ARŠAVIR ATEROV
MENAS GYVENTI BE LIGŲ, YDŲ IR NUODŲ
19.Paèiø
Apie autoriø
Irano armënas Aterovas (dar þinomas kaip Arðaviras Ter Ovanesianas) yra karðtas þalios mitybos ðalininkas ir propaguotojas. Þalia mityba Aterovas susidomëjo tada, kai nuo ligø visai jauni mirë du jo vaikai – duktë ir sûnus. Ðiuolaikinë medicina jiems padëti nesugebëjo. Treèià dukrà jis pradëjo maitinti neperdirbtais vaisiais ir darþovëmis. Tà neáprastà eksperimentà sekë Teherano laikraðèiai, apie já suþinojo gydytojai ir pabandë per teismà Aterovui uþdrausti skleisti þalios mitybos idëjas. Taèiau teismas pripaþino, kad Aterovas teisus.
Þalios mitybos idëjø populiarinimas tapo pagrindiniu Aterovo gyvenimo tikslu. Jis Teherane ákûrë þaliavalgiø draugijà, kurioje aðtuntajame XX amþiaus deðimtmetyje buvo apie 400 nariø.
Aterovas sako, kad kiekviena gyva bûtybë turi maitintis tokiu maistu, kurá jai specialiai sukûrë Gamta. Tada ta bûtybë ilgai gyvens ir bus sveika. Þmogui Gamta skyrë maitintis termiðkai neapdorotais vaisiais, darþovëmis, rieðutas, sëklomis ir daigintais grûdais. Jei paisys ðiø Gamtos nurodymø, þmogus ilgai gyvens, iðsaugos idealià sveikatà, bus energingas, iðtvermingas, atsikratys egoizmo ir pykèio.
Dabar vis daugiau mitybos specialistø sutinka, kad natûralios medþiagos, kai produktai verdami, kepami ar rafinuojami, pakeièia savo struktûrà ir uþuot pamaitinæ organizmà já uþterðia. Tai yra daugelio ðiuolaikinës visuomenës ligø prieþastis. O termiðkai neapdoroti tie patys produktai suteikia organizmui visø reikalingø maistiniø medþiagø, vitaminø, mineralø ir fermentø rinkiná. Þalios mitybos naudà árodë atskirø þmoniø ir tautø patirtis. Apie tai perskaitysite ðioje knygoje.
3
Aterovo knygos kartu su sveikos mitybos entuziastø Normano Volkerio (Norman Walker), Anos Vigmor (Ann Wigmore), Herberto Ðeltono (Herbert Shelton), Polio Brego (Paul Bragg), Daglo Grehemo (Douglas Graham) ir kitø autoriø
darbais ðiandienà jau yra klasika ir padeda þmonëms susidaryti sveikos mitybos planus.
Sveikos mitybos idëjos ir gráþimas prie natûralaus termiðkai neapdoroto maisto ðiandienà keièia þmoniø poþiûrá á sveikatos problemas. Þalias ir vegetariðkas maistas padeda þmonëms atsikratyti ligø ir ið esmës keièia jø gyvenimo kokybæ.
Tai árodo, kad þmogaus organizmui, kaip tvirtina ðios knygos autorius, skirta maitintis paprastu, neperdirbtu augaliniu maistu. Tokia geros sveikatos ir ilgo gyveno sàlyga.
Ðis knygos leidimas yra naujai suredaguotas ir papildytas.
Áþanga
Garsus rusø gydytojas ir fiziologas akademikas Ivanas Pavlovas pasakë, kad jei þmogus mirë nesulaukæs 150 metø amþiaus, tai jo mirtis yra belaikë. Kai kurie mokslininkai teigia, kad biologinë gyvenimo trukmës norma yra 300 – 400 metø. Þmogaus DNR gali reprodukuotis 440 metø. Todël visai tikëtini pasakojimai apie Tibeto vienuolius, kurie sulaukia 500 metø, ar ilgaamþius Biblijos personaþus. Pavyzdþiui, Abraomas gyveno 175 metø, pranaðas Mozë – 120 metø, o Mafusailas, seniausias Biblijoje minimas þmogus, atðventë net 969 savo gimtadienius! Deja, ðiuolaikinio þmogaus vidutinë gyvenimo
trukmë nesiekia net 100 metø. Labiausiai iðsivysèiusiose ðalyse tas rodiklis yra apie 80 metø. Medicina èia nieko padëti negali. Ir visai ne nuostabu. Ðtai Pasaulinës sveikatos organizacijos (World Health Organization) duomenimis, apie 70% visø ðiuo metu pasaulyje skelbiamø diagnoziø yra klaidingos. Kas ketvirtas Jungtiniø Valstijø ligoninëse gulintis ligoninis gydosi nuo ligos, kurià sukëlë patys gydytojai ar jø skirti vaistai. Kai vienu metu deðimt dienø streikavo Izraelio gydytojai, mirðtamumas visoje ðalyje sumaþëjo. Tai toli graþu ne pavieniai faktai. Oficialiàjà medicinà kamuoja problemos. Ji negali pasakyti, kaip jums maitintis ir kaip gyventi, kad bûtumëte sveiki. Todël kiekvienas, kas ið tikrøjø rûpinasi savo sveikata, turi atmesti vyraujantá poþiûrá á maistà ir mitybos klausimus iðsinagrinëti pats.
Pavyzdþiui, þmogaus kepenys gali funkcionuoti 400 – 600 metø, deja, daþnas jas susiardo per 40 metø ar net dar greièiau. Atëjo laikas atkreipti dëmesá, kad ðiuolaikinio þmogaus sveikata visai ne tokia, kokià ja yra numaèiusi Gamta. Dabar daugybë þmoniø serga chroniðkomis ligomis ir jø gyvenimo kokybë yra kur kas menkesnë, nei galëtø bûti. Net vaikai neretai gimsta jau nesveiki. Pagrindinë ðiø bëdø prieþastis yra nesveika ir nenatûrali mityba. Ne veltui sakoma, kad „kapo duobæ sau iðsikasame ðaukðtu“. Dar XIX amþiuje anglø gydytojas Rièardas Braitas (Richard Bright) pasakë: „Þmonës dabar gyvena ir maitinasi taip, tarsi jø tikslas bûtø kuo greièiau numirti. Toks gyvenimo bûdas primena lëtà saviþudybæ. Jie naikina savo jaunystæ, groþá ir talentus. Galbût iðmokti tinkamai gyventi ið tikrøjø yra per sunkus mokslas?“
Þmonës dabar gyvena ir maitinasi taip, tarsi jø tikslas bûtø kuo greièiau numirti.
– Richard Bright
Þmogaus organizmo rezervai didþiuliai. 30 – 40 metø ar netgi daugiau organizmas gali funkcionuoti gaudamas „blogà kurà“. Deja, ateina laikas, kai nesveika mityba duoda savo karèius vaisius. Tai yra ligos ir galø gale – ankstyva mirtis.
Þmogus mirðta taip ir nesupratæs, kad maitinosi nesveikai. Þmonës daug kalba apie sveikatà, taèiau ið tikrøjø tik retas ja tinkamai rûpinasi. Viename senoviniame kinø medicinos traktate randame tokius þodþius: „Iðmintingas þmogus rûpinasi, kaip iðsaugoti daiktø tvarkà. Jis neleidþia kilti netvarkai. Gydyti ligà yra tas pats, kas kasti ðuliná tada, kai kyla troðkulys.“
Ðio traktato autoriai norëjo pasakyti, jog turime gyventi taip, kad ligos mûsø apskritai neuþkluptø. Tokios gyvensenos pagrindas yra sveika mityba.
Paþiûrëkime, kaip mes dabar maitinamës, kokie yra tokios mitybos rezultatai ir kà apie tai kalba mokslininkai. Ir svarbiausia – kà vis dëlto turëtume valgyti, kad mûsø gyvenimas nebûtø „panaðus á lëtà saviþudybæ“.
Apie tai – tolesniuose knygos skyriuose.
Kaip man gimë þalios mitybos idëja
Pagrindinis mûsø maistas turëtø bûti termiðkai neapdoroti augaliniai produktai. Þmonës turëtø atsikratyti áproèio valgyti keptà ir virtà ar kaip nors kitaip perdirbtà gyvûninës kilmës maistà. To reikalauja pati Gamta. Valgyti perdirbtà maistà yra nusikaltimas. Deja, tik nedaugelis suvokia, kad tà nusikaltimà daro nuolatos. Þmonëms nesveikai maitintis yra visiðkai áprastas dalykas. Jie neþino, kaip þalojasi savo organizmà perdirbtu maistu. Man ta tiesa paaiðkëjo po ilgø ieðkojimo metø, kai að stengiausi suprasti, kodël mirë mano deðimtmetis sûnus ir keturiolikmetë dukra. Pagrindinë jø þûties prieþastis
buvo nesveika, iðkreipta mityba. Mano vaikus gydë Irano, Prancûzijos, Vokietijos ir Ðveicarijos gydytojai. Mano vaikai gërë galybæ vaistø, vieni cheminiai preparatai keitë kitus, taèiau tai nepadëjo. Finalas buvo tragiðkas. Vaikai mirë, nes nesveikai maitinosi ir buvo „gydomi“ nuodingais chemikalais.
Tada pradëjau gilintis á medicinos paslaptis ir paþinau jos tamsiàjà ir ðviesiàjà pusæ. Að neturëjau tikslo tapti gydytoju ir tokiu bûdu uþdirbti pinigø. Mane vedë troðkimas áamþinti savo vaikø atminimà ir padëti þmonëms bûti sveikesniems.
Mokiausi savarankiðkai, tad manæs neslëgë jokios akademinës programos ir kalbos apie medicinos mokslo paþangà bei vaistø naudà. Á visà gaunamà informacijà þiûrëjau kritiðkai ir nuolat turëjau galvoje, kad nors pasaulyje dirba milijonai diplomuotø gydytojø (tarp jø yra ir ne vienas Nobelio premijos laureatas), þmones kamuoja daugybë ligø ir jø iðgydyti negali jokia medicina. Ðiandienà diabetas, vëþys, ðirdies ir kraujagysliø ligos bei kiti susirgimai yra ágavæ epidemijos mastà, ir niekas negali bûti garantuotas, kad ta epidemija nepalies ir jo.
Kai maitinamës vegetariðku maistu, mums nereikia galvoti, kokia mirtimi mirë mûsø patiekalai. Valgymas tada teikia tikrà dþiaugsmà.
– John Harvey Kellogg
Nesistengiau ásiminti daugybës ligø simptomø ir vaistø pavadinimø bei jø doziø, man nerûpëjo sudëtingos gydymo formulës, kurios praktiðkai bûna beveik nereikalingos. Mane visø pirma domino fundamentalios þinios ir esminiai ávairiø mokslo ðakø (ne vien medicinos) principai. Að juos kruopðèiai iðstudijavau ir galø gale savo iðvadas iðdësèiau dviejø tomø darbe, kurá iðleidau armënø kalba septintojo deðimtmeèio pradþioje.
Ði knyga yra to darbo santrauka ir glaustai atskleidþia pagrindines jo idëjas.
Ilgaamþiai ir trumpaamþiai
Hunzos upës slënis Indijos ir Pakistano pasienyje vadinamas jaunystës oaze. Ten gyvenantys þmonës maitinasi natûraliu maistu, pasiþymi idealia sveikata ir ilgai gyvena. Þinomi tyrinëtojai Nikolajus Agadþanianas Ir Aleksejus Katkovas knygoje „Mûsø organizmo rezervai“ apie Hunzos slënio gyventojus raðo taip: „Ðiame rojuje gyvena 32 tûkstanèiai þmoniø ir jie neþino, kas yra ligos. Vidutinë jø gyvenimo trukmë yra 120 metø! Jie nevalgo rafinuoto cukraus, druskos, nerûko, nevartoja alkoholio ir labai daug juda. 60 – 65 metø sulaukusios moterys atrodo visai jaunos ir gimdo vaikus.“
Hunzos slënio gyventojai labai darbðtûs ir iðtvermingi. (Beje, viena ádomi detalë: jie, kitaip nei jø visi kaimynai, labai panaðûs á europieèius. Manoma, kad jø protëviai buvo Aleksandro Makedonieèio kareiviai, atsiskyræ nuo pagrindiniø pajëgø, kai Makedonietis keliavo uþkariauti Indijos.) Jie nesunkiai pësèiomis áveikia pavojingas kalnø perëjas, gerai pakelia
ðaltá, nuolat linksmi ir patenkinti gyvenimu, nors sàlygos èia labai nelengvos. Jø nuostabus bûdas: jie niekada nesipyksta, niekuo nesiskundþia, dël nieko pernelyg nesijaudina, niekur neskuba ir visur suspëja, jø ðirdyse vieðpatauja ramybë. Airiø gydytojas ir dietologas Robertas Makarisonas (Robert McCarrison), kai tarnavo britø karinëse pajëgose Indijoje, Hunzos slënyje pragyveno kelerius metus. Ið pradþiø Makarisonas gavo uþduotá ten ákurti ligoninæ. Kai tai padarë, jis labai nustebo, nes bëgo savaitës ir mënesiai, o ligoniø nesimatë. Jam, ið Vakarø atvykusiam medikui, tai pasirodë labai keista, nes jo ðalyje þmonës paprastai imdavo skøstis sveikata sulaukæ 40 – 50 metø. Makarisonas padarë iðvadà, kad gerà Hunzos slënio gyventojø sveikatà visø pirma lemia maistas. Pagrindiniai èia vartojami produktai yra vaisiai, darþovës ir daiginti grûdai. Vasarà þmonës maitinasi ðvieþiomis darþovëmis ir vaisiais, o þiemà – dþiovintais. Pienas ir mësa sudaro labai nedidelæ jø raciono dalá. Mityba, daktaro Makarisono nuomone, buvo svarbesnis veiksnys net uþ sveikà kalnø orà, nes netoliese Hunzos slënio gyvenæ þmonës sirgo kur kas daþniau ir jø gyvenimo trukmë buvo dvigubai trumpesnë. Tokiø bëdø prieþastis buvo mityba – jie valgë daug mësos ir pieno produktø.
Kai valgote bet koká konservuotà ar termiðkai apdorotà produktà, jûs valgote maistà, kuriame nebëra jokiø gyvybës pëdsakø.
– Norman Walker
Gráþæs á Anglijà, Makarisonas atliko mitybos eksperimentà. Jis paëmë dvi grupes laboratoriniø þiurkiø ir pradëjo jas maitinti pagal skirtingas schemas. Pirma grupë gaudavo toká maistà, kokiu maitinosi dauguma anglø. Tai buvo baltø miltø gaminiai, kiauðiniai, mësa, pienas, cukrus, uogienës. O kita grupë tiriamøjø þiurkiø buvo maitinama kaip Hunzos slënio gyventojai: jø racionà sudarë darþovës, vaisiai ir daiginti grûdai. Paskui Makarisonas iðtyrë visø þiurkiø sveikatà. Pasirodo, pirmos grupës bandomosios þiurkës sirgo beveik visomis ligomis, kurios tuo metu kamavo Anglijos visuomenæ. Ðios grupës gyvûnai buvo nervingi, agresyvûs ir silpni. O tos þiurkës, kurios maitinosi „Hunzos slënio“ maistu, buvo sveikos, energingos ir þvalios.
Robertui Makarisonui neliko abejoniø, kad „Hunzos slënio“ dieta leidþia þmonëms gyventi ilgai ir sveikai.
Kà galima pasakyti apie tautas, kurios be gyvûninio maisto iðgyventi negalëtø?