Page 1


L’Officiel Mada TENDENCIJOS

Rudens legendos Grafiška, etniška, prabangios krokodilų odos, – tegu rankinė tampa ryškiausiu sezono aksesuaru.

Fotografas Éricas Faulkneris Stilistė Deborah Reyner Sebag 42


TENDENCIJOS L’Officiel mada

Medvilnės ir šilko suknelė, Boss, 650 €. Paauksuotos bronzos ir pinto pilkojo aukso apyrankė su rožiniu kvarcu, Goossens, 800 €. Dirbtinio kailio rankinė, Maje, 245 €. Odiniai ilgaauliai, Valentino Garavani, 1 250 €. Puslapyje kairėje: maišytos vilnos švarkas, Pomandère, 526 €. Audinės kailio šalikas, Yves Salomon, 1 220 €. Aksomo kelnės, Seafarer, 280 €. Odinės aksomu siuvinėtos kelnės „Kan I“, Fendi, 5 500 €. Tamprios lakinės odos ilgaauliai, Stuart Weitzman, 595 €. 43


L’Officiel Mada Išskirtinis interviu

DIOR ŽVAIGŽDĖ Atėjusi į legendinius Paryžiaus mados namus, Maria Grazia Chiuri, pakartodama Nigerijos rašytojos Chimamandos Ngozi Adichie žodžius, ant baltų marškinėlių užrašė: „We should all be feminists.“ Vėliau – trys italės mados kūrėjos prêt-àporter kolekcijos, dar labiau sustiprinusios naująjį šiuolaikinės moters įvaizdį. Specialiai „L’Officiel“ skaitytojams – išskirtinė pažintis su šia žmogiškumu ir inteligencija spinduliuojančia moterimi. Adrienne Ribes-Tiphaine

J

i nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai. Elegantiška. Atgal sušukuoti ant šono perskirti ir nepastebima gumele surišti platinos baltumo plaukai. Juodo pieštuko įrėmintas tamsių akių žvilgsnis. Vos vos įdegusi veido oda. Ant kiekvieno piršto ji mūvi po žiedą – barokinį impozantišką, asmenišką. Ant kaklo taip pat daugybė papuošalų, o ant vienos grandinėlės kabo raidė „S“ – paauksuotas Supermeno ženklas. Linksmą simbolį „supermamai“ padovanojo 21-erių dukra Rachele. „L’Officiel“ komandą Dior kūrybos vadovė priėmė Marignan gatvėje, įsitaisiusi ant saulės apšviestos sofos mados namuose. „Vėsoka, ar ne? Italijoje vasarą šilčiau. O žiemą šalta. Viskas labai paprasta.“ Tačiau dėl Alpių klimato baigta. Dabar Maria Grazia Chiuri gyvena Paryžiuje, netoli Invalidų rūmų esančiame bute. Vis dėlto vieniems įtakingiausių pasaulyje mados namų vadovaujanti moteris vis dar prisirišusi prie savo šalies. 1964 m. Romoje gimusi siuvėjos dukra greitai suprato, kad dirbs mados pasaulyje. Būdama paauglė, ji klaidžiojo po vintažinius turgelius, vėliau mokėsi Romos dizaino institute Istituto Europeo di Design. Dirbo mados namuose Fendi, Valentino. Pastaruosius, dirbdama kartu su kolega ir bičiuliu Pierpaolo Piccoli, ji pavertė vienu geidžiamiausių prekės ženklų. Tačiau 2016-ųjų gegužę M. Grazia Chiuri padėjo tašką 17 metų trukusioje istorijoje. Ir tapo pirmąja Dior istorijoje moterimi, vadovaujančia šių mados namų kūrybos sektoriui. Mados namai Montaigne’io aveniu švenčia 70-ąjį jubiliejų, o mes ta proga savo puslapiuose pristatome šią nepaprastą Dior moterį. 58


Brigitte Lacombe nuotr.

Ci-dessus, Calypso et son père Jacno, au début des années 1990.

59


Stiliaus gramatika Dior 70-metis – puiki proga peržvelgti šių mados namų mados žodyną ir leksiką. Kitaip tariant, visus išskirtinius bruožus, kurie nuo pat pirmųjų dienų lėmė unikalią istoriją. Emmanuelle Bosc

Viršuje: Linda Evangelista ir Kristen McMenamy rudens ir žiemos aukštosios mados kolekcijos pristatyme 1992 m. Dešinėje: mados metro Christiano Dioro kurta vakarinė suknelė, 1949 m.

66

Kodinis pavadinimas „Bar“. Trys mados istoriją pakeitusios raidės. O jų reikšmė jau septynis dešimtmečius audrina „madosferą“. Iš pradžių tai tebuvo vieno modelio – „popietės“ kostiumėlio, kurio idėją Christianui Diorui įkvėpė „Plaza“ baro lankytojos, – pavadinimas. Kostiumėlis buvo pristatytas per pirmąją Dior kolekciją 1947 m. vasario 12 d. Kokia tai buvo sėkmė! Iš natūralaus šilko „shantung“ audinio siūtas ties liemeniu platėjantis švarkas, kontrastuojantis su liemens laibumu bei klubų apvalumu, ir ilgas juodos vilnos sijonas su klostėmis – šis „Bar“ derinys sulaukė milžiniško dėmesio. Šiandien legendinį kostiumėlį galime pamatyti parodoje „Christian Dior, couturier du rêve“ („Christianas Dioras, svajonių dizaineris“), ir nesunku suprasti, kokį sujudimą šis duetas sukėlė vos pasirodęs. Vis dėlto „Bar“ netapo kolekcijos bestseleriu. Pavyzdžiui, dideliu aksominiu kaspinu ant krūtinės puošta suknelė „Maxim’s“ buvo perkama kur kas geriau, tačiau kostiumėlis „Bar“ tapo simboliu, prabangia anuomet 42 metų dizainerio pradėtos stilistinės revoliucijos vėliava. „Dear Christian, your dresses have such a new look!“ („Brangus Christianai, jūsų suknelės atrodo taip naujoviškai!“), – entuziastingai džiūgavo žurnalo „Harper’s Bazaar“ redaktorė Carmel Snow po pirmojo kolekcijos pristatymo, ištardama į Dior istoriją įėjusius žodžius, kurį laiką geriausiai apibūdinusius dizainerio kūrybą. Ir nors apibūdinimas „New Look“ („Naujasis įvaizdis“) ėmė greitai varginti dizainerį („Ką

aš padariau, gerasis Dieve, ką aš padariau?“ – šūkaudavo jis, nuolat girdėdamas šį apibūdinimą), „Bar“ kostiumėlio dvasia tapo vienu iš jo visatos ramsčių. Vienas iš kodų, iki šiol reiškiančių šių mados namų modernumą. Kiekvienas juos „paveldėjęs“ dizaineris kostiumėlį paversdavo savo totemu: jį perdarydavo ir savaip perkurdavo, paversdavo minimalistiniu ar, priešingai – ypač plačiu drabužiu, pakeisdavo struktūrą ar apsukdavo, – tačiau ties liemeniu platėjantis švarkas atgimdavo bemaž kiekvienoje kolekcijoje. Maria Grazia Chiuri, pirmoji prekės ženklo istorijoje moteris, vadovaujanti šiems mados namams, pasidavė sportinei dvasiai. Jos „Bar“ švarkas – lengvas ir kintantis. Šį rudenį ir žiemą jis turi gobtuvą, kurį įkvėpė 1949 m. sukurtas modelis „Chevrier“. Taip italų dizainerė tarsi įtvirtino „moters gėlės“ įvaizdį, kurį šiuolaikinio feminizmo dirvoje augino ir pats Christianas Dioras. Odė gracijai ir laimei Grąžinti moteriai visą jos galią – toks buvo pono Dioro tikslas. Tuo metu, iškart po karo, kai prancūzėms ką tik buvo suteikta balsavimo teisė, dizaineris pirmiausia svajojo joms grąžinti gebėjimą vilioti. Šiai misijai jis pasitelkė nesuskaičiuojamus metrus prabangaus audinio, nors tuo metu žmonės net kasdienių prekių gaudavo tik su specialiais talonais. Dior mada, arba tiesiog odė gracijai ir laimei, skendo nuostabiuose audiniuose ir siuvinėjimuose, subtiliose klostėse, išmoningose drapiruotėse ir moterį pavertė kone šventa. „Suknelė

Jonathano Lennardo, Laziz Hamani nuotr. Pottier / L’Officiel archyvo, Marcio Madeiros, Bruno Bisango / L’Officiel archyvo nuotr.

L’Officiel Mada JUBILIEJUS


JUBILIEJUS L’Officiel mada

yra efemeriška architektūra, skirta moters kūno proporcijoms išryškinti“, – rašė jis*. Galas „boksininko kostiumams“ ir kitoms niūrių laikų uniformoms, metas švelniems pečių linkiams ir saldžioms bangoms. Moters kūno sandara buvo išnagrinėta kaip niekada iki tol, o kiekvieną kolekciją žymėdavo ženklai – 8, S, „Ovalas“, „Vingis“. Klienčių susidomėjimą dizaineriui nuolat pavykdavo išlaikyti varijuojant dydžiais ir reljefais: sparno tipo rankovės, apskritos klubų formos, drapiruota pagalvėlė nugaroje... Net ir vizitinė Dioro kortelė – „įrėmintas“ liemuo – kiekvieną sezoną būdavo atnaujinama. Tai buvo dar neregėta krinolino ir atvirų iškirpčių įkvėpta prabanga, primenanti Apšvietos amžių, o mados namų butikai puošti pagal Belle Époque stilių – dizainerio vaikystės laikotarpį. Galingas derinys, kuris, net ir persmelktas praeities, atrodė kaip naujojo šiuolaikiškumo pamatas. Suknelių bumas „Europa užtektinai prisiragavo bombų, metas leisti fejerverkus“, – rašė Ch. Dioras savo prisiminimuose. Jo kūrybiškumas, padaręs įtaką viso pasaulio moterų garderobui, Paryžiui sugrąžino mados sostinės vardą ir padovanojo nesuskaičiuojamą galybę suknelių. Gėlės apyžiedį primenančios suknelės, Dior stiliaus gramatikoje ne ką mažiau svarbios už „Bar“ švarką, garbino absoliutų moters subtilumą. Tačiau Dioro kūryboje buvo gausu ir atvirų korsetų, kailiu

puoštų kostiumėlių, ant nuogo kūno dėvimų paltus primenančių suknelių... Išskirtiniai modeliai buvo pristatomi pagal puikiai sugalvotą scenografiją – pasirodymą per vidurį, – didžioji dalis būdavo apsupta raudono fono. Tai viena pagrindinių Dior spalvų, nors nuo pat vaikystės Christianas žavėjosi daugybe spalvų, ypač mėgo visus rožinės atspalvius, juodą ir mėlyną. Nepamirškime ir estetui Diorui taip patikusios Trianono pilkos. O kur dar gausybė gėlių! Daugybė atskaitos taškų, sudarančių šių mados namų matricą, kuriuos be paliovos galėjo analizuoti vėlesni jų vadovai. Septynių mados namų Dior kūrybos vadovų darbą nagrinėja nauja antologija**. Dar vienas svarbus prekės ženklo palikimas – panteros kailio raštas, matytas jau pirmojoje 1947 m. pristatytoje kolekcijoje. Tai dar ne rokenrolo laikai, todėl dėvėti kačių kailio raštą buvo labai drąsu. Kaip ir tradiciškai vyriškam garderobui priskiriamus audinius, pavyzdžiui, langelius. Bet graži ir išdidi kaip karalienė Dior moteris niekuomet nedvejoja. Argi ji ne ta paryžietė, kuri, kad ir kuriame pasaulio kampe būtų, diktuoja elegancijos toną? Tikra konkistaDiorė...

Iš viršaus į apačią: Dior kostiumėlis, išspausdintas 1950 m. balandžio mėnesio „L’Officiel“ numeryje 2017 m. pavasario ir vasaros kolekcijos pristatymas Gianfranco Ferré mados namams Dior kurtas modelis, 1995 m. „L’Officiel“ numeris

* „Christian Dior & Moi“ („Christianas Dioras ir aš“) – Christiano Dioro prisiminimai, pasirodę 1956 m., perleisti 2011 m. ** Leidyklos „Assouline“ knygos „Dior par Christian Dior“ ir „Dior par Yves Saint Laurent“

67


L’Officiel Mada JUBILIEJUS

Dioras ir jie 70 metų mados namai Dior kūrė vieną dramatiškiausių vaizdinių mados istorijoje. Tarsi įsukta į mistišką, tarp pirštų slystantį tiulį, Dior istorija ir vėl prikelta. Tai ir proga prisiminti garsųjį kutiurjė Christianą Diorą. Liucija Adomaitė

U Christianas Dioras

70

nikali paroda Musée des Arts Décoratifs Paryžiuje žymi kūrybinės meistrystės septyniasdešimtmetį, tai yra lygiai tiek, kiek praėjo nuo pirmosios Dior kolekcijos, kuri išvadavo Paryžių iš pokario depresijos ir pavertė jį pasaulio mados centru. Milžiniškoje 32 tūkst. m 2 dydžio parodos erdvėje žiba kvapą gniaužiantys Christiano Dioro kūriniai. Vienas kitą keičiantys eksponatai primena trapias skulptūras, sulipdytas ne iš monolitiško marmuro ar titaniškos bronzos, o audinių, kuriuos, tarsi paskutinę dieną gyvenančius drugius, kuratoriai kaskart ištraukia iš istorinės reliktų spintos vienam, šįkart tikrai paskutiniam skrydžiui. Tačiau šis skrydis yra kitoks. Tarp objektų, suformavusių klasikinį moteriškumo kanoną, pirmąkart bandyta atskleisti ir tai, kas buvo ištarta puse lūpų ir užrašyta tarp eilučių. Bandyta todėl, kad nežinia, ar tai apskritai įmanoma. Apie tai, kokia kontrastinga ir į perfekcionizmą linkusi asmenybė iš tiesų buvo pats Ch. Dioras, dar šiandien sklinda istorijos, apaustos dūlančiais prisiminimų siūlais. Ilgame pritemusiame koridoriuje išdėstytose dėžėse guli nebylūs dizainerio jaunystės laikų atminimai – „sėkmę nešanti“ auksinė žvaigždė ir kortų kaladė. Jie tarsi liudija apie slėpiningą Paryžiaus couturier priešistorę, gyvenimą ir sėkmę, virtusią multimilijardine mados imperija. Poetas Jeanas Cocteau taikliai pastebėjo, kad magija yra užkoduota pačiame pavadinime. Gomuriu grakščiai vilnijantis „Di-orrr“ kyla iš dviejų kilmingų žodžių junginio – „Dieu“ („Dievas“) ir „d’Or“ („auksas“).


JUBILIEJUS L’Officiel mada

Dviguba prigimtis Dvigubos prigimties plėšomą monsier Dioro sielą pažinojo ne visi. Tačiau akylesni kaipmat įžvelgė prarają tarp idealaus couturier įvaizdžio, ypač to, kuris taip preciziškai nagrinėja tobulumo kontūrus, ir asmeninio Christiano portreto. To meto amerikiečių „Vogue“ redaktorė Bettina Ballard komiškai apibūdino dizainerį: „Jei mintyse susikurtum mados dizainerio vaizdą, ko gero, niekada neturėtum omenyje žmogaus, kuris atrodo taip, kaip Ch. Dioras. Tai kuklus tokio vaikiško putlumo, kurį dar labiau paryškina besitraukiantis smakras, vyras.“ Negana to, spauda kūrėjo išvaizdą paprastai lygino su saldumynu – rožiniu marcipanu, kurio skruostus švelniai kaitina kuklus raudonis. Tačiau Dioras tai suprato ir ne kartą yra sakęs: „Negaliu liautis galvojęs, jog esu gailesčio vertos išvaizdos, kontrastuojančios su visuomenėje populiariu mados dizainerio išvaizdos kanonu.“ Iš tiesų Dioras niekada nejautė pašaukimo madai, nors mada, kaip profesija, jam kėlė savotišką nerimą, o moteriški siluetai skatino jaunatvišką smalsumą. Savo memuaruose* Dioras prisipažįsta nematomam skaitytojui: „Aš žiūrėjau į moteris, grožėjausi jų formomis, kaip ir kiti mano amžiaus vaikinai suvokiau jų eleganciją, bet būčiau labai nustebęs, jei kas nors man tada būtų pasakęs, kad tapsiu drabužių dizaineriu.“ Dioro memuarai parašyti tokia lengva, vinguriuojančia ranka, kad atima žadą. Savo teksto audinį jis audžia lyg rūbą. Tokį patį kaip ir jo couture vizija – elegantišką, bet tikrą, pakilų, o kartais gluminančiai nuoširdų. Būtent memuaruose Dioras įmina savo paties asmenybės mįslę ir prisipažįsta esantis du skirtingi žmonės – tiesiog Christianas prieš maison Dior ir didysis couturier Ch. Dioras – arba vyras, pakeitęs Paryžių. Šį dualumą dizaineris nupasakoja mįslingai: „Šią knygą parašė pirmasis Christianas Dioras tam, kad pasakytų tiesą apie antrąjį, dešimties metų Christianą Diorą. Kadangi jis tapo klaidinančios diskusijos objektu, atėjo laikas pasauliui sužinoti tikrus faktus apie jį.“ Šie du Christianai nėra tik du atskiri vardai – jie iš esmės buvo du skirtingi žmonės, lydėję dizainerį iki pat mirties. Verta paminėti, kad, praėjus bemaž pusei amžiaus, tuometis Dior kūrybos vadovas Rafas Simonsas šiuos memuarus pavadino „žiauriai keistais“ ir „trenktokais“ bei atsisakė knygą skaityti prieš savo debiutinę Dior haute couture kolekciją. Grožio kūrėjas Žurnale „Vogue“ 1945-aisiais išspausdinti žodžiai buvo pranašingi. „Vogue“ kandžiai skėlė: „Kūrybiniai pokyčiai turi įvykti. Paryžietiškos skrybėlės ir sijonai yra tokie pat pasenę, kaip ir praeitų metų bombos.“ Iš tiesų Antrojo pasaulinio karo pabaiga pasėjo pažadą, kad atėjo nauja, visai kita era, o žmonės siekė numalšinti nepakeliamą naujumo troškulį. Šie norai ne visai atitiko realybę karo nualintame Paryžiuje – gatvėse buvo matyti griozdiškų rūbų siluetų, disciplinuotai militaristinių eilučių, žmonių veidai alsavo baimės iškankintu nuovargiu. Iš tikrųjų žmonėms reikėjo ne naujoviškų tendencijų, o estetinio pakilumo, gyvo grožio – stipriausio ginklo, įveikiančio tamsą. Dioras žinojo, kaip tą grožį apčiuopti. Tam, kad moterys jaustųsi ne tik gražios, bet ir laimingos,

Christianas Dioras su vienu iš savo modelių 1948 m.

71


Visi jai šypsosi Topmodelis Arizona Muse nusprendė pradėti kurti madą. Monogramomis dekoruoti nertiniai, kaktusais puoštos palaidinės, – pirmoji kolekcija aiški, švari ir tiksli. Mathilde Berthier

Puslapyje dešinėje: Arizona Muse vilki savo kolekcijos „Majestic Filatures“ megztinį

80

Apie ką svajojote vaikystėje? Ar tose svajonėse buvo vietos madai? Visiškai ne. Norėjau tapti architekte arba raitele. Labiau įsivaizdavau save piešiančią namus nei drabužius! Užaugau Santa Fė, meniškoje aplinkoje (jos tėvas prekiavo meno kūriniais – aut. past.). Be to, daug jodinėjau... Mada manęs netraukė. Kaip ji vis dėlto atsirado jūsų gyvenime? Los Andžele mane pastebėjo talentų medžiotojai. Man buvo gal 18 metų... Pirmasis agentas, buvęs modelis, mane pristatė agentūrai „Next LA“. Vėliau buvo ilga pertrauka, susilaukiau sūnaus Nikko. Ir tik tada, per 2011 m. pavasario ir vasaros mados savaitę,

prasidėjo karjera. Man tada buvo 22-eji. Pirmąją kolekciją sukūrėte kartu su „Majestic Filatures“... Kodėl su jais? Iš naujo atradau tai, kas jau seniai mane žavėjo architektūroje: kūrybinis procesas, galimybė atsispirti nuo idėjos ir ją galutinai įgyvendinti. Man asmeniškai labai patiko kurti, būti atsakingai už kolekciją, priimti sprendimus. „Majestic Filatures“ labai tam tiko. Koks buvo jūsų kolekcijos tikslas? Pasiūlyti linksmų, džiaugsmingų, smagių drabužių. Ir suvokti, kad žmonės gerai jaučiasi juos vilkėdami. Tikrai norėjau, kad su šia kolekcija būtų smagu. Pridėjau jai keletą asmeninių detalių: žvaigždžių, kaktusų... Jei reikėtų pasirinkti tik vieną kolekcijos modelį, kas tai būtų? Kašmyro megztinis, kurį šiandien ir vilkiu. Taip pat jūreiviško stiliaus palaidinė trumpomis rankovėmis. Labai mėgstu marškinėlius, jau kelerius metus juos perku iš „Majestic Filatures“. Kaip patartumėte dėvėti garsiuosius „Majestic“ marškinėlius? Vakarieniaudama, jei noriu atrodyti gražiai, bet ne per daug išsipusčiusi, ant marškinėlių velkuosi švarką, derinu gražias kelnes ir batelius. Keista, bet paprasti drabužiai gali padėti pasijusti unikalia. Ši kolekcija – naujo etapo pradžia? Tikrai taip. Jau rengiu kitus kūrybinius prêt-à-porter projektus, tad, manau, tęsiu bendrą darbą su „Majestic Filatures“. O kokią matote savo, kaip modelio, ateitį?

Man patinka mano darbas. Smagu pristatyti drabužius, pozuoti. Modelio darbas leidžia daug keliauti, atrasti naujas šalis, miestus... Keliauti atostogaujant nuostabu, bet beveik taip pat gerai ir keliauti dirbant, nors turiu pripažinti, kad labai mėgstu Londone gatvėmis žygiuoti su sūnumi, valgyti su juo ir kartu miegoti! Kokiomis mados pasaulio asmenybėmis žavitės labiausiai? Mados namais Yves Saint Laurent. Jie, beje, šiandien nebeegzistuoja, dabar jie vadinasi Saint Laurent Paris... Kalbant apskritai, man patinka viskas, kas elegantiška: mada, grožis, ketvirtojo dešimtmečio gyvenimo būdas, Stellos McCartney kūryba. Man pasisekė tris kartus demonstruoti jos kūrinius. Puikiai pažįstu tiek ją, tiek jos seserį Mary. Man patinka jos prekės ženklas. Ne tik todėl, kad jos drabužiai sukurti būtent moterims, bet ir todėl, kad ji eina į priekį, siūlo tvarią madą. Stella nešvaisto medžiagų, nenaudoja toksiškų dažų ir jokių gyvūninės kilmės medžiagų. Jos prekės ženklas yra etiškiausias prabangos pasaulyje. Ar ir jūs pati esate kovotoja? Tikrai taip. Savo ruožtu mąstau, kaip mados pramonę paversti tvaresne, kaip kiekvienas prekės ženklas ir dizaineris galėtų pasitarnauti aplinkosaugai. Šūkis „Išgelbėsime planetą“ skamba nuvalkiotai, reikia, kad kiekvienas keistų savo įpročius, sumažintų, pavyzdžiui, plastiko vartojimą. Daugelis jau stengiasi... Tai turėtų būti visuotinis refleksas.

NUOTRAUKŲ TEISĖS SAUGOMOS

L’Officiel Mada Posūkis


L’Officiel Mada REPORTAŽAS

Paryžiaus mados savaitės dienoraštis Pristatinėti mados savaičių svarbos žurnalo skaitytojams turbūt nereikia. Tai yra įspūdingiausias mados industrijos re(n)ginys, vykstantis Niujorke, Londone, Milane ir Paryžiuje. Į mėnesį trunkančią mados šventę sutelpa tiek daug įvykių, pristatymų ir renginių, o juose dalyvauti ir atsidurti įvykių epicentre – tikriausiai kiekvieno mados žurnalisto ir tinklaraštininko svajonė. Praėjusį sezoną turėjau galimybę stebėti H&M ir Magdos Butrym pristatymus, tad tik labai nedrąsiai, pirštų galiukais prisiliesti prie Paryžiaus mados savaitės, o šį rudenį intensyvus ritmas įsuko ir mane – Paryžiaus mados savaitė buvo kaip niekada prieštaringa, kupina intriguojančių debiutų, diskusijų ir vienas už kitą įspūdingesnių pasirodymų. Monika Repčytė 84

Mados naujienų tinklalapis „The Business of Fashion“ Magda Butrym įvardijo kaip vieną iš trijų geriausiai perkamų nišinių mados ženklų kartu su The Attico ir Saks Potts.

Magda Butrym

pusmetį M. Butrym pasakojo apie svajonę pristatyti vardinę avalynę. Naujoje kolekcijoje galima išvysti madingus įsispiriamus aukštakulnius batelius, puošiamus dizainerės kurtais aksesuarais. Be galo džiugu matyti, kaip uždarajame Paryžiuje įsitvirtina dizaineriai, anksčiau „nurašyti“ vien dėl to, jog yra iš regionų, kuriuose mados industrija silpna arba beveik visai neegzistuojanti.

Monikos Repčytės ir Vida Press archyvų nuotr.

Magda Butrym

Rugsėjo 27 diena Magda Butrym Naujosios lenkų dizainerės Magdos Butrym kolekcijos laukiau su nuoširdžiu nekantrumu ir entuziazmu – vos per keletą sezonų milžiniško dėmesio sulaukusi kūrėja jau spėjo įsitvirtinti Paryžiaus mados savaitėje ir į jos organizuojamą showroom’ą vienoje prabangiausių Paryžiaus gatvių (Rue Saint-Honoré) užeina ne tik atidžiai mados entuziastų sekamos tinklaraštininkės, bet ir įtakingi žurnalistai. Mados naujienų tinklalapis „The Business of Fashion“ Magda Butrym įvardijo kaip vieną iš trijų geriausiai perkamų nišinių mados ženklų kartu su The Attico ir Saks Potts. Naujoji kolekcija išlaiko tą pačią jausmingą ir moterišką nuotaiką, kurią padeda sukurti subtilūs gėlių raštai, dramatiški siluetai (dizainerės drabužius galima atpažinti iš asimetriškų iškarpymų), raukiniai, žaidimas su kontrastais, pavyzdžiui, mini sijono trumpumą kompensuoja didžiulės palaidinių rankovės. Magdos Butrym įvaizdyje galima atrasti tam tikrų paralelių su Anthony Vaccarello arba Alexandre’o Vauthier plėtojama stiprios, itin emocingos ir nebijančios provokuoti moters vizija, tačiau jos darbai išsiskiria autentiškumu, neleidžiančiu dizainerės subanalinti ir lengva ranka priskirti ant reikiamos bangos „užšokusių“ dizainerių kategorijai. Misticizmas, lengvas paslapties šydas, buduaro elementai ir jausmingumas be jokių filtrų – tik keletas sąvokų, šaunančių į galvą rankose šiugždant Magdos suknelių ir palaidinių audiniams. Beje, dar prieš


REPORTAŽAS L’Officiel mada

Ann Demeulemeester

Rugsėjo 28 diena Ann Demeulemeester Be jokios abejonės, didžiausia šios mados savaitės intriga buvo Natachos Ramsay-Levi debiutas mados namuose Chloé – ilgametė Nicolas Ghesquière’o (dabartinio mados namų Louis Vuitton kūrybos direktoriaus) mokinė ir pagalbininkė pademonstravo menišką ir darniai į Chloé kūrybinį paveldą įsiliejančią kolekciją, kurioje vis dėlto buvo galima atpažinti labai daug N. Ghesquière’o stilistikos bruožų. Bus labai įdomu stebėti, kaip keičiantis sezonams (tikėkimės, jog N. Ramsay-Levi mados

namuose užsiliks ilgiau nei įprasta nežmonišku greičiu besikeičiantiems dizaineriams) kūrėja atras ir išsigrynins savo kūrybinį braižą. O mano dėmesio centre šiandien – legendinės belgų dizainerės Ann Demeulemeester šou. 2013 m. Antverpeno šešetukui priklausanti kūrėja tolesnę mados namų plėtrą perleido Sebastienui Meunier, kurio estetinė kalba atspindi avangardinę ir radikalią jo pirmtakės viziją. Naujoji kolekcija, pristatyta skambant gyvai grupės „Warhaus“ muzikai, buvo tikrų tikriausia duoklė sunkiai į apibrėžtus rėmus telpančiai Ann Demeulemeester moteriai. Androginiška romantizmo herojė vilkėjo įvairias juodo kostiumo variacijas su baltomis plunksnomis, apsiaustus sukneles ir ilgas palaidines, pižamas primenančius paltus, asimetriškus ansamblius (dėmesio vertos netradicinio ilgio – iki kelių – kelnės, seniai laikomos mados faux pas) ir šiuo metu tikrą renesansą išgyvenančias detales, pavyzdžiui, korsetus arba ant liemens tarsi diržus juosiamas mažas rankines. Užrašai, marginantys drabužius, – viena iš S. Meunier vizitinių kortelių. Neabejotina mados namų stiprybė yra gebėjimas išlaikyti harmoningą, savitą kūrybinę viziją nepaisant stipraus tendencijų daiktų diktato. Kolekcijos svečiai, dažniausiai nuo galvos iki kojų dėvintys vardinius drabužius (Vetements arba Gucci džemperiai, Off-White rankinės, Balenciaga sportbačiai – ir viskas viename derinyje), patekę į S. Meunier pasaulį, tarsi išsilaisvina iš sportinio gatvės stiliaus pragmatiškumo ir patenka į fantazija, romantika ir kinematografiškumu dvelkiantį pasaulį.

Mashama

Anne Sofie Madsen

Spalio 1 diena Mashama John Galliano Anne Sofie Madsen Apniukęs ir lietingas spalio pirmosios dienos sekmadienis buvo viena įspūdingiausių mados savaitės dienų – ne tik asmeniškai man, bet ir kitiems, su nekantrumu laukusiems Clare Waight Keller debiuto mados namuose Givenchy, naujos Balenciaga kolekcijos (kuri, beje, šįsyk buvo itin radikaliai krypstanti į kito Demnos Gvasalios socialinio eksperimento – Vetements – pusę; ar Balenciaga „Crocs“ modelis ir eurais / doleriais margintos suknelės iš tikrųjų yra Balenciaga paveldo verti kūriniai? Klausimas lieka atviras), Céline ir Valentino pristatymų. Mano diena prasidėjo pažintimi su perspektyvia kinų dizainere Mashama, diplomuota prestižinio Londono Šv. Martino meno ir dizaino koledžo kūrėja, atlikusia praktiką mados namuose Alexander McQueen. Jos kolekcija, pristatyta Palais de Tokyo, atidavė duoklę kino filmui „2046“, o pagrindinį įkvėpimą galima apibrėžti keliais raktažodžiais: futurizmas, fantastika (sci-fi) ir poetiškumas. Daugelis ansamblių yra puikus dabartinės mados vartotojų aistros atsakas į dekonstruotus kostiumus, balansuojančius ant vakarinės aprangos ribos dėl puošnumo ir sudėtingumo, siurrealistišką avalynę ir konceptualius paltus ar apsiaustus. Ne mažiau intriguojantis buvo ir Anne Sofie Madsen dizaino studijos pristatymas – danų dizainerė nusprendė tyrinėti abstrakčias, su praeitimi ir ateitimi susijusias temas, pabrėžti ore tvyrantį neaiškumo jausmą, būdingą tiek jauniems, tiek įsitvirtinusiems dizaineriams. Tiesa, šis kone egzistencinis 85


L’Officiel Mada REPORTAŽAS

Anne Sofie Madsen

86

„Nusirengimo menas“ – štai taip nemažą kolekcijos dalį pakrikštijo pats kūrybos direktorius Billas Gayttenas.

meniška, išsilavinusi, neabejotinai susidomėjusi istorija ir atrandanti šių mados namų kolekcijose savo estetinius polinkius. Ir nors B. Gaytteno kolekcijos neprimena ekstravagantiškųjų J. Galliano viražų, jose netrūksta drąsių, akį traukiančių variantų. Tiesa, galbūt labiau pritaikytų nuosaikesnėms moterims. Pristatydamas naująją kolekciją, įkvėptą romantinio miuziklo „Cry baby“, B. Gayttenas retoriškai klausia savo klienčių: ar neatsibodo būti geromis mergaitėmis? Paradoksalu, nes blogos mergaitės įvaizdį turėjusi atspindėti kolekcija iš tikrųjų buvo gana saldi ir romantiška: dominavo pastelinė, „šerbetinė“ spalvų paletė, buduarinės suknelės, šifonas ir šilkas, perregimi audiniai atskleidė rausvus apatinius, ant suknelių matėme žiedlapių motyvų… „Nusirengimo menas“ – štai taip nemažą kolekcijos dalį pakrikštijo pats kūrybos direktorius B. Gayttenas. Vyriškąją, arba, kaip galima nuspėti, „blogąją“, kolekcijos dalį atspindi griežto kirpimo švarkai, užmetami ant naktinių-suknelių arba perregimų palaidinių, derinami su grubia avalyne (kuri, beje, dominuoja visame pristatyme).

John Galliano

Monikos Repčytės ir Vida Press archyvų nuotr.

nerimas sunkiai rado apibrėžiamą pavidalą. Kolekcija atrodo eksperimentinė ir ne iki galo išgryninta: delikatūs drabužiai derinami su masyvia avalyne, žemės atspalvių sukneles ir palaidines margina didelio gotikinio rašto užrašai, kai kur galima išvysti geometrinių raštų užuominų. Drabužių pristatymą užgožė itin garsus elektroninės muzikos takelis, kuris tikriausiai turėjo atspindėti kolekciją gaubiantį nerimą ir jį papildyti, tačiau bendras įspūdis buvo gana blankus. Laukiamiausias šios dienos pristatymas priklauso mados namams John Galliano, pakvietusiems svečius į įspūdingą Hotel le Marois erdvę aštuntajame Paryžiaus rajone. Dar menanti Billo Gaytteno laikus mados namuose Dior, kai Johnas Galliano buvo iš jų pašalintas, smalsiu žvilgsniu seku dabartinius B. Gaytteno darbus, tik šįsyk – jau vardiniuose John Galliano namuose. Dar prieš prasidedant pristatymui prie manęs priėjo „World Fashion Channel“ korespondentės ir paklausė: „Kokia moteris šiandien dėvi John Galliano drabužius?“ Pasistengusi atmesti pirmas stereotipines į galvą atėjusias mintis nusprendžiau, jog John Galliano moteris yra


REPORTAŽAS L’Officiel mada Spalio 2 diena Valentin Yudashkin Puikiai Paryžiuje pažįstamo rusų dizainerio Valentino Yudashkino kolekcija buvo kone vienintelė taip ryškiai orientuota į šiltąjį sezoną – tikras šviežias ir pozityvus pavasariškas gūsis rudenėjančioms nuotaikoms. Dailininko Kazimiro Malevičiaus įkvėpti ansambliai buvo gaivūs, vasariški, paprasti (kodėl šis žodis vis dar skamba kaip keiksmažodis?), tačiau jokiu būdu ne banalūs. Ilgas baltas sukneles, sujuostas geltonomis skarelėmis vietoje diržo, ansamblius iš lengvų

medžiagų, ant kurių tarsi dailininko teptuku tykšta ryškūs raudonos, geltonos, oranžinės spalvos brūkšniai, plačiabryles skrybėles ir platformines basutes, primenančias įsispiriamas baseino šlepetes (panašu, kad ateinantį sezoną jos vis dar bus madingos), galima puikiai įsivaizduoti Žydrojoje Pakrantėje. Buvo įdomu tarp kolekcijos svečių išvysti tokias asmenybes kaip prancūziškojo „Vogue“ redaktorę Emmanuelle Alt. Juodas apsiaustas, kelnės ir avalynė – viena įtakingiausių mados industrijos asmenybių ištikima juodai spalvai.

Valentin Yudashkin

Gatvės stiliaus fotografai jau seniai perprato, kad Palais de Tokyo – viena svarbiausių mados savaitės vietų, kur nuolatos galima sutikti besibūriuojančiŲ stilingŲ viešniŲ. Kai kurios iš jų žinomos ir rankose gniaužia kvietimus į šou, o kitos tiesiog trokšta patekti į kadrą.

Spalio 3 diena Junko Shimada Mados savaitės maratoną užbaigiu su japonų dizainerės Junko Shimados kolekcija, irgi pristatyta Palais de Tokyo rūmuose. Gatvės stiliaus fotografai jau seniai perprato, kad tai – viena svarbiausių mados savaitės vietų, kur nuolatos galima sutikti besibūriuojančių stilingų viešnių. Kai kurios iš jų žinomos ir rankose gniaužia kvietimus į šou, o kitos tiesiog trokšta patekti į kadrą. Junko Shimada kolekcijoje labai stipriai juntamas simbolizmas – ant kvietimo nupieštas mįslingas medis atgyja kaip vienas esminių pristatymo akcentų, o ant podiumo išnyra modeliai, vilkintys lengvučių, perregimų audinių (gipiūro, nėrinių) ansamblius, jų galvą puošia skrybėlės iš stilizuotų lapų. Kolekciją pristatančiame atviruke dizainerė kalba apie pavasario sapną, kuriame ji nusprendžia savo alternatyvų ir netradicinį mados supratimą perleisti per gamtos prizmę, prikelti mitiškas sodininkes ir elfus iš sapnų. Būtų sunku sugalvoti pozityvesnę viziją mados savaitės pabaigai. Paskutinis vakaro renginys – pristatymas Saint Laurent butike Saint-Sulpice aikštėje, kuriame žurnalistams ir klientams pristatyta neseniai parduotuves pasiekusi šio rudens ir žiemos kolekcija. Nieko keisto, jog dėmesio centre – mados namų aksesuarai ir ypač avalynė. Užtenka prisiminti masyvius vien kristalais dabintus ilgaaulius, kurių kaina siekia dešimt tūkstančių eurų. Nepaisant kosminės kainos, šiandien, dėliodama paskutinius

šio dienoraščio akcentus, pastebėjau, jog daugelyje mados tinklalapių šie batai jau išpirkti... Žmonėms reikia pasakos, fantazijos šuolių, kontrastų ir romantikos, ir net nesvarbu, kiek jos kainuoja. Tokį įspūdį paliko matytos kolekcijos. Ateinantys metai bus pozityvūs.

Junko Shimada

87


L’Officiel Mada Pažintis

Kaip sukurti gražius kvepalus? Prancūzų parfumerijos namų Maison Francis Kurkdjian (į)kūrėją Francis Kurkdjianą vadina parfumerijos genijumi, o jo kūrinius – šedevrais. Nei viena, nei kita neperdėta. Tuo įsitikinau gavusi unikalią ir neįkainojamą patirtį pakalbinti šį žmogų. Tiesa, jis pats nei liaupsių, nei laimėjimų nesureikšmina. Asta Lipštaitė Fotografas Liudas Masys

J

o kūrinių sąrašas įspūdingas: būdamas 26-erių, jis sukūrė kultinius pasaulinę šlovę jam pelniusius Jean-Paul Gaultier kvepalus „Le Male“, jo kvapų „portfolio“ yra ir mados namams Dior, Burberry, Giorgio Armani, Elie Saab, John Galliano, Narciso Rodriguez ir kt. kurti daugiau kaip pusė šimto aromatų. Būdamas 48-erių, F. Kurkdjianas yra pasiekęs visas įmanomas parfumerijos pasaulio aukštumas – tik tegu jis šio sakinio geriau neperskaito... Kalbinti tokį žmogų – didžiulis iššūkis ir įvykis. Kaip savo tinklaraštyje „Minervos Blog’as: Įkvėpimai“ rašė jo autorė Rimantė Budrytė-Kvietkauskienė, „jeigu tą dieną virš sostinės būtų pradėję snigti nušlifuotais deimantais, tai būtų kur kas mažesnio kalibro įvykis“. Gauti 45 minutes neįsivaizduojamai brangaus šio žmogaus laiko – didžiulė dovana, kurią verta branginti kaip Baccarat krištolą ar Rimantės paminėtus deimantus. Išskirtinis pokalbis vyko sostinės viešbučio „Narutis“ Židinio salėje. F. Kurkdjianas paliko kuklaus, nedaugžodžiaujančio, tačiau labai mandagaus žmogaus įspūdį. Paėmęs į rankas dovanų atneštą žurnalo „L’Officiel Mada“ numerį, nudžiugo išgirdęs, kad jis leidžiamas Prancūzijoje – armėnų kilmės parfumeris tiesiog įsimylėjęs Paryžių, šalia kurio gimė, kuriame gyvena ir į kurį jam visada gera grįžti. Netgi esu skaičiusi, kad parfumerijos namus jis įsteigė tam, kad padovanotų Paryžiaus jausmą kitiems. Kalbėti apie jau sukurtus kvepalus F. Kurkdjianas nemėgsta: „Tai – jau istorija. Ji man nebepriklauso ir, tiesą sakant, nebėra įdomi. Nesižvalgau į praeitį, žvelgiu tik į ateitį.“ O paklaustas, kurie iš jo sukurtų aromatų pačiam yra palikę didžiausią įspūdį, kuriuos sukūręs didžiuojasi labiausiai, atsako: „Tie, kuriuos dar sukursiu.“ Pats kvepalų 98


L’Officiel Mada Reiškinys

Kai mada tampa eksponatu Šį rudenį atidaryti du Yves’ui Saint Laurent’ui skirti muziejai – mada dar niekada nebuvo taip susijusi su menu. Pats metas panagrinėti, kodėl mada taip brangina savo paveldą ir kaip ji pakeitė muziejininkystės taisykles.

D

„ Puslapyje dešinėje: Epizodas iš 2016-ųjų pavasarį Londone surengtos parodos „Disobedient Bodies: J. W. Anderson Curates The Hepworth Wakefield“

130

idis mados kūrėjas yra prabangos menininkas, kolekcionuojantis meno kūrinius, gyvenantis rafinuotoje ir prabangioje aplinkoje, jį supa poetai, dailininkai, jis kuria kostiumus teatrui, baletui, filmams ir prisideda prie meninės kūrybos.“ Šiuos žodžius savo veikale „La Mode de cents ans“ („Šimto metų mada“) parašė sociologas ir filosofas Gilles’is Lipo. Vienu sakiniu jis ne tik apibendrino stilisto darbą, tačiau pabrėžė ir išskirtinį jo ryšį su savo laikotarpiu ir jį įkvepiančiais menininkais. Dailininkas Pietas Mondrianas ir Y. Saint Laurent’as 1965-aisiais, režisierė ir fotografė Cindy Sherman ir Comme des Garçons 1994-aisiais, rašytojas Richardas Price’as ir Louis Vuitton 2008-aisiais, menininkas Ropas van Mierlo ir Marni 2013-aisiais, o visai neseniai – Yves’as Kleinas ir Céline arba Louis Vuitton ir Jeffas Koonsas... Menininkų ir mados ženklų bendradarbiavimo sąrašas kasmet vis ilgėja: ar tai būtų vienetinė kolekcija, ar reklamos kampanija – mados ženklai nuolat ieško menininkų ir iš jų semiasi įkvėpimo. Vis dėlto mada, kitaip nei menas, visada buvo traktuojama kaip nerimta, menkniekių sritis. Tačiau situacija

Lewiso Ronaldo / The Hepworth Wakefield nuotr.

Mélody Thomas


Reiškinys L’Officiel mada

131


L’Officiel Mada ISTORIJA

Raudonojo taško magija Henri Cartier-Bressonas, Édouard’as Boubat, Robertas Capa... Jis tapo ištikimu jų palydovu. Amžių fiksuojantys paveikslėliai radosi būtent su šiais objektyvais. O pats fotoaparatas „Leica“ pakeitė pasaulio veidą. Ir tai dar ne pabaiga. Šiais metais „Leica“ mini 103 metų sukaktį ir vis dar yra aukštumose. Baptiste’as Piégay

+ 10 %

apyvartos augimas 2017 m.

1 600

žmonių dirba „Leica“ įmonėse visame pasaulyje

6 000 €

vidutinis pirkinių krepšelis. Kainos – nuo 300 iki 20 000 €

136

K

iekvienas legendinis išradimas toks tampa dėl dviejų priežasčių: įtakos, kurią padaro mūsų gyvenimui, ir atsiradimo aplinkybių. Nors ir tapęs sėslesnis, žmogus išsaugojo klajoklišką instinktą ir kelionių troškimą. Anuomet į kišenę įsimesti užrašų knygutę sunku nebuvo, o štai ar kartu pasiimti fotoaparatą, pagalvodavo ne kiekvienas. Tad tai, kad kažkas sugalvojo šį aparatą sumažinti, buvo genialus techninis iššūkis ir kartu komercinis poreikis, susijęs su laisvalaikio sektoriaus evoliucija. Toks ir buvo Ernsto Leitzo II tikslas. 1914 m. jis užpatentavo kompaktišką 24 x 36 formato aparatą. Iš tėvo paveldėtoje įmonėje iki tol buvo gaminti žiūronai ir akiniai. Tačiau joje dirbantis technikos genijus Oskaras Barnackas apsiėmė tobulinti ir fotoaparatą: kaip pavyzdį pasiėmė tuo metu vienintelį lengvą „Kodak“ firmos fotoaparatą „Brownie“, tačiau šio darytos nuotraukos buvo apgailėtinos kokybės. O. Barnackas sukūrė 24 x 36 formato aparatą, sumažino negatyvo dydį, tačiau išryškintos nuotraukos padidėdavo. Taip įmonė „Leica“ (pavadinimas sudarytas iš pavardės Leizt ir žodžio „camera“) sukūrė unikalų aparatą „Leica“. Plunksnos lengvumo 377 g sveriančio fotoaparato istorija neatsiejama ir nuo praėjusio amžiaus chaoso. Prieštaringai vertinama Capa nuotrauka, kurioje matyti kulkos pašautas kareivis, buvo padaryta „Leica“ aparatu; dėl kitokių priežasčių, tačiau taip pat nevienareikšmiai įvertinta Alfredo Eisenstaedto nuotrauka, kurioje amerikiečių kareivis, švenčiant Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, aistringai bučiuoja jauną panelę. Ji irgi daryta su „Leica“. Šis fotoaparatas tapo neatsiejamu kūrybos įrankiu. Tiesa, dėl Pirmojo pasaulinio karo juo pradėta prekiauti kiek vėliau, tik 1925 m., nepaisant Vokietiją užgriuvusios ekonomikos krizės, parduota net tūkstantis šio fotoaparato vienetų. Dėl lengvumo šį fotoaparatą pamėgo reporteriai. Juo buvo galima fotografuoti judančius objektus, nebereikėjo pozuoti, tad „Leica“ kaipmat sulaukė sėkmės ir palankių vertinimų. Tolesnis dešimtmetis buvo


ISTORIJA L’Officiel mada

„Leitz Park“ – naujoji „Leica“ būstinė Veclare, prekės ženklo su raudonu tašku lopšys

137


L’Officiel Mada Pažintis

Pas Pichard Amélie Pichard – moteris, kurios portreto kontūrai ryškėja švelniai ir pamažu, tačiau su užtikrintais ir ryškiais štrichais. Iš tikrųjų nė nebūtina jos sutikti gyvai, kad susižavėtum šia stilinga raudonplauke. Monika Repčytė Fotografė Nadia Gric

146


147


L’Officiel Mada Madinga kryptis

Miestas ant vandens Nors Amsterdamas dažnai įsivaizduojamas kaip svaigus ir vėjavaikiškas, iš tiesų jis ne toks. Per pastaruosius keletą metų mieste įvyko daug teigiamų pokyčių ir dabar jis vėl toks pat puikus, koks buvo XVII a., savo auksiniais laikais. Eglė Balčiūnaitė-Babunašvili

PIRKTI „X Bank“ „X Bank“, įsikūrusi viešbučio „W“ pašonėje, kartais pristatoma kaip Olandijos kūrybiškumo epicentras. Parduotuvėje mada „draugauja“ su menu ir šiuolaikiniu dizainu, joje vyksta parodos, nuolat atnaujinamos instaliacijos, veikia restoranas ir unikali renginių erdvė „Vault“. Visos prekės – išskirtinai olandų kūrėjų. Galima rasti Denham, Le Bonnet, United Nude ir dar dešimtis puikių prekės ženklų. Adresas: Spuistraat 172, Amsterdamas.

IT GIRL Vera van Erp @veravanerp Gal ir ne tiek daug žmonių Olandijoje žino Verą van Erp, bet man jos vardas visuomet pirmas kalbant apie stilingas olandes. Labai jauna, labai graži ir turinti tikrai gerą stiliaus suvokimą. Dvidešimtmetė Vera modelio karjerą pradėjo žengdama Louis Vuitton podiumu, vėliau – sėkmingi darbai su mados namais Céline ir Gucci. Ji mokėsi Amsterdamo mados institute ir svajoja apie meno vadovės ar mados redaktorės karjerą. Grožis tampa dar gražesnis, kai turi ką pasakyti.

Dar verta aplankyti: „Velour“,

„X Bank“

„Love Stories“, „Skins

Dar verta stebėti: @negin_

Cosmetics“, „de Bijenkorf“.

mirsalehi, @lizzyvdligt,

DIZAINERIAI Jaunas olandų kūrėjas Peetas Dullaertas žaidžia audinių klostėmis ir formomis nuo pat pirmosios kolekcijos pristatymo prieš penkerius metus. Dizaineris sako, kad kurti jį įkvepia žmonės ir kasdienis domėjimasis pasaulio naujienomis. P. Dullaerto kuriami drabužiai išsiskiria įmantriais siluetais ir praktiškumo bei unikalumo deriniu. Kompanija propaguoja tvarios mados idėją ir padeda vargstančioms šeimoms. Virtuali svetainė – www.peetdulaert.com.

@juliehoomans, @yara_ michels, @marjanjonkman.

VALGYTI „Vermeer“ Man labai patinka restoranai, kurių meniu kinta pagal sezoniškumą. Šefai patys renkasi vietinių augintojų produktus ir iš jų kuria paprastus nepaprasto skonio patiekalus. Daržoves ir prieskonines žoleles „Vermeer“ personalas skina iš daržo, įrengto ant stogo, o someljė subtiliai derina vyną prie kiekvieno patiekalo iš degustacinio meniu. Restoranas ir naujasis jo šefas Christopheris Nayloras yra „pasipuošę“ viena „Michelin“ žvaigždute. Adresas: Prins Hendrikkade

der Kempas, Viktor & Rolf.

59–72, Amsterdamas. Dar verta paragauti: „Madam“, „Rijks“, „Choux“, „Daalder“, „Arles“, „Ciel Bleu“, „The White Room“, „Yamazoto“, „De Kas“.

Peetas Dullaertas

152

Instagram archyvų nuotr.

Dar verti dėmesio: Sies M arjan, Iris van Herpen, Ronaldas van


Madinga kryptis L’Officiel mada

Vera van Erp

„Pulitzer’s“

NAKTINĖTI „Pulitzer’s“ Baro „Pulitzer’s“ gėrimų meniu puikuojasi tikriausiai visi klasikiniai kokteiliai ir tai yra visai nenuobodu, nes juos ruošia naujovėms ir inovacijoms atviri profesionalai. Jaukus fotelis šalia spragsinčio židinio, gėrimas ir ilga naktis pokalbiams art deco stiliaus bare. Man tai skamba kaip tobulas rudens ar žiemos penktadienio vakaras Amsterdame. Siūlau pasidairyti artimiausių skrydžių – gyvenimą reikia švęsti.

„Vermeer“

Adresas: Keizersgracht 234, Amsterdamas. Dar verta aplankyti: „Vesper“, „Twenty-third bar“, „Louie Louie“, „Door 74“. „Conservatorium“

Stedelijk muziejus

APSISTOTI „Conservatorium“ Viešbutis „Conservatorium“ įrengtas muzikos konservatorijos patalpose. Puiki vieta, skanus maistas restoranuose, malonus ir paslaugus personalas, holistinis sveikatingumo centras ir interjeras, kuriame istorija susipina su šiuolaikiniu

dizainu, – „Conservatorium“ turi viską, ko reikia geram viešbučiui. Italas interjero dizaineris Piero Lissoni XIX a. pastatą pavertė neaplenkiama Amsterdamo traukos vieta. Adresas: Van Baerlestraat 27, Amsterdamas. Dar verta apsistoti: „Pulitzer“, „Andaz“, „W Amsterdam“, „Jansz“, „Seven one Seven“.

PAMATYTI Stedelijk muziejus Nemuziejiškas muziejus. Taip galėčiau apibūdinti Stedelijk moderniojo meno muziejų. Jo kolekcijoje – daugiau kaip 90 tūkst. meno kūrinių nuo 1870 m. iki šių dienų. Paveikslai, skulptūros, nuotraukos, filmai, grafikos darbai, menininkų knygos, – kolekcija tikrai didžiulė ir įspūdinga. Iki sausio pradžios vyksta nuostabi Jeano Dubufet paroda. Adresas: Museumplein 10, Amsterdamas. Dar verta pamatyti: „Hortus Botanicus Amsterdam“, RIJKS muziejus, KEUKENHOF (pavasarį).

153

L'Officiel Mada 74  
L'Officiel Mada 74  
Advertisement