Psichologinis romanas
Iš anglų kalbos vertė INGA ČEPULIENĖ
Vilnius, 2025
PIRMAS
Na va, Jūreivėli. Štai mudu, tu ir aš, vėlei vienas kito glėbyje. Žemė po mumis sukasi ir viskas yra gerai – bent kol kas. Tu dar nesupranti, kad tai, kas mus sieja, yra laikina. Bet aš suprantu. Užsimerkiu ir suprantu.
Jau po vidurnakčio. Namuose nemiegu tik aš viena. Tu keli man tiek vargo, bet tik pasižiūrėk į save, tik pažiūrėk. Saldainiukas, sykį tarstelėjo praeivė, ir aš priglaudžiau tave artėliau. Nuolat kartoju, kaip tave myliu, bet to negana. Myliu tave, taip? Myliu tave, gerai? Myliu tave, ar girdi? Ar supranti? Visą mudviem likusį laiką ūšiu tau apie tai ausis, bet taip iki galo ir nepasijusiu įtikinusi. Kas man yra?
Veidu spaudžiuosi tau į plaukus, glaudžiu lūpas prie sprando, kad lengviau tave sugerčiau, ir ima rodytis, jog vagiu. Iš ko – dar nežinau. Ji pasirodys tinkamu metu, o gal netinkamu, o gal ten iš viso bus jis. Jie bus tau per prasti, bet aš tik nervingai šypsosiuosi ir laikysiu liežuvį už dantų. Stengiuosi tam pasiruošti. Čia aš šitaip tam ruošiuosi.
Ar tu žinai, ką dėl tavęs padaryčiau? Tikiuosi, kad ne. Verčiau klausti, ko nepadaryčiau. Aplink mus skrieja visata, o aš globiu miegantį tavo kūnelį, pasirengusi liudyti dausoms, kad dėl tavęs užmuščiau – užmuščiau kitus, užsimuščiau pati. Prireikus užmuščiau net savo vyrą. Prisiekiu, visos mano padėtyje atsidūrusios moterys
jaučiasi taip pat. Mes visos zujam aplink, stumdom parduotuvių vežimėlius ar panašiai ir dedamės, kad šitokio stiprumo meilė yra visiškai normali, netgi kasdieniška. Kad puikiai išmanom, kaip su ja elgtis. Bet aš ne.
Aš tau per sena. Dabar tai suprantu. Dabar, kai pagaliau atėjo laikas suaugti. Maniausi esanti jauna, bet tada į mano gyvenimą įgarmėjai tu, ir tiek žinių. Vos išlaikau tempą. Stengiuosi, tikrai, bet man sunku. Sutemus nebevalioju susigrumti su senu savo priešu – laiptais. Sliūkinu prie jų, bandau sukaupti valią. Bet vis vien kiekvieną vakarą, kad ir kokia išsekusi būčiau, žvelgiu į miegantį tavo veidą. Taip, taip, žinau: mudu nuo ryto iki vakaro vienas ant kito šaukiam, bet vos tau užmigus mano meilė išsilieja iš krantų. Kuždu ją snaudžiančiam tavo kūneliui. Tau iš to jokios naudos, bet vis tiek. Sėdžiu šalia. Ar bent nutuoki, koks esi gražus? Nuotraukose niekaip deramai to nepagausi.
Man neramu, kad vieną dieną mudu nebesikalbėsim. Juk taip nutinka nuolat. Kada nors nusigręši ir dėl visko imsi kaltinti mane.
Tai, kas dar nė nenutiko, bus mano kaltė. Viskas, ką padariau, ir ko padaryti neįstengiau. Todėl prašau tik vieno: visada kalbėkimės.
Neišmesk manęs iš savo gyvenimo. Vieną dieną iškeliausi – taip ir turi būti. Kažkuri mano dalis to labai laukia. Bet dar yra ir ši dalis. Sapnavau, kad mūsų vardai amžiams iškalti akmeniniame inkare.
Galima sakyti, taip ir yra.
Jau vėlu, aš pavargusi. Turiu tau kai ką papasakoti. Kai ką blogo, kai ką tamsaus ir slepiamo. Tavo pasitikėjimas manimi toks aklas, kad skauda. O juk aš sykį vos tavęs nepalikau.
Prasta išpažintis geriau nei jokia. Aš tave palikau. Vieną vienutį.
Tas klaikus vaizdas iškyla akyse netikėčiausiomis akimirkomis – kai skalauju puodelį ar jungiu skalbyklę, o tu ramiai sau guli su ta tobula savo odele. Buvau nesava. Vis dar esu. Laukiau, kol užmigsi, nes
tau matant išeiti neįstengiau. Bet vos tik užsnūsi, ištykinsiu. Šitaip planavau. Vėliau nubudęs ieškosi, bet manęs nebus, manęs daugiau jau niekada nebebus.
Tai buvo pirmosios mūsų Velykos. Aš ištisas savaites laukiau pertraukos. Po teisybei, vien ja ir gyvenau. Bet siaubingai klydau. Tiesiog klojau pamatus nesėkmei. Tamsūs pirmieji mūsų mėnesiai buvo sunkesni, nei kada esu patyrusi, nei kada girdėjau patiriant
Vakarų pasaulio moteris: yriausi per klampias priešaušrio valandas kaip tikras sužeistas karys. Bet priešaky švietė Velykos, ilgėjančios dienos ženklino išbandymų pabaigą, žadėjo, kad išgyvensim, kad viskas tuoj nušvis, sušils ir palengvės, pasaulis sprogs žiedais ir šiame
Rojuje mūsų laimė – o, mūsų laimė, Jūreivėli! Švari, balta mūsų laimė – nugalės. Reikia tik ištverti iki Velykų, drąsinau save visą sausį, vasarį ir kovą, pamažu, bet nuosekliai artėdama prie prarajos.
Galvoje visad susikuriu idealų ateities vaizdinį, bet jis niekad nesutampa su realybe.
Tik tu esi vienintelė išimtis.
Mano lūkesčiai taip smarkiai skyrėsi nuo pagaliau atėjusių Velykų, kad užplūdęs nusivylimas pritvinko pagiežos. Savigaila – pavojingas jausmas. Žinau iš patirties. Didįjį penktadienį, priešaušriu, užvaldyta juodo įniršio regėjau piktą dvasią sklandant savo pačios namų koridoriais. Buvau išsekusi moteris ir sekinau save toliau, kol galų gale tą naktį peržengiau kaži kokią ribą, nes tikrovė staiga liovėsi būti tikrovė, nors tada, žinoma, to nesupratau. Mintyse įtikėjau patyrusi iš kojų verčiantį nušvitimą. Štai jis: aš tik moteris. Aš tik moteris! Kaip galėjau anksčiau to nesuprasti? Moteris šioje visuomenėje verta mažiau nei vyras. Vyro laikas svarbesnis, jis turi svarbesnių reikalų. Atėjo metas atsitraukti ir leisti vyrui užsiimti tais savo svarbesniais reikalais. Ne, Jūreivėli, santuoka buvo visai ne tai, ko tikėjausi. Pažadėjęs savo ranką kitam žmogui apsinuogini. Imi tapatinti
jo gerovę su saviške. Ir jeigu jis neatsako tau tuo pačiu – ką gi. Ką gi, ką gi, ką gi, galvojau stebeilydamasi į duris, kurias mano vyras kiek anksčiau buvo užtrenkęs man prieš nosį. Ką gi, ką gi, ką gi, štai kaip dabar bus, ar ne?
Kai pasirodys jis, tas žmogus, su kuriuo užsimosi praleisti savo gyvenimą, aš stebėsiu. Ir iššiepusi dantis šypsosiuosi.
Ne, netiesa. Aš džiaugsiuosi dėl tavęs. Juk žinai, kad džiaugsiuosi.
Tą Didįjį penktadienį aušra atnešė su savim neviltį – nė lašo miego, bet diena nelaukia. Viskas rodėsi keista. Keisčiau nei įprastai: po to, kai įsiveržei į mano gyvenimą, nebuvau išmiegojusi nė vienos nakties – myliu tave, bet varge vargeli. Jei tik gaučiau šešias nepertraukiamas valandas pabūti vienumoje, gal viso to ir nebūtų įvykę.
Keturias. Tebūnie keturias. Tris.
Čia ne pasiteisinimai. Pasiteisinimo nėra. Ir tu dėl nieko nekaltas.
Bet man vis vien gera su tavim šitaip šnekėtis. Drauge leisti laiką. Mudu visą dieną kartu, bet vis neturim laiko, supranti? Aišku, kad ne. Nelabai suvoki, kas tas laikas.
Mano vyrui tą naktį pavyko nusnūsti. Girdėjau – klausiausi už durų – kaip mažyčiame nelyg degtukų dėžutė miegamajame jis ramiai sau knarkė – anksčiau tas ramus, jaukus knarkimas man regėjosi mielas, bet tada šaltą naktį glausdavomės vienoje lovoje, o dabar net nesam viename kambaryje. Netrukus nebebūsime ir po vienu stogu, netgi po tomis pačiomis žvaigždėmis. Niekada nevaliojau suvokti: kaip mano vyras gali miegoti tokiomis aplinkybėmis? Kaip tai fiziškai įmanoma? Pati jaučiausi perdėm įsiaudrinusi, kad nusižiovaučiau. Negi jo gyslomis nesrūva adrenalinas, negi jis nesijaučia dirglus ir įsiutęs? Knietėjo surikti jam per duris: Kaip tu gali miegoti? Kai nežinai, ką rasi nubudęs? Negi nesupranti, kad gali nutikti bet kas? O juk jis nė nesijautė pavargęs. Va, kas blogiausia. Ne jis kiekvieną naktį busdavo. Kaip kokia venų ieškanti narkomanė vis pliaukšėjau
sau per rankos linkį, kad tik nepadaryčiau ko nors kvailo. Šios smulkmenos atmintyje iškyla tik dabar. Skamba beprotiškai, nes taip ir buvo. Žingsniavau pirmyn atgal už to mažyčio miegamojo durų, pliaukšėjau sau per ranką ir alsiai lekuodama mėginau... ką? Susivaldyti? Anksčiau niekada nelaikiau savęs nevaldoma. Dar niekada nebijojau to, ką galiu padaryti. Gaudžiau orą, kad tik nesurikčiau, nesusižaločiau, nepulčiau vidun žaloti jo. Tramdydama tą troškimą net sudejavau. Jam derėtų žinoti, ką padarė mano pasauliui. Aš tik moteris, priblokšta kuždėjau vėl ir vėl, pati negalėdama tuo patikėti. Tai mano vyras atskleidė man šią šaltą, negailestingą tiesą. Kaži, ar įmanoma mirti iš pagiežos, Jūreivėli? Ne staiga, o pamažu. Ar pagieža gali pažeisti ląsteles ir sukelti vėžį? Nustekenti širdį? Kartais taip neapkęsdavau savo vyro, kad sunerimdavau, jog ta neapykanta mane pribaigs. Jeigu tik aš pirma nepribaigsiu jo. Tik pažiūrėkit į jį, vėl miega. Miegojo visą žiemą. Kuo daugiau miegojo, tuo stipriau tūžau. Kuo stipriau tūžau, tuo mažiau miegojau. Tomis pirmomis dienomis vis nepalioviau markstytis, prisimeni? Kartais nusišypsojęs irgi man mirktelėdavai, manydamas, kad tai koks mudviejų ženklas. Stipriai užsimerkusi stengiausi nusibraukti tą, regis, akis aptraukusią murgliną plėvelę. Bet niekas negelbėjo. Mintyse pasižymėjau pakeisti lemputes ryškesnėmis, bet, kaip manai, ar prisiruošiau? Dabar to murglinumo nebėra. Tai tebuvo išsekimas, tik organizmo bandymas tausoti energiją. Ar panašiai. Iš kur man žinoti? Neklausyk manęs. Kaip ir sakiau, tai buvo tikras vargas, ir aš labai atsiprašau, kad tokiu svarbiu gyvenimo tarpsniu žmogus, kurio tau reikėjo labiausiai, buvo šitoks susijaukęs. Sykį sutrikau, virtuvėje ant kėdės atkaltės išvydusi savo striukę. Stvėriausi už galvos sumišusi, kaip galiu būti ten, jeigu esu čia.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
