Issuu

NUO KARLSBADO IKI BRENERIO

1786 m. rugsėjo 3 d.

Trečią ryto vogčiomis išsigavau iš Karlsbado, nes kitaip būčiau neištrūkęs. Labai maloniai atšventę rugpjūčio dvidešimt aštuntąją, mano gimtadienį, bičiuliai tarė įgiję teisę neišleisti manęs, bet aš nebegalėjau gaišti. Pasiėmęs tik kelionmaišį ir barsukinę kuprinę, vienutėlis įšokau į pašto karietą ir pusę aštuonių, gražų tykų ūkanotą rytą, pasiekiau Cvotą. Viršutiniai debesys buvo ruožuoti ir papurę, apatiniai sunkūs. Palaikiau tai geru ženklu. Tariau, kad po tokios prastos vasaros laukia gražus ruduo. Dvyliktą, skaisčiai šviečiant saulei, atvykau į Egerį; prisiminęs, kad ši vietovė yra toje pačioje geografnėje platumoje, kaip ir mano gimtasis miestas, apsidžiaugiau, kad vėl pietauju po giedru dangumi ties penkiasdešimtuoju laipsniu.

Bavarijoje keliautoją pirmiausia pasitinka Valdzaseno vienuolynas – prašmatni dvasininkų, susivokusių anksčiau už kitus, valda. Jis stovi lėkštoje, net, sakyčiau, katilą primenančioje įduboje, tarp gražių pievų, apsuptas derlingų nuolaidžių kalvų. Taip pat šis vienuolynas turi valdų visoje plačioje apylinkėje. Dirva čia sudūlėjusio molio skalūno. Nuo kvarco, kurio yra šioje uolienoje ir kuris nei tirpsta, nei dūlėja, dirbama žemė yra puri ir išties naši. Iki Tiršenroito reljefas kyla. Vandenys teka keliautojui priešpriešiais į Egerį ir Elbę. Nuo Tiršenroito jis žemėja pietų pusėn, ir vandenys teka į Dunojų. Aš labai greitai susivokiu bet kokioje vietovėje, kai išsiaiškinu, kur teka net mažiausias upeliukas ir kurios upės baseinui jis priklauso. Tada net tokiose vietovėse, kurių žvilgsnis neaprėpia, mintyse galima nustatyti, kaip išsidėstę kalnai ir slėniai. Netoli minėtos vietos prasideda puikus granitinio smėlio plentas, geresnio neįmanoma įsivaizduoti, nes sudūlėjęs granitas susideda iš titnago ir molžemio, o tai ir tvirtas gruntas, ir puiki jungiamoji medžiaga, todėl kelias lygus kaip grendymas. Juo nykiau atrodo vietovė, per kurią jis nutiestas: tokiu pat granitiniu smėliu padengta, lėkšta ir pelkėta, tad gražusis kelias nuteikia juo maloniau. Kadangi vietovė žemėja, karieta rieda neįtikimu greičiu, smarkiai besiskiriančiu nuo vėžlio žingsnio Bohemijoje. Pridedu lapelį, jame išvardytos įvairios pašto stotys. Trumpai tariant, kitą rytą dešimtą valandą buvau Regensburge, taigi tas dvidešimt keturias su puse mylios įveikiau per trisdešimt vieną valandą. Kai pradėjo

dienoti, buvau tarp Švanendorfo ir Regenštaufo, ir dabar pamačiau, kad dirva čia geresnė negu pirma. Tai nebe sudūlėjusi uoliena, bet potvynių suneštas mišrus dirvožemis. Pirmykščiais laikais potvyniai ir atoslūgiai iš Dunojaus slėnio Regeno aukštupio kryptimi formavo visus tuos slėnius, kurie dabar ten plukdo savo vandenis, – taip natūraliai susidarė žemdirbystei naudojami užliejami laukai. Tai pasakytina apie visus šalia didelių ar mažų upių esančius laukus, pasinaudojus šia įžvalga galima greitai išsiaiškinti, kuo ypatinga bet kuri dirbimui skirta žemė.

Dunojus prie Regensburgo

Regensburgas išsidriekęs labai gražiai. Tokia vietovė neišvengiamai turėjo atvilioti miestą; taip pat ir dvasininkai gerai pasirūpino savimi. Visi laukai aplink miestą priklauso jiems, mieste bažnyčia prie bažnyčios, vienuolynas prie vienuolyno. Dunojus man primena senąjį Mainą. Frankfurte upė ir tiltas geresnės išvaizdos, bet čia itin dailiai atrodo priešais stovintis Štatamhofas. Negaišuodamas nuskubėjau į jėzuitų kolegiją, kur vyko kasmetinis mokinių vaidinimas, pamačiau operos pabaigą ir tragedijos pradžią. Jie vaidino ne prasčiau už pradedančių mėgėjų trupę ir buvo apsitaisę išties gražiai, beveik per prašmatniai. Žiūrėdamas šį viešą spektaklį dar kartą įsitikinau, kad jėzuitai labai protingi. Jie nevengia nieko, kas padaro bent menkiausią įspūdį, ir tas priemones moka panaudoti su meile ir apdairiai. Tai ne protingumas, kokį paprastai įsivaizduojame in abstracto, tai mokėjimas džiaugtis pačiu dalyku, mėgavimasis ir pasitenkinimas, kylantys iš paties gyvenimo. Tarp šios didelės religinės draugijos narių yra ir vargonų meistrų, ir medžio drožėjų bei auksintojų, tad neabejotina, kad vienas kitas su išmanymu noriai imasi teatro, ir kaip jų bažnyčios pasižymi į akis krintančia ištaiga, taip ir tie įžvalgūs vyrai prideramu teatru valdo pasauliečių jausmus.

Šiandien rašau ties keturiasdešimt devintuoju laipsniu. Jis gerai nuteikia. Rytas buvo vėsus, čia žmonės irgi skundžiasi lietinga ir šalta vasara, bet išsigiedrijo puiki, maloni diena. Didelės upės atnešamas švelnus oras yra kažkas nepaprasta. Vaisiai nelabai skanūs. Valgiau gardžių kriaušių, bet norėčiau vynuogių ir fgų.

Mintys vis sukasi apie jėzuitų darbus ir ypatumą. Jų bažnyčioms, bokštams, pastatams būdingas kažkoks didingas ir tobulas užmojis, nejučia visiems įkvepiantis pagarbą. Puošybai pasitelktų aukso, sidabro, metalų, šlifuotų uolienų tiek daug, jie pateikiami taip ištaigingai, kad apakina visų luomų vargetas. Vienur kitur pasitaiko ir neskoningų dalykų, siekiant žmones pamaloninti ir patraukti. Apskritai katalikybė labai talentingai naudojasi išorinėmis maldingumo formomis, bet aš niekada nemačiau, kad kas tai darytų taip protingai, sumaniai ir nuosekliai, kaip jėzuitai. Neabejotina, kad jie siekė ne puoselėti seną bejausmį pamaldumą, kaip kiti ordinai, bet atgaivinti jį puošnumu ir ištaiga pagal laiko dvasią.

Čia žmonės apdoroja vieną tokį ypatingą akmenį, pažiūrėti jis atrodo tarytum nerūdinė uoliena, bet iš tikrųjų laikytinas labai senos, pirmykštės kilmės, netgi tam tikros rūšies porfyru. Jis žalsvas su kvarco priemaiša, akytas, vietomis jame įsiterpę dideli ruožai itin kieto jaspio, o šiame matyti apskritos brekčijų dėmelės. Vienas gabalas buvo itin iškalbingas ir patrauklus, bet labai sunkus, o aš pasižadėjau, kad šįkart keliaudamas neapsikrausiu akmenimis.

Miunchenas, rugsėjo 6 d. Rugsėjo penktąją pusę pirmos išvykau iš Regensburgo. Netoli Abacho yra graži vieta, kur Dunojus skinasi kelią palei klinčių uolas iki pat Zalio. Tos klintys tokios pat, kaip ties Osteroda Harco kalnuose, tankios, bet apskritai akytos. Šeštą ryto buvau Miunchene ir, dvylika valandų apžiūrinėjęs miestą, pateiksiu tik vieną kitą pastebėjimą. Paveikslų galerijoje jaučiausi svetimas, pirmiausia reikia vėl pripratinti akis prie paveikslų. Jie puikūs. Rubenso eskizai iš Liuksemburgo galerijos suteikė daug džiaugsmo.

Čia yra ir dailus žaisliukas – Trajano kolonos modelis. Pagrindas iš lazurito, fgūros auksintos. Puikus darbas, todėl malonu apžiūrinėti.

Antikos meno salėje patyriau, kad mano akys neišlavintos apžiūrinėti tokių kūrinių, todėl čia neužsibuvau ir negaišau laiko. Daug kas visai nepatiko, bet nepasakyčiau, kodėl. Dėmesį patraukė Druzas, patiko du Antoninai bei dar kai kas. Apskritai eksponatai sustatyti nevykusiai, nors kaip tik jais norima pasipuikuoti, o salė, tiksliau, skliautuota patalpa, būtų išvaizdesnė, jei būtų tvarkingesnė ir geriau prižiūrima. Gamtotyros kabinete radau gražių eksponatų iš Tirolio, juos jau esu matęs, netgi turiu mažesnių pavyzdžių rinkinį.

Sutikau moterį, parduodančią fgas, kaip pirmosios, buvo labai gardžios. Tačiau turint galvoje, kad čia keturiasdešimt aštuntasis laipsnis, vaisiai apskritai nekokie. Žmonės išvien skundžiasi, kad šalta ir lietinga. Šįryt netoli Miuncheno mane pasitiko rūkas, kone tikras lietus. Visą dieną pūtė žvarbus vėjas nuo Tirolio kalnų. Iš bokšto į juos pažvelgęs pamačiau, kad jie apniukę, o visas dangus aptrauktas debesimis. Besileidžianti saulė dabar nušviečia senąjį bokštą, kuris priešais mano langą. Atsiprašau, kad tiek dėmesio skiriu vėjui ir orui, – keliauninkas, beveik kaip ir laivininkas, priklausomas ir nuo vieno, ir nuo kito, ir būtų tikra bėda, jei mano ruduo svečiuose kraštuose būtų toks pat niekam tikęs, kaip vasara namuose.

Dabar tiesiai į Insbruką. Ko tik nepaliksiu kairėje ir dešinėje, kad įgyvendinčiau vieną vienintelę mintį, kuri mano širdyje jau beveik paseno!

Mitenvaldas, rugsėjo 7 d., vakare Rodos, pati dvasia globėja patvirtino mano tikėjimą tardama „Amen“, ir aš jai dėkingas, kad atvedė čia tokią gražią dieną. Paskutinis pašto vežėjas patenkintas pranešė, jog tokia buvo pirmoji per visą vasarą. Aš kurstau slaptą įsitikinimą, kad ir toliau taip bus, bet tegu draugai man atleidžia, kad vėl kalbėsiu apie orą ir debesis. Penkiomis išvažiuojant iš Miuncheno, dangus nusigiedrijo. Prie Tirolio kalnų kybojo nejudri debesų sangrūda. Apatinių atmosferos sluoksnių ruožai nejudėjo. Kelias eina per aukštumas, žemai matyti Izaras, tekantis pro vandens suneštas žvirgždo kalvas. Čia aiškiai atsiskleidžia pirmykštės jūros srovių veikla. Kai kuriuose granito rieduliuose aptikau brolius ir giminaičius savo kabinete turimų pavyzdžių, už kuriuos esu dėkingas Knebeliui.

Rūkas virš upės ir pievų dar atkakliai laikėsi, bet galiausiai išsisklaidė. Tarp minėtų žvirgždo kalvų, kiek akis užmato lydinčių keleivį ne vieną valandą, driekiasi nuostabios, derlingos žemės plotai, kaip ir Regeno upės slėnyje. Tačiau kelias vėl grąžina prie Izaro ir akys pamato apie šimto penkiasdešimt pėdų aukščio žvirgždo kalvos atodangą ir skardį. Aš atvykau į Volfratshauzeną ir pasiekiau keturiasdešimt aštuntąjį laipsnį. Saulė kepinte kepino, bet niekas nesitiki gražaus oro, visi rėkia, kokie bjaurūs buvę besibaigiantys metai, ir skundžiasi, kad Ponui Dievui tai visai nerūpi.

Prieš mane kilo naujas pasaulis. Artėjau prie kalnų, ir jie man pamažėle atsivėrė.

Nuostabioje vietoje įsikūręs Benediktbojernas apstulbina iš pirmo žvilgsnio. Derlingoje lygumoje išdygęs ilgas ir platus baltas pastatas, už jo stūkso plati aukšta uolų siena. Dabar aukštyn prie Kochelio ežero ir dar aukščiau į kalnus prie Valcheno ežero. Čia pasveikinau pirmąsias snieguotas viršūnes, o nusistebėjęs, kad sniegynai visai čia pat, išgirdau atsakymą, jog vakar šiose apylinkėse griaudėjo ir žaibavo, o kalnuose snigo. Tokie atmosferos reiškiniai žadino viltį sulauksiant geresnio oro, o iš to, kad pirmąkart pasnigo, spėjama, jog keisis oras. Mane supančios stačios uolos išvien yra klintys, pačios seniausios rūšies, be jokių susicementavusių intarpų. Šie klintiniai kalnai didžiulėmis nenutrūkstamomis grandinėmis driekiasi nuo Dalmatijos iki Sankt Gotardo ir toliau. Hacquet apkeliavo didžiąją dalį tos kalnų grandinės. Jie šliejasi prie pirminio kalnyno, kuriame gausu kvarco ir molžemio.

Valcheno ežerą pasiekiau pusę penkių. Maždaug valandos kelio atstumu nuo čia patyriau smagų nuotykį: pasivijau keliu traukiančius arfninką su dukra, vienuolikos metų mergaite, ir jis paprašė pavėžėti vaiką. Tėvas žingsniavo nešinas arfa, o aš pasisodinau mergaitę šalimais, ir ji rūpestingai pasidėjo prie kojų didelę naują dėžę. Mergaitė buvo mandagi ir prasilavinusi, jau apsitrynusi žmonėse. Kartu su motina jiedvi buvo atlikusios pėsčiomis piligriminę kelionę į Einzydelno vienuolyną ir ketino leistis į dar didesnę – aplankyti Santjago de Kompostelą, bet motina iškeliavo į aną pasaulį ir pažadas liko neištesėtas. Šlovinti Dievo Motiną niekada negana, pasakė mergaitė. Kartą, po didelio gaisro ji pati mačiusi viename iki pamatų sudegusiame name virš durų po stiklu išlikusį Dievo Motinos paveikslą, ir stiklas, ir paveikslas buvę sveikutėliai,

o tai tikrų tikriausias stebuklas. Ji visur keliaujanti pėsčiomis, pastarąjį kartą Miunchene grojo kurfurstui, apskritai jos jau klausėsi dvidešimt vienas didikas. Ji mane labai palinksmino. Buvo didelių rudų akių, atkaklios kaktos, kurioje virš antakių retkarčiais susimesdavo kelios nedidelės išilginės raukšlelės. Ką nors pasakodama buvo maloni ir natūrali, ypač, kaip būdinga vaikams, garsiai juokdamasi, bet kai tylėdavo, rodos, nori kažką pasakyti, ir viršutine lūpa padarydavo nemalonią miną. Daug kalbėjau su ja apie įvairius dalykus, ji viską išmanė ir buvo pastabi. Antai kartą manęs paklausė, koks ten medis. Tai buvo gražus didelis klevas, pirmas, kurį pamačiau per visą kelionę. Ji iš karto jį užmatė ir, kai jų ėmė rastis vis daugiau, nudžiugo, kad skiria ir šį medį. Pasakė keliaujanti į Boceną, į mugę, kur ir aš turbūt traukiantis. Kai mudu ten susitiksime, aš turėsiąs jai nupirkti lauktuvių, ir aš pažadėjau. Ten ji užsidėsianti naująjį gobtuvą, kurį pasisiūdino Miunchene iš savo atlygio. Nusprendė jį parodyti jau dabar. Atidarė dėžutę, ir aš kartu su ja pasigrožėjau gausiai siuvinėtu ir dailiais kaspinais padabintu galvos papuošalu.

Kartu pasidžiaugėme ir kita linksma žinia. Mergaitė patikino būsiant gerą orą. Jų barometras visada su jais – tai jų arfa. Kai diskantas paaukštėja, stosiąs geras oras, o šiandien taip ir atsitiko. Aš įsidėmėjau tą ženklą ir mes išsiskyrėme puikiai nusiteikę, vildamiesi netrukus pasimatyti.

Brenerio perėjoje, rugsėjo 8 d., vakare

Pagaliau, tarsi verčiamas, atvykau į ramybės užutėkį, tykią vietą, kokios tik begalėjau trokšti. Tokia diena prisiminimuose galima mėgautis metų metus. Šešiomis palikau Mitenvaldą, giedrą dangų švariai buvo išvalęs ledinis vėjas. Tvyrojo toks šaltis, koks galimas tik vasarį. Tačiau spindėdama tekėjo saulė, juodavo tamsios, eglėmis apaugusios artumos su šen bei ten įsiterpusiomis klinčių uolomis, o už jų tamsioje dangaus mėlynėje ryškėjo pačios aukščiausios snieguotos viršūnės, tai buvo nuostabūs, nuolat besimainantys vaizdai.

Ties Šarnicu įvažiuojama į Tirolį. Siena užtverta mūru, perkertančiu slėnį ir susijungiančiu su kalnais. Gražu pažiūrėti: vienoje pusėje įtvirtinta uola, kitoje pusėje stačiai aukštyn kylanti mūro siena. Nuo Zėfeldo kelias vis įdomesnis, ligi šiol, nuo Benediktbojerno, jis kilo nuo vienos aukštumos į kitą ir visi šios srities vandenys skubinosi į Izaro

baseiną, o dabar už kalnagūbrio atsiveria Ino slėnis ir priešais pamatome

Incingeną. Saulė aukštai, kaitri, turėjau nusimesti drabužių – juos, esant nepastoviam orui, per dieną dažnai keičiu.

Netoli Cirlio kelias leidžiasi į Ino slėnį. Vietovė neapsakomai graži, o vaiskių saulės spindulių nušviesta ji tiesiog nuostabi. Vežėjas skuba labiau, negu aš norėčiau: jis dar nebuvo Mišiose ir nori į jas nueiti Insbruke, šiandien Mergelės Marijos gimimo diena, ir juo pamaldžiau jose dalyvauti. Tad dardėjome žemyn visąlaik palei Iną, pro Šv. Martyno sieną, statmenai besileidžiančią didžiulę kalkakmenio uolą. Į tą vietą, kur, pasakojama, buvo pasiklydęs imperatorius Maksimilianas, aš turbūt išdrįsčiau ir be angelo užkopti ir nusileisti, bet tai būtų smerktinas žygis.

Insbrukas nuostabiai išsidriekęs plačiame, vešliame slėnyje tarp aukštų uolų ir kalnų. Iš pradžių norėjau čia pabūti, bet ginė nerimas. Trumpai pasigrožėjau šeimininko sūnumi, gyvu Sölleriu. Taip kartkartėmis sutinku savo žmones. Visi pasipuošę švęsti Mergelės Marijos iškilmę. Dailūs ir patenkinti, būriais traukė į Vilteną, maldos namus penkiolikos minučių atstumu nuo miesto, kalnų pusėn. Antrą valandą, kai mano riedantis vežimas perskyrė gyvą margą minią, visi ten smagiai žygiavo.

Važiuojant nuo Insbruko aukštyn, vaizdai vis gražesni, jų neįmanoma apsakyti. Puikiai įrengtais keliais pakylame tarpekliu, plukdančiu vandenį į Iną, džiuginančiu akis nesuskaičiuojamais naujais vaizdais. Kai kelias eina išilgai šiurkščios uolos ar net joje iškirstas, pamatai, kad kita tarpeklio pusė nuožulniai leidžiasi žemyn, taigi puikiausiai tinkama žemdirbystei. Išsikišusioje aukštoje ir plačioje terasoje tarp ariamų plotų ir gyvatvorių išsidėstę kaimai, namai, nameliai, trobelės, visi baltai dažyti. Netrukus viskas pasikeičia: vietoj dirbamos žemės –pieva, o galiausiai ir ji užsibaigia stačiu skardžiu.

Savo veikalui apie pasaulio sukūrimą šį bei tą įgijau, bet nieko visiškai naujo ir netikėto. Taip pat daug galvoju apie modelį, apie kurį seniai kalbu ir kurį pasitelkęs galėčiau pavaizduoti tai, kas manyje kirba ir ko negaliu kiekvienam parodyti gamtoje.

Pamažu ėmė temti, detalės tirpo, o vis labiau ryškėjo keldamos pasigėrėjimą masės, galiausiai, kai viskas prieš mane bejudėjo tik kaip tolimas paslaptingas paveikslas, staiga vėl išvydau mėnulio nušviestas snieguotas viršūnes ir dabar laukiu, kada rytas įspįs į šitą uolų tarpeklį, kuriame esu suspaustas pietų ir šiaurės takoskyroje.

Pridedu dar kelis pastebėjimus apie orą, kuris man tikriausiai kaip tik dėl to toks palankus, kad apie jį labai daug galvoju. Geras ar blogas oras į lygumas atplūsta jau susiformavęs, o kalnuose dalyvaujame jo formavimesi. Su tuo tiek daug kartų susidūriau keliaudamas, vaikštinėdamas ar dieną naktį medžiodamas kalnų miškuose, tarp uolų, ir man atėjo į galvą keista mintis, kitaip nepavadinsi, bet negaliu jos nusikratyti, mat keistų minčių nusikratyti sunkiausia. Matau ją visur, tarsi būtų tiesa, todėl noriu ją pagaliau išsakyti, nes, šiaip ar taip, man dažnai tenka išbandyti savo draugų atlaidumą. Kai žvelgiame į kalnus, ar iš toli, ar iš arti, pamatome, kad jų viršūnės tai spindi saulės nušviestos, tai skendi rūke, tai per jas ritasi audros debesys, tai plaka lietaus čiurkšlės, tai uždengia sniegas – ir visa tai priskiriame atmosferai, nes plika akimi puikiai matome ir sučiuopiame jos judėjimą ir pasikeitimus. Tačiau kalnai nejudrūs ir įprastu savo pavidalu stūkso prieš mūsų išorinę juslę. Laikome juos negyvais, nes jie sustingę, tariame juos esant neveiklius, nes jie rymo. Tačiau senokai negaliu atsikratyti minties, kad atmosferos permainas daugiausia sukelia vidinis nematomas, slaptas kalnų poveikis. Tiesą sakant, manau, kad apskritai žemės masės, ypač jos iškiliųjų pagrindų, traukos jėga yra nepastovi, nevienoda, bet kad ta traukos jėga reiškiasi tam tikru pulsavimu, taigi dėl vidinių būtinų, o gal taip pat ir dėl išorinių atsitiktinių priežasčių ji tai didėja, tai mažėja. Tegu visi kiti mėginimai parodyti šią osciliaciją yra riboti ir primityvūs, bet atmosfera yra švelni ir ganėtinai didelė, todėl mums atskleidžia tą tylų veikimą. Kai tik minėta traukos jėga šiek tiek sumažėja, tą kalnų poveikį kaipmat parodo sumažėjęs oro sunkis, sumažėjęs oro elastingumas. Atmosfera nebeišlaiko chemiškai ir mechaniškai joje pasiskirsčiusios drėgmės, debesys nusileidžia žemyn, pratrūksta lietus, ir lietaus upės nuvingiuoja į sausumą. Tačiau kai tik kalnų traukos jėga padidėja, oro elastingumas tuoj atsistato, ir iš to kyla du svarbūs reiškiniai. Pirma, kalnai sutraukia aplink save didžiules debesų mases ir tvirtai laiko viršum savęs tarsi antras viršūnes, kol jos dėl vidinės elektros jėgų kovos išsilieja griaustiniu, rūku ir lietumi, o antra, debesų liekanos patiria elastingo oro poveikį, kuris vėlei geba įimti daugiau vandens, jį išsklaidyti ir perdirbti. Kartą aiškiai mačiau vieno tokio debesies išsklaidymą: viršum stačios kalno viršūnės kybojo vakaro žaros nušviestas debesis. Pamažu nuo jo atsiskyrė pakraščiai, atitrūko keli gumulai ir, pakilę

aukštyn, išnyko; taip pamažu sutirpo visas debesis ir, man bežiūrint, lyg nematomos rankos iš lėto buvo suverptas.

Jei draugams sukėlė šypseną nepasėda oro stebėtojas ir keistos jo teorijos, tai kiti mano pamąstymai jiems turbūt suteiks progą pasijuokti, nes prisipažįstu, kad mano kelionė iš tikrųjų buvo pabėgimas nuo visų negandų, kurias kenčiau ties penkiasdešimt pirmuoju laipsniu, kad vyliausi, jog ties keturiasdešimt aštuntuoju laipsniu įžengsiu į tikrą Gošeną. Deja, apsigavau, jau anksčiau turėjau tai žinoti, nes ne tik geografnė platuma lemia klimatą ir orą, bet ir kalnagūbriai, ypač tie, kurie kerta šalis iš rytų į vakarus. Juose visada vyksta dideli pasikeitimai, ir nuo to labiausiai kenčia šiauriau esančios šalys. Tad, matyt, ir šios vasaros orą visoje šiaurėje bus nulėmęs didysis Alpių kalnagūbris, kuriame dabar rašau šias eilutes. Pastaruosius mėnesius čia visąlaik lijo, o pietvakarių ir pietryčių vėjai išvien ginė lietų į šiaurę. Italijoje buvęs gražus, net per sausas oras.

Dabar trumpai apie priklausomą, klimato, kalnų aukščio, drėgmės įvairiopai sąlygojamą augalų karaliją. Nė joje neradau jokių ypatingų pasikeitimų, bet vien tik naudą. Jau prieš Insbruką slėnyje daug kur noksta obuoliai ir kriaušės, bet persikus ir vynuoges jie įsiveža iš Italijos ar, tiksliau, iš pietų Tirolio. Insbruko apylinkėse auginama daug kukurūzų ir grikių, čia vadinamų blende. Kildamas į Brenerį, mačiau pirmuosius maumedžius, o prie Šionbergo – pirmą kedrinę pušį. Kažin ar arfninko dukra irgi būtų klaususi, koks čia medis?

Dėl augalų, jaučiu, aš dar tik mokinukas. Iki Miuncheno mačiau, berods, tik įprastus augalus. Žinoma, skubėdamas dieną naktį važiuoti negalėjau atsidėti įdėmiam stebėjimui. Tiesa, vežuosi savo Linné, esu gerai išmokęs jo terminiją, bet kur paimti laiko ir ramybės tyrinėjimui, nors, kiek save pažįstu, jis niekada nebus mano stiprybė. Todėl miklinu akį apžiūrinėdamas bendrus dalykus, ir kai prie Valcheno ežero pamačiau pirmuosius gencijonus, man toptelėjo, kad ir iki šiol naujus augalus atrasdavau pirmiausia prie vandens.

Dar labiau sutelkti dėmesį mane paskatino tai, kad augalams, matyt, turi įtakos kalnų aukštis. Čia ne tik radau naujų augalų, bet ir pamačiau, jog seniai pažįstami auga kitaip; žemesnėse vietovėse šakos ir stiebai yra storesni ir vešlesni, akutės arčiau viena kitos, lapai platesni, o aukščiau kalnuose šakos ir stiebai jau gležnesni, akutės nutolusios viena nuo kitos, todėl tarpai tarp bamblių didesni, o lapai lancetiški.

Tai pamačiau apžiūrinėdamas gluosnį ir gencijoną ir įsitikinau, kad tai nėra skirtingos rūšys. Ir prie Valcheno ežero aptikau, kad nendrės aukštesnės ir plonesnės negu žemumoje. Klintinės Alpės, per kurias iki šiol važiavau, yra pilkos spalvos ir gražių, įmantrių, netaisyklingų formų, nors uola iškart persiskiria į pagrindą ir sąnašų sluoksnį. Tačiau kadangi kartais pagrindas būna banguotas, o uola šiaip jau nevienodai dūlėja, tai sienos ir viršūnės atrodo keistai. Tokio pobūdžio uolienos kyla kone iki pat Brenerio. Aukštutinio ežero apylinkėse radau kitą jų atmainą. Prie tamsiai žalio ir tamsiai pilko žėručio skalūno, gausiai išvagoto kvarco, šliejosi baltos, tankios klintys, kurios atskilimo vietose bliksėjo ir riogsojo didelėmis, tačiau labai suskeldėjusiomis masėmis. Virš jų vėl buvo žėručio skalūnas, bet šis man pasirodė švelnesnis negu tas, kurį mačiau pirma. Kylant dar aukščiau randama ypatinga gneiso ar, tiksliau, gneisui artima granito rūšis, tokia kaip Elbogeno apylinkėse. Čia, aukštai, priešais namą stūkso žėručio skalūno uola. Iš kalnų atitekantis vanduo atplukdo tik šitą uolieną ir pilkas klintis.

Netoliese turi būti granito kalnų masyvas, į kurį viskas šliejasi. Žemėlapis rodo, kad esame tikrojo Didžiojo Brenerio šlaite, nuo čia vandenys teka į visas puses.

Dėl čionykščių žmonių išvaizdos man krito į akis štai kas. Ši gentis žvali ir nuoširdi. Jie daugmaž vienodo sudėjimo, rudų, dailios formos akių, moterų antakiai labai gražiai nubrėžti ir juodi, vyrų – šviesūs ir platūs. Su žaliomis skrybėlėmis tarp pilkų uolų vyrai atrodo labai smagiai. Jie puošia jas kaspinais arba plačiomis taftos juostomis su kutais, kurias dailiai prismeigia adatėlėmis. Taip pat kiekvienas pasidabinęs skrybėlę gėle ar plunksna. Deja, moterys sudarko save baltomis medvilninėmis, gauruotomis, labai didelėmis kepurėmis, tarsi kokiomis išpliurusiomis vyriškomis naktinėmis kepuraitėmis. Per tai jų tiesiog neįmanoma pažinti, nes svetur jos dėvi žalias vyriškas skrybėles, kurios jas labai puošia.

Turėjau progą pamatyti, kaip paprasti žmonės vertina povo plunksnas, apskritai kaip branginama kiekviena raiba plunksna. Kas ketintų keliauti po šiuos kalnus, turėtų jų pasiimti. Laiku ir vietoje įteikta tokia plunksna puikiausiai atstotų pageidaujamus smulkiuosius.

Dabar, rūšiuodamas, rinkdamas, daigstydamas ir tvarkydamas šiuos lapus taip, kad jie netrukus mano draugams padėtų susidaryti

apytikslį įspūdį apie ligšiolinius mano kelius ir kad aš kartu nusikratyčiau visko, ką iki šiol patyriau ir galvojau, su baime apžiūrinėju keletą ryšulių, apie kuriuos trumpai drūtai pasakysiu: tai mano palydovai ir kažin ar jie neturės didelio poveikio mano artimiausioms dienoms!

Vežiausi į Karlsbadą visus savo kūrinius, kad pagaliau parengčiau Göscheno numatytus leisti mano raštus. Seniai turėjau dar nespausdintų savo kūrinių kopijas, gražiai perrašytas įgudusia sekretoriaus Vogelio ranka. Tas šaunus vyras ir šįkart mane lydėjo, kad padėtų savo gebėjimu.

Todėl, ištikimai talkinamas Herderio, išsiunčiau leidėjui pirmus keturis tomus ir planavau tą patį padaryti su keturiais likusiais. Iš dalies juos sudarė apmesti darbai, netgi fragmentai, nes mano netikęs įprotis daug pradėti, bet, atslūgus domesiui, užmesti, bėgant laikui ir daugėjant darbų bei pramogų, dar labiau sustiprėjo.

Kadangi visus tuos darbus atsivežiau, tai, paklusdamas linksmojo būrelio Karlsbade reikalavimams, perskaičiau jam viską, ko iki šiol buvo negirdėję, nes draugai nuolat karčiai skųsdavosi, kad dar nebaigiau tų kūrinių, apie kuriuos jie mielai ilgiau pasikalbėtų.

Mano gimtadienio šventė daugiausia susidėjo iš to, kad gavau daug eilėraščių, kurie buvo pasirašyti pradėtų, bet taip ir nebaigtų mano kūrinių vardu, ir kiekviename saviškai skundžiamasi mano elgesiu. Iš jų išsiskyrė paukščių vardu pasirašytas eilėraštis, kuriame pas Ištikimą Draugą nusiųsta delegacija nuoširdžiai prašo pagaliau įkurti ir sutvarkyti jiems pažadėtą karalystę. Ne mažiau įžvalgūs ir žavūs buvo pasisakymai ir apie kitus nebaigtus mano kūrinius, tad jie kaip gyvi staiga vėl stojosi prieš mane ir aš su malonumu papasakojau draugams savo sumanymus bei galutinius planus. Draugai primygtinai ėmė prašyti ir reikalauti, o Herderis pasiekė savo, įkalbėjęs vėlei vežtis visus tuos darbus, bet pirmiausia atsidėti Ifgenijai, kuri išties verta dėmesio. Dabartinis kūrinys – veikiau tik bandinys, o ne galutinis pavidalas, jis parašytas poetine proza, kuri vietomis suskamba jambo ritmu, taip pat girdėti ir kitų eilėdaros rūšių. Suprantama, kad įspūdis smarkiai nukenčia, kai kūrinys ne itin paskaitomas ir autorius tam tikromis meninėmis gudrybėmis paslepia trūkumus. Herderis mane karštai įkalbinėjo, o kadangi tiek nuo jo, tiek nuo visų kitų nuslėpiau, kad ketinu leistis į ilgą kelionę, manė, jog tai vėl bus tik išvyka į kalnus, ir dėl to, kad visada pašaipiai atsiliepdavo apie mineralogiją ir geologiją, pasakė, jog aš, užuot stuksenęs negyvas uolienas, savo įrankius verčiau panaudočiau šiam

darbui. Paklausiau tokios daugybės geranoriškų raginimų, bet iki šiol neturėjau galimybės į juos atsižvelgti. Dabar, išėmęs iš ryšulio Ifgeniją, atidedu į šoną ir kaip palydovę vežuosi į gražiąją šiltą šalį. Diena tokia ilga, galvoti niekas netrukdo, o nuostabūs aplinkos vaizdai, lydimi judėjimo ir buvimo po atviru dangumi, neužgožia poetinės prasmės, tik dar greičiau ją pažadina.

Itališkoji kelionė

JOHANN WOLFGANG VON GOETHE

ITALI Š KOJI KELION Ė

JOHANN WOLFGANG VON GOETHE

ITALI

Š KOJI KELION Ė

Ir aš Arkadijoje!

NUO KARLSBADO IKI BRENERIO