JAUNASIS DAINININKAS
VOKALIZIŲ RINKINYS
MUZIKOS IR MENO MOKYKLŲ MOKINIAMS
SUDARĖ DMITRIJ AFANASJEV
RECENZENTAS LMTA PROF. ALGIRDAS JANUTAS
RECENZENTAS IR KONSULTANTAS LMTA DOC. ROLANDAS AIDUKAS
VILNIUS, 2025
TURINYS
Pratarmė
N. Tatarinova
Vokalizė nr. 4
N. Tatarinova
Vokalizė nr. 8
F. Abt
Vokalizė nr. 2, op. 474, III dalis
F. Abt
Vokalizė nr. 1, op. 474, III dalis
F. Abt
Vokalizė nr. 4, op. 474, III dalis
D. Afanasjev
Vokalizė nr. 1 .
N. Tatarinova
Vokalizė nr. 3 .
N. Tatarinova
Vokalizė nr. 1
N. Tatarinova
Vokalizė nr. 7
N. Tatarinova
Vokalizė nr. 5
N. Tatarinova
Vokalizė nr. 9
F. Abt
Vokalizė nr. 5
F. Abt
Vokalizė nr. 3, op. 474, III dalis
I. Vilinskaya
Vokalizė nr. 2
F. Abt
Vokalizė nr. 7
I. Vilinskaya
Vokalizė nr. 1
G. Seidler
Vokalizė nr. 4
G. Seidler
Vokalizė nr. 1
Metodinės rekomendacijos
Rekomenduojama literatūra
4
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
22
24
26
28
32
PRATARMĖ
Mokinių, besimokančių muzikos arba meno mokyklose, vokalinis ugdymas – sudėtingas ir atsakingas procesas, reikalaujantis ypač kvalifikuoto pedagoginio darbo. Vaikų ir paauglių balsai nuolat kinta, formuojasi, keičiasi gerklų konfigūracija, todėl neprofesionalus darbas gali neigiamai veikti mokinio vokalinį aparatą. Pavyzdžiui, netinkamas kūrinių parinkimas arba paties mokinio vokalinio aparato nepriežiūra – dainavimas sergant, rėkimas, netinkamų kūrinių atlikimas, pedagogo rekomendacijų ignoravimas gali sąlygoti balso klosčių defektus: mazgelius, polipus, cistas ir kt. Dirbant su vaikų ir paauglių balsais, privalu išmanyti metodinius vokalinės technikos principus, vokalinio aparato sandarą, fiziologiją, turėti išlavintą vokalinę klausą – gebėjimą girdėti vokalinio aparato raumenų darbą, taikyti psichologijos žinių kompetencijas.
Tikslingai parinktas pedagoginis repertuaras padeda sėkmingai spręsti vokalinio ugdymo problemas, užtikrina laipsnišką jaunojo dainininko vystymąsi. Pratimų ir vokalizių atlikimas – profesionalaus, taisyklingo vokalinio ugdymo pagrindas. Vokalizė (pranc. vocalise < lot. vocalis – skambus, balsis) – muzikos kūrinys be žodžių vokalinei technikai lavinti, atliekamas natų pavadinimais, pedagogo siūlomais arba atlikėjo pasirinktais balsiais, skiemenimis.
Nepatartina vaiko ar paauglio repertuarą formuoti pagal kūrinių populiarumą, žinomumą, dažną atlikimą viešajame eteryje. Ugdant jaunąjį dainininką, svarbu atskirti suaugusiųjų ir vaikų repertuarą.
Populiarūs, nuolat skambantys eteryje kūriniai gali būti netinkami vaikams dėl turinio ir estetikos bei vaiko ar paauglio psichofiziologinių ir vokalinių galimybių neatitikties. Nesivadovaudami sistemingos metodikos dėsniais, ignoruodami svarbias vokalinio ugdymo pakopas, turėsime laikiną, nestabilų rezultatą. Netinkamai parinkti kūriniai gali daryti neigiamą įtaką vaiko ar paauglio psichologinei ir emocinei pusiausvyrai, vokalinio aparato sveikatai.
Vokalinio ugdymo tikslai turi būti grindžiami taisyklingos vokalinės technikos pagrindais, o pedagoginis repertuaras turi atitikti mokinio amžių, emocijų raiškos skalę, psichofiziologinį išsivystymą. Esminiai taisyklingos vokalinės technikos pagrindai – stabili stovėsena, žemas diafragminis kvėpavimas, žema gerklų padėtis, aukšta minkštojo gomurio padėtis, aukšta vokalinio garso pozicija. Dirbant su vaikais ir paaugliais, reikia siekti natūralaus, atremto, neforsuoto, minkšto garso. Mokant vaikus ir paauglius dainavimo, svarbu kreipti ypatingą dėmesį į garsų jungimą legato (it. legato – rišliai), vystyti ir puoselėti kantileninį dainavimą. Kantilena (lot. cantilena – daina) – vokalinės technikos pagrindas, siekiamybė. Siekiant tolygaus mokinio vystymosi, mokymo procese reikia nuosekliai ir sistemingai taikyti vokalizių atlikimo metodą.
Vokalizių repertuaras yra labai gausus, tačiau didžioji jo dalis skirta dainininkams, besimokantiems konservatorijose arba aukštosiose mokyklose. Šios vokalizės yra pernelyg sudėtingos atlikti mokiniams, besimokantiems vaikų muzikos ir meno mokyklose. Atlikimo sudėtingumą sąlygoja platus diapazonas, tesitūra, intervalų šuoliai, sudėtingos ritminės struktūros, intonaciniai uždaviniai, kvėpavimas, frazavimas. Tinkamo pedagoginio repertuaro trūkumas turi tiesioginės įtakos mokymo kokybei ir rezultatams.
Pedagoginio repertuaro, skirto mokiniams, besimokantiems vaikų muzikos ir meno mokyklose, aktualumas sąlygojo šio vokalizių rinkinio sudarymą bei pristatymą dainavimo pedagogų bendruomenei. Rinkinį sudaro 18 vokalizių, kurios sėkmingai ir noriai atliekamos muzikos ir meno mokyklų mokinių. Rinkinyje vokalizės nesuskirstytos pagal konkrečius balsų tipus, kadangi solinio dainavimo mokinių balsai iki 9–10 metų amžiaus nėra skirstomi į sopranus, diskantus ir altus. Dažnai pradedančio dainuoti vaiko balso diapazonas apima vieną oktavą su retomis išimtimis. Pažymėtina, kad virš antros oktavos do esančiais garsais piktnaudžiauti negalima, reikia vengti kraštinių natų atlikimo dėl galimo vokalinio aparato raumenų nuovargio. Nuo 9–10 metų amžiaus pradeda ryškėti būsimas balso tipas ir pedagogas gali numatyti balso skambėjimo perspektyvą ateityje, tačiau tai nėra galutinė tendencija, kadangi 11–15 metų laikotarpiu vyks balso mutacija (lot. mutatio – pa(si)keitimas, permaina).
Rinkinyje pateiktos vokalizės nuolat naudojamos mano pedagoginėje praktikoje, yra svarbi pedagoginio repertuaro dalis, o vokalinės technikos atžvilgiu atitinka vaikų ir paauglių galimybes. Rinkinio pradžioje siūlomos vokalizės yra melodingos, neplataus diapazono, jose nėra plačių intervalų ir šuolių, todėl rekomenduojamos atlikti pradedantiesiems. Naudodamas rinkinio medžiagą, pedagogas gali sistemingai ir metodiškai lavinti pradedančio dainininko vokalinius įgūdžius, formuoti taisyklingo dainavimo pagrindus. Leidinio pabaigoje siūlomos sudėtingesnės vokalizės, kurios gali būti tinkamos vyresnių klasių pažengusiems mokiniams. Siekiant teigiamų mokymo rezultatų, svarbu nepraleisti visų reikalingų vokalinio ugdymo pakopų. Vokalinė technika turi būti lavinama laipsniškai, atsižvelgiant į mokinių amžiaus tarpsnius ir prigimtines galias.
Dmitrij Afanasjev