Lamuslenis_2016_vasara

2016 liepa (53)

2

LAMŲ SLĖNIS

◆ Tikroviškiausios spalvos ◆ Stulbinantis ryškumas ir kontrastas ◆ 360° dizainas

LAMŲ SLĖNIS

3

REDAKCIJOS LAIŠKAS

P

risirpusių vyšnių ir banguojančios jūros fone visos mūsų problemos atrodo tokios nereikšmingos!

Kaip sakė mano mėgstamas poetas Josifas Brodskis: „Kai velkas už tavęs tiek daug, kai praeitis vien vargo krūvos, pagalbos tu jokios nelauk, sėsk traukinin, išlipk prie jūros. Jinai giliau. Jinai plačiau, nei tu manai...“.

Ir jis visiškai teisus – jūra sušildo, jūra gydo, jūra – tai neaprėpiamas horizontas ir dangus, susiliejantis su ja. Ir tas begalybės jausmas kažkaip nuramina sielą, lyg tyliai kužda, kad pasaulis – tai kur kas daugiau nei tavo nerimai.

Ir šis vasariškas numeris – apie tuos, kurie nebijo plačių horizontų, net jei nerti į juos – tai mesti iššūkį savo ramiai kasdienybei. Jiems pasaulis – tai atviras dangus. Juk, kaip sakė vienas šio numerio herojų, koks skirtumas, iš kur rašai laišką į Paryžių – iš Vilniaus, ar atokaus vienkiemio? Niekam iš tiesų nė neįdomu, kur tavo namai, įdomu tik tai, ką darai.

Smagaus skaitymo!

Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

4

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

5

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

LINA JUŠKAUSKAITĖ

Fotografė

Fotografė

JOANA BUIVYDAITĖ

INGA NORKE

NERINGA GREIČIŪTĖ

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Redaktorė

Žurnalistė

Fotografė

Žurnalistė

Žurnalistė

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

VAIDA RIBINSKAITĖ

Kūrybininkė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

6

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

7

IŠGRYNINTI KADRAI IR MINTYS

26

KAREIVIS IŠ VIRTUVĖS

48

AMŽINA VASARA

80

Copyright © 2011-2015 UAB "Zubizu projects".

Visos teisės saugomos.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

8

LAMŲ SLĖNIS

ROMANAS SU SAVIMI

96

Reklaminiai straipsniai žymimi

www.facebook.com/lamuslenis

@lamuslenis

www.pinterest.com/lamuslenis

LAMŲ SLĖNIS

9

naujienos

PO DANGUM

LAUKO ŽIDINYS „House Doctor“

KERAMINIAI IN Paola Paron

www.housedoctor.dk

www.paola-paronetto.

KREPŠIAI „SHAKER BASKETS“ John Arndt, Wonhee Jeong

GULTAS „MO(U)LD“ Elina Johansson

www.studiogorm.com

www.elina-johansson.com

SĖDMAIŠIS Martyna Golik www.martynagolik.com

NDAI netto

.com

ŽIBINTAI „BARS“ „House Doctor“ www.byzenz.nl

LĖKŠTĖS „Herriott Grace“

ŠIRMA PRIVATUMUI SUSIKURTI „FAÇADE“ Vera Panichewskaja www.verapanichewskaja.com

www.herriottgrace.com

SKARELĖ „47 BIRDS“ Martin Azúa www.martinazua.com

LAMŲ SLĖNIS

11

12

LAMŲ SLĖNIS

Į PLATESNIUS VANDENIS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Jų kūrybinei studijai „Dadada“ jau dešimt metų. Kažkada, pačioje pradžioje, jos vos nesužlugdė ekonominė krizė, bet išgelbėjo netikėtai gimusi paprastų marškinėlių idėja. Šiandien studijos ikūrėjai MARTYNAS ir DALIA BIRŠKIAI turi ir kitų malonių užsiėmimų: Martynas kas dvi savaites skraido dirbti į Prahą, o Dalia sūpuoja vos prieš porą mėnesių gimusį judviejų trečią sūnų. Na, o ketvirtas jų vaikas – „Dadada“ – gyvena savo gyvenimą ir kaip koks gerasis inkaras laiko juos bent viena koja čia.

– Martynai, pastaraisiais metais nuolat migravai tarp Vilniaus ir Kijevo, o sausį, palikęs besilaukiančią žmoną Dalią, išvykai dirbti į Prahą.

Buvo sunku išsiskirti?

– Dalia mane labai palaiko. Kai prieš porą metų reikėjo tėvams pasakyti, kad išskrendu į Kijevą, man plaukai šiaušėsi… Į Ukrainą nuskridau rugsėjį, o lapkritį ten prasidėjo neramumai. Buvo siaubas, bijojau vaikščioti gatvėmis. Bet Dalia ir tada, ir dabar sakė: „Važiuok, nes nenoriu matyti tavo nuo darbo kuriant logotipus

pajuodusio veido“. Taip aš atsidūriau Prahoje, dvi savaites leidžiu ten, dvi – Lietuvoje. Toks grafikas turi trūkumų ir privalumų. Pasiilgstame vienas kito. Žinai, kaip žmonės, grįžę iš ilgos kelionės, apsikabina oro uoste? Tai mes ten klykiam, šokinėjam, vaikai man kiekvieną kartą tokie užaugę atrodo…

likti Dalią su trimis vaikais. Sunkiausia būna pirmą dieną, antrą, trečią – jau lengviau. Žinau, kad ir Dalia jau įsivažiavo, kad auklė vyriausiąjį sūnų nuveža į mokyklą, kad yra kas padeda. Bet vis tiek neramu. Štai apvirto vaikas važiuodamas riedlente, veidas nubrozdintas, dantis nuskilęs. Rodo man nuotrauką, o aš galvoju: ką dabar daryt... Nėra kito žmogaus, kuris ma– Prieš porą mėnesių jūsų šeimo- ne taip suprastų, kaip mano žmona. je atsirado trečias sūnus. Ko gero, Kitą gal motyvuotų karjeros galimyišvažiuoti tapo dar sunkiau... bės, pinigai. O mane motyvuoja jos – Dabar psichologiškai sunku pa- parama.

LAMŲ SLĖNIS

13

– Kas tave nuviliojo į Čekiją?

– Iki Čekijos beveik trejus metus dirbau reklamos agentūroje „BBDO“ Kijeve. Vadovavau 15 dizainerių komandai. Žvelgiant iš kūrybinės perspektyvos, Kijevas buvo absoliuti sėkmė. Mūsų dizaino projektai laimėjo gal 50 apdovanojimų, tarp jų – ir labai svarių. Bet praėjusią vasarą sulaukiau skambučio iš Prahos, kvietė atvažiuoti dirbti į reklamos agentūrą „Cocoon“. Pirma mintis – nevažiuosiu! Jų darbai man pasirodė šalti, griežtų europietiškų standartų. Bet pasikalbėjome su agentūros įkūrėjais, jie mane pakvietė atvažiuoti paskaityti paskaitą. O nuvažiavus viskas pasirodė geriau, nei maniau. Tad nuo sausio aš dirbu kūrybos vadovu Prahoje. Kolektyvas čia labai margas: rumunai, slovakai, rusai, turkai, čekai, vokiečiai. „Cocoon“ jau 20 metų save pozicionuoja Centrinės ir Rytų Europos pakuočių dizaino guru.

– Po kelių dienų visa šeima keliausite į Prahą. Gal bandysi įtikinti Dalią likti ten su tavimi?

– Ko gero, Praha man – tik laikina stotelė. Čekai kviečia mus kraustytis su visa šeima, bet Dalia nelabai nori.

Kas žino, gal ateityje tai ir įvyks. Aišku, Praha – gražus, patogus miestas, Vilnius – daug mažesnis, grįžus jis primena architektūrinį maketą. Dega raudona šviesa, dvi mašinos laukia prie sankryžos. Kijeve buvau įpratęs prie šešių juostų eismo... Vilnius mažas, bet labai įdomus.

14

LAMŲ SLĖNIS

– O kuo jis, atsitraukus ir pažvelgus iš šalies, atrodo išskirtinis?

– Pastebėjau, kad čekai išlepinti turistų. Gali paruošti bet kokį guliašą ir būti tikras, kad ateis 50 japonų, 50 rusų ir visą tavo guliašą suvalgys. Čia nereikia per daug stengtis, todėl kartais ir pritrūksta to įdomaus miesto aspekto. Praha – graži, bet Vilnius – įdomus. Man čia grįžus įdomu susitikti su žmonėmis ir kalbėtis, stebėti, kaip jie atrodo, elgiasi, kas naujo įvyko. Gal kasdien tais pačiais šaligatviais vaikštant į darbą ir kitaip viskas atrodytų.

– Kol tu dirbi svetur, o Dalia augina vaikus, jūsų kartu įkurta studija „Dadada“ gyvuoja pati savaime?

– Mūsų studija dabar visai kitokia ir man dėlto smagu. Dabartinė komanda – ideali, su ja galėčiau kalnus nuversti. Pastaruosius dvejus metus kūrėme Valstybės pažinimo centro projektą. Jis atvėrė duris kovo 11-ąją, plačiai nuskambėjo, net buvo vadinamas inovatyviausiu muziejumi Baltijos šalyse. Pakviesti architektų grupės „Processoffice“ kūrėme šio muziejaus identitetą, ekspozicijos grafinę dalį, turėjome galimybę įsitraukti į kūrybinius procesus, tiesiogiai dirbti su Prezidentūros institucija.

– Dalia tuo metu buvo sėkminga reklamos fotografė ir mums tiesiog prireikė fotostudijos. Dvejus metus joje ir gyvenome, ir dirbome. O po to atėjo krizė, mums gimė pirmasis vaikas. Kaip tik tada atidarėme elektroninę parduotuvę. Sukūrėme marškinėlių seriją „Type“, ji ir padėjo mums išgyventi krizę. Pamenu, vyko Dizaino savaitė ir man kilo mintis sukurti visiškai paprastus marškinėlius ir panaudojant skirtingus šriftus užrašyti jų pavadinimus. Sukūrėme vizualą, kuriuo pasidalijo įvairūs dizaino tinklaraščiai, ir tada įvyko tikras stebuklas: per dieną žmonės nupirkdavo 30-40 marškinėlių, o mes jų iš viso turėjom paruošę 15... Teko nemiegoti naktimis, ieškoti tekstilės, siūti, vėluoti... Iš viso pardavėme daugiau nei 1000 marškinėlių – taip ir išgyvenome per krizę.

– Tuos marškinėlius pirko daugiausia patys dizaineriai?

– Daugiausia – taip. Yra žemėlapis, kuriame sužymėjome, kur iškeliavo kiekvieni marškinėliai – ten visas pasaulis: nuo Japonijos, Naujosios Zelandijos iki Afrikos šalių. Gimus antrajam sūnui, studija nebeteko prasmės. Juk tai buvo didžiulis loftas, ten rengdavome džiazo koncertus, į kuriuos susirinkdavo 100 žmonių! Bet su vaikais ten gyventi – Kai prieš dešimt metų įkūrėte buvo nepatogu. Fotografuoti Daliai savo studiją, netrukus Lietuvą už- pasidarė nebeįdomu. Jai įdomu siūgriuvo krizė. Pati pradžia buvo labai ti, būti su vaikais, kartą per metus ji sunki? važiuoja į Indiją.

LAMŲ SLĖNIS

15

16

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

17

– Ir taip vieną dieną nusprendėte uždaryti senosios studijos duris?

– Studija liko, tik mes išsikraustėme gyventi į užmiestį, prie ežero. Turėjome didelį balkoną, auginome vaikus, aš kas rytą maudydavausi ežere.

Trumpam buvau išėjęs dirbti į agentūrą „Love“, tuo metu tiesiog jaučiausi pavargęs nuo „Dadada“. Ten ir sulaukiau kvietimo atvykti į Kijevą.

mandos mama. Kažkaip mums nelabai sekasi gyventi ramiai. Dabar svajojame apie namą miške. Na, lyg ir galėtum grįžęs iš Prahos ramiai būti su šeima, tuo labiau, kad studija jau dirba savarankiškai, bet vis tiek nuolat ką nors sugalvoji. Dalia buvo pradėjusi siūti paltus „Da Coat“. Ir jie vis dar yra, tik jiems reikia laiko. Jei iš anksto neužsakinėsi audinių ir pavasarį nekursi žiemos kolekcijos, tai nie– O Dalia visus tuos metus augi- ko ir nebus. Kartu su keliais kitais lieno vaikus ir dirbo – buvo mama ir tuvių kūrėjais buvome atidarę nedinamie, ir studijoje? delį butiką „&Co“. Dabar svajojame – Iš tiesų ji buvo tarsi mūsų ko- apie kavinukę loftų rajone. Ta mūsų

18

LAMŲ SLĖNIS

dienotvarkė tokia... Kiši vežimėlius į mašiną, bėgi ir šauki: Dalia, aš vėluoju! Gyvename labai aktyviai, greitai, atiduodame daug energijos. O ir kurti man nėra paprasta.

Mes su Dalia dažnai pagalvojame apie tai, kad dabar esame tokio amžiaus, kai nuo mūsų priklauso, kaip atrodo Vilniaus ir kaip Lietuvą mato pasaulis. Tai, ką darome, mūsų įgytos žinios, gyvenimiška patirtis suteikia savotiškos atsakomybės. Kokie esame mes, tokia ir ta mūsų Lietuva. Turbūt Valstybės pažinimo muziejus ir yra savotiška mūsų atsakomybės išraiška.

– Kaip tau atrodo, kuo „Dadada“ braižas išsiskiria kitų agentūrų kontekste? Juk esat kitokie – tai ir plika akimi matyti!

– Tikrai žinau, kad mūsų stilius – šmaikštus, gyvybingas. Ir tas nieko nereiškiantis žmogeliukas logotipe, ir toks pat pavadinimas, gimęs beklausant vienos dainos... Mūsų darbe daug dinamikos. Su Dalia esame ir interjerą kūrę, ir filmo dailininkais buvę, ir filmavimo aikštele savo loftą pavertę.

Mūsų kuriamas dizainas nėra dekoratyvus. Man patinka funkcionalu-

mas. Vadovaujuosi tokia dizaino mantra: dizainas nėra makiažas (angl. – design is not a make-up). Kažkada turėjome sodybą, aš ten malkas skaldydavau. Kartą sugalvojom išskaptuoti malkos vidų ir padaryti iš jos taupyklę.

Ir man gražu, kai namie ant fortepijono stovi malka! Tai – man artimos idėjos.

– Ar dizaino pasaulyje tave kas nors dar stebina?

– Buvo laikas, kai galvojau, kad dizainas man visiškai nebeįdomus.

Pavargau, atsibodo, dingo atradimo

džiaugsmas, atrodė, kad viską jau žinau – klientas man sako užduotį, o aš jau žinau, kaip reikės padaryti, kad jis būtų patenkintas. Įvaldyti dizaino techniką ir išsiugdyti intuiciją galima pakankamai greitai. Dabar, kai išplaukiau į platesnius vandenis, man vėl įdomu. Tik naujovės manęs taip nestebina, kaip paprastos, universalios idėjos. Štai, pavyzdžiui, Berlyne gyvenančio lietuvio sukurtas išmanusis medinis žaislas “Vai Kai”. Estetine prasme jis tobulas, jis mane stebina, tokį daiktą iš tiesų norėtųsi turėti.

LAMŲ SLĖNIS

19

– Kiek pakuotės dizainas apskritai yra svarbus?

– Mes ir siuvom, ir kepėm, ir dar kavą virsim – esam daug ką išbandę ir praktiškumo aspektas mums svarbus. Tad kurdamas pakuotę pirmiausia stengiuosi ne apipaišyti logotipą, o tyrinėju, kaip ir kur tas daiktas stovės, kaip atsidarys pakuotė, kokią emociją ji skleis. Apskritai, man atrodo, kad dizainas yra labai svarbus.

Man svarbu, ką dedu ant pusryčių stalo, ką statau į šaldytuvą, kas vonioje ant lentynėlės stovi.

20

LAMŲ SLĖNIS

– Ko gero, kaip ir dauguma dizaino žmonių, jūs su Dalia esat itin atidūs smulkmenoms. Prisipažink, juk nesirengtum bet kaip ir nevalgytum iš bet kokių indų, tiesa?

– Aišku! Šiuo atžvilgiu esam tikrai šiek tiek pamišę... Tik namus kol kas nuomojamės, bet mūsų vizija – nuosavas namas, pušys, upelis. Apranga?

Man kyla didesnių bėdų, Dalia gal dabar mažiau laiko turi. Grįždamas iš Prahos praleidžiu labai daug laiko rinkdamas lauktuves vaikams. Vaikštai aplink tas mašinyčių lentynas ir svarstai: šita per senoviška, šita ne-

graži... Daliai lauktuvių jau nebeieškau, taip sutarėm, nes užtrukčiau dvi dienas po butikus vaikščiodamas.

Nors suknelę jai galiu nupirkti ir Daliai visada tinka. Anksčiau grįždamas iš darbo užsukdavau į parduotuvę ir nupirkdavau, kartais net dvi! Dalia ir pati siuva drabužius, tik kol kas niekur to neafišuojam, dar nežinom, ką tie rūbai galėtų pasakyti. Kol kas tenka rinktis – ar į parką dviračiais važiuoti, ar drabužius siūti. Dalia juokiasi, kad jai būtų didžiausia gėda, jei kas parašytų, kad ji yra drabužių dizainerė...

LAMŲ SLĖNIS

21

22

LAMŲ SLĖNIS

– Ar jums nors kartais pavyksta ramiai išvažiuoti į tą parką, be iš paskos sekančio darbo?

– Mūsų kalendoriuje veiklų tikrai labai daug. Bet visa atperka tai, kad galime kokį ketvirtadienio rytą imti ir išvažiuoti į Druskininkus. Arba Dalia važiuoja pas kirpėją, o aš su vaikais į parką. Žinau, kad mano kolegos dizaineriai, kūrybos vadovai tuo metu sėdi biure arba pas klientą. Mūsų režimas kur kas laisvenis, tik tai nereiškia, kad mums lengviau.

– Turbūt nutinka, kad ir naktį apie darbus kalbatės?

– Oi, žinok, kartais aš nuo tų minčių šlapias guliu! Čia visų kūrybininkų bėda – tu tiesiog negali negalvoti.

Ir per atostogas nuo darbų atitrūkti man pavyksta gal tik kokią penktą dieną. Užsimiršti padeda knyga. Kai sunku užmigti, galiu net abstraktų tekstą ispanų kalba skaityti nieko nesuprasdamas – tai padeda. Labai mėgstu lietuvių autorius. Skaitydamas Rolandą Rastauską juokiuos balsu. Turim dviračius, prisikabinam vaikus ir lekiam. Aišku, dar kelionės!

Mums patinka Italija – Sicilija, Sardinija. Ten gera virtuvė, Dalia ir vaikai – vegetarai, jiems reikia daug sūrių, daržovių, tad jiems ten – rojus.

Dabar pirmą kartą keliausime penkiese. Automobiliu važiuosime iki Prahos, o iš ten skrisime į Italiją. Vaikai labai laukia, o mums tai dar vienas naujas iššūkis, todėl ir įdomu.

LAMŲ SLĖNIS

23

24

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

25

26

LAMŲ SLĖNIS

IŠGRYNINTI KADRAI IR MINTYS Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Patekusi į fotografės GRETOS GEDMINAITĖS studiją, jaučiuosi tarsi ramybės oazėje. Minimalizmu dvelkiančioje erdvėje tylu, ramu ir gera. Už lango šlama medžiai, kažkur toli girdisi Reformatų skvere vaikščiojančių žmonių balsai ir šunų amsėjimas. Ši aplinkos kuriama teigiama nuotaika – visai kaip ir subtiliose, išgrynintose Gretos fotografijose. Dėl išskirtinio stiliaus šiuo metu Greta yra viena labiausiai socialiniuose tinkluose sekamų jaunosios kartos fotografių, o tarp jos klientų – ir žymūs dizaineriai, ir paprasti žmonės. „Realybę matomę visi, tad mano noras yra puoselėti grožį, jį parodyti“, – taip trumpai ir paprastai Greta nusako savo estetinius tikslus.

– Greta, negaliu nepradėti pokalbio nuo kiekvienam fotografui užduodamo klausimo – kada pirmą kartą į rankas paėmei fotoaparatą?

– Pirmą kartą fotoaparatą į rankas pasiėmiau ankstyvoje paauglystėje, tačiau tokio išskirtinio įvykio tikrai nepamenu – galbūt jo paprasčiausiai ir nebuvo, nes fotoaparatas visada buvo šalia. Manau, susidomėjimą fotografija manyje užkodavo mama. Ji labai mėgdavo fotografuoti mūsų šeimą,

viską dokumentuodavo nuotraukose.

Namuose turėjome daugybę fotoalbumų. Pirmasis mano fotoaparatas buvo pirktas tėčio, mažutis, vadinamoji „muilinė“. Fotografuodavau drauges, peizažų niekada nesirinkdavau, tikriausiai jiems esu per daug aktyvi ir energinga. Mane domina veiksmas, žmogaus ekspresyvumas. Vis dėlto kelias iki sąmoningo pasirinkimo fotografuoti buvo ilgas – ir šokau, ir dainavau, ko tik nedariau! (Juokiasi.) Ir

galiausiai grįžau prie to, kas buvo matoma ir artima nuo pat pirmųjų dienų.

Galima sakyti, mama mane sudomino, o toliau jau sekė žinių gilinimas Justino Vienožinskio dailės mokykloje – ten lankiau fotografijos būrelį, kur sutikau dvi mane įkvėpusias mokytojas: Rasą Juškevičiūtę ir Aureliją Maknytę. Simboliška, kad po šios mokyklos pasirinkau Vilniaus dizaino kolegiją, kur mano bakalauro darbo vadovė buvo ta pati A. Maknytė.

LAMŲ SLĖNIS

27

28

LAMŲ SLĖNIS

– Ką tu, baigusi fotografijos mokslus, atsakytum įsitikinusiems, kad jei gražiai fotografuoji, nereikalingos jokios studijos?

– Aš manau, kad mokslas žmogui reikalingas visose srityse – tiek humanitarinėse, tiek tiksliosiose, tiek mene.

Fotografijoje, kaip ir bet kur kitur, labai svarbus žmogaus entuziazmas.

Akivaizdu, kad jeigu pats nesistengsi, niekas kitas tų žinių į galvą neįdės.

Reikia domėtis, daug skaityti, žiūrėti, analizuoti, lankytis parodose, tuomet suvokimas tampa daug gilesnis.

Mokslai man pravertė ne tiek iš praktinės, kiek iš teorinės pusės – išvystė gebėjimą analizuoti nuotrauką, skaityti ją kaip tekstinę informaciją, rašyti, praplėtė suvokimo ribas. Manantieji, kad fotografija yra tik gražus kadras ar mygtuko paspaudimas, nėra pakankamai su ja susipažinę. Mokslai padeda ir yra labai vertingi.

– Ar stebi kitų fotografų darbus?

– Stebiu, tačiau ne fanatiškai. Iš tiesų net neturiu mėgstamiausio fotografo. Labai patinka įvairūs menininkai ir įvairūs žanrai, negalėčiau apsiriboti kuriuo nors vienu. Stebėti yra labai gerai – reikia domėtis kitų darbais, bet ne per daug, nes tuomet nejučia tampi visų matytų vaizdų kratiniu, pradedi kopijuoti, o to aš labai bijau.

– Tavo stilius – minimalistinis, kiekvienas kadras atrodo išgrynintas, jokių nereikalingų detalių. Ar iš karto atradai savąją stilistiką?

– Išbandžiau daug įvairių stilių, bet gana greitai išsigrynino noras matyti švarų vaizdą, kuris būtų neperkrautas, lengvas, jausmingas, tyras, galbūt dėl to minimalizmas ir yra man artimas.

Jis ramus, neskleidžia nereikalingos informacijos – šiandieniame pasaulyje, kai visko yra apstu, žmonės pertekę vaizdų ir informacijos, labai gera matyti gryną kadrą.

tiso stiliaus ir kad ir kaip lėkštai ar neoriginaliai tai skambėtų, mano patarimas yra būti savimi – fotografuoti tai, kas patinka. Aišku, yra begalė instagramerių, viską darančių kryptingai ir nenutolstančių nuo griežtų taisyklių bei vienos konkrečios pasirinktos temos. Manau, kad tai kiekvieno pasirinkimas. Mano noras buvo atsipalaiduoti ir leisti sau fotografuoti tai, kas man tuo metu kelia geras emocijas, dalintis tuo su kitais ir per daug negalvoti apie taisykles ar suvaržymus. Tiesa, kompozicija yra labai svarbi – tam skiriu didžiulį dėmesį, man tai įaugę į kraują, juk esu fotografė. (Juokiasi.) Švaros įspūdis irgi labai svarbus: naudoju filtrus, reguliuoju nustatymus, stengiuosi, kad nuotrauka būtų išvaizdi ir kokybiška, tik to per daug nesureikšminu.

– Kaip manai, ar riba, skirianti fotografus profesionalus ir mėgėjus, nėra per stipriai nusitrynusi? Juk socialiniame tinkle „Instagram“ dabar kiekvienas fotografas...

– Kas yra profesionalus fotografas – tai retorinis klausimas... Ar tai žmogus, uždirbantis iš fotografijos, ar baigęs specialius mokslus? Džiaugiuosi, kad ši riba nyksta, nes manau, kad nereikia skirstyti fotografų į profesionalus ir mėgėjus – kartais pastarieji fotografuoja geriau už pirmuosius.

– Ar yra kokių nors slaptų gudryDėl to man ir patinka „Instagram“ – bių, kaip padaryti kuo gražesnį katen visi lygūs, visi turi tas pačias gali- drą? mybes – ką sukursi, kiek ir kaip nu– Reikėtų naudoti programėles, o fotografuosi, tiek ir turėsi. kokias – kiekvieno individualus pasirinkimas. Aš naudoju „VSCO Cam“ – Turi didelį sekėjų būrį sociali- – ši programėlė turi ir nemokamų filniuose tinkluose. Ar galėtum patar- trų, tad prieinama visiems. Taip pat ti, kaip susikurti estetiškai patrauklų rekomenduočiau „After Light“ – apnuotraukų srautą? Ar sąmoningai sidžiaugs mėgstantieji juostinę fotogalvoji apie tai? grafiją. Vis dėlto svarbiausia yra kom– Ne, iš tiesų visiškai apie tai ne- pozicija, tik ją sukurti ne taip lengva, galvoju – prieš pokalbį pusryčių me- kaip atsiųsti programėlę į mobilųjį tu kritišku žvilgsniu peržvelgiau sa- telefoną. Graži ta nuotrauka, kurioje vo „Instagram“ ir supratau, jog jis juntama pusiausvyra, išryškinta svartoks įvairus, jame visko tiek daug – biausia detalė, fotografuojant reikėtų nuo mados iki sporto! Neturiu vien- tai prisiminti.

LAMŲ SLĖNIS

29

30

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

31

32

LAMŲ SLĖNIS

– Tikriausiai vis tiek yra fotografijos taisyklių, kurių pati laikaisi?

– Nuotrauka turi būti ryški, taisyklingai sufokusuota, kokybiškai retušuota – prie to dirbu ilgai ir labai kruopščiai. Neleidžiu sau praleisti jokių smulkmenų. Darbas fotosesijose jau nėra instagraminimas, dėl to čia reikia daugiau laiko norint pasiekti gerą rezultatą.

– Fotografuoji tiek jau gerai žinomiems dizaineriams, pavyzdžiui, Ramunei Piekautaitei, tiek visiškai naujiems, dar tik prasimušti bandantiems prekės ženklams. Ar daug turi laisvės?

– Labai individualiai. Jaunesni, startuoliški projektai duoda daugiau laisvės, o žymesni užsakovai mažiau, nes nori išlaikyti savo darbo vientisumą. Tiek su vienais, tiek su kitais be galo smagu dirbti, nes kiekviena fotosesija – vis naujas išššūkis, atnešantis naujų žinių.

– Kaip prasideda tavo diena? Ar galėtum studiją pavadinti savo antraisiais namais?

– Šiuo metu tikrai taip. Studijoje prasideda anksti rytai, o ir darbo diena baigiasi kiek vėliau. Kartu su mano šunimi Messiu atvykstame į studiją, fotografuojame, retušuojame, o kai turime laiko – daug vaikštome po parką. Smagu, kad fotografuotis atėję žmonės nenori iš čia išeiti. Išgeriame arbatos, susipažįstame, smagiai praleidžiame laiką. Labai vertinu kiekvieną pas mane užsukantį žmogų, nes tai – vis nauja vertinga pažintis.

– Šuniukas Messis – nuolatinis tavo palydovas, net turintis atskirą paskyrą socialiniame tinkle „Instagram“! Kaip jis atsirado tavo namuose?

– Taip, ir jis netgi turi savo darbo postą prie lango! Messis – mano tėvų šuns vaikas, tad kai aš važiuoju pas savo mamą, Messis irgi važiuoja pas savo mamą. (Juokiasi.) Labai džiaugiuosi jį turėdama. Dažnai čia fotografuotis atėję žmonės atsipalaiduoja ir apsidžiaugia pamatę šunį, tad jis šioje erdvėje labai svarbus. Messis skleidžia daug šilumos, linksmina, todėl natūraliai susikuria labai gera atmosfera.

LAMŲ SLĖNIS

33

– Kokia veikla užsiimi norėdama pailsėti nuo fotografavimo?

– Paradoksalu, bet nuo fotografijos pailsiu... fotografuodama. (Juokiasi.)

Tik ne fotoaparatu, o telefonu – mėgstu instagraminti. Labai patinka stebėti aplinką, eiti ta pačia gatve šimtąjį kartą ir pamatyti vėl kažką naujo – ši vaizdų medžioklė man smagiausia. Patinka būti gamtoje, gryname

34

LAMŲ SLĖNIS

ore, vaikščioti gatvėmis, būti tyliai, ramiai, vienai pačiai su savimi ir su Messiu... Be fotografavimo, mėgstu sportą, aktyvų laisvalaikio leidimą.

Konkrečiau – boksą, kurį atradau visai neseniai. Treniruojantis pagerėjo koncentracija, staigumas, fizinis pasiruošimas, nes fotografo darbas vis dėlto yra labai aktyvus. Jaučiuosi ištvermingesnė, be to, grįžusi po treniruotės ir

atsisėdusi prie kompiuterio, daug lengviau galiu dirbti, mintys šviesesnės, kūnas išsikrovęs, lengvai pavargęs.

– Išduok, kokiomis nuotaikomis ir darbais gyveni šiuo metu?

– Turiu daug įvairių projektų ir tuo labai džiaugiuosi, nes esu nenustygstanti vietoje. Tačiau artimiausias mano projektas yra išvažiuoti pailsėti!

LAMŲ SLĖNIS

35

36

LAMŲ SLĖNIS

ĮKVĖPIMAS / TENDENCIJOS

KAS BUS RYTOJ? PASIVAIKŠČIOJIMAI PO GARSIAUSIAS DIZAINO PARODAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Jurgita Kunigiškytė ir Povilas Kulda

Rytojus, kad ir apie kokią sritį bekalbėtume – dizaino, mados ar kulinarijos, dažniausiai prasideda nuo tendencijų. Jos – tarsi vėjarodės nurodo kryptį. O eiti pavėjui ar prieš vėją – kiekvienas renkamės individualiai. Apie tai, kokių naujovių į mūsų namus ir kasdienybę atneš dizaino tendencijų vėjai, kalbėjomės su Frankfurte vykusioje tarptautinėje dizaino parodoje „Ambiente“ viešėjusia fotografe JURGITA KUNIGIŠKYTE bei Milane, dizaino ir baldų parodoje „Salone del Mobile“, naujovių ieškojusiu interjero dizaineriu POVILU KULDA.

Fotografė Jurgita Kunigiškytė – Koks tau pasirodė rytojaus dizaino pasaulis?

– Įvairus. Kadangi „Ambiente“ dizaino mugėje šiais metais dalyvavo beveik pusketvirto tūkstančio dalyvių iš 143 šalių, tad jausmas – tarsi tai būtų visas pasaulis po vienu stogu, tiksliau – po devyniais stogais: paroda vyko devy-

niuose paviljonuose, arba 27 futbolo aikščių dydžio salėse. Ten galima atrasti absoliučiai viską: nuo keisčiausių objektų, kai norisi klausti, kam tai galėtų patikti, iki sofistikuoto aukščiausio lygio dizaino, garsiausių pasaulyje prekės ženklų, kaip „Versace“, „Villeroy&boch“, „Alessi“, „Iitala“, „Kare design“ ir daugelio kitų. Paroda buvo suskirstyta į tris temas: dovanojimas, gyvenimas, valgymas (angl. – giving, living, dining).

LAMŲ SLĖNIS

37

38

LAMŲ SLĖNIS

– Kokias tendencijas išskirtumei?

– „Ambiente“ lankiausi tris dienas – per tiek laiko aplankyti viso pasaulio stendus yra neįmanoma, tad užsibrėžiau pamatyti kuo daugiau. Viena ryškiausių tendencijų buvo vyraujanti floros ir faunos tema. Man patiko kompanijos „Proflax“ pasirinkta tema, puikiai tinkanti ir šiai tendencijai įvardyti: Miesto džiunglės (angl. – Urban jungle). Gyvūnų ir augalų motyvai naudojami namų tekstilėje, baldų audiniuose, aksesuaruose. Daugelis kūrėjų siūlė dekoruoti namus gyvūnų trofėjais – didelėmis iš popieriaus, tekstilės ar kitų medžiagų sukurtomis galvomis.

Dar vienas pasikartojantis dizaino elementas – tai dekoratyvinės lemputės, kurių siūlelis išraizgytas įvairiais geometriniais raštais.

Kita ryški kryptis – ekologija. Organizatoriai buvo parengę specialų ekogidą, kuriame pažymėjo įmones, gamyboje naudojančias tvarius, socialiai atsakingus sprendimus. Įdomu pasirodė tai, kad ir dizaino pasaulyje vis svarbesnės tampa istorijos (angl. – storytelling), šiuo atveju – pasakojančios apie kūrėjus. Pavyzdžiui, bendrovė „Nkuku“ pristatė Indijos ir Afrikos amatininkų portretus, jų gyvenimą – taip pasitelkus kūrėją buvo pristatomas ir gamintojas, o siūlomam

objektui tai suteikia papildomos vertės.

Taip pat labai įdomūs buvo naujieji talentai, pristatantys savitą požiūrį į kasdienių problemų sprendimus, arba įžvelgiantys dizaino galimybes ten, kur niekada nebūtum sugalvojęs.

Mane sužavėjo jaunas kūrėjas Jonathanas Radetzas, jis keliaudamas po Stambulą, sugalvojo miesto garsus ir garso grafiką, kaip ji atsispindi ekrane, paversti moduliniais šviestuvais. Iš tiesų originalus sprendimas.

– Kurių šalių stendai tau patiko labiausiai?

– Išskirčiau dvi geografines kryptis: Tolimuosius Rytus ir Italiją. Tolimieji Rytai mane maloniai nustebino objektams pasiūlydami naujų formų.

Ilgaamžes tradicijas jie puikiai pritaikė šiai dienai. Tarkim, keramikos studija „Lin’s“ pristatė senas gamybos tradicijas išsaugojusius arbatos puodelius, tačiau jų dekoras – puikiai pritaikytas šiuolaikiniam pasauliui, nors jiems sukurti panaudotos ir pačios seniausios medžiagos. Už šią seno-naujo sintezę jie buvo apdovanoti kaip inovatyvaus dizaino atstovai.

O štai Italijos atstovai kėlė gana dviprasmiškus jausmus. Eksponuojamuose dizaino objektuose atsispindėjo klasika, tačiau materija, iš kurios objektai buvo sukurti, yra plastikas. Iš

tolo atrodo, jog tai – itin ryškios spalvos stiklas, tačiau priėjęs ir kilstelėjęs objektą supranti, jog tai aukštos kokybės plastikas.

– Kas parodoje tave nustebino?

– Man patiko čekų įmonės „Bomma“ šviestuvai. Savo virtuvėje jų pastatyti nepavyktų, tačiau kokiame nors industriniame interjere, dideliame lofte ar restorane – būtinai. Jie, pūsdami milžiniškus burbulus, rodos, sugrąžina senąsias stiklo tradicijas, daugiausiai naudodami rankų darbą, o natūralios, asimetriškos formos palieka neišdildomą įspūdį.

Labai įdomus pasirodė ir paviljonas, kuriame teko susipažinti su tolimųjų šalių – Afrikos, Arabijos, Kinijos, Taivano dizainu bei pačiais kūrėjais. Buvau maloniai nustebinta šviestuvo iš nukritusių stručio plunksnų, virtuvės indų iš mango medžių, alyvmedžių, autentiškais etno raštais margintų krepšių iš Ganos ar preciziško tikslumo raižiniais dekoruotų medinių dubenėlių, kuriuos pristatė autorius iš Brazilijos.

Tokiose erdvėse, ko gero, turėtų prasidėti idėjų ir tendencijų paieškos, kurios vėliau persikelia į kitus paviljonus, tarp kitų garsių vardų.

Daugiau apie parodą: www.messefrankfurt.com

LAMŲ SLĖNIS

39

40

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

41

42

LAMŲ SLĖNIS

Interjero dizaineris Povilas Kulda – Kokios Milane atrastos tendencijos tau įsiminė labiausiai?

– Visų pirma, įsiminė milžiniškas parodos mastas. Neteko būti didesnėje parodoje, nemačiau tiek daug dizainą mylinčių, juo besižavinčių ir juo gyvenančių žmonių vienoje vietoje.

Visi jie ten atvyko turėdami vieną tikslą – pamatyti, kokias madas diktuoja įtakingiausi pasaulio dizaineriai ir didžiausios dizaino studijos. Paroda „Salone del Mobile“ išsibarsčiusi po 24 milžiniško dydžio pavilijonus.

O geriausia yra tai, jog visi jie buvo pilni gero dizaino kūrinių. Būtų sunku išskirti tai, kas įsiminė labiausiai, nes tokių dalykų buvo tikrai daug!

Nuo mažyčių interjero puošybos detalių, iki griežto dizaino baldų, spalvų gausybės. Margi, dėmėti ir dryžuoti marmuriniai paviršiai, ko gero, yra karščiausia šių metų tendencija. Šis akcentas naudojamas virtuvėse, baldų dekoro elementuose, šviestuvuose. Kita ryški tendencija – interjere atsiranda vis daugiau augalinių motyvų. Dekoro elementai persipina su natūralia flora, natūraliais augalais puošiamos sienos, spalvoto stiklo vazose „ilsisi“ masyvūs džiunglių stiliaus augalai.

– Na, o kokia spalvų gama dominuos interjeruose?

– Parodos stendų ekspozicijose dominavo tamsūs interjerai, pilkos erdvės, tačiau visa tai buvo gudrus dizaino sprendimas – pilkos erdvės naudotos tam, kad labiau išsiskirtų eks-

ponuojami baldai, interjero akcentai, jų spalvų deriniai, formos, proporcijos.

Pastebėjau, kad itališkasis stilingo gyvenimo skonis užvaldė pasaulį – nuo aukštosios italų mados ar visame pasaulyje populiarios itališkos virtuvės iki interjero. Ne paslaptis, kad italai – vieni iš geriausių pasaulio dizainerių, pasižymintys išskirtiniu skoniu ir subtilia dizaino samprata. Pagrindines spalvų tendencijas interjere, kaip įprasta, diktuoja stambiausi ir įtakingiausi pasaulio gamintojai: dizaino bendrovės „Poliform“, „Flexiform“, „Minotti“ ir kt. Šiemet ypač populiarūs pilkšvai melsvi, žalsvi ir jūros spalvų tonai. Interjere vis drąsiau naudojamos tamsios spalvos. Taip pat madingi išblukę, pasteliniai atspalviai: švelni romantiška rausva, prigesinta raminanti žydra, blyškūs mėtiniai tonai. Šiemet interjere ypač madingi išskirtiniai, akcentiniai paviršiai.

– Kokios medžiagos dominuoja?

– Interjere jau keletą metų dominuoja panašios medžiagos, tad daug naujų tendencijų nepastebėjau. Pozicijų neapleidžia dar praėjusiais metais madingi buvę variniai, auksiniai akcentai. Jie vis dažniau naudojami ne tik interjero akcentuose, tačiau ir stacionariuose objektuose – virtuvės balduose, maišytuvuose. Taip pat šiemet labai populiarus juodos spalvos metalas, spalvoto stiklo detalės. Tiesa, tamsus metalas dažniau naudojamas interjero dekoravimui – juodos detalės ir išskirtinio spalvoto stiklo akcentai puošia ir pagyvina namų interjerą.

LAMŲ SLĖNIS

43

44

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

45

– Kas šių metų parodoje Milane tave nustebino labiausiai?

– Didžiausią įspūdį paliko visuma – bendrumo jausmas su kitais dizaineriais ir įspūdis, kad dizainas pasaulyje – itin svarbus. Ši paroda tai tik patvirtina ir leidžia visą dizaino bei naujovių kratinį pamatyti vienoje vietoje. Dažnai tenka susidurti su nekokybišku dizainu – nekokybiškais baldais, produktais. Todėl prieš atrenkant tam tikrus dizaino produktus visada reikia atlikti namų darbus – susirasti kokybiškus dizaino elementus kuriančias įmones. „Salone del Mobile“ nustebino absoliučia, išskirtine, plika akimi matoma kokybe – ypatingai kruopščiai ir sime-

46

LAMŲ SLĖNIS

triškai susiūta fotelio audinio siūlė ar tobulai išspręsti konstrukciniai stalčių, spintelių ar kitų objektų sprendimai – visa tai susideda į bendrą nuostabą keliančią visumą.

Labai stebino naujųjų technologijų ir dizaino sintezė. Gamintojai stengiasi nustebinti ne tik neįprastais, aiktelėti priverčiančiais dizaino sprendimais, bet ir taikydami naująsias technologijas. Pavyzdžiui, šiemet daugelį stebino garsios italų dizaino studijos „Tipic“ pristatyta išmanioji virtuvė. Ši ypač pažangi virtuvė ypatinga tuo, kad kriauklėje ir maišytuve įtaisyti judesio davikliai, tad jie gali būti valdomi rankų judesiais: vienu mostelėjimu regu-

liuojamas vandens srovės stiprumas, temperatūra. Nenaudojama kriauklė tiesiog sulyginama su virtuvės stalviršiu ir tarsi pradingsta. Įspūdį paliko ir italų dizaino studijos „Minotti“ kuriami baldai, taip pat – „Dica“ bei „Poliform“ virtuvės.

Nuo profesionalių dizaino grandų neatsiliko ir dizaino studentų darbai.

Net tarp jaunųjų dizainerių, dizaino studentų darbų matyti besiformuojantis geras dizaino skonis, unikalios idėjos, į kurias dairėsi net garsiausių pasaulio dizainerių vardus turintys gamintojai.

Daugiau apie parodą: www.salonemilano.it

2016 08 27 – 30 fresh.new.ideas.

„new

tai platforma, kuri man siūlo šviežių originalių idėjų, kaip prekių įsigijimą paversti dar patrauklesniu savo klientams.

“ Dirk Bieler, prekybos tinklo parduotuvės direktorius

Naujienos, tendencijos, siurprizai. Tarptautinė įkvepianti atmosfera. Tendence 2016. Nepraleiskite! fresh-new-ideas.com info@lithuania.messefrankfurt.com Tel. +370 5 213 55 34

LAMŲ SLĖNIS

47

48

LAMŲ SLĖNIS

KAREIVIS IŠ VIRTUVĖS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Kažkada iš legendinės aktorės Rūtos Staliliūnaitės lūpų nuskambėjo frazė: „Teatras yra teatras“. Trumpai pasakyta, rodos, bet kiek spalvų tąsyk buvo jos balse! „Šefas yra... šefas“, – per akimirką apsisprendžia braserijos „Paralelė 39“ įkūrėjas ir virtuvės vadovas MARTYNAS ŽYMANTAS, o skonio tame pasakyme beveik tiek pat, kiek emocingame aktorės rankų skėstelėjime. Restoranas nebuvo jo svajonė. Martynas neaugo tarp puodų ir virtuvės kvapų. Jis neeksperimentavo su pyragais, nesvaigo nuo kulinarijos knygų. Tiesiog taip išėjo...

– Sunku patikėti, tačiau prieš keletą metų tu dar buvai Socialinės apsaugos ministerijos valdininkas...

– Tikrai! Dirbau ministerijos tarptautinių reikalų departamente, vėliau – Pensijų reformos skyriuje.

Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, pradėjau dirbti su struktūriniais fondais. Nebuvau įtakingas valdininkas, tikrai ne, bet ministerijos virtuvę teko pamatyti iš vidaus. Iš pradžių darbas man patiko, buvo įdomu,

smagu, nauja, kolektyvas jaunas, kupinas polėkio, vedinas idėjų. Komandiruotės, Briuselis skersai išilgai išmaišytas. Metams bėgant daug kas keitėsi, valdžia, politika, pajutau, kad eiti į darbą nebesinori, kad nebegaliu jam atsiduoti šimtu procentų.

– Kauno technologijos universitete baigei verslo administravimą.

Turėdamas tokią profesiją, juk nepražūsi...

– Su savo profesija nesiejau didelių

planų, pasirinkau Kauną, nes norėjau pabėgti į kitą miestą iš namų Vilniuje.

Buvo taip romantiška – kitas miestas, nuomojamas butas, laisvas gyvenimas.

Ir verslo administravimas skamba išdidžiai. Kai rinkausi profesiją, taikiau, kad tik nebūtų matematikos, bet užsiroviau iškart – tikimybių teorija, aukštoji matematika. Nesigailiu, mūsų fakulteto dekanė buvo itin modernus žmogus, paskaitas mums angliškai skaitydavo dėstytojai iš užsienio. Mano akiratis kaip reikiant prasiplėtė.

LAMŲ SLĖNIS

49

– Dabar suprantu, iš kur tas noras siekti daugiau!

– Dar dirbdamas ministerijoje sugalvojau, kad noriu įgyti amatą. Lipdyti tokio amžiaus nepradėsiu, bet gaminti man visada patiko – pradėjau dairytis kokių nors įdomių mokslų.

Ispanijoje ir Italijoje rengiami pasirodė labai brangūs, o mokykla Bulgarijoje buvo tai, ko reikia – naujai įkurta tarptautinė kulinarijos akademija.

Gąsdino tik tai, kad dvejus su puse metų vėl turėsiu mokytis, darbams laiko neliks, o juk ką tik vedęs.

Birželį su Daina susituokėme, rugpjūčio pabaigoje išvykau į Bulgariją.

Atsidūriau mažame, lietuviškus Mažeikius primenančiame provincijos miestelyje netoli Varnos. Visiška nykuma, tačiau mokykla pateisino viltis – visi dėstytojai buvo baigę garsiąją virėjų mokyklą „Le Cordon Bleu“, kai kurie joje ir dėstę. Kai tau trisdešimt ir tu kimbi į mokslus, juk ne studentauji, o semiesi žinių. Nuo mokslų pradžios buvau vienas geriausių mokyklos studentų, kas mėnesį gaudavau stipendiją, puikiai sutariau su dėstytojais. Kad patekau ten, kur reikia, supratau išgirdęs pirmuosius dėstytojo žodžius: „O dabar užmirškite viską, ką mokėjote. Kiekvienas iš jūsų man yra nulis. Pradėsime viską nuo pradžių“. Gali būti, kad šitie dėstytojo žodžiai kai kuriuos įskaudino,

50

LAMŲ SLĖNIS

ypač tuos, kurie buvo jau padirbėję virtuvėje. Aš tikrai buvau nulis – nesupratau, kaip kuriami receptai, kaip skaičiuojami produktai, netgi peilio teisingai rankose laikyti nemokėjau. Tai, kad gavęs bakalauro diplomą dirbau viename Naujojo Džersio restorane, mano pasirinkimui įtakos neturėjo. Restorano virtuvėje gavau darbą be jokios atsakomybės – ploviau salotas, lukštenau krevetes ir atidarinėjau austres.

Tiesą sakant, kad tau patinka gaminti, nieko nereiškia. Vaišinti draugus – viena, dirbti restorane – visai kas kita. Restorano virtuvėje romantika baigiasi, tampi kareiviu, kuris privalo vykdyti įsakymus. Pajutau tai išvykęs į praktiką Olandijoje. Gavau vietą netoli Mastrichto esančios pilies restorane „Chateau St. Gerlach“. Kai atvykau, virtuvėje dar kvepėjo sąmyšiu – restoranas nebegavo prieš metus turėtos „Michelin“ žvaigždės. Šefas vaikščiojo pajuodęs...

Olandijoje stažavausi du kartus.

Ten ir supratau, kad geroje virtuvėje niekas neužduoda klausimų – kiekvienas dirba savo darbą. Nėra jokių – o, bet, tačiau... Tik – yes chef! Kai dirba, niekas neimprovizuoja ir nedemonstruoja savo talento. Improvizacijoms gali išnaudoti poilsio laiką, tuomet daryk, klausk, o kai dirbi, turi būti taip, kaip jis nori.

LAMŲ SLĖNIS

51

– Tai kaip prasiveržti jaunam talentui?

– Jei patenki pas gerą šefą, į virtuvę ateini ir tada, kai turi laisvą dieną.

Tai – tavo tobulėjimo laikas. Yra toks pasakymas: niekada netikėk receptu.

Dauguma šefų žino: gero patiekalo receptūra iki galo niekuomet nebus atskleista. Kai kas paslėpta, kai kas sumaišyta, trūksta gramo ar supainiota, kad kokį produktą reikia dėti. Rodos, smulkmenos, bet jos labai svarbios. Ir suvokti jas gali tik per savo patirtį, per žinias. Kai išmoksti skonių derinius, kai supranti produktų ypatybes, laiko prasmę.

Tą pusmetį gyvenau svečių namuose visai šalia pilies. Iki darbo – penkios minutės, kambaryje – internetas, dušas ir lova. Bet daugiau nieko ir nereikėjo – darbą pradėdavau antrą valandą po pietų, grįždavau po vidurnakčio vos pavilkdamas kojas, į dušą ir į lovą. Poilsio dienas irgi leisdavau virtuvėje. Besibaigiant praktikai šefas net pradėjo slapstytis nuo įkyrių mano klausimų. Baigęs praktiką grįžau į Bulgariją, į Sofiją. Ten mokykla turi restoraną, kuriame dirba tik mokyklos studentai. Tame restorane perėjau visą ciklą – nuo padavėjo iki virtuvės. Tai nepaprasta patirtis – turi pačiupinėti viską, kad žinotum, kaip iš tiesų organizuojamas restorano darbas.

52

LAMŲ SLĖNIS

– Martynai, o kada supratai, kad tau pavyksta pagaminti patiekalą taip, kaip reikia?

– Matyt, jau Lietuvoje. Tikrai – ne Olandijoje, ten dariau, ką liepdavo, daug klausinėjau ir užsirašinėjau. Grįžęs į Vilnių turėjau drąsos nueiti į tuomet dar neseniai atidarytą restoraną „Time“ ir pasiprašyti darbo. Man patiko, kad šis restoranas turėjo nuolat besikeičiantį meniu – Lietuvoje prie tokio dar nebuvome pratę. „Atsinešk uniformą ir parodyk, ką gali“, – pasiūlė man tą dieną virtuvėje buvęs Andrius Kubilius. Atsinešiau, parodžiau ir likau gaminti šaltų užkandžių. Kai restorano savininkai atidarinėjo naują restoraną – „Dine“, mane pakvietė ten dirbti virtuvės vadovu.

Visada galvoju, kad man labai pasisekė, nes patekau į gerą komandą.

Mes visi turėjome sąlygas kurti. Ateini po savaitgalio, atsidarai šaldytuvą ir svarstai, kuo šiandien maitinsi restorano lankytojus. Tokia sveika įtampa kūrybą itin skatina.

– Ar taip darai ir namuose? Gamini iš to, kas yra šaldytuve?

– Namuose dažniausiai planuoju ir stengiuosi produktų pirkti tiek, kiek reikia mano planui įgyvendinti. Patyriau: neplanuoji, vadinasi, išmeti pinigus. Šiandien suplanavau trims kartams į priekį – iš mokslų užsienyje grįžo Dainos dukra Sibilė.

MARINUOTAS ARBŪZAS IR ANTIES CONFIT

2 porcijoms: 2 riekių arbūzo (maždaug 1 cm storio); 1 agurko; 50 g bolivinės balandos sėklų;

šakelė dašio; šakelė mėtos; žiupsnio baltųjų pipirų; 80 g anties confit; 50 ml midaus.

Procesas: Užvirinkite midų ir padėkite jį atvėsti.

Bolivinę balandą užpilkite šiltu vandeniu ir palikite pastovėti apie 1 valandą. Nupilkite vandenį, užpylę šviežiu, virkite apie 10 minučių.

Arbūzą supjaustykite maždaug 1 cm kubeliais, pašalinkite sėklas, stenkitės kuo mažiau pažeisti arbūzą.

Užpilkite arbūzą midumi ir palikite šaldytuve maždaug 3 val.

Nulupkite agurką, pašalinkite sėklas ir supjaustykyte vienodo dydžio kubeliais.

Smulkiai sukapokite dašių ir mėtas, sumaišykite su smulkintu agurku. Palaikykite šaldytuve bent 3 val.

Antieną paruoškite pagal klasikinį confit receptą (užtruks nuo 5 iki 16 val.) pašalinkite kaulus ir suplėšykite šlaunelę.

Dubenyje sumaišykite arbūzą, marinuotą agurką, Bolivinę balandą, antieną, įdėkite pipirų, gerai išmaišykite ir leiskite patovėti apie 5 min., kad susimaišytų skoniai.

Dėdami į lėkštę, stenkitės, kad patiekalas nebūtų suspaustas, nes arbūzas ir agurkas išskirs sultis, kurios, nors ir nuostabios, lėkštėje gražiai neatrodys.

LAMŲ SLĖNIS

53

– Prisipažink, ar kada leidai sau pasvajoti apie nuosavą restoraną?

– Tokioms svajonėms nebuvo laiko.

Gėriau žinias, norėjau sau įrodyti, kad galiu, norėjau labai gerai visko išmokti. Ir dabar dar norėčiau mokytis, galvoju, kai restoranas įsisuks, pasiimsiu komandiruotę ir vėl važiuosiu į Olandiją. Tiesą sakant, jau turėjau ten būti – dėl to ir palikau „Dine“. Jaučiau, kad reikia naujo įkvėpimo, šviežio oro.

Mane ypatingai domina padažai. Šefas iš pilies restorano Olandijoje buvo tikras jų meistras. Kiekvieną padažą jis baigdavo savo rankomis ir tik pats vienas virtuvėje. Tempdami padažų puodus siaurais, stačiais laiptais į rūsyje esantį šaldytuvą juokdavomės: „Jis liepia po du vaikščioti, kad pada-

54

LAMŲ SLĖNIS

žo netyčia neišpiltume, o kad kojas – Pagarba svečiui ir produktui. Ir nusilaušime, jam nerūpi“. dirbame taip, kad nebūtų gėda. Sakyti, kad remiame vietos ūkininkus ne– Ar buvo sunku atsisveikinti su galiu. Labai norėčiau, tačiau kol kas kolektyvu, su kuriuo žengei pirmuo- jie – nenuspėjami, čia turi tai, ko tau sius savo žingsnius? reikia, čia jau nebe. Vieną dieną atve– Neuždariau durų visiškai, ma- ža puikiausių produktų, o kitą – priniau, pasimokysiu ir grįšiu atgal. Ta- krauna bet kokių. Labai mėgstu turgų, čiau atsirado gera vieta, kurioje galė- kur tai, ko reikia, galiu išsirinkti pats. tų būti nuosavas restoranas. Mudu su Patiekalo išvaizda irgi svarbu – juk Daina tokios progos praleisti negalė- pirmiausia žmogus tai, kas lėkštėje, jome ir, štai, turime „Paralelė 39“. Taip suvalgo akimis. Sukrausi, bet kaip, kad pat – daugiau atsakomybės. Juk nuo ir skaniausią maistą, jis suvalgys, bet to, kaip dirbsi, priklauso, kaip jausis ar jaus tikrą pasitenkinimą? Man vitavo kolektyvas, žmonės, kurie tavimi sada smagu matyti reakciją, kai lanpatikėjo. kytojas gauna lėkštę, kai uodžia kvapą, gėrisi, fotografuoja. Maisto pateiki– Ar egzistuoja Martyno Žyman- mas, net mažas žiedlapis ant viršaus, to maisto filosofija? kuria pridėtinę vertę, neabejoju.

SŪDYTA LAŠIŠA SU SMIDRAIS

2 porcijoms:

Padažui:

160 g sūdytų lašišų; 4 baltųjų smidrų stiebai; 4 tigrinės krevetės.

6 žaliųjų smidrų stiebai; 3 šaukštai graikiško jogurto; 4 ančiuvių filė; 100 ml vynuogių kauliukų aliejaus; skiltelės česnako;

pusė sunokusio avokado; krapų, peletrūnų, petražolių ir raudonėlių; 1 žaliosios citrinos žievelės ir sulčių; druskos ir pipirų pagal skonį.

Procesas: Baltuosius smidrus išvirkite (bet nepervirkite) pasūdytame vandenyje kartu su muskato riešuto žiedais (retai, bet galima gauti ir Lietuvoje). Laikykite šaldytuve užkloję drėgna servetėle.

Visus padažo ingredientus sumalkite plaktuvu iki vientisos masės. Laikykite šaldytuve.

Krevetes nulupkite ir pašalinkite vadinamąją veną. Į šilta lėkštę įdėkite porą šaukštų padažo ir palikite stovė-

ti, kol paruošite krevetes ir sušildysite smidrus bei lašišą.

Pašildykite pasūdytą vandenį, idealu, jei tai – žuvies sultinys, sumeskite ten smidrus, kad sušiltų. Išimkite, nusausinkite ir apvoliokite šlakelio aliejaus bei kapotų prieskonių žolelių mišinyje. Supjaustykite norimo dydžio gabalėliais, sustatykite į lėkštę su padažu. Šalia padėkite lašišą ir krevetes. „Paralelė 39“ rekomendacija: labai tinka su atšaldytu Vermentino.

LAMŲ SLĖNIS

55

– Ar Lietuvoje vis dar tenka įrodinėti, jog tai, kas skanu, yra tikrai skanu? Austrės, jaučio pažandės ir uodegos valgytojų jau nebestebina?

– Požiūris į maistą tapo laisvesnis, tikrai. Žmonės daug keliauja, ragauja, ieško naujų skonių. Pamėgink prieš dvidešimtį metų kam nors žalią žuvį įsūdyti?! Tačiau stereotipai vis dar egzistuoja. Prancūziškas skanėstas –

56

LAMŲ SLĖNIS

kraujinė dešra dar daug ką baido, betgi prisiminkime, prieš 30 metų kraujinius vėdarus mielai kirsdavome. Juka – kraujinė sriuba – man yra nuostabiausio skonio. Iš naujo atrandame tai, ką valgė mūsų seneliai. Gal tik formos modernios, ir gaminimo technologijos.

Mūsų mokykloje Bulgarijoje šefas sakydavo: tik negalvokite, kad išradote receptą, viskas jau seniai išrasta. Neeg-

zistuoja Martyno sriuba, kad ir ko į ją pridėčiau. Aš esu tiesiog improvizatorius klasikinėje prancūzų virtuvėje.

– Nejau niekuomet nebūna atradimų? Pačiam netikėtų skonio derinių?

– Valgiau jautienos karpačą, pagardintą vaniline druska ir apelsinų aliejumi. Netikėtai tobulas derinys ir dieviškas skonis.

TAGLIATELLE SU BOBAUSIAIS IR DARŽOVĖMIS

2 porcijoms: 8 lizdelių juostinių makaronų tagliatelle; 2 čioriso dešrelių; saujos virtų bobausių; 1 vidutinio dydžio morkos; 8 žaliųjų smidrų stiebų; 8-10 geltonųjų vyšninių pomidorų; 100 ml grietinėlės; 50 g sūrio „Parmigiano Reggiano“; 1 vidutinio dydžio mėlynojo svogūno; laiškinio česnako laiškų; pipirų ir druskos pagal skonį.

Procesas: Morką nuskuskite ir supjaustykite smulkiais kubeliais, kietuosius smidrų galus nulaužkite, minkštąją dalį supjaustykite įstrižai, maždaug 0,5 cm dydžio gabalėliais. Viršūnėles pasilikite papuošimui.

Daržoves maždaug minutę apvirkite pasūdytame vandenyje ir išgriebkite į šaltą vandenį. Kai atvės, išgriebkite, sudėkite į sietą ir gerai nuvarvinkite.

Dešreles nulupkite ir rankomis suplėšykite maždaug 1 cm dydžio gabalėliais.

Pomidoriukų viršūnėlėse padarykite negilias x formos įpjovas – tiesiog įpjaukite odelę.

Svogūną nulupkite ir supjaustykite 3-4 mm storio juostelėmis. Pjaustykite ne griežinėliais, o juostelėmis, – svogūnas ne taip greitai sukeps.

Išvirkite makaronus, kaip nurodyta ant pakuotės. Nupilkite vandenį, šiek tiek jo pasilikdami padažui. Palikite makaronus sietelyje, galite užpilti juos šaltu vandeniu ir įpylę šaukštą aliejaus gerai išmaišyti. Tai svarbu, makaronai neturėtų sulipti, kol ruošiate kitus produktus.

Ant vidutinio stiprumo ugnies įkaitinkite keptuvę, įpilkite

šlakelį aliejaus, sudėkite čioriso dešreles. Kai jos lengvai apskrus, sumeskite svogūną ir pakepkite, kol taps permatomas.

Sudėkite daržoves, bobausius, pamaišykite ir tuomet suverskite makaronus.

Supilkite grietinėlę, įdėkite pomidorus, viską gerai išmaišykite ir šiek tiek sumažinkite ugnį. Jei matote, kad padažas per tirštas – įpilkite vandens, kuriame virėte makaronus.

Pagal skonį įberkite druskos ir pipirų. Nepadauginkite, nes dar laukia sūris! Palikite troškintis 2-3 min.

Kol makaronai šyla, smulkiai supjaustykite laiškinį česnaką.

Sudėkite makaronus į gilią lėkštę, pasistenkite, kad smidrų viršūnėlės atsidurtų viršuje, užtarkuokite sūrio ir apibarstykite laiškiniu česnaku.

Vietoje čioriso dešrelių galite naudoti šalto rūkymo šoninę, o vietoje„Parmigiano Reggiano“ – bet kurį kitą kietąjį sūrį.

Tačiau, jei nusprendėte pasidaryti šventę ir nusipirkote čioriso, nepagailėkite keliolikos papildomų centų tikram „Parmigiano Reggiano“.

Vietoje juostinių makaronų galite naudoti bet kuriuos kitus.

LAMŲ SLĖNIS

57

RABARBARŲ ŠERBETAS

2 porcijoms: 0,2 kg rabarbarų; 0,3 l sirupo;

1 žaliosios citrinos žievelės ir sulčių.

Procesas: Rabarbarus nuskuskite, supjaustykite maždaug 1 cm gabalėliais, sudėkite žaliosios citrinos žievelę bei sultis ir troškinkite sirupe, ant vidutinio stiprumo ugnies.

Kai rabarbarai išvirs, sutrinkite elektrine trintuve iki vientisos masės.

Masę supilkite į skardelę maždaug 1 cm storiu ir įdėkite į šaldiklį. Kai ji pradės stingti, vis pamaišykite šaukštu, kad šerbetas nesustingtų į vieną gabalą.

Pateikite atšaldytose taurėse ar lėkštelėse, papuoškite braškėmis, žemuogėmis ar avietėmis.

– O koks skonis tave pakylėja, nukerta?

– Ne apie patiekalą čia reikėtų kalbėti. Apie gryną skonį – kai gauni geros, šviežios mėsos, kai į tavo virtuvę atkeliauja jūra kvepianti šviežia žuvis. Šviežumas mane nukerta.

– Prasitarei, kad tave labiausiai domina prancūziška virtuvė. Kodėl šefai taip dažnai užmiršta lietuvišką?

– Prancūzų virtuvė yra klasika, o mums čia, Lietuvoje, nesunku prie jos prisiderinti – turime prieskonių, kokių reikia, produktų. Man patinka

58

LAMŲ SLĖNIS

japonų virtuvė, mėgstu meksikietišką, tačiau gaminti tų šalių patiekalus būtų sudėtinga. Natūralu, kad mums daro įtaką tai, ką paprastai valgome, kokių produktų turime šalia.

Kas yra lietuviška virtuvė? Geriausias tradicijas lietuviai juk vis tiek perėmė iš prancūzų ir italų, didikai iš tų šalių kviesdavosi virėjus, prestižo reikalas būdavo savo dvare turėti virėją prancūzą ar italą. Turime įdomių lietuviškų produktų. Jei užtenka fantazijos, būtinai juos panaudosi. Iš lietuviško midaus, pavyzdžiui, išeina puikiausias marinatas.

– Prieš šešerius septynerius metus tavo galvoje virtuvės nė nebuvo. Ar šiandien jautiesi sulaukęs daugiau nei tikėjaisi?

– Šiandien aš turiu savo restoraną.

Ko dar galėtų norėti šefas? Gali, jei nori, pasivadinti šefu, tačiau tai – ne pareigos, statusą privalai užsitarnauti, o komanda turi tave priimti, tavimi pasitikėti ir gerbti. Aš dar daug ko nemoku, tačiau moka mano komanda, mes vieni kitus papildome. Labiausiai už viską norėčiau, kad mano restorane tvyrotų draugystės ir pagalbos vienas kitam atmosfera. Tada bus skanu. Neabejoju.

LAMŲ SLĖNIS

59

„Lamu slenis“ vasarą gaivinasi beržu sula SIP SAP Naujam gyvenimui prikelta ekologiška lietuviška beržų sula „Sip Sap“ – tai puokštė originalių skonių: sveikuoliai gali rinktis gryną, natūralią sulą, naktinėtojai - „Sip Sap“ su mėtomis ar imbieru. Šis beržų gėrimas ne tik gaivina – juo galima gardinti įvairius kokteilius, be to, sula net rekomenduojama keisti vandenį sportuojant. Šis gėrimas turtingas unikalių amino rūgščių, gausybės vitaminų ir mineralų, beveik neturi kalorijų, tad yra puikus ir labai stilingas pasirinkimas vasaros sezonui!

60

LAMŲ SLĖNIS

www.facebook.com/lamuslenis

@lamuslenis

www.pinterest.com/lamuslenis

LAMŲ SLĖNIS

61

62

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė Fotografuota restorane „Foxes Lounge Bar“ Indai: „Owls in bowls“

LAMŲ SLĖNIS

63

64

LAMŲ SLĖNIS

Kai lauke pakvimpa ant ugnies čirškančia mėsa, supranti – dabar jau tikrai vasara. Ji tiesiog neįsivaizduojama be miškais, ežerais ir grynu oru turtingos Lietuvos gamtos bei sultingų kepsnių ant žarijų. Ir net jei iki išvykos į gamtą teko skubėti, ištrūkus norisi sustabdyti kiekvieną akimirką. Sugerti akimis bent dalį žalumos, pailsinti žvilgsnį, įsmeigus jį į ežero horizontą, ir pilnus plaučius įkvėpti gryno oro. Norisi, kad ši patirtis būtų nepamirštama, tad ir skanus, sotus, bet kartu lengvas dūmo skonio ir kvapo maistas turėtų būti tobulas... Ieškodami įkvėpimo žvalgomės į profesionalią vir-

tuvę ir meistrų paruoštus šedevrus. Tokie yra „Maxima“ „Meistro kokybės“ gaminiai, kruopščiai atrinkti ir paruošti išskirtinai vien tik iš lietuviškos mėsos, pagardintos kokybiškais prieskoniais. Visuomet garantuotai skanūs. Tad įsigykite jų pakeliui į gamtą artimiausioje „Maxima“ parduotuvėje, o savo laiką skirkite kūrybai ir eksperimentams ruošdami spalvingą garnyrą. Belieka tik įkaitinti žarijas ir pasirūpinti šviežiomis gėrybėmis iš daržo. Idėjomis gurmaniškam savaitgalio pabėgimui prie čia pat ant grotelių čirškančio sultingo kepsnio dalijasi virtuvės šefas Artūras Jurčenko.

KIAULIENOS MENTĖ PIPIRINIAME MARINATE

Šefo rekomenduojami garnyrai: • Cukiniją ir baklažaną supjaus- • Ant grotelių pakepkite svogūną ir • Susmulkinkite mangą, kivį, obuotykite riekelėmis ir pakepkite česnaką, tuomet juos supjaustykite lį ir kriaušę, iš jų suverkite vaisių ant grotelių. Prie šio garnyro ketvirčiais ir patiekite su šviežiais vėrinukus. Apkepkite vėrinukus dera grūdėtųjų garstyčių padapomidorais, pagardinę česnakiniu ant grotelių ir pagardinkite bružas. padažu. knių padažu.

LAMŲ SLĖNIS

65

66

LAMŲ SLĖNIS

KIAULIENOS ŠONKAULIAI ČESNAKINIAME MARINATE

Šefo rekomenduojami garnyrai:

• Ant grotelių pakepkite šparaginių ir morkas, pagardinkite salotas mėgstamomis žolelėmis. pupelių ir saldžiąją bulvę. Apiberalyvuogių aliejumi bei čiobreliais. • Ant grotelių pakepkite trešnių, kite mėgstamomis žolėmis. Pa- • Prie šonkauliukų puikiai tinka jūsų mėgstamų riešutų ir keletą tiekite su spanguolių padažu. klasikinis pomidorų padažas su bulvių skiltelių. Pagardinkite • Smulkiai supjaustykite kopūstus česnaku. Patiekite pagardinę jį garnyrą barbekiu padažu.

LAMŲ SLĖNIS

67

68

LAMŲ SLĖNIS

MARINUOTI KIAULIENOS SPRANDINĖS IR CUKINIJŲ VĖRINUKAI

Šefo rekomenduojami garnyrai:

• Ant grotelių pakepkite smulkintas • Ant grotelių apkepkite saują vyšninių • Ant grotelių apkepkite kelias mažas geltonąją ir raudonąją paprikas bei pomidoriukų ir kelias riekeles itališkukurūzų burbuoles ir keletą smisaują ankštinių žirnių. Patiekite su kos duonos. Patiekite su pikantišku drų. Puikiai dera sviesto padažas su česnakiniu padažu. padažu, pagardintu petražolėmis. prieskoninėmis žolelėmis.

LAMŲ SLĖNIS

69

70

LAMŲ SLĖNIS

VIŠČIUKŲ ŠLAUNELĖS ŽOLELIŲ MARINATE

Šefo rekomenduojami garnyrai:

• Ketvirčiais supjaustytą ananasą ir • Saldžias virtas ir ant grotelių kepir rozmarinais. pusę avokado apkepkite ant grotetas kukurūzų burbuoles pagardin- • Saldžiąją bulvę ir obuolius apkeplių ir pagardinkite mangų bei aikite sviestu bei saldžiu aitriųjų pikite ant grotelių. Patiekite su grietriųjų pipirų padažu. pirų padažu. Apibarstykite druska tinėlės ir jogurto padažu.

LAMŲ SLĖNIS

71

72

LAMŲ SLĖNIS

VYŠNINĖ VASARA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Kai saulė pagaliau išdžiovina balas, pražysta parkai, vakarai skęsta paukščių čiulbesy, o sirpstančių vyšnių kvapas priverčia sustoti ir akimirkai užsimerkti, žinai, kad vasara – jau čia. „Švyturio“ vyriausioji aludarė DŽULJETA ARMONIENĖ ir virtuvės šefas bei alaus someljė DONATAS DABROVOLSKAS vasarą pasitinka pristatydami „Švyturio“ Crimson Cherry“ alaus ir saldžiosios panna cotta su vyšniomis duetą. Kad ir kaip ilgai vasara užtruktų, jos visada verta laukti.

– Džuljeta, naujausias jūsų darbas – „Švyturio“ Crimson Cherry“ alus.

Ką jums asmeniškai reiškia, kad „Švyturio“ tradicinę kolekciją papildė toks narys, kaip „Crimson Cherry“?

– Tokio alaus ir tokios krypties „Švyturio“ tradicinėje kolekcijoje nebuvo. Anksčiau mūsų mintys sukosi apie tai, kad joje turėtų būti alūs, kurių stiliai bei skoniai jau žinomi Lietuvoje ir pasaulyje. Bet gyvenime niekas nestovi vietoje, tad vedini nuolatos vykstančių pokyčių pasikliovėme netradiciniu sprendimu sukurti alų „Crimson Cherry“. Lietuvoje dar niekas nebuvo pagaminęs alaus su džiovintomis vyšniomis. Jo gamybos būdas – labai natūralus: alus yra užpilamas

ant vyšnių, iš jų jis įgyja visas skonio ir aromato savybes.

Alus dar nuo Babilono laikų yra gaminamas taip pat – tobulėja technologijos, bet pagrindiniai komponentai išlieka tokie patys. Belieka juos praturtinti naujais skoniais ir aromatais, kurių žmonės Lietuvoje po truputį ieško. Kaip ir madų, taip ir alaus pasaulyje, turi vykti pokyčiai.

– Kuo ypatinga „Crimson Cherry“ gamyba?

– Galvoti, kad mūsų kolekcijoje norėtųsi saldaus alaus, ėmėme praėjusį rugpjūtį. Pradėję dirbti su vyšniomis, jau buvome įgiję kiek netradicinės patirties „Raudonų plytų alaus dirbtuvė-

se“ – alumi buvome užpylę kavą, riešutus. Daugiausiai galvosūkių kėlė ieškojimai, kokį alų naudoti: tamsų, rausvą ar kt. Atsirinkę tamsią bazę pradėjome svarstyti, jog ir tamsių džiovintų vyšnių natos turėtų puikiai susigroti.

Pasibaigus tamsaus alaus procesui, mielės nuimamos ir alus brandinamas jį užpilant ant vyšnių. Per keletą savaičių vyšnios atsiskleidžia, atiduoda visą saldumą, rūgštumą ir visus aromatus. Tuomet jį filtruojame ir išpilstome.

Gamdami „Crimson Cherry“ mes norėjome saldaus alaus, kuris išliktų ališkas ir turėtų malonų vyšnių prieskonį. Gamybos kelias nebuvo sudėtingas, o rezultatas – puikus.

LAMŲ SLĖNIS

73

– Šis alus gimė kaip tik pražydus vyšnioms!

– O taip... Iš pradžių planavome jį išleisti vyšnių derliaus metui, bet džiaugiamės, jog išpilstėme vyšnioms pražydus.

lėme „Švyturio“ Baltijos“ alų derinti su baltuoju ir juoduoju šokoladu. Šią naujovę žmonės sutiko įvairiai, tačiau nemažai ragautojų tikrai pradėjo skanauti alaus ir desertų derinius ir namuose.

Manau, visoms naujovės reikia lai– Idėja „Alus ir desertai“ Lietu- ko. Patikėkite, po kokių penkerių mevoje žengia pirmuosius žingsnius. tų matysime, kad desertais ir alumi Kaip tai sutinka alaus mėgėjai? mėgaujamasi vis dažniau.

– Lietuvoje žmonės linkę šiek tiek kritiškai vertinti naujoves, tačiau tikiu, – Ką savo darbe mėgstate labiaujog tai po truputį keičiasi. Mes jau siai? anksčiau esame išbandę alaus ir de– Pats smagiausias procesas – iešsertų, kurių receptus kūrė Donatas, kojimai. Ypatingai, kai išverdi bandoderinius. Štai prieš keletą metų pasiū- mąjį alų ir jauti, jog jam reikės vos

74

LAMŲ SLĖNIS

keletos korekcijų. Kai atlieku bandymą, įdomu jau nebebūna. (Šypsosi.)

– O ar tenka ragauti gaminant?

– Taip, mes alų ragaujame kiekvieną rytą! Aš visuomet sakau, kad mūsų darbo aplinkoje ir pyktis negalima, nes mielės jautriai reaguoja.

– Koks yra jūsų pats mėgstamiausias alaus ir deserto derinys?

– Aš esu aludarė, o visi aludariai mėgsta šviesų alų, nes jį pagaminti yra žymiai sunkiau. Tačiau „Švyturio“ Baltijos“ alų mielai derinu su šokoladu ar datulėmis.

LAMŲ SLĖNIS

75

– Donatai, dažnai dirbate su Džuljeta. Ką jums reiškia dirbti su geriausia Lietuvos aludare?

– Džuljeta yra mano mokytoja, tarsi pravėrusi duris į alaus pasaulį. Ji mane mokė atskirti skonius, suprasti, kas yra geras, o kas blogas alus. Tai žmogus, pradėjęs mokyti mane apie alų ir apie jį pasakoti. Jos įkvėptas tęsiau studijas Anglijoje ir tapau pirmuoju alaus someljė Lietuvoje.

užvirti želatinos. Atrodo, jog tai paprasta, tačiau visos subtilybės glūdi gamybos procesuose. Taip pat svarbu nepamiršti įpilti alaus ir gaminant karamelę, ne tik į taurę greta.

– O ką manote apie vyšnias virtuvėje?

– Vyšnios – puikios uogos! Vyšnios primena vaikystę. Aš pats vyšnias dažniau naudoju gamindamas desertus, tačiau, žinoma, jas galima naudoti ir – Šiandien gaminsite panna cotta plačiau. Ir saldesnės yra skanesnės! su vyšniomis, karamelizuotomis aluje. Ką būtina prisiminti gami– Kaip saldų, „Fruit beer“ stiliaus nant šį desertą? alų derinti su maistu?

– Šis desertas – lengvas, vasariškas, – Derinti tikrai nėra sudėtinga. gaivus ir paprastas. Svarbiausia – ne- Saldų alų galima derinti su desertais,

76

LAMŲ SLĖNIS

riebesnės kiaulienos, liesesnės kalakutienos patiekalais. Taip pat naudoti kaip padažą, pagardą. Alų „Crimson Cherry“ patarčiau naudoti ir marinavimui, pavyzdžiui, antienos filė palaikyti aluje nuo dviejų iki šešių valandų ar net visą parą. Alus suteikia sodrumo ir saldumo, tad kuo ilgiau marinuosis mėsa, tuo daugiau alaus skonių pasisavins.

Iš tiesų alaus derinimo ir panaudojimo receptuose spektras labai platus.

Prasidėjus kepsninių sezonui, keptą kalakutieną arba kiaulieną galima skanauti su „Crimson Cherry“. Kadangi šis alus yra šiek tiek salstelėjęs, turi daug vaisiškumo, mano manymu, jis tikrai puikiai tiks prie kepsnių.

– Kokie kiti nesudėtingi receptai tiktų prie tokio alaus?

– Puikiai tiktų šokoladinis pyragas su vyšniomis, avietėmis ar gervuogėmis. Gaminant šokoladinį desertą šį alų būtų galima panaudoti ir gamybos procese. Iš šio alaus galima pasigaminti actinę karamelę, kuriai reikėtų alaus, cukraus ir acto (galima ir tamsesnio, pavyzdžiui, balzamiko). Viską sumaišius šį užpilą gerai išgarinti ir naudoti kaip pagardą salotoms. Salotos gali būti ir su pelėsiniu sūriu, ir su antiena ar kepta vištiena. Galimybių išmėginti receptus su alumi vasarą tikrai daug.

– O pats skaniausias alaus ir deserto derinys jums yra...

– Pats skaniausias... Tokių desertų ir bandymų buvo labai daug. Prieš keletą metų „Vyno dienų“ metų vyko alaus ir desertų dienos, tad esu išragavęs aibę desertų. Turbūt galiu drąsiai sakyti, kad klasikiniai tradicinės „Švyturio“ kolekcijos alūs man labiausiai patiko su citrininio prancūziško tarto ir „Švyturio“ Kvietinio“ alaus bei šokoladinio pyrago ir karamelinio salyklo „Švyturio“ Baltijos“ deriniais.

LAMŲ SLĖNIS

77

78

LAMŲ SLĖNIS

PANNA COTTA SU VYŠNIOMIS, KARAMELIZUOTOMIS ALUJE

Reikės:

Procesas:

Panna cotta pagrindui: 200 ml grietinėlės; 200 ml pieno; žiupsnelio želatinos (6-8 g); 50 g rudojo cukraus; vanilės lazdelės.

Vyšnioms, karamelizuotoms aluje: „Švyturio“ Crimson Cherry“ alaus; vyšnių; rudojo cukraus.

Pieną sumaišome su grietinėle, beriame cukraus, dedame vanilės lazdelę (arba išimame tik vanilės minkštimą) ir kaitiname ant ugnies. Svarbu, kad masė neužvirtų. Tuomet išbrinkusią želatiną pilame į vidų ir ištirpiname, taip pat neužverdant. Gautą masę išpilstome į norimas formeles ir dedame į šaldytuvą, kol sustings. Į puodą pilame alaus bei rudojo cukraus ir kaitiname, kol bendroje masėje liks du trečdaliai alaus. Sudedame vyšnias ir dar kartą verdame. Pradėjus formuotis šiek tiek stambesniems burbuliukams, puodą nuimame nuo ugnies ir atšaldome. Atvėsus galima dėti ant paruoštos panna cotta ir papuošti vaflinėmis lazdelėmis, morengais, šviežiomis uogomis ar mėtomis.

LAMŲ SLĖNIS

79

80

LAMŲ SLĖNIS

AMŽINA VASARA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Atrodo, viskas aplink ją primena, kad lengvos romantikos pilna vasara pagaliau čia: nuošaliame Vilniaus senamiesčio kieme įsikūrusi kūrybos studija dideliais baltais langais ir nedrąsiai žiedus kraunančiomis gėlėmis mažyčiame balkonėlyje, lengvi it žiedlapiai aksesuarai, gaivia vasaros pastele kvepiančios romantiškos ant dailių pakabų sukabintos suknelės, net ji pati – nuolat kukli ir nuolat besišypsanti. „Aš – vasaros žmogus“, – sako dizaino studijos „Toma accessories“ įkūrėja TOMA JANKAUSKAITĖ.

– Toma, dažnai esi pristatoma kaip gražūs vaizdai, žydra jūra, kalnai, žyromantikė. O kaip yra iš tiesų? dinčios pievos, daug pavasarinių augalų, ak, kaip romantiška! Lengva ro– Taip ir yra! Esu mergaitiška, mantika juntama ne tik mano kūrymėgstu romantišką stilių, man patin- boje ar aprangoje, bet ir buityje. Man ka lengvi, moteriški dalykai. Nemėgs- patinka, išpuoselėta aplinka. Namai tu kieto, vyriško stiliaus. Labai mėgs- turi būti gražūs, švarūs, tvarkingi. Vitu keliauti. Prieš keletų dienų grįžau sada kreipiu dėmesį į smulkmenas. Jei iš Italijos. Su sužadėtiniu keliavome ruošiu kavą, mėgstu ją gerti iš dailaus po Italijos Rivjeros apylinkes, aplan- puodelio. Mano namai pilni gėlių. kėme Penkias Žemes (it. – Cinque Nemėgstu gyventi bet kaip. Dėl to Terre), Portofiną. Tokiose kelionėse tiek daug dėmesio skyriau ir savo stupasisemiu tiek daug geros energijos, dijai. Aš čia praleidžiu visą dieną, kar-

tais – net savaitgalius. Atėjusios draugės sako, kad čia labai jauku, kad čia gera būti, kad nesinori iš čia išeiti. O aš juk to ir siekiau! Prieš metus šiose patalpose likau viena, supratau, kad reikia jas suremontuoti, susitvarkyti viską taip, kaip noriu pati. Ši erdvė įkvepianti – aukštos lubos, erdvūs kambariai, dideli langai, jaukus balkonas. Kai tave supa graži aplinka, atsiranda noras kurti gražius dalykus.

Kelionės, graži kasdienybė – pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai, skatinantys

LAMŲ SLĖNIS

81

82

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

83

daryti, kurti, eiti. Tokia pat romantiška ir mano kūryba. Juk viskas ir prasidėjo nuo manęs – pradėjau kurti sau, kūrinius pastebėjo artimi žmonės, taip viskas išsivystė į verslą. Tačiau aš neatsiradau iš niekur. Labai sąmoningai ėjau link to, ką turiu dabar. Studijavau aprangos dizainą, dirbau dviejose tarptautinėse kompanijose, įgijau nemažai patirties masinės drabužių gamybos srityje. Nebuvo taip, kad vieną dieną sugalvojau būti dizainere ir pradėjau kurti.

– Viename filme esu girdėjusi, jog kiekvienas miestas turi savo žodį, pavyzdžiui, Niujorkui tinka žodis – „ambicijos“. Kaip manai, kas tinka Vilniui?

– Kai augau Tauragėje ar vėliau gyvenau Kaune, Vilniumi labai žavėjausi. Vaikščiodavau jo gatvėmis ir negalėdavau atsistebėti. Dabar prie Vilniaus pripratau. Vilnius man jaukus.

Turbūt tai ir būtų Vilniaus žodis – jis jaukus! Kitų Europos miestų senamiesčiai dideli. Man patinka, nes čia viskas šalia, yra daug nedidelių jaukių

84

LAMŲ SLĖNIS

kavinukių. Labai mėgstu kavą, turiu kelias mėgstamas vietas, kas rytą eidama į darbą ten užsuku kavos. Mane net pardavėjos pažįsta – be žodžių žino, kokios kavos norėsiu. Vilniuje viskas vyksta daug greičiau nei Kaune. Čia viskas arti – žurnalai, fotografai.

Vilniaus senamiestis skleidžia ypatingus virpesius. Visada svajojau čia gyventi, tačiau atrodė, kad ta svajonė niekada neišsipildys. Žinai, svajonės pildosi! Dabar ir gyvenu, ir dirbu vietoje, apie kurią daug metų galėjau tik svajoti. Skambės banaliai, bet reikia daug svajoti ir daug dirbti. Visi, kas mane pažįsta, žino, kad savo darbui skiriu daug laiko. Dėl to šiek tiek nukenčia mano sužadėtinis, bet aš džiaugiuosi, nes mudu mąstome panašiai.

Pasimatome tik vakarais, savaitgaliais arba per atostogas. Bet dabar toks etapas, kai abiems norisi padaryti kuo daugiau.

tų gyvena Vilniuje. Mudu susipažinome Kaune, viename bare. Pradėjome bendrauti, bet po kiek laiko pabodo nuolat važinėti. Bandžiau gyventi Kaune, važinėti į Vilnių, darbo reikalais nuolat skraidžiau į kitas šalis.

Tiek daug keliaujant organizmas išseko. Nusprendžiau mesti darbą ir persikelti į Vilnių. Buvo tikrai gaila, nes tuo metu dirbau svajonių darbą, buvau stilistė, dizainerė, nuolat keliaudavau į užsienį, lankydavausi mados, dizaino parodose. Tačiau atėjo metas, kai nusprendžiau, kad nesvarbu, kaip myliu savo darbą, Luką myliu dar labiau. Viską mečiau ir galvojau: nepražūsiu. Persikrausčiau į Vilnių, pradėjau ieškoti naujo darbo, tačiau nesėkmingai. Dar gyvendama Kaune laisvalaikiu kurdavau papuošalus. Mėgstu kaupti daiktus, tad namai buvo paversti sandėliu. Vilniuje susipažinau su viena drabužių dizainere, tapome geromis draugėmis. Abi – Į Vilnių persikėlei dėl meilės – dirbome namuose. Vieną dieną jai pasužadėtinio Luko, tiesa? siūliau kartu išsinuomoti studiją. Ke– Štai ir gyvenimo romantika! Lu- letą metų dirbome kartu, o dabar jau kas yra kaunietis, bet jau dešimt me- metus šioje studijoje dirbu viena.

LAMŲ SLĖNIS

85

86

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

87

88

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

89

– Kuo skiriasi darbas namuose ir studijoje?

– Dirbant namuose dingsta skirtis tarp darbo ir namų. Viskas susilieja į vieną ir man tai nepatiko. Nors atstumas nuo namų iki studijos nėra didelis, aš taip daug geriau jaučiuosi. Atėjusi čia lengvai susikaupiu darbui.

Dirbdama namie vis galvodavau, ką pagaminti valgyti, ką sutvarkyti. Šių dviejų erdvių atskyrimas buvo geriausias mano sprendimas. Iš pradžių in-

90

LAMŲ SLĖNIS

vestuoti į studiją atrodė baisoka, bet ryti taip, kad tau pačiam būtų gerai, tai pasiteisino. kad žinotum, jog diena nepraėjo veltui.

– Pažvelgus į tave atrodo, kad liūdesys – tau nepažįstamas jausmas.

– Bet kartais ta euforija išblėsta...

– Daugeliui taip atrodo. Liūdesys – Būna dienų, kai nuo visko paman tikrai pažįstamas. Kam nebūna vargsti. Aš ir verkiu, ir liūdžiu, būna, liūdnų akimirkų? Stengiuosi jas vy- kad nieko nenoriu. Bet stengiuosi ti šalin. Atsikeliu, pasižiūriu į vei- nepasiduoti tokiems jausmams, kidrodį ir sakau sau: „Toma, šiandien tiems jų neparodyti. Kartais tereikia bus puiki diena“. Svarbiausia dary- trumpam atsitraukti, kur nors išvati ką nors gera, o dar svarbiau da- žiuoti.

– Neseniai pristatei naują drabužių ir aksesuarų kolekciją. Kuo ji išskirtinė?

– Man nepatinka žodžių junginys „nauja kolekcija“, tai tarytum įpareigoja sukurti ką nors visiškai nauja. Ši kolekcija beveik niekuo nesiskiria nuo ankstesniųjų. Tai toks pat stilius, koks buvo nuo pat pradžių – ji lengva, gaivi, romantiška. Galbūt ši kolekcija puošnesnė, šviesesnė, kokybiškesnė.

– O kaip atrodo tavo darbo diena?

– Jau dvejus metus du kartus per savaitę sportuoju. Mėgstu anksti keltis, ypač vasarą. Vasarą mane aplanko kūrybingi nemigos paryčiai, kai pabundu labai anksti ir daugiau nebeužmiegu, į studiją ateinu šeštą ryto. Studijoje ramu, tylu, niekas nerašo, neskambina, galiu ramiai sutvarkyti darbus: rašau laiškus, suplanuoju dieną. Devintą jau būnu nudirbusi didžiausius dienos darbus, diena būna laisvesnė, lengves-

nė, tada ir kurti sekasi geriau. Kaip jau sakiau, labai mėgstu kavą, tad eidama į studiją būtinai stabteliu mėgstamoje kavinukėje. Važiuoju pas siuvėjas, perku, užsakinėju audinius, kuriu papuošalus, einame pietauti, po pietų susitikinėju su klientėmis. Vakare susitinkame su Luku, draugais, vakarieniaujame. Vasaros savaitgalius dažniausiai praleidžiame prie jūros. Pažadėjau sau, kad šią vasarą nei vieno savaitgalio nepraleisiu Vilniuje.

LAMŲ SLĖNIS

91

92

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

93

– Ir kur planuoji pabėgti?

– Manau, daugiausiai laiko praleisime prie jūros. Šią vasarą noriu išmokti valdyti jėgos aitvarą. Noriu išbandyti ekstremalų sportą, pravėdinti galvą.

– Tu – kūrybos žmogus, o „Toma accessories“ – tai ne tik kūryba, bet ir verslas. Kaip tau sekėsi perprasti verslo paslaptis? Kaip išmokai laviruoti tarp verslo ir kūrybos?

– Labai sunkiai. Aš esu meno žmogus, nuolat plaukioju, todėl tvarkyti verslo reikalus man sekasi sunkiai.

Daug padeda draugas. Kurdama dažnai nepaskaičiuoju, kiek kas kainuos, ar iš to įmanoma uždirbti. Lukas mane papurto, kad suvokčiau, jog versle svarbu skaičiuoti. Ir pati suprantu, kad

94

LAMŲ SLĖNIS

tai ne tik malonumas, tai mano dar- ir žiemas galėsime leisti šiltai. bas, iš kurio aš gaunu pajamų. Stengiuosi to išmokti (juokiasi).

– Dažnai kalbi jūsų dviejų vardu.

Gal užrašų knygelėje jau guli ir Tos – Atrodo, kad viskas aplink tave ypatingosios suknelės eskizas?

– tavo studija, kuriamos suknelės, – Sau vestuvinės suknelės tikrai nepapuošalai, net pati tu – labai vasa- pasisiūčiau. Bet taip, tiesa, turime toriška. Ar nesinori kartais pabėgti iš kių planų. Planavome susituokti šią Lietuvos ten, kur šilta ištisus metus? vasarą, bet planai pasikeitė, šventę nu– Lukui nuolat sakau, kad kada kėlėme kitiems metams. Mudu abu nors ateis diena, kai išvažiuosime gy- tokie – nusprendžiame nusipirkti keventi ten, kur šilta. Iš tiesų aš – vasa- lionę, o vestuves tenka atidėti... (Juoros žmogus. Kurti žiemai man sunku. kiasi.) Žiemą stengiuosi sugalvoti ką nors, kas praskaidrintų šaltas dienas. Nusi– O kaip atrodytų tobula suknelė, perku gražių šiltų drabužių, suplanuo- skirta tau pačiai? jame kelionę. Taip tą šaltąjį metą ir – Ji turėtų būti kitokia. Nenoriu išlaukiame. Bet Lietuva aš tikrai ne- tradicinės vestuvinės suknelės. Gal ji siskundžiu. Nebent jos oru... Vis gal- būtų trumpa, o gal pūstomis rankovoju, dar šiek tiek metų padirbėsime vėmis? Tiesiog kitokia.

LAMŲ SLĖNIS

95

PASIPASAKOJIMAI

ROMANAS SU SAVIMI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

96

LAMŲ SLĖNIS

„Kai knygos idėja gyvena galvoje atrodo, kad viskas bus paprasta: trūksta tik auksinio plunksnakočio, dailaus rašomojo stalo ir vaizdo į vandenyną. Vis dėlto atkarpa nuo pirmojo impulso iki apčiuopiamų knygos puslapių dažnai primena amerikietiškuosius kalnelius“, – sako žurnalistė LAVIJA ŠURNAITĖ, besklaidydama naujosios savo knygos apie tai, kaip užmegzti amžiną romaną su savimi, puslapius.

– Lavija, ką tik pasirodė naujoji tavo knyga „Maži įpročiai, dideli pokyčiai“. Apie ką ji?

– Ši knyga apie tai, kad mes patys galime valdyti savo kūno ir išvaizdos pokyčius. Šiuolaikinėje visuomenėje išvaizda yra labai svarbi, tačiau visų pirma ji svarbi ne dėl aplinkinių žmonių, o dėl savęs – kad įvyktų toji vidinė chemija tarp savęs pačios ir tavo atvaizdo veidrodyje. Mano knyga siūlo netapti savo išvaizdos puoselėjimo įkaitais. Kur kas svarbiau savo gyvenimo būdui pritaikyti daug nedidelių taisyklių, padėsiančių siekti pokyčių, daryti tai su malonumu, smalsumu, kūrybiškumu. Kariuomenės disciplina man svetima, man reikia tokios sistemos, kurioje aš galėčiau nardyti taip, kaip man patogu, o viskas, ką darau, teiktų džiaugsmą ir žadintų natūralų smalsumą: o kas toliau?! Kaip tai paveiks mano savijautą, kūną, išvaizdą? „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“ būtent apie tai.

– Žvelgiant iš šalies atrodo, kad rašyti knygą taip romantiška, o kaip yra iš tiesų?

– Romantiškiausia dalis – kai knyga gyvena tavo galvoje. Tada viskas atrodo taip lengva, paprasta ir saldu, kaip zefyriukas. Galvoje pilna minčių, rankoje sutartis su didžiausia leidykla Lietuvoje. Atrodo, trūksta tik auksinio plunksnakočio, dailaus rašomojo stalo ir vaizdo į vandenyną! Vis dėlto, kad knyga taptų kūnu, reikia gerokai padirbėti. Neturėjau galimybės atsidėti vien knygos rašymui, be to, rašydama knygą atimdavau dalį laiko iš savo šeimos. Taip romantikos lygis sumenko. Nepaisant to, rašydama neskubėjau. Kita knygos rašymo pusė – kur kas malonesnė. Tai laimė, kai žinai, kad gali parašyti, pasakyti kitiems, pasidalyti, atrasti, išmokti. O ir statusas „rašau knygą“ – saldus kaip nektaras! Užsidarydavau kitame kambaryje, o namiškiai žinodavo, kad da-

bar mama rašo knygą. Tai maloniai pakutendavo savimeilę. Nepasakysiu nieko nauja, tačiau tikrai manau, kad kūrybinis procesas visada balansuoja tarp kančios ir palaimos.

– Turbūt paimti į rankas pirmąją savo knygą – stebuklinga...

– Tas jausmas tikrai pasakiškas ir jaudinantis, tačiau ne tik dėl to, kad fiziškai ją laikai rankose, tačiau ir dėl žinojimo, jog ši knyga kažkam yra reikalinga. Dabar, kai knyga jau išleista, gaunu daug laiškų, atsiliepimų, padėkų. Tai mane šiek tiek glumina, tačiau ir labai džiugina, jautriai išgyvenu kiekvieną jų. Du romantiškiausi momentai: knygos idėjos gimimas, vizija ją parašyti ir galutinis etapas, kai laikai ją rankose. Vis dėlto atkarpa nuo pirmojo impulso iki apčiuopiamų knygos puslapių dažnai primena ne nuoseklią tąsą, o amerikietiškuosius kalnelius – tai ištisi įkvėpimo pakilimai ir nusileidimai, juodas darbas.

LAMŲ SLĖNIS

97

Judėjimas turi didelę galią ir puikiai kompensuoja nuodėmes prie stalo, kurių neketinu atsisakyti.

– Tai kokie gi yra tie maži įpročiai, galintys atvesti prie didelių pokyčių?

– Čia tas pats, kaip atsakyti, kuri jūsų kūdikio dalis – koja, ranka ar pilvas – gražesnė ir svarbesnė. Negaliu išskirti kelių konkrečių įpročių, nes jų pilni 260 puslapių! Juos galima vartoti ir dozuoti taip, kaip jums patinka. Aprašomi įpročiai apie valgymą, judėjimą, miegą, poilsį. Svarbiausia tai, kad ši knyga nėra apie fanatiškai sveiką gyvenimo būdą.

Ji – apie normalų gyvenimo būdą, kuriame būna ir reikia visko, o ypač mėsainių (juokiasi). Aš rašau apie tai, kaip laisvi, bet sąmoningi pasirinkimai gali mažinti svorį, gerinti fizinę savijautą, keisti požiūrį į save. Etiketės „sveikas gyvenimo būdas“ ar „sveikas maistas“ vis labiau kelia neigiamas asociacijas.

Labiau mėgstu juos vadinti „naudingais ir tikslingais patarimais“, kurie priklauso nuo to, kokie jūsų tikslai. Vis dėlto, jeigu reiktų išskirti vieną įprotį, tai būtų judėjimas. Jis turi didelę galią ir puikiai kompensuoja nuodėmes prie stalo, kurių neketinu atsisakyti.

lydovai?

– Stengiuosi kasdien nueiti bent 10 tūkst. žingsnių arba treniruotis elipsiniu treniruokliu. Geriu daug vandens ir planuoju maisto ritmą – ryte valgau, ką noriu, o po pie­tų įjungiu protą. Visada stengiuosi gerai išsimiegoti. Norėčiau, kad sporto mano gyvenime būtų kur kas daugiau. Kartais norisi net didesnio fizinio krūvio.

Tikiuosi, kad ateityje taip ir bus. Žvelgiu į save šiandien ir save prieš penkerius metus ir sunku patikėti – tada geriausias poilsis buvo sofa, o dabar – ilgas spartus pasivaikščiojimas. Žmonės tikrai gali keistis ir pamilti naują gyvenimo būdą. Ypač smagu, kai tai nutinka natūraliai, kai toks gyvenimo būdas priimtinas visiems šeimos nariams. Mūsų atveju taip ir atsitiko. Sporto rūšių yra labai daug, tad tikrai įmanoma surasti tokią, kuri taps jūsų mėgstamiausia.

Klaidinga galvoti, kad sportuoji tik tada, kai eini į sporto klubą. Dailinti kūno linijas ir deginti kalorijas galima ir kitaip – tereikia domėtis ir bandyti, surasti jums tinkamiausią būdą.

– Kurie iš knygoje aprašytų pata- Mano atradimai – spartūs ir ilgi parimų yra kasdieniai tavo pačios pa- sivaikščiojimai, treniruotė spoksant

98

LAMŲ SLĖNIS

filmus elipsiniu treniruokliu ir šokiai – kai tavęs niekas nemato ir skamba mėgstama muzika.

– Ar mėgsti gaminti?

– Gaminu, nes žinau, kad niekas kitas mūsų šeimoje to nepadarys. Todėl man patinka paprasti, daug laiko neatimantys, tačiau skanūs ir naudingi patiekalai. Nors gaminu retai, tačiau tai man puikiai pavyksta, nes imuosi tokių patiekalų, kuriuos išmanau ir jaučiu: mėgstu gaminti žuvies, daržovių, ryžių patiekalus. Nedraugauju su konditerija – tai sritis, kurios nemėgstu ir nejaučiu. Didžiąją dalį patiekalų gaminu pasitelkdama intuiciją, o konditerijoje su intuicija neprasmuksi – ten viskas turi būti tikslu, kaip laboratorijoje, ir tai kertasi su mano temperamentu. Pamenu, kažkada sugalvojau iškepti citrininį pyragą, nudžiuginti namiškius. Paskaičiau receptą, viskas buvo aišku. Produktus sudėjau pagal nuojautą, nematuodama, išmaišiau tešlą, pašoviau į orkaitę, ištraukiau, prapjoviau, bet mano citrininis pyragas priminė ne pyragą, o citrininį omletą, nes miltų buvo gerokai per mažai (juokiasi).

– Kaip suprantu, dietų nesilaikai...

– Man dietos – lyg kariuomenė.

Be to, tai neveiksminga. Pirma, po dietų svoris sugrįžta. Antra, aš jų tiesiog neištveriu ir dietos man padaro meškos paslaugą. Prieš keletą metų vasarą sugalvojau laikytis kelių dienų pomidorų dietos. Vidurvasaris – pomidorai dideli ir saldūs, galvojau, kad sunku nebus. Valgiau tuos pomidorus pirmą dieną visą rytą, o jau tos pačios dienos vidurdienį stoviu, o rankoje – plyta šokolado, nors saldumynų net nemėgstu! Jeigu būčiau valgiusi įpras-

tai, tokia mintis net nebūtų šovusi.

– Knygos įžangoje sakai, jog visą gyvenimą trunkantis ir sėkmingas romanas įmanomas tik su pačia savimi. Kaip atrodo taviškis?

– Audringas. Aš tikra drama queen.

Pasitelkiau Oscaro Wilde’o citatą, kuri man pasirodė labai teisinga: „Jei norite, kad meilės romanas truktų visą gyvenimą, užmegzkite jį su pačiu savimi“. Moterims tai ypač tinka – juk tokio meilės romano žūtbūt reikia kiekvienai iš mūsų. Tačiau šis romanas

turi įvykti natūraliai, įsimylėjimas neturėtų būti paremtas savigaila ar prisivertimu mylėti save tokią, kokia esi.

Ne! Daug svarbiau – mylėti save tokią, kokią nori mylėti. Jei prieš tai reikia pasikeisti – keiskitės. Tik jūsų nuomonė čia svarbi.

– Lavija, kaip manai, ką žmogui suteikia meilė sau?

– Meilė sau yra sveiko žmogaus dalis, teigiamas požiūris į save, variklis gyventi visavertį gyvenimą. Laimingas tu – dar laimingesni esantys šalia tavęs.

LAMŲ SLĖNIS

99

Komentaras

PATIRTYS SVARBIAU NEI ŠVARIOS SIENOS Nuotraukos: Neringa Rekašiūtė ir Artūras Morozovas

MILDA LOMSARGIENĖ

Kauniečiai SIGITA ir DONATAS nekantriai laukia, kol jų dukrytė Gilė paims į rankas pieštuką ir baltas namų sienas pavers vaikišku meno kūriniu. Jie įsitikinę, kad namai ir daiktai turi gyventi ir keistis kartu su savo šeimininkais. O natūraliai atsiradę netobulumai turėtų ne erzinti, bet įkūnyti įsimintinas patirtis.

Draudimo bendrovės „If“ komunikacijos vadovė Kodėl mes, būdami draudimo bendrovė, kalbame namų istorijų tema? Namai – tai ne vien būstas, bet ir istorijos, patyrimai, nuotaikos. Mes rūpinamės, kad ištikus nelaimei taip stipriai neskaudėtų ir namai vėl būtų namai. Dalydamiesi nuotraukomis kartu su nuotraukų herojais bei fotografais Neringa Rekašiūte ir Artūru Morozovu ieškojome atsakymo į klausimą, kas būstą paverčia tikrais namais.

Daugiau projekto „Namų istorijos“ nuotraukų rasite bendrovės „If“ „Instagram“ paskyroje @if_draudimas ir „Facebook” paskyroje @Ifdraudimas #ifdraudimas #namuistorijos

100

LAMŲ SLĖNIS

– Savo namų interjerą kūrėte patys. Kokie buvo svarbiausi jūsų norai ir tikslai?

– Kadangi mūsų butas yra tikrai mažas, pagrindinis tikslas ir noras buvo justi kuo daugiau erdvės ir šviesos. Baltos sienos yra sąmoningas pasirinkimas, siekiant, kad pagrindiniais buto akcentais taptų žmonės ir jų buitis, o ne baldai ar interjero detalės. Kiti buto akcentai neabejotinai yra mūsų lempa bei medžio kompozicija ant sienos.

LAMŲ SLĖNIS

101

– Papasakokite daugiau apie šį meno kūrinį.

– Šis kūrinys yra tarsi mano tėčio, kuris mirė prieš trejus metus, dovana.

Ilgai galvojau, kam skirti jo dovanotus pinigus – viskas atrodė taip laikina. Šį meno kūrinį, pavadintą „Broma“, specialiai mūsų namams pagamino mūsų bičiulis menininkas Dominykas Gutauskas. Kodėl „Broma“?

Nes mes gyvename virš arkos.

– Na, o neįprastas šviestuvas? Iš kur jis atkeliavo į jūsų namus?

– Mums visada darė įspūdį industrinių objektų estetika. Tiesmuka ir konkreti formos bei funkcijos dermė. Šis šviestuvas yra skirtas naftos platformoms jūroje apšviesti. Jo dizainas nesistengia įtikti laikotarpiui ar stiliui – jis tiesiog toks yra, nes toks turi būti. Šviestuvą gavome atsitiktinai, tačiau jį išvydus nebeliko jokių dvejonių dėl buto apšvietimo.

– Jūsų namų interjeras šviesus ir asketiškas. Ar nebaisu, kad kiek ūgtelėjusi Gilė norės paišyti ant baltų sienų?

– Atvirai pasakius, nekantriai laukiame, kol Gilė paims į rankas pieštuką. Tikrai nedrausime jai piešti ant sienų, nes, mūsų manymu, kiekvienas būstas turi gyventi savo istoriją kartu su jo šeimininkais. Patirtis yra svarbiau nei švarios sienos. Tik atsikrausčius į šį butą, grindyse netyčia išmušėme duobę. Kai Gilė pradėjo ropinėti, ta duobė jai tapo įdomiausiu namų akcentu.

102

LAMŲ SLĖNIS

Daugiau projekto „Namų istorijos“ nuotraukų rasite bendrovės „If“ „Instagram“ paskyroje @if_draudimas ir „Facebook” paskyroje @Ifdraudimas #ifdraudimas #namuistorijos

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

JUK NENUTIKO NIEKO YPATINGA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Žiemą būdavo dienų, kai ji neišlįsdavo iš lovos, o jis nešdavo jai karštą arbatą pirštinėtomis rankomis. Medinė troba traškėdavo nuo šalčio, sniego tuneliuose slampinėdavo laukiniai žvėrys ir tamsiame lange negalėdavai matyti nieko kito – tik savo paties atvaizdą. Tačiau jie patys norėjo tokio iššūkio, kurį dabar, sėdėdami po žiedlapių sniegu, menininkė, papuošalų kūrėja BEATRIČĖ VANAGAITĖ ir buvęs didelės reklamos agentūros „VRS“ įkūrėjas, šiandien laisvas mąstytojas ir kaimietis DŽIUGAS JUODKAZIS juokaudami gali prisiminti. Kažkur tarp žydinčių pievų, laukų, klonių ir pušynų, tarp kaimelių tarsi iš kino, šalia dulkėto vieškelio, kokių, rodos, jau ir nebūna čia, Lietuvoje.

Pirmoji mūsų automobilį pamato baltoji Pastorė Westwood. Ji nežino, ką reiškia gyventi mieste. Beatričė ir Džiugas sargę nusipirko persikraustę į sodybą. Tegu atlieka savo pareigas – praneša apie netikėtai pasirodžiusius svečius. Taksė Virvė amsėti nemato reikalo. Ir šiaip, ji geriau pagulės įsiknisusi pataluose, nei purvinsis kojas kieme. Panelė miestietė...

Ilgu medvilniniu sijonu šluodama žemę, Beatričė apžiūrinėja savo sugrubusias rankas. „Šiek tiek paravėjau...“ – šypteli ir kviečia vidun į senutėlę trobą. Priemenė ją skiria į du galus. Vienas, šeimininkų jau aptvarkytas, švyti balta spalva. Virtuvė – dar ne svečių akims, per vasarą čia daug

kas pasikeis. „Tikiuosi, ši žiema bus kitokia. Šiltesnė. Ir gal man netgi pavyks atsidėti kūrybai“, – svajoja.

Prieš dvejus metus Beatričei ir jos bičiulei grafikei Ernestai Valai kilo mintis sukurti papuošalų kolekciją. Jokiomis rožytėmis, nėriniais ir garbanomis jie nekvepėjo. Vizualūs „Vertigo“ simboliai greičiau priminė fantastinius filmus, o ypatingos šiuolaikinio dizaino formos tiko ir vyrams, ir moterims. 2015 metais jų duetą „Sunday Dancers“ pastebėjo Italijos mados guru Cristina Morozzi. „Vertigo“ kolekcija buvo įtraukta į prestižinę knygą „Terrific Fashion“, joje italė surinko labiausiai stebinančius, neįprastus mados dizaino kūrinius. Lietuvės kūrėjos

joje atsidūrė šalia Alexanderio McQueeno, Garetho Pugh, mados namų „Moschino“, „Givenchy“.

Jei tik būtų gyvas, nežinia, ką šiandien pasakytų Alexanderis McQueenas, pamatęs neatsiplaunančias Beatričės panages. Tikriausiai gerai išbartų, kad nebaigti jos papuošalai vis dar sukrauti į popierines dėžes, o pirštai rauna piktžoles iš daržų mieliau, nei dėlioja įmantrias dizaino formas. „Bet dabar toks laikas, – nepasiduoda Beatričė. – Aš kuriu namus, o ne papuošalus. Bus laikas, ateis ir jiems eilė. Ne po metų, gal po dvejų, o gal po dvidešimties. Ir Džiugas taip sako: nurimk, jei jauti, kad neatėjo tavo laikas, padarysi viską tuomet, kai jis ateis“.

LAMŲ SLĖNIS

105

– Beatriče, esi baigusi meno istoriją, vėliau ISM studijavai ekonomiką, dirbi rinkodaros srityje.

Kodėl, kaip ir kam tavo gyvenime atsirado papuošalai?

Beatričė: Klaikiai nemėgstu puoštis. Dekoras, puošyba... Nepatinka man šie terminai, juk svarbu, kad kiekvienas daiktas turėtų ne tik paviršių, bet ir gylį, prasmę, neštų žinią. Svarsčiau, kaip susieti menotyros, istorijos žinias, kaip komunikuoti simbolius.

Bičiulė grafikė Ernesta Vala šiems „tvariniams“ sukūrė formas. Per metus drauge sukūrėme 15 papuošalų kolekciją, dar pusmetį užtruko juos pagaminti. Kai kolekciją išleidome, atėjo garbė ir šlovė – Lietuvoje laimėjome Geriausio dizaino prizą, sulaukėme kvietimų į Niujorko, Paryžiaus galerijas, taip pat pristatyti papuošalus ant podiumų. Suprantu, kad kiekviena išvyka – investicija, kuri nežinia kada atsipirks, todėl nusprendėme kol kas niekur nevažiuoti. Kas žino, gal kada būsiu septyniasdešimtmetė papuošalų kūrėja, garsėjanti avangardiniais sprendimais. Labai viliuosi, kita žiema manęs gal nebešaldys ir vėl galėsiu kūrybinti. Praėjusį rudenį draskiausi ir plėšiausi, negalėdama įgyvendinti savo sumanymų, šiais metais jaučiuosi ramesnė – gyvenimas viską sudėlios taip, kaip reikia. Dabar mes kuriame savo namus.

106

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

Koks skirtumas – iš Vilniaus komunikuoji su Paryžiumi ar iš vienkiemio.

Niekam iš tiesų nė neįdomu, kur tavo namai, įdomu tik tai, ką darai.

– Namus vienkiemyje? Juk jūs abu su Džiugu – miestiečiai, gyvenę senamiestyje...

Beatričė: Anie namai ir liko Vilniuje. Vienkiemis turėjo būti mūsų vasarvietė. Artėjant pavasariui Džiugas vis dažniau pradėjo kalbėti, kad norėtų spodybos, kur galėtume pabūti dviese. „Būk geras, tik išrink man gražų kelią iki jos iš Vilniaus“, – sakiau.

Vieną dieną jis mane išvežė, apžiūrėjome tris namus, šis buvo vienas iš jų.

Džiugas sako: „Čia“. Senieji šeimininkai per savaitę mums atidavė raktus, prabuvome visą vasarą, o jos pabaigoje pradėjome kalbėti, kodėl čia visam neapsigyvenus. Aplinkui radome daug artimų sielų, įdomiausių kūrybos žmonių kloaką. Netgi vietos gyventojai – fantastiškos šviesos žmonės.

Džiugas: Namas buvo tinkamas iškart gyventi, o tokį dabar kaime sunku rasti. Pirmąją savaitę suremontavome vieną galą, o tada supratome, kad į Vilnių nė nebenorime. Atoki vieta, nors iki miestelio – tik dešimt kilometrų. Ir prižiūrėta, jautėme, kokia svarbi ji žmonėms, kurie mums pardavė savo vaikystės namus.

Beatričė: Net senelių nuotraukas paliko. Kad žinotume, kas ir kada statė šį namą.

Džiugas: Senieji namo šeimininkai ir dabar kartais atvažiuoja, pasėdi, pasikalbame visi kartu. Jauti, kad ilgisi...

Beatričė: Šeimos dvasia dar gyva.

Mums tai buvo tarsi paskatinimas na-

mą pirkti būtent iš jų – malonūs, geri žmonės.

– Kokia buvo jūsų šeimos ir bičiulių reakcija, kai išgirdo, kad paliekate Vilnių, kraustotės gyventi į vienkiemį?

Džiugas: Tėvai apsidžiaugė, netgi pasidalijo savo kaimo prisiminimais.

Ir kai kurie draugai sakė: teisingai padarėte, šaunuoliai! Aš ir nesureikšminu visai – iki Vilniaus vos valanda kelio. Na, gal kuro daugiau, gal automobilio vieno nebeužtenka, bet jei ką – ir traukinio stotelė už keturių kilometrų.

Beatričė: Bet mes patenkinti. Ir jei nebūtume čia laimingi, tai juk būtume sprukę atgal į miestą. Geras jausmas, įdomu, smagu, miela, visiškai nauja viskas. Ir vieni visą žiemą. Pravažiavo žmogus, mes prie langų – iš kur, kas toks, kur eina? Ten toliau, už kaimynų, prasideda nežmoniškai gražūs pušynai, žiemą buvau visiškai apkerėta gamtos grožio.

Džiugas: Tik tamsu nuo keturių...

Ir biotualetą iš malkinės į namus parsinešėme. Maudytis vandens prisišildydavome.

Beatričė: Džiugas apšvietė kiemą.

Sakė, negaliu žiūrėti per langą ir matyti jame tik savo veidą.

Džiugas: Gamtos ritmas greitai pagauna, iš pradžių dar mėgini priešintis, negi eisi devintą miegoti?! O paskui įpranti: kai sutemsta, eini miegoti, kai pradeda švisti – keliesi.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

– Sakykit, ką tik norit, tokie pasikeitimai sujaukia mintis. Ką vienkiemyje sužinojote apie save, apie jus abu?

Džiugas: Man atrodo, kad nieko ypatingo nenutiko.

Beatričė: O aš likau sužavėta Džiugu.

Jis – toks darbštus! Vis ėjo ir ėjo, ir ėjo...

Džiugas: Ne iš darbštumo ėjau, labiau iš neturėjimo, ką veikti.

Beatričė: Ir vakare mums dar kino filmą surasdavo...

Džiugas: Vasarą juk pamirštame, kad toks daiktas išvis egzistuoja.

Beatričė: Su pasauliu mus jungia internetas. Kai jis yra, netgi visiškai atokioje vietoje jautiesi pasaulio piliečiu. Koks skirtumas – iš Vilniaus komunikuoji su Paryžiumi ar iš vienkiemio. Niekam iš tiesų nė neįdomu, kur tavo namai, įdomu tik tai, ką darai.

– Ar pabėgimas į miškus reiškia, jog pavargote nuo žmonių?

Džiugas: Mes tiesiog persikėlėme. Žmonės juk kraustosi iš vienos vietos į kitą, iš vienos šalies į kitą.

Beatričė: Jokio pabėgimo nėra. Čia gyvendama dažnai galvoju, kad jauni žmonės, užuot emigravę iš Lietuvos, galėtų pamėginti naują gyvenimą atokioje vietoje. Žemė laukia rankų, jei tik ją myli, atsiveria didžiulės verslo perspektyvos – augink avis, daržoves, javus.

Džiugas: Nėra taip paprasta, Be-

atriče. Tokiame versle atsiranda visokių rizikų...

Beatričė: Tačiau kiek esama žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą ir plaunančių indus Anglijoje. Tai gal jie geriau čia gyventų oriai?

Džiugas: Nuostabu, tačiau Švenčionėliuose netrūksta jaunų, verslių žmonių, optimistiškai mąstančių. Ir žmonių nuoširdumas čia stebina.

Mieste žmonės vieni kitiems yra tiesiog neįdomūs. Gyvename beprotiškos informacijos pasaulyje: aš skaičiau... Na, aš irgi skaičiau – štai pokalbis ir baigtas. Kaime atsivežei rąstų, štai, aktualija – po kiek, kaip parsivežei? Nuoširdžiai domisi, ne iš reikalo klausia. Nuvažiuojame pas kaimynus pieno, kiaušinių, neišleidžia, nori pasikalbėti. Mieste pamiršome, kad žinios gali būti perneštos iš lūpų į lūpas. Ar pas tave buvo vilkai? Taip, taip, Pranas juos irgi matė, o aš girdėjau, kaip staugė... Dzin jiems, ką išrinks amerikiečiai prezidentu – Obamą ar Clinton. Kur kas svarbiau, ar vilkai buvo. Ar lijo vakar? Žavi tas absoliutus paprastumas, gyvenimo būdo, patirties ir receptūrų perdavimas iš lūpų į lūpas.

gali bet kurioje pasaulio vietoje dirbti...

Džiugas: Agentūrą seniai pardaviau, jau dešimt metų bus.

– Ir ką dabar veiki?

Džiugas: Nieko. Skaitau. Dirbu.

Malkas skaldau. Iki lapkričio maudžiausi tvenkinyje, nes vonios neturime. Saulėgrąžas, va, auginu... Niekas kaime turtingai negyvena, aš – irgi. Tiesiog čia atsiranda daugybė dalykų, kurie tau pasirodo nereikalingi, sumažėja išlaidos. Anksčiau dirbdavau visą mėnesį, kad užsidirbčiau šildymui, kaime irgi ne kitaip – perku mišką, rąstus atveža, aš juos pjaunu, sukapoju. Tik darau tai – kada noriu. Noriu – dieną, noriu – naktį. Rezultatas, kai pagalvoji, juk tas pats. Mažiau dirbsiu, bus žiemą šalčiau.

Beatričė: Mes abu su Džiugu vaikus užauginome, subrandinome, išleidome. Džiugas jau senelis, turi tris anūkes, mano Teodorui tuojau bus 23-eji.

Kažin ar ryžčiausi čia kraustytis su mažais vaikais...

Džiugas: Kaime turime nemokamą sporto salę, kasdien po tris, keturias valandas sportuojam. Ir ne viena rau– Jums lengva kalbėti ir lengva menų grupė dirba, o visos. Reikia ir viską metus išvykti – vienas rekla- malkų prisinešti, ir vandens, tai miesmos agentūrą pardavęs, kitas darbus te – čikšt, brakšt, iš mašinos į namus.

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

Beatričė: Vilniuje nuo darbo ir streso buvo stipriai pablogėjusi sveikata, turėjau tikrai rimtų bėdų su stuburu, ligoninė, savaitė neįgaliųjų vežimėlyje. Prieš trejus metus Džiugas ištraukė iš darbų. Baik juokus, sakė, nenoriu tavęs vežioti vežimėlyje, kad ir labai turtingos. Stuburo bėdos greitai neatsistato, tačiau dabar situacija pagerėjusi, nebejaučiu skausmo, o ir pati fiziškai sustiprėjau.

Džiugas: Čia negali sirgti, mieste nueisi pas gydytoją, išrašys biuletenį, vienkiemyje tau jo niekas neduos. Ir vandens niekas neatneš, ir malkų.

Beatričė: Nieko mums čia netrūksta, nieko nestokojame, trinamės 24 valandas per parą vienas šalia kito ir visada įdomu, randame apie ką pasikalbėti.

– O jei užknisate vienas kitą?

Džiugas: Tada aš einu malkų kapoti, o Beatričė - į miškus.

Beatričė: Kai nori sielos ramybės, kokybiško santykio, tikrai verta pamąstyti apie kaimą.

– Kūrybiškoms sieloms reikia tylos?

Džiugas: Ramybės reikia ne vien kūrybos žmonėms. Kadangi maksimose ramybės neparduoda, tenka jos ieškoti patiems.

Beatričė: Man svarbu ir prasminga

šiuose plotuose sukurti gražių dalykų.

Kažką mielo, jaukaus. Turiu viziją, kaip čia viskas atrodys po penkerių metų. Smagu, kai po savaitgalio bičiuliai sako: kaip gerai pailsėjau, kaip pabuvau! Atsigauni, kai gali pradžiuginti kitą. Ir pokalbiai kaime – ilgesni, gilesni, išsamesni. Niekas nesimaivo: oi, kaip gražiai atrodai!

– Ir dabar, po obelimi, atrodo, kad laikas lėčiau bėga, lyg būtų stabtelėjęs...

Džiugas: Atvažiuoja kaimynas su traktoriumi šienauti, atsisėda ir gali keturias valandas sėdėti. Arba pasakys – būsiu šią savaitę, atvažiuos po mėnesio.

Nieko tokio... Skambina: atvešim litrą medaus. Atveža kibirą. Arba pilną krepšį aviečių. Užkalbini kaimynę, pusvalandį pasikalbi, vakare gauni morkų ar svogūnų. Lyg padėką už dėmesį. Ir daugybė tokių užburiančių dalykų... O žiemą laikas išvis sustoja. Nelabai žiūrim į laikrodį, argi tai ką pakeis? Laikas čia kitoks.

Beatričė: Ramus. Jauti harmoniją, dvasinę ramybę.

Džiugas: Nes niekas tau neužkrauna nereikalingų, nereikšmingų dalykų. Čia nebūna savaitgalių, mes gyvename nuo vienos kelionės į Vilnių iki kitos.

Beatričė: Kartą per savaitę nuvažiuojame, apibėgu savo reikalus, susitinku su užsakovais – vis dar turiu rinkodaros projektų, kuriuos įgyvendinu. Žiemą, kai turėjome vieną au-

tomobilį, Džiugas mane nuveždavo iki Švenčionėlių geležinkelio stoties, aš sėsdavau į traukinį. Valanda – ir Vilniuje. Apeinu senamiestį, o kitą dieną – jau namo.

– Judu su Džiugu kartu penkeri metai. Ar brandžiame amžiuje meilė yra kitokia?

Beatričė: Pagaliau, vidury gyvenimo, man pasisekė sutikti žmogų, su kuriuo tikrai noriu likti iki pat savo dienų galo. Esu veikli, racionali moteris, taip jau nutikdavo, kad mano širdžiai vis kažko trūkdavo. Guosdavausi draugėms: matyt, esu vyras, man nelemta pasijusti moterimi. Staiga atsiranda keistas vyriškis, šalia kurio pajuntu tai, apie ką svajojau. Su Džiugu jaučiuosi nebe vyru, malonu su juo tylėti, gerbiu jo nuomonę, įžvalgas, tiesiog įdomu.

Penkeri metai – kaip diena prabėgo...

Ateities negali suplanuoti, juk nežinai, kas nutiks po metų. Užtat ir neplanuojame... Be abejo, santykius ne tokius įtemptus daro ir amžius – jaunatviškas maksimalizmas dingsta, nebereikia kovoti dėl pripažinimo, įrodinėti, koks esi ir ką gali, atsiranda daugiau vietos, pasidaro ramiau.

Džiugas: Kiekvienas iš mūsų turi nuosavą šleifą, įsisenėjusių įpročių.

Privalai su tuo susitaikyti, nes kito žmogaus nebegali ir nebeturi teisės keisti.

LAMŲ SLĖNIS

121

Akimirku dievai

#kūrybinga #romantika

122

LAMŲ SLĖNIS

Viktorija Aprimaitė Kūrybininkė Vilnius, Lietuva Instagram: @kvepialietus Facebook.com/viktorija.aprimaite

LAMŲ SLĖNIS

123

Akimirku dievai

#kūrybinga #romantika

124

LAMŲ SLĖNIS

Jurga Krisikaitytė Kūrybininkė, lino raižinių iliustratorė Kaunas, Lietuva Instagram: @jrgakprints

LAMŲ SLĖNIS

125

Akimirku dievai

#kūrybinga #romantika

126

LAMŲ SLĖNIS

Amanda Rodriguez Stilistė Stokholmas, Švedija Instagram: @stylistamarodriguez

LAMŲ SLĖNIS

127

NAUJI VĖJAI

NIEKAS NEBUS GERESNE TAVO VERSIJA Tekstas: Inga Norke Nekonformistinio kultūros žurnalo „Pravda“ vykdomoji redaktorė (4 m.)

Kito nepaperkamo kultūros žurnalo „370“ įkūrėja ir redaktorė (1 m.)

Vilniaus kultūrinę sceną išjudinusio menų fabriko „Loftas“ komunikacijos vadovė (4 m.)

Kūrybos konferencijos „What‘s Next?“ bendraautorė (dabar) Laisvai samdoma komunikacijos specialistė (dabar)

Rašydama šiam numeriui supratau, kad nuo šiol visų savo pašnekovų norėčiau paklausti: „Ar esi toks pat žmogus „online“ ir „offline“?

Labai tikiuosi, kad esu įdomesnė realiame gyvenime. Juokauju, ir iš tiesų tikiuosi, kad būnu tokia pat ir internete, ir išjungusi visus įrenginius, kuriems reikia kroviklio.

Skirtumas tik tas, kad nematau prasmės internete dalytis uodų nuvalgytų kojų nuotraukomis, blogos plaukų dienos akimirkomis ar vaizdo įrašu, kuriame suraukusi kaktą baru savo nuostabų šunį. Aš nenoriu likti tose akimirkose. Todėl renkuosi dalytis akimirkomis, kai man gera, ir tuo, ką pati noriu prisiminti.

Tiesa, jomis dalijuosi taip pat saikingai, tačiau tai yra asmeninis pasirinkimas. Kai kurie mano draugai

128

LAMŲ SLĖNIS

renkasi būti atviresni, bet žinau, kad už interneto ribų jie yra tokie pat atlapaširdžiai ir nuostabūs, kaip ir internete. Žinau, kad jie kartais išgyvena krizes, mėlynes, ašarų pakalnes.

Ir jie, kaip ir aš ar tu, kai esame labiausiai pažeidžiami, renkamės tas akimirkas atskleisti tik artimiausiems žmonėms.

Vis dėlto ne visi taip mąsto ir perdėtas atvirumas internete jau tapo kasdienybe. Kartais sukdama feisbuko „juostelę“ ir džiaugiuosi už kitus, ir paliūdžiu su pažįstamais, o neretai net nepažįstamais žmonėmis, ir būnu šokiruota, ir jaučiu svetimą gėdą, ir įsiskaudinu, ir užjaučiu.

Aš nesidaliju savo klykiančios iš skausmo vaizdo įrašu (kaip Lietuvos mergina iš pasakos), bet tai nereiškia, kad man niekada neskauda. Ar aš nebe atvira kitiems?

Ar tai reiškia, kad būdami ribotai atviri pasauliui tapome melagiais, demonstruojančiais tik savo sėkmingą gyvenimo fasadą? Reputacija – labai įdomi tema. Pažįstu kelis startuolius, kurie už pinigus gali sukurti tavo internetinę reputaciją, ji netgi nėra melas, tik intelektualiai pafotošopintas tu.

JJJ „Ką parašyti prie nuotraukos?“ – neretai klausia draugai, kai norisi greitai pasidalyti įspūdingu gyvenimu su kitais, bet trūksta žodžių (tokiais atvejais, beje, man puikiai tarnauja „Instagram“).

Tarsi „selebritis“ dabar gali būti kiekvienas – kelti nuotraukas iš atostogų laive ar renginio, kuriame jaučiasi svarbus ir gražus. Taip pat gali dalytis straipsnių nuorodomis ir temomis, kurios jį domina, taip kurdamas savo intelektinį amplua.

Skirtumas tik toks, kad savo atvirumą, priešingai nei žvaigždės, mes vis dar galime valdyti. Patys sau esame žiniasklaidos priemonės generaliniai direktoriai ir savo pačių paparacai.

Taip, mes patys reguliuojame savo internetinę reputaciją.

Pastebėjai, kad už interneto ribų apie žmones ieškome informacijos vis rečiau ir rečiau. Skaitmeninis identitetas tampa, tiksliau, jau tapo, pirminiu šaltiniu, kai norime sužinoti kiek daugiau apie konkretų žmogų. Ir visiškai nebūtinai apie žinomą asmenį.

Išties pastebėjau, kad jei socialinėse medijose apie asmenybę yra itin mažai informacijos (vos kelios nuotraukos ar keli, o gal išvis nei vieno

įrašo) – man jis atrodo įtartinas. Arba vis dažniau pagaunu save, kad jei su žmogumi gyvai bendrauju rečiau, jo veidą sieju su jo profilio nuotrauka „Facebook“.

Sakysite, čia aš turiu problemų?

Ieškodami darbuotojų darbdaviai bene visada kandidatų pavardes suveda į „Google“ paiešką. Susipažinai su žmogumi ir susidomėjai juo asmeniškai – greičiausiai dar tą pačią valandą pagal savo patinka-nepatinka algoritmą „įvertinsi“ jo profilį socialinėse medijose.

Senųjų interneto tradicijų, kai internetinis identitetas nebuvo tiesiogiai siejamas su žmogumi „offline“, nebeliko. Tai, be abejonės, jau dabar turi radikalaus poveikio visų mūsų atvirumui ir neatvirumui ekrane.

Esame internetinės reputacijos pionieriai ir turbūt, kol atidėliodamas kitus darbus skaitai šias mintis, kažkas tiria ir skanuoja mūsų smegenis, kuria žemėlapius ir grafikus apie tai, kaip mes ir mūsų asmenybė kuriasi dviejose plotmėse – „online“ ir „offline“.

Atviri ir uždari. Suredaguoti ir tikri.

Vis dėlto aš nesugalvočiau geresnės versijos už tave patį – pirmiausia svarbu išlikti atviram sau.

LAMŲ SLĖNIS

129

Iki pasimatymo r ugpjūtį!

www.lamuslenis.lt

130

LAMŲ SLĖNIS