Moskoviada by knygos.lt

ANDRUCHOVY Č MOSKOVIADA

Siaubo romanas

I ! ukrainie čių kalbos vert ė Vytas Dek !nys

Knygos leidim ą i ! dalies ﬁnansavo

Jurij Andruchovyč Moskoviada

Versta i !: Юрій Андрухович, Московіада, Видавництво Старого Лева, Lvivas, 2023

Redaktorė Palmira Mikėnait ė

Korektorė Rasa Mileryt ė

Maketavo Markus Roduner

Vir ! elio dailininkas Jok ū bas Jacovskis

Leidykla „Hieronymus“, www.hieronymus.lt

Spausdino „BookPress“, Ol !tynas, Lenkija Tira ž as 500 egz.

First published by the magazine Suč asnist’, Kyiv, 1993.

Visos teis ė s saugomos

ISBN: 978-609-8338-00-3

Bibliograﬁnė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotek ų informacinė s sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

tegu ir !įsyk

med ž iokliai nieko i! mūsų nepe !

Hryhorij (ubaj

Gyveni septintame auk !te, tavo kambario sienos apkabinėtos kazokais ir Vakar ų Ukrainos Liaudies Respublikos* veikėjais, matai pro langą Maskvos stogus ir niaurias tuopų alėjas. Ostankino televizijos bok !to nesimato – jis matyti i! kambarių kitapus koridoriaus, – bet jo kaimynystė justi kas akimirk ą , jis spinduliuoja ka ž in k ą itin migdančio, glebumo ir apatijos virusus, todėl i! ryto niekaip neprabundi, tik keliauji i! sapno ) sapną tarsi i! vienos !alies ) kit ą. Miegi atsidėj* s, da ž niausiai iki vienuoliktos, kol uzbekas u ž sienos visu garsumu nepaleid ž ia aromatingos rytieti!kos muzikos „vienas lazdas, du styga“. Nepiktai keiksnodamas liūdną mūsų istoriją , taut ų draugyst* ir 1922- ų jų S ą jungos sutart ) , suvoki: daugiau miegoti nebei!eis. Juo labiau kad ž ydas u ž kitos sienos jau gr )žo i! ž ygio po parduotuves, vėl prisipirk* s, tarkim, kalgotkių savo nesuskaičiuojamai senosios santaros giminei i! Birobid žano, visoms jos !akoms. Dabar, sklidinas deramai atliktos pareigos jausmo, jis sė s ra! yti naujų eilių viduram ž ių jidi! kalba ir net !) t ą sukurs – visus septynis eilėra!čius iki piet ų ir dar tris popiet. Visi jie bus i! spausdinti ž urnale „Sovieti! Heimland“ kaip gyvas ) rodymas, kad valstybė niekada nepaliauja r ūpintis ma žų jų taut ų kult ū ra.

Be to, ž ydas u ž sienos yra gyvas priekai!tas – jis primena tau, kalė s vaike, kad ir pats turėtum k ą nors nuveikti: pripirkti kalgotkių, para! yti eilėra!t ). Tačiau tu guli lovoje ir jau kelint ą kart ą studijuoji diktatoriaus Petru!evyčiaus** portret ą , o rytieti!ka muzika u ž sienos

* XX a. ukrainie čių valstyb ė s u ž uomazga, valstybinis darinys, egzistav* s 1918 m. ruden ) – 1919 m. ž iem ą iki tol Austrijos-Vengrijos imperijos valdytose ukrainie čių etninė se žemė se. 1919 m. saus) susijungė su Ukrainos Liaudies Respublika, fakti !kai gyvavusia iki 1920 m. ((ia ir toliau vert ėjo pastabos.)

** Jevhen Petru!evič (1863–1940), Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos valstybės vadovas, oﬁcialios pareigos karo metu – ,galiotasis diktatorius.

darosi vis ugningesnė ir monotoni!kesnė, ji liejasi tarsi aryk ų vanduo: !tai didinga kupranugarių ir dramblių vilkstinė, medvilnė s plantacijos, kanapių maﬁjos bliuzas.

O tu, ukrainiečių poete Otai fon F., visu k ū nu jauti, kaip tave grau ž ia sąž inė s priekai!tai, kaip jie i!ėda tavyje vis platesnes skyles, kol galų gale i!eisi ) bendrabučio koridorių visi!kai perregimas, vien tik skylė, ir joks kalmukas su tavimi nebepasisveikins.

Tačiau nieko nepadarysi: tikriausiai tavo eilė s pasiliko Ukrainos erdvė se, o maskvi!kė erdvė pasirodė besanti pernelyg sandari, kad čionai prasiskverbt ų tos lak !tingalų giesmė s.

Koridoriuje jau kur ) laik ą !laistosi čionyk !čiai persona žai, tiksliau pasakius – ra! ytojai, suva ž iav* i! Tarybų S ą jungos „visų galų“, tik jie veikiau primena ne literat ū ros k ū rėjus, o jos persona ž us. Beje, grafomani!kos literat ū ros, i!keptos pagal nykius did ž iosios realizmo tradicijos receptus.

Tu skiri !ių ra! ytojų balsus – kiekvienas, pasak jų ankstesnė s veiklos

charakteristik ų, „apdovanotas savitu, nepakartojamu, su nieku kitu nesupainiojamu balsu“, ir tie nepakartojami koridoriaus balsai nuolat teigia k ą nors vienas kitam, jie pinasi, susitinka, sugula kartu, prane !a vieni kitiems, kad u ž virė arbatinis, niū niuodami „neberkman-druskos-ant žaizdos“, cituodami Vysock ) (-vaneck )), kviesdami k ą nors pusryčiauti, informuodami, kad lovos profė i! neakivaizdinio (trečias auk !tas, 303 kambarys) !ią nakt nakvojo 727-ajame, ir pana!iai.

Nedalomoje dialektinėje vienovėje su balsais tvyro ir kvapai – bendrabučio !iuk !liavamzd ž io, pagirių tvaiko ir spermos aromat ų puok !tė. .nyp !čia keptuvė s, bar!ka kibirai, ž vanga raktai, trinksi durys, nes juk !iandien !e !tadienis, paskait ų nėra, ir joks susna neprivers man* s daryti to, ko nenoriu. Ir tegu eina jie visi.

Taip palengva tu sugr )ž ti ) tikrov*, prisimin* s, kad !ilto vandens gali ir nebūti, kad lovos profė i! 303-iojo nakvojo ne 727-ame, kaip klaidingai prane !ta koridoriuje, o 729-ame, kad ka ž kuris čečėnas (o tikriausiai visi čečėnai kartu) vakar lifte atidau žė sportorgą Ja!ą , kad rusų poetas Ježevikinas, gyvenantis bendrabučio korpuse prie !ais, vakar penkt ą kart ą pasirodė per televiziją , ten devynis kartus pavar -

tojo žod ) „dvasingumas“ ir a!tuonis atgalia ranka nusibraukė nuo kaktos pagirių prakait ą , kad vertėt ų paskambinti namo, kad antradien ) prasidė s Auk !čiausiosios Tarybos sesija, kad „Sonet ų Orfėjui“ ukrainieti!kas vertimas bene tiksliausias i! tau ž inomų, kad baigiasi antri tavo maskvi!kė s biograﬁjos metai, o tu taip ir neapsilankei Fonvizino gatvė s alubaryje, – taigi, prisimindamas visus !iuos niekaip nesusijusius dalykus ir begal* kit ų dalyk ų, savo ruož tu niekaip nesusijusių su visais !itais, tu vis dėlto i!lipi i! lovos ir, pavaik !tinėj* s po kambar ) vienomis apatinėmis, apž velg* s pro langą t ą pat ) apgailėtiną peiza žą su tomis pačiomis tuopomis ir sunkiais, tamsiais lietaus debesimis, prisiverti pamank !tinti raumenis – viens, du – kol paskausta, tarsi tai galutinai pateisint ų ir tave, ir Maskvą , dar daugiau – ir tavo egzistavimą pasaulyje. Beje, gana gėdingą egzistavimą , kurio Tas Ka ž kas Vir!um Mūsų galėt ų apskritai nepaisyti, jei ne kelios vykusios !iaip jau niekam tikusių eilėra!čių eilutė s, kurių, ai!kus dalykas, did ž iajai tautinei idėjai nė i! tolo nepakanka.

O !tai ir kai kurie i! minėt ų jų persona žų. Jų balsai i! pat ryto suerzino tave, tad dabar, fon F., tu gali atsiteisti su jais. Pasistenk juos pavaizduoti kuo labiau apgailėtinus, seni.

.tai, pra!om. Dvi moterys, du kvietkeliai i! g ūd ž ios Did ž iarusijos provincijos. Dvi poetė s ar poetesė s – ne, atsipra!au, du poetai, nes mat dabar jų aplinkoje garbė s reikalas yra kartoti paskui Cvetajevą -Achmatovą (Horenko?), kad žodis „poetas“ rusų kalboje netur )s moteri!kos giminė s, tad a!, senas i!krypėlis, vaizduojuosi visą t ą bobinčių su did ž iulėmis varpomis, o svarbiausia – su sėklidėmis reikiamoj vietoje.

Tačiau svarbu ne tai. Taigi, dvi moterys i! glūduminių, lygiai vienodai tolimų nuo Maskvos rusijų. Dvi gegulė s-gulbelė s, vienai vos per keturiasde !imt, kitai beveik keturiasde !imt. Viena i!tekėjusi, kita ne, bet kuri yra kuri, jau pamir!au.

Tai – ekspozicija. Dabar bus veiksmo plėtotė. Abi pernelyg daug paaukojo ant !io besočio altoriaus. Abi pus* gyvenimo svajojo patekti čionai. I!tisiems dvejiems metams atsidurti Maskvoje! Gyventi Maskvoje, kur neabejotinai bus pagaliau pastebėtos ir i!keltos ) padanges! Atsidurti

Maskvoje ir pasilikti joje am ž iams! Būti palaidotos (kremuotos!) joje.

Atsidurti Maskvoje, kur generolų, sekretorių, u ž sieniečių, patriot ų, ekstrasensų – kaip !ūdo! O svarbiausia – kiek tik nori bananų! .i svajonė u ž simezgė kartu su lytiniu brendimu ir prikibusi lydi visą gyvenimą. Dėl jos vertėjo pereiti visus !ūdinų provincijų pragaro ratus. Regzti intrigas. Skambinėti. Vai!inti. Miegoti su impotentais. .itiek met ų kentus pralaimėjimus ir nevilt ) – pagaliau i! sipildė! ,vyko! Jos atvyko bema ž vienu metu, abi kas sau )veikusios nema ž us Rusijos lygumų plotus. Susipa ž ino be menkiausių pikt ų u ž mačių, abiem i!ties labai malonu, nes jos – bendra ž ygė s ) laim*. Jau nuo pirmų u ž uominų i!ry!kėjo bendri interesai: Jeseninas, o ne Pasternakas, Rubcovas, o ne Brodskis, jaunatvi!kos sintetinė s suknelė s, priekyje ir nugaroj su raukinukais, per raukinuk ų siū les – ki!enė s su u ž trauktuku, nugaroje dvigubos klostė s, per juosmen ) dirželis. Tą pačią dieną , )siaistrinusios nuo galop sulaukt ų permainų ) gera sald ž ios nuojautos, abi nueina prie Pu!kino – padėti gėlių, tiesiog !iaip, nuo sav* s. Juk abi mėgsta Pu!kiną ir net laiko j) did ž iausiu rusų poetu, savo mokytoju. Pu!kinas susimąst* s dėbso ) savo bat ų nosis. Jo papėdėje vaikinai pilkomis uniformomis ir juodomis beretėmis tal žo ka ž kokius neraliuotus masonus, vadinančius save „demokratine opozicija“. Pasipiktinusios dėl Pu!kino, provincialė s eina kurdintis ) bendrabut ).

Pasirodo, kad komendantas – čiučmėkas*, tiesa, dagestanietis, bet dar gana jaunas, treniruoto k ū no, plačiapetis, kr ūtinė, be abejo, ve !liai apžėlusi, trisde !imt ketverių, spėja pamerkti kiekvienai taip, kad kita nepastebėt ų, tiesiais dantimis, rudaakis, Murtaza Ramazapovas, o gal net atvirk !čiai – Ramazanas Murtazajevas.

Ramazanas (Murtaza?) siū lo rinktis kur ) nors septinto auk !to kambar ). Bet kuris gal )s būti jų. Yra kambarys su langais ) degtinė s kiosk ą , yra su langais ) daržovių parduotuv*. Yra su naujo pavyzd ž io parketinėmis grindimis. Yra su i! dau ž tu langu. Yra !alia tualeto. Kiekvienas kambarys savaip patrauklus.

Tačiau yra ir toks variantas, su kuriuo abi sutinka nedvejodamos.

* .ovinistinis bendrinis musulmoni!kų Sovietų Sąjungos tautų pavadinimas (i! rus.).

Tai – vadinamasis sapožokas*, du gretimi kambariai, atskirti nuo visų kit ų bendro prie !kambario. Tobula! Abi )sikuria ir i!kart pasikviečia viena kit ą gerti arbatos. Iki vėlumos !nekučiuojasi apie Pu!kiną ir Jelciną , atmintinai deklamuoja savo eilėra!čius, apsikeičia pagyromis, paskui ir rinkiniais, i!leistais sričių leidyklose ant sutaupyto popieriaus. Ir nė u ž uominos ) lesbianizmą.

Taip mes priėjome kulminaciją.

O atomazga? Kuo toliau, tuo ai!kiau abi supranta padariusios nepataisomą kvailyst*. Pasirodo, sapožokas buvo spąstai. Spąstai paikoms karvėms, než inia ko atsibeldusioms ) !it ą beprotnam ). Did ž iausia jų nelaimė – kad abi nepribrendusios iki grupinė s meilė s teikiamų galimybių. .tai kodėl joms nepavyksta sugundyti nei generolo, nei bent dagestaniečio. Taip, drovėdamosi viena kitos, abi gyvena kone vienuolių gyvenimą , tyliai gailėdamos sav* s ir niurzgėdamos, o buvusi neapsimestinė bičiulystė ima virsti vos slepiama, kasdien vis akivaizdesne juoda bedugne neapykanta.

Nakt ) i! penktadienio ) !e !tadien ) man prisisapnavo, kad vakarieniauju su Ukrainos karaliumi Olelka Antruoju (Dolgorukiu-Riurikaičiu).

Sėdime dviese prie pra!matniai serviruoto stalo barokinėje ž ydro akmens lod ž ijoje, kartkartėmis i!nyrantys neskubr ūs tarnai, daugiausia indai arba kinai su auksuotais tridančiais frako atlapuose, nepastebimai keičia lėk !tes ir lėk !tutes, valgius, peilius, !akutes, ž nyples vėž ių kiautams trai!kyti, !akutes austrėms luk !tenti, skalpelius varlėms pjaustyti ir – lygiai taip pat nepastebimai, per daug nebrazdėdami – pasi!alina. I! lod ž ijos atsiveria nuostabūs vaizdai: apačioje ) skaidrius ežero vandenis leid ž iasi saulė, paskutin ) kart ą sutviska saulėlyd ž io žaroje nepasiekiamos Alpių ar, kad jau !itaip i!ėjo, gal ir apskritai kokių nors Pirėnų vir!ū nė s. O mudu su karaliumi gurk !nojame visokius prabangius vynus, konjakus, trauktines, u ž piltines ir !nekučiuojamė s apie !) bei t ą.

– Jūsų Karali!koji Malonybe, – sakau jam kuo nuolankiausiai, –Rusios-Ukrainos Valdove ir Vie !patie, Kyjivo ir (ernigovo Didysis Kuni -

* Aulinukas (rus.).

gaik !ti, Haličo ir Volodymyro Karaliau, Pskovo, Peremy!lio ir Koziatyno

Valdove, Dniprodzerž ynsko, Pervomaisko ir Iljičivsko Hercoge, Krymo ir Izmajilo Didysis Chane, Berdyčivo, Abiejų Bukovynų ir Besarabijų Barone, taip pat Askanijos Novos ir Kachovkos Vir!ininke, Laukinė s Dykros ir Juodosios Girios Arkivyskupe, Dono, Berdiansko ir Kryvyj Riho kazok ų Etmone ir Globėjau, huculų ir boik ų Nesumerkiąs Akių Avigani, Visos Ukrainos Tautos, )skaitant totorius ir pečenegus, Pone, taip pat Vidinė s ir I!orinė s Tmutarakanė s Globėjau bei Ganytojau, t ū kstantmetė s !lovingos giminė s palikuonie, žod ž iu, mūsų brangusis puikusis Monarche, Jūsų Malonybe, ar pageidautumėte i!likti visiems laikams visatos bei visos ž monijos atminties aukso plok !tė se?

– Pageidaučiau, – susidomi Olelka Antrasis, – tačiau dėl kokių darbų?

– Ogi dėl tokių darbų, – ai!kinu jam, – per kuriuos visi karaliai neblė stančią am ž iną !lov* dorybingai ) gavo.

– Tai gal per karus? – klausia Olelka, raukydamas t ū kstantmečius antakius ir did ž iakilm* kakt ą.

– Per karus ir kvailys gali, mano Pone. Taip net prezidentas )stengt ų.

– Tuomet per )statymus ir )sakus i!mintingus, teises bei chartijas teisingas? – spėlioja Olelka.

– Ir tai subinė s teverta, Jūsų Malonybe: tam esti pami!ėliai ir parlamentarai, – dominu j) toliau.

– Tai gal per vedybų ir sugulovių skaičių neregėt ą , per girtuoklystes triuk !mingas ir mu!tynes gausingas, per i!tvirkavimą ir apsirijimą sunkiausią bei kitas nesaikybes, menkai tevertinamas?

– Ir tai nenauja, Didysis Kunigaik !ti manasis, vis tiek komuniag ų nepranoksite, – kankinu j) kaip ) manydamas.

– Tai nebekankink ir pasakyk: dėl kokių darbų?.. – lyg pra!o, bet jau !iek tiek ir )sako Olelka Antrasis.

Tarnas malajis nurenka paskutines mūsų lėk !tes, nune !a vazą su gyvomis, dar cypiančiomis nebaigtomis valgyti austrėmis, tu!čius malvazijos, imglikoso ir kelergeisterio butelius. Tarnas etiopas atne !a ž vakes bronzuotose ž vakidė se ir juodmed ž io dėž ut*, gr ūste prigr ūst ą geriausių r ū!ių cigar ų. Temsta. I! Alpių piev ų glūdumos atsklinda

aromatai. Apačioje po lod ž ija alma fontanas, o gal !altinis. Du mieli negriukai atveda u ž parankių aklą bandū rinink ą. Mes su karaliumi u ž sir ū kome, o bandū rininkas vos girdimai brauko per stygas, sėdėdamas ant akmeninė s atbrailos !alia !okančio fauno bareljefo. Danguje su ž imba pirmos ž vaig ždė s.

– Tai klok, niekdary, k ą manei man patarsiąs? – pama ž u u ž verda karalius, suerzintas mano daugiaprasmi!ko cigaro papsėjimo. – Bū kite, Jūsų Visuotinybe, kantrus ir atlaidus, – atsakau jam. –Nenuskriauskit nė ma!alo !ūdino niekingo. Sekmadieniais lankykit Vie !paties pamaldas, bet ir kasdieninė s maldos nepamir!kite. Dovanokit varg !ams savo turtus, dalinkit ! ypsenas na!lėms ir na!laičiams, benamių !unelių nenaikinkite. Galvokit apie did ž ius ir gra ž ius dalykus, tokius kaip manoji poezija. Skaitykit mano poeziją , valgykit maną j) k ū ną , gerkit mano kraują. Skirkite man stipendiją , tarkim, vokiečių markėmis, ir pasiųskite mane klajoti aplink pasaul ). Po pusmečio sulauksit i! man* s, .viesiausiasis, panegirikos !lovinamosios, auk !čiau u ž visus valdovus

Jus i!kelsiančios. Dar po pusė s met ų Ukrainos tauta pareikalaus Jūsų sugr )ž imo, ir po sėkmingo referendumo Jūs )va ž iuosite ) Kyjivą baltu kadilaku. I! tiesų, i! tiesų sakau Jums: skirkite man stipendiją!

Bandū rininkas vis groja ka ž k ą , apie ka ž k ą vis groja, talaluoja. Apačioje, am ž inai žaliuojančiuose mirt ų atva! ynuose, !nara vanduo, kviečia kelionėn aplink pasaul ). -vaig ždė s padangėje vis didesnė s ir vis arčiau, jose net )ž iū rė si ka ž kokius miestus, pasaki!kus mančinelų mi!kus, nuostabius r ū mus, kolonas ir bok !tus. Jų spindesys žada tiek, kad norisi pulti stačia galva i! lod ž ijos ir, pasak poeto, nors truput ) numirti. – Juk kas dar kita !iame pasaulyje taip nereikalinga, beprasmi!ka ir juokinga, kaip gera poezija, bet kartu kas kita pasaulyje taip reikalinga, reik !minga ir tobula, kaip ji pati, Jūsų Ukrainietybe. Prisiminkite visų did ž ių jų taut ų istoriją ir )sitikinsite, kad tai – jų jų poezijos istorija. Atminkite ir nedidelių taut ų istoriją. Tų, kurių rytoj nebebus. Prisiminkite ir pasakykite: kas kam reikalingesni – karaliai poetams ar poetai karaliams? Argi ko nors verti karaliai be poet ų? Argi karaliai egzistuoja Dievo valia ne tik todėl ir ne vien tam, kad ta pačia Dievo valia i!laikyt ų poetus?

Tir!tėjančiose sutemose !lama platanai, mirga ž vakė s, aidi vienuolynų varpai, dainuoja kelyje mergaitė s. Nematomi vakaro pauk !čiai, o gal ir !ik !nosparniai plazdena aplink lod ž iją. I! tolimų kalnų atsklinda salsvi nerimą keliantys aromatai.

Karalius pabaigia ledin ) !ampaną i! taurė s auk !ta masoni!ka kojele ir prataria – i! lėto, i!mintingai, svariai: – O ar ž inai, kaip ispani!kai b(…)ys?

– Kaip, Jūsų Malonybe? – klausiu be galo susidomėj* s.

– Pinga! – su!unka karalius ir suploja delnais.

Du ilg !iai senegaliečiai, bemat nustvėr* mane u ž rank ų ir pa žast ų, ! vysteli nuo lod ž ijos žemyn. Skriedamas staiga prisimenu, kad tikroji jo pavardė – An ž ujietis. Marmū z* nusidraskau ) am ž inai žaliuojančius kr ū mok !nius, gird ž iu, kaip apsirauda pra ž il* s aklas bandū rininkas.

Raukydamasis, spjaudydamasis, r ūsčiai nek* sdamas sav* s prisimeni t ą sapną , kankini save ant grindų jėgos pratimais. .itaip parsiduoti! Be skrupulų, )žū liai, cini!kai. „Skirkite man stipendiją , Jūsų Suverenybe, skirkite man sti…“ Koks niekingas, koks žemas dvasios liokaji!kumas, kokia dvasinė prostitucija!

Pagaliau su raumenimis baigta. Dabar belieka susirinkti visą du!ui reikalingą mant ą ir pergalingai nusileisti liftu ) bendrabučio požemius, kur pamėlusių nuo lakimo valytojų brigada (Sa!a, Serioža ir Arutiunas) )sitaisė patogią „r ū kyklą“ – ne tiek darbui, kiek poilsiui. Tačiau kuo jie čia dėti?

Koridoriuje i! tolo pamoji ka ž kam nepa ž)stamam (tai yra pa ž)stamam, bet neatpa ž)stamam, nes jis bendrabučio korpuso kitam gale, gal u ž dviejų !imt ų metr ų), nepa ž)stamasis pamoja ranka, irgi vargiai atpa ž indamas, ir nuotaika pasitaiso. Lifto laukti tenka ne itin ilgai – daugių daugiausia penket ą minučių. Va ž iuodamas žemyn ž iū rinėji visokius u ž ra!us, pie !inius, brai žalus ant sienų ir grindų – senus, nesenus ir visai naujus, ) sportorgo Ja!os kraują , telk !ant ) nuo tada, kai čečėnai j) atkalė u ž tai, kad jo „didelis !ikna“ ar ka ž k ą pana!aus.

Liftas yra speciali vieta bendrabučio gyventojams pai! sidirbinėti ir prasukti kok ) nors originalų reikalą. Visiems, taip pat ir rajono men -

t ū rai, ž inoma, kad čečėnai mėgsta galabyti jame savo prie !us. Tai, kad trys recidyvistai, i! kurių vienas poezijos seminaro, o kitas – dvasinė s seminarijos studentas, i!tratino jame gabią pradedančią dramaturg* i! Novokuznecko, taip pat ž inoma visiems, i! skyrus rajono ment ū rą. Bet tai, k ą nuveikė jakut ų ra! ytojas Vasia Moč alkinas, ž inoma tik i!rinktiesiems. Taigi, Vasia Moč alkinas, jakut ų tarybinė s literat ū ros pradininkas, ketvirto kurso studentas ir gerbiamas !iaurė s elnių augintojas, kart ą , visas i!mirk* s gėrale, ) lipo pirmame auk !te ) lift ą. Paspaud* s reikiamo auk !to mygtuk ą (o Vasiai Moč alkinui, tiesą pasakius, buvo dzin, kuriame auk !te i!lipti, nes visur buvo mylimas ir sutinkamas kaip brolis), jis –vaizd ž iai kalbant – nuplasnojo auk !tyn. Tačiau dėl nei! vengiamų !iuo atveju kinetinių pokyčių jis ne tik kad nei! silaikė ant kojų, bet veikiau prie !ingai – vožė si ar, kaip pasakyt ų poetas Ježevikinas, jo(...)telėjo ant grindų. Tai nutiko devint ą vakaro, o devint ą ryto Vasia tebebuvo tame lifte, nes, dar i! vakaro prisip(...)* s, palaimingai u ž snūdo ir visą nakt ) prava ž inėjo auk !tyn žemyn. Tiesa, pus* pirmos nakties ne k ą blaivesnis u ž Vasią baltarusių novelistas Jermolaičikas pamėgino i!tempti bičiul ) i! lifto ir paguldyti kur nors krik !čioni!kai, bet baigė si tuo, kad Vasia kaip reikiant privėmė Jermolaičikui ) u žant ) , ir tas, numoj* s ) bet kokius moralė s principus, nusivilko nakvoti pas Alk ą nupjauta de !ine kr ūtimi. Tik gal pus* de !imtos ryto Vasiai pagaliau pavyko atsipeipelioti. Tai )vyko tame pačiame pirmame auk !te, kur aną vakarą prasidėjo jo pasaki!kas vertikalus mar!rutas. Pakird* s i! sunkaus elnininko miego, Vasia !iaip ne taip i!ropojo i! lifto ir nusvirduliavo pasitikti naujos dienos ) alubar ) Fonvizino gatvėje.

.tai ir tu, Otai fon F., jau pirmame auk !te. Dabar kairėn i! lifto ir laiptais žemyn, gal prispjaudytuose, nudrengtuose du!uose tau dar liko !ilto vandens.

Rū binėje kaip visada tamsu, ir apčiuopomis ie !kodamas voratinkliais apėjusio jungiklio pamatai ar veikiau i!girsti, kaip „priepirčio“ kampe sukruta senų skudur ų kr ūva. Kr ūva juda vis nervingiau, ž vitriau, tarsi ten būt ų radusios prieglobst ) gera de !imtis metro ž iurkių, apie kurias pastaruoju metu nema žai ra!oma spaudoje. Tačiau vos )si ž iebus elektrai i! skudur ų i!lindusi susivėlusi barzdota marmū zė i! sklaido visą tavo

prigimt ą baim* ir abejones: tai – Ivanas Novakovskis pravarde Novokainas, arba kitaip – Vania Kainas, ujamas ir persekiojamas (tai yra kaip atmata) literatas, leidėjas ir kult ū rologas, bom žas, jau gal penkiolika met ų bandantis nelegaliai nakvoti bendrabutyje ir dėl to net Marjina Ro!čios cerkvėje paėm* s !liū bą su bendrabutyje registruota epileptike Vasilisa (ketvirtas kursas, pami!ėlių seminaras), tačiau jų santuoka ai!kiai turi ﬁktyvumo pož ymių, taigi Novokainas da ž niausiai )sitaiso nakvoti du!uose arba d ž iovykloje. Kalbama, kad Vasilisa mu!ė j) staline lempa per galvą. Kiti !neka, kad ne lempa, o lituokliu, ir ne mu!ė per galvą , o sugr ūdo ) u ž pakal ). .iaip ar taip, gatvėmis jis vaik !to krypuodamas kaip apopleptikas. Tačiau daugiausia jis k ą nors plepa, cituoja save pat ) i!tisais posmais ir puoselėja vis naujus leidybos planus. – Agird ž , nupirk rinkinėl ) , – jis i!ki!a i! skudur ų kr ūvos seno onanisto rank ą , joje – papilkėjusi kserokopijos knygelė. – Puikios eilė s, Nikolajus Palkinas, po rubl ) , i! jų devyniasde !imt kapeik ų autoriui… Tu apž iū ri taukuot ą mink !t ą vir!el ): serija „Rusų idėja“. Pradėta leisti 19… m. Nikolajus PALKINAS. „I! sipynė kasą berželis“. Nauji eilėra!čiai. Leidykla „Trečioji Roma“. Vir!elyje vaizduojamas berželis, u ž braukta Dovydo ž vaig ždė ir ž vitrus dvigalvis erelis, kuris, regis, tuoj ims ir nuplasnos, bjauriai nenat ū raliu )vaizd ž iu baidydamas aplinkin* dangaus fauną , )skaitant angelus. Kol Vania nepaliaudamas byloja, tai yra cituoja ka ž in k ą ir !maik !tauja, spėji perskaityti pirmą posmel ):

Rusia paplūdo kraujo balom…

Už ką, niek ! ybei dingst į radę, Galuoja rusi!ką erel į

Judai, maitvanagiai, b(...)d( s?!

Tu vis labiau kaifuoji, tai skaitai ir kit ą:

Kod(l, Pribaltika, sakyk, )ventos Rusios nekę st i! dr įsti?

Dreb(ki, este, Lietuva, sustink!

Tu ruso b(...)į dar matysi!

Moskoviada

JURIJ ANDRUCHOVY Č

MOSKOVIADA

Siaubo romanas

JURIJ

ANDRUCHOVY Č MOSKOVIADA

Siaubo romanas