Issuu

Istorinis romanas

Iš anglų kalbos vertė ALMANTĖ RIMAVIČIENĖ

Vilnius, 2025

Versta iš: Philippa Gregory Dawnlands

Atria Books, a Division of Simon & Schuster, Inc.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-579-3

Zakarijus Rykis g. 1615 m.

Alinora Feriman g. 1621 m.

FERIMANAI

Edvardas „Nedas“ Ferimanas g. 1618 m. Merė 1618–1639

Grafas Fioris

Ričardas Stounis g. 1635 m.

Elisė Ryki g. 1635 m.

Kapitonas Abelis Šoras g. 1625 m.

Džonis Stounis g. 1649 m.

Felipė Ruso g. 1637 m.

Sara Stouni g. 1649 m.

Džulija Džonson g. 1646 m.

Robertas Rykis g. 1636 m.

Grafienė Livija da Riči g. 1642 m.

Lukas Ruso g. 1677 m.

Deividas Ruso g. 1674 m.

Mija Ruso g. 1672 m.

Gabrielė Ruso g. 1671 m.

Hestera Ryki g. 1672 m.

Jokūbas Eiveris g. 1626 m.

Seras

Matėjus da Pičis g. 1670 m.

Fairmailo šeimos

NORTSAIDO DVARAS, JORKŠYRAS, 1685 METŲ PAVASARIS

Vilkėdama pagal užsakymą siūtą juodą aksominį jojimo kostiumą Livija Eiveri leidosi didingais Nortsaido dvaro laiptais, pirštinėta ranka švelniai braukė per turėklą, jojimo batų kulniukai kaukšėjo į lakuotą medieną. Jos vyras, seras Jokūbas, kaip tik ėjo akmenimis grįstu prieškambariu, pakėlęs galvą pastebėjo rankose spaudžiamą laišką bei išraudusius skruostus.

– Vadinasi, pagaliau gavai, ko norėjai, – ramiai pasakė. – Nepaprastai kantriai laukei. Prieš penkerius metus sutikai hercogienę, o dabar ji tapo karaliene. Maniau, kad jau pasidavei.

Ji nežymiai įkvėpė.

– Aš niekada nepasiduodu. – Parodė laišką su karališkuoju antspaudu.

– Ar čia karališkasis kvietimas?

– Negalim čia kalbėtis, – pareiškė ji ir pasuko į biblioteką.

Židinyje smilko dideli rąstgaliai, ji atsisegė dideles tamsaus jojimo švarko perlamutrines sagas ir truktelėjo kaklą puošiančią puikiausių nėrinių apykaklę. Jis matė žmonos grožį, bet nejuto nieko kito, tik nuobodulį. Ji buvo lyg tos soduose ir name sustatytos klasikinės statulos: graži pažiūrėti, bet jam visiškai nieko nereiškė.

Livija atsisėdo į didelį šalia židinio stovintį fotelį ir šiek tiek palinko į priekį, veidą nušvietė liepsnos, atrodė taip, lyg pozuotų paveikslui. Plaukai vis dar buvo juodi, žvilgėjo, rusva skruostų oda lygi, tik aplink tamsiomis blakstienomis įrėmintas akis išryškėjo keletas raukšlelių. Prieš prabildama palaukė, kol jis atsisės priešais.

– Įdėmiai klausau, – ironiškai tarė jis.

– Mane kviečia į rūmus, – įkvėpė ji. – Jorko hercogas Jokūbas bus karūnuotas karaliumi, o jo žmona karaliene. Niekas neremia mirusio karaliaus pavainikio. Jokūbas II be jokių trukdžių gaus sostą, o mano brangiausioji draugė Marija Modenietė bus karalienė. – Taip džiūgavo, lyg pati būtų įtikinusi Anglijos žmones karūnuoti nepopuliarųjį karaliaus brolį kataliką, o ne visų dievinamą protestantą pavainikį. – Rašo, kad jai manęs reikia, kad blogai jaučiasi. Žinoma, aš paklusiu jos nurodymui.

Jis vis dar nieko neatsakė.

– Gal galėtum vykti kartu? Tapsiu freilina, galėtume vėl apsigyventi Eiverių rūmuose. Ir tau galėčiau rūmuose parūpinti postą. Mums abiem tai būtų nauja pradžia.

Jis atsikrenkštė.

– Nesu tikras, ar noriu naujos pradžios. Abejoju, ar man reikia to, ką gali duoti.

Jos tamsios akys suirzus net žybtelėjo.

– Negali tikėtis, kad atsisakysiu karališkojo kvietimo, jis praktiškai lyg įsakymas.

Subjurus jos nuotaikai Jokūbas nusisuko.

– Išties? Įsivaizduoju, kad turėtų būti labai lengva atsisakyti. Bet taip pat neabejoju, kad atkakliai siekei jos dėmesio: rašei kas savaitę, siuntei dovanėles, panaudojai visus savo triukus. Spėju, net maldavai pakviesti. O dabar ji taip ir padarė.

– Turėtum būti man dėkingas...

– Gali vykti. – Jam buvo visai neįdomu, ką ji pasakys. – Duosiu karietą. Spėju, kad kol perstatys Vaitholą, apsistosi Šv. Jokūbo rūmuose. Darau prielaidą, kad, vasarą jiems išvykus į Vindzorą, sugrįši čia?

– Sutinki? – paklausė ji.

Jis tik gūžtelėjo pečiais.

– Gali daryti ką panorėjusi. Kaip visada. Puikiai žinai, kad rūmai garsėja savo... – Nutilo ieškodamas tinkamo žodžio. – Ekstravagancija, – tarė. – Korupcija, – pridėjo. – Gašlumu. Tik nemanau, kad dėl to prieštarautum.

Lyg paniekindama Livija kilstelėjo antakius, bet veidas buvo išblyškęs.

– Juk tikrai nemanai, kad aš...

– Ne, esu įsitikinęs, kad tu jokiais atžvilgiais nesi silpna. Dar ir pakankamai tikras, kad Londone rakinsi miegamojo duris, kaip kad darai čia. Galbūt ten net turėsi priežasčių taip elgtis.

– Žinoma, mano reputacija bus be dėmelės.

– Taip pat turėtum būti atsargi išpažindama savo tikrąjį tikėjimą.

Ji tik krestelėjo galva.

– Mes su Jos malonybe – turėčiau sakyti Jos Didenybe – didžiuojamės, kad išpažįstame tą patį tikėjimą, – atsakė ji. – Šv. Jokūbo rūmuose bus įkurta karališkoji koplyčia. Ji teigia, kad Benediktinų ordinas...

– Londonas netoleruos viešo katalikų tikėjimo išpažinimo, – įspėjo jis. – Būdama rūmuose gali melstis karalienės koplytėlėje, bet rekomenduoju nesilankyti už rūmų sienų esančiose bažnyčiose. Neabejotinai kils bėdų, gal net didesnių nei dabar. Jų didenybės turėtų elgtis diskretiškai, kaip tą darė velionis karalius Karolis.

– Ne visi yra persimetėliai! – užsiplieskė ji.

– Atsisakiau katalikų tikėjimo, kad gyvenčiau kaip anglų džentelmenas, – ramiai atsakė jis. – Išpažįstu anglikonų tikėjimą ir neketinu jo atsisakyti.

Livija pagalvojo, kad jo gyvenimas yra vienos nesėkmės: jis pakeitė tikėjimą, išdavė pirmąją meilę, buvo jos, Livijos, apkvailintas ir apgaule priverstas vesti vien dėl savo vardo ir turtų.

– O aš išpažįstu Romos katalikų tikėjimą, – išdidžiai atsakė ji. –Dar karščiau nei kada nors anksčiau. Visa Anglija sugrįš prie tikrojo tikėjimo. O tu ir vėl liksi neteisus.

Jis nusišypsojo.

– Žaviuosi, kad tavo tikėjimas papūtus naujiems vėjams staiga sustiprėjo. Bet verčiau elkis diskretiškai.

Livija žvelgė į pastatytą ant židinio atbrailos sunkų medinį giminės herbą, o paskui vėl atsisuko į jį, tamsių akių žvilgsnis tapo švelnesnis, lūpose nušvito šypsena.

Philippa Gregory

– Jokūbai, noriu pasikalbėti apie savo sūnų. – Jis dar labiau nugrimzdo į fotelį, lyg būtų bandęs kulnais įsikasti į turkišką kilimą. –Dar kartą prašau jį įsūnyti ir padaryti savo įpėdiniu.

– O aš dar kartą sakau, kad to nebus.

– Dabar, kai esu kviečiama į rūmus... – prabilo ji.

– Jis dėl to netapo tikresniu mano sūnumi, nei buvo anksčiau. Ir abejoju, ar buvai pakviesta.

– Jis mokosi geriausiose Londono mokyklose, vakarieniauja Juridinei korporacijai priklausančiose užeigose, o tavo parinkta šeima jį augina kaip anglų džentelmeną. Negali būti nusiteikęs prieš jį.

– Ir nesu, – sutiko Jokūbas. – Esu įsitikinęs, kad berniukas puikiai auklėjamas. Palikai jį pas aukštos moralės ir atviraširdę šeimą. Jei norėsi, berniukas Londone galės tave lankyti, bet tau pačiai nedera eiti į sandėlį, pas jį priglaudusią šeimą. Negali jiems trukdyti ar jų liūdinti. Taip buvo sutarta.

Livija piktai susiraukė.

– Neturiu jokio noro su jais susitikti. Ko man vykti į žemupį, į tą purviną prieplauką? Net nenoriu apie juos kalbėti, juo labiau apie juos galvoti! Svarbiausia Matėjus! Kalbame apie mano sūnų Matėjų... – Pridėjo ranką prie širdies.

Jokūbas abejingai stebėjo, kaip jos tamsiose akyse sužiba ašaros.

– Prisiekiau, kad jei jo neįsisūnysi ir nepadarysi savo įpėdiniu, tuomet nepagimdysiu kito vaiko, – priminė ji. – Mano durys toliau liks užrakintos, o mes pasensime bevaikiai. Iš savo berniuko neatimsiu paveldėjimo teisės. O jei mano vaikui nesuteiksi savo vardo, tada niekada neturėsi teisėto palikuonio. Taip ir mirsi be sūnaus ir įpėdinio!

Nors Livija pakėlė balsą, jis kažin ar krustelėjo tame fotelyje.

– Ar žinai, kad pagal įstatymą turiu teisę į tavo kūną? – pasitikslino jis. – Bet taip jau nutiko, kad ja nesinaudosiu. Todėl nėra jokio reikalo rakinti miegamojo durų. Nejaučiu jokio noro ten eiti.

– Jei jau nori, tai ir gyvenk kaip kunigas! – išrėkė ji.

– Geriau kaip kunigas nei kaip kvailys, – ramiai atsakė jis.

Livija prisidėjo ranką prie sprando ir vėl prisisegė vieną iš tamsių garbanų, kuri užkrito ant apykaklės. Pasistengė, kad balsas skambėtų šiltai ir švelniai.

– Kai kurie sakytų, kad esi kvailys, jei manęs negeidi...

Jokūbas žvelgė į židinio liepsnas, visai nekreipė dėmesio į bandymą vilioti.

– Kartą jau buvau išvestas iš kelio, – ramiai pasakė. – Daugiau to nebus. O tau kiek? Keturiasdešimt penkeri? Abejoju, ar galėtum pagimdyti sūnų.

– Man keturiasdešimt dveji, – atšovė ji. – Vis dar galiu išnešioti vaiką!

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Jei mirsiu nepalikęs įpėdinio, vadinasi, taip lemta. Nesuteiksiu savo garbingos pavardės kito vyro sūnui. Juo labiau, nežinomo vyro. Livija sugriežė dantimis, o Jokūbas stebėjo jos bandymą suvaldyti pyktį. Ji sugebėjo išspausti šypseną.

– Kaip panorėsi, mano vyre. Bet Matėjus turės savo vietą. Jei jis negali būti Eiveris iš Nortsaido dvaro, tada turės būti da Pičis iš Kažkur.

– Jis gali būti da Pičis iš Bet kur, tačiau ne iš čia. Livija, neturiu nieko prieš tą berniuką, kaip ir nieko prieš tave. Pripažįstu tave kaip žmoną, o jį kaip sūnų. Apgavusi ir privertusi vesti gavai garbingą mano pavardę, bet aš elgiausi kaip kvailys ir už tai sumokėjau. Tavo sūnus neįžengs į mano dvarą, bet jei sugebės, galės pats susikrauti turtus, arba gyventi tavo sąskaita, jei nepavyks to padaryti.

– Jei vis dar galvoji apie ją ir jos vaiką...

Jokūbo veide nebuvo matyti jokių emocijų.

– Prašiau jos neminėti.

– Bet tu apie ją galvoji! Apie savo didžiąją meilę!

– Kiekvieną dieną, – šypsodamasis prisipažino jis, lyg šie žodžiai suteiktų laimės. – Nebūna maldos, kad nepaminėčiau jos vardo. Galvosiu apie ją iki pat savo mirties. Bet daviau žodį, kad jai netrukdysiu. Kaip ir tu.