Lamų slėnis 2021/08

Page 1

2021 RUGPJŪTIS (113)

1 2

B Ū D Ų

PASIE KT I

LAIM Ę

1




Vyriausioji redaktorė Karolina Aleksandravičiūtė

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Žurnalistė

Adelė Galdikaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Aušra Ražanskienė Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2021 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.




12 BŪDŲ PASIEKTI LAIMĘ 2021 RUGPJŪTIS (113)

Redakcijos laiškas Lėto gyvenimo konceptas gimė Italijoje kartu su lėto gaminimo tradicija. Tai buvo it atsvara praėjusio amžiaus devintajame–dešimtajame dešimtmetyje suklestėjusiems greito maisto restoranams. Pamažu judėjimas peraugo į visas gyvenimo sritis apimančią filosofiją – džiaugtis kasdieniu gyvenimu, rūpintis aplinka ir atverti jai visus savo pojūčius, gerbti vietinius produktus ir, svarbiausia, sąmoningai priimti sprendimus. Šiame numeryje susipažįstame su herojais, kurie, nepaisant nesibaigiančių darbų, aplink zujančių vaikų, rūpesčių ir problemų, aplink geba susikurti lėtą gyvenimą. Nes lėtas gyvenimas – tai minčių ramybė. Subtilus gebėjimas kurti kasdienybę. Vienas savo ramybę atranda panardindamas rankas į metų metus puoselėjamo įspūdingo sodo žemę ir kas rytą kuždėdamas paslaptingus burtažodžius augalams, kitam lėtas gyvenimas – tai priešais stovintis milžiniškas molio gabalas ir beribės kūrybos galimybės. Dar trečiam ramybę širdyje sukuria minia nepažįstamų žmonių, o gal priešingai – ilgesinga vienatvė. Kiekvienas mes turime savo būdą – šįkart „Lamų slėnis“ apie tai.

Smagaus skaitymo! Karolina A. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė


NAUJIENOS

MEDŽIO ŠILUMA ■ KRĖSLAS „DECEMBER“ NIKARI ■ STALINIS ŠVIESTUVAS „MODEL 375“ LE KLINT

■ DEKORACIJA „BEAK BIRD“ WARM NORDIC

■ KRĖSLAS „KNITTING“ MENU

■ STALAS „RUNA“ WARM NORDIC

8


■ ŽVAKIDĖ „TREE“ OVO THINGS

■ STALINIS ŠVIESTUVAS „KARL JOHAN“ „NEW WORKS“

■ KAVOS STALIUKAS „APRIL“ NIKARI

9


NAUJIENOS IŠ TOLO MATOMA ELEGANCIJA Skulptūriškas ir funkcionalus skandinavų gamintojui Menu „Fred Rigby Studio“ sukurtas stalas „Eclipse“ išsiskiria ypatinga formos ir materijos derme. Išraiškingo silueto iš tamsaus ąžuolo ir metalo sukurtas baldas papildo interjerą suteikdamas jam teatrališkumo bei elegancijos. Tačiau svarbi ne vien išvaizda. Ne ką mažesnį vaidmenį atlieka patogumas ir funkcija ‒ cilindro formos plieno kojoje telpa daiktų saugojimo erdvė bei laidų kanalai. Tai baldas, kuris nepaliks abejingų.

skandinaviskiinterjerai.lt

JAUSMAS, LYG VAŽIUOČIAU NAMO Užvenčio dvaro parke stovinčiame buvusiame bitininko namelyje lankytojams atverta šiuolaikinė audiovizualinė instaliacija „Toks jausmas, tartum važiuočiau namo“. Ją pagal Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos laiškus sukūrė grupė Vilniaus menininkų, o prie instaliacijos prisidėjo ir dirbtinis intelektas. Prieš šimtmetį rašyti ir naujai įgarsinti Šatrijos Raganos laiškai, kuriuose atsispindi nerimas dėl būties ir kūrybos, premjeros metu skambėjo taip, tarsi būtų rašyti šiandien. Instaliacijai atrinktus rašytojos laiškus įgarsino menininkų grupė ir patys Užvenčio krašto gyventojai. Jų balsams kūrinyje vietos rado kompozitorius Andrius Šiurys kartu su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Twenty Fingers Duo“. Instaliacijos muziką ir balsus lydi vizualiojo meno kūrėjos Laurynos Narkevičiūtės specialiai kurta judanti minimalistinė kompiuterinė grafika, buvusiame bitininko namelyje panardinanti į meditatyvią patirtį.

10


STEBĖTI POKYČIUS Pamėnkalnio galerijoje atidaryta pirmoji jaunosios kartos menininkės Gabrielės Žemaitytės asmeninė paroda „Monitoring Sea Change“. Gabrielės kūryba įkvėpta konceptualiojo meno krypties liekanų, kognityvinės psichologijos, komunikacijos teorijos ir naujųjų technologijų sklaidos. Pristatomuose projektuose narpliojamos skaitmeninės ir tinklinės technologijos ypatybės, tekstinė ir vaizdinė komunikacija, siekiama įprasminti didesnę nei žmogaus empatiją ir suvokimą, laviruoti algoritmų užvaldytose virtualiose erdvėse. Kūriniuose pritaikomi skirtingi spekuliacijos laipsniai – nuo naudojamų ir nagrinėjamų apčiuopiamų fizinių objektų, internetinių programų iki įsivaizduojamų ateities dirbtinio intelekto personažo monologų ar po vartojimo likusių objektų aiškinamųjų vaizdo įrašų.

ROKO DARULIO DARBAI – INDĖLIS Į RIMANTO KAUKĖNO PARAMOS FONDĄ Netiesa, kad meno parodos vyksta tik uždarose galerijose baltomis sienomis – menininkas, fotografas Rokas Darulis visą mėnesį kvietė į savo fotograf ijos darbų parodą, surengtą Nidoje, ant jūros kranto, kurioje kiekvienas kūrinys pasakojo apie amžiną laisvės troškimą. Nuotrauka: Vilius Raševskis

Aukciono metu darbai rado naujus šeimininkus, o dalis surinktų lėšų buvo skirta kilniam tikslui. „Vidinei laisvei kartais prireikia ir kito žmogaus pagalbos“, – atvirauja menininkas ir savo kūriniais prisideda prie Rimanto Kaukėno fondo.

11


DEŠIMTUKAS | 12345678910

Jos ramybė

1

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

ŽINOJIMAS, KAD PATI KURIU GYVENIMĄ. Tikrai praėjo nemažai metų, kai laukiau būti išgelbėta: kad kas nors už mane pradėtų muzikinę karjerą, pagydytų nuo ligos, praskaidrintų aplinkinį pasaulį. Tarsi laukiau leidimo veikti. O kai nustojau vien galvoti apie ateitį ir ėmiau žengti žingsnius dabartyje, pradėjau skleistis ir dar labiau tapau savimi.

Žodis „ramybė“ jai turi daug prasmių. Tai ir vieno jos kūrinio pavadinimas, ir sielai artima vidinė būsena, ir instagramo slapyvardis. Tokia ir ji pati – spinduliuojanti santūria nesuvaidinta ramybe. Gabrielė Vilkickytė, jaunosios kartos muzikos kūrėja, dainininkė, ir jos įkvėpimų dešimtukas.

2 12

„NEBŪTINOS“ ŠVENTĖS. Spontaniški sprendimai kasdienybei praturtinti. Pavyzdžiui, trečiadienį po darbų su draugu važiavome išsimaudyti ežere, tada šlapiais plaukais ir drabužiais keliavome gerti vyno mūsų mėgstamiausioje vyninėje.


3 PALANGA. Jūra, „Kablys“, Kunigiškės, „Pasaulio kraštas“, kiekviena pušelė. Čia mano dūšios namai. Ypač ne sezono metu. Nors esu visiška vilnietė, mano ryšys su Palanga itin stiprus. Kai anksčiau manęs klausdavo „kodėl ne Nida?“, puldavau žerti argumentus. Dabar esu išmintingos meilės šiam miestui etape ir tiesiog paslaptingai šypsausi...

4 KASDIENYBĖ SU MYLIMUOJU. Didžiulė laimė ir ramybė su savo žmogumi tiesiog ilsėtis. Ne tik atostogose, o paprasčiausioje kasdienybėje. Lėtai gaminant maistą, geriant kavą prie ežero ar džiaustant skalbinius. Labai mėgstame būseną, kai drauge prieš miegą it du iš pamokų pabėgę klasiokai važiuojame suvalgyti ledų.

13


5

REGULIARUS DIENORAŠČIO RAŠYMAS. Ar dienos malonios, ar įtemptos, rašymas man padeda įsižeminti ir parodyti pagarbą sau. Kai punktais išrūšiuoju emocijas ir išpilu viską lape – galva kaipmat švaresnė. Taip dažnai užsimezga ir dainų tekstai.

6 ORO UOSTŲ VIENATVĖ. Labai mėgstu tranzitinę būseną, kai oro uoste ilgas valandas laukiu lėktuvo. Kartą Londono „Heathrow“ laukiau 21 valandą. Prieš akis vyko tikras filmas – skubančių, pavargusių, laukiančių, išsiilgusių žmonių iš man visiškai svetimų gyvenimų, kurių niekada nepažinsiu. Mėgstu stebėti, kaip tarpusavyje bendrauja įvairių kultūrų žmonės, ir taip išeiti iš savo įprastos realybės.

7 VIENYBĖ GYVUOSE KONCERTUOSE. Viena gražiausių vienybės formų man – žmonės, atsidavę muzikai. Nebelieka jokio pykčio, pavydo ar nejaukaus žvalgymosi. O jeigu dar visi moka žodžius ir visa širdimi siunčia palaikymą muzikantams scenoje – taip galima iššauti ir į tikrą ekstazę. Mano pačios toks pirmasis išgyvenimas buvo dainų šventėje, kai dešimtys tūkstančių žmonių atliko kūrinį „Kur giria žaliuoja“. Pirmąkart verkiau, jausdama muzikos ir žmogaus vienybę.

14


8

PASIMATYMAS SU DRAUGE. Tai yra specifinė nuostabi energija. Nuo voliojimosi kartu moterų pliaže, vyno taurės mieste, prakaito karatė treniruotėje iki tiesiog intensyvaus pokalbio automobilyje.

9 KITŲ ŽMONIŲ LAIMĖ. Mane itin pakylėja kitų žmonių šventės, laimėjimai, jų kuriami harmoningi santykiai. Labai mėgstu draugų vestuves – išgyvenu tikrą ekstazę dėl jų meilės, linkėdama šviesos galiu apsiverkti iš nuoširdumo ir prašokti visą naktį.

10

SUNKIASVORĖS KELIONĖS. Dažnai pagalvoju, kaip lemtingai ir nejučia mane formavo vienišos kelionės. Kai studijavau Honkonge, kartu su dar dviem merginomis gyvenome dešimties kvadratinių metrų ploto kambaryje be lovų, spintų ir dušo. Miegodama ant grindų savo akių lygyje matydavau tarakonus, mūsų kambarėlyje turinčius savo atskirą realybę. Primindavau sau, kad tai niekaip manęs nežemina, o tik siunčia įkvėpimą netolimoje ateityje kurtis kitokią gyvenimo kokybę.

15


Noe gyvenimo kompasas Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Kalbino: Marius Lucka Nuotraukos: Lina Jushke

Jos gyvenime persipynę tiek skirtingų gijų, kad sunku ir suskaičiuoti. Gimusi Japonijoje, mokyklą baigusi Naujojoje Zelandijoje, prestižinį menų koledžą – Londone, menininkė, keramikė Noe Kuremoto į Lietuvą atvyko tamsų praėjusių metų lapkritį. Kartu su vyru Edvinu, pagal užsakymą gaminamų „Tsubasa“ dviračių kūrėju, ir dviem vaikais – Issey ir Haku – apsigyveno lietuviškame kaime Rokiškio rajone. Čia šiuo metu ir kuriami jos vaikiškai naivūs, paprasti, tačiau kartu raf inuoti ir modernūs japoniškos keramikos darbai. Bet apie viską nuo pradžių...

JAPONIJA, NAUJOJI ZELANDIJA IR LONDONAS Gimiau Japonijoje, Osakoje. Mokyklą baigiau Naujojoje Zelandijoje, vėliau persikėliau gyventi į Europą, įsikūriau Londone. Mano tėtis – tapytojas. Kai gyveni menininko šešėlyje, giliai viduje sąmoningai ar nesąmoningai ir pats nori tapti menininku. Ir man ši svajonė niekada nebuvo svetima – visada norėjau savo gyvenimą sieti su menu. Žvelgdama atgal suprantu, kodėl taip ilgai to nenorėjau pripažinti garsiai – viduje bijojau negalėsianti prilygti tėčiui. Tą akimirką, kai savo planus ištari garsiai, nebetenki privilegijos tyliai susimauti. Todėl nusprendžiau: meną kursiu sau, o kurdama nebūsiu atsakinga kitiems, jausiuosi saugiau. Vis dėlto tokiu keliu pasiekti tikrąją savirealizaciją buvo gana sudėtinga – reikėjo nustoti sau meluoti. Taip atvykau į Londoną ir baigiau Central Saint Martins menų koledžą.

16


17


18


DŽIUDŽITSU, MUAI TAI IR JOS GYVENIMO KOVA Jaunystėje mano tėtis buvo dziudo kovotojas, kadais tapęs šalies čempionu, tad kovos menai man visada buvo artimi. Atvykusi į Londoną susiradau sporto salę ir pradėjau užsiimti brazilietišku džiudžitsu. Kovos ant grindų man visada atrodė rafinuotesnės ir elegantiškesnės už kitus kovos menus. Besitreniruodama džiudžitsu patyriau traumą. Vėliau atradau tailandietišką boksą – muai tai. Keturias dienas per savaitę užsiiminėjau džiudžitsu, dvi – lankydavausi muai tai salėje. Galiausiai supratau – turiu pasirinkti vieną. Ir pasirinkau muai tai. Klube, kuriame treniravausi, galiojo paprasta taisyklė – kiekvienas kovotojas per šešis mėnesius privalo sudalyvauti bent vienoje tikroje kovoje. Iš šiandieninės perspektyvos suprantu, kad pirmoji kova tarsi suteikė progą nukreipti dėmesį nuo savo gyvenimo. Tuoj viską paaiškinsiu. Išgyventi dalykus visu šimtu procentų – tokia mano prigimtis. Taip gyventi rekomenduočiau kiekvienam. Pabaigusi universitetą Londone turėjau gauti darbą, kad galėčiau prasitęsti vizą ir toliau legaliai likti šalyje. Dirbau padavėja, vėliau – asistavau meno vadovams, fotografams. Šiame gyvenimo etape dariau dalykus, kurių daryti nenorėjau, tačiau jie man suteikė galimybę likti Londone. O šalia šių darbų ir atsakomybių kūriau meną. Dabar suprantu, kad ta frustracija mane ir atvedė į kovos meną – vietą ir laiką, kur galėjau susikaupti ir visiškai atsiduoti akimirkai. Nesupraskite manęs klaidingai – tuo metu dirbau pakankamai įdomų ir gerai apmokamą darbą, kūriau vizualiai patrauklius dalykus. Tačiau viduje kirbėjo klausimas – ar dirbčiau šį darbą, jei už jį negaučiau pinigų? Siūlau kiekvienam to savęs paklausti. Jei atsakymas – ne, turėk drąsos pripažinti, kad kažkur sau meluoji. Taigi, grįžtant prie kovos, man tiesiog reikėjo vietos, kur galėčiau atiduoti visą save, akimirką išgyventi visu šimtu procentų. Šia vieta tapo kovos ringas. Muai tai salėje susipažinau ir su savo vyru Edvinu. Jis buvo naujas komandos narys ir vos jam įėjus iškart galėjai suprasti, kad jis – vienas iš Rytų bloko vyrukų. Turėjau taisyklę – niekada nedraugauti su kitu kovotoju. Visada norėjau, kad treneris mane laikytų lygiaverte komandos nare. Moteriai treniruotis su vyrais gana sudėtinga, o jei dar pradėsi salėje flirtuoti su vaikinais, kas į tave žiūrės rimtai? Tačiau Edvinas mane pakvietė kavos ir taip pamažu pradėjome susitikinėti...

19


IŠ NEVYKUSIO PUSBROLIO – Į BŪTINYBĘ Keramika mano gyvenime atsirado dar vaikystėje, jau tada pradėjau lipdyti. Mano tėtis dirbo universitete, ten dėstė vaizduojamąjį meną, tad mus tris – mane ir du brolius – dažnai pasiimdavo kartu. Galima sakyti, keramika įaugusi į japonų kraują – tai visai šaliai svarbus amatas, kaip dziudo ar gėlių komponavimo menas ikebana. Keramika ir Japonija – kaip Lietuva ir krepšinis. Tai dalis mūsų identiteto. Jei Lietuvoje nori mokytis žaisti krepšinį – tą gali daryti praktiškai bet kur – ir dideliame mieste, ir mažame miestelyje. Japonijoje bet kur ir bet kada gali užsiimti keramika. Kol studijavau universitete, sąmoningai nusprendžiau nutolti nuo lipdymo – mano galvoje ir aplinkoje keramika buvo ir vis dar yra suvokiama kaip amatas, ne menas. Nė vienas menininkas nenori būti vadinamas amatininku – keramika ir likęs amatų pasaulis suvokiamas kaip nevykęs meno pusbrolis. Tačiau aš visada mylėjau molį, tad pabaigusi universitetą pamažu jį vėl susigrąžinau į gyvenimą. Reikėjo nemažai vidinės drąsos, kad galėčiau garsiai pasakyti: noriu būti keramike. Ir vėl grįžtame į pradžią – daug paprasčiau savo svajonę pasilaikyti sau. Vis dėlto prieš kelerius metus pradėjau garsiai apie tai kalbėti. Esu vizualus žmogus. Nuo pat mažens laimingiausia jausdavausi piešdama, todėl ir molį matau kaip tam tikrą piešimo atmainą. Nenaudoju žiedimo rato – jis man pernelyg mechaniškas ir techniškas instrumentas. Esu vizuali mąstytoja. Savo mintis geriausiai išreiškiu lipdydama. Tai viena iš priežasčių, kodėl pradėjau kurti. Tai man – natūralu. Mano kalba. Būtinybė. Kurdama jaučiuosi gyvesnė. Nesvarbu, miške Lietuvoje ar dideliame megapolyje Vakarų Europoje – kūryba man padeda aiškiau išgirsti save. Labai įdomu, kad objektai, kuriuos lipdžiau vaikystėje, labai panašūs į tuos, kuriuos kuriu dabar. Prieš kelerius metus iš mamos gavau nuotrauką, kurioje – pirmoji vaikystėje lipdyta kolekcija. Joje tiek daug panašumų su dabartimi – ir šiandien mano estetiką galima apibūdinti kaip žaismingą, vaikiškai paprastą, tačiau kartu – rafinuotą ir modernią.

20


21


22


23


24


MOTINYSTĖ – ŽINGSNIS ATGAL AR SMAGUS NUOTYKIS? Niekada neįsivaizdavau savęs kaip motinos. Kita vertus, kai esi menininkas, galima sakyti, kad kiekvieną dieną tau gimsta po kūdikį. (Juokiasi.) Žmogui, kuris neturi vaikų, praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, ką reiškia jų turėti. Tai visiškai nepatirtas pasaulis. Didžiulė nežinomybė. Gyvenimas, kurį gyvenau anksčiau, buvo be galo savanaudiškas, tad nė įsivaizduoti negalėjau, kokiu būdu į tų dienų tempą galėčiau įtraukti vaiką. Atsisakyti savo pačios gyvenimo – taip anksčiau įsivaizduodavau motinystę, todėl niekada nemaniau, kad galėčiau būti gera mama. Tačiau aš turiu vyrą, o Edvinas visada norėjo vaikų. Motinystė – labai įdomi ir sudėtinga tema. Šiandien gyvename visuomenėje, kurioje moterims aiškinama, kokia svarbi jų karjera. Tačiau tuo pat metu mūsų, moterų, karjeros gyvenimas labai trumpas. Jei turi vaiką, tam tikra tavo gyvenimo dalis miršta. Tapimas motina tam tikra prasme yra tavo pačios mirtis. Nuo to nepabėgsi, tiesiog privalai su tuo susitaikyti. Tave apima baimė – juk susilaukęs vaiko negali sugrįžti į laikus, kai jo neturėjai. Tai mane visada gąsdino ir vis dar tebegąsdina. Didžioji dalis karjerą kuriančių moterų susilaukusios vaikų tiesiog priverčiamos nustoti daryti tai, kas joms patinka. Nustoti siekti tikslų, dėl kurių kovojo pastaruosius penkiolika gyvenimo metų. Dar vienas dalykas – finansai. Negali taip paprastai leisti sau nedirbti. Juk kartu su vyru mokame paskolą, kartu perkame automobilį. Kaip galiu nustoti dirbti ir toliau išlaikyti nepakitusią mūsų gyvenimo kokybę? Visą gyvenimą turėjau didelių tikslų, todėl susilaukti vaikų tam tikra prasme man buvo lyg žingsnis atgal. Tačiau poroje labai svarbu surasti kompromisą. Taip atsirado šis mažas žmogus. Na, ir galiausiai paaiškėjo, kad turėti vaikų iš tiesų yra daug smagiau, nei gali pasirodyti iš šalies! Ir daug intensyviau, nei kada galėjau įsivaizduoti. Taip aš tapau mama. Gal tai ir ne pati idealiausia situacija – nebuvau iš tų, kurios viduje pajautė tą stebuklingą jausmą ir viską į šoną nustumiantį motinystės pašaukimą. Mūsų gyvenimas – aštuoniasdešimties metų trukmės. Ką tu, žmogau, darysi, kai tavo karjera pasibaigs? Tikrai nenoriu sakyti, jog tam, kad gyvenimas turėtų prasmę, reikia susilaukti vaikų. Tačiau manau, kad šeimos kūrimas yra trumpiausias kelias į supratimą, kam skirtas gyvenimas. Gyvenimas be vaikų – tai gyvenimas tik apie save. Kai turi vaikų, pradedi gyventi anapus savęs. Be to, vaikai puikiai moka atskleisti tavo silpnybes. Jie išbando ir tarpusavio santykius. Kai esate tik dviese, gyventi paprasta. Mano galva, įsipareigojimai santykius nukelia į visai kitą lygį. Atsiranda komandinis darbas, o tu pradedi dar labiau vertinti savo partnerį. Turėti vaikų – labai smagu. Intensyvu, bet smagu.

25


TARP TYLOS IR CHAOSO Nesvarbu, esi Afrikoje ar Azijoje – visi grožisi saulėlydžiu. Juk nė vienas žmogus negalėtų pasakyti – saulėlydis, mėnulis, žvaigždės – fe, negaliu jų pakęsti. Manau, kad gamta yra universalus dalykas, kurį žmonės vertina ir myli visame pasaulyje. Nesvarbu, tu katalikas, musulmonas, ateistas, anglas, japonas ar lietuvis – gamta mus visus sujungia. Jos grožis skirtas visiems. Šia prasme aš vertinu gamtą. Tačiau niekada nebuvau didžioji gamtos mylėtoja. Gal todėl, kad gimiau didžiuliame mieste, bet man vienodai patiko gyventi ir žmonių pilname Londone, ir atokiame Naujosios Zelandijos kaime. Aš matau grožį abiejuose. Ir to man visada užteko. Gyvenau Osakos priemiestyje, ne taip toli nuo namų stūksojo kalnai, tekėjo upė, kurioje galėjome maudytis. Nebuvau iš tų vaikų, kurie visą vaikystę pražaidė ant betono. Laipiojau medžiais, žvejojau upėse, kopiau į kalnus. Gamta visada buvo lengvai pasiekiama. Gamtoje tu jautiesi mažas, o tai labai svarbu. Gamta yra tyli, todėl joje gali girdėti savo mintis. Lietuvoje esu dar neilgai, tačiau jau jaučiu, kaip mano galvoje sumažėjo triukšmo. Visgi gyventi tik tylų gyvenimą – nuobodu. Visur svarbus balansas. Mano chaosas – tai šeima. Du berniukai, kurie niekada neleidžia užmigti savo tyloje. KĄ RODO GYVENIMO KOMPASAS? Žmogaus intuicija – it kompasas. Per didelis galvojimas mus paralyžiuoja. Mano kūryba – labai intuityvi, man sunku iš anksto suplanuoti, kaip atrodys galutinis kūrinys. Tiesiog pradedu, o viskas paaiškėja procese. Per daug neplanuoju. Iš tiesų – niekada neplanuoju! Vienintelis mano planas – kaip ir kada nusipirkti molio. Visa kita paremta intuicija. Jausmas, kad tai, ką darai, yra teisinga – žmonės pernelyg jį nuvertina. Kiekvienas savyje turime vidinį kompasą. Jauti, jei kompasas rodo netiksliai. Kai žiūriu į savo sūnų, visais įmanomais būdais stengiuosi nenužudyti mažo jame gyvenančio kačiuko – juk toks jo vidinis kompasas. Kažkodėl suaugusieji dažnai to nepaiso. Jei tavęs paklaustų, ką veiktum šiandien, jeigu mirtum už dvidešimt keturių valandų? Kažin kiek žmonių paskutiniąsias savo gyvenimo valandas ir toliau dirbtų ofise, kad galėtų užsidirbti dar vieną milijoną. Jeigu taip kreipia tavo vidinis kompasas – nuostabu. Bet jei ne, gyvenime turi kažką keisti. Juk nė vienas nenori mirti galvodamas, kad gyvenimą praleido darydamas tai, ko visai netroško.

26


27



APIE (NE)LAIMĘ... Žmonės mėgsta klausti: ar esi laiminga? Koks keistas klausimas. Kartais esu laiminga. Kartais laiminga nesu. Požiūris į laimę – turbūt didžiausias skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Gyvendama Vakaruose mačiau, kiekvienas žmogus nori tos laimės – tai jų gyvenimo tikslas, esmė. O Rytuose žmonėms laimė yra dalykas, kuris atsiranda ir išnyksta, atsiranda ir vėl išnyksta. Negali gyventi laimingo gyvenimo. Gyveni gyvenimą, kuriame laimės momentai tai ateina, tai pasitraukia. Jeigu laimės akimirkos kartojasi dažnai – puiku. Visi norime patirti jų kuo daugiau, bet aš niekada negalėjau pasakyti, kad gyvenu laimingą gyvenimą. Aš gyvenu gyvenimą ir kartu su savo šeima patiriu laimės akimirkas. ... TIKSLĄ... Man augant tėtis nuolat kartojo, kaip svarbu turėti tikslą. Kai esi jaunas, tėvų klausyti nenori, tačiau dabar gerai suprantu, ką jis kadais turėjo omenyje. Jei neturi jokio tikslo, kaip gali ko nors pasiekti? Tėtis visada skatino mus turėti gyvenimo taikinį ir apie jį kalbėti garsiai. Turėti tikslą yra pirmasis žingsnis kelyje link jo įgyvendinimo. Šiuo metu mano tikslas – tarptautinė paroda. Jaučiu, kad per ilgai užstrigau Londone. Mano kasdienybė taip pat pilna tikslų – gali surengti parodą „Tate Modern“ muziejuje, bet jei tavo namas sulūžęs, irgi nebus gerai. Pavasarį pradėjome statyti namą, jame bus ir mūsų studija – tai vienas didesnių šeimos tikslų. ... IR MIRTĮ Mirtis mus visus sujungia. Paukščiai, avys, katės ir šunys – jie nesirūpina mirtimi ar nemirtingumu, nė vienas jų negalvoja, kaip svarbu nugyventi prasmingą gyvenimą. Visa tai – žmogaus išradimas. Kančia ir privilegija vienu metu. Svarbiausia, mano galva – tiesiog nesigailėti nugyvento gyvenimo.

29


„Sigridsminde“ – tai vienos šeimos, gyvenančios Danijos saloje, siekis gyventi lėtą, sąmoningą gyvenimą harmonijoje su gamta ir besikeičiančiais jos ciklais. Įmerkusi rankas giliai į žemę kūrėja Camilla Jørvad pasijunta laisva, pamiršta laiką ir visus rūpesčius. Susidūrus su depresija, darbai sode jai tapo geriausiu būdu išgyti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. O šiandien moters sodu ir kasdienybe žavisi daugiau kaip 65 tūkst. sekėjų, norinčių bent akimirkai nusikelti į ramų, nedidelį, rūkų gaubiamą ūkį Danijos saloje, kuriame karaliauja gamta.

Prisimenant Sigrid arba gydantis Camillos sodas Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Camilla, prisistatykite! – Esu Camilla, fotografė, sodininkė ir kūrėja. Gyvenu nedideliame ūkyje, įsikūrusiame mažoje Danijos saloje, kartu su savo vyru, dviem vaikais, šuniu, trimis arkliais, keturiomis katėmis, dešimčia viščiukų, ežiukais, elniu, fazanais, paukščiais ir vabalais, kurie nusprendė čia susikurti savo namus. (Šypsosi.) Daugiau nei dešimt metų dirbdama vestuvių fotografe apkeliavau visą Daniją ir įvairiausias pasaulio šalis. Tačiau nuolatinis krūvis ir stresas prieš daugiau nei septynerius metus privedė prie depresijos, kurios epizodų patiriu iki šiol. Nuo tada mokausi save vis geriau pažinti ir suprasti. – Ką reiškia paslaptingasis jūsų ūkio ir tinklaraščio pavadinimas „Sigridsminde“? – Išvertus iš danų kalbos, šis pavadinimas reiškia „Prisimenant Sigrid“. Sigrid buvo nepaprastos širdies moteris, kuri priėmė globoti mano vyro tėtį, kai jis buvo dar visai mažas, tapo jam lyg mama. Daugelį metų buvo tikimasi, kad mano vyras perims šiuos namus, o juk ir aš pati visuomet norėjau gyventi nedidelėje vietovėje, panašioje į tą, kurioje gimiau ir užaugau. Noras prikelti šiuos namus ir ūkį, išnaudo30

ti visą jo potencialą tapo bendra mudviejų su vyru svajone. 2014 m. susiradau dailidę, kuris iškalė medinį namo ženklą su jo naujuoju vardu – „Sigridsminde“. Surengėme nedidelę ceremoniją, per kurią pagerbėme moterį, įkūnijusią daug mus žavinčių vertybių. Kiekvieną kartą grįždami namo matome šį ženklą ir vis prisimename, kodėl pasirinkome gyventi tokį gyvenimą. – Vienas nuostabiausių jūsų ūkio kampelių – sodas. Kodėl nusprendėte jį kurti? – Nuo tada, kai 2009-aisiais perėmėme vyro tėvų žemę, pradėjome sodinti šimtus medžių ir krūmų. Taip po truputį mums priklausančias žemes verčiame organiniu mišku, kuriame vinguriuoja laukiniai koridoriai, plyti gėlių pievos, gyvatvorės – visur gyvuoja gamta. Mūsų viena didžiausių svajonių – atgaivinti visą turimą žemės plotą. O sodą, galima sakyti, nuo pat pradžių sukūriau pati – kai atsikraustėme, čia augo tik keletas senų obelų. Laikui bėgant suformavau griežtas ir labai simetriškas linijas, takus, kur augalai gali laisvai augti ir daugintis. Čia taip pat leidžiu augti ir keliems augalams, paprastai laikomiems piktžolėmis – dilgėlėms, erškėčiams. Noriu, kad būtų kur gyventi drugeliams ir kitiems vabzdžiams.


31


32


33


Tik būdama sode gebu pamiršti save ir laiką. Kai neseku laiko nejaučiu streso

– Kodėl sodas jums toks svarbus? – Manau, kad sodo kūrimas ir kasdienė jo priežiūra yra geriausias būdas puoselėti tiek fizinę, tiek psichologinę sveikatą. Tomis akimirkomis, kai atrodo, kad visas pasaulis slysta iš po kojų, atsakomybė už daržą teikia man jausmą, jog vis dėlto galiu bent šiek tiek kontroliuoti savo kasdienybę. – Savo tinklaraštyje užsimenate apie sudėtingus gyvenimo periodus ir depresiją. Ar darbas sode jums padeda gyti? – Tik būdama sode gebu pamiršti save ir laiką. Kai neseku laiko ‒ nejaučiu streso, o kai galvoje nesisuka daug minčių, nėra depresijos ir spaudimo. Darbas sode manęs nepagydė, tačiau jis padeda valdyti depresiją ir stresą. Netgi pačiais tamsiausiais gyvenimo periodais, kai žinojau, jog privalau gyventi dėl savo vaikų, iš tikrųjų išgyventi man labiausiai padėjo ne ši mintis, o fizinis darbas. Pats geriausias būdas gydytis psichologines problemas – darbas rankomis. Bandymai iškasti užsispyrusią šaknį ar krūmą man padeda geriau miegoti. Šiandieniniame pasaulyje daugelis visą dieną praleidžiame prie ekranų – darbe prie kompiuterio, grįžę namo – prie televizoriaus. Kadangi kūnas nebeturi galimybės pavargti fiziškai, mūsų mintys visada parengtoje pozicijoje. – Ko galime iš augalų pasimokyti? – Augalams nerūpi, kas tu esi. Jiems visai nesvarbu, ar šiandien pykai ant savo vaikų, kiek daug ar mažai uždirbi, ar esi sėkmingas, ar ne, kokius drabužius dėvi... – Tikiu, gamta jūsų gyvenime užima ypatingą vietą. Ką ji jums reiškia? – Motina gamta yra nuolatinis mano įkvėpimo šaltinis. Viską, ką darau sode, darau siekdama sukurti kuo daugiau erdvės gamtai – kad ji galėtų skleistis ir klestėti. Gyvendama kaime jaučiu ir matau, kaip stipriai gamta ir žmogus yra susiję. Neišskiriami. Gamtos ciklai atvirose erdvėse labai jaučiami: spalvos, maistas, oras – viskas susiję ir viskas veikia mūsų gyvenimus.

34


35


36


37


38


– Kaip jūs ir jūsų šeima suprantate lėtą ir sezoniškumu paremtą gyvenimą? Kas paskatino jus pradėti gyventi lėčiau? – Man lėtas gyvenimo būdas reiškia lėtesnį dienos tempą, atsakingai renkantis, kam skirsiu savo laiką. Tai gebėjimas sustoti, pakelti akis į dangų ir stebėti besikeičiančias debesų formas, spalvas leidžiantis saulei. Mes su sūnumi esame intravertai, o dukra ir vyras – labai socialūs, taigi visi kiekvieną dieną vienas iš kito mokomės būti sąmoningi kito poreikiams, skirtumams ir norams. Sezoniškumą prisijaukinti buvo gerokai sunkiau. Vasarą, kai viskas žydi ir sproginėja, mūsų kasdienybė taip pat užimta, spalvota, pilna žmonių ir energijos. Tačiau tam, kad turėtume tokią energingą vasarą, būtina žiemos mėnesius praleisti tyliau, daugiau viską apmąstyti, leisti sau ilgiau pamiegoti, mažiau padaryti, svajoti, rečiau susitikti su draugais... Toks gyvenimo būdas kur kas natūralesnis, kai gyveni krašte, kuriame gali stebėti metų laikų kismą, besikeičiančią šviesą ir oro temperatūrą. Trumpomis ir šaltomis žiemos dienomis mums natūraliai norisi miegoti žiemos miegu ‒ taip, kaip miega mūsų sodas. (Šypsosi.) – Jūsų namai, gyvenimas ir sodas atrodo taip idiliškai! Ar dienos taip pat primena idilę? – Retkarčiais. Tais tyliais rytais, kai esu tik aš, kylanti saulė, gyvūnai ir žydintys augalai, pagalvoju, kad gyvenu nepaprastai gražioje ir ramioje vietoje. Tomis akimirkomis jaučiuosi labai dėkinga už viską, ką turiu! Tačiau tam, kad tokių akimirkų būtų daugiau, kiekvieną dieną dirbu ir turbūt jaučiuosi kaip daugelis. Vaikai pešasi, ne visada išsimiegu, arkliai ar šuo suserga, turistai išperka visą maistą parduotuvėje ir taip toliau... Ir nors ir salos, ir mūsų gyvenamosios vietos ramuma man labai padeda tvarkytis su psichologiniais sunkumais, tamsieji periodai pasiekia gyvenant ir čia. Gyvenamoji vieta, manau, galų gale neturi tokios didelės įtakos – juk visur keliauji kartu su savo kūnu ir jo mintimis. – Ar jūsų vaikai taip pat mėgsta būti sode? – Kai paprašau, vaikai mielai padeda darbuotis sode, visgi jiems įdomiausia tiesiog nurinkti ir suvalgyti sodo derlių. Ir nors nėra uoliausi pagalbininkai, kiekvieną spalio mėnesį kartu sodiname tulpes ir narcizus. Tačiau vaikai supranta ir gerbia, kad sodas yra mano erdvė, kūrinys, svajonė ir darbas. (Šypsosi.) – Spėju, kad tikrai turite savo mėgstamiausių augalų? – Ak, išties labai sudėtingas klausimas! Pirma noriu pasakyti, kad man svarbiausia ir gražiausia, kai skirtingi augalai harmoningai žydi kartu, mane labiausiai džiugina įvairių spalvų, formų ir dydžių derinys. Visgi tikrai yra keletas augalų, be kurių gyventi būtų labai liūdna.

39


40


Mano pati mylimiausia turbūt yra rusmenė. Tokia tvirta ir aukšta, tačiau kartu tokiais gražiais ir trapiais žiedais, kuriuos labai myli bitės. Ji pati po visą teritoriją išbarsto sėklas, labai tuo džiaugiuosi. Rusmenė puikiai žydi tiek gėlių sode, tiek tarp daržovių, taip pat ir laukinėse pievose bei miškingose vietovėse. Dar jurginai. Tai labai lepios ir daug darbo reikalaujančios gėlės. Kadangi esu gana tingi sodininkė, juos pradėjau auginti tik prieš trejus ketverius metus, tačiau dabar mano sode žydi daugiau kaip trisdešimt skirtingų jurginų rūšių. Mėgstu juos vadinti vėlyvos vasaros ir rudens sodo karaliais. Ėžiuolės. Tai vaistinis augalas, kurį labai mėgsta įvairūs sodo vabzdžiai. Ėžiuolės gražios lyg architektūros kūriniai, grafiškų spalvų ir formų. Cukinijos. Pakankamai palaisčius tik vieną augalą, jis užaugins gėrybių visai vasarai. Paprastai jas renkame ganėtinai jaunas (15 cm ilgio), tada jos skanios tiek žalios, tiek virtos. Lapinis kopūstas. Mano mylimiausia rūšis – cavolo nero. Sodinu šį kopūstą kiekvienais metais ir jis duoda derliaus tiek mums, tiek viščiukams visą rudenį ir žiemą. Galėčiau dar vardyti ir vardyti... Augalai yra nuostabūs! – Camilla, ar galėtumėte pabaigai pasidalinti patarimais norintiems auginti savo sodą?

– Jei esate tik pradedantis sodininkas, pirmiausiai rekomenduočiau sau iš anksto atleisti už visas klaidas, visus kartus, kai jūsų augalai neišgyvens ir nuvys – taip turbūt nutiks daug kartų. Tačiau rūpintis sodu tikrai nėra taip sudėtinga, kaip gal gali pasirodyti. Dažnai persodinu augalus ar pjaunu krūmus anot sodininkystės vadovėlių netinkamu metu, bet beveik visada viskas vis tiek būna gerai. Neverskite augalų augti jiems netinkamomis sąlygomis, jie niekuomet neužaugs tokie gražūs, kokie turėtų, o jūs tik švaistysite laiką ir energiją. Auginkite tokius, kurie galės žydėti jūsų klimate, turimoje žemėje, šviesoje, ir jie jums tikrai atsidėkos. Be to, aš nenaudoju jokių cheminių medžiagų ir pesticidų, todėl ir kitiems patarčiau veikiau kurti sveiką, klestinti sodą, o jo ekosistema pati viskuo pasirūpins. Pačios paprasčiausios gėlės, išaugančios iš sėklų, mano nuomone, yra medetkos ir kosmėjos. Jei dar niekada nesodinote gėlių iš sėklų – pabandykite jas. (Šypsosi.) Realistiškai įsivertinkite, kiek laiko iš tiesų galėsite skirti augalams, ir nuoširdžiai to laikykitės. Kol vaikai buvo dar visai maži, dažnai pykdavau, kad turiu tokį didelį sodą, tačiau negaliu jo prižiūrėti. O mano dabartinis sodas buvo pradėtas kurti tik prieš ketverius metus. Būkite sau atlaidūs ‒ sodas turėtų teikti džiaugsmą, o ne tapti dar vienu streso šaltiniu. 41


Kurti tvaresnį rytojų Nuotraukos: „Equa“ archyvas

Ne tik jausti atsakomybę dėl geresnio rytojaus, bet ir jį kurti. Akcentuoti sąmoningų pasirinkimų bei darnaus gyvenimo su aplinka prasmę ir niekada nepamiršti rūpintis visų mūsų Žeme. Nepaprastai gera, kad pagal šias vertybes mūsų šalyje kuriasi verslai, kurie nepailsdami ieško ir pristato rinkai naujus tvarius produktus. Prieš kelerius metus kompanija „LTD Group“ pasiūlė gertuves, kurios jau spėjo užkariauti daugelio širdis savo išskirtiniu dizainu. Įmonė ir toliau nepaliauja stebinti progresyviais sprendimais – ne tik remia tokias iniciatyvas kaip „Žygis už švarią Lietuvą“, bet ir investuoja į naujų prekės ženklų kūrimą. Vienas jų – naujas „Kickstarter“ platformoje pristatytas produktas „Equa Care“, kurį „LTD Group“ komanda su pasididžiavimu siūlo mūsų šalies rinkai.


RŪPINTIS SAVIMI, NAMAIS IR PLANETA Šiemet pristatytas naujas Žemę mylinčios šeimos narys – produktų linija „Equa Care“, kuri padės sumažinti plastikinių atliekų suvartojimą kasdienėje buityje ir ryžtingai prisidės prie švaresnės ateities. Tvari kūno ir namų priežiūros linija „Equa Care“ pristato du produktus namams: indų ploviklį ir universalų namų valiklį, taip pat du produktus kūnui: rankų plovimo putas ir dušo gelį. Produktai pagaminti iš 100 proc. natūralių ingredientų. Sudėtyje dominuoja miško kvapų natos: kedrai, sidabrinė eglė, kadagiai, citrinžolė, levanda. Visi ingredientai – iš gamtos.

GLAUDI TVARUMO IR DIZAINO DRAUGYSTĖ Naujoji tvari kūno ir namų priežiūros linija siekia išspręsti dvi itin svarbias įprastų priežiūros priemonių problemas – pagerinti sudėties kokybę ir atsisakyti perteklinių vienkartinio naudojimo pakuočių. Pakuotės dizainas – tai dar vienas itin svarbus šių tvarių produktų linijos elementas. Kadangi buteliukai naudojami ne vieną kartą, itin svarbu, kad pakuotė ne tik būtų draugiška aplinkai, bet ir derėtų mūsų namuose. Juodi akcentai ir tamsiai rudas skaidrus buteliukas meistriškai suskambės ir papuoš bet kokios stilistikos interjerą. Tačiau ne viskas apie išvaizdą! Nenorėdami skatinti dar didesnio plastiko suvartojimo, „Equa Care“ savo produktus gamina iš 100 proc. perdirbtos PET medžiagos, išgaunamos iš panaudotų plastikinių buteliukų. Taip jūsų pasirinkimas tiesiogiai nulems bent jau 80 proc. mažesnį CO2 pėdsaką nei naudojant įprastus kūno ir namų priežiūros produktus. Negana to, „Equa“ paneigia ir gajų mitą, kad natūralūs produktai turi itin trumpą galiojimo laiką. Jų sukurti visiškai natūralūs rankų bei kūno priežiūros deriniai ir visiems namų paviršiams valyti skirti produktai džiugins mažiausiai aštuoniolika mėnesių.

KAIP VISKAS VEIKIA? Tai kaipgi viskas veikia, paklausite? Labai paprastai! Kadangi didžiąją dalį visų kūno ir namų priežiūros priemonių sudėties sudaro vanduo, kuris didina produkto svorį ir tūrį, tokį produktą transportuoti užtrunka ilgiau ir kainuoja daugiau. Siekdami išspręsti šią problemą „Equa“ sukūrė daugkartinio naudojimo buteliuką, kurį tereikia pripildyti šiltu vandeniu, į jį suberti specialų miltelių mišinį ir atidžiai suplakti. Kartu su pakuote kiekvienas pirkėjas gauna ir du papildymus, tad tą patį buteliuką gali naudoti pakartotinai ir taip prisidėti prie ramesnio ir gražesnio visų mūsų rytojaus kūrimo. Klimatas keičiasi ‒ tai turime daryti ir mes.

www.myequa.lt


NAUJI HORIZONTAI

Lietuviška siesta Italijos platumose Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Šią vasarą komunikacijos specialistė, rašytoja Viktorija Aprimaitė į Italiją išvyko be bilieto atgal. Daugiau nei mėnesį mergina ragavo šią šalį dideliais godžiais kąsniais, o kai pajautė ilgesį – susikrovė lagaminą ir sugrįžo namo. „Italija kviečia gyventi. Patirti, mylėti, norėti“, – pasakoja. Leisti sau būti, skirti laiko stebėti, nepamiršti saldžių popietės siestų ir daug daug ragauti – tokia buvo merginos kelionė, į kurią šiandien akies krašteliu žvilgtelėsime ir mes.

– Viktorija, daugiau nei mėnesį keliavai Italijoje. Kokia tau ši šalis? – Gaivalinga, gryna, trykštanti energija, skani! Kartu norisi sakyti, kad ji – visokia. Keliavau mėnesį, tad atsiskleidė įvairi Italijos potyrių ir spalvų paletė. O gal tai ir mano pačios spalvos? Kelionę pradėjau ir užbaigiau Romoje. Automobiliu apkeliavome Toskanos regioną, Florenciją, Veneciją, architektūros bienalę su Lietuvos paviljonu, Komo ežero apylinkes, vėl Veneciją ir darkart Romą. Kabinau Italiją lyg gelato – su didžiuliu pasimėgavimu. Žinoma, kartais būdavo net per daug. Tikriausiai natūralu, priėmiau ir tai. Po tiek potyrių verta prisėsti su puodeliu espreso ir leisti sau stebėti. Be plano. Draugė, su kuria keliavome Toskanoje, pirmosiomis naktimis susapnavo sapną, kuriame aš pareiškiau: „Jeigu jūs norit, tai ir miegokit, o aš einu gyventi!“ Italija iš tiesų kviečia gyventi. Ragauti, patirti, mylėti, norėti. Tuo ji mane ir traukia! – Ar tiesa, kad išvykai be bilieto atgal?! – Tiesa. Norėjau iškeliauti ir laiko prasme negalvoti apie galutinį kelionės tašką. Leisti sau pajusti norą grįžti. Ir pajutau! Norėtųsi dažniau tai praktikuoti – kai netiksi vidinis laikrodis, gali atsipalaiduoti ir nereikalauji iš savęs iki dienos x patirti kuo daugiau. Susirinkau, kiek norėjosi, kiek pavyko, o tuomet susikroviau lagaminą ir grįžau. Jaučiausi išbuvusi ir išsibuvusi. 44

– Pasidalink su mumis: tai kaipgi atrodo tavo kelionių kasdienybė? – Italijos kasdienybėje rytas prasideda nuo kavos ir pyragaičio. Italija yra saldi! Ir italai dieną pradeda saldžiai. Nors iš pradžių buvo kiek keista, netrukus pavyko įsijausti. Ryto ritualu tapo kavinė „Caffe Trastevere“, kurioje visa galybė pyragaičių ‒ nemažai išragavau tų kremu, pistacijomis, nocciola pripildytų kūrinių. O kaip gražu, kai kampinės kavinukės savininkų šeima po trečio ryto jau tave atpažįsta, su šypsena sveikinasi ciao ir nė neklausdami gamina tavo mėgstamą kapučino. Man patinka, kad italai neapsimeta tavęs nepažįstantys. Atvirkščiai – labai aiškiai parodo, kad prisimena, žino ir tuo džiaugiasi. Keliaujant gamtoje (Toskanos keliais ir Komo ežero apylinkėse) laikas dar lėtesnis, pilnas neplanuoto gamtos ir miestelių tyrinėjimo. Automobiliu klajojome po mažus Italijos miestus ir stodavome, kur norėjo širdis. Matome aukštumoje įsikūrusi gražų miestą, bedame pirštu, stojame ir skiriame sau espreso laiko. Kadangi oras buvo karštas, dienoje būtinai atrasdavome laiko siestai – trumpam miegui ir poilsiui. Keliaujant po miestus – Florenciją, Romą, Veneciją – daugiausiai dėmesio skyriau menui – muziejams, galerijoms. Mėgstu aplankyti ir vietinių kūrėjų kvepalų dirbtuves. Vieną kvepalų parduotuvę, kuri primena muziejų, atradau Florencijoje. „Santa Maria Novella“ krautuvėlė jau skaičiuoja šešis šimtus metų.


45


46


47


48


Kelionėse daug dėmesio skiriu maistui, nemažai pasistengiu ieškodama, kur paskanauti. Man svarbu, kad pasirinktose vietose jausčiau vietos atmosferą, nuoširdų kūrybinį polėkį, gyvas tradicijas. – Ką apskritai tau reiškia lėtojo keliavimo sąvoka? – Nežinau, ar galiu sakyti, kad keliauju tik lėtai ‒ keliauju visaip. Bet buvo ir lėtų dienų: pavyzdžiui, pamenu, sėdėjau Orčos slėnyje Toskanoje ir man visiškai pakako visa galybe atsivėrusio gamtos paveikslo. Nieko daugiau netrūko. Tačiau būna ir tokių dienų, kai apima už viską didesnis noras pamatyti kuo daugiau, kuo tirščiau. Taip ir laviruoju tarp vieno ir kito. Vis dėlto man kelionėje svarbu atrasti nieko neveikimo akimirkų, kurias italai vadina dolce far niente. Be baksnojimo veikti, eiti, užkariauti. Aišku, tam nebūtina Italija. To įpūsti į kasdienybę galima ir Lietuvos pajūryje, kaime, mieste. – Papasakok, kokių netikėčiausių užkampių, įspūdingiausių vietų, skonių, idėjų atradai šios kelionės metu? – Nuostabu mokytis išjausti akimirką, kurioje esu. O kartu kaip smalsu, kas laukia toliau! Vis dėlto Italijoje patyriau laimę nejausti laiko. Ten išgyvenau tikrai ryškų „dabar“. Keliaudami po Toskaną dvi dienas praleidome Pacinoje, vynuogyne. Vyndarys Stefano pasakojo, kad jie įsikūrę etruskų žemėse, vienas svečių namų – ant etruskų kapavietės, kitas – vienuolyne. Susipažinome su tos vietos istorija ir vynuogių auginimo bei vyndarystės įdomybėmis. Ūkyje, kuriame gyvenome, gaminamas organinis vynas – mažesniais kiekiais, tačiau labai gamtiškai ir natūraliai. Stefano pasakojo apie savo kasdienybę, vyną, alyvuogių aliejų, tačiau labiausiai norisi pasidalinti viena mintimi, kuri puikiai atskleidžia tenykštes gyvenimo taisykles: „Vyno skonis yra vietos skonis.“ Po viešnagės vynuogyne vieną rytą gerdami kavą nusprendėme toliau keliauti į Orčos slėnį. Rinkdamiesi, kur gyvensime, praktiškai dūrėme pirštu. Taip visai netyčiomis atsidūrėme labiausiai man įspūdį padariusioje vietoje – „Le Pianore“. Tai nuostabi vila, įkurta dar 1990-aisiais, kai tos

vietos nė nebuvo įmanoma pasiekti automobiliu. Vilą įkūrė visa šeima – tėvai ir keturi vaikai. Tikrai kosminė vieta, į kurią vis grįžtu mintimis. Antrą vakarą vakarieniaujant vilos pakraštyje, nuo kurio atsiveria visas slėnis, su mumis pasisveikino vilos šeimininkė. Nors visus darbus dabar daugiausiai dirba vaikai, tačiau jų tėvai, vilos atradėjai, prie vakarienės stalo pakalbina kiekvieną svečią. Itin charizmatiška šeimininkė pasisveikino, prisistatė ir pasidomėjo, iš kur mes. Lietuvos! O tada suspindo jos akys. Pasirodo, viena labiausiai ją įkvepiančių moterų yra archeologė Marija Gimbutienė. Neįtikėtina, kad kažkur Toskanos gilumoje sutikome žmogų, kuris mūsų kraštietę laiko savo autoritetu. Aplankė stiprus suartėjimo ir bendrystės jausmas. Tame pačiame slėnyje kėlėmės pasitikti saulę, naktį stebėjome gausybę jonvabalių. Magija! Linkiu kiekvienam patirti šią vietą. Na ir žinoma, futbolas! Stebėjome Europos futbolo čempionato finalą mažame šeimos restoranėlyje Romoje. Nors buvome vienintelės ne vietinės, jautėmės it šeimoje. Palaikėme audringai, o tuomet šventėme laimėjimą. Išėjusi į gatvę tiesiog stovėjau ir stebėjau besidžiaugiančius žmones. Garsiai, iš visos širdies, be jokios agresijos, tik su sprogstančia džiaugsmu energija. Jie moka švęsti ne tik gyvenimą, bet ir laimėjimus! Istorijas galėčiau pinti vieną po kitos, dalintis vietomis, bet labiausiai noriu palinkėti patiems paklajoti po Italiją. Ir lėtai, ir greičiau. Visaip! – O kaip atsirenki vietas, kurias aplankysi? – Labai patinka užmegzti kontaktą su vietiniu gyventoju arba šiaip kokiu žmogumi, kuris iš šaknų pažįsta apylinkes – tada gali džiaugtis lankytinų gatvių, slaptų kampelių, muziejų, galerijų, vietinių maisto užeigų rekomendacijomis. Tačiau puikus pasakotojas gali būti ir toks pats keliautojas, kuris jau pabuvojo tose vietose, išragavo skonius. Tokį vedlį turėjome ir mes. Be to, Romoje pravertė Giedrės Jankevičiūtės ir Julijos Reklaitės knyga „Devyni pasivaikščiojimai po Romą“, kurią prieš pat kelionę pačiupau MO muziejaus parduotuvėje.

49


50


51


52


53


– Įspūdžio gylis – tai dar viena lėtojo keliavimo idėja. Patirti ne daugiau, o giliau. Ar ši mintis artima tavo keliavimo ir gyvenimo būdui? – Mokausi įžvelgti, patirti gylį, bet kartu matyti, jausti, galvoti paprastai. Taip pat gan greitame kasdienybės ritme atrasti lėtumo, paspausti pauzę. Greičiausiai tai viso gyvenimo pamoka – atrasti darną. Man labai brangi ir mylima moteris kartą pasakė: „Žinai, ieškome gyvenime ir savyje ramybės. Bet aš jaučiu, kad mums svarbu ieškoti darnos!“ Jos ieškau kelionėse tiek po išorės, tiek po vidaus pasaulį. Greičiausiai galutinio taško ir nebus. – Viktorija, kaip visų šių gražių idėjų nepamesti sugrįžus namo? Kaip tu savo lietuviškoje kasdienybėje atrandi laiko mažiems mieliems dalykams? – Nežinau, kaip jų nepamesti. Dažnai pametu, nors ir norisi išsaugoti. Būna, kad užsirašau, nors šiame etape esu kiek atitrūkusi nuo rašymo. Kelionėje labai lakoniškai žymėjausi aplankytas vietas, muziejus, ragautą maistą, vyną, nugirstas mintis. Bet visgi galbūt tai, kas reikalinga, pasilieka ir neįamžinus žodžiu ar vaizdu? Gal giliausi dalykai ir taip lieka mūsų vidiniuose patyrimų induose? Mane Italija pripildė ir vis dar pildo, nors jau klajoju Lietuvos pajūriu ir skinu šilauoges sode. Jaučiu, kad mano laikas man nepriklauso, tačiau tik pati esu atsakinga, kaip jį išpildysiu. Tad laiką skiriu tam, kas brangu. Suprantu, kad jis nėra begalinis, tad vis stengiuosi pajausti, kur ir su kuo jį praleisti. Man smalsu gyventi. Čia labai tiktų Richardo Bacho mintis iš knygos „Tiltas per amžinybę“. Ją skaičiau paauglystėje, dabar sugrįžau vėl. „Tai, kas mus užburia, sykiu veda ir globoja. Kai netenkame galvos dėl ko nors, ką mylime ar mėgstame, – laivų, lėktuvų, idėjų, – toji stebuklinga aistra nutiesia mums kelius į priekį, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mus pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų, abejonių. Jei ne ta meilės galybė, mes būtumėm nelyginant laivai, sustingę negyvose nuobodulio jūrose.“ – Papasakok, o kuo užpildytos tavo dienos čia, Lietuvoje? – Dar nebuvau patyrusi tokio didelio malonumo grįžti. Kadangi paskutinę savaitę su trupučiu praleidau Romoje, grįžus į Vilnių mano akys negalėjo aprėpti viso žalumo. Kiek daug čia oro, kaip lengva kvėpuoti! – Ant tavo kaklo – pakabutis su užrašu „Enjoy Being“. – „Enjoy Being“ užrašas įkvėptas dvasinio mokytojo Eckharto Tolle, kuris sako: „Tiesiog būk ir tuo mėgaukis. Jei iš tiesų būsi, niekada nereikės nieko laukti.“ Man lėtas gyvenimas reiškia ne laukimą, o buvimą. Ne lūkestį, o patyrimą. Klausymąsi ir įsiklausymą, stebėjimą, savo būsenos ir kūno pajautimą. Ir akimirkos tėkmės magiją, kai gali pirštų galais ją iščiupinėti, uosti, skanauti ir paleisti.

54


55


Miesto centre – banguojanti miežių jūra Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Gintarė Grigėnaitė, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus archyvas Portretas: Agnė Bekeraitytė

Nuo vasaros pradžios sostinės Konstitucijos prospekte atidesni praeiviai gali pastebėti miesto centrui neįprastą vaizdą – lauką, užsėtą miežiais. Miežiai? Miesto centre? – paklausite. Taip! Tai architektės, kraštovaizdžio dizainerės, menininkės, Briuselyje gyvenančios Sigitos Simonos Paplauskaitės instaliacija „Laikų laukas“. Geriau pažinti ir pamilti savąsias šaknis bei tyliąją, ne tokią populiarią, tačiau labai turtingą etninę kultūrą kviečianti instaliacija sukuria sąlygas miesto gyventojams susidurti su gamta, žemės darbais ir – nors ir netiesiogine prasme – kaimo žmogumi.

– Sigita Simona, šalia Nacionalinės dailės galerijos šią vasarą iškilo tavo kurta instaliacija „Laikų laukas“. Papasakok apie jos idėją. – Tarp Konstitucijos prospekto ir Nacionalinės dailės galerijos užsėtas laukas prisideda prie parodoje „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“ keliamų tapatybės ir atminties klausimų. Parodoje eksponuojami artefaktai ir fotografų, kraštotyrininkų, etnologų, tautosakininkų surinkti liudijimai atveria lietuviško kaimo žmogaus savastį, jos lėtą raidą, atidengia santūrios kultūros sluoksnius trijų istorinių epochų – carinės Rusijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos ir sovietmečio – metu. Keista, bet didžioji dalis šios medžiagos niekada nebuvo pristatyta visuomenei. Gal dėl to, kad ją lydi daug skausmingų patirčių, kurios vis dar jaučiamos tarp gyvųjų, tačiau surinkti pasakojimai primena ir daug jautraus, gražaus kasdienybės palikimo.



58


„Laikų lauko“ instaliacija atkreipia dėmesį į laiko tėkmę, o kartu ir gyvenimo mieste bei kaime skirtumus, primena apie mūsų visuomenės dalį ‒ žemdirbius ir ūkininkus, kurie nėra taip dažnai pastebimi kultūriniuose ir politiniuose diskursuose. Svarbu ir tai, kad priešingai miesto gyventojų buičiai, kuri sustyguota pagal savaitės dienas, kaimo žmogaus gyvenimą stipriau veikia metų laikai, kintantys orai, nuo kurių priklauso gyvenimo tempas ir santykis su namais bei bendruomene. Instaliacijos lankytojai, o ypač kvartale gyvenantys ir dirbantys žmonės, gauna galimybę pajusti visai kitą santykį su žeme ‒ dirbama žeme, jos virsmais, sutikti ja besirūpinančius žmones. Jie turės galimybę stebėti, išgirsti, užuosti šiuos lauko darbus nuo birželio iki pat spalio mėnesio. – Šis miežių laukas sukuria sąlygas miesto gyventojų akistatai su gamta, žemės darbais ir, netiesiogine prasme, su kaimo žmogumi. Kodėl tai svarbu? Kokia tavo pozicija šiuo klausimu? – Akivaizdu, kad galimybė turėti savo žemės ir ją dirbti visais laikais įprasmino ir formavo kaimo žmogaus buitį ir būtį, padėjo jam geriau suprasti pasaulį ir save. Tai suvokdamas ne vienas okupacinis režimas siekė suvaržyti šias nuosavybės ir veiklos teises, tačiau net ir privalomas sunkus darbas, atimtos žemės, tremtis, etninės sanklodos ardymas nesutrukdė valstiečiams kantriai ištverti išbandymų, išlaikyti tikėjimo ir sykiu išsaugoti prigimtinės kultūros pagrindo, glaudžiai susijusio su gamta. „Laikų laukas“ įrengtas visai šalia aktyvios, šešių eismo juostų gatvės moderniame Vilniaus kvartale, kurio šaligatviais ir gatvėmis kasdien zuja pasitempę ofisų darbuotojai ir kiti miestelėnai. Dauguma jų atvykę į sostinę iš mažesnių miestelių ir kaimų, taigi puikiai supranta sunkią valstiečių dalią, tačiau galbūt nesididžiuoja ir nesidomi savo kilme. Manau, kad ir paroda, ir ją lydinčios instaliacijos kviečia geriau pažinti ir pamilti savąsias šaknis ir tyliąją, ne tokią populiarią ir gintarais ornamentuotą, tačiau labai turtingą etninę kultūrą. – O kaip vyko techniniai šios instaliacijos paruošimo darbai? – Kai parodos kuratorė Margarita Matulytė palaimino šią idėją, prašėme (ir gavome) Vilniaus miesto savivaldybės leidimo laikiniesiems želdiniams įrengti. Tada puoliau konsultuotis su brolio žmonos šeima, grūdų ūkininkais iš Joniškio, kurie man padėjo geriau suprasti, kiek pastangų ir dėmesio reikės šiems laukams užauginti. Iki dabar siunčiu jiems nuotraukų ir gaunu patarimų. Nuo pat pradžių nerimą kėlė prastas, užterštas ir negilus dirvožemis, vėlyvai dirbama žemė, lietingas ir šaltas pavasaris... Buvo nelengva rasti vilniečių ūkininkų, kurie imtųsi arti, kultivuoti ir išravėti tūkstančio kvadratinių metrų plotą miesto centre, taigi ir darbų kainos greitai išsipūtė. Laukus teko dengti agroplėvele nuo išbadėjusių miesto paukščių, na, o atėjus karščio bangai teko prisiderinti ir užsiimti laukų laistymu ankstyvais rytais ir vėlyvais vakarais, kad pasodinta sėkla neperdžiūtų. Juk dažniausiai vasarinės grūdų kultūros sodinamos pavasarį, atitirpus įšalui, ir dar mėnesį stiprinasi ir bręsta žemėje prieš iškaldamos daigus – mūsiškės tiek

daug laiko neturėjo. Nemažai įtampos tame ūkininkų gyvenime! Laukams sudygus, atradome ir netikėtų „lankytojų“ – portulakų, rapsų, piktžolių, tačiau nusprendžiau nenaudoti herbicidų, siekdama po projekto palikti dirvožemį kuo švaresnį, net jei dėl to nukentės estetinė instaliacijos forma. Juk svarbiausia šio projekto dalis yra pats žemdirbystės procesas, sugrąžintas į miesto centrą. – Kodėl būtent miežiai? Kuo šis augalas tave sužavėjo ir kokia jo simbolika? – Dėl užsėti reikiamo ploto ir estetinių savybių grūdinės kultūros užima ypatingą vietą kaimo kraštovaizdžiuose. Grūdų laukai išryškina vietos kalvas ir lygumas, keičia spalvą, gali banguoti tarsi jūra... Tai dažnai atsispindi ir žymių tapytojų darbuose, kurie istorikams ir antropologams leidžia suprasti, kokie svarbūs šie augalai buvo žmonių pasaulio matyme, jų darbo cikluose visais metų laikais ir, žinoma, maisto racione. Būtent todėl iš karto pagalvojau apie grūdų auginimą, tačiau jau ruošdamasi instaliacijai pasirinkimą priėmiau kiek paprasčiau – sodinti vasarinius miežius nusprendėme dėl dirvožemio paruošimo sėjai laiko ir Vilniaus rajone gyvenančių ūkininkų turėtų sėklų. Pavyko rasti salyklinių miežių, kuriuos turėtume spėti nukulti dar šiais metais – iki parodos pabaigos. 59


60


61


Tikiu, kad bendras kultūrinis išsilavinimas tikrai padeda sustiprinti vietinę tapatybę, atsakomybę, toleranciją, sąmoningumą

– Sigita Simona, papasakok mums apie savo kūrybos kelią. Juk „Laikų laukas“ toli gražu nėra pirmasis tokio masto tavo projektas – skaičiau, kad prieš trejus metus Londone pristatei dar vieną instaliaciją „Statybvietė“, kuri sulaukė didelio susidomėjimo. – Kurti laikinas meno instaliacijas viešose erdvėse pradėjau vos baigusi studijas 2011 metais. Tuomet su bičiuliais įkūrėme „Micro Folies“ organizaciją Lieže, Belgijoje, kūrėme meno ir muzikos festivaliams baldus iš antrinių žaliavų, taip skatindami naują požiūrį į tvarumo, funkcijos ir estetikos jungtis. Taip pat išskirčiau ir kitą urbanistinę instaliaciją-skulptūrą „Doesn't Really Mattress“, sukurtą Miunchene „ShabbyShabbyAppartments“ festivalio metu. Festivalis siekė atkreipti dėmesį į įperkamų būstų trūkumą mieste ir kvietė viso pasaulio menininkus ir architektus kurti nakvynės galimybes netikėtose miesto erdvėse. Na, o „Statybvietė“ buvo mano pirmasis laikinas projektas, kurio pagrindas buvo želdynų kompozicija. Atliepiant Londono architektūros festivalio temą „identitetas“, naujos statybvietės provokacija siekiau priminti, kaip intensyvi Londono plėtra keičia miesto veidą, formuoja viešų bei privačių teritorijų ribas ir dažnai sterilizuoja gyvąją gamtinę aplinką. Aktyvioje miesto aikštėje sukurta akistata su miško ploteliu įkvėpė praeivius prisiminti, kokia vertinga yra bioįvairovė ir gamtinis paveldas. Buvo gera sulaukti tiek daug palaikymo iš kolegų ir vietinės bendruomenės, jaučiau, kaip mus visus suvienijo bendras nerimas dėl gamtos ateities, o tas mažas miško plotelis tapo mūsų kartu „rašomu“ manifestu. – Sigita Simona, ką apskritai tau reiškia kraštovaizdžio architektūra? Ką aprėpia ši sąvoka? – Kraštovaizdžio architektūra man – tai kūrybinė ir inžinerinė disciplina, siekianti formuoti gražią ir patogią aplinką rūpinantis jos ekologija ir gyventojais, sykiu atsižvelgiant į matomus ir nematomus tos aplinkos veiksnius, pokyčius, ryšius. Įdomu tai, kad daug įtakos rezultatams turi ne tik projektuotojų komandos priimti sprendimai, bet ir kiti sunkiai kontroliuojami veiksniai, pavyzdžiui, žmogiškoji energija, kuri ateityje bus skirta priežiūrai, arba su laiko tėkme susijusi natūrali gamtinė raida... – O kaip šalia kraštovaizdžio architektūros į tavo kelią įsipynė ir meno elementas? – Meno kalba padeda vizualiai ir sensoriškai išryškinti žmogui svarbius pastebėjimus ir klausimus apie aplinką, vertybes, santykius ir leidžia tai daryti greičiau nei profesionali kraštovaizdžio architektūros praktika, kuri yra įpareigota judėti formaliais planavimo procesų tempais. Todėl matau meną kaip tam tikrą laisvesnės komunikacijos trampliną. – Savo gyvenimą daliji tarp dviejų miestų – Vilniaus ir Briuselio. 62

Kokių panašumų ir skirtumų tarp jų įžvelgi meno lauke? – Jau dešimt metų nebegyvenu Vilniuje, dėl to mano vertinimas galbūt ribotas, tačiau galiu pastebėti tam tikrų bendrų tendencijų. Pavyzdžiui, vis populiaresnės tampa temos, nagrinėjančios ir spekuliuojančios apie žmonijos ir planetos ateitį. Ekologiniai, ekonominiai, socialiniai ir kiti klausimai tyrinėjami sujungiant meną su mokslu tokiuose projektuose kaip „Menininkai kaip mokslininkai“ (Kūrybingumo mokykloje Lietuvoje) arba „Studiotopia“ mainų programa (vienas pagrindinių partnerių – BOZAR meno centras Briuselyje), kurios metu suburta net trylika skirtingų menininkų ir mokslininkų kūrybinių komandų. Visgi jaučiu, kad Briuselyje galima rasti daugiau neformalaus meno erdvių, kurios nebijo socialiai aštrių temų. Lankydamasi tokiose parodose ar performansuose dažnai pagalvoju, kad Lietuvoje tai greičiausiai būtų cenzūruojama arba ryškiai nesuprasta. Na, o Vilniuje veikia savi intelektualiniai kodai, kuriuos lengviausia išlukštenti gerai išmanant menininkų biografijas ir ankstesnę kūrybą... – Meno pasaulis siekia mažinti atstumą tarp meno kūrinio ir žiūrovo (daugėja visiems miestiečiams atvirų instaliacijų, viešose erdvėse vis dažniau atsiranda meno kūrinių etc.) Ar teisingą įspūdį susidariau? Apskritai, kodėl svarbu, kad menas nebūtų vien uždarytas galerijose, o taptų labiau tiesioginis, įsilietų į miesto gyvenimą, žmonių kasdienybę? – Idėja priartinti meną prie paprasto žmogaus nėra nauja. Galime rasti nemažai gerų iniciatyvų dar nuo šeštojo septintojo dešimtmečių, atėjusių su naujai sukurta žemės meno kryptimi, kai objektai pradėti kurti atsižvelgiant į vietos kontekstą, medžiagas, pabrėžiant ekologines problemas. Paraleliai, akademiniame pasaulyje irgi radosi naujų meno edukacijos būdų. Kažkaip iškart prisiminiau 1972 metais meno kritiko Johno Bergerio ir BBC parengtą televizijos laidų ciklą „Matymo būdai“, kuriuo buvo siekiama demistifikuoti meno istoriją ir paprastai paaiškinti, kaip tam tikros prasmės ir ideologijos perteikiamos vizualine kalba. Be pačių menininkų sukurtų idėjų pristatymo, šiandien viešojoje erdvėje atsirandantiems meno kūriniams dažnai tenka jau numatyti vaidmenys: užstatytos aplinkos vizualinės kokybės pagerinimas, tam tikros urbanistinio planavimo ir miesto dizaino strategijos demonstravimas, naujų turistų traukos taškų kūrimas, kolektyvinės atminties įamžinimas, meno, architektūros ir kraštovaizdžio integracijos skatinimas ir panašiai. Žinoma, tame nėra nieko blogo, jei šie tikslai neužgožia meno kūrinių kokybės. Tikiu, kad bendras kultūrinis išsilavinimas tikrai padeda sustiprinti vietinę tapatybę, atsakomybę, toleranciją, sąmoningumą, dėl to svarbu, kad geras menas pasiektų kuo platesnę publiką.


63


64


65


Su fotografu, dizaineriu, žurnalo „Water Journal“ įkūrėju ir redaktoriumi Edvinu Bružu susipažinau prieš penkerius metus jam išleidus pirmąjį vandens kompleksiškumą analizuojančio žurnalo numerį. Tuo metu nei jis, nei aš dar nežinojome, kur ši jauno lietuvio kelionė jį nuves, tačiau visus šiuos metus su tyliu susižavėjimu iš tolo ją stebėjau. „Tiesiog sekiau savo akimis ir ką jos mato“, – pasakodamas apie išskirtinį gebėjimą pajausti vizualaus gyvenimo pulsą kukliai šypsosi Edvinas.

Kūrybiškumą žudo neištikimybė sau Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Edvinai, vienas iš tavo darbų – atrasti vizualiąją istorijų išraišką. Kaip vaizdų kalba atskleisti istoriją? – Esu tikras – viskas prasideda nuo požiūrio. Į bet kokį projektą svarbu žvelgti kaip į kūrinį, o ne eilinę užduotį. Nors tai gali skambėti šiek tiek įnoringai, bet iš tiesų toks požiūris nustato viso projekto toną. Kadangi beveik visada procesas vyksta kartu su klientu, kuris kreipiasi į mane su konkrečia idėja, prieš pradėdamas planuoti ir dalintis savosiomis idėjomis, aš stengiuosi kiek įmanoma geriau įsiklausyti ir iš tiesų suvokti, ką klientas bando komunikuoti, ką nori pasiekti. Daugeliu atvejų bendrą vizualinę projekto kalbą pavyksta sukurti po pirmojo pokalbio, o vėliau ją tereikia palaipsniui tobulinti, koreguoti. Jei projektas neturi nuoseklios istorijos, esu linkęs ją subtiliai kurti pats, pristatydamas tam tikrus vaizdinius elementus, kurie lydės knygos skaitytoją nuo pradžios iki pabaigos. Dažnai bandau įsivaizduoti save kito žmogaus kūne, kad galėčiau aiškiau pajusti jo pirmąjį įspūdį. Leidinį stengiuosi sudėlioti taip, kad kiekvienas patirtų literatūrinę ir vaizdinę kelionę. Dizainą ant popieriaus galėčiau palyginti su paroda galerijoje: turi būti įvadas, gerai pristatyta darbų kolekcija, or66

ganizuota kelio paieškos sistema ir graži pabaiga. Tuomet belieka tikėtis, kad visa tai paliks skaitytojui įspūdį ir kad jis ko nors pasisems. – Užsiminei apie pandemijos metais pasikeitusi požiūrį į darbą ir gyvenimą. Papasakok, kaip šie pristabdyti metai tau padėjo išsigryninti naują požiūrį, ko jie tave išmokė? – Esu gana smalsus žmogus, tad skaitau daug naujienų iš užsienio šalių. Apie galimus pasaulinės pandemijos pavojus sužinojau 2019-ųjų žiemą, prieš pat Naujuosius. Buvau gana atsargus jau nuo 2020-ųjų pradžios, sekiau, kaip vystosi situacija, ir mintyse ruošiausi tam, kas laukia. Manau, dėl to lengviau išgyvenau pirmuosius, sunkiausius karantino mėnesius. Praleidęs daug daugiau laiko ramybės būsenoje, pamažu pradėjau pergalvoti gyvenimą ‒ tiek iš asmeninės, tiek pasaulinės perspektyvų. Nepaisant skausmo ir sunkumų, kuriuos sukėlė ši pandemija, negalėjau negalvoti, kaip svarbu pasauliui pagaliau sulėtinti tempą, gamykloms sustabdyti mašinas ir judrioms parduotuvių gatvėms nutilti nuo minių su maišais pirkinių. Staiga ėmė atrodyti, kad gerai įsiklausius pirmą kartą galima pajausti planetos kvėpavimą.


67


Jau ne vienerius metus puoselėdamas lėtą gyvenimo būdą ir skirdamas daugiau laiko apgalvoti viskam, kuo užsiimu, pagaliau pajutau, kas būtų, jei visi bendromis jėgomis šiek tiek sulėtintume savo sparčias kasdienybes. Žinoma, gyvendamas triukšmingame Londone aš ir pats esu kaltas, dalyvauju šiose žiurkių lenktynėse – vydamas užduotį po užduoties, nuolat skubėdamas užbaigti ankstesniąją ir taip sukdamas nesustojantį kapitalizmo ratą. Tačiau būdamas privilegijuotoje padėtyje – turėdamas šiltus namus ir sveiką kūną toliau ieškoti būdų dirbti – galėjau apmąstyti savo asmeninį ir profesinį gyvenimą, iš naujo įvertinti savo tikslus ir žengti į ateitį švaresniu protu, daugiau dėmesio skiriant gyvenimo kokybei. Labiau įsigilinau į dalykus, kurie iš tikrųjų vertingi, ir pasiryžau atsisakyti tų, kurie nėra tokie svarbūs. Taip pat supratau, kad pasaulis gali veikti lėtesniu tempu ir kad yra vilties pozityvesnei ateičiai ‒ jei tik žmonės bus pasirengę priimti pokyčius ir nesivaikyti idėjos kuo sparčiau sugrįžti prie ankstesniojo gyvenimo tempo. – O kas tuo keistu laiku tau padėjo nepamesti ritmo ir neišbarstyti įkvėpimų? Kas pagelbėja užstrigus kūrybiniame procese? – Turiu pripažinti, kad šio laikotarpio pradžia buvo nepaprastai

68

sunki. Nėra lengva sutelkti dėmesį į kūrybinį procesą, o ką jau kalbėti apie įkvėpimą kurti toliau, kai jauti, kad staiga visas pasaulis sustojo. Darbo procesą sulėtino vyravęs begalinis neaiškumas – juk nė nežinojome, į kurią pusę viskas pakryps. Tad leidau sau kurį laiką nekurti, neieškoti įkvėpimų ir tiesiog būti toje akimirkoje. Vertindamas tokias paprastas laimės akimirkas kaip malonų vėją tuščiame mieste kasdienių pasivaikščiojimų su šunimis metu, įsikroviau ir pradėjau chaose pastebėti grožį. Beje, kalbant apie šunis, jie yra patys geriausi rutinos stabilizatoriai. Turėti įprastą kasdienių pasivaikščiojimų ritmą yra nepaprastai naudinga, ypač kai darbas verčia valandų valandas praleisti prie kompiuterio. O tam, kad aplankytų mūza, man dažnai tereikia ramaus vakaro žvakių šviesoje fone grojant džiazui. – Kokie tavo didžiausi kūrybos ir gyvenimo įkvėpimai? – Mane kūrybai paprastai įkvepia viskas, ką galima paliesti. Tiek natūraliai, tiek žmogaus sukurta: gamta, architektūra, žmonės – kas egzistuoja realiame pasaulyje. Tikriausiai dėl to, kad pats dažniausiai dirbu 2D dizaino ir fotografijos aplinkoje. Įkvėpimas gyvenimui iš esmės toks pats, nors tai gali nuskambėti keistai: matau architektūroje gyvybę, galiu į žmones žiūrėti kaip į meno kūrinius. Taip pat svarbus


Dažnai nuolatinis susižavėjimas kitais ir įkvėpimo ieškojimas gniuždo autentišką saviraišką, iš esmės pražudo kūrybiškumą. Šiandieniniame pasaulyje tai dar akivaizdžiau, ypač dėl besaikės socialinių tinklų ir vaizdinio turinio vartosenos internete.

ir garsas: kūrybinį procesą visada lydi tam tikra muzikinė kompozicija, o brangiausios gyvenimo akimirkos visuomet bent jau mintyse turi garso takelį. Žinoma, labai svarbūs ir artimi žmonės, šeima ir draugai – jie dažniausiai yra pats tikriausias įkvėpimo šaltinis, nes visi yra nepaprastai skirtingi. – O kaip manai, kas žudo kūrybiškumą? – Pirmiausia pagalvojau, kad kūrybiškumą žudo neištikimybė sau, bandymas būti kažkuo kitu, kurti kaip kažkas kitas. Dažnai nuolatinis susižavėjimas kitais ir įkvėpimo ieškojimas gniuždo autentišką saviraišką, iš esmės pražudo kūrybiškumą. Šiandieniniame pasaulyje tai dar akivaizdžiau, ypač dėl besaikės socialinių tinklų ir vaizdinio turinio vartosenos internete. Lengva pasiklysti kuruojamuose gražių vaizdų pasauliuose – tai palieka mažai erdvės tiesiog kurti iš savo širdies. Kitas dalykas – tobulumo siekis. Aš tvirtai tikiu, kad įspūdingiausi dalykai pasiekiami tik tada, kai daromos klaidos, iš jų mokomasi. Vis dėlto pagal šiandieninius standartus nemažai mokymosi kliūčių praleidžiamos siekiant kuo greičiau pasiekti tobulesnį rezultatą. To pasekmė – neoriginalus kūrinys ar projektas, neturintis organiško žmogaus prisilietimo.

69




– Iš kur kilo tavo meilė estetikai ir dizainui? Kaip savyje atradai vizualisto pusę? – Nuo pat mažens mane stipriai veikė vaizdiniai aplinkos elementai. Prisimenu, vaikystėje atkreipdavau dėmesį į spalvas ir jų derinius, susipažinęs su spalvinimo knygomis labai nusimindavau, jei mano draugai spalvindavo netvarkingai ir išeidavo už kontūrų. Šiuos ankstyvuosius charakterio bruožus kai kas yra apibūdinęs kaip obsesinio kompulsinio sutrikimo požymius, bet pats manau, kad tiesiog vertinu tvarką ir atkaklumą! ( Juokiasi.) Mano kūrybinę pusę taip pat skatino tėvai ir ypač mama, kuri irgi yra aistringa meno ir vaizdinio pasaulio gerbėja. Pamenu, kolekcionuodavau žurnalus ir knygas vien pastebėjęs jų estetinę vertę, ne dėl turinio. Nevengiau savo kūrybinės pusės, bet niekada neturėjau labai aiškių tikslų – tiesiog sekiau savo akimis ir ką jos mato. – Kaip apibrėžtum savąją estetiką? Kaip savyje ugdai šį subtilų pajautimą? – Nemanau, kad pavyktų tiksliai nusakyti savo estetiką, nes jaučiu, kad ji nuolat, nors ir pamažu, kinta. Sakyčiau, kad dizainu ar nuotraukomis bandydamas perteikti jausmus labai vertinu detales ir niekada nenusisuku nuo naujų, kartais netikėtų pokyčių ar klaidų – tai dažnai

72

Visada buvau japoniškos architektūros, meistriškumo, kultūros, dizaino, maisto ir gyvenimo būdo gerbėjas, tad seniai norėjau viską pamatyti ir patirti pats. Ir viskas buvo šimtą kartų geriau, nei galėjau įsivaizduoti!


sukuria pačius įdomiausius ir gražiausius rezultatus. Didelę įtaką man daro ir kitos kūrybinės sritys, pavyzdžiui, architektūra ir interjero dizainas. Vis dėlto labiausiai paliečia kelionės. Prieš kelerius metus norėdamas įsikrauti kūrybiškumo ir išbandyti, ar galėčiau tęsti savo veiklą priešingame pasaulio krašte, nusprendžiau trims mėnesiams persikelti į Naująją Zelandiją. Keliaudamas po salą daug išmokau apie sveiką pusiausvyrą tarp darbo ir laisvalaikio, supratau, ką reiškia autentiško gyvenimo kokybė. Nė nepradėsiu pasakoti, kokį įspūdį paliko šios šalies gamta (netikėtai labai panaši į Lietuvos, tačiau gerokai grandioziškesnė)... Paprastai pasakius – laimės įsikūnijimas. Kita įsimintina kelionė, sutvirtinusi mano darbo estetiką, buvo pirmasis apsilankymas Japonijoje 2019-ųjų vasarą. Visada buvau japoniškos architektūros, meistriškumo, kultūros, dizaino, maisto ir gyvenimo būdo gerbėjas, tad seniai norėjau viską pamatyti ir patirti pats. Ir viskas buvo šimtą kartų geriau, nei galėjau įsivaizduoti! Mėnesį praleidau gerėdamasis nuostabiomis vietomis ir pažintimis su neįtikėtino svetingumo žmonėmis. Tekančios Saulės šalyje susipažinau su kavinės „Stardust“ įkūrėja Kana Shimizu, kurios originaliame mediniame Kioto name sukurtas interjeras ir rankų darbo objektų kolek-

cija atspindi stebuklingą žvaigždyną. Turėjau progą pažinti Tokuhiko Kise ir jo žmoną, iliustratorę Hiromi Karatsu – baldų ir namų aksesuarų įmonės „Truck“ ir restorano „Bird“ įkūrėjus. Sąsajos su japonų meistriškumu tiek iš asmeninės, tiek iš profesinės pusės skatina mane ieškoti naujų projektų tame regione ir taip toliau grynintis estetinę savo praktikos viziją. – Bėgant laikui keitėsi ir tavo karjeros kryptis, o šiuo metu itin daug dėmesio skiri fotografijai. Papasakok apie savo santykį su ja – kuo ši sritis tave jaudina? Ką ir kaip fotografuoti tau įdomiausia? – Fotografija visada buvo šalia, tačiau ja neužsiėmiau profesionaliai – nenorėjau vienu metu per daug apglėbti, tad daugiau dėmesio skyriau dizainui. Kiek pamenu, prieš kelerius metus turėjau iš dalies su fotografija susijusį projektą, kurį, kaip ir kiekvieną darbą, norėjau atlikti kuo geriau. Nesiryžau prašyti kolegų pagalbos, tad prisiverčiau pats eksperimentuoti. Ši patirtis manyje kažką pakurstė ir pastūmėjo nauju keliu. Galbūt dėl intravertiško būdo, man komfortiškiau fotografuoti architektūrą, interjerą, stabilią aplinką. Vis dėlto per pastaruosius kelerius metus išsikėliau iššūkį pradėti fotografuoti žmonių portretus jų natūralioje aplinkoje. Šiuo metu tam skiriu daugiausiai dėmesio.

73




76


Išleidus penkis numerius, atrodė geras laikas šiek tiek atsikvėpti, įvertinti savo poziciją tarp kitų leidinių, išsigryninti vertybes ir ateities tikslus.

– Ateities planuose – ir tavo kūrybinė studija. Kaip ją įsivaizduoji? – Metų metus praktikuojantis vienoje kūrybinėje srityje, tai atrodė kaip natūralus žingsnis į priekį. Turiu patirties dirbdamas ir kitiems, tradicinėse dizaino studijose, tačiau giliai širdyje visada žinojau, kad tai ne mano pašaukimas. Jei reikia, žinoma, galiu būti komandos žaidėjas, tačiau dažnai turiu labai aiškią nuomonę ir viziją. Šiuo metu man pačiam reikia pagalbinių rankų, kad aprėpčiau turimo darbo krūvį, ir bendraminčių, su kuriais galėčiau dalintis ir tobulinti idėjas – juk dizaino procesas dažnai būna gana vienišas. Dar viena svarbesnių paskatų įkurti savajai studijai – noras suteikti galimybę dirbti tiems, kuriems sunkiau įsitvirtinti dizaino srityje. Kaip ir daugelyje kitų sričių, dizaine taip pat dominuoja europiečiai, dažniausiai vyrai iš pasiturinčių šeimų. Pats turėdamas dalį šios privilegijos, suvokiu egzistuojančią nelygybę ir tikiu, kad galime situaciją pagerinti. – Šiuo metu pristabdei vieną ryškiausių savo projektų – leidinį „Water Journal“. Ko tikiesi iš šios pauzės? – Atsitiktinai „Water Journal“ stabdžius prispaudėme dar prieš apsiverčiant pasauliui. Išleidus penkis numerius, atrodė geras laikas šiek tiek atsikvėpti, įvertinti savo poziciją tarp kitų leidinių, išsigryninti vertybes ir ateities tikslus. Užuot paprasčiausiai tęsęs tai,

ką darėme anksčiau, noriu pakelti kartelę, noriu, kad leidinys atspindėtų tikrąjį pasaulio sudėtingumą, ne tik grožį. Kitas svarbus šios pertraukos veiksnys buvo kelionė į Japoniją ir susidūrimas su įspūdinga vietinių meistrų spauda. Nuo popieriaus iki pristatymo ir turinio – viskas ten buvo kitoniška ir mane be galo įkvėpė. Dabar mes kruopščiai kuriame pergalvotą leidinio versiją ir tikimės, kad skaitytojai noriai lauks mūsų sugrįžimo. – Edvinai, o kas tau suteikia energijos ir džiaugsmo laisvu nuo darbo laiku? – Prieš kelerius metus atsakyti į šį klausimą būtų buvę nelengva, nes mano darbas iš esmės ir buvo mano gyvenimas. Iš dalies vis dar jaučiuosi panašiai – man patinka tai, ką darau. Tačiau patyręs kūrybinį išsekimą supratau, kaip svarbu šias dvi sritis atskirti. Dabar tiek pat, jei ne labiau, vertinu ir laisvą laiką. Normaliomis aplinkybėmis tai būtų kelionės ar tiesiog buvimas gamtoje, ypač šalia vandens telkinių – man be galo patinka dūžtančių bangų garsai ar visiška tyla kalno viršūnėje. Šiandieninė alternatyva – šalia įsitaisę du mano šunys, žvakių šviesa, šiltas rankų darbo arbatos puodelis iš Japonijos, fone skambanti graži muzikinė kompozicija ir tavo klausimai. Paprasti, žmogiški, kasdieniai malonumai ‒ iki kol galėsime grįžti į keliones ir pasaulis vėl bus pirštu pasiekiamas. 77


MADA

Atsakinga mados karta Tekstas: Miglė Masiulytė | Nuotraukos: Tomas Krukis Stilius: Miglė Masiulytė

Nenuginčijama tiesa, kad mes dar niekada nepirkome tiek daug ir taip paprastai. Jeigu vyresnė karta dar pamena laikus, kai drabužiai buvo siuvami nedideliais kiekiais ir itin kokybiškai, jaunoji jau yra įpratusi savuosius keisti kiekvieną sezoną. Kartų skirtumai – labai svarbi šios fotosesijos tema, nes kiekviena turi ko išmokyti kitas. Iš čia ir kyla vizualinė fotosesijos priešprieša: skirtingos lokacijos, jų dinamika, skirtingi modeliai ir jų amžius, skirtinga ir apranga bei jos stilizavimo principai. Kalbos apie tvarią madą girdimos vis plačiau, tačiau natūraliai kyla klausimas: ar įmanoma kurti prekės ženklą ir kartu prisidėti prie vartojimo mažinimo? Tai skamba it du nesuderinami dalykai, tačiau vis dėlto yra būdų, kaip kurti alternatyvą greitiems į trumpalaikes tendencijas ir dideles apimtis orientuotiems prekių ženklams. Lietuvoje galima rasti įvairių tvarių iniciatyvų ir skirtingų požiūrių į vartotojiškumo mažinimą – tai ir tyrinėjama šioje fotosesijoje. Šiuo metu vienas geriausiai žinomų ir lengviausiai pasiekiamų būdų įsigyti tvarių drabužių – tai vintažinės ir dėvėtų drabužių parduotuvės. Kitas populiarus būdas nepirkti – skolintis. Abi šios iniciatyvos pranašios tuo, kad nekuria naujo produkto, o panaudoja jau sukurtus drabužius ir taip prailgina rūbo gyvavimo laiką.





Svarbų vaidmenį šioje srityje atlieka ir produktai iš perdirbtų medžiagų. Pavyzdžiui, fotosesijoje įamžintos kojinės „Ūkai“ yra gaminamos iš vandenynuose surinktų plastikinių butelių, juos perdirbus ir pavertus plastikiniais siūlais, kurie vėliau maišomi su organine medvilne. Dar vienas tvarus sprendimas – produktus gaminti iš suyrančių medžiagų, kaip tai daro akinių prekės ženklas „Supernormal“, gaminantis rėmelius iš suyrančio ir atsinaujinančio celiuliozės acetato. Pluoštai svarbūs ir „Dear Freedom“ prekės ženklui, todėl jų gamyboje naudojama tik sertifikuota ekologiška medvilnė ir nepanaudotų medžiagų likučiai. Tvari mada yra labai plati tema, o tai puikiai iliustruoja „The Knotty Ones“, pasirinkę socialinio tvarumo kelią. Atokiose Lietuvos vietose įdarbindamas mezgėjas, šis prekės ženklas siekia išlyginti galimybes ir mažinti išnaudojimą mados industrijoje. Tvarumui svarbūs ne tik drabužiai, bet ir aksesuarai. Nuotraukose matomi betoniniai papuošalai gaminami nedidelėje „Celsius 273“ studijoje, siekiant užtikrinti kokybę ir unikalumą, tvirtumą ir antialergines savybes. Juvelyrikos studijoje „near.me“ rankomis gaminami ir prabangūs papuošalai – kiekvienas iš aukštos kokybės medžiagų ir su dideliu dėmesiu detalėms. Visi šie prekės ženklai yra įsikūrę Lietuvoje ir turi dar vieną bendrą bruožą – kuria nedaug, bet labai gerai apgalvotus ir kokybiškus produktus. Visi šie kūrėjai žiūri į ateitį ir siekia prisidėti prie teigiamų pokyčių. Pamėginkite savęs paklausti: kiek drabužių man išties reikia? Šis paprastas klausimas gali tapti akstinu paieškoms ir sąmoningesniam vartojimui.







Svarbiausia – rūpintis savimi Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: „Bimil Cosmetics“ archyvas ir Vytautas Budrevičius

Primabalerinos Olesios Shaytanovos gyvenime ritualai turi ypatingą reikšmę. Jais ne tik apipintas baleto šokio menas, jų pilna ir Olesios kasdienybė. Būtent ritualai padeda primabalerinai pasiekti aukščiausius asmeninius ir profesinius rezultatus ir atrasti visa apimančią harmoniją.

– Olesia, jau beveik du dešimtmečius šokate baletą. Šiame šokio mene gausu įvairiausių ritualų, tiesa? – Taip, iš tiesų baleto menas yra pilnas kasdienybę lydinčių ritualų: nuo darbo su savimi iki repeticijų ir pasirengimo pasirodymams. Prieš pasirodymus paruošiu ir apsaugau veidą nuo gausaus grimo – jį tepu drėkinamuoju kremu. Repeticijų metu svarbiausia būti be makiažo, tad veidą tik patepu kremu ir kartais panaudoju pudrą. Kadangi šoku jau ilgą laiką, šie ritualai tapo neatsiejama kasdienybės rutinos dalimi, vedančia į nuostabius rezultatus. – Tikiu, kad jums svarbūs ir asmeniniai ritualai, harmonija. Kaip atrandate balansą visose gyvenimo srityse? – Skubančiame ir chaotiškame pasaulyje vis sudėtingiau prisiminti, kad svarbiausia – rūpintis savimi, savo kūnu ir siela. Visą gyvenimą ieškau balanso: tiek profesinėje, tiek asmeninėje srityse. Asmeniame gyvenime balansą atrandu

88

emocijose, profesiniame – kūno plotmėje. Tikiu, kad nesvarbu, kaip švytėtum viduje, ne visuomet švytėjimas matomas išorėje, todėl svarbu atrasti balansą ir tarp vidinio bei išorinio grožio puoselėjimo. Juk žmogaus veidas – lyg veidrodis, parodantis mūsų meilės sau kiekį. Mano ryto ritualai yra labai paprasti. Pabudusi veidą nuprausiu šaltu vandeniu ir patepu drėkinamuoju kremu. O vakaro ritualai kitokie. Vakare visuomet veidą valau korėjietišku „Med B Black Head Out Micellar Cleansing Water“ miceliniu vandeniu, nuprausiu švelniomis „Med B Black Head Out Cleansing Foam“ putomis. Labai svarbus mano odos priežiūros elementas – niekuomet veido nevalau rankšluosčiu, naudoju popierines servetėles. Nuvaliusi veidą patepu „Med B Premium Toner: Collagen AHA“ toniku ir drėkinamuoju kremu. Mano ryto ir vakaro rutinos labai paprastos, tačiau dėl kokybiškų priemonių – labai efektyvios.


89


– Po pasirodymų turbūt labai svarbu atgaivinti kūną ir mintis, skirti laiko tik sau. Kaip sugrįžtate į save? – Iš tiesų, po spektaklių labai svarbu atsigauti, atsikvėpti. Poilsio reikia ne tik kūnui, bet ir veidui. Pasirodymų metu naudojama daug grimo, veido oda tampa apsunkusi, tad svarbu gerai ją nuvalyti ir atgaivinti. Siekiu atrasti vidinę harmoniją, tad odos priežiūra man tapo it savotišku ritualu: veido valymas, prausimas, tonizavimas, veido kaukė, odos patepimas serumu ir kremu... Praktikuoju šį ritualą tris keturis kartus per savaitę. Jaučiuosi žymiai žvalesnė ir džiaugiuosi, kad galiu skirti laiko tik sau. – Minėjote, kad jūsų gyvenime ypatingą vietą užima Pietų Korėja. Kuo jus taip sužavėjo Seulas ir jo žmonės? – Esminiu mano gyvenimo posūkiu tapo kelionė darbo reikalais į Seulą, Pietų Korėją. Kadangi tai buvo darbinė kelionė, tarp gausių pasirodymų neturėjau daug laiko pažinti miestą, tačiau būdama Seule pastebėjau itin jaunai atrodančius žmones ir atkreipiau dėmesį į jų

90

lygią, skaisčią ir spindinčią odą. Tuo metu mano oda buvo labai nuvarginta pasirodymų grimo, ją buvo sudėtinga prižiūrėti, o korėjiečių odos būklė atrodė tiesiog stulbinančiai! Miesto gyventojai papasakojo, kad puoselėja odą ilgais ritualais. Pamenu, galvojau, kad toks ilgas odos prausimas ir įvairių priemonių naudojimas tik dar labiau apsunkina odą ir kenkia jos mikrobiotai. Vis dėlto buvau neteisi – korėjiečiai naudoja labai kokybišką kosmetiką, todėl jų oda tokia sveika. Nusprendžiau įsigyti korėjiečių kosmetikos, prisikroviau jos pilną lagaminą! ( Juokiasi.) Išbandžiau įvairiausių produktų ir gamintojų, analizavau priemonių sudėtis, konsultavausi su kosmetologe, kol radau man tinkamiausias. Pradžioje bandyti nežinomą kosmetiką iš tiesų buvo baisu, juk turėjau tokią problemišką odą. Tačiau rezultatas buvo nuostabus. – Turbūt natūraliai kilo noras įsigyti kokybiškos korėjietiškos kosmetikos ir grįžus į Lietuvą?


– Tikrai taip! Labai džiaugiuosi ir dėkoju už galimybę tai padaryti „Bimil Cosmetics“ komandai. Veidą paslėpti po gausiu grimu ir makiažu labai paprasta, tačiau manau, kad kur kas svarbiau yra turėti iš tiesų sveiką, gražią ir švytinčią odą. – Kuo išskirtiniai „Bimil Cosmetics“? – Pažintis su „Bimil Cosmetics“ atstovais, jų rūpesčiu ir odos priežiūrai spinduliuojama meile turbūt nepalieka abejingų! Kadangi mano oda labai problemiška, esu išbandžiusi įvairios kosmetikos iš viso pasaulio, visgi jokios poveikis nebuvo toks efektyvus kaip korėjietiškosios. Tai kosmetika, išsaugojusi korėjietiškas tradicijas ir kartu paremta inovatyviais gamybos sprendimais, pasižyminti ypatingomis drėkinamosiomis savybėms ir atstatanti odos gyvybingumą. Taip pat šioje kosmetikoje nenaudojami odai kenksmingi chemikalai, silikonai, alkoholis, o priemonės yra gausiai papildytos natūraliais laukinėje gamtoje randamais ingredientais.

bimilcosmetics.com

91


Gyvenimas iš atviruko Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Mažame Švedijos kaimelyje Vebumarke gyvenanti lietuvė Ieva Kisieliūtė prasitaria – visada norėjo pagyventi Švedijoje, tad pasitaikius progai ėmė ir išsikraustė ten su mylimuoju. „Jaukūs spalvoti mediniai namukai su plevėsuojančiomis Švedijos vėliavomis, pievos, ganyklos, miškai, uolos, ežeriukai ir jokio miesto šurmulio“, – šypsosi apie savo kaimelį pasakodama Ieva, o jos mintys – ne tik nuostabus lėto, sąmoningo gyvenimo idilės atvirukas, bet ir pats tikriausias įrodymas, kad savo svajones pildome patys.

92


93


– Ieva, sužinojome apie jus iš gražiųjų akimirkų instagrame – jomis ir pasakojate savo istoriją? – Man labai sunku apie save kalbėti, niekada nežinau, nuo ko pradėti! Gal nuskambėsiu snobiškai, bet manau, kad žmogus gyvenime gali turėti labai daug skirtingų vaidmenų: mama ar tėtis, dukra ar sūnus, mokytojas, sesuo, profesorius, žmona... Ir nė vienas jų negali iki galo apibrėžti žmogaus esaties – esame pernelyg kompleksiškos būtybės. Galbūt todėl man labiau imponuoja istorijos, naratyvai, nutikimai, patirtys, pokalbiai, iš kurių galima mozaikiškai susidėlioti asmenybės vaizdinį, neklijuojant jai etikečių – juk vieną dieną gali labai ryškiai būti sesers vaidmenyje, kitą – mylimosios ir taip toliau. Neatsitiktinai savo paskyroje pasirinkau būtent vizualius pasakojimus – kartais išsamesnius, kartais be žodžių, kartais apie mane supančią aplinką, objektus, o kartais ir apie tuo metu išgyvenamus jausmus. – Kaip atsidūrėte mažame Švedijos kaimelyje? – Kartais galvoju, jog kažkokiu nesuprantamu magišku būdu savo mintimis galime išsišaukti dalykus. Švedija, šalis su nuostabia gamta, puikia infrastruktūra, kultūra bei žmonių mentalitetu man visada atrodė artima ir kėlė susižavėjimą. Kaskart lankydamasi pas draugus, kurie tuo metu čia studijavo, vis pasvarstydavau, kaip atvykus pačiai pagyventi to švediško gyvenimo, pasisemti patirties. Ieškojau čia tiek darbo, tiek magistro studijų programų, tačiau šie tikslai vis nudreifuodavo į tolimesnes „dalykų, kuriuos noriu padaryti gyvenime“ sąrašo eilutes. Įmonė, kurioje norėjau įsidarbinti, nuolat ieškodavo programuotojų, tad pasiūliau pamėginti savo draugui. Nieko nesitikėjome, bet jam pasiūlė poziciją. Tačiau tuometinė darbovietė nenorėjo jo taip lengvai paleisti – pasiūlė persikelti dirbti į padalinį Švedijoje. Jam tai buvo puiki galimybė išbandyti naujas karjeros plotmes, o man išsipildė sena svajonė pagyventi Švedijoje. Taip atsidūrėme šalies šiaurėje. Pirma apsistojome labai mažame butuke nedideliame mieste, todėl nuolat dairėmės geresnio varianto, bet čia rasti namus sunku, reikia laukti eilėse netgi keletą metų. Taip palaipsniui didinome paieškos plotą peržengdami miesto ribas. Kai draugas netikėtai atsiuntė vieną nuomos skelbimą ir ekrane išvydau tradicinio švediško raudono medinuko baltais langais ir gražiu ažūriniu prieangiu nuotrauką, suspurdėjo širdis. „Tik neįsisvaik!“ – galvojau. Nuomos kaina labai įkandama, namelis iš pažiūros mielas, kaimelis nedidelis, aplink – laukinė gamta, ir tik 96 km nuo miesto, kuriame tada gyvenome. „Ką darom? Imam?“ Nežinojau. Nebuvau tikra. Pasiskaičiavom, juk tik vienas iš mūsų dirba: nuoma, elektra, malkos, internetas... Gerai, išgalėsim. Be to, tai buvo galimybė mums abiem pasimatuoti gyvenimą kaime, kadangi svajojame ateityje turėti savo namą gamtos apsuptyje, o abu augę mieste, neturime tokios kaimiškos patirties. Ir dar čia galėjau įsikurti dirbtuvėles stiklo papuošalams, ko negalėjau mažame, vieno kambario butuke. Taip atsidūrėme čia – mažame kaimelyje šalia miško. Jokio traukinių dundesio po langais ar kitokio miesto šurmulio. Šeima, kuri mums nuomoja namą, yra ir mūsų artimiausi kaimynai, su jais kasdien pasilabiname. Atsikraustymo dieną, kai vėlų vakarą atvykome pervargę su 94


didžiausia priekaba daiktų, jie pasitiko mus su karštos sriubos puodu bei įkurtuvių dovana – vazonėliu su amarile. Tobuliau nė negalėjome tikėtis: nebebuvo jėgų nei išsipakuoti, nei gaminti maisto, o čia – garuojančios sriubos puodas tiesiai į rankas iš šiltų žmonių. Taip prasidėjo mūsų draugystė su šia nuostabia ir rūpestinga šeima. – Ir štai jūs Vebumarke. Koks čia gyvenimas? – Manęs neapleidžia jausmas, kad ne mes rinkomės, o kaimelis pasirinko mus! Taip pat tai buvo vienas iš nedaugelio skelbimų, kuris mums tiko atstumo prasme. Mano draugas gali dirbti iš namų, bet kartais tenka važiuoti į darbovietę, todėl negalėjome išsikraustyti pernelyg toli, o šis kaimelis – tik kiek daugiau nei valanda kelio. Švedijos standartais tai nėra labai daug. Mūsų kaimas toks... atvirukinis. Jaukūs spalvoti mediniai namukai su plevėsuojančiomis Švedijos vėliavomis, pievos, ganyklos, miškai, uolos, ežeriukai, karvutės, traktoriai, ir, žinoma, arkliai. Šis kaimas skaičiuoja daugiau nei trijų šimtų metų istoriją. Namas, kuriame gyvename, jau taip pat atšventęs šimtmetį. Mane labai žavi tradicinė švedų medinė architektūra, ji čia laikoma vertybe. Dabar Švedijoje gana madinga pirkti senas trobas ir jas pamažu restauruoti. Šiuo metu čia gyvena nei daug, nei mažai – apie 200 nuolatinių gyventojų. Daugelis, kaip ir Lietuvoje – pensinio amžiaus, tačiau yra ir nemažai jaunų šeimų su vaikais. Daugelis gyventojų kasdien keliauja dirbti į artimiausius miestus, tik keletas dirba čia, nes kitų darbdavių, be ūkininkų, nėra. Kaimo ašis – vienas šalia kito esantys mokykla ir bendruomenės namai. Čia vyksta visi susirinkimai, minimos šventės. Šešiametė mokykla gyvuoja jau daug metų, o dabar joje mokosi apie 40 mokinių. Kaimo mokyklos Švedijoje nyksta tokiais pat tempais kaip ir Lietuvoje, ši dar laikosi tik aktyvių gyventojų dėka. Tiesa, klasės čia mišrios, vienoje grupėje mokosi skirtingų amžiaus grupių mokiniai, tad mokytojams nelengva. Bendruomenės namus vadiname Lundbergska – pavadinimas kilo nuo XIX amžiuje čia gyvenusios šeimos pavardės. Kadangi nebuvo kam paveldėti namų valdos, ji galiausiai atiteko kaimeliui. Pagrindiniame name vietinių iniciatyva įkurtas nedidelis muziejus, o vasaromis atidaroma sezoninė kavinukė. Šalimais – vadinamoji bagarstuga, namas su didele krosnimi, skirta duonai kepti, vietos gyventojų vis dar naudojama pagal paskirtį. Bendruomenei taip pat priklauso ir buvusios arklidės, pritaikytos sezoniniams susibūrimams, pavyzdžiui, žiemą čia kalėdoja mokyklos mokiniai, o vasarą veikia rankdarbių ir sendaikčių krautuvėlė – handelsbod. Deja, šią žiemą arklidžių stogas neatlaikė sniego ir įlūžo. Visi kartu tvarkė nuolaužas, perrinko daiktus... Dabar kaupiamos lėšos atstatyti stogui, sutvirtinti sienoms. Sezoninė kavinė Olga's cafe irgi labai svarbi, nes joje surinkti pinigai skiriami išlaikyti pastatams ir sumokėti mokesčiams. Kasmet vasarą kaimo bendruomenė pakaitomis kepa pyragus, gamina tortus, tepa sumuštinius, verda kavą, stato stalus ir palapines, aptarnauja lankytojus, veda ekskursijas – visiškai savanoriškai, savais resursais. Tik šiemet dėl pandemijos nuspręsta atsidaryti vos trims savaitgaliams. Vieną jų kavinėje nusprendžiau pasidarbuoti ir aš. 95


96


97


– Rodos, kad kaimelio bendruomenė išties glaudi! Kaip dar ji puoselėjama? – Taip jau yra kaime – čia bendruomenė turi būti glaudi, jei nori gyventi kokybišką ir visavertį gyvenimą. Mieste viskuo pasirūpina namų bendrijos ir savivaldybės, o čia reikia būti proaktyviam, planuoti savo laiką ir negailėti jo bendruomenės labui. Be to, tai daug pasitenkinimo teikianti veikla, tada nesijauti izoliuotas ar kaip nors atskirtas. Kaip ir visur, čia yra ta aktyvioji entuziastingų žmonių grupelė, besirūpinanti visais reikalais, o kiti prisijungia, kiek gali ir nori. Jei ką ištiko bėda, reikia pagalbos – jos visada sulauksi. Jei žmogus turi traktorių ir žiemą valo sniegą kieme, būtinai nė neprašytas nuvalys jį ir kaimynui. Jei ko nors pritrūksta, atsiras, kas paskolins. Bendromis jėgomis palaikoma vasaros kavinukė, prieš metus kartu pastatytas didelis šiltnamis su arbatine, kuriuo dalijasi kelios šeimos – kartu prižiūri, pakaitomis laisto. Bendromis jėgomis tvarkoma ir aplinka – pavyzdžiui, pavasarį kartu su gretimu kaimu vyko talka prie ežero, kurios metu tvarkėme pirtelę, grėbėme lapus, kas turėjo traktorių – atvežė šviežio smėlio tinklinio aikštelei, kiti sutvirtino pontoninį tiltą, tvarkė persirengimo kabinas. Po darbų, žinoma, švediškoji fika – kavos pertraukėlė su skanėstais ar lauže keptos dešrelės. Kaime stengiamasi kartu švęsti ir kalendorines šventes, pavyzdžiui, birželį jaukiai atšventėme Midsommar – Rasų šventę. Vasarą keletą kartų susirenkama kartu pažaisti tinklinį arba tiesiog pasisvečiuoti vieniems pas kitus, su vaikais pažaisti įvairių žaidimų. Žiemą sniegomobiliais susirenkame ant kalno, kuriame laužą, geriame karštą kavą ir tiesiog... būname kartu. Taip visuomet ir įsivaizduodavau gyvenimą kaime! Panašiu metu kaip mes, pačiame pandemijos įkarštyje, į kaimą atsikraustė ir britų šeima. Jie namelį nusipirko net gyvai neapžiūrėję, bet iki šiol kartoja, jog tai buvo geriausias sprendimas jų gyvenime. Abi šeimos buvome sutiktos tikrai šiltai. Kaimynai stengėsi mus įtraukti į kaimelio veiklas, bendruomenę ir jiems tai puikiai pavyko. Jei ne jie, turbūt ir toliau vienišautume savo intravertiškuose kiautuose! – Minėjote, jog buvote įsidarbinusi kaimelio kavinėje. Taip pat kuriate stiklo papuošalus po „Devyniarage Creations“ vardu? – Olga's cafe padėjau tik vieną savaitgalį. Ilgą laiką neieškojau jokio darbo, tad turėjau privilegiją tiesiog klajoti po apylinkes, tyrinėti, fotografuoti ir užsiimti kitokia mėgstama veikla. Tiesa, visą tą laiką viduje graužė sąžinė. „Kaip aš čia taip... Vyras dirba, mus išlaiko, o aš miegu, kiek noriu, darau, ką noriu ir kada noriu, neatnešu šeimai nė grašio...“ Morališkai buvo sunku, bet buvome taip kuriam laikui susitarę ir draugas neprieštaravo – juk galėjau likti dirbti Lietuvoje, bet norėjome būti kartu. Prieš atsikraustydama į Švediją tikėjausi, kad mokysiuosi švedų kalbos ir užsiimsiu stiklo papuošalų gamyba. Tik šiai reikia ne vien resursų, bet ir tinkamos vietos, kadangi dirbama su atvira liepsna, taigi galėjau to imtis tik atsikrausčiusi į kaimą. Šiuo metu prakti98


Man atrodo, sąmoningai nesiekiau pereiti prie lėto gyvenimo būdo. Jis mane tiesiog... ištiko!

kuojuosi, mokausi naujų technikų, studijuoju rinką, alternatyvas – ateityje svajoju atidaryti stiklo papuošalų elektroninę parduotuvėlę. Viskas vyksta truputį lėčiau ir sudėtingiau, nei tikėjausi, trūksta tam tikrų kompetencijų, tačiau išmokstu daug naudingų dalykų, tai įdomus kelias. Mokausi mėgautis lėtumu, kuris iš pradžių taip erzino ir kėlė frustraciją. Sunku būti perfekcionistu! Bet noriu eiti šiuo keliu. Tiesa, vasaros pradžioje keletą savaičių dirbau tarptautinėje mokykloje asistente, o kai baigėsi mokslo metai, kaimynas pasiūlė padirbėti nedidelėje kepyklėlėje, kuri, beje, prieš daugiau nei šimtą metų buvo įkurta būtent šiame name, kuriame dabar gyvename! Ją įkūrė kaimyno močiutė, o šiuo metu kepykla perkelta į didmiestį ir joje darbuojasi jau trečioji šeimos karta. – Ar jūsų gyvenime buvo koks ypatingas momentas, kai nusprendėte sulėtinti tempą? Kas paskatino tai padaryti? Kaip tai sekėsi ir sekasi daryti kasdien? – Man atrodo, sąmoningai nesiekiau pereiti prie lėto gyvenimo būdo. Jis mane tiesiog... ištiko! Turbūt neturėjau kito pasirinkimo. Tačiau prieš atvykstant gyventi į Švediją mano gyvenime įvyko nemažai pokyčių, kurių nė nespėjau deramai suvirškinti. Po aštuonerių metų darbo didžiulėje advokatų kontoroje, likus kiek daugiau nei metams iki išsikraustymo į Švediją, kardinaliai pakeičiau profesinę kryptį – tapau pradinių klasių mokytoja ir pedagogikos studente. Tie metai pralėkė žaibišku greičiu. Buvo be galo sunku, bet ir labai įdomu – tiek studijuoti po dešimties metų pertraukos, tiek ugdyti klasę, kai neturi beveik jokios patirties, tik didelę širdį ir norą prisidėti prie pokyčių. Atidaviau labai daug savęs, įskaitant laisvalaikį, ir visi pokalbiai sukdavosi vien apie mokyklą, mokinius, metodikas, psichologiją... Turbūt kiekvienas patyręs mokytojas supras, apie ką kalbu. Intensyviai gyvenau mokykla ir baigiantis mokslo metams perdegiau. Bet ramino mintis apie Švediją. Turbūt persikėlimas ir būtų manasis pokyčio riboženklis. Dabar galiu pasakyti, kad tikrai nebenorėčiau grįžti į tą seną ritmą, bet gyvenime visko būna. Galbūt tęsiu mokytojos karjerą čia, o galbūt... Ateitis parodys, pasitikiu ja. 99


100


101


Gamta man teikia saugumo jausmą. Kaskart išėjusi giliau į mišką visiškai atsiduodu tai energijai – miškas, atrodo, ima su tavimi šnekėtis, tave globoti...

– Papasakokite apie savo lėtą kasdienybę. Ką mėgstate veikti, ką veikiate kitaip? – Kai nedirbu ir nesimokau švedų kalbos, einu pasivaikščioti su mūsų šunimi Frėja. Dabar žolynų ir uogų rinkimo metas, tad mane galima rasti įsibridusią į kokius krūmynus. Dar turiu nedidelį darželį, kurį kitiems metams noriu gerokai praplėsti, tai kartais pasiknaisioju ir ten. Ir vis kasdien tikrinu, gal jau prinoko agrastai, serbentai. (Šypsosi.) Taip džiaugiuosi, kad mūsų kieme auga šie krūmai! Tada žolės pjovimas, laistymas, namų tvarkymas, maisto gamyba, maudynės ežere, malkų ruošimas žiemai. Be to, visai netoli, 20 km nuo mūsų, yra jūra... Domiuosi fotografija, pamažu šioje srityje plečiu savo akiratį. Na, ir galiausiai, užsidarau rūsyje su savo stikliukais ir eksperimentuoju. Dar labai mėgstu viską, kas susiję su istorija, domiuosi istoriniais kostiumais, tad kartais prisėdu prie siuvinių – anksčiau tam nelikdavo laiko. Kai pasiilgstu Lietuvos, išsitraukiu dūdmaišį arba kankles ir pasineriu į mūsų lietuvišką folklorą, kuriuo aktyviai gyvenau ir jame augau daugelį metų. Ankstyvą pavasarį su buvusiais ansambliečiais susiskambindavome per „Zoom“ pasidainuoti. Taip būdavo šilta ir gera širdyje tais tamsiais vakarais... Muziką jaučiu beveik taip pat kaip gamtą. O ypač mūsų tradicinių dainų tekstai taip gražiai ir simboliškai su ja perpinti. Tai irgi tam tikra meditacija, dainuodamas nuščiūvi viduje. Ne veltui dabar pasidainavimų ratai vis labiau ir labiau populiarėja . – Kaip jūs suprantate lėtą gyvenimą? – Lėtas gyvenimas man pirmiausia asocijuojasi su sąmoningumu. Tai nereiškia, kad turi sočiai laiko veikti ką panorėjęs, bet kad ką nors veikdamas tai darai sąmoningai, išjausdamas esamą momentą. Jei eini gatve – jauti žingsnius, savo kvėpavimą; jei gamini pusryčius, mėgaujiesi pjaustomų krapų kvapu, kavos skoniu, kramsnodamas sumuštinį stebi saulės atspindžius ant stalo. Lytėti tekstūras, girdėti garsus... Važiuojant į darbą klausytis muzikos ir iš tiesų joje būti. Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu viską uostyti ir liesti! Ir dažnai tą darau ne tiek natūraliai, kiek sąmoningai pasistengusi – nusprendžiu būti dabartyje. Taip gyvenimas savotiškai ir sulėtėja, nes mintys stabteli čia ir dabar, nesiknisi po praeitį ir nelenktyniauji su ateitimi. Tokių akimirkų, sąmoningai ar ne, įmanoma patirti net ir gyvenant labai aktyviai. Skirtumas tik tas, kad darant tai sąmoningai, mūsų smegenys ilgainiui keičiasi, tad tokių 102


sulėtintų akimirkų natūraliai atsiranda vis daugiau ir daugiau, tai tampa įpročiu. – Kodėl jums svarbus laikas gamtoje, tarp augalų ir miškų? Ko jis suteikia? Kokie jausmai ir potyriai tada prabunda? – Laikas gamtoje mane įžemina, nuramina. Net jei išeinu su neramia dūšia, po kurio laiko pavaikščiojus gamtoje viskas nuščiūva, nurimsta, susidėlioja į vietas. Gyvendama čia patiriu absoliučią tylą, ypač žiemą. Tokią tylą tesu girdėjusi tik kadaise Austrijos kalnuose. O čia ji šalia, kasdien. Kokia neįtikėtina privilegija! Kartais susigriebiu, kad jau apsiprantu ir pradedu visa tai laikyti savaime suprantamu dalyku. Tai labai natūralu, žmogiška, bet kartais apėmus prastesnei nuotaikai susimąstau: „Ieva, kokia tu nedėkinga. Apsidairyk aplink, kiek daug turi!“ Stengiuosi į gyvenimą įnešti kuo daugiau tokio dėkingumo. Manau, išties svarbu gebėti į viską žiūrėti su nuostaba, smalsumu, tarsi matant pirmą kartą. Tam padeda sąmoningumo praktikos, meditacija arba tiesiog lėtas kvėpavimas. Kaip yra sakęs vienas dvasingas žmogus: „Tylėk ir klausykis.“ (Šypsosi.) Tada išgirsti medžių šlamėjimą, gervių ūkavimą, gulbių sparnų plazdenimą, upės čiurlenimą, knibždantį skruzdėlyną arba tiesiog sniegišką tylą ir savo širdies plakimą... Gamta man teikia saugumo jausmą. Kaskart išėjusi giliau į mišką visiškai atsiduodu tai energijai – miškas, atrodo, ima su tavimi šnekėtis, tave globoti... Jaučiu su gamta ypatingą motinišką ryšį, tarsi kokią transcendentinę bambagyslę, nutįsusią tarp manęs ir kiekvieno šalia esančio objekto. Tokios vienio pajautimo akimirkos man labai sakralios, dieviškos. Turbūt panašiai jaučiasi giliai tikintys žmonės bažnyčioje? Galima sakyti, kad į mišką einu kaip į bažnyčią. – O ar teko kaip nors taikytis prie gyvenimo gana nuošalioje vietovėje? Tarkime, planuoti keliones į parduotuvę? – Šiek tiek. Artimiausia parduotuvė – už 16 km, tad apsipirkimą kaskart tenka planuoti visai savaitei. Bet jei, pavyzdžiui, pritrūksta kiaušinių, paprašome parduoti keletą kaimynės, kuri augina vištas. Be automobilio čia neišgyventume. Taip pat pajutome, kad gyvenant kaime reikia nemažai technikos. Pavyzdžiui, žiemą kastuvu sniego nenusemsi, jo kiekiai labai dideli, tad reikia vadinamojo sniego pūstuvo, o kartais net jo nepakanka – tada į pagalbą atvažiuoja kaimynas su traktoriumi. Žiemą labai pasitarnautų sniegomobilis. Tik jie nėra pigūs, be to, reikia išsilaikyti specialias teises. Bet koks smagumas, kai leki užšalusiu ežeru ar miško takais! O jei dar kaktomuša sutinki elnių bandą... Elnių čia daug, kartais atklysta ir į kaimą, bet beveik visi jie priklauso samiams, etninei grupei, gyvenančiai Šiaurės Švedijoje. Dalis samių vis dar gyvena klajokliškai ir elniai jiems yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Į miestą pramogauti išvažiuojame labai retai – kažkaip nebesinori. Nors dabar mielai apsilankyčiau kokiame koncerte ar spektaklyje. Matau, kokie smagūs ir įdomūs festivaliai dabar vyksta Lietuvoje ir taip nuoširdžiai pavydžiu! Lietuviai yra labai kūrybingi ir išraiškingi žmonės, turėtume tai labai vertinti ir tuo didžiuotis! 103


104


105


106


– Užsiminėte apie žiemas – o kokiais vaizdais lepina kiti metų laikai? – Šaltuoju sezonu čia taip gražu! Žiema mus ištiko vos tik atsikrausčius ir truko iki beveik gegužės – tokias pamenu iš vaikystės. Jei turi slides, pačiūžas ar sniegomobilį, pramogos garantuotos. Kaime gyventojai kasmet įsirengia čiuožyklą ir rūpinasi, kad ji būtų nuvalyta ir visad padengta ledu. Visa tai daro patys, savomis jėgomis ir technika. Smagu, kad vakare galiu čia ateiti ir viena sau čiuožinėti visiškoje tyloje... Per sporto pamokas mokinukai eina čia žaisti ledo rutulio, taip pat mokykloje yra slidės, kuriomis mokytojai su mokiniais rengia netolimus žygelius. Slidžių trasomis taip pat rūpinasi patys gyventojai. Šiemet žiema buvo neeilinė – snygis buvo toks gausus, kad tiek kada buvus neprisiminė net seniausi kaimelio gyventojai. Kiekvienas sezonas mums – vis nauja patirtis. Čia, šiaurėje, būna poliarinės naktys, kai nuo lapkričio iki sausio saulė tik vos vos pakyla virš horizonto, taigi apie 2–3 valandą dienos jau temsta. Nenuostabu, kad švedai namus, langus, prieangius apkarsto švieselėmis, o namai pilni žvakių. Tačiau šiuo tamsiuoju periodu gali stebėti nuostabaus grožio Šiaurės pašvaistes, šokančias tiesiai virš galvų, kadangi kaime nėra daug šviesos taršos. Naktį sėdi balkone ar kieme apsimuturiavęs žieminiu kombinezonu ir stebi kvapą gniaužiančius vaizdus – dėl jų negaila ir tą tamsų periodą išbūti. Bet švedai moka mėgautis ir randa būdų džiaugtis bet kokiomis sąlygomis. Jei daug

sniego, išsikasa iš jo krėslus ir stalus, pasikloja kailinius užtiesalus, pasideda žvakių, žibintų, užsikuria laužą ir gaminasi maistą ar verda lauke kavą. Ir visai nesvarbu, kad šąla! Be to, nuo pat mažens švedai itin aktyvūs. Sutinku senolių, kurie savo aktyvumu lengvai nušluostytų man nosį: senelis Göranas, laukiantis klubo sąnario operacijos ir kasdien nepaisydamas skausmo išeinantis pasivaikščioti su savo šunimi; guvi močiutė Runa, kuri mėgsta nuotykius ir gali lengvu žingsneliu užkopti į kalną ir prašliaužti siaura anga į olą, kurią čia vadiname Trolių bažnyčia; aktyvių senelių grupė, kartais drauge išeinanti pasivaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis... Vasarą, birželio ir liepos mėnesiais, čia niekada nesutemsta, prasideda poliarinės dienos, dar vadinamos vidurnakčio saule. Dauguma švedų liepos mėnesį atostogauja, keliauja su kemperiais prie jūros ar į savo vasarnamius. Labai mėgsta uogauti ir grybauti, bet geriausių vietų neišduoda. Tiesa, pora kaimynių manęs pagailėjo ir parodė vietų, kur auga Švedijos auksu vadinamos oranžinės, į avietes panašios, daug vitaminų turinčios uogos – tekšės. Šalimais kaimo tyvuliuoja ežeriukas, yra pirtis, nedidukas paplūdimys su tinklinio aikštele, suoliukai, grilis. Čia atvyksta daug šeimų. Ir vasaros, ir žiemos čia labai ramios ir kaimiškos – kasdien jaučiu begalinį dėkingumą Visatai, kad galiu visa tai patirti ir tuo gyventi. Tikimės čia įsigyti savus namus ir pasilikti ilgam. 107


Kaip ir tikėjausi, jis mūvėjo džinsinį kombinezoną. Gėrė puodelyje užplikytą kavą ir per visą pokalbį sukinėjosi darbo kėdėje. Klausydama režisieriaus Donato Ulvydo galvojau apie tai, kiek visokių idėjų toji kėdė yra sugėrusi. Kiek džiaugsmo ir kiek nuoskaudų ant jos padžiauta. „Rimtuose pasaulio kino ekranuose nebus vaidybinių lietuviškų filmų, kol neturėsime istorijų, kurias norime papasakoti ne sau, o pasauliui“, – įsitikinęs Donatas.

Balta varna iškreiptų veidrodžių karalystėje Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Žinai, eidama su tavimi kalbėtis galvojau, gal kaip tik tu man atsakysi į klausimą, kuris neišvengiamai kyla po vieno ar kito lietuviško filmo. Ar tau neatrodo, kad jau daug metų praėjo, o mes niekaip neišsiaiškiname, koks kinas yra labiau vertingas, o koks – mažiau? Klausiu todėl, kad man atrodo, jog toji mėsmalė tave irgi yra įsukusi. – Aha, vadinasi, tu irgi pastebėjai, kad lietuvių kine esu balta varna? Nuo pat pradžių! Niekas tiesiai kaltinimais nesimėto, tačiau paslaptis yra vieša: su visų mano filmų scenarijų autoriumi Jonu Baniu kino bendruomenės nesame itin mėgstami. Gal kad nepraleidžiame progos patylėti, gal kad kartais per garsiai kalbame. Kino bendruomenė Lietuvoje susiskaldžiusi, ir nėra čia ką slėpti. – Lietuva tokia maža, ko nepasidalinate? – Kinui skirtų pinigų puodas – labai mažas. Sutik, su draugais ir pažįstamais jį dalintis lengviau. Niekas nenori, kad ateitų nauji žaidėjai. Tai stovyklų žaidimas ir jis sunkiai suprantamas. Dar sunkiau sugalvoti, kaip tas stovyklas suvienyti, nes vertybės – pernelyg skirtingos. Nesu iš tų, kurie verkia, kad kinui trūksta pinigų, tačiau, 108

kaip besukčiau ratą, vis tiek atsiduriu ten pat: kad galėčiau sukurti filmą, turiu jų prašyti ir du kartus per metus įrodinėti, kad esu ne dviratis. Kiekvieną kartą traukti iš stalčiaus savo CV. Įdomu, ką dar, jei ne filmą, galėčiau sukurti? – Sunku įsivaizduoti, kaip turi jaustis kūrėjas, norintis kurti, tačiau neturintis tam jokių galimybių? – Rašytojams lengviau. Sėdai – parašei. Ir įrodinėti nieko nereikia – jei patiks, tavo kūrinį spausdins, jei ne – ne. Kine kitaip: turi papasakoti, kaip viskas atrodys. Sovietmečiu kino kūrėjai cenzūrą pergudrauti turėjo savo filmuose pasitelkdami alegorijas, kalbėdami Ezopo kalba. Šiandien, rodos, išgyvename tą patį. Tik nugalėti turime ne cenzūrą, o dogmas, koks turi būti kinas. Jei nenori trauktis iš kino, privalai žaisti žaidimą. – Yra buvę minčių trauktis? – Neslėpsiu, kad jų ateina. Ypač kai galios centrai vis mėgina parodyti tavo vietą. Pavyzdžiui, po filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ man sakė, kad sukūriau ne filmą, o reklamą Lietuvai. Nesuprantu, kas blogo, kad filmas reklamuoja pagarbą šalies istorijai?


109


110


111


112


...kam įdomus tavo kitoniškumas, jei jis neperteikia žinutės, istorijos, įdomios ne tik saujelei tavo kūrybos gerbėjų, o ir pasauliui?

– Gal toks požiūris egzistuoja todėl, kad iš tiesų esi sukūręs labai daug reklamų? – Bet tai yra normalus darbas, kurio nė vienas Holivudo režisierius nesigėdytų. Amerikoje nėra nieko gėdingo vieną dieną filmuotis, kitą dirbti režisieriaus asistentu, o savaitgalį – bare. Filosofai, baigę aktorystės kursus, tampa aktoriais, o kai nesifilmuoja, dirba mokytojais ar veda treniruotes sporto klube. Nuostata, kad, jei esi menininkas, niekuo kitu būti negali, ten neegzistuoja. Tuo tarpu Lietuvoje nepažįstu nė vieno aktoriaus, kuris dirbtų barmenu. O tas, kuris nuėjo vesti televizijos laidų, išvis susišiko karjerą. Tokia opinija dažna. – Rodos, esi daug pasiekęs, drąsus ‒ ar tau rūpi, ką apie tave kalba kiti? – Norėčiau sakyti, kad nė trupučio! Bet tik iki kol tokios kalbos nepradeda trukdyti. Tada darosi apmaudu, kad esi žaidėjas rinkoje, kurioje manoma, jog menas kuriamas tik išskirtinio luomo žmonėms. Esu girdėjęs frazę: aš durniams filmų nekuriu. To suvokti negaliu. Ir jei jau prakalbome apie pinigus, tai kodėl iš mokesčių mokėtojų pinigų nutiestas asfalto gabalas iki premjero namų visuomenės interesą pažeidžia, o iš tokių pat pinigų sukurtas filmas, reikalingas tik vienam žiūrovui – jau nebe? Lietuviško filmo nebus jokiuose rimtuose pasaulio kino apdovanojimuose, kol mes neturėsime, ką pasauliui pasakyti. Kol savo filmuose pasakosime tik savo kuklius sapnus ir asmeniškus arba šeimyninius prisiminimus. Galbūt kaltas lietuvių menininkų auginimo metodas: tau nebūtina galvoti apie auditoriją, turi galvoti tik apie tai, kuo išsiskirsi iš kitų. Tačiau kam įdomus tavo kitoniškumas, jei jis neperteikia žinutės, istorijos, įdomios ne tik saujelei tavo kūrybos gerbėjų, o ir pasauliui? Pasaulis neperka ego, perka istoriją. Kai žiūri filmą, juk tau neįdomus režisierius – su akiniais jis ar be, kokia jo seksualinė pakraipa, pažiūros. Įdomi tik jo kūryba. – Sakai, kad Lietuvoje trūksta įdomių istorijų. Man atrodo kitaip: istorijų yra ir pačios įdomiausios nėra papasakotos... – Nenoriu būti kategoriškas, bet šiandien sunkiai sugalvoju istoriją, kuri būtų įdomi ne tik mums, o ir pasauliui. Improvizuoju: gal jiems būtų įdomu išgirsti apie keturis vaikus nužudžiusią ir kalėjime iki gyvos galvos įkalintą motiną? Paradoksas: kalbu apie žmog-

žudę, bet mes juk nežinome nei jos motyvų, nei jausmų, kuriuos išgyveno, nei dramos, kuri iš tiesų tuo metu vyko. Šis įvykis nebus aprašytas Lietuvos istorijos vadovėliuose, bet gal kažką nusikaltimo psichologija sudomintų. Gal mes visi ne po tas pievas braidome? Man atrodo, lietuviškas kinematografas dar nesubrendęs iki pasaulinio lygio. Jei teatras postsovietiniais laikais nesustojo, tai kine buvo pauzė. Todėl dabar iš naujo atrandame taisykles. Netgi per stojamuosius į aktoriaus specialybę konkurencija bus mažesnė, jei prieš komisiją pasirodys raudonplaukis, su didele nosimi ar truputi šveplas. O jei gražus – jau popsas. Todėl šiandien, kai reikia surasti gerai treniruotą, dailų, be kompleksų vaidinantį vyruką, kuris panašėtų į herojų švytinčiomis akimis – tai didelis iššūkis. – Ar tuomet, kai nusprendei savo gyvenimą susieti su kinu, šitaip įsivaizdavai režisieriaus darbą? – Kinas mane užkabino tą dieną, kai pamačiau filmą su Bruce'u Lee. Ką pamačiau? Muštynes. Popsą. Bet išgyvenimus ir dabar prisimenu: žiūrėk, jam skauda, palauk, bet gal jis tik vaidina, kad jam skauda?! Toks buvo naivus paauglio nustebimas. Toji emocija įžiebė meilę kinui. Studijuoti į Maskvą taip ir neišvažiavau, iki nepriklausomybės nespėjau, o paskui neturėjau tiek pinigų. Įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, tais metais kursą rinko Henrikas Šablevičius. Bet turėjau ne vieną mokytoją, dar tris – Arūną Žebriūną, Vytautą Čibirą ir Antaną Šurną. Jų rankos mus lipdė, o iš akademijos išėjome suinstaliuoti žinojimu, kad kiekvienas iš mūsų turime tapti feliniais. Jei netapsime, tai tiek iš mūsų ir naudos... Daug girdėjome apie tai, kaip svarbu dešine ranka kasytis kairę ausį, o dar geriau, kad toji ranka būtų apsukta aplink liemenį. Tačiau šiandien žinau, kad forma kine retai kabina ‒ kabina pasakojimas ir jo veikėjai. – Na, įdomu, kokie filmai kabina tave? – Labai gerai pamenu, kaip kartą Arūnas Žebriūnas mums parodė Roberto Zemeckio „Forestą Gampą“. Nors dėstytojas aikčiojo apie filmo nerealumą, pažiūrėjęs nesupratau nei Gampo, nei Žebriūno. Neužkabino. Turėjo praeiti penkiolika metų, kad iš naujo jį pažiūrėčiau, suprasčiau, leisčiau sau raudoti ir bliauti suvokęs, jog nebėra Žebriūno, kuriam galėčiau padėkoti už rekomendaciją. Šiandien „Gampas“ mano mėgstamiausiųjų penketuke. 113


PRENUMERUOK POPIERINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ ČIA IR DABAR! WWW.LAMUSLENIS.LT

114


115




118


– Filmų yra prikurta tiek, kad net visų gerųjų neįmanoma peržiūrėti... – Bet juk visko prikurta – filmų, knygų, varškių parduotuvės lentynoje, automobilių markių, drabužių prekės ženklų. Ar reikia visus juos panešioti, paragauti, visuose miestuose pagyventi? Vienam vienas žanras patinka, kitam – kitas, gal tiesiog imkime su tuo ir susitaikykime, o ne skirstykime: tas blogas, o tas – geras. Visgi reikia pripažinti, kad ir pats esu šio žaidimo žaidėjas. Pasaulio dalyvis. Neabejoju, kad BMW – geras automobilis, bet nieku gyvu nesėsiu už jo vairo, nebent jis būtų dvidešimties metų senumo. Kalbu apie tai, kad mes gyvename stereotipų ir iškreiptų veidrodžių karalystėje: geros padangos, gera literatūra, mokyklos geros arba blogos. Taip ir kinas – arba menas, arba ne. Nežinau, ar gali būti kažkaip kitaip, tačiau aišku viena – suvaržėme save. Lyg ir esame laisvi rinktis kryptį, tačiau tolerancijos kitokiai krypčiai neturime. Tapome priklausomi nuo taisyklių ir etikečių. Štai kodėl popsas nekalba su klasika. – Klausau tavęs ir žvelgiu į užrašą ant tavo sienos – „Mano esu tik aš“. Ar tai – atsakymas? – Tai eilutė iš Nykos-Niliūno eilėraščio. Ji mane įkvėpė parašyti scenarijų savo dešimtam filmui. Pirmą kartą scenarijų rašiau pats, nuo pradžios iki galo. Deja, bent jau kurį laiką šio filmo nebus. 119


Ši istorija man dar kartą įrodo, kad turi daryti tai, ką liepia tavo širdis, nelaukdamas įvertinimo.

– Kodėl? – Nenoriu būti „verktinis“, riba tarp verkšlenimo ir noro pasakyti savo tiesą yra slidi. Tiesiog finansavimą skirstanti komisija suabejojo, ar man pavyks padaryti filmą, ar jis netaps muzikiniu klipu. Mat tai turėjo būti muzikinis filmas. Reikėjo keleto savaičių, kad susitaikyčiau. Per daug stipriai juo tikėjau, jaučiau, kad esu užaugęs muzika kalbėti apie žmonių jausmus. Man svarbu papasakoti istoriją maksimaliai gerai, taip, kaip moku, sudėti į ją visas savo patirtis, per daugybę metų įgytus gebėjimus. Prisipažįstu, esu amerikietiškojo kino šalininkas. Kino, kurio svarbiausias kriterijus yra žiūrovas. Ne komisijos, ne festivaliai, o žiūrovas. – O koks kitas tavo „mano esu tik aš“? – Mums pavyko įsigyti teisę statyti filmą pagal kultinį Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“. Žinau, žinau, jau dabar yra šaukiančių – šalin rankas nuo klasikos! Tačiau pirmoji scenarijaus versija jau parašyta. Iš rašytojo žmonos pasakojimų žinau, kad Gavelis rašė šį romaną netikėdamas, kad jis kada nors bus išleistas. Rašė apie gyvenimą taip, kaip anuomet jį matė, ir niekaip negalėjo planuoti, jog „Vilniaus pokeris“ taps skaitomiausiu to meto romanu. Ši istorija man dar kartą įrodo, kad turi daryti tai, ką liepia tavo širdis, nelaukdamas įvertinimo. Kine tai labai galioja. Beje, nors „Vilniaus pokeris“ kalba apie sovietinį slibiną, tema neįtikėtinai aktuali ir šiandienos visuomenei. – Pažaiskim žaidimą: jei kas pasiūlytų tau kurti filmą apie šiandieną, koks jis būtų? – Galbūt tai būtų filmas apie baimę. Mes bijome kalbėti apie tai, kad Baltarusijoje kareiviai savo bananais žagina protestuotojus, bijome paprieštarauti mokytojai, kuri moko mūsų vaikus piešti „Word“ programa, bijome pripažinti savo seksualinę orientaciją, bijome pasakyti, kad suklydome, kad nesugebame. Mes bijome imtis atsakomybės. Sakome, kad esame laisvi, o iš tiesų gyvename baimėje. Turbūt apie tokią šiandieną kalbėtų mano filmas.

120


121


Gintautė Riabovaitė yra išbandžiusi daug įvairiausių darbų: nuo kultūrinės veiklos vadybininkės iki autodalių išvežiotojos. Praeiti metai visiems buvo gausūs nerimo ir nežinios, tačiau Gintautei jie tapo savęs ir mylimos veiklos atradimo laiku. Mamos atsiųstame siuntinyje radusi kelis siuvinėjimo siūlus ir adatą, Gintautė pradėjo naują, ją labai džiuginantį etapą, kurį žymi ypatingas žodis „manding“.

Kalbėti siūlais Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Gintaute, kokiomis nuotaikomis dabar gyveni? Kokia tavo vasara? – Nors supratau, kad tylus karantino sėslumas man labai tinka, vasara buvo įdomi ir intensyvi, norėjosi kiek įmanoma daugiau patirti. Alinantis karštis smogė darbingumui ir trukdė siuvinėti, tačiau pasistūmėjau su asmeninio tinklalapio kūrimu ir tikiuosi netrukus grįžti prie aktyvaus darbo. Nuotaikos labai įvairios, primena amerikietiškuosius kalnelius: nuo visiško dzen iki nerimo ir baimės dėl įvykių pasaulyje ir Lietuvoje. Gyvenu rudens laukimu, labai pasiilgau megztinių ir lietingų dienų. – Kaip atradai siuvinėjimą? – Tikrai nepapasakosiu tos tipinės romantiškos istorijos apie nuo vaikystės lydėjusį pomėgį – anuomet laiką dažniau leisdavau karstydamasi po medžius ar dramos būrelyje. Bet prieš pat pirmąjį karantiną atsikrausčiau į naujus namus, o parduotuvėms užsidarius trūko įvairių smulkmenų, todėl netrukus gavau iš mamos nemenką siuntą su kojinėmis, kondensuotu pienu, indų plovimo kempinėlėmis ir kitais daiktais, tarp kurių buvo keli siuvinėjimo siūlai ir adata. Iki šiol neturiu atsakymo, kodėl paėmiau juos į rankas, išardžiau siuvinėtą paveiksliuką iš lankelio, susiradau senus marškinėlius ir ėmiau dygsniuoti. Buvau ką tik netekusi darbo ir tikriausiai paragavau tų gerųjų nuobodulio vaisių – būtinai turėjau kur nors įdarbinti rankas, kad nuraminčiau protą. Siuvinėjimas visiškai įtraukė, 122

labai greitai pradėjau matyti įvairių mokymų reklamų socialiniuose tinkluose ir nebegalėjau jiems atsispirti – tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. – Ar visada buvai kūrybiška? Ką veikei iki tol? – Manau, kad visada. Prisimenu vaikystės žaislus, kurie dažniau buvo randami tiesiog ant žemės, o galvoje jau imdavo suktis kosminiai scenarijai ir kiemo taisyklės. Beveik vienuolika mokyklos metų buvau tikra, kad rinksiuosi aktorės kelią, tačiau lemiamą akimirką per stojamuosius neužlipau ant scenos ir nusprendžiau vykti studijuoti menotyros į visiškai nepažįstamą miestą – Kauną. Studijų metu tikėjau, kad pasirinkimas labai perspektyvus, kad su diplomu manęs lauks išskėstomis rankomis. Žinoma, būtų laukę, jei būčiau rodžiusi motyvaciją, rezultatus ir dalyvavusi profesinėje veikloje – dalis mano kurso draugų puikiai įsitvirtinę savo srityje. Kelis metus dirbau kultūrinės veiklos vadybininke, persikėliau į kitą miestą dirbti viename startuolyje, kuris po metų bankrutavo, po jo mane atleido iš vieno muziejaus tekstų rašytojos pareigų su žodžiais „nuo tavo tekstų mane verčia vemti, tu neturi jokio talento rašyti“. Tada prasidėjo mano darbų pasiutpolkė, labai netikėjau savo gebėjimais. Teko pardavinėti kartotines dėžes, dirbti autodalių išvežiotoja, skambučių centruose, galiausiai švyturiu tapo projektų vadovės pareigos futbolo akademijoje... O kita stotelė buvo karantinas, ten ir išlipau su siuvinėjimu.


123


– Siuvinėjimas – laiko, kantrybės ir lėtumo reikalaujantis užsiėmimas. Ar tau lengva sulėtėti? – Natūraliai pradėjau lėtėti jau po studijų. Iki tol būdavo labai sunku pabūti ramiai, nieko neveikti, penktadienio vakarą likus namuose užplūsdavo keistas nerimo jausmas, tik vėliau tai ėmė keistis. Manau, kad siuvinėjimas man taip tiko, nes atitinka mano vidinį dažnį ir ritmą. Nors moku gyventi ir greitai, skubėti, kai reikia, bet geriausiai jaučiuosi šiek tiek lėčiau. Labiau už lėtumą mane siuvinėjant stebina viduje atrandami kantrybės klodai – niekada nemaniau, kad galiu tokia būti. – Negaliu nepaklausti apie tavo studijos pavadinimą „Manding“ – ką jame užkodavai ? – Žodis „Manding“ galvoje sukasi gal nuo septintos klasės, kai pirmą kartą su juo susidūriau. Jis toks keistas, nežinau daugiau žodžių su tokia galūne, visiškai neskamba lietuviškai. Dažniausiai su juo susidurdavau senesniuose knygų vertimuose ir kai kuriuose žurnalistų žodynuose, o vėl šį žodį prisiminiau likus mėnesiui iki karantino, kai kilo minčių rašyti tinklaraštį. Nebuvau tikra kodėl, tiesiog norėjau ką nors pavadinti „Manding“. Todėl pradėjus aktyvesnę siuvinėjimo veiklą, kai reikėjo kaip nors pasivadinti socialiniuose tinkluose, nė kiek nedvejojau dėl pavadinimo. Manding reikšmė – „man atrodo, turbūt“, o kiek daug visko slepiasi po šiais žodžiais: asmeninė nuomonė, vidinis balsas, kvietimas dialogui – visa tai ir yra „Manding“. Net jei pakeisčiau veiklos kryptį, šis pavadinimas universalus, jis apie mane. – Kas kuriant sukasi tavo galvoje, apie ką dažniausiai galvoji? – Labai retai pradedu kurti prie balto popieriaus lapo, dažniausiai paimu jį tada, kai jau turiu minčių. Todėl ir užsakymų idėjas marinuoju kelias dienas ar net mėnesį, kol sugalvoju. Atrodo, kad kūryba įvyksta impulsyviai – bet mintį nešiojausi ilgai. Jau pradedant siuvinėti, bent jau pačioje darbo pradžioje, mintys itin buitiškos, sukasi pirkinių sąrašai, kitos dienos darbai, viskas perauga į tam tikrą nerimo ar kitos neigiamos emocijos lygmenį, bet tada pajaučiu, kad rimstu ir tarsi pasiekiu tylą ir vakuumą. Niekada nesisekė medituoti, tačiau įsivaizduoju, kad būsena panaši. – Ar lengva dirbti su siūlais? Kaip juos apibūdintum? – Lengva, kol nepradeda formuotis mazgai – jie varo iš proto, stabdo visą darbo malonumą. Tačiau priemonė puiki, nes siūlams panaudoti yra begalė įvairių dygsnių, kuriuos galima kombinuoti tarpusavyje ir išgauti netikėtų faktūrų. Siūlai vieni su kitais draugauja, galima kurti spalvų perėjimus, kurie primins piešinį pieštukais. Galima kombinuoti liną, vilną, medvilnę, šilką – visi šie siūlai skirtingo storio, žvilgėjimo, labai įdomu juos derinti. Neseniai pradėjau ieškoti vintažinių siūlų ir siuvinėjimo priemonių sendaikčių prekyvietėse – ten galima rasti itin kokybiškų daiktų, o kartu prisidėti prie vartojimo mažinimo. Smagu sulaukti ir sekėjų surandamų ir atsiunčiamų siūlų, didelis džiaugsmas, kad žmonės pamato siūlus ir pagalvoja apie mane.

124


125


126


127


128


Jau nebeskaičiuoju, bet manau, kad moku per 50 skirtingų dygsnių, visus išbandžius liko keli mėgstamiausieji, kuriuos naudoju dažniausiai...

– Minėjai, kad siuvinėjimo technikos mokeisi iš Pietų Amerikos kūrėjų – kuo jų kūryba ypatinga? Ar yra daug būdų siuvinėti? – Siuvinėjimo mokiausi ir mokausi „Domestika“ kūrybinių kursų platformoje. Tik pastaruoju metu atsiranda vis daugiau siuvinėjimo mokytojų iš Europos, didžioji dalis visgi – Pietų Amerikos dėstytojai. Tų šalių tautinius kostiumus puošia itin ryškios spalvos, daug siuvinėtų detalių, todėl iki šių dienų Pietų Amerikoje siuvinėjimas – itin vertinamas ir populiarus amatas. Lietuvoje taip pat esama nemažai senųjų siuvinėjimo kūrinių, tačiau jie dažniausi bažnytiniame pavelde, tokių gilių tradicijų neturime. Dažniausiai pristatydama savo veiklą turiu pabrėžti, kad siuvinėju ne kryželiu pagal schemas. Kryželis – tai tik vienas iš daugybės siuvinėjimo būdų, nes dygsnių, mazgų, dygsniavimo būdų yra begalė, todėl pirmaisiais siuvinėjimo metais norėjau išmokti jų kuo daugiau. Jau nebeskaičiuoju, bet manau, kad moku per 50 skirtingų dygsnių, visus išbandžius liko keli mėgstamiausieji, kuriuos naudoju dažniausiai: virvutės dygsnis, prancūziškas mazgas, lygusis dygsnis ir kiti. – Kas tave įkvepia renkantis formas, spalvas, linijas, kuriant eskizus? – Pastaruoju metu lieka vis mažiau laiko įgyvendinti savas siuvinėjimo idėjas, dažniausiai jos padiktuojamos klientų – jei tai augintinio atvaizdas, stengiuosi jį atkartoti kuo tiksliau. Saviems darbams įkvėpimo ieškau šiandienos aktualijose, siuvinėju tai, kas skaudina ar kelia nerimą. Įkvėpimo, spalvų ir formų ieškau gamtoje, miške. – Tarp tavo kūrinių – ne vien tradiciniai siuvinėjimo objektai. Sieki provokuoti? – Kai kurie darbai išties buvo sukurti kaip provokacija, siekiant parodyti, kad tokia kūryba – kur kas daugiau nei tik siuvinėjimas kryželiu pagal paruoštas schemas su gėlynų atvaizdais. Taip atsirado siuvinėti vulvų, krūtų atvaizdai, o pernai vasarą išsiuvinėjau Lukašenką, uždarytą „tušonkės“ skardinėje – liūdna suvokti, kad šiandien tai dar aktualiau nei prieš metus. Esu sukūrusi ir daugiau darbų, kurie perteikia žinutę, kalba apie ekologijos krizę, emocinės sveikatos svarbą, lyginimąsi su kitais. Man labai sunku piešti, niekada anksčiau to nedarydavau, nors dabar sekasi gerokai lengviau. Paradoksalu, kad siuvinėti man sekasi tikrai geriau, nors darbui baigti būtinas eskizas ar siuvinėjimo griaučiai. Siūlai tapo mano kalbos forma. 129




132


– Mėgsti atnaujinti suplyšusius, išteptus ar nebenešiojamus rūbus. Ar tau svarbu ekologija? – Tikrai taip. Stengiuosi kiek įmanoma mažinti vartotojiškumą, rinktis daiktus, kurie atlieka kelias funkcijas, universalesnius drabužius. Tačiau dar labai daug kur turiu pasitempti – džiaugiuosi, kad prie to kiek prisideda rūbų prikėlimas antram gyvenimui. Labiausiai mėgstu, kai žmonės man atsiunčia pabodusius ar sugadintus rūbus, o aš juos išsiuvinėju. Net ir greitosios mados drabužis, esantis per žingsnį nuo konteinerio, man prisidėjus tampa vienetinis ir gyvuoja toliau. – Dažnai pagalvoju, kad ekologija neturėtų pasibaigti tik ties šiukšlių rūšiavimu – tai juk kur kas platesnė sąvoka, apimanti ir mūsų minčių švarą. Galbūt greitai išpopuliarėjęs tavo instagramo projektas „Baltojo katino svetainė“ kilo iš noro išrūšiuoti vis labiau reklamomis ir pirktiniu turiniu pasižymintį lietuvių nuomonės formuotojų turinį? – Tikrai taip, tokia buvo pagrindinė profilio mintis. Nors mano instagrame sekami profiliai išvalyti nuo tuščių nuomonės formuotojų, reklama vis tiek mane pasiekia. Pradėjau stebėti įvairių ženklų reklamines kampanijas, labai sukrėtė silkės ir indų ploviklio tuštybė – tai buvo atspirtis sukurti puslapį, kuriame dalinčiausi reklamomis. Toks koncentruotas jų kiekis parodė didžiulę tuštybę ir beprotišką vartotojiškumo skatinimą. Tikrai yra dalis žmonių, kurie įsigis dar vieną šampūną ar naujesnį dulkių siurblį tik todėl, kad jų sekamas ir mėgstamas žmogus paskatino tai padaryti. Vienos itin daug sekėjų turinčios maisto tinklaraštininkės sraute

iš 50 paskutinių įrašų 32 buvo reklaminiai – ar tikrai viskas su tuo gerai? – Ar jautiesi pasiekusi savo tikslą? Kodėl taip greitai projektą pabaigei? – Tikslo nepasiekiau, tikrai būčiau norėjusi dalintis ne tik reklamomis su sarkastiškais komentarais, bet ir švietėjišku turiniu apie reklamuojamus produktus, kosmetiką, įrenginius, maisto produktus. Didžioji dalis jų – ne tik neekologiškose pakuotėse, bet ir netinkamos sudėties, o ką jau kalbėti apie tai, kad reklamuojami prekės ženklai, kurių gamybos procesai, darbo užmokestis ir darbo sąlygos kelia labai daug liūdnų klausimų... Tik supratau, kad tai reikalauja per daug mano laiko ir energijos, tapo emociškai sunku matyti tiek daug itin prasto turinio, pradėjo varginti sekėjų klausimai ir žinutės, nebenorėjau tam skirti laiko. Nusprendžiau išeiti kaip scenos grandas, per patį puslapio piką – lygiai per mėnesį sulaukiau 4000 sekėjų, nors viskas prasidėjo labiau kaip pokštas. Manau, netrukus kas nors tai perims. – Pradėjo gelsti medžių viršūnės ir sirpti šermukšnio uogos – negali nepastebėti, kad ateina ruduo.Tai atrodo pats idealiausias laikas lėtiems siuvinėjimo vakarams! Ar lauki rudens? Kokio jo sau palinkėtum? – Labai laukiu rudens, tai mano laikas. Drabužių sluoksniai, tamsesni vakarai, lietingos dienos... Lyjant jaučiuosi energingiausia, tikriausiai taip mane veikia slėgis. Tad ir palinkėsiu sau žingeidžių naujų mokslo metų ir jėgų bei drąsos įgyvendinti visas idėjas. Nors niekur formaliai nesimokysiu, esu susitarusi su savimi, kad kiekvieną dieną išmoksiu bent šį tą naujo.

133


BON APPÉTIT

Skanauti gyvenimą Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Airių dramaturgas George'as Bernardas Shaw kadais yra pasakęs: „Nėra nuoširdesnės meilės nei meilė maistui.“ Turbūt nerasčiau geresnės frazės apibūdinti maisto patirčių agentūros „Another Bite“ įkūrėjos Eglės Tranaitės santykiui su maistu. Maistas jai – kelionė, kupina skonių, kvapų, spalvų ir emocinių patirčių. Taip Eglė kiekvieną dieną kąsnis po kąsnio, patiekalas po patiekalo ir skanauja gyvenimą. O svarbiausia kūrėjai – kad būtų su kuo šia kelione pasidalinti.

– Egle, tavo gyvenimas ir darbas turbūt daugeliui maisto mylėtojų atrodo kaip tikra svajonė! Kaip pradėjai joje gyventi? – Iki studijų laikų mano gyvenime maisto nebuvo. Kai išvažiavau mokytis ketveriems metams į Italiją, gal tik du kartus ką nors gaminausi pati, visą laiką valgydavau mieste ar universiteto kavinėje – tai buvo pirmoji pažintis su kokybišku maistu, įvairesniais patiekalais, restoranų kultūra. Grįžusi į Lietuvą pradėjau dirbti su Julija Janus, buvau atsakinga už jos prekinio ženklo komunikaciją. Anksčiau jos parduotuvės būdavo lyg didelis valgomasis – viduryje stalas, šonuose drabužiai, o ant stalo „paserviruoti“ aksesuarai. Viena mano darbo užduočių buvo prikelti parduotuvės tinklaraštį, o jame sugalvojau dar labiau susieti ir išplėtoti maisto ir mados temą – nutariau 134


naujas kolekcijas pristatyti per maisto prizmę. Pirmosioms kolekcijoms pati Julija gamindavo maistą, formomis, spalvomis, tekstūromis atitinkantį naujos kolekcijos drabužius. Nesitikėjome, kad projektas išaugs į receptų knygą! Knygai išėjus nutarėme toliau plėtoti šią koncepciją ir pradėjome bendradarbiauti su įvairiais šefais. Šis projektas per dvejus metus išsivystė į keturias knygas. Per tą laiką susipažinau su įvairiais šefais, važiavau į jų virtuves, fotografavau maistą ir, žinoma, jį valgiau. Tai buvo proga dar artimiau susipažinti su virtuve ir joje vykstančiais procesais. O vėliau išvažiavau gyventi į Vokietiją. – „Another Bite“ – tavo gyvenimo avantiūra, gimusi iš...? – Vokietijoje dirbdama nuotoliniu būdu turėjau daugiau laisvo laiko, tad pradėjau gaminti, pagamintą maistą fotografuoti. Taip be jokios vizijos, kad iš to nuotraukų aplanko galėtų kas nors išaugti, atsirado „Another Bite“ instagramo paskyra. Pradėjusi kelti daugiau turinio į instagramą, sulaukiau daug teigiamų atsiliepimų – tai motyvavo tęsti. Augant sekėjų skaičiui, pradėjau gauti įvairių pasiūlymų apsilankyti naujuose restoranuose Vokietijoje ar įvertinti pristatomus meniu. Su draugu dažnai pajuokaudavome, kad jei kada nors mus pakvies į restoraną ir nereikės apmokėti sąskaitos – jau buvo verta pradėti. ( Juokiasi.) Tad viskas gimė iš didelės meilės maistui. – Tavo gyvenimo partneris – taip pat maisto mėgėjas. Ar judu sujungė bendra aistra? – Ne, susipažinome ne per maistą. Kai dar mokiausi Italijoje, panorau išvažiuoti į Niujorką, tad susiradau dvi su mada ir komunikacija susijusias praktikas. Tuo metu buvo toks internetinis puslapis „A Small World“ – į jį galėdavai patekti tik su pakvietimu, jame užsiregistruodavo darbo reikalais keliaujantys žmonės. Ten galėdavai pažymėti ateities kelionės tikslą su data ir paklausti, gal kas parekomenduotų vakarienės vietų ar galbūt norėtų pavalgyti drauge. Išskridau į Niujorką ir paklausiau, gal kas norėtų susitikti. Shannonas Niujorke gyveno pusę metų, aš – tris mėnesius. Per tą laiką susiradome bendrą draugų kompaniją ir kartu leidome laisvalaikį. Man grižus į Italiją ir toliau palaikėme ryšį, o po trejų metų vėl susitikome Azijoje. Taip susimatydavome kas pusę metų, kol galiausiai nusprendėme kartu apsigyventi. Ir apsigyvenome Vokietijoje. – Ar buvo lengva po gyvenimo užsienyje grįžti į Lietuvą? Kaip pasikeitė tavo kasdienybė? – Į Lietuvą iš Miuncheno grįždavau dažnai. Leisdavau laiką gimtinėje, kol Shannonas darbo reikalais būdavo Niujorke ar Honkonge. Lietuvoje visada atsigaudavau, turėjau daugiau veiklos nei Miunchene, kuriame nesijaučiau išnaudojanti visas galimybes, tobulėjanti. Nusprendus grįžti į Lietuvą, pasidarė taip lengva ir gera, draugas taip pat puikiai priėmė šį sprendimą. Tačiau dėl darbo reikalų parsikraustyti pavyko tik dar po metų. Tada galvojome, kaip būtų gera bent tris mėnesius niekur neskirsti ir tiesiog sėsliai pabūti – o po kelių savaičių prasidėjo karantinas. Taip niekur neskridome trylika mėnesių, tačiau ir nenorėjome. Vilniuje viskas buvo taip nauja, gera. 135


– Kas sudaro „Another Bite“? – Atsikrausčiusi į Lietuvą per pirmąjį karantiną turėjau gerą progą apgalvoti, kaip galėčiau sujungti savo turimą komunikacijos, marketingo, renginių organizavimo patirtį su nauja aistra – maistu. Taip ir kilo mintis įkurti maisto patirčių agentūrą, kuri apimtų daugiau su maistų susijusių veiklų: nuo komunikacijos, marketingo strategijų kūrimo maisto prekių ženklams bei parduotuvėms iki mano instagramo profilio panaudojimo, social dining ir privačių vakarienių organizavimo. – Kas yra social dining? Kaip kilo idėja kurti privačias vakarienes ir maisto klubą Lietuvoje? – Social dining idėja gimė Vokietijoje. Miunchene vykdavo „draugų trečiadieniai“, kai susirinkdavome didelėje draugų namų virtuvėje ir rengdavome maisto vakarėlius. Susikurdavome meniu, kas baigdavo darbus anksčiau, nupirkdavo visų reikiamų produktų, drauge gamindavome. Tai nebūdavo vakarai, kai ateini į svečius tiesiog pavakarieniauti – visi sukdavomės gaminimo procese. Tačiau Miuncheno bendruomenė gana snobiška, susirasti naujų draugų ne iš darbo aplinkos buvo labai sudėtinga, skirtingai nei Niujorke ar Londone, kur atsisėdęs bare iš karto galėdavai užmegzti naujų pažinčių. Pagalvojau, kaip būtų gera turėti vietą, kurioje žmonės galėtų susipažinti ir drauge pavalgyti. Draugė buvo pasakojusi, kad Milane vyksta social dining vakarienės, kurių metu prie didelio stalo susirenka nepažįstami žmonės ir šefas jiems gamina vakarienę. Man taip patiko ši idėja, labai norėjau tokią vietą įkurti Miunchene, tačiau mūsų virtuvėje būtų tilpę vos keturi žmonės. Nors idėja kirbėjo ilgai, jos vis nebuvo kaip įgyvendinti. Pirmąją vakarienę surengiau tik grįžusi į Lietuvą. Vakarienių metu niekur neskubu, noriu pabendrauti su visais svečiais, patiekusi patiekalą apie jį papasakoju, pabūnu kartu, tik tuomet einu tvarkytis ir ruošti kito, todėl tokie vakarai trunka labai ilgai. Per draugus, pažįstamus pradėjau gauti vis daugiau užklausų, prašymų, norų padovanoti vakarienę, tad išsinešiau staliuką į mišką ir surengiau pirmąją privačią vakarienę – nuo to viskas ir prasidėjo. Privačių vakarienių niša Lietuvoje nėra išplėtota, daug mačiusius ir ragavusius žmones darosi sunku nustebinti vien geru restoraniniu maistu – jie nori kitokių patirčių, atsiminimų. Visą praėjusią vasarą buvo labai geras oras, tad vakarienes miške rengiau iki pat spalio mėnesio. Šaltuoju sezonu neplanavau jų tęsti, juk neturėjau studijos, o į namus dėl prasidėjusio karantino taip pat nenorėjau važiuoti. Tačiau per karantiną įgyvendinome dar vieną projektą – pasistatėme šiltnamį. Pirkdama namams Kalėdų eglutes jų užsisakiau daugiau ir papuošiau šiltnamį. Išploviau grindis, nuvaliau langus, išstumdžiau lysves, pakabinau lemputes ir pagalvojau, gal vis dėlto čia kas nors ir pavyks. ( Juokiasi.) Prieš Kalėdas surengiau daug privačių vakarienių ir tikėjausi, kad sausio ir vasario mėnesiai bus tradiciškai ramesni, tačiau jie buvo dar aktyvesni!

136


137


138


139


140


Po atostogų grįžau pailsėjusi ir su nauja idėja. Kilo mintis social dining idėją paversti maisto klubu. Jis vis dar vystymo stadijoje, neseniai pradėjau naujienlaiškį, kurio prenumeratoriai gauna pakvietimų į tokio pobūdžio vakarienes. Jau surengėme vieną pastos vakarėlį su profesionaliu šefu iš Italijos, o netrukus laukia labai prašmatnus barbekiu ir šampano vakarėlis, kurio metu kepsime aukščiausios kokybės kepsnius, kurių Lietuvoje itin sunku gauti... Tiesiog norisi suburti maisto mylėtojų ratą, su kuriais galėtume susitikti, susipažinti ir drauge mėgautis kokybišku maistu. – Esi ir kūrybininkė, ir šefė, ir ypatingų vakarienių organizatorė – tavo gyvenime daug kūrybos, tiesa? – Kai dirbau su rinkodara ir komunikacija, būdavau per viduriuką tarp stratego ir menininko, gebėjau kalbėti abiem kalbomis. Todėl niekada nemaniau, kad esu kūrybiška. Kurti man išeina savaime, tarsi intuityviai. Esu labai spontaniška, dažnai kūrybinius sprendimus pasilieku paskutinei minutei, tačiau visada žinau, kad galutinis rezultatas bus labai geras. – Papasakok, kaip gimsta idėjos? Kas tave labiausiai įkvepia? – Idėjos ateina iš kelionių, įvairių patirčių, socialinių tinklų ir vidinio pajautimo. Net ir savo instagrame nerašau receptų, tik dalinuosi tuo, kas patinka ir kuo gyvenu, ką gaminu būdama su draugais, ir tikiuosi, kad tai įkvėps ir sekėjus žaisti virtuvėje, atrasti savų gaminimo būdų. Pati receptų taip pat neieškau, pamačiusi patikusią idėją stengiuosi ją atkartoti savaip. Niekada nesveriu ingredientų, visada ieškau ir kuriu. – Kuri vakarienės pasakiškose vietose. Ką suteikia skonio ir vaizdo dermė? – Viską sukuria visuma. Įprastą pikniką susirengti nesunku, tačiau pabandykite miške ar šiltnamyje surengti degustacinę vakarienę su karštais patiekalais! Praėjusiais metais, kai pradėjau organizuoti privačias vakarienes, naudojau tai, ką turėjau namuose. Tačiau sulaukusi tokio susidomėjimo panorau šias privačias vakarienes pakelti į dar aukštesnį lygį, tad užsisakiau labai kokybiškų indų, stalo aksesuarų, kad galėčiau patiekti maistą dar dailiau, padėti atsiskleisti ingredientams, sukurti dar įsimintinesnę patirtį. Nors man labai gražu spalvoti, įvairiausių raštų indai, jaučiu, kad jie ne visai tinka, esu labiau už minimalizmą, tad stengiuosi kurti labai kokybišką ir švarų įvaizdį ir jaučiu, kad jau artėju prie finišo tiesiosios. (Šypsosi.) – Į kokias įdomiausias vietas tave yra nuvedęs maistas? – Iki šiol atsimenu degustacines vakarienes Niujorke ir Singapūre. Kiekvienas kąsnis tiesiog tirpo burnoje ir nors vakarienės kainavo daug, nė akimirkos nesigailėjau! Neseniai Italijoje, Umbrijoje, mažame miestelyje radau neišdildomą įspūdį palikusį restoraną, kuriame valgiau karbonariškus makaronus su trumais – viskas skendo riebaluose, buvo daug trumų, bet taip skanu! Maistas tiesiog slydo gomuriu. Būtent tokių autentiškų vietų kelionėse ir ieškau.

141


142


143


Valgyti patiekalą vienai ar valgyti su žmonėmis, kurie mėgaujasi maistu taip pat kaip tu – dvi visiškai skirtingos patirtys.

– Stebint tave socialiniuose tinkluose, neįmanoma nesižavėti, su kokia meile žiūri į maistą! Kaip išmokai gardžiuotis maistu ir jį taip pajusti, atrakinti visas skonio subtilybes? – Koks geras klausimas! Vienas pagrindinių dalykų – valgymas su kitais, kurie taip pat noriai dalijasi valgymo patirtimi. Valgyti patiekalą vienai ar valgyti su žmonėmis, kurie mėgaujasi maistu taip pat kaip tu – dvi visiškai skirtingos patirtys. Kai nori dalintis įspūdžiais apie maistą, diskutuoti, valgydamas turi būti sąmoningesnis, įsigilinti į skonius, skirtingas tekstūras. O jei tavo pašnekovui maistas neįdomus, tada tiesiog pavalgai, dingsta visas dėmesys ir malonumas. Turbūt todėl man taip ir norisi kurti maisto bendruomenę, susipažinti su žmonėmis, kurie mėgaujasi maistu ir nori jį pakelti į kiek aukštesnį lygmenį. – O kokia tavo maisto filosofija? – Mano maisto filosofija – genialumas slypi paprastume. Labai mėgstu kokybiškus ingredientus, kelis pagrindinius prieskonius ir gerą alyvuogių aliejų arba sviestą. Trumpai – itališką virtuvę su prancūziškomis detalėmis! Taigi ir mano patiekalai yra ganėtinai paprasti, nors gal nuotraukose taip ir neatrodo. Mėsa, žuvis, jūros gėrybės – vienas kokybiškas ingredientas – plius druska, pipirai, česnakas, aitrioji paprika, aliejus ir sviestas – viskas. Žinoma, dar žolelės, kurių gali užsiauginti pats ir gamindamas improvizuoti. Kuo paprasčiau ir kokybiškiau – tuo geriau. (Šypsosi.) Net mano mylimiausias patiekalas yra makaronai. Tai taip paprasta, tačiau genialu. Juk su makaronais galima išgauti tiek daug įvairiausių skonių, tekstūrų. Mėgstu nustebinti manančius, kad makaronai yra labai nuobodus ir vienodas maistas. Aš juos galėčiau valgyti kiekvieną dieną, bet stengiuosi valdytis. ( Juokiasi.) – Vasaros liko jau visai nedaug – kur rekomenduotum apsilankyti? – Mano mėgstamiausios vietos, į kurias visada noriu grįžti: Vilniuje „Džiaugsmas“ ir „Le Travi“, Klaipėdoje – „Toli nuo klasikos“, kurio įkūrėją Liną pažįstu iš anksčiau – jos virtuvė yra kūryba! Taip pat dar norėčiau apsilankyti „Šturmų švyturyje“, tačiau šią vasarą jau nebesuspėsiu. Arba atkeliaukite pas mane į mišką!

144


145



Citrininiai spagečiai su traškiais česnakiniais duonos trupiniais 4 porcijos • 8 česnako skiltelės • Apie 150 g mažais gabaliukais supjaustytos duonos plutos

• 1 šaukštas (ar daugiau) šviežių citrinų sulčių • Apie 350 g spagečių

• 1 šaukštelis smulkiai tarkuotos citrinos žievelės

• Apie 50 g smulkiai tarkuoto parmidžano sūrio

• Druska, šviežiai malti pipirai

• ½ puodelio smulkiai supjaustytų petražolių

• Alyvuogių aliejus • ½ šaukštelio aitriosios paprikos

4 česnako skilteles, supjaustytą duonos plutelę bei tarkuotą citrinos žievelę sudėkite į smulkintuvą ir susmulkinkite. Įberkite druskos ir pipirų. Keptuvėje įkaitinkite ¼ puodelio alyvuogių alie-

• 2 šaukštai sviesto

kite ir leiskite dar porą minučių pavirti. Tuomet vis maišydami po truputį pradėkite berti tarkuotą sūrį. Kai sūris ištirps, nuimkite nuo ugnies.

jaus ir pakepkite susmulkintą duonos mišinį. Kai

Tuomet įdėkite sviestą, smulkiai supjaustytas

duonos gabaliukai paruduos ir pasidarys traškūs

petražoles ir pusę duonos trupinių. Maišykite, kol

– išimkite iš keptuvės.

sviestas ištirps.

Virkite makaronus pagal instrukciją gerai pasūdytame vandenyje. Kol makaronai verda, keptuvėje įkaitinkite aliejų ir sudėkite labai plonai supjaustytus likusius česnakus. Pakepkite apie minutę ir suberkite aitriąją

Jeigu norisi daugiau skysčio, įpilkite makaronų vandens ir apšlakstykite kokybišku alyvuogių aliejumi. Padalinkite spagečius į lėkštes ir pabarstykite ant viršaus traškiais duonos trupiniais.

papriką. Pakepkite dar apie minutę, kol česnakai

Kiekiai yra apytiksliai. Viską galite koreguoti pa-

taps auksinės spalvos. Tuomet supilkite citrinos

gal skonį. Jeigu norite daugiau citrinos skonio,

sultis.

naudokite daugiau citrinos sulčių. Jeigu norite

Kai makaronams liks virti apie 3 min. (dar bus

aštriau, dėkite daugiau aitriosios paprikos. Jeigu

labai al dente) sudėkite juos į keptuvę ir įpilkite

norėsite daugiau traškios duonos gabaliukų, nau-

porą puodelių makaronų vandens. Gerai išmaišy-

dokite daugiau duonos ir t. t.


Skonio bomba! Duonos skrebučiai su buratos sūriu ir ančiuviais Ingredientai, visko pagal skonį:

• Duona • Sviestas • Buratos sūris • Ančiuviai • Citrinos žievelė ir sultys • Aitriosios paprikos dribsniai • Juodieji pipirai • Švieži čiobreliai • Ypač tyras alyvuogių aliejus

Duoną paskrudinkite keptuvėje ant sviesto. Ant viršaus dėkite rankomis suplėšytą buratą, ančiuvius, patarkuokite citrinos žievelės, užlašinkite citrinos sulčių, pabarstykite aitriąja paprika, juodaisiais pipirais, šviežiu čiobreliu ir pašlakstykite ypač tyru alyvuogių aliejumi. Boom! Kai patiekalai gaminami tik iš kelių ingredientų, svarbiausia juos naudoti itin kokybiškus!




Duonos skrebučiai su rikotos sūriu ir orkaitėje keptais pomidoriukais Ingredientai, visko pagal skonį:

• Vyšniniai pomidoriukai

• Rikotos sūris

• Ypač tyras alyvuogių aliejus

• Tarkuotas parmidžano sūris

• Česnakas

• Citrinos žievelė ir sultys

• Klevų sirupas

• Aitriosios paprikos dribsniai

• Druska

• Druskos dribsniai

• Pipirai

• Šviežias bazilikas

• Šviežia duona

Pomidoriukus sudėkite į kepimo indą.

Sumaišykite rikotą su tarkuotu parmidža-

Apšlakstykite geru alyvuogių aliejumi, įdėki-

nu, citrinos žievele, citrinos sultimis, druska,

te smulkiai pjaustyto česnako, pašlakstykite

pipirais bei aitriosios paprikos dribsniais.

klevų sirupu, pabarstykite druska ir pipirais. Kiškite į orkaitę pusvalandžiui, kol pomidorai suminkštės. Tuomet pasipjaustykite šviežios duonos, pašlakstykite aliejumi ir dėkite į orkaitę šalia ar virš pomidorų. Pakepkite grilio režimu kokias 7-10 min., kol duona apskrus.

Ant pakepintos duonos tepkite sūrio kremą, dėkite keptus pomidoriukus, pilkite šiek tiek skysčio, likusio nuo kepimo, apšlakstykite ypač tyru alyvuogių aliejumi. Pagardinkite druskos dribsniais ir šviežiu baziliku.


Šiame mieste jai teko patirti ir labai laimingų, ir labai skaudžių akimirkų. Nuolatinis balansavimas ties meilės ir neapykantos riba – taip santykį su energinguoju Niujorku apibūdina jau daugiau nei dešimtmetį čia gyvenanti juvelyrė, juvelyrikos studijos „aka jewellery“ įkūrėja Aušra Bankauskaitė. Kartu su draugu, nuotraukų retušavimo specialistu Karoliu Polikša ji praveria hipsteriškame Brukline esančio lofto duris ir trumpam įsileidžia į savo niujorkietišką kasdienybę.

Svajonės pačios nesipildo Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Jūratė Večeraitė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Niujorko

– Aušra, papasakok, kokia yra naujoji tavo papuošalų kolekcija? – Pagrindinė šių papuošalų idėja – konstruktoriaus principas. Įsigijus papuošalą, nesvarbu, auskarų porą, pavienę jungiamąją detalę ar ką kito, bus galima jį papildyti, pratęsti ir sukurti ką nors naujo. Ši idėja mano kūryboje nėra nauja, didelę dalį mano papuošalų galima nešioti skirtingais būdais, tačiau šį kartą noriu paskatinti nešiotoją patį kurti naujus ir dar asmeniškesnius papuošalų variantus. Taip visi darbai įgauna tęstinumą, o šiek tiek pažaidus – ir kaskart vis kitą vaizdą ir nuotaiką. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu nemaža dalis dizainerių ir vartotojų renkasi ilgaamžiškus produktus. Norint sukurti kokybišką ir tvarų daiktą, ar tai būtų juvelyrika, drabužis ar kėdė, reikia laiko ir patirties, tad malonu matyti, jog tai vis labiau vertinama. Noriu pasiūlyti papuošalą, kuris ilgai tarnautų, tačiau kartu turėtų neribotas galimybes keistis ir nešiotojui neatsibostų. – Kaip pati apibūdintum savo juvelyrikos kūrinių braižą ir savo kūrybą? Kodėl tau taip svarbu funkcionalumas ir struktūriškumas? – Nors kartais tenka priskirti savo darbus vienam ar kitam konkrečiam stiliui, tačiau nesu tikra, ar įmanoma juos tiksliai apibūdinti tik vienu apibrėžimu. Kai pradėjau kurti papuošalus, buvau visiškai pasinėrusi į instrumentų ir medicinos įrankių pasaulį, kūryboje naudojau daug stiklinių vamzdelių, švirkštų, adatų. Medicininiai instrumentai kuriami atsižvelgiant tik į funk152

ciją, juose pašalinės detalės yra visiškai nereikalingos – galutinė objekto estetika atspindi pačią esmę. Tai buvo mano susižavėjimo minimalia funkcionalumo išraiška pradžia. Norėdama įgyvendinti tam tikrą dizainą, siekdama, kad jis veiktų, turėjau pastudijuoti ir atrasti įvairiausias jungtis, kurios ilgainiui tapo neatsiejama mano stilistikos dalimi. Darbai dažnai gimsta pradėjus galvoti apie skirtingų elementų jungimą ‒ būtent tai vėliau ir tampa pagrindine dekoratyviąja papuošalo dalimi. Nuolat stebiu jungtis bei daiktų konstrukcijas savo aplinkoje, traukinio bėgius ar durų rankenas – bet kas gali tapti įkvėpimu. Pagrindinė juvelyrikos funkcija – puošti kūną. Visa kita vertė yra sentimentali, ją sukuria pats nešiotojas. Gal dėl to noriu, kad mano darbai būtų daugiafunkciai ar turėtų ne tik estetiškai malonią, bet ir konstrukciškai įdomią formą. Kitas mane dominantis aspektas – tai konceptualūs kūno papuošalai. Juose susipina metaliniai konstruktyvūs jungimai ir įvairios nestandartinės medžiagos. Man įdomu eksperimentuoti ir kurti dekoratyvines žmogaus kūną papildančias struktūras. Vienas paskutiniųjų tokių darbų – nugaros-kaklo ornamentas, kurio pirminė idėja kilo iš pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvų ir žalčio, kaip roplio, gebėjimo išsinerti iš savo odos. Atsinaujinimo motyvas rezonuoja su papuošalo teikiama galimybe keisti „žvynų“ išdėstymą ir nešiojimo variantus.


153


Niujorke visada jauti spaudimą būtinai ką nors daryti, atrodo, nuolat dėl kažko kovoji. Žinau, kad iš šalies tai skamba kaip nuolatinė streso būsena, tačiau tai dalis šio miesto žavesio. Šia energija labai lengva užsikrėsti. Kartais atrodo, kad daugiau nebegaliu, o kartais nesibaigiantis stresas kaip tik suteikia daug jėgų ir noro judėti į priekį.

154

– Aušra, ar tiesa, kad vienas iš pirminių tavo kūrybinių įkvėpimų buvo tavo inžinierius tėtis? – Vaikystę praleidau tarp Birštono kultūros centro salių, kur mama vesdavo šokių pamokas, ir tėčio sklandytuvų brėžinių. Kartais atsidurdavau ir sklandytuvų gamykloje, kur tėtis leisdavo vieną iš jų pavairuoti. Vienas mano mėgstamiausių daiktų vaikystėje buvo liniuotė su besisukančiu cilindru, nors tuo metu nė neįsivaizdavau, kaip tas daiktas vadinasi ir ar teisingai jį naudoju. Kiek save prisimenu, nešiodavausi tą liniuotę į mokyklą ir labai ja didžiavausi. Tėčio darbo kambaryje įsimylėjau liniuotes ir piešimo lentas su kvadratėliais padengtu brėžinių popieriumi. Mane visada traukė instrumentai, įrankiai ir geometrinis tikslumas. Pirmą kartą į rankas plaktuką paėmiau dar visai maža ‒ kai senelis, kuris buvo stalius, norėdamas mane užimti davė man lentelę ir saują nedidelių vinių. Vėliau tėtis išmokė naudotis visa krūva kitų įrankių, tad visada mokėjau pataisyti kraną ar sienoje išgręžti skylę. Niekada neplanavau tapti juvelyre – tiesiog mokėjau piešti ir norėjau kažką kurti rankomis. Iš pradžių ruošiausi stoti į interjero dizainą Vilniaus dailės akademijoje, tačiau prieš pat egzaminus persigalvojau. Tėtis pasiū-


lė išbandyti juvelyrikos studijas, tačiau fakultetas buvo Telšiuose, o aš tuo metu gyvenau Vilniuje ir tikrai nenorėjau niekur keltis, tad į stojamuosius egzaminus važiavau tik tam, kad nuraminčiau tėtį – tikrai nemaniau, kad sugebėsiu įstoti nesiruošusi. Bet taip jau nutiko, kad įstoti man pavyko, o už kelių mėnesių teko su ašaromis akyse palikti savo namus Vilniuje ir kraustytis į Telšius. – Tačiau dabar tu jau daugiau nei dešimtmetį gyveni Niujorke! Ar šį miestą vadini savo namais? – Į Niujorką atvykau beveik prieš vienuolika metų. Šiuo metu čia mano namai, tačiau nesu tikra, ar taip bus visada. Per dešimtmetį gyvenamąją vietą teko keisti bent septynis kartus ‒ ir kiekvieną kartą kurti namus iš naujo. Pokyčiai žmogų išmoko neprisirišti prie vieno vienintelio gyvenimo varianto – aplinkybės bet kada gali pasikeisti, todėl svarbu išlikti lanksčiam. Niujorke visada jauti spaudimą būtinai ką nors daryti, atrodo, nuolat dėl kažko kovoji. Žinau, kad iš šalies tai skamba kaip nuolatinė streso būsena, tačiau tai dalis šio miesto žavesio. Šia energija labai lengva užsikrėsti. Kartais atrodo, kad daugiau nebegaliu, o kartais nesibaigiantis stresas kaip tik suteikia daug jėgų ir noro judėti į priekį. Turbūt be šio miesto polėkio

nebūtų išgyvenusi ir „aka jewellery“. Pandemijos laikotarpiu labai daug žmonių paliko Niujorką. To, dėl ko šis miestas buvo patrauklus, paprasčiausiai nebeliko. Muziejai, restoranai, koncertai – viskas buvo atšaukta, uždaryta. Vienas didžiausių šio miesto privalumų ‒ kad kiekvienas čia gali surasti sau nišą. Tiek darbo, tiek pramogų prasme. Nesumeluosiu sakydama, kad visi atlikėjai, kuriuos esu svajojusi išgirsti, visos parodos, kurias svajojau aplankyti, kada nors bus ar jau buvo pristatyti Niujorke. Toks šis miestas. Visa ko centras. Įvairovė ir buvimas tarp skirtingų tautybių, kultūrų bei požiūrių žmonių mane išmokė tolerancijos ir lankstumo. Atnešė suvokimą, kad žmonės gali būti visokie, kad ir tu pats gali būti koks tik nori. Šiame mieste man teko išgyventi ir labai laimingų, ir labai skaudžių dalykų. Tai mane suformavo. Galbūt dėl to būtų be galo sunku palikti Niujorką. Ne veltui daug čia gyvenančių žmonių savo santykį su miestu apibūdina kaip nuolatinį balansavimą ties meilės ir neapykantos riba. Šiandien aš ir pati puikiai suprantu, koks tai jausmas.

155


156


157


158



– Ar tavo akimis žvelgiant Niujorkas iš tiesų yra vieta, kur pildosi svajonės? – Tai vienas brangiausių miestų, tad norint čia gyventi reikia arba labai daug dirbti, arba labai daug uždirbti. Per visus šiuos metus man teko dirbti ne vienam dizaineriui – ilgą laiką tik tai ir dariau. Daugelio darbų tikrai nemėgau, o tai privertė pradėti vystyti savo prekės ženklą. Tačiau Niujorkas tikrai nėra vieta, kurioje svajonės ima ir stebuklingai išsipildo. Labiau tai miestas, kuris padeda suprasti, ko nenori ‒ kad lengviau sužinotum, ko iš tiesų nori. Svajonės niekada pačios nesipildo, vis dėlto Niujorkas yra gera vieta padėti atskirti, kas tau svarbiausia. – Kartu su draugu Karoliu gyvenate sename loftų rajone Brukline. Papasakok, koks gyvenimas čia verda? Kuo šis rajonas tau patinka? – Šiuo metu su Karoliu nuomojamės loftą Rytų Viljamsburge. Mums reikėjo vietos, kurioje tilptų mūsų abiejų studijos ir du Karolio motociklai. Taip pat dažnai rengiame draugų vakarienes, filmų peržiūras, nedidelius vakarėlius, todėl erdvės dydis buvo vienas svarbiausių kriterijų. Niujorke ganėtinai sunku surasti namus, kurie būtų erdvūs ir už prieinamą kainą – užtruko tris mėnesius, kol Karolis skelbimuose surado šį loftą. Aš tuo metu buvau išvykusi į Milano mados savaitę ir iš jos sugrįžau tiesiai į naujus

160

namus. Niujorke butai nuomojami be baldų – įsikėlėme į tuščią dėžutę su virtuve ir po truputį įsikūrėme. Kai kurie baldai pirkti iš sendaikčių parduotuvių, dalis – iš „Ikea“, o kai kurie rasti tiesiog gatvėje ar atiduoti iš miesto išsikėlusių draugų. Namai – nuolat besikeičiantis procesas. Jei pasiliksime čia ilgiau, esu įsitikinusi – kartu su mumis keisis ir šios erdvės. Esame įsikūrę ant dviejų rajonų – Bušviko ir Rytų Viljamsburgo – sienos. Ši Bruklino dalis yra buvęs industrinių gamyklų rajonas. Gentrifikacija senuosius fabrikus ir gyventojus išstūmė toliau, tad dabar tai vienas brangesnių Bruklino rajonų, kuriame įsikūrę daug menininkų studijų, muzikinių barų, meno galerijų, madingų kavinių, restoranų ir vintažinių parduotuvių. Mums čia patinka, turime pakankamai vietos ir esame vos 20 minučių kelio traukiniu nuo Manhatano. – Tavo namuose stovi du dideli motociklai – kur mėgstate su jais važiuoti? – Abu motociklai yra Karolio – vienas ruošiamas parduoti, o kitas naudojamas vos orams atšilus. Niujorke patogus viešasis transportas, todėl automobilis nėra būtinas. Taip pat didžiąją metų dalį oras gana šiltas, tad beveik ištisus metus galime važinėtis motociklu. Niujorkas yra geografiškai patogioje vietoje, su motociklu galime per pusę valandos nuvažiuoti iki paplūdimio, o per pusantros ‒ pasiekti kalnus. – Tavo draugas Karolis – ką jis veikia Niujorke? – Į Niujorką Karolis atvyko prieš aštuonerius metus, iš Londono. Čia jį atviliojo


darbas mados fotografijos retušavimo srityje, kur šiuo metu ir dirba. Šalia to jis domisi ir 3D spausdinimu bei modeliavimu, todėl mūsų namuose yra dvi dirbtuvės – mano su visais juvelyrikai reikalingais aparatais ir trys Karolio 3D spausdintuvai. Mudu esame labai skirtingi – tiek darbuose, tiek gyvenime. Jis išmano technologijas, o aš viską kuriu rankomis ir nė liejimo technikos nenaudoju. Šie namai Karolio dėka yra išmanieji – viskas nuo šviesų iki siurblio kontroliuojama balsu. Kai aš pirmąjį savo kompiuterį įsigijau vos prieš ketverius metus! (Juokiasi.) Mokomės vienas iš kito – mano įgūdžiai bei instrumentai kartais panaudojami 3D spausdinimui ar motociklui taisyti, o jo sugebėjimai atveria naujas galimybes mano darbuose. – Aušra, kaip čia ieškai ir atrandi žmonių, su kuriais pinasi naujos pažintys, nauji projektai ar net tvirtos draugystės? – Žmonės Niujorke labai lengvai bendrauja, tačiau neturi daug laiko ‒ tad išsiaiškinti, ar nauja pažintis tau naudinga, ar ne, ilgai neužtrunka. Su kuo nors susipažinus, vienas iš pirmųjų klausimų būna – ką tu veiki? Kad ir koks Niujorkas didelis, kaip ir visur, daug kas čia vyksta per pažįstamus ir rekomendacijas. Jei vakarėlyje sutikai žmogų, kuriam patiko tavo darbai, didelė tikimybė, kad kada nors jis parekomenduos tave savo pažįstamui. Dalis tokių atsitiktinių pažinčių išsikvėpė nė rimčiau neprasidėjusios, dalis išsivystė į stiprias draugystes ‒ tai vienas iš dalykų, mane laikančių šiame mieste.

Niujorkas tikrai nėra vieta, kurioje svajonės ima ir stebuklingai išsipildo. Labiau tai miestas, kuris padeda suprasti, ko nenori kad lengviau sužinotum, ko iš tiesų nori.

161


162


163


AKIMIRKŲ DIEVAI #vasarosnostalgija Jasmina Bylund Stilistė, fotografė Instagram: @jasminabylund

164


165


AKIMIRKŲ DIEVAI #vasarosnostalgija Alice Fotografė Instagram: @thewildwoodmoth

166


167


AKIMIRKŲ DIEVAI #vasarosnostalgija Milli Proust Sodininkė Instagram: @milliproust

168


169


AKIMIRKŲ DIEVAI #vasarosnostalgija Stinaninnas Stilistė, fotografė Instagram: @stinaninnas

170


171


I K I PA S I M AT Y M O R U G S Ė J Į !

172