__MAIN_TEXT__

Page 1

2020 KOVAS–GEGUŽĖ   NR. 1 (1)

Lėtai APIE PASAULĮ

N E PAŽ I N TOS MIANM ARO G ENT YS

ŠIAURĖS M A K EDONIJOS MĮSLĖ

SIRVĖTOS REG IONINIS PAR KAS

LIU SĖ I R KI TOS DA M OS I Š AFR I KOS

E LNIŲ MEDŽIOTOJŲ GYVENIMAS

KĄ SLEP IA AKMENS AMŽ IU S


Didysis partneris

Partneriai

Informaciniai partneriai


Jubiliejinio festivalio „Kino pavasaris“, kuris šiemet vyks nuo kovo 19 d. iki balandžio 2 d., programos sudarytojai pristato penkis filmus, kurie supažindina su tolimuose kraštuose gyvenančiomis visuomenėmis, jų kasdienybe bei tradicijomis ir pasižymi kino formų įvairove.

KARŠTIS („THE FEVER“)

DRAMBLIŲ KAPINĖS („CEMETERY“)

Rež. Maya Da Rin

Rež. Carlos Casas

Justino kilęs iš indėnų genties desana Brazilijoje. Kadaise jis iškeitė namus Amazonės džiunglėse į gyvenimą miesto pakraštyje. Kad išlaikytų save ir dukrą, dabar našliu tapęs vyras dirba sargu krovininiame uoste. Vieną dieną mergina praneša ketinanti studijuoti mediciną sostinėje ir nerimauja, kad teks palikti tėvą mieste, prie kurio šis taip ir neprisitaikė. Dukros jaudulys dėl tėvo dar labiau sustiprėja, kai šį ištinka paslaptinga karštinė, o apylinkėse ima sklisti gandai apie pavojingą antgamtinę būtybę...

Paskutinė dramblio ir jo mahuto kelionė į paslaptingiausią vietą žemėje – dramblių kapines. Persekiojami brakonierių, jie keliauja per džiungles ir mirties stadijas. Medžioklei intensyvėjant, vaizdai po truputį nyksta, kol vienintelis vedlys lieka garsas. Šioje juslinėje gamtos dokumentikos ir eksperimentinio kino kelionėje režisierius kelia klausimus apie reinkarnaciją, atmintį ir kolonializmą, civilizacijos žlugimą ir gyvybės žemėje išsaugojimą sąveikaujant skirtingoms jos rūšims.

Vaidybinį filmą „Karštis“ rekomenduoja vienas festivalio programos sudarytojų, kino kritikas Gediminas Kukta:

Hibridinės formos filmą „Dramblių kapinės“ rekomenduoja programos sudarytoja Dovilė Raustytė-Mateikė:

„Lokarno kino festivalyje geriausio aktoriaus ir kritikų asociacijos FIPRESCI prizus pelniusioje dramoje susipina Amazonės džiunglės ir civilizacija, prietarai ir Vakarų medicina, tikrovė ir sapnai. Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Brazilijos prezidentui Jairui Bolsonaro šis filmas tikrai nepatiktų.“

„Šiame ispanų menininko projekte kino ekranas maksimaliai įdarbina jusles, ypač klausą. Konceptualūs laukinės gamtos garsai ir vaizdai padeda tapti drambliu. Būsenoje tarp daiktiškojo ir dvasinio pasaulių.“

TAI NE LAIDOJIMAS, TAI PRISIKĖLIMAS („THIS IS NOT A BURIAL, IT‘S A RESURRECTION“) Rež. Lemohang Jeremiah Mosese

Mažame kaimelyje Lesoto kalnuose aštuoniasdešimtmetė Mantoja laukia grįžtančio sūnaus. Pasiuntiniai jai praneša, kad sūnus žuvo per nelaimingą atsitikimą kasykloje Pietų Afrikoje. Netekusi vilties moteris trokšta atgulti šalia artimųjų į kaimelio kapines. Kai vietovei iškyla iškeldinimo grėsmė dėl planuojamo naujo rezervuaro, Mantoja vėl pajaučia norą gyventi. Senolė įkvepia bendruomenę pasipriešinti. Tiksint paskutinėms dramatiškoms gyvenimo akimirkoms Mantoja tampa amžina legenda. Vaidybinį filmą „Tai ne laidojimas, tai prisikėlimas“ rekomenduoja festivalio programos meno vadovė Mantė Valiūnaitė: „Režisierius Lemohangas Jeremiahʼas Moseseʼas – negirdėtas balsas iš tolimojo Lesoto. Debiutiniame vaidybiniame filme jis kuria autentišką savo šalies ir bendruomenės portretą, drąsiai žvelgia į giliausius žmogaus jausmus.“

SAPNŲ KOLDILJEROS („THE CORDILLERA OF DREAMS“)

SACHAROS GATVĖ 143 („143 SAHARA STREET“)

Rež. Patricio Guzmán

Rež. Hassen Ferhani

Patricio Guzmánas Čilę paliko daugiau nei prieš 40 metų, karinei diktatūrai nuvertus demokratinę valdžią, tačiau jis niekada nenustojo mąstyti apie savo šalį, jos kultūrą ir vietą žemėlapyje. Garsiame poetinės dokumentikos filme „Nostalgija šviesai“ ištyrinėjęs dykumą šiaurėje, o „Perlinėje sagoje“ ⎯pietinę Čilės pakrantę, jis grįžo į gimtinę norėdamas atskleisti paslaptis, slypinčias mįslingame, šalį tarsi stuburas skrodžiančiame Kordiljerų kalnyne, kuris skiria Čilę nuo likusio pasaulio.

Įsivaizduokite bekraštę dykumą, per kurią eina ilgas kelias. Šalia jo mažoje troboje su kava, omletu ar cigaretėmis laukia kavinės savininkė Malika. Alžyro Sacharos dykumoje vieniša moteris bendrauja su visais – krovinius vežančiais vairuotojais, bastūnais ar motociklu po pasaulį keliaujančia europiete. Režisierius fiksuoja skirtingus pokalbius, kuriuose atsiveria Malikos istorija. Regis, laikas čia neegzistuoja ir vėjo pustomas smėlis vis tas pats, tačiau ir šį niekieno kraštą pasiekia pokyčiai.

Dokumentinį filmą „Sapnų koldiljeros“ rekomenduoja programos sudarytoja Aistė Račaitytė: „Kanų kino festivalyje specialiu prizu apdovanotas filmas baigia labai asmenišką ir jaudinančią Čilės kino patriarcho trilogiją apie sudėtingą šalies kultūrinę ir politinę praeitį. Kvapą gniaužiantys kalnų peizažai slepia istoriją, apie kurią niekas nedrįsta kalbėti.“

Dokumentinį filmą „Sacharos gatvė 143“ rekomenduoja festivalio programos meno vadovė: Mantė Valiūnaitė: „Nuostabi pagrindinė šio filmo veikėja Malika drąsa ir skvarbiu žvilgsniu leidžia ne tik išvysti atokaus krašto kasdienybę, bet ir pajusti Alžyro visuomenės bei santvarkos pulsą. Atrodo, kad prie nekintamo smėlėto peizažo pripratusios Malikos akys mato šiek tiek daugiau.“

KINO PAVASARIS

NEPAŽINTOS KULTŪROS „KINO PAVASARIO“ FILMUOSE


R E D A K C I J O S S K I LT I S

DALIA SMAGURAUSKAITĖ

Ž

monės. Tai dažniausiai skam­ bantis atsakymas į klausimą, koks yra didžiausias kelionių teikiamas turtas. Žmonių dėka šalys, kartais atšiaurios ir nepasiruošusios priimti keliautojų, atsiskleidžia įdomiausiomis spalvomis ir palieka didžiausią įspūdį. Kelionėse užkalbinti nepažįstamieji praskaidrina dieną, o kartais pakeičia gyvenimą. Tolimose šalyse sutikti žmonės įkvepia ir savo pavyzdžiais parodo, kad viskas įmanoma, net ir keliauti pėstute aplink pasaulį sulaukus septyniasdešimties. Žmonių dėka atsirado ir kelionių projektas „LĖTAI apie pasaulį“. Beveik metus tai vienas, tai kitas – jūs žinote, kas esate,  – skatinote kurti, dalytis, nenuleisti rankų, kol susitikusios su Astra pagaliau pasiryžome.

6

R e d a k c i j o s s k i lt i s

Todėl pirmasis elektroninio žurnalo numeris yra apie žmones. Jame pasakojame apie tolimų šalių gentis ir jų gyvenimo būdą, ieškome mūsų visų bendros pramotės Afrikoje ir dairomės po akmens amžiaus Lietuvą, kaitinamės po Havanos saule, bandome įminti San Francisko paslaptis ir išnarplioti Šiaurės Makedonijos identitetą ir konfliktus. Kiekviename tekste vienaip ar kitaip kalbame apie žmones ir jų patirtis. Žengti pirmą žingsnį, kaip ir užkalbinti nepažįstamąjį, dažnai nedrąsu. Tačiau tomis akimirkomis primenu sau, kad verta, nes keliautojai ir jų nesumeluotos istorijos įkvepia eiti pirmyn.   //

Lėtai  //  2020 pavasaris


R E D A K C I J O S S K I LT I S

ASTRA PETKŪNAITĖ

S

unkiausia mano, kaip kelionių vadovės, darbo dalis – žmonės, tačiau jie – ir labiausiai apdovanojanti patirtis. Tik žmonių dėka mes galime pažinti pasaulį, o per jį ir pažvelgti į savo sielą. Gal dėl to dirbdama žurnaliste labiausiai mėgaujuosi imdama interviu. Galiu valandų valandas į save gerti pašnekovo mintis, o vėliau bėgiodama kompiuterio klavišais įgarsinti jas kaip muziką. Todėl mano laimė šokinėja iki mėnulio ir atgal, nes pagaliau turiu erdvę, kurioje meilė kelionėms, potyriams ir giliems pokalbiams galės skleistis. Viso to patirti neturėčiau galimybės be savo bendražygės Dalios  – mūsų požiūriai, vertybės ir idėjos sutampa, todėl pasitaikius progai, kartu ėmėme kurti elektroninį kelionių projektą. Turiu pripažinti, kad be šios partnerystės vargu ar būčiau išdrįsusi viena leistis į tokį kūrybinį nuotykį. Viena iš projekto „LĖTAI apie pasaulį“ sudedamųjų dalių bus tinklalaidė, kurios vairą paimsiu į savo rankas. Kalbinti keliautojus ir išgirsti jų istorijas  – svajonės išsipildymas, todėl

nekantrauju pradėti dalytis pasakojimais, per kuriuos kartu nersime giliau, o ne kapstysimės paviršiuje. Būtent gilumo man ir trūksta šiuolaikiniame pasaulyje, kuris bėga, lekia, bet niekur nespėja. Net kelionės tapo priemone pasirodyti socialiniuose tinkluose, galimybe surinkti daugiau patiktukų, tačiau visoje šioje tuštybės puotoje dingo kelionių esmė – pažinti, patirti, išmokti. Per keliones vis dažniau prabėgame pro lankytinas vietas net neįkvėpę jų aromato ar nepajautę skonio. Gal jis aštrus? O gal subtiliai saldus? O gal net žandus traukiančiai rūgštus? Tik sulėtinę tempą, įkvėpę visais plaučiais ir į aplinkinį pasaulį pažvelgę ne pro telefono ekraną, o plačiai atmerktomis akimis, pradėsime iš tiesų gyventi. Tad leiskite jus pakviesti kartu lėtai keliauti po pasaulį, apie jį kalbėtis, jį patirti ir jo paragauti!   //

R e d a k c i j o s s k i lt i s

7


TURINYS

22

34

56

10 

34 

56 

ŽENKLAI

E U R O P O S A N AT O M I J A

AZIJA

Žmonių ženklai žemėje

Makedonija. Balkaniškų nesusipratimų širdyje

Mianmaro etninis katilas

22 

48 

68 

K I TO KS PASAU L I S

KNYGOS

AMERIKA

Gyvenimas su elnių žmonėmis

Patirti Havaną: Mark Kurlansky „Havana. Aistrų miestas“

San Franciskas ir jo žmonės

20 2 0 KOVAS–GEGU Ž Ė  //   Nr. 1 (1)   REDAKTORĖ Dalia Smagurauskaitė ŽURNALĄ KŪRĖ Astra Petkūnaitė Virginija Sližauskaitė Vladas Liepuonius Dainius Kinderis Gabrielė Štaraitė Marius Semaška

LEIDĖJAS Individualios veiklos nr. 890729.

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.

KALBOS REDAKTORĖ Jurgita Brasiūnaitė

F B facebook.com/letai.lt I G instagram.com/letai.lt PAT R E O N patreon.com/letai

REKLAMA labas@letai.lt

VIRŠELIO NUOTRAUKA Canva Photos

Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo žurnale skelbiama informacija negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar kitaip platinama.

DIZAINERĖ Aurelija Sukackė www.aurelijasukacke.com


TURINYS

68

78

76 

102 

I N S TA G R A M

# AT R A N D U L I E T U V Ą

Žmonių fotografai

Mariaus Semaškos žvilgsnis į Sirvėtos regioninį parką

78 

108 

AFRIKA

ISTORIJA

Liusė, Baltoji ledi ir kitos Ievos iš Afrikos

Mažosios Lietuvos atgarsiai – Elenos ir Broniaus prisiminimai apie laikus ir žmones

88 

118 

# AT R A N D U L I E T U V Ą

M A I S TA S

Archeologė Gabrielė Gudaitienė: akmens amžius mus išmokė gyventi Žemėje

Persė ir jos restoranas Vilniuje

126  RENGINIAI

Lietuvoje ir pasaulyje

88

102

118


Gizos piramidės Prieš 4,5 tūkstančio metų Egipto faraonas Kufu įsakė pastatyti pirmąją ir pačią didžiausią iš Gizos piramidžių. 147  metrų aukščio, iš 2,3 milijono akmens blokų pastatyta struktūra turėjo būti faraono, po mirties planavusio virsti dievu, kapas ir reikalingiausių bei brangiausių daiktų saugykla. Faraono Kufu sūnus Kafrė pasistatė antrąją piramidę ir Sfinksą, o Menkaurė  – trečiąją, mažiausią, tačiau sudėtingiausią piramidę. Kad ir kaip viskas buvo apmąstyta (pavyzdžiui, piramidės forma turėjo būti patogi pasiekti saulės dievą ir įgauti nemirtingumą), tačiau vieno dalyko jie greičiausiai neįsivaizdavo – kad į jų kapus iš dangaus žvelgs ne tik negailestingi Egipto dievai, bet ir astronautų akys iš Tarptautinės kosminės stoties.


ŽENKLAI

Žmonių ženklai žemėje

Ženklų ieškojo

DA L I A S M A G U R AU S K A I T Ė Nuotraukos iš „Unsplash“ ir „Pixabay“

Atsiplėšus nuo žemės ir pakilus virš jos, įvairūs žmonių palikti ženklai vis tiek matyti – nuo ryškiai naktį apšviestų miestų ir greitkelių, keistų linijų, senovės paminklų ir plastiko jūros.


Almerijos šiltnamiai Ne, tai ne istorinis ir ne kultūrinis palikimas, tai – vienas svarbiausių ne tik Almerijos regiono, bet ir visos Ispanijos verslų, matomas palydovų darytose nuotraukose. 200  kvadratinių kilometrų plotas dažnai vadinamas „Mar de plástico“, kitaip tariant, plastiko jūra, iš viršaus atrodančia kaip tūkstančiai baltų taškelių žemės paviršiuje. Pirmasis plastikinis šiltnamis Almerijoje buvo pastatytas 1963  m., o dabar čia yra didžiausia šiltnamių koncentracija pasaulyje, juose dirba tūkstančiai legalių ir nelegalių darbininkų, užauginama didžioji dalis vaisių ir daržovių, vėliau patenkančių į Europos (ir Lietuvos) prekybos centrus.


Didžioji kinų siena Nors teiginys, kad Didžioji kinų siena matyti net ir iš Mėnulio, buvo paneigtas ne kartą, šis mitas gajus iki šiol. Nesunku suprasti kodėl – tai vienas didžiausių ir labiausiai stebinančių žmonijos statinių, sukurtų rankomis, archeologai teigia, kad Mingų dinastijos laikais sienos ilgis buvo beveik 9  tūkstančiai kilometrų. Nors dabar įprasta matyti iš plytų pastatytą sieną, iš pradžių ji buvo statoma iš sustumtos žemės, akmenų ir medienos. Taip pat įprasta įsivaizduoti, kad tai  – ištisinė siena, tačiau ji buvo statoma atkarpomis ir tik vėliau sujungta į vientisą sistemą. Norintys šį unikalų objektą pamatyti nesistumdydami turistų minioje, turėtų rinktis nerestauruotas Gubeikou ar Dziankou atkarpas, apsuptas žmogaus nepaliestos gamtos.


Bingamo kanjono kasykla Skrendant lėktuvu pro iliuminatorių atsiveria milžiniškos duobės kontūrai. Rodos, kad per ją galima patekti į žemės vidurius ar net patį pragarą. Taip iš aukštai atrodo vario kasykla, esanti JAV Jutos valstijoje, Oukero kalnuose. Beveik 1 kilometro gylio ir 4 kilometrų skersmens skylė žemėje yra didžiausia atvira kasykla pasaulyje. Kasybos darbai čia pradėti dar 1904-aisiais, o per 100  metų joje buvo iškasta daugiau nei 19 milijonų tonų vario, 715 tonų aukso, taip pat kitų metalų. Dabar ši vieta yra ir JAV nacionalinis istorinis paminklas.


Niekada nemiegantys miestai Niujorkas, Dubajus, Singapūras, Šanchajus. Olandijos ir kitų Vakarų Europos šalių greitkeliai. Visi jie ryškiai šviečia naktimis skleisdami vadinamąją šviesos taršą, darydami neigiamą poveikį ekosistemoms ir žmonių sveikatai ir neleisdami didmiesčių gyventojams grožėtis žvaigždėtu dangumi, o debesuotomis naktimis sukurdami šviesos skraistes. Niekada nemiegantys miestai, keliai ir greitkeliai puikiai matyti palydovų nuotraukose – pasaulio žemėlapis naktį virsta tankiausiai apgyvendintų ir turtingiausių pasaulio vietų žemėlapiu.


Naskos linijos Beždžionė, kolibris, driežas, voras, lama, žuvis. Tai ne zoologijos sodo aprašymas, o Naskos dykumoje esantys piešiniai, vadinami geoglifais, sukurti dar prieš mūsų erą patraukiant akmenis ir atidengiant šviesesnį gruntą. Skirti iš dangaus žvelgiantiems dievams, žymintys astronominius reiškinius, žinutės ateiviams? Mokslininkams vis dar sunku pasakyti, kam skirti iš paukščio skrydžio matomi mūsų protėvių žemėje palikti ženklai. Beje, 2019 m. pabaigoje mokslininkai pranešė atradę dar 143  figūras, tokias dideles, kad jų formas galima įžvelgti tik iš dangaus.


KITOKS PASAULIS

Gyvenimas su elnių žmonėmis

D O N ATA S B R A N D I Š AU S K A S Kalbėjosi Astra Petkūnaitė Asmeninio albumo nuotraukos

Prof. dr. Donatas Brandišauskas yra vienas tų dėstytojų, kuris savo studentams pateikia ne tik teorijų, bet gyvų pavyzdžių, istorijų ir nuotraukų, o apie gyvenimą su elnių augintojais galėtų pasakoti labai ilgai. Daugiau nei 15 metų mokslinius tyrimus Rusijos Sibire atliekantis antropologas yra ir pirmasis šalies tyrėjas, gavęs prestižinį Nacionalinės geografijos draugijos (angl. National Geographic Society) mokslinių tyrimų grantą.

D.

Brandišausko paskaitos man, kaip Vilniaus universiteto studentei, buvo vienos įdomiausių ir per jas griuvo ne vienas kategoriškas įsitikinimas, atsirado vietos susidomėjimui

22

K i to ks pasau l i s

kitomis kultūromis ir kitokiu žmogaus buvimu šioje žemėje. O aš maniau, kad būti žmogus gali tik taip, kaip buvimą įvardijame mes... Iki šiol nepelnytai pasaulį matavau pagal savo įsivaizdavimą.

Lėtai  //  2020 pavasaris


G y v eni m as su elni ų ž m o n ė m is

23


Profesoriau, kada jūsų gyvenime atsirado susidomėjimas kitų, mums tokių svetimų, kultūrų žmonėmis? Vaikystėje buvau tiesiog pamišęs dėl Šiaurės Amerikos indėnų. Perskaičiau visas knygas apie juos, lankiau gamtininkų būrelį, nes juk tikras indėnas turi mokėti išgyventi gamtoje, pažinoti augalus, gyvūnus ir t. t. Ir

24

K i to ks pasau l i s

vasarą, ir žiemą važiuodavau į gamtą, eidavau į žygius ir stovyklaudavau. Daug Naujųjų metų atostogų buvo praleista su tipio palapine gamtoje. Mes kopijuodavome ar fotografuodavome knygas, karpydavome žurnalus, nusirašinėdavome ir ranka persipiešdavome į sąsiuvinius paveiksliukus, o kai reikėdavo darytis indėniškus atributus,

Lėtai  //  2020 pavasaris


iš bendraklasių skolindavomės karoliukų. (Juokiasi.) Paskui atėjo laikas, kai pradėjau ieškoti bendraminčių. Pasirodo, kad nuo 1980 m. Rusijoje vykdavo stovyklos, į kurias suvažiuodavo besidomintieji indėnais. Būdamas 16-kos metų ir pats ten pirmą kartą nuvažiavau.

Iš kur tokia meilė gamtai? Manau, kad iš knygų apie indėnus, nes pats esu gimęs Vilniaus senamiestyje. Gal dėl to ir jaučiau potraukį gamtai ir kūriau alternatyvų pasaulį. Nieko nėra geriau, kaip gyventi savo, kaip tuo metu atrodė, burbule ir nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta aplink.

G y v eni m as su elni ų ž m o n ė m is

25


Mano tėvai buvo labai praktiški žmonės, mus iš Senamiesčio iškėlė į Pašilaičius – niūrų, pilko betono rajoną. Man tie Pašilaičiai buvo kažkas slegiančio ir sunkaus, todėl tuo metu norėjosi bėgti į gamtą. Keistas žmogus tuomet atrodžiau  – turėjau ilgus plaukus, buvau auskaruotas, turėjau visus indėniško žmogaus atributus. Vėliau paaiškėjo, kad mano kitoniškumas, vadinamasis infantilumas, yra mano stiprybė, kad ją turėdamas galiu konkuruoti.

26

K i to ks pasau l i s

Dabar domėtis ekologija ar turėti tipį yra vos ne popkultūros dalis, o tuomet tuo besidominčių buvo labai nedaug. Pasirinkau biologijos studijas, bet studijuodamas supratau, kad mane labiausiai domina paties žmogaus patirtis gamtoje, jo suvokimas apie gamtą ir santykis su ja. Mūsų žinojimas apie kitas kultūras, apie tai, kaip žmonės skiriasi ir kiek pasaulyje yra skirtingų buvimo žmogumi būdų, labai ribotas.

Lėtai  //  2020 pavasaris


Mūsų žinojimas apie kitas kultūras, apie tai, kaip žmonės skiriasi ir kiek pasaulyje yra skirtingų buvimo žmogumi būdų, labai ribotas.

Daugiau nei metus praleidote gyvendamas su evenkais. Kas jie? Evenkai yra turbūt labiausiai išsibarsčiusi etninė grupė pasaulyje. Jie užima tam tikras teritorijas, tokias, kaip kalnų taiga. Jų kultūra – medžiotojiška, o auginami elniai jiems reikalingi tam, kad galėtų gyventi mobilų gyvenimo būdą. Tai, kad jie gyvena taigoje, nereiškia, kad evenkai yra neišsilavinę. Daugelis jų baigę mokyklas, o bendruomenių lyderiai turi ir aukštuosius išsilavinimus.

Kad galėtų auginti elnius, jie privalo gyventi taigoje, bet iš paties elnių auginimo evenkai neturi jokios ekonominės naudos. Turėti elnių reiškia turėti žemės. Tuomet galbūt kažkiek pinigų bus gauta iš ten steigiamų aukso kasyklų ir pan. Tarp evenkų ir jų auginamų elnių turėtų būti stiprus ryšys, taip? Tai ryšys, kuris yra ir turi būti nuolat palaikomas. Nėra taip, kad elnias prijaukinamas

G y v eni m as su elni ų ž m o n ė m is

27


ir toks lieka visą gyvenimą. Tai yra nuolatinė žmogaus sąveika su kiekvienu gyvūnu, nes elniai yra paleidžiami laisvai ganytis, o atėjus laikui juos reikia susirasti, žinoti, kur jie galėjo nueiti. Tai labai sudėtingas ganymo būdas, nes evenkai nestovi pavadžiu prisirišę elnio, kol šis paės. Elnias prijaukinamas kaip transporto gyvūnas. Ant vieno elnio žmogus galbūt sėdi, o ant kitų deda krovinius. Kiekvienas elnias bandoje atlieka savo vaidmenį ir jie yra be galo įdomios. Vieni gali nešti vaikus, nes geba išlaviruoti ir nekliūti, kiti gali nešti indus, o treti gali nešti itin sunkius krovinius. Pirmas karavane eina tas, ant kurio joja žmogus, antras tas, kuris stengiasi bėgti į priekį ir tempti karavaną, o trečias – tas, kuris pristabdo pirmuosius. Gale stovi tie, kurie stabdo, kai karavanas eina nuo kalno. Jie vadinami tandžekitais  – tingiais elniais. Jei jie labai tingūs, tada prie jų pririša šunį, kad tasai patemptų elnią į priekį. Jei visi elniai būtų vienodo charakterio, tai lėktų ir nugarmėtų, o čia vyksta labai suderintas komandinis darbas. Elniai yra evenkų tapatybės ir kultūros dalis. Tai yra tai, kas jie yra. Evenkai susideda iš santykio su juos supančia aplinka, todėl netekę elnių nebemato prasmės gyventi... Tai labai jautrūs dalykai, apie kuriuos sunku kalbėti, o vėliau ir rašyti. Atlikdamas mokslinį tyrimą, daugiau nei metus gyvenote evenkų bendruomenėje. Kokie jie? Kaip gyvendamas su jais pasikeitėte pats? Gyvendami kartu nedidelėse erdvėse evenkai labai apsitrina, išmoksta nekonfliktuoti, todėl jiems buvo lengviau ir mane priimti. Tie, kurie gyvena su elniais, man atrodo labai simpatiški žmonės. Jų gyvenimo būdas neatima iš jų linksmumo ir nuoširdumo. Jie gali daug ką atiduoti kitam, o

28

K i to ks pasau l i s

Tie, kurie gyvena su elniais, man atrodo labai simpatiški žmonės. Jų gyvenimo būdas neatima iš jų linksmumo ir nuoširdumo.

tai ir yra jų bėda. Dabar atėjo tokie laikai, kai žmonės su tokiomis savybėmis nebeišgyvena. Man sunkiausia buvo, kad ištisus mėnesius negaudavau jokios informacijos apie tai, kas vyksta namuose, o per tris mėnesius gali bet kas nutikti. Po kurio laiko supratau, kad man informacijos badas. Pradžioje, kol nesi atsivėręs gamtai, nepastebi daugelio dalykų, pvz., kitaip besisukančių lapų, kurie praneša apie orų pokyčius. Pradėjau skaitinėti įvairias popieriaus skiauteles, produktų sudėtį. O evenkai labai gera moka stebėti aplinką, jie labai empatiški. Šie žmonės gali mažiau kalbėti, bet labai gerai suprasti, ką aplink esantieji daro ar ką nori daryti. O mes, atsidūrę nedidelėje aplinkoje, pradedame vienas kitą gožti. Pas juos tu turi mokytis iš savo klaidų, niekas tau nepasakys, ką ir kaip turi daryti. Niekas tau neduos instrukcijų, nes žinios perduodamos per tavo paties įsitraukimą į pasaulį, per tavo paties asmeninę patirtį.

Lėtai  //  2020 pavasaris


G y v eni m as su elni ų ž m o n ė m is

29


Kas būna sunkiausia grįžus į civilizaciją po ilgų mėnesių taigoje? Sibire pabūdavau tris mėnesius ir dėl vizos turėdavau trumpam išvažiuoti, o paskui vėl grįžti. Pradėjau vertinti šiltą dušą, nes taigoje tau niekada nebūna šilta, visuomet esi sušalęs. Grįžęs į Lietuvą negalėjau niekur važiuoti, visur ėjau, nes buvau taip įpratęs. Galėdavau nuo Senamiesčio iki Pašilaičių pėsčiomis nueiti. Vienas profesorius, pamatęs, kas su manimi darosi, padovanojo abonementą į sporto klubą. Visą tą laiką prasėdėdavau sūkurinėje vonioje. Visas

30

K i to ks pasau l i s

keturias valandas. Buvo sunku Sibire, bet sunku ir grįžus. O paskui ir apie tai rašant reikia susikurti tam tikrą atstumą, nes viską išgyveni iš naujo. Turiu rašyti ir apie minėtus suicidus, o tai labai sunki medžiaga... Ar niekada nejautėte baimės? Pasakojote, jog teko ne kartą susidurti ir su laukiniais gyvūnais. Anksčiau nebijojau, bet dabar, kai atsirado vaikų, atsirado ir baimė. Tikrai buvo daug rizikos. Būna, atvažiuoji džipu prie pusiau užšalusios upės, toliau važiuoti negali, todėl

Lėtai  //  2020 pavasaris


reikia bėgti su visais daiktais į kitą upės pusę, kur laukia kitas automobilis, bet į jį ne visi telpa. Kai kas įlūžta... Toks tas gyvenimas Sibire. Anksčiau vilkų ir meškų populiacija buvo reguliuojama, o šiandien reguliavimas visiškai sugriuvęs, taip pat keičiasi klimatas, kyla daug gaisrų, daug kur atsidaro aukso kasyklų, o tai stumia gyvūnus iš jų gyvenamųjų teritorijų ir gyvūnų elgesys tampa nebenuspėjamas. Meškos neišsimiega, todėl tampa agresyvios. Per priešpaskutinę kelionę vykome į medžioklę, o pakeliui įsikūrėme

tarp dviejų ežeriukų, paleidome elnius, susikūrėme laužą, išsivirėme arbatos ir greitai nuėjome miegoti. Aš užmigau iš karto, nes dieną daug ėjau pėsčiomis. Kadangi sveriu daugiau nei 90 kg, man neleidžia jodinėti elniais, kad jų nesužeisčiau. Naktį mus pažadino šuo. Tuo metu vyko lokių ruja, tačiau toli nuo mūsų stovyklavietės, bet vienas didžiulis lokys, nepaisant to, jog suprato, kad čia yra žmonių ir kad kūrenosi lauželis, atėjo mūsų medžioti. O pas mus buvo vienas senas bedantis šuo ir kiti du jaunuoliai. Tas bedantis šuo pradėjo lokį stumti, bet

G y v eni m as su elni ų ž m o n ė m is

31


man paleidus du jaunus – jie leidosi prie puodų, o ne padėti senajam. Į taigą atėjus civilizacijai, šunys pradėjo kergtis ir atsirado daug blogo kraujo šunų, kurie daro nesąmones ir nepadeda žmogui. Ryte, dienos šviesoje, pamatėme stovyklą ir kaip viskas vyko. Lokys tikrai būtų mus „patvarkęs“, todėl žmonės dabar miega su šautuvais. Deja, lokiai pripranta prie žmonių ir jų kvapų, todėl labai keičiasi žmogaus ir gyvūno santykis. Tie žmonės, kurie gyvena taigoje, pirmiausia pajaučia šiuos pokyčius. Tačiau

32

K i to ks pasau l i s

turiu pasakyti, kad jie niekada neis medžioti lokio, jei žino, kad jis pavasarį pabus ir išeis. Bet, jei lokys taikosi į žmogaus gyvenamąją erdvę, jis yra pavojingas. Kitaip nei daugelis medžiotojų, evenkai niekada nesigiria, sumedžiotas gyvūnas jiems nėra vyriškumo įrodymas. Jie su niekuo apie tai nekalba, o pagarba aplinkai yra labai stipriai įsismelkusi į kiekvieną jų veiksmą. Prieš gamtą ten niekas „nesišakoja“, jie neturi tokio supratimo, kaip mes. Evenkai žino, kad visi esame giminės. Įskaitant ne tik žmones.

Lėtai  //  2020 pavasaris


Reikia ir mums pradėti galvoti kartu su mišku plačiąja prasme, suprasti, kaip miškas mąsto, kas jame vyksta, gal tai padėtų išgyventi krizę. Mums reikia konstruoti naujus santykius su aplinka. Taip pat mes negalime žmonėms primesti savo mąstymo ir matymo, patirčių ar idėjų. Projekcijos kitiems žmonėms gali būti labai žalingos mums patiems, tačiau apie tai niekas nekalba.  // Pašnekovas dėkoja Hiatus.lt už paramą atliekant šiuos mokslinius tyrimus Sibire.

G y v eni m as su elni ų ž m o n ė m is

33


EUROPOS ANATOMIJA

Makedonija. Balkaniškų nesusipratimų širdyje

Keliavo ir užrašė

V L A DA S L I E P U O N I U S Autoriaus ir „Unsplash“ nuotraukos

S

toviu viduryje niekur. Šiaurės Makedonijos ir Graikijos pasienyje itin pagiringas makedonas vartydamas mano lietuvišką pasą pro dantis niūriai košia: „Litvanija… European Junion?“. Aš uoliai linksiu galvą ir nuvargusiu žvilgsniu spoksau į aliumininę patikros būdelę. „Europa, – tęsia pasienietis, – big money.“ Žinau, kur tai veda, bet toliau kantriai linksiu galva. Tačiau

34

E u r o p o s ana t o m i j a

vietoje įprasto birza ar super turbo, reiškiančio standartinį dvidešimties eurų pareikalavimą, muitininkas netikėtai ima aiškinti, kad ir jie, makedonai, va, tuoj tuoj bus Europa. Tik, kai kvailai gūžteliu pečiais, pagaliau nuskamba birza ir prasideda derybos. 2018 m. Graikijos ir Makedonijos lyderiai Prespos ežero pakrantėje pasirašė istorinį susitarimą, kuriuo pagaliau iš mirties

Lėtai  //  2020 pavasaris


taško išjudino įsisenėjusį konfliktą – kaip gali vadintis Makedonija. Buvusios Jugoslavijos Respublikos oficialus pavadinimas keičiamas į Šiaurės Makedonijos Respubliką. Taip pat šalis atsisakė pretenzijų į antikinį Graikijos paveldą, o Graikija nutraukė beveik tris dešimtmečius trukusią Makedonijos politinę izoliaciją ir ši galėjo pradėti derybas dėl stojimo į NATO ir ES. Taip makedonai atvertė naują turtingos ir klestinčios valstybės puslapį. Tiesa, rimta politinė opozicija bei dešimtatūkstantines minias sutraukiantys protestai abiejose pusėse su šūkiais „Makedonija  – graikiška!“, „Aleksandras – ne slavas!“ (graikai) ir „Tegyvuoja

didžioji Makedonija!“ (savaime suprantama, makedonai) primena, kad ateitis nėra tokia šviesi, kaip tikisi sutarties architektai. Sėdint prie televizoriaus svetainėje Vilniuje ir stebint žinių reportažus, šie pavadinimų karai atrodo tolimi ir absurdiški. Na, juk koks skirtumas: Šiaurės Makedonija, Makedonija, Slavų Makedonija, Makedoniškoji Graikija? Kaip dėl vardo gali užstrigti visa valstybė? Bet Balkanuose, kur praeitis niekada iki galo netampa istorija, kur visos šimtmečių žaizdos atviros, kad kas bebuvo nutikę, visada yra dabarties dalis – tik šiame kalnyne graikomakedoniška problema gali būti laikoma visiška norma.

Ma k e d o ni j a . B al k ani š k ų nesusip r a t i m ų

š i r d yj e

35


Bet Balkanuose, kur praeitis niekada iki galo netampa istorija, kur visos šimtmečių žaizdos atviros, kad kas bebuvo nutikę, visada yra dabarties dalis – tik šiame kalnyne graikomakedoniška problema gali būti laikoma visiška norma.

BALKANAI Balkanai – vartai į Europą. Arba į Aziją. Žiūrint, iš kurios pusės nuspręsite žygiuoti. Ištisus šimtmečius čia susiduria, jungiasi, maišosi keisčiausios neįprastos kultūros, įvairios religijos, itin nutolusių civilizacijų patirtys. Bizantijos palikimas ir graikų kultūra, pirmiausia per ortodoksišką krikščionybę, visame regione paliko ryškų įspaudą. Rumuniją, Kroatiją bei Bosniją stipriai paveikė viduramžių Vengrija. Bosnijoje bandyta atgaivinti Austrijos imperijos ambiciją, kuri užgeso Sarajeve, nužudžius erchercogą Ferdinandą. Valgydamas taropitą Tesalonikų minareto patvoryje ar klausydamasis apie osmanų organizuotas skerdynes Chijaso saloje ar apie mūšius ties Joanina, Varna

36

E u r o p o s ana t o m i j a

bei Mohaču, supranti, kad turkų čia yra visur. Dar Balkanuose yra riba tarp stačiatikybės ir katalikybės, tarp kirilicos ir lotyniško alfabeto (graikai turi savo). Visa tai papildo didelės musulmonų bendruomenės, ypač Albanijoje ir Bosnijoje. Transilvanijoje, kuri vengrams šventa, vietą rado protestantai vokiečiai, šalia gyvena itališkai ir prancūziškai kalbantys rumunai, o Tesalonikuose puikiai įsikūrė iš Ispanijos išvaryti žydai. Šį kokteilį papildo vietinės tautelės. O viską permaišo Jugoslavijos eksperimentas, du Balkanų ir du pasauliniai karai bei sovietų ir Vakarų valstybių žaidimai. Tad kai keliaudamas iš šiaurės ties Novy Sadu kerti Dunojų ir oficialiai įkeli koją į Balkanus, išties atsiduri

Lėtai  //  2020 pavasaris


katile, kuris pildytas nuo Baltijos jūros ir ispaniško Atlanto vandenyno krantų iki pat Persijos įlankos ar Egipto Aleksandrijos. Ir šio katilo centre yra Makedonija.

S K O PJ Ė I R A L E K S A N D R A S Bandydamas perprasti Balkanus, į Skopję atsibeldžiu vasarį. Žiema šilta, bet maždaug dešimties laipsnių šiluma nedžiugina. Nes tik atsilapok savo lietuviškos žiemos ekipuotę ir iš aplink esančių kalnų pučiantis vėjas koš kiaurai. Todėl po Makedonijos sostinę blaškausi sukaitęs ir sugižusiu veidu, lygiai kaip ir vietiniai. Čia liūdesio žemė. Čia šypsomasi retai, o tavoji šypsena visada smerkiama.

Po Makedonijos sostinę blaškausi sukaitęs ir sugižusiu veidu, lygiai kaip ir vietiniai. Čia liūdesio žemė. Čia šypsomasi retai, o tavoji šypsena visada smerkiama. Čia viskas rimta.

Ma k e d o ni j a . B al k ani š k ų nesusip r a t i m ų

š i r d yj e

37


Stobi archeologinė vietovė

Čia viskas rimta. Gyventi čia sunku, darbo nėra, pinigų nėra, turizmas neįsisiūbuoja, vietiniai emigruoja, albanų mažuma nerimsta ir, rodos, šalį užmiršo tiek ES, tiek Rusija, tiek pats Dievas. Bet čia pati Balkanų širdis ir visos regiono įtampos reiškiasi pačiais ryškiausiais pavidalais. Tad čia atvažiavau suprasti, kaip plaka Balkanų širdis. Skopjės centre stovi maštabiška, detalių perkrauta, gabaritais išsiskirianti raitelio skulptūra. Iki Prespos susitarimo ji buvo skirta Aleksandrui Makedoniečiui pagerbti. Šiandien tai raitelis ant žirgo. Paėjus kelis šimtus metrų, kitame Vardas upės krante, yra milžiniška Aleksandro tėvui Filipui II dedikuota skulptūra. Dabar tai tiesiog karys. Vietiniai juokauja, kad tai raitelio ant žirgo tėvo skulptūra. Pagrindinė visą šalį kertanti magistralė vadinosi Aleksandro Didžiojo vardu. Šiandien, žinoma, tai Draugystės

38

E u r o p o s ana t o m i j a

magistralė, o ženklas keturiomis kalbomis tą išdidžiai primena kas penkiasdešimt kilometrų. Tarptautinis Skopjės Aleksandro Makedoniečio vardo oro uostas, matomas nuo magistralės, pametė dalį pavadinimo ir teišsaugojo pabaigą – Tarptautinis Skopjės oro uostas. Aleksandro tarsi nebeliko, jį ištrynė. Daiktai tebestovi, bet vardų nebeliko. Ir klausimas, kiek šiandieninė Makedonija susijusi su antikine imperija, pakimba ore.

MAKEDONIJA IR GRAIKIJA Makedonijos yra kelios. Visos tarpusavyje susijusios, susipynusios, bet ne iki galo sutampančios. Pirmiausia tai Pilypo ir jo garsiojo sūnaus Aleksandro Didžiojo Makedonija, iš kurios gimė šlovingoji senovės pasaulio imperija. Šiandieniams graikams tai neatskiriama jų tapatybės dalis. Tipiškai

Lėtai  //  2020 pavasaris


Krikštykla Stobi archeologinėje vietovėje

graikiškai tuktelėjęs Nikos tampo mane po Tesalonikų kalną ir agresyviai, vis dusdamas aiškina: „Aleksandras kalbėjo graikiškai, į Aziją, į pasaulį jis nešė graikų kultūrą, jo kariai buvo graikai, imperija graikiška, viskas ten graikiška. Kuo čia dėti tie slavai (suprask, makedonai), čia mūsų istorija. MŪSŲ!!!“ Nikos springsta kava ir vis giliau šnopuoja, bet jo pyktis turi apsaugoti Graikiją. Po poros dienų, vaikštant senųjų sostinių – Pelos ir Verginos  – griuvėsiais, jam antrina gidė Zina: „Dabar šitai šaliai sunku. Mes turime daug dirbti, kad išgyventume. Ir gal ne viskas šiandien yra gerai. Bet praeitis yra mūsų. Aleksandras yra mūsų. Šitie miestai (moja ranka po Pelos griuvėsius) buvo graikiški. Jie mūsų. Mes buvom didūs.“ Šaltą vasario vakarą šalia Baltojo bokšto ir Makedoniečio skulptūros renkasi riaušių policija. Parlamente vyksta svarstymai dėl

sutarties su šiaurine kaimyne ratifikavimo, tad vietiniai nacionalistai nerimsta. Daugelyje langų aplinkui plevėsuoja Verginos saulė. Petrusas keikia visus: „Valdžia – malaka, bankai – malaka, kreditoriai – malaka, Europa  – malaka, o tie slavai  – didžiausi malakos.“ Uoste jis mane vaišina uozo ir toliau lieja tulžį: „Mūsų maistas, mūsų aliejus, mūsų istorija  – geriausi, seniausi pasaulyje (nes sena visada yra gera). Panagia (Dievo Motina graikiškai), Vlada, viską nori iš graikų atimti. Malaka.“ Iš tiesų pagrindiniai senosios Makedonijos centrai yra dabartinės Graikijos teritorijoje, pačioje šiaurėje. O Makedonijoje apie antikinio pasaulio paveldą primena tik Sobi archeologinė vietovė, bylojanti apie vėlyvosios Romos istoriją ir krikščionijos aušrą. Daugiau nieko, kas šiandieninę šalį sietų su Antika.

Ma k e d o ni j a . B al k ani š k ų nesusip r a t i m ų

š i r d yj e

39


MAKEDONIJA IR BULGARIJA Yra ir bulgariškoji Makedonija, gimusi iš Didžiojo tautų kraustymosi. Maždaug VI amžiuje slavų gentys apgyvendino šiandieninės Makedonijos slėnius. O po šimtmečio Balkanus ėmė niokoti iš Vidurio Azijos atėję bulgarai. Valdant carui Samuilui, Makedonija tapo pirmosios bulgarų imperijos politiniu, religiniu ir kultūriniu centru. Ohridas, nedidelis miestelis ant to paties pavadinimo ežero kranto, dabar yra makedonų turizmo ir kone visos ekonomikos ateitis. Pigus vynas, pigus maistas, pigūs Švento Neumo vienuolynas

40

E u r o p o s ana t o m i j a

Lėtai  //  2020 pavasaris


Vedžiodama po vienuolyną, Magdalena krenta ant šv. Neumo kapo ir ima raudoti. Po kelių minučių siūlo ir man: „Geroji Neumo energija peršalimą lyg ranka nuims.“ Visgi aš lieku prie vakarietiškų tablečių ir serbiškos slivovicos kombinacijos.

Ohrido ežero panorama

viešbučiai, pigūs vakarėliai ir pigios moterys traukia turistus iš visos Europos, ypač iš Lenkijos ir Čekijos. Vietiniai tikisi, kad būtent Ohrido ežeras jiems leis tapti kažkuo panašiu į Kroatiją ar Juodkalniją ir pagaliau suklestėti. Statybų daugėja, beskonybės taip pat. Būtent Ohride dirbo Šventasis Klemensas, Kirilo ir Metodijaus mokinys Šventasis Neumas, čia buvo stambus raštijos ir intelektualinis centras, patriarcho sostas ir net Bulgarijos imperijos sostinė. Visas istorines sampynas vietinė gidė Magdalena pristato unikaliai kūrybingai. Ma­kedonai ir graikai tampa sinonimu

kalbant apie Antiką. Makedonai ir bulgarai yra viena, kai kalbama apie viduramžius. Serbai ir makedonai yra visiškai tas pats kaunantis su turkais. O apie XIX a. makedonai lieka patys sau, be papildomų priedėlių. Jokio sutrikimo: makedonai buvo, yra ir bus. Ir visada  – pasaulio ar bent Balkanų istorijos epicentre. Vedžiodama po vienuolyną, Magdalena krenta ant šv.  Neumo kapo ir ima raudoti. Po kelių minučių siūlo ir man: „Geroji Neumo energija peršalimą lyg ranka nuims.“ Visgi aš lieku prie vakarietiškų tablečių ir serbiškos slivovicos kombinacijos.

Ma k e d o ni j a . B al k ani š k ų nesusip r a t i m ų

š i r d yj e

41


MAKEDONIJA IR SERBIJA Serbiška Makedonija taip pat justi. XIII a. šios žemės buvo tapusios besikuriančios Serbijos karalystės dalimi. Po to buvo Kosovas ir atėjo turkai, bet po Pirmojo pasaulinio karo naujai gimusi serbų, kroatų ir slovėnų karalystė (būsimoji pirmoji Jugoslavija) perėmė šio geidžiamo strateginio regiono kontrolę. Vyko arši serbinimo politika ir net pats žodis „Makedonija“ draustas. Tik išmintingasis Tito suteikė Makdeonijai vienos iš Jugoslavijos respublikų statusą. Svarbiausia, jog būtent susidūrimas su serbais ir Serbijos kultūrinė įtaka neleido makedonams tapti bulgarais. Ir nors abi tautos kalba beveik ta pačia kalba, gausus serbiškos kilmės žodynas liudija atskirumą. Tad Makedonija nuolat yra tarp. Tarp graikų, serbų, bulgarų ir, žinoma, turkų.

MUSULMONIŠKA MAKEDONIJA

Matka kanjonas

42

E u r o p o s ana t o m i j a

Turkai osmanai buvo visur. Jų palikti ženklai aiškiai matomi ir šiapus, ir anapus Dunojaus. Šiauriausią minaretą gali rasti Ėgeryje, Vengrijoje. O kuo arčiau Stambulo, tuo jų daugiau. Islamas Balkanuose yra didžiausias šios imperijos palikimas. Nuo Albanijos, per Kosovą bei visą šiaurinę Makedonijos dalį eina albanų gyvenama juosta. Iš dviejų milijonų Makedonijos gyventojų apie ketvirtadalis yra albanai. Daug makedonų emigruoja, o albanai kuria dideles šeimas, tad skaičius sparčiai artėja prie trečdalio. Nuo 1990 iki 2000 m. jaunos Makedonijos vadovai atkakliai stengėsi išvengti žiaurių Jugoslavijos byrėjimo scenarijų, skausmingai supurčiusių Kroatiją bei Bosniją ir Hercogoviną. Todėl kompromiso paieškos ir sugyvenimo bei integracijos bandymai buvo pagrindinė politinė linija tvarkantis su didžiausia šalies mažuma.

Lėtai  //  2020 pavasaris


Visgi tam tikra diskriminacija albanų atžvilgiu buvo jaučiama: griežtas atsisakymas albanų kalbą pripažinti antrąja Makedonijos kalba; albaniško universiteto Tetove sukūrimo blokavimas; Albanijos vėliavos viešo naudojimo draudimas; kliūtys užimti postus valstybės administracijoje ir kariuomenėje. Visa tai kurstė albanų nepasitenkinimą. Sprogimas įvyko prasidėjus Kosovo karui, kuomet į Makedoniją atvyko apie dvidešimt tūkstančių karo pabėgėlių. Vietiniai albanai ėmė darytis radikalesni, pradėjo ginkluotis, kurti paramilitarines grupes ir, galiausiai, išėjo į gatves. Jie reikalavo autonomijos ir net nepriklausomybės. Atrodo, jog mažiausias dirgiklis gali išprovokuoti dar vieną etninį valymą regione. Įtampa truko apie metus, iki 2001-ųjų, ir nors didelių žmonių aukų pavyko išvengti, visgi situacija iki galo taip ir liko neišspręsta. Albanai toliau nerimsta ir nuolat kalba apie būtinybę gyventi savo valstybėje. Ginkluotų susidūrimų vis pasitaiko. Pastaruosius Skopjėje vadina karu su organizuotu nusikalsta­ mumu. Albanų mafija savo tinklu yra apraizgiusi visą regioną, per Balkanus Europą aprūpina viskuo, ko ji geidžia. Pirmiausia kokainu ir moterimis. Mustafa supuvusiu fiatu vežioja mane po naktinį Tetovą, neoficialią Makedonijos albanų sostinę, ir entuziastingai aiškina, jog tai didžiausias moterų turgus Europoje. Ukrainietės, baltarusės, rusės, moldavės, kazachės, bulgarės bei rumunės suvežamos čia lyg į perskirstymo punktą ir tada keliauja arba į Vakarų Europos viešnamius, arba į Sofiją. Ši laikoma Balkanų linksmybių sostine. „Vlado, čia geriausios moterys. Naujos, pigios, šviežios (fresh), be ligų, tik rinkis, – įtikinėja jis mane,  – čia geriau net nei Sofijoje.“ Jis nenustygsta, dantys kaukši

Mustafa supuvusiu fiatu vežioja mane po naktinį Tetovą, neoficialią Makedonijos albanų sostinę, ir entuziastingai aiškina, jog tai didžiausias moterų turgus Europoje.

nuo amfetamino kiekio kraujyje ir į mano klausimą, ar Makedonijoje visur taip paprasta su moterimis, purto galvą: „Bitoloje visi konservatyvūs, nacionalistai. Skopjėje valdžia. O, va, Tetove laisvė. Viską gali nusipirkti.“ Mustafa iš kažkokios prekijų giminės, tad jam pasididžiavimą kelia pati prekyba, galimybė kažką parduoti. O čia dar pinigingas klientas iš Europos. Tiesa, Tetovo šiukšlynai, tokie įprasti Makedonijos provincijai, didelių linksmybių nežada. Važiuojant atokesniais daugiabučių rajonais aplink laužus sutūpusios moterys dvelkia liūdesiu ir neapykanta. Elektros nėra, aplink visiška tamsa ir dešimtys laužų.

Ma k e d o ni j a . B al k ani š k ų nesusip r a t i m ų

š i r d yj e

43


Skulptūros Skopje Makedonijos Archeologijos Muziejus

DIDŽIOJI MAKEDONIJA Po krizės su albanais į naują tūkstantmetį žengia visiškai nauja Makedonija. Stipri, moderni, su nauja tvirta makedoniška tapatybe. Tai šalis, pasiryžusi būti europietiška, kitaip tariant, turtinga. Vyriausybė pradeda grandiozinę ideologinę programą, kurios impozantiškiausia išraiška – Skopjės centro perstatymas. Tai „Skopje 2014“ projektas. Mieste iškyla daugybė skulptūrų. Ne dešimt ar dvidešimt, bet šimtai jų. Kas žingsnį – po stovylą. Aleksandras Makedonietis, Pilypas  II, Olimpija (Aleksandro motina), caras Simeonas, Kirilas ir Metodijus, šv. Neumas, XIX  a. kovotojai už nepriklausomybę, intelektualai, menininkai, rašytojai. Nesvarbu,

44

E u r o p o s ana t o m i j a

antikiniai ar šiandieniniai. Nesvarbu, dailiau ar paskubom išlieti. Svarbu – daug, labai daug. Kad primintų visiems, tiek vietiniams, tiek miesto svečiams, po kokios senos, garbingos ir didžios šalies sostinę jie vaikšto. Kiekybė ir dydis turi tiesiog sutraiškyti visas įmanomas abejones dėl šalies perspektyvų. Makedonija tarytum prisikelia. Viskas aplinkui blizgėte blizga. Pagrindinės gatvės ir aikštės išklojamos naujomis trinkelėmis, pagrindinių valstybinių institucijų pastatai perstatomi, papuošiami kolonomis, auksu ir neva antikinėmis skulptūromis. Pastatoma triumfo arka, kuri drauge yra ir konferencijų salė. Pakrantėje pastatomas milžiniškas archeologijos muziejus, nelabai turintis ką eksponuoti. Šalia – modernus

Lėtai  //  2020 pavasaris


operos teatras, holokausto muziejus ir taip toliau. Visko daug, viskas auksuota, grandioziška, blizga – tai nauja, ambicinga valstybė. Bet kairėje Vardaro upės pusėje, praėjęs pro raitelio tėvo skulptūrą, patenki į visai kitą miestą, net į kitą civilizaciją. Gatvių labirinte ūžia rytietiškas bazaras. Pagrindinėje gatvėje prekiaujama auksu ir juvelyrika. Šalia keičiami pinigai. Ten pat zuja ir magnetukų, skarelių, atvirukų bei kitų turistinių šaldytuvo puošmenų pardavėjai. Gali nusipirkti ir lėktuvo bilietų į Europą. O gretimame kioskelyje suvalgyti bureką ar kokį nors saldumyną. Nuo arbatinės eidamas link vietinių aludžių praeini ir pro kelias mečetes, kur ant tiesiog gatvėje patiestų kilimų meldžiasi vyrai. Čia albaniška Skopjė. Tai nebe Europa,

o labiau Artimieji Rytai. Viskas aplinkui kiek palūžę, siaura ir „didžiojo projekto“ grandiozinių paminklų nelikę nė kvapo. Kristijanas veža mane valgyti ir aiškina, jog ten gyvena laukiniai, nepripažįstantys nei mokslo, nei civilizacijos. Pats jis, švelniai tariant, keistas. Ant jo vizitinės puikuojasi „PhD in Tourism“. Aš nežinau, kas yra turizmo mokslų daktaras, tad išgirstu išsamų paaiškinimą: jis daug mokėsi ir daug turistų atvežė, tad taip tapo daktaru. Aš tik linkteliu, nes nedrąsu prieštarauti žmogui, kurio gėlikas veža kažkur už miesto. Priemiesčio restorane, kur Kristijaną pažįsta visi, pats šeimininkas ateina mums paspausti rankos. Už lango tvenkinys su gulbėmis, o mes dviese kažkokioje atokioje salytėje. Jaučiuosi ne

Ma k e d o ni j a . B al k ani š k ų nesusip r a t i m ų

š i r d yj e

45


Gatvių labirinte ūžia rytietiškas bazaras. Pagrindinėje gatvėje prekiaujama auksu ir juvelyrika. Šalia keičiami pinigai. Ten pat zuja ir magnetukų, skarelių, atvirukų bei kitų turistinių šaldytuvo puošmenų pardavėjai. Gali nusipirkti ir lėktuvo bilietų į Europą.

Skopje turgaus pagrindinė gatvė

tik nejaukiai, o lyg pigiame rusiškame bajevike apie maskvietišką bratvą. Tik kalbame ne apie reikalus, bet apie makedonus. „Visi jie durni, – sako Kristijanas, – visi visi. Nacionalistai, konservatoriai, albanai. 2001 m. man buvo labai baisu. Maniau, eisim kariauti. Nes albanai visai bepročiai, neklauso jokių argumentų. Nacionalistai išvis stato kažkokią išgalvotą karalystę. Bet iš tiesų per visas tas skulptūras tik plauna pinigus. O reikia tik dirbti ir uždirbti pinigus. Reikia turistų, kazino, restoranų, viešbučių. Reikia pinigų, kad šita šalis veiktų. O mes kaip turkai, sėdime

46

E u r o p o s ana t o m i j a

ir arbatėles geriame. Visa tai praeitis, mums reikia ateities. Zaevas (Zoran Zaev – Makedonijos premjeras) mums siūlo ateitį. Ateitį mūsų vaikams.“ Kristijanas kalba ramiai, nesikarščiuoja, tačiau džiaugsmo jo veide nedaug.

PA B A I G A I Maluosi ant Kale tvirtovės sienos Skopjės centre. Žvelgiant iš apačios sienos atrodė galingos, mūras neįveikiamas, tad viduje tikėjausi rasti kažką mielo istoriko akiai.

Lėtai  //  2020 pavasaris


Bet už sienų tuštuma. Toks kiek aptvarkytas šiukšlynėlis. Kitoje sienos pusėje atsiveria miesto panorama, nepaisant grandiozinių projektų vis tiek atrodanti tuštoka. Tolumoje Vodno kalnas ir Tūkstantmečio kryžius kiek pagyvina panoramą. Bet vilties nedaug. Apie 2017 m. atrodė, kad Makedonijos neliks, kad albanai šiaurėje atsiskirs. Pietinės teritorijos atiteks Graikijai, o likusi dalis taps autonomine Bulgarijos teritorija, ir taip makedonai pagaliau taps ES nariais. Prespos susitarimas situaciją pakeitė radikaliai. Nepaisant didelės opozicijos, Graikija ir Makedonija

sugebėjo susitarti. Tačiau šviesos nedaug. 2019 m. spalį, nepaisant ES lyderių pramos, Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono iniciatyva buvo nuspręsta nepradėti derybų su Makedonija dėl stojimo į ES. Skopjėje tai sukėlė milžinišką nusivylimą. Dabar daug kalbama apie NATO ir tikimasi atnaujinti derybas su ES. Išvykus ieškoti Balkanų sielos gelmių, randi liūdesį ir nusivylimą. Labai daug liūdesio. Čia, pačiame pusiasalio centre, jis atrodo begalinis. Toliau laukia Kosovas ir vargu, ar ten bus linksmiau.  //

Ma k e d o ni j a . B al k ani š k ų nesusip r a t i m ų

š i r d yj e

47


KNYGOS

Patirti Havaną: Mark Kurlansky „Havana. Aistrų miestas“

Skaitė

V I R G I N I J A S L I Ž AU S K A I T Ė Nuotraukos iš „Unsplash“

K

ai nusprendi pasitelkti visagalę interneto pagalbos ranką ir daugiau sužinoti apie Havaną, pirmiausia susiduri su pasiūlymu išklausyti populiarumo piką išgyvenančios popmuzikos atlikėjos Camilos Cabello dainą. Melodija ne visų skoniui, bet įsirėžia į galvą kaip reikiant, ir tolimesnis domėjimasis intriguojančia Kubos sostine gali tęstis su niūniavimo garsais. Tačiau vietoje seilės varvinimo stebeilijant į „Google“ siūlomus atviruko vertus Havanos vaizdus, verčiau į rankas paimti

48

knygos

Lėtai  //  2020 pavasaris


amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Marko Kurlansky’io knygą „Havana. Aistrų miestas“, kurios pradžioje autorius teigia, kad šis miestas, daugelio sąmonėje kunkuliuojantis nuo spalvų ir akį maloninančių vaizdų, būtų tobula lokacija kurti nespalvotą filmą. Nespalvota ir ši knyga, tačiau jos turinys toks intensyvus ir įvairus, kad suveikia it geriausias aperityvas, sukeliantis alkį ir troškimą pulti ir organizuoti kelionę į Kubą. Taip dariau aš, neabejoju, kad taip darė ir skaitę bei darys dar tik skaitysiantys apie aistrų miestą Havaną.

POJŪČIAI Paveikiausias dalykas M. Kurlansky’io knygoje  – ne Havanos, kaip daug išgyvenusio miesto, istorija, o tai, kaip aprašomi Kubos sostinės sukelti potyriai, paveikiantys tai uoslę, tai klausą, regą ar skonio receptorius. M. Kurlansky‘is pabrėžtinai teigia, kad Havanoje apstu kvapų, iš kurių dauguma – nemaloniai šleikštūs. Kvapų maišalynę lemia didelis karštis, šiukšlės, atdarų virtuvių aromatai, bet „vienas būdingesnių kvapų daugiakvapėje Havanoje ir beveik visų literatūros kūrinių leitmotyvas – prakaitas“.

P a t i r t i H a v an ą : Ma r k Ku r lans k y „ H a v ana .   A is t r ų   m ies t as “

49


Havanoje prakaituoja visi, rašo knygos autorius, ir tuo nesunku patikėti, nesunku ir įsivaizduoti. Tačiau M. Kurslansky’io aprašomas visa apimantis prakaito dvelksmas čia, labiau nei pasibjaurėjimą, sukelia šypseną. Mat prakaito kvapas, vyraujantis Havanoje, yra tarsi socialinių skirtumų lygintojas, naikintojas, paneigiantis klasių skirtumus. Juk ir vargšai, ir turtingieji prakaituoja vienodai, skiriasi tik jiems susiklosčiusios aplinkybės. Įdomu, kodėl knygos autorius Havanoje suktų būtent nespalvotą filmą? M. Kurlansky’is skaitytoją nusivilioja į gausybę mieste išsiraizgiusių tamsių užkaborių ir šešėliuose paskendusių gatvelių. Jos, žinoma, atsirado ne kinui filmuoti, o bandant bent kiek pabėgti nuo svilinančios saulės ir varginančios šilumos.

50

knygos

LEDUKAI Nuo tvankumos, pasak M. Kurlansky’io, gelbsti ne tik siaurutės gatvelės, bet ir kokteiliai su ledukais. Taip, prieiname prie smagiosios knygos dalies, kurioje detaliai aprašomi visame pasaulyje populiarūs, bet būtent Kuboje užgimę gėrimai. Tokie kokteiliai kaip „Cuba libre“, „Mochito“ ar „Daikiris“ – ne šiaip sau skirtingų gėralų plakinys. Jie – dalis visos Kubos pasididžiavimo, nes XIX a. ledo luitai baruose ar kavinėse buvo retenybė. Tik ne Havanoje. Knygos autorius nukelia į populiarių kokteilių pradžių pradžią, kuri nebuvo vien linksmybės ir juokai – kai kurie turi politinį atspalvį. Štai „Cuba libre“ atsirado amerikiečių kavaleristams į Kubą atgabenus kokakolą, sumaišius ją su

Lėtai  //  2020 pavasaris


romu ir keliant taures už „laisvą Kubą“. Tiesa, po kurio laiko, patobulinus gėrimo sudėtį, jis tapo būtent havanietiškas.

VIRSMAI IR VIRPESIAI

Nemenkoje knygos dalyje pasakojama apie nuolatinį Havanos gyventojų virpesį iš nerimo, kad banguota jūra ir vėl atneš smurtą, plėšimus ir negandas. Miestas buvo vis griaunamas, deginamas, tačiau havaniečiai atkakliai jį atstatydavo.

M. Kurlansky’io knygoje peržvelgiama ir Havanos, ir visos Kubos istorija nuo akimirkos, kai šią salą dar 1492 m. aplankė Kristupas Kolumbas ir pavadino ją „pačia gražiausia, kokią tik akys regėjo“. Vėliau Kubą užkariauti bandė ispanų siųstas Diego Velasquezas de Ciellaras su 300 vyrų. Havana ilgai laikėsi iš ispanų turtų, o tas gėrybes vis plėšdavo ir plėšdavo jūra atplaukiantys piratai ir kiti įvairaus plauko nedorėliai. Nemenkoje knygos dalyje pasakojama apie nuolatinį Havanos gyventojų virpesį iš

P a t i r t i H a v an ą : Ma r k Ku r lans k y „ H a v ana .   A is t r ų   m ies t as “

51


52

knygos

Lėtai  //  2020 pavasaris


nerimo, kad banguota jūra ir vėl atneš smurtą, plėšimus ir negandas. Miestas buvo vis griaunamas, deginamas, tačiau havaniečiai atkakliai jį atstatydavo. Nors skaitant M. Kurlansky’io knygą gali susidaryti įspūdis, kad Havana  – nelaimingiausia vieta šioje Žemėje, paminėti ir atvejai, kai šis aistrų miestas suklestėdavo kaip reikiant. Taip nutiko, kai Havana 1607 m. tapo Kubos sostine ir pakilo iš pelenų kaip prekybos uostas, kai XIX a. jau buvo sausakimša turistų ir pramogų, kai 1921 m. tapo vienu pirmųjų miestų, turinčių tarptautinį oro uostą, ir vienu pirmųjų, kuriame rodytas garsinis kinas, o ypač – 1920–1933 m. JAV įvedus prohibiciją, žmonės plūste plūdo į svetingus Havanos barus. Akivaizdu, kokia spalvinga Havana nusakoma ir numanoma, tokia marga ir miesto kiekvieno amžiaus istorija. Čia pynėsi neganda su pergale, smurtas su meile, draudimai su laisve, klestėjimas su nuosmukiu.

P a t i r t i H a v an ą : Ma r k Ku r lans k y „ H a v ana .   A is t r ų   m ies t as “

53


Kaip ir visos, ši knyga turi ir trūkumų. Šiuo atveju, tai – begalinis noras čia ir dabar sėsti į lėktuvą ir išlipti ne kur kitur, o tik Havanoje.

B I L I E TA S Į K U B Ą M. Kurlansky’io knygos „Havana. Aistrų miestas“ stiprybė ta, kad autorius atrodo visiškai įsimylėjęs šį miestą. Rašytojo apsakoma istorija nenuobodi ir pakankamai gyva, kad išlaikytų dėmesį ir leistų suvokti pašėlusiai besikeitusią visos Kubos istoriją, kai salos nepasidalijo, regis, visi, kas tik galėjo išplėsti nasrus. Knygoje gausybė nuorodų į Kubos kultūrą – cituojami literatūros kūriniai, dainos, aprašomi filmai. Taip ir norisi viską pasižymėti sąraše ir bėgte bėgti į biblioteką ar kubietišką mediateką… M. Kurlansky neaplenkia ir praktinės dalies – knygoje pateikiami havanietiškų patiekalų ir gėrimų receptai, kuriuos galima išbandyti namuose, taip bent kelioms akimirkoms priartėjant prie aistringosios, margos, karštos Havanos. Kaip ir visos, knyga turi ir minusų. Šiuo atveju, tai – begalinis noras čia ir dabar sėsti į lėktuvą ir išlipti niekur kitur, o tik Havanoje.   //

54

knygos

Lėtai  //  2020 pavasaris


P a t i r t i H a v an ą : Ma r k Ku r lans k y „ H a v ana .   A is t r ų   m ies t as “

55


AZIJA

Neišmatuojamas Mianmaro turtas

ASTROS PETKŪNAITĖS tekstas Asmeninio albumo, „Shutterstock“ ir „Pixabay“ nuotraukos

Dešimt kartų už Lietuvą didesnis Mianmaras, dar žinomas buvusios Birmos vardu, yra viena turtingiausių šalių pasaulyje. Bet ne pinigais, vertingosiomis iškasenomis ar daugybe šventyklų skaičiuojamas jo turtas. Tarp Tailando, Laoso, Kinijos, Indijos ir Bangladešo įspraustas Mianmaras turtingas žmonėmis ir jų įvairove. Apie žmones savo tekste pasakoja Mianmare apsilankiusi Astra Petkūnaitė.

D

ažnai tautų katilu vadinamoje šalyje gyvena kiek daugiau nei 54 mln. gyventojų, tačiau įspūdį kelia ne tik šis skaičius. Akademikus ir keliautojus iš viso pasaulio domina 135 čia gyvenančios ir oficialiai pripažintos etninės grupės, kurių gyvenvietės pasklidusios nuo snieguotų

56

Azija

kalnų viršūnių šiaurėje, iki piečiausiame salyne ant vandens įsikūrusių kaimų. Didelė dalis šių etninių genčių yra išsaugojusios savo kalbą, dialektą, papročius ir kultūrą. Išoriškai šių genčių nariai taip pat labai skiriasi. Keliaujant po Mianmarą galima sutikti spalvingais turbanais galvas

Lėtai  //  2020 pavasaris


N ei ĹĄ m a t u o j a m as Mian m a r o t u r t as

57


Ilgakaklėmis ar žirafomis vadinamos kajanų genties moterys savo išskirtine išvaizda siekia ne sulaukti dėmesio, o pagerbti atminimą savo motinos, kuri, tikima, buvo drakonė.

papuošusių pa o genties moterų, prekiaujančių turguje savo išaugintomis daržovėmis, kaklus variniais žiedais padabinusių kajanų genties moterų, audžiančių tradiciniais raštais, ar juodų dantų šypsenomis apdovanojančių ann genties moterų. Ir tai tik dalis unikalumo, kuris kaip medus bites traukia ištroškusius pažinimo ir sąlyčio su žmogaus prigimtimi. Kajanų gentis

D R A KO N Ė S D U K T E RYS Kajanų genties moterys yra turbūt žinomiausia Mianmaro etninė gentis, dažnai matoma šią šalį reprezentuojančiuose lankstinukuose, nuotraukomis besidalijančių keliautojų albumuose ar kelionių laidų reportažuose. Iš Kajų valstijos kilusi etninė grupė jau daugelį metų gyvena išsibarsčiusi tiek po Mianmarą, tiek po kaimyninį Tailandą. Dar visai neseniai jų namai turėjo „juodosios valstijos“ statusą, kas reiškė, kad į ją pakliūti negalėjo

58

Azija

nei vietiniai, nei užsieniečiai. Pasibaigus tarp genties ir armijos karių vykusiems susirėmimams, Kajų valstija plačiai atvėrė duris ne tik turistams, bet ir namo grįžtantiems kajanų genties nariams. Deja, dalis jų vis dar įkalinti šiauriniame Tailande įkurtuose „žmonių zoologijos soduose“, kur šios genties moterų skiriamasis bruožas – ant kaklo suverti žiedai – leidžia Tailandui pelnytis iš čia gausiai atvykstančių užsienio turistų.

Lėtai  //  2020 pavasaris


Pa o gentis

Tačiau ilgakaklėmis ar žirafomis vadinamos kajanų genties moterys savo išskirtine išvaizda siekia ne sulaukti dėmesio, o pagerbti atminimą savo motinos, kuri, tikima, buvo drakonė. Tarp vietinių pasakojama legenda, kad kadaise gyveno alchemikas ir drakonė, kurie įsimylėjo vienas kitą. Būtent iš jų meilės gimė 3 Mianmaro gentys. Iš pirmojo drakonės padėto kiaušinio išsirito karenų, iš antrojo – pa o, o iš trečiojo – kajanų gentis.

Norėdamos būti panašesnės į savo motiną drakonę, kajanų moterys nuo mažumės savo kaklus pradeda puošti žalvariniais žiedais, kurių skaičių kas kelerius metus didina. Yra ir kitas šių žiedų dėvėjimo paaiškinimas, tačiau jis ne toks įtraukiantis, kaip pirmasis. Vietiniai gidai pasakoja, kad anuomet šios genties moterys gyvenusios tankiose džiunglėse ir miškuose, kur jų tykoję laukiniai plėšrūnai, tokie kaip tigrai. Todėl josios savo

N ei š m a t u o j a m as Mian m a r o t u r t as

59


Mokenų gentis

kaklus, rankas ir kojas apverdavusios žiedais, idant jie apsaugotų nuo aštrių gyvūno dantų. Kad ir kuriuo paaiškinimu tikėtumėte, neginčijama lieka tai, kad šios moterys savo unikalumu nepaliauja žavėti tiek mianmariečių, tiek po šią šalį keliaujančių turistų.

AMŽINAI KLAJOJANTYS JŪROS ČIGONAI Vienoje gražiausių, tačiau retai turistų lankomoje Mianmaro dalyje gyvena kita, veikėjus iš pasakų primenanti gentis. Tarp Mergujaus

60

Azija

archipelago salų plūduriuojančiuose laiveliuose namus kadaise įsikūrę mokenai – jūros klajūnai, dar kitaip vadinami jūros čigonais. Žydro vandens gelmėse mokenai ieško jūros agurkų, perlų ir kitų gėrybių, padedančių išgyventi pasaulyje, tokiame skirtingame nei tas, iš kurio nesutinka pasitraukti šie klajūnai. Kol pasaulis neatitraukia akių nuo telefonų ekranų ar skundžiasi per lėtu internetu, mokenai tik per didžiąsias musonines liūtis sutinka žengti ant kranto. Arba tada, kai juos atsisakyti vienintelio jiems žinomo ir laimę teikiančio gyvenimo būdo priverčia valdžia.

Lėtai  //  2020 pavasaris


Kol pasaulis neatitraukia akių nuo telefonų ekranų ar skundžiasi per lėtu internetu, mokenai tik per didžiąsias musonines liūtis sutinka žengti ant kranto. Iš salos į salą, kurių čia daugiau nei 800, šokinėjančių klajoklių namai ir prieglobstis buvo nedideli laiveliai, kuriuose tilpo visas jų turtas, tarp kurių – net ir keturkojai augintiniai. Tačiau dabar šie klajūnai priversti išsižadėti savo tapatybės ir gyventi sausumoje.

JUODŲ DANTŲ ŠYPSENOS Enn (arba ann) gentis yra viena tradiciškiausių genčių, randamų Mianmare. Šanų valstijos kalnuose įsikūrusiuose kaimuose šios genties atstovai gyvena mediniuose ir

N ei š m a t u o j a m as Mian m a r o t u r t as

61


bambukiniuose nameliuose ant pastolių ir visur, kur randa lygų žemės paviršių, – augina ryžius. Tačiau ši gentis geriau žinoma dėl savo išvaizdos. Ne be reikalo ji vadinama juodadante. Enn genties nariai dėl savo neišpasakyto pomėgio nuo mažų dienų kramtyti betelį (kramtomasis mišinys, pasižymintis psichotropiniu poveikiu  – aut.) negali pasigirti sveikais dantimis. Visgi, raudonų dantenų ir išpuvusių dantų įspūdį moterys dar

62

Azija

labiau sustiprina lūpas išpaišydamos juodu lūpdažiu! Dar vienas išskirtinis šios genties išvaizdos bruožas – nutįsę ausų speneliai, kurie yra didelių bei sunkių auskarų nešiojimo pasekmė.

S I J O N U O T O S G A LV O S Akha gentis, gyvenanti ne tik Mianmare, bet ir kitose Azijos šalyse, yra smulkiausia, skurdžiausia ir turbūt mažiausiai išsivysčiusi

Lėtai  //  2020 pavasaris


Enn (arba ann) gentis

gentis visoje Pietryčių Azijoje. Bet taip pat ši gentis yra ir gražiausia, kokią esate regėję. Akha gentį galima atpažinti iš toli ir jos niekuomet nesupainiosi su jokia kita. Šiai genčiai priklausančios moterys savo galvas puošia tokia aksesuarų gausa, jog tai, kas dengia jų galvas, pradėta vadinti suknelėmis. Jose galima rasti praėjusio amžiaus sidabro monetų, burbulų, juosiančių moterų veidus. Prie spalvingo galvos apdaro dera ir siuvinėti švarkeliai, trumpi sijonai

N ei š m a t u o j a m as Mian m a r o t u r t as

63


Akha gentis

ir pėdkelnės, pagamintos iš medvilnės ir vilnos. Gentis vadovaujasi ir tam tikromis taisyklėmis, kurios perduodamos iš kartos į kartą, idant tęstųsi tradicija, o kasdienis elgesys sutaptų su genties tikėjimu ir elgesio normomis. Didžiulė pagarba šioje gentyje skiriama dvasioms, kurios globoja tiek žmogų, tiek gamtos išteklius. Dar vienas unikalus jos gyvenimo bruožas – akhos savaitės trukmė, kuri susideda iš 12 dienų, o kiekvienai veiklai kaime yra tinkamos ir netinkamos dienos.

64

Azija

V E I D O TAT U I R U O Č I Ų G A L I A Činų valstijoje, esančioje šalia pasienio su Indija ir Bangladešu, gyvena 53 etninės gentys, kurių mistiškiausia ir beveik visiškai išnykusi  – tatuiruotosios moterys. Kadaise tarp šios genties moterų buvo gyva tradicija – devynerių sulaukusių mergaičių veidus ištatuiruoti. Voratinklio raštus primenantys piešiniai ant veido buvo tatuiruojami net ant akių vokų. Ši tradicija aiškinama dar viena po Mianmarą sklandančia legenda, kuri pasakoja,

Lėtai  //  2020 pavasaris


kad šis ritualas atsirado norint apsaugoti mergaites nuo jas iš kaimų grobusios kaimyninės Rachinų karalystės. Tačiau manoma, kad šios veido tatuiruotės buvo suprantamos ir kaip savotiškas grožio bei moteriškumo simbolis. Visgi, daug diskusijų kelianti tradicija 1960 m. buvo uždrausta. Į valdžią atėjusi karinė chunta uždraudė šios genties moterims tatuiruotis veidus, todėl jums tektų itin didelė laimė pamatyti kelias dar likusias senutes, kurių veidai vis dar papuošti jau beveik išnykusiu kūno puošybos elementu.

BAMARAI IR JŲ MIANMARAS Britų kolonijiniu laikotarpiu Mianmaras buvo vadinamas Birma nuo čia gyvenusių bamarų (arba birmiečių – aut.) etninės grupės. Šiuo metu bamarai sudaro daugiau nei pusę šalies gyventojų, jų suskaičiuojama apie 30 mln., didžioji dalis gyvena Ajejarvadžio upės baseine. Kadangi bamarai sudaro daugumą Mianmaro gyventojų, jų tradicijos ir identitetas glaudžiai susijęs su bendru Mianmaro identitetu. Bamarų galima sutikti visoje šalyje ir

N ei š m a t u o j a m as Mian m a r o t u r t as

65


Iki šiol dalis valstijų uždarytos keliautojams. Jose nesaugu tiek svetimšaliams, tiek čia gyvenančioms gentimis, kurios kovoja dėl geresnio būvio ne tik su kariškiais, bet ir viena su kita.

atpažinti juos taip pat nesunku, nors dabar jų tradiciniais drabužiais rengiasi ir daug kitų etninių grupių narių. Mianmarą simbolizuojantys ir taip turistus žavintys ilgi vyrų (longyi) ir moterų (htamein) sijonai yra bamarų skiriamasis bruožas. Nors vakarais jaunimas jau dažniau renkasi vakarietiškus drabužius, dienomis didžioji dalis Jangono gyventojų segi sijonus, o merginos tradicinę aprangą derina dar ir su makarietišku makiažu.

IŠŠŪKIS NAUJAJAI D E M O K R AT I J A I Tai, kas žavu mums, deja, kelia daug rūpesčių naujajai demokratinei valdžiai. Šalies iš britų imperijos išvaduotojo Aung San dukros

66

Azija

Aung San Suu Kyi vadovaujama rinkimus laimėjusi partija siekia į šalies valdymą įtraukti kuo daugiau etninių grupių ir genčių atstovų, tačiau dėl daugelį dešimtmečių vykusių nesutarimų ir kovų su armija, iki šiol dalis valstijų uždarytos keliautojams. Jose nesaugu tiek svetimšaliams, tiek čia gyvenančioms gentimis, kurios kovoja dėl geresnio būvio ne tik su kariškiais, bet ir viena su kita. Valdyti šalį, kurioje vien oficialiai yra pripažįstamos 135 etninės gentys, o demokratija skaičiuoja tik pirmą penkmetį, būtų nemažas iššūkis net ir patyrusiems politikams. Tad visiems Mianmaro žmonėms norisi palinkėti santarvės ir pagarbos egzistuojantiems skirtumams, nes būtent dėl žmonių įvairovės ši daug darbo dar turinti nudirbti valstybė yra ypatinga ir išskirtinė.  //

Lėtai  //  2020 pavasaris


KELIONĖS MUS PRATURTINA, TODĖL NEATIDĖLIOKITE ATOSTOGŲ GERESNIEMS LAIKAMS!

Kelionių konsultacijos ir patarimai – Individualūs atostogų maršrutai – Kelionių vadovės paslaugos Azijoje

www.astraveland.lt

N ei š m a t u o j a m as Mian m a r o t u r t as

astraveland

67 astra_petkunaite


AMERIKA

San Franciskas ir jo žmonės

DIANA PLAČIAKIENĖ Kalbėjosi Dalia Smagurauskaitė D. Plačiakienės ir „Unsplash“ nuotraukos

Sakoma, kad San Franciske prasidėjo ne viena socialinė revoliucija ir judėjimas, čia gimsta pačios keisčiausios idėjos, čia galima rasti pačių įvairiausių kultūrų žmonių. „San Franciske daug keistumo, kurį sunku aprašyti, bet reikia pamatyti. Jis arba patinka, net žavi, arba nervina“, – sako visai šalia keistojo JAV miesto gyvenanti lietuvė Diana Plačiakienė.

Sakoma, kad savo dvasia San Franciskas nepanašus į jokį kitą Amerikos miestą. San Franciskas net lyginamas su chameleonu – nuolat besikeičiantis. Tad kokie žmonės čia gyvena ir kuo jie gyvena? Negaliu girtis, kad aplankiau visus JAV miestus, bet pagal tai, kiek mačiau, paminėčiau tris, kurie išsiskiria: Niujorkas, Naujasis Orleanas ir San Franciskas. Pastarasis pagal gyventojų skaičių tik nežymiai lenkia Vilnių (879 tūkst.), bet išsiskiria savo koncentracija

68

Amerika

ir įvairove. Kalbant apie miesto gyventojus, šiuo metu čia gyvena tie, kurie gali sau tai leisti, ir tie, kurie labai nori čia gyventi, nors sunkiai galą su galu suduria dėl būsto kainų. San Franciskas dažnam palieka gero, smagaus draugo įspūdį. Jame galima pasivaikščioti (retas reiškinys JAV miestuose), įvairus (architektūra, gyventojų sudėtis, reljefas, maistas, kultūra), spalvingas (daug gatvės meno). Dažnai išgirstu: norėčiau čia gyventi. Beje, ir aš norėčiau – gyvenu San

Lėtai  //  2020 pavasaris


S an F r an c is k as

ir jo ĹžmonÄ—s

69


„Transamerica“ piramidė

Francisko apylinkėse. Po pirmojo smagaus įspūdžio gaunama mažiau draugiškos realybės dozė: daug benamių, nešvaru, net centrinėse gatvėse dažnai dvokia. O didžiausia kliūtis – būsto kainos, vieno kambario buto nuoma geresniame rajone siekia mažiausiai 3 000 JAV dolerių per mėnesį. Todėl San Franciske geriausia būti turistu. Atvažiuoji, pabūni, pasidžiaugi ir vėl išvažiuoji. Aš jau daugiau nei 20 metų taip turistauju – maždaug kartą per savaitę. Pastaruoju metu dažnai pabambu, kad mieste dar nešvariau,

70

Amerika

kad benamių vis daugiau, kad traukiniai dažnai perpildyti ir spūstys nežmoniškos, ypač dėl „shared economy“ – uberio, lyfto ir kitų pastarojo dešimtmečio naujovių ir kuronių (aukštaitiškai – vargų). Ir kad nebevažiuosiu... Bet vėl... Pastebiu įdomų renginuką, užsirašau į kursus, susitariu susitikti su draugais ar tiesiog kavos puodelio į vietinę kepyklėlę užsimanau nulėkti. Sėdu į mašiną, dūstu spūstyse, moku už tiltą (beje, man Bay Bridge tiltas labai gražus ir visai negaila tų kelių dolerių už kelių minučių malonumą).

Lėtai  //  2020 pavasaris


Nenuginčysi, kad miestas pasikeitė per tuos 20 metų, ypač per pastaruosius  10. Aukštųjų technologijų bendrovės į San Franciską atnešė pinigų, darbo vietų, dangoraižių, bet iš miesto išstūminėja beveik visus, ne aukštųjų technologijų sektoriuje dirbančius... Traukiniuose žymiai padaugėjo „gyvenančių“ telefonuose ir nepakeliančių galvos pasižiūrėti, kas darosi aplinkui, taip pat showmenų, kurie važinėja dykai ir bando linksminti tuos telefone paskendusius... Patraukliai susuktas raguolis meno Bay Bridge tiltas

S an F r an c is k as

ir jo žmonės

71


Kinų kvartalas

muziejuje kainuoja 6 JAV dolerius, kavą prie jo pamiršk, vanduo iš krano nemokamas... Galima dejuoti ir skųstis valandų valandas, kas buvo, yra ir kaip nebebus, bet nuo to turistų skaičius San Franciske nesumažės. Miestas vis tiek turi savo žavesį ir trauką.

Hipių (Haight / Ashbury) kvartalas

72

Amerika

Kaip manote, kas lėmė tokią atmosferą būtent San Franciske, o ne kuriame kitame JAV mieste? Manau, yra daug priežasčių, pradedant unikalia geografine padėtimi (vandenynas, kalnai, vaizdai), klimatu (niekada nei per šalta, nei per karšta), liberalia aplinka ir istorinėmis aplinkybėmis (ji susiformavo per daug metų, įvairius politinius, socialinius ir kultūrinius judėjimus, pavyzdžiui, summer of love ir hipius, „vaivorykštę“ ir gėjų teisių judėjimą) ir daug kitų faktorių, kuriems nagrinėti reikėtų atskiro teksto.

Lėtai  //  2020 pavasaris


Castro kvartalas

San Franciskas išsiskiria spalvingais miesto kvartalais. Gal galite išskirti kelis ir papasakoti, ką ten galima sutikti? Miesto kvartalai, mano nuomone, ir yra įdomiausia miesto dalis. Nuo didžiausio JAV kinų kvartalo (beje, azijiečiai sudaro daugiau nei 30 proc. miesto gyventojų) su turistine, krištolinių liustrų ir pigių niekučių dalimi ir kita, gerokai apšnerkšta, bet autentiškesne dalimi, kur mažame kromelyje, skylėj gali rasti fantastiško ir nebrangaus maisto bei visokių egzotiškų kvapų (nuo įvairių šaknų, žolelių, iki keisčiausios žuvies). Hipių (Haight / Ashbury) kvartalas su ryškaus psichodelinio meno sienomis, įvairaus laikotarpio drabužių ir šiaip keistenybių parduotuvėlėmis bei keliais autentiškais hipiais. Castro (Gėjų) kvartalas su smagiu „Art Deco“ kino teatru ir vaivorykšte. Mission rajonas, nuo kurio ir prasidėjo San Franciskas,

su šiukšlina Latino ir pigaus meksikietiško maisto bei išpuoselėta ir brangia Hipsterių dalimis. Mission kvartalas dar išsiskiria gatvės menu. Tenderloin (šalia miesto Rotušės) su didžiausia benamių koncentracija ir įspūdinga rotuše bei miesto meru. Finansinis kvartalas su „TransAmerica“ ir „Salesforce“ dangoraižiais. Daugiau apie kvartalus esu rašiusi savo tinklaraštyje. Miestas garsėja ir keliais tūkstančiais benamių. Koks vietinių ir turistų santykis su jais? Kodėl namų neturintys žmonės renkasi būtent San Franciską? Turistai jų baidosi, jais stebisi, piktinasi... Vietiniai apsipratę, bet irgi dažnokai pabamba. Kodėl jų čia daug? Todėl, kad nėra žiemos, miestas demokratiškas ir prie miesto rotušės yra jų palaikymo centrų. Benamiai pradėjo čia burtis nuo Vietnamo karo laikų. Miesto valdžia bandė spręsti šią problemą ir vis dar tebesprendžia. Pastaraisiais metais šiai problemai daugiausia įtakos turėjo augančios nekilnojamojo turto kainos. Beje, benamius mes dažnai suvokiame kaip degradavusius žmones, bet

S an F r an c is k as

ir jo žmonės

73


Mission rajonas

retai pagalvojame, kad ta riba tarp „normalių“ ir „benamių“ yra labai trapi. Pavyzdžiui, žmogus neteko darbo, tada būsto, sveikatos draudimo... Ir pasidavė. Rekomenduoju pasiskaityti interviu su San Francisko benamiais ir susipažinti su jų istorijomis portale www.sfchronicle.com. Jei jums reikėtų išskirti vieną žymų dabar ar anksčiau gyvenusį sanfranciskietį, kas jis būtų? Vieno žymaus žmogaus išskirti negaliu, nes San Franciske skirtingai nei Los Andžele ar Niujorke, žvaigždės „nešviečia“. Ar žymus žmogus yra tas, kuris įkūrė „Airbnb“, „Uber“, „Twitter“... Ar muzikos legenda Janis Joplin, ar gėjų teisių gynėjas Harvey’us Milkas? San Franciske ar apylinkėse gyvena ar gyveno:

74

Amerika

Maya Angelou, Joe DiMaggio, Clint Eastwood, Jack London, Nicolas Cage, Robin Williams, George Lucas, Francis Coppola… Jų daugybė. Kalbant apie keliones, kaip manote, kokiems žmonėms galėtų patikti San Franciskas? Ko gero, lengviau įvardyti, kam nepatiktų. Tiems, kurie mėgsta tvarkingus, švarius, architektūriškai subalansuotus ir kruopščiai iššluotus miestus. San Franciske daug keistumo, kurį sunku aprašyti, bet reikia pamatyti. Jis arba patinka, net žavi, arba nervina. Įprasta, kad didesniuose miestuose gyventojai atsargiau žiūri į atvykėlius ir nesileidžia į artimą draugystę. Koks yra jūsų santykis su miestu ir jo gyventojais?

Lėtai  //  2020 pavasaris


San Franciskas yra atvykėlių miestas – į jį nuolat atvyksta ir išvyksta žmonės, tad bendrauti nėra sudėtinga. Su artima draugyste gal sudėtingiau, jei kalbame apie „tikrą“ amerikietį (reliatyvi sąvoka, reikėtų ilgesnio paaiškinimo). Žmonės lengvai susipažįsta ir dažniausiai iš pradžių „nori“ būt draugais, bet dažnai tai būna tiesiog „poza“. Lengviau susidraugauti su iš kitur atvažiavusiais  – jiems irgi reikia draugų. Dažnai nutinka taip, kad vietiniai turistams siūlo aplankyti ne visai tas vietas, kurias „topuose“ mini įvairūs kelionių gidai. Kokios yra jūsų „slaptos“ San Francisko vietos? Konkrečiai nevardysiu, dėl to jos ir „slaptos“ arba tai priklauso nuo interesų. Rekomenduoju miesto turus ir pasivaikščiojimus, vedamus vietinių savanorių (pavyzdžiui, „Sftourismtips“). Į juos retai užsuka turistai, nes šie turai nėra plačiai reklamuojami, bet gidai, savanoriai, kurie juos veda, papasakoja ir parodo nerealių vietų ir yra tikri miesto patriotai. Grįžkime prie jūsų tinklaraščio. Jame publikavote ne vieną interviu su JAV gyvenančiomis lietuvėmis. Ar pažįstate San Franciske gyvenančių moterų iš Lietuvos, kokios jos? Padariau apie 50 interviu su JAV gyvenančiomis lietuvėmis ir pamečiau įkvėpimą. O San

Franciske ir apylinkėse gyvena apie 400 lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių. Pažįstu daugumą lietuvių moterų, nes ilgai dalyvavau vietinės bendruomenės veikloje. Įvairios jos: nuo mokslininkių, akademikių (NASA, „Stanford“, „Berkeley“), menininkių, finansininkių iki aukštųjų technologijų sektoriaus specialisčių („Apple“, „Google“, „Airbnb“). Kaip Lietuvoje skiriasi moterys, gyvenančios Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, taip ir JAV gyvenamoji vieta turi įtakos moterų stilistikai. Madai čia neskiriama daug dėmesio ir stilingesnių žmonių gali sutikti nebent muziejuose ar meno renginiuose. Žinia, lietuvės mėgsta pasipuošti, tai vienintelė rimtesnė proga yra Lietuvių bendruomenės Rudens balius. JAV gyvenate du dešimtmečius. Papasakokite, kokia veikla užsiimate, ar San Franciską vadinate savo namais? Mano pačios profesionali veikla JAV gana įvairi, visko išbandžiau: dirbau mados srityje, startuoliuose, o pastaruosius 2  metus dirbu kaip rinkodaros specialistė namų ir interjero srityje. Kadangi gyvenu San Francisko apylinkėse, o ne pačiame mieste, negaliu jo vadinti savo namais. Platesnė teritorija aplink San Franciską vadinama San Francisco Bay Area, tai čia ir yra mano namai. Per 20 metų susidraugavau su vietine kultūra ir keistenybėmis. Ne viskas patinka, bet išmoksti atsirinkti... Nemanau, kad tai yra galutinė mano stotelė, bet kol kas čia gerai.  //

Daugiau apie San Franciską ir JAV gyvenančias lietuves galima rasti Dianos Plačiakienės tinklaraštyje:

manoamerika.blogspot.com

S an F r an c is k as

ir jo žmonės

75


INSTAGRAM

ATLAS OF HUM ANITY HUMANS O F NEW YO R K @humansofny

Jau dešimtmetį fotografas Brandonas Stantonas fiksuoja Niujorko gatvėse su­tiktus žmones ir jų nuotraukomis dalijasi su 10 mln. stebėtojų „Instagram“ paskyroje. Tačiau mažai kas žino, kad ši sėkmės ir kūrybiškumo istorija prasidėjo tuomet, kai Brandonas prarado darbą ir nakvynės ieškodavo vis pas kitą draugą. Tačiau šį išbandymą jis priėmė kaip ženklą – tuomet tik hobiu buvusį fotografavimą paversti kasdiene duona. Pirmieji Brandono darbai beveik nesulaukė dėmesio, tačiau viskas pasikeitė, kai jis pradėjo dalytis ne tik praeivių portretais, bet ir jų istorijomis.

76

I ns t ag r a m

@atlasofhumanity.official

Visuotinė UNESCO deklaracija apie kultūrinę įvairovę įkvėpė fotografą Martiną Vegasą sukurti projektą „Atlas of Human“, kuris „Instagram“ platformoje turi daugiau nei 20 tūkst. gerbėjų. Šiandien projektas jungia daugiau nei šimtą fotografų iš viso pasaulio, jie dalijasi nuotraukomis, kuriose užfiksuota mūsų planetoje gyvenančių žmonių kultūrinė ir etninė įvairovė. Ši paskyra – lyg kultūrinės antropologijos žinynas, kviečiantis pasaulį pažinti per tai, kas yra brangiausia ir unikaliausia – žmones.

Lėtai  //  2020 pavasaris


INSTAGRAM

REHAHN @rehahn_photography

JIMMY NEL SO N @jimmy.nelson.official

Fotografo Jimmy’io Nelsono meilę žmonėms išugdė jo tėvas geologas, nuo mažų dienų į savo keliones aplink pasaulį pasiimdavęs ir sūnų. Savo nuotraukomis, kurios eksponuojamos visame pasaulyje, Jimmy’is kviečia keliauti su juo ir pažinti mūsų planetoje žmonių kuriamą grožį. Tolimiausios ir uždariausios gentys Jimmy’io nuotraukose – kaip niekada atviros ir nuoširdžios. „Aš noriu parodyti, kad visi esame žmonės ir įvairovė mus vienija“, – sako J. Nelsonas ir kviečia įsimylėti pasaulį iš naujo.

Vietname gyvenantis prancūzas Rehahnas apibūdinamas kaip žmogus, įamžinantis savo modelių sielas. Fotografo darbai iš Indijos, Kubos ir Vietnamo išgarsino jį visame pasaulyje ir pelnė pripažinimą, tačiau dienos pabaigoje didžiausias įvertinimas Rehahnui – žmonių, dažniausiai pirmą kartą gyvenime pamačiusių savo atvaizdą fotografijose, šypsenos ir jaudulys. „Tai leidžia pamiršti visus patirtus sunkumus ir nubraukia visas kelionės dulkes. Tai yra gražiausi mano prisiminimai“, – neabejoja fotografas, kurio „Instagramo“ paskyrą stebi daugiau nei 120 tūkst. gerbėjų.

I ns t ag r a m

77


AFRIKA

Liusė, Baltoji ledi ir kitos Ievos iš Afrikos

G A B R I E L Ė S Š TA R A I T Ė S tekstas Asmeninio albumo, „Pixabay“ ir „Shutterstock“ nuotraukos

Sakoma, kad save geriau pažinti galime tik žinodami savo šaknis ir kokį kelią įveikė mūsų protėviai. Savos giminės šaknų galima ieškoti archyvuose, o su mūsų, kaip žmonių apskritai, protėviais gali būt sunkiau. Keliautoja, kelionių organizatorė ir knygų autorė Gabrielė Štaraitė leidosi po Afriką, ieškodama mūsų visų pramotės.

78

Afrika

Lėtai  //  2020 pavasaris


M OT E R I Š KO D I L B I O I S TO R I JA Susipažinkite – tai Liusė, tolima giminaitė. Kieno? Mūsų visų tolima giminaitė. Pasaulis su ja susipažino 1974  m. lapkričio 24 d., kai du archeologai, Donaldas Johansonas ir Tomas Gray’us Etiopijoje, netoli Hadaro miesto, nusprendė pasukti iš kasinėjimų vietos kitu keliu ir iš savo džipo pamatė gulintį dilbio kaulą, kurį greitai priskyrė hominidams. Šiek tiek paieškojus atsirado ir kaukolė, šlaunikaulis, šonkaulių ir apatinis žandikaulis. Po dviejų savaičių kruopštaus darbo Liusė jau turėjo 40 proc. savo skeleto. Kodėl gi ši maža, mažai kuo šiuolaikinius žmones primenanti būtybė gavo tokį vardą? Tiesiog tą vakarą,

švenčiant šį itin reikšmingą žmonijos istorijos atradimą, mokslininkų stovykloje vis sukosi „The Beatles“ daina „Lucy in the Sky With Diamonds“(„Liusė danguje su deimantais“). Atkurtą Liusės kūną galite pamatyti Nacionaliniame muziejuje Adis Abeboje, o originalūs kaulai guli muziejaus laboratorijose – fosilijos labai trapios. Liusės amžių mokslininkai nustatė iš prie kaulų prilipusių ugnikalnių pelenų  – ji gyveno prieš beveik 3,18 milijono metų. Vos metro ūgio, svėrė apie 30 kilogramų, bet buvo visiškai suaugusi moteris. O kas gi tie hominidai? Jiems priskiriamos visos rūšys, atsiskyrusios nuo Afrikos beždžionių, išlipusios iš medžių ir ėmusios vaikščioti ant dviejų kojų. australopitekai ir

L ius ė ,

B alt o j i le d i

ir kitos Ievos

iš Afrikos

79


Liusės amžių mokslininkai nustatė iš prie kaulų prilipusių ugnikalnių pelenų – ji gyveno prieš beveik 3,18 milijono metų. Vos metro ūgio, svėrė apie 30 kilogramų, bet buvo visiškai suaugusi moteris. Liusė

Kažkada Etiopijos dykynės priminė žalias oazes

Homo šeima (Homo habilis, Homo erectus ir kiti Homo sapiens giminaičiai). Kai važiuoji per Rytų Afrikos lūžių slėnį, kur rasta daugiausia pačių seniausių žmonijos protėvių palaikų, sunku įsivaizduoti, kad šitame akmenuotame niūriame krašte kažkada buvo civilizacija, o dar sunkiau – kad kaip tik ši žemė yra žmonijos protėvynė. Lygiai taip pat sunku patikėti mokslininkais, kurie teigia, jog tais tolimais laikais, kai beždžionė tvirtai atsistojo ant kojų ir lazdą pavertė savo įrankiu, čia buvo ne tvoskiantis karščiu smėlis ir akmenys, o žaliuojantys slėniai. Tačiau taip yra iš tikrųjų. Iš pradžių geologai ir paleontologai įrodė, kad vidurinių Afrikos rajonų klimatas prieš milijonus metų buvo kur kas drėgnesnis negu šiais laikais. Dabar antropologai ir paleontologai įrodinėja, kad kaip tik šiame drėgname šiltų ežerų krašte prasidėjo žmonijos istorija. Etiopijoje rastas Liusės skeletas

80

Afrika

Lėtai  //  2020 pavasaris


Kai važiuoji per Rytų Afrikos lūžių slėnį, kur rasta daugiausia pačių seniausių žmonijos protėvių palaikų, sunku įsivaizduoti, kad šitame akmenuotame niūriame krašte kažkada buvo civilizacija, o dar sunkiau – kad kaip tik ši žemė yra žmonijos protėvynė.

Žaliuojanti Etiopija

L ius ė ,

B alt o j i le d i

ir kitos Ievos

iš Afrikos

81


Etiopijos peizažai

Pirmą kartą Afriką žmonijos protėvyne pavadino Charlesas Darwinas. Didysis evoliucijos teorijos pradininkas manė, kad dėl turtingos tropinės Afrikos floros ir faunos mūsų primityviems protėviams turėjo būti lengviau ieškoti maisto, o šiltas klimatas leido jiems apsieiti be būstų, dėl to sparčiau nyko kūnų plaukuotumas. Tačiau visa tai buvo tik teoriniai samprotavimai, o ne kasinėjimais ir faktais grindžiamos argumentuotos išvados. Antropologija tuo metu žengė pirmuosius žingsnius ir negalėjo pateikti Darwinui jokių įrodymų. Liusės ir kitų hominidų atradimai buvo itin reikšmingi žmonių istorijai.

82

Afrika

B A LT O J I L E D I , KURI VISAI NE MOTERIS Prie Brandbergo kalno Namibijoje rasta apie 43  tūkst. uolų piešinių figūrų. Bet garsiausia iš jų ta, kuri turi savo legendą. Nesvarbu, kad ta legenda išgalvota. 1918 m. sausio 4 d. tyrinėtojas Reinhardas Maackas su savo dviem bendražygiais leidosi nuo aukščiausios Brandbergo viršūnės, į kurią užkopė pirmieji. Nepaisydamas nuovargio ir troškulio Maackas nusprendė paieškoti senųjų piešinių ir prisėdęs pavėsyje pailsėti (dabar ta vieta vadinama Maacko pastoge) surado

Lėtai  //  2020 pavasaris


© Olga Ernst

Brandbergo kalnas Namibijoje

iki tol nepastebėtą figūrą. Griebęs užrašų knygutę ir pieštuką kuo tiksliau nukopijavo. Centrinė figūra priminė piešinius, randamus prie Viduržemio jūros. Jis buvo įsitikinęs, kad tai vyras. Šiuos eskizus po daugiau nei 10 metų pamatė tuo metu pripažintas senosios istorijos tyrinėtojas prancūzas Abbé Henri Breuilis. Jis „patvirtino“ figūrą esant tolimos užsienio kilmės, tačiau pervadino į moterį. Panašiai galvojo ir Breuilio asistentė Mary Boyle, pavadinusi figūrą Baltąja ledi ir palyginusi ją su moteriškomis figūromis, šokančiomis su buliais Knoso rūmuose Kretoje. Taip gimė Baltosios ledi legenda. Petroglifai prie Brandbergo kalno Namibijoje ir Baltoji ledi

L ius ė ,

B alt o j i le d i

ir kitos Ievos

iš Afrikos

83


© Ian Sewell

Bušmenų genties nariai kuria ugnį

Etiopijos serpantinai

Vietovę ištyrinėję archeologai nustatė, kad piešinius ant uolų paliko khoisanai. Tai dvi giminingos grupės – khoikhojai ir sanai – mūsų dar vadinamos bušmenais. Genetikai sako, kad būtent jie labiausiai primena pirmykščius žmones. Nėra aišku, iš kur kilę khoisanai ir kaip paplito Afrikoje  – atėjo iš šiaurės ar kilo iš pietų. Bet kokiu atveju prieš tūkstančius metų būtent jie buvo pirmieji žmonės, gyvenę Pietų ir Rytų Afrikoje.

84

Afrika

Khoikhojai ir sanai mokslininkams įdomūs ne tik dėl genetikos, bet ir dėl to, kad, išgyvenę čia tūkstančius metų, jie nepatyrė jokios socialinės krizės, kuri juos būtų privertusi keisti gyvenimo būdą. Būdami medžiotojais ir rinkėjais, jie viską gauna iš gamtos, bet ne nugalėdami ją, o prisitaikydami prie jos sąlygų. Khoikhojai, tapę piemenimis, atsiskyrė nuo sanų ieškodami daugiau erdvės savo bandoms ir saugodami jas nuo

Lėtai  //  2020 pavasaris


medžiotojų. Pirmieji europiečiai mistifikavo šias gentis, laikydami jų žmones biblinio Chamo palikuonimis, t. y. tais, kuriems būdingas incestas. Tais laikais atvežti raupai išnaikino apie 90 proc. gyventojų. Bet grįžkime prie Baltosios ledi, kuri iš tiesų yra šamanas – be krūtų, bet laikantis lanką bei strėles ir net turintis išpieštą penį. O balta kūno spalva nereiškia, kad tai svečias iš Europos, kaip iš šalia esantis raudonas

© Ian Beatty

Bušmenų genties narys

L ius ė ,

B alt o j i le d i

ir kitos Ievos

iš Afrikos

85


dramblys nėra iš Marso. Pasigilinus į bušmenų kultūrą, šis šamanas, ko gero, yra išsitepęs baltuoju moliu, pasiekęs transo būseną ir kviečia taip reikalingą lietų. Tačiau net ir akivaizdūs neatitikimai su moters paveikslu, netrukdė ir toliau kurti teorijas apie europietišką baltos figūros kilmę – Baltoji ledi buvo ir vikingų palikuonė, ir Iberijos pusiasalio prekybininkė. Šiai „damai“ tikriausiai apie 2 000 metų.

SMALSU SURASTI, KUR BUVO ROJUS

Tačiau net ir akivaizdūs neatitikimai su moters paveikslu, netrukdė ir toliau kurti teorijas apie europietišką baltos figūros kilmę – Baltoji ledi buvo ir vikingų palikuonė, ir Iberijos pusiasalio prekybininkė.

86

Afrika

Mitochondrinė Ieva – mokslininkų duotas pavadinimas moteriai, kuri yra visų dabar gyvenančių žmonių bendras paskutinis protėvis pagal moteriškąją liniją. Jos mitochondrinė DNR šiuo metu yra visuose gyvenančiuose žmonėse. Manoma, kad mitochondrinė Ieva gyveno kažkur Afrikoje maždaug prieš 170–200 tūkst. metų. Ji buvo bušmenė. Galbūt gyveno ten, kur dabar plyti druskų lygumos Makgadikgadi (Botsvana). Kaip ir Rytų Afrikoje, čia seniai pasikeitė klimatas ir žaliuojančios, maisto gausios lygumos virto dykynėmis, kur tik kartą per metus iš Angolos atitekėjusio kasmetinio lietaus upės per unikalią Okavango deltą pasiekia Makgadigadi ir trumpam sugrąžina kunkuliuojančią gyvybę. Mitochondrinė DNR, atsakinga už ląstelės funkciją paversti maistą į energiją, paveldima tik per motinos liniją, priešingai nei žmogaus ląstelės branduolio DNR, kuri paveldima iš abiejų tėvų. Tai puikus būdas atsekti žmonijos genealogiją. Tai sudėtinga suprasti net ir patiems mokslininkams, kurie moteriškąją liniją surado Pietų, o vyriškąją liniją  – Vakarų Afrikoje. Aišku tik viena – Ieva su Adomu tikrai gyveno žaliame, klimato pokyčių nepaliestame rojuje Afrikos žemyne.   //

Lėtai  //  2020 pavasaris


L ius Ä— ,

B alt o j i le d i

ir kitos Ievos

iĹĄ Afrikos

87


#ATRANDULIETUVĄ

Archeologė Gabrielė Gudaitienė:

akmens amžius mus išmokė gyventi Žemėje

G A B R I E L Ė G U DA I T I E N Ė Kalbėjosi Dalia Smagurauskaitė Asmeninio albumo nuotraukos

Prieš kelis milijonus metų prasidėjusi ir vos prieš kelis tūkstančius metų pasibaigusi epocha, anot archeologės Gabrielės Gudaitienės, mums suteikė visų pagrindinių žinių, reikalingų išgyventi šiame pasaulyje. Tačiau apčiuopiamo paliko ne tiek ir daug, o maži radiniai dažnam atrodo nereikšmingi ir nuobodūs. Visgi archeologė tvirtina, kad kasinėjant niekada nebūna nuobodu, o kartais net tenka aiškintis su policija dėl kastuvo ir juodų maišų automobilio bagažinėje. Tad viskas apie archeologiją ir akmens amžių iš pirmų lūpų.

88

# a t r an d u L ie t u v ą

Lėtai  //  2020 pavasaris


Prieš 10 000 metų egzistavusio ežero vieta Dūkšteliuose. Jo krante buvusią senovės gyvenvietę kasinėjame jau daug metų.

Gal galite trumpai papasakoti, kas yra dažną išgąsdinantis akmens amžius? Jeigu labai trumpai – tai 90  proc. žmonijos istorijos. O jei šiek tiek išsamiau, tai laikotarpis, iš kurio paveldėjome beveik visas daiktų idėjas, jame susiformavo žmogus, kaip sociali ir kūrybiška būtybė, tai epocha, iš kurios mus pasiekė visos pagrindinės žinios apie gebėjimą gyventi Žemėje, nors apie pačią epochą žinių turime labai mažai.

Vieniems – tai laikai, kai gyvenome vadinamajame „rojuje“, kitiems  – gūdi ir nepažini praeitis, tačiau jei jos nebūtų buvę, mes dabar nebūtume tokie, kokie esame. Ši epocha prasidėjo prieš kelis milijonus metų, o baigėsi ne taip jau ir seniai  – vos prieš keletą tūkstančių metų. Kai kuriose pasaulio vietose žmonės dar dabar gyvena akmens amžiuje, turiu omenyje ne paiką savo kolegos pavadinimą „kaip iš akmens

A r c he o l o g ė G ab r iel ė G u d ai t ien ė : a k m ens   a m žius m us i š m o k ė g y v en t i Ž e m ė j e

89


Vieniems – tai laikai, kai gyvenome vadinamajame „rojuje“, kitiems – gūdi ir nepažini praeitis, tačiau jei jos nebūtų buvę, mes dabar nebūtume tokie, kokie esame.

Perkasa Dūkšteliuose anksti ryte. Kartais tenka keltis pusę penkių, jei noriu spėti nusifotografuoti perkasą iki šešėliui pasitraukiant.

amžiaus“, akcentuojant jo atsilikimą. Kaip minėjau – tai epocha, be kurios žmogaus evoliucija neįmanoma, tai pirmoji jos stadija, kurią visame pasaulyje žmonės išgyveno truputį skirtingu metu. Akmens amžius yra ir mūsų vidinis „aš“, ir priešistorinių daiktų krūva muziejuje, ir smėlio su artefaktais sluoksnis po žeme, kuria vaikštome... Viskas priklauso, kuriuo aspektu norime tą akmens amžių matyti. Na, o mokslui tai yra žmonijos vystymosi laikotarpis, iš kurio dėl įvairių cheminių ir fizinių veiksnių iki mūsų dienų daugiausia išliko artefaktai, pagaminti iš akmens. Dėl to taip tą epochą ir vadiname. Nors iš kitų medžiagų pagamintų daiktų žmonių buityje buvo gerokai daugiau, ir tai turėtų būti medienos, ragų, kaulų, odų, kailių, akmens amžius, jei iš

90

# a t r an d u L ie t u v ą

tiesų rastume viską, ką anuomet žmogus po savęs paliko. Kaip atrodė dabartinė Lietuvos teritorija akmens amžiuje – ar labai skyrėsi nuo to, ką matome dabar (reljefas, gyvūnija, augalija)? Lietuvos kraštovaizdis akmens amžiuje gerokai skyrėsi nuo dabartinio, tačiau ir skirtingu akmens amžiaus metu  – paleolite, mezolite ir neolite – tas vaizdas skyrėsi. Būta daugiau ežerų ir upių, augmenija paleolite priminė dabartinę Suomiją, o neolite vyravo tankūs miškai, plaukiojo dvimetrinės lydekos, ežeruose augo vandens riešutai. Kiek kitokia buvo ir pajūrio kranto linija. Man norėtųsi akcentuoti žmoniją kaip kraštovaizdžio elementą: žmonių gyvenviečių

Lėtai  //  2020 pavasaris


Radus radinį, jį žymime vėliavėle. Kartais tų vėliavėlių būna tiek, kad pasidaro sunku kasinėti.

tankį, suniokotos gamtos dalį, savaip sureguliuotą gyvūniją. O kur dar sąvartynais, karjerais, gamyklų kvartalais ir betono miestais paversti kadaise egzistavę gražūs upių slėniai... Dabarties ir praeities kraštovaizdį labiausiai pakeitė ne gamta, klimatas, o pats žmogus. Ir jei ne jis, dabar aplink save turėtume daugmaž mezolitinį kraštovaizdį, t. y. tokį, kokio būta prieš kokius 8 000–9 000 metų. Neolite, prieš kokius 6  000 metų, buvo pasiektas klimato šiltumo pikas, kai buvo net šilčiau, nei yra dabar. Po jo teoriškai turėjo sekti atvėsimas, pasibaigsiantis nauju ledynmečiu. Kas ten žino, gal mes su savo globaliniu atšilimu grįšime prie to „neolitinio“ piko, o gal visgi patirsime miniledynmetį, apie kurį jau kalba kai kurie mokslininkai.

Dabarties ir praeities kraštovaizdį labiausiai pakeitė ne gamta, klimatas, o pats žmogus. Ir jei ne jis, dabar aplink save turėtume daugmaž mezolitinį kraštovaizdį, t. y. tokį, kokio būta prieš kokius 8 000–9 000 metų.

A r c he o l o g ė G ab r iel ė G u d ai t ien ė : a k m ens   a m žius m us i š m o k ė g y v en t i Ž e m ė j e

91


Sumuštinių pusryčiams jie nevalgė, tačiau kiaušinienė ar džiovintos mėsos ir šakniagumbių sultinukas galėjo garuoti jų rankose (ne ant stalo).

Kaip galėjo atrodyti įprasta akmens amžiaus Lietuvos teritorijos gyventojo diena, kokia buitis jį supo? Na, ta diena, matyt, priklausė nuo to, ar esi akmens amžiaus vaikas, ar suaugęs žmogus, ar vyras, ar moteris. Tačiau visi jie prabusdavo be žadintuvų savo laikinose iš karčių sumontuotose pašiūrėse, dengtose žvėrių odomis bei kailiais, susikurdavo laužą pusryčiams. Sumuštinių jie nevalgė, nes dar neegzistavo duona ir sviestas, juo labiau lydytas sūrelis. Tačiau kiaušinienė ar džiovintos mėsos ir šakniagumbių sultinukas galėjo garuoti jų rankose (ne ant stalo). Stovykloje būdavo daug vaikų klegesio, bendravimo, ir pasipykimų, ir pasitarimų, kur tądien bus galima nueiti pauogauti, keliese eis žvejoti, ar vakare valgys likusią elnio, susimedžioto prieš savaitę, kulšį. Netrukus visi išsiskirstydavo daryti savos veiklos.

92

# a t r an d u L ie t u v ą

Vaikai taip pat skubėdavo su savais darbais: kas šakų parinkti, kas pasirūpinti mažesniuoju broliu, bet natūraliai per jų dieną buvo daug žaidimo ir kūrybos. Mamos, be abejo, gamindavo ir ruošdavo maistą, prie upelio plaudavo ir išdorodavo žuvis, vyrai pasišaipydami vienas iš kito susikraudavo medžioklės reikmenis, išsiruošdavo palei upę į tam tinkamas vietas. Stovykloje kelios šeimos šurmuliuodavo iki pat vakaro, kol visi susiburdavo prie vakarienės laužo ir imdavo dalytis dienos įspūdžiais – kam pavyko per tą dieną prisigaminti gerų strėlių antgalių iš titnago, o kas miške matė šerno pėdsakus ir kuria planą, kur ryt pabandytų statyti spąstus. Visi pasamprotaudavo, kad jau už savaitės kitos bus galima pakuotis daiktus ir keliauti toliau, ieškoti naujos stovyklos vietos. Užmigdavo visi jaukiai ir šiltai savo kailių paklotuose: mažyliai šalia juos žindančių mamų, o šuo susisukdavo ties pašiūrės prieangiu. Kokie dažniausi akmens amžiaus radiniai aptinkami? Pats dažniausias radinys, pasitaikantis bent dešimt kartų dažniau nei kiti, – titnago nuoskalos. Tai nuo titnago skaldymo ir įrankių gamybos atlikusios nuskeltos nereikalingos dalys. Jos galėtų būti atitikmuo skiedrų, kurios lieka obliuojant medinį daiktą – nereikalinga šiukšlė, tačiau įrodymas, kad procesas vyko. Mes iš jų išskaityti galime nelabai daug, tačiau konstatuojame esminį faktą  – akmens amžiaus paveldo buvimą konkrečioje vietoje. Koks labiausiai nustebinęs radinys? Na, nustebinti radinys gali keliais būdais. Arba jis yra ten, kur nesitikėjai, arba jis yra toks, kokio nesitikėjai, ypač datavimo prasme. Tokių atvejų pasitaiko gana dažnai, nes archeologijoje beveik niekada nebūna taip, kaip archeologas tikisi. Tai ne vadovėlinis

Lėtai  //  2020 pavasaris


Taip atrodė mano ranka po pabandymo skaldyti titnagą – štai is kur kilo pasakymas „nenuskilo“.

mokslas. Beveik visada archeologas tyrimų laikotarpiu keliskart koreguoja savo išankstinį vaizdinį apie kasinėjamą objektą, jo prasmę, senumą ir funkciją. Mane labiausiai nudžiugina akmens amžiaus gyvenviečių elementų – pastatų, židinių  – dėmės, kurios atidengiamos tuomet, kai archeologas galvoja, kad perkasa baigta, įžemis (dugnas) jau pasiektas. Tada, nors jau ir esi labai pavargęs, bet dažniausiai prasideda pats įdomumas ir netikėti radiniai. Dažnai tai reiškia nebeįsitekimą į laiko terminus ir kelias dienas papildomo darbo. Tie, kurie norėtų pažinti akmens amžiaus Lietuvą, kur turėtų keliauti, kokias vietas aplankyti? Pirmiausia reiktų važiuoti į žmonių mažai paliestas vietas. Tiesiog į mišką, prie upės, prie ežero, kur gražu, kur gera, kur statytumėtės

palapinę ir mielai praleistumėte pora dienų. Labai didelė tikimybė, kad į tokią vietą atėjote ir ja žavitės ne pirmieji – kokio metro gylyje galimai rastumėte žmonių, kurie čia stovyklavo prieš 10 ar 7 tūkst. metų, palikimo. Dzūkija yra garsi savo titnago klodais. Tai žaliava, be kurios akmens amžiuje neapsiėjo niekas. O gero titnago rasti ne taip jau ir lengva. Tačiau Pietų Lietuvoje yra vietų, kur jo žemėje daugiau nei pačios žemės. Pavyzdžiui, Titno ežero apylinkėse. Jei norite pamatyti akmens amžiaus radinius, paveldą, tai reikia važiuoti į muziejus. Beveik visi istorijos muziejai ką nors turi, o kartais galima jų dar ir paklausti, ar yra ko nors seno, laikomo ne ekspozicijoje. Tačiau į vietoves, kur kadaise buvo akmens amžiaus gyvenviečių, deja, pasikviesti negaliu. Nes tai dažniausiai tėra pieva ar miško pakraštys, kuris paprastam piliečiui bus tik pieva ir tik miško pakraštys.

A r c he o l o g ė G ab r iel ė G u d ai t ien ė : a k m ens   a m žius m us i š m o k ė g y v en t i Ž e m ė j e

93


Šiuo atveju mano freelancinimas yra labiau visuomenės edukavimas. Teikiu konsultacijas dėl archeologinio paveldo, skaitau paskaitas apie akmens amžių tiek pradinukams, tiek įmonių vadovų renginiuose, taip pat yra tekę kurti paveldo naratyvus nekilnojamojo turto plėtros projektams, kai juos užsako statybos įmonės arba turtą tam tikroje vietoje ketinantys įsigyti pirkėjai. Savo kolegoms padedu sutvarkyti titnaginius radinius, sudarau jų aprašymus bei tušu ir plunksna nupaišau jiems jų iliustracijas. Tad paradoksalu, bet viskas, ką paminėjau, nėra kasimas. Beje, dabar jau dirbu projektų vadove Lietuvos nacionaliniame muziejuje, tad ir informaciją derėtų atsinaujinti.

Braižymas ir fotografavimas yra didžioji mano kaip vadovės darbo dalis perkasoje.

Jūsų profilyje lad.lt parašyta: – „laisvai samdoma archeologė“. Prisipažinsiu, kad pirmą kartą matau tokią freelancinimo formą. Ar tai reiškia, kad galima jus pasamdyti tyrinėti nuosavo kiemo? Archeologijoje freelancinimas yra įprasta praktika, egzistuojanti greta įmonių, atliekančių archeologinius kasinėjimus. Aš galiu atvažiuoti kasti jūsų kiemo, nes man tai leidžia specialisto atestatas. Tačiau tokio pasiūlymo kol kas dar niekada nesu priėmusi, nes susitelkiau į mokslinius tyrimus, objektus, kurie man įdomūs. Kitaip tariant – tai niekada nebuvo mano darbas, ir jei jūsų kieme aš neužuodžiu akmens amžiaus, tai ten savo kastuvo nebesiu. O jei užuosiu, tai galimai kasiu ir be užmokesčio, iš idėjos.

94

# a t r an d u L ie t u v ą

Klausiau, kaip atrodė akmens amžiaus gyventojo diena. O kaip atrodo jūsų darbo diena? Spėju, kad klausiate ne apie darbo muziejuje dieną, nes ji yra tokia pati, kaip visose įmonėse – susitikimai, posėdžiai, lakstymas, skambučiai, elektroniniai laiškai, brainstorminimas. O per kasinėjimus mano diena atrodo visai kitaip. Prabundu palapinėje kartu su paukščiais, tarp 5 ir 6 ryto. Apie pusvalandį dar galiu praleisti strateguodama, ką šiandien kurioje perkasoje dirbsime, susidėlioju, ką reikia padaryti ir ką norėčiau padaryti. Apsirengiu šaltus smėlėtus darbinius drabužius ir einu prie laužo, kur ekspedicijos dalyviai jau verda kavą. Pasikalbame, pusryčiams suvalgome grikių košės ir kulniuojame dirbti. Pati kasu minimaliai, daugiausia stebiu, kaip kasa kiti, kaip į radimo vietas sminga vėliavėlės, kaip atidengiamos įvairių spalvų dėmės perkasos dugne. Vaikštau aplink savo duobę – perkasą – ir nuolat turiu mintyse skaičiuoti, galvoti, kada reikės valyti sieneles, kada reikės fotografuoti, braižyti,

Lėtai  //  2020 pavasaris


Kartais ekspedicijoje savanoriai miške ant laužo išverda net cepelinų. Tuo tarpu aš turiu tiek daug darbo, kad net negaliu nueiti iki stovyklos pavalgyti, tad cepelinus gaunu tiesiai į perkasos duobę.

nes tai – valandų klausimas. Turi turėti galvoje dirbančių žmonių ir darbo vietų skaičių, prastovas, debesuotumą dėl fotografavimui reikalingo apšvietimo, pietų pertraukas ir lietų. Nuo sprendimo ką nors nufotografuoti iki kadro praeina pusdienis. Valgome dar keturiskart per dieną, paskutinįkart po darbų. Vakarienei visuomet ant laužo virta sriuba. Tada einu su visais maudytis į tvenkinį, o vakare sėdžiu prie laužo, baidau uodus, kol išdžiūna plaukai. Stovykla dūzgia dar keletą valandų, tuomet visi su žibintuvėliais rankose išsivalome dantis ir sulendame poilsio į palapines. Kai gerai pagalvoji, tai nelabai kuo ta mano diena skiriasi nuo akmens amžiaus gyventojo.

Kai gerai pagalvoji, tai nelabai kuo ta mano diena skiriasi nuo akmens amžiaus gyventojo.

A r c he o l o g ė G ab r iel ė G u d ai t ien ė : a k m ens   a m žius m us i š m o k ė g y v en t i Ž e m ė j e

95


Mūsų stovykla Pabartonių kaimo miške. Čia pasislėpę gyvename iki penkių savaičių, kol kasinėjame už šimto metrų esančią senovės gyvenvietę.

Ar sutinkate, kad archeologo darbas reikalauja kantrybės ir atsidavimo? Juk ne kiekvienas gali pastebėti strėlių antgalius ar net sėklas. Kokių dar savybių reikia? Smulkiems artefaktams pastebėti reikia tiesiog gero regėjimo ir žinių, kaip tie artefaktai gali atrodyti. Juk dažniausiai randame tik jų fragmentus, artefaktus, pakeitusius spalvą, tekstūrą, pabuvusius ugnies kaitroje. O sėklos yra ne pastebimos, o specialiai išieškomos. Tam per tyrimus tikslingai imami grunto kibirai – mėginiai – kad po to juos išplovus būtų galima po mikroskopu peržiūrėti atsisijotą organinę medžiagą. Tada, viena akim žvelgdami per mikroskopo akutę, kita – į augalų atlasą, atsirenkame sėklas.

96

# a t r an d u L ie t u v ą

Kantrybės ir atsidavimo reikia ne tam. Šios savybės reikalingos kasinėjimams organizuoti, dirbant su niekada nekasinėjusiais savanoriais, projektams ir straipsniams rašyti. Atsidavimas ir kantrybė dažniausiai pasiekia ribas, kai reikia užbaigti perkasą, ją užkasti, susitvarkyti visą kasinėjimų inventorių. Po viso to grįžus namo dažniausiai bent kelias savaites apie kasinėjimus nesinori nė pagalvoti. Ar dažnai tenka patirti kuriozinių situacijų darbe, pavyzdžiui, vežtis iškastą gruntą namo plauti vonioje? Na, beveik visada iškastą gruntą vežuosi plauti namo, tad to kuriozu nepavadinsi. Jei

Lėtai  //  2020 pavasaris


Yra tekę ankstų rytą policijos reidą vykdantiems pareigūnams rodyti bagažinės turinį ir aiškinti, kas tie juodi maišai ir kastuvai, ir ką aš čia miške veikiu, kai visi normalūs žmonės dar miega.

neišsiplaunam jo per kasinėjimus, tai tenka daryti savo vonioje ar sodyboje prie šulinio. Iki kol nebuvau susiremontavusi vonios, tai darydavau be gailesčio, dabar jau ji yra tokiems dalykams uždrausta zona. Keliskart teko vežtis namo degusius žmonių kaulus ir juos plauti, džiovinti ant savo palangės. Nelabai jauku yra bažnyčios šventoriuje kasti žmonių kapus, kai pro duobę į mišias eina senjorai, kurie persižegnojimais tave laimina pamatę, ką darai. Ne tiek kuriozine situacija, kiek nelaime būtų galima pavadinti avariją, kai po penkių savaičių trukmės ekspedicijos vakare važiuojant daiktais prikimštu automobiliu namo į mane visu greičiu įvažiavo

kita mašina, sumalė man pusę automobilio, ir, laimei, nekliudė mano kojų. Kitąsyk į mano perkasą vos nenutūpė oro balionas, kurio pilotas susizgribo ir vėl ėmė kilti tik paskutiniu momentu, pamatęs, kad aš stoviu nustėrusi savo perkasos duobėje. Yra tekę ankstų rytą policijos reidą vykdantiems pareigūnams rodyti bagažinės turinį ir aiškinti, kas tie juodi maišai ir kastuvai, ir ką aš čia miške veikiu, kai visi normalūs žmonės dar miega. O kartais kuriozai būna gyvenimiški, net nelabai susiję su archeologija, kai, pavyzdžiui, vidury nakties tenka guosti kasėjus, kad nebijotų į stovyklą atėjusio briedžio.

A r c he o l o g ė G ab r iel ė G u d ai t ien ė : a k m ens   a m žius m us i š m o k ė g y v en t i Ž e m ė j e

97


Turime daug tyrimus gerai gebančių atlikti archeologų, reikia manyti, kad jie išugdys ir gabių mokinių ateičiai. Spragų turime keliose srityse, bet ir jas ateities kartos užtaisys. Viena tokių – per silpnas mūsų archeologijos mokslo pasiekimų pristatymas užsienio kolegoms. Kita  – kartais labai nepalankus visuomenės požiūris į archeologinį paveldą, ypač, kai tai susiję su konkrečiu žemės sklypu, konkrečiu vystomu projektu, konkrečiu turtu. Gaila, bet jei šiandien nekovosime su asmeninio turto iškėlimo aukščiau valstybinio, bendro visų žmonių turto, problema, ateityje bus labai apmaudu ir gėda. Paveldas nėra atsinaujinantis kultūros resursas, tą linkėčiau įsidėmėti visiems.

Kai niekas nepadeda perkasoje – Dūkštelių senovės gyvenvietė

Kokia archeologijos situacija šiuo metu Lietuvoje – ar ateities kartos dar turės ką tyrinėti, ar jau viskas iškasta? Archeologijos situacija Lietuvoje, mano galva, gerėja todėl, kad mokslininkai įsisavina vis daugiau naujų metodų. Dėl likusio archeologijos radinių po žeme kiekio nereikia jaudintis apskritai, jo užteks dar ne vienai kartai. Ir vis dėlto, tai – mokslas, kuriam praktikos niekada nėra per daug, jis stebina mokslininkus kiekvieną sezoną. Kiekviena situacija, kiekvienas archeologinis objektas reikalauja išskirtini dėmesio, dažniausiai  – net ne vieno archeologo nuomonės ir žinių, tačiau ir tai po to visi matome, kad kasinėjant buvo padaryta klaidų.

98

# a t r an d u L ie t u v ą

Akmens amžiaus radiniai estetika ir grožiu galbūt ne visada prilygsta viduramžių ar renesanso epochų palikimui, tad kaip nespecialistui įžvelgti tų mažų mūsų priešistorę liudijančių radinių grožį, įdomumą? Iš tiesų, kai vyksta akmens amžiaus gyvenvietės kasinėjimai, mus aplankantys žmonės dažniausiai sutrinka pamatę ryžio dydžio titnago nuoskalas, kurias renkame ir žymimės žurnale, dedame į atskirus maišelius. Palinkėjimas „rasti ką nors didesnio“ nuaidi per kiekvieną apsilankymą. Šie radiniai įdomūs dėl savo konteksto. Tai yra didelio paveikslo detalės, o tas paveikslas ypatingas pirmiausia dėl savo senumo. Sutikite – jausmas, kai iš smėlio paimi daiktą, kuris paskutinįkart buvo rankose laikytas prieš 10  000 metų, yra tikrai nepakartojamas. Vėliau dar ir aiškinamės jo funkciją, kuri anaiptol ne visuomet aiški, ir tas galvosūkis taip pat būna labai intriguojantis. Viduramžių medžiagoje viskas kur kas aiškiau: lėkštė yra lėkštė, žiedas yra žiedas, samtis yra samtis. O akmens amžiuje

Lėtai  //  2020 pavasaris


Kasinėjimai Pamerkių atodangoje: virš galvos keli metrai biraus smėlio

A r c he o l o g ė G ab r iel ė G u d ai t ien ė : a k m ens   a m žius m us i š m o k ė g y v en t i Ž e m ė j e

99


Stoviu Pamerkių atodangoje, kur prieš metus kasiau viduramžių laikų medinį šulinį

tegali pasakyti, kad šiuo daiktu buvo kažkas pjauta... Kažkas minkšto, gal mėsa... Ir tada jau kuriamas medžioklės, maisto gamybos vaizdinys, kurį papildo kitos smulkios detalės, rastos aplink. Įdomios ir titnago skaldymo technologijos, jos labai sudėtingos ir įvairios. Ne akmens amžiaus specialistui tai atrodo labai paprasta iki tol, kol pats nepabando nuo akmens nuskelti bent vieną gabalėlį nenusidaužęs krumplių. Iš savos patirties galiu pasakyti, kad išmokti rišti kilimą ar pagaminti vazelę žiedžiamuoju ratu

100

# a t r an d u L ie t u v ą

yra kur kas lengviau nei meistriškai nuskelti nuo titnago luito vieną skeltę. Ką jaučiate ar galvojate kasdama, ar tai galima palyginti su meditacija? Tai ne tik galima palyginti su meditacija, tai ir yra meditacija. Daug žmonių, jau seniai baigusių archeologijos mokslus ir net nebedirbančių toje srityje, atvažiuoja į mano ekspedicijas būtent dėl šio jausmo. Tai yra puiki terapija norintiems pabūti su savimi, „įsižeminti“, basomis kojomis jausti perkasos

Lėtai  //  2020 pavasaris


Retas žmogus savo darbe turi tiek daug laiko pabūti tiesiog su savimi ir tuo pat metu dirbti. Pora dienų perkasoje kartais gali atpalaiduoti smegenis labiau nei savaitė atostogų su šeima kurorte.

smėlį, klausytis paukščiukų čiulbėjimo, atradus radinį patirti glaudų sąlytį su priešistore. Reikia pridurti, kad kasinėdamas žmogus darbui panaudoja tuos raumenis, kurių neprireikia biure ar vairuojant, todėl dažnam naujokui po to skauda įvairias kūno vietas. Ant delnų bematant formuojasi pūslės, kurias reikia pritrinti iki mazolių, kaip grojant gitara. Tad daug kas pirmas dienas galvoja apie patogesnę kasinėjimo padėtį, apie skausmelius, tačiau vėliau jau mintys nukrypsta kitur.

Retas žmogus savo darbe turi tiek daug laiko pabūti tiesiog su savimi ir tuo pat metu dirbti. Pora dienų perkasoje kartais gali atpalaiduoti smegenis labiau nei savaitė atostogų su šeima kurorte. O ir pokalbiai perkasoje yra paties įvairiausio spektro, ypač kai susitinka labai skirtingų sričių atstovai. Archeologija ir pats akmens amžius, pokalbiai apie jį mus visus suartina ir suvienija, nes tai absoliučiai visiems mums bendra nepaisant mūsų tapatybės, rasės, sveikatos, gebėjimų, išvaizdos ar gyvenamosios vietos.  //

A r c he o l o g ė G ab r iel ė G u d ai t ien ė : a k m ens   a m žius m us i š m o k ė g y v en t i Ž e m ė j e

101


#ATRANDULIETUVĄ

Mariaus Semaškos žvilgsnis į

Sirvėtos regioninį parką

M A R I AU S S E M A Š KO S nuotraukos

Sirvėtos regioninio parko vyriausiasis kraštotvarkininkas ir fotografijos entuziastas Marius Semaška į Rytų Lietuvoje esantį Sirvėtos regioninį parką žvelgia ne tik kaip specialistas, bet ir pro fotoaparato objektyvą. Jo sukurti trumpi filmukai apie Švenčionių kraštą ir Kačėniškės piliakalnį sužavėjo lietuvius. Marius išrinko penkis Sirvėtos regioninio parko objektus, kuriuos rekomenduoja aplankyti dar šį pavasarį.

102

# a t r an d u L ie t u v ą

Lėtai  //  2020 pavasaris


Adamavo ąžuolas Priemolio dirvožemiai, labiau paplitę rytinėje Sirvėtos regioninio parko dalyje, yra tinkami ąžuolams augti. Kai kurie medžiai dėl savo gamtinio išskirtinumo ar dėl su jais susijusių istorijos aspektų

paskelbti saugomais. Būtent toks yra didžiulis Adamavo ąžuolas. Skaičiuojama, kad šiam buvusioje dvarvietėje augančiam medžiui apie 600 metų. Ąžuolo kamieno apimtis – 6,65 m, aukštis – 26,5 m.

Ma r iaus S e m a š k o s ž v ilgsnis į S i r v ė t o s r egi o ninį pa r k ą

103


Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras Lankytojų centre, įsikūrusiame buvusio dvaro svirne, Šventos kaime, Švenčionių rajone, atvykę keliautojai, naudodamiesi informaciniais terminalais ar apžiūrinėdami vidaus ekspoziciją „Mitologija“, sužinos daugiau apie saugomoje teritorijoje esančius lankytinus gamtos bei kultūros paveldo objektus, suvoks žmogaus santykį su supančia aplinka.

104

# a t r an d u L ie t u v ą

Lėtai  //  2020 pavasaris


Mitologinis mokomasis takas Tako, kuris yra čia pat, šalia Lankytojų centro, ilgis apie 1 km, juo keliaujantis žmogus pamato 17  akmeninių skulptūrų, įkūnijančių senąsias lietuvių dievybes ir mitologines būtybes. Tai tarsi vidaus ekspozicijos temos tęstinumas. Eidami taku lankytojai gali susipažinti ne tik su mitologija, bet ir su gamta. Čia dažnai rengiamos ir edukacinės programos.

Ma r iaus S e m a š k o s ž v ilgsnis į S i r v ė t o s r egi o ninį pa r k ą

105


Kačėniškės piliakalnis Tai išskirtinė pailga Šiaurės Nalšios aukštumos kalva. Iš rytų pusės prie jos tyvuliuoja Mergežeris, o iš vakarų – telkšo pelkės. Piliakalnį supa miškingos kalvelės, nuo jo atsiveriantis vaizdas tikrai išskirtinis. Atliekant archeologinius kasinėjimus nustatyti keli šio kultūros paveldo objekto apgyvendinimo laikotarpiai. Priešingame krante esanti kalvelė su atragiu, kuris kaip sausumos trikampis baigiasi ežere, buvo alkavietė. Ši vieta vadinama Varcekalniu. Tokios kraštovaizdžio detalės turėjo išskirtinę vietą pasaulėjautoje. Nuo šių metų iki Kačėniškės piliakalnio driekiasi naujas pažintinis takas.

Lino verdenės šaltinis Verdenė, Lino vardu vadinama, kiekvieną sekundę papildo Sėtikio ežerą beveik šešiais litrais gėlo šaltinio vandens. Per parą čia „išverdama“ apie 500 kubinių metrų geriamojo vandens. Respublikinės reikšmės hidrogeologinis gamtos paminklas sukuria aplink save ypatingą erdvę. Vieta tikrai žinoma ir vietiniai žmonės dažnai užsuka čia pasisemti vandens, pailsėti ir pasigrožėti išskirtine aplinka. Lino verdenės šaltinis dažnai tampa vienu įdomiausių pažintinio maršruto objektų. Laikytas jis stebuklingu, mat ligoniai, atsigėrę šio vandens, kaip mat išgydavę. 106

# a t r an d u L ie t u v ą

Lėtai  //  2020 pavasaris


Daugiau Mariaus Semaškos nuotraukų ir vaizdo projektų žiūrėkite

www.mariussemaska.lt

Ma r iaus S e m a š k o s ž v ilgsnis į S i r v ė t o s r egi o ninį pa r k ą

107


ISTORIJA

MAŽOSIOS LIETUVOS ATGARSIAI  Elenos ir Broniaus prisiminimai apie laikus ir žmones

Istorijas užrašė

DA I N I U S K I N D E R I S Luko Pilecko nuotraukos

Keliautojas, knygų autorius Dainius Kinderis Mažojoje Lietuvoje lankosi dažnai ir pastebi, kaip pamažu senųjų gyventojų mažėja, o jų prisiminimai lieka neužrašyti. Būtent todėl aplankė Aušgirių gyventojus Eleną Bajorinienę-Globytę ir Bronių Ambložiejų, kurie prisiminė pokario metus ir žmones.

108

istorija

Lėtai  //  2020 pavasaris


Aušgiriai 1939 metais

IŠTUŠTUJĘ KAIMAI 1945-ieji. Trečiasis Reichas – nacistinė Vokietija kapituliuoja, užleisdama pozicijas Raudonajai armijai ir prarasdama Rytprūsius  – Kionigsbergo kraštą (dabartinė Kaliningrado sritis). Šimtai tūkstančių vokiečių traukiasi į Vakarus už savęs palikdami ištisus miestus ir kaimus. Didžioji dalis klestėjusių vietovių tampa ištuštėjusiomis dykromis, ypač Tilžės ir Ragainės kraštas, gausiai apgyvendintas šišioniškių lietuvių ir vokiečių. Ilgus metus puoselėtas miškingas ir derlingas kraštas su savita kultūra, verslais ir pramone tampa švilpaujančių vėjų namais.

Iš Smalininkų į Tilžę pusšimtį metų ąžuolų miškais ir javų palaukėmis rūkęs siaurukas sustabdytas, bėgiai išrinkti, tiltai nugriauti. Po kelis šimtus ir daugiau gyventojų turėję panemunio kaimai – Sokaičiai, Baltupėnai, Vėžininkai  – ištuštėja, kaip ir kiek tolėliau nuo Nemuno, pačiame pasienyje masyvios Karšuvos girios pakraštyje esantis Aukštgirių kaimas (Augsgirren), sovietmečiu imtas vadinti nebe Aukštgiriais, o Aušgiriais. Kiekviename kaime liko po vieną kitą senųjų gyventojų šeimą, kuriems nepavyko pabėgti iškart, o paskui jau geležinė uždanga per stora buvo net bandyti. Visi kiti, apie 30 gyvenamųjų pastatų tapo tuščiais. Netrukus

Maž o si o s L ie t u v o s a t ga r siai

109


Didžioji dalis klestėjusių vietovių tampa ištuštėjusiomis dykromis, ypač Tilžės ir Ragainės kraštas, gausiai apgyvendintas šišioniškių lietuvių ir vokiečių. Ilgus metus puoselėtas miškingas ir derlingas kraštas su savita kultūra, verslais ir pramone tampa švilpaujančių vėjų namais.

110

istorija

kitoje sienos pusėje, Lietuvoje pradėjo sklisti kalbos apie tuščius vokiečių namus, dvarus, apleistus tvartus, karčiamas ir muitinės valdas, didelius dirbamos žemės ir miškingus plotus. Keliauti ten skatino ne tik atsivėrusi siena ar nepriteklius, bet ir valdžios raginimas ten kurtis ir apgyvendinti teritoriją. Tarp pirmųjų naujakurių buvo ir šiandieniniai mūsų istorijos herojai – Bronius Ambložiejus (85 metai) ir Elena Bajorinienė-Globytė (83 metai), atvykę į Aušgirius 1945-ųjų vasarą ir pradėję čia naują gyvenimą. Susitikome su tų įvykių amžininkais ir nusikėlėme beveik aštuonis dešimtmečius į praeitį.

V I E N U S AT G I N Ė N E P R I T E K L I U S , KITUS – BAIMĖ 3 hektarai žemės, didelė šeima ir staiga atsivėrusi galimybė į geresnį gyvenimą. Broniaus Ambložiejaus tėvai Juozas ir Petrė net negalvojo, ar verta keliauti į už miško esančią buvusią Rytprūsių teritoriją. Su trimis paaugusiais vaikais ir ką tik gimusia mergaite Bronike ant rankų, pasikinkę vienintelį arklį išvažiavo iš Gaurės valsčiaus į pasienyje esančius kaimus. „Mažažemiai ir biedniukai kaip mes pirmieji pajudėjo, dar ir apylinkė rekomendavo, kad galima keltis ir apgyvendinti tuščias žemes, kad ten būtų žmonių, – pasakojimą pradeda Bronius. – Mano tėvas gal nebuvo didelis keliautojas, nes apsistojom pačiam pirmam kaime už rubežiaus, nors buvo galima ir į Kriokiškius (Krakischken), ir į Sokaičius (Sokaiten) ir į Baltupėnus (Baltuponen). Atvažiavę radom namus be langų, plikom sienom. Kelyje visur stovėjo rusų kareiviai, mūsų naujo namo kieme drybsojo gal penkios papjautos karvės išvirtusiais pilvais, buvo tokia smarvė, kad tėvas čia pat jas kieme iškasęs duobę suvertė.“

Lėtai  //  2020 pavasaris


Bronius Ambloziejus ir Elena Bajorinienė

Elena Bajorinienė (trečia iš kairės)

Bronius Ambloziejus (XX iš kairės)

Maž o si o s L ie t u v o s a t ga r siai

111


Elenos Bajorinienės tėveliai Juozas ir Uršulė Globiai taip pat buvo vieni pirmųjų, atsikėlusių į Aušgirius. „Mes gyvenome Puikių kaime, už miško, nuo čia valanda kelio arkliais. Buvo keturi namai, viename gyveno Sungailai, o kituose trijuose – vien Globiai, pusbroliai. Turėjom 18  hektarų žemės, laikėm karvių ir bado tikrai nejautėm, bet bėgom ne dėl to. Tuo metu miške prie mūsų buvo aktyvūs partizanai. Mes juos vadinom miškiniais ir labai bijojom. Mėsą beveik visą reikėdavo atiduoti. Būna užeina į trobą kokie

112

istorija

15 vyrų, pavalgo, bet paskui išeina. Buvo baisu, kad kas neįduotų, tada būtų visus sušaudę. Bėgom iš baimės,  – prisimena Elena. – Kaip tėveliai pasakojo, apsistojo ties Aušgiriais iš atsargumo, nes buvo neaiškus laikmetis, apsigyventi ties rubežium buvo mažiau rizikos, jeigu koks pavojus, kad kuo greičiau pabėgtume. Vyresnis brolis buvo siunčiamas daboti nužiūrėtos sodybos, kad niekas neužimtų. Mūsų užsiimtoj sodyboj turbūt laikė arklius metus po vokiečių pabėgimo, nes grindų nesimatė per mėšlą. Ir čia

Lėtai  //  2020 pavasaris


Buvusi mokykla

atvykus su miškiniais teko susidurti. Tetis įduodavo kanikę pieno ir pasakydavo, kur nueiti. Ten laukdavo vyras, paimdavo pieną ir net nekalbėjęs nueidavo.“ „Kaime buvo mada tokia, – pasakoja Bronius,  – eiti vakarais pas kaimynus pasišnekėti. Vieną vakarą jau sutemuos tėvą grįžtant miškiniai ir pasičiupo, klausia – ar kaustytas (reikėjo suprasti, ar su batais), tai jei būtų su batais buvęs, būt nuavę, o kai su klumpėm išėjo, tai paleido kaip sutiko. Dar po to kelis kartus stribai šukavo mišką,

ieškojo partizanų. Namuose badė šakėmis ir į grindis, ir daržinėj į bertainius, visas kaimas kulkosvaidžiais apstatytas buvo, jei kokie partizanai iš miško būtų išbėgę – viskas, būtų pribaigę.“

A U Š G I R I U S PA S I G L E M Ž I A AMŽIAUS GAISRAS Naujakuriams atsikėlus į Aušgirius, čia buvo daugiau nei 30 sodybų ir kitų vokiečių paliktų pastatų  – daržinės, karčiama, muitinė.

Maž o si o s L ie t u v o s a t ga r siai

113


Kiekvienam kaime liko po vieną kitą vokiečių šeimą, Aušgiriuose buvo Neumanai, vietiniai juos vadino Neimantais. Bronius Ambložiejus prisimena, kad grįžtant su tėvu iš Tauragės ir išlindus iš miško negalėdavo pasakyti, kuris namas jų. Visur raudonavo stogai ir plytėjo kiek gali užmatyti gražiausi masyvūs pastatai. Daugumoje jų kartais gyvendavo kareiviai, pradžioje rusai dar bijojo giliai keliauti į Kaliningradą, pro Aušgirius į pietus vežė gurguoles sviedinių. „Greit išsiaiškino, kas turi arklius su vežimais, tai tiems buvo prisakyta vežti patrankų sviedinius, taip tėvas išvažiavo ir mes jo

114

istorija

nematėm dvi savaites, galvojom viskas, bus žuvęs. Paskui grįžęs pasakojo, kad praėjo tikrą pragarą, grioviuose gulėjo kalnai arklių ir žmonių lavonų. Ištaškė lėktuvais ir tankais. Kas bandė išplaukti iš Klaipėdos, tuos irgi bombardavo. Pabėgti pasisekė mažai kam. Sunkūs ir čia buvo pirmieji metai – stribai, miškiniai, o paskui ir tas gaisras“, – pasakoja Bronius. Bronius prisimena tą pavasarį: „Buvo labai vešli žolė, dideli plotai ir nešienauta ilgai. Atsikėlė toks Simonaitis. Norėjo aplink savo sodybą apsideginti žolę. Kai užkūrė, tai pusė Aušgirių ir supleškėjo. Visokie tvartukai,

Lėtai  //  2020 pavasaris


Tada statė apylinkėj naujus valstybinius pastatus, kaimuose ardė plytas ir vežė į Pagėgius, taip ir nyko Aušgiriai, o kokių gražių sodybų buvę, net neklauskit.

daržinės, kalvė, žandarmerija, muitinės pastatai, dalis karčiamos. Vyrai subėgę teturėjo tik kelis viedrus vandens ir kastuvus, kur čia užgesinsi taip. Mokyklos pastatą dar visi subėgę išgelbėjo. Pleškėjo kaimas ir nupleškėjo, padegėjas baisiai pergyveno, o mes visi tylėjom ir pamiršom. Paskui vienas namas sudegė trenkus žaibui, vėliau stribai kitus medinukus ardė ir degino malkoms. Sausa, lengvai ardos, negi eisi į mišką malkų. Tada statė apylinkėj naujus valstybinius pastatus, kaimuose ardė plytas ir vežė į Pagėgius, taip ir nyko Aušgiriai, o kokių gražių sodybų buvę, net neklauskit. Vienintelė neapgyvendinta

sodyba buvo vadinama smaline, nes ten po karo matomai tvarkė variklius, grindys smalinos buvo, nieks nenorėjo keltis, taip tie gražiausi naujausi pastatai ir nugriuvo.“

N E I S I Į KO L Ū K Į – U Ž D A R Y S Į   S K L E PĄ Graži ateities vizija subliūško suvarius visą kaimą į kolūkį 1947 metais. „Grūdus liepė atiduoti, gyvulius, sėklas, nieko savo nebegalėjai turėti. Šnekėjo gražiai – o tai pasiesma, užaugs, bendrai dirbsma, pasidalysma ir liksmiai gyvensim. Kai užaugo, reikėjo pyliavą

Maž o si o s L ie t u v o s a t ga r siai

115


Senosios 19 a. vokiečių kapinės, nuniokotos sovietmečiu

valstybei atiduoti, dalį sėklai, o kolūkiečiui nieko neliko. Gudresni kavodavo tarp malkų, tai dar metams miltų turėdavo, kas mandresnis į miškų ūkį Jūravoj išėjo dirbti, tai tiems pasisekė. Į kolūkį per gvaltą ėmė, mano tėvas nenorėjo, priešinos, tai suėmę laikė sklepe Vilkyškiuose, dvi paras nedavė nei gert, nei ėst. Nėr kur dingti!“ – prisimena pašnekovas. Po tų metų Broniaus tėvas gavo 60  arų žemės, užrašė kelis darbadienius ir numetė maišą grūdų, kur vien išvalos buvo. Grįžęs jis tą maišą kieme papylė vištoms. Moterys kaime buvo namų šeimininkės, o Elenai teko dirbti ir vietinėje parduotuvėje: „Dirbau parduotuvėj, kur gyveno Neumanai. Pradžioj visko buvo mūsų parduotuvėj, ir duona, ir dešra, ir sviesc, ir vyniuks, degtinė. Vėliau pradėjo kai kurias prekes normuoti, bet kas su pardavėja blatą turėjo, tiems gerai būdavo. Duonos kepaliuks kainuodavo 21 kapeiką, o bonką pridavęs 12 kapeikų gauni, tai dvi bonkos ir turi kepaliuką. Vėliau dirbau ir buhaltere kolūkyje, bet atsibodo klaidas taisyti, tai prieš pensiją išėjau į vaikų darželį auklyte dirbti. Dabar jau 23 metai kaip pensijoj.“

116

istorija

Pažvelgusi į šalia sėdintį Bronių, Elena nusikelia mintimis net prieš 75 metus. „Negaliu aš į jį žiūrėti! Kaip jis mani skriausdavo. Eidavom kartu iš mokyklos su fanierinėm kuprinėm, tai visas vieškelis arkliašūdžiais nusėtas būdavo, Bronius tais arkliašūdžiais mus mergaites ir apdovanodavo“  – sako Elena. Ji prisimena ir savo mokyklą, kur įsikūrus nieko nebuvo, kas savo kėdę atsinešę, kas staliuką ar suoliuką, viską susikūrė patys, jokio turto nebuvo palikta.

ŽMONA AR VYRAS – IŠ KAIMYNŲ Nugrimzdusi į praeities prisiminimus Elena džiaugiasi, koks vieningas buvo jų kaimas. „Visos šventės būdavo kartu, visi Nauji metai, išlydėtuvės į kariuomenę, viską švęsdavom kartu, o dabar daug nykiau, žmonės kas sau. Nors buvom alkani, basi, bet smagiai gyvenom, daug vargo vargom, gal dėl to ir Dievulis tiek ilgai laiko“, – svarsto ji. Abiejų mūsų herojų antrosios pusės jau išėjusios anapilin, o patys gyvena su savo vaikais, kurie liko Aušgiriuose. „Savo žmoną

Lėtai  //  2020 pavasaris


sutikau čia pat, namuose, – pažintį su savo žmona Teodora prisimena Bronius. – Į kriaučkas buvo atėjusi tokia moteriškė ir paskui ją atėjo padėjėja, gyveno mūsų name, tai ji man po kojom ir pasimaišė. Apsivedėm, turėjom keturis vaikus, anūkų ir proanūkių jau nesuskaičiuoju.“

Elenai vyras taip pat maišėsi po kojom nuo vaikystės, kaimynas iš gretimo namo. Gražus vyras, garbanotas buvo, kur netekėsi. Bajorinai susilaukė dviejų sūnų, su vienu iš jų Elena gyvena toje pat sodyboje Aušgirių kaime, šalia istorinio rubežiaus ir toliau.  //

Maž o si o s L ie t u v o s a t ga r siai

117


SKONIAI

Lietuvos įkvėptas persiškas skonis

PA R I A F I R O U Z P O U R Kalbėjosi Astra Petkūnaitė Asmeninio albumo ir Gražvydo Kaškelio nuotraukos

Savo rankomis sukūrusi persiško maisto restoraną Vilniaus centre iš Irano su šeima atvykusi Paria daug šypsosi ir sako, kad dabar Lietuva yra jos namai, o lietuviai mielai skanauja jos ruošiamus patiekalus. Kaip persei sekėsi atverti restorano duris, ji papasakojo Astrai Petkūnaitei.

A

nkstyvą sekmadienio rytą stoviniuoju prie dar uždaryto „Petražo  lių“ restorano. Susitarti dėl interviu su iraniete Paria Firouzpour nebuvo taip paprasta ir per interviu suprantu, kodėl. 2018 m. pabaigoje, per Kalėdas, į Lietuvą su šeima persikėlusi Paria netrukus pačioje Vilniaus širdyje atidarė persiško maisto restoraną. Klausydama iš Irano atvykusios moters

118

Skoniai

pasakojimo šiek tiek susigėstu. Būdama vos pora metų už mane vyresnė, ji jau augina tris vaikus, sūnus Mahdį (16 m.) ir Parsą (5 m.) ir bei dukrą Parnian (12 m.), buvo sukūrusi ne vieną verslą tiek Irane, tiek dabar Lietuvoje, ir nuolat siekė tobulėjimo, žinių ir geresnio gyvenimo savo šeimai. „Dabar aš kovoju nebe už savo tėvynę, bet už savo šeimą“, – prisipažįsta Paria.

Lėtai  //  2020 pavasaris


Kodėl prieš kelerius metus nusprendėte palikti gimtąjį Iraną ir atsikraustyti su visa šeima į Lietuvą? Nebegalėjau ištverti nuolatinės kovos Irane, turėjau sustoti ir priimti labai sudėtingą sprendimą. Dabar mano tikslas – sukurti gerą gyvenimą vaikams. Lietuvoje ekonomika stabili ir aš pagaliau galiu atgauti tuos metus, kuriuos Irane praleidau bandydama

spręsti visas kilusias problemas. Kai atvykome į Lietuvą, buvome kaip kokie kristupai kolumbai, nes nieko nežinojome, turėjome patys viską atrasti. Nors buvo sunku, Lietuvos žmonės labai draugiški ir paslaugūs. Atvykusi čia net neturėjau minčių atidaryti restoraną, bet dėl žmonių elgesio pasikeitė mano nuomonė – norėjau pradėti verslą, kuris padėtų sukurti bendruomenę.

L ie t u v o s į k v ė p t as pe r si š k as s k o nis

119


Kai atvykome į Lietuvą, buvome kaip kokie kristupai kolumbai, nes nieko nežinojome, turėjome patys viską atrasti.

Kaip jūsų vaikams sekėsi pritapti Lietuvoje? Kai į Lietuvą atsivežėme savo vaikus, jie net nekalbėjo angliškai, todėl verčiau juos kasdien žiūrėti angliškus filmus, vėliau rašyti jų atpasakojimus ir pan. Dabar jie mokosi lietuviškoje mokykloje, laisvai kalba lietuviškai ir turi labai daug lietuvių draugų. Mes su vyru daug dirbame, bet namai niekuomet nebūna tušti. Pas vaikus nuolat užsuka draugai. (Šypsosi.) Koks buvo jūsų kelias link šio restorano, kuriame dabar sėdime? Tiesa, šis pyragas labai skanus. Ačiū! Turime puikią šefę, kuri taip suderina persiškus ir lietuviškus skonius, kad nuolat mus stebina. Labai myliu savo komandą! O kai pamatėme šias patalpas Vilniaus senamiestyje, jose net nebuvo virtuvės. Ši vieta

120

Skoniai

buvo skirta pardavinėti maistui, o ne jam gaminti. Mes viską darėme patys, šio restorano sienos – mano rankų darbas. Žinoma, jaudinomės, ar tada, kai atidarysime duris, kažkas pro jas įžengs. Tačiau susiimdavome ir dirbdavome toliau. Tą dieną, kai mūsų vaikai išėjo į mokyklą, atidarėme restorano duris. Pakvietėme savo draugus, nes norėjome save išsibandyti. Man buvo svarbu suprasti lietuvių skonį. Ar jiems patinka saldžiai? O gal sūriai? Ar jiems patinka aštriai? Iš pradžių virtuvėje dirbome abu su vyru, tačiau paskui liepiau jam eiti lauk, nes jis stovėjo ir negalėjo pajudėti! Prisipažino, kad jaučia didžiulį stresą, o man juk reikėjo susikaupti. (Juokiasi.) Bet pirmoji diena buvo baisi! Po jos mes restorano duris uždarėme savaitei, per kurią turėjau rasti kelią, kaip dirbti toliau.

Lėtai  //  2020 pavasaris


Ateinančius 8 mėnesius restorane dirbau kiekvieną dieną po dvylika valandų. Nemačiau saulės, net į parduotuvę neidavau. Visas mano dėmesys buvo nukreiptas į restoraną. Kartais sirgdavau, kartais man labai skaudėdavo galvą, kartais turėdavau labai skausmingas mėnesines, bet privalėjau dirbti. Šis restoranas buvo tai, ko troškau. Kol būdavau virtuvėje, ryšėdavau prijuostę, o po ja vilkėjau gražius drabužius, kad, kai pagamindavau užsakymus ir jie buvo patiekti ant stalų, galėčiau nusirišti prijuostę ir išeiti į salę pabendrauti su klientais. Mano mama, kuri tuo metu dar buvo Irane, negalėjo patikėti: „Ar čia tikrai tu? Tu pati gamini baklavą? Kada tu išmokai gaminti?“ (Kvatoja.) Aš nuo 18 metų kūriau verslą, todėl namuose man daug padėjo mama, pati beveik negaminau. Net nežinojau, kuo

Kol būdavau virtuvėje, ryšėdavau prijuostę, o po ja vilkėjau gražius drabužius, kad, kai pagamindavau užsakymus ir jie buvo patiekti ant stalų, galėčiau nusirišti prijuostę ir išeiti į salę pabendrauti su klientais.

L ie t u v o s į k v ė p t as pe r si š k as s k o nis

121


skiriasi kalendros ir petražolės! Bet esu guglo vaikas, jame ieškau daug ko – kaip kažką padaryti, kaip užauginti verslą ar vaikus. Ieškau ten visko! Esate puikus pavyzdys savo vaikams. Kai atvykome į Lietuvą, vaikams pasakiau, kad metus laiko turėsime taupyti. Kai jie buvo mažesni, aš juos išmokiau, kaip verti apyrankes ir nerti. Pasakiau vaikams, kad sutarsiu su viena parduotuve ir ji nupirks jų gaminius. Taip jie turėjo užsidirbti pinigų vasarai. Dabar dukra man daro „Power Point“ pristatymus, aš ją pasiimu kaip vertėją į tam tikras įstaigas ir už tai jai moku pinigus. Vaikai turi išmokti, kaip užsidirbti ir gauti tai, ko nori. Visuomet jiems sakau, kad jie nieko nebijotų, o tiesiog eitų pirmyn. Ar teko susidurti su išankstiniais nusistatymais ar stereotipais, sukurtais apie iraniečius? Kai čia atvykome, bijojau pasakyti, kad esame persiškas restoranas, nes bijojau žmonių reakcijos. Tačiau žingsnis po žingsnio supratau, kad Lietuvos žmonės – tikri persų draugai. Iš pradžių mūsų restorane nebuvo jokios persiškos simbolikos ar detalių. Nenorėjau į Lietuvą ateiti su pareiškimu: „Va, aš esu persė, čia yra persiškas restoranas ir aš dabar elgsiuosi kaip persė.“ Bijojau, kad žmonės pasakys, kad, jei esu persė, tai ko nekeliauju atgal į savo šalį. Pirmiausia norėjau sukurti ryšius ir parodyti, kad nesu teroristė, radikalė ar priešė. Dabar jau nebebijau! Be to, pamačiau, kad žmonėms patinka mūsų maistas ir kultūra. Jie patys mus skatino pradėti restorane groti persišką muziką, atsivežti daugiau mūsų kultūrą atspindinčių interjero detalių.

122

Skoniai

Vaikai turi išmokti, kaip užsidirbti ir gauti tai, ko nori. Visuomet jiems sakau, kad jie nieko nebijotų, o tiesiog eitų pirmyn.

Ar lietuviams patinka vegetariškas maistas? Lietuviai mėgsta vegetarišką maistą, tačiau vyresnioji karta – ne. Kartais pas mus ateina poros, kuriose moteris yra vegetarė, o vyras valgo mėsą. Kartą išgirdau, kaip juokiasi mano dukra. Paklausiau jos, kas nutiko, o ji sako: „Girdėjau, kaip vyras savo žmonai pasakė: „Aš ne avis, kad valgyčiau žolę!“ (Juokiasi.) O kaip dėl požiūrio į moteris? Aš pati labai nustebau, kai pasakėte, kad jau nuo 18 metų turite savo verslą. Irane mes turime labai daug tokių moterų, kaip aš. Tiesiog mūsų politikai labai mėgsta vyrus ir geras moteris stengiasi paslėpti kambario kampe. Aš iki šiol naktimis kartais

Lėtai  //  2020 pavasaris


miegu tik po 4–5 valandas, nes nuolat internete ieškau kokios nors informacijos, juk esu guglo vaikas! (Kvatoja). Esu keliavusi po Iraną ir jis man paliko nuostabų įspūdį, todėl labai džiaugiuosi, kad esate čia. O aš labai džiaugiuosi, kad jūs esate čia! Aš Lietuvoje esu tikrai laiminga, man čia labai patinka. Kartą, kai su šeima nuvažiavome į Palangą, paplūdimio smėlyje pamačiau daug nuorūkų, todėl su dukra pradėjome jas rinkti. Tai pamatę prisijungė dar keli praeiviai. Mes taip kartais darydavome Irane, kai su draugais tiesiog išeidavome į gatvę ir pradėdavome rinkti šiukšles. Juk Lietuva dabar mūsų namai, mes namais turime rūpintis.  //

L ie t u v o s į k v ė p t as pe r si š k as s k o nis

123


Darbo laikas: Pirmadieniais 11:00–22:00 Antradieniais–sekmadieniais 11:00–21:00 Adresas: B. Radvilaitės g. 5, Vilnius „Facebook“: petrazoles

Lėtai  //  2020 pavasaris


NAMINIAI FA L A F E L I A I Falafeliai yra vienas populiariausių Vidurio Rytų patiekalų. Juose daug baltymų, todėl falafeliai puikiai tinka ne tik vegetarams.

FA L A F E L I A M S R E I K Ė S • 450 g per naktį mirkytų avinžirnių • 1,5 šaukštelio kvietinių ar avinžirnių miltų • 2 skiltelių česnako • 1 didelio svogūno • Ryšulėlio petražolių • 1 šaukštelio ciberžolių • 1 šaukštelio kuminų • 1 šaukštelio maltų kalendrų • Druskos ir pipirų (pagal skonį) • Aliejaus

PA DA Ž U I R E I K Ė S • 3 šaukštelių jogurto • Saujos šviežių mėtų ir petražolių • 1 mažos paprikos • Druskos (pagal skonį)

GAMINIMAS • Jei norite, kad falafeliai būtų tobuli, avinžirnius užmerkite ir palaikykite per naktį. Kitą dieną juos nusunkite ir nuplaukite. Suberkite avinžirnius į maisto trintuvą, sudėkite likusius ingredientus (išskyrus miltus) ir susmulkinkite iki vientisos masės. • Tada suberkite miltus ir prieskonius, viską gerai išmaišykite. Sudrėkinkite rankas ir iš gautos masės suformuokite rutuliukus. Tuomet sudėkite falafelius į šaldytuvą ir palaikykite 1–2 valandas. • Tradiciškai falafeliai verdami aliejuje, tačiau, jei norite, galite juos kepti orkaitėje. Nustatykite 175 laipsnių temperatūrą ir kepkite juos 15–20 minučių. O jei norite falafelius virti aliejuje, į gilią keptuvę pripilkite aliejaus, kad apsemtų rutuliukus, ir virkite apie 7–8 minutes. • Padažui reikalingus ingredientus sudėkite į maisto trintuvą ir susmulkinkite iki vientisos masės. • Falafelius galite patiekti vienus arba 3–4 susukti į pitą ir patiekti su padažu.

SKANAUS!


RENGINIAI

1 V I L N I A U S TA R P TA U T I N I S K I N O F E S T I VA L I S

„ K I N O PAVA S A R I S “ 2020 03 19–2020 04 02 Lietuvos miestai Didžiausias ir svarbiausias kino festivalis Lietuvoje. Per jį vyksta filmų premjeros, susitikimai su kino aktoriais ir režisieriais, įdomiausių filmų rinkimai. Kokybiško autorinio pasaulio kino panorama suskirstyta į penkias programas: „Metų atradimai“, „Festivalių favoritai“, „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“ ir Europos debiutų konkursas.

126

Renginiai

2 LIETUVOS GASTRONOMIJOS S AVA I T Ė 2020 04 20–2020 04 26 Vilnius Per aštuntąją Lietuvos gastronomijos savaitę restoranai atvers duris visiems, norintiems pažinti maisto kultūrą, gastronomijos tendencijas, restoranų šefų meistrystę. Festivalis jau antrąkart rengiamas pavasarį, todėl bus galima pasimėgauti šiltesniu oru, ilgesniais vakarais bei šviežiomis pavasario gėrybėmis.

Lėtai  //  2020 pavasaris


RENGINIAI

3 MUZIEJŲ NAKTIS 2020 05 16 Lietuvos muziejai Muziejų naktis – tai Tarptautinės muziejų dienos proga vykstanti akcija, per kurią muziejai atveria duris ir kviečia susipažinti su čia veikiančiomis parodomis, ekspozicijomis, dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose ir kituose renginiuose tokiu paros metu, kai paprastai muziejai neveikia. Muziejų naktį visi muziejų renginiai nemokami.

© Marius Karotkis

4 TA R PTAUTI N IS ŠOK I O F E S T I VA L I S

„PĖDOS“ 2020 05 21–24 Anykščiai Tai jaunas tarptautinis šokio festivalis, vykstantis Anykščiuose, per kurį pristatomi naujausi Lietuvos choreografų ir tarptautinių trupių darbai. Programoje taip pat siūlomos darbo grupės, kurias veda profesionalūs Lietuvos ir užsienio šokėjai bei choreografai.

Renginiai

127


RENGINIAI

5 PA R ODA

„ VA N E Y C K : OPTINĖ REVOLIUCIJA“ 2020 02 01–2020 04 30 Gentas, Belgija Vieno žymiausių Šiaurės Renesanso menininkų Jano van Eycko paroda, kurioje eksponuojama „tik“ dešimt jo darbų – lygiai pusė tiek, kiek jų išliko iki mūsų laikų. Ta proga buvo restauruota ir Gento altoriaus dalis su avinėliu – ji vadinama parodos vinimi. Be Jano van Eycko parodoje taip pat bus eksponuojami aštuoniasdešimt kitų paveikslų.

128

Renginiai

6 NYEPI – TYLOS DIENA B A LYJ E 2020 03 25 Balis Tylos diena Balyje prasidės kovo 25-iosios rytą ir baigsis kitos dienos rytą. Ši diena žymi Balio kalendoriaus pradžią ir skirta apmąstymams, savirefleksijai. Viskas, kas galėtų trikdyti ramybę ir apmąstymus, tą dieną draudžiama – jokių ryškių šviesų, jokio darbo, jokių pramogų, kelionių ir net kalbų. Ši diena keliautojams palieka didžiulį įspūdį, nes Balis būna tylus ir tuščias.

Lėtai  //  2020 pavasaris


RENGINIAI

7 DIDŽIOJI S AVA I T Ė 2020 04 05–2020 04 11 Sicilijos miestai, Italija Savaitė prieš šv. Velykas Pietų Italijoje yra ypatinga savo mistine atmosfera. Į miestus ir kaimus plūstantys piligrimai atvyksta sudalyvauti religinėse apeigose, o turistai – pamatyti neįprastas tradicijas. Viena įspūdingiausių Didžiosios savaitės procesijų vyksta Enos mieste penktadienį  – tūkstančiai gobtuvais prisidengusių tikinčiųjų su deglais rankose dalyvauja gedulingoje procesijoje tamsiomis miesto gatvėmis.

8 PA R O F E S T I VA L I S 2020 04 04–08 Butanas Paro Tshechu, arba religinis Paro festivalis, Butane laikomas bene populiariausiu visoje šalyje ir rengiamas kasmet nuo 1644 m. Festivalio dalyviai atvyksta iš tolimiausių Butano kaimų, pasipuošia tradiciniais kostiumais ir grojant instrumentams šoka cham šokius, pasakojančius įvairias istorijas. Taip pat vyksta turgus, galima iš arčiau susipažinti su Butano tradicijomis.

Renginiai

129


RENGINIAI

9 130

10

SONGKRANAS

TA R P TA U T I N I S SINGAPŪRO M E N Ų F E S T I VA L I S

2020 04 13–15 Tailandas

2020 05 15–31 Singapūras

Tradicinis tajų Naujųjų metų festivalis, vykstantis visoje šalyje – šiais metais bus švenčiami 2563-ieji metai pagal tajų saulės kalendorių. Šioje šventėje labai svarbus vanduo, simbolizuojantis švarą ir atgaivą. Anksčiau jis būdavo pilamas per petį linkint gerų metų, o dabar šventė primena pašėlusį karnavalą, per kurį pilstomasi vandeniu, budistai vandenį pila ant Budos atvaizdų.

Tarptautiniame Singapūro menų festivalyje galima išvysti teatro pasirodymų, muzikos koncertų, šokio spektaklių, naujausių filmų ir vizualinių menų ekspozicijų. Nuo 1977 m. rengiamas festivalis yra vienas svarbiausių kultūros renginių Singapūre. Šiais metais jis bus papildytas įvairiomis diskusijomis, laboratorijomis, susitikimais su menininkais ir kitais dėmesio vertais renginiais.

Renginiai

Lėtai  //  2020 pavasaris


RENGINIAI

11 „MEADOWS IN T H E M O U N TA I N S “ F E S T I VA L I S 2020 06 04-07 Bulgarija Draugai, šeima, muzika ir gamta – taip jau dešimtąjį kartą rengiamą muzikos ir menų festivalį pristato jo organizatoriai. Šis festivalis vadinamas vienu unikaliausių Europoje, jis vyksta Bulgarijos Rodopų kalnuose. Festivalyje vyksta ne tik šiuolaikinės, bet ir tradicinės muzikos pasirodymai, jogos užsiėmimai ir kitos veiklos.

12 V I T I LO I R E 2020 06 06–07 Luaros slėnis, Prancūzija Nuo 2003-ųjų vykstantis nemokamas renginys Prancūzijos Luaros slėnyje kviečia vietinius ir turistus susipažinti su šio slėnio kultūros ir enogastronomijos paveldu. Renginio laikotarpiu galima aplankyti regiono vyno ūkius ir susipažinti su gamybos procesu, stebėti kulinarinius šou, pamatyti amatininkus, o vakarais dalyvauti bendrose vakarienėse ir linksmintis šokių sūkuryje.

Renginiai

131


BŪKITE BENDRUOMENĖS

Lėtai APIE PASAULĮ

DALIMI!

STEBĖKITE MŪSŲ FACEBOOK IR INSTAGRAM PASKYRAS

KLAUSYKITE POKALBIŲ SU KELIAUTOJAIS TINKLALAIDĖJE

Norite bendradarbiauti? Rašykite: dalia@letai.lt ir astra@letai.lt

PRISIDĖKITE PRIE PROJEKTO „PATREON“ PLATFORMOJE


Vasaros numerio ieškokite

birželio mėnesį! www.letai.lt

Profile for „LĖTAI apie pasaulį“

„LĖTAI apie pasaulį “ Nr. 1 (2020 m. kovas)  

„LĖTAI apie pasaulį “ Nr. 1 (2020 m. kovas)  

Advertisement