Issuu on Google+


Totemas ir tabu Kai kurie sutapimai laukini킬 ir neurotik킬 psichikos gyvenime

S ig m u nd f r e u d


Totemas ir tabu Kai kurie sutapimai laukiniĹł ir neurotikĹł psichikos gyvenime Sigm und Freud M a r i o E r d hei mo ÄŻ va d a s

vilnius 2010


UDK 159.96 Fr245

Sigmund Freud

Totem und Tabu

Einleitung von Mario Erdheim

© S. Fischer Verlag GmbH, Frankfurt am Main, 1991 © Einleitung von Mario Erdheim © Vertimas į lietuvių kalbą, Austėja Merkevičiūtė, 2008 © Leidykla VAGA, 2010 ISBN 978-5-415-02153-6


Turinys Mario Erdheim Apie Freudo veikalo Totemas ir tabu skaitymą .................9

totemas ir tabu Pratarmė.....................................................................................................49

I

Incesto baimė...............................................................................51

II Tabu ir jausmų ambivalencija...................................70

III Animizmas, magija ir minties visagalybė..................................................................130

IV Infantilus totemizmo sugrįžimas....................156

7


Įvadas Mario Erdheim

Goldy ir Pauliui Parin

Apie Freudo veikalo Totemas ir tabu skaitymą 1.

Skaitymo būdai ir nesusipratimai

Freudo veikalas Totemas ir tabu priklauso prie tų knygų, kurios turi gerokai senstelėti, kad skaitytojai suvoktų jų radikalumą. Vos pasirodęs, iš pradžių net ne knyga, o straipsnių serija žurnalo Imago 1912–1913 m. numeriuose, jis tegalėjo būti suvokiamas kaip indėlis į etnologiją. „Kai kurie sutapimai laukinių ir neurotikų psichikos gyvenime“ buvo tinkamas pavadinimas anuomet, Freudas galėjo remtis žymių etnologų autoritetu. Europos kultūra buvo pasiekusi galios zenitą, atrodė, kad jos sėkmė patvirtino evoliucionizmo teoriją, teigusią, kad Europos kultūra yra labiausiai pažengusi, todėl turi teisę valdyti visas kitas. Freudo samprotavimai apie „apgailėtinus nuogus kanibalus“, apie „labiausiai atsilikusius ir apgailėtinus laukinius“1, taigi apie žmones, „kurie labai artimi pirmykščiams, kur kas artimesni už mus, todėl laikytini tiesioginiais senovės žmogaus ainiais ir atstovais“2, atspindi nepalaužiamą europiečio etnocentrizmą. Todėl amžininkai Freudo tezes skaitė kaip teiginius apie žmonių visuomenės pradžią, 1 2

Žr. p. 51–52. Žr. p. 51. įvada s

9


taip jas suprato ir tokie psichoanalitikai kaip Theodoras Reikas ir Alfredas Wintersteinas, taip pat Paulis Federnas.3 Freudo teiginiai anuomet bemaž nesulaukė prieštaravimų, jei jų ir pasitaikydavo, tai tik tarp klerikalų. Kunigas Wilhelmas Schmidtas, katalikiškosios etnologijos popiežius, dėl religinių motyvų buvo evoliucionizmo priešininkas ir skelbė pirmapradį monoteizmą, ilgainiui patyrusį degeneraciją, kurią užbaigė Kristaus gimimas. Klerikalų sluoksnius piktino knygos skyrius „Infantilus totemizmo sugrįžimas“, kuriame Freudas teigia, kad kultūros ištakomis tapo psichinės ir socialinės reakcijos į kadaise brolių būrio įvykdytą tėvažudystę. Laikant Darwino tezę apie žmogaus kilmę iš beždžionės Dievo paveikslo juodinimu, juolab nepriimtina tampa Freudo tezė, aukščiausių kultūros laimėjimų ištakomis skelbianti kanibalistinės puotos lydimą žmogžudystę. Pirmasis pasaulinis karas pakirto iliuziją, kad europietiškoji kultūra orientuojasi į protą ir humanizmu lenkia visas kitas, taigi Freudo kultūros teorija ir jos pabrėžiami nesąmoningi aspektai savaime būtų galėję sulaukti platesnio pripažinimo. Tačiau dabar pasigirdo kitokio pobūdžio kritinių prieštaravimų, niekais pavertusių pastangas tirti nesąmoningus kultūros aspektus. 1920 m. žymus amerikiečių etnologas Alfredas Kroeberis autoritetingame specialiame žurnale American Anthropologist paskelbė triuškinamą veikalo Totemas ir tabu kritiką, juolab svarią, nes Th. Reik, Probleme der Religionspsychologie, I. Teil: Das Ritual (Internationale Psychoanalytische Bibliothek, Nr. 5), Leipzig und Wien, 1919. A. Winterstein, Der Ursprung der Tragödie. Ein psychoanalytischer Beitrag zur Geschichte des griechischen Theaters, Wien, 1925. P. Federn, „Märchen – Mythos – Urgeschichte“, žr. Paul Federn, Heinrich Meng (Hrsg.), Das psychoanalytische Volksbuch, 3. erweit. und umgearb. Aufl., Bern, 1939, p. 639–653.

3

10

įva da s


Kroeberis anaiptol nebuvo psichoanalizės priešininkas, jis pats dirbo psichoanalitiku. Paskelbęs dešimties punktų programą, jis sutriuškino Freudo tezes, kaip grynos, iš esmės nepagrindžiamos spekuliacijos vaisių. Kroeberis pabrėžė, kad abejotina ir Darwino hipotezė apie pirmykštį būrį, ir Freudo totemizmo samprata. Pastarąją jis apibūdino kaip pasenusią, nes etnologijos duomenimis totemizmas niekur nėra toks homogeniškas, kokiu jį laiko Freudas. Pirmiausia, anaiptol nėra būtino sąryšio tarp totemizmo ir egzogamijos. Toliau Kroeberis dėstė, koks nepagrįstas laukinio ir civilizuoto neurotiko lyginimas, ir priekaištavo Freudui, kad šio itin sąmojingi argumentai metodiškai nenuoseklūs ir ne itin pagrįsti. Vis dėlto veikiausiai Kroeberis jautė, kad tokia triuškinama kritika ne viską pasakė apie Freudo veikalą, todėl padarė jo kritikos skaitytojams vargiai suvokiamą išvadą apie knygos svarbą ir net jos indėlį į etnologiją. Ypač įtikinamas jam atrodė ambivalencijos ir tabu ryšys, taip pat gedulo sąsaja su mirusiojo baime4. Po Kroeberio kritikos Freudo knyga etnologams tapo nepriimtina, tad ilgainiui Totemas ir tabu virto jiems patraukliausia dingstimi nesileisti į psichoanalizę. Visi vėlesni kritikai kiek nuglaistę perėmė Koeberio argumentaciją5. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje mokslinį pozityvistinį veikalo Totemas ir tabu atmetimą pakeitė „romantiškas barbariškas“ jo suvokimas. Thomui Mannui ši Freudo knyga padarė „stiA. L. Kroeber, „Totem and Taboo: an Ethnologic Psychoanalysis“, žr. American Anthropologist, XXII (1920), p. 48–55. 5 Bronislaw Malinowski, „Psychoanalyse und Anthropologie“, žr. Geschlecht und Verdrängung in primitiven Gesellschaften, Hamburg, 1962. Richard Thurnwald, „Ethnologie und Psychoanalyse“, žr. Hans Prinzhorn (Hrsg.), Auswirkungen der Psychoanalyse in Wissenschaft und Leben, Leipzig, 1928, p. 114–133. Sigrid Westphal-Hellbusch, „Freuds ‚Totem und Tabu’ in der heutigen Ethnologie“, žr. Zeitschrift für psychosomatische Medizin, Bd. 7 (1960), Nr. 1, p. 45–58. 4

įvada s

11


priausią įspūdį“, nes „ketinimais ir įžvalgomis šie straipsniai peržengia medicinos ribas, įsiveržia į humanitarinius mokslus ir atveria žmogaus klausimą apmąstančiam skaitytojui neaprėpiamas sielos praeities perspektyvas, pirmaprades žmonijos moralinės, visuomeninės, mitinės-religinės priešistorės ir ankstyvosios istorijos gelmes“6. Thomas Mannas įtraukė Freudą į romantinę srovę ir pabrėžė revoliucinę galią, būdingą „didžiajam grįžimui į nakties, švento pirmapradiškumo, gyvastingo nesąmoningumo pasaulį, į mitines, istorines, romantines įsčias“7. Taigi atgarsio tarp kai kurių išsilavinusių ir itin subtilių intelektualų sulaukė primityvaus, pirmapradžio, „trikdžių nevaržomo“ žmogaus paveikslas. Freudas užbaigė knygą žodžiais: „neurotikas pirmiausia patiria veiklos trikdžius, mintis jam – visiškas veiksmo pakaitalas. Primityvus žmogus tokių trikdžių nepatiria, mintį be dvejonių paverčia veiksmu, veiksmas jam – veikiau minties pakaitalas, todėl manau [...]: pradžioje buvo veiksmas.“8 Kultūros sąvoka anuomet susijo su neurozės ir dekadanso sąvoka, o naujų kultūros impulsų lūkesčiai – su gamtos žmogaus barbarybe, laukiniškumu. Antai Ernsto Jüngerio esė „Kova, kaip vidinis išgyvenimas“ skaitome: „Paskui save žeme jis velka begalinę protėvių grandinę; tūkstančiai ryšių, tūkstančiai neregimų gijų kausto jį, įpina į šaknų raizginį, dengiamą sengirės pelkyno, kurio rūgstanti šiluma išperėjo jo embrioną. Tie tūkstantmečiai, kai visuomenė varžė stiprius geidulius ir aistras, nuglaistė, nugludino, prislopino laukinius, šiurkščius instinktus, nublukino jų ryškias spalvas. Th. Mann, „Die Stellung Freuds in der modernen Geistesgeschichte“, žr. Die psychoanalytische Bewegung, Bd. I (1929), Heft 1, Mai–Juni, p. 3–32; citata – p. 3. 7 Ten pat, p. 9. 8 Žr. p. 221.

6

12

įva da s


Vis labiau puoselėjamas jis tapo kilnesnis, tauresnis, tačiau jo būties dugne tebesnaudžia žvėris. Žvėris tebeglūdi jame, [...] slepiamas įpročio ir patrauklių formų, tačiau gyvenimo kreivei vėl pasiekus raudoną primityvaus žmogaus liniją maskuotės nebelieka; staiga jis išnyra nuogas kaip kadaise – pirmykštis, urvinis žmogus, kurio nubudę instinktai nesutramdomi. [...] Šioje kovoje silpnesnis neišvengiamai atsiduria ant žemės, o nugalėtojas peržengia užmuštąjį, tvirčiau suspaudžia ginklą ir patraukia tolyn – gyventi, kovoti“9. Vyraujant tokioms pažiūroms Totemas ir tabu neišvengiamai suvokiamas kaip pradžios mitas. Vis dėlto, regis, toks priešistorės barbarizavimas ir herojizavimas tebuvo savotiškas pasipriešinimas kitokio pobūdžio išvadoms, ir pačiam Freudui nuolat teko kovoti su įprastomis mąstymo klišėmis, kaip antai rasizmu. Prie šių klišių priklauso jo lamarkizmas, taigi tikėjimas, kad įgytos savybės paveldimos. Dažnai pamirštama, kad toks tikėjimas – tai pagrindinė rasizmo teorema, leidžianti neprieštaringai priimti „rasės sielos“ prielaidą; Freudas probėgšmais, sekdamas Le Bonu, irgi remiasi šia prielaida veikale Masių psichologija ir Ego analizė (Massenpsychologie und Ich-Analyse, 1921). Kuo skiriasi Jungo „kolektyvinė nesąmoningumo sritis“ nuo Freudo postuluojamos „masių psichės“: „Turbūt kiekvienas pastebėjo, kad visur remiamės masių psichės prielaida tardami, kad jai būdingi tie patys procesai kaip ir individo psichikos gyvenimui“ ? Freudo 10

kova atsispindi ir jo laiškuose. 1908 m. jis rašo Karlui Abrahamui: „Būkite tolerantiškas ir nepamirškite, kad Jums išties lengviau nei Jungui, nes, pirma, Jūs visiškai nepriklausomas, antra, dėl ra9

E. Jünger, Der Kampf als inneres Erlebnis, Berlin, 1922, 6. Aufl. 1936, p. 7. Žr. p. 216–217.

10

įvada s

13


sinės giminystės esate artimesnis mano intelektinei konstitucijai, o jis, krikščionis ir pastoriaus sūnus, tegali priartėti prie manęs įveikęs didžiulį vidinį pasipriešinimą.“11 Viename 1932 m. laiške Arnoldui Zweigui Freudas prabyla apie „kraujo ir nervų paveldą“, tačiau suskumba skliaustuose pridurti: „kaip klaidingai teigiama“12. Peteris Gay knygoje „Bedievis žydas“ rašo: „Freudas nesunkiai nustatė ryškius žydų ir „arijų“ skirtumus. Jis net buvo pasirengęs kalbėti apie „rasinius“ skirtumus, tai buvo visiems įprasta anomis patirties neaptemdytomis dienomis.“13 Kaip tik mąstymo klišės, kurios ypač lengvai nusistovi gvildenant opias savo epochos problemas, lemtingai kliudo atskleisti nesąmoningas struktūras. Freudo kova su savo paties ir epochos prietarais buvo esminė jo atradimų prielaida. Šis laimėjimas ypač išryškėja lyginant Freudą su Otto Weiningeriu14 arba C. G. Jungu. Žlugus fašizmui šie knygos aspektai, grėsmingai artimi kraujo ir dirvos ideologijai, pasitraukė į antrą planą ir buvo pamiršti arba skaitant tiesiog praleidžiami. Totemas ir tabu tapo savotiška akmenų skaldykla, iš kurios kaskart pasiimi, ko reikia, kad atitinkama Freudo citata patvirtintum tezes apie narcizmą, apie ambivalenciją arba kultūrinę kaltės jausmo reikšmę. Grupių dinamikos kontekste15 naujos recepcijos sulaukė tik skyrius „Infantilus totemizmo sugrįžimas“, tiesa, visiškai ignoruojant kitus S. Freud / K. Abraham, Briefe 1907–1926, hrsg. von Hilda C. Abraham und Ernst L. Freud, Frankfurt am Main, 1965, p. 47. 12 S. Freud / A. Zweig, Briefwechsel, hrsg. von Ernst L. Freud, Frankfurt am Main, 1968, p. 51–52. 13 P. Gay, Ein gottloser Jude. Sigmund Freuds Atheismus und die Entwicklung der Psychoanalyse, Frankfurt am Main, 1988, p. 127 (amer. originalas 1987). 14 Plg. M. Erdheim, Die gesellschaftliche Produktion von Unbewußtheit, Frankfurt am Main, 1982. 15 Philip E. Slater, Mikrokosmos: Eine Studie über Gruppendynamik, Frankfurt am Main, 1970 (amer. originalas 1966). 11

14

įva da s


tris skyrius, kuriuose Freudas pateikia kultūrinių draudimų ir individų visagalybės fantazijų kritiką. Vis dėlto tolyn labyn klinikine sritimi apsiribojančius, Totemą ir tabu skeptiškai vertinančius psichoanalitikus trikdė tai, kad pats Freudas kažkodėl itin vertino šią knygą, lygindamas ją net su Sapnų aiškinimu (Traumdeutung). Ja remiasi ir paskutinis Freudo veikalas Žmogus vardu Mozė ir monoteistinė religija (Der Mann Moses und die monotheistische Religion, 1939), taip pat ankstesnis, Masių psichologija ir Ego analizė (1921). Ar Freudas tiesiog užsispyręs laikėsi savo tezių, ar vis dėlto čia pateikiamos teorijos yra svarbios psichoanalitinės kultūros teorijos dalys? Triuškinančios etnologų kritikos neįmanoma paneigti, taigi akivaizdu, kad Totemo ir tabu nebeįmanoma laikyti indėliu į tautų etnologiją. Jei šią knygą reikia skaityti ne dėl etnologinio sando, kyla naujos interpretacijos klausimas.

Apie šiandieninį veikalo Totemas ir tabu skaitymą

2.

Mąstymo radikalumas atsiskleidžia tuo, kaip giliai jis įstengia užčiuopti dabarties ištakas. Kiekvieno kūrinio dabartis dvejopa, būtent ta dabartis, kai jis buvo rašomas, ir ši dabartis, kai skaitytojas atsivertė knygą. 2.1.

Apie knygos atsiradimą

Ernestas Jonesas saviškėje Freudo biografijoje puikiai pagrindė dokumentais keturių knygos skyrių atsiradimo istoriją. Pirmąją užuominą Freudas pateikia laiške Ferenczi rašydamas, kad 1909 m. Kūčių vakarą jam kilusi idėja, kokia yra religijos reikšįvada s

15


mė: „Galutinis religijų pagrindas – infantilus žmogaus bejėgiškumas.‘“16 1911 m. rugpjūtį jis rašo Jonesui, kad jam rūpi „religinio tikėjimo ir religinių įsipareigojimų psichologija. Žinau, kad mano kelias nėra tiesus, tai nesąmoningų sąsajų seka“17. O Ferenczi jis rašo: „Esu perdėm totemas ir tabu.“18 2.1.1. Religijos problema

Tarp mokslininkų, menininkų ir rašytojų anuomet vis daugėjo pirmiausia katalikų, antra vertus, ezoterinių mokymų sekėjų. Miesčioniškas skepticizmas prarado dirvą, vis labiau plito parengtis vėl priimti senąsias tikėjimo formas. Antai 1911 m. įvyko Hofmannsthalio dramos Jedermann premjera, atgijo barokiškas, taigi ir kontrreformacinis, kovingas katalikiškas pasaulietinis teatras. Įtakingas literatūros kritikas Hermannas Bahras 1914 m. atsivertė į katalikybę. 1912 m. jis rašė: „Religija yra apraiška to vargo, iš kurio žmogui nesimatė jokios išeities ir kuriame jis sulaukė nuostabios vidinės pagalbos; tai, ką jis čia atranda, yra religija. [...] Dar ir paskutinė karta buvo abejinga pačiam religijos faktui. Vis dėlto ji išsivadavo iš ankstesnės kartos prietaro, kad veiklai pakaks vien proto. Jai darėsi šalta. Todėl religija tapo bent jau apmąstymų objektu. Pirmiausia tarp amerikiečių ir anglų“19, toliau jis mini Williamą James‘ą ir jo knygą „Apie religinės patirties įvairovę“20. Negalime nuvertinti šios religinės tendencijos norėdami suprasti Freudo mėginimą pagrįsti „religinio tikėjimo ir religinių E. Jones, Das Leben und Werk von Sigmund Freud, 3 Bde., Bern und Stuttgart (1 Bd. 1960, 2, 3 Bd. 1962; angl. originalas 1953–1957), t. 2, p. 413. 17 Ten pat. 18 Ten pat. 19 H. Bahr, Inventur, Berlin, 1912, p. 61, 63. 20 W. James, The Varieties of Religious Experience; vok. Die religiöse Erfahrung in ihrer Mannigfaltigkeit, Leipzig, 1907. 16

16

įva da s


įsipareigojimų psichologiją“. Reikia pripažinti, kad spartėjantis kultūrinis kismas sustiprino intelektualų dezorientaciją ir abejones, kartu skatindamas jų parengtį šlietis prie tvirtos tvarkos struktūrų. Verta prisiminti Maxo Weberio kalbą „Mokslas kaip profesija“: „Tik mokinys pranašui, tikintysis bažnyčiai turi teisę atnašauti „intelekto auką“. Nauja pranašystė dar niekada nėra atsiradusi [...] iš kai kurių modernių intelektualų jaučiamo poreikio apstatyti savo sielą garantuotai tikrais, senais dalykais; prisiminę, kad prie šių priklausė ir religija, kurios jau nebeturi, jie įsirengia savotišką jos pakaitalą, šventųjų paveikslėliais iš visų kraštų žaismingai iščiustytą koplytėlę, arba susikuria religijos surogatą iš įvairaus plauko išgyvenimų, priskirdami šiems mistinės šventybės potyrio rangą...“21 Maxas Weberis susieja šį reiškinį su tendencija vis labiau racionalizuoti, intelektualizuoti ir pirmiausia „nukerėti“ pasaulį22 ir tęsia: „Kas negali vyriškai ištverti tokios laikmečio lemties, tam reikia pasakyti: tegrįžta jis kukliai, paprastai ir patylom, be įprastų viešų renegatų reklamų, į plačiai ir gailestingai atvertą senųjų bažnyčių glėbį. Juk jos jam atviros. Žinoma, kartu jis turės kažkaip „paaukoti intelektą“. Nepulsime jo plūsti, jei jis iš tikrųjų tai įstengs. Juk moralės požiūriu šitaip paaukoti intelektą besąlygiško religinio atsidavimo vardan – visai kas kita, nei apeiti kuklią intelektinio sąžiningumo pareigą, kai, užuot drįsęs išsiaiškinti savo paties galutinę poziciją, šią pareigą pasilengvini trapiu reliatyvizmu“23. Religinė problematika paveikė Freudo santykius su C. G. Jungu. Susipažinę 1907 m., jiedu labai susižavėjo vienas kitu ir M. Weber, „Wissenschaft als Beruf” (1919), žr. Gesammelte Aufsätze zur Wissenschaftslehre, Tübingen, 1922, p. 524–555; citata p. 553. 22 Ten pat. 23 Ten pat, p. 554–555. 21

įvada s

17


inspiravo vienas kitą naujiems tyrinėjimams. Jungas, pastoriaus sūnus, anksti susidomėjo religiniais ir okultiniais fenomenais; nors ši kryptis Freudui buvo neįprasta, vis dėlto jis žengė paskui dvidešimčia metų jaunesnį bičiulį ir į šią sritį; 1911 02 12 jis rašo Jungui: „Prieš keletą savaičių ėmiausi didesnės sintezės, kurią noriu užbaigti vasarą, tam reikia patalpos, kurioje galėčiau būti vienas, ir miško netoliese.“24 Po kelių mėnesių, 1911 08 20, jis darsyk užsimena apie tai: „Vėl nubudus mano proto galioms darbuojuosi srityje, kurioje mane sutikę nustebsite. Išrausiau keistų kraupių dalykų ir jaučiuosi bemaž įpareigotas su Jumis apie tai nekalbėti. Jūsų įžvalgumas viską atskleis, jei pridursiu, kad nekantriai laukiu Jūsų veikalo „Libido virsmai ir simboliai“.“25 Rugsėjo 1 d. Freudas atskleidžia paslaptį: jis gilinasi į religijos kilmę, tačiau nenori suklaidinti jo, Jungo. „Vadinasi, Jūs irgi jau žinote, kad religinių jausmų ištakos – Edipo kompleksas. Bravo! Reikiamus įrodymus galiu išdėstyti per penkias minutes.“26 Autoironiškas laiško stilius išduoda, kad Freudas nujautė, kokių keblumų jaunajam bičiuliui pridarys jo naujieji atradimai. Jungas įkūnijo tipą intelektualo, ieškančio religinio (šiandien galėtume sakyti „visuminio“, „kosminio“) pasaulėvaizdžio. K. R. Eissleris taip nusako tokio siekio problematiką: „Kiekviename žmoguje snūduriuoja, suvokia jis ar ne, ekstazinės religijos ilgesys, ir kiekvienas turi teisę siekti šio išsipildymo – išskyrus mokslininką. Šis turi išmokti ją suprasti, suprasti jos kilmę, funkciją, tikslą, tačiau neturi jos paversti savo paties norų išsipildymo 24 S. Freud / C. G. Jung, Briefwechsel, hrsg. von William McGuire, Wolfgang Sauerländer, Frankfurt am Main, 1974, p. 432. 25 Ten pat, p. 483–484. 26 Ten pat, p. 487.

18

įva da s


tikslu, nes ji nesuderinama su mokslinių siekių prielaida, būtent blaivumu ir atsiribojimu.“27 Eissleris nurodė ir tai, kad Jungas būtų mielai pavertęs psichoanalizę nauja ekstazine religija, tai liudijąs jo 1910 m. vasario 11 d. laiškas Freudui. Jame Jungas pasakoja apie Berno vaistininką Alfredą Knappą, kuris įsteigė „Tarptautinį etikos ir kultūros ordiną“ ir teiravosi, ar Jungas nenorėtų prisijungti. Šis atsisakė ir kartu apibūdino savo geidžiamybę – psichoanalizę, kaip religiją: „Etinis ordinas su savo mitiniu nieku, neturinčiu archajinės infantilios varomosios jėgos, tėra grynas vakuumas; jis niekada nepažadins žmoguje tos be galo senos gyvūno jėgos, kuri gena paukštį keliauninką per jūras ir nesulaikomai išjudina bandą. Įsivaizduoju, kad psichoanalizės uždavinys kur kas gražesnis ir apimlesnis nei įsilieti į etinį ordiną. Manau, psichoanalizei reikia laiko, kad iš daugybės centrų ji infiltruotų tautas, atgaivintų simbolinį ir mitinį intelektualų suvokimą, ilgainiui vėl paverstų Kristų pranašaujančiu vynuogienojo Dievu, kuriuo jis anksčiau buvo, ir taip sugėrusi ekstaziškas varomąsias krikščionybės jėgas padarytų kultą ir šventąjį mitą tuo, kuo jie buvo, būtent svaigia džiugesio švente, kai etosas ir šventumas nekliudo žmogui būti gyvūnu. Juk kaip tik toks buvo didysis antikinės religijos grožis ir tikslingumas, ir nežinia, kokie laikini biologiniai poreikiai pavertė šią religiją sopulių institucija. Tačiau kokia begalė džiaugsmo ir aistros lūkuriuoja mūsų religijoje savo tikrosios paskirties! Tikroji etinė raida negali atsižadėti krikščionybės, turi kilti iš jos, tobulai realizuoti jos meilės himną, skausmą ir ekstazę dėl mirštančio ir atgimstančio Dievo, mistinę vyno galią ir antropofaginį PaskuK. R. Eissler, „Psychologische Aspekte des Briefwechsels zwischen Freud und Jung”, žr. Jahrbuch der Psychoanalyse, Beiheft 7, Stuttgart-Bad Cannstatt, 1982, p. 101. 27

įvada s

19


tinės vakarienės virpulį – tik tokiai etinei raidai pasitarnaus gyvybinės religijos galios.“28 Į šį entuziazmo kupiną laišką Freudas atsakė veikiau santūriai: „Vis dėlto nereikėtų manęs laikyti religijos steigėju, mano ketinimai kur kas kuklesni.“29 Iš tikrųjų jis teieškojęs sąjungininkų, kad apsaugotų psichoanalizę nuo būsimų bažnyčios ir valstybės antpuolių. „Negalvoju apie religijos pakaitalą; šį poreikį reikia sublimuoti. Ordinas ne labiau nei, tarkime, savanorių ugniagesių komanda turėtų būti religinė draugija!”30 Ši citata turėtų atskleisti laiko dvasią, paskatinusią Freudą parašyti Totemą ir tabu. Kalbama apie nesutaikomas religijos sampratas, apie psichoanalizės teorijas ir jos organizacinę formą, galų gale apie abiejų vyriškių santykius. Gvildendamas religijos klausimus Freudas, skirtingai nei daugelis jo amžininkų, stengėsi remtis savuoju ateizmu ir atrasti mokslinį (t. y. psichine ir socialine tikrove grindžiamą) paaiškinimą, kaip atsirado ir paplito tikėjimas. Skirtingai nei Jungas, Freudas pabrėžė trikdančius, varžančius, (išlaisvinančiam) protui prieštaraujančius religijos aspektus. Net ir kiek prisiderinęs prie Jungo požiūrio, savo mokymo pagrindu Freudas tebelaikė visur esantį kaltės jausmą. Todėl ekstazės būsenos, kurias jis aprašo veikale Totemas ir tabu, anaiptol nėra pagrindinė melodija, vien Jungo laiško atgarsiai: pasibaigus gedului dėl užmušto totemo prasideda šventė, „kai galima duoti valią visiems instinktams ir visus juos patenkinti. Dabar jau visai nesunku įžvelgti šventės esmę. Šventė – tai leistinas, net privalomas ekscesas, iškilmingas draudimo pažeidimas. Žmonės nežino saiko ne todėl, kad 28 S. Freud / C. G. Jung, Briefwechsel, hrsg. von William McGuire, Wolfgang Sauerländer, Frankfurt am Main, 1974, p. 324. 29 Ten pat, p. 325. 30 Ten pat, p. 326.

20

įva da s


dėl kokio nors potvarkio yra linksmai nusiteikę, ekscesas sudaro šventės esmę; šventišką nuotaiką lemia tai, kad šiaip draudžiami dalykai darosi leistini.”31 1912 m. lapkritį Miunchene įvyko Tarptautinės psichoanalizės asociacijos vadovybės susitikimas, per kurį buvo aptariami įvairūs reikalai ir įtampos tarp Freudo ir Jungo. Po pietų Freudas, ką tik papriekaištavęs šveicarams, kad šie savo darbuose nemini jo vardo, nualpo.32 Paskui rašytame laiške Jungui jis dar kartą užsimena apie nualpimą („Prieš šešetą metų ten pirmą kartą patyriau tokią būseną, prieš ketvertą metų – antrą kartą. Taigi šiokia tokia neurozė, dėl kurios reikėtų susirūpinti.“33). Toliau jis rašo, kad pamažu pradeda suprasti Jungo veikalą „Libido virsmai ir simboliai“, ir priduria: „...dabar manau, kad Jūs padovanojote mums didį paaiškinimą, nors ir ne tokį, kokį ketinote. Atrodo, Jūs išsprendėte bet kokios mistikos, besiremiančios simboliniu išstumtų kompleksų naudojimu, mįslę.“34 Freudas užsimena ir apie Totemą ir tabu: „Mane labai slegia du paskutiniai straipsniai žurnalui Imago, nuo kurių visiškai atitraukė darbai, užgriuvę pastarosiomis savaitėmis.“35 Į šį nuolaidų laišką Jungas atsako gruodžio 3 d. įvairiais priekaištais. Pirmiausia jis kalba apie Freudo neurozę: „Aš kentėjau dėl to, nors Jūs nepastebėjote ir nesupratote, kai mėginau paaiškinti savo nuostatą Jūsų atžvilgiu. Jei ne ši migla, esu tikras, Jūsų požiūris į mano darbą būtų kitoks. Mano darbą Jūs – atleiskite nepagarbų pasakymą – nuvertinate ne šiek tiek, o labai smarkiai, ir tai liudija Jūsų pastaba, kad Žr. p. 199–200. E. Jones, Das Leben und Werk von Sigmund Freud, 3 Bde., Bern und Stuttgart, Bd. 1 (1960), p. 370; Bd. 2 (1962), p. 179. 33 S. Freud / C. G. Jung, Briefwechsel, 1974, p. 581. 34 Ten pat, p. 582. 35 Ten pat. 31 32

įvada s

21


aš visai to neketindamas „išsprendžiau bet kokios mistikos, besiremiančios simboliniu išstumtų kompleksų naudojimu, mįslę“. Mielas pone profesoriau, atleiskite man dar kartą, tačiau šis sakinys parodo, kad Jūs nuvertinate mano darbą ir kartu apiplėšiate save, nes netenkate galimybės jo suprasti. Pažinimas, apie kurį kalbate ir kurį laikote viršūne, tėra kalno papėdė... Prašau dar kartą atleisti šį atvirumą. Tiesiog kartkartėmis mane kamuoja grynai žmogiškas noras, kad mane suprastumėte intelektu, užuot matavę neurozės masteliu.“36 Freudo religijos teorija visada grindžiama neuroze. Jau 1907 m. straipsnyje „Įkyrieji veiksmai ir religinė praktika“ mėgindamas nušviesti miglotą religijos sritį Freudas pasitelkia įkyriųjų būsenų neurozės ir ritualo sąryšį: „Tokie sutapimai ir analogijos leidžia suvokti įkyriųjų būsenų neurozę kaip patologinį religinio darinio atitikmenį, taigi apibūdinti neurozę kaip individualų religingumą, o religiją – kaip universalią įkyriųjų būsenų neurozę. Esminis neurozės ir religijos sutapimas tas, kad abi jos atsižada žmogaus konstitucijai būdingų instinktų veiklos; lemiamas jų skirtumas – šių instinktų prigimtis; neurozės atveju šie instinktai yra perdėm seksualiniai, religijos atveju – egoistiniai.“37 Šiuos teiginius klaidingai interpretuos kiekvienas skaitytojas, operuojantis tradicinėmis sąvokomis „liguistas“ ir „sveikas“. Freudo mąstysenai būdinga sureliatyvinti tai, kas laikoma „sveika“, „normalu“ ir „liguista“. Kaip tik toks sureliatyvinimas apskritai padėjo Freudui atrasti nesąmoningumo sritį. Jis sugebėjo pažvelgti į save patį kaip į pacientą ir pradėti savianalizę. Jam prireikė sureliatyvinti tradiciniam psichiatro ar neurologo Ten pat, p. 583. S. Freud, „Zwangshandlungen und Religionsübungen“, žr. Gesammelte Werke, Bd. 7, London, 1941, p. 129–139; citata p. 138. 36 37

22

įva da s


vaidmeniui itin svarbų skirtumą tarp „liguisto“ ir „sveiko“, atpažinti sveikuosius paciento aspektus, suvokti savo paties psichikos procesus, leidžiančius suprasti paciento kančią. Taip sureliatyvinęs jis neišvengiamai turėjo daug ką perkainoti, naujai pažvelgti į anksčiau nereikšmingus dalykus (pvz., riktus), į sapnus, pokštus, socialinės paniekos lydimą seksualumą ir atpažinti čia nesąmoningumo srities prieigas. Freudas lygina laukinius ir neurotikus, šis palyginimas neatsiejamas nuo evoliucinės teorijos konteksto ir atitinka laiko dvasią; antra vertus, kartu jis savotiškai „depatologizuoja“ neurotikus: nesąmoningumo srityje jie esą laukiniai, besistengiantys išvengti juos supančios kultūros. Jungas tvirtai laikėsi nusistovėjusio paveikslo „gydytojas ir liga“; išsiskyrusį su Freudu jį patį ištiko sunki psichinė krizė, kurią jis mėgino kontroliuoti primindamas sau: „Turiu gydytojo diplomą, privalau padėti pacientams, turiu žmoną ir penkis vaikus, gyvenu Kiusnachte, Zėštrasė Nr. 228.“38 Susieti mistiką ir kompleksą, taigi žmogaus religinę nuostatą ir gyvenimo kasdienybę, jam reiškė įžeidimą, nuo kurio reikia gintis. Galėtume pasakyti ir taip: Jungas neįstengė įveikti nuvertinančių su liga susijusių tabu (švaru – nešvaru); kol šie liko veiksmingi, neįmanoma buvo atpažinti jų nesąmoningo matmens, taigi jam neatsiskleidė ir Freudo prieiga prie religijos. 2.1.2. Psichoanalizės institucionalizavimo problema

Psichoanalitinio judėjimo institucionalizavimas sudaro svarbią Freudo susirašinėjimo su Jungu dalį: tai Tarptautinės psichoanalizės asociacijos kūrimo metai, kai leidžiami žurnalai ir metiniai C. G. Jung, Erinnerungen, Träume, Gedanken, aufgezeichnet und herausgegeben von Aniela Jaffé, Zürich, 1963, p. 193. 38

įvada s

23



Totemas ir tabu