ „Man lietuvių muzika ir tautiniai šokiai padarė neapsakomą įspūdį, – iš karto po koncerto sakė Eugene’as Herbanas iš Slovakijos. – Tai nepaprastas profesionalių atlikėjų pasirodymas. „ Magnificat“ tiesiog pakylėjo mano mintis ir sielą. Pajutau, tarsi mane vėl būtų aplankiusi Kalėdų dvasia. Ji mane nuteikė maldai. Esu labai dėkingas už pakvietimą ir suteiktą garbę apsilankyti šiame nuostabiame koncerte.“ „Koncertas buvo nuostabus, – rašo Kenas Kachinski. – Labai įsimintinas renginys, ir jūsų žodžiai apie Jeronimą palietė mūsų širdis. Nors ir neradome giminystės ryšio su Kačinskais, bet susidraugavę su šiais nuostabiais žmonėmis tapome kaip šeima ir jautėmės palaiminti, kad jie buvo mūsų gyvenime. Mums pasisekė, kad galėjome juos palydėti į Lietuvą 1991 metais.“ „Fantastiškas koncertas! Esu pakerėta baigiamosios kalbos! Jūs visi: „Monadnock“ choras, sopranas Jūratė Švedaitė, kanklininkė Simona Smirnova, klebonas, šaunūs „Sambūrio“ šokėjai ir daugelis kitų, kurie prisidėjo prie šio Šimtmečio koncerto; jūs esate pažiba, saulės spindulys, gaivus vėjas, kuris įkvepia ir duoda sparnus! O kompozitorė Kristina Vasiliauskaitė yra deimantas, spindintis Lietuvos danguje! Tik kodėl taip kukliai, be televizijos ir be spaudos!? Kuklumu pasižymintys lietuviai, gal laikas pakelti galvas ir pasididžiuoti mūsų švytinčiais žiburiais, kurie dar kartą parodė, ką gali! Su didele pagarba Dalia Seinauskaitė.“ Po koncerto parašė ir choro meno vadovas Jimas Sharrockas: „Lietuva brangi“, mūsų naujieji draugai iš Lietuvos, mums, amerikiečiams, reikalinga jūsų įdomi bei jaudinanti istorija ir jūsų būdo tvirtybė – tai mums padės grumiantis su didžiaisiais sunkumais ir grėsmėmis, kylančiomis

Dalios SHILAS nuotr.

zika padėjo įveikti skirtumus tarp kartų ir kultūrų, žadindama pagarbą ir geranoriškumą, atskleisdama, kad įvairovėje slypi vienybė. Šis renginys peržengė laiko ir erdvės ribas.“ „Nereikia sudeginti knygų, kad sunaikintum kultūrą. Tik priverskite žmones jų nebeskaityti“, – dėkodama visiems dalyvavusiems koncerte, pacitavau Ray Bradbury. Ir pridūriau, kad tą patį turbūt būtų galima padaryti nutildžius tautos muziką. Džiaugiuosi, kad mano sumanymas pakartoti koncertą mūsų bažnyčioje buvo priimtas tiek choro narių, tiek energingo ir parapijai bei lietuvybei atsidavusio klebono. Išeivijoje būtent bažnyčia ir yra Meka, kur patiriame tokį daugialypį jutiminį išgyvenimą – ir muziką, ir žodį, ir duonos su vynu slėpinį. Čia savi žmonės, tautiečiai, čia labiau jaučiamas Dievas. Bažnyčia – tai ta vieta, kur atsikratai blogų minčių, neteisingų sprendimų. Dėl to ir einame tenai, einame apsivalyti sielos. Ir turbūt nėra geresnio sielos apsivalymo, kaip klausantis muzikos. Geros muzikos. Tą puikiai suprato koncerto organizatoriai, pasirinkę mūsų lietuvišką klasiką ir naująją kūrybą. Koncerto vargonininkas Jeffas Fulleris žavėjosi, kaip puikiai tą dieną skambėjo choras. Šie žmonės mums padovanojo mūsų pačių palikimą. Koncerte skambėjo chorinė bostoniškio J. Kačinsko muzika, J. Naujalio, A. Kačanausko, B. Dvariono, J. Gaižausko, J. Švedo originalūs vokaliniai ir instrumentiniai kūriniai, J. Švedo, M. K. Čiurlionio, G. Svilainio, J. Naujalio ir kitų kompozitorių liaudies dainų ir kalėdinių giesmių aranžuotės. Jie mus supažindino ir su „Magnificat“ bei jo autore Kristina Vasiliauskaite. Su entuziazmu buvo sutiktas Bostono tautinių šokių ansamblis „Sambūris“ ir jo vadovas Tomas Mikuckis. Skambant gyvai choro atliekamai muzikai, mes sušokome du tradicinius Juozo Lingio ir Ričardo Tamučio sukurtus kalėdinius lietuvių liaudies šokius „Jievaro tiltas“ (J. Švedo harmonizuota lietuvių liaudies daina) ir „Atvažiuoja Kalėdos“ (muzika G. Svilainio) ir susilaukėme daug nuoširdžių plojimų.

Koncertas „Lietuviškos Kalėdos“ Piterbore. Dešinėje: kankliuoja Simona Smirnova, dainuoja Jūratė Švedaitė

mūsų šalies gerovei. Ačiū už įkvėpimą, kurį mums sužadino jūsų kilnus būdas... ir jūsų nuostabi muzika!“ „Koncertinė kelionė į Bostoną ir apskritai galimybė dainuoti lietuviškai ir būti suprastiems pačių lietuvių mums buvo labai reikšminga muzikinė patirtis ir dovana, – sako choro viceprezidentas ir koncerto vadybininkas Herbas Motley. – Su meniniais sumanymais dažnai tiesiog lendi į triušio urvą. Bet rezultatai gali būti įspūdingi. Mūsų atveju dviejų kaimynų pokalbis per tvorą išsivystė į reikšmingus ryšius – tarp choro ir šokėjų, tarp Šv. Petro bažnyčios ir Piterboro ir pagaliau tarp Lietuvos ir Naujojo Hampšyro. Jausdami augantį sumanymo didingumą, choristai su mielu noru iš savo lėšų nupirko bilietą ir pačiai Kristinai Vasiliauskaitei.“ Ko per amžius mūsų tauta negalėjo išsakyti žodžiais, išsakė savo muzika. Kai negalėjome tylėti, kalbėjomės muzika. Tikėkimės, muzika nenutils ir nebus nutildyta nei mūsų širdyse, nei išeivijoje, nei mūsų lietuviškoje parapijoje. Taigi brazdžioniškai „uždekit naują ugnį širdyse“, atverkite duris naujiems vėjams, „šaukiu aš jūsų protėvių dvasia…“ – to norėjo ir prašė a. a. Jeronimas Kačinskas. Šv. Petro bažnyčioje įvykęs koncertas buvo itin reikšmingas Bostono lituanistinei mokyklai. Choras „Monadnock“ mokyklai paskyrė 1370 dolerių koncerto pelną. Pagal specialią programą p. Kazickienės fondas Niujorke turėtų mokyklai paskirti tokią pačią sumą. n

Muzikos barai / 47


Premjera Audronė ŽIŪRAITYTĖ

OPEROS ŽANRO IR ATEITIES MENO KLAUSIMU

Karo ir taikos, meilės ir mirties tema Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“ sukurta pagal Rainerio Marios Rilke’s „Sakmę apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ (1906). Nors poemą inspiravo šykštus 1664 m. įrašas šeimyninėje kronikoje apie iš karo su turkais negrįžusį jaunuolį, šio kūrinio siužetas ir poetinis tekstas, anot Narbutaitės, neužsklendžia jo konkrečioje vietos ir laiko erdvėje. Tai universalios Europos kultūros ir istorijos erdvė, atvira įvairioms interpretacijoms. „Turbūt tas paslankumas lėmė ir mano pasirinkimą – panaudoti šį siužetą savam operiniam žaidimui“, – teigia muzikos autorė. Nepaisant Rilke’s prieštaravimų, šis poetinis tekstas, jį vertusio Henriko Nagio pavadintas „vienu iš skaidriausių ir nuostabiausių tekstų Europos literatūroje“, įkvėpė ne vieną kompozitorių kurti įvairių žanrų kūrinius. Tačiau opera tarp jų – tik viena, jos autorius vokiečių kompozitorius Siegfriedas Matthusas sukūrė Rilke’s poemos tekstu grindžiamą muzikinį sceninį veikalą solistams, chorui ir nedideliam ansambliui. Kūrinys buvo atliekamas 1985 m. po rekonstrukcijos atidarant Dresdeno valstybinę operą.

Onutës Narbutaitës Kornetas lnobt scenoje Lietuviškojo „Korneto“ librete, kurio autorė yra pati kompozitorė, pavadintame improvizacija pagal Rilke’s poemą (2 veiksmai, 18 scenų), atsirado korneto sapnai, kurių sakmėje nėra. Juos, anot Narbutaitės, įkvėpė rašytojo amžininko, garsaus

austrų menininko Oskaro Kokoschkos knygelės „Sapnuojantys berniukai“ teksto fragmentai ir iliustracijų pavadinimai. „Kornete“ į sapnus įsiterpia dar ir kiti tekstai (Oskaro Milašiaus, Homero, Song Di, Johanno Wolfgango Goethe’s, Charles’io Baudelaire’o, Georgo Traklio, Paulio Celano, Jacques’o Prévert’o kūrybos nuotrupos, inspiracijos), tęsiantys sapno būvį ar, priešingai, kuriantys dokumentinius operos kadrus. Tokiu būdu kompozitorės pastangos nukreipiamos į vizijomis grįstą teatriškumą, kuris būtinas operos sėkmei. Lenkų muzikologė Marta Szoka, analizuodama šveicarų kompozitoriaus Franko Martino kompoziciją pagal tą patį R. M. Rilke’s sakmės tekstą bei jo operą „Audra“ (pagal Shakespeare’ą), rašė, kad „operos sėkmė – ne muzikos grožyje, o jos teatriškume, tikslingai nukreiptoje dramaturgijoje. Debussy, Strausso ir Bergo inicijuota literatūrinė opera kuriama pagal gerą literatūrą, tačiau ji, kaip dramaturginė Medilės Šiaulytytės scenografijos eskizas

Muzikos barai / 48


Kornetas – Tomas Pavilionis Jovita Vaškevičiūtė ir Tomas Pavilionis Gunta Gelgotė ir Tomas Pavilionis

Martyno ALEKSOS nuotraukos

forma, savęs neišsemia ir susijungia su muzika nauju muzikiniu-teatriniu pavidalu, kuris realizuoja šiuolaikinį teatrą.“ Narbutaitės teigimu, minėta „tekstų kombinacija sujungia grynąją literatūrą ir už jos slypinčią dokumentiką, o karo keliais traukiantis ir skausmingo ilgesio kamuojamas kornetas Kristupas Rilkė tampa lyg apibendrintu Poeto vaizdiniu, jungiančiu laikus ir kraštus. Su tekstais atsiranda ir kalbų mozaika bei įvairūs muzikinio ir tiesiog kultūrinio asociatyvumo ženklai“. Kompozitorė sukūrė visai naują „draminę“ pjesę bei muzikinę-teatrinę formą. Anot Edmundo Gedgaudo, jai būdinga absoliuti teatrinė pajauta. Su tuo sunku nesutikti perskaičius libretą premjerai išleistoje programėlėje. Opera „Kornetas“ ne tik kontekstuali, asociatyvi, kalbanti egzistencinėmis temomis, bet kelianti ir meno būties, sakyčiau, net jo ateities klausimus. Jie visada domino kompozitorius, ypač operų kūrėjus. (Šįkart Wagnerį paliekame nuošalyje.) Meninę ir estetinę žodžio ir muzikos santykio problemą Prima la musica, dopo le parole ar, atvirkščiai, įvairiais aspektais – teksto suvokimo, vokalinės raiškos, balanso su orkestru – sprendžia ir Richardas Straussas savo paskutinėje operoje „Capriccio“ (1941) paantrašte „Konversationsstück für Musik“ („Muzikinis pokalbis“). Giovani Batista Casti teksto Antonio Salieri divertismentui (1786) sentencija pretendavo į Strausso operos, kupinos istorinių aliuzijų (bufonų karas Paryžiuje, Gluckas, Piccini, Rameau, Metastasio, Pascalis, Ronsard’as, pats R. Straussas), pavadinimą. Klausimas apie žodžio ar muzikos pirmumą „Capriccio“ lieka atviras, nukreiptas į publiką arba netiesmukai atsakoma apie jų sąveikos vaisingumą. „Aš abejoju galimybe sujungti tekstą ir muziką“ (Rilke Magdai von Hattinberg, 1914. 12. 29). Bet improvizacija? ... – girdime „Kornete“. „Rilke teisus, – kalbėjo kompozitorė, – gerai poezijai nereikia muzikos, o ypač operos paslaugų (nors kameri-

Muzikos barai / 49


Premjera

Jovita Vaškevičiūtė, Gunta Gelgotė, Laura Zigmantaitė, Tomas Pavilionis ir Regina Šilinskaitė

nėje muzikoje netrūksta atvejų, kai muzika poeziją kilsteli – kad ir Schubertas). Tą patį galima formuluoti ir priešinga kryptimi – muzikai nereikia literatūros. Vis dėlto jos nuolat susitinka, ne pirmą kartą ir ant mano stalo, ir man tos patirtys įdomios.“ Stipri, perspektyvi operos „Kornetas“ ikipastatyminė pusė – teksto ir muzikos sąveika, kai libreto tekstas muzikalus, o muzika – tekstuali, dramiška (ji atrodo vyraujanti), vizuali ir drauge operiška, daininga (korneto daina, meilės duetas, Mergaitės partija, ansambliai, fragmentiškai – choro partija). Tai lemia Narbutaitės talentai, jos gilus intelektas. Ne tik muzikinis, bet ir literatūrinis, vaizduojamųjų menų, apskritai meninis palikimas, kuriuo autorė disponuoja nepaviršutiniškai, įkvepia jos muziką. Būtų idealu, kad Narbutaitės kūrybinė valia ir kompetencija galėtų lemti ir galutinį veikalo rezultatą. Tai teigiu turėdama galvoje kai kurias futuristines muzikos meno raidos įžvalgas. Jų esmę sudaro ne naujos muzikos, bet naujo meno XXI amžiuje atsiradimas. Pabrėžiant aksiologinį veiksnį, kalbama apie kaip niekada įmanomą, visiškai fantastinę, šiuolaikine technika grindžiamą menų sintezę (apie kurią kadaise svajojo Skriabinas), kurios eksponavimui

Muzikos barai / 50

rekalingos naujos, tūkstančius lankytojų talpinančios erdvės. Kol universalūs genijai nepasirodė, džiaugiamės turėdami puikių kompozitorių, jų muzikai jautrių režisierių, dailininkų ir šių dienų menui neabejingą jaunų atlikėjų būrį. Būtent tokia komanda kūrė „Kornetą“, sakyčiau, iš esmės klasikinę operą, nes kalbamieji dialogai, rečitatyvai, baleto numeriai, orkestro introdukcijos jai nuo seno būdingos.

TEATRINĖS PAJAUTOS ĮPRASMINIMO KLAUSIMU

Režisierius Gintaras Varnas daugeliu požiūriu – subtilus operos bendraautoris, per daug nekoreguojantis kompozitorės ir dramaturgės (laiko struktūravimo šeimininkės) sumanymo. Jis neieškojo „dramos“, istorijos. Nors libretą turėjo seniai, išgirdęs spalvų gausa prisodrintą orkestro skambesį gavo naują impulsą: „Tai man dar kartą parodė, kad operos pradžia – muzika, ne libretas. Kas iš to, kad libretą turėjau metus ar dvejus, bet tai, kaip muzika tą libretą valdo, manau, ir yra tikrasis operos kraujas.“ Varnas lyg siekė išryškinti libreto subtekstą, alcheminę abstraktaus ir konkretaus, emocionalaus ir

intelektualaus jungtį („Apie ką opera? Nežinau, – kalbėjo režisierius. – Apie meilę, likimą...“). Režisierius drauge kurti pakvietė dailininkę Medilę Šiaulytytę, kostiumų ir grimo autorių Juozą Statkevičių, choreografę Elitą Bukovską (Latvija), vaizdo projekcijų dailininką Rimą Sakalauską. Šviesų dailininkas – Levas Kleinas. Jau pirminėje muzikos, žodžio (įvairiomis kalbomis) ir vokalo (kartais ir be žodžių) sąveikos pakopoje artistams iškilo sudėtingos užduotys, nes mūsų teatro repertuaras ribotas XX a. kūrinių interpretacijos požiūriu. Orkestras, atlikdamas šiuolaikines baleto spektaklių partitūras, yra kiek daugiau patyręs ir šį kartą per trumpą laiką gerai atliko didžiulį darbą (premjerą dirigavo Robertas Šervenikas, rengė ir Julius Geniušas). O dainininkams moderni opera – tikras iššūkis, nes joje reikia ne tik dainuoti originalias melodijas, tiksliai interpretuoti neįprastus vingius bei ritmo piešinius, kartais paūkauti, padūsauti, garsiai kvėpuoti ar neįprastu būdu naudoti balso stygas, bet ir „natūraliai“ kalbėti, būti aktoriais, kartais ir pagroti netikėčiausiais instrumentais (pavyzdžiui, chorui – taurėmis, solistams ­– medinukais). Akcentuočiau naują teatro choro (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) patirtį. Tarsi veikėjas jis buvo tai daugiau, tai mažiau pastebimas, pokyliui barokiškai pasipuošęs ir kareiviškai santūrus; stovintis, gulintis, judantis, šokantis; esantis avanscenoje, dažnokai už kulisų ar scenos gilumoje. Choras buvo ypač svarbus transcendentinio operos turinio skleidėjas, instrumentiškai praplečiantis tembrinę orkestro paletę. Kalbėdami apie muzikinį veiksnį neišvengiamai jungiame jį su sceniniu vaizdu, nes jie veikia vienas kitą, yra neatskiriami. Skaidraus naivumo į sintetinį operos tekstą įnešė jūreivių uniformomis aprengtų dainuojančių ir žaidžiančių „Ąžuoliuko“ berniukų choro balsai (vadovė Edita Narmontienė). Šiam pastatymui suburti jauni operos solistai (jų devyni, teatro etatiniai – tik keturi) dainavo ir vaidino gerai. Išskirčiau nepriekaištingai Sapnų mergaitės vaidmenį sukūrusią


Guntą Gelgotę. Jos balsas (sopranas) dažnai be žodžių išreiškė daugiau, nei žodžiai galėtų pasakyti. Visos scenos su ja – vokalo, vaidybos, įvaizdžio prasme buvo tiesiog tobulos. Įspūdingai pasirodė Grafienės (Markizo) vaidmens kūrėjos. Jovitos Vaškevičiūtės balso tembras minkštesnis, sukurti personažai jausmingesni. Stipraus balso savininkė Eglė Šidlauskaitė – išdidesnė, šaltesnė. Pirmosios partneris pagrindinio vaidmens atlikėjas Tomas Pavilionis dainavo muzikaliai, sudėtingą vaidmenį pirmą kartą LNOBT scenoje kūrė gal kiek nedrąsiai, tačiau įtaigiai, jis artimas jaunojo korneto įvaizdžiui. Mindaugas Zimkus temperamentingesnis, kartais lyg žemiškesnis, ryškesnis, drauge operiškai tradiciškesnis. Šaunus buvo Rilke’s amžininkų kvartetas

(du spektakliai – 8 atlikėjai), Generolo vaidmens kūrėjai (Tadas Girininkas, Liudas Norvaišas), korneto antrininkas (Jonas Sakalauskas, Eugenijus Chrebtovas). Premjeros (vasario 21 d.) atlikėjų sudėtis atrodė geriau sustyguota, darnesnė, labiau įtaigi nei antrojo (vasario 22 d.) spektaklio. Turint omenyje, kad su orkestru repeticijų buvo nedaug (gal per mažai), pasiektas rezultatas tikrai džiugina. Išraiškingais sukiniais (ir įspūdingu kostiumu) Kipro Chlebinsko Šokėjas kūrė mirties simbolį. Tą pačią funkciją atliekantis juodu ir baltu drabužiu aprengtas Pjero (Giedrius Gelgotas), fleita grodamas ilgesingą melodiją, scenoje būdavo dažnai, kartais ilgai klaidžiodavo lyg nerasdamas vietos. Ne orkestro duobėje, bet scenoje matėme Trimitininką (Arvydas

Barzinskas), Būgnininką (Mikas Dulevičius). Didžiausią įspūdį iš muzikantų, tapusių operos veikėjais, paliko Pianistė – Rūta Rikterė. Ypač stilinga, santūri jos laikysena prie scenos gilumoje prariedančio fortepijono (lyg sparnus išskleidusio paukščio) buvo labai teatrališka ir prasminga, sietina su motinos įvaizdžiu ir kompozitorės dedikacija „Mamos atminimui…“ Pianistė skambino šviesaus atminimo muzikologės Onos Narbutienės mėgstamų kūrinių ataidus – Schuberto Fantazijos f-moll 4 rankoms kvartos motyvą bei kadenciją, Beethoveno „Mėnesienos sonatos“ fragmentą, taip pat operos autorės improvizaciją Chopino muzikos nuotrupomis. Korneto mirties scenoje, užbaigiančioje operą, jai liko vienintelis, bukinamai kartojamas garsas „re“.

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Išraiškingais sukiniais Kipro Chlebinsko Šokėjas kūrė mirties simbolį. Rimo Sakalausko videoprojekcija

Muzikos barai / 51


Premjera

OPEROS SUVOKIMO KLAUSIMU

Žinomi skirtingi požiūriai į operos, tuo labiau šiuolaikinės, suvokimą. Pripažįstama, kad klausytojui, patiriančiam naująjį meną, nereikalingas žanrinis nusiteikimas. Jis turėtų klausytis nekritiškai, išsilaisvinęs nuo patirties, neodadaizmo režimu – suvokdamas kaip vaikas. Neatsitiktinai kompozitoriai komentuoja, ką sukūrė – tai vienintelis būdas, anot Aleksandro Sokolovo, būti išgirstam. Kalbama, kad scenoje nereikia tikėtis logikos, nes muzika ir juo labiau opera nėra logiškos, taip pat kad genialų kūrinį suvokti gali tik genialus klausytojas. Vieni ragina ruoštis susitikimui su opera, kiti, priešingai, teigia: „Neskaitykite libreto. Muzika jums

Muzikos barai / 52

papasakos istoriją. Negalvokite, kad turite suprasti viską, kas vyksta. Suvokite operą ne protu, bet jausmais. Žavėkitės komandiniu darbu. Susibūrę menininkai gali padaryti ką nors gražaus, stipraus, ką nors, kas atveria sielas. Tai estetinis potyris: negalvokite – leiskite būti „pagaunamas“. Kompozitorius ir komanda galvoja, o jūs atsiverkite be išankstinio nusistatymo (Rolando Villazónas). Komandinis darbas, stebint „Korneto“ atsiradimą ir gėrintis pasiektu rezultatu – akivaizdus. Tačiau kai kurie sprendimai savo ryškumu lyg peržengė pirminio sumanymo ribas, nebuvo jo kameriniam turiniui adekvatūs, transformavo jį į grynai vizualią percepciją. Labiausiai trikdė gausybė siurrealistinių kaukolių, multiplikuotų ir nežmoniškai išdidintų, nors iš jų žiūrovų akyse suformuoti mirties bokštai buvo tikrai įspūdingi. Taip pat siurrealistiškai išverstas ­akies obuolys, mirksintis akies vokas nepagilina kompozitorės subtiliai perteikiamų Rilke’s žodžių „Gyvenimas mirtis – viena“. Kornetui atsisveikinant su Markizu natūralius artistų judesius stingdantys pasikartojantys stop kadrai prieš rožės lapelio, kaip ostijos, įteikimą įtikina, bet scenos sakralumą slopina fone itin energingai šuoliuojantys piešti arkliai. Jų – statiškų ir judančių – šmėžuoja be saiko daug. Dainuojant apie begarsę tylą, spengimą ausyse kornetas su antrininku apglėbia rankomis ausis – puiku. Tačiau videoekrane matome milžinišką laivą, fantastinės formos bangą. Net interpretuojant „Ko miegat?.. Kas nors turėtų atsiliepti“ žodžius, tai atrodo per daug agresyvu. Pamatinis operos kameriškumo matas neišlaikomas, muzika pradeda būti akompanuojanti. O taip dėl jos teatrinio išradingumo neturėtų būti. Teatriškumą bet kurioje operoje siedami ne vien su semantiniu, verbaliuoju, bet ir su emociniu naratyvu, pasigedome ryškesnės pastarojo artikuliacijos. Punktyrinis poetiškai abstraktaus siužeto sklidimas erdvėje laikui beveik sustojus, manau, turėtų būti kompensuojamas stipresniu emociniu poveikiu. Opera gana ilga,

o mūsų teatro lankytojas šiuolaikinės operos, muzikos pasaulyje orientuojasi blogai. Teatriškumą suvokiu kaip būdą paveikti žiūrovą siekant adekvataus muzikinio turinio suvokimo. Kulminacijų, kontrastų, dramaturginių akcentų dar ieškosime analizuodami partitūrą, klausydami garso įrašo. Lygindami su pastatymu bandysime atsakyti į klausimą, ar, anot režisieriaus Patrice´o Chéreau, publikai muzika perteikta taip, kad kiekvienas scenoje matytų tą patį. Daugiau nei valandą trunkantis pirmasis veiksmas emociškai labai vientisas, kontrastai vos apčiuopiami. Tas pats emocinis lygmuo išlaikomas ir antrojo veiksmo pradžioje. Pagaliau sulaukiame ryškesnio kontrasto – prabangaus pokylio pilies menėje, kuris per ilgai neužsibūna (gaila, kad šokančio choro dainuojamas labai gražus motyvas liko tik kaip refrenas, nebuvo ilgėliau plėtojamas). Pereinama į meilės sceną, kuri įsivaizduota kaip esminė kulminacija savitoje Liebestod koncepcijos versijoje. Tačiau viltingą prašviesėjimą, matyt, užgožia niūriai stūksantys dekoratyvūs sodo medžiai masyvių trapecijų ir kubų pavidalu bei judanti ir vis didėjanti geometrinio sodo videoprojekcija. Korneto mirtis įvyksta akimirksniu – nespėjus

Martyno ALEKSOS nuotr.

Orkestro partija sujungė įvairias Narbutaitės kūrybos sritis – vyraujančią kamerinę, kartais iki kelių garsų redukuotą muziką, ir simfoninę kūrybą. Į operos partitūrą autorė įpynė išplėtotą improvizaciją, grindžiamą anksčiau sukurto „Gesang“ (altui, tenorui, bosui, obojui ir vargonams, 1997) pagal Rilke’s sakmę fragmentu. Ji skamba operos meilės scenoje. Be minėtų fortepijoninės muzikos inkliuzų, taip pat netikėtai pasigirsta Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ pagrindinis meilės motyvas, kai korneto rankose miršta nukankinta Šaukianti mergina. Orkestras teatrališkas ne vien dėl personifikuotų, scenoje pasirodančių instrumentų, bet ir partitūroje. Išskirtume klavesiną, kuris kaip baroko epochos (kai įvyko reali korneto žūtis, įkvėpusi Rilke´ę) ženklas kartais palydi jos stilizuotus scenos vaizdinius, bet labai įdomiai paraleliai priešinamas XX a. pradžiai (Rilke’s sakmės sukūrimo metai), kai akompanuoja rečitatyvui su leidėju ir amžininkais. Semantiškai išskirtinės įvairių instrumentų solo partijos, detalus partitūros štrichas, jos nuoseklus fragmentiškumas (dėl poetinės libreto mozaikos) lėmė kamerinį operos stilių su efektingais viso orkestro sonoriniais proveržiais, atskirais simfoniniais paveikslais, įžangomis (vėliavos sapnas, gaisro scena finale, meilės scenos prieigos).

Kompozitorė Onutė Narbutaitė dėkoja atlikėjams

susivokti, lyg nepastebimai (kaip gyvenime, o ne operoje). Ją, matyt, „sutrumpina“ prieš tai ėjusios išplėtotos muzikinės scenos. Vėliavos sapnas – didelis efektingas simfoninis-šokinis epizodas ir netrukus einanti orkestrinė Ugnies scena atrodo gana tuščia palyginti su vaizdine ankstesnių epizodų perkrova. Paminėsime kai kurias (jų operje


Šokis

Gyvenimas, suvertas ant raudono siûlo Edita GRUDZINSKAITĖ

„ALEKSANDRAS JANKAUSKAS ŠIANDIEN YRA BENE VIENINTELIS LIETUVOJE CHOREOGRAFAS, ĮVERTINTAS SANKT PETERBURGO NIKOLAJAUS RIMSKIO-KORSAKOVO KONSERVATORIJOS „MASTER CLASS“ SERTIFIKATU“. TOKIĄ INFORMACIJĄ SKELBIA POKALBIŲ SU KAUNO MUZIKINIO TEATRO CHOREOGRAFU PAANTRAŠTĖS. VOS PAMAČIUSI ŠĮ ŽMOGŲ SUPRATAU, KAD JIS NEŠIOJASI SAVYJE KAŽKĄ DAUG VERTINGESNIO, NEI BŪTŲ GALIMA ĮVERTINTI DIPLOMU. SUSITIKIMAS SU ALEKSANDRU PADOVANOJO TRIGUBĄ PAŽINTIES SU ŽMOGUMI, PUIKIU PEDAGOGU IR TALENTINGU CHOREOGRAFU DŽIAUGSMĄ. – Kokie vėjai nubloškė į tolimąjį Taškentą, suprantama – gimėte tremtinio šeimoje. O kokie vėjai atbloškė Jus į Lietuvos teatrą?

– Mano atėjimas į teatrą stebuklingas. Baigiau choreografijos mokyklą Taškente, sezoną dirbau Dnepropetrovske, paskui – armija. Mano kaip atlikėjo lygis tuomet stipriai krito. Kaip ir dauguma tremtinių, mūsų šeima grįžo į Lietuvą. Atgavome turėtą žemę Aleksandras Jankauskas

ELTA nuotr.

daugiau) teatrine sinteze užvaldžiusias scenas. Nuostabi „Nakties sargyba“. Skamba taupus orkestro basso ostinato (lyg niūri pasakalija), ore sklinda dūmų šleifas, ryškėja ugnies rausvai nušviesti pilki griuvėsių ir nuvargusių karių siluetai, kuriuos atokvėpiui priglaudė dulkėta žemė (giluminė scenos siena). Sukuriama stingdanti laukimo būsena, kurią išsprendžia ilgesinga korneto daina – ryški (ryškiausia) operos kulminacija. Išskirtinė savo grožiu ir nebanaliu muzikiniu lengvabūdiškumu scena smuklėje skambant valsiukui „Bučiuok mane“ – lyg pseudocitatai iš Marlenos Dietrich laikų. Nuosaikių spalvų fone išsiskirianti Moteris raudona suknele akcentuoja visai nelengvabūdišką šios scenos „Vynas? Ar kraujas?“ potekstę. Puiku, kad choras dainuoja nematomas, neužgoždamas išraiškingo scenovaizdžio – pro gelsvai apšviestus smuklės langus matomi sustingę lankytojų siluetai atrodo lyg karpinių meno pavyzdžiai. Šiais atvejais scenovaizdis erdvus, jame sklinda muzika ir jos prasmės. Scena savaip praplečiama sudarant prielaidas daugiasluoksniam, polifoniškam turiniui, somnambuliškam veiksmo sąlyginumui skleistis, kai patekėjus mėnuliui „giedantys žmonės tarytum paukščių narveliuose kabo“, drauge puantilistiškai tęsiant korneto ir Sapnų mergaitės liniją (įvairiakalbė Klangfarbenkomposition). Matyti du spektakliai nekelia abejonių, kad transcendentinį, poetinį Narbutaitės „Korneto“ turinį iš esmės pavyko įprasminti. Tai išskirtinis proveržis lietuvių operos istorijoje. Jis beprecedentis LNOBT repertuare ne vien užsakymo Narbutaitei prasme. „Kornetas“ įveda į šiuolaikinį, kokybišką, lietuvių menininkų pajėgomis sukurtą operos pasaulį. Jo kontekstas LNOBT scenoje ribotas, lemiantis ir pasitaikančius suvokimo keblumus. Būdami šiuolaikiniam menui atviri, vis dėlto turime jį geriau – ir operos teatre – pažinti. n

Muzikos barai / 53


Šokis Telšiuose. Kadangi prie atramos nebuvau stovėjęs daugiau nei ketverius metus, tapau fermeriu. Telšiuose likimas suvedė su moterimi iš Klaipėdos muzikinio teatro. Sužinojusi, kad esu diplomuotas baleto artistas, ji prarado amą ir išėjo pusvalandžiui parūkyti. „Muzikinis teatras vargsta, neturi vyrų šokėjų, o jis, diplomuotas artistas, žemę aria“, – kalbėjo ji nervingai. Po mėnesio grįžo specialiai dėl manęs. Sakiau, kad niekur nevažiuosiu. Kai atvažiavo trečią kartą, sutikau. Tuo metu teatrui vadovavusi Laisvė Dautartaitė, peržiūrėjusi mano studijų baigimo dokumentus, padavė pasirašyti sutartį: „Po trijų dienų laukiame darbe.“ Taip vėl atsistojau prie atramos: nei pozicijų, nei ištiestų kojų – tik diplomas.

Aleksandras Jankauskas repetuoja su Genadijumi Žukovskiu

seminarus. Po truputį atgavau formą. Išsitiesė ne tik kojos. Klaipėdoje sutikau nuostabų žmogų – Valentiną Žukovą, režisierės padėjėją ir koncertmeisterę. Ji man pravėrė duris į kitokį pasaulį, tą, kurio negali pačiupinėti, padėjo suprasti, kad viskas žemėje yra sutvarkyta taip, kad žmogui būtų gera. Protingi žmonės sako, sutapimų nebūna. Iš tiesų, mes dažnai tuose sutapimuose nematome raudono siūliuko, ant kurio viskas suverta.

– Nepaisydamos arimuose praleistų metų, kojos vis dėlto išsitiesė?

– Į teatrą ateidavau aštuntą ryto ir išeidavau vėlai vakare, be paliovos dirbau, važinėjau į įvairius šokio

Laimučio BRUNDZOS (KVMT ) nuotraukos

– Sakoma, kad teatre išliejama daugiau ašarų nei bažnyčioje. Kaip Jūs suvokiate menininko misiją?

Muzikos barai / 54

– Atplėšti žiūrovą nuo buities – tai pirmiausia. Kai žiūrovas ateina į teatrą, jį reikia paimti už rankos, su visomis šaknimis išrauti ir išmesti į orą. Atėję į spektaklį žmonės atsiveria. Taigi, ką įdėsime, su tuo jis ir išeis namo, tvarkys tolesnį savo gyvenimą suvokdamas, kad buitis yra smulkmena palyginti su aukštesniais dalykais. Suprasti sistemą gali tik tada, kai išeini iš jos. Ką gali pasakyti kurmis apie pasaulį, stovėdamas ant kurmiarausio? Tik tai, ką jis mato. Visai ką kita gali pasakyti erelis, sklandantis aukštai danguje. Taigi, menas leidžia pakilti žmogui virš savo kurmiarausio.

– Iš Klaipėdos persikėlėte į Kauną. Ar lengvai susidraugavote su laikinąja sostine?

– Kai pirmą sykį atvažiavau į Kauną, man jis pasirodė baisus – pilkas, Greta Gilytė ir Dainius Bervingis (Esmeralda ir Kvazimodas)

apgriuvęs. Pagalvojau, kad niekada daugiau į Kauną nevažiuosiu. Vis dėlto atvažiavau. Kurį laiką šokau „Auroje“, spektaklyje „Aseptinė zona“. Pamenu, nuėjau į kavinę išgerti kavos. Ir staiga šovė mintis: šis miestas – tarsi apšepęs inteligentas su katiliuku ant galvos. Tą pačią akimirką akies krašteliu pamačiau, kad mane kažkas stebi. Tai buvo senukas, kuris, kaip aš tą akimirką suvokiau, ir yra šio miesto personalija. Dabar man Kaunas tapo savas, čia sukūriau mylimą ir mylinčią šeimą. – Dirbate Muzikiniame teatre, garsėjusiame nuostabiais artistais. Kaip jaučiatės dirbdamas su dabartine karta?

– Darbas su solistais – didžiausias atpildas ir džiaugsmas. Per repeticijas pažįsti žmones, matai, ką jie galvoja, ką jaučia, galiausiai kaip jie tobulėja ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip asmenybės. Ir nesvarbu, kieno tai pastatymas – mano ar kolegos. Svarbu, kad kolektyvas augtų. Mano tikslas – kad artistai ir žiūrovai lauktų spektaklio. Aš norėčiau, kad žiūrovas klaustų: „Kas šiandien šoka?“ – Kaip į Jūsų sumanymą statyti „Notrdamo legendą“ reagavo artistai? Juk pastatymas pareikalavo kitokio matymo, mąstymo, pagaliau kitokios šokio technikos.

– Aš tik mačiau, kad žmonės, su kuriais dirbu, – įkvėpti ir jų akys dega, kad jie bando suvokti dramaturgiją. Mane džiugina kolektyvas, visi jaučia atsakomybę. Žmonės skirtingi: vieni


iš prigimties labai apdovanoti, kiti – neatsiskleidę talentai, dar kiti lyg ir supranta, bet nemoka parodyti. Tačiau kiekvienas bręsta savo greičiu. Jei artistas neturės galimybių kurti, tai jis ir nesubręs. Pirmiausia reikia įvaldyti techniką, nebegalvoti apie judesius ir tik tuomet pildyti turinį, mąstyti apie vidinį pojūtį, filosofiją, kurią reikia sušokti. Kai judesys, dramaturgija ir muzika tampa visuma, kūrinys skamba harmoningai. Čia kaip kablelis – ne ten padėsi, ir pasikeis prasmė. – „Notrdamo legenda“ – šokio spektaklis, kuriame pasakojama istorija. Ar šokis turi būti skaitomas kaip knyga?

– Tikrai ne. Šokis gali būti gryna emocinė spalva. Esu kūręs vaidmenų, kuriuose nebuvo rašytinės dramaturgijos: jaunas žmogus, pavasaris, pirma meilė. Galbūt tai pavadinčiau vidine dramaturgija, kuri reikalauja ne mažiau darbo. Kai sukūriau choreografiją pagal A. Schönbergo muziką, supratau, kad nešokamos muzikos nėra. Muzikantas daro muziką girdimą, o šokėjas suteikia galimybę ją matyti.

ti tam tikrus dalykus arba jų nesuprasti, juos priimti arba jų nepriimti. – Kokių principų laikotės profesinėje veikloje?

– Negaliu ateiti į repeticiją nepasiruošęs. Svaigti ar pasakyti, kad šiandien nėra Mūzos, einam namo – man nepriimtina. Pasiruošk, tada ateik ir statyk. Aš manau, kad ateiti į darbą ir pakloti visus savo sugebėjimus yra teisinga, o taupyti save – neteisinga. Esu įsitikinęs, kad nėra netalentingų žmonių, tik turi duoti žmogui laiko. Įsivaizduokite, kad esate tamsiame kambaryje. Jame yra mygtukas, kurį paspaudus užsidegs šviesa. Natūralu, žmogus ieško. Ir kas nutiktų, jei aš pradėčiau jį stumdyti? Jis sutriktų, gal išsigąstų. Žmogus pats ramiai turi surasti tą mygtuką. – Bet ar įmanoma pasiekti aukštumų vien darbu? O kaipgi įkvėpimas?

– Pirmiausiai privalai būti mene. Dažnai net važiuoju greičiau, kad tik nepamesčiau idėjos, kad tik spėčiau

– Ar šokėjo kūnas turi ribas? Kaip su tuo susitaikote?

– Ribotumas gali būti tik žmogaus viduje. Jei pats save apriboji, tuomet ir kūnas įgauna ribas. Kad ir kaip būtų keista, bet taip yra. Pažiūrėkite, jei žmogus po nelaimės susitaiko su mintimi, kad visą likusi gyvenimą sėdės vežimėlyje, tai ir sėdi, bet jei ne – ima ir atsistoja, kad ir po dešimties metų. Ribotumas gyvena tik mumyse. Jo iš esmės nėra. – Ar tai galioja ir šokio stilistikai?

– Be abejo, sakyti, kad šokis turi būti toks ar kitoks, labai siauras požiūris. Borisas Eifmanas yra pasakęs, kad šokio stilistikų – begalė. Choreografo pareiga sujungti jas į darnią visumą. Iš tiesų, sintezė dabar triumfuoja visur – ir moksle, ir literatūroje, ir dramoje. – Ar ribotumo sąvoką galime taikyti kalbėdami ir apie žiūrovus? Kodėl žmonės vis dėlto nepriima tam tikrų meninių stilių ar raiškos būdų?

– Viskas yra kaip ir gyvenime. Tai priklauso nuo žmogaus, jo pasaulio suvokimo, kuris persikelia ir į meną. Mane supanti aura leidžia man supras-

sušokti tą mintį, kuri aplankė. Jei uždelsi, gali būti, kad esmę ir prisiminsi, bet jau su kitu atspalviu. Pamirši, kurioje vietoje buvo kablelis. Žinoma, būna labai sunkių momentų, kai nežinai, ką daryti toliau. Kaip išeiti iš situacijos, į kurią pats atėjai. Bet jei būni mene... – Ką reiškia būti mene?

– Nebūti kitur. Kai bus duotas ženklas, tu jį tiesiog praleisi, jei būsi kažkur kitur. Įkvėpimo momentas trapus kaip mimoza: prisilieti ir ji susigūžia. Jei nepasitiki, abejoji savimi, tą gėlė niekuomet nepražys. Reikia branginti tokius momentus. – Esate idealistas. Neįprastas menininko amplua. Bohema, moterys, verdančios aistros daugeliui atrodytų įtikinamiau...

Genadijus Žukovskis ir Sandra Zienienė

čias laiko švaistymas, trukdantis dirbti, atnešantis bergždžios kančios. Kitų žmonių purvas man neįdomus. Jei tik pradedi jį analizuoti, jis tampa tavuoju. Ar man to reikia? Mano gyvenime buvo vadinamasis Klaipėdos laikotarpis. Stebėjau save, kaip reaguoju į situacijas, kokios mano mintys. Žodžiu, stipriai gilinausi į save. Kai po viso šito „grįžau“ į pasaulį, man baisiai nepatiko: žmonių smulkmeniškumas, savanaudiškumas. Suprantu, kad tai skamba paviršutiniškai, bet aš suvokiau daug giliau. Suvokiau, kad žmonės vienaip ar kitaip elgiasi iš baimės. Jie paprasčiausiai bijo daryti kitaip, nei įprasta. Nors dauguma žinojo, kad blogai elgiasi. Kalbant apie įkvėpimo šaltinį, juk nebūtina būti girtuokliu ar prostitute, kad įtikinamai juos suvaidintum. Kas yra intuicija? Kam ji mums duota? Kodėl reikėtų praktikuoti tą purvą? Žemų emocijų nereikia giliai ieškoti. Jis čia pat, tas purvas. O štai aukštesnių, geresnių savybių reikia ieškoti. – Ar yra temų, kurios Jus ypač jaudina?

– Nepriklausomai nuo žanro, miesto ar šalies, visuose spektakliuose Meilė yra tas raudonas siūlas, kuris juos jungia. Meilė, jos buvimas arba nebuvimas, yra centrinė tema. Juk ir pasaulis – kaip mokykla, kurioje mes turime išmokti išminties ir meilės. n

– Aš atsiribojau nuo to, nes tai tuš-

Muzikos barai / 55


Dūdų kampas

„Dūdų kampas“ atšventė 15-ąjį gimtadienį

Algirdo RAKAUSKO nuotraukos

Prieš 15 metų „Muzikos baruose“ pasirodė pirmasis „Dūdų kampo“ straipsnis. Su šia rubrika per tą laiką paskelbta daugiau nei 40 straipsnių apie įvairius Lietuvos pučiamųjų orkestrus bei ansamblius, solistus, kompozitorius, atlikėjus ir renginius. „Dūdų kampo“ svečiai buvo ir pasaulinės garsenybės – trimito virtuozas Sergejus Nakariakovas, multiinstrumentininkas Jamesas Morrisonas, eufonininkai Stevenas Meadas ir Misa Akahoshi. Šiemet „Dūdų kampas“ buvo nominuotas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijai. Pirmąsias „Dūdų kampo“ publikacijas rėmė Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, nes rubrika ir gimė šio orkestro muzikantų galvose. Ir štai jau 15 metų „Muzikos baruose“, nors ir nereguliariai, pasirodo šis pučiamųjų kultūrą reprezentuojantis skyrius. Penkiolika metų – ne jubiliejus, tačiau tokia sukaktis buvo gera proga susirinki, pajusti, kad esame viena pūtikų šeima. Sausio 17 d. Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykloje vyko konferencija „Lietuvos pučiamųjų kultūra šiuolaikinių komunikacijų diskurse – sklaida ir jos reikšmė“. Joje pranešimus skaitė Gerimantas Statinis („Lietuvos pučiamųjų kultūra masinės komunikacijos priemonėse“), prof. Tauras Adomavičius („Dūdų kampas“ – jo atsiradimas, raida ir trūkumai“), Remigijus Vilys („Pučiamųjų orkestrai regionuose“), Rolandas Lukošius („Lietuvos pučiamųjų orkestrų apžvalga“) ir prof. Algirdas Budrys („Pučiamųjų instrumentų asociacija – mitas ar tikrovė?“). Vakare koncertavo Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ (vad. Deividas Staponkus, vyr. dirigentas Ugnius Vaiginis), Vilniaus Žirmūnų gimnazijos orkestras „Septima“ (vad. Vytautas Skripkauskas), B. Dvariono muzikos mokyklos fleitų orkestras (vad. Marius Pupkovas) ir džiazo orkestras (vad. Albinas Kučinskas). Spausdiname konferencijoje skaitytą Gerimanto Statinio pranešimą.

Muzikos barai / 56


Lietuvos puèiamøjø kultûra masinës komunikacijos priemonëse

kas buvo gerai ir kas blogai. Ne kartą lankiausi pas LRT prodiuserius dėl pramoginės laidos „Pučiamųjų orkestrų varžytuvės“, kuri skatintų aktyvesnį Lietuvos pūtikų gyvenimą. Tačiau iš karto buvo paklausta, kas jas rems. Pasakius, kad LRT deklaruoja, jog yra visuomeninis ir kultūros kanalas, buvo tik nusišypsota. Apibendrinant galima sakyti, kad Lietuvos pučiamųjų kultūra masinės komunikacijos priemonėse nefigūruoja visai, išskyrus atsitiktinius reportažus iš dainų švenčių, varinių pučiamųjų orkestrų čempionatų ar apie pavienių jaunųjų atlikėjų laimėjimus tarptautiniuose konkursuose. Galbūt mums reikalingas Lietuvos pučiamųjų kultūros ir meno almanachas, kuriame kartą ar du per metus galėtume apžvelgti nuveiktus darbus, laimėjimus, be to, šis leidinys turėtų išliekamąją vertę. Tačiau kas tokio darbo imsis, tai juk ne vieno žmogaus užduotis. Ar ne laikas būtų akademinei pučiamųjų bendruomenei apie tai pagalvoti?

Komunikacijos samprata

Perduodamai informacijai suteikiama konkreti forma. Šis procesas

Gerimantas STATINIS

Algirdo RAKAUSKO nuot.

Ð

iandien vartotojiška visuomenė nori duonos ir reginių, bet aukštosios kultūros renginiai mažai ką domina. „Muzikos barai“ – vienintelis mėnesinis žurnalas, kuriame atsiranda vietos pučiamiesiems, tačiau nereguliariai pasirodantis skyrelis „Dūdų kampas“ negali patenkinti visų poreikių, nes rengiamas asmenine iniciatyva. Kultūros laidos televizijoje ar radijuje labai retos, nekalbant apie skirtas pučiamųjų kultūrai. Galite klausti, kodėl pučiamųjų instrumentų muzika išskirtinė ir jai reikalinga atskira tribūna. Tačiau galiu pateikti nemažai pavyzdžių, kai kiti žanrai skverbiasi (gerąja prasme) į mūsų ekranus ar gyvenimą: kapelijų varžytuvės „Duokim garo“ ar „Gero ūpo“, „Chorų karai“, „Auksinio balso“ projektai, kurie visuomenės sąmonėje formuoja tam tikras klišes, suteikia šiems žanrams, nors ir vartotojiško, populiarumo. Taigi tik nuo mūsų pačių, pūtikų

Gerimantas Statinis

luomo, priklauso, ar ir mums to reikia. Televizija kaip bendrų vaizdinių pasaulis mus veikia ir jos nežiūrint. Masinės komunikacijos priemonės taip susipynusios, kad net nenoromis vis vien sužinome, kas buvo rodyta,

vadinamas kodavimu, o informacijos iššifravimas – dekodavimu. Grodami mes dekoduojame natas jas paversdami atitinkamo aukštumo garsais. Komunikacijos tikslas – keistis informacija ir sukurti tarpusavio santykius bei skatinti bendravimą. Komunika-

Muzikos barai / 57


Dūdų kampas cija yra viešoji (visuomeninė), skirta auditorijai, turinčiai bendrų interesų ar palaikančiai tam tikrus santykius, ir masinė, skirta žmonių daugumai. Didelę reikšmę komunikacijoje turi semiotika (mokslo sritis, nagrinėjanti ženklus ir jų sistemas) kaip kultūros analizės būdas.

Masinė komunikacija ir vartotojiška visuomenė

Algirdo RAKAUSKO nuot.

Psichologas R. Williamsas pateikia tokią komunikacijos apibrėžtį: tai institucijos ir formos, per kurias perduodamos ir priimamos idėjos, informacija bei nuostatos. Fizikas W. Weaveris teigia, kad žodis „komunikacija“ čia vartojamas pačia plačiausia prasme ir žymi visokias sąmonės poveikio procedūras. Čia turima omenyje ne tik rašytinė bei šnekamoji kalba, bet ir muzika, vaizduojamasis menas, teatras, baletas, žmogaus elgesys apskritai. Kai kuriais atvejais norėtųsi vartoti ir dar platesnį komunikacijos apibrėžimą – tokį, kuris apimtų vieno mechanizmo poveikio kitam procedūras tam tikrame kontekste. Pasitelkus masinės komunikacijos priemones, siekiama įvairias marginalines visuomenės grupes įtraukti į aktyvesnį socialinį gyvenimą. Tai padeda vaduotis iš vartotojišką visuomenę apnikusių ligų – egoizmo ir anarchijos. Žmonės, vis prisitaikydami prie naujos ir nuolat kintančios kolektyvinės situacijos, sunkiai keičia savo įsitikinimus ir todėl stiprėja individualistinė sąmonė – jie susvetimėja. Dideliuose miestuose tokie asmenys, turintys gana tvirtus įsitikinimus, sunkiai užmezga stipresnius ir glaudesnius ryšius kad ir su jiems artimomis socialinėmis grupėmis, mūsų atveju – pūtikų luomu. Tokiai

„Rimtojoje“ šventės dalyje taip pat netrūko klausytojų

Muzikos barai / 58

susvetimėjusiai visuomenei suburti natūraliai pasitelkiamos MKP. Tačiau komunikatoriaus vaidmuo lieka svarbus – žurnalistas ar viešųjų ryšių specialistas, prisiimantis asmeninę atsakomybę už skleidžiamą informaciją, kelia savo profesijos prestižą ir stiprina savo organizacijos (pučiamųjų bendruomenės) patikimumą. Šiuolaikinė visuomenė nebejaučia informacijos stygiaus, tačiau iškilo nauja problema – efektyvus žinių panaudojimas. Labiausiai pageidaujamos žinios yra tik tos, kurios duoda akivaizdžią naudą visuomenei. Postmoderniosios epochos menininkas, žurnalistas, mokslininkas, pasakojantis istoriją žmonijai, kuria dialogą su visuomene, kurios dalis yra jis pats.

Žurnalistas ir informacinės technologijos

Informacinės technologijos, sukūrusios socialinius tinklus, tinklaraščius, svetaines, kuriose įdiegtos vaizdo įkėlimo ir grojimo funkcijos, taip pat atvėrė naujas pučiamųjų kultūros sklaidos galimybes. Socialiniai tinklai suteikė paspirtį piliečių žurnalistams arba paražurnalistams – žurnalistinio pasirengimo neturintiems žmonėms, atsitiktinai arba sąmoningai įsitraukusiems į informacijos procesą. Socialiniais tinklais tekantis informacijos srautas susijęs ir su pavojais, kurių pats didžiausias yra netiksli arba melaginga informacija. Naujienų agentūra „Reuters“ savo darbuotojams primena, kad prisijungus prie interneto reikia imtis tų pačių atsargumo priemonių, kaip renkant informaciją kitais būdais, ir nenaudoti iš interneto nieko, ko negalima patikrinti. Vertinant žiniasklaidos vaidmenį šiuolaikinėje kultūroje išryškėja du požiūriai: pirmasis teigia, kad naujos komunikacijų technologijos demokratizavo visuomeninę sferą, o antrasis tvirtina, kad jos padidino manipuliavimo informacija ir visuomene galimybes. Veiksminga politika informacijos amžiuje laikoma kultūros politika. Kalbant apie žinių objektyvumą ir tiesą, neišvengiamai tenka priminti, kad

nėra absoliučios tiesos, kad žinios, kurios vadinamos objektyviomis, jas įvaldant įgauna subjektyvią prasmę. Taigi apibūdinant žurnalistiką kaip autorinę raišką matyti, kad žinios yra ne tik naujienų pranešimų, t. y. informacijos, bet ir individualių vertybių sklaida. Tokia subjektyvaus įvykių interpretavimo ir pretenzijų į objektyvumą atspindėjimo įtampa iki šiol yra aktualių visuomenės diskusijų apie manipuliavimo galimybes šaltinis. Daroma išvada, kad žiniasklaida yra ne manipuliacijos kanalas, bet manipuliacijos šaltinis.

Baltoji propaganda globalioje informacinėje erdvėje

Globali informacinė erdvė lemia, kad skirtingose pasaulio vietose gyvenantys asmenys klausosi tos pačios muzikos, žiūri tuos pačius filmus, žinias ar televizijos programas. Masinės komunikacijos priemonės atlieka svarbų vaidmenį konstruojant realybės vaizdinius. Žiniasklaidoje labiau pabrėžiami sukurti vaizdiniai nei tikra informacija ir faktai. Taip yra todėl, kad sukurta realybė priimtinesnė formuojantis visuomenės požiūriui ir suvokimui. Skirtumas tarp sukurtų vaizdinių ir tikrų faktų nėra naudingas informacijos gavėjui, todėl norėdami giliau suvokti procesą turime apžvelgti propagandos naudojimą. Lotyniškos kilmės žodis „propaganda“ reiškia platinimą, skleidimą. Jis šiandien suvokiamas kaip melo, apgaulės skleidimas ir manipuliacija visuomene, prie to daug prisidėjo fašistinė ir komunistinė propaganda. Šiuolaikinėje technologijų visuomenėje pasitelkus propagandą palaikoma idėja, kad žmogaus gyvenimo tikslas – būti laimingam, kad jis iš prigimties yra geras, kad viskas yra reikšminga. Kuriami ir palaikomi kolektyviniai mitai siekiant vienyti bendruomenę. Ideologija be propagandos šiais laikais darosi neefektyvi. Kita vertus, riba, skirianti propagandą nuo nuomonės išsakymo, sunkiai nustatoma. Gali atrodyti, kad propaganda yra bet koks subjektyvus pranešimas.


dienų būna skirta pučiamųjų orkestrams – tai mūsų, kaip pūtikų luomo, pripažinimas pasauliniame kultūros kontekste, tuo turime didžiuotis ir prisidėti prie šios sklaidos. Komunikacijos kanalais pučiamųjų kultūra galėtų dinamiškai pasireikšti Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, kurios tikroji narė yra Muzikų sąjunga, veikloje. Iš ES struktūrinių fondų finansuojamo projekto „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“ (AKIM) tikslas – mokyklų bendruomenių atskirties nuo kultūros proceso mažinimas. Tikslingas ir nuoseklus aukštosios kultūros ir jos kūrėjų atėjimas į Lietuvos mokyklas turėtų atverti platesnį kultūros suvokimą ir skatinti juos pačius įsijungti į kultūros procesą. Taip pat egzistuoja kultūrinės ir kūrybinės industrijos, vadinamos kūrybine ekonomika, jos išreiškia menų susiliejimą su naujųjų medijų (informacijos ir komunikacijos) technologijomis bei žinių ekonomika. J. D. Petersas savo knygoje „Kalbėjimas vėjams“ sako: „Komunikacija yra rizikingas nuotykis be garantijų. Bet koks bandymas užmegzti glaudų ryšį ženklais yra avantiūra, kad ir koks būtų šio bandymo mastas.“ Į klausimą, kaip sužinoti, ar mes tikrai supratome vienas kitą, nėra galutinio atsakymo, tik pragmatinis: spręsti galim pagal tai, ar toliau mes kuriuo nors atžvilgiu veiksime išvien. Visokio kalbėjimo pagrindas yra tikėjimas ateities galia ir noru sukurti trokštamą tikrovę. Mūsų tarpusavio santykiuose dvasinis solidarumas yra svarbesnis už interpretacinį aiškumą. Mes galime keistis žodžiais, bet negalime dalytis savo būtimi. Pučiamųjų kultūra yra sudėtinė visos muzikinės kultūros dalis ir be jos niekaip neišsiverstų. Socialinė apklausa išaiškino, kad kertiniai akmenys, ant kurių laikosi mūsų pučiamųjų kultūra – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, į kurią suplaukia geriausios pūtikų pajėgos; visos pučiamųjų šventės, festivaliai, konkursai, čempionatai, kurie ir yra pagrindinė varomoji pučiamųjų kultūros jėga, taip pat lietuvių kompozitoriai K. Daugėla, T. Šileika, R. Giedraitis, T. Adomavičius ir kiti, rašę ir rašan-

Algirdo RAKAUSKO nuot.

Akademiniame pasaulyje pagal objektyvumą propaganda skirstoma į juodąją, pilkąją ir baltąją. Juodoji propaganda grindžiama sąmoningu įvykių bei faktų falsifikavimu ir melu. Pilkoji pateikia nei visiškai suklastotą, nei visiškai teisingą ir tikslią informaciją. Baltoji propaganda pozityvi, jai būdingas maksimaliai skaidrus ir atviras faktų pateikimas. Kai visuomenei pristatomas naujas kultūrinis objektas ar projektas ir ji skatinama į šį objektą lygiuotis, reikalinga baltoji propaganda, arba socialinė reklama. Pasaulio atvaizdą iš dalies lemia realybė, nes dauguma faktų turi būti pripažinti. Tačiau realybės ribose lieka daug vietos manipuliacijai. Ne visi nepalankūs faktai turi būti paskelbti, o tuos, kurių neįmanoma nuslėpti, galima nuvertinti arba paaiškinti sumenkinant jų įtaką. Teigiami faktai, priešingai, gali būti išpūsti ir pagražinti. Kolektyvinis tapatumas yra lengvai transformuojamas, gyvename kultūrinės konvergencijos amžiuje. Pučiamųjų kultūra Lietuvos visuomenei svarbi tiek, kiek ji svarbi mums patiems, t. y. pučiamųjų instrumentų muzikos atlikėjams, pedagogams ir jos mylėtojams. Jeigu mes patys nepakeisime požiūrio į savo svarbą Lietuvos kultūriniame gyvenime, galėsime dar du šimtus metų sakyti, kad neturime tradicijų, kokias turi Vakarų šalys. Privalome šiandien pripažinti, kad visi dirbame pučiamųjų kultūros naudai, tačiau neįvertiname šiuolaikinių komunikacijų technologijų ir sklaidos reikšmės. Tai tikrai galėtų padėti formuoti pozityvią visuomenės nuomonę apie pučiamųjų kultūros naudą. Turime griauti stereotipus, kad ši muzika Lietuvoje mažai populiari, nes socialinis stereotipas yra ne tik sąmonės, bet ir žmonių elgesio forma. Sakoma, nesvarbu, ką tu darai, svarbu, kaip darai ir kaip tai pateiki. Turime pažymėti, kad pučiamųjų menas yra ne mažiau reikšmingas Lietuvos kultūrai negu, tarkim, chorinė muzika. 2003-iaisiais Lietuvos dainų švenčių tradicija ir simbolika buvo pripažinta pasauline vertybe ir įrašyta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Viena iš dainų švenčių

„Trimitas“ – „Dūdų kampo“ rėmėjas nuo pirmų dienų

tys pučiamiesiems. Pučiamųjų kultūra yra bene labiausiai prieinama Lietuvos žmonėms savo universalumu ir komunikabilumu. Ji skatina vystytis ir tobulėti harmoningą asmenybę, lavina fiziologines žmogaus savybes, gydo nuo kvėpavimo ligų ir yra svarbus sveikos psichologinės būsenos stabilizatorius. Neturime tapatinti pučiamųjų muzikos vien su žygiuojančiais orkestrais, tačiau žinome, kad šventės be defilė žanro nublanktų. Šie renginiai yra ne ideologijos propaganda, bet mūsų, kaip pūtikų luomo, tapatumo socialinė reklama. Pučiamųjų kultūra – mūsų gyvenimo pozicijos išraiška. Kaip grodami pučiamuoju instrumentu mes komunikuojame su klausytoju, taip šioje konferencijoje diskutuokime vardan ateities pasitelkdami visas komunikacines galias, tarp jų ir labai svarbią baltąją propagandą. Kadangi muzikiniame kalendoriuje tarptautinės pūtikų dienos nėra, skelbiu sausio 17-ąją grojančių pučiamaisiais instrumentais solidarumo diena! n Literatūra

Valdas Pranskus. Multikultūrinė komunikacija ir vadyba. Vilniaus teisės ir verslo kolegija, 2004. Vilija Gudonienė. Įvadas į masinės komunikacijos teorijas. Vilnius, 1999. Artūras Tereškinas. Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje. Vilnius, 2001. John Tomlinson. Globalizacija ir kultūra. Vilnius, 2002. Žygintas Pečiulis. Efektyvi komunikacija. Vilnius, 2004. John Durham Peters. Kalbėjimas vėjams. Vilnius, 2004. Medijos, žiniasklaida, žurnalistika tradicinėje ir tinklaveikos visuomenėje. Kolektyvinė monografija. Vilnius, 2012.

Muzikos barai / 59


Dūdų kampas Prestižiniame leidinyje – ir lietuvių pavardės

Prieš pat Kalėdas mane pasiekė netikėta žinia iš seniai pažįstamo Lietuvos pūtikų bičiulio olandų dirigento Berto Langelerio. Jam grįžtant iš Čikagos daugiau nei pusę leidžiamo nemokamo bagažo sudarė kalėdinė dovana man – Normano E. Smitho enciklopedinis leidinys „Program Notes for Band“. Bertas Langeleris šiuo metu gyvena ir dirba Estijoje. Jis – vienas iš tarptautinės meistriškumo mokyklos „Trakų fanfarinė savaitė“ iniciatorių, tarptautinio muzikos festivalio „Mes sveikinam Trakus“ orkestro vadovų. Bertas yra neišsenkančios energijos ir nuoširdumo įsikūnijimas, todėl jo apsilankymų laukia daugelio pasaulio šalių pučiamųjų instrumentų kolektyvai, festivaliai, konkursai. Dirigentas praėjusių metų gruodžio mėnesį dalyvavo Čikagoje kasmet rengiamoje žymiausioje pasaulio simfoninių bei pučiamųjų orkestrų ir muzikos konferencijoje „The Midwest Clinic“, joje pristatė savo įkurtą koncertinę organizaciją „GMF Baltic States OÜ“ (Global Music Facilities; www.globalmusicfacilities.eu). Jau 67-tą kartą vykusioje konferencijoje vienas iš reikšmingesnių įvykių buvo Normano E. Smitho (1921–1998) enciklopedinio leidinio „Program Notes for Band“ pristatymas. Šis žinynas skirtas dirigentams, atlikėjams, muzikologams, orkestrinės muzikos literatūros mokytojams, muzikos įrašų redaktoriams, koncertų vedėjams, jis nuolat papildomas nauja bibliografine medžiaga apie pasaulyje žinomiausius kūrinius pučiamųjų orkestrams. Į šį didžiulės apimties leidinį įtraukti du lietuvių kompozitorių kūriniai – Broniaus Jonušo (1899–1976) maršas „Gaudžia trimitai“ ir Kazio Daugėlos maršas „Ąžuolėlis“. Jie jau buvo skelbti Normano E. Smitho išleistame enciklopediniame leidinyje „March Music Notes“ (GIA Publications, Inc., Chicago 1993 m. ir 1998 m.). K. Daugėlos pavardė pasaulio kompozitorių sąrašą pa-

Muzikos barai / 60

pildė prieš pat leidinio autoriaus Normano E. Smitho mirtį 1998 m. Dabar jo pradėtą didžiulį beveik viso gyvenimo darbą tęsia dukros Pamlyn ir Linda Smith bei pasaulio orkestrų direktorių taryba, reziduojanti JAV. Maršų muzikos žinyną sudaro 380 kompozitorių biografijos ir 637 populiariausių maršų, sukurtų per pastaruosius tris amžius, aprašymai. Konferencijos dalyvius naujasis leidinys „Program Notes for Band“ nustebino ne tik pakitusia išvaizda, bet ir apimtimi. Didelio formato 752 puslapių leidinį sudaro 705 kompozitorių biografijos, šimtai iliustracijų ir daugiau kaip 1600 įdomiai ir patraukliai pateiktų kūrinių aprašymai. Enciklopedinė, bibliografinė ryškiausių kūrinių pučiamųjų orkestrams knyga apima 500 metų laikotarpį pradedant nuo G. Frescobaldi (1583–1643) iki šių dienų. Leidinyje detaliai ir tiksliai nurodyta informacija: originalūs ir išversti į anglų kalbą kūrinių pavadinimai, dedikacijos, istoriniai įvykiai, susiję su kūrinio atsiradimu, datos, premjeros, kūrinio sudėtingumo laipsnis, kūrinius išleidusi leidykla, įrašų kompanija, kūrinio trukmė ir kt. Leidinyje „Program Notes for Band“ aprašomas K. Daugėlos patriotinis maršas „Ąžuolėlis“ sukurtas atgimimo laikotarpiu. Maršo vidurinėje dalyje kompozitorius panaudojo ir išvystė populiarią lietuvių liaudies dainą „Augo girioj ąžuolėlis“. Šis kūrinys pirmąkart buvo atliktas 1989 m. Vilniaus sporto rūmuose pirmojo tarptautinio „Trimito“ festivalio metu diriguojant pačiam autoriui.

„The Midwest Clinic“ – didžiausia pasaulyje nuo 1946 metų rengiama instrumentinės muzikos ugdymo konferencija, kasmet į Čikagą pritraukianti apie 17000 lankytojų iš visų 50 JAV valstijų ir daugiau kaip keturiasdešimt valstybių. Didžiuliuose „Hilton Chicago“, „Palmer House Hilton“, „Congress Plaza Hotel“ ir „Merle Reskin Theatre“ komplekso pastatuose vienu metu vyksta daugybė renginių. Pelno nesiekiančios organizacijos „The Midwest Clinic“ tikslai – tobulinti muzikos mokymo standartus,

skleisti naujus muzikinio ugdymo metodus ir naujausią informaciją muzikos mokytojams, direktoriams, orkestrų ir ansamblių dirigentams. Konferencija kasmet atidaroma gruodžio viduryje, visada antradienį. Žymiausių pasaulio simfoninių ir styginių orkestrų koncertai ir paskaitos, vadinamosios klinikos, vyksta trečiadienį ir ketvirtadienį nuo 8.30 val. ryto iki 23.15 val. vakaro. Pučiamųjų orkestrų ir ansamblių, džiazo kolektyvų koncertų programoms ir klinikoms skiriamas penktadienis ir šeštadienis iki pietų. Konferencija baigiasi finaliniu koncertu šeštadienį 13 val. Kiekvienais metais daugiau nei 350 kompanijų ir organizacijų „Hilton Chicago“ parodų paviljonuose nuo trečiadienio iki penktadienio demonstruoja muzikos instrumentų, kūrinių leidybos, metodinės literatūros, kompiuterinių muzikinių programų, garso ir vaizdo įrašų naujienas. Viena žymiausių JAV leidyklų „Kjos Music Company“ yra didžiausia šios konferencijos rėmėja nuo pat įkūrimo pradžios. Daugiau nei aštuoniasdešimt žymiausių pasaulio lektorių kasmet skaito pranešimus ir veda meistriškumo kursus visais aktualiausiais instrumentinės muzikos klausimais. Ankstesnėse konferencijose klinikoms vadovavo Wyntonas Marsalis, Timas Lautzenheiseris, Johnas Corigliano, Markas Camphouse, Frankas Ticheli, Frédéricas Fennellas, Himie Voxmanas, Karelas Husa ir kt. Koncertuose galima išvysti ne tik profesionalių atlikėjų ir kolektyvų, pavyzdžiui, Čikagos simfoninį orkestrą ar Tokijo Kosei pučiamųjų orkestrą, bet ir talentingų atlikėjų iš bendrojo lavinimo mokyklų, ko-

ledžų, universitetų. Praėjusių metų konferencijoje koncertavo varinių pučiamųjų kvintetas „Canadian Brass“, Čikagos filharmonijos džiazo orkestras, Bruklino simfoninis pučiamųjų orkestras, Ksavero universiteto pučiamųjų orkestras, Kentukio universiteto džiazo ansamblis ir kt. Vanderkuko muzikos koledžo pučiamųjų ansamblis (sudėtimi prilygsta dideliam orkestrui) naują koncertinę programą konferencijoje pristato kasmet. Mat renginiui prireikia daugiau nei 100 savanorių pagalbos, ir jų dauguma būna šio koledžo studentai, dėl keistos aprangos praminti „mėlynosiomis liemenėmis“ (blue vests). Konferenciją rengia tik dvidešimt penki samdomi profesionalai. Konferencijos iniciatyva buvo įsteigtas mokytojų duomenų centras (Teacher Resource Center), teikiantis įvairias paslaugas, pavyzdžiui, programinės įrangos demonstravimą, galimybę pedagogams dalyvauti pokalbiuose dėl darbo ir kt. Kiekvienoje konferencijoje jos direktorių taryba skiria tris apdovanojimus labiausiai pasižymėjusioms asmenybėms. Garbės medaliu praėjusių metų konferencijoje buvo įvertinta nusipelniusi JAV pedagogė Dorothy Straub, Tarptautinio apdovanojimo nominacija pagerbtas prof. Anatolijus Dudinas iš Maskvos, Industrinis apdovanojimas įteiktas Joe Lamondui, atstovaujančiam muzikos instrumentų gamintojams. Kazys DAUGĖLA


Čiurlioniukų dūdos

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pučiamųjų skyriaus vedėjas Antanas Ladyga

Kompozitorė A. Žigaitytė kalbina mažąją trimitininkę Andrėją Vilčiauskaitę

Kiekvieną kartą mėgindama pažvelgti į muzikus netikėtu rakursu, Lietuvos muzikų sąjunga popiečių cikle „Susitikimai Vilniaus rotušėje“ kovo 9 dieną pristatė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Pučiamųjų skyriaus vedėją tūbininką Antaną Ladygą ir jo vadovaujamo skyriaus moksleivius bei varinių pučiamųjų kvintetą. Impulsą susitikimui davė netikėta pažintis su jaunų vyrukų ansambliu – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos varinių pučiamųjų kvintetu. Ar atliktų sudėtingą akademinį kūrinį, ar populiariosios muzikos aranžuotes – vaikinai stebina profesionalumu, muzikavimo aistra, instrumentų valdymo virtuoziškumu. Ansamblyje muzikuojantys Kristijonas Sakalauskas, Gytis Vaitiekūnas (trimitai), Gediminas Abaris (valtorna), Ignas Filonovas (trombonas) ir Simonas Kaupinis (tūba) į Čiurlionio menų mokyklą suvažiavo iš skirtingų miestų. Kristijonas – iš Jonavos, Gytis – iš Jurbarko, Ignas – iš Trakų, o Gediminas ir Simonas – vilniečiai. Mokyklos pedagogai atidžiai stebi kolegų darbus Lietuvos muzikos mokyklose ir talentingiausius vaikus kviečia siekti profesinės karjeros Vilniuje. Šiuo metu M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokosi per šimtą gabių pūtikų. Įdomu, kad net variniais instrumentais vaikai pradeda groti nuo septynerių metų. Skyriaus vedėjas Antanas Ladyga džiaugiasi, kad pavyko suburti itin talentingų pedagogų kolektyvą: 2013 metais J. Pakalnio respublikinio konkurso laureatais tapo net 36 mokyklos moksleiviai, dar 9 laimėjo tarptautinius konkursus! Pati mokykla pūtikams rengia du konkursus – A. Budrio, grojantiems mediniais pučiamaisiais, ir „Vario garsai“, grojantiems variniais instrumentais. Kadangi koncertų scenose pianistai ir stygininkai girdimi kur kas dažniau nei pūtikai, Muzikų sąjunga ir sumanė supažindinti su šiais auksu tviskančiais instrumentais ir jais muzikuojančiais moksleiviais. Koncertinėje popietės dalyje išgirdome ne tik pučiamųjų kvintetą, bet ir dvi mergaites – trečiokę valtornininkę Emiliją Klotildą Dūdaitę ir ketvirtokę trimitininkę Andrėją Vilčiauskaitę bei eufonija grojantį penktoką Jurgį Igną Paciūną. Ir kvintete, ir solo grojo netrukus mokyklą baigsiantys nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai K. Sakalauskas, G. Vaitiekūnas, G. Abaris, I. Filonovas ir S. Kaupinis. Programoje skambėjo A. Altmanio, T. Leiburo, W. A. Mozarto, M. Rose, R. Mikelsko, O. Bohme, R. Wallino, S. Rachmaninovo, V. Ewaldo, M. Konley ir kitų autorių kūriniai.

Neparepetavęs gerai nepagrosi. Jaunasis eufonininkas Jurgis Ignas Paciūnas

MB inf.

Valtornininkė Emilija Klotilda Dūdaitė

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos varinių pučiamųjų kvintetas: Kristijonas Sakalauskas, Gytis Vaitiekūnas, Gediminas Abaris, Ignas Filonovas ir Simonas Kaupinis

Muzikos barai / 61


Dūdų kampas Deividas Staponkus – naujasis „Trimito“ vadovas

Nuo praėjusių metų rugsėjo Valstybiniam pučiamųjų instrumentų orkestrui „Trimitas“ vadovauja konkursą laimėjęs Deividas Staponkus, buvęs kultūros viceministras. D. Staponkus mokėsi Šiaulių 12-ojoje vidurinėje mokykloje su sustiprintu muzikiniu ugdymu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė bakalauro (1996–2000 m.), magistro (2000–2002 m.), meno aspirantūros (2002–2004 m.) studijas, jam buvo suteiktas meno licenciato laipsnis. LMTA Dainavimo katedros docentas Deividas Staponkus yra tarptautinių konkursų laureatas, stažavosi pas prof. Virgilijų Noreiką Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijoje, nuo 2004 m. dainuoja šiame teatre. 2005 m. LNOBT siuntimu pagal Leonardo da Vinči programą stažavosi Brėgenco festivalyje (Austrija), ten susipažino su meno vadyba. – Kokią situaciją radote atėjęs dirbti į „Trimitą“? – Kai buvau kultūros viceministras, orkestras atrodė kitaip, nes mačiau tik jo fasadinę pusę. Dirbant ministerijoje teko užsiimti teisėkūra, naujais Autorių ir gretutinių teisių bei Kino įstatymais, kultūros politikos formavimu, Kultūros rėmimo fondu, Lietuvos regionų politika, tautinių mažumų problemomis, kuruoti profesionalųjį meną... Į kiekvienos institucijos veiklą tiesiog fiziškai nebuvo įmanoma įsigilinti. Laimėjęs konkursą eiti „Trimito“ vadovo pareigas, pasirašiau 5 metų sutartį. „Trimitas“ yra rimta koncertinė institucija, Lietuvos pučiamųjų orkestrų flagmanas, į kurį lygiuojasi kiti kolektyvai. Čia dirba muzikantai profesionalai, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą. – Kas Jus sieja su pučiamaisiais? – Pirma, mokydamasis mokykloje, pūčiau išilginę fleitą. Antra, dainininko ir pūtiko kvėpavimas yra lygiai toks pats, mus sieja diafragminis kvėpavimas. Trečia,

Muzikos barai / 62

Deividas Staponkus

kaip dainininkas esu pasirodęs su „Trimitu“, gastrolėse teko dainuoti net 26 koncertuose. – Ar ketinate ir toliau koncertuoti su „Trimitu“? – Atėjau „Trimitui“ vadovauti, o ne užsiimti asmenine kūrybine veikla. Kaip dainininkas galiu puikiai save realizuoti kitur. Siekdamas išvengti galimo viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto, nekoncertuosiu. – Kokios permainos laukia „Trimito“? – Mano užduotis – organizuoti ir telkti kolektyvą produktyviam darbui, tobulinti jo funkcionalumą, rengti aukšto meninio lygio programas. Visa tai jau įgyvendinama: sumažinus administraciją (net 8 žmonėmis), 23 orkestro muzikantams padidintas atlyginimas, atnaujinta įstaigos IT infrastruktūra, sukurta nauja internetinė svetainė, gerinamos darbo sąlygos, sutvarkytas pastato stogas. Kolektyvas jaunėja, ateina naujų žmonių, vyksta natūrali kartų kaita. Turime daug ambicingų kūrybinių planų, laukiame žinių iš naujosios Kultūros tarybos, nes jai pateikėme net 13 paraiškų. Orkestras neseniai grįžo iš gastrolių Vokietijoje, esame kviečiami į Kaliningrado filharmoniją ir Kaliningrado sritį bei Permę. Vasario 16-osios proga koncertavome Lietuvos mokslų akademijoje su valstybiniu choru „Vilnius“, atlikome net tris premjeras: V. Laurušo „Maldą“ (solo grojo prof. Algirdas Budrys), A. Martinaičio „Šalis mana – širdis mana“ ir L. Vilkončiaus „Garbės himną“. Surengsime devynis kompozitoriaus Algimanto Raudonikio 80 metų jubiliejui skirtus koncertus bei baigiamąjį koncertą Lietuvos nacionaliniame

operos ir baleto teatre. Rengiame naujas edukacines programas vaikams, dalyvausime bendruose projektuose su Lietuvos sportinių šokių federacija. Turėsime gražų koncertą „Prisimenant Romą Balčiūną“, skirtą buvusio „Trimito“ vadovo atminimui. Atliksime C. Orffo kantatą „Carmina burana“ su valstybiniais chorais „Vilnius“ ir „Polifonija“. Didžiuojamės, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. V. Prudnikovas savo jubiliejui skirtą koncertinę programą rengs su „Trimitu“. Laikydamiesi orkestro tradicijų, surengsime velykinį sakralinės muzikos koncertą, IV tarptautinį festivalį „Skambėkite, trimitai“ ir XV tarptautinį B. Jonušo festivalį, koncertų ciklą „Vasara su „Trimitu“, dalyvausime Dainų šventėje. Tai tik pirmojo pusmečio kūrybiniai planai. – Be vyriausiojo dirigento Ugniaus Vaiginio, orkestras turi dirigentą aranžuotoją Tomą Leiburą. Ar jis turės galimybę kaip dirigentas paruošti programą? – Kultūros ministro patvirtintoje „Trimito“ 2014 m. sezono kūrybinės veiklos programoje numatytas autorinis Tomo Leiburo koncertas. – „Trimite“ nebeliko meno vadovo pareigų. Ar tai visam laikui? – Šiuo metu meno vadovo pareigų esame atsisakę, laikas parodys, ar pasielgėme teisingai. Galime džiaugtis, kad turime autoritetingą kolegialią orkestro meno tarybą, kuri padeda formuoti ir tvirtina sezonines bei perspektyvines kūrybines programas. Mūsų tarybos nariai yra Nacionalinės premijos laureatas dirigentas Modestas Pitrėnas, obojininkas, LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas doc. Robertas Beinaris, trys orkestro „Trimitas“ artistai bei Kultūros ministerijos Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionaliojo meno skyriaus vyriausioji specialistė Irena Didžiulienė. – Dėkojame už „Dūdų kampui“ skirtą laiką.

„Dūdų kampas“ sveikina LVSO ir jo pūtikus su 25-mečiu!

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro jubiliejui skirtoje spaudos konferencijoje orkestro meno vadovas Gintaras Rinkevičius pasakojo: „Kaip nenumaldomai ateina kiekvieni Naujieji metai, taip atsitinka ir su kolektyvų gimtadieniais. Turime gražią tradiciją juos švęsti, o šis gimtadienis yra svarbus, nes jubiliejinis. Tokiomis progomis visuomet koncertuojame, ir kuo rimtesnis gimtadienis, tuo rimtesnį paruošiame koncertą, todėl šioje programoje skambės simfoninės muzikos viršūnė – L. van Beethoveno Devintoji simfonija. Apie orkestrą galėčiau kalbėti labai ilgai, visi tie tūkstančiai koncertų turi savo istoriją. Svarbiausias buvo pirmasis orkestro koncertas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pirmasis kūrinys buvo M. K. Čiurlionio „Miške“, skambėjo operų arijos ir Beethoveno Penktoji simfonija, dainavo V. Prudnikovas ir I. Milkevičiūtė. Tas koncertas visada liks mano atmintyje. Dešimt metų neturėjome savo salės, repetavome Vilniaus universiteto auloje, koncertuodavome Filharmonijoje ar Operos ir baleto teatre. Dešimtmetį šventėme čia, Kongresų rūmuose, dar ant betoninių grindų, sėdėdami ant plastikinių vasaros terasoms skirtų kėdžių, tačiau džiaugėmės, kad turime šią salę. Tuomet grojome taip pat L. van Beethoveno „Missa solemnis“. Per šį laikotarpį didelių lūžių, revoliucinių pasikeitimų nebuvo, greičiau vyko evoliuciniai ir kokybiniai pokyčiai. Aš labai norėčiau, kad kiekvienas nedidelis Lietuvos miestas turėtų savo simfoni-

Gerimantas STATINIS

Genadijus Kovaliovas (trombonas) ir LVSO direktorius Stasys Pancekauskas


nį orkestrą ir mes gerąja, kūrybine, prasme galėtume konkuruoti ir kad kuo mažiau būtų ne kūrybinės konkurencijos. Tikimės, kad Vilnius ateityje turės gerą salę su gera akustika, pritaikyta koncertams.“ LVSO direktorius Stasys Pancekauskas: „Šiandien galime pasidžiaugti orkestro draugų gausa – turime nemažai draugų dirigentų, solistų. Seniai draugaujame su Kauno valstybiniu choru, kuris puikiai jaučia orkestrą, pasak lordo Y. Menuhino, tai aukščiausio lygio kolektyvas. Mūsų bendradarbiavimas yra vaisingas daugelį metų. Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo, tačiau išlaikyti tą lygį, kurį pasiekėme, yra didelis iššūkis. Muzikoje kaip ir sporte pasiekti viršūnę yra lengviau, negu joje likti. Muzika – konservatyvus menas, tačiau mes ieškome naujų formų, naujų idėjų, bendradarbiaujame su Vilniaus miesto opera, Keistuolių teatru, su „Tele Bim Bam“ ar su cirku.“ Stasys Pancekauskas ilgą laiką grojo klarnetu, todėl „Dūdų kampas“ nutarė jį paklausinėti apie pūtikų reikalus. – Kiek metų dirbate orkestre ir kur dirbote prieš tai? – Nuo 1982 m. dirbau Valstybinėje filharmonijoje. 1988 m. buvau pakviestas į naujai kuriamą jaunimo simfoninį orkestrą. – Kiek pūtikų dirba orkestre? Ar yra susikūrusių ansamblių, dalyvaujančių orkestro „užklasinėje“ veikloje? – Orkestre dirba 32 pūtikai. Sostinės vario kvintetas buvo įkurtas LVSO pagrindu, vėliau sudėtis keitėsi. Buvo ir medinių pučiamųjų kvintetas. Ansambliai muzikuoja savarankiškai, nemažai pūtikų kviečiami į kitus ansamblius. – Ar daug pūtikų dirba nuo LVSO įkūrimo pradžios? – Nuo orkestro įkūrimo pradžios dirba 7 pūtikai: A. Radziukynas, Ž. Valkaitytė (fleitos), R. Poimanskis, V. Vidzbelis (valtornos), G. Kovaliovas ir R. Gumuliauskas (trombonai) ir aš, nors dabar dėl pablogėjusios sveikatos jau negroju. – Kiek per ketvirtį amžiaus buvo pūtikų solistų? – Su orkestru grojo A. Budrys, J. Rimas, R. Beinaris, V. Šilinskas, S. Nakariakovas. – Ar orkestras turi savo

talismaną, tradicijų? Kas pavaizduota orkestro logotipe? – Orkestras visada švenčia savo gimtadienius. Per muzikantų gimtadienius pagrojame tušą, pasveikiname. Logotipas simbolizuoja dirigento batutą. – Kuo LVSO skiriasi nuo kitų orkestrų? – Mūsų orkestras universalus, grojame viską: populiariąją muziką, operas (jų negroja Nacionalinis simfoninis orkestras), simfonijas (ką Operos ir baleto teatro orkestras daro retai). Pirmiausia keliame sau meninius reikalavimus. – Keliose šalyse su koncertais orkestras lankėsi per tuos 25 metus? – Aplankėme visas Europos valstybes, išskyrus Skandinaviją, Vengriją ir buvusias Jugoslavijos šalis. Per metus parengiame apie 10 bendrų projektų su užsienio šalių atlikėjais ir dirigentais. – Tradicinis „Dūdų kampo“ klausimas: kodėl jaunystėje pasirinkote klarnetą, kas buvo mokytojai? Kokie laisvalaikio pomėgiai, ar jie turėjo poveikį karjerai? – Klarnetą pasirinkau atsitiktinai, nes rajono muzikos mokykloje nebuvo kitokio instrumento, o į akordeoną nepriėmė, sakė, kad reikia pūsti dūdą. Esu labai dėkingas savo dėstytojams Albinui Pupkevi-

čiui, Juliui Černiui ir prof. Algirdui Budriui. Laisvalaikį skiriu krikščioniškai veiklai. Krikščionybė mane suformavo kaip asmenybę ir padeda ištverti visus sunkumus ir problemas. Specialiai pats karjeros nedariau, bet manau, kad ji mane pati pasiekė. Gerimantas STATINIS

LVSO 25-mečio šventė

Muzikos barai / 63


Muzikų sąjungoje

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS NARIAMS 2014 m. balandžio 12 d. (šeštadienį) 11 val. Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje (Gedimino pr. 32-2)

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS KONFERENCIJA ( V I S UOT I N I S S US IR INK IMAS ) Dar b o t v a r k ė 1. LMS tarybos ataskaita Pranešėja – LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų;

2. Revizijos komisijos ataskaita Pranešėjas – prof. Vaclovas Paketūras 3. LMS veiklos gairių pristatymas 4. Pasisakymai, diskusijos 5. LMS tarybos, LMS prezidento ir LMS revizijos komisijos rinkimai 6. LMS pažymėjimų įteikimas naujiems nariams Konferencijos dalyvių registracija nuo 10 val. Jei nesusirinks reikiamas dalyvių skaičius, pakartotinę konferenciją numatoma šaukti 2014 m. balandžio 26 d. 11 val. Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje (pagal LMS įstatų 6.4 punktą „Nesusirinkus kvorumui, pakartotinė Konferencija yra šaukiama ne anksčiau kaip po dviejų savaičių, bet ne vėliau kaip vieno mėnesio laikotarpiu). Dalyvių registracija nuo 10 val.

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

Diskusijoms kviečiame registruotis el. paštu info@muzikusajunga.lt arba tel. (85) 2121615 Susipažinti su LMS veikla ir dokumentais sąjungos nariai gali prisijungę prie naujosios Lietuvos muzikų sąjungos svetainės www.muzikusajunga.lt

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Irena USS-ARMONIENĖ Pianistė, LMTA profesorė (balandžio 6 d.) Giedrius Antanas KUPREVIČIUS Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, akademikas, profesorius (balandžio 8 d.) Vladimiras PRUDNIKOVAS Dainininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius (balandžio 10 d.) Stanislavas DOMARKAS Dirigentas, Klaipėdos kultūros magistras (balandžio 15 d.)

Muzikos barai / 64

Marija Vida KRAKAUSKAITĖ Muzikologė (balandžio 15 d.)

Lietuvos muzikų sąjungos veiklos partneriai

Irena Nijolė ŠABŪNAITĖ Pianistė (balandžio 16 d.) Eugenijus Robertas KANEVIČIUS Kontrabosininkas (balandžio 17 d.) Povilas JARAMINAS Pianistas (balandžio 28 d.) Undinė JAGĖLAITĖ-LIPINAITIENĖ Smuikininkė, LMTA docentė (gegužės 4 d.) Petras JUODELĖ Lietuvių liaudies instrumentų orkestro dirigentas (gegužės 20 d.)

BIRŠTONO SAVIVALDYBĖ


LIETUVOS MUZIKŲ RĖMIMO FONDAS

Balandžio 10 d., ketvirtadienį, 18 val. Taikomosios dailės muziejuje UGNIUS PAULIUKONIS (fortepijonas, Lietuva, D. Britanija) ALGIRDAS MATONIS (eufonija, Lietuva, D. Britanija)

Balandžio 30 d., trečiadienį, 18 val. Taikomosios dailės muziejuje ARETAS BOTYRIUS (fortepijonas, Lietuva, D. Britanija) Julija Ivanova (smuikas, Lietuva)

Balandžio 14 d., pirmadienį, 15 val. Mykolo Romerio universitete Balandžio 15 d., antradienį, 18 val. Taikomosios dailės muziejuje ROBERTAS GROD (violončelė, Lietuva, Rusija) ANAR SEYIDOV (smuikas, Azerbaidžanas) EMILIJA BUDŽEMAITĖ (fortepijonas, Lietuva, Rusija)

Gegužės 2 d., penktadienį, 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje ROMANAS KUDRIAŠOVAS (baritonas, Lietuva, Vokietija) Jomantė Šležaitė (sopranas, Lietuva) Giedrė Muralytė-Eriksonė (fortepijonas, Lietuva) Evelina Pilibavičiūtė-Juraškienė (fortepijonas, Lietuva) AKORDEONININKŲ KVINTETAS (Lietuva): Laurynas Antanaitis, Kristina Dabravolskaitė Audrius Daučianskas, Agnė Daučianskaitė Tautvydas Jurkša

Balandžio 16 d., trečiadienį, 18 val. Taikomosios dailės muziejuje Balandžio 17 d., ketvirtadienį, 18 val. Panevėžio muzikiniame teatre DENIS GROTSKIJ (fortepijonas, Lietuva, Prancūzija) Eugenijus Chrebtovas (bosas, Lietuva) Balandžio 17 d., ketvirtadienį, 18 val. Taikomosios dailės muziejuje AUGUSTA ROMAŠKEVIČIŪTĖ (altas, Lietuva, Vokietija) LUCIANO MANUEL MARQUES CRUZ (obojus, Portugalija) MIZUKA KANO (fortepijonas, Japonija) Balandžio 18 d., penktadienį, 11 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Diskusija - apvalus stalas „Lietuvos muzikai užsienyje – atkurtos Nepriklausomos Lietuvos kultūros ambasadoriai“ Balandžio 22 d., antradienį, 18 val. Taikomosios dailės muziejuje Balandžio 23 d., trečiadienį, 14 val. Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijoje RUSNĖ MIKIŠKAITĖ (saksofonas, Lietuva, Olandija) THIJN VERMEULEN (fortepijonas, Olandija) Vera Talerko (sopranas, Lietuva), tik Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijoje Monika Laukaitytė (fortepijonas, Lietuva), tik Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijoje Balandžio 23 d., trečiadienį, 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje ROLANDA GINKUTĖ (smuikas, Lietuva, Vokietija) Aleksandras Vizbaras (fortepijonas, Lietuva) Balandžio 26 d., šeštadienį, 17 val. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje Balandžio 28 d., pirmadienį, 18 val. Vilniaus rotušėje ALGIS LUNSKIS (baritonas, Lietuva, Vokietija) Aleksandras Vizbaras (fortepijonas, Lietuva) Kamerinis ansamblis ARS VIVO. Vadovas Sigitas Vaičiulionis Balandžio 29 d., antradienį, 18 val. LDK Valdovų rūmuose JOANA DAUNYTĖ (arfa, Lietuva, Norvegija) VITA MARIJA DAUNYTĖ (fleita, Lietuva, Šveicarija) ELENA DAUNYTĖ (violončelė, Lietuva, D. Britanija) Kotryna Ugnė Daunytė (smuikas, Lietuva) Raimonda Daunienė (smuikas, Lietuva) Petras Venslovas (aktorius, Lietuva)

Gegužės 2 d., penktadienį, 18 val. Alytaus šv. Angelų Sargų bažnyčioje DAINIUS PUODŽIUKAS (smuikas, Lietuva, JAV) Virgilijus Noreika (tenoras, Lietuva) Karolina Glinskaitė (sopranas, Lietuva) Lina Giedraitytė (fortepijonas, Lietuva) Vaclovas Juodpusis ( muzikologas) Gegužės 5 d., pirmadienį, 10 val. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje Meistriškumo pamoka ROMANAS KUDRIAŠOVAS (baritonas, Lietuva, Vokietija) Gegužės 6 d., antradienį, 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje RAMINTA (LAMPSATYTĖ) LAMPSATIS (fortepijonas, Vokietija) LISA HOUSTON (sopranas, JAV) LAURA LATVAITYTĖ (sopranas, Lietuva, Vokietija) INDRĖ PELAKAUSKAITĖ (sopranas, Lietuva, Vokietija) GABRIELĖ VASILIAUSKAITĖ (mecosopranas, Lietuva, Vokietija) ROMANAS KUDRIAŠOVAS (baritonas, Lietuva, Vokietija) EMILIJA ROŽUKAITĖ (fortepijonas, Lietuva, Vokietija) BALTIC DUET: BARBORA VALIUKEVIČIŪTĖ (smuikas, Lietuva, JAV) Anastasija Avdejeva (fortepijonas, Lietuva) Giedrė Muralytė-Eriksonė (fortepijonas, Lietuva) Gegužės 7 d., trečiadienį, 18 val. Stasio Vainiūno namuose STASIO SLIŽIO (kompozitoriaus, vargonininko, chorvedžio, JAV) kūrybos vakaras Aušra Liutkutė (sopranas), Eglė Noreikaitė (sopranas) Barbora Lazauskytė (mecosopranas), Aleksandras Vizbaras (koncertmeisteris) Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos fleitų ansamblis. Vadovas Marius Pupkovas Vaclovas Juodpusis (muzikologas) Gegužės 18 d., sekmadienį, 14 val. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje IRENA BUDRYTĖ-KUMMER (vargonai, Lietuva, Vokietija) Gintarė Skėrytė (sopranas, Lietuva) Algirdas Budrys (klarnetas, Lietuva)


2014 m. rugpjūčio 1d. – rugpjūčio 11 d. Interpretacijos meno paslaptys ir subtilybės XXI a. atlikimo mene ir pedagogikoje Tarptautinis simpoziumas ir meistriškumo kursai TEATRALIŠKUMAS MUZIKOJE

Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt