L'Officiel Mada Balandis-Gegužė 2018 by LOfficiel Mada

2018 Balandis–gegužė

intErviU sU

FotosEsija: Pavasaris jaPonijojE

Žmonių ir daiktų istorijos

gatvės stilius iš lisaBonos suKurta lietuvoje: Batai su šypsena

modelis meri Gulin dėvi rasEna švarką, HELEnE ZUBELdia Paris kaklo papuošalą.

Nr. 77, 4,50 €

Britiškas kvEPaLų dEtEktyvas

Klastingi deimantai

ISSN 2029-4247

siLvana imam

L’OfficieL Mada redakcijos puslapis

miglė kAzėnAitė mados redaktorė

ArnoldAs remeikA Vykdomasis redaktorius Būna, daiktai kalba išraiškingiau už juos dėvinčius žmones. Būna, žmonės pasakoja tokius dalykus, kad tampa nebesvarbu, kokius daiktus jie dėvi. Vis dėlto šiame numeryje, kurį pavadinome „Žmonių ir daiktų istorijos“, pabandėme prakalbinti ir vienus, ir kitus, perteikdami jų amžinąjį ryšį, harmoningą, šimtmečius besivystantį santykį. Kalbinome ir fotografavome pačiame Paryžiaus centre ir jo pakraštyje, šalia Tokijo šventyklų ir žuvies turguje, Lisabonos gatvelėse, Florencijos vilose, Berlyno naktiniuose klubuose, Barselonos promenadose, tarp sendaikčių Vilniaus Užupyje ir šalia Rygos mados savaitės podiumo, kuriuo vaikščiojo dar tik ateinančio rudens tendencijas demonstruojantys modeliai. Dėliojome tas papasakotas istorijas ir daiktų koliažus į žurnalą, kurį ir vėl norisi vadinti tiesiog knyga. Labai skirtingų, bet tarpusavyje susijusių, atskirų, asmeniškų mados istorijų knyga, kurioje šįkart – net 80-ties puslapių papildomas tomelis vyrams (net su trimis įkvepiančiomis mados fotosesijomis)! 20

Kurdamas žurnalą visuomet sužinai ką nors naujo. Šis numeris – ne išimtis. Pavyzdžiui, sužinojau, kad JAV baleto mokykloje, kurioje mokėsi priedo vyrams fotosesijos modelis Matthew, neteisingai atsistojus į šokėjo poziciją ar bent šiek tiek susikūprinus grėsė lengvas pasvilinimas mokytojo žiebtuvėliu. Taip pat – kad Lietuvoje yra fotografų, taip detaliai apgalvojančių kiekvieną kadrą, jog norėdami pravirkdyti priedo vyrams viršelio herojų Vladą Mackevičių į fotosesijos lokaciją atsiveža... svogūną. Tikrų tikriausią svogūną, kuris per kelias sekundes išspaudė ašarų ne tik herojui, bet ir arčiausiai stovėjusiesiems. Nerijau ir Gintare, nukeliu prieš jus skrybėlę ir gailiuosi, kad nepaklausiau, ką būtumėte darę, jei svogūnas nebūtų suveikęs. Kalbant apie skrybėles... Rinkdama medžiagą tekstui „Pametę protą dėl skrybėlės“ gavau lengvą smūgį. Pasirodo, iki šeštojo dešimtmečio pasiūtos skrybėlės yra... baisiai nuodingos! Kaip smarkiai tai mane sukrėtė, gali suprasti tik toks pat prisiekęs vintažo gerbėjas. Skaitykite ir sužinosite, apie ką aš čia!

lucA gAbino Fotografas Esu Luca, fotografas iš Italijos, nuo 2010 m. gyvenantis Japonijos sostinėje Tokijuje. Darbe stengiuosi išlaikyti sveiką balansą tarp komercinių ir asmeninių fotografijos projektų – protingai renkuosi ir vienus, ir kitus. Per karjerą yra tekę dirbti tiek su tarptautiniais prekių ženklais (Adidas, Pirelli, Speedo), tiek su garsiais žurnalais (L’Officiel, Optimum, Rolling Stone, Vice). Mano fotografijos darbai rodomi muziejuose ir galerijose Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje, Ispanijoje ir Švedijoje. Su šio numerio „L’Officiel Mada“ heroje Augusta Sofija prieš gerus penkerius metus susitikome Tokijuje. Tiesiog eidavome į tą patį barą, kuriame rinkdavosi menininkai, muzikantai, drabužių dizaineriai, kiti įdomūs žmonės. Man iškart patiko labai pozityvus jos mąstymas ir meilė gyvenimui, aistra juvelyrikai. Kai ji pasiūlė parengti šią fotosesiją, sutikau negalvodamas. Žinojau, kad bus smagu! Nusprendėme, kad fotografuosime Tokijuje. Juk čia susipažinome, todėl pasirinkome dvi lokacijas – Hōkokuji šventyklą ir Tsukiji žuvies turgų. Kodėl? Norėjome parodyti du visiškai skirtingus Tokijo pasaulius, kultūras, landšaftus. Leidome pačioms šioms vietovėms būti fotosesijos įkvėpimu, duoti estetinį toną. Ir jaučiu, kad mums tai pavyko!

L’OfficieL Mada Mados naujienos

Levandų burtai levandų spalva, madingojo ultravioleto dukterėčia, šį sezoną pasiryžusi nuspalvinti gatves. svajingas atspalvis nuostabiai atsiskleidžia rimtų architektūrinių formų gaminiuose.

bateliai, Syz

Sezono naujausieji sulaukus šiltosios kalendoriaus pusės gyvenimas pasitaiso: darosi lengviau kvėpuoti, norisi dažniau šypsotis, o naujų batų ir rankinių trūkumas auga pamažu (tai tikriausiai susiję su vitamino D kiekio pokyčiais). tai kas gi mes tokie, kad prieštarautume gamtos dėsniams? Miglė Kazėnaitė

SubtiLi prabanga Jei pabodo kaklaskarės, erzina pirštinės, o skrybėlės sutaršo šukuoseną, šį sezoną pažaiskite kojinių žaidimą. rinkitės siuvinėtas, neįprasčiausių spalvų ar faktūrų. Atminkite, kad nereikia griežtai derinti ryškių kojinių, palikite jas svarbiausia įvaizdžio detale ir leiskite sau nukrypti nuo saugios aprangos rėmų.

guma Guma nėra pati maloniausia medžiaga dėvėti, bet neabejotinai pasižymi keletu žavių savybių: savitas blizgesys, kuklus paprastumas ir lengvas vintažo dvelksmas – visa tai telpa guminio pluošto atraižoje. Mada šį sezoną siūlo išvengti gumos trūkumų ir apkabinti jos privalumus: mat ją imituojančios odos švarkai, kelnės ir puspalčiai diktuoja gatvės mados ritmą.

ŽaidŽiame kLaSeS Pastelinėmis kreidelėmis nuspalvintos šaligatvio plytelės – ikoninis vaikystės prisiminimas. Mada šį sezoną siūlo pažaisti klases taip, kaip tai daro suaugusieji, ir LaiSvųjų rankų įranga nuspalvinti šaligatvius Aksesuarų pasaulyje įtakingą pasteliniais bateliais! Blyški poziciją šį sezoną užima gelsva, šaltmėčių ledinukų, rankinės-diržai. tai itin patogu, o derinamos drauge su klasikinio balandžio padangės melsvumo ar šaldytų braškių silueto švarkais, ilgais paltais, lietpalčiais bei kelnių kostiumais sulčių rausvumo – saldžiausių atspalvių bateliai puikiai dar ir atrodo įmantriai. Nepasiduokite pagundai grąžinti jaučiasi net labai griežtoje kompanijoje. Derinkite drauge rankinę-diržą sportiniam kostiumui. Šis etapas liko tolimoje su standžiomis faktūromis ir praeityje, o juk klišės ir kasdienė džiaukitės pavasariškais pojūčiais. mada neturi nieko bendra.

kojinės, givenChy

Švarkas, CourrègeS

kelnės, j. Crew

Prekės ženklų archyvo nuotr.

rankinė, miu miu

L’OfficieL Mada mėnesio akcentas

Prieinama prabanga Greitosios mados tinklai ir dar greičiau besikeičiančios tendencijos lėmė, kad vieną madingą drabužį pakeisti kitu tapo lengva ir pigu. tarsi kalbėtume apie indų ploviklį ar iKeA stiklinę. tačiau tai nereiškia, kad prabanga tampa nebesvarbi. Priešingai – jaunosios kartos klientai jos ieško detalėse. Deimantė BulBenkaitė

Balenciaga kepuraitė, kojinės ir rankinukas, Alexander Wang pėdkelnės, Off-White raktų pakabukas

Pelnas – iš aksesuarų Jeigu rankose laikote šį žurnalą ir perkopėte įžangos barjerą, galima spėti, kad tikrai žinote, kada vyksta pagrindinės mados savaitės, turite bent kelis mėgstamiausius dizainerius ir socialiniuose tinkluose stebite jų naujienas. Turbūt prisimenate ir vos prieš kelis mėnesius ant podiumo su savo galvų replikomis pasirodžiusius Gucci modelius, įspūdingą Chanel mišką, įrengtą tiesiog po Didžiųjų rūmų stogu, ar didingose Luvro erdvėse vykusį Louis Vuitton šou. Tokio masto renginiai – tai ne tik šventė akims, bet ir jaukas žiniasklaidai bei socialinių tinklų auditorijai. Tačiau įdomu tai, kad su pačiais drabužiais tai neturi nieko bendro. Vieša paslaptis, kad didžiausias pajamas mados namams neša ne ant podiumo pristatomi drabužiai (jie – labiau būdas palaikyti įvaizdį, sukurti nuotaiką), o aksesuarai. Konglomerato „Kering“, valdančio tokius mados namus kaip Balenciaga, Gucci ir Saint Laurent, metinėje ataskaitoje teigiama, kad odiniai aksesuarai sudaro daugiau nei 50 proc. viso prabangos sektoriaus pardavimo apimčių. Į bendrą kompanijos iždą per metus tai įneša per aštuonis milijardus eurų. O drabužių pardavimas bendroje lentelėje užima vos... 16 proc. Tuo nesunku įsitikinti ir savarankiškai. Portalas „The Fashion Law“ praėjusiais metais atliko tyrimą dėl prabangos ženklų siūlomo asortimento ir pastebėjo,

kad net internetinėse parduotuvėse drabužiai lieka tik išvaizdžia fonine detale. Pavyzdžiui, Louis Vuitton el. salone aksesuarų galima rasti apie 900, o drabužių pasiūla nesiekia nė 400 pozicijų. Panašią proporciją pastebėsite peržiūrėję ir konceptinių prabangos salonų prekių sąrašus. Tam pritaria ir mados tendencijų prognozavimo gigantas WGSN, kurio ataskaitose teigiama, kad ši asortimento formavimo kryptis ateityje taps tik ryškesnė. Tiesa, patikrinę COS, Uniqlo ar Zara pamatysite, kad čia santykis priešingas. Ir ne veltui. Pigių daiktų vertė Į šoną nustūmus pardavimo rodmenis būtina pastebėti, kad dauguma mados namų pasaką sukuria tikrai ne dėl dešimtis tūkstančių eurų kainuojančios aukštosios mados suknelės, o dėl galimybės didinti prekių ženklo žinomumą. O žinomumas gali išties daug – dar praėjusio amžiaus viduryje mados namai suvokė, kad sprendimas parduoti tik drabužius ir prabangius akcentus yra ne tik elitistinis, bet ir apribojantis galimybes daugiau produktų susieti su mados namų vardu. Taip atsirado vadinamasis licencijavimas – sutartys su trečiosiomis šalimis, kurios mados namų vardu gamina ir platina tokias prekes kaip akiniai, kosmetika ir parfumerija. Nors šios prekės gerokai pigesnės nei prestižo sektoriaus drabužiai ar rankinės, jas patogu ir ne itin brangu gaminti dideliais kiekiais,

L’OfficieL Mada Tendencijos

Paldies, Riga! už ką rygai tariu „ačiū“? Ne už muziejinę ir avangardinę, o už komercinę ir beveik visada nešiojamą madą, kurios pažiūrėti į rygos mados savaitę žmonės atvažiuoja ne tik iš vilniaus ar talino, bet ir iš londono, Berlyno ir net sidnėjaus. Šiemet – jau 28-ąjį kartą! ArnoldAs remeikA

Atvažiuoja tą madą pamatyti, įvertinti ir pirkti, apie ją rašyti, o ne sukiotis ant raudono kilimo, nes rimtiems pirkėjams ir rimtiems žurnalistams bet kuri mados savaitė – tai darbas, o pramogos paliekamos šiuos rūbus reklamuojančioms garsenybėms ir nuomonių formuotojams. Nežinia, kiek tos mados Rygos mados savaitėje realiai nuperkama, bet faktas, kad svečiai suvažiuoja iš toliau nei kaimyninių Baltijos šalių. Per pertraukas tarp pasirodymų vestibiuliuose skamba anglų, vokiečių ir kažkurios skandinavų kalbos, kurias jomis nekalbančiam žmogui identifikuoti sunku. Kas perka ir kur veža? Keta Gutmane parduoda Tokijuje, Narciss Concept – Niujorke, One Wolf – Londone, o Amoralle – net Australijoje ir Saudo Arabijoje. Atvažiuoja ir dėl užsieniečių dizainerių, kurie nusprendžia savo naujausias kolekcijas rodyti ant latviško podiumo. Šiemet jį su latviais dalijosi vilnietė Lilija Larionova, estai Rebellionaires ir Diana Arno, italai Morfosis, rusų kilmės Londone gyvenanti dizainerė Katya Šechurina, populiaraus prekės ženklo Katya Katya London įkūrėja. Svorio renginiui savo dalyvavimu suteikė ir sparčiai globaliai populiarėjantis ukrainiečių prekės ženklas ANNA K. Kodėl užsieniečiams taip imponuoja latvių mada ir kodėl jie vis dar dažnai aplenkia Lietuvą? Mat latviai dalyviams pateikia griežtą reikalavimą: rodykite, ką no-

rite, bet tik iš būsimojo sezono – taip, kaip ir priklauso mados savaitėms. Tad šį kovą Rygos mados savaitės podiumu ėjo 2018–2019 m. rudens ir žiemos, o ne aktualių šių metų pavasario ir vasaros kolekcijų modeliai. Juk mada yra tai, kas tik bus, o ne tai, kas yra dabar, nors daugelyje mados renginių, taip pat vykstančių ir Lietuvoje, šio standarto nepaisoma. Didmenininkai nori pirkti, o žurnalistai – aprašyti tai, kas tik bus madinga. Tokios taisyklės. Be abejo, susidomėjimas buvusios Sovietų Sąjungos erdve ir čia kuriančiais dizaineriais neslūgsta jau kurį laiką – senojoje Europoje, kurioje mada buvo kuriama nuo seno, su susižavėjimu kalbama apie talentus iš Ukrainos, Gruzijos, Lenkijos, Rusijos. Pradeda kalbėti ir apie lietuvius, latvius ir estus, tik dar labai nedrąsiai. Tikiuosi, kad neseniai praūžusi lietuviška „Mados infekcija“ pagaliau taps tikra mados savaite, kurioje girdėsime užsienio kalbų, o savo dizainerių kolekcijas matysime užsienio parduotuvėse ir užsienio mados žiniasklaidos puslapiuose. „Mados infekcijos“ metu vykęs mados didmenos pirkėjams ir tarptautinei žiniasklaidai skirtas renginys „Mados inventorizacija“, kuris šiemet buvo surengtas pirmąkart, yra tinkama išėjimo iš komforto zonos pradžia. Pagyvensime – pamatysime. O šiandien aš dėkoju Rygai ir labai norėčiau jau rytoj padėkoti ir Vilniui!

PaMetę Protą dėl skrybėlės skrybėlės – ypatingas mados objektas, užimantis reikšmingą poziciją literatūroje, kalboje, etiketo taisyklių rinkiniuose ir, be abejo, madoje. kada tiksliai žvėries oda nuo šalčio ar saulės pridengta galva tapo skrybėlėta – pasakyti negali net istorikai. vis dėlto šaltiniai byloja, kad pirmąjį kartą skrybėlės pradėtos vaizduoti senovės tėbų piešiniuose ir, be abejo, juose skrybėlėtas asmuo buvo pats svarbiausias. Miglė Kazėnaitė

L’OfficieL Mada Mados žodynas

mantrius galvos apdangalus senovės Egipte nešiojo tik dievai ir faraonai, o senovės Graikijoje skrybėlė egzistavo kaip neabejotinas statuso ženklas. Antikos graikai teisę užsidėti skrybėlę gaudavo tik gerokai pakilę socialinėmis kopėčiomis. O žemiausio luomo atstovai apie skrybėlę svajojo tikriausiai taip pat dažnai kaip ir apie pilną skrynią auksinių. Juk šie du dalykai reiškė tą patį! Praturtėję miestiečiai kasmetinių miesto susirinkimų metu būdavo apdovanojami pirmosiomis skrybėlėmis, kurias nešiojo ir saugojo su didžiuliu pasididžiavimu kaip sėkmingo gyvenimo simbolį. Bėgant laikui skrybėlių reikšmė nesikeitė. Visuomenė liko skilusi tarp skrybėlėtos ir neskrybėlėtos, o galvos apdangalų įmantrumo ir kūrybingumo varžybos tapo vis atkaklesnės. Netgi viduramžiais vyravęs kuklumo kultas paliko skrybėles ramybėje. Atvirkščiai – metro pločio, milžiniško naktinio drugelio sparnus savo forma primenantys to meto moterų dėvėti galvos apdangalai buvo laikomi kuklumo etalonu. Pagaminti iš metalo virbų ir daugybės metrų ploniausio lino ar medvilnės dengė daugiau negu pusę dėvėtojos kūno – taip ekstravagantiškai pridengtas kuklumas visiškai atitiko viduramžių aristokratų skonį. Beje, viduramžiais skrybėlės tapo tokios populiarios, kad informacijos apie laikotarpio šukuosenas išliko be galo mažai – beveik visuose išlikusiuose dailės kūriniuose ir graviūrose skrybėlės dominuoja, o kas darosi po jomis – istorikams telieka bandyti spėti.

Vyriškas galvos apdangalas iš dizainerio Jeremy’io Scotto 2018 m. rudens ir žiemos kolekcijos

NuodiNga mada Vis dėlto savo dabartinę, lyties neapribotą, universalią formą skrybėlės pradėjo įgauti tik XVI a. Bet net ir tuomet moteriškos ir vyriškos skrybėlės vis dar smarkiai skyrėsi savo gamybos pluoštu bei dekoro elementais ir net gamino jas skirtingi meistrai! Moterims skrybėles kūrė milineriai (žodis kildinamas nuo Milano pavadinimo, kur, pasak istorinių šaltinių, būrėsi patys talentingiausi moteriškų skrybėlių kūrėjai), o vyrams – skrybėlininkai. Milineriai dirbo naudodami šiaudus, o skrybėlininkai – kailį ir fetrą. Kylant fetrinių skrybėlių paklausai aristokratiškos kilmės džentelmenai vis greičiau imdavo plikti. Į madą atėjus perukams tai, be abejo, šiek tiek sušvelnino situaciją, tačiau niekam neatėjo mintis tokio masinio plikimo priežastimi laikyti būtent skrybėlių. Taip pat nekilo ir klausimų, kodėl skrybėlių gamintojai ima elgtis vis keisčiau: atėjus klientui slepiasi po stalu, sunkiai kalba, nuolatos dreba ar nė nebaigę pokalbio krinta ant žemės ir alpsta. Iš tiesų dėl visų šių keistų negalavimų tikrai kaltos skrybėlės! Pasirodo, nuo XVI iki XX a. fetrinių skrybėlių gamybai buvo intensyviai naudojamas… gyvsidabris. Gyv57

L’OfficieL Mada Numerio tema

Mados dovana iŠ vyrijos Šiemet amerikiečių dizainerio thomo Browne’o 2018 m. pavasario ir vasaros kolekcijos metu pristatyti formalūs aukštakulniai vyrams vis dar neša radikalaus teatrališkumo ir stebuklingos laisvės vėją. Kai gūžčiodami pečiais draugai klausia „apie ką tai?“, atsakau, kad mada daro tai, ką žino geriausiai, – kartoja save pačią. Liucija adomaitė

iuolaikinio žmogaus pasiekimams priskirdami progresyvias mados idėjas pamirštame, kad istorija jau turėjo savų atsakymų į amžinus klausimus. Kostiumo istorijoje pamatysime pavyzdžių, kurie bėgant laikui patyrė daugybę virsmų, – nuo aukštakulnius avinčių monarchų iki tik moterims skirtų smailiakulnių labutenų. Šįkart apžvelgsiu ryškiausius vyriško kostiumo istorijos momentus ir atskleisiu, kaip tai, kas istoriškai buvo vyrų mada, ypač pėdkelnės ir aukštakulniai, pamažu visiškai atiteko moterims.

prancūzų karalius liudvikas XiV (1638–1715) į istoriją įeis kaip mados pradininkas

DenDžiai su pėDkelnėmis Ko gero, pėdkelnės buvo pirmasis ir bene svarbiausias vyriškos aprangos atributas, siejamas su kilme ir statusu. Dar prieš išpopuliarėdamas kaip karališkosios aprangos aksesuaras XV ir XVI a., pėdkelnės ar, tiksliau sakant, tamprės buvo siejamos su pirmaisiais istorijoje dendžiais. XIV a. Venecijoje susibūrė gatvės artistų trupė „La Compagna della Calza“ (liet. „Pėdkelnių kompanija“). Tai buvo ryškūs, be galo artistiški jauni vyrai, išgarsėję improvizuotais maskaradais ir teatrališkais cirko numeriais. Ekstravagantiška jų apranga traukė praeivių akį. Jų unifor-

Karaliaus liudviKo Xiv atėjiMas į Prancūzijos sostą lėMė ir tai, Kad Šalis PirMą Kartą įgijo Mados sostinės statusą, Kuriuo Pelnytai didžiuojasi iKi Šiol. mą sudarė trumpi, pūsti švarkeliai, milžiniškos kepurės ir ryškiaspalvės tamprės, kurias puošė aukso siuviniai ir perlai, o jų kojos buvo įvairių spalvų. Tiesa, tokia apranga kėlė ir pasipiktinimą. Anglų poetas Geoffrey Chauceris savo istorijose „Canterbury Tales“ kritikavo tokias naujas Venecijos madas: „siaubingas, nepadorus apsirengimas... Švarko trumpumas ir įvairių spalvų kelnių siaurumas atrodo taip, tarsi tuos vaikinus būtų pasiglemžusi Šv. Antonijaus ugnis ir prarijusi pusę jų kūnų.“ Kitas anglų poetas Thomas May’us sukūrė ištisą satyrą, kurioje pašiepė tampres mūvintį ir pernelyg savo išvaizda besirūpinantį dendį vardu Nimas. Anot istorijos, Nimas taip siekė patraukti į save dėmesį, kad atėjęs į teatrą pasikabino savo paltą ant vieno peties tam, jog jam nukritus pro šalį einanti dama už jo užkliūtų. XIX a. Beau Brummelio dėka vyriški be galo aptempti, iki liemens siekiantys bridžiai (liet. breeches) tapo nepamainoma dendiško įvaizdžio dalimi.

2018 m. pavasario ir vasaros thomo Browne’o kolekcijoje vyrams – akivaizdus kadaise vyrų taip mėgtų aukštakulnių ilgesys

ėmė kurti kolekcijas Baroko pradžia žymėjo vieną svarbiausių kostiumo raidos etapų. Kartu su nauju estetiniu pajutimu ir aistra grandioziškumui mada, menas ir muzika įgijo dar ekstravagantiškesnių atspalvių. Karaliaus Liudviko XIV atėjimas į Prancūzijos sostą lėmė ir tai, kad šalis pirmą kartą įgijo mados sostinės statusą, kuriuo pelnytai didžiuojasi iki šiol. Karaliaus Saulės šalies valdymo strategija buvo paremta visapusiška prabangos ekonomika. Viena po kitos Prancūzijoje ėmė rastis prabangios pramonės šakos – tekstilė, drabužių dizainas, juvelyrika, baldai. Buvo uždrausta importuoti bet ką, ką galima pagaminti vietoje. Taip susikūrė ir specializuotos profesijų gildijos, kurios ne tik griežtai prižiūrėjo, kad „Made in France“ atitiktų išskirtinį kokybės standartą, bet ir kurstė konkurenciją su užsienio gamintojais. Būtent Liudvikas XIV pristatė ir vieną didžiausių mados inovacijų, kuria grįsta visa šiuolaikinė mados pramonės sistema. Prancūzijoje atsirado pirmosios sezoninės kolekcijos, kurias buvo imta ženklinti „hiver“ (liet. „žiemos“) ir „été“ 67

L’OfficieL Mada Numerio tema

riMti batai su šypsena nors ir neatsiklausę, vilnietės Deimantės statinytės avalynės prekės ženklo pienburniai batus savo reklaminiam plakatui panaudojo didžiausios europoje avalynės parodos „Micam“ organizatoriai iš Milano. tąkart kūrėja įtūžo, bet vėliau nusiramino. suprato, kad tai geriausias ženklas, jog pienburniams gresia tarptautinis pripažinimas. Jo Deimantė dar laukia, bet ženklo pavadinimas anglų kalba jau sukurtas – Milk 2 Mouths. ArnoldAs remeikA

ai pradėjote Pienburnius, minties mokytis batsiuvystės neturėjote, tiesa? Visiška tiesa. Maniau, kad būsiu atsakinga už dizainą ir konceptualiąją dalį, o gamybą perduosiu kam nors kitam. Taip iš pradžių ir buvo – savo idėjas išsakydavau profesionaliam batsiuviui, o jis gamino, tačiau dabar jau pati mokausi batsiuvystės, Kaune studijuoju ortopedinės avalynės gamybą. Daugiau Lietuvoje nėra galimybių mokytis šio amato, todėl dukart per savaitę iš Vilniaus traukiniu važiuoju į Kauną. Įpusėjau antrąjį semestrą, o mokytis reikės dvejus metus. Mokomės anatomiją, fiziologiją, kaulus, raumenis ir kitus dalykus, kurie man, viešųjų ryšių specialistei, švelniai tariant, nėra labai artimi. Jau išmanau ir apie gamybos technologijas, konstravimą, modeliavimą, pagaliau susipažinau su įranga, medžiagomis. Gal jau ką nors savo rankomis ir pagaminote? Kol kas pagaminau tik šlepetes. Jau nuo gruodžio mėnesio darau lengvus laisvalaikio batelius – balerinas. Pasirinkau sunkiausią įmanomą sprendimą, daug lako, papildomo apdorojimo, bet aš kitaip nemoku – einu sunkiausiu keliu.

L’OfficieL Mada Numerio tema

Lietuviška dėlionė Madingas objektas – tai ne tik drabužis, bet ir baldas, indas ar virtuvės aksesuaras. visi šie daiktai kasdienybei suteikia patogumo, o akims – estetinio pasigerėjimo. Pats laikas pasižvalgyti, ką, be suknelių, moka kurti vietos dizaineriai. Juk tiek daug konceptualių, dažnai minimalistinio skandinaviško stiliaus daiktų sukuriama gimtojoje lietuvoje! Emilija KnyzElytė

Minimalizmo viršūnė. Erikahoc rankinių studijos rankinė „Silver ratio“, įkvėpta matematikos ir jos santykių (ratio). Viskas paskaičiuota. Rankinė universali, gali būti nešiojama keliomis pozicijomis. Rankena – keičiamo ilgio. Labai minimalistinis dizainas visada lieka pastebėtas. „Taxi driver“. Tai išskirtinis Aisčio Mickevičiaus nosies vedamos parfumerijos studijos FumParFum produktas. Kvapas specialiai sukurtas automobilio salonui, tačiau turiu gudrybę kvepinti baldus, palto pamušalą ar rankinę. „Taxi driver“ inspiracijos šaltiniu tapo to paties pavadinimo Martino Scorsese filmas. Išties, kvapas prabangus, užsimerkęs jauti naujo automobilio salono odos kvapą. Nauja Naked Bruce kolekcija kaip visada stebina savo originalumu. Japonijos įkvėptos lietuvišką akį traukiančios spalvos ir formos vyrauja visoje pavasario ir vasaros kolekcijoje. Palaidinė „Misty“ jau trečią sezoną savo ilgomis rankovėmis aprangai suteikia išskirtinumo ir kartu su oranžine spalva šildo dar dažnai vėsiais pavasario vakarais. Išskirtinį braižą turinčio grafikos dizainerio Karolio

L’OfficieL Mada Numerio tema

Deimantų upė „Graff Diamonds“ juvelyrikos namai pristatė pačius gražiausius brangakmenius. Prisiminkime nuostabaus britų juvelyro atrastus lobius. Maud Gabrielson

lesOtHO PrOMise Šis 2006 m. Lesote esančioje Letšengo deimantų kasykloje rastas deimantas įvertintas 603 karatais. „Graff Diamonds“ juvelyrikos namai jį įsigijo už 12 mln. dolerių. „Šis deimantas yra mano karjeros kulminacija. Kita vertus, šiame versle niekada nežinai, koks bus kitas atradimas“, – prasitaria Laurence’as Graffas. 84

Nuotraukų teisės saugomos

2006

2001

1987

1993

1974 stAr OF BOMBAY Kai išskirtinių akmenų pardavėjas šį neapdorotą geltonų atspalvių deimantą pristatė L. Graffui, nuojauta jo neapgavo. Kadaise priklausęs turtingai indų šeimai iš naujo nušlifuotas akmuo išpopuliarino geltonos spalvos deimantus.

eterNAl tWiN Du absoliučiai identiški brangakmeniai juvelyrikoje yra ypač retas dalykas. Tad „Graff Diamonds“ juvelyrai įgyvendino tikrą žygdarbį: 1987 m. nušlifavo ir sukūrė šiuos auskarus. 269 karatų deimantas, iš kurio jie padaryti, buvo rastas Botsvanoje esančioje Karovės kasykloje.

PiNK suPreMe Neįtikėtino skaistumo 10,83 karato elegantiškos kriaušės formos deimantą „Pink Supreme“ L. Graffas 1993 m. įsigijo varžytynėse Ženevoje, sumokėjęs už jį maždaug 6 mln. Šveicarijos frankų. Ir šis akmuo tikrai tesi pažadus. Ar bent jau išpildo princesių svajones.

2015

2009 WittelsBACH Tik vienas iš dešimties tūkstančių deimantų turi spalvą. Tad L. Graffas turėjo laimėti tikrą mūšį, kad „Christie’s“ aukcione įsigytų šį 31,11 karato gražuolį iš Indijos. Už jį teko pakloti 24,3 mln. dolerių. 1664 m. šį deimantą Ispanijos karalius Pilypas IV padovanojo savo dukrai, tačiau jis yra puošęs ir Bavarijos karaliaus Liudviko I karūną.

sAFFrON DiAMOND Labai išskirtinė konjako spalva daro šį deimantą unikalų. 79,98 karato puikiai nušlifuotas smaragdo formos akmuo ragina gėrėtis auksiniais jo atspalviais.

2017

2016 GOlDeN eMPress Nedidelėje Afrikos pietuose esančioje Lesoto karalystėje yra Letšengo kasykla po atviru dangumi. Ir būtent joje slėpėsi šis 299 karatų grožis. Tiesa, nušlifuotas akmuo įvertintas 132,55 karato. Ir „Graff Diamonds“ juvelyrikos namai juo papuošė nepakartojamą kaklo papuošalą. Be jokios abejonės, tokį lobį reikia nešioti prie pat odos.

veNDÔMe Ta proga, kad šie angliški juvelyrikos namai grįžo į naujai restauruotas „Ritz“ viešbučio erdves Vandomo aikštėje, L. Graffas pristato ir dovaną – 105,07 karato kriaušės formos „Vendôme“ deimantą. Iš pradžių jis buvo apdirbtas lazeriu, vėliau šlifuotas ranka. Taip sukurta daugybė neįtikėtinai žėrinčių briaunų.

leseDi lA rONA Tai didžiausias nešlifuotas pasaulio deimantas, sveriantis 1 109 karatus ir kainuojantis 53 mln. dolerių. Neįtikėtini skaičiai, į galios aukštumas pakeliantys ir „Graff Diamonds“ juvelyrikos namus. Lieka tik pasvajoti, kokiu gražuoliu šis akmuo taps, kai bus nušlifuotas…

L’OfficieL Mada STAMBUS PLANAS

visada klausytis širdies Paklausta, kas yra tikroji prabanga, juvelyrė augusta sofija rudzikaitė atsako: „esu gyva, tad kiekviena mano gyvenimo sekundė jau yra prabanga. Daugiau man nieko nereikia.“ turbūt todėl gyvenimą ji geria dideliais gurkšniais, o jeigu ką sumąsto – ribų jos sumanymams nėra. kaip žino kelią pačių netikėčiausių patirčių ir įvykių labirinte? sako, kad tiesiog visada klausosi širdies.

ArnoldAs remeikA lucos GAbino nuotraukos emilijos knyzelytės stilius

Palaidinė, D. EfEct Švarkas, D. EfEct kelnės, D. EfEct batai, Dr. MartEns

L’OfficieL Mada StambuS planaS

SupraSti madą mados pasaulio intelektas, kiek bauginanti charizma, o gal tiesiog neįmenama mįslė – toks, mano akimis, yra vienos įtakingiausių pasaulyje mados aukštųjų mokyklų „polimoda“ direktorius, rašytojas danilo Venturi. Marija Palaikytė

tudijų metais būčiau galėjusi tik pasvajoti, kad kada nors profesiniai vaidmenys suves mus bendriems projektams, o mūsų pokalbiai galės virsti šilta diskusija, kuri galbūt galės įkvėpti kitus. Taip galiausiai radosi ir šis – vienas svarbiausių mano karjeroje interviu. Kaskart gilindamasi į savitą žinomiausios Italijos mados kalvės lyderio požiūrį į mados industriją, vis iš naujo įsitikinu, kad mada – vienas ryškiausių kultūrinių fenomenų ir yra vertas nuolatinio tyrinėjimo. Manau, kad šis interviu – tai ne tik paskata domėtis mada. Tai – šaukimas pamatyti ją kitaip. Kokia ta

108

šiuolaikinė mados industrija? Kuo mes iš tikrųjų žavimės ir ko galbūt po truputį netenkame? Kokia yra mados ateitis ir kodėl, pasak D. Venturi, ji yra mūsų rankose? Mada neabejotinai turi misiją. Kokia pagrindinė šiuolaikinės mados paskirtis? Apranga neišvengiamai svarbi kiekvienam, pirmiausia tam, kad būtume priimti plačiosios visuomenės dėl paprasčiausios kūno dengimo etikos. Tai reiškia, kad mūsų pačių ir mūsų kūnų ryšys su apranga yra toks pat amžinas kaip ir bendruomeniškumo prigimtis. Būtent kultūrinis troškimas dengti savo kūną, bet kartu išlikti individualiomis asmenybėmis ir turėtų būti vadinamas mada. Įdomu tai, kad tas pats Vakarų civilizacijai būdingas troškimas rengtis ir išlikti madingiems yra vienas svar-

biausių savimonę formuojančių faktorių nuo pat Renesanso eros. Vis dėlto šiandien mados fenomenas akivaizdžiai plečia savo ribas: dabar mada yra tiesiogiai susijusi su menu, politika ir mokslu, o tai aiškiai parodo, kad mada yra neišvengiama modernaus pasaulio dalis. Šiuolaikinės mados reikšmė – atspindėti pasaulį, kuriame gyvename, ir kartu atskleisti užuominas, kokio pasaulio norime ateityje. Mados tendencijos yra tiesiogiai veikiamos globalių sociokultūrinių procesų. Tad kokios yra ryškiausios tendencijos, labiausiai veikiančios šiuolaikinę madą? Pastaruoju metu darosi akivaizdu, kad šiuolaikinė mada neretai pasitelkiama kaip politinės žinutės transliavimo platforma. Moteriškose tendencijose vis nepaliaujamai akcentuojama žinutė apie feminizmo ir moteriškumo stiprybės

ideologijas, o vyriškoje aprangoje vis labiau akcentuojamas sportiškas lengvumas kartu su iki tol tradiciškai moteriškais laikytais audiniais ir siluetais. Vis dėlto, globaliai žvelgdami į šiuolaikinių mados tendencijų ypatumus, matome tris ryškiausias kryptis, kurios išprovokavo mūsų laikų „Zeitgeist“ (laiko dvasią). Tai internetas, ideologijų bei vertybių nuosmukis ir, galiausiai, globalizacija plačiąja prasme. Šie procesai radikaliai pakeitė visuomenę, tarpusavio vaidmenų pasiskirstymą, vidinį bendruomeniškumo jausmą arba jo nykimo spartą ir tai, kaip suprantame savąjį identitetą. Kas šiuolaikinėje madoje Jus žavi labiausiai ir ko pasigendate? Išskirtiniausiu šiuolaikinės mados raidos periodu įvardyčiau devintąjį dešimtmetį. Po Alexanderio McQueeno mirties 109

L’OfficieL Mada STAMBUS PLANAS

Ginkluota dainomiS „Čia nieks nesupront, kon aš sakau. nieks nesupront. ir nieks nežėna, kėik aš kentiejau. <...> Bet žinuot, aš laimiejau!“ – žemaitiškai prieš dvejus metus prabilo švedų reperė Silvana imam, atsiimdama „Grammis 2016“ metų atlikėjos apdovanojimą Stokholme. tuo metu lietuvių kilmės atlikėją, žmogaus teisių aktyvistę ir menininkę S. imam lietuvoje dar mažai kas žinojo. Reda Riepšaitė

niego gniūžtė įsisuko greitai – apie reperės žemaičiavimą pranešė lietuvių žiniasklaida, o lietuviai netruko susidomėti Silvana. Tais pačiais metais viename vasaros festivalyje išgirdome ir pirmąjį jos koncertą Lietuvoje. Dabar S. Imam yra vienas garsiausių Švedijos feministinio judėjimo balsų, daugiausia koncertuojančių Skandinavijos šalyse. „Noriu, kad mane žinotų dėl to, jog aš įkvepiu žmones“, – atsiveria Silvana, su kuria kalbame Vilniuje. Į jį atvedė dar vienas karjeros etapas – čia Silvana lankosi pristatydama dokumentinį filmą „Silvana“. Ji – šio dokumentinio filmo, kuris tapo vienu festivalio „Kino pavasaris“ programos stipriausių akcentų, herojė. Filmo ašis – Silvanos karjera, sunkus feminizmo ir anti-

124

nacizmo aktyvistės kelias bei meilės istorija su Švedijos popžvaigžde Beatrice Eli. Vykdomasis „Kino pavasario“ direktorius Algirdas Ramaška, kalbėdamas apie šių metų festivalį, atviravo, kad jam filmas „Silvana“ yra vienas mėgstamiausių šiais metais. Ne veltui jis pasirinktas ir kaip viena pirmųjų rodytų festivalio juostų. „O pati Silvana Imam yra geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai. Ir labai gaila, kad tai nutiko ne Lietuvoje“, – pristatydamas filmą kino salėje pasakojo A. Ramaška. Imam šeima iš Lietuvos išvyko gyventi į Švediją, kai Silvanai buvo vos ketveri. Lietuvė mama ir siras tėvas dėl karo buvo priversti gyvenimą kurti svetur. Paradoksalu, kad vienoje liberaliausių pasaulio šalių Silvana mato daugybę trūkumų – savo kūryboje ir ne viename interviu ji atvirai kritikuoja Švedijos valdžią ir vyraujančią socialinę santvarką. „Patriarchatas turi būti nuverstas“ – klausau S. Imam dainos žodžių ir man vis labiau atrodo, kad tai – ne muzika,

L’OfficieL Mada STAMBUS PLANAS

KItas estetIKos lygmuo tamsus ir rūstus fonas, kuriame išryškėja kiekviena pozuojančio žmogaus drabužio klostelė, kūno linkis, nors akimirksniui veidą ir žvilgsnį perskrodžianti mintis. Kartais tik tos vienos akimirkos ir tereikia, kad amžiams būtų užfiksuota aplinkiniams nepasiekiama asmenybės dalis, stebuklingai atsivėrusi skvarbiai fotografo akiai. Monika Repčytė

Vienas iš daugelio garsiųjų i. Penno autoportretų. 1993 m.

128

rvingo Penno (1917–2009), turbūt žinomiausio ir įtakingiausio XX a. mados fotografo, darbai tokie ir yra. Ar tai būtų portretai, natiurmortai, ar kelionių kadrai, jie pasakoja ne tik žmonių ir objektų istorijas, bet ir byloja apie kiekvieno iš mūsų gyvenimą bei slapčiausius jo fragmentus.

Naujųjų laikų humaNistas 2017-aisiais I. Penno gimimo šimtmečio proga Paryžiaus Didieji rūmai (Grand Palais) organizavo didelio masto retrospektyvinę parodą, kurioje smalsūs lankytojai turėjo galimybę susipažinti su neeiliniu šio talentingo kūrėjo paveldu. Fotografas geriausiai žinomas dėl savo darbų mados leidiniams, tarp kurių svarbiausias „Vogue“, ir prestižiniams

Pernai, minint i. Penno gimimo šimtmetį, Paryžiuje surengta didžiulė jo darbų retrospektyvinė paroda

mados namams. Jo kartos kūrėjas, taip pat fotografas Cecilis Beatonas neslėpė susižavėjimo. Anot jo, I. Penno fotografijoje akivaizdi subtili pagarba technikai, prioritetai teikiami disciplinuotiems instinktams, proporcijoms – visiems dalykams, kurių trūko tuometėje fotografijoje. Fotografiją I. Pennas laikė naujųjų laikų humanizmo forma, kurios tikslas – atskleisti žmonių esybę ir didybę. Humanistinės idėjos pasirodė Renesanso laikotarpiu, o tuo metu tapyti portretai žavi ir išlieka aktualūs iki šių dienų. Šiuos įspūdingus meno kūrinius visuomet atsimenu žvelgdama į I. Penno nuotraukas, kuriose lygiai taip pat atsispindi universalios, per amžius nekintančios tiesos bei įsitikinimas, kad žmogus yra didžiausias stebuklas. Jomis srūva prieš kelis šimtus metų pasklidusios filosofinės idėjos. Ne veltui į savo kūrybinį procesą amerikietis žvelgdavo kaip menininkas.

PerPrato moters esybę Mano pirmoji pažintis su I. Pennu įvyko vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje, vos tik pradėjus vartyti mados žurnalus. Nespalvotose fotografijose žvelgdavau į mistiškas, pavydėtinai elegantiškas moteris, kurių žvilgsnį slėpdavo plačiakraštės juodos skrybėlės ir tinklelis, o kūnas būdavo įsuptas į architektūriškų formų drabužius. Kaip puikiai jis mokėjo perprasti moters esybę! Pamenu, kad akimis glostydama jo kurtus žurnalų viršelius mąstydavau, jog kiekvienam, madą vadinančiam tik tuštybių muge, vertėtų susipažinti su I. Penno nuotraukomis. Jos banalų ir nuvalkiotą mados terminą pakylėja į visiškai naują lygmenį. Mada – tai kultūra, mistika, magija, tikrų tikriausi kerai. Šis įspūdis manęs niekados nepaliko. Kai kurios I. Penno kurtos kompozicijos abstrakčios – jose matomi tik kontūrai ar šviesos žaismas, tačiau tokios 129

Ombre efektas Jeigu manai, kad tai – ne tau, pagalvok iš naujo. Galbūt ryškios lūpos taps vizitine tavo kortele, o devintuoju dešimtmečiu dvelkianti ombre lūpų piešimo technika sukurs putlių lūpų efektą. Olesia ŽuravliOva-raustienė Komanda „OZ Design Home“ stilistė ernesta venckutė Fotografė laura Kazlauskienė Modelis Aušrinė („DuO Management“) 138

L’OfficieL Mada Makiažo receptai

ŠiAM lūPų MAKiAžO reCePtui PrireiKs: l

fiksuojamosios pudros;

matinio fuksijų spalvos lūpų dažų;

pastelinės rožinės spalvos lūpų dažų;

bespalvio lūpų blizgio.

1. su lūpų šveitikliu švelniai nušveiskite lūpų paviršių, pamaitinkite jas balzamu. Nuvalykite ir nusausinkite. lūpų kontūrą sulyginkite su šviesia kremine pudra ir užfiksuokite su fiksuojamąja pudra. 2. Pasinaudokite tamsesne lūpų dažų spalva ir teptuku tolygiai perbraukite per lūpų kontūrą. lūpas galite didinti 1–2 mm. teptuku sukurkite tolygų perėjimą centrinės lūpų dalies link.

3. Pasirinkite tos pačios spalvos dviem atspalviais šviesesnį lūpų dažą ir tepkite juo centrinę lūpų dalį. sukurkite tolygų perėjimą tarp pasirinktų dviejų spalvų. 4. Jeigu lūpos sausos, naudokite blizgį. Denkite juo centrinę lūpų dalį. Ar žiNOJAi, KAD? Ombre yra prancūzų kilmės žodis ir reiškia „šešėlyje“. Šios technikos tikslas – sukurti nepastebimą perėjimą tarp atspalvių. Ombre tendencija atsirado jau XiX a. rūbų dizaine, kai buvo įtraukiami spalvų perėjimai. Naomi Campbell šią techniką pradėjo naudoti 10-ajame dešimtmetyje, o plaukų stilistikoje ombre išpopuliarėjo 2000-aisiais. 139

Damieno Hirsto instaliacija 2017 m. Venecijoje – vienas iš 189 šio menininko pernai čia pristatytų kūrinių, kurių bendra vertė siekė 65 mln. jaV dolerių

kai kėdė tiesiog yra kėdė Menas gyventi, menas ruošti valgį, įmantrūs baldai, rūbai ir aksesuarai kaip meno objektai. Kasdienėje aplinkoje dažnai girdime, kad įvairūs, tiesiogiai meno laukui nepriklausantys objektai ir reiškiniai yra vadinami menu. Tačiau kas iš tiesų yra apibrėžiama kaip menas ir meno kūriniai šiuolaikinėje daugialypėje kultūroje ir kaip juos atskirti nuo viso kito? NeriNga BumBlieNė

„Viena ir trys kėdės“. autorius – josephas kosuthas. 1965 m.

154

FotograFija – tarp naujokų Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio iki šiol vykstantys procesai mene bendrai yra apibūdinami kaip šiuolaikinis menas. Šiuolaikiniame mene pateisinamos įvairios, o gal net visos įmanomos technikos ir būdai. Meno istorijoje ilgą laiką centrinę vietą užėmusi tapyba šiuolaikiniame mene ja dalijasi su piešiniais, skulptūra, instaliacijomis, videodarbais, fotografija, skaitmeniniais vaizdais ir kita. Nors fotografija tik palyginti neseniai meno pasaulyje pripažįstama kaip jo, meno pasaulio, dalis. Dvidešimto amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje įsitvirtinus konceptualizmui, tokie amerikiečių menininkai kaip Josephas Kosuthas ar Johnas Baldessari, siekdami išreikšti savo menines idėjas, ėmė naudoti fotografiją kaip tam tinkamą techniką ir taip padėjo ją lygiomis teisėmis integruoti į

Kone ryškiausiai siurrealistinis W. andersono pasaulis atsiskleidžia 2014 m. išleistoje ir „Oskarą“ už geriausią scenografiją laimėjusioje juostoje „Viešbutis „didysis Budapeštas“

Žaislinė Weso visata Geometrinė simetrija, minimalistinės mizanscenos, vintažas, psichologiškai paveikios spalvų schemos, dėmesys detalėms, išskirtinis humoras, broliai Wilsonai, Anjelica Huston, Billas Murray’us, kartais Tilda Swinton, XX a. dešimtmečius reprezentuojanti muzika, kvaištelėję herojai ir išskirtinės jų istorijos – paminėjus nors vieną iš šių akcentų, net nesidominčiam kinu tampa aišku, kad kalbama apie režisieriaus Weso Andersono (visas vardas Wesley Walesas Andersonas) kiną.

Vida Press nuotr.

Dovilė Raustytė

apie šunis ir ŽmOnes Vienas svarbiausių šio režisieriaus kūrybos bruožų – atpažįstamumas. Labai ryškiai pamenu kelerių metų senumo Naujųjų metų naktį, kai du tūkstančiai kažkelioliktuosius švenčiau su dviem „Oskarams“ nominuotu „Šauniuoju Ponu Lapinu“ („Mr. Fox“, 2009). Vien jau atitinkamų filmų spalvų paletės sugeba prasiskverbti į žmogaus pasąmonę ir joje užsilikti. Rašydamas scenarijų, režisierius visa tai, kas vyksta ekrane, apgalvoja iki menkiausių smulkmenų, tad jo kinas tampa paveikus ne tik menine, bet ir socialine prasme, nulemiantis tam tikrus visuomeninius reiškinius. Ne veltui šiam numeriui nusprendžiau rašyti apie

W. Andersoną – 2018 m. vasarį vykusiame Berlyno kino festivalyje (viename didžiausių ir svarbiausių pasaulio kino festivalių) jis pristatė naujausią savo filmą „Šunų sala“ („Isle of Dogs“, 2018). Tai – antrasis jo pilnametražis animacinis filmas po „Šauniojo pono Lapino“. Už „Šunų salą“ W. Andersonas buvo pripažintas geriausiu „Berlinalės“ režisieriumi. Šį kartą kino kūrėjas, bendradarbiaudamas su japonais, sukūrė istoriją apie šuns ir žmogaus ryšį – į pasaulį žvelgdamas vaiko akimis, tačiau nė kiek nepriartėdamas prie infantilumo, nuobodžių kanonų ar atstumiančio sentimentalumo. „Šunų sala“ – ne vienintelis režisieriaus filmas, kuriame dominuoja vaikystės tema. Jo kūryba apskritai padeda suaugusiesiems įsisavinti pasaulį per vaikišką prizmę, švelniai ignoruojant tikrovę ir suteikiant prioritetą fantazijoms. Glaudus ryšys su mada Pradėjusi domėtis šio režisieriaus kūrybos estetika, aptikau ir tam tikrų psichologinių bei socialinių studijų, įžvalgų. Kai kuriose jų teigiama, kad W. Andersono kūryba turi didžiulę įtaką mados industrijai. Žinoma, įrodymų netrūksta. Jo filmai tęsiasi ant Prados, Gucci podiumų, Adidas, Lacoste, H&M ir kitų prekės ženklų kolekcijose, reklaminiuose klipuose. W. Andersono herojai, net pieštiniai, tampa stiliaus ikonomis. Labai dažnai filmų veikėjai turi kokią nors 157

L’OfficieL Mada Pramogos

NAKTIS YRA KITUR Ar sulaukus vidurnakčio pasaulio sostinėse tampa nuobodu? Anaiptol. Linksmybes užtikrina jauni pogrindžio kolektyvai, o jų kuriama naujoji naktinių klubų kultūra susipina su etninės muzikos motyvais. EugéniE AddA LAurE WAutErs iLiustrAcijos

aryžius, 2017-ųjų spalis. Minia neokeistuolių būriuojasi prie Oberkampf g. 114. Būtent čia buvo atidarytas naujas efemeriškas klubas „824 heures“ (pranc. „824 valandos“). Čia negalima fotografuoti, tačiau galime pasakyti, kad tai yra ypač laisva blizgaus neo-punk stiliaus vieta. Šio klubo dekoracijos primena aštuntojo dešimtmečio skvotą ir tarsi italų dizainerio Alessandro Michele fantazijose nušvitusį neoną. Ši vieta grąžino šypseną ant paryžiečių veido. Tikras atradimas Prancūzijos sostinėje, kur iki šiol vakarėliai vyko arba elito klubuose, arba perpildytose dūzgėse. Kur keliaujame toliau? Į Londoną, kuriame nuo 2005 m. pasilinksminimo vietų sumažėjo perpus? Į Niujorką? Čia juk ta pati kova, ta pati muzika ir ta pati minia. Ne, keliaukime kitur, į šurmuliuojančius Meksikos paplūdimius ir Kijevo rūsius, Durbano namelius ir viduryje Kinijos vykstančius hiphopo festivalius.

160

VOKIETIJA IR ŠIAURĖS ŠALYS: TARP SAVŲ Jau kelerius metus Berlyne tvyro antituristinės nuotaikos, o tokiai kultinei vietai kaip „Berghain“ klubas vis sunkiau išlaikyti išskirtinumo dvasią. Tad Vokietijos sostinėje randasi vis daugiau intymesnio pobūdžio klubų, kuriuose vietos menininkus ar tarptautinę bendruomenę suburia muzika, o ne šiaip noras pasilinksminti. Tokiuose klubuose kaip „Ohm“ ar „Monarch“ galima išgirsti meniškuosius „Creamcake“ ar kitų jaunų talentų, „Trade“ klubas medžioja talentingus didžėjus, o „Berries“ yra naujosios feministinės hiphopo mokyklos ambasadoriai. Jei berlynietiška karštinė išvargins, galima keliauti ten, kur ramiau, – į Diuseldorfą. Ten „Salon des Amateurs“ ar visai neseniai duris atvėręs „Golzheim“ klubas laukia deep house, trance ir minimalistinio stiliaus gerbėjų. Ši muzika skamba inteligentiškose ir sąmoningai sumažintose erdvėse. Intymi atmosfera dabar labai populiari ir Skandinavijos šalyse. Štai Kopenhagoje veikia „Mayhem“ klubas, kurio įėjimas toks nepastebimas, kad netyčia į šį klubą niekas nepatenka. O groja čia eksperimentinio stiliaus menininkai, naujų potyrių ieškantys didžėjai. O štai „Klub Ana“ ir „Rare Nights“ grupės „Stengade“ skvotą pavertė kieto Kopenhagos jaunimo

L’OfficieL Mada Gatvės stilius

Tarp kedų ir aukštakulnių Mieste, kur ties kiekvienu namo kampu skamba ilgesinga fado muzika, kvepia kepami kaštainiai ir sardinės, kur turistai aikčioja nuo architektūrinių art deco šedevrų, net ir minioje tikrą lisabonietį atpažinsi iš... kedų. Viktorija Urbonaitė Laimos Penek nUotraUkos

Septynių kalvų miestas, grįstas skaldytų akmenų mozaikomis, visiškai nepritaikytas aukštakulniams. Jei bet kur kitur per dieną gali nueiti dešimt tūkstančių žingsnių, tai atrodo normalu, o Lisabonoje tie dešimt tūkstančių aukštyn ir žemyn kalneliais prilygsta dvidešimčiai tūkstančių ir daugiau. Kedai čia net kaitriausią dieną yra išsigelbėjimas nuo skaudamų kojų. Portugalijos mados savaitės metu tarsi prasiveria slaptos durys ir po miestą pažyra margaspalvė minia, išsispyrusi iš kasdienių 172

patogumų, atsipalaidavusi, šelmiška ir net truputį vaikiškai nuotaikinga. Atvėsus orams, tarsi pagal kažkieno nustatytas taisykles portugalai siaučiasi žemės spalvų rūbais – tai gali pastebėti ir gatvėse, ir dizainerių butikų vitrinose. Molio, terakotos, durpių ir smėlio spalvos išeina ant gyvenimo ir šou podiumų. Tačiau vos tik pašviečia saulė, lisaboniečiai tarsi paukščiai išeina parodyti savo sušukuotų plunksnų. Visi iki vieno kalbinti vietiniai sako, kad „oi, Portugalija – labai maža

173