Įvykiai, sukrėtę Lietuvą by knygos.lt

Egidijus Knispelis

I knyga

Autoriaus žodis

Papasakoti „tokias“ istorijas norėjau jau seniai. Mano tėtis buvo teisininkas. Prisimenu, dar tarybiniais metais prenumeravo vienintelį tuo metu mokslinį-praktinį teisines, kriminologines problemas gvildenantį ketvirtinį žurnalą „Socialistinė teisė“. Įvairiausių įstatymų komentarai, žinoma, tada manęs nedomino. Bet tame žurnale buvo tokia rubrika – „Nusikaltimų pėdsakais...“ Ją aš skaičiau nuo pat ketvirtos klasės. Ir tris mėnesius laukdavau naujo žurnalo numerio. Mūsų namuose Tauragėje dažnai rinkdavosi tėčio draugai, kolegos, pažįstami: miesto notaras, teisėjai, milicijos tardytojai, prokurorai, advokatai. Pasivaišinę jie garsiai kalbėdavo. Dar būdamas vaikas, klausydavausi tų pokalbių. Daug ko nesupratau. Prašydavau, kad tėtis kitą dieną paaiškintų. Jis visada stebėdavosi: „Tu, ką? Užsirašinėji?“ „Ne, – 5

tikindavau. – Man tai įdomu.“ Galėdavau beveik pažodžiui atpasakoti ilgiausią vakar girdėtą pokalbį. Pavadinimas „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ nėra skambios frazės ieškojimas. Tie įvykiai iš tiesų tada sukrėtė, kaip man ir dabar atrodo, ko gero, visą Lietuvą, tai yra mus visus. Prisimenu, kai pranešė, kad nušautas žurnalistas Vitas Lingys, negalėjau tuo patikėti. Jį pažinojau. Kai dirbau „Respublikoje“, buvo mano viršininkas. Gerai sutarėme. Vitas mėgo netradiciškai juokauti. Pamaniau, čia dar vienas jo pokštas. Toks pranešimas per Lietuvos radiją... Bet tada niekas nejuokavo. Sukrėsti ir pasimetę kitų laikraščių žurnalistai tą dieną rinkosi prie Vyriausybės pastato. Buvo laikomas popieriaus lapas su užrašu: „Ar jūs mus apginsite?“ Arba Vakarų Lietuvoje tiesiog tvyrojusi baimė, kol nebuvo sulaikytas pirmuoju serijiniu žudiku po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje pavadintas Antanas Varnelis. Pagyvenę žmonės vienkiemiuose tada prie lovų laikė kirvius ar kokį kitą gink lą. Kaip karo metais. Bet čia Lietuva, 1992-ieji. Man visada buvo įdomu, kaip atskleidžiami nusikaltimai, nusikaltėlių psichologija, nusikaltimus tiriančių pareigūnų psichologija. Man visada rūpėjo, į ką jie kreipia dėmesį, kaip „šifruojamos“ nusikaltimo vietoje rastos įvairios smulkmenos, kaip jos tampa įkalčiais, kodėl tie žmonės, kurie nusikalto, nusprendė tai padaryti, kaip jie gudravo slėpdami įkalčius, klaidindami tyrėjus. Todėl man labai rūpėjo, kaip buvo atskleisti įvykiai, kurie tada mus taip nustebino, sukrėtė. 6

Dabar privalau padėkoti visiems žmonėms, kurie man leido ir padėjo tai padaryti. Jų yra labai daug. Keli šimtai. Aš jų nevardysiu. Dėl dviejų priežasčių. Nenoriu užgauti tų, kuriuos skubėdamas užmirščiau paminėti. Kita priežastis – žinau, kad yra tokių, kurie ir nenorėtų, kad juos minėčiau. Turiu galvoje pareigūnus, kurie „parodė“ kai ką neviešintino. Visus tuos dvejus metus, kol LNK televizijoje rengiau dokumentinių laidų ciklą „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“, jaučiau didelį pritarimą ir palaikymą. Ne visi sutiko filmuotis. Bet visi, į kuriuos kreipiausi, sutiko pasidalyti savo prisiminimais apie tuos įvykius, apie savo dalyvavimą juose. Tai tik patvirtino, kad tos temos, tie įvykiai rūpėjo ne vien man. Juk ne visos žmogžudystės, ne visi apiplėšimai sukelia didžiulį rezonansą. Turi būti kažko „daugiau“, kad taip atsitiktų. Va, apie tą „daugiau“ ir norėjau papasakoti. Dabar net neprisimenu, kiek lapų įvairiausių dokumentų teko perskaityti renkant medžiagą. Dešimtis tūkstančių. Atidžiai skaičiau kiekvieną bylą. Gerai, jei tomų būdavo iki dvidešimties. Kunigo Ričardo Mikutavičiaus žudikų byla – 27 tomai. Vadinasi, daugiau nei 6 800 lapų. Apie šį nusikaltimą ir vėliau atskleistus nusikaltėlius, jų teismą buvo parašytos 1 057 publikacijos. Vien tik pagrindiniuose Lietuvos laikraščiuose. Labai nustebau, kai Vilniaus apygardos teismo archyve man pasakė, kad esu pirmasis žurnalistas, kuris panoro perskaityti tą bylą. 7

Daug įdomios, papildančios informacijos sužinojau tada, kai mano pasakojimai jau būdavo parodyti per televiziją. Atsiliepdavo žmonės, apie kuriuos aš nieko nežinojau. Tiesa, buvo pareigūnų, kurie, pažiūrėję laidą, patys man skambindavo ir sakydavo, kad... dabar norėtų pasakyti daugiau. Todėl tai, ką Jūs dabar perskaitysite, yra gerokai papildyta. Tikiuosi, bus įdomu.

----------------

istorija

ANTANAS VARNELIS. ŽUDIKAS NEKALTO VAIKO VEIDU

1992-ųjų gruodis. Lietuvos gyventojai išgąsdinti ir sukelti ant kojų. Visi laikraščiai, radijas, televizija skelbia kraupią žinią – po vienkiemius vaikšto maniakas ir žudo pagyvenusius žmones. Vėliau per televiziją bus rodoma ir laikraščiuose spausdinama jo nuotrauka, išsamiai aprašomos visos šešios įvykdytos žmogžudystės, trys pasikėsinimai nužudyti, trylikametės išprievartavimas, plėšimai. Tačiau tai bus vėliau, kai jį pagaus. Iki tol pagrindiniai šalies dienraščiai rašo: „Po vienkiemius vaikšto žudikas“, „Šiandien prasidėjo maniako medžioklė“, „Maniakas nesurastas, bet yra žinoma, kad gali klajoti Šiaulių rajone“. ,,Būkite budrūs. Visas aukas jis užmuša kirviu per galvą, visas aukas apiplėšia. Jis nuožmus ir šaltakraujis. Kelmės rajone nužudęs auką užvertė ją šiaudais ir dar kelias naktis ant jų miegojo. Raseinių rajone, vienoje sodyboje nužudęs dvi senutes ir suradęs šampano, dar keletą dienų gėrė tuose pačiuose namuose.“ Kas jis, pirmasis serijinis žudikas nepriklausomoje Lietuvoje, gąsdinęs ne tik vienkiemių gyventojus? Kaip buvo nustatyta žudiko tapatybė? Kaip jis buvo sugautas ir teistas? Žudikas nekalto vaiko veidu.

1994-ųjų sausį, kai įvyko teismo procesas, apie kurį rašė visos Lietuvos laikraščiai, valstybės kaltinimą palaikantis prokuroras Jurgis Jurkevičius žurnalistams sakė: „Ši byla yra išskirtinė Lietuvos istorijoje.“ Tas išskirtinis procesas vyko Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Užrakintame metaliniame narve, saugomame guminėmis lazdomis apsiginklavusių pareigūnų, buvo uždarytas ramus, simpatiškas, dažnai nusišypsantis mažakalbis vaikinas – 22-ejų metų Antanas Varnelis. Jaunas vyras visą Lietuvą šiurpiais nusikaltimais gąsdino lygiai pusę metų, tai yra šešis mėnesius. Tiek pat tomų –

A. Varnelis teisme

A. Varnelio bylos tomai

li e t u v ą Egidijus Knispelis

•

į v y kiai ,

s u kr ė t ę

arba beveik 2 000 bylos lapų – sudaro ir jo bylą, saugomą Aukščiausiojo Teismo archyve su nuoroda „Neterminuotai“. Kiek jų reikėjo prirašyti renkant nusikaltimo įrodymus, apklausiant liudytojus, sulaikant ir vėl paleidžiant niekuo dėtus įtariamuosius, atliekant kratas jų namuose? Pagalbinės mokyklos auklėtinis, kuriam vėliau ekspertai nustatė įgimtą silpnaprotystę, ilgai vedžiojo už nosies šešių Lietuvos rajonų ir Vidaus reikalų ministerijos kriminalistus.

Nikolaj Urbanovič Buvęs VRM Kriminalinės valdybos Nužudymų prieš asmenį skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis.

–

Ministerijoje

buvo

operatyvinė

tardymo grupė, kuriai vadovavo prokuroras. Ten pat buvo sudarytas ir tardymo operatyvinis planas. Viskas vyko kaip kare. Greitai. Ir ilgai nesvarstant.

sudaryta

– Sunku buvo todėl, kad jis žudė vienkiemiuose.

Nebuvo

liudytojų.

Aukas

rasdavo

praėjus kelioms dienoms. Niekas negalėjo papasakoti, kaip atrodė žudikas ar žudikai, – tai sunkino šių nusikaltimų tyrimą, vardijo N. Urbanovič.

istorija

•

Po pirmosios žmogžudystės Šakių rajone, kai kietu buku daiktu smūgiuojant į galvą – tai vėliau nustatė eks-

A ntana s V arn e li s . Ž u d ika s n e kalt o vaik o v e i d u

Tačiau tai bus padaryta gerokai vėliau. Tada, kai vienas kriminalistų pastebės, kad keturios neišaiškintos žmogžudystės, įvykdytos skirtinguose – Šakių, Jurbarko, Telšių ir Kelmės – rajonuose, yra labai panašios.

A. Varnelio sudegintas namas Šakių rajone

Egidijus Knispelis

•

į v y kiai ,

s u kr ė t ę

li e t u v ą

pertai – buvo užmuštas senukas, vienas gyvenęs pamiškėje, tame rajone buvo sulaikyti net šeši įtariamieji. Jų namuose atliktos kratos. Juos visus apklausė. Ir visus paleido, nes visi turėjo tvirtą alibi. Tikrasis žudikas, pagaliu užmušęs senuką, įvilkęs jo lavoną į namą, apklojęs skudurais ir uždegęs, tada taip ir liko nenustatytas.

Ipolitas Burokas Buvęs VRM Kriminalinės valdybos Nužudymų prieš asmenį skyriaus vyriausiasis komisaras.

– Žinote, kaip tokiais atvejais dažnai būna rajonuose: nuvažiavo apylinkės inspektorius, nurodė tai patikrinti, gavo neigiamus atsakymus, nusispjovė... Nėra, ir viskas. Labai apmaudu. Nes kaip tik ten viskas ir prasidėjo. Pirmasis nužudymas. O, kad jį ten būtų sustabdę...

Taip neatsitiko. Po trijų savaičių, 1992-ųjų rugpjūčio 18-ąją, Telšių rajone kriminalistams pavyko šį tą sužinoti apie įtariamąjį. Jų rajone, vieno kaimo vienkiemyje, buvo rastas žiauriai nužudytas vienas gyvenęs A. Varnelio auka senukas. Tų dviejų nužudymų, įvykdytų skirtinguose rajonuose, tada niekas nesiejo. Iš Telšių rajono policijos komisariato į VRM buvo siunčiama tokia operatyvinė informacija: Ieškomas maždaug 30-ies metų amžiaus vyriškis, vidutinio kūno sudėjimo, šviesaus gymio, akys mėlynos, plaukai šviesūs, tiesūs, sušukuoti į šoną, kalba maišyta žemaičių ir aukštaičių tarme. Ant krūtinės ir abiejų rankų nuo riešų iki pečių – tatuiruotės. Prisistato Antano vardu. Turi peilį. Kaip tik taip įtariamąjį apibūdino du Telšių gyventojai, du broliai, gyvenę kartu. Policijai abu buvo žinomi kaip vogtų daiktų perpardavinėtojai. Ieškodama nužudyto ir apiplėšto senuko daiktų, brolių bute policija atliko kratą. Spėjimas pasitvirtino. Jų bute iš tiesų buvo rasti kai kurie daiktai, dingę iš nužudyto senuko namų. Apklausiami broliai tikino, kad Antanu prisistačiusį vyrą matė pirmą kartą. Nieko daugiau apie jį nežino. 15

li e t u v ą s u kr ė t ę Egidijus Knispelis

•

į v y kiai ,

Vėliau bus sužinota, kad broliai melavo. Tai nebuvo pirmas kartas, kai jie apsiėmė parduoti iš Antano Varnelio gautus daiktus. Po dviejų su puse mėnesio, spalio 31-ąją, labai panašiomis aplinkybėmis Šimkaičių kaime, Jurbarko rajone, buvo sunkiai sužalotas senukas. Užpuolikas jam kirviu suskaldė galvą. 86-erių metų senolis, taip ir neatgavęs sąmonės, po savaitės mirė Kauno klinikų Reanimacijos skyriuje. Va, tada ir ten, Jurbarko rajone, žudikas iš tiesų galėjo būti sugautas.

Jonas Mileris Jurbarko rajone nužudyto Juozo Gudelio giminaitis. Atsitiktinai į įvykio vietą atvykęs iš karto po senolio užpuolimo.

rėti. Paskui žiūriu – jau tas Varnelis išlindo. Tada aš jo dar nepažinojau. Pirmą kartą pamačiau. Jis išėjo, prisimenu, bet nenorėjo, kad mes įeitume į namo vidų. Užstatė koją. Tačiau aš su žmona vis tiek įlindau į vidų. Klausiu, kur Juozas? Nėra Juozo, tas sako. Išvažiavęs į Jurbarką pas gydytojus. Kažkas jam su galva atsitikę... Įdomus pasakymas, pagalvokit. Klausiu, o kas jūs toksai? Aš Antoška, sako. Gyvenu netoliese. Pas tokius Mačiulaičius. Mes juos pažinojom.

Įtardami kažką negera, Jonas su žmona nuvažiavo pas tuos Mačiulaičius. Jie iš tiesų pažinojo Antošką. Paaiškėjo, kad jis visą mėnesį jau gyveno Šimkaičiuose. Darbštus benamis jaunuolis. Žmonėms padėdavo dirbti ūkio darbus. Už tai gaudavo maisto ir pastogę. Vietiniai juo pasitikėjo. Su tų gyvenviečių jaunuoliais kartu savaitgaliais lankė diskotekas, mergino paneles. Tą jaunuolį visi mėgo.

A ntana s V arn e li s . Ž u d ika s n e kalt o vaik o v e i d u

Verda ar kepa. Nuėjau prie kito lango pažiū-

•

gą – ugnis dega, kažkas ant krosnies padėta.

istorija

rakintos, bet užkabintos. Pažvelgiu pro lan-

– Beldžiu – durys užkabintos iš vidaus. Ne už-

Jurbarko rajono Šimkaičių miestelio gyventoja. – Jaunas. Toks labai draugiškas, simpatiškas berniukas buvo. Labai gražus. Na, ir kas jį ten žino dabar. Žinok tu man, kas jo galvoj darosi.

Visi, jį pažinoję, apibūdindavo kaip simpatišką, mielą ir darbštų vaikiną. Tačiau niekas nė nenumanė, iš kur jis čia atklydo. Niekam tai ir nerūpėjo.

Egidijus Knispelis

•

į v y kiai ,

s u kr ė t ę

li e t u v ą

Marcelė Jakaitienė

Egidijus Petryla Jurbarko rajono Šimkaičių miestelio gyventojas. Eidavo kartu su Antoška į šokius.

–

Merginos

jį

labai

mylėdavo. Visos. Daug jis tų panų turėjo. Visur, kur dirbo... Visos sakydavo, kad Antoška labai gražus buvo. Mes netikėjome, kad jis galėjo padaryti tą nusikaltimą. Ir kitus, kaip

A. Varnelis

vėliau sužinojome.

Pakalbėję su kaimynais, Jonas su žmona grįžo atgal. Bet namą rado jau užrakintą. Vadinamojo Antoškos nė kvapo nebuvo likę. Netoliese dirbęs traktorininkas sakė matęs, kaip jaunas vaikinas su pilnais krepšiais nuskubėjęs per arimus miško link. Ten ir dingęs. Prieš tai dar ilgai žiūrėjęs į namus, iš kurių išėjo. Ieškodamas giminaičio, Jonas nuėjo į tvartą. – Durys buvo užrakintos. Net nustebau – kodėl? Dėdė tik prieš naktį rakindavo. Aš greit už kirvio. Numušiau spyną... Pamačiau jį, gulintį ant mėšlų. Pasilenkiau. Juozai, Juozai, purčiau jį. Jis: Jonai... Taip tyliai. Ir neteko sąmonės. Žiūriu, ties ausimi – kruvina didžiulė dėmė. Šalia jo numestas kirvis. Matyt, kirvio pentimi trenkė į galvą ir pramušė kaukolę. 19

li e t u v ą s u kr ė t ę į v y kiai ,

• Egidijus Knispelis

Greitoji pagalba atvyko greitai. Senolį išvežė į Kauno klinikas, kuriose jis po savaitės mirė. Tyrėjas iš Jurbarko policijos komisariato atvažiavo tik po penkių valandų. Apylinkės įgaliotinis jam pranešė telefonu. Tyrėjas pasakęs, kad atvyks tik tada, jeigu jį kas atsiveš. Nes jis jau buvo išnaudojęs tam mėnesiui skirtą benzino limitą. Teko jį atsivežti. Jonas tyrėjui sakė, kad dar prieš valandą traktorininkas matė žudiką, einantį iš sodybos į mišką. Priminė, kad tas ilgai stovėjęs pamiškėje. – Aš nežinau... – beveik po dvidešimties metų prisimindamas tuos įvykius, Jonas kalbėjo lyg ką tik viską būtų matęs. – Aš jam sakiau, rėkiau. Sakiau, šunį pasiimkit. Sakiau, suimsit jį. Jis miške. Dar negalėjo su sunkiais krepšiais toli nueiti. Bet tas: tai, kad benzino neturiu, tai vėl kažkas... Sakė, gal jis jau į Raseinių rajoną nuėjo, tai kažką suderinti reikia...

Niekas taip ir nepasekė dar šiltomis žudiko pėdomis. Nužudymo tyrimo byloje Jurbarko kriminalistai po gero mėnesio parašė: Kadangi parengtinio tardymo metu asmenys, apiplėšę ir nužudę J. Gudelį, nebuvo

A ntana s V arn e li s . Ž u d ika s n e kalt o vaik o v e i d u

• istorija

nustatyti, baudžiamoji byla gruodžio 10-ąją buvo sustabdyta. Vėliau paaiškėjo, kad per tą mėnesį, likusį iki jo sugavimo, tas pats tada nenustatytos tapatybės asmuo nužudė dar tris žmones. Dar tris sunkiai sužalojo. Jie gyvi liko tik todėl, kad medicininė pagalba buvo suteikta laiku. Vėliau jau sugautas žudikas apklausiamas patvirtino: pasiekęs pamiškę, jis ilgai žiūrėjo, kuo baigsis sujudimas apiplėšto ir kirviu sužaloto senuko sodyboje. Paskui jis neskubėdamas patraukė tolyn. Kaip visada – pėstute. Vienas. Neskubėdamas. Dieną stengdavosi kur nors į šiaudus įlindęs pamiegoti. Eidavo naktį. Kad niekas nematytų. Po dviejų savaičių Kelmės rajone, Pakražančio apylinkėje, vienkiemyje gyvenusi moteris paskelbta dingusia be žinios. Visiems buvo aišku, kad sunkiai vaikštanti senolė negalėjo nuklysti toli nuo namų... Dar po kelių dienų ją rado. Tai, ką tąkart už jos tvarto durų, atvertę šiaudus, pamatė policininkai ir ten susirinkę žmonės... sunku papasakoti. Byloje parašyta, kad nužudytos senutės lavonas po šiaudais išgulėjo visą savaitę. Žiurkės buvo neatpažįstamai apgraužusios moters veidą. Vėliau ekspertai nustatė, kad jai kirviu buvo suduoti devyni smūgiai. Penki jų – mirtini, į galvą. Tvarto durys – lygiai kaip Jurbarko rajone įvykdytos

įsigykite

knygą dabar