„LĖTAI apie pasaulį “ Nr. 4 (2020 m. gruodis) by „LĖTAI apie pasaulį“

NR. 4 (4) 2020 GRUODIS-2021 VASARIS

Lėtai APIE PASAULĮ

PASL A PT I N G I A I R I Ų K E LI AU NI NK A I

„ K E LI AUJANČIOS MAMOS“ LAPLANDIJOJE

KAUKAZO LEGEN D Ų PĖDSAK AIS

M ANTO W I Z AR D M AG I JA

Š V ENČIONIŲ ŽEMIŲ VAISTAŽOLĖS

SUSITIKIM AS SU MAJŲ DIEVAIS

GUIDELINES ACADEMY – tai šiuolaikiški kursai būsimiems turizmo profesionalams ir visiems, norintiems praplėsti akiratį. Žiemos švenčių proga artimiausiems dovanokite pažinimo džiaugsmą. Dabar geriausias metas mokytis! Atskiri paskaitų ciklai, skirti norintiems pagilinti istorijos, kultūros, meno ir architektūros žinias, susirasti bendraminčių ir visapusiškai tobulėti. 5-ių arba 10-ies pasirinktų ekskursijų paketai, ieškantiems nuotaikingo ir turiningo laisvalaikio. Pusės metų trukmės gidų kursai, skirti norintiems tapti turistų numylėtais gidais ar nepakeičiamais kelionių vadovais.

Junkitės į istorijų pasakotojų, patirčių organizatorių ir geros nuotaikos kūrėjų bendruomenę! www.guidelinesacademy.com

5-ių arba 10-ies pasirinktų ekskursijų paketai Pasirinkite jums patinkančias mūsų ekskursijas iš beveik dvidešimties galimų temų. Ekskursijos vyks savaitgaliais lapkričio–balandžio mėn. Kaina: 5 ekskursijos 60 EUR, 10 ekskursijų 100 EUR

Padovanokite tobulėjimo, laiko praleidimo, žinių ir akiračio praplėtimo dovaną savo kolegoms, draugams ar šeimos nariams. O galbūt net sau pačiam? Tai puiki galimybė sužinoti daugiau apie savo miestą, pamatyti neatrastų kampelių, apsilankyti galerijose ir muziejuose kartu su tarptautinę patirtį turinčiais gidais.

Istorijos kursas smalsiems

Paskaitų pradžia: 2021 kovo 15 d. 11-os nuotolinių paskaitų ciklas Kaina: 110 EUR Tai kursas, skirtas ne tik gidams, kelionių vadovams, tačiau ir visiems, norintiems geriau išmanyti Lietuvos istoriją.

Apie architektūrą ir meną glaustai bei užtikrintai

Paskaitų pradžia: 2021 sausio 4 d. 8-ios nuotolinės paskaitos Kaina: 100 EUR Tai paskaitų ciklas apie dailę, meną ir architektūrą su Lietuvos Nacionalinio muziejaus vyriausiuoju muziejininku ir kuratoriumi, menotyrininku Skaisčiu Mikulioniu.

Kultūros paskaitų ciklas

Paskaitų pradžia: 2020 lapkričio 23 d. (vėliau prisijungusiems paskaitų įrašai persiunčiami) 7-ios nuotolinės paskaitos Kaina: 70 EUR Tai kursas, skirtas visiems, norintiems tvirčiau išmanyti Lietuvos kultūrą bei tradicijas. Tradicijos, tautinės mažumos, religijos, švietimas, miesto ir kaimo kultūra, istorinė virtuvė ir dar daugiau.

Gidų kursai (pažymėjimui gauti)

Paskaitų pradžia: 2020 spalio 26 d. (vėliau prisijungusiems paskaitų įrašai persiunčiami) 250 akademinių valandų (teorinių ir praktinių užsiėmimų, iš viso apie 6 mėn.) Kaina: 670 EUR Pusmečio trukmės kursuose su Lietuvoje ir pasaulyje pripažintais turizmo profesionalais išmoksite vesti ekskursijas ir efektyviai spręsti keliautojų problemas, įgausi žinių, kaip pasakoti įtraukiančias istorijas, kaip kurti autentiškas patirtis ar kaip pritraukti geriausią atlygį mokančių agentūrų bei pavienių turistų dėmesį.

TURINYS

VAIZDAI

ŠIAURĖ

KELIONIŲ MAGIJA

Veduta: laiko pėdsakai

Gyvenimas Grenlandijoje, arba „Atsipalaiduok, viskas bus gerai!“

Kelionių arbrakadabra. Atkerėta

POKALBIS

PASAKOS

# AT R A N D U L I E T U V Ą

Mantas ŽmuidinavičiusWizard: žmogaus gyvenimas – pati didžiausia magija

Mistiškosios pasakos iš Butano karalystės

Vilniaus universiteto bibliotekos istorijos

2 0 2 0 M E T A I N R . 4 ( 4 ) // G R U O D I S – V A S A R I S REDAKTORĖ Dalia Smagurauskaitė

DIZAINERĖ Aurelija Sukackė

LEIDĖJAS MB Konsultas

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.

ŽURNALĄ KŪRĖ Astra Petkūnaitė Aistė Borjas Vladas Liepuonius Viktorija Samarinaitė

KALBOS REDAKTORĖ Jurgita Brasiūnaitė

F B facebook.com/letai.lt I G instagram.com/letai.lt PAT R E O N patreon.com/letai

Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo žurnale skelbiama informacija negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar kitaip platinama.

B E N D R A D A R B I AV I M A S IR REKLAMA Monika Urbanavičiūtė labas@letai.lt

VIRŠELIO NUOTRAUKA @Freepik

TURINYS

102

132

# AT R A N D U L I E T U V Ą

KELIAUJANČIOS MAMOS

Tarp tradicijų ir mokslo pažangos: vaistažolės iš Švenčionių krašto

Pasakiška vieta, kurią aplankyti svajoja visi vaikai

114

146

I N S TA G R A M

BENDRUOMENĖS

Vaizdų magija

Airiškų sapnų link

116

162

KAUKAZAS

KNYGOS

Pietų Kaukazas: tarp legendų ir realybės

Pasakų galia: nuo maro, nuobodulio ir žmogžudžių

116

132

146

R E D A K C I J O S S K I LT I S

DALIA SMAGURAUSKAITĖ

iovannio Boccaccio „Dekamero nas“ vyksta maro laikotarpiu – de šimt jaunuolių, pasislėpę nuo Florenciją užklupusios epidemijos, pasako ja istorijas. Turbūt panašiai ir mes, prabėgus ne vienam šimtmečiui, vis dar kamuojami epidemijos, užsimiršti galime tik skaitydami istorijas apie vietas ir žmones. Todėl sten gėmės, kad jos būtų šviesios ir įkvepiančios, visai kaip pasakos, lydinčios mus nuo mažų dienų. Kažkur tarp paslapčių, pasakų ir magi jos sklando Aistės Borjas pasakojimas apie Kaukazą, jo legendas, žmones ir svetingu mą. Taip pat mistiškai skamba ir Vlado Lie puoniaus pasakojimas apie paslaptingus airių keliauninkus, apie kuriuos galbūt esa me girdėję tik iš filmo „Vagišiai“ su Bradu Pittu, bet niekada netikėjome, kad jie egzis tuoja iš tiesų. O Viktorija Samarinaitė panar dina į paslaptingų ritualų pasaulį. Stebuklingos šiaurės ir žiemos motyvų

R e d a k c i j o s s k i lt i s

rasite dviejuose pasakojimuose – apie gyvenimą tolimoje ir nepažįstamoje Gren landijoje, kuriuo pasidalijo salos sostinė je Nuuke įsikūrusi Inesa Matuliauskaitė; ir „Keliaujančios mamos“, papasakojusios apie šeimų nuotykius Kalėdų senelio gimti nėje Laplandijoje. Na, o žiemos nebūna be trijų dalykų: magijos, karštos arbatos ir kny gų. Todėl Mantas Wizard praskleidė bur tų šydą, o „Švenčionių vaistažolių“ fabriko vadovas papasakojo, kaip gimsta arbata ir kokių klaidų nedaryti ją ruošiant. Ir kny gos – nuo seniausio Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomo dokumento, senovi nio ilgaamžiškumo recepto iki rašytojos iš Butano kuriamų pasakų. Kol negaliu keliauti, su ilgesiu žvelgiu į prancūzo fotografo Thomaso Joriono nuo traukas, kuriose – pasaulis, pamirštas žmo nių, naikinamas bėgančio laiko. Šie tiek liūdnas, nostalgiškas ir... tarsi iš pasakos. Nesiliaukime jomis tikėti! //

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

R E D A K C I J O S S K I LT I S

ASTRA PETKŪNAITĖ

asakos per gyvenimą mane lydi nuo pat pirmųjų vaikystės prisimi nimų. Su jomis augau, jas vaidin davau mokyklos spektakliuose ir su jomis neišsiskyriau net užaugusi. Mano knygų lentynoje galima rasti Pietų Korėjos, Mian maro ir Kambodžos pasakų ar paslaptimi dvelkiančių iraniečių mistiko poeto Hafezo eilių. Dirbdama kelionių vadove Kambodžoje vietines pasakas skaičiau ir savo turistams. 1972 m. leidykla „Vaga“ išleido į lietuvių kal bą išverstas Kambodžos pasakas, kurias prieš kelerius metus radau skaitytų knygų knygyne. Išsirinkusi kelias, jas pasakodavau savo keliautojams, kai su jais, pavargę po maudynių Kuleno krioklyje, važiuodavome duobėtu keliu atgal į Siem Reapą. Buvau pasirinkusi dvi: vieną apie pralobusį tinginį ir kitą apie drąsuolį kiškį. Klausydamie si jų turistai juokdavosi – juk mūsų tautosa koje viskas atvirkščiai! Turtais apdovanojami

darbštieji, o mūsų kiškiai – bailiai. O štai Kam bodžos kiškiai drąsūs, pelėdos bailios, o tinginio pantys, prigąsdinę medžiuose gyve nančias dvasias, apdovanojami skryniomis aukso. Norėdama pažinti šalis per jų pasakas, didele švente laikau interviu su butaniečių rašytoja Kunzang Choden, 2005 m. parašiu sia pirmąją novelę anglų kalba. Nors mano antroji kelionė į Butaną šių metų pavasarį dėl pandemijos buvo atšaukta, esu dėkin ga už galimybę bent nuotoliniu būdu prisi liesti prie šios Himalajų karalystės kultūros, tautosakos ir nuostabių žmonių. Esu dėkinga ir už galimybę pakalbinti savo bičiulį, magą Mantą Žmuidinavičių-Wi zard, su kuriuo pažintis užsimezgė dar tais laikais, kai dirbau pramogų žurnaliste. Jis vienas iš nedaugelio, kurį iki šiol prisimenu kaip pagarbų, inteligentišką ir pigios šlovės neieškantį pašnekovą. Tikiu, kad perskaitę Manto interviu, jūs tą irgi atpažinsite. //

R e d a k c i j o s s k i lt i s

Nutrinamieji žemėlapiai jūsų kelionių dienoraščiui. www.scratchmap.com

Inovatyviausias daugkartinis vandens butelis pasaulyje. www.livelarq.com

„Fattoria di Montemaggio“ kosmetikos linija. www.livialippi.lt

Ruoškitės kelionėms iš anksto su žymiausiais kelionių gidais. www.lonelyplanet.com

Lagaminas iš „Mandarina Duck“ kolekcijos. www.mandarinaduck.com

IZZIE BAG maišeliai padeda palaikyti tvarką lagamine ar sportiniame krepšyje. www.izziebag.com

Lietuvos miestų dėlionės – didžiuokitės, dovanokite, dėliokite! www.lietadeliones.com

Pasivaikščiojimai su MOOD pirštinėmis daug smagesni! www.saviti.eu

Fotoaparatas „CANON PowerShot G7 X Mark III“ www.canon-europe.com

nikalus dovanų žemėlapis padės nepasiklysti ir išrinkti geriausią šventinę staigmeną draugams ir artimiesiems, svajojantiems apie keliones.

VAIZDAI

Veduta: laiko pėdsakai Prancūzas fotografas Thomasas Jorionas keliauja po pasaulį ir įamžina nykstančias vietas. Viena iš jo fotografijų serijų vadinasi „Veduta“, joje juostiniu fotoaparatu įamžino apleistas Italijos vilas ir rūmus. Pirmą kartą ši serija buvo pristatyta parodoje Paryžiuje, „Esther Woerdehoff“ galerijoje, ir Milane, „Podbielski Contemporary“ galerijoje. Fotografuoti Thomasas Jorionas pradėjo prieš maždaug dvi dešimtis metų, o 2009-aisiais metė darbą biure ir tapo profesionaliu fotografu. Nuo to laiko aplankė daugybę šalių, sukūrė kelias nuotraukų serijas, dalyvavo parodose ir išleido 3 fotografijų albumus. Negalėjome atskleisti tikslių vietų, kuriose buvo fotografuojama, bet nepaisant to, pasaką primenantys interjerai palieka didžiulį įspūdį ir panardina į keistą ramybės būseną.

DAU G I AU VA I Z D Ų :

thomasjorion.com www.instagram.com/thomas_jorion

Libero dignus, Emilija Romanija, 2018

Cortigiano, Venecija, 2017

Erinni, Toskana, 2016

Velum, Emilija Romanija, 2012

Odalisca, Toskana, 2013

Scianto, Emilija Romanija, 2017

POKALBIS

Mantas ŽmuidinavičiusWizard: žmogaus gyvenimas – pati didžiausia magija

M A N TA S Ž M U I D I N AV I Č I U S -W I Z A R D Kalbėjosi Astra Petkūnaitė Manto Žmuidinavičiaus-Wizard nuotraukos

Į kavinę, kurioje kalbėjomės, Mantas Žmuidinavičius-Wizard atėjo plačiai šypsodamasis. Spinduliuojanti šiluma justi net per apsauginę veido kaukę. Užsisakęs puodelį kavos, pašnekovas pasideda telefoną į šalį ir gali pajausti, kad dabar visos jo dėmesys – pokalbiui. Nuo 16 metų magijos pasirodymus rengiantis Mantas Wizard lėtai, bet užtikrinai kūrė savo karjerą. Kaip pats sako, išgarsėti galima per naktį, bet, norint išlikti viršūnėje, reikia daug dirbti. Tačiau patikti ar įtikti visiems magas niekuomet ir nenorėjo. Jam daug svarbiau per istoriją rasti kelią į kiekvieno žiūrovo vidų.

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Vienas iš mano mokytojų yra pasakęs, kad esu ne tik magas, bet ir istorijos pasakotojas.

Kiekviena istorija turi pradžią. Kokia buvo tavoji? Kaip gimė Mantas Wizard? Turi omeny, kaip sveiko proto žmogus sugalvojo tapti iliuzionistu? (Juokiasi.) Aš tikiu pašaukimu, todėl reikia įsiklausyti į savo vidinį balsą, kad pajaustumei, kur tave trau kia. Savo pašaukimą pajutau, kai būdamas 12 metų per TV pamačiau magų šou iš Las Vegaso. Vyko fantastiški dalykai: scenoje atsirado baltieji tigrai, ore skraidė moterys, o

GRĮŽTI Į TURINĮ

iš tuščių rankų žmogus ištraukė šimtus kor tų! Gal dėl šio pirmojo įspūdžio magija man niekada nesisiejo su pavargusiu cirku, prie šingai – ji siejosi su prabangiomis ir fantas tiškomis Las Vegaso programomis, nerealiu dailininkų darbu, dekoracijomis, specialiai siais efektais ir įspūdingais kostiumais. Aš niekada gyvenime nesu turėjęs jokio darbo, todėl nežinau, ką reiškia dirbti nuo 8 iki 17 val. Nors mano profesijoje mažiau

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

stabilumo, nežinau, kur važiuosiu kitą savait galį, dažnai namo tenka grįžti naktį, scenoje niekada nesijaučiu pavargęs. Nuo 20 metų važinėju pas geriausius pasaulio meistrus mokytis ne tik, kaip kortų malkoje rasti kortą, bet ir sceninės kūno kalbos. Vienas iš mano mokytojų yra pasakęs, kad esu ne tik magas, bet ir istorijos pasakotojas. Juk kodėl žmo nės skaito žurnalus ir knygas, žiūri televizorių

ar domisi, ką veikia kaimynai? Nes mums įdomios kito žmogaus istorijos. Pramogų pasaulyje man visuomet norėjosi rasti giles nį pagrindą, todėl įstojau į filosofiją, po to – į psichologiją. Dabar turiu du aukštuosius ir tai buvo geriausia investicija mano gyvenime. Kai aš atlieku net paprastus triukus, noriu, kad žiūrovai jaustų, kad tai yra daugiau nei vidurkis intelektualine prasme.

M a n tas Ž mui d i n avi č ius - W i z a r d : žm o gaus g y ve n imas – pati d i d žiausia magi j a

Kokia buvo šeima, kurioje užaugai: tu – magas, o tavo brolis karininkas? Labai daug fantastiškų žmonių, jų talen tų ir ugnies yra užgesinama ir sunaikinama, nes tėvai liepia jiems susirasti „normalų“ darbą. Nėra normalių ar nenormalių darbų, yra tik žmogaus pašaukimas. Mes su broliu augome visiškai paprastoje šeimoje. Mano tėveliai yra vilniečiai, mes užaugome Paši laičių kaime. (Juokiasi.) Tėvai mums niekada netrukdė ir mūsų nestabdė, leido būti savi mi, ieškoti savęs, daryti tai, ką norime. Man buvo leista namo temptis dekoracijas, repe tuoti triukus ar net virtuvėje spjaudyti ugnį.

GRĮŽTI Į TURINĮ

O brolis visada domėjosi technika, sportu, todėl namų koridoriuje buvo ir išrinktų moto rolerių, ir šalmų. Tėvai iki šiol dalyvauja mano renginiuose, skaito visus mano interviu ir yra didžiausi gerbėjai. Nors mes su broliu esame skirtingi, turime kažkokį bendrą pagrindą. Jis visuomet turėjo patriotiškumo, jį paveldėjo iš mūsų senelio, kuris buvo teisingas žmogus visomis prasmėmis. Senelis turėjo stuburą, dvasines vertybes ir principus. Brolis irgi turi tą absoliutų teisingumą, bet ne primetantį ar griežtą. Mes abu turime labai stiprią nuojau tą dėl žmonių bei emocinį intelektą, kuriuo vadovaujamės.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Nors atrodytų, kad tai pramogų, kičo, primityvumo sostinė, Las Vegase aš esu buvęs net keturis kartus ir didžiausias dvasines patirtis bei „aha“ akimirkas esu patyręs būtent čia. Pritariu minčiai, kurią Jurga Ivanauskaitė užrašė savo knygoje: „Kiekviena kelionė yra kelionė į save.“

Pasižiūrėjus iš šono, atrodytų, kad su broliu esate labai skirtingi. Ar taip ir yra? Buvo gyvenime toks periodas, kai brolis buvo Afganistane, o aš – Las Vegase. Tad ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai skirtingose vietose. (Juokiasi.) Brolis atliko palaikomą ją taikos misiją Afganistane, o aš, turėda mas truputį daugiau laisvo laiko, išskridau į Las Vegasą, kuris yra manoji kultūrinė meka. Sakoma, kad daug ką apie žmogų gali pasa kyti iš jo kalbėsenos, kūno kalbos, pagal knygas, esančias jo namuose, ar kažkokių kitų išorinių atributų. O aš manau, kad daug apie žmogų gali pasakyti pagal tai, kur ir kaip

jis keliauja. Nors atrodytų, kad tai pramo gų, kičo, primityvumo sostinė, Las Vegase aš esu buvęs net keturis kartus ir didžiau sias dvasines patirtis bei „aha“ akimirkas esu patyręs būtent čia. Pritariu minčiai, kurią Jur ga Ivanauskaitė užrašė savo knygoje: „Kie kviena kelionė yra kelionė į save.“ Esu matęs žmonių, kurie šventojoje žemėje Jeruzalėje elgėsi itin primityviai ir daugiau laiko pralei do suvenyrų parduotuvėje, nei bandydami pasiimti tai, ką ši vieta gali duoti. Taip yra su kiekviena kelione. Net ir tame pačiame Las Vegase gali atrasti daug gilių dalykų.

M a n tas Ž mui d i n avi č ius - W i z a r d : žm o gaus g y ve n imas – pati d i d žiausia magi j a

Savo darbo privalumus priimi kaip savaime suprantamą dalyką ar kasdien esi dėkingas, kad gali veikti tai, kas teikia malonumą? Kai kurios asmeninės ar įmonių šven tės būna tokios, kad jų nuotraukas siunčiu savo draugams Las Vegase, kad pasižiūrė tų, kokio lygio scenose turiu laimės pasiro dyti. Jaučiuosi dėkingas likimui, žmonėms ir žvaigždėms. Kiekvieną kartą, net jei turiu pasirodymą keletui žmonių kaimo turizmo sodyboje, džiaugiuosi, jaudinuosi ir kaupiuo si lygiai tiek pat, kaip ir prieš pasirodymus didžiosiose scenose. Aš neturėjau ir žvaigž džių ligos epizodų, nes, pirmiausia, visada žinojau, kad galiu būti dar geresnis, antra – nesitapatinu su savo personažu. Aš esu Mantas Žmuidinavičius, o Mantas Wizard yra Mantas Wizard. Aš taip pat turiu tvirtą dvasi nį pagrindą, rimtą bei labai atsakingą požiū rį. Per visą savo gyvenimą nesu pavėlavęs ar neatvažiavęs į renginį, nesu niekada „užba liavojęs“ ir dingęs savaitei, vengiau skanda lų ir t. t. Tai ir padėjo man išlaikyti kojas ant žemės. Ar jautiesi populiarus kaip magas? Mano profesija yra labai specifinė. Meno pasauliui esu kažkokios keistos kastos atsto vas, verslo atstovams – šou biznio dalyvis, o šou biznio atstovams – dar kažkas kito. Visuomet buvau nišinis produktas ir dėl to labai džiaugiuosi, nes norėjau magiją pakelti į aukštesnį lygį. Šiemet turėjau pasirodymus

GRĮŽTI Į TURINĮ

Prezidentūroje, įvairiuose tarptautiniuose projektuose, vedžiau ir triukus dariau bankų asamblėjos renginiuose. Įnešiau magijos į tą aplinką, kurioje jos iki šiol nebuvo. Randu, kaip kitaip pateikti tą patį kortų ar kaspino traukimo triuką. Pavyzdžiui, kai traukiu 20 metrų kaspi ną, pasakoju istoriją apie karalių Midą, kuris negalėjo sustoti ir viską paversdavo auksu. Ši istorija tampa lyg mūsų visuomenės per teklinio vartojimo metafora. Tiesa, aš niekada nenorėjau patikti ir būti visiems. Man nieka da nebuvo aktualu surinkti arenas. Magijos menui tinkama kamerinė aplinka, o arenoje asmeniškumo nelieka. Kur ieškai įkvėpimo savo pasirodymams ir naujiems triukams ar jų pateikimui? Įkvėpimo ieškojau visur, bet ne pačioje magi joje ar kolegų darbuose. Žiūrėdamas filmus galvoju, kodėl vienas personažas traukia, o kitas ne, kodėl šis siužetas „kabina“, o šitas ne? Kodėl šis spektaklis geras, o šitas – ne? Kodėl vienas televizijos projektas sėkmin gas, o kitas ne? Įkvėpimo randu knygose, intelektiniuose dalykuose. Delfų šventy kloje yra vienas užrašas, kurį mes išmoko me studijuodami filosofiją: „Pažink save.“ Tai yra gyvenimo užduotis mums visiems. Kiek mūsų pasąmonėje slepiasi gelmių, talentų, baimių, įkvėpimo! Todėl aš stebiu pasaulį ir žmones, ypač keliaudamas. Turiu triuką, per kurį, kai pasakoju istoriją, žmonės verkia. To gali pasiekti su daina ar spektakliu, o su triu ku ir dar baliuje...

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Mantas Wizard su savo autoritetu ir mėgstamiausiu iliuzionistu Davidu Copperfieldu Holivude.

Savo rankų miklumą Mantas galėjo pademonstruoti ne tik Las Vegaso scenoje, bet gatvėse.

Vienas iš Manto tikslų – tiesiogiai bendrauti su žiūrovais ir stebėti jų reakcijas.

Ar pats, būdamas magas, tiki magija ir stebuklais? Esu matęs įvairių Indijos guru, aiškiaregių ar jogų, kurie daro fantastinius dalykus – levi tuoja ore ar gydo žmones, bet, kaip iliuzio nistas, labai dažnai matau juose paslėptą apgaulę. Štai todėl esu skeptikas ir labai atsargiai vertinu visas mistines patirtis. Bet aš tikiu kasdiene magija. Tikiu ja, kai matau Paukščių Tako nuotraukas, kai perskaitau įdomų dalyką apie kvantinę fiziką, kai esu gražių žmonių santykių ir sutarimo liudinin kas. Aš tikiu nuojauta, tikiu, kad tiek mūsų smegenys, tiek dvasinis pasaulis, tiek pasą monė yra mažai ištirti. Štai tokia magija aš tikiu. Netikiu stebuklais, netikiu, kad per sekundę kažkas įvyksta. Man daug didesnis stebuklas, kai žmogus siekia savo užsibrėž to tikslo ir jį pasiekia. Kai dviejų vaikų mama sugeba ir dirbti, ir gerai atrodyti, ir investuoti į save, ir prižiūrėti vaikus. Šie paprasti dalykai mane daug labiau žavi nei kažkokios misti nės patirtys.

Netikiu stebuklais, netikiu, kad per sekundę kažkas įvyksta. Man daug didesnis stebuklas, kai žmogus siekia savo užsibrėžto tikslo ir jį pasiekia.

O ar tiki pasakomis? Mano triukai yra kaip pasaka, o aš – lyg koks brolis Grimas. (Juokiasi.) Man visada buvo įdomi mitologija ir pasakos, nes tos istori jos yra apie mus. Gyvenime susitinkame su savo vidiniais ir išoriniais demonais, kuriuos nugalėję tampame turtingesni, nes laimime lobį. Kartais nugalime kažkokią savo baimę, įveikiame iššūkį, tokį, kaip darbo keitimas. Iš pasakų, mitų ir legendų mes galime labai daug ko pasimokyti. Mes, vakariečiai, sąmo ningai stengiamės paskęsti absoliučiame triukšme, kad tik nereikėtų pabūti su savimi ir išgirsti savo balso.

Kas man yra augimas? Man tai kiekvienas išėjimas į sceną, nes kiekvienas pasirodymas yra kaip pamoka ar net kaip egzaminas.

Kilimą karjeros laiptais korporacijose labai lengva pamatyti – didesnis atlyginimas, didesnis kabinetas, naujos pareigos... O kaip magai kyla karjeros laiptais? Mes, magai, turime net savo kongresus, kur koks nors vienas išradėjas pademonstruoja naują triuką, pavyzdžiui, kaip padaryti, kad stiklinė skraidytų. Gali nusipirkti šio triuko autorines teises ir vietoje stiklinės naudo ti telefoną. Per tokius kongresus susitinku su itin gerais savo srities profesionalais. Taip pat turiu savo mokytojus Las Vegase ir Rygoje. Bet dar žinai, kas man yra augimas? Man tai kiekvienas išėjimas į sceną, nes kie kvienas pasirodymas yra kaip pamoka ar net kaip egzaminas. Tu turi save įrodyti kiekvie ną kartą, kai stoji prieš publiką. Beje, aš nie kada neleidžiu savęs pristatinėti su visomis regalijomis. Taip, esu laimėjęs daug tarptau tinių konkursų, pasirodęs ne tik Europos, bet ir Amerikos scenose ir labai džiaugiuosi, kad

GRĮŽTI Į TURINĮ

galėjau garsinti Lietuvos vardą, bet žinant tai, labai pasikeistų žiūrovų lūkesčiai. Todėl aš esu tiesiog Mantas Wizard. Užsiminei, kad esi pasirodęs ne vienos užsienio šalies scenose. Ar skiriasi publika? Galiu iš karto sugriauti keletą mitų. Būtų labai nuspėjama, jeigu sakyčiau, kad lietuviai yra šalti, pilki, išsigandę ir neturintys europietiš ko laisvumo, bet tai netiesa. Lietuvių publika yra labai faina, pagarbi ir dėmesinga. Lie tuviai į renginius ateina gražūs ir pasipuo šę. Net labiau nei Amerikoje ar Prancūzijoje. Beje, Prancūzijoje esu matęs, kaip per ves tuves valgo iš plastikinių lėkščių. Lietuvoje tokių bajerių nebūna. (Juokiasi.) Man taip pat patinka rengti pasirodymus Vokietijoje, nes vokiečiai turi ėjimo į teatrą kultūrą, pagarbą menui ir moka įsiklausyti. Beje, kai keliau ju į pasirodymus kitose šalyse, oro uoste

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

būna kuriozų su mano pasirodymų rekvizi tais. Kartą turėjau numerį, per kurį atsiran da 10 laikrodžių. Tad įsivaizduokite, kai oro uoste manęs darbuotojas klausia, kas mano dėžėje tiksi? Tokio klausimo niekas neno ri išgirsti. Aš atidariau dėžę, parodžiau, kad čia tik laikrodžiai. Juos pamatę, jie paklausė, ar čia kontrabanda. Sakau: „Ne, aš magas.“ (Juokiasi.) O kur keliauji kaip Mantas Žmuidinavičius? Kaip Mantas aš nors kartą metuose keliau ju su tėvais. Esame keliavę į Veneciją, Romą bei Paryžių. Taip pat kartą metuose pasida rau kelionę, į kurią išvažiuoju visiškai vienas.

GRĮŽTI Į TURINĮ

Tokį pakeliavimą vienam rekomenduo ju visiems. Tai patirtis, kuri reikalauja tam tikro stuburo ir brandos. Manau, kad būda mi šiuolaikinės kultūros dalimi mes nebe mokame būti vieni, mums labai sunku būti su pačiais savimi. Mums sunku būti su savo vidinėmis mintimis, demonais, liūdesiu ar vienatve, bet tai – brandaus žmogaus patir tis. Dažniausiai į solo kelionę leidžiuosi po šventinių žiemos renginių. Pirmoji tokia kelionė buvo į Las Vegasą. Nors Las Vegase esu buvęs ir net savo pasirodymą ten suren gęs, bet tuomet išgyvenau didžiulę įtampą ir buvau labai susikaupęs. Tad tą kartą dviem savaitėms į Las Vegasą atvažiavau tiesiog pačilinti. Ėjau į šou programas, žiūrėjau, kas

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Manau, kad būdami šiuolaikinės kultūros dalimi mes nebemokame būti vieni, mums labai sunku būti su pačiais savimi. Mums sunku būti su savo vidinėmis mintimis, demonais, liūdesiu ar vienatve, bet tai – brandaus žmogaus patirtis.

vyksta ir kaip vyksta, stebėjau apšvietimą, techniką, atlikėjų darbą, susitikau su kole gomis. Iki šiol kartais grįžtu į Las Vegasą pasižiūrėti, kaip laikosi mano miestas, mano įkvėpimas ir mano meka. Ten aš važiuoju ne pramogų, pralošęs esu gal tik vieną dolerį. Šiemet nuėjau pasižiūrėti, kaip dainuoja vie nas atlikėjas – Elvio Preslio draugas, kuriam dabar per 80 metų. Šis žmogus jau 50 metų kas vakarą dainuoja Las Vegase, tik su lai ku jo salė mažėja. Dabar jis pasirodo lounge, kuriame telpa 50–100 žmonių. Bet jis vis tiek nepraradęs ugnelės, savo vaibo ir jokie efek tai, technika ar lazerių šou niekada neatstos gyvo žmogaus. Aš pats noriu lipti į sceną tol, kol mane su vežimėliu išveš.

Artėja Kalėdos ir Naujieji metai. Ar tau ypatingas šis laikas? Tai yra mano pats mėgstamiausias metų lai kas. Nors esu gimęs vasarą, dievinu gruo dį, Kalėdų laukimą, renginius ir šventes, per kurias žmonės susirenka ir bendrauja. Tai lyg stebuklo laukimas! Man patinka ir metų virs mas, bet Naujieji metai man yra kiekvieną dieną, kai kažką sau pasižadu, kažką atran du. Kaip vienas labai turtingas žmogus man Las Vegase patarė: „Mantai, reikia gyven ti ne turtingai, o turiningai.“ Tai aš to visiems ir linkiu. Galbūt metai bus sunkūs, neturtingi ar vieniši, net linkiu šį laiką išnaudoti savęs pažinimui. Kaip ir sakiau pokalbio pradžioje: „Pažink save.“ Tai svarbiausia. //

M a n tas Ž mui d i n avi č ius - W i z a r d : žm o gaus g y ve n imas – pati d i d žiausia magi j a

ŠIAURĖ

Gyvenimas Grenlandijoje, arba „Atsipalaiduok, viskas bus gerai!“

I N E S A M AT U L I AU S K A I T Ė Kalbėjosi Dalia Smagurauskaitė Fotografės Inesos Matuliauskaitės @Inamatul_travel nuotraukos

„Atvykusi į Grenlandiją išmokau pristabdyti gyvenimo tempą, mėgautis akimirka ir tiesiog nestresuoti“, – sako didžiausioje pasaulio saloje gyvenanti lietuvė Inesa Matuliauskaitė. Susižavėjusi Arktimi ir pasinaudojusi proga ji leidosi į nepaprastą nuotykį daugeliui mažai pažįstamoje Grenlandijoje ir niekada nesigailėjo. Mūsų pokalbis – apie salos grožį, inuitus ir jų meilę gimtinei, klimato kaitą ir kitus šiaurietiškus reikalus. Ir, žinoma, nepamiršome pasakų!

Baltosios naktys ir ledkalniai Ilulissat fjorde.

Qassiarsuk miestelis PietĹł Grenlandijoje.

Viena iš labiausiai fotografuojamų vietų Nuuke.

Ledo skydas šalia Kangerlussuaq miestelio.

Išgirdus Grenlandijos pavadinimą daugeliui mintyse iškyla nesibaigiantys ledynai. Kaip yra iš tiesų – ar čia tik ledas ir daugiau nieko? O taip, tai yra daugybės žmonių įsitikini mas. Apie 80 % Grenlandijos dengia ledo šydas, tad nenuostabu, kad daug žmonių mano, jog Grenlandija yra šalta ir apsupta ledynų vietovė. Tačiau vasarą temperatūra kai kuriose Grenlandijos vietose gali pakilti ir iki 20 laipsnių šilumos. Pietų Grenlandijo je vasarą galite pamatyti besiganančių avių, karvių ir netgi vištų, belakstančių gryname ore, mėgautis šilta saule, žydinčiomis gėlė mis ar net rinkti uogas ir grybus. Gyveni Grenlandijos sostinėje Nuuke. Ši sostinė turbūt nėra tokia, kokią galėtume įsivaizduoti – su plačiomis gatvėmis, dangoraižiais ir dideliais prekybos centrais. Koks gyvenimas čia verda? Palyginti su kitomis Grenlandijos vietovėmis sostinė Nuukas yra didelis miestas (Nuuke gyvena apie 17,5 tūkst. gyventojų, o viso je Grenlandijoje 56 tūkst.). Manau, daugu ma čia besilankančių turistų nustemba, kai užsukę į Grenlandijos sostinę atranda, kad tai augantis jaunas miestas su barais, resto ranais, kino sale, įvairiais renginiais. Taip pat čia turime vienintelį Grenlandijoje prekybos centrą bei baseiną. Čia aiškiai galima maty ti vakarietišką modernumą, susijungiantį su senąja kultūra. Nuukas ypatingas ir tuo, kad gali mėgau tis miesto teikiamais privalumais, bet taip pat būti labai arti gamtos. Tad užtenka tik

GRĮŽTI Į TURINĮ

apsiauti patogius batus, paėjėti porą minu čių ir tu – jau gamtoje. Be to, Nuukas įsikū ręs vieno iš didžiausių Grenlandijos fiordų pradžioje, tad turint laivą atsiveria beribės galimybės keliauti ir mėgautis nuostabiais vaizdais. Savo „Instagram“ paskyroje @Inamatul_travel dalijuosi kasdienio gyvenimo arktyje vaizdais, tad jeigu įdomu pamaty ti daugiau nuotraukų ir išgirsti įvairių istorijų, apsilankykite mano paskyroje. Koks yra Grenlandijos ir Danijos santykis – sala yra autonominė teritorija, tad kiek Danijos įtakos čia galima pajusti, koks yra gyventojų požiūris į tai? Taip, sala nuo 2009 m. yra autonominė, Gren landija turi savo vyriausybę, vėliavą, tauti nį kostiumą, oficialią grenlandų kalbą ir du atstovus Danijos parlamente. Žinoma, Dani jos įtaka jaučiama, bet manau, Grenlandijos vyriausybė taip pat ima pavyzdį iš Danijos, tarkim, kuriant įstatymus ar COVID-19 pan demijai valdyti reikalingus nuostatus. Nepriklausomybės klausimas čia yra labai aktualus, tačiau atrodo, kad grenlandai susiskirstę į du frontus: vieni norėtų ir toliau priklausyti Danijai, kita dalis vietinių norė tų būti nepriklausomi. Daugelis gyventojų atsižvelgia į Grenlandijos metinę biudžeto subsidiją iš Danijos (maždaug 453 mln. eurų 2017 m.), daugelis nepriklausomybę laiko ekonomiškai nepraktiška. Tačiau Grenlandija gali siekti nepriklausomybės viešo referen dumo būdu. Tad manau, tai tik laiko klausi mas, kada Grenlandijoje vyks referendumas.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Grenlandiečiai, švenčiantys Nacionalinę Grenlandijos dieną, apsivilkę tradiciniais drabužiais iš skirtingų regionų.

Nacionalinė Grenlandijos dienos šventė Nuuke.

Nacionalinio kostiumo dalis iš Šiaurės Grenlandijos regiono.

Didžioji dalis Grenlandijos gyventojų yra inuitai. Gal gali papasakoti kokie jie: kokia kalba, kokias tradicijas puoselėja ir pan.? Grenlandijoje kalbama dviem kalbomis, danų ir grenlandų (kalaallisut). Danų kalba girdėta ir turbūt ne tokia egzotiška kaip gren landų. „Labas“ grenlandiškai yra „alu“ (taria si alų), „ačiū“ – „qojanaq“ (kojanak), „Kaip tau sekasi?“ – „Ajuungi?“ Įdomu tai, kad grenlan dai savo kalboje naudoja daug veido išraiš kų (mimikų), tad dažnai atsakymai „taip“, „ne“ arba pritarimas kalbančiajam išreiškiamas veido mimikomis. Kaip ir kiekvienoje šalyje, grenlandai turi įdomių tradicijų. Viena iš mano mėgsta miausių yra „Kaffemik“! Nesvarbu, ar tai gim tadienis, krikštynos, ar pirmoji mokslo metų diena, švenčianti šventę šeima sukviečia visus draugus, giminaičius, pažįstamus, kai mynus (jei tai mažesnis miestelis – visus jo gyventojus) ir nuo ryto iki vakaro arba tam tikromis valandomis vaišina visus užsukan čius kava, daugybe saldumynų ir užkandžių. Iš to matyti, kokie svetingi yra šios salos gyventojai. Kaip vietiniai priima užsieniečius, ar įmanoma integruotis į salos visuomenę? Priima labai pozityviai, ypač, jei parodai iniciatyvą ir domiesi kultūra, įsitrauki į ben druomenės veiklą ir bandai išmokti jų kal bą. Čia labai populiarus futbolas, baidarės, orientacinis bėgimas, tad beveik kiekvie name mieste galima rasti įvairių laisvalaikio klubų. Tai yra geras būdas susidraugauti su vietiniais.

Kokius įspūdžius ir pojūčius sukelia baltosios naktys ir tamsusis periodas? Aš myliu tiek baltąsias naktis, tiek tamsų jį periodą! Baltosios naktys duoda daugiau galimybių būti gamtoje, taip pat daugiau energijos! Viena iš priežasčių, kodėl Gren landija yra tobula kryptis mėgstantiems fotografiją – baltosios naktys! Įsivaizduokite saulėlydį, kuris niekad nesibaigia, bet perei na į saulėtekį! Kalbant apie tamsųjį periodą, daugelis mano, kad negalėtų to ištverti, bet Lietuvoje taip pat tamsu visą rudenį ir žiemą, ypač, kai nėra sniego! O čia sniegas iškrenta rugsėjo– spalio mėnesiais ir neištirpsta iki balandžio (priklausomai nuo to, kurioje Grenlandijos vietoje). Be to, kai tik ateina tamsa, yra gali mybė pamatyti šiaurės pašvaistes! Tad ne tik sniegas, bet ir galimybė matyti šiaurės pašvaistes palengvina tamsųjį periodą. Kuo saloje gali mėgautis turistai, ko jie nerastų kituose arktiniuose žemės kampeliuose? Manau, Grenlandija turistus traukia kaip paskutinė „neatrasta“, nepakeista vieto vė. Dauguma turistų čia atvyksta todėl, kad tokių, kaip jie patys, yra nedaug. Palyginti su Islandija, Grenlandijoje labai lengva sutik ti vietinių, pamatyti, kaip jie gyvena. Inuitų kultūra yra vienas iš svarbių faktorių, pri traukiančių daugelį turistų. Taip pat keliau tojai, besidomintys vikingų istorija, pasirenka keliauti į Pietų Grenlandiją, kur iki šiol gali ma pamatyti vikingų namų, bažnyčių griu vėsių.

G y ve n imas G r e n la n d i j o j e , a r ba „ A tsipalai d u o k , viskas bus ge r ai ! “

Pasiplaukiojimas baidare Ilulissat fiorde.

Šios salos gamta unikali ir pribloškian ti. „Must see“ vieta yra Grenlandijos ledo skydas, kuris dengia apie 80 % Grenlan dijos. Tikrai neapsakomas jausmas stovė ti ant 100 000 metų senumo ledo ir žiūrint į horizontą nematyti nieko kito tik ledą. Tai tarsi užšalusi dykuma, besidriekianti tūks tančius kilometrų. Nuotykius mėgstantiems žmonėms siūlyčiau vieną naktį praleisti ant

GRĮŽTI Į TURINĮ

Grenlandijos ledo skydo, tai tikrai patirtis, kurios nepamiršite visą gyvenimą. Taip pat Grenlandija turi tris vietoves, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąra šą. Bene viena žinomiausių yra Ilulissat miestelio ledo fiordas – tai aktyviausias ledynas šiauriniame pusrutulyje. Per dieną ledynas pajuda apie 40 metrų. Įspūdingo dydžio ledkalniai, kuriais galima žavėtis nuo

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

kranto, laivo ar netgi baidarės. Nenuostabu, kad tai lankomiausia ir bene žinomiausia vie ta Grenlandijoje. Ar vietiniai gyventojai – kurių nėra tiek daug, apie 56 tūkst., – keliauja po salą, domisi ja? Vietiniai gyventojai beprotiškai myli savo šalį ir gamtą, dauguma jų savo laisvą laiką

praleidžia keliaudami laivais ar šunų kinki niais apylinkėmis. Taip pat dauguma vieti nių turi vasarnamių toliau nuo miestų, kur aplinkui tik laukinė gamta. Be to, grenlandai mėgsta keliauti į Pietų Grenlandiją, kadan gi tai šiltesnė ir daug žalesnė Grenlandijos dalis, kurioje auga medžiai, ganosi avys, kar vės ir yra šiek tiek žemės ūkio. Tai tarsi pajū ris lietuviams. Neseniai teko aplankyti Pietų

G y ve n imas G r e n la n d i j o j e , a r ba „ A tsipalai d u o k , viskas bus ge r ai ! “

Vidurnaktis Ilulissat fiorde liepos menesį.

Grenlandiją ir turiu pripažinti – tai tikrai savo tiška ir išskirtinė Grenlandijos vieta.

Jūra užšąla daug mažiau nei anksčiau arba išvis neužšąla, o tai turi įtakos vietinių keliavimo galimybėms žiemą. Į vietoves, kurias žiemą anksčiau galėdavo pasiekti šunų kinkiniais, dabar nukeliauja laivu.

Klimato krizė akivaizdi. Kuo ji pasireiškia Grenlandijoje, ar vietiniai dėl to susirūpinę? Aišku, kaip ir visur, yra žmonių, kurie susirū pinę dabartine situacija, ir tų, kurie džiaugia si šiltesne žiema, ilgesniu žvejojimo periodu ir pan. Tačiau jei pašnekėsite su vietiniais, ypač gyvenančiais Šiaurės Grenlandijoje, kli mato atšilimas akivaizdus. Jūra užšąla daug mažiau nei anksčiau arba išvis neužšąla, o tai turi įtakos vietinių keliavimo galimybėms žie mą. Į vietoves, kurias žiemą anksčiau galėda vo pasiekti šunų kinkiniais, dabar nukeliauja laivu. Taip pat senose nuotraukose galima matyti, kaip greitai tirpsta ledynai. Ar tiesa, kad sakoje nėra nė 200 km kelių, o viena populiariausių transporto priemonių yra kinkiniai? Kokių dar įdomybių galima rasti Grenlandijoje? Manau, kad populiariausia transporto prie monė visgi yra laivas. Beveik kiekviena šei ma turi nuosavą laivelį, kuriuo keliauja po apylinkes, žvejoja, medžioja ar tiesiog pra mogauja. Kaip Europoje normalu turėti auto mobilį, taip čia aktualu turėti laivą. Ankščiau viena iš populiariausių transporto priemo nių žiemą buvo šunų kinkiniai. Tačiau popu liarėjant sniego motociklams, trumpėjant žiemoms ir mažėjant profesionalių žvejų ir medžiotojų gretoms, šunis kinkiniams augi nančių vietinių mažėja. Jeigu kalbame apie įdomybes, dar vienas įdomus faktas, kad Grenlandijoje nėra dvie jų miestų, kurie būtų sujungti keliais. Dėl to sunkiau keliauti, turint omenyje, kad Gren landija yra didžiausia sala pasaulyje.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Nebeaktyvus ledynas Tasemiut fiordo dugne, kuris nuo 2009 m. nebesiekia vandens.

Banginių stebėjimas netoli Nuuko.

Kalnų žygis netoli Nuuko.

Nuuko urbanistinis peizažas nuo Ukkusissat kalno.

Kas tau pačiai miela, įspūdinga, nepaprastai žavi Grenlandijoje? Mane žavi nepaliesta gamta ir gamtos uni kalumas, žmonių ir gyvenimo paprastumas. Aš visada mėgdavau gamtą, žiemą, sniegą ir ledą... Tad nenuostabu, kad atvykusi iškart įsi mylėjau šią šalį. Be viso to Grenlandija man yra tas kampelis, kuriame beveik nėra vie tos stresui ir nuolatiniam bėgimui. Atvyku si čia išmokau pristabdyti gyvenimo tempą, mėgautis akimirka ir tiesiog nestresuoti. Žino ma, darbe pasitaiko streso, bet dirbdama su grenlandais išmokau į visus nesklandumus reaguoti ramiau. Iškilus stresinėms situaci joms vietiniai dažnai vartoja žodį „ajunngilaq“, kuris reiškia „atsipalaiduok, viskas bus gerai“ ar „viskas susiklostys gerai“. Beveik visi gyve nantys Grenlandijoje savo laisvalaikį pralei džia gamtoje, man tai atrodo labai gražu ir siektina kiekvienam žmogui, ypač vyraujant dabartiniam gyvenimo tempui. Mūsų žurnalo žiemos numeris dedikuotas pasakoms, legendoms, tradicijoms. Galbūt gali trumpai papasakoti apie inuitų tradicijas, galbūt kažkokią legendą? Manau, viena mėgstamiausių mano istorijų yra legenda apie Šiaurės pašvaistes. Sako ma, kad šiaurės pašvaistės – tai inuitų pro tėviai, žaidžiantys futbolą su kaukolėmis. Mano draugai, užaugę Grenlandijoje, pri simena, kaip vaikystėje jų tėvai ir seneliai pasakodavo šią istoriją jiems, kad sutemus iškart grįžtų namo.

GRĮŽTI Į TURINĮ

Tačiau viena iš žinomiausių pamokančių istorijų yra apie Jūros motiną (Mother of the sea). Jūros motiną vargino inuitų elgesys – jie be saiko medžiojo gyvūnus, išmesdavo dalį grobio ir pasilikdavo tik skaniausius kąs nelius. Jūros motina kaip bausmę surinko visus gyvūnus, kuriuos inuitai medžiojo jos ugninguose plaukuose, ir nusinešė su savi mi į jūros dugną. Vienas aklas inuitas norėjo ištaisyti savo gentainių klaidas, todėl nusilei do į jūros dugną ir pradėjo šukuoti jai plau kus, išrinko visą susikaupusį purvą. Tą pačią akimirką viskas atgijo: poliarinės meškos, lapės, ruoniai, banginiai ir paukščiai. Ši istorija puikiai atspindi medžioklės tra dicijas Grenlandijoje. Čia vietiniai didžiuoja si, kad sumedžiojus gyvūną panaudojama kiekviena jo dalis ir niekas nėra išmetama ir iššvaistoma. Kai jau galėsime keliauti – ką turėtų žinoti tie, kurie nori patirti Grenlandiją? Kiekvienam į Grenlandiją keliaujančiam patarčiau pirmiausia pasidomėti sala ir išsi rinkti, ką nori aplankyti. Grenlandija yra didelė šalis, bet paslaugų skaičius ribotas. Tad jeigu norite užsitikrinti, kad kelionėje nuveiksite viską, ką planavote: turus, vieš bučių kambarius, lėktuvų bilietus užsisa kykite iš anksto, bent prieš 3–6 mėnesius. Daug naudingos informacijos, vienos dienos turų ar kelionių paketų galite rasti svetainėje www.guidetogreenland.com. //

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

PASAKOS

Mistiškosios pasakos iš Butano karalystės

KUNZANG CHODEN Kalbėjosi Astra Petkūnaitė Kunzang Choden nuotraukos

Kunzang Choden yra pirmoji Butano karalystės rašytoja, parašiusi novelę anglų kalba. Tačiau 2005 m. Indijoje išleista knyga „The Circle of Karma“ yra tik viena iš septynių jos parašytų knygų. Labiausiai K. Choden garsina jos užrašytos pasakos, surinktos keliaujant po atokiausius Butano regionus: nuo pasakų apie povandenines undinėles iki Himalajų kalnuose gyvenančio mistinio padaro ječio. Kokias pamokas Butano pasakos neša jaunajai karalystės kartai, vis labiau paveikiamai Vakarų kultūros?

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Mebar tsho – legendomis apipintas ežeras Butane, kurio gelmėse XV a. buvo rasta budistinių relikvijų.

Ar jūs irgi, kaip didžioji dalis vaikų, užaugote su pasakomis? Gal turėjote savo mėgstamiausią? Butanas mano vaikystėje, ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje iš esmės vis dar buvo žodinė visuomenė. Švietimas ir raštin gumas apsiribojo nedideliu skaičiumi vie nuolynų ir elitu, turinčiu korepetitorius. Čia nebuvo sekuliarių mokyklų, todėl daugu ma vaikų neturėjo galimybės patirti rašytinio žodžio privalumų. Natūralu, kad vaikai susi koncentravo į žodinę pasakojimų tradiciją.

Man pačiai patiko daugelis pasakojimų, bet labiausiai mėgau pasakas apie gėrio perga lę prieš blogį. Kiekvienoje kultūroje pasakose užkoduotos pamokos ir jų herojai skiriasi. Kas yra pagrindiniai butanietiškų pasakų veikėjai? Nors tie, kurie mokėjo skaityti ir rašyti, kon centravosi į religines knygas, religinių ir isto rinių veikėjų biografijas bei autobiografijas, liaudies pasakas, manau, sukūrė ir pasakojo

M istišk o si o s pasak o s iš B uta n o ka r aly st ė s

Yra žmonių, kurie tvirtina matę ir susidūrę su ječiu, tačiau nedaugelis žmonių nori apie tai kalbėti, nes manoma, kad susidūrimas su šiais retais padarais gali užtraukti nesėkmę.

paprasti žmonės, remdamiesi savo tikrove ir vaizduote. Liaudies istorijose dažnai pasa kojama apie žemišką žemdirbių gyvenimą, į kurį įsiterpia magija ir paslaptys. Tokiose istorijose matau tam tikrą eskapizmo for mą, kuri žmones iš kasdienio sunkaus darbo pakelia į trumpalaikį palengvėjimą ir triumfą. Dažna pasikartojanti tema yra apie vargšus ir nuskriaustuosius, kurie tampa turtingais ir galingais. Charakteriai dažnai yra išradin gi ir praktiški, bet dažnai griebiasi gudrybių ir išdaigų. Kai kuriais atvejais jiems padeda net dvasios.

turėti tokią paslaptingą būtybę, kuri paska tintų mūsų vaizduotę, bet taip pat primintų, kad žmonės nežino visko, ką mes tvirtiname žinantys apie pasaulį. Žinojimas, kad egzis tuoja kažkas, apie ką nežinome, verčia mus gerbti natūralų ir antgamtinį pasaulius. Taip, yra žmonių, kurie tvirtina matę ir susidūrę su ječiu, tačiau nedaugelis nori apie tai kalbėti, nes manoma, kad susidūrimas su šiais retais padarais gali užtraukti nesėkmę. Šis įsitikini mas taip pat padeda įtvirtinti jo egzistavimo slaptumą ir apsaugo padarą nuo fizinio api būdinimo.

Jūs parašėte knygą apie jetį, Vakarų kultūroje dar vadinamą Sniego žmogumi. Koks tai padaras ir kuo jo egzistavimo legenda svarbi jūsų kultūroje? Yra daug pasakojimų apie jetį, gyvenan tį aukštai Butano ir Himalajų kalnuose. Nors daugelis žmonių tiki, kad ši būtybė egzistuo ja, jos egzistavimą gaubia paslaptis. Jis daž nai apibūdinamas kaip milžiniška beždžionė, turinti galią pasirodyti žmogui ir išnykti. Kaip pasakotoja, manau, kad svarbu savo kultūroje

Jūs apkeliavote įvairius Butano regionus ir surinkote vietines pasakas, kurias vėliau sudėjote į knygą. Ar pasakos skirtinguose regionuose irgi skiriasi? Šalyje prasidėjus šiuolaikiniam vakarietiš kam švietimui, kuriame mokoma anglų kal bos, buvo pereita nuo žodinės prie rašytinės pasakojimo formos. Vaikams buvo pristaty tos kitų šalių pasakos, o dokumentinės žodi nės Butano istorijos ignoruojamos. Laimei, devintajame dešimtmetyje buvo suvokta,

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

K. Choden knygoje „Room In Your Heart“ pasakojama apie mažame kalnų namelyje gyvenančią moterį, kurios namuose vietos užtenka visiems pro šalį keliaujantiems. „Tol, kol širdyje bus vietos, tol ir namuose jos užteks“, – moko pagrindinė knygos veikėja.

Kunzang Choden knygos „Guru Rinpoche Is Coming“ iliustracija. Guru Rinpoche Butane laikomas antruoju Buda.

Knygoje „Aunty Mouse“ pasakojama apie neturtingą mergaitę, kuri, įkritusi į pelės urvelį, susidraugauja su jo šeimininke ir už savo gerą širdį yra apdovanojama didžiuliais turtais.

kad taip yra ir kad galime prarasti visas savo indigenines istorijas. Vyriausybė ir kai kurios agentūros paragino užrašyti ir dokumentuo ti pasakas. Mano pačios pastangomis buvo sudaryta šias istorijas jungianti knyga „Folk tales about Bhutan“, išleista 1994 m. Manoji buvo vienas pirmųjų Butano žodinių tradi cijų rinkinių. Knygoje buvo užfiksuotos isto rijos, kurias asmeniškai girdėjau vaikystėje, augusi 5–6 dešimtmetyje. Butano istorijos yra šiek tiek atnaujintos, tačiau jos vis tiek turi konkuruoti su kitų šalių istorijomis rašy tinėse knygose ir galingesnėse bei patrau klesnėse skaitmeninėse formose. Kaip manote, ar pasakos yra svarbios įvairiais amžiaus tarpsniais? Ko jos gali išmokyti šiuolaikinį žmogų? Manau, kad šios istorijos yra svarbios todėl, kad vaikai suprastų, jog be viso to, ką jie skaito, mato ir girdi šiandieną, visame tame yra ir Butano istorijos naratyvas. Tai pade da vaikams susigrąžinti ir įvertinti protėvių

GRĮŽTI Į TURINĮ

kūrybinę energiją. Tiesą sakant, manau, kad šiandieninėje situacijoje, kai mes leidžiame kam nors kitam už mus galvoti, vaikai tokiu būdu gali išmokti mąstyti ir kurti savo isto rijas, kaip ir jų protėviai, atsižvelgdami į savo realybę ir pasaulį, kuriame gyvena. Karantino laikotarpiu jūsų dukra filmavo jus, skaitančią pasakas, kad Butano vaikai galėtų pasiklausyti nepaisant to, kuriame karalystės krašte jie yra. Kodėl tai jums buvo svarbu? Karantinas buvo sunkus vaikams, ypač mažiesiems, kurie iki galo nesuprato staigių gyvenimo pokyčių. Jie turėjo likti namuo se be mokyklos ir bendravimo su kitais vai kais. Mano dukra, kuri yra filmų kūrėja ir trejų metų dukros mama, sugalvojo, kaip situaci ją būtų galima pakeisti taip, kad būtų nau dinga mažiems vaikams. Ji sumanė įtraukti mažuosius, kad kažkiek pasikeistų jų kas dienybės rutina. Man patinka skaityti ir ben drauti su vaikais, per pastaruosius kelerius

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Tradicijos skaityti vaikams pasakas rašytoja nesulaužė ir per karantiną, tačiau skaitymus perkėlė į internetą.

metus rašiau daugiausia jiems, todėl buvau labai laiminga dalyvaudama dukros progra moje. Atrodo, kad daugelis šiuolaikinių pasakų yra apie mergaites, kurios yra princesės, ieškančios savo išgelbėtojų princų. Ar jūsų pasakose irgi vyrauja toks naratyvas? Būtent todėl mano naujausia iliustruota pasakų knyga, skirta mano trejų metų anū kei, yra ne apie tai. Mano anūkę žavi undinės, todėl sukūriau jai ypatingą istoriją. Butano tikėjimo sistemoje turime požemines būty bes, vadinamąsias „lu“, kurios gyvena van dens telkinių, ežerų, upių ir jūrų dugne. Šie padarai yra pusiau žmonės, pusiau gyvatės ir yra vandens šaltinių sergėtojai. Mano isto rija yra apie undinę, kuri susižavėjusi žmonė mis, bet tikrai neieško princo. Gailestingumo vedina ji gelbsti žmones nuo savojo tėvo pykčio ir baisaus atpildo už tai, kad šie savo nerūpestingu elgesiu užteršė vandens šal tinius. //

Manau, kad šios istorijos yra svarbios todėl, kad vaikai suprastų, jog be viso to, ką jie skaito, mato ir girdi šiandieną, visame tame yra ir Butano istorijos naratyvas.

Memey Heylay Helay Kažkada kažkur Butano kaime gyveno senas žmogus, kurį visi pažinojo kaip Memey’ų Heylay’ų

labai pradžiugino Memey’ų Heylay’ų Helay’ų. Senukas nusivedė arklį, bet pakeliui sutiko žmogų, vedantį bulių. Memey’us

Helay’ų arba senelį Heylay’ų Helay’ų. Jis buvo linksmas senukas, jam teko labai sunkiai dirbti, ir visi kaime jam buvo geri ir paslaugūs. Vieną dieną jis nusprendė, kad reikia šiek tiek padirbėti ir sukasti lauką grikiams sėti. Jis pradėjo sunkų darbą – kasė išdžiūvusią dirvą. Kasdamas viduryje lauko aptiko didelį medžio kelmą, kurį nusprendė pašalinti. Jis labai stengėsi išrauti kelmą, o kai pagaliau pavyko, jo vietoje rado didelį gabalą gražaus turkio. Staiga Memey’ui Heylay’ui Helay’ui kilo mintis: „Kodėl turėčiau tęsti alinantį darbą, jei galiu parduoti šį brangakmenį ir praturtėti.“ Jis paėmė turkį ir nuėjo ieškoti pirkėjo. Netrukus jis sutiko vyrą, vedantį arklį. Pasisveikinęs Memey’us Heylay’us Helay’us pasiūlė savo turkį iškeisti į žirgą. Arklio savininkas mielai sutiko, nes turkis buvo neįkainojamas. Greitas apsikeitimas

Heylay’us Helay’us pasiūlė dar kartą apsikeisti – iškeisti žirgą į jautį. Jaučio savininkas negalėjo tuo patikėti, nes arklys buvo daug vertingesnis už seną jautį. Taigi, jis kuo greičiau sutiko ir apsikeitė gyvuliais. Šis lengvas apsikeitimas dar labiau pradžiugino senuką Heylay’ų Helay’ų ir jis pasileido keliu su jaučiu, sekančiu jam iš paskos. Jie taip kurį laiką vaikščiojo, kol Memey’us Heylay’us Helay’us sutiko vyrą, besivedantį aviną. Memey’us Heylay’us Helay’us, pasijutęs sėkmingu prekybininku, dar kartą pasiūlė iškeisti jautį į aviną. Avino savininkas negalėjo praleisti tokio gero pasiūlymo, todėl greitai atidavė aviną senukui ir nuėjo vedinas buliumi. Memey’us Heylay’us Helay’us toliau ėjo jau vedinas avinu, galvojo apie sėkmingus mainus, kuriuos jam pavyko įvykdyti, kol sutiko vyrą su gaidžiu. Memey’us Heylay’us Helay’us iškart paprašė gaidžio savininko apsikeisti gyvūnais, o šis, maloniai

nustebintas, sutiko ir iškeitė savo gaidį į aviną. „Pralobęs“ Memey’us Heylay’us Helay’us pasikišo gaidį po pažastimi ir nukeliavo toliau, kol sutiko link jo artėjantį iš visos širdies dainas traukiantį vyrą. Memey’us Heylay’us Helay’us bematant sustojo ir pasiūlė

dainininkui gaidį, idant šis jam padainuotų. Žinoma, dainininkas mielai sutiko ir paėmęs gaidį uždainavo iš visos širdies. Laimingas Memey’us Heylay’us Helay’us nuėjo keliu, džiaugsmingai dainuodamas iš širdies ir pamiršęs visus pasaulio rūpesčius.

KLAUSYK

Populiariausi

tinklalaidės „LĖTAI apie pasaulį“ pokalbiai

MOTERIŠKUMO GALIA I R M E KS I KOS K E R A I S U K U N DALI N I JO G OS M O K Y T OJ A J Ū R AT E BITINAITE

„Nuolat esame apimti tos vibracijos, kai norime vis daugiau. Labai dažnai tas nepasotinamumas atsiranda dėl to, kad nesustojame momentui ar akimirkai padėkoti už tai, kiek jau yra mūsų gyvenime.“

APIE GYVENIMĄ H AVA J U O S E I R TA PAT Y B Ė S Ž A I D I M U S S U R A Š Y T OJ A VA I VA RY K Š TA I T E

GYVENIMAS SALOJE, KUR NAKTIS TRUNKA P U S Ę M E T Ų S U R I M A N TE H E G LA N D

„Išvažiavęs svetur, žmogaus gauna galimybę susikurti naują tapatybę. Tie, kurie tai išnaudoja, gali iš to pasidaryti terapiją.“ „Žmonės, kurie čia gyvena, mano nuomone, yra nuotykių ieškotojai. Turi būti šiek tiek pakvaišęs, kad gyventum saloje, neturinčioje vasaros.“

4 KAIP ŠVĘSTI GYVENIMĄ KIEKVIENĄ DIENĄ SU S TA M B U L E G Y V E N A NČ I A T O M A D V E LY T E

5 L Ė TA S G Y V E N I M A S K E LYJ E P O J AV S U M A R IJA I R LU K U ST E I B L I A I S

Tinklalaidės „LĖTAI apie pasaulį“ istorijų apie vietas ir žmones galite klausytis „15min Klausyk“, „Spotify“, „Apple Podcasts“ programėlėse arba mūsų puslapyje letai.lt/tinklalaide

Nauji pokalbiai kiekvieną ketvirtadienį.

„Vaikams yra svarbus ne galutinis taškas, kur mes nuvyksime, bet pati kelionė, ką mes, suaugę, turbūt labai dažnai pamirštame.“

„Kai į šeimą atėjo Vėjas, labai norėjosi pagauti tą akimirką, kai prasidėjo trijų asmenų istorija. Tai buvo labai jautru.“

Turite idėjų ar norite palinkėti geros dienos? Rašykite: labas@letai.lt

I R J Ū S G A L I T E P R I S I DĖ T I

prie

„LĖTAI apie pasaulį“ tinklalaidės kūrimo

„ B U Y M E A C O F F E E “ P L AT F OR M OJ E !

PAVA I Š I N T I K AVA > >

KELIONIŲ MAGIJA

Kelionių arbrakadabra. Atkerėta

VIKTORIJOS SAMARINAITĖS tekstas „Unsplash“ nuotraukos

Sakoma, kad žiema – magiškas metų laikas. Elfai, kalbantys žvėreliai ir kiti stebuklai tik ir laukia pasinėrę į beveik niekada nesibaigiančią naktį. Apie juos pasakoja ir keliautoja Viktorija Samarinaitė, tačiau jos patirti burtai ištinka bet kada ir bet kur. Tai kelionių burtai, kuriems veikiant kaskart grįžtame pasikeitę. Nuo amuletų ir keisčiausių pasaulio turgų iki jai pačiai atlikto ritualo. Abrakadabra!

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Budistų vienuolis kuria mandalą.

asaulio folklore kelionės įvaizdis įsi tvirtinęs kaip transformuojančios patirties simbolis, beveik niekuo met neatskiriamas nuo mistikos. Štai, Her mis ir Merkurijus dar Romos imperijos laikais saugojo keliautojus, Odisėjas, net du dešim tmečius skrodęs jūras, vašku užlipdęs ben drakeleivių ausis ir pats pririštas prie laivo stiebo, išvengė sirenų dainų, viliodavusių jūrininkus su visa flotile į pakrantės olas. Štai, Eglė žalčių karalienė ėjusi, ėjusi ir ėjusi, kol sunešiojusi savo geležines klumpes, galėjo vėlei aplankyti krante likusius gimines, o kur

dar Raudonkepuraitė, Joniukas ir Grytutė, įveikę užburtus miškus ir girias, kad pasiektų jiems skirtos kelionės tikslą. Rytuose su saule per dykras nutįsdavo kupranugarių vilkstinės, sultono dukterys išeidavo ieškoti kantrybės akmens, dyku moje pasigirsdavo apeiginių dainų aidas, o princai pagal tradiciją visuomet keliauda vo už jūrų, marių ir kalnų – nuo pikto gelbėti savo vienatinės mylimosios. Dabar kelionių magijos jėga gali atrodyti sumenkusi, nes istorijoje dar nėra buvę taip lengva keliauti: praleisti savaitgalį Gaudžio

K eli o n i ų a r b r aka d ab r a . A tke r ė ta

Bet kuri, net ir pati trumpiausia, kelionė neleidžia mums grįžti tokiems, kokie išvykome. Tai – tikroji bet kokios kelionės magija.

parke Barselonoje, sudalyvauti vyno festi valyje mažame Italijos kaime ar aplankyti didingąjį Atėnų akropolį. Tačiau bet kuri, net ir pati trumpiausia, kelionė neleidžia mums grįžti tokiems, kokie išvykome. Tai – tikroji bet kokios kelionės magija.

K E L I O N Ė S I R A M U L E TA I Mano kelionės ritualas prasideda nuo daik tų krovimo į krepšį ar lagaminą pačią pasku tinę minutę. Visuomet atsiduriu toje pačioje streso kupinoje situacijoje, kai suvokiu, jog neturiu daugybės būtinų dalykų, pavyzdžiui, sportbačių. Bet žinau, jog bet kuriai kelionei užtektų piniginės, paso, džemperio ir... amu letų maišelio. Nesu labai prietaringa, nors ir spjaunu triskart per kairį petį juodai katei perbėgus kelią, bet tame maišelyje saugau visus per kelionių metus rastus ir dovanotus talismanus. Kiekvienas jų turi savo istoriją ir, šiukštu, niekam nevalia jų liesti. Net ir menkiausias daiktelis it laiko maši na perkelia mane į tam tikrą akimirką. Čia sieros paliestas akmuo nuo ugnikalnio

GRĮŽTI Į TURINĮ

viršūnės, čia – Laoso turguje įsigytas ran kų darbo budistinis amuletas, o čia – Pietų Kinijos jūros pakrantėje rastas akmuo. Pai mu plastiko namelyje įspraustą Budos amu letą ir atsiduriu Bankoko krantinėje. Dangus apsiblausęs, rodos, tuoj ims lyti. Ore maišosi skersgatvių šiukšlių, kokosų pieno, citrinžo lių, šviežios žuvies ir pūvančių vaisių kvapai. Čao Prajos upė tingiai stumia drumstus savo vandenis, turistai nekantraudami rikiuoja si prieplaukoje, jog mažu laiveliu persikel tų į kitoje upės pusėje riogsančią Wat Arun šventyklą, o aš – ieškau garsiojo amuletų turgaus. Teko lankytis pačiuose įvairiausiuose pasaulio turguose: prieskonių, aukso dirbi nių, kilimų, vestuvinių drabužių ir net kupra nugarių, tačiau amuletų turgų įsivaizdavau kaip sakralią, prieblandoje skendinčią vie tą, į kurią įeinant reikia pasakyti burtažodį ir tuomet – nerti į smilkalų dūmų rūką. Fanta zijoje regėjau nenusakomo amžiaus moteris ir senolius, žinančius bet kokį užkalbėjimą ir kiekvieno parduodamo amuleto kilmę bei istoriją.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Tikima, kad amuletai buvo reikšmingi net ir priešistoriniais laikais: neandertaliečiai natū ralios kilmės amuletus ir Veneros figūrėles naudojo laidodami mirusiuosius. Talisma nų tradicija nebuvo svetima ir egiptiečiams. Istorikai išskyrė net 75 amuletus, kurie buvo populiarūs tarp šios civilizacijos gyventojų. Dažniausiai randamas – skarabėjas – reiškė

GRĮŽTI Į TURINĮ

gyvastį gyviesiems ir turėjo palengvin ti kelionę į pomirtinį pasaulį mirusiesiems. Kaip ir menkiausi jaunaties burtai, amuletų bei talismanų galia priklauso tik nuo to, kas jais naudojasi: jei tiki – jie veikia. Tačiau kar tais ta jėga manifestuojasi ir be mirtingojo sutikimo.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Talismanai viename iš Bankoko turgų.

UŽKEIKIANTYS IR UŽKEIKTIEJI Beninas – vienintelė pasaulio valstybė, kurio je viena iš oficialių religijų yra vudu. Holivu do studijos prisidėjo prie to, kad šios religijos įvaizdis buvo demonizuotas iki juodosios magijos, nedidelių pliušinių lėlių ir adatų. Tačiau vudu šventikai prisipažįsta tesantys

tarpininkai tarp paprastų žmonių ir gam tos galių, kurias pasitelkia norėdami padė ti įveikti negandas, išgydyti ligas ar atšaukti užkeikimus. Tiesa, kad vudu ceremonijos ne taip ir skiriasi nuo kai kurių filmų kadrų: šven tikui gali prireikti paaukoti avį ar net apsilan kyti tikrame vudu turguje, kur parduodama viskas, kas reikalinga ritualams. Krokodilų

K eli o n i ų a r b r aka d ab r a . A tke r ė ta

Viršuje: vudu šokėjai Benine. Apačioje: džiovintos gyvūnų dalys, skirtos vudu ritualams Benine.

oda, gyvulių dantys, plunksnos, kraujas ar net... kačių kaukolės, kurios, sakoma, grąžina atmintį ir padeda ištrūkti iš užmarštį suke liančių ligų pinklių. Viename tokių turgų apsilankiusi bičiu lė pasakojo sutikusi moterį, kuri, pažvelgu si jai į akis, konstatavo draugės sveikatos bėdas ir bandė ją, užsienietę, įkalbėti įsigy ti vėrinį-amuletą, kaip mat sugrąžinsiantį jai sveikatą. Nedrįsčiau net prisiliesti prie tokio papuošalo. Nedrįso ir mano draugė, o už tai buvo apdovanota prakeiksmu – be prie žasties pašlijusia sveikata jau palikus Beni ną, kurios staigaus pablogėjimo priežasčių neatskleidė jokie Europos gydytojų tyrimai. Tokiu atveju belieka surasti žmogų, galintį nuimti užkeikimą.

S U S I T I K I M A S S U M A J Ų D I E VA I S Amuletų maišelyje paslėptas obsidiano gabalėlis, jau tobulai prisitaikęs prie mano delno formos, priminė, jog sykį Gvatemalo je ir man prireikė panaikinti užkeikimą. Net nežinojau, kad buvau nužiūrėta, prakeikta ar užkalbėta, tik jaučiau viduje netelpantį neri mą ir ilgai slopintą pyktį. Ir tįsiau juos per Cen trinę Ameriką, kol jie tapo sunkesni už mano kuprinę. San Pedro La Laguna miestelyje, Atitlano ežero pakrantėje ir kelių snaudžian čių ugnikalnių apsuptyje mano kūnas atsisa kė judėti toliau ir likau ten mėnesiui. Tarsi pagal planą atsidūriau ispanų kal bos mokykloje, kurioje karaliavo nepapras tai spalvingais apdarais apsitaisiusios majų

moterys. Su savo vakarietiškomis drapanomis šalia jų jaučiausi lyg iš visiškai kitos pasa kos, bet tai nesutrukdė mums susibičiuliauti. Mano mokytoja prisistatė kaip Lolita. Iš kar to pradėjau įsivaizduoti Vladimiro Nabokovo prisiskaičiusius Lolitos tėvus, tačiau čia isto rija pasitaikė paprastesnė – Marijai Dolores nepatinka senelės garbei duotas vardas. Be to, ispaniškai žodis „dolor“ reiškia skausmą, gedulą ir liūdesį, o žavinga 23 metų amžiaus Lolita tenori būti laiminga ir užsidirbti pinigų nuosavam nedideliam nameliui. Lolita su kitomis moterimis nesunkiai išskaitė mano veidą ir nusprendė išlaisvinti nuo širdį užgulusio sunkio vieninteliu joms žinomu ir patikrintu būdu – majų burtais. Joms atlikus keistus skaičiavimus, sužino jau, kad esu lyg energiją teikiančios pasaulio ašys, mano polius įkrauna gamtos kontras tai: šaltis ir karštis, saulėtekis ir saulėlydis. Juoda ir raudona – mano mėgstamiau sios spalvos? Nieko nuostabaus. Ugnis – ta mane raminanti stichija? Taip, taip ir parašyta jų skaičiavimuose. „Tu per gyvenimą keliauji, atsiremdama į dvasingumą, o laimė... laimė yra tavo natūrali būsena, – tarė vyriausioji Marta ir šypsodamasi man įteikė iš po sijonų ištrauktą gabalėlį obsidiano. – Obsidianas tinkamas tik geriems žmonėms. Jį naudo jame apsaugai, pagal tradiciją, jo negalima pirkti, tik rasti gamtoje arba gauti dovanų. Saugok jį nuo kitų žvilgsnių ir neleisk prisi liesti, kad nesugertų svetimos energijos.“ Tačiau viskas nesibaigė juodu obsidia nu mano kišenėje: „Tau reikia ceremonijos.“

K eli o n i ų a r b r aka d ab r a . A tke r ė ta

Atitlano ežeras Gvatemaloje.

„Žinai, tavo labai gera ir stipri ugnis“, – pasakė Andrea. Aš iki šiol spėlioju, ką tai galėtų reikšti.

Nespėjau net sureaguoti ir buvo paskirta ceremonijos data. Jos baiminausi it egzor cizmo seanso. Andrea, mano tarpininkė, uždirba duoną mokydama vaikus, tačiau tikrasis jos pašaukimas – komunikacija su majų pasaulio dievais ir dvasiomis. Neturė jau pasirinkimo ir pasidaviau Andrea valiai. Į ceremoniją atėjau nešina popieriaus lapu, ant kurio buvau prisakyta užrašyti dalykus, kurių trokštu gyvenime atsisakyti. Aukuras buvo paruoštas mokyklos sodo viduryje, ten manęs laukė Andrea. Atėjusi, suklupau ant kelių ir, kartodama ant lapo išpiltas nemalonybes, dėliojau ant aukuro žvakes. Vėliau leidausi nuplakama virš sakralios ugnies padegintų kvapnių žolelių puokšte. Ji taškė mane stebuklingu vandeniu ir majų kalba šnibždėjo atkeikimus. Žinoma, su žolėmis ištrauktos blogybės nenorėjo degti ir Andrea, kraipydama galvą, dar aršiau tarpininkavo su Aukščiausiąja ministerija. Galop, viskam įsidegus, ji įkrovė mane tei giama energija ir, kai atlikau padėkos ritualą, užbaigė ceremoniją. Niekas nepasikeitė. Širdis plakė kaip ir prieš tai. Atitlano ežeras nežymiai banga vo nuo silpno vėjo. Paukščiai suko ratus virš sodo medžių ir čirškėjo, lyg pasiruošę die vams išduoti mano negandas. Galva buvo tuščia, aiškiai jutau savo buvimą erdvė je, kiekvieną galūnę, įkvėpimą ir iškvėpimą. Palengvėjau kokiu dešimčia gramų. „Žinai, tavo labai gera ir stipri ugnis“, – pasakė Andrea. Aš iki šiol spėlioju, ką tai galėtų reikšti. //

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

#ATRANDULIETUVĄ

Vilniaus universiteto bibliotekos istorijos

DA L I O S S M A G U R AU S K A I T Ė S tekstas Vilniaus universiteto bibliotekos nuotraukos

Sugrįžti į universitetą, kurį baigei – ypatingas jausmas, sugrįžti į Vilniaus universitetą visada kaip mažytė šventė, kaip išvyka į seniai lankytą, bet labai mylimą vietą. Šį kartą į VU grįžau tam, kad dar kartą išgirsčiau 450 metų jubiliejų mininčios bibliotekos istoriją, žvilgterėčiau į kvapą gniaužiančias sales ir net prisiliesčiau prie bibliotekoje saugomų rankraščių ir spaudinių, stebinančių ne tik amžiumi ir grožiu, bet kartais keistoka paskirtimi.

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

VU bibliotekos eksterjeras.

E U R O P O S PA K R A Š T Y S I R J Ė Z U I TA I – P R A D Ž I A 2003-ųjų rudenį tapusi VU Istorijos fakulte to pirmakurse baikščiai įžengiau į įstabias bibliotekos erdves ir negalėjau patikėti – nuo šiol tai bus mano Alma Mater. Praėjus beveik dviem dešimtmečiams nuo pirmojo susitikimo, biblioteka vis dar palieka tokį patį įspūdį, todėl įžengusi į restauruojamą Pran ciškaus Smuglevičiaus salę akimirkai nuty lu, kad galėčiau pasigėrėti erdve. Ramybės neduoda klausimas, kaip viskas prasidėjo. XVI a. Lietuvoje jau buvo susiklosčiusios sąlygos universitetui steigti, buvo susifor mavęs mokyklų tinklas, vyko ideologinės kovos tarp reformatų ir katalikų, tačiau susti prėjus kontrreformacijai, steigti pirmąją aukštąją mokyklą Vilniuje ėmėsi katalikai. Jiems buvo svarbu turėti tikrą europietišką, tradicinį universitetą, o tam geriausiai tiko Jėzuitų ordinas, kuris ir specializavosi tokių universitetų steigime. Jėzuitus labiau domi no misijos Kinijoje ir Pietų Amerikoje, bet Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui pavyko juos įtikinti atvykti į Lietuvą. Į Vilnių jėzuitai atvyko 1569 m., įvertino situaciją ir konstatavo, kad „žmonės čia subrendę, išsi lavinę, tad aukštoji mokykla tikrai reikalinga“. Aukštojo mokslo institucijos neatsiranda iš niekur, tad ir jėzuitai pradėjo nuo kolegijos, įkurtos 1570 m. Kolegijoje tais pačiais metais pradėjo veikti ir biblioteka. Biblioteka buvo ne viešoji, ja naudotis galėjo tik studentai ir profesoriai. Rinkinių pagrindu tapo Vilniaus vyskupo sufragano Georgijaus Albinijaus knygos, vėliau buvo perduoti ir Žygimanto Augusto, vyskupo Protasevičiaus, kardinolo Radvilos, vyskupo Valavičiaus ir kitų asme nybių rinkiniai.

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

VU bibliotekos P. SmugleviÄ?iaus salÄ&#x2014;.

Įdomu tai, kad pirmuoju bibliotekos direk toriumi tapo škotas filosofijos profesorius Johnas Hay’us. „Tarptautiškumas universi tetui yra labai įprastas – jėzuitai manė, kad pradėjęs studijuoti savame universitete, po poros metų tiesiog privalėjai studijas tęsti užsienyje. Jei norėjai būti išsilavinęs, neuž teko tik savo krašto tradicijų ir kultūros, pri valėjai sutikti ir kitokių žmonių, išmokti su jais

GRĮŽTI Į TURINĮ

diskutuoti ir priimti kitokią nuomonę, taip pat apginti savo požiūrį. „Erasmus“ programa turi gilias šaknis“, – šypsosi gidė. Kolegijos ir bibliotekos įkūrimas turėjo įtakos visam miestui. Vyskupas Valerijonas Protasevičius jėzuitams kolegijai steigti ir vienuolynui formuoti padovanojo du namus. Jėzuitų atvykimas buvo labai svarbus įvykis, tad jiems skirti namai stovėjo šalia Vyskupų

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

VU bibliotekos eksterjeras.

rūmų, t. y. pačioje miesto širdyje: „Įsivaizduo kite, ką reiškia, kai miesto centre veikia kole gija, vėliau universitetas. Miestas visą laiką jautė universiteto pulsą, išsilavinusių žmonių diskusijas, jų buvimą šalia, visuose rimtuo se renginiuose ar šventėse. Studentai, kaip ir visais laikais, ne tik mokėsi, bet ir „studen tavo“: rengė eitynes, šventes – mieste visa da buvo justi pakylėjimas nuo kasdienybės.

Dėl to Vilnius kažką turi, jis traukia žmones, kuriems įdomu gyventi. Būtent todėl mies tas labai skaudžiai išgyveno universiteto uždarymą XIX a. Tomas Venclova jau XXI a. tarsi vėl įvardijo ypatingą Vilniaus aurą: „Grįž tu į Vilnių, nes čia labai aktyvus kultūrinis gyvenimas.“ Esmė pasakyta. Jėzuitų laikais bibliotekoje nebuvo tokio knygų fondo komplektavimo, kaip jį

V il n iaus u n ive r sitet o bibli o tek o s ist o r i j o s

Jėzuitų statinys buvo specialios paskirties ir labai gerai apgalvotas. Pirmame aukšte buvo virtuvė ir valgomasis, antrame aukšte biblioteka ir skaitykla, trečiame aukšte – bendrabutis.

suprantame šiandien, bibliotekos rinkinių fondas buvo formuojamas atvykstančių pro fesorių dėka – jie atsigabendavo lagaminą ar du savo sričiai reikalingų knygų. Pasibai gus jėzuitų epochai XVIII a. pab. bibliotekoje buvo sukaupta 11 tūkstančių leidinių. Žino ma, būtų sunku lygintis su Paryžiaus ar Ams terdamo universitetų bibliotekomis, tačiau šio krašto masteliais tai buvo didelė kolek cija.

VA L G Y K L A , S K A I T Y K L A I R BENDRABUTIS Pranciškaus Smuglevičiaus salės restauravi mo darbai eina į pabaigą, tad turiu išskirtinę galimybę pamatyti jau restauruotas freskas. Jėzuitų laikais čia buvo valgykla – refekto riumas. Kaip ir dauguma vienuolynų valgo mųjų, ji niekuo ypatingu neišsiskyrė: aukštos lubos, skliautai, freska lubose arba salės gale. Tačiau laikui bėgant susiformavo tra dicija universitete turėti bent kelias gražias sales, kuriose galima priimti svečius, todėl XIX a. pr. ši salė dekoruota. „Buvo nuspręsta iš didelio valgomojo padaryti aktų salę. Daili ninkas P. Smuglevičius, universiteto Piešimo katedros vedėjas, ėmėsi dekoruoti pagal to meto madą, klasicizmo stiliumi. Jis atidavė duoklę senovės Graikijai ir didiesiems pro tams. Kartu Smuglevičius salę derino prie laikotarpio, vietoje dabar matomos jėzuitų

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

laikų freskos nutapė deivę Minervą.“ Pate kus į Rusijos imperijos sudėtį ji buvo ištapyta neobizantiniu stiliumi ir tik XX a. 3 deš. klasi cistinį salės dekorą atkūrė lenkų restaurato riai. Kylame laiptais į antrąjį aukštą ir kyšte lime galvas į Filologijos skaityklą (anksčiau ji vadinta Bendrąja skaitykla). Būtent čia yra pirmoji žinoma bibliotekos vieta. „Jėzuitų sta tinys buvo specialios paskirties ir labai gerai apgalvotas. Pirmame aukšte buvo virtuvė ir valgomasis, antrame aukšte biblioteka ir skaitykla, trečiame aukšte – bendrabutis. Pastarajame buvo vadinamoji „stiklo gatve lė“ – abiejose jos pusėse buvo kambariai su stiklo pertvaromis, o per vidurį ėjo kori dorius. Prižiūrėtojas turėjo teisę bet kuriuo metu pasižiūrėti, ką veikia studentas. Įdo mu tai, kad dėl konstrukcijos svorio pastatui ėmė kilti grėsmė, tad jos buvo išmontuotos.“ Na, o trečiame aukšte dabar įsikūrusi Profe sorių skaitykla. Tokia įdomi pirmosios biblio tekos transformacija.

O B S E R VAT O R I J A P E R 9 MĖNESIUS IR MOTERIS MOKSLININKĖ Toliau keliaujame į Baltąją salę, nors ji su Vilniaus universiteto biblioteka susisieja tik XX a. pr. Iki tol čia buvo astronomijos obser vatorijos biblioteka, ir būtent šioje vietoje

XVIII a. vid. prasidėjo Lietuvos astronomijos mokslo istorija. „XVIII a. pirm. pusėje Euro poje suklestėjo gamtos mokslai, todėl jėzu itams teko pasirūpinti rimtomis gamtos mokslų studijomis. 1752 m. rugsėjį archi tektas Tomas Žebrauskas grįžo iš stažuočių Prahoje ir Vienoje į Vilnių, ir rektoriui patei kė astronomijos observatorijos projektą. Jis tikino, kad universitetui būtina kuo greičiau ją įsteigti. T. Žebrauską šiandien vadintume darboholiku gerąja prasme: jis norėjo įsteig ti mokslinę observatoriją, sukurti įspūdingą salę, pats vykdė tyrimus ir buvo pirmasis observatorijos direktorius. Jo pastangomis astronomijos observatorija buvo pastatyta vos per devynis mėnesius!“ Deja, T. Žebrauskas susirgo ir mirė jaunas, neįgyvendinęs savo planų iki galo. Salės interjero darbus baigė italų architektas Carlo Spampani, susiejęs baroką ir klasicizmą. Akį patraukia salės vakarinės sienos portalas, kuriame deivė Diana laiko fundatorės Elž bietos Oginskaitės-Puzinienės portretą – tai reikšmingas XVIII a. salės dekoro elementas, kuris ir XXI a. neša svarbią žinią: architektū ros grožio, mokslo pasaulio ir stiprėjančio moterų vaidmens jame, visumą. E. Oginskai tė-Puzinienė buvo labai išsilavinusi, domė josi matematika ir gamtos mokslais, šiais laikais gal net būtų tapusi pripažinta moksli ninke. Ji padovanojo universitetui kelis šim tus tūkstančių auksinių.

V il n iaus u n ive r sitet o bibli o tek o s ist o r i j o s

VU bibliotekos Baltoji salÄ&#x2014;.

D I N G U S I K O P LY Č I O S F R E S K A Užsukame į buvusią jėzuitų koplyčią – dabartinę J. Lelevelio salę. Koplyčia staty ta XVII a. vid. privatiems jėzuitų religiniams poreikiams. Panaikinus jėzuitų ordiną 1773 m., salė buvo atiduota fizikos katedrai, o dar po kelių metų padalyta į du aukštus: apačioje įrengta fizikos laboratorija, o viršuje – piešimo

GRĮŽTI Į TURINĮ

katedra, kurioje dirbo Jonas Rustemas ir kiti to meto dailininkai. Nustebina visa apglė biantis mėlynas dekoruotas skliautas, kurio centre – laikyta sunaikinta, o 2018 m. netikė tai atrasta freska. J. Lelevelio salės plafone, tuometinėje koplyčioje, buvo nutapytas šv. Stanislovas Kostka, studentų globėjas. Restauratoriai ir istorikai daugybę metų teigė, kad toji freska

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

VU bibliotekos J. Lelevelio salė.

yra negrįžtamai prarasta; tą bibliotekos gidai apgailestaudami sakydavo ir lankyto jams. Tačiau visų džiaugsmui 2018 m. fres ka buvo rasta! „Opus optima“ restauratoriai ėmė atsargiai atidenginėti freską, remda miesi Venecijos jėzuitų bažnyčioje esančios freskos pavyzdžiu. Džiaugsmas buvo bega linis, o restauratoriai gavo apdovanojimą už geriausią restauravimo darbą 2018-aisiais.

RANKRAŠČIŲ SKYRIUS: NUO STEBUKLINGŲ RECEPTŲ IKI... VU bibliotekoje saugoma apie pusę milijo no rankraščių ir senųjų leidinių, todėl mano prašymas pamatyti „ką nors įdomaus“ čia dirbantiems specialistams turėjo skambė ti arba naiviai, arba juokingai. Tačiau užsu kusi į Retų spaudinių skaityklą ant didžiulio

V il n iaus u n ive r sitet o bibli o tek o s ist o r i j o s

Seniausias VU bibliotekoje saugomas dokumentas, kuriame Le Mano vyskupas Hamelinas dovanoja vienuoliams iš Švč. Mergelės Marijos vienuolyno žemes ir vynuogyną. 1209 m.

stalo randu išdėliotas įdomybes. Kiekvie na turi tokią nepaprastą istoriją, kad, rodos, galėčiau klausytis visą dieną. Pradedame nuo paties seniausio bibliotekoje saugomo rankraščio – 1209 m. dokumento, kuriame kalbama apie vynuogyno Prancūzijoje dova nojimą. Dokumentas surašytas ant perga mento, todėl puikiai išsilaikęs. Tiesą sakant, jis atrodo taip gerai, kad sunku patikėti, jog 800 metų skaičiuojantis lapas nebuvo res tauruotas, tik šiek tiek pavalytas. Toliau akį patraukia Vilniaus universite to profesoriaus Joachimo Lelevelio per piešti viduramžių pasaulio žemėlapiai, kurių originalai saugomi Briuselyje. Rankraščių skyriaus darbuotoja Valentina Karpova-Čel kienė atverčia spalvotą, kruopščiai nupieš tą žemėlapį su uostų pavadinimais, upėmis, kalnais ir iliustracijomis. „Jei Lelevelis nega lėdavo įsigyti kokio atlaso, jis jį lengvai perpiešdavo. Bet dar įdomiau, kad perpieš damas juos arba padidino, arba pamažino, realybėje jų formatas yra visai kitoks, tik mas telis išlaikytas. Na, o iliustracijos padėdavo tiems, kurie nemokėjo skaityti“, – paaiškina ji. Iliustracijos išties žavingos: kupranugariai, juodaodžiai, arabiško stiliaus palapinės ir t. t. Tačiau bibliotekos rankraščiai – tai ne tik dokumentai ir žemėlapiai, todėl keliaujame prie mažo ir neišvaizdaus dokumentėlio, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visai

neįdomus, bet V. Karpova-Čelkienė tuoj pat paneigia mano įsivaizdavimą: „Tai yra XVIII a. ilgaamžiškumo eliksyro receptas. Jame labai tiksliai surašyti visi ingredien tai ir jų kiekiai, tačiau viso išvertę nesame, nes yra daug sutrumpinimų ir nesupranta mų žodžių. Ruošdami šį dokumentą ekspo zicijai radome faktą, kad JAV archeologijos institutas 2014 m. pranešė, kad Manhetene rado XIX a. buteliuką su ilgaamžiškumo elik syru, ištyrė jo sudėtį. Mūsų eliksyro receptas datuojamas 100 metų anksčiau, bet sude damosios dalys yra praktiškai tokios pačios: alavijai, rabarbarai, gencijonai, geltonosios ciberžolės, šafranas, prancūziška degtinė ir keli komponentai, kurių mes nežinome.“ Dar viena bibliotekoje saugomų objek tų rūšis – dienoraščiai. Ant stalo guli ranka smulkiai primarginta knyga, kurios pusla piai puošti džiovintomis gėlėmis, viršelis odinis, užsegamas. Raštas toks, kad įskai tyti beveik neįmanoma, tačiau žinoma, kad 1836–1839 m. dienoraštis priklausė Olgai Kalinowskai-Oginskienei. Ir nors nežinoma, kas jame rašoma, visgi pačios Olgos isto rija verta atskiros knygos. Kilmingos lenkų giminės palikuonė buvo išsiųsta į Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I dvarą ir tapo kunigaikštytės Marijos Nikolajevnos freili na. Čia ji įsimylėjo imperatoriaus sūnų ir sos to įpėdinį, būsimą carą Aleksandrą II. Tarp

V il n iaus u n ive r sitet o bibli o tek o s ist o r i j o s

Rankraštinis žemėlapių rinkinys, kuriame vaizduojami Joachimo Lelevelio perpiešti Abrahamo Cresqueso „Katalonijos atlaso“ (1375 m.) žemėlapiai. XIX a. I pusė.

jų užsiplieskė audringas romanas, pasiekęs net Nikolajaus I ausis. Žinoma, jis nebuvo labai patenkintas, nes Olga dėl savo kilmės ir religijos negalėjo giminiuotis su Rusijos valdovais, tad Aleksandras buvo išsiųstas į grand tour po Europą. Visi galvojo, kad jų meilė taip ir baigsis, bet Aleksandrui grįžus romanas tęsėsi. Galiausiai Olgai buvo griež tai įsakyta pasitraukti, Aleksandras rado žmoną ir buvo gana laimingai vedęs. O Olga Kalinowska ištekėjo už velionės sesers vyro Mykolo Kleopo Oginskio sūnaus Irenėjaus Kleopo Oginskio. Kita Rankraščių skyriaus darbuotoja Loreta Vinclovienė atverčia nedidelę kny gelę – tai Motiejaus Valančiaus rankraštis su jo paties piešiniais. „Dabar tai yra vienas vertingiausių mūsų turimų rankraščių“, – paaiškina ji ir jau verčia kitą. O ten – Vinco Mykolaičio Putino romano „Altorių šešėly“ rankraštis su paties autoriaus pastabomis ir taisymais. Matyti lietuvių klasikų kūrinių, skaitytų kažkada mokykloje, rankraščius yra nepaprastas dalykas. Pagalvoju, kad kie kvienas mokinys bent skaitmeninę kopiją turėtų išvysti. Bet L. Vinclovienė rankose jau laiko jėzuito iš Kražių kolegijos matematikos dėstytojo vadovėlį. Iš pradžių nesuprantu, kas tai – ranka surašyti tekstai ir paveikslė liai: kazokas, meška, drakonas, paprastas mužikas, karininkas su uniforma. Visai nepa našu į vadovėlį. „Čia surašyti paaiškinimai,

GRĮŽTI Į TURINĮ

kaip braižyti ir matuoti. Be to, yra įdomių pamąstymų ir sentencijų. O viename pusla pyje nupiešti griaučiai ir parašyta: „Berašy damas tai pavirto į griaučius.“ Vadovėlis su humoru“, – paaiškina ji. Galiausiai atverčia me dar vieną ypatingą dokumentą – Kazi miero Daukšos gramatikos „Grammatyka języka litewskiego: trumpa kalbamokslė liežuvio lietuviško“ nuorašą, kurį padarė jo sūnus. Neįtikėtina tai, kad netgi ištremtas į Sibirą Kazimiero Daukšos sūnus išsaugojo šį gramatikos nuorašą, kol galiausiai jis atsidū rė VU bibliotekoje. Nepaprasta istorija!

S PA U D I N I Ų G E L B Ė T O J A I Paskutinė, bet ne mažiau įdomi stotelė mano kelionėje po Vilniaus universiteto bibliote ką – Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyrius, dvelkiantis popieriumi ir mediena. Būtent čia gelbėjami bibliotekoje saugomi rankraščiai, spaudiniai ir kiek netikėti objek tai (apie vieną jų vėliau). Mane pasitinka res tauratoriai Ieva Rusteikaitė ir Sigitas Tamulis, dažniausiai restauruojantys įrištus doku mentus. Pokalbis rutuliojasi įvairiomis temomis, bet bene įdomiausios jų įžvalgos apie res tauravimo principus ir etiką. „Dokumentų konservavime ir restauravime šiais laikais pabrėžiama minimali intervencija. Tai reiš kia, kad turime labai atidžiai apgalvoti

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

visus sprendimus, gerbti kiekvieną išlikusią autentišką detalę, o pridėti kažką savo, t. y. naujų medžiagų, galime tik remdamiesi aiš kiais kriterijais. Ypač daug dėmesio skiriama prevenciniam konservavimui – viso pasau lio restauratoriai ir paveldosaugininkai suta ria, kad svarbiausia pasirūpinti tinkamomis saugojimo sąlygomis ir taisyklingai saugo ti. Tai efektyviausias būdas užtikrinti, kad objektai išliktų. Žinoma, galima ir intervenci ja, tačiau tai kainuoja, užima daug laiko, net

GRĮŽTI Į TURINĮ

ir nenorėdami pakeičiame autentišką daik tą. Be to, restauratoriai geriau už visus žino, kad nieko nėra amžino“, – sako Ieva Rustei kaitė. Anot jos, prevencinis konservavimas yra labai plati sąvoka, nes į ją įeina viskas: nuo saugyklų, pastato reikmių pritaikymo prie sudėtingų, nehomogeniškų iš daugy bės įvairių objektų susidedančių kolekci jų ir rinkinių apsaugos. Taip pat tai gali būti mikrosąlygų sukūrimas – apsauginių dėklų ir dėželių gaminimas.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Stanislovo Pranciškaus Jurevičiaus Kražių kolegijoje skaitytas aritmetikos kursas. 1797 m.

Restauratorius Sigitas Tamulis priduria, kad biblioteka atlieka muziejinę ir archyvi nę funkciją, čia yra saugomi gaubliai, daik tai, asmeninės kolekcijos, tikrai ne vien tik knygos. „Bilietėliai, laiškai arba net genera linis katalogas. Įsivaizduokite, kai kur pats bibliotekos katalogas yra paveldas – ištisa salė su baldais, kortelėmis. Tai kaip seno vinė „Google“ paieška, kuria galėjo naudo tis tik bibliotekos darbuotojai“, – sako jis. Prakalbus apie tai Ieva Rusteikaitė ištraukia

dėžutę su vienu keistu pavyzdžiu: „Tai yra J. Lelevelio plaukų sruoga, laikyta keliuo se vokeliuose. Mums, kaip restauratoriams, kilo klausimas, kaip estetiškai pateikti tokį objektą ir kartu jį apsaugoti. Sugalvojome sruogą ir du vokelius įrėminti, nors papras tai neužsiimame rėminimu ir dizaino kūrimu. Reikėjo dėti stiklą su UV filtru, paaukštinti šonus, viską tvirtinti permatomais kampe liais nenaudojant klijų. Taip pat sukūrėme specialų dėklą, kad saugotojui ar bibliotekos

V il n iaus u n ive r sitet o bibli o tek o s ist o r i j o s

Restauratorių dirbtuvės VU bibliotekoje.

lankytojui būtų patogu išimti. Kadangi daik tas uždarytas, viduje negali būti jokių lakių jų medžiagų, klijų, rūgštinių sluoksnių, todėl visos mūsų naudojamos medžiagos yra ser tifikuotos ir muziejinės kokybės.“ Kodėl restauratoriai gali sau leisti mini maliąją intervenciją ir kelti tokius etinius klausimus? Ieva Rusteikaitė sako, kad dėl atsiradusio dokumentų skaitmeninimo. „Anksčiau turėjai vienaip ar kitaip sugalvo ti, kaip knygą daug tvirčiau sukabinti, kad tyrinėtojas galėtų ja naudotis. Dabar, jei tik yra galimybė, siūlome naudoti skaitmeninę kopiją, o knygą galime minimaliai sutvirtinti, dėti į dėžutę ir tiek. Jos per daug vertingos, kad kažkaip keistume; vertingos ne tik atski ros dokumento dalys, bet ir tai, kas mažiau matoma, pavyzdžiui, klijai. Dėžės ir dėklai yra pats paprasčiausias būdas apsaugoti knygą. Tuo atveju, jei dokumentas neįrištas, yra rizika, kad lapai susipainios ar pasimes, todėl mes siūlome laikiną įrišimą be klijų,

100

GRĮŽTI Į TURINĮ

kurį galima bet kada išardyti nepažeidžiant autentiško dokumento“, – pasakoja restau ratorė. Tiesa, žvelgiant į kai kurias ant stalo gulin čias knygas, matyti, kad anksčiau požiūris į restauravimą buvo praktiškesnis: „XVIII– XIX a. taisymai dabar atrodo labai drastiški. Knygas taisydavo kaip funkcionalų daiktą, kad galėtų atversti, kad būtų apsaugota ar net estetiškai derėtų prie bibliotekos sti liaus. Ką restauratoriui daryti tokiais atvejais? Dabar sakoma, jog paveldas ir yra sluoksniai, jų visuma, o ne kuris nors vienas pirminis ver tybės vaizdas, nuo kurio nuvalytos apnašos. Plėtojame terminą „knygos įrišimo archeo logija“, nes knygos įrišimas mums nurodo, kada ir kaip knyga buvo naudojama, kaip keitėsi jos gyvenimas ir požiūris į ją bėgant šimtmečiams.“ Apžiūrime knygą – konvoliutą – iš Žygi manto Augusto karališkosios bibliotekos, jos vaizdas liūdnokas. Puslapius jau gelbėjo

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Paveldo vartojimas, gėrėjimasis, vartymas yra būdas jį pažinti. Paveldas vertingas tik gyvas.

popieriaus restauratoriai, tačiau nugarėlė dar deformuota, oda nukritusi, kažkas išėmė apie trečdalį knygos puslapių. Klausiu paš nekovės, ką planuoja daryti su knyga. Ieva Rusteikaitė atsidūsta ir atsargiai vartydama knygą paaiškina: „Dėsime muliažą, kad kom pensuotume prarastą dalį, tvirtinsime nuga rėlę ir dar tikriausiai siūlais apvysime virves. Dėl viršelio dar tariamės, bet neplanuojame jo atkūrinėti. Dokumentas vertingas, todėl norime užtikrinti kiek įmanoma mažiau inter vencijos. Nebent svarstome pridėti netvir tintą medinį kietviršį, kuris kompensuotų prarastąją dalį ir apsaugotų knygos bloką.“ Visgi klausiu, ar taip saugyklose paslėp ti objektai nebus pamiršti visuomenės. Ieva Rusteikaitė pritaria, kad paveldo vartojimas, gėrėjimasis, vartymas yra būdas jį pažinti. Paveldas vertingas tik gyvas. „Mes radome išeitį tiems, kurie nori pažinti dokumentinį paveldą, – užsiimame rekonstrukcijomis. Imi konkrečią knygą ar epochos knygų visumą ir

stengiesi ją atkartoti, domiesi, studijuoji, kaip ji buvo padaryta. Taip supranti patį amatą, tai jau būtų nematerialusis paveldas. Kita ver tus, rekonstrukcijos leidžia pas mus užsu kantiems lankytojams suprasti, kaip atrodė daiktai, pavartyti. Parodome ir savo virtu vę“, – sako ji. Išjungiu diktofoną, nes žinau, kad vis tiek viskas į vieną pasakojimą netilps, bet su restauratoriais toliau kalbame ir apie įspūdingo aukščio teismų knygas, ir apie restauratoriaus profesiją ir daug kitų dalykų. Ieva Rusteikaitė ir Sigitas Tamulis man palie ka gilų įspūdį – įspūdį žmonių, kurie bepro tiškai mėgsta savo darbą, gerbia paveldą ir labai noriai ir kantriai apie jį pasakoja. // Už informaciją ir pagalbą rengiant straipsnį dėkojame Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojams: Odetai Pakalnienei, Ievai Rusteikaitei, Jonei Šulcaitei-Brollo, Sigitui Tamuliui, Valentinai Karpovai-Čelkienei, Loretai Venclovienei.

V il n iaus u n ive r sitet o bibli o tek o s ist o r i j o s

101

#ATRANDULIETUVĄ

Tarp tradicijų ir mokslo pažangos: vaistažolės iš Švenčionių krašto

DA L I O S S M A G U R AU S K A I T Ė S tekstas „Švenčionių vaistažolių“ fabriko nuotraukos

Nedidelėje patalpoje prie stalo sėdi keturios moterys ir mikliais pirštų judesiais rūšiuoja ramunėlių žiedus. Čia taip kvepia, kad nesunku mintimis atsidurti plačioje pievoje, pilnoje gėlių. Iš tiesų esu „Švenčionių vaistažolių“ fabrike, kuriame pagamintos kvapnios arbatos šaltais žiemos vakarais garuoja ne tik lietuvių, bet ir tolimų kraštų namuose. Apie 137 metų istoriją, mitus ir madas, „dopingo“ testus ir net nykstančias tradicijas kalbėjausi su įmonės vadovu Elmantu Pocevičiumi.

102

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

FA R M A C I N I N K O TA R A S E I S K I O VERSLAS Švenčionių rajone, nuklotame tankiais miš kais, nusagstytame ežerų akimis ir vilnijan čiame aukštomis kalvomis, nuo seno gausiai augo įvairiausios žolelės. Tad iš čia kilęs sumanus farmacininkas Naumas Taraseiskis ėmėsi verslo – supirkinėjo vaistažoles, gami no mišinius ir prekiavo jais vaistinėje. Reikalai ėjosi labai gerai, todėl 1883 m. Švenčionyse jis įsteigė vaistažolių supirkimo ir perdirbi mo įmonę pavadinimu „Fabryka ziol leczni czych Taraseiski i Sinovie“ ir net ėmė pats auginti vaistažoles. Taip prasidėjo ne tik vie no seniausių Baltijos šalių vaistažolių fabriko

istorija, bet ir farmacijos pramonės istorija Lietuvoje. N. Taraseiskis buvo gabus versli ninkas, todėl netrukus įvairiuose miestuose įsikūrė jo įmonės filialai, o kaimuose atsira do vaistažolių ruošimo punktų. Švenčionių krašto žmonės taip pat noriai augino ir rinko vaistažoles, nes žemdirbystei žemės čia nie kada nebuvo tinkamos. Kai vietinė rinka tapo per ankšta, N. Taraseiskis ėmėsi eksporto į plačią carinę Rusiją, dalyvavo tarptautinė se parodose. 1934 m. žiniomis, gamino apie 100 įvairių pavadinimų augalinių preparatų, kai kuriuos pagal profesoriaus J. Mušinskio receptūrą. Deja, 1936 m. N. Taraseiskis mirė, o įmonės veiklą tęsė jo sūnus farmacininkas Volfas Taraseiskis.

T a r p t r a d ici j ų i r m o ksl o paža n g o s : vaistaž o l ė s iš Š ve n č i o n i ų k r ašt o

103

Matydami N. Taraseiskio sėkmę, verslinin kas Ruvimas Abramovičius ir farmacininkas Vasilijus Gromovas Švenčionyse įkūrė nau ją vaistažolių supirkimo ir perdirbimo įmonę, kuri, žinoma, pasiglemžė dalį rinkos. 1935 m. Gromovas pakėlė vaistažolių supirkimo kai ną ir didžioji dalis vaistažolių atsidūrė jo įmo nėje. Taraseiskiui neliko nieko kito, kaip tik pasiūlyti Gromovui tapti jo įmonės dalininku. Taip po poros metų abi įmonės susijungė, B. Gromovas nugvelbė didžiausius N. Tara seiskio klientus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui įmonės veikla nutrūko, o po metų ji buvo nacionalizuota sovietų valdžios. Kraštą užė mus vokiečiams, fabrikas atiteko jiems ir vei kė kaip įvairių produktų supirktuvė. 1944 m. liepos mėn. traukdamiesi vokiečių kariai sudegino didžiąją dalį fabriko pastatų. Fabri kui grėsė liūdna pabaiga – buvo ruošiama si jo likvidacijai, tačiau 1950 m. pradžioje jis prijungtas prie Vilniaus farmacijos fabriko „Eska“, o kitais metais vėl tapo savarankiška įmone. Įdomu tai, kad pirmąja jos direktore buvo paskirta ką tik Kauno medicinos insti tutą baigusi Antanina Šadzevičiūtė. Jai teko vadovauti fabriko atstatymui. Vadovai keitė si, fabrikas ėmė po truputį atsigauti ir plėstis, buvo vienas svarbiausių Sovietų Sąjungoje. Čia užsukdavo ir legendine vadinama žoli ninkė ir vaistininkė dr. Eugenija Šimkūnaitė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Šven čionių vaistažolių perdirbimo fabrikas tapo savarankiška įmone, o moderni jo istorija skaičiuojama nuo 2000 m.

104

GRĮŽTI Į TURINĮ

MOKSLAS IR TRADICIJOS Ant stalo garuoja kvapnus vaistažolių arba tos puodelis. Su įmonės vadovu Elmantu Pocevičiumi esame tame pastate, nuo kurio ir prasidėjo fabriko istorija, šalia esantis didy sis pastatas iškilo apie XX a. vidurį. Pradeda me nuo to, kokias arbatas labiausiai mėgsta lietuviai. „Skanias, – juokiasi E. Pocevičius. – Populiariausios tradicinės vaistažolės: ramunėlės, čiobreliai, melisos, pipirmėtės, liepžiedžiai, medetkos, po jų eina kmynai, pankoliai. Tačiau užteko kelių pasisakymų per televiziją apie tai, kad pelynai labai nau dingi, ir jų populiarumas išaugo, nors jie ir neskanūs, bet žmonės ėmė vartoti. Bet turiu pabrėžti, kad vis dažniau perkami mišiniai, o ne vienos rūšies žolelės arbatos.“ Pasak jo, pagrindinės problemos, kurias lietuviai bando spręsti gerdami vaistažolių arbatas, yra labai aiškios. Pirmiausia, tai mišiniai ner vų sistemai, nuo streso. Antroje vietoje nuo peršalimo ligų ir kosulio, trečioje – lieknėji mui, o ketvirtoje – virškinimui gerinti ir šla pimo takams. „Žinoma, populiaru vaistažolių arbatas gerti ir todėl, kad skanu, todėl mes džiaugiamės, kad tai yra ir šios gamyklos nuopelnas, kad lietuviai pamėgo vaistažoles ir jų suvartoja gana daug“, – priduria E. Poce vičius. Nuo pat pokalbio pradžios ne kartą išgirs tu ir tai, kad čia susiduria mokslas ir tradici jos. Ir abu yra vienodai svarbūs. Tai patvirtina ir fabriko vadovas, čia dirbantis jau dešimt metų, jis pagal išsilavinimą – gydytojas.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Švenčionių vaistažolių perdirbimo fabriko savininkas Naumas Taraseiskis, 1912 m.

Žolininkė ir vaistininkė dr. Eugenija Šimkūnaitė.

„Švenčionių vaistažolių“ fabrikas, 1970 m.

Šiuolaikiniai įrenginiai fabrike.

„Kurdami mišinius bendradarbiaujame su universitetais, gauname rekomendacijų, remiamės naujausiais tyrimais. Negaliu pasakyti, kad laikomės įsikibę senų recep tų – ne, mes juos nuolat tobuliname pagal naujausius mokslo pasiekimus. Mums labai artima dr. Eugenijos Šimkūnaitės filosofi ja – ji buvo mokslininkė, habilituota mokslų daktarė, vaistininkė, bet taip pat ir „ragana“, vaikščiodavo po laukus, organizuodavo tyri nėjimus, rinkdavo ne tik vaistažoles, bet ir etnografiją. Ši moteris suderino tradicijas ir naujausius mokslo pasiekimus. Bendradar biaujame su jos vardo paramos ir labdaros fondu, kuris padėjo surinkti medžiagą, jos receptus, todėl turime Eugenijos Šimkūnai tės arbatų liniją“, – pasakoja pašnekovas.

4 S U D U Ž Ę M I TA I I R 2 A R B AT O S M A D O S Netrukus išsiaiškinu, kad mano žinios apie arbatas apipintos mitais. Pirmasis susijęs su birios arbatos lapelių dydžiu – sakoma, kuo stambesnis lapelis, tuo arbata geresnė, o jei pakelis – jame yra tik dulkės ir šiukš lės. E. Pocevičius tikina, kad tai labiau tinka juodajai ir žaliajai arbatai. Vaistažolių arba tos, ir birios, ir supakuotos paketėliuose, gaminamos iš tos pačios žaliavos: „Vaista žolių arbatas geriame ne tik dėl malonu mo, bet ir tikėdamiesi teigiamo poveikio, todėl būtina, kad veikliosios medžiagos iš vaistažolių patektų į vandenį. Tačiau šių lai kų problema – tingime laukti net 10 minu čių, kad lapelių ir žiedelių arbata „pritrauktų“.

Kurdami mišinius bendradarbiaujame su universitetais, gauname rekomendacijų, remiamės naujausiais tyrimais. Negaliu pasakyti, kad laikomės įsikibę senų receptų – ne, mes juos nuolat tobuliname pagal naujausius mokslo pasiekimus.

107

Viršuje: naujasis „Švenčionių vaistažolių“ fabriko pastatas. Apačioje: laboratoriniai tyrimai.

Todėl kuo labiau susmulkintos vaistažolės, tuo greičiau karštame vandenyje iš jų išsi skiria veikliosios medžiagos.“ Norint išgauti maksimalią naudą reikėtų arbatą užplikyti, palaukti, kol atvės, tada vėl pašildyti ir ger ti. O jei arbata pagaminta iš vaistinių augalų šaknų, palaukti reikėtų net ir kelias valandas. Antrasis išsklaidytas mitas – tai vandens temperatūra. „Kuo karštesnis, tuo geriau, – tikina E. Pocevičius. – Vėlgi iš žaliosios arbatos gamintojų atėjęs mitas, kad tinka miausia vandens temperatūra arbatai yra 80–90 laipsnių. Tiesos yra, tačiau vaistažolių skonis ir savybės geriau išsiskiria karštame vandenyje nei drungname. Taip pat grįžta me prie problemos, kad niekas nenori ilgai laukti, skuba. Todėl užpylus net ir 100 laips nių vandeniu gal kažką ir prarasime, bet bendrai naudingųjų medžiagų kiekis per trumpą laiko tarpą išsiskirs didesnis.“ Taip pat pašnekovas primena, kad nereikia bijoti palikti arbatos paketėlio puodelyje – vaista žoles vandenyje galima laikyti tiek laiko, kiek geriama arbata. Trečiasis mitas, susijęs su arbatos pake tėliais, kurių yra įvairiausių rūšių: skenduoliai, piramidės, pagalvėlės, paketėliai su virvu te ir pan. Nors kartais taip teigiama, tačiau jiems gaminti nenaudojamas plastikas ar kli jai. Pavyzdžiui, paketėlių su virvute popie rius gaminamas iš celiuliozės ir specialios bananų medžių rūšies, vadinamos abaka. Toks mišinys reikalingas, kad paketėlis van denyje neištežtų. Speciali įranga, gaminanti

108

GRĮŽTI Į TURINĮ

paketėlius ir pripildanti juos arbatos, klijų nenaudoja: paketėlio kraštai užlankstomi ir supresuojami, o virvutei tvirtinti nenaudoja ma metalinė sąvaržėlė. Piramidiniai pakeliai sulydomi ultragarsu. „Stengiamės, kiek tik įmanoma, atsisakyti plastiko. Taip, dėžutes vyniojame į plastiką dėl higienos ir švaros. Bet jau turime modernią įrangos liniją, kuri dėžutes užklijuoja, ir iš išorės plastiko nebe naudojame. Per ateinančius trejus metus norime pasiekti, kad išorėje plastiko visai nebeliktų“, – viliasi E. Pocevičius. Na, o ketvirtasis mitas užgimė po vieno didžiausių arbatos gamintojų reklamos. Jis bandė įrodyti, kad piramidės formos paketė lyje arbata būna geresnė. Tačiau, kaip tvirtina pašnekovas, arbatos kokybę lemia ne pake tėlio forma, o žaliavos kokybė ir teisingas paruošimo būdas. Be to, egzistuoja ne tik mitai, bet ir vais tažolių mados. Šiuo metu populiarumo vir šūnę pasiekė kanapių arbata. Daug kas kanapių arbatą geria ir galvoja apie kanabi noidus ir jų poveikį, bet kanapių arbata Lie tuvoje gaminama iš pluoštinių kanapių ir turi daug kitų veikliųjų medžiagų. Antroji ypač madinga vaistažolė – tai gauromečiai. „Šis augalas į Lietuvą atkeliavo iš rytinių kaimynų ir visai neblogai auga. Išskirtinumas tas, kad gauromečiai turi labai daug gerų savybių ir yra fermentuojami. Po fermentacijos skonis tampa panašus į juodąją arbatą“, – pasakoja įmonės vadovas.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

I Š L AU KO Į P U O D E L Į Vos įėjus į „Švenčionių vaistažolių“ fabri ko gamybines patalpas pakvimpa žolelė mis. Dabar beveik visas gamybos procesas yra automatizuotas, tik viena jo dalis vis dar patikėta žmogaus rankoms. Bet apie viską nuo pradžių. Dažniausiai vaistažolių arba tos gamybos procesą įsivaizduojame labai paprastai: laukuose ar miškuose prisiskina me žolelių, jas išdžioviname, įmetame į puo delį ir mėgaujamės gėrimu. Taip ir yra, jei arbatą ruošiame tik sau ir bičiuliams. Kalbant apie pramoninę vaistažolių arbatos gamy bą, procesas tampa kur kas sudėtingesnis ir ilgesnis: „Pas mus patekusi žaliava nekeliau ja į gamyklinį pastatą. Už Švenčionių turime kelis angarus, kuriuose vaistažolės atsiduria „karantine“ ir yra „nuodijamos“ anglies dvi deginio dujomis. Kam reikia tokio proceso, vadinamo fumigacija? Todėl, kad atvežta džiovinta žaliava yra „gyva“: joje gyvena vabaliukai, kirmėliukai, pridėta kiaušinėlių, taip pat yra mikrobų, bakterijų ir grybelių. Jei iš tokios žaliavos iš karto gamintume, labai didelė tikimybė, kad po kiek laiko arbatos paketėlyje kažkas pradėtų gyventi, o varto tojas būtų nepatenkintas. Tad be deguonies žaliava laikoma keturias paras. Toliau specialistai tiria mėginius, žiū ri bakterijas. Jei žaliava buvo gerai išdžio vinta, bakterijų kiekis yra normalus, užpylę karštu vandeniu mes jas sunaikinsime. Bet jei buvo džiovinta blogai, pašuto – bak terijų yra labai daug, nebegalime naudo ti. Toliau laukia „dopingo“ kontrolė, kitaip tariant, tiriame pesticidus. Tai labai pana šu į dopingą, nes kiekvienais metais ūkinin kai atranda naujų pesticidų, o tyrėjai bando juos „pagauti“. Kažkada tirdavome 82 pes ticidus, dabar tiriame 240 skirtingų pestici dų, bet yra galimybė ištirti iki 400. Taip pat tiriame sunkiuosius metalus ir radiaciją.

110

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Tokių problemų randame labai retai. O štai su pesticidais turime tikrai didelių bėdų, net jei žaliava ekologiška. Dar yra drėgmė, mineralinės medžiagos ir aflotoksinai. Vie nos partijos tyrimai kainuoja iki 500 eurų. Ir nepaisant visų jų, pabaigoje vaistažolės yra perrenkamos rankomis, nes jokios automa tinės mašinos to padaryti efektyviai negali. Apibendrinant, nuo žaliavos atvežimo iki ati davimo į gamybą praeina trys savaitės.“

T R A D I C I J Ų N Y K I M O M E TA S Lietuvių liaudies medicinoje nuo seno žino ma apie 500 vaistinių augalų, o Vilniuje nuo XVIII a. veikė vaistažolių krautuvėlės, vykda vo vaistažolių turgūs, buvo nemažai vaista žoles išmaniusių žolininkių ir žolininkų. Tačiau paklaususi, ar visa „Švenčionių vaistažolių“

112

GRĮŽTI Į TURINĮ

fabrike naudojama žaliava atkeliauja iš Lie tuvos laukų, pievų ir miškų, turiu nusivil ti – lietuviškų vaistažolių trūksta ir tam yra ne viena priežastis. Pirmiausia E. Pocevičius išskiria tai, kad neatsiranda norinčių vaista žoles rinkti: „E. Šimkūnaitės laikais Lietuvoje buvo apie 60 vaistažolių supirkimo punk tų, vedami mokymai surinkėjams, ruošiama metodika ir informacija ką, kada ir kaip rink ti. Vaistažoles rinko ir visos mokyklos. Surin kimas tuo metu klestėjo. Vėliau vaistažolių surinkimas labai smuko, drastiškai suma žėjo rinkėjų – senoji karta miršta, o naujoji karta neatsiranda. Kita problema – surinktą žaliavą džiovinti reikia šalia surinkimo vietos, nes net pusdienis maiše gali paversti žaliavą visiškai menkaverte ir nenaudojama.“ Kita vertus, pastebi pašnekovas, Lietu voje yra žolininkų ir fitoterapeutų, tačiau abi

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Dar viena problema – mažėja vaistažolių surinkimas natūralioje gamtos aplinkoje. Pavyzdžiui, iškirtus mišką kardinaliai pasikeičia to ploto mikroklimatas, pasikeičia ir augalai. Sename miške augusios vaistažolės jauname dažniausiai jau nebeauga.

kategorijos teisiškai neapibrėžtos. „O ten, kur nėra oficialumo, yra ir mokslo, ir raganys čių. Todėl mes stengiamės bendradarbiauti su universitetais ir tikraisiais fitoterapeutais, kurie domisi vaistažolėmis kaip mokslininkai. Deja, yra labai daug tokių, kurie slepiasi po „močiutė perdavė receptą“ principu, tačiau visiškai nesiremia mokslu“, – pastebi pašne kovas. Dar viena problema – mažėja vaistažo lių surinkimas natūralioje gamtos aplinkoje. Pavyzdžiui, iškirtus mišką kardinaliai pasi keičia to ploto mikroklimatas, pasikeičia ir augalai. Sename miške augusios vaistažolės jauname dažniausiai jau nebeauga. Pana ši situacija ir su pievomis, kurias ūkininkai priversti šienauti. Tiesa, ūkininkai pradeda nedrąsiai auginti vaistažoles: mėtas, meli sas, ramunėles, kmynus. Tačiau, tokių vis dar

reta – reikia turėti specialią nuėmimo techni ką (ją dažnai tenka konstruoti patiems), džio vyklą, o rankų darbas išeina per brangus. „Būtent todėl Lietuvoje nesurenkame ir neužauginame tiek, kiek suvartojame. Vais tažolių sistema sugriuvo, bet mes bandome ją atgaivinti, turime savo supirkimo punktus, bandysime surinkėjams padėti su džiovini mu. Deja, valdžios institucijos prie tradicijos atgaivinimo nesistengia prisidėti“, – apgai lestauja vieno seniausių vaistažolių per dirbimo fabrikų Baltijos šalyse ir Europoje vadovas. Tačiau pokalbio tikrai nebaigiame liūdnai. Vos tik praeis pandemijos keliamas pavojus, į fabriką galės sugrįžti ekskursijos. O iki tol arbatos iš Švenčionių ir toliau keliau ja ant Lietuvos, Europos ir net arabų šalių stalų. //

T a r p t r a d ici j ų i r m o ksl o paža n g o s : vaistaž o l ė s iš Š ve n č i o n i ų k r ašt o

113

INSTAGRAM

TINY WAS TELAND M A RG AR ITA K AR EVA PH OTO G R APHER @karevamargo1

Fotografės Margaritos Karevos nuo traukas sunku supainioti su kitų foto grafų darbais. Iš Rusijos kilusi jauna fotografė savo darbuose įamžina pasakų princesėmis ir fėjomis pavers tas moteris. Įkvėpimo fantastikos kny gose ieškanti menininkė sako, kad jos didžiausia baimė – nuobodulys, štai todėl nuotraukas ji papildo magijos ir fikcijos prieskoniu. Tokios magijos kūrimas, t. y., nuotraukų redagavimas, kartais trunka net iki savaitės, tačiau fotografė prisipažįsta, kad jos fantazijos kol kas įspūdingesnės už nuotraukas.

114

In s t a gr a m

@tinywasteland

Fotografas ir virtuvės šefas Péteris Csákváris jau ne vienerius metus „Tiny Wasteland“ paskyroje dalijasi serija nuo traukų, kuriose miniatiūrinės figūrėlės gyvena šalia mūsų kasdienybės objek tų. Idėja sukurti miniatiūrinį iliuzijų pasau lį fotografui kilo sukiojantis virtuvėje, o konkrečiai – ant virtuvės stalo, todėl pir mame nuotraukų plane galima pamatyti ir kukurūzų burbuolių, ir gaiviųjų gėri mų skardinių. Tačiau šalia istorijų iš virtu vės fotografo paskyroje galima išvysti ir miniatiūrinių nusikaltimų, ir kovos su tara konais scenų.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

INSTAGRAM

CHARLIE DAVOLI @charlie_davoli

JUSTIN PETER S @jstnptrs

Vokietis Justinas Petersas save vadina skaitmeniniu artistu, nes jo socialinių tin klų nuotraukose į realybę įsilieja fantas tikos elementų. Kaip pats sako, jo darbą įkvepia motyvacija atverti žmonių protus ir padėti jiems atrasti savo vidines gali mybių ir ribų erdves. Menininkas siekia įrodyti, kad viskas įmanoma, kai atveri savo protą. Tad jo „Instagram“ paskyro je galima pamatyti skraidančių dramblių, šiukšlių sąvartyne išdygusį Holivudą ar kitų taiklių provokacijų realistiškai mąs tantiems protams.

„Distopinė gamtos prigimtis“ – taip vadi nasi fotografo Charlie’io Davolio nuo traukų serija, kuria jis dalijasi savo socialiniuose tinkluose. Menininkas kuria menamas nuotraukas, kuriose žmo nės įtraukti į vargiai tikėtiną realybę. Čia modernaus pasaulio simbolius pasi glemžia spontaniška augmenija. Foto grafuodamas objektus, Charlie’is bando įsivaizduoti, kaip vieta atrodytų, jei ją neti kėtai pasiglemžtų laukinė gamta. Jis taip pat siekia atkreipti dėmesį, kaip žmogaus egoizmas neleidžia jam matyti net prieš akis stūksančių milžiniškų problemų.

In s t a gr a m

115

KAUKAZAS

Pietų Kaukazas: tarp legendų ir realybės

AISTĖS BORJAS tekstas „Unsplash“ nuotraukos

Kaukazo kalnai, atrodo, supilti iš legendų ir pasakų. Savąsias apie šį Lietuvai gana tolimą regioną kūrė net Antanas Vienuolis. Tų kraštų gyventojai ir šiais laikais dažnai prisimena gal tikrą, o gal išgalvotą praeities šlovę. Regis, vien dramatiškas kalnų kraštovaizdis skatina gimti didingas istorijas ir nepralenkiamą svetingumą, apie kuriuos pasakoja „Travel Planet“ kelionių vadovė Aistė Borjas.

T O L I M A I A R T I M A S A R A R ATA S Pati garsiausia Armėnijos legenda, neabe jotinai, – apie Ararato kalną, kuris yra žymiai aukštesnis už kitus regione ir dėl to geru oru matomas beveik iš bet kurios šalies vietos. Šis išskirtinio dydžio kalnas buvo laikomas šventu nuo seniausių istorikams žinomų civi lizacijų – šumerų, asirų, babiloniečių – laikų.

116

GRĮŽTI Į TURINĮ

Šumerai jį laikė dievų buveine, kadangi iš jo garmėjo derlingojo Mesopotamijos pusmė nulio žemes girdančios Tigro ir Eufrato upės. Įsigalėjus krikščionybei, kalnas išlaikė savo sakralumą. Senajame Testamente aprašyta istorija apie pasaulinį tvaną, per kurį Nojus, surinkęs į savo laivą visų rūšių gyvūnus, išsi laipino būtent ant Ararato viršūnės ir taip išgelbėjo kūriniją nuo pražūtingos lemties.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Jerevanas ir Ararato kalnas.

Nors šiandien Araratas stūkso ne Armė nijos teritorijoje, bet kaimyninėje Turkijoje, dažnam armėnui jis yra tapęs nostalgiškų dūsavimų objektu, menančiu didingą pra eitį. XIX a. tautų pavasario laikotarpiu kalnas buvo tapęs tautiškumo ir nacionalinės vals tybės simboliu. Jis puikuojasi ir šiandieninia me šalies herbe, tačiau labiau siejamas su prarasta teritorija ir gedulu dėl tragiško tau tos genocido Pirmojo pasaulinio karo metais.

120

GRĮŽTI Į TURINĮ

SAKARTVELAS – DIEVO MYLIMIAUSIAS KAMPELIS Keliaujant į Šiaurę, į kaimyninį Sakartvelą (arba Gruziją), legendos keičiasi, linksmėja. Kartvelai pasakoja legendą apie savo gim tosios šalies atsiradimą. Jie nuo seno tiek puotavo, kad pavėlavo į priėmimą pas Aukš čiausiąjį, kai jis dalijo žemes. Atvyko uždu sę ir, paklausti, kodėl vėluoja, atsakė: „Mes

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Gergeti Šv. Trejybės cerkvė ir vienuolynas.

buvome taip užsiėmę tostais šlovindami tavo vardą, kad nesuspėjome atvykti.“ Pama lonintas atsakymo, Viešpats skyrė jiems patį gražiausią žemės lopinėlį, kurį prieš tai buvo nusprendęs pasilikti sau. Panašu, kad kartvelai iki šios dienos tebesėdi užstalėse. Toks įspūdis susidarė nuo pat pirmosios dienos, kai įkėliau koją į jų valdas, ir dar sustiprėjo tąkart, kai studenta vimo laikais su kelionės draugais bandėme

tranzuoti tarp dviejų sostinių – iš Jerevano į Tbilisį. Pusdienio atstumą vos įveikėme nuo ryto iki sutemų. Surasti geranoriškai nusiteikusių pavežėjų anaiptol nebuvo sun ku. Tačiau, vos kirtome sieną, kiekvienas pavežti sutikęs kartvelas jautė pareigą mus iki soties pamaitinti ir pagirdyti. Mūsų atsi kalbinėjimai esą ką tik jau valgėme jiems buvo nė motais. Taip, triskart sočiai paval gydinti, triskart apsvaigę nuo vyno ir triskart

P iet ų K auka z as : ta r p lege n d ų i r r ealy b ė s

121

Kiekvienas pavežti sutikęs kartvelas jautė pareigą mus iki soties pamaitinti ir pagirdyti. Mūsų atsikalbinėjimai esą ką tik jau valgėme jiems buvo nė motais.

išsiblaivę, vėlai vakare pagaliau pasiekėme Tbilisį. Per keletą gyvenimo šioje šalyje metų radau apsčiai įrodymų, liudijančių Dievo palankumą šiam kraštui. Svečius žavi peiza žų įvairovė. Panašaus dydžio kaip Lietuvos teritorijoje: trys kalnų grandinės, snieguo tos aukštikalnės, žali slėniai, tankūs miškai, pusdykumės bei vešlūs subtropikų plotai. Kartvelai atsimena, kad Viešpats juos gau siai apdovanojo, ir nepamiršta jam dėkoti. Tai liudija daugybė senų ir istoriškai reikš mingų bažnyčių ir vienuolynų. Nors išoriš kai visos jos panašios – graikiškojo plano architektūros, bet su skirtingomis istorijomis. Paprastai keliautojams jau po keleto die nų jos visos susipina galvoje – tampa keblu atskirti, kurioje palaidoti Kristaus marškiniai, kurioje šalies aukso amžiaus karalių dinasti ja, kur buvo slepiamasi nuo užpuolikų ir pan. Iki galo neaišku, ar dėl to kalta maldos namų gausa, ar pakeliui vis degustuojamos nesi baigiančios vynų rūšys. Žemės derlingos beveik visoje šalyje. Gausiai auginamos daržovės, vaisiai. Sovie tmečiu Adžarijos ir Gurijos pajūrio provincijos

122

GRĮŽTI Į TURINĮ

garsėjo po visą sąjungą eksportuojama arbata bei tabaku. Šiems subtropinio kli mato zonos produktams uždaroje Šiaurės platumos ekonomikoje beveik nebuvo alter natyvų. Na, o derlingiausioje, rytinėje, šalies dalyje Kachetijoje, kaip sakoma, besk lazdą į žemę kur panorėjęs ir ji sužaliuos. Šis regio nas maitina visą šalį: tiekia daržoves, grūdus, sultingus vaisius ir vynuoges. Atėjus rugsė jui, Alazanio slėnio pakelėse kaip grybų po lietaus pridygsta iš kelių medžio šakų sukal tų laikinų prekyviečių. Jose vietos ūkininkai prašalaičiams siūlo ką tik nuimto derliaus gėrybių: sultingų persikų, slyvų, nuo saldu mo prie pirštų limpančių vynuogių. Didžiu liai keliolikos kilogramų arbūzai pirkėjams pageidaujant „išskrodžiami“ durklais ir val gomi čia pat vietoje. Valgyti reikia pasilen kus, kad sultys varvėtų ant žemės, o ne per smakrą už apykaklės. Vynuogės – bene svarbiausias ir labiau siai legendomis apipintas šalies derliaus produktas. Šalyje randama vienų seniau sių, tūkstantmečių senumo vyndarystės padargų. Tiesa, panašaus amžiaus įrodymų rasta ir Armėnijoje. Taigi, kaimyninės šalys

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

nepasidalija vyno gimtinės titulo. Tai yra tik vienas iš objektų, dėl kurių atvirai ar vos pas tebimai varžosi dvi kaimynės. Konkurenciją dažnai galima apčiuopti abiejų šalių tautie čių balsuose, kai kalba garsiai ir atvirai, arba subtiliuose pustoniuose.

VYNAS – DIEVUI, DEGTINĖ – VELNIUI Tradicinė užstalė (gruz. supra) – lėtas ritua las, trunkantis ilgas valandas. Visam užsta lės orkestrui diriguoja tostų meistras, vadinamas tamada. Jį išrenka šventės daly viai arba namų šeimininkas. Tamada privalo būti įgudęs šnekorius ir sugebėti oriai atlai kyti nemažus alkoholio kiekius. Jis skelbia kiekvieną tostą ir paprastai ilgai filosofuo ja atitinkama tema. Jam baigus kiekvienas svečias jaučia pareigą nuo savęs papildyti tamadą. Taip keliauja žodis ratu aplink visą stalą. Jei svečių daug, taurės kelionė nuo rankų iki lūpų užtrunka visą amžinybę. Gerti priimta iki dugno, dėl to vyno taurės gerokai mažesnės nei įprasta Europoje. Nors ypatin gomis progomis, suprai gerokai įsivažiavus, drąsiausiesiems vyno pripildomi didžiuliai ragai, kurių talpa gali siekti litrą ar net dau giau. Kadangi dėl savo formos pastatyti ant stalo jų neišeina, privalu gerti iki dugno. Mane užstalėse gelbėdavo patriarchalinės tradici jos – moterų gerti iki dugno niekas primyg tinai neragina, nebent pačios taip pasirenka. Tradicinėse suprose tostai (bent jau keletas pirmųjų) sakomi ne bet kaip, o pagal griež tą tvarką. Nė viena užstalė nepraeina tostu nepagerbus Dievo, gimtinės, tėvų, moterų bei išėjusiųjų iš šio pasaulio. Po daugelio tradicinių gruziniškų užstalių pastebėjau, kad kartais gerdami čiačią (vie tinę vynuogių degtinę), dalyviai ilgai postrin gauja prieš užsiversdami kiekvieną stikliuką, išskyrus ketvirtąjį. Užstalės lyderiui tamadai

Suprai gerokai įsivažiavus, drąsiausiesiems vyno pripildomi didžiuliai ragai, kurių talpa gali siekti litrą ar net daugiau. Kadangi dėl savo formos pastatyti ant stalo jų neišeina, privalu gerti iki dugno.

125

sumurmėjus „ketvirtas“ visi tiesiog makteli be kalbų. Taip nutinka tik geriant stipriuosius gėrimus, ne vyną. Pasirodo, tam yra paaiš kinimas. Pasakojama, kad tais laikais, kai Dievas gyveno žemėje, jis suko galvą, kaip palengvinti iš rojaus išvarytų ir sunkiu prakai tu duoną pelnančių žmonių dalią. Ilgai gal vojęs, jis sukūrė vyną – gėrimą, kuris leistų nors trumpam pabuvoti rojuje. Jis sukvietė visus rojaus ir pragaro gyventojus išbandy ti jo naujojo kūrinio. Vynas patiko visiems, įskaitant ir patį šėtoną. Tačiau velnias nebū tų vertas savo vardo, jei nenorėtų varžytis su Dievu. Iš pavydo šis, surinkęs vynuogių išspaudas, likusias nuo vyno gamybos,

126

GRĮŽTI Į TURINĮ

išrado stiprią naminukę, vadinamą čiačia. Tai padaręs, pakvietė Dievą į degustaciją. Die vas išgėrė vieną taurelę, tada antrą, trečią ir ketvirtą ir padarė išvadą: tie, kurie apsiribos trimis taurelėmis čiačios, liks mano globoje, nuo ketvirtos – jie tavo. Dėl to provincijoje, kur senieji papročiai labiau užsilaikę, užsta lės dalyviai neužsisėdi prie ketvirtos taure lės ir skuba link penktosios.

S V E Č I A S – D I E V O D O VA N A Šalyje dažnai girdimas posakis „svečias – tai Dievo dovana“. Tai ne tik posakis. Atvykėliui nesunku šį požiūrį pajusti kasdienybėje dėl

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Qvevri, arba molio amforos, Mtsketos regione.

jam rodomo dėmesio, pagarbos bei nuo širdžių pastangų pamaloninti. Nuvažiavęs į mažiau turistų lankomas provincijos vietas, retas išsisuks be kvietimo į svečius. Priė mus kvietimą ar netikėtai užsukus aplanky ti draugų, susidaro įspūdis, kad kartvelai nuolat gyvena pasiruošę priimti svečius. Svečias iškart sodinamas prie stalo, šeimi ninkas leidžiasi į rūsį traukti naminio vyno, o namų ponia nežinia iš kur ima krauti ant sta lo patiekalus, kuriems paruošti reikia dau gybės laiko. Nepakviesti svečio į namus, gausiai nepavaišinti – nepagarba. Svečių daug. Taip ir bėga gyvenimas už stalo šia me Dievo mylimame žemės kampelyje.

Nuvykus aplankyti šios šalies savaitei ar dviem, toks vietinių atlapaširdiškumas ste bina ir žavi, tačiau, prisipažinsiu, užsibuvus ilgiau ir iki soties prisibuvus svečiuose, kar tais norisi išvengti ilgų užstalės valandų. Matyt, kartvelams, kartu su išskirtiniu žemės lopinėliu, Dievas dovanojo ir išskirtinai dosnų būdą ir plačią širdį, kurioje telpa visi svečiai. Miestuose, kur greitesnis gyvenimo tem pas ne visiems leidžia prabangą gaminti ilgas valandas namuose, svečiai kviečiami į restoranus. Šie neretai įrengiami taip, kad kiekvienas stalas turi savo nedidelį kamba rėlį, atitvertą sienomis nuo kitų stalų. Taip švenčiantieji gali netrukdomi pašalinių akių

P iet ų K auka z as : ta r p lege n d ų i r r ealy b ė s

127

švęsti iki soties, pagauti emocijos iš širdies uždainuoti ar šokį sušokti. Stebina tai, kad už visus, kad ir kelių dešimčių svečių, valgius ir gėrimus moka vienas asmuo, kuris nebūti nai gyvena pasiturinčiai. Pasisiūlyti prisidė ti geriau net nebandyti – pavaišinti svečią laikoma garbės reikalu, o primygtinai ban dant susimokėti nesunku įžeisti šeimininką. Sąskaitos dydis gali pasiekti ar net viršy ti mėnesio atlyginimą, tačiau progų švęs ti ir ekspromtu pakviesti svečius į restoraną visuomet atsiranda. Mane dažnai glumina ši mistinė matematika.

KAIP RADOME ANTRUOSIUS TĖVUS BEVEIK ČEČĖNIJOJE Visgi dar plačiau išskirtinio vietinių svetingu mo širma prasiskleidžia vietose, kur užsu ka mažiausiai svečių. Gyvendama Tbilisyje, su drąsia bendrakeleive vokiete savaitgaliui išsiruošiau į vieną keisčiausių savo gyveni me išvykų. Nuvykome į Duisį – vieną iš mažų miestelių Achmetos rajone. Tai atoki Kacheti jos regiono provincija, besiribojanti su Čečė nija – Rusijai priklausančia Šiaurės Kaukazo provincija. Ko mes ten ieškojome, pati neži nau, nes toje vietovėje nėra absoliučiai nieko, kas trauktų lankytojo akį. Galbūt norėjosi tikro, gilaus kartveliško kaimo, kur metų metais joks turistas neužklysta. Gal smagu buvo vien nuo minties, kad kaimo žmonės apie mus kalbės dar bent porą savaičių. Mus taip pat sudomino faktas, jog ten gyvena kistinai – etninė grupė, giminin ga čečėnams ir ingušams, kalbanti čečėnų kalbos dialektu. Kitaip sakant, beveik tikri čečėnai. Pastarieji buvo giliai įsirėžę mano atmintyje iš vaikystėje per televiziją maty tų liūdnai pagarsėjusio karo už nepriklau somybę kovų. Nuo tada mano vaizduotėje čečėno portretas yra įsitvirtinęs kaip labiau už viską savo laisvę vertinantis herojus,

128

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

P iet ų K auka z as : ta r p lege n d ų i r r ealy b ė s

129

Kartu skutome bulves, gaminome valgį, žiūrėjome televizorių, kalbėjomės – be jokios pompastikos ar nuostabos, lyg būtume buvę jų tikri suaugę vaikai, atvažiavę aplankyti tėvų iš miesto. Kitą dieną į sostinę grįžome tylėdamos.

romantizuotas kovotojas, kuris geriau gal vą paguldys kare, nei gyvens priespaudo je. Smalsumą dar pakurstė mūsų bendras draugas lenkas filologas, aistringai užside gęs išmokti visą gausybę Kaukazo kalbų, įskaitant ir čečėnų. Taip savaitgalio kelio nei radaras buvo nukreiptas į Šiaurę. Ilgas valandas kratėmės senu mikroautobusu vingiuotais kalnų keliukais. Nakvynės vie tos neturėjome užsisakiusios. Tiesą sakant, net nežinojome, ar tame miestelyje aps kritai yra bent vieni svečių namai. Atvyku sios sėdome į miesto mikroautobusą, kuris veža link centro. Paklausėme vairuotojo, kur galėtume pernakvoti. Šis nespėjo prasižio ti. Šalia sėdėjęs senukas kaip mat sušuko – apsistokite mano namuose! Vairuotojas ir keleiviai pritariamai linksėjo ir drąsino mus. Susižvalgiusios su bendrakeleive sutikome. Dar bandėme teisintis, kad susimokėsime už nakvynę. Atsakymą ir jį lydėjusią emoci ją atsimenu iki šiol. Senukas nutrintu švar ku su begaliniu tikėjimu laužyta rusų kalba atšovė: „Pinigų turiu iki kaklo, man tik reikia vaikų – tokių kaip jūs!“ Argumentų nebeliko.

130

GRĮŽTI Į TURINĮ

Senukas nusivedė mus į kuklią kaimo trobe lę ir pristatė žmonai. Ji neatrodė nustebusi. Pasitiko mus šiltai, pakvietė vidun. Kaip tyčia, mums atvykus, prasidėjo šal tas nuobodus lietus, trukęs visa dieną ir visa naktį. Dauguma miestelio gatvių nebuvo išgrįstos, tad visa gyvenvietė pavirto vienti sa klampia dumblo mase, kurioje greičiau siai būtume praradusios savo sportbačius. O ir žiūrėti miestelyje nelabai buvo į ką. Taip maždaug parai mus įsivaikino senukų kisti nų pora. Močiutė nekalbėjo nei gruziniškai, nei rusiškai. Senukas miglotai prisiminė prieš daugiau nei pusę amžiaus sovietų kariuo menėje pramoktą rusų kalbą, tad džiugiai padėjo susikalbėti su močiute. Kartu skuto me bulves, gaminome valgį, žiūrėjome tele vizorių, kalbėjomės – be jokios pompastikos ar nuostabos, lyg būtume buvę jų tikri suau gę vaikai, atvažiavę aplankyti tėvų iš mies to. Kitą dieną į sostinę grįžome tylėdamos. Ši paprastai nepaprasta, išorinio įspūdžio nesukūrusi išvyka paliko mus be žado, leido atrasti pačią svetingos kaukaziečių širdies gelmę. //

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Atrask pasaulį Lietuvoje • Japonijos kultūros pėdsakai; • Negirdėtos Vilniaus ir Kauno istorijos; • ir kitos įdomios patirtys.

www.travelplanet.lt

KELIAUJANČIOS MAMOS

Pasakiška vieta, kurią aplankyti svajoja visi vaikai

„ K E L I AUJ A N Č I O S M A M O S “ tekstas Aurelijos Unguvaitienės, „Unsplash“ ir „Visit Rovaniemi“ nuotraukos

VAIKIŠKOS SVAJONĖS IŠSIPILDYMAS – „SANTA VILLAGE“ Kalėdų miestelis įsikūręs prie Rovaniemio, Laplandijos regiono širdyje, Suomijos šiau rėje. Nors nuo Lietuvos ši vieta atitolusi per 1 500 km, bet daugybė lietuvių kasmet čia traukia ieškoti savo kalėdinio džiaugsmo. Ir visai nesvarbu, ar keliaujate su vaikais, ar be

132

GRĮŽTI Į TURINĮ

jų, ar gruodį, ar balandį – čia Kalėdų Senelį ir darbštuolius elfus sutiksite visus metus. Apie susitikimą su tikruoju Kalėdų Sene liu svajoja visi vaikai, bet ir suaugusieji nesle pia jaudulio. Dviejų atžalų mama Sandra Juknevičiūtė-Norkūnė pastebi, jog susitiki mas su Kalėdų Seneliu net suaugusiesiems pakerta kojas. Ir nors susitikimas trunka apie 10 minučių, Sandra pažymi, jog per tą laiką

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

mažieji spėja ir laiškus su Seneliu paskai tyti, ir pasikalbėti, ir nusifotografuoti. Tiesa, savo nuotraukų darytis čia negalima, užtat galite sumokėti ir gauti kelias gražias šei mos nuotraukas su Seneliu, kurias įrašys ir į USB laikmeną. Tačiau vien tik pasimatymu su Santa apsiriboti neverta. „Kalėdų Senelio miestelis (angl. Santa Village) didelis, pilna pastatų, juose veikia įvairios įstaigos: Kalėdų Senelio rezidencijos (jos oficialios dvi), paš tas, suvenyrų parduotuvės, kavinukės ir t. t. Yra čiuožykla (mokama), įvairūs viešbutu kai, apartamentai, jei norite gražiai ir patogiai apsistoti“, – pasakoja tėtis Tomas Paukštys, keliavęs su šeima.

Norint pratęsti kalėdinę nuotaiką, gali ma pavažiuoti ar nueiti 2 km iki „Santa Park“, kur gausu pramogų, tad ir bilietas čia galioja dvi dienas. Atvykę galite sėsti į traukinuką su tuneliais, kuriuose yra gyvūnų personažų ir kitų linksmų veikėjų. Galima savo jėgas išban dyti ir elfų mokyklėlėje, kurioje vaikai dalyvau ja įvairiuose užsiėmimuose (apie 20 minučių), gauna diplomą. Smaližiams siūloma vieti nėje krautuvėlėje nusipirkti didelį imbierinį sausainį ir jį išpaišyti saldžiu glajumi. Parke vyksta ir elfų akrobatų pasirodymai, veikia ledo skulptūrų kambarys, kalėdinis paštas, suvenyrų krautuvėlė bei kavinė, nors lietu viai pažymi, kad kainos ten gali kandžiotis.

P asakiška vieta , ku r i ą apla n k y ti sva j o j a visi vaikai

133

Centrinė „Kalėdų Senelio miestelio“ Rovaniemyje aikštė.

Susitikimas su Kalėdų Seneliu Laplandijoje.

Parke rasite ir Kalėdų Senelį, su kuriuo šitoje vietoje galima nusifotografuoti ir savo telefo nu, bet galima ir nusipirkti nuotrauką. Tomas nurodo, kad parką jo šeimai pavyko apeiti ir išbandyti įvairias pramogas maždaug per 3 valandas. Svarbu ir tai, kad šis parkas yra uždaras, viduje šilta, tad netenka nušalti kojų belaukiant pramogaujančių atžalų. Vis dėlto turėkite omenyje, kad parkas veikia tik sezo no laikotarpiu, tad tik įpusėjus lapkričiui.

S U O M I Š KOS Ž I E M OS PRAMOGOS Jei žiūrėdami kelionių laidas visada pavy dėjote žmonėms, skriejantiems per snie gą rogėmis su haskiais ar elniais, tai būtent Suomijoje galite šią pramogą patirti ir savo kailiu. Toli ieškoti neteks – pasivažinėti gali te ir pačiame Kalėdų miestelyje. Tiems, kurie neskuba, Tomas siūlo rinktis platesnį šios pramogos variantą, kuris nors ir trun ka gerą pusdienį, bet yra vertas ir skirto lai ko, ir kainos. „Organizatoriai paima iš Kalėdų miestelio, nuveža į fermą, aprengia kombi nezonais, apauna batais, paruošia, papasa koja apie kelionę, supažindina, kaip valdyti roges. Susodini šeimyną į roges ir vairuo ji. Viskas tikrai lengva ir smagu, – pažy mi Tomas. – Aplink važinėja prižiūrėtojai su sniego motociklais, nukreipia, kur reikia. Po kelionės nusivedė mus į jurtą, papasako jo apie haskius, kaip jie gyvena, vaišino ten labai populiariomis dešrelėmis, karštomis

136

GRĮŽTI Į TURINĮ

sultimis ir imbieriniais sausainiais, buvo gali ma paglostyti šunis, jie labai draugiški ir meilūs. Tada kelionė namo. Tikrai nerealu“, – priduria jis. Tomas pasakoja, kad yra ir kitas, trumpesnis šios pramogos variantas – su haskiais galima pavažiuoti ir pačiame Kalė dų miestelyje 400 metrų ar kilometrą, bet, tėvelio manymu, tai nėra verta išlaidų, nes pramoga trunka vos apie 5 minutes ir nepa lieka tokio įspūdžio. Tokia pat pramoga yra ir su elniais kinkytomis rogėmis. Suomiją sunku įsivaizduoti ir be pirties, tad sukorus tokį ilgą kelią verta pasilepinti ir šia pramoga, juolab, kad smagiausia ir tei singiausia tą daryti būtent žiemą, kai galima tiesiai iš pirties šokti į gilų sniegą. Dažnai pir tininkai renka grupę konkrečioms dienoms ir laikui, tačiau jei keliaujate su didesne kompanija, tikėtina, kad išskyrus jus nie ko daugiau ir nebus. Suomijoje pramogų organizatoriai dažnai savo svečius pasitin ka sutartoje vietoje, pasiima ir nuveža patys į pirtelę, o jeigu dar rasite tokius, kurie pirte lę įkūrę ant užšalusio ežero kranto, – jums pasisekė dvigubai. Šiam ritualui suomiai ski ria ypatingą dėmesį, tad priklausomai nuo pirtininko, galite gauti ne tik karščio ir šalčio potyrių, bet būsite pavaišinti kava, kartu su šeimininkais kepsite dešreles, o po pramo gų saunoje ir kraują stingdančių maudynių eketėje gausite iškeptos lašišos su saloto mis ir išgirsite pasakojimų apie Suomiją bei tautas, gyvenančias Laplandijoje: samius ir lapius.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Po mokslinės patirties jauniesiems pasaulio atradėjams būtina ir išsidūkti – muziejuje yra nedidelės žaidimų erdvės vaikams.

PA M AT Y T I I R PA J U S T I Š I A U R Ė S PA S A U L Į Savo kelionės trasoje verta pasižymė ti kelias vietas, kurios padės ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems sužinoti daugiau apie gyvenimą šiaurėje. Dar neišvažiavę iš Rova niemio būtinai užsukite į muziejų „Arktikum“,

138

GRĮŽTI Į TURINĮ

kuris pritraukia jau vien savo šūkiu: „Atverk akis Arkčiai.“ Čia rasite daug informacijos apie Laplandijos ir teritorijos už poliarinio rato istoriją, be to, daug dėmesio skiriama ir globalinio atšilimo temai. Muziejus yra paruošęs vizualinės ir teorinės informaci jos, nuotraukų, filmukų apie vietos gamtą ir žmonių gyvenimą amžino ledo apsuptyje.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Po mokslinės patirties jauniesiems pasau lio atradėjams būtina ir išsidūkti – muziejuje yra nedidelės žaidimų erdvės vaikams. Na, o pabaigai pasilikite ir Arkties sodą – ilgą įsti klintą muziejaus erdvę, iš kurios, kaip teigia muziejininkai, galima patogiai stebėti uni kaliausius arktinės gamtos reiškinius: žie mą grožėtis įspūdingąja šiaurės pašvaiste,

o vasarą mėgautis vidurnakčio saule. Beje, stebėti šį vasarinį šaiurės fenomeną muzie jus kviečia atviroje aplinkoje – šiai įstai gai priklausančiame pliaže galima surengti pikniką ar net atsivėsinti po neužmiegančiu dangumi. Kitas vertas dėmesio punktas kelionė je po šiaurę su vaikais – apie 70 km nuo

P asakiška vieta , ku r i ą apla n k y ti sva j o j a visi vaikai

139

Pažintis su šiaurės gyvūnais.

Rovaniemio įsikūręs „Ranua ZOO“. Šiame zoologijos sode iš arti pamatysite daugybę poliarinių gyvūnų, vaikams galėsite parodyti baltųjų meškų, elnių ir pelėdų. Vaikštinėda mi po parką praeisite apie 3 km, teritorijoje, pagal suomių tradicijas, tikrai rasite ir lau žaviečių su suoliukais, kur pavargę galėsite atsipūsti ar išsikepti ką nors ant ugnies, tad verta įsimesti į kuprinę užkandžių. Keliavi mas po šiaurę turi, deja, ir savo minusų – žie mą dienos čia trumpos, jau apie 15 valandą viską apgaubia tamsa, tad planuojant kelio nę po gamtą verta vykti kuo anksčiau.

140

GRĮŽTI Į TURINĮ

T O L I , B E T PA S I E K I A M A Pasiekti Rovaniemį galima įvairiais būdais, skiriasi jie patogumu, kaina ir kelionės trukme. Lengviausias, tačiau toli gražu ne pigiausias variantas skristi lėktuvu, dažniau siai su persėdimu Taline, Helsinkyje ar Turku. Tačiau vis daugiau lietuvių, ypač keliaujančių su vaikais, šiai trasai įveikti pasirenka nuo savą automobilį, išsinuomoja autobusiuką arba kemperį. Priežastys paprastos: kaina, patogumas ir laisvė. Visi tėvai pripažins, kad galimybė koreguoti kelionės planus pagal

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Haskiai labai mieli ir aktyvūs šunys.

situaciją yra neįkainojama. Be to, galima aplankyti daugiau vietų, nereikia sukti gal vos dėl bilietų ar tvarkaraščių. Tomas nuro do ir dar vieną priežastį – galima nevaržomai nuvykti į atokesnę vietą (geriausia prie eže ro, kad nebūtų medžių) ir grožėtis kosmine galia – šiaurės pašvaiste. Mama Aurelija Unguvaitienė į Kalėdų Senelio rezidenciją vyko su didele kompa nija (4 suaugusieji ir 3 vaikai) 8 vietų auto busiuku, nes, kaip teigia, taip buvo pigiau ir visiems smagiau. Ir nors susižavėjo kelionių agentūros pasiūlymu vykti į suorganizuotą

kelionę autobusu, nugalėjo paprasta ari tmetika – pasitarusi su vyru nusprendė, kad ir patys gali tokią pat susiorganizuoti, tik pigiau. Nusižiūrėjo kelionių agentų pro gramas ir pritaikė jas pagal savo poreikius. Nakvynę šeima numatė Taline, o jau kitą dieną keltu vyko į Suomiją. Aurelija tikina, kad 2 valandų plaukimas neprailgsta net vaikams – kelte veikia kavinės, parduotuvės, vaikams yra specialių žaidimų. Keliaujantieji automobiliu dažnai sustoja nakvoti ir Oulo mieste, o kai kurie pasiren ka dar įdomesnį variantą – atvykę į Turku

P asakiška vieta , ku r i ą apla n k y ti sva j o j a visi vaikai

141

Pasiruošti reikia ne tik šalčiui, bet ir didelėms kainoms bei, kas ypač svarbu keliaujant su vaikais, ilgoms eilėms – pasimatymo su Kalėdų Seneliu gali tekti laukti net kelias valandas.

persėda į naktinį traukinį... Kartu su auto mobiliu. Tad, kol ramiai ilsitės miegamajame vagone, jūsų automobilis keliauja kartu spe cialiame vagone. Ir nors šis sprendimas nėra pigiausias, tačiau kai kuriems keliautojams optimaliausias.

K Ą S A K O T Ė V Ų PAT I R T I S Planuojant šeimos kelionę į šiaurę verta įvertinti vaikų amžių. Mama Diana Bekasė nė rekomenduoja vykti, kai vaikams sukan ka bent 4 metukai. Tam pritaria ir Aurelija, kuri pažymi, jog geriausia vykti nuo tada, kai mažasis keliautojas gali ilgiau išsėdėti maši noje per daug „nezyzdamas“, iki tol, kol tiki Kalėdų Seneliu. „Link paaugliško amžiaus gal jau mažiau įdomu, o kol vaikas tiki Kalė dų Seneliu, tai įspūdis būna magiškas, ypač kai asmeniškai gali įteikti savo laišką adre satui. Na, ir gal įdomiau, jei vaikas šiek tiek moka anglų kalbą ir gali truputį pasikalbėti su Kalėdų Seneliu“, – pažymi Aurelija. Nors gyvendami Lietuvoje esame pratę prie šaltuko, vis dėlto kelionei į tikrąją Šiau rę pasiryžta ne visi. Dauguma keliautojų,

žinoma, traukia į Kalėdų sostinę gruodį, kai termometrai Laplandijoje rodo kartais –15, o kartais ir beveik –30 laipsnių. Bet vykstant tokiu metu pasiruošti reikia ne tik šalčiui, bet ir didelėms kainoms bei, kas ypač svarbu keliaujant su vaikais, ilgoms eilėms – pasi matymo su Kalėdų Seneliu gali tekti laukti net kelias valandas. Nieko keista, kad nema žai lietuvių pasirenka ir kitas, dažniausiai rudens datas, šiai kelionei. Tada ne tik orai malonesni, bet ir valandų valandas trypčio ti eilėse netenka. Be to, nekanda nakvynės kainos, galima susirasti ir pigesnių lėktu vo bilietų. Vis dėlto yra ir minusų – nevei kia daug žiemos pramogų, kurios šiai vietai suteikia pridėtinės turistinės vertės, pavyz džiui, pasivažinėjimas rogėmis su haskiais ar elniais, neveikia ir slidinėjimo trasos. Jei važiuojate šaltuoju metų laiku (Suo mijoje tam priskiriamas ir ruduo), tai pasirū pinkite tinkama apranga. Diana pažymi, kad geriausiai pasiteisina terminiai ir slidinėjimo drabužiai, kurių įsigyti rekomenduoja Lietu voje – Suomijoje tokie drabužiai gali kainuo ti daug brangiau. Aurelija, savo ruožtu, ragina iš Lietuvos vežtis ir maisto, jeigu keliauja

P asakiška vieta , ku r i ą apla n k y ti sva j o j a visi vaikai

143

te nuosavu ar nuomojamu transportu, o pri reikus apsipirkti vietiniame prekybos centre. „Kiekvienoje apsistojimo vietoje buvo virtuvė, tad rytais kepdavome kiaušinienę, vakarais vaikams blynų, makaronų ir t. t., tad nereikė jo išlaidauti kavinėse, skaniai pavalgydavome tą, ką mėgstame“, – prisimena Aurelija. Šeimos kelionei į šiaurę verta numatyti išlaidas nuo 1 500 eurų. Jeigu norite sutau pyti, pradėkite planuoti kelionę kuo anks čiau, ypač, jei ketinate skristi lėktuvu arba pirkti nakvynę pačiame Kalėdų miestelyje arba artimiausiu spinduliu. Beje, norint pajus ti Kalėdų dvasią Diana rekomenduoja rink tis nakvynę būtent Rovaniemyje, nes, kaip ji teigia, kitur nuobodoka. „Suomiai nelabai puošiasi šventėms, kaip mes lietuviai įpratę, tad susidaro įspūdis, kad jie visai nešvenčia nei Kalėdų, nei Naujųjų metų. O Rovaniemis būtent sudaro tą šventinę nuotaiką, – aiškina Diana ir skuba pridurti, – rezervuoti nakvy nę ten reikia kuo anksčiau, kitaip kainos bus neįkandamos.“

K O M E R C I J A A R D VA S I N Ė P U O TA ? Bendraujant su šeimomis susidaro nevie nareikšmiška nuomonė. Iš vienos pusės, susitikimas su Kalėdų Seneliu sužadina daugybę pozityvių emocijų ne tik mažiems, bet ir dideliems. Vis dėlto geresnių atsilie pimų pateikia tie, kuriems pavyko išveng ti didžiausių eilių iki Santos rezidencijos ir kurie galėjo ramiai pasimėgauti tuo susitiki mu, nespaudžiami į kulnus jau kitos šeimos. Kalėdų miestelis ir „Santa Park“, be abejo, taip pat sukurią nepakartojamą atmosfe rą, nors tėvai ir pripažįsta, kad suaugusiojo akis bado plastmasinė ir šviečianti komerci ja. Vis dėlto, dėl vieno dalyko sutampa visų nuomonės – Šiaurė sukuria nepakartojamą įspūdį, kuriame dainuojanti plastikinė Santos statulėlė ištirpsta atsiminimuose apie snie gynus, pašvaistes, elnius ir iš ten kilusį tikrąjį Kalėdų Senelį. //

Bendruomenė „Keliaujančios mamos®“ socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“ jungia jau daugiau nei 70 000 šeimų, mėgstančių ir norinčių keliauti su vaikais.

„Keliaujančios mamos®“ žino viską apie keliones su vaikais!

144

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

BENDRUOMENĖS

Airiškų sapnų link

V L A D O L I E P U O N I AU S tekstas Michele Zousmer nuotraukos

Tas žodis – romai. Vien jo skambesys man nuo mažumės kėlė švelnų siaubą. Pamenu, kaimynystėje gyveno šeima. Dviejuose standartinio daugiabučio kambariuose tilpdavo neįvardijamas, rodos, begalinis, nuolat kintantis jų skaičius. Periodiškai jie užplūsdavo blokinių namų kiemą, kad ir laikinai, bet tapdami jo šeimininkais. Taip sukeldami begalinį vietinių šešiamečių pyktį ir pasipriešinimą. Tad sunku patikėti, jog šiandien, slinkdamas namų link, ties Halės turgumi, tiesiu ranką gėlėtiems sijonams, laukdamas, kol pavaražys. Viliuosi tose akyse įžvelgti savojo likimo vingius. Ar bent Balkanų kalnų miražus.

146

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

S KO N I O BA DAS „Globalizacija“ – didingas žodis. Primygti nai teigiama, kad pasaulis mažėja, traukiasi, greitėja, supanašėja. Ir išties, nuo Antikos ar Viduramžių, kuomet kelionės trukdavo metų metus, judėjimo tempai pasikeitė fantas tiškai. Ne tik nebereikia aštuoniasdešimties dienų, bet ir aštuoniasdešimties valandų, kad galėtum apskristi žemės rutulį. O drau ge pasaulis tartum vienodėja. Neatrastų vietų beveik nebėra, ir egzotiški kraštai vis

mažiau egzotiški. Bent jau per televizorių ar „YouTube“ tikrai esi TAI matęs, ir realybė menkai tesiskiria nuo ekrano. Visur atsikar toja tie patys daiktai, pavyzdžiui, atsigaivinti „CocaCola“ gali beveik visur. Jei ne origina liu, tai bent kolos skonio gėrimu. Pasaulis primena begalinę kartotę, kurioje Vilnius, Bogota ir Sidnėjus menkai besiskiria tarpu savyje. Man pačiam globalizacija dvelkia pri verstiniu supaprastinimu. Sudėtinga, dau giabriaunė, įvairiapusė tikrovė telpa į trijų

A i r išk ų sap n ų li n k

147

minučių youtubinį vaizdo įrašą, abejotinos vertės podcasto papliurpimą ar demago giškai moralizuojantį „Facebook“ įrašą. Šiose nuomonėse nebelieka vietos daugybei kva pų, spalvų bei skonių. Viskas beveik žinoma, beveik patirta, beveik sava. Ir tai, kas kliu do saugiam atpažįstamo jaukumo jausmui, tiesiog nepastebima. Tai nereikalinga, neį domu, neverta savojo laiko. Žavios kasdie nybės smulkmenos slysta pro akis, vaikantis ekrano padiktuotos didžios įdomybės.

A I R I J O S K A LV O S Nelabai aišku, kodėl šią žiemą (dar tuo palai mingu, ikikarantininiu laikotarpiu) keliavau į Belfastą. Matyt, vaikiausi nuobodžiai lėtos provincijos miesto kasdienybės. Norėjau pamatyti tipinį XIX a. pramoninį stebuklą su nesibaigiančiais raudonų plytų darbininkų kotedžais. Ir didelius dokus, kuriuose statė „Titaniką“. Ir gal dar žaliąsias Airijos kalvas. Ir

148

GRĮŽTI Į TURINĮ

jokių turistiškai iščiustytų senamiesčio gatve lių ir senovinių griuvėsių. Tik plytos ir plienas. Labai norėjau kalbėtis su vietiniais. Apie miestą, grafičius ir „The Troubles“. Despe ratiškai bandžiau susivokti protestantų ir katalikų konflikte. Keli romanai, pora istori nių studijų, keli dokumentiniai filmai, „Wiki pedia“ – įprastas, daug džiugesio teikiantis pasiruošimas. Troškau gyvo liudijimo, pasa kojimų prie alaus bei viskio, emocijų, šališ kumo. Geidžiau įkvėpti neapykantos ties katalikų ir protestantų kvartalus skirian čia siena. Pigūs lėktuvo bilietai, „Brexitas“ ir mano sunkiai paaiškina meilė Airijai bei jos dainoms buvo paskutiniai paskatinimai keliauti Smaragdinės salos kryptimi. Bet viskas klostėsi šiek tiek kitaip. Britiš kas mandagumas, airiški nutylėjimai, nesi baigiantis smalltalkas (liet. nereikšmingi pasikalbėjimai) žudė bet kokius pokalbius. Dialogai nesimezgė ir bet koks pašneke sys visada baigdavosi oro sąlygų aptarimu.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Tarsi tarp manęs ir jų būtų pastatyta sutarti nė mandagios tylos siena. Paradoksalu ir net kiek juokinga, kad apie Belfasto sprogdini mus daugiausia išgirdau viename Vilniaus bare, jau grįžęs: sulietuvėjęs ir, matyt, todėl šnekus airis, noriai dalijosi savo prisimini mais iš vaikystės, leistos pas močiutę, Šiau rės Airijos sostinėje. O pats ten tiesiog stūmiau laiką, lauk damas grįžimo. Vakarais trindavausi rajono bare, bandydamas įsijausti į vietinių aistrin gai stebimas šunų lenktynes. Ir laukdamas girtų muštynių. O dienomis vaikščiojau. Skai čiau ir vaikščiojau. Slampinėjant po apylinkių kalvas, prisiminiau nemirtingą Brado Pitto įkūnytą romą, iš Guy’aus Ritchie’io krimina linio filmo „Snatch“ (liet. „Vagišiai“). Begales kartų mačiau tą filmą, bet niekad nesusi mąsčiau apie Britanijos romus. Permetu aki mis „Wikipediją“: Britanija, salos, romai, Airija, boksas. Galiausiai aptinku airių keliauninkus (angl. Irish Travellers). Taip prasidėjo pažintis

su tauta, kurią, man regis, aš išsigalvojau. Arba susapnavau. Arba ir viena, ir kita.

SAPNAS Atmerkiu akis Pasaulyje yra apie aštuoniasdešimt tūks tančių airių keliauninkų. Daugiausia Airijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Jungtinė je Karalystėje. Dažniausiai jie yra tapatinami su romais. Bet tai ne visai teisinga. Genetiniai tyrimai nerodo jokių sąsajų su romais, ir airių keliauninkų kilmė siejama su XVII a. Cromwel lio invazija. Arba didžiuoju bulvių maru XIX a. Tiesiog skurdo bei nelaimių iš namų išvary ta socialinė grupė, klajodama tapo tautele. Retsykiais net prabylama apie senas gėliš kas šaknis, keliauninkus siejant su senaisiais Airijos gyventojais ir net laikant juos vieninte liais tiesioginiais gėlų palikuonimis salose. Vis dėlto, didžiuosiuose mūšiuose dėl savo teisių jie šliejasi prie pusbrolių romų.

A i r išk ų sap n ų li n k

149

Akis bado skurdas. Tai milžiniškas klajojantis getas, ir airiai keliauninkai vis dar patiria neįtikėtiną socialinę atskirtį. Įtarumas, pažeminimas, rasinė diskriminacija – tai stigmos pažymėta bendruomenė.

Užmerkiu akis Ausyse skamba „by the order of peaky fookin blinders“ (liet. Prakeiktos Birmingemo gaujos įsakymu). Seriale lyg ir romai, kurie tuo pat metu ir airiai, vilkėdami gražiais kostiumais, kuria nusikaltėlių imperiją Anglijoje. Tik žodis pikey, senojoje anglų kalboje besisiejęs su plienu, šiandien Jungtinėje Karalystėje vartojamas kaip įžeidimas. Siekiant panie kinti ir pažeminti taip vadinami visi salų kla jokliai: romai, Velso kale (Welsh kale), romai keliauninkai (Romanichal travellers), Škotijos žemumų keliauninkai (Scottish Lowland Travellers), Škotijos aukštumų keliauninkai (Scottish Highland Travellers), Mugių keliauninkai (Funfair Travellers) ir, žinoma, airiai keliau ninkai. Tie patys arklio traukiami cirko veži mai, tos pačios spalvos ir emocijos, bet visgi ne visai tas pats. Galima supaprastinti, visus paversti vienu, bet tuomet sapnuoti būtų nebeįdomu. Taip audžiasi margas sapno kūnas, lyg kilimas skraidinantis į kitą tikrovę.

152

GRĮŽTI Į TURINĮ

Ir vėl atsimerkiu Akis bado skurdas. Tai milžiniškas klajojan tis getas, ir airiai keliauninkai vis dar patiria neįtikėtiną socialinę atskirtį. Įtarumas, paže minimas, rasinė diskriminacija – tai stigmos pažymėta bendruomenė. Šeimos dide lės, po septynis aštuonis vaikus kiekvieno je. Tad nepritekliai kamuoja dažną. Bedarbių čia daugiau nei septyniasdešimt procen tų. Darbai dažnai padieniai: užsiimama šunų veisimu, dažnas airių keliauninkas yra skar dininkas (apie penkiasdešimt procentų viso Airijos plieno pagaminama iš airių keliau ninkų surinkto metalo laužo), automobilių mechanikas, perpardavinėtojas. Nenuosta bu, kad nusikalstamumas milžiniškas: vagys tės, plėšimai, smurtiniai nusikaltimai. Tai airių keliauninkų bendruomenės kasdienybė. Ats kiros giminės vis dar formuoja klanus, kurių nariai santykius aiškinasi muštynėse plikomis rankomis. Tiesa, tai lyg ritualizuotos dvikovos, su tam tikromis taisyklėmis ir garbės kodek su. Visgi realybė ypač kruvina ir tamsi.

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Akys užsimerkia Neriu į Tysono Fury’io narkomaninį sapną. O gal tik budinuosi iš nokauto. Be jokios abe jonės, tai pasaulyje garsiausiai skambanti airio keliauninko pavardė. Sėkmė ringe, po to – nuopuolis, alkoholis, narkotikai, psicho loginės problemos ir ypač šlovingas sugrįži mas į ringą. Šio airio keliauninko gyvenime sapnas, svajonė ir tikrovė tikrai susipina į vie ną. Bendruomenės ženklas ryškus: skurdi vaikystė, septyniolikos vedė penkiolikmetę, penki vaikai, tėvas skardininkas ir boksinin kas. Seneliai taip pat boksavosi. Šeima sti priai pabrėžia savo airišką kilmę ir romišką tapatybę. O tuo pat metu ir airių keliaunin kų tapatybę. Viskas taip susimaišo ir susi plaka, jog primena kiek per ryškius ir ne itin skoningus T. Fury’io kostiumus. Tik ilgiau į juos žiūrint, kostiumai, kaip ir tikrovė, tampa patraukli, kiek juokinga ir net savaip graži. Akys atsimerkia Apskritai, boksas – tradicinė airių keliau ninkų sporto šaka. Paprastai kaunamasi be pirštinių, plikomis rankomis. Dažniausiai tai santykių aiškinimasis tarp atskirų giminių ir klanų. Daug jėgos, daug sužalojimų, daug kraujo ir lūžių. Kaunamasi iki kruvinos pabai gos, kol vienas iš priešininkų tiesiog nebe pajėgia pakelti rankų ir gintis. Kova gali trukti penkias, penkiolika ar penkiasdešimt minu čių. Tiek, kiek prireiks, svarbu, kad abi pusės išsiaiškintų. Iano Palmerio dokumentinis fil mas „Knuckle“ parodo visus įmanomus šios smurtinės realybės veidus: sužalojimai, infekcijos, psichologinės traumos, neapy kanta. Pastaroji perduodama iš kartos į kar tą. Klanai su kiekvienu užaugusiu berniuku mušasi iš naujo, gindami savąją garbę. Sun ku net įsivaizduoti, kiek agresijos gali tilpti į kumštį, kuriame susitelkia dešimtmečius kauptas pyktis.

Boksas – tradicinė airių keliauninkų sporto šaka. Paprastai kaunamasi be pirštinių, plikomis rankomis. Dažniausiai tai santykių aiškinimasis tarp atskirų giminių ir klanų.

157

Vokai nusileidžia Prasideda istorijos. Visa kovų atmintis per duodama žodžiu. Su kuo mušėsi tėvas, senelis, prosenelis. Su kuo ir kodėl privalai susikauti tu. Tai gyva istorija, turinti paaiškinti, įteisinti ir, žinoma, toliau puoselėti nesutari mus tarp atskirų giminių. Bet apskritai atsi menama labai daug. Bendruomenė maža, visi jos nariai – artimesni ar tolimesni giminės. Tad viskas atsimenama, aptariama, pasako jama. Visa keliauninkų istorija perduodama iš lūpų į lūpas ir labiau primena pasaką. Ir dar sekama slapta kalba. Airiai keliauninkai turi savitą dialektą sheltą, kurį vartoja bendruo menės viduje ir nenoriai dalijasi žiniomis su pašaliniais. Taip kuriama dar viena siena nuo išorinio pasaulio. Shelta – tai kalbų ir dialek tų mišinys su labai ryškia anglų kalbos įtaka,

158

GRĮŽTI Į TURINĮ

taip pat daug gėliškų ideomų ir romų atsi nešto indiško žodyno. Tvirtinama, jog dia lektas susiformavo dar XIII a., t. y. trys šimtai metų iki pirmųjų romų bendruomenių atsi kėlimo į Airiją ir Britaniją. Kalba senesnė už bendruomenę. Arba bendruomenė yra kaž kas kita, nei teigia patys airių keliauninkai ar įsivaizduoja pašaliečiai. Nieko nėra tikro, vis kas tik pasakos, tik išsigalvojimai. Dar kartą apsidairau Airiai keliauninkai tikintys. Katalikai. O tai Bri tų salose nuo seno yra iššūkis. Protestan tiškoje aplinkoje katalikybė buvo dar vienas bendruomenę konsoliduojantis elementas. Žinoma, šalia milžinišką vaidmenį atlieka įvairios vietinės gydymo praktikos, užkalbė jimai, prakeiksmai ir burtai. Bendruomenės

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

vidinis etikos kodeksas formuoja atitinkamą elgesį, nepaisant kodekso galima užtraukti nelaimes net kelioms kartoms. Ir šalia – visiš ka laisvė. Įstatymai, esantys už bendruome nės ribų, taigi, valstybės sukurti įpareigojimai yra tik patariamojo pobūdžio. Laisvė veržiasi nevaldoma linksmybe: dideli alkoholio ir kitų svaigalų kiekiai – kasdienės kultūros dalis. Priklausomybės – dar viena gėlelė milžiniš koje problemų puokštėje. O svaigulys toks visa apimantis, jog trina bet kokias ribas. Pagrindas išslysta iš po kojų, viskas aplinkui sukasi, kontūrai susilieja, sapnai, tikrovė – nieko nebėra tikro. Akys vėl užsimerkia Ir iškeliauju. Airiai keleiviai keliauja drau ge. Per žaliąsias Airijos kalvas, per Vengrijos lygumas, per Irano dykumas. Per graikiškas šypsenas, per serbiškas akis, per bosnia kiškus prisilietimus. Per juokingas istorijas, per liūdnus prisiminimus, per neviltingus sustojimus. Pirštų galais, kūno linkiais, karš tais alsavimais. Kelionės nesustoja, nesi baigia. Tiesiog atsimerki, apsidairai ir vokai vėl nusileidžia. Ir širdis plaka jau kažkur toli, ties Gangu. Susidūrimas su airiais keliaunin kais primena, jog kelionė – tai daugiau nei paprastas judėjimas erdvėje. Daugiau nei vykimas iš taško A į tašką B. Kad kelionė, tai ne tik cuba libre siurbčiojimas Turkijos vieš butyje. Man tai nuolatinis susidūrimas su kaž kuo, kas nesu aš pats, su Pasauliu, anapus manęs. Susidūrimas, pažymėtas begalinio ilgesio, tikintis rasti atsakymus į savo šir dies plazdesio padiktuotus klausimus. Prisi minimai, skaityti tekstai, girdėtos legendos, naujai lankomos vietos – viskas susilieja į vieną. Visi laikai ir visos erdvės suplūsta į vieną tašką. O tu stovi ir sapnuoji atviromis akimis. //

FOTOGRAFĖ MICHELE ZOUSMER Fotografija socialiniams pokyčiams kurti Vlado Liepuoniaus tekstas apie airius keliauninkus iliustruotas Niujorke gimu sios ir Kalifornijoje gyvenančios foto grafės Michele Zousmer fotografijomis, kuriomis ji pasidalijo su „LĖTAI apie pasaulį“. M. Zousmer turėjo unikalią gali mybę iš arčiau pažvelgti į airių keliau ninkų kasdienį gyvenimą, kurį apsunkina politinė ir kultūrinė diskriminacija. Fotoa paratas menininkei yra priemonė suteikti balsą marginalizuojamai bendruomenei ir įamžinti patirtis. M. Zousmer kūryba pabrėžia kiekvieno individo jėgą ir grožį, o kartu jų pažeidžiamumą ir dvasią. Fotografė tiki, kad nuotraukose galima įamžinti emocijas, smalsumą, meilę ir viltį. Fotografijos gali padėti žmonėms sveikti, suteikti jiems orumo ir jaustis įgalintiems. Jos fotografijos atskleidžia įžvalgas apie žmonių gyvenimus, kurių kitaip nesutik tume. M. Zousmer tikrai tiki, kad net jei išoriškai esame skirtingi, viduje mes visi vienodi. Daugiau Michele Zousmer nuotraukų rasite

michelezousmer.com IG @humanityisart2

ŠVENTINIAI LINKĖJIMAI

„Su bičiuliais juokaujame, kad šiais metais linkėti reikia ypatingai atsargiai ir apgalvotai, nes kartais Visata linkėjimus ir norus interpretuoja savaip. Todėl ateinančiais metais linkiu labai paprastų dalykų: ramaus miego, mėgstamos veiklos, daugiau susitikimų realybėje ir... neatidėlioti to, apie ką ilgai svajojote. Gerų 2021-ųjų!“ DALIA SMAGURAUSKAITĖ Projekto „LĖTAI apie pasaulį” bendraįkūrėja, žurnalo redaktorė

„Kitais metais mums visiems linkiu kelionių – vidinių ir išorinių. Kad dienos būtų kupinos ramybės, balanso ir vilties. Kad netrūktų apsikabinimų, bučinių ir šypsenų. Kad sulig kiekvienu žingsniu mes koptume aukštyn, o už nugaros pasiliktų visos negandos. Gausių, sveikų ir dėkingumo kupinų metų!“ ASTRA PETKŪNAITĖ Projekto „LĖTAI apie pasaulį“ bendraįkūrėja, tinklalaidės autorė

„Artėjančių švenčių proga linkiu atrasti mažų stebuklų kasdienybėje, jaukumo, pakilios nuotaikos bei neišsenkančios vidinės harmonijos, kuria „užkrėstumėte“ ir aplinkinius!“ AURELIJA SUKACKĖ Žurnalo dizainerė

G A B R I E L Ė Š TA R A I T Ė Žurnalo autorė

„Link pabaigos sėlina šie keisti, labai keisti metai – linkiu, kad iššūkiai nepraeitų perniek, o sustiprintų, kad šis laikinas užsivėrimas pasauliui atvertų dar didesnį norą smalsauti, keliauti ir pažinti geresnėje ateityje! O svarbiausi dalykai juk nekinta, tiesa? Tad šilumos, jaukumo ir artumo gražiausių švenčių metu!“ VIRGINIJA SLIŽAUSKAITĖ Knygų rubrikos autorė

„Artėjančių švenčių proga linkiu, kad jūsų namuose skambėtų darniausi mažoriniai akordai!“ G R E TA M U R M A I T Ė Tinklalaidės garso režisierė

ŠVENTINIAI LINKĖJIMAI

„Ar galima šiais laikais, ko nors kito palinkėti keliautojui, jei ne greičiau pradėti keliauti? Bet tai tikrai išsipildys jau kitais metais, esu rami. Tad geriau pakviesiu visus gerai pasiruošti toms kelionėms: sugalvokite keletą naujų krypčių, suplanuokite maršrutus, išmokite naujų žodžių, pagaminkite patiekalą, peržiūrėkite tos šalies filmą. Žinau, kad per pirmą karantiną visi su nostalgija galvojome apie buvusias keliones, o dabar laikas pradėti planuoti. Juk kelionės laukimas – tai didelis džiaugsmas!“

KNYGOS

Pasakų galia:

nuo maro, nuobodulio ir žmogžudžių

DA L I O S S M A G U R AU S K A I T Ė S tekstas „Wikimedia Commons“ iliustracijos

Pasakos visais laikais turėjo ypatingą misiją ir galią – perduoti išmintį, išsaugoti istorijas, nuraminti ir užmigdyti, o kartais net išgelbėdavo gyvybes. Vienos išnyko amžių glūdumose, o kitos daro nepaprastą poveikį net ir šiuolaikiniams autoriams ir kultūrai. Tad ką ir kodėl verta skaityti tamsiais žiemos vakarais?

BOCCACCIO ISTORIJOS E P I D E M I J O S A K I VA I Z D O J E 1348-ųjų pavasaris, Florenciją užklum pa viena baisiausių maro epidemijų Euro pos istorijoje. Skirtingų šaltinių duomenimis, ji nusinešė nuo pusės iki dviejų trečdalių

162

GRĮŽTI Į TURINĮ

gyventojų gyvybių. La Grande moria (liet. didžioji mirtis), arba maras, tąkart prasidė jo greičiausiai Mongolijoje, iš ten Šilko keliu per Samarkandą ir Artimuosius Rytus pasie kė Juodąją jūrą. 1347 m. genujiečių pirklių laivu maras atvyko į Mesinos uostą Sicili jos saloje, persikėlė į žemyną, per žiurkes ir

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Giovanni Boccaccio portretas, Andrea del Castagno, 1450 m.

„Dekameronas“, Jean Fouquet, 1460-65 m.

„Dekamerono“ iliustracija penktosios dienos istorijai apie meilę be atsako, Sandro Botticelli, 1483 m.

„Dekameronas“, Franz Xaver Winterhalter, 1837 m.

Dėl erotinių motyvų knyga ne kartą buvo cenzūruota, įtraukta į uždraustų knygų sąrašą ir ilgai tinkamai neįvertinta literatūros istorijoje.

blusas žaibišku greičiu plito, ir kitais metais Florencijoje jau krito pirmosios maro aukos. Tuo metu nesantuokinis pirklio sūnus Gio vanni Boccacio, iš kurio tėvas tikėjosi pre kybininko arba teisinino karjeros, ėmė rašyti „Dekameroną“ ir greičiausiai nenujautė, kad „dešimties dienų knyga“, sudaryta iš šimto novelių, kurias per dešimt dienų pasakoja septynios kilmingos damos ir trys jaunikai čiai, nuo maro pabėgę į Florencijos užmies tį, taps vienu svarbiausių ankstyvojo italų Renesanso literatūros kūrinių. Boccaccio pasakoja, kaip grupė turtin gų išsilavinusių jaunuolių gelbėdamiesi nuo epidemijos pabėga iš Florencijos ir apsisto ja priemiestyje. Laiką leidžia dainuodami, šokdami ir žaizdami, o kad nebūtų nuobo du – dešimt dienų iš eilės pasakoja istorijas. Meilės ir dorybių išaukštinimas, likimo vingiai ir pokštai, išmintis, turtuolių ydos – tai dalis temų, kurias galima rasti Boccaccio novelė se. Jose netrūksta erotikos ir kilnaus meilės jausmo, optimizmo ir sąmojų, humanizmo idėjų, taip pat turtingos italų kalbos, išraiš kingo stiliaus. „Dekamerono“ kalba daž nai vadinama volgare italiano, t. y. žmonių

vartotu dialektu. Tiesa, dėl erotinių motyvų knyga ne kartą buvo cenzūruota, įtraukta į uždraustų knygų sąrašą ir ilgai tinkamai neį vertinta literatūros istorijoje. Neįtikėtina tai, kad visas šimtas nove lių, nors jas ir sieja bendros temos, yra labai skirtingos, o jose pristatomi patys įvairiau si personažai, vertybės ir puikybės. Kny goje atsiskleidžia ne tik Boccaccio kaip pasakotojo talentas, bet ir sodrus XIV a. Itali jos visuomenės gyvenimas. Rašytojas norė jo parodyti florentiečiams, nukamuotiems epidemijos, kad įmanoma atsitiesti ir gyven ti toliau, būtent taip, kaip daro ir dešimt jo sugalvotų jaunuolių. Be to, Boccaccio kny gą skyrė moterims, kurios tais laikais turė jo daugiau laiko skaityti (kol vyrai, matyt, užsiiminėjo valdžia, karais, medžioklėmis ir prekyba...). Kaip pats rašė įvade, knyga skir ta moterims a quelle che amano (liet. toms, kurios myli), tačiau turi žymiai mažiau gali mybių prasiblaškyti ar numalšinti meilės sukeltas kančias nei vyrai. Viena įdomiausių „Dekamerono“ savy bių – tai trijų lygmenų pasakojimas. Bocca ccio kalba kaip visažinis pasakotojas

P asak ų galia : n u o ma r o , n u o b o d uli o i r žm o gžu d ži ų

165

„Tūkstančio ir vienos nakties“ iliustracija apie Taj al-Muluk ir Dunya meilę, Albert Letchford, 1897 m.

(pirmasis lygmuo) ir smulkiai aprašo bai sią Florencijos situaciją, sergančiųjų maru simptomus ir kančias. Noveles pasakojan tys jaunuoliai (antrasis lygmuo) kuria savo paralelinį ir beveik idealų, humanizmo prin cipais paremtą pasaulį, norėdami parodyti, kad žmogus savo jėgomis ir išmintimi gali jį paversti geresniu. Novelių veikėjai savo ruožtu taip pat pasakoja istorijas (trečias lygmuo), kuriose vyksta dar kitoks – pirklių ir miestiečių – gyvenimas. Jie ilgisi senojo pasaulio ir jo vertybių, kurios laikui bėgant negrįžtamai nyksta. Taip gauname trigubą pasakojimą ir vieną unikaliausių visų laikų kūrinių. Beje, tokios struktūros pats Boccac cio neišrado, bet pasiskolino iš indų ir arabų literatūros.

GYVYBĘ GELBSTINČIOS PA S A K O S Nežinomoje saloje tarp Indijos ir Kinijos gyvena karalius Šachrajaras. Vieną die ną jis sužino, kad mylimiausia žmona jam buvo neištikima, apimtas įsiūčio ją nužu do. Siekdamas atkeršyti visoms moterims – nebetiki, kad kuri gali būti ištikima, – įsako kas vakarą jam atgabenti vis kitą žmoną, o sulaukęs ryto ją nužudo. Tačiau vieną vaka rą į karaliaus miegamąjį įžengia Šechereza da, vizirio duktė. Ji žino, kas jos laukia, todėl sukurpia gudrų planą ne tik sau, bet visoms kitoms dar gyvoms moterims išgelbėti – ima

166

GRĮŽTI Į TURINĮ

karaliui kiekvieną naktį pasakoti įdomiausias ir netikėčiausias istorijas, o auštant nutraukia jas nepabaigusi. Karalius, norėdamas suži noti istorijos pabaigą, priverstas išsaugoti moters gyvybę iki kito vakaro. Taip gimsta Alf laila wa laila (liet. tūkstantis ir viena nak tis), o Šecherezada po tūkstančio su karaliu mi praleistų naktų jam pagimdo kelis vaikus ir galiausiai įtikina, kad bus ištikima, ir tampa karaliene. „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų atsi radimas iš tiesų yra žymiai painesnis nei ši legenda. Tekstas susiformavo tarp XV ir XVIII a. Egipte, tačiau jo šaknys greičiausiai siekia žymiai senesnius laikus. Manoma, kad dalis pasakų priklauso indų folklorui, dalis persams, arabams, irakiečiams, memeliu kams ir t. t. Persų pasakų rinkinys „Hazār afsāne“ laikomas „Tūkstančio ir vienos nak ties“ pirmtaku, apie jį kalba bibliografas ir istorikas Ibn al-Nadīm. Vėliau 1150 m. jau Kaire apie tokį pasakų rinkinį užsimenama užrašų knygoje, priklausiusioje vienos sina gogos archyvui. Užrašų knygoje pažymima, kad „Tūkstantis ir viena naktis“ buvo pasko linta skaitytojui – tai yra pirmas žinomas raš tiškas rinkinio paminėjimas. Na, o Europoje pirmosios pasakos skaitytojus pasiekė XVI II a. pr., kai prancūzų orientalistas ir archeolo gas Antoine’as Gallandas kelias iš jų išvertė. Įdomu tai, kad skaičius 1001 neturi būti suprantamas tiesiogiai. Arabams „tūkstan tis“ reiškia nesuskaičiuojamą kiekį, todėl

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

„Tūkstančio ir vienos nakties“ iliustracija, Sani ol Molk, Iranas, 1849–1856 m.

Šecherezada ir karalius, „Tūkstantis ir viena naktis“, Ferdinand Keller, 1880 m.

„tūkstantis ir viena“ yra begalybė. Tik pasakų rinkinio sudarinėtojai ir vertėjai laikui bėgant priėmė šį skaičių tiesiogine prasme. Visaži nis pasakotojas čia nežinomas, o štai kie kviena „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasaka yra papasakojama Šecherezados, tačiau jų struktūra žymiai sudėtingesnė, egzistuoja keli pasakojimo lygmenys – Šecherezados pasakų herojai pasakoja savo istorijas. Vari juoja ir pasakų autoriai, geografinės ribos, temos ir herojai. Egiptas, Indija, Persija, net Kinija ar Uralas. Istorijose veikia didvyriai, plėšikai ir piratai, dvasios ir džinai, undinės, kalbančios gyvatės ir medžiai. Pasakose daug dramos, įtampos ir emocijų, juokelių

168

GRĮŽTI Į TURINĮ

ir satyros (vienoje pasakoje veikėjas Ali tie siog apsėstas lytinio organo dydžio), jose netrūksta žmogžudysčių, vagysčių, nuo tykių ir pavojų, dažnai kalbama apie likimą ir lemtį. Pasakos turi stiprų vizualinį povei kį – daiktai ir įvykiai čia ypač ryškūs (tai yra vienas pirmųjų hipotipozės pavyzdžių lite ratūroje). „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų įta ka pasaulinei literatūrai sunkiai aprėpiama ir nusakoma: nuo Williamo Shakespeare’o, Luigio Pirandello, Jorge’o Luiso Borgeso, Salmano Rushdie, Orhano Pamuko ir dau gybės kitų senųjų ir šiuolaikinių autorių. Be to, daugybė arabiškų pasakų herojų tapo

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

Vakarų kultūros ikonomis: Aladinas, Sindba das ar Ali Baba. Kai kurie arabų mitologijos elementai tapo norma modernioje fantasy kultūroje – skraidantys kilimai, džinai, stebu klingos lempos ir t. t. O 1982 m. Tarptautinė astronomų sąjunga (TAS) Saturno palydovo Encelado paviršiaus darinius pavadino var dais iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasa kų. Paklausus, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, TAS atstovai atsakė, kad paly dovo paviršius toks keistas ir paslaptingas, kad nusprendė susieti fantastinį peizažą su literatūrine fantazija. Galiausiai, „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos paliko įspaudą ir kaimynų literatūroje.

Daugybė arabiškų pasakų herojų tapo Vakarų kultūros ikonomis: Aladinas, Sindbadas ar Ali Baba. Kai kurie arabų mitologijos elementai tapo norma modernioje fantasy kultūroje – skraidantys kilimai, džinai, stebuklingos lempos ir t. t.

169

Stopkadrai iš filmo „Rankraštis, rastas Saragosoje“, 1965 m.

N E G I R D Ė TA J A N O P O T O C K I O VERSIJA „Tai buvo ispaniškas rankraštis; šią kalbą mokėjau labai silpnai, bet vis dėlto pakan kamai, kad suprasčiau, jog knyga galėtų būti įdomi: čia buvo kalbama apie plėšikus, vaiduoklius, kabalistus, ir nieko nemačiau labiau tinkama prablaškyti mane nuo kam panijos vargų, kaip tik perskaityti keistąjį romaną. Būdamas tikras, kad ši knyga nie kada nebesugrįš pas teisėtą savininką, aš nedvejodamas ją pasiėmiau“, – XIX a. pr. rašė

170

GRĮŽTI Į TURINĮ

lenkų rašytojas, archeologas ir nutrūktgalvis keliautojas Janas Potockis. Nors jo kūrinys „Rankraštis, rastas Saragosoje“ mažai kam žinomas, tačiau jame pasakojama istorija tikrai prilygsta įdomiausioms arabų pasa koms ar „Dekamerono“ novelėms. Tačiau pradėti verta nuo paties Jano Potockio (1761–1815), gimusio turtingo je lenkų didikų šeimoje. Janas išsilavini mą įgijo Lozanoje, Ženevoje ir Vienoje, ir garsėjo nepaprastu gabumu užsienio kal boms – laisvai kalbėjo aštuoniomis. Turtai lei do Janui Potockiui laisvai keliauti po Europą,

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

tad netrukus jis ėmė ypatingai domėtis kito mis kultūromis ir aprašinėti keliones, taip tapo vienu pirmųjų modernių kelionių rašy tojų. J. Potockis keliavo ir po Šiaurės Afriką, Aziją, iki pat Mongolijos, nevengė įsivelti į įvairias intrigas, flirtuoti su slaptomis sekto mis ir padėjo pamatus etnologijos mokslui. Jis buvo ir pirmasis žmogus Lenkijoje, paki lęs karšto oro balionu virš Varšuvos kar tu su Jean’u-Pierre’u Blanchard’u. Vėliau įkūrė spaustuvę ir pirmąją viešą skaitymo salę mieste. Buvo vedęs du kartus ir turė jo penkis vaikus, o 1812 m. viskuo nusivylęs

ir kentėdamas nuo „melancholijos“ (dabar tai greičiausiai būtų įvardyta kaip depresi ja) jis pasitraukė į Uladovkos kaimą dabar tinėje Ukrainoje ir pabaigė „Rankraštį, rastą Saragosoje“. 1815 m. gruodį būdamas 54 m. nusižudė. Viena iš legendų pasakoja, kad nusišovė sidabrine kulka, tarsi būtų laikęs save vilkolakiu. Knygas Janas Potockis rašė prancūziškai, taip pat ir nepaprastą kūrinį, fantastinį-filo sofinį romaną „Rankraštis, rastas Sarago soje“, kurį parašė laikydamasis „Tūkstančio ir vienos nakties“ schemos, kūrinys buvo

P asak ų galia : n u o ma r o , n u o b o d uli o i r žm o gžu d ži ų

171

Jano Potockio portretas piramidžių fone, Giambattista Lampi, 1804 m.

Pasakojama, kad šią keistą ir makabrišką knygą, tapusią pasauliniu literatūros šedevru, jis parašė savo antrajai žmonai, norėdamas išsklaidyti nuobodulį.

172

GRĮŽTI Į TURINĮ

suskirstytas dienomis ir pasakojo atskiras istorijas. Pirmoji žinoma dalis buvo išleis ta Sankt Peterburge, o antroji Paryžiuje XIX a. pr. Knyga sulaukė ne vieno tiražo, ver timų į kitas kalbas, kol galiausiai visas kūri nys (66 dienos, suskirstytos į 6 tomus) buvo išverstas į lenkų kalbą ir išleistas 1847 m. Pasakojama, kad šią keistą ir makabrišką knygą, tapusią pasauliniu literatūros šede vru, jis parašė savo antrajai žmonai, norėda mas išsklaidyti nuobodulį. Tad kas yra tas „Rankraštis, rastas Sara gosoje“? Tai tariamas dokumentas, kurį rado prancūzas karininkas po Saragosos miesto Ispanijoje paėmimo per Napoelono karus. Romane pasakojami visai nelinksmi ispa nų karininko nuotykiai ir nelaimės, ištiku sios keliaujant per kalnus Sierra Modena. Per tariamą žygį karininkas per 66 dienas susiduria su čigonais ir žydais, vaiduokliais ir demonais, riteriais, kabalistais, šeichais ir daugybe kitų keistų personažų. Istorijos istorijose, gotika ir erotika, šiurpus, akiplėšiš kas, filosofinis, matematinis, antgamtiškas, nuotaikingas ir pikareskiškas, atspindintis J. Potockio perdėtą domėjimąsi okultizmu, politiniais sąmokslais ir rytietiškomis kultū romis – Jano Potockio romanas lyginamas su „Dekameronu“ ir „Tūkstančiu ir viena nak timi“. //

LĖTAI apie pasaulį // 2020-2021 žiema

„ M A D R A S O D E I M A N TA S “ stebina neišsenkančiais nuotykiais, drąsia meile, įvairių pasaulio kraštų skoniais, spalvomis bei istorijomis ir nuolatiniu troškimu žinoti: o kas toliau?

ĮSIGYKITE ČIA >>

Pavasario numerio ieškokite

kovo mėnesį! www.letai.lt