Magnetinė sala by knygos.lt

MAGNETINĖ SALA Viktorija Butautis

Fantastinis nuotykių romanas su galvosūkiais

Tik drąsiems! 8–14 m.

Vilnius, 2025

Knygos rašymą iš dalies finansavo

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-575-5

KAIP VISKAS PRASIDĖJO

Australija ir aš

Trumpas dosjė (tai toks faktų apie mane rinkinys):

Vardas – Ema.

Pavardė – Katilytė.

Amžius – 13 metų. Ūgis – 171 centimetras.

Strazdanų nėra. Plaukai ilgi. Šukuotis nemėgau ir nemėgstu. Mokyklą pradėjau lankyti dvylikos, iki tol mokiausi keliaudama su tėvais po pasaulį. Dar nenusprendžiau, gerai ar blogai nuolat eiti į mokyklą. Dabar man ilgos atostogos.

Australija yra dvidešimta šalis mano gyvenime, čia persikraustėme iš Kanarijos (taip šeimoje vadiname Kanarų salas). Mano šeima – mama Alma, tėtis Domas, aš ir Marsas, prancūzų buldogas su juoda Afrikos formos dėme ant užpakalio. Jis tobuliausias šuo pasaulyje ir visuomet keliauja su mumis.

Australija – ne tik šalis, bet ir visas žemynas (kitaip tariant – kontinentas). Tėvai sako, kad čia liksime gyventi ilgiau nei trejus metus, o taip ilgai niekur nesame apsistoję, net Lietuvoje, kuri yra mano gimtinė. Mano galva, Australija ypač keista šalis, nors dar nespėjau su ja normaliai susipažinti.

Čia vaikai pradeda eiti į mokyklą labai anksti, nuo penkerių (keistuoliai), todėl aš šoksiu tiesiai į aštuntą klasę, nors niekad nesimokiau septintoje. Ir dar – mokslo metai čia prasideda sausio pabaigoje, nes tada baigiasi vasaros atostogos. Taip, vasaros, nes Australijoje viskas atvirkščiai: kai Lietuvoje žiema, čia yra vasara, kai pas jus diena, pas mus naktis, o Kalėdų Senelis ne atskrenda, o atplaukia banglente. Geras!

Melburnas – naujieji mano namai, čia gyvena vos ne dvigubai daugiau žmonių nei Lietuvoje (gerokai per daug). Tėtį dirbti į Australiją pakvietė Melburno eksperimentinė laboratorija MEL. Jis – biologas, kuriam nepaprastai patinka tas jo mokslinis darbas. Mama yra kosmoso ir kompiuterių visažinė, ji šiuo metu ne dirba, o studijuoja. Sakė, ne tik studijuos, bet ir pati dėstys universitete. Tikriausiai, kad kitus mokytum, reikia ir pačiam pasimokyti, ne kitaip. Štai mano mama tą ir daro Astrofizikos fakultete. O aš bimbinėju, nes iki sausio pabaigos, kai teks eiti į Melburno mokyklą, dar visi keturi mėnesiai laisvės. Marsas taip pat bimbinėja, jis – bimbinėjimo meistras, mums kartu labai gerai sekasi.

Žinote, kas man Melburne buvo baisiausia? Ogi pirmosios dienos, nes teko gyventi be keturkojo draugo. Visą ilgą kelią iki Australijos Marsas turėjo skristi vienas ir dar narve (siaubingas akibrokštas!), o kai pagaliau pasiekė šį žemyną, jį uždarė į karantiną šiurpą keliančiame pastate toli už Melburno. Karantinas apsaugo vietinius gyvūnus nuo ligų, kurias gali atnešti iš svetur atkeliavę gyvūnai ar augalų sėklos. Gerai pagalvojus, tai teisinga, nes čia gyvena tokie neįtikėtini

padarai kaip kengūros, koalos, ančiasnapiai ir vombatai – jų nesutiksite niekur kitur pasaulyje.

Į karantiną uždaromi visi naminiai gyvūnėliai atkeliavę į Australiją. Šunys – dešimčiai dienų, arkliai – keturiolikai, balandžiai – keturiasdešimt penkioms. Pradžioje labai liūdėjau, bet paskui į situaciją pažiūrėjau pozityviai: gerai, kad Marsas ne triušis, jų į Australiją iš viso neįleidžia.

Aš kol kas nesutikau nė vienos kengūros, nes apsistojome mažutėlyčiame bute pačiame Melburno centre. Priemiesčio name, kurį mums išnuomojo naujoji tėčio darbovietė, kaip tyčia, įgriuvo grindys! Neįtikėtina! Nespėjome nė kojų apšilti, o grindų nebėra. Remontas užtruks iki pat Kalėdų. Melburno centre kengūrų nėra, tik dangoraižiai, Jaros upė, tekanti dugnu į viršų (taip apie ją sako, nes vanduo labai rudas) ir daug žmonių. Man ir Marsui čia nuobodu, nenormaliai trūksta Džeiko, draugo, kurį palikau Kanarijoje, Tenerifės saloje. Norėčiau, kad jis taip pat persikraustytų į Australiją. „Norėti nedraudžiama“, – sako mano močiutė iš Klaipėdos. Jos taip pat labai pasiilgau. Lietuvoje gyvena mano seneliai ir Angelė, senelio iš Kauno antroji žmona. Kartais būna liūdna, kad taip retai juos matau, bet keliauti man visuomet patiko, be to, tėvų juk nepakeisi, o jie nuolatos bastėsi po pasaulį ir dar daug jo liko neapibastyto.

Naujų žodžių sudarymas – mano naujausia aistra. Netgi turiu žodynėlį, kurį nuolat papildau:

Apibastyti – apkeliauti. Taraškinas – tas, kuris nuolat kalba. Kokomobilis – automobilis (ir taip aišku).

Kvailãšunis – mulkis (nebūtinai šuo).

Ir taip toliau.

Žinote, ko dar trūksta? Mano laivelio, kurį pavadinau „VĖJO!“. Jis manęs laukia prieplaukoje, Melburno priemiestyje – Sandringame. Tame priemiestyje ir yra namas su įgriuvusiomis grindimis. Kai tik į jį persikraustysime, galėsiu plaukioti į valias. Išsvajotas laivelis – tėvų ir pono Peroso dovana (apie tai pasakojau istorijoje „Kanarų paslaptis“). Jausmas, kai pirmąkart įkėliau koją į „VĖJO!“ denį, buvo toks didelis, toks... neapsakomas. Be to, ant guminio kabliuko prie burės stiebo radau blizgantį pakabuką – savo vardo pirmąją raidę E. Nedelsdama pervėriau jį odine virvute, užsirišau ant riešo ir nusprendžiau niekuomet nenusiimti. Tuomet man nekilo nė menkiausio įtarimo, kad paslaptingi Australijos nuotykiai jau prasidėjo, o pakabukas yra jų dalis.

Pasiūlymas, kuriam negalėjau atsispirti

Vieną dieną tėtis patenkintas grįžo iš darbo ir numetė štai tokią bombą:

– Laboratorija ir mano darbo grupė, tirianti tri?fun??zesę (tai, ką jis pasakė, yra suprantama tik biologams), šešioms savaitėms persikelia į sausuosius tropikus. Siūlau ir tau, Ema, keliauti su manimi į salą.

Aš išpūčiau akis.

– Į salą? Visa Australija yra sala, – burbtelėjau.

Nežinau kodėl, bet tą akimirką visai nenorėjau dar kur nors keliauti.

– Mh, kartais Australija yra vadinama didžiausia pasaulio sala, bet iš tiesų tai mažiausias pasaulio kontinentas. Didžiausia pasaulio sala yra Grenlandija. O aš keliausiu į vieną iš aštuonių tūkstančių salų, priklausančių Australijai. Ten tik 27 kilometrai asfaltuoto kelio, nėra nė vieno šviesoforo ir daugiau nei pusė salos yra nacionalinis parkas.

Aš įtempiau ausis. Maža sala reiškė mažai žmonių, o nuo jų gausos didmiestyje jau spėjau pavargti.

– Kaip ta sala vadinasi?

– Magnetik, arba Magnetinė sala. – Tėtis kiaurai mane permatė, todėl išsišiepė.

Be abejo, toks magnetiškas pavadinimas pakurstė mano

smalsumą, bet nutariau neišsiduoti. Paskutiniu metu, nežinia kodėl, norėdavau viską daryti priešingai, nei siūlo tėvai.

– Mhhh... – numykiau abejingai ir nudūlinau į virtuvėlę, lyg tarp kitko prigriebdama mobilųjį telefoną.

Atsidariau naršyklę. Sala tokiu pavadinimu tikrai ką nors slepia! Po pusvalandžio įsisiurbusią į ekraną mane rado tėtis.

– Na ir ką išsiaiškinai?

Krūptelėjau, negirdėjau, kaip jis atėjo. Taip įdomu buvo skaityti!

– O Marsas? Ar Marsas keliaus kartu?

Kai perskaičiau, kas apie Magnetinę salą rašoma internete, tai buvo vienintelis dalykas, kuris galėjo mane sulaikyti nuo kelionės. Tėčio veide nušvito plati draugiška šypsena.

– Žinojau, kad neatsisakysi porcijos nuotykių. Marsas galės skristi kartu, o mama mus lankys savaitgaliais.

„Savaitgaliais?“ Matyt, visai nemoku slėpti emocijų, nes tėtis prisėdo šalia ir uždėjo savo sunkią ranką man ant pečių.

– Na taip, ji gi dabar studentė, – nusijuokė. – Negali mesti paskaitų, be to, jai bus paprasčiau čia be mūsų, turės daugiau erdvės. Man atrodo, ta ekspedicija į Magnetinę salą pačiu laiku pasitaikė. O kai grįšime į Melburną, kraustysimės į Sandringamo namą be grindų.

Abu nusijuokėme ir aš padėjau galvą tėčiui ant peties, nors keistos jėgos manyje grūmėsi, kad to nedaryčiau. Buvo gera. Kartais atrodydavo, kad kažkas man atsitiko, net mamą norėdavau atstumti, kai ji mane apkabindavo, bet mama nepasiduodavo, tik dar stipriau mane priglausdavo. Ir tas jausmas pranykdavo. Chm.

– Gerai, – pasakiau apsisprendusi. – Skrendam į Magnetinę salą.

Koks gi skirtumas, kur bimbinėti? Bent jau nereiks su Marsu tupėti mažame bute. O tai, ką greitosiomis skaitydama sužinojau apie salą, kvepėjo riebiais nuotykiais. Garsiam britų atradėjui Džeimsui Kukui plaukiant laivu pro Magnetinę salą, magnetinė kompaso rodyklė sukiojosi į visas puses ir niekas negalėjo suprasti, kas vyksta. Ponas Kukas nusprendė, kad saloje veikia ypač stiprus magnetinis laukas, kurį skleidžia namo dydžio granitiniai rieduliai. Todėl salą jis pavadino Magnetine. Vėliau mokslininkai nerado jokių įrodymų, kad tai tiesa, bet salos pavadinimas liko. Aš nusprendžiau visa tai pati ištirti. Žinoma, reikės įsigyti kompasą, o dar geriau du, kad duomenys būtų patikimesni.

Turint tikslą, susiruošti ilgai netruko. Visgi mes abu su Marsu esame tikrų tikriausi keliauninkai ir iki kiauliauninkų lygio neplanavome nusiristi.

Trekšt, šlumšt, bum bam

Skrydis iš Melburno į Taunsvilį – vieni juokai. Trys su puse valandos ir tu jau vietoje, tiesa, iki Magnetinės salos dar reikia plaukti pusvalandį greitaeigiu keltu, bet tai juk malonumas! Po kraustymosi iš Kanarų salų į Australiją man jokie skrydžiai nebeatrodė ilgi ar varginantys.

Vakarinis keltas skrodė Koralų jūrą ir aš net cyptelėjau iš laimės, kai sūrūs vandens purslai aptaškė mane nuo galvos iki kojų. Tolumoje žybsėjo menkos Magnetinės salos švieselės, o šiltas vėjas taršė man plaukus. Marsui teko tupėti specialioje transportavimo dėžėje, aš labai jo gailėjau, bet jis tą pažeminimą kentė išdidžiai. Australijoje, žinokite, daug griežtų taisyklių ir, priešingai nei Kanarijoje, visi jų laikosi.

Neli įlankos prieplaukoje laukė autobusas ir taksi. Tamsoje sala atrodė paslaptinga ir truputį baugi. Įkvėpiau šilto oro gūsį – čia tikrai kvepia nuotykiais. Melburne pavasarį prie vandenyno plaukai piestu stovi ir, nepatikėsite, brrr kaip šalta, nes nuo ledinės Antarktidos jį skiria tik mažytė Tasmanijos sala. O Magnetinėje saloje mane apgaubė tokia maloni šiluma, kad norom nenorom nusišypsojau. Marsas, atgavęs laisvę, džiaugsmingai liuoksėjo aplinkui (grakštumo jam

trūksta, bet kam tai rūpi). Pritūpusi apkabinau nerimstantį draugelį.

– Na, ką manai? – paklausiau tylomis. – Bent jau nereikės kęsti šalčio.

Marsas pauostė man veidą ir jau taikėsi lyžtelėti, bet spėjau pasitraukti. Jo pritarimas kartais būna labai jau šlapias.

– Ema, mūsų laukia Piteris su mašina. Čiupk savo lagaminėlį ir eime jo ieškoti, – pasakė tėtis, atridenęs didžiulį savo krepšį.

Aš mėgstu keliauti „lengvai“, tai yra neapsikrauti daiktais.

Permečiau akimis informaciją turistams ir nusprendžiau elgtis, kaip siūloma: vežtis keletą marškinėlių, šortus, suknelę (nežinau kam), maudymosi kostiumėlį, kepurę, specialius marškinėlius, apsaugančius nuo žalingų saulės spindulių, bei paplūdimio šlepetes. Jomis, kaip netrukau įsitikinti, avi visi iki vieno salos gyventojai. Dar pasiėmiau kosmetinę, užrašų knygutę, kurią jau pradėjau pildyti – surašiau duomenis apie Magnetinę salą, kišeninį peiliuką, žiūronus ir, be abejo, kompasą (iš tiesų tai du). Abu puikiausiai veikė.

O štai tėčio krepšys buvo gigantiškas, nes, be rūbų, jis dar vežėsi visokiausių aplankų su svarbia tyrimų medžiaga, dėžučių, pilnų nežinia ko, ir skysčių specialiose talpose. Žinau, kad skamba labai įdomiai ir moksliškai, bet, tiesą pasakius, nesupratau, ką mokslininkų grupė ruošiasi veikti saloje. Tėčio pasakojimo apie tuos tiriamus pelkių dumblius ar dar kažką klausiausi viena ausimi, nes man tai kėlė žiovulį, be to, turėjau savų tikslų saloje – ištirti jos magnetiškumą. Tuomet dar nežinojau, kad kai kurie salos taškai yra ne tik

sunkiai pasiekiami, bet ir nepaprastai pavojingi. Tokios informacijos turistinėse brošiūrose tikrai nerasite.

Kažkas man plekštelėjo per petį.

– Ema, susipažink su Piteriu, arba Pytu, mano bendradarbiu.

– Sveiki, – burbtelėjau ir susizgribau šyptelėti.

Jau sakiau, paskutiniu metu būnu baisiai nemaloni, ypač kai mane pažadina iš gilių minčių.

– Labas, – atsakė Pytas.

Gerai, kad nepuolė klausinėti apie Melburną, būsimą mokyklą ar dar ko nors, kaip daro visi suaugėliai.

– Mašina štai ten, didelė ir be stogo.

Nuotaika iš karto pasitaisė. Kas gi nenorėtų lėkti šiltą naktį su kabrioletu (man tas žodis labai patinka, nes skamba tarsi skanėstas)?! Abu su Marsu neraginami įsitaisėme galinėje raudono džipo sėdynėje. Pro šalį skriejo nepažįstami vaizdai ir, kad jūs žinotumėte, kaip buvo smagu! Plaukai taršėsi į visas puses, o Marsas slidinėjo ties posūkiais (teko jį stipriai apkabinti), nors jų buvo nepalyginamai mažiau nei Kanarijoje. Kelias tarsi kaspinas raitėsi palei vandenyną, jokių aštrių zigzagų, kuriais važiuojant supykina ir tenka griebtis maišelio. Didžiulė pilnatis apšvietė žvilgantį vandenyną, o paplūdimiai keitėsi kartu su įveiktais posūkiais. Pirmas įspūdis – liuks, nusprendžiau.

– Atvykom! – Pytas sustabdė mašiną prie baltomis lentelėmis apkalto namo.

„Delfinų vila“ – perskaičiau užrašą lentelėje ant sienos. „Ha... – Šyptelėjau mintyse. – Delfinai čia tikrai negyvena, bet

galbūt yra baseinas?“ Užšuoliavau laipteliais į didžiulę dengtą terasą ir net suplojau iš džiaugsmo – radau ne tik baseiną, bet ir kepsninę, be kurios nė vienas australas neįsivaizduoja savo gyvenimo. Terasą apšvietė mažyčių lempučių girlianda, pakabinta palubėje, kur tingiai sukosi galingi ventiliatoriai. Nesusilaikiau ir greitosiomis šmurkštelėjusi į maudymuką pūkštelėjau vandenin. Girdėjau tėčio ir Pyto juoką – jie vis dar šnekučiavosi prie mašinos. Marsas bėgiojo aplinkui baseiną ir kiauksėjo. Žinoma, aptaškiau, jis nėrė šalin, bet ir vėl sugrįžo. Žinojau, kad jam smagu, nors maudytis ir nenorėjo. Marsas pajėgdavo nuplaukti trumpus atstumus, tačiau savo noru nesimaudydavo niekur, kur trumpomis kojytėmis nesiekdavo dugno. Mama jam nupirko šunims skirtą gelbėjimosi liemenę, kad jaustųsi saugus, kai kartu su ja plaukdavo irklente. Ta liemenė turėjo rankeną, taigi galėjai Marsą nešti kaip lagaminėlį, labai juokinga. Tiesa, Marsas tos liemenės nemėgo, todėl apvilkdavome ja tik ypatingais atvejais.

– Au au au! – Marsiukas trypinėjo prie baseino vartelių, norėdamas ištrūkti.

Už vartelių buvo dar viena dengta terasa, o už jos labai tamsu. Liuoktelėjau iš baseino ir abu nuskuodėme ten apsižvalgyti. Sustojau medinės terasos gale, o Marsas skriste nuo jos nuskrido tiesiai į tamsą.

– Mars, Marsi! – sušukau išsigandusi.

TREKŠT, TREKŠT, TREKŠT – sklido iš tamsos. TREKŠT, ŠLUMŠT, BUM BAM, o Marso – nė kvapo. Griebiau telefoną ir, įjungusi žibintuvėlį, pašviečiau garsų pusėn. Pasirodo, toliau buvo tankus krūmynas (taip Australijoje vadinamas

miškas, pro kurį sunku prasibrauti). Staiga sužibo du, NE, keturi, šeši žiburėliai. Žvėrių akys!

– Maaaaaarsai! – suklikau pagauta siaubo. Buvau tikra, kad krūmynuose knibždėte knibžda gyvačių – apie pavojingus Australijos gyvius girdėję visi.

Sukinėjau žibintuvėlio švieselę nuo vienų blizgančių taškelių prie kitų, kol jie pamažu pradėjo tolti. Šviesos spindulys pagavo kažką judant aukštyn žemyn. ŠLUMŠT, ŠLUMŠT, ŠLUMŠT. Atsidusau iš palengvėjimo. Tai tikrai nebuvo gyvatės, bet žymiausios Australijos gyventojos, kurios puikavosi ne tik ant šalies herbo, bet ir ant Australijos oro linijų lėktuvų – kengūros.

– Po galais, tučtuojau grįžk! – piktai surikau į tamsą. Ir ką jūs manote? Kaltai dėbčiodamas iš už krūmyno išniro medžioklis – Marsas.

Giliai įkvėpiau ir užsimerkusi iškvėpiau. Kvailašunių kvailašunis! Tyloje vis dar girdėjosi tolstantys šokuojančių kengūrų šlumšt šlumšt. Pirmas vakaras Magnetinėje saloje – pavykęs.

PIRMA

DIENA

Trys kengūros

Miegojau kaip užmušta (geras posakis!), o nubudusi nesu

sigaudžiau, kur esu. Prisiminusi šokau iš lovos ir jau buvau belekianti laukan, bet mano žvilgsnis užkliuvo už kažkokio judančio objekto lauke. Stiklinės kambario durys vedė į baseino pusę, o langai vėrėsi į galinį kiemelį be tvoros. Už jo prasidėjo krūmynai. Prisėlinau prie lango ir išpūčiau akis.

Trys kengūros rupšnojo trumpą žolytę! Nors kengūros aktyviausios naktį, kartais mėgsta ir dienomis pasiausti arba labai anksti ryte – kaip dabar. Miega, kada nori, ėda, kiek telpa, ir yra pačios sau šeimininkės. Va čia tai gyvenimas!

Iki soties prisižiūrėjusi, išlindau į lauką – buvo nuostabiai

šiltas rytas. Marsas, pramerkęs vieną akį, atsekė paskui. Ry tais mano draugelis mėgsta pamiegoti, bet jei tik suuostų, kad už kampo ganosi kengūros, seniai jo pėdos būtų ataušusios. Lėtai, stengdamasi nesukelti jokio garselio, nutykinau už namo. Pajutusios pavojų, pusryčiautojos pakėlė mažas galvytes ir sustingo, jų trumpos priekinės letenėlės juokingai karojo, tarsi būtų prisiūtos. Kokios gražutės! Žengiau žingsnelį ir akimirksniu kaip ant spyruoklių –

PANG PANG ŠLUMŠT ŠLUMŠT – jos dingo krūmyne.

– Labas rytas, mielute.