__MAIN_TEXT__

Page 1

NR. 3 (3) 2020 RUGSĖJIS–LAPKRITIS 

Lėtai APIE PASAULĮ

Ž VAI G Ž D Ž I Ų K RA Š TAS M O L Ė TAI

V I DURŽEMIO JŪROS DIETA

BOLIVUDAS IN D Ų GYVENI M E

PASK U T I NĖ S KO R Ė JOS U N D I N ĖLĖ S

NEMATERIALIOJO PAVELDO ISTORIJOS

MIRTIES M EN AS INDONEZ IJOJE


WHUB KLUBAS

ERDVĖ,

kurioje susitinka verslumas, dvasingumas ir glamūras WHUB klubas – unikali vieta ir erdvė. Koncepcija, kurta sujungus tris – moterų klubo, atviro biuro (angl. open office) ir bendradarbystės (angl. coworking) – funkcijas. „Pasaulyje sparčiai auga moterų erdvės, o klubai egiztuoja per amžius. Matėme moterų poreikį būti ne tik virtualių grupių ir bendruomenių dalimi, bet taip pat turėti fizinę erdvę. Tad tai – vieta, kurioje gera ne tik dirbti, čia verslumas, lyderystė, mokslas ir menas susitinka su dvasingumu ir glamūru. Juk viskas telpa moteryje!“, – sako bendraįkūrėjos Justina Kasparavičienė ir Patricija Miklušienė.

K

lubas įsikūręs Vilniuje, tarp hispteriško, atgimstančio Naujamiesčio ir elegancija bei istorija dvelkančio senamiesčio. Atvira klubo erdvė suteikia galimybę ne tik dirbti, bet ir bendrauti, susipažinti, keistis kontaktais, patirtimis. Klubo filosofija – atskleisti multidimensinę moters būtį, sujungti, vienyti ir skatinti pokalbius tarp skirtingų asmenybių. „Idėja įkurti klubą kilo iš poreikio dirbti ne tik gražioje, stilingoje, atviroje ir draugiškoje aplinkoje, bet ir būti apsuptoms bendraminčių iš įvairių sektorių, plėsti pažinčių ratą“, – dalinasi įkūrėjos. WHUB klubas siūlo burtis ir virtualioje erdvėje. Jau tradicija tampantis  WHUB SUMMIT – tai 5 dienų virtuali konferencija, apimanti renginius verslo, lyderystės,

dvasingumo, sveikatingumo, glamūro, meno, mokslo ir moterų įgalinimo temomis. Tai – virtuali erdvė, kurioje moterys iš viso pasaulio dalinasi gyvenimiškomis istorijomis, praktinėmis žiniomis ir naudingais patarimais, padedančiais gyvenimui, verslui ar karjerai akceleruoti. „Gavus nemažai atsiliepimų, kaip pavasario konferencija per karantiną suvienijo ir įkvėpė moteris iš viso pasaulio, nusprendėme surengti ją ir šį rudenį. Temų ir pašnekovių įvairovė ir toliau leis kiekvienai pasisemti įkvėpimo, naujų idėjų, galimybių ir pažinčių. Mūsų misija – vienyti ir įgalinti moteris visame pasaulyje kurti gyvenimą, verslą ar karjerą iš visos širdies“, – dalinasi Justina ir Patricija.


WHUB KLUBAS Naugarduko g. 3, Vilnius www.the-whub.com

W H U B S U M M I T KO N F E R E N C I J A www.whubsummit.com


Pažinkite Taliną – neatrastą Baltijos perlą

Estijos sostinė gali pasigirti aktyviu naktiniu gyvenimu, išskirtine kultūrine atmosfera ir nepamirštamomis maisto patirtimis. Čia istorija gyvena šalia šiuolaikinio pasaulio – senamiestis mena Hanzos laikus, o netoliese kyla dangoraižiai ir prabangūs viešbučiai. Šiuolaikinis menas, XVIII a. tradicijos ar pasivaikščiojimas per pelkes – Talinas turi viską! Pasirinkite vieną iš dviejų „Radisson“ viešbučių Taline, iš kurių galėsite tyrinėti svarbiausias miesto vietas.

  „RADISSON BLU HOTEL OLÜMPIA“ „Radisson Blu Hotel Olümpia“ yra stilingas

26 aukšte esantis fitneso klubas ir SPA

Viešbutyje galima pasinerti į maisto patir-

ir modernus viešbutis pačioje Talino širdy-

centras „Club 26“ siūlo galimybę atsipalai-

tis elegantiškame restorane „Senso“. Po

je ir yra vienas garsiausių Estijos sostinės

duoti 16 m ilgio baseine, pasilepinti pirties

superpusryčių restoranas visą dieną yra

panoramos akcentų. Nuo viešbučio iki

teikiamais malonumais. Taip pat yra puikiai

atviras, galima rinktis à la carte meniu ir gar-

viduramžių senamiesčio vos 10 minučių

įrengta sporto salė ir privati pirtis, iš kurios

džius verslo pietus. Kasdieniškesnę atmos-

pėsčiomis, ir tik 5 km nuo oro uosto.

atsiveria nuostabūs vaizdai į senamiestį.

ferą rasite „Café Boulevard“ ir fojė bare.

Talinas laukia jūsų! Tyrinėkite, mėgaukitės ir ilsėkitės su šeima ar draugais. Rezervuokite viešnagę

   „ PA R K I N N B Y R A D I S S O N C E N T R A L TA L L I N N “

„Radisson Blu Hotel Olümpia“ arba

„Park Inn by Radisson Central Tallinn“ yra

Įsikraukite energijos per pusryčius, jos

„Park Inn by Radisson Central Tallinn“

jaukus šeimų viešbutis, įsikūręs pačiame

atsargas papildykite sveikais pietumis, o

www.radissonhotels.com

Talino centre, apsuptas tylos ir ramybės.

vakare mėgaukitės à la  carte vakarienės

Viešbutis įsikūręs prie pat senamiesčio,

meniu.

su kodu

LETAI ir gaukite

20 %

nuolaidą.

Pasiūlymas galioja viešnagėms iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.

netoliese yra daugybė klubų, restoranų ir parduotuvių. Restoranas „Kompass“ siūlo eklektiš-

Sportinę formą galite palaikyti sporto salėje, o atsipalaiduoti padės šilta ir jauki privati pirtis su sūkurine vonia.

ką vietinių ir tarptautinių patiekalų meniu. Abu viešbučiai turi „Safehotels“ ir „Green-key“ sertifikatus.


„ M A D R A S O D E I M A N TA S “ stebina neišsenkančiais nuotykiais, drąsia meile, įvairių pasaulio kraštų skoniais, spalvomis bei istorijomis ir nuolatiniu troškimu žinoti: o kas toliau?

ĮSIGYKITE ČIA >>


TURINYS

24

44

58

12

44

68

VA I Z DA I

A N T I KO S PA L I K I M AS

M A I S TA S

Lietuviški amatai

Išsilaisvinant iš laiko tironijos

Pentagonas, Mėlynasis miestas ir kitos negirdėtos Viduržemio jūros dietos istorijos

24

58

80

UNESCO

KINAS

# AT R A N D U L I E T U V Ą

Nematerialusis paveldas: tradicija nėra užkonservuota muziejinė vertybė

Patirti šiuolaikinę Indiją: viešoji kasdienybė bolivudišku ritmu

Pakylėti iki dangaus. Žvaigždžių istorijos iš Kulionių

2020 METAI NR. 3 (3)   //   RUGSĖJIS–LAPKRITIS  REDAKTORĖ Dalia Smagurauskaitė ŽURNALĄ KŪRĖ Astra Petkūnaitė Gabrielė Štaraitė Vladas Liepuonius Dalia Sabaliauskienė Samanta Galinaitytė DIZAINERĖ Aurelija Sukackė www.aurelijasukacke.com

KALBOS REDAKTORĖ Jurgita Brasiūnaitė brasiunaite@gmail.com

F B facebook.com/letai.lt I G instagram.com/letai.lt PAT R E O N patreon.com/letai

LEIDĖJAS MB Konsultas

VIRŠELIO NUOTRAUKA Ravi Sharma / „Unsplash“ nuotr.

B E N D R A D A R B I AV I M A S IR REKLAMA Monika Urbanavičiūtė labas@letai.lt

Mehndi tradicija – Indijoje ir kitose šalyse populiarus kūno tapybos menas chna dažais įvairių švenčių proga. Raštuose užkoduojami įvairūs simboliai.

Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo žurnale skelbiama informacija negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar kitaip platinama.


TURINYS

80

97

97

120

# AT R A N D U L I E T U V Ą

A R T I M I E J I RY TA I

Kalvis: kryždirbystėje atsispindi žmogaus pasaulio supratimas

Šiuolaikiniai Irano riteriai

106

132

TRADICIJOS

VA N D U O

Laidotuvės – gyvenimo šventė

Paskutiniosios undinėlės

118

142

106

120

KNYGA I N S TA G R A M

Egzotiškos kasdienybės fotografai

Nuobodulio besivaikant, arba Kelionės paribiuose

132


R E D A K C I J O S S K I LT I S

D

DALIA SMAGURAUSKAITĖ

K

as mes esame ir kas mus paverčia mumis? Šį klausimą kėlė ne vienas šio numerio, kurį skyrėme Lietuvos ir pasaulio tradicijoms, pašnekovas ir autorius. Dabar dažnai mus formuoja naujausios technologijos. Tačiau kaip buvo anksčiau, kai ištiso pasaulio neturėjome mažame šviečiančiame ekrane? Žmonių akys krypo į dangų, gamtą, artimąjį, gyvenimas tekėjo lėtai ir priklausė nuo daugybės nekontroliuojamų veiksnių, kuriems buvo suteikta mistifikuota prasmė, ir gimė tradicijos. Perskaitę pokalbį su Lietuvos nacio­ nalinės UNESCO komisijos Kultūros programų vadove Milda Valančiauskiene sužinosite, kad tradicijos – gyvas ir nuolat kintantis fenomenas, o viena ar kita nunykusi tradicija yra natūralus procesas. Kosmosas ir žvaigždės nuo seno lėmė žmonių kasdienybę, tradicijas ir

8

R e d a k ci j os s k iltis

kėlė daugybę klausimų. Į dalį jų atsakymus gauti galėsite Kulionių kaime (Molėtų r.), kuriame įsikūrusios net trys ypatingos vietos: Dangaus šviesulių stebykla, Lietuvos etnokosmologijos muziejus ir Molėtų astronomijos observatorija. Taip pat nusikelsite į tolimus kraštus: Astra Petkūnaitė supažindina su paskutinėmis undinėmis vadinamomis moterimis-narėmis iš Pietų Korėjos Džedžu salos; Gabrielė Štaraitė pasakoja apie laidotuvių tradicijas Indonezijoje ir Madagaskare, kuriomis dažnai sunku patikėti; Samanta Galinaitytė nukelia į Bolivudu dvelkiančią Indiją, o Vladas Liepuonius į Graikiją. Prasideda ruduo, lėtas metas, todėl visos „LĖTAI aplink pasaulį“ komandos vardu kviečiu lėtai skaityti šį numerį ir mėgautis virtualiomis kelionėmis po Lietuvos ir pasaulio tradicijas.  //

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


R E D A K C I J O S S K I LT I S

A

ASTRA PETKŪNAITĖ

D

idžiąją gyvenimo dalį rugsėjis man būdavo toks pat svarbus, kaip Naujieji metai. Juk rugsėjį prasidėdavo darželis, mokykla, o vėliau – ir paskaitos universitete. Tapus kelionių vadove Azijoje, rugsėjis būdavo paskutinis atostogų mėnuo, nes jau spalį išvykdavau į pirmuosius sezono turus. Tik štai šį rudenį į paskaitas neisiu, o ir į turus nevažiuosiu. Šie metai kitokie  – netikėti, trikdantys, liūdni ir kartais apatiški. Nors vasarą praleidau Labanoro girios apsuptyje, namelyje ant ežero, kuriame kasdien maudžiausi, kranto, nerimas dėl ateities rado mane ir čia. Apkabino jis mane savo šiurkščiomis rankomis ir vis laikė glėbyje suspaudęs, kad išdrąsėjusi nepabėgčiau. Ne kartą esu girdėjusi, kad nuo virimo rūpesčių kompote gelbėja perspektyvos pokytis, bet tam turi pakeisti aplinką. O

kur aš galėjau keliauti, kai sienos, vos atsivėrusios, ir vėl užsitrenkė. Ir dar iš vidaus užsirakino. Štai taip netikėtai iš liūdesio glėbio mane ištraukė kelionė į Molėtus. Tiksliau – į Kulionių kaimą, kur įsikūręs Lietuvos etnokosmologijos muziejus. Paskutinėje iš septynių visiškai naujai ir moderniai įrengtų salių ekrane sukosi planetos, žvaigždynai ir ūkai, trumpėjo šviesmečiai, ryškėjo žvaigždės... Ir staiga visu kūnu pajutau savo ir Žemės planetos menkumą visoje beribėje Visatoje. Esu mažiau nei lašas vandenyne, nei smiltis jūros kopose, nei dulkė dykumoje... Ei, vadinasi, ir mano problemos yra taip pat lengvai nupučiamos, lyg trupiniai nuo stalo. Kūne tūnojusi baimė atslūgo, nugara išsitiesė, o atsisukusi pamačiau link durų tyliai sliūkinantį liūdesį. Tarp šio rudens iššūkių jam nebeliko vietos. To paties linkiu ir jums!  //

R e d a k ci j os s k iltis

9


IKI SUSITIKIMO RUDENĮ!

T

ik pusvalandžio kelionė iš Rygos centro ir tu jau patenki į visiškai kitą ritmą – harmoningą ir Baltijos jūros bangų skalaujamą ramią Jūrmalą. • Išbandyk naujus pasivaikščiojimo maršrutus po istorines Jūrmalos apylinkes, apžiūrėk geriausius Jūrmalos architektūros pavyzdžius ir kerinčius gamtos peizažus. • Atsipalaiduok Jūrmalos saunų ir baseinų centruose arba pasinerk į nuotykius Lyvų vandens parke. • Pažaisk golfą Nicklaus Design sukurtame Jūrmala Golf Club & Hotel žaliame lauke arba tenisą Baltijos šalyse moderniausiame teniso centre Lielupe. • Apsilankyk didžiausiame ir svarbiausiame šių metų tinklinio renginyje – Europos paplūdimio tinklinio čempionate, kuris vyks rugsėjo 15–20  d. Jūrmaloje, Majuorių paplūdimyje. • Rugsėjo 20–30  d. pasinaudok puikiu pasiūlymu – 20 % nuolaida nakvynei Jūrmalos viešbučiuose darbo dienomis! Pasiūlymas galioja iki šių metų pabaigos, viešbučio rezervacijos sistemoje įvedus nuolaidos kodą visitjurmala20.

visitjurmala.lv Visit Jurmala Visit Jurmala


Arvids Baranovs nuotr.


VAIZDAI

Lietuviški amatai Šimtametės iki šių dienų nepakitusios amatų tradicijos atskleidžia mūsų tautos identitetą, istoriją ir buitį. Amatininkų rankose gimstantys dirbiniai tarsi nematomas tiltas susieja mus su protėviais ir tolima baltų kultūra. Mistiška nuotaika dvelkiančiose nuotraukose įamžinti Tautinio paveldo produkto ženklą turintys tradiciniai lietuviški amatai. Visus juos galima rasti www.atostogoskaime.lt

Visos nuotraukos priklauso projektui „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“ (trumpesnis šio projekto pavadinimas yra „Amatų kelias“), kurio vykdytoja yra Lietuvos kaimo turizmo asociacija.


Vienas labiausiai ištobulintų ir populiariausių tradicinių amatų Lietuvoje yra audimas, atsiradęs dar neolite. Kaimuose dažniausiai ausdavo moterys (namams), o miestuose – vyrai (parduoti). Moterys ausdavo ilgus rietimus drobių, rankšluosčius, užvalkalus, paklodes, lovatieses ir staltieses. Jaunos merginos sėsdamos prie staklių iš anksto rūpinosi kraičiu (ši tradicija išliko iki Antrojo pasaulinio karo).


Vilna vertinama ir naudojama nuo seniausių laikų, vilnoniai audiniai padėjo apsisaugoti nuo šalčio, o veltiniai atstojo pačius šilčiausius batus. Tačiau tam, kad iš vilnos būtų galima verpti siūlus, pirmiausia ją reikėdavo iškaršti. Iš pradžių buvo karšiama rankomis, specialiomis šukomis ir šepečiais, vėliau – automatizuotais įrenginiais. Vilnos karšimo amato lietuviai išmokdavo iš savo tėvų, o dabar Lietuvoje šiuo amatu užsiima tik 5 sertifikuoti meistrai.


Pynimas nuo seno paplitęs tolimuose ir egzotiškuose kraštuose: Afrikoje, Australijoje, Okeanijos salose, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Vakarų ir Šiaurės Europoje jis tapo populiarus viduramžiais. O štai Lietuvoje pinama nuo neatmenamų laikų. Kiekviename kaime buvo savas meistras, pindavęs krepšius kasdienei buičiai, dirbiniams taikydavęs ypatingas formas, matmenis ir net pynimo būdus. Taip pat buvo pinamos sėtuvės, bamblės (iš šiaudų pintas kubilas miltams, grūdams, apyniams laikyti), lopšiai, net specialios pintinės mėsai laikyti, paršiukams į turgų vežti. Senesni gyventojai taip pat pindavosi vyžas.


Kubilininkystė Lietuvoje prasidėjo su medienos apdirbimu viduramžiais, ir jau netrukus kiekvienas miestas ir miestelis galėjo didžiuotis savo kubiliais (kiekviename buvo savas kepėjas, batsiuvys ir kubilius). Kubiliai gamindavo maistui ir gėrimams laikyti skirtus indus, įvairias statines, geldas, sviestmušes, kubilus, skirtus maudytis. Kubilių amato būdavo išmokstama iš kitų meistrų, bet dažniausiai amatą perimdavo iš tėvų.


Žvakių liejimo paprotys, kuriam jau ne mažiau kaip 1 000 metų, Lietuvoje išliko nepakitęs iki šių dienų. Žvakės būdavo kočiojamos arba liejamos „su lanku“ – kai ištirpintas bičių vaškas pilamas ant pakabinto dagčio (po kiekvieno liejimo žvakė priauga po vieną vaško sluoksnį). Meistrai žvakių liejimo paslapčių išmokdavo ir amatą paveldėdavo iš savo tėvų, artimųjų, giminaičių, kurie laikė bites.


Akmuo – viena seniausių ir patvariausių statybinių medžiagų, o akmentašiai buvo tvirti, sunkaus darbo nevengę ir kantrūs žmonės. Iš akmens nuo seno buvo gaminami įrankiai, Lietuvoje akmenimis buvo grindžiami keliai, tiesiamos kūlgrindos, iš jų statomi gynybiniai statiniai. Tobulėjant akmens skaldymo įrankiams, imta statyti akmeninius trobesius, ūkinius pastatus, bažnyčias, tverti tvoras, statyti tiltus, girniai tašydavo ir aštrindavo girnapuses. Dabar iš akmenų daugiausia kuriamos skulptūros.


UNESCO

Nematerialusis paveldas:

tradicija nėra užkonservuota muziejinė vertybė

M I L DA VA L A N Č I AU S K I E N Ė Kalbėjosi Dalia Smagurauskaitė Mildos Valančiauskienės, Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Mariaus Morkūno, „Wikimedia Commons“ ir „Unsplash“ nuotraukos

Su Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos Kultūros programų vadove Milda Valančiauskiene susitikome nedideliame kiemelyje pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje. Įkvepiančių tradicijų UNESCO sąrašuose labai daug, kiekviena savaip išskirtinė ir įdomi, sako ji. Bet lygiai taip pat įdomu kelti nematerialus kultūros paveldo, tradicinės ir šiuolaikinės kultūros klausimus, tapatybės problemas ir, žinoma, prisiminti kelionių įspūdžius.

24

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Kryždirbystės tradicijos.


Prieš pradedant pokalbį apie nematerialųjį paveldą minėjote, kad dažnai žmonėms UNESCO sąrašai painiojasi, ir dažniausiai visų rūšių paveldas atsiduria viename katile. Tad ir pradėkime nuo to, kokius UNESCO sąrašus turėtume žinoti ir kokios Lietuvos vertybės į juos įtrauktos? Vienas seniausių ir bene geriausiai žinomas yra Pasaulio paveldo sąrašas, kuriame yra kultūros ir gamtos paveldo objektai, vietovės. Į šį sąrašą įrašyti: Vilniaus istorinis

26

GRĮŽTI Į TURINĮ

senamiestis, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė ir Struvės geodezinio lanko punktai. Gerai žinomas ir Reprezentatyvusis žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašas, kuriame yra Baltijos valstybių dainų ir šokių šventės, sutartinių giedojimo tradicija, kryždirbystė. Nematerialaus kultūros paveldo srityje dar yra gerųjų paveldo apsaugos praktikų sąrašas; vertybių, kurioms gresia pavojus išnykti, sąrašas. UNESCO programa „Žmogus ir biosfera“

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Lietuviškos sutartinės.

skelbia biosferos rezervatų sąrašą (tinklą), į kurį įrašytas Žuvinto rezervatas. UNESCO programa „Pasaulio atmintis“ – tai dokumentų kolekcijų ar atskirų dokumentų registras. Šiame registre: Liublino unijos aktas, Radvilų archyvas ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija (kartu su Baltarusija, Lenkija, Rusija, Suomija ir Ukraina) ir Baltijos kelią įamžinantys dokumentai. Į UNESCO minimų sukakčių sąrašą kas dvejus metus valstybės pateikia tarptautinės

arba regioninės reikšmės iškilių menininkų, mokslininkų, kultūros veikėjų ar įvykių sukaktis. Sudarydama šį sąrašą UNESCO su tomis valstybėmis solidarizuojasi. Toji sukaktis, žinoma, turi sietis su UNESCO vertybėmis, tad tai nėra tik nacionalinio lygmens sukaktis, istorijos tėkmėje ji dažniausiai turėjo poveikį platesnėje erdvėje. Pavyzdžiui, Lietuvoje kiti metai paskelbti archeologės ir antropologės Marijos Gimbutienės metais, bus minimos 100-iosios jos gimimo metinės.

N ematerialusis pavel d as : tra d ici j a n ė ra už k onservuota mu z ie j in ė vert y b ė

27


Dainų šventės Šokių dienos akimirkos.


30

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Žinome, kokios vertybės yra UNESCO sąrašuose, tačiau kaip ateinama iki momento, kai kažkokia vertybė į jį įrašoma? UNESCO nematerialaus paveldo apsaugos konvenciją Lietuva ratifikavo 2004 m. Vienas iš šios konvencijos įrankių yra tarptautiniai sąrašai. Pats žinomiausias jau minėtas Reprezentatyvusis žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašas. Tačiau tam, kad į jį būtų įrašyta kuri nors vertybė, pirmiausia valstybės turi būti sudariusios nacionalinius sąvadus (sąrašus, registrus, inventorius). Į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą pirmą kartą vertybės įrašytos 2018  m. ir jis papildomas kasmet. Vertybių kandidatūras teikia šiam sąvadui bendruomenės, savivaldybės, kultūros centrai ir tas kandidatūras vertina, svarsto ekspertų komisija. Šiuo metu sąraše yra 32  vertybės. Lietuvoje dėl galimybės teikti vieną ar kitą mūsų nacionalinio sąvado vertybę tarptautiniams UNESCO sąrašams pirmiausia sprendžia Kultūros ministerija. Tai yra ir politinis žingsnis, nes valstybė turi labai apgalvoti, ką ir kodėl ji siūlo į tarptautinį są­rašą.

Ar tai reiškia, kad taip atrenkama pati „vertingiausia“ vertybė? Tikrai ne, nes visos vertybės yra vertingos ir būtent ši UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija ypač akcentuoja, kad vertybių hierarchizacija yra santykinė ir visos paveldo vertybės yra labai svarbios. Tarptautinių sąrašų egzistavimas nereiškia, kad jų vertybės yra pačios nuostabiausios, o kitos mažiau nuostabios. Tai daugiau valstybių skatinimas atkreipti dėmesį į vieną ar kitą nematerialaus kultūros paveldo rūšį, į tradicinės kultūros svarbą. Kitas dalykas, tai yra ir geroji praktika, tam tikrų aspektų, verčių akcentavimas, skatinimas atkreipti dėmesį į nematerialaus kultūros paveldo apsaugą pirmiausia nacionaliniu mastu. Tada kyla klausimas, kas apskritai yra nematerialus kultūros paveldas ir ar gali būti vienas atsakymas į tokį klausimą? Kiekvienoje valstybėje nematerialaus kultūros paveldo samprata šiek tiek skiriasi, o kai kuriose šalyse iš dalies tik dėl šios UNESCO konvencijos buvo atkreiptas dėmesys į šią paveldo rūšį. Vakarų Europoje tradiciškai

N ematerialusis pavel d as : tra d ici j a n ė ra už k onservuota mu z ie j in ė vert y b ė

31


Tradicija neturi būti užkonservuota kaip muziejinė vertybė. Tai yra vertybė, kuri turi teisę nuolat keistis, nes keičiasi žmonės, jų socialinė aplinka, gyvenamoji vieta ir t. t.

daugiau dėmesio buvo skiriama materialiajam kultūros paveldui. Nematerialus kultūros paveldas yra su daugeliu konotacijų, Vakarų Europoje per Antrąjį pasaulinį karą juo labai naudojosi kai kurios ideologijos, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Austrijoje, siekdamos savo tikslų. Todėl tų šalių visuomenės ilgiau svarstė, ar jungtis prie konvencijos ir ar joms priimtina UNESCO samprata. Kita vertus, Vakarų Europos šalys dažnu atveju daug plačiau žiūri į nematerialųjį kultūros paveldą, o štai Rytų Europoje jis pirmiausia buvo siejamas su folkloru. Sakyčiau, kad tai konservatyvesnis ir ribotesnis požiūris. Vakariečiai žiūri į nematerialųjį kultūros paveldą kaip į šiuolaikinės kultūros dalį. Nekalbu apie elitinį meną, bet apie tai,

32

GRĮŽTI Į TURINĮ

kuo žmonės gyvena dabar, kas šiandien yra gyva, kas yra esminė, kertinė tradicija, kas svarbu ir aktualu šiandienos žmogui. Tai yra įtvirtinta ir nematerialiosios kultūros paveldo apibrėžime – tai yra kintantis paveldas, nuolat atsinaujinantis priklausomai nuo aplinkos, gyvenamųjų sąlygų ir t.  t. Tai reiškia, kad bendruomenės ne tiek bando išlaikyti bet kokia kaina tokią tradicijos formą, kokia ji buvo kažkada, bet ją kartais papildo, interpretuoja, leidžia jai natūraliai evoliucionuoti. Taip, apsaugos momentas yra labai svarbus, bet esmė ta, kad tradicija neturi būti užkonservuota kaip muziejinė vertybė. Tai yra vertybė, kuri turi teisę nuolat keistis, nes keičiasi žmonės, jų socialinė aplinka, gyvenamoji vieta ir t. t.

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Ekspedicijos akimirkos.

O kaip yra Lietuvoje, ar saugome tik vardan apsaugos, ar tradicijos yra gyvos ir kintančios? Šiuo metu rengiame skaitmeninį kryždirbystės kelių žemėlapį, kuris bus skirtas Tautodailės metams paminėti. Apvažiavome didelę dalį Lietuvos, tad matyti, kad ši tradicija tikrai gyvybinga. Dideliuose miestuose mažiau su tuo susiduriame savo aplinkoje, o regionuose kryždirbystė tikrai labai gyvybingas reiškinys, turintis ne tik religinę, sakralinę, bet ir kultūrinę reikšmę. Lietuvoje dažnai tiems, kurie nematerialųjį kultūros paveldą sieja su folkloru, atrodo keista, kodėl tokie įprasti šiuolaikinės kultūros dalykai, kaip itališka pica ar argentinietiškas tango, įtraukti į UNESCO sąrašą. Bet

tai yra sampratos dalykai. Galime imti mūsų Dainų šventes – tai juk nėra grynas folkloras, tai tradicinės ir šiuolaikinės kultūros, šiuolaikinės choreografijos, folkloro, šiuolaikinės chorų muzikos, tradicinės ir modernios kultūros sintezė. Tad, bendrai kalbant, tai gyvas šiuolaikinės kultūros reiškinys, kuriame yra ir mėgėjų meno, ir profesionalios kultūros. Žinoma, labai svarbi tradicijos tąsa, nes kalbame apie paveldą, paveldėtas raiškos formas, tačiau, kaip minėjau, tai nesustabarėjusi, o evoliucionuojanti kultūra. Pažvelkime į Vokietijos nematerialaus paveldo pavyzdžius, kurie iš tiesų yra šiuolaikinės ir profesionaliosios kultūros reiškiniai. Pavyzdžiui, į tarptautinį sąrašą buvo įtrauktas Vokietijos kooperatyvų bendruomenių

N ematerialusis pavel d as : tra d ici j a n ė ra už k onservuota mu z ie j in ė vert y b ė

33


Kastelas, arba žmonių bokštų tradicija,   atsiradusi Ispanijoje, Katalonijoje.

judėjimas. Tai daug ką nustebino, o kai kam net pasirodė bene skandalinga. Visgi bendruomenių jungimasis į kooperatyvus yra kertinis vokiečių tapatybės dalykas, tai jų visuomenės sanklodos pagrindas, tam tikra paveldėta tęstinė sistema, kuri padeda bendromis pastangomis pasiekti tam tikrų profesinių ar kitų tikslų, taip sudaryta jų visuomenė. Labai svarbu tokią tradicijos raiškos formą identifikuoti ir vėliau pripažinti jos svarbą. Lietuvoje tradicinę kultūrą įprasta suvokti konservatyviau, bet manau, kad ta samprata po truputį keičiasi, ribos po truputį plečiasi. Mes visi keičiamės, be to, nebegalime galvoti tik apie kaimo kultūrą, nes daugybė žmonių gyvena miestuose ir turi savo tradicijas, kurias ne tik paveldime, bet ir kuriame. Ar yra šalių, į kurias vertėtų lygiuotis nematerialaus kultūros paveldo saugojimo, populiarinimo srityse, nes joms tai sekasi ypač gerai? Labai sunku išskirti kurią nors vieną. Galbūt vertėtų atkreipti dėmesį į Gerosios nematerialaus kultūros paveldo apsaugos praktikų ar patirties sąrašą. Jame galima rasti gerųjų pavyzdžių, kaip valstybės saugo tam tikras tradicijas ir vertybes, kaip jas perduoda kitoms kartoms. Šiame sąraše galima rasti labai įdomių apsaugos patirčių, veiklų pačiuose įvairiausiuose pasaulio regionuose, ir Afrikoje, ir Azijoje, ir Vakarų Europoje. Tai galėtų būti labai geras įkvėpimo šaltinis kultūros politikams, nematerialaus kultūros paveldo puoselėtojams

34

GRĮŽTI Į TURINĮ

Kokias didžiausias problemas saugant ir perduodant nematerialųjį kultūros paveldą matote Lietuvoje? Manau, kad Lietuvoje viena iš didžiausių bėdų yra silpnas bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų judėjimas. Sovietmečiu tradicinės bendruomenės naikintos arba patyrė daug netekčių, drastišką vertybių kaitos poveikį, o būtent nesunykusių bendruomenių kartais pavydu Vakarų Europai, nors kartais jai nepelnytai prikišama, kad ji tradicijų nevertina. Tačiau, man rodos, ir Lietuvoje pastaraisiais metais jos po truputį atgimsta. Kaip, jūsų manymu, bendruomenes Lietuvoje galima būtų paskatinti kurtis ar atsikurti? Aš manau, kad tai įvyks natūraliai, jei toliau gyvensime taikų, darnų gyvenimą. Dar reikia šiek tiek laiko ir galbūt daugiau išeivių grįš į savo gimtines, savo kraštus, o gal ir naujakuriai ilgesniam laikui įsikurs tam tikrose vietovėse, plėtosis tarpusavio ryšiai, žmonės bursis, norės švęsti bendruomenines šventes ir branginti savo krašto vertybes Visgi kai kurios tradicijos gali tų laikų ir nesulaukti – tiesiog nunykti. Dėl to nereikėtų nerimauti? Nereikėtų ypač dramatizuoti, jeigu kažkokie folkloro ar tradicinės kultūros elementai nunyksta  – tai yra natūralūs procesai, kurie visame pasaulyje visada vyko ir vyksta toliau. Tikrai neįsivaizduoju pasakymo, kad prancūzas yra ne prancūzas, nes jo ryšys su

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Sicilietiškos marionetės „Opera dei Pupi“.

kuria nors labai archajiška muzikine forma pamirštas. Bet juk yra daugybė kitų tradicinės kultūros formų, kurios yra neatsiejama kultūrinės tapatybės dalis, ir tiek pasyvus, tiek aktyvus santykis labai svarbus. Be to, tradicija turi stebuklingą savybę – kartais būdama visiškame mirties taške dėl entuziastų ar ypatingų aplinkybių ima ir atgimsta. Tokių pavyzdžių labai daug. Pavyzdžiui, marionečių teatras Sicilijoje „Opera dei Pupi“. Jis buvo vieno salos miesto tradicija, tačiau visiškai nunyko XX–XXI a. Ir vienos šeimos iniciatyva jis buvo rekonstruotas ir parodytas publikai. Įvyko tikras „sprogimas“, daugybė žmonių susidomėjo marionečių teatru. Atsirado meistrų, kurie

36

GRĮŽTI Į TURINĮ

pradėjo gaminti lėles, atsirado vis daugiau vaidinimų. Turime ir vietinį pavyzdį – sutartines. Jos irgi buvo beveik visiškai nunykusios. Folkloro judėjimas 8–9 dešimtmetyje jas šiek tiek atgaivino, bet dar vienas impulsas atgimti buvo sutartinių įtraukimas į UNESCO sąrašą. Atrodytų, sutartinių tradicija galėjo paprasčiausiai likti folkloro kolektyvų scenine veikla, bet, manyčiau, kad sutartinės šiandien  – tam tikra patraukli bendravimo forma jaunimui. Įvyko labai natūralus virsmas, tradicija beveik mirė, o atgimusi įgavo naujų prasmių ir kodų, sutartinės dabar giedamos nebūtinai dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jos buvo giedamos kadaise.

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Dabar daug kam tikrai nebeužtenka senų pastatų sienų – jas, aišku, smagu pamatyti ar net prie jų prisiliesti, – bet norisi ir gyvos istorijos, vyksmo, kuris žmones daug labiau paliečia.

Dar vienas įdomus aspektas – turizmas ir nematerialus paveldas. Su materialiojo paveldo objektais viskas, rodos, paprasta. O kaip bendruomenės ar net šalys gali pasinaudoti savo nematerialiuoju paveldu? Šalys tikrai jį išnaudoja, tik ne kiekvieną vertybę ar tradiciją galima užtempti ant to paties kurpalio, šiuo atveju panaudoti turizmo tikslams ir nebūtinai to reikia. Dabar daug kam tikrai nebeužtenka senų pastatų sienų – jas, aišku, smagu pamatyti ar net prie jų prisiliesti, – bet norisi ir gyvos istorijos, vyksmo, kuris žmones daug labiau paliečia. Be to, tam tikri nematerialaus kultūros paveldo žanrai yra labai lengvai pritaikomi

turizmui, pavyzdžiui, tradicinės šventės – daugybė turistų vyksta į kurią nors šalį tik tam, kad pamatytų kažkokią šventę, ar tai būtų Venecijos karnavalas, ar Dainų šventė. O švenčių UNESCO sąraše procentiškai labai daug. Bet vis tiek turistui tai sudėtingiau nei atvažiuoti, pamatyti, susidėti pliusiukus ir keliauti toliau. Nematerialaus kultūros paveldo reikia ieškoti, pabandyti suvokti jo prasmę, reikšmę vietos bendruomenėms. Jeigu tai yra kažkoks lokalus reiškinys, tarkim, susijęs su Altajaus kalnų tautelės kažkuria gyvąja tradicija – žinoma, kad tai sunkiau pasiekiama keliautojui. Kita vertus, šitie

N ematerialusis pavel d as : tra d ici j a n ė ra už k onservuota mu z ie j in ė vert y b ė

37


Kopimo į kalnus   tradicija Alpėse.

lokalūs reiškiniai yra daug trapesni ir jiems visiškai nebūtini milžiniškai turistų srautai. Manau, kad labai gerai, jog jie sunkiau pasiekiami, juos aplanko tik turintys stiprų interesą ar susijusių profesijų specialistai. Taip pat yra religinės praktikos, kurioms irgi nėra būtini turistų srautai, nors tokių smalsaujančių, o kartais ir gana agresyvių turistų, yra daug. Tad visgi dažnai kyla tas pats klausimas, ar tikrai reikia tas vertybes ir tradicijas daryti labiau matomas. Populiarumas turi savo kainą, ar tai būtų tradicija, ar muziejinė vertybė. Galbūt, jei išreklamuoji, pasakai, kokia vertinga yra viena ar

38

GRĮŽTI Į TURINĮ

kita tradicija, – kartu didėja rizika, kad ją kas nors užsimanys pavogti, paliesti. Pavyzdžių galima rasti ir čia pat. Dirbdami su kryždirbystės kelių žemėlapių projektu ir važinėdami po Lietuvą išgirdome, kad pastaraisiais metais padaugėjo vagysčių iš koplytėlių. Pavagiamos ne tik senosios skulptūros, bet netgi jų replikos. Kita vertus, tai rodo, kad turime nuostabių kryždirbių, kurie geba fantastiškai atkurti senųjų meistrų darbus, tad vagys nebeatskiria, ar tai sena, ar nauja. Nežinau, kaip tai spręsti; norisi, kad visuomenė žinotų ir brangintų, bet žinomumas turi kainą. Kitas pavyzdys – Kuršių nerija. Ar

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


norime kuo daugiau parodyti ir parduoti, ar išlaikyti šios išskirtinės vietovės grožį ir unikalumą ateities kartoms? Ar rūpinamės tik tuo, kas čia ir dabar, koks bus pelnas verslo subjektams? Prisiminkite, kokios tradicijos ar nematerialios kultūros vertybės jums paliko įspūdį? Labai sunkus klausimas, tai labai subjektyvu. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais man padarė įspūdį kopimo į kalnus tradicija Alpėse (angl. Alpine Mountaineering) Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Šiose šalyse

alpinizmo tradicija ypač gyvybinga: žmonės daugybę metų gyvena tose teritorijose, tėvai moko savo vaikus, kaip saugiai įkopti į kalną, į ką atkreipti dėmesį, kaip rengtis ir t. t. Man tai tiesiog nuostabus dalykas, nes gal iš šalies atrodytų, kad tai tik profesionalių alpinistų veikla, bet iš tiesų tai yra vietinių žmonių gyvenimo būdas, susijęs su gamta, geografija, reljefu. Jie turi tam specifinių žinių bagažą, kurį perduoda iš kartos į kartą. Be to, tai ir bendruomeninės su alpinizmu susijusios šventės – miestuose gyvenantys žmonės grįžta į kaimelius ir eina į piligrimines keliones per kalnų bažnytėles. Eina ne

N ematerialusis pavel d as : tra d ici j a n ė ra už k onservuota mu z ie j in ė vert y b ė

39


Sakalininkystės tradicija gyvuoja ne vienoje Europos šalyje.

Nowruz, arba persų naujųjų metų tradicija.

UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos Tarpvyriausybinio komiteto 14-oji sesija Kolumbijoje.


tik maldininkai, bet ir žmonės, kurie tiesiog aplanko savo gimtąsias vietas, vakare grįžta į kaimelį ar miestelį ir kartu švenčia. Įspūdinga norvegų laivų statymo tradicija (angl. Oselvar boat) – tai vertybė, kuri įtraukta į Gerųjų apsaugos patirčių sąrašą (registrą). Tam tikros konstrukcijos medinių laivų statybos tradicija perduodama iš kartos į kartą. Šie laivai nėra kokio nors ypač turtingo žmogaus požymis, daugeliui norvegų šeimų tai didelę reikšmę turinti bendra veikla, kuri gali užtrukti ilgai, tačiau tai svarbi jų šeimyninės istorijos dalis ir tapatybės ženklas. Kažkada teko būti Portugalijoje ir susipažinti su fado dainavimo ir muzikavimo tradicija. Lisabonoje turbūt kiekviena kavinė turi savo atlikėjų ir sulaukia daugybės turistų. Bet mums pasisekė, mus nusivedė į visai neturistinę vietą, buvome visiškai šeimyniškoje

fado aplinkoje. Patirtis buvo fantastiška, nes tai buvo labai natūralus vyksmas. Tai tarsi kitas tradicijos lygmuo, kai tradicija reiškiasi ne dėl žiūrovų, scenos, o dėl pačių dalyvių ar atlikėjų. Įkvepiančių tradicijų UNESCO sąrašuose labai daug, kiekviena savaip išskirtinė ir įdomi, o visos jos nepaliauja džiuginti ir stebinti žmonijos kūrybingumo raiškos formų įvairove ir bendruomenių troškimu net ir pačiais sudėtingiausiais jų gyvenimo ar istorijos momentais išlaikyti savąją kultūrinę tapatybę, tam tikrą tradiciją. Tai reiškia, kad nematerialus kultūros paveldas, tradicinė kultūra ir visa šiandien gyvuojančios kultūros raiškos formų įvairovė yra viena iš esminių žmonijos būvio ar egzistencijos sąlygų. Štai kodėl mums taip įdomu gyventi.  //

PUIKUS POILSIS POROMS IR ŠEIMOMS Karšta vasara tęsiasi «Lielupe Hotel» viešbutyje Jūramaloje! Čia rasite viską jūsų nepamirštamoms atostogoms:

kambarį su balkonu pusryčius «Lielupe» restorane sveikatingumo centrą su SPA malonumais 25 metrų baseinas, sūkurinė vonia, suomiška sauna ir turkiška garinė pirtis, kontrastinis dušas ir rusiškas dušas, fitneso centras.

Pasinaudokite nuolaidos kodu LETAI ir gaukite geriausią pasiūlymą mūsų svetainėje semarahhotels.com/lielupe Bulduru prospekts 64/68, Jurmala, Latvija Vilnius 3 h 45 min


Populiariausi

1

tinklalaidės „LĖTAI apie pasaulį“ pokalbiai

MOTERIŠKUMO GALIA I R M E KS I KOS K E R A I SU KUNDALINI JOGOS M O KY T O J A J Ū R AT E BITINAITE

2

3

L Ė TA S I R AT S A K I N G A S K E L I AV I M A S S U S O N ATA A A LT O N E N

KAIP KELIONĖS KEIČIA VA I K U S S U T R I J Ų VA I K Ų M A M A I E VA Š L I Ž I E N E

Kiekvieną rytą renkuosi, kokia bus diena. Stengiuosi sau susikurti tokį

Nuolat esame apimti tos vibracijos,

ritualą, kad ryte būtų kuo daugiau

kai norime vis daugiau. Labai dažnai

ramybės. Mano rytinis kavos

tas nepasotinamumas atsiranda dėl to, kad nesustojame momentui ar

Azijoje pas vietinius į namus

akimirkai padėkoti už tai, kiek jau

patekdavome tik per vaikus, mūsų,

yra mūsų gyvenime.

suaugusiųjų, ten niekas nebūtų įsileidę. Vaikai išmoko, kad tu gali eiti paprašyti, kad gali eiti bendrauti, kad gali eiti kalbėtis, kad žmonių yra labai įvairių, labai įvairių tautų. Jie išmoko, kad pasaulis yra namai.

gėrimas trunka bent 30 minučių, nes nemėgstu skubėti per pusryčius.


4 NAMAI TEN, KUR ŠIRDIS, S U J AV G Y V E N A N Č I A KO M U N I K A C I J OS SPECIALISTE ERIKA PAU L AU S K E

5

Tinklalaidės „LĖTAI apie pasaulį“ istorijų apie vietas ir žmones galite klausytis

A P I E M I Š KO M AU DY N ES I R J Ų N A U D Ą S V E I K ATA I S U   M I Š KO G I D E MILA MONK

„15min Klausyk“, „Spotify“, „Apple Podcasts“ programėlėse arba mūsų puslapyje letai.lt/tinklalaide

Nauji pokalbiai kiekvieną ketvirtadienį.

Sako, kad vaikai iki 2–3 metų nieko neatsimena, bet aš manau, kad pasąmonėje tie dalykai, kaip vaikas

Gido paskirtis yra būti tarpininku

auga, labai giliai lieka. Mes gal to

tarp dalyvio ir miško, jis padeda

neapčiuopsime, nepačiupinėsime ar

įsijausti į miško atmosferą. Jo

Turite idėjų ar norite

neatkursime prisiminimuose, bet tai

teikiamų pratimų esmė yra sulėtėti

palinkėti geros dienos?

tikrai lieka.

ir įsijausti į aplinką per pojūčius. Mes

Rašykite: labas@letai.lt

suaktyviname klausą, regą, skonį, lytėjimą, uoslę.

IR JŪS GALITE PRISIDĖTI

prie „LĖTAI

apie pasaulį“

tinklalaidės kūrimo „ B U Y M E A C O F F E E “ P L AT F O R M O J E !

PAVA I Š I N T I K AVA > >


ANTIKOS PALIKIMAS

Išsilaisvinant iš laiko tironijos

V L A D O L I E P U O N I AU S tekstas „Unsplash“ nuotraukos

Kur tik pasisuki, visur paveldas. Tai gali būti Graikijos devizas. Šioje šalyje viskas aplink tave byloja apie seną praeitį. Griuvėsiai, rodos, ant kiekvieno kampo, Statybos neįmanomos, nes pamatų duobė neišvengiamai taps archeologiniais kasinėjimais. Net aplinkiniai kalnai aštriomis marmuro uolomis primena Partenono kolonas. O vietinė legenda byloja, jog Graikijoje daugiausia archeologinių muziejų pasaulyje. Tik patiems graikams tai ne itin svarbu. Jie žiūri į jūrą, geria kavą ir neskuba. Ir šioje šalyje, matyt, nėra nieko svarbiau, nei kavos gėrimas, oriai stebint, kaip aplinkui ūžia pasaulis.

44

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


NESKUBĖJIMAS Jei studijuoji humanitarinius mokslus Lietuvoje, anksčiau ar vėliau į rankas tikrai pateks amžinasis lotynų kalbos vadovėlis „Elementa Latina“. Dažniausiai, po semestro studijų, atmintyje užsilieka tik dvi trys sparnuotos sentencijos. Bet jei senajai kalbai tenka atsidėti ilgiau, neišvengiamai vadovėlį, su visu pabaigoje esančiu žodynėliu, išmoksti veik mintinai. Man, tartum burtažodis, amžiams įstrigo žodis cunctator – gaišlys, delsėjas. Ir

46

GRĮŽTI Į TURINĮ

manojoje kalboje kunktatorius bei kunktatorinimas ėmė reikšti kvailą, nepateisinamą gaišavimą. Na, kai tu jau apsirengęs stovi prie durų, o tavo mergina, apsiavusi vienu batu, tuo pat metu bando pasidažyti, laikina draugės nuotrauką feisbuke ir kelia sceną dėl tavo niūraus smerkiančio žvilgsnio. Kunktatorinimas – tai pačių brangiausių minučių praradimas, ieškant raktų milžiniškoje kuprinėje. Arba visiems žinomas stoviniavimas prie sankryžos, laukiant, kol užsidegs žalia šviesa, nors gatvė visiškai

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Aš visada norėjau pulti į priekį strimgalviais, stačia galva, pritrūkdamas kvapo, nepaisydamas visų aplinkybių. Visada rezultato link. Bet galima kitaip, kiek ramiau, atsargiau, po žingsnelį.

tuščia. Tu lauki ir jauti, kaip auksinės tavo gyvenimo minutės bėga bergždžiai. Juk per jas tiek prasmingo galėtum nuveikti. Kita vertus, visą dieną pražaisti kompiuterinius žaidimus – tai ne prarastas laikas, o smagi ir prasminga pramoga. Tad kunktatorinimas  – tai laiko taškymas smulkmenoms. Ir tai niekaip nesiasocijuoja su didingu lėtumu, užtikrintu laukimu, neskubriu atsitraukimu, atnešusiu pergalę Kvintui Fabijui Maksimui Verukosui, vadintam Kunktatoriumi. (Quintus Fabius Maximus Verucosus Cunctator). Jo

sekinanti atsitraukimo taktika atnešė Romai pergalę antrajame Pūnų kare prieš patį Hanibalą iš Kartaginos. Aš visada norėjau pulti į priekį strimgalviais, stačia galva, pritrūkdamas kvapo, nepaisydamas visų aplinkybių. Visada rezultato link. Bet galima kitaip, kiek ramiau, atsargiau, po žingsnelį. Rezultatas ateina vėliau, bet jis užtikrintas. Tai ne vėjo nupučiamas kortų namelis, o solidaus mūro viduramžių pilis. Arba tūkstantmečius atlaikiusi marmurinė šventykla.

I šsilaisvinant iš lai k o tironi j os

47


Delfai.

GRAIKIJA Nuo vaikystės buvau stipriai pakvaišęs dėl istorijos ir visada labai norėjau savomis akimis pamatyti didįjį antikinį paveldą, regėtą tik vadovėliuose. Tad senieji Romos ir Atėnų griuvėsiai buvo tai, į ką veržiausi visa širdimi. Akropolis vaizduotėje prilygo Pažadėtajai žemei. Ir taip sutapo, jog abu miestus pirmą kartą aplankiau tais pačiais metais, poros mėnesių skirtumu. Romoje praleistas beveik visas rugpjūtis ir dalis rugsėjo, kulminaciją pasiekė nuo Kapitolijaus kalvos žvelgiant į Romos forumus ašarotomis akimis. „Jei griuvo Roma, tuomet nieko nėra amžino“, – tuomet sukosi galvoje. Spalio pabaigoje su pirmąja savo grupe kopiau į Akropolio kalvą. Buvau be galo piktas ir nusivylęs. Rodos, čia viskas buvo priešinga Italijai. Griuvėsių ir senųjų artefaktų nedaug, o miestas beprotiško dydžio, niūrus, betoninis, monotoniškas. Rodos, nieko bendro neturintis su ta skaidria šviesa, kurią knygose spinduliuodavo antikinių Atėnų iliustracijos. Visa Graikija atrodė be spalvų, aplink tik papilkėjęs marmuras, dulkini alyvmedžiai ir purvinas betonas. Na, ir dar jūra visur aplink. Patys graikai mane erzino perdėtu atsipūtimu, nepareigingumu, godumu. Tas jų noras kiekviename žingsnyje parduoti, derėtis,

targavotis labiau priminė Artimųjų Rytų ar net Indijos turgų, o ne europinės civilizacijos lopšį. Ir tame nebuvo privalomos itališkos elegancijos, kuri, net ir supratus, jog esi apgautas, verčia tave pamilti Italiją visam gyvenimui. Tuktelėję graikai savo senuosius pirkliškus įgūdžius pritaikė šiandienos turizmo industrijai. Situacijos netaisė ir pernelyg sunki bei riebi šios šalies virtuvė, rodos, visai netinkanti niokojantiems regiono karščiams. Gal tik šalta kava kiek pagerino situaciją. Man Graikija net nepriminė Viduržemio jūros valstybės ir atrodė rytietiška, laukinė, atstumianti. Rodos, viskas stumte atstumia nuo šitos šalies ir jos žmonių. Ir mintis, jog artimiausią sezoną ir gal net ne vieną, teks dirbti Graikijoje, manęs toli gražu nedžiugino. Situacijos netaisė ir perspektyva aplankyti visą svarbiausią Antikos palikimą šalyje. Delfų orakulo griuvėsiai, garsusis Akropolis, senoji Olimpija, Epidauro gydyklos, Mikėnų civilizacijos likučiai ir nesuskaičiuojama daugybė kitų smulkesnių archeologinių vietovių. Tai paveldas, kuriuo šalis didžiuojasi, kurį kasmet aplanko milijonai turistų ir kuriuo nepaprastai didžiuojasi kiekvienas graikas. Bet man atrodė, kad Platono ir Periklio laikai tebuvo kažkur skaityti mitai, neturintys nieko bendro su skausmingai akis badančia šiandiena.

I šsilaisvinant iš lai k o tironi j os

49


Prireikė nemažai laiko. Ne viena perskaityta knyga vėrė vis naujas perspektyvas. Dažnos kelionės leido iš arčiau pažinti šį kraštą. O keistos pažintys dovanojo kelias stebėtinai tvirtas draugystes. Tai kūrė visiškai kitokį šalies paveikslą, kurio, rodos, niekas neslepia nuo turistų akių, bet per nesibaigiančius viešbučius ir paplūdimius retas jį pamato. Graikija – tai balkaniškas karnavalas, tik labai užglostytas bei sušukuotas. Toks šiek tiek sulėtintas ir nuramintas. Gali apsigauti ir manyti, kad esi kažkur Vakarų Europoje, bet praleidęs daugiau laiko supranti, kad kraujas čia taip pat verda, kaip ir aplinkinėse šalyse. Tiesa, svarbu pabrėžti, jog ta energija nėra tokia chaotiška ir viską griaunanti lyg Serbijoje. Graikai ją nukreipia viena kryptimi – išdidaus malonumo link.

T U P E R DAU G Į S I T E M P ĘS , P R I S Ė S K I R I Š G E R K K AV O S … Po dvidešimties valandų kelionės iki Atėnų ir atgal, „atidirbęs“ sunkią ekskursiją ant žmonių perpildyto Akropolio, aš pagaliau sudrimbu kėdėje. Turistai miega, karštis atlėgo, jūros ošimas kažkur šalia, o Dimitrijus tiesia man stiklinę šaltos retsinos su soda ir klausia, ar begyvas aš. Šiaip jis Dima iš Donecko (kovingi daugiabučių rajonai suranda mane atokiausiuose pasaulio kampeliuose). Dima turėjo verslų, butą, namą, sodybą. Tada prasidėjo Maidanas, neramumai, karas ir jis su šeima atsidūrė Graikijoje, kurios pilietis šiek tiek slaptai1 jis yra. Gyvenimas liko ten kažkur. O dabar prieš akis jo laukė nauja pradžia, begalinės 1 Ukrainoje dviguba pilietybė galima tik už ypatingus nuopelnus. Bet kadangi nei graikai, nei ukrainiečiai nėra labai drausmingos tautos, tai Dima gavęs graikišką pasą ukrainietiško tiesiog neatsisakė. Ir jau dešimtmetį yra dviejų šalių pilietis taip šiek tiek nelegaliai.

50

GRĮŽTI Į TURINĮ

galimybės ir sunkiai valdomas nerimas. Tik prigimtinis jo linksmumas ir didžiulė meilė alui gelbėjo šitoje sunkioje situacijoje. Jis pildo stiklines ir mes juokiamės stebėdami, kaip gretimame viešbutyje šeimininkė negali susitvarkyti su įsilinksminusiais rumunais. Galiausiai Dima ima pasakoti.

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Graikijos pakrantė.

Kai su žmona ir naujagimiu sūnumi ant rankų paliko Donecką ir išvyko pas mamą į Graikiją, manė, kad neužtruks ilgiau, nei porą savaičių. Tokios smagios atostogos, iki kol viskas nurims. Bet niekas vis dar nenurimo. O po poros mėnesių Graikijoje Dima susivokė, kad žmonai ir sūnui jau seniausiai baigėsi

vizos galiojimas ir kad už tokius pažeidimus juos turėtų deportuoti. Sukaupęs visą drąsą, Dimitrijus situaciją paaiškina vietos pareigūnui, gurkšnojančiam savo gyvenime nesibaigiančią kavą. Keli šypsniai, pakikenimai ir pareigūnas visus dokumentus sutvarko atgaline data, nes juk neišsiųsi žmonių į karą.

I šsilaisvinant iš lai k o tironi j os

51


Meteorų vienuolynai. 

Rumunai iš gretimo viešbučio jau dainuoja ir šoka, o manęs laukia Meteorai. Bet prieš tai dar keli gurkšniai. Na, ir gal puodelis kavos. Meteorų vienuolynai – viena labiausiai stulbinančių Graikijos vietų. Ant akmeninių, rodos, žmogaus rankų išskobtų kolonų, stūkso didžiuliai vienuolynai. Jie lyg milžiniški nerangūs dirižabliai pakibę debesyse. Iš čia atvykstančių turistų ir gyvena papėdėje įsikūręs miestelis. Vienas tokių verslininkėlių – ikonomis ir suvenyrais prekiaujantis Vladimiras iš Moldovos. Jau ne pirmus metus vasaromis jis dirba čia, Graikijoje, o žiemas leidžia Kišiniove. Ir į klausimą, kodėl jis čia atvyko, atsako trumpai: „Pinigai, Volodia, tik pinigai.“ Ir ši šalis jam nelabai patinka. Jau penkiolika metų kaip nepatinka. Ir paklausus, kodėl nelieka Kišiniove, jis tik trukteli pečiais ir šypsodamasis murma, kad be Graikijos jau nebegali. Gal todėl vis trumpiau būna Moldovoje ir vis ilgesniam laikui užsilieka Graikijoje. Nes negali. O nusileidus Tesalonikų oro uoste, mane pasitinka kitas darbo imigrantas. Įkypos Anastasijaus akys juokiasi, jis siurbčioja kavą ir keistu graikišku ir gruzinišku akcentu rusiškai manęs klausia, ko aš taip blaškausi ir negaliu ramiai nustovėti vienoje vietoje. Juk jis tuoj privažiuos ir paims grupę. Aš stoviu ir žiūriu išpūtęs akis, nes prieš mane graikas Vidurinės Azijos veidu. Ir taip, jis iš Kazachstano, bet yra graikas, kurio protėviai įsikūrė

I šsilaisvinant iš lai k o tironi j os

53


Graikijoje problemos sprendžiasi ir pinigai ateina be papildomo draskymosi. Tiesiog ramiai dirbant darbai pasidaro. O tada laikas kavai.

ten dar Aleksandro Makedoniečio laikais. Žlugus Sovietų Sąjungai, šeima persikėlė gyventi į Graikiją. Įsikūrė, susirado darbus, pasistatė namus. „Karočia, pastroili novuju žyzn“ (liet. „Trumpai tariant, sukūrėme naują gyvenimą“), – apibendrina Anastasijus, vardą gavęs pagal tradiciją – iš senelio. Ir Vladimirui, ir Anastasijui Graikija dovanojo turtingesnį gyvenimą. Sunku patikėti, jog ši akmenuota šalis sugeba išmaitinti tiek užklystančių. Išvykstančių ne ką mažiau. Tik tai ne emigracija, o antikinės kolonizacijos laikus menantis gyvenimo būdas. Petrusas man sako, kad visa tai ir yra Graikijos stebuklas. Petrusas niūrus. Kaip graikui

54

GRĮŽTI Į TURINĮ

net labai niūrus. Šalia sėdinti jo žmona kikena, jog taip yra todėl, kad Petrusas gimė Vokietijoje, kurioje nebūna laimingų žmonių. Per savo gyvenimą jis dirbo ir indų plovėju graikiškame restorane, ir tabako derliaus nuėmėju plantacijose, ir vokietakalbiu gidu. Dabar jis orus kelių viešbučių savininkas, kuris traukdamas vieną cigaretę po kitos noriai moko tokį nepatyrusį gidą, kaip aš: „Liaukis lakstyti. Atsikvėpk. Nusiramink. Tavo turistai suaugę žmonės, jie patys geba susirasti viską, ko jiems reikia. Jei nenusiraminsi, ilgai netversi šitame darbe. Tu per daug įsitempęs, prisėsk ir išgerk kavos.“ Jis tūkstančius kartų buvo teisus. Ir jei ne jo globa,

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


aš, matyt, ir pirmųjų metų autobuse nebūčiau ištvėręs. Tiesiog Graikijoje problemos sprendžiasi ir pinigai ateina be papildomo draskymosi. Tiesiog ramiai dirbant darbai pasidaro. Be papildomos isterijos, nereikalingai neeikvojant jėgų, darant tik tai, kas privalu. O tada laikas kavai.

Ž VA I G Ž D Ė TA S D A N G U S Spalio pabaigoje Pietų Europoje į pabaigą eina antrasis pavasaris. Vasaros kaitrų išdegintą žemę atgaivina prasidedantys rudens lietūs, karščiai atlėgsta, daugybė augalų pražysta. Puikus laikas planuoti atostogas.

Tiesa, visi dirbantys turizmo industrijoje, skaičiuoja dienas iki savųjų atostogų. Septyni mėnesiai intensyvaus darbo po keturiolika–aštuoniolika valandų per parą, dažniausiai be laisvadienių, nuolat bendraujant su pačiais įvairiausiais žmonėmis, mažų mažiausiai sekina. Po tokio maratono lapkritis pradingsta nesibaigiančio miego draiskanose. Va, toks nuvargęs, su švinine šypsena Egėjo pakrantėje susitinku Nikosą. Panašiai nusikamavęs milžiniško sudėjimo ir kūdikio veido graikas, tik ką po paskutinės šiemet naktinės pamainos. Dienomis jis dirba bare. Dar ruošia pusryčius viename viešbutyje.

I šsilaisvinant iš lai k o tironi j os

55


Olimpo kalnas.

Kažkada dar randa laiko miegui. Bet nedaug. Jo didelis ir džiugus apkabinimas pasisveikinant, įprastas: „Kalimera Vlada, ti kanis“ (liet. „Labas, Vladai, kaip laikaisi“) ir viską gelbstintis pasiūlymas. Mes važiuojame į Olimpą!!! Dievų kalno papėdėje įsikūręs Litochoro, jūrininkų miestelis. Tik Graikijoje taip gali būti – miestelis kalnuose, bet vis tiek gyvena iš jūros. Šiek tiek paprasto vyno, nesibaigiantys centus kainuojantys užkandžiai ir nuo Olimpo ateinanti vėsa ramina. Švinas traukiasi nuo mano veido. Šalia mūsų staliuko turėtų tekėti upė, bet vaga visiškai sausa. Tik tirpstant sniegui ar po rudeninių liūčių daugelis Graikijos upių atgyja. O šiaip visur akmenys, jūra, alyvmedžiai ir dulkės. Tai tradicinis Graikijos peizažas. Vakarienę baigiame taurele tradicinės anyžinės, kurios drumsta balkšva pieno spalva taip primena aplinkinių kalnų spalvas. Skonius. Kvapus. O Nikosas tęsia programą: „Vlada, we must to see stars“ (liet. „Vladai, mes turime pamatyti žvaigždes“). Mes vėl jo sukiužusiame automobiliuke, kažkokie atokūs keliukai, beveik aklina tamsa, akmenuotas kalno šlaitas ir galiausiai mes du užvertę galvas žiūrime į žvaigždes. Nikosas dalijasi cigarete ir svajingai klausia, ar Lietuvoje galima išvysti kažką panašaus. Tikriausiai ne, nes toks dangus gali būti tik Graikijoje. Aš beveik

juokiuosi ir mano prisiminimai neša mane tolyn. Pamenu, kaip jaunas studentas Briuselyje laikiau antikinės filosofijos egzaminą žodžiu. Ir, žinoma, mano egzaminatorius buvo pagyvenęs graikas, nežinia, kaip likimo nublokštas į tą nesvetingą kraštą, tuščiagarbiškai save pavadinusį Europos sotine. Jis atidžiai klausė mano laužyta prancūzų kalba pateikto raporto apie Parmenidą, vis įterpdamas žodelį kitą. Galiausiai paklausė, ar aš esu regėjęs žvaigždėtą Graikijos dangų? Nes tokio dangaus nėra niekur daugiau pasaulyje. Ir tik jame stebint begales žvaigždžių, kurių šviesa jungiasi, liejasi, praranda ribas ir atrodo, jog susimaišo, gali suprasti parmenidišką mintį – jog viskas atsiranda iš maišymosi. Ne iš vandens, kaip kad manė Talis. Ir ne iš ugnies, kaip teigė Heraklitas, bet iš elementų maišymosi. O aš stovėjau po tuo dangumi ir juokiausi. Buvau be galo dėkingas Nikosui ir Graikijai už šią kelionę. Nes supratimas ateina su laiku. Nes rezultatas ateina neskubant. Nes pasaulis pilnas smulkių džiaugsmų, kurių nevalia pamiršti einant link tikslo. Būtent tai yra svarbiausias Graikijos paveldas, didžiausias turtas ir vertybė. Privalu periodiškai sustoti ir apsidairyti, nes gal jau seniai pametei tikslą, link kurio strimgalviais veržiesi. Tik sustoti. Dabar. Nes po tiek puslapių jau tikrai laikas kavai.  //

I šsilaisvinant iš lai k o tironi j os

57


KINAS

Patirti šiuolaikinę Indiją: viešoji kasdienybė bolivudišku ritmu

SAMANTOS GALINAITYTĖS tekstas „Unsplash“, „Pixabay“ ir „Wikimedia Commons“ nuotraukos

Indologės Samantos Galinaitytės įtraukiantis pasakojimas nukelia į chaotišką ir nepažįstamą Indiją, kurios kasdieniame gyvenime svarbią vietą užima kinas. Ne šiaip kinas, bet Bolivudo sukurti filmai, kurie mums dažniausiai atrodo keisti, absurdiški ir nesuprantami. Tačiau spalvotas, šokių ir dainų kupinas Bolivudo pasaulis yra žymiai sudėtingesnis ir įdomesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

58

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


04:36 ryto. Stoviu viena šviesiaodė Netaji Subhas Chandra oro uoste (tarptautiniame Kalkutos oro uoste) ir smalsiai bandau susipažinti su mane supančiu naujuoju nepažįstamu pasauliu: aižiais garsais, sunkiai suprantamais kvapais, tvankiu oru, susijaudinusiai lūkuriuojančia bei nuobodžiai slampinėjančia žmonių minia – viskas visai kitaip nei čia, Europoje! Taip keturias valandas belaukdama savo vairuotojo pradėjau pirmąją pažintį su niekada nemiegančia Kalkuta. Per tą laiką įvyko nesuskaičiuojama gausybė pirmų kartų: eilės vaikinų, vaikų ir šeimų, norinčių su manimi nusifotografuoti,

o kiek kuklesni fotografuodavosi taip, kad kadro fone matytųsi ne tik išvykimo lentelė bei šalia stovintys lagaminai, bet išdidžiai kažkur kamputyje būčiau matyti ir aš. Neabejoju, kad tokia nuotrauka buvo verta net socialinių tinklų. O kur gi taksi vairuotojai ir pavežėjai, kurie atkakliai grūmėsi dėl pelningo keleivio – atkaklumo ir užsispyrimo mokykla! Keturias valandas būti dėmesio centre ir visiems dalyti save nebuvo paprasta. Po kelių intensyvių ir jaudinančių valandų pasidaviau ir abejingai paskendau oro uosto kasdienybėje. Staiga mintis pavergė nuovargio

P atirti šiuolai k in ę I n d i j ą : viešo j i k as d ien y b ė bolivu d iš k u ritmu

59


ir nevilties jausmas, jog mano vairuotojas taip ir nepasirodys, o nauji namai, kuriuose turiu apsistoti, yra tik miražas dykumoje. Kantriai laukiau lemtingo skambučio. Slinko jau trečia valanda. Žiūrėjau į lūkuriuojančius taksi vairuotojus ir pavežėjus, o jie vis pagavę mano žvilgsnį klausiamai mosteldavo galva: „Ponia, jau važiuojame?“ Jie irgi sunkiai tikėjo, kad mano vairuotojas kada nors pasirodys. Matyt, kažkuriuo metu jiems manęs pagailo – siūlėsi paskambinti jam ir pasitikslinti, ar jis tikrai beatvažiuojąs, siūlėsi ir pavėžėti nemokamai, tik aš nežinojau savo naujų namų adreso... Net oro uosto apsaugai atrodžiau įtartinai, nes, matyt, baltieji neužsibūna taip ilgai „ant oro uosto šaligatvio“. Vienas vairuotojas nusprendė mane pavaišinti arbata su pienu. Jo svetingumas man pakėlė ūpą ir šyptelėjau. Vairuotojas prisėdo šalia manęs, kiek pažiūrėjo į mano džiugų veidą, sename telefone įjungė zirziančią radiją ir užtraukė dainą. Pasibaigus

60

GRĮŽTI Į TURINĮ

vyro ir moters duetui, vairuotojas iš piniginės išsitraukė savo dukros nuotrauką. Šalia jos stovėjo Bolivudo aktorė (nuotraukos kampe buvo užklijuotas dievo Krišnos atvaizdas), kurios aš nepažinau. Iš mano veido mimikos supratęs, kad nepažįstu šios moters, pasakė, kad tai – garsi Bolivudo aktorė, ir pridūrė, kad labai didžiuojasi savo dukra ir neabejoja, kad ji taps garsia aktore. Taip įvyko mano pirmasis simbolinis prisilietimas prie kasdieniškosios Indijos kino kultūros.

I N D I Š KO K I N O I N D U S T R I JA 1 800 – tiek kasmet Indijoje sukuriama naujų filmų įvairiomis Indijoje vyraujančiomis kalbomis. Skamba visai nedaug? 2013 m. Indija aplenkė tokias kino milžines, kaip Holivudas bei Nigerijos ir Kinijos kino industrijos, ir užėmė pirmą vietą pagal per metus sukuriamų filmų skaičių visame pasaulyje. Skaičiuojama, kad kasmet visame pasaulyje

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


parduodama per 3,5 milijardo bilietų į indiškus filmus ir tai net 900 tūkstančiais bilietų daugiau, nei parduodama į Holivudo filmus. Tačiau yra kitų skaičių ir faktų, kuriuos svarbu žinoti kalbant apie Pietų Azijos milžinės kino industriją. Indijoje egzistuoja 22 oficialios kalbos, kurios veikia vietinę kino industrijos rinką. Pavyzdžiui, nuvykę į Tamilnado (Tamil Nadu) valstiją pastebėsite, kad ten filmai rodomi ne hindi kalba, o tamilų. Tokie filmai vadinami „Kollywood“  – tamilų kinu, o nuvykę į Vakarų Bengaliją vargu ar kino teatre galėsite pažiūrėti filmų tamilų kalba – ten dominuos „Tollywood“ – bengališki filmai. Pasitaiko atvejų, kad tas pats filmas būna nufilmuojamas skirtingomis kalbomis – taip siekiant pelnyti didesnio populiarumo, nes angliški subtitrai ne visuomet pasiteisina. Bolivudas  – tai terminas, apibūdinantis hindi kalba kuriamų filmų industriją. Formaliai ši kino industrija vadinama hindi kinu,

Iš mano veido mimikos supratęs, kad nepažįstu šios moters, pasakė, kad tai – garsi Bolivudo aktorė, ir pridūrė, kad labai didžiuojasi savo dukra ir neabejoja, kad ji taps garsia aktore. Taip įvyko mano pirmasis simbolinis prisilietimas prie kasdieniškosios Indijos kino kultūros.

P atirti šiuolai k in ę I n d i j ą : viešo j i k as d ien y b ė bolivu d iš k u ritmu

61


Pasirodžius filmui „Padmaavat“, staiga moterys pradėjo tašką klijuoti ne nosies ir kaktos susijungimo zonoje, o viduryje kaktos – kaip pagrindinė filmo herojė Padmavatė. Sulaukusi kritikos, ir aš prisijungiau prie šios „greitos mados“.

o jos gimtine laikomas Mumbajus. Neretai klaidingai manoma, kad Bolivudas – tai visas Indijoje sukuriamas kinas. Visgi Bolivudas sukuria tik trečdalį visos Indijos kino produkcijos, tačiau yra vienareikšmiškas sėkmingo Indijos kino etalono formuotojas, sugebantis daryti įtaką kasdieniam žmonių gyvenimui.

B O L I V U DAS I N D I Š KOJ E KASDIENYBĖJE Gyvenimas Indijoje išties nuolat kintantis ir niekada nesustojantis. Jis juda ir keičiasi be perstojo ir kartais „įšokti“ į naujausią tendencijų bangą būna sunku. Gyvendama Indijoje nešiojau „bindį“ – raudoną ar bet kokios kitos spalvos taškelį nosies ir kaktos susijungimo srityje. Pasirodžius filmui „Padmaavat“, staiga moterys pradėjo tašką klijuoti ne nosies ir kaktos susijungimo zonoje, o viduryje kaktos – kaip pagrindinė filmo herojė Padmavatė. Sulaukusi kritikos, ir aš prisijungiau prie šios „greitos mados“. O kur dar visa grožio industrija, be kurios neįsivaizduojamas kasdienis moteriškumo įvaizdis (visų kelionių po Indiją laikotarpiu vilkėjau tik tradicinius

62

GRĮŽTI Į TURINĮ

drabužius, taip pagerbiau ne tik vietinę kultūrą, bet ir norėjau mažiau į save atkreipti dėmesio). Kūno odos spalva ir taip ant pečių pridėjo iškraipytų stereotipų naštą, kurios sunkiai nusikračiau). Taip visai nejučia pati įsiliedavau į bolivudišką kasdienį gyvenimo ritmą. Sunku būti atspariam, kai jis kiekviename žingsnyje: parduotuvėse, ant pakuočių viršelių, gatvėse, viešajame transporte, telefone, namuose, pokalbiuose, darbe. O ir išmoktos bent kelios populiariausios hindi dainos ir šokių judesiai praversdavo palaikant pozityvų pokalbį. Dėl to dėkinga esu geram indų humoro jausmui, kuris padėjo pramušti visas kultūrines ir lingvistines sienas. Beje, Indijos kino industrijos išmanymas veikia kaip pasitikėjimo, pagarbos elementas. Toks vietinės kultūros žinojimas leidžia sukurti familiarų, vienas kitam pagarba grįstą tarpusavio ryšį, panaikina rasinius ir kultūrinius skirtumus. Tiksliau tariant – tai padeda „įsivietinti“, tapti ir būti pripažintam indiškosios visuomenės dalimi. Pavyzdžiui, kartą važiuojant „auto“, dar žinomu  – „tuk tuku“, šalia dievybės atvaizdo pastebėjau prisegtą Bolivudo aktorės Aishwaryos Rai

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Bolivudo aktorė Sridevi vadinama pirmąja moterimi, tapusia Bolivudo superžvaigžde.

nuotrauką. Prisipažinau vairuotojui žinanti šią aktorę ir paniūniavau jos dainuotą dainą iš klasika tapiusio filmo „Devdas“ (2002 m.). Nesitikėjau, kad vairuotojas taip emocingai sureaguos į mano skirtą dėmesį nuotraukoms. Pasak jo – tai sena jo mylimoji, su kuria juos sieja romantiniai jausmai. Neabejoju, kad tai buvo tik vairuotojo lakios fantazijos vaisius, tačiau ši pramaniško romano istorija yra puikus Bolivudo ir žmogaus tarpusavio santykio pavyzdys. Gyvendama Indijoje pastebėjau, kad žmonės linkę sudievinti aktorius, tačiau toks reiškinys gajus tarp mažiau išsilavinusių žmonių. Ypač tai buvo akivaizdu dirbant mokytoja vieno Kalkutos lūšnyno mokykloje bei nemažai laiko leidžiant su jo gyventojais. Ten būdama pastebėjau, kad moterys bei vyrai vienam ar kitam aktoriui ar aktorei priskiria dieviškųjų bei antgamtinių savybių, taip savo kasdieniame gyvenime jiems suteikia ypatingos svarbos. Pavyzdžiui, dažnai tokie aktoriai vaizduojami gyvūno, roplio ar dievo pavidalu. Jiems kuriami plakatiniai stendai, kuriuose pateikiama reklaminė informacija. Neretai pasirinktas gyvūnas bei aktoriaus veidas gali atspindėti ir vietinio verslo savininko religines pažiūras, kurios gali sutapti ir su pirkėjo idealais, asociacijomis, požiūriu.

PA G R Į S TA V I S U O M E N Ė S KRITIKA Visuomenėje vis aršiau kritikuojami Indijos kino kūrėjai dėl itin iškreipto indiško vyro ir moters socialinio įvaizdžio. Bolivudas diktuoja standartus, koks turi būti sėkmingas

indas, tačiau toks kuriamas įvaizdis neatspindi skurdžiau gyvenančių paprastų žmonių kasdienybės. Besikeičiant Indijos kino industrijos veidui, kuriamuose filmuose bandoma perteikti Vakarų visuomenės gyvenimo būdą, sektinus moralinius ir stereotipinius principus, kurie yra mažai pažįstami menkai išsilavinusiam tradicinių pažiūrų indui. Nenuostabu, kad tokia visuomenės dalis yra paveikiausia Bolivudo konstruojamam socialiniam įvaizdžiui. Tai labiausiai pajutau dirbdama lūšnyno mokykloje. Atkreipiau dėmesį, kad kinas formuoja iškreiptą vyriškumo kultą, kuris veikia menkai išsilavinusių indų vyrų savivertę, vertybes bei pasaulio suvokimą. Pavyzdžiui, lūšnyne dirbantis ir gatvėje gyvenantis jaunas vyras kartu su savo tėvu jau ne vienerius metus pardavinėja vaisius ir daržoves, tačiau jis nuolat save pristatydavo kaip sėkmingą verslininką. Verslininko įvaizdį jis bandė susikurti dėvėdamas storą auksinę grandinėlę, „Rolex“ laikrodį bei „Ray-Ban“ akinius nuo saulės. Žinoma, kūno manieros ir balso tembras buvo pasirinktas toks, kad nesuabejotum jo verslo sėkme. Beje, įdomu tai, kad vyrukas ant savo kūno turėjo daug tatuiruočių, kurios, pasak jo, yra seksualumo simbolis. Ne kartą man paatviravo, kad norėtų susirasti merginą, tačiau esą ji turėtų būti šviesios skaisčios odos, aukšta ir „vakarietiško“ būdo. Argi tai nėra Indijos kino industrijos, žiniasklaidos bei socialinių tinklų konstruojamų stereotipų įtaka? Moteriškumo samprata Indijos kasdieniame gyvenime taip pat sparčiai transformuojasi. Filmuose vis dažniau vaizduojamos

P atirti šiuolai k in ę I n d i j ą : viešo j i k as d ien y b ė bolivu d iš k u ritmu

65


moterys, vilkinčios vakarietiškus drabužius, t. y. džinsus, palaidines, propaguojančios žalingus įpročius. Pavyzdžiui, einančioms į naktinio pasilinksminimo vietas moterims taikomas „vakarietiškas aprangos kodas“. Kitaip tariant – moterys su vietiniais tradiciniais drabužiais neįleidžiamos. Indijos kino industrija vis dažniau nesibaimina kalbėti ir apie svaigiųjų gėrimų vartojimą bei rūkymą. Nors filmuose vaizduojamos besilinksminančios moterys, tačiau tikrame gyvenime retai galima pastebėti rūkančią ar perkančią svaigiuosius gėrimus moterį – tai nesuderinama su tradiciniu įvaizdžiu. Nuvykusi į Indiją, tikėjausi, kad man šie stereotipai nebus taikomi, tačiau pirkdama alkoholį pasijutau įžengusi į draudžiamą, tik vyrams skirtą erdvę, bet didesnį spaudimą susigėsti jaučiau ne iš mane supusių vyriškių, o iš pačių moterų, kurios už durų laukė iš alkoholio parduotuvės grįžtančiųjų. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas keliaudamas po Indiją parsivežtumėte skirtingų įspūdžių. Indija  – didžiulė valstybė, todėl kiekvienas keliaudamas susirenka patirčių ir išgyvenimų mozaiką, kurią vėliau lipdo dalydamasis su bendraminčiais, šeimos nariais, keliautojais. Tris gyvenimo akimirkas pagyvenusi Indijoje ir atlikusi antropologinius tyrimus, parsivežiau nemažai savitos, unikalios ir gyvenimiškos patirties. Viena iš jų – būti atvirai ir tolerantiškai skirtingoms kultūroms ir priimti jas tokias, kokios yra. Iš esmės Indijos kino industrija to ir moko, tačiau mes kiekvienas pasirenkame, kaip interpretuosime filmo turinį.  //

66

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


P atirti šiuolai k in ę I n d i j ą : viešo j i k as d ien y b ė bolivu d iš k u ritmu

67


MAISTAS

Pentagonas, Mėlynasis miestas ir kitos negirdėtos Viduržemio jūros dietos istorijos

DA L I O S S M A G U R AU S K A I T Ė S tekstas „Unsplash“ ir Dalios Smagurauskaitės nuotraukos

Per pastarąjį dešimtmetį ne kartą girdėjau Viduržemio jūros dietos pavadinimą ir apimta smalsumo aplankiau keturias bendruomenes, kurios 2010 m. buvo įtrauktos į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Stebėdama ir ragaudama pabandžiau suprasti, kas tai – sveikatinimosi būdas, tiesiog maistas lėkštėje ar bendruomeniniai santykiai. Viskas ne taip paprasta, kaip gali atrodyti.

68

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


V I S K A S P R A S I D E D A I TA L I J O J E „Vargšelis, mirė toks jaunas“, – galva linguoja senelė Bruna, žvelgdama į skelbimų lentoje pakabintą pranešimą, kad devyniasdešimt vienerių sulaukęs mirė Antonino. Brunai devyniasdešimt ketveri ir ji vis dar kasdien laiptais užlipa į ketvirtame aukšte esantį savo butą. Su pirkinių krepšiais. Lėtai lipdama paskui ją nuoširdžiai ilgiuosi lifto. Senelės Brunos draugams, karštas vasaros popietes leidžiantiems pagrindinėje miestelio aikštėje, – nuo aštuoniasdešimt iki... daugybės metų. Italų gyvenimo trukmė viena ilgiausių pasaulyje – apie 84-eri metai (tad italai už lietuvius gyvena maždaug dešimčia metų ilgiau). Už tai pietiečiai dėkoja saulei, tvirtiems socialiniams ryšiams ir, žinoma, maistui. Maistas italų gyvenime užima svarbią vietą. Tiksliau trečią vietą po mamos ir futbolo. Bet net ir šiuo atveju jie visi susiję – sekmadienis, mamos gaminti pietūs, valgomi žiūrint futbolo varžybas ir intensyviai diskutuojant. Ant stalo galima rasti visko, priklausomai nuo regiono, metų laiko, tradicinių senelės receptų, mamos nuotaikos ir t.  t. Bet galite būti tikri, kad bus tyro alyvuogių aliejaus, kurio išspaudė kaimynas, tradicinės formos pastos, pomidorų kokiu nors pavidalu, šviežiai keptos duonos, vyno, vaisių. Rodos, nieko ypatinga. O keisčiausia, kad niekas niekada čia nesako, kad laikosi Viduržemio jūros dietos principų. Tad kaip nutiko, kad 2010  metais UNESCO į Nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą įtraukė Viduržemio jūros dietą ir keturias ją puoselėjančias bendruomenes keturiose skirtingose šalyse (2013  m. sąrašą papildė Agros Kipre, Tavira Portugalijoje, Brac ir Kvar Kroatijoje)?

70

GRĮŽTI Į TURINĮ

P E N TA G O N O AT R A D I M A S ČILENTE Amerikietis biologas ir fiziologas Ancelis Keysas, tyrinėjęs širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, Italijoje pirmą kartą apsilankė 1944 m. Jį čia pasiuntė Pentagonas, kad mokslininkas įvertintų 5-osios JAV kariuomenės divizijos mitybą. Antrą kartą į Italiją Ancelis Keysas grįžo po aštuonerių metų ir jau ilgiau apsistojo nedideliame žvejų kaimelyje Pioppi, Čilentu vadinamoje zonoje Pietų Italijoje. Kaimelis buvo žinomas nuo

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


romėnų laikų, XIX a. ir XX a. pr. jį labai mėgo rašytojai, o vietiniai nuo seno užsiėmė žemdirbyste ir žvejyba. Pioppi iki šiol gyvena vos keli šimtai žmonių. Visgi mažas ir tik vasarą atgyjantis kaimas tapo vieta, kurioje prasidėjo net 20  metų trukęs tyrimas, pavadinimu „Septynių šalių studija“ (angl. Seven Countries Study). Per jį Ancelis Keysas ir kiti kartu dirbę mokslininkai ištyrė 12 tūkstančių 40–60 metų amžiaus žmonių iš Japonijos, JAV, Graikijos, Vokietijos, Suomijos, Balkanų šalių ir Italijos mitybos įpročius. Būtent čia paaiškėjo, kad širdies ir

kraujagyslių sistemos ligos ir diabetas tiesiogiai susiję su tuo, ką valgome. Taip atsirado Viduržemio jūros dietos pavadinimas ir netrukus virto geidžiamybe, o Čilento virtuvės tradicijos buvo įvertintos UNESCO. Remiantis A. Keysu, cholesterolio kiekį galima sumažinti vartojant kai kuriuos maisto produktus: grūdus, daržoves, vaisius, ankštines daržoves, žuvį, tyrą alyvuogių aliejų ir nedidelį kiekį vyno, taip pat prieskonines žoleles vietoje dirbtinių pagardų. Visus šiuos produktus ir dabar galima rasti Čilento virtuvėje, mažai pasikeitusioje nuo tų laikų,

P entagonas , M ė ly nasis miestas ir k itos negir d ė tos V i d uržemio j ūros d ietos istori j os

71


Koroni. 

Nedideliame restoranėlyje užsisakau šviežios žuvies ir po kelių minučių matau, kaip ją į restoraną neša iš laiviūkščio išlipęs žvejys. Maistas čia turi veidą ir istoriją, todėl Koronyje mokausi juo mėgautis.

kai A. Keysas tyrinėjo vietinių mitybos ypatumus. Tačiau svarbiausia, kad Čilente galima išmokti ne mažiau svarbaus dalyko  – bendruomeniškumo, dalijimosi ir priklausymo grupei, kuriuos puikiausiai iliustruoja šeimyniniai pietūs ar vakarienės su draugais. Maistas čia yra ne priežastis, bet priemonė.

( N E ) PA P R A S TA K O R O N I O VIRTUVĖ Peloponeso pusiasalio pietuose, alyvmedžiais apaugusios kalvos pašonėje įsikūrusiame Koroni miestelyje venecijiečiai kažkada pastatė iki šiol išlikusią tvirtovę. Į

72

GRĮŽTI Į TURINĮ

Koronio uostą užsukdavo pirklių, vyko prekyba ir intensyvūs kultūriniai mainai. Šiandien čia gyvena kiek daugiau nei tūkstantis žmonių, kurie vadinami helėnine Viduržemio jūros dietos bendruomene. Būtent ji 2010 metais tapo antrąja iš keturių UNESCO pripažintų Viduržemio jūros dietos bendruomenių ir tradicijos puoselėtojų. Miestelis, pastatytas aplink venecijiečių tvirtovę ir uostą, išlaikė savo senąją dvasią – žemi namai, čerpiniai stogai, jūros bangose siūbuojančios valtelės. Karštais vasaros vakarais pro atvirus namų langus sklinda Koroniui įprasti virtuvės kvapai  – vietiniai daugiausia valgo šviežią žuvį, daržoves, vaisius, viską gardina tyru alyvuogių aliejumi. Pamatyti ir įsitikinti patiems galima sekmadieniais užsukus į turgų, kuriame prekiaujama vietiniais produktais. Šalia jau minėtų galima rasti medaus, sūrio, žolelių. Vietiniai nemirktelėję patvirtins, kad jų sveikatos šaltinis – Koroneiki rūšies alyvuogės. Būtent ši, rodos, visai paprasta  – gurmaniškų madų besivaikantiems per paprasta – virtuvė buvo pripažinta Viduržemio jūros dietos dalimi. Kasdienis vietinių gyvenimas lėtai sukasi apie namus, vaikų žaidimų aikšteles ir uostą. Į Koronį atvykę turistai taip pat sulėtėja ir nė patys nepastebėdami tarsi ima mėgdžioti vietinius – lėtai gurkšnoja gėrimus, neskubėdami valgo, stebi besipešančias žuvėdras ar medituoja žvelgdami į valtis. Nedideliame restoranėlyje užsisakau šviežios žuvies ir po kelių minučių matau, kaip ją į restoraną neša iš laiviūkščio išlipęs žvejys. Maistas čia turi veidą ir istoriją, todėl Koronyje mokausi juo mėgautis.

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


ŽYDROJO MIESTO TRADICIJOS Stačiais kalnų šlaitais vikriai šokčioja nedidelės ožkos ir... sunkiai nusakomo amžiaus moterys su ant nugaros parištais vaikais. Jų veidai išvagoti raukšlių, akys primerktos, jos nekalba nei arabiškai, nei prancūziškai. Iš ožkų pieno Žydrojo miesto apylinkių moterys pagal senas tradicijas gamina sūrį, kurį valgo šeimoje, su draugais, parduoda arba atiduoda neturtingiems.

74

GRĮŽTI Į TURINĮ

Nedidelis Šiaurės Maroko miestas, pasislėpęs Rifo kalnuose, ne vieną dešimtmetį kėlė visai kitas asociacijas – žydros gatvės, hipiai ir hašišas, – visgi nuo 2010 m. Ševšaveno bendruomenė priskiriama prie Viduržemio jūros dietos tradicijos ir yra įtraukta UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Mokslininkai pabrėžia, kad Ševšaveno gyventojai, ypač senieji, dažniausiai vartoja čia pat užaugintas sezonines daržoves ir ankštines kultūras, alyvuogių aliejų, jau minėtą ožkų sūrį, džiovintas

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Ševšavenas.

figas, mėgsta medų, natūralius prieskonius ir, žinoma, mėtų arbatą, be kurios negali praeiti joks susitikimas, derybos ar net apsipirkimas. Racione yra ir mėsos, tačiau jos vartojama mažiau. Čia svarbūs socialiniai ryšiai ir šeima, tradicijų perdavimas. Ševšaveno medinoje maišosi marokietiška ir andalūzietiška architektūra, vingiuoja skersgatviai, akinantys žydra spalva, kartais prarisnoja į vežimus įkinkyti asilai, o iš tamsių pakampių sklinda nelegalūs pasiūlymai

įsigyti kanapių. Čia apima jausmas, kad esu kitame, kitokiame pasaulyje, kuriame galiu tikėti džinais. O panorusi įsigyti tradicinį raižytą arbatinuką, magiškame Ševšaveno pasaulyje esu priversta stabtelėti ir rasti laiko. Mėlynai apsirėdęs pardavėjas (bet greičiausiai ne tuaregas, tik norintis sukurti tokį įspūdį), lėtai pilsto svaiginančiai kvapnią mėtų arbatą ir klausinėja, kurie daiktai jo parduotuvėje patinka. Ševšavene mokausi neskaičiuoti laiko. Laimingi minučių neskaičiuoja.

P entagonas , M ė ly nasis miestas ir k itos negir d ė tos V i d uržemio j ūros d ietos istori j os

75


S O R I J O S VA R I A N TA S Tarp Madrido, Bilbao ir Saragosos, daug kartų kompiuterio ekrane padidinus žemėlapį, atsiranda miestas, pavadinimu Sorija. Paskutinis Viduržemio jūros dietos ketvertuke, UNESCO pripažinimą gavęs 2010 metais. Miestas tarp ypatingųjų pateko, nes ilgus metus jo bendruomenė puoselėjo ir perdavė tradicinį gyvenimo būdą ir maisto kultūrą. Tiesa, išgirdus tradicinių produktų pavadinimus antakis gali nevalingai kilstelėti. Sviestas, kiauliena, ėriena, kukurūzų košė polenta, vynas... Bet pasibaigus beprotiškai karštoms liepos dienoms, miesto aikštėse būriuojasi šimtamečiai ispanai, tarsi gyvas įrodymas, kad mano nuostaba ir nusistatymas neturi pagrindo. Anot jų, svarbiausia yra valgyti su saiku ir daug judėti.

76

GRĮŽTI Į TURINĮ

Sorijos ir jos apylinkių gyventojai nuo seno gyveno kaimiškai, augino grūdus ir gamino vyną, o nedideliuose daržuose kiekviena šeima augino kopūstus, bulves, svogūnus ir česnakus ir t. t. Nors klimatas alyvuogėms augti ir nėra pats palankiausias, tačiau ant vietinių stalų netrūko ir alyvuogių aliejaus. Iš miškų atkeliaudavo grybai, iš laukų prieskoninės ir vaistinės žolelės. Dauguma namų buvo kūrenami malkomis. Tad darbas laukuose, miškų ir laukų gėrybių rinkimas, avių ganymas, malkų paruošimas  – vietiniams neliko nieko kita, tik daug judėti, kvėpuoti grynu oru, su saiku valgyti riebesnį maistą ir sezonines daržoves. Iš Sorijos išvykstu pasiryžusi daugiau vaikščioti ir išmokti saiko.

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Viduržemio jūros dieta yra daugiau nei mitybos sistema (gr. diaita – gyvenimo būdas), tai yra gyvenimo būdas, kurio „šalutinis poveikis“ – gera fizinė ir psichinė sveikata.

D I E TA , M A R K E T I N G A S A R ? . . Praėjus metams po to, kai Viduržemio jūros dieta tapo UNESCO nematerialiuoju paveldu, Europos maisto saugos tarnyba (angl. EFSA) paskelbė dokumentą, kuriame teigė, kad neįmanoma nustatyti, ar Viduržemio jūros dieta turi teigiamą poveikį sveikatai. Organizacijai bene labiausiai užkliuvo tai, kad kai kurie dietos elementai prieštaravo vieni kitiems (pavyzdžiui, dieta negalima laikyti mitybos, kurioje yra alkoholio arba aliejuje skrudintų kiaulės lašinukų). Tad kyla klausimas, kodėl tiek daug kalbama apie Viduržemio jūros dietą, kodėl trokštama jos laikytis ir kodėl ji saugoma UNESCO? Skeptikai sakys, kad tai – keturis dešimtmečius trukusios marketingo kampanijos rezultatas.

Visgi Viduržemio jūros dieta į prestižinį UNESCO sąrašą buvo įtraukta pirmiausia ne dėl sveikatą gerinančių savybių, bet kaip „įgūdžių, žinių, ritualų, simbolių ir tradicijų rinkinys, susijęs su pasėliais, derliaus nuėmimu, žvejyba, gyvulininkyste, konservavimu, perdirbimu, maisto gaminimu ir ypač dalijimusi maistu ir jo vartojimu“. UNESCO pabrėžia ne tik sveikatos aspektą, bet ir kultūrinį identitetą, tradicijų tęstinumą Viduržemio jūros regione. Viduržemio jūros dieta – tai svetingumas, kaimynystė, kultūrų dialogas ir kūrybiškumas, tai vertybės ir gyvenimo būdas, grindžiamas pagarba įvairovei. Viduržemio jūros dieta yra daugiau nei mitybos sistema (gr. diaita – gyvenimo būdas), tai yra gyvenimo būdas, kurio „šalutinis poveikis“ – gera fizinė ir psichinė sveikata.  //

P entagonas , M ė ly nasis miestas ir k itos negir d ė tos V i d uržemio j ūros d ietos istori j os

77


Bendradarbiavimo projektas

KAVOS TRADICIJOS

Kava su pienu ar be?

Arba sveiki kavos įpročiai Italijoje Kava – neatsiejama Italijos ir daugumos pasaulio šalių dietos dalis. Trys klasikinės ir trys moderniosios Italijos kavos įpročiai pavers jūsų kasdienį kavos puodelį tikru malonumu – be kompromisų gera savijautai ir sveikatai.

K L A S I K I N Ė S I TA L I J O S K AV O S TA I S Y K L Ė S Kava Italiją pasiekė dar XVI amžiuje ir

gausu

mineralinių

medžiagų

ir

pieno puta – nes šlakelis pieno virš-

bėgant laikui šalyje įtvirtino savo ats-

mikroelementų, jo išgėrus reko-

kinimui nepakenks. O ką ši „dieta“

kirą, mus žavinčią kultūrą, be kurios

menduojama bent valandą nevalgy-

sako apie kavą po šeštos valandos

Italija tiesiog nebebūtų savimi. Kie-

ti, kad organizmas pirma įsisavintų

vakaro? Puodelis espresso po sočios

kvieną dieną „įrėmina“ kavos ritu-

juos. Be to, kava su pienu po sotaus

vakarienės – puikus digestyvas virš-

alas, kurį juokais galėtume vadinti

valgio apsunkina virškinimą. Tad jei

kinimui gerinti.

„Italų kavos dieta“. Jos principams

esate sočių pusryčių mėgėjas, po

pritaria ir mitybos specialistai.

jų mėgaukitės puodeliu espresso ar juodos kavos.

1 taisyklė   K AVA I R P I EN AS – T I K RYT E

78

3 taisyklė   K AVA – B E N D R AV I M O „KLIJAI“ Savo espresso barą Italijoje turi ir

Diena Italijoje pradedama lengvais

2 taisyklė   K AVA K A I P D I G E S T Y VA S

pusryčiais ir puodeliu kavos su pie-

Dienai bėgant, mėgaujamasi puo-

ankstaus ryto, verda gyvenimas –

no puta – cappuccino, caffè latte ar

deliu espresso, americano ar kitu

dalijamasi naujienomis, bendrauja-

latte macchiato. Tačiau kava su pie-

juodos kavos gėrimu. Jei norisi švel-

ma, net vyresnieji nesijaučia vieniši.

nu mėgaujamasi tik iki 11–12 val. Tam

nesnio puodelio, tinkamas espres-

Tad jei liūdna, užsuk į kavos barą

pritaria ir mitybos specialistai – piene

so macchiato – espresso, „suteptas“

„kavos terapijos“.

GRĮŽTI Į TURINĮ

mažiausi miesteliai. Čia kasdien, nuo

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Rūšinės kavos tendencija neaplenkia ir mūsų jau minėtos Italijos, kurioje rūšinės kavos pionieriai – „Ditta Artigianale“ iš Florencijos.

M O D E R N I O S I O S I TA L I J O S K AV O S TA I S Y K L Ė S Rūšinė kava – sparčiai pasaulyje

jei stengiamės valgyti gerai sunoku-

populiarėjanti tendencija, neaplen-

sius ir sveikai užaugintus vaisius,

kusi ir Italijos. Tai kava, kuri auginama

kava neturėtų būti išimtis, nes kava

ir surenkama atsakingai, o skrudina-

yra vaisius.

ma dažniausiai šviesiai arba vidutiniškai šviesiai, pabrėžiant iš skirtingų kavos ūkių atkeliaujančių kavų unikalumą. Italijos rūšinės kavos pionieriai – „Ditta Artigianale“ iš Florencijos.

3 taisyklė   K AVA – N E K O F E I N O DOZĖ, O KASDIENIS N U O T Y K I S TAV O POJŪČIAMS

2 taisyklė   S K R U D I N TA Š V I E S I A I IR VIDUTINIŠKAI, O N E   TA M S I A I

Ir ne mažiau svarbu – šviesiai skrudinta rūšinė kava išsaugo originalius saldžius ir rūgščius skonius (pamenate, juk tai vaisius!). Skonius, kurių

Jei kava auginta atsakingai ir yra geros

nereikia balansuoti cukrumi, dideliu

1 taisyklė   K AVA I Š AT S A K I N G Ų K AV O S Ū K I Ų

kokybės, skrudintojui nereikia pupe-

kiekiu pieno ar grietinėlės ir kurie per

lių tamsiai skrudinti, kad užmaskuo-

pagrindinius pojūčius pakylėja mūsų

tų defektus. Tokiu būdu kavoje išlieka

dieną. Kaskart išbandykite vis kitą

Rūšinės kavos įsigykite rūšinės kavos

daugiau chlorogeninių rūgščių, kurios

šalį ar ūkį – atrasite, kokia skirtinga

namuose ar vietos skrudyklose. Ant

organizmą veikia kaip antioksidantai,

kava gali būti!

pakuotės ieškokite nuorodos į šalį,

joje nesiformuoja sveikatai kenksmin-

regioną ir ūkį, iš kur kava kilusi. Juk

gi kancerogeninių medžiagų kiekiai.

DARBO LAIKAS: I-IV: 8.00 – 20.00 V: 8.00 – 21.00 VI: 9.00 – 21.00 VII: 9.00 – 20.00 Vokiečių g. 1, Vilnius www.facebook.com/ItalalaCaffe


Bendradarbiavimo projektas

#ATRANDULIETUVĄ

Pakylėti iki dangaus. Žvaigždžių istorijos iš Kulionių

DA L I O S S M A G U R AU S K A I T Ė S tekstas Dalios Smagurauskaitės, Šarūno Kazlausko, Vaido Gegužio ir Molėtų turizmo ir verslo informacijos centro nuotraukos

Stovėdama šalia didžiulio, sunkiai suvokiamo prietaiso stebiu, kaip virš galvos veriasi dangus. Iš tiesų, veriasi ne jis, o Molėtų astronomijos observatorijoje virš 24 tonas sveriančio teleskopo esantis kupolas, pro kurį storais laidais į kompiuterį suteka maži neaprėpiamo kosmoso fragmentai. Molėtų rajone, Kulionių kaimo apylinkėse akies krašteliu galima pažvelgti ne tik į žvaigždes, bet į praeitį, dabartį ir ateitį. Pabuvus čia kiek ilgiau atrodo, kad Kulionys išties yra arčiau dangaus.

80

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Lietuvos Etnokosmologijos muziejaus ekspozicija.

U Ž Ž I N I A S S VA R B I A U IŠSIVEŽTI JAUSMĄ Pasibeldžiu į medines trobos duris. Tylu, tik netoli tyvuliuoja Lenktinio ežeras. Dar kiek palaukiu ir tyliai įsliuogiu į vidų, o po kelių akimirkų ant laiptų išnyra jis. Vaidila, fizikas, etnoastronomas. Šios vietos siela – Jonas Vaiškūnas. Nieko nelaukę einame į kiek toliau nuo sodybos esančią ypatingą vietą, Senovinę dangaus šviesulių stebyklą. Nuo čia pradedu pažintį su Kulionimis, kur vos kelių kilometrų spinduliu galima pasinerti į žvaigždes ir kosmosą įvairiais pavidalais  – Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, Molėtų

astronomijos observatorijoje ir čia, Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje. Kelionę pradedu nuo seniausių laikų, nuo protėvių baltų ir jų dangaus įsivaizdavimo. Juk nebuvo nei kalendorių, nei laikrodžių, o mūsų protėviai tiksliai prisilaikė darbų laiko. Bet Jonas Vaiškūnas atskleidžia, kad lietuviai turėjo lietuvišką zodiaką, kurio ženklus jis aptiko ir išskaitė ant apeigoms naudoto kaušo. Į tokią kelionę vienai leistis būtų per daug sudėtinga ir neįdomu, o geresnį vedlį už J. Vaiškūną sunku ir įsivaizduoti. Stabtelime dar 1996  m. įrengtoje stebykloje-šventvietėje. Tai ratas iš dešimties medinių stulpų su kalendoriniais ženklais, viduryje suręstas

P a k y l ė ti i k i d angaus . Ž vaigž d žių   istori j os iš Kulionių

81


Jonas Vaišūnas ir kaušo su lietuviškais zodiako ženklais kopija.

aukuras. Į akis krenta, kad tieji stulpai išdėstyti netolygiai. Tačiau taip ir turi būti – taip senovėje buvo stebimi dangaus šviesuliai, atliekami kalendorinio laiko skaičiavimai, žymimos pasaulio šalys. Atkurta dangaus šviesulių stebykla, kaip ir kažkada egzistavusios kitos, buvo skirta ir tradicinėms senojo baltų tikėjimo apeigoms. Be to, čia Labanoro girios pakraštys, pusė stebyklos rato įsiterpusi į girią, o pusė į laukus, matyti bokštai ir teleskopai – vakarų civilizacija. „Ratas įsikirtęs tarp rytų ir vakarų, tarp pirmykščio krašto ir civilizacijos. Žmogus gali rinktis – grįžti į vakarus ar pradingti gamtoje“, – smalsumą tuoj pat sužadina etnoastronomas. Čia atvykusiems svečiams J.  Vaiškūnas pasakoja apie astronomijos ištakas: „Mano tikslas, kad dabartyje būtų kuo daugiau

82

GRĮŽTI Į TURINĮ

praeities vertybių. Kad atvykusieji prisimintų jausmą, o ne žinias. Žinių gauti lengviau, visi fondai prieinami per kompiuterį. O štai jausmą sukurti ar net atkurti, – kaip viskas senovėje buvo suvokiama, – jau kitas reikalas, nes pasaulis buvo kitoks. Galiausiai, noriu, kad iš buvimo čia gimtų suvokimas, iš kur atsirado šiuolaikinis mokslas, iš kur atsirado observatorijos. Juk, pavyzdžiui, astronominės kryptys atsirado ne šiaip sau, ne dėl grožio, bet iš reikalo žmogaus išlikimui.“ J. Vaiškūnas sako, kad taip prasideda bandymas suvokti astronomines žinias, kurios susijusios su dangumi ne tik astronomine prasme, bet ir su žmogaus darbais, kasdienybe. „Protėvių astronominės žinios užgimsta religiniame žinojime ir klausime – o kuo gi dangus gali būti svarbus žmogui. Tai dangaus

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Mano tikslas, kad dabartyje būtų kuo daugiau praeities vertybių. Kad atvykusieji prisimintų jausmą, o ne žinias.

šviesulių judėjimas, laiko nustatymas, erdvės padalinimas ir skirstymas ir, svarbiausia, laikas. Žmogus buvo priklausomas nuo gamtinio laiko, gamtinis laikas jam galėjo padėti arba jį nužudyti. Atrodo mistika, o iš tikrųjų – žmogus derinosi prie dangaus šviesulių ir palankaus laiko sėjai, pjūčiai ar kitiems darbams. Dangus buvo tarsi knyga, žinių šaltinis. Taip atsiranda ir astronomijos mokslų ištakos, ir religijos“, – sako J. Vaiškūnas. Pamažėle patraukiame į atstatinėjamą pagonišką Perkūno šventyklą, stovėjusią XIV  a. Šventaragio slėnyje Vilniuje. Išsirutulioja ir dar viena svarbi tema  – praeitis, juk viskas, apie ką mes kalbamės, tėra praeities atspindžiai. Tačiau J.  Vaiškūnas pasidalija kiek netikėtomis mintimis: „Praeitis nėra tai, kas buvo – praeitis yra dabar. Įsivaizduojate!

Šitą reikia paaiškinti. Kaip taip? Manyje yra visi prieš tai gyvenę protėviai, jų genai. Juk tąsa nenutrūko, jei ji būtų nutrūkusi, aš tiesiog neegzistuočiau. Net ir mirtis yra manyje, mano mirę protėviai. Mano tikslas – suprasti, ar aš jaučiu tą patį, kaip ir jie.“ Per pievą brendame į etnografinę sodybą, kurioje vedami edukaciniai užsiėmimai. Viename kambaryje, kur stovi didžiulis veikiantis pečius, ant sienų kabo keistų ženklų nuotraukos. J.  Vaiškūnas čia pasakoja lietuviško zodiako istoriją: „Besidomėdamas praeitimi ir ženklais istoriniuose šaltiniuose aptikau užuominų apie lietuviškus zodiako ženklus. Jie buvo paminėti labai aiškiai. Galvojau, kad jie negalėjo būti skorpionai ir panašiai, turėjo būti savi, kurie mums kalba čia, apie šitą pasaulį. Pradėjau ieškoti

P a k y l ė ti i k i d angaus . Ž vaigž d žių   istori j os iš Kulionių

83


Etnografinėje sodyboje esanti Perkūno šventykla.

tautosakoje, dainose, pasakose, apeigose. Galiausiai paieškos buvo vainikuotos – rastas pagoniškas apeiginis kaušas Gardino miesto Baltarusijoje bažnyčios rūsyje. Ant jo buvo ženklų eilė, tvarka. Dabar bandau skaityti tuos ženklus.“ Ant kaušo kopijos matyti strėlė, avikailis, raitelis, du kariai, povas, gervė, dvi saulės, elnias su elniuku, ietininkas, ožys, žirgas. J. Vaiškūnas neabejoja, kad tarp šių ženklų yra prasminis ryšys, siužetas. Apie šiuos ženklus ir jų prasmę etnoastrologas gali papasakoti daugybę istorijų. Pavyzdžiui, anot jo, lietuviškas zodiakas baigiasi žirgu – lietuvių tradicijoje kalendorinių metų pabaiga ir naujųjų pradžia siejama su kumeliuku ir Kumeliuko krikštynomis vadinta švente. Be ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų, dangaus šviesulių stebykloje vyksta tradicinė

84

GRĮŽTI Į TURINĮ

Jorės šventė. J. Vaiškūnas pabrėžia, kad ši šventė labai svarbi – per ją atkuriamos tradicijos ir jausmas: „Jorės apeigos vyksta ne tik čia. Apeigos vyksta ir ant Kulionių piliakalnio simboliškai sujungiant tikrąją praeitį su tuo, kas atkurta, iš ten atkeliauja apeiginė ugnis. Užlipęs ant piliakalnio jauti ten glūdinčią praeitį. Įdomu, kad per vidurį yra įsiterpę visi šie modernūs statiniai. Žmonės dažniausiai važiuoja ten, bet kartu atranda ir šitą. Daliai jų ši vieta patinka net labiau, negu ten.“ Etnografinė sodyba ir Dangaus šviesulių stebykla Kulionių k., Čiulėnų sen., Molėtų r. (55.310025, 25.555798) www.moletumuziejus.lt

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Lietuvos Etnokosmologijos muziejus.

KUR TRADICIJOS SUTINKA MOKSLĄ Iš Jono Vaiškūno ženklų pasaulio kelias vingiuoja į Lietuvos Etnokosmologijos muziejų, bene vienintelį tokį Europoje, kuriame susijungia liaudies tradicijos su mokslu. Kad tai – dar viena ypatinga vieta, suprantu vos atvykusi  – pasitinka futuristinė architektūra gamtos prieglobstyje. Laukdama apsilankymo muziejuje pasivaikščiojusi po šalia esančią pievą ir joje esantį akmenų ratą „Lietuvos saulė“, kurio ilgi spinduliai rodo pasaulio šalis, lygiadienius ir saulėgrįžas. Akimis pamatuoju Saulės sistemos planetų modelius. Lankytojai mielai fotografuojasi prie didžiulio margo Jupiterio ir mažyčio, toliausiai nuo saulės skriejančio Plutono.

Etnokosmologijos muziejus tikrai ne naujiena tiems, kurie domisi dangaus kūnais ir bent kartą svajojo į juos pažvelgti iš arčiau – per teleskopą. Tačiau didžioji naujiena yra ta, kad nuo šių metų liepos mėnesio muziejaus lankytojų laukia moderni ekspozicija. Virš galvos spindi žvaigždžių kelias, salės paskendusios kosminėje tamsoje, savo istorijomis vilioja eksponatai. O vienoje salėje susisukus galvai net įsikimbu į atitvarą (kodėl, sužinosite apsilankę). Į visus kylančius klausimus ir pastebėjimus pasiruošęs atsakyti gidas. Galiausiai pakylame į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria žaliuojanti Labanoro girios jūra, joje spingsi ežerų akys ir plyti beribis dangus. Būtent čia stovi teleskopas, per kurį giedromis naktimis galima pasidairyti į mėnulį ir kitus dangaus kūnus.

P a k y l ė ti i k i d angaus . Ž vaigž d žių   istori j os iš Kulionių

85


Etnokosmologija yra unikali sąvoka, Europoje neteko susidurti su tokiu muziejumi. Muziejuje atskleidžiame žmonijos ryšius su kosminiu pasauliu: nuo to, kaip senovėje žmonės suprato ir jautė pasaulį, iki dabartinių mokslo pasiekimų ir netgi nagrinėja klausimus apie žmonijos ateitį.

Lietuvos Etnokosmologijos muziejaus apžvalgos aikštelė.

Naujasis Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius Linas Šmigelskas pasitinka su šypsena. Nesunku pajusti, kad tai žmogus, gyvenantis tuo, ką daro. Pokalbį pradedame pasidžiaugdami, kad lankytojų tikrai netrūksta. Tad iš karto ir teiraujuosi, kas

86

GRĮŽTI Į TURINĮ

žmones čia taip traukia. „Etnokosmologija yra unikali sąvoka, Europoje neteko susidurti su tokiu muziejumi. Muziejuje atskleidžiame žmonijos ryšius su kosminiu pasauliu: nuo to, kaip senovėje žmonės suprato ir jautė pasaulį, iki dabartinių mokslo pasiekimų

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


ir netgi nagrinėja klausimus apie žmonijos ateitį. Čia susipina ir menai, ir filosofija, atsiranda unikalūs daugiasluoksniai ryšiai. Galbūt todėl žmonėms ir yra įdomu, yra labai daug temų, jos labai įvairios, pristatomos skirtingose muziejaus salėse. Kiekvienas

žmogus gali surasti kažką sau įdomaus ir artimo“, – sako muziejaus direktorius. Senųjų ekspozicijų neprisimenu, tad klausiu, kiek jos pasikeitė. L.  Šmigelskas sako: „Atsimenu pirmą ekskursiją po įspūdingų pastatų pastatymo 2008  metais, einam į

P a k y l ė ti i k i d angaus . Ž vaigž d žių   istori j os iš Kulionių

87


Lietuvos Etnokosmologijos muziejaus ekspozicijos. 

etninę salę ir ten yra du stendai. Pereiname į kitą salę, žmonės vėl dairosi, vėl du stendai. Todėl lenkiu galvą prieš ekskursijų vadovus, kurie tuo metu dirbo, atskleidė ryšius su kosminiu pasauliu. Ekspozicija buvo pradėta projektuoti 2013 m. ilgai užtruko projektavimo darbai, gavimas lėšų, patvirtinimas, viešieji pirkimai. 2018 m. gale prasidėjo statybiniai darbai, o pačią ekspoziciją pradėjome įrenginėti 2019 m. Gal ji nėra tokia, kaip jos visi norėtume, nes norėtume vis geriau, jau yra idėjų, kaip galime patobulinti. Kasmet bandysim kažką pakeisti, organizuoti laikinas temines parodas. Taip pat norėtume praplėsti lauko erdvę.“ Anot L. Šmigelsko, jei nesutrukdys aplinkybės, bus rengiami susitikimai, turėtų atvykti kosmonautas Jurijus Baturinas. „Taip pat yra minčių rengti susitikimus nuotoliniu būdu. Štai NASA tyrimų centre dirba daktarė Eglė Čekanavičiūtė, ji įtraukta į „Artemis“ programą, skirtą žmogaus kelionei į Mėnulį. Dar su keliais mokslininkais yra preliminarus susitarimas. Spalio pradžioje planuojame paminėti pasaulio kosmoso savaitę“, – planais dalijasi L. Šmigelskas. Muziejaus direktorius pabrėžia, kad lietuvių ryšys su kosmosu buvo labai stiprus, o jį puikiai atskleidė muziejaus bendraautoriai prof. Libertas Klimka ir dr. Gunaras Kakaras. Senąjį tautos ryšį su kosminiu pasauliu galime rasti pasakose ir padavimuose, mituose, dainose, iki šiol vartojamose sąvokose. Lietuviai buvo puikūs žemdirbiai, o kalendoriuje tiek daug tradicinių švenčių – joms nustatyti reikėjo kruopštaus dangaus stebėjimo. „Mes turime kelis grynai lietuviškus pavadinimus dangaus. Sakome ne pieno takas, o Paukščių Takas arba net yra pavadinimas Vėlių takas. Mes nesakome didžioji ar mažoji meška, bet

88

GRĮŽTI Į TURINĮ

Didieji Grįžulo Ratai ir Mažieji Grįžulo Ratai. Žmogaus gyvenimas buvo labai glaudžiai susietas su dangaus kūnais ir dabar jis yra susietas, tik mes kažkaip linkę tą atmesti“, – sako L. Šmigelskas. Nors rugpjūtis garsėja meteoritų lietumis, visgi L. Šmigelskas sako, kad keliautojai ir rudenį tikrai nenusivils apsilankymu Etnokosmologijos muziejuje: „Pirmą kartą atvykstantys turėtų rinktis priešpilnio mėnulio laiką  – šioje mėnulio fazėje labai gerai išryškėja nelygumai, aukščių skirtumai, matyti, kaip krenta šešėliai. Pilnatis labai tolygiai apšviečia ir dingsta tas nelygumo pojūtis, žiūrime kaip į labai didelį žemėlapį. Bet galima ir daug kitų dalykų pamatyti. Saturnas ir Jupiteris turėtų matytis ir rugsėjo mėnesį, bet kas susiję su planetomis, čia yra svarbu ne tik mėnuo, bet ir nakties laikas. Be to, rugsėjį gilesnė tamsa, aiškiau matyti žvaigždžių spiečiai, ūkai, galaktikos. Didelė dalis stebėjimo – ekskursijų vadovas, kaip jis papasakos, taip jūs pamatysite. Yra labai normalu daug ko nežinoti, todėl nereikia bijoti klausti. Todėl linkėčiau lankytojams, kurie pas mus bus rugsėjo–spalio mėnesį, nebijoti paklausti, kvailų klausimų nėra, atsivežti gerą nuotaiką ir gerą orą. Tada mes jau surasim, ką parodyti.“ Dar pasikalbame apie astroarcheologiją ir meteoritų medžiotojus, kosmoso fotografijas, paleoastronomiją ir kitus be proto įdomius dalykus. Beveik pasigailiu, kad fizikos mažai mokiausi.

Lietuvos etnokosmologijos muziejus Žvaigždžių g. 10, Kulionių k., Molėtų r. https://etnokosmomuziejus.lt

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


ASTROFIZIKA, EGZOPLANETOS IR KITI MOKSLINIAI REIKALAI Prisipažinsiu, kad apie Molėtų astronomijos observatoriją – trečią stotelę mano žvaigždžių maršrute  – žinojau mažai, o kad rengiamos ekskursijos, nė nenutuokiau. Tad

90

GRĮŽTI Į TURINĮ

palikusi Etnokosmologijos muziejų vingiuotu keliu pėdinu iki jos. Tai mokslo įstaiga, todėl muziejinių ekspozicijų tikėtis nereikia. Tačiau čia dirbantys mokslininkai papasakoja daugybę įdomių dalykų, o giedromis naktimis siūlo į dangų pažvelgti per teleskopą. Išklausiusi paskaitą keliauju į observatoriją – bokštą

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Molėtų astronomijos observatorija.

su kupolu. Pirmas neįtikėtinas dalykas – į bokštą lipame laiptais, kurie niekaip neliečia išorinių sienų, nes bet kokie virpesiai gali sutrukdyti teleskopu atliekamiems stebėjimams. Teleskopas daugiau nei įspūdingas – 165  cm skersmens, didžiausias mokslinės paskirties įrenginys Šiaurės Europoje. Tiesa,

mokslininkai nestebi dangaus tiesiai per jį, gauti duomenys siunčiami į žemiau esantį kabinetą, kuriame jie leidžia ilgas duomenims rinkti skirtas naktis. Daugiau apie darbą ir tyrimus papasakoja čia su lankytojais dirbantis astronomas Saulius Lovčikas. Jis pabrėžia, kad

P a k y l ė ti i k i d angaus . Ž vaigž d žių   istori j os iš Kulionių

91


Molėtų astronomijos observatorijos teleskopas. 

astronominiai tyrimai skiriasi nuo to, kaip juos dažnai įsivaizduoja žmonės. „Žmonėms atrodo, kad astronomai akimis žiūri į dangų ir ten kažką mato, – juokiasi astronomas.  – Iš tiesų, pirmiausia teleskopu surenkama šviesa, suspaudžiama į vieną tašką, suleidžiama į kokį nors prietaisą, tame prietaise paverčiama elektros signalais ir užrašoma. Tačiau šiandien astronomijoje svarbiausia ne padaryti nuotrauką, o iš šviesos išpešti informaciją apie šviesos šaltinį. Tam mes naudojame skirtingus prietaisus  – spektrografus, fotometrus ir t.  t. Pagal tai galime braižyti grafikus ir turėti žvaigždės spinduliavimo kreivę. Kaip žmonės su skirtingais charakteriais, taip ir žvaigždės turi savo skirtingus energinius piešinius. Pagal tuos visus duomenis mes sprendžiame apie žvaigždės amžių, temperatūrą, cheminę sudėtį, viduje vykstančius procesus, kokiu greičiu žvaigždė juda linkį mūsų ar nuo mūsų ir t. t. Tai yra grynoji fizika, tik tiek, kad mūsų tyrimų laukas yra kosmosas, šviesuliai, atliekami astrofizikiniai tyrimai. Molėtų astronomijos observatorijos mokslininkai seka tarptautinę spaudą, domisi tyrimų kryptimis ir pagal tai kreipia savo tyrimus, kad šie nesidubliuotų. Taip pat astronominės institucijos Europoje ar už jos ribų gali pateikti užsakymų. Be to, būna atskiros programos, pavyzdžiui, yra juodųjų skylių paieškos programa, matuojant tam tikrų žvaigždžių šviesumą. Paklaustas, kaip Lietuva ir čia atliekami tyrimai atrodo pasauliniame kontekste, S. Lovčikas sako, kad reikia turėti omenyje Lietuvos dydį pasaulyje. Visgi, pasak jo, mūsų mokslininkai yra įsitraukę į kai kuriuos pasaulinio lygio projektus, todėl

92

GRĮŽTI Į TURINĮ

atskiri darbai yra labai reikšmingi, o matavimai yra labiau rutininiai. „Tikrai nesam atsilikę, nors ir maži. Prietaisai geri, o didžiojo teleskopo veidrodis 165  cm skersmens, atnaujinamas kas 10 metų.“ Viena iš pagrindinių astronominių madų dabar – tai yra egzoplanetų paieškos, teigia S.  Lovčikas: „Egzoplanetos  – tai planetos, esančios prie kitų žvaigždžių. Dabar tokia mada. Egzoplanetos yra toks labai naujas dalykas, mūsų teleskopo pajėgumų pakanka, kad galima ieškoti jų. Būtų labai puiku rasti panašių į Žemę. Tačiau mūsų astronomai tradiciškai labai stiprūs fotometrijos srityje, observatorija išaugo kaip fotometrijos bastionas  – bet fotometrija jau yra praeitas etapas pasauliniu mastu. Dabar atsirado nauji matavimai, o pastarąjį dešimtmetį augo spektrų tyrimai. Mes nuo 2014 m. turime modernų spektrografą, pagamintą mūsų observatorijai.“ Paklaustas, kas labiausiai žavi jį patį, S.  Lovčikas sako: „Man labiausiai patinka suvokti mūsų pasaulio struktūrą, kalbėti kosmologinėmis temomis, kaip žmogus šiandien suvokia visatą, koks jos dydis, koks yra žmogaus mažumas. Ir tuo pat metu kalbėti apie didį džiaugsmą, kai žmogus, mąstanti būtybė, aptinka gamtos dėsnius, sugeba išryškinti kaip gamta veikia, geba žiūrėdamas su prietaisais tolimas galaktikos vietas. Supratimas, kaip veikia visata, man yra labai įspūdingas. Taip pat žavi pats metodas  – įsivaizduoji, iš šviesos gali pasakyti, kaip žvaigždė veikia. Tai žavu ir fantastiškai įdomu, kaip tai pavyksta. Geriausias atlygis, kai po ekskursijos mokiniai sako, kad taip turėtų

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Man labiausiai patinka suvokti mūsų pasaulio struktūrą, kalbėti kosmologinėmis temomis, kaip žmogus šiandien suvokia visatą, koks jos dydis, koks yra žmogaus mažumas.

dėstyti fiziką mokykloje. Kai po ekskursijos yra daugiau klausimų negu prieš ją, vadinasi, kelionė buvo vertinga.“ Ruduo, pasak S. Lovčiko, yra išsiilgtas metas po baltųjų vasaros naktų. „Vasara baigiasi, prasideda rugsėjis  – tamsios naktys. Paskaitykite J.  Marcinkevičiaus eilėraštį „Rugpjūtis“, jame labai gražiai perteiktas jausmas, kas yra tamsi rugpjūčio naktis, kai atsigauni. Dangus jau tamsus, matyti žvaigždės, spiečiai, ūkai, galaktikos. Vizualinis pasitenkinimas yra žymiai didesnis. Be

94

GRĮŽTI Į TURINĮ

to, anksčiau sutemsta, todėl stebėjimai gali prasidėti žymiai anksčiau, paprastam žmogui nebūtina nemiegoti visą naktį. O dėl reiškinių, kiekvienu metų laiku yra ką pažiūrėti. Kažkokio ypatingo objekto ar meteoritų lietaus nebus, bet ypatingumas rudenį slypi tamsiame danguje. Naktinės gelmės pajauta yra kitokia. Ne kiekvienas žmogus tiek emociškai jautrus, kad suvoktų tą skirtumą.“ Klausimų ir kalbų dar daugybė, tačiau metas skirstytis, todėl paprašau rekomenduoti, kur turėtų važiuoti norintieji stebėti

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


dangų? S. Lovčikas turi du atsakymus: turintys teleskopą turi važiuoti ten, kur labai tamsu. Anot jo, gražiausias dangus atsiveria nuo Medvėgalio piliakalnio, o ypatingą jausmą galima patirti ir išplaukus į ežerą valtimi. Tiesa, priduria, kad norintys gali užsisakyti astronomą ir į pageidaujamą vietą. „Bet jeigu neturite savo teleskopo, siūlome Molėtus, nes esame ta vieta, kur 1969  m. prasidėjo užmiesčio astronomijos istorija,

čia astronomai įleido šaknis, pasikeitė kelios astronomų kartos, vieta turi astronominę aurą. Čia emocinis santykis su dangumi žymiai gilesnis“, – į Kulionių apylinkes kviečia S. Lovčikas. Molėtų astronomijos observatorija Žvaigždžių g. 12, Kulionių k., Molėtų r. mao.tfai.vu.lt

Pažintį su Kulionių apylinkėmis organizavo Molėtų verslo ir turizmo informacijos centras.

P a k y l ė ti i k i d angaus . Ž vaigž d žių   istori j os iš Kulionių

95


#ATRANDULIETUVĄ

Kalvis:

kryždirbystėje atsispindi žmogaus pasaulio supratimas

S AU L I U S K R O N I S Kalbėjosi Astra Petkūnaitė Sauliaus Kronio ir Vėtrės Antanavičiūtės, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos nuotraukos

Kai Velžio kaime suskamba priekalo ir kūjo daina, kaimynai žino – Saulius Kronis darbuojasi savo kalvėje. Vienas iš nedaugelio Lietuvoje likusių kryždirbių savo gyvenimo neįsivaizduoja be šio nykstančio amato, tačiau jam reikėjo ne vienerių metų, kol kitais gyvenimo keliais pasivaikščiojęs grįžtų prie senos svajonės – kalvystės. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus vadovas yra iškiliausio Lietuvos kryždirbio Vytauto Kryževičiaus mokinys, su mobilia kalve keliaujantis po muges ir šventes ir skleidžiantis žinią apie šį į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą įtrauktą amatą.


Šis darbas reikalauja daug kantrybės, nes iš pirmo karto niekas neišeina. Pradžioje reikėdavo net penkių ar šešių kartų, kad kažkas susiformuotų.

Kalvio amato ėmėtės ne iš karto po mokyklos, bet galiausiai gyvenimas vis tiek atvedė į kalvę. Pasakysiu taip – svajokite atsargiai, nes svajonės pildosi (juokiasi). Taip atsitiko ir man. Labai daug metų svajojau apie kalvystę, keletą kartų net buvau ją išbandęs, bet paskui ši svajonė nutolo. Kai vėl pradėjau rimtai čiupinėti karštą geležį, supratau, kaip labai tai man patinka. Esu labai dėkingas likimui, kuris suvedė su gerais meistrais, pas kuriuos galėjau mokytis, nes pats vienas kalvėje ar pasižiūrėjęs „YouTube“ filmukų kalviu netapsi. Kalvystė nėra tik pačių gaminių darymas, bet ir jiems skirtų

98

GRĮŽTI Į TURINĮ

įrankių gamyba. Beveik kiekvienam naujam kūriniui reikia pasigaminti naują įrankį. Kas svajoja apie šią profesiją, turi ieškotis gero mokytojo, kuris perduotų šio amato žinias, o tuomet pas jį kantriai keletą metų dirbti. Kokį darbą dirbote prieš tapdamas kalviu? Prieš kalvystę dirbau tolimųjų reisų vairuotoju Europoje. Kaip darbas, jis man patiko, bet labai piktino tas paras trunkantis krovinių laukimas. Negi nieko geriau nesugebu, tik sėdėti karštyje ir laukti? Tai ir pastūmėjo palikti sunkvežimį ir eiti į kalvę. Aš nuėjau į darbą, kuriame mokėjo penkis kartus mažesnį atlyginimą, bet labai jo norėjau.

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Pradžioje dirbau valdiškus, su kalvyste ir metalu susijusius darbus, mokinausi metalo technologijų, paskui dirbau privačioje įmonėje, o galiausiai įkūriau kalvę. Štai jau 14 metų, kaip dirbu savo kalvėje. Kokių savybių reikia norint tapti kalviu, o ypač – kryždirbiu? Kalvystė nėra vien arklių kaustymas. Šis darbas reikalauja daug kantrybės, nes iš pirmo karto niekas neišeina. Pradžioje reikėdavo net penkių ar šešių kartų, kad kažkas susiformuotų. Reikia pradėti nuo piešimo ir eskizų darymo, kad galėtum bent įsivaizduoti, kaip atrodys gautinis variantas ir galėtum

Kalvis :

parodyti klientui. Popierius viską atkenčia. Toks darbas rankomis duoda daiktui išskirtinumą. To, ką daro kinai – daug ir pigiai – mes niekada nedarysime, bet galime konkuruoti savo savastimi ir tradicija. Rankų darbas visada atrodys kitaip nei štampuotas. Ar yra mokinių, kuriems galėtumėte perduoti sukauptas šio amato žinias? Jų atsiranda, bet ne visiems užtenka gabumų. Pabando vienas, pabando kitas, bet, kai reikia sujungti piešinį su realiu daiktu, kyla problemų. Kalviui vien kalti neužtenka, reikia ir piešti, ir dizainą išmanyti. Štai todėl šis amatas priskiriamas prie nykstančių.

k r y ž d irb y st ė j e atsispin d i žmogaus pasaulio

supratimas

99


Jūs ne tik kalvis, bet ir kryždirbys. Iš kur semiatės idėjų vadinamosioms saulutėms? Idėjų visuomet turiu labai daug. Susirenku jų iš aplinkos, kolegų ar keletą kartų per metus vykstančių plenerų. Kryždirbystėje atsispindi viskas, ką žmogus kadaise matė gamtoje, todėl tai yra neišsenkanti kūryba. Pradedant dangaus kūnais: saule, mėnuliu, žvaigždėmis, perkūnu, baigiant augalų lapeliais ir pumpurais, gyvūnais. Viskas telpa į mūsų ornamentuotą kryžių. Toks kryžius yra labai savitas, paveldėtas iš protėvių, todėl mūsų, kalvių, uždavinys yra išsaugoti tai, ką turime vertingo. Juk ne be reikalo kryždirbystė įtraukta į UNESCO. Kaip manote, kokia ateitis laukia šio amato? Ateis laikas, kai rėmimo iš valstybės negavę kryždirbiai išnyks. Šiuos metus Seimas paskelbė Tautodailės metais, bet paramai neskyrė nė vieno euro. Kam tada išvis skelbti tokius metus? Jei taip ir toliau, bus taip, kaip nutiko kitose šalyse, kai net nebėra kur nuvažiuoti pasižiūrėti senųjų amatų ir tenka steigti fondus ir bandyti juos atgaivinti. Tai gal geriau neleisti jiems mirti?

Kalvis :

Lietuvoje vykstančiose parodose dalyvauja vos apie 20 Lietuvoje likusių kryždirbių. Jaunimas, nors ir pabando, bet rimtai nesusidomi kryždirbyste, jie daro kitus gaminius – vartus ir pan. Prie mūsų tūkstantmečiais išpuoselėtų perlų jie taip ir neprisiliečia... Esate sakęs, kad metalo gabale matote stebuklą. Koks tas stebuklas? Geležies kelias eina per ugnį, vandenį ir kalimą. Kad būtų galima apdirbti, metalą reikia įkaitinti beveik iki tūkstančio laipsnių. Ir dirbti reikia labai greitai. Kai į mano kalvę atvyksta fotografų, jie dažnai pyksta ant manęs, nes lakstau taip greitai, kad jie nespėja fotografuoti (juokiasi). O juk aš kitaip negaliu, nes metalas aušta! Tarp priekalo ir kūjo vyksta jo deformacija ir ši deformacija įvyksta per žmogų. Tai ypatingas procesas. Daug energijos, ne vien fizinės, perduodi į metalą. O koks įdomus didelių kryžių detalių jungimas į vieną! Tokių kryžių į žaizdrą neįdėsi, todėl reikia pasidaryti atskiras detales ir tada visas jas jungti. O jungimo būdų yra pačių įvairiausių: kniedijame, dedame apkabas, visokiais būdais viriname. Tie detalių sujungimai labai puošia, nors anksčiau juos darydavo tik dėl to, kad kūrinys būtų tvirtesnis.

k r y ž d irb y st ė j e atsispin d i žmogaus pasaulio

supratimas

101


Vaikystėje mokėtės muzikos mokyklos trimito klasėje. Kas bendro tarp jūsų gyvenimą lydėjusios muzikos ir kalvystės? Muzika ir kalvystė yra neatsiejami dalykai, ypač dirbant dviem kalviams. Kai dirba du, trys ar daugiau kalvių, jie turi jausti ritmą. Kai vienas kalvis kala, skamba pas kaimynus, o jeigu du ar daugiau, tai skamba lyg muzika. Kalvis, turėdamas mažą plaktuką, duoda ritmą ir parodo didelius kūjus turintiems pameistriams, į kurią vietą kalti, į katrą vietą suduoti. Vaizdas būna labai geras, o jeigu dar skamba! Kokių svajonių turite dėl kryždirbystės ir jos ateities? Nuo šiuolaikinio gyvenimo tikrai niekur nepabėgsime, bet kaip gera prisiliesti prie meniškų dalykų, iš kurių dar ir gali išgyventi. Ir gali ne tik uždirbti duonai, bet ir dirbti prasmingesnį darbą. Kryždirbystę suvokiu kaip palikimą, išmintį ir patirtį. Visuomet kviečiu užsukti į kalvę, niekuomet neuždarau svečiams durų. Važiuoju per muges ir plenerus, vežuosi labai įdomias 1925 m. pagamintas ir antram gyvenimui prikeltas ventiliatorines dumples. Gal prie šio amato prisiglaudę vaikai kažkada patys taps kalviais. Tad kviečiu visus prieiti prie per šventes sutiktų kalvių, paprašyti, kad duotų pakalti, papasakotų apie šį amatą, o tai ir yra svarbiausia – skleisti žinią.  // Vėtrės Antanavičiūtės nuotraukos priklauso Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos projektui „Lietuvos kryždirbystės kelių žemėlapis”, skirtam Lietuvos tautodailės metams.

102

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Kalvis :

k r y ž d irb y st ė j e atsispin d i žmogaus pasaulio

supratimas

103


#ATRANDULIETUVĄ

5 dalykai,

kurių nežinojote apie kryždirbystę Gedemino Grikiečio nuotraukos

T

1 UNESCO

L

ietuviški

kryžiai

daugiausia

buvo kuriami iš medžio, pasižymėjo formų įvairove ir kie-

kviename

Lietuvos

etnografiniame

regione turėjo savitų bruožų. Pavyzdžiui, Žemaitijoje kryžiai buvo aukšti ir

kryžiai

lankymas ir bendravimas, sunykusio

laikomi unikaliu reiškiniu –

kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas

meno, amato ir tikėjimo sin-

nauju.

radiciniai

lietuviški

teze. Kryždirbystė ir kryžių simbolika

Lietuviai kryžius statė nuo XV a., taip

į UNESCO nematerialaus kultūros

siekė paminėti mirusius, išreikšti pagal-

paveldo sąrašą buvo įtraukta 2008 m.

bą dvasioms, prašydami malonės ar

Į šį sąrašą lietuviška kryžių tradici-

dėkodami už jau suteiktas. Pasakoja-

ja pateko kaip sudėtingas reiškinys,

ma, kad lietuviai, praeidami pro kryžių,

susidedantis iš daugybės elementų:

nusiimdavo kepurę, ne tik pasimels-

kryžiaus idėja, vietos kryžiui ir meistro

davo, bet ir žmogiškai pasiguosdavo

parinkimas, visas kūrybos procesas,

stovinčiam kryžiui. Kryžiuose nuo seno

kryžiaus pastatymas ir pašventinimas,

susipynė gamta, tikėjimas ir žmogus.

2

iki 9 m aukščio. Jie išsiskiria ir įspūdinga ažūrine puošyba iš metalo, medienos ir akmens elementų. Dzūkijoje labiau mėgtos koplytėlės, o tradiciniuose kryžiuose dažnai vaizduota įvairi religinė atributika, pavyzdžiui,

masyvūs, koplytstulpių stiebai siekė 2–4 m aukštį, o štai medinės koplytė-

kryžiai statyti ir Aukštaitijoje, kartais net

SKIRTUMAI

Kristaus kankinimo įrankiai. Suvalkijoje

lės būdavo statomos ant žemės. Kry-

kryžiai buvo paprastesni, o negausiai

žiai buvo gausiai puošiami žemaitiškos

puošybai naudoti išskleistų lelijų žiedų

tautodailės elementais. Ypač aukšti

ornamentai arba tradiciniai spinduliai.


3

K

K U R I R KO D Ė L S TAT Y T I ?

ryžiai buvo paplitę visoje

Tai galėjo būti asmeninė ar su šeimos

Lietuvoje ir statyti pačiose

gyvenimu ir įvykiais susijusi proga (kry-

įvairiausiose vietose: kapi-

žiai mirusiems, koplytėlės įamžindavo

nėse, bažnyčių šventoriuose, pakelė-

vestuves, vaikų gimimą ir krikštą, pra-

se ir kryžkelėse, šalia sodybų, upelių,

šant sveikatos, malonės ir pan.). Kita

tiesiog laukuose, net ir miškuose kry-

proga – geras derlius, puikiai augantys

žiai ir koplytėlės būdavo tvirtinami prie

gyvuliai ar noras apsisaugoti nuo neder-

medžių.

liaus, gyvulių kritimo. Kryžiai statyti ir

Netrūko ir įvairiausių progų, kuriomis buvo statomi lietuviški tradiciniai kryžiai.

V

4

incas Svirskis (1835–1916 m.) buvo vienas žymiausių XIX a.

     lietuvių

dievdirbių

ir

kry-

žių kū­rėjų. Jo kurtų kryžių iki šiol išliko keliuose kaimuose ir muziejuose. Liaudies menininkas laikomas vienu svarbiausių kryždirbystės tradicijų puoselėtoju. V. Svirskis gimė nepasiturinčio-

minint įvykius kaime, šalyje, pasaulyje, išsikraustant gyventi kitur ir t. t.

Drožinėti pradėjo dar piemenaudamas, o įgudęs užsakymų ieškodavo keliaudamas per kaimus Kėdainių, Surviliškio, Krekenavos, Krakių, Truskavos apylinkėse. Kryždirbys sukūrė daugiau nei 200 ąžuolinių kryžių ir koplytstulpių, o jo darbai pelnytai vadinami kryždirbystės šedevrais. Sunku

je šeimoje, gyveno kaime ir piemenavo.

DIEVDIRBYS

Mokėjo skaityti ir rašyti, išmanė net loty-

ginčytis – liaudies menininko kryžių ir koplytstulpių aukštis siekia 4–5 m, juos

nų kalbą. Palaikė ryšius su knygnešiais

puošia išraiškingi reljefai su šventai-

ir, teigiama, pats platino knygas.

siais.

K

ryžių

galite rasti įvairiose

Klaipėdos kalvystės muziejuje, o keliau-

Lietuvos vietose: muziejuose,

dami po Šiaulių rajoną – nuvykite į

prie kaimų, bažnyčių švento-

Kryžių kalną. O iki 2020 m. gruodžio

riuose, miškuose ir pas iki šiol kuriančius

31 d. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės

kryždirbius. V. Svirskio kryžių pamatysite

muziejaus vidiniame kiemelyje veiks

Ibutoniuose, Iciūnuose, Bakainiuose ir

nauja kryždirbystės ekspozicija „Kryžių

kt. (kai kurie originalai perkelti į muziejus

Lietuva“. Be to, Lietuvos nacionalinė

ar restauruojami). Nemažai kryžių galite

UNESCO komisija iki šių metų pabaigos

pamatyti Višakio Rūdos apylinkėse, sve-

planuoja pristatyti kryždirbystės žemė-

čiuodamiesi Klaipėdoje apsilankykite

lapį.

5 PA M AT Y K I T E PAT Y S


TRADICIJOS

Laidotuvės – gyvenimo šventė

G A B R I E L Ė S Š TA R A I T Ė S tekstas ir nuotraukos

Vakarų visuomenėje laidotuvės yra privati ceremonija, skirta šeimai ir artimiausiems velionio draugams. Daugelyje Afrikos ar Azijos genčių laidotuvės labiau primena viešą šventę, kur visa šeima, įskaitant ir tolimiausius jos narius, draugai ir net draugų draugai susirenka švęsti „gyvenimą“ mylimo žmogaus, išėjusio į kitą pasaulį.

A F R I K O S Į VA I R O V Ė Laidotuvių ceremonija paprastai atlieka dvi „funkcijas“: padėti mirusiojo sielai pasiekti į pomirtinį pasaulį bei apsaugoti gyvuosius nuo jo sielos „sugrįžimo“. Tinkamai palaidoti žmonės tampa protėviais, su kuriais galima konsultuotis, kurie gelbsti sunkiose situacijose, o netinkamai – vaiduokliais ar blogio jėgomis, kurios tik siekia pakenkti. Paskutinė

106

GRĮŽTI Į TURINĮ

mirusiojo kelionė dažnai būna paini, Afrikoje įprasta jį iš namų išnešti per namo sienoje padarytą skylę, ji iš karto būna vėl užtaisoma. Tai itin lengva, kai sienos iš šiaudų ir molio. Tokį velionį dažnai neša ne tiesiai, o zigzagais, pakeliui net paliekama įvairių kliūčių, kad tik nesugalvotų grįžti. Masajų gentis (Kenijoje ir Tanzanijoje) turi tradiciją, kad prieš mirštant tėvui būtinai turi namo sugrįžti jo visi sūnūs, kad galėtų

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Senuose kapuose, įrengtuose Tanos Torajos olose, kaulai mėtosi laisvai.

atsisveikinti ir priimti jiems skirtą palikimą. Neatvykus užsitraukiamas prakeiksmas. Užtat šie klajokliai mirusiojo kūną ištepa galvijų krauju arba riebalais ir palieka sudraskyti laukiniams gyvūnams. Jei per dvi naktis to neįvyksta – velionis buvęs blogas žmogus. Kuklius kapus turi himba gentis (Namibijoje), kur antkapius atstoja galvijų ragai. Kai kuriose gentyse žmogus laikomas tikrai mirusiu, kai nebelieka nė vieno arti-

mojo, kuris galėtų prisiminti jo gyvenimą. Užtat dažnai kasmet rengiamos paminėjimo ceremonijos, štai, pavyzdžiui, suri gentyje (Etiopijoje) tokia šventė labiau primena karinę operaciją, mat prisiminti kokio svarbaus genties žmogaus susirenka daugybė vyrų su kalašnikovais. Jie šoka, dainuoja ir šaudo. Šiuolaikiniame pasaulyje senųjų tradicijų kupinos laidotuvės labai dažnai kainuoja

L ai d otuv ė s – g y venimo švent ė

107


Madagaskaro mahafalių genties antkapiuose – ryškiausi velionių gyvenimo įvykiai.

Bato formos karstas iš Ganos. Brooklyn Museum / Neil R nuotrauka.

daugybę pinigų – juk reikia pamaitinti minias žmonių, o mirusio žmogaus šeimai tenka lįsti į skolas. Tačiau šios išlaidos nėra laikomos našta. Itin linksmos ir gausios būna laidotuvės Ganoje. Svečiai čia vilki juodos ir raudonos spalvos drabužius, garsiai groja muzika, vyksta audringi šokiai. Na, bet įspūdingiausi būna originalūs karstai: liūto, bato ar aitriojo pipiro formos. Jei karsto „tema“ atitinka velionio pomėgius – puiku, iš karto gali atpažinti, kad štai jis tikrai mėgo žvejoti.

MADAGASKARO KAULELIAI Madagaskaras – ketvirta pagal dydį pasaulio sala, nutolusi nuo Afrikos žemyno tik 400 kilometrų  – vietine kultūra labiau primena Aziją nei juodąjį žemyną. Tai nenuostabu, mat malagasių protėviai maždaug prieš 2 000 metų atplaukė iš Indonezijos. Tą puikiai pagrindžia malagasių kalbų panašumas į malajų  – indoneziečių (daugiau nei 90  % žodžių yra tos kilmės) ir indonezietiškų maistinių augalų paplitimas rytinėje Afrikoje kaip tik tuo pat metu.

108

GRĮŽTI Į TURINĮ

Madagaskaro gyventojai ir dabar išsiskiria itin artimu ryšiu su mirusiais protėviais ir neseniai mirusiais artimaisiais. Kokios bebūtų laidojimo tradicijos, visos salos gentys praktikuoja antrąjį perlaidojimą. Kai suyra kūnas, jo kaulai surenkami ir pagaliau padedami į šeimos kapą. Ši ceremonija dar vadinama famadihana arba kaulų apvertimu. Visa tai daroma su muzika, dainuojant, šokant ir geriant. Kaulai nešiojami po kaimą, aprodant jo naujienas, kol vėl paguldomi į kapą iki kito apvertimo. Blogiausias likimas yra būti atskirtam nuo šeimos kapo, nesvarbu, specialiai ar dėl nepalankių aplinkybių. O štai iš vietinio mahafalių genties antkapio gali sužinoti apie visus velionio pasiekimus – karatė poza reiškia, kad jis dalyvavo toje beprotybėje, kuri buvo apėmusi Madagaskarą devinto dešimtmečio viduryje, sukėlė neramumus visoje šalyje, kol valdžia visai uždraudė kung fu klubus. Nupieštas lėktuvas tikriausiai reikš, kad velioniui teko garbė vieną kartą juo skristi, bet tai vis tiek neblogas statuso simbolis aplinkiniams. Na, o ką gali reikšti scena iš „Titaniko“, belieka tik spėlioti.

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Karstai kai kuriose vietose   Tana Torajoje įkeliami į aukštai uolose iškaltose skylėse ir papuošiami tau-tau lėlėmis.

AUKŠČIAUSIAS LAIDOTUVIŲ MENAS O dabar persikelkime į jau minėtą Indoneziją, kur vorą primenančios Sulavesio salos centre yra keista žemė, pavadinta Tana Toraja. Nuostabus peizažas, įspūdingi į laivus panašūs mediniai namai čia traukia keliautojus, tačiau būtent torajiečiai yra taip ištobulinę laidotuvių ceremonijas, kad galima juos drąsiai skelbti geriausiais šios srities menininkais. Torajiečiai yra apsėsti mirties, bet ji čia ne tragiška gyvenimo pabaiga, o perėjimas į kitą, galbūt geresnį, pasaulį. Kad perėjimas būtų sėkmingas, svarbu paaukoti kuo daugiau transporto priemonių – buivolų. Per laidotuves be buivolų aukojamos ir kiaulės. Dar iki XX a. pradžios gyvuliai buvo tiesiog aukojami, bet olandai, pasibaisėję tokiu resursų gadinimu, paskatino per laidotuves nesuvalgytą mėsą įdėti svečiams į namus ir išdalyti apylinkės vargingiesiems. Tad turtingo žmogaus laidotuvės tampa tikra puota visam kaimui. Beje, torajiečiai, priešingai nei dauguma Sulavesio salos gyventojų, yra krikščionys, mat islamas jiems netiko dėl draudimo valgyti kiaulieną ir gerti palmių degtinę per laidotuves. Krikščionybė čia įsigalėjo tik XX a. viduryje, bet ji visai neišnaikino senųjų tradicijų.

110

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Pasipuošusi laidotuvių dalyvė.

Lemo, viena iš populiariausių laidojimo vietų Tana Torajoje, atrodo lyg šveicariškas sūris su uolose iškaltomis skylėmis laidoti ir su balkonais laidojimo lėlėms tau-tau, kurios atstoja mūsiškus antkapius. Anksčiau šios lėlės buvo grubios, galėjai tik atspėti, kokios lyties palaidotas žmogus, dabar meistrai padaro itin į mirusį panašių lėlių, užtenka nusiųsti fotografiją ir meistras įvykdo užsakymą. Gaila, kad labai daug tau-tau buvo išgrobstyta, parduota turistams, tad kartais šeimos jas laiko namuose. Kitoje vietoje mediniai, gražiai išraižyti karstai pakabinami ant uolų arba laikomi natūraliai susiformavusiose didesnėse olose. Laikas ir gamta medieną gadina, tad dažnai subyrėjus keliems karstams išlikę mirusiųjų kaulai toliau laikomi kartu. Dar vienas laidojimo būdas skirtas kūdikiams, mirusiems iki kol jiems išsikala pirmieji dantys. Jų kūneliai suvyniojami į medžiagą ir dedami į specialaus laidojimo medžio ertmę. Tokia drevė uždaroma, o augantis medis absorbuoja kūną.

112

GRĮŽTI Į TURINĮ

Iki tol, kol įvyks laidotuvių ceremonija, gali praeiti nemažai laiko. Dažniausiai mirusysis laikomas tol, kol šeima surenka pakankamai pinigų, kad iškeltų tinkamas laidotuves. Kūnas balzamuojamas – anksčiau naudotos natūralios medžiagos: betelio riešutai, kava, medžių lapai ir žievės, dabar dažniau naudojamas formaldehidas. Taip balzamuojami liekni kūnai, na, o apkūniuosius tenka dėti į uždarus karstus išvedant iš jų bambukinius vamzdžius skysčių pertekliui ir kvapams išeiti. Iki laidotuvių žmogus nėra laikomas mirusiu, o tik sergančiu. Jis „gyvena“ kartu su šeima jos tradiciniame name ir bent vienas šeimos narys turi būtinai būti namuose ir prižiūrėti. Turtingesnės šeimos, turinčios ne vieną gyvenamąją vietą, t. y. į tradicinį laivą panašų namą su trimis mažais kambarėliais, ir modernesnį namą greta  – vis tiek negali palikti šio „ligonio“ vieno. Ir taip gali tęstis metus, dvejus, trejus ar net daugiau. Paprastai laidotuvės vyksta visą savaitę, gal tik vargingesnėse šeimose, kurios gali

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Tanos Torajos laidotuvėse vyksta ir šokių pasirodymai.

paaukoti tik vieną ar du jaučius, ceremonija užtruks vieną ar dvi dienas. Besirengdama laidotuvėms šeima greta savo namų pastato visą miestelį – specialų namą, ant kurio stogo iškeliamas karstas su kūnu. Suformuojama aikštė, kurios viename šone yra ryžiams laikyti skirtų tradicinių namelių, o kitame  – vietų, įrengtų ateisiantiems svečiams. Pirmąją dieną paruošiamas kūnas, vyksta buivolų kovos. Jos itin įtraukiančios ir emocingos. Buivolai paprastai nesužeidžia vienas kito, tik susikabina ragais. Per kovą ragai gali lūžti, o kova paprastai baigiasi, kai pralaimėtojas pabėga. Stebėtojams pavojingiausi yra šie bėgantys ir besivejantys buliai, kartais pataikantys į minią. Kasdien paaukojama po buivolą šeimos ir svečių maistui. Didysis svečių lankymasis vyksta trečią ir ketvirtą dieną. Susirinkti gali iki 1  000 žmonių. Visi ateinantys atneša savas dovanas. Mes, kaip turistai, atėjome su cigaretėmis ir betelio riešutais – šeima su pagarba

Torajiečiai, priešingai nei dauguma Sulavesio salos gyventojų, yra krikščionys, mat islamas jiems netiko dėl draudimo valgyti kiaulieną ir gerti palmių degtinę per laidotuves.

L ai d otuv ė s – g y venimo švent ė

113


Visas šias aukas kruopščiai registruoja specialiai paskirti vyrai – ne tik tam, kad dovanotojas galėtų sumokėti valstybei mokesčius (už buivolą nuo 20 iki 75 dolerių, už kiaulę – 15), bet ir tam, kad bendruomenėje būtų aišku, kas ir kiek paaukojo.

priėmė. Giminės, kaimynai šeimomis taip pat atveda kiaulių ar buivolų aukoti. Visas šias aukas kruopščiai registruoja specialiai paskirti vyrai – ne tik tam, kad dovanotojas galėtų sumokėti valstybei mokesčius (už buivolą nuo 20 iki 75 dolerių, už kiaulę – 15), bet ir tam, kad bendruomenėje būtų aišku, kas ir kiek paaukojo. Mat vėliau einant į giminės ar kaimyno šeimos laidotuves teks atvesti lygiai tiek pat. Jei šeima tuo metu neišgalės – tokia skola kaupiasi ir ją grąžinti turės jų vaikai ir vaikaičiai, dažnai tuo tikslu išvažiuojantys užsidirbti už Tana Toraja ribų (kitur Indonezijoje ar užsienyje). Anksčiau tokios registracijos buvo fiksuojamos akmenukais, dabar – popieriuje ar net kompiuteriuose. Masinis buivolų aukojimas buvo pasiekęs tokį mąstą, kad valstybė ėmėsi jį reguliuoti. Viena turtinga šeima, norėjusi paaukoti 500 buivolų, bet jai buvo leista tik 350. Akys

114

GRĮŽTI Į TURINĮ

dar labiau iššoka iš nuostabos sužinojus, kad buliaus kaina prasideda nuo 2 000 dolerių ir siekia 5 000 ar net 15 000 dolerių už buivolus albinosus. Sunku net ir įsivaizduoti. Buivolai su baltomis, o tiksliau rausvomis dėmėmis reti ir ypač vertinami. Jei šeima aukoja 100 bulių, galite būti tikri, kad dauguma jos narių gyvena ne Tana Torajoje. Vietiniai jus užtikrins, kad tai puikus būdas investuoti savo pinigus – nenuostabu, kad po Indoneziją keliavusi draugė pasakojo sutikusi šveicarų porą, kuri buvo įkalbėta bulių nusipirkti. Man pasakojo, kad kai kurių gyvulių kaina gali būti ir 50 000 dolerių. Bulių ir kiaulių turgus Tana Torajoje vyksta kas 6 dienas.

UŽSUKITE Į LAIDOTUVES Laidotuvės paprastai vyksta sausuoju metų laiku, ypač liepą–rugsėjį, ir per Kalėdas, kai Sulavesyje negyvenantys artimieji grįžta

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Tau-tau lėlės, vaizduojančios mirusiuosius.

Tanos Torajos laidotuvėse kruopščiai surašomos visos atneštos ir atvežtos dovanos.

Velionio artimieji turi surengti itin brangias laidotuves.


Turguje parduodami aukojimui per laidotuves skirti jaučiai.

namo. Patekti į jas nėra labai sunku. Svečių užsieniečių čia laukia, ir tikrai atsiras žmogus, kuris nukreips jus tinkama linkme. Nepamirškite atnešti dovanų. Tikriausiai daugelis nenorėtų stebėti bulių aukojimo, tad būtinai pasiklausinėkite, kas vyksta tą dieną, kai ketinate užsukti. Venkite penktos ir šeštos dienos. Nenustebkite, kad svečių lankymo dienomis jus pasitiks su šokiais ir dainomis. Paskutinę, septintąją, dieną karstas nešamas į laidojimo vietą. Nešant įprasta karstą kratyti ir siūbuoti, norint suklaidinti blogąsias dvasias, galinčias pagrobti sielą.

116

GRĮŽTI Į TURINĮ

Taip, mums tikrai labai sunku suvokti tokių laidotuvių prasmę – kam investuoti į bulius, kuriuos paskersi ir geriausiu atveju suvalgysi, o blogiausiu – tiesiog išdalysi. Juk geriau tuos pinigus investuoti – įsteigti verslą, išleisti vaikus mokytis arba bent jau nusipirkti kitų civilizacijos teikiamų gėrybių. Bet jei pažiūrėtumėte į tuos bulius kaip į kultūrinį kapitalą  – jie yra visos tavo plačios šeimos turtas. Putri, kurio motinos laidotuves teko aplankyti, sakė taip: „Tu prisidedi prie šio neapčiuopiamo kapitalo kūrimo, o jis užtikrina tavo vietą pasaulyje.“  //

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Atrask pasaulį Lietuvoje • Japonijos kultūros pėdsakai; • Afrikoje žiemojančių paukščių stebėjimas; •  ir kitos įdomios patirtys.

www.travelplanet.lt


INSTAGRAM

GANES H VANARE TR AN TUAN VIET @vietsui

Tran Tuan Viet yra vienas garsiausių vietnamiečių fotografų, kurio padarytos nuotraukos buvo ne kartą publikuojamos įtakingiausiuose pasaulio kelionių žurnaluose ir kitose populiariose medijos platformose. Nuo 2007 m. fotoaparato iš rankų nepaleidžiantis vietnamietis savo instagramo paskyroje dalijasi gyvenimo šiuolaikiniame Vietname akimirkomis ir kasdienėmis istorijomis. Net jei neketinate keliauti į Vietnamą, šio fotografo nuotraukos užkrės pozityvumu ir sužavės humanistiniu požiūriu.

118

I nstagram

@haram_khor_

Ganeshas Vanare – jaunas ir sparčiai populiarėjantis Indijos fotografas, savo kelionę į fotografijos pasaulį pradėjęs gimtajame Mumbajuje. Kaip sako pats, „Mumbajus yra vieta, kuri parodė, kaip net trumpiausia akimirka gali įkvėpti nuostabų jausmą.“ Socialinių tinklų žvaigždė pirmojo dėmesio sulaukė po 2018 m. vasarą publikuotos nuotraukos, kurioje matyti ant plastiko šiukšlių jūros stovinti jo draugė. Tuomet ši nuotrauka pasklido po visą pasaulį ir tapo tikra interneto sensacija.

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


INSTAGRAM

DIEGO HU ERTA @diegohuertaphoto

MICHAEL YAMASHITA @shangrila_teahorseroad

Tarp keliautojų ir fotografų puikiai žinomas Michaelis Yamashita jau daugiau nei 30 metų fotografuoja žurnalui „Natio­ nal Geographic“ ir taip susieja dvi savo aistras: keliavimą ir fotografiją. Nors jo asmeninė paskyra instagrame verta kiekvieno pasaulio mylėtojo dėmesio, mes rekomenduojame pasigrožėti naujausiu M.  Yamashita projektu  – „Tea Horse Road“. Projekte įamžintas kelias, prieš beveik 1 tūkst. metų arbatos keliu sujungęs pietų Kiniją ir Lasą.

JAV gyvenančio fotografo Diego Huerta nuotraukose užfiksuoti nepaprasti, spalvingi ir unikalūs veidai. Šie žmonės – tai po Meksiką išsibarsčiusių indigeninių bendruomenių gyventojai. Menininkas ir instagrame populiarus fotografas jau nuo 2011  m. keliauja po gimtąją Meksiką ir savo nuotraukomis siekia atskleisti šios šalies kultūrinę įvairovę ir gausą. Kai kurios D. Huerta įamžintos gentys turi vos keliasdešimt likusių narių, todėl ši jo misija apima daugiau nei vien fotografiją.

I nstagram

119


ARTIMIEJI RYTAI

Šiuolaikiniai Irano riteriai

DA L I O S S A B A L I AU S K I E N Ė S tekstas „Shutterstock“ nuotraukos

Lojalumas, nuoširdumas, patikimumas, dosnumas, nuolankumas, patarimų davimas, mokymas ir atgailavimas. Su kuo jums asocijuojasi šios kilniai skambančios savybės? Mokslininko Dicko H. Luijendijko teigimu, jau nuo neatmenamų laikų Irane gyvuojančiame varzesh-e pahlevani arba „herojų sporte“ buvo remtasi būtent šiomis aštuoniomis vertybėmis, įtvirtintomis ir riterių arba javanmardi kodekse. Javanmardi vadinamas ir vyras, turintis stiprų charakterį ir kūną, visuomet siekiantis padėti tiems, kuriems reikalinga pagalba, taip pat esantis dosnus ir drąsus žmogus. Šio sporto atstovų-atletų užsiėmimų vieta vadinama Jėgos namais, o originalo kalba – Zurkhaneh. 2010 m. „herojų sportas“ buvo įrašytas į UNESCO Reprezentacinį nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą, o VU Azijos ir transkultūrinių studijų doktorantė, iranistė Dalia Sabaliauskienė pasakoja apie jo ypatumus.

120

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


N U O T VA R K O S PA L A I K Y T O J Ų IKI JOS GRIOVĖJŲ Varzesh-e pahlevani arba „herojų sporto“ tradicija turi dvi kilmės versijas. Pirmojoje tvirtinama, kad šis herojų sportas kilęs iš islamo ir yra šios religijos tradicija. Antroji versija nurodo į Irano kultūrą dar iki islamo ir teigia, kad Zurkhaneh buvo praktikuojama gerokai anksčiau prieš atsirandant šiai religijai. Literatūroje taip pat galima aptikti, kad kai kurie mokslininkai Zurkhaneh tradiciją kildina iš sufijaus ir imtynininko Mahmudo Kharazmi, mirusio 1322 m., dar žinomo Puria-ye Wali vardu.

124

GRĮŽTI Į TURINĮ

Įdomu tai, kad atskirais istoriniais laikotarpiais Irane šis sportas buvo įgavęs skirtingas sampratas. Abasidų laikais (VIII–XIII a.) Zurkhaneh narių grupės veikė kaip saugumo pajėgos, kurių tikslas buvo apginti silpnuosius bei padėti plisti islamo religijai. Manoma, kad taikos metu jie plėšdavo turtinguosius ir grobį išdalydavo vargšams. XII–XIII a. Kalifas al-Nasser bandė naudoti javanmardi grupes kaip kalifato vienijimo įrankį, tačiau neišvengė Mongolų užkariavimo. Tuo metu vienoje iš Zurkhaneh iškilo jau minėtas M. Kharazmi, šiandien žinomas kaip didis kovotojas ir sektinas pavyzdys atletams. Jis įkūnija puikaus

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Abasidų laikais (VIII–XIII a.) Zurkhaneh narių grupės veikė kaip saugumo pajėgos, kurių tikslas buvo apginti silpnuosius bei padėti plisti islamo religijai. Manoma, kad taikos metu jie plėšdavo turtinguosius ir grobį išdalydavo vargšams.

imtynininko savybes bei pavyzdingą javanmardi kodekso vykdymą. Vėlesniais Kadžarų dinastijos laikais (XVIII a.) Zurkhaneh pelnė karalių pasitikėjimą ir įgijo jų globą, atgavo anksčiau turėtąją funkciją – palaikyti tvarką šalyje. Jėgos namuose dažnai lankėsi ir praktika užsiėmė amatininkai, prekybininkai ir sufijai, tačiau neišvengta ir chuliganiškų paskatų turinčių narių. Dėl 1906 m. šalyje įvykusios Konstitucinės revoliucijos, karalius nebegalėjo remti Zurkhaneh. Šie namai pradėti laikyti miesto banditų sueigos vietomis, kritikuoti dėl žalos sveikatai, o galiausiai neatlaikė naujai

pasirodžiusių pramogų šalyje – futbolo ir kino teatrų – konkurencijos. Zurkhaneh reputacija Irane buvo atkurta tik XX  a., valdant Pahlavi dinastijai. Tuomet šalyje buvo vykdoma modernizacija ir kartu prisimenama senojo Irano didybė, su kuria ir buvo siejamas šis sportas. Šiandien varzesh-e pahlevani toliau praktikuojamas, įkurta tarptautinė Zurkhaneh sporto federacija (IZSF) su centrine būstine Teherane. 1977 m. Irane buvo apie 100 Zurkhaneh, o štai šiandien šis skaičius perkopė 500. Sportą siekiama populiarinti ir kitose šalyse, tad Iranas yra parėmęs Jėgos namų statybą

Š iuolai k iniai I rano riteriai

125


tokiose šalyse, kaip Afganistanas, Tadžikistanas, Pakistanas ir Australija.

K A I P AT R O D O J Ė G O S N A M A I ? Jėgos namų pastatas yra rytietiško stiliaus, aplink jį dažnai eina eilė kolonų su arkomis, pastatas turi apvalintus kampus bei kupolą. Tiesiai po kupolu viduje yra aštuoniakampė aikštelė, vadinama gowd (duobe) ir esanti metro gylyje. Dažnai duobė išklota iranietiškais kilimais arba apipavidalinta kaip ringas, nes čia vyksta treniruotės. Aplink duobę keliomis eilėmis į viršų išdėstytos vietos žiūrovams, laikoma treniruočių įranga. Šalia aikštelės, ant aukštos pakylos, vadinamos sardam, yra vieta dvasiniam vedliui (morshed), kuris dainuoja ir muša ritmą būgnais per treniruotes. Prieš jį kabo varpai, kuriais skambindamas jis nurodo atletams, kada laikas keisti atliekamą pratimą. Į pastatą veda tik vienas įėjimas, prie kurio turi būti paliekami batai, mat įeiti į pastatą galima tik basomis. Įėjimo durys yra žemesnės, kad einantysis šiek tiek pasilenktų: „Taip žmonės privalomai parodo pagarbą šiai vietai ir jiems primenama būti nuolankiais“, – sakė mokslininko D. H. Luijendijko kalbintas iranietis Bahramas Tayari. Jėgos namų pastate taip pat yra vieta, kurios sienos išpuoštos šiame sporte pasižymėjusių sportininkų nuotraukomis. Manoma, kad toks nuotraukų pateikimas verčia didžiuotis istorija, padeda tarp atletų įtvirtinti kario simbolį ir parodyti, kad kiekvienas jų gali būti puikus kovotojas bei uolus javanmardi kodekso vykdytojas.

126

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Dvasinio vedlio dainos apima persų poeziją, sukurtą Sa’adi, Hafezo, Rumi, Ferdousi ir kitų garsių klasikų, taip pat ir specifines, tik šiai sporto šakai priskiriamas dainas.

ŽVILGSNIS Į UŽSIĖMIMUS Atletas, norėdamas pradėti užsiėmimą ir žengdamas į aikštelę, turi gauti dvasinio vedlio leidimą. Leidimo prašoma iškeliant dešinę ranką ir tariant „rokhsat“, o dvasinis vedlys linkteli galva ir atsako „forsat“. Tai reiškia, kad leidimas suteikiamas ir atletui galima žengti į aikštelę, tik svarbu, kad į ją būtų įžengiama dešine koja. Tuomet sportininkas prideda ranką prie širdies, kaktos ir galiausiai paliečia žemę, taip išreikšdamas pagarbą Jėgos namams. Taip susirinkus visiems atletams, į vidurį aikštelės stoja grupės mentorius miandar’as. Mentorius demonstruoja pratimus, dvasinis vedlys groja, dainuoja ir muša ritmą, o sportininkai atkartoja pratimus. Dainų seką kuria pats dvasinis vedlys, tačiau jų ritmas reguliuojamas pagal mentoriaus judesius, taigi šiuos du asmenis sieja glaudus ryšys. Dvasinio vedlio dainos apima persų poeziją,

128

GRĮŽTI Į TURINĮ

sukurtą Sa’adi, Hafezo, Rumi, Ferdousi ir kitų garsių klasikų, taip pat ir specifines, tik šiai sporto šakai priskiriamas dainas. Per treniruotes bėgama, atliekami skirtingi atsispaudimai, klubų sukiniai, suktukai, panašūs į sufijų, kalanetikos judesiai, pratimai pėdoms ir pan. Imtynės per treniruotes praktikuojamos ne visuomet, tačiau laikomos esmine dalimi tradicinėje Zurkhaneh: dvasinis vedlys per pasirodymą išrenka du atletus, kurie demonstruoja savo imtynininkų įgūdžius. Imtynės čia turi būti suvokiamos iš iranietiškos perspektyvos, t. y., jos apima ne tik graikų-romėnų imtynes, bet ir tokias technikas, kaip kumščiavimas ir spyriai. Per šias treniruotes naudojamas inventorius turi asociacijų ir su ginklais. Pavyzdžiui, vienas svarbiausių – mil – įrankių panašus į kuoką, kabade – į lanką, o sang – į skydą. Treniruočių pabaigoje mentorius pradeda sakyti kalbą, per kurią laiminamas pranašas Muhammadas ir jo šeima, minimas

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


X–XI a. Karalių knygoje (shahnameh) vaizduojamos Rostamo ir Sohrabo imtynės.

Treniruotė jėgos namuose su vienu svarbiausių įrankių primenančių kuoką – mil.

Vyras, pardavinėjantis bilietus prie Zurkhaneh įėjimo Isfahane.


pavyzdžiu kovotojams laikomas imamas Ali bei primenama atletams apie pagarbą šventajam Mekos miestui. Atletams taip pat primenamas jų garbės kodeksas, raginama rūpintis silpnaisiais ir nepamiršti sergančiųjų. Visi Jėgos namų sportininkai vilki panašius drabužius. Tokia apranga pabrėžia lygybę tarp sportininkų: nepriklausomai nuo žmogaus statuso ir pasiektų rezultatų, į visus juos žiūrima kaip į lygiaverčius. Atletai dažniausiai dėvi liemenę arba marškinėlius, taip pat mūvi kelius siekiančias kelnes. Šio sporto praktikavimas vieniems atletams padeda pažinti Dievą, kitiems ugdo pagarbą savo šaliai, tautai bei tradicijai, o dar kiti įvardija jį kaip „vertybių sportą“.

MODERNUS ZURKHANEH Tačiau XXI a. Zurkhaneh nebėra vien tik vyrų užsiėmimas. Į šį pasaulį, daugelį amžių priklausiusį tik jiems, aktyviai žengia moterys. Irano visuomenėje tai vertinama prieštaringai, nepritariantys tokiai moterų veiklai teigia, kad šis sportas yra vyrų, todėl jos pažeidžiančios Zurkhaneh šventumą. „Fatva (autoritetinga teisinė nuomonė) teigia, kad, jei moterys sportuoja sąžiningai ir dėvėdamos hidžabą, tai yra priimtina. Ši nuostata turi būti taikoma ir varzesh-e bastani“, – Irano žiniasklaidoje teigė viena iš šiuo sportu užsiimančių moterų. Zurkhaneh federacijos vadovo Mojatabo Johari teigimu, nėra logiškos priežasties neleisti moterims užsiimti šiuo sportu, ypač dėl to, kad federacijos etikos kodekse yra nuostata, draudžianti diskriminuoti sportininkus dėl lyties. Visgi, reikia pastebėti, kad moterų dalyvavimas šiame sporte nėra masinis reiškinys.  //

XXI a. Zurkhaneh nebėra vien tik vyrų užsiėmimas. Į šį pasaulį, daugelį amžių priklausiusį tik jiems, aktyviai žengia moterys. Irano visuomenėje tai vertinama prieštaringai.

Š iuolai k iniai I rano riteriai

131


VANDUO

Paskutiniosios undinėlės

ASTROS PETKŪNAITĖS tekstas Hyung jun Kim ir „Haeneyeo Museum“ nuotraukos

„Kiekviena moteris, kuri žengia į jūrą, ant nugaros nešasi karstą. Šiame povandeniniame pasaulyje mes velkame sunkią savo gyvenimo naštą. Mes kiekvieną dieną kertame ribą tarp gyvenimo ir mirties“, – savo kalboje susirinkusioms moterims ištarė rašytojos Lizos See novelės „The Island of Sea Women“ veikėja. Veikėja, kuri atstovauja vienai unikaliausių moteriškų profesijų pasaulyje – henjo.

I

š Pietų Korėjos Džedžu salos kilusios henjo kone kasdien neria į stingdančias vandenų gelmes, kur nuo dugno rankioja ten glūdinčias jūrų gėrybes. Į kartais daugiau nei dešimties metrų gylį šios moterys neria puoselėdamos senąją

132

GRĮŽTI Į TURINĮ

tradiciją – nenaudodamos jokių pagalbinių kvėpavimo aparatų. Kaskart nerdamos į jūros dugną jos pasikliauja tik savo patirtimi, ištreniruotais plaučiais ir viena kita. Undinėlėmis neretai vadinamos henjo, arba korėjietiškai haenyeo, simbolizuoja

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


stiprybę, ištvermę, pasišventimą ir santarvę su gamta. Jau ne vieną amžių būtent jos, o ne sutuoktiniai, yra pagrindinės savo šeimų maitintojos ir aprūpintojos. 2016 m. henjo profesija sulaukė ir pasaulinio pripažinimo – buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą.

134

GRĮŽTI Į TURINĮ

JŪROS MOTINOS Istorikai spėja, kad šis nardymo reiškinys dabartinės Pietų Korėjos teritorijoje galėjo atsirasti dar prieš mūsų erą ar pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pradžioje. Tokią prielaidą leidžia daryti rasti duomenys apie tuo

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


laikotarpiu karaliui gabentus perlus iš Džedžu salos. Tačiau pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ši profesija paminėta Džiosono dinastijos laikotarpiu, trukusiu 1392–1897 m. Iš pradžių toks nardymas buvo laikytas vyriška profesija, tačiau XIX a. tradicija ėmė kisti ir jau netrukus moterų narių buvo daugiau nei

vyrų. Kokios galimos to priežastys? Spėjimų yra ne vienas. Vienuose istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad daug vyrų žuvo kare ar per nelaimingus atsitikimus jūroje, todėl pareiga išmaitinti šeimą perėjo moterims. Kitur teigiama, kad per Korėjos karą į tarnybą buvo pašaukta

P as k utiniosios un d in ė l ė s

135


Henjo profesija nėra perduodama iš kartos į kartą ar reikalaujanti įgimtų savybių. Henjo norinčios tapti mergaitės nardyti pradeda 12 ar 13 metų, o tikrieji įgūdžiai atsiskleidžia sulaukus 17 metų.

daugybė vyrų, todėl tuo metu galiojusius mokesčius džiovintomis jūros ausinukėmis turėjo mokėti namuose likusios moterys. Net besilaukiančios moterys buvo priverstos nerti į jūros vandenis. O dar kitur rašoma, kad daugiau riebalinio sluoksnio turintys moterų kūnai yra atsparesni jūros vandens šalčiui, todėl šios galėjo lengviau toleruoti nėrimą į gilesnius vandenis, mat iki pat XX a. vidurio, kuomet atsirado iš gumos pagaminti nardymo kostiumai, nardoma buvo apsirengus paprasčiausios medvilnės drabužiais.

N Y K S TA N T I P R O F E S I J A Aš su šia profesija pirmą kartą susipažinau prieš trejus metus, kuomet su draugais viešėjome Pietų Korėjos Džedžu saloje. Mūsų šeimininkai Eun ir Hyung, kurių svečių namelyje apsistojome, buvo pusamžė pora iš Seulo. Pavargę nuo greitėjančio miesto ritmo ir didžiulio darbo krūvio, jie nusprendė persikelti į salą, kuri dažnai vadinama Pietų Korėjos Havajais. Netrukus penkiasdešimties sulaukusi Eun tapo oficialia henjo, nors šios profesijos mergaitės mokosi nuo mažų

dienų. Į ją, miestietę, ilgai buvo žiūrima kreivai, tačiau laikui bėgant kitos henjo priėmė Eun į savo bendruomenę. Henjo profesija nėra perduodama iš kartos į kartą ar reikalaujanti įgimtų savybių. Henjo norinčios tapti mergaitės nardyti pradeda 12 ar 13 metų, o tikrieji įgūdžiai atsiskleidžia sulaukus 17 metų. Žinoma, yra buvę atvejų, kai henjo pradėjo nardyti dar nė nesulaukusi dešimties. Džedžu saloje šiuo metu veikia universitetas, kur nardyti mokosi ne tik būsimosios henjos, bet ir iš užsienio atvykę turistai, kuriems vienos ar kelių dienų mokymai yra atostogų pramoga. Veikia ir muziejus, kuriame supažindinama su šia reta ir unikalia profesija. Čia įrengtame akvariume henjo demonstruoja, kaip be deguonies aparatų neria į dugną. Savo ateitį su šia nardymo profesija siejančios būsimosios henjo turi išmokti pažinti jūrą, sulaikyti kvėpavimą, apskaičiuoti, kiek laiko gali išbūti po vandeniu neįkvėpusios oro, ir pan. Po vandeniu vidutiniškai henjo praleidžia nuo 65 iki 110 sekundžių, o labiau patyrusios narės nekvėpavusios gali išbūti apie tris minutes ar net ilgiau.

P as k utiniosios un d in ė l ė s

137


Kadangi narių darbo vieta yra jūra, šios privalo ja pasirūpinti. Kiekvienais metais henjo organizuoja gaetdakgi, talką, per kurią valoma jūros pakrantė, renkamos jūros žolės, kurios laikomos piktžolėmis.

Pagal savo patirtį henjo yra skirstomos į tris grupes: haguno grupei priklausančios henjo nardo 3–5 m gylyje, džiunguno grupei priklausančios – 7–8 m gylyje ir sanguno grupės narės  – 10  m ar daugiau gylyje. Moterys dažniausiai užsiima nardymu iki pat 70–80 metų, tačiau mano bičiulio Hyung įkurtame kooperatyve yra ir devyniasdešimties metų nardytoja. Šis juokėsi, kad tokio amžiaus moterys sausumoje vos paeina, tačiau tik įlipusios į vandenį išsivaduoja nuo senatvinių skausmų ir nardo kaip undinėlės. Kai kurios jų yra tapusios neatsiejama jūros pasaulio dalimi, tad su jomis pažaisti atplaukia ir netoliese gyvenantys delfinai. Visgi, ši unikali profesija sparčiai nyksta. 75  % henjo yra vyresnės nei 60  metų. Vis mažiau jaunų moterų renkasi šią sunkią ir menkai apmokamą profesiją. Daugelis jaunų moterų bėga ne į jūrą, o į didžiuosius miestus, kur gali siekti karjeros. Kiekvienais metais henjo skaičius mažėja ir dėl mirčių ar senyvo amžiaus. 1970-aisiais henjo buvo suskaičiuojama apie 14  tūkst., o 2015 m. jų teliko tik 4  tūkst. Norėdama išsaugoti šią kultūrą, valdžia bando imtis skubių veiksmų. Vienas jų  – bandymas kelti henjo uždarbį, nes šios yra pagrindinės šeimos maitin­ tojos.

LY D I N Č I O S AT S A K O M Y B Ė S Henjo profesiją pasirinkusios moterys ne tik naudojasi jūros teikiamomis dovanomis, tačiau turi ir įstatymu apibrėžtas pareigas. Kadangi narių darbo vieta yra jūra, šios privalo ja pasirūpinti. Kiekvienais metais henjo organizuoja gaetdakgi, talką, per kurią valoma jūros pakrantė, renkamos jūros žolės, kurios laikomos piktžolėmis. Net, jei kooperatyvo valdomojoje teritorijoje randamas negyvėlio kūnas, henjo turi kuo greičiau išvalyti pakrantę ir pašalinti kūną. Tik sąžiningai

138

GRĮŽTI Į TURINĮ

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Prieš nerdamos henjo turi užsisegti jončiulį – specialų diržą su švino svareliais. Toks diržas gali sverti iki 7–8 kilogramų.

Mulotas – tradicinė henjo apranga. Iki 20 a. buvo nardoma vilkint iš medvilnės pasiūtus kostiumus ir tik vėliau atsirado iš gumos pagaminti kostiumai.

Bulteokas – akmenimis aptverta vieta, kur tarp panėrimų susirenka henjo, kad sušiltų prie ugnies ir atgautų jėgas.


Henjo dėvi specialius akinius – vangnuną – leidžiančius geriau matyti po vandeniu, o sugautą laimikį deda į tinklus, kurie skiriasi savo tankiu, priklausomai nuo to, kokio dydžio gyviai yra gaudomi.

atlikdamos šią pareigą narės turi teisę dirbti jūroje. Kad už šio įstatymo nesilaikymą yra baudžiama, įrodo senos istorijos, kuomet, dėl nevykdomos pareigos, teisės žvejoti toje teritorijoje kartais būdavo perleidžiamos kaimyniniam kaimui. Henjo darbas taip pat simbolizuoja sąveiką su ekologija ir aplinkosauga. Muljil vadinamas nardymo metodas yra aplinkai draugiška žvejybos technika, nes dėl riboto laiko, kurį nekvėpavusios henjo gali praleisti po vandeniu, užtikrinama, kad nebus išeikvojami gamtos resursai. Planuodamos savo darbo sezoną, henjo vengia neršto laikotarpio, taip pat taisyklės griežtai draudžia rinkti dar nesusiformavusias ir nustatyto dydžio nepasiekusias jūros gėrybes. Tokiais būdais užtikrinamas darnus žmogaus ir jūros koegzistavimas.

PROCESAS IR TRADICIJOS Į UNESCO įtrauktą henjo kultūrą apibūdina ir materialusis, ir nematerialusis paveldas. Materialusis kultūrinis paveldas susideda iš bulteok (poilsio vietos), muljil (žvejybos) įrankių, henjo indo, nardymo kostiumo, haeshindang (altoriaus, skirto jūrų deivei Haeshin). Nematerialusis paveldas susideda iš henjo dainų, pasakų ir posakių, Yeongdeunggut (šamaniško, vėjų deivei skirto ritualo), Jamsugut (kaime vykstančio šamaniško ritualo),

henjo asociacijos, papročių, susijusių su žvejyba, technikos, naudojamos najam (nardymui be pagalbinės įrangos), jūrinių bei liaudiškų žinių apie žvejybą. Prieš pradėdamos muljil, henjo narus globojančiam dievui drakonui Yongwangshin aukoja namuose gamintą maistą ir prašo saugoti jas, o jų šeimoms suteikti laimės. Nardymo dieną henjo dažniausiai nevalgo, nes paprasčiausiai neturi laiko. Jos juokiasi, kad apie tokį jų nevalgymą net sukurta daina. Joje dainuojama, kad henjo visą dieną nevalgo, kad uždirbtų pinigų, kuriuos vyras vėliau išleidžia išgertuvėms. Kai kurios henjo gali panerti net į 20 metrų gylį, tačiau dažniausiai jos jūros gėrybes renka 5,5 metro gylyje. Į krantą pasišildyti grįžta po 30–70 panėrimo sesijų. Sušilusios krante įrengtame bulteok, jos neria atgal į vandenį. Šį procesą moterys kartoja tris–keturis kartus per dieną. Nuo jūros dugno henjo renka jūros agurkus, agarą, jūros ešerius, jūrines ausinukes, jūržoles. Jei pavyksta – sugauna aštuonkojį. Seule įsikūrusio „New York Times“ biuro žurnalisto Choe Sang-Hun, parašiusio ne vieną straipsnį apie Pietų Korėją garsinančią profesiją, teigimu, „henjo yra svarbus moterų jėgos, ryžto, stiprios valios bei nepriklausomybės simbolis ir turi didelę įtaką Džedžiu saloje vyraujančiai pusiau matriarchalinei šeimos struktūrai“.  //

P as k utiniosios un d in ė l ė s

141


KNYGA

Nuobodulio besivaikant, arba Kelionės paribiuose

V L A D O L I E P U O N I AU S tekstas „Unsplash“ nuotraukos

AŠ Pamenu kaip lijo. Vanduo, rodos, sunkėsi iš dangaus, iš sienų ir šaligatvio. Jis kybojo ore ir galėjai jį įkvėpti, paliesti, būti jame. Ir nors buvo vėlyvas balandis, bet labiau priminė

142

GRĮŽTI Į TURINĮ

vėlyvą lapkritį, kuris savo drėgme prasismelkia iki kaulų smegenų. Gal tik ne taip šalta, bet panašiai niūru. Baigęs darbus aš, dar tik pradedantis, bet labai ambicingas intelektualas, savo šimtą dešimt kilogramų gyvo svorio (tikro intelektualo sudėjimas) pridengęs

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


ofisinio analitiko languotu švarkeliu su lopais ant alkūnių, nuo lietaus besislėpdamas po palūžusiu mamos skėčiu ir, kaip dera būsimam išminčiui, – su knygele terbelėj, kėblinau užtarnauto penktadieninio alaus. Žingsnis šaunaus dvidešimt septintuosius

metus einančio jaunuolio. Terbelė madinga, papuošta kino, architektūros, meno festivalio emblemomis. O žvilgsnis rūstus, nes kaip ir visi jauni vyrai, planavau būti genijus. Ir juokas dar nebuvo nuskambėjęs.

N uobo d ulio besivai k ant , arba Kelion ė s paribiuose

143


KELIONĖ Kaip ir dera tikram vilniečiui, aš tuomet maniau, jog pasaulis baigiasi ties Fabijoniškėmis. O toliau tik begalinė tuštuma, neverta dėmesio. Ir kelionės tik tuščias laiko švaistymas, blaškantis toje tuštumoje, kai tuo metu galėtum užsiimti nepalyginamai reikšmingesniais dalykais. Pavyzdžiui, skaityti knygas. Arba gerti alų (dar vienas tikro humanitaro bruožas). Tad nenuostabu, jog būdamas pasipūtęs snobiškas pirdžius, aš išdidžiai save vadinau sėsliu nuotykių ieškotoju. Va, toks gilus aš ir atkėblinau keiston senamiesčio knaipėn su pigiu alumi. Pirmas pigus bokalas ir pirmi atsineštos knygos puslapiai. Jie bėga lengvai, o alutis tik palengvina slydimą. Antras bokalas ir antras trisdešimt puslapių. O viduriuose, ten kažkur pilvo apačioje, jau ima kirbėti. Su trečiuoju bokalu knygą įpusėju, o viduriai tarsi sprogsta ir palengvėjimo nesuteikia net ir pora apsilankymų tualete. Rodos, lyg kas įkirpęs būtų, nusėdėti sunkiau, vis kirba stotis. Porcija riebios keptos duonos su sūrio pakaitalu, dar bokalas alaus ir knyga jau link pabaigos. Neramumas paima viršų. Aš atsistoju ir išeinu. Lietus. Švarkelis. Ir triženkliai kilogramai. Visa tai susigūžia po skėčiu miesto pakraštyje ir pirmą kartą gyvenime bando tranzuoti. Jūros, uosto, horizontų link. Taip prasidėjo nuotykis, tebesitęsiantis iki šiol – vis judėti, nesustoti, neapsigręžti, grįžti ratu. Vis „Pakeliui į Babadagą“.

TURIZMAS Kai keliauji, dažniausiai veržiesi prie garsiųjų lankytinų objektų: Eifelio bokšto, Romos Koliziejaus, Atėnų Akropolio ar Plitvicos ežerų. Su miniomis žmonių piktas brauniesi prie kasų, stumdaisi ant laiptų siauruose praėjimuose,

144

GRĮŽTI Į TURINĮ

užtverdamas kelią fotografuojiesi ir galiausiai nusikamavęs sėdi užtarnauto gėrimo gretimoje kavinukėje. Bet pliusiukas yra. Dar labai smagu aplankyti kokias neturistines vietas, kur gali pamatyti, kaip vietiniai iš tikrųjų gyvena. Turgūs, laukiniai paplūdimiai, mažos jaukios krautuvėlės – visa tai, ką gali išgooglinti internete įvedęs raktinius žodžius TOP10 unknown / undiscovered / unexplored places in country, that you must see (liet. top 10 nežinomų, neatrastų, neištyrinėtų vietų šalyje, kurias turi pamatyti). Po atostogų, prie

LĖTAI apie pasaulį  //  2020 ruduo


Muntele Mare, Rumunija.

rytinės kavutės biuro virtuvėlėj labai svarbu su bendradarbiais aptarti kokias neatrastas vietas, kas ir kur atrado. Na, kad vėliau ir kitas galėtų atrasti. Taip pat šaunu Trip Advisor susirasti kokį vietinį restoraniuką ar dar geriau kokį vietinį virėją, kuris savo namuose rengia itin brangias, bet labai autentiškas keliolikos patiekalų degustacines vakarienes keliems turistams ir viską gamina kaip sau, kaip šeimai. Ir visai nesvarbu, jog virėjas priklauso didelei įmonei, valdančiai kelis restoranus, barą, viešbutį, nakvynės namus

bei BnB butus miesto centre, ir per dieną jis padaro kelias tokias degustacijas. Nes tai jo darbas ir jis gamina maistą turistams. Nepaisant ironijos, toks keliavimas yra visiškai normalus: paprastai turistų traukos objektai ir traukia turistus, nes yra kažkuo ypatingi ir todėl priversti patapti turistiniais. Na, gal Turkijos viešbučiai – mažiau ypatingi, bet ten juk viskas įskaičiuota. Aš pats viešinčius Lietuvoje bičiulius nukreipinėju į Trakus, o ne Pabradę ar Švenčionėlius. Ką gi jie veiktų toje Pabradėje?

N uobo d ulio besivai k ant , arba Kelion ė s paribiuose

145


Novi Sadas, Serbija.

KNYGA Andrzejus Stasiukas keliauja visiškai kitaip. Tai kelionė didžiausio įmanomo užkampio link. Paieška paties nuobodžiausio kaimo, kuriame viskas sustojo dar XVIII amžiuje ir tik pro šalį pradardantis sukežęs automobilis ar nudrengtos parduotuvės ledų šaldytuvas primena apie įvykusius pokyčius laike. Tai noras labiausiai apleistos, veik suirusios autobusų stoties, kurioje galėtum užkąsti pagedusio riebalais permirkusio bureko. Tai kelionė perrūdijusiu mersedesu po Albanijos kalnus, klausantis nepakenčiamai ideologizuotos atsitiktinio vairuotojo paskaitos politekonomijos temomis. Tai atradimas trupančios miestelio aikštės, kurioje išaugo Emilio Ciorano nihilimas. Tariant vienu žodžiu – tai kelionė į Babadagą. Kelionė į utopiją kažkur paribyje, į utopiją su minuso ženklu, į utopiją, kur nėra spindinčios saulės šviesos. Tik tamsa ten irgi neateina. Man pačiam Babadagos paieškos virto maksimalaus, begalinio nuobodulio paieškomis. Ten, kur nebėra tempo, kur nebelieka kismo, kur laikas sustoja ir viskas tampa nebesvarbu. Nebelieka įspūdžių, stebėjimosi, emocijų, feelingo, vaibo, gero laiko ir unikalaus expyrienso. Lieka tik kelio dulkės ties Bukovina, Dunojaus deltos dvokas Moldovos–Rumunijos pasienyje, nepakeliamai kepinanti Vengrijos saulė Panonijos lygumos neaprėbiamybėj ir tu pats. Visur tu su savimi.

Ir negali to „aš“ atsikratyti, palikti pigiam Novi Sado viešbučio kambaryje, užmiršti kur nors ties Bitola. Knygos autorius aplink Balkanus skaitytoją veda ratu: Vengrija, Moldova, Ukraina, Albanija. Niekada neatklysta į pačią šerdį Serbijoje, Bosnijoje ar Makedonijoje. Taip ir slankioji Europos paribio pakraščiuose. Turbūt centro būtų per daug, pakanka pakraščio, paties pasienio, didžiausio įmanomo užkampio. Ir pastarajame esi tik praeivis, besistengiantis nieko neliesti, nesudrumsti to tykaus laiko paviršiaus, palikti viską taip pat, kaip radai. Neįspaudi savo buvimo ženklo nei laike, nei erdvėje. Tuo pakraščiu ėmus keliauti pačiam, jei per milžinišką Ukrainą kilsi į Šiaurę, galiausiai atsidursi Vilniuje – kitame Europos krašte. Tačiau tokiame pačiame paribyje. Kaip ir Balkanai, Vilnius  – tai kultūrų, civilizacijų, religijų kryžkelė bei susidūrimo taškas. Kaip ir Balkanuose, čia gimsta unikali visų šių įtakų samplaika. Kaip ir Balkanus, Vilnių niokojo istorijos vėjai. Kaip ir visi Balkanai, Vilnius dvelkia provincijos liūdesiu, kurį, lygiai kaip priešingame Europos krašte, visaip kaip bandoma maskuoti. Tai nepakeliamai nuobodus miestas. Nes namai. Sėdint karantine monolitiniame daugiabutyje, 25 kvadratų plote, spalvų, skonių, kvapų lieka tiek mažai, o savęs tiek daug, jog puslapiais ir mintimis vėl keliauji savosios Babadagos link. Kad ir vėl, lyg pats Odisėjas, sugrįžtum namo.   //

N uobo d ulio besivai k ant , arba Kelion ė s paribiuose

147


Žiemos numerio ieškokite

gruodžio mėnesį! www.letai.lt

Profile for „LĖTAI apie pasaulį“

„LĖTAI apie pasaulį “ Nr. 3 (2020 m. rugsėjis)  

„LĖTAI apie pasaulį “ Nr. 3 (2020 m. rugsėjis)  

Advertisement