Issuu

Dviese prieš srovę

Iš ang lų kalbos vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė

VILNIUS, 2025

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tink lais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978- 609 -444-598- 9

Versta iš: Hannah Bonam-Young, Out On a Limb, 2023.

Autorės laiškas ir turinio įspėjimai

Vos po penkių dienų, kai pa sau lį išvydo mano pirmagimis, parašiau instagrame: „Vienintelis dalykas, kurio maniau nesugebėsianti atlikti turėdama tik vieną ranką, tai būti gera mama. Galbūt tai visai nepagrįsta, bet kaskart, kai išgirsdavau kokį nors banalų posakį apie tai, kad motinoms praverstų „papildomos rankos“, mane apimdavo nemalonus jaudulys. Bręsdama dažnai susidurdavau su žmonėmis, kurie bijodavo duoti man palaikyti savo kūdikius, ir ilgainiui paėmiau tai į širdį. Nepasitikėjimas savimi ruseno giliai manyje, kol šią savaitę buvau priversta pažvelgti jam į akis. Dabar norėčiau pasakyti, kad visai nebūtina turėti dvidešimt pirštų, – mudviem su naujagimiu ir be jų puikiai sekasi.“

Nors mama buvau trumpiau nei savaitę, tikėjau patyrusi visus šio pa sau lio jausmus. Turėjau fiziškai ir psichologiškai atsigauti po trauminio gimdymo ir sunkaus nėštumo. Skaudėjo spenelius, maudė kūną. Buvau įsitikinusi, kad makštis niekada nebebus tokia kaip anksčiau. Vis dėlto… jaučiausi nepaprastai, tiesiog absurdiškai laiminga.

Ne tik dėl to, kad namo parsivežėm mažytį kūdikį (tik rą stebuk lėlį), bet ir todėl, kad klydau bijodama. Kad jie klydo. Nebuvo nieko, kas trukdytų man būti pačia geriausia motina. Kaip ir Vin, gimiau su skirtingomis galūnėmis. Mano dešinė plaštaka ne iki galo išsivysčiusi ir atrodo taip pat, kaip šioje knygoje aprašoma Vin ranka. Nors visą gyvenimą stengiausi, kad negalia manęs nestabdytų, susidūriau su įvairiausiais iššūkiais. Visados bandydavau iš anksto surepetuoti tai, ką vėliau turėdavau atlikti viešai, net visai menkus dalykus, pavyzdžiui, užsisegti naujas kelnes ar rinkti tekstą klaviatūra, kuria rašydavau per pamokas. Ilgas valandas mąstydavau apie kasdienes kliūtis, galvodavau, kaip jas įveikti, liguistai kruopščiai planuodavau dienotvarkę, kad išvengčiau nejaukių akimirkų ir nesėk mių. Tačiau sužinojusi, kad laukiuosi, staiga pasijutau visiškai, absoliučiai nepasiruošusi. Kita vertus, žinojau, kad neįma noma pasiruošti tam, kas gresia, bet tai tik dar labiau gąsdino…

Norėjau parašyti knygą nesėk mės baimės varžomiems skaitytojams. Ne tik tiems, kurie pasirinko turėti vaikų ar yra neįgalūs, bet ir tiems, kurie buvo įsviesti į naujus vandenis taip toli nuo komforto zonos, kad ilgainiui nebeatpažino to ankstesnio, susikausčiusio savęs. Norėjau parašyti apie du žmones, kurie taip smarkiai myli vienas kitą, kad įstengia nugalėti juos ilgą laiką ribojusius nepalankius įsitikinimus ir visiškai susitaikyti su savo skirtybėmis. Norėjau parašyti apie įgalinančią, maloningą, supratingą, džiuginančią, kantrią ir švelnią meilę.

Šioje knygoje aptariamas Vin kelias į motinystę. Kadangi jos nėštumas – visai netikėtas, nutariau įtraukti jos, medikų ir artimųjų rato pokalbius apie abortą. Svarbu paminėti, kad veiksmas vyksta Kanadoje. Kitaip nei kai kuriuose

kituose pa sau lio regionuose, kalbų apie teisės pasidaryti abortą panaikinimą čia nėra, todėl Vin laisva rinktis. Galiausiai ji nusprendžia gimdyti. Vis dėlto maniau, kad aptarti jos abejones būtina, nes prigimtinę moterų teisę į saugius, legalius abortus beveik nuolat grasinama atimti. Vin pa sirin kimas nepaverčia jos geresne. Jos niekas nespaudžia. Vin pasirenka, ir tiek. Tai yra jos pa sirin kimas.

Baigdama noriu pabrėžti žinanti, kad nėštumas meilės romanuose – provokuojanti tema. Ji patinka ne visiems, ir tai visai suprantama. Bet ši knyga ne tik apie vienos nakties nuotykį, po kurio gimsta kūdikis. Ji apie ryžtą pa rodyti kitam savo aud ringesnę, reik lesnę pusę. Apie būtinybę jaustis nusipelniusiam meilės ir mokėjimą priimti pagalbą. Apie aukštesnius tikslus ir įveikiamas kliūtis. Apie neįgaliųjų bend ruomenės patiriamą džiaugsmą. Jei kam įdomi mano nuomonė, viešojoje erdvėje gerokai per mažai jo įrodymų.

Tikiuosi, pamilsit Bo ir Vin ne mažiau nei aš.

Su meile

Hannah Bonam-Young

Benai, skiriu tau už tai, kad visados esi mano dešinioji ranka. Apgailestauju, kad niekada nelaimėsi „Akmens, žirklių, popieriaus“. Myliu tave.

Turinio įspėjimai: vaizdingos sekso scenos, nėštumas ir nėštumo simptomai, trumpi pokalbiai apie abortą (jis neatliekamas, tačiau požiūris į jį teigiamas), žmonių su neišsivysčiusiomis galūnėmis diskriminacija, psichologiškai smurtaujantis buvusysis (į veikėjos gyvenimą negrįžta), vieno iš tėvų mirtis (praeityje, antrame plane), depresija ir savižudybė (praeityje, antrame plane), vėžys (praeityje, neatsinaujina), amputacija (praeityje, antrame plane).

1 SKYRIUS

Ar žinojai, kad ši daina – galimai apie orgiją? – klausiu raganos prie punšo indo, rodydama į garsiakalbį.

– Ką?! – šaukia ji smalos juodumo nagais traukdama siūruojantį sidabrišką peruką nuo ausies.

– Daina – „Monster Mash“, – vėl mosuoju garsiakalbio kryptimi.

– Ir ką? – dar garsiau klausia ji.

– Orgija! – surinku, ir kaip tik tą akimirką muzika staigiai nutyla – mano draugė ir vakaro šeimininkė Sara liuokteli ant valgomojo kėdės ketindama kreiptis į svečius.

– Ne, ačiū… – Ragana nelyg durklu persmeigia mane žvilgsniu, iš lėto apsigręžia ir pasitraukia ne kur kitur, o link kruvinais ginklais nukabinėtos arkos.

– Norėtum, – burbteliu panosėje ir įsipilu neaiškaus ryškiai žalio skysčio sėk mingai išvengdama po jį plaukiojančių akies pavidalo saldainių.

Kaip ir kasmet, Sara, mano seniausia ir geriausia draugė, rėžia tą pačią kalbelę: „Labai ačiū, kad susirinkote į mano Helovyno vakarėlį; tai viskas, kas man iš tiesų rūpi“, o aš spėlioju, ar kas nors paslapčia sekė, kiek dešrelių, lyg mumijos suvyniotų į tešlą, suvalgiau. Vargu. Taigi, siekteliu dar vienos.

– Sveika, kapitone Vinifreda!

Šūdas, mane pastebėjo. Panardinu mumiją į gėralą ir delnu uždengiu puodelį.

– Kaip tu? – klausia Saros vyras Kalebas įtariai nužiūrinėdamas mano puoduką.

– Kaip niekad šauniai, – saldžiai sučiulbu. – Dar vieni sėk mingi metai, – priduriu grožėdamasi jų kruopščiai kaip tik rų profesiona lų išpuoštais namais.

Kalebas taip pat apsidairo, ir švelniam pasididžiavimui bei susižavėjimui žmonos darbu nuspalvinus jo veidą jaučiuosi veik tik ra, kad kiti trys jo žodžiai bus…

– Viskas dėl Saros, – vienu balsu ištariam. Jis nusišypso į alaus bokalą. Atrodo truputį kaltas, susidrovėjęs, bet labiausiai – susitaikęs. Sara ir Kalebas susipažino devintoje klasėje. Nuo tada jis velka jos naštą – tik rąja ir perkeltine prasmėmis.

Myliu Kalebą. Jis man kaip brolis. Svainis, jei mudvi su Sara iš tiesų būtume seserys, kaip mokyk loje drąsiai tvirtindavom, kitaip tariant, meluodavom. Visgi prieš keletą metų pasidarėm DNR testą, ir paaiškėjo, kad esam ket vir tos eilės pusseserės. Nuo tada progai pasitaikius Sara pristato mane kaip savo pusseserę.

– Žinai, šįvakar atėjo toks mano draugas Robis. Pamaniau, galėčiau jus supažindinti, – sako Kalebas godžiai atsigėręs alaus.

Aha. Gal nereikia.

Sėkmingai vengiu Kalebo peršamų vaikinų nuo pasimatymo su jo bendradarbiu. Kalbėdamas apie motiną ( gyvut gyvutėlę) ir juos jungiantį „gražų ryšį“, Vinstonas verkė. Taip pat atnešė orchidėją. Man patinka augalai, tad būčiau galėjusi įvertinti tai kaip mielą poelgį. Deja, gėlė buvo įsodinta dideliame keraminiame vazone su akmenėliais ir žievės gabaliukais –

tik ra sunkenybė. Nenorėjau statyti jos ant žemės, kad koks padavėjas neužkliūtų ir netyčia neužsimuštų, tad palikau ant stalo, ir mudu veik nematėme vienas kito. Po nuobodžios vakarienės man teko temptis tą nešulį namo. Prilaikydama jį taksi gale parašiau pagarbią, bet tvirtą žinutę: „Mums ne pakeliui.“

Tas pasimatymas tik sustiprino mano troškimą žvelgti į viską neįpa reigojančiai ir verčiau naudotis pažinčių programėlėmis, mat taip galėdavau pati rinktis vyrus.

– Gal vėliau, – sakau Kalebui. – Laukiu, kol galėsiu šnektelėti su vakaro šeimininke, – smak ru mosteliu į Sarą, vilkinčią kaip Princesė nuotaka* (Kalebas apsirengęs kaip jos mylimasis Vestlis).

– Gerai, kaip nori. Bet jis kitoks, žinok. Jo mama iš tiesų mirusi, – perdėm linksmai prideda Kalebas.

– Vaje, koks pranašumas! – šūkteliu apsimestinai džiugiai. – Man patinka, kai jų mamos mirusios. Tada gerokai leng viau per šventes.

Jis nusijuokia ir pasisuka įpilti žaliųjų citrinų skonio punšo.

– Imk, – atkiša puoduką, perima mano gėrimą su ištižusia mumija ir švysteli į šiukšlių dėžę. – Valgyk, kiek nori, Vin.

Tiesdama ranką palinkstu artyn.

– Tai sek sua liausia, ką esi man pasakęs, Kalebai.

Tą akimirką kažkas užvažiuoja man per užpakalį.

– Ar jis vėl tave kabina? Dieve, juk šitiek kartų prašiau –jei užmegsit romaną, bent pasistenkit neišsiduoti.

– Princese! Kaip malonu, kad prisijungėte, – sakau plačiai šypsodama.

– Gražus kostiu mas… ir vėl, – atsidūsta Sara ir glebiai mosteli į mano įmantrius pirato apdarus.

* Amerikiečių autoriaus Williamo Goldmano (1931–2018) knyga. Pagal ją taip pat pa statytas filmas. (Čia ir toliau – vert. past.)

– Kol neužsiauginsiu rankos, nebus geresnio bajerio už

šitą. – Kabliu baksnoju jai papą, kol ji ima kikenti ir nugena mane šalin.

– Mums reikia pakalbinti kitus svečius, bet gal norėtum likti nakvoti? Paruošiau laisvą miegamąjį ir…

– Taip, padėsiu tau išsikuopti. Juk kasmet taip darau, mažute, – pertraukiu. – Eikit! Linksminkit savo publiką.

Sara išpyškina „ačiū-tau-tu-pati-geriausia“ kaip vieną ilgą žodį ir nusitempia Kalebą tarsi paklusnų šuniuką už pavadėlio.

– Šaunūs kostiu mai, – eidama pro šalį suvapa mirtinai nusitašiusi moteris, vilkinti kaip raudona kreidelė.

Šalia jos bidzenanti mėlyna kreidelė priduria:

– Tik riau siai laimėsit porų konkursą.

Porų kostiumų konkursą? Aš? Vienišoji Vinė? Tik nereikia. Matyt, palaikė Kalebą piratu ir mano išrinktuoju. Juk Vestlis, šiaip ar taip, apsimeta Baisiuoju Piratu Robertsu, tad jų spėjimas – ne toks jau nepagrįstas. Bet mano įvaizdis labiau primena tipišką smuk lės kekšę. Papai taip iškelti, kad pūpso kone visai po ausimis, o nuo senumo suplyšusios tinklinės pėdkelnės it netyčia pabrėžia mano pasileidimą. Liemenį juosia platus dirbtinės odos diržas, o pečius siekiančius juodus plaukus – raudona skarelė. Teko susiveikti šią naują detalę, mat per praėju sių metų šėliones praganiau anksčiau komplektą papildžiusią pirato kepurę. Tesiilsi ji ramybėje.

Dėvėsiu šį kostiu mą, kol atsibos tas pokštas su kabliu. Dėl to nemelavau. Be to, man patinka šie drabužiai, nes su jais –būkim biedni, bet teisingi – atrodau karšta. O ir neturiu pakankamai pinigų, kad pirkčiau ką nors nauja. Bet apie tai neverta nė kalbėti.

Tai – dar viena Saros gud rybė: kuo anksčiau suvilioti mieliausią moksliuką, priversti jį beprotiškai įsimylėti, tada

sulaukti, kol jis nesuvokiamai praturtės. Dabar Saros darbas – linksminti draugus. Ji rengia vakarėlius, planuoja šventes, daug skaito, yra bevaikė namų šeimininkė ir turi tarnaitę. Šiuo metu sprendžia, kokią temą parinkti mano trisde šimtmečio puotai, nors ši dar tik po pusantrų metų.

– Atsiprašau? – man už nugaros pasigirsta žemas, pašaipus balsas, priverčiantis mane atsigręžti.

Ak, tai štai jis. Kitas piratas, su kuriuo mane per klaidą suporavo. Kita vertus, šio tik rai nenorėčiau išmesti už borto.

Pirma mintis? Koks aukštas. Žiauriai. Tarsi jo kūnas būtų buvęs ištemptas kočėlo, o tada pašautas į kažkokią stebuk lingą orkaitę, kurioje iškepa tokie saldainiukai. Jo plaukai pašiaušti kaip praėju sio amžiaus paskutinio de šimt mečio muzikantų ir perskirti per vidurį – tokios šukuosenos vėl grįžta į madą. Jie rusvi, bet pajėgčiau su tuo susitaikyti. Jis turi kreivą šypseną, bylojančią „nešdinkis, kol gali“, ir nekreivą, kampuotą nosį bei švelnias akis. Šios priešybės jo veide – stebėtinai žavios.

– Man labai gaila, – sako be menkiausio nuoširdumo, –bet vienam iš mūsų teks persirengti.

– O Dieve, – aikteliu, pasilyginu sijoną ir įsisprendžiu į klubus. – Kokia gėda… Ir sutapk tu man taip!

– Ir aš taip sakau! Visų pirma, vienodai vilkėdami nė vienas nelaimėsim geriausio kostiu mo konkurso, o antra… – jis prisikiša pakuždėti man ausin, pasilenkia ir vis tiek yra aukštesnis, – aš be apatinių.

Tramdau juoką, nes nenoriu, kad pokštavimas nutrūktų. Retai sutinku lygiavertį partnerį, su kuriuo galėčiau taip pasikapoti. Tokie patrauk lūs – išvis nematyti.

– Vaje, kaip nepasisekė. Reikėjo geriau pagalvoti. Aš po šiuo vilkiu net keletą kostiu mų.

Jo lūpų kampučiai trukteli, bet jis, regis, tvardosi, kad neišsiduotų. Ką gi, burtas mestas.

– Pavyzdžiui? – klausia ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

– Vikingo, – pareiškiu.

– Kad jau paminėjai, tik rai matau truputį kyšantį ragą, –sulenktu pirštu mosteli man į smilkinį.

– Tiesą sakant, taip atrodo visos šėtono išperos, bet suprantu, kodėl susipainiojai.

– Neraminančios žinios. O dar?

– Sek sua lios tarnaitės, savaime suprantama, – patikinu ir suklapsiu blakstienomis.

– Oho, šitą tik rai norėčiau pamatyti, – gerokai per greitai išpoškina.

Nors mudu apsimetam, kad pokalbis rimtas, dabar, manau, tinkama akimirka nuleisti viską juokais. Nuostaba – nenugalimas gink las.

– Deja, man teks pasilaikyti piratės kostiu mą. Matai… –paleidžiu rankeną kablio viduje, suimu jį į kairę ranką ir nusitraukiu atidengdama mažesnę, prasčiau išsivysčiusią dešinę plaštaką, – kablys man labai praverčia. – Pašaipiai pamosuoju trumpučiais, susirietusiais, pirmo sąnario nesiekiančiais pirštais. Krutinu juos, kaip tik išeina.

Kitaip, nei tikėjausi, jis nesutrinka, negana to, piktdžiugiškai išsišiepia. Jo akyse plyksteli linksmybė, traukianti mane gąsdinamai greitai. Irzčiau, jei jo išraiška taip nežadintų smalsumo. Jo džiūgavimas perša mintį, kad galbūt jis –vienu žingsneliu prieky.

– Ak, aišku. Na, tokiu atveju… gal mums pavyks kaip nors susitarti. – Tai taręs vyrukas iškiša pėdą.

Jūs turbūt juokaujat.