2025
Viešbutis atrodo būtent taip, kaip Fibė tikėjosi. Jis tupi ant skardžio krašto lyg senas didingas šuo, kantriai laukdamas jos atvykstant. Ji nemato kitapus plytinčio vandenyno, bet jaučia, kad jis ten, kaip kad įsukusi į namų įvažą jausdavo savo vyrą, darbo kambaryje spausdinantį rankraštį.
Meilė, tas nematomas saitas, juos jungė visada.
Fibė išlipa iš taksi. Prie jos prisiartina tamsraudoniu kostiumu vilkintis vyras, nusiteikęs taip rimtai, jog atrodo, kad ši akimirka buvo senų seniausiai surepetuota. Tai skatina ją tikėti, kad elgiasi teisingai.
– Labas vakaras, – taria vyras. – Sveikinu atvykus į „Kornvalio“ svečių namus. Galiu paimti jūsų lagaminą?
– Neturiu lagamino, – atsako Fibė.
Išvykstant iš Sent Luiso, atrodė svarbu ten palikti viską: vyrą, namą, daiktus. Buvo metas judėti pirmyn – šitai ji žinojo todėl, kad taip jie visi sutarė pernai, pasibaigus skyrybų procesui. Fibę labai apstulbino jų pokalbio baigtinumas, tai, kaip jos vyras ištarė: „Na, tai sėkmės tau“, lyg būtų paštininkas, linkintis jai geros dienos. Po to ji neprisivertė daryti nieko, tik įlipo į lovą gerti džino ir toniko kokteilių, klausydamasi, kaip ūžia ledukus gaminantis šaldytuvas. Bet ir neturėjo kur eiti. Buvo pats karantino įkarštis, kai iš namų ji išlįsdavo tik nusipirkti džino ir tualetinio popieriaus, kai dėstė paskaitas internetu kasdien vilkėdama tą pačią juodą palaidinę, nes ką dar žmonės turėtų vilkėti? Kol karantinas baigėsi, ji spėjo pamiršti.
Bet dabar Fibė stovi priešais devyniolikto amžiaus viešbutį Niuporte vilkėdama smaragdinio šilko suknelę, vienintelį drabužį spintoje, kurį gali prisipažinti nuoširdžiai mėgstanti – tikriausiai todėl, kad jo vienintelio nė sykio nedėvėjo. Jiedu su vyru niekada neišsiruošdavo ten, kur reikėtų taip puoštis. Jie buvo dėstytojai. Jie buvo ramūs. Atsipalaidavę. Labai patogiai įsitaisę prie židinio su savo katinėliu ant kelių. Jiems patiko paprasti dalykai: bet koks pilstomas alus bare, bet kokia laida per televiziją, bet kas šaldytuve, bet kokie normaliausiai atrodantys marškiniai, nes ar ne toks drabužių tikslas?
Įrodyti, jog esi normalus? Įrodyti, jog kasdien, kad ir kas nutiktų, esi žmogus, galintis apsivilkti marškinius?
Bet tą rytą, prieš sėsdama į lėktuvą, Fibė pabudo ir suprato nebesanti normali. Vis dėlto ji pasiskrudino duonos. Nusiprausė duše. Išsidžiovino plaukus. Susirinko paskaitų užrašus antrai rudens semestro dienai. Atidarė spintą ir nužvelgė visus drabužius, kadaise įsigytus tik todėl, jog pasirodė, kad tokiais į darbą eitų dėstytoja. Ištisos eilės vienspalvių palaidinių, moteriškų jos vyro drabužių atitikmenų.
Ji ištraukė pilką, prisidėjo prie savęs priešais veidrodį, bet neprisivertė apsivilkti. Neprisivertė eiti į darbą ir stovėti prie spausdintuvo, ir nutaisiusi ramų susidomėjusį veidą klausytis, kaip bendradarbiai postringauja apie stebėtiną sūrio svarbą viduramžių teologijoje.
Vietoje to ji apsivilko smaragdinę suknelę. Apsiavė auksinius aukštakulnius iš savo vestuvių. Pasipuošė stambiais perlais, kuriuos vyras vestuvių naktį uždėjo jai ant akių lyg raištį. Ji įsėdo į lėktuvą, išgėrė įspūdingai skanų džino ir toniko kokteilį, ir šis taip maloniai, vėsiai slydo gerkle, kad lipdama iš lėktuvo ji beveik nejuto pūslių ant pėdų.
– Prašom čia, ponia, – taria vyras tamsraudone uniforma.
Fibė jam duoda dvidešimt dolerių, ir jis, regis, nustemba gavęs arbatpinigių už nieką, bet Fibei tai ne niekas. Jau seniai jos vyras
nepašoko ant kojų, išvydęs ją lipančią iš automobilio. Jau daug metų jos vyras neišlindo iš darbo kambario pasitikti jos grįžusios namo. Malonu sulaukti dėmesio, jaustis, lyg jos atvykimas būtų svarbus įvykis. Girdėti, kaip kaukši kulniukai einant senu plytelėmis klotu taku. Ji visada norėjo skleisti šį garsą, didingai ir oriai žengti į auditoriją, bet jos universitetas išklotas kilimais.
Ji užlipa laipteliais, praeina pro didelius juodus žibintus ir granitinius liūtus, saugančius įėjimą. Ji žengia pro užuolaidas į vestibiulį ir tai darant vėl apima geras jausmas. Lyg grįžtų į senesnį pasaulį, kuris gal ir nebuvo geresnis, bet bent jau gausiai išpuoštas aksomu.
Tada išvysta eilę prie registratūros.
Ji labai ilga – tokią tikėtųsi išvysti oro uoste, ne Viktorijos laikų dvare prie vandenyno. Bet eilė čia, tįstanti per visą vestibiulį, pro autentiškus ąžuolinius laiptus. Ir žmonės joje atrodo netinkamai – su vėjinukėmis, džinsais ir sportbačiais. Normaliais marškiniais, kokius anksčiau dėvėdavo Fibė. Šalia aksominių užuolaidų ir barzdotų vyrų portretų auksiniuose rėmuose jie atrodo juokingai kasdieniški. Kaip tvirti šiuolaikiniai žmonės, įsižeminę savo itin patvariais lagaminais. Vieni kalbasi telefonu. Kiti kažką skaito telefone, tarytum pasiruošę
šitoje eilėje stovėti amžinai – gal taip ir yra. Gal jie irgi nebeturi šeimų. Šiuo metu Fibei kyla pagunda šitaip galvoti – tikėti, kad visi yra tokie pat vieniši kaip ji.
Bet jie nėra vieniši. Jie stovi po du ar tris, kai kurie susikibę už parankių ar priglaudę ranką kitam prie nugaros. Jie džiaugiasi, o Fibė tai žino todėl, kad retkarčiais vienas iš jų paskelbia, kaip džiaugiasi.
– Džimai! – taria pagyvenęs vyras, lyg lokys išskėsdamas rankas. – Kaip džiaugiuosi tave matydamas!
– Labas, seneli Džimai, – sveikinasi jaunesnis vyras, mat, regis, beveik visi eilėje yra vardu Džimas. Džimai energingai apsikabina ir pasilabina. – Kur dėdė Džimas? Jau aikštyne?
Net registratūroje dirbanti jauna moteris, regis, džiaugiasi – būtinai pažvelgia visiems svečiams giliai į akis, teiraujasi, ko jie atvyko, nors visų atsakymas vienodas, tad ji pasako tą patį:
– Ak, atvykote į vestuves! Nuostabu.
Rodos, ji nuoširdžiai džiaugiasi dėl vestuvių, gal taip ir yra. Gal ji vis dar tokia jauna, jog tiki, kad kitų žmonių vestuvės sukasi apie ją.
Jaunystėje Fibei visada taip atrodė – ji mėnesį nerimaudavo, kokią suknelę apsirengti, nors visose vestuvėse sėdėdavo pakraštyje.
Fibė stoja į eilę. Stypso už dviejų jaunų moterų, per ranką persisvėrusių vienodas žalias sukneles. Vienai ant sprando vis dar pūpso kelioninė gepardo rašto kaklo pagalvėlė. Kita taip aukštai surišusi kuodelį, kad vartant žurnalą „People“ susitaršiusios raudonos sruogos krenta ant kaktos. Jos pašnibždomis diskutuoja, kurios skrydis buvo prastesnis, kokio senumo iš tiesų šitas viešbutis ir kodėl žmonės dabar taip domisi Kylie Jenner. Ar mums turėtų rūpėti, kad ji patrauklesnė už Kim Kardashian?
– Tikrai? – nustemba Kaklo Pagalvėlė. – Tiesą sakant, visada maniau, kad jos abi savaip negražios.
– Bet man atrodo, kad tą patį galima pasakyti apie visus žmones, –sako Kuodelis. – Visi žmonės turi tam tikrą bruožą, dėl kurio atrodo negražūs. Net tie, kurių, na, darbas atrodyti patraukliai. Tai kažkokia auksinė taisyklė ar panašiai.
– Man atrodo, kalbi apie neginčijamą taisyklę.
– Gal. – Kuodelis sako, kad nors supranta esanti iš esmės simpatiška, o tam pripažinti prireikė penkerių psichoterapijos metų, ji žino, jog šypsodamasi rodo per daug dantenų.
– Niekada to nepastebėjau, – taria Kaklo Pagalvėlė.
– Todėl, kad nesišypsau iki galo.
– Visą laiką, kiek tave pažįstu, tu nesišypsai iki galo?
– Nuo pat vidurinės.
Eilė pajuda į priekį ir Fibė pakelia akis į kesonines lubas – jos tokios aukštos, kad ji ima stebėtis, kaip jas valo.
Dar vienas „Ak! Atvykote į vestuves!“, ir Fibė ima suvokti, kiek daug šitame vestibiulyje vestuvininkų. Tai trikdo, visai kaip tame filme „Paukščiai“, kurį taip mėgo jos vyras. Vos pastebėjusi kelis, mato juos visur aplinkui. Vestuvininkus, įsitaisiusius ant rausvai violetiniu aksomu aptraukto minkštasuolio. Vestuvininkus, rymančius prie įmontuotos knygų lentynos. Vestuvininkus, tempiančius taip futuristiškai atrodančius lagaminus, kad tie, regis, atlaikytų kelionę į Mėnulį. Vyrai tamsraudoniais kostiumais krauna aukštus tvirtus lagaminų bokštus prie pat didelio balto ženklo SVEIKI ATVYKĘ Į LAILOS IR GARIO VESTUVES.
– Bet tavo taisyklė tikrai negalioja Lailai, – sako Kaklo Pagalvėlė. –Ta prasme, rimtai nesugalvoju nė vieno negražaus jos bruožo.
– Tiesa, – pritaria Kuodelis.
– Pameni, kai dvyliktoje klasėje per mados šou ją išrinko demonstruoti nuotakos suknelę?
– Aha. Kartais tai pamirštu.
– Kaip gali pamiršti? Aš kartą per savaitę pagalvoju, kaip tai buvo keista.
– Nes mūsų mokyklos psichologas užsispyrė lydėti ją ant podiumo?
– Labiau, tipo, kad yra žmonių, kurie tiesiog gimę būti nuotakomis.
– Tiesą sakant, man atrodo, kad mūsų mokyklos psichologas dalyvaus vestuvėse.
– Keista. Bet gerai. Vadinasi, bus bent vienas pažįstamas žmogus, –sako Kaklo Pagalvėlė.
– Žinau. Aš, galima sakyti, nebeturiu pažįstamų, – sako Kuodelis.
– Žinau, nuo pat pandemijos aš tokia, tipo, gerai, tai turbūt nebeturiu draugų.
– Sakau! Vienintelis žmogus, kurį dabar pažįstu, yra mano mama.
Jos nusijuokia ir padejuoja, kokie sunkūs buvo skrydžiai, o Fibė kaip įmanydama stengiasi nekreipti į jas dėmesio, žvalgytis po didingą vestibiulį. Bet sunku. Vestuvininkai daug triukšmingesni už eilinius žmones.
Ji užsimerkia. Jai ima mausti pėdas, ir pirmą kartą nuo tada, kai išėjo iš namų, ji susimąsto, ar nereikėjo pasiimti patogių batų poros.
Jų tiek daug išrikiuota jos spintoje – tamsiai mėlynų, nieko nedarančių.
– Tai ką žinai apie jaunikį? – šnibžda Kaklo Pagalvėlė.
Kuodelis žino tik tai, ką Laila glaustai papasakojo telefonu ir ką pavyko išsiaiškinti palandžiojus internete.
– Tiesą sakant, Garis gana nuobodus, – sako Kuodelis, tada šnibžteli, kad jis neva X kartos gydytojas, taip nepastebimai plinkantis, kad, tikėtina, mirs beveik pilna galva plaukų. – Kodėl tu juo nepasidomėjai, kai Laila pasiūlė tapti pamerge?
– Buvau atsijungusi nuo interneto, – atsako Kaklo Pagalvėlė. –Taip liepė mano psichoterapeutė.
– Dvejus metus?
– Jie taip ilgai susižadėję?
– Jis pasipiršo prieš pat pandemiją.
Jos vėl pasislenka į priekį.
– Dieve, pažvelk, kokie tapetai!
Kaklo Pagalvėlė tikisi, kad jos kambarys vandenyno pusėje.
– Žiūrėjimas į vandenyną penkiais procentais pagerina nuotaiką. Skaičiau tyrimą.
Pagaliau jiedvi nutyla. Joms nebepliurpiant, Fibę apima dėkingumas. Ji vėl gali mąstyti. Ji užsimerkia ir apsimeta, kad žiūri į savo
vyrą kitapus virtuvės, mėgaujasi jo juoku. Fibei visada patiko jo juokas, kaip jis skambėdavo iš tolo. Lyg rūko sirena tolumoje, rodanti jai kelią. Bet tada vienas iš Džimų šūkteli:
– Štai ir nuotaka!
–
Džimai! – taria ši.
Nuotaka išlipa iš lifto į vestibiulį pasipuošusi žvilgančia juosta su užrašu NUOTAKA, kad niekam nekiltų abejonių. Nors tai ir neįmanoma. Akivaizdu, kad ji nuotaka; ji eina kaip nuotaka ir šypsosi kaip nuotaka ir nuotakiškai apsisuka, artindamasi prie eilėje stovinčių Kuodelio ir Kaklo Pagalvėlės, nes nuotaka gali dvi tris dienas taip daryti. Ji trumpalaikė įžymybė, priežastis, dėl kurios visi sumokėjo po kelis tūkstančius dolerių, kad čia atvyktų.
– Labai džiaugiuosi jus matydama! – šūkteli nuotaka. Ji išskečia rankas apkabinti, dovanų maišeliai kybo jai ant riešų lyg iš jūrų dumblių nupintos apyrankės.
Kaklo Pagalvėlė ir Kuodelis neklydo. Fibė nepastebi nė vieno negražaus nuotakos bruožo – gali būti, kad tai vienintelė jos yda. Ji atrodo būtent taip, kaip turi atrodyti: sykiu ir išstypusi, ir smulki, pasipuošusi balta vasarine suknele, po kuria nesimato nė menkiausios apatinių linijos. Šviesūs jos plaukai taip romantiškai ir įmantriai supinti kasytėmis, kad Fibė svarsto, kiek mokomųjų vaizdo įrašų jai teko žiūrėti instagrame.
– Gražiai atrodai, – giria Kuodelis.
– Ačiū, ačiū, – sako nuotaka. – Kaip atskridote?
– Ramiai, – pameluoja Kaklo Pagalvėlė.
Jos neužsimena apie netikėtą žuvėdrų būrį ar leidimąsi avariniu būdu, nes pasirodė nuotaka. Jų darbas visas vestuves meluoti nuotakai, sakyti, kad kelionė čia patiko, džiaugtis proga dalyvauti vestuvėse Niuporte, dvejus metus nedarius beveik nieko.
– Kada susipažinsime su Gariu? – teiraujasi Kuodelis.
– Savaime suprantama, jis vėliau dalyvaus iškilmėse.
– Taip, savaime suprantama, – pritaria Kaklo Pagalvėlė, ir jos nusijuokia.
Nuotaka išdalija maišelius iš jūrų dumblių (su „atsargomis nelaimės atveju“) ir moterys aikčiodamos ištraukia normalaus dydžio alkoholio butelius. Visi skirtingų rūšių, aiškina nuotaka. Gėrimai, kuriuos ji išrinko jiedviem su Gariu praėjusį mėnesį keliaujant po Europą.
Viskis. La Riochos vynas. Degtinė.
– Vaje, kaip prašmatnu, – sako Kuodelis.
Nuotaka šypsosi, didžiuodamasi savimi. Didžiuodamasi, kad keliaudama po Europą su savo sužadėtiniu gydytoju galvoja apie kitas moteris, tas, kurioms mažiau pasisekė. Didžiuodamasi, kad grįžo tapusi moterimi, žinančia, ką gerti ir ko ne.
– Prašau, – taria nuotaka Fibei taip intymiai, kad ši pasijunta lyg nuo vaikystės nematyta pusseserė. Lyg kadaise jos būtų žaidusios šaškėmis apšiurusiame senelio rūsyje ar panašiai. Ji paduoda Fibei vieną iš maišelių, tada labai stipriai ją apkabina, lyg būtų mokiusis glėbesčiuotis nuotakiškai, kaip kad Fibės vyras prieš darbo pokalbius mokydavosi profesionaliai spausti ranką.
– Tik nedidelė padėka už tai, kad sukorėte tokį kelią. Žinome, kad nebuvo labai lengva atvykti!
Tiesą sakant, Fibei buvo labai lengva. Ji nesustabdė laiškų pristatymo ir nepaprašė kaimynų vaiko laistyti sodą, nepaprašė Bobo, kad pavaduotų ją per paskaitas, kaip įprastai darydavo prieš atostogas. Nė nenuvalė skrebučio trupinių nuo spintelės. Ji tiesiog apsivilko suknelę ir išėjo iš namo, išvyko taip, kaip dar niekada neteko daryti.
– Ak, aš... – prabyla Fibė.
– Žinau, žinau, ką galvojate, – sako nuotaka. – Kas, velniai griebtų, geria šokoladinį vyną?
Šita nuotaka gera. Labai gera nuotaka. Keista būti šitaip kalbinamai, dvejus metus gyvenus didelėje atskirtyje, jūros juodų dėžučių savo kompiuterio ekrane klausinėjus „Kas yra literatūra?“ ir nė vienai dėžutei nežinant, nė vienai nerūpint, nė vienai nesiklausant. „Kas yra literatūra?“ – vėl ir vėl klausinėjo Fibė, kol nė pati nebežinojo atsakymo.
O štai dabar be jokios priežasties sulaukė apkabinimo ir maišelio su šokoladiniu vynu. Jai į akis žiūri graži nepažįstamoji, nors daugelį metų vyras nežiūrėjo jai į akis. Fibei kyla noras verkti. Kyla noras būti atvažiavus į vestuves.
– Bet jis skanesnis, nei manote, – kalba nuotaka. – Regis, jį labai mėgsta vokiečiai.
Nuotaka nusišypso, ir Fibė pastebi gabalėlį maisto, įstrigusį jai tarp dviejų priekinių dantų. Štai jis – tas vienas dalykas, dėl kurio
nuotaka šiandien negraži.
– Kitas? – šūkteli registratorė.
Prireikia sekundėlės, kol Fibė susivokia, jog atėjo jos eilė. Ji mato Kuodelį ir Kaklo Pagalvėlę, jau einančias į liftą. Ji paima maišelį, padėkoja nuotakai ir žengia prie registratūros stalo.
– Jūs tikriausiai irgi atvykote į vestuves? – klausia moteris. Jos vardas Polina.
– Ne, – prisipažįsta Fibė. – Ne į vestuves.
– Ak, – tarsteli Polina. Jos balse skamba nusivylimas. Tiesą sakant, sumišimas. Jos žvilgsnis nukrypsta į tolėliau stovinčią nuotaką. – Maniau, visi čia atvyko į vestuves.
– Aš tikrai neatvykau į vestuves. Bet šį rytą rezervavau kambarį.
– Ak, tikiu jumis, – sako Polina spaudydama kompiuterio klavišus. – Man tik atrodo, kad kažkas iš darbuotojų padarė labai didelę klaidą. Gali būti, kad net aš! Turėsite mums atleisti, po kovido truputį trūksta darbuotojų.
Fibė linkteli.
– Darbo jėgos stygius.
– Būtent, – taria Polina. – Gerai, kuo jūs vardu?
– Fibė Stoun.
Tai tiesa. Tai jos vardas, vardas, kurį įprato laikyti savu. Tačiau dabar jį sakydama jaučiasi it meluojanti, nes tai jos vyro pavardė. Kaskart išgirdusi save jį tariant, tarytum ištrūksta iš savo kūno. Mato save iš viršaus lyg paukštis, kaip kad vestuvininkai tikriausiai ją mato, ir neabejoja, jog iš taip aukštai jie pastebi tą vieną negražų jos bruožą – plaukus. Su tais plaukais reikėtų ką nors daryti. Ryte ji visiškai pamiršo juos susišukuoti.
– Štai kur jūs, – sako Polina. Ji taip susikaupusi stengiasi kokybiškai aptarnauti viešnią, kad nė nepakelia galvos, kai vienas iš vestuvininkų įėjęs pro duris paslysta ant grindų už Fibės.
– Dėde Džimai! Dieve mano! Ar viskas gerai? – šūkteli nuotaka. Dėdei Džimui ne viskas gerai. Jis guli ant grindų kažką rėkaudamas apie savo čiurną ir grindis, tai siaubingos grindys, sako jis, jau nekalbant, kad visiškas šūdas. Vyrai tamsraudoniais kostiumais apspinta jį ir puola atsiprašinėti dėl grindų, kurios, taip, taip, jie pritaria, yra pačios blogiausios, nors Fibė mato, kad tai kažkoks itališkas marmuras.
– Štai, – sako Polina. Polina yra didvyrė. – Jūs rezervavote „Siautulingą trečiąjį dešimtmetį“.
– Ar kiekvienas kambarys skirtas vis kitam dešimtmečiui? – teiraujasi Fibė. Ji įsivaizduoja kiekvieną kambarį, turintį savą plaukų kirpimą. Savą karą. Savą akcijų rinkos pakilimų ir nuosmukių ritmą. Savą feminizmo apibrėžimą.
– Žinot, tiesą sakant, nežinau visų temų! – sako Polina. – Aš naujokė. Man jos atrodo gana atsitiktinės. Bet tai puikus klausimas.
Ji atidaro stalčių ir ieško rakto.
– Tai numeris viršutiniame aukšte, – aiškina ji. – Vienintelis, iš kurio gerai matosi vandenynas.
Tie žodžiai nuskamba lyg surepetuoti, tarytum Polina visiems svečiams ką nors pašnibždėtų, kad šie pasijustų ypatingi. Tai vienintelis mūsų kambarys, kuriame stovi rašomasis stalas iš Vanderbiltų šeimos namų. Tai vienintelis mūsų kambarys su nesibaigiančiomis tualetinio popieriaus atsargomis.
– Nuostabu, – taria Fibė.
– Tai kas jus atvedė į „Kornvalio“ svečių namus?
Nors Fibė žinojo sulauksianti tokio klausimo, vis tiek nustemba. Regėdama save čia, ji neįsivaizdavo, kad teks su kuo nors kalbėtis. Ji, paprastai tariant, atpratusi.
– Čia mano laiminga vieta, – išpyškina Fibė. Tai ne visai tiesa, bet ir ne melas.
– Ak, tai esate anksčiau čia viešėjusi? – klausia Polina.
– Ne, – atsako Fibė.
Prieš dvejus metus Fibė pamatė viešbučio reklamą kažkokiame žurnale, viename iš tų, kuriuos skaitydavo tik laukdama vaisingumo klinikoje. Pažvelgė į Viktorijos laikų lovos su baldakimu, iš kurios atsiveria vandenyno vaizdas, nuotraukas ir pamanė: kas gi planuoja atostogas pagal kelionių žurnalą? Ji supyko ant tokių žmonių, nors ir nepažinojo taip besielgiančių. Tačiau po kelių dienų, kai psichoterapeutas paprašė užsimerkti ir apibūdinti savo laimingą vietą, ji įsivaizdavo save toje lovoje su baldakimu, nes save laimingą galėjo įsivaizduoti tik tokioje vietoje, kurioje niekada nesilankė, tokioje lovoje, kurioje niekada nemiegojo.
– Na, ši vieta iš tiesų laiminga, – taria Polina. Fibė pasiima raktą. Jau ir taip per daug kalbėjosi. Per daug apsimetinėjo esanti normali ir nemokės aštuonių šimtų dolerių vien už tai, kad čia apsistotų ir apsimestų normalia. Tai kuo puikiausiai
galėjo daryti ir namie. Ji pajunta, kaip ima slėgti nuovargis, bet Polinai kyla labai daug klausimų. Ar ji norėtų pridėti SPA paketą? Ar norėtų užsiregistruoti apsilankymui pas viešbučio Taro kortų būrėją? Norėtų paprastos ar kokosų pagalvės?
– Kas ta kokosų pagalvė? – teiraujasi Fibė.
– Pagalvė, – atsako Polina, – su kokosais.
– Ar tokios pagalvės geresnės? – klausia ji. – Su kokosais?
To būtų klausęs jos vyras. Tai blogas įprotis, dešimtmečio santuokos pasekmė – vis įsivaizduoti, ką sakytų jos vyras. Net kai jo nėra šalia. Ypač kai jo nėra šalia. Fibė nemanė tapsianti tokia moterimi. Bet jei keleri pastarieji metai ko ir išmokė, tai kad niekada negali žinoti, kuo tapsi.
– Tokios pagalvės daug geresnės, – tikina Polina. – Patikėkite manimi. Nedelsiant pristatysime vieną į jūsų kambarį.
Fibė įžengia į liftą ir pajunta palengvėjimą, kai durys ima vertis. Pagaliau pabėga nuo vestuvininkų. Pagaliau kažką daro. Laiko raktą ne nuo savo namo durų.
– Palaukit! – šūkteli moteris.
Fibė dar jos nepamačiusi žino, kad tai nuotaka. Ji šaukia kaip žmogus, nusipelnęs šito lifto. Bet niekas nieko nenusipelno. Net nuotaka. Fibė spusteli mygtuką durims užverti, bet nuotaka įkiša ranką į tarpą. Durys neatšoka, kaip turėtų, gal todėl, kad „Kornvalio“ svečių namai pastatyti 1864-aisiais. Senas viešbutis negaili nieko, net nuotakos.
– Šūdas! – šūkteli nuotaka.
– O Dieve! – ištaria Fibė. Ji rankomis praskečia duris ir apstulbusi įsispokso į nuotakos plaštaką. – Jūs kraujuojate.
Nuotaka kaip vaikas kilsteli prakirstus krumplius ir nepadėkojusi paima Fibės ištiestą nosinaitę. Fibė spusteli mygtuką ir durys vėl užsidaro. Moterys tyli; nuotaka mandagiai kraujuoja į nosinaitę, ir
liftas pradeda kilti. Fibė girdi, kaip nuotaka mėgina sutramdyti kvėpavimą, stebi, kaip tamsėja nosinaitė.
– Labai atsiprašau, – sako Fibė. – Nežinojau, kad taip nutiks.
– Ak, neabejoju, kad viskas bus gerai, – išlemena nuotaka. Ji atsikrenkščia. – Tai jūs iš Gario šeimos?
– Ne, – atsako Fibė.
– Iš mano?
– Nežinote, kas priklauso jūsų šeimai? – klausia Fibė.
Klausimas sukelia Fibei norą nusijuokti ir tai keistas jausmas. Pirmas kartas per kelis mėnesius, kai ji pajuto norą juoktis. Gal net per kelerius metus. Nes kaipgi nuotaka nepažįsta savo šeimos? Fibė savo šeimoje pažinojo visus. Neturėjo pasirinkimo. Šeima buvo labai maža. Tik Fibė ir jos tėvas – tokia maža, kad tilpo senoje jo žvejo trobelėje.
– Mano šeima labai didelė, – atsako nuotaka, lyg tai būtų rimta problema.
– Na, nesu iš jūsų šeimos, – paaiškina Fibė.
– Bet turite priklausyti kuriai nors šeimai.
– Ne, – taria Fibė. – Nepriklausau jokiai šeimai.
Tai buvo gniuždantis suvokimas, pamažu užgimęs po skyrybų, stiprėjęs su kiekviena praeinančia švente, kol šį rytą ji pabudo tokiuose tyliuose namuose, kad pagaliau suprato, ką reiškia neturėti šeimos. Suprato, kad visada bus taip – tik ji lovoje, viena. Nebebus nė jos katino Hario, miaukiančio prie durų.
– Bet visi, kas čia susirinko, atvyko į vestuves. Aš tuo pasirūpinau. – Nuotaka sumišusi nužvelgia dovanų maišelį Fibės rankoje. –Turbūt įsivėlė kažkokia klaida.
Nuotaka tai sako taip, lyg Fibė būtų tas didysis košmaras, kurio visada bijojo. Fibė – kliūtis tuo metu, kai viskas turi klotis sklandžiai. Nes per vestuves net menkiausia smulkmena turi galios tapti bloga pranašaujančiu ženklu – pavyzdžiui, tie vėjo gūsiai parke, išvartę
