__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

2 0 2 1 M . K O V A S - G E G U Ž Ė // N R . 1 ( 5 )

Lėtai APIE PASAULĮ

RE Ž I S I E R Ė L IN A LY T Ė P L I O PLYT Ė

E T RUSKŲ KRANTO ISTORIJOS

MARIJOS GIMBUTI EN ĖS ŠIMTMETIS

A F R I KOS G AM TOS R EI ND Ž ER Ė S

PA ŽENKLINTOS BA LKANŲ MOTERYS

KRETUONO APYLIN KIŲ PASLAPTYS


GUIDELINES ACADEMY – tai šiuolaikiški kursai būsimiems turizmo profesionalams ir visiems, norintiems praplėsti akiratį. Dabar geriausias metas mokytis! Atskiri paskaitų ciklai, skirti norintiems pagilinti istorijos, kultūros, meno ir architektūros žinias, susirasti bendraminčių ir visapusiškai tobulėti. 5-ių arba 10-ies pasirinktų ekskursijų paketai, ieškantiems nuotaikingo ir turiningo laisvalaikio. Gidų kursai, skirti norintiems tapti turistų numylėtais gidais arba 2 mėn. trukmės kursai, norintiems tapti nepakeičiamais kelionių vadovais.

Junkitės į istorijų pasakotojų, patirčių organizatorių ir geros nuotaikos kūrėjų bendruomenę! Padovanokite tobulėjimo, laiko praleidimo, žinių ir akiračio praplėtimo dovaną savo kolegoms, draugams ar šeimos nariams. O galbūt net sau pačiam? Tai puiki galimybė sužinoti daugiau apie savo miestą, pamatyti neatrastų kampelių, apsilankyti galerijose ir muziejuose kartu su tarptautinę patirtį turinčiais gidais.


Kelionių vadovų kursai

Paskaitų pradžia: 2021 balandžio 1 d. Kurso trukmė - 9 savaitės (teorinių nuotolinių paskaitų ir praktinių užsiėmimų) Kaina: 245 EUR Kelionių vadovų kursuose mokysimės teikti džiaugsmą mažoms ir didelėms keliautojų grupėms, nesvarbu, ar jos keliautų į Afrikos savanas, Baltijos jūros paplūdimius, ar į Kaukazo kalnus. Kelionių vadovų kursuose išmoksite būti tuo žmogumi, be kurio keliautojai daugiau nebenorės leistis į jokias keliones.

Istorijos kursas smalsiems

Paskaitų pradžia: 2021 kovo 1 d. 11-os nuotolinių paskaitų ciklas Kaina: 110 EUR Tai kursas, skirtas ne tik gidams, kelionių vadovams, tačiau ir visiems, norintiems geriau išmanyti Lietuvos istoriją.

Apie architektūrą ir meną glaustai bei užtikrintai 8-ios nuotolinės paskaitos. Kaina: 100 EUR Tai paskaitų ciklas apie dailę, meną ir architektūrą su Lietuvos Nacionalinio muziejaus vyriausiuoju muziejininku ir kuratoriumi, menotyrininku Skaisčiu Mikulioniu.

5-ių arba 10-ies pasirinktų ekskursijų paketai

Pasirinkite jums patinkančias mūsų ekskursijas iš beveik dvidešimties galimų temų ir maršrutų. Ekskursijos vyks savaitgaliais. Kaina: 5 ekskursijos 60 EUR, 10 ekskursijų 100 EUR

Gidų kursai (pažymėjimui gauti)

250 akademinių valandų (teorinių ir praktinių užsiėmimų, iš viso apie 6 mėn.) Kaina: 670 EUR Pusmečio trukmės kursuose su Lietuvoje ir pasaulyje pripažintais turizmo profesionalais išmoksite vesti ekskursijas ir efektyviai spręsti keliautojų problemas, įgausite žinių, kaip pasakoti įtraukiančias istorijas, kaip kurti autentiškas patirtis ar kaip pritraukti geriausią atlygį mokančių agentūrų bei pavienių turistų dėmesį.

www.guidelinesacademy.com


TURINYS

10

22

10

36

64

VAIZDAI

MAISTO ISTORIJOS

# AT R A N D U L I E T U V Ą

Pirmasis moterų komandos pasivaikščiojimas kosmose

Etruskų krantas: maisto istorijos iš jūros, kalvų ir namų

„UNESCO“ SUKAKTIS

22

47

72

INTERVIU

M OT E RYS I R G A M TA

ŽEMĖLAPIS

Režisierė Lina Lytė Plioplytė: švęskime moteris

Afrikos gyvūnų ateitis – moterų gamtos reindžerių rankose

Žymių moterų istorijos pėdsakais

Marija Gimbutienė: gyvybės vanduo man visada buvo Lietuva ir mano vaikystė

2 0 2 1 M E T A I N R . 1 ( 5 )    //    K O V A S – G E G U Ž Ė  REDAKTORĖ Dalia Smagurauskaitė

DIZAINERĖ Aurelija Sukackė

LEIDĖJAS MB Konsultas

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.

REDAKTORĖS PAVADUOTOJA Astra Petkūnaitė

KALBOS REDAKTORĖ Jurgita Brasiūnaitė

F B facebook.com/letai.lt I G instagram.com/letai.lt PAT R E O N patreon.com/letai

ŽURNALĄ KŪRĖ Brigita Almaz Vladas Liepuonius Virginija Sližauskaitė Federico Baglini Rokas Pukinskas

B E N D R A D A R B I AV I M A S IR REKLAMA Monika Urbanavičiūtė labas@letai.lt

Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo žurnale skelbiama informacija negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar kitaip platinama.

VIRŠELIO NUOTRAUKA © Murat Esibatir, „Spaces“ Šaltinis: Canva


TURINYS

47

64

74

92

# AT R A N D U L I E T U V Ą

ISTORIJA

Paslaptingoji Nalšios žemė, arba ką aplankyti prie Kretuono ežero

Močiutė Emma Gatewood, Apalačų tako rekordininkė

88

104

KLAUSYK

BALKANAI

Populiariausi tinklalaidės „LĖTAI apie pasaulį“ pokalbiai

Istorijos ženklais pažymėtos Balkanų moterys

90

114

I N S TA G R A M

KNYGA

Pasaulis ir moterys

Apie Waris Dirie su Cathleen Miller parašytą knygą „Dykumų gėlė“

92

104


R E D A K C I J O S S K I LT I S

D

DALIA SMAGURAUSKAITĖ

P

avasario numeris pasipuošė „kosminiu“ viršeliu – taip, kaip mes įsivaizduojame keliaujančias, kuriančias, atrandančias, o kartais nesuprastas moteris, apie kurias norėjome papasakoti šiame žurnalo numeryje. Labai džiaugiamės prie žurnalo komandos prisidėjusia Brigita Almaz ir jos ilgu ir labai įdomiu pokalbiu su kino režisiere Lina Lyte Plioplyte. Kaip ji sako, galinga moteris būna visada ir visur. Ji – ne tik tipinis laukinės moters archetipas, bet ir kasininkė, kurios akyse žiba velniukai. Dar vienas išskirtinis interviu  – su „Black Mamba“, kitaip tariant, gamtos reindžerėmis iš Pietų Afrikos Respublikos. Šis vien tik iš moterų sudarytas būrys kovoja su brakonieriais. Su nauja istorija grįžta ir Vladas Liepuonius, bandantis suprasti Balkanų moterų pasitelkiamus simbolius šalies istorijai ir savo asmeniniam skausmui įprasminti. Papasakojome ir dvi įkvepiančias praeities istorijas. Apalačų tako rekordininkės

8

R edakci j o s skiltis

Emmos Gatewood gyvenimas iš dabartinės perspektyvos atrodo be išeities, tačiau dar labiau stebina jos valios tvirtumas. Sutikite, ne kiekvienas iš mūsų gali taip paprastai pakilti nuo sofos ir įveikti daugiau nei trijų tūkstančių kilometrų ilgio taką... tris kartus. O štai Marija Gimbutienė, kurios 100-ąsias gimimo metines minime šiemet, ir jos civilizacijos teorija, rodos, atrandama tik dabar. Tikėkimės, kad jubiliejus paskatins platesnį skaitytojų ratą pažinti šio moters ir mokslininkės idėjas. Visus pavasario numerio tekstus rasite atsivertę žurnalą. Kviečiame skirti jam laiko, susikurti jaukią erdvę ir mėgautis pažintimi su išskirtinėmis asmenybėmis. Galbūt būtent jų istorijų ir trūko tam, kad žengtumėte tą nedidelį žingsnį savo svajonės link. Nebūtina pasivaikščioti atvirame kosmose, gali pakakti ir kavos puodelio tyliame kambaryje. Visos svajonės yra svarbios ir verta dėl jų pasistengti.  //

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


R E D A K C I J O S S K I LT I S

A

ASTRA PETKŪNAITĖ

Š

is, pavasarinis „LĖTAI apie pasaulį“ numeris skirtas lyčių stereotipus griaunančioms moterims. Nors gyvename šimtmetyje, kuriame pripažįstamas žmogaus autentiškumas, dar dažnai tenka susidurti su bandančiais nubrėžti ribas netradicinį kelią pasirinkusioms moterims. Dirbdama kelionių vadove Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose galiu iš pirmos eilės stebėti, kaip kertant šalių sienas keičiasi moterų padėtis ir požiūris į jas. Su manimi keliaujantys turistai dažnai nustemba, kad Mianmare dirbu išskirtinai tik su gidėmis moterimis. Toks prašymas mūsų partnerius Jangone pasiekė po to, kai, autobuso vairuotojams mane apvogus, vietinis gidas Thura abejingu balsu pareiškė, kad aš apsiskaičiavau rinkdama pinigus iš turistų. O trūko 500 dolerių. Tokia pinigų suma net aš, humanitarė, negalėjau apsiskaičiuoti. O štai Tailande dėl savo teisių moterys grumiasi visai kitokiame ringe. Jei  esa­

te buvę Tailande, spėju, ne kartą matėte gatvėmis lėtai einančius vienuolius. Bet kiek matėte moterų vienuolių? Prisipažinsiu, aš irgi jų mačiau nedaug. Priežastis – patriarchalinis valdymas ne kažkur valdžios pareigūnų gretose, bet budistų vienuolių bendruomenėje. Vienuolės čia nėra pripažįstamos, nors budizme nėra to draudžiančios taisyklės. O galiausiai ir aš pati, būdama 32-ejų, vis sulaukiu klausimų, kodėl nesu ištekėjusi. Ne vienas turistas, neabejoju, tikėdamas savo intencijų geranoriškumu, manęs klausė, kiek aš dar lakstysiu po tą Aziją, juk jau seniai laikas vaikus auginti. Keista, kad vis dar tenka ginti savo autentiškus gyvenimo pasirinkimus, kai tuo metu kolegoms vyrams už tokį gyvenimo būdą yra paplekšnojama per petį. Todėl viena kitą palaikyti privalome pačios, nelaukdamos visuomenės leidimo.  //

R edakci j o s skiltis

9


VAIZDAI

Pirmasis moterų komandos pasivaikščiojimas kosmose NASA nuotraukos

Kiek daugiau nei prieš metus, 2019 m. spalio 18 d., dvi NASA astronautės – Christina Koch ir Jessica Meir – tapo pirmąja tik iš moterų sudaryta komanda, iš Tarptautinės kosminės stoties išėjusia į atvirą kosmosą. Ten jos prabuvo daugiau nei septynias valandas ir atliko inžinerinius darbus. Šis įvykis buvo transliuojamas tiesiogiai, žiūrovai galėjo girdėti astronaučių pokalbius su valdymo centru ir stebėti, kaip jos dirba. Abi astronautės pateko į „Time magazine“ įtakingiausių 2020 m. žmonių sąrašą. Į NASA astronautų rengimo programą moterys nebuvo priimamos iki 1978-ųjų, o į kosmosą neskrido iki 1983-iųjų (pirmoji tai padarė Sally Ride). Dabar NASA astronautų skaičius siekia apie 40, tik trečdalis yra moterys.


NASA astronautė Christina Koch padaro pirmąją kosminę asmenukę, fone matyti Žemė. Ji ir kita NASA astronautė Jessica Meir (už kadro) per pirmąjį vien moterų pasivaikščiojimą atvirame kosmose praleido net 7 valandas ir 17 minučių. Per tą laiką jos pakeitė sugedusį akumuliatoriaus įkrovimo įrenginį (BCDU).


NASA astronautė Christina dirba šalia Tarptautinės kosminės stoties segmento „Port 6“. Ji keičia senesnes vandenilio-nikelio baterijas naujesnėmis, galingesnėmis ličio jonų baterijomis. Jai padėjo kolega NASA astronautas Andrew Morganas (už kadro), kosmose jiedu praleido 6 valandas ir 45 minutes.


NASA astronautė Jessica Meir atvirame kosmose pasidarė „space-selfie“, arba kosminę asmenukę. Kartu su kolege astronaute Christina Koch jos išėjo į atvirą kosmosą tam, kad sumontuotų naujas „Port 6“ segmento ličio jonų baterijas, kaupiančias ir paskirstančias saulės energiją.


NASA astronautė Jessica Meir pasiruošusi išeiti iš Tarptautinės kosminės stoties į atvirą kosmosą. Tai jos pirmasis pasivaikščiojimas kosmose. J. Meir yra ne tik NASA astronautė, bet ir biologė, medicinos profesorė, studijavo imperatoriškuosius pingvinus Antarktidoje, dalyvavo NASA rengtoje misijoje kaip akvanautė.


NASA astronautė Jessica Meir mojuoja fotoaparato objektyvui. Fotografuoja kolegė astronautė Christina Koch. Ch. Koch turi inžinerijos ir fizikos bakalauro laipsnius ir elektros inžinerijos magistro laipsnį. Ji dirba Goddardo kosminių skrydžių centre (GSFC), o prieš tapdama NASA astronaute, dirbo Nacionalinėje vandenynų ir atmosferos agentūroje.


NASA astronautės Christina Koch (kairėje) ir Jessica Meir ruošiasi savo pirmajam vien tik iš moterų sudarytos komandos išėjimui į atvirą kosmosą.


INTERVIU

Režisierė Lina Lytė Plioplytė:

švęskime moteris

BRIGITOS ALMAZ tekstas Linos Lytės Plioplytės nuotraukos

„Per savo filmus stengiuosi kalbėti apie moterų grožį, moterų svarbą, jų iškėlimą. Kodėl, negaliu atsakyti, bet man atrodo, kad tokia yra mano dalia – tiesiog švęsti moteris. Jas galiu švęsti per filmą ir man tai skamba kaip visiškai ideali gyvenimo misija“, – atskleidžia Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti ir kurianti operatorė bei režisierė Lina Lytė Plioplytė. Su Lina Lyte kalbamės apie moterų emancipaciją, lygias vyrų ir moterų teises, kūrybą, iššūkius filmavimo aikštelėje bei gyvenimą.

22

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Per savo filmus stengiuosi kalbėti apie moterų grožį, svarbą, jas iškelti. Kodėl, negaliu atsakyti, bet man atrodo, kad tokia yra mano dalia – tiesiog švęsti moteris.

Šiuo metu esate apsistojusi Meksike. Gyvenote Niujorke, o dabartiniai jūsų namai yra Los Andžele. Turbūt daugumai žmonių tai skamba tarsi svajonė. Ką jums reiškia būti pasaulio gyventoja? Pasaulio gyventojo supratimas labai stipriai pasikeitė su pandemija. Ką man reiškia būti pasaulio piliečiu? Man labai svarbios šaknys ir Lietuva. Labai patinka JAV, nors JAV dar yra labai daug kur augti, čia daug neteisybės. Labai patinka ir Meksika, ją atradau neseniai ir supratau, kad šiemet čia atvažiavau jau ketvirtą kartą, todėl jaučiu, kad širdis man kalba apie šias žemes, žmones, peizažus, ir aš sau leidžiu juos tyrinėti. 2020-ieji man buvo labai svarbūs metai, nes atnešė ir atgimusią meilę Lietuvai. Pirmą kartą per septyniolika metų Lietuvoje praleidau visą vasarą, tris su puse mėnesio. Anksčiau atvažiuodavau savaitei, dviem pasibučiuoti su mama ir tėte, senais draugais ir išvažiuodavau, o šįkart turėjau nuostabiausią galimybę ne tik patirti lietuvišką vasarą, kurios buvau pasiilgusi, bet ir atrasti naujų žmonių, miestų, atrasti, ką Lietuva man, trisdešimt septynerių pasaulio pilietei, reiškia. Tai buvo didžiausia dovana.

Ar turite planų kurti Lietuvoje? Taip. Kalbuosi su pora prodiuserių kompanijų Lietuvoje, dirbu su filmų kūrėjais, Giedrės Žickytės kino kompanija, ir pradedu mąstyti apie filmą, kurio herojė bus viena nuostabi lietuvė, apie ją visi sužinosime 2021 metais. Tada ir pakalbėkime apie moterų emancipaciją. Kuo ji svarbi šiandien? Kas jums yra stipri ir nepriklausoma moteris? Kaip bandote tokias moteris pateikti savo filmuose? Vasarą įvyko toks nuostabus dalykas. Kalbėjausi su mama ir klausiau, kodėl ji mane pavadino Lina. Anksčiau man mama yra sakiusi, kad Lina – linas, žiemkentys. Šįkart mama papasakojo, kad kai moteris bėga nuo velnio, ji įšoka į linų lauką ir velnias prabėga pro šalį, jos nepamato. Linų laukas saugo moteris. Apsiverkiau dėl šios istorijos grožio, nes jaučiu, jog noriu moteris puoselėti, švęsti jas, apsaugoti. Tai, kad mano vardas tai atspindi, – labai gilus atradimas. Per savo filmus stengiuosi kalbėti apie moterų grožį, svarbą, jas iškelti. Kodėl, negaliu atsakyti, bet man atrodo, kad tokia yra mano dalia – tiesiog švęsti moteris. Jas galiu švęsti

R ežisierė L ina Ly tė   P li o ply tė : š v ę skime m o teris

25


per filmą ir man tai skamba kaip ideali gyvenimo misija. Tai kas jums yra stipri moteris, pavyzdys, į kurią norisi lygiuotis, kurią norisi visiems rodyti? Tai yra moteris, laisva viduje. Suprantu, kad moterims yra sunkiau negu vyrams šioje

26

GRĮŽTI Į TURINĮ

visuomenėje. Mums reikia vis kažką padaryti: atrodyti kitaip, būti gera žmona ar gera karjeros moterimi. Mums duota labai daug taisyklių. Matau moteris, kurios yra išsilaisvinusios iš visų visuomenės pančių, kaip emancipuotos moterys, kaip tos moterys, kurios jaučia save, pažįsta save ir žino, ką turi daryti, joms visiškai nesvarbu, ką visuomenė

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


joms liepia. Visuomenei nesvarbu – tu nekaltoji ar kalė – turi įsisprausti į kažkokį ne visai vykusį formatą. Taigi moterys, kurios to nedaro, moterys, kurios randa savo formatą ir jame kaifuoja, didžiajai visuomenės daliai nepatinka. Taip pat man imponuoja moterys, kurios švenčia kitas moteris. Jeigu išlaisvinsime

moteris, galėsime sutvarkyti beveik viską, kas pasaulyje yra negerai. Išlaisvėjusi moteris švęs vyrą ir padės vyrui būti galbūt švelnesniam, emocionalesniam. Išlaisvėjusi moteris supras, kad ji pati yra gamta ir nebeterš gamtos, nes gyvena ciklais, kaip ir gamta. Taigi išlaisvinkite moteris – tai pats lengviausias būdas į viso pasaulio išlaisvinimą.

R ežisierė L ina Ly tė   P li o ply tė : š v ę skime m o teris

27


Kur atrandate tas laisviausias moteris? Atrodo, kad Amerika – laisvų moterų šalis, jos gali reikštis, bet kai pradedi žiūrėti iš kitos pusės – į tai visai nepanašu. Manau, galingų moterų yra visur. Lietuvoje jos kažkaip švelniau galingos negu Amerikoje. JAV jos labiau parodo savo galią. Meksikoje matau galiūnių ir kariūnių moterų. Jų yra visur. Tiesa, mano vertinimas su amžiumi keičiasi. Anksčiau sakydavau, kad pasidariusi plastinę operaciją moteris yra negalinga. Susitikau su Marina Abramovič. Ji  – nereali, galinga boba, su iš širdies srūvančia galia. Bet ir jai reikėjo pasijausti geriau ir pasidaryti kažkokių injekcijų. Tad pradėjau keisti savo supratimą – jei moteriai norisi kažką su savimi pasidaryti, tai nereiškia, kad ji yra visiškai užspausta visuomenės ar tai daro dėl vyro dėmesio. Galinga moteris būna visada ir visur. Ji – ne tik tipinis laukinės moters archetipas. Ji gali būti ir kasininkė, kurios akyse žiba velniukai. Ji tiesiog žino, kas ji yra, ir tai matyti. Moters reprezentacija vaizdo klipuose bei filmuose. Kodėl ekranuose retai matome stiprias ir savimi pasitikinčias moteris? Jei matome, jos dažniausiai antraeilės veikėjos ar ne visiškai atskleistos ir išpildytos herojės. Visą laiką galima kritikuoti pasaulį – jis nėra teisingas. Visada matome pavyzdžių, kur baltajam vyrui bus lengviau, jis dažnai taps laimėtoju. Tačiau pradėjus žiūrėti filmus, kuriuose matau nepaprastus moterų personažus, man atrodo, kad visas pasaulis ir visi kino teatrai yra pilni tokių moterų, kaip kad filme „Dvidešimto amžiaus moterys“. Kuriama vis daugiau filmų, kuriuose moterys yra švenčiančios ir švenčiamos. Moterys yra daugiaplanės. Jos yra niekingos, gebančios manipuliuoti. Tuo šie filmai ir gražūs, nes

Galinga moteris būna visada ir visur. Ji – ne tik tipinis laukinės moters archetipas. Ji gali būti ir kasininkė, kurios akyse žiba velniukai.

29


Mano nuomone, jeigu yra prievarta prieš moteris, jeigu moterims yra sunkiau gauti tam tikrus darbus, jei mes vis dar gyvename visuomenėje, kurioje moteriai yra baisu eiti per gatvę naktį, arba dėl to, kad užsisega trumpą sijoną, ji yra kaltinama dėl išprievartavimo, tuomet žinome, kad mes vis dar negyvename lygioje visuomenėje.


moterys parodytos ne kaip lėlytes šalia vyro, o kaip daugiasluoksnės būtybės, kurių gyvenimai nesibaigia laimingai – jos kenčia ir daro neteisingus sprendimus, yra nemėgstamos, per daug geria. Matome daugiasluoksnių, skirtingo amžiaus herojų, skirtingų seksualinių orientacijų moterų. Mano nuomone, tai labai sveikintinas dalykas. Kitas dalykas, ar filmus apie moteris kuria tik baltieji vyrai, ar filmai yra filmuoti ir įgarsinti tik vieno žmogaus tipažo, kuris tai daro jau aštuoniasdešimt metų, ar mes bandome įnešti įvairovės ir į kino aikšteles? O kaip dėl lyčių lygybės ir seksizmo? Ką reiškia būti moterimi operatore ar režisiere didžiuosiuose vandenyse? Kas labiausiai erzina? Lietuvoje bandžiau susitikti su operatorėmis moterimis, ir jų yra lygiai dvi, o su manimi – trys. Labai įdomu būti industrijoje, kuri iš tiesų yra vyrų industrija. O štai dokumentika yra žymiai lygesnė lyčių atžvilgiu – dokumentikos režisierių moterų yra apie 50  proc. Kai esi moteris operatorė, gauni daugiau testų iš vyrų: „Ar žinai tokią šviesą?“, „Ar gali panešti krepšį su savo kamera?“. Tačiau toks tas gyvenimas. Išmokome per daugybę metų to nepriimti asmeniškai ar net nusišypsoti sau į ūsą ir priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Geriausias būdas išvengti įtampos tarp lyčių yra nusamdyti visą moterų grupę. Man tai yra atgaiva širdžiai. Tada ir vėl išeina tarsi seksizmas? Taip (juokiasi). Kartais įleidžiam vyruką, jei yra ypatingai geras. Vienas lietuvis draugas, su kuriuo dažnai susiremiam būtent moterų lygybės klausimu, man parašė, kad Pary­žiaus valdžiai buvo skirta 90 tūkstančių eurų bauda už tai, kad aukštuose postuose

įdarbino per daug moterų. Jis man vis bando įrodyti, kad feminizmas jau turėtų baigtis, nes lygybė yra pasiekta ir mums nebėra dėl ko kautis. Kokių mums dar čia lygių teisių reikia? Mano nuomone, jeigu yra prievarta prieš moteris, jeigu moterims yra sunkiau gauti tam tikrus darbus, jei mes vis dar gyvename visuomenėje, kurioje moteriai yra baisu eiti per gatvę naktį, arba dėl to, kad užsisega trumpą sijoną, ji yra kaltinama dėl išprievartavimo, tuomet žinome, kad mes vis dar negyvename lygioje visuomenėje. Vis dar esame visuomenė, kurioje laimi fiziškai galingesnis – vyras. Nemėgstu per daug mąstyti apie nelygybę, mėgstu apie nelygybę kurti. Mes galime švęsti moteris, o ne sakyti, kaip viskas prastai. Mes galime iškelti moteris ir pasakyti mūsų mamoms, kaip jas mylime, vertiname. Galime švęsti močiučių išmintį, leisti laiką su jomis, jų klausytis. Labai norėčiau, kad visuomenė žinotų, kad moterų kūnai yra stebuklingi. Mes turime tai suprasti ir tais kūnais pasitikėti, juos globoti. Esate įamžinusi nemažai labai skirtingų žmonių istorijų. Kuri buvo įdomiausia, o gal net skaudžiausia patirtis? Esu filmavusi nemažai dalykų. Labiausiai palietusi  – Lakota genties indėnų istorija. Jie yra ypač dvasingi žmonės, turintys labai gilias tradicijas ir apeigas. Šie indėnai tikrai turi tiesioginį trumpąjį numerį Dievui tiesiai į ausį. Taip pat yra labiausiai užspausti žmonės JAV. Jie neegzistuoja kaip mažuma, gyvena labai sunkiomis sąlygomis. Man buvo labai sunku visa tai suprasti, pamatyti ir nufilmuoti. Matyti, kad žmonės su tokiomis giliomis autentiškomis tradicijomis yra taip užguiti šimtmečių priespaudos. Žmonės neturi autonomijos, neturi savo dirbamos derlingos

R ežisierė L ina Ly tė   P li o ply tė : š v ę skime m o teris

31


žemės, pasitikėjimo savimi. Tarp jų paplitusios savižudybės ir depresija žymiai labiau nei kitur JAV. Mane labai skaudino tai, kad geriausia pasaulyje laikomoje šalyje žmonės gyvena žemiau skurdo ribos, nors ir yra senieji šios šalies gyventojai ir žemių globėjai. Viename interviu esate minėjusi, kad filmuojant artimas ryšys atsiranda tik tada, kai išnyksta ribos tarp filmavimo komandos ir subjekto. Tik tada žmogus atsiveria. Taip pat jums pačiai reikia prieš juos atsiverti. Kas yra sunkiausia apnuoginant save prieš kitą asmenį? Kamera yra fantastiškas įrankis, leidžiantis labiau pažinti žmones, kraštus, ritualus. Ji nuneša mane į vietas ir leidžia pabūti su žmonėmis, su kuriais kitaip neturėčiau progos susitikti. Vienas iš mano mėgstamiausių

32

GRĮŽTI Į TURINĮ

dalykų yra pokalbiai su žmonėmis. Žmogus atsiveria kaip svogūnas – sluoksnis po sluoksnio. Tai yra graži gyvenimo dovana, kuria apsikeičiame – apsikeičiam vardais, malonumais ir siekiais, nusivylimais, skausmais. Filmų kūrėjams tenka didžiulė atsakomybė, nes žmonės mumis pasitiki. Tik kaip pasakoti istorijas, kurios būtų ne tik etiškos, bet ir įdomios? Kaip papasakoti žmogaus kelią, kuriame yra ir sėkmė, ir nesėkmė? Neleidžiame žmogui jaustis mūsų išnaudojamam ar kad norime pasipelnyti iš jo ašarų. Toks yra filmo kūrėjo etikos kodeksas – pasitikėjimo išlaikymas. Labai svarbu užfiksuoti pasitikėjimą tarp objekto ir subjekto ar tarp dviejų pašnekovų, tarp kurių yra kamera su raudonu mygtuku. Esame matę žiniose, kur žurnalistas tarsi tardo kitą asmenį. Su dokumentika yra

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Dokumentika pirmiausia yra subjektyvi tiesa. Mes galbūt mažiau ieškome faktų, bet daugiau istorijų ir emocijų. Kita vertus, dokumentika yra tarsi šokis.

kitaip. Dokumentika pirmiausia yra subjektyvi tiesa. Mes galbūt mažiau ieškome faktų, bet daugiau istorijų ir emocijų. Kita vertus, dokumentika yra tarsi šokis. Žiniose kamera yra kaip nusitaikęs šautuvas, o dokumentikoje yra labai įdomus ir neapibrėžtas šokis, kuris kartais neturi aiškios pabaigos. Pyktis – galingas ginklas kūryboje. Jis gali padėti judėti pirmyn, pasipriešinti visuomenės primetamoms normoms. Ar pyktis išprovokuoja jus kurti? Neseniai vienas jogos mokytojas sakė, kad pyktis  – stipriausias ginklas, tačiau reikia žinoti, kaip perkelti emocijas, kaip pyktį, kurį jaučiame kūne, paleisti į rankas ir per pirštus parašyti tekstus, kurie virsta filmais ir istorijomis. Jeigu tiesiog aklai pyksti, pasauliui nuo to nėra geriau. Jei perkeli pyktį į kietą

filmą apie neteisybę, kuri tą pyktį tau sukėlė, tai, ačiū Dievui, pirmyn – daugiau pykčio, daugiau filmų. Apskritai, manau, kad stiprios emocijos yra labai gerai. Jos mus užkuria kaip ugnis, valdo. Jei nemokame su jomis susitvarkyti, jos mus pavergia, ir einame verkti po buvusių mylimųjų langais. Jei žinom, kaip emociją paversti kūryba, tada laimime loteriją. Dėl to sakoma, kad geriausias kūrybinis botagėlis – širdies skausmas. Šiuo metu dirbate su pasauline organizacija „Alight“. Papasakokite daugiau apie šią veiklą. Kaip ir kodėl įsitraukėte, kuo ši veikla yra svarbi jums, ko siekiate pasiimti iš šio projekto, būdama jo dalimi? „Alight“ yra nevyriausybinė organizacija, dabar įgyvendinanti projektą ieškant vienybės ir jungčių tarp Meksikos ir JAV pasienio.

R ežisierė L ina Ly tė   P li o ply tė : š v ę skime m o teris

33


Pasienis ir šalis skirianti siena yra pagarsėję susipriešinimu tarp žmonių, tačiau ten apsilankius, pagyvenus, jokio susipriešinimo nematyti. Kai nuvažiavome į pasienį, pamatėme tiek daug taikos, ramybės, krūvą bėgiojančių, rankomis susikibusių ir dainuojančių vaikų, viena kitai kūdikius prižiūrėti padedančias mamas. Tai yra žmonės, kurie prieglaudoje laukia leidimo įvažiuoti į JAV, kurie bėga iš savo gimtosios šalies dėl patiriamos prievartos arba jiems yra nesaugu ten likti dėl politinės situacijos. Tačiau dėl COVID-19 grėsmės pasienis užsidarė, o prieglaudoje užstrigo apie du šimtus žmonių, iš kurių šimtas vaikų. Tai yra žmonės, nebeturintys namų, neturintys, kur grįžti. Ši vieta yra jų paskutinė stotelė prieš bandant ieškoti naujo saugaus gyvenimo JAV. Ten daug laukimo ir minčių apie tai, koks bus gyvenimas Majamyje ar Montanoje kada nors, kai sienos atsidarys. Matėme tiek daug gražaus tarpkultūrinio bendravimo, žmonės vieni kitus mokė, kaip kepti duoną arba kaip statyti krosnį jai kepti, prisimindami, kaip jų močiutės statydavo tokias pat krosnis Meksikos pietuose ar Hondūre. Tokie projektai yra atgaiva ir džiaugsmas mano širdžiai, dėl jų aš darau tai, ką darau – gaunu papasakoti tikras žmonių istorijas. Šiuo atveju istorijos buvo tikrai tamsios, bet su tiek daug vilties. Neseniai išsidavėte, kad kuriate antrąjį ilgametražį dokumentinį filmą apie menstruacijas, kurį prilyginate „Amžiai stilingų“ tęsiniui. Kodėl menstruacijos? Kokią žinutę šiuo filmu norite perduoti platesnėms auditorijoms? Labai baisu kalbėti apie filmus, kurie dar nėra išvydę pasaulio. Esu procese, jis labai ilgas, bet filmas pasirodys. Kodėl menstruacijos? Todėl, kad menstruacijose slypi

34

GRĮŽTI Į TURINĮ

moters savęs pažinimas. Menstruacijose slypi moters supergalia. Menstruacijos yra ne tik keturios dienos per mėnesį. Menstruacijos yra ciklas, kuris vyksta 35–40 metų kiekvienos moters gyvenime. Tačiau kiekviena didelė religija vadina menstruacijas nešvariomis. Man įdomus ir faktas, kad mes tiesiog daug nežinome apie menstruacijas. Mokslas neskyrė daug dėmesio tam sudėtingam moters hormonų ciklui. Kodėl? Pradėjau knistis ir kuo giliau į mišką, tuo darėsi įdomiau. Kodėl reikia gėdytis? Kodėl mergaitės Kenijoje ir Indijoje praleidžia iki penkių dienų kas mėnesį neidamos į mokyklą, kai joms mėnesinės? Todėl, kad tai yra gėda, ir geriau praleisti dvidešimt mokslo dienų per metus. Tad apie kokias lygias teises galime kalbėti? Lygiai tas pats vyksta ir Jungtinėje Karalystėje ar JAV. Viena mano aktyvistė draugė Amika George JK pradėjo kalbėti apie tai, kad galbūt mokymo įstaigose higieniniai produktai turėtų būti nemokami. Ne visos mamos gali nupirkti savo mergaitėms paketų ar tamponų, ir tai kartais verčia jas praleisti pamokas. Vėl kalbame apie lygias teises, vėl kalbame apie mokslą. Dar labai įdomu tai, kad technologijos mus verčia mėnesines suprasti geriau. Technologijos mums leidžia rinkti duomenis apie moterų kūnus ir taip geriau suprasti mūsų ciklą. Moterys visame pasaulyje pradėjo naudotis telefono programėlėmis, kurios joms pasako, kada bus mėnesinės, kada laukti vaisingo laikotarpio, kada jau tikėtis ar nesitikėti PMS ir panašiai. Kai žinai apie mėnesinių ciklą, supranti, kad moteris yra kaip gamta. Mes esame pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Kai save pažįsti, viskas pasidaro aišku, ir tada viduje turi galią. Kai moteris turi galią savo viduje, ji tampa emancipuota moterimi. Ji žino, ko jai reikia.  //

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


MAISTO ISTORIJOS

Etruskų krantas: maisto istorijos iš jūros, kalvų ir namų

FEDERICO BAGLINI tekstas www.cacciuccopridelivorno.it, „Unsplash“, „Canva“ nuotraukos

Italijoje ne tik kiekvienas regionas turi savo tipiškus patiekalus, bet ir miestas, kaimas, o labai dažnai ir šeima šiek tiek „pakoreguoja“ tradicinius patiekalus pagal save, o jų receptai tampa didžiausia šeimoje saugoma paslaptimi, perduodama iš kartos į kartą: močiutės – mamai, mamos – dukrai. Maistas gali tapti puikiu būdu pažinti krašto istoriją ir šeimos tradicijas, žmonių santykius.

Š

alies ar regiono kultūrą pasakoja ne tik menas ar tradicijos. Ypatingą vietą pasakojime užima virtuvė. Tradiciniai patiekalai gali atskleisti tiek daug istorijų, kad keliauti ir neišbandyti vietinių skonių būtų

36

GRĮŽTI Į TURINĮ

tikrai didelis praradimas, tarsi tik pusė kelionės. Glaudus santykis su maistu būdingas daugeliui pasaulio tautų. Tačiau mūsų, italų, ypatingai prisirišusių prie šeimos, šis santykis yra dar intensyvesnis, beveik liguistas.

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Viršuje: Cacciocco skirta šventė Livorno mieste. Apačioje: Cacciocco patiekiamas su balta skrudinta duona.

Dar daugiau, beveik kiekvienas itališkas patiekalas apima ne tik vietinę kultūrą ir tradicijas, bet skaitant jų receptus galima sužinoti daugybę legendų ar vietos istoriją. Įsivaizduokite, būtų tiesiog nuostabu, jei mokyklose per istorijos ir geografijos pamokas būtų aptariamas maistas ir patiekalų kilmė – kultūrinės žinios prasiplėstų ir būtų žymiai įdomiau! Štai mano gimtasis miestas Čečina įsikūręs Toskanos pakrantėje, kuri vadinama Etruskų krantu (it. Costa degli Etruschi). Nuo Livorno šiaurėje iki Pjombino pietuose: auksiniai paplūdimiai, švelniai banguojančios kalvos ir vynuogynai, kaimeliai ir šimtamečiai vietiniai  – taip dabar atrodo Toskanos pakrantė, kurioje prieš kelis tūkstančius metų gyveno tauta, padariusi įtaką net ir patiems romėnams, amžiams bėgant su ja asimiliavusis. Etruskų kranto istoriją galima pasakoti remiantis archeologiniais radiniais, per miestelių ir kaimų istorijas, bet man labiausiai patinka apie gimtąjį kraštą pasakoti per maistą.

JŪRA: IL CACCIUCCIO Mano žemių ir Etruskų kranto stalo valdovas yra il cacciucco (taip, su pasididžiavimu rašomas su penkiomis „c“, skaityti – „kačiuko“, o vertimo paprasčiausiai nėra, todėl skaitykite toliau). Tai patiekalas, kurį taip mėgstame ir branginame, kad jei kas jį pavadina paprasčiausia žuvies sriuba – neregėtai įsižeidžiame.

Šio patiekalo istorija – tai pasakojimas apie nuolankumą, sumanumą ir laisvę, ir nukelia į XVII a. pabaigą, kai kunigaikštis Ferdinando  I  de  Medici išleido leggi livornine pavadintus įstatymus. Privalau labai trumpai papasakoti, kokie tai buvo įstatymai, kad galėtume toliau mėgautis žymiausiu Livorno patiekalu. Toskanos valdovams kunigaikščiams Medičiams mirtinai reikėjo uosto Toskanos pakrantėje, kad galėtų plėsti prekybą, todėl pakrantėje prie Arno upės žiočių įkūrė Livorną. Vieta nebuvo maloni gyventi  – pelkėta ir pilna maliarinių uodų, todėl nenuostabu, kad niekas ten nenorėjo įsikurti. Kad ši problema būtų išspręsta, įžvalgusis Ferdinando I de Medici 1593 m. leggi livornine įstatymus, kuriais kiekvienam bet kurios tautybės ir religijos žmogui suteikė laisvę išpažinti savo tikėjimą ir dirbti mieste. Įsigaliojus šiam įstatymui miestas prisipildė pačių įvairiausių žmonių ir kultūrų, o tarp jų buvo ir turkų pirklių. Būtent iš turkiško žodžio küçük, reiškiančio „mažas“, atsirado ir žymiojo patiekalo kačiuko pavadinimas. Giuseppe Chionetti, patiekalo „Cacciucco Livornese Tipico Tradizionale 5  C“ (liet. tipiškas tradicinis livornietiškas kačiukas su 5 C) sertifikavimo projekto vadovas pasakoja, kad Turkijoje, Karşıyaka vietovėje, buvo ruošiama sriuba iš vėžiagyvių ir neparduotų žuvų, nes buvo per mažos arba neparduotos kelias dienas ir todėl pasenusios. Būtent šį receptą atgabeno į Livorną XVII  a.  pab. jaunas turkų pirklys vardu Ahmetas. Jis uoste atidarė nedidelę užeigą, o savo verdamai

E trusk ų krantas : maist o ist o ri j o s i š j ū r o s , kalv ų ir nam ų

39


Livorno miestas.

sriubai ingredientų eidavo pirkti pas vietinius žvejus – norėdavo sutaupyti, tad prašydavo neparduotų mažų žuvelių sakydamas küçük balik (liet. mažos žuvys). Žvejai netrukus jį praminė „kačiuko“ (mums, toskaniečiams, nuo seno labai patinka pasiskolinti ir perdaryti svetimus žodžius). Dabar kačiuko nėra tokia, kokią ją gamino Ahmetas – nebeliko kaparėlių, tačiau atsirado ne taip seniai Italiją pasiekę ir išpopuliarėję pomidorai ir duona. Tiesa, anais laikais cacciuco buvo vargšų maistas  – daugybė

40

GRĮŽTI Į TURINĮ

neturtingų žvejų šeimų galėjo sočiai pavalgyti naudodamos tik žvejybos „atliekas“. Taip prieš maždaug tris šimtus metų atsirado patiekalas, kurio skonis mūsų širdis ir galvas valdo iki šių dienų. Originalus receptas, kurį labiau už gyvybę brangina livorniečiai, gali susidėti iš daugybės oficialiai patvirtintų ingredientų: žuvų, moliuskų ir vėžiagyvių, – sužvejotų Toskanos pakrantėje, taip pat duonos, pomidorų, alyvuogių aliejaus, raudono vyno, acto, prieskonių. Viską suvalgius į likusį skystį tiesiog

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


privaloma mirkyti duoną ir viską pabaigti iki paskutinio lašelio. Skonių fejerverkai burnoje – garantuoti. Jei kada būsite netoliese, būtinai užsukite į Livorno ir paragaukite cacciuco – nusikelsite į Medičių ir pirklių laikus. Beje, cacciucco yra vienas iš nedaugelio žuvies ir jūrų gėrybių patiekalų, kurį galima derinti su raudonu vynu, jaunu ir su mažai taninų (raudonas vynas iš Bolgerio kuo puikiausiai tiks).

K R A N TA S : I L C I N G H I A L E Toskanoje užtenka persikelti iš vienos provincijos į kitą, o kartais pavažiuoti vos kelis kilometrus tam, kad atrastumėte visai kitokius patiekalus, grindžiamus tomis pačiomis kulinarinėmis tradicijomis. Vienas iš tokių yra šerniena, pasakojanti šeimų tradicijas (dabar cacciuco beveik visada gaminamas ir valgomas restoranuose, o šerniena iki šiol įkūnija ir šeimos kulinarines tradicijas). Šernienos bent anksčiau nebuvo taip paprasta

E trusk ų krantas : maist o ist o ri j o s i š j ū r o s , kalv ų ir nam ų

41


Viršuje: Toskanos kalvos,  kuriose gyvena šernai. Apačioje: šernienos ragu su pappardelle tipo pasta.

Močiutė keldavosi ankstyvą rytą, kad spėtų jį pagaminti – virti jis turi mažiausiai tris valandas.

42

nusipirkti, ji buvo tarsi savotiška kontrabanda. Prisimenu, kad vaikystėje jų buvo žymiai mažiau nei dabar, todėl iš šernienos pagamintas patiekalas buvo tarsi maža šventė, sukviesdavusi prie stalo gimines. Šios tradicijos šaknys ypač gilios – šerniena buvo patiekiama per pobūvius ir šventes nuo romėnų laikų! Du žymiausi Toskanos patiekalai iš šernienos (juos rasite ne tik Etruskų krante, bet ir kitose miškingose Toskanos dalyse), kurių niekada netrūko ant šventinio stalo: troškinta šerniena (it. il cinghiale in umido) ir šviežia pasta su šernienos ragù (it. pasta fresca al ragù di cinghiale). Beje, įdomu tai, kad šie ilgas valandas ruošiami patiekalai yra labai paprasti – vos kelių ingredientų. Pastarajam gaminti naudojama pasta yra ilga ir plokščia, pavyzdžiui, pappardelle arba tagliatelle. Juos visuomet valgydavau ir aš per šeimos šventes, ir vien tik sodrus jų kvapas mane nukelia į senus laikus: ruošti buvo pradedama iš vakaro, mat šernieną reikia marinuoti bent dvylika valandų, ir buvo baigiama prieš pat pietus gaminant šviežią pastą ir burbuliuojant ragu. Močiutė keldavosi ankstyvą rytą, kad spėtų jį pagaminti – virti jis turi mažiausiai tris valandas. Beje, šernienos ragu yra ypač populiarus Maremos zonoje (Pietų Toskana), kalvose pasislėpusiuose miesteliuose ir kaimuose. Šernienos troškinį iki šiol gaminanti mano mama sako, kad jį troškinti taip pat reikia bent tris valandas, kad mėsa taptų minkštutėlė, o visi skoniai ir aromatai idealiai susimaišytų (esu tikras, kad mano draugų

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Etruskų krantas, Toskana.

mamos turi savo variantus). Idealiausias garnyras – orkaitėje keptos bulvės, tačiau mano namuose bulvės verdamos ir šiek tiek patroškinamos, kad savo konsistencija derėtų su šerniena. Tiek šernienos troškinį, tiek pastą su šernienos ragu papildo struktūruoti, taninų gausūs raudoni vynai, tokių tipų kaip Chianti Classico Riserva ar Supertuscan, galintys subalansuoti intensyvius skonius. Iki pat praėjusio šimtmečio pabaigos virtuvė buvo ir vieta, kurioje daugelio italų šeimų moteris tarsi įgaudavo galią ir „patvirtinimą“. Balso teisę ir galimybę kandidatuoti gavusios 1946 m., tačiau dažnai įgydavusios

44

GRĮŽTI Į TURINĮ

tik pagrindinį išsilavinimą ir užimdavusios namų šeimininkių vietą, jos surado būdą smarkiai paveikti šeimos gyvenimą ir sprendimus – tokią galią suteikė absoliutus dominavimas virtuvėje ir gebėjimas iš „nieko“ sukurti tai, kas šiandien gali būti įvardijama kaip kulinarijos menas. Mano močiutė, gimusi 1926 m., tik virtuvėje galėdavo lygiuotis su seneliu įtaka ir „galia“, ir jai tai puikiai sekėsi. Laimė, 2021-aisiais, nors ir negalime džiaugtis idealia moterų padėtimi, tačiau joms jau nereikia įrodinėti savo vertės virtuvėje, o itališkos istorijos apie tai yra vienas iš žavios ir sudėtingos šalies pažinimo būdų.  //

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Svarbiausias ingredientas - žmogus!  www.italiskakrautuvele.lt 


Patruliuodamos naktimis „mambos“ klausosi, ar neišgirs šūvių garsų ir nepamatys dūmų, nes brakonieriai mėgsta rūkyti.


MOTERYS IR GAMTA

Afrikos gyvūnų ateitis –

moterų gamtos reindžerių rankose

ASTROS PETKŪNAITĖS tekstas Ilan Godfrey/„Getty Images for Lumix“, Adrienne Pits, Julia Gunther ir „Wild Shots Outreach“ nuotraukos

Interneto ryšys stringa, todėl susiskambinti iš pirmo karto mums nepavyksta. Galiausiai, kai randame būdą pasikalbėti, spaudžiu mygtuką „Skambinti“ ir netrukus savo telefono ekrane išvystu besišypsančias Belindą ir Vongani. Šios dvi jaunos moterys yra pirmosios pasaulyje prieš brakonieriavimą kovojančios moterų gamtos reindžerių komandos „The Black Mambas“ narės. Apie pokalbį su jomis svajojau pusę metų. Nuo tada, kai pirmą kartą apie šias supermoteris iš Pietų Afrikos sužinojau iš garsiojo „krokodilų medžiotojo“ Steve’o Irwino dukters Bindi „Instagram“ įrašo.


Ž U D Y M A S D Ė L S TAT U S O 2013 m. įkurta „The Black Mambas“ moterų reindžerių grupė, kuriai šiuo metu priklauso 36 narės, nėra tik skambus pavadinimas ar naivi ateities vizija. Per septynerius veiklos metus Balulės gamtos rezervate, kuriame patruliuoja, „juodosios mambos“ išardė beveik 1 tūkst. spąstų, taip jų skaičių sumažindamos net 99  proc., o įsibrovimų į teritoriją joms prižiūrint sumažėjo 62  proc. Šie skaičiai yra labai svarbūs, nes Pietų Afrikoje kas septynias valandas brakonieriai nužudo po raganosį. Komercinis brakonieriavimas, kuris 2007 m. beveik neegzistavo (užfiksuota tik 13  atvejų), dabar yra vietinių pasipelnymo šaltinis. 2016  m. Pietų Afrikoje buvo nužudyti 1 054 raganosiai. Nykstančių ir saugomų laukinių gyvūnų produktai yra nauja turto išraiška Azijoje. Dėl „medicininių“ savybių, suvenyrų gamybos, statuso simbolio ar tiesiog egzotiško patiekalo meniu, regiono turtingieji pasiryžę padaryti viską. Tokios šalys, kaip Kinija ar Vietnamas, tiesiog eina iš proto dėl galimybės pademonstruoti turintys raganosio ragą, simbolizuojantį savininko sėkmę ir turtus. Taip pat, nors nėra jokio mokslinio pagrindimo, raganosio ragas yra naudojamas tradicinėje kinų medicinoje, nes, neva, jo milteliai stabdo nosies kraujavimą, apsaugo nuo širdies smūgio, traukulių ar numalšina temperatūrą.

48

GRĮŽTI Į TURINĮ

Į KOV Ą S U B R A KO N I E R I A I S – BE GINKLŲ Įkurti „The Black Mambas“ moterų reindžerių komandą buvo Balulės gamtos rezervato vyriausiojo prižiūrėtojo ir nepelno siekiančios aplinkos apsaugos „Transfortier Africa“ organizacijos įkūrėjo Craigo Spencerio idėja. Per 24 darbo metus jam nė karto neteko panaudoti ginklo akistatoje su laukiniu gyvūnu, netgi liūtu, todėl jo įkurtos organizacijos narės ginklų nesinešioja. O tuo atveju, jei patruliuojant „mamba“ susidurtų su brakonieriumi, faktas, kad ji yra beginklė moteris iš vietinės bendruomenės, sukurtų tikrų tikriausią dilemą. Jei brakonieriai užpultų šias moteris, jų lauktų rimtos tokio poelgio pasekmės. C. Spenceris įsitikinęs, kad apginklavus „mambas“, susišaudymo tikimybė labai išaugtų, dėl ko atsirastų našlaičių ir našlių. Jo nuomone, ginklas nėra atsakymas į brakonieriavimo problemą. „Idėja yra pripildyti teritoriją reindžerių, kurios dėl savo uniformų bei skiriamųjų ženklų būtų matomos iš tolo, stengtis kuo anksčiau aptikti spąstus ir, jei būtina, iškviesti ginkluotą pagalbą,  – argumentus už taikią laukinių gyvūnų apsaugos misiją įvardina Craigas.  – Mes norime, kad vakarais, guldydamos savo vaikus į lovą, „mambos“ jiems pasakotų nuostabias istorijas apie dramblius ir antilopes, kuriuos jos matė darbe, apie laukinės Afrikos grožį, o ne apie mirtį, ginklus ir potrauminį sindromą.“

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Patruliuodamos gamtos reindžerės ieško pėdsakų, kuriuos palieka brakonieriai.

Būsimosios „mambos“ turi sunkiai treniruotis, kad įgytų būtiną šiam darbui fizinę formą.

Bendruomenių mokyklose „mambos“ moko vaikus pažinti laukinius Afrikos gyvūnus.


Saugoti laukinius gyvūnus nuo brakonierių padeda ir keturkojai.


Norint aptikti spąstus ar brakonierių pėdsakus – svarbi kiekviena detalė.


Afrikos gyvūnams grėsmę kelia naujieji Azijos turtuoliai, kurie siekia savo turtus ir sėkmę pademonstruoti iš laukinių gyvūnų pagamintais aksesuarais.


Nors ir nesinešioja ginklų, „mambų“ kontroliuojamoje teritorijoje brakonie­ riavimo atvejų sparčiai sumažėjo.

„The Black Mambas“ komanda dirba pagal „sudužusio lango“ filosofijos koncepciją. Ja vadovaujantis siekiama, kad zonos, kuriose patruliuoja „mambos“, taptų nepageidaujamos, sudėtingos ir mažiausiai pelningos bet kokių gyvūnų rūšių brakonieriams. „Moterys atlieka pagrindinį vaidmenį auginant vaikus ir rūpinantis ligotais ir vyresniaisiais. Įdarbindami šias jaunas moteris mes iš karto padedame visoms trims kartoms. Mes suprantame, kad reikės laiko, kol mūsų misija įsigalės „mambų“ vaikų, o vėliau ir anūkų, sąmonėje, todėl mes tai matome

56

GRĮŽTI Į TURINĮ

kaip ilgalaikį investavimą, o ne vienkartinę išeitį“, – apie moterų vaidmens svarbą Pietų Afrikos bendruomenėse sako C. Spenceris. Organizacija taip pat siekia sužlugdyti vietinių įsitikinimą, kad brakonieriai yra kaip kokie „robinai hudai“. „The Black Mambas“ veda pamokas 10-yje pradinių mokyklų. Kiekvieną savaitę 1300 vaikų su „mambomis“ leidžia laiką ar dalyvauja paraduose. Kiekvienoje iš šių mokyklų tokioms pamokoms skirta speciali klasė, kurioje viskas dekoruota taip, kad keltų vaikams džiaugsmą.

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Visos reindžerės yra atrinktos iš aplinkinių bendruomenių, į kurias per laisvas dienas grįžusios jos pasakoja apie laukinių gyvūnų išsaugojimo prasmę.

IŠSAUGOTI GYVŪNUS AT E I T I E S K A R T O M S Seržantė Belinda Mzimba (32) prie „The Black Mambas“ komandos prisijungė 2014 m., vos tik apie jas išgirdo. „Nusiunčiau jiems savo gyvenimo aprašymą, atvykau į pokalbį, kuris buvo sėkmingas, nes po jo gavau kvietimą atvykti į mokymus. Po jų aš ir tapau „juodąja mamba“,  – neslėpdama pasididžiavimo pasakojo man Belinda. Reindžerių darbo diena prasideda nuo rytinio patruliavimo, per kurį su kitomis „mambomis“ Belinda apžiūri rezervato

teritoriją juosiančią tvorą. Tikrinama, ar nėra įtarimą keliančių ženklų, kad naktį į parką įsibrovė brakonieriai. „Patruliuojame ir vakarais. Klausomės, ar neišgirsime šūvių garsų, stebime, ar nematyti dūmų, nes brakonieriai mėgsta rūkyti“, – apie eilinę savo darbo dieną rezervate pasakojo Belinda. Paklausta, ar nebijo susidurti akis į akį su brakonieriais, reindžerė neslepia, kad pradžioje maniusi, jog šis darbas pavojingas. Juolab, kad „The Black Mambas“ narės patruliuoja be ginklų. Tačiau dabar, kai šį darbą daro jau daugiau nei 6 metus, patikina, kad jaučiasi rami ir saugi.

A frik o s g y v ū n ų ateitis   – m o ter ų gamt o s reindžeri ų rank o se

57


„Mūsų darbas yra labai svarbus, nes anksčiau moterų reindžerių nebuvo. Šį darbą dirbo tik vyrai, nes jis, neva, buvo netinkamas mums, moterims. Tačiau mūsų pasiekti rezultatai kalba už mus pačias. Nuo to laiko, kai pradėjome dirbti, brakonieriavimo ir gyvūnų nužudymo atvejų labai sumažėjo“, – didžiuojasi Belinda. Tuo ši moteris pabrėžia, kad „juodųjų mambų“ darbas už rezervato teritorijos nesibaigia. Priešingai, vienas svarbiausių darbų

58

GRĮŽTI Į TURINĮ

laukia grįžus į savo bendruomenes. „Jau nuo pradinių klasių edukuojame vaikus. Mokome juos tausoti aplinką, gerbti gamtą ir stabdyti brakonieriavimą. Vaikai paskui šias žinias perduoda savo tėvams. Jei kuris nors iš šeimos ar giminės vyrų brakonieriauja, vaikai jau supranta, kad toks elgesys negeras“, – apie „Bush Babies“ gamtos apsaugos švietimo programą pasakoja B. Mzimba. Baigiantis mūsų pokalbiui paklausiau Belindos, kada savo darbe ji jaučiasi laimin-

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


„Mūsų darbas yra labai svarbus, nes anksčiau moterų reindžerių nebuvo. Šį darbą dirbo tik vyrai, nes jis, neva, buvo netinkamas mums, moterims. Tačiau mūsų pasiekti rezultatai kalba už mus pačias“, – sako seržantė Belinda Mzimba. giausia. „The Black Mambas“ seržantė net nesudvejojusi įvardijo, kad laimingiausia ir labiausiai apdovanojanti akimirka yra ta, kuomet neaptinkama jokių brakonieriavimo pėdsakų. „Vadinasi, kad mūsų darbą žmonės mato ir mums pavyko apginti gyvūnus, kurie negali apsiginti patys. Savo darbu mes išsaugome juos ateitiems kartoms, kurios, tikiuosi, vieną dieną pakeis mane“, – tarė man Belinda ir jos veide galėjau matyti tikrą, nesuvaidintą ir nuoširdų pasididžiavimą.

59


„Žinote, kai kurie vyrai reindžeriai jaučiasi nepatogiai matydami, kad darome tą patį darbą, kaip ir jie, tik be ginklų. Maža to, mes esame kantrios ir atkaklios. Mes pačios esame kaip motina gamta, nes mokame rūpintis kitais“, – didžiuojasi jaunesnioji reindžerė Vongani Masingi. GRIEBTI GALIMYBĘ A B I E M R A N KO M Po pokalbio su Belinda savo telefono ekrane išvydau dar vieną veidą su plačia šypsena ir spindinčiomis akimis. Jaunesnioji reindžerė Vongani Masingi (28) nuo pat pirmų interviu minučių tiesiog trykšta energija ir noru keisti pasaulį. Tai moteris, kuri savo tikslų ir svajonių siekia nepaisydama jokių

60

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


iššūkių. „Įsivaizduojate, aš turėjau bėgti su sijonu, kuris nuolat kilo į viršų! Mūvėjau sandalus, tačiau jau netrukus juos nusispyriau ir bėgau basa“, – pirmąjį išbandymą siekiant tapti „The Black Mambas“ nare prisimena Vongani. Reindžere ji tapo 2019 m. rudenį, kai vieną rytą, dar gulėdama lovoje, išgirdo apie į bendruomenę būsimųjų „mambų“ ieškoti atvykusią moterį. Kaip pati sako, ji tik spėjo

pagriebti kuprinę ir keletą smulkių iš mamos gyvenimo aprašymo kopijai pasidaryti. „Aš nebuvau užsiregistravusi, nes nežinojau apie šią atranką, tačiau man leido joje dalyvauti. Po pokalbio laukė fizinių jėgų patikrinimas, per kurį turėjau bėgti su sijonu. Tačiau, aš tikiu, kad, kai gauni galimybę, turi ją čiupti abiem rankom, nes arba dabar, arba niekada“, – entuziastingai man pasakojo Vongani ir juokdamasi pridūrė, kad jos tėtis iš pradžių

A frik o s g y v ū n ų ateitis   – m o ter ų gamt o s reindžeri ų rank o se

61


šiam pasirinkimui nepritarė. Jam rūpėjo dukters saugumas, o kova su brakonieriavimu laukinių gyvūnų kupiname rezervate jam atrodė pernelyg pavojinga. Tačiau dabar, kai įsitikino, kad Vongani yra saugi bei uždirbtais pinigais gali prisidėti prie šeimos gerovės, savo dukters sprendimą jis palaiko. „Žinote, kai kurie vyrai reindžeriai jaučiasi nepatogiai matydami, kad darome tą patį darbą, kaip ir jie, tik be ginklų. Maža to, mes esame kantrios ir atkaklios. Mes pačios esame kaip motina gamta, nes mokame rūpintis kitais“, – moterų reindžerių stiprybe neabejoja pašnekovė ir sako, kad gyvename laikais, kai mes, moterys, galime daryti viską ir būti nepriklausomos. Vieninteliai mūsų limitai, pasak Vongani, yra tie, kuriuos pačios sau užsidedame. Pokalbio pabaigoje jai užduodu tą patį klausimą, kaip ir Belindai – kada ji savo darbe jaučiasi laimingiausia. „Ryte, kai girdžiu čiulbančius paukščius, ir tuomet, kai patruliuodamos susitinkame su daugybe laukinių gyvūnų. Mums nereikia važiuoti į Kriugerio nacionalinį parką ir mokėti už įėjimo bilietus. Savo darbe gyvūnus galime matyti kiekvieną dieną“, – prieš atsisveikinant į mano klausimą atsako Vongani ir galite neabejoti – vos tik baigsis pandemija, mano rankose bus bilietas pas šias drąsias ir pasaulį keičiančias moteris.  //

62

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


„Transfrontier Africa“ veikia pagal Aplin­ kosaugos, miškininkystės ir žuvininkys­ tės departamento vyriausiojo direktorato Išplėstinę viešųjų darbų programą (EPWP). Ši programa nacionaliniu mastu veikia nuo 2004 m., ji suteikia svarbų įrankį dar­ bo jėgos ir pajamų nepasiturintiems namų ūkiams pervedimui įsisavinti. Tai taip pat yra sąmoningas viešojo sektoriaus insti­ tucijų bandymas panaudoti išlaidas pre­ kėms ir paslaugoms, kad bedarbiams būtų suteiktos darbo galimybės. Pietų Afrikos nacionalinis parkas administruo­ ja ir reguliuoja „The Black Mambas“ narių algas per „EPWP – aplinkosaugos stebė­ jimo“ programą.  DAUGIAU APIE „THE BLACK MAMBAS“ VEIKLĄ:

blackmambas.org FACEBOOK: blackmambasapu INSTAGRAM: @theblackmambas


#ATRANDULIETUVĄ „UNESCO“ SUKAKTIS

Marija Gimbutienė:

gyvybės vanduo man visada buvo Lietuva ir mano vaikystė

DA L I O S S M A G U R AU S K A I T Ė S tekstas LMA Vrublevskių bibliotekos ir „Wikipedia“ nuotraukos

„Aš nesiūlau atgaivinti senų laikų, o studijuoti ir visa, kas geriausia, perimti į šiandieną. <…> Mums reikia ryšio su žeme, augalais ir gyvūnais, o tai ir yra senosios Europos kultūra“, – sakė Marija Gimbutienė. Nelengvais pandeminiais laikais mokslininkės žodžiai įgyja daugiau prasmės ir galios, nes ištisus metus prieglobsčio ir vidinės ramybės ieškojome gamtoje. Šiais metais minimas 100-asis mokslininkės gimtadienis, jis įtrauktas į UNESCO įsimintinų datų sąrašą, o LR Seimas 2021-uosius metus paskelbė Marijos Gimbutienės metais, todėl verta prisiminti (o gal sužinoti), koks buvo šios unikalios moters gyvenimas.

64

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Marija Gimbutienė. Budapeštas, 1976 m. LMAVB RS F339-69, lap. 27.


Marija Gimbutienė, Topanga, 1974 m. LMAVB RS F339-69, lap. 26.

19

21 m. sausio 23 d. Vilniuje, Jogailos gatvėje esančiame name, Veronikai Janulaitytei-Alseikienei ir Danieliui Alseikai gimė mergaitė, kurią jiedu pavadino Birute Marija. D.  Alseika buvo žemaitis, pagal profesiją gydytojas, taip pat tyrinėjo Lietuvos istoriją, buvo tautinio atgimimo sąjūdžio dalyvis, Didžiojo Vilniaus Seimo ir Lietuvos Tarybos narys, rūpinosi lietuvybės išsaugojimu ir t. t. V. Janulaitytė-Alseikienė buvo aukštaitė, o jos šeimoje augo ne vienas lietuvių kultūros puoselėtojas (motina buvo pirmoji lietuvė moteris mokslininkė, apgynusi disertaciją Vakarų Europoje, Berlyno universitete 1908-aisiais ji gavo medicinos mokslų daktarės laipsnį, Lietuvoje dirbo akių gydytoja; motinos sesuo Julija, gydytoja ir politinė veikėja, ištekėjo už Jono Biliūno). Tėvai, nors ir inteligentai, vargu ar įsivaizdavo, kad dukra bus laikoma viena įtakingiausių archeologių pasaulyje, o savo tyrimams pasitelks tokias disciplinas, apie kurias kiti šios srities specialistai nebuvo pagalvoję: lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą. Naujas darinys buvo pavadintas archeo­ mitologija ir susilaukė ne tik tarptautinio pripažinimo, bet ir nemažai kritikos. Tačiau iki tol turėjo praeiti dar daug laiko, o Marijos gyvenime nutikti ne vienas įvykis. Įvairiuose šaltiniuose ir tekstuose galima perskaityti, kad Marija jau nuo mažų dienų buvo ypač smalsi ir gabi  – dar nepradėjusi eiti į mokyklą jau mokėjo skaityti, o sulaukusi aštuonerių lankė gimnaziją. Mergaitė

gyveno Vilniuje, namuose dažnai matydavo to meto kultūros įžymybes, kartais net Vydūną, Vaižgantą ar patį Basanavičių. Ypač artimai ji bendravo su teta Julija ir jos dukra Meile (ji žinoma kaip Meilė Lukšienė, habilituota socialinių mokslų daktarė, lietuvių literatūros tyrinėtoja). Vasaras leisdavo užmiesčio sodyboje Jeruzalėje. Sulaukusi dešimties Marija su mama persikėlė gyventi į Kauną, tėvas liko lenkų okupuotame Vilniuje. Lankė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, o pas M. K. Čiurlionio seserį Jadvygą Čiurlionytę mokėsi skambinti fortepijonu, taip pat susidomėjo skautų veikla. Praėjus keleriems metams tėvas netikėtai mirė. Vėliau Marija Gimbutienė sakė, kad šis gyvenimo įvykis greičiausiai nulėmė tai, kad tapo archeologe  – pirmieji moksliniai darbai buvo susiję su senaisiais laidojimo papročiais, mirties tyrimais. Kaip sakė mokslininkė, jai rūpėjo, kas būna po mirties.

• • • Studijoms ji pasirinko Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitariniame fakultete pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, tautotyrą ir etnologiją. Lietuvai atgavus Vilnių Marija grįžo ten ir studijavo archeologiją pas garsųjį profesorių Joną Puziną. 1941-aisiais ištekėjo už žemaičių bajoro, architekto, lietuvių spaudos ir visuomenės veikėjo Jurgio Gimbuto, dėsčiusio VDU. Jiedviem gimė dukra Danutė, o po metų dukra Živilė. Per Antrąjį pasaulinį karą bėgdami nuo artėjančios

M ari j a G imbutienė : g y v y bės v andu o man v isada   bu v o L ietu v a ir   man o   v aik y stė

67


Mokslininkės paskaitų Kalifornijos universitete pasiklausyti ateidavo ne tik paprasti studentai, bet ir aktoriai, politikai, žurnalistai ir visuomenės veikėjai. Jos idėjomis rėmėsi ne tik lietuvių kultūrininkai, bet ir visuomeniniai ir politiniai judėjimai visame pasaulyje (ekologiniai sąjūdžiai, moterų judėjimai).

sovietų armijos Marija, Jurgis ir abi dukrelės išvažiavo į Vokietiją, Tiubingeno miestą. Kol vyras dėstė Jungtinių Tautų paramos ir atkūrimo administracijos UNRRA universiteto Statybos fakultete ir Štutgarto universitete gavo mokslų daktaro laipsnį, Marija pabaigė Tiubingeno universitetą ir 1946-aisiais gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį.

• • • Aplinkybės šeimą 1949-aisiais nubloškė į JAV, Bostoną. Pradžia svetimoje šalyje, kitame žemyne nebuvo lengva – mokslų daktarei Marijai Gimbutienei teko imtis siuvėjos darbo fabrike, dirbti valytoja viešbučiuose. Galiausiai ji įsidarbino Harvardo universitete ir muziejuje, vertė mokslinius tekstus į anglų kalbą. Tuo metu gimė ir trečioji dukra, vardu Rasa Julija. Proveržis mokslininkės laukė 1956-aisiais metais, kai ji anglų kalba parašė

68

GRĮŽTI Į TURINĮ

ir išleido knygą apie Rytų Europos priešistorę, o dar po poros metų – mokslinį darbą apie simboliką lietuvių liaudies mene. 1956  m. Marija Gimbutienė suformulavo kurganų hipotezę, kuria siekė paaiškinti indoeuropiečių kilmę. Remiantis šia hipoteze, Ponto stepėje (didelėje teritorijoje, besidriekiančioje per Ukrainos, Rusijos ir Kazachstano teritorijas) gyveno kurganai  – klajokliai gyvulių augintojai ir greičiausiai kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. III tūkst. pr. Kr. pradžioje jie paplito visoje Ponto stepėje ir Rytų Europoje. Mokslininkė taip pat sukūrė koncepciją apie Senąją Europą (7000–3500  m.  pr.  Kr.), kurioje gyveno taiki matristinė visuomenė, garbinusi Deivę Motiną, greičiausiai gamtos ir žemės personifikaciją. Šiai visuomenei buvo svarbus menas, nematerialios vertybės, vertinta žmogaus gyvybė, o moters vaidmuo nebuvo užgniaužtas. Jos

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Marija Gimbutienė namų sode. Topanga, 1964 m. LMAVB RS F339-73, lap. 3.

žlugimą lėmė indoeuropiečių gentys, kurganų antplūdis. Ši hipotezė buvo įvertinta skeptiškai, bet, teigiama, šiuo metu jau yra paremta genetiniais tyrimais. Tačiau mokslininkė ir toliau domėjosi ne tik senovės Europos kultūra, bet ir baltais. Ji ėmė dėstyti Stanfordo ir Harvardo universitetuose, o senąjį baltų pasaulį Vakarams pristatė išleistoje knygoje „Baltai“. Angliškos M. Gimbutienės knygos skaitomos ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje – jos į šalį pateko ir buvo verčiamos slaptai. 1963  m. Marija Gimbutienė su dukterimis persikėlė į Los Andželą ir pradėjo dirbti Kalifornijos universitete, čia tapo profesore ir sulaukė pasaulinio pripažinimo. Mokslininkės paskaitų Kalifornijos universitete pasiklausyti ateidavo ne tik paprasti studentai, bet ir aktoriai, politikai, žurnalistai ir visuomenės veikėjai. Jos idėjomis rėmėsi ne tik lietuvių kultūrininkai, bet ir visuomeniniai ir

politiniai judėjimai visame pasaulyje (ekologiniai sąjūdžiai, moterų judėjimai). 1967– 1980 m. ji surengė archeologinius tyrinėjimus Graikijoje, Italijoje ir Balkanų šalyse. 1968 m. JAV dienraštis „The Los Angeles Times“ išrinko Mariją Gimbutienę „Metų moterimi“.

• • • 1991 m. M.  Gimbutienė buvo išrinkta Lietuvos mokslų akademijos užsienio nare ir Lietuvos archeologų draugijos garbės nare. Likus metams iki mirties už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ gavo prestižinę „Anisfield-Wolf“ premiją, skiriamą už svarbiausius pasaulio kultūros tyrinėjimus. Taip pat Marijai Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas, garbės daktaro laipsniai suteikti Integralinių studijų institute San Franciske ir Airijos nacionaliniame universitete.

M ari j a G imbutienė : g y v y bės v andu o man v isada   bu v o L ietu v a ir   man o   v aik y stė

69


Paskutinį kartą Lietuvoje ji lankėsi 1993-čiųjų vasarą. Marija Gimbutienė mirė 1994 m. Los Andžele, eidama 73-čiuosius metus, buvo palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse. Jos vyras Jurgis Gimbutas anapilin iškeliavo 2001 m. ir buvo palaidotas Arlingtone, šalia Bostono. 1994 m. brolio Vytauto Alseikos rūpesčiu Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje Retų spaudinių skyriuje įsteigtas memoria­ linis Marijos Gimbutienės fondas, kuriame sukauptas beveik visas mokslinis palikimas. 1993 m. režisierius Algirdas Tarvydas sukūrė pusvalandžio trukmės dokumentinį filmą-portretą apie M. Gimbutienę. 2003  m. režisierė Donna Read ir neopagonizmo autorius ir aktyvistas Starhawk sukūrė dokumentinį filmą apie M.  Gimbutienės gyvenimą ir veiklą „Signs Out of Time: The Story of Archaeologist Marija Gimbutas“.

• • • Marija Gimbutienė ragino lietuvius nenutraukti ryšio gimtąja žeme, su tautos atmintimi, nepamiršti savo šaknų ir suprasti savos kultūros galią. Draugams visą gyvenimą ji buvo realus pavyzdys, kaip pasitelkus valią ir darbštumą galima pasiekti beprotiškai daug. Jos užimtumas, darbo tempai buvo stulbinantys. Net ir sirgdama ji sugebėjo parašyti tris paskutines savo knygas – dirbdavo po

dvylika valandų per dieną ir niekada nesiskųsdavo. Visada stebindavo energija ir gebėjimu džiaugtis gyvenimu bet kokiomis aplinkybėmis. Nors veiklos metais ir susidūrė su nepritarimu, niekada nesiliovė raginti į istoriją ir civilizacijas žvelgti kitaip – ne per XX a. karų prizmę, kai civilizuotą visuomenę sieja su karingais protėviais, bet meninę kūrybą ir nematerialias vertybes. Susitelkimas vien tik į technologinę pažangą, anot mokslininkės, negalėjo užtikrinti patikimos ateities. Turbūt ne veltui ir vienas žymiausių amerikiečių mokslininkų, lyginamosios mitologijos bei lyginamosios religijotyros specialistas Josephas Campbellas ir antropologas Ashley‘us Montagu Marijos Gimbutienės indėlį į istorijos tyrinėjimus prilygino Rozetės akmens atradimui, Egipto hieroglifų iššifravimui. Be to, Marija Gimbutienė niekada nepamiršo ir lietuvių kultūros: ne tik skleidė žinias apie baltus, bet ir rūpinosi lietuviškomis mokyklomis ir lietuvių kalbos dėstymu Amerikos universitetuose, organizavo lietuvių menininkų parodas, globojo lietuvių rašytojus, dailininkus ir t. t. Sovietiniam režimui sušvelnėjus ir atsiradus galimybei apsilankyti Lietuvoje, mokslininkė taip ir darė. Čia skaitydavo paskaitas ir ragino domėtis senąja baltų kultūra, remtis tautos tradicijomis ir mitų išmintimi.  //

Tekstas parengtas remiantis: www.bernardinai.lt/2018-11-08-atradusi-laiko-zenklus-marija-gimbutiene | https://lad.lt/gimbutienemarija |  www.lituanistusamburis.lt/marijai-gimbutienei-95 | www.lma.lt/uploads/Biogramos/Gimbutiene_M_red%20.pdf

70

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Atminimo lenta Vilniuje, Jogailos g. 11.

Marijos Gimbutienės atminimo lenta Kaune, Mickevičiaus g.


2

3 1

4 5

Šiauliai Klaipėda

ŽEMĖLAPIS

Žymių moterų istorijos pėdsakais

7

8

Kaunas

Žemėlapį įkvėpė Lygių galimybių plėtros centro stažuotojų Aistės Frišmantaitės ir Gustės Gurčinaitės sudarytas vietų sąrašas. http://gap.lt

10


1. ŽEMAITĖS MEMORIALINIS MUZIEJUS Žemaitės g. 24, Godelių kaimas, Plungės raj. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, arba Žemaitė, buvo lietuvių rašytoja, demokratė ir švietėja. Jos gimtajame name eksponuojami etnografiniai-istoriniai daiktai, knygos, fotografijos.

6

2. ŠATRIJOS RAGANOS MUZIEJUS Židikai, Mažeikių raj.

3. LAZDYNŲ PELĖDOS MUZIEJUS Paragių kaimas, Akmenės raj.

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana buvo lietuvių rašytoja, pedagogė, jai buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktarės vardas. Memorialiniame muziejuje pristatomas jos gyvenimas ir veikla.

Lazdynų Pelėda – tai dviejų seserų rašytojų pseudonimas, kuriuo vadinosi Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė ir Marija IvanauskaitėLastauskienė. Restauruotame Paragių dvare veikia seserims skirtas memorialinis muziejus.

4. VENCLAUSKIŲ NAMAI Vytauto g. 89, Šiauliai

5. GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS GIMTINĖ Puziniškio kaimas, Smilgiai, Panevėžio raj.

Gražbylė Venclauskaitė – Lietuvos teisininkė, advokatė, Šiaulių miesto garbės pilietė, jai suteiktas Pasaulio teisuolės vardas. Venclauskių namaimuziejus yra Šiaulių tarpukario aukso amžiaus liudininkai.

6. LIUDVIKOS IR STANISLOVO DIDŽIULIŲ SODYBA-MUZIEJUS Griežionėlių kaimas, Anykščių raj.

9

Vilnius

Liudvika Didžiulienė – rašytoja, visuomenės veikėja, platinusi caro draudžiamą lietuvišką spaudą, rinkusi tautosaką. Pirmosios gastronominės knygos „Lietuvos gaspadinė“ lietuvių kalba autorė.

8. A. IR P. GALAUNIŲ NAMAI-MUZIEJUS Vydūno al. 2, Kaunas

9. EUGENIJOS ŠIMKŪNAITĖS BUTAS Erfurto g. 4-42, Vilnius

Adelė NezabitauskaitėGalaunienė – Lietuvos dainininkė (kolaratūrinis sopranas), muzikos mokytoja, dirigentė. Galaunių namą projektavo funkcionalizmo architektas A. Funkas.

Eugenija Šimkūnaitė buvo vaistininkė, žolininkė, etnografė, habilituota gamtos mokslų daktarė. Jos buvusiame bute įrengta memorialinė ekspozicija ir susirinkimų kambarys.

Gabrielė Petkevičaitės-Bitė – žymi kultūros, visuomenės veikėja, pedagogė, rašytoja. Jos gimtinėje įkurtas muziejus pasakoja to laikotarpio dvasią ir rašytojos gyvenimą.

7. L. TRUIKIO IR M. RAKAUSKAITĖS NAMAI-MUZIEJUS E. Fryko g. 14, Kaunas Marijona Rakauskaitė buvo JAV gimusi ir Lietuvoje gyvenusi dainininkė, kuriai 1945 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas. Jos namuose įkurta ekspozicija persmelkta įvairių kultūrų ir muzikos.

10. EMILIJOS PLIATERYTĖS MUZIEJUS Taikos g. 11, Kapčiamiestis, Lazdijų raj. Emilija Pliaterytė – 1831 m. sukilimo karžygė, kapitonė, grafaitė, vadinama lietuviškąja Žana d’Ark.


#ATRANDULIETUVĄ

Paslaptingoji Nalšios žemė, arba ką aplankyti prie Kretuono ežero

DA L I O S S M A G U R AU S K A I T Ė S tekstas Mariaus Semaškos nuotraukos

Tai vieta, į kurią retai užklysta turistai, kurioje reikia pasitelkti vaizduotę arba gidą. Čia mažai infrastruktūros, reta ženklų, o objektus surasti kartais nebūna lengva, tačiau šis Lietuvos lopinėlis šalia Kretuono ežero slepia tūkstančių metų istoriją, Lietuvos šaknis. Kelionėje reikės vaizduotės ir žinių, todėl tik patys smalsiausi keliautojai, gamtos ir istorijos mėgėjai čia pajus ypatingą dvasią.


Kretuonų kaimas.


Reškutėnų piliakalnis (nuo ežero, ryte).


Rėkučių paminklas Vytautui Didžiajam. 

K R E T U O N O E Ž E R O PA U K Š Č I A I Nalšios žeme vadinamame Rytų Lietuvos krašte (nors, kur tiksliai buvo Nalšia ir kas joje gyveno, istorikai vis dar nesutaria) tyvuliuoja Kretuono ežeras, vienas didžiausių Lietuvoje. Krantus juosia nendrynai ir šlapios pievos, o vandenyse plūduriuoja 6 salos, pora jų net apaugusios mišku. Kretuonas tyvuliuoja toli nuo didžiųjų miestų ir turistinių maršrutų  – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ežeras tapo labai svarbia vandens ir pelkių paukščių gyvenimo ir perėjimo vieta, įtraukta į „Natura 2000“ saugomų teritorijų sąrašą. Čia aptinkamos net 29 paukščių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, rūšys. Pati svarbiausia čia – rytinė ežero pakrantė, palei kurią driekiasi užliejamos Žemaitiškės pievos. Jos ėmė formuotis ne taip ir seniai, kadaise numelioruotų pievų vietoje. Sausinimo sistemoms suirus dėl Vajuonėlės upelio iki šiol formuojasi pelkėtos pievos  – rojus ne tik paukščiams, bet ir paukščių stebėtojams ir ornitologams. Į Žemaitiškės pievas iš aukščiau galima pažvelgti nuo paukščių stebėjimo bokštelio. Medinis bokštelis stovi rytinėje Kretuono ežero pakrantėje. Čia įdomiau apsilankyti su gidu. Na, o į Kretuono ežerą ir jo apylinkes iš žymiai aukščiau pasigrožėti galima nuo Lygumų apžvalgos bokšto. Bokšto pavadinimas skamba apgaulingai – iš tiesų jis stovi

80

GRĮŽTI Į TURINĮ

ant 180 m aukščio virš jūros lygio plokštikalnės, tad matyti labai toli: visas Kretuono ežeras, banguojančios Švenčionių krašto kalvos, Akmeniškių kaimas. Lygumų kalno papėdėje auga senų medžių alėja, menanti laikus, kai čia stovėjo dvaras.

E Ž E R O PA K R A N Č I Ų GYVENTOJAI Kretuono ežero apylinkės galėtų būti puiki vieta kelionei laiku, kai Lietuva gyveno akmens, bronzos ir geležies amžių ritmais. Būtent čia archeologai rado tų laikų senovinių gyvenviečių likučių, kelis šimtus pilkapių. Apylinkėse išliko bene didžiausias Lietuvoje žinomas pilkapis, kurio dydis stulbinantis – 39,5 x 40,5 m. Nenuostabu, nes sąlygos gyventi čia buvo išties neblogos – dviejuose ežeruose buvo gausu žuvies, pakrantėse perėjo paukščiai, miškuose gyveno daug laukinių žvėrių, buvo miško gėrybių. Beje, ežerų ir upelių pakrantėse buvo galimybė auginti ir naminius gyvulius. Be to, Kretuono ežere buvo ir polinė gyvenvietė. Profesorių Lino Daugnoro ir Algirdo. Girininko parengtame straipsnyje „Kretuono 1C gyvenvietės bendruomenės gyvensena“ (Lietuvos archeologija. 2004. T. 25, p. 233–250) pažymėta, kad Kretuono 1C gyvenvietės vakarinėje dalyje buvo aptiktos polines konstrukcijos pastatų liekanos, bet

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Rėkučių senovės gynybinis įtvirtinimas (Mindaugo siena) – paminklas.

stulpavietės nesudaro labai aiškios konstrukcijos. Tačiau šalia pastatų buvusiose senvagėse ir netoli pastatų aptiktos didelės buitinių atliekų sankaupos (labai daug keramikos, kaulo ir rago dirbinių ir kt.). Straipsnyje mokslininkai rašo, kad gyventa ten buvo ilgai, o „viena priežasčių, kodėl gyvenvietė buvo polinė, matyt, buvo ta, kad auginami gyvuliai ten buvo saugesni nuo pavasarinių ir rudeninių potvynių ar priešiškų bendruomenių, nes gyvenvietę saugojo gamtinės kliūtys: ežeras ir šalia tekėjusio upelio vagos.“ Tačiau visa tai reikės įsivaizduoti patiems arba į pagalbą pasikviesti gidą. Tiesa, kažką panašaus į senovinę polinę gyvenvietę galima pamatyti kaimyninėje Latvijoje. Araišių (Āraišu) ežero pilies archeologinis

82

GRĮŽTI Į TURINĮ

parkas, kuriame esančioje Meitų saloje galima pamatyti polinius pastatus, atkurtus pagal Latvijoje ir kaimyninėse šalyse turimus archeologinius duomenis apie tokio tipo akmens ir bronzos amžiaus būstus. Šis unikalus objektas 2020 m. paskelbtas Latvijos archeologiniu paminklu.

PA S L A P T I N G A N A L Š Ė N Ų SIENA Vienas paslaptingiausių Kretuono apylinkių istorijos objektų yra miške netoli Rėkučių kaimo, įsikūrusio tarp Vajuonio ir Kretuono ežerų. Šio kaimo apylinkėse daug archeologinių vertybių: keli pilkapynai (Rėkučių pilkapyną sudaro apie 100 pilkapių), senovės

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Rėkučiai.

gyvenvietės ir pylimas, kurį vieni vadina senoviniu Rėkučių gynybiniu pylimu, o kiti... Mindaugo siena. Interpretacijų sklando įvairių. Aišku tik tai, kad 1990–1991 m. pylimą tyrinėjo Lietuvos istorijos instituto archeologai prof. Algirdas Girininkas ir dr. Gintautas Zabiela, o 1994 m. archeologas Vidas Semėnas. Pagal rastus objektus nustatyta, kad pylimas galėjo atsirasti 1120–1240  m. Panašiu metu kalavijuočiai ne kartą puolė šias žemes, tad buvo įrengta gynybinė linija su natūraliomis gamtinėmis kliūtimis, medinėmis pilimis, bokštais ir pylimu, kuri tęsėsi nuo Tauragnų iki Daugėliškio. Manoma, kad pylimas galėjo būti 845 m ilgio, apie 1 m aukščio nuo dabartinio paviršiaus. Palei pylimą buvo iškastas maždaug 5–6  m pločio griovys.

Kaimo apylinkėse daug archeologinių vertybių: keli pilkapynai (Rėkučių pilkapyną sudaro apie 100 pilkapių), senovės gyvenvietės ir pylimas, kurį vieni vadina senoviniu Rėkučių gynybiniu pylimu, o kiti... Mindaugo siena.

83


Reškutėnų kapinių koplytėlė. 

Pasitelkę vaizduotę Lietuvos istorijos mėgėjai tikrai nesunkiai įsivaizduos, kaip viskas galėjo atrodyti prieš bene 800 metų.

84

Pylimą galėjo stiprinti medinių rąstų konstrukcijos, o griovį – akmenys. Visa tai buvo skirta gynybai nuo raitelių. Pylimą rasti nėra labai lengva, tačiau radus teisingą miško keliuką ir juo važiuojant nesunku pamatyti pastatytą pylimą žymintį ženklą. Ieškantys tik „wow“ įspūdžių gali ir nusivilti  – dabar pylimas apžėlęs samanomis ir medžiais, o griovyje auga krūmai ir eglaitės. Tačiau pasitelkę vaizduotę Lietuvos istorijos mėgėjai tikrai nesunkiai įsivaizduos, kaip viskas galėjo atrodyti prieš bene 800 metų.

REŠKUTĖNŲ KAIMAS Rytinėje Kretuono ežero pakrantėje ne tik plyti užliejamos pievos, bet ir stovi Reškutėnų kaimas su to paties pavadinimo piliakalniu. Reškutėnų apylinkėse gyventa dar neolite, o dabartinio kaimo pavadinimas minimas geografijos žinyne XIX a. Kaimas iš vienos pusės įrėmintas bažnyčios, iš kitos – mokyklos, o vietiniai sako, kad nors ir kaimas, bet Reškutėnai turi net tris kvartalus: Šilelį, Ažuprūdę ir Ulyčią. Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje Reškutėnuose veikė „Ryto“ draugija, o jos įsteigta lietuviška mokykla veikė ilgiausiai visame Švenčionių krašte (ji buvo uždaryta paskutinė 1938  m.). Prieš beveik pusšimtį metų „Ryto“ draugijos Reškutėnų pradžios mokykloje mokytojas, gydytojas, botanikas ir šiaip visų galų meistras Izidorius Kazakevičius įkūrė muziejų, o per kelis dešimtmečius jame buvo sukaupta daugiau nei 1000 eksponatų, pasakojančių krašto istoriją (archeologiniai radiniai, akmenų kolekcija su meteoritu,


Reškutėnų bažnyčia (Šv. Izidoriaus).

Tūkstantmečio paminklas.

Reškutėnų muziejus (Nalšios muziejaus filialas).


Švento ežero pusiasalis mūsų protėviams buvo šventa vieta. Pasakojama legenda, kad prieš daug amžių čia buvusioje saloje stovėjusi šventykla ar alkas.

seni namų apyvokos daiktai, lietuviška spauda ir t. t.). Tiesa, nepandeminiais metais dėl apsilankymo šiame muziejuje reikėjo tartis iš anksto. Kaime stovi medinė Šv. Izidoriaus bažnyčia, pastatyta 1921–1923 m., joje buvo nedideli, kojomis minami vargonėliai, o vėliau juos pakeitė fisharmonija. Sekmadieniais čia vyksta pamaldos, todėl galima pamatyti bažnyčios vidų. Reškutėnuose taip pat galima pamatyti 2009  m. pastatytą paminklą Lietuvos vardo tūkstantmečiui.

APYLINKIŲ ĮDOMYBĖS Apie 10 km į rytus nuo Reškutėnų, Šventelės slėnyje įsikūręs etnokultūrinis Didžiasalio kaimas su 46  sodybomis. Tiesa, kaimo gyventojai dažnai jį vadina visai kitu vardu – Salomis ar Sala. Kaimo istorija siekia XVI a., jis priklausė keliems valdytojams: Švenčionims, Ceikiniams, Kaltanėnams, Šventai ir kitiems. Antrojo pasaulinio karo metais kaime siautėję du dideli gaisrai sunaikino nemažai autentiškų pastatų, tačiau iki šių

dienų išlikę keli autentiški kluonai, svirnai, pirkios, pirtys ir rūsiai. Jie paskelbti kultūros paminklais, o kaime įkurtas etnokultūrinis draustinis su 42 sodybomis. Po kaimą galima pasivaikščioti ir pasigrožėti jo aplinka. O kaimo ir apylinkių vaizdai atsiveria nuo Sirvėtos (Didžiasalio) apžvalgos bokšto, vadinamo „Arka“. Jis pastatytas 2013 m., aukštis siekia 14 m. Dar už poros kilometrų tarp Miškinio ir Švento ežerų įsikūręs Rakštelių kaimas. Vienoje jo pusėje stūkso Šunakariu vadinamas piliakalnis, o kitoje  – kažkada buvo alkas. Miškinio ežero pakrantėje esantis piliakalnis didelis, bet neaukštas, apaugęs pušimis. O štai Švento ežero pusiasalis mūsų protėviams buvo šventa vieta. Pasakojama legenda, kad prieš daug amžių čia buvusioje saloje stovėjusi šventykla ar alkas. Laikui bėgant ežeras nuseko, sala virto pusiasaliu. Dar viena legenda pasakoja, kad šalia alko dedasi keisti dalykai  – kartą nuskendo jaučių banda, kitą kartą kunigas pametė kalėdaičius. O treti sako, kad ežeras ne šiaip paprastas, bet turi dvigubą dugną.  //

P aslapting o j i N al š i o s žemė , arba k ą aplank y ti prie   K retu o n o ežer o

87


KLAUSYK

Populiariausi

1

tinklalaidės „LĖTAI apie pasaulį“ pokalbiai

GYVENIMAS SALOJE, KUR NAKTIS TRUNKA PUSĘ METŲ SU RIMANTE HEGLAND

2 APIE GYVENIMĄ H AVA J U O S E I R TA PAT Y B Ė S Ž A I D I M U S S U R A ŠY T OJ A VA I VA R Y K Š TA I T E

„Žmonės, kurie čia gyvena, mano nuomone, yra nuotykių ieškotojai. Turi būti šiek tiek pakvaišęs, kad gyventum saloje, neturinčioje vasaros.“

„Išvažiavęs svetur, žmogaus gauna galimybę susikurti naują tapatybę. Tie, kurie tai išnaudoja, gali iš to pasidaryti terapiją.“

3

MOTERIŠKUMO GALIA I R M E KS I KOS K E R A I S U K U N D A L I N I JO G O S M O K Y T OJ A JŪ R AT E BITINAITE

„Nuolat esame apimti tos vibracijos, kai norime vis daugiau. Labai dažnai tas nepasotinamumas atsiranda dėl to, kad nesustojame momentui ar akimirkai padėkoti už tai, kiek jau yra mūsų gyvenime.“


4 KAIP ŠVĘSTI GYVENIMĄ KIEKVIENĄ DIENĄ S U S TA M B U L E G YV E N A N Č I A T O M A D V E LY T E

5 M E D I TA C I J A I R V I E N U O L Ė S GYVENIMAS MIANMARE S U P I YA D A S I

Tinklalaidės „LĖTAI apie pasaulį“ istorijų apie vietas ir žmones galite klausytis „Spotify“, „Apple Podcasts“ programėlėse arba mūsų puslapyje letai.lt/tinklalaide

Nauji pokalbiai kiekvieną ketvirtadienį.

„Vaikams yra svarbus ne galutinis taškas, kur mes nuvyksime, bet pati kelionė, ką mes, suaugę, turbūt labai dažnai pamirštame.“

„Reikėjo sėdėti po 10 valandų per dieną ir stebėti, kaip viską skauda, ir mokytis tai paleisti. Arba su tuo būti ir žiūrėti, kodėl iš tiesų skauda. Kodėl skauda ne tik fiziškai, bet kodėl skauda širdį.“

Turite idėjų ar norite palinkėti geros dienos? Rašykite: labas@letai.lt

I R JŪ S G A L I T E P R I S I D Ė T I

prie

„LĖTAI apie pasaulį“ tinklalaidės kūrimo

„ B U Y M E A C O F F E E “ P L AT F O R M OJ E !

PAVA I Š I N T I K AVA > >


INSTAGRAM

JES S ICA NABONGO MAR IA FAG ER STR Ȍ M @mariathepilot

Maria Fagerström yra gerai žinoma iš Švedijos kilusi, tačiau dabar Jungtinėje Karalystėje gyvenanti, „Boeing 797“ pilotė, turinti daugiau nei pusę milijono sekėjų „Instagram“. Savo misiją socialinėje medijoje ji apibūdina kaip būdą įkvėpti ir įgalinti tuos, kurie svajoja apie aviaciją. „Nesakau, kad bus lengva. Sakau, kad bus verta“, – taip abejojančius savo galimybės skatina Maria. 2018  m. ji Italijoje vykusioje „TEDx“ konferencijoje skaitė pranešimą „Mano požiūrio taškas iš 38  tūkst. pėdų aukščio“.

90

I nstagram

@thecatchmeifyoucan

Jessica Nabongo – rašytoja, antreprenerė ir kelionių influencerė. 2019 m. spalio mėnesį, atskridusi į Seišelius, Jessica tapo pirmąja oficialia visas pasaulio šalis apkeliavusia juodaode. Detroite gimusi ir nuo 6 metų keliaujanti Jessica savo istorija siekia edukuoti ir įkvėpti kitus keliauti bei patirti aplink esantį pasaulį. Prieš įkurdama keliones į Afriką organizuojančią įmonę „Jet Black“ kelionių tinklaraštininkė dirbo Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos konsultante.

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


INSTAGRAM

MELIS SA HIE @girleatworld

EMIL IE RISTEVSK I @helloemilie

Australijoje gyvenanti fotografė Emilie Ristevski yra atsakingo ir tvarkaus keliavimo advokatė. Daugiau nei milijoną sekėjų „Instagram“ turinti Emilie savo debiutinėje knygoje „Forever Wandering“ ragina skaitytojus sustoti ir patirti akimirką, kurią dabar gyvena. Fotografė pabrėžia, kad dėl šių laikų greito keliavimo tempo ir socialinės medijos susikūrė pasaulyje viršturizmis, todėl savo nuotraukomis – nuo Namibijos dykumų iki Grenlandijos ledynų  – ji skatina atsigręžti į gamtą ir rasti gilesnį ryšį su visata.

Melissa Hie yra keliautoja, mėgstanti ne tik keliauti, bet valgyti ir fotografuoti maistą. Indonezijoje gimusi, JAV užaugusi, o dabar Singapūre gyvenanti Melissa savo „Instagram“ paskyroje turi beveik pusę milijono sekėjų, kuriems apie savo keliones pasakoja vaizduodama ragaujamus tos šalies patiekalus ar užkandžius. Nors socialiniuose tinkluose sėkmės sulaukė dar 2014 m., kitaip nei daugelis kelionių influencerių, Mellisa dirba visu etatu – yra produkto dizainerė ir tuo labai džiaugiasi.

I nstagram

91


ISTORIJA

Močiutė Emma Gatewood, Apalačų tako rekordininkė

R O KO P U K I N S KO tekstas, www.nenamie.lt „Canva“, „Denver Post“ ir „Wikimedia Commons“ nuotraukos

Išgyvenusi smurtą artimoje aplinkoje, susilaukusi vienuolikos vaikų, šiaip ne taip pajėgusi išsiskirti su vyru, būdama 54-erių Emma Gatewood pasiryžo įveikti daugiau nei 3 000 km ilgio Alapačų taką. Be specialaus pasirengimo, be žemėlapio ir kompaso, nepranešusi artimiesiems. Pirma nesėkmė jos nesustabdė, o galiausiai E. Gatewood įkvėpė naujų ultrailgų žygių idėjų ir pateko į Gineso rekordų knygą. Tad nesvarbu, kiek jums metų, bandyti visada verta!

92

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Apalačų takas.

M O Č I U T Ė G AT E W O O D Emma Rowena Gatewood, arba Močiutė Gatewood, gimė 1887-aisiais mažame JAV Ohajo valstijos Galliopolio kaimelyje. Sunkiai besivertusioje šeimoje iš viso augo 15 vaikų, tad Emmos vaikystė, kaip prisimena ji pati, nebuvo labai jau džiaugsminga. Ir taip nepavydėtiną padėtį dar labiau sunkino neatsakingas tėvo elgesys: Hughas Caldwellas per JAV pilietinį karą buvo sunkiai sužeistas ir neteko kojos, o vėliau greitai įjunko į alkoholį bei azartinius lošimus. Visa

namų ūkio našta užgulė jo žmonos Evelynos Caldwell pečius. Būdama vos 19-os Emma ištekėjo. Jos išrinktasis, 26-erių Perry’is Claytonas Gatewoodas, buvo baigęs koledžą, dirbo pradinės mokyklos mokytoju, o vėliau tapo ir tabako fermos savininku. Nors pora kartu susilaukė net 11 vaikų, tačiau ir čia merginai nepasisekė. P. C. Gatewoodas garsėjo sunkiai nuspėjamu charakteriu ir ūmiu būdu. Emmai teko ne tik šeimininkauti namuose, bet ir besąlygiškai paklusti vyro nurodymams dirbti tabako laukuose, statyti tvoras, maišyti cementą ir pan.

M o čiutė E mma G ate w o o d , A palač ų tak o rek o rdininkė

93


Apalačų takas.


Po skyrybų Emmai buvo 54-eri ir ji bene pirmąsyk gyvenime pagaliau turėjo teisę savarankiškai ir visiškai laisvai nuspręsti, ką veikti toliau.

MIŠKAS – ANTRIEJI NAMAI Kaip prisimena pati moteris, fizinis smurtas ir seksualinis išnaudojimas prasidėjo jau pirmaisiais jų bendro gyvenimo mėnesiais. Deja, tai tęsėsi net tris dešimtmečius, nes to laikotarpio moteris JAV praktiškai neturėjo jokių teisių šeimoje. Sumušta ir pažeminta E. R. Gatewood dažniausiai gelbėjosi bėgdama iš namų ir slapstydamasi artimiausiuose Ohajo valstijos miškuose. Būtent čia ji pajuto, kad tokia aplinka suteikia taip trokštamą ramybę bei išsiilgtą saugumo jausmą. 1937 m. smurto neapsikentusi Emma išvažiavo į Kaliforniją, kur buvo persikėlę gyventi vyresni jos vaikai. Tačiau vėliau ilgesio Ohajuje likusiems jaunyliams kamuojama ji grįžo namo, nors puikiai suvokė, kad čia ir vėl laukia nesibaigiančios patyčios bei skausmas. Nuolat savo žmoną žeminęs bei smurtavęs vyras net grasino uždaryti Emmą į beprotnamį. Po kelių metų E. Gatewood vėl pakartojo kelionę į Kaliforniją, tačiau sutuoktinis kažkokiu mistiniu būdu sugebėjo įtikinti ją sugrįžti. Ir tai vėl nieko nepakeitė. Teigiama,

96

GRĮŽTI Į TURINĮ

kad per žiauriausią susidorojimą P. C. Gatewoodas sulaužė žmonai šonkaulius, nuskėlė kelis dantis, o visas Emmos kūnas buvo nusėtas mėlynėmis. Lyg to būtų mažai, į namus atėjęs policininkas areštavo ne smurtavusį Perry’į Claytoną, o vos ant kojų bepastovėjusią Emmą, kuri mažiausiai vieną parą praleido už grotų. Neteisėtai kalintą moterį išvadavo tik tuometinis miestelio meras. Valdininkas pasirūpino, kad ji būtų nedelsiant paleista iš areštinės, padėjo rasti darbą kavinėje ir laikiną pastogę. Tai buvo tikrasis išsigelbėjimas. 1941  m. Emmai pavyko pasiekti sunkiai tuo metu įmanomą pergalę: pora galiausiai išsiskyrė, nors tais laikais šis procesas JAV buvo ypač painus ir sudėtingas. P. C. Gatewoodas vedė antrą kartą, o vėliau net tapo Ohajo valstijos Kraun Sičio (Crown City) miestelio meru. E.  Gatewood daugiau sutuoktinių neturėjo. Po skyrybų Emmai buvo 54-eri ir ji bene pirmąsyk gyvenime pagaliau turėjo teisę savarankiškai ir visiškai laisvai nuspręsti, ką veikti toliau.

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Emma Gatewood šalia Apalačų tako ženklo.

Emma Gatewood su žygio daiktų maišu.


Emma Gatewood.

Visi šie faktai apie sunkią Močiutės Gatewood vaikystę ir sudėtingą vedybinį gyvenimą visuomenei nebuvo žinomi iki pat 2014 m., kuomet tolimas jos giminaitis, rašytojas bei publicistas Benas Montgomery nusprendė parašyti moters ir jos vaikų prisiminimais paremtą knygą. Ji vėliau tapo bestseleriu.

ĮKVĖPIMAS ŽURNALO PUSLAPIUOSE 1949 m. rugpjūtį į Emmos rankas pateko žurnalo „National Geographic“ numeris, kuriame jis perskaitė straipsnį apie vyrą, vienu kartu per sezoną įveikusį Apalačų kalnų taką. Pati E. Gatewood tuo metu tikrai nebuvo patyrusi žygeivė, tačiau jaunystėje įgyta patirtis jai pravertė. Moteris pakankamai gerai pažinojo gamtą ir mokėjo pasinaudoti jos ištekliais, nes miškuose praleisdavo ne vieną naktį dar tuomet, kai slapstėsi nuo smurtavusio vyro. Skausmas jai taip pat nebuvo naujiena. Sunkiai dirbdama įvairius darbus tuometinio vyro tabako laukuose Emma įprato kentėti ir gebėjo ištverti fizinį skausmą, kurį sukeldavo nuolat patiriami įvairūs sužeidimai ar traumos. „Jei vyras gali tai padaryti, galiu padaryti ir aš“, – tokia mintimi ji pradėjo treniruotes ir kasdien įveikdavo mažiausiai 10 mylių. „National Geographic“ straipsnio padarytas įspūdis buvo milžiniškas. Jį perskaičiusi Emma įsivaizdavo, kad Apalačų kelyje jos laukia aiškiai nužymėti tvarkingi takai, pakeliui bus galima be vargo įsigyti maisto,

o kiekvieną vakarą ji prieisianti jaukią nakvynės vietą, kur galėsianti tinkamai pailsėti ir pasiruošti kitos dienos ėjimui. Deja, 1954-ųjų vasarą pamatyta realybė buvo labai žiauri. „Baisūs nusileidimai ir pakilimai, apleistos ir niekada žmogaus nemačiusios vietovės, žvyro ir smėlio sankasos, smakrą siekiantys šabakštynai, kažkokios neaiškios pastogės, kurios apgriautos taip stipriai, jog aš mieliau miegodavau lauke“, – vėliau pasakos Emma ir čia pat prisipažins, kad nė už ką nebūtų ėjusi Apalačų taku, jei būtų iš anksto žinojusi, kas jos laukia.

GRĮŽKIT NAMO, MOČIUTE 1954 m. liepą entuziazmo vedama E.  Gatewood iš savo namų Ohajuje autobusais nuvyko į Meino valstiją ir manė esanti pasirengusi didžiausiam savo gyvenimo iššūkiui. Apie šią savo kelionę, kaip ir apie visas kitas būsimas savo keliones, ji niekam nepranešė. Savotiškam apšilimui bei žygio įžangai moteris nuo Katahdino kalno papėdės pakilo iki pat aukščiausio taško ir nusileido atgal. Netrukus ji pradėjo kelionę į JAV pietus, tačiau sunkiausi išbandymai dar buvo priešaky... Šių laikų žygeiviai veikiausiai susigriebtų už galvų sužinoję, kas gi buvo pačios pasisiūtame brezentiniame Emmos maiše, kuris permestas per petį moteriai atstojo kuprinę. Šiek tiek maisto (ji labai mėgo Vienos dešreles), vanduo, dušo kabinos užuolaida, kurią žygeivė naudojo kaip užuovėją ir pastogę nuo lietaus, drabužiai persirengti bei lipni juosta, atstojusi pleistrą. Tai beveik ir viskas.

M o čiutė E mma G ate w o o d , A palač ų tak o rek o rdininkė

99


Atskiro paminėjimo verta Emmos avalynė. E. Gatewood avėjo „Keds“ firmos sportinius batelius, pagamintus iš trinčiai atsparios tvirtos drobės su guminiu padu. Taip, taip – vėliau būtent „kedai“ daugeliui tapo tiesiog sportinių batelių sinonimu ir įsitvirtino kasdienėje kalboje. Ir vis tik Emmos kelionės pradžia apkarto. Jau po dviejų parų moteris pasiklydo. Vėliau ji rado nedidelį ežerėlį, kuriame nusprendė išsimaudyti, ir būtent čia tykojo apmaudi nesėkmė. Emma netyčia užmynė ir sulaužė... savo akinius. Taisydama juos moteris užtruko ir prarado orientaciją  – nebežinojo,

100

GRĮŽTI Į TURINĮ

iš kurios pusės atėjo prie vandens telkinio, kur eiti toliau. Padėtis darėsi katastrofiška. Moteris per tą laiką jau spėjo suvartoti visas turėtas maisto atsargas, ėmė stigti gėlo vandens, o liūdnai pagarsėję juodieji Meino valstijos mašalai rengė vieną antpuolį po kito. Lyg to būtų mažai, vienas toks bimbalas įgėlė Emmai į paakį ir jis ištino. Išalkusi, išsekusi, sunkiai bematanti moteris vis tik rado savyje jėgų nesustoti, ėjo toliau. Žygeivė netikėtai pasiekė kelią, kuriuo turėjo keliauti į Pietus, tačiau šįkart suveikė savisaugos instinktai ir persigalvojo. Ji pasuko atgal, į šiaurę.

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Apalačų takas.

Po tris dienas ir dvi naktis trukusių klajonių Emmai pagaliau pavyko rasti parko reindžerių stovyklą. Pastarieji jau buvo pasiųsti ieškoti dingusios žygeivės ir kaip tik poilsiavo. „Grįžkit namo, močiute“, – toks buvo reindžerių patarimas. Patarimas, kurio Emma paklausė. Kaip teigia knygos autorius B. Montgomery, reindžerių žodžiai vis tik užgavo Močiutę Gatewood  – ji vėl pasijuto lyg būtų įkalinta namie, kuomet vyras, tegu ir svetimas, aiškina jai, ką reikia daryti ir kaip elgtis. Kaip ten bebūtų, kitą dieną E.  Gatewood jau sėdėjo autobuse, vykstančiame į Ohajų.

A N T R A S K A R TA S N E M E L U O J A Patirta apmaudi nesėkmė nesumažino Emmos ryžto, tad 1955-ųjų gegužę moteris vėl leidosi į kelionę. Tačiau šįkart ji pasiruošė kur kas kruopščiau. Žygio startu E. Gatewood pasirinko ne šiaurėje esančią Meino valstiją, o Džordžiją pietuose. Taip ji tikėjosi išvengti parko reindžerių, kurie prieš metus atkakliai siūlė vykti jai namo. Į kelionę Emma pasiėmė ir daugiau daiktų. Jos maiše atsidūrė Šveicarijos kariuomenės peiliukas, žibintuvėlis, bintai, jodo tirpalas, šaldantis tepalas, mėtiniai saldainiai, žiogeliai, šiaudinė skrybėlė,

M o čiutė E mma G ate w o o d , A palač ų tak o rek o rdininkė

101


Po sėkmingo 1955 m. žygio E. Gatewood tapo pirmąja moterimi, kuriai be palydos pavyko įveikti visą Apalačų taką, iš viso 3 300  kilometrų.

apsiaustas. Visi jos nešami daiktai ir maistas sverdavo ne daugiau 6–8 kilogramus. 146 dienos – tiek kelionėje užtruko Močiutė Gatewood. Kasdien ji įveikdavo vidutiniškai 14  mylių (22,5  km) atstumą, valgė savo taip mėgstamas konservuotas Vienos dešreles, razinas, riešutus arba tai, kuo ją maitino sutikti pakeliui gyvenantys žmonės. Kita alternatyva  – maistinės žolės, kurių Emma rasdavo pakeliui. Jai ir vėl pravertė jaunystėje įgyti išgyvenimo miške įgūdžiai. Pačioje kelionės pabaigoje E.  Greenwood vėl laukė rimti išbandymai Meino valstijoje. Artėdama prie šiaurinės Katahdino kalno pusės ji nesėkmingai parkrito, sulaužė akinius (vėl!), smarkiai nusibrozdino veidą ir pasitempė čiurną. Tačiau fizinis skausmas Močiutės Gatewood nesustabdė – ji pasiekė kalno viršūnę, užpildė registrą ir 1955 m. rugsėjo 25  d. oficialiai baigė savo kelionę Apalačų taku. Tuo metu Emmai buvo 67-eri, ji turėjo 11  vaikų ir 23  anūkus. Per kelionę moteris sunešiojo šešias poras „kedų“. Abu kartus, ir 1954 m., ir 1955 m., ji nieko nepranešė artimiesiems apie savo keliones.

LEGENDA Po sėkmingo 1955 m. žygio E.  Gatewood tapo pirmąja moterimi, kuriai be palydos pavyko įveikti visą Apalačų taką, iš viso 3 300 kilometrų. Tiesa, 1952 m. Apalačų taką įveikė ir amerikietė Mildred Norman Ryder, tačiau ji per visą savo kelionę ėjo kartu su palydovu. 1957 m. E. Gatewood darsyk viena įveikė Apalačų taką ir tapo pirmuoju žmogumi, kuris visą šį taką be palydos įveikė du kartus. Kaip sakė ji pati, tąkart ji ėjo tam, kad pasimėgautų. 1964  m. Močiutė Gatewood Apalačų taką įveikė trečią kartą ir visam laikui įrašė savo vardą rekordų knygose. Emma mirė 1973  m. nuo širdies smūgio. Jai buvo 85-eri. Moteris palaidota Ohajo

102

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


valstijos Valley Memory Gardens kapinėse, vos už 45 kilometrų nuo vietos, kurioje ji gimė. E.  Gatewood atminimui viena iš Apalačų tako atkarpų yra pavadinta jos vardu, žygeivei taip pat skirta atskira ekspozicija Apalačų tako muziejuje. Joje sakoma: „Močiutė Gatewood įkvėpė dvi naujas ultrailgų žygių idėjas: tai daryti ėmėsi moterys, o į tokias keliones išsiruošę asmenys rinkdavosi tik pačią būtiniausią, labai lengvą, įrangą ir aprangą.“

2012 m. E. Gatewood buvo įtraukta į Apalačų tako Šlovės muziejų. 2014  m. Benas Montgomery, tolimas E. R. Gatewood giminaitis, apie žygeivę parašė knygą „Grandma Gatewood’s Walk: The Inspiring Story of the Woman Who Saved the Appalachian Trail“. 2015 m. visuomenei buvo pristatytas režisieriaus Peterio Hustono dokumentinis filmas „Trail Magic – The Grandma Gatewood Story“. Ši juosta buvo nominuota Emmy apdovanojimui.  //

Daugiau kelionių ir žygių istorijų rasite

www.nenamie.lt

M o čiutė E mma G ate w o o d , A palač ų tak o rek o rdininkė

103


BALKANAI

Istorijos ženklais pažymėtos Balkanų moterys

V L A D O L I E P U O N I AU S tekstas „Canva“ ir „Unsplash“ nuotraukos

Dar vienas istoriko ir kelionių vadovo Vlado Liepuoniaus tekstas atsklinda iš pačių skausmingiausių Balkanų gelmių, iš istorijos nuotrupų. Juodai vilkinčios moterys, tatuiruotėmis rankas puošiančios moterys, vyrų kavinėse nematomomis pavirstančios Balkanų moterys. Tirštas pasakojimas vilnija lėtai, palikdamas vietos trumpiems stabtelėjimams ir pamąstymams. Kaip rašo Vladas Liepuonius, „tai, jog pasaulyje yra bent šioks toks judesys, primena tik tingiai besirangantys tiršti cigarečių dūmų kamuoliai“.

104

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


VIETOJE ĮŽANGOS „Vadovėli, vadovėli, – per visą Pulos gatvę šaukia kiek klaiktelėjusių akių turistė,  – aš čia jums tokį klausimą turiu. Na, va, kodėl kroatės taip dažnai vilki juodai?“ Aš kiek suglumstu, lyg kiek teisindamasis bandau sakyti, na, kad visaip kroatės vilki, kad nebūtinai juodai. Bet ji beda pirštu į kokių penkių vyresnio amžiaus kroačių būrelį ir rėžia: „Va. Visos juodos.“ Tos juodos, šalia daug įvairiaspalvių, bet faktas liekas faktu  – į visus klausimus atsakyti nesugebėjau, taigi nelabai ką išmanau, ir išvis, nelabai aišku, kodėl dirbu tokį darbą. Tiesa, pats susimąsčiau: bet visoje postjugoslavinėje erdvėje, ypač kaimo vietovėse, juodai vilkinčių moterų tikrai nemažai.

PUODELIS JUODOS Labai mėgstu kavą. Juodą, kartoką, tirštą ir kad būtų daug. Ypač rytais. Rodos, kibirą galėčiau išgerti. Pirmąjį – vos prabudęs. Antrasis puodas suteka drauge su pusryčiais. O trečiąjį geriu neskubėdamas, prieš pat dienos darbus. Žinoma, kai įlipęs į autobusą suprantu, jog artimiausias tualetas bus po kokių trijų valandų, prisižadu, kad įpročius keisiu. Bet atkenčiu sukandęs dantis, o kitą rytą visus ritualus kartoju iš naujo. Kroatijos viešbutyje, kaip ir absoliučioje daugumoje pasaulio viešbučių, kava bjauri. Bent dviejų ryto puodelių vis eidavau į netoli viešbučio esančią tipišką pakelės kamurkę. Palipus į kalniuką magistrale, iš šiferio ir

OSB plokščių suręsto darinio terasėlėje, ant sunkiai apibūdinamų plastmasinių kėdžių po „Prince“ cigaretes (ar jas tebegamina?) reklamuojančiu skėčiu sėdžiu sau ir gurkšnoju dailioje džiazutėje patiektą bosniakišką kavą. Prieš akis kalnai ir Adrija, o aplink šnekučiuojasi prieš darbą susirinkę kelio darbininkai, šiukšlininkai ir keli gidai. Šeimininkas storas, rūstus kroatas, kurio iš Hercegovinos kilusi žmona ir ruošia šį puikų gėrimą (visuose Balkanuose geriausią kavą daro Bosnijoje ir Hercegovinoje). Ir daugiau jokių moterų aplink. Tik jos juodi apdarai tarp pilkšvai pilkų cigarečių dūmų ir vario indai tatuiruotose rankose. Vakarai tokiose knaipėse smarkesni ir trankesni. Ypač penktadienio ar šeštadienio. Šeimininkas – jo vardo niekaip negaliu prisiminti, – bet greičiausiai jis Vlado. Kroatija vienintelė valstybė pasaulyje, kur mano paties vardas nekelia jokių problemų. Taigi šeimininkas pilsto neblogą rakiją, prastą slivovicą, jauną vyną, kuris toks rūgštus, jog praryjamas tik atskiedus kola ar sodos vandeniu. Aš pats geriu afrikanerį – kai tą rūgštybę maišai su vietine fanta. Vyno įpilta negailint, ir aš nuoširdžiai bijau, kad skrandis tai tikrai prakiurs. Aplink daug muzikos, cigarečių dūmų ir po mokyklos tėvui padedantis sūnus. Žmonos nėra. Kaip ir apskritai jokios moters. Tik atsitiktinai sekmadienio rytą, kaip šventadieniui ryškiai per anksti užsukęs rytinės kavos dozės, užklupau kelias juodomis skepetomis galvas prisidengusias ponias. Jos nenustebo, o aš kiek sutrikau – kur visos buvo ligi tol?

I st o ri j o s ženklais paž y mėt o s B alkan ų m o ter y s

107


J U O D OJ I L A I KO S K Y L Ė Kiek besiblaškiau po Balkanų užkampius, vis tekdavo užtikti kavinukes, kur lankosi tik vyrai. Ir visai nesvarbu, ar tai toks europinis didmiestis, kaip Belgradas, ar Kosovo pasienis – tokių vietų gali rasti visur. Žinoma, centrinėje Belgrado ar Zagrebo promenadoje kreminiais pyragais ir pieningomis kavomis mėgautis gali visi. Bučiniai, apsikabinimai, čiauškėjimai – viskas kaip kokiame Paryžiuje ar Vienoje. Vyrai buriasi atokiau nuo centro, kažkur tarp begalinių jugoslaviško brutalizmo kvartalų. Atkampesnėse vietose – tokios

108

GRĮŽTI Į TURINĮ

kavinės yra arčiau centro. O kokioje Bitoloje, Šiaurės Makedonijos pietuose, net ir centrinės gatvės kavinėse sėdi tik vyrai. Vienos jų erdvesnės, šviesesnės, švaresnės, suręstos iš ilgaamžiškesnių, betono tipo medžiagų. Kitos, paprastesnės, skurdesnės, vėją vos atlaikančios. Bet visos be pavadinimų, prirūkytos, tvankios ir labai lėtos. Barmenai, padavėjai, geriantieji, užeinantieji, išeinantieji – statiški. Jei ir juda, tai tokias „kapotais“ kadrais, tarsi iš senų animaciją imituojančių knygelių. Tai, jog pasaulyje yra bent šioks toks judesys, primena tik tingiai besirangantys tiršti cigarečių dūmų

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Dubrovnikas, Kroatija.

kamuoliai. Tokia sustojusio laiko juodoji skylė. Ir nuobodybė grynuoju pavidalu. Todėl man taip patinka ten lankytis. Prisėdusios moters neišvarys. Niekas ant jos nerėks, neišplūs ar kitaip nepažemins. Nepriims tokio išsišokimo ir kaip begalinio įžeidimo, kurį galima nuplauti tik krauju. Bet tokios nekviestos viešnios tiesiog niekas nematys. Aš pats, per vieną pirmųjų kelionių į Serbiją su drauge laukiau keturiasdešimt minučių, kol mus aptarnaus. Mojavau, šūkavau, žiūrėjau tiesiai į akis, ėjau prie baro pasikalbėti. Aptarnaujantysis mandagus, jis pasuka galvą į tavo pusę, bet žiūri kažkur

pro šalį, kažkur į niekur, lyg tavęs jo regėjimo lauke išvis nebūtų. Mus aptarnavo kitapus gatvės, bet aš ilgam likau sutrikęs, niekaip nesuprasdamas, kas nutiko.

TJ O R V E N Ė Kirko salos pakraštyje, kiek pakiužusiame Vrbniko miestelyje yra siauriausia pasaulyje gatvė. Bent jau taip, su begaliniu pasididžiavimu, sako vietiniai. Ir labai daug vyno. Tie patys vietiniai sako, jog Vrbnikas yra, na, gal ne pasaulio, bet tikrai Kroatijos vyno sostinė. Lauke karšta, bet patogiai įsitaisius viename

I st o ri j o s ženklais paž y mėt o s B alkan ų m o ter y s

109


Mano klausimą, kodėl yra kavinės, bet nėra moterų, palydi juokas. „Juk ten net ne kavinės, o nupezusių senių snarglinės. Nėra ko ten eiti“, – prunkščia ji.

vyno rūsių, kentėti galima. Gatvės tuščios, turistai nuo karščio slapstosi paplūdimiuose, o Sara man negailestingai pila taurę po taurės tėvo vyno. Skrandį skauda panašiai, kaip ir džiaugiantis gėrimu anapus sąsiaurio, žemyninėje Kroatijoje. Gimusi ir užaugusi miniatiūriniame Vrbnike, Sara spjovė į inžinierės diplomą ir su tėvu daro vyną. Laisvalaikiu žvejoja, kartais medžioja, ir važinėjasi savo harliu. Nenustebsiu, jei viską daro vienu metu. Ji man primena Astridos Lindgren Tjorvenę iš „Mes Varnų saloje“. Tokia tikra šcherų amazonė. Baimės nėra, tik daug saulės ir vėjo plaukuose. Pilnam paveikslui trūksta tik didelio senbernaro. Mano klausimą, kodėl yra kavinės, bet nėra moterų, palydi juokas. „Juk ten net ne kavinės, o nupezusių senių snarglinės.

110

GRĮŽTI Į TURINĮ

Nėra ko ten eiti“, – prunkščia ji. Praeidama gatve, su tokiais seniais Sara labai smagiai žodžiuojasi. Anot jos, tiesiog vienur eini, kitur ne. Europa ateina, pasaulis keičiasi, Kroatijoje šitas reiškinys beveik išnyko, bet Makedonijoje ar Juodkalnijoje dar klesti. Kažkoks keistas, bet plačiai paplitęs patriarchalinis anachronizmas. Labai izoliuotas ir, matyt, todėl nekeliantis daug įtampos. Sara dar šliūkšteli vyno. Jos akys linksmos, juokiasi ir ji draugingai taiso mano kroatų ir lenkų kalbų mišinį. Balkanų moterų akys paprastai labai liūdnos. Ypač Bosnijoje ir Serbijos pietuose. Bet net ir Belgrade stilingai vilkinčių ilgakojų gražuolių žvilgsniai apsiblausę. Nesibaigiantys karai per kartas paliko gilų randą.

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Ž E N K L U PA Ž Y M Ė T O S Saros rankos kartais papuoštos keistais piešiniais. Ant dilbių ar pirštų atsirandantys raštai kiek primena lietuvišką velykinį kiaušinį, margintą vašku. Ta pati pasikartojanti paprastų linijų simetrija, saulutės, kryžiukai, pliusiukai. Kai toks piešinys atsiranda ant skruostikaulio, netoli akies kampučio, juokaudamas klausiu, ar ji taip nori tatuiruočių ir kodėl jų pagaliau nepasidaro. Kaip visada, Balkanuose viskas komplikuočiau. Saros rankų piešiniai skirti pagerbti jos neseniai pasimirusią močiutę. Balkanų tatuiruočių tradicijai apie keturi tūkstančiai metų. Bet kaip ir pridera, lūžis įvyksta su turkais osmanais. Pastarieji savo elitinį karių janyčarų korpusą formavo iš

pagrobtų krikščionių berniukų. Lygiai taip pat grobtos ir mergaitės, kurias parduodavo į vergiją. Sicanje i bocence (pjūvis ir dūris) stiliaus tatuiruotės itin paplito katalikiškuose Bosnijos, Hercegovinos ir Kroatijos regio­ nuose. Įvairiausių formų kryželiais puoštos ir vyrų, ir moterų rankos artimiesiems turėjo padėti atpažinti seniai pradingusią giminės atžalą. Ilgainiui janyčarai tapo uždara kasta, o mergaičių grobimai ne tik išliko, bet ir plėtėsi. Tad tatuiruočių tradicija išliko būtent ant moterų kūnų ir egzistavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Sakoma, kad atokesniuose Bosnijos kalnų kaimeliuose ji dar gyvuoja. Bet apskritai, tai labiau protėvių pagerbimo forma tarp jaunimo, o ne gyva tradicija. Šiandien, jei tatuiruojasi, tai paprastai rankas, o veidas, kaklas, krūtinė

I st o ri j o s ženklais paž y mėt o s B alkan ų m o ter y s

111


Vrbnik, Kroatija. 

lieka švarūs. Ar tai gražu? Sunku pasakyti. Tai labiau primena dar vieną pjūvį, dar vieną randą, įspaudą iš kruvinos Balkanų istorijos. Nepamiršti nieko. Už viską atkeršyti.

K A N Č I O S AT S I M I N I M A S Balkanių moterų juoda apranga taip pat labiau simbolis nei istorinis paveldas. Išties, ypač Serbijoje, tas paprotys dar labai pastebimas tarp vyresnio amžiaus damų. Bet ir Kroatijoje, ir Makedonijoje taip pat galima pamatyti. Dažniausiai sekmadieniais, einant į bažnyčią, vilkimas juodas jugoslaviškai klasikinis kostiumėlis ir dažnai juoda skarelė ant galvos. Bet kodėl, pasakyti sunku. Visų pirma, nei dabar, nei prieš šimtmetį tai nebuvo visuotinis reiškinys. Dažnai ir Serbijoje, ir Bosnijoje gali išgirsti, jog tai turkų laikų paprotys, kuomet užkariautojai patys vilkėdavo spalvotai, o kitiems tai draudė. Serbės sako, jog vilkėdamos juodai jos primena apie Pirmojo serbų sukilimo XIX a.  pr. pralaimėjimą. Keturis šimtmečius trukusi Osmanų okupacija prasitęsė dar keliais dešimtmečiais. Drauge tai primena Europos valstybių išdavystę, nes sukilimas nesulaukė deramos paramos. Taip pat tai ir užuomina į Antrojo pasaulinio karo kančias bei praeito amžiaus pabaigos istoriją – karą dėl Kosovo. Tai dar viena Vakarų išdavystė, kuomet serbams šventa žemė jėga buvo atplėšta įsikišus NATO. Šventa kova tarp krikščionių ir musulmonų tęsiasi. Kroatės sako, jog juodas drabužis primena per Jugoslavijos byrėjimo karus žuvusius jų vyrus. Bosnijos moterims tai irgi pirmiausia paskutinių praūžusių karų priminimas. Serbų paramilitarinės grupuotės taikė sisteminio

112

GRĮŽTI Į TURINĮ

žaginimo ir seksualinės vergovės politiką, siekdamos įbauginti ir priversti konkrečias etnines bei konfesines grupes apleisti savo namus. Taip kurta etniškai švari, grynakraujiškai serbiška teritorija. Įvairiais skaičiavimais, nuo dvylikos iki penkiasdešimties tūkstančių moterų buvo išprievartauta. Vienam registruotam atvejui tenka apie dvidešimt neregistruotų, tad skaičiai gali būti dar didesni. Hagos tribunolas pabrėžė, jog tai sisteminga, aukščiausios vadovybės palaiminta politika, kuri pirmą kartą istorijoje taikyta taip metodiškai. Juoda skara pridengta galva Sarajevo gatvėje pasakoja įkūnija visą šį skausmą.

V I E T O J E PA B A I G O S 2018 m. vasarį Sarajeve buvo keistai šilta. Nors nuo kalnų pučiantis vėjas nemaloniai kando nugarą, klaidžiame gatvių labirinte buvo lengva rasti užuovėją. Galėjai net ramiai sėdinėti lauke. Patogus fotelis, turintis priminti osmanišką sofutę, kilimai, žalvarinis padėkliukas ir bosanska kafa. Varčiau tik ką įsigytas knygas, galvojau apie kelionę link namų ir svajojau apie Stambulą – vienai kelionei einant į pabaigą, jau planavau kitą. Keikiausi, nes Sara tuo metu su draugėmis lankė Baltijos šalių sostines ir mes netikėtai prasilenkėm. Supratau, jog Vilnius jai pasirodė linksmas, vakarėliams sutvertas miestas. Ir nieko daugiau. Na, ne Talino šiaurietiška nuobodybė, bet visgi nieko ypatingo. Sara stebėjosi tik vienu dalyku: daug gražių, smagių, puikiai vilkinčių žmonių. Ir visi kažkokie neramūs. „Kodėl jūs nerimaujat?“, – pasirodo klausimas išmaniojo ekrane. Bandau juokauti, teisintis, bet ir pats sau pripažįstu, kad nežinau. Turbūt istorija palieka ženklus visų mūsų veiduose.  //

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


KNYGA

Apie Waris Dirie su Cathleen Miller parašytą knygą

„Dykumų gėlė“

V I R G I N I J O S S L I Ž AU S K A I T Ė S tekstas „Desert Flower Foundaition“ ir „Unsplash“ nuotraukos

„Dykumų gėlė“ – buvusio modelio ir žmogaus teisių aktyvistės Waris Dirie gyvenimo istorija, kuri neleidžia atsitraukti nė akimirkai ir pritrenkia: atvirumu, žiaurumu ir grožiu. Klajoklių genties mergaitė iš Somalio, virtusi stipria ir su kruvinais prietarais visame pasaulyje kovojančia moterimi – jei ne įkvėpimo, tai bent susimąstymo šaltinis.

114

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


WA R I S – D Y K U M Ų G Ė L Ė

M E R G A I T Ė I R L I Ū TA S

Srauni upė, įtekanti į bekraštę jūrą – taip apibūdinčiau tą jausmą, kai netikėtai ką nors atrandi, pavyzdžiui, kokį žmogų ar jo istorijos kruopelę, o ta kruopelė atveria tokią informacijos ir šaltinių gausą, kad tik spėk žiūrėti, klausytis, skaityti... Ir pagalvoji – o kaip apie tai negirdėjau anksčiau? Būtent toks jausmas mane apėmė į rankas paėmus knygą „Dykumų gėlė“ – pasaulį išvydusi 1998  m., į lietuvių kalbą Irmos Palumickaitės išversta 2012-aisiais, štai man prieš akis – naujausias leidyklos „Alma littera“ leidimas. Ant viršelio  – įstabaus grožio moters portretas, darytas fotografo Koto Bolofo 1997 m. žurnalui „Marie Claire“. Ši matoma moteris  – knygos pasakotoja Waris Dirie. Mergaitė iš Somalio klajoklių genties, pabėgėlė iš namų, tarnaitė Anglijoje, valytoja „McDonald`s“, vėliau  – garsus, tarptautinio pripažinimo sulaukęs modelis, aktorė, žmogaus teisių aktyvistė, Jungtinių Tautų ambasadorė, „Dykumos  gėlių“ fondo steigėja. Nežinojusi, kas yra Waris Dirie, staiga susidūriau su gausybe jos veidų, o tikra autorės gyvenimo istorija, pasakojama knygoje, išties buvo kaip upė, kurios srovei pasiduodi ir negali stabtelėti ar nurimti – iki paskutinio puslapio.

Waris Dirie pasakojimas prasideda kinematografiškai – pramerkusi akis, dar visai jaunutė mergina, susiduria su liūtu  – žvėris priartėjo prie jos, suklupusios dykumoje po kelias dienas trukusio bėgimo. O bėgo mergina iš savo namų  – tokį sprendimą lėmė suvokimas, kad negalima paklusti tėvo valiai ir priverstinai tekėti sulaukus vos 13 metų. Jaunoji Waris palieka brangią, tačiau negailestingų tradicijų besilaikančią šeimą ir visiškai basa keliauja per karštą Somalio dykumos smėlį, gyvenvietes, apimta naivumo įsėda į sunkvežimį, kur patiria bandymą išprievartauti, tačiau apsigina ir pranyksta tolumoje – po šiurpaus epizodo, sunkiai įsivaizduojamo realybėje, pasakotoja grįžta į pačią savo gyvenimo pradžią, o ji  – kupina prieštaringiausių nutikimų.

N E I G I A M O S N U O TA I K O S – NEGALIMOS Skaitant knygą „Dykumų gėlė“ daugybę kartų šiurpo oda. Šiltai įsirangius ant minkštos sofos buvo sunkoka skaityti apie tai, kaip augo Waris Dirie – kaip, tikėtina, iki šiol tebeauga gausybė jaunų mergaičių. Knygos autorė pasakoja apie negailestingą klajoklių gyvenimo būdą, naktis miegant

A pie Waris D irie su C athleen   M iller para š y t ą   kn y g ą „ D y kum ų gėlė “

117


Ji nuolatos akcentuoja stiprų ryšį su gamta, pagarbą ir meilę gyvūnams, nuo kurių priklausė žmonių gyvybė, begalinę laisvę, šiltus santykius su namiškiais, bet kokiomis aplinkybėmis išlaikomą pozityvumą.

lauke, velniškai sunkų darbą prižiūrint gyvulių kaimenes, paprasčiausią maistą ir šventę, kai namuose atsirasdavo maišelis ryžių. O kur dar tokie faktai, kad žmogaus gyvybė Somalyje vertinama kupranugariais, kad batai – sunkiai pasiekiama svajonė, ką jau bekalbėti apie kitus komforto suteikiančius daiktus. Nors vardijami kaip faktai, tokio sunkaus gyvenimo ypatumai tam tikruose Afrikos kraštuose gali būti puikiai žinomi ir girdėti. Tačiau šioje knygoje įspūdį darė itin asmeniškas ir intymus vieno žmogaus pasakojimas, ir tai – tikrai didelė knygos stiprybė. Dar labiau paveikia tai, su kokia meile Waris Dirie pina šį pasakojimą. Ji nuolatos akcentuoja stiprų ryšį su gamta, pagarbą ir meilę gyvūnams, nuo kurių priklausė žmonių gyvybė, begalinę laisvę, šiltus santykius

118

GRĮŽTI Į TURINĮ

su namiškiais, bet kokiomis aplinkybėmis išlaikomą pozityvumą: „Gyvenimas ten buvo labai sunkus. Mums reikėjo dvasios stiprybės išgyventi, o neigiamos nuotaikos išsunktų gyvybinę energiją.“ Į nustebinusių dalykų sąrašą perskaičius šią knygą tikrai įtraukčiau tai – sugebėjimas nepykti, nesmerkti, o vertinti ir visur kur įžvelgti šviesos.

PAT E I S I N I M O TA M N Ė R A Tačiau ne viską Waris Dirie vertina su atlaidumu. Vieną gyvenimo nutikimą – patirtį, kurios neišvengia milijonai mergaičių Afrikoje,  – knygos autorė negailestingai smerkia. Kalba ji apie mergaičių apipjaustymą – klaikų, protu nesuvokiamą dalyką, apie kurį skaitant kilo pyktis, užuojauta, pasibaisėjimas ir aibė panašių jausmų.

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


Apipjaustymą Waris Dirie patyrė gana anksti – vos penkerių. Neatkartosiu siaubingų detalių, kurias išsamiai nusako knygos autorė ir kurias skaitant darosi bloga. Waris apipjaustymas sužalojo ją ir fiziškai, ir psichologiškai  – gniuždanti patirtis paskatino merginą tapti žinomu modeliu, garsiai apie tai prabilti. Ji iki šiol aktyviai dirba ir kovoja su moterų lytinių organų žalojimu. Nors Waris istorija kupina įvykių – minėtas pabėgimas vengiant vedybų, pasitaikiusi proga išvykti į Londoną ir darbas tarnaite pas dėdę, vėliau – prasidėjusi modelio karjera su daugybe pakilimų ir nuosmukių – apipjaustymo padariniai ir prisiminimai lydi per visą knygą ir tam skiriama itin daug dėmesio, pasakojama atvirai. Nuolat lydi ir svarstymai  – kodėl Afrikos vyrai taip elgiasi su savo dukromis? Kodėl laikomasi tokio traumuojančio ritualo, idant ištekintum savo mergaitę ir gautum keletą kupranugarių? Kodėl motina neturi jokios teisės įsikišti ir apsaugoti savo dukras? Kodėl daug mergaičių lieka sužalotos, o dar kiek jų miršta dėl apipjaustymo komplikacijų? Kodėl, kodėl, kodėl... „Nėra kitos priežasties pateisinti kasmetinį milijonų mergaičių apipjaustymą, tik neišmanymas ir prietaringumas“,  – jau knygos pabaigoje rašo Waris Dirie. Jai belieka pritarti, nes į galvą nešauna jokia mintis, kuri bent minimaliai argumentuotų tokią prievartą prieš visiškai jaunas mergaites.

120

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


DY K U M OS G Ė L I Ų – P I L N A S   PA S A U L I S

Skaitydama knygą „Dykumų gėlė“ daugybę kartų šiurpau, stebėjausi, jaučiausi kiek nejaukiai dėl savo nuostabiai patogaus gyvenimo. Ir kiekviename puslapyje, sukeliančiame tiek keistų jausmų, stebėjausi iš moters pasakojimo sklindančia šiluma.

122

Šiuo metu, sulaukusi 55 metų, buvęs modelis Waris Dirie ir jos įkurtas „Dykumos gėlių“ fondas aktyviai siekia atkreipti dėmesį į mergaičių apipjaustymą bei padėti nuo to jau nukentėjusioms merginoms ir moterims. Kaip teigiama fondo interneto svetainėje, šią žiaurią procedūrą pasaulyje kasdien patiria apie 8 tūkstančius mergaičių! Už savo švietėjišką humanitarinę veiklą ir knygas Waris Dirie jau pelnė nemažai apdovanojimų, apie ją sukurta filmų, o įvedus šios moters vardą į paieškos sistemą „Google“, rezultatų gausa stebina. Waris Dirie – neabejotinai įspūdinga asmenybė, kuriai likimas suteikė progą garsiai kalbėti ir inicijuoti svarbius pokyčius. Galima tik džiaugtis, kad gyvenimo atsitiktinumai kartais atveda prie viešumo tribūnos, iš kurios gali pasisakyti, gali atverti nepažintą tiesą, kviesti kovoti su tamsa, blogiu ir kvailumu. Skaitydama knygą „Dykumų gėlė“ daugybę kartų šiurpau, stebėjausi, jaučiausi kiek nejaukiai dėl savo nuostabiai patogaus gyvenimo. Ir kiekviename puslapyje, sukeliančiame tiek keistų jausmų, stebėjausi iš moters pasakojimo sklindančia šiluma. Labai norisi tikėti, kad tai ne gražbylystės grožis, kad Waris Dirie išties yra tokia  – savo likimą bet kokiu atveju mylinti, savo šaknis branginanti, savo tautos ydas kritiškai vertinanti asmenybė ir pavyzdys moterims. Labai norisi tikėsi, kad tai tiesa, ir patikėti, kad herojai egzistuoja.  //

LĖTAI apie pasaulį  //  2021 pavasaris


„ M A D R A S O D E I M A N TA S “ stebina neišsenkančiais nuotykiais, drąsia meile, įvairių pasaulio kraštų skoniais, spalvomis bei istorijomis ir nuolatiniu troškimu žinoti: o kas toliau?

ĮSIGYKITE ČIA >>


Vasaros numerio ieškokite

birželio mėnesį! www.letai.lt

Profile for „LĖTAI apie pasaulį“

„LĖTAI apie pasaulį“ Nr. 5 (2021 m. kovas)  

El. kelionių žurnalas „LĖTAI apie pasaulį“ yra erdvė, kurioje pasakojamos istorijos apie vietas iš žmones, skatinamas atsakingas keliavimas...

„LĖTAI apie pasaulį“ Nr. 5 (2021 m. kovas)  

El. kelionių žurnalas „LĖTAI apie pasaulį“ yra erdvė, kurioje pasakojamos istorijos apie vietas iš žmones, skatinamas atsakingas keliavimas...

Advertisement