– Ar Lietuvoje vis dar tenka įrodinėti, jog tai, kas skanu, yra tikrai skanu? Austrės, jaučio pažandės ir uodegos valgytojų jau nebestebina? – Požiūris į maistą tapo laisvesnis, tikrai. Žmonės daug keliauja, ragauja, ieško naujų skonių. Pamėgink prieš dvidešimtį metų kam nors žalią žuvį įsūdyti?! Tačiau stereotipai vis dar egzistuoja. Prancūziškas skanėstas –
56
LAMŲ SLĖNIS
kraujinė dešra dar daug ką baido, betgi prisiminkime, prieš 30 metų kraujinius vėdarus mielai kirsdavome. Juka – kraujinė sriuba – man yra nuostabiausio skonio. Iš naujo atrandame tai, ką valgė mūsų seneliai. Gal tik formos modernios, ir gaminimo technologijos. Mūsų mokykloje Bulgarijoje šefas sakydavo: tik negalvokite, kad išradote receptą, viskas jau seniai išrasta. Neeg-
zistuoja Martyno sriuba, kad ir ko į ją pridėčiau. Aš esu tiesiog improvizatorius klasikinėje prancūzų virtuvėje. – Nejau niekuomet nebūna atradimų? Pačiam netikėtų skonio derinių? – Valgiau jautienos karpačą, pagardintą vaniline druska ir apelsinų aliejumi. Netikėtai tobulas derinys ir dieviškas skonis.