Page 1

2 0 2 0 B I R Ž E L I S – R U G PJ Ū T I S   NR. 2 (2)

Lėtai APIE PASAULĮ

E KS P E D I C I JOS ARKTI ES VA N DE NYNE

ĖJIMAS SU LINA EVER

KALNAI FORMU OJA TAUTAS

T E RAP I JA L I E T UVOS M I Š KU OS E

M A GIŠKAS DYKUMŲ PASAULIS

MŪSŲ GIMIN AITĖS ŽMOGBEŽDŽ IO N ĖS


Keliaukite lėtai – protingi namai pasirūpins savimi ir ramiu jūsų poilsiu Kinų plunksnos virtuozas užrašė: „Žmogus nesuvokia, kaip nuostabu yra keliauti, iki tuomet, kai grįžta namo ir paguldo galvą ant senos pažįstamos pagalvės.“ Visgi, ko gero, net ir nepalaužiamiems kelionių entuziastams, besiruošiantiems išvykti ilgesniam laikui, yra tekę svarstyti apie kiek žemiškesnius dalykus. Pavyzdžiui, namų saugumą. Dėl vos kelių pažangių protingo namo sprendimų užmigti nakčia bus sunku tik dėl vieno – malonaus jaudulio kuo greičiau leistis į dar vieną pasaulio pažinimo nuotykį.

PROTINGOS FUNKCIJOS – Į P E R K A M A S K O M F O R TA S Pirmiausia, paneikime du didesnius mitus, susijusius su šiuolaikinėmis protingų namų technologijomis – tai brangu ir įmanoma tik dideliuose būstuose. Anaiptol! Kaip dviejų kambarių butą galima paversti komfortiška automatizuota tvirtove, taip galbūt didelio užmiesčio namo gyventojai tenori apsaugos sistemos. „Protinguose namuose kiekviena namų funkcija: apsauga, apšvietimas, klimato kontrolė, žaliuzės, garso ir vaizdo aparatūra, buities prietaisai ir kt. turi atskirą valdiklį. Kuo daugiau jų pageidaujama sujungti į vieną valdymo bloką, tuo daugiau kainuos tokį įrengti. Protingo namo sistema nebėra prabangos prekė, kaip buvo įprasta manyti ankščiau, mat jos kaina daugiausia priklauso nuo šeimininko poreikių ir fantazijos, – techninius subtilumus aiškina jungiklių ir protingų namų sistemų centro „JUNG Vilnius“ vadovas Raimundas Skurdenis. – Dažnai ir toli keliaujantiems bene labiausiai aktualus saugumo

klausimas, tad galbūt pakaks įsidiegti automatizuotą veiklos imitavimą namuose ir per atostogas jaustis ramiai, kad į namus neužsuks nekviesti svečiai.“ K O L K E L I A U J AT E , N A M U O S E VERDA GYVENIMAS Veiklos imitavimas namų viduje – bene efektyviausia apsaugos priemonė, nes veikia avansu – kartkartėmis įžiebia šviesą, atitraukia ar užtraukia užuolaidas ar įjungia muziką. Tai atbaido ilgapirščius, tačiau turbūt naivoka nepagalvoti apie blogiausią scenarijų – kai be jokių skrupulų bandoma patekti netgi į tokius „gyvus“ namus. JUNG protingo namo sistema leidžia paruošti staigmenų ir šiems įsibrovėliams – fotografiją atsiminimui, įsijungus kameroms, ar per garso sistemas pasiųstą žinutę, jog už kelių minučių atvyks saugos darbuotojai. „Visa tai suveikia dėl suprogramuoto tuščių namų režimo. Pavyzdžiui, temperatūros pokytį, išdaužus langą ar trumpam pravėrus ir skubiai užvėrus lauko duris, užfiksuoja šilumos jutikliai. Namų šeimininkas


apie tai akimirksniu informuojamas pranešimu ir kamerų užfiksuotu vaizdu. Elementari signalizacija, galimybė tiesiogiai pabendrauti su nelauktais namų svečiais ar net iš voljero paleisti šunį – vadinamoji daugiasluoksnė išmaniųjų namų apsaugos sistema – garantuoja būsto saugumą net būnant už tūkstančių kilometrų“, – pasakoja R. Skurdenis. Protingas namas geba prisitaikyti ir prie kiekvieno jo gyventojo ar lankytojo, tiksliau, galima jo paprašyti taip elgtis. Net jeigu išvykę į kelionę patikėjote būsto raktus puikiai pažįstamiems kaimynams ar namų tvarkytojai, galbūt yra patalpų, kuriose pašaliniams nebūtina lankytis. Durys į juos tiesiog užrakinamos. VA L D Y M A S I Š B E T K U R I O S PA S A U L I O V I E T O S Apsaugos ir visoms kitoms sistemoms valdyti nuotoliniu būdu tereikia interneto arba GSM ryšio. Žinoma, ir kokio nors išmaniojo įrenginio. Tiesa, per atstumą namai bendrauja ne tik įvykus blogiausiam scenarijui, kai apie sutrikdytą ramybę jums nesant praneša

apsaugos sistema, bet ir ypač pasitarnauja užmaršiems šeimininkams. „Net labiausiai patyrusiems keliautojams galbūt paliktas veikiantis lygintuvas prilygsta galvos skausmui dėl kitame lagamine likusio paso. Galimybė patikrinti, ar elektros prietaisai namuose išjungti, o prireikus – ir tą padaryti keliais spustelėjimais mobiliajame telefone, sumažina rūpestį ir suteikia visapusį komfortą. Vaikščiodami po Tanzanijos džiungles ar kopdami į kalnus net galite įjungti automatinę laistymo sistemą kieme – jei pažintis su kita kultūra akimirkai pažadintų žalios pievutės šalia namų ilgesį ir tinkamai paruoštų ją sugrįžtuvių proga“, – šypsosi R. Skurdenis. Protingų namų teikiami privalumai – tarsi sena gera tiesa apie požiūrio kampą į tam tikrus dalykus. Juk kažkam ir kelionė į išsvajotą tolimą šalį gali atrodyti bereikšmė investicija. Tačiau kartais tikrajai vertei išmatuoti tereikia pasirinkti tinkamus rodiklius. Kad ir tą pagalvę saugiai paliktuose namuose, ant kurios padėsite galvą po dar vienos stebinančios kelionės.


R E D A K C I J O S S K I LT I S

D

DALIA SMAGURAUSKAITĖ

N

uo senų laikų nenuilsdami keliaujame norėdami sužinoti, kad yra už kalno, upės, jūros ir vandenyno, už Saulės sistemos ir Paukščių Tako. Esame apsėsti stebuklingo „kas toliau?“ ir tiesiog negalime sustoti. Beveik patologiškai negalime ištverti tuščio žemėlapio kampo – jį būtina užpildyti. Turime užlipti į aukščiausią kalną, nusileisti į giliausią vandenynų įdubą. Kelionės tiek į tolimiausius ir atšiauriausius pasaulio kampelius, tiek į gretimą kaimą ar mišką buvo žmonijos identiteto dalis. Judėti reiškia būti. O kas dabar? Kol valstybių sienos užvertos (bent jau tuo metu, kai rašau šias eilutes) ir pasaulis sulėtėjęs, kviečiu skaityti antrąjį žurnalo „LĖTAI apie pasaulį“ numerį, net 174 puslapiai ypatingai įdomių ir įkvepiančių tekstų. Šių metų „WorldPress Photo“ konkurso nugalėtoja

4

R E D A K C I J O S S K I LT I S

fotografė Esther Horvath ir jos nuotraukų ciklas iš didžiausios istorijoje poliarinės ekpedicijos „MOSAiC“ pasakoja apie meilę poliariniams regionams ir sunkų mokslininkų atliekamą darbą. Rašytoja Lina Ever kalba apie ėjimo svarbą mūsų gyvenime, dr. Gintarė Grašytė dalijasi gamtosaugininkės patirtimi, o Astra Petkūnaitė apžvelgia miško terapijos naudą. Nepaprastai įdomus keliautojos ir kelionių organizatorės Gabrielės Štaraitės žvilgsnis į mūsų artimiausias giminaites – beždžionžmoges. Žurnalistė Viktorija Samarinaitė pasineria į dykumos magiją ir jos gyventojų kasdienybę, o kelionių vadovas ir istorikas Vladas Liepuonius toliau klajoja po Balkanus ir bando suprasti, kaip kalnai formuoja tautas. Žurnalo puslapiuose ir daugiau istorijų iš Lietuvos ir plataus pasaulio, patarimų ir net žemėlapių. Gero lėto skaitymo!  //

Lėtai  //  2020 vasara


R E D A K C I J O S S K I LT I S

A

ASTRA PETKŪNAITĖ

Š

i vasara bus kitokia nei iki šiol bu­vusios. Lėtesnė, ramesnė, lokalesnė... Tačiau, nepasaint to, kad kelionės į tolimus ir egzotinius kraštus nukeliamos į ateitį, keliauti galima ir nelaikant savo rankose lėktuvo bilieto. Labai džiaugiuosi, kad jau kuris laikas mūsų kuriamą tinklalaidę galite girdėti kas savaitę. Kiekvienos laidos pašnekovo istorija – vis kitokia ir savaip žavinga. Viena įdomiausių pašnekovių, kurios interviu galėjote išgirsti jau antrojoje laidoje, – lietuvė vienuolė Piya Dasi, šiuo metu gyvenanti ir studijuojant Mianmare, Šanų valstijos sostinėje Taundži. Techninių nesklandumų kiek sutrikdytas, tačiau gilus ir raminantis pokalbis buvo tas momentas, kai supratau, kad žmonių istorijos, pasakojimai ir patirtys yra tai, kas iš tiesų atvedė mane į žurnalistiką, o vėliau ir į kelionių vadovės darbą.

Kiekviename mūsų slypi išmintis, kuria galime pasidalyti su šalia esančiu, tad tam ir skirta mūsų tinklalaidė – kad į jūsų namus atkeliautų dalis tolimų kraštų magijos persmelktų pokalbių. Jei mūsų kas savaitę papasakotos istorijos jus įkvepia, galite mus paremti „Patreon“ platformoje, nes tai reikš, kad galėsime daugiau, kokybiškiau kurti ir, svarbiausia, atsilyginti tiems, kurie prisideda prie „Lėtai apie pasaulį“ turinio vedami to paties tikslo, kaip ir mes, – dalytis ir nerti giliau. Šią vasarą mes neisime atostogaut, tad tinklalaidė ir toliau pasieks jūsų ausis. Nuo pokalbių apie studijas Irane iki meilės Afrikai, nuo miško maudynių terapijos iki kitų nepaprastų patirčių. O jei kažkokių temų, istorijų pasigendate ar norėtume išgirsti daugiau, rašykite ir mes pasistengsime paleisti jas į eterį.  //

R edakcijos skiltis

5


TURINYS

10

30

46

10

44

68

VA I Z DA I

MIŠKAS

KALNAI

Gamtos spalvos ir formos

Ar buvai... miške?

Ties Juodkalnija prasideda kalnai

22

46

82

MIŠKAS

ARKTIS

# AT R A N D U L I E T U V Ą

Receptas pavargusiam protui ir sergančiam kūnui – miško maudynės

Fotografė Esther Horvath: arktinių regionų magija

Gamtosaugininkė Gintarė Grašytė – sužavėta pelėdų pasaulio

30

66

100

MIŠKAS

I N S TA G R A M

PAT I R T I S

Į mišką – gauti atsakymų ir nuraminti protą

Gamtos fotografai

Išeiti

2020 METAI NR. 2 (2)   //     BIRŽELIS–RUGPJŪTIS REDAKTORĖ Dalia Smagurauskaitė ŽURNALĄ KŪRĖ Astra Petkūnaitė Lina Ever Gabrielė Štaraitė Vladas Liepuonius Virginija Sližauskaitė Viktorija Samarinaitė

DIZAINERĖ Aurelija Sukackė www.aurelijasukacke.com

B E N D R A D A R B I AV I M A S IR REKLAMA labas@letai.lt

VIRŠELIO NUOTRAUKA @ Giedra Bartas I G instagram.com/mellsva

KALBOS REDAKTORĖ Jurgita Brasiūnaitė brasiunaite@gmail.com

LEIDĖJAS MB Konsultas

Nuotraukoje: Sprindžiaus ežeras, Aukštadvario regioninis parkas

F B facebook.com/letai.lt I G instagram.com/letai.lt PAT R E O N patreon.com/letai


TURINYS

68

82

110

124

# AT R A N D U L I E T U V Ą

GYVŪNAI

„Medaus namai“: trečioji bitininkų karta

Pirmykščio rojaus gyventojai. Šimpanzės, gorilos ir orangutanai

118 # AT R A N D U L I E T U V Ą

143

Bičių pasaulis

DYKUMA

Dykuma, pasaulio siela

122

162

FILMAI

KNYGA

Filmai apie keliones

Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį?

110

124

170 Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Visos teisės saugomos. Be raštiško leidėjo sutikimo žurnale skelbiama informacija negali būti kopijuojama, atkuriama, perduodama ar kitaip platinama.

MENAS

Kinijos kalnai: tarp tikrovės, meno ir fantazijos

143


Tai romatiška oazė ir didžiausias kurortas prie Baltijos jūros krantų. Jūrmala įsikūrusi vos dvidešimt kilometrų nuo Latvijos sostinės Rygos, pusiasalyje tarp Lielupės upės ir jūros, kuriame ošia sakais kvepiančios pušys ir trykšta mineraliniai šaltiniai. ĮKVĖPKITE JŪRMALOS: jodo prisotintas jūros oras, eteriniai miško aliejai ir Lielupės čiurlenimas veikia raminančiai, suteikia stiprybės ir padeda protui generuoti naujas, puikias idėjas. Medinė architektūra, kultūra, švelnūs balti paplūdimiai ir pasakiški pelkių takai paverčia Jūrmalą unikalia Europos vieta visais metų laikais. IŠDRĮSKITE ATRASTI SAVO JŪRMALĄ – Baltijos jūros perlu vadinamame kurorte galėsite patirti ramybę, įkvėpimą ar net prisipažinti meilėje.

visitjurmala.lv Visit Jurmala Visit Jurmala


Arvids Baranovs nuotr.


VAIZDAI

Gamtos spalvos ir formos

DA L I O S S M A G U R AU S K A I T Ė S tekstas Nuotraukos iš „Unsplash“

Sulėtėjęs gyvenimo tempas ir kelionių ilgesys ne vieną jau privertė atsiversti nuotraukų saugyklas ir bent kompiuterio ekrane gėrėtis mūsų planetos įvairove – kintančiomis spalvomis ir formomis. Nuo mirtimi alsuojančių dykumų iki milijonais gyvybės formų knibždančiais miškais, viskas šioje planetoje yra nepakartojama ir įspūdinga.


Ujūnio druskos dykuma Bolivijoje. Elizabeth Gottwald nuotr.

Tuštuma – taip galima apibūdinti dykumą. Tačiau toks apibūdinimas ne visai teisingas, nes kad ir kokia karšta ar šalta (taip, būna ir poliarinių dykumų) bebūtų dykuma, joje vis tiek yra gyvybės. O štai druskos dykuma vadinamas Ujūnio druskožemis (isp. Salar de Uyuni) laikomas didžiausiu pasaulyje. Čia galima pamatyti ne tik 10 milijardų tonų druskos, bet ir rožinių flamingų.


Tra Su Cajuput miškas Vietname. Digital Sennin nuotr.

Žalia ir drėgna – tokia yra Mekongo upės delta, o ypač Tra Su Cajuput miškas. Jame į pasakišką vaizdą susipina mangrovės, cajuput medžiai, žalias vanduo, daugybė floros ir faunos rūšių. Viską vainikuoja storas žalių „vandens lęšių“ (lot. Lemnoideae) sluoksnis. Su Tra Su Cajuput mišku vietiniai supažindina plukdydami siaurais vandens kanalais.




Poliarinis lokys. Annie Apratt nuotr.

Gražus, vikrus, protingas ir vienišius – Arktyje gyvenantys poliariniai, arba baltieji, lokiai nepalieka abejingų dar ir todėl, kad yra didžiausi pasaulyje sausumos plėšrūnai. Jie gyvena 25–30 metų ir yra prisitaikę prie tokių ekstremalių sąlygų, kaip iki 55 laipsnių šalčio nukrentanti temperatūra. Dėl tirpstančių ledų mažėja šių poliarinių lokių gyvenamieji plotai, o kartu ir populiacija.



Virdžinijos valstijos požemiai, JAV. Jed Owen nuotr.

Amžinai tamsoje paskendęs požeminis pasaulis kaitina vaizduotę ir vilioja tyrinėti – nuo bene visiems turistams puikiai pritaikytų stalaktitų ir stalagmitų (ar atsimenate, kurie tįsta žemyn, o kurie kyla į viršų?) urvų iki kasyklų, požeminių miestų ir klaustrofobiškų tunelių, į kuriuos įsliuogti išdrįsta tik profesio­nalūs speleologai.


Dolomitinės Alpės Italjoje, Monte Piana kalnas. Michal Kmet nuotr.

Sakoma, kad vieną kartą pamačius kalnus jie atmintyje išlieka visam gyvenimui ir vis kviečia sugrįžti. Kalnų yra pačių įvairiausių – švelnių šokoladinių Filipinuose, beprotiškai aukštų Tibete, draugiškų pradedantiesiems Slovakijoje. O štai Italijos šiaurėje esančių Dolomitinių Alpių grupės net įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dėl jų ypatingos estetinės vertės. Kalnuose išliko Pirmojo pasaulinio karo pastatų ir tunelių, o Kortina d’Ampece 1956 m. įvyko VII žiemos olimpinės žaidynės.




Bangininis ryklys Maldyvuose. Sebastian Pena Lambarri nuotr.

Mes esame vanduo – maždaug 71 proc. žemės paviršiaus padengtas vandeniu, daugiau nei pusę žmogaus kūno masės sudaro vanduo ir kiti skysčiai, milžiniškuose vandenynuose gyvena nesuskaičiuojama daugybė gyvūnų. Pavyzdžiui, bangininiai rykliai, užaugantys iki 12 metrų ilgio. Nuostabu tai, kad šios didžiausios pasaulio žuvys minta zooplanktonu, todėl žmonėms nepavojingos.


MIŠKAS

Receptas pavargusiam protui ir sergančiam kūnui –

miško maudynės

ASTROS PETKŪNAITĖS tekstas Deimantės Litvinaitės nuotraukos

Nuo mažumės tėvai mus skatino žaisti lauke, kuo daugiau vasaros ir žiemos atostogų dienų praleisti gryname ore. Mano pačios vaikystės vasaros kaip ledai tirpo Aukštaitijos miškuose. Čia mes su mama uogaudavome, vėsiame ežero vandenyje su nuo dugno pagriebtu smėliu plaudavome mėlynių nuspalvintas rankas, o rudenį, medžio šaka prasiskindama kelią nuo voratinklių, ieškodavau voveraičių. Miške net maistas tapdavo daug skanesnis. Lašiniai, svogūnas ir juoda duoda, ko nė iš tolo neimdavau į burną namuose, bematant dingdavo iš krepšio.

22

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara



T

ačiau dabar sunkiai pamenu pa­ skutinį kartą, kai miške praleidau bent kelias valandas. Ir karantinas čia niekuo dėtas. Mišką iš gyvenimo išstūmė dažnos kelionės, ilgos valandos priešais

24

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

kompiuterio ekraną, kavos gėrimas Vilniaus Senamiesčio lauko kavinėje. Ir, jei apsidairau, daugelis mano pažįstamų mišką dažniau mato „Instagram“ nuotraukose nei savo akimis. Tuomet visai netikėtai kažkur

Lėtai  //  2020 vasara


Žmogaus mėgstamiausi gamtos garsai: vanduo, vėjas, paukščių klegėjimas, jų čiulbėjimas.

internete perskaičiau straipsnį apie shinrin-yoku – japonišką konceptą, kuris išvertus į lietuvių kalbą skamba kaip miško maudynės arba maudymasis miško atmosferoje. Ir viskas staiga tapo aišku – štai ko ilgėjausi,

pati to nežinodama, bet jausdama nepaaiškinamą praradimo jausmą. Buvau praradusi mišką. Daugelis mūsų jį praradome, jo vietą užėmus nesibaigiančioms produktyvumo ir sėkmės kovoms.

R eceptas pavargusiam protui ir sergančiam kūnui – miško maud y nės

25


26

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


M AU DY N Ė S M I Š K E PER JUTIMUS Jei stebitės ir nesutinkate su šiuo praradimu, vardindami kartus, kai Vingio parke važinėjotės riedučiais, sode kepėte šašlykus ar savaitgalį leidote kaimo sodyboje, leiskite dr. Qing Li žodžiais paaiškinti, kas yra miško maudynės. „Tai ne sportas, ne žygis, ne bėgiojimas. Tai buvimas gamtoje, patiriant ją per regėjimą, klausą, skonį, uoslę ir lytėjimą. <...> Kada pastarąjį kartą vaikščiojote po mišką ar miškingą vietovę ir sustojote pasigrožėti aplinka? Kada žavėjotės sprogstančiais pavasariniais pumpurais arba įdėmiai apžiūrėjote šerkšno pakąstus lapus?“ Šio mokslininko knygoje apie shinrin-yoku, kuri išversta ir į lietuvių kalbą, rašoma, kad jau 2050 m. apie 66 proc. pasaulio populiacijos gyvens miestuose, bet jau dabar 93 proc. savo dienų šioje planetoje amerikiečiai leidžia patalpose. Ši statistika gąsdinanti ir pavojinga. Ne vien dėl to, kad vis daugiau laiko praleisime skindamiesi kelią per betono džiungles,

bet ir dėl to, kad miško dingimas iš mūsų gyvenimų gali sukelti didelę žalą sveikatai ir ilgaamžiškumui. „Miško maudynės. Shinrin-yoku“ knygą norėčiau parekomenduoti visiems, dirbantiems sveikatinimo institucijose, ir ypač tiems, kurie priiminėja sprendimus, kur link veda sveikatos apsaugos sistema. Sugrąžinkite miškus į žmones ar žmones į miškus ir eilės poliklinikose ar prie vaistinių kasų bematant sumažės.

M I Š KO M AU DY N I Ų N AU DA S V E I K ATA I Terminas shinrin-yoku Japonijoje atsirado aštuoniasdešimtaisiais ir juo buvo apibūdinami psichologiniai ir fiziniai pratimai. Praėjus dešimtmečiui šių pratimų naudą pradėjo tyrinėti mokslininkai. Ir jie patvirtino tai, ką daugelis žinome per amžius – laikas, praleistas gamtoje, mus veikia teigiamai. Surinkti duomenys įrodo, kad miško maudynės mažina stresą bei kraujospūdį, gerina širdies veiklą bei kraujagyslių būklę, sumažina cukraus kiekį kraujyje, gerina

R eceptas pavargusiam protui ir sergančiam kūnui – miško maud y nės

27


Kvėpuojant fitoncidais, natūraliais augalo viduje esančiais aliejais: • sumažėja streso hormonų aktyvumas; • išauga miego valandų skaičius; • sumažėja įtampa ar nerimas, pyktis ar priešiškumas; • sustiprėja priešvėžinių baltymų aktyvumas.

koncentraciją ir atmintį, palengvina depresijos simptomus, suteikia daugiau energijos, gerina imuninę sistemą, padidina su vėžiu kovojančių baltymų gamybą (!) ir padeda atsikratyti nereikalingų kilogramų. Knygoje aprašomas eksperimentas, kuomet po operacijos namo greičiau buvo paleisti tie pacientai, kurių palatos langai žvelgė į medžius, o ne į mūro sieną. Kitas eksperimentas parodė, kad, norint išlaikyti aukštą natūraliųjų organizmo ląstelių žudikių lygį (jos kovoja su vėžinėmis ląstelėmis

28

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

ir gerina imunitetą), užtenka miške praleisti vos dvi valandas kartą per mėnesį. Tad, kaip maudytis miške, kad patirtume visą jo gydomąją galią?

R E C E P TA S M I Š K O M A U D Y N Ė M S Pirmiausia, susiraskite tinkamą vietą. Antra, telefoną palikite namuose ar automobilyje. Nebijokite pasiklysti, nes eiti galite netoli ir labai lėtai. Leiskite savo kūnui būti jūsų gidu. Įkvėpkite gaivaus miško kvapo. Išgirskite,

Lėtai  //  2020 vasara


kaip čiurena vėjo blaškomi medžių lapai. Palieskite apsamanojusį medžio kamieną. Įsižiūrėkite į visus žalius atspalvius miško paletėje. Nusiaukite batus ir pajuskite po kojomis miško paklotę ar įbriskite į upelį. Jei norite aktyvesnės veiklos, nei tik vaikščioti, miške galite daryti jogą ar tai či pratimus, valgyti, stebėti augalus, užsiimti rankdarbiais ar menu, medituoti ar atlikti kvėpavimo pratimus. Šiaurietiškas vaikščiojimas su lazdomis irgi leidžiamas.

Miško maudynės skirtos kiekvienam, nepaisant fizinio pasirengimo ar sveikatos būklės. Ši terapija veikia kaip prevencija, stiprinanti sveikatą. Miško augalų ir medžių skleidžiami kvapai veikia kaip eteriniai aliejai, nematomai keičiantys mūsų būseną. Japonų kalboje yra nuostabus žodis, skirtas apibūdinti tai, ką patiriame gamtoje – yūgen. Jis reiškia gilų visatos grožio ir slėpinio pajautimą. Būtent šį jausmą dovanoja miško maudynės.  //

R eceptas pavargusiam protui ir sergančiam kūnui – miško maud y nės

29


MIŠKAS

Į mišką –

gauti atsakymų ir nuraminti protą

DEIMANTĖ LITVINAITĖ Kalbėjosi Astra Petkūnaitė, Deimantės Litvinaitės nuotraukos

„Tadam“ desertų akims kūrėja Deimantė Litvinaitė savo „Instagram“ istorijose dažnai dalijasi vaizdais iš Lietuvos miškų. Jos nuotraukose – medžių kamienais skubančios skruzdėlės, virš upės palinkusios nendrės ar pro pušų spygliuotas šakas prasiskverbiantys saulės šuorai. Miškas – Deimantės gyvenimo dalis ir vieta, kurioje ji norėtų sutikti senatvę.

Kada tavo gyvenime atsirado miškas? Ar ir vaikystėje ramybės ieškodavai gamtoje? Miško vaizdas labai gyvas mano atminty, vaikystėje nebūdavo vasaros be grybavimo, mėlyniavimo, vaistažolių rinkimo Skuodo apylinkėse arba Latvijos miškuose. Rodos, kad būtent seneliai įdiegė buvimo miške svarbą. Pamenu, močiutė žinodavo įvairiausių augalų rūšių, vis klausdavo: „Ar žinai kas

30

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

čia? Pauostyk, suprasi. Tai gailis.“ Iš miško ji išeidavo apsikaišiusi žolėmis, kurios gydo arba naudojamos kaip aromatiniai augalai kandims atbaidyti. Aš net dabar, kai būnu miške, prisimenu močiutės pastebėjimus, kuo skiriasi šito augalo lapai nuo ano. Nors daug kas išsitrynė iš atminties, bet visai įsivaizduoju save senatvėje klampinėjančią po miškus ir renkančią gydančias žoleles.

Lėtai  //  2020 vasara





Kada sužinojai apie japonišką terapiją, dar vadinamą miško maudynėmis? Dabar tiksliai nepamenu, kada sužinojau apie shinrin-yoku, bet kai 2013 m. lankiausi Japonijoje, intuityviai galėjau nujausti, kokią svarbą japonams turi miškas. Senoji japonų tradicija neatsiejama nuo gamtos, o ir pati Japonija, žvelgiant iš lėktuvo, žaliuoja.

34

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Parkų ir augalijos svarba mane nustebino megapolyje Tokijuje, nebūčiau pagalvojusi, kad jis toks santykinai žalias: tai dangoraižių sankaupa, tai jau žaliuojantys kedrai. Namie turiu dvi knygas apie miško maudynes, vien jų skaitymas ir vartymas švelniai nuramina, apgaubia pozityvumu, kreipia nervų sistemą į energinio valymosi režimą.

Lėtai  //  2020 vasara


Kaip dažnai eini į mišką, parką ar kur nors kitur į gamtą? Nors gyvenu Vilniaus centre, bet vis dažniau pagaunu save svajojančią apie mažą trobelę prie miško, kur mašinų gaudesį keičia medžių viršūnių šnarėjimas. Šiame gyvenimo etape tenkinuosi Vingio parku, iki kurio galiu nueiti per 20 min.

ir ten rasti pušų kvapo. Šaltuoju metų laiku stengiuosi, kad pavyktų kokybiškai pasivaikščioti bent kartą per savaitę, o pavasarį ir vasarą – dažniau, iki parko einu beveik kas rytą. Savaitgaliais palankiu oru būtinai skiriu daugiau laiko kokiam atokesniam miškui ar aplankau pažintinį taką.

Į mišką – gauti atsak y m ų ir nuraminti protą

35




Gamta gali duoti nebylių atsakymų. Būna, kad bevaikštant miške ateina įvairių suvokimų.

Kaip būni gamtoje ir su kuo? O gal tai laikas sau? Pastebėjau, yra skirtingų buvimo gamtoje būdų. Turbūt labiausiai įprastas yra tas pasyvusis buvimas, kai gamta atlieka sveikesnio fono vaidmenį: „Nuvyksiu į gamtą, gerai praleisim laiką su draugais, pasivaikščiosim, gal dviračiais pralėksim, gal baidarėmis plauksim.“ Dabar aš pamėgau ir kitokį – sąmoningą – gamtos patyrimą. Tai kaip atviras pasimatymas su gamta. Kai gamta tampa svarbiausiu akcentu ir per visus savo pojūčius neri gylyn į miško duotybes. O tos duotybės labai dosnios žmogaus sveikatai: nurimsta protas, pasikeičia energija, sulėtėja širdies ritmas, įvyksta žodžiais nenusakomas visatos stebuklo priartėjimas. Gamta gali duoti nebylių atsakymų. Būna, kad bevaikštant miške ateina įvairių suvokimų. Todėl miške prioritetizuoju būti viena arba su labai artimu žmogum, kad buvimo

38

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

kokybės neblaškytų mintys, nešančios iš „čia ir dabar“ būsenos į pokalbį, žodinius svarstymus. Jei jau taip nutinka, kad gamtoj atsiduriu su kompanija, pagaunu save, kad imu viduje blaškytis: ar man čia dabar su draugais būti, ar su gamta? Kokiems žmonėms buvimas gamtoje, tavo nuomone, irgi padėtų? Išėjimas už biurų, namų sienų, asfalto ribų reikalingas absoliučiai kiekvienam žmogui, nes mes esame gamtos dalis, kadaise atėjome iš miškų, mūsų DNR įrašytas gamtos kodas, mes kvėpuojam deguonimi, kurį sugeneruoja medžių lapai. Žmogus be gamtos tampa irzlesnis, nusilpsta imunitetas, savigydos mechanizmai. Be abejo, ypatingai rekomenduočiau shinrin-yoku terapiją žmonėms, patiriantiems depresiją, panikos priepuolių, nerimą, pyktį ar kitų varginančių emocijų. Atsidavęs buvimas gamtoj veikia kaip psichinė higiena.

Lėtai  //  2020 vasara



Išėjimas už biurų, namų sienų, asfalto ribų reikalingas absoliučiai kiekvienam žmogui, nes mes esame gamtos dalis, kadaise atėjome iš miškų, mūsų DNR įrašytas gamtos kodas, mes kvėpuojam deguonimi, kurį sugeneruoja medžių lapai.



42

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


O gamta be žmogaus, greičiausiai, suvešėtų, klestėtų, ką ir rodo šiuo metu vykstančio karantino geroji pasekmė: užterštumas mažėja, gyvūnai grįžta į apleistas buveines, mokslininkai turbūt greit paskelbs ir daugiau pozityvių reiškinių. Pasidalinsiu dar viena gudrybe, kuri irgi veikia. Gali parsinešti mišką į namus, garindamas namie miško kvapų eterinių aliejų. Tai mano kasdienos ritualai. Koks mėgstamiausias tavo metų laikas? Visada maniau, kad vasara man priimtiniausia, nes reikia mažiausiai drabužių, kūnui malonu, galima sėdėti ant žemės, maudytis, mėgautis žaluma ir žiedais. Bet šią žiemą praktiškai visai nebuvo sniego ir aš patyriau ilgesį. Kur tos pusnys, kur kandantis šaltis, kur girgždanti žemė po kojomis? Visgi, metų kaita yra labai gražu ir mes esam apdovanoti, kad gyvenam zonoje, kur galime patirti visus sezonus. Be abejo, yra grėsmė, kad dėl žmogaus veiklos ir klimato krizės viskas gali keistis. Gal įvardytum vietas, kurios yra tavo mėgstamiausios ir kur galėtų nueiti ar nuvažiuoti mūsų skaitytojai? Varnikų pažintinis takas šalia Trakų, Šauklių riedulyno takas Žemaitijoje, Neringos juosta (dviračių takas nuo Nidos iki Juodkrantės), Miškiniškės, Labanoro giria.  //

Į mišką – gauti atsak y m ų ir nuraminti protą

43


MIŠKAS

1

Ar buvai... miške?

2

Poilsiui tinka visi miškai, teigia VšĮ „Baltijos aplinkos forumo“ specialistai. Ypač smagu atrasti savo pasivaikščiojimo vietas – tuomet santykis su mišku būna kitoks, jose būna ypač gera. Visgi pradedantiesiems vaikščiotojams miške kartu su BEF siūlome rečiau lankomų, įdomių vietų žemėlapį.

Klaipėda

1. LIE PIJŲ PĖSČIŲJŲ TRASA Žemaitijos nacionalinis parkas

3

Natūralus miškas, griovos ir raguvos, Ubagų kalno akmuo.

2. PLOKŠTINĖS PAŽINTINIS TAKAS Žemaitijos nacionalinis parkas Augalų ir gyvūnų įvairovė, kalvotas reljefas, pilelio šaltinis.

3. LEKĖČIŲ PAŽINTINIS TAKAS Lekėčiai, Šakių r.

Kaunas

Pušynai, siaurojo gelžinkelio atkarpa, Didysis šaltinis, partizanų kapai.

4 4. BUKTOS GAMTINIS–PAŽINTINIS TAKAS Žuvinto biosferos rezervatas Natūralus miškas, skroblai ir kiti lapuočiai, atokūs raistai.

5. SUBARTONIŲ ĄŽUOLYNAS Dzūkijos nacionalinis parkas Natūralus, rūšių gausus miškas, Vinco Krėvės (Vincuko) ąžuolas. 44

6. DREVINĖS BITININKYSTĖS TAKAS Dzūkijos nacionalinis parkas Drevėtosios pušys, smėlio kalvelės, nedidelės pelkės.


7. ĄŽUOLIJOS MIŠKAS Utenos r. Didelis ąžuolynas, senvagė, raguvos ir nuošliaužos, upelis.

8. KAČĖNIŠKĖS PILIAKALNIO PAŽINTINIS TAKAS Sirvėtos regioninis parkas Ežeras, aukštapelkė, piliakalnis, kalvos.

7

8

9. VILSOS UPELIO KRIOK LIAI Žemieji Semeniukai, Trakų r. Vienintelis upelis Lietuvoje su natūraliais kriokliais, virtuoliai, laukinė gamta.

9

Vilnius

Miškuose visuomet elkitės atsakingai, o pavasarį ypač atsargiai – vyksta

5

6

paukščių tuoktuvės, žinduoliai rengiasi vesti jauniklius.

45


ARKTIS

Fotografė Esther Horvath:

arktinių regionų magija

E S T H E R H O RVAT H Kalbėjosi Dalia Smagurauskaitė, Esther Horvath nuotraukos

Įsivaizduokite, kad iškeičiate butą ir įprastą gyvenimą į fotografijos studijas Niujorke. Kad fotografuojate 45 laipsnių šaltyje, visiškoje tamsoje. Kad kelias savaites gyvenate su mokslininkų komanda be interneto, telefono ar kito ryšio su likusiu pasauliu. Taip gyvena ir dirba Alfredo Wegenerio instituto fotografė, „National Geographic“ bendradarbė Esther Horvath, siekianti savo nuotraukomis papasakoti apie poliarinių regionų kaitą ir mokslininkų darbą klimato krizės akivaizdoje.

46

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


Baltoji lokė su mažyliu prisiartino prie ledlaužio.

B U TA S V S S VA J O N Ė Prieš vaizdo skambutį su iš Vengrijos kilusia fotografe Esther Horvath šiek tiek jaudinuosi – pirmą kartą kalbinsiu „National Geographic“ bendradarbę, kurios nuotrauka šiais metais užėmė 1-ąją vietą „WordPress Photo 2020“ konkurse. Taip pat Esther Horvath yra Tarptautinės gamtos apsaugos fotografų lygos narė, „The Explorers“ klubo bendradarbė ir Alfredo Wegenerio poliarinių ir jūrinių tyrimų instituto (IWA) mokslo fotografė. Tačiau dar įdomiau tai, kad Esther

studijavo ekonomiką ir dirbo šioje srityje, kol 25-ojo gimtadienio proga dovanų gavo fotoaparatą, pakeitusį ne tik jos karjerą, bet ir visą gyvenimą. Todėl nuo čia ir pradedame mūsų pokalbį. „Svajojau tapti knygų iliustratore, kurti vizualines istorijas. Tačiau atėjus metui pasirinkti, ką studijuoti universitete, išsigandau, nebuvau pakankamai drąsi, kad klausyčiausi jausmų ir pasirinkčiau meno studijas. Ekonomika buvo saugus pasirinkimas. Visgi baigusi universitetą ir pradėjusi dirbti supratau, kad labai pasiilgau kūrybos. O tada

F otografė E st h er Horvat h : arktini ų region ų magija

47


Pirmoji ekspedicijos MOSAiC pamaina pradeda tyrimus, 2019 m. spalis.

gavau dovanų fotoaparatą. Su tuo fotoaparatu iškeliavau į Egiptą ir ten fotografavau. Iš Egipto parsivežiau nedidelę dokumentinę istoriją apie vietos žmones, pateikiau ją fotografijų konkursui ir gavau premiją. Tada pajutau, kad fotografija yra būtent tas kelias, kuriuo privalau eiti“, – pradžią prisimena Esther. Ji studijavo fotografiją, persikraustė gyventi į Vieną, dirbo fotografe, tačiau juto,

48

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

kad dar nepasiekė to, apie ką svajojo: „Mano tikroji svajonė buvo ilgalaikiai dokumentiniai projektai ir istorijos, norėjau dirbti su „National Geographic“. Pajutau, kad reikia dar labiau pasitempti. Kartą lankydamasi Niujorke nusprendžiau, kad turiu čia studijuoti fotografiją. Tuo metu ketinau pirkti butą. Taip ant svarstyklių pateko visas mano gyvenimas su būsimu butu ir fotografijos studijos Niujorke. Nusprendžiau rinktis studijas, nes

Lėtai  //  2020 vasara


Nusprendžiau rinktis studijas, nes jutau labai stiprų pašaukimą ir vidinį balsą. Supratau, kad turiu investuoti ne į nekilnojamąjį turtą, bet į save, į gyvenimą. Viską, ką turėjau, investavau į savo svajonę.

jutau labai stiprų pašaukimą ir vidinį balsą. Supratau, kad turiu investuoti ne į nekilnojamąjį turtą, bet į save, į gyvenimą. Viską, ką turėjau, investavau į savo svajonę.“ Netrukus Esther persikraustė į Niujorką ir studijavo „The International Center of Photography School“ mokykloje dokumentinę fotografiją ir fotožurnalistiką, tai atvėrė jai kelią į prestižiškiausių pasaulio žurnalų, tokių kaip „National Geographic“, puslapius.

MEILĖ IŠ PIRMO ŽVILGSNIO 2015 m. Esther gavo netikėtą pasiūlymą kelioms savaitėms keliauti į Arktį ir įamžinti mokslininkų darbą nuotraukose. Atsidūrusi ant ledlaužio „U.S. Coast Guard Cutter Healy“ denio toli prie Aliaskos krantų, ji išvydo žvilgantį ledą, nesibaigiantį vandenyną ir ryškiai mėlyną dangų. Anksčiau dirbusi šurmuliuojančiame Niujorke pasijuto įtraukta

F otografė E st h er Horvat h : arktini ų region ų magija

49


nepaprasto, intensyvaus, nepaliestos gamtos grožio. Ledlaužiu į šiaurę plaukė jūros biologų, klimato tyrėjų ir geologų komanda, o Esther užduotis buvo įamžinti viską, ką matė aplink – ledkalnius, ledynus ir mokslininkų darbą. „Vieną ketvirtadienį gavau elektroninį laišką, kuriame manęs klausė, ar esu laisva nuo ateinančio antradienio dvi savaites. Šis pasiūlymas man buvo tarsi bomba, aš buvau be žado. Laiko pasiruošti buvo labai mažai. Ėmiau skaityti viską, ką tik radau apie poliarinius regionus, klimatologų darbą juose. Meilė poliariniams regionams atsirado būtent po šios ekspedicijos. Tai buvo vienas svarbiausių įvykių mano gyvenime – išplaukiau dviem savaitėms ir tikrai labai giliai pamilau tą aplinką“, – apie pažintį su šalčiu ir ledu pasakoja Esther. Matau, kad ji negali sulaikyti šypsenos, jos akys spindi. Pajutusi ryšį su Arktimi ir supratusi, kad jos darbas yra svarbus, dar būdama ledlaužyje nusprendė dedikuoti savo gabumus ir fotografiją Arkties vandenynui ir poliariniams regionams: „Grįžusi atšaukiau visus suplanuotus darbus, nepriėmiau naujų užsakymų, kad galėčiau pasiruošti naujam savo gyvenimo etapui. Po trijų savaičių jau buvau Norvegijoje, susitikau su AWI vadove ir sutariau su dėl bendradarbiavimo.“ Dabar Esther atvirauja, kad jos didžioji meilė yra Arkties vandenynas. „Ledas ir šaltis man atrodo nepaprastai žavingi. Be to, aplinka ten nuolat keičiasi – srovės ir vėjai keičia gamtovaizdį, gyvybė tokia skirtinga nuo mums įprastos. Kai saulė apšviečia vandenį, jo spalva keičiasi – geltona, oranžinė, ruda, mėlyna, – yra tiek daug skirtingų spalvų, nors mes paprastai įsivaizduojame tik baltą ir mėlyną. Be to, tai viena iš greičiausiai besikeičiančių vietų žemėje. Jaučiu labai stiprų vidinį balsą, raginantį įamžinti šiuos pokyčius“, – sako fotografė.

50

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Specialią įrangą ant Arkties vandenyno ledo atgabeno sraigtasparnis.

Lėtai  //  2020 vasara


F otografė E st h er Horvat h : arktini ų region ų magija

51


Fotografuoti poliariniuose regionuose labai sudėtinga dėl temperatūros, kuri gali siekti 45 laipsnius šalčio, fotografuoti tenka net ir visiškoje tamsoje.

KUMŠTINĖS PIRŠTINĖS Fotografuoti poliariniuose regionuose labai sudėtinga dėl temperatūros, kuri gali siekti 45 laipsnius šalčio, fotografuoti tenka net ir visiškoje tamsoje. „Pridėkite prie tamsos vėjus, sniegą ir šaltį – tai tiesiog magiška. Buvau sužavėta šio grožio kiekvieną ant ledo praleistą dieną, – šypsosi Esther. – Dirbu su profesionalia fotoįranga, skirta ekstremalioms sąlygoms, fotoaparato korpusas yra metalinis, todėl šaltyje jį palietus nuogais pirštais juos tuoj pat nušaltum.

52

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Turėjau sugalvoti ką nors – kolegos ledlaužyje jį padengė specialiomis putomis, todėl jis nebūna toks šaltas. Žinoma, fotografuodama mūviu pirštines, net išmokau naudotis fotoaparatu mūvėdama kumštines pirštines. Gal skambės labai keistai, bet man labai patinka šis šaltis, man patinka iššūkis.“ Paklausta, kaip ruošiasi ekspedicijoms, Esther sako, kad pasiruošimas priklauso nuo ekspedicijos, tačiau visada reikia turėti įvairių mokymų ir treniruočių sertifikatus, pavyzdžiui, priešgaisrinės saugos mokymų, išgyvenimo jūroje mokymų, pirmosios

Lėtai  //  2020 vasara


Baltieji lokiai tyrinėja ekspedicijos įrangą.

medicininės pagalbos mokymų pažymėjimus. O keliaudama į „Station Nord“ Grenlandijoje, ji privalo dalyvauti avarinio nusileidimo lėktuvu ir išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis treniruotėje. Į klausimą, ar reikia specialaus psichologinio pasiruošimo keliaujant į atšiaurius kraštus, be jokio ryšio su likusiu pasauliu ir įprastų patogumų, Esther sako, kad per 2–3 savaites trunkančias ekspedicijas jaučiasi kaip per ilgas atostogas. „Mes visi būname tokie užsiėmę ekspedicijos metu, kad nėra laiko jaustis blogai. Mes labai daug dirbame“, – priduria ji.

Kiekviena mokslininkų stotis ir kiekviena kelionė skirtinga, tačiau, anot Esther, vienas dalykas yra bendras – gyvenimo ritmas sukasi aplink valgį (pusryčius, pietus, vakarienę, – aut.). „Ritmas labai griežtas – jei praleidai maistą, tai praleidai. Kitas dalykas – jautiesi, tarsi 6-ajame dešimtmetyje, nėra televizijos, interneto, radijo. Tačiau žmonės ten leidžia savo gyvenimą, todėl ir aš savo fotografijose įamžinu ne tik jų darbą, bet ir gyvenimą. Dar vienas bendras dalykas – turime pasitikėti vieni kitais. Visi ten esame dėl to paties tikslo, misijos ir meilės Arkčiai.

F otografė E st h er Horvat h : arktini ų region ų magija

53


Mokslininkas Steve‘as Archeris iš Kolorado Universiteto matuoja, kokiu greičiu šiltnamio efektą sukeliantis anglies dioksidas (CO2) ir metanas (CH4) juda tarp atmosferos ir vandenyno.

Jaučiamės kaip viena šeima – tai kažkas ypatinga, tiek dėl vietos, tiek dėl žmonių. Beje, ten visada jaučiu, kad mokausi, sutinku tokių drąsių, stiprių, profesionalių žmonių, kad jaučiuosi kaip mažas viščiukas“, – pasakoja fotografė.

BESIKEIČIANTI ARKTIS Teiraujuosi, koks Esther fotografijų tikslas ir kodėl jai taip svarbu įamžinti mokslininkų darbą? Anot jos, apie klimato krizę kalbėti galima visaip: „Aš pasirinkau tokią formą ir jaučiu, kad man sekasi, jaučiu ryšį su žmonėmis, kuriuos fotografuoju, ir su regionu. Aš pasakoju klimato kaitos istorijas per mokslininkų gyvenimus ir darbą. Be to, mano nuotraukų tikslas – parodyti, kur ir kaip gauname

54

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

duomenis apie klimato kaitą. Poliariniai regionai yra ta vieta, kurioje temperatūra kyla ypač sparčiai – tačiau iš kur mes tai žinome, kas teikia tuos duomenis? Mano nuotraukose įamžinti būtent tie žmonės. Noriu kitiems žmonėms parodyti mokslininkų darbo ir gyvenimo kasdienybę ant ledo. Taip pat įamžinau jų gyvenimą ledlaužiuose. Įdomu tai, kad labai daug žmonių ekspedicijose laisvalaikiu mezga. Aš nė nežinau, kiek megztinių būna numezgama (juokiasi). Ekspedicijos nariai taip pat groja gitaromis ar net akordeonais. Man šie momentai atrodo labai mieli ir ypatingi.“ Fotografė pabrėžia, kad per vos per 5-erius darbo poliariniuose regionuose metus pastebėjo ryškią kaitą. „Pavyzdžiui, Svalbardo salyne, kurį galiu pavadinti

Lėtai  //  2020 vasara


Ekspedicijos dalyviai konstruoja 30 m aukščio bokštą.

klimato kaitos karštuoju tašku. Prieš dešimt metų krantai buvo visiškai užšalę, buvo galima keliauti sniego automobiliais ir slidėmis. Dabar tai įmanoma padaryti tik laivais, nes ledas ištirpęs. Mes dažnai kalbame apie klimato kaitą kaip reiškinį, esantį toli nuo mūsų, tačiau Arkties žmonės jį patiria savo kasdieniame gyvenime, – sako Esther. – Kiekvienas žmogus, net ir mažais sprendimais ir pasirinkimais gali prisidėti prie klimato krizės mažinimo. Galime į savo kasdienius pasirinkimus įtraukti rūpestį gamta ir klimatu, galime rinktis – perku mažą automobilį ar didelį, skrendu ar važiuoju traukiniu, ką perku ir kiek perku. Ar mums tikrai reikia dar vienos poros džinsų ir marškinėlių. Lygiai taip pat ir maisto. Tokie pasirinkimai atrodo maži, tačiau aš manau, kad jie daro įtaką.“

Aš pasakoju klimato kaitos istorijas per mokslininkų gyvenimus ir darbą. Be to, mano nuotraukų tikslas – parodyti, kur ir kaip gauname duomenis apie klimato kaitą.

F otografė E st h er Horvat h : arktini ų region ų magija

55


TyrimĹł komandos narÄ—s Adela Dumitrascu ir Partic Simoes Pereira dirba su ledo tyrimais.


Tai buvo tikra magija, pats įspūdingiausias išgyvenimas, kokį esu patyrusi per visą savo gyvenimą.


Š A L Č I O I R TA M S O S M A G I J A Pati įspūdingiausia ekspedicija, kurioje dalyvavo Esther – „MOSAiC“, prasidėjusi centrinėje Arkties vandenyno dalyje 2019 m. rudenį. „MOSAiC“ – tai metų trukmės mokslinė ekspedicija, vykdoma ledlaužiu „Polarstern“, laikoma didžiausia ir svarbiausia moksline ekspedicija Arkties vandenyne. Planuojama, kad laivas ištisus metus dreifuos vandenyne, 100 žmonių komanda jame keisis 6 kartus (dėl COVID-19 krizės ekspedicija laikinai sustabdyta, tačiau būtent jos metu užfiksuotos nuotraukos atnešė pergalę „WordPress Photo 2020“ konkurse). Įamžindama šios ekspedicijos dalyvių darbą ir gyvenimą, Esther pirmą kartą patyrė, ką reiškia poliarinė naktis: „Tai buvo tikra magija, pats įspūdingiausias išgyvenimas, kokį esu patyrusi per visą savo gyvenimą. Man patiko kiekviena buvimo ten sekundė. Buvo beprotiškai įdomu. Būnant Arkties vandenyne poliarinės nakties metu atrodė tarsi būčiau atsidūrusi kitoje planetoje. Tai buvo nepaprasta, jokių šviesų, vienintelis šviesos šaltinis buvo visiškoje tamsoje stovintis laivas ir trys iš jo šviečiantys prožektoriai. Atrodė, kad visą laiką esame filmavimo aikštelėje. Tai ne naktis mieste, tai tikra juoda naktis. Buvo akimirkų, kai atsibudusi nepajėgdavau suprasti, ar vis dar sapnuoju, ar tai realybė.“ Dar viena įspūdinga ekspedicija, kurioje dalyvavo Esther – kelios savaitės Antarktidoje esančioje stotyje „Neumayer Station III“, veikiančioje nuo 2009 m. Kad patektų į Antarktidą, Esther turėjo skristi į Keiptauną, iš jo mokslininkams skirtas lėktuvas nuskraidino į nepaprasto grožio pasaulį. „Ten lankėmės vasarą, kai buvo šviesu, oras neypatingai šaltas. Visgi buvo tokių dienų, kai vėjas buvo toks stiprus, kad negalėdavome išeiti iš stoties. Stotyje vasarą dirba apie 5 mokslininkus, o žiemą ten būna net ir

58

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


Ekspedicijos pradžioje intensyviai judėjęs ledas nurimo, tapo stabilus, lūžių ir įskilimų pasitaiko retai, jie maži, todėl ekspedicija gali ramiai dirbti. F otografė E st h er Horvat h : arktini ų region ų magija

59


Arkties vandenyne poliarinę naktį atrodė tarsi būčiau atsidūrusi kitoje planetoje.


Ledlaužis „Polarstern“ įšalęs Arkties vandenyne ir apgaubtas poliarinės nakties. 2019 m. gruodžio 10 d.


Ekspedicijose tikrai moterų yra mažiau nei vyrų, kartais netgi būnu vienintelė moteris. Tačiau svarbu tai, kad būdama ekspedicijoje nematau savęs kaip moters, o kitų kaip vyrų. Aš matau mus kaip žmones, vienijamus tų pačių vertybių ir tikslų.

9 mokslininkai. Sudėjus laboratorijas, observatoriją ir ligoninę – tai viena įspūdingiausių high-tech vietų, kokias esu mačiusi“, – pasakoja ji. Paklausta, ar per ekstremalias ekspedicijas teko patirti nuotykių ar pavojų, Esther trumpam surimtėja ir susimąsto. „Kartą kelionės iš „Station Nord“ metu jaučiau labai stiprų šaltį ir dusulį, nemačiau, kur važiuojam. Būtent tada ir pagalvojau – kodėl aš tai darau? Bet esu čia, nes aš norėjau būti čia. Aš esu už tai atsakinga (juokiasi). Bet tai buvo vienintelis kartas, niekada nesigailėjau to, ką darau“, – prisimena ji. Taip pat fotografė pamini poliarinius lokius: „Kai esi ant ledo, poliariniai lokiai ateina patikrinti – jie arba labai smalsūs, arba labai alkani, tačiau abiem atvejais yra pavojingi. Tuo metu būni susikaupęs ir pasiruošęs, kad gali nutikti bet kas, ne tik poliariniai lokiai kelia grėsmę, bet ir ledas gali prasiskirti, lūžti ir pan. Žinoma, daug kartų jaučiau kylantį adrenaliną, tačiau aš galiu susikaupti, nepulti į paniką, susikoncentruoti.“

62

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

MOTERIS IR FOTOGRAFIJA Kartais atrodo, kad fotografijos pasaulis priklauso vyrams, ypač kalbant apie atšiaurius regionus ir ekstremalias sąlygas. Esther iš dalies tai patvirtina: „Ekspedicijose tikrai moterų yra mažiau nei vyrų, kartais netgi būnu vienintelė moteris. Tačiau svarbu tai, kad būdama ekspedicijoje nematau savęs kaip moters, o kitų kaip vyrų. Aš matau mus kaip žmones, vienijamus tų pačių vertybių ir tikslų. Mes visi net atrodome taip pat, nes vilkime tokią pačią specialią aprangą. Per keliones tiesiog apie tai negalvoju.“ Paklausta, ką patartų mergaitėms ir merginoms, norinčioms rinktis dokumentinę fotografiją kaip savo profesinį kelią, Esther sako, kad labai svarbu įsiklausyti į save ir suprasti, kas priverčia širdį spurdėti iš džiaugsmo. „Kai žmogus randa tai, kas džiugina jo širdį, turi eiti tuo keliu. Tikiu, kad kai mes sekame širdį, visata mus remia ir visi kiti žingsniai tampa lengvesni. Žinoma, reikia įdėti ir labai daug darbo. Pradėjusi fotografuoti analizavau kitų

Lėtai  //  2020 vasara


Fotografė Esther Horvath pasiruošusi darbui.

F otografė E st h er Horvat h : arktini ų region ų magija

63


Komandos nario Sebastiano Grote‘o eilė saugoti kolegas nuo netikėto baltųjų lokių pasirodymo. Kiekvienas komandos narys tai daro pagal sudarytą tvarkaraštį.

fotografų darbą, susižavėjau Ami Vitale, Anita Mayer, Stephanie Sinclair. Kiekviena jų specializuojasi labai siauroje fotografijos srityje: jei galvoji apie pandą, galvoji apie Ami Vitale, jei galvoji apie poliarinius lokius, galvoji apie Paul Nicklen, – vardija Esther. – Jei nori būti geru fotografu, turi daryti tai, kas tau labiausiai patinka, būtent tai tave stumia

64

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

pirmyn ir padeda tobulėti. Jauniems fotografams svarbu dirbti prie savo sugalvotų istorijų. Į poliarinius regionus aš patekau dėl dviejų asmeninių projektų. Tai ne tos istorijos, kurias rengiau naujienų portalams ar laikraščiams, bet kurios mane apibrėžė kaip fotografę.“  //

Lėtai  //  2020 vasara


Esther Horvath šiuo metu dirba fotografe AWI komunikacijos departamente ir kaip įmanoma dažniau lydi mokslininkus per jų ekspedicijas į poliarinius regionus. Daugiau istorijų iš poliarinių regionų galite pamatyti

https://estherhorvath.com

F otografė E st h er Horvat h : arktini ų region ų magija

65


INSTAGRAM

BENJAM IN EV ERET T @bejamin

TO B IAS HÄG G @airpixels

Kaip sako pats Tobiasas Häggas, gyvenantis Švedijos sostinės Stokholmo priemiestyje, jis jaučia aistrą tyrinėti kraštovaizdžius, mėgsta patirti nuotykių ir išbandyti lauko pramogų, ir tuo pačiu metu savo kamera gaudyti unikalias akimirkas. Kiekvieną mėnesį fotografas aukoja lėšų miškų atželdinimo ir vandenynų išsaugojimo projektams. Nuolat kūrybinio tobulėjimo siekiantis Tobiasas sako, kad laimingiausios jo dienos praleistos Švedijos miškuose kartu su dviem sūnumis ir gyvenimo drauge Maria.

66

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Elektroninėje muzikoje ir vandens sporte įkvėpimą randantis fotografas Benjaminas Everettas kūrybiškai žvelgia į savo fotografijos procesą. Jo objektyvo centre – unikalios vietovės, kurios, kaip pats sako, dovanoja save jo kūrybiniams žaidimams. Benjamino nuotraukose galima pamatyti šviesos žaidimų ant įvairių formų, tekstūrų, spalvų ar kompozicijų. Dažnai šios detalės yra natūralių gamtos jėgų simboliai. Įspūdingus kadrus Benjaminas fiksuoja per intensyvias keliones ir laukinės gamtos tyrinėjimus.

Lėtai  //  2020 vasara


INSTAGRAM

JAM IE JU S TUS OUT @jamieout

C L A I R E D RO PPERT @claireonline

Fotografė ir vizualiojo turinio kūrėja Claire Droppert gyvena ir kuria Roterdame, Olandijoje. Savo nuotraukose, kaip pati sako, ji siekia atkreipti dėmesį ir sujungti paprastumą bei minimalizmą. Tad nenuostabu, kad jos „Instagram“ paskyroje rašoma: „Olandė fotografė, kurios tikslas – pagauti tylos garsus.“ Šalia tokių temų, kaip kelionės ir gamta, Claire stengiasi savo nuotraukose įamžinti ir apleistas vietoves, kurias užfiksavusi ji savo darbuose gali sukurti tylą.

Jamie’is Outas yra kelionių ir nuotykių fotografas iš Vankuverio, Kanados. Nors dažnai jį galima sutikti tyrinėjant Vakarinę pakrantę ar masyvius kalnų masyvus Kanadoje, Jamie’io objektyvas, pirmiausia, nukreiptas į vietas, kurias užfiksavęs galėtų papasakoti istorijas ar jose pagautų įspūdingų aplankytų kraštovaizdžių dvasią. Fotografas Jamie’is Outas specializuojasi ieškodamas unikalių perspektyvų savo darbams ir tyrinėdamas sunkiau pasiekiamas vietas.

I N S TA G R A M

67


KALNAI

Ties Juodkalnija prasideda kalnai

V L A D O L I E P U O N I AU S tekstas ir nuotraukos

Iš lygumų atvykusiems lietuviams kalnai atrodo lyg nedidelis stebuklas, teikiantis laisvės, perspektyvos, begalinio horizonto pojūtį. Bet aš pats niekada nejaučiau jiems didelės silpnybės. Aukštai ar žemai, na, koks skirtumas, kiek metrų virš jūros lygio pakilęs esi? Todėl į Juodkalniją, kurios net pavadinime yra kalnas, manęs niekada netraukė ir neplanavau ten atsidurti.

68

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


Šv. Jurgio sala Kotoro įlankoje. Ją visą užima Šventojo Jurgio vyrų benediktinų vienuolynas.

A

nkstyvas gegužės rytas. Apsimiegojęs   prietamsyje tikrinu turistų sąrašus ir   sodinu žmones į autobusą. Miegas visur: pirštuose, akyse, galvose, burnose. Tokioje ankstybėje nuo dažno prabilusio ne itin gaiviai padvelkia trumpų sapnų likučiais. Ir netikėtai drioksteli klausimas: „Vadove, vadove, vadove! O šiandien pamatysime kalnus?“ Kirtus Lietuvos–Lenkijos sieną vėl:

„Vadove, vadove, vadove! O tai kada kalnai? Ar greitai?“ Apvažiuojant Varšuvą: „Vadove, vadove, vadove, bet čia juk dangoraižiai, ne kalnai…“ Už Krokuvos, priešais atsiveriant Tatrų prieškalnėms: „Vadove, vadove, bet čia juk ne viskas, juk bus dar daugiau?“ Apie devintą valandą vakaro, kertant Tatrų keterą Slovakijoje, aš dėkoju Dievui, kad dienos vis ilgesnės ir už lango matyti kalnų viršūnės.

T ies J u odkal n ija p rasideda kal n ai

69


Kaip upės turi ištakas, taip ir kalnai kažkur prasideda, o Balkanuose visi kalnai išteka iš Juodkalnijos.

SIENOS, SUKURTOS ŽMONIŲ Neskubėdamas kėblinu George’o Busho gatve link Prištinos autobusų stoties. Pakeliui dar linkteliu Billo Clintono bronzinei stovylai ir šypteliu: Kosovo sostinė pasirodė nuobodi, su vietiniais kalba nesimezgė, bet Jungtinėms Valstijoms pagerbti skirti simboliai jugoslaviško brutalizmo fone visgi linksmina. Po visos dienos vaikštinėjimo maloniai suglembu autobuso sėdynėje. Toliau Serbija. Po to gal Bosnija, gal Pietų Serbijos Nišas. Dar anksti apsispręsti ir iki sienos galima šiek tiek snūstelti. Kosovo ir Serbijos pasienis – naujas, tad chaoso čia dar daugiau nei įprastai Balkanuose. Kosovarui pasieniečiui po patikros grąžinant pasą, lyg tarp kitko vangiai nuskamba klausimas: „Iš kur įvažiavai, Makedonijos?“ Man linktelėjus, pareigūno akyse pamatau žybtelėjimą, bet save raminu, kad Balkanuose pasidariau paranojiškas, kad viskas yra ir bus gerai ir nėra ko nerimauti.

70

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Bet serbai pasieniečiai užkuria visą festivalį: mano pasas konfiskuojamas, daiktai kažkur išnešami, o aš atsiduriu specialiame kambariuke. Triukšmo daug, kaltinimai, grasinimai, iš akiduobių virstančios mano akys. Galiausiai man gražiai išaiškinama – Kosovo nėra, tai Serbijos dalis. Tad ir sienos tarp Kosovo ir Serbijos nėra. Na, kaip ir yra, nes va, juk tikrina, saugo, bet ir nėra, nes tokios valstybės Serbija nepripažįsta. Mano akys lyg lėkštės. Po šiokių tokių derybų man paaiškina, kad serbai leidžia išvažiuoti tik per tą patį patikros punktą, per kurį įvažiavai. Na, tik pirmyn ir atgal. Tad sienos kirsti man tikrai nepavyks ir su visais daiktais esu grąžinamas kosovarų pusėn. Tamsus vasario vakaras, lynoja, o aš vienas viduryje niekurijos. Mano gelbėtoju tampa jau matytas, akimis blyksėjęs pasienietis, kuris už nedidelę kainą siūlosi mane parvežti atgal į Prištiną. Keli eurai ir albaniški ritmai matyt įkvepia mano vairuotoją, nes jis laimingas šoka ir tuo pat metu vairuoja. Vairuoja greitai ir aš stebuklingu būdu spėju į autobusą, važiuojantį į Podgoricą.

SIENOS, SUKURTOS GAMTOS Balkanų pusiasalio pradžioje, Rumunijoje, išsilenkę driekiasi Karpatai. Per visą Bulgarijos ilgį išsitempę Stara planina, dar vadinami tiesiog Balkanų kalnais. O nuo Slovėnijos iki pat Graikijos stūkso vienas didžiausių Europos kalnynų – Dinarai arba Dinarinės Alpės. Kiekviena šalis savąją atkarpą vadina vis kitaip, o Juodkalinjoje tai – Prakeiktieji kalnai. Visas Balkanų pusiasalis yra kalnai. Tai šio pasaulio kvintesencija ir jie visur aplink tave. Lygumos tėra pauzė iki kitos kalnų grandinės. Ir kaip upės turi ištakas, taip ir kalnai kažkur prasideda, o Balkanuose visi kalnai išteka iš Juodkalnijos. Pastaroji iškyla lyg šio pasaulio simbolis, tartum visų kalnų įsikūnijimas.

Lėtai  //  2020 vasara


Kotoro ÄŻlankos pakrantÄ—s. T ies J u odkal n ija p rasideda kal n ai

71


Galiausiai vairuotojas neišsitenka kelyje ir nuslydęs autobusas įstringa sniege. Į valias prisikeikęs ir veik nužudęs akseleratorių, šoferis tiesiog užsirūko ir liepia visiems lipti lauk ir stumti.

Į Podgoricą važiuoju aš ir dar trisdešimt Kosovo gastarbaiterių. Važiuoja statyti, valyti ir taip užsidirbti, jų akimis, klestinčioje kaimynėje. Autobusas senas, skamba tie patys albaniški ritmai ir visi rūko. Rūko labai daug, nes šiuose kraštuose rūkyti ir kvėpuoti yra vienas ir tas pats. Naktis laukia labai ilga, tad cigaretę susišaudau ir aš. Taip bent dvokia mažiau. Su kaimynu bandau megzti pokalbį, bet visi aplinkui kalba tik albaniškai, tad šnekos nedaug. O ir kam kalbėtis pirmą nakties. Geriau gurkšnis albaniško konjako iš kakliuko, dar kelios cigaretės – paskui bandom pasnausti. Kosovo ir Juodkalnijos siena yra maždaug pusantro kilometro aukštyje. Nors

72

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

važiuojame tarptautinės reikšmės keliu, bet jis siauras, vingiuotas, ir tamsoje įžiūriu apie pusantro metro aukščio pusnis (visiškas kontrastas su penkiolikos laipsnių šiluma nudžiuginsiančia Podgorica). Kaskart prasilenkiant su fura adrenalinas šauna į viršų, aplinkiniai irgi kiek nerimauja ir aš prašau dar konjako ir cigaretės. Galiausiai vairuotojas neišsitenka kelyje ir nuslydęs autobusas įstringa sniege. Į valias prisikeikęs ir veik nužudęs akseleratorių, šoferis tiesiog užsirūko ir liepia visiems lipti lauk ir stumti. Trisdešimt viena cigaretės ugnelė apspinta autobusą aklinoje kalnų nakties tamsoje ir po kelių padrąsinamų šūksnių šis vėl ant kelio. Man tai atrodė neįtikėtina, bet abejingi

Lėtai  //  2020 vasara


Podgoricos centras.

Laikrodžio bokštas Podgoricoje.

bendrakeleivių veidai liudijo, kad toks nutikimas – ne pirmas ir tikrai ne paskutinis. Judant link Podgoricos suvokiu, kad matyt kitaip į Juodojo kalno valstybę, įsikūrusią Prakeiktuosiuose kalnuose, įvažiuoti ir neįmanoma.

sostinė. Tiesa, karaliaus nėra, bet yra karališkoji giminė. Ši nevaldo, bet prisideda prie Juodkalnijos užsienio politikos bei įvaizdžio formavimo ir gyvena dažniausiai Podgoricoje. O Cetinėje esančiuose karališkuosiuose rūmuose reziduoja respublikos prezidentas. Komunistinėje Jugoslavijoje po Antrojo pasaulinio karo buvo vykdoma plati šalies centralizavimo ir modernizavimo programa. Aplink Belgradą, Zagrebą, Liublianą kilo milžiniški betoniniai miegamieji rajonai, o Kosove ir Juodkalnijoje pastatyti ištisi nauji miestai: Priština ir Podgorica. Pastaroji pastatyta komunistiškai moderni, socialiai teisinga ir be galo nuobodi. Veikti joje nelabai yra ką: šopintis, žiūrėti į vienintelį išlikusį

J U O D O J O K A L N O Š I R D YJ E Balkanuose niekas negali būti paprasta, tiesiog taip: normalu kaip pas kitus žmones. Juodkalnijoje pirmasis nenormalumas tas, kad šalis turi dvi sostines. Podgorica (pakalnė) yra oficiali sostinė su visomis pagrindinėmis valstybinėmis institucijomis. O miniatiūrinė Cetinė yra senoji karališkoji

T ies J u odkal n ija p rasideda kal n ai

73


Podgoricos Naujamiestis.

senamiesčio atributą – laikrodžio bokštą – ir gerti rakiją. Per pusryčius ja gausiai mane vaišina du broliai, viešbučio, kuriame apsistojau, savininkai. Džiaugdamiesi, kad man skanu, jie vienas kitą pertraukinėdami aiškina, kad čia vietinis produktas, kad vynuoges, va, už keliuko (taip jį vadina, ir taip atrodo pagrindinis miesto aplinkkelis) augina seneliukas, kuris pats gėrimą ir varo, tad viskas natūralu ir be konservantų. Rakija išties gera, tad po tokių pusryčių, pamenu, diena ir baigėsi. Vakare važiuojant link Cetinės stebina visko mažumas. Keliai siauri, pati šalis nedidelė, miestai su savo dviaukščiais namukais labiau primena didesnius kaimus. Na, koks čia sostinės megapolis, kai visą Podgoricą

74

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

gali pereiti per dvidešimt minučių? Tik kalnai dideli. Jie lyg antkapis užgula tave, atimdami bet kokią viltį ištrūkti. Cetinėje mane pasitinka Marko, itin liesas dvimetrinis žalga gerokai per ilgomis galūnėmis, pasidabinęs milžiniškais baltais kedais. Toks tipinis Balkanų kalnietis. Šnekėti nenori, mane vežioti kažkur tingi, o ir išvis jis daro paslaugą mūsų bendram bičiuliui Rajko. Bet gavęs butelį serbiškos šlivovicos šiek tiek atlyžta ir vedasi mane apžiūrėti vienuolyno. Po neilgų derybų vienuoliai sutinka parodyti vieną svarbiausių relikvijų regione – šv. Jono Krikštytojo ranką. Vienuolyno kompleksas įsikūręs Lovčeno kalno papėdėje ir aš jau rezgu planą, kaip įkalbėti Marko mane ten užvežti. Jis agresyviai purto

Lėtai  //  2020 vasara


Cetinės ortodoksų vienuolynas.

galvą, spyriojasi ir aiškina, kad viršuje bus sniego, keliai sunkiai pravažiuojami, viskas apledėję. Bet papildoma dvidešimtinė viską išsprendžia ir raudonas pasatas jau kelia mane į viršų. Diena giedra, ir pro langą stebint plikus uolėtus kalno šlaitus labai sunku patikėti, kad jis buvo taip apaugęs miškais, jog tamsi jų spalva XIV a. davė pavadinimą visai šaliai. Simboliška, kad ant kalno esančiame mauzoliejuje ilsisi ir didysis šalies reformatorius Petro II, Juodkalniją iš nevaldomų banditų klanų krašto pavertęs europietiška šalimi. Kiek jam tai pavyko – dar klausimas, bet juodkalniečiai ir šiandien labai didžiuojasi savo karinga praeitimi ir kovingu būdu. „Turkai niekada nepajėgė užimti

Juodkalnijos prezidento rūmai. Buvusi karaliaus rezidencija. Cetinė.

šito krašto“, – išdidžiai sako Marko. Ir tuoj pat kikendamas priduria, kad atokaus, skurdaus ir sunkiai įžengiamo regiono, kurio okupacija būtų pareikalavusi milžiniškų aukų, sultonams tiesiog neprireikė. Marko tarsi atsirišo liežuvis: „Mūsų vyrai kartais surengdavo kokį plėšikišką antpuolį, ne per agresyvų, kad nesupykdytų žemumose gyvenančių turkų. O likusį laiką leisdavo gerdami, dainuodami ir mušdamiesi. Visus darbus atlikdavo moterys.“ Balkanuose net legendos sklando apie juodkalniečių tingumą. Juokaujama, kad ši maža tauta (juodkalniečiais save laiko apie du šimtai penkiasdešimt tūkstančių žmonių ) išnyks tada, kai meilė virs darbu, nes visada geriau pasnausti. Tą paliudija ir nuolat žiovaujantis mano bendrakeleivis.

T ies J u odkal n ija p rasideda kal n ai

75


Nuo Lovčeno viršūnės atsiveria bene trys ketvirtadaliai Juodkalnijos. Matai nesibaigiančias kalnų grandines ir pavienius slėnius, o tolimajame, nematomame ketvirtyje tarp Durmitoro kalnų slepiasi Taros kanjonas – vienas gamtos stebuklų. Marko neištvėrė ir jau truktelėjo iš dovanoto butelio, siūlo ir man. Abu užsirūkome. Pagaliau jis šypsosi, o aš serbų ir anglų kalbų mišiniu bandau papasakoti apie Fernandą Braudelį. Puikiajam prancūzų istorikui kalnai yra laikas. Kalnų laikas yra itin lėtas, bet jie irgi keičiasi, nykdami arba paaugdami (Dinarų kalnynas kasmet paauga apie pusę milimetro) ir taip keisdami sąlygas, kuriomis gyvena žmogus. Kalnų lėtumas užkrečia ir žmones. Kažkur

76

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

nuvykti ar kažką padaryti čia reikia daugiau laiko, daugiau pastangų, ir išgyventi sunku. Tad pertekliui, civilizacijos kūrimui kalnuose nebelieka laiko. Taip pat kalnai – tai natūralus barjeras, lemiantis daugybės skirtingų kultūrų ir tautelių formavimąsi palyginti mažame plote. Lygumose žmonės bendrauja, maišosi, supanašėja. O čia – vienoje kalno pusėje serbas, kitoje bosnis, dar kitoje albanas ir juodkalnietis. Ir pešasi visi dėl viršukalnės. Marko supratingai linksi ir šypsosi. Manau, nuo stipraus gėrimo, o ne nuo mano žodžių kratinio. Pasivaikščiojus ir vėl susėdus į mašiną jis galiausiai apsisprendžia: „Važiuojam į Budvą, pas Rajko. Pamatysi Juodkalniją be kalnų.“

Lėtai  //  2020 vasara


Budvos senamiesčio panorama.

JŪRA TURISTŲ BELAUKIANT Žiemą Budva tuščia ir gal net kiek gąsdinančiai primena postapokaliptinius miestus – arba tiesiog Balkanų provinciją. Šiaip jau tai – pagrindinis šalies kurortas, turizmo industrijos, turinčios atnešti valstybei turtus, simbolis. Ji įkūnija ir visas masinio turizmo ydas: minios žmonių, kalnai šiukšlių, nevaldoma plėtra, chaotiškas užstatymas ir plastmasiniai suvenyrai – pincikliūškės visur, net ir tavo lėkštėje. Du trečdaliai Juodkalnijos dirba turizmo srityje ir per sezoną stengiamasi uždirbti visiems metams, tad pinigai melžiami kiekviename žingsnyje. Rajko, su kuriuo susipažinome Graikijoje, vienas

Pagaliau jis šypsosi, o aš serbų ir anglų kalbų mišiniu bandau papasakoti apie Fernandą Braudelį. Puikiajam prancūzų istorikui kalnai yra laikas. Kalnų laikas yra itin lėtas, bet jie irgi keičiasi, nykdami arba paaugdami ir taip keisdami sąlygas, kuriomis gyvena žmogus. Kalnų lėtumas užkrečia ir žmones.

T ies J u odkal n ija p rasideda kal n ai

77


tokių melžėjų. Jis girdo mane žvėriškai stipria senelio rakija, juokiasi iš saldžiai ant stalo miegančio Marko ir džiaugiasi, kad bent žiemą gali pailsėti. Septyni mėnesiai be laisvadienių, dirbant po keturiolika–šešiolika valandų kasdien, pareikalauja jėgų, todėl žiema skirta atsimiegoti. Aš linksiu ir pro balkoną rodau į Lovčeno kalno keterą sakydamas, kad dar šiandien ten buvau. Ir Rajko keikiasi: „Prakeikti kalnai. Tau va, gražu, o

78

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

aš jaučiuosi užspaustas, lyg kokioje kišenėje. Niekur neištrūksi iš šitos vukojebinos.“ Jis svajoja apie laivą, kuriuo galėtų plukdyti turistus po Kotoro įlanką, maitinti juos žuvimi ir girdyti senelio rakija ir rūgščiu vynu. Jūra Rajko atveria naujas perspektyvas visomis prasmėmis. Nuo Antikos laikų visa civilizacija Balkanuose telkėsi pakrantėse. Keliauti laivais buvo greičiau, saugiau ir patogiau. Dažnos

Lėtai  //  2020 vasara


Taros upės kanjonas.

kalnų grandinės sausuma net neįveiksi, gali tik apiplaukti. Todėl nuo Konstantinopolio iki pačios Venecijos, palei visą pajūrį įsikūrė daugybė miestų, liudijančių dviejų, o gal net trijų civilizacijų susidūrimus: Istrijos pusiasalyje esantys Rovinjas ir Pula – Venecijos kolonijos; Duresis Albanijoje pasakoja apie musulmonišką paveldą, o graikiškieji Tesalonikai ortodoksinės Bizantijos istorijos dalis. Šiandien daug smulkesnių uostamiesčių,

tokie kaip Nafplijas, Splitas ar Kotoras, tapo turistinėmis mekomis. Juk atviruko, kur kalnai sminga į jūrą, turistai ir trokšta. Pasaulis šiapus kalnų, palei jūrą, atrodo giedresnis, džiugesnis ir turintis daugiau vilties nei tas anapus. Bet ten, anapus, yra Taros kanjonas, toliau – Bosnija ir Sarajevas, ir galiausiai – Belgradas. Autobusas išvyksta rytoj, o šiandien – jūra rakijos prieš akis ir už horizonto besislepianti Italija.  //

T ies J u odkal n ija p rasideda kal n ai

79


KURKIME

Lėtai APIE PASAULĮ

KARTU!

„LĖTAI apie pasaulį“ – tai daugiau nei elektroninis žurnalas internete, pasakojantis istorijas apie vietas ir žmones. Tai ir lėti pokalbiai kiekvieną ketvirtadienį transliuojamoje tinklalaidėje. Čia mylintys keliones ir gyvenimą susitinka pasidalyti patirtimi, įspūdžiais ir įžvalgomis.

Mes kviečiame kartu su mumis kurti „LĖTAI apie pasaulį“ turinį ir prisidėti prie tinklalaiės gyvavimo, kad ir toliau galėtume į jūsų namus atnešti pasaulio magijos kupinų istorijų. Tą padaryti galite tapę mūsų rėmėjais „Patreon“ platformoje. Jūsų neišgertas kavos puodelis leis mums pasakuti „ačiū“ tiems, kurie savo darbu ir idėjomis prisideda prie „LĖTAi apie pasaulį“ kūrimo.

T U R I T E PA S I Ū LY M Ų A R NORITE BENDRADARBIAUTI? O gal tiesiog norite pasakyti mums „sveiki“? Rašykite: labas@letai.lt

KLAUSYTIS TINKLALAIDĖS GALITE ČIA: letai.lt/tinklalaide

Dėkojame MŪSŲ NAUJIEMS RĖMĖJAMS:

Gretai, Daivai, Tomui, Federico


G. Karoso fotografijose Solo LeVito „Dvigubo negatyvo piramidė“, Makoto Ito „Sraigė“, Gintaro Karoso „Infomedis“ ir „Vieta“

Europos parkas Šiemet pavasaris ir vasara kitokie nei ankstesniais metais. Pasikeitus gyvenimo ritmui, galbūt galime pastebėti ir atrasti daugiau? Europos parkas taps vieta, kurioje pailsės dvasia, kol kojos maloniai nuvargs mindamos muziejaus takelius, išsigryninsite mintis, pasvajosite, atrasite. Atvykę į Europos centrą įprasminantį muziejų, vasarai atsiskleidžiant visu savo grožiu, pasisemsite naujų jėgų ir įkvėpimo.

E

uropos parko muziejuje kviečiame viso pa­sau-

rūdžių raudonio, o krūtinėn beldžiasi naujos pradžios

lio meną patirti „l ė t a i“, – pamažu vaikštinėjant

džiugesio pilni paukščių balsai.

natūraliais miško takeliais atrasti meno kūrinius,

O kitą kartą, saulutei maloniai šildant ir bitėms tin-

kurių kiekvienas turi savo idėją, savo žinutę pasauliui.

giai dūzgiant, parko pievelėse vaikštote, kol muziejaus

Tegul jūsų meno patirtis nebus skubri ir paviršutiniška,

schemoje apvestų skaičiukų ties pamatytais kūriniais

tačiau gili, prasminga, paliečianti. Svarbu tik neprabėgti,

jau daugiau nei neapibrauktų, ir prisėdate atsipūs-

stabtelėti, atsikvėpti. Pažvelgti sukoncentravus dėmesį,

ti sename obelų sode. Vėliau takeliai po kojomis ims

pajusti „čia ir dabar“ akimirką. Atrasdami meno ir gam-

vis labiau sausai šiugždėti, priėję žmogaus ūgį gerokai

tos vienovę, įsileisdami pažinimo džiaugsmą,

lenkiančių lapų instaliaciją, galėsite pasisukti

pajuskime gamtos ritmą, ugdykime dėmesin-

kartu su jais, su rudenio vėju, o pakėlę akis į

gumą ir vidinę ramybę.

dangų galbūt išvysite žiemoti išskrendančius

Šiandien ypač svarbu prisiminti, kokia svar-

paukščius.

bi gyvoji gamta mūsų sveikatai ir gerovei, kaip

Dienoms atšalus ir žiemai nubalinus visą

mes su ja susiję ir kokie nuo jos priklausomi.

miško paklotę, parkas bus tylesnis, asketiškas,

Europos parkas – vieta, kur atvykę su visa

kaip ir daugelis minimalizmą teigiančių šiuo-

šeima atsigausite po izoliacijos. Tai puoselėjama žalioji

laikinio meno muziejaus kūrinių, kuriais siekiama lyg ir

erdvė, tokia svarbi ir gamtai, ir žmonėms, – čia mėgauja-

perduoti žinutę, paskatinti vidiniams atradimams.

mės tyru, švariu oru ir atgauname jėgas.

Menas ir gamta, kultūra ir natūralus kraštovaizdis,

Įvairiais metų laikais šalia Vilniaus esančiame Euro-

mūsų aplinka ir mes – kuriame savo buvimą, ir kiek dar-

pos parke nedaloma meno ir gamtos visuma atsisklei-

nos bus jame. Muziejus po atviru dangumi – vieta, kur

džia vis kitaip. Įsivaizduokite pasivaikščiojimą, koja už

galite prasmingai praleisti laiką su šeima, leisti iki valios

kojos, kai akys mėgaujasi besprogstančia šviežia šakelių

prisibėgioti vaikams, skirti laiko sau.

žaluma ir išnyrančių skulptūrų kontūrais – baltais arba

A T R A S K.


#ATRANDULIETUVĄ

Gamtosaugininkė Gintarė Grašytė –

sužavėta pelėdų pasaulio

D R . G I N TA R Ė G R A Š Y T Ė Kalbėjosi Dalia Smagurauskaitė, Gintarės Grašytės ir Kęstučio Čepėno nuotraukos

Nenustebkite, jei biomedicinos mokslų daktarę, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos gamtosaugos ekspertę Gintarę Grašytę sutiksite naktį vidury miško. Greičiausiai ji vykdo pelėdų apskaitą. Pasinaudokite proga ir užduokite jai kelis klausimus – apie pelėdas, erelius, miškus ir pelkes ji galėtų pasakoti labai ilgai, o jos istorijos nepaliautų žavėti ir stebinti.

82

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara



O jei pamatai, tai vėl nustebina tylus skrydis – pamatai skrendančią ir negali patikėti, kad įmanoma taip be garso, nuplevena lygkokia dvasia.

Gintare, turi feisbuko paskyrą apie pelėdas, esi parašiusi knygą apie jas, tavo daktaro disertacija taip pat buvo apie pelėdas. Kuo šie paukščiai ypatingi ir kuo jie tave sužavėjo? Į šį klausimą galima atsakyti plačiai ir įvairiai, priklausomai nuo požiūrio kampo. Kaip mokslininkei man pelėdos įdomios tuo, kad jos yra plėšrūnės, užimančios aukštą vietą mitybos grandinėje – taigi sudėtingos ekologijos paukščiai, turintys labai specifinių

84

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


prisitaikymų, padedančios tirti ne tik jų elgseną, bet ir visos ekosistemos ryšius. Pavyzdžiui, tyrinėdama, kaip ir kokias buveines gyventi pasirenka pelėdos, neišvengiamai turiu paliesti ir kitus klausimus – kaip keičiasi miškai ir pievos, kuriose gyvena pelėdos, kaip tai susiję su grobiu, kurį jos gaudo, kaip tas grobis keičiasi ir kodėl. Taip nuo pelėdos prieini prie augalų, smulkių gyvūnų gyvenimo ypatybių, per jas giliai pažįsti aplinką. Tačiau simpatija pelėdoms prasidėjo

gerokai iki to laiko, kai pradėjau į jas žiūrėti kaip tyrimų objektą. Dar vaikystėje labiausiai sužavėjo tas jų paslaptingumas, naktinis gyvenimas – girdi, o negali pamatyti. O jei pamatai, tai vėl nustebina tylus skrydis – pamatai skrendančią ir negali patikėti, kad įmanoma taip be garso, nuplevena lyg kokia dvasia. Šie bruožai kelia smalsumą, įjungia fantaziją, traukia išsiaiškinti, pažinti. Ir kuo daugiau, giliau eini į tą pažinimą, tuo daugiau atrandi įdomybių.

G amtosaugininkė G intarė G raš y tė – sužavėta pelėd ų pasaulio

85


Jei neklystu, tam tikri paukščių tyrimai vyksta naktį, vienumoje, sėdint vidury miško. Kaip pavyksta prisijaukinti mišką naktį – juk pilna keistų garsų, vaizduotė turbūt ima kurti siaubo filmo scenarijus? Gal yra tekę patirti kokių nors nuotykių ar kuriozų? Taip, vienas iš naktinių paukščių (beje, ne visos pelėdos naktinės!) tyrimų etapų yra jų apskaitos ir paieška tamsoje pagal balsus. Ar jas atlieki vienas ir viduryje miško – jau organizavimo klausimas, tačiau dirbti po vieną geriausia, nes čia dirbama „ausimis“, reikalinga ypatinga tyla ir net žingsniai, drabužių šnaresys gali sutrukdyti išgirsti tolimus garsus. Žmonės taip jau prisitaikę, kad didžiąją aplinkos informacijos dalį gauna per akis, todėl buvimas tamsoje tikrai kelia tam tikrų iššūkių ir tikrai ne visiems pavyksta tą tamsą prisijaukinti, saugiai jaustis joje. O jei dar apskritai nemoki būti vienas ar tiesiog ramiai būti „nieko neveikiant“? Asmeniškai man prisijaukinti tamsą, atrasti joje vykstantį gyvenimą buvo vienas patraukliausių dalykų, atvedęs prie pelėdų. Tam, žinoma, reikėjo laiko, patirties. Pirmi naktiniai pasivaikščiojimai vienumoje prasidėjo dar visai vaikystėje ir tikrai būdavo, kad išgąsdinta kokio garso (ar savo fantazijos?) parbėgdavau besidaužančia širdimi į namus. Vėliau tiesiog bandydavau išaiškinti kiekvieną garsą, kas jį galėjo sukelti, padėdavo suvokimas, kad iš tiesų juk miške jokių pavojų nėra. Ir dabar naktį viena

miške jaučiuosi daug saugiau nei mieste. Ir visgi kartais dar pasitaiko koks netikėtas stiprus garsas naktį visai šalia (kokio žvėries ar paukščio), kur pasąmoningai pašiurpsti kelioms sekundėms (juokiasi). Nuotykių, žinoma, irgi pasitaiko. Naktys labai skiriasi savo šviesumu, priklausomai nuo metų laiko, mėnulio fazės ir patekėjimo. Tad teko kartą pelėdžiauti tikrai labai tamsią naktį. Stoviu, klausausi ir girdžiu, kad kažkas ateina. Bandau pagal garsą identifikuoti, kokio dydžio objektas, suprantu, kad nedidelis žvėris. Priėjo visiškai arti manęs, o aš taip ir nesuprantu, kas čia toks, tik bandau nejudėti. Priėjo, pauostė, nuėjo, ir tik po kelių minučių pasišvietus žibintuvėliu sužinojau, kad čia būta nedidelio šerno. O barsukas batus apuostė jau švintant. Tokie susitikimai, kai žvėris ar paukštis tavęs nebijo, prieina arti, kelia tikrai gerų emocijų. Bene džiaugsmingiausia buvo pamatyti vilką – nebėgantį, neskubantį, gyvenantį savo gyvenimą girioje. O susitikimo su lūšimi dar laukiu. Juokingų, o kartais ir nelabai malonių istorijų tamsoje ir prietemoje pasitaiko atsitiktinai miške susitikus žmonėms, kartais aš juos nustebinu – įsivaizduokit, važiuoji naktį mišku, o ten stovi viena moteris, neaišku iš kur atsiradusi, kartais pačiai tenka nusigąsti – medžiotojo šūvis visai šalia tamsoje, kai nori nenori pagalvoji, ar tokioje tamsoje jis tikrai mato ir įsivaizduoja į ką šauna.




Štai uralinė pelėda mane atakavo tiesiog einančią link inkilo, žinoma, tyliai iš nugaros, kad nespėčiau pasiruošti.

Pelėdos neretai minimos tiek lietuvių mitologijoje, posakiuose, tiek dainelėse, taip pat pelėdų ūkavimas sietas su nelaimėmis. Ar esi domėjusis tokiu pelėdos mitologizavimu? O galbūt teko girdėti, kad kaimuose senieji gyventojai vis dar tiki mitais? Dirbdama su pelėdomis ir pasakodama, ką veikiu, pastebėjau, kad ši paukščių grupė ypatingai patraukli žmonėms. Keldama klausimą kodėl, atradau, kad pelėdos nuo seniausių laikų užėmė ypatingą vietą įvairių kultūrų žmonėms. Matyt, dėl pirmiau įvardytų jų paslaptingų, kitoniškų savybių. Reiktų pridėti ir ypatingą išvaizdą – didelė apvali galva, didžiulės į priekį žiūrinčios akys, veidas, kas kažkiek primena žmogų. Tikriausiai dėl to joms buvo priskiriami dvasių, dievybių vaidmenys, nepaprastos galios, ryški simbolinė prasmė (išminties simbolio, pranašo, gerą ir (ar) blogą lemiančio). Man vaikystėje dar teko girdėti, kad pelėdos ūbavimas reiškia, kad kas nors ten mirs, kita vertus, yra fiksuota ir prietarų, kur pelėdos pastebėjimas susijęs su gimimu. Lietuvoje jau to beveik nelikę, tačiau kai kuriose tautose įvairūs su pelėdomis susiję prietarai dar labai gyvi.

Viena iš tavo darbo su pelėdomis dalių – įlipti į medį ir patikrinti pelėdos lizdą. Ar pelėdos neužpuola gindamos savo lizdą? Pelėdas galima tyrinėti įvairiais aspektais, nuo to priklauso ir taikomi metodai. Su kolegomis tyrinėjame pelėdų perėjimą, jauniklių išauginimą keliuose Lietuvos miškuose. Tiesa, tai darbu pavadinti galima tik santykinai, nes šie tyrimai daugiau hobis, atliekamas laisvalaikiu. Labai svarbus momentas, kad prie pelėdų (kaip ir kitų paukščių) lizdų artintis galima tik labai gerai žinant jų ekologiją ir dažniausiai tik siauru laikotarpiu – kai paukštis prisirišęs prie lizdo, nebaikštus ir minimali grėsmė pakenkti kiaušiniams ar jaunikliams. Stambesnės pelėdos šiuo laikotarpiu būna nusiteikusios aršiai ginti savo lizdą. Dažniausiai tas aršumas pasireiškia gąsdinimu balsu, kartais skraidymu aplink, o kai kurios net tiesiogiai puola aštriais nagais. Tą žinodami, naudojam apsaugos priemones, tačiau kartais puolimai būna labai netikėti. Štai uralinė pelėda mane atakavo tiesiog einančią link inkilo, žinoma, tyliai iš nugaros, kad nespėčiau pasiruošti. Atakos medyje pavojingesnės tuo, kad rankos tuo metu užimtos. Tačiau tai pakankamai reti atvejai.

G amtosaugininkė G intarė G raš y tė – sužavėta pelėd ų pasaulio

89


Jei kas labai norėtų iš arčiau, geriau susipažinti su pelėdomis, ką jam reikėtų daryti, kur kreiptis, kokius Lietuvos miškus lankyti? Siekdama, kad žmonės labiau pažintų paslaptingą pelėdų pasaulį, ne tik rašau apie jas socialiniuose tinkluose, kviečiu į pažintines paskaitas, bet kartais organizuoju ir žygius gamtoje, tokius renginius kartais daro ir saugomų teritorijų direkcijos. Visgi norint susipažinti su pelėdomis, tokių

90

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

renginių ieškoti nebūtina – galima ir savarankiškai. Tinkamiausias laikas tam – ramūs giedri pavasario vakarai, ties saulėlydžiu ir porą valandų po jo (galima ir ilgiau). Tiesiog išeiti, išvažiuoti į miškus, pamiškes, netgi miesto parkus (čia trukdys pašaliniai garsai), prie sodybų, turinčių senų medžių, ir klausytis. Prieš tai patarčiau dažniausių Lietuvos pelėdų balsus susirasti internete – kad žinotumėte, ką išgirsti. Nustebsite, koks įvairus pelėdų balsų pasaulis, tikrai ne visos ūbauja

Lėtai  //  2020 vasara


Nustebsite, koks įvairus pelėdų balsų pasaulis, tikrai ne visos ūbauja ir tikrai nebūtinai garsiai – pelėdos ir švilpia, pypsi, kiauksi, kvyksi, priklausomai nuo rūšies ir lyties.

ir tikrai nebūtinai garsiai – pelėdos ir švilpia, pypsi, kiauksi, kvyksi, priklausomai nuo rūšies ir lyties. Galbūt net ir esate girdėję, tačiau nežinojote, kad tai pelėda. Juo labiau, kad yra tokių, kurios pasidemonstruoja ir ne tamsoje, ir žmogaus aplinkoje. Žinoma, nieks negali garantuoti, kad jūsų pasirinktoje pasiklausymo vietoje pelėda bus, kad ji tą vakarą norės rodyti balsą – tam reikia šiek tiek sėkmės ir... kiek daugiau kantrybės!

Ar gyvenantys mieste turi bent menkiausią galimybę išgirsti ar pamatyti pelėdą nenuvažiavę į atokius miškus? Kaip minėjau, kai kurios pelėdos gyvena ir didelių miestų parkuose (tikrai gyvena ir Vilniuje, ir Kaune), mažesnėse gyvenvietėse, sodybose, tad kartais jų toli ieškoti nereikia, reikia tik pasidomėti, ko ieškoti, kokiu laiku ir toliau tiesiog bandyti. Kitos gi rūšys labiau didelių miškų masyvų gyventojos – jas išgirsti galima tik giliai miškuose, tačiau tas

G amtosaugininkė G intarė G raš y tė – sužavėta pelėd ų pasaulio

91


92

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


„giliai“ nereiškia, kad jums tektų bristi tamsoje per mišką, užtenka nuvažiavus sustoti ant kelio ar kur paežerėj ir laukti. Pamatyti pelėdas labiau sėkmės reikalas – kartais jos visai nebaikščiai pasidemonstruoja prieš objektyvą netyčia sutiktos, žiemą, būna, pasirodo lesyklose. Arčiau žmonių gyvenančios pelėdos ne tokios baikščios. Na, o bandyti surasti jų lizdų tikrai nerekomenduoju, nes galima išbaidyti, nulemti dėties žūtį. Bene dažniausi netikėti susitikimai būna su dar neskraidančiais pelėdžiukais – tokį gali visai netikėtai užtikti ant žemės vidury dienos. Palikti lizdą, inkilą dar neskraidančiam ir dažnai nusiristi žemėn – įprastas pelėdžiukų gyvenimo etapas. O žmonės to nežinodami, imasi tokius „gelbėti“ – nešasi namo, maitina netinkamu maistu, veža į globos draugijas. Ir taip dažniausiai pasmerkia žūčiai. Tad netyčia aptikę pelėdžiuką, pasidžiaukite savo sėkme ir kuo greičiau pasišalinkite – taip bus geriausia, jį saugo tėvai. Jei šalia yra tinkamas medis ar krūmas, galite užkelti ant jo į poros metrų aukštį, kad kokia lapė ar katė neužtiktų. Pelėdas tyrinėji daugiau nei dešimt metų. Kaip keičiasi jų situacija Lietuvoje, ar daugėja susidomėjimo, tyrimų? Lietuvoje teturime 13 pelėdų rūšių, dalis jų tokios „nelietuviškos“ – tik retkarčiais užklysta, pas mus negyvena, pavyzdžiui, baltoji,

raiboji. Kitos gyvena, bet dėl natūralaus paplitimo pas mus visada buvo retos (pelėdikė, liepsnotoji pelėda). Iš likusių, tipiškų Lietuvos pelėdų, rečiausias yra didysis apuokas. O tokios pelėdos, kaip naminė, žvirblinė pelėda, mažasis apuokas, lututė, tinkamose buveinėse yra pakankamai dažnos. Visgi tai nereiškia, kad nereikia rūpintis jų apsauga – žmogaus intensyviai keičiamoje aplinkoje jos patiria didelių iššūkių, nors kol kas ir nėra labai retos. Dalis pelėdų gyvena natūraliuose uoksuose, pakankamai jų būna tik senuose miškuose su daug negyvos medienos, o tokių miškų turime vis mažiau. Kažkiek padeda inkilų kėlimas. Ne mažiau svarbu ir kaip ūkininkaujame atvirose buveinėse – pievose, ganyklose pelėdos dažnai medžioja, o štai suartam lauke jau nėra ką... Su kolegomis tyrinėdami namines pelėdas atradome ir subtilesnių pokyčių, pvz., anksčiau miškuose būdavo daugiau pilkos spalvos naminių pelėdų, dabar padaugėję daugiau rudos spalvos turinčių (tai siejama su klimato kaita), pastebime ir didžiulių pokyčių pelėdoms renkantis grobį, netgi pačių pelėdų dydžio pasikeitimų. Visa tai yra subtilus atsakas, prisitaikymai prie besikeičiančios aplinkos. Ir tik jei prisitaikyti nepavyksta, tada rūšis nyksta. Nors pelėdas visuomenė labai myli ir mėgsta, profesionalaus, ekologijos žiniomis paremto domėjimosi, tyrimų tikrai nėra daug – pavieniai asmenys, kaip minėjau, tai


darantys dažniausiai savo laisvu laiku ir savo lėšomis. Fundamentalūs ekologijos tyrimai, gamtosaugos temos tikrai nėra pakankamai finansuojamos, o tai daryti vien iš asmeninių resursų gali retas, tad natūralu, kad to nėra daug. Kita vertus, be galo džiaugiuosi augančiu visuomenės domėjimųsi ir geromis iniciatyvomis, ypač pelėdoms keliamais inkilais. Ar po tiek metų pelėdų pasaulyje vis dar kas nors nustebina? Nors atrodo, kad bendras žinių fonas jau sukauptas, tyrinėjamų pelėdų rūšių gausa Lietuvoje smarkiai nesikeičia, visgi kiekvienas naujas sezonas, prasidedantis pavasarį, būna vis kitoks ir nustebinantis. Pelėdos, reaguodamos į aplinką, kasmet peri nevienodai – gali būti „blogų“ metų, kai peri labai mažai pelėdų, gali būti „gerų“, sezoną pradedame tik spėliodami – o kuo gi nustebins, pradžiugins ar nuvils šie metai. Kiekvienąkart džiugina užimtas tavo iškeltas pelėdos inkilas, sėkmingai išaugę jaunikliai, ne pirmą kartą pagaunamas tas pats paukštis (sužinome pagal žiedus), išgyvenęs žieduotas jauniklis, kuris, žiū, jau pats augina jauniklius, didelė dėtis. Kolega pelėdas tyrinėja jau per 40 metų ir dar vis pasitaiko naujų momentų, pvz., sugauti pelėdą, kurios uodegoje yra baltų plunksnų.

94

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Visgi pelėdos ne vieninteliai paukščiai, kuriais domiesi ir apie kuriuos pasakoji. Yra ir ereliai, kurių keliones galime sekti siųstuvais. Gal gali papasakoti apie projektą „Padėkime ereliams“? Pelėdos, ereliai ir kiti plėšrios mitybos stambūs paukščiai ekologiškai labai artimi, tik vieni dieniniai, kiti naktiniai. Su keliais kolegomis vykdome šios paukščių grupės tyrimus, siekiame geresnės jų apsaugos, esame susibūrę į nepelno siekiančią organizaciją „Padėkime ereliams“. Čia „telpa“ ir pelėdų, kitų plėšrių paukščių tyrimai, apskaitos, pagalba saugant jų buveines ir (ar) keliant dirbtinius lizdus. Na, o viena iš dalių – siekiame pagilinti žinias apie erelių migracijas. Tam pasitelkiame modernias šiuolaikines technologijas – GPS siųstuvus, tvirtinamus paukščiams. Tokie tyrimai visame pasaulyje vykdomi neseniai, tad surinkti duomenys labai svarbūs. Siųstuvas kas keliolika minučių fiksuoja ne tik tikslią paukščio buvimo vietą, bet ir kitą svarbią informaciją – paukščio kūno padėtį, aktyvumą, temperatūrą ir pan. Šie duomenys perduodami mobiliuoju ryšiu iš tolimiausių kampelių – mūsų stebimi ereliai toliausiai skrenda iki Pietų Afrikos Respublikos. Taip sužinome, kur paukščiai skrenda, kaip greitai, kokiose buveinėse apsistoja, kokios grėsmės jų tyko.

Lėtai  //  2020 vasara



Sudėtinga ir ta dalis, kad toks darbas, tyrimai tiesiogiai neneša lengvai pamatuojamos praktinės naudos žmogui, o kainuoja, tad visada yra „paskutinėj vietoj“.

Siųstuvus galima naudoti ir toli neskrendančių paukščių tyrimams, pvz., uždėję siųstuvėlį pelėdai sužinojome, kaip toli nuo inkilo ji skrenda, kokio miško ploto reikia vienai pelėdų porai gyventi. Žinoma, tokie tyrimai nėra pigūs, tad kviečiame visus, kam įdomu, prisidėti paremiant ir stebėti, kaip tie paukščiai keliauja – visą informaciją, jų kelionės žemėlapius, daug informacijos apie rūšis keliame į „Padėkime ereliams“ „Facebook“ puslapį. Naujausios technologijos pakeitė paukščių ir apskritai gamtos tyrimus. Ar Lietuva neatsilieka šiuo aspektu? Technologijų raida leidžia tyrinėti tuos klausimus ir momentus, kurių iki šiol tiesiog negalėjome žinoti, tai atveria visai naują žinių lauką – tiek žinių apie ekologijos subtilybes, tiek nykstančių rūšių apsaugai svarbių dalykų. Kitos technologijos, prieinama įranga tiesiog padeda kasdieniuose tyrimuose, prideda komforto ar palengvina juos. Iš tiesų galime didžiuotis, kad Lietuvoje technologijos gana greitai ir lengvai randa kelią. Štai ir mūsų ereliams dedami siųstuvai sukurti ir pagaminti Lietuvoje. Čia pagamintais siųstuvais paženklinti paukščiai skraido visame pasaulyje.

96

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Kalbant apskritai apie gamtininkės kelią, jame turbūt yra ne tik malonių akimirkų, bet ir daug fizinio ir emocinio krūvio, bandymų ginti interesus to, kuris pats apsiginti negali. Kaip tai išgyveni, įveiki? Tikriausiai kiekviena specializuota sritis turi savo iššūkių, savo antrą, tamsesnę, pusę. Tyrimai gamtoje taip pat. Būtent gebėjimas „susikalbėti“ su ta tamsesne puse ir nulemia, gali tai daryti ar negali – vien žavesio ir džiaugsmo maloniais dalykais neužtenka. Pagrindiniai aspektai įvardyti klausime – fizinė specifika, kurią jau minėjau (ne kiekvienas gali būti tamsoje, dirbti naktimis ar nereguliariu ritmu, lipti į medžius ir pan.), taip pat ir nefiziniai momentai – daug vienatvės, sudėtingo suderinimo su įprastu sociumo gyvenimu. Sudėtinga ir ta dalis, kad toks darbas, tyrimai tiesiogiai neneša lengvai pamatuojamos praktinės naudos žmogui, o kainuoja, tad visada yra „paskutinėj vietoj“. Sunkūs būna darbo momentai, kai kyla gamtosaugos ir gamtonaudos priešprieša, kai bandai atstovauti pasisakyti negalintiems. Na, bet ši dalis juk labiau apie žmones, o ne gamtą. Įveikti, išgyventi tai... Yra toks geras posakis – „jei gali nedaryti, tai nedaryk“. O štai jei negali, jei turi iš vidaus, kas stumia, traukia, skatina, tada eini ir darai – kartais lengvu

Lėtai  //  2020 vasara


žingsniu, kartais permąstydamas visus tuos iššūkius, bet vis tiek jausdamas tikslą. Padeda kolegos, kurie patys būdami tame, gerai supranta specifiką ir tiesiog galima pasidalyti. Na, ir žinoma tas vienumos laikas gamtoje – tyloje viską išbūni, išgalvoji, vakaro, nakties ar ankstaus ryto žavesys gamtoje nuramina, sužavi gražiais vaizdais, atradimais, maloniais nutikimais. Su šeima gyveni Labanoro girioje. Kiek miškas yra svarbus tavo poilsiui, pabuvimui su savimi? Gimiau ir didžiąją gyvenimo dalį praleidau girioje – ne tik augau, bet ir grįžau ten dirbti. Dabar su dukra gyvename Molėtuose, kur

čia pat už miesto prasideda Labanoro giria, daug laiko leidžiame ir mano gimtame kaime. Esu gyvenusi Vilniuje – nors miestas turi daug privalumų, tačiau bendras fonas, tempas, triukšmas bent jau mane ilgainiui labai vargino, o gyvenimas arčiau gamtos žymiai ramesnis ir suteikia galimybę labai greitai atsidurti miške, prie ežero, pelkėj. Kartais tikslingai, kažką tikrinant, ieškant, stebint, kartais tiesiog be tikslo išeinant ir dairantis. Mano tiek darbo dalis, tiek hobis sukasi gamtoje, ypač pavasarį–vasarą, tai to pasibuvimo netrūksta, didesniais iššūkiais tampa atrasti laiko draugams, renginiams, elementariam fiziniam poilsiui. Pastebėjau, kad darbo gamtoje dalis suteikia galimybę ramiai

G amtosaugininkė G intarė G raš y tė – sužavėta pelėd ų pasaulio

97


Erelių keliones galite stebėti feisbuko paskyroje „Padėkime ereliams“, o apie pelėdas daugiau sužinoti feisbuko paskyroje „Kas spokso iš uokso“.

Padėkime ereliams

Kas spokso iš uokso

apsvarstyti „kompiuterinius“ darbus ir dažnai rasti efektyvų sprendimą. Apskritai, manau, kiekvienas turi atrasti savo balansą, kiek jam reikia buvimo gamtoj, ramybės, kiek bendravimo, pramogų, žmonių – dabar gyvename laikais, kai visa tai tikrai galima suderinti. Beje, šiuo žurnalo numeriu norėtume įkvėpti jaunas mergaites ir merginas nebijoti rinktis darbų ir hobių, susijusių su gamta. Gal turi kokį patarimą toms, kurios domisi gamta? Geriausias patarimas, kurį pati esu gavusi ir kuris man išties padėjo, – „jei gali nebūt gamtininke, tai nebūk“. Ištari sau garsiai, ir turi

98

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

atsakymą, kaip ten iš tiesų viskas yra. Ir ne, tai nereiškia, kad viskas bus lengva ir niekada nebus abejonių, kaip ir nereiškia, kad viskas vien klampu ir sudėtinga. Tai reiškia, kad tu jauti, jog tai tavo kelias. O jei nejauti? – Bandyk. Gyvenimas periodiškai duoda progų – vieniems pasitikrinti, ar tikrai eina teisingai, kitiems – persigalvoti, pakeisti kelią. Reikia ne tik kad nebijoti rinktis darbų, hobių, kurie traukia, bet lygiai taip pat nebijoti ir atsisakyti, keisti, ieškoti. Tokie sprendimai niekada nebūna vienkartiniai visam gyvenimui, o daugiau – visą gyvenimą besitęsiantis procesas. Stenkitės, kad tame procese „noriu“ visada būtų nemažesnis už „reikia“.   //

Lėtai  //  2020 vasara


Mums svarbi jūsų parama, padedanti tęsti pradėtus mūsų darbus saugant ir atgaivinant erelių populiacijas Lietuvoje.

1,2 %

GPM

1,2 % GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO (GPM) Galite pervesti iki 1,2 proc. savo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio sumos mūsų fondui.

TIESIOGINĖ PARAMA Į FONDO SĄSKAITĄ Galite pervesti savo skiriamą paramą tiesiogiai į mūsų fondo paramos sąskaitą.

Išsamią informaciją apie paramos galimybes rasite

www.padekime-ereliams.lt/parama

G amtosaugininkė G intarė G raš y tė – sužavėta pelėd ų pasaulio

99


PATIRTIS

Išeiti

LINOS EVER tekstas Linos Ever ir „Unsplash“ nuotraukos

Berlyne gyvenanti rašytoja, žurnalistė ir gidė Lina Ever veda ekskursijas ne tik po daugiakultūrį Berlyną, bet ir organizuoja pėsčiųjų žygius Dailininkų keliu Saksonijoje. Savo vaikščiojimo patirtį aprašė knygoje „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“. Rašytoja pastebi, kad ėjimas yra kaip meditacija, o einantys „atsiskleidžia, nusilupa kaip svogūnai, užpildo save gamtos garsais, kvapais ir vaizdais ir grįžta sklidini. O grįžę jau žino, kad Kelias gali gydyti“.

M

ano ėjimo batams jau šešeri metai. Per tą laiką jie penkis kartus pabuvojo Alpėse, buvo užlipę net ant Monblano priekalnių, jie laipiojo ledynais ir tarpekliais, šokinėjo per balas ir akmenis srauniose kalnų upėse, klampojo miškų keliukais ir nuobodžiaudami ėjo vieškeliais aplink Berlyną. Jie šešis kartus nuėjo Dailininkų keliu Saksonijoje, kur dešimtis,

100

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

o gal net šimtus tūkstančių kartų lipo laipteliais aukštyn ir žemyn. Be jų aš nebūčiau parašiusi knygos „Kelyje“ ir nesupratus ėjimo magijos. Be jų aš nebūčiau galėjusi savo atradimais dalintis su kitais. Žiūriu į juos suvargusius, suklypusius, nuspurusiais raišteliais, nuklaipytais užkulniais, nuspardytomis nosimis ir prisimenu daugiau nei vartydama nuotraukas

Lėtai  //  2020 vasara


Šiame perteklinės informacijos ir perteklinio bendravimo amžiuje klaidžioti miško takeliais yra pati didžiausia laisvė. Eiti be žemėlapių, be laikrodžių, be tikslo, be bendrakeleivių – neišpasakyta prabanga.


Nauji batai piktdžiugiškai šypsosi. Jie brangesni ir patogesni, bet jie dar nieko apie mane nežino. Mums reikės praeiti visas bendravimo fazes, kaip su žaviu nepažįstamuoju, kurį norime įsileisti į savo gyvenimą.

telefone. Ir žinau, kad jie pažįsta mane geriau už mano artimuosius – jie žino, kur aš suklupau, o kur ėjau pasišokinėdama, kur išsigandau, o kur įveikiau visus sunkumus. Jie žinojo, kur man skauda, kur nepatogu, o kai užlipdavau ant viršūnės ir jausdavausi pasaulio nugalėtoja, jie spusteldavo kurioje nors vietoje ir aš kaip mat suprasdavau, kad turiu sugrįžti ant žemės. Jie klausėsi mano pokalbių su nepažįstamaisiais, o kartais man rodėsi, kad jie girdėjo mano mintis, nes nunešdavo mane ten, kur tuo metu troško mano širdis.

102

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Tiek kartų laimingai sugrįžusi jutau jiems dėkingumą. Juk kiekvienas žygeivis pasakys, kad svarbiausias palydovas kelionėje – geri batai. Jais pasitikėti turi taip pat, kaip alpinistai pasitiki bendrakeleiviais, pririštais prie tos pačios virvės. Dėkinga buvau jiems net tada, kai stovėjo batų lentynėlėje, nes jei ne jie, nebūčiau taip dažnai savęs klaususi, ar ne laikas išeiti į Kelią. Skirdamasi su jais jaučiuosi lyg atsisveikindama su šeimos nariu. Galvoju, kad jie daug labiau nusipelnę stovėti sekcijoje, nei dukart metuose naudojami krištolo dubenys.

Lėtai  //  2020 vasara


Įrėminti jie prikaustytų mano žvilgsnį ilgiau nei vestuvinė nuotrauka. Nes jie pasakoja ne apie šventę, o apie gyvenimą, apie kartu nueitą kelią ir įveiktus sunkumus. Jie primintų, kad nuospaudos užgyja, o baimes galima nugalėti, kad svaiginti gali tiek aukštis, tiek tarpekliai, kad nuovargis gali būti toks saldus, o pergalės visai nesvarbios. Nauji batai piktdžiugiškai šypsosi. Jie brangesni ir patogesni, bet jie dar nieko apie mane nežino. Mums reikės praeiti visas bendravimo fazes, kaip su žaviu nepažįstamuoju, kurį norime įsileisti į savo gyvenimą.

Pradžioje bus flirtas, atsargūs žingsneliai, pradžioje įsitikinsime, ar tinkame vienas kitam ir ar norime kartu leistis į nuotykį. Turėsime nueiti nemažai kilometrų, kol galėsime vienas kitu pasitikėti. Prisipažinsiu, savotiškai vilioja ši nauja patirtis. Kaip ir naujas patogesnis automobilis ar modernesnis telefonas. Bet žinau, kad atsisveikindama su senais batais, jausiuosi lyg veždama užmigdyti mylimą augintinį. •

I š eiti

103


Paskutinę praeitos vasaros dieną nusitraukiau kairės čiurnos raiščius. Visiškai. Trūko kapsulė, audiniai, kraujagyslės ir visa kita, kas laiko koją ir leidžia jai atsiremti į žemę ir apie ką net nesusimąstome, kol esame sveiki. Tris savaites koja buvo gipse, dar tris – įtvare, ir tik paskui pradėjau iš naujo mokintis vaikščioti. Pirma reikėjo išdrįsti priminti pėda, paskui – drąsiai žengti žingsnį ir išmokti laikyti pusiausvyrą. Pirmus žingsnius dėliojau susikaupusi kaip vaikščioti besimokantis vaikas. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad laukia toks ilgas kelias, kol vėl galėsiu

104

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

žingsniuoti ir jausti malonumą, o ne įtampą. Tiesą pasakius, turėjo praeiti lygiai šeši mėnesiai po traumos, kol kojos ėmė vėl mane laikyti. Visus tuos šešis mėnesius nieko kito taip stipriai nenorėjau, kaip išeiti į kelią. Naktimis net sapnuodavau, kaip braunuosi pro krūmynus, kaip lipu į kalną, kaip einu kalno ketera ir skaičiuoju žvaigždes danguje. Kaskart, kai žvilgsnis užkliūdavo už kuprinės ar kelioninių batų, akyse tvenkdavosi ašaros. Nes supratau, kad eiti man yra taip pat svarbu, kaip kvėpuoti, valgyti, mylėtis. Kad jausti

Lėtai  //  2020 vasara


Kaskart, kai žvilgsnis užkliūdavo už kuprinės ar kelioninių batų, akyse tvenkdavosi ašaros. Nes supratau, kad eiti man yra taip pat svarbu, kaip kvėpuoti, valgyti, mylėtis.

kojų raumenų skausmą – tai suprasti, kad esi gyvas. Ir kad noras išeiti į kelią gelbsti net ir tomis akimirkomis, kai gyvenimas pasirodo beprasmis. Visus tuos šešis mėnesius aš planavau naujus maršrutus: studijavau žemėlapius, skaičiau kelionių vadovus, žiūrėjau „YouTube“ filmukus, vaikščiojau su „Google Maps“, o po to netgi sapnuodavau tas vietas, kuriomis nepraėjau. Ir tada, kai jau buvau pasiruošusi, atėjo karantinas. •

Noras eiti ateina kiekvienam skirtingu metu. Kartais esame priversti išeiti, o kartais renkamės savo valia. Pavyzdžiui, laikas išeiti iš tėvų namų, nusibodusio darbo, nepavykusių santykių, išaugto buto ateina savaime ir priverčia mus pajudėti. Kartais į Kelią mus išveda draugai, kartais vidinis balsas, o kartais – tiesiog lemtingi atsitiktinumai. Iš tiesų, dažnai geriausi dalykai ateina atsitiktinai ir tik priėmęs juos pamatai, kad jie nebuvo atsitiktiniai. Ir kartais norėjimas išeiti neturi jokių objektyvių priežasčių – jis, kaip ir kitos svajonės, tiesiog gimsta kažkur viduje ir auga,

I š eiti

105


Kartais į Kelią mus išveda draugai, kartais vidinis balsas, o kartais – tiesiog lemtingi atsitiktinumai. Iš tiesų, dažnai geriausi dalykai ateina atsitiktinai ir tik priėmęs juos pamatai, kad jie nebuvo atsitiktiniai.

jei juo patiki ir leidi augti. O kai ateina laikas, atsiranda ir tinkamas kelias, ir tinkamas laikas, ir tinkami bendrakeleiviai. Kiekvienam skirtingai ateina laikas ir išeiti iš šio pasaulio. Kartais pagalvoju, kad kai įsileidi ėjimą į savo gyvenimą, kai priimi jį kaip nuotykį, kai išmoksti žengti su vaikišku smalsumu, gal ne tokia baisi būna ir toji paskutinė kelionė. Gal mūsų kiekvienas žingsnis šiame pasaulyje yra ne kas kita, kaip treniruotės tam paskutiniajam ėjimui?

106

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Šiuo metu mes visi esame sustabdyti. Taip, galime išeiti pasivaikščioti aplink namus, bet juk sukti ratus po kamerą, kur esi priverstinai uždarytas, ir išeiti į kelią yra du skirtingi dalykai. Ir vis tik vaikščiojimas karantino laikotarpiu yra likęs vienas iš nedaugelio sportinės veiklos rūšių ir puiki psichologinė pagalba nuo įtampos ir nežinios kaistančioms smegenims. Bet išėjusi pasivaikščioti vis tiek svajoju apie Kelią. Išeiti į jį – reiškia patiems pasirinkti nežinomybę ir paklusti atsitiktinumams. Išeiti – reiškia įsiklausyti į visatos balsą. Išeiti – tai pasakyti „teesie tavo valia“. • Kai važiuoji traukiniu, automobiliu ar net dviračiu, tavo kelionė priklauso nuo tam tikrų, tavo valiai nepaklūstančių dalykų. Tik eidamas pėsčiomis esi visiškai laisvas. Gali judėti kaip nori, keisti planus, atsižvelgiant į objektyvias ir subjektyvias aplinkybes ir galvoti ką tik nori. Virš tavęs yra dangus, po tavimi žemė, o tu pats kelionės metu tampi visatos centru. Vieni, išsiruošę į žygį, tikisi surasti ir suprasti save. Kiti bando pabėgti nuo savo problemų. Treti – atskleisti nenumatytus talentus. Tiesa turbūt yra tai, kad išėjęs į Kelią, esi toks laisvas, kad trumpam palieki tą savo senąjį aš. Pokyčiai atsiranda tik sugrįžus, nes tada be jokių pastangų žinai, ko nori tavo kūnas ir tavo dvasia. Kai išmoksti orientuotis miške ir pasitikėti savimi, atsiranda ir žinojimas, kuria kryptimi eiti. Ėjimas man yra geriausia meditacija. Tu pamiršti kojas, jos pačios žino, kaip dėti žingsnius. Tu primiršti neatliktus darbus, šeimos narius, bereikalingus susitikimus. Tau nebesvarbu, kaip tu atrodai, nes nustoji save stebėti iš šono. Tau visai nesvarbu, ką kiti apie tave pagalvos, nes tu pats apie save nebegalvoji. Tik eini ir dairais, eini ir kvėpuoji,

Lėtai  //  2020 vasara



eini ir džiaugiesi. Esi čia ir dabar. Didžiuojiesi savimi, kad išėjai. Džiaugiesi, kad nieko neskauda. Džiaugiesi, kad užtenka to, ką turi kuprinėje. Tiesiog esi laimingas tuo metu, kai eini. Keliauja tavo kūnas, jis dėlioja kojas, treniruoja raumenis ir jaučia smagų nuovargį. Keliauja tavo dvasia, ji godžiai geria visus vaizdus, garsus, emocijas. Keliauja tavo protas, jis smalsiai dairosi, skaito iškabas, kalbina žmones. Kartais apima jausmas, kad visi jie keliauja atskirai, kiekvienas stengiasi pamaitinti savo poreikius, o į vienį sukrenta tik tau parėjus namo.

Išėjęs į Kelią, esi toks laisvas, kad trumpam palieki tą savo senąjį aš.

• Pirmą dieną, kai einu su grupe nepažįstamų keliautojų, klausausi šurmulio. Visiems viskas nauja, visi nori kalbėti, pažindinasi su keliu, su savo kojomis, vieni su kitais. Jie aikčioja, grožisi, fotografuoja, klausinėja. Ir tikrai, žingsniuojant Dailininkų keliu, tu be jokio apšilimo pačią pirmą dieną esi įmetamas į užburtą mišką, kuriame vaizdai laiko prikaustę visą tavo dėmesį. Nieko jiems nesakau, nes žinau, kad prireiks dar kelių dienų, kol jie pajus save – savo kojas, savo mintis, savo jausmus. Būna, kad paprašau kurį laiką eiti tylint. Tada daug kas nustemba, kaip gera kartu tylėti ir kaip aiškiai paskui pradedi girdėti savo mintis. Arba paprašau kelias valandas nefotografuoti. Dažniausiai po to jie sakosi, kad tie nenufotografuoti vaizdai įsiminė geriausiai. Man smagu stebėti, kaip po penkių žygiavimo dienų žmonės pasikeičia. Jie atsiskleidžia, nusilupa kaip svogūnai, užpildo save gamtos garsais, kvapais ir vaizdais ir grįžta sklidini. O grįžę jau žino, kad Kelias gali gydyti. •

108

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Senovės dervišai sukdamiesi įeidavo į transą, šamanai – mušdami būgną, šiuolaikinės raganos – skambindamos gongais, o visi, patyrę vaikščiojimo malonumus, žino, kad tai galima pasiekti ir ritmingai dėliojant kojas. Apsvaigti galima klausantis patankėjusio savosios širdies plakimo ir įkvepiant dalį visatos į plaučius. Pajusti, kaip susilieji su giria ir tampi mažu jos gyventoju, nežinia kur skubančia skruzdėlyte. Šiame perteklinės informacijos ir perteklinio bendravimo amžiuje klaidžioti miško takeliais yra pati didžiausia laisvė. Eiti be žemėlapių, be

Lėtai  //  2020 vasara


laikrodžių, be tikslo, be bendrakeleivių – neišpasakyta prabanga. Tai laikas sau. Kai tik pajuntu, kad man trūksta laiko sau, einu ne į grožio salonus ar parduotuves, bet į mišką. Kuo prastesnis oras, kuo sunkesnis kelias, kuo daugiau nepatogumų, tuo labiau norisi save apsikabinti. Todėl manau, kad ne grožio kabinetuose, ne meditacijų kambariuose ir SPA centruose, o tik žingsniuodamas mišku išmoksti save mylėti ir priimti su visais trūkumais. Galbūt šių metų pauzė buvo reikalinga, kad išaugtų noras judėti ir įsiklausyti į savo

žingsnius. Galbūt ištvėrę tiek nežinomybės dienų, su malonumu leisimės į kelio nuotykį ir būsime atviresni, mažiau planuojantys ir labiau pasikliaunantys savo jėgomis. Galbūt šiemet atrasime gamtoje daug takų ir takelių, galbūt jais vaikščiodami ir savyje numinsime naujus kelius ir užtiksime neatrastų rojaus kampelių. Ir galbūt vaikščiodami po savo šalį suprasime, kad mums nereikia egzotiškų kraštų, spalvotų jūrų ir snieguotų viršukalnių, kad rastume kelią į savo širdį.  //

I š eiti

109


#ATRANDULIETUVĄ

„Medaus namai“: trečioji bitininkų karta

L A I M O N A S I R J Ū R AT Ė G A LVO N A I Kalbėjosi Dalia Smagurauskaitė, nuotraukos iš asmeninio archyvo ir „Canva“

Laimono ir Jūratės Galvonų gyvenimas nuo balandžio iki rugsėjo bėga bityne Zarasų rajone. Šeima puoselėja gilias bitininkystės tradicijas, perimtas iš Laimono senelio, ir skiepija savo vaikams. Apie bites, bičiulystę ir pagal mamų receptus kuriamus medaus produktus papasakojo Jūratė.

Prisistatote kaip trečios kartos bitininkai. Papasakokite, kaip bitės atsirado jūsų šeimoje? Laimono šeimos bitininkavimo istorija prasidėjo daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų, kai kaimynas seneliams vestuvių proga padovanojo bičių šeimą su visu aviliu, tardamas: „Nuo šiolei bičiuliausimės“. Seneliai gyveno atokioje sodyboje, apsuptoje

110

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

miškų, Dervinių kaime, Zarasų rajone, ten sąlygos bitėms laikyti buvo labai palankios. Simboliška, kad dalis mūsų bityno avilių tebestovi toje pačioje vietoje, kur prieš daugiau kaip pusę amžiaus bitininkavo senelis. Būdamas vaikas Laimonas su džiaugsmu lėkdavo padėti seneliui prie bičių. Seneliui iškeliavus anapilin, bitininkauti ėmėsi Laimono tėtis.

Lėtai  //  2020 vasara



Simboliška, kad dalis mūsų bityno avilių tebestovi toje pačioje vietoje, kur prieš daugiau kaip pusę amžiaus bitininkavo senelis.

Tačiau Laimonas studijavo Vilniuje, ten dirbo, o tada gyvenimą sostinėje iškeitė į nuošalų Lietuvos kampelį ir bityną. Ar buvo sunku apsispręsti, kokia buvo draugų ir artimųjų reakcija? Baigęs mokyklą Laimonas studijavo inžinerijos mokslus Kaune ir Vilniuje, vėliau dirbo gamybos direktoriumi gamykloje, tačiau nuo vaikystės jaučiama meilė ir trauka gamtai vis

112

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

stiprėjo. Sulaukęs trisdešimties suprato, kad nori keisti savo gyvenimo kryptį ir grįžti prie bičių. Žmonos Jūratės palaikomas ėmėsi įgyvendinti svajonę – kurti savo bityną, elektroninę parduotuvę. Nuo pat pradžių turėjome viziją pateikti bičių produktus kitaip – paskatinti žmones juos vartoti ne tik susirgus, bet ir kasdien, dovanoti vieni kitiems įvairių švenčių proga kaip šilumos, jaukumo simbolį.

Lėtai  //  2020 vasara


Dabar nuo balandžio iki rugsėjo mėnesio mūsų šeimos gyvenimas bėga bityne, Zarasų rajone, gamtos apsupty. Artimi draugai žavisi šeimos veikla, ją palaiko, lankosi bityne, klausosi pasakojimų apie įstabų bičių pasaulį – neretai ši tema tampa pagrindinė vakarėliuose. Nors, neslėpsime, vos pradėję veiklą abejonių dėl paliktos karjeros, saugių darbo vietų esame išgirdę.

Bitės senojoje lietuvių kultūroje turi ypatingą vietą. Ar jūsų šeimoje išlaikytos senosios tradicijos, pasakojimai? Sakoma, kad prie bičių geriau neiti susinervinus, piktam, kita vertus, mums bitės – geriausia meditacija ir ramybės oazė. Jei nueini prie jų prasčiau nusiteikęs, nuotaika, įkišus rankas į avilį, iškart pasitaiso. Dar senelis sakydavo, kad bitininkas negali būti

„ M edaus namai “ : trečioji bitinink ų karta

113


blogas žmogus, kad pas tokius bitės negyvena – pabėga. Senelis perdavė pagarbą bitėms. Na, ir, žinoma, kalbiniai dalykai, kad bitės miršta, kaip ir žmogus, ne gaišta kaip kiti gyvūnai. Mums labai graži ir senoji bičiulystės tradicija. Bičiulystė – lietuviškas žodis, neverčiamas į kitas kalbas, reiškiantis unikalų dalyką – draugystę tarp bitininkų (senovėje medumi, o šiais laikais idėjomis besidalinančių). Bičiulystė, arba draugystė per bites, yra senosios Lietuvos kultūros palikimas. Džiaugiamės turėdami tikrų bičiulių tarp bitininkų. Kokio dydžio dabar yra jūsų bitynas ir ar turite pagalbininkų? Šiuo metu mūsų bityną sudaro 250 bičių avilių. Bityno veikloje dalyvaujame visa šeima. Taip pat turime du nuolatinius pagalbininkus. Vasarą prie darbų mielai prisijungia ir vyresniųjų klasių moksleiviai. Kaip atrodo bitininko metai – kada darbo mažiausiai, kada pats darbymetis? Darbai bityne pradedami balandžio mėnesį – bičių šeimos ruošiamos naujam medunešio sezonui, nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio darbai bityne patys aktyviausi: vyksta medunešis, renkamas derlius, auginamos bičių motinėlės. Rugsėjį bitės ruošiamos žiemos poilsiui. Turime elektroninę parduotuvę, kurioje prekiaujame bičių produktais, medaus skanėstais, medaus dovanomis. Ten darbai nenutrūksta visus metus: pavasario ir vasaros mėnesiais ruošiamos vestuvių, krikštynų dovanos, rudens ir žiemos mėnesiais – verslo, kalėdinės dovanos. Esame pasiskirstę darbais: Laimonas bitininkauja, o aš rūpinuosi elektronine parduotuve, klientais, rinko­ dara.

114

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Kaip pasikeitė bitininkystė per kelias dešimtis metų? Ar šią sritį pasiekė kokios nors naujovės, o gal bitininkų sumažėjo? Bitininkystė pasidarė modernesnė, joje atsirado nemažai šiuolaikinių technologijų, leidžiančių prižiūrėti kur kas didesnį skaičių šeimų per trumpesnį laiką. Tačiau dėl darbo specifikos (reikia fizinės jėgos, kruopštumo, kantrybės, atkaklumo) bitininkų skaičius tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje mažėja. Bitininkystė jums – profesija ar gyvenimo būdas? Kaip jau minėjome, bitininkystė – fiziškai sunkus darbas, reikalaujantis kantrybės, atidumo, stropumo, neturėdamas pašaukimo vargu ar ilgai bitininkausi. Tai ir hobis, ir gyvenimo būdas, ir mylima veikla. Pastaruoju metu buvo parašyta ne viena knyga, kurioje kalbama apie ypatingą bičių svarbą mūsų planetai. Kodėl reikia saugoti ir perduoti bitininkystės tradicijas iš kartos į kartą? Ar jas perduosite savo vaikams? Bitė – labai svarbi žemės ūkiui kaip augalų apdulkintoja. Tačiau pasaulyje vis dažniau pasitaiko bičių nykimo atvejų, tai kelia didelį susirūpinimą mokslininkams. Bičių nykimas – reiškinys, kai iš avilio dingsta visa bičių šeima. Spėjama, kad bites nualina monokultūros, purškiami laukai, ligos, bičių erkės. Labai tikimės, kad mūsų vaikai nebus abejingi bitininkystei, kad galėsim jiems perduoti gražią šeimos tradiciją. Praeitą vasarą vienuolikmetis Mangirdas ir devynmetė Mingailė pareiškė norą turėti savo bičių. Iš tėčio gavo dovanų po avilį, juos patys nusidažė, išpiešė ir įkėlė bičių šeimas.

Lėtai  //  2020 vasara


Medus ir bičių produktai laikomi ypač vertingais sveikatai. Ar turi kokį nors su tuo susijusį ritualą, su kuriuo prasideda kiekviena diena? Mūsų rytas prasideda nuo puodelio šilto vandens su šaukšteliu medaus ir kava, geriama tik su medumi. Stengiamės kuo mažiau vartoti pridėtinio cukraus, tad kur įmanoma jį

keičiame medumi. Vakare visa šeima turime tradiciją susirinkti prie stalo, ant kurio dega bičių vaško žvakė (kaip žinoma, bičių vaško žvakės harmonizuoja, atpalaiduoja, valo erdvę ir mintis), ir gerti arbatą – kas mėgsta medaus arbatą su uogomis, kas – su imbieru ir citrina. Dalinamės dienos įspūdžiais, džiaugsmais ir rūpesčiais.

„ M edaus namai “ : trečioji bitinink ų karta

115


116

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


Tarp jūsų siūlomų produktų – ne tik tradicinis medus, bet ir naujovės, pavyzdžiui, medaus skanėstai su šalčiu džiovintais svarainiais. Kaip gimsta šios idėjos ir receptai? Tradicijas deriname su naujovėmis: siūlome paragauti ne tik jau visiems įprastų bičių produktų – medaus, bičių duonos, žiedadulkių, bet ir įvairių skonių medaus skanėstų su šalčiu džiovintais (liofilizuotais) svarainiais, žemuogėmis, avietėmis, mėlynėmis, šaltalankiais, čiobreliais, imbierais bei citrinomis ir taip toliau. Skanėstai ne tik gardūs, bet ir sveiki, kupini vitaminų, 100 proc. natūralūs, juose nėra dažiklių, sintetinių kvapų, pridėtinio cukraus. Naujus receptus kuriame visa šeima, kartu degustuojame, svarstome, ar patiks mūsų pirkėjams ar ne. Kai kuriuos receptus perėmėme iš savo mamų – medaus su svarainiais ar su imbierais ir citrinomis. Ar galima apsilankyti jūsų bityne, galbūt siūlote edukacinių programų vaikams ir suaugusiesiems? Taip, mes su mielu noru priimame lankytojus – tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Šiltuoju metų laiku, iš anksto susitarus, bityne vedamos ekskursijos, šimtametėje klėtelėje įkurtame stikliniame avilyje galima stebėti bičių gyvenimą, pamatyti ir pačiupinėti bitininkystės įrankių, išsilieti bičių vaško žva­ kučių.   //

Apie Laimono ir Jūratės Galvonų bityną, jų siūlomas ekskursijas ir natūralius produktus sužinoti galite

www.medausnamai.lt

„ M edaus namai “ : trečioji bitinink ų karta

117


#ATRANDULIETUVĄ

Bičių pasaulis

Bičių pasaulis įdomus ir paslaptingas, todėl siūlome išbandyti bičių terapiją, susipažinti su bitininkyste keliaujant po Lietuvą, pabandyti bičių produktų ar tiesiog pažiūrėti įspūdingą filmą.


ŽIDRŪNO JAPERTO BITYNAS Radviliškio r. www.zidrunobitynas.lt

„ K A L N I AU S S O DY BA “ Kretingos r. www.kalniaus-sodyba.lt

Šioje sodyboje siūlomos kelios su bitėmis susijusios sveikatinimo procedūros. Pirmiausia, tai – bičių terapija arba apiterapija. Ši terapija padeda atsikratyti streso, nurimti, subalansuoti mintis ir emocijas. Apiterapija vyksta gulint specialiame namelyje, po kuriuo dūzgia tūkstančiai bičių (atviro kontakto su bitėmis nėra, o namelis sukurtas taip, kad pasiektų bičių skleidžiamos mikrovibracijos, kvapai ir šiluma). Per ją vyksta kelios skirtingos terapijos. Pavyzdžiui, aromaterapija – avilio skleidžiamas kvapas prisotintas propolio, vaško ir fitoncidų (antimikrobinių savybių turinčios medžiagos). Aromaterapija vyksta kambarėlyje, į kurį pro nedideles skylutes iš avilio sklinda kvapai. Stiprinamas imunitetas. Bičių masažas – gulint specialiame namelyje bičių keliama vibracija veikia kaip masažas, per jį atkuriama nuolatinių stresų kamuojama nervų sistema, žmogaus biolaukai, suaktyvėja kraujotaka. Rekomenduojama vieno seanso trukmė – valanda, tačiau jau po pusvalandžio gulintysis pajus vibracijų ir šilumos poveikį. Apiterapiją galima išbandyti nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos.

Radviliškio rajone esantis Židrūno Japerto bitynas pirmąjį bičių terapijos namelį pastatė dar 2014 m., šiuo metu veikia 2 bičių terapijos nameliai. Bičių terapija vyksta minėtuose bičių nameliuose, suprojektuotuose pagal specifinius reikalavimus ir pastatytuose ant bičių gyvenamų avilių. Nameliuose įrengta po du gultus, jie pridengti lengvais apklotais, po kuriais savo įprastą gyvenimą gyvena darbščiosios bitelės. Jos tikrai nesugels, mat gultuose esančios skylutės uždengtos specialiomis grotelėmis. Norint pajausti tikrąjį bičių gydomąjį poveikį, rekomenduojama ramiai įsitaisius ant gulto bičių namelyje praleisti bent valandą. Bičių terapija padės atsipalaiduoti, atsikratyti streso, įtampos, pagerins širdies, kvėpavimo takų veiklą.

119


DREVINĖS BITININKYSTĖS PA Ž I N T I N I S TA K A S Varėnos r. http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt

BITININKYSTĖS MUZIEJUS Ignalinos r. www.biciumuziejus.lt

Stripeikių kaime, Aukštaitijos nacionaliniame parke, įsikūręs Senovės bitininkystės muziejus. Kodėl būtent čia? Sakoma, kad kalvota ir nepaprastai graži žemė čia nelabai tinkama žemdirbystei, todėl senovėje vietiniai medžiojo, žvejojo, rinko miško gėrybes, užsiėmė amatais ir, žinoma, laikė bites. Stripeikiai laikomi seniausiu parko kaimu, paminėtu dar 1357 m., o jo gyventojai vėlesniais amžiais duoklę Vilniaus vyskupui mokėdavo medumi ir vašku. Senovinės bitininkystės muziejus pradėtas kurti daugiau nei prieš 40 m. Tauragnos upelio pakrantėje, stovėjusioje sodyboje. Dabar muziejaus teritorijoje yra 5 pastatai su atnaujintomis ekspozicijomis (rekonstrukcijos darbai dar nebaigti), kurios pasakoja apie bites ir bitininkystę kvapais, garsais, skaitymu, skoniu, kvapais. Tiek mažiems, tiek dideliems lankytojams siūlomos 9 edukacinės programos, degustacijos. Muziejaus teritorijoje taip pat gyvena ir 13 bičių šeimų. Per metus Senovės bitininkystės muziejuje apsilanko daugiau nei 20 tūkst. lankytojų. Muziejus labai svarbus skleidžiant žinią apie bičių ir bitininkystės svarbą, ekologinės bitininkystės principus. Čia kasmet rugpjūčio 15 d. vyksta medkopio pabaigos šventė.

120

Musteikos kaimo apylinkėse (Varėnos r.) įrengtas pažintinis takas, supažindinantis su drevine bitininkyste. Jame galima išvysti drevėtas pušis, primenančias vieną iš seniausių šio krašto verslų, pamatyti tik Musteikos apylinkėms būdingą smėlio kalvelių ir nedidelių pelkučių mozaiką. O Musteikos kaime veikia Drevinės bitininkystės ekspozicija. 2006 m. kaime buvo įkurtas senovinių kelminių avilių bitynas, o aplinkinių miškų drevėse apsigyveno bitės. Dabar bityne galima pamatyti, kaip kelminiuose aviliuose prižiūrimos bitės, kaip tvarkomas medus ir vaškas. Taip pat galima pamatyti, kaip daromi kilminiai aviliai, nedideli aviliai – vabikai, skirti bičių spiečiams vilioti.


Natūralūs bičių produktai BIČIŲ DUONELĖ

FILMAS „MEDAUS ŠALIS“ (Honeyland, 2019) Filmą galima žiūrėti https://zmonescinema.lt

Daugybę kino apdovanojimų pelniusi dokumentinė juosta kritikų ir sinefilų vadinama užburiančio grožio dokumentika, kurią privaloma pamatyti. Ljubomiro Stefanovo ir Tamaros Kotevskos dokumentinis filmas pasakoja apie atokioje kalnų gyvenvietėje įsikūrusią Hatidzę Muratovą, gyvenančią ją supančios gamtos ritmu. Ji – viena iš nedaugelio Makedonijos laukinės bitininkystės tradicijos puoselėtojų, lyg lobių medžiotoja ieškanti medaus natūraliuose olų aviliuose. Iškopinėtą medų moteris nedideliais kiekiais parduoda artimiausiame miestelyje, kurį pasiekia keturias valandas keliaudama pėsčiomis. Tačiau viskas pakimba ant plauko šalia įsikūrus klajoklių šeimynai.

Tai žiedadulkės, kurias bitės suneša į korius ir ant jų sulipdo medaus sluoksnį. Bičių duonelės skonis primena ruginę duoną, pagardintą medumi. Šis bičių produktas pasižymi unikalia chemine sudėtimi: baltymais, A, E, C, D, K, PP ir B grupių vitaminais, karbono rūgšties dariniais, aminorūgštimis, daugybe mikroelementų ir t. t. Bičių duonelėje esantys fitohormonai padeda kovoti su senėjimu, duonelė pasižymi poveikiu nuo uždegimo, antiskleroziniu, antioksidaciniu poveikiu. Bičių duonelė tinka stiprinti imunitetui, širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai, mažinti cholesterolio kiekį kraujyje, gerinti virškinimą ir t. t.

BIČIŲ PIKIS (PROPOLIS) Tai sakingas produktas, kurį bitės renka iš lipnių medžių pumpurų, ūglių, augalų žiedų nektaro, sumaišo su savo seilėmis, o fermentai apvirškintą masę sumaišo su vašku. Bitės pikį gamina tam, kad sutvirtintų korius, užpildytų plyšius, dezinfekuotų. Bičių pikis yra natūrali skausmą malšinanti priemonė, turinti antibakterinių, nuo uždegimo, antivirusinių savybių, jis stiprina imuninę sistemą, stimuliuoja regeneracines organizmo funkcijas (greičiau gyja žaizdos, opos).

BIČIŲ PIENELIS Tai bičių darbininkių viršutinių žandų ir ryklės liaukų sekretas. Natūraliame bičių pienelyje yra apie 65 proc. vandens ir 35 proc. kitų medžiagų: baltymų, aminorūgščių, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų, hormonų bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Natūralus bičių pienelis gerina apetitą, skatina medžiagų apykaitą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gerina širdies darbą stiprina regėjimą, atmintį, mažina nuovargį, tolina senatvę, yra puikus antioksidantas ir turi daugybę kitų teigiamų savybių. Svarbu tai, kad žmogaus organizmas įsisavina apie 80 proc. pienelyje esančių medžiagų. 121


FILMAI

L AU K I N Ė

( „ W I L D “ )   2014

JANE

( „ J A N E “ )   2017

IMDb: 7,1  |  „Rotten Tomatoes“: 89 %

IMDb: 7,8  |  „Rotten Tomatoes“: 98 %

Aprašymas. Pagal rašytojos Cheryl Strayed biografinę atsiminimų knygą pastatytas filmas, kurį rodė ir kino festivalis „Kino pavasaris“, kalba apie tai, ką reiškia eiti ir kaip ėjimas gali išgydyti sielą, mintis ir net sudaužytą širdį. Holivudo aktorės Reese Witherspoon įkūnijama neseniai išsiskyrusi pagrindinė veikėja viena leidžiasi į legendinį, tačiau pavojingą kelią palei Ramiojo vandenyno pakrantę, kad atrastų pati save.

Aprašymas. Tai dar niekur nematyti kadrai iš Tanzanijos Gombė nacionaliniame parke 1960 m. filmuotos medžiagos apie šimpanzių tyrinėtoją, mokslininkę Jane Goodall. Tais metais jauna mokslininkė leidosi į pirmąją savo ekspediciją ir savo tyrimais sukėlė tikrą revoliuciją vyrų dominuojamame pasaulyje. Daugybėje kino festivalių pasirodęs filmas įvardytas kaip „kvapą gniaužiantis“ ir „prikaustantis dėmesį“.

Kur galima žiūrėti: „Amazon Prime“, „iTunes“

Kur galima žiūrėti: „Amazon Prime“, „iTunes“

S U S I T I K I M AI PASAULI O K RA ŠTE

VIENA KEISTA PLANETA

( „ E N C O U N T E R S AT T H E E N D O F T H E W O R L D “ )   2007

( „ O N E S T R A N G E R O C K ” )   2018 IMDb: 8,8  |  „Rotten Tomatoes“: 83 %

IMDb: 7,7  |  „Rotten Tomatoes“: 94 %

Aprašymas. Dar vienas po paties vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo dokumentinis filmas. Šį kartą – apie Antarktidą, kur jis nukeliauja ir apsigyvena didžiausioje amerikiečių mokslinėje stotyje Antarktidoje. Režisierius tyrinėja ne tik nepaprastą kraštovaizdį, bet ir tai, kas dedasi galvose čia gyvenančių mokslininkų, kurie nusprendė atsisakyti civilizacijos ir pasirinkti šią sunkią išgyvenimo patirtį, idant sužinotų daugiau apie Antarktidos gyvūniją ir gamtos stebuklus.

Aprašymas. Šis miniserialas yra filmo „Motina“ režisieriaus Darreno Aronofsky’io ir Holivudo aktoriaus Willo Smitho bendras kūrinys. Jame mūsų planetą kūrėjai kviečia pažinti per aštuonių į Žemę iš kosmoso žvelgusių astronautų akis. Serialas pasakoja Žemės susikūrimo istoriją, kuo ji ir joje gyvenančios būtybės yra ypatingos. Be visa to, šiame filme gausu vaizdų, kurie įkvepia įsimylėti mūsų planetą dar ir dar kartą. Kur galima žiūrėti: „Netflix“

Kur galima žiūrėti: „Netflix“, „Amazon Prime“, „iTunes“

122

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


FILMAI

V I RU NGA

( „ V I R U N G A “ )   2014

O K JA

( „ O K J A “ )   2017

IMDb: 8,2  |  „Rotten Tomatoes“: 100 %

IMDb: 7,3  |  „Rotten Tomatoes“: 86 %

Aprašymas. Kino festivalyje „Kino pavasaris“ rodytas dokumentinis filmas „Virunga“ siūlo širdį veriantį žvilgsnį į gobšumo žalojamus natūralios gamtos stebuklus Kongo Demokratinėje Respublikoje. Čia esantis Virungos nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą dėl parke gyvenančių nykstančių kalnų gorilų populiacijos, kurią visomis išgalėmis stengiasi apginti atsidavusi nacionalinio parko komanda.

Aprašymas. Dar prieš sukurdamas keturis „Oskarus“ pelniusią kino juostą „Parazitas“, Bongas Joonho sukūrė „Okja“ – filmą apie mergaitę, auginančią genetiškai modifikuotą superkiaulę. Šis filmas laikomas bene pirmuoju aplinkosauginos veiksmo filmu. Jame režisierius kviečia žiūrovus pasvarstyti: „Iš kur ant mūsų stalo atkeliauja mėsa?“ Nors filmo pagrindinė veikėja yra superkiaulė Okja, tai toli gražu ne dar viena „Disney“ kino juosta, o filmas su gilesne žinia.

Kur galima žiūrėti: „Netflix“

Kur galima žiūrėti: „Netflix“

Ž MO G U S GRI ZLI S

G IMĘ KINIJOJE

( „ G R I Z Z LY M A N “ )   2005

( „ B O R N I N C H I N A “ )   2017

IMDb: 7,8  |  „Rotten Tomatoes“: 92 %

IMDb: 7,2  |  „Rotten Tomatoes“: 85 %

Aprašymas. Vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo dokumentinis filmas apie Timothy’į Treadwellą ir Amie Huguenard – grizlių aktyvistus, apsigyvenusius su laukiniais grizliais Aliaskoje. 2003 m. šių gyvūnų nužudyti gamtos mylėtojai paliko daugybę valandų nufilmuotos medžiagos. Ją vėliau panaudojęs režisierius sukūrė filmą, atskleidusį tragišką šių žmonių likimą, bet taip pat ir jaudinančią iki širdies gelmių istoriją apie ekscentrišką žmogaus meilę laukinei gamtai.

Aprašymas. Šis „Disneynature“ išleistas filmas yra daugiau nei pasaka prieš miegą vaikams. Dokumentinio filmo kūrėjai seka paskui tris – didžiosios pandos, geltonosios beždžionės ir snieginio leopardo – šeimas ir pasakoja apie jų gyvenimus. Kvapą gniaužiantys vaizdai ir besikeičiantys kraštovaizdžiai (nuo bambukų giraičių iki snieguotų kalnų) daro šį filmą ypatingą, nes užfiksuoti šiuos kadrus itin sudėtinga.

Kur galima žiūrėti: „Netflix“, „Amazon Prime“, „iTunes“, „YouTube“

Kur galima žiūrėti: „Netflix“, „Amazon Prime“, „iTunes“

FILMAI

123


GYVŪNAI

Pirmykščio rojaus gyventojai. Šimpanzės, gorilos ir orangutanai

G A B R I E L Ė S Š TA R A I T Ė S tekstas ir nuotraukos

Mano pažintis su žmogbeždžionėmis prasidėjo 2013 m. vasarą, kai Borneo saloje džiunglių upe atplaukėme iki pirmosios orangutanų maitinimo stovyklos. Praėjome pro namukus, kuriuose gyvena nacionalinio parko reindžeriai ar žmonės, čia atvykstantys padėti juos tyrinėti. Iki orangutanų maitinimo platformos apie 1 kilometras. O tada – apima euforija. Blaškaisi tarp kelių orangutanų stebėjimo, tarp fotografavimo ir mėgavimosi vaizdu. Atrodo, kad nebus gana. Todėl iš karto atsiranda planas atvykti čia po metų, o paskui dar po metų. O tada dar didesnis noras susipažinti ir su tolimesniais orangutanų giminaičiais.

124

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara



Triukšmingos ir smalsios, protingos ir bendraujančios šimpanzės savo DNR yra panašiausios į žmones – sutampa net 98,8 proc. genų. Mums net jų kraują galima perpilti.

SESĖS AR PUSSESERĖS? Hominidams, arba didžiosioms žmogbeždžionėms, priklausome mes, žmonės, ir dar trys pošeimiai – šimpanzės (paprastosios ir mažosios, dar vadinamos bonobais), gorilos (kalnų ir lygumų) bei orangutanai. Palikime pirmuosius ir pakalbėkime apie tas tris – kuo jos panašios, kuo skiriasi, kodėl susitikus su bent vienu atstovu norisi susipažinti su visais. Visos žmogbeždžionės turi po 32 dantis, yra visavalgės (nors orangutangai ir gorilos gana retai tepaskanauja vabzdžių, užtat šimpanzės neatsisako ir smulkesnių gyvūnų mėsos), neturi uodegų, užtat geba atlenkti savo nykščius. Jos labiau pasikliauja rega nei uosle, suka lizdus miegui ir ilgai žindo savo mažylius. Visos laukinėje gamtoje išgyvena apie 40–50 metų, o zoologijos soduose – ilgiau. Šimpanzės ir gorilos gyvena Afrikoje, miškuose, žemyno centre nuo vakarų iki rytų. Jos apaugusios trumpais, šiurkščiais,

126

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

juodais gaurais. Nors yra plačiapetės bei ilgarankės, puikiai laipioja po medžius ir lygiai taip pat gerai jaučiasi ant žemės. Būdamos krumpliais vaikštantys keturkojai, jos eidamos keturiomis laiko savo riešus tvirtai, viršutinės jų kūno dalies svoris krenta ant krumplių. Kartais trumpus atstumus jos nueina dviem kojomis. Gorilos medžiuose praleidžia tik nuo 5 iki 20 proc. laiko, o šimpanzės 50–60 proc. Orangutanai yra vienintelės išlikusios Azijos didžiosios žmogbeždžionės. Suakmenėjusios iškasenos rodo, kad orangutanai kilę iš Afrikos, bet paskui paplito Azijoje, visada gyveno atogrąžų miškuose. Nors orangutanai kadaise gyveno visoje Pietryčių Azijoje ir Kinijoje, dabar jų yra likę tik Borneo ir Sumatros salose. Orangutanų plaukučiai reti, rausvai rudi, varijuoja nuo tamsiai rudos iki gelsvos spalvos. Orangutanai visą laiką praleidžia miškų skliaute, retai nusileidžia ant žemės, laikosi už medžių galingomis rankomis, kurios bene dukart ilgesnės už jų kojas.

Lėtai  //  2020 vasara


P R O T I N G O S I O S Š I M PA N Z Ė S Triukšmingos ir smalsios, protingos ir bendraujančios šimpanzės savo DNR yra panašiausios į žmones – sutampa net 98,8 proc. genų. Mums net jų kraują galima perpilti. Žodis „šimpanzė“ yra kilęs iš afrikiečių bantu kalbų grupės žodžio, tiesiog reiškiančio šią žmogbeždžionę. Šimpanzės dažniausiai gyvena laisvomis bendruomenėmis po trisdešimt ir daugiau. Šios bendruomenės nariai nekeliauja ir neieško maisto kartu, į pašalinius žiūri įtariai ir dažnai priešiškai. Balsingosios šimpanzės išleidžia aibę garsių šūkčiojimų ir riksmų, kad paskelbtų apie

savo buvimą, palaikytų ryšį, praneštų radusios daugybę prisirpusių vaisių, atbaidytų pašalinius. Stebėdamas jas dažniausiai jautiesi lyg audringame stadione per itin svarbias rungtynes. Kibale nacionaliniame parke (Ugandoje) mūsų sutikta šimpanzių grupė keliauja prie figmedžio. Figos kol kas neprinokusios, tačiau tai netrukdo visai gausiai jų kompanijai, gal dvidešimčiai žmogbeždžionių, praleisti tame medyje beveik tris valandas. Po medžiu nuobodžiaujantys stebėtojai iš pradžių bando pritraukti fotoaparatais geresnį vaizdą, paskui sutupia ar susėda ant išvirtusių medžių, šnekučiuojasi ir juokauja, kad

P irm y kščio rojaus g y ventojai . Š impanzės , gorilos ir orangutanai

127


jei šimpanzės nenusileis žemėn, mūsų palydovai neteks numatytų arbatpinigių. Gal tai nujausdami prižiūrėtojai išveda grupeles po šešis žmones apsižvalgyti aplinkui ir pagaliau sėkmė! Du jauni patinai paraudonintomis nuo prieš tai valgytos dirvos lūpomis nusileidžia ant žemės, sustoja ir pasikaso, leidžia mums pasidžiaugti ne tik keliomis sekundėmis žvilgsnio į savo giminaičius. Santykiai tarp šimpanzių labai audringi, bet jos visiškai nelaiko pykčio. Vyresnis patinas gali gerokai aplamdyti jaunesnius, tačiau jau po penkių minučių lyg atsiprašydamas už savo veiksmus ims glostyti nukentėjusįjį. Šimpanzės vienintelės iš žmogbeždžionių nuolat ir sąmoningai pasidaro sau įrankių, pavyzdžiui, nuo plonos šakos nuplėšia lapus ir ja „žvejoja“ termitus. Žymiausia šimpanzių tyrinėtoja Jane Goodall aprašo istoriją, kaip gana vidutinio stiprumo patinas, vardu Maikas, jos stovykloje pasiėmęs skardinių statinaičių gąsdino iki tol dominavusius patinus ir tapo savo grupės vadovu. Hierarchija grupėje yra itin sudėtinga ir itin reikšminga, sočiausios visada bus svarbiausios narės. Stiprūs ryšiai tarp mamos šimpanzės ir jos jauniklio išlieka ir jaunėliui subrendus, jie gali tęstis per kartų kartas. Rujojančios šimpanzės patelės dažniausiai poruojasi su daugybe patinų. Šimpanzėms tėvystė nežinoma, nors vyresni broliai gali elgtis gana „globėjiškai“. Šimpanzių patinai ir patelės yra gana panašios išvaizdos, maždaug pusantro metro ūgio ir maždaug 40–60 kg svorio. Nors šimpanzės gyvena tiek Rytų, tiek Vakarų Afrikoje, stebėti jas gamtoje geriausia Ugandoje, Kenijoje bei Tanzanijoje. Afrikoje jų gyvena apie 100 tūkst., bet tas skaičius vis mažėja.

128

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


P irm y kščio rojaus g y ventojai . Š impanzės , gorilos ir orangutanai

129


ŠVELNIOSIOS GORILOS Gorila yra didžiausias primatas, pati didžiausia iš didžiųjų žmoginių beždžionių. Suaugę patinai sveria 180 kg, patelės sveria perpus mažiau. Suaugę patinai nugaroje turi sidabro pilkumo gauruotą balną, iš čia kilęs žodis „sidabranugaris“. Gorilos dažniausiai gyvena šeimomis, kurias sudaro dominuojantis sidabranugaris patinas, kelios suaugusios patelės ir jų jaunikliai. Nenuostabu, kad tokios didelės gorilos daugiausia laiko praleidžia ant žemės, ėsdamos ir ilsėdamosi.

130

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Ne tokios balsingos ir judrios kaip šimpanzės, gorilos išties atsistoja visu ūgiu ir garsiai sušunka tik tada, kai joms kyla grėsmė. Tada patinai atlieka savo garsųjį mušimąsi į krūtinę. Kalnų gorilos pirmą kartą 1902 m. buvo užfiksuotos vokiečio kapitono Roberto von Beringe’o. Beje, įdomu, kad žodis „gorila“ buvo aptiktas vieno graikų keliautojo aprašymuose VI a. pr. Kr. paminėta „plaukuotų moterų gentis“, arba „gorilos“. Nežinome, ką 1847 m. Liberijoje pamatė amerikiečių misionierius ir gamtininkas Thomas Staughtonas

Lėtai  //  2020 vasara


Kalnų gorilų šiuo metu pasaulyje likę vos apie 1060, jų galite pamatyti tik Ugandoje, Ruandoje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje.

Savage’as, bet tuo vardu jis pavadino savo atrastus primatus. Vakarų Afrikoje gyvena lygumų gorilos. Jų skaičius dabar nežinomas dėl nestabilios padėties ir dėl siautusio Ebolos viruso, bet jų galėtų būti apie 30 tūkstančių. Kalnų gorilų šiuo metu pasaulyje likę vos apie 1060, jų galite pamatyti tik Ugandoje, Ruandoje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje. Kalnų gorilos yra didesnės už lygumų, juodos, o ne tamsiai rudos ir ilgesniu kailiu, kuris geriau saugo nuo šaltų naktų kalnuose (jos įsikūrusios 2,8–3,4 kilometro aukštyje).

Nepaisant pasaulyje King Kongo sukurto rūstaus ar net agresyvaus gorilų įvaizdžio, šios didžiosios žmogbeždžionės yra pačios švelniausios. Taip, patinai mėgsta pagąsdinti mušdamiesi sau letenomis į krūtinę, o ir tarpusavyje kovodami dėl valdžios rimtai sužeidžia vienas kitą, tačiau kasdieniame šeimos gyvenime tiek tėtis, tiek broliai ar seserys padeda prižiūrėti mažuosius, žaidžia žaidimus, išsitiesę saulutėje nusišypso ar ateina susipažinti su kasdien pas juos apsilankančiais atėjūnais. Švelniai kutinėdamos vienos kitas gorilos bendrauja. Mums stebint

P irm y kščio rojaus g y ventojai . Š impanzės , gorilos ir orangutanai

131


tą jaukų buvimą kartu, jos vis labiau pasislenka po nusvirusiomis medžių šakomis, bet ta išlindusi koja tokia panaši į žmogaus, o žvilgsnis į tave toks skvarbus ir protingas, kad jautiesi prisiliečiantis prie kažko labai svarbaus, prie gorilos ir žmogaus esmės. Stebint kalnų gorilas reikia laikytis septynių metrų atstumo, tačiau dažnai jis sumažėja, todėl itin svarbu atkeliauti čia sveikiems. Gorilos greitai perima visas žmonių ligas, o su amžiumi dėl drėgnų ir gana vėsių gyvenimo sąlygų joms net išsivysto artritas. Pasakyti, ar tai vyriškosios, ar moteriškosios lyties palikuonis, būna gana sudėtinga. Garsioji kalnų gorilų tyrinėtoja Diana Fossey aprašo istoriją, kaip jos jaunais patinais laikytos gorilos ėmė ir netikėtai pagimdė. Džiaugsmas stebėti kalnų gorilas man teko jau tris kartus. Ir kiekvienas kartas buvo ypatingas, nors patekti pas jas buvo vis sunkiau. Slystant ir maknojant per purvą, kertant skaudžiai kandančių raudonųjų skruzdžių takus ir upelius, kylant ir leidžiantis stačiais kalnais ir siaurais takeliais, mačetėmis atveriant kelią per neįžengiamą mišką, pirštinėtomis rankomis griebiant už dygliuotų lianų, kartais prilaikomai paslaugių nešikų, be kurių tikrai visas būtum padengtas storu makalynės sluoksniu. Ir taip apie 3 valandas į vieną pusę. Nenoriu jūsų gąsdinti, bet kai kurie pasimatymai yra verti tokių pastangų. Urzgimas yra grupės narių tarpusavio bendravimo būdas. Ilgas urzgimas reiškia, kad gorilos patenkintos, kriuksėjimas reikštų, kad kilo ginčas dėl maisto ar kas kam turi užleisti kelią. Mūsų smalsusis draugas

132

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

pasivarto ant žolės lyg specialiai pozuodamas fotografams. Vėliau jo brolis ar pusbrolis prieina ir pačiupinėja fotoaparatą. Bendrakeleivė, kuriai teko patirti šį prisilietimą, šiek tiek išsigandusi ir sako, kad visa tai truko gana ilgai, o savo filmuotoje medžiagoje matau, kad vos vieną ar dvi sekundes. Mums, nepatyrusiems, gorilas atskirti vieną nuo kitos nėra taip paprasta – orientuojamės tik pagal dydį, atpažįstame, kur guli sidabranugaris. Bet jei tik turėtume daugiau laiko, galėtume įsižiūrėti į jų šnerves – kiekviena gorila turi unikalų raukšlių aplink jas derinį (kaip mes – pirštų atspaudus). Pripratinti prie žmonių gorilų grupę užtrunka apie dvejus metus. Priešingu atveju vos spėtumėte pamatyti jų šiltus ir juodus gaurus, nutolstančius tankmėje. Paklausite, o kodėl gi pas gorilas leidžiami jas norintys pamatyti turistai? Galbūt mokslininkai ir norėtų jas apsaugoti nuo tokio nenatūralaus kontakto, tačiau gorilų turizmas dabar yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šios nykstančios rūšies narių skaičius kasmet vis didėja. Turistai ne tik atneša nemažai pajamų nacionaliniams parkams (valandos stebėjimas Ugandoje kainuoja 700 JAV dolerių, o Ruandoje – net 1 500 JAV dolerių asmeniui), bet ir sukuria darbo vietų aplinkinėms bendruomenėms. Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose gorilos labiausiai kentėdavo nuo brakonierių ir vietinių, kuriems labai nepatikdavo, kad jie negali laisvai naudotis žeme, kurioje gyvena gorilos. Man labai džiugu, kad tai puikus pavyzdys, kaip turizmas gali prisidėti prie gyvūnų išsaugojimo.

Lėtai  //  2020 vasara


P irm y kščio rojaus g y ventojai . Š impanzės , gorilos ir orangutanai

133


134

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


V I E N I Š I E J I O R A N G U TA N A I Orangutanai yra dideli, tylūs, lėti, atsiskyrėliški gyvūnai. Jie nekeliauja didelėmis triukšmingomis grupėmis kaip šimpanzės ar didelėmis šeimomis kaip gorilos. Daugiausia laiko jie praleidžia trisdešimties metrų aukštyje, tankioje atogrąžų miškų lapijoje. Suaugusi patelė gyvena kartu su savo vaiku, labai retai į kompaniją priimdama kokią paauglę dukrą, o dar rečiau – tolimesnę giminaitę. Subrendę patinai klajoja vieniši, bendrauti nori tik su poruotis pasiruošusia patele, o savo viršenybę su kitu vienišiumi patinu siekia išsiaiškinti balsu ir per atstumą, o ne per fizinį susitikimą. Tokį jų gyvenimo būdą nulėmė jų aplinka – Borneo ir Sumatros džiunglėse orangutanams nėra itin daug maisto, tad jei jie gyventų didesnėmis grupėmis, kasdien turėtų dėl savo skanėstų nukeliauti daug toliau. Dėl tokio patogumo jie įtikino save, jog nėra prasmės vis patikrinti ir iš naujo patvirtinti santykių, kaip kitoms didelėms ir mažoms beždžionėms ar žmonėms. Suaugę orangutanai patinai gali sverti daugiau kaip 130 kg, jie dukart didesni už pateles. Suaugusius patinus galima atskirti iš didelių apvalių parabolinių skruostų pagalvėlių, kurios įrėmina jų veidus, ir kyburuojančių maišelių po gerklėmis, kurių paskirtis – sustiprinti ilgus griausmingus jų šūksnius, pranešančius kitiems apie jų buvimą. Pavadinimas „orangutanas“ kilęs iš dviejų malajų žodžių „orang“ – miškas, „utan“ – žmogus.

P irm y kščio rojaus g y ventojai . Š impanzės , gorilos ir orangutanai

135




Orangutanai yra dideli, tylūs, lėti, atsiskyrėliški gyvūnai. Jie nekeliauja didelėmis triukšmingomis grupėmis kaip šimpanzės ar didelėmis šeimomis kaip gorilos.

Prie pagrindinės turistams atviros stovyklos, pavadintos Birutės Galdikas vadovo mokslininko Louis Leakey vardu, jau susirenka keliolika laivelių su keliautojais. Po pietų visi pamažu sukame link informacinio centro. Šį kartą mediniu tilteliu reikia praeiti šalia dominuojančios patelės Sisvės. Atstumas – keliasdešimt centimetrų. Sotūs orangutanai yra tikrai nepavojingi, bet gidas Darminas pasakoja mums, kaip kartą kartu

138

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

su pora italų jis buvo įkliuvęs. Prieš praeidamas pro Sisvę jis numetė jai bananų, žemės riešutų (jų visada nešiojasi) – jokios reakcijos. Tačiau einant pro šalį ji pakankamai tvirtai sugriebė jo kojas savo kojomis. Tada rankomis iškraustė jo kišenes, nieko įdomaus neradusi – atsegė kuprinę. Išsiėmė, atsuko ir išpylė vandens buteliukus, tada išsitraukė apsiaustą nuo lietaus. Ir visa tai vis dar laikydama Darminą už kojų. Jam teko išsitraukti

Lėtai  //  2020 vasara


ragatkę ir stikliniu rutuliuku parodyti, kad tokios artimos draugystės jis nepageidauja. Sisvės istorija – neeilinė. Jos paskutinį vaiką mirtinai sužalojo laukinis šernas ir po to ji tapo itin agresyvi – bandydavo užmušti kitus orangutaniukus. Medicinos centre jai buvo išoperuota gimda ir Sisvė aprimo. Atėjus prie šėrimo platformos pirmoji pasirodo Ahmad su savo vaikeliu Algiu. Jam metai ir jis dar tikrai kūdikis, daugiausia

atsitraukiantis nuo mamos per kelis centimetrus. O pati Ahmad mėgsta pabūti tarp žmonių, lyg specialiai ateina tarp turistų, kad šie užlindę už jos nugaros galėtų nusifotografuoti. Ahmad viena iš pirmųjų su Birute „susidraugavusių“ orangutanų, aprašyta ir jos knygoje „Rojaus atspindžiai“. Didžiulis džiaugsmas man buvo sutikti Ahmad ir Algį lygiai po metų. Mažasis jau drąsesnis ir tvirtesnis, nors neatrodo labai paaugęs.

P irm y kščio rojaus g y ventojai . Š impanzės , gorilos ir orangutanai

139


LEAKEY ANGELAI Ne ką mažiau įdomu susipažinti ir su didžiausiomis žmogbeždžionių tyrinėtojomis – trimis atsidavusiomis moterimis, dar vadintomis garsaus antropologo Louiso Leakey angelais. Jos atsisakė civilizacijos patogumų ir išvyko į nesvetingas šalis ir pavojingus miškus tam, kad pasaulis daugiau sužinotų apie šiuos nuostabius pri­ matus. Pirmoji buvo Jane Goodall, pradėjusi dirbti Leakey sekretore ir taip užsidegusi mintimi tyrinėti šimpanzes, kad net įkalbino kartu vykti savo mamą, mat toje Tanzanijos teritorijoje buvo nesaugu ir vienos jos išleisti niekas nenorėjo. Jane užtruko tikrai nemažai laiko, kol šimpanzės priprato prie jos ir prisileido arčiau. Tada ji buvo smerkiama mokslininkų bendruomenės už „nemoksliškus“ metodus, kai savo tyrinėjamiems objektams davė vardus, o ne numerius, kad jaukinosi jas ir taip galėjo daryti įtaką jų elgesiui. Vis dėlto, Jane metodikos ir indėlis į šimpanzių pažinimą buvo pripažinti ir iš jos mokėsi kiti tyrinėtojai. Antruoju angelu tapo Diana Fossey. Šiai amerikietei seselei gyvenimo pašaukimas atėjo lyg netyčia, jai apsilankius Afrikoje. Iš pradžių nepasitikėdamas jos nusiteikimu, Leakey jai parašė: „Prieš važiuojant ilgam į Afriką, rekomenduoju išsioperuoti apendicitą, nes ten greitos pagalbos nerasi.“ Diana po kelių mėnesių atsakė: „Aš jau, kada galiu pradėti.“ Leakey pasijuto nejaukiai – jis tik juokavo, norėdamas atsikratyti keistos

140

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

moters, be jokios gamtininko ar mokslininko patirties. Diana Fossey kalnų gorilas tyrinėjo nuo 1966 iki 1985 m., kol buvo nužudyta savo trobelėje Vulkanų nacionaliniame parke Ruandoje. Paskutinioji prie angelų komandos prisijungė Birutė Galdikas. Ji savo knygoje pasakoja apie testą, kurį jai surengė Louisas: Jis paskleidė ant kavos staliuko apverstą kortų malką. „Kurios yra raudonos, o kurios juodos?“ – paklausė. Aš greitai nutraukiau kortų malkos triuką, kadangi visi piešiniai kitoje kortų pusėje buvo tokie patys. Atsakiau: „Nežinau, kurios yra kurios, bet pusė kortų yra šiek tiek sulenktos, o pusė – ne.“ Louisas tikrai buvo beveik nepastebimai sulenkęs juodųjų kortų nugarėles. Džiugiai šypsodamasis jis pareiškė, kad tiek Jane Goodall, tiek Diana Fossey lengvai išlaikė šį testą, o visi vyrai susimovė. Leakey buvo tvirtai įsitikinęs, kad moterys yra geresnės stebėtojos negu vyrai. Moterys pagaulesnės, supratingesnės, pareiškė jis, geriau įstengia pastebėti detales, kurios tuo metu gali atrodyti nesvarbios. Moterys taip pat kantresnės. Galiausiai, pareiškė jis, moterys nesužadina patinų primatų agresyvumo, o vyrai sužadina, nors ir nesąmoningai. Vyrai, užbaigė jis, yra geresni stovyklos vadybininkai. Birutė Galdikas sako, kad orangutanai šiek tiek atspindi tą nekaltumą, kurį mes, žmonės, turėjome Rojuje ir kurio netekome. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie šimpanzes bei gorilas.   //

Lėtai  //  2020 vasara


Atrask pasaulį Lietuvoje •  Japonijos kultūros pėdsakai; •  Afrikoje žiemojančių paukščių stebėjimas; •  ir kitos įdomios patirtys.

www.travelplanet.lt


142

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


DYKUMA

Dykuma, pasaulio siela

VIKTORIJOS SAMARINAITĖS tekstas ir nuotraukos

iekur negirdėjau tokios tylos kaip dykumoje. Rodos, širdies dūžiai ataidi nuo vienos vėjo suneštos kopos iki kitos ir plakasi tuo pačiu ritmu, kaip dykumos širdis. Pasaulio dykumose pasitikau saulėtekius, kaip vaikas ridenausi nuo kopų viršūnių smėliui byrant į ausis, nosį, plaukus, kelnes ir apatinius, lydėjau saulę į kitą žemės pusę, stengiausi atsispirti pagundai prisėlinti prie jos medine lazda ir suduoti į tą atšalusį budistinį gongą, šokau dykumoje su raudonose skarose

pasislėpusiomis indėmis barškant jų auskarams, vėriniams ir apyrankėms, skyniau ir ragavau datules bei granatus Dešte Keviro dykumos oazėje, bandžiau įspėti žvaigždžių vardus, kol įsiskaudėdavo kaklą žioplinėti užvertus galvą į tą žėrinčią bekraštybę, praleidau ne vieną naktį dykumos šaltyje, kai burnoje veliantis su vakariene suvalgytam smėliui, negali sudėti bluosto, prisimindamas visas girdėtas istorijas apie dykumų plėšikus, gyvates ir čia prieglobstį radusias dvasias.


Džipų pėdsakai Irano Sirjano druskos dykumoje.



Marso peizažą primenantis Jordanijos Vadi Rumo dykumos peizažas.



Apleista mečetė šalia Garmeh oazės Irano Didžiojoje Druskingoje dykumoje.

DY K U M OS L A I K AS Judėjos dykumoje Izraelyje sekiojau paskui laukinius kupranugarius, o Šv. Dvasia Jėzų į šią dykumą atviliojo keturiasdešimties dienų išbandymui. Taip Biblija suformavo ir krikščioniškoje sąmonėje įtvirtino dykumos kaip tylos, neturto ir dvasinių išbandymų vietos įvaizdį, kur žmogus neturi jokios materialios atspirties ir atsiduria pagrindinių gyvenimo klausimų akivaizdoje. Taip pat šventraštyje dykuma įprasminama kaip vienatvės ir

148

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

mirties vieta, esą, kur nėra vandens, ten nėra ir gyvybės, tikima, kad dykumoje žmogus patiria transformaciją: gali iš jos išeiti tapęs tiek nusikaltėliu, tiek šventuoju. Iki šiol pirmadieniais vienuolynuose įvedamas dykumos laikas, kuomet tikėjimo broliai ir seserys pasineria į kontempliaciją bei atsiriboja nuo bendravimo ir išorinio pasaulio. Dykumos kaip kelionės į tamsiausias sielos kertes motyvas būdingas ne tik Biblijai. „Dykuma – aikštinga moteris, neretai išvaranti žmones iš proto“, – Alchemiką mokė

Lėtai  //  2020 vasara


karavano vedlys. Rašytojo Paulo Coelho personažas dykumoje susiduria su sunkumais ir kliūtimis, kad išmoktų klausytis, užuosti, matyti, stebėti ženklus ir įgyvendintų savo asmeninę legendą. „O iš tiesų dykuma nėra tik dykuma. Tai – žmogaus egzistencijos simbolis“, – ne viename interviu minėjo ir Libijos Sacharoje užaugęs rašytojas Ibrahimas al-Konis. Sacharos tuaregų šeimoje gimęs arabų literatūros meistras savo kūryboje nenutolsta

nuo dykumos ir vaizduoja ją kaip teritoriją, kurioje nagrinėja fundamentaliąsias žmogaus ir gamtos tiesas. Grožinėje literatūroje dykumoje vyrauja mitinis ir metafizinis laikas. „Ten, kur nėra jokių santykių – tokių, kurie sukuria konfliktus mieste, – ir kur neatsiranda sąlygų vietos erdvei, natūralu, kad laikas taip pat išnyksta. Dykumoje laikas stovi vietoje, jis amžinas, be jokių bruožų. Jis nieko nežada. Praeitis, dabartis ir ateitis vyksta tuo pačiu metu“, – aiškina skaitytojams I. Al-Konis.

D y kuma , pasaulio siela

149


150

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


Vietinis muzikantas Jordanijos Mažosios Petros archeologinėje vietovėje, už kurios prasideda Arabijos dykuma.

DY K U M OS Ž M O N Ė S Dykuma nėra tik metafizinė pasaulio skaistykla. Istorijų apie Šilko kelią, nesibaigiančius karavanus, iš Afrikos gilumos pasauliui gabenusius vergus, auksą, druską, prieskonius niekas negalėtų pasakoti, jeigu dykumoje nebūtų žmonių. Didžiausioje ir karščiausioje planetos dykumoje – Sacharoje – jų gyvena apie 2,5 milijono. Dauguma prie atšiaurių sąlygų prisitaikiusių klajokline gyvulininkyste, smulkia žemdirbyste ir prekyba besiverčiančių nomadiškų beduinų ir tuaregų genčių išpažįsta islamą. Tačiau iš berberų tautos kilusių tuaregų islamo koncepcija derinama prie tūkstantmečiais klestėjusios vidinės santvarkos. Mėlynaisiais žmonėmis vadinamos genties vyrai, sulaukę 18 metų amžiaus, užsiriša tagelmustą, indigo spalva dažytą audeklą, skirtą apsisaugoti nuo dykumos smėlio ir piktųjų dvasių. Mėlynu turbanu pasipuošęs vyras taip pat siunčia žinią, kad yra subrendęs santuokai. O tuaregų moterys neprivalo slėpti savo grožio po apdangalais. Nors tuaregai pareigingai meldžiasi Alachui, jie šventai tiki, kad jų genties tradicija prasidėjo būtent nuo moters. Tuaregės nėra reikalingos tik šeimai pratęsti, valgiui gaminti ar švarai palaikyti (jeigu dykumoje tokia iš viso įmanoma). Jos yra laisvos būtybės, kurioms nedraudžiama turėti artimų draugų vyrų ar nesantuokinių ryšių iki vestuvių.

D y kuma , pasaulio siela

151


Istorijų apie Šilko kelią, nesibaigiančius karavanus, iš Afrikos gilumos pasauliui gabenusius vergus, auksą, druską, prieskonius niekas negalėtų pasakoti, jeigu dykumoje nebūtų žmonių. Didžiausioje ir karščiausioje planetos dykumoje – Sacharoje – jų gyvena apie 2,5 milijono.


Visą gyvenimą dykumoje dirbantis berberas vedasi į Maroko Saharos širdį.


Meditacija viduryje Irano Luto dykumos.

Panašu, kad tuaregės turtais nepapirksi, todėl įsimylėjėliams tekdavo griebtis plunksnos ir it kokiems viduramžių riteriams pavergti moterų širdis poezija. Įprastai tuaregų moterys neteka anksčiau nei dvidešimties. O ir ištekėjusios nėra priklausomos nuo vyro valios: nuotakos tėvai išskiria jai turto dalį, kraitį, tačiau suformavus šeimą visos turtinės teisės į palapinę ar gyvulius tebepriklauso moteriai. Pasaulio musulmonų bendruomenėse skyrybos tebėra tabu, tačiau tuaregai dėl to pernelyg nesuka galvos. Tiek vyras, tiek moteris gali nuspręsti nutraukti sąjungą. Tokiu atveju, kalbama, kad artimieji moteriai surengia puotą, švęsdami jos laisvę ir paskelbdami, jog ji ieško naujo partnerio. Negana to, po skyrybų visas moters turtas lieka jai, o vyras yra priverstas grįžti pas motiną ant to paties kupranugario, kuriuo atjojo pas būsimą žmoną. Didelė dalis beduinų į dykumą patraukia lietinguoju žiemos sezonu, o sausais vasaros mėnesiais grįžta arčiau dirbamos žemės. Beduinų gyvenimo būdas panašus į tuaregų, tačiau beduinų bendruomenėse karaliauja vyrai. Vėjo perpučiamose palapinėse galiojančios taisyklės nesiskiria nuo likusio musulmoniškojo pasaulio: moterims įrengiama atskira užuolaida atskirta erdvė, į kurią vyrams neleidžiama kelti kojos. Beduinės dažnai slepiamos nuo pasaulio, kai kuriose gentyse joms iš viso neleidžiama išeiti iš namų. Lygiai kaip ir kitos praktikuojančios musulmonės moterys turi vilkėti ilgomis šviesiomis tradicinėmis suknelėmis, prisidengti plaukus, o kartais ir veidą. Moters grožis beduinų bendruomenėse skirtas tik jų teisėtiems vyrams.

154

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara


D y kuma , pasaulio siela

155


Saulėlydžio pasivažinėjimas po didžiausios Persijos įlankos Kešmo salos plynes.

Pasirodo, pokštas, pagal kurį apie moters vertę sprendžiama iš už ją pasiūlyto kupranugarių skaičiaus, nėra laužtas iš piršto. Anksčiau beduinų gretose penkiasdešimčia kupranugarių būdavo vertinamos šviesios odos jaunos gražuolės. Patriarchalinėje beduinų santvarkoje vedybos galimos tik toje pačioje gentyje, todėl apie romantišką pabėgimą su nepažįstamuoju moterys gali nė svajoti. Nepaisant nuožmaus vyrų

156

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

dominavimo, beduinės gali džiaugtis kiek mažiau suvaržytu gyvenimu nei kitos musulmonės moterys. „Kai gimiau, pats faktas, kad esu mergaitė, buvo katastrofa tiek motinai, tiek tėvui. Tačiau dėl skirtingų priežasčių. Mama sielojosi, jog tėvas ves antrą žmoną, nes, jeigu moteris negali pagimdyti berniuko, tai laikoma pačios moters kalte. Tėvas buvo susirūpinęs savo statusu bendruomenėje:

Lėtai  //  2020 vasara


kuo vyras turi daugiau dukrų, tuo silpnesnis jo statusas. Buvau penktoji dukra šeimoje, todėl tėvas buvo įsitikinęs, jog neteks bet kokios pagarbos“, – žiniasklaidai atvirai pasakojo vienintelė Izraelio beduinų moterų teisių gynėja pasaulyje Amal Elsana-Alh’jooj, kilusi iš trylikos vaikų šeimos ir kurios pirmasis darbas gyvenime buvo ganyti šeimos avis sulaukus vos penkerių.

GY V E N I M AS DY K U M OJ E ŠIANDIEN Žaibiški modernaus pasaulio pokyčiai stipriai paveikė dykumos gyventojų, klajoklių ir net aborigenų gyvenimus: jiems sudėtinga toliau laikytis tradicijų, prisitaikyti prie kapitalistinės santvarkos, geopolitinių apribojimų, turistų antplūdžio bei nepertraukiamo naujienų srauto. Prekės dabar gabenamos

D y kuma , pasaulio siela

157


džipais, ilgus amžius klestėjusius mainus sujaukė piniginės sistemos subtilybės, vis daugiau moterų palieka dykumą ir siekia mokslo, o vyrai susigriebė, kad klajoklišką gyvenimo būdą galima pateikti kaip jauką turistams ir sukaupti nemažą kapitalą. „Žmonės labiausiai susirūpinę pinigais. Anksčiau dykumoje niekas iš viso negalvojo apie pinigus. Dalis žmonių vis dar stengiasi išlaikyti tradicijas, kultūrą ir įpročius, bet tokių lieka vis mažiau“, – tokiais žodžiais atsiliepė ne vienas kelionių metu sutiktas vedlys per dykumą. Nomadų gyvenimo kokybė pagerėjo. Jie gali leisti vaikus į mokyklą, apsilankyti pas gydytoją, užsitikrinti stabilesnes pajamas, paskambinti kitoje gyvenvietėje įsikūrusiai motinai ir net nusiųsti anūkų nuotraukų internetu. Vos prieš keletą dešimtmečių savaitę trukdavusios kelionės kupranugariais į aplinkinius miestus ir miestelius parduoti oazėje išaugintų datulių ar išdirbtų odų giedrą dieną automobiliu įveikiamos vos per aštuonias valandas. Šie patogumai paskatina daugumą klajoklių pradėti sėslų elektra ir vandentiekiu aprūpintą gyvenimą. Tačiau jį renkasi ne visi.

158

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Kitos planetos kraštovaizdį primenanti raudoniu deganti Vadi Rumo dykuma Jordanijoje per metus privilioja milijonus nekantraujančių turistų. Jais rūpinasi šiuolaikiški beduinai, į greta esantį miestelį greitais džipais skuodžiantys per dykumą pasitikti atvykėlių. Visi jie apgyvendinami beveik identiškose skirtingose vietose įrengtose stovyklose. Prabangos jose nedaug, bet mane ir taip pribloškė tekantis vanduo, karštas dušas ir modernus tualetas viduryje dykumos. Didžiausia prabanga čia – per palapinės langelį be stiklo atsiveriantis vaizdas į pabaigos neturinčią panoramą ir tyras nakties dangus. Sėdėdama priešais švarutėliais dykumos dulkėms nepavaldžiais rūbais apsirengusį Taufiq, stovyklos, kurioje apsistojau savininką, atsargiai domėjausi apie jo gyvenimą. Mano susidarytą nuomonę, kad bet kas gali atvykti į Vadi Rumą ir pradėti savo verslą Taufiq, iš karto paneigė: „Užaugau šioje dykumoje vėjo plaikstomoje palapinėje. Dykuma priklauso valstybei, o žemė joje nuomojama tik tiems, kurie patys, jų tėvai ar seneliai gimė ir gyveno Vadi Rume.“ Pajutusi, kad vyras noriai atvirauja, nesusitvardžiau ir paklausiau, kodėl turėdamas

Lėtai  //  2020 vasara


Kelias per dykumą į istorinį Aït Benhaddou kaimą, buvusį karavanų prekybos kelių epicentrą.

D y kuma , pasaulio siela

159


Taufiq nutilo ir užsižiūrėjo į tolius. „Mieste aš mirčiau kaip žuvis be vandens“, – po kurio laiko išgirdau atsakymą.

160

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

galimybių ir pinigų, nepalieka šio sudėtingo gyvenimo už nugaros ir neskuodžia gyventi į didmiestį. Taufiq nutilo ir užsižiūrėjo į tolius. „Mieste aš mirčiau kaip žuvis be vandens“, – po kurio laiko išgirdau atsakymą. Stebėjau beduinų kasdienybę ir negalėjau tuo netikėti: vienas jų sėdi priešais ugnį (o ne televizorių ar kompiuterį!) ir negali atitraukti akių nuo to ūmaus žaižaravimo, kitas – švelniai brazdina ūdu, laikydamas tarp pirštų smilkstančią cigaretę, gurkšnoja su kardamonu, cinamonu ir šalavijais sumaišytą juodąją arbatą iš miniatiūrinio dailaus puoduko ir stebeilijasi į nekintantį dykumos peizažą. Aš ir pati per amžius į jį spoksočiau.   //

Lėtai  //  2020 vasara


Patinka žurnalo dizainas? IE ŠKOT E GRAFIKOS DIZAINERIO SAVO PROJEKTAMS? SU SISIEKIME.

WWW.AURELIJASUKACKE.COM


KNYGA

Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį?

Skaitė

V I R G I N I J A S L I Ž AU S K A I T Ė Nuotraukos iš „Unsplash“

Smalsaujantiems, kokius jausmus patiria gyvūnai, vokiečių gamtininkas Peteris Wohllebenas pateikia išsamią ir margą emocijų paletę. Meilė, skausmas, liūdesys, apgavystės, linksmybės, ištikimybė ar palaidūniškumas – knygoje „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ istorijų gausu, o didžioji jų dalis pasakoja tai, apie ką niekuomet nepagalvojote.

162

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

Lėtai  //  2020 vasara



D A U G I A U PA G A R B O S G Y VA J A M PA S A U L I U I Sužinoti daugiau visuomet malonu. Ypač kai tas „daugiau“ – nustebinantys ir įprastas žinias praplečiantys faktai, priverčiantys pagalvoti ar garsiai ištarti „Oho, čia tai bent!“ Skaitant Peterio Wohllebeno knygą „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ taip sušukti ar pasidalyti atradimais su šalia esančiais žmonėmis, teko tikrai ne kartą. Knygos „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ autorius – vokiečių miškininkas ir gamtos mylėtojas Peteris Wohllebenas, išpopuliarėjęs, kai išleido knygą „Paslaptingas medžių gyvenimas“. Kūrinys tapo

164

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

pasauliniu bestseleriu, o po metų pasirodžiusi „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“, akivaizdu, neišvengė tokios pat sėkmės ir skaitytojų dėmesio. Tai nestebina, mat pirmiausia autorius paperka aiškiai juntama meile gamtai ir gyvūnų pasauliui, taip neabejotinai užsitvirtinda­ mas simpatiją. P. Wohllebenas nepriekaištingai įgyvendina ir sau išsikeltą užduotį – apie mūsų taip menkai išmanomą, bet turtingą ir įdomų gyvūnų jausmų pasaulį papasakoti ne sausai, kaip dažnai pasitaiko moksliniuose darbuose, o smagiai ir nuotaikingai. Visgi svarbiausia knygos misija ir autoriaus tikslas – ne skaitymo malonumas, o didesnės pagarbos gyvajam pasauliui skatinimas.

Lėtai  //  2020 vasara


Svarbiausia knygos misija ir autoriaus tikslas – ne skaitymo malonumas, o didesnės pagarbos gyvajam pasauliui skatinimas.

MOTINOS MEILĖ – NUO PIRMO LY Ž T E L Ė J I M O I K I N U K R I T I M O Lukštenant trumpus knygos skyrelius, kuriuose aptariamos vis kitos gyvūnų ypatybės, jau nuo pat pradžių į akis krito, kokie žmogiški jausmai jiems priskiriami. Jau vėliau, epiloge, autorius paaiškina tiesiog negalėjęs gyvūnų jausmų įsivaizduoti kitaip nei patiriame mes, žmonės. O ir tokį gyvūnų ir žmonių jausmų bei minčių pasaulių sugretinimą reikėtų ne smerkti, bet žvelgti į tai kaip priemonę geriau suprasti gamtą. Iš tiesų, kai kuriais gyvūnų ir žmonių elgesio, jausmų sugretinimais patikėti nesunku. Ypač tuomet, kai kalbama apie meilę.

Teiginiu, kad gyvūnai myli, dauguma tikriausiai tiki per daug apie tai nemąstydami. Tačiau būtų gan sunku imti ir plačiau paaiškinti, kaip pasireiškia gyvūnų meilė, kokie elgesio pavyzdžiai ją įrodo ar paneigia, ar gyvūnų ir žmonių meilė – toks pat jausmas, o gal skiriasi? P. Wohllebenas knygoje apie gyvūnų meilę kalba daug. Vienas jautrių pavyzdžių – autoriaus atpasakojamas epizodas iš 1996 m. karštos vasaros dienos, kai per jo sodą keliavo voverė, su ant sprando užsikabinusiu voveriuku. Nepaisant nuovargio ir poreikio retkarčiais kristi, prigulti ir pailsėti, voverė nepasidavė nešti savo palikuo­nio į saugesnę vietą ir nė akimirkai jo nepa­leido.

K aip g y vūnai jaučia ir supranta pasaulį ?

165


Stiprią meilę savo mažiesiems reiškia ir ožkos, bet su viena sąlyga! Motina ožka, kaip detaliai pasakoja P. Wohllebenas, nulaižo ką tik gimusių ožiukų gleives, ir būtent šis veiksmas užmezga tarpusavio ryšį. Knygos autorius, pats auginantis ožkas, tvirtina, kad jei naujagimis ožiukas netyčia atsidurtų toliau ir jo gleivės nudžiūtų, ožka tokio palikuonio nebelaikytų savu. Ir atvirkščiai – autorius kartą įsigijo svetimą ožiuką ir jį ištepė vienos iš ožkų atsivestų naujagimių gleivėmis, motina ožka priėmė šį svetimą gyvuliuką kaip savo vaiką. Žinoma, P. Wohllebenas knygoje svarsto ir gyvūnų meilę žmonėms bei priduria, kad nors matome akivaizdžių gyvūnų meilės žmonėms pavyzdžių, ši tema – minų laukas. Juk labai tikėtina, kad dažnu atveju gyvūnai su žmonėmis ryšį mezga skatinami naudos siekimo, tiksliau – maisto. Na, arba natūralaus smalsumo. Tačiau nieks nepaneigs naminių gyvūnų meilės savo šeimininkui. Knygos autoriaus teigimu, per ilgus šimtmečius išveistoms kai kurioms šuniukų veislėms tiesiog būtinas ryšys su žmogumi, pastarojo švelnumas ir globa. Galime būti gana tikri, kad šie padarėliai mus, homo sapiens, myli iš visos širdies ir ne tik dėl gardaus kąsnelio.

166

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

ILGOS GEDĖJIMO DIENOS IR GNYBTELĖJIMAS Į UODEGĄ Namuose auginantys šunį ar katę nesunkiai patvirtintų ir pateiktų begalę pavyzdžių, kokie šie gyvūnai būna žaidybiški ir patrakę, kokie kartais atrodo prislėgti, nuliūdę ar atgailaujantys, prikrėtę išdaigų. P. Wohllebenas knygoje „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ skaitytoją supažindina su rečiau sutinkamų ir matomų gyvūnų gebėjimu liūdėti ir šmaikštauti. Štai akivaizdų liūdesį reiškia elnė, jei krinta jos elniukas – taip nutinka dėl gamtinių priežasčių ir, deja, dažnai dėl žmogaus įsikišimo. Knygos autorius sako, kad elnės ir elniuko ryšys – nepaprastai stiprus ir neišnyksta staiga. Todėl prie vietos, kur krito jos elniukas, motina elnė vis grįžta ir grįžta, skaudžiai gedėdama. O pasakodamas apie gyvūnų patiriamą smagumą, P. Wohllebenas nurodo varnų pavyzdį. Be to, internetas taip pat kupinas šią situaciją iliustruojančių vaizdo įrašų, kai krankliai ar varnos kibina šunis ir gnybia šiems į uodegas. Patyrinėjęs tokias situacijas, knygos autorius pateikia savo išvadą – tokiu, didesnio gyvūno kibinimu, varnos nei

Lėtai  //  2020 vasara




stiprina ryšį, nei praktikuoja savo greitumą ar reakciją – masyvus šuo joms pavojaus nekelia. Regis, juodieji paukščiai svetimas uodegas gnaibo tiesiog iš malonumo erzinti ir taip kylančio smagumo.

TIKĖTI AR NETIKĖTI? Tai tik keli pavyzdžiai iš knygoje esančių gausos. Ne mažiau įdomiai P. Wohllebenas aptaria kiaulių švaros pomėgį, šunų dėkingumą, paukščių melus ir apgaules, spiečiais gyvenančių bičių tobulą darbų pasiskirstymą, bebrų šeimyninę ištikimybę, tarp triušių vyraujančią hierarchiją ar čiurlius, kurie pamiega skrisdami. Knygoje „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ pasakojimų ir istorijų apstu. Jautraus smalsumo kupinas autoriaus žvilgsnis gyvojo pasaulio būtybes savitai priartina ir net supaprastina – gerokai lengviau suvokti elnių ar bičių gyvenimą įsivaizduojant, kad jie taip pat jaučia skausmą, liūdesį, džiaugsmą, geba gudrauti, meluoti ar padėti vieni kitiems. „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ skaitant neprailgsta, nors istorijų gausa kartais atrodo per didelė ir jos ima painiotis ar susilieti į vieną margą vaizdinį. Ieškančius abejonių nekeliančios ir moksliškai pagrįstos informacijos taip pat gali erzinti jausmas, kad skaitai autoriaus subjektyvius pastebėjimus ir asmenines patirtis. Tačiau P. Wohllebeno knyga neabejotinai yra puikus laisvalaikio skaitinys, praplėsiantis akiratį ir bent jau leisiantis daugiau pasvarstyti apie mus supančių – naminių ir laukinių – gyvūnų išgyvenimus ir mintis. Turbūt tai ir yra geriausias šios knygos atoveiksmis – paskata plačiau pasidomėti tais, kuriuos laikome kitokiais nei esame patys, ir kitą kartą, stebint į ant sofos gulintį šunį, katę ar kieme vaikštinėjančią varną, pažvelgti gerokai akyliau.  //

K aip g y vūnai jaučia ir supranta pasaulį ?

169


MENAS

Kinijos kalnai: tarp tikrovės, meno ir fantazijos

DOC. LORETOS POŠKAITĖS tekstas ir nuotraukos Vilniaus Universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas

D

auguma knygų, supažindinančių skaitytoją su Kinija ir jos gamta, dažniausiai pradedamos pastebėjimu, kad ji pasižymi bene didžiausia reljefo ir klimato įvairove, pradedant žaliuojančiomis stepėmis ir baigiant smėlio audras keliančiomis dykumomis. Tačiau beveik du trečdalius Kinijos teritorijos užima kalnai, kurie ilgainiui tapo svarbiausiomis dvasinės, religinės, kultūrinės ir politinės piligrimystės vietomis. Nuo seniausių laikų iki šių dienų kalnai čia laikomi

170

//   G R Į Ž T I Į T U R I N Į   //

pačios tyriausios energijos ir numinozinės galios pasireiškimo vietomis, daoistų nemirtingųjų ir įvairių dievybių buveinėmis. Juos itin vertino Konfucijus, kadaise sakęs, jog „išmintingas mėgaujasi vandenimis, o dorybingas – kalnais“. Bet dar labiau juos vertino daoistai, ieškoję juose atsiskyrimo ir nemirtingumo eliksyrų. Keliavimas į kalnus jau nuo IV–V a. buvo laikomas vienu svarbiausių kinų intelektualų saviugdos, savęs ieškojimo ir saviraiškos būdų, persmelktu estetinių ir etinių reikšmių

Lėtai  //  2020 vasara


Huashan.

bei simbolių, kuriuos jie įamžino tapyboje, poezijoje, kaligrafijoje ir kelionių literatūroje. Net ir vienas svarbiausių kinų tapybos žanrų peizažas kiniškai vadinamas „vandenys ir kalnai“ (shanshui). Nes kalnai kinams iki šiol siejasi ir su kosmologine simbolika – įkūnija vieną iš dviejų dualistinių kosmoso jėgų bei energijų yang, siejamą su tvirtumu, šviesumu, vyriškumu ir pan., kuris su savo priešingybe arba pora vandeniu (yin) simbolizuoja kosmoso pilnatvę. Bene žymiausiais ir mėgstamiausiais kinų intelektualų ir menininkų kalnais tapo Geltonieji kalnai (Huangshan), nors jie ir nebuvo įtraukti į svarbiausių šventųjų kalnų sąrašus („penkių didžiųjų viršukalnių“, „keturių šventųjų daoistinių kalnų“ ir „keturių didžiųjų

ShiTao. Iš ciklo „8 Huangshan vaizdai“.

budistinių kalnų“). Jie iki šiol laikomi viena populiariausių piligrimystės vietų, pritraukiančių ne tik kinus, bet ir daugybę turistų iš užsienio. Tiesa, paskutinės nuotraukos su juos užplūdusių po COVID-19 viruso epidemijos ir karantino „išlaisvintų“ kinų miniomis, primenančioms žmonių minias Kinijos didmiesčių metro stotyse, verčia klausti, kokios patirties žmonės ten šiandien ieško. Jas matydama patyliukais džiaugiausi, kad šiuose kalnuose spėjau apsilankyti prieš dvidešimt metų, kai ten dar buvo pakankamai erdvės pamedituoti ir grožėtis iš debesų jūros kylančia ryto saule, o kitą rytą, neplanuotai pernakvojus pirmame rastame viešbutyje kalnų viršūnėje, grožėtis viena žymiausių jo pušų.

K inijos kalnai : tarp tikrovės , meno ir fantazijos

171


Geltonieji kalnai.

Tang Yin. Peizažas.

172

Geltonuosiuose kalnuose jau nuo VIII a. buvo statomos budistinės šventyklos, nors jų sakralumo aura daugiau siejama su daoizmu (pasakojama, esą į juos įkopė legendinis senovės Geltonasis imperatorius, ieškodamas nemirtingumo piliulės, ir ten įkūrė 72 viršukalnes apgyvendinti nemirtingiesiems). Nuo XVII–XVIII a., kuomet vienas budistų vienuolis pasirūpino nutiesti takus į svarbiausias Huangšano vietas, ten pradėjo keliauti daugybė intelektualų ir tapytojų, o po to juos tapė savo paveiksluose. Nuo to laiko šie kalnai tapo labai mėgstamu kinų peizažinės tapybos siužetu, nes menininkus ypač žavėjo juos supanti debesų jūra, primenanti ir žymiausias daoistų nemirtingųjų salas. Juos ypač mėgo vienas žymiausių XVII–XVIII a. pr. tapytojų, budistas ir daoistas Shitao, nutapęs paveikslų ciklą „8 Huangšano vaizdai“. Tačiau kinų peizažistai niekuomet nesistengė nutapyti kuo realistiškesnį kalnų vaizdą, nes kalnai veikiau tapdavo tų menininkų emocinės būsenos, minčių ir vidinių aspiracijų atvaizdu arba buvusios kelionės prisiminimų įamžinimu, kuris balansavo tarp tikrovės ir fantazijos. Geltonieji kalnai taip pat itin mėgstami šiuolaikinių kinų tapytojų, kuriančių tiek tradicine, tiek neotradicine (polichrominės tapybos) ar modernistine maniera. Jų, taip pat amatininkų dailininkų tapytus ritinėlius su žymiausiais Huangšano vaizdais mielai perka kinų ir Vakarų turistai, tokiu būdu paversdami juos puikia reklama turizmui – skatindami aplankyti šiuos kalnus, o svarbiausia – nufotografuoti stereotipiniais tapusius jų vaizdus, kaip antai įžymiąsias pušis (Pasisveikinančią, Atsisveikinančią, Juodojo tigro, Vandenyną tyrinėjančią), o ypač – iš debesų kyšančius ir jų jūroje plaukiančius kalnų smaigalius tekančios ar besileidžiančios saulės šviesoje, ryto migloje ar mėnulio šviesoje, kuri tarytum kviečia nusiraminti ir stengtis pajusti juose dvelkiančią ramybę ir amžiną paslaptį.  //


VILNIAUS UNIVERSITETO A Z I J O S I R T R A N S K U LT Ū R I N I Ų S T U D I J Ų I N S T I T U TA S

GLOBALUS

TARPDISCIPLINIŠKAS

ATVIRAS

Tarpkultūrinės akademinės aplinkos puoselėjimas, platus dalinių studijų Azijos ir Europos universitetuose pasirinkimas, vizituojantys dėstytojai iš užsienio

Studijuojamo Azijos regiono kultūros ir visuomenės pažinimas iš kelių akademinių disciplinų perspektyvos

Įsipareigojimas įvairovei, naujoms idėjoms, šiuolaikinio pasaulio pokyčiams ir iššūkiams

BAKALAURO studijų programa:

MAGISTRANTŪROS studijų programa:

Azijos studijos (Japonologija)

Šiuolaikinės Azijos studijos

RYTŲ KALBŲ MOKYKLA visiems norintiems siūlo šių kalbų kursus:

Azijos studijos (Sinologija) Azijos studijos (Artimųjų Rytų studijos) Azijos studijos (Pietų Azijos studijos)

www.atsi.fsf.vu.lt

Arabų Farsi Hindi Japonų Kinų Korėjiečių Sanskrito Tibetiečių Turkų


Rudens numerio ieškokite

rugsėjo mėnesį! www.letai.lt


Millions discover their favorite reads on issuu every month.

Give your content the digital home it deserves. Get it to any device in seconds.