Per aštuonerius metus IEVA JUODELYTĖ ir MARTYNAS ŠIAUČIŪNAS sukaupė nemažai turto: keturis vaikus ir du vaikiškų drabužių ženklus „Mummymoon“ ir „Zebra I Can See“. Prieš dvejus metus jie paliko patogų gyvenimą mieste ir pabėgo į mažą sodo namelį užmiestyje. Ir tik tuomet, išmokę ne vieną pamoką, jie iš naujo atrado vienas kitą, pajuto, ką iš tiesų reiškia gyventi čia ir dabar. „O ką aš pasakysiu ir parodysiu? Nei mėgstu puoštis, nei vaikus puošiu, nei namai išdabinti, nei... Taip mes ir gyvename – daug maisto, vaikų ir laukimo, kol jie vienas po kito prieis atiduoti dienos emocijų. Nežinau, ar džiaugsies, bet mažiausiai norisi meluoti,“ – susitikimo išvakarėse atskrieja Ievos laiškas. Bet juk nesumeluotas gyvenimas ir yra pats įdomiausias...
NESUMELUOTAS GYVENIMAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Joana Buividaitė
– Tai kaip jūs čia gyvenat, kokia ta jūsų sodo namuko kasdienybė? – Taip, kaip matai – daug klegesio ir meilės. Be jos su tiek vaikų turbūt nelabai ir įmanoma. Iš miesto pabėgome, kai vaikai pradėjo lankyti Žaliąjį Valdorfo darželį – Žaliąją mokyklą. Ji čia, netoli – miškuose, laukuose. Turėjome priimti radikalų sprendimą ir iš patogaus buto mieste persikelti į užmiestį. Teko daug ko atsisakyti. Čia turime stačius laiptus į miegamąjį, kur bandome sutilpti šešiese, ir vonią rūsyje. Vasarą smagu, bet žiemą ar rudenį toje nedidelėje erdvėje žmonių koncentracija gana didelė.
– Turėjome daug ambicijų gyventi namuose iš paveiksliuko. Jaučiau, kad kai išgyvensiu šį jausmą ir subręsiu gyventi tiesiog name, viskas ims klotis lengvai ir pakeisim gyvenamąją vietą. Matyt, dar neatėjo laikas. Sprendimą čia kraustytis priėmiau aš kaip mama, šeimos harmonijos kūrėja. Turėjau išgyventi tą nepatogų etapą ir jame užaugti. Miestas atbukina mūsų jautrumą sau. Nebėra laiko įsigilinti į tikruosius savo ir šeimos poreikius. Kavinės, miesto parkai, triukšmas... Kartais to reikia, bet ne kasdieniame mūsų gyvenime. Dabar man jau gerai taip, kaip yra. O iš pradžių buvo sudėtinga. Manau, – Bet jums, matyt, taip patinka, kiekvienas turi išgyventi kažką panajei neieškot, kur geriau ir patogiau? šaus. Aš savąsias pamokas išmokau
128
LAMŲ SLĖNIS
per nepatogumus. Prieš kurį laiką mūsų gyvenime įvyko esminis perversmas: pradedant šeimos santykiais, harmonija darbe, nereikalingų dalykų atsisakymu ir baigiant koncentracija į save. Anksčiau jutau labai stiprų impulsą kilti karjeros laiptais. Nenorėjau būti vadinama nei žmona, nei mama, nors jau turėjau tris vaikus. – O kuo norėjai būti? – Kažkuo kitu... Visą laiką jaučiausi vaidinanti, užsidedanti kaukę, kuri mane trumpam pakeičia, bet grįžusi namo jausdavausi išsidraskiusi, pavargusi. Prireikė laiko, kol supratau, kad moteris – tai namų aukuras. Kai tai įsisąmoninau, mano gyvenime įvyko daugybė pokyčių, daug ko tiesiog atsisakiau.