Ilgaamžės urnos skirtos laidoti kolumbariumo kriptoje, bet tinka ir laidoti žemėje. Jos išdegtos du kartus – nulipdžius ir nuglazūravus. Tada molis tampa atsparus aplinkos poveikiui. Taip pat šios urnos nuo kitų skiriasi užsukama metaline detale. O suyrančios urnos išdegtos žemesnėje temperatūroje. Jos neapsaugotos nuo drėgmės poveikio, todėl palaidojus urną žemėje ar vandenyje ji suyra ir kartu su pelenais išsiskaido. Šio tipo urnų uždarymo detalė medinė. Urnos skiriasi ir savo spalvomis, bet visi molio bei glazūrų deriniai yra kruopščiai atrinkti išsaugant žemišką paletę. O kai kurie žmonės nori pasilikti žmogaus dalelę prisiminimui – tam skirta mažytė urnelė daliai pelenų. Šių objektų gamybos technologija tokia pati kaip ir ilgaamžių urnų. – Greta, kuriate drauge su mylimuoju Jonu. Papasakok judviejų bendros kūrybos istoriją, kaip supratote, kad jūsų kūrybiniai keliai vingiuoja ta pačia kryptimi? – Su Jonu mes buvome bendrakursiai, abu Vilniaus dailės akademijoje studijavome dizainą – ten ir susipažinome. Visuomet ėjome koja kojon, vienas kitą palaikydavome tiek sunkiais, tiek džiugiais momentais. Apskritai mūsų kursas buvo ir vis dar yra kaip viena didelė šeima – konkurencija jame buvo sveika ir draugiška, o tarpusavio pagalba – savaime suprantamas dalykas. Bakalauro studijas su Jonu pabaigėme jau nebe kaip draugai, o kaip pora – kaip vienas stiprus duetas. Jonas turi puikų techninį mąstymą, jaučia daiktus erdvėje ir yra be galo kruopštus žmogus. Mano kūryba lydima jausmų – man svarbus ne tik objekto realizavimas, bet ir jo pateikimas, vizualizavimas. Nusprendėme suvienyti jėgas, juk puikiai suprantame ir jaučiame vienas kitą. Dabar dirbame kartu ir veikiame kaip vienas. Abu tikime urnų idėja, todėl nusprendėme nepabijoti ir drauge imtis to, kas teikia daugiausia džiaugsmo, ką sugebame geriausiai. – Kas apskritai kūryboje jūsų duetui svarbiausia? Į ką kurdami koncentruojatės labiausiai? – Esame įsitikinę, kad dizainas leidžia padaryti daug ne tik materialine, bet ir mentaliteto, estetikos ugdymo
prasme. Iš aplinkinių dažnai girdime, kad ne kiekvienas galėtų dirbti šioje kūrybinėje sferoje, kurią pasirinkome mes. Urna yra toks objektas, kur klaidų būti negali. Daug praktikuojamės, darome bandymus, kad galutinis rezultatas būtų kuo profesionalesnis. Žinoma, daug dėmesio skiriame ir daikto išvaizdai, kad objektas būtų estetiškas, patrauklus. Visgi svarbiausia – kad jis atliktų savo funkciją. – Vis dėlto urnos nėra tavo vienintelė veikla – fotografuoji, kuri grafinio dizaino sprendimus ir kitokius dizaino objektus. Greta, kaip apibūdintum savo kūrybos stilių? Kas kuriant objektus tave labiausiai džiugina? – Galiu pasakyti, kad esu lakios vaizduotės žmogus – tikra svajoklė! (Šypsosi.) Būtent tai ir veda mane pirmyn. Užsibrėžiu tikslus ir atkakliai jų siekiu, nes svajonių išsipildymas man yra didžiausia kūrybinė paskata. Mane supa labai įdomūs žmonės, savo aplinkoje nuolat semiuosi naujų patirčių. Kūrybinio įkvėpimo ieškau ir natūraliame gamtos grožyje – visą gyvenimą augau gamtos apsuptyje, o tai labai prisidėjo prie mano kūrybinio braižo. Su Jonu ir dabar daug laiko praleidžiame miške, prie ežerų, kasmet vykstame į laukinius Latvijos paplūdimius, kur atsiribojame nuo miesto greičio, triukšmo. Kurdama grafinio dizaino darbus dažnai naudoju savo nuotraukas – taip į juos įdedu dar daugiau savęs. Mėgstu eksperimentuojant išgautus netikėtus atradimus, todėl didelis mano kūrybinis džiaugsmas yra juostinė fotografija, kuria užsiimu nuo studijų laikų. Prie to labai prisidėjo mano dėstytojas ir mylimas draugas Gintautas Trimakas – jis mane labai įkvepia. Be to, kurdama urnas daug mąstau apie mistinį ir nepažintą pomirtinį gyvenimą. Visada žavėjausi kosmine begalybe. Taip pat tikiu, kad viskas, kas miršta, atgimsta kitu gamtos pavidalu. Instagram: @circulus.urns Facebook: Circulus Urns www.circulusurns.com
135