Paklausta apie tokią didžiulę Balio salos trauką, daugiau nei dešimtmetį Indonezijoje gyvenanti kelionių planuotoja, tinklaraščio „Life in Big Tent“ įkūrėja Viktorija Panovaitė pasakoja, kad ši sala yra energetiškai stipri vieta, dažnai vadinama planetos apsivalymo centru. Nepaisant to, ji susiduria su drastiškais pokyčiais: „Apmaudu, kad atvykstantys diktuoja, kokį Balį jie nori matyti, užuot važiavę suprasti, koks Balis yra, nuėmus išorinį tam tikrų vietų blizgesį“, – sako Viktorija ir savo darbais bei istorijomis skatina nepagailėti laiko pažinti šią ypatingą salą giliau.
NAUJI HORIZONTAI
Leisti sau patirti pasaulį Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas
– Viktorija, kas ir kodėl prieš dešimtį metų jus atviliojo į Indoneziją? – Dabar ima juokas – prieš dešimtmetį apie Indoneziją absoliučiai nieko nežinojau ir nė nebūčiau galėjusi žemėlapyje parodyti. Draugystės užuominos su šia šalimi prasidėjo nuo mano bičiulės – ji mane suviliojo pasakojimais apie savo kultūrinių mainų studijas. Susižavėjau galimybe metams nuvykti į tolimą egzotišką kraštą, tad užpildžiau paraišką, sudalyvavau keliuose interviu. Kadangi atrankos procesas truko kone metus, visai pamiršau apie šią mainų programą. Gavusi laišką, sveikinantį, jog esu viena iš penkių šimtų studentų, iš viso pasaulio atrinktų dalyvauti programoje, nežinojau nei kaip jaustis, nei kaip elgtis. Buvau ką tik įsikūrusi naujuose namuose, 82
dirbau mylimą darbą, tačiau viduje kirbėjo noras išeiti už nusistovėjusio komforto ribų. Norėjosi pertraukos, tad avantiūra išvykti nežinoma kryptimi kuteno, o galvoje sukosi mintis: kada, jei ne dabar? Kaip netikėtai mano gyvenime atsirado Indonezija, taip netikėtai ir aš atsiradau turizmo sektoriuje, apie kurį iki tol irgi nedaug težinojau. Visuomet juokauju, jog šis darbas pats mane susirado. Šiandien jau septintus metus organizuoju keliones savarankiškai keliaujantiems lietuviams Balio ir kitose Indonezijos salose, taip pat bendradarbiauju su Lietuvos kelionių agentūromis – esu laisvai samdoma kelionių vadovė Pietryčių Azijoje. – Be galo įdomu, kad atvykusi į Indoneziją gilinotės į... tradicinius indoneziečių
šokius! Kaip susižavėjote tokia neįprasta kryptimi, juk gyvendama Lietuvoje dirbote reklamos srityje? – Nuo mažumės mėgau šokti. Mama juokaudavo, kad ši meilė šokiui atsirado man dar esant įsčiose – ji pati eidavo į šokius iki pat devinto nėštumo mėnesio. Bėgant metams išbandžiau įvairius šokių žanrus, o paauglystėje net norėjau tapti profesionalia šokėja. Kadangi Indonezija kvietė dalyvauti kultūrinių mainų programoje, ne akademinėse studijose, tarp visų galimų variantų radau ir tradicinius indoneziečių šokius. Labai lengvai pasirinkau šią programą – juk šokis, vienokia ar kitokia forma, mane lydėjo visuomet. Tai atrodė pažįstama, bet kartu – ir galimybė išmokti šio to naujo.